Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Straipsnių sąrašas

Evangelijos pagal Matą aidas

/Mt 1, 1/

JĖZUS hebraiškai JEŠUA /JHŠH/,

sutrumpinta iš JEHOŠUA

Viešpats yra išganymas, Dievas yra gelbėtojas,

graikiškai IĒSŪS, lotyniškai JESUS.

Tačiau vardas Jėzus turi ir tikrąją reikšmę,

težinomą tiems, kuriems Viešpats Pats ją

apreiškė ir kurios nevalia niekam pasakyti.

KRISTUS graikiškai CHRISTOS iš hebraiškai

MAŠIAH, aramėjų MEŠICHA —

Mesijas, Pateptasis

žydų karaliai senovėje būdavo patepami

tai valdžios suteikimo ženklas.

Dabar patepa kiekvieną kataliką,

teikiant jam Krikšto, Sutvirtinimo sakramentus,

o ypač Kunigystės. Todėl kiekvienas katalikas

turi būti mažasis mesijas.

DOVYDO SŪNUSžmonių lūpose

buvo Mesijo sinonimas,

nes Dovydas buvo garsiausias žydų karalius,

žemiškosios Jeruzalės statytojas,

piemuo, gynęs savo avių kaimenę nuo žvėrių,

Galijoto nugalėtojas, pranašas, poetas, karžygys.

/Mt 1, 16/

JUOZAPASlotyniškai IOSEPH, hebraiškai

JŌSEF reiškia Dievas /JHVH/ padaugins, pridės.

MARIJAlotyniškai MARIA iš graikiško

MARJAM, hebraiškai MIRJAM.

Vieni aiškina šio vardo reikšmę kaip Gražioji,

kiti veda iš egiptiečių kalbos MER mylėti

ir hebraiško Dievo vardo JĀM /JAHVE/.

Taigi MIRJAM reikštų — Dievą mylinčioji.

Kaip DIEVO ir JĖZAUS, taip ir MARIJOS vardai

yra paslaptingi ir viena reikšme nepaaiškinami.

/Mt 1, 17/

Ir skaičius, ir žodis yra reikšmingas

bei simboliškas Viešpaties Dievo planuose.

Žydai skaičiuoja savo kalendorinius metus

nuo pasaulio sukūrimo.

Jų eros pradžia 3761 metai prieš Kr. g.

Šventojo Rašto ir mokslinė chronologija

iki šiol dar nesuderintos.

/Mt 1, 18/

Visata ir žmogus sukurti Dievo įsikūnijimui.

Tai yra didžioji Dievo kūrybos paslaptis

ir prasmė išorinei Jo garbei, nes vidinę garbę

Viešpats Dievas turėjo nuo amžių Švč. Trejybėje.

/Mt 1, 19/

Tyli - nesiaiškina Švč. Marija, nekaltai įtarta,

kaip tylės ir nesiaiškins Jos Sūnus,

nekaltai pasmerktas mirčiai.

/Mt 1, 21/

Šv. Juozapas yra Jėzaus vardo tėvas:

“Ji pagimdys, o tu duosi vardą JĖZUS".

/Mt 1, 23/

Lot. EMANUEL, hebr. IMMĀNŪ 'ēl -

“Dievas su mumis ”

turi panašią reikšmę kaip ir JĖZUS.

/Mt 2, 1/

BETLIEJUShebr. Beith-lekhemduonos namai.

O ar tabernakulis ant kiekvieno altoriaus

nėra šventos Duonos namai,

kuriuose pasilieka įsikūnijęs Jėzaus žodis,

ištartas kunigo lūpomis, ir laukia,

kada mes Jį priimsime į savo širdis?

Mokytas vienuolis Dionizijus Mažasis,

apskaičiuodamas Kristaus gimimo datą,

suklydo 6-7 metais. Suklydo prasmingai, nes

Jėzus jau prieš savo gimimą buvo nuo amžių.

Iš Rojaus šalies atvyko Išminčiai - Karaliai

į Atpirkėjo gimimo ir kryžiaus šalį

Skaitydami gamtos knygą,

jie išskaitė Malonės žinią ir pakluso jai.

Antgamtinė šviesa žvaigždės pavidalu

atvedė Išminčius iki Betliejaus tvartelio

ir paliko juos Malonės šviesai.

Žvaigždė atvedė pas Saulę.

Žydams, ištremtiems į Babiloną,

buvo paskelbta pranašystė apie Mesiją.

Iš tos šalies ir atėjo Išminčiai,

gamtos šventraščio tyrinėtojai.

Ne tik vedami žvaigždės,

bet ir klausinėdami žmones,

rado Tą, Kuris pasakys: “Aš esu Tiesa. ”

/Mt 2, 2/

Debesys buvo virš Sandoros skrynios,

o žvaigždė virš Betliejaus.

Dūmų stulpas vedė žydus į Žadėtąją žemę,

o žvaigždė pas žadėtąjį Mesiją.

/Mt 2, 3/

Tironas nusigando Kūdikio.

Laikino sosto valdovas

dreba prieš amžinojo sosto Karalių.

/Mt 2, 5/

Rašto aiškintojai nurodė Mesijo gimimo vietą,

bet patys nėjo Jo pagarbinti:

žinojimo per maža Išganymui.

/Mt 2, 7/

Prasideda pasaulio valdovo klasta prieš Jėzų:

slapta klausinėja Išminčių,

o viešai - Rašto aiškintojų,

žada pagarbinti, o ruošiasi nužudyti.

Pasaulio valdovų braižas. Iki amžių pabaigos taip.

/Mt 2, 9/

Kai kurie Rašto tyrinėtojai žvaigždę aiškina

kaip Jupiterio ir Saturno planetų konjunkciją,

kuri įvyko 7 metais prieš Kristaus gimimą,

t.y. faktiškais Jėzaus gimimo metais.

K.Emerich regėjo tą žvaigždę kaip šviesulį,

angelo nešamą pirma karalių.

/Mt 2, 11/

Medžiagos, gyvybės ir dvasios mokslai

nusilenkė Malonės Viešpačiui.

Brangiomis medžiaginėmis dovanomis

ir širdies nuolankumu Išminčiai pagarbino Jėzų.

Auksas, smilkalai ir mira

kaip protas, jausmas ir valia.

Atneškime juos prie tabernakulio prakartėlės,

kur laukia Duonoje suvystytas Šventasis Kūdikis.

Trijų išminčių atneštu auksu

Bažnyčia paauksina monstrancijas ir kielikus,

smilkalus degina smilkytuvuose, o mira

patepa amžinąsias lempeles priešais altorių.

/Mt 2, 13/

Darbininkui, ne turtuoliui

pavedė Viešpats Dievas globoti Savo Sūnų.

Liepiama bėgti į Egiptą,

kad ir Šventoji Šeima pažintų tremtinio dalią.

/Mt 2, 14/

Iš dangiškosios tėvynės

atėjęs į ištrėmimo žemę

Jėzus bėga į Egiptądvigubo trėmimo šalį.

Taip išrinktoji šeima išrinktosios tautos

ištrėmimo žemėje pakartojo savo tautos kelią.

Jėzus bėga nuo pikto valdovo,

bet nesuvaržo jo valdžios pikta daryti,

neskiekviena valdžia iš Dievo.

Ne Rašto aiškintojai ir kunigai,

o pagonių išminčiai pagarbino Jėzų gimusį,

pagonių tauta priglaudė

tėvynėje persekiojamą.

Erodas Didysisdidysis žudytojas

mirė 4 metais pr. Kr. g.

O gal ši Dionizijaus Mažojo klaida yra dar

vienas Dievo gailestingumo parodymas tiems,

kurie sako: “Nuo tariamo Kristaus gimimo ”.

/Mt 2, 16/

Erodas instinktyviai panaudoja tikimybių teoriją,

išžudydamas Betliejaus kūdikius.

O vėliau Erodu taps fariziejų minia

ir vis tiek nužudys šventąjį Kūdikį.

Nekaltiems kūdikiams suteikta privilegija

pirmiesiems mirti už Viešpatį Jėzų.

Buvo nužudyta daugelis kūdikių

už vieną Kūdikį,

nes Jis užaugęs bus nužudytas už daugelį.

Senasis Erodas žudė vaikų kūnus,

o naujieji erodai žudo jų sielas,

užmušdami jose tikėjimą.

Dar daugiau už Erodą šiandien moterys

nužudo negimusių kūdikių savo įsčiose.

/Mt 2, 23/

NAZARETAS arabiškai en-Nāsiražiedas,

blizgantysis. Ant kryžiaus bus šis užrašas.

/Mt 3, 2/

Iš pagarbos vengdami tarti Dievo vardą,

žydai sakydavo ne Dievo karalystė,

bet Dangaus karalystė.

Pirmieji Jono Krikštytojo žodžiai bus:

Dievo karalystė,

kurion per atgailą pašaukti

visi geros valios žmonėsžydai ir pagonys.

Atvira karalystė Naujajame Testamente,

o ne uždara kaip Senajame.

/Mt 3, 3/

Jonas Krikštytojas, atgailos skelbėjas,

kviečia tiesinti takus Jėzui

Švenčiausio Sakramento steigėjui.

/Mt 3, 4/

Jonas Krikštytojas, skelbdamas kitiems atgailą,

pats rodė jos pavyzdį

neturtą, skurdų drabužį, pasninką.

/Mt 3, 7/

Jonas nurodo fariziejams ir sadukiejams

neprasmingumą jų priimamo išorinio krikšto,

jei neatsiverčiama viduje.

Jėzaus pirmtakas rūsčiais žodžiais,

kaip vėliau ir Pats Jėzus, sutinka fariziejus:

veidmainiams uždarytas kelias

į Dangaus karalystę.

/Mt 3, 11/

Ankstesni pranašai skelbė Ateisiantįjį,

o Jonas KrikštytojasAtėjusįjį.

Jispranašysčių išsipildymo liudininkas.

/Mt 3, 13/

Iš Galilėjos, kviečių krašto, atėjo Jėzus

į vynuogynų šalįJudėjąkrikštytis.

/Mt 3, 17/

Pats apsikrikštydamas,

Jėzus pašventino simbolinį apsiplovimą vandeniu,

tą apeigą ruošdamas sakramentui.

/Mt 4, 1/

Gailestingojo samariečio dykumoje

tikrasis Samarietis leidosi gundomas,

kad pašventintų gundymą

kaip išbandymo ir ugdymo priemonę.

Gundytojas nesidrovi žemėje gundyti šventųjų

ir net paties Viešpaties Jėzaus.

Jis nesidrovi šventų dienų ir šventų vietų.

Velnias nebegundo tik tų, kurie jau pavergti.

O vis dėlto pagunda yra skaudus dalykas,

jeigu Jėzus į “ Tėve mūsų"

įtrauks prašymą negundyti.

/Mt 4, 3/

Gundytojas siūlo labai alkanam Jėzui

padaryti pirmąjį stebuklą, kad numalšintų

alkį ir pasigirtų galia prieš velnią.

Bet Jėzus padarys pirmąjį stebuklą

Kanos vestuvėse, ne vienatvėje, ne sau,

o Motinos prašomas ir Tėvo paskirtą valandą.

Gundytojas siūlo akmenį paversti duona,

o Jėzus duoną pavers savo Kūnu ir Krauju

Eucharistijoje mūsų sielų išganymui.

Adomas sotus buvo gundomas valgiu rojuje,

o Jėzus - alkanas.

Kaip valgymu atėjo pirmoji nuodėmė,

taip pasninku Jėzus pradėjo išganymo darbą.

Vėliau Jis duoną padaugins

minios alkiui malšinti.

Jėzus maitins šv. Duona iš dangaus

visus alkstančius teisybės.

Kad mūsų sielos jos alktų!

Bet argi ne dėl sotesnio duonos kąsnio

žmonės dabar apleidžia Viešpatį Dievą?

/Mt 4,4/

Gundomas Jėzus ginasi Šventojo Rašto žodžiais.

Ir mes ginkimės maldos žodžiais.

/Mt 4, 5-7/

Šventajame mieste, ant šventyklos bokšto,

gundė velnias:

pulk žemyn (tai nuodėmės paveikslas),

padaryk stebuklą prieš puikybės angelą.

Stebuklą dėl stebuklo. Beprasmį.

“Kad neužsigautum”,

lyg atsargiai primena didysis veidmainys,

kas laukia Jėzaus Kryžiaus kelyje,

kai Jis suklups ant kelio akmenų.

Net Rašto žodžius panaudoja gundymui velnias,

bet savo tikslui ir iškreipta reikšme.

Panašiai elgėsi rojuje. Kaip svarbu,

kieno lūpose Švento Rašto žodžiai!

/Mt 4, 9/

Pasauliskaip masalas

ir kaip gąsdinimo priemonė.

Bet Jėzus kovodamas atims žmones iš pasaulio

ir sujungs juos į kovojančią Bažnyčią.

/Mt 4, 10/

Visą pasaulį siūlė gundytojas Jėzui,

o Jis atmetė.

Laikiną pasaulio blizgutį pasiūlo žmogui,

ir šis priima.

/Mt 4, 11/

Laikinai leista gundytojui žmogų gundyti.

Bet nugalėjusiam pagundą tarnauja angelai.

Visuose trijuose Jėzaus atsakymuose

Dievo vardas ir “Eik šalin, šėtone! ”

Štai pagrindinis kovos su pagundomis metodas.

Gundymo laikas baigsis, o pergalė amžina.

Tris kartus gundo piktoji dvasia

triskart Šventąjį:

puikybedvasios /angelų/ nuodėme,

godumumedžiagos geismo,

sotumugyvybės /rojaus/ nuodėme.

Trijų gundymų spektras

tai visų pagundų santrauka:

kūnas, turtas, valdžia.

Gundymas duonapriešo miglotas jutimas

Eucharistijos galybės;

puolimu bedugnėnAtgailos sakramento

galiaiškelti žmogų iš nuodėmės bedugnės;

turtugundymas įsigyti duonos nedirbant.

/Mt 4, 17/

“Atsiverskite!”baigia Jonas Krikštytojas,

o Jėzus šiais žodžiais pradeda savo pamokslus.

Jis tęsia Jono Krikštytojo darbą

kaip vidurdienis aušrą.

/Mt 4, 18/

Du brolius pašaukė Jėzus,

nes visi Bažnyčioje bus broliai.

Žvejus pašaukė, nes dangaus karalystė panaši

į tinklą, užgriebiantį dideles ir mažas žuvis.

Dirbančiusne besiilsinčius

pašaukė didžiajam darbui.

/Mt 4, 20/

Tuojau! Paliko tinklus ir sekė Viešpatį Jėzų.

Džiaugsmingas klusnumasmeilės ženklas.

Paliko įrankius ir užsiėmimą,

kad sektų Visatos Šeimininką.

/Mt 4, 21/

Vėl du broliai. Vėliau Jėzus

siųs apaštalus po du skelbti Evangeliją.

/Mt 4, 22/

Jėzus kviečia: “Sek mane”,

nenurodydamas tikslo.

Didysis tikslas - būti su Juo per amžius.

/Mt 4, 23/

Jeruzalės bažnyčia buvo vienintelė pasaulyje

Dievo bažnyčia, aukų vieta, o sinagogos -

susirinkimų ir žodžio liturgijos patalpos.

/Mt 4, 24/

Jėzus gydė kūną

kaip sergančios sielos paveikslą,

kaip nuodėmės pasekmę.

Pirmiausia Jis daro gera kūnui,

kad patrauktų sielas:

tai Evangelijos skelbimo metodas,

kuris šiandien dažnai užmirštamas.

/Mt 5, 1/

Tėvas aukštame Sinajaus kalne

davė Mozei Dešimtį įsakymų.

Sūnus irgi nuo kalno skelbia savo palaiminimus.

Pamokslo nuo kalno uvertiūroje

suskamba pagrindiniai

Gerosios Naujienos simfonijos motyvai:

Bažnyčia statoma

pamokslo nuo kalno principu.

/Mt 5, 3/

“Palaiminti vargdieniai”,

sako Gimusysis tvartelio skurde,

Kuris atmetė gundytojo siūlymą

priimti visus pasaulio lobius.

“Palaiminti beturčiai",

nes gobšusis išduos Jėzų.

/Mt 5, 4/

Liūdintys dėl pikto

bus paguosti amžinu džiaugsmu.

Liūdintys dėl neteisybių bus paguosti To,

Kuris pasakė: “Aš esu Tiesa”.

Nuliūdimasgailint įžeisto Viešpaties Dievo,

Jam neatlieptos meilės,

nepriimtų Atpirkėjo nuopelnų.

/Mt 5, 5/

Romieji - ne Kaino,

bet Abelio ainiai paveldės dangų.

Viešpaties pasveikinimas: “Ramybė jums ”.

/Mt 5, 6/

Ar ne Švč. SakramentuDuona ir Vynužada

Jėzus pasotinti teisybės alkį ir tiesos troškulį.

/Mt 5, 7/

Viešpats Dievas gailestingas pasigailintiems.

Mums labiau reikia Dievo gailestingumo

nei žmonėmsmūsų.

/Mt 5, 8/

Nekaltieji arčiausia Viešpaties Dievo.

Nekaltąją Mergelę išrinko Jėzus sau Motina.

Nekaltasis bičiulis šventas Jonas.

Neskaistumas po puikybės

daugiausia žmonių atplėšia nuo Bažnyčios.

/Mt 5, 9/

Viešpats Dievas yra taikos Karalius, ne karų.

Malonės žymėtaika su Viešpačiu Dievu.

/Mt 5, 10/

Žemė yra negatyvas dangaus pozityvui.

“Palaiminti”— štai Naujasis Testamentas.

/Mt 5, 13/

Druska, ne sacharinas, sulaiko sielas nuo

amžino sugedimo.

/Mt 5, 14/

Pasaulio šviesa uždegta nuo dangaus Šviesos.

Kur nepasiekia saulės šviesa,

ten statomas žiburys.

Bažnyčia pasaulio akivaizdoje

turi spindėti jo tamsybėse.

/Mt 5, 15/

Į viešumą siuntė mus Jėzus

pareigų žibintais, meilės žiburiais.

/Mt 5, 16/

Mūsų meilės darbai

kaip Dievo garbės skelbėjai.

/Mt 5, 17/

įvykdytas testamentas ne tas pats,

kas panaikintas.

Jėzus Senąjį Testamentą tobulai įvykdė

ir įtraukė kaip atskirą atvejį

į bendresnį Naująjį Testamentą.

Rašytą Dievo žodį įvykdė gyvasis Dievo Žodis,

tuo įrodydamas save.

Tiesa idealiai įvykdo teisybę.

/Mt 5, 18/

Šventojo Rašto raidė saugo dvasią.

Net jotamenkiausia alfabeto raidė

yra reikšminga jame.

/Mt 5, 19/

Nėra mažų paliepimų Rašte,

nes didis yra Liepiantysis.

/Mt 5, 20/

įstatymo sargai saugojo Rašto raidę,

pamiršę jo dvasią.

Naujojo Testamento teisumas yra meilės,

ne baimės, teisumas.

/Mt 5, 21/

“Protėviams pasakyta ”,sako amžinai jaunas,

Nesenstantysis per amžius.

/Mt 5, 22/

“Pasakyta ”,Rašte objektyviai ir

“Aš jums sakau ”,asmeninis Jėzus įsakymas.

Jis nepanaikina Senojo įsakymo, bet jį patobulina.

Didesnė malonėgriežtesnis teismas.

Pragaro bausme Jėzus draudžia paniekinti

esminę žmogaus galiąprotą. Tai

kaip ir piktžodžiavimas prieš Šventąją Dvasią,

Kuri yra esminė Dievo Tėvo ir Sūnaus ryšio Dvasia.

O Jėzų vadins bepročiu

ir apvilks baltu pamišėlio drabužiu...

/Mt 5, 26/

Žemėje galime atsiteisti

popieriniais banknotais su Valdovo atvaizdu.

Jie padengti Jo kančios auksu.

Dangujerealiais savo kančios variokais.

/Mt 5, 27/

Švenčiausia Trejybė ir Jėzaus santykis su

Bažnyčia išreiškiama šeimos kategorija:

“Ir du taps vienu kūnu ”.

Stabų garbinimaskaip svetimoterystė.

/Mt 5, 28/

Seniesiems užgintas svetimavimo veiksmas, o mums net mintis.

/Mt 5, 30/

Vidinis geismas ieško išorinės progos.

/Mt 5, 32/

Neišardoma šeima - Bažnyčios prigimtinė

stiprybė, ryšys, Jėzaus pakeltas iki Sakramento.

/Mt 5, 35/

O kiek progų yra pažeminti Viešpatį Dievą,

sulaužant savo duotą priesaiką

arba kreivai prisiekiant.

/Mt 5, 36/

Priesaika nesulaiko nei melagio teisme,

nei bailio kare.

Teisingajam priesaikos nereikia.

/Mt 5, 37/

“Ir prisiektum pagal teisybę, teisingumą

ir teisumą”/Jer.4, 2/,Senoji Sandora.

“Visai neprisiekite”tai Naujoji Sandora.

/Mt 5, 39/

Bendras priešiškumas vienija bloguosius,

todėl, nesipriešinant jiems,

atimamas jų bendrumo pagrindas.

Dinamitas nepavojingas, jei nesuslėgtas kevale.

Nesipriešinkite geram

patarimas prigimties vaikams,

nesipriešinkite piktampatarimas malonės vaikams.

Energijos tvarumo dėsnis:

sistemos visos energijos prieaugis

lygus išorės jėgų atliktų darbų sumai.

Vidinis pikto įveikimassusivaldymas.

/Mt 5, 41/

Ne pasaulyje mūsų laisvė.

Ne išoriniais paniekinimais mes prarandam garbę.

Prievartai atsakome vidine laisve,

parodome vidinį savo turtingumą,

duodami daugiau, negu prašoma ar reikalaujama.

Argi ne viską paskolino mums Dievas?

/Mt 5, 42/

Nesvarstant duoti prašančiajam.

/Mt 5, 43/

Senajame Testamente nėra įsakymo

neapkęsti savo priešų.

Jį sukūrė Švento Rašto aiškintojai,

remdamiesi Pakart. Įst. 20, 10-18;

23, 4-7; 25, 17-19 —

draudimais bendrauti su pagonimis.

/Mt 5, 44/

Prigimtis: mylėti draugą, nekęsti priešo.

Malonė: mylėti ir draugą, ir priešą dėl Dievo.

/Mt 5, 45/

Mylėti savo priešus, darant jiems gera.

Tas pats Viešpaties Dievo pasaulis

ir mylintiems Jį, ir nekenčiantiems Jo.

/Mt 5, 46/

Meilės saikas turi būti pilnesnis

už teisybės saiką.

Malonei reikia šventosios antvertės.

/Mt 5, 47/

Ir vėl antvertė:

“Jeigu jūsų teisybė nebus didesnė

už fariziejų ir Rašto aiškintojų... ”

/Mt 5, 48/

Ne pagal teoriją,

bet pagal šventumo pavyzdį

Dievą Tėvą.

/Mt 6, 1/

Pasaulis vertina objektyvius darbo vaisius,

o Jėzus pabrėžia subjektyvią darbo vertę:

geri darbai.

/Mt 6, 2/

Argi tarnai ieško atlyginimo vienas iš kito?

Už viską atlygins Šeimininkas.

/Mt 6, 3/

Net negalvoti apie savo gerus darbus,

kad nepasikeltum į puikybę.

/Mt 6, 4/

Kai niekas nemato, Viešpats Dievas mato.

/Mt 6, 5/

Malda yra širdies nusižeminimas Viešpačiui,

ne vaidyba prieš žmones.

Malda yra bendravimas dviejų:

žmogaus ir Dievo.

/Mt 6, 7/

Malda — savo prašymais —

dalyvaujame Viešpaties Dievo visagalybėje.

Ne žodžių kiekybe, bet nuoširdumo kokybe.

/Mt 6, 8/

“Tėve mūsų” — aukščiausia prigimtine kategorija —

Jėzus leidžia ir liepia vadinti

Viešpatį Dievą — Jo Tėvą ir mūsų Sutvėrėją.

/Mt 6, 9/

Tikrasis Viešpaties Dievo vardas

mums nežinomas.

Bedieviai piktžodžiauja tik prieš žodį “dievas ”.

/Mt 6, 12-13/

Jei mes atleidžiame už grašį,

mums Dievas atleidžia už 1000.

Visagaliui Dievui reikia mūsų sutikimo

priimti Jo dovanas.

Atleisdamas artimui,

tyliai meldi atleidimo sau.

Septynių prašymų spektras.

/Mt 6, 18-21/

Tikroji išmalda - iš trūkumo.

Tikrasis turtas yra Viešpaties Dievo malonė.

/Mt 6, 22-23/

Jei esi aklas protu,

nenori pažinti tiesos,

siela skendi tamsybėse.

/Mt 6, 24/

Arba nekęsi Viešpaties Dievo, arba niekinsi turtą.

/Mt 6, 25/

Gamta yra natūrali tobulumo mokykla.

/Mt 6, 34/

Viešpats yra dabar.

Mūsų “vakar ir rytoj” Jam yra “dabar”.

Todėl krikščionims turi užtekti

šios dienos rūpesčio.

/Mt 7, 1/

Savo gailestingumu broliams

šaukiamės Viešpaties Dievo gailestingumo sau.

Simetrijos dėsnis. Sverto dėsnis.

/Mt 7, 13/

Kapiliarais kyla sultys medžiuose,

o grioviais nuteka drumsti vandenys žemyn.

/Mt 7, 15/

"Vilkas avies kailyje”—

lengva patikrinti: vilkas neėda žolės.

Piktžolė žydi kaip gėlė, bet jos vaisiai nuodingi.

/Mt 7, 24/

Statytojas kalba: pamatai yra namų stiprumas,

bet niekas neieško uolos grunto

šiaudų palapinei.

/Mt 8, 3/

Besigailinčiam atleidžia Jėzus nuodėmę,

tik pasakytą kunigui.

/Mt 8, 8/

Pagonio dėkingumo žodžiais

garbiname Eucharistiją.

/Mt 8, 11/

Dangus kaip amžinoji puota.

/Mt 8, 20/

Graudi Viešpaties Jėzaus aimana, kol

prie kryžiaus priglaus savo erškėčiuotą galvą.

/Mt 8, 26/

Jie suabejojo miegančiu Jėzumi.

O juk Jis ir miegodamas yra Dievas.

Pabudintas iš miego Jėzus suvaldė vandenų jūrą,

o pabudęs iš mirties miego,

suvaldys nuodėmių marias.

/Mt 8, 29/

‘‘Kas tau darbo su mumis?”—

tai amžinas nusidėjėlių šauksmas.

/Mt 8, 31/

Nešvarios dvasios prašosi į nešvarius gyvulius.

/Mt 8, 32/

Kokia puikybė: verčiau į gyvulius,

negu atsiprašius į dangų.

Dabarverčiau beždžionės vaikas, negu Dievo.

O gyvulys nepakelia piktosios dvasios.

/Mt 8, 34/

Bet argi žmogaus siela nėra vertesnė

už viso pasaulio visas kiaulių bandas?

Jėzaus stebuklai alegoriški:

papildo Jo pamokslus.

/Mt 9, 2/

Prieš darydamas stebuklus,

Jėzus reikalavo tikėjimo.

Tai buvo Jo stebuklų tikslas.

Atnešusieji ligonį tikėjo,

kad Jėzus pagydys jo kūną,

o Jis pagydo ir jo sielą: atleidžia nuodėmes.

/Mt 9, 6/

Regimu stebuklu Jėzus liudija

savo slaptąjį stebuklą: sielos išgydymą.

/Mt 9, 8/

Minios išsigando stebuklo,

o neišsigando nuodėmės,

įžeidžiančios Dievą,

nužudančios sieloje malonę.

/Mt 9, 9/

"Sek paskui mane ”,

štai paprastasis kelias į šventumą.

Pinigų rinkėjas Matas nuo dabar

rinks tiesos žodžius

ir kruopščiai užrašys knygoje,

kaip anksčiau užrašydavo pinigus.

/M t 9, 10/

Iki Velykų mokiniai,

o po Sekminių apaštalai.

/Mt 9, 12/

Gydytojas sergančių ,

Mokytojas nežinančių,

Gelbėtojas nusidėjėlių.

Purvas negali suteršti Saulės,

kuri jį apšviečia.

/Mt 9, 13/

Dažnai nuopuolis yra vienintelė priemonė

širdies nuolankumui įgyti:

Dievas leidžia nupulti žmogui,

kad jo širdis taptų nuolanki.

/Mt 9, 16-17/

Sinagoga yra drabužis, nebetinkamas lopyti.

Sinagogasenas vynmaišis,

nebetinkamas supilti naujam meilės vynui.

/Mt 9, 18/

Ir niekas nesikreipia į Jėzų dėl sielos vargų, o tiktai dėl kūno.

/Mt 9, 20-22/

Tikėjimo nauja forma: sakramentalija

drabužio palietimas.

Tikėjimas išgydė, o ne drabužis.

Veiksmas tik sustiprino tikėjimą.

/Mt 9, 27/

Jėzus yra tas, kurį aklieji regi.

/Mt 9, 31/

Ar išgydytųjų džiaugsmingas neklusnumas

yra nuodėmė?

Bet didėjanti fariziejų neapykanta

artino Jėzaus mirtį.

/Mt 9, 33-34/

Daugelis negali ištarti Jėzaus vardo.

Puikybės demonas yra to nebylumo priežastis.

/Mt 9, 35/

Jėzus sieloms skelbė Evangeliją, o kūnus gydė.

/Mt 10, 2/

Ir apaštalai,

ir angelai reiškiapasiuntiniai.

Tėvo ir Sūnaus pasiuntiniai.

Vardas yra esmingas žmogui,

todėl Simonas pavadintas Petru, t.y. Uola.

/Mt 10, 3/

Apaštalai išvardinami ir sinčiami po du.

Du taip pat esminga žmogui.

Žmogus yra dvejybė, kaip Dievas yra Trejybė.

/Mt 10, 4/

Evangelijose Petras visada minimas pirmuoju,

o Judas paskutiniuoju.

Apie Judą kalbama be neapykantos.

Tik konstatuojamas išdavystės faktas.

Jėzus žinodamas pasirinko apaštalu

savo išdavėją, kad iki galo būtų akivaizdi

Jo laisva valia kentėti.

Plg. K. Emerich regėjimą,

kad Judas pats įsisiūlė Jėzui.

/M 110, 5/

Prieš mirtį,

dar galutinai neatmestas savo tautos,

Jėzus siuntė apaštalus skelbti Evangeliją

tik žydams, o prisikėlęspagonims.

Prieš didįjį apaštalų siuntimą į visas tautas

ir visus laikus

parengiamasis siuntimas.

/Mt 10, 6/

Gerasis Ganytojas siunčia ieškoti pražuvusių

Izraelio tautos avių.

Nes kitos avys pačios seks Ganytoją.

/Mt 10, 7/

Dangaus karalystė

kai širdis pripažįsta Dievą gyvenimo valdovu.

/Mt 10, 9/

Neturte gimęs, neturte gyvenęs Jėzus

Evangelijos skelbėjams

pirmiausia draudžia įsigyti turto.

/Mt 10, 10/

Ar esame darbininkai, tikrai verti savo valgio?

/Mt 10, 12/

Skelbti žmonėms angelų sveikinimą

virš Betliejaus tvartelio:

"Ramybė geros valios žmonėms

/Mt 10, 13/

Medžiagos tvarumo dėsnis tinka ir dvasiai:

niekas nežūvanei gera, nei bloga.

Grįžta palaiminimai, laiminant nevertąjį,

grįžta ir prakeikimai, neteisingai keikiant.

/Mt 10, 15/

Neapykanta tiesos žodžiui ir jo skelbėjams

liudija sielos piktumą.

/Mt 10, 22/

Jei išeini į kovą, ruošdamasis pabėgti,

visa veltui.

Meilės jėgakantrybės ištvermė.

/Mt 10, 23/

Ir persekiojimai padeda plisti Evangelijai.

/Mt 10, 24/

Greičio ribašviesos greitis.

Šventumo ribaIšganytojas.

Tegalima tik artėti į tą ribą.

/Mt 10, 26/

Vien išpažinty galima paslėpti tai,

ko nenori, kad būtų atidengta Teisme.

/Mt 10,27/

Jėzus nieko neslepia. Tik Dievo paslaptis,

kurių protas neįstengia suprasti.

/Mt 10, 28/

Štai pasaulio valdovų didysis bejėgiškumas:

jie nieko negali pakenkti sielai, o tik kūnui.

Sielą žudo vien nuodėmė.

/Mt 10, 30/

Galaktikų Viešpats suskaičiuoja

spalvotas dulkeles ant drugio sparnelių.

/Mt 10, 32/

Besąlygiški Jėzaus žodžiai

naujų laikų fariziejams: “Kas išsigins...”

/Mt 10, 34/

Ne kūno apgaulingą ramybę atnešė Jėzus,

bet kovą dėl dvasinės ramybės

kovą visų pirma su savimi, su savo kūnu.

/Mt 10, 35/

Kraujo prigimtinius ryšius aukoti

antgamtiniams dvasiniams ryšiams.

/Mt 10, 38/

Kančios slenkstis į Meilės rūmą neišvengiamas.

/Mt 10, 40/

Pagarba pasiuntiniui yra pagarba Siuntėjui.

/Mt 10, 42/

Dievas davė mums upes ir vandenynus veltui,

o žada užmokėti už stikliną vandens,

gera valia paduotą Jo tiesos skelbėjams.

/Mt 11. 3/

Jonas Krikštytojas,

girdėjęs Dievo Tėvo balsą ir regėjęs

Šv. Dvasios liudijimą Jėzaus krikšto metu,

dar klausia: “Ar Tu esi Tas, kuris turi ateiti? ”

/Mt 11, 4/

Jėzus savo darbais atsako

į Jono Krikštytojo paklausimą.

/Mt 11. 7/

Ar daugelis iš mūsų nėra nendrės,

linguojamos politikos vėjo?

/Mt 11. 9/

Jonas Krikštytojasdaugiau negu pranašas,

savo atgailos griežtumu

laimėjęs autoritetą miniose,

liudija visų pranašų Išpranašautąjį

/Mt 11, 11/

Dangaus karalystėje malonės mažutėliai

didesni už askezės didvyrius.

/Mt 11, 22/

Nevienodas teismas mačiusiems stebuklus

ir jų nemačiusiems,

girdėjusiems apie juos ir negirdėjusiems.

/Mt 11, 23/

Kafarnaumas išrinktas Jėzaus veiklos sostine,

nes tai Petro gyvenamoji vieta.

Didelė garbė, bet ir griežtas teismas.

/Mt 11, 26/

"...nes Tau taip patiko... ”

štai Dievo malonės paslaptis.

/Mt 11, 28/

“Ateikite pas mane”,sako dabar Jėzus.

“Eikite nuo manęs šalin ”,

pasakys Paskutiniame Teisme tiems,

kurie dabar nepriėmė Jo kvietimo.

/Mt 11, 29/

Jėzus kukliai vadina savo meilės laisvę jungu,

o pasaulis išdidžiai laisve vadina

vergavimą aistroms ir nuolankumą tironams.

/Mt 12, 13/

Dievas Tėvas ilsėjosi šabo dieną,

o Sūnus šabo dieną daro stebuklus.

Nes pirmoji savaitės diena bus

Naujojo Testamento poilsio diena.

/Mt 12, 19/

Jėzus nesiginčija,

bet vienu sakiniu apgali priešus.

/Mt 12, 24/

Pagonys netikėjo stebuklais apskritai,

o žydaikonkrečiais stebuklais:

“moksliškas” akivaizdžių dalykų aiškinimas...

/Mt 12, 25/

Priešybių kovos dėsnio dieviškasis įvertinimas:

“Suskilęs namas neišsilaikys... ”

/Mt 12, 33/

Vaisius yra medžio vidinių paslėptų galių

akivaizdus išorinis pasireiškimas.

Ir žmonių darbai objektyviai liudija

subjektyvų nusiteikimą.

/Mt 12, 34/

Pažinimo medžio žalčio ainiai...

/Mt 12, 36/

Dievo Žodis didelę reikšmę teikia

žmogaus žodžiams.

/Mt 12, 40/

Apie savo kančią Jėzus niekada nesako: “Aš”,

bet visada trečiuoju asmeniu:

“Žmogaus Sūnus”.

Tai gilioji Atpirkimo prasmė,

gražiai Bažnyčios išaiškinta

jau pirmuose ginčuose su eretikais:

Dievo Sūnus įsikūnijo kančiai

ir tapo Žmogaus Sūnumi.

/Mt 12, 44/

Kam išpuoštame savo namus:

Dievui ar Jo priešui?

/Mt 12, 45/

Simetrija:

7 sakramentai

ir 7 Šventosios Dvasios dovanos,

bet ir 7 piktosios dvasios

bei 7 didžiosios nuodėmės.

/Mt 12, 50/

Jėzus viską apibendrina

kaip didingą Tėvo valią.

Tėvo valia yra dieviškosios giminystės kraujas.

Argi ne tėvo valia motina gimdo vaikus?

/Mt 13, 1/

“Ant ežero kranto”, kur atsispindi dangus,

ant ribos tarp žemės ir vandens.

/Mt 13, 2/

Ne Jėzus ieško minioje galybės,

bet minia Jo ieško.

Vanduokrikšto medžiaga. ValtisBažnyčia.

/Mt 13, 13/

Iš gyvosios gamtos ir žmonių gyvenimo

ėmė Jėzus palyginimus.

Didysis analogijos menas.

Vitaliniai pavyzdžiai.

Regimais dalykais aiškino neregimą Karalystę.

Palyginimastiesos vaizdas, ne abstrakcija.

Palyginimai kaip lygiagretės.

Ir žmogus — Dievo paveikslas.

/Mt 13, 4-8/

Žemėje, duodančioje šimteriopą derlių,

išėjo Sėjėjas sėti tiesos grūdų į žmonių širdis.

Grūdai krito: prie kelio,

ant uolų su plonu žemės sluoksniu,

tarp erškėčių ir į gerą dirvą. Štai visi atvejai.

Bet apie sausrą Jėzus nekalba.

Jis pabrėžia aplinkos įtaką Dievo karalystei:

grūdui reikia geros dirvos,

kurią žmogus gali išpurenti Dievo sėklai.

/Mt 13, 11/

Pažinimas kaip viena iš septynių

Šventosios Dvasios dovanų.

/Mt 13, 13/

Kas kita žiūrėti, ir kas kita matyti.

Kas kita yra klausyti, ir kas kita girdėti.

/Mt 13, 15/

Kūno gėrybėmis aptukusi širdis

yra dvasinio aklumo ir kurtumo priežastis.

/Mt 13, 17/

Pranašai ir teisieji geidė regėti ir girdėti Tą,

Kurį dabar minios mato, bet neregi,

klauso, bet negirdi.

/Mt 13, 19/

Pasaulio reikalų sutrypta žemė

nėra prieglobstis tiesos grūdams:

negali tas pats žemės sklypelis

tuo pačiu metu būti ir dirva, ir kelias.

/Mt 13, 24/

Usnys kviečių lauke, pasėtos priešo,

štai socialinio blogio priežastis, genezė.

Pjūties, ne žydėjimo,

metu išskiriamos piktžolės.

Nerauti usnių, kad nebūtų išrauti ir kviečiai.

Ir blogoje dirvoje kvietys lieka kviečiu,

ir geroje dirvoje raugė nepavirsta kviečiu.

Raugės dirvoje ir duonoje.

/Mt 13, 26/

Nuodingi vaisiai piktžolę išduoda,

nors ji prasikala švelniu daigu

ir žydi gražiais žiedais.

/Mt 13, 27/

“Iš kur blogis?“-

amžinasis klausimas

dėl pasaulio netobulumų.

/Mt 13, 28/

Priešas svetimoje dirvoje slapta

sėja blogą sėklą nakčia

ir taip klaidina žmones.

Tarnai galvoja tik apie rauges,

o Šeimininkas ir apie kviečius,

nes jų šaknys susipynę žemėje.

Petras siūlys kardą kovai su prievarta,

bet blogis nesunaikinamas, žudant bloguosius.

/Mt 13, 29/

Gerasis Šeimininkas rūpinasi kiekvienu

kviečiu ir kiekvienu jo grūdu.

/Mt 13, 30/

Pjūtis ne tik kviečių derliaus nuėmimo

metas, bet ir raugių surinkimas.

Raugės nepasiteisins tuo,

kad jos augo kviečių lauke, kaip Judas

nepasiteisins tuo, kad jis buvo apaštalas.

/Mt 13, 31/

Trigubas sėjėjo palyginimas

projekcija į tris plokštumas:

dirvos, t.y. prigimties, įtaka derliui;

raugių kilmė, pasėjus gerą sėklą;

augimo galios išskleidimas.

Viešpaties įdiegta grūdo augimo galia

Jo duotoje žemėje

duotajame laike užaugina derlių.

/Mt 13, 34/

Jėzus mokė Karalystės paslapčių

pasaulio daiktų analogijomis.

Palyginimas yra pirmasis mąstymo veiksmas:

pasaulis lygiagretus dangui

kalbėdamas apie žemę, Jėzus aiškino dangų,

kasdienybės pavyzdžiaisšventę.

/Mt 13, 37/

Kaip glaustai viską aiškina Suprantantysis!

Į simbolių lygtis įstato jų reikšmes.

O santykiai lieka tie patys:

kaip simbolių, taip ir tikrovės.

Kaip projektyvinė geometrija.

/Mt 13, 42/

Pasmerktiesiems ugnies kankinantis karštis,

o išrinktiesiemsmeilės ugnies šviesa.

/Mt 13, 44/

Žmogus perka dirvą,

žinodamas paslėptą joje lobį.

Žinojimo turtas. Teisėta ir teisinga.

Lobis, kurį įsigyti gali, tik viską pardavęs.

/Mt 13, 45/

Pirklys neiškeitė į perlą turtų,

bet, juos pardavęs, pirko perlą.

Parduodamas atsižadi materialaus turto,

pinigus atiduodamas atsižadi jo formaliai.

Dvi atsižadėjimo pakopos.

Mums trūksta pinigų

brangiajam perlui nusipirkti,

nes mes ne viską parduodame.

/Mt 13, 52/

Naujas turtas neneigia senojo, bet jį padidina.

Taip ir Naujasis Testamentas

papildo Senąjį Testamentą.

/Mt 13, 54/

Tikrai paslėptas buvo

Jėzaus gyvenimas Jo tėviškėje,

kad visi stebėjosi Jo išmintimi.

/Mt 13, 58/

Stebuklai daromi tikėjimo sustiprinimui.

Prigimtinį tikėjimą jie paverčia antgamtiniu.

/Mt 14, 1/

Mažutėliai klausėsi Jėzaus balso,

o išdidiejitik gando apie Jį.

/Mt 14, 4/

Svetimoterystė

kaip bedievystės vardas ir paveikslas.

/Mt 14, 9/

Moterystės priesaikos prieš Dievą laužytojas

bijo sulaužyti žmonių akivaizdoje

savo neišmintingą priesaiką.

Štai kokia piktadarė žmonių baimė!

Erodas, bijodamas žmonių,

liepia nužudyti Joną.

Pilotas, bijodamas žmonių, pasmerks Jėzų,

o Petras jo išsigins.

/Mt 14, 10/

Prigimties viršūnė yra santuoka.

Prigimties dėsnių nevalia peržengti

nei valdovui, nei įstatymų leidėjui.

/Mt 14, 14/

“Jam buvo jų gaila ”— štai Jėzaus stebuklų

pagrindinė žymė ir akstinas,

štai Jo įsikūnijimo ir kančios paslaptis.

Jam buvo mūsų gaila. Ne tik dėl amžinos,

bet ir dėl laikinos mūsų kančios.

/Mt 14, 15-20/

Prie vyno stebuklo prisideda Šventoji Motina,

prie duonos stebuklomokiniai.

Reikėjo nors kelių duonos kepalėlių,

kad Jėzus juos padaugintų.

Štai žmogaus triūso

ir Dievo visagalybės bendradarbiavimas.

E=mc2 /Einšteino formulė/.

Reikėjo žmogaus geros valios

atiduoti tuos kepalėlius ir dvi žuvis.

Jėzus nėra kaip figmedis:

Jis duoda vaisius nederliaus metu.

Dalino valgį per apaštalus.

Svarbus tarpininkų buvimas Jėzaus darbuose.

Dvylika mokinių

surinko dvylika pintinių trupinių.

Likučių daugiau negu pradedant valgyti.

Jėzus liepė surinkti trupinius

kaip stebuklo liudijimą.

/Mt 14, 23/

Kristus statė, mokė, gydė, meldėsi.

Nes Jis Statytojas,

Mokytojas, Gydytojas, Kunigas.

/Mt 14, 28/

Petras prašo įrodymų.

Tai Bažnyčios atsargumas,

susidūrus su stebuklais.

/Mt 14, 30/

Gamtos ir žmonių baimė silpnina tikėjimą,

o ne pagimdo jį, kaip kas dabar sako.

Tikėjimas kalnus perkelia,

t. y. valdo gamtos jėgas,

o tikėjimas ir meilė valdo žmonių širdis.

/Mt 14, 34/

Tik kūno ligų gydytoju pripažino minia Jėzų,

o Jis pasigaili ne tik sielos, bet ir kūno,

kuriam skirta džiaugtis Dievo laime.

Jie paliečia Jėzaus drabužį,

o Jis paliečia jų širdis.

/Mt 14, 35/

Žmogiškasis autoritetas

panaudojamas Dievo garbei.

/Mt 15, 3/

Didysis vertybių sukeitimas,

skatinantis visa pikta,

žmogaus valios pirmenybė prieš Dievo valią.

/Mt 15, 4/

Jėzaus ginčų metodas:

 Jis fariziejų kaltinimus

nukreipia prieš juos pačius.

/Mt 15, 11/

Pasaulis tėra pagunda,

todėl jis negali sutepti žmogaus

prieš jo valią.

Bet žmogus pats susiteršia pasauliu.

/Mt 15, 20/

Jėzus sulaužo fariziejų ypač saugotą paprotį

mazgoti rankas prieš valgį,

kad atkreiptų dėmesį į širdies švarumą,

kurį mato Dievas.

/Mt 15, 27/

Svetimšalė vertina duonos trupinius,

o savi vaikai niekina puotos valgį.

Didelis tikėjimas

reiškiasi dideliu nuolankumu,

kaip netikėjimaspuikybe.

/Mt 15, 29/

Kalno ir ežero pamokslai.

Du duonos padauginimai:

stabmeldžių ir žydų šalyse.

/Mt 15, 37/

Pirma duonos trupinių pagal apaštalų skaičių,

o dabar pagal turėtas žuvis.

/Mt 16, 1/

Prieš Jėzų susivienija fariziejai ir sadukiejai,

kurie nuolat ginčydavosi tarp savęs.

Pirma velnias — piktoji dvasia, dabar jie,

gundydami Jėzų, reikalauja stebuklo.

Bet Jėzus stebuklus daro Tėvo garbei

ar žmonių skausmo sugraudintas.

/Mt 16, 6/

Jėzus pasmerkė fariziejų politini raugą.

Ir Bažnyčioje reikia vengti politikos.

Jėzaus laikų politinės partijos:

fariziejaiidealistai, sadukiejaiskeptikai,

esenairealistai ir pagonysmaterialistai.

Fariziejai aiškino kitiems įstatymo raidę,

o Jėzus Pats vykdė įstatymo dvasią.

/Mt 16, 13/

Dievas paklausia, viską žinodamas,

ir paprašo, viską turėdamas.

/Mt 16, 14/

Klaidingais spėliojimais nei sinteze,

nei analize nerasi tiesos.

/Mt 16, 15-16/

Pasaulis spėlioja, o Apreiškimas liudija.

Jėzus yra Dievo Sūnus prigimtimi,

o mesMalone.

/Mt 16, 17/

Petras Jėzaus žmogystėje įžiūrėjo dievystę,

todėl palaimintas.

/Mt 16, 18/

Jėzus kalbėjo kaip statytojas

apie savo Bažnyčią ant uolos,

kuri atlaikytų pastatą iki dangaus

tikrąjį dangoraižį.

Jėzus stato savo bažnyčią

ant natūralios žmogaus prigimties,

sustiprintos malone.

Uolane pamatas, bet pagrindas pamatams.

/Mt 16, 20/

Slaptoje brandina Viešpats Dievas savo karžygius.

/Mt 16, 22-23/

Pagunda pasipriešinti Viešpaties Dievo valiai

jausmingas gailestingumas

pirmojo apaštalo lūpose.

“Tu Petras ” ir “Eik šalin, šėtone, ” tam pačiam.

/Mt 16, 25/

Paradoksas: kas praras gyvybę dėl Dievo,

tas ją išgelbės.

Tiesa aiškėja iš absoliučių kraštutinybių.

Laikinos gyvybės įsčiose bręsta amžinoji gyvybė.

/Mt 16, 26/

Vėl sugretinamos dvi vertybės:

siela ir visas pasaulis.

Siela yra vertesnė už visa, kas nėra Dievas.

Visas pasaulis

yra prigimtinės garbės absoliutybė.

Jos siekia visi tironai.

Ją turės Antikristas trumpą laiką.

/M116,27/

Jėzus atsilygins pagal darbus,

o teis pagal žodžius.

Tėvo angelai ir Sūnaus šventieji.

Jie išmėginti ir likę ištikimi.

/Mt 17, 5/

“Klausykite Jo ”,

Štai Naujasis įstatymas

Mozės ir Petro akivaizdoje.

Mylimasis Sūnus vietoje išrinktosios tautos.

"Labai pamėgau”— malonės paslaptis.

/Mt 17, 6/

Tėvo balsas nugąsdina mokinius,

o Jėzaus balsas nuramina.

/Mt 17, 9/

Taboras ir Golgotadu kalnai,

dangaus ir žemės tikrovės apreiškimai.

/Mt 17, 11-12/

Būsimasis ir būtasis laikas Viešpaties

žodžiuose ir planuose susilieja į dabartį.

/Mt 17, 14/

Piktoji dvasia ligomis rodo savo galią,

mirtimi valdo.

O Jėzus gydo ligas ir prikelia mirusius.

/Mt 17, 20/

Malda ir pasninku stiprėja tikėjimas.

/Mt 17, 22-23/

Mokiniai nuliūdo dėl Jėzaus pranašystės,

kad Jį nužudys.

Ta pranašyste patikėjo, nes ji atrodė reali.

O prisikėlimu netikėjo:

nekreipė dėmesio į Jėzaus žodžius.

/Mt 18, 1-4/

Vaikas tobulai pasitiki tėvais

ir netyrinėja jų žodžių bei liudijimų.

Taip ir mes kūdikiškai priimkime

ir nesuprantamas Apreiškimo tiesas:

vaikai neturi puikybės.

/M118, 6/

Skirti papiktinimą, t.y. darymą bloga,

ir pasipiktinimą,

t.y. pasibjaurėjimą blogais dalykais.

/Mt 18, 8/

Jėzus liepia išlupti akį ir nukirsti ranką

svarbiausius kūno narius,

jeigu jie kenktų sielai.

/Mt 18, 12-14/

Nėra nulemtas nė vieno žmogaus pražuvimas.

Viešpats palieka 99 avis, ieškodamas vienos.

Ne banda, bet kiekviena avis svarbi Jėzui.

/Mt 18, 19-20/

Savo visagalybę tam tikru atžvilgiu

Dievas paskirsto mažiausia dviems.

Ir malda dviejų yra visagalė.

Kodėl nepanaudojame šio Jėzaus pažado?

Dievaskaip socialinio ryšio Dvasia.

“Kur du susirinkę... ”— tinka šeimai.

/Mt 18, 21-22/

Begalybė yra ribota pasaulyje.

77reiškia labai daug kartų.

/Mt 18, 23-35/

Dievas pasigaili,

atsižvelgdamas į prašymo didumą,

o ne į skolos didumą.

Turtingas skolintojas. Ir vargšas skolininkas.

Jis pasielgia teisėtai, bet neteisingai.

Iš Dievo gautu pasigailėjimu

reikia padengti savo skolininkų skolas.

/Mt 19, 1-9/

Žmogaus dialektikavyras ir moteris.

Sąmoningam skaistumui

reikalinga Dievo malonė.

/Mt 19, 10-12/

Ir santuokasakramentas,

ir kunigystė sakramentas.

Vienuolinis gyvenimaskaip auka Dievui.

/Mt 19, 13-15/

Koks gražus ryšys: po žodžių apie santuoką

Jėzus laimina vaikus,

pagrindinį santuokos tikslą.

Ar Jėzaus žodžiai

“Leiskite mažutėlius pas mane”

nėra vaikų krikšto pagrindas?

/Mt 19, 16-22/

Ne abstraktus gėris,

bet realiai geras Dievas.

Du laiptai į tobulumą.

Jaunikaitis vykdė visus Dievo įsakymus,

bet lobiai jam užstojo Viešpatį Dievą.

/Mt 19, 23-26/

Pagal K. Emerich:

“Lengviau praverti pro adatos ausį

storą virvę iš kupranugario plaukų... ”

/Mt 19, 27-30/

Dar mokiniai yra samdiniaine sūnūs,

nes kelia užmokesčio klausimą.

Daugelis paskutiniųjų prašys

vienų vienosmeilėsdovanos.

/Mt 20, 1-16/

Jėzus neatstumia net vidurdienį

ir vakare pas Jį ateinančių.

Dievas vienus kviečia į pokylį,

kitusį darbą vynuogyne,

kad ištikimuosius įsūnytų.

Du keliai: meilės ir vargo.

Dievas nedalina

amžinojo džiaugsmo denaro į dalis:

Jis moka po visą denarą pasamdytiems

rytą, vidurdienį ir vakare.

Jis nuolat kviečia darbininkus

į savo pjūtį ir savo vestuves.

Bet daugelis atsisakinėja.

Viešpats teisingas pirmiesiems

ir gailestingas paskutiniems.

Senoji sandora yra vynuogynas, o Naujoji

vynas. Senieji valgė avinėlį,

o mes Avinėlį didžiąja raide.

Mes negalime ateiti dirbti į Jėzaus vynuogyną,

Jo nepakviesti.

Bet reikia atsiliepti į Viešpaties kvietimą.

Visa, ką mes dirbame ne pas Jį ir

ne dėl Jo, yra dykinėjimas.

Kas atėjo Viešpaties kviečiamas

paskutinę valandą,gaus savo užmokestį.

Kas, dirbęs visą dieną,

apleido savo darbą paskutinę valandą,

kaipgi atsiims savo užmokestį?

Jis užmoka savo darbininkams

ne už padirbtą darbą, bet už ją gerą valią

ir pagal savo teisybę bei gailestingumą.

Jis kviečia pas save dirbti,

kad galėtų mums užmokėti,

o ne kad mūsų darbas Jam būtų reikalingas.

/Mt 20, 17-19/

Trigubas išdavimas:

mokinys išduos Jėzų fariziejams,

šie išduos Jį pagonims, o pagonysmirčiai.

Daugelį dalykų Jėzus aiškino minioms,

kai kuriuos dalykustik apaštalams.

/Mt 20, 20-24/

Pirmavimo prieš kitus instinktas

būdingas žmogaus prigimčiai. Bet ir

mylintysis nori būti pirmasis prie mylimojo.

Prižada gerti taurę kančios, kurios nežino.

Laikinojo ir amžinojo paskyrimo paslaptis:

Tėvo paskirta.

/Mt 20, 25-28/

Dangus yra žemės negatyvo pozityvas:

kas čia mažesnis, tas ten didesnis.

/Mt 20, 29-34/

Du aklieji pamatė tai, ko regintieji nematė:

Jėzus yra Kristus. Regintieji seka Jėzų,

o širdimi aklieji pasilieka mirties šešėlyje.

Viešpats Dievas sutvėrė žmogaus prigimtį,

galinčią priimti Atpirkimo malonę.

“Jėzus palietė akluosius

savo žmogiška prigimtimi, o išgydė juos

savo dieviška prigimtimi”. /Tomas Akvinietis/

/Mt 21, 1-11/

Romus atjoja Ramybės Karalius ant asilaičio,

ne ant kovos žirgo:

ant jo jojantieji neša su savimi prievartą.

O Jis atjoja Pats priimti prievartos.

Ant asilų jodavo Abraomas, Mozė, žydų karaliai.

/Mt 21, 12-17/

Argi Jeruzalės šventykla su pirkliais

ir Rašto aiškintojais nėra vaizdas sielos,

formaliai tegarbinančios Viešpatį?

Kaip karalius Jėzus įžengia į Jeruzalę.

Kaip Tėvo Sūnus išvaiko iš šventyklos pirklius.

...Avinėlis ateina į Jeruzalę aukai...

/Mt 21, 23-27/

Rašto aiškintojai reikalauja

iš Jėzaus Įgaliojimų.

įgaliotiniai reikalauja jų iš Viešpaties,

Kurio įgaliojimus giriasi turį.

Jie nepažįsta juos įgaliojusio

ir tuo pasmerkia save.

/Mt 21, 28-32/

Ne žadantysis, bet vykdantysis

įvykdo liepiančio valią.

Atgaila yra kelias į tikėjimą:

ji parengia sielą priimti tikėjimo dovaną.

/Mt 21, 33-45/

Viešpats aptveria vynuogyną,

t. y. išsiskiria iš pasaulio,

apriboja savo darbo plotą.

Jis išnuomoja vynuogyną ir išvyksta,

palikdamas vynininkams darbo laisvą.

O jie patys pasmerkė savo darbus,

nesuprasdami jiems taikomo palyginimo.

Nevaisingas figmedis ir nevaisingi vynininkai.

Visų netikrų pranašų žymė:

ne Dievo, o žmonių baimė. Kiekybės baimė.

Minia atrodo galinga skaičiumi.

Pasiilgusiems žemiškos Mesijo karalystės

Jėzus nuolat mini dangiškąją Dievo karalystę.

/Mt 22, 1-14/

Sukūrimaskaip gimimas,

Atpirkimaskaip vestuvės

tai subrendimas vaisingumui.

Vestuvėse vieno džiaugsmas pasidalinamas

su daugeliu pakviestųjų.

Bet jie nuėjo į savo kasdienybės darbus

ir atmetė Viešpaties šventą.

Atmetė Jo puotą kaip dovaną

ir nuėjo uždarbiauti, kad galėtų patys iškelti pokylį

ir nekviesti Viešpaties į jį.

Nedėkingumo riba:

užmušti į vestuves kviečiančius tarnus.

Tada kviečiami į vestuvių puotą iš kryžkelių,

t. y. keleiviai, neužsiėmę pasaulio rūpesčiais.

Dvigubas atrinkimas: pašauktieji ir išrinktieji.

/Mt 22, 15-22/

Pinigas yra santykio ženklas,

ciesoriaus sutartinis turtas.

Meilė yra Viešpaties Dievo.

/Mt 22, 34-40/

Kaip aiškiai Jėzus nurodo Senojo Testamento

svarbiausią įsakymą,

kurį tobulai įvykdyti Jis atėjo žemėn

ir pakeisti jį Didžiuoju įsakymu:

“Mylėkite vienas kitą, kaip Aš jus mylėjau

/Mt 22, 41-45/

Jėzus neaiškina atsakymų,

nes Jis Pats yra Atsakymas.

Viešpats Jėzustikrasis Dialektikas.

Denaru Jis parodo objektyvų

fariziejų klastingo klausimo sprendimą.

/Mt 23, 1-14/

Mūsų aukos Dievui

arba kaip našlės skatikai, pačių uždirbti,

arba kaip fariziejaus denarai,

kitų jam uždirbti.

Dievas yra širdžių, ne uniformų Viešpats.

Už klaidas Viešpats atleis,

bet veidmainius už melą baus.

Fariziejai gerbė šventas vietas ir šventes,

o paniekino Šventąjį,

Kurio garbe ir puošiasi vietos bei dienos.

Objektyvus Mozės krėslo autoritetas.

Kaip ir popiežiaus sosto.

/Mt 23, 13-32/

Jėzaus kelias nuo "Palaiminti” Kalno

pamoksle iki "Vargas jums” šventykloje.

Jis atleidžia muitininkui ir paleistuvei, kurie

nusidėjo dėl žmogiškos prigimties silpnumo,

bet sako "Vargas... ” veidmainiams

fariziejams. Tėvai žudė pranašus,

o vaikai nužudys jų Išpranašautąjį.

/Mt 23, 33-36/

Aštuoni Jėzaus pasmerkimai fariziejams.

Kokiais aštriais žodžiais

Jėzus vadina veidmainius!

/Mt 23, 37-39/

“O tu nenorėjai”,

štai visokio pasmerkimo priežastis.

/Mt 24, 1-3/

Izraelis bus išsklaidytas

kartu su šventyklos akmenimis

iki pasaulio pabaigos.

Jeruzalė bus sugriauta žemėje

ir atstatoma danguje.

Jerusalemtaikos būstas.

/Mt 24, 4-13/

Kaip Dovydo psalmėse

pinasi Mesijo pranašavimai

su asmeninėmis autoriaus nelaimėmis,

taip Jėzaus pranašystėse

Jeruzalės žlugimas ir pasaulio pabaiga.

Pirmąjį sutepimą nuplovė nuo žemės

vandeniu, antrąjįnuplaus ugnimi.

Jėzus laimino laukus,

o miestams pranašavo nelaimes.

Socialiniai sąmyšiai

kaip vidinių sąmyšių sieloje išraiška.

Pasaulio baimė ir vidaus nerimas

yra baisiausi dalykai po nuodėmės.

“Reikia, kad tai įvyktų”

pasaulio determinizmas.

Kančios Vyras išrinktiesiems žada

savo turtąkančią.

/Mt 24, 15-25/

Didžioji bausmė ateityje

ugnies ginklas — jau žmogaus rankose.

Gelbėtis dvasiniuose kalnuose.

/Mt 24, 26-31/

Aplink Šv. Komuniją

pasaulio katastrofose bursis ištikimieji.

Ne žemėje, o danguje

pasirodys Kristus paskutinę dieną:

saulė aptems, mėnulis nebeduos šviesos.

/Mt 24, 32-36/

Viešpaties valia organiškai paslėpta

pasaulio reiškiniuose

nurodomi pasaulio pabaigos ženklai,

kad tikintieji Jėzaus pranašystėmis

galėtų pasiruošti ją sutikti.

/Mt 24, 45-51/

Ištikimai laukti Viešpaties antrojo atėjimo.

/Mt 25, 1-13/

Turėkim alyvos lempelėse tamsybių valandą.

Su degančiais žibintais ir alyvos atsarga

laukim Viešpaties atėjimo laiko.

Jeigu eikvojame šviesą, papildykim aliejų.

Netikėjimo vidurnaktį ateis Jėzus. Vidurnaktį,

kad įprasmintų mūsų budėjimo žibintus.

Turime laiko mirksnį

patekti džiaugsmo amžinybėn.

Svarbu rūpestingumo būsena, ne vien aktai.

/Mt 25, 14-30/

Dievas duoda ugnį, o mes turime

pasirūpinti alyva, kad ugnis degtų laukimo

laiką. Reikia padvigubinti Viešpaties

lobįnepakanka neišleisti.

Savo pelną pavesti Viešpačiui, nes

tarno laikas, darbas ir pelnas priklauso Jam

Viešpats talentus duoda išbandymui,

bet nepasako, kaip juos panaudoti.

Žemėn užkastas pinigas neneša vaisiaus

kaip grūdas. Pinigas neša derlių

specialioje dirvojesocialinėje.

Ne pačiam uždirbti,

bet padauginti Dievo duotas dovanas.

Vieniems Viešpats duoda denarus,

o kitiems pataria viską palikti ir sekti Jį.

Vargas priėmusiems denarą

ir neuždirbusiems dvigubai.

Valdovas duoda talentus ir laiką.

Už ištikimybę laiko mirksniuose

bus atlyginta džiaugsmo amžinybe,

nes Viešpats laikosi savo pažadų.

/Mt 25, 31-44/

Neįvykdyti meilės darbai kaltins mus.

Žmogaus varge matykime Jėzaus vargą.

Bendrasis Kristaus atėjimas laikų pabaigoje

ir individualusį kiekvieno širdį.

Ir teisieji, ir neteisieji klausia visai taip pat:

“Kada mes matėme Tave?"

Bet jų darbai artimui buvo skirtingi.

Paskutinis teismas — kiekvienam mirus

ir bendras laikų pabaigoj.

Senojo Testamento Įstatymas

ir Naujojo Testamento gyvas Teisėjas.

Per maža nedaryti blogo.

Pasigailėti žmonių vargo,

kaip Jis pasigailėjo mūsų didžiojo skurdo.

Dieviškoji simetrija ir lygsvara

Jėzaus žodžiuose ir darbuose.

Paskutinio teismo dieną žmonės bus

teisiami pagal vienintelį ir didžiausią

Dievo ir artimo meilės įstatymą:

meilė Dievui bus matuojama artimo meilės saiku.

Ir bus atskirta amžina šviesa

nuo amžino ugnies karščio.

/Mt 26, 6-13/

Apaštalai matė aliejų ir žinojo jo kainą.

Jėzus matė Magdalietės širdį ir žinojo

jos meilę, jaučiančią, kad dabar laikas

patepti Mylimąjį mirčiai...

Ar nepasisavinam kaip Judas to,

kas aukojama bendram reikalui?

/Mt 26, 14-16/

Magdalietės išlieti aliejai

buvo metinis darbininko atlyginimas.

O už 30 sidabrinių reikėjo dirbti mėnesį

Judas pusvelčiui pardavė Brangenybę,

vertingesnę už visus pasaulio turtus.

Prastas pirklys. O Jėzus mokė,

viską pardavus, pirkti vieną perlą.

Ar mes neparduodame Viešpaties

už 30 nuodėmingų akimirkų?

O Parduotasis išpirko mus.

Judasvienas atsimetėlis tarp apaštalų.

Išimtis. Ar jos būtinybė visur?

Jėzus Kūdikis atpirktas

už 5 šekelius /du balandžius/,

Jėzus Vyras parduotas už 30 sidabrinių.

O Judas už juos pardavė save pragarui.

/Mt26, 17-25/

Meilės puotoje jau nebėra minių,

kurioms visa pasakyta.

Sužadėtinis pasilieka vienas

su būsima Bažnyčia ir atiduoda jai

savo Kūną ir Kraują iki amžių pabaigos.

Dvylika vyrų galėjo suvalgyti vieną

Velykų avinėlį,

kurio nevalia būdavo palikti kitam kartui.

Štai likimo ir valios laisvės kryžkelė:

Jėzaus likimas buvo užrašytas Rašte,

bet tai neatėmė Jo laisvos valios.

Ir Judas atsakingas už savo išdavystę, kuriai

rengėsi savo veidmainystėmis ir vagystėmis.

/Mt 26, 30-35/

Petro gera valia ir silpnos jėgos

paliktos be Jėzaus malonės.

Didelė Jėzaus išmintis,

kad leido Petrui įvykdyti išimties taisyklę,

ir Pats atleido jam žvilgsniu.

/Mt 26, 36-46/

"Budėkite su manimi ”,

Jėzaus prašymas visiems.

Prieš kūno kraštutinį skausmą

Jėzus kenčia kraštutinę sielos kančią.

Ant kryžiaus Jėzus kentėjo už mūsų nuodėmes,

o Alyvų kalne kentėjo dėl mūsų nedėkingumo.

/Mt 26, 47-56/

Jėzus niekuo nesiskyrė nuo skurdžių apaštalų,

užtat reikėjo Judo pabučiavimo Jam atpažinti.

Petrui įsako ne kovoti kalaviju, ginant Jo tiesą,

bet nusilenkti Dievo valiai ir ją vykdyti.

/Mt 26, 57-68/

Neteisingi teisėjai

pasmerkė gyvąją Tiesą teisybės vardu.

Klastingu liudijimu paremta

mechaninė teisybė. Išvaduotojo

iš politinės priespaudos laukė žydai,

o atėjo Išvaduotojas iš nuodėmių jungo.

Jie stebėjosi, kaip per tris dienas

galima atstatyti Jeruzalės šventyklą.

O argi prisikėlimas iš numirusių

ne nuostabesnis dalykas?

Kaip iškilmingai Jėzus liudija save!

Jis tyli neteisingai kaltinamas,

o mes teisinamės teisingai smerkiami.

Nikodemas Sinedrijone palankus Jėzui,

o Judas tarp apaštalų yra Jo priešas.

Kajafas: “Ar tu Mesijas, Dievo Sūnus?”

ir Kefas: “Tu Kristus, gyvojo Dievo Sūnus! ”

Kokia teisinga Kajafo pranašystė:

vienas už tautą!

/Mt 26, 69-75/'

Judas išdavė laisvą Jėzų,

Petras išsižadėjo išduoto Jėzaus,

objektyviai nebepablogindamas Jo padėties.

Petro išdavystė formali,

Judomateriali, neatitaisoma.

Judo išpažintis be gailesčio,

Petrogailestis be išpažinties.

Judo ir Petro ašaros: nevilties ir atgailos.

/Mt 27, 3-10/

“Kas mums darbo! Tu žinokis!”

štai pasaulio žodžiai išdavikui.

Pasaulis naudojasi išdavikais,

bet juos niekina.

Pasaulis apmoka už nusikaltimą,

bet negali duoti atleidimo sąžinei.

Judas išpažino Sinagogai savo kaltę,

bet negavo atleidimo:

kaltę išpažino tiems, su kuriais nusidėjo.

/Mt 27, 11-26/

Teisėjui diktuoja sukurstyta palaida minia.

“Bet ką gi pikta Jis yra padaręs?”

amžinas klausimas visiems

Jo nekenčiantiems.

Štai pasaulio dialektika:

pripažįstamas esąs nekaltas,

bet atiduodamas mirčiai ant kryžiaus.

Paprotys paleisti vieną kalinį iškilmių dieną

tai dar viena proga tautai išvengti kaltės.

Bet ji nori verčiau turėti žmogžudį,

kaip ir ji pati, negu Teisųjį

Jėzus kaip gyvas priekaištas nusidėjėliams.

Kaip keista: Barabas

reiškia “tėvo sūnus ”.

Barabą siūlė mainais už Dievo Tėvo Sūnų.

Kokia niekinga žmonių baimė,

privertusi Pilotą pasmerkti nekaltą Jėzų.

Minios valdomas valdovas...

Minia, dažnai niekieno neįgaliota,

atstovauja tautai.

Adomo bausmę

“Kaktos prakaite valgysit duoną ”

ir Kaino bausmę

“Tau žemė želdins erškėčius ” —

prisiėmė Jėzus.

Erškėčius, kurie žeidė Kaino palikuonių kojas,

uždėjo Jėzui ant galvos.

Erškėčiuose įsipainiojęs avinėlis

paaukotas vietoj Izaoko.

Ir štai Avinėlis su erškėčių vainiku.

/Mt 27, 27-31/

Garbės ženklais puošiasi valdovai.

Jėzus paniekos ženklus pavertė garbės ženklais.

Vieni verkė Jėzaus, kiti Jį burnojo,

treti po kryžium abejingai žaidė kauliukais

iš Jo drabužių.

Ar ne šie labiausiai paniekino Viešpatį?

Jie patys iškėlė ant kryžiaus

Jį aukščiau savęs taip,

kad Jo kojas mylintieji pasiektų pabučiuoti.

Evangelijoje neaprašyta nei kryžiaus forma,

nei vakarienės stalas,

vien Jėzaus dvasia Jo žodžiuose ir darbuose.

Pažinimo medis Rojaus vidury.

Kryžiaus medis Žemės vidury.

Pilotas: “Aš nerandu jame kaltės”.

Žydai: “Ant kryžiaus jį! ” Išrinktoji tauta.

Nejau išrinkta nukryžiuoti savo Dievą?

Ji laukė valdovo ir nepažino Jo tarnaujančio.

Laukė žudančio tirono, todėl nepažino žūstančio.

Tyruose žvėrys nenuskriaudė

per 40 dienų ir naktų, bet

žmogaus širdis piktesnė nei dykumos šakalų.

Mozės veidas buvo uždengtas dėl jo spindėjimo,

o Jėzaus - kad būtų paniekintas.

Mozės rankas, ištiestas maldai,

palaikė Aaronas ir Huras,

o Jėzaus rankas prikalė prie medžio,

kad Jis ištesėtų iki galo.

Laikas reikalingas Jo kančios valandoms,

o erdvėištiesti rankas ant kryžiaus.

Visa pažįstantis Dievas nežinojo kančios.

Todėl Jis sukūrė žmogų,

kad, jame įsikūnijąs, kentėtų

ir pragaras nesityčiotų:

“Ar Tu pažįsti kančią, Dieve?

Aš pažįstu tai, ko Tu nepažįsti Krucifer ir Liucifer.

/Mt 27, 39-43/

Minia reikalavo įrodymų Aksiomai,

kurią tikėjimu priimame be įrodymų.

Jie reikalavo nužengti nuo kryžiaus,

o Jis prisikėlė iš mirties kapo.

Juk minia buvo mačiusi daugybę stebuklų

ir netikėjo.

Jėzui reikėjo mirksnio paguodos,

kad už ją atsilygintų amžina paguoda.

Šviesa nematoma, jeigu nėra kas ją atspindi.

/Mt 27, 45-56/

Didžio liūdesio ženklan

žydai perplėšdavo savo drabužį.

Ir šventykla perplėšė savo uždangą.

Tikrąją Gyvybę pajuto net akmenys.

Pagonys įtikėjo gamtos liudijimu,

o žydai netikėjo net šventyklos liudijimu.

Skilo uolos, kėlėsi mirusieji,

tik širdys liko dar kietesnės,

o gyvi numirėliai dar baisiau numirė.

/Mt 27, 57-61/

Kaip Mozės šaltinis prasimušė iš uolos,

taip mūsų Išganymo Šaltinis iš akmens kapo.

Slaptasis Jėzaus mokinys viešai pagerbia Jį:

visą gyvenimą skurdžiai gyvenęs

ir vargšams skelbęs Evangeliją,

Jėzus palaidojamas turtuolio kape.

/Mt 27, 62-66/

Piktieji nusigando Kūdikio.

Ir bijojo nukryžiuoto Vyro.

Pasaulis mirusią Širdį pervėrė.

Priešai bijojo Jo prisikėlimo,

kuriuo netikėjo net mokiniai.

Sargyba ir antspaudai

oficialūs Prisikėlimo liudininkai.

Pasaulis kaipo notaras.

Tuščias kapas ir prisikėlęs Jėzus

kad ne įvykis,

bet Asmuo būtų tikėjimo centras.

Angelas, parodęs nuristą akmenį

ir jau tuščią kapą,

paruošia apaštalus sutikti Prisikėlusįjį.

/Mt 28, 9-10/

Prieš mirtį Jėzus apaštalus vadino bičiuliais,

prisikėlęs vadina broliais,

nes mirdamas pavedė juos savo Motinai

tikrajam neregimam Kirėniečiui per amžius.

/Mt 28, 11-15/

Sinagoga “moksliškai ir istoriškai” aiškina

Prisikėlimą: “Jo mokiniai

papirko sargus ir išvogė Jėzaus kūną ”.

O jie patys tiems sargams prisakė nutylėti

džiaugsmingą Prisikėlimo žinią

ir kaip sargai miegodami galėjo matyti,

kad mokiniai pavogė Jėzaus kūną?

/Mt 28, 16-20/

Prisikėlusysis prikėlė

merdintį mokinių tikėjimą.

Nei priešams, nei minioms Jis nebesirodė.

Tik galutinai savo tautos atmestas Jėzus

liepia apaštalams eiti ir mokyti visas tautas:

Saulė siunčia savo spindulius,

kurie yra kaip dalelės ir kaip bangos.

Dievo Sūnus džiaugiasi Tėvo meile, bet

Žmogaus Sūnus trokšta žmonių meilės:

“Štai aš esu visas dienas su jumis

iki pasaulio pabaigos ”

Kūnu, Krauju ir Dvasia!

Design by Joomla