Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.
Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

KUNIGAS
ANTANAS
ALEKSANDRAVIČIUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

LKMA knygų fotografinės kopijos

viršelis

Pirmieji skaitytojo žvilgsniai neabejotinai kris ant šio leidinio žodžių — “Dievas sutemose”. Tegu tie žvilgsniai nesustingsta, tesiskverbia jie giliau, teperbėga puslapius, kuriuose ras atskleistas Dievo sutemas lietuvio sieloje. Knygos autorius prof. Stasys Yla, buvęs Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas Kaune, aktyviai dalyvavo lietuviškajame gyvenime ir artimai sekė dvasinius lūžius, kuriuos čia atidengia viešumai. Jis tai atlieka su meistrišku pastabumu, kurį daugelis pažįsta iš jo kacetinių pergyvenimų knygos “Žmonės ir žvėrys dievų miške”.

Dvasiniam lietuvių lūžiam atskleisti autorius pasirinko ištisą, galeriją asmenų, kuriuose atsispindi daug bendrų bruožų ir visiem lietuviam. Štai keletas iškilesnių vardų:
*  Biržiška
*  Bagdonas
*  Biliūnas
*  Čepinskis
*  Čiurlys
*  Gravrogkas
*  Krėvė
*  Kuzma
*  Nauragis
*  Nauragienė
*  Pūtvis
*  Sleževičius
*  Smetona
*  Šliūpas ir kt.

Lietuvių raštijoj tokio pobūdžio leidinys yra bene pirmas. Jis toli gražu nėra pilnas, tačiau laikytinas vertinga prasklaida dvasinio lietuvių gyvenimo, kuris daugeliu savo bruožų skiriasi nuo kitų tautų. Šis leidinys bus nepamainoma paslauga ne tiktai tiems, kurie domisi dvasiniu žmonių virpesiu, bet ir tiems praktinio gyvenimo žmonėms, kurie jieško tikrų pavyzdžių: paskaitininkams, pamokslininkams, kalbėtojams, rašytojams, veikėjams, tėvams, auklėtojams, kunigams, vienuoliams ir kitiems. Jis bus ypač naudingas tiems, kurie savo gyvenime yra patyrę sutemų arba jose dar tebejieško prošvaisčių.

Šio leidinio medžiaga buvo spausdinama tęsiniais “Tėviškės Žiburių” savaitraštyje. Autorius, prieš skelbdamas ją atskiru leidiniu, ją dar kartą peržiūrėjo, kaiką pertvarkė, papildė, paruošė rodykles, kad palengvintų skaitytojams naudojimąsi. Taigi, atliktas darbas, kuris ateina i skaitytojų rankas.

Aplanką piešė — dail. Tel. Valius.

Kaina $3.00

STASYS YLA

DIEVAS SUTEMOSE

RELIGINIAI LŪŽIAI
LIETUVIŲ GYVENIME

TĖVIŠKĖS ŽIBURIAI

pemkus


 

GOD IN THE TWILIGHT
A Psychological Analysis
of Religious Crisis and Conversion
In the Lives of the Lithuanian Intelligentsia
by STASYS YLA

Nihll obstat: Voldemaras Cukuras, STD.
Imprimatur: Vincent J. Hines, DD, Eplscopus Norvicensis,
die 28 Julii, 1964.

Aplankas dail. Telesforo Valiaus.

Rinkinys "Žiburių" spaustuvės Toronte.

DIEVĄ SUTEMOSE” PASITINKANT

Originaliai parinktas leidinio pavadinimas rodyte rodo ir turinio originalumą. Tai kruopščiai surinkta neskelbta medžiaga apie dvasinius-religinius lūžius lietuvių sielose. Autorius ilgus metus stebėjo dvasinio lietuvių gyvenimo bangavimą ir užfiksavo ypač tuos momentus, kuriuose bangų lūžimas buvo ryškiausias. Jis pasirinko asmenis, kurie lietuvių gyvenime buvo vienu ar kitu atžvilgiu iškilę ir daugelio akių matomi. Jie, galima sakyti, buvo tarytum didesnio formato veidrodžiai, kurie stipriau bei ryškiau telkė savyje šviesą ir ją atspindėjo. Užtat ir dvasinės kovos juose tapo ryškiau matomos bei tiriančiai akiai pagaunamos.

Skaitytojai, sekdami autoriaus St. Ylos pateikiamą medžiagą, ras nevieną pažįstamą veidą ir galbūt nustebs pamatę, kad už išorinės jo skraistės slėpėsi tyli gelmė, kurioje vyko dvasinė kova. Kartu jie pajus, kad tie vidiniai lūžiai žymiųjų tautiečių sielose nebuvo tik šių pastarųjų vienų izoliuota kova; jie ras, kad tie lūžiai yra ir jų pačių atgarsiai. Juk kiekvienas galvojantis tautietis turi praeiti pro tas pačias didžiąsias gyvenimo problemas, ties kuriomis yra susitelkusios sutemos.

Tai bene pirmas bandymas pažvelgti į lietuvių dvasinius lūžius. Iki šiol mes buvome įpratę domėtis kitų tautų garsiųjų žmonių dvasinėmis kovomis, religiniais didvyriais, jieškotojais, konvertitais. Rašytojai, paskaitininkai, pamokslininkai, mokytojai pavyzdžius daugiausia imdavo iš svetimtaučių. Atrodė, kad mes toje srityje nieko neturime. Pasirodo, ir mes turime pakankamai švyturių, išneriančių iš sutemų, tik reikia akyliau apsidairyti ir juos sutelkti, kad būtų visiem prieinami. Šio leidinio autorius padarė gerą pradžią ir kartu didelę paslaugą mūsų visuomenei paskelbdamas šią medžiagą. Jis konkrečiais faktais parodė, kad ir lietuviuose yra gyvas religinis nerimas, kuris reiškiasi didžiųjų pasaulio žmonių sielose. Religinė psichologija pastarųjų lūžius jau seniai yra atskleidusi ir parodžiusi, kad daugelio Dievas yra perėjęs per žmogiškąsias sutemas. Tik mūsuose vis trūko tiriančios akies, išdrįstančios atskleisti lietuviškąjį uždarumą, linkusį kentėti savose sutemose.

Aprašomi asmenys buvo žinomi iš oficialiosios, išorinės pusės. Šios knygos autorius gi atskleidžia naują tų asmenų veidą, kuris buvo pridengtas įprastiniu kasdienybės šydu. Mūsų visuomenei nevienas tų atskleidimų bus naujas, negirdėtas, dėlto gal kai kam ir sunkiai priimtinas. Daugeliui teks nevienu atveju peržiūrėti įprastines savo nuomones apie asmenis, kurie viešumoje buvo laikomi nureligėjusiais, nutolusiais, nes naujai atskleisti faktai siekia giliau nei tradicinė, įprastinė bei paviršutinė nuomonė, sudaryta iš kasdieninės seklumos reiškinių.

Baigiant tebūnie leista išreikšti autoriui gilią padėką už atliktą darbą, kurio tolimesnį likimą “Tėviškės Žiburiai” atiduoda į skaitytojų rankas.

Kun. Pr. Gaida - Gaidamavičius, |
“Tėviškės Žiburių” redaktorius

AUTORIAUS ŽODIS

Kiekvienas ką nors tiki — amžinąją Mintį, didžiąją Dvasią, didžiąją Realybę, pasaulio Architektą. Vieni tiki Dievą ir jo siųstąjį Jėzų Kristų, kiti — tik Dievą be Kristaus. Vieniems Kristus neatskiriamas nuo Bažnyčios, kitiems — Bažnyčia ne Kristaus kūrinys, ne jo Mistinis Kūnas.

Nėra netikinčių, bet daug — nepilnai tikinčių ar iškreiptai. Ne visų tikėjimo turinys tas pats, dar labiau ne ta pati forma. Tai daugiausia individualistai, kokie yra ir lietuviai. Jie nori tikėti tai, kas patinka, asmeniškai priimtina. “Kam to įsakymo iš viršaus, kam mokymo — dogmų? Aš tuo netikiu!” Subjektyvus tikėjimas, bet tikėjimas! “Kam toji Bažnyčia, sakramentai, ypač išpažintis? Ar aš negaliu pats vienas su Dievu rokuotis?” Natūralistinis tikėjimas — be malonės, bet tikėjimas!

Žmogus tvirtina netikįs, lyg būtų tuo įsitikrinęs. Ar jis nekartoja svetimų žodžių ir teiginių? Niekur nėra tiek štampuotų ir nudėvėtų frazių, kaip priekaištuose religijai ir Bažnyčiai. Ar ką naują išrado naciai? Kopijavo mūsų Trakų rabino frazes, paleistas prieš krikščionybę dar 17 amžiuje. Ar išranda ką nauja komunistinis ateizmas?

Kova prieš tikėjimą yra pati neišmaniausia ir nekūrybiška.

Netikėjimo bangelės slenka lyg rūkas palei žemę. Vieniems sukelia čiaudulį ir nuobodulį, kitus užkrečia madingumu. Netikėjimas veikia kaip mada, kuri sukausto mintį, suvaržo žodį, uždeda antspaudą elgesiui. Yra madingos plokštelės, lygiai kaip ir manieros. Serga žmonės įvairiais “izmais” dėl to, kad šiuo vardu “groja” kur nors plokštelė. Mūsų tautos šviesuolis kitados buvo apkurtintas rusiškų plokštelių, kaip ir nūnai kurtinamas tėvynėje. O niekas taip nemoka visko neigti ir kartu tikėti savo neigimu, kaip rusas. Šiandieninis rusas komunistas verčia ir kitus tikėti jo melu. Žmonės iš baimės, iš prisitaikymo “netiki”. Netiki, ką rusas sako, bet kalba, kaip jis — prieš Dievą, Bažnyčią.

Religinio netikėjimo apraiškos dažnai pertempiamos. Kartais tik dalis netikėjimo — susvyravimas, nusivylimas, nors žodžiuose jau visas šimtas procentų. Žmogus kartais mėgsta iš degtuko skaldyti vežimą, ypač šioj srity. Nori save įtikinti arba kitus. Siekia pateisinti savo apsileidimą, ribotą pažinimą, protinę tinginystę ar sąžinės nevalyvumą. Labai lengva pasakyti “netikiu”, sunkiau derinti savo gyvenimą netikėjimo dogmoms. Žmogus daro kompromisus pats sau meluodamas. Kai jis bando būti tiesus, meta tuščiažodžiavimą ir jieško pilnutinės religijos.

Religijos pradmenys glūdi žmogaus prigimty. Išsivilkti iš prigimties sunkiausia, nors ne vienas bando, užuot praturtinęs savo prigimtį antprigimtine malone. Mes, šiauriečiai, Milašiaus žodžiais, darome vieną klaidą — daugiau jieškom tiesos nei malonės. Jieškom neatbaigtu pasirengimu ir susipainiojam. Jieškom lengvesnės tiesos, kuri mažiau įpareigoja — pateisinančios “tiesos”, kuri yra palankesnė. Tokia tiesa maloniai šypsosi kiekvienam praeiviui gatvėje, kiekvienam linkčioja galva, net komunistams siūlo derybas. Malonės nejieškom. Bažnyčion ateinam tik piktintis. Malonė laukia paprastumo ir kuklumo; prašo padėti prie durų karaliaus vainiką ir suklupti maldaujančiu elgeta. Malonė neateina aklinai uždaron širdin, nors kojos ją atneštų ligi paskutiniųjų bažnyčios suolų. Individualistai lietuviai yra perišdidūs jieškoti žmonių, o ypač Dievo malonės.

Kodėl mūsų liaudies tikėjimas išsiskleidė tokiu žaviu gilumu, o inteligentijos — sunyko arba susvyravo? Atvirumas malonei padarė juos pranašesniais už šviesuolius, kurie didžiavosi savo rasta tiesa. Raudona gija išsiskyrė mūsų tautos kamieno tikėjimas nuo jos rinktinių vaikų vadinamo “netikėjimo”. Teisus, nors ir “bedievis”, Teofilis Tilvytis savo žodžiais Dičiaus poemoje:

Mokslas subtilus daiktelis,

Jis vilioja, jis gražus,

Viens, jo siekdamas, pražus,

O antram jis — laimėn kelias.

Jei jaunystėj išdidus

Tavo kelias bus slidus!

Ypač savo jaunystėj mūsų inteligentija parodė individualistinio išdidumo.

Norėdami suprasti savo tautos religinių lūžių psichologiją, turėtume pasirausti po gyvų pavyzdžių medžiagą. Ją teko rankioti kuris laikas, o nūn — šiek tiek apdorotą norisi bent iš dalies atskleisti viešumai.

Visa ši medžiaga — tikri gyvenimo faktai, nors nevisur buvo galima minėti vardus bei pavardes. Ne-vardinė medžiaga, manau, tiek pat reikšminga suvokti mūsų tautos, ypač mūsų šviesuomenės religinei psichologijai, kaip ir vardinė. Kai kurie pavyzdžiai apie žymiuosius kultūrininkus gal patarnaus ir mūsų kultūros istorijai. Šie du motyvai lydėjo autorių renkant medžiagą. Buvo ir trečias motyvas, sakyčiau, broliškas: padėti tiem, kurie Dievo jieško ir turi sunkumų Jį surasti.

Surankiota medžiaga būtų dar ilgai gulėjusi stalčiuose, jei ne “Tėviškės Žiburių” redaktorius, paraginęs ją teikti dalimis jo redaguojamam savaitraščiui. Esu dėkingas jam ir leidėjam, kurie panoro visa, kas buvo skelbta ir dar neskelbta, išleisti atskira knyga. Dėkoju taip pat visai eilei asmenų, kurie maloniai talkino medžiagą renkant ir jos faktus tikslinant.

Autorius

PIRMAS

SKYRIUS

Pažintis su netikinčiais

GIMTOJO KAIMO
ŠVIESUOLIAI - “NETIKĖLIAI”

Prisimenu savo pirmąjį mokytoją, kaimyną iš gretimo kaimo. Ateidavo pėsčias į mokyklą, kuri buvo kukliai įrengta Dejūnų dvarelio seklyčioje. Tikrų mokyklų dar nebuvo, kaip ir tikrų, kvalifikuotų mokytojų. Žinojom, kad jis turėjo savo ūkį Vaičiuliškiuose ir pats jį dirbo. Ateidavo suvargęs, gal dėl to atrodė nedžiugus. Mes niekad jo nematėm besišypsančio. Bet niekad jis mūsų ir nebaudė. Dėstė be vadovėlių, nes jų nebuvo, ir mums atrodė nesuprantama, kaip jis, ūkininkas, viską žino. Dėstė paprastai, sakytume, lengvai. Visi pajėgėme jį suprasti, nors pirmokai sėdėjom kartu su ketvirtokais.

Grįžę namo, kalbėdavome apie savo mokytoją sužavėti. Tik namiškiai nesižavėjo mūsų kalbomis.

— Taip, Jurgis Keblas labai mokytas! — pasakydavo ir nutildavo.

Klierikasmokytojasūkininkas

Negreit sužinojome, ko tyli mūsų namiškiai. Pasirodo, Keblas buvo klierikas, vasaromis matomas prie altoriaus, bet vieną rudenį grįžęs namo ir padėjęs sutaną. Niekur nesirodė, beveik su nieku nekalbėjo. Mirus tėvui, vedė paprastą kaimo mergaitę ir pats tvarkė ūkį. Vieni sakė, jis susirgęs džiova, dėl to turėjęs nutraukti mokslą. Kiti spėjo, kad pats nebenorėjęs toliau mokytis. Viskas būtų buvę gerai, jei jis būtų lankęs bažnyčią. Dabar toks mokytas, buvęs net klierikas, pasidarė bedievis. To žmonės niekaip negalėjo suprasti. Nekalbėjo plačiai, ypač viešai prie vaikų, bet nešiojosi širdy lyg savo pačių žaizdą.

Ar jis iš tikro buvo bedievis? Prisimenu tikybos pamokas, kurias jis pats mums dėstė. Tai buvo gražiausios ir įspūdingiausios pamokos. Kalbėdavo lyg kitu tonu, iškilmingesnių ir jautresniu, ir mes visu vaikišku dėmesiu įsismeigdavom į jo veidą.

Mano gyvenime jis daug lėmė. Skatino nesitenkinti pradžios mokykla, kalbėjo apie tai su namiškiais ir, nelaukdamas kol baigsiu keturius skyrius, išsiuntė į gimnaziją laikyti stojamųjų egzaminų.

Jau buvau trečioj klasėj, kai jį pakeitė kitas “tikras” mokytojas. Keblas grįžo prie savo ūkio ir vėl atsiskyręs gyveno. Nemačiau jo niekad miestelyje, nesutikau nei jo paties kaime, nors ten nuvykdavau pas savo giminaičius. Jaučiau pareigą jį aplankyti ir padėkoti už gerą mokslo pradžią, bet sulaikydavo žinia, kad jis nenori būti žmonių matomas ir lankomas.

Artėjo mano studijų galas. Galvojau, šį kartą nueisiu jį pakviesti į savąsias primicijas. Ta proga ketinau jam viešai padėkoti už gilią religijos meilę, kokią jis mums įkvėpė mokykloje. Argi ne jo paskatos atvedė mane į tą kelią, kurio jis pats neišbaigė? Bet jis mirė metais anksčiau, negu įvyko mano primicijos.

Kitame gretimame kaime gyveno kitas Jurgis, pavarde Yla. Tikrasis Ylų lizdas buvo mano kaimas, ir šių pavardžių niekur apylinkėje daugiau nebuvo. Jurgio tėvas ar senelis persikėlė iš Luciūnų į Džiugus. Sako, jie buvę vieninteliai iš Ylų, su kuriais mano anksti miręs tėvas dar palaikė giminystės ryšius. Šitai sužinojau tik vėliau.

Ilgaplaukisrevoliucininkas — atsiskyrėlis

Jurgis Yla buvo baigęs valdžios mokyklą Rygoje ir keletą metų dirbo raštininku vienoje valdžios įstaigoje Petrapilyje. Ten 1905 buvo sugautas platinant revoliucinę literatūrą, suimtas, tris metus kalintas, pagaliau paleistas be teisės gauti bet kokią tarnybą. Taip jis parvyko į gimtuosius Džiugus, atsiėmė iš brolio dalį ūkio, vedė ir šalia to vertėsi privačia advokatūra. Žmonės eidavo pas jį patarimų. Jis rašydavo jiems teismo skundus, pamokydavo kaip vesti patiems savo bylas. Jo pagalbą žmonės labai vertino, bet kartu ir stebėjosi, kaip Jurgiu Keblu.

Keblas bent nesiskyrė savo išore, o Yla nešiojo ilgus plaukus, kaip to laiko rusų inteligentai - revoliucininkai. Neleido plaukų kirpti ir savo vaikams, net vėliau, kai jie buvo paaugę. Vaikai buvo nekrikštyti, niekad bažnyčios nematę, kaip ir jis niekad joje nepasirodęs. Savo vaikus jis pats mokė, į mokyklą neleido net nepriklausomybės laikais. Gyveno su šeima, lyg kokie atsiskyrėliai, nebendraudavo net su kaimynais. Advokatavimas su nepriklausomybės pradžia pasibaigė, ir jis vertėsi tik ūkiu. Kas iš praeivių pamatydavo jį ar vaikus laukuose, išsigąsdavo, — toks neįprastas būdavo pirmas įspūdis.

Nekartą galvojau aplankyti ir šį kaimyną, teirautis apie giminystės ryšius, jo mokslo pradžią ir jo patirtis iš darbo Petrapilyje. Bet mano vyresnysis brolis, taip pat Jurgis, sakydavo:

— Nesusikalbėsi. Jis nieko nenori matyti, užsidaręs, apkartęs, neištrauksi žodžio iš burnos; bandžiau — niekas neišeina.

Man visad gailu, kai šiuodu kaimynu prisimenu. Argi tam jie mokėsi, kad atsiskirtų nuo žmonių? Ar tam grįžo į kaimą, kad nutrauktų su juo visus asmeninius ryšius? Ne mokslas čia buvo kaltas, bet laiko ir pažiūrų mada.

VADOVAUJANTIEJI
MIESTELIO PIRMEIVIAI

Apie Žemaitkiemį, mano parapijos centrą, būtų galima rašyti visą istoriją. Nedidelis miestelis, bet senas. Čia kūrėsi pirmoji jėzuitų misija kovai ne su protestantizmu, bet su pagonybės likučiais. “Pagoniškų” prietaringų moterėlių dar būtum galėjęs rasti ir šiame amžiuje; iš to mūsų tautosakininkai tikriausiai būtų padarę naują istoriją: Žemaitkiemis tebėra pagoniškas! Priešingai, visa parapija buvo giliai ir vienalytiškai krikščioniška.

Naujas pirmeiviškas tonas bandė įsibrauti atneštiniu būdu. Buvo du broliai — Ignas ir Mykolas Šlaitai, gabūs savamoksliai, siuvėjai. Mokėsi šio amato pas garsųjį siuvimo “akademiką” Petronaitį, didelį pirmeivį Kaune ir patys iš ten grįžo pirmeiviais. Vėliau jie perėmė į savo rankas paštą, kooperatyvą, bankelį. Iš Anykščių atkilo Pūkas, sumanus verslininkas, ir čia atidarė pirmąją lietuvių krautuvę. Kaip ne vienas anykštėnas, Pūkas jau 1905 dalyvavo socialistiniame judėjime ir save laikė pirmeiviu. Vėliau, nežinia iš kur buvo atkeltas “pažangių” pažiūrų mokytojas Šičkus, pakeitęs seną lenkuojantį lietuvį mokytoją Matjošaitį.

Šie vyrai, užėmę svarbias mažo miestelio pozicijas, bandė kurti naują pažiūrų toną. Demonstravo savo netikėjimą ir skelbė žmonėms, kad netrukus, apšvietai įsigalint, niekas daugiau nelankys bažnyčios ir neklūpčios prieš altorių.

—    Žiūrėkit, kas tik atvyksta iš miestų, kur daugiau šviesos, daro kaip mes — nebeina į bažnyčią.

Trenkiantis studento pasirodymas

Kartą parvyko pas tėvus, į Kunigiškių kaimą, Technologijos Instituto studentas Pisčikas — retas svečias iš miesto ir ne betkokio, o paties Petrapilio. Pasikalbėjo su tėvais, susitiko su kaimynais, pasimatė su giminaičiais. Visi jį klausinėjo, argi galimas dalykas, kad miesto žmonės nebeina bažnyčion.

—    Iš kur tokios kalbos? — nustebo studentas.

—    Išgirsi pats, kai susitiksi sekmadienį mūsų “tiligen-tus”.

Atėjo sekmadienis. Pisčikas užsivilko iškilmingą savo uniformą — su aukso sagomis ir antpečiais, kaip generolo. Sėdo į važelį ir su tėvais atvyko miestelin. Pralėkė pro krautuvės langus, pro mokyklą, siuvyklą ir sustojo aikštelėje prie šventoriaus. Inteligentai sužiuro, norėjo išeiti jo pasitikti, bet galvojo, kur jis dings — turės užeiti pas vieną jų. Negi vaikščios aplink šventorių? Negi eis su tamsiais kaimiečiais traukti į plaučius bažnyčios smilkalų, sumišusių su prakaitu.

Pisčikas pasuko tiesiai bažnyčion. Palikęs tėvus vidury, nužingsniavo tiesiai už grotelių, kur paprastai būdavo tik “dideli ponai”. Atsiklaupė abiem keliais, išsitraukė “Didįjį Šaltinį”, beveik pašnibždomis meldėsi ir taip išbuvo per visas Mišias.

Kaimiečiai buvo pritrenkti įspūdžio. Kai kurie nežinojo, koks čia generolas? Kas žinojo, stebėjosi, kaip toks mokytas atėjo į bažnyčią ir drįso melstis. Šis įvykis sumaišė miestelio “inteligentų” galvas, o kaimiečiams davė stipriausią argumentą.

Labiausiai buvo paveikti Šlaitai. Iš savo pirmeivybės jie vėliau svėrėsi į vydūnizmą — teosofiją, paskui kabinosi į tolstojizmą — etines šio pažiūras, pagaliau grįžo į katalikybę. Mano studentavimo laikais jie buvo visos parapijos pavyzdys. Kas sekmadienis jie buvo matomi prie Dievo stalo. Tiesa, jie ir tada turėjo įvairių problemų, mėgo filosofuoti ir diskutuoti su studentais bei klierikais. Daug skaitė ir, kaip visi savamoksliai, ne viską pajėgdavo pilniau surišti.

Mokytojas — komunistų veikėjas

Pūkas išvyko kitur ir man neteko girdėti apie jo religinio nusiteikimo pasikeitimus. Šičkus dar ilgokai pasiliko vietoje, tik vėliau buvo perkeltas į kaimyninius Vidiškius. Šalia mokyklos darbo, jis dar ruošė paauglius ir pabrendusius vyrukus eksternais į gimnaziją. Buvo tylus, niekur neprasikišąs ir atrodė labai patvarus mokytojas. Jo tikrasis vaidmuo paaiškėjo vėliau, kai keletas jo buvusių eksternų (tarp jų, berods, buvo ir Laurynas Kapočius) pakliuvo į valdžios rankas dėl komunizmo. Viename kitame kaime atsirado net slapti jaunų komunistų židinėliai, kurių kilmės siūlai vedė į tą patį šaltinį.

Netikėjimas buvo laiko mada, paženklinta tariamu pažangumu. “Tikėti pažanga, mokslu ir technika buvo būdinga 19 amžiui, — pastebi Thomas Aich. — Šiuo “tikėjimu” bandyta sukurti naują religijos pakaitą. Tai buvo viena formų nukrikščioninti pačią krikščionybę”. (Mas-senmensch und Massenwahn, Muenchen 1947, 183). Mūsų tauton ši mada atėjo iš Vakarų ir Rytų kiek pavėlavusi. Augščiausią pakilimo laipsnį ji išgyveno prieš I D karą, o jos atoslūgis ėmė ryškėti su demokratinės mūsų valstybės santvarkos išsibaigimu.

PAŽANGŪS MOKYTOJAI
IR VYDŪNAS PAMALDOSE

Kaip visos mados, taip ir netikėjimo mada ilgainiui keitėsi. Inteligentas ne tik galėjo užeiti į bažnyčią, bet kažkaip net priderėjo, kad bent iškilmingų pamaldų metu ten pasirodytų. Bet inteligentas negalėjo maišytis su paprastais žmonėmis, eiti į jų vidurį ar priekį. Šviesuomenės vieta buvo bažnyčios galas, vadinamas “bobinčius .

Šviesuoliai “bobinčiuje”

Ateidavo jie bažnyčion visi kartu arba susirinkdavo panašiu laiku — vienoj vietoj, šalia vienas kito. Vasarą tokia vieta buvo šventorius, po medžiais — pavėsyje, dažniausiai prie šventoriaus sienos. Pakitusi mada reikalavo, kad šviesuolis nesiklauptų, nesižegnotų ir nesimelstų. Turėjo stovėti net pakylėjimo metu, laikytis laisvai, rankas kišenėje arba sunėręs užpakalyje. Šviesuolis galėjo žvalgytis, šypsotis, kartais persimesti žodžiu su savo draugais. Buvo įprasta, kad jie išeidavo iš bažnyčios anksčiau, dažniausiai prasidėjus pamokslui, kuris buvo sakomas po Mišių. Jie ir ateidavo žymiai pavėlavę, kartais tik pusei Mišių.

Kaimiečiai buvo nuostabiai pakantrūs. Niekas niekam viešai nedarydavo pastabų. Ką gi, “šviesus žmogus” geriau žino, kaip jis turi elgtis. Gal taip juos mokė vadinamas mandagumas, kurio jie rūpestingai laikosi prie stalo ir kitur. Rodos, mandagumas nekliudytų ir bažnyčioje kitaip elgtis, bet ką gi padarysi.

Su ta mada buvo savotiškai susigyventa, kaip su klasių skirtumais. Susigyvenom ir mes, gimnazistai. Mūsų mokytojai beveik visi, nors nevisuomet, ateidavo į bendras mokinių pamaldas ir laikėsi visai taip, kaip miesteliuose pradžios mokyklų mokytojai, paštininkai, krautuvininkai ar kiek akis pratrynę, ypač vieną kitą klasę baigę ir kiek daugiau žemės turį, atseit — “šviesuoliai” ūkininkai. Kitokio pavyzdžio mums, mokinukams, neatėjo net į galvą laukti.

Rašytojas Vydūnas katalikų pamaldose

Vieną kartą į Ukmergę atvyko Vydūnas. Gimnazija jį priėmė gražiai, sakyčiau, iškilmingai. Jis skaitė mokiniams ir mokytojams keletą paskaitų. Mano, trečioko, subrendimas buvo nedidelis, o Vydūno stilius gana augštas, tad mažai ką supratau. Bet mačiau su kokia pagarba į jį žiūri vyresnieji ir kaip atidžiai, kaip rimtai jo klausosi.

Buvo gegužės mėnuo. Vakarais rinkdavomės į mokinių bažnyčią. Į pamaldas sueidavo pastovėti ir nemaža įvairių miesto ponų. Į vakarines pamaldas, kartu su mokytojais, atėjo ir Vydūnas. Mokytojai paliko stovėti prie durų, o Vydūnas, atsiskyręs nuo jų, atėjo į pati bažnyčios vidurį, įsimaišė tarp mokinių ir atsiklaupė abiem keliais. Buvo išstatytas Švč. Sakramentas, ir Vydūnas išklūpėjo su mumis per visas pamaldas.

Mes žinojome, kad jis protestantas, o mūsų mokytojai krikštyti katalikai. Vydūno elgesys buvo mums nelauktas. Prieš mokytojus, kurie mūsų jausmams sudarė opoziciją, jautėmės lyg pažeminti ir paniekinti, o Vydūno akivaizdoje — išaugę. Nežinau, ar visų buvo panašios nuotaikos, bet gerai prisimenu savąsias. Tuo metu turėjau savų religinių abejonių, ir kitų pavyzdžiai mane vienaip ar kitaip veikė.

Vydūnas atėjo į mūsų pamaldas ir antrą vakarą. Ir vėl panašiai jis klūpojo tarp mokinių. Prisimenu vietą, kur jis buvo — vidury bažnyčios, dešinėje, netoli vieno pilioriaus. Jis buvo kiek prieky, ir aš galėjau jį stebėti pro šoną. Mačiau jo veido profilį: jis buvo paskendęs maldoj, buvo visas suklupęs — ne tik jo keliai. Ir aš tada galvojau: jis, rašytojas, garbina Dievą kaip mes, mokinukai, kaip mūsų paprasti tėvai; garbina pamaldžiau negu mes, nors jis nebuvo katalikas, kaip mes.

Buvo didelė pagunda pažiūrėti atgal, ar mūsų mokytojai ten, tarpdury, vis dar tebestovi tarsi kokio protesto ženklan, lyg norėdami pasijuokti iš mūsų ir Vydūno. Bet nežiūrėjau. Šiuo metu man buvo nebesvarbu mokytojai, nes mano akyse — tuo mano amžiaus metu - rašytojas buvo daugiau, negu dešimt mokytojų.

Senas tonas lūžta

Jei neklystu, Vydūno pavyzdys padarė įspūdžio mokytojams ir miesto ponams. Ar tuoj, ar kiek vėliau kai kurie jų pradėjo atsiklaupti bent pakylėjimo metu.

Ilgainiui ir ši mada keitėsi. Po 1930 vis daugiau naujų mokytojų ir studentų pradėjo slinkti iš “bobinčiaus” į bažnyčios priekį. Kiti susiburdavo beveik prie grotelių, netoli zakristijos, kur seniau rinkdavosi bajorai. Nevienas jų įsimaišydavo į eiles tų vyrų ar moterų, kurie Mišių metu ar po to rikiuodavosi prie Dievo stalo. Tai buvo ženklas, kad senasis tonas lūžta. Lūžo jis pamažu, su tam tikrais svyravimais.

KRYŽIŲ, STATULŲ,
ŠVENTOVIŲ NIEKINTOJAI

Ar netikėjimo banga buvo tokia kultūringa? Ar ji ribojosi tik “kova už sąžinės laisvę” — žodžiu ir įtikinėjimu, kaip tai buvo Vakarų kraštuose? Deja, spaudos puslapiai, kai imi juos plačiau apžvelgti, atskleidžia kitą buvusią tikrovę.

Kieno tai darbas?

Šio šimtmečio pradžioje prasidėjo religinių ženklų niekinimas. Pakelės kryžiai vienur-kitur staiga neteko krucifiksų. Jie buvo numušti akmenimis arba stačiai nuplėšti ir suskaldyti. Koplytėlių langai išmušti, šventųjų statulėlės išvartytos, išniekintos. Namuose šventieji paveikslai kai kur rasti perplėšti arba šventųjų akys išbadytos. Žmonėse kilo susijaudinimas:

— Kieno tai darbas? Argi rusai būtų pasiuntę savo agentus niekinti tų šventenybių? Apie dvidešimt metų žmonės kovojo su caro valdžios pareigūnais. Šie rovė arba kirto kryžius, koplytėles, o žmonės naktimis statydino naujas. Rusai buvo priversti sustabdyti savo akciją. Negi jie būtų dabar vėl atnaujinę savo piktą kėslą?

Iš tikro, tai buvo rusų kėslas, bet einąs iš kitokių šaltinių. Iš Rusijos ėjo revoliucinė, netgi priešcaristinė srovė, kuriai buvo reikalingi beatodairiški žmonės. Revoliucinė srovė siekė vadinamos “pažangos” ir socialinės gerovės. Ji išėjo su šūkiu: “Šalin religija — tamsos ir prietarų šaltinis! Šalin buržuazijos ramstis!”

J. Šliūpo įtaka

Šiais šūkiais įdrąsintas, į nusikalstamą šventvagišką darbą įveltas žmogus nebeturėjo kito kelio, kaip eiti tolyn, eiti su šia srove ir tarnauti jai. Taip į šią srovę buvo įtraukta visa eilė besimokančių jaunų žmonių.

Jonas Šliūpas čia suvaidino savotišką vaidmenį. Jis pats jau nuo šeštos gimnazijos klasės, perskaitęs eilę bedieviškų raštų, apsisprendė kovai prieš religiją. Patekęs Rusijos universitetan, susirišo su socialrevoliucininkais, netgi su anarchistais. Dėl revoliucinio darbo turėjo nutraukti studijas ir bėgti į Prūsus. Čia ir išleido piktąjį savo “atsišaukimą į dievočius ir betikius”. “Atsišaukimas” iš Prūsų slapta buvo pergabentas į Lietuvą, ėjo per rankas, diegė savo sėklą ir pamažu brandino vaisius. Kryžių daužymas, statulų skaldymas, šventųjų paveikslų plėšymas kaip tik ir buvo tie pirmieji rusiškojo anarchizmo vaisiai Lietuvoje. Kiti baisesni pasirodė vėliau.

Peiliukai ir protukai

Marijampolės gimnazijoje 1908 m. įvyko Komunijos išniekinimas. Keletas mokinių parsinešė iš bažnyčios konsekruotą ostiją, badė ją peiliukais, tariamai norėdami pamatyti, ar tekės iš jos kraujas. Šis įvykis išėjo viešumon, pateko net į spaudą. Socialistinė ir liberalinė mūsų spauda mokinius teisino: esą, jie tai padarę iš mokslinio smalsumo. A. Jakštas į tai atsakė: “Tokius dalykus, kaip Eucharistija, reikia tyrinėti ne su peiliukais, bet nors su protukais, jei pilnai subrendusio proto dar nesusilaukta”.

Vienų padaryta kvailystė, pasak Shakespearo, kaip saulė ima keliauti per pasaulį ir šviesti kitiems. Marijampoliškių mokinių kvailystė buvo pakartota Telšių gimnazijoje, o vėliau ir Šakių. Čia vienas mokinukas bažnyčioje, pakylėjimo metu, iškėlė klumpę ant lazdos. Atseit, ir jis daro pakylėjimą! Jo draugai pradėjo kikenti. Tai pastebėjusi viena moteris ir stumtelėjo vaikinuką. Jo iškelta klumpė atsidūrė už keleto žmonių, o jis pats nėrė nosim į grindis. Šį kartą jam nepavyko pasirodyti didvyriu draugų akyse. Tada jis sugalvojo kitą dalyką. Kartą parsinešė į namus šventvagiškai priimtą komuniją ir draugų akivaizdoje pradėjo ją tyrinėti. Nepjaustė peiliuku, kaip marijampoliškiai, tik pasityčiojo: nieko čia nesą, tik duonos gabalėlis. Be draugų tos kvailystės jis nebūtų daręs. Bet draugai jo neišgelbėjo — jis buvo išmestas iš gimnazijos. Šis smūgis padėjo jam iš karto surimtėti.

Rašalas švęstam vandeny

Vėliau tokie dalykai buvo inspiruojami komunistų. Kaune buvo verbuojami paaugliai į slaptus komjaunuolius, tarp kurių buvo ir V. Sendzikas. Jam buvo pavesta atlikti tokius veiksmus: ištepti dvokiančiais dažais Kauno bažnyčių prieangio kryžius, kad žmonės negalėtų jų bučiuoti; užteršti kurį nors bažnyčios kampelį, tartum išeinamą vietą; išmušti akmenimis bažnyčios langus. Vieną kartą jam ir kitam komjaunuoliui buvo pavesta visose Kauno bažnyčiose įpilti į švęsto vandens indus rašalo.

Jam buvę koktu vėliau prisiminti šiuos darbus. Jis pradėjęs galvoti, kad tai vis dėlto labai žema ir niekinga. Bet tada, jauname amžiuje, jis daug nesvarstęs. Už tuos “žygius” jis buvęs net gerai įvertintas ir gavęs atsakingesnes pareigas komjaunuolių sekcijoje.

Vienų bedievybė buvo tikrai vaikiška — tik drąsos paradavimas, kitų — įkvėpta organizuotos laisvamanybės ir palenkta politiniams tikslams. Kas buvo palenktas niekinti šventenybes politiniais tikslais, tam buvo sunkiau išsivaduoti iš organizuotos srovės. Nedaug buvo tokių Lietuvoje, kaip V. Sendzikas, kurie metė komunizmą ir grįžo į tikinčiųjų eiles. Greičiau pakeičia savo kryptį tie, kurie buvo atsitiktinai įtaigoti mestis į vaikišką priešreliginę avantiūrą.

Senieji niekintojai dabar pasikeitę

Šakiškės kvailystės autorius šiandien pats lanko bažnyčią ir savo vaikus leidžia į katalikiškas mokyklas. Gal jis nėra uolus tikintysis, tačiau niekas nepasakytų jį nesant apsisprendusiu už religiją. Iš marijampoliškės istorijos didvyrių vienas apibūdinamas taip: ramus, tylus, kiek užsidaręs. Sunku pasakyti, ką jis galvoja, bet nei žodžiu nei veiksmu niekur prieš religiją nepasireiškė. Jo vaikai pakrikštyti ir auklėjami religiškai. Gal tai jo žmonos nuopelnas, bet neabejotinai lydėjo ir jo pritarimas. Žmonės, pažinę jį seniau ir dabar, mėgdavę sakyti:

— Žiūrėk, ar kas galėtų tikėti, kad jis kitados tokius dalykus buvo daręs!

Pažinau antrąjį anų marijampoliškių, jau senyvą žmogų. Jis atrodė vienišas, kiek uždaras. Neturėjau progos išsikalbėti religiniais klausimais. Bet kunigui jis buvo labai pagarbus, sakyčiau, net jieškąs jo artimybės. Šiaip jis mėgsta knygą ir labai rimtai eina prie betkurio klausimo.

Anarchistiniai ir šventvagiški religijos niekinimai buvo tik vienas epizodas to revoliucinio sūkurio, kuris turėjo tarnauti socializmo, o vėliau komunizmo tikslams Lietuvoje. Šis faktas mūsų istorijoje dar nebuvo iškeltas, nei įvertintas. Valančiaus “atsišaukimai”, kurie religiniais tautiniais motyvais skatino žmones ginti bažnyčias nuo caro rusų pasikėsinimo, kažkodėl mūsų raštijoje vadinami “politiniais”, o J. Šliūpo “atsišaukimas”, kuris politiniais motyvais kurstė anarchistinę kovą prieš kryžius ir bažnyčias, nelaikomas politiniu?

IDEOLOGIŠKAI SUSKILĘ
MOKSLO DRAUGAI

Ukmergės gimnazija buvo įkurta katalikų švietimo draugijos “Saulės”, bet netrukus buvo perimta valstybės. Iš draugijos parinktų pedagogų mes, įstojusieji 1920, radome bene vieną kapelioną Felicijoną Daniusevičių, kuris buvo tikroji ir gyvoji gimnazijos dvasia. Jo kolega, tos pačios gimnazijos mokytojas St. Gruodis, jį teisingai apibūdino: mokinių tėvas, vadovas ir kartu draugas. Tų mokslo metų pavasarį, gegužės 10, jis susirgo smegenų uždegimu ir staiga buvo išvežtas į Kauno ligoninę. Po trijų savaičių atėjo žinia: kapelionas mirė. Mokiniai susirinko į pamaldas už jo vėlę ir visa bažnyčia kukčiojo iš gailesčio.

Kankliečių moksleivių veikloj

Kol jis buvo gyvas, rodos, niekas nedrįso atvirai užgaulioti religijos klasėse. Nedrįso liesti ir jo globojamų ateitininkų. Netrukus po to gimnazijos vadovybė uždraudė jiems rodytis mokykloje.

Mes, jaunesnieji, buvome gera medžiaga bet kuriai gerai organizacijai. Visi iš katalikiškų religingų kaimo šeimų. Norėjome ką nors veikti, ir jau antroj klasėj, sekdami turbūt vyresniuosius, sugalvojome leisti klasės laik-raštelį. Redakcinėj komisijoj buvome keletas, su kuriais pasidarėme ypatingi draugai.

Vieną vakarą, baigiant antrąją klasę, kažkas pakvietė užeiti į Meilų butą, netoli bažnyčios. Didelis kambarys buvo pilnas trečiokų, ketvirtokių, ir vienas kitas mano klasės — antrokų. Susirinkimą pradėjo Žižys, septintokas. Didelis vyras, ramus ir orus, mus iš karto pagavo jau pačia išvaizda, o ką jau kalbėti apie žodį.

Pradėjome rinktis dažniau. Daugis buvome nedrąsūs kalbėti. Bet vienas išsiskyrė. Atrodė truputį vyresnis už mus, kresnas, stambesnės sudėties. Jis atsiliepdavo į bet kurį klausimą, ir mūsų akyse ėmė augti lyg koks didvyris. Pasirodo, jis buvo toj pačioj klasėj, kaip ir aš — tik paralelinėj, kuri pamokas turėjo iš ryto, o mes po pietų. Jis buvo netgi iš tos pačios Žemaitkiemio parapijos, tik mūsų kaimus skyrė koks 10 kilometrų. Jo niekad prieš tai nebuvau sutikęs, tik čia — kankliečių susirinkime. Pavardė tuo metu nebuvo reikšmingas dalykas, bet ji įstrigo dėl jo dažno dalyvavimo diskusijose ir pirmininko kartojimo: “Tai ką pasakysi, Laurynai Kapočiau?”

Laurynas Kapočiuskomunistas

Neilgai jis buvo mūsų tarpe. Kiti net nepajutom, kaip jis, baigęs antrą klasę ar trečią, persikėlė į Kėdainių gimnaziją; berods, norėjo peršokti klasę. Jo vardą vėl išgirdome, kai iš Kėdainių gimnazijos suolo jis atsidūrė kalėjime. Už ką? Už priklausymą komunistų grupei. (Tas pats Kapočius buvo Sov. Sąjungos ambasados II sekretorius Vašingtone, D.C.). Tada man dingtelėjo, kad jis ir pas Meilus atsinešdavo knygų, paveiksluotų beždžionėmis ir kažkokiais “ebrijonais”. Pamenu, tada įstrigo man tų knygų užrašas: “Išleista Keleivio Bostone” arba “Kultūros B-vės Šiauliuose”.

Kaustytas vyrukas, — galvojome, — mėgsta knygas ir ne betkokias, o storas ir moksliškas. Kad tos knygos buvo mokslu pridengtas religijos griovimas, mums nei į galvą neatėjo. Šių knygų parūpindavo dėdės keleivininkai iš Amerikos arba Kultūros būrelių vadovybė.

Kibome į plaukus net mokytojams

Buvo atsitiktinumas, kad mane nusitempė draugai į kankliečių (jaun. ateitininkų) susirinkimą, o ne į aušriečių būrelio. Kiti mano draugai atsitiktinai pateko ten. Nežiūrint skirtingų būrelių, mes dar ilgokai buvome draugai; skirtis pažiūromis pradėjome apie ketvirtą klasę. Mes, ateitininkai, kibome į plaukus net mokytojams, kai jie klasėje užkliūdavo religijos, o mūsų draugai aušriečiai šaipėsi. Bet tai buvo tik klasėje. Šiaip mes visi kartu iškylavome, sportavome arba skautavome.

Iš mano klasės Dutkus, nebaigęs gimnazijos, išvyko į Braziliją ir ten pradėjo leisti kairios krypties laikraštį. Bergas, Dičkus, Paukštaitis akivaizdžiai tolo nuo religijos. Klasė ilgainiui pasidalino pusiau: vieni aiškūs proreligininkai, kiti priešreligininkai.

Vieni kunigų seminarijon, kiti — kalėjiman

Savo draugus palikau baigęs penkias klases. Keturi draugai nuėjom atsisveikint Baronienę, — mokytoją, direktoriaus žmoną. Jai buvo didelė staigmena: “Argi ištikro į kunigų seminariją? Pagalvokit, ar verta!” Mes buvome pergalvoję ir tvirtai apsisprendę. Be to, žinojom, kad ji mūsų žygio tikrai nelaimins. Buvome ir šiaip jos nusivylimas, kad ne aušriečiai! Po metų mus atsekė į seminariją penktasis iš mūsų klasės. Dar po metų devyni mūsų klasiokai buvo suimti ir pasodinti į kalėjimą kaip ir Laurynas Kapočius — už komunizmą. Ar Baronienė ir jų gailėjosi, nežinau, bet tai buvo jos ir kitų mokytojų darbo vaisius, gal nenorėtas ir nesiektas, bet logiškai išbrendęs.

Kai jau buvau kunigas, sutikdavau vieną arba antrą iš tų devynių. Jie buvo išleisti iš kalėjimo ir beveik visi pasirinko matininkų profesiją. Vasaromis jie dalindavo kaimus ir dvarus, o žiemą braižydavo Kaune. Dažniau sutikdavau vieną mano buvusių mėgiamiausiųjų, ypač antroje klasėje. Jis man patiko dėl savo ramaus būdo, santūrumo ir protingumo. Gyvenime jis būt tikrai daugiau pasiekęs, negu matininko karjeros. Buvo gabus raštui, bent man taip atrodė, kai dirbome klasės laikraštėlyje. Mudu nūn susitikdavome teatre ar gatvėje ir niekad neprasilenkdavome. Kartais stabtelėdavome ilgiau ir sušnekdavome. Jis nesigėdijo viešai kalbėti su sutanuotu žmogum. Neturėjo ir tipiško partinio siaurumo ar antireliginio fanatizmo ženklų savo charakteryje. Atrodė, kad jo kairumas išgaravo ir liko praeity kaip jaunystės avantiūra.

Bet mane nustebino žinia, kai bolševikai okupavo Lietuvą, kad mano draugas Aleksandras Dičkus paskirtas vidaus reikalų komisaro pavaduotoju, atseit — vicekomisaru. Argi aš būčiau apsirikęs, manydamas, kad jis nieko bendra nebeturi su ta partija?

Susitikimas su draugu ir komisaru

Tuo metu buvo baigta spausdinti mano knyga “Nerami dabartis ir ateities perspektyvos”. Rašiau ją karui prasidėjus. Karas ir taika buvo tikroji šios knygos tematika. Knygą bolševikai sulaikė dar spaustuvėje. Man šovė į galvą mintis nueiti pas savo draugą. Gal jis bus toks galingas — nuims draudimą platinti. Be to, sakau, pažiūrėsiu, kaip jis jaučiasi komisaro kėdėje.

Nuėjau į ministeriją ir buvau greit priimtas. Draugas nenustebo mane pamatęs. Pasakiau reikalą.

— Gaila, ne mano žinioje. Kreipkis pas Kežinaitj, spaudos (ar cenzūros) direktorių, — pasakė ir maloniai atsisveikino.

Pas Kežinaitį ant stalo gulėjo manoji ir J. Ereto knyga “Strategija ties Madridu”, tik ką atspausta “Žaibe”.

— Nutarimas jau padarytas, — kalbėjo Kežinaitis, — konfiskuoti ir sunaikinti.

Vizitas pas klasės draugą manęs neįtikino, kad jis būtų “atgijęs komunistas”. Jautėsi lyg paimtas iš gatvės ir pasodintas į jam svetimą kėdę. Matyt, užteko to, kad jaunystėje buvo paženklintas “kankiniu” už komunistinę idėją.

Mano draugų, mokytojų, kaimynų religinis lūžis savotiškai jaudino. Jaudino jų asmeninė tragedija ir akivaizdus jų konfliktas su tikinčiąją tautos dauguma. Netikėjimas man rodės suvaržė tų žmonių laisvę, surišo jų rankas, o nevieną dirbtinai pririšo ir prie kurio nors politinio vežimo.

KNYGOS MAN ATĖMĖ
TIKĖJIMĄ

Bevartydamas “žvaigždę”, savaitinį laikraštį, pradėtą leisti 1901 metais Amerikoj, radau tokią “išpažintį”. Kažkoks L. M., kuris, laikraščio žodžiais, “dabar literatūroje užima ne paskutinę vietą”, pasakojo savo jaunystės istoriją. Įstojęs į gimnaziją Varšuvoj dvyliktais amžiaus metais ir buvęs tėvų įkurdintas pas gerus, išlavintus žmones. Šie turėję nemaža savų knygų, bet sąmoningai nepirkę bedieviškų, tad su jom nesusidūręs ligi aštuonioliktų amžiaus metų.

—    Pradėjau domėtis moksliškom knygom, parašytom pseudo-filosofų, materialistų, tik Vl-toj klasėj, nes vis girdėjau skelbiant, jog katalikų Bažnyčios mokslas yra tik pasakos mažiems vaikams. Žinojau, jog kai kurie mano draugai tokias knygas skaito, tik nežinojau kur jas gauna. Kreipiausi į vieną iš jų, kurį laikiau gerai žinantį literatūrą. Jis buvo žydas, tad juo labiau tikėjausi prašomų knygų gauti. Pradžiai jis parūpino dvi, kurių autoriai buvo Zola ir Dumas. Per porą dienų jas perskaičiau ir grąžinau. Gavau naują, ir tai buvo Elizos Ožeškienės “Cnotliwi”. Ši knyga turėjo lemiamos įtakos. Autorė pristatė du vylius, kurie žmogų žemina ir padaro hipokritu, tai tikėjimas ir pamaldumas.

—    Iš mažens buvau pamaldus, o kai pradėjau lankyti gimnaziją, draugai, juokaudami, mane jau vadino kunigu.

To tikėjęsi ir tėvai. Perskaitęs minėtas knygas, ypač “Cnotliwi”, tvirtai sau tariau: kunigu niekad nebūsiu! Mano širdis šalo kasdien. Buvau panašus į skęstanti, kuris griebiasi nors ir supuvusios lentos. Griebiausi kiekvienos neišmintingiausios teorijos, kad rasčiau kitą patenkinamą atsakymą. Atrodė tik mokslas padaro žmogų ir visą visuomenę dora. Žinojau, kad mokytas nepasidarysi vien iš pamokų, — reikia skaityti ir skaityti labai daug. Minėtas žydelis man parūpino vis naujų ir naujų knygų. Kartą jis man sako: “Klausyk, kodėl negalėtume susirinkti keletas ar keliolika draugų ir bendrai skaityti. Vienas kitam paaiškintume ir taip susikurtume laisvas, nepriklausomas pažiūras”.

—    Sutartą dieną susirinkome. Beveik visi buvo žydeliai iš pažįstamų mokinių ir keletas nepažįstamų. Vienas skaitė, kiti klausėmės. Pasirinktasis autorius buvo Spencer Herbert. Su kokiu dėmesiu, kokiu įsitempimu klausėmės to filosofo išvedžiojimų. Retas kas iš mūsų bent šiek tiek suprato, bet kiekvienas galvojo: “Tas Spenceris turėjo būt ne bet koks galvočius!” Kaip tik tas negalėjimas suprasti daugelį labiau traukė. Man šie išvedžiojimai kėlė nustebimą ir kartu kažkokią baimę. Mano širdy dar buvo likęs jutimas, jog yra Dievas, kuris po mirties kiekvienam atlygina. Tai buvo lyg toji liekana, kuri iš mano tikėjimo dar buvo užsilikusi. Dabar, besiklausant mažai suprantamų Spencerio išvedžiojimų, jutau, kad ir ta mintis mane apleidžia. Šį autorių buvo galima bent tiek suprasti, kad jis Dievo nepripažino ir iš jo juokėsi.

—    Nuo tos pirmos lekcijos niekad neapleidau susirinkimų. Jie buvo įdomūs dar tuo, kad, perskaičius, prasidėdavo tarpusavės šnekos. Kiekvienas iš mūsų galėjo turėti neišmintingiausią nuomonę, bet ji turėjo būti priešinga tikėjimui. Vienas tvirtino, jog Mozė buvęs labai mokytas vyras, pozityvistas ir kaip toks netikįs Dievu. Kitas aiškino, kad Jėzus Kristus buvęs didelis politikas ir skelbęs žmonėms mokslą, kuriuo pats netikėjęs. Buvo ir tokių, kurie teigė, jog Mozė ir Kristus buvę prasčiokai bemoksliai, tik žmonių vaizduotė juos vėliau padariusi išminčiais. Nestigo ir tokių, pagal kuriuos Mozė ir Kristus visai neegzistavę. Visi laikėsi vienos aksiomos: išpažinti “laisvą nuomonę”. Katalikų Bažnyčios ne tik negodojome, bet stačiai neapkentėme ir buvome įsitikinę, jog ji devynioliktojo šimtmečio nepragyvens.

Kokia buvo šių susirinkimų pasekmė?

Pradėjau jausti, jog gyvenimas yra tartum be rytdienos — be tikslo, ir toks gyvenimas atrodė be vertės — tik vegetacija. Stačiau sau klausimą: ar verta gyventi? Mano logika man atsakė: jei viskas prasidėjo iš nieko ir baigsis nieku, kam tad vargti ir ko nors siekti? Manyje kryžiavosi lyg du žmonės: vienas kalbėjo — neverta gyventi, o kitas — verta, nes esi jaunas, turi gabumų. Vis labiau persvėrė pirmasis balsas. Nutariau baigti gyvenimą, ir būčiau baigęs. Kiekvieną kartą eidamas per tiltą ruošiaus šokti į Vislą, bet vienas dalykas dar sulaikydavo. Neapsakomai mylėjau tėvus. Galvodamas mestis nuo tilto, prisimindavau gimtąjį kaimą, kur augau. Visi takai, kuriais bėginėjau, pasidarydavo mano vaizduotėje lyg gyvi. Ten buvo mano draugai, su kuriais praleista daug smagių valandų. Bet svarbiausia tėvai. Matydavau juos nuliūdusius. Motina verkia ir rankas laužo, išgirdus apie tokį bjaurų sūnaus gyvenimo galą.

— Kovojau pats su savimi, kol radau vieną pasiteisinimą gyventi. Tai buvo kova su socialiniu neteisingumu.

Pradėjau jausti neapykantą didžturčiams, kurie nieko nedirba ir linksmai gyvena, o kiti amžiną vargą kenčia. Manyje virė kraujas ir tartum kas kuždėjo, jog tą neteisybę reikia šalinti radikaliai. Užmušk kokį kunigaikštį ar grafą, tada bent mirsi netaip neprasmingai!

Visi mano draugai ir aš tada dievinome Aleksandrą Swiętochowskį — laikėme jį neklaidingu socialistų vadu. Buvau ketinęs asmeniškai į jį kreiptis ir teirautis, kaip jis šį klausimą patartų spręsti. Bet trūko drąsos. Tuo tarpu pateko į rankas minėtosios Ožeškienės knyga “Pompolinscy” ir kažkurio kito autoriaus knyga. Prancūzų revoliucijos ir klasių kovos mintys mane sėste apsėdo. Negalėjau nė miegoti, nė valgyti. Planavau, lyg įsiutęs žvėris, kaip visus didžiūnus išpjauti ir jų turtus padalinti tarp visų.

— Mano vidaus dramą, matyt, pastebėjo šeimininkai, pas kuriuos gyvenau. Kartą šeimininkas pakvietė mane į savo kambarį ir tėviškai pradėjo mane klausinėti. Viską jam pasakiau — net kraštutiniausius savo ketinimus. Mano globėjas išsigando dėl manęs: liepė nutraukti ryšius su kenksmingais draugais, mesti žalojančią skaitybą ir susitelkti tiesioginiam mokslui. Baigė griežtu įspėjimu: “Kitaip aš tave išvarysiu iš savo namų!” Būčiau nevaromas išėjęs, bent sekančiais metais. Tačiau mano reikalai suklupo gimnazijoje. Audros galvoj bei širdy ir visa ta pašalinė skaityba atsiliepė metiniuose egzaminuose. Nors ir stengiausi viską išmokti, bet nepajėgiau. Egzaminų neišlaikiau — likau antrus metus toj pačioj klasėj. Tėvai atsisakė mokėti už mokslą. Galvojau jieškotis kokio darbo, o kiti man siūlė stoti į kunigų seminariją, kad neprarasčiau metų. Suvaidinau prieš tėvus: nuvažiavau į seminariją, bet taip pavėlavęs, jog manęs negalėjo priimti. Turėjau likti kaime ir laukti sekančių metų. Tie metai kaime iš tikro pagydė mane fiziškai ir dvasiškai. Mačiau tvirtą kaimiečių tikėjimą ir gilią ramybę. Tada galvojau, kas būtų, jei šiem žmonėm kas atimtų šią tvirtybę. Prieš mano akis stojosi paveikslas orgijų, parengtų egoizmo. Mano akys pamažu vėrėsi. Radau ir kaime žmonių, plačiai apsiskaičiusių ir kartu giliai tikinčių. Tada prisiminiau, kokie neteisingi buvo tie, kurie tvirtino: “Tarp tikinčiųjų nerasi nei vieno, kuris bent kiek būtų apsišvietęs ir galvojantis”. Buvo mums kalama į galvą, jog tikintieji nyksta, o netikinčiųjų skaičiai augte auga. Apsižvalgęs ir plačiau stebėdamas, deja, šio proceso negalėjau apčiuopti netikinčiųjų naudai. Senasis tikėjimo medis atrodė auga, bujoja ir jokia audra nepajėgs jo išrauti. Pseudofilosofai kalbėjo, jog tikėjimas gadina žmogaus būdą, jog tikintieji yra fanatikai, o kunigai — išdidūs egoistai. Aš stebėjau savo parapijos kleboną; netrukus turėjau progos jį arčiau pažinti. Buvo neeilinis kunigas — mokslus ir daug skaitęs, o tačiau neturėjo puikybės ir arogancijos, kaip anie mokslo garbintojai. Man darėsi gėda, jog aš nešiojausi neapykantą tokiem, kaip šis, tiesiąs kiekvienam pagalbos ranką.

— Pirmą kartą susidomėjau kunigu, kaip žmogumi. Į mano rankas pateko vertimas iš prancūzų kalbos, pavadintas “Kunigas ir žmonės”. Tai buvo pirmoji knyga po daugelio metų tikrai katalikiškoj dvasioj rašyta ir mano perskaityta. Nuo mano akių tartum nupuolė koks uždangalas. Gėręs visokį dumblą nūn pasijutau lyg būčiau išgėręs stiklą šaltinio vandens. Tik dabar grįžo mintis, ar nebūti kunigu.

“ŠLIŪPAS MUMS MELAVO”

Jono Bakučio istorija

Netikėjimo mada, kurią sekė savu laiku mūsų inteligentai ir pusinteligenčiai, nerado atgarsio kaimo masėse. Greičiau patys inteligentai švelnėjo savo pažiūrose nei liaudis žavėjosi jų mada. Kitaip buvo su liaudies vaikais išeivijoje.

Šliūpu pasekė apie 30% Amerikos lietuvių

Pats aplinkos pakeitimas pakirto ne vieno jauno išeivio religinį atsparumą — įnešė sąmyšio. Miestas savaime žalojo atsineštinį tradicinį religingumą. Bet reikėjo inteligentų, kaip J. Šliūpas, kurie išeivių dvasią stačiai žalote žalojo. Šliūpas Amerikoje veikė minėto anarchistinio savo atsišaukimo dvasioje. Jis važinėjo po kolonijas, leido “Laisvąją mintį”, rašė straipsnius, tyčiodamasis iš religijos, niekindamas Bažnyčią, kurstydamas žmones neapkęsti kunigų.

A. Miluko ir kitų Amerikos lietuvių išeivių istorijos tyrinėtojų teigimu, J. Šliūpas apie 30% lietuvių nuteikė prieš religiją ir tuo būdu pastūmėjo juos į socialrevoliucinę srovę. Apie 20% šių žmonių vėliau perėjo į Amerikos lietuvių komunistų eiles. J. Šliūpo pasitarnavimas komunizmui tarp Amerikos lietuvių buvo didesnis nei Zigmo Aleksos - Angariečio ar Vinco Mickevičiaus - Kapsuko

Lietuvoje. Lietuvoje komunistai neturėjo nei 1 %, o iš jų tikrų lietuvių buvo tik retos išimtys: daugiausia žydai ir rusai.

Dramatiškas tautiečio grįžimas

Šliūpo veiklos pasekmes, žiūrint asmeninės tragikos požiūriu, gali atskleisti vieno lietuvio išpažinimas, kuri man teko išgirsti iš kunigo Jono Švagždžio pasakojimų. Kartą jis lankęs tautiečius Southamptono, Mass., džiovininkų sanatorijoje.

—    Čia yra dar vienas silpnas ligonis, — kalbėjo kunigui slaugė protestantė, — priešingas religijai, gal dėl to toks neramus. Mes viską darėm, kad jis mažiau erzintųsi, bet turbūt nemokam prie jo prieiti. Gal jūs jam padėtumėte.

Kunigas rado ligoni lovoje, nusisukusi į sieną. Išgirdęs, kad kažkas atėjo, jis pasigręžė ir, pamatęs kunigą, susierzino:

—    Ar velnias čia tave atnešė?

—    Nesijaudink, aš nenoriu tavęs varginti, — pratarė kunigas. — Jei nenori, nieko tau nesakysiu. Tik būk ramus. Žinai, kad ir tvirtam žmogui nėra sveika pykti, o tu juk ligonis.

—    Eik sau, išnyk iš akių! — pasakė ir vėl pasigręžė į sieną.

Kunigas tyliai išėjo.

Po savaitės ar dviejų pasibeldė pas tą patį kunigą kaimynas ir sako:

—    Klebone, ar jūs negalėtumėte užeiti pas Joną Bakutį. Jis neseniai grįžo iš ligoninės.

—    Ar jis mane kvietė? — paklausė.

—    Taip, jis pats, — atsakė kaimynas.

Kunigas rado Bakutį lovoje ir vėl paklausė:

—    Ar tu pats norėjai, kad ateičiau? Jei pats kvietei, tai turbūt norėjai ką nors man pasakyti. Sakyk, koks reikalas?

—    Matai, klebone, kaip ta bažnyčia stovi, aš ten kojos nebuvau įkėlęs, — pasakė, užsikosėjo ir nutilo.

—    Tai ir viskas, ką tu norėjai man pasakyti?

—    Ne, ne! Aš tik uždusau. Palauk truputį, aš viską pasakysiu.

Jis atsigavo ir tęsė:

—    Matai, mane parvežė iš ligoninės ir dabar esu vienas namie. Žmona dirba, o vaikai mokykloj. Vienas pats aš ir galvoju: kaip čia dabar yra? Visi mano giminės tiki, o aš ne. Buvau jaunas, neseniai iš Lietuvos, o Bostone prasidėjo tos prakalbos. Kalbėjo labai mokyti žmonės — daktarai Šliūpas, Antonovas (pakeitęs lietuvišką Montvydo pavardę į rusišką), advokatas Bagočius. Jie buvo mano mokytojai. Atsimenu, Šliūpas kartą pasakė: “Vyrai, už penkių metų nebus nei vienos bažnyčios; ant bokštų bus pakarti kunigai. Žmonės susipras, ir religijos prietarų niekas nebesilaikys”. Bet nuo to laiko praėjo nebe penki, ne penkiolika, o daugiau, ir žiūriu — žmonės nemetė bažnyčių. Matai, Šliūpas mums melavo. Kiti mano mokytojai — Antonovas Čikagoje ir Bagočius Bostone — Tamsta žinai, kokie jie buvo žmonės. Dabar matau, kad tie mokytojai buvo nekokie. Jei mokytojai nekokie, galvoju, kam man jais sekti. Ne, sakau, geriau aš grįšiu. Bet, sakyk, klebone, ar aš galiu begrįžti?

—    Ne, Bakuti! — išsprūdo žodis iš kunigo lūpų.

Ligonis nusiminė.

—    Tai kaipgi dabar? — apsiniaukė visas jo veidas.

—    Klausyk, tu esi dabar namuose, grįžęs. Kai jau grįžęs, nereikia nei klausti: “ar galiu?” Ką tu man dabar pasakoji, jau yra tavo grįžimas.

—    A, — atsikvėpė Bakutis. — Bet, matai, klebone, aš gi trisdešimt metų nebuvau išpažinties.

—    Tai kas kita. Su išpažintim lengviausia, kai žmogus jos nori.

Kunigas čia pat išklausė jo išpažinties ir rengėsi išeiti.

—    Užeik pas mane dažniau, — prašė ligonis. — Turiu dar daug ką pakalbėti.

Kunigas užeidavo. Kartą Bakutis paėmė jo ranką.

—    Šiandien aš turbūt baigsiu savo gyvenimą, — duok man Paskutinį Patepimą!

—    Sunki tavo liga, Bakuti, ir nepagydoma, bet dar atrodai stiprus.

Paskutinės gyvenimo valandos

Vakare atskubėjo kaimynas prašyti Bakučio vardu.

— Klebone, nebelauk. Šios nakties aš jau tikrai nebesulauksiu, — prašė ligonis.

Kunigas grįžo namo, pasiėmė šv. aliejus ir aprūpino ligonį Paskutiniuoju Patepimu. Bakutis čia pat pasikvietė vaikus ir jų akivaizdoj prašė kunigą juos globoti. Jis bijojo, kad su jais neatsitiktų tai, kas buvo su juo jaunystėje.

Bakutis mirė tą pačią naktį auštant. Liko trys berniukai mokyklinio amžiaus. Žmona buvo lenkė iš Galicijos, bet lietuviškai buvo labai gerai išmokusi. Atrodė, kad ji pati galės savo vaikus globoti. Bet po metų ji ištekėjo už lenko; šis ėjo į lenkų bažnyčią, tad ir ji pradėjo eiti ten. Trys berniukai liko kol kas prie lietuvių bažnyčios.

Toks šeimos pasidalinimas atrodė nelabai geras, tad kunigas kartą juos pasikvietė ir sako:

—    Gal būtų geriau, kad jūs, vaikai, nesiskirtumėte nuo motinos. Juk jai būtų maloniau, o gal ir jums, kartu melstis vienoj bažnyčioj.

—    Kad mes lietuviai, — atsakė vyresnysis už visus.

—    Taip, jūs lietuviai! Tad likite čia, — pasidžiaugė kunigas jų nusistatymu.

Ilgokai dar jie lankė savą bažnyčią, kol vienas išvyko į Waterburį, Conn., o antras 1930 išėjo į jūrų akademiją Anapolyje.

Po šio karo užėjo kartą į kleboniją jaunas, gražiai nuaugęs vyras. Jis dėvėjo laivyno kapitono uniformą ir prisistatė kaip Fred E. Bakutis. Jo krūtinę puošė eilė garbės ženklų, užtarnautų pasauliniame ir Korėjos kare. Kalbėjo jis lietuviškai, nors atsiprašinėjo, kad laivyne negirdįs nė vieno žodžio, tad pradedąs jau primiršti. Jis domėjosi pasakojimu apie savo tėvą. Kunigas jam pasakojo tėvo sąžinės dramą. Kapitonas nušvito išgirdęs jos laimingą finalą. Ypač jį džiugino tėvo rūpestis savo trijų sūnų ateitimi ir ištikimybe religijai.

LIETUVIŲ NETIKĖJIMO PLOTIS

Mūsų tauta nebūtų taip išgyvenusi religinių lūžių, jei ne politinės srovės, kurios, tautai bundant, iškilo visu savo revoliuciniu aštrumu. Daugelio srovių pagrinde buvo ne tik laisvė nuo religijos, bet ir kova religijai. Atrodė teisingi filosofinio socializmo atstovo P. J. Proudhono žodžiai: “Kiekviena didelė politinė problema slepia savyje ir teologinę problemą”.

Bendras netikėjimo vardiklislaisvamanybė

Iš teologinio intereso išeidamas, baigęs reguliarias studijas, pradėjau rinkti medžiagą “Apologetinei lietuvių literatūrai”. Įsitraukiau į perijodikos laukus, pradedant nuo “Aušros”, ir tris metus dirbau. Spaudai panaudojau tik vieno dešimtmečio (1904-1914) medžiagą; kita liko laukti. Šios studijos atskleidė mūsų tautos netikėjimo problemos plotį su visomis šakomis ir šakelėmis, tačiau jų visų bendras vardiklis, kaip rodėsi, buvo laisvamanybė. Laisvamanybė turėjo savo organizuotus kanalus iš svetur. Man jau buvo aišku, kad J. Šliūpo laisvamanybė rusiška, vėliau papildyta anglosaksų ir vokiečių įtakomis, o V. Kudirkos — lenkiška, paspalvinta prancūzų įtaigomis.

Pradėjau ruošti knygą apie laisvamanybę. Tai turėjo būti mūsų tautos netikėjimo istorija iš pasaulėžiūrinės — srovinės pusės. Norėdamas užgriebti netikėjimo šaknis svetur, panaudojau savo vasarines studijų keliones, rankiodamas medžiagą Paryžiaus ir Berlyno bibliotekose. Mano interesas šiam klausimui netikėtai rado naujų “įkvėpimų”.

Tarptautinės laisvamanybės kongrese

Vieną vasarą (1936) buvau pasiųstas stebėtoju į belgų katalikų VI kongresą. Po šio kongreso Briuselyje vyko kitas — Congres International pour la Paix. Susidomėjau ir šiuo. Nuėjęs, labai nustebau: salė buvo išpuošta raudonomis vėliavomis su kūju ir priekalu. Už garbės stalo sėdėjo sovietų darbo unijų komisaras Švernikas, anglų lordas Cecil, ispanų raudonųjų heroja Pasija. Patekau į suvažiavimą kaip “XX Amžiaus” korespondentas. Spaudos atstovams buvo dalinami įvairūs informaciniai lapeliai. Vienas jų kvietė sekančią dieną atvykti į vieną salę, kur rinksis tarptautinės laisvamanybės atstovai. Nuėjau ir ten. Mane pritrenkė ta pati sovietinio ir buržuazinio pasaulio bičiulystė bendrai kovai prieš religiją. Ta proga užsisakiau buržuazinių laisvamanių laikraštį, kuris vėliau buvo siuntinėjamas į Kauną.

Lietuvių laisvamanių suvažiavime

Grįžęs į Kauną, pastebėjau spaudoj žinutę, kad Šiauliuose įvyks Lietuvių Laisvamanių Etinės Kultūros Draugijos suvažiavimas. Norėjosi palyginti, kokios idėjos ir nuotaikos vyrauja pas mūsiškius laisvamanius. Suvažiavimas buvo jau prasidėjęs. Už prezidiumo stalo sėdėjo J. Šliūpas ir M. Gedvilas, vėliau sovietinis liaudies komisaras pirmininkas, tada berods Telšių miesto valdybos narys. Šliūpas, be kitko, skundėsi laisvamanių moralės “nupuolimu” ir jų skyrių mažėjimu. Viena J. Šliūpo frazė man atrodė labai neatsargi, būtent: “Šių dienų idealas yra komunizmas ir kooperacija”. Iš pranešimų paaiškėjo, kad vyriausybė uždariusi Kybartų, Užpalių ir kitus draugijos skyrius, o taip pat Telšių “Kultūros” būrelį dėl komunistų infiltracijos. M. Gedvilas, slaptas komunistas ir infiltratas į šią draugiją, nepratarė nė žodžio. Sėdėjo šaltas, savotiškai išdidus.

Suvažiavime nedalyvavo ne tik “Laisvosios Minties” bendradarbiai — Protas, Ilgūnas, bet ir tokie šulai profesoriai, kaip Jodelė, Dubas, Šulcas, dr. Jon. Kairiūkštis, Rondamanskis, kitados leidę laisvamaniškąjį žurnalą “Vagą”. Dalyviai buvo daugiausia kriaučiukai, šiaučiukai iš įvairių miestelių, prasitrynę darbininkai ir vienas kitas pradžios mokyklos mokytojas. Kitokie būdavo laisvamaniškosios “Kultūros Draugijos” suvažiavimai. Ten rinkdavosi buržuazinė smetonėlė, o čia — proletariatas, gal dėl to prieinamas komunistų proletarinės laisvamanybės įtakai. Atrodė, kad J. Šliūpo laisvamaniškoji srovė ne tik išsenka, bet ir patenka į svetimas įtakas, kokias pastebėjau ir Briuselyje.

Kunigo knygą pirko laisvamaniai

Šie įspūdžiai paskatino mane sėsti ir padaryti savo ruošiamos knygos santrauką. Pirmiausia ji buvo atspausta viename žurnale, o paskui paleista atskiru leidiniu, pavadintu “Laisvamanybė Lietuvoje”. Leidinys pateko į Kauno kioskus. Buvo nelaukta, kad jis greit tirpo iš pardavėjų rankų. Pirko patys laisvamaniai, galvodami, kad jų propagandinis leidinys. Bet greit nusivylė. “Laisvoji Mintis” paleido keletą straipsnių prieš šią knygelę. Du straipsnius rašė pats J. Šliūpas. Girdi, kažkoks kanauninkas ar prelatas, o greičiausiai koks jėzuitas, prisidengęs J. Dauliaus slapyvarde, puola laisvamanius.

J. Šliūpui galėjo nepatikti faktai apie buržuazinės ir proletarinės (sovietinės) laisvamanybės ryšį. Senstąs aušrininkas pats greičiausiai nežinojo, kad 1936 m. balandžio 11-14 buržuazinių laisvamanių internacionalas Prahoje nutarė susijungti su bolševikų bedievių (bezbožnikų) sąjunga; kad šį laisvamanių suvažiavimą sveikino komunistų atstovai ir suvažiavimo pirmininkas Terwagne viešai pabrėžė, jog pasaulio laisvamaniai dabar daugiausia vilčių dedą į Sovietų Rusiją bei raudonąją Ispaniją.

“Atsišaukimas į dievočius ir betikius”

Nemaloniausias dalykas J. Šliūpui buvo kitas. Manoji knygelė citavo kitados Prūsuose jo išleistą (1893) “atsišaukimą į dievočius ir betikius”, pavadintą “Dievas, dangus ir pragaras”. Atsišaukimo šiurpiausias tekstas skambėjo taip, lyg būtų parašytas sovietų spalio revoliucijos išvakarėse. Girdi, vieną gražią dieną “sukiš kryžius ir šventuosius į pečius, pavers monstrancijas ir taures į naudingus sudynus (indus), panaudos bažnyčias dėl koncertų, teatrų ar susirinkimų, arba jei jos dėl to netiktų, pavers jas į klėtis ir arklydes, pakorins kunigus ir zokoninkes (vienuoles) varpininčiose ir negalės tiktai vieno daikto suprasti: kaip tai parėjo, kad nepadarė tai seniau. Šitas trumpas, greitas ir vieninteliai galimas procesas, žinoma, įvyks tiktai audroje ateinančios draugijiškos revoliucijos, beje valandoje, kur kaip-gi sėbrus kunigijos — kunigaikščius, ponus, urėdininkus (valdininkus) ir kapitalistus išravės kaip piktžoles, o valstiją ir draugiją lyginai kaip kad bažnyčią, nuodugniai išmėš su geležine šluota”.

Šie žodžiai jau buvo išsipildę Rusijoj, įvykus 1917 spalio revoliucijai. Jie buvo lyg prognozė tai “draugijiškai revoliucijai” ir Lietuvoje, kurios siekė komunistinis pogrindis. Kad komunizmas savo tikslams panaudoja bet kurios formos laisvamanybę, šiandien nebereikia įrodymų. Bet įrodymų reikėjo tada, kai daugelis mūsų dar nepajėgėme įžvelgti tikrosios sovietinio komunizmo esmės. Manoji knygelė praskleidė tik dalį faktų, rodančių laisvamanybės ir komunizmo ryšį. Plačiau šis ryšys buvo atskleistas knygoje “Komunizmas Lietuvoje”, išėjusioje po metų (1937).

ANTRAS

SKYRIUS

Netikintieji atranda kunigą

“TUMAS KAS KITA!
JIS ŽMOGUS!”

Gydytojas ir profesorius L. viešumoj buvo žinomas netikintysis. Oficialios jo pažiūros buvo pozityvizmas, o gal ir materializmas. Politiškai jis berods nepriklausė nei liberalams, nei socialistams, bet buvo pirmininku Kultūros Tarybos, sudarytos iš vienų ir antrų, praktiškai visų organizacijų, kurios išpažino laisvamanybę. Gal dėlto atėję bolševikai jį dažnai statė šalia kitų sau palankių talkininkų.

Nevisi žinojo, kad jo žmona buvo tikinti. Jis nedraudė jai religinių praktikų, bet vaikų neleido jai auklėti religiškai. Kai šie pradėjo lankyti mokyklą, jis paliko jiems laisvę — eiti į religijos pamokas ar neiti.

Kapelionas, prie kurio lipte lipo mokiniai

Mokykloje buvo kapelionas — jaunas, ištysęs, prastų formų, neseniai atkeltas iš provincijos į miestą. Jis buvo iš “paprastųjų kunigų”, kurie neatrodo uolūs bet kuriam apaštalavimui. Kuo jis išsiskyrė iš kitų, tai savo muzikalumu. Grojo armonika, skudučiais ir kitais instrumentais. Mėgo ne tik muziką, bet ir vaikus. Šie lipo prie jo, o jis nestūmė jų nuo savęs. Kitiems patiko jo sąmojus, valdomas gaspadorišku taiklumu.

Prie šio kapeliono prilipo ir minėto profesoriaus jauniausias sūnus. Jis užeidavo pas kunigą su kitais vaikais, rasdavo įvairių žaislų, savotiškos laisvės ir jaukumo. Svarbiausias dalykas buvo skudučių pamokos. Nesivaržydami ir nevaržomi, tačiau neperžengdami pagarbumo ribų, vaikai dažną dieną praleisdavo čia valandą ar daugiau.

Profesorius susidomėjo kapeliono paslaptimi

Kartą profesoriaus vaikas ėmė prašyti, kad kunigas leistų jam mokytis tarnauti Mišioms. Kunigas leido. Vaikas rūpestingai lankė bažnyčią ir gražiai patarnavo pamaldų metu. Iš patarnaujančių jis buvo jauniausias. Kiti vyresni, ypač vieno dailininko sūnus, šį “mažių” laikė lyg dar nepriaugusiu šiai pareigai. Bandydavo jį išjungti iš kai kurių patarnavimų. Berniukas tačiau nepaisė, kad vyresnieji riečia nosį. Svarbiausia, jo elgesiu ir patarnavimais buvo patenkintas kapelionas.

Kartą berniuko tėvas, profesorius, skambino telefonu:

—    Kapelione, ar negalėtum pas mane ateiti vakarienės?

—    Mielai, ačiū! — atsakė kunigas.

—    Beje, ar moki lošt proferansą?

—    Moku.

—    Tai atvažiuok, lauksiu.

Kunigas vyko galvodamas, kad yra kokia nors šeimyninė proga — vardinės, sukaktys ar šiaip svečiai. Įėjęs į namus apsižvalgė ir lyg nustebo. Tai pastebėjo profesorius ir paaiškino:

—    Matai, vakarienė kaip vakarienė ir kortos kaip kortos. Svarbiausia, norėjau pamatyti, kas esi per žmogus, kad mano vaikui galėjai padaryti tokią įtaką. Nesistebėk mano atvirumu. Bet aš negalėjau ilgiau tverti tavęs nepamatęs. Na, sėskimės.

Profesorius pasodino svečią salione, šalia savęs, ir lyg nenorėdamas iškrypti iš pradėtos temos, linksmai tęsė:

—    Sakyk, kur gi ta paslaptis? Kokias vartoji priemones, kad vaikai apie nieką kitą nekalba, kaip tik apie Jus, ir tik Jūsų autoritetu remiasi?

Kunigas jautėsi lyg sugautas. Bet nepametė savo paprastumo ir į klausimą tiesiai atsakė:

—    Žinote, profesoriau, turbūt dėl to turiu įtakos vaikams, kad visai nesistengiu jos daryti ir nemoku.

Šeimininkas atrodo nelaukė tokio atsakymo. Būtų gal bandęs toliau egzaminuoti, bet atėjo eilė vakarienei. Prie stalo buvo kitos kalbos — bendresnės. O po to atsirado “speciali” kortų kalba. Profesorius nebegrįžo prie savo sūnaus, bet nei vienu žodžiu neprasitarė kunigui, kad būtų nepatenkintas sūnaus patarnavimais bažnyčioj. Priešingai, kai buvo laikas atsisveikinti ir išlydėti svečią, jis nuoširdžiai prasitarė:

—    Džiaugiuosi, kad atėjai. Dabar suprantu, kodėl mano vaikas Jus mėgsta.

Šį vaiką buvo krikštijęs prel. Povilas Januševičius, žinomas labdarys ir socialinis organizatorius. Visi profesoriaus vaikai buvo krikštijami. Bet tam kunigai buvo kviečiami tik į namus; gal dėlto, kad būtų išlaikytas šių religinių aktų privatumas. Daugiau kunigo koja neįžengdavo į jo namus. Nepriimdavo net lankančiųjų namus kalėdojimo metu. Šis jaunas kunigas, sūnaus kapelionas, buvo pirmasis. Jis peržengė slenkstį ne kaip kunigas — greičiau kaip ypatingas žmogus, turįs kažkokios įtakos kitiems.

“Žmogiškieji” kunigai būna populiariausi

Visi “netikintieji” mėgsta žmogiškus kunigus. Iš jų lūpų kilęs populiarus posakis apie kan. J. Tumą-Vaižgantą:

—    Tumas kas kita! Jis yra žmogus!

Ne šis profesorius, bet kitas, artimas jam savo pažiūromis, kartą pasakė:

—    Nuostabu. Dievas norėjo išgelbėti pasaulį ir tapo žmogumi, o jo skelbėjai ir pasekėjai patys nori pasidaryti dievais.

Kartais susidaro įspūdis, kad tokių “dievų” yra daugiausia, o “žmonės” — tik išimtys. Mūsų tautoj šis įspūdis buvo likęs iš anų bajoriškų laikų, kai kunigas buvo neprieinama didybė. Tie laikai seniai praėjo, bet “dievų” baubas dar liko gyvas. Ir kaip tik jis buvo gyvas tuose, kurie su kunigu nebeteko ryšio nuo prieškarinių (I D. karo) laikų. Šio karo metu daugis buvo sublokšti krūvon su kunigais stovyklose, kalėjimuose, bėgime ir pamatė, kad jie gal daugiau yra žmonės nei kiti. Ne vienas gal pasigedo sudievinto kunigo.

Kunigas tarp žmonių ir Dievo — štai kur jo vieta. Būti žmogum su žmonėmis ir kartu dieviškumo atstovu nėra taip jau paprasta ir lengva. Šie klausimai svarstomi pačių kunigų literatūroje — ne tik pas mus. “Das menschliehe in der Kirehe Christi” (žmogiškumas Kristaus Bažnyčioj) ir “Priester als Mensch” (kunigas kaip žmogus) yra gyva tema nuo antrojo šio šimtmečio ketvirčio. Kunigas priklauso nuo žmonių daugeliu atžvilgių. “Sicut populus, sic et sacerdos” (kaip žmonės, taip ir kunigas)! Kunigas artėja į vieną ar kitą savo žmonių, savo tautos tipą. Amerikos kunigas gal labiausiai žmogiškas, bet kitiems atrodo, kad jis ir masiškas. Mūsų kunigas — lietuvis yra kitoks. Bendras lietuvių žmoniškumas, ypač liaudy, padarė ir kunigą žmogišką, bet pažymėtą lietuviams būdingu saikingumu. Šia prasme kunigai nebeturėtų būti kliūtis žmonėms į Dievą.

CHIRURGO IR KUNIGO
SUSITIKIMAS

Buvo kitas medicinos profesorius, politiškai save laikęs socialistu. Praktiškai, bent vėliau, nesidomėjo politika. Jo dėmesys buvo sutelktas tik į savo profesiją. Tačiau buvusi politinė giminystė ar kitos priežastys buvo apsprendusios jo santykį su religija nepalankia prasme.

Mėgdavo užkabinti kunigus, gail. seseris, slauges

Kartą vienas kunigas buvo atvežtas i miesto ligoninę ir patalpintas į šio gydytojo skyrių. Atvejis pavojingas — pūliuotasis apendicitas buvo sprogęs. Reikėjo skubiai operuoti ir tą operaciją turėjo daryti minėtasis gydytojas. Kunigas buvo girdėjęs, kad profesorius nevengia užkabinti ypač kunigų: paleidžia jų adresu “špilką”, pasišaipo. Užkliūdavo jam ir tikinčios gailestingosios seserys bei slaugės.

Vyr. gailestingoji sesuo Adelė kartą šiam kunigui pasidejavo. Gydytojo elgesys darąs blogos įtakos ligoninės personalui, ypač kai kurioms gailestingoms seserims. Girdi, ir jos panašiai įsidrąsina pasišaipyti iš kunigų. Pats kunigas, nešęs Švenčiausiąjį ligoniui, kartą pastebėjo, kaip viena sesuo demonstratyviai sėdėjo ant lango, net nepakilusi iš vietos. Buvo jaučiama, jog ligoninėje bręsta savotiška priešreliginė nuotaika.

Kunigasnetikinčio profesoriaus pacientas

Nežiūrint šių kalbų, kunigas norėjo, kad jį operuotų šis, o ne kuris kitas gydytojas. Viena, jis buvo labai žymus chirurgas, o antra — jį domino pažintis su juo, kaip žmogumi. Operacija buvo daroma be narkozo, tad kunigas galėjo sekti šio gydytojo laikyseną. Jis buvo labai korektiškas, netgi malonus. Po operacijos dažnai užeidavo patikrinti ir kartais trumpiau, kartais ilgiau pasilikdavo. Kunigas stebėjosi, kad jis ne tik nerodė jam jokio nepalankumo, bet buvo net ypatingai paslaugus, atsidėjęs ir susirūpinęs. Dar niekad nebuvo matęs, kad gydytojas galėtų taip rūpintis ligoniu, tartum gailestingasis samarietis nelaimės ištiktuoju. Užtrukęs ilgiau ligoninėje, kunigas įsitikino, kad šis gydytojas yra toks ne jam vienam. Visi ligoniai jam yra panašūs. Jis nežiūrėjo savęs, neskaičiavo laiko ir poilsio. Jei kuriam grėsė pavojus, jis neidavo namo, palikdavo ligoninėje — kartais ištisą naktį visai akių nesudėjęs.

Kunigas vis dar negalėjo palikti ligoninės, nors ir nebebuvo reikalingas dažnos gydytojo priežiūros. Tačiau gydytojas užeidavo pas ji; radęs valandėlę laiko, pasėdėdavo ilgėliau. Vienas ir antras jautėsi nevaržomi, ir kalbos jiedviem nestigo. Temos buvo įvairios, bet niekad apie religiją. Gal vienas ir antras instinktyviai vengė šio jautraus dalyko.

Kartą ta pati sesuo Adelė, užbėgusi pas kunigą į palatą, pasakė:

— Gydytojas labai džiaugiasi Jumis.

Kunigas buvo išrašytas iš ligoninės. Į jo vietą atvyko operuotis kitas kunigas, šio draugas. Gydytojas panoro su išleidžiamuoju nusifotografuoti, bet čia pat “priplakė” ir naujai atvykusį. Atsistojo tarp jų, apkabino ir plačiai šypsojosi. Taip tas jo nuoširdumas buvo įamžintas nuotraukoje. Kunigai negalėjo suprasti, kaip tas, kuris kunigų nemėgsta, nūn su jais nebijo net glėbesčiuotis prieš fotografą.

Buvęs pacientas — profesoriaus dukros kūmas

Praėjo kiek laiko ir kartą sesuo Adelė prasitarė:

—    Gydytojo šeimoj bręsta vienas rimtas reikalas.

Dvi jo dukros augo nekrikštytos ir, atrodo, nebuvo nė minties jas krikštyti.

—    Dabar gydytojas nebūtų priešingas, — kalbėjo Adelė. — Tik jam neaišku, ką daryti su kūmais. “Kviesk ir vesk stačiai į bažnyčią!” Matyt, norįs kviesti sau artimesnius socialistus, o šie ko gero nenorės eiti į bažnyčią. Bet aš pasakiau, — tęsė Adelė, — kad kunigas pats gali ateiti į namus ir pakrikštyti.

—    Ar tas kunigas, mano pacientas? — apsidžiaugė gydytojas. — O gal jis sutiktų pabūti ir krikšto tėvu — bent vienai?

Dabar Adelė ir norėjo sužinoti kunigo nuomonę. Aišku, kunigas mielai sutiko, ne tik ateiti į namus krikšto, bet ir pabūti kūmu.

Taip ir įvyko, bet netaip, kaip kitose šeimose. Krikštas buvo lyg didžiausia, tiesiog nepaprasta šeimos šventė. Gydytojas ir jo žmona buvo nušvitę, kaip niekas jų nebuvo matę.

Gydytojas ir kunigas nūn pasidarė lyg du draugai. Kartais kunigas užbėgdavo į jo namus, pažiūrėti savo krikšto dukros, o kitą sykį gydytojas užklysdavo į kleboniją patikrinti kaip laikosi buvęs jo pacientas. Kiekvienas susitikimas, pastebėjo kunigas, teikia gydytojui džiaugsmą.

Dukros paaugo, ir gydytojas apsisprendė jas leisti į katalikų vedamą Marijos Pečkauskaitės gimnaziją. Vieną metą mokyklos vaikams buvo teikiamas Sutvirtinimo sakramentas, ir jį turėjo priimti vyresnioji duktė. Mergaitė nuoširdžiai ruošėsi, o tėvas ruošėsi priėmimui. Ketino sukviesti į savo namus visus bičiulius, išimtinai socialistus ir liaudininkus.

—    Klausyk, — kreipėsi jis vėl į Adelę, — kaip čia padarius? Reikėtų kviesti ir dukros krikšto tėvą kunigą. Bet kaip jis jausis tarp mano svečių. Kažin, ar jis sutiktų?

Adelei nebuvo abejonės, ir ji pasakė:

—    Argi nepažįsti jo? Pamatysi, kaip jis gerai jausis, o ir svečiai bus juo patenkinti.

Gail. sesuo Adelė — įtakingoji patarėja

Adelė buvo didžiausia jo patarėja. Chirurginiame skyriuje ji buvo “viskas” — praktiška, uoli, sąžininga. Gydytojas galėjo ja visur pasitikėti ir į ją atsiremti. Jos praktiškas, moteriškai pajaustas reikalų sprendimas pasirodė jam priimtinas ir kituose dalykuose. Taip jis pasisakydavo jai daugelį savo “bėdų” ir pasiteiraudavo jos nuomonės. Gal jam patiko jos elgesys tokiais atvejais. Ji niekad jam nepataikavo, prie jo asmeninių pažiūrų nesitaikė, ką sakė — sakė norėdama bendro gero.

Kodėl jis nesitarė su žmona? Ne dėlto, kad nebūtų norėjęs, bet stačiai neturėjo kada, nes jo tikrieji namai buvo ligoninė. Čia pat sprendė jis ir kitus reikalus ir čia pat jieškojo patarimo. Tiesa, žmona buvo kito tipo nei Adelė — prisitaikanti, savo aiškios tvirtos nuomonės lyg nereiškianti. Ji prisitaikė ir prie vyro pažiūrų anksčiau, o dabar ir ji linko į religiją kartu su vyru. Jai trūko moteriškos nuojautos, kuri kalbėtų “adelišku” tiesumu ir tikrumu. Taip Adelės patariamas gydytojas pakvietė į priimtuves ir kunigą.

Šis atėjo ir pirmiausia sutiko savo krikšto dukrą baltuose sutvirtinimo drabužiuose su kryželiu ant kaklo. Salione pastebėjo naują dail. J. Zikaro Madonos paveikslą. Rado ir patį autorių, kuris šia proga norėjo mergaitei dovanoti religinės tematikos dovaną. Buvo ir kitų žymių kairiųjų kultūrininkų ir politikų.

Kunigas praleido su jais visą popietę ligi vėlyvo vakaro. Visi svečiai buvo mieli, bičiuliški, nuoširdūs. Kunigui liko įspūdis, kad šie žmonės, nors politiškai buvo kitaip apspręsti, sielos gilumoj jautėsi tokie patys, kaip visi lietuviai panašių progų atvejais. Kunigui buvo tik neįprasta ir nenorėta, bet taip išėjo, kad ne jo krikšto dukra, o jis pasidarė tarsi centrinis šių vaišių asmuo.

Dingo “davatkos”, atsirado pagarbumas dvasiškiams

Kiek vėliau Adelė pasakojo, kad gydytojo elgesys ligoninėje visiškai pasikeitęs. Niekad nebeužkliūdavęs kunigų ir nebeužgaudavęs “davatkų” gailestingųjų seserų, kaip anksčiau. Priešingai, lyg jieškojęs išlyginti ankstyvesnį savo elgesį kitu neįprastu. Sakysim, tarp kitų pacientų, atėjusių iš miesto, pasitaikydavo kunigas arba vienuolės. Jis liepdavęs juos išimti iš eilės ir pirmuosius kviesdavo į kabinetą. Priimdavo juos dar maloniau, o išleisdamas neimdavo nė cento. Jei reikėdavę daryti kokius tyrimus ligoninės laboratorijoj, jis ir tada neleisdavo kunigui ar vienuolei išrašyti sąskaitos.

— Tai yra mano pacientai, — sakydavo. — Aš čia juos priimu privačiai, savo atsakomybe.

Niekad jis neidavo pas ligonius į namus, nebent ypatingais atvejais. Visi žinojo, kad jis be galo užimtas, dėl to nedrįsdavo į jį net kreiptis. Bet kartą jam kažkas kitas pranešė, kad staiga susirgęs kan. P. Dogelis. Jis viską metė ir nuskubėjo į jo namus.

—    Nežinau, kas to gydytojo dvasioje, — kalbėjo vėliau kanauninkas. — Jo elgesys su ligoniu nėra tik profesinė filantropija. Sakyčiau, kad tai gilaus krikščionies elgesys.

Tas jo pakitęs pagarbumas dvasiškiams, netgi jų išskyrimas iš kitų, stebino visą ligoninės personalą. Kiti kraipė galvas ir lyg netikėjo, nes dar netaip seniai buvo matomi visai kitokie elgesio reiškiniai.

Komisaro vizitas ir Šv. Raštas

Adelė po kiek laiko pasakojo tokį įvykį. Tai buvo jau bolševikams okupavus Lietuvą pirmąjį kartą. Pas šį gydytoją kartą užėjo vienas augšto rango rusų komisaras. Tai buvo prieš pat liaudies seimo rinkimus. Jo misija buvo nujaučiama. Šis gydytojas turėjo didelį vardą, kuris galėjo tikti įkinkomas į bet kurį politinį sovietinį vežimą. Komisaras, kaip visi sovietinės žvalgybos modeliai, jautėsi pas gydytoją ne kaip svečias, o kaip šeimininkas. Landžiojo po kambarius, viską akimis aižė ir viską ėmė į rankas, kas tik atrodė patenkins jo seklišką interesą. Taip jis gydytojo miegamajame priėjo prie staliuko, pastebėjo raudonais aptaisais knygą ir bematant čiupo į rankas.

—    O, čia turbūt Lenino raštai? — susidomėjo garsiai.

Ėmė knygą vartyti ir išplėtė akis.

—    Tai ką Jūs? — kreipėsi pasipiktinęs į gydytoją. —

Toks mokslo žmogus ir skaitote tokius niekus!

Tie niekai buvo lietuviškas šv. Raštas.

Gydytojas sumojo čia pat jam atsakyti:

—    Matot, reikia kartais žinoti, ką galvoja ir priešinga pusė.

— Nu, poniatno, poniatno (suprantama, suprantama)! — sumurmėjo komisaras.

Papasakojęs šį įvykį Adelei, gydytojas pridėjo:

—    Matai, aš turiu paprotį vakarais, prieš užmiegant, paimti šią knygą ir paskaityti.

To dalyko, kad jis kasdien skaito šv. Raštą, niekam anksčiau, nei Adelei, nebuvo prasitaręs. Bet tai padeda jį daugiau suprasti, kaip ypatingą gydytoją, ir kartu jo pakitimą. Tas pakitimas nebuvo išdava tik artimesnės pažinties su kunigu. Pasirodė, kad tą “paprotį” jis turėjo jau ilgas laikas, tik nebuvo progos iš jo daryti praktinių išvadų — ligi neatsirado artimesnis pasitikėjimas kunigu. Jei žmona būtų ne prie jo fasadinių pažiūrų taiklusis, bet prie giliausio vidinio ilgesio, gal jis greičiau būtų atradęs savo pilnatvę.

Juo toliau, juo labiau jis skubėjo daryti gera visiems. Ta skuba sėmė jo jėgas laipsniškai, ir jis nelauktai mirė. Ne kas kitas, kaip tas pats kunigas, jo dukros krikšto tėvas, turėjo jį laidoti miesto kapinėse. Savo pamoksle jis parafrazavo ano kanauninko žodžius:

—    Mirė tylus krikščionis, vykdęs artimo meilę; vykdęs herojiškai, už tai anksti palūžęs.

Kadangi miręs, tegu skaitytojas žino ir jo tikrąjį vardą. Tai Vladas Kuzma, chirurginės katedros ekstraordinarinis profesorius medicinos fakultete ir Kauno miesto ligoninės chirurgas nuo 1920 ligi savo mirties 1942 birželio 8.

KUNIGO ĮTAKA
MUDVIEJŲ GYVENIME

Pusamžis vyras pasakojo savo ir žmonos dvasinės kelionės vingius:

Didelės įtakos mums darė Muencheno kapelionas Jonas Petraitis. Tai buvo toks kunigas, kad visi tie įspūdžiai apie kitus gyvenime sutiktus kunigus — kartais, kaip atrodė, paviršutiniškus, negebančius žmonių patraukti, — ėmė iš mūsų sąmonės ar pasąmonės dilti ir nykti. Kun. Jonas P. buvo tartum antitezė aniems mūsų buvusių įspūdžių kunigams. Gal jis nebuvo taip gilus teoriškai, bet labai pavyzdingas ir nuoširdus. Jis nuolat sėdėdavo klausykloje, prieš ir po rytinių ar vakarinių pamaldų. Jis dalyvaudavo visame stovyklos gyvenime, lankydavosi į namus. Jis buvo visos stovyklos jungtis, visiems priimtinas, visų gerbiamas, net nekatalikų. Jam ten esant, mes įsijungėme į gyvąjį rožinį, pradėjom dažniau eiti Komunijos. Aš įėjau į Caritas branduolį ir parapijos komitetą.

Iš tautinio - kultūrinio baro į religinį

Man tada kilo mintis, kad visas tas jėgas, kurias kitados skyriau tautiniam ir kultūriniam darbui, dabar turiu pašvęsti bažnyčiai ir labdarai. Tai turėjo būti lyg ir išlyginimas tos skriaudos, kurią dėl mano nutolimo turėjo patirti religinė sritis. Dėl to nėjau į stovyklos komitetą, nors buvau kviečiamas, nei į kitus organizacinius ar pusiau politinius darbus. Be kitko, tie darbai reiškė viršūnių veiklą, o man rūpėjo tas paprastesnis, mažiau garbe paženklintas darbas, nes garbės pakankamai jieškojau seniau. Kun. Jonas P. buvo tas įkvėpėjas pasirinkti šį darbą. Jis darė mums nejuntamos Įtakos, ir gal ne tik mums. Kai jį turėjome išleisti iš mūsų stovyklos ir jam rengėme išleistuvių vakarienę, per neapsižiūrėjimą buvo nepakviesti kai kurie asmenys, jų tarpe vienas liuteronas ir vienas pravoslavas. Paskui jie išmetinėjo, kodėl tai buvę padaryta, nes juk ir jiems kun. Jonas P. buvęs taip mielas ir paslaugus.

Jis išvyko, bet mes palaikėme su juo ryšį laiškais. Jis buvo mūsų naujame kelyje lyg koks šviesus žiburėlis, lyg kokia atrama.

Antras kunigas ir antras Jonas

Čia, Amerikoje, sutikome kitą kunigą, taip pat vardu Joną, žymiai vyresnį amžiumi, gilų savo pamokslais. Gyvenome šalia jo, nuolat jį sutikdavom, stebėdavom ir nerasdavome jokio disonanso tarp to, ką jis kalbėjo ir kaip jis gyveno. Mes vis dar, matyt, turėjome likusio jautrumo kunigui. Juk kitados krisdavo į akis net nedideli ir, protingai galvojant, nereikšmingi dalykai. Sakysim, erzindavo kunigas prie altoriaus, kad jis perstambus, perriebus. Gal jis nekaltas, gal tai jo liga, bet būdavo kažkaip nemalonu žvelgti į altorių, kur jis laiko Mišias. Arba prisimeni kokį nors jo gyvenimo pavyzdį, kokį šiaip jau nepasvertą žodį, arba kokį įvykį, kurs parodė jo prisirišimą prie pinigo, — ir visa tai tave veikdavo, ypač bažnyčioje. O čia to kunigo atveju kaip tik nebuvo jokio disonanso.

Galutinai išsisklaidė senos abejonės

Jis vedė mūsų tikėjimą žingsnis po žingsnio gilyn. Jo dėka galutinai išsisklaidė ta abejonė dėl evangelijos apie paukščius, kuri man buvo neaiški visą gyvenimą ir kuri, kaip spėju, buvo visų kitų mano abejonių lyg pagrindas. Šis kunigas nūnai atskleidė tiesą, kad ir dabar, pasitikint Dievo Apvaizda, galima nei sėt, nei pjaut (aišku, ir sėt ir pjaut, bet nesudėt visų vilčių į turtą, į jį neatremt savo žmogiškos būties), ir būti tuo sočiuoju bei laiminguoju Dievo paukščiu.

Minimasis kunigas buvo ypatingo tipo. Turėjo ypatingą dovaną analizuoti tikėjimo tiesas ir gyvenimo apraiškas. Nebuvo koks mistikas, gal daugiau proto žmogus. Svarbiausia, kuo jis rūpinosi — kad tikėjimas virstų gyvenimu. Turėjome progos sutikti ir kitų kunigų, kurie atrodė mistiškesni už jį, daugiau jausmo turėjo, kitaip žiūrėjo į maldą, kitaip vertino praktines ir dvasines žmogaus problemas. O šiam kunigui, atrodė, nebuvo tokių gilių psichologinių problemų. Dėlto jo sprendimai nepalikdavo įvairių galimybių, niuansų, jausmo bangavimų. Jis buvo labai blaivus, sakytum, protiškai ir logiškai blaivus.

Kunigo dėka suradome vidinę savo pusiausvyrą

Man ir žmonai, kurie esame kitokio tipo — daugiau audringi ir gal jausmingi, norėjosi pilnutinio apšvietimo.

To ypač alkome, ir šis kunigas mums lyg neduodavo, ko mes norėjome. Bet mes daug gavome per maldą ir malonę. Daug kas mums nušvito, išryškėjo per tuos gilius jo pamokslus, sakomus ciklais. Bet mūsų konvertitiška būsena darė mus kiek kitokius. Kunigas turbūt tai matė ir mus kiek prilaikė, kad neperdegtume, kad mūsų dvasinis alkis išsilygintų pamažu, o ne staiga, kaip mes norėjome. Tačiau mums nekartą norėjosi išsilieti arba būti vedamiems į religijos gelmes lyg audringiau ir valingiau, ne vienu tik protu. Mes troškome daugiau maldų, gal ir atgailų, o jis mus kreipė į praktiškojo gyvenimo pareigingumą:

—    Malda nepadės, jei negyvensite, jei anų dalykų nepritaikysite gyvenime!

Jis buvo toks paprastas ir toks nuoširdus, kad mes kartais jam pačiam į akis pasakydavom, kad jis permažai vertinąs maldą. Mudu su žmona negalėjome be maldos gyventi. Malda mums buvo kasdieninio gyvenimo būtinybė. Kunigas leidosi kalbamas, noriai diskutavo ir mes buvome laimingi, kad turime tiek progos gilintis, ir vis ką naujo ir naujo patirti, suprasti, patikslinti. Kai kada atrodė, mes jį perdaug varginome, bet jis mums sakydavo:

—    Aiškinkitės, nes tai yra būtina ir protinga.

Šio kunigo dėka, mes suradome pusiausvyrą savo atrastoje religijoje.

Kaip daugeliui netikinčiųjų, taip ir mums kitados realūs atrodė tik daiktai ir regimybės dalykai, o Dievas ir religinis pasaulis — kažkaip nerealūs. Dabar ta Dievo realybė pasidarė taip sava, rodos, savesnė, negu regimybės pasaulis. Ta realybe dabar mes gyvename. Ir daug kas pakito toj naujoj šviesoj. Šeimyninis gyvenimas pasidarė laimingiausias. O mūsų charakteriai buvo skirtingi, taip pat ir kiti mūsų interesai.

Taip išsiskleidė tarpusavė šilima

Tuokėmės turėdami bendrą natūralistinę šeimos idėją. Turėjome įvairių kliūčių ir pagundų. Nestigo plėšikų, kurie kėsinosi prieš vieną ar kitą. Bet buvome pasižadėję, jei mūsų meilės keliai skirsis, neardyti šeimos vien dėl tautos pedagogikos ir vaikų labo. Taip neišsiskyrėme, bet nebuvo ir ypatingos šilumos, kurią dabar mums davė religija. Dabar mūsų gyvenimas nušvito. Mes stebimės, kodėl anuomet gražiausiame mūsų amžiuje to nepastebėjom. Dabar mes atveriam vienas antram savuosius dvasinius pakilimus bei nušvitimus. Kitu atveju tokie dalykai būtų nešę savęs nuvertinimą. Kai kitam pasakai, kas tau intymu, ką pergyveni ar patiri, kas tau nušvinta bei paaiškėja, žiūrėk, pasijunti lyg apiplėštas. Lyg nebetektum tos šviesos, to turto, tos jėgos, kurią turėjai ar buvai gavęs. Dabar aš tikiu Tomo Kempiečio įspėjimu: Jėzus nori, kad su juo būtume tik vienu du, kad jį vieną turėtume kaip paguodą. Iš tikrųjų, niekas taip nepaguodžia, kaip Dievas. Joks žmogus, nors patikimiausias, rodos, nepajėgs tavęs suprasti ir tave tik nuvertins. Paprastai ir šeimoje lydi jausmas: pasilik savo dvasiniame uždarume! Bet, va, mes tą pavojų apgalėjome. Mūsų pasipasakojimai dabar neįneša disonanso, priešingai — stiprina dvasinę pilnybę. Gal mūsų dvasinis pasaulis pasidarė taip artimas, o gal mudu panašiais laipsniais brendome, kad tokie pasipasakojimai mus tik papildo, paskatina ir dar labiau suriša.

50.000 litų idėjos labui

Sakiau, mudu su žmona seniau rišo tik viena idėja. Tai buvo tautos labo, jos ugdymo idėja. Šiai idėjai mes daug ką, jei ne viską, aukojome. Buvau gavęs kraičio

50.000 litų. Viskas išėjo tos idėjos labui. Nesusikrovėme turto, net namų neisigijome. Kai dabar galvoju, mūsų idėjai trūko pilnybės. Jos jieškojome, ir vienu metu mums net buvo šovusi mintis — kurti naują, savą tautinę religiją. Paskui pradėjome žavėtis katalikybe, ir jieškojome progos susitikti su vyskupu kankiniu — Teofilių Matulioniu. Dabar galvoju, kad ta mūsų tautinė idėja, nors nepilna, bet ideali, skatino mus nuoširdžiai jai tarnauti, pakelti įvairių aukų. Gal Dievo akyse ji bus priimta, bent neatmesta; nūn Jis mums leido susirasti ir pilnatvę.

Įvyko perversmas, bet kaip — nepastebėjau

Grįžtant dar prie šeimos, seniau, rodos, nepastebėjau savo žmonoje nei to fizinio grožio, nei tų dvasinių apraiškų, kurias dabar matau. Stačiai stebiuos, kaip galėjo įvykt tas perversmas sieloje. Kiek meldžiausi, jau prieš keletą metų, kad Dievas padėtų man taip įsijungti į savo šeimą, kad ją tvarkyčiau, kad būčiau tikras šeimos tėvas. Šiandien ta malda lyg būtų virtusi realybe. Kaip tai įvyko, man sunku pasakyti. Gal tas atsivėręs gyvas tikėjimas išbudino ir visas kitas anksčiau slypėjusias, lyg apmarintas dvasines galias, nepajėgusias pastebėti daugelio dalykų nei savyje, nei kituose, nei visoje aplinkoje. Dabar lyg būtų atsivėrusi ir regėjimo, ir jausmo, ir protavimo pilnybė. Kartais viena pakirdusi mintis būdavo lydi eilę metų, ir vis norisi ją ugdyti, gilinti, plėtoti. Pas mano žmoną, kaip moterį, daugiau reiškėsi impulsas, pajautimas. Sakysim, mudu abu rašėme kokį dalyką. Aš metu idėją, minties griaučius, o ji duoda spalvas. Aš jai diktuoju, o ji užrašo, bet savaip nuspalvina.

Negalime atsistebėti nueitu taku

Dabar mes stebimės savo gyvenimu ir negalime atsistebėti. Daugelis dalykų, pasitikint Dievu ir jį meldžiant, taip tvarkosi ir taip išsisprendžia, kad tikrai, rodos, išsipildo tas paukščių evangelijos pažadas. Nenorime keltis į puikybę, kad Dievas mūsų išklauso, nes nesame to verti. Bet kad tikrovė tokia nepaprasta: iš balto pasidaro juoda ir iš juodo vėl balta. Įvyksta tokios pakaitos, kad negali nepasitikėti malda. Su tuo ateina ir didesnis pasitikėjimas savo jėgomis. Kartais atrodo nebeįveiksi kliūčių, bet nieko nėra negalimo Dievui.

Aš “sėju” ir “pjaunu”, kaip ir seniau, kartais sunkiai. Bet, kaip sako apaštalas Povilas, kas kitas laisto ir teikia palaimą. Pagrindiniai rūpesčiai sudėti į Jo rankas.

Nuo šio pasipasakojimo praėjo apie aštuonetą metų. Niekas, atrodo, nepasikeitė. Tik vietoj kun. Jono jiedu klauso kitų kunigų pamokslų, žymiai paprastesnių. Tuo pasitenkina. Skiria laiko religinei skaitybai — pasipildo. Žmona turi progos kasmet dalyvauti uždarose moterų rekolekcijose; jam tos progos retesnės. Konvertitinis jautrumas, atrodo, išsilygino, bet nemažėja religinis nuoširdumas. Jų gyvenimas toliau eina atrastos pilnatvės ženkle.

Anuomet jų vaikai dar mokėsi. Dabar jau sukūrę savas lietuviškas krikščioniškas šeimas. Praėjusį rudenį pakrikštijau abiejų — sūnaus ir dukros — naujagimius. Krikštynose dalyvavo ir laimingi seneliai — Sofija Putvytė ir Aleksandras Mantautai.

Prie jų dar kartą grįšime šeštame skyriuje. Tai lyg atskira istorija, pavadinta “Jaunystės abejonių audroj”.

TREČIAS

SKYRIUS

Tikintieji tolsta nuo kunigo

VAIKO SIELOS ŽAIZDOS
ATSILIEPIA SUBRENDUS

Lietuvoj buvo jauna šeima, kurioje augo vienintelis vaikas — Marytė. Jos pasaulis buvo mažas, bet ypatingai mielas. Mielas jai buvo ir Dievulis. “Jeigu tėtis geras, koks geras turi būti Dievulis!” Taip Marytei sakydavo mama, taip galvojo ir jinai.

Jei negeras tėtis, negeras ir Dievulis

Vieną kartą tėvelis pasidarė nevisai geras. Kažkas įvyko, kad jis griebėsi diržo, kurio Marytė labai bijojo. Bet tokius dalykus vaikai greit užmiršta, ypač jeigu patys jaučiasi kalti. Tada juk ne tėtis baudžia, o diržas.

Marytė augo, ir viskas buvo gerai, kol neatėjo karas. Tėtis neteko darbo, paskui kažką sunkiai dirbo, — pasidarė tylus, neramus, nerviškas. Tada jis pradėjo barti ir bausti Marytę, kartais visai neužtarnautai.

Vaikas ėmė tėvelio bijoti ir juo nepasitikėti. Blogiausia, kad šis nepasitikėjimas pradėjo ją skirti ir nuo Dievulio. O gal ir jis, tas dangaus Tėvas, toks piktas ir neteisingas? Aišku, tokios mintys buvo vaikiškos. Gal ne mintys, bet kažkoks jausmas. Mama sako, kad Dievulis geras, kaip tėtis, o tėtis dabar visai nebegeras.

Marytė kalbėjo savo poterėlius, nes taip darė mama kartu su ja. Bet ji lyg nebedrįso žiūrėti į dangų, kaip anksčiau. O jei žiūrėdavo, jai darydavosi lyg nedrąsu.

Apie tą laiką prasidėjo ir jos baimė visų dėdžių, kurie ateidavo į jų namus. Ji nebelipdavo jiems ant kelių. O jei kas ją prisiprašydavo ateiti, ji jautėsi nedrąsi lyg pelytė.

Jos širdelėje atsivėrė slapta žaizda

Vienu žmogum ji visiškai pasitikėjo — tai mamyte. Dabar mamytė jai buvo viskas. Bet, va, vieną dieną kažkas atsitiko, kad mamytė susirgo. Matyt, buvo rimta liga, nes mamytė mažai kalbino savo mažąją dukrelę. Kitados mama jai kalbėjo:

—    Vaikeli, aš tave labai myliu. Bet Dievulis tave myli dar labiau. Ko tik tu prašysi, Jis tau duos, nes Jis labai labai geras.

Marytė dabar prisiminė šiuos žodžius, ir nubėgo į kitą kambarį prašyt Dievulio mamytei sveikatos. Durys buvo praviros ir pati mama girdėjo jos žodžius:

—    Dievuli, mamytė sako, kad tu labai geras. Dievuli, duok, kad mamytė pasveiktų. Dievuli, tu žinai, kad mamytei reikia sveikatos. Dievuli, Dievuli!

Mama greit nesveiko. Buvo atėjęs ir gydytojas. Paskui atėjo kunigas. O mamai nė kiek nebuvo geriau. Vieną dieną mamai pasidarė visai bloga. Marytė išbėgo iš kambario į gatvę ir leidosi kažkur į miestą. Ji žinojo, kur Dievulio namai. Nubėgo ten, atsiklaupė prie altoriaus ir garsiai pradėjo maldauti.

Ji žinojo, kad liga neša mirtį. Bet pilnai nesuprato, kas yra mirtis. Ji tik bijojo, kad mamytės neišneštų iš namų. Ji taip karštai prašė Dievulį, kad tik mamytės neišneštų ir kad ji nemirtų.

Ji pati nežinojo, kaip ilgai užtruko jos malda. Bet jai atrodė, kad viską Dievuliui pasakė ir dabar Jis padarys taip, kaip ji prašė. .. Pakilo rami, nubraukė paskutines ašarėles ir grįžo namo. Ją lydėjo tikriausias įsitikinimas, kad ras dabar mamą sveiką, pakilusią iš lovos. Ir ji vaizdavosi, koks bus jos susitikimas su mama. Ji apkabins jos kaklą, ir mama ją prispaus prie savęs, ir jos abi niekad niekad nebeatsiskirs.

Kai ji pravėrė duris į kambarį, rado keistą vaizdą. Mama gulėjo. Tėtis klūpėjo prie jos, o ant staliuko žibėjo žvakė.

Marytė nieko nesuprato, tik jai taip sugėlė širdelę, jog ji šūktelėjo ne savu balsu.

Paskui ji matė, kaip mamą išnešė iš namų, ir jai neleido eiti kartu su visais. Mamytė negrįžo.

Marytės širdelėje kažkas užlūžo. Vakare ji nebesiklaupė melstis. Tiesa, iš įpročio ji buvo atsiklaupusi, bet vos pravėrė burnelę, kaip pati išsigando. Ji bijojo Dievulio. Ji nebepasitikėjo Juo. Jis nebuvo geras. Jis nebuvo toks, kaip sakė mamytė. Jis “neišklausė” jos maldos.

Tėvas nežinojo, kas darosi vaiko širdyje. Jis buvo pats labai susikrimtęs. Stengėsi Marytę globoti ir pasidarė jai labai geras. Bet Marytė nebesimeldė ir nebepasitikėjo Dievuliu.

Barantis kunigo žodis apkartino jautrią sielą

Kai ji paaugo, ji pradėjo suprasti, kad yra negera nesimelsti. Taip sakė ir mokytoja, kuri buvo jai labai gera. Ji pradėjo melstis, bandė melstis, bet kažkas jai kliuvo.

Priėjo pirmos išpažinties, bet nesakė kunigui, kad ji ilgai buvo nesimeldusi. Priėjo Komunijos ir buvo laiminga.

Mokyklon ateidavo kunigėlis ir kalbėdavo apie Dievą. Kunigėlį ji mėgo, bet jai atrodė, kad Dievas kažin ar toks geras ir teisingas, kaip sako kunigėlis. Bet ji pasitikėjo kunigėliu.

Kunigėlis dabar pasidarė Marytei didžiausias autoritetas. Kai jis pasakydavo eiti išpažinties, ji eidavo. Kai jis mokė, kaip reikia laikytis bažnyčioje, ji viską taip darė. Ilgainiui ji lyg susigyveno su ta mintimi, kad kunigas yra gerojo Dievo atstovas. O jis — kunigas tikrai buvo geras. Ji pati tai žinojo ir visi vaikai ir žmonės jį laikė geru.

Metai bėgo ir atėjo laikas, kad jos tėvelis turėjo bėgt iš Lietuvos. Bėgo daug kas. Marytė atsidūrė svetimam krašte.

Praėjo daug mėnesių. Pavojai buvo dideli, ir ji, pavojų metu, labai karštai melsdavosi.

Dabar ji prisiminė, kad jau laikas jai eiti išpažinties. Pradžioje nebuvo savų kunigų. Paskui atsirado vienas pagyvenęs. Marytė nutarė atlikti išpažintį iš ilgo laiko, gal viso savo gyvenimo. Tada jai atrodė, kad reikia pasakyt ir tai, kad ji nesimeldė, kad nepasitikėjo Dievu. Kunigas klausė, klausė, paskui pradėjo ją barti. Kunigo tonas jai buvo nepažįstamas, atrodė tikrai piktas. Ji išsigando, nutilo, ėmė verkti.

Ji verkė nuėjusi ir nuo klausyklos. Pradžioj ji lyg nesuprato, kas atsitiko. Kitą rytą, atsikėlusi, ji nuėjo bažnyčion, bet nebedrįso eiti Komunijos. Jos dvasioje kažkas įvyko. Atgijo seni įspūdžiai. Ji vėl ėmė nepasitikėti Dievu. O gal ne pačiu Dievu, tik kunigu, kuris jai lig šiol buvo Dievo atstovas. Tas pats kunigas dabar laikė Mišias, ir jai buvo nejauku čia būti. Ji nebedrįso iš to kunigo rankų priimti Komunijos, nors buvo gavusi išrišimą.

Ir kol buvo tas kunigas, ji nebedrįso eiti pas jį išpažinties. Bažnyčion eidavo, bet jautėsi nejaukiai.

Ir taip ėjo metai, kiti, treti. Marytė darėsi netikinti. Kokia ji netikinti, ji pati nebūtų galėjusi niekam paaiškinti.

KUNIGAS MANĘS NESUPRATO!

Religinių lūžių pradžia būna brendimo amžiuje, ir vienas dalykas čia turi lemiamos reikšmės — tai išpažintis. Sunku šiame amžiuje aptarti sąžinės būseną, nes vidaus konfliktai būna susipynę ir jautrumas sau pačiam bei kunigo pastaboms būna žymiai didesnis. Be to, jaunas žmogus jieško išpažintyje ne tik atleidimo, bet dažnu atveju ir visų savo dvasinių problemų išsisprendimo. Dėlto pasitikėjimas kunigu ir gal stebuklingu paties Dievo Įsiterpimu būna taip didelis, jog mažai tereikia jam lūžti. Nevienas kunigas žino, jog kai kurie jauni žmonės nebegrįžta prie jo klausyklos. Kiti nebegrįžta prie jokios klausyklos. Ir jų pasiteisinimas būna šis: “Kunigas manęs nesuprato!”

Vienos ponios istorija

Viena labai išlavinta ponia savo jaunystėje buvo jautriai religinga. Vyresnėse gimnazijos klasėse ji pradėjo išgyventi religines abejones, svyravimus, netikrumą. Dėlto pradėjo bijotis eiti išpažinties, nes jai atrodė, jog šioje savo dvasinėje būsenoje gali išniekinti tą šventą aktą. Bet antra vertus, ji troško išsivaduoti iš tų visų abejonių ir jai atrodė, jog gera išpažintis turėtų atnešti dvasinį nusiraminimą, o kartu ir didesnį religinį tikrumą.

Buvo ir kitas motyvas, kodėl ji galvojo atlikti “gerą išpažintį”. Ji turėjo draugę, kuri staiga palūžo ir neteko tikėjimo. Jai buvo labai gaila draugės ir ji galvojo jai padėti: atlikti išpažintį iš viso savo gyvenimo ir paaukoti ją draugės grįžimui į tikėjimą.

Taip ji pasiruošė ir nuėjo į bažnyčią. Prieš eidama prie klausyklos sutelkė visas jėgas. Ji taip tikėjo šios išpažinties lemiamu vaisiumi, kad jai atrodė nuo dabar prasidės visai naujas jos pačios ir jos draugės gyvenimas. Ji pradėjo savo išpažintį nuo vos atmenamų vaikystės kalčių ir tęsė pamažu tolyn — įtempta, susijaudinusi. Nejuto laiko, nei vietos. Užmiršo ir kunigą, kuris kantriai klausėsi.

Kai ji vienu metu stabtelėjo atsikvėpti, kunigas staiga paklausė:

— Ar neturi nieko didesnio? Jei neturi, tai užteks!

Mergaitė nutilo ir sumišo. Jai viskas buvo taip svarbu, o kunigas, jai atrodė, nenori klausytis. Ji pakilo ir, žodžio netarus, paliko klausyklą. Pati nejuto kaip atsidūrė už šventoriaus ribų. Grįžo namo ir verkė. Ištisą naktį akių nesudėjo. Kunigo elgesys jai atrodė nežmoniškas, ir ji daugiau nebėjo bažnyčion nei išpažinties.

Jieškote jieškojo argumentų savo abejonėms

Reaktyvi jaunystė padaro radikalius sprendimus, bet vis tiek nerimsta. Buvo perjautri, kad apie tai nebegalvotu. Buvo ir religinga, kad neišgyventų Dievo artumos ilgesio. Bet nūnai ji ėmė puoselėti ir gilinti savo religines abejones. O visokių abejonių anais laikais buvo keliama ir spaudoj, ir pokalbiuose. Taip jai įstrigo vienas populiarus teigimas, esą, užtenka, kad žmogus yra garbingas ir doras, kam dar tos religijos. Ji pradėjo rinkti argumentus šiai tezei iš savo stebėjimo, ir jai atrodė, kad tikintieji žmonės anaiptol nėra tokie dori, bent tie, kuriuos ji pažino. Kodėl? Ar ne dėlto, kad jie perdaug remiasi religija? Kas tad geriau, — klausė ji save, — ar būti dora be religijos, ar religinga be dorovės? O gal dorovė yra religijos pakaitalas bent tuo atveju, kai netenki tikėjimo?

Šiuos klausimus ji diskutavo su įvairiais asmenimis. Jieškojo jų pritarimo savo tezei; kartais norėjo, kad ją kas nors įtikintų priešingai.

Jos tėvai buvo dori žmonės, nors nelabai religingi, o ji pati — priešingai savo tėvams — iš pat mažens ir religinga, ir kartu labai jautri doriškai. Jai nebuvo aiškaus atsakymo, bet po tos nelaimingos išpažinties ryžosi laikytis savom jėgom, kad sąžinė nedarytų priekaištų.

Jos galutinė išvada susiklostė pagal to meto pozityvistines pažiūras, jog dora ir religija yra du atskiri pasauliai. Užtenka natūralinio pažinimo, ir ypač mokslo, kad žmogus būtų geras. Mokslas atsako protines žmogaus problemas, o menas pakelia dvasią, pripildo ją pasotinančiu žavesiu. Kam tad reikia tikėjimo šviesiam, mokytam žmogui?

Bet vidinės ramybės nerado
nei moksle, nei mene

— Bet kaip su masėmis? — klausė ji save. — Jos neturi mokslo šviesos, tat kaip jos gali išlikti doros? Metę tikėjimą, paprasti žmonės juk tampa komunistais, jos žodžiais — žvėrimis. Ar nebūtų nusikaltimas iš inteligentų pusės, jei bandys tikėjimą išplėšti iš liaudies? Tada ji sugyvulės. Bet ar jie nebus veidmainiai, jei dėl liaudies labo palaikys tikėjimą, patys netikėdami?

Veidmainystė jai atrodė didžiausias moralinis blogis ir šį blogį ji matė tiek pas tikinčiuosius, tiek pas netikinčiuosius inteligentus. Pirmieji, jos akimis, buvo nenuoširdūs, savotiški farizėjai. Jų tikėjimas nesąs toks, kaip jų gyvenimas: jie kalba viena, o daro kita. Bet ir antrieji, ypač tie, kurie savo vaikus auklėja religiškai ir remia privatinį ar viešąjį religingumą, jai atrodė nelogiški. Bet ji bijosi netikėjimo logikos, jeigu ji būtų pritaikyta gyvenime. Kokia katastrofa tada ištiktų jaunimą ir tautos liaudį!

Vienu metu ji lyg buvo radusi patenkinamą atsakymą, kuris puoselėjamas nureligėjusių autorių. Mokslas ir religija, girdi, turi tą patį turinį, tik skirtingai išreiškiamą. Mokslo turinys abstraktus, o religijos — konkretizuotas simboliais. Žmogui, kuris randa pakankamai augštą gyvenimo idealą nebereikia simbolių. Toks žmogus tiesiai einąs prie esmės. Ji ypatingai idealizavo mokslą ir pasiekė gana augšto išsilavinimo. Mokslu tikėjo kaip religija, bet ilgėjosi kažko daugiau. Iš tikrųjų, ją daugiau patenkino ne mokslas, o menas, ypač poezija. Kai kuriuos mūsų poetus ji ypatingai mėgo, nes juose rasdavo religinio ilgesio. Ji kartodavo Putino, Baltrušaičio, Sruogos posmus kaip kokią maldą. “Namo turiu keliaut, pas Tėvą savo augščiausiąjį! Namo, namo — aš svečias čia!” (Sruoga). Tokie žodžiai ją nusmelkdavo, keldavo nerimą, savotiškai persekiodavo. Kartais dėlto negalėdavo naktį akių sudėti — galvodavo ir galvodavo.

Iš tikro, ji buvo ne proto žmogus, o širdies. Jai vadovavo ne loginis galvojimas, o jausmas. Kaip visos moterys, taip ir ji pirmenybę skyrė meilei. Ką ji mylėjo, tą laikė teisingu ir geru. Visi jos draugai, vadinami netikintieji, buvo jai geri ir juos ji idealizavo, jais žavėjosi. Visi tikintieji buvo jos nemėgiami, ir ji labai greit susierzindavo ir pasipiktindavo jų elgesiu, žodžiu, mostu. Politinėj ar visuomeninėj plotmėj ji visada stodavo savo artimųjų — draugų pusėn ir plakdavo jų priešus “tikinčiuosius”.

Jos nusivylimai žmonėmis kažkaip peršokdavo į religinę plotmę. Žymiai didesnius reikalavimus ji statė tikintiesiems ir kunigams, dėlto greičiau pastebėdavo juose farizėjiškumo ir labiau jaudindavosi. Tai rodė, kad ji tebėra jautri religijai ir jos atstovams. Dievo ji neneigė, kaip ir maldos. “Aš savaip meldžiuos!” — kartą prasitarė.

KIETA KUNIGO RANKA
GILIAI ATSTUMIANTI

Įspūdžiai veikia ir mūsų tikėjimą. Kartais jį stiprina, kartais slopina, o kartais visai sugriauna. Aišku, įspūdžiai nėra protinis motyvas, dėl kurio žmogus turėtų tikėti arba netikėti. Bet nevisi pajėgia savo pasąmoninius pergyvenimus kritiškai įvertinti ir iš jų išsivaduoti.

Dr. Jono Šliūpo bedievybė gavo
pradžią klebonijoje

Imkime dr. Jono Šliūpo atvejį. Ar jis buvo racionalus kovotojas prieš religiją, sąmoningai apsisprendęs? Jo biografija ir jo paties pasisakymai rodo daugiau kitas priežastis. Jis augo ir buvo auklėjamas pas dėdę kleboną kun. Aloyzą Šliupavičių kartu su dviem broliais — Stasiu ir Roku. Čia vėliau jie praleisdavo ir savo vasaros atostogas, nes dėdė juos leido į mokslą. Nuo septynerių amžiaus metų Jonas Šliūpas jautė kietą savo dėdės ranką. Nebuvo jis švelnaus būdo iš prigimties, o kunigu tapo gana vėlyvame amžiuje, turėdamas jau 44 metus. Gal ir jo pažiūros į auklėjimą buvo savotiškos, nes savo brolio vaikus dažnai baudė fizinėmis bausmėmis.

Kartą vargoninkas Birmantavičius pasiteiravo Joną, ar dėdė jam esąs geras. Jonas pasiskundė, kad dėdė juos mušąs. Vargoninkas atpasakojo klebono šeimininkei, o ši klebonui. Už tai Jonas gavo iš dėdės tiek rykščių, kad daugiau nebegalėjo pakęsti kunigo — netik dėdės, bet ir kiekvieno.

Šis skaudus įspūdis dar buvo papildytas kitais. Klebono šeimininkė Petronė Seliūnaitė skųsdavo Joną ir brolius klebonui. Brolį Stasį ji pati kartą apmušė samčiu. Ji buvo nesąžininga, nes kartą dėdė ją buvo išvaręs už vogimą.

Visi šie įspūdžiai skaudžiai atsiliepė Jono dvasioje ir sudarė pagrindą, kodėl jis visą gyvenimą nemėgo kunigų, o ypač jų šeimininkių.

Kartais Jonas galvodavęs iš klebonijos pabėgti, ypač brendimo amžiuje. Jo pirmieji įspūdžiai darė jį jautriu, ir jam buvo sunku pakelti savo dėdės artumą.

Jau šeštoje klasėje, sakosi, nebebuvęs tikintis. Tada jau jį pagavo ir ano laiko mada “moksliškai” netikėti. O to “mokslo” jis sėmėsi skaitydamas netikėjimo “apaštalų” raštus: Draperio, Buechnerio, Haeckelio, Tindalio, Vogto, Herb. Spencerio ir kitų. Visa tai jo netikėjimą stiprino, bet pagrinde glūdėjo pirmųjų nepalankių įspūdžių įtaka. Jis pats sako:

— Kad būčiau susidūręs su kitokiais kunigais, nebūčiau buvęs toks!

Vėliau jis buvo susidūręs ir su kitokiais kunigais, kaip Aleksandras Burba, kuris Amerikoje jam padėjo baigti medicinos mokslus. Tada Šliūpas priėjo net išpažinties. Ar jį buvo paveikęs Burbos teigiamas pavyzdys, ar jis turėjo kokių išskaičiavimų, bet per tą laiką, kol baigė mokslus, nekalbėjo ir nerašė prieš religiją, kunigus ir jų šeimininkes. Atrodė begrįžtąs iš to perdėto savo nusistatymo prieš kunigus. Deja, vienas reikalas vėl sugadino jo santykius, ypač su kun. Burba. Jis buvo pažadėjęs kun. Burbai atsilyginti už pagalbą, atseit, grąžinti skolą. Ar jis negalėjo grąžinti, ar buvo kokių kitų motyvų, gana to, kad skola liko negrąžinta, ir jis vėl grįžo į savo seną nepalankumą kunigams ir religijai.

Vėliau, Palangoje, jis buvo artimai susibičiuliavęs su kan. Kazimieru Prapuoleniu. Ten antrą kartą vesdamas žmoną susituokė bažnyčioje. Švelnėjo jo kova galbūt ir su senstančiu amžiumi, bet išsivaduoti iš nemeilės kunigijai jau buvo sunku. Išsprogdavo ji kartais vėl, tartum dėdės rykštės iššaukta.

Neteisinga kunigo bausmė atstūmė
jautrų berniuką

Imkime kitą pavyzdį. So. Bostone gyveno viena lietuvių šeima, kilusi iš Vilniaus krašto. Tai buvo graži šeima — keturių dukrų ir keturių sūnų. Visi buvo religingi, o vienas — Antanukas daugiau už kitus, jis mėgo bažnyčią ir ją lankė dažniau nei kiti.

Antanukas buvo priimtas į būrį vaikų, kurie patarnauja Mišioms. Būrelyje buvo vaikų skirtingo amžiaus ir būdo. Tarp jų nestigo draugysčių ir nesutarimo, kaip tai visada ir visur būna.

Vieną rytą, belaukiant ateinančių kunigų, zakristijoje kažkas įvyko. Vaikų barnis pasiekė kun. Prano Strakausko ausis. O šis kunigas buvo jaunas, vos įšventintas. Vaikai jį mėgo, kai kurie juo žavėjosi, o Antanukas buvo į jį beveik įsimylėjęs.

—    Kas čia įvyko? — klausė kunigas.

Visi tylėjo.

—    Kas kaltas?

Kaltininko niekas neišdavė. Bet kunigas palaikė kaltu Antanuką ir čia pat paskyrė jam bausmę. Vaikas bausmę atliko, bet daugiau nebėjo tarnauti Mišioms. Jis metė būrelį, nebegalėjo matyti to kunigo, netgi tos bažnyčios, kur šis kunigas buvo.

Tėvai pastebėjo, kad jis tik liepiamas atlieka savo išpažintis ir sekmadienio pareigą. Sulaukęs 16-kos metų jis pradėjo visai vengti bažnyčios. Po keletos metų vedė lietuvaitę, bet nelietuvių bažnyčioj. Netrukus išsikėlė į kitą miestelį ir daugiau jokioj bažnyčioj nebesirodė.

Pradžioj dar palaikė ryšį su tėvais ir broliais, bet jausdamas, kad nuo jų kažkas skiria, jis greit nutraukė bendravimą ir su jais. Pagaliau visiškai atsiskyrė nuo visų artimųjų ir užsidarė tik savo šeimos ribose.

Bažnyčia jam daugiau nebeegzistavo, nors prieš ją jis ir nekovojo. Praktiškai jis buvo netikintysis — brendimo amžiaus įspūdžio auka, tai yra — to amžiaus, kai sunkiai pergyvenama patirta neteisybė. Šį kartą ji buvo patirta iš kunigo, kurį vaikas ypatingai mylėjo.

DAILININKAS PASAKOJA
APIE SAVO IŠPAŽINTĮ

Vieno pobūvio metu Kaune susitiko dailininkas ir kunigas. Kunigas buvo dailininko dukros mokytojas — kapelionas vienoje gimnazijoje. Jųdviejų kalba prasidėjo nuo dukros — mokinės ir nukrypo į ką kita. Kunigas buvo literatas, vieno poezijos rinkinio autorius, nūn religinių vadovėlių kūrėjas. Tuo metu jis buvo išleidęs maldaknygę mažiesiems — pusiau eiliuotą ir iliustruotą. Ją turėjo savo kišenėje, ir pakišo dailininkui pasižiūrėti. Kunigui buvo įdomu, ką dailininkas pasakys apie leidinio iliustracijas. Bet šis mažiausiai domėjosi iliustracijomis. Gal ir nebuvo kuo domėtis, nes didelio originalumo jos neturėjo. Dailininkas žiūrėjo tekstą ir jį skaitė. Vienu metu jis pertraukė svečių pokalbį ir ėmė skaityti eiliuotas maldas garsiai. Skaitė kaip geras artistas, įsijautęs ir pergyvendamas.

Nuo vaikų maldaknygės — prie savojo lūžio

Pasidžiaugęs maldaknyge, dailininkas pasislinko arčiau kunigo ir ėmė jam pasakoti:

— Nesu artistas ir nevaidinu savo nuotaikų. Džiaugiuos kiekvienu gražiu ir dvasią pagaunančiu religiniu reiškiniu. Džiaugiuos nuoširdžiai ir atvirai. Netikintis nesu. Bet klausyk, ką pasakysiu.

Jis valandėlę stabtelėjo, sutelkė savo akis ir, dar arčiau prisislinkęs, pradėjo.

—    Buvau mokytojų seminarijoje, kai įvyko mano lūžis. Keistos aplinkybės. Šiandien gal nebūtų reikšmingos, bet tada ... Mes buvome trys draugai. Vieną sekmadienį, po rekolekcijų, visi ėjome išpažinties. Visi buvome sutarę, be kitko, paklausti tą patį klausimą: ar galima mylėti mergaitę? Mums buvo kilusi abejonė ar meilė mergaitei yra nuodėmė, ar ne. Norėjome išsiaiškinti. Kunigų tą sekmadienį buvo suvažiavę iš visur — senų ir jaunų, tad mums buvo ką pasirinkti. Pirmasis pasirinko žilą kleboną, antrasis priėjo prie augšto, energingo dar gana jauno kunigo klausyklos. Aš pasirinkau dzūką Aleksandravičių, apie kurį žinojau, kad neseniai yra baigęs dvasinę akademiją Petrapilyje; pasirinkau jį dėl to, kad jis man atrodė gero, jausmingo ir nuolaidaus būdo, kad rašė eiles ir net komponavo šventas giesmes.

Tai buvo jautri, bet paskutinė išpažintis

—    Bažnyčioje buvo tylu, — kalbėjo toliau dailininkas, — tik protarpiais pasigirsdavo absoliucijos kuždesys. Pirmasis jau prie langelio, prieš antrąjį — dar kokia pora vyrukų, o aš turėjau dar prieš save penkis. Tik staiga pirmojo baltaplaukis klebonas pasilenkė į priešakį, pažiūrėjo į savo penitentą ir pusgarsiai pasakė: “Vai tu, jauti, jauti!” Man buvo viskas aišku ir mano širdį suspaudė baimė. Kai antrasis baigė savo išpažintį, iš jo klausyklos pasigirdo kunigo žodžiai: “Tu geriau savo knygų žiūrėk, o ne apie merginas galvok!” Tai mane dar labiau sukrėtė. Svarsčiau, klausti kunigą sutarto dalyko ar ne. Nusprendžiau klausti, ir kunigas man atsakė ilgu aiškinimu. Mylėti mergaitę nesą nuodėmė, tik į tai reikia žiūrėti labai rimtai. Vadinas, aš savo Steputę galiu mylėti, tik turiu, kaip kunigas sako, uoliai mokytis, nes tai pirmasis mano tikslas, ypač šiuo metu.

Su savo draugais po išpažinties apie tuos reikalus nebekalbėjom. Jie buvo tylūs ir pikti. Tą dieną jie nebėjo Komunijos ir iš viso jos nepriėmė. Deja, ir mano išpažintis buvo paskutinė. To meto audringos srovės mus vedė tolyn nuo religijos — ligi socializmo prieglobsčio — ir oficialiai mes pasidarėm netikinčiais.

Liaudinis tikėjimas netapo inteligentiniu

Kunigas klausėsi šio pasakojimo ir galvojo apie tų laikų liaudinę pedagogiką. Gal ji nebuvo bloga savo vietoje, betgi nūnai augo nauja karta — mokslus einanti, jautresnė, kritiškesnė ir trapesnė. Liaudis, šiuo būdu kunigų vedama, stiebėsi, nes vieno sukrėtimas kėlė kitus. O nūn, palietus vieną, lūžta ir kiti. Inteligentinis jautrumas buvo pernelyg žalias, nepajėgus savuosius pergyvenimus blaiviau aptarti. Reikėjo laiko subręsti, bet laikas nešėsi savo nepagydomas žaizdas net antrojon karton.

Dailininko dukra eina tuo pačiu keliu

Kunigas prisiminė dailininko dukrą. Ji buvo gražiai išauklėta ir religijos pamokų klausėsi gyvu dėmesiu. Ji dalyvavo ir mokinių rekolekcijose, bet nėjo sakramentų. Kunigas negalėjo suprasti kodėl? Jam kildavo mintis, ar neturi įtakos tėvų nusiteikimas. Tėvas, kaip nūn paaiškėjo, jautrus religijai, bet nepraktikuojantis—anksčiau socialistas, nūn liberalas. Motina, bajoraitė, buvo augusi ne be religijos, bet prisitaikė prie vyro. Mergaitėje susikryžiavo šios įtakos. Ji liko tikinti, bažnyčią lankanti, bet neinanti išpažinties.

Dail. A. Žmuidzinavičius atidengė tą lūžį

Apie aną “nelaimingą išpažintį” dailininkas Antanas Žmuidzinavičius prisimena ir savo biografijoj, išleistoj nūn Lietuvoje. Ten atidengia ir dviejų savo draugų pavardes, būtent, Vinco Damijonaičio ir Juozo Žemaičio. Ar jo ir draugų religinio lūžio konkreti priežastis buvo tik ši, sunku pasakyti. Dailininkas prisimena savo motiną, kuri juos, vaikus, prižiūrėdavusi, kad paaugę kone kas mėnesį eitų išpažinties. Bet nuo tų išpažinčių jie išsisukinėdavę, o būdami mokykloje jau užsispyrę eidavę nedažniau, kaip keturis kartus per metus. “Užtat velykinės išpažinties, neišskiriant net ir (mažiau pamaldaus) tėvo, jau niekas išvengti negalėdavo”.

Savo aprašyme dailininkas išskyrė kultūringąjį kunigą Aleksandravičių. Bet kultūringas buvo ir kan. Juozas Tumas, o tačiau tipiškas “liaudininkas” per išpažintis. Kunigų seminarijoje mes bijojome jo klausyklos, nes iš jos pasigirsdavo pusgarsis: “Š.... ne nuodėmė, sakyk toliau!” Būdavo ir kitokių pusgarsių jo reakcijų. Taip jis elgėsi ne tik su klierikais, bet ir su kitais penitentais. Ar tuo būdu jis ką nors atstūmė nuo religijos?

DYGI LAIKYSENA
ĮSKAUDINO

Pažįstamas vyras pasakojo netekęs tikėjimo gimnazijoje. Kodėl?

—    Žinot, po I D. karo buvo visokių mokinių: vieni visai jauni, o kiti iš fronto grįžę, suaugę. Vieną kartą kažkas paklausė kapelioną, kur yra dangus ir pragaras. Kapelionas buvo užsieniuose baigęs mokslus — filosofijos daktaras. Jis nusišypsojo ir trumpai pasakė:

—    Kas dorai gyvena, tam dangus prasideda čia, žemėje, o kas blogai — tas pragarą jau čia turi.

Aš buvau dar mažas berniukas. Vyresnieji gal teisingai suprato. O aš ėmiau galvoti, kad kunigas arba nežino kur yra dangus ir pragaras, arba jis pats netiki, kad iš viso yra dangus ir pragaras.

Rimtai ruošiausi, nerimtai išėjo

Pradėjau nebesimelsti, nebeiti išpažinties. Taip tęsėsi iki suaugau. Vesdamas žmoną, vėl priėjau išpažinties, bet po to praėjo keletas metų ir aš kažkaip nebeprisiverčiau. Žmona buvo religinga. Jos pavyzdys man darė geros įtakos. Mano tikėjimas, tiesa, nebuvo visai miręs. Pats vienas meldžiausi jau ir seniau, o dabar gal dar daugiau atsirado noras bendrauti su Dievu.

Priėjau išpažinties prieš emigraciją. O čia, Amerikoj, ilgėliau delsęs, per vienas rekolekcijas rimtai ruošiausi vieną kartą sutvarkyti ryšį su Dievu. Nutariau, kad man reikia atlikti išpažintį iš viso gyvenimo. Pasiruošiau, priėjau prie klausyklos ir pasakiau, kad noriu daryti apyskaitą iš viso gyvenimo. O kunigas, senyvas žmogus, mane sustabdė ir paklausė:

—    Koks reikalas?

Bandžiau pasakyti motyvus, bet jis man neleido leistis į viso gyvenimo apyskaitą.

—    Atlik, — sako, — išpažintį nuo paskutiniosios.

Aš sumišau, atlikau, kaip buvo sakyta, bet nuėjau nuo klausyklos apkartęs. Mano širdyje kažkas liko neišsakyta. Manyje vėl atgijo pasipiktinimas kunigu.

Nuo to laiko vėl neinu išpažinties ir nežinau kada atgys noras eiti.

Jis pasakojo keletą kitų savo nusivylimų kunigais, bet neatrodė, kad jie būtų buvę tokie svarbūs, jog dėl to būtų turėjęs nutraukti savo religines pareigas.

Religija nepriklauso nuo kunigo savybių

Tokių jautrių, net perjautrių, žmonių pasitaiko nemaža ypač tarp lietuvių. Jų pagarba religijai ir kunigui iš prigimties yra jautri, gal net jautresnė, negu kitų. Ir kadangi ji yra jautresnė, dėlto greitesnis ir skaudesnis jų nusivylimas.

Religija jiems priklauso nuo kunigo savybių. Jie nežino, kad religiniai veiksmai nėra susieti su kunigo švelnumu, simpatingumu, išsimokslinimu, gabumu. Iš kiekvieno kunigo rankų žmogus gauna tą patį krikštą, tą patį išrišimą, tą pačią Komuniją. Kunigas ne iš savęs tai duoda, bet iš Kristaus. Kunigo gerumas ar kultūringumas Dievo malonės nepadidina. Taip pat ir jo mažesnis gerumas ar kultūringumas jos nesumažina.

Šiuos dalykus gali jiems aiškinti, jie vistiek praktiškai žiūrės daugiau į kunigo asmenį. Jei kunigas juos įžeis ar papiktins, tuoj jų dvasioje atsiras kartumas pačiai religijai.

Ir klebonas, ir moteris sukėlė pasipiktinimą

Vienas ateivis, kilęs iš garbingos šeimos, nūn apie 35 metus amžiaus, kartą užėjo pas vietos kleboną. Šio apsilankymo tikslas buvo prašyti garantijų vienam tremtyje pasilikusiam bičiuliui. Klebonas, kitados daug tų garantijų išrašęs, buvo kiek nusivylęs naujais ateiviais. Be kitko, jis ir pasakė:

—    Kokia mums nauda iš jūsų!

Vyras šiuos žodžius įsidėjo į širdį, įsiskaudino. Be to, prisidėjo ir kitas dalykas. Kartą per Mišias jis stovėjo ir užsimąstęs nepastebėjo pakylėjimo. Viena moteris, matyt, taip pat greita pasipiktinti, stuktelėjo jam ir pusgarsiai pasakė:

—    Klaupkis!

To jam užteko. Jis rūgo savyje, išgyveno pasipiktinimą ir daugiau nebelankė bažnyčios.

Nusigręžimasjoks išsprendimas

Hildegard Haetzer, vokiečių psichologė, jautriųjų tipą randa jau vaikų amžiuje. Mažiausias kitų statumas juos įskaudina ir jie tiesiog vengia bet kokio sąlyčio su kitais vaikais. Jie taip jautrūs, kad užtenka į juos griežčiau pažiūrėti, jie tuoj virpa ar verkia. Jų ginklas — užsidaryti savyje, dažnai verkšlenti, glaustytis prie vyresniųjų ir patikimųjų. Tokiems vaikams paprastai reikia ypatingos globos, ypač reikia juos įtraukti į kitų vaikų bendruomenę ir pratinti neįsiskaudinti.

Kažko panašaus reikėtų ir šiems suaugusiems. Nusigręžimas nuo religijos nėra joks išsprendimas jų jautrumui sumažinti. Dėl to jie tik dar labiau kenčia. Išsiskyrę iš Bažnyčios, jie išsiskiria ir iš didelės dalies bendruomenės. Susiradę panašių bičiulių, taip pat jautrių ir atsiskyrusių, jie dar labiau įsijautrina.

KETVIRTAS

SKYRIUS

Nusivylimas žmonėm
ir Dievu

RELIGINĖ FORMA BE
GELMĖS - KAIP DRABUŽIS

Vienoj inteligentų šeimoj Kaune augo guvus berniukas. Savo didelėm akim jis stebėjo aplinkos ir tėvų gyvenimą. Tėvas buvo teisininkas augštoj pozicijoj. Namuose lankėsi vadinamoji augštuomenė, kurių tėvas priimdavo ir užimdavo pagal visus etiketo reikalavimus. Etiketo taisyklės tėvui buvo kažkas šventa. Bet lygiai šventa buvo ir tai, ko reikalavo Bažnyčia. Jis rūpestingai lankė pamaldas bažnyčioj, o namuose žiūrėjo, kad būtų meldžiamasi, laikomasi švenčių bei pasninkų. Visiems jis buvo žinomas kaip tradicinis katalikas, kažkuriuo būdu išlikęs anais madingo inteligentų netikėjimo laikais. “Pažangieji” svečiai toleravo jo “atsilikimą”. Bet kartais, iškilus kalbai, pareikšdavo ir savo nusistebėjimą. Taip kartą vienas svetys prabilo į šeimininką:

— Religija atgyvenusi ir protingam žmogui netinka. Kaip tamsta, būdamas šviesus žmogus, gali tikėti ir atlikinėti religines praktikas?

Nevykęs tėvo atsakymas ir praktinės sūnaus išvados

Berniukas slapta klausėsi. Jis buvo jau bręstančių metų, ir šie klausimai ji gyviau domino. Jis laukė, kad tėvas autoritetingai ir įtikinančiai įrodys, jog religija yra protingas ir nuoširdus įsitikinimas. Bet jis išgirdo visai ką kita. Tėvas kalbėjo svečiui:

— Jei tamsta eitum į balių, kur kiekvienas yra su fraku, ar tamsta užsidėtum kasdieniškus marškinius? Aišku, ne! Mes nešiojame nepatogias, augštas apykakles, dėvime visokius švarkus, nors būtų daug patogiau vaikščioti be tų reikalaujamų etiketinių apdarų. Tokie yra gyvenimo papročiai ir mes jų nepakeisim; esame papročių vergai ir turime jų laikytis. Panašiai su religija. Išaugau nuo mažens su ja, užsidėjau kaip fraką ir jau šiandien pervėlu nusiimti. Aš priimu religiją, kaip visa kita gyvenime ir neklausinėju savęs ar tai prasminga.

Ar berniukas gerai suprato tėvo motyvaciją, sunku pasakyti. Bet jam įstrigo frako palyginimas, ir jis padarė išvadą, jog religija priklauso etiketui. Jos reikia laikytis, kaip ir daugelio dalykų, nors tai ir nebūtų pagrįsta.

Katalikų tikėjimas jam atrodė forma be esmės

Šis klausimas slypėjo jame ilgesnį laiką, bet neiškilo rimto svarstymo plotmėn. Jis pats tų formų laikėsi ligi pilno subrendimo, netgi baigęs augštąsias studijas. Save laikė tikinčiu ir sakėsi sekąs širdies balsą; tikėjime jieškąs kažko daugiau, bet katalikų tikėjimas jam atrodė lyg frakas — forma be esmės. To frako nenorįs dėvėti ir juo paraduoti. Bet Sukūręs savo šeimą, jis laikėsi pasninkų netik penktadieniais, bet ir gavėnioj, netgi metų ketvirčiais; šventė bažnytines šventes ir laikėsi visų kitų religinių papročių, kurie buvo tėvo šeimoje. Jis gerbė ir palaikė tai, ką buvo gavęs iš savo tėvų, nors jo žmona buvo kitokių įsitikinimų. Jis lenkė ją, o vėliau ir vaikus ta kryptimi. Praktiškai jis buvo religinės formos žmogus, bet save įtikinėjo priimąs tuos dalykus ne dėlto, kad jie įsakomi Bažnyčios, bet kad taip buvo daroma jo tėvų šeimoj. Pasninkas jam buvo taip pat ne bažnytinė, o šeiminė tradicija. Tų dalykų jis nerišo su religija, bent taip prasitardavo liberališkesniem asmenim.

Tradicininko tikėjimas — paveldėtas drabužis

Kartą jis kalbėjosi su vienu asmeniu ir įdomiai prasitarė:

—    Įsivaizduok, aš pažinau kunigą, kuris tikrai tikėjo Kristų.

Jį, matyt, stebino faktas, kad esama tikro tikėjimo. Jaunystės įspūdis jam kalbėjo kitaip: tikėjimas dangstomas, paraduojamas, bet neišgyvenamas.

To paties pašnekesio proga jis dar prasitarė:

—    Aš, kaip ir mano tėvas, nekeisčiau tikėjimo. Perdaug jau pripratau prie to “frako”.

Tai “status quo” žmogus, — tradicininkas, kaip ir tėvas, tik su protesto nuotaikomis tradicinėm formom. Sakosi “turįs religinę esmę”, bet niekad ir turbūt niekam negalėjęs paaiškinti, kas ta jo religinė esmė. Kažkas buvo giliai paslėpta jo širdy, bet nekristalizuojama sąmonėj. Jo širdis, atrodė, pasitenkina labai plonu ryšiu su Dievu ir neišgyvena gilesnio nerimo. Dėl to jis nejieškojo religinių gelmių.

Panašioj pusiaukelėj atsidūrė ir jo vaikai, kuriuos jis krikštijo ir leido priimti sakramentus. Savotiškos tradicijos antspaudas lydėjo nūnai jau trečią inteligentinę šios šeimos kartą.

JAUNYSTĖS SUKILĖLIAI

Asmeninė žmogaus religija labai priklauso nuo ugdymo krypties. Neugdoma religija blėsta. Nevykusiai ugdoma — iškrypsta. Religija, kaip trapus daigas, gali būti pažeista ypač vaikystėj ir ankstyvoj jaunystėj. Vaikystėj pažeidžia ją netinkami įspūdžiai ir pavyzdžiai, o ankstyvoj jaunystėj — vadinamas religinės laisvės varžymas.

“Mes nebesame vaikai”

Vienas jaunimo vadovas pasakojo turėjęs tokį atsitikimą. Sueigoj pasakęs paaugliams:

— Kitą sekmadienį mūsų organizacinė šventė. Visi eisime išpažinties iš vakaro, o sekmadienį Mišių ir Komunijos. Prašau tą valandą visus būti bažnyčioj prie klausyklos. Būsiu ir aš.

Nuėjęs minėtą valandą į bažnyčią neradęs nei vieno — ne tik berniukų, bet ir mergaičių. Sekmadienį visi buvę Mišių, bet nei Vienas nėjęs Komunijos. Laukęs kitos sueigos, kuri turėjo būti po dviejų savaičių. Prieš tai dar buvo vienas laisvas sekmadienis. Nuėjęs į bažnyčią Mišių, jis nustebęs. Visi jo globotiniai susirinkę būriu ir visi priėmę Komuniją. Sueigos dieną vadovas neiškentė nepasiteiravęs, kodėl jie taip padarė. Visi tylėjo. Pagaliau vienas atsistojo ir pasakė:

—    Mes nebesame vaikai. Būtų geriau, kad jūs mums tokių dalykų neįsakytumėt.

Bręstanti laisvė nepakelia prievartos

Jaunas žmogus nori būti savarankus tarp 13 ir 18 metų. Įsakymas šiame amžiuje veikia priešingai — savotiškai užkerta ambiciją, ir tada religija kenčia dėl sukylančios vidinės opozicijos. Sukyla ji ne tik prieš vadovus, globėjus, auklėtojus, bet ir prieš tėvus. Kartais, įsakomas, neva išeina į bažnyčią, bet į ją neužsuka vien dėlto, kad nebūtų “lyg vaikas”.

Vienas teisininkas pasakojo susikirtęs su tėvu kaip tik tame amžiuje. Tėvas, gydytojas, nebuvo iš praktikuojančių žmonių, bet sūnų leido į vienuolių gimnaziją. Sūnus kartą grįžo iš šokių vėlyvą valandą ir sekmadienio rytą ramiai miegojo. Staiga girdi tėvo žingsnius ir balsą:

—    Ar tu dar lovoj? Nežinai, kad 11 valandą paskutinės Mišios? Greičiau kelkis, kad nepavėluotum.

Sūnui sukilo apmaudas.

—    Ar tu, tėve, pats buvai bažnyčioj?

—    Neklausk, ar aš buvau bažnyčioj! Už tai aš pats atsakysiu prieš Dievą. Bet už tave, tai dar aš atsakau. Marš, greičiau į prausyklą!

Sūnus žinojo, kad tėvas tik tautinių švenčių proga teina, užtai norėjo save pridengti nuo sekmadieninės pareigos. Pagaliau, kam tėvas įsakinėja, jei pats to nedaro.

Tėvas griebė jį už marškinių ir iškėlė iš lovos.

—    Buvau piktas, kaip šeškas! — kalbėjo teisininkas. Bet argumentas buvo stiprus ir visam gyvenimui palikęs įspūdį. Nuo to laiko pradėjau skirti dalykus: tėvų pavyzdį ir jų pareigą bei atsakomybę. Vėliau buvau net dėkingas tėvui už tuos žodžius ir už gerą spyrį į užpakalį, kuris lyg antspaudavo jo ir mano atsakomybės reikalą. Šiandien religinė pareiga man yra aiški ne tik kaip žmogui, bet ir kaip savo vaikų tėvui.

Priešinosi motinai, paskui dėkojo

Vienas studentas, šiandien inžinierius, pasakojo augęs gausesnėj šeimoj. Tėvai inteligentai, o ypač motina, buvę religingi. Su kitais vaikais nebuvę bėdos — jie sekę tėvų pavyzdį. Išsiskyręs tik jis vienas — priešinęsis motinos raginimams eiti į pamaldas dažniau, negu kas sekmadienį, vengęs kalbėti rožinį, išsisukinėjęs iš bendrų vakarinių šeimos maldų.

Kai baigė gimnaziją, jo opozicija šeimos religingumui dar labiau sustiprėjusi. Norėjęs melstis tik pats vienas, bet ir besimeldžiant jam vis pynėsi mintys, kad perdaug to religingumo buvę šeimoj, ypač perdaug tos religinės prievartos. Taip jis atšalo maldai ir iš viso religijai. Ypač vengė viešų pamaldų, o jei į jas kada nueidavo — erzindavosi.

Praėjo kuris laikas. Jis gyveno atsiskyręs nuo savo šeimos. Studijavo chemiją ir buvo patenkintas, kad čia niekur nesusiduria su religija. Bolševikams užėmus Lietuvą, jis su tėvais pasitraukė į Vokietiją, bet ir toliau negyveno su jais kartu. Vokiečiai jį paėmė į kariuomenę ir išsiuntė į frontą. Čia pergyveno įvairius pavojus, bet laimingu būdu išlikdavo nepaliestas kulkų nei skeveldrų.

Vieną kartą jų grupei buvo pavestas labai sunkus karinis uždavinys. Grupėje buvo septyni kareiviai. Visi šeši žuvo, o jis vienas buvo tik lengvai sužeistas. Šį momentą jis klaupėsi ant kelių, šaukėsi dangaus ir dėkojo savo motinai. Kodėl motinai? Baisioj mirties baimėj ir nepaprastam gyvenimo džiaugsme jis kartojo: “Tik tu, mano motina, tik tavo maldos mane išgelbėjo iš mirties”. Po to jis rašė laiškus savo tėvams, o ypač savo motinai, dėkodamas, kad jį religiškai auklėjo, dėkojo dangui, kad augo tokioj šeimoj.

Jis pasidarė vėl pamaldus, ir dabar jam atrodė, kad viešoji religinė praktika yra pati stipriausia. Jis nieko taip nenorėjo, kaip melstis viešumoj, bendruomenėj. Eidavo kasdien Komunijos ir nepaprastai stipriai išgyveno savo bendravimą su Dievu.

Galutinis dvasios persilaužimas

Tai nebuvo tik momentinis dvasinio pakilimo reiškinys, bet galutinis persilaužimas. Po to praėjo septynetas metų, ir jis tęsė šį intensyvų dvasinį gyvenimą — asmeninį, individualų, bet ypač bendruomeninį. Viešas jo religingumo pabrėžimas, kaip jis sakėsi, yra lyg atgaila už jaunystės užgaidą, protestą prieš bendrą šeimos pamaldumą. Jam atrodė, kad pilniau ir geriau įsijaučia į religinį gyvenimą, dalyvaudamas bendrose pamaldose, kad tokia malda yra stipresnė ir galingesnė. Jis pasakojo, kad tuo momentu, kai karo lauke išvengęs mirties, norėjęs sušaukti visus kareivius ir kartu su jais dėkoti Dievui. Jo vieno balsas atrodęs permenkas. Jis troškęs, kad visi būtų jo džiaugsmo ir dėkingumo liudininkai ir kad visi su juo melstųsi.

Jo jaunystės opoziciškumas išsisprendė palaimingai. Jis susiderino ir su savim, neprarasdamas savo stiprios individualybės, ir su šeima, ir su tuo giliai bendruomeniškuoju krikščionybės religingumu.

ŽMONĖS, KURIE GREIT
PASIPIKTINA

Religija susiduria su vienu ar kitu žmonių jautrumu. Paliesi ji — įsiskaudins, giliai pergyvens, nusigręš. Kartais sunku pasakyti, kur to jautrumo šaknys, sunku apčiuopti jo branduolį. Jis būna giliai paslėptas, lengvai neaptariamas.

Tylusis Juozas

Pažinau vieną, vardu Juozas, kuriam greit bet kas nepatikdavo. Nežinosi kas nepatiko; pastebėsi tik tada, kai jis nutyla. O nutyla staiga, nelauktai, ir jo akys tada pasidaro žvelgiančios lyg į save. Kartais nei iš šio, nei iš to, jis pakyla, išeina į kitą kambarį, užsuka radiją ir klausosi muzikos ar žinių. Draugai kalbasi toliau, o jis tarsi sakytų: šnekėkit, man nesvarbu! O jam viskas svarbu, ir kai kas čia pat jam nepatiko. Dabar jis apie tai galvoja ir jaudinasi.

Krikščionybę jis idealizavo ir geidė, kad ji būtų vykdoma evangelijos dvasioje. Dėl to jis daug ką kritikavo, kas jam atrodė su ta dvasia prasilenkia. Jo kritika būdavo santūri — kalbėdavo trumpai, nes buvo mažakalbis. Dažnai jį teko sutikti vėliau ir kalbėtis įvairiais klausimais. Jis vis įterpdavo savo jautrų susirūpinimą dėl krikščionijos netobulumų, tikinčiųjų ar kunigų laikysenos bei atskirų Bažnyčios praktikų.

Juozas buvo gabus žmogus, augštų mokslo kvalifikacijų ir natūraliai sveikų pažiūrų į gyvenimą. Bet jam stigo gilesnio religijos pažinimo ir filosofinio pasirengimo. Jis buvo tiksliųjų mokslų specialistas, labai užimtas savo darbu.

Tokių Juozų nėra daug — tokių, kurie būdami jautrūs vis dėlto nenusigręžia nuo religijos, priešingai — juo daugiau pastebi netobulumų, juo labiau patys stengiasi būti tobulesni.

Cigaretė sudegino tikėjimą

Žymiai daugiau yra žmonių, kurie greitai pasipiktina žmogiškom silpnybėm ir nemoka jų atskirti nuo esminių dalykų.

Vyras papasakojo įvykį iš I D. karo meto, berods, Rusijos tremtyje.

—    Užėjau į bažnyčią pasimelsti, — kalbėjo jis. — Buvau pilnas giedrios nuotaikos. Tikėjausi, kad nieko nebus bažnyčioje ir iš tikro nieko nebuvo. Meldžiausi, kaip retai kada, ir, štai, įsivaizduokit, prasiveria zakristijos durys ir pro jas įeina zakristininkas. Turbūt ir jis galvojo, kad šiuo metu nieko nėra bažnyčioje. Jo dantyse buvo cigaretė ... Jis rūkė bažnyčioje!

Pasakotojas valandėlei pertraukė kalbą, tarsi dabar matytų tą vaizdą.

—    Aš uždengiau akis, kad daugiau nematyčiau. Bet mane lydėjo baisi mintis, kad jis, rūkydamas, lipa prie altoriaus. Kaip gaisro išgąstis verčia uždengti akis, bet kartu kažkoks smalsumas akina žiūrėti. Iš tikro, zakristininkas buvo prie pat altoriaus ir jo dantyse buvo cigaretė.

—    Ar iš tikro cigaretė? — buvo paklaustas pasakotojas. — Gal jis laikė dantyse žvakės dagtį ar ką panašaus? Juk jūs nebuvote arti?

Pasakotojas kiek pagalvojo. Toks klausimas tada, matyt, jam nebuvo atėjęs į galvą.

—    Nesvarbu, — pasakė jis. — Man tada atrodė, kad cigaretė ir aš išbėgau iš bažnyčios lyg kokios gėdos vietos. Manyje kilo toks pasišlykštėjimas, — kalbėjo vyras, — kad aš niekad nebedrįsau užeiti bažnyčion. Ji man buvo išniekinta Dievo vieta. Kiekvienoj bažnyčioj mačiau tokį zakristininką. Aš pasidariau netikintysis, nors širdis dažnai šaukėsi bažnyčios prieglobsčio.

Pasakotojas atsiduso ir pridėjo:

—    Jūs dabar mane suprasite!

Buvo sunku jį suprasti. Kas gi zakristininką maišo su Dievu ir religija? Jei jis ir būtų rūkęs bažnyčioje, argi dėl to jau bloga pasidarė pati bažnyčia? Toks jautrumas atrodė ne tik neprotingas, bet ir nesveikas. Argi žmogus kaip dūžtantis stiklas — paleidai akmenuką, ir viskas suaižėjo. Ką per tokį stiklą gali matyti? Viskas lyg rūke, viskas palaidota viename neįžvelgiamame vaizde.

Šiam vyrui akmenukas buvo zakristininko cigaretė. Kitam bus vargoninko apsileidimas. Trečiam klebonijos šeimininkės puikybė. Ketvirtam seselės mokytojos pasielgimas ar prasitarimas. Penktam klebono veiksmas ar tonas. O kiek tokių akmenukų šios prigimties žmonės atras istoriniuose Bažnyčios įvykiuose?

NUSIVYLIMAS ŽMONĖM
IR DIEVU

Nusivylimas žmonėmis, rodos, neturėtų paliesti tikėjimo. Kartais nusivylimas, priešingai, skatina daugiau jieškoti atramos Dievuje. Istorijoje rastume nemaža žmonių, kurie dėl gyvenimiškų nusivylimų taip stipriai veržėsi Dievop, jog tapo mistikais, net šventaisiais. Bet yra žmonių, kurie sunkiai pakelia kitų nusigręžimą, nemeilę, panieką, skriaudą. Jų dvasia lūžta ir jų tikėjimas susvyruoja.

Atrodo, kad tarp tikėjimo ir pasitikėjimo yra neabejotinas ryšys. Gal tai natūralus ryšys, nes žmogaus pergyvenimuose vienos vertybės susiliečia su kitomis. Ar nėra ryšio ir tarp pačių tikėjimo bei pasitikėjimo vertybių? Religinių lūžių psichologijoj šitai berods galima ryškiai pastebėti.

Susvyravo ji pirmame bandyme

Gal moters atveju tikėjimas ir pasitikėjimas labiau sutampa dėl jai tipiškesnio bruožo — asmeniškumo. Asmeniškiau ji priima meilę ir nemeilę. Jos siela vientisesnė: kai myli, viską myli, kai nemyli — viskam darosi labiau apkurtusi.

Vienoj šeimoj augo miela mergaitė. Tėvų meilė jai buvo lepi. Natūrali meilė nebuvo spalvinama antgamtinės. Dievas nekalbėjo vaikui nei tėvo, nei motinos lūpomis. Pirmas religines žinias ji gavo tik lietuviškoj mokykloj, vokiečių okupacijos metais ir susidomėjo religiniu gyvenimu — šiltai puolėsi eiti išpažinties ir Komunijos. Bet kaip dažnai būna su tokių šeimų vaikais, ji, toliau bręsdama, atvėso. Ketvertą metų visai nebuvo išpažinties. Bet išsprogo jos pirmoji meilė berniukui, kuris nuo pat mažens buvo brendęs religijoj ir religinis gyvenimas jam buvo normali būtinybė. Jo įtakoj ji vėl ėmė domėtis religiniu gyvenimu. Sulaukusi 19 metų, ruošėsi už to paties jauno vyro ištekėti. Prieš sutuoktuves atliko išpažintį ir ketino pastoviai gyventi Dievo artumoj.

Ketvertą metų džiaugėsi šeiminiu gyvenimu. Jautėsi laiminga sulaukusi dviejų vaikučių, buvo patenkinta ir savo šauniu vyru. Bet atėjo bandymai, kaip ir nevienai šeimai besikuriant naujame krašte. Buvo visokių rūpesčių ir sunkumų, ir ji pradėjo graužtis, jog gyvenimas persunkus, šeimos našta perdidelė, vyras permažai uždirba, nepakankamai rodo dėmesio jai, gal mažiau bemyli. Pamažu ėmė prarasti tai, ką buvo pradėjusi vykdyti šeimos gyvenimo pradžioj.

Tėvai nesklaidė jos nusivylimo

Nusivylimai kaupėsi, ir ji užbėgdavo pasiguosti pas savo tėvus. Šie nesklaidė jos nusivylimo, priešingai — stiprino.

— Ką gi, nepataikei pasirinkti tinkamą vyrą, — kalbėjo jai.

Tėvų požiūriai į gyvenimą buvo buržuaziški. Savo pačių šeiminę laimę jie kūrė vengdami kančios ir aukos. Ta laimė nebuvo pas juos didelė, ir dukra tai matė. Anksčiau ji gręžėsi savo dvasioje nuo tėvų pažiūrų ir ilgėjosi kitokios laimės savo būsimai šeimai. Bet nūnai jos nuotaikos artėjo tėvų krypčiai ir ji pagaliau sutiko:

—    Ką gi, nepataikiau pasirinkti vyrą; geriau bus, jei jį paliksiu.

Tėvai tam pritarė, ir ji su vaikais persikėlė gyventi pas juos. Nejieškojo skyrybų per teismą, bet paliko vyrą, ir tiek. Savo žingsniu jautėsi visai patenkinta. Rūpesčiai iš karto sumažėjo — ne tik virtuviniai ir naminiai. Galėjo tėvams palikti vaikus ir išeiti kada ir kur norėdama. Buvo dar gana jauna ir pusėtinai graži. Norėjo jaustis ir atrodyti kaip panelė — puošniau rėdėsi, stipriai dažė lūpas.

Žmonės savotiškai žvalgėsi, kiti net šaipėsi. Viešoji opinija nebuvo palanki nei jos žygiui, nei jos laikysenai viešumoje. Ji greit tai pajuto ir mažiau besirodė.

—    Niekas manęs nemyli, — skundėsi. — Mane niokoja, laiko nevertinga moterimi . . . Esu vieniša ir apleista ... Nebegaliu melstis. Negaliu net galvoti apie Dievą. Kur Jis, jei leidžia žmogui taip klysti? Juk aš tikėjau, mylėjau, gimdžiau vaikus. Meldžiausi tekėdama ir ištekėjus. Prašiau Jo globos. Jei Jis būtų, mane būtų saugojęs. Kodėl Dievas man leido padaryti tokią klaidą?

Pasitikėjimo krizė šakojo, lapojo

Ji jautėsi praradus bet kokį tikėjimą. Kartu išgyveno pagiežą visam pasauliui. Tokioje būsenoje nebepajėgė religiškai auklėti savo vaikų. Vaikų auklėjimu pradžioj leido rūpintis ir vyrui, kuris duodavo jai dalį savo uždarbio. Jis prašė ją, kad leistų vaikus bent į katalikišką mokyklą. Ji buvo nuvedusi juos, bet greit atsiėmė. Buvo pilna įtarimo, kad kiekvienas žmogus, ypač tikintysis, žiūri į ją nepalankiai. Jai pasirodė, kad ir vienuolės yra tokios jos atžvilgiu. Ji atidavė vaikus į viešąją mokyklą.

Vaikai anksčiau kalbėdavo savo maldas kartu su mama. Dabar motina tuo nebesirūpino. Jie slogiai išgyveno tą bendros maldos trūkumą, ypač vakarais. Kas pasidarė su mama, kad ji tokia liūdna ir prislėgta? Tai slėgė juos, darė taip pat nedžiugius. Ji šitai jautė ir dar labiau kankinosi.

Jos netikėjimas buvo išaugęs iš prarasto pasitikėjimo vyru, deja, nepagrįsto. Nebepasitikėjo nei savimi pačia, tad kaip galėjo pasitikėti Dievu? Bet jeigu ji būtų galėjusi atgauti tą pačią šeiminę būseną, vėl jaustis visuomenėj vertinga moterimi, jos tikėjimas greičiausia vėl būtų atsigavęs.

EGOIZMAS - KLIŪTIS
NUOŠIRDŽIAI TIKĖTI

Žmogus artėja Dievop savo gilėjančiu pažinimu ir ypač meile, ir tai yra giliausias pagrindas mūsų religinei būsenai, jausenai, veiksenai. Neišugdyta meilė žmonėms, arba paralyžuota ar prarasta — pažeidžia natūralų pagrindą skleistis Dievo meilei žmogaus dvasioje ir žmonių bendruomenėje. Šitai berods gerai supranta ir tokie demoniški psichologai kaip komunistai. Kovodami prieš Dievą, jie pirmiausia vartoja neapykantos priemones, net dirbtinai kursto nusivylimą ir pagiežą tarp žmonių. Šiuo keliu jie daugiau padaro savo ateizmui nei tiesiogine priešreligine propaganda.

“Neturiu jokio Dievo jausmo”

Užgniaužti meilę ir išplėšti tikėjimą yra kažkas labai artima. Ir šiuo atveju moteris gali būti ryškesnis pavyzdys nei vyras.

—    Aš neturiu jokio Dievo jausmo, — kalbėjo viena.

— Man visiškai svetima, kad kas nors būtų augštesnio žmonių gyvenime.

—    Ar anksčiau nebuvo kitaip?

—    Kas iš to, jei ir buvo kol buvau šeimoj ir mokykloj.

Juk baigiau seserų vedamą gimnaziją. Buvau laikoma pamaldi. Bet ar ne visos mergaitės tame amžiuje pamaldžios? Viskas pasikeitė su 18 amžiaus metais. Tapau nelaiminga, nes ištekėjau. Vyras elgėsi su manim grubiai. Pakenčiau penkerius metus ir grįžau su kūdikiu pas tėvus.

Ji pasakojo toliau:

—    Praradau bet kokią moralinę atramą. Kiekvienas vyras, kuris man rodė palankumą, norėjo mane tik išnaudoti. Sutikau vieną, kuris išpažino man meilę, žadėjo manimi ir kūdikiu rūpintis, netgi vesti. Bet vos tik pradėjau su juo intymiau gyventi, jo jausmas man dingo. Po pusės metų jis pametė mane, pabėgo, paliko vieną.

—    Jei Dievas būtų, ar Jis būtų leidęs man tokią gėdą, kančią, visišką neramybę ir tokį gyvenimą be jokios meilės? Po to, kai aš paklydau, nebeturėjau meilės nei pas tėvus. Jie priglaudė mane iš bėdos. Nenorėjo manimi rūpintis ir mano padėtimi domėtis. Kai aš paklydau, joks žmogus nesiartino prie manęs su nuoširdžiu jausmu. Tapau vieniša pasaulyje, taip baisiai viena, kad man atrodė, jog nebemyliu net savo dukrelės. Man rodos, ir ji manęs nebemylėjo. Jeigu būtų Dievas, argi būtų tokie santykiai tarp žmonių?

Jieškojo meilės tik sau

Iš tikro, baisus dalykas prarasti net savo kūdikio meilę. Tokie atvejai, atrodo, labai reti. Kyla tad klausimas, kas gi buvo toji moteris? Svetimieji vargiai galėjo ją geriau pažinti, bet artimieji giminės ir šeimos nariai gana anksti pastebėjo vieną jos bruožą. Ji, tiesa, visada jieškojo kitų meilės, bet ar pati kam nors ją rodė?

Nebuvo vienturtė šeimoj. Nebuvo ir lepinta, nors tėvai turėjo gerą padėtį. Niekas, rodos, negalėjo paralyžuoti ar sukliudyti jos meilės, kuri natūraliai išsiskleidžia sveikoje šeimoje. Bet motina ja skųsdavosi:

—    Negera mano duktė! Niekam gero žodžio, užuojautos, aukos — nei mums, tėvams, nei savo seseriai, nei broliui. Tokia ji nuo mažens.

Aštuoniolikos metų išsiveržė iš namų — ištekėjo. Ir vėl motinos skundas:

—    Tekėdama norėjo pasiimti viską, kas buvo gražiausia ir geriausia namuose; net tai, kas priklausė seseriai ir broliui. Visus mano daiktus krovėsi sau. Užmiršo dukrelė, kad po turtų nacionalizacijos (pirmame bolševikmetyje) ne kas bebuvo likę brangesnio. Juk turėjome ir mes iš ko nors pragyventi. Ji galvojo apie save, tik apie save, užmiršusi mus visus.

Egoizmas buvo didžiausias ir stipriausias jos bruožas, kuris vešėjo ir jos pačios sukurtoj šeimoj. Vyras, tiesa, nebuvo švelnus. Bet ar ji vyrui parodė bent kiek meilės? Ar bandė švelninti jo grubumą, pažadinti jame meilės atgarsių?

Neturėdama pati meilės, laukdama tik iš kitų, ji neišvengiamai turėjo atsidurti visiškame nusivylime. Šios moters padėtis atrodė beviltiška. Be jos pačios niekas kitas negalėjo jai grąžinti Dievo.

“Nebetikiu ir niekad nebetikėsiu”

Kitų pagalbos kartais reikia, ir ji padeda, kai nusivylimas sukrečia tikėjimą dėl praeinančių gyvenimo dramų. Viena ponia pasakojo turėjusi mokinę, labai gabią ir darbščią. Aštuntoj klasėj mergaitė staiga ėmusi smukti. Atrodė praradusi interesą mokslui. Ponia buvo šios klasės auklėtoja. Ji ruošėsi emigruoti Amerikon. Vieną vėlų vakarą, bededant daiktus kelionei, įslinko kambarin minėtoji mokinė ir puolė ašarodama:

—    Man taip baisu, kad jūs išvažiuojat — paliekat mus!

—    Ir jūs netrukus gal išvažiuosit. Pasimatysim vėl Amerikoj, — kalbėjo auklėtoja.

—    Kažin ar pasimatysim, — dar graudžiau verkė mergaitė. — Aš bijau dėl savęs...

—    Kas yra? — paliko mokytoja daiktus, priėjo prie mergaitės ir ėmė ją raminti.

Mergaitė visa virpėjo. Ji norėjo kažką daugiau pasakyti, bet nerado žodžių. Pagaliau, kalbinama, atvėrė baisią savo paslaptį. Ji įsimylėjusi vyriškį, gyvenusi su juo slapta ir jau laukianti kūdikio. Tas vyriškis negalvojąs jos vesti.

Savo širdies skausme mergaitė pasakojo nebetikinti Dievu.

—    Kodėl Dievas leido pasitikėti tokiu žmogum, kaip šis vyras?

Istorija pasirodė šabloniška. Kaip daugelis mergaičių, prarandančių moralinį atsparumą, taip ir ji reikalavo iš vyro dvasinio stiprumo ir atsakomybės. Reikalavo stebuklo ir iš Dievo, kad Jis būtų neleidęs jai būti nuskriausta. Ponia bandė įrodinėti, kad dėl to pasaulio tvarka nesugrius. Dievas, jei ji pati norės, leis vėl jai pakilti.

Mergaitė isteriškai verkė, protestavo, šaukė, kad ji niekuo daugiau nebetiki ir nebetikėsianti...

Kitų pagalba padeda praregėti

Ponia išvyko Amerikon, bet palaikė laiškų ryšį su šia mergaite. Bandė ją moraliai stiprinti. Rašė ir gimnazijos vadovybei, kad ją globotų ir padėtų kaip nors sutvarkyti jos reikalą. Mokyklos vadovybei įsiterpus, vyriškis apsisprendė ją vesti. Jis buvo protestantas, o ji katalikė; jis sutiko tuoktis jos bažnyčioj. Jiedu, pasirodė, visai patenkinti susituokę. Gimė kūdikis, ir jie abu rūpestingai jį augino.

Po ketverių metų buvusi mokinė parašė savo mokytojai kitokį laišką. Kai vyras ją vedęs, kai ji galėjusi garbingai savo šeimoj auginti kūdikį, grįžęs ir jos tikėjimas. Tas baisusis netikėjimo priepuolis pas ją trukęs neilgiau kaip mėnesį. Tada, mokytojos kambary, ji tikrai burnojusi Dievui savo vidinio skausmo apakinta. Bet ji nežinanti, ar jos netikėjimas nebūtų pasidaręs pastovus ir nebeatšaukiamas, jeigu jos reikalai nebūtų laimingai išsisprendę. Ji buvo dėkinga žmonių ištiestai rankai. Jie jos nepasmerkę, priešingai — padėję jai vėl moraliai atsistoti. Su tuo ji atgavusi ir turėtą religinę šilumą.

Netikinčiosios priekaišas Dievui

Viena vyresnė moteris susidraugavo su jauna mergaite. Abi jos buvo gimusios Amerikoj. Mergaitė jautėsi labai vieniša. Kartą ji prasitarė:

— Jei Dievas būtų, argi būtų man atėmęs motiną!

Mergaitė buvo auklėta be religijos, net nekrikštyta. Tėvas jai girdint niekindavo krikščionybę ir lietuvybę. Motina prisitaikė prie vyro, bet su dukra bent lietuviškai kalbėdavo. Tėvo apkartimas ir nusigręžimas nuo

Dievo įvyko dėl vienos skriaudos. Gabus žmogus, nors be ypatingo mokslo, buvo išradęs įvairių patobulinimų, kuriuos fabrikas panaudojo, bet jam neatlygino. Skriaudos pergyvenimas nuvedė jį į socialistus, vėliau į komunistus. Ekonomiškai jis puikiai tvarkėsi ir pralobo. Morališkai jo gyvenimas lūžo, ir jis pametė savo šeimą.

Kai mergaitė buvo 20 metų, motina mirė. Motinos netekimą mergaitė išgyveno kaip skriaudą iš Dievo pusės. Anksčiau ji buvo neutrali Dievui, o dabar atsirado jam neapykanta.

Motina, mirdama paliko jai savo dalį, bet tėvas panoro iš jos atimti. Kodėl? Mergaitė buvo įsimylėjusį į tautietį tremtinį kataliką. Tėvas šį turtą laikė savu, dėlto nenorėjo, kad jis tektų “prakeiktam katalikui”. Jis laimėjo bylą prieš dukrą, ir tai buvo antras smūgis.

Trečias sunkus jos pergyvenimas buvo dėl bernelio. Šis nesiskubino jos vesti. Rūpėjo jam visokie lietuviški reikalai, o nepaskutinėj vietoj ir katalikiškumas. Jis nenorėjo tuoktis civiliškai.

—    Jei jis mane myli, ko jis bijo aukoti savo religiją ir tuos Lietuvos reikalus, — skundėsi jinai.

—    Yra dalykų, kurie negali būti aukojami dėl žmogiškos meilės, — kalbėjo jai bičiulė.

Į šią kalbą įsiterpė kita pažįstama moteris:

—    Žinai, miela, aš myliu vyrą ir vaikus. Bet tos meilės negaliu atskirti nuo Dievo. Man rodos, aš myliu juos dar labiau, kai myliu Dievą.

Šios mergaitės širdy buvo išsiskyręs ne tik Dievas. Ji nieko daugiau nemylėjo, išskyrus mirusią motiną. Nei Lietuva jai buvo svarbi, nei Amerika. Ir toji bernelio meilė buvo egoistiška. Ar ne egoizmu buvo nuspalvintas ir jos priekaištas Dievui?

PENKTAS

SKYRIUS

Vyro ir žmonos Dievas

ŽMONOS LINKUSIOS
PRISITAIKYTI

Moters siela yra lyg magnetas — jautri, trapi, įspūdinga, imli. Vyro siela tartum žaibas, kuris raižo dangų — kažko jieško, plačiai žvalgosi, nerimsta. Moters idealas sueina į šeimą, o vyro — išsiplečia į pasaulį. Moteris šeimoje nori mylėti ir būti mylima, o vyras siekia kovoti pasaulyje ir būti suprastas.

Šios dvi sielos susitinka, kad viena kitą papildytų ir praturtintų. Meilė jas glaudina, šeima lygina, derina.

O kaip su tikėjimu?

Jis abiem bendras — tas paprastas tikėjimas vienas kitu ir abiejų paskirtimi. O antgamtinis tikėjimas yra lyg dangaus dovana, kuri auga su amžiumi ir bręsta tam tikrame šeimos bei visuomenės klimate. Kitaip bręsta pas vyrą ir kitaip pas moterį, tiksliau — kitaip reiškiasi.

Moters tikėjimas konkretesnis ir asmeniškesnis, pamaldinis, pareiginis. Vyro tikėjimas abstraktiškesnis ir principinis. Moteriai sunkiau suprasti vyro “neuolumą” praktikoms, “nepamaldumą”. Vyrui sunkiau priimti maldini moters jautrumą. Vyrai pasišaipo iš moters tikėjimo ir tai pakerta jos pasitikėjimą savimi. Moteris paprastai neveda kovos — tik kenčia, laukia arba taikosi.

Moteriai sunku atsisakyti savo pamaldumo, kuriame išsiskleidžia visas jos asmeniškasis ryšys su Dievu. Bet jei atsisako, jai beveik nieko daugiau ir nelieka. Praktikuodama religiją ji tiki, o atsisakiusi praktikų ji tampa netikinti. Tuo tarpu vyras gali tikėti ir nepraktikuodamas; jis tiki bent protu.

Neretas atvejis, kad moteris prisitaiko prie vyro ta prasme, kad nebeina bažnyčion, nebesimeldžia. Tuo būdu ji užgesina savo šviesas, kai pas vyrą dar teberusena tikėjmo žiburėlis. Ne visada vyras to nori. Tikėjimo sutemos jo nežavi, kaip nežavi ir tas pernelyg “praktiškasis tikėjimas”. Gal jis norėjo ko kito, — kad žmona jo protui duotų naujos šviesos. Bet ar ji gali duoti vyrui protinės šviesos? Ji gali skleisti tikėjimo šilumą tik širdimi.

Meilė kartais stipresnė už pažiūras

Yra įvairių prisitaikymo laipsnių. Viena mergaitė įsimylėjo netikintį jaunuolį, kuris buvo žymiai vyresnis ir mokytesnis. Ji taip įsimylėjo, kad viskas, ką jis kalbėjo, buvo jai šventa. Kad meilė nenutrūktų, ji bandė atspėti jo norus ir prisiderinti. Taip ji metė religines praktikas, nebėjo bažnyčion, o pokalbiuose nevengė kartu juokauti iš šventų dalykų. Ji didžiavosi savo berneliu, ir ką jis bedarytų, jai atrodė gerai. Taip ji susituokė civiliškai ir buvo patenkinta.

Ji pasidarė netikinti ne iš įsitikinimo, ne dėl užgaidų ar pasipiktinimo, bet iš meilės. Keista! Vyro meilę pastatė augščiau Dievo meilės. Susiaurino meilę, tartum šios dvi meilės nesutilptų viename žmoguje.

Ar galima tokį netikėjimą rimtai vertinti? Ar galima jį laikyti protingu? Aišku, tai moteriškas netikėjimas, jeigu jo nevadinti vaikišku, nesubrendusiu.

Nusilenkė vyro pažiūroms

Viena subrendusi moteris kartą pasakojo savo tragediją.

Aš buvau katalikė, jis netikintis. Aš priklausiau katalikų organizacijai, o jis liberalų. Aš buvau baigusi humanitarinius mokslus, o jis — gamtos.

Mudu susipažinom. Mano švelnumui gal reikėjo jo statumo, ir aš jį pamilau. Tėvai ir bičiuliai man sakė:

— Atsimink, jis kietas netikintis!

O aš galvojau: meilė visagalė, aš jį palenksiu.

Mudu tarėmės tuoktis, ir aš prašiau, kad eitume į bažnyčią. Jis griežtai atsisakė, ir mudu susituokėm civiliškai. Galvojau, kad praeis kiek laiko ir aš jį perkalbėsiu. Deja, kiekvienas mano bandymas priminti jam bažnytines jungtuves atsitrenkdavo į jo statų atsakymą: ne!

Gimė pirmas kūdikis. Didžiausias mano troškimas buvo jį tuoj pakrikštyti. Jis vėl kietai pasakė: ne! Vaikas augo ir kartu augo mano širdies rūpestis. Gimė antrasis kūdikis, o vyras neleido ir šio krikštyti.

Dabar pirmajam penki metai, o antrajam trys. Įsivaizduokit, mano širdyje jau trys žaizdos. Ir tai dar neviskas. Aš turėjau atsisakyti visų buvusių pažinčių su tikinčiais žmonėmis. Turėjau įeiti į vyro draugiją, kurios kalbos užgaudavo religiją. Skaudžiausia, kad gyvenau be bažnytinės santuokos, buvau išskirta iš Bažnyčios, negalėjau eiti sakramentų. Jūs suprantat, ką tai reiškia tikinčiai moteriai.

Ji kalbėjo sujaudinta. Tai buvo jos skausmo — ilgai užspausto skausmo prasiveržimo valanda. Ji buvo nusivylusi savimi, nes perdaug tikėjosi. Ji galvojo palenkti vyrą, o dabar ji buvo jo palenkta prieš jos pačios valią.

Toliau ji nedrįso kalbėti. Bet kas ją pažino anksčiau ir dabar, galėjo pastebėti, jog jos dvasioje vyko lūžis. Kartais vyro ir jo draugų kalbos tiesiogiai nesikėsino į jos pašvęstą sritį — religiją. Tada ji būdavo ramesnė ir atidesnė jų šnekoms. Bet ir šios kalbos jos neguodė, nes joms trūko krikščioniško pagrindo. Ilgainiui ji vis mažiau tai jautė. Pagaliau jai darėsi lyg vis tiek, kaip jie kalba, kad tik nebūtų tiesiai užgaunama religija. Ji jau taikėsi.

Vyro netikėjimas maišo žmonos tikėjimą

Pažinau kitą moterį, kuri save laikė gera katalike. Vyras buvo iš tų politikų, kurie religijos nepripažįsta viešajame gyvenime, o privačiai — žinokis. Jis sutiko tuoktis bažnyčioj, leido krikštyti vaikus, nedraudė jai eiti bažnyčion ir vaikus pratini melstis. Bet su draugais, žmonai girdint, kritikavo Bažnyčią, kam ji nešanti religiją į mokyklas, organizacijas, į tautos ir valstybės gyvenimą. Dažnai jis ir jo draugai įrodinėdavo, kad toks Bažnyčios elgesys esąs religijos maišymas su politika.

Iš pradžių jai atrodė, kad šios kalbos vis dėlto nukreiptos prieš religiją. Ji buvo girdėjusi apie tokias politines sroves, kurios religiją nori uždaryti tik zakristijoje, ir ją taip užgniaužti, kad neišeitų plačiau už šventoriaus ribų. Bet ilgainiui jos jautrumas mažėjo. Dažnos kalbos keitė jos galvojimą, ir po keliolikos metų ji jau galvojo panašiai kaip vyras:

—    Būk sau religingas šeimoj ir bažnyčioj, bet kam rodytis tokiu kitur. Ar tai nebus politika?

Taip ji kartą pasakė vienam kunigui.

—    Ponia, ką jūs kalbate? Tas pats dalykas šeimoj ir bažnyčioj yra religija, o kitur — jau politika? Iš kur toks galvojimas? Argi religija nėra visuotinis dalykas? Ar Dievo įsakymai nesaisto visų ir visur? Kodėl be religijos turi bręsti žmogus mokykloj, organizacijoj, kariuomenėj?

Moteris bandė aiškinti, kad kai kas religiją panaudoja savo partijos reikalams.

—    Ką tai reiškia panaudoja? — klausė kunigas.

—    Jie reikalauja, kad valstybės įstatymai tarnautų Bažnyčiai.

—    Bažnyčia neprašo, kad valstybė jai tarnautų. Bažnyčia tarnauja Dievui, nes Dievo įstatymai augščiau žmonių...

Ponia klausėsi, bet neatrodo, kad būtų supratus. Vienas kunigo žodis negalėjo atsverti daugelio priešingų kalbų. Ji galvojo kaip jos vyras; taip dažnai būna šeimų gyvenime. Ji prisitaikė: buvo tikinti tik tose ribose, kiek jai leido vyro pažiūros.

Vaikai pralaužė motinos prisitaikymą

Viena prisitaikiusi moteris nesirūpino, net neprašė, kad būtų krikštijami vaikai. Ji, kaip ir vyras, buvo seni emigrantai iš Lietuvos, paprasti žmonės, tik gerai prasikūrę. Jie buvo susiradę draugystę kitų šeimų, kurios savo vaikus augino taip pat nekrikštytus.

Bet vaikai paaugo ir pradėjo lankyt mokyklas, žinoma, viešąsias. Čia buvo ir tokių vaikų, kurių tėvai buvo tikintieji. Šie iš mokyklos dar eidavo į katekizmo pamokas, sekmadieniais lankydavo bažnyčią, o kai kurie buvo net Mišių patarnautojai.

Vaikai lieka vaikais. Jie vienas kitam nieko neslepia. Mūsų tautiečių vaikai sužinojo, kad jų draugai turi kitą pasaulį, ypač kad jie gali eiti išpažinties ir Komunijos. Ir štai vieną dieną jie grįžo iš mokyklos ir “užpuolė” savo tėvus:

—    Kodėl jūs neleidžiate mūsų į tikybos pamokas? Kodėl jūs neinat į bažnyčią ir mūsų nesivedat? Kodėl kiti vaikai eina išpažinties ir Komunijos, o mes neiname?

Tai buvo toks nelauktas dalykas, kad tėvai neturėjo ko atsakyti. Vyras ir žmona tarėsi, bet pradžioj nebuvo linkę vaikams nusileisti. O šie juo toliau, juo labiau prašė.

Pagaliau motina leido eiti į tikybos pamokas ir rengtis Pirmajai Komunijai. Aišku, ta proga jie turėjo būt ir pakrikštyti.

Motina nupirko Pirmosios Komunijos suknelę dukrai ir baltą eilutę sūnui. Tai buvo jai pačiai kažkas nepaprasta. Paėmusi į rankas šiuos drabužėlius, ji negalėjo sulaikyti savo ašarų. Kartą užėjo jos giminaitė, tikinti moteris, ir motina parodė jai pirkinius. Stengėsi daug nekalbėti, bet giminaitė pastebėjo, kaip šviti visas veidas džiaugsmu.

Motinos nemoka nuslėpti savo širdies jausmų. Štai viena studentė pasakojo, kaip jų motina pati neidavusi bažnyčion, o vaikams sakydavusi:

—    Darykit, kaip norit. Man vistiek, ar jūs eisit, ar ne.

—    Bet kai mes nueidavom bažnyčion, ji būdavo labai patenkinta, — pastebėjo studentė.

“IR UOLUMAS TŲ
MOTERŲ!”

Kiekvienas gina savo laisvę; purtosi pajutęs, kad kitas nori jam ką primesti. Nesvarbu ką — gal geriausią dalyką, švenčiausią valią. Purtosi žmonės ir primestos religijos, ypač primestinio būdo.

Profesorius tarp motinos ir žmonos

Universiteto rektorius prof. Myk. Biržiška pasakojo, kaip buvo atsitikę su juo. Tėvas gydytojas neturėjęs laiko rūpintis vaikais. Viskas buvę palikta motinai, kuri buvo labai uoli ir pamaldi. Ji kas sekmadienis vesdavosi vaikus į bažnyčią ir pasilikdavo su jais per visas pamaldas ligi po mišparų. Vaikams būdavo sunku ištverti ramiai ir laikytis pamaldžiai. Parėjusi namo ji bardavo:

— Jūs darote gėdą man ir tėvui. Ką galvos žmonės, kad jūs, inteligentų vaikai, nemokate elgtis bažnyčioje!

Mano visas rūpestis bažnyčioj, — pasakojo profesorius, — būdavo kaip nors išsisukti iš motinos akių. Kai tik ji paskęsdavo maldoj ir valandėlę užmiršdavo mus, aš tuoj sėsdavausi arba stodavau, nors tuo metu reikėjo klūpoti. Bet vos tik ji bandydavo gręžtis ir žiūrėti, ką mes darome, aš tuoj prisitaikydavau. Bažnyčia man pasidarė nemiela, ir aš galvodavau: kai užaugsiu, niekad į ją nebeisiu.

Iš tikro, kai tik pradėjau lankyti gimnaziją ir pasiekiau augštesniųjų klasių, jau stengiausi išvengti bažnyčios. Studentaudamas jaučiausi visiškai “laisvas” ir daugiau bažnyčion nebeidavau. Tą savo laisvę, žinoma, bandžiau pagrįsti “moksliškai”, nes tada ir mokslas bandė būti laisvas nuo religijos.

Negreit ir netaip lengvai aš pradėjau suvokti, kad vis dar veikiu pagal motiną — pirma vaikiškai priešginiaudamas, o dabar jaunuoliškai. Nežinau, kaip mano reikalai su bažnyčia būtų susitvarkę, jeigu mano žmona būtų pradėjusi panašiai elgtis, kaip motina. Gal mano užsispyrimas ir opozicijos dvasia būtų dar labiau sustiprėjusi ir, galimas dalykas, būčiau galutinai nutraukęs ryšius su religija. Dabar mano žmona, pati tikinti, paliko man laisvę ir aš šiandien lankau bažnyčią ir tai darau visiškai noriai.

Įkyrus uolumas sukelia vyro pasipriešinimą

Yra motinų ir žmonų, gal ypač žmonų, kurios iš religinio uolumo vartoja keistą prievartą savo vyrams. Jų taktas būna nedidelis. Jos ima nuolat ir įkyriai prašyti, paskui reikalauja, o kai tas nepadeda — erzinasi, pyksta, priekaištauja. Kartais palenkia šiai akcijai vaikus, pamoko juos kaip kalbėti. Deja, ir vaikų elgsena būna dažnai nevykusi, kaip ir motinos.

Vyrui nelieka nieko kita, kaip kapituliuoti arba užsikirsti. Bet koks vyras nori kapituliuoti! Gal jis ir supranta, kad religija nėra žmonos reikalas. Gal jis lenkiasi Dievui savu būdu, ypač kai žmona nemato; gal net ir į bažnyčią užeina. Bet pabandyk daryti, kaip ji nori, nusileisk, ar žinosi, ką ji paskui darys? Ji pames galvą, girsis savo vyrą “atvertusi”, pradės toliau diktuoti, vedžiosis lyg vaiką už rankos į visas pamaldas - pamaldėles, vers kalbėti visokiausias novenas, įrašys ko gero į tretininkus. Ji neberas ribos ir draugai ims šaipytis: štai Jonas ir sijonas, baigta su juo — jis nebe vyras!

Vyras, daug negalvodamas, pasirenka priešingą kelią. Tegu ji sau kalba, pyksta, nerimsta. Geriau tylėti, pasilikti vietoj, nedaryti, ko ji nori; geriau tokia padėtis, negu visiškai netekti savo laisvės ir vyriško charakterio.

Paliesta vyro ambicija užsikerta

Kartais moteris apsakinėja vyro “netikėjimą” savo giminėms ir pažįstamiems, jieško jų pagalbos arba bent užuojautos. Viena lietuvė moteris kalbėjo savo sūnui, kad jo žmona, čia gimusi slovake, neinanti bažnyčion ir savo vaiko nemokanti religijos. Sūnus buvo tikintis; jis pats tai žinojo ir laukė, kol žmona pamažu savo reikalus sutvarkys. Bet motina jam nedavė ramybės, pradėjo sūnų, savo vienturtį, stačiai graužte graužti. Pagaliau ji išnešė tą reikalą į visą giminę, ir sūnus, tokio elgesio įskaudintas pasuko žmonos pusėn. Ne tik pats nėjo, bet ir savo vaiko nebevedė į bažnyčią ir nebeleido eiti pirmos Komunijos. Vyras pasielgė “vyriškai” — užsikirto.

Moters įkyrumas sunkina kelią ir kunigui

O kiek tokių moterų, kurios neįveikusios savo vyro, puolasi pas kunigą, prašydamos, kad jis padėtų. Jos padiktuoja kunigui net būdą, kaip jis turįs jų vyrą “atversti”.

— Jūs ateikit, išbarkit — gal paklausys!

Arba:

—    Pasikvieskit pas save, liepkit jam klauptis, ir tegu čia pat atlieka išpažintį.

Kartais jos puolasi pas tokį kunigą, kuris su vyru pažįstamas, su juo susitinka, pasišneka.

—    Kunige, jis jumis pasitiki. Bandykit jį palenkti. Nepraleiskit progų ir nedelskit. Jeigu jūs jo nelaimėsit, niekas jo nebepalenks religijai.

Iš tikrųjų, čia reikia ne kunigo ir ne ypatingo kunigo, ar ypatingos jo pažinties, bet visai ko kita. Pirmiausia reikia, kad pati žmona pradėtų kitaip elgtis. Ką gali padėti kunigas, jeigu žmona per ilgą laiką viską sugadino. Arba kas iš to, jei kunigas ir padėtų, o žmona ir toliau veiktų savu keliu, gadindama pakitusį vyro santykį su religija. Vyras rastų būdą pats susitvarkyti, jei tik žmona susitvarkytų. Bet žmoną sutvarkyti, jos pažiūras ir taktiką pakeisti, turbūt jokiam kunigui dar nėra pavykę įtikinimo keliu.

SUPRASTAS IR
NESUPRASTAS VYRAS

Būdingas atvejis senosios ateivijos šeimoj

Kun. Jonas Švagždys pasakojo kartą lankęs savo parapijiečius. Užėjęs į vienus namus, pravėręs duris ir pastebėjęs tris vyrus: du prie pečiaus, o vieną prie durų. Visi trys, pamatę kunigą, nepakilę, net nepajudėję vietose, buvę lyg statulos.

Kunigo palydovas pakuždėjo:

—    Klebone, mes čia per klaidą patekom. Netikintieji žmonės!

Klebonas tuoj suprato reikalą.

—    Atsiprašau tamstų, — pasakė vyrams. — Įvyko klaida.

Kunigas pasisuko išeiti, bet tuo tarpu įbėgo į vidų vaikutis.

—    Mama nori tamstą matyti, — pasakė.

—    Gerai, pakviesk mamą.

Greit atėjo iš rūsio motina ir sako:

—    Klebone, ką čia dabar daryti? Žinot, kai buvo kun. Urbanavičius (Brocktono klebonas prieš kun. Švagždį), davė mums parapijinę knygelę. Bet kas iš tos knygelės? Mes nieko nemokėjom, jokių metinių mokesčių. Ir kaip aš galėjau mokėti? Vyras būtų mane primušęs, jei būtų sužinojęs, kad aš bent kiek moku.

Ji pasakojo ir vis žiūrėjo į vyrą, sėdintį prie durų. Vyras sukruto, bet ir toliau paliko sėdėt, netardamas žodžio.

—    Nežinau, nei ką daryt, — kalbėjo toliau moteris. — Neturiu velykinės kortelės ir kaip dabar jos prašyt, kad vyras neduoda nei cento.

—    Nereikia to cento, nieko nereikia! — atsakė kunigas.

Moteris pasidrąsino kalbėti toliau:

—    Mes su vaikais ir gražiuoju ir piktuoju prašom, net iškeikiam, o jis vis tiek — nei pats eina bažnyčion, nei mums leidžia priklausyt parapijai.

Vyras vis dar tylėjo. Jo veidas buvo lyg metalinis, tarsi ne jam ir ne apie jį būtų kalbama.

Klebonas nebeiškentė:

—    Žinai ką, žmonel, dėl to tik tamsta kalta. Juk tamsta nebaltini savo baltinių suodžiuose ir jų nešildai ledu. Kaip gi tamsta gali padaryti ką nors gera savo keiksmu? Keiksmas yra blogas daiktas, ir tamsta to nedaryk daugiau!

—    O jums vaikučiai, — kreipėsi kunigas į vaikus, — jums štai ką pasakysiu. Tėvas jums yra tėvas ir jo nemokykite, tik melskitės. Visados melskitės.

Moteris ištiesė kunigui ranką su parapijos knygele:

—    Pasiimkit ją. Aš vistiek negalėsiu mokėti.

—    Mokėti nieko nereikia, o bažnyčią galite vis tiek lankyti. Še tamstai ir velykinė kortelė; jei norėsi, galėsi atlikti išpažintį.

Velykinių kortelių sistema buvo įvesta dar prieš kun. Švagždį. Jis tą sistemą palaikė dar trejetą ketvertą metų, o paskui panaikino. Tos kortelės kaip tik išdalinamos kalėdojimo metu.

Padavęs moteriai kortelę ir knygelės nepaėmęs, kunigas atsisveikino ir ruošėsi išeiti. Vos tik priėjo prie durų, staiga pakilo vyras, prišoko prie kunigo, paėmė jį už peties ir sumišusiu balsu pratarė:

—    Ir aš noriu kortelės!

—    Bet palauk, — nustebo kunigas. — Žmona sako, kad pats netikintis. Žinai, kad kortelė nėra joks pasas į dangų. Kai pats neini išpažinties, tai kam kortelė reikalinga?

—    Jei prašau, tai prašau tam, kam ji reikalinga! — atsakė vyras.

—    Gerai, jei nori — prašau!

Kunigas padavė kortelę, vėl atsisveikino ir pasuko pro duris.

—    Palauk, palauk! — lyg užsikirtusiu, lyg perskubiu balsu iššvogždė per lūpas vyras. — Prisėskit valandėlę.

Pasakęs tuos žodžius, vyras išėjo pro duris. Kunigas laukė, nežinodamas, koks reikalas ir kaip ilgai jis turės čia palikti.

Užtrukęs keletą minučių, vyras grįžo.

—    Girdėjau, kad čia reikia metams šešių dolerių, — kalbėjo jis ir rankose laikė pinigus.

—    Tiek moka, kiek kas gali, — paaiškino kunigas.

—    Jei kiti tiek gali, tai ir aš galiu. Prašau. Tai bus mano mokestis pirmiesiems metams.

Žmona stovėjo lyg apstulbusi. Kunigas kreipėsi į ją:

—    Dabar, žmonel, duok savo parapijinę knygelę.

Kunigas čia pat, jos ir vyro akivaizdoje, išbrėžė žmonos vardą ir įrašė vyro — šeimos galvos vardą. Po to padavė ją vyrui ir pasakė:

—    Laikyk ją pats, nes esi šeimininkas.

Kunigas pagaliau atsisveikino su šeimininkais ir išėjo. Kitais metais jis vėl užėjo pas juos. Patikrinęs velykines korteles, namų šeimininko kortelės, deja, nerado.

—    Nežinau, kaip čia atsitiko, — nedrąsiai pradėjo klebonas, — bet tavo velykinės kortelės nerasta.

—    Aš taip ir maniau! — pakeltu balsu sušuko vyras. — Kai aš atlikau išpažintį ir padaviau kortelę, mačiau, kad vikaras paleido ją iš rankų ir ji nukrito ant žemės. Aš taip ir maniau... Bet galiu pristatyti liudininkus, kad savo velykinę pareigą atlikau.

—    Liudininkų nereikia. Buvai, tai Dievas žino. Nebuvai, tai nebuvai, — pasakė klebonas.

—    Buvau! — pakartojo tvirtai šeimininkas.

—    Gerai, buvai. Viskas tvarkoj!

Šį kartą kunigas buvo priimtas ir išlydėtas, kaip senas bičiulis. Vyras dažnai lankė bažnyčią ir buvo toks, kaip ir visi žmonės.

Tai įvyko apie 1925-1927 metus, kai buvo atvėsęs J. Šliūpo ir jo talkininkų sukeltas priešreliginis įkarštis.

Netaktiški užsipuolimai aštrina netikėjimą

Priešreliginė veikla ir raštai daugeliui žmonių padarė netikėjimo pradžią, o neprotinga religinė veikla, ypač netaktiški užsipuolimai iš moterų pusės, tą netikėjimą aštrino. Nevienam buvo sunku išsivaduoti iš pirmosios įtakos, o kitiems dar sunkiau išsivaduoti iš sukilusios vidinės opozicijos.

Kun. Švagždžio pasakotame įvykyje laimingu būdu išsisprendė vidinės opozicijos mazgas. Reikšmingiausias dalykas čia buvo vyro, kaip tėvo ir šeimos galvos, autoriteto iškėlimas ir sutvirtinimas vaikų ir žmonos akyse. Kitas dalykas — iškelta religinės pareigos laisvė ir toji pareiga atsieta nuo formalybių. Nors formalybės kartais neišvengiamos, tačiau priklauso nuo to, kaip jos pastatomos.

“MIELOJI, TU LAIMĖJAI!”

Religinis vyro uolumas, sakoma, mažesnis, negu moters. Vyrai nemėgstą smulkintis, o religinis pareigingumas esąs toks smulkus, kad daugiau tinka moteriai. Vyro pareigingumas daiktiškesnis, o religija laikoma tokia sritis, kur nesą nieko apibrėžta — panašiai kaip jausmas, pergyvenimas. Su tokiais dalykais vyrui esą sunku tvarkytis. Vyrai žiūri daugiau esmės nei formų, ir kai kalbama apie religiją, manoma, kad ji perdaug surišta su formomis bei formulėmis. Užtai religija vyrui mažiau tinkanti.

Tokių pažiūrų turėjo ir vienas jaunas inteligentas, specialiųjų mokslų atstovas. Jis nelaikė savęs netikinčiuoju, bet praktiškai beveik neidavo bažnyčion ir nesimelsdavo. Jis galvojo ir kartais kitiems prasitardavo:

— Kodėl žmogus būtinai turi eiti Mišių kas sekmadienis, arba išpažinties tik nustatytu laiku ir melstis rytą bei vakarą? Kai žmogus nori, meldžiasi, kai patinka — užeina į bažnyčią.

Savo nuomonę jis turėjo ir dėl maldų būdo. Kam, girdi, tos maldų formulės. Argi žmogus negali melstis savais žodžiais arba visai be žodžių, tik mintimis? Labiausiai jis negalėjo suprasti rožinio: “Juk tai gryna žodinė mechanika!”

Susitikimas su jautria žmonos siela

Šis vyras gavo žmoną menininkę, kuri buvo uoliai religinga. Skirtumas tarp jų greit paaiškėjo. Ji stebėjosi, kaip jis, toks kultūringas, išlavintas ir rimtas vyras nesimeldžia rytą vakarą ir nesižegnoja prie stalo.

Pirmąjį sekmadienį ji pasakė:

—    Klausyk, jau būtų laikas mudviem eiti bažnyčion!

—    Gerai, aš tave palydėsiu.

Tas “palydėsiu” jai įstrigo. Reiškia, jis eina tik dėl jos. Jam pačiam to nereikia. Kitą sekmadienį ji buvo atsargesnė:

—    Gal aš šiandien nueisiu viena.

—    Kodėl? Juk aš galiu palydėti.

Taip jis ją “lydėjo” keletą kartų. Toliau ji prašė, kad jis dėl jos nevargtų.

—    Gerai, aš šiandien kiek pavargęs. Lauksiu tavęs grįžtant.

Ji išsiskubino pati viena ir grįžo kiek nerami. Jam pasivaideno, kad ji nerami dėlto, kad jis šiandien blogiau jaučiasi.

Jis pastebėjo, kad ji meldžiasi kas rytas ir vakaras, bet slepiasi. Ir prie stalo ji žegnojasi taip, kad jam nekristų į akis.

—    Kas tai būtų? — klausė save. Atrodė, jos pamaldumas pedantiškas, ir tai jam truputį nepatiko. Bet jis nieko nesakė — paliko jai laisvę daryti, kaip ji buvo įpratusi.

Stebėjosi, kad žmona nepriekaištavo

Ne kiekvieną kartą jis lydėjo ją į bažnyčią, bet palydėjęs prabūdavo su ja kartu per visas pamaldas. Nesistebėjo, kad ji meldžiasi, bet jam atrodė, kad ji kiek kitaip meldžiasi. Jos malda, rodos, slėpė kažkokią kančią, kuri šaukiasi Dievo pagalbos. Bet jis nesuprato jos skausmo.

Po metų jis pradėjo abejoti, ar jos religingumas iš tikro pedantiškas. Jis apčiuopė kažką gilesnio, bet kas tai buvo — jausmas, pergyvenimas ar vadinamas nuoširdus tikėjimas — nepajėgė išsiaiškinti. Jis ją stebėjo ir kartais stebėjosi jos laikysena. Ypač stebėjosi, kad ji niekad nebando jo mokyti ar ką nors jam kalbėti religijos klausimais. Nebandė ir jis tais klausimais jos klausinėti.

Praėjo dar metai. Jos religinis uolumas nemažėjo, bet ji darėsi kitokia, lyg jautresnė. Kartais jos veide buvo galima išskaityti lyg koks nusivylimas. Nors tai buvo trumpos šešėlio bangos, tačiau vyro akys jas pastebėdavo.

Priekaištais neatversi pasaulio

Iš tikro, ji turėjo tokių nevilties valandų. Jai atrodė, kad Dievas jai nepadeda, o gal vyras toks nejautrus. Kokia prasmė toliau melstis? Ji ėmė galvoti blogai padariusi pradžioj nieko jam nesakius, neprašius, neskatinus. Ji vis ruošėsi, kai jis pareis iš darbo, pradėti kalbą ir viską jam pasakyti. Bet vos tik jis pareidavo, ji kalbėdavo apie ką kitą. Ji pradėjo bijotis pati savęs, kad neištvers.

Kartą užėjo į jų namus vyresnis kunigas, pažįstamas iš Lietuvos, artimas jos tėvų šeimai. Rado ją vieną, ir ji išdrįso jam pasakyti savo problemą. Ji ketinanti viską pačiam vyrui pasakyti — atvirai, nežiūrint kas bebūtų.

— Ar proto netekai! — pasakė kunigas stačiai. — Nori viską sugriauti, ką ligšiol savo malda ir uolumu parengei. Juk tavo vyras ne iš tų, kurie nejaustų. Pamatysi, jis pats susitvarkys. Mesk iš galvos visas neviltis ir negalvok, kad su priekaištais atversi pasauli, atsiprašau — vyrą. Bet vyras ir yra tavo pasaulis, kurį nori laimėti Dievui.

Mieloji, tu laimėjai...

Praėjo dar metai, ir vieną dieną — tai buvo šeštadienis — vyras grįžo iš darbo labai smagus, lyg iš kokio koncerto. Seniau jis parnešdavo jai gėlių ar kokį pirkinėlį. Šį kartą nieko neturėjo rankose. Tom abiem laisvom rankom jis apkabino ją ir žvelgdamas į akis pasakė:

—    Miela, tu laimėjai. Neklausk ką, — pasakysiu rytoj.

Ji nesuprato apie ką jis kalba, tik stebėjosi, kad tokio laimingo ji seniai jo nematė.

Sekmadienį jis palydėjo ją į bažnyčią. Per Mišias laikėsi kaip visuomet, tik gal mažiau susivaržęs. Jai atrodė, kad jis lyg meldėsi, bet nebuvo tikra. Kai ji pakilo eiti Komunijos, pakilo ir jis. Ji sulaikė kvapą. Tikrai, jis ėjo paskui ją prie Dievo stalo ir atsiklaupė šalia. Ji negalėjo sulaikyti savo ašarų.

Po pamaldų jiedu ėjo tyliai, lyg nerasdami žodžių. Pagaliau jis pratarė:

—    Nuo šiandien aš esu toks, kokio tu manęs norėjai.

—    Taip, aš to norėjau. Aš labai troškau ...

—    Atspėjau seniai tavo mintį. Bet man reikėjo laiko, ir tu buvai gera manęs palaukti.

Atėjo maldos dvasia šeimon

Ją vis dar lydėjo savotiška nedrąsa — gal iš didelio savęs valdymo ar atsargumo. Ji ir dabar, naujoj pakitusioj padėty, nieko jam nepriminė. Kartą sekmadienį jis kažką skaitė, ir ji tyliai išėjo bažnyčion pati viena.

—    Klausyk, kodėl tu man nieko nepasakei, — švelniai priekaištavo jis, kai ji grįžo, — juk aš praleidau Mišias. Ar tu nepagalvojai, kad galiu užmiršti, beskaitydamas?

Šie žodžiai ją galutinai įtikino, kad jo pasikeitimas yra tikras ir pastovus.

Kartą ji paėmė į rankas knygą, ir jis paklausė:

—    Ką dabar skaitai?

Sužinojęs, kad ji skaito religinę knygą, jis nusišypsojo:

—    Tu vis dar slepiesi nuo manęs. Juk ir man įdomu. Paskaityk garsiai.

Iš tos skaitybos, kuri virto savotišku jų šeimos įpročiu, iškildavo jų pašnekesiai. Jis pasakydavo savo pažiūras vienu ar kitu klausimu, o ji atsakydavo, ką ji žinanti ar kaip suprantanti.

Religija jam nebebuvo tik jausmas ar pergyvenimas, bet pareiga — kitokia, kitaip saistanti ir veikianti. Jis jau norėjo melstis; ir kartą, nežinia kaip, jiedu sutarė vakarais melstis abu kartu. Jis nustebo, kad savais žodžiais ir net mintimi melstis beveik neįmanoma, pirma nepažinus ir neišbandžius klasinių maldos formų, tiksliau — tos maldų dvasios ir linkmės, kuri sutelkta trumpuose klasiniuose maldų pavyzdžiuose. Dabar jam kiekviena maldos forma pasidarė įdomi ir graži.

Vargiai kas patikės, kad jis, kartu su žmonele spalio mėnesio vakarais pradėjo kalbėti rožinį. Jei kurią dieną būdavo svečių ir juos tekdavo išleisti vėliau, jinai sakydavo:

—    Gal jau šiandien nebekalbėsim.

—    Ar tu jauties pavargus?

—    Aš manau, tu pavargęs. Juk ryt tau darbas.

—    Sukalbėkim! — atsakydavo jis.

VYRO IR ŽMONOS
PAREIGINGUMAS

Moteris iš savęs yra pareigingesnė už vyrą. Bet ir vyras pasidaro pareigingas, kartais net pareigingesnis, jei moteris jam padeda. Moteriai tik reikia nepamesti savo pareigos ir neužmesti vyrui, bet perteikti tą jutimą jai galimu ir įmanomu būdu.

—    Aš nežinau, kaip mano mama priversdavo tėtį atlikti savo išpažintis, — pasakojo viena studentė, — bet jis mažiausiai dukart į metus tai padarydavo. Žinojau, kad tėtis nerangus ir kad mamai reikėdavo jį paraginti, gal priminti ar net paruošti. Tą patį ji padarydavo su tarnais. Padalydavo taip švelniai, kad mes, vaikai, tik suaugę supratome — be jos viskas būtų buvę kitaip. Aš džiaugiuos, kad tėtis mirė pirma, negu mama, nes ji tikriausiai jį paruošė ir mirčiai.

Pareigingos protestantės moterys

Viena subrendusi ir gerai išauklėta mergaitė, įspėta, kad jos busimasis labai kairus ir priešingas religijai, pasakė:

—    Palik šį reikalą man.

Būdama protestantė, ji rado būdą įtikinti vyrą, kad vaikus krikštytų ir krikštytų katalikiškai. Vaikams paaugus, ji palenkė vyrą apsispręsti, kad jiems reikia katalikiškos mokyklos. Ji davė religinius pagrindus vaikams, o vyrui paliko laisvę. Tačiau laipsniškai, veikiamas jos, ir jis tiek pasikeitė, jog nebesibaidė bažnyčios ir pamaldų.

Pažįstu keletą protestančių, kurios ištekėjo už gerų vyrų katalikų. Turimi pavyzdžiai, bent man, perša prielaidą, kad protestantės moterys religiškai yra pareigingesnės. Pora iš jų savo vaikus labai rūpestingai auklėjo katalikais, nors pačios liko savajame tikėjime. Viena jų vėliau pasekė savo vaikais ir vyru ir nūn gali būti pavyzdys daugeliui katalikių moterų.

Pasigėrėtina protestanto laikysena

Protestantų pasaulis mums sunkiau suvokiamas. Kartais jie vaikų labui pasirenka ne savo, o vaikams palankesnę religinę formą. Taip padarė vienas vaistininkas, vedęs katalikę iš nelabai uoliųjų šeimos. Ji buvo baigusi gimnaziją, toliau nestudijavusi, šiaip miela, tik gal šnekaus būdo. Jis priešingai — tylus, ramus ir nelabai atviras, bet nuoširdus pagal kitų jam rodomą nuoširdumą. Kartą vienam tokiam bičiuliui jis pasipasakojo, kaip jam tekę apsispręsti dėl savo vaikų religijos. Gimus pirmajam, žmona pasakiusi:

—    Krikštyk kaip nori — katalikiškai ar protestantiškai. Jei nori, traukim burtą.

—    Aš galvojau, — pasakoja vyras, — esu lietuvis, šioks toks Lietuvos narelis. O Lietuvos kamienas katalikiškas. Krikštysiu protestantiškai, atskelsiu vaikus nuo to kamieno. Pagaliau, ką jie sakys suaugę: tėvas mums primetė savo tikėjimą! Be to, tvirtesniame kamiene gal jie išliks tvirtesni ir lietuviai. Taip ir pasakiau žmonai:

— Krikštykim katalikiškai!

Jis ne tik juos leido pakrikštyti, bet ir auklėjo, pats ligi dabar likęs protestantu. Tremty kiekvieną sekmadienį vesdavo vaikus į katalikų pamaldas ir su jais melsdavosi. Tą patį daro dabar Amerikoje, nes žmonai tos pamaldos lyg nerūpi. Savo bičiuliui jis nieko apie ją nepasakojo, bet buvo galima pastebėti, jog ne ji, o jis neša šią pareigą ant savo pečių.

Numanu, kad ir šiuo atžvilgiu moteris vyrui ir vyras moteriai turi pareigos, o toji pareiga — pažadinti vienas kitame gilesnę dvasią, palenkti vienas kitą gyvajai religijai. Bet visas reikalas — kaip ir kokiu būdu. Moteriai gal lengviau tą būdą surasti, jei ji turi gyvą tikėjimą, taktingą elgesį ir sveiką nuojautą.

NETIKINTIS VYRAS,
TIKINTI ŽMONA

Venclauskių šeimos dvasinis veidas

Tarp mūsų inteligentų anais laikais buvo reta šeimų, kuriose gretimai sugyventų tikėjimas ir “bedievybė”. Žmonos, beveik kaip taisyklė, prisitaikydavo vyrams. Vyro įsitikinimai praktiškai reiškė visos šeimos įsitikinimus. Išimčių nebuvo daug ir, jas minint, gal nerastume labiau būdingos, kaip Venclauskių šeima. Ji buvo plačiau žinoma visoj Lietuvoj, o Šiauliuose ypatingai.

Šiaulių advokatas

Šiauliuose iš seno telkėsi inteligentinis lietuvių elitas — daktarai, advokatai. Tarp šių buvo ir Kazys Venclauskis. Teisę jis buvo baigęs Tartu universitete ir ten pat įsitraukęs į socialistinį sąjūdį. Aktyviu šios grupės nariu jis buvo jau Rygos laikais, kai ten gyveno. Persikėlęs į Šiaulius, ypač nepriklausomybės laikais, dalyvavo kaip socialistų partijos atstovas miesto savivaldybėje ir Lietuvos seimuose.

Šeiminėje kovoje advokato Venclauskio laikysena, matyt, buvo pakankamai kieta, kad prel. M. Krupavičius, prisiminęs anuos laikus, kartą spaudoj pareiškė, esą adv. Venclauskis buvęs vienintelis žmogus, su kuriuo prelatas net kepuriškai nesisveikindavęs.

Venclauskis priklausė kelioms socialistų ar kairiųjų draugijoms, jų tarpe ir šiauliškei “Kultūros” bendrovei, kuri leido to vardo žurnalą ir knygas aiškiai materialistinio turinio. Kai bendrovė pateko į piniginius sunkumus, advokatas gelbėjo padėtį: priglaudė savo namuose likviduojamą turtą, ypač knygas. Tačiau jis nepriklausė dr. Jono Šliūpo įkurtai laisvamanių organizacijai. Taip pat niekur viešai neišėjo kovon prieš religiją. Su kunigais, ypač vietiniais, palaikė artimus ryšius. Jo namuose dažni svečiai buvo Šiaulių dekanas Julius Jasenskis, klebonas Justas Lapis, giminaitis kleb. Kaz. Kazlauskis, kan. Pr. Penkauskas ir kiti.

Kazys Venclauskis garsėjo Šiauliuose ir apylinkėje kaip sėkmingas advokatas. Buvo visiems prieinamas, korektiškas, paslaugus. Kaip visi žymesni advokatai, jis nesiimdavo bylų, kurios nebuvo “garbingos”. Jo žmona dažnai prasitardavo, kad iš principo jis nesiėmęs bylų prieš bažnyčias, sakysim, dėl ginčijamų žemių ar palikimų.

Didelės šeimos motina

Stasė Venclauskienė - Jakševičiūtė garsėjo kitu būdu. Turėdama savo vaikų, ji dar globojo būrį svetimųjų — berniukų ir mergaičių. Tokių vaikų, visokio amžiaus, ji turėdavo savo namuose apie 30; juos leisdavo į įvairias Šiaulių mokyklas ir jais rūpindavosi kaip gera motina. Nevisi jos globotiniai buvo mokslūs, kiti gal ir visai ne mokslui pašaukti, dėlto mokytojai negalėdavo suprasti šios labdarybės tikslo.

—    Ar nebūtų geriau, Ponia, kad jūs, vietoj tokio būrio, parinktumėte tik keletą gabiausių vaikų ir juos leistumėte į mokslą, — pastebėjo jai kartą vienas pažįstamas. — Ar nebūtų daugiau naudos Lietuvai?

—    Nežinau, kas būtų iš tokių parinktųjų, — nusišypsojo Venclauskienė. — Bet iš dabartinių mano globotinių, tikrai žinau, nebus Lietuvai valkatų.

Gailestingai širdžiai, pasirodo, negalima statyt jokių ribų. Štai, keletas pavyzdžių. Venclauskienė kartą grįžo iš kelionės ir parsivežė berniuką, rastą kaime prie Kretingos. Berniukas, pasikabinęs ant lazdos, sunkiai vaikščiojo — buvo visai luošas. Reikėjo keletos operacijų, kol berniukas pradėjo vaikščioti be lazdų. Venclauskienė apmokėjo visas operacijas, leido į gimnaziją, vėliau į Žemės Ūkio Akademiją.

Kitą kartą jinai parsigabeno iš kažkur mergaitę, kuri šliaužiodavo grindimis, negalėdama išsitiest, nes buvo pažeista kažkurios ligos. Ir vėl reikėjo keletos operacijų, kol mergaitės padėtis buvo tiek atstatyta, jog ji galėjo vaikščioti ir lankyti mokyklą. Venclauskienės globoj ji išaugo, ištekėjo, susilaukė šeimos ir dabar tebėra gyva, tik sunkiai verčiasi Lietuvoj, nes vyras žuvo partizanų kovose.

Tarp kitų savo globotinių, Venclauskienė augino ir vieną kažkur surastą nebyliuką. Vaikas buvo mokomas nebylių kalbos ir rašto. Kiti globotiniai, pramokę tų neįprastų ženklų, galėjo su šiuo vaiku užsiimti. Nebyliukas buvo įrašytas į skautus ir paruoštas įžodžiui. Baigęs amatų mokyklą, jis paliko Venclauskių namus ir pradėjo savarankišką gyvenimą.

Nevisi globotiniai buvo su fiziniais trūkumais. Kiti tik neturtingi ar našlaičiai. Kartą, Kalėdų laikotarpy, prie namų vartų atsirado skudurais apsuptom kojom, skara aptūlota visiškai sušalusi mergaitė, pilnom akim ašarų. Pasirodo, būta našlaitės kažkur nuo Kelmės. Giminės nebeturėjo kur jos dėti, tai atvežė į Šiaulius, išlaipino Višinskio gatvėj, parodė į Venclauskių namus ir liepė ten eiti. Venclauskienė ją priėmė, atšildė, pavalgydino ir, susitarusi su mokykla, leido į mokslą. Taip šiuos namuos mergaitė išaugo, baigė mokslus, ištekėjo ir buvo puiki moteris — motina.

Nevienas jos globotinių baigė gimnaziją ar amatų mokyklą ir toliau vertėsi. Kitus ji leido į mokytojų seminarijas, Z. Ū. Akademiją ir universitetą. Siųsdavo jiem ne tik pinigus, bet ir maistą. Kepdavo visokių pyragaičių ir gabendavo jiem per savo pažįstamus “pasiuntinius”. Namuose buvo įrengta didelė skalbykla ir visą laiką dirbo samdoma skalbėja. Visi vaikai, net studentai, siųsdavo čia skalbinius, nes taip buvo pigiau. Ji pati adydavo vaikų kojines.

Koks džiaugsmas būdavo atėjus Kalėdoms ar Velykoms. Visi sugrįždavo kaip į savo namus, kartais atsiveždavo ir draugų. Bendros tradicinės Kūčios ir Velykos tapdavo tikra didelės šeimynos agapė. Prie Kūčių ar Velykų stalo dažniausiai sėsdavo ir pats advokatas.

Advokato šeimavaikų prieglauda

Kaip gera motina, Venclauskienė rūpestingai mylėjo savo globotinius ir rūpinosi jiems duoti gerą — religinį auklėjimą. Sekmadieniais su visu būriu eidavo į mokinių pamaldas. Siųsdavo arba pati vesdavo juos ruoštis pirmajai Komunijai. Vaikų kambarėliuose buvo religiniai simboliai. Venclauskienė pati buvo giliai religinga moteris, kiti sakydavo net “davatka”. Jos kambaryje buvo pilna visokių šv. paveikslėlių, statulėlių ir rožinių. Su rožiniu ir maldaknyge ji niekur nesiskirdavo — vis nešiodavosi savo piniginėj. Kaip ir kitos religingos lietuvės, ji rūpestingai laikė pasninkus, darė atgailas, kalbėjo novenas, lankė šventąsias vietas. Kartą, pasakojo vienas liudininkas, lydėjęs ją iš Palangos pasamdyta automašina į Kretingą prašyti kažkurios skubios malonės pas šv. Antaną.

Venclauskiai, be kitko, buvo dideli pajūrio mėgėjai. Kas vasarą patys ten vykdavo ir gabendavosi būrį globotinių. Prie jų visada būdavo “priedai” iš šalies — kokie nors vaikai, kuriuos Venclauskienė pastebėdavo esant reikalingus saulės ir pajūrio oro. Pradžioj Venclauskiai nuomojo svetimą vilą, paskui pasistatė nuosavą. Kad vaikam nebūtų nuobodu, kartais pasamdydavo automobilį arba laivelį ir “važiuokit, vaikai, pažinti pajūrio!” Paskirstydavo grupėmis, parinkdavo vyresnį vadovą ir išleisdavo.

Savi vaikai nebuvo išskiriami iš globotinių. Ir jie buvo auklėjami religiškai. Tėvas dėl to nedarydavo priekaištų. Nors pats nebuvo matomas bažnyčioje, tačiau ir jo kambary, ant komodos, buvo Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas. Niekas jų šeimoj negirdėjo iš jo lūpų neigiamo ar pašiepiančio religijos atžvilgiu. Duktė Danutė, išgirdusi, kad jos tėvą kaikas laiko bedieviu, protestuodavo:

—    Tai netiesa. Kiek kartų jis mane mažą vesdavo į pamaldas, kai mama negalėdavo.

Kita duktė, jaunesnė, buvo laikoma “tėvo vaiku”. Tačiau ir ji eidavo sakramentų, o tapusi skaučių vadove vesdavo savo būrį į bažnyčią.

—    O kiek mano tėvas rūpinosi Plungės bažnyčia! — kartą prisiminė duktė Danutė.

Abu — žemaičių bajorai

Adv. Venclauskis kilme buvo plungiškis. Ten buvo gimtinis jų ūkis, berods Juodeikių vardu, kurį valdė brolis karininkas. Pačioj Plungėj gyveno jo sesuo ir pusseserė. Čionykštė mūro bažnyčia, įpusėta statyti ligi I Didžiojo karo, vis buvo nebaigta, nes žmonės vieni patys nebeįstengė. Adv. Venclauskis, matyt, nekartą prisidėjo prie šių Dievo namų atbaigimo, kuris nusitęsė iki 1933 metų.

Bažnyčių šalpa rūpinosi ir ponia Venclauskienė. Būdama šiauliškė, čia gimusi, ji labiausiai rūpinosi vietos bažnyčiomis. Pati rodė vienam savo artimųjų asmenų altorių šv. Petro ir Povilo bažnyčioj, kuris buvo jos aukomis išpuoštas. Nemaža ji prisidėjo ir prie šv. Jurgio bažnyčios, kai ši iš rusų cerkvės buvo pertvarkyta į katalikų maldos namus. Be kitko, Venclauskiai priklausė šiai parapijai ir su jos klebonu kun. J. Lapių buvo nepaprastai geruose santykiuose.

Venclauskiai buvo vieni turtingiausių žmonių Šiauliuose. Ne vien dėlto, kad advokatūra buvo pelninga profesija. Pati Venclauskienė paveldėjo iš savo šeimos didelius miesto plotus. Tuos plotus dalimis ji parduodavo, ypač iškilus skubiam reikalui, sakysim, operuojant nelaimingus vaikus. Galėdami gyventi prabangiai, pasistatę didelius mūro namus, jie tačiau gyveno ir vertėsi gana kukliai. Ypač kuklūs buvo sau, kad galėtų padėti daugiau kitiems.

Tas “padėti kitiems” Venclauskienei buvo paveldėtas ar įsisavintas dalykas iš motinos — žemaitės nuo Pavenčių. Jos motina, pasirodo, panašiai globojusi našlaičius ir nelaiminguosius. Kartą ji išgelbėjusi vieną mergaitę, kuri dėl nelaimingų šeimyninių aplinkybių turėjusi būti pačios gimdytojos paskandinta. Mergaitė buvusi žandarų priglausta, gyvenusi šunų namelyje, kol ponia Jakševičienė aptiko ją, priglaudė, išaugino ir išleido į gyvenimą.

Venclauskienės tėvas Jakševičius dalyvavo 1863 m. sukilime. Rusų pagautas, jis buvo vedamas su grupe sušaudyti. Bet, pasinaudojęs žydų laidotuvėmis, paspruko ir kurį laiką slapstėsi. Šeima ilgą laiką jautė rusų žandarų sekimą. Ir vėliau jie sekė ją namuose, nes čia dažnai buvodavo lietuviai veikėjai — Pov. Višinskis, Aug. Janulaitis ir kiti. Venclauskienė jautė organišką nemeilę žandarams, o nepriklausomybės laikais net savajai policijai.

Venclauskienė nemėgo girtis bajoriška savo kilme. Buvo ir stengėsi būti demokratiška. Namuose tačiau buvo gerai išlavinta. Mokėjo vokiškai, prancūziškai, nekalbant apie lenkų ir rusų kalbas. Mokėsi Latvijoj, berods, Rygoj. Paskui studijavo teatro vaidybą. Be kitko, ji režisavo pirmąjį viešą lietuvių vaidinimą “Amerika pirtyje”, kuris buvo pastatytas 1899 m. Palangoje. Venclauskienė jautėsi tvirta savo išsilavinimu net tarp pranašių lietuvių inteligentų.

Kai ji tekėjo, jau buvo apsisprendusi lietuvė. Vyras, bajoraitis, bendravo su lietuviais socialistais, bet lietuviškai nekalbėjo. Iškilo jiedviem klausimas, kokią kalbą vartot šeimoj. Sutarė: lietuviškai! Bet kol jis išmoks, nevartot priešų kalbos — lenkų nei rusų. Geriau vokiškai, nes abu mokėjo ir šią kalbą. Taip vokiečių kalbą šalia lietuvių, girdėjo ir savi vaikai, kol tėvas galutinai persilaužė su lietuvių kalba.

Susidūrimas su laisvamaniu Šliūpu

Užsiėmusi vaikų globa, Stasė Venclauskienė neturėjo daug laiko viešiesiems reikalams. Bet jei iškildavo koks lietuviškas uždavinys, ji neatsisakydavo jo remti. Kartą Šiaulių verslininkai ją kalbino būti jų kandidate į miesto tarybos rinkimus. Tas verslininkų sąjūdis netiesiogiai buvo lyg ir priešžydiškas, o Venclauskienė gerai sugyveno su žydais. Mokėjo jų kalbą ir krautuvėse tik žydiškai kalbėdavo. Su žydais ji darė įvairius mainus, kiek jai buvo reikalinga savo didelei šeimynai maitinti, aprengti ir apauti. Tačiau ji sutiko atstovauti lietuviams verslininkams ir jų vardu buvo išrinkta į miesto tarybą. Kitą kartą, prašoma berods kun. kleb. Lapio, ji vėl sutiko eiti i miesto tarybą katalikų vardu. Žmonės stebėdavosi, kaip abu Venclauskiai, susikabinę po ranka, kopia į kalnelį — į miesto tarybos posėdžių patalpas, nors ten vienas kalbės už socialistus, o kitas — už katalikus.

Sėsti už bendro stalo, esant reikalui ar progai, nevengė nei jis su katalikais, nei ji su “bedieviais”. Tik jis su katalikais nesižegnojo, o ji, su anais sėsdama, padarydavo kryžiaus ženklą. Taip kartą ji papiktino garbingąjį aušrininką dr. J. Šliūpą. Švenčiant “Aušros” 40 m. sukakti, Venclauskienė buvo pasodinta prie garbės stalo šalia daktaro. Puotos pradžioj, pasakojo ji pati, persižegnojusi dideliais, iškilmingais mostais ir dar peržegnojusi savo ir daktaro lėkštes. Kaimynas, kiek sunerimęs ir prunkštelėjęs. Tuo parodęs, kad jam nelabai patinka švaistymasis aplink jį tokiais dideliais kryžiais. O ji, matyt, norėjo truputį padilginti žinomą “davatkų” priešą.

Advokato žmona skautų veikloj ir šalpoj

Nuo 1926 metų Venclauskienė įsijungė į skautų veiklą. Tai buvo bene pirmoji subrendusi moteris, kuri padariusi įžodį, užsidėjo eilinės skautės kaklaraištį. Dirbo jinai su vyresnėm skautėm, buvo išrinkta į skautų tarybą ir už įvairius nuopelnus apdovanota nevienu garbės žymeniu. Šiai jos veiklai vyras nebuvo priešingas, juoba kad ir dukros priklausė skautų organizacijai. Kitados, dar 1922-23 m., jis stambia auka buvo parėmęs Šiaulių tuntą, šiam įsitaisant vėliavą. Venclauskių namai, naujai pastatyti, berods 1926-27 m., tapo tartum koks Šiaulių skautų centras.

Nuo įvairiopos labdaros ši šeima negalėjo išsivaduoti. Prie durų prisistatydavo vargšai praeiviai — vyrai ir moterys. Venclauskienė daugiau duodavo išmaldos vyrams. Tai pastebėjęs vienas pažįstamas ją paklausė, kodėl?

— Matai, tamsta, moteris niekad neprapuls. Užeis čia ir kitur. Ji landesnė, prašesnė, dėl to daugiau ir prisirenka. O vyras nedrąsus; jam sunkiau nusižemint, prašant išmaldos. Jam visada reikia daugiau duot.

Adv. Venclauskis savu keliu šelpdavo vargingesniuosius studentus, ypač savo linkmės. Bet jis nesijaudino padėdamas žmonai auklėti jos globotinius katalikais. Tiesa, nevisi jų išeidavo tokiais katalikais, kaip ji būtų norėjusi. Kiti pasirinkdavo jos vyro kelią ar panašų. Dėlto ir ji nesijaudino, nes kas kitas galutinai apspręs, jei ne pats žmogus, savo tolimesnį kelią.

Pakeitė savo kelią ir vyras

Viena daktarienė šiaulietė, kuri gerai pažino Venclauskių šeimą, pasakojo, kaip Šiaulių kairioji visuomenė buvusi nustebinta, kad advokatas prieš mirtį pasišaukęs kunigą. Sirgo jis vėžiu ir mirė prieš pat pirmąją bolševikų okupaciją — tais pačiais metais, vasario 24 dieną. Paskutiniąją naktį buvo sukviestas gydytojų konsiliumas. Padėtis atrodė beviltiška. Turbūt, tai jautė pats ligonis, kad išėjus gydytojams, kreipėsi į žmoną prašydamas “gelbėk!”

—    Žinojau, ką turiu daryti, — pasakojo Venclauskienė vienam iš artimųjų kitą dieną. — Skubiai pašaukiau kun. J. Lapį, ir jis aprūpino vyrą paskutiniais sakramentais.

Duktė Danutė, nūnai pasiteirauta dėl tėvo mirties, pastebėjo — neabejojanti dėl jo intencijos šauktis kunigo. Tik ji abejoja, ar jis begalėjęs priimti Komuniją, nes vidurių vėžys buvo taip išsiplėtęs, jog ligonis nebepajėgęs priimti maisto.,

Venclauskienė pašaukė ne kurį kitą, o kun. Lapį gal dėlto, kad velionis su juo gražiai sugyveno. Jiedu mėgę vienas kitą, dažnai susitikdavę ir įvairius reikalus aptardavę.

Minėtoji daktarienė, prisiminusi Venclauskio mirtį, pasakojo:

—    Panašiai buvo su mano dėde, stambiu ūkininku, kuris savo šeimą ir vaikus nuveždavo į bažnyčią, bet pats neperžengdavo jos slenksčio. Po pamaldų tačiau užeidavo į kleboniją pamatyt klebono, o šis užsukdavo į jo ūkį ir jiedu nebaigdavę kalbų. Kai dėdė sunkiai susirgo, tada liepė kinkyti porinį vežimą ir risčia lėkti kunigo. Tik ne kurio kito, o paties klebono! Ir taip atsitiko, kad klebonas tuo metu buvo išvykęs pas savo kaimyną į kitą kleboniją. Vežėjas turėjo padaryti didelį kelią, bet pristatė kleboną ir dėdė, prieš mirtį, susitvarkė su Dievu.

Adv. Venclauskis buvo pašarvotas šv. Jurgio bažnyčioj. Po pamaldų, kuriose dalyvavo ir visa eilė jų globotinių, su procesija, kunigams lydint, buvo palaidotas Jakševičių šeimos kape katalikų kapinėse.

Po laidotuvių buvo atvykusi iš Kauno socialdemokratų veikėja advokatė L. Purėnienė ir piktai priekaištavo šeimai.

Ne tik kairioji visuomenė, bet ir kai kurie kunigai buvę nustebinti šiom laidotuvėm. Reakcijų būta net katalikų spaudoj, ir tai labiausiai jaudino velionies vaikus.

—    Kaip galima mūsų tėvą laikyti ateistu! — ligi dabar, prisiminusios anas reakcijas, reaguoja jų lūpos.

Vokiečių okupacijos metu Venclauskienė kartu su dukromis, ypač Danute, gelbėjo ir globojo žydų vaikus.

Našlė ir tremtinė

Po ketvertos metų, vyrui mirus, Venclauskienė pasitraukė į Vakarus ir pagaliau įsikūrė Amerikoj, Water-burio kolonijoj, kur ją, jau senutę, globojo vyresnioji duktė. Waterbury Venclauskienė gyveno labai kukliai, galima sakyti, net skurdžiai. Bet niekam ji nesiskundė savo dalia, nebent savo ilgesiu Lietuvos ir noru ten grįžti.

Artimieji ir pažįstami, kurie ją lankė, pastebėjo, kad ji guli paprasčiausioj lovoj, kuri neturėjo net paklodžių. Susirūpinę ir galvodami, kad moteris neturi už ką nusipirkti, vieną kartą nunešė nupirkę. Po kiek laiko vėl nupirko naujų. Bet žiūri, kad tų paklodžių ji vistiek nevartoja.

—    Argi nebūtų jums patogiau jas vartoti? — pasiteiravo.

—    Aš ir nemanau jų vartoti. Ačiū, bet be reikalo man nešat. Lietuva kenčia, visi mūsų žmonės ten kenčia, tai ir aš galiu truputį pavargt Lietuvos intencija.

Pastebėta, kad ir valgiu ji savęs nelepina. Vėl galvota, gal vargšė neturi užtektinai pinigų. O pasirodo, ji sąmoningai pasninkaudavo keletą dienų per savaitę, nes, girdi, Lietuvoj žmonės kenčia didesnį alkį.

Lietuvos ir savo globotinių bei vaikų intencijomis ji kasdien eidavo Kryžiaus kelią savo kambarėlyje, paėmusi į rankas “stacijinį” kryželį; kalbėdavo įvairias novenas iš storos, atsivežtos savo maldaknygės.

Tas maldingumas stebindavo ypač pažįstamuosius, kurie vis nešiojosi iš anų laikų Venclauskių šeimos “socialistinės” firmos garsą. Viena ponia, Venclauskių gerbėja iš tolo, buvo tiesiog sujaudinta aplankiusi senutę ir pamačiusi kaip vienuoliškai ji gyvena. Pasidarė ir jai neramu, kad nedaranti jokios aukos už Lietuvą, netgi nesimeldžianti. Sujudo moteris jieškoti Dievo ir kreipėsi tuo reikalu pas pažįstamą kunigą.

Tas kunigas buvo matęs ponią Venclauskienę skautų šventėse. Susipažino su ja, pasikalbėjo ir buvo kiek nustebintas, kad ponia, socialisto žmona, tokia sava ir miela pirmą kartą sutiktam kunigui. Dar labiau jis nustebo, kai po kurio laiko gavo per rankas jos siunčiamą dovaną lietuviškos drobės maišelyje. Pradaręs rado celiulozinę dėželę su užrašu: “Žemės žiupsnelis iš Lietuvos ir gintarėliai iš Palangos pajūrio. Tai jums atminimas’”. Nauja staigmena buvo kunigui, kai prisistatė moteris, jieškanti gyvo ryšio su Dievu, netiesiogiai atvesta Venclauskienės poveikio. Kunigas vis dar galvojo:

— Kokių prajovų esama tarp mūsų inteligentų. Viešumoj socialistai, privačiai beveik šventieji, o į bažnyčią vistiek neina.

Kunigas galvojo, kad ir Venclauskienė yra viena iš tokių. Tokį įspūdį jam sudarė ir minėtoji moteris, senutės gerbėja. Kunigas pagaliau sužinojo, kad senutė ne tik eina į bažnyčią, bet gal net daugiau nei kitos tikinčios moterys.

Paliko apie 200 savo globotinių

Mirė ji nebesulaukusi grįžimo valandos į Lietuvą, bet išlaikiusi šviesų protą ir labai gyvą dvasią, nors tuo metu

— 1959 sausio 16 — ji jau skaitė savo 85-sius amžiaus metus. Buvo palaidota lietuvio dr. Colney šeimos kapuose, o 1962 lapkričio 1 perkelta į lietuvių kapines. Naują kapą jai nupirko viena jos globotinių šeima, o palaikų perkėlimo išlaidas apmokėjo duktė. Paminklą visuomenės vardu ruošiasi jai pastatyti Detroite susidaręs komitetas, vadovaujamas aktorės — režisorės p. Mikšienės.

Gyvą paminklą ši nuostabi moteris, iš tikro, seniau sau pasistatė. Per 40 metų, kaip ji pati yra prasitarusi, padėjo išeiti į gyvenimą apie 200 vaikų. Iš jų 25 baigė, jos remiami, augštuosius mokslus, kiti — viduriniuosius arba amatų mokyklas. Apie velionę jos mirties 4 metų proga, rašė “Drauge” P. V(alavičiūtė), cituodama pačios geradarės žodžius:

— Esu nors tuo patenkinta, kad man Dievas leido iš pasmerktų blogam likimui vaikų išauginti savo tėvynei labai daug gerų žmonių, kurie dirbo jos naudai. Juk tai irgi didelė Dievo dovana.

Venclauskienė jau buvo mirusi, kai iš Izraelio atėjo laiškas. Lietuviškai jis buvo rašytas ir pasirašytas Onutės vardu. Tokiu vardu buvo vadinama viena išgelbėtoji žydaitė. Ji dvejus metus jieškojusi Venclauskienės ir jos dukros adreso. Dabar norinti padėkoti už herojišką globą ir meilę.

ŠEŠTAS

SKYRIUS

Dievo ilgesys, abejonės
ir kančia

UŽGRIUVO SUNKIOS
ABEJONĖS

Vienas mūsų žurnalas paskelbė anketą, kviesdamas pasisakyti tuos, kurie netiki, ir klausdamas, kokios priežastys juos atvedė į šią padėti. Keletą pasisakymų redakcija perdavė šias eilutes rašančiam ir leido juos panaudoti. Pasisakymai atskleidžia dramą, kurią žmogus išgyvena netekęs tikėjimo, ir kartu didelį norą grįžti į prarastą šviesą.

Svajojau pasirinkti kunigystę ...

— Tikėjimo problema, — rašo B. K., — manyje kilo tebesant 20 metų jaunuoliu. Ligi to laiko nuoširdžiai tikėjau ir net svajojau pasirinkti kunigystę. Bet... atsirado klausimas po klausimo, į kuriuos jieškojau ir tebejieškau atsakymo. Deja, jie mane kasdien ir kas valandą tolina nuo Katalikų Bažnyčios ir katalikiškąja prasme suprantamo tikėjimo į Dievą.

Aš nekeliu grynai žemiškų dalykų, kaip popiežiaus neklaidingumas ar dvasiškių klaidos, nes tai neesminiai dalykai tikėjimui priimti ar atmesti. Negaliu išspręsti ir netikiu į tas visas dogmas, kurias skelbia Katalikų Bažnyčia. Negaliu suderinti Dievo visažinojimo su žmogaus laisva valia. Mano supratimu, jei Dievas viską žino kas bus ateityje ir jei jis viską gali, tai tuo jo žinojimu yra atimama žmogaus laisva valia. Išeina, jog žmogui jau iš anksto yra skirtas tam tikras likimas, nuo kurio jis neturi galios pabėgti... Jei jau žmogus daro ką nors bloga, tai jis tik vykdo jam iš anksto duotą valią ir todėl visa atsakomybė už jo veiksmus turi priklausyti tam, kuris patį žmogų sukūrė toki, o ne kitokį. Tiek Judas, tiek šv. Petras, mano supratimu, yra lygiaverčiai, nes abu vykdė jau seniai suplanuotas ir jiems skirtas misijas.

Klaidžioju, jieškau ir nerandu

B. K. kelia savo abejones dėl Kristaus dieviškumo ir jo stebuklų, dėl atpirkimo ir apsireiškimų. Toliau jis rašo:

—    Kaip bežiūriu, kaip besvarstau, bet kelio į tikėjimą tokį, kokį skelbia Katalikų Bažnyčia, nerandu. Aš tikiu tam tikrą jėgą, kurią galėtume vadinti likimas, lemtis, jėga ir šimtais kitų vardų, kurie sutraukus į vieną vėl turėtų reikšti maždaug tą patį, ką mums reiškia dabartinis Dievo vardas. Deja, jokiu būdu negaliu Dievo vaizdo susidaryti ir Jo paveikslo nupiešti, nes Jis, greičiausia, yra iš viso be betkokio vaizdo. Jis turbūt yra pati visata, kurios nepaprastai maža dalelė ir mes esame.

—    Abejoju, ar iš šių padrikų žodžių jums pasiseks pagauti bent pagrindinius mano galvosenos bruožus. Tai man labai sunkiai sekasi — juo labiau, kad nesu baigęs nei augštų mokslų, nei esu rašytojas, nei pagaliau skaitęs tais reikalais specialios literatūros. Tai grynai subjektyvios galvosenos vaisius ... Iš kitos pusės, aš vis prisimenu tuos palaimintus jaunystės metus, kai aš nuoširdžiai tikėjau. Kaip aš jausdavausi laimingas po keletos valandų bežadės maldos ir klūpojimo! O dabar? Dabar klaidžioju, jieškau ir nerandu. Klausiu ir atsakau, bet viskas yra kažkaip netaip ir tiek. Iš širdies gelmių pavydžiu tai suklupusiai po metų našta moterėlei, nulenkusiai galvą prieš altorių, ar tai mergytei, kurios akyse tebespindi dangaus atspalviai. Norėčiau ir aš turėti tą palaimintą ramų tikėjimą, kuris žmogui duoda tiek ramios palaimos. Bet... kai kunigas prie altoriaus atlieka Mišių apeigas, aš netikiu, jog tai turi kokios reikšmės. Ir vėl noriu eiti į gamtą, į žmones ir be žodžių melstis Tam, kurio aš nežinau, kurio aš nepažįstu... Tai toks mano kelias. Aš juo einu ne dėlto, kad noriu, bet kad turiu eiti. Gal tai Dievo valia, gal toks likimas, — kas beatsakys?

Vedybos be meilės, išpažintisšventvagiška

— Būtų misterija, — rašo K. B. Kr., — jei kas mane sugrąžintų į tokį tikėjimą, kokį turėjau būdamas 21 metų. Tais metais buvau įstojęs net į šv. Pranciškaus tretįjį ordeną. Mano pirmoji išpažintis buvo 1894, o paskutinė

— Amerikoje 1908. Po to padariau vieną didžiausią nuodėmę: įsiveržiau į katalikų šeimą ir vedžiau tos šeimos dukrą. Išpildžiau jų norus: ėjau į bažnyčią tuoktis ir atlikau šventvagiškai išpažintį. Išgyvenau su žmona jau 40 metų, mažai teturėdamas ginčų dėl tikėjimo. Nors vedžiau be meilės, nes tikroji meilė liko mano jaunystėje, bet gyvenau tvarkingą šeimos gyvenimą. Savo vaikams daviau laisvę elgtis kaip jiems diktuoja jų sąžinė. Vienas vaikas visai nesekė katalikų tikėjimo. Kiti du atliko pirmąją išpažintį, bet labai mažai praktikuoja — tikėjimas pats savaime baigia iš jų išdilti...

Aš pats augau bemokslių tėvų šeimoj, ir jie man negalėjo nurodyti katalikų tikėjimo vertės. Bet aš buvau gabus ir, turėdamas kiek laiko, išmokau skaityti. Skaičiau net pasaulines knygas ir taip tobulinausi tikėjime ir paprastame gyvenime. Nuo jaunystės giedojau bažnyčioje, vėliau ir chore. Draugavau tik su tuo jaunimu, kuris vedė dorą gyvenimą. Buvome laimingi, nes niekas mūsų tikėjimo neardė — nerodė jo klaidų. Bendravau ir su mergaitėm ir nekartą jom primindavau, kad būtų atsargios — nepatektų į nelaimę ir gėdą. Kitus mokydavau, o pats, gal gimęs iš tokio kraujo, turėjau labai didelę kovą su savimi. Naktį išgyvendavau blogus sapnus ir pats naikindavau savo jaunas jėgas, dėlto vėliau turėjo nukentėti net mano sveikata.

Mano abejonių pradžia

Mano tikėjimo abejonių pradžia buvo tokia. Yra pasakyta: Dievas neturi pradžios, nei galo, bet jis sutvėrė dangų ir žemę. Reiškia, Dievas yra esybė, ne žmogaus pavidalo, bet visatos. Toliau — Dievas, visagalis; sutvėrė pirmąjį žmogų Adomą ir jam moterį Jievą, bet atsirado velniška jėga, jau galingesnė už Dievą, ir sugundė valgyti uždraustą vaisių. Dievas, padaręs tokią klaidą, išmetė juos iš rojaus ir pats atsiuntė savo sūnų atpirkti žmones. Pats turėjo nukentėti ir būti nukryžiuotas, o apkaltino Erodą, Pilotą, Judą. Čia, kaip Dievas, jis nekentėjo, bet kaip žmogus mirdamas šaukėsi Dievo: “Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?” Ir kaip žmogus nesikėlė iš numirusių ...

Tai tokia buvo mano abejonių pradžia. Atvykus Amerikon mano abejonės dar labiau padidėjo. Man buvo sunkiausia įsitikinti, kad žmogus, vargdamas šiame pasaulyje, negauna atlyginimo dangumi...

Dievo įsakymuose yra parašyta “neužmušk”, o kaip tik iš tikinčiųjų daugiausia įvykdo žmogžudysčių ir eidami į elektros kėdę išpažįsta savo nuodėmes. Aš, netikintysis, eidamas keliu nenoriu atsistoti ant vabalo ar kirmėlės, nes kiekvienas žemės padaras turi lygią teisę gyventi. Jis nežino, kaip čionai atsirado ir nežinos, kaip jis pranyks ...

Kristus sakė žydų minioms, kad jo karalystė ne ant žemės, bet danguje. Tais žodžiais jis uždarė dangaus vartus žmogaus vaizduotėje ir dar pasakė, kad lengviau kupranugariui išlysti per adatos ausį nei turčiui įeiti į dangų. O kas gi turčiai, ar ne jūs, dvasios vadai? Jums tenka visa garbė, jūs Kristaus tarnai. Jūs norit gyventi gražiai, o mums tik nuo jūsų priklauso dangaus karalystė ar pragaras... Gerbiamieji! Lauksiu sausio mėnesio (laikraščio numerio) ir jūsų nuoširdaus atsakymo ir vilties mano sugrįžimo į tikėjimą — tokio, kurį turėjau savo jaunystėje ...

NETIKĖJIMO NAKTYJE
LAUKIU AUŠRINĖS

Iš minėto žurnalo persiųstos nespausdintos medžiagos štai dar vienas pasisakymas. Jo autorius nežinomas. Profesija ir amžius nenujaučiami iš teksto. Sako esąs paprastas žmogus, bet mintis reiškia giliai ir gana gražiu stiliumi. Save laiko netikinčiuoju, bent klaidžiojančiu, tačiau taip jausti ir jaudintis, manding, gali tik jautri, vibruojanti tikinčiojo širdis.

Esu reikalingas pagalbos!

Su dideliu susidomėjimu, — rašo autorius, — pradėjau sekti jūsų žurnale spausdinamas mintis, kurios liečia tikėjimo klausimus. Tose mintyse, galvojau, surasiu atsakymą į daugelį sunkenybių, kurias atneša gyvenimas. Tepaskaičiau tik du numerius. Laukiu toliau šviesos ir argumentų taip tamsiame ir kebliame tikėjimo kelyje. Perskaitytieji atsakymai manęs nepatenkino. Tuo tarpu noriu pasidalinti savo mintimis tuo reikalu. Žinoma, jos nesudaro jokio svorio, nes esu paprastas žemės pilietis. Nesu toks mokytas, kad iš juodo padaryčiau balta. Mano filosofija tesiekia labai netoli: ką matau, tą ir sakau. Man rodos, netiek skaitant didelius veikalus, kiek galvojant prieinama tiesos, o vienas to nepajėgiu — esu reikalingas pagalbos, esu reikalingas vado.

Pirmieji žingsniai į netikėjimą

Kas gi mus priveda prie netikėjimo; ar filosofinė spekuliacija, kurią taip mažai pažįstame? Tiesa, spekuliuojam, pamėgdžiojam kitus, kiek tik įstengiame. Bet pirmasis žingsnis į netikėjimą prasideda ten, kur mes susitinkame su Dievo įsakymu, mums nepalankiu, ir antrasis, kai mes susitinkame su kunigu, Dievo atstovu. Visi kiti filosofiniai išvedžiojimai yra nulis. Tiesa, spekuliuojame vėliau, pateisindami savo išvidinį žingsnį, kurį širdis jau pirma buvo padariusi. Argi jums svetima, kad protas tiki, ką širdis myli?

Paliksiu tą pirmą žingsnį kitam kartui, jei turėsiu jėgų parašyti, ir einu prie antrojo. Ar ne jūs, kunigai, esate kalti, kad mes nustojame tikėjimo? Nesakau, Tamsta, Tėve! Nesakau, kad visi kunigai yra blogi — ne, yra šventųjų, gal net didesnė pusė. Bet ir knygose yra posakis: “Kokie kunigai, tokie ir tikintieji”. Mums yra skelbiama meilė, kalbama apie nekaltybę, mes raginami kovoti su materializmu ir komunizmu. Kurčios bus mūsų ausys, jeigu mes nematysime tos meilės, spindinčios iš kunigo akių ir iš visos jo laikysenos. Nekalbėkite mums apie skaistybę, kol mes nejaučiame iš kunigo veido bruožų Dievo artumos! Neraginkite mus kovoti su materializmu, kol patys laikote savo turtą bankuose! Žinau, jūs atsakysite, kiek procentų sudaro tokių kunigų? Judas buvo vienas iš dvylikos. Bažnyčia nežuvo dėl blogų popiežių ... Jums, gal ir inteligentams, visa tai yra lengva suvirškinti. Bet man, pūslėtais delnais, skaudančia nuo darbo nugara ir nutirpusiomis kojomis, kiek tai sudaro sunkenybių!

Iš kunigo laukiam ne išminties...

Kunigas — koks šventas žodis mums, pasauliečiams. Jis — Kristaus tarnas, šventų dalykų saugotojas, amžinybės skelbėjas, Dievo malonių dalintojas ... Žmogus artinies prie jo atvira širdim ir išsiilgusia dvasia. Nemanykit, kad mūsų širdis nesiilgsta amžinybės, nejieško tarpininko, vedančio į meilę ir Dievo malonę. Ir štai ką randam: žmogų, kuris nemažiau braido po šios žemės purvus ir garbina šios žemės takus. Jo kieti žodžiai lyg kruša sukapoja švelnius daigelius, augančius tavo širdy. Jo aistringa širdis neužgesina liepsnojančios aistra tavo širdies. Jo gobši ranka atitraukia tave nuo Dievo ir gramzdina dar giliau į materializmo balą.

Jums sunku tai suprasti, bet iš jūsų, kunigai, mes laukiam tikros Dievo ir artimo meilės. Ne išminties, ne estetikos, ne draugijos jieškome pas jus, bet vien Dievo ir dar kartą Dievo. Iš jūsų, Kristaus tarnų, laukiame jo dvasios — atlaidumo nusidėjėliui ir užuojautos vargšui. Ir jeigu mes tos Kristaus dvasios nerandame tarp jūsų, nors viename iš dvylikos, — visas mūsų tikėjimas susvyruoja: prarandame tikrąją kelio kryptį, paklystame gyvenimo labirintuose. Gal kam atrodys, kad čia nėra pagrįsto logiškumo. Bet mano menka išmintis sako: čia yra daugiau logiškumo, negu visose mokslo teorijose. Čia sprendžia širdies nuojauta (intuicija), kuri nepaliaudama jieško tiesos ir grožio. O intuicija mažiau klysta, negu šalti proto išskaičiavimai. Jei tat kunigas, Kristaus meilės mokslo nešėjas, neturi tos Kristaus dvasios, tai peršasi išvada: jis tuo negyvena ir to nebrangina dėlto, kad tas mokslas yra bevertis arba klaidingas. Žinau, mano išvados nėra teisingos. Bet argi protui ¡sakysi tikėti, ko širdis nepajėgia mylėti?

Mokomės iš jūsų pavyzdžio

Mums sakoma: nežiūrėkite, kaip kunigai gyvena, bet ką sako! Argi mes galime kitaip gyventi? Paprastam žmogui tai labai sunku. Mes mokomės iš jūsų pavyzdžio...

Nemanau esąs perdaug griežtas, jeigu drįstu tvirtinti — ne proto kalba, bet mylinčios širdies balsu, — kad kiekviena prabanga yra šventvagystė iš jūsų pusės, kol bent viena šeima iš jūsų artimųjų, pažįstamų ar iš jūsų parapijiečių dreba iš šalčio ar yra alkana. Jei Kristaus išpažinėjas turi turėti meilės žymių savo širdyje, tai juo labiau Kristaus kunigas.

Tėve, jei rašau, kad mano tikėjimą apsprendžia kunigo elgesys, nepalaikykite tai “kuntapliniu” juoku. Gal kam tikrai atrodys juokingas šitoks mano galvojimas. Bet man tai gyvybinis reiškinys. Tuos žodžius rašau savo širdies krauju. Man sunku klaidžioti gyvenimo labirintuose, jieškant tiesos ir jos nerandant... Kodėl jūs bijote tiesiai pažiūrėti į kunigų klaidas — juk jie yra žmonės, ne angelai. Pavadinkite tikruoju vardu kunigų ir popiežių klaidas. (Ne be pagarbos miniu Kristaus vietininko vardą, koks jam tinka). Padėkit man per tą klaidų ir netobulumų šešėlį išvysti amžinos Išminties ir Meilės šviesą, pajusti Jo šilumą. Padėkit pajausti Dievo apvaizdos nuostabų veikimą tautų, žmonių ir Bažnyčios gyvenime, kuri ir ant kreivų linijų sugeba tiesiai ir dailiai parašyti.

Noriu tikėti, bet nepajėgiu

Jūs tvirtinate, kad tikėjimas yra visai skirtingas nuo žinojimo, kuris yra pagrįstas proto išmintimi. Tai nurodykite, kodėl mes tikime daug dalykų, kurie mūsų protui yra neprieinami? Nebijokite juos pavadinti tikruoju vardu — paslaptimi. Jeigu man nupiešite Dievo paveikslą, tokį, koks Jis iš tikrųjų yra, kokio mano širdis slapta ilgisi savo kilniausių polėkių valandomis, tai aš nepabūgsiu sulenkti savo kelius prieš Jo šventą vardą, ir iš Jo rankų nuolankiai priimsiu kiekvieną Jo dovaną ir iš Jo lūpų kiekvieną žodį, nors Jis man būtų ir neaprėpiamas, ir nesuprantamas, ir nepagrindžiamas. Padėkit man suprasti, kodėl Jis leido, kad aš tiek daug metų Jo ¡ieškočiau, o jūs sakote, kad tas mano kelias tolina mane nuo Jo. Nesakykite, kad tai yra bausmė už mano puikybę. Jeigu jūs sviedžiat man tą žodį, tai bent pamirkykit jį pirma į gydančią medžiagą, kad jis neaitrintų dar labiau mano žaizdos netekus tikrojo tikėjimo, bet tartum stebuklingas balzamas, nors ir švelniai degindamas, ją išgydytų. Kaip skaudu girdėt netekus brangiausio daikto, kad jo esi netekęs dėl savo kaltės.

Aš noriu tikėti iš visos širdies ir pavydžiu tos laimės kitiems. Sakoma, tikėjimas yra Dievo malonė, arba — tikras tikėjimas turis būt išmelstas ir iškovotas. Jei taip iš tikrųjų yra, tai padėkite man jį išmelsti! Pasilieku netikėjimo naktyje laukdamas tikėjimo aušrinės ...

JAUNYSTĖS ABEJONIŲ
AUDROJ

Pusamžis vyras, žydinčių skruostų, smulkios statūros, gyvų akių, kiek greitakalbis, bet sveriąs kiekvieną mintį, kartą pasakojo savo religinio kelio istoriją:

Motinos įdiegtas tikėjimas buvo paprastas, nuoširdus ir tyras. Staiga jį palietė kritiškumas. Kartą klebonas aiškino evangeliją apie paukščius, kurie nei sėja, nei pjauna, o Dievas jais pasirūpina. Neįtikėtina man pasirodė ta evangelija. Ne visur sutikdavau ir su kapeliono argumentais vidurinėje Trakų mokykloje. Tai buvo gal natūralu bręsmo amžiuje. Ir gal ne tai turėjo įtakos tolimesniam mano gyvenimui. Iškilo kiti mano interesai. Tuo metu organizavosi “Aušrinės” sąjūdis, kurio programoje buvo tautinis darbas. Jau antroje klasėje pasidariau aušriečių kuopelės pirmininku.

Aušriečių eilėse

Tautinis kultūrinis darbas pavergė mano dvasią, sumažindamas dėmesį religijai. “Aušrinė” ir jos straipsniai man atrodė nieko neturį prieš religiją. Sąjūdžio vadai — Šilingas, Bytautas, Skipitis, Klimas — man ir kitiems draugams buvo tautinio darbo pavyzdžiai. Kai kuriuos jų pažinau dalyvaudamas “Aušrinės” suvažiavime Vilniuje.

Baigęs Trakų vidurinę, nuvykau į Vilnių tęsti mokslo. Įsijungiau į Vilniaus aušriečių veiklą, bendravau su Sondeckiu, aušriečių pirmininku, su Sveikauskiene ir kitais. Dalis jų buvo tikintieji, dalis ne. Aš pats dar lankiau bažnyčią, bet tas naujas darbas ir naujos idėjos, kurios nebuvo surištos su religija, matyt, darė savo įtakos. Visa tai atrodė vertingiau už religijos sritį, kuri ypač jaunam žmogui neatrodė labai reali ir pažangi. Taip aš nuėjau su aušriečių srove. Tapau svyruojantis, nors dar ėjau išpažinties, o per atostogas patarnaudavau Mišioms.

Klebonas išvarė iš zakristijos

Kartą gimtinės bažnyčioje užsidėjau kamžą ir ruošiausi eiti prie altoriaus patarnauti. Atėjo klebonas ir sako:

— Nusiimk kamžą. Tu negali tarnauti Mišioms, nes skaitai “Aušrinę”.

Zakristijoj buvo pilna žmonių, jų tarpe keletas pažįstamų. Mane nuplieskė karštis. Nieko nesakęs, nusiėmiau kamžą ir išėjau iš zakristijos.

Kitą rytą, ilgiau miegojęs seklyčioj ir atsibudęs, matau: stovi prie lovos tėvas ir motina, lyg dvi nuliūdusios statulos. Supratau, koks reikalas. Kaimynas maršalka, kuris matė zakristijoje visą įvykį, buvo pasakęs tėvams. Šiems buvo gėda ir gailestis. Jie vis dar turėjo viltį (ir aš nesibaidžiau), kad kada nors stosiu į kunigų seminariją. Įvykis bažnyčioje buvo sugniuždęs mano tėvų viltį.

Po to dar labiau įsitraukiau į aušriečių veiklą. Darėm ekskursijas, ruošėm vakarus, platinom knygas, rinkom dainas, pasakas, mįsles, aukas Tautos Namams, rašinėjom korespondencijas į “Aušrinę”, leidom ranka rašytą laikraštėlį. Dalį šių darbų bandėm atlikti kaime, vasaros atostogų metu. Visa tai buvo taip realu ir gyvenimiška. Priešingai — religija atrodė vis mažiau reali.

Abejonių audra

Kodėl ši mintis stiprėjo, sunku man buvo suvokti. Gal tų minčių turėjo filosofiniai Bytauto straipsniai “Aušrinėje”, gal kitų vadų kalbos bei raštai. Bet tada jie man neatrodė priešreligiški. Tikėjimo dar nebuvau praradęs, bet po įvykio su klebonu nebėjau daugiau išpažinties. Mano sąmonėje visą laiką buvo neišspręstas abejojimas dėl evangelijos žodžių “nei sėja, nei pjauna”. Gal tai, o gal “Aušrinės” raštai manyje iškėlė aštrų klausimą — ar evangelijos iš viso nėra pasaka? Su tuo rišosi kitas klausimas, ar Jėzus nebuvo tik vienas pranašų? Jei Kristus ir evangelijos nėra realūs dalykai, tai ir Bažnyčia yra apgauli. Tada ir kunigai, ir jų pamokslai — tik žmonėms klaidinti. Įspūdis dėl mano parapijos klebono darėsi bendru įspūdžiu apie visus kunigus. Jie man jau rodėsi nesimpatiški. Tuo metu ir liberali spauda (1910-1911) buvo sustiprinusi kovą prieš kunigus. Be kitko, buvo rašoma, kad rankos bučiavimas kunigams esąs nekultūringas, nehigieniškas, be to, primenąs vergavimą ponams.

Visas šis klausimų kompleksas manyje kėlė dvasinę audrą. Tai buvo didžiausias mano dvasinis sukrėtimas, stačiai desperatiškas, neturįs jokios išeities. Vieną kartą buvau pasiryžęs net eiti į Viliją ir pasiskandinti.

Tolstojus ir Vydūnas — dvasios vadai

Ilgainiui iš tos tragikos mane išvedė dviejų vyrų raštai. Pirmiausia — Tolstojus, kuris kalbėjo apie Dievą ir apie Kristų, net apie dorovę, nors visa tai nebuvo tas, ko mokė katalikybė. Antrasis buvo Vydūnas, kurio raštai kėlė dvasios ir dorinio gyvenimo pirmumą. Užsisakiau Vydūno leidžiamą laikraštį “Jaunimą”, skaičiau teosofinius ir literatūrinius jo veikalus. Graibsčiau viską, ką tik jis parašė, ir skaičiau, studijavau. Taip pamažu ėmiau apsiraminti. Dievas niekad nebuvo man “miręs”, nūnai jis lyg ir pagyvėjo. Žinoma, išpažinties nebėjau, bet retkarčiais melsdavausi ir į bažnyčią nueidavau.

Kai ruošiaus vesti, pasijutau lyg kryžkelėj. Žinojau, kad reikės eiti išpažinties, nes tokia buvo bažnytinė tvarka. Be to, mano uošvis, pats nepraktikuojąs, tvirtino, kad reikia laikytis bendrų tautos papročių — tuoktis bažnyčioje, vaikus krikštyti ir juos mokyti maldų. Mano busimoji žmona buvo auklėta be religijos, bet ir ji laikėsi tėvo pažiūros.

Išpažintis pas kanauninką Tumą

Prieš sutuoktuves nuėjau pas kan. Tumą išpažinties. Po to jam pasakiau, kad neisiu Komunijos, nes abejoju Kristaus dieviškumu, be to, nenoriu įžeisti, paniekinti dalyko, kuris laikytinas šventu. Bandžiau pasakyti daugiau, kodėl tokią pažiūrą susikūriau. O Tumas man atkirto:

— O aš tau liepiu — eik! Abejonė nėra netikėjimas, nėra net nuodėmė. O veidmainystės tai tu neturi, nes viską taip nuoširdžiai pasipasakojai. Pasakei net tokių dalykų, kurie laužo tavo paties ambiciją.

Tumas nusivedė pas save arbatos, ir mudu dar kalbėjomės. Jo paprastumas ir atvirumas, gal ir jo autoritetas, man palengvino atlikti pilną religinį susitvarkymą. Deja, tai buvo tik laikinis dalykas. Toliau vėl nėjau išpažinties. Religija vos ruseno manyje.

Kartą skaičiau Welleso “Pasaulio istoriją”. Vienoj vietoj jis rašė, kad Kristus buvęs tik pranašas, ne Dievas. Bet jis kalbėjo apie Kristaus kalno pamokslą ir jį labai gerai vertino. Rašė ir apie jo pamokslus po prisikėlimo. Tada manyje kilo pasipiktinimas:

— Kur gi tavo logika, autoriau! Kristus tau ne Dievas, tik pranašas, o kalbi apie jo pamokslus po prisikėlimo. Jeigu prisikėlė, jis nėra vien pranašas.

Sunkiausia buvo su išpažintimi

Mudu su žmona dirbome visuomeninį darbą. Nuolat susidurdavome su plačiaisiais liaudies sluogsniais, kuriuose buvo gilus tikėjimas. Tas faktas, kad tauta yra tikinti, mums darė nejuntamos įtakos. Tekdavo dalyvauti pamaldose — iš prisitaikymo, nes būdavo nepatogu išsiskirti. Ilgainiui darėsi lyg nepatogu tik paraduoti. Mumyse brendo reikalas tą ryšį išbaigti, ir mudu su žmona jau buvome sutarę eiti išpažinties. Šį kartą numatėme pasirinkti vyskupą Teofilį Matulionį. Buvome porą kartų net užėję, bet vis neradome jo namie.

Taip mes išvykome iš Lietuvos nesuradę to atbaigtojo ryšio. Dabar man keistai atrodo toks dalykas. Melsdavausi kas kartą vis uoliau, specialiai į Dievo Motiną, kad mano ir žmonos religinis gyvenimas išsispręstų Dievui priimtinu būdu. Bet baugiai pasijusdavau, kai tik reikėjo konkrečiai šį reikalą spręsti.

Vaikai buvo auklėjami religiškai, bendruomenės rėmuose. Jie buvo leidžiami išpažinties ir Komunijos. Jų kapelionai buvo geri, ir mes tuo džiaugėmės. Nuo vaikų slėpėme mūsų pačių nereligingumą. Priešingai, dėl jų kartais nueidavome bažnyčion, bent per didžiąsias šventes.

Velykinis pamokslas sukėlė abejones

Vieną Velykų dieną, grįžę iš Kauno katedros, mudu su žmona kalbėjome apie pamokslą. Galvojau, kad vaikai negirdi. Kodėl kunigas kalbėjo apie prisikėlimą kaip visos katalikų religijos pagrindą? Visa Kristaus misijos prasmė esanti jo prisikėlime. Man nepatiko, kad tai buvo perdaug pabrėžta. Argi religijos pagrindas nėra Kristaus mokslas? Tik vėliau supratau, kad prisikėlimas patvirtina visa tai, ką Kristus skelbė. O tada mano kritiškumas buvo vienpusiškas, ir mano tonas, matyt, skambėjo lyk koks protestas.

Sūnus, pasirodo, klausėsi kitame kambaryje ir tai jam sukėlė abejonių. Ar ilgai tas abejones jis nešiojosi ir kiek tai jam padarė įtakos, nežinau. Bet po keleto metų šis reikalas vieną kartą atsiliepė. Tai buvo tremtyje. Berods, kaip tik Velykoms jis parašė man laišką (tada gyveno atskirai ir dirbo), kad jis labai atidžiai perskaitęs evangelijas, ir vis dėlto įsitikinęs, jog Kristus prisikėlė. Vadinasi, mano anuomet iškelta abejonė vaiko buvo suprasta kaip pagrindinė visam mūsų tikėjimui. Nūnai jis turėjo tą reikalą pats išsiaiškinti ir man priminti, lyg manydamas, kad aš ir dabar toje abejonėje tebesu.

Ir Tėvo Bružiko pamokslai kėlė abejones

Tos abejonės būdavo savotiškos. Sakysim, kartą T. Bružikas vedė misijas Švnč. Trejybės bažnyčioje Kaune. Nuėjau ir pataikiau į pamokslą, kur jis kalbėjo apie rankų bučiavimą. Man tie žodžiai atrodė pigūs, banalūs, nerimti.

Nelaukęs galo, išėjau. Panašiai tremtyje, Miunchene, pataikiau į jo pamokslą, kaip tyčia apie tą patį rankų bučiavimą. Šį kartą neišėjau lauk, bet vis tiek buvo keista. Dabar suprantu, kad kunigo rankos pašvęstos, dėlto vertos bučiuoti, ir aš mielai jas pabučiuosiu, nors tas kunigas ir būtų nevertas, kaip žmogus. Bet tada šis reikalas sudarė disonansą.

Tėvas Bružikas man atrodė prasčiokas, neišmokslintas, netgi nepasiruošęs kalbėti moderniam žmogui. Bet kitą kartą turėjau progos, jau tremtyje, išklausyti visų jo pamokslų. Tada jis man atsiskleidė, sakyčiau, visas. Supratau, kad jis ne prasčiokas, o tik paprastas, ir tas jo paprastumas buvo jo šventumo ženklas. Jo paprastumas buvo nuoširdus ir toks gilus, kad mudu su žmona stačiai pavergė.

Pagaliau ... išsisprendė vidiniai konfliktai

Žmona jau buvo ketinusi pas jį eiti išpažinties, bet susirgo pačių rekolekcijų metu ir atsidūrė ligoninėje. Tėvas Bružikas atsitiktinai aplankė mane ir paklausė, kur gi esanti žmona. Pasakiau, kad ji norėjo eiti išpažinties, bet susirgo. Pasakiau ir jos baimę langelio ir visų formalumų. Bružikas nusiskubino pas ją į ligoninę, išsikalbėjo, o ji, matyt, pasipasakojo visas savo abejones bei sąžinės konfliktus. Tada jis liepė jai klauptis ir davė išrišimą. Šis neformalus išpažinties aktas, nereikalaujant vėl pakartoti nuodėmes, žmonai palengvino reikalą. Dabar ji ne tik nesibaidė langelio ir klūpojimo, bet galvojo, kad žmogui, nusidėjėliui, tai net permenkas reikalavimas.

Po to jis išklausė mano išpažinties. Taip prasidėjo mūsų kelias atgal į religiją, kelias į vienybę su Dievu ir pati vienybė šeimoje.

Vienos uždaros rekolekcijos mums davė savotišką Šv. Dvasios krikštą. Tas rekolekcijas vedė Tėvas V. Gutauskas. Jau buvo atsivėręs mumyse didelis dvasinis alkis, o čia — rekolekcijų nuošaluma ir tyla leido viską dėtis į širdį, mąstyti ir melstis.

KAI DVASIA ALKSTA,
O PROTAS NEPAJĖGIA

Yra žmonių, kurie turi didelį protinį alkį. Jie viskuo domisi, renka žinias iš visur, jieško tiesos. Jų ištvermė mokslui, skaitybai, tyrinėjimams stačiai stebina. Atrodo, kad juos veda kažkoks stiprus vidinis impulsas, gal savotiškas tikėjimas — intelektualinis, ne religinis.

Pora pavyzdžių

Pažinau vieną tautietį, kuris buvo baigęs net dvejetą mokslo šakų. Dirbo savo srityse ir vis nerimo, kol gavo progą toliau studijuoti vieną gamtos mokslų šaką. Ligi II D. karo pradžios baigė ir šiuos mokslus. Išklydęs iš tėvynės, jis perėjo keturių kraštų laboratorijas ir mokslų institucijas: tyrinėjo, dėstė, rašė. Savo trečiajai specialybei jis paskyrė apie 20 metų, tikėdamas išsemti visas žinias — pasiekti savotiškos žinojimo viršūnės. Vieną dieną, arčiau išsikalbėjus, jis prasitarė:

— Užteks tų mokslų! Dvasia alksta ko kita. Mane domina religinė mistika.

Kitas tautietis iš pat savo jaunystės metėsi į praeities tyrinėjimus. Be kitko, kalė svetimas kalbas, kad galėtų prieiti prie visų šio mokslo šaltinių. Buvo atkaklus ir ištvermingas — nesidavė išvedamas iš savo kelio. Draugus, kurie ateidavo ir nesiskubindavo išeiti, jis išprašydavo iš kambario arba pats nuo jų pabėgdavo. Jo kambarys, užverstas knygomis, užrašais, kortelėmis, buvo panašus daugiau į sandėlį nei gyvenamą patalpą. Savo srityje ilgainiui jis pasiekė nemažų rezultatų. Bet viena proga ir jis prasitarė:

— Nusivyliau mokslu. Jis nūn nebėra man viskas, kaip buvo ligšiol.

Jis nemetė savo tyrinėjimų, kaip pirmasis, bet dirbo toliau tartum iš reikalo, be pirmykščio entuziazmo. Nebebuvo mokslo tikintysis, greičiau įgudęs amatininkas. O kaip su tikruoju jo tikėjimu? Niekad nebuvo jo praradęs ar dėl jo svyravęs. Tik nūnai, mažėjant tikėjimui mokslu, anas brendo ir šiltėjo. Mokslas buvo mobilizavęs visas dvasines jo galias; dabar jos atsilaisvino, užleisdamos daugiau vietos religijai.

Mokslas nepasotina dvasinio alkio pilnumoj. Žmogaus dvasia alksta žinojimo, bet dar labiau išminties, kuri eina toliau už protines patirtis ir susiliečia su tikėjimu. Išminties alkis yra pats giliausias ir jos, kaip tikėjimo, negalima pasotinti tik techniškomis studijomis ar tyrinėjimais.

Nepasotintas alkis

Buvo viena mergaitė, kilusi iš turtingų bajoriškų namų. Namų atmosferą, kurioj ji brendo, buvo kultūringa, bet nereliginga. Mergaitės dvasia buvo suskilusi. Kartais ji pasiilgdavo kas apvaldytų jos dvasinį nerimą, kartais vėl apsiramindavo. Šeima nepasotino jos alkio religiniu būdu, o paskui ji, jaunametė, pateko Rusijos tremtin ir susidūrė su ateistinėm nuotaikom. Nors pati nepasidarė ateiste, bet ir nepajėgė nieko “apčiuopiamai” dvasiško susirasti. Dievo klausimas jai vis kildavo, bet galvodama apie tai, ji, rodos, atsitrenkdavo lyg į kokią sieną.

—    Bijau galvoti, — kartą ji prasitarė, — nes atrodo smegenys neišlaikys.

Kartą šiai mergaitei, jau studentei, draugė nupirko šv. Raštą, o ji ta proga pasakė:

—    Ačiū, bet aš šios knygos turbūt nepaimsiu į rankas. Bijau skaityt, nes bijau galvot.

Iš tikro galvoti niekas nebijo, bet bijo sukelti savyje nerimą, bijo tų painiavų, kurių vienas protas, ėmęs galvoti, neįstengia pašalinti.

Ji neidavo į bažnyčią turbūt dėl tos pačios priežasties. Tik kai mirė jos motina, kasmet, šv. Juozapo dieną, užprašydavo šv. Mišias, pati anksti atsikeldavo ir nueidavo į bažnyčią. Taip ji darė kasmet, tik tą dieną, bet niekad daugiau.

Smegenys — nėra vienintelis žmogaus kelrodis

Sunki tų žmonių padėtis. Protas nerimsta, dvasia nepasitenkina, bet nepajėgia nieko tikresnio rasti. Jie nori sąmoningos religijos, jos jieško, bet tas jų noras kažkur užsiriša, ir jie niekaip nebegali prie religijos prieiti. Jie nori pirma įsisąmoninti, o paskui įsigyventi, ir to nepajėgia, nes praktiškai būna atvirkščias kelias.

Į tikėjimą mes pirma įsigyvename iš mažens. Jį priimame nuojauta ir gal ta bręstančia išmintimi, kuri net vaikams duota. Vėliau protas jieško religiją pagrįsti. Kartais karpomas abejonių, protas vis dėlto nebeišima religijos iš žmogaus dvasinės visumos. Priešingai — tikslina, papildo, praturtina.

Kas kita, kai religija dirbtinai būna išjungiama vaiko ir jaunuolio amžiuje. Tada ji nebeturi natūralios atramos, į kurią atsirėmęs protas galėtų eiti toliau ir giliau. Neturėjęs religinių patirčių anksčiau, protas nūnai turi knistis srityje, kuri jam lyg svetima, nors Įdomi ir galbūt graži. Protas neturi palyginimo su tuo religinės tiesos suvokimu, nors ir netobulu, nors ir vaikišku, kurį gauna kiti savu laiku.

Tikrai, protui sunku galvoti: atrodo, smegenys neišlaikys. Nes nieku kitu jis nūnai ir negali religijos priimti, tik smegenimis. Kiti dvasiniai čiauptuvai, subrendus, nebėra taip jautrūs.

Tėvų klaida

Vienas vyras skundėsi negalįs išsivaduoti iš svyravimų. Užeidavo kalbėtis — vis apie religiją. Net laiškuose, kai rašė, vis kėlė tuos pačius klausimus. Jis jieškojo religinės tiesos ilgą laiką, bet nedarė jokios pažangos. Jieškojimas buvo virtęs viena ištisa kančia. Jis nelankė bažnyčios, turbūt ir nesimeldė.

Kartą jis pasipasakojo plačiau savo praeitį. Jo motina gana anksti pametusi jį ir tėvą. Augęs be motinos nuo devintųjų amžiaus metų. Tėvas nesupratęs ar nepajėgęs vaikui duoti religinės šilumos ir su religija susietų gyvenimo gairių. Čia, atrodo, ir slypėjo jo dabartinė drama. Jis negavo savu laiku to, ką kiti vaikai gauna. Gal dėlto Maria Montessori pastebi, jog geriau vaikui duoti nors ir netobulą religiją, negu jokios. Vaikas, toliau bręsdamas ir jieškodamas pilnesnės tiesos, turėsiąs bent į ką atsiremti, bent su kuo palyginti.

Visi pripažįsta, jog religijai reikia ir asmeninio apsisprendimo. Tik nevisi suvokia, jog apsisprendimas jauname amžiuje daromas ne vien protu. Sąmonėjimas ateina laiko vyksme ir jis turi įsikomponuoti žmogaus bręsmo visumon. Vieni tėvai tai supranta, kiti ne. Vieni, net patys nepraktikuodami, negina vaikui religinių veiksmų, priešingai — pratina juos melstis, parengia sakramentams. Kiti vengia net prasitarti apie Dievą. Šių tezė — kai vaikas “ateis į protą”, tegu pats susiras religiją, jei norės. Deja, šiuo elgesiu tėvai atima vaikui pačią galimybę susirasti, nors jis vėliau ir panorėtų. Tėvai nenujaučia, kokiai vidinei dramai jie pasmerkia savus vaikus.

SLYPINTIS NETIKINČIŲJŲ
TIKĖJIMAS

Yra žmonių, kurie vengia sutikti kunigą gatvėje, nes tai esą neša nelaimę. Kiti vengia kunigo ar vienuolės, nes juos pamatę ar sutikę, sako, jaučiasi sugadinę sau nuotaiką. Pirmieji yra prietaringi, antrieji save laiko netikinčiais.

Gydytojas nervinosi kunigo akivaizdoje

Kartą kunigas aplankė ponią, kuri save laikė netikinčiąja. Toks buvo ir jos vyras, kurį kunigui teko pažinti arčiau. Moteris buvo išlavinta, kultūringa ir garbinga. Su ja kunigas buvo pasikeitęs keletu laiškų, kuriuose ji pastebėjo esanti “savaip tikinti”, bet nepasitikinti tikinčiaisiais. Ji buvo paliesta vienos nelaimės, ir kunigas, atvykęs iš toliau, jautė pareigą jai išreikšti savo užuojautą.

Tuo metu pas ją užėjo pora žmonių. Vienas jų — senyvas gydytojas, plačiai žinomas visuomenėje. Jis — iš vadinamų netikinčiųjų. Žmogus atrodė kuklus, paprastas, bet kai pamatė sėdintį kunigą, taip susivaržė, jog atrodė ilgai nepakęs čia pabūti. Jis teišbuvo vos keletą minučių; į kunigą net nepažvelgė. Kalbėjo su ponia, tarsi nieko daugiau kambaryje nebūtų; kalbėjo skubiai, beveik nerviškai. Ir išėjo atsisveikinęs tik su ponia, kunigui nei sveikas, nei sudiev. Panašiai laikėsi ir kitas lankytojas, kunigui nepažįstamas, bet, matyt, panašių nusiteikimų.

Iš kur toks erzinimasis?

Kuo tai aiškinti? Kur slypi tokios nenatūralios laikysenos, netgi erzinimosi priežastis? Tą priežastį gal atskleis vieno religingo žmogaus pergyvenimas. Štai jo paties pasakojimas:

—    Pradėjau nebepakęsti religinių knygų, net evangelijų, kurias anksčiau taip mėgau. Mane ėmė erzinti kunigo pamokslai. Keista, seniau erzindavausi, kad pamokslai, kaip man atrodė, permenkai paruošti, nepakankamai gilūs, o dabar priešingai. Juo geriau jie būdavo paruošti, juo gilesni ir jautresni, juo labiau jie pjaudavo mano savijautą.

—    Betgi jūs nepraradote pagarbos savo religijai?

—    Anaiptol! Bet aš negalėjau tų visų religijos reikalavimų sekti.

—    Kodėl?

—    Man sunku paaiškinti. Gal dėlto, kad buvau pervargęs. Jūs turbūt žinote tokias būsenas, kai žmogus nebegali savo mintims vadovauti — kaip plokštelė kartoja tą pačią melodiją. Taip mano protas kartojo tą pačią mintį. Savotiškas pamišimas — nebegali jos išmesti, tik ji viena tesisuka. Kartais ją pakeičia kita mintis, bet vis vietoj...

—    Tai nėra joks pamišimas, tik pervargimas. Gal studijuojat ir kartu uždarbiaujat? Turit kitų rūpesčių bei pergyvenimų?

—    Viskas susidėjo kartu: tas ir anas!

Iš tikrųjų, čia ir buvo visa priežastis to nelaukto nuotaikų ir interesų pasikeitimo. Žmogus nebepajėgė sekti religinių reikalavimų. Kitas būtų dėlto nesijaudinęs, o šis priešingai — juo mažiau bepajėgė, juo daugiau stengėsi. Pagaliau jis visai nebegalėjo tų reikalavimų sekti nei savo dėmesiu, nei valia. O čia knygos ir pamokslai jam vis primena: turi daryti, negali apsileisti!

Žmogus nesupranta savo nervinės būsenos, neišsiaiškina savo jėgų santykio su tų reikalavimų vykdymo ribomis ir ima erzintis. Jis negali pats sau prisipažinti, kad laikinai nebegali savo dvasinių jėgų daugiau panaudoti. Jis nelinkęs sutikti, kad visiškai pervargęs ir išsemtas. Taip jis bando jieškot kito atsakymo: o gal čia įvyko mano dvasinių interesų pervarta, gal jau aš iš tikro nebenoriu toj srity daryti pažangos?

Iš tikrųjų, čia ne interesai pasikeitė, o žmogaus pajėgumas. Reikia atsigauti, atstatyti savo nervinę būseną, ir tie patys interesai vėl grįš. Ne erzintis reikia, bet ramiai laikytis.

Nenori, kad primintų slopinama tikėjimą

Panašiai būna ir su vadinamais netikinčiaisiais. Jie erzinasi dėlto, kad pasąmoniškai jaučia nedarą taip, kaip norėtų. Jie nori, bet negali; negali dėlto, kad pasiskelbė netikinčiaisiais arba perilgai apsileido ir nebedrįsta ar nebeprisiverčia atlikti kaikurių pagrindinių religinių aktų. Religija tebėra jų vidaus balsas, ir tai labai jautrus. Jie norėtų, kad to balso nieks jiems nebepažadintų, nebeprimintų. O čia jie sutinka kunigą, ar šiaip tikinčius žmones, girdi juos kalbant apie Dievą, mato darant kryžiaus ženklą ir pan. Tokiais atvejais jie ima erzintis ir “sugadina sau dieną”. Tada ir žodis nereikalingas išsprūsta, ir pašaipa atsiranda! Ar nuo to geriau? Priešingai — tik dar labiau degina ir graužia.

Erzinimasis rodo vidinį jautrumą

Tokius netikėjimo reiškinius kai kas labai blogai išsiaiškina. Kunigo “nepakentėjai”, pasityčiotojai laikomi piktesniais “bedieviais” už kitus. Iš jų nieko gero nebelaukiama, į juos numojama ranka. Esą jie nebeturi jokios pagarbos religijos ženklams, veiksmams, atstovams.

Toks sprendimas dažnu atveju klaidingas. Juk “prieš religiją kovoja ne netikintieji, o tikintieji” (S. Freud). Iš šių žmonių kaip tik galima laukti daugiau nei iš nejautriųjų. Kas iš tų, kurie kunigus netik pakenčia, bet net juos mėgsta ir su jais bendrauja, o religijai yra visiškai abejingi. Bet prieiti prie pirmųjų daug sunkiau. Jie taip jautrūs, kad mažas neatsargumas juos gali dar labiau pastūmėti neigiamu keliu. Svarbiausia jiems — suprasti, kad jų netikėjimas yra tik nepasotintas tikėjimas.

Vaikas padėjo iškelti slypintį tikėjimą

Pažinau vieną tiksliųjų mokslų atstovą panašios dvasinės būsenos. Buvo vidutinio ūgio; galva stambi, pasvirusi priekin, veidas minties ir pergyvenimo bangų išvagotas. Žmogus uždaras — savo mintis reiškė tik patikimam asmeniui, bet nepajėgė savo pasakojimo rutulioti. Toks man atrodė jautraus žmogaus pavidalas, kai jį pažinau. Apie jį man pasakojo, kad buvęs visiškai išsiskyręs iš praktinio religinio pasaulio, dažnai jaudindavęsis, kai kas primindavo Dievą, Bažnyčią, kunigus. Nėjęs išpažinties ir nenorėjęs nei girdėt artimųjų kalbos apie tai. Bet buvo geras šeimos tėvas, labai mylįs savo vaikus. Ir štai vienas vaikų, lyg jausdamas pareigą išvesti tėvą iš to nerimo ir jautrumo, pradėjo jį kalbinti išpažinties. Vaikui atrodė, kad nieko kito jam nereikia. Pavyko jį priprašyti nueiti rekolekcijų. Vaikas atspėjo vieną smulkmeną. Sako: einam išpažinties vėlai, kai jau visi žmonės išsiskirstę ir kai bažnyčioj palieka tik kelios švieselės spinksėti. Jiedu nuėjo ir atliko išpažinti.

Tuo išsisprendė visa jo ankstyvesnė būsena. Šiandien jis, — kaip ir visi tikintieji, tik uolesnis už daugelį kitų. Sutikęs jį išsikalbėjau. Ta proga jis tarp kitko pasakė:

— Man rodos, visa kita šiandien nėra taip svarbu. Svarbiausia, kad nepamestume iš akių Dievo ir savo jaunimo.

Jaunimui jis dabar buvo sutelkęs savo dėmesį: su juo dirbo, jam talkino, kvėpė jam idealaus gyvenimo pragiedrulius.

SEPTINTAS

SKYRIUS

Pagonybės nostalgija
ar iliuzija?

KRIKŠČIONYBĖ NETINKANTI
NAUJOM TAUTOM

Kai kurios klaidos sekioja ir persekioja žmogų taip įkyriai, jog veda iš pusiausvyros. Dėlto žmogus jieško būdų kaip nors save pateisinti ar bent sau palengvinti. Psichologai pastebi, jog šis savigynos instinktas verčia užkasti kaltės šaknis kiek galima giliau ir apklostyti svetimom ar pašalinėm kaltėm. Bet iš to pasidaro naujų psichologinių painiavų, kurias būna sunku beišnarplioti.

Gyvenimas palaužė dvasią

Vienas inteligentas, augęs garbingoj ir religingoj šeimoj, ilgą laiką tęsė tėvų šeimos toną savo gyvenime. Pirmas kompromisas, kurį jis padarė karjeros dėlei, buvo pasirinkimas naujos politinės krypties, kuri tautą statė augščiau už krikščionybės idealus. Bet jis sukūrė savo šeimą krikščioniškai ir vaikus krikštijo bei auklėjo kaip mokėjo, pagal bendrą tautos tradiciją. Bet tautą ištiko tragedija, kuri privertė jį atsiskirti nuo šeimos — gelbėti save. Grįžęs atgal, jis neberado žmonos nei vaikų — bolševikai juos buvo išvežę į Sibirą.

Jo sąžinė nerimo. Jautėsi kaltas, kam paliko juos vienus, jieškojo motyvų, kurie palengvintų jo vidaus konfliktą. Valandų valandas jis filosofavo su draugais. Atrodė, kad tragedijos šaknys slypi to meto padėtyje, visame sujukusiame pasaulyje, kuris kovoja už kažką geresnį, bet griauna, kas buvo sukurta ir nešasi su savim nekaltas aukas. Jam vaidenosi, kad kažkas griūva visoj gyvenimo ir pažiūrų visumoj, o iš tikrųjų kažkas griuvo jo sąmonėj ir sąžinėj. Jį prislėgė atsakomybės išgyvenimas dėl šeimos, bet jis bandė krauti tą atsakomybę gyvenimui, sąlygoms, sistemoms.

Jieškojimas nusiraminimo

Draugai jį laikė savotiškai palaužtu, mimoziškai nusiteikusiu, bergždžiai filosofuojančiu. Atramos juose jis nerado. Bet nelauktai rado moterį, kuri jo problemoms ėmė reikšti dėmesį. Taip jis jautėsi palengvėjęs, suprastas, bent užjaučiamas. Nepraėjo vieni kiti metai, ir jis nuėjo su ja į civilinės metrikacijos įstaigą.

Draugai vis dažniau girdėjo iš jo lūpų nepalankius svarstymus krikščionybei. Ji esanti atsilikusi ir iš viso nevykusi. Jis esąs ja nusivylęs. Tiksliau, ne tiek jis, jo žodžiais, bet visas šių dienų pasaulis. Krikščionybė nedaranti pažangos. Ji užsikirtusi senose moralės formose, dėl to netinkanti naujoms tautoms, nebeturinti reikšmės ir savai tautai. Jis tiesiog demonstravo savo netikėjimą krikščionybe ir fantazavo, kad reikia naujos religijos arba senos, primityvios, bet tautai autentiškos. Jis jieškojo pažiūrinės atramos šalia krikščionybės, bet pats painiojosi. Krikščionybė jam buvo neatiaidi, nes saugo prigimtinę dorinę tvarką; bet ją saugojo ir daugis senų primityviųjų religijų. Jis norėjo kažkodėl įtikinti save ir kitus, kad gali būti religijų, kurios pateisintų prasilenkimą su pagrindine dorine tvarka.

Tariamas Bažnyčios priešas

Juo daugiau jis stengėsi šią mintį pravesti, juo labiau nerado ramybės savo sąžinėje. Norėdamas rasti pritarimą, bent pateisinimą aplinkoje, jautė, kad aplinka lieka, kaip buvusi, su savo nepakeičiama pažiūra. Jis traukėsi iš jos. Anaiptol neguodė jo faktas, kad atsirado naujų draugų, kurie jo pažiūrą palaikė ir gynė. Jis juto — savo natūraliu ir šeimoj gautu garbingumu, — kad ta draugystė nėra tokia, kokios jis būtų norėjęs. Pažino tų naujų draugysčių stovį: ar daug jie buvo pranašesni už jį? Bet jis ėmė tikėti, kad jo tezės, jeigu ir nėra priimtinos daugeliui, tai vis dėlto randa pritarėjų. Tai jį kiek guodė. Viešuma, atrodė, laiko jį kitokiu — gal nepriimtinu, bet juk nepriimtini būna visi, kurie turi kitokias pažiūras. Jis dėjo akcentą ant pažiūrų, o ne ant moralės. Sąmonė gali būti žmonėse daugialypė, — galvojo jis, — ir aš tesu atsišakojęs kaip skirtingas sąmonės padaras. Sąžinė visų vienalyti ir čia išsiskyrimas niekad nebūtų pateisinamas. Jis susitelkė ties pažiūrų skirtingumo faktu. Šiuo faktu jis bandė lengvinti sąžinės slogutį. Jis tarėsi esąs krikščionybės ir Bažnyčios priešas, mažiausia nedraugas. Tokiu mane ir laikykite, ir pagal tai žiūrėkite į mano šeiminį stovį! Galvokit, jog iš mano pakitusios pažiūros susikūrė ir mano gyvenimo pasikeitimas. Argi taip nebūna?!

Melavo sau pačiam

Faktiškai juk buvo priešingai, ir jo garbingumas buvo laidojamas šiuo negarbingu melu sau pačiam. Nūn pasirodė, kad kas jo sąmonėje buvo norima išlaikyti kaip garbingumas, buvo tik jautrios ambicijos saugojimas. Jis nenorėjo susitaikyti su tikrove, kad padarė klaidą, pasielgė negarbingai. Ne, jis pasielgė garbingai — tik ne pagal tą mastą, kurį turi krikščionybė. Kitu atveju, — taip jis sau galvojo, — būtų natūralu, leistina, priimtina.

Kaip lietuvis patrijotas jis būtų norėjęs gimti pagoniškoj lietuvių religijoj. Bet keista, kaip išlavintas žmogus gali būti taip nelogiškas. Argi senoji lietuvių religija būtų jo stovi laikiusi sutaikomą su dorove?

TĖVYNĖ - MAN VISKAS

Pas daugeli išeivių patrijotizmas yra pajautrintas. Iš to kyla nesusipratimai su religija, ypač Bažnyčia. Vieniems gana, kad bažnyčia yra sava, savųjų statyta ir aptarnaujama. Bet išsikėlę kitur ir neberadę savos bažnyčios, jie nebeina i kitą, nes ji nebesanti “tokia”, kaip buvo. Toks nusiteikimas pastebimas tarp paprastesniųjų žmonių. Jiems lietuviškumas yra savumas. Kas kita išsilavinę ar gerai išlavinti žmonės. Jie lietuviškumą supranta giliau ir plačiau. Šių jautrumas byloja kitaip.

Kai tautos meilė virsta kultu

— Bažnyčia man svetima, nors ir lietuviška, — kalbėjo kartą senyvas Amerikos lietuvis. — Kas joje lietuviška? Tik evangelija, viena kita giesmė. Juk tai trupinėlis. Tą laiką aš geriau praleidžiu namie. Bent paskaitau lietuvišką knygą ar laikraštį. Persikeliu mintimis tėvynėn — atsigaunu. Bažnyčia man to neduoda. Ten nuėjęs, aš tik susierzinu.

Plačiau išsikalbėjus, pasirodo, kad šiam žmogui lietuviškumas yra viskas. Aišku, lietuviškumo jis nepasigenda fabrike, gatvėje, kine — dėl to nelaužo sau galvos. Dirba ir bendrauja su kitais įvairiais žmonėmis, ir tai jo neerzina. Bet jis kitaip žiūri į bažnyčią ir kunigus. Iš jų laukia kažko, kas jo lietuviškumą pasotintų ypatingu būdu. Jei bažnyčia nieko kita nedarytų, tik skelbtų tautos didybę, grožį, garbintų tautos vadus, virstų lietuviškų meno vertybių muzėjumi ar lietuviškų melodijų koncertų sale,

— tada ji būtų ir sava, ir miela, ir naudinga. Bet ji kalba apie kitą vadą — Kristų, ir kitokią didybę — malonės ir meilės. Ji turi savo dailės ir muzikos reikalavimus, kurie, tiesa, gali derintis su lietuviškais motyvais, bet neprašokti dieviškojo kulto dvasios. Ji turi savo turinį, kuris tam tikrose ribose gali derintis su tautinėmis formomis, bet negalima laukti, kad turinys būtų iškeistas į tautines formas.

Mylėti tėvynę, garbinti Dievą

Mylėti savo tėvynę yra vienas dalykas ir ją garbinti — kitas. Kas jieško tautos kulto bažnyčioje, tas jieško naujos religijos. Kam tauta yra viskas, tam nebereikalingas Dievas. Jei valstybė įkūnyja tautos idealą, kam tada Bažnyčia? Tokiam žmogui Bažnyčia pasidaro svetimas kūnas tautoj ir valstybėj. Patriotinis tikėjimas veda į religinį netikėjimą.

Kiek yra tokių, kurie tariasi giną tautą nuo tarptautinių Bažnyčios “užmačių”. Bažnyčia tarnaujanti ne savo tautai. Ji stabdanti tautos pažangą dabar, o praeity buvusi supinta su svetimų kultūrų įtakomis. Tautos nelaimės prasidėjusios, kai tauta buvusi pakrikštyta. Priešingai, tauta klestėjusi, kai buvusi pagoniška.

Tai sena ir vis kartojama tezė, kuri neturi pagrindo istorijoje. Bet ji pateisina vidinį nusigręžimą nuo Bažnyčios ir krikščioniškosios gyvenimo formos dėl tariamos skriaudos tautai. Šių dienų psichologijos pastebėjimu, vidinis konfliktas niekad neįvardijamas tiesiogiai — jieš-koma kitų pašalinių, pateisinančių motyvų. Daugeliui tokiu motyvu ir yra “istorinis” Bažnyčios “nusigręžimas” nuo tautos, jei ne jos “išdavimas”.

Kai tautos kultas gręžiasi į pagonybę

Vienas žurnalistas kartą rašė apie kitus, o gal ir apie save, pateisindamas “patrijotinį” pagonybės ilgėsi:

—    Yra visiškai natūralu, kad dabartiniu laiku mūsų patrijotai, tautininkai, metasi i tam tikrą senojo tikėjimo romantiką. Jei mes žiūrėsim į bendruosius tautinio sąjūdžio reikalus, tai turėsime pripažint, kad senasis mūsų tikėjimas, gamtos jėgų garbinimas, yra nepaprastai artimas lietuviškajai sielai. Dėl to dabar, kai mes netekome savo valstybės ir nutolome nuo savo žemės, yra natūralu, kad mūsų visa romantika ir visas ilgesys krypsta ne i tarptautinę katalikų Bažnyčią, bet į tautini lietuviškąjį mūsų tikėjimą.

—    Šis tikėjimas turėjo savo etiką, savus papročius ir per juos lietuvio siela geriausiai galėjo išsilieti. Užtat ir mūsų rašytojai (tuo tarpu vienas. Y.) savo romanuose vaizduoja herojus, kurie ilgisi to tikėjimo ir nori lyg ir atsisakyti katalikybės.

—    Katalikybė nieko ypatingo neatnešė Lietuvai, kaip tautai, — rašo toliau žurnalistas. — Ji galbūt daug davė visai žmonijai, bet mūsų tautai ji atnešė tik tam tikrą tarptautinį atspalvį. Visa krikščionybė savo esme yra tik tarptautinė. Juk ir dabar, imkim, ar daug ji duoda mūsų tautiniam judėjimui? Parapijos neišlaiko lietuvybės, daug kur net nutautina. Parapijų mokyklose mūsų vaikams neskiepijama tautos ir mūsų žemės meilė; kartais ta meilė žeminama.

—    Užtat nereiktų stebėtis šiuo savotiškai romantišku “Aušros” laikų pagonybės žavesiu. Priešingai, reiktų jieškoti priežasčių, dėl ko gi toks žavesys atsiranda, kur jo priežastys? Ar tai nerodo, kad mūsų patrijotai pagonybėje nori atrasti tam tikrą dvasinę atramą, — baigė žurnalistas.

Pagonybės nostalgija —
dvasinės tuštumos šauksmas

Kiekviena romantika pagrįsta naivumu ir sentimentalumu. Argi ir pagonybė savo esmėje nėra tarptautinė? Visos pagonybės garbina tas pačias gamtos jėgas, net tuos pačius jėgų elementus. Visos pagoniškosios religijos atsiremia į prigimtinę dorovę, vienur ją išlaikydamos gryną, kitur — pažeistą, stipriai sujauktą su iškrypimais. Tarptautinė pagonybė pasidarė tautiška tik savo formomis ir pergyvenimu. Bet ir kiekviena kita religija su laiku priima tautinį atspalvį. Tokį atspalvį ilgesnio laiko bėgyje yra gavusi ir mūsų krikščionybė. O ji atsiremia ir į prigimtinę dorovę ir ypatingu jautrumu ją saugo bei gina. Pas mus ji negalėjo atsiremt į ką kitą.

Pagonybė yra nebegrąžinama savo turiniu, nes ji nebepasotino bajorų ir didikų anais Algirdo - Kęstučio laikais. Jau tada ne vienas pasijuto netekęs dvasinės atramos, dėl to vieni žvalgėsi į rytų krikščionybę, kiti — į vakarų. Ar tą dvasinę atramą gali rasti šių dienų kultūringas patrijotas? Jei jis jieško patrijotiškumo, kuris savimi būtų religiškas, neras jo jokioj tautiškoj pagonybėj. Jei romantika nėra perdėta, nesureliginama, tautiškumą ras savoj krikščionybėj. Neseniai kitas žurnalistas teisingai pastebėjo “Dirvoje” 1962, Nr. 54:

—    Nors, kaip matyt, nevienam lietuviui kažkur giliai pasąmonėje vis dar teberusena senojo didingo lietuvių tikėjimo nostalgija, tačiau gal tektų sutikti, jog krikščionybė ir katalikybė Lietuvoje jau yra istoriškai pilnai įvykęs faktas, kurio nepajėgia pakeisti ir ištrinti po tiek valdymo metų net bolševikiniai okupantai.

Pagonybės nostalgija yra dvasinės tuštumos šauksmas, kuri pergyvena tautinis netikėjimas. Deja, tas šauksmas negali būti patenkintas. Priešingai, jis veda į savęs apgaudinėjimą — į naują iliuzinę romantiką.

DIEVU BODĖJOSI,
HITLERIU ŽAVĖJOSI

Nepriklausomybės laikais, keletą metų prieš bolševikų okupaciją, ėmė reikštis nauja politinė asmenybė. Tai buvo galima pastebėti pirmiausia iš akademinės spaudos — iš svarių straipsnių valstybiniais klausimais. Ši asmenybė atstovavo diktatūriniam principui pagrįsdama jį naujau ir įtaigiau. Susidomėjimas jo tezėmis iškilo ypač po to, kai jis išėjo polemizuoti su naujaromuviais dėl šių deklaracijos “Į organiškąją valstybės santvarką”.

Šis asmuo neabejotinai turėjo subrandintą politinį savo credo. Bet mums įdomus religinis jo credo ir šio santykis su pirmuoju. Augęs jis buvo tradicinėj lietuvių šeimoj. Iš motinos, kuri buvo paprasta kaimietė, jis buvo gavęs praktinės religijos pradus. Iš tėvo šviesuolio — bent natūraliosios dorovės principus. Religijai jis nebuvo svetimas savo jaunystėj, ypač gimnazijos laikais. Jo nusistatymas staiga pakito išvykus studijų į užsienius. Iš ten grįžęs su daktaro laurais, tarėsi esąs jau netikintis. Gal ši aplinkybė padėjo jam gauti asistento vietą viename fakultete, kuris noriau rinkosi kandidatus iš vadinamų netikinčiųjų.

Turėdamas ambicijų, jaunas daktaras žvalgėsi į augštesnius visuomenės sluogsnius ir iš jų ruošėsi rinktis sau būsimą žmoną. Tuo tikslu susipažino su inteligentinga mergaite, kuri tuo metu buvo įpusėjusi savo studijas universitete. Pažintis prasidėjo “akademiškai”, diskutuojant esmines problemas.

Gilūs pokalbiai su busimąja žmona

—    Kai mes susipažinom ir pradėjom draugauti, — pasakoja minėtoji mergaitė, nūn ištekėjusi moteris, — jis jau ketvirtą vakarą pradėjo man pasakoti savo dvasinę būseną. Tada nesupratau kodėl. Vėliau, kai sutikau daug panašių žmonių ir jie visi panašiai skubėjo kreipti kalbą į tą pusę ir lieti savo vidaus nerimą, dažnai dengiamą tvirtų įsitikinimų, aš priėjau išvados, kad ir šiam vyrui rūpėjo savoji religinė būsena, ir jis turėjo kam nors patikimam tai išpasakoti.

—    Mes pradėjom kalbėti apie Dievą, — tęsė moteris.

— Jis sakė netikįs Jo buvimu, tačiau ramią, žvaigždėtą naktį jaučiąs kažkokią dvasinę apraišką gamtoje, jaučiąs dvasinę galybę. Atsimenu, tada jam pastebėjau: jei šitaip jis jaučia, tai tiki Dievą. Kai aš jam tai pasakiau, jis nustebo.

—    Klausykit, ar jūs galvojat, kad aš tikiu?

—    Žinoma. Jeigu jūs tokius jausmus išgyvenai žvelgdamas į žvaigždėtą dangų ar žydinčioj pievoj, kaip jūs galite save laikyti netikinčiuoju!

—    Taip, taip... — kiek nutilo jis. — Gal jūs ir teisi. Savo dvasios slaptumoj gal ir norėčiau tikėti Dievą, bet negaliu.

Save jis laikė intelektualu ir vėliau atvirai teigė, kad netikėjimas esąs visiškai natūralus reiškinys gilaus proto žmogui. Negalima esą suderinti intelektualumo su religingumu, nes tikėjimas vistiek prieštaraująs protui.

—    Tada jam pastebėjau, — pasakojo moteris, — kad yra buvę nepaprastai stiprių žmonijos protų, kurie tačiau pripažino Dievo buvimą, buvo gilūs mistikai ir nuoširdžiai vykdė religines praktikas.

Vyras bandė pakartotinai tvirtinti savo pažiūras ir prisispyręs jas įrodinėti. Tikrasis vidinio nerimo motyvas slypėjo kažkur giliau ir tai paaiškėjo iš tolimesnių pokalbių.

Žavėjosi naciormlsocializmo sąjūdžiu

Užsienines studijas jis baigė Vokietijoj. Tuo metu, kai jis studijavo, iškilo nacionalsocialistinis judėjimas. Vyko slapti vokiečių studentų susirinkimai, kuriuose ir jis dalyvavo. Ateidavo kalbėti Hitleris, ir jis girdėjo jį nevieną kartą; juo buvo tiesiog sužavėtas. Nuo to laiko jam įstrigo vadizmo principas. Nūnai vadizmas jam vaidenosi kaip išgelbėjimas iš žmonijos chaoso ir palaidumo. Tą principą įgyvendinti esanti misija kaip tik tų vyrų, kurie esą stiprūs intelektualiai. Bet kai jis apie tai kalbėdavo, vis ir vis grįždavo prie Hitlerio. Jis nežinąs kito asmens, kuris jam būtų padaręs tokio įspūdžio, kaip šis vokiečių tautos vadas. Tada Hitleris jau buvo valdžioje ir pasiekęs savo apogėjaus. Ir jis lygindavo tuos įspūdžius, kuriuos pergyveno klausydamas Hitlerio kalbų, kai šis buvęs dar “niekis”, mažai kam žinomas, tik daugelio tikimas, su ta padėtimi, kurios jis dabar buvo pasiekęs.

—    Ir kuo jis tos padėties pasiekė? — klausdavau tada jį. — Ar savo intelektu?

—    Ne! Jis tikėjo savo politine misija. Jis taip tikėjo, kad galėjo įtikinti ir studentus, ir mases, ir visą tautą. Jis buvo asmenybė, politinė asmenybė. Už tai aš tikiu, kad dvasiškai stipri politinė asmenybė turi teisę tautai vadovauti ir iš tautos padaryti, ką ji nori.

—    Ar galima vienam žmogui patikėti tautos vadovybę? — reiškiau savo abejonę.

—    Kas sugeba vadovybę paimti į rankas, tam ir galima patikėti.

Nors pats save laikė tautininku, tačiau negalėjo pateisinti esamo Lietuvos režimo. Prezidento jis nelaikė tautos vadu nei diktatoriumi. Vado idealas jam buvo tik Hitlerio tipo žmogus.

Nacionalistinis tikėjimas lietuvio sieloj

Jam atrodė, kad Vokietija eina teisingu keliu ir kad tuo keliu reikia kreipti Lietuvos politinį gyvenimą. Demokratinis pasaulis, anglosaksų laisvė ir prancūzų politinis pakrikimas, pagimdytas perdėtos laisvės, pagal jį, visiškai atgyvenęs savo laikus. Tad ir Lietuvai esą daugiau nei pavojinga svajoti apie demokratiją. Reikią eiti ne atgal, bet pirmyn — ne švelninti diktatūrą, bet ją griežtinti ir tai daryti jau sukurtu vakarų kaimyno pavyzdžiu.

Jis kalbėjo su giliu asmeniniu įsitikinimu, lyg jausdamas savyje analogišką misiją, kaip Vokietijoj Hitlerio. Gal dėlto jis turėjo didesnės įtakos jauniesiems kolegoms. Iš jų buvo sudaręs pajėgesniųjų branduolį ir juos ruošė lietuviškojo nacionalsocializmo krypčiai. Tai buvo kažkas nauja to meto tautininkų srovėje. Viešumai šis dalykas dar buvo neapčiuopiamas, bet reiškėsi iš vidaus. Jau ir anksčiau buvo nepasitenkinimų dėl senųjų vadų atsargumo ir santūrumo; viena ar kita forma prasiverždavo noras “stiprinti diktatūrą”. Šio vyro stiprioj ir gerai subrendusioj intelektualinėj įtakoj jaunieji tautininkai rado savo teikėją ir naują vadą. Jis beveik savaime kopė į atsakingą vadovaujančią padėtį, gal dėlto jautė esąs reikalingas stipraus tikėjimo savo misija, tikėjimo, kuris leistų viską atidėti į šalį, beatodairiškai veržtis pirmyn ir lenkti ta kryptimi savo tautą.

Žvaigždėtas dangus ir lietuvių tautos didybė

— Čia ir buvo jo esminė problema, kaip man rodos,

— pasakojo moteris. — Jis siekė perimti į savo rankas tautos vadovybę ir žinojo, kad to nepadarys, neatidėjęs į šalį visų — netik religinių, bet ir moralinių “varžtų”, kaip tai padarė Hitleris. Jis norėjo nūnai įtikinti save, jog vieną kartą reikia “viską nubraukti” tautos labui. Deja, intelektualas negalėjo to padaryti, ką padarė prasčiokas Hitleris. Intelektualas svarsto bei sveria ir negali būti aklas protui ir sąžinei. Jam neužteko politinio tikėjimo, pagrįsto šaltu protu; protas nepajėgė sulaužyti ano stipresnio tikėjimo.

Bet jis ne vien protu priėjo šios politinės savo misijos. Buvo intelektualus mistikas, kurį žavėjo žvaigždėtas dangus ir savo tautos didybė. Tik mistikas galėjo susižavėti Hitleriu ir tikėti, jog ir jis galįs to paties pasiekti Lietuvoj. Iš tikro, jis daugiau svajojo nei realiai svėrė. Svajojo, kai pasieksiąs savo politinių tikslų ir turėsiąs įtakos tautai, gal atsigręšiąs į save, pradėsiąs galvoti kitaip ir gal surasiąs asmeninį dvasinį savo sprendimą. Dabar jis neturįs laiko nei noro jieškoti savyje ar kitur augštesnės dvasinės atramos. Taip jis kalbėdavo mergaitei, kurią galvojo palenkti sau ir galbūt ją savotiškai nuraminti, kad neišsigąstų dabartinių jo pažiūrų ir turėtų vilties kada nors jį matyti grįžusį į save ir suradusį panašų kelią, kuriame jinai dabar buvo.

Prie žmogaus didybės ir proto
galybės slenksčio

Bet iš tų kalbų prasikišdavo kitas dalykas. Jis neabejotinai jieškojo pats sau moralinės paguodos. Jieškojo savyje kito paslėpto žmogaus, su kuriuo norėjo pats vesti pokalbį, jį nulenkti, apraminti ar bent jam žadėti ateityje ką nors geresnio.

—    Daug kartų viena ar kita forma — tiesiogiai ar apsukai — jis kalbėdavo apie žmogaus nerimą. Tada prisimindavo ir Nietzschę. Atrodo, anas žmogaus didybės skelbėjas užraugė ir jame didybės bei proto galybės maniją. Jis nesakydavo esąs antžmogis, bet iš jo kalbų galėjai tai suprasti. Argi jis, koks nūnai jautėsi, galįs atsiklaupti šalia intelektualinės menkystės — kokio nors prasčioko, pasiduoti kažkokiems jausmams, nusižeminti, kaip tai darąs eilinis primityvus žmogelis. Ši savimonė atrodo ir buvo didžiausia kliūtis būti jam religingu. Jis nepaprastai augštai save statė, ir jam buvo visiškai svetimas paprastumas, arba, kaip mes sakytume, nuolankumas. To neturėdamas, aišku, jis negalėjo priimti už save augštesnės Būties. Iš viso jis negalėjo priimti bet kurios minties, kuri buvo priešinga jo pažiūroms. Tokiais atvejais jis erzindavosi. Protas jam buvo viskas. Ko vertas esąs žmogus, jei neturįs didžiulio proto? “Menkysta” buvo dažna jo frazė kitiems asmenims apibūdinti; tai reiškė anų panieką ir savęs iškėlimą.

Kas svarbiau: protas ar moralė?

—    Šis lietuviškasis racionalistas, — kalbėjo moteris, — buvo padaręs nemažos įtakos ir man. Susidariau pažiūrą, jog augščiausia vyro puošmena yra jo protas. Ko vertas

vyras, kuris neturi didelio intelekto! Visa kita — pažiūros, moralė ne taip svarbu. Dėlto kartą paklausiau vieną jauną kunigą, baigusį augštuosius mokslus užsieniuose: “Kas svarbiau, kunige, vyro intelektas ar jo moralė?” Kunigas pasižiūrėjo nustebusiom akim ir pasakė:

—    Neduok Dieve, jei tau tektų pasirinkti vyro intelektą be moralės! Būtum pati nelaimingiausia moteris.

—    Atsakymas padarė įspūdžio, tačiau neišvadavo manęs iš ano vyro įtakos. Dar ilgai vertinau žmones pagal jų protinį pajėgumą. Šiuo mastu vis matavau kiekvieną naujai pažintą asmenį. Tik vėliau pamačiau, kad gyvenime joks protas nepadaro nei gera, nei svarbaus, jei žmogus neturi stiprios moralės. Man dabar aišku, kad moralė yra stipresnė už protą. Galutinai paaiškėjo, kai atėjo neramūs laikai. Tada tie, kurie turėjo didelį intelektą, bet neturėjo dvasinio tvirtumo, — pasimetė, prarado save, pasidarė menki ir maži. Ne vienas jų pradėjo girtuokliauti, metėsi į kitus kraštutinumus ir prarado savo žmogiškumą. Gyvenimo kasdienybėj, o ypač bandymų metu kaip tik daugiau iškyla moralinė žmogaus didybė, atremta į religiją, — baigė pasakoti moteris.

SŪNUS PASAKOJA APIE
TĖVĄ PREZIDENTĄ

Nekartą Antanas Smetona buvo pasisakęs apie religiją, krikščionybę, Bažnyčią. Tai nesunku patikrinti ypač “Vilties” puslapiuose ir jo raštuose. Bet ką pasakytų apie jo paties religingumą sūnus — artimiausias tėvo stebėtojas?

Sūnus Julius, nūnai advokatas Klevelande, šiai minčiai mielai pritarė. Jis buvo pasiruošęs, kai šių eilučių autorius atsirado jo bute. Užrašomasis aparatas talkino pokalbiui.

Auklėtas religinėse tradicijose

Mano velionis tėvas, kalbėjo advokatas, buvo auklėtas katalikiškose tradicijose. Tikėjo amžinąjį gyvenimą. Tikėjo Jėzų Kristų. Kiek pamenu, buvo retas atvejis, kad jis apleistų šv. Mišias. Į bažnyčią nešdavosi didelę maldaknygę keliom kalbom. Maldaknygės tekstai buvo atžymėti kaspinėliais. Sėdėdamas savo klaupkoje, tėvas labai įdėmiai ją skaitydavo.

Minėtoji maldaknygė buvo mano tėvo kambaryje matomoj vietoj. Kryžiaus berods nebuvo, bet jei kas jį būtų įteikęs, neabejoju, būtų pritaręs ir tokią dovaną pagarbiai vertinęs.

Vertino jis gerus ryšius su kunigais. Turėjo tarp jų ir labai artimų, kaip kan. Juozas Tumas Vaižgantas, dek. Vladas Mironas, kun. Kazimieras Prapuolenis. Pirmieji du buvo seni jo bendradarbiai ir tokie liko nepriklausomybės laikais. Tarp jų ir mano tėvo buvo pilnas sutikimas religijos turinio klausimais.

Kiti seni tėvo bendradarbiai, kaip K. Šakenis, L. Noreika, J. Kubilius ir eilė kitų, patys buvo giliai tikintys žmonės. Tikėjimo klausimas jiems buvo aiškus, priimtinas ir dėl to tarp jų nekildavo jokių sunkumų ar nesusipratimų.

Krikščioniškas mano tėvo pažiūras, manau, dar pagilino krikščionybei artima graikų filosofija. Jis buvo didelis mėgėjas ir šioks toks žinovas klasikinės literatūros, ypač Aristotelio ir Platono. Atsimenu vieną tokį epizodą. Kartą mano tėvas įdavė jo verstą Platono “Sokrato apologiją” paskaityti kan. Tumui. Šis, paskaitęs, tumiškai išsprogo:

— Žiūrėk, Platonas kalba kaip Kristus.

Laikėsi dorinių principų

Mano tėvas griežtai laikėsi dorinių principų. Negalėčiau prisiminti nė vieno man žinomo žmogaus, kuris būtų buvęs taip ištikimas Dešimčiai Dievo įsakymų, kaip jis. Ypač jautrus jis buvo teisingumo principui ir tą bruožą galbūt perėmė iš savo tėvo. Jo tėvas, mano senelis, senais laikais buvo įveltas į ginčą su žemvaldžiu dėl tam tikrų žemių ar ganyklų naudojimo. Žemvaldis buvo įbauginęs daugelį valstiečių, kad jie teisme sakytų niekad šios žemės nenaudoję. Buvęs bauginamas, net pradėtas kart ir mano senelis, bet vistiek sakė liudysiąs kaip tikrai yra buvę. Kai teismas įvyko, jis buvęs vienintelis liudininkas, kuris sakė tiesą. Žemė buvusi palikta valstiečiams ar bent jų ganykloms.

Dėl šio principo mano tėvas nepritarė ir žemės reformos įstatymui. Gal šis įstatymas buvo pateisinamas patriotiniais motyvais ir politiniais sumetimais, bet principe jis jį laikė neteisingu. Kai šis įstatymas buvo priimtas, atvyko pas jį į Kauną broliai ar brolėnai ir jam kalbėjo:

—    Broli ar dėde, mes turim progos gauti žemės. Bet mums kažkaip atrodo lyg negražu imti svetimą žemę “už dyką” (nemokamai).

—    Gerai galvojat, — atsakė mano tėvas. — Tos žemės neimkit! Dabar aš neturiu pinigų ir negaliu jums jos nupirkti. Bet kai turėsiu, aš jums pripirksiu.

Vėliau, būdamas prezidentu ir turėdamas šiek tiek pinigų, savo visiem giminaičiam padėjo ir manau tiem, kurie norėjo žemės, vieną kitą hektarą pripirko.

Buvo Lietuvoj liberalinių tendencijų, kurios krikščionybę laikė pasenusia, jos dorines normas atgyvenusias ar bent nebepritaikomas realiam gyvenimui. Tokios tendencijos mano tėvui buvo svetimos. Prisimenu, kartą atsilankė pas jį būrys rašytojų su Vyt. Alantu, tuomet “Lietuvos Aido” redaktoriumi priekyje. Jų vardu Alantas, tarp kitko, paklausė:

—    Ar gali būti laikoma gražu, kas yra nemoralu?

Mano tėvas turėjo bendrą filosofinį išsilavinimą ir

neblogą logikos supratimą, dėlto paprašė šį klausimą precizuoti. Alantas nepajėgė. Tada mano tėvas jį paklausė:

—    Pasakykit, ar gali būti gražu, kas yra negražu?

Iš to aš sprendžiu, kad mano tėvui tikrasis grožis buvo toks, kuris derinosi su Kūrėjo — Dievo įstatymais. Jei tariamo grožio vardu pažeidžiami Jo įstatymai, tai jau iš esmės yra negražu.

Kitą kartą buvo atėję pas tėvą min. J. Aleksa ir St. Šilingas. Pasikalbėjime tarp jų trijų teko dalyvauti ir man, tik ką baigusiam universitetą. Min. Aleksa buvo liberališkų pažiūrų žmogus ir vienas jo prasitarimas, matyt, įstrigo mano tėvui. Aleksa kalbėjo apie Cezarį ir taip jį apibūdino:

—    Jaunystėj buvo Romos paleistuvis, o vis dėlto išėjo į valstybės vyrus.

Tėvas nukreipė kalbą kitur. Po valandėlės svečiai sumojo pasveikinti mane su studijų baigimu. Tėvas ta proga pastebėjo:

—    Taip, tu dabar baigei universitetą ir, manau, moki elgtis. Graikai sakytų: esi “kalos” — gražus, gražaus elgesio. Bet kai jie sako “kalos”, prideda “kai agathos” — ir doras. Tu dar nesi “agathos” pilna žodžio prasme. Šioje srityje dar tau reikės padirbėti, kad pasidarytum pilnai suformuotu žmogumi. Pilnas žmogus turi mokėt ir gražiai elgtis išoriškai, ir savo viduje būti gražus.

Pažiūra į sakramentų priėmimą

Nors tėvas buvo giliai tikintis ir doras žmogus, tačiau nesu šimtu procentų įsitikinęs, kad jis griežtai laikėsi Bažnyčios nustatytų formų. Greičiausia jis darė skirtumą tarp turinio ir formos. Turinį visuomet pripažino, o formų gal ir nelaikė būtina išganymo sąlyga.

Sakysim, dėl sakramentų man yra toks įspūdis, kad turbūt ilgoką laiką nebuvo jų priėmęs. Tačiau jis palaikė labai artimus ryšius su Tėvu J. Kipu, jėzuitų provincijolu, o čia, Klevelande, dažnai kalbėdavosi su kun. kleb. Angelaiču ir kun. dr. Širvaičiu. Kai buvo ištiktas nelaimės ir nuvežtas į Glenville ligoninę, žinau, buvo atvykęs kunigas, kuris jam suteikė paskutinį patepimą.

Jam mirus 1944 m. sausio 9 d., iškilo klausimas, kaip ir kur laidoti. Tada dabartinis Klevelando arkiv. Edward Hoban pats pasiūlė katedrą tom iškilmingom gedulingom pamaldom ir pats jas atlaikė.

Anksčiau mano tėvas važinėjo po kolonijas ir lankė lietuvių bažnyčias. Ta proga aplankė ir Filadelfijos arkivyskupą kardinolą, kuris jį labai draugiškai bei šiltai priėmė. Šių dviejų hierarchų gestas, turint galvoje įprastą jų atsargumą, leidžia manyti, kad mano tėvas buvo priimtinas katalikas.

Šia proga noriu paminėti vieną mano tėvo pokalbį su Donatu Malinausku. Jiedu mėgdavo diskutuoti įvairiais klausimais, tarp jų ir religiniais. Vienas pokalbis liko ir man atminty. Malinauskas, nepriklausomybės akto signataras, buvo kilmingasis, tad neabejoju — auklėtas katalikų tradicijose. Bet kalbėdamas apie išpažintį, tarp kitko jis prasitarė:

— Na, pavyzdžiui, pas kunigą politiką (paminėjo pavardę), tai jau negalėčiau eiti išpažinties.

Būdamas Kaune, kiek žinau, Malinauskas ėjo išpažinties pas prancūzą domininkoną Tėvą Pelletier, kuris tuo metu buvo atsiųstas iš Romos vizituoti kunigų seminarijų.

Iš mano tėvo reakcijų susidariau vaizdą, kad ir jis tokiam Malinausko nusistatymui pritarė. Taip sakant, ir jam neužteko kunigo, kaip kunigo, bet dar buvo svarbu asmuo. Pati kunigystė oficialia prasme mano tėvui, atrodo, dar neteikė to autoriteto, kurį jis būtų linkęs pripažinti. Jei kunigas yra kilnus bei orus, kaip žmogus, tai tokiam mano tėvas, neabejoju, būtų rodęs pilną pasitikėjimą ir iš jo rankų būtų pasiruošęs priimti sakramentus.

Nusivylimo gaidos

Tėvas augštai vertino Katalikų Bažnyčią. Gal dėlto kartais prasiverždavo nusivylimo gaida, ypač dėl dabarties. Minėdamas pirmuosius krikščionijos amžius, jis sakydavo:

—    Tada Bažnyčia žėrėjo kaip saulė, o dabar saulė nusileidusi — matome tik jos atošvaistą.

Kartą, jau Klevelande, jis prasitarė:

—    Kur Katalikų Bažnyčia tebėra gyva, tai misijose. Ten tarp pagonių, dideliame varge, be jokių būtinų gyvenimo reikmenų, — ten dirbantieji rodo tikrosios krikščionybės pavyzdi.

Prisimenu tėvas darydavo skirtumą, kalbėdamas apie Lietuvos bažnytinės vadovybės atstovus. Vieni jam rodėsi klauso Romos be sąlygų, o kiti saugo ir Lietuvos Bažnyčios charakterį. Tarp šių antrųjų jis labai augštai vertino arkiv. Jurgį Matulaitį - Matulevičių ir arkiv. Praną Karį - Karevičių. Ta proga tėvas prisimindavo lenkų bažnytinę vyresnybę. Jam atrodė, kad lenkai ir santykiuose su Roma mokėję daugiau žiūrėti savojo krašto interesų.

Tėvui prezidentaujant, kaip žinoma, buvo įsitempę santykiai tarp valstybės ir Bažnyčios. Du jo artimi bendradarbiai kunigai, atrodo, skirtingai reaguodavo į reikalus. Kan. Tumas užbėgdavo pas tėvą, pasakydavo kas jam nepatinka — liete išliedavo, apsigręždavo ir vėl išlėkdavo. Toj tumiškoj kalboj neviskas buvo priimtina mano tėvui. Bet jis nekreipdavo dėmesio į smulkmenas. Anam išlėkus, tik prasitardavo:

—    Va, Tumas ka-na-ka (kažin ką) pakalbėjo.

Kitoks buvo kun. VI. Mironas. Iš vieno jo pasikalbėjimo su mano tėvu, man liko įspūdis, kad jis, žiūrėdamas valstybės pusės, buvo radikalesnis nei tėvas.

Pagarba jėzuitams

Mano tėvas, matyt, iš seno labai vertino jėzuitų ordiną. Kai atvyko Lietuvon Tėvas Jonas Kipas, jų santykiai pasidarė labai šilti. Tėvas tuo metu dirbo banke. Besikuriantiem jėzuitam reikėjo kreditų, kurių jie mūsų bankuose nevisuomet galėjo gauti. Negalėjo dėlto, kad bankai laikėsi griežtų reikalavimų, liečiančių garantijas. Kitoks buvo mano tėvas. Kartą jėzuitų vyresnysis parodė jam telegramą, kurioj buvo parašyta:

—    Aš leidžiu jums pasiskolinti 200.000 litų.

T. J. Kipas atsiprašė negalįs parodyti parašo to vyresniojo, kuris tokią didelę paskolą jam leidžia imti.

Mano tėvas suprato, jog tai paties ordino generolo parašas, ir pasakė:

—    Jūsų generolo parašas man svarbesnis, negu dešimt banko direktorių.

Tėvas tuoj sutvarkė prašomą paskolą, o T. J. Kipas vėliau laiku ją atmokėjo.

Kai jėzuitai įkūrė Kaune savo gimnaziją, tėvas perkėlė ten mane, baigusį 4 klases “Aušroje”. Spėju, tėvui turėjo reikšmės šie motyvai. Mūsų valstybinėse gimnazijose, tiesa, buvo dėstoma religija, bet pati dvasia buvo pasaulietinė. Tėvui, matyt, rūpėjo, kad aš gaučiau ne tik gerą, augštai kvalifikuotą religijos mokymą, bet ir krikščionišką auklėjimą su klasikiniu lotynų ir graikų kalbos pasiruošimu.

Pas jėzuitus mane perkėlė tuomet, kai pats dar nebuvo valdžioj. Atėjęs į valdžią, savo žingsnio nebekeitė, nors dėl to kai kas jam darė priekaištų. Girdi, kaip atrodo, kad prezidentas leidžia savo sūnų ne į valstybinę, o į religinę — privačią gimnaziją.

Naujų sistemų vėjai

Iškilus fašizmui, nevienas jaunesniųjų tėvo bendradarbių tuo žavėjosi ir galvojo, jog vienu ar kitu būdu šią sistemą reikėtų taikyti Lietuvos politiniame gyvenime. Mano tėvui šis sąjūdis nedarė didesnio įspūdžio. Tiesa, jis matė jame kai ką gero. Sakysim, geras jam atrodė principas remtis ne viena kuria grupe ar klase, bet visa tauta. Bet jis galvojo, jog kiekvienas kraštas turi skirtingas sąlygas. Jo žodžiais, Lietuvos dangus nėra žydras, kaip Italijos, dėl to kas tinka Italijai, gali netikti Lietuvai.

Tėvui buvo žinoma, jog tarp jaunesniųjų, kurie žavėjosi Hitlerio pavyzdžiu, buvo puoselėjama mintis “truputį patvarkyti mūsų žydelius”. Tokiom tendencijom tėvas buvo labai priešingas. Prieš Hitlerį jis buvo nusistatęs, nes jo ideologija buvo priešinga krikščioniškosios dorovės dėsniams. Mano tėvas iš principo buvo priešingas bet kuriam veiksmui, kuris diskriminuoja tautinę grupę. Jo žodžiais, visi žmonės lygūs prieš įstatymus ir prieš Dievą.

Mano tėvas buvo laikomas konservatoriumi ir toks, iš tikro, buvo ypač pagrindinių principų srityje.

Iš sūnaus pasakojimų susidaro toks bendras vaizdas. Antanas Smetona, tautinės linkmės kūrėjas ir ideologas, anaiptol nesirgo “tautinės pagonybės” nostalgija. Buvo tikintis krikščionis, kokia ir visa mūsų tauta.

Neišsiskyrė A. Smetona iš savo tikinčiosios tautos jau tada, kai daugis buvo pasukę madingo ateizmo kryptim. “Jau tada, rašo viltininkas kan. F. Kemėšis, A. Smetona buvo gerbiamas visos tikinčiosios visuomenės, nes buvo solidarus su ja tikybos reikalais. Jis ir pats šventadieniais neapleisdavo bažnyčios, neišklausęs šv. Mišių (dažniausia šv. Mikalojaus bažnyčioje, Vilniuje), ir savo šeimą auklėjo religiškai” (N. Romuva, 1934, Nr. 192, 605).

Smetona neišskyrė tautybės ir krikščionybės, kaip tai darė neopagoniškasis nacizmas. Tautybės jis nelaikė augščiausiu tikslu, kuriam, lyg priemonė, turėtų tarnauti krikščionybė. Tokie tautinio liberalizmo užmojai jam taip pat buvo svetimi, kaip rodo jo pasisakymai “Viltyje” (1912, Nr. 143):

—    Katra, tautybė ar katalikybė, reikia aukščiau statyti? Kas taip klausia, tas mano, jog doros atžvilgiu tautybė esanti ne krikščionybės ribose, bet už jų ... Krikščionybė yra platesnė sąvoka. Tautybės sąvoka įvertinama krikščionybės mastu. Ši ne viršuj ir ne apačioj, bet visur... Krikščionių mokslas deda ribas, kiek tolumo savo reikalais turime teisės siekti, saugoti ir plėtoti savo tautybę.

A. Smetona pasisakė ir prieš tokią pažiūrą, kuri tautinį auklėjimą išskiria iš religinio arba atvirkščiai. Jis prisimena posakį “pirma auklėkime žmogų, o paskui kataliką, protestantą ir t.t.” ir į tai reaguoja:

—    Ne pirma ir ne paskui, bet iš karto reikia auklėti žmoguje katalikas, lietuvis, pilietis” (Viltis, 1913, Nr. 37).

Iš tautos Antanas Smetona neišsiskyrė ir savo religingumo pobūdžiu. Juk ir mūsų tautoj daugiau jieškoma turinio ir mažiau žiūrima formų; labiau vertinama religinė tiesa ir doriniai principai, negu malonė ir jos šaltiniai — sakramentai.

AŠTUNTAS

SKYRIUS

Mokslo žmonių Dievas

VINCO ČEPINSKIO KELIAS
NUO BEDIEVYBĖS IKI
KRISTAUS

Vincas Čepinskis buvo neabejotinai augštų kvalifikacijų mokslininkas. Vysk. Pr. Būčys jį pavadino “Lietuvos fizikų vadu”. Fizikos mokslus jis buvo baigęs Rusijoje, Petrapilyje, ir tris metus gilinęs Šveicarijoj bei Vokietijoj. Beveik be pertraukos, ligi ateidamas į Lietuvos universitetą, jis dirbo savo specialybėje ir ligi mirties patvariai gilino savo sritį.

Kaip daugelis jo studijų meto gamtininkų, taip ir jis, susidarė materialistinę - mechanistinę pasaulėžiūrą, o visuomeniškai apsisprendė už socializmą. Prieš I D. karą jis buvo aktyvus bendradarbis socialistinėje lietuvių spaudoje, o po karo atstovavo socialistams Lietuvos seime bei vyriausybėje. M. Biržiška “Tremties metuose” tvirtina, kad jis, besikuriant Vilniuje lietuvių masonams, taip pat dalyvavęs.

Kryžius socialdemokrato kambaryje

Žiūrint logiškai, jo santykis su religija turėjo būti neigiamas. Greičiausiai toks ir buvo jaunystėje. Bet vėliau faktai rodė ką kitą. Vienas dalykas galėjo daug ką stebinti, kad jis po 1920 metų savo darbo kambaryje laikė kryžių. Kryžius tais laikais retai buvo pastebimas kataliko inteligento bute, o Čepinskis buvo viešai žinomas aktyvus socialdemokratas.

Tuo laiku pas jį gyveno jo brolio dukra, kurią jis leido į mokslus ir globojo, nes jos tėvas buvo miręs. Mergaitė gyveno pas profesorių ligi ištekėdama, ir jai niekad nekilo klausimas, kad dėdė būtų netikintis. Kartą, kai ji buvo 16 metų, dėdė jautėsi nestiprus. Jis pasišaukė ją ir tarė:

— Klausyk, Elena, tu neturi tėvo ir gali netekti manęs. Vieno prašau, neužmiršk, jog tikėjimas gyvenime yra viskas.

Lietuvos delegacijoj pas popiežių

Lietuvos seimas 1924 ar 1925 siuntė savo delegaciją į Romą pas popiežių Pijų XI. Delegacijoj dalyvavo ir prof. Čepinskis, kaip socialdemokratų frakcijos narys. Kai delegacija grįžo, berods “Lietuvoje” tilpo jos vizito aprašymas, kuriame, be kitko, buvo pasakyta, kad popiežius buvęs labai malonus ir delegacijos nariai visi iš eilės pabučiavę popiežiui žiedą. Po poros dienų “Lietuvos Žiniose” pasirodė piktas ir kandus straipsniūkštis, kuriame buvo puolamas ypač prof. Čepinskis. Girdi, kaip jis, laisvo galvojimo žmogus, galėjęs laižyti popiežiui “pantaflį” ir tuo negirdėtai save pažeminti. Netrukus tame pačiame dienraštyje pasirodė ir profesoriaus atsakymas, kuriame jis pripažino tikrai bučiavęs popiežiui žiedą ir bučiavęs ne tik kaip delegacijos narys, bet ir kaip Čepinskis. Tuo jis išreiškęs bendrą lietuvių ir savo asmeninę pagarbą popiežiui. Jei straipsnio autorius pats turė-

tų progos pamatyti baltąjį senelį, pajustų, kokia žmogiška šiluma, kilnybė ir atvira širdis iš jo dvelkia. Tada jis kitaip bylotų apie dalyką. O jis pats, jei vėl lankytųsi pas tą senelį, dar kartą padarytų tą patį. To jis nesigėdinąs ir kiekvienas garbingas žmogus to gėdytis neturėtų.

Švietimo ministeris, nepaisęs savo partijos

Prof. Čepinskis, kairiosioms grupėms laimėjus seimo rinkimus 1926, tapo švietimo ministeriu. Jo žinion atsidūrė visos mokyklos, kurių direktoriais buvo ir kunigų. Vietiniai socialistai ir liaudininkai ėmė atvirai kalbėti, kad tokie direktoriai netrukus bus pašalinti iš vietų. Marijampolės mokytojų seminarijos direktorium tuo metu buvo kun. P. D. Jis nutarė vykti į švietimo ministeriją. Nuvykęs padavė savo kortelę sargui. Laukiančiųjų buvo daug, bet švietimo ministeris priėmė kunigą be eilės.

—    Pone ministeri, — kreipėsi kun. P. D., — politinė padėtis pasikeitė ir aš manau, kad man reikėtų trauktis iš pareigų.

—    Kodėl? — nustebo Čepinskis. — Ar dėlto, kad esate kunigas? Aš esu jūsų viršininkas ir įsakau: Tamsta palieki savo vietoje.

Prof. Čepinskis ėmė darytis kontroversinis asmuo patiems socialdemokratams. Jis elgėsi kitaip, negu reikalavo partinė linija. Savo paskaitose ir raštuose skelbė kitokias pažiūras. Jis kritikavo mechanistinę pasaulėžiūrą, nes ji naikinanti etikos pagrindą, kėlė dvasios primatą, nes civilizacija be dvasinių vertybių einanti smukimo keliu. Berods 1928 socialdemokratų spaudoje pasirodė kito garbaus profesoriaus Step. Kairio, partijos lyderio, apgailestavimas, kad jų partijos eiles palikęs ilgametis narys prof. Čepinskis.

Lemiantis straipsnis apie Dievą

Tais metais “Židinyje” prof. Čepinskis paskelbė savo garsųjį straipsnį “Didžioji Realybė”. Šis straipsnis pasidarė dėlto garsus, kad iš jo išsirutuliojo reikšmingas dialogas tarp autoriaus ir kito mūsų mokslų pirmtako A. Jakšto. Jakštui pasirodė, kad autorius nepakankamai skiria religijos ir mokslo ribas. Tai viena. Antra, kad jis maišąs asmeninio Dievo sąvoką su Dievo suasmeninimu. Čepinskis atsakė Jakštui:

—    Mano giliu įsitikinimu, negalima griežtai išskirti religijos ir mokslo sričių. Tos dvi sritys susiduria, ir yra visa eilė problemų, kurias galima išspręsti tik šiom sritim bendradarbiaujant.

Dėl asmeninio Dievo ir jo suasmeninimo jis pastebėjo:

—    Mes įsivaizduojame asmenišką Dievą pagal mūsų asmeniškos individualybės supratimą. O tas supratimas labai ir labai ribotas. Aš neneigiu asmeniško Dievo, bet Dievo asmenybė man neaiški. Aš ir pabrėžiu tą savo neaiškumą vartodamas žodžius plataus, bet neaiškaus turinio, kaip Didžioji Realybė.

Žodis “realybė” esąs labai įprastas mokslininkui ir filosofui, o ypač fizikui. Fizika ir chemija laiko realiu visa, kas pasižymi tvarumu, kas nesikeičia vykstant visokeriopom atmainom. “Taigi, ir Didžiosios Realybės esminis bruožas yra tvarumas”. Taip religijos ir mokslo klausimą esą sprendžia ir didieji fizikai, kaip Ernestas Mach, Oliver Lodge ir Whitehead. Jų veikalus jis turįs ir iš vieno jų — Whitehead — paėmęs “Didžiosios Realybės” terminą.

—    Kiekvienam aišku, — rašė jis, — kad mokslas, filosofija ir religija turi bendras sąlyčio sritis. Laikyti, kad mokslo, religijos ir filosofijos sritys yra griežtai atskirtos viena nuo kitos, reikštų tokią pat klaidą, kaip tvirtinant, jog dujiška, skysta ir kieta medžiagos būklė yra griežtai atskirtos ir kad tarp tų būklių nieko nėra bendra. Tikrumoje, kaip sako poetas, Alles sich zum Ganzen webt, Eins in dem Anderen wirkt und lebt. (Viskas audžiasi visumon, vienas kitame veikia ir gyvena).

Augštybių ir Evangelijos dangus

A. Jakštas buvo pastebėjęs, jog prof. Čepinskis lyg užtrinąs religijos antgamtiškumą ir norįs ją padaryti tartum vienos prigimties su mokslu. Į tai Čepinskis atsiliepė:

—    Aš žinau, kad fizika vadina dangumi žydrąjį augštybių orą, ir sutinku, kad Evangelijos dangus nieko neturi bendra su šiuo fizikos dangumi. Bet aš tvirtinu, kad tasai Evangelijos dangus, kaip augščiausios tvarkos, gražiausios harmonijos ir visuotinės meilės išraiška rūpi mokslui, nes mokslo vaisiai veda prie koordinacijos ir tvarkos, vadinas, sąmoningai ir nesąmoningai ruošia kelią į tą Evangelijos dangų.

Koks gi iš tikro buvo Čepinskio tikėjimas? Jakštui atrodė, kad tai filosofinis tikėjimas, ne religinis.

—    Be filosofiško galvojimo, — rašė Jakštas, — reikia ir maldingo šūktelėjimo: Viešpatie, padėk mano netikėjimui tapti tikėjimu! Tai nėra taip jau sunku, nes gerb, profesorius turbūt nepamiršo Kristaus maldos “Tėve mūsų”. Mano įrodymai, žinau, jo neįtikins. Bet yra augščiausioji Išmintis, kuri, panorėjus, suras argumentų įtikinti. Tą mano viltį remia ne tik prof. Čepinskio dorumas, bet ir jo savotiškas Kristaus gerbimas. Kristui jis, rodos, nėra nusidėjęs. Kristaus ir Marijos jis nėra niekinęs. Tą negarbingą darbą jis yra palikęs dr. Jonui Šliūpui, su kuriuo, jei neklystu, jis neturėjo ir, tikiuos, nenorės turėti nieko bendra. O jei taip, tai Dievo malonei laimėti savęsp prof. Čepinskį nebus, rodos, sunku. Taigi, ir neteks turbūt nustebti pamačius jį meilingojo Tėvo prieglobstyje.

Rektoriaus išpažintis Zarasuose

Pats Jakštas nežinojo, kokios įtakos šie jo žodžiai padarė prof. Čepinskiui. Nepraėjo nei pusė metų, kai prof. Čepinskis suklupo prie klausyklos, jieškodamas meilingojo Tėvo prieglobsčio. Šio įvykio liudininkas, nūn esąs Amerikoje, ilgai nešiojęs šią paslaptį, leido ją atskleisti viešumai.

Jakšto kreipinys į Čepinskį buvo paskelbtas 1929 sausio mėnesį, o tų metų gegužės mėnesį Čepinskis iš Kauno nuvyko į Zarasus. Vietos kunigas po Mišių ėjo iš bažnyčios ir pastebėjo šventoriumi ateinantį inteligentišką žmogų. Netikėjo savo akimis, jog tai jo buvęs rektorius prof. Čepinskis. Priartėjęs, profesorius kreipėsi į kunigą, prašydamas išklausyti jį išpažinties. Kunigas nenorėjo išsiduoti jį pažįstąs, ir prabilo tartum į vietinį žmogų — parapijietį:

—    Aš skubu dabar mokyklon. Malonėk tamsta ateiti rytoj.

—    Bet, kunige, aš nuo pirmosios komunijos nesu buvęs...

—    Jei tiek ilgai laukėt, palaukit ligi rytojaus, — pasakė impulsyviai ir pats išsigando savo žodžių.

—    Kaip tamsta, kunige, galite taip sakyti. Aš noriu šiandieną, ne rytoj, — pasakė rektorius kietu tonu.

—    Gerai, prašau eiti į bažnyčią prie klausyklos.

Profesorius, giliai susikaupęs, atliko išpažintį ir liko bažnyčioje melstis. Kunigas išskubėjo mokyklon. Kitą rytą profesorius dar kartą priėjo prie klausyklos, norėdamas papildyti, ką dar prisiminęs. Atrodė, jog šiai išpažinčiai jis buvo ilgiau ruošęsis ir nūnai norėjo kiek galima rūpestingiau ją atlikti. Zarasuose išbuvo keletą dienų ir per tą laiką buvo matomas bažnyčioje giliai ir ilgai besimeldžiąs.

Mokslininkas visur kelia religijos reikšmę

Ar po to vykę jo pareiškimai rodė, kad jo religija persisvėrė iš filosofinės plotmės į gyvąją, gyvenimiškąją? Atrodo, taip. Štai jo žodžiai, pasakyti 1931 rugsėjo 15 universiteto imatrikuliacijos iškilmėse:

—    Išmintingam žmogaus gyvenimui neužtenka vieno mokslo. Išmintingam gyvenimui būtinai reikalinga religija. Religija, kaip ir mokslas, yra tam tikras gyvenimo būdas ir tam tikras pasaulio supratimas. Religija stato žmogų į augštesnį sąlytį su didelės realybės prigimtimi. Religija sako, kad svarbiausias žmogaus uždavinys: siekti ne egoistinių tikslų, o stengtis suprasti savo padėtį ir amžinybės dalykus; suprasti savo padėtį ir reikšmę pasaulyje; gilintis į pasaulio planą ir prisidėti prie to plano vykdymo.

Iš bendros gyvenimiškosios religijos reikšmės kėlimo jis, po metų, sveikindamas studentus ateitininkus jų universitetinės sąjungos dešimtmečio sukakčių proga, jau skelbia kristinės religijos reikalavimus:

—    Ateičiai aš linkiu brangiems ateitininkams mažiau prasilenkti su Kristaus mokslu, kaip buvo iki šiol. Linkiu daugiau dėmesio kreipti į Kristaus reikalavimus: “Sek mane, o mirusiems palik laidoti mirusius” ir į apaštalo Povilo patarimą tesoloniečiams: “Patirkite visokių dalykų, bet priimkite tik gera”.

1933 metais, kai studentų humanitarų draugija minėjo “Aušros” išleidimo 50 metų sukaktį, rektorius Čepinskis tarė įžanginį žodį, kuriame, be kitko, prisipažino:

—    Pas mane ant stalo guli Šv. Raštas, kurį kasdien skaitau!

Tais pačiais metais jis atsilankė į pirmąjį Katalikų Mokslo Akademijos suvažiavimą ir jį pasveikino:

—    Katalikų Bažnyčia turi didelių nuopelnų Vakarų Europos civilizacijai; ji tos civilizacijos kūrėja ir globėja, nenustojusi šio vaidmens ligi dabar. Galutinis religijos ir mokslų tikslas yra tai, ką šis suvažiavimas įrašė kaip motto savo programoje, būtent: Veritas Domini manet in aeternum. (Dievo tiesa išlieka per amžius).

Ta proga Čepinskis išreiškė savo gilią pagarbą Akademijos pirmininkui A. Jakštui, pavadindamas jį Lietuvos mokslų Nestoriumi.

Kad kūnas sunyks — menkas dalykas

Taip nuo Didžiosios Realybės Čepinskis priėjo prie gyvojo Dievo, evangelinio Kristaus ir Bažnyčios. Ne be reikalo Pr. Dovydaitis jį pavadino didžiuoju tiesos jieškotoju. Su Dovydaičiu jį rišo gamtos mokslų žurnalas “Kosmos”. Čia Čepinskis patvariai bendradarbiavo. Kai jam suėjo 60 metų Pr. Dovydaitis paskyrė jo garbei visą atskirą 1931 “Kosmos” numerį.

Prof. Čepinskis pagyveno dar 9 metus ir mirė pirmame bolševikmetyje. Prieš mirtį jį, sergantį, dažnai lankė prof. Pr. Dovydaitis. Lankė ir anksčiau, nes Čepinskis, dėl susilpnėjusio regėjimo, niekur vienas iš namų nebeišvykdavo. Savo draugą Dovydaitis norėjo parengti paskutinei kelionei. Kartą jis skambino kan. M. Vaitkui, ar neužeitų pas Čepinskį. Kan. Vaitkus nebuvo pažįstamas, tad suabejojo ar jo vizitas būtų prasmingas.

—    Aš patariau Dovydaičiui, — rašo kan. Vaitkus viename laiške, — nebevarginti sunkiai sergančio ligonio ir palikti jį Dievo gailestingumui, nes Čepinskis rimtai jieškojo tiesos ir ją mylėjo.

Dėl V. Čepinskio laidotuvių atrodo neaišku, ar jis buvo palaidotas kapinėse, ar sudegintas. Iš dalyvavusiųjų vieni teigė vienaip, kiti — kitaip. Sutiko šį reikalą išaiškinti, paprašytas, Jonas Pakalka. Jis rašo:

—    Pavyko susitikti artimą prof. Čepinskio šeimos draugą — A. Montvydą, gyvenantį Manhattan, N.Y. Jis neabejotinu tikrumu tvirtina, kad iš prof. Č. buto, Putvinskio g., nulydėjęs velionį iki Medicinos Fakulteto rūmų. Buvęs drauge su šeimos nariais įleistas į vidų ir net pro durų plyšį matęs, kaip liepsna apėmė karstą”.

Kieno valia tai padaryta — paties velionies ar jo šeimos, — nepavyko išaiškinti.

Keletą metų prieš mirtį prof. Čepinskis, laidojant vieną profesūros narį, kalbėjo Kauno kapinėse, išreikšdamas savo credo dėl pomirtinio gyvenimo:

—    Kūnas sudaro menką žmogiškos būties dalį. Kad jis sunyks, mažos reikšmės dalykas. Svarbu žmogaus dvasia — nemarioji, amžinoji. Turiu vilties, kad Dievo papėdėje susitiksime. Viešpatie, pažvelk į velionį maloniai ir duok jo sielai amžiną ramybę.

MYKOLAS BIRŽIŠKA - KANČIŲ
NUSKAIDRINTA ASMENYBĖ

Kai mirė nepriklausomybės signataras prof. Mykolas Biržiška, “Tėviškės Žiburių” redaktorius viename laiške priminė:

— Tik neužmiršk parašyti apie velionį!

Kaip gali užmiršti tokį asmenį. Ketinau, kol dar buvo gyvas, pats jam rašyti ir kaiko klausti. Kitados, belankant jį Pinneberge, buvo prasitaręs, kaip motina jį ir brolius dažnai vesdavusi bažnyčion ir pergriežtai prižiūrėjusi jų pamaldumą. Dėlto bažnyčia pasidariusi atgrasi. Laimei, žmona laikėsi kitos taktikos — paliko jam religinę laisvę — ir tai išėjo į gera.

Nedrįsau jo varginti laišku, juoba neradau formos, kaip prie man rūpimų klausimų prieiti. Dabar tenka lasinėti jo prasitarimus kitiems ir kitų apie jį.

Viešas pareiškimas

Kitados buvo padaręs įspūdžio jo straipsnis sudėtiniame veikale apie arkiv. Jurgį Matulevičių - Matulaitį. Velionis rašė, kad 1907-1908 m. redagavęs kartu su A. Janulaičiu socialistinę “Žariją”, kurioje buvę užsipulti kunigai dėl socialinio jų veikimo. Į tą užsipuolimą atsakęs, berods “Šaltinyje”, kun. J. Matulevičius, vienas iš socialinės kunigų veiklos skatintojų.

—    To atsakymo rimtumas ir drąsa, — rašė velionis, — mums, susispietusiems prie “Žarijos”, padarė įspūdžio. Aš ir kiti, kurie katalikams tada buvome nepalankūs, kun. dr. J. Matulevičių pradėjome vertinti kaip žymesnį kunigą.

Su šiuo kunigu, kuris nuo 1918 m. tapo Vilniaus vyskupu, velioniui teko turėti įvairių reikalų. Matulevičiaus asmenybė dariusi jam akivaizdžios įtakos.

—    Turiu pasakyti, kad arkiv. J. Matulevičius mane gerbė, vertindamas, matyt, kaip žmogų. Nors jis žinojo, kad aš esu nutolęs nuo religijos ir katalikybės, bet religiniais klausimais niekad nekalbėjome ir nediskutavome. Arkiv. J. Matulevičius vien savo sielos taurumu ir humaniškumu mane tiek yra paveikęs, jog aš dabar, daugiausia jo dėka, vėl tapau oficialiu Katalikų Bažnyčios nariu.

Išoriniai atsivertimo ženklai

Pavartodamas žodį “dabar”, velionis išvengė tiksliau pasakyti savo konversijos laiką. Skaitytojas, pažiūrėjęs į leidinio metus (1933), galėjo galvoti, jog “dabar” turėtų reikšti neseniai. Ypač ši mintis turėjo lydėti buvusius jo mokinius. Vienas jų, vėliau taip pat universiteto profesorius, prisimena savo buvusį gimnazijos direktorių — velionį Vilniuje (1918-1920) ir Kaune (1921-1924). Nors niekad nesudaręs įspūdžio, kad būtų nusistatęs prieš religiją ar nepalankus religiniam gyvenimui, bet niekas iš mokinių nematęs jo nei Vilniuje, nei Kaune per mokinių pamaldas. Tik vieną kartą “Aušros” mergaitės — gimnazistės sušnekusios, kad matė direktorių Šaričių bažnytėlėje besimeldžiantį. Tuo metu berods buvo susirgusi jo duktė Marilė. Tai galėję būti apie 1923 metus.

Kitas, buvęs “Aušros” mergaičių gimnazijos mokytojas, pasakojo matęs prof. M. Biržišką einantį išpažinties toj pačioj Šaričių bažnytėlėj. Tai galėję būti tarp 1935 ir 1937 m.

Šie pastebėjimai tada kėlė nemažo nustebimo, nes prof. M. Biržiška oficialiai nebuvo niekur pasireiškęs kaip konvertitas. Jis tebebendravo su buvusiais draugais, kairesnių pažiūrų žmonėmis, ir nejieškojo artimybės su viešai besireiškiančiais katalikais.

Savo atsivertimo viešai neskelbė

Gal dėl to velionis daugeliui vis dar atrodė esąs “kairiųjų žmogus”. Panašiai, matyt, galvota ir Amerikoj, kai jis čia lankėsi 1931 m. Vilniui Vaduoti Sąjungos reikalais. Apsistojo, būdamas Niujorke, šv. Jurgio klebonijoje pas kleboną kun. N. Pakalnį, kurį buvo pažinęs šiam besilankant Lietuvoj. Klebonui kai kas padarė net priekaištą, kad priglaudęs pas save netikintį svetį. Paskui tie žmonės atsiprašė, nes pastebėjo, jog prof. M. Biržiška meldėsi bažnyčioj iš maldaknygės — kažkokios mažos, kokių Amerikos lietuviai nevartojo.

Savo konversijos metus velionis atskleidė tik tremty. Savo knygoje “Dėl mūsų sostinės”, išleistoj “Nidos” 1960, jis rašė (114 p.):

— Po ilgų indiferentizmo metų, gimnazijos darbą dirbdamas, arčiau susiėjęs su katalikų visuomene, ne tik supratau jai tikybinio auklėjimo reikšmę, bet ir įgijau gilią pagarbą Katalikų Bažnyčiai ir jos kultūrai, nors bažnyčion (tikriau bažnyčios praktikon) grįžti tik 1923 m. tegrįžau.

Būdamas Pinneberge 1947 m. jis pasakojo prof. J. Puzinui, kad jo apsisprendimas grįžti Bažnyčion sutapęs su žmonos apsisprendimu. Sutapo ne tik metais, diena, bet ir valanda, nors jis tuo metu buvęs Viekšniuose, o ji pasilikusi Kaune. Tuo pačiu metu jiedu intensyviai galvoję, kad metas jiems susitvarkyti su Dievu. Šiam sutapimui apibūdinti M. Biržiška pavartojo telepatijos žodį. (Brolis Vaclovas pasakojo, kad Mykolas prieš tai buvęs masonas).

Savo konversijos prof. Biržiška perdaug neskelbė, kad kas nors to nepanaudotų politiniams tikslams. Jis taip laikėsi Lietuvoj, kad ir jo religinės praktikos perdaug nekristų kitiem į akis. Savo laikyseną jis visai pakeitė tremtyje.

Išvykus iš Lietuvos

Tremtyje, ypač Pabaltijo universitete, velionis ne tik buvo žinomas, bet ir matomas savo religine praktika tiek studentams, tiek profesūrai. Apie tai keletą pastebėjimų pateikė kun. R. Krasauskas, buvęs universitetinės Pinnebergo stovyklos kapelionas. Pažintis su velioniu užsimezgusi dar Hamburge, kai kunigas ten vykdavęs laikyti pamaldų studentams. Pamaldos buvusios vienoj universiteto auditorijoj. Profesorius su žmona ateidavę vieni iš pirmųjų ir pasilikdavę ilgėliau, kad galėtų sutikti kunigą ir su juo pasikalbėti. Taip pat ankstėliau ateidavę ir užimdavę pirmąsias vietas Pinneberge. Nebuvo nelaukta, kad profesorius su žmona ateitų ir į studentų rekolekcijas, kurių vesti buvo pakviestas T. Alf. Bernatonis, kapucinas. Po pirmosios konferencijos vakare, profesorius, išeidamas iš koplyčios, priėjęs ir paklausęs:

—    Iš kur, kapelione, pakvietei tokį rekolekcijų vedėją? Tai žmogus tartum iš kito pasaulio.

Koplyčia tą vakarą atrodė mistiškai. Žibėjo tik žvakės nuo altoriaus. Kalbėtojas neįprastoj vienuolio uniformoj, su barzda, kalbėjo nuo altoriaus — labai ramiai. Tą vakarą jo žodis tikrai buvo gražus ir tai profesoriui, matyt, padarė gilų įspūdį. Paskutinę dieną rekolekcijų vedėjas ir kapelionas išėjo klausyti išpažinčių — vienas vienoj koplyčios pusėj, antras — kitoj. Profesorius su žmona pasirinko išpažinčiai savąjį kapelioną.

Kapelionui tekdavę atsilankyti pas velionį ir ponią; atėjusiam visada buvę malonūs, gražiai priimdavę. Buvęs paprotys, kad profesoriai iš eilės kviesdavę kapelioną pietų sekmadieniais. Keletą sekmadienių tekę pietauti ir pas velionį; tada ateidavę ir kiti du broliai. Pradedant pietus Mykolai susikaupdavę ir persižegnodavę. 1948 m. buvusios bendros Kūčios, į kurias susirinkę apie 80 studentų ir profesorių su šeimomis. Myk. Biržiška sėdėjęs prie pirmojo — iškilmingojo stalo. Maldos metu jis ir tada nesivaržė persižegnoti. Kartą velionis kalbėjęs studentams apie šv. Kazimierą ir Mariją, cituodamas iš atsineštų kantičkų ir storų maldaknygių — “Šaltinių”. Vieną kartą ponia, girdint prof. Mykolui, reiškė savo susirūpinimą dėl vyro brolių religinės būsenos, reikšdama viltį, jog ir jie kada nors susitvarkys.

Amerikojaktyvus parapijietis

Velionis su žmona ir dukros šeima, kaip žinia, įsikūrė Los Angeles. Netrukus aplankė vietos lietuvių kleboną ir paprašė įrašyti jį į parapiją.

—    Mielai, — atsakė klebonas, — tik su viena privilegija, kad nuo finansinių pareigų esate atleistas.

Tai priminęs laidotuvių pamoksle, klebonas kalbėjo:

—    Nuo to laiko, ar kas atveždavo ar ne, nežiūrint ilgo kelio, profesorius visada būdavo bažnyčioj. Jisai savo ramumu ir laikysena priminė mokslininką Pasteur, kurį draugas, pamatęs su rožiniu rankoj, tarė: “Profesoriau, ar davatka tapai?” Pasteur jam ramiai atsakė: “Ne! Dar tebesu katalikas”.

Kun. J. A. Kučingis, prašomas, pateikė laišku dar papildomų dalykų.

—    Profesorius Biržiška nuo pat atvykimo į Los Angeles aktyviai dalyvavo parapijos gyvenime. Keletą kartų per metus ėjo sakramentų. Savo ligos metu dviem atvejais priėmė paskutinius sakramentus... Jį grįžti į tikėjimą paskatino jo geras draugas ir jo pavyzdys — vysk. M. Reinys. Pas jį ir išpažintį atliko. Nutolimą nuo tikėjimo priskyrė laiko dvasiai ir mokyklos įtakai... Savu laiku buvau profesorių raginęs parašyti savo pažiūras į gyvenimą. Jis tai priėmė rimtai, bet kiti darbai neleido jam to padaryti... Broliui Vaclovui mirus, nevyko į laidotuves, kadangi turėjo būti sudeginamas. Labai rūpinosi savo vaikaičių (anūkų) religiniu auklėjimu. Mirus žentui K. Barauskui, jisai jiems tapo tikru tėvu ir mokytoju. Pats mokė juos poterių namuose, rūpinosi paruošimu sakramentams, atvežimu į mokyklą.

Uolumas, pakanta, viršpartiškumas

Kitas liudininkas iš Los Angeles, Bronys Raila, “Dirvoje” (1963, Nr. 114) iškėlė šiuos būdingus prof. M. Biržiškos katalikiškumo (visuotinumo) bruožus:

—    Jaunystėje buvęs marksininkas, socialistas, taigi anų laikų supratimu ir žinomas “bedievis” bei “parmazonas”, dabar jis kone pabrėždamas, lyg kas tuo abejotų, nekartą viešai ar privačiuose pokalbiuose sakydavosi esąs praktikuojantis katalikas. Ir tatai jis iš tikrųjų praktikavo, turbūt kiekvieną sekmadienį per daugiau nei dešimtmetį punktualiausiai gana toloku keliu atvykdamas į bažnytines pamaldas ir atlikdamas visas kitas krikščionio kataliko pareigas, ta proga susitikdamas ir išsišnekėdamas su visais pažįstamais. Ir nors jis tą katalikybės praktikavimą kitiems kartais pabrėžtinai primindavo, vis dėlto jo katalikiškumas buvo truputį savotiškas. Jo tolerancija kitaip manantiems ir tikintiems siekė žymiai toliau, negu šiaip normali praktikuojančių katalikų tolerancija.

—    Šių eilučių rašytojui kartą jis labai nuoširdžiai pasakojo, jog nejautęs ir nejaučiąs simpatijų ypač politikuojantiems ar perdaug “pasaulėžiūriniams” katalikams. Visi jo ilgo gyvenimo artimiausi ir geriausi draugai vis būdavę nekatalikai ar “blogi katalikai”, daugiausia liberalai ir kitokie laisvamaniai. Su jais jam būdavę įdomiau draugauti, dirbti, diskutuoti. Ir jei jis po savo marksistinio jaunystės perijodo vėliau grįžęs į katalikybę, tai kad jutęs kažkokį labai stiprų vidinį raginimą jausmiškai būti ten, kur yra lietuvių tautos didžiuma, neišsiskirti iš tos gilai įsigalėjusios tradicijos. Šiuo atžvilgiu jis nebenorėjo būti maištininku ir sąmoningai stengėsi virsti “konservatoriumi”.

—    Vienu požiūriu jis buvo idealiausias be krislelio priekaišto: jis čia niekada tautiečių nerūšiavo, neskyrė ir nevertino pagal jų grupinius ar partinius ženklelius. Dėlto kartais net nukentėdamas, nes nemaloniai įveliamas į tradicinius mūsų kivirčus, kai susiginčijusios grupės imdavo dėl jo plėšytis, sakydamos — “ir Biržiška eina su mumis, ne su jumis ..

— Mykolas tada susinervindavo, bet vis su angeliška kantrybe mėgindavo aiškinti: Aš neinu nei su “mumis”, nei su “jumis”. Aš einu pas visus lietuvius ir eisiu su visais, kur tik matysiu ar jausiu, kad atliekamas naudingas darbas Lietuvai.

“Meilėtai kova, bent man”

Dorybės, kurias apibūdino Br. Raila, atskleidžia išskirtiną M. Biržiškos asmenybę. Bet kas tą asmenybę akino taip reikštis ir bręsti? Gal ilgametis pedagogo darbas ir toji visuomeninės mokyklos patirtis, kurios jis buvo sukaupęs savyje per daugelį metų? Galėtume spėlioti vienaip ar kitaip. Bet gal tikriausiai jo paslaptį pasakys vienas jo paties laiškas, neseniai rastas stalčiuose.

Jau minėjau, kad 1931 m. Amerikoj jį globojo kun. N. Pakalnis Niujorke. Grįždamas į Lietuvą “Bremen” laivu balandžio 25 d. profesorius rašė šiam kunigui:

— Tamsta buvai man visą laiką — gal ir toliau neatsisakysi būti — tokiu ištikimu, rūpestingu ir toli žiūrinčiu prieteliu globėju, kokio man taip trūko. Be Tamstos būčiau toliau Niujorko, turbūt, nenuvažiavęs. Daug kur pastebėjau, jog tik Tamstos ranka man klebonijos duris atidarė, o šiaip būtų tekę “krugom da okolo” (aplink ratu) suktis ir turėti reikalo vien su triukšminga, bet dažnai neperkultūringa kompanija.

Grįždamas prie savo įspūdžių Amerikoj jis rašė:

—    Gėriuosi Jūsų darbiniu įtempimu, laisviniais įpročiais ir puikiais keliais bei gražutėmis rezidencijomis. Bet, atleiskite, man taip Jūsų gaila, taip širdį skauda, lyg rodos kas mano vaikus būtų atplėšęs ir toli, toli metęs į laukinę salą. Kaip galite gyventi be mūsų lakštingalos, be gegutės, be gandro! Kai pažiūriu į Jūsų gražųjį jaunimą (nekalbantį lietuviškai — Y.) — verk, žmogau, ir tiek!...

—    Aš vis labiau ir labiau nuo karo metų slenku tąja (meilės) kryptimi į tautą, bet tik Amerika man bus pilnai atidariusi akis į tą savo silpnybę. Suprask, kunige, kad tame jausme vienodai man telpa ir švenčiausias mūsų kunigas ir nekultūringiausias bolševikas, valdžia ir nevaldžia, lietuvis ir tas galgonas lenkas. Na, kurgi dabar partijoms neturėti mano atžvilgiu ironijos, gal paniekos: atsilikėlis, o dar mokslus išėjęs! Ir kaip aš turiu būti dėkingas Tamstai ir visiems mano amerikiečiams, kad... nušvietėte, tiesiog nurodėte man platesnį gyvenimo — darbo kelią. Brangi man buvo Nepriklausomosios Lietuvos tauta (su žydeliais, su lenkeliais — su kyšininkais ir spekuliantais — su visa savo nekultūra). Ypatingai brangūs man vilniečiai (čia ir bjaurybei Pilsudskiui yra vietos). Bet jau dabar amerikiečiai įneša man naują aštrų, skaudų meilės elementą, kuris daug, daug svers mano darbui, jo krypčiai. Niekšas būčiau, pasielgęs kaip kiti svečiai nebuvėliai, ir nusigrįžęs nuo tų, kuriems kuo nors galėčiau būti naudingas. Meilė — tai kova (bent man), tad taip kovosiu ne tik dėl amerikiečių, bet ir dėl kiekvieno skyrium, gal net prieš jį patį... Partija yra nuo žodžio “pars”, o man rūpi “tota” (latina sutinka stebėtinu būdu su mūsų “tauta”). Iš čia, dėl filosofijos nesutikimo, ir kyla man politinių nesusipratimų.

Kančių nuskaidrinta asmenybė

Kun. J. A. Kučingiui teko būti pas profesorių, kai buvo pranešta apie tragišką žmonos mirtį. Kunigas rašo:

—    Profesorius šią žinią priėmė taip didvyriškai ir kartu su tokia rezignacija, kad aš pajutau, jog jame slepiasi didi siela.

Tas pats kunigas laidotuvių pamoksle kalbėjo:

—    Prof. Mykolas buvo mūsų baisios tremties auka. Turint galvoj jo padėtį ir amžių, atrodė, kad jisai galėjo palūžti. Tačiau jisai buvo skaidrus, išlaikydavo dvasios pusiausvyrą, darbingumą ir visada tikėjo gėrio pergale prieš blogį. Dievo Apvaizda, norėdama iš savo tarno padaryti tobulą kūrinį, siuntė jam dar daugiau nelaimių ir bandymų. Tragiška žmonos mirtis, netikėtas žento netekimas ir kiti šeimos vargai bei nedatekliai nepalaužė profesoriaus dvasios. Jisai, lyg tas Senojo Testamento Jobas, kuris visko netekęs liko tačiau ištikimas savo Dievui.

Po dviejų staiga ištikusių šeimos nelaimių, profesorių palietė trečioji, ir tada jis rašė kun. N. Pakalniui, su kuriuo nuo 1931 m. palaikė ryšį:

—    Nepaprastai daug meldžiausi ir Dievas manęs stebuklingai išklausė.

Vargiai kas išdrįs viešai pratarti, turint galvoj lietuvių atsargumą, kad prof. Mykolas Biržiška savo dienas baigė kaip šventasis. Gal atleis Bernardas Brazdžionis, jei pacituosiu jo laišką, rašytą rugsėjo 12 Pauliui Jurkui, gavęs šio sutikimą. Šis privatus balsas tebūna liudijimu viešumai:

—    Nepaprastai pergyvenau Mykolo Biržiškos mirtį. Gaila jo kaip patriarcho, kuris buvo gyvas nepriklausomos Lietuvos simbolis, nepaprastai nuskaidrėjusi iki šventumo asmenybė. Kad būtų kas parašo apie jo paskutiniuosius metus (ne paskutiniąsias dienas), turėtume gražiausią asmenybės paveikslą. Turėjo, kas valdo beletristinę plunksną, sekioti jo kiekvieną žingsni, sekioti jo darbus, kalbas, pergyvenimus, sugyvenimus su žmonėmis ir asmenišką Jobo kančią, — turėtume nuostabų šventos asmenybės paveikslą.

JULIUS GRAVROGKAS
SAVĘS ATRADIMO KELYJE

Kartą teko aplankyti buvusį universiteto rektorių, Dievo jieškotoją, J. Gravrogką, kuris tuo metu buvo Klevelando miesto ligoninėje, kartu su žmona. Atrodė fiziškai suvargęs, tačiau gyvos minties ir dvasios. Jis pats nesiveržė kalbėt, kaip kiti šio amžiaus žmonės. Jo žodį reikėjo traukte ištraukt, juoba apie jį patį ir jo gyvenimo kelią. Savo mintį jis svėrė ir žodį taupė.

Tai mokslininko tipas — toks buvo įspūdis, o gal ir mistiko, kaip matysime vėliau. Jo žvilgsnis ir nusiteikimai lyg ne tiksliųjų mokslų atstovo.

Mokslininkas — ne visuomenininkas

Buvo jis technikos fakulteto profesorius. Dėstė mechaniką. Domėjosi mintijimo linkmėmis fizikoje ir tais klausimais rašė. Išrado aparatą laivų siūbavimui tirti ir jį patentavo Amerikoje. Nuo pat studijų baigos (1915) visą laiką dirbo mokslo - švietimo srityje. To darbo pradžia buvo Rusijoj. Mokytojavo Bologos technikos mokykloj, paskui buvo hidrotechnikų Omske, pagaliau direktoriumi minėtoj mokykloj Bologoje. Grįžęs Lietuvon (1920), įsteigė augštesniąją technikos mokyklą Kaune ir jai direktoriavo ligi pirmosios bolševikų invazijos (1940).

Kauno universiteto rektoriumi buvo išrinktas 1941 m. ir juo išbuvo ligi antrosios bolševikų okupacijos. Vokietijoj profesoriavo Pinnebergo universitete. Amerikon atkilęs, nemetė knygos ir plunksnos — gilinosi į gamtos mokslų, filosofijos ir religijos klausimus.

Visuomenės gyvenime dalyvavo daugiau pasyviai — stebėdamas. Amerikoj suaktyvėjo, atsiliepdamas spaudoj įvairiais klausimais. Šiaip ne visuomeniško judrumo žmogus, koks buvo, sakysim, Mykolas Biržiška. Šis visur ėjo ir dalyvavo, o Gravrogkas laikėsi nuošaliau. Labiausiai jam svetima sritis buvo politika. Kartą į ją įtrauktas, kaip matysim, greit vėl pasitraukė.

Gravrogkas priklauso galbūt prie to lietuviškojo “pasyvo”, kuris aktyvinamas daugiau iš šalies, dėlto nubloškiamas nuo savo kelio. Tačiau tas “pasyvas”, pasirodo, pakankamai atsparus, o gal ištikimas savo individualybei. Galų gale jis išsivaduoja iš svetimų įtakų ir klystkelių, išsilygina ir grįžta į savo pirminį kelią.

Tarp Dievo tarnybos ir ateizmo

Gravrogkai buvo žemaičių bajorai — telšiškiai. Telšiuose gimė Julius ir jo brolis Antanas. Mokėsi Šiauliuose, nes tėvas tenai buvo gavęs akcizininko tarnybą. Julius, jaunesnysis, buvo vienoj klasėj, netgi viename suole, su Vaclovu Biržiška.

Kas draugavo su Biržiškomis, kaip mena St. Šalkauskis, “užsikrėtė” kultūriniais - moksliniais interesais. Bet Julius tada turėjo kitą interesą — ketino būti kunigu ir jau baigęs keturias klases norėjo vykti į kunigų seminariją. Tėvas, nors ir geras katalikas, tada jo neleido. Girdi, esi per jaunas: palauk, kol baigsi gimnaziją. Julius laukė ir buvo tikras, jog tėvas pritars. Tačiau ne tik nepritarė, bet dar griežtai pasipriešino. Tėvo motyvas šį kartą buvo kitas: “Aš noriu turėt anūkų!” Kiti giminės, ypač viena turtinga teta, rėmė Juliaus norą. Žadėjo jam medžiaginę paramą ir ragino tėvo neklausyti. Julius nedrįso eiti į kovą su tėvu ir išvyko Petrapilin studijuoti technologijos. Būdamas jau antrame studijų kurse, dar kartą darė žygių stoti į kunigų seminariją. Deja, ir šie žygiai nuėjo niekais.

—    Dabar, kai stoviu prie savo amžiaus ribos ir prisimenu, kad negalėjau eiti tuo keliu, kurį laikiau sau tinkamiausiu ir pilnai sutinkančiu su mano — kaip man atrodė — pašaukimu, darosi liūdna. Bet liūdesiu jaunystės negrąžinsi.

Studijuodamas Petrapily gyveno ir bendravo su draugais socialdemokratais — Purenu, Didžiuliu, Čiurliu, Šulcu. Dėl draugystės jungėsi ir į lietuvių studentų draugiją “visuomenininkų” — kairiųjų grupėj. Kita grupė buvo “tautininkai”, kuriai priklausė A. Smetona, Šakenis, Kubilius, Žilys ir kiti. Šie buvo artimesni religijai, o tarp “visuomenininkų” buvo ir aiškių ateistų.

—    Mano bičiulystė su jais nepaliko be įtakos. Tiesa, ji nebuvo tiek didelė, kad studentavimo metu būčiau įstojęs į socialdemokratų partiją ir juo labiau — tapęs ateistu. Priešingai likau kataliku. Lankydavau šventadieniais Šv. Kotrynos bažnyčią, kur pamokslai buvo sakomi lenkiškai, ir klausydavau tų pamokslų. Tačiau religiniu atžvilgiu, savo bičiulių įtakoje, suliberalėjau. Tapau taip vadinamu “nepraktikuojančiu kataliku”.

Praktinis lūžis turėjo ir teorinį pagrindą, tiksliau — teorinę įtaigą iš šalies. Tai jis prisimena, rašydamas apie savo studijų metą Rusijoje:

—    Populiariausias ateistų, kaip ir apskritai to meto nusistatymo, argumentas buvo šis: visatos evoliucijos raida yra begalinė ir todėl visai nereikalinga pirminės priežasties — tokios, kuri būtų pati sau priežastis. Kaip daugelis, taip ir aš buvau šio taip įtikinančiai skambančio argumento paveiktas.

Į partiją ir iš partijos

Bičiulystė su socialdemokratais nenutrūko ir toliau. Priešingai, pagyvėjo visiems grįžus į Lietuvą ir įsijungus į valstybės atkūrimo darbą. Juliaus draugai darėsi aktyvūs politikoje. Rinkimams į seimą jie jieškojo žymesnių vardų. Taip jie 1922 m. kreipėsi į Julių Gravrogką, kad šis duotų savo vardą seimo narių - kandidatų sąrašui.

—    Bičiulystės vedamas, daug negalvodamas, sutikau ir jau tuo pačiu tapau jų (socialdemokratų) partijos nariu. Išstojau iš partijos 1927 m., pasipiktinęs socialdemokratų nereagavimu į savo vienminčio Plečkaičio žygį — pabėgimą į Lenkiją su mintimi ten rasti paramos prieš Smetonos režimą. Išstojęs iš socialdemokratų, į jokią kitą partiją neįstojau ir jokiai pasaulėžiūrinei srovei nepriklausiau. Tik Vokietijoje tapau ateitininku.

—    Minėtas Plečkaičio žygis buvo tik tiesioginė priežastis išstoti iš partijos. Jau anksčiau jutau, kad pasaulėžiūriniu atžvilgiu man nepakeliui su partija, kuri, jei laimėtų didžiumą balsų seime, sukurtų ateistinę Lietuvos valstybę. Konstitucijoje nebūtų minimas Dievas, valstybė viešai Dievo negarbintų ir mokyklose būtų uždrausta mokyti religijos.

Formalinis atsipalaidavimas nuo šios partijos, kaip matom, turėjo pirmoj eilėj moralinius motyvus, kurie rodė tebesantį gyvą religinį pajautimą. Julius Gravrogkas laipsniškai vadavosi iš jam svetimų įtakų.

—    Dar anksčiau, būtent 1925 m., nusikračiau ir tos mano bičiulių įtakos, kuri reiškėsi mano, kaip kataliko, suliberalėjimu. Nuo tų metų tapau praktikuojančiu kataliku.

Kuriuo keliu pasukti Dievop?

J. Gravrogkas prisimena viename straipsnyje du kelius, kuriais atrandamas Dievas. Atrodo, abiem keliais teko ir jam pačiam naudotis.

—    Dievo buvimo problema visų pirma yra intelektinė problema, ir kiekvienas, kuris eis intelekto nurodytu keliu, tikrai atras Dievą. Tai yra bendras visiems be išimties prieinamas kelias. Juo ir aš, susvyravęs tikėjime, Dievą vėl susiradau. Bet yra kitas betarpiškas kelias artėti į Dievą. Visi, kai meldžiamės, stengiamės eiti tuo keliu. Juo įgyjame dvasinio ramumo ir mūsų prigimties įvairių galių giedrios pusiausvyros. Tačiau ant pirštų suskaitomi tie laimingieji, kurie tuo būdu pakildavo iki ekstazės ir dar šioj žemėj patirdavo didelį džiaugsmą bendrauti su Dievu.

Vienoj katalikų intelektualų šeimoj, dar esant Lietuvoj, teko girdėt apie prof. Grovrogko posūkį religijon ir tuo maldiniu keliu. Ši šeima turėjo artimą žmogų, dirbusį augštesnėje technikos mokykloje. Tai buvo paprastas žmogus, bet toks jau skaidrus savo dvasia, toks giliai ir paprastai tikintis, kaip retai kas. Buvęs berods geležinkelietis, šis žmogus gavo mokyklos sargo vietą ir laimėjo direktoriaus Gravrogko pasitikėjimą. Direktorius jį visur siųsdavo, net į banką parnešti mokytojams algų. Visokiais reikalais jis eidavo į direktoriaus kabinetą; dėlto mokiniai praminė jį vicedirektoriumi. Šis žmogus, kaip dr. Kuzmai gailestingoji sesuo Adelė, tapo patarėju ir galbūt įkvėpėju.

—    Direktoriau, melskis! — kalbėjo jis, kai šio sveikata buvo labai pašlijusi. — Kalbėk noveną!

Gravrogko širdis tuo metu buvo visiškai sutrikus. Turėjo dėl to pertraukti net dėstymą universitete.

Žmona savo keliu pasakoja, kad “vicedirektorius” kartą prasitaręs jos tarnaitei:

—    O kas lieka direktoriui? Tik melstis! Su tokia širdim jis ilgai negyvens.

Gravrogkienei tie žodžiai labai nepatiko. Vyras vis būdavo vienas, užsidaręs savo kabinete. Atrodė, kad jis jieško ramybės, kurios jam tada labai reikėjo. Neidavo į svečius, prašydavo, kad ji viena eitų. Kartais sakydavo turįs dirbti prie savo mechanikos.

—    Ar jis iš tikro dirbo? Ar gal ilsėjosi? — kalbėjo žmona. — Kartą grįžtu namo vėlyvą vakarą. Langas mūsų bute (pirmam augšte) buvo praviras. Žiūriu, vyras suklupęs ant abiejų kelių meldžiasi. Ilgokai pastovėjau. Jis vis meldėsi. Tada supratau, ką jis veikia visais vakarais vienas, dažniausiai užsidaręs mokyklos kabinete. Kitą rytą aš pasigavau “vicedirektorių” ir atskaičiau jam pamokslą:

—    Tu mano vyrui nenešk religinių knygų ir neragink kalbėti novenų. Palik jį ramybėje!

Kurį laiką žmonai atrodė, jog tas “vicedirektorius” Adomas Tverskis liovėsi apaštalavęs. Bet ji pastebėjo kitą dalyką. Vyras rytais dedasi einąs į mokyklą dėstyti pamokų, o iš tikrųjų eina į Karmelitų bažnyčią ir ten ilgokai užtrunka. Savo maldomis jis atkreipęs net kitų dėmesį: taip paskęsdavęs, tartum ekstazėj, jog kiti, į jį žiūrėdami, negalėję suprasti, kas jam darosi.

— Iš to kilo net nereikalingų kalbų Kaune, — pasakojo žmona. — Vienuos svečiuos, pas mūsų pažįstamus, prof. Viktoras Biržiška net pasišaipė: girdi, Julius susirgęs religine manija.

Kai Gravrogkas rašo — “nuo tų metų (1925) tapau praktikuojančiu kataliku”, reikėtų gal suprasti: pradėjau nuoširdžiai melstis. Sakramentinės praktikos jis dar negalėjo atlikti — buvo viena kliūtis.

Ilgai slėpta rakštis

Jau grįžęs į Lietuvą, kaip žmona pasakoja, jis norėjęs formaliai susitaikyt su Bažnyčia. Tačiau išrišimo negalėjo gaut, nežiūrint keletą pakartotų bandymų pas įvairius kunigus. Kartą su mokyklos ekskursija buvo nuvykęs į Rygą, bet ir ten kunigas jam nedavė išrišimo. Kliūtis buvo ši. Būdamas Rusijoj jis susituokė pravoslavų bažnyčioj. Santuokos aktą reikėjo pakartoti katalikų bažnyčioj, kad galėtų eiti sakramentų. Tai jam buvo pasakyta kunigų, bet jis nedrįso to pasakyti savo žmonai, kad jos neįskaudintų.

— Tekėdama žinojau, — pasakoja žmona, — kad jis lietuvis katalikas, bet nežinojau, jog jam mūsų santuoka netikra. Anksčiau gal ir jam nebuvo tai svarbu. Dabar mačiau, kad jis, nors daug meldžiasi, bet be nuotaikos — labai prislėgtas. Jo sveikata kas kartą ėjo blogyn. Nežinojau, jog jam reikia galbūt vienintelio vaisto — pilnai susitaikyti su Dievu.

Apie tai, matyt, žinojo brolis Antanas. Atėjęs į Julių namus, pusiau juokais kalbėjo:

— Jei tu, Olga, neisi į katalikų bažnyčią susituokti, Julius galės vesti antrą žmoną.

Ta kalba Gravrogkienei nepatikusi. Kitaip kalbėjęs kun. Latvėnas — religijos mokytojas augšt. technikos mokykloj. Jis, kartą užėjęs, atskleidė jai, ko ji anksčiau nebuvo pilnai supratusi. Tada ji ėmusi galvoti, jog vyrui, giliai tikinčiam ir taip besimeldžiančiam, gali būti didelė kančia — negalėti eit Komunijos. Ji tada sutiko eiti į katalikų bažnyčią pakartotiniam santuokos aktui.

Kun. Latvėnas sutvarkęs visą reikalą su kun. Kapočium ir vieną vakarą, kai Prisikėlimo bažnyčioj buvę maža žmonių, jiedu atliko šį aktą. Tą vakarą Julius buvęs šauniai pasipuošęs, labai rimtas ir skaidrus. Po to ėmusios giedrėti ir jo visos nuotaikos ir sveikata tiesiog matomu būdu gerėti.

Susitaikymo ženklas

Nepavyko išsiteirauti, kada Gravrogkas gavo reikšmingą dovaną — kryžių iš universiteto prorektoriaus prel. B. Česnio — šia proga, ar kai jis buvo išrinktas universiteto rektoriumi. Bet iškentėjęs savo klajonių kryžių, jis nūnai turėjo šį atpirkimo simbolį ypatingai vertinti. Būdamas rektoriumi, jį laikė savo kabinete.

Jau anksčiau jo mokiniai juto dvasinį direktoriaus pasikeitimą. Dabar pastebėjo, jog jis, ypač viešame savo žodyje, skelbia kryžiaus šviesą. Lietuviškas kryžius esąs persmelktas Kristaus šviesa. Tokia turėtų būti ir mūsų lietuvybė. Ar ne dėlto mūsų kaimas buvęs toks atsparus, ypač rusų persekiojimo laikais, kada lietuvybė buvusi neatskiriamai susieta su katalikybe?

Nuo tada Gravrogkas pradėjęs labiau vertinti ateitininkus, kurie veikė pusiau slapta jo mokykloje. Mokykla priklausė ne švietimo ministerijai, kuri ateitininkams nuo 1930 m. uždraudė viešai veikti mokyklose, bet susisiekimo ministerijai. Kai viceministeris atvykdavęs įteikti diplomų, tai ateitininkai, prisisegę savo ženklelius su kryžiumi, tuos diplomus paimdavę į rankas. Jaunų vyrų drąsa žavėjusi direktorių.

Rūpestis broliu ir draugais

Galutinai susitaikęs su Bažnyčia, Julius Gravrogkas palaikė ir toliau gerus ryšius su buvusiais draugais socialdemokratais. Brolis Antanas savaime buvo savas ir artimas, nors jo kelias labai skyrėsi. Brolis, taip pat inžinierius metalurgas ir universiteto profesorius, buvo visai kitas savo charakteriu: pilnas energijos, planų ir idėjų. Iš pat jaunystės socialdemokratas, vėliau šaulių veikėjas, savivaldybininkas, vienu metu netgi Kauno burmistras.

Nerimo ir Antanas savo dvasia — kažko jieškojo. Vienu metu pasidarė “perkūnininkas”, atseit — lietuviškas pagonis. Pagonybę tada bandė atkurti Gediminas Beržanskis - Klausutis, skelbęsis kunigaikščiu ir telkęs aplink save buvusius bajorus.

— Koks Antanas buvo perkūnininkas, galite iš to matyti, — pasakojo Juliaus žmona. — Mirė jo gera teta, ir jis nulėkė pas kan. Tumą, užprašė Mišias ir užragino visus gimines ateiti į pamaldas Vytauto D. bažnyčion. Neužteko vieno pakvietimo, dar prašė pakartotinai: tik neužmirškit, ateikit!

Antanas buvo vedęs Stefaniją Gruzdytę — Valančiaus giminaitę, dėl to švogeriavosi su Avižoniais ir Pūt-viais. Su Stefanija turėjo sūnų, bet nesutarė ir pagaliau išsiskyrė. Tie Antano šeiminiai reikalai, lygiai kaip dvasiniai, buvo sunkiau sutvarkomi. Dėl to Julius, atrodo, net nebandė jam padėti, nebent jį užjausti ir už jj melstis. Daugiau jam rūpėjo vienas iš artimų draugų — Jurgis Čiurlys. Šis jau Amerikoj pradėjo rimtai jieškoti kelių į Dievą. Julius rašė jam ilgus laiškus — įtikinėjo. Tačiau šios pastangos didesnio atgarsio nesusilaukė. Čiurlys, kaip matysim, susirado kitą — filosofinį galvojimo pagrindą. Į Gravrogko laiškus jis pradėjo nebeatsakinėti.

Reikia širdies ir proto sutartinės

Patyrimas su draugu Jurgiu vertė susimąstyti. Gravrogkas nekartą svarstė, kas yra, kad tiesos jieškojimas nevisada atveda į pačią Tiesą. Visuose žmonėse slypi moralinis imperatyvas, visi kalba apie gėrį ir sąžinę, bet ar visi nuoširdžiai seka sąžinės balsą? Aišku, galima tikėti žmogaus kilnumu, netikint pačiu Dievu, bet ar toks tikėjimas pakankamas, ar jis vaisingas?

—    Vienas dalykas tikėti žmogaus kilnumu, kitas — kilniai gyventi. Ateistui sunkiau, nes jis šios žemės realybę laiko vienintele. Vienas sąžinės balsas, jei neapšviestas proto, yra persilpnas veiksnys, kad išlaikytų ateistą kilnumo kelyje.

Gravrogkui atrodė, kad ateistas galėtų tapti tikinčiuoju “bent savo galvosena, jei ne širdimi”. Protinis tikėjimas, aišku “negali būti gyvas, kol jisai netikės širdimi”. Bet protas parengia kelią širdžiai. Taip jis galvojo ir rašė “Drauge” (1959. 12. 23):

—    Proto pastangomis ateizmo ledai tampa palaužti.

Tokiu atveju buvęs ateistas darosi neramus. Nuosekliai galvodamas jisai kreipsis į Dievą, prašydamas, kad pagyvintų tikėjimą. O panaudojęs savo protą, jisai, nors ir negalės pagyvinti tikėjimo, — galės jį labiau sutvirtinti.

Atrodo tartum draugui Jurgiui jis buvo skyręs vieną straipsnį “Aiduose” (1954, nr. 7), kur pasisakė prieš Henri Bergsono pažiūrą, nuvertinančią protą ir iškeliančią jauslinį patyrimą bei intuiciją. Šiuo keliu žmogus esą geriau pažįstąs Dievą. Gravrogkas galvojo priešingai:

—    Tikrovei išsiaiškinti žmogus savo prigimtyje nieko patikimesnio neturi, kaip protą. Net paprasčiausiais sveiko proto samprotavimais žmogus gali rasti mūsų tikrovės Priežastį — Dievą Sutvėrėją.

Ateistas galėtų atkreipti dėmesį į krikščionybės faktą. Kuo gi ji laimėjo, ar ne dvasiniu ginklu — ugningu žvejų tikėjimu, prieš kurį kapituliavo pagoniškasis pasaulis, atstovaujamas Romos imperijos?

—    Apaštalai nebūtų užsidegę tokiu tikėjimu, jei Kristus nebūtų prisikėlęs iš numirusių. Krikščionybės ugnis (be šio fakto) nebūtų buvus užžiebta ir Kristaus mokslas greit būtų buvęs pamirštas.

Gravrogkas sielojosi dėl tos pusiaukelės, kurion įstrigo ne vienas jo draugas — jieškotojas. Pajutęs tų draugų sunerimusią širdį, jis skubėjo jiem padėti. Neužmiršo, pasirodo, ir Viktoro Biržiškos. Nuo kada jiedu pradėjo dialogą tais klausimais, reikėtų dar tikrinti. Paskutinis Juliaus laiškas Viktorui, su kreipiniu “Mielas Drauge”, rašytas savaitę prieš šio mirtį, papildomai aiškina du dalyku: tikrovės priežastingumą ir Kristaus prisikėlimo faktą. Abu dalykai laiške pateikiami protinių bei faktinių įrodymų forma.

“Jis visą laiką meldžiasi!"

Gravrogko pastangos įrodyti tiesą neabejotinai buvo lydimos noro, kad draugai atrastų ramybę ir džiaugsmą, kokį jis pats rado.

Julius Gravrogkas viename savo straipsnių rašo:

—    Rastoji tiesa visad žmogui brangesnė, negu priimtoji. Todėl kas pats religinę tiesą po didelių išgyvenimų ir nuoširdžių pastangų yra radęs, tas ją daugiau brangina, joje giliau įsigyvena.

Dar labiau žmogus brangina atrastąjį gyvą tikėjimą, ypač gyvą artimą ryšį su Dievu. Gravrogkas neabejotinai atrado abu dalykus — tiesą ir malonę.

—    Jis nuolat meldžiasi ir nepavargsta! — pasakojo žmona. — Tris valandas be pertraukos kalba rožinį. O aš negaliu. Pagaliau kam to reikia? Ir vakarais neina anksčiau gult, kaip pirmą, antrą valandą — mąsto, meldžiasi. Galėtų ilsėtis — juk ir amžius, ir sveikata reikalauja. Turįs už daug ką melstis. Aišku, užtrunka, kol už kiekvieną pažįstamą ir draugą, o ypač giminę atkalba. Ir taip kasdien...

Ji kalbėjo paprastai, moteriškai, pasiskųsdama ir bardama vyrą, čia pat jam girdint.

—    Ar truputį neperdeda Jūsų žmonelė?

—    Aišku. Kasdien prisimenu tik tėvus, o kitus — rečiau. Neištisai ir tos trys valandos rožiniui. Pavaikštau, pertraukiu. Bet tai juk nesvarbu, — nukreipia jis kalbą nuo šio klausimo.

O, visdėlto tiesa, kad buvęs mokslininkas, nūn maldininkas! Ar ne dėlto jo dvasia vis gyva, mintis aštri, o kalbos tonas toks paprastas ir nuolankus?

Ilgai, ilgai dar lieka įspūdis žmogaus, ketinusio būti prie altoriaus, o nūn — lyg atsiskyrėlio - asketo.

Juliaus Gravrogko enciklopedinėj biografijoj trūksta žinių apie kitus šeimos narius. Papildomai jų gauta iš paties prof. Juliaus. Jo tėvas Kristupas buvo vedęs Juliją Goesaitę iš Kriukų parapijos, Šiaulių apsk. Kitą Goesaitę — seserį Viktoriją buvo vedęs tėvo brolis Konstantas. Šių seserų brolis Stanislovas Goesas buvo aktyviai įsijungęs į tautinio atgimimo kovą; jo dvariuke buvo globojami lietuviai studentai, veikė slapta lietuvių mokykla, vyko slapti lietuvių suvažiavimai bei vaidinimai.

Kristupas ir Julija Gravrogkai išaugino ne tik du sūnus profesorius, bet ir dvi dukras — Jadvygą ir Mariją. Pirmoji, nūn mirusi, ištekėjo už Goscickio, o antroji už Misiūno. Profesorius Julius buvo jauniausias savo šeimoje.

JURGIS ČIURLYS:
“AŠ TIKIU DIEVĄ, BET...”

Šio kupiškėno asmuo ir jo pažiūrų kelias būtų vertas išsamesnio rašinio. Reikėtų parankioti daugiau medžiagos. Tuo tarpu buvo prieinami tik du šaltiniai: jo žmona ir jo draugas — Julius Gravrogkas.

Čiurlį teko pažinti Vokietijoje, Detmolde. Liko įspūdis labai inteligentiško, taktiško, uždaro ir užsiėmusio žmogaus.

Tuo metu jis buvo užimtas Pabaltijo universiteto organizavimu Hamburge - Pinneberge. Tarp universiteto ir susisiekimo ministerijos šakojosi jo darbai ir Lietuvoje.

Studijos ir darbas

Gimęs Kupiškio parapijoj, Itkonių kaime, gimnaziją ėjo Šiauliuose ir ją baigė tais pačiais metais, kaip ir Mykolas Biržiška. Baigė sidabro medaliu — įrodydamas savo gabumus ir darbštumą. Biržiška pasuko į Maskvą, o Čiurlys į Petrapilį. Bet vienas ir kitas jau antrais studijų metais iškrito iš suolų dėl studentinių riaušių. Čiurliui pavyko greit grįžti ir ligi 1904 m. tęsti ramiai studijas. Ką jis buvo pasirinkęs, kokį dalyką ir kokiame fakultete, neteko patikrinti. Taip pat neaišku, kodėl 1904 m. jis įstojo į technologijos institutą, atseit — pakeitė studijų šaką. Bet ir institutą turėjo netrukus palikti dėl įsivėlimo į revoliucinį sąjūdį. Grįžo į jį vėliau ir baigė tik 1913 m. Studijoms baigti Čiurlys praleido, tarytum geras jėzuitas, apie 12 metų.

Prieš baigdamas techniką, jis gyveno viename kambaryje su Juliu Gravrogku. Buvo už pastarąjį vyresnis amžiumi, labiau kaustytas moksluose ir jau “krikštytas” visuomeninėj veikloj. Jo įtaka jaunesniajam, suprantama, buvo stipresnė. Gravrogkas teigia, kad Čiurlys tuo metu laikęsis tokios pasaulėžiūros, kurią išpažino daugelis ano meto socialistų. Į žmogaus kilmę žiūrėjęs materialisto akimis, bent tokį įspūdį darę jo argumentai diskusijose.

Po studijų Čiurlys trumpą laiką dirbo Vilniuje. Karo metu buvo mobilizuotas ir išsiųstas į Rusiją. Vėl grįžęs Lietuvon, nuo 1918 m. ligi nepriklausomybės galo dirbo susisiekimo ministerijoj, eidamas įvairias pareigas ir kopdamas vis augštyn. Nuo 1922 m. pradėjo dirbti universitete vyr. asistento titulu ir ligi 1944 m. pasiekė e.o. profesoriaus rango. Dėstė mašinų mechaniką. Profesoriavo ir Vokietijoj, Pinneberge, ir Amerikoj — Fort Wayne, Ind., kolegijoj.

Nuo 1950 m., dėl ištikusio paralyžiaus, pasitraukė iš kolegijos ir grįžo į savo šeimą. Žmogaus gyvenimo prasmė jį seniai vargino, bet ypač norėjo šį klausimą išsiaiškinti į amžiaus galą.

Ką žmona pasakojo?

Čiurlys buvo vedęs Eleną Bilminiūtę ir su ja išaugino porą šaunių dukrų. Baigusi konservatoriją — piano klasę Petrapilyje — Čiurlienė mokytojavo Naujalio, vėliau suvalstybintoj mokykloj, pagaliau konservatorijoj Kaune. Ir nūnai, gyvendama pas dukrą Simutienę Niujorke, tebesiverčia privačiom muzikos pamokom.

Apie savo vyrą ji pasakojo, kad jis savo nusiteikimais nebuvęs materialistas, nors jaunystėje dalyvavęs socialistų srovėj. Anksčiau dirbęs su inž. Stp. Kairiu, bet nepriklausomybės laikais politikoj jau nedalyvavęs.

—    Nebuvo jokių nesusipratimų šeimoj dėlto, kad aš ir dukros buvom tikinčios. Šeima jautė jo toleranciją. Galėjom praktikuot savo religiją ir jis niekad neparodė, jog tai jam nepatiktų. Jis toks buvo — gerbė kito įsitikinimus, ar jie būtų religiniai, ar politiniai.

Progomis, prisiminęs jaunystę, mėgdavęs pasakoti apie rarotas, gavėnią, pasninkus. Lietuvoje eidavęs į bažnyčią tautinių švenčių ar kitų tautinių iškilmių metu. Bet ypatingai jis mėgęs laidotuvių pamaldas ir visada, kai tik buvo galima, jose dalyvaudavo.

—    Vokietijoj, Detmolde, lankydavo lietuvių pamaldas kiekvieną sekmadienį. Paryžiuje gyvenom mėnesį ir jis keturis sekmadienius ėjo su mumis į Mišias. Taip pat gyvenant Austrijoj, Vienoj. Tai jis darė greičiau ne dėl religinių, o dėl tautinių motyvų. Lietuviškos pamaldos priminė Lietuvą ir jo vaikystės dienas.

Čiurlys domėjosi filosofiniais klausimais. Apie tai kalbėdavęs su draugais ir diskutuodavęs. Be kitko, mėgęs skaityti Einšteiną ir kartą prasitaręs:

—    Einšteinas matematiškai prieina, jog yra Dievas.

Draugai vėl vienam kambary

Du draugai, gyvenę studentais viename kambary Petrapilyje, po daugelio metų vėl susimetė į vieną kam-barelį Pinneberge — tuose kukliuose profesūrai skirtuose barakuose. Jurgis ir Julius vėl turėjo progos kalbėtis įvairiais klausimais. Jurgis prisipažino esąs laimingas, kad jo šeima tikinti. Iš savo gyvenimo ir pergyvenimų jis labiausiai ir beveik išimtinai lietė vaikystę ir jaunystę — tas dienas, praleistas kaime pas tėvus. Tuos vaizdus ir pergyvenimus jis pasakojo net naktim sapnuojąs. Gravrogkui atrodė, jog ta jo vaikystė nūn atrodo tokia skaidri, jog ji buvo paženklinta ir gyvu tikėjimu, kurio jam vėliau ir nūnai stigo.

Jurgis, pasak Juliaus, buvęs labai tiesus ir nuoširdus. Į senatvę net ypatingai sušvelnėjęs — buvęs gailus ir užjauslus ne tik vargšui žmogui, bet ir skriaudžiamam gyvulėliui.

Žmona jį apibūdina, kaip įdvasintą žmogų, jieškantį prasmės, bet dėl gausybės darbų neturėjusį laiko gilintis į jam rūpimus klausimus. Laiko atsirado tik susirgus. Po paralyžiaus, kuris palietė jo kairiąją pusę, dar galėjo vaikščioti. Galva buvusi visą laiką blaivi. Be vargo galėjo skaityti bei rašyti, ir tam rodęs didelį interesą. Buvęs netgi patenkintas, kad dabar galįs, kiek nori, gilintis į gyvenimo prasmės problemas.

Pažintis su Albertu Schweitzeriu

Nežinia kuriom aplinkybėm — gal Fort Wayne kolegijoj, — Čiurlys buvo sutikęs šį teologą - filosofą - gydytoją ir muziką. Schweitzeris padaręs jam gilų įspūdį. Vėliau, po paralyžiaus, ėmęs skaityti jo raštus. Buvęs sužavėtas jo gyvenimu ir filosofija. Per paskutiniuosius 9 metus Schweitzeris buvęs Čiurliui tartum dvasinis vadovas. Su jo pažiūromis sutikęs visais punktais. Toks buvęs įspūdis jo žmonai.

Schweitzeris religinėje srityje daugiau reikšmės skyrė pergyvenimui, o ne protui bei mąstymui. Kristų jis laikė ne Dievo Sūnumi, o tik skelbiančiu Jo atėjimą. Kristaus prisikėlimas — turįs tik moralinę prasmę. Dėlto Schweitzerio religinės pažiūros ne be reikalo vadinamos agnostiškomis arba panteistiškomis. O jo etika, nors ir vadinama krikščioniškuoju humanizmu, greičiau yra vitalistinė. Augščiausias etikos principas, pagal jį, yra “pagarba gyvybei!” Dėlto gera-dora esą tai, kas gyvybę palaiko, gyvenimą skatina ir jo pažangą veda ligi augščiausio laipsnio; bloga, kas gyvybei kenkia. Gal tipiškiausias Schweitzerio pažiūrų punktas išreikštas šiuo jo posakiu: “Joks žinojimas ar vylimasis negali duoti mūsų gyvenimui atramos ar krypties. Dievas apsireiškia mumyse tik etiniu būdu ir tik tuo būdu mes galime jį suvokti”.

Kai Julius Gravrogkas 1954 m. paskelbė “Aiduose” savo pasaulėžiūrines pastabas, kurios stipriai kritikavo juslines bei intuicines pastangas pažinti tiesą ir priartėti prie Dievo, buvo suprantama, kad Jurgis Čiurlys pasijuto, tartum būtų puolamas jo “mokytojas” Schweitzeris. Jurgis tuoj sėdo ir parašė ilgą laišką Juliui. Tame laiške pripažino tikįs Dievą, kuris sukūręs didingą visatą, bet visata sau, o žmogus sau. Dievui greičiausia rūpi, kad visata laikytųsi savo orbitų ir neiškryptų iš jų. O žmogus — permenkas padaras, kad Dievas juo domėtųsi tiesiogiai. Žmogus tiek priklauso Dievo, kiek yra Jo sukurtos visatos mažytė dalelė.

— Džiaugiausi, — rašo Gravrogkas, — kad draugas Jurgis bent Dievo buvimą pripažįsta. Tuo remiantis, man rodės, buvo galima daryti ir kitas išvadas.

Julius parašė taip pat ilgą laišką, bandydamas Jurgį logiškai vesti tolyn. Bet Jurgis į tai nebeatsiliepė. Julius galvojo, kad jam dėl paralyžiaus pasekmių sunku rašyti,

o Jurgis savo žmonai prasitarė:

—    Nerašau, nes mudu nesusišnekam.

Draugų metodas jieškoti tiesos išsiskyrė. Julius daugiau protininkas - logikas, o Jurgis — labiau jausmo, pergyvenimo atstovas. Pirmasis, sakyčiau, įsikabino į tomistinį principą, o antrasis — į bergsoninį. Aišku, abu buvo ne filosofai, o inžinieriai, kuriem rūpėjo tiesa.

Taip jiedu išsiskyrė pažiūrose. Bet Jurgiui mirus, Julius rašė nekrologą “Drauge” ir pavadino velionį vienu savo brangių draugų.

Priešmirtinė valia

Vieną Kalėdų dieną Jurgis sėdo perrašyti savo testamento. Tai buvo porą metų prieš mirtį. Užtruko tris dienas, kaip rodo įrašytos datos. Šiame rašte pasirodė, kad jo pasaulėžiūriniai jieškojimai nebuvo išbaigti ir bent logiškai surišti. Žmonai leidus, duodame čia būdingesnes ištraukas:

—    Rašydamas raštą, aš esu pilnoje sąmonėje, sveikam prote ir rimtam ūpe. Pageidaučiau, kad ir Jūs, miela žmona, ir kiti mieli skaitytojai nepasiduotumėt persiskyrimo sunkiai valandai, išlaikytumėt rimtį ir ramybę, nes man įvyko tik visiems žmonėms skirtas pasaulio dėsnis: iš kur žmogus atėjo, ten jis ir grįžta, t.y. būdamas kilmės iš visatos — į visatą.

—    Aš norėčiau, skirdamasis su jumis ilgesniam laikui, atsiskaityti. Aš prašau atleisti mano būdo silpnybes, kurias galėjo pajusti bendravusieji su manim tuo laiku, kol buvo pergyventas smarkiai bangavęs gyvenimas, o ypatingai paskutiniai po ligos metai, pareikalavę atidžios globos visų šeimos narių, o ypač mylimos žmonos.

—    Aš esu dėkingas už parodytą toleranciją. Aš nusinešu, deja, neatmokėtą visiems dėkingumą.

—    ... Mane prašau išleisti per krematoriumą. Kunigiškos, surištos su tam tikra pasaulėžiūra, apeigos man atpuola, bet apseit be laidojimo direktoriaus pagalbos, turbūt, nebus galima. Mano pelenų urną. . ., pirmai progai pasitaikius, grąžinti laisvon nuo bolševikų Lietuvon.

—... Mane slegia didelis rūpestis, kad tėvai liko priderančiai nepagerbti paminklo pastatymu.*

—    Gerų atsiminimų nusinešiu apie gimtojo kaimo It-konių žmones ir išvaikščiotus laukus. Sudiev Lietuva, teikusi turinį mano gyvenimui.

Prof. inž. Jurgis Čiurlys mirė 1959 m. rugsėjo 14 d.

* Kun. J. Prunskis mena, kad prof. J. Čiurlys buvo parvykęs į tėvo laidotuves Kupiškin. Po pamaldų ir laidotuvių, prieš išvykdamas, profesorius dar susitikęs tuometinį Kupiškio vikarą, įteikęs jam auką ir paprašęs atlaikyti Mišias už velionį tėvą.

 

DEVINTAS

SKYRIUS

Viešoji kova ir
asmeninis įsitikinimas

PROF. JUOZO BAGDONO
DVASINIS POSŪKIS

Jauni mūsų inteligentai kitados buvo labai judrūs: keliavo po Rusiją ir Lenkiją, siekė Prūsus ir Vakarų Europą. Pačioj Lietuvoj jie būriavosi, posėdžiavo ir konspiravo kaimuose ir dvaruose. Be kitko, jie neišleido iš akių ir jaunos mūsų emigracijos.

Vienas tokių keliautojų buvo gyd. Juozas Bagdanavičius - Bagdonas. Iškilo jis kaip tik mūsų emigrantų tarpe ne savuoju, o kitu vardu.

Daktaras Norkūnas

Tokio vardo daktaras Lietuvoje nebuvo žinomas. Jis pagarsėjo Anglijoj ir Škotijoj. Apie jį rašė ir Amerikos lietuvių spauda 1901 metais. Miluko “Žvaigždė” spausdino net per tris numerius Londono lietuvių atsišaukimą, kuriame aiškinta kaip dr. Narkūnas organizuoja tenykštę lietuvių parapiją.

Londone jau 1900 m. buvo apie 3.000 lietuvių, bet jie neturėjo savo bažnyčios ir kunigo. Dr. Narkūnas atsirado kaip tik tais metais. Jis buvo vienintelis sąmoningas “bedievis” tarp nesąmoningų tikinčiųjų. Daktaras organizavo “Šviesos” kuopeles, platino socialistinę spaudą, kvėpė patriotizmą. Jaunuoliai, atvykę nuo Punsko ir Suvalkų Kalvarijos, buvo be aiškios tautinės sąmonės. Nūnai, dr. Narkūno įtakoj, svėrėsi aiškion lietuvybėn, bet kartu ir bedievybėn.

Kaip tik tuo metu lietuviams iškilo savos parapijos kūrimo reikalas. Dr. Narkūnas šį reikalą rėmė, nes reikėjo išjungti lietuvius iš lenkų bažnyčių. Jis organizavo parapijai kurti komitetą, parengė parapijos įstatus, parašė net brošiūrą “Parapija ir kunigas”. Kaip dr. J. Šliūpas Brooklyne, taip dr. Narkūnas Londone kreipė visą šį reikalą “demokratine” kryptimi: patys žmonės turėjo valdyti parapiją ir kunigą. Londoniškių lietuvių atsišaukimas kaip tik ir susirūpino, kad dr. Narkūno įstatai nuves parapiją į komiteto diktatūrą.

Šiandien sunku suprasti, ko ši “bedievių” iniciatyva siekė: gaivinti lietuvybę, pažaboti kunigus, nukreipti parapijas nuo katalikybės, ar tik suskaldyti tikinčiuosius? Pastarąjį tikslą šis užmojis tikrai pasiekė.

Narkūno įtaka Londone buvo pastovi

Dr. Narkūnas po trijų metų paliko Londoną. Vėliau trumpam grįžo ir vėl išvyko, bet palaikė ryšį su “Šviesos” būreliais — susirašinėjo ir siuntinėjo socialistinę spaudą, leidžiamą Prūsuose ir Amerikoj.

Parapija įsisteigė be dr. Narkūno pagalbos, bet jo šviesiečiai neprisidėjo — liko nuošaliai, buvo net priešingi. Kolonija suskilo, ir ši padėtis truko apie 36 metus. Naujasis klebonas kun. K. M. bandė visus apjungti, dėlto visus lankė, kalbino dėtis į parapiją.

— Mes socialistai, — kalbėjo šviesiečiai, — kaip dabar atrodys, jei pasidarysim bažnytiniais?

Kunigas aiškino, kad socializmas — tai politinė eko-nominé srovė. Anglijos socialistai nesą priešingi bažnyčioms. Socialinis pažangumas nesikryžiuojąs su religija.

— Kaip nesikryžiuoja? Dr. Narkūnas buvo pažangus ir šviesus žmogus, o jis mums sakydavo — nereikia bučiuoti kunigui rankų, melstis, eiti bažnyčion, nes tai pasenę dalykai.

Dr. Narkūnas vis dar buvo švyturys šiems paprastiems žmoneliams. Tačiau kunigo kalbinami kai kurie pradėjo atslinkti bent į bažnyčios prieangį.

Galutinis dr. Narkūno įtakos lūžis įvyko po šio karo. Žmonės pamatė, kad šviesūs ir pažangūs žmonės — įvairūs inteligentai, atvykę iš tremties, kaip tik eina bažnyčion ir meldžiasi.

Redagavo ir rašė 50 slapyvardžių

Dr. Narkūnas pradėjo medicinos mokslus Varšuvoj ir baigė Maskvoj. Tuo būdu jis pasisavino tiek lenkų pozityvizmą, tiek rusų socializmą. Kartu su Kudirka jis suplanavo pozityvistinę “Varpo” linkmę, šiame žurnale uoliai bendradarbiavo, o po Kudirkos net redagavo jį ir “Ūkininką”. Kartu jis talkino socialistams, vertė jiems brošiūras ir pats rašė straipsnius. Nebuvo toks aštrus, kaip J. Šliūpas, tačiau kibo kunigams į skverną ir skelbė laisvamanybę.

Dr. Narkūnas buvo dinamikos žmogus — panašios į Kudirkos ir Šliūpo. Kažin ar nedaugiau už anuos prirašė straipsnių ir išleido brošiūrų? Tikriausiai — daugiau redagavo laikraščių. Bet jo vardas neįstrigo ano meto skaitytojams, nes buvo kaitaliojamas tarp 50 slapyvardžių.

Turėjo jis bėgti nuo rusų žandarų. Dėl revoliucinės veiklos buvo tremiamas į Viatkos guberniją, ir už tai pasitraukė į Vakarus. Keliavo po Angliją, Škotiją, Prancūziją, Šveicariją, Vokietiją ir Galiciją. Gal tas keliavimas praplėtė jo akiračius, gal turėjo progos palyginti vakarietini galvojimą su slaviškuoju, o gal per tą laiką praūžė jaunystės audros, kad, grįžęs Lietuvon 1906 metais, mažiau besižavėjo socializmu ir pozityvizmu. Dar priklausė varpininkų — liaudininkų centro komitetui, bet jau 1907 m. pasitraukė iš jo ir iš pačios partijos. Traukėsi iš šio fronto ir kiti buvę varpininkai — demokratai: A. Smetona, J .Tūbelis, J. Kubilius. Dr. Narkūnas dėjosi prie jų ir perėjo bendradarbiu į Smetonos — Tumo redaguojamą “Viltį”. Pastaroji savo pasaulėžiūra buvo katalikiška, tačiau bendradarbiais buvo įvairi. Smetona ir Tumas telkė vadinamus “pasyvius pirmeivius” — atsisakiusius kovos prieš religiją, bet dar nepriartėjusius religijai.

Iš politikos į profesorius ir blaivintojus

I Didžiojo karo metu dr. Narkūnas buvo rusų mobilizuotas ir tarnavo kaip gydytojas. Po karo, įsikūrus Lietuvos universitetui, buvo pakviestas dėstyti vidaus medicinos. Politika nebesidomėjo, kaip ir politikai juo. Buvę saviškiai demokratai jo nebekėlė viešumoj; buvę jo artimieji socialdemokratai paliko jį ramybėj, buvę viltininkai jį užmiršo. Jis liko nuošaliai nuo visuomeninių bangavimų, telkėsi į savo darbą medicinos fakultete — dėstė ir rašė tik iš šios srities, be kitko, tvarkė pirmykštės veiklos atsiminimus. Vienintelė sritis, kuria jis domėjosi šalia medicinos, buvo krašto blaivinimas. Apie 1931 m. jis įsteigė Blaivinimo Sąjungą, jai vadovavo ir leido laikraštį “Blaiviąją Lietuvą”. Šią sąjungą jam pavyko išlaikyti net II D. karo vokiečių okupacijos metais.

Kaip tik tuo metu teko jį pažinti. Jis prašė Kauno kuriją, kad ši deleguotų porą kunigų į jo sąjungos centro valdybą. Kurija delegavo St. Gruodį, SJ, ir šių eilučių autorių. Per posėdžius teko stebėti š| ramų, uždarą senuką, bet dar guvų savo rūpesčiais dėl įsigalinčio, ypač per okupacijas, girtavimo. Be kunigų talkos, jam rodės, sunku pasiekti geresnių vaisių kovoje su šia blogybe.

Regimas dvasinis posūkis tremtinių stovykloje

Po penkerių metų jį vėl teko pamatyti Vokietijoj, Schwaebisch-Gmuendės stovykloj. Vieną rytą, paprastą dieną, laikiau vėlyvesnes Mišias. Tarp kitų žmonių priėjo Komunijos ir šis profesorius. Išeidamas iš koplyčios, mačiau, kaip jis dar klūpo ant grindų, nuolankiai sukniubęs tarp suolų. Lyg netikėdamas savo akimis, ką mačiau, užsukau pas stovyklos kleboną kun. Pijų Karalių pasitikrinti.

—    Galiu pasakyti, kaip buvo, — kalbėjo klebonas. — Kartą vakare užėjo pas mane profesorius ir sako:

—    Tu manai, klebone, kad aš netikintis?

—    Žmonės taip mano.

—    Netiesa. Aš niekad nebuvau netikintis. Inteligentas negali būti netikintis. Aš tik bažnyčion nėjau.

Kitą kartą pats klebonas užėjęs pas profesorių, bet jo neradęs, tik žmoną. Ši paaiškino, kad tokiu laiku profesorius niekad nesąs namie. Turįs paprotį popiet vaikščioti 3 valandas. Dabar vaikšto dvi ir pusę, o likusį pusvalandį praleidžia koplyčioj.

Klebonas labai nustebo. Kitą vakarą vėl atėjo profesorius ir jo pagrindinis klausimas buvęs, kaip prieiti išpažinties. Nuo jaunystės nebuvęs — nebepamenąs, kaip viską atlikti. Pagaliau ką pagalvotų nuodėmklausis: buvęs profesorius ir nežinąs dalykų, kuriuos kiekvienas paprastas žmogus žino.

Jis priėjęs išpažinties per misijas, kurias stovykloje vedęs jėzuitas T. V. Gutauskas. Nuo to laiko kasdien dalyvaudavęs Mišiose ir priimdavęs Komuniją. Progomis užeidavęs pas kleboną teirautis vieno ar kito dalyko. Nebuvę tai dideli dalykai, bet jis norėjęs pasitikrinti, ar teisingai galvoja ir daro.

Jis išvyko iš Vokietijos 1951 m. Jūromis prasuko pro Londoną, bet nebeužsuko pas savo buvusius šviesiečius; nebepasirodė jiems savo pakitusiu veidu ir tikrąja Juozo Bagdono pavarde. Atvyko su žmona ir dukra į JAV ir apsistojo Clevelande.

“KO VERTAS PROF. BAGDONO
POSŪKIS DIEVOP?”

Toks klausimas buvo iškeltas vieno gydytojo. Rimtas ir nuoširdus medikas susirūpino, kad prof. Bagdono konversija, mano aprašyta, gali būti diskvalifikuota.

—    Kodėl?

—    Dar Vokietijoj girdėjau iš kitų gydytojų, jog prof. Bagdonas buvo stipriai paliestas sklerozės. O sklerozė, jūs žinot, visai pakeičia žmogaus asmenybę. Žmogus nebėra tas, kas buvo.

Gydytojas įteikė leidinį anglų kalba pasiskaityti apie sklerozės pasekmes. Paskaitęs galvojau ir pakartojau šį klausimą kitiem.

Du grįžimo keliai

Gydytojo pastaba verta dėmesio ypač vienu atžvilgiu. Religinis aktas, aišku, turi būt sąmoningas, juoba posūkis iš ateizmo į teizmą. Tada neabejotinai reikia pajėgaus protinių galių veikimo. Bet ar prof. Bagdonui reikėjo tokios protinės procedūros, jeigu jis nebuvo ateistas, o tik nutolęs nuo religijos? Grįžimas religijon dažnu atveju būna praktinis. Tada mažiau svarstoma, daugiau širdim pajaučiamas reikalas susitaikyt su Dievu. Taip grįžę, vieni nebevargina savo proto, kiti dar gilina protu atrastąjį kelią.

Prof. Bagdono grįžimas neabejotinai buvo praktinis, t.y. grįžimas į seniai apleistą religinę praktiką. Taip grįžta paprasti žmonės darbininkai, kaimiečiai ir niekas jų žygio nediskvalifikuoja. Aišku, buvęs profesorius — mes galvojam — turėtų tokį žygį giliau pagrįsti ir racionaliau pateisinti. Bet ar visuomet būna pagrįstas nusigręžimas nuo religijos? Ar tai daroma labai sąmoningai ir racionaliai? O juk užmetama religija tokiame amžiuje, kada apie sklerozėjimą negali būt nė kalbos.

Pagaliau kaip su pačia skleroze? Ar ji būtinai paliečia smegenis gilesnėj senatvėj? Neseniai apklausinėjau senukus ir seneles tarp 75 ir 90 metų Brocktono, Newtono, Elmhursto lietuvių senelių prieglaudose. (Rinkau medžiagą apie lietuvių tradicijas). Tik dalis iš jų netiko mano reikalui, nes buvo suvaikėję arba be pakankamos orientacijos. Bet nemaža dalis vartojo savo atmintį ir žinojimą taip puikiai, jog galėjai stebėtis.

Šis svarstymas, be abejonės, negali pilnai atsakyti iškelto klausimo. Bet ir pats klausimas yra tik prielaida, nes vargiai kuris iš Vokietijoj buvusių medikų tikrino prof. Bagdono sklerozės laipsnį. Šiaip ar taip bebūtų, rodėsi verta dar pasitikrinti dėl vieno dalyko — ar prof. Bagdonas buvo daugiau praktinis “bedievis”, ar teoriškai įsitikinęs ateistas.

Šios minties vedinas susiradau prof. Bagdono seserį ir brolio dukrą, gyvenančias Clevelande. Su profesoriaus dukra Aldona nepavyko susisiekti.

Ką pasakojo sesuo Matilda?

Matilda, sena amerikone, atvykusi iš Lietuvos 1912 ir ištekėjusi už Žebrausko, buvo prof. sesuo iš antrojo tėvo — Prapuolenio. Būdama 9 metų, jinai prisiglaudė pas brolį gydytoją ir gyveno pas jį trejus metus Naumiestyje ir vienerius Vilkaviškyje. Vėliau, kai jis grįžo iš užsienių, Matilda lankė jį porą kartų Vilniuje. Išvykusi Amerikon su juo susirašinėjo; taip pat susirašinėjo po šio karo, kai brolis buvo Vokietijoj. (Dalį tų laiškų ji ir man įteikė). Matilda, kaip ir jos vyras, Bagdonų kaimynas iš Lietuvos, save laiko, berods, nebažnytiniais.

Kaip gi tada buvo su brolio religija? Jis eidavęs į bažnyčią, nors ne kiekvieną kartą. Kartais per pamaldas pagrodavęs smuiku. Buvo sudaręs net chorelį, mokė jį pas save lietuviškų giesmių ir, klebonui prel. Olekai leidus, giedojo bažnyčioj ant “viškų”. Kai Matildai suėjo 12 metų, brolis daktaras leido ją mokytis katechizmo — ruoštis išpažinčiai ir Komunijai.

Mama pasakodavusi, kad brolis studentas, grįžęs atostogų, važiuodavęs kartu bažnyčion. Motina nupirkdavusi jam škaplierius, net su šilko raišteliu, ir įduodavusi. Bet po metų, kai parvažiuodavo atostogų, vėl tų škaplierių mama nematydavusi. O dėl kunigystės, aišku, mama savu laiku norėjusi ir net raginusi. Kai sūnus pasipriešinęs, tada motina kartą paklaususi kunigo, ką daryti. Kunigas pasakęs:

— Neversk jo. Geriau tebūna geras bernas, negu blogas kunigas.

Motina jam daugiau šio reikalo nebepriminusi.

Bagdonas, po savo klajonių užsieniuose, grįžo į Vilnių ir čia susipažino Oną Jakštytę — vabalnikietę, kurią dėdė kun. Petras Jakštys leido į miestą pasimokyti. Susirgusi, ji kreipėsi pas dr. Bagdoną, ir taip jiedu susipažinę. Savo pacientę jis vedęs 1914 Šv. Onos bažnyčioj. (Jakštytės brolis taip pat ruošėsi į kunigus, bet karo metu mirė). Pirmasis Bagdonų sūnus greit mirė ir buvo palaidotas Naumiesčio kapinėse. Išaugino dvi dukras — Oną ir Aldoną.

Koks jis atrodė brolio dukrai Kaune?

Brolio Jurgio dukra, nūnai Gailiušenė, gyveno keletą metų pas dėdę ir mokėsi. Apie 14 metų buvo artima dėdės šeimai — pas jį būdavo ar šiaip atsilankydavo. Abi savo dukras Bagdonai leido į Saulės gimnaziją, o vienu metu net į bendrabutį — pas seseris kazimierietes, kad gautų geresnį auklėjimą. Motina rūpinosi jų religiniu gyvenimu, o tėvas ypač moraliniu. Nei dukroms, nei globotinei nebuvo valia skaityti blogų knygų. Profesorius pats kontroliuodavo.

Nepriklausomybės pradžioj, kai okupaciniai pasai buvo keičami lietuviškais, profesorius, tiesa, įsirašęs savo pase “laisvamanis”. Bet su organizuota laisvamanybe neturėjęs nieko bendro. Šliūpas jų namuose nebuvo matomas, nei prisimenamas, netgi nediskutuojamas. Priešingai, daug buvę kalbama apie prof. Čepinskį ir jam buvę rodoma daug pagarbos. Bagdono draugai buvę: Staugaitis, Grinius, Sleževičius, Mažylis, Žemaitis, Rimka. Jie užeidavę į namus arba jis pas juos. Tačiau nemėgęs šeiminių švenčių ar balių nei pas save, nei kitur.

Savo mirusiam sūnui ir tėvams jau nepriklausomybės laikais prof. Bagdonas pastatė Naumiesčio parapijos kapinėse gražų paminklą, paprašė kunigus jį pašventinti ir atlaikyti Mišias, kuriose pats dalyvavo.

Iš Vokietijos jis atvyko Amerikon 1951 metais, kartu su žmona ir dukra Aldona. Buvę žinių iš Schw. Gmuendės stovyklos, kad profesorius pasidaręs bažnytinis. Bet kaip tas įvyko, niekas nesidomėjo ir profesoriaus neklausinėjo. Tik tas žinias patvirtino nūn matomi faktai. Profesorius su žmona tuoj pradėjo lankyt pamaldas Šv. Jurgio lietuvių bažnyčioj ir buvo matomas prie Dievo stalo. Žmona netrukus mirė, tada jis pats vienas buvo atvežamas į bažnyčią. Po žmonos mirties pusę metų gyveno pas Gailiušius. Apie religiją nebuvo specialiai kalbama, kaip ir kitur, kai ji laikoma normaliu ir jau žinomu reikalu. Profesorius kas rytas išeidavęs iš namų, užsukdavęs į kaimynystėje esančią lenkų Šv. Kazimiero bažnyčią, pasimelsdavęs, po to dar pasivaikščiodavęs ir vėl grįždavęs į namus.

Prof. Bagdonas Clevelande

Po pusės metų jį paėmė pas save giminaitis, senas amerikonas Česnis, kuris jį nuveždavo sekmadieniais į Šv. Jurgio bažnyčią. Kadangi Česnis dirbo, o profesoriui buvo reikalinga didesnė priežiūra, tai buvę pasirūpinta jį perkelti į senelių prieglaudą pas šv. Juozapo seseris — lenkes. Čia jis išbuvo porą metų — ligi mirties. Seserys buvusios juo labai patenkintos ir jis jomis. Buvęs net giriamas dėl savo kuklumo, sugyvenimo su kitais. Turėjęs draugų tarp senelių lenkų, rusų ir vokiečių, su kuriais jų kalbomis galėjo susikalbėti. Ir čia būdamas, jis kasdien ėjo koplyčion ir beveik kasdien Komunijos.

Tuos religinius aktus jis darė taip, tarsi tai būtų savaime suprantami. Neleido kitiem pajust, kad yra sugrįžėlis religijon. Nebuvo galima to pastebėti ir iš jo laikysenos bažnyčioj. Atrodė, kad jam čia nėra nieko naujo: pats suvokė, kada reikia klaupt, stot ar sėst.

Mirė jis 1956 birželio 8 dieną. Prieš mirtį buvo aprūpintas viatiku ir paskutiniais patepimais. Buvo pašarvotas pas Johnson Funeral. Prie jo karsto buvo padėtos gėlės ir profesorių draugijos vardu. Bet, kaip rašė “Dirva”, profesorius buvo “palaidotas beveik patiem Clevelando lietuviam nežinant ir negalint tam dideliam žmogui atiduoti deramą pagarbą”. Iš tikro, jis buvo ne palaidotas, o sudegintas vos vienai parai praėjus nuo mirties. Tai buvo padaryta dukros valia — ne dėl pasaulėžiūrinių motyvų, bet dėl ekonominių — kad būtų pigiau.

Ką galvoja dr. K. Pautienius?

Nuo pat atvykimo į Clevelandą savo profesorių mediciniškai globojo, o pastaruosius dvejus metus ypatingai prižiūrėjo dr. Pautienius. Koks jo įspūdis apie prof. Bagdono stovį — ar jo asmenybė buvo pakitusi?

Į patį galą, aišku, jis mažai orientavęsis ir pats vienas nebūtų galėjęs tvarkytis. Bet pradžioj, kai atvykęs, gebėjęs ir galėjęs būtinus savo reikalus tvarkyti ir savo problemas spręsti.

—    O kaip su jo religinėm praktikom?

—    Matydavau jį bažnyčioj...

Paaiškinau, koks man rūpestis dėl vieno gydytojo iškeltos abejonės.

—    Aš manau, — galvojo dr. Pautienius, — kol žmogus yra pajėgus tvarkyt kitus savo reikalus, tai pajėgus tvarkyt ir savo sąžinę.

Grįžęs iš Clevelando, dar peržiūrėjau prof. Bagdono laiškus, rašytus 1947 ir 1948 m. seseriai Matildai Žebrauskienei. Kaip tik tuo metu jis pradėjo eiti išpažinties ir Komunijos Sehw. Gmuendėje. Laiškų braižas, mintys ir konkretūs klausimai — reikalai nekelia abejonių dėl prof. Bagdono protinio pajėgumo.

Kokį įspūdį prof. Bagdonas darė stovyklos gyventojams, liudja K. Kaunas “Sėjoje” (1956, nr. 5):

— Labai malonu būdavo stebėti dar Vokietijoj, tremtinių stovykloj Schw. Gmuende, kuklų, pilną sveikatos senelį, tai kantriai belaukiantį eilėse prie maisto, tai ramiai bevaikščiojantį ir taip semiantį jėgų savo amžiui prailginti.

BE DIEVO VISKAS
NUSTOJA PRASMĖS

Šaulių kūrėjo Vlado Putvinskio - Pūtvio
audringa kelionė

Dvaras, kaip ir kaimas, anais 19 a. pabaigos laikais buvo tradiciškai religingas. Religingi buvo ir dvarininko — bajoro Vlado Pūtvio - Putvinskio tėvai, ypač motina Idalija Platerytė. Savo sūnui Vladui jinai buvo įkvėpusi religijos meilę. Pati jį mokė namuose — paruošė į trečią Šiaulių gimnazijos klasę ir išleido iš savo įtakos. Paskui jį perkėlė į Mintaujos realinę gimnaziją, kurioj bręsdamas vaikas pradėjo tolti nuo religijos. Motina tai pastebėjo. Kai sūnui buvo 16 metų, ji mirė. Prieš mirdama prašė, kad jis, ją prisiminęs, bent kryžiaus ženklą padarytų.

Dvi deivėsmotina ir žmona

Motinos jis niekad neužmiršo — visą gyvenimą. Žmoną jis stačiai garbino, prieš ją klaupdavo kaip riteris, o motiną mylėjo daugiau, negu įprasta kitiem vaikam. Ne tik mylėjo, bet ir gailėjosi, nes ji kentėjo dėl kieto vyro būdo.

— Tėvo rankos buvo kietos, — rašė jis “Keturiose deivėse”. — O aš troškau šilumos ir tuomet pamilau tą pirmąją deivę — motiną. Ji buvo vien gerumas: niekuomet savimi nesirūpino, tik svetimus vargus matė, svetimas sielas tyrinėjo ir gydė. Jos veide buvo bekraštis ramumas, ir kiekviena siela atsidarydavo iš karto prieš ją, kaip nunokusi ankštis.

Pašaliečiai negalėdavo suprasti, kodėl Putvinskis, įskaudintas ar sujaudintas, pats sau kartodavo: “O, mano motina!” Savo kančios ar nesėkmės momentais jam išsprūsdavo žodžiai: “O mater dolorosa!” (O, skausmingoji motina). Motinos prisiminimas jį kažkaip guosdavo.

Savo studijas Hallės universitete, Vokietijoje, jis turėjo nutraukti dėl tėvo ligos. Grįžo į dvarą ir perėmė iš tėvo rankų ūkį. Vedė vieną septynių seserų Gruzdyčių — vysk. M. Valančiaus giminaičių. Tai buvo antroji jo “deivė”, kurią jis vėliau taip apibūdino:

—    Linksmutė, gražutė. Akys didelės, galvutė daili, tartum aguona linkstanti prie peties. Ji buvo kaip gydytojas, kuris gydė ne vaistais, o savimi. Savimi taip pat nesirūpino, sau nieko nejieškojo, savęs nežinojo... Kai man širdį skaudėjo, ji neleisdavo apie tai kalbėti. Ji bijojo paliesti svetimas žaizdas. “Aš negaliu klausytis” — sakydavo.

Šalia šių dviejų deivių, jis rado trečiąją. Tai buvo nauja motina — tėvynė.

Ėjęs su lenkaisgrįžta lietuvybėn

Jo žmona mokėjo kalbėti lietuviškai, o jis, kaip daugis bajorų, nemokėjo. Bet jam buvo įstrigę motinos žodžiai, pasakyti vieno bajorų pobūvio metu:

—    O visdėlto ir mes turėtume kalbėti lietuviškai.

Šių žodžių jis, tada vaikas, neužmiršo. Mintaujoj vienas draugas, berods taip pat bajoraitis, Montvila kartą jam vėl priminė:

— Mes juk priklausom lietuviam.

Bet Vladas Mintaujoj tada priklausė lenkų slaptam būreliui. Žavėjosi lenkų kultūra, nors savieji bajorai jam neatrodė labai kultūringi. Buvo prisižiūrėjęs, kaip jie pramogauja ir kai kurie vaizdai jį persekiojo. Kiti vaizdai — iš neteisingo elgesio su kumečiais — jame kėlė vidinį protestą. Jis galvojo, kad tikrieji lenkai yra visai kitokie, tartum Senkevičiaus romanų herojai. Bet Hallėj susidūrė artimai su studentais iš Lenkijos ir jį sukrėtė šių palaidumas.

Jis grįžo į savo dvarą apsisprendęs būti kitokiu.

Dėl posūkio į lietuvybę jis prarado visus buvusius bajoriškuosius draugus ir kaimynus. Lietuvių draugų pradžioj neturėjo. Be to, neturėjo nuovokos kaip savo lietuvybę praktiškai pritaikyti. Pasijuto atsidūręs tuštumoj.

Jo vietatarp kovojančių lietuvių

Iš tos padėties jį išvedė nauja pažintis su Povilu Višinskiu, varpininku, vėliau lietuvių demokratų - liberalų partijos kūrėju. Višinskis ėmė lankytis į jo dvarą ir atskleidė naujus darbo barus — knygnešybą, rašymą “Varpui” ir jo rėmimą, kaimiečių švietimą, savos šeimos ugdymą naujoj lietuviškoj dvasioj.

Putvinskis ėmėsi šių darbų ir pajuto savo vietą tarp kovojančių lietuvių. Be to, į jo namus ėmė lankytis rašytojos bajoraitės — Žemaitė, Petkevičaitė. Buvodavo J. Jablonskis, dr. J. Bagdonas, tuo metu “Varpo” redaktorius ir kiti. Višinskio įtaka buvo didžiausia. Putvinskis jį labai gerbė ir vadino “Lietuvos ereliu”. Višinskio mirtį jis išgyveno nemažiau, kaip savo motinos. Jo paveikslą savo namuose laikė šalia Vytauto Didžiojo, vysk. Valančiaus ir Kudirkos.

Dėl Višinskio įtakos Putvinskis pasidarė varpininku-demokratu; priėmė ir nemojevskinę (lenkišką) laisvamanybę, kurią Višinskis skelbė su tokiu entuziazmu kaip ir lietuvybę. Putvinskis apsisprendė veikti logiškai — nutraukė ryšius su bažnyčia ir savo šeimą ryžosi auklėti be religijos. Žmona, buvusi tikinti, prie jo prisitaikė, “kaip aguona palinkdama prie jo peties”.

“Ką tu čia man vaikus gadini!”

Tik dėl žmonos tėvų jis dar krikštijo vaikus ir šių kambarėliuose leido laikyti šventus paveikslus. Bet vieną dieną, kai tėvai buvo mirę ir augo jau ketvertas savų vaikų, tie paveikslai dingo. Vaikai ėmė verkti, o auklė, religinga moteris, paaiškino, kad juos išnešęs tėvelis. Auklė buvo pradėjusi vaikus mokyti poterių ir vakarais su jais meldėsi. Tai pastebėjo Putvinskis, pravėrė duris ir užrėkė ant auklės:

—    Ką tu čia man vaikus gadini!

Auklė prisitaikė, ir vaikai toliau augo be jokios religijos. Viena dukra pasakojo, norėdavusi melstis ir nežinojusi kaip; buvo išmokus rusiškai religinį eilėraštį ir jį kalbėjusi vietoj maldos.

—    Mes augom miške, — ištisas dienas ten praleisdavom. Pasaulio nematėm. Net bažnyčią pirmą kartą aplankėm slapta su broliu, vežami į Šiaulius pas dantų gydytoją.

Religija šeimoje — tik formalumas

Putvinskis, atrodo, laikėsi Rousseau auklėjimo pažiūrų — paliko vaikus gamtos prieglobsty. Norėjo galimai ilgiau išlaikyt juos nepaliestus civilizacijos ir religijos įtakų. Neleido vaikų nei į mokyklą — ruošė namie ligi trečios klasės. Išleisdamas į Liepojos gimnaziją apgailestavo, kad jie ten turėsią mokytis tikybos, nes tokia esanti tvarka. Teksią jiem prieiti ir sakramentų, bet tai būsiąs tik mokyklos reikalaujamas formalumas.

Vaikai atliko šį “formalumą” pirmą kartą ir tuo viskas baigėsi.

— Aš net neprisimenu pirmosios išpažinties ir komunijos momento, — pasakojo vienas Putvinskio vaikų nūnai. — Man nepadarė jokio įspūdžio.

Kai kurių “formalumų” negalėjo išvengti ir pats Putvinskis. Priimdavo kunigus kalėdoti, švęsdavo Kūčias, vardines ir kitas šventes.

Motina prasitardavo, kad po mirties išnyksianti kaip dūmas. Vaikų klausinėjama, iš kur viskas atsirado, aiškindavo — iš embrijonų. Kas tie embrijonai ir iš kur jie? To ji nebesugebėjo vaikam atsakyti. Jos pačios kambary liko neišmesta Kristaus galvutė, kurią vysk. Valančius buvo dovanojęs jos motinai.

Negaudami religinio auklėjimo, vaikai vis dėlto negirdėjo namuose kalbų prieš Dievą, Bažnyčią, kunigus. Šiaip namų atmosfera buvo dora ir kilni. Tėvai buvo griežti blaivininkai — net svečiam nedėjo ant stalo stiklelių. Apylinkės žmonės ir ypač kumečiai gerbė šią šeimą dėl gailestingos ir teisingos širdies, tik stebėjosi jų bedievybe. Kitiem jų bedievybė buvo pavyzdys. Vienas kumečio vaikas, kuriam Putvinskis buvo padaręs daug gero, išvyko į Ameriką ir pasidarė bedieviu. Kai po daugelio metų šį vyrą sutiko Amerikoj Putvinskio dukra, jis nustebo, kad ji ne bedievė. Ši bandė aiškinti, kad ir tėvas nebuvęs bedievis, ypač vėliau, bet šis vyras nenorėjo nė girdėti. Savotiškas paradoksas: tėvas savo pavyzdžiu pastūmėjo žmogų nuo religijos, o dukra dabar nori jį grąžinti — jau kuris laikas už jį besimeldžianti.

“Grįžkime taisyti klaidų”

Argi Putvinskis buvo bedievis? Bent jau Dievo nebuvo atmetęs. Tik jis buvo supainiotas naujų pažiūrų — evoliucinių ir revoliucinių. Pats buvo įveltas į 1905 metų revoliuciją, dėl to suimtas ir išsiųstas į Rusiją. Antrą kartą rusai vėl suėmę išsiuntė Rusijon 1914 m.

Putvinskis mėgo daug skaityti, ypač tremtyje. Žmogus jis buvo kovojantis ir jieškantis. Skaitė, mąstė, rašė. Iš to meto rašinių ryškėja jo dvasinis nerimas.

Jau 1914 m. Voskresenske jis rašė “Iš jos kelionės”. Toji “Ji” — tekste rašoma iš didžiosios — turima galvoj siela. Ir ką jis randa toj savo sielos kelionėj?

— Daug yra negyvo manyje, kuris sako: vis tiek. Daug yra gamtiško sapningo, kam valios neturiu. Daug pareina nuo valios, amžinai rūpestingos — budžiosios amžino priešo — blogo. Bet trūksta, dar trūksta man Vieno. Dar Vienas sieloje lyg juda. Dar Vienas saulės prašo. Be tamsos nebūtų šviesos ... Be “atgal” nebūtų “pirmyn”. Jei yra blogo budrus priešas, turi būt gero budrus draugas.

Jame pačiame grūmėsi lyg “du genijai”, kuriuos jis vaizduoja Sparniaus ir Pročiaus vardu. Vienas atstovavo širdžiai ir valiai, antras — protui. Vienas gynė savo deivę

— Sielą, antras savo — Gyvę (gyvybę). Jiedu vedė ilgą ginčą: kas viską valdo — laisva valia ar aklas gamtos

būtinumas — determinizmas? Pagaliau jiedu padavė vienas antram ranką ir tarė:

—    Eiva, grįžkiva klaidų taisyti.

—    Eisiva, brolau, eisiva, bet lukterėkiva, kol gaisras (karas) nutils.

Kurti naują lietuvių aristokratiją!

Grįžo jis Lietuvon 1918 m., kai karas dar buvo nepasibaigęs. Jungėsi į kovą už Lietuvos atstatymą ir jau 1919 m. pradėjo kurti naują šaulių sąjūdį. Kokia buvo jo mintis kuriant šią organizaciją? Ar tik karinė? Jam rūpėjo ypač moralinis jaunimo apšarvojimas. Per šią organizaciją norėjo atrinkti geriausią elementą — augštos moralės, blaivų, kūrybišką, užgrūdintą, neprivilegijuojamą iš šalies ar viršaus. Ginklas rankoj, o dvasioj garbingumas — štai kaip jis vaizdavosi naują Lietuvos aristokratiją! Įdomu, kad šios naujos idėjos programoj nebeiškrito religija. Ir bažnytinės pareigos, matyt, nebeatrodė tik “tuščia forma”. Kai šauliai eidavo bažnyčion su vėliavom, ėjo su jais ir jų vadas Putvinskis; net kitus vadus ragino eiti.

Jis rašė kiek vėliau:

—    Yra trys vyriausios idėjos: tautybė, tikyba ir sociav lė. Visos trys, teisingai suprastos, kaip upės sueina į vieną pirmapradį okeaną.

Nauja tikyba ir Senasis Testamentas

Tautybė, kaip matom, jam vis dar buvo pirmesnė ir gal pagrindinė idėja. Kaip ji turėjo būti suderinta su tikyba? Šis klausimas, matyt, jam rūpėjo, juoba, kad tuo sirgo ir kiti patrijotai.

Nepriklausomybės pradžioje pasiskardeno du nauji pranašai. Vienas jų — Gediminas Beržanskis Klausutis, save laikęs kunigaikščiu, žemaitis, taip pat varpininkas, kaip ir Putvinskis. Jis mėgino atkurti senąją lietuvių pagonybę ir save laikė tos tikybos tartum vyriausiu kunigu. Kitas — D. Šidlauskas, irgi žemaitis, “visuomybės” — “naujos tyros tikybos: mokslo, dorovės, apeigų ir organizacijos” kūrėjas, dėlto pasivadinęs Visuomiu.

Pastarasis tartum užuodė, kad Putvinskis turi kažin ką panašaus savo galvoj ir prisistatė, prašydamas talkos — duoti minčių, padėt šią religiją formuluot ir gal pritaikyt.

Abu nauji pranašai buvo pernelyg lėkšti, ir jų projektai galėjo atbaidyti bet kurį pajėgesnį žmogų nuo minties apie tautinę religiją. Putvinskis atsisakė kuo nors padėti Šidlauskui, o artimiesiems šį planą pavadino “šlamštu”. Bet jo galvoj pagyvėjo mintis rašyti veikalą apie religiją santykyje su tauta. Dėlto jis susidomėjo Senuoju Testamentu, kur religija ir tautybė yra giliai susieta.

Kokios tikybos reikia Lietuvai?

Veikalo apie tautos religiją jis neparašė ir vargiai galėjo parašyti. Žmogus mėgo filosofiją, bet neturėjo pagrindų. Daug filosofavimo jo rašiniuose ir vaizdeliuose. Matyt, kad jis turėjo originalių minčių, didelį pastabumą ir įžvalgumą. Turėjo ir įgimtų talentų — beletristo, filosofo, pedagogo, bet nei vienam nebuvo paruoštas mokyklos ir laiko sąlygų.

— Visa mano nelaimė, — sakydavo artimiesiems, — kad esu diletantas.

Tačiau jam viena buvo aišku, jog Perkūno pagonybės laikai yra nesugrįžtamai praėję. Jis bandė tai pasakyti vaizdiniame savo rašinyje “Lietuvos karalius”.

Kai svetimo, naujojo Dievo pranašai ėmę daužyti Perkūno ir kitų lietuvių dievaičių stabus, karalius nuėjęs pas patį Perkūną ir ėmęs jį maldauti:

—    Atversk žaibų ir griausmų ryšulį, tesudreba žemė, kaip dar niekad nėra virpėjusi, tesudega į pelenus priešingojo Dievo vyčiai.

Į tai atsakęs jam Perkūnas:

—    Viena tik yra amžina teisybė, vienas tik yra tikras labas, viena tik yra vyriausia valia, ir tas visa ir dar daugiau yra pas vienatinį Dievą. Jis nėra priešingas, nė naujas. Jis yra daugiau negu amžinas. Jis yra per amžinas. Mes jūsų gerieji dievaičiai tik jo pėdsakų atvaizdai ir tai tik tokie, kokius jūs patys mokėjot suprasti ir nulipdyti. Mes buvom arti, kartu su jumis, kaip maži takeliai, kuriais jūs vaikščiojot. Bet mažieji keleliai veda į didįjį kelią, ir jūs šaukiami dabar eiti juo.

—    O kas Jis yra iš tikrųjų? — paklausė karalius.

—    Jis yra tas vienas, kas yra savaime.

Susimąstęs karalius, nes jam neaiškus buvęs naujasis kelias ir vėl Perkūną paklausęs, kaip Jis tas vienas nori, kaip Jam tarnauti ir kaip didįjį aušros kelią atrasti?

—    Vienas vieno tik nori: Tarnauti mūsų tautai ir tarnauti Jam. Vesk tautą tobulybės ir doros keliu, ir nuvesi į Jį.

—    Dar viena pasakyk, (Perkūne), kas daryti, kad su Jo pranašais eina kartu ir žudikai.

—    Ginkitės. Ne prieš Jį, bet Jojo vardu ginkitės!

“Atsiplėšti nuo Dievo jau nebegalime”

Putvinskis su širdgėla turėjo atsiplėšti nuo savo kūrinio — šaulių vadovybės, nes jo linkmė skyrėsi nuo kitų šaulių vadų. Jis paliko Kauną ir grįžo į savo dvarą išti-siem penkiem metam. Šv. Raštą, kuris lietuvių vertime buvo leidžiamas dalimis, prašė dukrą siųsti jam iš Kauno. Jis tęsė savo studijas ir rašė savo mintis. Iš to jame subrendo šūkis: vargas tai tautai, kuri savęs nelaiko išrinktąja! Kuria prasme? Žydų tautos istorijoj jis rado, kad “pirmoj eilėj” buvusi “tautos etika”, tautos “vedimas tobulybės idealan”. Ta prasme, pagal jį kiekviena tauta gali būti išrinkta, jeigu ji sieks dorinio tobulumo; kiekviena tauta gali šią teisę gauti “iš viršaus”, jeigu seks “iš augšto duotas direktyvas”. Jis mėgo kartoti iš Šv. Rašto Dievo pažadą žydų tautai: Atiduosiu jums žemę, jei būsit ištikimi! Ir žydų tautos blaškymasis — nusigręžimas nuo Dievo, svyravimai, burnojimai — Putvinskiui, matyt, priminė panašų savos tautos, bent savos inteligentijos kelią.

Iš to laiko galima rasti ne vieną jo straipsnį parašytą Šv. Rašto įtakoje. Vienas jų “Pirmoji nuodėmė”. Toji nuodėmė, pagal jį, yra Dievo kūrybos neigimas. Įsiskaitęs į šį rašinį, randi, kad Putvinskis rašo apie žmogiškojo proto prieštaravimą prieš “Visateigiamąją valią”. Kitame rašiny, tęsdamas šią temą, jis prieštaraujantį žmogaus protą pavadino “didžiuoju chamu”.

Už tą chamą jis nori Dievą atsiprašyti, ir Dievas atsako:

—    Atleisiu jums jūsų nusidėjimus, o savo paklydimų visas išdavas turėsit patys kelti ligi devintos kartos.

Ir žmogus vėl maldauja:

—    Atleisk mums, Neliestinasai, kad drįstam siekti Tavęs mūsų mintimis ir sielų troškuliu, bet nuo mūsų tėvų pirmojo nusidėjimo atsiplėšti nuo Tavęs jau nebegalime!

Etinė problema Putvinskiui buvo esminė. Net tikyba jam buvo tik “absoliutaus tikslo etinė idėja”. Ir žmogaus dalyvavimas Dievo kūryboje, pagal jį, reiškė — geru nugalėti bloga. Putvinskis rašė:

—    Dievas nenaikina piktybės branduolio sąlyginiame (pasaulyje) ne dėl to, kad negali, bet dėl to, kad nėra piktojo absoliuto, o sąlyginį gali ir turi nugalėti sąlyginis geras. Tuo būdu Dievas suteikia malonę visiems gyviams dalyvauti jo kūryboje.

Ir jis dar kartą pakartoja:

—    Dievas kuria absoliute vien tik teigiamą, nesąlyginį gerą. Ir dėl to absoliute blogo nėra ir negali būti.

“Man reikalingas tik Dievas”

Gyvendamas dvaro vienumoj Putvinskis vis labiau išgyveno Dievo ilgesį. Tai rodo vienas rašinys iš 1927 m., išspausdintas tik po jo mirties:

—    Man nedaug ko reikia. Labai ir be galo tikrai man reikalingas tik Dievas. Reikalinga tikėti, jausti gyvąją teigiamąją antpasaulinę valią, kuri kiekvieną judesį daro prasmingą, turiningą. Be to niekas neturi prasmės, niekas neturi grožio nei tikslo.

—    Bet mano siela yra silpna. Jai maža vien tikėti tolimą neapčiuopiamą valdovą. Reikalingas man čia žemėj Jojo pranašas atstovas. Maža tikėti, reikalingas religijos kultas...

Kaip gi su kultu? Bažnyčion jis ėjo jau Kaune ir nūn Kelmėj. Jis ėjo — su šauliais, o su juo ir jo žmona. Kaip daugis to meto inteligentų, net praktikuojančių, ėjo nereguliariai, nepastoviai. Gal ir motyvai buvo daugiau tautiniai. Jis sakydavo:

—    Tauta yra tikinti ir tokia ji liks. O iš tautos nedera išsiskirti.

Bet jis išsiskyrė dar neidamas sakramentų. Jaudinosi bažnyčioj per pamaldas. Sakydavo, kad dėl vargonų muzikos, bet kažin ar tik dėlto?

Putvinskis ėmėsi taisyti savo klaidas, pradėdamas nuo savo šeimos. Kai tekėjo duktė Sofija, iškilo klausimas, kaip tuoktis.

Putvinskis griežtai reikalavo:

—    Nedera išsiskirti iš tautos. Dėl to tuoksitės bažnyčioj, kaip visi — su užsakais ir visom apeigom!

Kai gimė dukrai sūnus, Putvinskis liepė ji krikštyti ir paskui mokyti maldos. Ta proga jis savo dukrai kalbėjo padaręs didelę klaidą, kad jos ir kitų savo vaikų nemokęs tikėjimo, nepratinęs melstis. Savo vaikaičiui jis pats sukūrė pirmąją maldą ir jos išmokė.

Žodis netikintiesiems tėvams

Savo vaikams neteikęs religijos, Putvinskis pajuto juos nuskriaudęs. Dėlto norėjo įspėti ir kitus tėvus. Straipsnis “Tautinis vaikų auklėjimas — apie Dievą” skirtas “tik netikintiems” nes tikintiesiems tėvams esą “savaime aiškus dalykas”. Štai, pagrindinės jo mintys:

—    Visos pačių tėvų bėdos, kilusios iš tikėjimo netekimo, tai dar tik pusė bėdos. Jauni būdami jie neišvengiamai tikėjo. (Dar nesu matęs doro netikinčio patrioto, kuris jaunas būdamas nebūtų tikėjęs). Jie nustojo tikėję jau sulaukę jėgų, kada galėjo atlaikyti vidinę audrą.

—    Bet kas bus su mūsų vaikaičiais?... Kuo užpildysime jų sieloje tuštumą, kuo nuraminsime gilesnio turinio troškimą? Ar turime teisės daryti juos mažus kankiniais?

—    Ką daryti, kai vaikas klaus apie Dievą? Pasakyti “nėra” negalima. Jei tėvas yra bent kiek apsišvietęs, tai jau žino, kad nebuvo pasaulyje dar tokio mokslo, tokios filosofijos, kurie būtų įrodę tą “nėra”... Lieka visaip išsisukinėti, arba pasakyti “nežinau”. Taip daugumas netikinčiųjų tėvų ir daro..., arba užmerkia akis, — leidžia kitiems vaikus pamokyti tikėjimo, paveda mokytojam — tyčia, tik formaliai. Jie galvoja šitaip: aš duosiu vaikui laisvę; kai užaugs, pasielgs kaip tinkamas — savo noru ir būdu.

—    Deja, toks galvojimas, — pastebi Putvinskis, — yra baisus savęs apgavimas ir apsirikimas. Išgalės tikėti nepareina nuo vien galvojimo. Kad būtų tikima, reikia turėti jau nuo pat mažųjų metų tam tikru būdu išugdytus sielos jausmus... Tėvai, kurie neduoda kūdikiui tikėjimo, neturi teisės sakyti, kad duoda jam laisvę, nes jie iškart stato į tokį padėjimą, iš kurio nėra išeities. Jau vėliau jis niekada nesugebės įgyti sielai reikalingų stygų tikėti. Jis neturės laisvo pasirinkimo. Visada yra lengviau tikėjimo nustoti negu įsigyti.

Pagaliau Putvinskis kreipias į tėvų - patrijotų sąžinę:

—    Tėvui, tikram tėvynės mylėtojui, rūpi, kad jo vaikai būtų irgi patriotai... Bet kaip tai padaryti? Kalbėti apie tėvynę, tautą galima vaikui tik tada, kai jis gerokai paūgėja. O čia reikėtų vaiko jausmai ugdyti daug anksčiau. Be to, vien protavimo ir čia maža. Tėvynės meilė yra idėja ir dėl to jau iš anksto reikia ugdyti tas sielos stygas, kurios sugeba idėjos skambesiu virpėti. O tat padaryti galima tik vienui vieninteliu būdu, būtent, kalbant kūdikiui apie Dievą. Dievas tai yra vienintelė idėja, vienintelis aukštesnės doros pagrindas, kurį gali instinktyviai atjausti kelerių metų vaikas.

Šis straipsnis, parašytas Graužikų dvare 1926 m., nebuvo spausdintas ligi po jo mirties.

Ar tiki, brolau?

Putvinskis pagaliau rado tikėjimą ir nusiraminimą. Tai buvo trejetą metų prieš jo mirtį. Savo rašiny “Ar tiki, brolau?”, jis kalba apie save ir draugus netiesiogiai, vaizdžiais palyginimais:

—    Kada nejaukiai ūžia šalto rudens vėjai, kada šaltam ilgesiui nėra galo..., ar tiki tuokart, drauge, kad ten kažin kur toli pietuose yra šiltas šviesus kraštas? Ar netiesa, sunku vaizduotis, sunku tuo tikėti, tačiau taip yra, neišvengiamai yra.

—    Ar atsimeni, drauge, kaip mes, tu ir aš klaidžiojom užburtam miške, ieškodami takelio tarp auksinių, mėnulio apšviestų paparčių. Tu tuokart pasakojai savo svajones, apie savo meilę... Ji iš dangaus nužengusi... “Aš netikiu, kad ji yra. Man rodosi, kad aš ją pamačiau sapne, išsvajojau. Man rodosi, negalimas daiktas, kad ji ištiesų būtų kur nors”. O vis dėlto ji yra... Tai ne sapnas. Tai tokia pat tikra tiesa, kaip ir toji, kad kiekvienam iš mūsų yra paskirta tokia pat laimė, nors ir retas temoka tiek sudrūtinti skaistybe savo širdį, kad tą laimę pasiektų.

Autorius prisimena gyvenimo vargus, kuriem pakelti reikėjo “nepaprastų dvasios jėgų”.

—    Tokios valandos užeina kiekvienam gilesniam žmogui. Taip, kiekvienam gilesniam žmogui... be išimties. Ir jis vargsta ir kenčia daugiau negu visi kiti žmonės pasaulyje ... (Bet), štai, dabar jau tu atgauni jėgas. Tau kaskart šviesiau, kaskart aiškiau, kur yra išganymas... Mirtis skubiai artinas, bet ji jau beveik nuveikta. Jau ne ji tave paims, bet tu ją priimsi iš malonės, kaip neišvengiamą pavargėlį, kaip nužemintą viešnią į tavo namą maldaujančią, kad jai leistum įvykdyti jos būtiną pareigą.

Noriu būti danguje su visa tauta

Putvinskis kalba apie “išgyventą ir dar likusią laimę”, apie “savo pergalės vaisių ir užtarnautą apvainikavimą ramiajame atilsyje”, kuris ateina su mirtimi.

Jis dar grįžo 1928 m. į Kauną prie savo sukurtųjų šaulių. Tada Kaune jis dažna proga kalbėjo apie religiją. Net paskutinį vakarą šaulių s-gos štabe su pulk. Kalmantu praleido diskutuodamas tais klausimais. Dažna jo frazė panašiuose pokalbiuose buvusi:

— Aš nenoriu būti vienas danguje, bet su visa tauta!

Deja, mirtis — toji “nužeminta viešnia” — pasibeldė į jo duris ir išskyrė jį iš tautos 1929 m. kovo 5 d. Bet jo žodžiais, ir mirtis “negali išbraukti iš istorijos jau išgyventos ir dar likusios laimės”.

Tada laikas skaičiavo jo 56-tus metus.

Kažkas tremties spaudoj buvo parašęs, kad Putvinskis palaidotas be religinių apeigų. Iš tikrųjų, jo kūnas buvo pašarvotas Kauno Įgulos bažnyčioj ir vėliau Kelmės. Palaidotas su pamaldom Kelmės parapijos kapinėse, tarp paprastųjų žmonių. Toks buvo jo noras — gulėti ne tarp bajorų.

Po dvylikos metų atėjo nauja “viešnia” ir išsivedė iš dvaro jo žmoną į Sibirą, iš kurio ji nebegrįžo. Išvedama iš namų, Putvinskienė išsinešė ir aną Kristaus galvutę, kurią vyks. Valančius buvo dovanojęs jos motinai, o motina jai.

“KOKIE MES BEDIEVIAI!”

Mykolo Sleževičiaus idėjinio gyvenimo epizodai

Anais seimų laikais, vedant grupinę kovą, matyt, pritrūkdavo kitų argumentų, o gal, tarp kitų, įsiterpdavo tokia frazė:

—    Jūs bedieviai!

Kartą toji frazė buvo sviesta valstiečių liaudininkų pusėn. Pataikė į širdį ypač dviem iš šios grupės: Felicijai Bortkevičienei ir Mykolui Sleževičiui.

Pastarasis grįžo namo sujaudintas.

—    Kokie mes bedieviai! — kalbėjo. — Kokia bedievė Felicija? Niekas to nežino, bet ji kasmet važiuoja į savo parapiją, pasiprašo kleboną į zakristiją, užsidaro, ir atlieka savo velykinę.

O kaip su pačiu Mykolu Sleževičium?

Kaune buvo plačiai kalbama, kad jis atliekąs savo velykinę, bet važiuojąs į Berlyną ar Rygą. Kodėl kitur? — spėliota. Ar kad nepiktintų savo grupės kai kurių žmonių, ar kad neduotų progos politiniams priešams rodyti pirštu ir sakyti: tai nesiderina su viešos veiklos linkme?

Deja, nėra kas patvirtintų, net iš artimųjų, kad jis taip būtų daręs. Bet yra kiti liudijimai, kurie rodo, koks jis iš tikro buvo bedievis!

Ar daug tokių jaunuolių?

Mykolas Sleževičius buvo kilęs iš giliai religingų bajoriškų žemaičių namų Viduklės parapijoj. Tėvui mirus, motinos sesuo Barbora Vizgirdaitė pasiėmė jį, aštuonmetį, į Šiluvą, kur ji vertėsi liturginių drabužių siuvimu. Šviesi tai buvo moteris, pakankamai raštinga ir giliai tikinti. Šiluva buvo jos širdies šventovė. Stebuklingos vietos atmosfera, maldininkų keliavimai darė įtakos ir jautriam vaikui. Išbuvo jis čia ligi teta jį paruošė gimnazijai ir išvežė į Mintaują. Išvežusi, pati pasiliko su juo ligi jam įpusėjant gimnaziją. Kas geriau galėjo balansuoti bręstančio jaunuolio dvasinį pasaulį, kaip šis motinos pakaitas, gražiai derinęs savyje šviesą ir tikėjimą?

Jai išvykus iš Mintaujos, jaunuolis užsikabina už kito pavyzdžio — gimnazijos kapeliono Erbrederio, kuris savo mokslumu ir veiklumu, ypač giliais pamokslais, daugiau turėjo įtakos mokiniams, kaip kiti mokytojai. Šiam kunigui, gal ir kitiems, jis pradėjo tarnauti Mišioms.

Mykolas ypatingai pasiilgdavo motinos, nes ją nepaprastai mylėjo. Kur nemylės, kad buvo į ją atsigimęs — ypač gera širdim. Kaip motina, našlė, stengėsi kiekvienam vargstančiam padėti, taip ir sūnus. Ką tik geresnio ar gardesnio turėdamas, žiūrėk, ir dalinasi su kitais. Per atostogas jis atsigaudavo pas motiną ir vėl grįždavo į Mintaują. Grįždavo ir prie altoriaus — tarnauti, ir tarnavo Mišioms ligi pat gimnazijos galo. Iš tikro, ar buvo daug anais laikais tokių jaunuolių? Ar buvo daug aštuntokų, kurie didžiąją savaitę budėtų prie Kristaus karsto ir nuoširdžiai melstųsi?

Baigęs gimnaziją 1901 m. jis grįžo namo ir pasiliko ištisus metus. Ar dėlto, kad mokslas būtų jį įvarginęs? Anaiptol. Mokėsi jis gana lengvai, nes turėjo nepaprastą atmintį. Gal toks buvo jo paties noras — dar pabūti arčiau tradicinio židinio, o gal mamos ir tetos diplomatija, kad jaunuolis, prieš išvykdamas į tolimą Odesą studijų, labiau subręstų ir “Įšiltų” religinėj namų atmosferoj.

Generolo globoje

Odesoj buvo du motinos broliai, tad šią vietą jis pasirinko lyg iš “giminystės”. Gal ir mama galvojo: dėdės padės pinigu ir neišleis iš akių kitais atvejais.

Apsistojęs pas vieną iš dėdžių, jis pradėjo jieškotis privačių pamokų. Taip darė beveik visi studentai anose sąlygose. Radęs skelbimą spaudoj, jis tuoj nuėjo ir pasisiūlė būti korepetitorium. Deja, prieš valandą jau buvo kitas studentas ir su anuo buvo susitarta. Eidamas iš tų namų, labai nusiminęs, sutiko ant laiptų senyvą generolą.

—    Kas atsitiko, jaunuoli, kad atrodai taip nusiminęs? — klausė generolas.

Mykolas paaiškino.

—    Klausyk, — kalbėjo generolas, — aš turiu vaikaitį (anūką), kuris yra I klasėj. Jam reikia pagalbos. Būk jo mokytoju ir už tai gausi 100 rublių mėnesiui. Tau padedant, mano anūkas baigs gimnaziją, o aš tau padėsiu baigt universitetą.

Turėdamas daugiau pinigo Sleževičius galėjo gražiai apsirengti. Tai jis mėgo. Buvo elegantiškas, kaip ir visą gyvenimą — tikras bajoras! Pinigas jam leido gyventi savarankiškai. Tai antras malonumas jaunam žmogui, kuris ligi tol buvo supamas mielos, bet ir varžomos globos.

Generolas pamėgo jauną simpatišką studentą ir kvietė vasaros atostogas praleisti jo dvare. Dvare nestigo svečių ir vaišių. Tarp svečių pasitaikydavo ir vienas kitas kunigas. Vienas jų padarė jam labai blogą įspūdį savo laikysena ir elgesiu. Sleževičius tai išgyveno, juoba, kad ligitol dar buvo giliai religingas.

Draugystė, kuri duoda ir atima

Turėdamas pinigo, Sleževičius nebenorėjo varginti dėdės ir apsigyveno privačiai.

Gyveno ne vienas — rado draugą Aleksandrą Rymą. Šis buvo taip pat žemaitis iš Šiaulėnų; taip pat mintaujiškis pagal gimnaziją, netgi tos pačios slaptos moksleivių “Kūdikio” grupės auklėtinis, kurioj trumpesnį laiką buvo ir Sleževičius. Bet juodu skyrė kiti dalykai. Rymas buvo ne bajoras, vyresnis amžiumi, medikas, pasukęs į kairę, beveik ateistas, tačiau apsisprendęs lietuvis. Sleževičius ėmėsi studijuot teisę; tautiškai buvo truputį “dvilypis”, bent dvikalbis iš mažens, sakytum, dar nesuradęs lietuviškos misijos.

Panašumai ir skirtumai sutapdė šiuodu jaunu vyru. Rymas veikė Sleževičių — darė jį karštesnių lietuviu ir vėsesniu kataliku. Gal ir Sleževičius darė įtakos Rymui, nes šis ilgainiui pasidarė iš ateisto indiferentu; dar vėliau, kaip gydytojas ir pedagogas, tapo vilniškės “Ryto” švietimo draugijos bendradarbiu, net centro valdybos pirmininku; tos draugijos, kurios tikslas buvo “šviesti lietuvius, kaip reikalauja Rymo katalikų tikėjimo mokslas”. Tas išsilyginimo vyksmas nebuvo staigus ir gal ne vien dėl šios draugystės.

Tarp Rymo ir Blyno

Odesoj buvo ir daugiau lietuvių studentų. Rymas ir Sleževičius stengėsi juos surasti, sukviesti ir sutelkti į ratelį. Tai buvo padaryta slaptai jų bute. Susirinkę studentai būrelio pirmininku išrinko Rymą, o šis parinko būreliui Eldesiečių vardą. (Eldesiečiai — nuo LDS — lietuvių socialdemokratų partiečiai). Matyt, Rymui savaime buvo aišku, jog studentas, pagal anų laikų toną, turi būt “pažangus”, todėl ir kairus. Bet pasirodė, kad yra išimčių, kaip D. Blynas — karštas lietuvis, savotiškas revoliucininkas, bet giliai tikintis; buvo ir kitų tikinčiųjų, nors ne tokių dinamiškų ir radikalių kaip pirmasis. Eldesiečių vardo, dėl šventos ramybės, buvo atsisakyta. Bet nebuvo minties ramybės. Kiekvieną kartą, susirinkus, virė karštos diskusijos. Tikslas visų buvo tas pats — Lietuva. Bet visus vargino klausimas, kas Lietuvai naudingiau — revoliucija ar evoliucija, socializmas, liberalizmas ar krikščionybė? Tos vyriškos diskusijos buvo antras pažiūrų lyginimo vyksmas, nūn kolektyvinis, kuris darė įtakos Sleževičiui.

Jis matė, jog yra du kraštutiniai poliai — Rymo ir Blyno, abiejų šaunių, dinamiškų ir įtakingų vyrų. Nenorėjo atsisakyti Rymo, bet jį žavėjo ir Blynas. Pats Sleževičius buvo daugiau veiklos, ne diskusijų, tipo vyras. Jis žvalgėsi, kam ir kur galėtų daryti gera.

Odesoje tuo metu buvo keletas tūkstančių lietuvių, daugiausia darbininkų ir dalis amatininkų. Visi jie buvo tikintieji, bet be savo kunigo, be savų pamaldų — lenkų parapijos įnamiai. Sleževičius su Blynu, abu tikintieji, pradėjo šiuos žmones slapta organizuoti, rašyti dv. vyresnybei prašymus, pasiuntė pas vyskupą delegaciją. Du metus užtruko atkakli kova, ypač su lenkais, bet ji buvo laimėta. Lietuviai gavo savo kunigą — Mikalajūną ir savas pamaldas. Kitas žygis buvo suorganizuot bažnytinį chorą ir čia prisidėjo tretysis — Zigmas Žemaitis, vėliau profesorius. Trečias žingsnis buvo — savitarpinė lietuvių šalpos draugija, kurią įsteigė D. Blynas, padedamas Sleževičiaus ir talkinamas vėliau visų ratelio narių.

Blynas rišo prie savęs Sleževičių, bet neatrišo nuo Rymo įtakų. Šis taip pat nesurišo dinamiškos, lanksčios Sleževičiaus prigimties. Tarp tų dviejų vyriškų įtakų įsiterpė trečioji — moteriška. Tai buvo Vilniuje.

Įsipareigojimas kairiajam liberalizmui

Sleževičius 1905 m. buvo pasiųstas į didįjį Vilniaus seimą atstovauti Odesos lietuviams. Jaunas studentas darė pranešimą apie savo koloniją, o atstovų kėdėje klausėsi Felicija Bortkevičienė — lietuvių demokratų veikėja, tuo metu “Lietuvos Ūkininko” faktinoji leidėja. Gimusi dvare ir ištekėjusi už dvare gimusio, jinai nūn susidomėjo šiuo jaunu elegantišku studentu, gimusiu taip pat dvare.

— Visa išvaizda rodė, — rašė ji vėliau, — kad tas jaunas studentas yra gabus žmogus ir stovįs augščiau savo aplinkos. Pasistengiau su juo susipažinti. Ten pat buvo sutarta, kad, maždaug po dvejų metų, baigęs universitetą, jis apsigyvens Vilniuje, o tuo tarpu rašinės į “Lietuvos Ūkininką” ir, apskritai, palaikys su mums glaudžius santykius.

Ta proga jis buvo pakviestas į slaptą liet. demokratų susirinkimą “Liet. Ūkininko” redakcijoj.

F. Bortkevičienė buvusi bene vienintelė moteris tarp lietuvių masonų, pradėjusių organizuotis Vilniuje kaip tik apie tą laiką. Tai tvirtino Vac. Biržiška, o jo brolis

Mykolas pastebi, kad vėliau į masonus buvęs įtrauktas ir adv. Mykolas Sleževičius.

Grįžęs Odeson Sleževičius, talkinamas Blyno ir kitų, ėmėsi naujo žygio — išplėsti lietuvišką veikimą ypač kultūrinėj srity. Tuo reikalu buvo įkurta “Rūtos” draugija, kuri ruošė vaidinimus, organizavo chorą, kūrė biblioteką, skaityklą, ruošė švietimo kursus. Sleževičius neįėjo vadovybėn, bet visur ir viską dirbo, ypač mėgdamas sceną ir vaidybą. Apie draugijos darbus, aišku, rašė “Liet. Ūkininkui”. Kaip buvo sutarta, po dvejų metų, jis baigė teisių studijas, gaudamas į rankas pirmojo laipsnio diplomą. Ar tarp įvairių darbų ir studijų beliko jam laiko religijai, sunku pasakyti. Ryšiai su bažnyčia, atrodo, nenutrūko, bet vargiai pagilėjo. Palikdamas Odesą, jis dar nebuvo suradęs visų sprendimų.

Tarp kairės ir dešinės

Vilniuje jau buvo laukiamas, nes “L. Ūkininko” leidėja turėjo vargo su redaktoriais — A. Smetona ir dr. J. Bagdonu. Buvo bėdų pačioje demokratų grupėje. Jau 1905 m. nuo jų atsiribojo “valstiečiai liaudininkai”, netrukus palaidoję “demokratus” bent vardu. Nūnai, po dvejų metų, brendo naujas skilimas. Buvo du sparnai — dešinysis ir kairysis. Kairysis stovėjo už radikalią kovą su caru ir kunigais, dėlto jieškojo bičiulystės su socialistais. Dešinysis siekė koncentruot jėgas pozityvioj savo tautos uždavinių plotmėj, dėlto norėjo bendradarbiaut su kunigais ir katalikais, tada pasinešusiais į kultūros ir švietimo sritis.

Sleževičius atvyko Vilniun kaip tik išvakarėse partijos suvažiavimo, kur turėjo paaiškėti vieno ar antro sparno persvara. Dešiniajam sparnui atstovavo A. Smetona, J.Bagdonas, Gaidelionis, o kairįjį — Bortkevičienė, Bulota, Grinius. Sleževičius dar nesusivokė padėty ir mažai ką pažinojo. Jis balsavo už Bortkevičienės pusę ir ši laimėjo. Dešinieji išėjo iš partijos ir paliko “L. Ūkininko” redakciją, įkurdami kartu su kunigais “Viltį”. Sleževičius vietoj anų buvo pakviestas redaguoti “L. Ūkininką” — partijos organą ir vesti grupės liniją. Nors maža turėjo patirties, bet ėmėsi darbo su dideliu entuziazmu.

Dūma ir dūmai

Kaip tik tų metų gale susirinko rusų valstybės III dūmą - parlamentas. Lietuvių atstovai dūmoje sudarė savo frakciją, kuriai vadovavo Bulota. Reikėjo frakcijai sekretoriaus teisininko ir juo buvo pasirinktas Sleževičius. Palikęs Vilnių ir persikėlęs į Petrapilį, jis vėl nutolo nuo grupinės politikos, bet susidomėjo parlamentine politika. 1912 m., renkant atstovus į IV dūmą, jis išstatė savo kandidatūrą nuo Raseinių apskrities.

Šie rinkimai buvo kitokie, nei dveji pirmieji. Tada vadovavo socialistai, o šį kartą — katalikai. Tada “katalikų kunigai, pasak Petro Leono, ne tik neardė nei vienų nei kitų rinkimų, bet dalyvavo nepartinių (faktinai, socialistų) komitetų rinkime”. Šį kartą “Lietuvos Žinios” (pradėjusios eit vietoj “Liet. Ūkininko”) iš anksto pasisakė nesilaikys lietuvių vienybės. Iš tikrųjų ir nesilaikė. Vienoj apylinkėj išstatė kandidatu lenką endeką vietoj jau išstatyto lietuvio kunigo. Kitoj — atsimetė nuo katalikų ir kvietėsi talkon žydus. Dėlto kilo spaudoj pasipiktinimas. Kitų spauda nebuvo taip gausi, dėlto katalikų pasisakymai stipriau nuskambėjo. Kliuvo už tai pirmeiviams (pažangiesiems) ir bedieviams. Kliuvo ir Sleževičiui, kaip kairiųjų atstovui. Be to, jo kandidatūros nepatvirtino rusų valdžia.

Tai ir buvo pirmas skaudus smūgis jaunam teisininkui ir politikui. Jo nusivylimas nukrypo prieš “kuniginius laikraščius” ir kunigus. Jis rašė ilgesni, skaudų straipsnį:

— Jie savo spaudoj galėjo drąsiai varyt propagandą prieš “bedievius” ir niekas to jiems netrukdė, nes rusų valdžiai tai buvo lyg ir talka.

Iš tikro, ir anksčiau niekas netrukdė; dėlto kairiuosius demokratus už “bedievybę” puolė ir katalikai ir buvę dešinieji jų draugai. “Viltyje” buvo eilė straipsnių jau 1908- 9 -10. Tų dalykų Sleževičius galėjo nepastebėt ar neįsidėmėt, nes tuo metu buvo Petrapilyje. Pagaliau tai nelietė jo paties. Dabar gi jis buvo paliestas kaip augantis grupės vadas ir kaip asmuo. Skaudi jam turėjo būti ta rinkiminė nesėkmė, bet nemažiau skaudus ir viešas pavadinimas bedieviu, ypač kad nesijautė toks esąs. Taip ir liko jam šis išgyvenimas, kuris vėl atgydavo, išgirdus frazę — “jūs bedieviai!”

Tarp pirmeivių aktyvo ir katalikų pasyvo

Tie dūmos rinkimai iškėlė platesnės reikšmės klausimą, kas iš tikro yra pirmeivis ir bedievis. Dešinysis demokratas, I dūmos atstovas, vėliau viltininkas — J. Kubilius patarė katalikams skirti aktyvius pirmeivius nuo pasyviųjų. Pirmieji esą kovoja prieš religiją, Bažnyčią ir kunigus, atseit — gali būt laikomi bedieviais; antrieji nei patys kovoja, nei tokiai kovai pritaria, tad kokie jie bedieviai?

To negalėjo suprasti ypač A. Jakštas. Jo akimis, vieni ir kiti sėdi tame pačiame vežime ir varo tą pačią liniją, nesvarbu kaip — aktyviai ar pasyviai. Kaip asmenys gal jie ir skiriasi, bet kas juos beišskirs viešoj veikloj. Tačiau po keletos polemikų A. Jakštas pagaliau suprato, kad tie pasyvūs pirmeiviai ištikrųjų yra pasyvūs katalikai, tik per nesusipratimą patekę tarp pirmeivių.

Ar netoks buvo ir Sleževičius — supasyvėjęs katalikas, atsidūręs tarp aktyviųjų pirmeivių — kairiųjų demokratų? Kiek tokių anksčiau buvo patekę į socialdemokratų grupę!

Bet kas galėjo šį įdomų faktą pastebėti anais laikais? Juk tai buvo dvasinės evoliucijos nauja apraiška, atsiradusi tik pirmajame šio šimtmečio dešimtmetyje. Atsirado po to, kai buvo praėjęs pirmas jaunos mūsų inteligentijos susižavėjimas mokslo stebuklingumu ir socialinės revoliucijos išganymu. Kita kliūtis šiam pakaitui suprasti buvo ta, kad perėjimas į bedievybę būdavo šuoliškas, drąsus ir atviras. O nusivylimas bedievybe ir artėjimas į religiją — uždaras ir laipsniškas. Pirmu atveju buvo lengva susirišti su kuria nors srove, antruoju — sunkiau iš jos beišsiskirti.

Pradžioje net negalvota išsiskirti, bet bandyta keisti liniją — išjungti religinę kovą. Dėlto ir vyko skilinėjimai, nauji persiorganizavimai, išėjimai arba išmetimai. Jei busimieji viltininkai — dešinieji demokratai arba pasyvieji katalikai — nebūtų išėję iš šios srovės, antrieji nebūtų nuėję dar toliau į kairę — ligi socializmo, kaip tai įvyko I D. karo metu Rusijos tremtyje. Bet ir taip toli nuėję jie dar skilinėjo ir vienu metu buvo išmetę iš partijos net patį Sleževičių.

Partijos vadas ir valstybininkas

Sleževičius gana jaunas pateko į šią grupę. Pati grupė taip pat buvo jauna, įkurta 1902 m., kai jis pradėjo Odesoj teisių studijas. Partija turėjo įdomių, brandžių, daug žadančių žmonių, bet nebuvo vadų arba jie nespėjo išaugt. Sleževičius buvo stumiamas būti vadu — jaunesnis tarp vyresnių arba sau lygių ir formaliai išrenkamas juo jau 1913 m. Ar jis galėjo tinkamai vadovauti kairiesiems demokratams, būdamas visa savo dvasia artimesnis dešiniesiems? Neįtikėtina, kad 1917 m. jis pats būtų norėjęs partiją pasukti į socializmą. Gal teisingiau būtų sakyti, kad jis pritarė tik daugumos norui, nebenorėdamas išsiskirti.

Jo vadovavimu dažnai buvo nepatenkinti ypač jaunesni partijos nariai. Vienas jų, J. Bertašius, jau nepriklausomybės laikais rašė:

—    Teko nekartą suabejoti M. Sleževičiaus vedama politinio nuosaikumo linija, nekartą piktinausi stoka aktyvumo ir ryžtingumo kovoj už savo ideologijos principus.

Ministeris B. K. Balutis bando tai aiškinti asmeniniu Sleževičiaus liberališkumu:

—    Man rodėsi, jo liberališki įsitikinimai kai kuriais atvejais stelbė partijos lyderio privalumus. Jis nežygiavo per toli savo pasekėjų priešaky, bet dažniausiai eidavo jų eilėse.

Tačiau jis pasirodė tikras vadas vienu metu — nepriklausomybės pradžioj, kai reikėjo gelbėti kraštą nuo atslenkančių bolševikų. Daug kas tada norėjo jį skelbti diktatorium, atseit — suteikti diktatoriaus teises. Pats Valstybės Tarybos vicepirmininkas Justinas Staugaitis, vėliau vyskupas, neabejojęs, jog Sleževičius esąs vienintelis žmogus, kuris savo energija galįs išgelbėti kraštą. Diktatoriaus įgaliojimų Sleževičius atsisakė. Veikė kaip ministeris pirmininkas, sutelkė visas grupes bendrai kovai, suorganizavo pirmąją kariuomenę — ir priešai buvo sulaikyti, pagaliau išvyti. Jis buvo vadas valstybinio masto, ne partinio.

Grupėje buvo tik vadovas, atstovaująs oficialiai demokratiškos daugumos linijai. Partijos reikalų ir prestižo nestatė augščiau tautos ir valstybės reikalų. Oficialiai, partijos vardu, reikalavo atskirti valstybę nuo Bažnyčios, santuokos aktus nuo bažnytinės metrikacijos, mokyklą nuo religijos, bent nuo privalomo jos mokymo. Privačiai tos linijos nesilaikė. Nereiškė savo priešingumo Bažnyčiai ar nepalankumo kunigams. Kunigai buvo nereti svečiai jo namuose Kaune. Sprendžiant iš namų aplinkos, matant šv. paveikslus kambariuose, reikėjo net nustebti. Jei kas stebėjosi, jis paaiškindavo:

— Namus puošia ir jiems dvasią teikia moteris — žmona.

Originalus, mandagus ir humaniškas

Sleževičius buvo individuali ir originali asmenybė. Jo artimieji bendradarbiai apibūdina jį kaip žmogų, kuris turėjo savo stilių, papročius, savą laikyseną ir jautėsi grynai savoj, asmeniškoj būklėj. Visada turėjo platų ir solidų mostą, puikų skonį namuose, gatvėj, viešajame gyvenime. Jo apsirengimas ir elgsena visada pavyzdingi. Mėgo jis šokius ir dažnai vadovavo tradiciniams valsams. Buvo labai atidus ponioms. Nestigo humoro ir taiklių posakių. Visada linksmas ir kalbus. Buvo giliai įžvalgus — lengvai suprasdavo, greit pažindavo žmones, jų reikalus.

Teismuose, kaip advokatas, buvo nepaprastai mandagus, kiekvienam atidus, kiekvienam randąs progos pasakyti porą malonių žodžių. Su klijentais buvo lygiai malonus, nesvarbu — kaimietis ar miestietis. Bylų turėdavo daug ir jų nesirinkdavo. Tačiau dėl savo principų ir moralės atsisakydavo net pelningų bylų. Prof. Stepono Kairio žodžiais, jis buvo viena tų asmenybių, kuri kiekviename žmoguje mokėjo matyti žmogų.

Ištikimas motinos žodžiui

Tas žmogiškas santykis išaugo iš šeimos, gal būt buvo įdiegtas motinos, ar net iš jos paveldėtas. Iš trijų brolių jis šiais bruožais labiausiai išsiskyrė. Gal tuo reikia aiškinti ir jo nepaprastą ištikimybę motinos valiai. Kartą motina buvo prasitarusi:

— Vaikai, kai aš mirsiu, apeikite už mano vėlę kryžiaus kelius!

Mykolas buvo baigęs mokslus ir oficialiai laikėsi kairiųjų. Bet motinai mirus, tuoj nuėjo į bažnyčią, įsijungė į žmonių tarpą ir su visais atliko šią pareigą. Kita pareiga — motinos mirties dieną užprašyti Mišias ir jose dalyvauti. Šito motina neprašė, bet jis tai darė kasmet.

Trečioji motinos priminta pareiga, berods dar jauname amžiuje, Didįjį penktadienį aplankyti Kristaus karstą. Kur jis bebuvo — Vilniuj, Petrapily, Kaune — atėjus tai dienai — eidavo vienas, o vedęs — su žmona lankyti bažnyčių. Kaune nebuvo vargo, nes bažnyčių mažiau, bet Vilniuj turėdavęs praleist gerą pusdienį, kol šią pareigą atlikdavo. Atėjęs bažnyčion atsiklaupdavo ir valandėlę pabūdavo. Ak, ir motinos neraginamas, kitados pats budėjo per naktį prie Kristaus karsto!

Antrasis jam brangus asmuo buvo teta Barbora Vizgirdaitė. Palikusi jį Mintaujoj, ji tartum pasitraukė iš jo akiračio — persikėlė į Lenkiją, Malvon, kur įsirengė nemažą liturginių drabužių siuvyklą. Tiesa, iš savo uždarbio ji padėdavo seserėnui studijų metu. Nepriklausomybę paskelbus, ji grįžo Lietuvon — vėl į Šiluvą. Čia mojosi įtaisyti Marijos apsireiškimo paveikslą ir jį antruoju — užleidžiamuoju įstatyti didžiajame altoriuje. Ji susitarė su vietos klebonu, pažadėdama surinkti tam reikalui pinigų ir rekomenduodama gerai pažįstamą dailininką Rutkowskį Čenstakavoje. Dėl to paveikslo Domą Šleževičienė viename laiške rašo:

—    Tas paveikslas iš karto buvo atsiųstas mums ir mūsų šeima turėjo laimę pirmoji jį matyti ir persiųsti į Šiluvą ... Teta Barbora pinigus (už paveikslą) surinko pati, nors beveik visus gavo iš Mykolo Sleževičiaus.

Buvo kita Vizgirdaitė, Bronė, žinoma širdiečių vienuolė Antalieptėje. Ji buvo pirmosios pusseserė, vėliau Antalieptėj priglaudusi ir Barborą. Bronė taip pat rūpinosi garsinti Šiluvos Marijos kultą. Ji leido šiluvinius Marijos paveikslėlius. Išleido jų keletą laidų ir plačiai paskleidė po visą Lietuvą. Visas šias laidas finansavo Mykolas Sleževičius. Ar jis rėmė ir Antalieptės vienuolyną, nėra žinių. Bet po mirties rasta, kad jis vieną kartą aukojęs 500 litų kazimieriečių vienuolynui Pažaislyje.

Sleževičius prasitardavo artimiem žmonėm:

—    Netikinčiųjų nėra. Yra tik neinančių bažnyčion arba, tiksliau kalbant, neinančių pastoviai.

Kartą profesorius Step. Kolupaila pasakojo sutikęs Sleževičių bažnyčios prieangyje. Tai buvo Mintaujoj, švenčiant gimnazijos sukaktį. Suvažiavo iš Kauno ir kitur nemažas būrys buvusių mintaujiškių. Į tas jubilėjines iškilmes įsiterpė ir sekmadienis.

—    Buvo anksti, apie 7 valandą ryto, kai nuėjau į bažnyčią. Žiūriu, išeina Sleževičius, anksčiau prieš mane atsiradęs. Mudviejų susitikimas abiem buvo nelauktas. Viešumoj save laikėm nebažnytiniais, o kitados abu tarnavom Mišioms šioj bažnyčioj. Sleževičius, lyg pasiteisindamas, pratarė:

—    Atvedė čia mane, seni, mieli pergyvenimai.

Metus prieš savo mirtį Sleževičius konstatavo XX Amžiaus bendradarbiui:

—    Pas liaudininkus yra daug tikinčių ar religijos nuostatų besilaikančių žmonių.

Tai buvo naujas dvasinės raidos ženklas, būdingas gal ir jam pačiam.

Mirė jis 1939 m. lapkričio 11 d. Buvo palaidotas bažnytiškai su visom apeigom ir pamaldom, dalyvaujant daugeliui jo pažįstamų, klijentų, bendradarbių.

Į nepriklausomybės galą buvo sušvelnėjusi oficiali liaudininkų linija religijos ir Bažnyčios atžvilgiu. Jaunesnieji partijos nariai, ypač iš kultūrininkų, pusiau viešai statė klausimą:

—    Kodėl partija turi atstovauti bedievybę, kai asmeniškai daugelis save laikome krikščionimis?

Būdingas šiam dvasios persisvėrimui Jono Aleksos, liaudininkams artimo asmens, pasisakymas jo knygoje “Lietuviškų gyvenimo kelių bejieškant” (Kaunas 1933, 298):

—    Ne vienas žmogus, net mokslininkas bijosi pasilikti tuštumoje. Nedrįsdamas prisipažinti, kad nieko netiki, jis dėvi materialistines teorijas kaip oficialų kostiumą. Toksai kostiumas jam teikia tam tikrų teisių ir dargi tam tikro pasitikėjimo savim, ir jam su tuo lengviau gyventi... Apskritai, šiuo metu vis daugiau susiranda faktų, kurie griauna senas sistemas. Jos dar egzistuoja iš dalies iš inercijos, iš dalies dėl to, kad mokslininkai stengiasi nematyti įvairių faktų ir gina senienas.

KOMUNISTO KELIAS ATGAL

“Laisvės” redaktorius Kazys Vidikas

Vieną kartą į Angelų Karalienės parapijos raštinę Brooklyne atėjo pagyvenęs žmogus, pasisakė esąs Vilkis ir paklausė ar kunigas esąs Pikturna. Po to prašė, kad jis išklausytų jį išpažinties.

—    Gerai, einam į bažnyčią, — pasakė kunigas.

Nepažįstamasis nenorėjo eiti bažnyčion. Prašė, kad kunigas ateitų į jo butą.

—    Kodėl? Ar yra kokia ypatinga priežastis?

—    Priežastis tokia, — kalbėjo Vilkis, — noriu gerai pasiruošti išpažinčiai, o ji bus labai ilga.

Išpažintis namuose

Sutartą dieną ir valandą kunigas nuvyko pas Vilkį, gyvenusį 215 So. 3rd St., Brooklyne, Mrs. Stelmok namuose. Žmogus atsiklaupė ant grindų ir pradėjo savo išpažintį iš sąsiuvinio. Skaitė su įtarpais, paaiškinimais, patikslinimais. Išpažintis užtruko daugiau kaip valandą. Po išpažinties jis paklausė, šypsodamasis:

—    Ar jūs pažįstate Namikį?

—    Pažįstu. Neseniai įsirašė į mūsų parapiją.

Vilkis vėl nusišypsojo:

—    Jūs jam davėte kraujo. Tuo metu ir aš buvau ligoninėje. Namikis buvo toli nuo Dievo, kaip ir aš. Bet nuo to laiko aš jus įsidėmėjau.

Istorija su krauju buvo tokia. Atėjo kartą Namikienė ir maldavo, kad kunigas paskelbtų iš sakyklos, ar kas iš parapijiečių nesutiktų duoti kraujo jos sergančiam vyrui. Jis esąs ligoninėje, o ji neturinti pinigų parūpinti būtinai reikalingo kraujo.

—    Klausyk, moterėle, pas mus parapijoj tik senos moterys ir vyrai. Jiems gaila net iš nosies iškritusio kraujo lašo. Nieko nebus, neverta nei skelbti.

Moteris, maišydama lietuviškus ir angliškus žodžius, pakartotinai maldavo.

—    Eik namo ir būk rami, — pasakė kunigas. — Aš pats nueisiu į ligoninę.

Kitą dieną jis nuvažiavo į gretimą ligoninę ir davė kraujo. Namikis buvo reumatikas sužalotais sąnariais. Negalėjo nei atsisėsti, nei pasijudinti lovoje. Žmona jį slaugė, vartė savo rankomis per eilę metų. Padėtis buvo visai bloga ir žmona jį buvo nugabenusi į ligoninę. Dabar, kiek atsigavęs, jis grįžo į namus ir paprašė žmoną, kad pašauktų tą patį kunigą. Atliko išpažintį ir pasidarė uolus parapijietis. Kunigas kas mėnesį jam nešė į namus Komuniją ir klausė išpažinties — taip apie tris metus, kol mirė.

Priminęs Namikį, Vilkis turbūt norėjo kunigui paaiškinti, kodėl ir jis pasirinko jį, o ne kitą kunigą savo sąžinei sutvarkyti.

Po šios visuotinės išpažinties Vilkis dažnai pasirodydavo Angelų Karalienės bažnyčioj. Pamatęs kunigą, palenkdavo jam galvą, nusišypsodavo. Kunigas rasdavo pašto dėžutėj voką, kuriame būdavo jo įdėta penketas ar dešimt dolerių ir kortelė su įrašyta intencija: “Atlaikyti Mišias į Šventąją Dvasią”. Tokių laiškučių kunigas iš jo gavo gal penketą ir vis su ta pačia intencija. Kunigas pranešdavo jam laišku, kurią dieną Mišias laikys.

Po kiek laiko jis vėl šaukėsi kunigą į namus ir papildė išpažintį. Būdavo pasiruošęs nepaprastai rūpestingai ir vis buvo kiek neramus, ar viską gerai ir pilnai pasakęs. Šią antrą, o vėliau ir kitas išpažintis atlikdavo iš rašto.

Taip tęsėsi keletą metų, nuo 1958 m. liepos mėnesio, kai jis buvo užėjęs į raštinę. Kunigas sąmoningai vengė jį ką nors klausinėti, kad neatrodytų, jog jam rūpi jo draugai ar toji srovė, kuriai jis ilgą laiką tarnavo. Tačiau jis pats kartais pasipasakodavo. Buvęs vedęs du kartu — civiliškai, ir abu sykiu išsiskyręs. Vaikų neturėjęs. Buvo griežtai apsisprendęs daugiau jokių ryšių su komunistais neturėti. Gailėjosi praeities paklydimų ir ypač sielojosi, kad savo veikla ir raštais galėjęs nevieną išvesti iš tiesos kelio ir atitolinti nuo Dievo. Dievą visą laiką tikėjęs, tik klaidingai manęs, kad galima apsieiti be Bažnyčios. Prisimindavo savo motiną, kuri jį mokiusi Dievą mylėti ir galbūt tai jam padėję grįžti į tikrąjį kelią.

Paskutinė kelionė į ligoninę

1962 m. liepos mėnesį atskubėjo jo šeimininkė ir pranešė, kad Vilkiui esą labai bloga. Jis prašąs kunigą vėl pas jį ateiti. Kunigas, pamatęs kaip ligonis atrodo, išsigando. Jo kojos buvo išputusios, o visas išsekęs, sunykęs.

—    Aš turiu vėžį, kunige. Beviltiškas dalykas. Norėčiau priimti dar sykį šv. Komuniją ir paskutinį patepimą. Rytoj važiuosiu į ligoninę.

—    O kaip nuvažiuosi? — klausė kunigas.

—    Turiu čia vieną draugą bolševikėlį, bet gerą žmogų. Paprašysiu, gal paims taksį ir mane nuveš.

—    Ką tu čia taksį prašysi ir dar žmogų varginsi. Aš atvažiuosiu su savo karieta ir nuvešiu.

—    Tai ar tikrai nuveši?

Kunigas džiaugėsi galėjęs jį nuvežti. Kitaip jis nebūtų patekęs į ligoninę. Išlaikė jį ten porą valandų, net trys gydytojai apžiūrėjo ir po to pasakė:

—    Nėra jokios vilties. Operacijos negalima daryti. Vežkit namo, nes čia jis tik lovą užims.

—    Bet kas jį prižiūrės namie? — kalbėjo kunigas. — Jis neturi nei giminių, nei draugų.

—    Welfare! — atsakė gydytojas.

—    Bet kol aš tai išrūpinsiu, praeis kokia savaitė, o žmogus savaitės gali nebeišlaukti. Būkit žmonės, priimkite, o aš rūpinsiuos surasti jam “welfare”.

Taip jis buvo priimtas į ligoninę ir iš tikro tik savaitę tegyveno.

Kai kunigas buvo nuvykęs vežti jo į ligoninę, Vilkis įteikė jam savo ranka rašytą raštą. Po pirmosios išpažinties buvo prašęs kunigą, kad jam mirus būtų laidojamas katalikų bažnyčioj. Bet kunigas iškėlė abejonę, ar užteks žodinio prašymo. Po mirties galį atsirasti jo buvę draugai ir pakaltinti kunigus, kad jie norį pagrobti jo kūną. Tada Vilkis pažadėjo parašyti savo prašymą raštu. Vėliau porą kartų prisiminė, jog raštą esąs parašęs ir jį laikąs pas tų namų šeimininkę; tą pačią valandą, kai jis mirs, jinai įteiksianti raštą kunigui. Nūnai jis pats tą raštą įteikė, matyt, paėmęs iš jos vėl savo žinion. Raštas buvo anglų ir lietuvių kalba. Lietuviškai: “Noriu, kad mane palaidotų Romos Katalikų Angelų Karalienės Bažnyčia (lietuvių) So. 4th and Roebling St., Brooklyn, N.Y. Kazimieras Vidikas”.

Įdavęs šį raštą, jis dar parinko keletą knygų iš savo lentynos ir perdavė kunigui. Tarp jų buvo ir Ragausko “Ite, missa est”.

—    Tą šlamštą, kaip kunigas, gali pasižiūrėt. Bet niekam kitam nerodyk. Nenoriu, kad nuodai patektų nekaltiem žmonėm. Kai mirsiu, ateik čia ir iš likusių knygų pasirink, kas jums bus reikalinga.

Kunigas vėliau peržiūrėjo jo knygas. Tarp jų rado šv. Raštą ir “Kristaus sekimą”. Nustebo, kiek tos knygos buvo jo vartotos: ištisi sakiniai pabraukti pakartotiniais brūkšniais, prirašyta pastabų, puslapiai pirštais suvartoti. Rado ir vieną bloknotėlį, kuriame buvo perrašyta maldų, psalmių. Kai kurios maldos atrodė jo paties kurtos, o psalmės — jo verstos iš lotynų kalbos. Tie jo užrašai nučiupinėti — matyt, dažnai vartota.

Kas gi buvo Vilkis - Vidikas?

Kaip matėm iš rašto, tikroji jo pavardė buvo Kazimieras Vidikas, bet buvo įsiregistravęs namuose, kur gyveno, Vilkio vardu. Gal slėpėsi nuo draugų, o gal tai senas konspiracinis jo vardas. Iš komunistinių raštų ir marksistinės literatūros vertimų buvo žinomas dar V. Tauro slapyvardžiu.

Kaip jis pasidarė netikinčiu ir įsitraukė į komunistų eiles, pagaliau kaip pradėjo jieškoti kelio atgal, parodo jo kitas raštas, įteiktas tam pačiam kunigui. Tai lyg viešoji išpažintis, kurią čia pateikiame:

“Gimiau 1885 m. kovo 3 d. Ariogalos valsčiaus Kunigiškių kaime, Kėdainių apskrityje (tuometinėje Kauno apskr.).

Mano tėvai Jokūbas ir Katerina (Aniulytė) Vidikai (rusiškuose dokumentuose — Vidikovskije) buvo vidurkiniai ūkininkai.

Baigęs Ariogalos pradinę mokyklą, įstojau į dvimetę Raseinių apskrities vidurinę mokyklą ir su garbe ją baigiau. Metus ir trejetą mėnesių privačiai pasimokęs tūlų reikalingų dalykų, išlaikiau egzaminus keturių klasių kursui padengti. Per 8 ar 9 mėnesius po to dalinai rengiausi griežtiems įstojamiesiems į seminariją egzaminams, bet daugiausia laiko leidau skaitydamas marksistinius raštus, darvinistines knygas, nekatalikiškas filosofijas ir grožinę rusų ir vakarinių šalių literatūrą.

Kadangi nuo 12 iki 13 metų amžiaus buvau gana pamaldus, tai motina mane skyrė būtinai į kunigus. O jeigu persimainyčiau ir to nenorėčiau, tai būčiau namo grąžintas ir į paprasčiausius kaimo darbus įkinkytas.

Bet laisvamanis bendrabučio savininkas dar antraisiais Raseinių mokyklos metais taip mane paveikė moraliniai ir dvasiniai, kad aš tapau netikėliu.

Su tokiu “dvasiniu” pasiruošimu išlaikiau įstojamuosius egzaminus ir 1904 m. rudenį buvau priimtas į Kunigų seminariją Kaune.

Seminarijoje išbuvau pustrečių metų ir, kaip sako duotas man liudijimas, patikrintas ir pasirašytas seminarijos rektoriaus sufragano vyskupo Gasparo Cirtauto:

“Kazimieras Vidikovskis, būdamas geriausio elgesio, parodė gerų pasėkų dėstomuose seminarijos dalykuose. Šią gi įstaigą jis dėl ligos apleido”.

Liudijimas datuotas 1907 m. sausio 20 d.

(Čia K. Vidikas žodžiu pastebėjo, kad tas liudijimas buvo duotas tam, kad jis galėtų stoti į bet kurią mokyklą be kliūčių dėl gero elgesio ir mokymosi, bet prie jo buvo pridėtas ir vysk. G. Cirtauto įspėjamas laiškas nestoti į kitą kunigų seminariją. Išstojimo priežastis taip pat nebuvusi liga, o atėjęs laikas apsispręsti).

Vinco Kapsuko talkininkas

“Savo noru apleidęs seminariją, atvykau į Ameriką 1907 m. pavasarį. Apie metus pragyvenau Lowell, Mass., mieste, dirbdamas po keletą mėnesių maisto parduotuvėje ir audykloje.

1908 m. pavasarį iš Lowellio nuvažiavau į Valparaiso universitetą, Indianos valst., ir dvejus metus su ketvirtim lankiau jo bendrųjų mokslų — Science — kursą. Per dvejus metus tuo tarpu mokiau ir lietuvių kalbos klases. Už tai universitetas atlygino, nemokamai man duodamas mitybą ir mokslą. Mokslo metai ten buvo 48 savaitės, paliekant atostogoms tik ketvertą savaičių.

Netolimoj nuo ten Čikagoj 1910 m. vasarą įvyko Susivienijimo Lietuvių Amerikoje seimas. Broniaus K. Balučio (vėliau Lietuvos pasiuntinio Londone) paragintas, seimas išrinko mane SLA organo “Tėvynės” redaktorium.

Ją redaguodamas, rėmiau socialistuojančius insurgentus, maištaujančius prieš tautinę SLA valdybą, ir priešinausi SLA Pildomosios Valdybos potvarkiams. Už tai 1911 m. pavasarį buvau atleistas iš “Tėvynės” redakcijos.

Bet netrukus 1911 m. vasarą įvyko Amerikos Lietuvių Socialistų Sąjungos suvažiavimas Brooklyne ir pagal Valparaiso studentų atsiųstą rekomendaciją išrinko mane Soc. Sąjungos organo “Kovos” redaktorium.

Tad Filadelfijoje ėjusią “Kovą” ir redagavau nuo 1911 m. vasaros iki 1917 m. rudens, išskyrus tik antrąjį 1913 m. pusmetį, kuomet laikinai atitrūkęs nuo “Kovos”, dar vieną semestrą pastudijavau Valparaiso universitete. Po to grįžau “Kovon”.

1916 m. vasaros pradžioje atvažiavo į Ameriką Vincas Kapsukas. Socialistų Sąjungos Vykdomasis Komitetas, vadovaujamas Juozo Šukio, pakvietė Kapsuką drauge su manim redaguoti “Kovą” (ne vyriausiuoju jos redaktorium būti). Taip Šukys, taip aš supratome, jog Kapsukas kreips laikraštį į revoliucinę liniją, kovojant prieš pirmojo pasaulinio karo imperialistus ir prieš savo tėvynės gynėjus, dešiniuosius socialistus ir centristus. Tokiam “Kovos” pozicijos kairinimui nė aš nesipriešinau. Taip ir buvo “Kovai” nustatytos naujos gairės. Bet visą Kapsuko buvojimo Amerikoje laiką aš buvau vyriausias jos redaktorius, išrinktas visuotiniais Soc. Sąjungos narių balsavimais.

Po Rusijos caro valdžios nuvertimo, Kapsukas 1917 m. pavasarį iškeliavo į Rusiją. Aš gi naująja linija vedžiau ir “Naująją Gadynę”.

Kada 1917 m. balandyje ir Jungtinės Amerikos Valstybės įstojo į karą prieš Vokietiją, tai “Kova” lygiai smerkė ir Amerikos valdžią kaip imperialistus. Už tai 1917 m. rudenį valdžia užklupo “Kovą” ir uždarė.

Po “Kovos” uždarymo verčiau marksistines ir leninines knygas bei panašios krypties raštus, naudodamas slapyvardę V. Tauras.

Atvažiavęs į Niujorką, per keletą mėnesių redagavau Amalgameitų Siuvėjų Unijos lietuviškojo skyriaus organą “Darbą”. Unijos vadai norėjo, kad laikraštį vesčiau dešiniųjų socialistų takais. Su tuo nesutikau, todėl ir palikau “Darbą”. Tuo laikotarpiu redagavau vieną po kito ir du trumpalaikius kairiųjų laikraštukus”.

“Laisvės” redaktorius

“Laisvei” pradėjus eiti dienraščiu, buvau apie 1920 metus pakviestas į jos redakcijos narius. Vyriausiuoju “Laisvės” redaktorium buvau dešimtį metų — nuo 1924 iki 1934, naudodamas slapyvardį William Rhodes, kaip kad parodo oficialūs JAV pašte įregistravimai, perspausdinti pačioje “Laisvėje” ir pažymėti jos administracijos knygose. Tuo laikotarpiu manyta, jog man kaip vyriausiam redaktoriui dar būtų buvę nesaugu tikruoju vardu — pavarde įsiregistruoti valdinėje įstaigoje”.

Tuo laikotarpiu Sovietų Rusija dar nebuvo JAV pripažinta. Pripažinimą paskelbė prez. D. Roseveltas 1933 m. lapkričio 16. Taigi, “tuo laikotarpiu” ir manyta, kad savo tikrąja pavarde redaguoti komunistinį laikraštį buvo dar nesaugu. Kai Sovietų Rusija buvo pripažinta ir komunistai Amerikoje labiau pakėlė galvas, K. Vidikas pamažu traukėsi, nes keitėsi ir jo pažiūros.

“Kuomet paskui neribotam laikui pasitraukiau iš redakcijos darbo sveikatai taisyti ir nebegrįžau per pusmetį ar kiek daugiau, tai vyr. redaktorium buvo paskirtas Rojus Mizara. Pagaliau grįžęs redakcijon, rašiau pasaulines žinias ir redagavau mokslinį įvairumų puslapį, dažniausiai pats jį prirašydamas tokiais slapyvardžiais, kaip NM, JCK, V. T. ir kt. Taip tęsėsi iki 1954 m. vasaros, kada išėjau į pensiją — Soc. Security.

Vengiau antireliginių rašinių, kiek tai nuo manęs priklausė”.

Jieškojimas kelio atgal

“Bažnyčią pradėjau lankyti bent nuo 1924 metų ir stengiausi, gal būt, reguliariai sekmadienių Mišių išklausyti iki 1939 m. Paskui per kelioliką metų skendau girtavime, pagiriomis dirbdamas laikraščiui ir dažnai nebeišsipagiriodamas atėjimui į bažnyčią. Apie 1949 m. dalinai dėl žarnyno opų, pradėjau susitvarkyti ir, kiek atsimenu, vėl daugmaž reguliariai bažnyčią lankyti. Taip ir iki šiol, jau tik labai retai kada praleidus Mišias dėl neapdairumo, dėl kokios “progresyvių” pramogos ar kitos nerimtos priežasties.

Išpažintis atlikta: 1955 m. rugpjūtyje; 1958 m. liepos mėn. — visuotinę išpažintį; 1959 m. gegužyje; 1959 m. spalyje atlikau išpažintį ir gavau paskutinį patepimą, bet be Komunijos, kurios ligoninėse neduoda prieš pat sunkią operaciją; 1960 m. šv. Trejybės sekmadienio išvakarėse buvau pradėjęs išpažintį, bet, kunigo įsakymu, negalėjau jos tada baigti”, (žodžiu paaiškino, kad pradėdamas išpažintį pas airį kunigą pasisveikinęs lotyniškai

— Laudetur Jesus Christus! Kunigas pamanęs, kad prieš save turįs taip pat kunigą arba ekskunigį ir išpažintį nutraukęs tai išaiškinti. Išpažintis atlikta vėliau).

“1962 m. birželio 23 ir 24 atlikta išpažintis kun. Pikturnai ir priimta Komunija. Kazys Vidikas — V. Tauras (slapyvardis)”.

Tuo parašu baigiasi rašomąja mašinėle rašytas ir vietomis ranka taisytas bei papildytas trumpas gyvenimo aprašas, angliškai pavadintas “My autobiographical memoranda”. Rašyta 1962 m. birželio 4, bet paskutiniai įtarpai ir prierašai ranka daryti birželio pabaigoje, prieš išvykstant į King’s County ligoninę.

Komunistų susirūpinimas

K. Vidikui mirus, į jo butą buvo atėję komunistinės “Laisvės” žmonės ir siūlė laidojimui savo pagalbą. Patyrę, kad laidojamas krikščioniškai, išėjo pareikšdami, jog “tokiem jie pagalbos neduoda”. Blizinskio laidojimo namuose, atėjus kun. Vyt. Pikturnai kalbėti rožinio, kai kurie laisviečiai” laidė nekultūringas replikas kunigo atžvilgiu, maldos metu balsiai kalbėjo ir triukšmingai išgužėjo prieangin. Laidojimo pamaldose bažnyčioje atsilankė keturi “draugai”; du po egzekvijų išėjo, du pasiliko per Mišias.

Komunistinė “Laisvė”, norėdama užtrinti savo buvusio redaktoriaus atsivertimą, prikiša velioniui ir silpną valią, ir veidmainiavimą, ir stoką drąsos pasirodyti kuo esąs. Dabartinis “Laisvės” redaktorius Rojus Mizara netgi paskelbė, kad K. Vidikas buvęs “protiniai visiškai nusilpnėjęs”. Į tai atsiliepė (“Darbininke” 1962, nr. 74) Vyt. Širvydas. Jis sako sutikęs K. Vidiką prieš metus Juozo Tysliavos laidotuvėse.

—    Iš tų 10 ar daugiau minučių pokalbio, — pastebi Širvydas, — išsinešiau įspūdį, kad velionis švietė vidiniu optimizmu. Jo pareiškimai, mano nuomone, buvo kaip tik sąmojingi, taiklūs, amerikietiškai tariant “to the point”. Jokio protinio susilpnėjimo nepastebėjau.

Vyt. Širvydas primena ta proga airių rašytojo James Joyce — atšalėlio religijoje — vieną pastabą: “Keista, tavo protas kažkaip permirkęs tikėjimu, kuriuo sakaisi daugiau nebetiki”. Vyt. Širvydas galvoja, kad lietuviai šiuo atžvilgiu panašūs airiams:

—    Taigi, ir pas Vidiką atbudo tai, kuo mes visi permirkę, kuo tauta pradėjo mirkti nuo Mindaugo laikų, būtent — katalikų tikėjimu. Nė vienas iš mūsų nėra visai sausas, nes esame lietuviai, kurie kultūriškai ir dvasiškai per amžius išaugom katalikų tikėjimo srovėje ... Vidikas į gyvenimo galą, matyti, dideliu stiprumu, nepaisydamas jį supusios aplinkos, pasuko keliu į religinę pasaulėžiūrą, be kurios žmogus neturi dvasinės sveikatos ir be kurios jo viduje taip tuščia, taip stinga grožio ir vaizdingumo ... Kazimieras Vidikas pasielgė vyriškai.

DEŠIMTAS

SKYRIUS

Menininkų sielos vingiai

JONAS BILIŪNAS DŽIAUGĖSI
ATGAVĘS TIKĖJIMĄ

Biliūno gyvenimas buvo trumpas ir dramatiškas. Gyveno jis tik 28 metus ir ketvirtį savo amžiaus praleido kovoj su džiova. Kovojo ir dėl mokslo, kuris jam buvo nutraukiamas, ir dėl asmeninio savitumo, kuris buvo kliudomas. Pagaliau kovojo sąžinės kovą, nes susikryžiavo iš namų išsineštas religingumas su mokykloj bei politikoj rastu ateizmu.

Gyvybinės kovos jis nelaimėjo, studijas tik įpusėjo, bet susirado savo talentų vagą ir atgavo pirmykštį tikėjimą.

Įdomus anykštėno charakteris

Biliūnas — įdomi asmenybė, verta geros dramos. Įdomus pats charakteris, neabejotinai individualus, bet kartu ir anykštėniškas. Anykštėnai, manding, savotiški augštaičių zanavykai: ramesni ir lėtesni, santūrūs ir kiek išdidūs. Iš seno jie nešė savo galvas augščiau už kitus, nes buvo karališkieji ūkininkai ir turtingesni savo žemėmis. Anykštėnai buvo žinomi ne tik savo “honoru”, bet ir savo alum, dainom ir gražiom merginom (priežodis: “Anykščių mergos”). Daug jie nekalba, bet visad pasiruošę kalbėt ir kalba skardžiai, sodriai, nuoširdžiai.

Ar Biliūnas buvo ne toks? Jį mums pristato jau vyresnių klasių gimnazistas kaimynas kurklietis Step. Kairys savo knygoj “Lietuva budo”.

— Veriantis žvilgsnis, ugnele žėrinčios akys, trumpais ir reikalą kertančiais sakiniais reiškiamos mintys ir atsargi pašaipos šypsena, kai pirmą kartą kalbina žmogų. Biliūno santūrumas greit išnyksta ir virsta jautriu nuoširdumu.

Sprendžiant iš jo laiškų draugams, kurių susidaro beveik ištisas tomas, Biliūnas buvo realistas, kaip anykštėnai ūkininkai, ir kartu romantikas; santūrus, išlaikytas ir tik retkarčiais prasiveržiąs susižavėjimu, nusivylimu ar susierzinimu. Šiaip garbingas ir tiesus draugų atžvilgiu, sąžiningas ypač piniginiuose reikaluose.

Kadangi jo beletristiniai raštai buvo daugiausia autografinio pobūdžio, tai iš to vėl matyti, kad jis buvo jautrios sąžinės melancholikas, giliai išgyvenąs skriaudos, neteisybės, kaltės momentus.

Kelias į mokslą ir kūrybą

Busimasis rašytojas gimė Niūronių Biliūnams šv. Kazimiero išvakarėse 1879 metais. Buvo paskutinis vaikas, tad labiau mylimas ir lepinamas. Dėlto kūdikystė jam liko neužmirštamu kontrastu to kieto gyvenimo, kurį vėliau teko gyventi. Dar buvo laimingas ligi ketvirtosios klasės Mintaujoje, nes turėjo tėvus ir gyvą tikėjimą. Staiga abu tėvai mirė ir prasidėjo jo kryžių kryželiai. Giminės pastatė sąlygą: eisi į kunigus, padėsim; neisi — žinokis pats.

Jaunuolis nutarė “žinotis pats”. Persikėlė į Liepoją, uždarbiavo privačiom pamokom ir toliau tęsė gimnaziją. Turėjo ją baigti 1898, bet dėl vieno nesusipratimo per baigiamuosius egzaminus negavo diplomo. Baigė po metų, bet dar negalėjo vykti į universitetą, nes trūko pinigų. Juos kalė, palikęs Liepojuje, sugaišdamas vėl metus. Tartu universitete pasirinko mediciną, bet mokslo metų būvyje įvyko studentų riaušės prieš carą, dėl kurių jis, kaip ir kiti, buvo atleistas. Kiek kartų bandė grįžti, pats važinėjo pas universiteto rektorių, net pas švietimo ministerį į Petrapilį, bet leidimo negavo.

Tuos laukimo metus jis praleido Šiauliuose, paskui Panevėžyje. Mokė vaikus privačiai ir pelnėsi pragyvenimą. Pagaliau, pasinaudojęs kvietimu redaguoti “Ūkininką” Tilžėje, išvyko į Vakarus, pasiekė Leipcigą ir ten įsirašė į komercijos institutą. Greit įsitikino, kad jo kelias literatūroj, dėlto iš instituto perėjo į universitetą.

Džiova, kurios pradžia pasireiškė jau Tartu universitete, vertė jį po metų palikti industrinį, dulkėtą ir slogų Leipcigą. Kitiem metam išvyko Šveicarijos Ziurichan. Deja, ir čia turėjo vėl po metų nutraukti studijas, grįžti Lietuvon, gydytis Rozalime ir Kačerginėj, o rudeniop (1905) išvykti į garsų džiovininkų kurortą Zakopanėj, Galicijoj. Viltys grįžti prie mokslų kaskart mažėjo, bet jis daug skaitė ir rašė.

Kaitaliojęs studijų sritis ir vietas, labai suvėlavęs, vis dėl to jis susitelkė tik į literatūros sritį. Skubotai ir visu aistringumu dirbo, šuoliais darė pažangą, bręste brendo savo raštais. Į literatūros sritį ėjo nebe mėgėjiškai, kaip daugelis prieš jį, bet jau profesionališkai. Jį domino ne tik kūryba, bet ir literatūros kritika, o ypač literatūros istorija. Jis pradėjo spausdinti kritinį Žemaitės vertinimą, ruošė straipsnius apie Mik. Daukšą, J. Bretkūną, rinko medžiagą monografijai apie K. Donelaitį, rašė didesnį darbą apie lietuviškos literatūros pradžią.

Būdamas Rytų įtakoj, kur kunkuliavo politiniai revoliuciniai sūkuriai, jis buvo nublokštas nuo mokslo ir religijos. Vakaruose jis pajuto tikrąją mokslo meilę, asmeninės kūrybos vertę ir religijos vietą gyvenime. Bet atsiplėšti nuo pirmykščių įtakų jam nebuvo lengva.

Noras būti pačiu savim

Socialistai Biliūną daro socialistu jau nuo Liepojos laikų. Kaipgi kitaip, nes tada jau gimnazistai skaitė, nors nesuprato, Markso “Kapitalą”. Aišku, visi kaitino savo smegenis socialiniais klausimais. Socialistu vadintis buvo netgi mada, juoba socialistiškai nešioti ilgus plaukus. Biliūnas negalėjo būti išimtis, bet dėl savo charakterio vargiai taip lengvai buvo vedamas pasroviui.

Organizuoton lietuvių socialdemokratų srovėn jį įjungė Augustinas Janulaitis ir Povilas Višinskis. Tai buvo Šiauliuose, vos Biliūnui čia atvykus 1901 metais. Bet tiedu vyrai netrukus patys išsiskyrė. Višinskis 1902 m. sukūrė naują liberalų, vadinamų demokratų partiją. Šios partijos steigiamajame suvažiavime dalyvavo ir Biliūnas. Ta proga susipažino su Jurgiu Šauliu, žemaičiu, buvusiu ketvertą metų Vilniaus kunigų seminarijoj — ir jiedu pasidarė geriausi draugai ligi mirties. Didesnė bičiulystė buvo ir su Višinskiu, nei su socialistų Janulaičiu, nors vėliau Biliūnas vedė jo seserį. Iš socialistų dar draugavo su Vincu Mickevičium - Kapsuku, vėliau nuėjusiu savais klystkeliais ir tapusiu bolševikų vaduku.

Atėjęs politikon, Biliūnas rado jau įsisenėjusias intrigas, ambicijas, nesutarimus. Tai jam pirmiausiai nepatiko. Matė ir politinės veiklos tuštumą, nes pats ilgėjosi ko nors kūrybiško ir vaisingo. Draugų buvo užvarytas rašyti arba versti politines brošiūras, pavestas redaguoti socialistinį “Darbininkų Balsą”. Tai jis darė apie porą metų ir, atrodo, užteko. Išvykęs į Leipcigą, 1904 m. lapkričio 7 d. rašė J. Šauliui, studijuojančiam Berne:

—    Politika nebeužsiimsiu, nors pažiūros lieka tos pačios; sąnariu kokios nors politikuojančios organizacijos nesivadinsiu — būsiu pačiu savimi.

Dar anksčiau nei Šauliui, būtent — vasario 12 d. jis rašė V. Kapsukui:

—    Nežinau, kaip kiti, o aš visai nuo politikos ir partijos nusišalinau: atsibodo ji man, nervus suardė, — nesinori nė kuo iš tų dalykų užsiimti, nors ir pirma iš manęs partijos politikas ir agitatorius buvo labai menkas — tik vis įkalbinėjo ir stumdė (prieštarauti nepadoru išrodė ...). Bet daug ramiau jaučiuos universiteto knygyne, tarp leksikonų, senų knygų, etc., — nėra ten pykčių, nė konkurencijos, — ramu ir ramu, kaip bažnyčioj. Kaip matai, visai į davatką pavirtau.

Pirmi “davatkėjimo” ženklai Leipcige

Tuose laiškuose iš Leipcigo, rašytuose V. Kapsukui, P. Višinskiui, J. Šauliui pakartotinai pareiškia norą telktis į literatūros studijas ir kūrybą. Kartu prisimena rūpestį, kad sveikata neina geryn. Kalbėdamas apie savo studijų ir kūrybos planus, jis bene pirmą kartą ima įterpti tokias frazes: “su Dievo pagalba”, “jei Dievas padės”, “meldžiu Dievą”, “ačiū Dievui”. Ar tai ne pirmieji jo “davatkėji-mo” ženklai?

Parvykęs vasarą Lietuvon, apsisprendė pagaliau vesti anksčiau sužadėtą Juliją Janulaitytę, dantų gydytoją, kilusią iš gausios šeimos. Du jos broliai — Juozas ir Pranas buvo kunigai, o trečiasis, jau minėtas teisininkas, vėliau profesorius Augustinas — didelis socialistas. Biliūnas susituokė su Julija bažnyčioje. Tai savaime aišku, žiūrint anų laikų. Bet įdomu, kaip jis šį įvykį pristato savo draugam. Jau iš Zuericho parašė studijų draugui Leipcige D. Šidlauskui, būsimam “Visuomiui” — keistos, pusiau pagoniškos religijos - visuomybės kūrėjui:

—    Gal girdėjai, kad jau priėmiau paskutinį (septintą, Y.) sakramentą, pagal Bažnyčios įstatymą ir Dievo prisakymą: dėl to vieno nereikėtų taip greit su šiuo pasauliu persiskirti.

Vienatvė ir žavesys Šveicarijoj

Po vedybų išvyko į Šveicariją vienas, vėliau atvyko ir žmona. Su naujom viltim pataisyti sveikatą, baigti literatūros studijas kilo ir jo nuotaikos, nors šiaip jautėsi vienas. Ta vienatve džiaugėsi, nes ji padėjo labiau grįžti savin, daugiau mąstyti. “Jei pirma mėgau būti vienas, tai dabar dar labiau” (iš laiškų 1904. 12. 10). Kitas dalykas veikė teigiamai jo dvasią, tai nuostabus gamtos grožis. Abu šiuos momentus J. Biliūnas iškelia laiške Povilui Višinskiui, rašytame 1904 m. lapkričio 20 d.:

—    Šįmet tai jau iš tiesų esu vienas: vienas sėdžiu per lekcijas, vienas gyvenu, vienas išeinu pasivaikščioti. Niekas netrukdo, niekas ir melancholijos nuo kaktos nenuvaiko. Bet iki šiolei vis tik jaučiuos gerai ir ramiai. Gyvenu ir kvėpuoju prigimties gražumais, gausia jos ranka išmėtytais aplinkui. Kas šventadienį būtinai einu už miesto, lipu ant kalnų, roplinėju po jų uolas, vaikštinėju po jų girias ir krūmus, — linksmais kloniais ir galingais kalnų ledais džiuginu savo akis, žadinu jausmus ir kurstau savo fantaziją...

Vieną dieną, kai miestas buvo pridengtas miglos, o Uetlibergo kalnas švitėjo, jis išsiruošė tenai:

—    O kaip neišpasakytai buvo gražu! Čia pat po mano kojų gulėjo dar neregėtos debesų marios ... Viršuj mėlynavo dangus, švietė saulė, o iš šalių, parėmę skliautą, stovėjo blizgančios ledų kalnų viršūnės. Visa tai taip kėlė žmogaus dvasią... Atsiminiau pasaką apie palaidotą po stiklo kalnu viešpatystę ...

To laiško tęsinyje Biliūnas ketina atkasti tartum palaidotą savo vaikystę:

—    Žadu jau pradėti rašyti ir savo vaikystės atsiminimus, o taipgi Dieninį (Šveicarijos įspūdžius) ... Teisybė, savo atsiminimus kiek bijau ir aprašinėti: dar išjuoks kritikai mano jausmus ...

Gal tuose “Šveicarijos įspūdžiuose” būtų daugiau prasitaręs apie savo “dvasios pakilimą”. Gaila, jie nebuvo parašyti, kaip ir vaikystės prisiminimai. Bet tų dviejų pasaulių grožis kažkaip susilietė širdies - jausmo žmoguje, koks buvo Biliūnas. Tai primena kitą Zuericho studentą Vincą Čepinskį, kuris, kartą išėjęs į kalnus, pajuto tokį stiprų grožio pergyvenimą, kad nuo to prasidėjęs jo kelias atgal į vaikystėje paliktą Dievą.

O vis dėlto rašė kairiesiems...

Ir toliau ką parašęs, Biliūnas viską siuntė kairiųjų spaudai. Taip darė ligi mirties, dėlto ir susidarė daugeliui įspūdis: Biliūnas buvo ir liko jų žmogus, bent savo pažiūromis.

Toks įspūdis dar buvo gyvas, kai mokiausi Ukmergėje. Mokytojai, daugumoje kairūs, J. Biliūną taip ir pristatinėjo. Ir rašytojo brolio sūnus Antanas vyresnėse klasėse buvo žinomas savo kairumu. Mes tuo nesistebėjom, nes gi ir jis Biliūnas. Tačiau kairumo nerasdavome skaitydami Biliūno raštus, juo labiau nejutome dainuodami jo dainelę, ypač trečiąjį posmą:

Tu, Julyte, mano kapą
Žolynėliais apkaišysi,
Tarpu rožių ir lelijų
Man kryželį pastatysi.

Tai, ką Biliūnas pabrėžė 1904 m. traukdamasis iš partijų, būtent, jog nesiskiriąs savo pažiūromis, vargiai betiko po dvejų - trejų metų. Keitėsi, kaip matysim, ir jo pažiūros. Bendradarbiavo kairiųjų spaudoj kaip beletristas, o ne publicistas. Ir savo apsakymėliais nesitaikė laikraščių linkmei. Vaizdavo, tiesa, realų gyvenimo vargą, bet be pagiežos, keršto, kovos, kaip būtų reikalavęs kairusis požiūris.

Iš tikrųjų, Biliūnas bodėjosi tais laikraščiais. Rašė jiems, kaip pats sako, tik “dėl minkštos savo širdies”, nes kaip gi nerašyti, jei prašo. Pagaliau reikėjo rašyti, kad gautų pinigo studijoms, o vėliau gydymuisi. Tas bodėjimasis su laiku augo ir savo artimiausiam draugui dr. Jurgiui Šauliui, ypač 1907 metais, neviename laiške panašiai rašė:

— “Skarde” (socialistų, Y.) ir “Lietuvos Ūkininke” (demokratų, Y.) tik viena politika — nuobodi, vienoda, silpna ir klajojanti; ir daugiau nieko, nieko... “Vilniaus Žinios”, nors naiviškai ir juokingai, vis tik rašo iš dailės ir literatūros, o juk man to labiausiai reikia. Neišjuok, kad palikau toks “kulturtraegeris”, bet vis tik mūsų cicilikai, o labiausia demokratai labai nuobodūs. Labiausiai erzina “Lietuvos Ūkininkas” — negaliu suprasti, kas per laikraštis: ir pikta, ir juokas ima. (NB nors patsai jam nusiunčiau vėl savo vieną apsakymėlį).

Pažiūrų pasikeitimą taip apibūdina Aug. Janulaitis, rašydamas apie Biliūną 1913 metais:

—    Materializmas, kaip pasaulėžiūra, jau jo nebepatenkina. Neduoda atsakymo į tuos klausimus, kuriuos jisai pastatė. Liūdna būtų, kad viskas būtų ant žemės taip menka, silpna, kad žmogus išnyktų galutinai. (Biliūnas) jieško dvasios patenkinimo viršum šio matomojo pasaulio ... Ligos patale ne tas jisai, kuris, tapęs jaunikaičiu, manė visą pasaulį paversti..., kuris lyg Prometiejus puolė kovon su dievaičiais, tikėdamasis juos nuveikti. Dabar nustojo tikėti žmogaus galybe. Vienoj vietoj tarp užrašų randame tokį skyrium užrašytą sakinį: “Žmogaus protas siekia ne toliau jo nosies, o jausmai ir tikėjimas ligi paties Dievo”.

Rašė, skaitė, mąstė

Biliūnas savo raštuose vaizdavo kaimą. Jį geriausiai pažino, labiausiai mėgo. Kaimo pasiilgdavo Leipcige ir Zueriche, o ypač Zakopanėje. Ar pasiilgdavo ir tos religinės šilumos, kurioje pats buvo išaugęs?

Aug. Janulaitis, švogeris, rašo:

—    Biliūnas atsimena jaunystę, kūdikystę, kada buvo taip ramu, viskas aišku, suprantama, nebuvo prakeiktųjų abejonių ir gyvenimo klausimų, naiviškai tikėjo, ką skelbė kiti.

—    Grįžta jaunystės atsiminimai, grįžta ir jaunystės tikėjimas, bet ne tas naiviškas... Jį traukė tasai tyras, grynas tikėjimas, kurį turi tik nekalti kūdikiai ir grynos dvasios žmonės... Jį traukė dabar prie savęs šventųjų gyvenimai — paprasti, suprantami, pilni doros augštumo.

Ir draugas J. Šaulys nustebo, gavęs tokį Biliūno prašymą iš Zakopanės:

—    Ar negalima Berne gauti pirkt šventojo rašto — Biblijos?

Pasirodo, Biliūnas tuo metu užsakė iš Vilniaus visą pluoštą religinių knygų lietuvių kalba. Tuo reikalu rašė net du laišku A. Rucevičiui ir pasiuntė pinigų. Prašė siųsti knygas dalimis ir “tokioj eilėj, kaip surašyta, t.y. ne nuo galo, bet nuo pradžios”. O surašyta buvo šios knygos ir tokia eile:

A. Bertrami, Šv. Pranciškaus iš Asyžiaus gyvenimas.

V. Borci, Šv. Antano iš Padvos gyvenimas ir stebuklai.

Platesnioji šventa istorija Naujojo Įstatymo.

Plati šventa istorija Senojo Įstatymo.

Platus išguldymas katalikų mokslo.

Trys pastarosios knygos buvo paruoštos D. Bočkovskio. Toliau:

G. Bosco, Šventojo Jono Krikštytojo gyvenimas.

P. Būčio, Apie Dievo buvimą.

P. Cozel, Išpažintis arba spaviednė.

A. Ragažinsko, Žemaičių Kalvarijos aprašymas.

M. Valančiaus, Pradžia ir išsiplėtimas katalikų tikėjimo.

To paties — Žyvatai šventųjų.

Istorija stebuklingo paveikslo Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos.

Biliūnui mirus, Šaulys teiravosi žmonos Julės, kodėl velioniui prireikė anų knygų. Biliūnienės atsakymas atskleidė ilgiau brendusį, bet Zakopanėje galutinai įvykusį rašytojo persisvėrimą religijon. Štai Biliūnienės laiško, rašyto 1908 m. kovo 24 d. pagrindinė dalis:

“Pradėjo visas tikėti’

—    Ilgas gulėjimas lovoj atmainė jo dvasišką gyvenimą. Į galą savo gyvenimo pradėjo visas tikėti. Mirti nesibijojo, bet gyventi neišpasakytai troško. Tikėjime matė daug poezijos, — džiaugės labai atgavęs tikėjimą. Nekartą kalbėdavo — gerai, kad aš nieko savo gyvenime neatkalbinėjau nuo tikėjimo. Tikėjimas žmogaus nekvailina...

—    Rengėsi išpažintį atlikti pas dorą asketą kunigą.

—    Evangelija nuolat buvo prie jo lovos, skaitydavo dažnai ir gėrėdavos, kad tiek daug poezijos, doros ...

—    Nuo atvažiavimo Zakopanėn pradėjo mąstyti apie tikėjimą, juo tolyn — tuo labiau brido į tuos jausmus. Sakydavo — Dieve mano, kad nors kiek ilgiau pagyventi; bent parašyčiau daugiau... — Gyvensiu taip, kaip mano sąžinė sako, o jeigu kas nori, tegul juokias iš manęs...

Tuoj po vyro mirties dar 1907 m. gruodžio mėn. Biliūnienė rašė Šauliui:

—    Aš lieku Zakopane iki rudens. Uždirbus kiek pastatysiu kryžių, sulaukus pavasario pasodysiu žolynus, kad puoštų jo kapelį. Tiek galiu pasakyti Tamstai, (buvo) šventas žmogus!

Dėl paskutinės išpažinties

Žmona trumpai pastebi, kad Biliūnas “rengėsi išpažintį atlikti”. Tai patvirtina ir J. Biliūno laiškas uošvienei, rašytas 1907 m. lapkričio 22 dieną. Laiškas trumpas ir esminė jo dalis yra ši:

— Gulėdamas, Mamyt, ilgą laiką patale, daug skaitau ir mąstau. Ir persitikrinau, kad brangiausias ir švenčiausias daiktas žmogui yra Tikėjimas. Taigi žadu šiais metais atbūti iš viso gyvenimo išpažintį arba spaviednį, būtent, Mamyt, jeigu Tamstą kada užrūstinau, prašau iš visos širdies man atleisti ir dovanoti...

Kaipgi iš tikro buvo: atliko jis aną išpažintį, ar ne? Abejonė iškyla dėlto, kad pati Biliūnienė žymiai vėliau prisiminė vieną buvusį epizodą. Prieš mirtį aplankęs Biliūną kažkoks jaunas kunigas ir jiedu pradėję diskusijas religiniais klausimais. Kai kunigas išėjęs, Biliūnas pasakęs žmonai: “Jis tik jėzuitas, nieko daugiau”. Kunigas atėjęs antrą kartą ir jiedu vėl pradėję diskutuoti. Po trečio apsilankymo Biliūnienė radusi vyrą susierzinusį. Jis paaiškino, kad paprašęs kunigą nebetęsti diskusijų ir palikti jį prie savo įsitikinimų.

Ar tai buvo tas pats kunigas, kurį Biliūnas norėjo kviestis išpažinčiai, ar kitas, užėjęs tik aplankyti, nėra aišku iš Biliūnienės pasakojimų. Bet labai aiški Biliūno valia atlikti šį aktą. Ar ne tam jis užsisakė knygą iš Vilniaus apie išpažintį, be to, kalbėjo žmonai ir rašė uošvienei?

Mirė jis nelauktai, po vieno kraujoplūdžio porytyje 8-tą gruodžio 1907 metais. Žmona, miegojusi kitam kambary, net negirdėjo. Palaidojusi vyrą, vėliau ant jo kapo jinai pastatė kryžių, kaip jis buvo prašęs, tik ne prie Šventosios upės kranto, o toj pačioj Zakopanėj.

Biliūno palaikai vis buvo ketinama perkelti į Lietuvą, bet tai tepadaryta 1953 m. liepos 1 d. jau sovietinės Lietuvos rūpesčiu.

Nukryžintas ir susovietintas ...

Perkeldami Biliūno palaikus į Anykščius, sovietai parinko Liūdiškių piliakalnį, jį išgrindė, išmūrijo augštą antkapį ir įrašo lentą, bet be kryžiaus. Po metų išleido jo raštų I tomą su biografiniu įvadu, rašytu ideologinio referento literatūrai — R. Šarmaičio. Šarmaitis — Anykščių kaimynas, kovarskietis, o mokykla — ukmergiškis, netgi mano paralelinės klasės draugas. Kitados ir jis dainavo minėtą Biliūno dainą, kaip ir mes, o nūnai — tik sovietinę. Tai jam ir buvo pavesta padaryt Biliūną “savu žmogum” — tarybiniu. Šarmaitis rašo:

— Jonas Biliūnas yra brangus mums, tarybiniams žmonėms... Jo literatūrinė kūryba aukso fondu įeina į lietuvių tautos pažangiosios kultūros lobyną, kurio teisėtais paveldėtojais ir tolimesniais ugdytojais yra Tarybų Lietuvos darbo žmonės... Eilėje apysakų J. Biliūnas demaskuoja klerikalus kunigus — darbo žmonių išnaudotojus, tamsybės ir prietarų skleidėjus, kosmopolitus, tarnaujančius ponams dvarininkams ir caro valdžiai.

Sekančiais metais bolševikai išleido antrą Biliūno raštų ir laiškų tomą. Iš laiškų rinkinio, pasirodo, buvo išimtas laiškas uošvienei, kur Biliūnas iškelia religiją ir kalba apie išpažintį. Nėra nei ano religinių knygų sąrašo. Vietoj knygų (su autoriais ir vardais) sudėti tik Zavadskio katalogo numeriai.

Biliūnas buvo grąžintas į Lietuvą, kad patarnautų politikai, nuo kurios jis nusigręžė. Tai dar vienas jo dramos epizodas.

Grįžimo vertės klausimas

Sunku nuslėpti Biliūno dvasinį persilaužimą, nors ir kaip būtų norima. Neslepia to, priešingai iškelia paviršiun, ir pirmoji studija - disertacija apie Biliūną, kurią Amerikoj paruošė jaunas rašytojas dr. Kostas Ostrauskas, pasinaudodamas rašytojo laiškais.

Biliūno grįžimas religijon gali būti tik skirtingai vertinamas. Šį klausimą kitados prisiminė J. Ambrazevičius - Brazaitis “Lietuvos rašytojuose”:

—    Krikščioniškos pasaulėžiūros vertintojas žiūrės į Biliūną su simpatija, nes rašytojo gyvenime matys natūralų žmogaus jieškojimą ligi surandant pačią tikrąją gyvenimo prasmę. Marksistas ar liberalas pažiūrės į Biliūną su pasigailėjimu ir užuojauta, kad ligos priveiktas rašytojas neištesėjo savo ideologijoje ir jo paskutinę stadiją laikys dvasios nusilpimu.

Klausimas gali būti perkeltas ir literatūrinėn plotmėn, būtent: ar rašytojo dvasios pasikeitimas paskatino ar užgniaužė jo kuriamąsias galias? Ar “išsivaduodamas” rašytojas paliko vertingos literatūrinės kūrybos ar ją visai sužlugdė? J. Ambrazevičius atsako:

—    Kas būtų buvę su “išsivadavusiu” Biliūnu toliau, negalima spėlioti. Bet ką jis davė “išsivaduodamas” — rezultatai akivaizdūs. Geriausi jo vaizdeliai priklauso šiam laikotarpiui. Paskutinėms “išsivadavimo” dienoms priklauso ir jo kūrybos vainikas “Liūdna pasaka”.

VINCO KRĖVĖS SVYRAVIMAI
IR PUSIAUSVYRA

Krėvės gyvenimas panašus į jo “Likimo kelių” Vinco — jieškotojo. Išklydo jis pasaulin iš paprasto tradicinio, giliai mistiško ir religiško kaimo. Jieškojo šviesos — jieškojo Žvaigždikio ir svėrėsi iš vieno polio į kitą. Pagaliau grįžo į tą kelią, nuo kurio pradėjo savo gyvenimą ir tai įvyko po įvairių bandymų, nesėkmių, nusivylimų — pačiame gyvenimo saulėleidyje.

Brendimo vingiuose

Gyvenimo saulėtekyje Vincas Mickevičius norėjo būti kunigu. Turbūt šito norėjo ir jo brangioji, neužmirštamoji mama. Jau buvo įsivilkęs į sutaną ir skaitėsi Vilniaus kunigų seminarijos aliumnu, bet staiga po dvejų metų pasuko į šalį. Kodėl? Sakoma, dėl pasaulėžiūrinių abejonių. Tos abejonės vargiai galėjo būti rimtos ir gilios, nes kas jaunas neturi abejonių! Jei būtų jos buvusios tikrai rimtos, gal toliau būtų nuvedusios nuo Bažnyčios ir kunigų. O Krėvė ir toliau nesibaidė kunigų, buvojo pas juos ir jie jį mėgo. Kunigų dėka jis susiprato būti lietuviu ir apsisprendė savo talentą skirti Lietuvai.

Nenutraukė jis ryšių ir su kaimu. Keliavo vasaromis po Dzūkiją, rinko tautosaką, žavėjosi liaudies išmintimi, paprastumu, religiškumu. Krėvė liko prisirišęs prie savo tėvų, ypač religingos motinos. Tai buvo antras palaimingas veiksnys jo dvasiniame brendime.

Palikęs Vilniaus kunigų seminariją, jis ruošėsi savo brandos atestatui privačiai. Ši aplinkybė taip pat verta dėmesio. Kas ištisai lankė “klases” to meto gimnazijose, tas greičiau buvo įsuktas į antireliginį sūkurį.

Aišku, jis negalėjo išvengti tam tikrų įtakų Kievo ir Lvivo universitetuose. Bet įdomu, materialistine pasaulėžiūra, bent pradžioj, nesižavėjo. Jį daugiau traukė rytietinė mistika: domėjosi budizmu, rašė net mokslinį savo darbą iš šios srities. Tuo pačiu metu studijavo Kristaus istoriją ir pradėjo ruošti apmatus savo veikalui “Dangaus ir žemės sūnūs”.

Krėvė gana anksti, turbūt Vilniuj, buvo paveiktas lenkų įtakos ir atrodė dings lietuvybei. Bet laimingu būdu, kaip “Likimo kelių” Vincas, išėjo iš tų pinklių. Geri ryšiai su lenkais vis dėlto liko. Tų ryšių dėka, vykdamas iš Kievo į Lvivą, jis buvo aprūpintas lenkų socialistų partijos (PPS) rekomendacijom, patarnavusiom įsikurti naujoj vietoj. Grįžęs vėl į Kievą gavo privatdocento vietą universitete. Šį darbą pakeitė į gimnazijos mokytojo vietą (sakoma, dėl didesnio atlyginimo) ir persikėlė į Baku miestą Kaukaze. Čia jau susirišo su rusų eserais — socialistais revoliucininkais, tapdamas jų partijos nariu. Baku mieste susipažino su Marija Karakaite ir sutarė vesti ją katalikiškai. Parvyko Vilniun ir susituokė šv. Mikalojaus bažnyčioj.

Religinio žiburėlio gyvybė

Krėvė kartais toldavo nuo religijos, kartais į ją tyliai artėdavo. Tokį įspūdį jis darydavo jį arčiau pažinusiem, ypač vėliau. Studijų metu ir Kaukaze, atrodo, nenutraukė bent kai kurių maldingumo praktikų, Įdiegtų šeimoj ir kun. seminarijoj. Kartą jau tremty, Austrijoj, bendrų Kūčių metu vienas dalyvis nustebo, jog ir jis, Krėvė, žegnojasi.

—    O kaipgi! — atsakė Krėvė ramiai. — Aš visuomet žegnojuosi nuo to laiko, kai motina mane išmokė.

Apie motinos Įtaką Krėvė kalbėjo kartą stovyklos kapelionui kun. P. Brazauskui Austrijoje:

—    Negaliu pamiršti, ką motina vaikystėje man yra įdiegusi. Vaiku būdamas, įsikabinęs į jos sijoną, sekiau jos pėdomis į bažnyčią ir klausiausi jos nurodymų. Visa tai labai giliai įsmigo mano širdyje ir niekuomet nebus iš jos išrauta. Ir šiandien, kada jau pasenau, po tiek metų audrų ir kovų bei nusivylimų, gyvenu ir guodžiuosi tik tuo, ką jaunystėje gavau iš savo pamaldžios motinos.

Su motinos vaizdu ir su kaimo žmonių religine šiluma siejosi ir Krėvės religinio žiburėlio gyvybė. Sakysim, Kaune jis nebuvo matomas bažnyčioj, o nuvykęs Dzūkijon — eidavo.

—    Galiu melstis tik kaimo bažnytėlėj, kur vargonai groja, ubagai gieda, — prasitarė kartą dr. A. Vasiui.

— Kauno bažnyčiose negaliu, nes jos lyg koncertų salės.

Grįžęs iš Kaukazo (1920) i Lietuvą Krėvė politiškai jungėsi į konservatyvią tautininkų grupę ir vienu metu buvo net jos pirmininku. Susikirtęs su tautininkais, po 1926 m. sukilimo, jis vėl artėjo prie “pažangiosios” — kairiosios inteligentijos. Tuo pačiu metu jis bendravo su kunigais kultūrininkais, ypač rašytojais, kaip Jakštu, Maironiu, Vaižgantu ir kitais; pas juos svečiavosi ir jie jį aplankydavo. Krėvės durys Kaune nebuvo uždaromos ir kalėdojančiam kunigui iš šv. Antano parapijos, kurios ribose Krėvė gyveno. Nemėgo jisai tik politikuojančių kunigų ir tokių kovotojų su bedieviais, kaip kun. prof. A. Maliauskis.

Be kitko, įdomi buvo jo bendrystė su A. Jakštu. Jų pažiūros į literatūrą ir kitus dalykus labai ryškiai skyrėsi. Jakštas buvo aštrus Krėvei savo kritikose, tačiau Krėvė neimdavo to į galvą. V. Maciūnas liudija, kad Krėvė su žmona kasmet lankydavosi pas prelatą Velykų proga.

Krėvė tarp “bedievių”

Artimiausi Krėvės bendradarbiai buvo kairiojo sparno žmonės. Daugiausia jų buvo iš humanitarinių mokslų fakulteto, kuriam Krėvė, kaip dekanas, vadovavo net 14 metų. Katalikų akimis, tas fakultetas buvo “bedieviškas”, nes jame tarp dėstytojų buvo ir aiškių ateistų, mėgusių savo dėstomus dalykus nuspalvinti antireligine spalva. Daugumas šio fakulteto studentų buvo katalikai, kurie jautėsi užgaunami ar įskaudinami minėtų dėstytojų.

Krėvė stengėsi būti objektyvus ir tolerantiškas. Nuoširdžiai gerbė kitų pažiūras ir šiuo atžvilgiu niekuomet kitų neužgaudavo.

— Mes skųsdavomės fakulteto dekanui dėl prof. Vabalo Gudaičio paskaitų, kuriose su patosu buvo kalbama, kad religinis auklėjimas esąs žmonijos pažangos stabdis, — pasakojo dr. Ant. Vasys.

A. Vasys buvo dvejus metus šio fakulteto studentų seniūnu. Seniūnai galėdavo dalyvauti fakulteto posėdžiuose svarstant stipendijas ir atleidžiant nuo mokesčio už mokslą.

—    Kartą tokį posėdį, — mena A. Vasys, — fakulteto sekretorius Pr. Augustaitis norėjo paskirti sekmadienį 11 valandą. Tada dekanas Krėvė pastebėjo: “Kam būtinai skirti posėdį 11 valandą. Gal kas norės tuo metu eiti į bažnyčią”. Posėdis buvo paskirtas 2 val. po pietų.

Fakulteto seniūnais dažniausiai būdavo ateitininkai arba neolituanai. Kairiųjų pažiūrų studentai buvo mažumoj ir savo atstovo nepravesdavo, bet jų reikalus gindavo anglistikos profesorius bei fakulteto sekretorius Augustaitis. Šis iškunigis buvo fakulteto sekretoriumi net 16 metų. Kitados, gyvendamas Amerikoje, buvo labai radikalus antikairysis. Kitiem kunigam, kurie atrodė “progresyvūs”, jis net neduodavęs rankos. Metęs kunigystę ir parvykęs į Lietuvą, Augustaitis tapo kairumo apaštalu. Su jo radikalumu, ypač pagieža Krėvė negalėjo sutikti.

Kartą Augustaitis priešinosi, kai buvo norima skirt stipendiją nekairiųjų pažiūrų studentui.

—    Šis vyrukas vistiek neprapuls. Kunigėliai jam ateis į pagalbą.

Tada Krėvė tarė:

—    Tokiem argumentam tikrai ne vieta universiteto sienose.

Krėvės laikysena tokiais atvejais rodė taktiškumą ir tolerantiškumą. Šiaip jis nebuvo linkęs atvirai rodyti savo įsitikinimų, ypač dėl jų ginčytis. Taip pat nemėgo teirautis kito pažiūrų. Iš viso jam buvo svetima ką nors smerkti ar niekinti dėl kitokių įsitikinimų.

Krėvė buvo atlaidus ir savo fakultetiniam sekretoriui, kurį gerai pažino iš bendro darbo. Tik po keleto metų pasakojo savo buvusiam studentui Grincevičiui:

—    Žinai, Augustaitis buvo toks pat, kaip ir Dubas — didelis bedievis. ( V. Dubas buvo tame pačiame fakultete prancūzų literatūros profesorius, Y.). Kai Dubas mirė 1937 m. vasarą, mudu su Augustaičiu per laidotuves stovėjom prie duobės ir žiūrėjom, kaip ji užkasama. Po ilgesnės tylos Augustaitis man sako: “Žinai, profesoriau, man vis labiau ir labiau kyla abejonė, ar gali būti, jog va čia, su ta duobe, taip viskas baigsis žmogui. O jeigu yra pomirtinis gyvenimas?”

Ryškių kontrastų žmogus

Krėvė buvo kontrastų žmogus; gal dėlto mėgo panašius asmenis. Iš fakulteto kolegų jis bene labiausiai draugavo su Baliu Sruoga. Kiek Krėvė buvo mažas, tiek Sruoga didelis. Jau tas vienas vaizdas gatvėje, kai jiedu eidavo pasivaikščiot, dideliu kontrastu krisdavo visiem į akis. Jiedu buvo daug kuo skirtingi, tačiau juos rišo ta pati slavistika, kurią jie dėstė. Rišo tautosaka, kuriai abu skyrė didelį dėmesį. Ypatingai jie buvo artimi savo literatūriniais interesais, o gal ir panašiais dvasiniais svyravimais.

—    Jis toks buvo — Balys Sruoga. Tokį jį pažinau per eilę metų. Bet man nuostabu, kaip jūs per trumpą laiką ir tokiose sąlygose, kaip kacetas, pažinot jį nė kiek ne kitokį, — kalbėjo Krėvė, perskaitęs “Žmones ir žvėris dievų miške”.

Sruoga turėjo daug panašių savybių, kaip Krėvė, bet savo temperamentu ir nuotaikomis buvo staigesnis ir kontrastiškesnis. Staigiai reaguodavo ir Krėvė, jei jau kas pataikydavo jam prieš plauką. Vieną tokią reakciją prisimena C. Grincevičius. Kartą kažkoks kritikas buvo užpuolęs B. Brazdžionį dėl archaiško — psalminio jo poezijos stiliaus. Tada Krėvė pakeltu balsu kalbėjęs savo studentams paskaitų metu:

—    Tokios poezijos, kaip psalmės, dar niekas nepakartojo. Jos savo grožiu neturi sau lygių kūrinių. Dėlto poetas turi didžiuotis, jei kas daro priekaištą, kad jo kūryba yra panaši į nemirtingųjų psalmių.

Poetas kan. M. Vaitkus nebuvo labai artimas Krėvei, tačiau jį šiek tiek pažino. Vaitkus rašo viename laiške:

—    Krėvė simpatingai kalbėdavo apie savo patirtis kunigų seminarijoje. Šv. Raštą mėgo ir jo garbę, bent meninę, karštai gynė net laikrašty. Biblinį stilių, motyvus bei temas pats vartojo. Savo dukrą buvo atidavęs į Breslau vienuolių - seselių institutą.* Šiaip, atrodo, buvo nuo Bažnyčios nutolęs.

* Tai buvo tuo metu, kai žmona išvyko pasigydit į užsienius, o dukra buvo dar maža.

—    Daug kartų teko kalbėtis su Krėve religiniais klausimais, — pastebi A. Vasys, buvęs labai artimas Krėvei Kauno laikais. — Krėvė nebuvo tam tikra prasme bažnytinis žmogus. Bet jei kas būtų jį pavadinęs bedieviu, jis tikriausiai būtų įsižeidęs.

Okupacijų metais, išsipainiojęs iš bolševikų pinklių, Krėvė pasidarė Lituanistikos Instituto, vėliau Mokslų Akademijos pirmininku. Šių institucijų sekretoriumi buvo Simas Sužiedėlis. Abu dzūkai greit susibičiuliavo.

—    Krėvė jokiu būdu nebuvo bedievis. Dievą pripažino ir tikėjo, tik gal buvo nutrūkusi religinė praktika.

— Toks įspūdis liko Sužiedėliui. — O dėl bolševikų, tai aiškus jų priešas.

Krėvė savotiškai elgėsi pirmosios bolševikų okupacijos metais ypač Vilniaus universitete. Tai pastebėjo jo studentai. Slavistikos seminare, per egzaminus ar kolokvijumus, jis priimdavo studentus tik po vieną. Po formalaus egzamino jis dar paklausdavo, kokiai korporacijai studentas priklausąs:

—    Jokioj, nes dabar korporacijų nėra (atseit, uždarytos).

—    Bet sakyk, kokioj buvai anksčiau? — toliau klausdavo Krėvė.

Viena studentė, dabar ponia K. Bradūnienė, taip klausiama, pasisakė buvus šatrijietė (ateitininkė). Krėvė pasidžiaugė:

—    Pasilik ir toliau, bent dvasioje. Žinok, kad katalikybė jau vieną kartą Lietuvą išgelbėjo, tik ji gali išgelbėti ir dabar.

Jei Krėvė pastebėdavo, jog studentė turi ant kaklo kryželį, nebeklausinėdavo apie korporaciją, tik liepdavo kryželio neatsižadėti — nešioti jį visą gyvenimą.

Šie dalykai tada buvo laikomi paslaptyje. Viešumoj Krėvė vis dar buvo laikomas kairiuoju.

Bičiulystė su kunigu tremtyje

Pasitraukęs nuo antrojo bolševikų antplūdžio, Krėvė su žmona atsidūrė Austrijoj ir įsikūrė Glasenbacho stovykloj. Tai buvo 1945 m. rudenį. Stovyklos gyventojai pastebėjo šiuos pakitusios Krėvės laikysenos bruožus: didelį palankumą tiem, kurie buvo artimi religijai; uolų dalyvavimą viešose pamaldose; šiltą bičiulystę su stovyklos kapelionu. Apie jį Krėvė dažnai prasitardavęs:

—    Tai kunigas, kokio mum šiuo metu reikėjo. Jei visi tokie būtų kunigai, tai mumyse viešpatautų meilė.

Kunigą Pijų Brazauską Krėvė laikęs pavyzdingiausiu kunigu, kokį jis kada pažinęs. Tai liudija ir jo laiškai šiam kunigui, rašyti jau iš Amerikos. Štai keletas sakinių:

—    Jūsų asmuo paliko mano sieloje neišdildomų pėdsakų ... Man ir mano žmonai Jūs vienintelis šviesus, tylus, visuomet atsimintinas asmuo... Rašau tai Jums, nes žinau ir pažįstu Jus, kaip kunigą, tikrą Dievo tarną, kurio siela kupina Dievo ir artimo meilės. Gal ir persmarkiai išsireiškiau (apie Amerikos kunigus, Y.) todėl, kad Jus turėjau prieš akis ir lyginau...

Apie suartėjimą su Krėve pats kun. Pijus taip rašo:

—    Stovyklos komendantas paskyrė man kambarį šeimoms skirtame barake. Gretimai mano kambario pastebėjau prie durų prisegtą užrašą: “Rezervuota prof. Vincui Krėvei - Mickevičiui”. Oho, pamaniau, nepaprastas kaimynas! Tai tu, paprastas Pajevonio vikarėli, paprakaituosi, kai pateksi šiam “Raganiaus” autoriui ant dantų ...

Po kiek laiko Vincas Krėvė pasibeldęs į kunigo duris ir taręs:

—    Tai labą dieną kunige! Pasirodo, būsime kaimynai. Atėjau aplankyti... Tai iš kurio gi Lietuvos krašto tamsta būsite? Pažinau vieną gerą dainininką, Panemunės miškų inspektorių Joną Brazauską ir jo žmoną dr. Albiną Bielskutę. Ar kartais nebūsite jo brolis?

Krėvė apsidžiaugė radęs pažįstamojo brolį — kunigą.

—    Prašau ir pas mus atsilankyti, — kalbėjo rašytojas. — Bus malonu pasikalbėti bei pasiguosti mūsų dalia. Kurgi daugiau paguodos rasi, jei ne pas kunigą. Štai kad ir mudu su žmona — atsiradome tremty su tuščiomis rankomis. Nerasdami kur prisiglausti, kreipėmės pirmiausia į kleboniją. Klebonas vokietis priminė, kad mes turėjom kreiptis į valdžios įstaigą, kuri parūpina butą.

Atsiprašydamas kleboną, sakau: pas mus Lietuvoj yra toks jau nuo senovės paprotys, kai žmogus turi kokių vargų, visuomet eina pas savo kleboną pasitarti ar pasiguosti. Taigi ir mes, čia patekę į tremtį, laikydamiesi savo šalies papročių, kreipėmės į tamstą, klebone. Po to klebonas mielai mums padėjo laikinai įsikurti.

Rašytojas ir toliau praverdavo kaimyno kunigo duris, ypač kai žmonelė būdavo paruošusi kavutę. Prie kavos iškildavo ir religiniai klausimai, juoba, kad Krėvė dirbo prie “Dangaus ir žemės sūnų”. Norėdamas būti arčiau tiesos ir, kaip išsireikšdavo, “neparašyti kokių erezijų”, jis prašė parūpinti jam visą Šv. Raštą lotynų kalba. Be to, pasiskolino vysk. P. Bučio “Jėzus Kristus, pasaulio Išgelbėtojas”.

Krėvė Austrijos Glasenbache

Gyvendamas Glasenbache, Krėvė kiekvieną sekmadienį ir šventadienį su visais eidavo į lietuvių pamaldas gretimame kaime, Elsbethen bažnytėlėje, kuri buvo per vieną kilometrą nuo stovyklos. Taip pat kiekvieną vakarą eidavo gegužinių pamaldų, kai kiti, tikintieji, nekasdien tenueidavo. Toji bažnytėlė jam ir patikusi, nes labai priminė lietuviškąją kaimo bažnyčią — baroko stiliaus. Atėjęs, atsisėsdavo viename iš pirmųjų suolų ir susimąstęs išbūdavo per Mišias ir kitas pamaldas. Ar jis meldėsi?

— Kartą, Vėlinių rytą, — rašo kun. Pijus, — ėjau į bažnyčią pamaldų ir kelyje pasivijau pirm manęs ėjusį rašytoją. “Tai einame,” sako jis, “melstis už kitus. Bet ar kada kas melsis už mus, nežinia. Šių dienų jaunimas nemėgsta melstis. Jam kitokie dalykai galvoj.”

Vieną sykį kun. Brazauskas bažnytėlėj paskelbė, jog popiežius Pijus XII atsiuntė tremtiniams dovanų — rožinių, jo paties palaimintų. Krėvė atėjęs pirmasis į kapeliono kambarį pasiimti tos dovanos. Paėmęs į rankas, taręs:

—    Brangi tai dovana. Kunige, neduok tiem, kurie jos negerbia ir nebrangina!

—    Vėliau atsitiktinai vieną rytą užėjau į rašytojo kambarį, — rašo kun. Pijus. — Radau jį ką tik atsikėlusį ir besiruošiantį praustis. Ant jo kaklo kabojo gautasis rožinis.

—    Vieną kartą gavėnioj buvusi suruošta lietuvių arbatėlė, kurioje dalyvavo ir Krėvė. Kai kam kilo noras dainomis išblaškyti slegiančią nuotaiką. Kapelionas paprašė dėl gavėnios rimties susilaikyti nuo dainų. Po kapeliono tuoj pakilo rašytojas ir savo gražia, švelnia kalba skatino nepamiršti ir laikytis savo gerų papročių, kad Dievas pasigailėtų mūsų tėvynės ir grąžintų jai laisvę.

Laisvės dieną, Vasario 16, Krėvė buvo paprašytas paskaitos. Jis pasirinko temą “Kunigų nuopelnas Lietuvos nepriklausomybei atgauti”. Jo kalba buvo ilgoka. Papasakojo apie visą eilę jam žinomų kunigų, kurie dirbo Lietuvos laisvei ar šelpė bei leido į mokslą studentus ir juos paruošė tolimesniam darbui.

Apie “Dangaus ir žemės sūnus”

Stovykloje Krėvė intensyviai dirbo prie savo biblinio veikalo, kuris turėjo būti visų jo kūrinių viršūnė. Pradėjo jį rašyti jaunystėj, pertraukdavo ir vėl grįždavo. Su Šv. Raštu nūnai nesiskyrė — jį studijavo, kad išlaikytų jo dvasią ir net stilių. Sunkus tai buvo darbas — išlikti originaliu ir neprasilenkti su pagrindiniais Kristaus istorijos elementais.

Krėvė, matyt, jautė, jog šis jo veikalas neišvengs priekaištų. Lietuvoj į jo spausdinamus šio veikalo gabalus berods nieks neatsiliepė. Tuo tarpu čia, atspaudus “Tėvynėn” žurnale vieną ištrauką, Krėvė susilaukė reakcijų. Apie tai rašo Č. Grincevičius:

—    Aš pats bandžiau Krėvei priminti, ar nebūtų buvę geriau, jei jis porą vietų būtų pakeitęs. Sakysim, krikščionijos teigimu Marija gimdžiusi be skausmo, o pas jį net perdaug pabrėžta toji skausmo valanda. Vėliau pasirodė, jog tos nuomonės buvo ir vysk. V. Padolskis. Jiedu su Krėve nemažai diskutavo, nes vyskupas dažnai lankydavosi šioj stovykloj. Kitos nuomonės buvo kan. Pr. Penkauskas, klebonavęs vienoj austrų parapijoj. Jo žodžiais, Krėvės veikalas nėra kokia bažnytinė istorija, bet laisvas literatūrinis priėjimas prie religinių paslapčių.

Krėvei šis reikalas, matyt, buvo jautrus. Savo veikalą, pirmąją dalį, jis atspaude 1949 m. jau Amerikoje. Žinodamas ankstesnę G. Grincevičiaus nuomonę, Krėvė viename laiške 1950. I. 15 tarp kitko rašė:

—    Rašytojui dėl meno tenka dažnai sueiti į konfliktą su Bažnyčios dogmomis. Bet Bažnyčia tuo atveju labai palankiai traktuoja nukrypimus, kadangi tai nėra skelbimas nuomonės, kaip tokios, bet poetinis išmislas. Kitaip tektų pasmerkti net tokius veikalus, kaip Dantės Dieviškoji Komedija. Be to, kad Švenčiausioji Marija pagimdė be kančių — šioji nuomonė nėra dogma, o tik pamaldi tradicija. Apsilenkti su tradicija — nėra pasmerkti save, nors gal tikinčiųjų akyse nėra malonu ignoruoti tą tradiciją. Tradicija apie Švenčiausios Marijos į dangų ėmimą, nors yra nustatytas net to fakto minėjimas, irgi nėra dogma. Todėl nenusikalstumei katalikybei skeptiškai į tai pažvelgęs. Tik neseniai esu skaitęs, kad popiežius rengiasi paskelbti tai dogma. Tada būtų visai kitas dalykas — dogmą turi kiekvienas tikėti. (Vėliau ta tikėjimo tiesa buvo paskelbta dogma, Y.).

Krėvė Glasenbache ne tik rašė savo veikalą. Jis mėgo pasivaikščioti gražioj gamtoj, dažniausiai ne vienas — su palydovais. Mėgo ir pasikalbėti su žmonėm prie kavutės. Kavą jis dažnai gerdavo; daktarai liepdavę gerti dėl mažo kraujo spaudimo. Tų pasivaikščiojimų metu ir prie kavutės Krėvė pasakodavo apie mūsų rašytojus, kultūrininkus, politikus. Jo charakteristikos buvo paprastos, tiesios ir kartu šviesios. Labai būdinga, kad jis žmonėse nejieškojo tamsiųjų pusių. Jei kartais prisimindavo silpnybes, tai ir jas čia pat bandydavo kaip nors pateisinti. Iš tos jo pažintų žmonių galerijos Krėvė išskyrė ypatingai du asmenis — buvusį prezidentą dr. Kazį Grinių ir prof. Stasį Šalkauskį. Šiedu vyrai jam atrodė ne tik be jokios dėmės, bet ir nepaprastai šviesūs, kilnūs idealistai.

Paskutinioji Krėvės kalba, kai jis 1947 m. vasario mėnesį buvo išleidžiamas į Ameriką, buvusi ypatinga. Jis ragino visus pasitikėti Dievo Apvaizda. Jei Lietuva nežuvo ligišiol, nežūsianti ir toliau. Tą sunkųjį bandymą reikią pakelti kantriai ir nemurmėti.

Krėvė Filadelfijoj

Atvykęs Amerikon, Krėvė įsikūrė Filadelfijoj. Čia rado senųjų lietuvių ir naujųjų. Tarp senųjų buvo jo gerbėjų iš tolo; ne vienas jų buvo “bedievis” arba socialistas, ir Krėvė jų nesišalino. Tarp naujųjų buvo ir jo buvę jaunesni kolegos humanitariniame fakultete — Salys, Puzinas, Maciūnas, Vasys. Be kitko, Krėvė čia rado ir vieną kunigą, su kuriuo artimai bendravo. Tai buvo kun. Vladas Čegis, dirbęs kitados Rusijos misijose, 10 metų sovietų nuteistas kalėti, bet 1933 m. su vysk. T. Matulioniu ir kitais kunigais išleistas grįžti į Lietuvą. Nūnai šis kunigas buvo prisiglaudęs prie lietuvių šv. Andriejaus parapijos. Būdamas augštos kultūros, šis kunigas domino Krėvę. Jiedu nestigdavę kalbos rusų literatūros ir kitomis temomis.

Kurį laiką Krėvė gyveno beveik viename bute su dr. A. Vasiu. Jau iš Kauno laikų jiedu buvo labiau suartėję. Nūnai toji artimybė pasidarė dar gilesnė. Abu buvę klierikai, nūnai eidavo kartu sekmadieniais į šv. Andriejaus bažnyčią pamaldų, o vakarop — pasivaikščioti prie meno muzėjaus. Atėjęs bažnyčion, Krėvė taip plačiai persižegnodavęs, kad kitiem atrodę net neįprasta. Meldėsi kalbėdamas rožinį. Kartais kalbėdavo jį ir bevaikščiodamas aplink muzėjų. Dr. A. Vasys pasakoja porą įvykių:

— Kartą vienas kairus lietuvis, didelis Krėvės gerbėjas, sutiko rašytoją bevaikštantį ir bekalbantį rožinį. Gal būtų to nepastebėjęs, jei tuo metu rožinis nebūtų iškritęs Krėvei iš rankų. Žmogus buvo labai nustebintas — pats vėliau apie tai pasakojo. Kitas iš pažįstamų — naujųjų tremtinių (Z.) pamatė Krėvę bažnyčioj kalbantį rožinį. Parėjęs namo pasakė savo uošviui, kuris neidavo į bažnyčią, nes nenorėjo nusidėti savajam socializmui. Šis faktas — kad Krėvė meldžiasi — socialistui senukui atrodė neįtikėtinas.

Iš Krėvės laiškų kun. Pijui

Kol Krėvė profesoriavo Pensilvanijos universitete, jautėsi veiksmingas ir viltingas. Bet 1953 m. birželio 24 d. jis rašo kun. Pijui:

—    Gegužės 25 d. atlikau paskutinę paskaitą universitete. Manau, kad ji bus paskutinė ir mano gyvenime. Liepos 1 d. turiu dėl amžiaus visai pasitraukti. Jeigu būtų Lietuvoje, būčiau labiau atjautęs savo pasitraukimą, bet čia, svetimoj šaly, nepajutau liūdesio. Suprantama, nelinksma pasijusti, kad jau nesi tinkamas darbui ir todėl niekam nebereikalingas. Na, bet dabar galėsiu visas jėgas ir laisvą laiką, kiek dar jo man pasilieka, pavesti kūrybai, nors gal ir ji niekam nebus reikalinga. Vanitas vanitatum et omnia vanitas (tuštybių tuštybė ir viskas tuštybė, S. Y.). Kai pagalvoju, visas gyvenimas atrodo viena ištisa klaida. Ne tuo keliu eita, kuriuo eiti turėjau, bet dabar vėlu apie tai galvoti — kelias išeitas ir jo galas nebetolimas.

Kitame laiške, 1954. I. 10, prasitaria apie savijautą:

—    Nors čia lietuvių yra gerokai, bet negaliu pasakyti, kad nesijaučiu vienišas. Bet tai, suprantama, pareina nuo mano amžiaus ir nesugebėjimo pasiduoti naujoms pažiūroms į gyvenimą. Mano siela nesugeba nei priimti “amerikoniško” gyvenimo, jo pažiūrų, nei prisitaikinti. Manau, kad mano amžiuje aš ir Lietuvoje būčiau tiek pat vienišas, nes dabar kiti laikai ir kitaip galvoja jaunesnieji... Savo srityje, literatūriniam bare, irgi sunkiai sekasi — nežinau, ar geriau pasakius nesuprantu, kam reikalinga mano kūryba. Ji tiek svetima šiems laikams. Be to, anksčiau kūriau širdimi, dabar tenka kurti galva, o tai visai kas kita. Šalta išgalvota, “išstenėta” kūryba nepatenkina ir patenkinti negali nei manęs, nei kitų, siela jaunesniųjų.

Pabuvęs Amerikoje porą metų, Krėvė 1949 m. gegužės mėn. panašiai rašė kun. Pijui:

—    Aš čia jaučiuos žymiai blogiau, negu Glasenbache, ne materialiai, bet moraliai... Glasenbache jaučiausi kaip tarp artimiausių draugų Lietuvoje, lyg namie. O čia dvasinis šaltis viešpatauja, net į bažnyčią nueiti nemiela ... Čia ne kaip pas mus Lietuvoje. Velykos čia beveik nešvenčiamos. Net pas katalikus šios šventės nesusijusios su jokiomis tradicijomis — praslenka kaip paprastas sekmadienis.

Rašytojas vėl grįžta prie Velykų minties, sveikindamas kapelioną 1953 m. pavasarį:

—    Leiskite Jus pasveikinti Kristaus prisikėlimo šventės proga ir palinkėti Jums susilaukti sveikam ir mūsų Tėvynės prisikėlimo dienos ir pamatyti ją prisikėlusią savo akimis... Aš čia nejaučiu to, ką jaučiau tenai (Lietuvoj ) Velykų laukdamas, ir net ilgu tų jausmų ir nuotaikų.

Prisikėlimas ir mirtis

Ilgėdamasis religinių pergyvenimų, kaip Lietuvoj — jaunystėj, Krėvė be abejonės jautė, jog kažko dar trūksta jo paties asmeniniam prisikėlimui. Krėvė giliai tikėjo, kaip toliau matysime, Dievo teisingumu ir kartu gailestingumu. Trūko tačiau vieno akto, kuris atlaisvintų jo paties neramią širdį. Sunkus turėjo būti šis aktas, kad jo neatliko nei pas labiausiai pamiltą kun. Pijų, nei pas labai gerbiamą ir mėgiamą kun. Čegį. Reikėjo ligos ir pasiruošimo operacijai, kad pasinaudotų lenko — ligoninės kapeliono patarnavimu.

Kai prieš pat operaciją atėjo jo aplankyti žmonelė Marija, negalėjo pažinti savojo Vinco.

—    Mane iš karto nustebino jo išvaizda, — rašo jinai laiške. — Tokio džiugaus jo dar nebuvau mačiusi.

—    Koks aš laimingas, Marija, koks laimingas!

—    Kas atsitiko, Vincai?

Ir jis trumpai papasakojo žmonai, kaip jį lenkas kunigas išklausęs išpažinties ir davęs išrišimą.

Karste su rožiniu rankose

Kai po keleto mėnesių Krėvė mirė ir į jo rankas buvo įdėtas tas pats rožinis, kurį jis gavo dar Glasenbache ir kuriuo nekartą meldėsi, kai kas dar bandė piktintis.

—    Lyg netiktų Krėvę ženklinti rožiniu.

Manyta, kad kunigai ar šeima panorėjo tradiciškai papuošt mirusį, kuris, deja, nebegalįs tam pasipriešinti. Kitiem, išgirdusiem, kad Krėvė laidojamas bažnytiškai, gal dar labiau atrodė keista. Šitai jausdamas net laidotuvių pamokslininkas rado reikalinga priminti viešumai dar nežinomą faktą, jog Krėvė ir sakramentiniu aktu užsitarnavo būti laidojamas kaip formalus Bažnyčios narys.

Pamokslininką parinko pati Krėvės šeima — ne kun. Vladą Čegį (buvo jau miręs). Taip pat ne kun. Pijų, nes šis buvo per toli, Oregono valstijoje. Ši privilegija teko mažai pažįstamam kunigui, kuris tik porą kartų tebuvo svečiu pas Krėves Filadelfijoje. Abiem atvejais Krėvė ir jo žmonelė Marija buvo labai savi ir mieli, tartum senam, geram pažįstamam. Gal tas savumas buvo paruoštas vieno įvykio. Prieš Krėvę, kaip “tautos išdaviką” pirmame bolševikmetyje, buvo pradėta akcija Amerikos “Vienybėje” dar 1946 metais. Tą straipsnių akciją užvarė iš Paryžiaus asmuo, kitados pats buvęs kultūrbolševikas.

Gal nevisi žinojo, kaip Krėvė apgailestavo aną savęs įvėlimą į komunistinį tinklą ir kokia asmenine rizika iš to tinklo pats pasitraukė. Ne jis vienas buvo įveltas sovietinėn politikon, bet, va, jis vienas pradėtas suniekinti. Prieš tą Krėvės niekinimą išėjo pirmas pasisakyti minėtas kunigas. Tai buvo Hanau, susirinkus gausiam lietuvių žurnalistų būriui į pirmąjį suvažiavimą tremtyje.

Kai Krėvė buvo pašarvotas lietuvių šv. Andriejaus bažnyčioj, pamokslininkas, be kitko, kalbėjo:

— Krėvės gyvenimas buvo pašvęstas darbui — kukliam, nuošaliam, nesimetančiam į akis, nejieškančiam pagyrų, reklamos, įvertinimo. Jisai, tarytum kunigas savo pašaukimo augštumoje, gyveno dvasine dinamika, mažai kam žinoma, tik iš darbų sumojama. Krėvė buvo krikščionis savo dvasia, raštais, gyvenimo ir reiškimosi būdu. Savu laiku gal buvo atitolęs nuo krikščioniškos formos, bet ir čia jieškojo derinio, kurį nebuvo sunku atrasti. Nesunku dėlto, kad neiškreipė pirminės savo dvasios, nesulaužė savo tautinės prigimties, neišsigynė savo tėvų religinio palikimo, nesusigundė bedvasiam materializmui. Jis nenusigręžė — nenusidėjo šv. Dvasiai ir neužtrenkė sau kelio susirasti derinį tiesoje ir dvasioje.

Krėvė tikėjo ir pranašavo

Vienas velionies laiškas, rašytas 1947 m. spalio 20 d. iš Amerikos į Austriją, ten pasilikusiam kun. Pijui, bene labiausiai reikšmingas tikinčiojo lietuvių rašytojo dvasiai. Pirmiausia Krėvė jaudinosi dėl išblaškytos savo tautos:

—    Matyti, labai esame Dievui nusidėję, kad išblaškė mūsų tautos sūnus po visus pasaulio kraštus kaip žydus. Tik žydai tūkstančius metų išliko žydais, nenustojo savo tautybės, o mes? Manau, kad maža tik dalelė, labai nežymi, sugrįš į savo kraštą, o kiti ištirps svetimose jūrose, kaip tirpsta ir čia, Amerikoje.

—    Aš giliausiai tikiu, — toliau rašė Krėvė, — kad ateis teismo diena visiems galingiesiems, nusidėjusiems ir Dievo ir žmonių įstatymams, vieniems, kad dėl egoistinių tautinių siekimų prekiavo kitų laisve ir gyvybe, viena skelbdami, priešinga vykdydami; kitiems — už jų žvėriškumą. Man atrodo, kad toji diena jau nebetolima. Dievas yra teisingas ir gailestingas. Surasime, turime surasti pas Jį ir pasigailėjimą ir teisingumą. Nuskriaustieji turi būti atlyginti už skriaudas, už ašaras, už nekaltai pralietą kraują. Nusikaltę ir pavieniai vadai ir tautos turi gaut atpildą pagal savo darbus. Ir farisėjai ir budeliai. Kurių kaltė didesnė, tenusprendžia Amžinasis Teisėjas. Bet man atrodo, kad farisėjai kaltesni, nes jie, kaip Judas, atidavė į budelių rankas ištisas tautas.

Krėvė mirė 1954 metais, sulaukęs lygiai pusšimčio, kai lietuviškajam raštui buvo atgauta laisvė. Mirė jis liepos mėnesį — staiga, kaip Lapinas palūžus Grainio liepai. Mirė slavistikos profesorius slaviško rašto pradininkų — šventųjų Kirilo ir Metodijaus dieną.

BUVUSIOS KAUNO BALERINOS
PERGYVENIMAI

Mano tėvai anaiptol nebuvo kokie bedieviai, — pasakojo buvusi Kauno teatro balerina. — Jie buvo tikintieji, kaip daugelis kitų, ir vartojo tas pačias pedagogines priemones. Sakydavo: Dievas baus, jei ką negera padarei ar pasakei. Gal ne vien ši pedagogika buvo kalta, gal mano perdėtas jautrumas, — bet aš pradėjau Dievo bijoti, o vėliau nuo Jo tolti.

Vaikystės įspūdis

Pamenu, buvau labai maža, kai į mano rankas pateko vienas paveikslėlis. Jis buvo labai senas, apsitrynęs, o Kristaus galva buvo labai iškankinta. Žiūrėjau į tą galvą, žiūrėjau, ir pasakiau:

— Koks tu, Dievuli, negražus!

Paskui išsigandau šių žodžių. Juk Dievulis girdėjo, ir manęs nebemylės. Tą vakarą, kai mama liepė kalbėti poterėlius, kalbėjau taip tyliai, kad Dievulis neatkreiptų į mane dėmesio — neišgirstų. Taip dariau ilgą laiką, kad mama matytų, o ne kad Dievui patikčiau. Bijojau jo bausmės.

Vėliau įsitikinau, jog Dievas nebaudžia — baudė tik mama. Bet Dievo baimės jausmas liko. Nesupratau, jog tikroji bausmė — tai sąžinės nerimas, kuris lydi ką negera padarius. Tėvai šito man neišaiškino.

Gimnazijoje neišsiskyriau iš kitų mergaičių. Lėkdavom visos į Šaričių bažnytėlę — bokštelin, prie stebuklingojo kryžiaus. Tai darydavome ypač prieš egzaminus ar sunkesnius rašomuosius. Prašydavom Dievo pagalbos, bet nesiruošdavom — eidavom čiuožyklon. Dievas turėjo daryti stebuklus be mūsų pastangų. Toks buvo mūsų tikėjimas, ypač mano.

Rekolekcijų užrašai

Kartą buvo mergaičių rekolekcijos Pažaislyje. Neprisimenu, ką tada jaučiau, kaip išgyvenau. Bet žinau, jog išpažinties nepriėjau. Gal dėlto, kad buvo palikta laisvai pačioms vėliau prieiti Studentų bažnyčioj.

Kai jau buvau ištekėjus, netikėtai radau pas senelę anų rekolekcijų užrašus. Užrašinėta buvo ne kunigo konferencijos ar seselių patarimai, bet savos mintys. Kokios gražios, kokios kilnios jos man dabar atrodė! Ar tai buvo mano mintys? Neatpažinau savyje tokių gražių minčių. Man rodės, jos niekad nebuvo man būdingos. Tie užrašai buvo greičiausia laisva mano kūryba, įkvėpta momento ir tos šventos aplinkos. Spėju, rašydama pati žinojau, jog tokia nesu.

Tie užrašai dabar man buvo nemalonūs. Juos išmečiau — nenorėjau, kad primintų galimą kitokį pasaulį. Juoba šiuo metu buvau labai toli nuo religijos.

Kančių ištikta vistiek meldžiausi ir dabar. Klausdavau Dievą, už ką man tos kančios? Keista, tartum nebūčiau žinojusi už ką. Prisiminusi, kokia esu Dievo akyse, vėl nutraukdavau maldą. Mane lydėjo iškreiptas supratimas: tegu tik kiti nedaro man bloga, o ką aš darau lyg nebūtų svarbu.

Nebėjau išpažinties nuo to laiko, kai palikau gimnaziją. Tačiau besiruošdama tekėti galvojau: kai gimdysiu ir kentėsiu, gal toji kančia apvalys mane nuo nuodėmių. Žinojau, kad turiu daug nuodėmių ir jų nevengiau. Juo toliau taip tęsėsi, juo manyje stiprėjo mintis, kad Dievas man nebeatleis.

Kunigus laikiau veidmainiais

Tuo metu labai nemėgau vadinamų “bažnytinių” žmonių” — tikinčiųjų. Nemėgau ypač kunigų — laikiau juos veidmainiais. Paskaitydavau spaudoje: suvažiuoja kunigai! Galvojau — vienas kunigas gali sau veidmainiauti, bet ką jie veiks visi tokie suvažiavę? Man būdavo įdomu, kaip jie savo tarpe turėtų jaustis.

Į žmones mažai eidavau. Laikiausi arčiau savo šeimos. Pradėjusi dirbti teatre ir ištekėjusi turėjau dalyvauti pobūviuose. Juose rasdavau ateitininkų ir kunigų. Kartą mano ausys išgirdo vieną kunigą pasijuokiant iš kito:

— Užklupau gi tave, bevarstantį rožančių?

Nežinau, ar gerai supratau šio užsipuolimo prasmę, bet pamenu — įsiterpiau į kalbą ir gyniau užpultąjį. Tas įvykis padarė man įspūdžio. Vis dėlto yra kunigų, kurie neveidmainiauja —meldžiasi patys vieni, vadinas, tiki.

Kitą kartą vaišėse buvo vienas smagus kunigas. Atėjus 12 valandai, jis padėjo į šalį stiklelį ir neberūkė. Kiti vaišinosi toliau. Šeimininkė, pati “bažnytinė”, pristojo prie kunigo ir būtinai vertė jį toliau vaišintis. Pamenu, man buvo taip pikta, kad aš, laisvamanė, ėmiau šeimininkę barti.

Nusistatymas prieš kunigus pamažu švelnėjo. Gal intuityviai pradėjau skirti žmogiškąsias jų savybes nuo kunigystės.

Pradėjau save analizuoti

Kartą Vokietijoje, stovykloje, nuėjau į gegužines pamaldas. Joms besibaigiant, žmonės ėjo prie klausyklų — išpažinties. Žiūrėjau į juos, ir manyje kilo keistas jausmas. Kitaip negaliu to jausmo apibūdinti, kaip pavydu. Apie tą laiką, turėdama 34 metus, pradėjau analizuoti save: kas aš esu, kodėl tokia keista, tokia dviveidiška? Kartais noriu labai gražaus, o čia, žiūrėk, pasielgiu kuo blogiausiai. Kodėl?

Kartą stovykloj buvo misijos, kurias vedė T. J. Bružikas. Su kita ponia užbėgom bažnyčion pasiklausyti. Pamokslai, deja, buvo ne mums — ne mūsų stoviui. Tėvas Bružikas “užkurstė” vaikus, kad šie prašytų tėvus eiti sakramentų. Mano duktė, tada dar jaunutė, ėmė mane prašyti, kad eičiau. Supykau ir išbariau:

— Esu suaugęs žmogus — žinau, ką darau, ir tu nekišk nosies.

Mačiau, mergaitė skaudžiai priėmė mano žodžius. Nuo to laiko ji niekad daugiau manęs nebeprašė, kad eičiau bažnyčion. Bet ji, pasirodo, meldėsi — net ištisus 8 metus. Kartais netekdavo vilties; jai atrodė, Dievas nenori išklausyti jos maldos. Ji negalėjo suprasti, kodėl mama, galvojanti ir daug skaitanti, tokia užsikirtus.

Man buvo gaila dukters, bet kartu nepajėgiau savęs keisti. Mano užsikirtimas truko ligi 40 amžiaus metų.

Atvykusi Amerikon, pusę metų išgulėjau lovoj kaip ligonė ir buvau vienui viena. Turėjau laiko galvoti ir galvojau daugiausia apie amžinybę. Bet ir tada kūriau įvairias fantazijas, norėdama išnirti ar prasmukti pro Dievą — Teisėją. Padai svilo — jaučiau sąžinės atsakomybę, bet nenorėjau būti tiesi pati sau.

Dukra tada mokėsi gimnazijoj, pas seseris kazimierietes. Parvykusi retkarčiais, ji man kalbėjo apie viską, neaplenkdama ir savo pamaldumų. Jos lūpose girdėjau Kristų, bet pati galvojau: jis ne Dievas, ne! Gyniausi minties apie Dievą, maniau— įtikėsiu, jog Jo nėra, ir viskas bus gerai; neturėsiu baimės dėl pomirtinio gyvenimo. Bet kaip sunku buvo tuo įtikėti. Pasijausdavau lyg vaikas, išmestas į tamsią girią—be motinos. Nebelieka kur kreiptis. Ir tuomet vakarais ėmiau melstis, kalbėdama “Sveika Marija”.

Ar Dievas domisi manimi?

Mano liga buvo skaudi, bet pasidarė dar skaudesnė dėl vidinio nerimo. Toji vidinė kančia buvo gal dar skaudesnė už fizinę. Bet kai abi supuolė, desperacija darėsi tiesiog grasi. Buvau baisiai nekantri ir erzli, nors ir stengiausi to neparodyti. Tiek tesupratau apie kantrybę — “tik neparodyti”.

Kartą atvyko į tą miestą kunigas tremtinys, vyresnio amžiaus, apie kurį buvau girdėjusi gerų atsiliepimų. Užėjo netikėtai į mūsų namus. Rado mane toj dvasinėj desperacijoj. Aš jam kalbėjau — dėsčiau visokias abejones. Be kitko prasitariau:

— Dievas perdidelis, kad manimi domėtųsi ir man padėtų!

Kunigas pacitavo vieno poeto žodžius: “Kaip tu didis esi dangaus soste, taip didis dulkelėj žemės”.

— Juo žmogus didesnis dvasiškai, — kalbėjo jis, — juo labiau lenkiasi kitam. Argi tėvas ir motina perdideli lenktis savo kūdikiui? Ar tu pati nesilenki ties savo dukrele?

Tada, bene pirmą kartą, man švystelėjo mintis, jog Dievas nėra tik baugus Teisėjas. Jis — ir mūsų Tėvas. Jei Tėvas, galvojau, neturėčiau jo bijotis.

Atnaujintoji išpažintis

Kunigas toliau mane lankė, sklaidė mano keistas pažiūras. Kartą, kai mano sveikata pagerėjo, jis pasakė, kad ateičiau išpažinties. Pykau baisiausiai, kaip kunigas nesupranta, jog aš dar ligonis. Bet ne čia buvo priežastis. Bijojau pačios išpažinties. Galvojau, kas ji man? Sentimentalūs žmonės moka save įtikinti, jog kažkas atleidžiama. Aš tariausi nesanti sentimentali...

Buvau labai vieniša, mažai kas mane lankė — jaučiausi taip reikalinga kokios nors atramos. Jei neisiu išpažinties, galvojau, kunigas gal supyks ir daugiau nebelankys ligonio.

Tuo metu dukra buvo parvykus atostogų. Ji girdėdavo, ką aš kalbu su kunigu ir jai atrodė, jog motina nebepataisomai užkietėjusi. Bet vieną rytą atsikėliau ir jai pasakiau: “einu išpažinties”. Ji išplėtė akis. Nepaprastai apsidžiaugė ir palydėjo ligi durų.

Priėjau išpažinties, bet kaip su Komunija? Anksčiau galvojau: žmonės išsikepa blynelius, juos priima — ir tai vadina Komunija. Nesąmonė! Bet šį kartą, po išpažinties, kai tas pats kunigas uždegė žvakes ir ruošėsi man duoti Komuniją, pajutau kas ji man yra.

Grjžau iš bažnyčios tą rytą su giliu ir šiltu įspūdžiu: “Grįžtu namo!” Grįžtu dvasiškai ten, kur turėjau būti, kur mano tikroji vieta.

Bet ar man tikrai atleista?

Mano džiaugsmas neilgai truko. Ėmiau abejoti, ar man tikrai atleista? Kunigas, užėjęs, ramiai aiškino, paskui net pyktelėjo. Nieko nepadėjo jo žodžiai. Meldžiausi, net kryžium gulėjau ant grindų, kad Dievas duotų ženklą. Buvau, kaip žydai, kurie prašė iš Kristaus ženklų. Ir prašiau — tegrįžta man buvę širdies skausmai. Laukiau jų grįžtant čia pat — tokia buvau nekantri. Jie grįžo po trijų dienų, ir man užteko, kad patikėčiau, jog nuodėmės man tikrai atleistos.

Po to keletą kartų ėjau išpažinties ir Komunijos, kol atsirado naujų “komplikacijų”. Šiandien gėda pasakoti, bet tada ... Kartą užsižiopsojau, pakilau eiti Komunijos, kai kunigas žegnojo. Greit atsiklaupiau, persižegnojau, ir vėl lyg užsimiršusi pakilau eiti prie Dievo stalo. Tuo metu kunigas atsigręžė, pakėlė ostiją ir kalbėjo “Domine, non sum dignus”. Aš susimaišiau, nežinojau ką daryti. Atrodė, padariau baisią nuodėmę — nepagerbiau Dievo.

Buvau perdėtai jautri, ir tuomet lyg pats piktasis būtų man kuždėjęs: mesk viską, būk kaip kiti — eik kartą per metus išpažinties; kam čia dabar stengies... ne tau toks gyvenimas!

Nėjau kurį laiką išpažinties. Bijojau kunigui pasakyti tą “baisią” nuodėmę. Bet kartą, skaitydama, radau Kristaus žodžius: “Ateikite visi!” Jei Kristus būtų sakęs “ateikite gerieji”, galvojau — aš negalėčiau eiti. Bet dabar “visi”, taigi — ir aš. Paskui pastebėjau, kad bažnyčioj

daug kas eina šitaip, kaip aš tada ėjau — kunigui žegnojant ar iškėlus Komuniją. Pati išsiaiškinau, jog tai buvo bereikalingas mano išgąstis. Per sekančią išpažintį nebesakiau tos “nuodėmės” nei kunigui.

Grįžo pagaliau ramybė

Kodėl anie Kristaus žodžiai man padarė toki įspūdį? Nuo vaikystės girdėjau kitokius žodžius: “Dievas myli gerus ir nemyli blogų”. Žinojau esanti bloga — taigi, Dievas manęs nemyli. Kai nuo vaikystės įsikali esąs nemylimas, sunku paskui nesvyruoti, nenuogąstauti, nors protas ką kita sakytų.

Nemeilės įspūdis mane vedė į kitą baimę: jei mirčiau, tektų stoti prieš nemylimą Teisėją. Dėl to bijojau mirties; bijojau net prisiminti, kad teks mirti. O dabar man mirtis visai nebaugi. Jos net gi laukiu, nes manęs laukia mylimas Tėvas.

Mano abejonės užtruko gal nepilnus metus. Kunigas aiškino, jog tai skrupulatiškas reiškinys. Nuo jaunystės buvau į tai linkusi. Nūnai kontroliavau save protu, aiškinausi, ir abejonės manęs daugiau nebevargino.

Praėjo keletas metų. Jaučiuosi dvasiškai visai rami. Skausmai ir toliau mane lydi, bet jie nesunkiai pakeliami. Ko daugiau žmogui reikia, kad jaustumeis laimingas? Turto, sveikatos, garbės tikrai nereikia, — baigė pasakoti Olga Nauragienė.

PASUKAU VAIRĄ
PRIEŠINGA KRYPTIMI

Kauno operos solistas pasakoja

Vyras, kurį tūkstančiai pažinojo scenoje, nūnai lyg pasitraukęs iš viešumos. Gyvena kukliame namelyje, atokiai nuo gatvės — su žmona, vieni du.

Pas juos užklydęs, jautiesi lyg savo namuose. Kalbos netrūksta. Kartą buvo išsikalbėta asmeniškai.

“Gyvenimas mane blaškė ir mėtė”

Buvau prie bažnyčios iš mažens, — kalbėjo vyras. — Bažnyčia mane žavėjo, ypač giesmės, muzika, apeigos. Keletą metų buvau ministrantas (Mišių patarnautojas). Visa tai buvo gražu. Religiją priėmiau ir jos laikiausi kaip ir daugelis. Paaugęs nestačiau sau klausimo, kodėl tikiu.

Atrodė viskas tvarkoj. Bet atėjo I Didysis karas ir mano pirmasis bandymas. Pradėjau juntamai slysti nuo bažnyčios, bet dar kalbėjau poterius. Turėdamas 19 metų tapau karininku, ir tuomet dar priėjau išpažinties.

Toliau gyvenimo bangos mane nešė, svaidė augštyn, žemyn — visokiais būdais. Bažnyčion, tiesa, užeidavau, jei būdavo patogus laikas, patogus noras. Užeidavau daugiau muzikos pasiklausyti. Sakramentų nebėjau.

Taip truko ilgoką laiką, kol užgriuvo mane didelės tragedijos. O jos atėjo man artėjant į 50 amžiaus metus. Tada pradėjau jausti, kad mano laivas plaukia netaip. Pradėjau daugiau galvot. Kartą susiradau kunigą, priėjau išpažinties, priėmiau Komuniją. Bet gal buvo iliuzija vienu išpažinties aktu viską išspręsti. Netikėjimo debesys, neaiškumo miglos tebedengė mane — ir aš vėl ėjau savu senu keliu.

Platus buvo mano kelias, bet ne tas. Sėdėjau lyg ne savoj kėdėj. Taip truko dar kurį laiką.

Prašvito tartum saulė pro rūkus

Vieną dieną lyg vidinis balsas man sakė: užeik į bažnyčią! Užėjau. Ji buvo tuščia. Suklupau. Mintyse ryškėjo žodžiai: “Ateikite, kurie vargstate ir kenčiate, o aš jus suraminsiu!” Žodžiai kartojosi — ir tada mano akyse pradėjo švisti lyg saulė pro rūkus.

— Taip, čia mano kelias. Kito nėra! — tariau.

Pradėjau nuoširdžiai melstis į Dievo Motiną. Ėmiau skaityti šv. Raštą — vieną, antrą, trečią, ketvirtą kartą. Vis ėjo šviesyn, aiškyn.

Stebėjausi, kodėl lig šiol to nemačiau. Dabar rodės viskas taip aišku, kad aiškiau nei būti negali. Bet kodėl nemačiau anksčiau? Gal iš mažens neturėjau savo aplinkoj kas mane apšviestų ir stipresnės įtakos darytų? Gal savo blogu elgesiu užtemdžiau sau šviesą? (Už blogą elgesį nekartą buvau giriamas ir skatinamas toliau eiti). Aš nežinau — man sunku pasakyti, kaip tai įvyko, kodėl anksčiau neregėjau. Tik nūn prisimenu Kristaus žodžius, jog kai kurie regėdami nemato ir klausydami negirdi. Šį kartą man atsivėrė akys — ir tai priskiriu Dievo malonės veikmei. Kas nors turbūt meldėsi už mane — gal tėvai, gal dar kas. Kitaip malonė negaunama, — tuo šventai tikiu.

Atsirado many naujos jėgos, ir aš pasukau savo gyvenimo vairą priešinga kryptimi. Naujo kelio vadove pasirinkau šv. Bernadetą, liurdiškę. Nežinau pats kodėl ją, o ne kurį kitą šventąjį. Prašiau, kad ji per Dievo Motiną man padėtų.

Pradėjau daug skaityti, ypač evangelijas, “Apaštalų darbus” ir jų laiškus. Didžiausią paskatą man davė šv. Povilo žodžiai: “Jei Kristus neprisikėlė, tai mūsų skelbimas yra tuščias. Tuščias ir mūsų tikėjimas. Tuomet būtų rasta, kad mes esame netikri Dievo liudytojai, nes liudijame prieš Dievą, kad jis prikėlė Kristų, kurio neprikėlė” (1 Kor. 15, 14-15).

Kristaus prisikėlimo klausimas man ypatingai rūpėjo. Nors viską priėmiau ir tikėjau, bet buvo likę savotiško netikrumo. O gal, kaip skelbė kai kurie protestantai ir netikintieji, ypač prancūzų rašytojai 19 amžiuje, — gal buvo kokia apgaulė dėl Kristaus prisikėlimo: gal jo kūnas buvo tik paslėptas? Ėmiau aiškintis savu būdu, pats vienas.

Ar Kristus tikrai prisikėlė?

Pirmiausia pasistačiau sau klausimą, ar Kristus buvo? Buvo — niekas to neneigia, net krikščionybės priešai. Istorinis faktas užregistruotas aiškiai, kaip dukart du — keturi. Kitas klausimas: ar jis buvo Dievas? Jei kėlėsi iš numirusių, tai buvo Dievas, jei nesikėlė, tai jo mokslas, priimtinas daugeliui (jį pripažįsta dideliu pranašu net muzulmonai ir hindusai), yra tik šiaip labai gražus ir kilnus, tačiau be dieviškos atramos. Panašiai su jo stebuklais: jie galėjo būti panašios kilmės, kaip indų jogų stebuklai. Vienintelis dalykas, kuris patvirtina jo mokslo ir stebuklų dieviškumą, yra jo prisikėlimas.

Bet kas tą prisikėlimą liudijo? Jo apaštalai, kurie buvo bemoksliai su mažom išimtim. Be to, visi žydai. Žydų būdo bruožus mes pažįstam, bent būdingiausius. Jie realistai ir pragmatistai. Žydas neužmirš savęs, nestatys savęs be reikalo pavojun, ypač neaukos savo gyvybės dėl kokios fantazijos. O visi apaštalai, išskyrus šv. Joną, atidavė savo galvas — ir už ką? Ar ne už tai, kad skelbė prisikėlusį Kristų? Man tad netilpo galvoj mintis, kaip apaštalas — paprastas žydelis būtų ėjęs į Romą, Etiopiją ar Indiją ir skelbęs prisikėlimą, rizikavęs savo galva, pats nebūdamas tikras dėl šio fakto?

Gal kitam šis aiškinimasis būtų nepakankamas. Man jo užteko įsitikinti, jog Kristus tikrai prisikėlė. O jei prisikėlė, tai jis Dievas ir visa, ką jis skelbė, man yra šventa, dieviška. Kaip Dievas, kaip mūsų būties kūrėjas, jis žinojo ko reikia mūsų dvasiai, kad ji neklaidžiotų. Juk ir laikrodininkas žino ko reikia, kad laikrodis gerai eitų.

Krikščionis, man rodos, negali jaustis visai tvirtas, kol nepriima Kristaus prisikėlimo fakto, kol jo neišsiaiškina ir nepadaro iš to visų logiškų išvadų. Kiti gal intuityviai priima šią tiesą, bet to permaža. Norint gyventi pilnu tikėjimu, reikia jungiklio su antgamte, gerai surišti laidus, kad dieviškoji srovė imtų gyvai sroventi. Man prisimena Niujorko dangoraižių langų valytojai: kokie jie tikri ir saugūs, kai tvirti kabliai juos laiko!

Aš įtikėjau absoliučiai ir nežinau kokia jėga dabar galėtų mane nuo tikėjimo nublokšti. Jaučiuos tikras, stiprus ir ramus.

Laimingas, kai gali duoti

Buvau išbandęs visokius laimės kelius, o dabar matau, kad žmogus ne tada laimingas, kai ima iš gyvenimo, bet kai jam duoda. Nesvarbu ką duoda. Pinigai mažiausiai reikšmingi. Svarbiausia, kai save duoda — aukojasi artimui, jį guodžia, stiprina jo dvasią, Dievo tiesą liudija. Laimė slypi žmogaus dvasioj, o ne jo turtuose — namuose, automobilyje, geroj banko sąskaitoj.

Kartą važiavau į kitą miestą autobusu. Šoferis buvo vyresnio amžiaus, menkos išvaizdos, gana prastai apsirengęs. Bet iš jo akių, veido, elgesio, žodžių tiesiog spindėjo kažkoks džiaugsmas. Atrodė, kad jis savo viduje turi tiek šviesos, tiek meilės, kad negali ja nesidalinti su kitais. Vaikus jis pasitinka su šypsniu, moterim padeda įlipti, atsisėdusius klausia, ar patogiai jaučiasi. Patarnavimas visiems toks laisvas, toks savanoriškas ir toks šiltas, kad visus rodos glostyte glosto. Ir tada aš galvojau: štai kur tikroji žmogaus laimė!

Man dažnai prisimena kito tipo žmogus, kuris jieško garbės. Koks jis nelaimingas! Kaip mažai tereikia, kad kitas jį įžeistų. Jis taip jautrus visokiems nemaloniems palietimams, tartum būtų nusvilinęs savo odą saulėje. Dairosi, ar kas į jį netaip pažiūrėjo, ar ko nepasakė — ir jaudinasi, ir verda savyje. Paskui visą naktį nemiega galvodamas ir pykdamas. Ar tai nesudaro kančios, ir tai beprasmės?

Mes patys perdaug supainiojame gyvenimą

Gyvenimą mes patys perdaug supainiojame, nes perdaug iš jo norime. Aš į gyvenimą dabar žiūriu labai paprastai. Turiu man Dievo duotą paskirtį ir privalau ją kuo sąžiningiausiai atlikti. Viską priimu su džiaugsmu, ypač sunkumus — ne dejuodamas, bet dėkodamas Dievui. Kiekviena kančia, mano akimis, turi savo prasmę. Ji mane patį grūdina, valo ir kam nors kitam neša palaimą. Nėra beprasmės kančios!

Dažnai galvoju apie laiką, ir manęs nebaugina mintis, kad laikas bėga žaibo greitumu. Aš žinau kas manęs laukia. Kartą skaičiau:

— Tavęs po mirties laukia amžinybė. Ar tu žinai, kas yra amžinybė? Pagalvok!

Mūsų protas neapima amžinybės, bet galvoti verčia. Aš tikiu Kristaus žodžiais apie amžinybę ir jai ruošiuos. Ar gerai ruošiuos, ne man spręsti — spręs Dievas. Intencijas turiu geras ir stengiuosi. Amžinybės slenkstis man jau labai, labai arti, nes ką reiškia 10 ar 20 metų, jei dar tiek gyvenčiau. Laukiu to momento ir tikiuos Dievo gailestingumo, kuris yra neribotas.

Lėtindamas žodžius ir šypsodamasis baigė pasakoti buvęs Kauno operos solistas Ipolitas Nauragis.

JURGIS BALTRUŠAITIS
POETAS - MISTIKAS

Įdomus tai buvo žmogus jau iš povyzos: gražiai nuaugęs, mėlynakis, šviesiaplaukis, visada tiesios, orios laikysenos, labai rimtas. Įdomios jo patirtys ir pažintys, nes buvo daug keliavęs po pasaulį, įkopęs į kultūros viršūnes, pagaliau ilgokai dirbęs diplomatinėje tarnyboje. Dar įdomesnis jo vidaus pasaulis — pažiūros į meną bei gyvenimą.

Baltrušaitis buvo didelis talentas, žodžio magikas, prasmės jieškotojas, savotiškas mistikas, religininkas.

Panemunių vaikas

Kaip daugelio kitų žymių asmenybių formacijos kloduose ryškiausios įtakos būna paslėptos vaikystėje, taip neabejotinai buvo ir Jurgio Baltrušaičio atveju. Gimė jis 1873 m. Skirsnemunės parapijoj, Paantvardžių vienkiemyje, netoli Nemuno. Augo tarp dviejų brolių ir trijų seserų valakiniame ūkyje, neketinamas leisti į mokslus. Kaip visi kiti vaikai, jis ganė bandą, dirbo ūkyje, bet daugiau nei kiti mėgo stebėti gamtą. Jį kažkas traukte traukė klajoti panemuniais, miškais, kaimų keliais, kopti į piliakalnius.

— Mane traukė ypač piliakalniai ir apylinkės miškai... Labiausiai aš mėgdavau klajoti sodžiaus keliais su palinkusiais ir nuo laiko bei darganų pajuodavusiais kryžiais, kurie man įkvėpė seno ir skausmingo Golgotos kelio vaizdą.

Kryžių ir miškų įspūdžai dažnai jam grįždavo ir įsipindavo kūrybos posmuose:

— Kryžiai, gluosniai, kryžiai vėl ir vėl — kas jų tiek pristatė ir kodėl?

Stiprių įspūdžių jam paliko gimtinės namai, kuriuos buvo ketinęs įausti užplanuoton poemon “Dulkės ir žvaigždės”. O tuose namuose šilumą jam teikė ypač motina — jo apdainuota verpėja, audėja. Ji verpė ir audė ne tik lino pluoštą, bet ir pasakų, padavimų, o ypač dainų. Visa tai kurstė ir ugdė būsimo rašytojo vaizduotę.

— Paslaptingą poezijos liepsną greičiausiai aš būsiu paveldėjęs iš mano motinos jautriausios sielos. Jos švelnus veidas nuolatos gobė mano visą žmogiškąjį gyvenimą.

Dešimties metų vaikas buvo išleistas į Skirsnemunę pas kleboną Žakevičių pasimokyti rašto. Šis pastebėjo vaiko gabumus ir prikalbėjo tėvus leisti jį gimnazijon. Ir jis buvo išleistas į Kauną, kur rado tą patį Nemuną, bet kitą, svetimą, nesvetingą pasaulį. Kaunas tais laikais buvo labai nelietuviškas.

Iš Kauno vasaromis parvykdavo namo talkinti šeimai ir klajoti senais takais. Dar buvo gyva motina, tad kasmet, kol baigė gimnaziją, atnaujindavo ir pagilindavo ryšį su mistiškąja kaimo ir šeimos dvasia.

Bebaigdamas gimnaziją, pradėjo rašyti poeziją ir nebepertraukė jos išvykęs Maskvon. Ten baigė fizikos -matematikos fakultetą, bet šalimais studijavo literatūrą ir mokėsi kalbų. Jų išmoko keliolika ir tai atvėrė jam kelius į pasaulinę literatūrą.

Tarp rašto žinovų

Antrais studijų metais jau buvo paruošęs du eilėraščių ciklus ir dvi dramas, bet jų niekur neskelbė. Užtat pradėjo spausdinti vertimus rusų literatūros žurnaluose. Vertimams rinkosi žymiausius rašytojus ir per savo gyvenimą išvertė per 50 veikalų. Iš tų vertimų jis beveik ir pragyvendavo, o prieš tai — iš privačių pamokų. Savo originalia kūryba pradėjo rodytis rusų žurnaluose baigęs studijas apie 1899 m., ir labai greit atkreipė į save žymesniųjų talentų dėmesį.

Baltrušaitis atsidūrė labai įdomioj rašto ir meno žmonių draugystėj. Iš pačių rusų jo draugai buvo Balmontas, Briusovas, Poliakovas, Čekovas — rašytojai ir Skriabinas — muzikas. Beversdamas pasaulinių autorių veikalus, vėliau bekeliaudamas, susibičiuliavo su skandinavais — Ibsenu ir Strindbergu, italais — Papini ir Amendola, anglu Gordonu Craigu. Be kitko, jis dalyvavo ir Ibseno laidotuvėse, siunčiamas rusų rašytojų draugijos.

Pirmuosius du lyrikos rinkinius jis išleido rusų kalba dar prieš I D. karą. (Tretysis buvo išleistas po jo mirties Paryžiuje). Pirmasis rinkinys “Žemės laiptai” buvo išverstas ir išleistas italų kalba — “Le Scale Terrestre”. Apie jo kūrybą jau tada pradėta rašyti ne tik rusų literatūroj, bet ir kitų tautų. Baltrušaitis nejuntamai kopė į pasaulinio garso pakopą.

Religiškos pažiūros į meną

Garsėjo jis ir savo originaliom pažiūrom į meno esmę ir menininko — rašytojo paskirtį Poezija jam buvo tartum religinės apeigos giesmė, o poetas lyg tarpininkas tarp dievybės ir žmogaus — savos rūšies dvasininkas. Poezijos tikslas, kaip Čiurlioniui tapybos, jam buvo tartum žemės atnaša visatos Kūrėjui.

Menas amžinai einąs aukuro link ir anksčiau ar vėliau vėl sugrosiąs prie šventosos ugnies, vėl įžengsiąs į šventyklą tarnauti didžiajai pasaulio paslapčiai. Kiekvienas tikrai meniškas kūrinys esąs liturgiškas savo giliausiose šaknyse ir religiškas savo augščiausiose viršūnėse. Dėlto kūrėjas privaląs būti tobulas savo meno įrankis: atnašautojas ir pirmoji auka, tarpininkas ir kūrybinio stebuklo šaltinis.

Šias pažiūras Baltrušaitis pirmą kartą atskleidė rusų kultūros ir meno atstovam savo viešoj paskaitoj, kurią 1915 m. rengė filosofinė draugija Maskvoje.

Būtų permaža pasakyti, kad Baltrušaitis tik teoriškai susikūrė šias mistiškas pažiūras. Jis tuo gyveno, taip dainavo, ir, sakytume, apaštalavo, primindamas net kitiem dainiam jų pašaukimą:

—    Ne mirksnio liepsnai tavo kanklės, broli!

—    Ne žemės taurei tavo troškis, tad amžių gaire remkis, loškis!

—    Dainiaus žygiai iš amžių semia, gerbdami lygiai dangų ir žemę.

—    Dainiau, metęs džiaugsmą pigų, semk iš skausmo, ne iš knygų žodį, Dievo žaibui lygų ...

—    Iš Jo dosnumo, dainiau, gavo ir skambų kerą kanklės tavo, ir tu atlygink Jam daina. Kad nors ir vargti žmogui duota, žmogum ši žemė vainikuota ir amžių žiedas — jo daina.

Prasmės ir tikslo bejieškant

Kaip jame formavosi ir jo kūrybon įsiliejo ši mistiška - dievoeentriška pasaulėjauta? Jis pats apie tai nemėgo kalbėti. Jei kalbėdavo, tai daugiau poetiniais palyginimais.

—    Man labai sunku kalbėti apie įžymiuosius savo gyvenimo nutikimus. Aišku, kiekviena žemiška būtybė pažįsta akimirksnius ir lemiamųjų posūkių perijodus, kur vieno mazgo ar vieno sprendimo akivaizdoje susikaupia visa mūsų valia ...

— Bet su gyvenimo raida ir jin įsigilinimu, su užsispyrusiu jo visos prasmės ir tikslo jieškojimu, — asmeniškai aš vis mažiau esu linkęs skirti didelį dalyką nuo mažojo. Vis mažiau ir mažiau esu linkęs dalinti gyvąsias gijas į svarbiąsias ir antraeiles. Nes vakarykštis mažas paprastai pasirodo pirmas ir pagrindinis šios dienos dalykas. O tuo tarpu didelis vidujinis pasireiškimas, kaip praeinantis ir pritiktinis, dingsta be pėdsakų...

—    Jei aš galėčiau atrinkti ilgą eilę išskirtinų valandų... tai, griežtai kalbant, aš žinau vieną vienintelį įvykį: šį mano žmogiškąjį gyvenimą, nuo lopšio iki karsto, šį paslaptingą minčių ir aistrų, žinojimo ir tikėjimo bei vilties audinį, kur buvo, yra ir bus labai daug skausmo — labai daug džiaugsmo.

Šios dvi paralelės — skausmas ir džiaugsmas — atsispindi visoj jo kūryboj. Skausmą, vargą, kryžių jis dažniau mena, tačiau neišskiria iš vilties, paguodos, drąsos, tikėjimo. Skausmo neryškina, nestiprina, tik primena, jog jis yra ir turi būti šalia džiaugsmo.

—    Graudis-džiaugsmas lygiai sveria, nes jie vieną taurę geria.

—    Graudis skiria, džiaugsmas tuokia — miršta, kas nebesijuokia.

—    Daug kas, daug kas širdį kremta, bet ir džiaugtis žmogui lemta.

—    Žinau, žinau, kaip skaudžios kryžiaus vinys, kad į Golgotą lydi graudis didis, bet jį nutildys varpas vakarinis ir amžių žvaigždės jo opas užgydys ...

Baltrušaitis nuolat skelbia “viltį, vargo nepalaužtą”. Dėlto jo poezijoj nėra pesimizmo, netgi melancholijos. Lygiai nėra nei džiūgaujančio optimizmo. Jo poezijai būdingas tik santūrus ir kartu pastovus žvilgsnis į amžinybę.

—    Ir Viešpats akį man, akliui, duoda — ne tam, kad skirčiau balta nuo juodo, bet tam, kad mįslės amžių žvaigždėtų per mano žvilgsnį save regėtų...

Mūsų smalsumas atsekt jo išskirtinės pasaulėjautos versmes taip ir lieka neatsakytas konkrečiai. Ir jis, lyg pašiepdamas, mus pamoko:

—    Jei smalsuolių atsirastų ir mėgintų klausti, kas tu, — atsakyk visiems, kas klausia, nusilenkęs kuo žemiausiai, — kad eini į žemės tolį, kad mini žemelės molį, ne kaip lapas vėjo pūstas, bet galingo Tėvo siųstas.

Dvi įkvėpimo versmės vis dėlto atpažįstamos jo kūryboj — tai paslaptingoji visata ir amžinoji būtis. Tarp žemės ir žvaigždynų žvalgėsi poetas ir rado “žodį, Dievo žaibui lygų”. Rado ir paties Dievo žodį, gal didžiausią visų panašių mistikų įkvėpėją. Poetas nepaprastai mėgęs šv. Rašto puslapius, nesiskirdavęs su šia knyga ir iš jos mėgęs kartoti ypač šiuos žodžius: “Apsivilkite meilės drabužiu!”.

Duoklė savajai tautai

Keliolika metų praleidęs šalia lietuvių, vėl su jais artimai susilietė I D. karo metu. Globojo bėglius, įsteigė savo namuose bendrabutį lietuviam moksleiviam. Nuo 1920 m. perėjo į diplomatinę tarnybą ir atstovavo Lietuvai Maskvoje. Dar nemetė kūrybos rusų kalba — ruošė trečią eilėraščių rinkinį “Lelijos ir pjautuvas”, bet kartu rašinėjo ir lietuviškai, tik niekur neskelbė. Lietuviškas jo eilėraštis “Baltoji ramunė”, gautas per Balį Sruogą, buvo bene pirmasis, patekęs lietuvių spaudon (atspaustas 1928 kovo mėn. “Studente”).

Iš Maskvos 1939 m. pavasarį persikėlė į Paryžių. Buvo priskirtas prie čionykštės Lietuvos pasiuntinybės, bent formaliai, tačiau gyveno privačiai su žmona, šalia savo sūnaus Jurgio šeimos.

Visą gyvenimą laikėsi papročio keltis anksti, apie penktą valandą. To laikėsi ir Paryžiuje. Išgėręs kavos, išeidavo iš namų ir ilgai negrįždavo. Vaikštinėjo tuščiom miesto gatvėm, užeidavo į tuščias bažnyčias. Tai sotindavo jo vienumos, ramybės, susitelkimo ilgesį. Ištisas valandas praleidęs vienas, jis vėl jieškodavo žmonių ir su jais praleisdavo vieną kitą valandą, dažniausiai — prie kavos. Nevartojo tada kitų gėrimų, tik kavą, ir ją gerdavo neseikėdamas puodukais.

Paryžiuje jis jieškojo savų žmonių — tautiečių ir didžiausiu dėmesiu sekdavo jų kalbą, žodį. Retą, naują žodį jis gaudyte gaudė iš lūpų, knygų ir žodynų. Tais naujais radiniais norėjo papuošt savo kūrybą, nūn tik lietuvišką. Nekartą jis prasitardavo:

—    Labai apgailestauju, kad dvidešimt metų paaukojau diplomatijai ir tuo nuskriaudžiau lietuvišką raštą, bet gi tai dariau iš meilės Lietuvai.

Baltrušaitis dideliu įkarščiu ėmė nūnai rašyti, ir rašė kasdien. Buvo laimingas, kai būdavo sudaroma jam proga savo eilėraščius paskaityti didesniam būriui. Kai kada, kaip Vasario 16, susirinkdavo apie 40 lietuvių. Skaitydavo jis giliai įsijautęs ir pergyvendamas. Tai buvo matyti iš jo veido ir balso tono. Nevartojo jokių gestų, jokio vaidybiškumo.

Paryžiečiam susidarydavo įspūdis, jog Baltrušaitis skuba su savo kūryba ir jos ištobulinimu — paruošimu spaudai. Dėlto kartą buvo paklaustas, kodėl tai daro.

—    Nedaug beturiu laiko, o dar daug ką turiu parašyti lietuviškai, — atsakė.

Tai buvo beveik priešinga jo įprastiniam būdui.

Rašytojo būdas

Kitados Baltrušaitis buvęs nerangus, sunkiai prisiverčiąs raštui. Neturėdavęs nustatytų valandų darbui, tad kartais dirbdavęs dieną naktį, o kartais nieko neveikdavęs. Toks jau dažnas kūrėjų bruožas — jie skuba išsemti, kas susikrovė, o paskui jaučiasi “niekam tikę” ir laukia, kol prisikaups vėl dvasia, kol išsprogs energija darbui.

Užsakytų dalykų rašymą Baltrušaitis atidėdavęs paskutinei valandai. Būdavę taip, kad redaktoriai jį paimdavę “už skvernų”, uždarydavę kambary ir tol neišleis-davę, kol parašydavo. Tada jis rašydavęs labai greit ir gerai.

Savo eilėraščius kurdavęs vaikščiodamas — lauke arba kambary — ir niūniuodamas kokią nors melodiją. Sukrutus eilėraščius mėgdavo padainuoti žmonai. Taigi, jo kūryba yra išdainuota - išgiedota, dėl to jo paties vadinama dainom, giesmėm, raudom.

Savo kūrinius jis ilgai kankindavęs - taisydavęs. Jo rankraščiai labai subraukyti. Atskirom eilutėm jis turėjęs net po keletą varijantų. Visa tai labai sunkino rašymą, už tai ir nejautė noro, arba sunkiai prisivertė. Sunkiai jis rašė net paprastus raštus ir laiškus.

Užtat labiausiai mėgo skaityti. Anksčiau, kai galėjo, ištisus metus tik skaitė, skaitė.

Paryžiuje jis pasidarė labai darbingas, nes skubėjo palikti kokį nors kraitį lietuviškajai raštijai. Ir per penketą metų, kiek dar jam buvo likę, jis parašė “Ašarų vainiką” — dvi dalis (78 eilėraščiai), “Aukuro dūmas” (36 eilėraščiai) ir poemą - pasakėčią "Žiurkės įkurtuvės”. Matyt, mojosi sukurti didesnių poemų, kaip rodo pratarmė į “Dulkes ir žvaigždes”. Šis poetinis kraitis buvo surinktas į vieną knygą su J. Aisčio baigiamuoju žodžiu ir išleistas 1948 m. Amerikoje prel. Pr. Juro lėšomis.

Reto šypsnio žmogus

Paryžiuje Baltrušaitis dažniau lankydavosi pas tuometinį atstovą dr. St. A. Bačkį jo šeimoje. Daug popiečių prie kavos buvo praleista besikalbant. Nors ir nekalbus, mėgdavo pasakoti vaikystės prisiminimus. Minėdavo draugus, su kuriais ganė, ir ypač motiną bei se-serį Oną. Buvo vedęs Rusijoj nelietuvę, kuri pramoko neblogai lietuviškai. Vedė iš didelės meilės ir gražiai sugyveno, tačiau religiškai kiekvienas liko savo kelyje. Kaip daugelis lietuvių, Baltrušaitis neliesdavo intymios religijos srities, tačiau įspūdis buvo, jog giliai tiki.

Kartą jis pasakojo įvykį iš sovietų revoliucijos pradžios Maskvoje. Kaip visuomet, anksti “pabėgdavęs” iš namų. Buvęs Velykų rytas, ir jis nuklydęs ligi vienos priemiesčio bažnyčios. Ten buvę pilna žmonių — viduj ir lauke — ir visi giedoję Prisikėlimo giesmę. Tuo metu atvykę sovietai, įsikorę į bokštus ir plėšę varpų širdis, kad neskelbtų Prisikėlimo. Tuo metu, netoli Baltrušaičio, sukritęs žemėn vienas vyras, mušęs sau į krūtinę ir kalbėjęs:

— Jie gali išrauti varpams širdis, bet neišraus jų iš mūsų krūtinių !

Šis vaizdas Baltrušaičiui įsibrėžęs giliai širdin.

Jautrus ir labai nuoširdus buvo Baltrušaitis. Bet labai retai šypsojosi, kaip ir kitas mūsų poetas — Maironis. Gal dėlto jo draugas italas Giovanni Papini kartą rašė, jog Baltrušaičio išvaizda buvusi rūsti. Iš tikrųjų, ji buvo ne rūsti, bet labai rimta ir gal skausminga. “Jo veide matėsi skausmo šešėlis, kuris niekad jo neapleisdavo” (J. Aistis). Ir jei kada Baltrušaitis nusišypsodavęs, tas jo šypsnis būdavęs toks mielas, jog rodos dangų prilenks prie žemės.

Paskutinės kelionės kryželis

Neabejotinai rašytojas turėjo asmeninių kryželių, kurie jį slėgė. Bet jis skelbė kryžiaus galią, paguodą ir viltį, netgi džiaugsmą.

—    Žydi sodai, dirvos veša tam, kas linksmas kryžių neša.

—    Ir žmogus tik tąsyk atsidus, kai jo širdžiai skausmas bus saldus.

—    Nevysta tavo rūtos ir jurginai ir tvarūs tavo kryžiai ąžuoliniai.

—    Motina žemė, kryžiais nustatyta! Įžiebė amžiai amžiams tavo rytą.

—    Daug buvo verkta, daug buvo nešta, bet gerbti kryžių džiaugsmas nemąžta.

—    Kryžius žemės sodą valdo — atsiremk į petį stangų . . .

—    Jei augščiau tu nori lipti.., kopk sode į kryžių šventą.

Bet grįžkim nuo poezijos į tikrovę. J. Aistis rašo viename laiške, kad Baltrušaitis savo kambary turėjęs “juodą, nemažo dydžio kryželį su gražaus darbo dramblio kaulo kančia. Su tuo kryželiu jis nesiskyrė, ir net vienos paros kelionėse jį pasiimdavo su savim”. Apie tą ar kitą kryželį yra toks liudijimas.

Kartą, vieną popietę apie Kalėdas, — pasakojo Ponia O. Bačkienė, — rašytojas užėjęs pas juos. Begeriant kavą, ponia pastebėjusi, jog svečio kišenėje kažkas pūpso. Pastebėjo ponios dėmesį ir poetas. Ištraukė iš kišenės, atvyniojo popierį ir parodė.

—    Nusipirkau jį ką tik dabar, pas jus ateidamas!

Ponia paėmė į rankas, apžiūrėjo. Tai buvo senas, skoningas, sprindžio ilgio kryželis.

—    Kokia buvo jūsų mintis jį nusipirkti? — pasiteiravo ponia.

Baltrušaitis pasakojo pamatęs jį senienų krautuvėj, lange. Kiek kartų praeidavęs, stabtelėdavęs ir pažiūrėdavęs. Šį kartą nebesusilaikęs, užėjęs ir nusipirkęs.

—    Dabar jis bus mano kryželis!

—    Turbūt jis dar nešventintas! — pastebėjo ponia.

— Turėtų daugiau prasmės.

Rašytojas suvyniojo kryželį ir vėl įsidėjo į kišenę.

Netrukus Baltrušaitis susirgo ir po 10 dienų mirė. Kai ponia Bačkienė su vyru nuėjo lankyti jo pašarvoto, tas kryželis buvo jo rankose. Pasirodo, ligos metu jis jį laikė prie savo lovos.

Velionies lankyti atėjo ir kun. Vincas Reičiūnas, tuo metu buvęs Paryžiuje. Kunigas pasakojo tą kryželį pašventinęs. Tai buvo, pasirodo, kitą dieną, kai jis kryželį buvo nusipirkęs. Rašytojas pats atėjęs pas kunigą ir paprašęs, kad kryželį pašventintų.

Tas pats kunigas, atrodo, aprūpino rašytoją ir paskutiniais sakramentais, nes čia pat, prie pašarvoto velionies, pasakė, jog buvo pasiruošęs mirčiai ir viskas laiku buvę atlikta.

Amžinoji viltis

Rašytojas iškeliavo į amžinybę tiek daug apie ją mąstęs, dainavęs, sapnavęs ir kitus jai ruošęs.

—    Amžių rožės žydi ir žmogaus sapne...

—    Gerbk galingai, ryto būgne, amžių tolį, amžių ugnį!

—    Eik prie Tėvynės ugnies prisiglausti, grįžk į žvaigždėtą Tėvo karalystę.

—    Eikit, kas gali, amžių keliais!

—    Nes kai žemės žiedas gimęs gęsta, amžių sėjai naujas grūdas bręsta.

Rašytojas žinojo, kur jis grįš, ir tikėjo:

—    Mes grįžtam į būtį beribę, mes grimstam į būtį begalę.

—    Būties aušra už tavo durų, už tavo vartų — visata.

—    Kas dar skiria gymį nuo mirties, neįžengs į pokylį būties.

Jurgis Baltrušaitis įžengė į tą būties pokylį 1944 m. sausio 3 d. Buvo pašarvotas savo bute. Per naktį, šeimai prašant, prie rašytojo budėjo ir meldėsi lietuvaitės seselės pranciškonės. Sausio 5 d. velionis buvo palydėtas į bažnyčią ir po pamaldų už jo vėlę buvo palaidotas Montrouge kapinėse Paryžiuje, vadovaujant kun. V. Reičiūnui. Paskutinį atsisveikinimo žodį tarė Lietuvos atstovas dr. St. A. Bačkis, kurio žodžiai derinosi su rašytojo mintimi:

—    Siųstas tęsti žemės brydį, aš žengiu į tolį didį — linksmas, tvirtas ir darbus, — visa laiminu, kas bus. Lygiai laiminu, kas buvo — saulę, darganą ir krūvą mano laužo pelenų, dovį buvusių dienų.

Baltrušaitis praėjo “žemės laiptus”, neatidavęs niekam visos savo širdies, nesutapęs su jokia politine, ideologine, net literatūrine linkme. Nepalinko jisai nei prie anos tautos, kurios kalba buvo kūręs savo jaunystėj ir subrendime. Nesutapo nei su miestu, nors buvo pasisavinęs daug gerųjų miestiečio bruožų. Jei kur buvo visa jo širdis, tai nebent , savo tėvų žemėj, savuose Paantvardžiuose — jų soduose, rugienose.

—    Kas siekia tolių, nors eina vienas, meldžias už mūsų tėvų rugienas!

Baltrušaits buvo vienišas kaimietis savo dvasia tarp išprususių miestiečių, vienišas mistikas tarp realistų ir materialistų, ypač anais laikais. Ir liko toks net savo tautoj tartum koks tiltas, per kurį kartą praėjo ir savo pėdas įspaudė 19 amžiaus Lietuvos kaimo dvasia. Jis tą dvasią perkeitė, perleido per individualinę savo dvasios prizmę ir paliko mums, tarsi karalius Dovydas, savo tautos dvasinę atšvaitą. Tarp jo giesmių ir Dovydo psalmių, iš tikro, galėtum rasti net eilėdaros panašumų.

Baltrušaitis pasidarė nepakartojamas ypač tuo, kad “siekė tolių”, norėdamas “dangų ir žemę jungti į vieną”, kaip savu būdu to paties siekė ir mūsų religinga — mistinė liaudis. Ne kuo kitu, o šiuo mistiniu savo tautos bruožu, Baltrušaitis buvo beiškyląs ir pasaulinėj literatūroj.

Poeto žodis apie poetą

Kartą, gyvendami kaimynystėje su Jonu Aisčiu, velionies poezijos rinkinio ruošėju ir biografu, diskutavome Baltrušaičio religines pažiūras. Kiek tos pažiūros buvo palietusios jo asmeninį gyvenimą? Į šį klausimą J. Aistis pažadėjo duoti atsakymą, surašęs ant popieriaus, ir jį vėliau įteikė. Šį raštą po 10 metų radau stalčiuose. Manau, jis bus pravartus tolimesniems Baltrušaičio tyrinėtojams ir jo religinės būsenos analitikams. Jonas Aistis rašo:

— Ruošdamas Jurgio Baltrušaičio poezijos pomirtinę knygą, atvejų atvejais klausinėjau jo a.a. našlę apie jo religinius įsitikinimus ir religinę praktiką. Į pirmąjį klausimą ji man tvirtai atsakydavo, kad amžinatilsis buvo giliai religingas žmogus ir gyvenęs pagal evangelijos dvasią: tikėjęs Dievą ir savo artimą mylėjęs kaip pats save, ir tą meilę raštuose skelbęs. Į antrąją klausimo pusę ji man, lyg pasipiktinusi, išdidžiu nustebimu atšaudavo: O, ne!

—    Kad jis buvo giliai tikintis, man buvo aišku beveik iš kiekvieno jo poezijos posmelio, ir kad jis tikėjo į savo motinos Dievą, man taip pat nebuvo abejonių. Dar daugiau — jis visur Dievą matė ir kitus ragino jį visur matyti.

—    Prie to klausimo todėl vis grįždavau, kad man atrodė, jog jis turėjo būti ne tik giliai tikintis, ne tik uolus katalikas, bet buvo dargi net mistikas.

—    Man buvo labai lengva patikrinti, kiek siekė jo religinė praktika, bet aš bijojau tai daryti. Bijojau dėl to, kad nenorėjau nusivilti. Man atrodė, kad jo “tikiu” pakankamai aiškiai ir tvirtai išreikštas eilėraštyje “Apynys”. Štai neprotingas apynys pakelia savo daigą ir pinasi žalia malda į dangų. Ir poetas ragina apynį — savo brolį kopti į šventą kryžių, kilti į dangų. Visa eilėraščio simbolinė medžiaga aiškiai sako, kad tasai apynys yra ne tik žmogus, bet ir visa mūsų tauta audroje įsikibusi į “trupius ramsčius” ir kad jinai turi remtis į kryžių, jei nori, audrai įsisupus, nepašlyti.

—    Bet man ir šiandien liko: o jei? O jei visa jo religinė praktika pasibaigė tik kryžiaus meile ir jo pašventinimu ... Aš žinau, kad tai labai jautrus klausimas ir šiandien aš nelaukiu atsakymo, kaip Bažnyčia žiūri į tuos, kurie nemoka ar nepajėgia kitaip santykiauti su Dievu.

Šiuo pasisakymu J. Aistis kelia abejonę ne dėl paties Baltrušaičio religingumo, tik dėl jo išbaigimo ir pilnatvės. Pagrindą šiai abejonei yra davusi velionies žmona. Bet ar žmona pažino savo vyrą mistiką, dargi lietuvį, kuris savo religinį pasaulį linkęs slėpti net nuo artimiausių žmonių?

Baigiame ilgiau užtrukusią kalbą apie religinius lūžius, kurie buvo palietę mūsų tautą pereinant iš 19 į 20 amžių. Jie palietė ypač tuos, kurie buvo priversti mokytis rusų mokyklose. Tuo tarpu Jurgis Baltrušaitis, tų pačių mokyklų auklėtas, kažkaip išsiskyrė tuo nelūžusiu religiniu mistiniu charakteriu. Ta prasme jis artimas kitam panemuniečiui — tilžiškiui Vydūnui, taip pat rašytojui ir savotiškam mistikui. Jiedu sudaro retas, iškilias išimtis ir sukuria šioj tematikoj savotišką kontrastą. Tokių kontrastų eilę dar galėtume papildyti rašytoju ir gydytoju Vincu Pietariu. Rastume jų ir daugiau, jei bandytume prie šios temos dar kada nors grįžti.

TEMATINĖ RODYKLĖ

Anarchizmas — 27, 30
Anykštėnų būdas — 313—314
Amžinybės, Dievo ilgesys — 280, 365, 371

Dievo realybė — 67
“Dievui nerūpi žmogus” — 350, 351
           Dorinis netesėjimas — 108—110, 112 ir t., 187 ir t.
Draugystė su “bedieviais”:
           kunigų — 57 ir t., 150, 225, 334 ir t.
           Dievo jieškotojų — 59, 60, 319 ir t.
           konvertitų — 230, 243 ir t.,

Egoizmas — kliūtis tikėti — 111—119
Estetinis tikėjimas — 81

Fašizmo atgarsiai — 210

Gėris ir blogis — 275, 278, 279
Gėris ir grožis — 205, 206
Gyvenimo prasmė — 364

Idealizmas veda Dievop — 69
Intelektinis tikėjimas — 81, 97, 175, 176
Intelektinė didybė ir netikėjimas — 197, 201
Inteligentinis jautrumas — 11, 89
Įspūdžių veikmė netikėjimui — 83, 85, 86
Išpažinties ir Komunijos pergyvenimas — 343, 351—352

Jaunystės sukilėliai — 100 ir t.
           Jautriųjų lūžis — 78 ir t., 91—94, 104—106, 163—165

Kaltės sąmonė:
           individualinė — 348 ir t.
           kolektyvinė — 275, 279 ir t., 345
           individualinės ir kolektyvinės s. mišinys — 188 ir t.
Kančios, kryžiaus prasmė — 283, 359, 365, 369, 370
Keliai į Dievą:
           intelektinis — 176 ir t., 239, 244, 245
           etinis — 279
           maldinis — 171, 239 ir t., 355 ir t.
Konvertitinė dvasios būsena — 64—70, 323, 352, 353, 355 ir t.
Konvertitai iš komunistų — 28, 29, 300—310
Komunistinės įtakos — 21, 28, 32, 41
Krematorinis laidojimas — 223, 229, 254, 268
Kristaus prisikėlimo problema — 171, 172, 245, 356—357
Kunigas:
           lietuvio požiūris į k. — 55—56, 65, 92, 99, 173, 207— 208, 334, 337, 348
           nusivylimai kunigu — 76—77, 79, 83—84, 91—93, 127, 161, 163 ir t., 165, 180 ir t., 208, 288

Labdaringi “bedieviai” — 61, 64, 146, 298
Labdaringoji moteris — 142—152
Laimės sąlygos — 353, 358
Laisvamanybės linkmė — 47, 48
Laisvos pažiūros — 37, 38
Liaudies tikėjimas — 11, 40

Maldos galia — 67, 70
Maldų prasmė už kitus — 135 ir t., 349, 356
Maldingumas — 240, 241, 246
Maldinis individualizmas — 102, 133
Masonai — 215, 227, 290, 291
Mokslas ir religija — 81, 218, 219, 221, 222
Moters netikėjimo priežastys:
           nusivylimas žmonėm — 82, 107—110, 112
           apvilta meilė — 114, 115
           egoizmas — 111—113
           prisitaikymas prie vyro — 60, 120—123, 273
Motinos religinė veikmė — 74, 102—103, 270, 286, 297, 302, 329, 374

Nacionalsocializmo atgarsiai — 198 ir t., 210
Neformali išpažintis — 173
Nepasotintas tikėjimas — 15—159, 162 ir t., 180—183
Netiesumas sau pačiam — 106, 109—110, 112, 189, 350
Netikėjimas — laiko mada — 10, 18, 21, 41 ir t.
Netikėjimo mados kaita — 23, 24, 25, 293—294, 299
Netikėjimo bangos apimtis — 46—50
Nutolti lengviau nei grįžti — 263, 264, 282, 294, 304 ir t.

Paauglių religinė krizė:
           relig. abejonės — 78, 79, 91, 167, 169
           sąžinės konfliktai, išpažintys — 78 ir t., 88, 89
           nusivylimai kunigu — 79, 83, 84, 168, 169
           priešginumas įsakymui — 100 ir t.
Pagonybės ilgesys — 188, 192—195, 277—278
Pakanta liaudyje — 23—24
Paprotinis tikėjimas — 97—99
Pasyvūs bedieviai ar katalikai? — 293, 294
Pašaukimas kryžkelėje — 36 ir t., 236—237, 305
Politinis tikėjimas stelbia religinį — 198, 200, 296
Pozityvistinė etika — 37, 80, 252

Rekolekcijos, misijos — 88, 172, 173, 174, 347
Religija ir forma — 98 ir t., 131, 133, 274
Religija ir literatūra — 326, 337—339, 363
Religija šeimoj — 68, 69, 101—103, 136—137, 281—282
Religinis nerimas — 176—177, 181—183, 197
Religinių abejonių kančia — 161 ir t., 165—166, 178
Religinių ženklų vertinimas — 215—216, 242, 296, 334, 337
Revoliucinis ateizmas:
           J. Šliūpo atsišaukimas — 27, 30, 49—50
           religinių ženklų naikinimas — 26, 28
           Komunijos išniekinimai — 27, 28
           bažnyčių niekintojai — 28, 29

Socialrevoliucininkai — 27, 38—39, 41, 328
Spaudos žala — 27, 33, 36—39, 305

Šaulių sąjūdžio idėja — 276
Šv. Rašto skaityba — 62—63, 222, 304, 323, 337, 355, 356, 365—366

Tautos santykis su religija:
           “Bažnyčia netautiška” — 191—195
           tautinės religijos mintys — 69, 277, 278 (žr. pagonybės ilgesys)
           etinis tautos kelias — 278—280
           krikščionybė tautoje — 194—195, 211, 277—278, 310
           neišsiskirti iš tikinčios tautos — 170, 280—281, 282, 284
Tautos meilė, siekianti visumos — 232
Tikėjimas pažanga, apšvieta ir mokslu — 20, 21, 37, 81, 97, 175, 176
Tikinčiųjų “veidmainystė” — 80, 81, 82
Tikinčiųjų įtaka “bedieviam” — 59 ir t., 239—240
Tolstojizmas — 21, 169—170

Vaiko religija — religinimas:
           lūžiai — 73 ir t., 76—77, 85—86, 346, 353
           nepasotintas ilgesys — 123, 178—179, 273
           religinis ugdymas — 211, 281—282
Vydūnizmas—teosofija — 21, 170
Vyro religingumas:
           protinis momentas — 119—120
           pareigingumas — 125—128, 129 ir t., 133 ir t.
           užsikirtimas, įstrigimas abejonėse — 126 ir t., 157 ir t., 162 ir t.

VARDINĖ RODYKLĖ

Aistis J. — 368, 369, 370, 373
Aleksa J. — 206, 299
Aleksa-Angarietis Z. — 41
Aleksandravičius V. — 88, 90
Ambrazevičius-Brazaitis J. — 326
Ateitininkai — 31, 238, 331, 348
Augustaitis Pr. — 331, 332
“Aušrinė” — aušriečiai — 33, 34, 167—169

Bačkienė O. — 370
Bačkis St. A. — 368, 372
Bagdonaitė - Gailiušienė L. — 226, 267
Bagdonas J. — 257—269, 272, 291, 292
Bakutis E. F. — 45
Bakutis J. — 42—45
Baltrušaitis J. — 360—375
Balutis K. B. — 295, 306
Baronienė E. — 33, 34
Beržanskis Klausutis G. — 243, 277
Biliūnas J. 313—326
Bilminiūtė-Čiurlienė E. — 249
Biržiška M. — 125—126, 215, 224—234, 236, 248
Biržiška Ve. — 227, 229, 236, 290
Biržiška Vk. — 241, 245
Bytautas R. — 167, 169
Blaivinimo S-ga — 260
“Blaivioji Lietuva” — 261
Blynas D. — 289, 290, 291
Bortkevičienė F. — 285, 290
Brazauskas P. — 329, 335, 337, 341
Bradūnienė K. — 334
Brazdžionis B. — 233, 333
Bružikas J. — 172, 173, 349
Būčys P. — 215, 322
Bulota A. — 292
Burba A. — 84, 85

Cirtautas G. — 305

Čegis V. — 340, 342, 343
Čepinskis V. — 215—223, 266, 319
Česnys B. — 242
Čiurlys J. — 237, 244, 248 — 254

Dambrauskas P. — 217
Daniusevičius F. — 31
“Darbas” — 307
“Darbininkų Balsas” — 317
Dičkus A. — 33, 34—35
Dogelis P. — 52
Domijonaitis V. — 90
Dovydaitis Pr. — 222, 223
Dubas V. — 48, 332

Eldesiečiai (socialistai)—289
Eretas J. — 35

Gaidelionis P. — 292
Gedvilas M. — 48
Gravrogkas A. — 236, 241, 243
Gravrogkas J. 235—247, 248, 249, 252
Grincevičius Č. — 333, 338
Grinius K. — 266, 292, 339
Gruodis St. — 31, 261
Gruzdytė-Gravrogkienė S. — 243
Gruzdytė-Pūtvienė E. — 271, 284
Gutauskas V. — 174, 262

Ilgūnas J. — 48

Yla J. — 16—17

Jakštas A. — 28, 218, 219, 220, 222, 293, 294, 329, 330
Jakštys P. — 265
Jakštytė-Bagdonienė O.—265
Janulaitis A. — 147, 224, 316, 321
Janulaitytė-Biliūnienė J. — 318, 323, 324
Januševičius P. — 55
Juras Pr. — 368

Kairys Stp. — 217, 250, 297, 314
Kankliečiai — 32, 33
Kapočius F. — 57, 242
Kapočius L. — 21, 32, 34
Karakaitė-Krėvienė M. — 328, 342
Karalius P. — 261
Keblas J. — 15—16, 17
“Keleivis” — 33
Kipas J. — 206, 209
Kolupaila Stp. — 298
“Kova” — 306, 307
Krasauskas R. — 227
Krėvė V. — 327—345
Krupavičius M. — 141
Kučingis J. A. — 229, 233
Kubilius J. — 204, 237, 260, 293
Kudirka V. — 46, 259
Kultūros B-vė — 33, 142
Kultūros Dr-ja — 48, 53
Kuzma V. — 57—63

Laisvamanių Etinės Kultūros Drg. — 47
“Laisvė” — 307, 309, 310
“Laisvoji Mintis” —41, 48, 49
Lapis J. — 142, 146, 148, 150
Leonas P. — 292
“Lietuvos Ūkininkas” — 290, 291, 320, 321

Maciūnas V. — 330, 340
Maironis — 329, 369
Malinauskas D. — 207
Mantautas A. — 64—70, 167 —174
Matulaitis J. — 208, 224
Matulionis T. — 69, 171
Mickevičius-Kapsukas V. — 41, 306, 307, 316, 317
Milukas A. — 41, 257
Mironas V. — 204, 209
Mizara R. — 308, 310
Montvydas (Antanovas) A. — 43

Namikis — 300, 301
Narkūnas, ir. Bagdonas — 257
“Naujoji Gadynė” — 307
Nauragienė O. — 346—353
Nauragis Ip. — 354—359

Ostrauskas K. — 326
Ožeškienė E. — 36, 39

Padolskis V. — 338
Pakalka J. — 223
Pakalnis N. — 226, 231, 233
Pautienius K. — 268
Platerytė-Putvinskienė I. — 270, 271
Prapuolenis K. — 85, 204
Penkauskas Pr. — 142, 338
Petraitis J. — 64, 65
Pikturna V. — 300—304, 309
Pisčikas — 20
Pūtvis-Putvinskis V. — 270— 284
Pūtvytė-Mantautienė S. — 70, 170
Puzinas J. — 226, 227

Ragauskas J. — 303
Ragažinskas A. — 322
Raila B. — 229, 231
Reičiūnas V. — 371, 372
Rymas A. — 288, 289, 290
“Ryto” Drg. — 288
“Rūtos” Drg. — 291

“Saulės” Drg. — 31
Schweitzer A. — 251, 252
Sendzikas V. — 28, 29
“Skardas” — 320
Šleževičienė D. — 298
Sleževičius M. — 266, 285— 299
Smetona A. — 203—212, 237, 260, 291
Smetona J. — 203
Sondeckis (Sonda) J. — 168
Sruoga B. — 332, 366
Strakauskas Pr. — 85
Swiętochowski A. — 39
Sužiedėlis S. — 333

Šakenis K. — 204, 237
Šalkauskis St. — 339
Šarmaitis R. — 325
Šaulys J. — 316, 317, 320, 322, 323
Šičkus — 19, 20
Šidlauskas (Visuomis) D. — 277, 318
Šilingas St. — 167, 206
Širvydas V. — 310
Šlaitas I. ir M. — 19, 21
Šliūpas J. — 27, 41, 46, 48, 49, 83—85, 132, 142, 148, 220, 258, 266
Šliūpavičius A. — 83, 84
Švagždys J. — 42, 65, 66, 67, 129 130
“Šviesos” Drg. — 257 258
Šulcas T. — 48, 237

“Tėvynė” — 306
Tilvytis T. — 11
Tumas J. — 55, 90, 204, 208, 243, 260, 329
Tūbelis J. — 260
Tverskis A. — 239, 240

Vabalas-Gudaitis J. — 330
“Vaga” — 48
Vaitkus M. — 223, 333
Vasys A. — 329, 331, 333, 340
Venclauskienė - Jakševičiūtė St. — 142—152
Venclauskis K. — 141—142 ir t.
Vidikas K. — 300—310
“Vilniaus žinios” — 320
Višinskis P. — 147, 272, 273, 316, 318
Vydūnas — 24, 375
Vizgirdaitė Brb. — 286, 297, 298
Vizgirdaitė Br. — 298

Zikaras J. — 61
“Žaibas” — 35
Žebrauskienė M. — 264, 265, 268
Žemaitis J. — 90
Žemaitis Z. — 266, 290
Žmuidzinavičius A. — 87—90
“Žvaigždė” — 36, 257

TURINYS

“Dievą sutemose” pasitinkant  .................... 7
Autoriaus žodis  ................................. 9

PIRMAS SKYRIUS
PAŽINTIS SU NETIKINČIAIS


Gimtojo kaimo šviesuoliai “netikėliai” .......... 15
Vadovaujantieji miestelio pirmeiviai ............ 19
Pažangūs mokytojai ir Vydūnas pamaldose ......... 23
Kryžių, statulų, šventovių niekintojai .......... 26
Ideologiškai suskilę mokslo draugai ............. 31
Knygos man atėmė tikėjimą ....................... 36
Šliūpas mums melavo (J. Bakutis) ................ 41
Lietuvių netikėjimo plotis ...................... 46

ANTRAS SKYRIUS
NETIKINTIEJI ATRANDA KUNIGĄ


Tumas kas kita — jis žmogus! .................... 53
Chirurgo ir kunigo susitikimas (dr. V. Kuzma) ..  57
Kunigo įtaka mudviejų gyvenime (Mantautai) ...... 64

TREČIAS SKYRIUS
TIKINTIEJI TOLSTA NUO KUNIGO


Vaiko sielos žaizdos atsiliepia subrendus ....... 73
Kunigas manęs nesuprato! ........................ 78
Kieta kunigo ranka giliai atstumianti ........... 83
Dailininkas pasakoja apie savo išpažintį ........ 87
Dygi laikysena įskaudino ........................ 91

KETVIRTAS SKYRIUS
NUSIVYLIMAS ŽMONĖM IR DIEVU


Religinė forma be gelmės — kaip drabužis ........ 97
Jaunystės sukilėliai ........................... 100
Žmonės, kurie greit pasipiktina ................ 104
Nusivylimas žmonėm ir Dievu .................... 107
Egoizmas — kliūtis nuoširdžiai tikėti .......... 111

PENKTAS SKYRIUS
VYRO IR ŽMONOS DIEVAS


Žmonos linkusios prisitaikyti .................. 119
Ir uolumas tų moterų! .......................... 125
Suprastas ir nesuprastas vyras ................. 129
Mieloji, tu laimėjai! .......................... 133
Vyro ir žmonos pareigingumas ................... 138
Netikintis vyras, tikinti žmona (Venclauskiai) . 141

ŠEŠTAS SKYRIUS
DIEVO ILGESYS, ABEJONĖS IR KANČIA


Užgriuvo sunkios abejonės ...................... 157
Netikėjimo naktyje laukiu aušrinės ............. 162
Jaunystės abejonių audroj ...................... 167
Kai dvasia alksta, o protas nepajėgia .......... 175
Slypintis netikinčiųjų tikėjimas ............... 180

SEPTINTAS SKYRIUS
PAGONYBĖS NOSTALGIJA AR ILIUZIJA?


Krikščionybė netinkanti naujom tautom .......... 187
Tėvynė — man viskas! ........................... 191
Dievu bodėjosi, Hitleriu žavėjosi .............. 196
Sūnus pasakoja apie tėvą prezidentą (A. Smetona) 203

AŠTUNTAS SKYRIUS
MOKSLO ŽMONIŲ DIEVAS


V. Čepinskio kelias nuo bedievybės iki Kristaus  215
M. Biržiška — kančių nuskaidrinta asmenybė ..... 224
J. Gravrogkas savęs atradimo kelyje ............ 235
J. Čiurlys: aš tikiu Dievą, bet ................ 248

DEVINTAS SKYRIUS
VIEŠOJI KOVA IR ASMENINIS ĮSITIKINIMAS


Prof. J. Bagdono dvasinis posūkis .............  257
Ko vertas prof. Bagdono posūkis Dievop? ........ 263
Be Dievo viskas nustoja prasmės (V. Pūtvis) .... 270
Kokie mes bedieviai! (Myk. Sleževičius) ........ 285
Komunisto kelias atgal (Kaz. Vidikas) .......... 300

DEŠIMTAS SKYRIUS
MENININKŲ SIELOS VINGIAI


J. Biliūnas džiaugėsi atgavęs tikėjimą ......... 313
V. Krėvės svyravimai ir pusiausvyra ............ 327
Buvusios Kauno balerinos pergyvenimai
(O. Nauragienė) ................................ 346

Pasukau vairą priešinga kryptimi (Ip. Nauragis)  354
Jurgis Baltrušaitis poetas — mistikas .........  360

TEMATINĖ RODYKLĖ ............................... 377
VARDINĖ RODYKLĖ ................................ 381

TO PATIES AUTORIAUS

Knygos

Pasiryžėliai ir laimėtojai — žymesnių asmenų biografijos jaunuoliams, Marijampolė, 1932.

Mergaičių pasaulis — saviauklos klausimai veikliajai lietuvaitei, Kaunas, 1933, 1935.

Lietuvių apologetinė literatūra 1904-1914 (bibliografinė studija), Kaunas 1935.

Laisvamanybė Lietuvoje (santrauka rankraščio “Laisva-manybės kilmė ir raida pasaulyje ir Lietuvoje”), Kaunas 1936.

Komunizmas Lietuvoje (bolševikinio pogrindžio tikslai, organizacija, veikla; grėsmės ženklai ir kovos metodika), Kaunas 1937.

Krikščionybės įvedimas Lietuvoje (istoriosofinis svarstymas apie antrąjį Lietuvos krikštą ir kultūrines lenkų įtakas), Kaunas 1938.

Siauroji ar pilnutinė katalikybė (priešybių derinio problemos doktrinoj, gyvenime, taktikoj), Kaunas 1939.

Nerami dabartis ir ateities perspektyvos — karo ir taikos problema (bolševikų konfiskuota), Marijampolė 1940.

Sutryptame kely — kaceto poezija, Kirchheim Teck 1947.

Meilė (psichologinė studijėlė apie meilės pasireiškimą ir bręsmą), Kirchheim Teck 1947, 1949.

Lietuva brangi (apie tautinę ištikimybę: iškeliaujančiai sesei ir broliui), Bielefeld 1950.

Žmonės ir žvėrys dievu miške — kaceto pergyvenimai, Putnam 1951.

Liturginės terminijos klausimu (atsakymas maž. maldyno kritikui), Putnam 1953.

Laisvės problema (savivaldinės laisvės supratimas istorijos eigoje su atgarsiais lietuvių raštijoj), Putnam 1956.

Ateitininkų vadovas — sąjūdžio istorija, išraiška, organizacija, metodika, asmenybės, Putnam 1960.

Moderni mergaitė — brendimo amžiaus rūpesčiai naujoj civilizacijoj, Putnam 1964.

Svarbesni straipsniai — atspaudai

Kaimas ir miestas šių dienų pastoracijoje (atsp. iš “Tiesos Kelio”), Kaunas 1938.

Dvasinė kaimo krizė ir kunigas (atsp. iš “Židinio” ir “T. Kelio”), Kaunas 1940.

Tautos pastoracijos klausimas (atsp. iš “Soter”), Kaunas 1939.

Dabarties žmogus — psichologinė krizė, filosofiniai jieš-kojimai, literatūrinis nerimas (atsp. iš “Židinio”), Kaunas 1940.

Ateina naujas kunigas (atsp. iš “Tiesos Kelio”), Kaunas 1942.

Marijos garbė pasaulyje, Lietuvoje, rožančiuje (atsp. iš “Aukos”), Kirchheim Teck 1949.

Lietuviškojo liberalizmo problemos, “Draugas” 1944-1945.

Lietuviškasis nacionalizmas liberalizmo ženkle, “Aidai”, 1955, nr. 7, 8, 9; 1956 nr. 1; 1957 nr. 1.

Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija — žvilgsnis į praeitą kelią (atsp. iš “Suvažiavimo darbų” V t.), Roma 1964.

Maldaknygės

Išeivių maldos (rotatorium), Berlin 1941.

Lietuvių maldos ir giesmės, Kaunas 1943 (kontrf. 1939), Detmold, 1946.

Apsaugok Aukščiausias, Ravensburg 1945.

Skautų maldos (rotatorium), Schw. Gmuend 1950.

Vardan Dievo — eiliuotos maldos (su P. Augiaus iliustracijom) mažiesiems, Brooklyn 1951.

Sveika Marija — mažasis maldynas, Putnam 1953.

Melskimės — bendrabučio maldos, Putnam 1961.

Tikiu Dievą — didysis maldynas, Chicago 1964.

Rankraščiai

Socialinė sielovada — nuo šeimos ligi tautos.

Ideali parapija vakarietinių svarstymų šviesoje (su pritaikymais Lietuvai).

Lietuvių psichologijos metmenys (su anketiniais apklausinėjimais etninėms skirtybėms paryškinti).

Šeima ir jos gyvenimo vyksmai lietuvių tradicijose.

Šiluva 500 metų būvyje — religinių kovų ir kulto istorija.

Design by Joomla