Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus

 


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

  prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

  prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

  prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

  prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

 

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

  prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

  prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

  prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

  prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

  prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

  prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

 

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

  prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA
( 1771 - 1849 )
prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

vir6elis

dirsyte

 

ADELĖ DIRSYTĖ:

gyvenimas ir darbai 

Sudarė ir parengė
dr. Mindaugas Bloznelis

 

KATALIKŲ  akademija  AKADEMIJA

Vilnius 2003

UDK 371.1(474.5):929 Dirsytė
                                                Di311

Recenzavo

Dr. kun. Artūras Jagelavičius
Dr. Arūnas Streikus

Redakcinė komisija

Vysk. dr. J.Boruta
Dr. E.Neniškytė 
A.Katilius

ISBN 9986-592-43-7

© Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2003
© Mindaugas Bloznelis, 2003

Turinys

Apvaizdos pasiųstoji artimo meilės darbams
(Arkivysk. Sigitas Tamkevičius, SJ) 7

The One Sent by Providence for Works of Charity 10

Pratarmė 13

Pirma dalis

Gyvenimas iki nelaisvės metų 15

Tėviškė 16
Pramislavos ūkis 16
Adelės tėvai 21 
Broliai ir seserys 25 
Adelės vaikystė 31

Studijos universitete Kaune 34
Profesoriai ir dėstytojai (Dr. S. Stašaitis)
35 
Adelė Dirsytė - studentė ateitininkė 41 
Gyvenimo sąlygos 44

Po Studijų 47
Tarnautoja, mokytoja Kaune 47 
Adelė Dirsytė Lietuvių katalikių moterų draugijos darbuotoja 47
Mokytoja persikelia į Vilnių 52
Salomėjos Nėries gimnazijos mokytoja 55

Adelės Dirsytės straipsniai periodikoje 58
Marija ir Ieva
58
Aleksandra Rachmanova ir jos romanas „Naujojo žmogaus fabrikas" 59 
Mergaitė - namų širdis 70 
Lietuvos moterų religinis judėjimas 72 
Motina, komunizmas ir kova su juo 73 
Blaivėk, kad mintys šviesėtų
76 
Kentėjimai artina prie Dievo 79
Šventosios Mortos pavyzdžiu 81
Tikrasis kovos būdas su girtavimu 84
Pasiilgau tėvelio 86
Motinoms 87
Naujos knygos 89
Išorinis draugijos pasireiškimas 90
Aldas Marcozzi 95
Mūsų draugijos veikimo bruožai 98
Padėkime jaunai motinai 100

Baronaitės Gertrūdos fon Le Fort epinė kūryba (Adelės Dirsytės diplominis darbas) 101 
Diplominio darbo faksimilė 133

Antra dalis.
Nelaisvės metai 183

Adelė Dirsytė MGB pinklėse 184

Adelės Dirsytės teismo sovietiniame saugume bylos protokolai 188

Sibiro lageriuose 318

Vorkuta 318
Taišeto lageriai 322
Etapu į Tolimuosius Rytus 324
Kolyma 327
Maldaknygė „Marija, gelbėki mus" 334
Lagerio kasdienybė 336 
Liga 337
Adelės Dirsytės maldaknygės faksimilė 340
Adelės Dirsytės maldyno faksimilė 402

Adelės Dirsytės laiškai 421
Liudijimai apie Adelę Dirsytę 489 
Bibliografija 550 
Asmenvardžių rodyklė 567

Apvaizdos pasiųstoji artimo meilės darbams

Popiežius Jonas Paulius II 1994 m. lapkričio 10 d. apaštaliniame laiške „Trečiajam tūkstantmečiui artėjant" įpareigojo vietines įvairių kraštų Bažnyčias rūpintis XX amžiaus tikėjimo kankiniais: „Mūsų amžiuje vėl atsirado kankinių - tai dažnai neįvardyti, beveik „nežinomi kariai", kovoją už didį Dievo reikalą. Kiek įmanoma, jų liudijimas Bažnyčioje neturi būti prarastas". Vadovaujantis šiuo popiežiaus Jono Pauliaus II laišku ir tikinčiųjų prašymu, buvo pradėta Adelės Dirsytės kanonizacijos byla.

Šioje knygoje, remiantis autentiškais faktais, pateikta A. Dirsytės biografija ir darbai. Vis dėlto reiktų atkreipti dėmesį į šios knygos specifiką. Kaip viena iš knygos dalių čia pateikta A.Dirsytės teisminė byla, tardymo protokolai. Naudojant šią medžiagą būtina suvokti, kad sovietinė teisinė sistema buvo skirta ne tiesos paieškai, o užsakytos užduoties vykdymui, suteikiant tam legalaus juridinio proceso pavidalą. Buvo kovojama su tikėjimu, siekiant paniekinti tiek persekiojamuosius, tiek Katalikų Bažnyčią. Todėl negalima tardymo protokolo laikyti tiesą atspindinčiu dokumentu, nes taip klaidintume skaitytojus.

Lietuvių tauta XX amžiuje išgyveno itin reikšmingus įvykius ir išbandymus, per kuriuos patyrė ne tik daug skausmo, bet ir Apvaizdos suteiktos paguodos. 1918 m. paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė po ilgų priespaudos metų sudarė sąlygas tautai atsibusti ir remiantis išsaugotais krikščioniškais pagrindais veržliai plėtoti ekonominį, kultūrinį ir religinį gyvenimą. Per trumpą laikotarpį katalikiška visuomenė subrendo būsimiems išbandymams. Adelės Dirsytės gyvenimo ir darbų aprašymas yra gyvas šio proceso pavyzdys.

Gimusi lietuviškame kaime, augusi katalikiškoje šeimoje, iš pat mažens apsupta meilės artimui ir pagarbos pareigai, mokykloje ir gimnazijoje, moksleivių ateitininkų būrelyje subrandino idealistinius Dievo, Tėvynės ir artimo meilės principus. Įstojusi į universiteto teologijos-filosofijos fakultetą nuosekliai rengėsi ugdyti jaunimą, o studenčių ateitininkių „Birutės" draugovėje stengėsi ateitininkų idealus diegti praktinėje veikloje.

Mirus tėvui, dėl lėšų stokos palikusi universitetą, įsitraukė į Lietuvių katalikių moterų draugijos veiklą, organizavo konferencijas, kursus, įvairius renginius, stengdamasi kuo plačiau skleisti gyvą katalikišką bendruomeninę praktiką. Dalyvavo karitatyvinėje veikloje šelpiant neturtinguosius, rašė straipsnius katalikiškuose žurnaluose, skaitė paskaitas. Drauge baigė laikyti egzaminus, parašė diplominį darbą ir 1940 m. pradžioje gavo universiteto baigimo diplomą.

Okupacijų metais dirbo pedagoginį darbą Vilniuje, drauge su kun. A.Lipniūnu dalyvavo pati ir telkė kitus artimo meilės darbams. Antrosios sovietinės okupacijos metais liko ištikima savo pareigai žodžiu, pavyzdžiu ir darbais liudyti tikėjimą, vėliau, Apvaizdos pasiųsta, apaštalavo sovietinių lagerių pragare.

Čia atsiskleidė jos dvasiniame gyvenime išugdyta maldos ir aukos jėga, profesionali pedagogės ir visuomeninkės kompetencija saugant jos aplinkoje atsidūrusius mergaites. Sunkus fizinis darbas, alkis, nuovargis nenustelbė jos pastangų padėti kitiems. Atokvėpio valandomis ji organizavo pokalbius, rengė diskusijas, sunkiai realybei kaip priešingybę iškeldama emocinį komfortą, nusivylimui - amžinąsias vertybes, nukreipdama mintis į tikėjimu grindžiamą viltį, Marijos globą. A.Dirsytė išmokė ir įpratino mergaites dvasinio susikaupimo, aktyvaus religinio gyvenimo.

Sovietiniuose lageriuose labai intensyviai buvo vykdoma totalinio nužmoginimo ir naikinimo politika. A.Dirsytė asmenybei išsaugoti naudojo įvairius pažinimą ir kūrybinę veiklą skatinančius būdus. Ji nesupriešino išorės ir vidaus, nesiūlė atsiriboti nuo realybės, nors ir ragino, kad žemiškumas nepavergtų, kad išliktų krikščioniškoji gyvenimo prasmė ir idealai.

Kaip patvariausią dvasinę atramą matė tikėjimo uolumu, maldos galia jungtis su Kūrėju, sutvirtėti, kad būtų apgintas dieviškumas savyje ir pasaulyje, kad savuoju pavyzdžiu būtų pabudintas tikėjimas atšalusiose širdyse.

Geriausiai A.Dirsytės mintis paliudija jos maldaknygė, parašyta lageryje, išgarsinusi Lietuvos vardą visame pasaulyje; ji amžiams išliks kaip paminklas nenugalimai Kristaus šviesai.

Už savo veiklą Adelė Dirsytė lageryje buvo nuolat persekiojama ir kankinama. Tačiau ji visada drąsindavo savo globojamas mergaites, ragindavo melstis už skriaudėjus - „juk jie nežino, ką daro". Adelė Dirsytė negrįžo į savo Tėvynę, tačiau jos maldaknygė pasklido visame pasaulyje kaip dvasinės pergalės liudytoja, o mokytojos kankinės pavyzdys visada žavės ir kels aukštyn su jos gyvenimu susipažinusius skaitytojus.

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, SJ

The One Sent by Providence for Works of Charity

Pope John Paul II in his Apostolic Letter of 10 November 1994 "Tertio Millennio Adveniente" (On the Threshold of the Third Millennium) obligated the churches in various countries to show concern for the martyrs of the 20th century: "In our century martyrs have appeared again, [they are] often nameless, almost "unknown soldiers" who are fighting for God's great cause. As much as possible, their testimony in the Church should not be lost." In accordance with this letter of Pope John Paul II and the request of believers, the case for the canonization of Adelė Dirsytė was begun.

On the basis of authentic facts, this book presents the biography and works of Dirsytė. Nevertheless, one should note the specific character of the book. Part of the book is the judicial proceedings against Dirsytė and the records of her interrogation. When using this material one must understand that the Soviet legal system was not intended for discovering the truth, but for fulfilling the assigned task, creating the appearance of a legal judicial process. There was a war against faith, seeking to discredit both the persecuted and the Catholic Church. Therefore, one can not consider the summary of the interrogation as a document reflecting the truth, as that would mislead the reader.

In the 20th century the Lithuanian nation endured very important events and trials during which it experienced not only great pain, but also the consolation bestowed by Providence. The restoration of Lithuania's Independence in 1918, after long years of oppression, created conditions for the nation to reawaken and to develop active economic, cultural, and religious life, relying on the preserved Christian principles. During a brief period, the Catholic community matured for the forthcoming trials. The account of the life and works of Adelė Dirsytė is a living example of this process.

Born in a Lithuanian village and raised in a Catholic family, from her early childhood surrounded by love for her neighbor and respect for duty, she developed the idealistic principles of love for God, Homeland and neighbor while in primary school and high school as a member of the "Ateitininkai" (a Lithuanian Catholic organization). After enrolling in the Theology-Philosophy Faculty of the university she consistently prepared for educating youth, and as a member of the "Birutė" group in the "Ateitininkai" attempted to implement the ideals of the "Ateitininkai" in practical activities.

After the death of her father, Dirsytė had to leave the university because of the lack of money and became involved in the activities of the Society of Lithuanian Catholic Women, organizing conferences, courses, and other events, which would help disseminate as widely as possible the practice of an active Catholic community. She participated in charity activities helping the poor, wrote articles for Catholic journals, and delivered lectures. Simultaneously, she successfully passed examinations, wrote a diploma work, and at the beginning of 1940 received a university diploma.

During the years of occupation she worked as a teacher in Vilnius and together with Rev. Alfonsas Lipniūnas actively participated and organized others for works of charity. During the second Soviet occupation she remained loyal to her duty by word, example and deed to witness the faith. Later, sent by Providence, she carried out apostolic work in the hell of Soviet labor camps.

Here the power of prayer and sacrifice developed in her spiritual life, her competence as a professional teacher and social activist was revealed in protecting the girls with whom she had contact. Hard physical work, hunger, and fatigue did not subdue her efforts to help others. In the hours of respite, she organized talks, arranged discussions, presenting emotional comfort as a counterweight to the difficult real situation and eternal values in place of despair, directing thoughts to faith-based hope and patronage of Mary. Dirsytė taught and trained the girls to spiritual concentration and active religious life.

The policy of total dehumanization and annihilation was carried out very intensively in Soviet labor camps. To preserve her personality Dirsytė used various methods for stimulating knowledge and creative activities. She did not see a conflict between the external and internal, did not propose withdrawal from reality, but sought that material cares not enslave, and the meaning and ideals of Christian life remain strong.

She considered unity with the Creator through the zeal of faith and the power of prayer as the strongest spiritual support, to become stronger to defend the divinity in oneself and the world, so that the example of faith would reawaken hearts which had become cold.

The prayer book, which she wrote in the labor camp and which later made known the name of Lithuania throughout the world, is the best testimony of her thoughts. It will remain for ages as a monument to the invincible light of Christ.

Because of her activities in the camp Dirsytė was frequently persecuted and tortured. Nevertheless, she always encouraged the girls under her patronage, urged them to pray for their tormentors - "as they do not know what they are doing." Adelė Dirsytė never returned to her Homeland, but her prayer book spread throughout the world as a testimony of spiritual victory, and the example of a teacher-martyr will always fascinate and elevate the readers who become familiar with her life.

Archbishop Sigitas Tamkevičius, S]

Pratarmė

Ši dokumentais ir faktais pagrįsta knyga apie tragiško likimo lietuvę mokytoją Adelę Dirsytę parodo, kaip Lietuvoje sovietiniai okupantai vykdė genocidą - klastojo faktus, kurpė bylas, teisė ir trėmė šviesiausius mūsų tautos žmones. Iš knygos puslapių matyti, kad nekaltai nuteistųjų tragizmas jų nepalaužė, kalėjimuose ir lageriuose patiriamos skriaudos ir pažeminimai nesugniuždė jų dvasios. Jie neprarado žmogiškumo, aplinkiniams skleidė tikėjimą ir viltį.

Knyga yra daugelio žmonių triūso vaisius. Prie jos rengimo prisidėjo ir tie, kuriuos su Adele Dirsyte siejo kraujo ar dvasinė giminystė, ir bendrų studijų ar darbo draugai, ir kalėjime ar lageryje kalėję kaliniai. Ypač daug medžiagos sukaupė A.Dirsytės globotinis, jos sesers Kotrynos sūnus, pedagogas ir geografas Stasys Ivanauskas. Jo rūpesčiu surinkta medžiaga apie Dirsynės (Pramislavos) vienkiemį, apie A.Dirsytės tėvus, seseris, brolius, jos vasaros atostogų dienas tėviškėje. Tai buvo pagrindinis šaltinis rašant skyrių apie Adelės vaikystę ir mokyklos metus.

Stasio Ivanausko rūpesčiu ir tarpininkavimu buvo surasti A.Dirsytės rašyti laiškai; taip pat užmegzti kontaktai su kitais A.Dirsytei artimais žmonėmis: A.Dirsytės sesers Agnietės Skinulienės vaikais ir vaikaičiais, ypač su Aušrine Valevičiene, Laima Skinulyte ir kt., kurios išsaugojo daug A.Dirsytės nuotraukų, pateikiamų ir šioje knygoje. Be to, Stasys Ivanauskas padėjo užmegzti ryšius su A.Dirsytės brolio Stasio šeimos nariais, gauti iš jų turimas nuotraukas ir Adelės siųstus įvairiais adresais laiškus.

Vilniaus pedagoginio universiteto Edukologijos katedros vedėjas dr. S.Stašaitis parašė skyrių apie anuometinį VDU Teologijos-filosofijos fakultetą. Ši studija padės geriau suvokti to meto akademinę aplinką.

Medžiagą apie A.Dirsytės kaip ateitininkės veiklą „Birutės" draugovėje Lietuvos valstybės centriniame archyve surado Dalia Malinauskaitė, Rytis Remkauskas ir Virginija Malinauskienė.

Adelės paveikslą savo atsiminimais pagyvino ir jos kolegė bei draugė ateitininkų veikloje Elena Litvinaitė-Baubienė.

Domas Akstinas parengė A.Dirsytės laiškų iš lagerio rinkinį „Jūs manieji" ir faksimilinį A.Dirsytės maldaknygės „Marija, gelbėk mus" leidimą (išleido „Atminties" leidykla Kaune). Ši medžiaga panaudota ir šioje knygoje.

Visu knygos rengimu rūpinosi dr. Mindaugas Bloznelis. Knyga suskirstyta į dvi dalis. Pirmoji dalis apima Adelės Dirsytės gyvenimą iki nelaisvės metų. Tai jos tėviškė, šeima, vaikystė, mokslo metai. Į šią dalį įtraukti A.Dirsytės rašyti straipsniai periodinėje spaudoje, jos diplominis darbas. Šios dalies tekstą, naudodamasis S.Ivanausko medžiaga, parašė M.Bloznelis.

Antroji dalis apima A.Dirsytės gyvenimą nuo suėmimo iki mirties. Čia įeina jos bylos protokolai, pasakojimas apie gyvenimą lageriuose, jos ligą ir paskutines dienas. Šioje dalyje spausdinami taip pat A.Dirsytės laiškai ir su ja kalėjusių kalinių liudijimai. Komentarus laiškams parengė M.Bloznelis. Lietuvių politinių kalinių bendrijos „Kolyma" narės Aleksandra Baranauskaitė ir Zina Viščiūtė išsaugojo ir parsivežė į Lietuvą A.Dirsytės lageryje joms rašytus laiškus ir kitus tekstus. Aldona Pakštytė 1990 m. pirmoji paskelbė medžiagą apie A.Dirsytę; tai irgi drauge su kitais liudijimais panaudota šioje knygoje.

1996 m. „Kolymos" bendrijos suvažiavime Rumšiškėse nutarta kreiptis į Kauno arkivyskupijos kuriją ir prašyti pradėti A.Dirsytės kanonizacijos bylą. Tad drauge su ja lageryje vargusiųjų liudijimai tapo itin svarbus šaltinis susipažinti su A.Dirsytės tauriu katalikės paveikslu, parodyti jos įtaką aplinkiniams, ypač jaunuomenei, ugdant ištvermę ir pasitikėjimą Dievu.

Knygoje pateikiamas ir Kolymos lageriuose kalėjusio Leono Juškevičiaus sukurtas A.Dirsytės portretas Berlago kalinės drabužiais.

Pranutės Čebelytės sesers duktė Sigita Dainiūtė-Tamašauskienė pateikė medžiagą apie tetą, kuriai, mūsų manymu, dedikuota A.Dirsytės maldaknygė.

Knygos pabaigoje yra Adelės Ubeikaitės sudaryta pačios A.Dirsytės ir apie ją publikacijų Lietuvos ir užsienio spaudoje bibliografija.

Dr. Mindaugas Bloznelis

Pirma dalis

GYVENIMAS IKI NELAISVĖS METŲ

Tėviškė

Pramislavos ūkis

Adelės Dirsytės tėvas Antanas Dirsė, susitaupęs pinigų, nusipirko 30 hektarų žemės Nevėžio žemumoje, pusiaukelėje tarp Šėtos ir Kėdainių, prie senojo vieškelio vingio. Žemės sklypas yra tarp Aukštųjų Kaplių ir Daukainių kaimų, Šėtos parapijos (parapijų riba jau daugelį metų nesikeičia) pakraštyje. Pramislavos vienkiemio žemė - Šėtos valsčiaus (pagal nepriklausomos Lietuvos administracinį suskirstymą šioje vietovėje bažnytinis ir valstybinis suskirstymas sutampa) pakraštyje, Kėdainių apskrityje. Mažo upelio ištaka iš dalies riboja Pramislavos žemę nuo Kėdainių valsčiaus. Pavasarį upelis patvinsta. Po didesnio lietaus poplūdžiai būna ir vasarą, ir rudenį, kaip ir visos Nevėžio žemumos upių. Kitoje vieškelio pusėje už puskilometrio jis įteka į Obelį (Nevėžio intaką). Anuo metu Obelis buvo patvenkta - senovinis vandens malūnas, nedidelis, bet gilokas tvenkinys. Buvo pasakojama, kad jame kai kas ir nuskęsdavo. Maudytis į Obelį ateidavo pavakariais po darbo ir Dirsių šeimynos nariai.

Antanas Dirsė ir Agota Ragaišytė-Dirsienė Pramislavoje toliau nuo vieškelio 1904 m. pasistatė gyvenamąjį namą - aukštaičių tipo dviejų galų gryčią. Sodyba buvo kuriama lėtai. Klėtį su ratine surentė tik 1914 m. Atokiau 1920 m. pasistatė didelį klojimą. Šalia jo apvaliu stogu maniežas (arklinei kuliamajai). Rytinėje pusėje -daržinė dobilams, baigta 1925 m. Gryčia ir klėtis apdengta skarda 1933 m. - jų stogai iš tolo švietė. Mūrinis tvartas, pastatytas

1939 m., tebestovi ir dabar, atlaikęs visas pokario negandas.

Sodyba apželdinta klevais, akacijų gyvatvore, alyvų („bezdų") krūmais, vaiskrūmiais, vyšniomis, obelimis. Prie gryčios ir klėties - jaukus kiemas, pietų pusėje - nemažas jaunas sodas. Prie daržinės augo topoliai, šalia - dar vienas negilus šulinys gyvuliams girdyti.

Pramislavos vienkiemyje dabar nuošaliau nuo senojo dulkėto vieškelio pilkuoja stambus ūkinis pastatas, toliau nuo jo - vienišas klevas. Vingiuotu, duobėtu lauko keliuku priartėjus prie buvusios sodybos likučių matyti buvusios gryčios akmeniniai pamatai, betoninis šulinys, tartum sargybinis vienas klevas (šiaurinėje pusėje). Nebėra beržynėlio ir miškelio, kurio pakraštyje kadaise žaliavo ąžuolas. Toks dabar Dirsynės vienkiemis. Dirsyne buvo pavadintas Lietuvos nepriklausomybės metais, nes įkurtas Antano Dirsės šeimos. Jame gyveno 13 žmonių.

Sodybvietė, sovietmečiu buvusi paversta kaimo sąvartynu, dabar atkuriama. Daug darbo ir lėšų įdėjo ją tvarkydami Irena Liubkevičienė (Adelės brolio duktė) su vyru Juozu Liubkevičiumi. Dalis sodybos sklypo apsodinta medeliais ir vaiskrūmiais.

Pramislavos vienkiemio žemės plane (1908 m.) nurodoma: ariamosios žemės - 17,5 ha, šienaujamųjų pievų - 3,3 ha, miško -6,5 ha, apie 1 ha užėmė pelkė ir keliai, ir 1/2 ha priesodybinis sklypas. Visas žemės sklypas - 30 hektarų.

Antano ir Agotos Dirsių šeima ūkį tvarkė išmintingai. Abu būdami darbštūs lenkė prie darbo ir savo šeimos narius. Ariamosios žemės ir šienaujamųjų pievų plotą didino iškirsdami krūmus ir sausindami laukus. Siauriau nuo sodybos pasiliko mažą beržynėlį, tarytum salą, apsuptą durpynėlio buvusios pelkės vietoje.

Pietų pusėje buvo užveistas nemažas sodas, daugiausiai įvairių rūšių obelys. Nors šeimyna buvo nemaža, obuolių užtekdavo iki pavasario.

Atokiau nuo sodybos rytinėje pusėje žaliavo nedidelis miškelis. Tarp beržų, drebulių, uosių ir ąžuoliukų grybaudavo. Palaukėje kerojo perkūnijos kirčių rievėmis sužymėtas stambus ąžuolas. Antanas ir jo sūnus miškelį taupė, malkas ir rąstus pirkosi, kirto tik sausuolius ar vėtros nulaužtus medžius.

Pamiškėje stovėjo jauja linams apdoroti, šalia jos - iškasta kūdra. Jauja buvo naudojama kaip pirtis. Tačiau vienais metais prieš pat Kalėdas suliepsnojo ir sudegė.

Buvo palikta pieva ganiavai. Su sodyba ją jungė lauko kelias, iš abiejų pusių kartimis aptvertas gyvuliams išvaryti ir parginti.

Už miškelio esantis laukas buvo vadinamas Viktine (pagal buvusios savininkės vardą). Antanas Dirsė jį nupirko, ir Pramislavos žemės ūkio plotas padidėjo iki 34 hektarų.

Ūkyje buvo 4 arkliai, kumeliukas. Laikomos 8-9 melžiamos karvės (juodmargės), pora telyčių, jautis, kelios avys (1937-1939 m.).

Kurį laiką karvės buvo ganomos, vėliau pririšamos - perkeliamos dobilienoje. Karvės buvo pieningos, veislinės iš Vakarų Europos, berods Danijos. Vienu metu bulius ir kai kurios karvės buvo be ragų. Sunkiau jas būdavo pririšti. Beragės, kažkodėl vadinamos „blundėmis", gerokai kentėdavo nuo raguotųjų.

Ūkyje buvo auginamos kiaulės ir bekonai. Pastatyta atskira kiaulidė. Pastačius mūrinį tvartą, kiaulidė ir senasis medinis tvartas, stovėję pietvakarinėje sodybos pusėje, buvo nugriauti. Naujasis tvartas pastatytas šiauriau, - kad musės mažiau plūstų gryčion.

Buvo auginami javai (rugiai, kviečiai, miežiai), avižos darbymečiui arkliams stipriau pašerti, plotai vikių - žolių ir avižų mišinio pašarui, nedidelis žirnių laukas. Laukus gerai patręšdavo mėšlu. Derlingumui padidinti pirkosi mineralinių trąšų (superfosfato, salietros). Turėdavo prekinių grūdų. Pieną kasdien veždavo į Aukštųjų Kaplių pieninę. Nugriebtą pieną parsiveždavo paršams ir kiaulėms šerti. Paskutiniais Lietuvos nepriklausomybės metais Pramislavos ūkis jau specializavosi pieno ir mėsos gyvulininkystės kryptimi.

Dirsių šeimyna sukūrė produktyvų ir intensyvų ūkį, pagrįstą šeimos narių darbu. Dirbdavo visi, suaugę ir vaikai. Paprastai samdydavo vieną darbininką ar samdinę. Kai kuriais metais abu. Vasaros atostogų metu čia savo jėgas išbandydavo ir grūdindavosi ir vaikaičiai (ganė karves, akėjo, arė, padėjo melžti karves, kirto, kūlė javus).

Buvo laikomi pūdymai - žiemkenčių sėjai. Dirvą vasarą reikėjo sukultivuoti. Pasikinkę du arklius „drapakavo". Labai sunku būdavo karštomis vasaros dienomis. Nuo karščio ir vabzdžių arkliai pakinktuose susipainiodavo. Dėl to tekdavo pavargti. Maloniausia buvo arkliniu grėbliu važinėti laukuose, rinkti javų pabiras, šieno likučius.

Pramislavoje buvo naudojamos modernesnės žemės ūkio mašinos: kultivatoriai, arklinė šienpjovė, javų kertamoji, naujoviški plūgai. Buvo pasitariama su agronomu, taikomos naujovės iš periodinės spaudos („Ūkininko patarėjo"). Ūkio buhalteriją tvarkė Jonas Dirsė. Šiai apskaitai žurnalų davė Šėtos agronomas. Jis NSU markės motociklu atvažiuodavo Pramislavon. Kai 1939 m. buvo pastatytas naujas mūrinis tvartas ir įrengta srutų duobė prie jo, ūkis buvo premijuotas dviem šimtais litų. Anuomet tai buvo nemaži pinigai. Pradėta auginti pomidorus (savo šeimynos reikmėms). Daržovių užaugindavo sodybos darže, sudarydavo atsargų ir žiemai.

Mokslo metų pradžioje vaikaičius Stasį ir Antaną išleisdavo gimnazijon mokytis. Tada samdydavo piemenį (pradėjus gyvulius rišti, ganyti nebereikėjo).

Vis dėlto labai daug ūkio darbų buvo atliekama rankomis. Bulvių sodinimas ir kasimas, pašarinių runkelių laistymas, ravėjimas, kiaulių šėrimas, karvių melžimas ir priežiūra, o dar arkliai, vištos.

Arčiau naujojo tvarto buvo kasamas trečias šulinys. Tačiau iškasus devynis metrus ir neaptikus vandeningo sluoksnio, gilesnės paieškos atsisakyta. Be to, artėjo frontas. Šiame šulinyje buvo slepiami kumpiai, lašiniai (sukabinti), sudėti maišai su valcuotais ir kvietiniais miltais. Be abejo, šulinys buvo uždengtas, apmestas skiedromis ir šiukšlėmis. 1944 m. vasarą traukdamiesi vienkiemyje buvo apsistoję vokiečiai, bet slėpinio turinys išliko saugus. Vokiečiai buvo įsitaisę aukštai po tvarto stogu, iš kur prasiplėšę plyšį stebėjo apylinkes. Kiti prie vakarinės sienos pasistatė radijo siųstuvą, perdavinėjo duomenis artileristams. Virš sodybos švilpdami skriejo sviediniai. Per klaidą vienas sviedinys pataikė į kaimyno kiemą ir mirtinai sužeidė berods 2 ar 3 vokiečių kareivius. Juos patys vokiečiai palaidojo miškelio pakraštyje. Vakare stebėtojai vokiečiai pasitraukė, tačiau po nakties atvyko kiti ir atsivežė sunkiosios artilerijos pabūklą. Iš jo iššovė porą kartų. Šalia buvusi obelis liko be lapų, sužvangėjo gryčios langai. Po to jie pasitraukė link Kėdainių, užminavę vieškelį...

Prieš fronto linijos priartėjimą į jaukią Pramislavos sodybą buvo atvykęs „ukrainiečių" dalinys vokiečių pėstininkų uniforma. Dvi ar tris dienas jie rinko iš apylinkių žmonių arklius ir išsivarė juos vakarų (Kėdainių) link. Savus arklius dirsiniai buvo paslėpę kaimyno krūmyne (už gero puskilometrio). Reikėdavo juos pašerti, kad nepradėtų žvengti. Arklius išsaugojo, vokiečiai nerado. Panašiai buvo saugomi ir galvijai. Traukdamiesi vokiečiai rinko apylinkės vyrus ir varėsi vieškeliu. Išvarytieji vyrai prie upelių ir raguvose kirto krūmus, kad sovietų žvalgams būtų sunkiau prasiskverbti. Kotryna patarė vaikams nesirodyti, pasislėpti. Kai pastebėdavo svetimą - atėjūną, moterys sužvangindavo kibirais. Taip išsaugojo vienkiemio vyrus.

Vieną naktį baisiai birzgė motorai, švilpė kulkos. Ankstyvą rytmetį pasirodė sovietų kareivis, prikėlė Agotą (senelę) iš vaikų iškastos slėptuvės.

1935 m. Antanui Dirsei mirus, Dirsiai buvo nusprendę Pramislavos žemės į mažesnius sklypus nesidalyti, dirbti ir gyventi kartu. Dėl tokio nutarimo sovietai, okupavę Lietuvą, „buožėmis" apšaukė juos visus, nors ir pūslėtomis rankomis.

Sovietų valdžios įsakymu žemės sklypas buvo išmatuotas. Matavo jaunas Kėdainių mokyklos auklėtinis kultūrtechnikas „apėjimo" būdu. Paliko 30 ha - atėmė Viktinę ir atrėžė dalį taip branginamo miškelio. Nusavintą žemę atidavė tarybiniam naujakuriui. Ūkį valdyti broliai buvo patikėję jauniausiajam - Stasiui Dirsei. Jis vieną ankstyvą rytą sudaręs talką iš nusavinto miško sklypo iškirto visus medžius ir suvilko į savo žemę. Kilo triukšmas. Užpultas Stasys gynėsi: „Paėmėte žemę, aš ją palikau, kas ant žemės - paėmiau". Sovietų valdžios atstovai nesuvokė, kaip pasielgti. Taip ir baigėsi, tik miškelis jau sumažėjo.

Palyginus 1908 ir 1940 metų matavimų duomenis, matyti, kad dalis miškelio žemės buvo atrėžta dėl matavimo netikslumo.

Šėtos valsčiaus Pramislavos vienkiemio ūkinėje knygoje 1945 m. įrašyta: 2 arkliai, 2 karvės, 1 bulius, 1 telyčia, 4 kiaulės, 2 avys, 2 vištos. Žemės ūkio inventorius: 1 vienvagis plūgas, 1 geležinės akėčios, 1 arklinis grėblys, 1 javų kertamoji, 1 vėtyklė. Stasio Dirsės šeimos narių sąraše: Stasys Dirsė, Bronė Dirsienė (žmona), Irena Dirsytė, gim. 1943 m., - duktė, Kęstutis Dirsė, gim. 1948 m., - sūnus, Agota Dirsienė, gim. 1864 m., - motina, Juozas Dirsė, gim. 1896 m., - brolis. Archyvo pažymėjime išvardyti pastatai, trobesiai (tas pats dokumentas).

Sovietų valdžios atstovai ūkį apdėjo nepakeliamais mokesčiais. Atsisakius juos mokėti, ūkis nusavintas. Visi anksčiau minėti Stasio Dirsės šeimos nariai 1945 metų vasarą iš Pramislavos buvo išvaryti. Pasiliko gyventi tik ligonis Juozas Dirsė.

Adelės tėvai

Antanas Dirsė buvo kilęs iš Petraičių kaimo Šėtos parapijoje, gimęs 1860 m. Pirkęs Pramislavą čia išgyveno iki 75 metų, mirė širdies liga. Agota Ragaišytė-Dirsienė gimė 1864 m., užaugo Žemųjų Kaplių kaime.

A.Dirsės nupirkto Pramislavos žemės sklypo žemės savininkas anksčiau buvo Stanislavas Gintautas, Sigismundo sūnus. Plane dabartinio vienkiemio vietoje pažymėti 3 pastatai. Taigi Antanas Dirsė nupirkęs žemę jau turėjo pastogę šeimai.

Antanas su Agota užaugino šešis vaikus: tris sūnus ir tris dukteris: Juozą, Kotryną, Agnietę, Joną, Stasį ir Adelę. Tėvai, abu būdami labai darbštūs, pratino prie darbo ir savo vaikus. Po darbo dienos jo vadovaujama šeima suklaupdavo vakarinei maldai, gegužės litanijai.

Tėvas Antanas buvo neaukšto ūgio, smulkaus sudėjimo vyras. Jis rikiuodavo darbus, pasakydavo kurį lauką arti, akėti. Kartais pasitardavo su kitais. Pats daug dirbo, abiem rankom sėdavo javus. Visi paklusdavo tėvo valiai.

Anūkas Stasys, dar vaikas būdamas, žavėjosi, kai senelis su savo sūnumis Juozu ir Stasiu apšarmojusiais ir įraudusiais veidais, snieguotais kailiniais (ant jų dar sermėgos) grįždavo iš miško su medienos prikrautomis šlajomis. Šaltą žiemos dieną įžengdavo gryčion tartum milžinai. Jie primindavo šiaurės keliautojus, prisimena Stasys Ivanauskas.

Antanas leido į mokslus Adelę, Joną, Agnietę. Jauniausias sūnus mokytis nenorėjo. Dėl to suaugęs ir atitarnavęs Lietuvos kariuomenės geležinkelininkų dalyje gailėjosi, kad jaunystėje nesimokė. Vyriausioji duktė Kotryna (S.Ivanausko motina) labai norėjo mokytis, „nors siuvėja", - sakydavo. Tačiau jai teko sunki dalia - dirbti ūkyje, padėti auginti jauniausius brolius ir seseris, taigi ir Adelę, o vėliau - savo sūnus. Jie prisimena plakamo dalgio garsus, kurie aidu atsiliepdavo klojime, beržynėlyje. Visa tai buvo šienapjūtės pradžioje. Plakdamas dalgį pjovėjas stebėjo, kaip tįsta plienas, plaktuku mušamas kuo siauriausiu ašmenų pakraščiu. Dalgio plakimas -kruopštus darbas. Mokėjo plakti Juozas ir Stasys.

Vaikams aštraus dalgio neduodavo. O berniukams labai norėjosi šienauti. Kartą, nusikabinęs senelio dalgį, Stasys pabandė šienauti dobiliukus. Smaigalys smigo į žemę, nesisekė... Čia pat ir numetė. Senelis klausia, kur dalgelis, ir nesulaukęs greito atsakymo, nubaudė vaiką - porą kartų sušėrė pančiuku tardamas: „Daiktą reikia padėti į vietą". Tokia tvarkos pamoka buvo vienintelė, prisimena Stasys Ivanauskas.

Su arkline kuliamąja visą žiemą kuldavo javus. Kai vaikai paaugdavo, padėdavo ir motina. Paskui tekdavo grūdus atskirti nuo pelų su „arpa" ir piktžolių sėklas - su „fuchteliu", t.y. rankomis sukamomis vėtyklėmis.

Klėties aruoduose visada būdavo grūdų. Veždavo malūnan, turgun. Atvykusiems supirkėjams retai kada parduodavo, nes jie siūlydavo per mažą kainą. Klėtyje buvo laikomi ir šviežios duonos kepalai. Jų būdavo aštuoni, devyni.

Užeidavo kartais elgetos. Senelė atriekdavo abišalės storą riekę, dar duodavo pavalgyti. Priimdavo ir nakvynėn, tik pareikalaudavo paso, kurį grąžindavo iš ryto, atsargumo dėlei.

Senelis savo vaikaitį mokė joti su arkliu. Reikėdavo nuvesti arklį ganyklon ir pririšti. Kieme senelis užkelia ant arklio, tardamas: „Laikyk pavadėlį".

Senelė protestuoja: „Nukris gi vaikas". Arklys, pamatęs, koks čia raitelis, pasileidžia risčia, pasispardo ir, žinoma, numeta ant pievos. Taip senelis ugdė drąsą, pratino būti ryžtingą.

Antanas Dirsė priimdavo Šėtos parapijos kalėdojančius bažnyčios tarnus ir jiems atseikėdavo grūdų (auką) bažnyčiai išlaikyti. Kalėdojančio kunigo laukdavo visa šeima. Sutvarkydavo kambarius, iššluodavo kiemą, visi tvarkingai pasipuošdavo, vaikai pakartodavo katekizmą. Tokiuose kunigo priėmimuose dalyvaudavo ir Adelė. Kartą studentė linksmai šnekino svečią. Buvo visiems jauku. Vaikus vaišino riešutais ir saldainiais.

Antanas mirė netikėtai. 1935 m. balandžio 6 d. ankstyvą rytą Agota jau iš tolo pastebėjo: vežimą iš pieninės vadelioja kaimynas, - parvežė jau mirusį Antaną. Kotryna sustabdė laikrodžio švytuoklę, uždengė veidrodį. Iš Kauno atvažiavo studentė Ada. Susirinko giminės, kaimynai, giedojo giesmes, kalbėjo rožinį. Per laidotuves pirmą kartą Pramislavoje padėjo ant stalo pusbuteliuką degtinės kaimynams ir giedotojams pavaišinti. Antanas buvo blaivininkas. Palaidojo jį Šėtos kapinėse pagal visas katalikų apeigas.

Sūnūs ir dukterys apgailestavo, kad tėvas nepadalijo turto -nepasakė, kam ką palieka. Pasitarę nusprendė - žemės nesidalyti, dirbti ir gyventi kartu. Ūkiui vadovauti įgaliojo jauniausią brolį Stasį.

Adelės motina Agota buvo gero būdo, kantri ir labai darbšti, kilusi iš Žemųjų Kaplių kaimo. Agota Ragaišytė-Dirsienė buvo stambi moteris, visa galva aukštesnė už savo vyrą. Ji daug šnekėdavo, kurį darbą numatydavo padaryti, - pasakodavo balsu, garsiai galvodavo. Mokėdavo ir susikaupti (pavyzdžiui, kai kepdavo duoną ir darydavo kepalus, kuriuos su liže šaudavo į duonkepį. Kepalai būdavo gražūs, vienodo dydžio. Vaikų džiaugsmui likdavo pagrandukas).

Su vyru dažnai pasiginčydavo ir piktokai, jam priekaištaudavo.

Antanas dažniausiai atsakydavo „Kalbi bile kalbėti". Agota iš vyrų išreikalaudavo, ką reikia namuose padaryti - užtvarą ar kokį įnagį pataisyti, daržą aparti...

Agota ir pasenusi prisimindavo savo vargingą jaunystę (ištekėjo būdama 18 metų), vaizdingai pasakodavo apie sunkiausius darbus: krūmų kirtimą, rugiapjūtę, linų rovimą, bulviakasį, vaikų augimą...

Savo dukteris Agota išmokė gražiai austi. Vienkiemyje buvo atliekama visa lino apdorojimo technologija - linus rovė, mirkė, mynė, šukavo, verpė, paskui audė ir audeklus balino saulėje. Patiesti drobes saulėje ant pievos ir juos vakare suvynioti būdavo vaikų darbas.

Šaltuoju metų laiku gryčioje stovėjo medinės audimo staklės („varstotas"). Ausdavo Agota, vyriausioji duktė Kotryna ir Agnietė. Audė drobes, rankšluosčius, margas spalvotas lovatieses, vilnonius audinius - milinėms, pakulinius - maišams.

Ant dailių rankšluosčių, staltiesių išsiuvinėdavo raudonas didžiąsias raides „A.D." Šie buvo tinkami Agnietei Dirsytei, Adelei Dirsytei, Agotai Dirsienei, Adomui Dirsei (Antano broliui). Apgalvota ir praktiška. Vienas toks rankšluostis su inicialais „A.D." yra išlikęs. Austi nemokėjo tik jauniausioji Adelė.

Agota virdavo valgyti. Ji griežtai laikydavosi pasninko dienų. Sauso pasninko buvo laikomasi Didžiojo penktadienio ir Kūčių dienomis. Tada valgiai buvo be pieno. Per gavėnią ir adventą pasninkai būdavo dažnesni negu kitomis dienomis.

Agota mokėjo iškepti labai skanią ruginę duoną ir miežinį ragaišį (pati Ragaišytė!). Įsimintinas avižienis kisielius - Kūčių valgis. Jį virdavo atvirame lauke. Reikėdavo ilgai maišyti, kad neprisviltų. Kai lauke dargana, lietaus lašai krisdavo už apykaklės, dūmai grauždavo akis. Šis darbas tekdavo berniukui - tai kantrybės ugdymas, o rezultatas - neskanus valgis, kurį suaugę taip vertino.

Kai nepavykdavo skaniai išvirti ar valgis prisvildavo, Agota prie stalo maišydama tardavo: „Galima valgyti". Jaunesnieji šypteldavo, bet garsiai nepeikdavo. Tėvams rodė pagarbą. Prie stalo kiekvienas turėjo savo vietą. Tėvas - gale stalo.

Už pramuštgalviškas išdaigas senelė vaikaičių labai piktai nebardavo, nors tikrai būdavo už ką. Kartą jie išmokė aviną badytis. Šis įsibėgėjęs kad smogs ragais senelei iš užpakalio. O ji nešė du pilnus kibirus. Pargriuvo. Tada gerokai pyktelėjo.

Darbavęsi visą savaitgalį, sekmadienį visi švęsdavo.

Seserėnas Antanas Ivanauskas prisimena: „Su savo mama ir broliu Stasiu Adutė gražiais karučiais („brička") sekmadieniais ir per šventes važiuodavo į Šėtos bažnyčią. Kai būdavo vietos, ir mane paveždavo". Šėtoje po pamaldų Adelė aplankydavo tėvo seserį, kurią visi švelniai „Mariuke" vadindavo. Juodvi pasikalbėdavo, dažniausiai religinėmis temomis. Agota lankydavo savo seserį, nuveždavo lauktuvių.

Adelė labai gerbė savo mamą. Viename sveikinime ji rašė: „Brangioji Motule! Motinos dieną vaikai savo motinoms dovanas perka. Aš negaliu nieko dovanoti Tau, Brangioji Mamyte. Bet užtat prašysiu Dievulio, kad jis Tau sveikatą suteiktų ir šios žemės varguose paguostų". Šis studentės sveikinimas užrašytas ant Švč. Jėzaus Širdies paveikslėlio. Pasveikinti mamos nepamiršdavo ji net būdama lageriuose.

Broliai ir seserys

Darbštūs ir dori Adelės tėvai - Antanas ir Agota užaugino, kaip minėta, tris sūnus ir tris dukteris: Juozą, Kotryną, Stasį, Adelę, Agnietę ir Joną.

Vyriausias Adelės brolis Juozas Dirsė (1895-1949?) buvo priverstas dalyvauti Pirmajame pasauliniame kare kulkosvaidininku. Kariavo rusų-turkų fronte, buvo kontūzytas. Per revoliucijas iš labai toli namo pėsčias parėjo. Liko užsidaręs, su artimaisiais mažai bendravo, bijojo - nepasitikėjo. Juozas uoliai darbavosi ūkyje, turėjo porą avilių bičių, bandė auginti pipirus. Tėvui mirus, atsitverė dalį gryčios, sienoje išsikirto atskirą įėjimą. Tapo dar atsargesnis. Juozas buvo nagingas, gebėjo dirbti kubilus, medpadžius, pakinktus arkliams. Ūkyje buvo darbštus ir sąžiningas darbininkas. Rūpinosi ūkio veikla (geru žemės įdirbimu, derliaus nuėmimu). Kai vieną karštą vasaros dieną seserėnui gimnazistui Stasiui Ivanauskui buvo patikėta suarti lauką, dviejų arklių traukiamas plūgas vietomis iškrypdavo iš vagos. Reikėjo vis atgal atitraukti plūgą ir arklius. Tai buvo bene pirmasis jo didesnio sklypo arimas. Juozas apėjo lauką ir tuo metu ūkiui vadovavusiam savo broliui Stasiui pasakė: „Jeigu taip arsime - duonos neturėsime".

Kai Stasys nupirko javų kertamąją, visi džiaugėsi, išėjo pasižiūrėti, kaip su ja dirbama. Arklių traukiama mašina nukirsdavo rugių pėdo apimtį, belikdavo tik surišti. Juozas pasipiktino, kad išbarstoma per daug pilnų varpų.

Kartą nuo saito atitrūko bulius ir kieme pradėjo badyti Juozą, parvertė jį ir ragais pradėjo ridenti. Stasys buvo vyriausias Kotrynos vaikas. Nukabino nuo akėčių „branktą", smogė buliui į paskutines kojas. Šis atsisukęs nubėgo į šalį, į burokus. Nukentėjusiam Juozui susidarė įspūdis, kad ant jo buvo varomas galvijas. Nors vaikai jį apgynė, tačiau Juozo pasitikėjimas dar sumažėjo. Juozui buvo sužeistas rankos riešas, bet gydytojo atsisakė.

Kitą kartą Stasys patikėjo seserėnui išvalyti jo revolverį. Šovinių, žinoma, nedavė. Netoliese buvo dėdė Juozas. Kai atsitiktinai į jį seserėnas nukreipė vamzdį, staigiai puolė vytis. Tik kojos išgelbėjo. Būtų ir ginklą atėmęs, ir gerokai prilupęs. Neatsargus poelgis su fronto dalyviu galėjo baigtis liūdnai. Šis neapgalvotas veiksmas, be abejo, seserėno santykių su dėde Juozu nepagerino.

Vyriausia iš seserų Kotryna Dirsytė-Ivanauskienė (1898-1977) labai artimai bendravo su Adele, kuri jausmingai pasakodavo jai savo įspūdžius iš Kauno ir kelionių su paskaitomis po Lietuvą. Kotrynai teko bene sunkiausia dalia. Jos vyrui Aleksui praskolinus žemę bankui ir išvykus Urugvajun, Kotrynai teko grįžti su dviem mažais vaikais tėviškėn, o savo žemę išnuomoti, paskui daug metų teistis su vyro seserimis dėl žemės dalybų. Net keturis kartus Kotryna keitė gyvenamąją vietą. Dirbdama Pramislavoje ir kitur, buvo rūpestinga ir atsidavusi savo sūnums motina. Abu juos išmokslino. Sūnui studentui laiške primindavo: „Neiškrypk iš doros kelio", o išleisdama ar aplankydama laišku vis primindavo: „Kasdien sukalbėk nors po vieną Sveika, Marija..." Vienas sūnus tapo inžinieriumi, kitas - mokytoju, vadovėlių mokyklai autoriumi. Adelė vis patardavo seseriai auklėjimo ir pasaulėžiūros bei tikybos klausimais. Ji aiškindavo lietuvių kalbos taisykles, Lietuvos istoriją, ugdė knygų skaitymo pomėgį.

Labai artimai Adelė bendravo su broliu Jonu (19017-1940). Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje Jonas tapo invalidu. Vaikščiodavo tik pasiramsčiuodamas lazda, vėliau - ramentais. Kurį laiką Kaune jis dirbo tarnautoju ir rėmė Adelės studijas.

Jonas buvo apsiskaitęs, plataus akiračio žmogus. Būdamas invalidas jis ketino iš Kauno grįžti tėviškėn ir čia, Pramislavoje, apsigyventi. Jo rūpesčiu buvo remontuojamas vakarinis gryčios galas, vadinamas „stancija". Remontą vykdė jauniausias brolis Stasys. Jonas laiškais patarinėjo, ką ir kaip atlikti, tačiau pasitikėjo brolio praktine patirtimi, sumanumu ir iniciatyva. Buvo įdėtos naujos grindys, lubos, ištinkuotos, aliejiniais dažais nudažytos sienos. Šis gražiausias kambarys tapo seklyčia. Virš komodos kabėjo Žalgirio mūšio paveikslo kopija.

Jonui apsigyvenus Pramislavoje 1933 m. prie klėties buvo pastatytas žaibolaidis, aukštai iškelta radijo antena, patvoriu eile pasodintos akacijos, iškastas šulinys betoniniais rentiniais, kieme ir po alyvų krūmais (iš pietų pusės) pastatyti, kaip statomi parkuose, suolai, staliukas. Pradėta auginti pomidorus.

Gyvendamas kaime Jonas platino katalikišką spaudą. Turėjo daug grožinės, religinės, ūkinės tematikos literatūros. Prenumeravo „XX amžių", „Ūkininko patarėją", „Naująją romuvą", „Gimtąją kalbą". Gaudavo valstybės pensiją. Kai kada apmokėdavo už gimnazijoje besimokančių Kotrynos sūnų mokslą.

Aplinkiniai gyventojai irgi kreipdavosi patarimų. Jonas parašydavo prašymus, prireikus patardavo, kur ir į ką kreiptis. Atsidėkodami jie užsiprenumeruodavo laikraščių sau ir savo vaikams. „Eini pas Joną Dirsę su reikalais - turėk pinigų laikraščiui", - sakydavo kaimynai. Jonas rašė labai gražiai ir aiškiai. Jo braižas priminė dailyraštį, buvo lengvai skaitomas. Jonas mokė ir sesers Kotrynos Stasį. Stasys tik nusiplovęs rankas ir tvarkingai apsirengęs ateidavo pas dėdę Joną lietuvių kalbos diktanto rašyti, aritmetikos uždavinių spręsti ar šaškėmis pažaisti. Jonas parengė jį stojamiesiems egzaminams į Šėtos progimnaziją. Kai ją sėkmingai baigė - premijavo dviračiu. Seserėnai labai dažnai parnešdavo iš Kaplių pašto laikraščius, žurnalus, laiškus ir banderoles. Paštas buvo už poros kilometrų nuo vienkiemio - seniūnijoje.

Jonas turėjo ūkinės veiklos žurnalą, jame žymėjo pajamas ir išlaidas. Jis dažnai konsultuodavosi su Šėtos agronomu; šis atvažiuodavo į vienkiemį motociklu.

Vienkiemio pavadinimą Jonas pasirūpino pakeisti, teigdamas, jog žodis „Pramislava" nelietuviškos kilmės. Su visais pasitarė, kad vietovardis Dirsynė būtų tinkamiausias. Tačiau nespėjo įsitvirtinti. Sovietmečiu išleistuose žinynuose liko senasis pavadinimas „Pramislava - viensėdis, vienkiemis".

Šnekamojoje kalboje Jonas pratino visus Pramislavos vienkiemio gyventojus kalbėti taisyklinga lietuvių kalba, nevartoti barbarizmų (kleckai, zacirka). Vienkiemio kaimynystėje - Daukainių kaime žmonės kalbėjo lenkišku žargonu, nors mokėjo ir lietuviškai. Kadangi skaitė „Gimtąją kalbą", Jonas Dirsė pasiūlydavo svetimžodžių pakaitalus, kantriai taisydavo kalbantįjį, nepykdavo, bet ir vėl primindavo, kaip reikia sakyti.

Jonas buvo tvirtos valios, laikėsi duoto žodžio. Kartą su vienkiemio darbuotoja susilažino: „Jeigu tu nekalbėsi, aš nevalgysiu", - ištarė Jonas. Moteriškė iššūkį priėmė, beveik dvi paras abu laikėsi susitarimo. Tačiau kieme, prie šulinio pasipainiojo kumelė - anoji užmiršusi gyvulį išbaidė vienu sakiniu. Išgirdo Jonas ir visu balsu sušuko: „Neškit valgyt!.."

Kartą Jonas perskaitė laikraštyje, kad kai tvarte groja muzika, karvės duoda daugiau pieno. Tada šyptelėjusi Kotryna tarė: „Pirma sau nusipirk radiją, paskui karvėms". Tuo metu namie turėjo tik detektorinį radiją, klausytis galėjo tik su ausinėmis.

Sesuo Agnietė Dirsytė-Skinulienė (1906-1965) mokėsi Kėdainių gimnazijoje. Ištekėjo už darbštaus, doro ir išmintingo ūkininko Juozo Skinulio, kuris savo naujai įkurtoje sodyboje užaugino ir išmokslino 4 vaikus: Liuciją, Bernardą Algimantą (abu mokytojai), Genutę (tarnautoja) - šie trys jau mirę. Dabar gyvena jauniausias sūnus Vilius Skinulis, technikas elektrikas, dirba Kėdainių vandentiekio tarnyboje. Jis yra kūrybingas, veiklus, darbštus. Savo tėvo medinį namą iš pagrindų pakeitė į mūrinį. Skinulių sodyba arti Kėdainių, buvusiame Paobelio kaime (dabar Pramonės gatvė 5). Čia lankydama gimnaziją gyveno ir Adelė. Skinuliai iš šios sodybos siuntė laiškus ir siuntinius Adelei į lagerius. Juozas Skinulis siuntė Gediminą Daugėlą į Vorkutos lagerį, kad surastų galimybę bent šiek tiek palengvinti Adelės buitį. Prižiūrėtojai vaišinosi lietuviškais lašiniais, degtine ir mulkino atvykėlį. Net pasimatyti su Adele jam nepavyko.

Juozas Skinulis vaikystėje draugavo su Jonu Dirse. Gerai pažino ir Adelę. Apie Dirses buvo labai geros nuomonės. Agnietės ir Juozo vaikai po kelias dienas viešėdavo Dirsynėje. „Reikia, kad mūsų vaikai būtų pažįstami su savo giminaičiais, bendrautų ir vieni kitiems padėtų..." - sakydavo Juozas. Viešėdami Dirsynėje skinuliukai, būdami smalsūs, įkyrėdavo Adelei, mat ji pratino juos prie darbo, lavino.

Kotrynos sūnūs Antanas ir Stasys irgi gyveno pas Skinulius, kai lankė Kėdainių gimnaziją, įgijo daug gyvenimo patirtimi pagrįstos išminties iš Juozo ir Agnietės. Apie šių gerų žmonių savybes Adelė prisimindavo ir būdama toli nuo Lietuvos.

Agnietės ir Juozo sodyboje prisiglaudė iš Pramislavos vienkiemio sovietmečiu išvaryta Adelės mama Agota. Po labai sunkios ligos čia ji ir mirė 1947 metais. Juozo Skinulio rūpesčiu palaidota Šėtos kapinėse, greta savo vyro.

Paobelyje kurį laiką gyveno ir dirbo Agnietės sesuo Kotryna ir sūnus Antanas, tada Kėdainių gimnazijos vidurinės mokyklos mokinys. Kai jis buvo labai susirgęs, Juozas negailėjo lėšų Antano gydymui Kaune.

Adelė daug laiškų parašė Agnietei ir skinuliukams - Algiui studentui, vėliau fizikos mokytojui, Liucei ir Genutei. Dalis išlikusių laiškų publikuota (A.Dirsytė, Jūs manieji, Kaunas: Atmintis, 2000). Laiškuose yra daug gerų minčių, patarimų, kaip būti ištikimiems tėvų tikėjimui, naudingiems savo Tėvynei.

Agnietė mirė 1965 m. po sunkios ligos. Po trejų metų ir Juozas Skinulis paliko šį pasaulį (1968). Abu palaidoti Kėdainių kapinėse. Abu daug nuveikę, ramaus būdo, abu sąžiningi, uolūs katalikai, Lietuvos patriotai, darbštūs ir apgalvotai tvarkę savo ūkį. Turėjo 14 ha žemės. Labai daug padėjo savo artimiesiems, sesers Kotrynos sūnums, mokytojai Adelei.

Jauniausias brolis Stasys (1911-1971) buvo energingas, veiklus. Jaunystėje mokytis nenorėjo, nors tėvai ir leido, dėl to vėliau labai gailėjosi. Po tėvo mirties jam broliai patikėjo ūkio tvarkymą. Stasys sumaniai stengėsi ūkininkauti, pirkdavo mineralinių trąšų, įsigijo javų kertamąją, šienpjovę, kultivatorių, pasitardavo su agronomu. Už srutų duobės įrengimą buvo premijuotas. Pastatė mūrinį tvartą, gale jo - daržinę. Statė tvirtai, pats savo rankomis betonavo, meistrus stogdengius samdė. Stogas buvo uždengtas medienos skiedromis.

Nuo 1935 m. spalio 18 d. Stasys Dirsė priklausė Lietuvos šaulių sąjungai (nario liudijimas Nr. 92683). Turėjo Šaulių sąjungos uniforminę kepurę. Stasys dalyvaudavo tautinėse šventėse. Prenumeruodavo LŠS žurnalą „Trimitą".

Jis vedė kaimyno dukterį Bronę Slavinskaitę, kuri buvo kilusi iš lenkiškai kalbančios šeimos. Kai buvo renkami vaikams vardai, Kotryna ir kiti patriotiškai nusiteikę Pramislavos gyventojai siūlė pakrikštyti lietuviškais vardais. Anuo metu metrikus rašė bažnyčioje, prie „pagoniškų" vardų krikšto metu pridurdavo šventojo vardą. Taigi - Irena Birutė Dirsytė, Silvestras Kęstutis Dirsė, abu augo Pramislavos vienkiemyje. Tadas gimė Kaune. Dabar jie visi gyvena Kaune.

Vienkiemio saulėlydis prasidėjo, kai ginkluota vyrų gauja 1944 metų vasaros naktį (vokiečiams pasitraukus, o sovietams dar neatėjus) jį apiplėšė. Jie Dirsynės gyventojus uždarė kambaryje, pagrasino sušaudysią. Šautuvais ir kitaip ginkluoti plėšikai pasikinkė porą arklių, susikrovė vežiman ką tik rado vertingo (baterinį radiją, drabužius, audinius, lašinius) ir skubiai išsivežė. Paryčiais arkliai su tuščiu vežimu grįžo be vežėjo.

Stasys su žmona Brone, dviem mažais vaikais ir senute motina Agota sovietų buvo išvaryti iš namų kaip stovi. Atimti klėties raktai ir nieko neleista pasiimti. „Išėjome kaip po gaisro", - pasakojo Bronė. Tikriausiai Apvaizda taip apsaugojo šio vienkiemio gyventojus nuo Sibiro tremties.

Kotrynai Ivanauskienei, kaip atskiros šeimos narei, buvo leista pasiimti savo daiktus. Pirmiausia ji gelbėjo knygas, fotografijas, sieninį laikrodį. Su motina Agota ir sūnumi Antanu ji persikėlė pas Agnietę ir Juozą.

Vienkiemyje liko gyventi tik Adelės brolis Juozas. Apsigyveno vienkiemyje ir sovietiniai „naujakuriai". Juozui kurį laiką valgyt atnešdavo Bronė ir jos duktė Irena. Tik jas Juozas įsileisdavo į savo būstą. Naujakuriai gąsdindavo ir erzindavo Juozą. Jis labai bijojo žmonių, kartais ir Irenos neįsileisdavo. Kartais jį aplankydavo sesuo Kotryna. Atplėštas nuo žemės ir artimųjų Juozas labai sielvartavo, mažai valgė ir ne laiku numirė. Jam mirus išsikėlė ir naujakuriai. Negyvenamas vienkiemis buvo sunaikintas. Visas negandas atlaikė tik mūrinis tvartas.

Stasys Dirsė su šeima glaudėsi pas savo gimines (Žemuosiuose Kapliuose). Vėliau (1951 m.) tampė maišus Marijampolės cukraus fabrike. Tapo vairuotoju (1953 m. ), apsigyveno Kaune, Šančiuose. Po sunkios ir labai skausmingos ligos Stasys mirė. Palaidotas Kaune, Panemunėje, greta ir jo bendravargė Bronė Dirsienė (1913-1996 m.).

Pramislavos vienkiemyje (Dirsynėje) gyveno 13 žmonių. Iš čia išnešti trys karstai. Šėtos kapinėse palaidoti: Antanas, Agota, jų sūnūs Jonas ir Juozas. Ant paminklo kryžiaus užrašas: „Viešpatie, šaukei ir mes atėjome. Liepk amžinai likti su Tavimi. Dirsių šeima, 1935 - šventieji metai". Rausvo granito kryžių ir epitafiją inicijavo Jonas. Jubiliejiniais 2000 metais kapavietė aptverta metaline tvorele. Ją suprojektavo ir sumontavo Dalius Skinulis (Juozo vaikaitis). Ant kapų pastatė Vilius ir Alius Skinuliai.

Adelė Dirsytė mirė 1955 m. rugsėjo 26 d. toli nuo tėvynės -Chabarovsko kalėjimo ligoninėje. Jos kapas nežinomas. Mokytojos, politinės kalinės ir kankinės atminimui Kėdainių Šv.Juozapo bažnyčios šventoriuje giminių, buvusių mokinių ir bendravargių lėšomis gimimo 90-ųjų metinių proga 1999 m. pastatytas koplytstulpis. Medinė ąžuolo skulptūra vaizduoja Švenčiausiąją Motiną su užrašu: „Adelei Dirsytei (1909-1955), Sibiro tremtinių maldaknygės autorei". Ąžuolo kryžių padarė rūpestingas ir kuklus meistras V.Remeikis, pašventino dekanas kun. Sigitas Bitkauskas. Ceremonijoje dalyvavo Magadane kartu su ja vargusios lietuvės, mokytojos Danutės Muzikevičienės vadovaujamas choras.

Adelės vaikystė

Gražiame Pramislavos vienkiemyje Agotos ir Antano Dirsių šeimoje 1909 m. balandžio 15 d. gimė mergaitė. Ją Šėtos parapijos bažnyčioje pakrikštijo Adelės vardu. Namie ją švelniai vadino Adute. Tuo metu vyriausiajai Adutės sesei Katriutei buvo jau dešimt metų. Jai teko našta padėti auginti jaunėlę. Agnietei tuo metu buvo treji.

Iš šio vienkiemio Adutė 1917 m. (būdama aštuonerių) pradėjo lankyti Aukštųjų Kaplių pradžios mokyklą. Iki mokyklos buvo kokie du kilometrai. Tik porą metų mokėsi pradinėje mokykloje. Jau 1919 m. Adutė įstojo į Šėtos progimnaziją. Mokiniams už mokslą teko mokėti po 200 auksinų. Adutė Šėtoje mokėsi penkerius metus. Kėdainių gimnazijon priimta 1925 m. sausio 10 d. išlaikiusi egzaminus (duomenys čia ir toliau - iš Kėdainių gimnazijos Adelės Dirsytės atestato Nr. 330) į penktą klasę. Lankydama mokyklą Šėtoje, gyveno pas tėvo seserį Mariją Dirsytę, kurią giminės vadino „Mariuke". Tuo metu Adutė galėdavo sugrįžti Pramislavon tik sekmadieniais ir atostogų metu. Savo tetai 1953 m. sausio 26 d. iš Magadano Adelė rašė: „Atsimenat, Teta, kai vaikystės dienose liejau ašaras, kad negalėdavau būti namie..." Suprantama, ne gimtinėje, Pramislavoje (8 km nuo Šėtos).

Teigiamą poveikį Adelės charakteriui, jos pasiryžimui tarnauti žmonėms turėjo ir mokslo metai Šėtos progimnazijoje. Čia ją mokė patyrę mokytojai - vienas iš šios progimnazijos steigėjų, kunigas ir žinomas poetas Jurgis Tilvytis, vikaras, busimasis Prisikėlimo bažnyčios Kaune statytojas Feliksas Kapočius, direktorius Jonas Masiūnas, mokytojai Jadvyga Tilvytytė, Stasys Jauniškis, Uršulė Braškaitė, Jadvyga Sventeckienė, Jonas Miežlaiškis, Paulina Zajauskaitė ir Stanislovas Stašaitis.

Ano meto moksleivių nuotaikas rodo Adelės klasės draugės Agnietės Stašaitytės įrašai dienoraštyje. Solidaus amžiaus sulaukusi Adelės bendraamžė rašė: „Tuo laiku jau pradėjome svarstyti apie tolesnį gyvenimo kelią. Šventadienių popiečiais su drauge, kuri gyveno kitame kaime, vaikščiojome po tėviškės parapijos kapines, kalbėdavom, svajodavom, svarstydavom, kurdavom ateities planus, kaip gyventi ir kur, kad gyvenimas būtų prasmingesnis, naudingas kitiems ir kad pačios būtume geresnės. Kai tik būdavo galimybė, visada eidavom į bažnyčią".

Kėdainių gimnazijoje Adelė buvo labai gero elgesio, darbšti, tvarkinga mokinė. Ji baigė „visą 8 klasių aukštesniosios mokyklos kursą su privalomu lotynų kalbos dėstymu". Atestatas išduotas 1928 m. birželio 20 d. Einamųjų dalykų mokėjimas įvertintas taip: labai gerai - tikybos, istorijos ir visuomeninio mokslo, filosofijos ir propedeutikos, dailyraščio (II klasėje), kūno kultūros; gerai - lietuvių kalbos ir literatūros, matematikos, fizikos, paišybos; patenkinamai - vokiečių, anglų, lotynų kalbos, geografijos (IV klasėje), gamtos mokslo ir higienos (VII klasėje), muzikos ir dainavimo, darbelių.

Gimnazijoje dalyvavo moksleivių ateitininkų veikloje. Tuo metu Kėdainių gimnazijos direktorius buvo G.Seliava, mokinių gerbiamas matematikas; mokytojavo V.Ragauskas, J.Paukštelis, K.Vaitkevičius, A.Tylenis, A.Karazytė ir kt. pedagogai. Atestatą pasirašė penkiolika.

Besimokydama Kėdainių gimnazijoje gyveno pas savo seserį Agnietę Skinulienę Paobelio kaime (2 km nuo Kėdainių miesto centro, sodyboje ant aukšto Obelies kranto). Agnietė buvo ištekėjusi už šviesaus ir plataus akiračio ūkininko Juozo Skinulio. Į Pramislavą Adelė sugrįždavo per šventes ir atostogas (iki tėviškės 10 kilometrų).

Šviesūs vaikystės prisiminimai, gėlių darželis, beržynėlis, miškelis, tėvų, brolių ir seserų nuoširdumas ir globa įskiepijo tėviškės ilgesį visam Adelės gyvenimui. Ji labai brangino tėviškės ir tėvų atminimą. Vėliau, būdama toli nuo Lietuvos, lageryje, laiške seserėną Algį švelniai barė už abejones dėl gimtinės svarbos.

Studijos universitete Kaune

Šėtos progimnazijos ir Kėdainių gimnazijos auklėtinė Adelė Dirsytė į Lietuvos (nuo 1930 m. vadinamą Vytauto Didžiojo) universitetą Kaune įstojo 1928 m.1

„Jo Magnificencijai Lietuvos Universiteto Ponui Rektoriui. Adelės Dirsytės, Kėdainių valstybinės gimnazijos abiturientės, prašymas. Šiuo turiu garbės prašyti Poną Rektorių priimti mane tikrąja studente į Lietuvos Universitetą, Teologijos-Filosofijos Fakulteto Filosofijos skyrių. Priedas: Kėdainių gimnazijos atestatas. Liet. Banko kvitas ir 3 fotografijos. A.Dirsytė (parašas). Kaunas, 1928 m. liepos mėn. 14 d."

Toks buvo prašymo turinys ir tokia rezoliucija: „Priimti, 1928.VIII.30. Dekanas B.Čėsnys" (parašas). Prašymo apačioje - A.Dirsytės nuotrauka.

1928 m. Kauno universitetas pradėjo šeštuosius savo akademinio darbo mokslo metus, todėl jame šalia Vakarų Europos ir Rusijos universitetų auklėtinių jau dirbo ir keletas to paties universiteto auklėtinių - jaunų dėstytojų. Tokia mokomojo personalo sudėtis buvo ir Teologijos-filosofijos fakultete, į kurį buvo priimta Adelė Dirsytė. Šiame fakultete ji pasirinko Filosofijos skyrių. Jos pagrindinė šio skyriaus studijų šaka buvo vokiečių kalba ir literatūra, o šalutinės šakos - lietuvių kalba ir literatūra bei pedagogika ir psichologija2. Per aštuonis studijų semestrus Adelė Dirsytė turėjo išklausyti trisdešimt dviejų akademinių kursų paskaitas ir atlikti penkių studijuojamų dalykų pratybas3. Iš pasirinktos pagrindinės specialybės - vokiečių kalbos ir literatūros jai teko išklausyti dešimt kursų ir išlaikyti šių dalykų egzaminus bei atlikti germanistikos pratybas.

1    Lietuvos valstybės centrinis archyvas (toliau - LCVA), f. 361, ap. 7, b. 807, 1. \, 48-49.

2    Ten pat, 1.1,15, 18.

3    Ten pat, 1.15.

Profesoriai ir dėstytojai*

Pagrindinis jos germanistikos specialybės kursų dėstytojas buvo profesorius Juozas Eretas (Ehret, 1896-1984). Prof. J.Eretas mums gerai žinomas ne tik kaip vokiečių kalbos ir literatūros specialistas, bet ir kaip publicistas bei visuomenės veikėjas. Jis studijavo Šveicarijos Fribūro (Friboury), Bazelio ir Lozanos universitetuose. 1918 m. Lozanos universitete apgynė filosofijos daktaro disertaciją. Fribūro universitete J.Eretas susipažino su ten studijavusiais lietuviais studentais, susidomėjo Lietuva ir nuo 1918 m. įsitraukė į diplomatinį darbą lietuvių įstaigose - pradžioje Šveicarijoje, o nuo 1919 m. - Kaune. Čia jis įstojo į Krikščionių demokratų partiją, buvo išrinktas į II Lietuvos Seimą, buvo vienas iš Lietuvos pavasarininkų vadų. 1922-1940 m. Lietuvos universitete Kaune dirbo vokiečių kalbos ir literatūros bei visuotinės literatūros profesoriumi, buvo kelių knygų apie Lietuvą ir vokiečių literatūrą autorius4.

A. Dirsytei profesorius J.Eretas dėstė germanistikos įvadą, vokiečių kalbos gramatiką (kalbos semantiką, morfologiją, fonetiką, sintaksę ir kt.) ir skaitė platų vokiečių literatūros istorijos kursą nuo I iki VII semestro. Jo vadovaujama Adelė atliko ir germanistikos pratybas, mokėsi vokiečių kalbos ir literatūros metodikos5. VIII semestre vokiečių kalbos kursą A.Dirsytei dėstė Šveicarijos Fribūro universiteto auklėtinis, filosofijos daktaras germanistas Gottliebas Studerus (1889-1972), kuris 1924-1939 m. dirbo Lietuvos universiteto germanų kalbų ir literatūros katedros lektoriumi. Jis parašė ir išleido seriją vokiečių kalbos vadovėlių vidurinėms mokykloms ir mokslinių darbų vokiečių kalbos klausimais6.

Visi germanistikos kursų egzaminai, kuriuos laikė studentė Adelė Dirsytė, buvo įvertinti gerai (ketvertais)7.

Šalutinės - lietuvių kalbos ir literatūros specialybės - A.Dirsytė išklausė septynis kursus ir atliko lietuvių kalbos ir lietuvių literatūros pratybas8. Lietuvių kalbos bendrąjį kursą per keturis semestrus (III—VI) dėstė žinomas kalbininkas Juozas Balčikonis (1885-1969). 1911 m. Peterburgo universitete jis baigė slavų filologijos specialybės studijas ir 1913-1924 m. mokytojavo įvairiose Lietuvos, taip pat Voronežo lietuvių mokyklose. Savo moksliniais darbais, tautosakos ir grožinės literatūros vertimais prisidėjo prie lietuvių literatūrinės kalbos norminimo ir tobulinimo. 1924-1931 m. J.Balčikonis dirbo Lietuvos universitete Kaune docentu, o po to tapo „Lietuvių kalbos žodyno" vyriausiuoju redaktoriumi9. VI ir VII semestre J.Balčikonis A.Dirsytės kursui dėstė lietuvių literatūros bei kalbos ir literatūros metodikos kursus.

Baltų kalbos įvadą, lietuvių kalbos istoriją, lietuvių kalbos gramatiką, tarmes ir kai kuriuos kitus kalbos kursus A.Dirsytei dėstė to paties universiteto auklėtinis kalbininkas Antanas Salys (1902-1972), kurio specializacija buvo lietuvių kalba ir lyginamoji kalbotyra. 1925-1929 m. baltistikos, slavistikos ir lyginamosios kalbotyros klausimus A.Salys studijavo Leipcigo universitete, 1929 m. nagrinėjo eksperimentinę fonetiką Hamburge ir ten gavo mokslinį daktaro laipsnį. 1930-1940 m. jis dirbo docentu Vytauto Didžiojo universitete Kaune10. Jo vadovaujama A.Dirsytė atliko ir lietuvių kalbos pratybas.

Platų lietuvių literatūros istorijos kursą I-V semestre ir naujosios lietuvių literatūros kursą A.Dirsytei dėstė Vincas Mykolaitis-Putinas (1893-1967), lietuvių rašytojas, Peterburgo dvasinės akademijos, Fribūro ir Miuncheno universitetų auklėtinis, filosofijos mokslų daktaras. Gavęs daktaro laipsnį, V.Mykolaitis Miuncheno universitete rengėsi profesūrai: studijavo literatūros ir meno problemas. 1923-1940 m. jis Lietuvos universitete Kaune dėstė literatūros ir estetikos kursus. A.Dirsytei jo skaitomų literatūros paskaitų bene daugiausiai teko klausytis. 1929 m. prof. V.Mykolaičiui perėjus iš Teologijos-filosofijos į Humanitarinių mokslų fakultetą ir A.Dirsytei uždelsus egzaminų laikymą, dalį V.Mykolaičio skaitytų kursų egzaminų teko laikyti pas Juozą Brazaitį-Ambrazevi-čių. J.Brazaitis buvo baigęs studijas Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, o 1931-1932 m. literatūrą studijavo Bonos universitete Vokietijoje. Nuo 1927 m. jis pradėjo dirbti Lietuvos universitete Kaune lietuvių literatūros ir tautosakos vyresniuoju asistentu, o nuo 1934 m. - Teologijos-filosofijos fakultete neetatiniu lektoriumi11. A.Dirsytė pas J.Brazaitį 1934 m. gerai išlaikė dviejų lietuvių tautosakos kursų ir literatūros teorijos egzaminus.

VII-VIII semestre A. Dirsytė lietuvių literatūros kurso paskaitų klausė ir dalyvavo docento Jono Griniaus (1902-1980) vadovaujamame proseminare. J.Grinius irgi 1926 m. baigė tą patį Teologijos-filosofijos fakultetą, paskui Grenoblio ir Paryžiaus universitetuose studijavo prancūzų kalbą, literatūrą ir meno istoriją. 1928 m. Lietuvos universitete už disertaciją „O.V.Milašius - poetas" gavo literatūros daktaro laipsnį ir 1929-1940 m. Teologijos-filosofijos fakultete docento teisėmis dėstė literatūrą, estetiką bei meno istoriją, buvo aktyvus Pavasarininkų, o nuo 1929 m. ir Lietuvos katalikų vyrų sąjungos narys bei pastarosios organizacijos vadovas12.

VIII semestre A.Dirsytei lietuvių literatūros paskaitas skaitė ir lietuvių tautos atgimimo dainius, „Pavasario balsų" autorius, Petrapilio dvasinės akademijos auklėtinis ir buvęs to paties universiteto profesorius Jonas Mačiulis-Maironis (1862-1932). Maironis buvo išrinktas Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto moralinės teologijos profesoriumi ir skaitė lietuvių literatūros bei visuotinės literatūros kursus. Jis studentams imponavo dėstymo aiškumu ir paprastumu13. Maironio-Mačiulio parašas išlikęs A.Dirsytės studijų knygelėje14.

Iš pedagogikos-psichologijos specializacijos dalykų Adelė Dirsytė išklausė ir išlaikė penkių dėstomų dalykų egzaminus gerais ir labai gerais pažymiais ir atliko psichologijos pratybų užduotis15. I-III semestre A.Dirsytė išklausė Petrapilio dvasinės akademijos, Belgijos Liuveno ir Strasbūro universitetų auklėtinio, filosofijos daktaro profesoriaus, nuo 1926 m. titulinio vyskupo Mečislovo Reinio (1884-1953) psichologijos kursą. M.Reinys savo pedagoginį darbą pradėjo 1916 m. Vilniaus kunigų seminarijoje ir nuo 1922 m. Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete dėstė psichologiją. M.Reinys buvo gerai žinomas visuomenės veikėjas (Vilniui vaduoti sąjungos vykdomojo komiteto narys, „Pavasario" sąjungos globėjas, Ateitininkų federacijos tarybos narys), produktyvus daugelio žurnalų ir laikraščių - „Logos", „Soter" ir kitų - bendradarbis, knygų „Rasizmo problema", „Sielos sąvoka mūsų laikų psichologijoje", „Psichologijos santykis su pedagogika" ir kitų autorius. Prof. M. Reinys taip pat vadovavo psichologijos kurso pratyboms ir IV semestre dėstė pedagoginę psichologiją16. Pedagogikos istoriją I-II semestre A.Dirsytės kursui dėstė Maskvos universiteto auklėtinis, mokslininkas enciklopedininkas, visuomenės veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras profesorius Pranas Dovydaitis (1886-1942). Nuo 1922 m. jis dirbo Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto profesoriumi; be pedagogikos istorijos, čia jis studentams skaitė religijos istorijos ir filosofijos kursus. 1925 m. buvo išrinktas atkurtos Ateitininkų organizacijos pirmuoju vyriausiuoju vadu, 1918 m. įsteigė ir leido pedagoginį žurnalą „Lietuvos mokykla", vėliau žurnalus „Kosmos", „Logos", „Soter", išleido daug knygų religijos ir kultūros klausimais17. I semestre didaktikos ir III-IV bei VIII semestre pedagogikos kursus skaitė profesorius Stasys Šalkauskis (1886-1941). Jis 1911 m. Maskvos universitete baigė teisės studijas, vėliau Fribūro universitete Šveicarijoje studijavo filosofiją. 1920 m. šiame universitete įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą, S. Šalkauskis įsitraukė į akademinį darbą: dėstė Aukštuosiuose kursuose Kaune, o nuo 1922 m. tapo Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto profesoriumi, pedagogikos ir jos istorijos katedros vedėju. Universitete jis skaitė bendrąją mokslinio darbo metodiką, filosofijos įvadą, kultūros filosofiją, logiką, estetiką, pedagogiką18. Adelei Dirsytei, šalutine specializacija pasirinkusiai pedagogiką ir psichologiją, iš prof. S. Šalkauskio skaitomų kursų III, IV ir VIII semestre teko studijuoti didžiausios apimties pedagogiką. III—VI semestre greta bendrosios pedagogikos kurso šios specializacijos studentai atliko ir eksperimentinės pedagogikos bei psichologijos pratybas. Šiuos kursus A.Dirsytei teko studijuoti pas Maskvos, vėliau Miuncheno universiteto auklėtinį Antaną Gylį (1894-1966). Jis minėtuose universitetuose buvo studijavęs mediciną ir filosofiją. 1921 m. A.Gylys įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Nuo 1924 m. jis dirbo Lietuvos universitete Teologijos-filosofijos fakultete docentu. Be to, jis bendradarbiavo periodikos leidiniuose „Kosmos", „Židinyje", „Sargyboje" ir kituose19.

Etikos kursą V-VI semestre pasirinktos specializacijos studentams dėstė Ignas Malinauskas (Malėnas; 1900-1980). Šis pedagogas 1923 m. buvo baigęs Leipcigo mokytojų seminariją, o 1929 m. - Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto pedagogikos ir psichologijos studijas. 1932-1933 m. vaiko psichologijos ir mokyklinės pedagogikos žinias jis tobulino Hamburgo universitete. Pedagoginį darbą I. Malinauskas pradėjo Kauno „Saulės", vėliau Simono Daukanto mokytojų seminarijose. 1935 m. jis pradėjo dirbti Vytauto Didžiojo universitete ir bendradarbiavo žurnaluose „Lietuvos mokykla", „Švietimo darbas", „Židinys", „XX amžius" ir kituose, buvo kelių vadovėlių bendraautoris20.

Šalia pasirinktų specialybių Adelė Dirsytė turėjo studijuoti ir kai kuriuos gretimus dalykus. II-III semestre lotynų autorių kūrinius ji studijavo vadovaujama klasikinės filologijos specialisto, patyrusio pedagogo Merkelio Račkausko (1885-1968). 1904-1906 m. jis buvo studijavęs Peterburge teisę, o 1910 m. baigė Odesos klasikinės filologijos specialybę. 1927-1940 m. M.Račkauskas dirbo Švietimo ministerijos mokyklų inspektoriumi ir Kauno universiteto docentu. Jis buvo žinomas romėnų autorių G.J.Cezario, T.Livijaus, Horacijaus, graikų Platono, Sokrato ir kitų antikos rašytojų vertėjas į lietuvių kalbą, graikų kalbos gramatikos, romėnų literatūros chrestomatijos, lotynų kalbos vadovėlių autorius21.

I-IV semestre Lietuvos istorijos kursą A.Dirsytės studijų metais skaitė Petrapilio dvasinės akademijos auklėtinis, teologijos kandidatas, Kauno metropolijos kapitulos kanauninkas, Lietuvos ir Bažnyčios istorijos knygų autorius profesorius Antanas Alekna (1872-1930). Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete jis dėstė Lietuvos istoriją, visuotinę ir Bažnyčios istoriją, Lietuvos istorinę geografiją ir bibliografiją22. Tačiau IV semestro Lietuvos istorijos egzaminą 1931 m. A.Dirsytė laikė pas profesorių Joną Totoraitį (1872—1941)23, nes prof. A.Alekna jau buvo miręs. Kunigas marijonas J.Totoraitis buvo mokęsis Seinų kunigų seminarijoje, o ją baigęs išvyko į Fribūro universitetą Šveicarijoje, kur studijavo istoriją, klasikines, prancūzų kąlbas ir filosofiją. 1904 m. Fribūro universitete jis apgynė disertaciją apie Mindaugo laikų Lietuvą. 1905 m. J.Totoraitis dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, daug rašė į lietuviškus laikraščius, buvo mokyklinių vidurinių amžių ir naujųjų laikų istorijos vadovėlių, monografijos „Sūduvos Suvalkijos istorijos" ir kitų knygų autorius. Pedagoginį darbą J.Totoraitis dirbo Marijampolės „Žiburio", marijonų gimnazijose, vėliau buvo Marijonų kunigų seminarijos rektorius. 1923-1937 m. Teologijos-filosofijos fakultete profesorius dėstė Lietuvos istoriją, istorijos metodologiją, paleografiją, naujųjų amžių istoriją24. Adelė Dirsytė III-IV semestre išklausė profesoriaus J.Totoraičio naujųjų amžių istorijos kursą25. VI semestre klausė docento Prano Penkausko (1889-1950) vokiečių tautos istorijos paskaitų. Prelatas P.Penkauskas 1914 m. buvo baigęs Petrapilio dvasinę akademiją ir gavęs teologijos magistro laipsnį. 1922-1923 m. studijas tęsė Miuncheno universitete, o 1923 m. paskirtas Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto Viduramžių Bažnyčios istorijos katedros vedėju. Jis dėstė Bažnyčios istoriją, vidurinių amžių istoriją, istorijos dėstymo metodiką ir kitus kursus. P.Penkauskas knygų „Mūsų jaunuomenės idealai", „Lietuvių tautos dvasia istorijos šviesoje", vadovėlių „Šventoji Senojo ir Naujojo įstatymo istorija", Lietuvos istorijos vadovėlio IV skyriui ir kitų darbų autorius26.

Apžvelgtoji Adelės Dirsytės studijų metais Lietuvos, nuo 1930 m. - Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto dėstytojų charakteristika rodo, kad jame dirbo aukšto universitetinio išsilavinimo, plačios erudicijos ir aktyvios mokslinės bei visuomeninės veiklos dėstytojai. Jie gebėjo gerai parengti studentus dalykiškai ir brandinti jų tautinę bei religinę savimonę. Tą puikiai atskleidžia ir tolesnis Adelės Dirsytės gyvenimo kelias, jos dvasinė tvirtybė sunkiaisiais Sibiro tremties metais. Adelės Dirsytės tautines bei religines nuostatas formavo ir jos pačios ketverių metų darbas studentų ateitininkų veikloje27.

* Šį skyrelį parašė Vilniaus pedagoginio universiteto docentas dr. Stanislovas Stašaitis.
4 Lietuvių enciklopedija (toliau - LE), t. 5, Boston, 1955, p. 20-21.
5 LCVA, f. 631, ap. 7, b. 4807,1. 49-60.
6 LE, t. 29, Boston, 1963, p. 79.
7 LCVA, f. 391, ap. 7, b. 1192,1. 15.
8 Ten pat, 1. 15.
9 LE, t. 2, Boston, 1954, p. 80; Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 1, Vilnius, 1976, p. 584.
10 LE, t. 26, Boston, 1961, p. 353-354.
11 LE, t. 3, Boston, 1954, p. 215.
12 LE, t. 7, Boston, 1956, p. 507-508.
13 LE, t. 17, Boston, 1959, p. 111-113.
14 LCVA, f. 631, ap. 7, b. 4807,1. 62.
15 Ten pat, f. 391, ap. 7, b. 1192,1. 15.
16 Ten pat, f. 631, ap. 7, b. 4807,1. 49-51.
17 LE t. 2, Boston, 1954, p. 80.
18 LE, t. 29, Boston, 1963, p. 321-325.
19 LE, t. 7, Boston, 1956, p. 232.
20 LE, 1.17, Boston, 1959, p. 180,181;
JAV lietuviai, Vilnius, 1998, p. 617-618.
21 LE, t. 24, p. 325-326; Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 3, Vilnius, 1971, p. 11-12.
22 LE, 1.1, Boston, 1953, p. 92-93.
23 LCVA, f. 631, ap. 7, b. 4807,1. 54-55.
24 LE, t. 31, Boston, 1964, p. 341-342.
25 LCVA, f. 631, ap. 7, b. 4807,!. 53-54, 55-56.
26 LE, Boston, 1960, t. 22, p. 276.
27 LCVA, f. 391, ap. 7, b. 1192,1. 6.

 

Adelė Dirsytė - studentė ateitininkė

Studijuodama universitete Adelė Dirsytė dalyvavo studenčių ateitininkių „Birutės" draugovės veikloje. „Birutės" draugovė įsikūrė 1928 m. sausio mėnesį. Joje daugiausiai būrėsi Teologijos-filosofijos fakulteto studentės, kurios, vadovaudamosi eucharistiniais ir abstinentiškais pagrindais, dirbo gailestingumo darbą28.

Šios draugovės tikslas buvo rengti savo nares tapti aktyviomis, besirūpinančiomis bendra visuomenės gerove katalikėmis, karštomis lietuvėmis patriotėmis ir geromis savo profesijos specialistėmis. Be to, ji užsibrėžė siekti ir specialaus tikslo - rengtis aktyviai kovai dėl krikščioniškų idealų visuomenėje ir šeimoje, remiantis eucharistine praktika ir abstinencijos idėja, gailestingais darbais ir dorais papročiais - padorios elgsenos plėtra.

„Birutės" draugovės šūkis: Fides, Spes, Caritas -Tikėjimas, Viltis ir Meilė. Pagal draugovės veiklos programą buvo įsipareigota:

1)    tapti tikrai sąmoningomis ir aktyviomis katalikėmis,

2)    tvirtai mylėti savo tautą ir tėvynę,

3)    ugdyti tikrą moteriškumą ir būti inteligentės moters pavyzdžiu,

4)    aktyviai dalyvauti visuomenės kultūros gyvenime,

5)    diegti visuomenėje Kristaus artimo meilės įsakymą skleidžiant krikščionišką meilės šviesą ir šilumą darbo ir vargo žmonėms,

6)    skleisti abstinencijos idėją Lietuvos visuomenei, o ypač vaikams ir moterims,

7)    dirbti karitatyvinį darbą,

8)    kovoti su nepadoriomis drabužių madomis, nepadoriais linksminimosi būdais ir nepadoriais papročiais29.

Iš pradžių draugovės narės susibūrė į visuomenininkių ir gailestingųjų darbų būrelius. Dalis Jaunimo būrelio visuomenininkių rūpinosi moksleivių ateitininkų ir kitų katalikiškų jaunimo organizacijų veikla. Kita būrelio dalis - Angelo Sargo grupė rūpinosi mažaisiais - skiepijo jiems krikščioniškuosius, taip pat abstinencijos idealus. Gailestingųjų darbų būrelis rūpinosi žmogaus gyvenimo morale. Būrelio šūkis: Sekant Kristumi, ieškoti to, kas pražuvę. Būrelis ketino surengti apaštalavimo kursus ir plėsti veiklą.

„Birutės" draugovės valdybą sudarė 5 narės: pirmininkė K.Jonkaitytė, vicepirmininkė A.Barštytė, sekretorė Lukošiūtė, iždininkė Krasauskaitė ir kronikos vedėja (vėliau vadinama archyvare) - Mikalauskaitė.

Revizijos komisijoje buvo trys: A.Dragūnaitė, A.Sereikytė, M.Valuckaitė. Gailestingųjų darbų būreliui vadovavo A.Barštytė, M.Valuckaitė, J.Rimaitė. Visuomenininkių - A.Dragūnaitė, B.Čižauskaitė.

Iš viso naujai įsisteigusioje „Birutės" draugovėje buvo 18 narių30.

Adelė Dirsytė universitete pradėjo studijuoti 1928 m., t.y. pirmaisiais „Birutės" įsikūrimo metais. Tais pačiais mokslo metais ji ir įstojo į „Birutės" draugovę; spalio mėnesį buvo priimta kandidate, o 1929 m. kovo mėn. - tikrąja nare.

1929 m. m. pradžioje „Birutės" draugovėje vyko du susirinkimai. Viename jų buvo renkama nauja valdyba, pirmininke išrinkta A.Sereikytė. Spalio 9 d. draugovės narės dalyvavo Mišiose Prisikėlimo bažnyčioje, priėmė Šv.Komuniją, o vakare surengė arbatėlę, aptarė tolesnio draugovės gyvavimo klausimus31.

Gruodžio 15 d. „Birutės" draugovė surengė „XX amžiaus inteligentų šeimos" teismą. Kaltinimai buvo moraliniai, tautiniai ir ekonominiai. Teisėjai - prof. A.Rėmeris, kun. prof. Čėsnys, M.Galdikienė. Kaltintojai - prof. Pr.Dovydaitis, Mašiotienė, Šalčiuvienė. Gynėjai: dr. Kalvaitytė, dr. Karvelis ir J.Keliuotis. Liudytojai buvo „Birutės" draugovės ir kiti studentai. Šis renginys „Židinio" kronikoje32 apibūdintas kaip kvalifikuotos diskusijos.

1931 m. nuotraukoje, kur nusifotografavusi „Birutės" draugovės valdyba, matome ir valdybos narę archyvarę, arba metraštininkę, Adelę Dirsytę. Tais metais buvo švenčiamos „Birutės" draugovės trejų metų veikimo sukaktuvės. Vasario 14 d. buvo surengta jauki arbatėlė „Ateities" kooperacinėje valgykloje - Ateitininkų rūmuose. Čia apsilankė Pr. Dovydaitis ir kiti profesoriai. Per trejus metus „Birutės" draugovė virto glaudžiu, drausmingu, energingu ir darbščiu studenčių būriu, savo veikimą kreipiančiu ne tik į saviauklą, bet ir į visuomeninį gyvenimą33.

Metų pabaigoje „Birutės" draugovės susirinkime buvo priimta 11    kandidačių ir išrinkta nauja draugovės valdyba. A.Dirsytė išrinkta archyvare.

1931    m. lapkričio 30 d. „Birutės" draugovė universiteto didžiojoje salėje surengė didžiųjų praeities motinų jubiliačių - Šv.Monikos ir kunigaikštienės Birutės - minėjimą. Referatą apie Šv.Moniką skaitė birutietė B.Saladžiūtė, apie kunigaikštienę Birutę - A.Sereikytė.

1932    m. lapkričio 26 d. „Birutės" draugovės susirinkime-arbatėlėje dalyvavo nemažai svečių, buvo priimta 10 naujų narių - kandidačių34. Gruodžio mėnesį „Birutės" draugovės rūpesčiu buvo surengtos rekolekcijos studentėms. Po Naujųjų metų, 1933 m. sausio

12    d., „Birutės" draugovė surengė išleistuvių arbatėlę savo vyresniajai narei O.Norušytei, išvykstančiai į Vieną - į doktorantūrą.

Gegužės 24 d. vyko kun. Grauslio vadovaujama konferencija, o kitą dieną - iškilmingas posėdis. Čia vėliavos mamai M.Galdikienei įteikta draugovės uniforminė kepuraitė, o vėliavos kūmui ir draugovės tėvui prof. Pranui Dovydaičiui - adresas35. Tais metais draugovės narių jau 30.

28 Židinys, 1928, Nr. 3, p. 233.
29
Naujoji vaidilutė, 1928, Nr. 3, p. 95.
30 Ten pat.
31
Naujoji vaidilutė, 1929, Nr. 7-9, p. 182.
32
Židinys, 1930, Nr. 3, p. 275.
33
Naujoji vaidilutė, 1931, Nr. 2, p. 93.
34
Naujoji vaidilutė, 1932, Nr. 12, p. 493.
35
Naujoji vaidilutė, 1933, Nr. 5-6, p. 248.

 

Gyvenimo sąlygos

Ankstesniame skyrelyje matėme, kad Adelė Dirsytė buvo gera studentė ir aktyvi visuomenininke. O kaip jai sekėsi gyventi buityje?

Kaune ji nuomoja kambarį. Studentę remia tėvas. Ją globoja, remia ir brolis Jonas, kurį laiką dirbęs tarnautoju. Kartais jis ir pabara sesutę, ir griežtokai pasikalba.

Adelė ir Jonas laikėsi nerašytos inteligentų taisyklės: išsimokslinai pats - padėk šviestis kitiems. Abu jie rūpinosi sesers Kotrynos sūnų Stasiuko ir Antanuko mokymu ir auklėjimu.

Antanas ir Stasys jau vaikystėje sulaukdavo Adelės dėmesio. Stasiukui dar tik įpusėjus ketvirtuosius metus ji padovanojo savo abiturientės nuotrauką: Atminimui Stasiukui - nuo Adelės. Kaunas, 1929.IV.26. Ši nuotrauka buvo ir dėdės Jono albume.

Pramislavon juodu su Jonu važiuoja traukiniu. Kėdainių geležinkelio stotyje paprastai juos pasitinka kas nors iš namiškių ir arkliais veža į vienkiemį. Ji ir Jonas - labai laukiami svečiai. Dideliame lagamine atveža dovanėlių ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Antanukui kartą padovanojo „Murziuko dienoraštį". Studentė mokydavo puošti eglutę Jono nupirktais žaisliukais. Pirmiausiai susirinkę prie eglutės visi vienkiemio gyventojai sugiedodavo kalėdinę giesmę Gul šiandieną..., o paskui Adelė skatindavo deklamuoti eilėraščius, skaityti savo kūrinėlius, parašytus į vienkiemio laikraštėlį, kurį leido patys. Deklamuodavo ir pati -jausmingai, įraudusi - „Ant marių kranto, Palangos miestelyje, yr aukštas kalnas, Birute vadintas..." Patikdavo klausytojams ir anas, ir „Tupi šarka ant tvoros...", ir kiti. Po to žaidimai: žiedo dalijimas, paslėpto daikto ieškojimas... Dėdė Jonas išmokė žaisti šaškėmis; šį žaidimą mėgo ir Juozas, ir Stasys.

Adelė buvo linksma ir gyva. Mokėjo gražiai išdykauti ir žaisti judrius žaidimus. Kai į Pramislavą atvykdavo seserėnai Skinuliukai, Adelė organizuodavo žaidimus kieme, kambaryje ir pati žaisdavo su vaikais šiame dideliame būryje. Mokėdavo ir pabarti šmaikščiu žodžiu - už netvarką, apsileidimą ir vyresniųjų prašymo nevykdymą. Kartais vaikai pradėdavo Adutės vengti. Stasys Ivanauskas atsimena, kad supykęs imdavo nesikalbėti. Adelė, tai prisiminusi, jau vėliau rašė: „Stasiuk, kai ims noras pykti, neklausyk, nusispjauk, nusišypsok, pasakyk: „Pykti, aš tavęs nebijau, aš tavęs neklausysiu, darysiu taip, kad patikčiau mažam, gražučiam jėzui, kuriam šviečia padangių žvaigždynai". Šis užrašas išlikęs ant mažo formato gražaus paveikslėlio, kur vaizduojama Švč. Marija su Kūdikėliu, Šv. Juozapas, du angeliukai.

„Kai man buvo penkeri ar šešeri metai, vieną kartą ant jos buvau labai supykęs. Mat už bulvių mindymą ji mane pastatė už tvoros į dilgėles. Nors ir buvau įspėtas, kad blogai darau, bet neklausiau. Už tai buvau nubaustas", - prisimena dabar jau žilo plauko sulaukęs inžinierius Antanas Ivanauskas, atlikęs anuo metu tradicinę liaudies bausmę.

Sesei Kotrynai Adelė su entuziazmu pasakodavo įspūdžius iš Kauno. Apie studijų įdomybes, profesorių J.Eretą, paskaitose girdėtas mintis, atsitikimus iš kelionių po Lietuvą. Kotryna buvo įdėmi klausytoja ir pašnekovė. Kartais ir vaikai įsitraukdavo. Daug kalbėdavo ir diskutuodavo su broliu Jonu.

Per vasaros atostogas Adelė dirbdavo ūkyje įvairius darbus -ravėjo runkelius, laistė daržoves, salietravo, grėbė šieną... Nors atrodė silpnesnė už savo seseris ir brolius, bet dirbdavo neraginama ir nepavargdama.

Kiekvieną kartą būdama Šėtoje aplankydavo savo tetą - tėvo seserį - Mariją Dirsytę - Mariukę. Kalbėdavosi religijos klausimais, pasakodavo įspūdžius iš Kauno, kartais dalydavosi mintimis apie knygose aprašytus šventųjų gyvenimus. Vaišindavosi arbata, o išeidama nepastebimai palikdavo voką ant stalo...

Adelei ir jos broliui, Lietuvos kariuomenės invalidui Jonui buvo paduodami ploniausi namuose austi lininiai rankšluosčiai. Ant stalo valgiai tokie patys, bet daugiau lėkščių negu kitiems šeimynos nariams. Niekas dėl to nesipiktino, nes vienkiemyje mokytieji šeimos nariai buvo gerbiami. Adelės studijos Vytauto Didžiojo universitete truko ilgai. 1932 m. iš universiteto išėjo negavusi diplomo. Jau buvo išklausiusi germanistikos, lituanistikos ir pedagogikos bei psichologijos šakų dalykus. Tačiau tėvui mirus gyvenimo sąlygos tiek pablogėjo, kad buvo priversta ieškotis darbo. Užtrukus studijoms Agota stebėjosi: „Ką jau ten taip ilgai reikia mokytis?"

Adelė mėgo skaityti. Vokiečių kalba skaitė Šilerį, originalo kalba, gotišku šriftu - Gėtę. (Dalį jos ir brolio knygų Kotrynai ir giminaičiams pavyko išsaugoti.) Turėjo šmaikštų liežuvį, kalbėdavo žodinga ir vaizdžia kalba.

Adelė buvo elegantiška mergina. Rengėsi kukliai, tvarkingai. Avėjo dailią, bet ne visada patogią avalynę. Dėvėdavo nedideles dailias skrybėlaites, bet brangino ir savo studentišką kepuraitę. Išlikusios nuotraukos rodo, kad su studentiška kepuraite keliavo po Lietuvos pajūrį. Nuotraukų užrašai: Ant Ievos kalno prie vokiečių nulaužto Nepriklausomybės ąžuolo su šefu Skripaičiu ir p. Viesulu. Juodkrantė, 1933.VII.3; Nidos kopos - Lietuvos Sachara. Mes aukštai, o Gasparas mus knipsuoja. Nidos kopos, 1933.VII.l. Dar viena: Mes užkopėm ant Birutės kalno Palangoj. Šioje knygoje yra keletas tų kelionių nuotraukų su autentiškais A.Dirsytės užrašais.

Studijų metu nuomojamame kambaryje gyveno ne viena: Prisimink kartu su Tavimi gyvenusią beždžionkę (Fotoatvirukas, 1934.XI.1).

Gyvendama Kaune Ada pasveikindavo artimuosius vardo dienos, švenčių proga. Sveikindavo ir drauges.

Kadangi dėl sunkių materialinių sąlygų Adelė nepajėgė per ketverius mokslo metus užbaigti visos studijų programos ir jai reikėjo rūpintis pragyvenimu36, tai paskutiniuosius studijuojamų dalykų egzaminus ji išlaikė tik 1937-1938 metais37.

Iš 32 egzaminų, kuriuos jai teko laikyti, penki dalykai (psichologija, estetika, pedagogika, pedagoginė psichologija ir kultūros filosofija) buvo įvertinti labai gerai, trys dalykai (lietuvių kalbos bendrinis kursas, lietuvių literatūros istorija ir lietuvių kalbos dialektologija) įvertinti patenkinamai, o kiti dvidešimt keturi dalykai įvertinti gerai38. Diplominį darbą „Die epische Dichtung der Freiin Gertrud von Le Fort“ A.Dirsytė apgynė 1940 m. Darbas įvertintas geru pažymiu. 1940 m. birželio 4 d. posėdyje Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto taryba pripažino Adelei Dirsytei aukštojo mokslo baigimo diplomą su pažymiu gerai (4), išdavė jai baigimo diplomą ir pažymėjimą apie išlaikytus egzaminus bei atliktas pratybas39. Adelė Dirsytė tapo diplomuota Lietuvos mokytoja.

36    LCVA, f. 391, ap. 7, b. 1199. L. 13,18.
37    Ten pat, 1. 50, 53.
38    Ten pat, f. 391, ap. 1192,1.15.
39    Ten pat, 1. 15.

PO STUDIJŲ

Tarnautoja, mokytoja Kaune

1935 m., nutraukusi studijas, Adelė įsidarbino Lietuvių katalikių moterų draugijos Centro valdyboje. Dirbdama ji išlaikė reikiamus universiteto egzaminus ir 1937 m. įgijo teisę gauti diplominio darbo užduotį. Drauge ji bendradarbiavo katalikų spaudoje: rašė straipsnius į žurnalus „Naujoji vaidilutė", „Moteris". Išspausdintas ir vienas jos eilėraštis. Žinant Adelės literatūrinius gebėjimus, galima neabejoti, jog ji parašė ir daugiau eilėraščių, tik jų nedaug teišliko.

Adelės veiklą Lietuvių katalikių moterų draugijoje konkrečiai nusako jos pateikiama kronika „Moters" žurnale. 1938 m. trumpą laiką A.Dirsytė dėstė lietuvių kalbą Kauno „Saulės" gimnazijos ketvirtoje klasėje. Tačiau pagrindinis jos darbas buvo Lietuvių katalikių draugijoje. Čia organizavo knygų leidybą, įvairius kursus. Tai rodo užrašas ant sesei Agnietei dovanotos V. Brizgio knygos „Kelias į laimingą šeimą"1: Brangiajai Agnutei, Šv. Kalėdų proga ir padėka už dalyvavimą 1938 m. organizaciniuose kursuose. Kėdainiai, 1938.XII.20.

1 V.Brizgys ir kt., Kelias į laimingą šeimą, Kaunas: Lietuvių katalikių moterų draugijos leidinys 10,1939.

Adelė Dirsytė Lietuvių katalikių moterų draugijos darbuotoja

1938 m. A.Dirsytė tampa viena pagrindinių Lietuvių katalikių moterų draugijos (LKMD) praktinės veiklos organizatorių.

Draugijos struktūros žemiausia grandis buvo skyriai. Juos jungė rajonai, regionai ir Centro valdyba. A.Dirsytė privalėjo organizuoti įvairius draugijos renginius.

1937 m. gruodžio 19 d. vykusioje Suvalkų Kalvarijos rajono konferencijoje ir trijų dienų KVC kursuose dalyvauja LKMD Centro valdybos atstovė Z.Rimkutė ir A.Dirsytė. Kursuose daugiausia buvo nagrinėjama doros, tikėjimo, auklėjimo, visuomeniniai klausimai, susipažinta su komunizmo pavojumi Lietuvai.

1938 m. sausio 9 d. A.Dirsytė dalyvauja Biržuose vykusioje LKMD rajono konferencijoje, kurios vakare buvo suvaidinta pjesė. Dalyvavo gausus žmonių būrys.

Tą patį mėnesį Adelė Dirsytė skaito paskaitą Aukštojoje Panemunėje, o vasario mėnesį dalyvauja LKMD konferencijoje Kražiuose ir vienos dienos auklėjimo kursuose Kražiuose. Renginyje dalyvavo daug žmonių. Vasario 20 d. A.Dirsytė kaip Centro valdybos atstovė dalyvauja LKMD Rokiškio rajono konferencijoje, skaito paskaitą.

Kovo 6 d. Raudondvaryje skaito paskaitą „Moteris auklėtoja". Ji džiaugiasi glaudžiu LKMD skyriaus bendravimu su pavasarininkais, buriančiais katalikišką jaunimą, aptaria jubiliejinės konferencijos klausimus.

Balandžio 24 d. ji vyksta į Skarulius, kur organizuojamas naujas LKMD skyrius, skaito paskaitą ir kaip Centro valdybos atstovė surengia steigiamąjį susirinkimą, skyriaus valdybos rinkimus.

Minint Motinos dieną Lyduvėnuose, A.Dirsytė kalba apie motinystės kilnumą, nurodo didžiųjų žmonių požiūrį į motinas. Gegužės 2 d. ji Šiluvoje padeda žiedų Motinų Motinai.

1938 m. gegužės 8 d. A.Dirsytė kaip Centro valdybos atstovė dalyvauja LKMD Kėdainių rajono vėliavos šventinimo šventėje, skaito paskaitą ir ragina rajono valdybą įsiklausyti į Bažnyčios balsą, surengti bent dvejas pusiau uždaras rekolekcijas, o jaunoms moterims - kas mėnesį katechetines paskaitas.

Birželio 11 d. kaip Centro valdybos atstovė A.Dirsytė skaito paskaitą ideologiniuose kursuose Joniškyje, o kitą dieną dalyvauja LKMD rajono konferencijoje. Čia ji skaito pranešimą „Jaunųjų motinų organizavimas".

Liepos 31 d. A.Dirsytė kaip Centro valdybos atstovė sveikina Pilviškių skyriaus motinų šventę ir šeimininkių dieną, skaito paskaitą „Lietuvė namų kultūros kėlime", pabrėždama, kad reikia rasti laiko vaikų auklėjimui, savišvietai, siekti ekonominio savarankiškumo.

Rugpjūčio 14 d. A.Dirsytė dalyvauja metinėje šventėje ir šeimininkių dienoje Kučiūnuose, sveikina ir džiaugiasi darniu skyriaus moterų bendravimu su pavasarininkais.

Rugsėjo 3-4 d. Telšiuose vyksta LKMD organizaciniai kursai, kur tarp 3 centro atstovų ir A.Dirsytė. Kursus sveikino vysk. J.Staugaitis, iškėlęs moters svarbą religiniame gyvenime.

Spalio 20-21 d. vyksta organizaciniai kursai Linkuvoje, kur moterys mokosi, kaip sureikšminti, padaryti kilnesnį sukasdienėjusį gyvenimą. Kursams vadovavo Panevėžio regiono instruktorė St.Apanavičiūtė ir Centro valdybos atstovė A.Dirsytė.

Spalio 21-23 d. lektorė A.Dirsytė skaito 20 valandų paskaitų kursą Kražių rajono organizaciniuose kursuose. Vėliau LKMD rajono konferencijoje skaito praktinę paskaitą apie jaunųjų motinų organizavimą.

Lapkričio 5-6 d. vyksta Vilkaviškio LKMD rajono organizaciniai kursai, kur dalyvauja vienuolikos skyrių kursantai. Lapkričio 6 d. konferencijoje dalyvauja ir vysk. M.Reinys. Garbės prezidiume šalia kitų ir Centro valdybos atstovė A.Dirsytė.

Gruodžio 9-10 d. organizaciniai kursai Mažeikiuose. Viena iš kursų lektorių - Centro valdybos atstovė A.Dirsytė. Ji padeda surengti mokomuosius susirinkimus, iškilmingus posėdžius.

1938    m. gruodžio 16 d. Panevėžyje vyksta regioninė LKMD konferencija. Garbės prezidiume greta vysk. K.Paltaroko - Centro valdybos atstovė. Konferencijoje paskaitą skaito ir A.Dirsytė. Išrinkta regiono valdyba, priimta rezoliucijų. Vieną pateikia Stefanija Ladygienė - ragina veltui teikti antidifteritinį serumą kaimo vaikams.

Gruodžio 18-20 d. vyksta LKMD Kėdainių rajono kursai, kuriems vadovavo rajono dvasios vadas kun. A.Račiūnas ir A.Dirsytė. Kursus baigė ir gavo pažymėjimus Surviliškio, Šėtos, Pociūnėlių, Pernaravos ir Kėdainių Šv. Jurgio skyrių delegatės.

Gruodžio 26 d. A.Dirsytė kaip LKMD Centro valdybos atstovė dalyvauja Šėtos skyriaus susirinkime ir šio skyriaus surengtoje Naujųjų metų sutikimo eglutėje. Aplink - visų katalikų organizacijų nariai.

1939 m. sausio 7-8 d. A.Dirsytė drauge su klieriku Skirka vadovavo LKMD Prienų rajono organizaciniams kursams. A.Dirsytė sako įvadinį žodį ir skaito pirmą paskaitą. Buvo apie 40 kursantų, iš jų 25 išlaikę egzaminus gauna kursų baigimo pažymėjimus.

Vasario 12-13 d. A.Dirsytė surengia kursus LKMD Rietavo rajone.

Vasario 23-25 d. vadovauja kursams naujai įkurtame LKMD Jiezno rajone, kur dalyvauja 35 kursantai iš Jiezno, Nemajūnų, Butrimonių, Stakliškių ir Aukštadvario.

Balandžio mėnesį, antrąją Velykų dieną, Šėtos skyriuje pašventinama skyriaus vėliava. Vėliavos krikštatėviai - kun. V.Cukuras ir LKMD Centro valdybos atstovė A.Dirsytė; ji taip pat skaito paskaitą apie jaunųjų motinų organizavimą.

Gegužės mėnesio pradžioje, Motinos dienos išvakarėse, A.Dirsytė dalyvauja pagerbiant mirusias motinas Bagotosios kapinėse, o sekmadienį skaito pranešimą „Moteris - tautos gelbėtoja" Bagotosios LKMD skyriaus susirinkime. Čia suvaidinta drama „Taurioji Genovaitė"

Gegužės 21 d. A.Dirsytė skaito paskaitą „Moteris ir taika" LKMD Šančių skyriaus Globėjos Švč. Mergelės Nuolatinės Pagalbos šventėje.

1939 m. per Sekmines vykusiame Katalikių organizacijos sąjungos (KOS) suvažiavime Kaune A.Dirsytė dirba prezidiumo sekretoriate.

Liepos 2 d. A.Dirsytė kaip LKMD Centro valdybos atstovė sveikina LKMD Notėnų skyrių 15-os metų sukaktuvių proga ir skaito paskaitą „Mūsų ateities gairės".

Pasikeitus žurnalo „Moteris" redaktorei, šiek tiek pasikeičia ir žurnalo tematika. Tam tikrą laiką buvo išnykęs skyrelis „Iš mūsų veiklos", tad labai sumažėja duomenų apie A.Dirsytės organizacinę veiklą.

Rugpjūčio 13 d. A.Dirsytė dalyvauja LKMD Krakių rajono šeimininkių šventėje, sveikina susirinkusias šeimininkes, skaito paskaitą „Tobulinkime namų ūkio kultūrą".

Gruodžio 2 d. A.Dirsytė dalyvauja LKMD Karmelitų skyriaus susirinkime.

Gruodžio 30-31 d. A.Dirsytė dalyvauja LKMD Prienų rajono kursuose ir skaito paskaitą „Dabartiniai motinos uždaviniai". Pranešimus apie veiklą pateikia Prienų, Garliavos, Pakuonio, Šilavoto, Išlaužo skyriai.

1940 m. sausio 21-23 d. A.Dirsytė dalyvauja ir skaito pranešimus LKMD Šėtos skyriaus suorganizuotuose auklėjimo kursuose.

Tų pačių 1940 metų kovo mėnesį žurnale „Moteris" randame užuojautą LKM Draugijos reikalų vedėjai Adelei Dirsytei dėl brolio mirties.

Taigi A.Dirsytė jau administruoja organizaciją, nors drauge aktyviai dalyvauja ir organizacinėje veikloje.

Vasario 11 d. A.Dirsytė kaip LKMD Centro valdybos atstovė dalyvauja Karmelitų skyriaus susirinkime svarstant jų veikimo planus.

Vasario 18 d. A.Dirsytė LKMD susirinkime Aukštojoje Panemunėje skaito paskaitą „Organizuotos sesės gražus elgesys -Draugijos garbė".

Vasario 24-25 d. Kuršėnuose surengiami LKMD rajono organizaciniai kursai, kur A.Dirsytė skaito paskaitą „Organizuota katalikė gyvenime".

1940 m. gegužės 12-13 dienomis LKMD konferencijoje Vilniuje A.Dirsytė skaito pranešimą „Draugijos veikimo apyskaita".

Nepaisant dažnų išvykų ir LKMD reikalų vedėjos pareigų, A.Dirsytė neužmeta mokslo - ji baigia rašyti diplominį darbą, „Die epische Dichtung der Freiin Gertrud von Le Fort", kurį Teologijos-filosofijos fakulteto taryba 1940 m. birželio 4 d. posėdyje įvertina ir patvirtina A.Dirsytės aukštojo mokslo baigimo diplomą.

1940 m. birželio viduryje Lietuvą okupuoja sovietinė kariuomenė. Katalikiškų organizacijų veikla nutraukiama, nutrūksta ir žurnalo „Moteris" leidyba. Taip baigėsi A.Dirsytės kaip reikalų vedėjos darbas.

Turėdama aukštojo mokslo baigimo diplomą, A.Dirsytė ieško darbo švietimo sistemoje. (Kur yra Adelės Dirsytės universiteto baigimo diplomo originalas, lieka neįminta mįslė. Adelės seserėnas teigia jį matęs Pramislavoje, susuktą į tūtą. „Atrodo diplomas buvo saugomas su dėdės Jono knygomis, jo spintoje Pramislavoje", - sako Stasys Ivanauskas. Tėra išlikęs Kauno notaro patvirtintas pažymėjimo nuorašas.)

Mokytoja persikelia į Vilnių

1940 m. A.Dirsytė persikelia į Vilnių ir pradeda dirbti mokytoja mergaičių gimnazijoje, o 1942-1944 m. - Vilniaus 2-ojoje valstybinėje vidurinėje amatų mokykloje. Čia berniukai ir mergaitės mokėsi siuvimo amato ir bendrojo lavinimo dalykų.

Dirsytė gerai mokėjo vokiečių kalbą. Okupantai vokiečiai 1941m. vasarą išvadavo lietuvius nuo sovietinės okupacinės valdžios, žmonių vežimo traukiniais į Sibirą. A.Dirsytė buvo nusiteikusi rašyti ar išversti fiurerio biografiją. Vilniaus mieste buvo išplatintas plakatas su užrašu: „Hitleris išvaduotojas". Tačiau, kai vieną vakarą vokiečių kareiviai pradėjo pas ją veržtis pro langą kaip pas panelę, ji labai supyko. Sėkmingai apsigynusi, ano sumanymo atsisakė. Vėliau tuo savo „prablaivėjimu" buvo patenkinta. Apie tai Adelė pasakojo savo seseriai Katriutei ir seserėnui Stasiui Ivanauskui.

1942 m. žiemą, motinos Kotrynos rūpesčiu ir Adelės pakviestas, Stasys Ivanauskas įstojo į Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą (hospitantu). Apsigyveno pas Adelę. Ji nuomojo du kambarius Kankinių gatvėje (dabar Liepkalnio). Adelės kambaryje stovėjo lova (visada baltai užklota), spintelė, kėdė, staliukas, ant sienos Šv.Teresės ir Šv.Jono Bosko paveikslėliai.

Šventadieniais ir net šiokiadieniais abu eidavo į bažnyčią (Aušros Vartų, Šv.Mikalojaus, Katedrą - Šv.Kazimiero koplyčią, Šv.Ignoto, Šv.Rapolo, Šv.Kotrynos). Adelė dažnai eidavo šv.Komunijos, paragindavo ir Stasį. Ypač įspūdingi tuomet buvo kun. Alfonso Lipniūno pamokslai Šv.Jono bažnyčioje. Kai vokiečių okupacinė valdžia priekaištavo, kad bažnyčioje giedamos nereliginės giesmės, Lietuvos himno eilutė „Tegul saulė Lietuvoj tamsumas pašalina" buvo paredaguota: „Tegul Dievas Lietuvoj tamsumas pašalina". Kunigo A.Lipniūno pamokslai veikė klausytojų mąstymą ir patriotinius jausmus. Jo pamokslų klausytis mėgo ir A.Dirsytė.

Vilniaus 2-oji valstybinė vidurinė amatų mokykla buvo įsikūrusi Jogailos g. 2, dideliame pastate, dviejuose viršutiniuose aukštuose. Apatiniame aukšte buvo parduotuvė, prie kurios kabojo užrašas „Įėjimas tik vokiečiams". Amatų mokykloje iš įvairių vietovių suvažiavę berniukai ir mergaitės mokėsi siuvimo, taip pat bendrojo lavinimo dalykų.

„Mūsų klasėje mokėsi daugiau kaip 20 mergaičių, beveik visos iš kaimo. Vokiečių kalbą dėstė mokytoja Adelė Dirsytė. Ji buvo mūsų klasės auklėtoja", - prisimena jos mokinės Vlada Balevičiūtė ir Juzė Miliauskaitė. - „Mokytojai rūpėjo ne tik išmokyti vokiečių kalbos. Labiausiai jai rūpėjo mūsų dvasinis brendimas. Kartu eidavome į bažnyčią. Visose rekolekcijose dalyvavo ir mūsų auklėtoja. Tam mes buvome ruošiamos per klasės auklėjimo valandėles. Gražiai ir įtaigiai ji skaitydavo mums Šv.Teresėlės gyvenimo istoriją, Marijos Pečkauskaitės raštus, stengėsi plėsti mūsų akiratį. Rūpinosi, kad mes pamatytume kuo daugiau spektaklių. Lankėmės Vilniaus universiteto observatorijoje.

Mokytoja stengėsi išaiškinti visokius gyvenimo subtilumus, kad augtume apsišvietusios katalikės ir tėvynės patriotės".

Kaip reiklią, bet švelnią mokytoją ją prisimena ir iš Barčių k., Varėnos valsč, kilusi Marytė Kisieliūtė: „Mokytoja buvo griežta, bet simpatiška, kukli, tvarkinga. Plaukai tamsūs, lygiai sušukuoti. Kasa susukta. Žaliai margo atlaso palaidinė, juodas sijonas jai labai tiko, buvo graži".

Ji prisiminė ir kelionę į Kalvarijas - Kryžiaus kelią. Organizavo kapelionas, dalyvavo ir Adelė Dirsytė.

Kai žuvo Lietuvos prezidentas A.Smetona, mokinės ir mokytojos ėjo į Katedrą gedulinių pamaldų. Gerai prisimena, kaip apie jį pasakojo A.Dirsytė. Mokinės žinojo, kad mokytoja A.Dirsytė bendravo su mokytoja St.Ladygiene. M.Kisieliūtė su drauge keletą kartų buvo St. Ladygienės bute, padėdavo ruošti maisto produktų paketus labdarai. Abi mokines taip pat pavaišindavo - tai buvo didelė parama karo metais.

Mokytoją prisimena ir kitos mokinės. Toks glaudus ryšys su mokinėmis buvo nusipelnytas A.Dirsytės pastangomis. Tai rodo, sakysim, pranešimo 1942 m. Motinos dienai juodraštis; jis atskleidžia, kaip stropiai ir visapusiškai A.Dirsytė rengė medžiagą.

Artėjo antroji sovietinė okupacija. Sovietų lėktuvai bombarduoja Vilnių. Naktis, šviesos užgesintos, langai užtemdyti. Stasys su Adele stovi prie sienos, susikibę rankomis. Po kiekvieno bombos sprogimo teta Stasį ramina, nors pati dreba. Šeimininkė lenkė juos apskundžia, kad šviesos signalu mokytoja bandžiusi „orientuoti" lėktuvus. Vietinė savivalda į tai nereaguoja. Per šį bombardavimą žuvo Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas kun. Čibiras.

Pažįstami pasiūlo Adelei pasaugoti butą su visais baldais. Jie persikelia gyventi į Tilto gatvę. Gyvena labai patogiai, be pašalinių. Stasys mokosi. Kartą, menkai tepasiruošęs, nuėjo pas prof. K.Daukšą laikyti chemijos egzamino. Norėjo padaryti tetai „staigmeną". Tačiau išlaikė tik patenkinamai; už tai Adelė jį pabarė.

Vokiečiams uždarius universitetą, Stasys pradėjo dirbti ūkio vedėju amatų mokykloje. Pro IV-V aukšto langus buvo matyti, kaip vokiečių žandarmerija tikrindavo gatvėje dokumentus -„medžiojo" vyrus į Reichą. Jis irgi buvo šaukiamojo amžiaus... Reikėjo apdairiai saugotis.

Stasį teta įtikino vakarais lankyti mašinraščio kursus suaugusiesiems lavintis skirtame institute. Jis kursus sėkmingai baigė. Institutas veikė nelegaliai, buvo galima įeiti „iš kiemo", atlikti laboratorinius darbus, konsultuotis, laikyti egzaminus. Tik neilgai.

1944 m. vasario pabaigoje Adelė su Stasiu persikėlė gyventi į Trakų gatvę (dabartinės A.Mickevičiaus bibliotekos pastate). III aukšte, Stefanijos Ladygienės bute, išsinuomojo vieną kambarį. S.Ladygienė dirbo amatų mokykloje, dėstė aritmetiką. Su Adele diskutuodavo dažniausiai rimtais pasaulėžiūros klausimais.

Drauge su S.Ladygiene, jos vaikais, gyveno ir S.Ladygienės slepiama ir globojama žydaitė Irena Veisaitė.

„Mane gyvenimas suvedė su mokytoja Adele Dirsyte nacių okupacijos metais, - pasakoja Irena Veisaitė. - Aš, kaip pabėgusi iš Kauno geto žydų tautybės mergaitė, radau antrus namus Stefanijos Ladygienės šeimoje. Gyvenome viename bute su panele Dirsyte (taip mes ją vadindavome).

Prisimenu ją dėvint visada tą patį tamsios plytinės spalvos megztą kostiumėlį, neilga kasytė būdavo gražiai susukta prie kaklo. Panelė Dirsytė buvo tvarkinga iš išorės ir iš vidaus, labai kukli, atidi aplinkiniams, mandagi, užjaučianti... Ji nepraleisdavo pamaldų, nei rytinių, nei vakarinių, dažnai ir mane pasikviesdavo į Šv. Mikalojaus bažnyčią..."

Salomėjos Nėries gimnazijos mokytoja

Sovietų kariuomenei artėjant prie Vilniaus, Stasys Ivanauskas išvyko į Dirsynę. Adelė liko Vilniuje. Čia ji išgyveno gatvių kautynių pavojų, maisto ir vandens stygių. 1944 m. rugsėjo 16 d. Adelė Dirsytė skiriama buvusios kunigaikštienės Birutės, o sovietų valdžiai atėjus pervadintos į Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą vokiečių kalbos mokytoja. Iš buvusių trijų lygiagrečių klasių likusių mokinių buvo sudaryta viena didelė 48 mokinių klasė, kurios auklėtoja buvo paskirta Adelė Dirsytė.

„1944 m. rudenį subombarduotų namų griuvėsiais užverstomis gatvėmis ėjau į paskutinę gimnazijos klasę, - prisimena M.Kibirkštienė. - Auklėtoja paskyrė vokiečių kalbos mokytoją... Tvarkaraštyje nėra tikybos pamokų. Jos vyksta greta esančios bažnyčios salėje. Tuo pasirūpino auklėtoja".

„Dabar, praėjus daugeliui metų, susimąstau, kuo mokines patraukė pedagogė, - rašo buvusi mokinė B.Poškutė. - Matyt, tai buvo vidinis sielos grožis, patraukęs mūsų jaunas sielas į save... Dvasingumas labai glaudžiai siejo klasės kolektyvą. Auklėtoja netiesiogiai sugebėjo įteigti religiją, maldingumą- visos lankėme pamaldas bažnyčioje".

Mergaitės nutarė švęsti Visų Šventųjų dieną, lapkričio pirmąją. Visos neatėjo į klasę. Po poros dienų pasirodė saugumiečiai. Prasidėjo tardymai. Auklėtoją išlaikė iki vidurnakčio.

A.Dirsytė išsikvietė tęsti studijų globotinį Stasį. Jos rūpesčiu jis vėl įregistruojamas Vilniuje. Kad išvengtų armijos, tuometinio Liaudies universiteto direktoriaus J.Stabinio pastangomis S.Ivanauskas įdarbinamas buhalteriu šiame universitete.

Čia direktoriaus pavaduotoja dirbo Adelė Dirsytė, dėstė vokiečių kalbą suaugusiesiems. Buvusi A.Dirsytės mokinė A.Ubeikaitė, 1944 m. rudenį grįždama iš Vilniaus universiteto jau su studentės pažymėjimu, sutiko mokytoją, kuri nuoširdžiai klausinėjo, ką ruošiasi veikti po paskaitų, kokia materialinė padėtis. Kai Ubeikaitė pasigyrė savo vieninteliu turtu - duonos kortele, A.Dirsytė pakvietė ją dirbti Liaudies universitete sekretore. A.Ubeikaitė prisimena, kad, pradedant mokslo metus Liaudies universitete, direktorius J.Stabinis kreipėsi į susirinkusius ir pasakė, jog dabar negalima vadintis ponais, poniomis ar panelėmis, tai jaunimas vadinsis draugiukais. Tai visiems patiko, ir šis terminas prigijo.

Direktoriaus pavaduotoja A.Dirsytė palinkėjo sėkmės darbe -svarbiausia išmokti visu kuo dalytis, nepalūžti moraliai, vienas kitam padėti sunkiomis to meto sąlygomis. Šie žodžiai pataikė į pačią širdį, gal todėl, kad iš širdies jie buvo ir pasakyti, - priduria A.Ubeikaitė.

Nors ir labai užsiėmusi, A.Dirsytė rasdavo laiko bendriems Liaudies universiteto klausytojų pokalbiams - paskaitoms, kur aptariamos moralės, tautiškumo, išorinio ir vidinio grožio temos.

Nors laikai buvo neramūs, nepalankūs bendrauti, tačiau auklėtoja rado kelią į mergaičių širdis, įgijo jų pasitikėjimą.

„Buvom tikinčios, kiekvieną sekmadienį matydavome auklėtoją Šv.Mikalojaus bažnyčioje, - rašo Aldona Bielinytė, - ir palengva užsimezgė su ja artimesni ryšiai. Auklėtoja pakvietė mus į ateitininkų susirinkimą <...> Įsitraukėme į ateitininkų veiklą. Kiekviena gavome konkrečias užduotis. Aš su drauge globojome dvi šeimas. Trims senutėms invalidėms atnešdavome iš parduotuvės pagal talonus maisto produktų, pjovėm ir kapojom malkas, sutvarkydavome jų skurdų būstą, prinešdavome vandens porai dienų. Kita šeima - tai našlė su penkiais berniukais nuo vienerių iki penkerių metų. Mes rinkome aukas tai gausiai šeimai paremti, o vieną vaiką parsivedžiau į savo namus, kad tai moteriai būtų lengviau išmaitinti likusius keturis"2.

2 Žr. sk. „Liudijimai apie Adelę Dirsytę", p 489.

Vokiečių kalbos mokytoja buvo gana reikli, tačiau sugebėdavo paskatinti geriau mokytis vadovaujantis vidinėmis paskatomis. Ypač daug dėmesio ji skyrė auklėjimo pamokoms. Jos auklėtinės prisimena įdomias paskaitas, kurias skaitė jos kviečiami specialistai. Auklėtoja aiškino, jog, palikusios mokyklą, kursime savo šeimas. Tam reikia pasirengti. Nenorėdama kalbėti tik knygine patirtimi, ji pakvietė ištekėjusią moterį, kuri labai įdomiai kalbėjo apie šeimos kūrimą, gyvenimą šeimoje.

Baigiamojoje klasėje mergaitės rūpinasi egzaminais, išleistuvėmis, na ir drabužiais - dauguma negalėjo įsigyti išeiginės suknelės, o uniformos sudėvėtos, išaugtos. Auklėtoja pasiūlo visoms apsivilkti tautiniais drabužiais, pažada padėti juos pasiskolinti. Ir tikrai - į pamaldas Aušros Vartų koplyčioje susirenka visos tautiniais drabužiais.

Gimnazijoje buvo tradicija, kad auklėtoja dovanoja abiturientei rožės žiedą. 1945 m. gėlių nedaug, brangios. Auklėtoja randa išeitį - drauge su atestatu dovanoja kiekvienai po erškėtrožės žiedą. Ir dabar prisimenu labai gražią auklėtojos atsisveikinimo kalbą. Mūsų, „karo vaikų", dalią ji palygino su gražuolės rožės lepumu ir erškėtrožės ištverme, - pasakoja jos buvusi auklėtinė M.Kibirkštienė.

„Išvadavus" Vilnių okupantams, S.Ladygienės bute įsikūrė „Odų sąjunga" („Kožsojuz"). Si įstaiga užėmė beveik visą butą, jai palikusi tik vieną kambarį. Atėmė kambarį ir iš A.Dirsytės. Dar viename gyveno Česlovas Mačys - Lietuvos geležinkelių tarnautojas, kuris vėliau, A.Dirsytės prikalbintas, tapo rūpestingu vakarinės mokyklos matematikos mokytoju. Adelė įsikūrė kambaryje be langų (seniau buvusiame rentgeno kabinete). Čia buvo jos knygos, lova, staliukas, spinta. Jai reikėdavo peržengti Č.Mačio kambario slenkstį. Stasį į savo kambarį priėmė Č.Mačys. Sugyveno jie labai draugiškai. S.Ladygienės kambaryje buvo leidžiamas sienlaikraštis „Kolpuodas" (kolchozinis puodas), vėliau - „Raudonasis užpečkis" (buvo pakabintas prie krosnies). Jame buvo šmaikščiai pasišaipoma iš okupacinės sovietinės tvarkos ir veiklos.

Adelės Dirsytės

STRAIPSNIAI PERIODIKOJE*

Naujoji vaidilutė,
1935, Nr. 2, p. 71-72

MARIJA IR IEVA

Du kontrastai - nepasitenkinimas ir „amžinas moteriškumas", horizontalumas ir vertikalumas.

Abiejų vardų etimologija hebrajiška. Ieva (Chawzvah) reiškia gyvenimą, visų gyvųjų motiną; Marijos vardas (Marijam) komentuojamas įvairiai. Surinkta šešiasdešimt prasmių. Tarp kitų sakoma, kad Ji yra Apšvietėja.

* Taisyta straipsnių rašyba ir skyryba; šiek tiek taisyta ir kalba.

Kartą panoro Ieva daugiau, negu Kūrėjas jai leido, ir tas jos išdidumas atnešė į pasaulį nuodėmę, į sielą - disharmoniją, į gyvenimą - vargą. Ji atskyrė dangų nuo žemės. Ir tuo pirmieji žmonės suardė buvusią harmoniją. Bet neaprašomas Dievo gailestingumas ir meilė leidžia vėl mergaitei atnešti į gyvenimą Šviesą, kuri nušviečia kelią į dangų. Ji - Marija - visa graži, gražiosios meilės Motina. Šventajame Rašte randame dešimt ją charakterizuojančių žymių - skaistybė, išmintis, nusižeminimas, tikėjimas, pamaldumas, klusnumas, neturtas, kantrybė, gailestingumas, užuojauta. Ar yra dar kas moteriškesnio? Ieva - revoliucionierė, nusikalsta nepaklusnumu, tuo tarpu Marija - tylaus paklusnumo atstovė -„Štai aš, Viešpaties tarnaitė".

Ievos nepasitenkinimas įvairiais niuansais pasiekė mūsų laikus. Kas vargina šių laikų moterį? Ji per daug pasineria į savo prigimties kultivavimą ir pakliūva į dvasinę vergovę. Kaip labai įėjo į madą keisti savo prigimtį! Keistas noras apėmė moterį panėšėti į vieną bendrą modelį. Tai klaidingas grožio supratimas. Juk grožis ten, kur yra įvairumas, o pudra, akių gadinimas dėl žvilgesio, plonos linijos išlaikymas, maži batukai, tam tikros rūbų mados naikina individualumo žymes. Liūdnai charakterizuoja šiuos reiškinius prof. Šalkauskis: „Vergavimas visuomenės aplinkumos užgaidoms ne tik falsifikuoja žmogaus asmenybę, bet ir apskritai nuasmenina žmogiškąjį individą atimdamas nuo jo tikros savo vertės pajautimą ir darydamas jį tokiu būdu negarbingą būtybę". O kas užvaldo tokios moters sielą? Ten nuobodumas, noras valdyti, pasirodyti, suvyriškėjimas ir įvairus fariziejiškumas.

Marija - dvasios indas. Kas pažįsta Švč. Mergelę, tas randa kelią į Jos Sūnų, randa meilę, kurios nei kentėjimai, nei pažeminimai, nei nepasitenkinimai nesunaikina, tas randa dvasinę laisvę nepriklausyti nuo aplinkumos. Tam pripildo sielą tikėjimo gražumas ir platumas, sunaikina nuobodumą, tuštumą. Marija sudvasino darbą, sudvasino vyro ir moters santykius.

Marijos nuopelnas, kaip teigia Carlyle, kad moteris yra aukštesniųjų dalykų simbolis.

Ryškiausiai skirtumą tarp Ievos ir Marijos išreiškia Fr. W. Foersteris: „Vyro išsiilgimas Ievos yra prigimtis; išsiilgimas Marijos yra kultūra ir kartu prigimties saugojimas nuo nenatūralumo<...> juo daugiau vyras pažįsta Ievą, juo labiau jis ilgisi Marijos; juo daugiau savy nešioja besitrankančių ir besidaužančių norų, juo labiau jam reikalingas apsivalymas ir papildymas, įgyjamas per nužeminto ir ramaus gerumo jėgą".

Pasiilgusi ir mūsų tauta tokios Marijos, žengiančios kultūros keliais ir rodančios žmonėms naujus horizontus!

Naujoji vaidilutė,
1936, Nr. 4, p. 161-169

ALEKSANDRA RACHMANOVA IR JOS ROMANAS
„NAUJOJO ŽMOGAUS FABRIKAS"

Pasaulio literatūros istorijoj moteris buvo tik svečias. Dabar situacija keičiasi. Moteris pradeda, kaip visose srityse, taip ir čia, vis dažniau ir dažniau iškilti viešumon. Džiaugiuos, kad čia galiu kalbėti apie rašytoją Aleksandrą Rachmanovą, kuri vis dėlto išėjo viešumon ir spėjo taip greit laimėti daugelio širdžių prielankumą.

Vaikystė. Alia - Rusijos vaikas. 1898 m. liepos 27 d. išvydo ji pasaulį. Apie savo tėviškę tiek tepasako, kad ji - dulkėtas miestas.

Jos tėvas - gydytojas, kuris jos, rašytojos, talentui bręsti daug padėjo. Rachmanovų šeima nedidelė, tik trys mergaitės: Alia, Irina ir keistoji Nataša, kuri, be savo rankų ir plaukų, pasauly daugiau nieko nemylėjo. Alia buvo vyriausioji ir mylimiausioji tėvų duktė. Savo vaikystę praleido labai gražioje aplinkoje. Per didžiąsias šventes, ypač per Kalėdas, Velykas ir kiekvieną vasarą, Rachmanovai su vaikais važiuodavo pas Alios senelius į Uralą arba į Krymo ir Kaukazo kurortus. Pas senelius susirinkdavo daug giminių. Tai buvo linksmas laikas, ekskursijos, pasakos, nuotykiai su totoriais, Kalėdų eglutės su eilėraščių deklamavimu, žaidimai su seserimis ir ypač su pusbroliu Tolia teikdavo jai daug džiaugsmo.

Skaityti ir rašyti Alia pradėjo anksti. Vos šešerių metų mergaitė didelėmis raidėmis užrašinėdavo savo išgyvenimus. Ji sakosi, kad būdama septynerių metų gaudavo iš tėvo jau Gogolio „Mirusiųjų sielas"skaityti, o kai turėjo dešimtį metų, buvo perskaičiusi visus Gogolio, Turgenevo, Tolstojaus, Lermontovo, Puškino veikalus, Evangelijas ir daug šventųjų gyvenimų.

Mokslo ir studijų metai. Apie Alios gimnazijos laiką duomenų nedaug turime. Šį laimingą laikotarpį ji aprašo knygoje „Geheimnisse um Tataren und Götzen". Jos laikais mokyklos drausmė buvo labai griežta, kartais net juokinga. Tą gerai pavaizduos Aleksandrai padaryti priekaištai dėl jos uniformos: „Jūs turite namo eiti, nes jūsų uniformos apykaklaitė puse centimetro, rankogaliai daugiau kaip dviem centimetrais ilgesni, o prijuostė šešiais, sijonas keturiais centimetrais trumpesni, ir prijuostė vietoj vieno įsiuvo turi du. Eikite tuoj į vestibiulį, nusipieškite mastelį ir kol jūsų uniforma neatitiks taisyklių, nesirodykite gimnazijoj!"1

Čia duoda ji ir kelis juokingus mokytojų tipus. Geometriją dėstė Dimitrijus Nikolajevičius. Jis pamokose daugiau kalbėdavo apie savo šeimą negu apie geometriją. Mokiniai puikiai žinojo visų vaikų gimimo dienas ir visi iš geometrijos penketukus turėjo.

Mokyklos darbas Aliai nesunkus. Labiausiai jai patikdavo literatūros istorija. Mokinės prašydavo joms rašomuosius darbus parašyti, o Alia ir sukurdavo jų dažnai dešimtį ir daugiau. Svarbiausia, kad ji atspėdavo kiekvienos draugės individualybę.

Su svetimomis kalbomis turėdavo daugiau darbo. Pati sakosi: „...Kalbos yra mano kryžius. Nors pažymius turiu visados gerus, bet tas kaštuoja man daug vargo, aš jokio talento joms neturiu"2.

O vis dėlto Alia buvo labai gabi. Aukso medalį gavo, kai baigė gimnaziją ir tik 17 metų būdama. Ar ji tada buvo laiminga? Nors turtinga, jauna, gabi ir graži buvo, vis dėlto savo jausmus kartą taip išreiškė: „Aš esu nelaiminga, nes per daug laiminga. Aš turiu viską, visi mano norai išsipildė, visi mane myli ir aš visus myliu; viską, ką aš turiu, gavau veltui. Taip pat mano gabumai nieko man nekaštavo... Bet niekas nedaro man džiaugsmo. Aš noriu rūpesčių, skausmų, kovų! Aš noriu vargo, trūkumų, taip, noriu net žmonių neapykantos. O tada noriu pati išsikovoti, noriu savo nuosavomis rankomis gyvenimą kurti, tik tada būsiu laiminga!"

Tikrai, jos norai išsipildys. Greit prasidės revoliucija, kuri privers ją vargti ir rūpintis3.

1916 m. Alia pradėjo studijuoti. Ji lankė Istorijos-filologijos fakultetą. Studijų pradžia liūdna. Ji sako: „Buvo filosofijos įvado paskaita. Profesorius kalbėjo rusiškai, bet sąvokos, kurias jis vartojo, buvo man svetimos. Jis kalbėjo taip greit ir monotoniškai, kad aš nieko negalėjau suprasti. Paslapčiomis apžiūrėjau savo kaimynus: jie visi sėdėjo su išmintingais veidais, tai yra jie galėjo sekti ir tik aš viena esu tokia kvaila. Juo ilgiau tai tęsėsi, tuo nemaloniau man buvo ir aš tuoj pradėjau, tikra to žodžio prasme, nuobodžiauti... O tas mane visai prislėgė"4.

Vėliau su studijomis buvo daug geriau. 1918 metais ji išlaikė 14 egzaminų, be to, lankė dar aštuonis seminarus. Darbo sąlygas turėjo nepavydėtinas: žiauri revoliucija, sužadėtinio mirtis, varginanti kelionė į Sibirą, grįžimas, šiltinės liga, trūkumas reikalingiausių dalykų - maisto, knygų, rašalo - ją labai vargindavo. Vis dėlto 1921 m. ji baigė egzaminus ir tais pat metais ištekėjo už austro, kurį savo dienorašty vadina Otmaru Vagneriu (jis - Amulf von Hoyer). Vagneris buvo karo belaisvis. Jis pasiliko Rusijoj dėl Alios, čia studijavo ir pagaliau profesoriavo. Nepaisant neramumų, Alia buvo laiminga, bet, deja, neilgai, nes Vagnerį greit atlei-do be jokių motyvų iš pareigų ir ištrėmė iš Rusijos. Alia su skaudama širdimi aprašo tą ištrėmimą: „Daug rūpesčių savo gyvenime turėjau, daug sunkių valandų ištvėriau, bet šios minutės atrodo man per sunkios, kad aš jas galėčiau iškęsti. Mūsų ištrėmimas pasirodė man kaip neapsakomas neteisingumas, o kad aš savo tėvynę, savo tėvus, savo tylų gyvenimą ir savo mokslo darbą dabar, tučtuoj palikti turėjau, ta mintis pasirodė man nepakeliama..."5

Otakringo pienininkė. 1925 metais Alia su savo vyru ir mažuoju Jurka jau Vienoje. Taigi Vagneris savo tėvynėje. Kokia tragedija! Aristokratiškoji šeima didmiesty be jokių turtų ir su bereikšmiais dokumentais. Veterinaras jiems davė tokį patarimą: „Susidėkite savo daiktus ir grįžkite į Rusiją, kol jūsų viza galioja. Darbo jūs čia jokio nerasite"6. Bet ar galima tremtiniams? Jie ieško darbo, bet niekur ničnieko negali surasti. Alia siunčia vienai redakcijai pasakojimą iš rusų gyenimo. Atsakymas: „...gerai parašytas, bet -zu schwer". Kas toliau? Vagneris serga, Jurka serga, o visas jų turtas - 43 šilingai. O kaip jie džiaugėsi, kai gavo iš Rusijos kolegų ir savo tėvų 789 šilingus. Vėliau Vagneriui paskolino jo draugas pinigų ir jie nusipirko Otakringe, Vienos kvartale, krautuvėlę. Čia daugiau kaip metus vargo Alia. Užsienietei, kuri nemokėjo Vienos tarmės, kuri ilgėjosi tėvynės, buvo nepaprastai sunku. Bet užtat jos vyras galėjo studijuoti. 1927 metais Vagneris išlaikė egzaminus ir gavo mokytojo vietą Zalcburge. Po didelių vargų ji rašo: „Mano Dieve, kaip gražu gyventi. Kaip laiminga aš tuo, ką pasiekiau. Pagaliau savo sielai atradau ramybę, nes aš turiu mylimąjį, esu motina ir galiu reguliariam darbui atsidėti, kuris dvasiai kažką duoda"7.

Dabar Alia yra vaikų psichologijos docentė Zalcburge.

Svarbiausi charakterio bruožai. Jos troškimas išreikštas žodžiais: „Tris uždavinius sau iškėliau - motina noriu būti, šeimininke noriu būti ir dar noriu mokslui dirbti"8.

Žmonių meilė. Dar mažytė Alia, bet jau gailestinga. Ji kovoja su būriu išdykėlių, kurie nori kačiuką prigirdyti. Lokys perkanda tam kačiukui galvą, ji apverkia ir palaidoja jį. Alia nešasi namo sužeistą erelį, kad miške nežūtų. Kartą pusbrolis Tolia įžeidė tarnaitę. Alia apkabino ją, pabučiavo ir prižadėjo visados ginti.

Aleksandra sugebėjo net mažai pažįstamų žmonių širdies dureles atrakinti. Ji kiekvieno žmogaus sieloj mato lakštingalą, kuriai tik giedoti reikia leisti.

Jos siela aristokratiška. Ji savo nuotaikų gera šeimininkė, niekad nepasisakydavo savo lūdesio, nesiskųsdavo vienatve, nors lovos pagalvė kartais daug karčių ašarų sugerdavo. Ji sako: „Svarbiausia yra įtikinti žmones, kad viskas einasi gerai. Juk bitės gelia noriai veidą, kuris nuo ašarų drėgnas; užtat mano veidas rodo tik šypseną"9. Tą jos motina patvirtina: „Ak, dėl Alios aš visai rami, ji niekad nežus. Ar matėt jūs ją kada nors liūdną?"10

Ji visados stengėsi gerai sugyventi su visais žmonėmis. Žmogaus nustoti buvo jai skaudžiau negu kliento.

Vaikus ji ypač mylėjo. Jei laiko turėdavo, kalbėdavos su jais, sekdavo jiems pasakas. Bet visą savo širdį paaukojo savo vyrui ir sūneliui Jurkai: „...visą mokslą atiduočiau už vienintelį nusišypsojimą savo vaikučio".

Alia meilės esmę suprato: „Žinai, mano miela, padaryti, kad tave koks nors svetimas vyras įsimylėtų, yra nesunku, bet tu padarai, kad tavo pačios vyras tave kasdien iš naujo įsimyli ir net diena iš dienos vienu laipsniu daugiau"* 11. Taip kartą sakė jai jos vyras.

Optimizmas. Alios tėvai ir seneliai buvo turtingi. Taigi Alia turėjo visko, ko tik jos siela troško. Pati buvo linksma, gabi ir sveika. Ji domėjosi žmonių vargais, buvo prisirišusi prie savo tėviškės, prie rusiškų papročių. Bet revoliucija viską sunaikino. Pirmiau puošnus Rachmanovų butas, dabar tik kertelė vagone, kur jai kartą net plaukai prie sienos prišalo. Egzaminams ruoštis galėdavo tik stoty, nes namie ir šalta, ir tamsu. Revoliucija sunaikino jos senelius, dėdę ir net sužadėtinį, pagaliau ir iš tėvynės ištrėmė. Vienoje universitetą baigusi moteris - tik pienininkė ir skalbinių plovėja. Bet visi šie sunkumai jos nesužlugdė. Ji niekad visiškai nenusiminė. Gamta, šeima, dienoraštis, religija duodavo jai stiprybės sunkiomis valandomis. Jos optimizmas truputį panašus į vyskupo Kepplerio optimizmą.

Pamėgimas užrašinėti savo išgyvenimus. Kad Alia šiandien žymi rašytoja, jos tėvas daug čia nusipelnė. Ji dabar noriai prisimena tėvo nuomonę apie rašytojo pašaukimą: „Poetas pirmiausia turi būti skaistus žmogus, jis imdamas plunksną turi visados save klausti, ar jis tuo, ką rašo, savo skaitytojo sielos neteršia"12. Toj srity jos tėvas visados griežtas. Kartą jai labai gerai pasisekė rašinys „Turgenevo moterys". Tada ji sakė savo tėvui, kad turi didelį talentą. Tėvas atsakė piktai: „Koks gali būti tavo talentas, jei nieko nedirbai, nieko neišgyvenai, nieko neiškentei?"13

Jaunutė pradėjo rašinėti eilėraščius, bet susipažinusi su Vagneriu daugiau neberašė.

Ji kūrė ir noveles. Ypač viena, kurią jos tėvas savo leidžiamame laikraštyje išspausdino, turėjo didelį pasisekimą.

Dabar su dideliu susidomėjimu skaitomi jos dienoraščiai ir romanas „Die Fabrik des neuen Menschen".

Kartą Vagneriui jo draugas pasiūlė parašyti ką nors iš karo belaisvių gyvenimo Rusijoje. Sutartas laikas atėjo, o jis dar nieko neparašė. Tada jiems kilo mintis pasiūlyti Alios dienoraštį. Alia ilgai abejojo, svarstė, bet pagaliau sutiko, tada jos vyras viską išvertė į vokiečių kalbą.

Jos dienoraščio išleista keturios knygos: „Geheimnisse um Tataren und Götzen" (1932) ir trilogija: „Studenten, Liebe, Tscheka und Tod" (1931), „Ehen im roten Sturm" (1932) ir „Milchfrau in Ottakring" (1933).

Knygoje „Geheimnisse um Tataren und Götzen" pasakojama apie autorės vaikystės ir gimnazijos laikus: čia matome jos išgyvenimus pas senelius Urale, įspūdžius, susitikus su totoriais. Ji pažįsta keistus žmones, kurie tiki į kinų dievus, mato, kaip kinas iš skaudamo danties kirmėlytes traukia. Iš gimnazijos laikų pateikia kelis keistus ir įdomius mokytojų ir mokinių charakterius.

Dėl lengvo stiliaus, dėl įdomaus turinio knyga yra skaitytina.

Dienoraščiuose „Studenten, Liebe, Tscheka und Tod" ir „Ehen im roten Sturm" autorė pavaizduoja savo gyvenimą studijų metu ir duoda revoliucijos vaizdą, kiek ši palietė universitetą, šeimą ir buržuaziją. Pradžioje Alia revoliucijos nesuprato: „Revoliucija man reiškė karo galą, ligoninių, kareivių kančių galą; revoliucija man reiškė galą areštų, ištrėmimų, bado ir nelaimių"14.

„Milchfrau in Ottakring" aprašo savo gyvenimą Vienoj po ištrėmimo iš tėvynės, iki 1930 metų. Tais pat metais ji džiaugsmingai baigė savo trilogiją žodžiais: „Priimk, o Dieve, šiandien mano dėkingumą už viską, ką Tu man šiame gyvenime dovanojai, už karčias skausmo valandas, kurios mane pamokė džiaugsmą mylėti, ir už džiaugsmo valandas, kurios mano sielą šviesią ir tvirtą padarė...

O aš, aš esu viską viską radusi!15

Autorė savo gyvenimą nuoširdžiai ir atvirai aprašo. Ji mums atrodo kaip gražiausias romano herojus. Jos turtinga asmenybė, tikri faktai, kurie parodo Rusijos gyvenimą revoliucijos metu, lengvas stilius daro trilogiją įdomią ir labai vertingą. Užtat nenuostabu, kad ji yra jau į daugelį svetimų kalbų išversta ir išleista net po keletą kartų. Reikia džiaugtis, kad lietuvių kalba ją taip pat turime.

Silpnosios trilogijos ypatybės - autorės ne visados griežtas minčių formulavimas ir jų kartojimas.

Kad jos talentas geriau atsiskleistų, susipažinkime su jos vieninteliu neseniai pasirodžiusiu romanu „Naujojo žmogaus fabrikas".

Romane pavaizduota darbo komuna GPU, kur komunistas Vladimirovas iškelia sau uždavinį žmogžudžius, vagis, paleistuvius išauklėti komunistiškos pasaulėžiūros proletarais. Apskritai romano tikslas - nušviesti dabartinį Rusijos gyvenimą. Rašytoja rodo žemą moralę komunistiškai nusistačiusio žmogaus ir ieško priemonių jį gelbėti.

Centriniai romano veikėjai yra Tania ir Vladimirovas. Tania -neturtinga studentė, kuri turi rūpintis pragyvenimu. Ji tarnavo įstaigoj, kur Vladimirovas buvo jos viršininkas. Tania pradėjo jausti, kad Vladimirovas jai kažkuo artimas, Vladimirovui ji taip pat patiko. Kartą Vladimirovas buvo girtas ir pasielgė su ja labai žiauriai. Tanios sieloj kilo maištas. Ji nebežinojo, kaip elgtis, norėjo net jį užmušti, bet suprato, kad tuo būdu nieko nelaimės. Taigi pasiryžo kantriai ir tyliai eiti jai Aukščiausiojo skirtu keliu. Vladimirovas laukė jos priekaištų. Jo kaltė, jos tylumas ir rūpestingas darbas nedavė jam ramybės. Jis ryžosi ją vesti, bet Tania dabar nesutiko. Ji pasigailėjimo nenorėjo. Vladimirovas nustojo sielos pusiausvyros, ieškojo paguodos pas burtininkę, pagaliau labai susirgo. Dabar Tania pajuto, kad be Vladimirovo jos gyvenimas tuščias, skurdus. Ji ryžosi jį gelbėti, pradėjo slaugyti, o visiškai sveikatai pablogėjus, pažada būti jo žmona. Jis pasveiksta ir veda Tanią. Jo tikslas - jai komunistišką dvasią įskiepyti, o Tania nori jį krikščionybei, gėriui laimėti. Iš tikrųjų po didelių vargų Tania savo išmintingumu, savo nepalaužiama valia ir pasiaukojančia širdimi nugali Vladimirovą, kuris prisipažįsta: „Tania, tu... tu visuose frontuose laimėjai".

Laiko dvasiai geriau nušviesti rašytoja duoda dar keletą epizodų, pvz., pasakoja apie profesoriaus Vladimirovičiaus ir Anos Ivanovnos šeimos įvykius. Ana buvo darbšti, rūpestinga, bet nemokyta ir negraži moteris. Profesorius pasirinko ją žmona dėl jos gerumo, bet vėliau paliko ją su šeima, o pats pasisuko į laisvą komunistišką meilės kelią. Borisas Pavlovičius, kurio pašaukimas -tik vedybos, pražudo artistę Niną Aleksandrovną, kuri jį nuoširdžiai mylėjo. Be to, rašytoja pasakoja apie „Gottes Lonte" sektą. Ši sekta moko žmones Dievą pažinti ir rodo, kad žmogaus vien materialistinė pasaulėžiūra negali patenkinti. Šie atskiri epizodai rodo, koks sunkus tokioje atmosferoje Tanios kelias.

Veikalo kompozicija. „Meilė yra kantri, gailestinga, meilė uždengia viską/ tikisi visko, pakelia viską. Meilė niekad nesiliauja". Šiuo romaną aiškinančiu motto pradeda rašytoja savo veikalą.

Romano pradžioje duoda simbolišką paralelę tarp Tanios ir gamtos. Tania nerami, nujaučia nelaimę. Gamta taip pat: upė patvinus, drumzlinas vanduo užliejo šalį, bangos dūksta. Tanios žvilgsnis apsistoja prie žolelių, kurios priešinasi srovei. Žolelių srovė nepalaužia. Tos silpnos žolelės simbolizuoja Tanią, kuri prieš komunizmo srovę kovos, ji išeis laimėtoja. Toliau sutinkame Tanią įstaigoj, kur ji netenka nekaltybės. Čia romano veiksmo pradžia. Po to autorė piešia dvasinę būseną pakaitomis Tanios ir Vladimirovo, o paraleliai duoda kelis kitus įvykius, kad laiko dvasia būtų aiškesnė.

Kaip romano pradžioje, taip ir gale sutinkame Tanią. Ji po ilgų kovų laimi Vladimirovą. Jis nesugebėjo išsaugoti „Naujojo žmogaus fabriko" nuo sektantų, o dėl jų jis areštuotas.

Kaip vaizduoja Rachmanova gamtą? Savo gamtos pamėgimą, savo į ją įsijautimą dienorašty ji taip išreiškė: „Gamta mano gyvenime atliko ypač didelį vaidmenį. Aš nuo seniai įpratau gamtoje ir su gamta gyventi... Aš įpratau kiekvienos dienos nuotaiką sugauti, aš įpratau tolimą dangų virš savęs ir plačią upę prieš savo akis turėti. Aš įsivaizdavau galinti atskirti ąžuolo garsą nuo beržo. Taip, man atrodė, lyg kiekviena gėlė savo nuosavą, visai tikrą melodiją turėtų"16.

Savo romane autorė neduoda ilgų gamtos vaizdų. Ji pasitenkina tik keliomis trumpomis eilutėmis. Jos gamta beveik visados derinasi su žmogaus nuotaika, nors pasitaiko ir kontrastingų sugretinimų.

Romane daug asmenų. Svarbiausi - Tania ir komunistas Vladimirovas. Studentė Tamara įdomi dėl savo auklėjimo. Gydytojas Krasnovas yra atstovas nesugebančiųjų savo įsitikinimų skelbti. Rašytojas Kuznecovas įdomus savo drąsa ir priešinimusi blogiui.

Tania visai panaši į pačią autorę. Ji gailestinga, globoja vargšą Niurką, bara žuvis mušančius kareivius. Jos nuomone, kiekvienas žmogus nešioja savy dieviškąją kibirkštėlę. Muzika, vaikystės dienų prisiminimai, tikėjimas duoda jai stiprybės sunkiomis valandomis. Ji visados darbšti. Meilei svarbiausia pasiaukojimas ir Taniai, ir Rachmanovai. Tania sako: „... meilė yra begalinis, nenutraukiamas darbas žmogui, kurį myli, visiškas užmiršimas savęs, atsisakymas savo asmenybės, kryžius, po kurio našta reikia žemai nusilenkti, jei norima jį iki galo nešti"17. Rachmanovai: „Žmona ir motina būti, vadinasi, savęs visiškai išsižadėti, savo norus ir svajones visai atidėti"18. Tania buvo maloni, pasiaukojanti, bet ir griežta. Jos griežtumas pasirodė, kai ji gynė savo kūdikio teises.

Be Tanios Rachmanovos, yra ir daugiau personažų, kurie romane ir dienorašty tie patys, būtent profesorius Vladimirovičius su Ana Ivanovna romane ir profesorius Georgas Aleksandravičius su Jekaterina Pavlovna dienorašty „Ehen im roten Sturm".

Komunistas Vladimirovas buvo darbo komunos GPU, arba „Naujojo žmogaus fabriko", viršininkas. Jis tą draugiją pats įkūrė ir norėjo parodyti, kad visi nusikaltėliai tik dėl blogų sąlygų atsiranda. Pakanka jiems sudaryti žmogiškas sąlygas, išmokyti darbo, jais pasitikėti ir jie bus geri ir naudingi. Vladimirovas buvo labai uolus komunistas: daug skaitė savo pasaulėžiūros knygų, daug skaitė paskaitų savo draugijoje, bet ką laimėjo? Komunistas Pusankovas, kurį Vladimirovas daugiausia vertino, pabėgo. Pabėgimo priežastis: „Bėgu, nes nuobodu". Pagaliau įsitikino, kad vagys, niekšai, klastotojai pasilieka ir komunistiškas idealas neįgyvendinamas.

Asmeniškam gyvenime buvo dažnai piktas, menkas ponas savo nuotaikų ir griežtas.

Gydytojas Krasnovas parodo visiškos laisvės vaisius seksualinėje srityje. Pagal jį 81% jo pacientų serga lytinėmis ligomis. Jis tuo reikalu rašė knygą. Kartą ta tema skaitė „Naujojo žmogaus fabrike" paskaitą. Areštuotas. Kalėjimo kančios jam per sunkios. Norėjo sau pasilengvinti, įkliudė kelis nekaltus žmones ir pats žuvo.

Visai kitoks romanų rašytojas Kuznecovas. Jis, kaip ir daktaras, dėl to susmukimo kaltina vyrus: „Niekados dar jokioj istorijos epochoj nebuvo vyras taip nužeminęs moters, kaip dabar. Jis užliūliuoja ją gražiais žodžiais. Ji turi padėti valstybę kurti, sako, bet tikrovėj jis ją pažemino iš auklėtojos ir kūrėjos iki visiškos geidulių patenkinimo priemonės19. Įdomus jo pasikalbėjimas su teismo tardytoju. Kuznecovas mirties nebijo. Jo paties sukurtoji religija žada jam geresnį gyvenimą. Žinoma, ir jis apkaltintas ir nubaustas.

Tamara įdomi dėl savo auklėjimo. Jos tėvas - meno garbintojas. Jo auklėjimo principas: „Mano duktė turi būti mano meno veikalas, taip užbaigtas meno veikalas, kokio dar galbūt joks menininkas nesukūrė"20. Veltui pastangos. Tamara prieš tėvo norą įsimyli keistuolį studentą ir palieka tėvų namus. Po kurio laiko persiskiria, įsimyli profesorių Orlovą. Ilgesys, gyvenimo rūpesčiai išvagoja raukšlėmis veidą. Šis įvykis ją taip sujaudino, kad ji neteko proto. Grožiui auklėta, netenka grožio ir pati sunyksta. Nelabai tikėtina, kad Tamara, dar sveika būdama, kalbasi su savo mylimuoju profesorium, nepažįsta jo ir išpasakoja jam savo jausmus.

Apie Rachmanovos stilių kalbėti negalima, nes originalo mes neturime. Taigi tuo atveju iškeikime ryškiausias vertimo stiliaus savybes, kurios, reikia manyti, ir originalui tinka.

Vyraujančios stiliaus priemonės yra pakartojimas ir retoriškas klausimas.

1)    Kartojama tas pats žodis: „Überall wird geredet, geredet, geredet!"

2)    Kartojama ta pati sakinio dalis: „Das war Liebe! Das war die Liebe, die sie rief..."

3)    Kartojama tas pats žodis naujuose sakiniuose: „Niemals ihm so in seine Augen blicken dürfen, wie er in die ihren? Niemals sollten sich ihre Lippen berühren; niemals sollte sie sich an ihn schmiegen dürfen, fest, ganz fest? Nein, niemals!"

4)    Kartojimas sujungiamas su žodžių žaidimu: „Das ganze Leben! Welches Glück! Ein ganzes Leben! Welch unendliches Glück!.."

5)    Kartais žodžiai kontrastiškai sudedami: „Mit leisen Schritten schlich sie durch die Gassen und blickte mit ihrem dunklen Auge in die Fenster der Menschen der jungen und der alten, der glücklichen und der unglücklichen. Freude und Trauer deckte sie..."

6)    Labai mėgstama retoriški klausimai, kurių vienas po kito net keliolika eina: „Was ist aus ihr in diesen Jahren geworden? Wer sie heiratet? Wer war ihr Mann? Wo wohnt sie? Und warum dieser Ausdruck von Leid in ihrem Gesichte?..."

7)    Romane epitetų nedaug. Jie dažniausiai paprasti ir sudėtiniai optiškos prigimties būdvardžiai: dunkelbraune Flut, hellblauer

Himmel, zitternde Luft, schäumende Wogen... Trilogijoje jie kartais vartojami be saiko: „diese halte, reine, frische, würzige Luft".

1 R.A.[A.Rachmanova] (toliau - R.A.), Geheimnisse um Tataren und Götzen, Salzburg2 , 1932, p.112
2 Ten pat, p. 123.
3 R.A., Studenten, Liebe, Tscheka und Tod, Salzburg13,1931, p. 10.
4 Ten pat, p. 28.
5 R.A., Ehen im rotten Sturm, Salzburg, 1932, p. 360.
6 R.A., Milchfrau in Ottakring, Salzburg, 1933, p. 13.
7 Ten pat, p. 331.
8 R.A., Ehen im rotten Sturm, Salzburg, 1932, p. 218.
9 R.A., Milchfrau in Ottakring, Salzburg, 1933, p. 195.
10 R.A., Ehen im rotten Sturm, Salzburg, 1932, p. 227.
11 Ten pat, p. 344.
12 R.A., Wie es zu meinen Tagebüchern kam,
Schönere Zukunft, Wien, 1933, Nr. 13/14, p. 357.
13 Ten pat.

14 R.A., Studenten, Liebe, Tscheka und Tod, Salzburg13,1931, p. 126.
15 R.A., Milchfrau in Ottakring, Salzburg, 1933, p. 332.
16    R.A.,
Milchfrau in Ottakring, Salzburg, 1932, p. 135.
17    R.A.,
Fabrik des neuen Menschen, Salzburg, 1935, p. 398.
18 R.A., Ehen im rotten Sturm, Salzburg, 1932, p. 226.
19 R.A., Fabrik des neuen Menschen, Salzburg, 1935, p. 108.
20 Ten pat, p. 49.

 

 

 

Naujoji vaidilutė,
1938, Nr. 3, p. 171-172

MERGAITĖ - NAMŲ ŠIRDIS

Jaunyste, tu skrisk į aukštybę,
akim viršiausio idealo 
žmonijos visą daugybę nuo galo perverk iki galo.
                     Ad. Mickevičius

Gimnazija - jaunatvės laikai. Ten nėr sienų, nėr ribų. Kas užstos ten proto žirgui kelius, kas sulaikys ten į tolius ir aukštumas šaunančius žvilgsnius, kas suvaldys širdies jausmų didybes? Kas, o kas? Juk ten visi pašaukti tik jaunatvei tarnauti, tik džiaugsmui padidinti.

Be dvasios, be širdies - tai griaučių tautos;
paduok, jaunyste, man sparnus!
Per negyvuosius skrisiu skliautus
vilionių rojun - į sritis, 
kur karštis daro stebuklus, 
naujybių barsto gėlėmis 
ir puošia aukso varsomis.
                Ad. Mickevičius

Kas be dvasios, be širdies, kas jaunatvei nemoka auginti sparnų, kas neturi karščio mokslui, kas nepažįsta valios ir širdies stebuklų - tenežengia į mergaičių moksleivių eiles, nes šios mergaitės turi pašventinti Lietuvos vardą, jos turi tėvynės veidui šypseną suteikti.

Tauri mergaitė, gėlės, žvaigždės, paukščių garsai - juk grožio, džiaugsmo stygos didingos gamtos simfonijos. Kas atsakys, ką reiškia skaistybę, amžiną Grožį ir Gėrį pamilusi mergaitė mūsų vos atbudusiai tėvynei, mūsų beirstančiai šeimai, mūsų dažnam kelio nežinančiam jaunuoliui. Klausiu? O didingumas, o kilnybė! Tik tokios tavęs laukia kaimo gryčia, tik tokios tavęs laukia tėtis, mama, ilgisi sesutė, broliukas. Mergaite, kilni mergaite, parvežk iš gimnazijos miesto į gimtąją pirkią jaunatvės karščio, parvežk šventumo, parvežk tyro juoko! Juk tik tam tėtis, mama ir visi tavo namai dėl tavęs vargsta. Mergaite, skubėk pas juos, tavęs išsiilgusius, pas juos, dar nepažinusius meilės stebuklų. O kaip mylės tave mama, kaip švelniai prie tavęs glausis sesuo. Tau bus lengva, bus gera pas juos. Duoti juk tavo dalia. O tu daug, o tiek daug turi. Tau viskas gimnazijos mieste atdara, arti ir papiginta: tau artimas kelias prie didžiausių, šviesiausių asmenybių, tave kasdien tyliai moko meilingiausias mokytojų Viešpats Jėzus savo Bažnyčioje, tau tarnavo su visa galia tavo auklėtojai, tau atdara gražiausioji gamtos knyga, kuri tave džiugino, dailino. Tu dažnai kartojai Salomėjos Nėries žodžius:

Kur gėlynai žydi - ten ir aš,
Kur drugeliai - ten ir aš,
Kur einu - margi drugeliai mane lydi,
Kur sustoju - man lelijos baltos žydi.

Gamta ir meno mūzos išmokė tave gracijos, Bažnyčia ir gimnazija papildė tavo širdį išminties lobiais. Taigi kiekviena proga, kai tik būsi namuos, dailink, išmintimi šviesk ir valyk savo gimtinę trobą. Darbui giesmę darbu sugiedok, savo elgesiu ir menais pasakyk, kad džiugiausia, visų įdomiausia naujiena yra Kristaus Evangelija, įdainuok ir įkalbėk Vilniaus ilgesį savo artimiesiems.

Tikiu. Tu savo pareigą kilniai atliksi. Tu atversi savo trobos duris, tu parodysi savo sesei, broliui vieškelius į meilės karalystę, tu... net palydėsi juos pas Meilės Žmogų ir Dievą - Eucharistinį Jėzų. Juk tavo pašaukimas - mylėti, o meilė nežino kliūčių.

Naujoji vaidilutė,
1938, Nr. 4

LIETUVOS MOTERŲ RELIGINIS JUDĖJIMAS*

Kokia graži mintis sušvytėjo seserims pranciškonėms pastatyti uždaroms rekolekcijoms namus, nes tik ten galima užmiršti kasdieną, ramiai pailsėti prie Viešpaties kojų, susikaupti ir dvasia atgimti. Kas kartą ten buvo, tas iš visos širdies dėkos Viešpačiui už seselių pastangas, už savo ir savo sesių bei brolių atgimimą.

* Baigusių aukštąjį mokslą Moterų S-gos visuotinis metinis narių susirinkimas įvyko kovo 3 d. Skaityti pranešimai apie S-gos veiklą ir ateities darbus, išrinkta nauja valdyba, į kurią įeina: A. Gustaitytė-Šalčiuvienė (pirmininkė), M. Galdikienė, M. Garolienė, H. Kripienė, S. Paužolytė, E. Treiderytė ir J. Žukaitė.

Lietuvoj uždarų kolekcijų svarbą pirmosios pajuto mokytojos. Juk kam gi daugiausia reikia išminties, tyrumo, jei ne mokytojui? O kad visi tą suprastų! Visi skubėtų prie pedagogiškiausio ir saikingiausio mokytojų Mokytojo, jau prieš trejetą metų jų pėdomis paseka studentės. Pirmiau Pažaislyje, šįmet pranciškonų namuos stiprinąs, gaivinas ir ateities darbams ruošias. Bet ypač sukruto L. K. Moterų draugija. Per tokį trumpą laiką suruošdamos net trejetą uždarų rekolekcijų. Pirmąsias 1937 m. lapkričio pabaigoj ir gruodžio pradžioj - skyrių vadėms, antrąsias - konferencijos dalyvėms, trečiąsias - šviesuolėms vadovėms. Rekolektančių skaičius visada buvo didelis, per antrąsias - net per didelis. Reikia pabrėžti, kad jomis ypač inteligentės domėjosi. Paskutinės rekolekcijos, nepaprastai turiningai vestos kun. Alf. Grauslio, įvyko š.m. balandžio 2 dienos vakare ir baigėsi 5 d. rytą. Rekolekcijų vadovas pakvietė į sunkų ir didį sielos darbą Šv. Bernardo žodžiais, kad įeitumėm į jas su visa siela ir pasiliktumėm visiškai vienos. Tyla ir klusnumas visuos namuos. Klausėm varpelio, kad nekliudytumėm vienos kitoms. Išklausėm dešimties konferencijų. Šiandien jau darbe ir namie nėra jokio noro kalbėti ir didelė baimė suardyti kito ramybę. Taip norėtųs dar ilgiau klausyti, stiprėti, baisu kasdienybės, pilkumo. Betgi mus šaukia pareigos, džiaugsmo nepažinusios sielos laukia mūs. Mes pasiryžom siekti džiaugsmingo šventumo, dirbdamos paprastus darbus kaip ypatingus, išnaudodamos tik dabarties valandėlę; mes skubėsim pas Viešpatį, kad mums nereikėtų daug apie Jį kalbėti, bet kad Jis pats per mus kalbėtų; mes stengsimės iš visų jėgų išaugti virš aplinkumos, nes viršūnės vilioja; mes aukosim laiką vis labiau Tiesai pažinti, meilės darbams, nes Kristus aukojos. Jis kentėjo, buvo palaidotas, bet ir kėlėsi. Tuo tikėdamos nesisielosim, kad mūsų mintys bus laidojamos ir be vaisiaus, nes mums paaiškėjo, kad gera sėkla nežūna. Lai būna mūsų gyvenimas malonus kvapas mūsų aplinkai!

Moteris, 1938, Nr. 1, p. 8-9

MOTINA, KOMUNIZMAS IR KOVA SU JUO

Tavo galioje pasivadinti iš nežinios angelų Dievui [garbinti]

Motina - šeimos širdis, ji vaikų draugė ir mokytoja, ji vyro pagalbininkė, ji jo angelas sargas. Mūsų motinėlės dažnai nejaučia savo vertės. Motute, kodėl nesidžiaugi savo didingumu? Tik pagalvok ir panorėk. Tvirtai ir iš visos širdies panorėk, o pamatysi, kaip viskas vyksta pagal tavo norą. Juk tu nešioji kilnųjį kunigą, inžinierių, laukų artoją, tu vedžiojies už rankutės profesorių, vyskupą ir net patį popiežių. Juk tavo galioj pasivadinti iš nežinios vaikelių - angelų garbinti Tėvą danguje. O atsiminus Dievo Motiną Mariją reik nutilti ir pulti ant kelių. Ar galima atsistebėti tuo begaliniu moteriškės išaukštinimu. Reikia tirpti iš džiaugsmo ir dėkoti Viešpačiui, kad Jis tiek brangių dalykų mums patikėjo. O mes? Mes dažnai taip niekingai užkasame savo talentus ir lyg didžiausios vargšės vegetuojame, niekingai ir tuščiai gyvename. Nesistebėkim užtat, kad mūsų draugai dėl to mus niekina. Tą tikrai užsitarnaujame dėl savo didybės paniekinimo, dėl savo nerūpestingumo. Moteris, tiek širdies turtų turėdama, turi tik duoti, o ne elgetiškai laukti, o ne tiesti rankas į niekingus žvilgučius.

Kilni ir išmintinga mergaitė gali savo sužadėtinį visokioms dorybėms palenkti

Tiesa, būtų klaida, jei jau jaunutė mergaitė manytų, kad ji turi tokius didelius talentus, tiek širdies turtų iš Viešpaties lobyno, kad jai nieko nereikia daugiau daryti, o tik svajoti, kad iš už jūrų marių, iš už tamsiųjų girių atjoja jos trokšdamas gražus karalaitis. Tai būtų klaida, didelė klaida. Jau maža mergaitė turi žinoti, kad jai daug duota gabumų užuomazgoj, bet ji turi juos išlavinti, ji turi moteriškumą jautrinti, turi siekti savo asmenybės tobulumo, turi išmokti gražiai ir išmintingai garbinti Dievą. Kilni, drąsi ir išmintinga mergaitė savo sužadėtinį gali visokioms dorybėms palenkti.

Kas yra tas moteriškumas?

O kas tas moteriškumas? Kas asmenybė? „Moteriškumas - tai pagarba, švelnumas, tvarka, meilė, aukojimasis, savęs atsižadėjimas. Chamiškumas - tai panieka, įžūlumas, chaosas, neapykanta, egoizmas", - rašo M. Pečkauskaitė. Asmenybę kun. Alf. Sušinskas taip nusako: „Tik valios, darbo, artimo meilės ir tvirtų principų žmogus yra asmenybė, kilni asmenybė". Taigi tik moteriškas savybes lavindamos ir asmenybės siekdamos dvasia turtingos tapsime. Be darbo, be aukos yra viskas tik griuvėsiai, bjauriu chamizmu dvokią. Jei mūsų kiekviena močiutė žinotų, kad jos gyvenimo tikslas yra dangus, kad ji, čia, žemėj, turi tik tarnauti artimui ir kilniai tiesai, bet išmintingai tarnauti, kaip tarnavimą suprato pats Didysis Mokytojas - mums niekas, o niekas nebūtų baisu.

Kas atidaro duris komunizmui?

Bet kai tarp mūsų tiek daug linguonėlių nendrių, užtat mums komunizmas taip siaubingai pavojingas. Juk daugelio mūsų tikėjimo tiesos tokios silpnos, daugelis neturi jokio bažnytinio patriotizmo, daugelis mūsų neturi jokio supratimo apie tautos reikalus, o kiek mūsiškių nejaučia šeimos šventumo, kokia daugybė mūsų neturi jokios nuovokos dėl asmenybės klausimų - meilė, pasiaukojimas yra taip suprastėję, taip išgesę. Ambicijos, pykčiai, apkalbos, nekantrumas apniaukė mūsų gražiąsias mintis. Taip. Mes atidarėme vartus komunizmui į mūsų šventoves, į mūsų šeimos židinius, į mūsų pačių širdis. Komunizmo agentai, lyg nekalčiausi avinėliai, sėlina ten, kur nepasitenkinimas, kur tamsa. Jie tyliai, kartais švelniai, kartais pilni tulžies, bet visada uolūs ir energingi, žadėdami gerą gyvenimą, žadėdami darbo žmogų išaukštinti, skverbiasi į mūsų tarpą. Jie stačiokiškai religijos nepuola, bet užtat visu smarkumu juodina jos skelbėjus. Juk pamatus sugriovus, namas nebestovės. Jie tą puikiai žino. O kaip skaudu žiūrėti, kad ir mūsiškiai vienas sąmoningiau, kitas ne taip sąmoningai tame darbe jiems padeda. Mat daugelis mūsiškių ieško, rankioja kunigų, savo mokytojų ir kitų aukštesnėse vietose esančių būtas ir nebūtas klaidas, dėmes. Bėga ir skuba su tomis naujienomis, platina ir skleidžia jas. O kokie jie skurdžiai! Jie nejaučia, kad savo šventoves tuo griauna, šaldo tokį menką tikėjimą ir griauna pasitikėjimą vadais.

Komunizmas - religijos gudrus priešas. Jis rauna su šaknimis bet kokią religiją. Komunistui gyvenimas tik žemėj, jis visiems kalba apie rojaus įkūrimą. Dangus, siela - jiems beprotystė, pasaka.

Komunizmas kovoja ir prieš tautiškumą. Jie nori visą pasaulį užkariauti, jie nori iškelti tik vieną luomą - proletariatą, jie nori visus sujungti po antikristo vėliava.

Šeimos vieningumo, šventumo komunizmui nėra. Tai prietaras, buržujų prasimanymas. Aistros patenkinimas jiems didelis dalykas. Mergaitės skaistumas komunistui niekniekis, tai gurkšnis vandens. Aistrų sūkuryje atsiradęs vaikelis - nuskuręs prieglaudos benamis. Iš tokių benamių ir kitokių nusikaltėlių susikūrė Sovietuose „socialinių artimųjų" klasė. Tai kriminalistų klasė. Tiesa, dabar jau mato komunistų vyriausybė, kad šeimos sugriovimas tautai yra pavojingas. Pradeda rūpintis šiuos dalykus pakreipti kita plotme.

Lietuve motinėle, kuri išsaugojai anais laikais ir tikėjimą, ir lietuvišką žodį, pamatyk ir pajusk komunizmo pavojų. Ypač šįmet budėk, nes šie metai sovietų paskelbti bedievybės platinimo metais.

Kaip kovoti?

Šeimos motutė geriausiai padarys, jei komunizmui paskelbs kovą. Tas kelias yra savęs, savo šeimos ir savo aplinkumos atnaujinimas ir darbas, darbas ir tik darbas. Kad nereikėtų bėgti ir glaustis prie to, kas pažadės mums duonos plutą.

Bažnyčioje, mokykloje, skaityba ir dorybių praktikavimu atnaujinsime save.

Mūsų šeimos gyvenime tvarkingumas, jos gražus klestėjimas ir mūsų kilnios asmenybės veiks ir kels mūsų aplinkumą, nes gražus žodis, doras elgesys niekad nežūna, bet lyg bangos sklinda vis tolyn ir tolyn.

Savo šeimas darykime jaukiais, įdomiais lizdeliais, židiniais. Čia turi būti skaityba, dainos, giesmės, bendros maldos, eglutės, Betliejai, Velykų minėjimai, deklamacijos, pasakojimai, vaidinimai, mirusiųjų širdingi minėjimai, savo šeimos kapų rūpestingas lankymas ir puošimas. O kad tai pasidarytų, mes visur kartu - gyvenime ir mirtyje. Iš tokios kūrybiškai turtingos šeimos niekas nebėgs. Tada kiekvienas vaikelis galės su jaunu poetu B.Brazdžioniu prašyti Kūrėją:

Sakyk, mamyte, pasaką ilgiausią
Ir niekur nuo ratelio, niekur nenueik tu,
O aš gražiai Dievulį paprašysiu, pamaldausiu,
Kad tavo siūlas niekad nesibaigtų.

Tada mes su D. Lipčiūte klausime: „Tik vieno klausiu, kodėl ir mamos miršta, ar nepasakysi?"

Moteris, 1938, Nr. 2, p. 17-18

BLAIVĖK, KAD MINTYS ŠVIESĖTŲ 

Ūkanos blaivosi

„Tikrasis motiniškumas yra didesnis net už meilę savo kūdikiui - jis norėtų išgydyti viso pasaulio žaizdas" (J. Nainienė).

Man smagu, kad šias mano kelias mintis išgirs 40 000 Lietuvos motinėlių. Šie tūkstančiai būtinai turi išgirsti, nes jie klauso mūsų Draugijos Centro valdybos pulso, o Centro valdybos pirmininkė, prašoma L. K. Blaivybės draugijos, įgaliojo mane klausytis, suprasti ir perlieti į mūsų tokios gausios Draugijos narių širdis Blaivybės draugijos skleidžiamas idėjas.

L. K. Blaivybės draugijos judėjimas paskutiniu laiku buvo lyg apmiręs, truputį nublukęs ir dėl kai kurių nesusipratimų net daugelį šiurpulingai papurtė. Tiek jau to. Ūkanos blaivosi. Didelis džiaugsmas, kad šios Draugijos priešakyje atsistojo jaunas, daug žadantis, didelių užsimojimų kun. P.Lažinskas. Reikia tikėtis, kad Draugija, pagelbima prityrusio vaisių sulčių propaguotojo agr. J.Valatkos, gražiai suklestės.

Neregima vyno dvasia, jei tu neturi vardo...

Mylimos motutės, ką mes privalome krašto blaivinimo tarnyboje? Blaivybės mintys tikrai niekam nėra taip arti prie širdies, kaip mums. Juk kieno dažniausiai akys ašaromis apšoksta, kieno dažniausiai veidai rasoja? Motute brangioji, juk tik tavo. Tavo, kuri pasiryžai gydyti pasaulio žaizdas. Žaizdas gydyti tikrai tavo pareiga, nes tu - meilė ir tavo kerštas yra tik meilė. Motute, geroji Motinėle, tik būk švelni ten, kur liga, kur sopa, kur žaizdos. Juk daug kartų girdėjai Šv. Pranciškaus Saleziečio pasakymą: „Su viena lėkšte medaus pagausi daug daugiau musių kaip su visa statine raugo". Patikėkim juo.

Rūkymo, girtavimo yda yra valios silpnumas. Ir svaiginimosi aistra taip lengvai išauginama, o kaip sunkiai naikinama. Šventasis Raštas, Bažnyčios Tėvai ragina kovoti su šiuo pamėgimu: „... nes vynas daugelį pražudė", „...tikintieji, kurie pasiduoda šiai girtavimo ydai, duoda papiktinimą nekatalikams... Todėl tegul padaro kunigai ką tik begali.., kad pašalintų girtavimo ydą iš Kristaus avidės", - sako popiežius Leonas XIII. O, kaip baisiai pasako didysis anglų rašytojas Šekspyras apie svaigiuosius gėrimus: „O tu, neregima vyno dvasia, jei tu neturi vardo, iš kurio galima būtų tave pažinti, tai pavadinsiu tave velniu". Nesakysiu, kad per smarkiai pasakė rašytojas. Juk girtuokliai sunaikina savo, savo žmonos, savo vaikučių sveikatą, turtus, džiaugsmą ir visokeriopą laimę. Iš gražaus šeimos lizdelio belieka tik griuvėsiai. Per girtybės duris įžengęs, dažniausiai ir toliau žengia. Argi ne tarp girtuoklių keiksmai, pykčiai, žudynės bei paleistuvystė? Ir kam iš to džiaugtis - jam, Dievui, tėvynei? Jis pajuokiamas už savo žmoniškumo paniekinimą, tėvynė netenka rimto darbininko, Dievas -savo sūnaus, kurį brangiai atpirko ir begal išaukštino.

Kasdien prageria 70 000 litų

Lietuvoje svaigiesiems gėrimams išleidžiama kasmet apie 15 milijonų litų. Arba vėl - „Panevėžio degtinės pilstytuvė degtine aprūpina Panevėžio, Utenos, Šiaulių, Tauragės, Rokiškio, Biržų ir iš dalies Ukmergės ir Zarasų apskritis. Ir šios septynios apskritys per dieną išgeria 24 600 pusbonkių ir 68 000 literių (0,75 talpos)!.. Skaitant pinigais, kasdien prageriama apie 70 000 Lt", - rašo 1938 m. „Sargyba". Kokia milžiniška suma tik svaiginimuisi, savęs nuodijimui, laiko eikvojimui. Kad ji būtų panaudota alkiui pasotinti, švietimui kelti! Kiek širdžių būtų džiaugsmu suplazdėję, kiek pamaldžių atodūsių kiltų į dangų darbščioms rankoms! O dabar? Dabar tik kankynė, ašaros, keiksmai ir sužvėrėjusių žmonių pavidalai, dažnai bauginą praeivius.

Vytautas Didysis gėrė tik vandenį

Ypač šiais mūsų didžiųjų Jubiliejų metais stokime į darbą. Kaip sugebame, paminėkime š.m. nuo sausio 30 d. iki vasario 6 d. blaivybės savaitę. Pasekime didžiųjų vyrų pėdomis - Fordo stalo alkoholis dar niekad nėra matęs. [...] Suomijos prezidentas P. Kailio - abstinentas. Ir kokia džiugi žinia, kad „Per visą gyvenimą Vytautas Didysis gėrė tik vandenį. Jis taip taupo savo laiką, jog jam nežūva nė viena valandėlė", - rašo apie jį istorikas Dlugošas. Taigi tegul niekas nedrįsta savęs vadinti tėvynės mylėtoju, jei jis svaiginasi, jei jam laikas nebrangus.

Paika gerti nuodus, o sveikatos linkėti

Yra toks pasakymas - „Tuščiomis galvomis žmonės dažnai turi labai pilnus pilvus". Ir ką gi mes galime iš tokių skurdžių norėti? Bet atsiminkime: „Moteris savo kilnia siela ir širdies šiluma praneša vyrą. Vyrai, valdydami pasaulį, sušaldė širdis ir nuskurdino sielas. Tad laikas prabilti moteriai. Šiandien jai žodis priklauso", -rašo kun. M.Krupavičius. Pasinaudokime. Sudarykime sąlygas visokiems „litronams" pranykti nuo stalo. Šalinkime nuo stalo troškulį žadinančius valgius, jų vieton dėkim įvairius daržovių gaminius. Pradėkime puošti stalus giromis ir vaisių sultimis, kurios užsienyje taip mėgstamos ir vartojamos. Sugalvokime kitokių linksminimosi būdų, sudarykime svečiams jaukumą dainomis, pasakojimais, įvairiais žaidimais, o ne tik valgiais ir gėrimais, kurie dažnai mūsų svečią žemu padarėliu padaro. Kaip paika gerti nuodus ir sveikatos linkėti. Ir kas baisiausia, kad žmonėms tas labai patinka.

Niekad nedainuokime dainų, kurios išgarbina „arielkėlę", alutį. Jos sugalvotos smuklininkų patraukti žmones prie girtavimo. Sugalvokime dainas, niekinančias tą skystimėlį ir tabako čiulptuką.

Blaivybės draugija žada surengti blaivinimo, bealkoholinės virtuvės kursus. Šios progos nepraleiskime, nes krašto blaivinimo pasisekimai kol kas mūsų rankose.

Tad į darbą! Prašykime pasisekimo didžiojo pedagogo Foersterio žodžiais: „Viešpatie, padaryk mane geresnę, kad jį Tau sulaikyčiau ir laimėčiau".

Moteris, 1938, Nr. 8, p. 126

KENTĖJIMAI ARTINA PRIE DIEVO

Ak laime, o džiaugsme, kaip nepaprastai mes trokštam, kaip ieškom tavęs! Kodėl mus taip masini, kam taip trauki, vilioji? Kur tu? Atsakyk! Ar tu mamonoj, ar garbėje, ar mergaitės nusišypsojime, jos gracijoje, argi tu vyro jėgoj? Kodėl daugelis paskui tuos pavidalus taip skuba, užmiršdami ir miegą, ir vargą? Nejaugi jie tave ten mato ir pagauna?!

Ne! Jie nieko ten nepamatė. Jie veltui gaišo ir bėgiojo. O Laime, o amžinasis Džiaugsme, kaip sunku Tave surasti, kaip nelengva Tave pamatyti! Kam pasislėpei už taip bauginančio rūbo? Argi Tavo rūbas - ne kančia ir vargas, argi ne jį „išmintingieji ir modernieji" spjaudo? Taip! Tu nužengei tik dėl mūsų, tik mus mylėdamas iš dangaus, ėjai į Kalvarijos kalną klupdamas, o kalno viršūnėje buvai spygliais apvainikuotas. Bet po to Tu įžengei į amžinąją garbę, įžengei mums vietų parengti. „Juk kiekvienas džiaugsmas nori amžinybės, nori ilgos ilgos amžinybės", - šaukė Nietzsche. Taip! Kalvarijos Kryžius yra mūsų švyturys į amžinąją Laimę, į džiaugsmo Saulę. „Prisiartinkite prie jo ir būsite apšviesti", - kalba psalmininkas. Ir tikrai: „Kai Tavęs, savo Dievo, ieškojau, laimingo gyvenimo ieškojau... tai yra laimingas gyvenimas džiaugtis Tavimi, prie Tavęs, dėl Tavęs... tai yra laimingas gyvenimas ir nėra kito... kad ir kažin kur kreiptųsi žmogaus siela, visur kitur be Tavęs ras vien skausmą", - tvirtina Šv. Augustinas. Šv. Augustinas mano, kad visur kitur be Tavęs ras žmogus vien skausmą, bet argi skausmas toks skausmingas? Jis toks. Bet kodėl šventieji, visko išsižadėję, taip mokėjo džiaugtis, kaip nė vienas turtingiausias šios žemės vaikas? Kodėl jie galėjo kalbėti apie gerąjį skausmą, kodėl jiems atrodė, kad ligonio lova arčiausiai dangaus, kodėl Hildegarda samprotavo, kad Kristus negyvena sveikuose ir stipriuose kūnuose, nes tie kūnai, nieko nekentėdami, per daug yra įaugę į žemę ir dažniausiai per daug žemiškai jaučia; kodėl Margarita Marija Alacoque dejavo, kad ji per mažai kenčia? Šventieji, tos gražiausios žemės gėlės, išaugusios kryžiaus pavėsyje, paliestos didžiausios Meilės, nežino jokių kliūčių, nežino ribų, tik būgštauja, kad per mažai kenčia. Jeigu galima nerimti, vargti dėl mamonos, dėl akimirkos garbės, tai kas gali būti negalima tam, kas pažino Amžinąją Meilę? Argi ne iš to paties šaltinio gėrė Tomas Kempietis ir kitus ragino gaivintis? Tikra Jėzaus meilė duoda noro atlikti didelius darbus ir pažadina vis didesnės tobulybės troškimą.

„Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau" (Jn 15,9), „tariau savo mylimiesiems, kurių tačiau nesiunčiu į laikinąsias linksmybes, bet į didžią kovą; siunčiau ne dėl garbės, bet dėl paniekinimų; ne poilsiui, bet gausių vaisių kantriai rinkti", - prideda T. Kempietis. O mes! Ar neskubėsime į Kalvarijos kalną, kad sulauktumėm amžinųjų Velykų?

Moteris, 1938, Nr. 12, p. 212-213

ŠVENTOSIOS MORTOS PAVYZDŽIU 

Šeimininkių globėja

Kiekviena motina kartu yra ir šeimininkė. Todėl gerai, kad mūsų Draugijoje yra Šeimininkių sekcija. Šeimininkių sekcijos Centro komitetas visu uolumu rūpinasi, kad šeimininkės darbas būtų tobulinamas ir labiau vertinamas, kad šeimininkės rūpesčiai būtų sudvasinti, sukilninti. Tam tikslui pasirinkta globėja vaišingoji Šv. Morta, kurios šventė esti liepos mėn. 29 d. Taigi verta pažiūrėti į šios šventosios gyvenimą ir jos charakterį.

Apie Šv. Mortą žinių gauname tik iš Jono ir Luko Evangelijų ir padavimų. Šventoji gyveno nedideliam miestely Betanijoje su savo jaunesne sesute Marija ir broliu Lozorium. Šis miestukas visai netoli nuo Jeruzalės; Betanijos vardas istorijoje tik dėl to minimas, kad ten gyveno trijų skaisčių sielų šeima, kurią dažnai lankydavo jų bičiulis, geriausias visų šeimų draugas, pats Jėzus Kristus. Jauku toje šeimoje, apie kurią Šventasis Raštas sako: „Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį Mariją ir Lozorių". Jeigu Kristus juos mylėjo, jie visi buvo geri, ir patys vieni kitus mylėjo, o kur yra meilė, ten visko pakanka, ten nieko nestokojama. Taip pat juk ir mūsų šeimas gali lankyti Jėzus, nes argi kas nors iš mūsų negali mylėti?

Kristus vertino kiekvieną darbą

Morta, kaip vyresnioji, buvo šių meilės namų šeimininkė. Ji kruopšti, rūpestinga, skubanti, vaišinga ir maloni savo svečiams. Štai Mortos ir Marijos namus aplanko Jėzus. Jos abi nori parodyti Jam savo meilę. Marija atsisėda prie Viešpaties kojų ir klauso Jo žodžių, o Morta bėgioja, norėdama Jam geresnes vaišes paruošti. Kad būtų viskas kuo geriausia ir kad greičiau viską atliktų, ji kreipiasi į Mokytoją: „Viešpatie, Tau nerūpi, kad mano sesuo palieka tarnauti mane vieną? Sakyk jai, kad ji man padėtų". Viešpats jai atsako: „Morta, Morta, sielojiesi ir esi susirūpinusi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geresnę dalią, kuri nebus iš jos atimta". Kristus nesako, kad Mortos darbas prastesnis ir nereikalingas, bet Jis ją tik įspėja, kad ji, besirūpindama kūno maistu, neužmirštų sielos valgio. Jis jai primena, kad ir jos pirmoji tarnyba turi būti Dievui.

Šitas Kristaus priminimas - per daug nesusirūpinti vien smulkiais kasdieniniais gyvenimo dalykais - anaiptol dar nerodo, kad mes į bet kokį darbą turime visai lengvai žiūrėti. Juk Kristus, atsilankydamas į paprastų darbininkų šeimą, tuo pagerbė patį darbą. Be to, mus ir Bažnyčia moko, kad daugeliu atvejų darbas yra malda; tik, žinoma, tada, kai kiekvienas, kad ir menkas darbelis, yra Dievui aukojamas, kai dirbama iš Dievo ir artimo meilės.

Dėl laikinų dalykų neužmirškim amžinųjų

Bet Kristus tuo pasakymu nuginkluoja taip pat visus tuos, kurie maldai skirtą laiką vadina tik laiko eikvojimu, kurie, pvz., apie kontempliacijos vienuolynus kalba kaip apie dykaduonių susibūrimą. Nesimeldimas yra apgaudinėjimas savęs, yra įsikalbėjimas, kad aš nė nuo ko nepriklausau ir visko man užtenka.

Šv. Mortos asmeny matome uolią ir rūpestingą šeimininkę. Sekdamos ja būsime malonios ir vaišingos, tik, žinoma, tenka atsiminti jai duotą įspėjimą, kad viskas tarnautų sielai. Reikia budėti, kad mūsų kasdieniniai rūpesčiai, darbai neprirakintų mūsų prie žemės taip, kad užmirštume amžinuosius dalykus. Mūsų veiksmai, žodžiai, net veido išraiška, net balso tonas turėtų būti dvasios kupini, ir jie gražiai kalbėtų apie mumyse gyventį Dievą. Sakoma, kad Morta savo pavyzdžiu pakvietė savo seserį Mariją pas Kristų. O mums ar daug reikia, kad išmoktume pakviesti savo artimuosius ne tik prie savo, bet ir prie Viešpaties stalo?

Trumpai pasvarstę turėsime pripažinti, kad kiekviena šeimininkė turi didelę įtaką savo namuose, bet ar visada ji tą savo įtaką panaudoja geram? Kiekvienuose namuose ypač vasarą dažnai esti įvairių susiėjimų, pramogų, vaišių ir pan. Tad ar tose pramogose skambės gražios dainos, ar girtaujančių urzguliavimai, ar bus padorios šnekos, padorūs žaidimai, ar šlykštūs ir nepadori pasikalbėjimai, - tai vis dažnai priklauso nuo namų tvarkytojos, nuo šeimininkės. Taigi kūrimas blaivių, dorų papročių mūsų susirinkimuose, vaišėse ir pasilinksminimuose, - tai bus kvietimas Kristaus į mūsų tarpą - į mūsų namus, prie mūsų stalo.

Gyvas tikėjimas mirusius prikelia

Taip pat nepaprastai gražus Mortos bruožas yra jos gyvas tikėjimas Kristaus dieviškumu. Vėl mes matome Jėzų Mortos ir Marijos namuose. Jis buvo pakviestas aplankyti savo sergančio bičiulio - Lozoriaus. Bet kai Jis atėjo, Lozorius buvo jau keturios dienos karste. Morta pasitinka Kristų žodžiais: „Viešpatie, kad būtumei čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs". Mes gi dažnai susvyruojame prie pirmo nepasisekimo, prie menkos nelaimės. Kai ištinka mus koks vargas, mes, vieną kitą poterėlį sumetę, laukiame, kad viskas nuslinktų į šalį, o jei tuojau taip neįvyksta, mes tuoj nustojame pasitikėti Dievu ir siūbuojame lyg gležnos nendrės. O daug džiaugsmo, daug giedros turėtų mūsų gyvenimas, kad kuo dažniau, kiekvienos nelaimės akivaizdoje galėtume tvirtai su pasitikėjimu tarti: „Viešpatie, kad būtumei čia buvęs, nebūtų taip įvykę", arba: „Jei Tu būsi čia, taip neįvyks".

Taigi ieškojimas ir siekimas tikėjimo tiesos mūsų visus darbus, visą gyvenimą suprasmina. Daug kartų tenka į kitų sielas prakalbėti ir Šv. Mortos žodžiais: „Mokytojas čia ir tave šaukia". Daug tad tam reikia išminties ir sumanumo, kurio gali teikti šviesus ir gyvas tikėjimas.

Manoma, kad Šv. Morta ėjo su kitomis moterimis paskui Kristų į Kalvarijos kalną, o vėliau, padavimas sako, Lozorius su seserimis buvo susodinti į laivelį be irklų ir pastumti į atvirą jūrą. Apvaizdos vairuojamas laivelis pasiekė pietų Prancūziją, kur jie laimingai išlipę nuvyko į Marsiliją ir čia pasiliko iki mirties.

Moteris, 1938, Nr. 19, p. 313

TIKRASIS KOVOS BŪDAS SU GIRTAVIMU

Kiekvienam žmogui Dievas paskyrė pareigas, uždavinius, kuriuos jis gyvenime turi atlikti. Vyro uždaviniai ir darbai yra labiau už šeimos ribų.

Visai kas kita yra moteriai. Tikrai. Jos gyvenimo uždavinys yra toks pat reikšmingas kaip ir vyro. Bet, vykdydama savo uždavinius, ji beveik visada dirba tyliai ir slaptoje. Atrodo, kad Dievas ją paskyrė dirbti mažame savo šeimos būrelyje. Nedaug žmonių jos darbą tinkamai įvertina. Tačiau nepaprasta jos įtaka ne tik vyrui ir vaikams, bet per juos ir visai tautai. Ar neteisingai pasakyta: „Kyla ir žūna tautos su savo moterimis". Kiekviena moteris turi gerai žinoti, kad žmonijos garbė įdėta į jos rankas, kad ji su ja kyla arba krinta.

Jeigu norima pavojaus išvengti, reikia jį pažinti. Alkoholio klausimas šiandie visoms kultūringoms tautoms labai svarbus. Nesaikingumo pavojai apėmė jaunus žmones miestuose ir kaimuose taip stipriai, kad kiekviena moteris bei motina pažįsta alkoholio pavojus kūno ir sielos sveikatai, žino jo žalą šeimai ir visai tautai. Jaunos mergaitės turėtų suprasti abstinencijos vertę. Juk nepakanka su pasibjaurėjimu pažiūrėti į girtuoklį, neužtenka žinoti, kad šen bei ten gyvena ir kenčia girtuoklio šeima ir alksta vargšai vaikai.

Laukimo ir maitinimo mėnesiais kiekvienas
alkoholio lašelis vaikui - nuodai

Mes visi žinome, kad šeima yra valstybės narvelis. Jei ši yra sveika, sveikas ir visas valstybės organizmas. Koks didelis būtų laimėjimas tautos sveikatai ir papročiams, jei kiekviena moteris apsaugotų savo šeimą nuo alkoholio! Žinoma, tai yra labai sunku. Bet kiekvienos motinos pareiga savo vaikučius auklėti be alkoholio nuodų. Šitą uždavinį lai kiekviena pajunta pajutusi vaiko gyvybės pulsą. Per laukimo ir maitinimo mėnesius kiekvienas lašelis alkoholio, kurį motina išgeria, yra vaikui nuodai. Todėl šalin su „maistingais" alumis, „stiprinančiu" vyneliu ir „žadinančiais" likeriais! Prityręs ir žymus kunigas Kneippas jau prieš 40 metų sakė: „Aš visiškai draudžiu maitinančioms motinoms svaigiuosius gėrimus, nes jie neturi kraują stiprinančių medžiagų, o tik alkoholinius nuodus". Kiek daug vaikų ir net vaikų vaikų turi atgailauti ir kentėti vien tik dėl to, kad jų motina nėštumo ir maitinimo laiku vartojo alkoholį.

Mokykime vaikus linksmintis be svaigalų

Taip pat labai svarbu, kad vaikas iš anksto pažintų, jog alkoholis nėra džiaugsmo skleidėjas, o priešingai, galima daug gražiau ir džiaugsmingiau šventes be alkoholio švęsti. Ar jau mokame gaminti vaisių sultis? Lai niekad jų nestinga ant svečių stalo, lai būna jų pakankamai, kai švenčiate šeimos šventes, Pirmosios Šv. Komunijos, vardinių, gimimo dienas ir kt. Įdėkite kelionėn savo vaikams vaisių sulčių; pavaišinkite, kai jie pavargę namo grįžta. Taip suprantamas bus jiems alkoholio vengimas. Jie žiūrės į alkoholį, kuris dažnai neatskiriamai susijungęs su nuodingu nikotinu, ne kitaip kaip į nuodus, kurie tik gydytojo rankai priklauso. Augantiems vaikams nevenkime nušviesti alkoholio žalingumo, nes žinojimas yra jėga. Planingi ir protingi pamokymai yra tik tada naudingi, kai tavo vaikai turi jėgos kovoti su blogais papročiais. Gerai, kad vaikai alkoholio vengtų įsitikinę, o ne tik kad motina taip darė.

Protinga motina, saugodama vaikus, savo pavyzdžiu darys įtaką ir savo vyrui. Vyrams, mėgstantiems taurelę, dažniausiai patinka negeriančios žmonos. Žinoma, dažnai dėl išskaičiavimų. Bet jeigu žmona supranta vyrui padaryti namus jaukius, jeigu ji vietoj pamokslų pavaišins kokia gira (kurių galima įvairiausių padaryti), jei ji sugeba skaniai valgį pagaminti, ji daug laimės. Jeigu ji ypač gudri, tai pasikvies jį ir jo draugus į namus, kad vyras vis mažiau turėtų noro užsukti į karčemą.

Tegul žmona pasirūpina, kad vyras pasiskaitytų ir savo vaikams paskaitytų apie alkoholio pavojus. Te įbruka žmona jam rankosna brošiūras, laikraščius alkoholiniais klausimais ir te gudriai jais sudomina.

Be savo šeimos, kiekviena moteris tesusirupina veikti savo aplinką: gimines, pažįstamus ir kaimynus.

Moteris, 1938, Nr. 22, p. 362

PASIILGAU TĖVELIO
(Vėlinių dienos atodūsiai)

Jau ketveri metai gryčios durų nebevarstai, jau ketveri metai nesutinki manęs ant kiemo, grįžtančios iš didžio miesto. Jau ketveri metai nieks nebekalba apie mano dalią, nieks taip toli nepalydi, nieks iš taip toli nepasitinka.

Tėveli, pasiilgau Tavęs! Ak, tie ketveri metai be Tavęs! Ketveri metai be mylimo tėvelio, be džiaugsmu spindinčių akių...

O Viešpatie, kad nors tą Vėlinių naktį leistum mums ant kiemo susitikti!

Brangusis Dieve, tylos karalija auksiniuose rudens lapuose man nebaisi. Viešpatie, aš pasiilgau tėvelio, pasiilgau jo balso, jo susirūpinusių, mane mylinčių akių. Man neliūdna žvakių šviesoj, bet man ilgu... aš pavargau... aš viena... Noriu suklupti prie tėvelio, noriu paverkti, pasiguosti... Juk taip pasiilgau tėvelio! Mano tėvelis nepasakė man paskutinio žodžio, nepalaimino manęs, užsimerkė nepažvelgęs į mane... Ak, jis net nepažiūrėjo į mane paskutinį kartą!

Tėveli, kokia liūdna dabar mūsų gryčia! Liūdna, nes Tavęs nėra. O liūdna joje kasdien, liūdna Velykose, liūdna Sekminėse, nepaprastai Kalėdose su eglute, bet be Tavęs. Liūdna kasdien... Niekas mums darbų nebeskirsto, niekas prie suolo nebeklūpo, niekas garsiai rytą vakarą poterėlių nebekalba. Jau po vakaro maldos mes garsiai klegam, juokiamės gal iš neramumo, o gal užmiršę Tavo norą. Juk ketveri metai nebematom Tavęs vidudieniais be kepurės, viltingom akim, rimtai, garsiai kalbančio „Viešpaties Angelas", jau ketveri metai nebematom Tavęs, darančio kryžiaus ženklą lydint mane į didžiulį miestą. Ak, Viešpatie, ketveri metai be tėvelio!

Jau gęsta mano atsinešta žvakė, jau tiek mažai žmonių, jau baigia blėsti visos šviesos. Ak, sunku... sunku...

Amžinąjį atilsį duok Tėveliui, Viešpatie! Tegul jis ilsis, tegul jis džiaugias, tegul jis miega...

Moteris, 1938, Nr. 23, p. 380

MOTINOMS 

Kalėdų dovanos vaikams

Kalėdos - nepaprasta šventė. Vieniems ji labiau miela, kitiems mažiau. Ūkininkams dėl atsiskaitymo su šeimyna, su šeimos pagalbininkais dažnam vien dėl to Kalėdos apkarsta. Bet nėra vaikelio, kuris tėvų meilės prieglobsty auga, kad Kalėdų šventės jo nedžiugintų, kad jis dar prieš mėnesį ar net ištisą pusmetį nepradėtų jų laukti. Juk Kalėdos tikrai vaikučių šventė - Kristus Kūdikėlis, angelėliai, tvartelis, avinukai, o kaip miela viskas vaiko širdžiai. Vaikučiams artimesnės ir suprantamesnės minties Bažnyčia kitais metų laikais niekad neduoda. Ir kaip nuostabiai vaikučiai veržiasi ir su ašaromis maldauja mamytės, kad leistų Kalėdose bažnyčion į piemenėlių Mišias, o tėtyčio, - kad vežtų juos.

Labai gražu, kad tėveliai savo vaikučiams nepaprastai mielos šventės įspūdžius dar sustiprina ir daro juos amžinai neišnykstančius. Juk kaip gražiai prisimena suaugę žmonės savo tėviškės namų švenčių tradicijas, kurios tikrai sunkiomis valandomis juos palaiko, teikia jiems stiprybės.

Ruoškime savo vaikučiams Kalėdų eglutes, prakartėles, prajuokinkim juos Kalėdų seneliais, nupirkim gražesnį rūbelį, bet neužmirškime, kad gražiausia ir naudingiausia jiems dovana bus vaikų laikraštėlis, vaikui pritaikyta knygelė. Jeigu mes nepratinsime vaikučio iš mažens susidraugauti su tikriausiu ir išmintingiausiu draugu - katalikiškąja spauda, nebus mūsų vaikučiai laimingi. Dažniausiai būna, kad jeigu ko nemėgstam iš mažens, nemėgstame, nemylime ir suaugę. O be spaudos meilės žmogaus siela skurs<...> Daugelis net prasilavinusių žmonių kartais išsitaria, kad man nuobodu, neturiu ką veikti, per daug gyvenimas tuščias. Tikrai jie verti pasigailėjimo, jie nepažįsta skaitymo laimės. Kas pamėgo knygą, tas laimingas, tas nenuobodžiaus, tas tik ieškos progos pabėgti iš nuobodžios kompanijos, kur tik niekingai, tuščiai leidžiamas laikas, nes jį trauks didieji rašytojai, įdomūs žymiųjų žmonių žygiai, išradimai, nepaprasti dvasios polinkiai. Taigi kas geroje knygoje rado savo draugą - tas išgelbėtas.

Tad nepaisydamos įvairiausių sunkumų pirkim vaikams knygeles, prenumeruokim laikraštėlius. Spauda praturtins vaikų žinias, mokys juos ir tėvelius labiau mylėti. Tie keli išleisti centai grįš su gražiais procentais.

Mažiems vaikučiams geriausiai tiktų tėvų marijonų leidžiamas „Šaltinėlis". Kaina visiems metams pusantro lito, o jei surastų kas 10 egzempliorių - vienas litas. Užsiprenumeruoti galima Kaune, Laisvės alėja 61, arba Marijampolėje.

Pradžios mokyklos mokiniams, ypač angelaičiams, būtina skaityti „Žvaigždutę". Jos kaina metams 2 Lt, o kas prenumeruos 10 egzempliorių - pusantro. „Žvaigždutės" adresas: Kaunas, Vilniaus g. 22. Šis laikraštėlis labai mėgstamas vaikučių, išeina du kartus per mėnesį.

Taip pat labai tinkama vaikučiams „Kregždutė". Eina kas mėnuo, adresas - Kėdainiai.

Vidurinių mokyklų mokiniams labai tinka „Ateities spinduliai".

Rekomenduojamos vaikučiams knygos: S.Tijunaičio „Mūsų pasakos", kaina 1,50 Lt. Jos gražios. Labai visiems vaikučiams patinka J.Svensono „Ką Nonis pasakoja". Mato Grigonio „Gėlių kalba" - 50 ct. Tinka mergaitėms.

Vaikučiams labai patinka eiliuotoji kalba. Iš tos srities labai vykę knygelės: Vytės Nemunėlio „Algirdukas Pupuliukas ir Kazytė jo sesytė". Knygutė gražiai paveiksluota, kaina 1,50 Lt. K.Papečkio „Vėjo malūnas" - 1,50 Lt. Aldonos Kazanavičienės „Pavasario pumpurėliai" - 1,20 Lt ir kt.

Todėl, Mamytės, nepalikite savo vaikučių per Šv. Kalėdas be knygutės: juk kiek bus jiems ir jums džiaugsmo, kai jie žiūrės paveiksliukus, skaitys, knygelių prajuokinti - juoksis.

NAUJOS KNYGOS

Sušinskas Alfonsas, Maršas jaunystei. Knyga jauniesiems jaunuoju gyvenimo keliu. Kaunas: Sakalas, 1937. Kaina 2,50 Lt.

Kas iš moksleivių nepažįsta kun. Alf. Sušinsko? Jei jo nematė, tai tikrai kiekvienas skaitė su paraudusiu veidu, su žvilgančiomis akimis, su pakilusia nuotaika jo straipsnius „Ateityje", „Ateities spinduliuose" ir kitur. Aš pati, pamačiusi minėtus laikraščius, smalsiai griebiu ir sklaidau jų puslapius, ieškodama pavardės. Ją radus, kaip sunku būti mandagiai su svečiu ar viešnia. Juk negali akių atitraukti nuo tų gyvybe dvelkiančių, į padanges kviečiančių minčių.

O koks nepaprastas džiaugsmas sulaukus jo knygos „Maršas jaunystei". Ši knyga tinka visiems, o ypač tiems, kurie nori amžiams nepasenti, kurie jaučia, kad laike jie nesenėja, o jaunėja, nes artėja prie gyvybės versmės, prie Viešpačių Viešpaties. Kas kas, bet jaunas idealistas moksleivis tos knygos niekada neblokš į kampą. Jei tik jis ją gaus, jis skaitys ją daug daug kartų, nes ji jo krauju parašyta, ji jo sielą taip išlukštena ir pasiūlo jai gražiausius vaistus į aukštumas, į mokslo viršūnes, į asmenybę ir palydi ją į gėrio, grožio ir išminties karalystę.

Visi straipsneliai tokie poetiški, tokie patrauklūs, visur žvilga poezijos perlai. Perskaitys kurie kad ir šį autoriaus troškimą: „Tekeliauja ši knyga į miesto triukšmą, į asfalto gatves, teplūsta į kaimo lūšną, kartu su saulės spindulėliu teįsiskverbia į vidų ir čia nors trumpą akimirksnį džiaugsmu tepabūna.

Tepasiekia šios knygos žiedai žiedeliai tiek linksmas gyvenimo širdis, tiek liūdnas, nežinios prislėgtas, kryžkeliuose sustojusias, kur pasukti nebežinančias, nebedrįstančias, suklupusias..."

O kaip mes atsidėkosime tam mūsų Foersteriui, tam mūsų dr. Tihamer Tothui?

Mes visos, kurios tik paimsime jo „Maršą jaunystei" į savo rankas, nors trumpai atsiduskim už jį ir jo motinėlę, kuriai jis skiria savo knygą. Kokia laiminga ta jo motutė, kuri davė tokį garbingą kunigą mūsų brangiajai tėvynei.

Tenelieka nė vienos „Moters" skaitytojos, kuri nepadovanotų savo jaunajai dukrelei bei sūneliui šios taip vertingos knygelės.

Moteris, 1939, Nr. 2, p. 17-18

IŠORINIS DRAUGIJOS PASIREIŠKIMAS

Iki šiol ypač buvo stiprinamas L.K. Moterų draugijos turinys arba, kitais žodžiais tariant, ideologinis susipratimas. Iš to mes turime labai gražių pasekmių: juk šimtai provincijos skyrių yra sėkmingai vadovaujami jokio mokslo nėjusių kaimo moterų. L.K. Mot. dr-jos narių armija diena po dienos auga. Be to, vidinio kultūringumo paūgėjimą aiškiai rodo ir per kelerius paskutinius metus labai padidėjęs „Moters" skaitytojų skaičius ir talkininkių -platintojų eilės ir t.t.

Tad dabar, rodos, bus atėjęs laikas labiau susirūpinti tvarkingesnių, drausmingesniu veikimu, nes nauji, didelių judėjimų laikai reikalauja ir iš mūsų ne tik turiningo veikimo, bet ir gražesnių išorinių formų. Kitaip mūsų judėjimas gali tapti nublukęs, nepastebimas, nesimpatingas.

Gražiai sako Fiedleris, kad be tvarkos ir drausmės apaštalavimo darbas neįmanomas. O Šv. Augustinas tvirtina, kad tvarka veda į Dievą. Taigi vadovaudamosi didžių asmenybių mintimis stiprinkime ir vidinį, ir išorinį veikimą.

Mums visai aišku, kad daugelį vien gražus pasirodymas, graži išorė sužavi ir patraukia. Ir iš viso - moterims labai tinka rūpintis ir grožio dalykais. Juk kiekviena moteris turi būti gražiosios gyvenimo dalies kūrėja. Grožis, tvarkingumas turi būti jos charakterio, jos būdo savybės.

Išorinis drausmingumas bei tvarka padarys mūsų veikimą dar sėkmingesnį, dar našesnį. Tada žymiai palengvės mums ir jaunųjų motinų organizavimas, nes jaunąsias kaip tik grožis ir tvarka vilioja. O jaunųjų subūrimas prie mūsų vėliavos yra mūsų didžiausias noras ir troškimas.

Taigi būtinai reikia atkreipti dėmesį į išorines formas. Tačiau tas visiškai nereiškia, kad galima apleisti, užmiršti dvasios tobulinimosi reikalus ir rūpintis vien tik gražiais pasirodymais.

Ši paskutinė neigiamybė dažnai ir pastebima tais atvejais, kai imame rūpintis gražesniu išoriniu pasirodymu. Pavyzdžiui, šventes, konferencijas rengiant pasitaiko taip, kad dėl svečių, dėl vakaro, dėl prašmatnesnių vaišių ruošimo nebeįmanoma net šv. Mišių išklausyti. Arba dėl gražaus pasirodymo visiškai užmirštamas punktualumas ir net taurus žmoniškumas, nes, pvz., leidžiama sau piktai išsibarti, išsiplūsti ir pan. Tad vietoj triumfališko pasirodymo išeina dvasios sumenkėjimo pavaizdavimas. Aišku, kad tai ne tik nekatalikiška, bet ir netauru, negražu. Žinoma, čia aptariamieji pavyzdžiai yra labai reti, bet vis dėlto jų pasitaiko. O kadangi pikti diegai yra daug gajesni už gerus, tad juos reikia rauti, naikinti, kol jų mažai.

Taigi, trumpai tariant, visas veikimas, visi veiksmai, ar jie išoriniai, ar vidiniai, turi spinduliuoti katalikiška dvasia. Katalikiškai gražiausiai atrodys, kai dvasios kilnumas bus suderintas su tvarkingu, drausmingu išoriniu pasireiškimu.

Kur ką darysime, kokią mums pavestą pareigą atlikinėsime -darykime su atsidėjimu, su meile. Tegul kiti, matydami mus dirbančias, ne tik nuveiktais darbais, bet ir mumis pačiomis, mūsų Draugija, mūsų gražiomis pastangomis galėtų gėrėtis. Tegul jau tik mūsų pasirodymas, mūsų drausmingumas žodžiuose, judesiuose, laikysenoj kitus drausmina, kelia, skatina siekti aukštumų, kviečia aukotis.

Nuoširdžiai, su meile dirbdamos visai nedrebėkime dėl įsivaizduoto nepasisekimo. Nereikia abejonių! Mylinčioms širdims viskas yra galima. Su meile drąsiai pirmyn! Tikrai nevykęs nusižeminimas, kas nesiima jokios organizacinės pareigos vien dėl įsikalbėto „negaliu". Tai nesveikas, „kuprotas" nusižeminimas, kuris vytinas iš mūsų tarpo. Kiek turi talentų, tiek leisk į apyvartą, užkasti nė vieno nereikia.

Iš tiesų, kas turėdamas gabumų, talentų jų nepanaudoja geriems darbams, tai yra stačiai nusikaltimas ir artimui, ir Dievui.

Mažiau kalbų - daugiau darbų! Mes dažnai ne tiek dirbdamos privargstam, kiek kalbėdamos ir nusikalbėdamos. Su bereikalingomis kalbomis dažnai taip įgrystame kitiems, taip įžeidžiam kitus, kad ir savo darbo nuotaiką sugriauname, ir kitus nuo savęs bei organizacinio darbo atstumiame. Taigi reiktų įsidėmėti, kad nors ne visada, bet dažniausiai „tyla - gera byla".

Ypač vengtina neigiamai kalbėti narėms viena ant kitos, taip pat apie savo artimuosius organizacinio darbo talkininkus(-es).

Bent jau neieškokime apkalbų siūlo galo. Stenkimės būti dvasios aristokratėmis - nesigilinkime į paleistus plepalus ir nekreipkime dėmesio į apkalbas. Juk yra daug naudingų, vertingesnių darbų, todėl gaila gaišinti laiką menkavertėms smulkmenoms, o ypač tuščioms kalboms.

Jeigu mes šių dalykų nepaisysime - visas mūsų išorinis pasirodymas bus kad ir gražus, spalvotas, bet tuščiaviduris žiedas.

Tad šiuo straipsneliu pradėdamos, stengsimės iškelti visus tuos dalykus, kurie apima išorinį Draugijos pasireiškimą. Čia bus kalbama apie vėliavos laikyseną bei jos gerbimą, apie pasirengimą šventėms, konferencijoms, apie mūsų eisenas, gedulo procesijas, apie Dr-jos ženklelio nešiojimą ir kt.

Moteris, 1939, p. 35

IŠORINIS DRAUGIJOS PASIREIŠKIMAS
(Tąsa iš 2 Nr.)

Kiekvienas skyrius kasmet rengia daugiau ar mažiau švenčių, iškilmių - tai metinės šventės, Draugijos, skyrių globėjų dienos, šeimininkių, motinos dienos ir t.t. Rajonai rengia konferencijas, kongresėlius. Gražiai organizuotos šventės - girtinas dalykas. Šventes ruošdamos, tiesa, pavargstam, bet pasisekusios šventės dvasia ilgai ilgai gyvename ir alsuojame. Be to, šventėmis palinksminame, pradžiuginame kitus, išreklamuojame mūsų veikimą, drauge užmetame tinklą sugauti naujų darbininkių, naujų jėgų. Svarbu tik, kad šventė pasisektų.

Kartais šventės, konferencijos nepasiseka arba praeina blankiai vien dėl nesugebėjimo jas organizuoti. Labai negerai, kai didelės šventės ruošimo rūpesčiai užgula vieną žmogų, pvz., dažniausiai pirmininkę. Pirmininkė bloga organizatorė, jeigu ji tikrai imasi pati viena visų darbų, o nesistengia tam darbui mobilizuoti viso skyriaus ar rajono jėgų. Pirmininkė yra ne tam, kad daugiausia dirbtų, bet tam, kad daugiausia planuotų, kad daugiausia galvotų, kad galėtų gerai darbus paskirstyti.

Nutarus ruošti šventę, pirmas ir didžiausias rūpestis - pasiskirstymas darbais. Išsirinkime keletą komisijų - bažnyčios puošėjų, salės tvarkytojų, svečių sutikėjų ir kitas. Komisijų gausumas pareis nuo šventės masto, nuo jos pobūdžio. Narės tikrai bus labiau švente patenkintos, daugiau turės širdies džiaugsmo, kai bus įdėjusios į šventės ruošimą savo darbo, savo minčių, savo rūpesčių. Čia turės progos parodyti savo sugebėjimus. Juk pavestas, neviršijantis jėgų darbas joms bus širdies, garbės reikalas. Jos su malonumu ir susikaupusios jį atliks. Narės turėtų sutikti tų darbų imtis - tai organizacinė pareiga. Tai privalėtų laikyti sau garbe, kad jos yra kviečiamos, kad jomis pasitikima.

Be kitų dalykų, reikia pasirūpinti bažnyčių puošimu, ypač per šventes. Labai gražu, kad įėjęs bažnyčion pajunti, jog ši diena yra katalikių moterų. Kaip puošti - kiekvieno skyriaus, kiekvieno rajono laisva kūryba. Tik ypač per savo šventes puoškime Švč. M.Marijos altorius, nes ji mūsų Draugijos Globėja.

Gražus paprotys, kur katalikiškos organizacijos pasidalija altoriais ir nuolat rūpinasi jų puošimu. Būtų gerai, kad ir tarp mūsų tas paprotys prigytų. Tada mūsų bažnyčios būtų švaresnės, jaukesnės ir puošnesnės.

Savo šventėms puoškime ir gražiai sutvarkykime sales. Salės puošimu reikia pasirūpinti iš anksto, o ne šluoti, bėgioti, puošti, kai jau viešnios ir svečiai pradeda rinktis.

Norėdamos tinkamai sutvarkyti salę, turime žinoti, kuriam tikslui renkamės. Juk visiškai kitaip reikia sutvarkyti salę kursams ir vėl kitaip - metinei šventei, konferencijai. Iš tiesų kartais kursų minties supratimas matyti jau iš salės paruošimo. Vienas rajonas, ruošdamasis kursams, puošė salę rūtų vainikais, statė scenoj gražiai uždengtus, gėlėmis papuoštus stalus, rūpinosi vakaru, scenos dekoracijomis ir t.t. O kursų nustatytu laiku niekaip nebuvo galima pradėti - ėjo paruošiamieji darbai. Iš tiesų kursams tų dalykų visai nereikėjo. Kursai yra darbo dienos, ir salė turi būti darbo nuotaikai pritaikyta. Kursančių paprastai nebūna labai daug. Tad scenoj nereikia stalų statyti, geriausia, kad stalas tuo atveju būtų arčiausiai klausytojų. Gerai, kad salėj kursų metu būtų lenta, kreida, šluostukas lentai valyti ir visi tie daiktai, kurie prisidėtų prie darbo sėkmės. Kursančių linksminti vakarais neverta, nes vakaras nesiderina su kursų dvasia. Vakaro rengėjos negali dalyvauti kursuose, nuostolis - nepasinaudojama proga šviestis. Pačios klausytojos irgi pavargsta nuo įtempto darbo kursuose. Be to, dar ir namie gauna darbo. Taigi per kursų dienas turi būti visos mintys tik kursams skirtos, o neišblaškytos įvairiems reikalams. Daug gaudysi - mažai pagausi.

Kai ruošiamės metinėms šventėms, konferencijoms, tada išpuoškime sales. Ir čia parodykime savo sugebėjimus. Gerai, kad skyriai turėtų Draugijos Globėjos Švč. M.Marijos Nuolatinės Pagalbos paveikslus ir švenčių metu jais padabintų sales. Kai kurie rajonai, skyriai jau labai vykusiai pasirūpina salės paveikslų papuošimu - tai girtinas dalykas.

Pasirūpinkime taip pat iš anksto stalais, juos gražiai uždenkime. Labai tiks ir mums garbė bus, jei savo stalus puošime savo darbo gaminiais. Juk mes tiek turime įvairiaspalvių užtiesalų, staltiesių. Galėtumėm kiekviename susirinkime vis naujai uždangstyti stalus. Mums garbės neteikia nei gobelenai, nei aksomai, nei kitokie pirktiniai. Mūsų pačių rankų darbai yra mūsų džiaugsmas, mūsų tautinis pasididžiavimas. Kai kurios sesės mano, kad būtina stalus dengti vien baltais užtiesalais. Ne. Galima ir spalvotais. Tik gražu būtų, kad staltiesių spalvos būtų derinamos. Jeigu žiedų laikas - gražus papuošalas kelios gėlės, neaukštuose indeliuose pastatytos, ypač ant garbės prezidiumo stalo. Garbės prezidiumui stalą statykime didesnį, puošnesnį.

Jei tas nesudarytų sunkumų, pastatykime specialų staliuką prelegentei - paskaitininkei. Prelegentui daug patogiau, kai nereikia bijoti, kad savo kaimynų nebaksnotų, kad galėtų laisvai ranką pakelti, pajudinti.

Salę puošia, ją tvarko pačios sesės. Labai negražu, kai narės renkasi, šnekučiuojasi, juokauja, kartais net dainuoja, o dvasios vadovas sušilęs bėgioja, kilnoja, net nešioja stalus, tiesia staltieses, deda gėles. Savo šventėse - mes šeimininkės, o kiti - viešnios, svečiai. Taigi ir šeimininkaukime, viską pačios tvarkydamos.

Būna ir taip, kad narės nesijaučia, jog renkasi į savo šventę -laukia prašomos, maldaujamos net atsisėsti. Tai negerai. Savo šventėje neslankiokime pakampėmis, nelaukime kvietimo. Yra vietų - sėdamės, nėra - stovime, dalijamės vietomis, viešnioms, svečiams užleidžiame. Mes kartais būname per daug drąsios -užsėdame visas vietas ir nebeišmaldausi užleisti kitiems, ypač per vakarus; pradėjus kalbėti, nesustabdysi, keliamas didžiausias triukšmas; arba per daug vergiškai nusižeminusios - nepriprašysi atsisėsti, ypač į pirmas vietas, jos lieka tuščios, nes manoma - mes nevertos. Tie kraštutinumai nesveika, nekultūringa. Reikia stengtis laikytis aukso vidurio - nebūkime nei įžūliai drąsios, nei per daug nusižeminusios.

Moteris, 1939, Nr. 16, p. 229

ALDAS MARCOZZI
1914-1928

Pas tėvelius

1914 metai buvo pilni nerimo, abejonių, net kruvinais metais vadinami. Juk pradžia Didžiojo karo, karo, kuris sunaikins milijonus gyvybių, daugelį palauš dvasia ir kūnu, daugelį paliks be duonos ir be širdies džiaugsmo. Anie neramūs metai yra panašūs į mūsų laikus - ir mes abejojam, ir mes neramiai kažko laukiam.

Tais tad nelaimingais metais Milane išvysta pasaulio šviesą Aldutis. Jo motina - didžios dvasios Moteris ir tais liūdesio laikais nepasiduoda nevilčiai, ji žino savo pareigas ir bretoniškai tiki Aukščiausiojo pagalba. Jos Aldučio pirmas išmoktas žodis - Marija, Dievo Motina. Aldučio motina jam sakydavo: „Alduti, tebūnie tavo pirmasis žodis - Marija, nes Marija yra galingiausia Dievo Motina. Šaukis, Alduti, pirmiausia Marijos, nes ji geriausiai galės tau padėti. Mylėk, Alduti, Mariją dar labiau už mane, nes Marija tave labiau myli!" Ir Aldutis daug kartų šokdavo iš lovos, bučiuodavo Marijos paveikslą ir sakydavo: „Marija, aš būsiu geras!"

Laiminga Aldučio mama, nes sugebėjo jį auginti gyvu tikėjimu, jam įskiepijo pareigos šventumą. Todėl jis viską dirbo dėl Dievo ir paprasti darbai virto nepaprastais, o pats buvo tėvų ir mokytojų džiaugsmas, kartais net kunigams ir vienuoliams įspėjimas geriau atlikti savo pareigas.

Jo mamytė gera, meili, bet protingai, tėvelis rimtas, bet nerūstus. Aldutis buvo auklėjamas ne rykšte, bet Dievo baime. Jam didelė bausmė buvo matyti dėl jo susirūpinusią savo mamytę, kurios truputį suraukta kakta, liūdnos akys, jos tyla jį įspėdavo ir kankindavo.

Aldutis norėdavo, kad kiti džiaugtųsi. Jis rinkdavo gėles Marijos paveikslui papuošti, pradžiuginti močiutei bei tėveliams, jis dėl jų džiaugsmo dažnai išsižadėdavo vaisių ir skanumynų. Jam buvo nenuobodu su savo močiute pinti Marijai rožių vainikus, lankyti Švenčiausiąjį Sakramentą. Jis savo močiutę labai mylėjo, o jos stipri valia jį augino ir grūdino.

Nemanykim, kad Aldutis buvo paniurėlis, nuo visų atsiskyręs. Ne! Jis - gyvas sidabras, nuo jo vieno skambėdavo tėvų gryčia, seneliai laukdavo jo kaip didžiausio svečio, draugai - linksmiausio žaidimų išradėjo. Aldutis nepaprastai mėgo gėles, kalnus, žvaigždes, jūrą, kareivius. Šautuviukai, šarvai ir dirbtiniai kareivėliai - jo mėgstamiausi žaislai. Jis linksmas, amžinai besišypsantis. Per savo keturiolika gyvenimo metų jis laimėjo 15 medalių ne tik už stropumą moksle, bet ir už dainavimą, plaukiojimą ir kitokį sportą.

Pareigos tarnyboje

Jokios pramogos, jokie pasilinksminimai jo nesuviliodavo, kol neišmokdavo pamokų. Tėvai kartais net sudrausdavo, prašydavo, kad jis ilgiau pažaistų, o Aldutis dažnai jų klausdavo, ar jie patenkinti jo darbais. Jis dažnai kartodavo sau ir savo mamytei: „Aš mokysiuos, stengsiuos pasiekti aukščiausią laipsnį klasėje dėl Dievo, nes Jam atstovauja tėveliai ir mokytojai". Todėl nenuostabu, kad jis buvo pirmasis mokinys, mokytojų labai mylimas, draugų gerbiamas.

Klasėje Aldutis - atidus, tylus, visur mėgstantis švarą ir tvarką. Jo draugai net stebėdavos, iš kur jis ima savitvardai jėgų. Bet kai jį Dievas ir paklusnybė šaukė, - jis visados turėjo jėgų.

Labai mylėjo savo mokslo draugus, stengdavosi pirmas jiems pagelbėti, bet uždavinių nusirašyti neduodavo, nes tinginių nemėgo. Šiaip visados su draugais buvo linksmas, norėdavo aukotis kitų labui.

Adelės mama

Agota Ragaišytė-Dirsienė, Adelės mama


Antanas Dirsė, Adelės tėvas
Antanas Dirsė, Adelės tėvas


Dirsių troba Pramislavoje
Dirsių troba Pramislavoje

Aukštųjų Kaplių pradinė mokykla.
Aukštųjų Kaplių pradinė mokykla.
Adelė Dirsytė - antroje eilėje trečia iš kairės.

(Iš Aurelijos Saldytės albumo)

 

Šėtos progimnazija.
Šėtos progimnazija.
Adelė Dirsytė - viršutinėje eilėje antra iš kairės. Greta - sesuo Agnietė


Adelė Dirsytė abiturientė,
Adelė Dirsytė abiturientė, 1928.VI.20

Adelė Dirsytė Kėdainiuose,
Adelė Dirsytė Kėdainiuose,
1928.V.27.
Iš kairės: Stasys Dirsė, Agnietė ir
Adelė Dirsytės

Kėdainių gimnaziją baigiant.
Adelė Dirsytė - trečioje eilėje trečia iš dešinės

Adelė Dirsytė
Adelė Dirsytė, Kaunas, 1931.X.18

Adelė Dirsytė
Studentė Kaune, 1929.IX.15

Adelė su broliu Jonu Kaune
Adelė su broliu Jonu Kaune
 

„Jaunųjų klubas".
„Jaunųjų klubas".
Kaunas, Tolstojaus 6, 
1931.V.31
Adelė su broliu Jonu,
Adelė su broliu Jonu, Kaunas, 1929.IX.15

Adelė studentė Kaune su broliu Jonu
Adelė studentė Kaune su broliu Jonu,
1930.IV.6

Einant į prof. J.Ereto paskaitą
Einant į prof. J.Ereto paskaitą, 1931.V.3.
(Nuotr. J.Januševičiaus)

 „Birutės" draugovės valdyba
Studenčių ateitininkių 1931-1932 m. „Birutės" draugovės valdyba:
Petrutė R. - pirmininkė, Helė - sekretorė, Petrutė G. - vicepirmininkė, 
Magdutė - iždininkė, Adelė - archyvare (antroje eilėje pirma iš kairės)

literačių būrelis
Studenčių ateitininkių „Birutės" draugovės literačių būrelis
po Dievo Kūno procesijos, Kaunas, 1931.VI.13.
Adelė Dirsytė - viršutinėje eilėje pirma iš dešinės

 

 „Birutės" draugovė
„Birutės" draugovė, 1931.VI.12.
Adelė Dirsytė - viršutinėje eilėje antra iš dešinės
  „Birutės" draugovė
Studenčių ateitininkių „Birutės" draugovė su vėliava
prie Ateitininkų rūmų. Viduryje - prof. Pr. Dovydaitis. 
Adelė Dirsytė - viršutinėje eilėje antra iš dešinės

 

 

 

 

VDU studentai pas Martyną Jankų
VDU studentai pas Martyną Jankų, 1933.VI.29.
Adelė Dirsytė - pirmoje eilėje trečia iš kairės


Pelkininkuose
Pelkininkuose pas p. Jurkaičio dukrą išgėrę pieno, Rusnė, 1933.VI.30

 


Ant kopų ratu
Ant kopų ratu sustoję, Nida, 1933.VII.1

 


Pervalkoje su žvejuku Bastiku
Pervalkoje su žvejuku Bastiku, kuris nuvežė į Juodkrantę, Neringa, 1933.VII.2.
Adelė Dirsytė - viduryje

 Adelė su mama
Adelė su mama

 

 Adelė su tėveliu
Adelė su tėveliu

 

 

Brolis Stasys ir Adelė su mama
Brolis Stasys ir Adelė su mama Pramislavoje, 1935

 

 

Agnietė Skinulienė su vyru Juozu
Adelės sesuo Agnietė Skinulienė su vyru Juozu

 

 Žolinių dieną
Žolinių dieną prie gonkelio: mama,
Stasė Verikaitė, Jonas, Adelė, 
Stasys Dirsės. Pramislava, 1935. 
(Nuotr. Br.Bainoravičiaus)

 

 Adelės sesuo Kotryna Ivanauskienė
Adelės sesuo Kotryna Ivanauskienė
su vaikais Stasiu ir Antanuku prie klėties.
Pramislava, 1933.V.20

 

 Adelė su broliais
Adelė su broliais Jonu (kairėje) ir Stasiu

 

 Antano Dirsės laidotuvės
Adelės tėvo Antano Dirsės laidotuvės Šėtoje.
Prie karsto stovi mama, jos sesuo Kotryna, Agnietė ir Adelė, 1935

 

E. Litvinaitės vestuvės,
E. Litvinaitės vestuvės, kuriose A.Dirsytė drauge
su A.Maceina buvo liudytojai.
Iš kairės: E.Litvinaitė, t. Kipas, SJ, Kazys Bauba


Adelė Dirsytė
su Stasiu Ivanausku Kaune, 1939.XII.31

Brolio Jono laidotuvės
Brolio Jono laidotuvės Šėtoje, 1940 m. vasario mėn.

Auklėjimo kursų Kražiuose dalyvės
Auklėjimo kursų Kražiuose dalyvės, 1938.II.28
A. Dirsytė antroje iš apačios eilėje, ketvirta iš kairės

 

 LKMD moterų konferencijoje.
LKMD moterų konferencijoje.
A. Dirsytė pirmoje eilėje trečia iš kairės

 

LKMD Kauno rajono konferencija.
LKMD Kauno rajono konferencija.
Darbo prezidiume (kairėje) S.Šataitė, P.Vaičikauskytė. Kalba A.Dirsytė


LKMD renginio dalyvės
LKMD renginio dalyvės Šėtoje. A.Dirsytė - trečioje eilėje trečia iš kairės

Adelė Dirsytė
Adelė Dirsytė su globotiniu studentu Stasiu Ivanausku Vilniuje, 1943


Vilniaus II amatų mokyklos mokinės
1941-1942 m.m. su auklėtoja A.Dirsyte

A.Dirsytė - antroje eilėje
Vilniaus 2-osios mergaičių gimnazijos paskutinės klasės mokinės su
mokytojais po abitūros egzaminų 1945 m. pavasarį.
A.Dirsytė - antroje eilėje

 „Vertai ilsis tarp angelų"

Taip po keturiolikos metų užrašyta jo antkapy. Ir ne be reikalo. Draugai jį laikė šventu. Vienas iš jų rašė: „Mūsų klasė prarado savo gražiausią perlą, kai jo nebėra, man rodos, visko trūksta". Visi jo gailėjos. Nėra žodžių išsakyti tėvelių skausmui. Juk nuo jų pabėgo nuostabus vienturtis. Gailėjosi jo ir mokytojai, kurie didžiuodavosi turėdami jį savo klasėje. Vienas prisipažįsta, kad „negalėjo užklupti jo su kokia nors klaida".

Apie Aldo gyvenimą rašoma knygose, laikraščiuose. Knygos tiesiog išgraibstomos. Išdalyta net toli už Italijos tūkstančiai paveiksliukų su jo fotografijomis, kai kas sako, kad prie jo kapo įvyksta nuostabūs dalykai. Visi gėrisi, visi žavisi, kad ir mūsų sunkūs laikai duoda žymių asmenybių.

Greit pasirodys apie šį nuostabų berniuką Jono Astrausko knyga lietuvių kalba. Ir mes galėsime juo gėrėtis, o mūsų moksleiviai jo išmintimi pasekti.

Moteris, 1939, Nr. 23, p. 314

* * *

Kur šauki mus, Viešpatie,
Kur mes turime eiti?
Tiek kelių, vieškelių, takelių -
Kur, o kur mano kelias?

O didysis skausme,
O skaudi vienatve -
Aš išeinu, aš klumpu,
Viešpatie, gelbėk mane!

Tavo žvilgsny mano jėgos,
Tavo širdy mano džiaugsmas -
Mano kelias, mano vieškelis
Pas Tave, o Viešpatie meilingas!

Moteris, 1940, Nr. 1, p. 3

MŪSŲ DRAUGIJOS VEIKIMO BRUOŽAI

Čia norima iškelti keletą minčių iš mūsų Draugijos programos, kad vadovėms būtų lengviau nustatyti veikimo planus. Veikimo planus pradžioj metų turi sudaryti kiekvienas skyrius. Liūdna, kad dar yra skyrių be jokių veikimo planų.

Mūsų Draugijos programa yra tokia plati, kaip platus pats gyvenimas. Ji apima visas gyvenimo sritis, ji ruošia žmogų pilnutiniam gyvenimui, be jos neaišku, ko mes siekiame.

Kurdamos veikimo planus neapleiskime šių sričių.

I. Religinė, dorinė, ideologinė sritis

Religija - mūsų gyvenimo pamatas. Yra sakoma, kol tikime -esame stiprūs ir laisvi. Visos organizuotai stenkimės ir toliau išlaikyti šventosios Lietuvos, Marijos žemės, vardą.

Priemonės religiškai sąmonėti: 1) religinių knygų bei laikraščių skaitymas, kasdieninis mąstymas; 2) religinio turinio paskaitos, pamokslai, Šventojo Rašto aiškinimas; 3) uždaros ir pusiau uždaros rekolekcijos; 4) katechetiniai kursai, religiniai pašnekesiai; 5) šeimų šv. Komunija; 6) mirusiųjų minėjimas; 7) didžių asmenybių sukaktuvių minėjimas; 8) Draugijos švenčių šventimas. Draugijos šventės yra: a) Šv. Šeimos - pirmasis sekmadienis po Trijų Karalių; b) Motinos diena - pirmasis gegužės mėnesio sekmadienis; c) Draugijos Globėjos šventė - Švč. M.Marijos Nuolatinės Pagalbos - gegužės 24 d.; d) Marijos Motinystės diena - spalio 11 d.; e) Kristaus Karaliaus - spalio mėn. paskutinis sekmadienis; f) Šv. Mortos - šeimininkių globėjos diena - liepos 29 d.; g) skyriaus pasirinktos globėjos diena; 9) religinių papročių palaikymas - gegužės, birželio, spalio mėn. pamaldos, Kryžiaus dienos; 10) Pasiaukojimas Švč. Jėzaus Širdžiai ir Marijos Globai; 11) savo Bažnyčią laikyti padėk; 12) eucharistininkų sekcijos. Be to, visos šventės, visi susirinkimai pradedami ir baigiami malda. Mūsų maldos popiežiaus Pijaus XI apdovanotos atlaidais.

II. Socialinė, labdarybės sritis

Kiekvienas skyrius, kiekviena sesė privalo dirbti artimo meilės darbus. Yra sakoma, kad buvo laikai, kai Romoje ir Konstantinopolyje visiškai nebuvo vargšų. Vargšų gausumas rodo mūsų nejautrumą artimui. Mūsų pareiga daryti, kad tarp katalikų būtų jauku gyventi. Skubėkite ten, kur ašaros, skurdas.

Priemonės: 1) neturtingų motinų ir vaikų globa, šelpimas; 2) ligonių vargšų lankymas, šelpimas; 3) tarnų ir piemenukų globa, piemenukų dienos rengimas; 4) senukų gerbimas, senukų dienos organizavimas; 5) Motinų tarybos; 6) pagalba Šv. Vincento à Paulo draugijai; 7) Tėvo diena; 8) Vaikučių Pirmosios šv. Komunijos dienos rengimas; 9) mirusiųjų laidojimas; 10) šelpimas neturtingų moksleivių.

III. Švietimasis, auklėjimas, praktiškas veikimas

Kad pagerėtų mūsų gyvenimas, reikia mums žinių, reikia galingų pastangų, noro, užsidegimo.

Priemonės: 1) dalyvavimas suvažiavimuose, konferencijose;

2) kursai - organizaciniai, auklėjimo, šeimininkavimo, higienos -švaros, sveikatos; 3) konkursai - daržo, stalo, virimo; 4) teismai -auklėtojos, šeimininkės, vadovės; 5) ekskursijos - į ūkio mokyklas, fabrikus, religines šventes, į kitus skyrius; 6) Šeimininkių diena;

7) savo pramonės, prekybos, amatininkų, mokyklų palaikymas bei rėmimas; 8) katalikiškos spaudos skaitymas bei platinimas; 9) Motinos knygynėliai; 10) turiningi vakarai, pavyzdingos gegužinės.

IV. Tautinė sritis

Mūsų tautinis susipratimas nėra didelis. Daugelis neskiria tautybės nuo religijos, daug kam valstybinis turtas nebrangus.

Priemonės: 1) susipažinimas su tautos reikalais; 2) dalyvavimas tautinėse šventėse; 3) pažinimas savo tautos istorijos, bent svarbesnių įvykių ir vadovų; 4) pažinimas žymesnių geografinių vietovių, šįmet ypač Vilniaus; 5) tautinių papročių palaikymas; 6) aukos kariuomenei.

Veikimo planą gerai suskirstyti pagal išvardytas sritis arba nustatyti, ką dirbsime kas mėnuo, kas trys mėnesiai.

Moteris, 1940

PADĖKIME JAUNAI MOTINAI

Šiandien dažnas klausia, kodėl patrankos sudrumstė tylą, kodėl kraujas nudažė žemę ir gaisrų liepsnos nušvietė horizontus? Kodėl daug akių pasruvo ašaromis, daug širdžių skausmu suvaitojo?! Tos didžiosios pasaulio audros pakilo ne iš karto. Jau seniai daug neapykantos liepsnelių žėravo mūsų mažose valstybėlėse -šeimose. O kiek šeimose ir tarp kaimynų neapykantos, barnių, nesutikimų, kiek apkalbų ir šmeižtų! Kaip dažnai teisman stoja brolis prieš brolį. Juk kokios šeimos - tokios tautos ir valstybės. Karas, tas baisiausias žmonijos siaubas, rodo, kad mūsų šeimoms reikia naujų kelių, naujų minčių, naujų pastangų.

Jeigu arčiau pasižiūrėsime į naujai besikuriančias šeimas, bus liūdna. Daugelis naujųjų šeimų dūsta klaidingų pažiūrų tvanke, nes jos nori „moderniškais" keliais gyveniman žengti. Gausios šeimos ar mergaitės gimimas šeimoje dažnai laikomas nelaime, o kartais vaiko auklėjimu daug mažiau rūpinamasi negu turtu ir t.t. Tos pažiūros rodo, kad mūsų šeimų židiniuose išblėso tikėjimo ir taurumo ugnis. Gražūs buvo laikai, kai atsirasdavo tokių žmonių kaip Leonidas, kuris klaupdavosi prie savo sūnelio Origeno lopšio ir melsdavosi: „Garbinu Šv. Dvasią, kuri yra vaike". Pajuskime daugiau meilės nekaltai kūdikėlio sielai, o mums patiems bus lengviau, tėvynei ir dangui linksmiau.

Mūsų rašytojas Vydūnas sako: „Jau laikas žinoti, kad tauta sveiksta ir taurėja tik per savo Moteris". Mes norim sveikos, taurios ir laisvos tautos. Tauta liks tokia, jei jos moterys bus doros ir tikėjimas tvirtas. „Viena yra tikra, kad žmonijos atgimimas, Dievo karalystės atėjimas tegali įvykti per moterį", - sako M. Pečkauskaitė.

Suprasdamos moters auklėtojos jėgą, norime jai padėti kilniai išlikti, norime sudaryti jai sąlygas įgyti daugiau reikalingų žinių, todėl stengiamės jas organizuoti į jaunųjų motinų būrelius. Būreliuose mes kartu šviesimės, mokysimės, melsimės ir ryšimės save ir savo šeimas atnaujinti.

„Kur du stos, visados daug daugiau padarys", - mūsų didžio darbininko A.Jakšto žodžiais kviečiame visus jaunųjų jėgų mobilizacijon.

Kauno Vytauto Didžiojo Universitetas
Teologijos-Filosofijos fakultetas

BARONAITĖS GERTRŪDOS FON LE FORT
(GERTRUD VON LE FORT)
EPINĖ KŪRYBA

Adelės Dirsytės

Diplominis darbas*

Kaunas, 1940

* Vertė Danguolė Teresėlė Šniūrevičienė.

 

TURINYS

Įžanga

Bendros pastabos apie jos kūrybą

Dėstymas

I.    Autobiografiniai apsakymai
        1.    Autobiografinis elementas knygoje „Aukos liepsna",
        2.    Autobiografinis elementas traktate „Priesakai".
II.    Istorinis epas
        1.    Novelė „Paskutinė ant ešafoto"
                a)    Turinio atpasakojimas
                b)    Pagrindinė mintis
                c)    Architechtonika
                d)    Fonas
                e)    Novelės trūkumai
        2.    Romanas „Popiežius iš geto"
                a)    Romano turinys
                b)    Knygos kompozicija
                c)    Svarbiausieji kūrinio charakteriai
        3.    Legenda „Vaiko karalystė'"
                a) Turinio atpasakojimas
                b)    Svarbiausios mintys ir charakteriai
                c)    Legendos kompozicija
III.    Filosofinis epas
        1.    Pagrindinės romano „Veronikos skarelė" mintys
                a)    Pagonybės atstovai - senelė ir rašytojas Encijus
                b)    Tetos Edelgartos paveikslas ir ideologija
                c)    Katalikiška pasaulėžiūra - Žanetos personažas
                d)    Gailestingumo Malonės personažas
        2.    Romano kompozicija
        IV.    Epinių Gertrūdos von Le Fort kūrinių stilius 

Išvados

Bendros pastabos apie baronaitės Gertrūdos von Le Fort epinę kūrybą

Bibliografija

ĮŽANGA

Bendros pastabos apie Le Fort kūrybą

Baronaitės Gertrūdos fon Le Fort (Gertrud von Le Fort) kūryba šiandien ypač stebina katalikiškąjį pasaulį, nes jos religinės idėjos susipynusios su jausmais ir kovomis. Skaitydamas jos kūrinius jauti, jog juos ji parašė savo širdies krauju; jauti juose tiesos ilgesį ir dėkingumą Visagaliui už atrastą kelią.

Ši kovotoja dėl tiesos yra kilusi iš frankų hugenotų šeimos. Šiandien jai 63 metai (gimė 1876. 10. 11), ji gyvena Bavarijoje, Konradšiojė-Bajerbruno (Konradshöhe-Baierbrunn) pilyje.

Tai, ką ji sukūrė prieš ateidama į Katalikų Bažnyčią, liko beveik nežinoma ir šiandien sunkiai prieinama. Iš to laiko mes galime paminėti tik jos pirmąjį romaną „Moteris" (Die Frau), trumpą ankstyvojo periodo apsakymą „Dvasiaregys" (Der Spökenkieker) ir kelis eilėraščius apie Didįjį karą. Be to, ji išleido savo mokytojo Ernsto Troeltocho, Berlyno protestantų teologo, dogmatikos paskaitas.

Jau konvertite Gertrūda dovanojo mums šiuos katalikiška dvasia parašytus kūrinius:

1.    1924 metais pasirodė pirmoji katalikiška knyga „Himnai Bažnyčiai" (Hymnen an die Kirche), išleista penkis kartus. Perspausdintas leidinys (1929 m.) yra papildytas keliais kūriniais. Dabar mes jau turime šeštąjį leidimą (1933 m.). „Himnai Bažnyčiai" išversti į olandų, prancūzų ir anglų kalbas.

2.    1928 metais išėjo knyga „Veronikos skarelė" (Das Schweisstuch der Veronika). Vydemanas (Wiedemann) savo straipsnyje „Gertrūda fon Le Fort ir jos religinė misija" (Gertrud von Le Fort und ihr religiöser Auftrug)21 teigia, kad ši knyga mūsų rašytoją išgarsino katalikiškojoje Vokietijoje bei literatūriniuose sluoksniuose. Ir ši knyga, be jau minėtų, yra išversta į italų, lenkų ir čekų kalbas.

3.    Knyga „Popiežius iš geto" (Der Papst aus dem Ghetto) buvo išspausdinta 1930 metais ir netrukus pasirodė anglų, prancūzų ir vengrų kalbomis.

21 Schönere Zukunft, 1936 m. spalis-1937 m. pirmoji kovo mėnesio pusė.

4.    1931 metais poetė dovanojo mums novelę „Paskutinė ant ešafoto" (Die Letzte am Schafott), kurią jau turime išleistą angliškai, prancūziškai ir olandiškai.

5.    1933 metais ji išleido „Himnus Vokietijai" (Hymnen an Deutschland).

6.    1933 metais buvo išspausdinta legenda „Vaiko karalystė" (Das Reich des Kindes). Tai tik rengiamo veikalo „Trys karūnos -Vokietijos imperijos legenda" (Die drei Kronen - Legende der deutschen Kaiserzeit) įžanga: 1. Corona argentea - vokiškoji karūna, Saksonijos imperatorių legenda, 2. Corona ferrata - lombardiškoji karūna, Salijos imperatorių legenda ir 3. Corona aurea - Romos karūna, Hohenštaufenų imperatorių legenda.

Be to, rašoma novelė apie mistikę Mechtildą Magdeburgietę.

7.    Turime dar ir filosofinį 1934 metais išleistą veikalą „Amžinoji moteris" (Die ewige Frau).

8.    1938 metais išleidžiama apysaka „Aukos liepsna" (Die Opferflamme). 54 puslapiuose ji aprašo savo asmeniškus išgyvenimus.

Visas jos knygas, išskyrus „Aukos liepsną" ir „Magdeburgiškas vestuves", išleido Kiozelio ir Pušteto leidykla (Kösel- und Pus-tetverlag) Miunchene. „Aukos liepsną" ir „Magdeburgiškas vestuves" išspausdino Leipcigo Inzelio leidykla (Inselverlag in Leipzig).

Baronaitės Gertrūdos fon Le Fort pasaulėžiūra dalija jos kūrybą į dvi dalis: ikikatalikiškojo periodo, arba pirmųjų kūrybos žingsnių, ir katalikiškoji poezija. Savo katalikiškos pakraipos kūriniais ji yra žinoma ir garsi trijose - lyrinėje, epinėje ir filosofinėje - srityse.

Mano darbe nagrinėjama katalikiškoji epika.

Lyrikos srityje mūsų rašytoja pasireiškia „Himnais Vokietijai" ir „Himnais Bažnyčiai".

72 puslapių knygoje „Himnai Bažnyčiai" poetė aprašo didžiules žmogaus (tiksliau -jos pačios) pastangas pažinti Dievą, arba žmogaus sielos troškimą, kad Dievas apsireikštų savo Bažnyčioje. Ieškančioji nusiramina tik savo Tėvo Namuose, Malonės namuose, tik ten ji randa pasitenkinimą ir išaukštinimą:

„Motin, ant Tavo rankų dedu aš savo galvą..."22
„Tegu joks skausmas neatima, jokia gėda ir net mirtis 
tegu neišplėšia Tavęs iš mano glėbio..."23

Šiuose himnuose ji gieda apie Bažnyčios galią, grožį ir amžinumą bei nurodo šio pasaulio dvasios menkumą. „Himnuose Bažnyčiai" vaizduojama, kaip žmogus iš niekur perkeliamas į Malonės pilnatvę; ji ragina ir nuramina ieškančiuosius, bet perspėja apsileidėlius.

Šreifogelis (Schreivogel) apie šiuos himnus rašo: „Tikriausiai nėra kito tokio kūrinio, kuriame meilės Bažnyčiai paslaptis būtų tapusi tokiu įstabiu poetiniu palyginimu, dalyku, esančiu jau anapus suvokimo ir sąvokų, pilnu magijos... viskas pavaizduota su tokia ideologine jėga, kad pagarba religiniam jausmui įgyja didžiausią estetinį žavesį"24.

„Himnai Bažnyčiai" yra psalmių formos, ilgų ritminių eilučių, papuošti daugeliu gražių palyginimų.

„Himnuose Bažnyčiai" ji sako, kad visos tautos ieško „Savo Kūrėjo nurodyto kelio", ir aprašo savosios tėvynės likimą:

„Iki žvaigždžių žibintų Šviečia tau tavo Angelo ranka,

Į tamsias vandenų gelmes Ji taip pat tave panardina"25.

"O tu, tokią šviesą užvaldžiusi tauta,

Gyveni vis dar tamsybėse,

Tarsi ištikta žiauraus likimo"26.

Vokietija tarp visų tautų atrodo jai galingiausia, tačiau, nepaisant to, jos likime yra daug tamsių Išganytojo dyglių.

Giriamosiose giesmėse Vokietijai ji įžvelgia misijinę savo tautos paskirtį, parengia savo misijinių minčių kelią ir reikalauja juo eiti:

22    Hymnen an die Kirche, p. 14.
23    Ten pat, p. 32.
24    
Schönere Zukunft, Nr. 5,1936 lapkritis, p. 117.
25    
Hymnen an Deutschland, p. 12.
26    Ten pat, p. 12.

„Tik meilė padaro tave tauta,
Tik Malonė paverčia tave „karalyste"
Ir tik Tikėjimo Danguje tu išgarsėsi
Tarsi vaivorykštė,
Septyniais ašarų upeliais,
Septyniskart nuplaunanti
Taikos ir ramybės vartus27.
Puoškis, Vokietija, puoškis,
Kaip žvaigždė prieblandoje dabinasi,
Rengdamasi paskelbti rytą"28.

jos patriotinės mintys kupinos tikėjimo; jos nuomone, Vokietijos tautos paskirtis gali būti tik krikščioniškoji religinė misija:

„Kristau, mylintis Karaliau,
Aš Tau perduodu tautų
Sostą ir ašaras -
Ateik, Ramybe, į žemę"29.

Visi himnų ritmai vaizdingi, kupini Dievo meilės ir tvirto tikėjimo savosios tautos pajėgumu atgimti.

Trumpai tariant, jos lyrinė poezija tiek turiniu, tiek stiliaus priemonėmis yra labai įdomi ir vertinga. Jos lyrikoje iškelti motyvai yra svarbiausias visos jos kūrybos objektas. Rašytoja kartoja juos ir savo epiniuose kūriniuose.

Dabar atkreipkime dėmesį į filosofines poetės Le Fort idėjas. Šioje srityje ji nagrinėja tik vieną klausimą - moters paskirtį.

Mintys apie moters esmę ir paskirtį pateiktos 157 puslapių knygoje „Amžinoji moteris", kurią poetė padalija į tris dalis: amžinoji moteris, moteris laike ir nepriklausoma nuo laiko moteris.

Moters reikšmę ji aiškina, remdamasi jos simboliu. Immakulata - tai amžinoji moteris, dar nenupuolusio žmogaus pirmtakas, joje ji mato moteriškumo simbolį: „...tik joje įsikūnijo metafizinė moters paslaptis, kaip tik todėl tapdama apčiuopiama"30. Tik „Fiat", tik „ancilla Domini" yra moters slėpinys ir esmė: „...la-

27    Ten pat, p. 46.
28    Ten pat, p. 47.
29    Ten pat, p. 51.
30    
Die ewige Frau, p. 14.

blausiai moteris pačia savimi yra tuomet, kai nebėra ji pati, o atsidavusi kitam"31. Ji iškelia mintį, kad šydas yra žemiškojo moteriškumo simbolis.

Skyriuje „Moteris laike" Gertrūda fon Le Fort kalba apie moters reikšmę visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Ji nurodo tris amžinai vertingas moters gyvenimo formas: mater, virgo ir sponsa. Rašytoja pabrėžia, kad kiekviena iš šių trijų formų reiškia viso moters gyvenimo pilnatvę. Pavyzdžiais ji paaiškina visų trijų formų svarbą, moters gyvenimo visuotinumą ir nurodo priežastis, kodėl šiandien vyrauja tik mater. Ji taip pat nurodo, kad moters genialumas atsiskleidžia tik religinėje srityje ir šis genialumas yra charizmatinio pobūdžio. Tik tokia moteris yra tikra vyro bendražygė ir kultūros skleidėja, kitais atvejais ji yra dieviškosios minties naikintoja.

„Amžinosios moters" pavadinimu apibrėžiama motinos sąvoka: „...motina yra žemiškosios begalybės paveikslas..."32 Rašytoja sako, kad „ne kiekviena moteris, pagimdžiusi vaiką, jau yra motina"33. „Juk būti motina, turėti motinišką jausmą - reiškia užtarti bejėgius, atsigręžti į visus mažuosius ir silpnuosius žemėje, mylėti juos ir padėti jiems..."34 Čia kalbama apie dvasinę motinystę. Be to, motiniška moteris globoja ir saugo dvasines vertybes: „...motina, mokanti savo vaiką pirmųjų kalbos garsų ir tarsi įšventinanti jį visam gyvenimui į gimtąją kalbą, dainuojanti jam pirmąsias savosios liaudies dainas, pasakojanti jos pasakas, įdiegia į vaiko gyvenimą lemiamą kultūros faktorių, nuo pat ankstyvųjų dienų lemiantį jo dvasinį gyvenimą"35.

Šia knyga supažindina mus Le Fort su pačia moters esme: Amžinoji Moteris yra Švč. Marija, kiekvienos moters pavyzdys, moteris laike - virgo ir sponsa, vyro bendražygė kultūros sferoje, ir nepriklausoma nuo laiko moteris, dvasinė ir kūniškoji motina, dvasinių vertybių saugotoja. Epiniuose rašytojos kūriniuose moterys dažnai yra pagrindinės veikėjos.

Tai būtų ir visos pastabos apie Gertrūdos fon Le Fort lyrinius ir filosofinius kūrinius. Dabar panagrinėkime jos epinę kūrybą.

31 Ten pat, p. 18.
32 Ten pat, p. 100.
33 Ten pat, p. 112.
34 Ten pat, p. 114.
35 Ten pat, p. 129.

 

I. AUTOBIOGRAFINIAI APSAKYMAI

Autobiografiniai rašytojos kūriniai - tai maža knygelė „Aukos liepsna" (Die Opferflamme) ir trylikos puslapių traktatas „Priesakai" (Vermächtnisse) knygoje „Tėvų namai" (Mein Elternhaus). Šie apsakymai iš jos gyvenimo labai poetiški ir padeda geriau susipažinti su visa jos kūryba.

1. Autobiografinis elementas knygoje „Aukos liepsna"

Šioje knygelėje rašytoja pasakoja apie savo pačios išgyvenimus Romoje, Šveicarijoje ir savo tėvynėje po tėvo mirties. Į Romą ji vyko, būdama aštuoniolikos metų mergaitė, kartu su motina ir trimis seserimis. Romoje įvyko keistas susitikimas su nepažįstamuoju, labai panašiu į jos mirusį tėvą. Ji bijojo su juo susitikti ir bandė pasislėpti nuo jo bažnyčioje. Jis nusekė paskui ją į bažnyčią ir prakalbino: „Vaikeli, atleiskit man, kad taip elgiuosi. Jūs labai panaši į mano už viską labiau mylėtą mirusią moterį, jūs nepaprastai į ją panaši"36. „Angelina, dėkoju tau!"37 Šis susitikimas ir nepažįstamojo kalbos ją labai sukrėtė.

Po motinos mirties ji išvyko į Romą. Šveicarijoje ji aplankė sergančią pažįstamą. Ligoninėje, kur ji gulėjo, ji sutiko rašytoją, kuriam ji priminė jo mylimąją. Jis paprašė ją perskaityti kūrinį apie jo mylimąją. Nelaimingajam rašytojui šis susitikimas suteikė daug džiaugsmo. Abu šie atsitikimai rodo, kad aukos idėja Gertrūdos širdžiai buvo labai artima: „... iš esmės dukart buvau pašaukta tik prikelti mirusiuosius į gyvenimą"38.

36 Die Opferflamme, p. 9.
37 Ten pat, p. 10.
38 Ten pat, p. 53.

 

2. Autobiografinis elementas traktate „Priesakai"

Iš šio traktato matyti, kad mūsų rašytojos tėvas buvo prūsų karininkas iš Meklenburgo. Dėl jo tarnybos šeima neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos.

Gertrūda pabrėžia, kad tėvas anksti perteikė savo vaikams didžiąsias religijos ir meilės tėvynei vertybes. Ji išgirdo daug jo pasakojimų apie karą ir garsiuosius kunigaikščius bei generolus. Gertrūda klausėsi ir istorijų iš religinių karų periodo, apie Kalviną, kurio mokymas paveikė ir Le Fortų giminę; ji klausinėjo tėvą apie Prancūzijos revoliuciją, kurios metu trys Le Fortai buvo Liudviko XVI karininkai. Šeimos dokumentai rodo, kad Le Fortų giminė buvo senosios imperijos baronai. Be to, jos tėvas buvo religingas ir mėgo filosofijos kūrinius.

Jos motina kilusi iš Viurcburgo. Ji buvo genialiojo spausdinimo mašinos bendraišradėjo duktė. Ją nepaprastai mylėjo jos vaikai, o savo meniniais gabumais ji žavėjo visą šeimą. Jos motina buvo gailestinga, religinga, mėgo religinius eilėraščius, Šventąjį Raštą ir „Kristaus sekimą".

Gertrūdos tėvai su savo vaikais dažniau gyveno kaime nei mieste. Tačiau kaimo gyvenimas jos kūriniuose nepaliko jokio pėdsako. O apsilankymas ir gyvenimas Romoje rašytojos kūrybai turėjo labai didelę reikšmę. Roma buvo dviejų jos knygų fonas. „Priesakai" rodo, kad mūsų rašytoja savo palinkimą į filosofiją, religiją ir istoriją paveldėjo iš savo tėvų. Jos meilė šiems dalykams labai aiškiai matyti jos kūryboje.

II. ISTORINIS EPAS

Jam priklauso knygos, kuriose arba veikia istorinės asmenybės, arba aprašomi istoriniai įvykiai, arba jų fonas istorinis. Tai -„Paskutinė ant ešafoto", „Popiežius iš geto", „Vaiko karalystė" ir „Magdeburgiškos vestuvės".

1. Novelė „Paskutinė ant ešafoto"

a. Turinio atpasakojimas

Šią temą rašytoja paėmė iš neįprastos aplinkos. Visą veiksmą ir personažus ji vaizduoja Prancūzijos revoliucijos fone. Pagrindinė mintis sukasi apie karmelitę Blanšą de la Fors (Blanche de la Force). Panikos apimta jos motina pagimdė ją per anksti ir netrukus išėjo iš šio pasaulio. Blanša kilusi iš aristokratų šeimos. Iš jos ji nepaveldėjo nieko kito, tik baimę. Jos tėvas buvo ateistas. Tačiau šiuo atžvilgiu jis nebuvo nuoseklus. Blanšos pamotė madam de Salė (Chalais) stengėsi auklėti ją religingai. Savo pamotės reikalavimu, būdama šešiolikos metų, Blanša įstojo į Karmelitų vienuolyną. Kartu su kitomis seserimis ji ten stengėsi įveikti savo baimę. Kai visos karmelitės rengėsi aukos kankinystei ir per šv. Mišias atliko paskutinį pasiaukojimo aktą, Blanša pabėgo iš vienuolyno ir metėsi į siautėjančių masių chaosą. Tačiau, nepaisydama savo baimės, iki paskutinės akimirkos ji liko ištikima savo tikėjimui. Pabaigoje ji nugalėjo savo baimę ir giedodama sutiko Mirties angelą.

b. Pagrindinės novelės idėjos

Novelėje „Paskutinė ant ešafoto" rašytoja iškelia baimės problemą ir pabrėžia Šventojo Rašto žodžius: „...Dievo silpnybė galingesnė už žmones" (1 Kor 1,25). Šioje knygoje rašytoja parodo, kad žmogus, Dievo Malonės padedamas ir gerai auklėjamas, gali nugalėti savo psichofizinę prigimtį ir pasiekti aukščiausių aukštumų. Taip ji parodo ir paties silpniausio žmogaus orumą bei grožį. Jai atrodo, kad vien tik žmogaus jėgos yra per silpnos: „Žmogiškoji būtybė pati viena nieko negali, nieko vertas ir žmogiškasis grožis, kuriuo mes kažkada - prieš revoliuciją - kartu žavėjomės"39.

Šioje novelėje autorė kartu iškėlė ir šalutinę mintį - vienuolyno kaip auklėjamosios įstaigos vertę. Kompjeno karmelitės visą šį baisų laiką buvo entuziastingai nusiteikusios ir pasirengusios patiems blogiausiems dalykams. Be Blanšos, niekas čia nėra apimtas baimės: „Brangioji mama! Pasveikinkite mane ir mus! Pasveikinkite šią šalį ir jos sostą! Jo Didenybė nori mus padaryti atgailos įrankiu, apie tai mes net svajoti nedrįsome: man grasinama kankinyste!"40

Vienuolės paaukojo Visagaliui savo gerą valią, o tėvynei atidavė didžiausias savo širdžių atnašas: „Prancūziją išgelbės ne politikų uolumas, bet jai pasiaukojusių sielų maldos ir aukos: šiandien išmušė didžioji Karmelio valanda"41.

Trečioji šios knygos mintis yra pati auklėjimo idėja. Knygos pradžioje autorė pabrėžia šią mintį: „Savo laiške man, brangioji drauge, jūs teisingai iškeliate nepaprastą stiprybę..."42 Mus džiugina Blanšos personažas, kuri nuolat stengiasi nugalėti savo baimę, iš pradžių jos bergždžios pastangos, o vėliau - sėkmė, mus džiugina entuziastingas Marijos de L'Incarnation nusiteikimas baisiausiomis valandomis, nuostabu stebėti dvasinę vyresniosios Madam Lidoinos rimtį. Jaudinantis yra ir epizodas apie panelę fon Sonbruel, kuri miršta už savo tėvą. Labiausiai mus sukrečia karmeličių, su giesme žengiančių ant ešafoto, pasiaukojimo scena.

Ketvirtoji mintis - Blanšos silpnumas simbolizuoja visos Prancūzijos silpnumą revoliucijos laikotarpiu. „Ar ši mergaitė šią valandą - tai ne pati iškankinta Prancūzija, kurią privertė išgerti savo pačios vaikų kraują?"43 Revoliucionierių minia kankino silpną mergaitę, nužudė geriausius, stiprios valios žmones, iškankino savo vargšę šalį. Blanša buvo silpna kaip ir pati Prancūzija.

Fone pavaizduota revoliucija įtikina mus, kad revoliucijos metu įvesta reforma kainuoja per daug ir neduoda nieko gero.

39 Die Letzte am Schafott, p. 133.
40 Ten pat, p. 54.
41 Ten pat, p. 59-60.
42 Ten pat, p. 7.
43 Ten pat, p. 104.

 

c. Novelės architektonika

Visą novelę Gertrūda fon Le Fort pateikia kaip pono fon Vilerojaus (von Villeroi) pasakojimą emigrantei, jo gerai draugei. Ponas Vilerojus sako kai kuriuos įvykius pats matęs, kai ką išgirdęs iš novicių auklėtojos Marijos de LTncarnation, o kai ką perskaitęs vienuolyno vyresniosios Madam Lidoinos užrašuose.

Rašytoja novelę pradeda pono Vilerojaus pokalbiu su savo drauge. Vėliau ji mus supažindina su herojės tėvais ir su nelaimingu Blanšos paveldu. Čia prasideda novelės intriga. Paskui rašytoja aprašo revoliucijos plėtimąsi ir trimis epizodais pavaizduoja Blanšos padėtį karmeličių vienuolyne.

Pirmas epizodas - Blanša noviciate. Šiuo metu ją globoja novicių auklėtoja Marija de L'Incarnation. Ji imasi geriausių priemonių savo auklėtinės baimingumui įveikti, tačiau jai nesiseka. Blanša negali suprasti, kaip Dievas tokiai gerai vyresniajai kaip Kroisė (Croissy) galėjo leisti mirti tokia baisia mirtimi. Postulantūros laiku ji manė panašiai kaip ir jos tėvas, kad gyvenimas vienuolyne yra daug saugesnis nei išoriniame pasaulyje. Novicių auklėtoja taip apibūdino tuometinę jos būseną: „Šis vargšas vaikas jaudina mane, nes ji iš tikrųjų tarsi paukštelis Karmelio sienose susisuko sau lizdelį!.. Yra tūkstančiai tokių pamaldžių vaikų, šimtai tokių mažų liepsnelių. Kasdien dega jų nesuskaitoma galybė prie altorių Paryžiuje, tačiau ir nesuskaitomą jų galybę užpučia gyvenimo audros. Tokių liepsnelių niekas neperkelia į Karmelį!"44

Antrame epizode apie Blanšą kalbama kaip apie novicę. Po įvilktuvių ji buvo be galo patenkinta ir linksma. Tačiau vieno vyriausybinės komisijos vizito metu Blanšą ištiko baimės priepuolis. Vienuolyno taryba nutarė, kad tai nervinis šokas.

Netrukus buvo pranešta, kad vyriausybė uždraudė ne tik stojimą į vienuolyną, bet ir novicių įvilktuves bei duoti amžinuosius įžadus. O Blanšą ištiko nelaimė - iš jos rankų iškrito Mažojo Karaliaus statulėlė, nudužo jos galvutė. Dabar novicių auklėtoja ėmė galvoti, kad jai trūksta geros valios, ir pranešė priorei. Bet priore dėl savo gailestingumo leido Blanšai likti vienuolyne, kol ji pati iš jo pasitrauks įšventinimo akto metu. Tai trečiasis novelės epizodas.

Kulminacija ir intrigos atomazga - didvyriška Blanšos laikysena ir kraupi mirtis Revoliucijos aikštėje.

Tarp šių epizodų rašytoja įkomponuoja ir kitus - tai epizodai su Marija de L'Incarnation, priore Lidoina ir didvyriškąja panele fon Sombroil ir t.t.

Novelės pabaigoje, kaip ir pradžioje, - pono Vilerojaus pokalbis su savo drauge.

Visa novelė parašyta pasakojimo forma. Svarbiausiose vietose įvedami dialogai.

Svarbiausia rašytojos meninė priemonė - kontrastas. Kompjeno vienuolyną ji vaizduoja kaip charakterių mokyklą, kurioje visos vienuolės yra individualybės. Šią taikos ir ramybės salą ji perkelia į revoliucijos chaosą, kur viešpatauja beveidė ir paniekos kupina minia.

Pagrindiniai novelės personažai pavaizduoti taip pat naudojantis kontrastais. Blanša de La Fors yra silpna, baikšti ir bevalė. Ji bijo mirties, nepaisant to, ji turi mirti. Marija de L'Incamation stipri ir drąsi, ji trokšta kankinės mirties, tačiau turi viena išlikti gyva.

44 Ten pat, p. 38.

 

d. Novelės fonas

Novelės fonu mūsų rašytoja pasirinko Paryžių Prancūzijos revoliucijos metu. Ji pateikia labai įdomų ir gražų perversmo paveikslą: „Čia nieko daugiau neliko, tik vieniša, laukinė, savosios mirties baimės sugniuždyta žmogiška pabaisa: iš, atrodo, taip tvirto ir įsišaknijusio įpročio išsiveržęs, visada visų dalykų fone snaudžiantis chaosas"45. T. Kampmanas (Kampmann) paaiškina ir užbaigia šį apibrėžimą: „Revoliucija yra baimė. Tai baimė žmogaus, kuriam iš po kojų slysta jo įprasto pasaulio žemė, arba baimė žmogaus, kuris jaučiasi iš savo įprastos tvarkos išstumtas į didžiausią nežinomybę"46.

Jos novelės fonas yra vis labiau besiplečianti revoliucija. Rašytoja parodo mums vis labiau augantį revoliucionierių godulį, Bažnyčios persekiojimą ir niekinimą, pagaliau baisų chaosą su ta nuožmia neapykanta ir nuolatinėmis žudynėmis.

Revoliucijos pagrindas - chaosas ir baimė. Blanšos sieloje taip pat nėra stiprumo ir tvirtybės: „Jos baimė pilna chaotiškumo".

Šis fonas aiškiai iškelia pagrindinę kūrinio idėją.

45 Ten pat, p. 13.
46 T. Kampmann, Gertrud von le Fort, p. 35-36.

 

e. Neigiamas novelės bruožas

Neigiamas novelės bruožas yra dažnas subjektyvių pastabų vartojimas, o pono Vilerojaus filosofavimas ir pastabos labai įkyri, pavyzdžiui: „Šios jūsų taip labai nekenčiamos - o, mano mieloji, mes išmokome vėl ją gerbti"47; „Tik prisiminkit, mieloji, šiuos koridorius, kurie buvo pripratę prie begarsių moteriškų sandalų!"48; „Ar pastebite, mano drauge, čia tą nedidelį pasikeitimą- nuo drovaus ketinimo iki atviro noro? O dabar, mieloji, manau, jau jums suprantamas madam Lidoinos nepaslankumas ir jos dukters entuziazmas"49.

47 Die Letzte am Schafott, p. 85.
48 Ten pat, p. 45.
49 Ten pat, p. 63.

 

2. Romanas „Popiežius iš geto"

a. Romano turinys

Pagrindinė romano mintis yra Kristaus karalystės žemėje pavaizdavimas po Kristaus mirties. Tai - kovojančios Bažnyčios istorija. Rašytoja vaizduoja ją judaizmo ir pagonybės apsuptyje. Į sceną ji išveda ne tik atskirus asmenis, bet ir minias, atstovaujančias šioms tautoms ir jų pasaulėžiūrai.

To meto romiečiai persekiojo žydus, manydami juos esant kaltus dėl žemės drebėjimo. Dėl to jie būdavo apmėtomi akmenimis, stumdomi ir niekinami. Rašytoja vaizduoja žydo Chanoko ben Ezra šeimos, kurią išgelbėjo popiežius procesijos metu, gyvenimą. Chanokas ben Ezra visaip rodė savo dėkingumą popiežiui ir taip jo šeima rado kelią į Bažnyčią. Ši šeima nusprendė atkeršyti Bažnyčiai už savo tautos persekiojimą, ją sunaikinti ir parodyti savo galią. Tam ji metė visus savo sugebėjimus, paaukojo visus savo džiaugsmus ir turtus. Petras Leonas, Chanoko ben Ezros vaikaitis, tam tikslui pasiekti net pasikrikštijo ir išsiskyrė su savo mylima žmona. Jis buvo labai gudrus ir puikiai sugebėjo nuslėpti savo keršto planą. Jis apsimetė esąs labai geras krikščionis ir sąžiningas vadas, o slapta rengėsi kerštui. Senoji Rachelė nuolat pasakojo savo sūnui, jaunajam Petrui Leonui, apie jo tautos nelaimę. Jai pavyko sugraudinti krikščionis, persekiojusius Izraelio tautą: „Kai dabar eilė dalyti duoną ateidavo mažajam Petrui Leonui, jis pirmiausia duodavo jos žydų vaikams"50. Nuo vienos pakopos ant kitos jis kilo hierarchijos laiptais, kol pagaliau tapo popiežiumi. Dabar pasirodė jo didieji keršto planai. Jaunasis Petras Leonas tapo didžiosios schizmos priežastimi.

Romoje, abiejuose Tiberio upės krantuose, buvo išsidėstęs mažas žydų miestelis. Tai buvo getas, iš kurio kilo šis schizminis popiežius Anakletas II.

Šiame gete Mirjama, jaunojo Petro Leono motina, kūrė planus grąžinti sūnų į judaizmą. Mirjamos duktė, šviesiaplaukė Trofėja pagal pranašystę turėjo tapti savo brolio gelbėtoja ir Bažnyčios keršytoja. Tačiau Mirjamos viltys neišsipildė. Trofėja žuvo nuo Frangipanio kardo, Mirjamos sūnus negrįžo, o ji pati mirė iš sielvarto gatvėje. Žydų pasaulėžiūros beviltiškumą gerai pavaizduoja T. Kampmanas: „Iki šio pasaulio pabaigos stovės ši sinagoga nuleista galva, užmerktomis akimis ir daugkart perlaužta ietimi"51. „Ak, rabi Elchananai, aš nebematau karūnos ir sparnų. Aplink mane tvyro vien naktis"52. Trofėjos aklumas ir šie žodžiai apie naktį simboliškai nusako žydų pasaulėžiūrą.

Tuo laiku Kristaus Bažnyčios globėjas buvo nepilnametis ir jam atstovavo Romos vadai. Ypač išsiskyrė vado Frangipanio šeima. Tai buvo nepamaldūs, pasaulietiški valdovai, siekiantys tik savo naudos. Kartais jie stodavo Petro Leono (su žydais) pusėn, nes jis buvo turtingas ir galingas, o kartais kovodavo prieš jį tai kardais, tai gyvatėmis, t.y. paskleisdavo tarp gyventojų gandus. Tarp šių partijų buvo Kristaus Bažnyčia. Ji taip pat dalyvavo šviesaus kraujo su tamsiuoju kovoje, buvo atsargi, gailestinga, tačiau kovojo ir dėl savo tikslų. „Šventasis Tėve, dabar suprantu, kad Kristaus Bažnyčia yra ne iš šio pasaulio, nes matau, kad žvejojame tik tarp pagonių ir žydų, todėl niekas negali suprasti, ką mes turime omeny". Šventasis Tėvas: „Taip, mano broli, kaip tik dėl jų Kristus ir mirė!"53 Tai popiežiaus Paskalio II žodžiai. Popiežius kalbėjo su šiuo žydu ir tuo laiku, kai Bažnyčios kasa buvo visai tuščia: „Chanokai, tu turi dėkingą sielą, o tai labai retas dalykas žemėje. Tegu man Dievas padeda mano sunkioje tarnyboje, man būtų buvę daug maloniau, jei tu būtum padovanojęs savo sielą, o ne šį pinigų kapšą"54.

Nepaisydami didelių pavojų, popiežiai kovojo su simonija ir investitūra. Visą popiežių istoriją galima apibendrinti šiais Grigaliaus VII žodžiais: „Aš mėgau teisingumą ir nekenčiau netiesos, todėl mirštu tremtyje". Tačiau jis galėjo pasakyti: „todėl ant savo galvos nešioju savo Viešpaties erškėčių vainiką"55.

Šventojo Tėvo Paskalio II žodžiai „Teisingumas yra tik pragare; danguje yra Malonė, o žemėje - kryžius" palaikė Bažnyčios atstovus ir liūdniausiu didžiosios schizmos metu. Jie žinojo, kad didžiausia pasaulio nelaimė ateityje virs begaliniu džiaugsmu. „O felix culpa"56.

50 Der Papst aus dem Ghetto, p. 70.
51 T.Kampmann, Gertrud von leFort, p. 21.
52 Der Papst aus dem Ghetto, p. 273.
53 Ten pat, p. 205.
54 Ten pat, p. 15.
55 Ten pat, p. 392.
56 Ten pat, p. 35.

b. Romano kompozicija

Romano pradžioje rašytoja parodo tuometinę žydų, Romos vadų ir Šventosios Bažnyčios padėtį. Vėliau imasi romano veiksmo. Veiksmo ekspozicija - tai žydo Petro Leono atsivertimo ir krikšto aprašymas. Paskui ji pakaitomis rašo apie žydų miestą ant Tiberio kranto, apie vadus, popiežius ir jų kovą už tiesą. Apibūdinama ir tuometinė politinė padėtis. Veiksmo kulminacija yra Trofėjos mirtis ir jaunojo Petro Leono pasiryžimas toliau siekti savo tikslo.

Laiko ir vietos koloritas bei daugelis romano veikėjų yra istoriniai XII amžiaus asmenys ir reiškiniai.

Visas veiksmas vyksta Amžinajame Mieste: „O Roma! Kadaise tu buvai šios žemės galva ir karūna, o dabar esi laukinių barbarų ir godžių pinigų keitėjų grobis! O mes norime būti tavo laimikiu: karaliene Roma, motina Roma, sužadėtine Roma! Roma, neturinti numirti, leisk mums už tave mirti, leisk mums dėl tavęs gyventi!"57

Vaizduodama epochą, ji aprašo žydų persekiojimą, popiežių kovą su investitūra ir simonija bei žiauriuosius Kryžiaus žygius. Labai vykusi jos Jeruzalės apraudojimo scena.

Charakteristikų ir aprašymų priemonės - palyginimai, simboliai, kontrastai ir detalės, pavyzdžiui: „Rabio Elchanano nosis, sakėme mes, buvo panaši į taurų kardą iš Damasko, tuo tarpu atvykėlio nosis priminė aštrų maitvanagio snapą. Rabio Elchanano veidas buvo išvagotas tarsi mūšio laukas, o to svetimtaučio - lyg surausta bausmės vykdymo vieta. Rabio Elchanano akys švietė tarsi du gęstantys fakelai, atvykėlio akys liepsnojo it smala..."58

Svarbiausias vietas ji aprašo lyriškai ir kartais pabrėžia jas dialogu59.

Šiame romane labai daug nereikalingų smulkmenų, kurios trukdo dėstymui ir veiksmo vienovei (pavyzdys -60).

Yra ir psichologiškai nepagrįstų smulkmenų, pavyzdžiui, dažnas abiejų Frangipanių verkimas: „Į tai Cenzijus ir Leonas atsakė: „Jakoba, mes juk negalime meluoti". Ji: „O kaip tik jūs turėtumėte išduoti Romą". Taigi jie abu ėmė graudžiai verkti..."61.

57 Ten pat, p.177.
58 Ten pat, p.269.
59 Ten pat, p. 315.
60 Ten pat, p. 263.
61 Ten pat, p. 256.

c. Pagrindiniai kūrinio charakteriai

Rašytoja į romaną įveda daug veikėjų. Tačiau kūrinio pagrindas - ne pavienių charakterių reikšmė, o atskirų grupių ir luomų pasaulėžiūra. Romane išskiriame tris luomus su jų pažiūromis, būtent judėjus, pagonis ir katalikus.

Judaizmo ideologiją vienodai stipriai išreiškia beveik visi veikėjai. Beviltiškumas juos apima labai retai. Mirjama ir Rachelė tvirtai tiki savo ideologija ir laukia Mesijo. Mirjama - labai simpatiškas, vykusiai atskleistas personažas. Labai gražios romano vietos yra Mirjamos auklėjimo ir maldų scenos. Ji moko savo aklą dukterį Dovydo psalmių, savo tautos istorijos ir dainų. Mirjamos charakteriu rašytoja parodo mums motinos, kurios sūnus pražuvo, kančias.

Kitas žydų bruožas - nepaisydami jokių kliūčių, remdamiesi savo istorija, jie stengiasi pasiekti savo tikslą. Tokios yra abi Pjer Leonis, Rachelė ir Mirjama. Mirjama guodžiasi: „Nepaisydama visko, aš visada glaudžiuosi prie Tavęs, nes Tu laikai mano dešinę ranką. Juk mano kūnas ir siela greitai sunyks, o Tu visada liksi Dievas"62.

Silpnavalius pagonis įkūnija Johanas, Leonas, Cenzijus Frangipaniai ir gudri kaip gyvatė Jakoba.

Kovojančiai Bažnyčiai atstovauja Šventieji Tėvai, kardinolai ir pranašė ponia Zuzo.

Labiausiai pavykę šio romano veikėjai yra senasis Pjeras Leonis, Mirjama ir Trofėja.

62 Ten pat, p. 386.

3. Legenda „Vaiko karalystė"

a. Turinio atpasakojimas

Paskutinysis Karolingas Karolis Trečiasis buvo nuverstas nuo sosto. Jo vietą užėmė Amulfas Karantanietis, vedęs žmoną Ūtą. Pagal pranašystę Amulfą nuo sosto nuversiąs jo sūnus. Todėl jis bijojo savo šeimos. Gimus sūnui, jis neteko jėgų ir greitai mirė. Po karaliaus Amulfo mirties suaugusieji ginčijosi dėl globos ir leido, kad karalystę sunaikintų hunai. Netrukus mirė ir Amulfo sūnus. Vėliau valdė Konradas, kurį palaimino Ūta.

b. Svarbiausios idėjos ir personažai

Karolio III, vadinamo Storuoju, personažas rodo, kad tik geros valios nepakanka karalystei valdyti. Karolis III buvo geraširdis ir nesavanaudis žmogus, bet neturėjo energijos: „Aš pasirengęs atiduoti sostą..." Erckancleris: „Viešpatie, jums nereikėtų atsisakyti sosto, geriau jau tegu jus nuverčia, tuomet šios valandos prakeikimas kris ant markgrafo, o ne ant jūsų". Kaizeris: „Bet aš nenoriu, kad jis kristų ant markgrafo! Jo rankos turi likti švarios, kad galėtų išgelbėti karalystę!"63 Karolis III įkūnija bevališkumą ir silpnumą.

Visai kitoks yra Amulfas Karantanietis. Jis buvo ryžtingas ir pasitikėjo savo protu. Todėl jis nei dieną, nei naktį nesiskyrė su savo kalaviju: „Karalius Amulfas buvo didysis Kalavijo karalius"64. Karaliaus Amulfo racionalizmas neturėjo tvirto pagrindo.

Baisus sapnas ir nieko gero jam nežadanti pranašystė suparalyžiavo jo jėgas.

Legendinė Ūtos figūra įkūnija moters idealą. Gerosios moters savybės, iškeltos knygoje „Amžinoji moteris", būdingos ir Ūtai. Ji pamaldi, valinga, gailestinga, uoli ir tyli. Ji buvo vyro bendražygė valdant karalystę. Ūtos personažas rodo, kad karalienė turi būti karalystės motina; ji turi duoti gerą pavyzdį: „Karaliene, aš jau sakiau, kad jūs turėtumėte tapti visų mūsų karalių motina"65.

Šis kūrinys atspindi ir didelę rašytojos meilę savo tėvynei. Ji lygina savo karalystės būvį su Kristaus gyvenimu. Trumpa ištrauka: „Mūsų Išganytojas Jėzus Kristus juk gimė žmonijai, taigi Jis gimė pažemintas, slapta ir vidurnaktį; ir viskas, kas žemėje priklauso Jo karalystei - tegu ji būna pašlovinta, - gimė panašus į Jį. Tokia gimė ir Vokiečių karalystė, tautų vadinama Šventąja imperija. Ji bus pagimdyta iš naujo, atėjus laikui, kada Dievas panorės. Taip nustatė Jo Amžinasis Gailestingumas"66.

63 Der Reich des Kindes, p. 8.
64 Ten pat, p. 32.
65 Ten pat, p. 55.
66 Ten pat, p. 3.

 

c. Legendos kompozicija

Šios legendos ir romano „Popiežius iš geto" objektai yra istoriški ir vienas kitam giminiški. „Popiežiuje iš geto" veiksmas vyksta bažnytinėje aplinkoje, o čia - Karolingų laikų imperijoje. Karaliai Karolis Storasis ir Arnulfas Karantanietis yra istorinės asmenybės. Karalienė Ūta yra tipiškas vokiečių karžygių legendų motinų vardas.

Poetinius elementus rašytoja susieja chronologiškai ir dalykiškai. Kūrinio pobūdį ji pabrėžia legendiniais elementais, naudojasi posakiais iš Šventojo Rašto, be to, įveda mistinius personažus-pranašę Glismuadą ir dainininką iš Anapus.

4. Apysaka „Magdeburgiškos vestuvės" 

a. Turinio atpasakojimas

Romano tema yra sužadėtinių poros Viligio Alemano ir Erdmutos Pliogen išgyvenimai. Skyriuje, kuriame aprašomas mergvakaris, pasakojama apie sužadėtinių pasiruošimus vestuvėms, mergvakario papročius ir protestantiškąjį Magdeburgą, kur pamokslininkas daktaras Reinhartas Bakė rūpinasi tikinčiaisiais. Magdeburgiečiai kovoja dėl miesto laisvės ir tikėjimo. Švedai protestantai įsiveržė į miestą. Gyventojai turi pasirinkti arba tikėjimą, arba karalystę. Viligis Alemanas išskuba iš bažnyčios pas imperatoriaus papistus pasitarti. Erdmuta dėl jo elgesio buvo pažeminta ir vietoj „meilė viską nugali" pasakė „išdidumas viską nugali". Protestantiškasis Magdeburgas nutaria kovoti dėl laisvės ir tikėjimo.

Skyriuje „Garbės šokis" vaizduojamas maištaujantis Magdeburgas. Viligis grįžta nuo generalisimo, o magdeburgiečiai nebeįsileidžia jo į miestą. Viligis ilgisi savo sužadėtinės. Viena sargė jam pasako, kad vestuviniais rūbais apsirengusi Erdmuta šoka rotušėje. Viligis myli savo sužadėtinę ir įsiveržia į rotušę. Bet jis sumušamas, kentėdamas didelius skausmus palieka miestą ir vėl skuba pas generalisimą.

Skyriuje „Jaunosios menė" - po daugelio kovų triumfuojantis Magdeburgas vėl generalisimo rankose. Viligis išneša Erdmutą iš degančio namo, o Bake juos sutuokia.

b. Idėjos

Šioje knygoje parodomos protestantizmo kovos su katalikybe. Magdeburgiečiai buvo protestantai ir kovojo dėl laisvės ir savo tikėjimo. Miestą užkariauja katalikai, pagrindinis protestantų kovotojas apsigalvoja ir pasako: „O dabar viskas pasikeičia: neišmatuojamos bendros kaltės vieta krikščionybę amžinai skyrė, o dabar sugriautas Magdeburgas tarsi Golgotos kalva suvienijo visus krikščionis: „crucifixus etiam pro nobis: sub Pontio Pilato passus et sepultus est"67.

Antroji rašytojos idėja - meilės problema. Tikrosios meilės neužgesino jokios kliūtys. Ši problema vaizduojama per Viligio ir Erdmutos santykius.

Meilės problema nagrinėjama kartu su paniekintos meilės problema. Paniekinta meilė, ypač moterų, trokšta keršto. Tačiau tikrai mylinti moteris yra savo vyro atgaiva ir stiprintoja, pavyzdžiui, ponia Bake ir panelė Erdmuta.

67 Die Magdeburgische Hochzeit, p. 345.

c. Apysakos kompozicija

Knygoje iš viso šešiasdešimt epizodų. Kiekvienas epizodas aiškiai atskirtas nuo kito.

Šio kūrinio temą rašytoja paėmė iš Trisdešimties metų karo. Beveik visas veiksmas vyksta Magdeburge. Rašytoja aprašo kovas dėl laisvės ir tikėjimo, taip pat dvasinę sužadėtinių Viligio ir Erdmutos būseną. Abu šiuos reiškinius ji nuolat parodo lygiagrečiai ir palygindama.

Apibūdindama epochą, Le Fort aprašo įvairius Magdeburgo papročius, pavyzdžiui, mergvakarį, Magdeburgo jaunosios kraitį, Magdeburgo laikrodį, skambinantį vaikui gimus ir mirštantiems gyventojams.

Kūrinyje yra mistinių elementų, pavyzdžiui, pastorius Bakė girdi bažnyčioje keistą balsą, prieš miesto nelaimę katedroje užgęsta visi žibintai, iš turguje priešais rotušę esančių akmenų sunkiasi kraujo lašai, aprašomas reikšmingas Erdmutos sapnas.

Bendrą nuotaiką nuolat pabrėžia trumpi gamtos aprašymai.

Svarbiausios apysakos vietos akcentuojamos dialogais ir alegorijomis; be to, rašytoja čia dar įveda lyrinius monologus ir žodžių pakartojimus. Šioje knygoje yra ir vienas dramatinis epizodas - Viligio įsiveržimas į rotušę, kur jo sužadėtinė šoka su kitais.

III. FILOSOFINIS EPAS

Filosofas yra tiesos ieškotojas. Knygoje „Veronikos skarelė" jos veikėja ieško teisybės.

1. Pagrindinės romano idėjos

Svarbiausia knygos idėja yra Pašvenčiamosios Malonės veikimas, be to, Veronika čia parodoma kaip tiesos ieškotoja. Rašytoja lygiagrečiai vaizduoja moderniųjų pagonių atstovus senelę ir poetą Encijų, paviršutinišką krikščionę tetą Edelgartą ir tikrą katalikę Žanetą. Minėti veikėjai atstovauja jų pasaulėžiūroms.

a. Pagonybės atstovai - senelė ir poetas Encijus

Senelės pasaulis parodytas su didele simpatija. T.Kampmanas rašo: „Ši senelė taip apgaubta nuostabiai pakilios kalbos blizgesio, kad galima sakyti, jog naujojoje vokiečių literatūroje nėra kito personažo, taip šlovingai reprezentuojančio moderniąją pagonybę"68.

Senelė visą savo gyvenimą pabrėžia individualizmo vertę: „Visumą mes turime tik per atskiro individo tobulybę", arba - „Pradžioje buvo didelio ir tauraus žmogaus karalystė"69.

Tai jos ilgesys, ideologija ir teisingas kelias tapti asmenybe. Jos patrauklumas - tai jos gerosios savybės, kurias ji maksimaliai ištobulino. Jos gyvenimo tikslas buvo menas ir jos pačios asmenybė. Ji nuolat gilinosi į meną, visiškai į jį pasinėrė, atidavė jam visą meilę ir visą gyvenimą. To paties ji nuolat mokė kitus, ypač savo numylėtinę Veroniką: „Vaikeli, kur tu eitum - eik iki galo"70.

Jos pastangos davė jai gerą išsilavinimą ir gerą meninį skonį. Ją lankė ir mylėjo mokslininkai bei menininkai: „Apskritai tik per bendrus pasivaikščiojimus po Romą pasidarė aišku, kokia nuostabi moteris iš tikrųjų buvo mano senelė. Sukaulėję archeologai šalia jos atgydavo ir tarsi saulėje šildėsi jos šypsenoje. Niurgzliai prižiūrėtojai kantriai laukdavo, jei būdavo uždelsiamas galerijos uždarymo laikas; o stambūs ir smulkūs plėšikai elgetos, tykodavę atvykėlių prie ispaniškų laiptų (šių nuostabių laiptų iš jūros putų ir muzikos), mano senelei su jais juokaujant, pavirsdavo į manieringus kavalierius ir dėl jos malonių žodžių nebekišdavo mums savo pasibaisėtinų atvirukų ir mozaikų. Taip, esu įsitikinusi, kad mes blogai pagarsėjusiame „sendaikčių turguje", kur visi svetimtaučiai būdavo žiauriai apgaunami, beveik dovanai įsigijome gražiausių ir senoviškiausių daiktų, ne todėl, kad norėjome pirkti, bet kad tie plėšikai prekeiviai patys džiaugėsi, galėdami ką nors parduoti mano senelei"71.

Senelė - stipri ir aristokratiška asmenybė. T.Kampmanas tai taip pat teigia: „aristokratė iki panagių, jai atskirybė yra viskas, ji - labai stipri asmenybė"72.

Poetas Encijus ir Veronika pavydėjo vienas kitam ir rungėsi dėl jos meilės bei simpatijos.

Senelės užuojauta ir meilė žmonėms pasiekė aukščiausią laipsnį. Tam įrodyti pakanka epizodo apie jos meilę poeto tėvui. Senelė jautė didelį prielankumą ir meilę šiam vedusiam vyrui. Ji žinojo, kad jos meilė sunaikintų kitą gyvenimą, ir atsisakė to jausmo. Jos ideologijoje tokia auka buvo lygi stebuklui.

Tačiau šis turtingas gyvenimas negalėjo atsakyti į svarbiausius gyvenimo klausimus, nes ji savo ideologiją grindė gamtiniu pamatu. Paskutinę gyvenimo valandą savo žvilgsnį ji nukreipė į panteoną, meno simbolį. Ji mirė ir nepastebėjo, kad kryžius (pasaulio Išganymas) jau seniai ant jo buvo pastatytas. Tik todėl ji išėjo į nežinomybės tamsą, ir tai yra jos ideologijos silpnoji pusė. Trumpai ir tiksliai Kampmanas apibendrino jos gyvenimo principus: „Jos gyvenimo principas yra formos principas"73. Arba E.Pšyvara (Przywara), SJ: „Senelė įkūnija nepaprastą kūrinijoje užsidariusios antikinės amžinosios Romos (Roma aeterna) didybę, o Steponas Georgė vadino ją mūsų laikų pagone"74.

Senelės pasaulėžiūra yra ideologija, besiremianti tik šiuo pasauliu.

Poeto Encijaus ideologija buvo tik pagonybės niuansas. Senelė visada buvo kupina ramybės ir niekuomet nepažinojo ilgesio. Kiek kitoks buvo Encijus, nors abu turėjo daug bendro. Jis dažnai jautė nerimą, kažko ilgėjosi ir buvo sutrikęs: „Dieve, tikrai šis visų apleidimo jausmas yra labai keistas"75. Jis norėjo, kad gyvenamu laiku būtų atsiradusi religija. Krikščionybei jis jautė tam tikrą antipatiją. Gerai senelės ir Encijaus religinę būseną nusako T. Kampmanas: „Senelė neįstengia tikėti, Encijus negali klūpėti"76. Jam tiko pravardė „Karalius", nes neturėjo nuolankumo.

68 T. Kampmann, Gertrud von le Fort, p.[?]
69 Das Schweißtuch der Veronika, p. 73 ir 23.
70 Ten pat, p.296.
71 Ten pat, p. 20-21.
72 T. Kampmann, Gertrud von le Fort, p.[?]
73    Ten pat, p.10.
74    
Schönere Zukunft, 1936/1937.
75    
Das Schweisstuch der Veronika, p. 155.
76    T.Kampmann,
Gertrud von le Fort, p. 13.

b. Tetos Edelgartos paveikslas ir ideologija

Teta Edelgarta buvo senelės duktė. Lankydamasi Romoje, ji pirmą kartą atėjo į bažnyčią ir gavo ten nepaprastą malonę. Ji nenuginčijamai pajuto neapsakomą Dievo Meilę ir Kristaus Bažnyčios šventumą. Už šią malonę Dievas pareikalavo iš jos visiško atsidavimo. Tačiau ji bijojo šios aukos: „Aš niekada iki galo Dievui neatsidaviau... Ne charakteriu ir sugebėjimais, ne dėl žmonių nuomonės, bet nenorėdama netekti savojo vidinio Aš"77. Tokia būsena sukėlė katastrofą jos būtyje. Ji neteko ramybės, užsidarė savyje ir pasidarė labai nemalonus žmogus savo aplinkiniams. Dėl to ji išsiskyrė ir su savo sužadėtiniu. Tik dėl jos užkietėjimo jaunoji Veronika turėjo taip ilgai klaidžioti nepažindama Dievo, tik dėl to ji gavo nervinį šoką, o po to nekentė visko, kas siejosi su Dievu ir Bažnyčia. Jos širdis visą laiką nerimo. Ji kreipėsi į gydytojus, norėdama atsikratyti to nerimo. Tik jau į Bažnyčią atėjusios Veronikos malda ir gražus pavyzdys padėjo tetai Edelgartai susigrąžinti prarastą malonę. Jos pamaldumas ir religinis gyvenimas neturėjo tvirto pagrindo, nors ji meldėsi, pasninkavo ir nešiojo senamadiškus drabužius; jos pamaldumas vengė aukos.

Tai jau kita Roma aeterna ideologija. Apie šią Romą E.Pšyvara, SJ, sako: „tetos Edelgartos asmenyje Roma aeterna laikosi eschatologinės būtinos religijos, tačiau atmeta aukos experimentum crucis regimų sakramentų Bažnyčioje ir taip beatodairiškai atsisako Dievo..."78

Šis personažas įkūnija gailestingosios Malonės pergalę.

 77 Das Schweisstuch der Veronika, p. 340.
78  A.Wiedemann, Gertrud von le Fort und ihr religiöser Auftrug, Schönere Zukunft, 1936-19371 pusė.

 

c. Katalikų pasaulėžiūra, perteikta Žanetos paveikslu

Anksčiau Žaneta buvo Veronikos auklė, o paskui tapo senelės ir tetos Edelgartos padėjėja namų ūkyje. Jos santuoka su talentingu, bet visiškai bevaliu vyru atnešė jai didelę nelaimę. Visą gyvenimą ji turėjo tarnauti, o kartais pasirūpinti ir savo vyru. Už tai dažnai ją barė senelė. Tačiau ji nekreipė dėmesio nei į smerkimą, nei į savo vyro menkumą, bet visą laiką rūpinosi juo ir jo reikalais. Žaneta buvo visiems švelni ir stropi. Jai užteko drąsos pasakyti teisybę ir savo poniai: „Ar buvau per griežta, Žaneta?" - paklausė senelė, kai vėl užsidarė durys. Žaneta pakėlė į ją savo susiraukšlėjusį veidelį su skaidriomis akimis, jos stovėjo viena prieš kitą, didelė ir maža. - „Taip", - atsakė ji ramiai, ir jos žvilgsnis tarsi bylojo: manęs paklausė, todėl turiu tai pasakyti"79.

Apie šį charakterį T.Kampmanas labai teisingai sako: „Šiai moteriai antgamtiški dalykai yra natūralūs", nes ji tiek teoriškai, tiek praktiškai buvo nuolankios ir mylinčios krikščionės pavyzdys.

79 Das Schweisstuch der Veronika, p. 38.

d. Gailestingumo malonės paveikslas

Veronikos paveikslu rašytoja realizuoja pagrindinę knygos idėją. Tarp minėtų pasaulėžiūrų ji pastatė jauną merginą, pasakojančią romaną pirmuoju asmeniu. Veronika buvo kilusi iš Vokietijos ir gyveno su savo senele ir jos dukteria Edelgarta. Ji mylėjo savo karališkąją senelę ir daug kartų su ja iškylavo. Veronika net nekentė poeto Encijaus, kuris galėdavo kalbėtis su ja dvasinėmis temomis ir dėl to, Veronikos nuomone, laimėjo senelės simpatiją. Iš šių asmenų ji labai gerai susipažino su pagonybės mąstysena.

Su teta Edelgarta jos santykiai buvo visiškai kitokie. Kartais Veronikai ji patiko, lankydavo su ja bažnyčias ir vienuolynus, bet kartais ji smerkė tetą ir ją nervino: „Teta Edelgarta, pasakiau jai tiesiai, niekada tu manęs neatversi į savo tikėjimą, nes aš jo nekenčiu ir bjauriuosi. O kai tu tiek daug už mane meldiesi, tai aš tik panorstu tikėti tuo, kuo tiki senelė ir Encijus. Ir dėl to kalti ne jie, o tik tu. Tu būsi kalta, jei aš netapsiu krikščione, niekas daugiau"80.

Didžiąją savaitę jai pasitaikė proga aplankyti įvairias bažnyčias, dalyvauti gražiose bažnytinėse ceremonijose ir klausytis širdį jaudinančių giesmių. Tai jai padarė didelį įspūdį. Po senelės mirties kartą ji nuo audros pasislėpė vienoje katalikų bažnyčioje. Čia įvyko stebuklas - ji staiga pajuto Dievo malonę. Nuo to laiko ji pradėjo mokytis katalikų tikėjimo tiesų pas tėvą Angelą, priėmė krikštą ir tapo gera krikščione. Netrukus atsivertė ir teta Edelgarta; ji po kelių dienų mirė. Po tetos laidotuvių Veronika išvyksta iš Romos su gražia malda lūpose: „Įsispausk giliau, mano Karaliaus paveiksle, Tu, o ne aš, turi gyventi mano sieloje, širdyje ir veide, Tu, o ne aš turi kalbėti mano lupomis, Tu visą gyvenimą, tik Tu!"81

Nepatyrusiai Veronikai buvo labai sunku rasti kelią į tikrąją Roma aeterna, nes pasaulietiškos Romos atstovai buvo stiprūs, mieli ir įdomūs. Tačiau Veronika buvo paklusnus Aukščiausiojo įrankis ir jai tiko šie žodžiai: „Tačiau ne mes braunamės pas Dievą, o Dievas veržiasi pas mus, tik galų gale atrodo, tarsi mes patys viską darėme"82.

80 Ten pat, p. 125.
81 Ten pat, p. 356.
82 Ten pat, p. 300.

2. Romano kompozicija

Romano veiksmas vyksta XIX amžiaus Romoje. Jį pasakoja pagrindinė veikėja Veronika kaip atsiminimus. Svarbiausiose vietose rašytoja įveda dialogus. Pabaigoje ji pateikia tetos Edelgartos išpažintį. Ši išpažinties scena yra pernelyg monotoniška ir nenatūrali. Joje pakartojamos knygos pradžioje išsakytos mintys.

Epizodus rašytoja išdėsto chronologine tvarka dažniausiai lygiagrečiai ir sujungia juos į vieną visumą.

Romano intriga plėtojama apibūdinant personažus. Gražiausi yra senelė ir Veronika. Senelės personažu rašytoja duoda klasišką pagonybės atstovės pavyzdį. Labiausiai jai pavyko senelės atsisveikinimo su Roma ir jos mirties scenos: „... čia jos ranka užgesino mažą lemputę, stovėjusią šalia jos - jos žvilgsnis nugrimzdo tarsi žvaigždė naktyje: atrodė, tarsi visa jos meilė skęsta mano akyse. Blausioje prieblandoje dar pamačiau, kaip jos veidas atsigręžė į panteoną. Tik jis išgirdo jos paskutinį atodūsį ir padėjo mirties valandą. Mes radome ją visiškai apsuptą jo šešėlių, šviesią žvaigždėtą vasaros naktį, tarsi didžioji senoji šventykla būtų paslėpusi jos garbingą veidą"83.

Vaizduodama religinius atskirų veikėjų nusiteikimus, rašytoja kaip poetinę priemonę dažnai vartoja laipsniavimus, pavyzdžiui: senelė neturi jokių religinių jausmų ir jokie religiniai klausimai jos nedomina. Poetas Encijus jaučia ilgesį ir mėgsta apie religiją pasišnekučiuoti retkarčiais su teta. Teta Edelgarta šiuo požiūriu yra dar vienu laipsniu aukščiau.

Kuriant charakterius ir apskritai visame romano veiksme nedaug kalbama apie išorinius įvykius, beveik viskas perkelta į dvasinę plotmę.

Romane „Veronikos skarelė" nedaug veikėjų, tačiau rašytoja stengiasi juos kuo geriau atskleisti. Tai geras romano bruožas, padedantis išryškinti idėją.

Pradžioje pateikti išoriniai vaizdai atitinka dvasines veikėjų būsenas. Visa tai mums primena operos uvertiūrą, kurioje perteikiamos visos pagrindinės veiksmo idėjos.

Romano fonu rašytoja pasirinko Amžinąjį Miestą. Jis simbolizuoja Amžinąją Tiesą. Romane pateiktos dvi Romos - „pasaulietinė Roma ir Malonės Roma"84.

Senelės Amžinasis Miestas yra menų ir istorinė Roma. Poetui Encijui Roma turi šiek tiek kitokią reikšmę: „Roma - tarsi prieš visą Žemės rutulį iškilmingai išstatyta pasaulietinė monstrancija. Prasideda nuostabus reginys: šviesa atliepia šviesą ir sukasi apie šviesos centrą. Kankinių kraujas žemės gelmėse užverda, šventųjų žavesys atsispindi visatoje. Maldų miriadai sukasi tarsi saulės kibirkštys aplink centrinę šviesą. Nežemiška milijonų širdžių meilė, deimantinis nesugniuždomo Tikėjimo lankas, gailestingosios ir laiminančios Bažnyčios rankos; visi šie į žemiškus dalykus išsilieję Dieviškumo atspindžiai viską apšviečia tarsi šviesa - Roma spindi kaip Paslaptingoji Rožė"85.

Pasaulietinė Roma Veronikai po jos atsivertimo tampa Malonės Roma: „Tuomet aš kritau ant grindų ir pabučiavau jas; aš bučiavau ne akmenis, bet šventąją pasaulio širdį, aš bučiavau vietą, kurioje susijungia dangus ir žemė, Jėzaus Kristaus Romą, nenugalimą ir tikrąją amžinąją Romą!"86

Veronikos personaže atskleistos labai aiškus biografinis elementas. Rašytoja pati jaunystėje lankėsi Romoje ir, žinoma, grįžo atgal pasikeitusi. Pagrindinė kūrinio idėja yra mūsų rašytojos sielos problema. Ji pati ir yra tiesos ieškanti Veronika.

83 Ten pat, p.299.
84 Ten pat, p. 154.
85 Ten pat, p. 226.
86 Ten pat, p.356.

 

IV. RAŠYTOJOS EPINIŲ KŪRINIŲ STILIUS

Kalbant apie jos poetines kūrybos priemones, reikia pasakyti, kad daugiausiai ji vartoja pakartojimų, retorinių klausimų, šūksnių, apostrofų, palyginimų, kontrastų ir epitetų.

Pasitaiko įvairių pasikartojimų, pavyzdžiui:

1.    Kartojamas tas pats žodis: „jo veidas baltas, jo galva balta, jo drabužis baltas, po jo pečiais baltos dviejų jaunų kunigų rankovės tarsi du sparnai, o jis pats ten tarsi kabo"87.

2.    Kartojamas ne tik tas pats žodis, bet ir tos pačios šaknies žodžiai ir pakartojimas jungiamas su laipsniavimu: „O tu visa galinti Kančia! - o tu visa nugalinti Kančia! - O tu viską įveikianti Kančia!88

3.    Kartojamas tas pats sakinys: „Tai tik sapnas - tai tik sapnas -tai tik sapnas! Mano vaikai, mano mylimi abu vaikai!"89

Rašytoja ypač mėgsta retorinius klausimus ir šūksnius. Dažnai visa pastraipa pilna vien šių poetinių priemonių: „Argi ne gyvuoja ir šis vargingiausias kraštas? Argi nelaimingasis Frankų karalius negyvena savo baisioje kančioje?"90; „O, kokia gera yra Jos didenybė! Kokia gera yra garbingoji Motina, kokia atlaidi yra sesuo Marija de L'Incarnation!"91

Dažnai rašytoja sujungia apostrofą su pakartojimu ir laipsniavimu: „Mano vaikai, telaimina jus Abraomas ir Izaokas, ir Jokūbas! Mano vaikai, tedžiugina jus mūsų tėvų Dievas! Mano vaikai, laikykitės Įstatymo! Mano vaikai, būkite ištikimi Izraeliui, savo tautai!"92

Knygose „Vaiko karalystė" ir „Magdeburgiškos vestuvės" daug kontrastų ir laipsniavimu.

Rašytoja taip pat vartoja daug epitetų, kartais jų yra trys ar keturi iš eilės. Jos epitetai yra paprastieji ir sudurtiniai daiktavardžiai, būdvardžiai ir dalyviai, pavyzdžiui: kvepiantis spindulys, kapo juodumo naktis. Dažnai vartojami aukščiausiojo laipsnio būdvardžiai ir prieveiksmiai: „Šis begalinis miestas, kalbantis galybe kalbų, kalbėjo su mumis švelniausiais, maloniausiais, labiausiai jaudinančiais žodžiais"93.

Filosofiniame epe rašytoja rašo rimtesne, ramesne ir abstraktesne negu istoriniame epe kalba, pavyzdžiui: „Kartais jis skambėjo maloniai ir paslaptingai kaip didelio, palaimingo pažinimo artuma, kartais kaip tamsus, neviltimi persmelkiantis troškimas, kartais jis buvo duslus tarsi nuvargęs, tarsi skambėtų prieš savo valią; o kartais savo siautėjimu jis labai mane gąsdindavo".

Trumpus gamtos aprašymus ji beveik visada komponuoja lygiagrečiai su žmogaus būsena.

Laiko koloritas pabrėžiamas svetimžodžiais ir senomis žodžių formomis. Epiniuose jos kūriniuose gausu lotynų ir prancūzų kalbų žodžių.

Garsų pasikartojimas (er sterbe und verderbe ohne Erbe) ir toks sakinys „Kadangi raiteliai pamatė Glismuadą, jie ją (vok, „sie sie", - vert.) džiaugsmingai pasveikino", rodo jos stiliaus trūkumus.

87 Der Papst aus dem Ghetto, p. 357.
88 Ten pat, p.387.
89 Ten pat, p.386.
90 Die Letzte am Schafott", p. 120.
91 Ten pat, p. 42.
92 Der Papst aus dem Ghetto, p. 282.
93
Das Schweisstuch der Veronika, p. 103.

 

IŠVADOS

Bendros pastabos apie epinę baronaitės Gertrūdos fon Le Fort kūrybą

1. Visos jos kūrybos apimtis

Perėjusi į Katalikų Bažnyčią, baronaitė Gertrūda fon Le Fort nagrinėja tik religines ir populiarias temas, kurių jos kūryboje ne per daugiausiai, o svarbiausios yra šios: tiesos ieškojimas, džiaugsmas tiesą atradus, kovos su Bažnyčia, Pašvenčiamosios Malonės reikšmė, lemtis, pasiuntinybė, tėvynės pergalės ir meilė. Filosofiniuose kūriniuose rašytoja nagrinėja moters esmę.

Ji pasireiškia lyrikos, epo ir filosofijos srityse. Apsakymas, legenda, novelė ir romanas yra jos mėgstamiausi žanrai.

2. Epinių rašytojos kūrinių objektas

Epinių jos kūrinių objektas yra ne gamta, bet žmogus, kovojantis dėl tikėjimo ir savo tautiškumo. Ji visada rašo tik apie miestiečius, dažniausiai tai aukštesniojo luomo moteris. Pagal tautybę jos herojai yra arba vokietis, arba prancūzas, arba žydas. Svarbiausia jos kūrybos problema - tiesos ieškojimas, viena, judaizme, pagonybėje, protestantizme, kita, ir katalikybėje. Katalikiška pasaulėžiūra jos kūriniuose visada laimi. Radus tiesą, jos veikėjų gyvenimo aprašymas nutraukiamas. Lyrikoje ji apdainuoja ir atrastos tiesos džiaugsmą.

3. Epinės kūrybos pobūdis

Visuose jos kūriniuose vyrauja optimistinis ir nuoširdus tonas. Objektyvus, ramus jos kūrybos tonas kartais yra lyrinio ir jausmingo pobūdžio. Kiekvienoje knygoje esti arba mistinis veikėjas, arba keli iracionalūs atsitikimai. Nepaisant to, visa jos kūryba turi realų pagrindą. Šią realybę nurodo istoriniai asmenys, istorinis fonas, o kartais vaizdavimo stilius. Epiniuose kūriniuose pasakojama, aprašoma ir vaizduojama dialogų forma.

4. Epinių kūrinių fonas

Savo kūrinių fonu rašytoja visada pasirenka miestą. Auksinė, amžinoji Roma, Paryžius, Magdeburgas, Rėgensburgas. Jos kūrinių laiko koloritą sudaro viduramžiai, Trisdešimties metų karas, Prancūzijos revoliucija ir devynioliktasis amžius.

5. Autobiografinis elementas jos kūriniuose

Rašytojos kūriniuose gausu autobiografinių detalių. Polinkį religinėms temoms ji perėmė iš savo tėvų. Autobiografiniai apsakymai rodo, kad keisti jos pačios gyvenimo įvykiai dažnai padiktuodavo jai siužetą.

6. Epinės kūrybos stilius ir kalba

Rašytoja rašo vaizdžių, poetinių priemonių turtingu ir daugiausiai konkrečiu stiliumi. Ji vartoja lengvus periodinius sakinius ir lakoniškus posakius.

BIBLIOGRAFIJA

I. Pagrindiniai šaltiniai

1.    Le Fort G., Hymnen an die Kirche, München, 1936.
2.    Le Fort G., Hymnen an Deutschland, München, 1938.
3.    Le Fort G., Die Ewige Frau, München, 1936.
4.    Le Fort G., Das Schweisstuch der Veronika, München, 1938.
5.    Le Fort G., Der Papst aus dem Ghetto, München, 1930.
6.    Le Fort G., Die Letzte am Schafott, München, 1933.
7.    Le Fort G., Das Reich des Kindes, München, 1933.
8.    Le Fort G., Die Magdeburgische Hochzeit, Leipzig, 1938.
9.    Le Fort G., Die Opferflamme, Leipzig, 1938.
10.    Le Fort G., Vermächtnisse im Buche „Mein Elternhaus", Berlin, 1939.

II. Kiti šaltiniai:

1.    Kampmann T., Gertrud von Le Fort, München, 1935.
2.    Wiedemann A., Gertrud von Le Fort und ihr religiöser Auftrug,
Schönere Zukunft, November, 1936.
3.    Schott Gr., Vom Wesen der Frau,
Akademische Bonifatius-Korrespondenz, Mai, 1935.
4.    Recker W.P., Neues von Gertrud von Le Fort,
Schönere Zukunft, Februar, 1939.
5.    Rall Th.,
Deutsches Katholisches Schrifttum gestern und heute, Einsiedeln/Köln, 1936.
6.    Salzer A.,
Illustrierte Geschichte der deutschen Literatur, V. B., Regensburg, 1932.
7.    Przywara Er., SJ, Der Mensch des Abgrundes,
Stimmen der Zeit, 1931.
8.    Przywara Er., SJ, Deutsches Schicksal,
Stimmen der Zeit, 1933.
Der Grosse Herder, 1. B., Freiburg im Breisgau, 1933.
9.    Knies R., Gertrud von Le Fort - Elisabeth Langgässer,
Literarischer Handweiser, 1927-1928.
10.    
Schönere Zukunft, Gertrud von Le Fort über ihr dichterisches Werk, 16. VI. 1935.
11.
   Schönere Zukunft, Zum 60. Geburtstag der Dichterin Gertrud von Le Fort, 11. X. 1936.
12.    
Schönere Zukunft, Gertrud von Le Fort: Die religiöse Atmosphäre meines Elternhauses, 1. X. 1939.

Diplominio darbo faksimilė*

f133
* VUB Rankraščių skyrius. F1-F957.

 

 

f134

f135

f136

f137

f138

f139

f140

f141

f142

f143

f144

f145

f146

f147

f148

f149

f150

f151

f152

f153

f154

f155

f156

f157

f158

f159

f160

f161

f162

f163

f164

f165

f166

f167

f168

f169

f170

f177

f172

f173

f174

f175

f176

f177

f178

f179

f180

f181

f182

 

Antra dalis

NELAISVĖS METAI

Adelė Dirsytė
MGB PINKLĖSE

Kaip matėme pirmoje dalyje, A.Dirsytė vokiečių okupacijos metais tęsė savo pedagoginį darbą Vilniuje - dirbo įvairiose švietimo įstaigose - suaugusiųjų institute, amatų mokykloje, taip pat įsitraukė į karitatyvinę veiklą, bendradarbiaudama su S.Ladygiene ir kun. A.Lipniūnu.

Vokiečiams pasitraukus ir grįžus sovietinei valdžiai, kai atsikūrė mokyklos, A.Dirsytė buvo vokiečių kalbos mokytoja Vilniaus Salomėjos Nėries mergaičių gimnazijoje.

1944 m. rudenį į Vilnių renkantis studentams arkivyskupas M.Reinys paskiria kun. B.Baliuką Vilniaus ateitininkų dvasios vadu1, kad nenutrūktų jų veikla. Susiburia Vilniaus miesto ateitininkų vadovybė - komitetas, kuriame Adelei Dirsytei pavedama globoti gimnazijų ateitininkus2.

Šioje veikloje A.Dirsytė vengia akcentuoti organizacinį darbą, o pagrindinį dėmesį ir pastangas sutelkia į ateitininkiškų principų įgyvendinimą, savo pavyzdžiu skatina religinę praktiką. Vien to saugumiečiams galėjo pakakti ją priskirti prie sovietinės santvarkos priešų - pedagogas bažnyčioje!

Kadangi vokiečių okupacijos metais A.Dirsytė dažnai susitikdavo su vienu iš ateitininkų vadovų Juozu Brazausku, tai ir prasidėjus antrajai sovietų okupacijai drauge su juo dalyvavo komiteto darbe. Tačiau J.Brazauskas neapsiribojo ateitininkų veikla - jis laikė savo pareiga padėti ir miškuose kovojantiems partizanams, remti juos vaistais, teikti informaciją. 1945 m. vasarą J.Brazauskas buvo suimtas, bet pabėgo iš NKVD rūmų ir pasislėpė pas A.Dirsytę, gyvenusią Ladygienės bute. Tai sukėlė grėsmę A.Dirsytei, tačiau pareiga Evangelijai, savo šaliai ir Lietuvos jaunimui neleido likti nuošaliai. 1946 m. kovo 6 d. naktį Adelė Dirsytė areštuojama kagėbisto, lydimo ginkluotų kareivių. „Gerą valandą saugumietis reikalavo, kad Adelė keltųsi iš lovos. Savo ruožtu ji reikalavo, kad jis netrukdytų jai apsirengti, tačiau šis nieko nepaisė", - pasakoja A.Dirsytės globotinis Stasys Ivanauskas, gyvenęs gretimame kambaryje3.

1946 m. kovo 6 d. tapo A.Dirsytei slenkstis į visai kitą pasaulį. Augusi švelnioje namų atmosferoje, gyvenusi pagarbaus dėmesio aplinkoje, ji staiga atsidūrė žiaurios fizinės prievartos apsuptyje.

Prasidėjo ilgi, varginantys tardymai...

Mes nežinome, kaip, kokiais metodais ji buvo kankinama tardymo metu, tačiau, remdamiesi tuo pačiu metu Vilniaus MGB rūsiuose moterų kamerose kalėjusiųjų patirtimi, galime teigti, jog pagrindinė nuostata ten buvo visiškas moters pažeminimas. Tardytojo smūgiai dažnai buvo skaudesni kaip pažeminimo forma, o ne suluošinimas, priešingai negu vyrams, - pasakoja Birutė Juršaitė4.

Vienas iš paplitusių kankinimo metodų buvo nuolatinė nemiga. Aldona Bielinytė, buvusi vienoje kameroje su Stefanija Ladygiene, pasakojo apie Ladygienei taikytą kankinimą nemiga - dieną miegoti neleidžia kamerą saugantys sargybiniai, o naktimis tardoma5. Šis metodas tikriausiai taikytas ir A.Dirsytei, tai rodytų ta aplinkybė, kad oficialūs arešto dokumentai, pirmas tardymo protokolas rašytas tik kovo 14 d., nors ji buvo suimta kovo 6 d. Matyt, ligi tol ji buvo laikoma tardymo patalpose ir jai neleidžiama užmigti.

Buvo kankinama ir nuolatiniu alkiu, psichine įtampa, 8 mėnesius trukusiais tardymais. Visomis tomis priemonėmis norėta palaužti valią. Tačiau tai padaryti kagėbistams nepavyko: Adelė Dirsytė atkakliai ginasi ir išlieka nepalūžusi. Tai pamatysime iš toliau pateikiamos sovietinio saugumo sudarytos baudžiamosios bylos.

Nagrinėjant sovietinio laikotarpio dokumentus, ypač jų represinių struktūrų dokumentus kaip informacijos šaltinį, būtina susipažinti su šių dokumentų specifinėmis savybėmis.

Pirmiausia reikia suvokti, kad sovietinė valstybė iš esmės buvo totalitarinė. Joje tiesa buvo tai, kas naudinga valdančiajai partijai, o teisinga tai, kas atitinka valdančiosios grupės tikslus. Visa tai buvo maskuojama imituojant Vakarų praktikoje taikomą sistemą.

Represinėje sistemoje teisinis dokumentas dažnai buvo sudaromas vadovaujantis kokio nors inkriminuojančio fakto poreikiu ir dažnai toli gražu neatspindėjo realaus fakto. Teisinė sistema buvo skirta ne tiesos paieškai, o iškeltos užduoties įgyvendinimui -pavyzdžiui, žmogaus suėmimui ar nuteisimui pateisinti, suteikiant tam legalaus juridinio proceso pavidalą. Taigi, pateikdami tardymo protokolą kaip autentišką dokumentą neaptarę jo esminės prigimties, o vien vadovaudamiesi formaliu tekstu, dalyvautume tokiame pat tiesos falsifikavimo procese, kaip ir buvo daroma sudarant šį dokumentą.

Antra vertus, reikia atsižvelgti į tai, kad dažnai tardymo protokolas buvo surašomas naudojant tiek psichologinį, tiek fizinį smurtą. Smurtas buvo esminė sovietinio teismo proceso dalis. Suimtieji buvo ištisus mėnesius alinami pusbadžiu, laikomi nepakenčiamomis buitinėmis sąlygomis, o per tardymus dažnai ir kankinami.

Tardymo protokolai buvo rašomi menko išprusimo tardytojų (su įvairiomis kalbos klaidomis). Be to, ir tardytojai mažai atsižvelgdavo į tardomojo žodžius ar pateikiamus faktus. Tardymo procesas buvo vykdomas taip, kad būtų palaužta tardomojo valia, nuslopintas dėmesys ir surašomas tardytojui patogus tekstas. Dėl to tardymo protokoluose kalinio lūpose atsiranda tokių posakių, kaip „fašistinė ateitininkų organizacija" (1946 m. kovo 14 d. tardymo protokole), „antisovietinė ateitininkų organizacija", o rašytieji straipsniai į Nepriklausomybės metais ėjusį Lietuvių katalikių moterų draugijos leidinį „Moteris" vadinami propaganda, nukreipta prieš Sovietų Sąjungą (1946 m. kovo 19 d. tardymo protokolas), informacija apie padėtį pasaulyje vadinama „antisovietinio turinio lapeliais" (1946 m. liepos 12 d. akistatos protokolas), 1942 m. Motinos dienos minėjimui rengta medžiaga - įvairių žinomų autorių sentencijos - padaroma antisovietinio pobūdžio konspektu (1946 m. liepos 10 d. nutarimas).

Ryškiai atsiskleidžia ir dokumentų falsifikavimo procedūros. A.Dirsytė buvo suimta 1946 m. kovo 6 d., tačiau nutarimas suimti pasirašytas kovo 15 d., o orderis suimti išduotas kovo 18 d., taigi daugiau negu 12 dienų praėjus nuo suėmimo.

Tik suimtosios anketa užpildyta beveik tiksliai - kovo 8 d.

A.Dirsytė kaltinama tuo, kad 1938 m. žurnale „Moteris" buvo išspausdintas jos „antisovietinis, šmeižikiškas" straipsnis, kad 1942 m. gegužės mėnesį amatų mokyklos susirinkime skaitė „antisovietinę, šmeižikišką" paskaitą. Taip suformuluojami „nusikaltimai sovietų valdžiai", nors jie padaryti tada, kai tokios valdžios Lietuvoje nebuvo. Ateitininkų veikla ugdant sąmoningą religingą visuomenininką traktuojama kaip antivalstybinė veikla, o pagalba žmogui - politiniu nusikaltimu.

Lygiai taip pat ir teismo posėdyje fiksuojami ne A.Dirsytės žodžiai, o teismui reikalingi: „1942 m. aš skaičiau pranešimą, kuriame šmeižiau komunistus" (bylos 414 p.), nors prie bylos prijungta medžiaga neduoda tam jokio pagrindo. Teismas nekreipia dėmesio į A.Dirsytės tardymo protokole įrašyto „prisipažinimo" dalyvavus nelegalioje organizacijoje paneigimą teisme.

Kaip ir dauguma šioje byloje kaltinamųjų, A.Dirsytė nuteisiama pagal 58-1 a straipsnį (už tėvynės išdavimą) dešimčiai metų, t.y. kaip bylose kaltinant ginkluotu pasipriešinimu. Nuteista neteisingai net ir sovietinių įstatymų požiūriu, kurie juo labiau visiškai neįpareigoja jų laikytis okupuotos šalies piliečių.

Adelės Dirsytės baudžiamosios bylos protokolai pateikiami pagal tardymo eigos datą.

1 Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau - LYA), f. K-l, baudž. b. 23299/3, 1.1, p. 45.
2 Ten pat, p. 87.
3 Adelės Dirsytės fondas (toliau - ADF), ap. 1, b. 7.
4 Ten pat.
5 Ten pat.

 

Adelės Dirsytės teismo
SOVIETINIAME SAUGUME
BYLOS PROTOKOLAI*

36[1] **

p36

 

* Byla saugoma LYA, f. K-l, baudž. b. 8945/3, t. 3.
** Skaitmuo laužtiniuose skliausteliuose žymi archyvinės bylos lapų numeraciją.

[1]

„Tvirtinu"
1946 m. kovo 15 d.
Liet. TSR Valstybės Saugumo
liaudies komisaras
generolas majoras JEFIMOVAS (parašas)
Areštą sankcionuoju:
LTSR MVD Karo prokuroras
justicijos papulkininkis 
GRIMOVIČIUS (parašas)
1946 m. kovo 1

 

NUTARIMAS
(areštui)

Vilnius, 1946 m. kovo 15 d.

Aš, Liet. TSR NKGB 2-ojo skyriaus 2-ojo poskyrio vyr. operatyvinis įgaliotinis Vilniui, majoras JEVDOKIMENKOVAS,

peržiūrėjęs gautą medžiagą apie nusikalstamą veiklą: Adelės Dirsytės, Antano dukters, gimusios 1909 metais Pramislavos k., Šėtos valsčiuje, Kėdainių apskrityje, lietuvės, TSRS pilietės, nepartinės, valstiečių kilmės, tėvas turi 27 ha žemės, baigusios aukštąjį mokslą, dirba 2-osios gimnazijos mokytoja, gyvena Vilniuje, Trakų g. 11, bt. 8,

NUSTAČIAU:

Adelė DIRSYTĖ, Antano d., yra aktyvi antitarybinės nacionalistinės katalikų jaunimo organizacijos „Ateitis" narė.

pr1

 

NUTARIAU:

Adelę DIRSYTĘ, Antano d., gyvenančią Trakų g. 11, bt. 8, suimti ir atlikti kratą.

LTSR NKGB 2-ojo skyriaus 2-ojo poskyrio vyr.
operatyvinis įgaliotinis Vilniui
majoras JEVDOKIMENKOVAS (parašas)

Sutinkame:

LTSR NKGB 2-ojo skyriaus 2-ojo poskyrio
viršininko pavad. Vilniui 
vyr. leitenantas MOSKALENKO (parašas)

LTSR NKGB 2-ojo skyriaus viršininko pavad.
Vilniui
majoras MAKOVAS (parašas)

LTSR NKGB Tardymo skyriaus viršininkas
papulkininkis ROZAUSKAS (parašas)

[2]

„Tvirtinu"
Liet. TSR Valstybės Saugumo
Liaudies komisaras
generolas majoras JEFIMOVAS (parašas)
1946 m. kovo 15 d.
 Areštą sankcionuoju
Liet. TSR MVD Karo prokuroras
justicijos papulkininkis
GRIMOVIČIUS (parašas)
 1946 m. kovo 18 d.

   

  NUTARIMAS
(dėl kardomosios priemonės parinkimo)

1946 m. kovo 15 d.

Aš, Liet.TSR NKGB 2-ojo skyriaus 2-ojo poskyrio vyr. operatyvinis įgaliotinis majoras JEVDOKIMENKOVAS,

pr2

 

peržiūrėjęs medžiagą apie nusikalstamą veiklą Adelės DIRSYTĖS, Antano d., gim. 1909 m. Pramislavos k., Šėtos valsčiuje, Kėdainių apskrityje, lietuvės, TSRS pilietės, nepartinės, valstiečių kilmės, tėvas turi 27 ha žemės, baigusios aukštąjį mokslą, dirba 2-osios gimnazijos mokytoja, gyvena Vilniuje, Trakų g. 11, bt. 8,

NUSTAČIAU:

Adelė DIRSYTĖ įtariama padariusi nusikaltimus, numatytus RTFSR BK 58-1 „a" ir 58-11 str., ir atsižvelgdamas į tai, kad DIRSYTĖ, būdama laisvėje, gali pasislėpti nuo tardymo bei teismo ir vadovaudamasis RTFSR BPK 145 ir 158 str.,

NUTARIAU:

Kardomąja priemone, kad Adelė DIRSYTĖ, Antano d., nepasišalintų nuo tardymo ir teismo, parinkti suėmimą, apie šį nutarimą pagal RTFSR BPK 146 str. pranešti suimtajai, paimant iš jos parašą. Pagal RTFSR BPK 160 str. nutarimo kopiją perduoti prokurorui ir kalėjimo viršininkui, kad būtų pridėta prie kalėjimo asmens bylos.

Liet. TSR NKGB 2-ojo skyriaus 2-ojo poskyrio
vyr. operatyvinis įgaliotinis Vilniaus m. 
majoras JEVDOKIMENKOVAS (parašas)

Sutinkame:

Liet. TSR NKGB 2-ojo skyriaus 2-ojo poskyrio
viršininko pavad. Vilniui vyr.leitenantas MOSKALENKO (parašas)
Liet. TSR NKGB 2-ojo skyriaus viršininko pavad. Vilniui
majoras MAKOVAS (parašas)

Liet. TSR NKGB Tardymo skyriaus viršininkas
papulkininkis ROZAUSKAS (parašas)

Nutarimas man paskelbtas 1946 m. kovo 18 d.

(DIRSYTĖS parašas)

[3]

pr3

[3]

LTSR Valstybės Saugumo
Liaudies komisariatas

ORDERIS Nr.198
1946 m. kovo 18 d.

Išduotas Liet. TSR NKGB 2-ojo skyr. miesto 2-ojo poskyrio vyr. operatyviniam įgaliotiniui valstybės saugumo majorui JEVDOKI-MENKOVUI

Atlikti areštą ir kratą

Adelei DIRSYTEI, Antano d.

adresu Vilniaus m., Trakų g. 11, bt. 8.

LTSR Valst. saugumo liaudies komisaras (parašas)

LTSR NKGB 3-iojo skyriaus viršininkas (parašas)

Sankcionuoju: LTSR NKVD kariuomenės
Karo prokuroras
1946.03.18    (parašas)

[4]

pr4

[4]

SUIMTOJO ANKETA

1. Pavardė vardas ir tėvo vardas

DIRSYTĖ Adelė, Antano d.

2. Gimimo metai ir vieta

1909 m. Pramislavos k., Šėtos valsčiuje, Kėdainių apskrityje

3. Pastovi gyvenamoji vieta iki
suėmimo (tikslus adresas)

Vilnius Trakų 11-8

4. Profesija ir specialybė

mokytoja

5. Paskutinė darbo vieta ar užsiėmimas iki suėmimo

Vilnius, gimnazijos mokytoja

6. Tautybė

lietuvė

7. Pilietybė (nesant paso, nurodyti, koks dokumentas patvirtina pilietybę, arba kad įrašyta apklausus)

a)TSRS

b)    pasas išduotas

8. Partiškumas

nepartinė

9. Bendras ir specialusis išsilavinimas (pabraukti ir nurodyti ką baigęs)

aukštasis

10. Socialinė ir politinė praeitis

kilusi iš valstiečių

11. Teistumas (ar buvo tardytas ir teistas, kur, kada, už ką, nuosprendis)

neteista

12. Dalyvavimas tėvynės kare (kur, kada, kuo)

nedalyvavo

13. Ar buvo priešo okupuotoje teritorijoje(nurodyti: kur, kada, ką veikė)

Vilniuje

mokytoja

pr4a

 

14. ŠEIMOS SUDĖTIS

Giminystės

laipsnis

Pavardė, vardas, tėvo vardas, gimimo metai ir vieta

Gyvenamoji ir darbo vieta, pareigos

Tėvas

Miręs 1934 m.

 

Motina

Dirsienė Agota
75 metų

Paobelio k.

Kėdainių apskrityje

Žmona

(vyras)

 

 

Vaikai

 

 

Broliai, seserys

Dirsė Juozas 52 metų
Dirsė Stasys 36 metų 
Ivanauskienė Kotryna 45 metų 
Skinulienė Agnietė 40 metų

Pramislavos k.
Pramislavos k. 
Pramislavos k. 
Paobelio k.

[5]

15. ŽODINIS PORTRETAS

1.    Ūgis: aukštas (171-180 cm), labai aukštas (per 180 cm), žemas (155-164 cm), labai žemas (iki 155 cm), vidutinis (165-170 cm).

2.    Figūra: stora, apkūni, vidutinė, liekna, liesa.

Pečiai: pakelti, nuleisti, horizontalūs.

4.    Kaklas: trumpas, ilgas, matomas gūžys, iškilus Adomo obuolys.

5.    Plaukų spalva: šviesūs, rusvi, tamsūs, juodi, žilstelėję, žili.

6.    Akių spalva: mėlynos, žalsvos, rusvos, rudos, juodos

9.    Antakiai: tiesūs, išlinkę, banguoti, platūs, siauri, suaugę.

10. Nosis: maža, didelė stora, plona. Nosies viršutinė dalis: tiesi. įlinkusi, kumpa. Panosė: horizontali. pakilusi, nusmukusi.

11.    Burna: maža, didelė. Burnos kampai: pakilę, nusileidę.

12.    Lūpos: plonos, storos, apatinė lūpa atvėpusi, viršutinė pakilusi.

13.    Smakras: nusklembtas, tiesus. atsikišęs, dvišakas, su duobute, su skersiniu grioveliu

pr5

7.    Veidas: apvalus, ovalus, keturkampis, trikampis, piramidinis, rombo pavidalo.

8.    Kakta: aukšta, žema, tiesi nusklembta, iškili

14. Ausys: mažos, didelės ovalinės, trikampės, kvadratinės, apskritos. Ausų atsikišimas: viršuje, apačioje, bendrai. Ausies spenelis: suaugęs, atskiras nuožulnus, kampuotas, ovalus.


Ypatingi požymiai: (fiziniai trūkumai: sužalojimai, ataugos, karpos, nereikalingi pirštai, randai, nuplikimas, veido asimetrija, skirtingos spalvos akys ir kiti).

Kitos ypatybės ir įpročiai:

Kada suimtas: 1946 m. kovo 8 d., orderio Nr.198
Suėmimo pagrindas: Liet. TSR NKGB nutarimas 
   areštui 15/III—46 

Kieno įskaitoje:
Anketa užpildyta:
LTSR MGB Vilniuje
Užpildė: Liet.TSR MGB Tardymo skyriaus
vyr. tardytojas leitenantas GOMYRANOVAS (parašas)

Suimtojo parašas:    A.DIRSYTĖ

[6]

Adelės DIRSYTĖS, Antano d.

ASMENS KRATOS PROTOKOLAS

Mes, LTSR NKGB darbuotojai majoras JEVDOKIMENKO-VAS, kapitonas ČIRKOVAS ir leitenantas KARPUCHINAS, 1946 m. kovo 13 d. atlikome Adelės DIRSYTĖS asmeninę kratą. Kratos metu rasta ir paimta:

pr202

 

1.    Laikinas pažymėjimas Nr.1/2574

2.    Gimimo liudijimas Nr.055848

3.    Pažymėjimas Nr.417

4.    Įsakymo Nr.82 išrašas

5.    Profsąjungos bilietas Nr.002070

6.    Pažymėjimas Nr.1138

7.    Komandiruotės pažymėjimai 2 vnt.

8.    Karinės pažymos kopija

Kratą atliko: JEVDOKIMENKOVAS (parašas)

ČIRKOVAS (parašas)

KARPUCHINAS (parašas) 

Kratomosios parašas Ad. DIRSYTĖ (parašas)

[7]

Adelės DIRSYTĖS, Antano d., buto kratos

PROTOKOLAS

Mes, LTSR NKGB darbuotojai majoras JEVDOKIMENKOVAS ir leitenantas KARPUCHINAS, 1946 m. kovo 14 d. atlikome Adelės DIRSYTĖS, Antano d., gyvenančios Trakų g. 11, b. 8, buto kratą. Kratos metu rasta ir paimta:

1.    1938 m. žurnalo „Moteris" Nr.l ir Nr. 19.

2.    Du 1941 m. klasės žurnalai.

3.    Katalikių moterų organizacijos statutas.

4.    25 lapai įvairių užrašų.

5.    Du paketai asmeninio susirašinėjimo.

pr204

 

Kratos metu Adelė DIRSYTĖ jokių nusiskundimų nepareiškė.

Ad. DIRSYTĖ    (parašas)

Kratą atliko: JEVDOKIMENKOVAS (parašas)

KARPUCHINAS (parašas)

[8]

AKTAS

1946 m. liepos 10 d.                             Vilnius

Aš, LTSR MGB Tardymo skyriaus vyr.tardytojas leitenantas GOMYRANOVAS, dalyvaujant LTSR MGB Tardymo skyriaus tardytojui jaun. leitenantui LAŠKARIOVUI, sudegindamas sunaikinau šiuos toliau išvardytus dokumentus ir įvairų susirašinėjimą, paimtą iš suimtosios Adelės DIRSYTĖS, Antano d., kratos metu:

1.    Žurnalą „Moteris" Nr.19.

2.    Du 1941 m. klasės žurnalus.

3.    15 lapų įvairaus susirašinėjimo.

4.    Du paketus asmeninių rankraščių.

Apie tai surašytas šis aktas.

LTSR MGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas leitenantas GOMYRANOVAS (parašas)

LTSR MGB Tardymo skyriaus tardytojas jaun. leitenantas LAŠKARIOVAS (parašas)

[9]

pr206

[9]

TURTO APRAŠAS

Vilnius, 1946 m. kovo 26 d.

Mes, Lietuvos TSR NKGB darbuotojai vyr. ltn. KOZLOVSKIS, ltn. KONDIVAS dalyvaujant pil. Česlovui MAČIUI, Juozo s., šiandien surašėme Adelei DIRSYTEI, Antano d., gyvenančiai Vilniuje, Trakų g. 11, b. 8, priklausančio turto aprašą.

1.    Baltos spalvos nikeliuota (geležinė) lova    (viena)

2.    Vatinė antklodė, naudota    (viena)

3.    Plunksnų pagalvė (didelė)    (viena)

4.    Moteriškas juodo pliušo žieminis paltas, naudotas    (vienas)

5.    Aštuonios įvairios moteriškos suknelės, naudotos    (aštuonios)

6.    Moteriškos palaidinės, naudotos    (keturios)

7.    Rudos spalvos suknelė    (viena)

8.    Moteriški sijonai, naudoti    (trys)

9.    Moteriška vilnonė palaidinė    (viena)

10.    Medžiaga suknelei    (4 metrai)

11.    Medžiaga moteriškai palaidinei    (2 metrai)

12.    Medžiaga pamušalui, juodos spalvos    (5 metrai)

13.    Odiniai moteriški bateliai, juodos spalvos, naudoti    (trys poros)

14.    Moteriška šilkinė skarelė    (viena)

15.    Moteriškos skrybėlės, naudotos    (penkios)

Iš viso penkiolika pavadinimų.

Aprašą atliko:       KOZLOVSKIS    (parašas)

KONDIVAS (parašas)

MAČYS (parašas)


[11]

pr208

[11]

ĮSIPAREIGOJIMAS

Aš, Česlovas MAČYS, Juozo s., įsipareigoju išsaugoti pil. Adelės DIRSYTĖS, Antano d., gyvenusios Trakų g. 11, bt. 8, užantspauduotą butą.

Be NKGB organų niekam neleisiu atidaryti buto.

Antspaudas priimtas tvarkingas.

Vilnius,

1946 m. kovo 14 d.                  Č.MAČYS (parašas)

[12-13]

TARDYMO PROTOKOLAS

1946 m. kovo 14 d.                              Vilnius

Aš, LTSR NKGB tardymo skyriaus vyresnysis tardytojas vyr. leitenantas MOCKEVIČIUS, ištardžiau kaip sulaikytąją:

Adelę DIRSYTĘ, Antano d., gimusią 1909 m. Pramislavos k., Šėtos valsč., Kėdainių apskr., kilusią iš ūkininkų, tėvas turėjo 27 ha žemės, lietuvę, TSRS pilietę, nepartinę, neteistą, su aukštuoju išsilavinimu, netekėjusią, Salomėjos Nėries gimnazijos mokytoją, gyvenančią Trakų g.11, bt. 8.

Tardymas pradėtas 15.30
Tardymas baigtas 18 val.

Apie atsakomybę už melagingus parodymus pagal RTFSR BK 95 str. įspėta. (Parašas)

pr210

 

KLAUSIMAS: Ar mokate rusų kalbą, ar galėsite duoti parodymus rusų kalba?

ATSAKYMAS: Rusų kalbą moku silpnai, nemoku skaityti ir rašyti, parodymus noriu duoti gimtąja lietuvių kalba.

KLAUSIMAS: Tardymas Jus apklaus be vertėjo, nes tardytojas moka rusų ir lietuvių kalbas. Ar Jūs neprieštarausite?

ATSAKYMAS: Neprieštarauju.

KLAUSIMAS: Papasakokite savo autobiografiją.

ATSAKYMAS: Ligi 1920-21 metų gyvenau pas tėvus savo gimtinėje, 1928 m. baigiau Kėdainių m. gimnaziją ir tais pačiais metais įstojau į Kauno universiteto teologijos-filosofijos fakultetą. Universitetą baigiau 1940 m. ir pradėjau dirbti Vilniaus mergaičių gimnazijos mokytoja, kur dirbau ligi fašistinė Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą.

Vokiečių okupacijos laikotarpiu aš dirbau Vilniuje amatų mokykloje ir suaugusiųjų institute, dėsčiau vokiečių kalbą.

Nuo pat to momento, kai Vilnių išlaisvino Raudonoji Armija, ligi dabar dirbu vokiečių kalbos dėstytoja Salomėjos Nėries antrojoje mergaičių gimnazijoje.

KLAUSIMAS: Kokioms partijoms arba organizacijoms Jūs priklausėte?

ATSAKYMAS: Būdama Kauno universiteto studentė aš nuo 1928 ligi 1932 metų dalyvavau fašistinėje Ateitininkų organizacijoje.

KLAUSIMAS: Kuo Jūs buvote Ateitininkų organizacijoje?

ATSAKYMAS: Visą savo dalyvavimo Ateitininkų organizacijoje laikotarpį aš buvau eilinis jos narys.

Tardymas laikinai nutrauktas.

Protokolas pagal mano žodžius surašytas tiksliai, man garsiai perskaitytas ir išverstas iš rusų į lietuvių kalbą. (Parašas)

Tardė: LTSR NKGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas
vyresnysis leitenantas MOCKEVIČIUS (parašas)

pr212

 

[16]

Sulaikytosios Adelės DIRSYTĖS, Antano duktės,
TARDYMO PROTOKOLO TĘSINYS

1946 m. kovo 14 d.                   Vilnius

Tardymas pradėtas 22 val. 10 min.
Tardymas baigtas 4 val.

KLAUSIMAS: Kodėl Jūs išėjote iš Ateitininkų organizacijos?

ATSAKYMAS: Nuo 1932 metų aš nebelankiau paskaitų universitete ir atitrūkau nuo veiklos Ateitininkų organizacijoje. Vėliau aš dalyvavau vadinamosios Moterų draugijos organizacijoje.

KLAUSIMAS: Paaiškinkite, kas per organizacija Moterų draugija?

ATSAKYMAS: Organizaciją Moterų draugija sudarė tikinčios moterys, organizacijos narėms buvo keliami uždaviniai ir tikslai auklėti moteris religine dvasia.

KLAUSIMAS: Kokias pareigas Jūs ėjote būdama Moterų draugijos organizacijoje?

ATSAKYMAS: Nuo 1938 m. ligi šios organizacijos likvidavimo dirbau Moterų draugijos centrinio komiteto sekretore mašininke Kaune.

KLAUSIMAS: Kas buvo Moterų draugijos vadovas?

ATSAKYMAS: Moterų draugijos vadovas ir organizatorius buvo:

1. kunigas KAPOČIUS (vardo ir tėvavardžio nežinau), iki Sovietų valdžios Lietuvoje įvedimo dirbo kunigu Aukštaičių bažnyčioje Kaune, kur dabar yra, nežinau.

pr214

 

2.    Magdalena GALDIKIENĖ, gimnazijos, esančios Vilniaus g. Kaune, mokytoja, kur yra dabar, nežinau, organizacijoje ji buvo pirmininkė.

3.    KARVELIENĖ (vardo ir tėvavardžio nežinau), buvusio ministro žmona, ji buvo pirmininkės pavaduotoja, anksčiau gyveno Kauno mieste, kur dabar yra, nežinau.

[17] KLAUSIMAS: Išvardykite visus Jums žinomus Ateitininkų organizacijos dalyvius.

ATSAKYMAS: 1928-1932 m. Ateitininkų narius žinau šiuos:

1.    Pranas DOVYDAITIS, Kauno universiteto profesorius, buvo universiteto Ateitininkų organizacijos vadovas, 1941 m. Sovietų valdžios organų išvežtas į TSRS gilumą.

2.    Apolonija SEREIKYTĖ, buvusi Kauno universiteto studentė, gimusi Ukmergės apskrityje, ji buvo „Birutės" korporacijos pirmininkė, kur šiuo metu yra, nežinau.

3.    ROGALSKYTĖ (vardo ir tėvavardžio nežinau), kur gimusi, nežinau, buvo Ateitininkų organizacijos eilinė narė, kur šiuo metu yra, nežinau.

4.    Izabelė BLAUDŽIŪNAITĖ, kilusi iš Suvalkijos, buvo eilinė Ateitininkų organizacijos narė, kur šiuo metu yra, nežinau.

5.    Ona JONKAITYTĖ-GRATKAUSKIENĖ, kilusi iš Suvalkijos, buvo Ateitininkų organizacijos narė. Gyvena Vilniaus mieste.

6.    Mokytoja GEDRO, dirba Daržininkystės mokykloje.

7.    Petronėlė JURGĖLAITĖ, nežinau, iš kur kilusi, buvo Ateitininkų organizacijos narė, nežinau, kur yra šiuo metu.

8.    KARVELYTĖ (vardo ir tėvavardžio nežinau), kilusi iš Suvalkijos, buvo Ateitininkų organizacijos narė, kur šiuo metu yra, nežinau.

pr216

 

9.    BALKŪNAS (vardo ir tėvavardžio nežinau), iš kur kilęs, nežinau, buvo Ateitininkų organizacijos narys, kur šiuo metu yra, nežinau.

10.    Bernardas BRAZDŽIONIS, nežinau, iš kur kilęs, buvo Ateitininkų organizacijoje, kur šiuo metu yra, nežinau.

11.    Kazimieras BERULIS, kilęs iš Dzūkijos, buvo Ateitininkų organizacijoje vokiečių okupacijos laikotarpiu. Mirė.

Kitų pavardžių šiuo metu neprisimenu.

[18] KLAUSIMAS: Ką Jūs žinote apie antisovietinės Ateitininkų organizacijos buvimą šiuo metu?

ATSAKYMAS: Apie tai nieko nežinau.

Protokolas pagal mano žodžius surašytas tiksliai, garsiai perskaitytas ir tardytojo išverstas į lietuvių kalbą. (Parašas)

Tardė: LTSR NKGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas,
vyresnysis leitenantas
MOCKEVIČIUS
(parašas)

[30]

Sulaikytosios Adelės DIRSYTĖS, Antano dukters,
TARDYMO PROTOKOLAS

1946 m. kovo 18 d.                     Vilnius

Tardymas pradėtas 21 val. 20 min.
Tardymas baigtas 2 val. 30 min.

KLAUSIMAS: Nuo kurio laiko Jūs gyvenate Vilniaus mieste?

ATSAKYMAS: Aš gyvenu Vilniaus mieste nuo Sovietų valdžios įvedimo Lietuvoje. Nuo 1940 m. ligi tos dienos, kai Sovietų Sąjungą užpuolė fašistinė Vokietija, aš dirbau dėstytoja nepilnoje vidurinėje mokykloje, vokiečių okupacijos laikotarpiu - amatų mokyklos ir

pr218

 

suaugusiųjų instituto dėstytoja, o išvijus vokiečių okupantus iš Lietuvos TSR teritorijos, perėjau į antrąją gimnaziją - dabar Salomėjos Nėries, vokiečių kalbos dėstytoja, kur dirbau ligi savo arešto.

KLAUSIMAS: Išvardykite savo pažįstamus, gyvenančius Vilniaus mieste.

ATSAKYMAS: Vilniuje aš turiu šiuos pažįstamus:

1.    Aldona RAPOPORTIENĖ, Salomėjos Nėries gimnazijos direktorė, gyvena Vilniaus g-17 nr.

2.    Marija NOREIKAITĖ, Salomėjos Nėries gimnazijos inspektorė, gyvena Antakalnyje.

3.    Emilija MOCKEVIČIENĖ, Salomėjos Nėries gimnazijos mokytoja, gyvena Gedimino gatvėje.

4.    Juozas MOCKEVIČIUS, Salomėjos Nėries gimnazijos mokytojas, gyvena Gedimino gatvėje.

5.    Vincas BUDREVIČIUS, Salomėjos Nėries gimnazijos mokytojas, gyvena Jakšto gatvėje.

6.    Stasė MIELAIKYTĖ, Salomėjos Nėries gimnazijos mokytoja, gyvena Žvėryno rajone.

7.    Kazimiera STANIULYTĖ, Salomėjos Nėries gimnazijos mokytoja, gyvena Vivulskio gatvėje.

8.    SLIŽYS (vardo ir tėvavardžio nežinau), Salomėjos Nėries gimnazijos mokytojas, gyvena Žvėryno rajone.

9.    JAKUČIŪNAS (vardo ir tėvavardžio nežinau), Salomėjos Nėries gimnazijos mokytojas.

10.    Stasys BIZIULEVIČIUS, Salomėjos Nėries gimnazijos mokytojas, gyvena Trakų gatvėje.

11.    VAITELYTĖ (vardo ir tėvavardžio nežinau), Salomėjos Nėries gimnazijos mokytoja.

12.    SAKAVIČIŪTĖ (vardo ir tėvavardžio nežinau), Salomėjos Nėries gimnazijos mokytoja.

13.    MIKULINA (vardo ir tėvavardžio nežinau), Salomėjos Nėries gimnazijos mokytoja.

14.    Janina MAČIUKAITĖ, Salomėjos Nėries gimnazijos mokytoja.

15.    KAVALIAUSKAS (vardo ir tėvavardžio nežinau) Salomėjos Nėries gimnazijos mokytojas, gyvena Žvėryno rajone.

pr220

 

Visus šiuos nurodytus mokytojus pažįstu kaip bendradarbius.

Be to, dar turiu pažįstamų iš nepilnos vidurinės mokyklos:

1.    Alfonsas KAIRELIS, vokiečių okupacijos laikotarpiu buvo direktorius, išbėgo drauge su vokiečiais.

2.    Bronė KAIRELIENĖ, mokytoja, Alfonso žmona, išbėgo drauge su vyru.

3.    Izabelė MATUSEVIČIŪTĖ, vokiečių okupacijos laikotarpiu dirbo nepilnos vidurinės mokyklos inspektore, kur yra šiuo metu, nežinau.

4.    Liudas KROTERIS, mokytojas, vokiečių okupacijos metu buvo notaras, kur yra šiuo metu, nežinau.

5.    Adelė BITLEROVIENĖ, okupacijos metu dirbo mokytoja, kur yra šiuo metu, nežinau.

6.    ŠILEIKA (vardo ir tėvavardžio nežinau), dirbo nepilnos vidurinės mokyklos buhalteriu, kur yra šiuo metu, nežinau.

7.    Alfonsas MAŽONIS, šiuo metu gimnazijos direktorius.

8.    Feliksas ŠINKŪNAS, šiuo metu dirba Švietimo liaudies komisariate.

9.    ŠIMKŪNAITĖ (vardo ir tėvavardžio nežinau), dirba sodininkystėje.

10.    KAIRYS (vardo ir tėvavardžio nežinau), dirba dėstytoju ekonomikos mokykloje.

11.    Juozas BRAZAUSKAS, anksčiau dirbo ekonomikos mokyklos mokytoju, iš kitų girdėjau, kad esąs nelegalioje padėtyje.

12.    Anelė BRAZAUSKIENĖ, Juozo žmona, anksčiau dirbo mokytoja, kur yra šiuo metu, nežinau.

13.    Jurgis STABINIS, pedagoginio instituto dėstytojas, gyvena Juozapavičiaus gatvėje.

14.    Tomas GENDRINSKAS, mokytojas liaudies universitete, gyvena Benediktinų gatvėje.

15.    STORPIRŠTIS (vardo ir tėvavardžio nežinau), liaudies universiteto dėstytojas, gyvena Benediktinų gatvėje.

pr222

 

16.    Janina DUBICKIENĖ, liaudies universiteto sargė, gyvena Giedrio gatvėje.

17.    Stefanija PAUKŠTYTĖ, nežinau kokio skyriaus viršininkė, gyvena Giedrio gatvėje.

18.    Juozas GRATKAUSKAS, dirba valstybiniame banke, gyvena Giedrio gatvėje.

19.    Ona GRATKAUSKIENĖ, dirba sodininkystės mokykloje, Juozo žmona.

20.    KARVELYTĖ (vardo ir tėvavardžio nežinau), liaudies universiteto dėstytoja, gyvena Mikalojaus gatvėje.

21.    Aleksandra INDRIULYTĖ, vokiečių okupacijos metu dirbo amatų mokykloje, kur yra šiuo metu, nežinau.

22.    Marija MILVYDAITĖ, vokiečių okupacijos metu dirbo amatų mokykloje, kur yra šiuo metu, nežinau.

23.    Stefanija LADYGIENĖ, dirbo gaisrininku valstybiniame teatre, drauge gyveno Trakų g. Nr. 11, butas 8.

24.    Vilhelmina ŽEMAITAITIENĖ, dirba amatų mokykloje.

25.    Aleksandra SMILGYTĖ, dirbo amatų mokykloje, kur yra šiuo metu, nežinau.

26.    Elena KEŽELYTĖ, dirba siuvykloje, gyvena Ukmergės gatvėje.

27.    ZOŠTAUTAS (vardo ir tėvavardžio nežinau), dirba pašte.

28.    Stasė RAMAŠKAITĖ, vokiečių okupacijos metu dirbo amatų mokykloje, kur yra dabar, nežinau.

Daugiau pavardėmis pažįstamų nežinau.

KLAUSIMAS: Ką Jūs žinote apie Juozą BRAZAUSKĄ?

ATSAKYMAS: Šiuo metu neatsimenu, kas kalbėjo, kad Juozas BRAZAUSKAS praeityje buvo Ateitininkų organizacijos narys, o išvarius vokiečių okupantus iš Lietuvos TSR neva perėjo į nelegalią padėtį, kiti kalba, kad mirė. Daugiau apie Juozą BRAZAUSKĄ nieko nežinau.

pr224

 

KLAUSIMAS: O ką Jūs veikėte Ateitininkų organizacijoje?

ATSAKYMAS: Smetonai valdant Lietuvą aš priklausiau Ateitininkų organizacijai, kai Lietuvoje buvo įvesta sovietų valdžia, aš savo veiklą nutraukiau, nuo to meto aš nieko nežinau apie kokių nors antisovietinių pogrindinių organizacijų buvimą.

Protokolas pagal mano žodžius surašytas tiksliai ir tardytojo išverstas iš rusų į lietuvių kalbą.    (parašas)

Tardė: LTSR NKGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas
vyresnysis leitenantas MOCKEVIČIUS

(parašas)

[22]

Suimtosios Adelės DIRSYTĖS, Antano dukters,
TARDYMO PROTOKOLAS

1946 m. kovo 19 d.                                        Vilnius

Tardymas pradėtas 21 val.
Tardymas baigtas 3 val. 30 min.

KLAUSIMAS: Ankstesnių tardymų metu Jūs sakėte, kad priklausėte Ateitininkų organizacijai. Ką Jūs veikėte būdama šioje organizacijoje?

ATSAKYMAS: 1928 m. aš įstojau mokytis į Kauno universitetą ir tuo pačiu metu įstojau į Ateitininkų organizaciją, būdama organizacijoje, visada lankiau susirinkimus ir kitus renginius.

1932 metais aš nustojau lankyti universitetą ir pradėjau dirbti savarankiškai.

pr226

 

Gyvendama Kaune įstojau į vadinamąją Lietuvos katalikių moterų draugiją būvant šioje organizacijoje teko rašyti straipsnius į tos organizacijos leidžiamą žurnalą „Moteris", dauguma mano rašytų straipsnių buvo propaganda - nukreipti prieš Sovietų Sąjungą. Tokių straipsnių parašiau keletą.

KLAUSIMAS: Kokiu laikotarpiu Jūs rašėte straipsnius į žurnalą „Moteris"?

ATSAKYMAS: Tai buvo nuo 1933 m. ligi 1940 m.

KLAUSIMAS: Kokia buvo Jūsų, kaip Ateitininkų organizacijos narės, veikla esant sovietų valdžiai?

ATSAKYMAS: Įvedus sovietų valdžią Lietuvoje aš savo veiklą nutraukiau ir nieko nežinau apie Ateitininkų organizacijos buvimą.

KLAUSIMAS: Jūs kalbate netiesą, slepiate nuo tardymo savo priklausymą antisovietinei Ateitininkų organizacijai, teisingai atsakykite į šį klausimą.

ATSAKYMAS: Šiuo metu aš nieko nežinau apie antisovietnės Ateitininkų organizacijos buvimą.

Protokolas surašytas tiksliai ir tardytojo
išverstas iš rusų į lietuvių kalbą.
          A.DIRSYTĖ (parašas)

Tardė: LTSR NKGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas,
vyresnysis leitenantas MOCKEVIČIUS
(parašas)

pr228

 

[39]

Suimtosios Adelės DIRSYTĖS, Antano d.,
TARDYMO PROTOKOLAS

1946 m. kovo 20 d.                          Vilnius

Tardymas pradėtas 21val.
Tardymas baigtas 2 val. 30 min.

KLAUSIMAS: Pas ką Jūs gyvenote ligi Jūsų suėmimo dienos?

ATSAKYMAS: Nuo 1944 metų aš gyvenau Trakų g. 11, b. 8. Tame pačiame bute gyvena Stefanija LADYGIENĖ.

KLAUSIMAS: Kas tokia Stefanija LADYGIENĖ?

ATSAKYMAS: Stefanija LADYGIENĖ yra buvusio Lietuvos kariuomenės generolo žmona, jos vyras įvedus Sovietų valdžią Lietuvoje buvo Sovietų valdžios organų suimtas. Pati Stefanija LADYGIENĖ dirbo gaisrininke Valstybės teatre.

KLAUSIMAS: Kas lankėsi Stefanijos LADYGIENĖS bute?

ATSAKYMAS: LADYGIENĖS bute lankėsi keletas jos pažįstamų, tarp jų kai kada ateidavo kunigai: SKURSKIS, vardo ir tėvavardžio nežinau, dirba Ignoto bažnyčioje, ir kunigas BALIUKAS, vardo ir tėvavardžio nežinau, dirbo Švento Jono bažnyčioje, nuo

1945 metų spalio mėnesio jo nematau, kur jis yra, nežinau.

KLAUSIMAS: Ko ateidavo kunigai pas Stefaniją LADYGIENĘ?

ATSAKYMAS: Kokiais reikalais ateidavo kunigai pas LADYGIENĘ, aš nežinau, man esant jie tarpusavyje visai nesikalbėdavo, tais atvejais, kai kun. SKURSKIS ateidavo į LADYGIENĖS butą, aš visada stengdavausi išeiti į savo kambarį, kad netrukdyčiau jų pokalbio.

KLAUSIMAS: Ar kunigai drauge ateidavo pas Stefaniją LA-DYGIENĘ?

ATSAKYMAS: Man matant jie pas LADYGIENĘ ateidavo atskirai.

pr230

 

KLAUSIMAS: Kaip dažnai kunigai užeidavo pas Stefaniją LADYGIENĘ?

ATSAKYMAS: Kaip dažnai kunigai užeidavo pas Stefaniją LADYGIENĘ, nežinau, nes aš juos mačiau tik vieną kartą.

Protokolas pagal mano žodžius surašytas tiksliai, garsiai perskaitytas ir tardytojo išverstas iš rusų į lietuvių kalbą.
               Ad. DIRSYTĖ
(parašas)

Tardė: LTSR NKGB Tardymo skyriaus
vyr. tardytojas
vyresnysis leitenantas MOCKEVIČIUS

       (parašas)

[26]

Suimtosios Adelės DIRSYTĖS, Antano d.,
TARDYMO PROTOKOLAS

1946 m. kovo 22 d.                               Vilnius

Tardymas pradėtas 21 val. 15 min.
Tardymas baigtas 2 val.

KLAUSIMAS: Ar jūs kada nors skaitėte nelegalią, antisovietinę literatūrą?

ATSAKYMAS: Taip, teko skaityti nelegalius lapelius, tai buvo prieš 1946 m. vasario mėnesio rinkimus.

Vieną kartą antisovietiniai lapeliai pasirodė pas mus gimnazijoje, visi lapeliai buvo surinkti ir perduoti gimnazijos direktorei Marijai NOREIKAITEI.

Šiuo metu aš prisiminiau vieną atvejį, kai nežinomas asmuo atnešė LADYGAITEI adresuotą paketą, kurį atidarius rastas antisovietinio turinio lapelis, tai buvo 1946 m. vasario 9 d. išvakarėse. Nepažįstamojo aš nemačiau, Marytė ir Jonė LADYGAITĖS man

pr232

 

sakė, kad nepažįstamasis prisistatė esąs iš Kauno. Kas jis toks, jos man nepasakojo. Po to šis lapelis buvo perduotas sovietinės valdžios organams.

KLAUSIMAS: O iš ko Jūs gaudavote nelegalią antisovietinę literatūrą?

ATSAKYMAS: Aš niekada negaudavau antisovietinės literatūros, tokių atvejų nebuvo.

KLAUSIMAS: Tardymui žinoma, kad Jūs gaudavote nelegalią antisovietinę literatūrą, atsakykite teisingai į klausimą.

ATSAKYMAS: Aš kalbu tiesą, kad niekada ir iš niekieno negaudavau nelegalios literatūros.

KLAUSIMAS: Jus atskleidžia Birutės JURŠAITĖS parodymai, kad ji Jums paketuose atnešdavo antisovietinius lapelius, ar taip buvo?

ATSAKYMAS: Niekada iš Birutės JURŠAITĖS negaudavau paketų su antisovietiniais lapeliais ar kitokia medžiaga.

Protokolas pagal mano žodžius surašytas tiksliai,
tardytojo išverstas iš rusų į lietuvių kalbą, dėl to ir pasirašau.
           A.DIRSYTĖ
(parašas)

Tardė: LTSR NKGB Tardymo skyriaus
vyr. tardytojas
vyresnysis leitenantas MOCKEVIČIUS

         (parašas)

[43]

pr234

 

[43]

Suimtosios Adelės DIRSYTĖS, Antano d.,
TARDYMO PROTOKOLAS

1946 m. kovo 26 d.                      Vilnius

Tardymas pradėtas 21val.
Tardymas baigtas 02 val..

KLAUSIMAS: Ankstesniuose tardymuose Jūs parodėte, kad negaudavote antisovietinės literatūros iš Birutės JURŠAITĖS, ar iš tikrųjų taip buvo?

ATSAKYMAS: Man asmeniškai Birutė JURŠAITĖ niekada neatnešė antisovietinės literatūros.

1944 metų pabaigoje ir 1945 metų pradžioje man keletą kartų teko lankytis Švietimo liaudies komisariate tarnybiniais reikalais. Ten dirbo dvi merginos, bet jų pavardžių nežinau, iš jų gaudavau paketus, adresuotus Stefanijai LADYGIENEI, Elenai KEŽELYTEI ir DZICHOVSKIENEI (vardo ir tėvavardžio nežinau), ir visada juos perduodavau adresatėms. KEŽELYTEI adresuotus paketus aš visada perduodavau Stefanijai LADYGIENEI, ji jai įteikdavo.

KLAUSIMAS: Kas per paketai ten buvo?

ATSAKYMAS: To aš nežinau, jos man apie tai nesakydavo.

KLAUSIMAS: Apibūdinkite merginas, iš kurių Jūs gaudavote paketus?

ATSAKYMAS: Abi jos buvo Liaudies švietimo komisariato darbuotojos, viena iš jų sekretorė, pavardės ir vardo nežinau, 25-28 metų, nežinau iš kur ji kilusi.

Jos požymiai: vidutinio ūgio, lieknos figūros, blondinė, pailgo veido, normalia nosimi, ypatingų požymių neturi. Antroji - mašininkė, pavardės, vardo ir tėvavardžio nežinau, 20-21 metų, nežinau iš kur kilusi.

pr236

 

Jos požymiai: vidutinio ūgio, vidutinės figūros, juodais plaukais, pailgo veido, normalia nosimi, ypatingų požymių neturi.

KLAUSIMAS: Ar merginos iš Liaudies švietimo komisariato kada nors pas jus buvo atėjusios?

ATSAKYMAS: 1946 metų kovo mėnesio pirmomis dienomis Liaudies švietimo komisariato mašinininkė buvo pas mane atėjusi knygos, prieš išeidama namo koridoriuje susitiko su Stefanija LADYGIENE, abi pasisveikino, bet ką jos tarpusavy kalbėjo, nežinau, tuo metu buvau savo kambaryje.

Protokolas pagal mano žodžius surašytas tiksliai, garsiai perskaitytas ir tardytojo išverstas iš rusų į lietuvių kalbą.
        A.DIRSYTĖ (parašas)

Tardė: LTSR NKGB Tardymo skyriaus
              vyr. tardytojas
              vyresnysis leitenantas MOCKEVIČIUS

              (parašas)

[46]

TVIRTINU
Liet. TSR VSM Tardymo sk. virš. pav. 
papulkininkis ABRAMOVIČIUS 
(parašas)

1946 m. kovo 29 d.

NUTARIMAS
(Dėl kaltinimo pareiškimo)

1946 m. kovo 29 d.                         Vilnius

Aš, Lietuvos TSR MGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas vyr. leitenantas MOCKEVIČIUS, peržiūrėjęs tardymo bylos Nr.7068

pr238

 

medžiagą ir kad bylos duomenys pakankamai įrodo Adelės DIRSYTĖS, Antano d., kaltę, kad ji buvo nelegalios Ateitininkų organizacijos narė ir vykdė antisovietinę veiklą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta,

NUTARIAU:

Vadovaujantis RTFSR BPK 128 ir 129 str., patraukti Adelę DIRSYTĘ, Antano d., į baudžiamąją atsakomybę kaip kaltinamąją pagal RTFSR BK 58-1 „a" ir 58-11 str., pranešant apie šį nutarimą kaltinamajai ir paimant jos parašą.

Nutarimo kopiją pagal RTFSR BPK 146 str. perduoti prokurorui.

LTSR MGB Tardymo skyr. vyr. tardytojas
vyr. leitenantas MOCKEVIČIUS

           (parašas)

Pritariu: LTSR MGB Tardymo skyr. poskyrio
viršininkas kapitonas SIERYJ

(parašas)

Šis nutarimas man paskelbtas 1946 m. kovo 29 d.
         Kaltinamosios parašas Ad.DIRSYTĖ

[47]

pr240

 

[47]

Kaltinamosios Adelės DIRSYTĖS, Antano d.
TARDYMO PROTOKOLAS

1946 m. kovo 29 d.                         Vilnius

Tardymas pradėtas 21val.
Tardymas baigtas 2 val.

Tardymas atliekamas lietuvių kalba per vertėją leitenantą PAKALNĮ, kuris įspėtas dėl atsakomybės už netikslų vertimą pagal RTFSR BK 95 str.

PAKALNIS (parašas)

KLAUSIMAS: Jums pateiktas kaltinimas pagal RTFSR BK 58-1 „a" ir 58-11 str. Ar Jūs suprantate pateikto kaltinimo esmę?

ATSAKYMAS: Taip, suprantu.

KLAUSIMAS: Ar prisipažįstate kalta pagal pateiktą kaltinimą?

ATSAKYMAS: Neprisipažįstu kalta dėl man pateikto kaltinimo, nes nelegaliai Ateitininkų organizacijai aš nepriklausiau ir nepriklausau ir antisovietinės veiklos nevykdžiau. Ateitininkų organizacijai aš priklausiau nuo 1928 m. ligi 1932 m., tačiau tuo metu tai buvo legali organizacija.

KLAUSIMAS: Kokiu laikotarpiu Jūs skelbėte spaudoje aršius Sovietų Sąjungą šmeižiančius straipsnius?

ATSAKYMAS: Maždaug apie 1938 metus. Aš iš tiesų žurnale „Moteris" rašiau straipsnį, šmeižiantį Sovietų Sąjungą.

Tardymo protokolas pagal mano žodžius
surašytas tiksliai, man perskaitytas lietuvių 
kalba. Ad. DIRSYTĖ
(parašas)

Tardė: LTSR MGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas,
        leitenantas GOMYRANOVAS
(parašas)

Vertė: leitenantas PAKALNIS (parašas)

[48]

pr242

 

[48]

TARDYMO PROTOKOLAS

1946 m. balandžio 15 d.                        Vilnius

Aš, LTSR MGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas leitenantas GOMYRANOVAS, atlikau kaltinamosios Adelės DIRSYTĖS, Antano dukters, tardymą.

Tardymas pradėtas 21val.
Tardymas baigtas 2 val.

Tardymas atliekamas lietuvių kalba per vertėją leitenantą PAKALNĮ, kuris įspėtas dėl atsakomybės už netikslų vertimą pagal RTFSR BK 95 str.

PAKALNIS (parašas)

KLAUSIMAS: Praėjusio tardymo metu Jūs neigėte dalyvavusi Ateitininkų organizacijos veikloje. Ar Jūsų parodymai tuo klausimu teisingi?

ATSAKYMAS: Ankstesnių tardymų mano parodymai teisingi - Ateitininkų organizacijos veikloje aš nedalyvavau.

KLAUSIMAS: Tardymas tuo netiki. Jūs ne kartą dalyvavote Ateitininkų organizacijos vadovų pasitarimuose. Kodėl Jūs tai slepiate?

ATSAKYMAS: Taip, aš priversta prisipažinti, kad dalyvavau viename pasitarime, kuriam vadovavo BRAZAUSKAS. Šis pasitarimas vyko 1944 metų rudenį, neatsimenu kurį mėnesį, kunigo VALIUKĖNO bute Mikalojaus gatvėje, namo numerio neatsimenu.

KLAUSIMAS: Kokie klausimai buvo svarstomi pasitarime ir kas jame dalyvavo?

ATSAKYMAS: Pasitarime dalyvavau aš, DIRSYTĖ, BRAZAUSKAS ir jo žmona BRAZAUSKIENĖ, GRINSKIS, jo pažįstamas, kurio pavardės nežinau, ir mergina, kurios pavardės taip pat nežinau. Į pasitarimą mane pakvietė BRAZAUSKAS po pamaldų Švento Jono bažnyčioje.

pr244

 

[49]    Pasitarime BRAZAUSKAS pateikė informaciją apie NKGB organų darbo metodus. Kiek prisimenu, kiti klausimai nebuvo aptarinėjami.

KLAUSIMAS: Ar kunigas VALIUKĖNAS dalyvavo pasitarime?

ATSAKYMAS: VALIUKĖNAS pasitarime nedalyvavo, jis tuo metu buvo kitame kambaryje

KLAUSIMAS: Kokiu tikslu BRAZAUSKAS informavo pasitarimo dalyvius apie NKGB organų darbo metodus?

ATSAKYMAS: Kad būtų galima geriau orientuotis suėmimo atveju.

KLAUSIMAS: Prie šio klausimo mes dar grįšime. Duokite parodymus, iš ko ir kada Jūs esate gavusi antitarybinių lapelių?

ATSAKYMAS: 1944 metų pabaigoje ar 1945 metų pradžioje Švietimo liaudies komisariate iš merginos ir vyro, kurių pavardžių nežinau, ne vieną kartą esu gavusi lapelių, kuriuos turėjau perduoti LADYGIENEI, DZIKOVSKIENEI, KEŽELYTEI. Šie lapeliai buvo spausdinti mašinėle ar rotatoriumi, dabar tiksliai neatsimenu. Mano perduodamų lapelių turinio aš nežinau, nes pati jų neskaičiau ir nors su LADYGIENE gyvenau viename bute, ji man apie mano perduodamų lapelių turinį niekada nekalbėjo, taip pat nepasakojo, kas konkrečiai juos jai siunčia.

KLAUSIMAS: Patikslinkite, kiek kartų Jūs perdavėte lapelius Jūsų nurodytiems asmenims ir kokį skaičių?

ATSAKYMAS: Lapelius LADYGIENEI, DZIKOVSKIENEI ir KEŽELYTEI perdaviau ne daugiau kaip keturis penkis kartus, po vieną du lapelius.

KLAUSIMAS: Kokias pareigas Švietimo liaudies komisariate ėjo mergina ir vyras, iš kurių Jūs gaudavote lapelius?

ATSAKYMAS: Mergina dirbo sekretore ar mašininke, tiksliai nežinau, 20-21 metų, vidutinio ūgio, apvalaus veido, tamsiais plaukais, apsirengusi mėlyna suknele, žalsvu paltu. Maždaug savaitę prieš mano suėmimą mergina atėjo pas mane į butą knygos, bet knygos aš jai neparinkau.

[50]    Atrodo, kad vyras dirbo spec.skyriuje, 26-27 metų, vidutinio ūgio, pailgo veido, skutasi, šviesiais plaukais. Apsirengęs mėlynu ar juodu kostiumu. Nuo 1944 metų gruodžio aš to vyro nesu mačiusi.

pr246

 

KLAUSIMAS: O kas tokios DZIKOVSKIENĖ ir KEŽELYTĖ?

ATSAKYMAS: DZIKOVSKIENĖ, jos vardo nežinau, 1944-1945 mokslo metais dirbo mokytoja Salomėjos Nėries vardo gimnazijoje. 1945 m. rudenį išvyko į Lenkiją. Jos požymiai: 45 metų, aukšta, pailgo veido, kaštoniniais, šiek tiek žilstelėjusiais plaukais, mėlynomis akimis.

KEŽELYTĖ, jos vardo nežinau, 1944-1945 mokslo metais dirbo amatų mokyklos direktore Aukštaičių g. Šiuo metu dirba siuvykloje RUM. Ji yra per 50 metų, aukšta, veidas apvalus, plaukai žili.

KLAUSIMAS: Tęskite parodymus.

ATSAKYMAS: 1946 metų vasario mėnesį prieš rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą man antitarybinį lapelį davė Salomėjos Nėries vardo gimnazijos mokinės PALECKYTĖ ir ŠULCAITĖ, kurį jos esą radusios mokykloje. Tą lapelį aš perdaviau Salomėjos Nėries mokyklos direktorei NOREIKAITEI. 1946 metų vasario 9 d. į LADYGIENĖS butą kur ir aš gyvenau, atnešė paketą, adresuotą LADYGAITEI, kuriame buvo antitarybinis lapelis.

KLAUSIMAS: Kas atnešė antitarybinį lapelį į LADYGIENĖS butą?

ATSAKYMAS: Kai atnešė paketą su antitarybiniu lapeliu, nei manęs, nei LADYGIENĖS bute nebuvo, bute tuo metu buvo jos dukterys ir sena tarnaitė STAŠAITYTĖ Agneta. LADYGIENĖS duktė - LADYGAITĖ mums pasakė, kad paketą atnešė kažkoks vyras, pasivadinęs kauniečiu.

KLAUSIMAS: Kam buvo tas lapelis perduotas?

ATSAKYMAS: Tą lapelį LADYGIENĖS duktė - Marija LADYGAITĖ perdavė SNIEČKUVIENEI, dirbančiai radiofone.

Protokolas pagal mano žodžius surašytas
tiksliai ir man perskaitytas lietuvių kalba.
          DIRSYTĖ (parašas)

Tardė: LTSR MGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas
            leitenantas GOMYRANOVAS
(parašas)
Vertė: LTSR MGB Tardymo skyriaus vertėjas
            leitenantas PAKALNIS (
parašas)

[56]

pr248

 

[56]

TARDYMO PROTOKOLAS

1946 m. gegužės 10 d.                            Vilnius

Aš, LTSR MGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas leitenantas GOMYRANOVAS, atlikau kaltinamosios Adelės DIRSYTĖS, Antano dukters, tardymą.

Tardymas pradėtas 10 val. 30 min.
Tardymas baigtas 15 val. 10 min.

KLAUSIMAS: Ankstesniuose tardymuose Jūs parodėte, kad 1944 metų rudenį Jūs dalyvavote BRAZAUSKO vadovaujamame nelegaliame pasitarime. Sakykite, kada ir kur Jūs dar dalyvavote nelegaliuose pasitarimuose?

ATSAKYMAS: Daugiau nelegaliuose pasitarimuose aš nedalyvavau.

KLAUSIMAS: Ar po pasitarimo Jūs susitikinėjote su BRAZAUSKU?

ATSAKYMAS: Taip, po nelegalaus pasitarimo 1944 metų rudenį aš su BRAZAUSKU dar keletą kartų susitikau tiek darbe universitete, tiek savo bute.

Į butą pas mane BRAZAUSKAS užeidavo pavalgyti arba pasidėti kokius nors nusipirktus produktus, nes jo butas buvo toli nuo universiteto. Tuo laiku mes su BRAZAUSKU daug kalbėdavomės apie jaunimo auklėjimą.

KLAUSIMAS: Kur ir kada vyko paskutinis susitikimas?

ATSAKYMAS: Man sunku atsakyti į šį klausimą. Prisimenu, kad paskutinį kartą su BRAZAUSKU aš susitikau 1945 metų vasarą, bet neatsimenu kur.

KLAUSIMAS: Kodėl nutrūko Jūsų susitikimai su BRAZAUSKU?

pr250

 

ATSAKYMAS: BRAZAUSKAS perėjo į nelegalią padėtį.

KLAUSIMAS: Kodėl BRAZAUSKAS perėjo į nelegalią padėtį?

ATSAKYMAS: To aš nežinau.

KLAUSIMAS: Iš kur Jums žinoma, kad BRAZAUSKAS perėjo į nelegalią padėtį?

ATSAKYMAS: Tai mano pačios išvada, nes BRAZAUSKAS metė darbą.

KLAUSIMAS: Kaip Jūs palaikėte ryšius su BRAZAUSKU tuo metu, kai jis perėjo į nelegalią padėtį?

ATSAKYMAS: Tuo metu aš ryšių su BRAZAUSKU nepalaikiau.

Ad.DIRSYTĖ (parašas)

Tardė: LTSR MGB Tardymo skyriaus vyr.tardytojas,
              leitenantas GOMYRANOVAS
(parašas)

Vertėjas leitenantas PAKALNIS (parašas)

[58]

TARDYMO PROTOKOLAS

1946 m. birželio 10 d.              Vilnius

Aš, LTSR MGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas leitenantas GOMYRANOVAS, atlikau kaltinamosios Adelės DIRSYTĖS, Antano dukters, tardymą.

Tardymas pradėtas 21 val.
Tardymas baigtas 2 val.

KLAUSIMAS: Kada ir kokiomis aplinkybėmis Jūs susipažinote su Matu BANIONIU?

pr252

 

ATSAKYMAS: Su Matu BANIONIU aš susipažinau 1945 metų žiemą Vilniaus liaudies universitete, neatsimenu kurį mėnesį, šiomis aplinkybėmis: mergina, apie kurią aš daviau parodymus ankstesniuose tardymuose, dirbusi Švietimo liaudies komisariate ir perdavinėjusi man 1944 metų pabaigoje ir 1945 metų pradžioje paketus su antitarybiniais lapeliais perduoti LADYGIENEI, KEŽELYTEI ir DZIKOVSKIENEI, atėjo pas mane į darbą, Salomėjos Nėries gimnazija ir pasakė, kad su manimi nori pasikalbėti jos pažįstamas žmogus, taip pat ji pasakė, kad jis nori pamatyti BRAZAUSKĄ.Tai merginai aš atsakiau, kad jos pažįstamas žmogus ateitų pats pas mane į darbą ir susitikęs mane paklaustų: „Ar Jūs esate iš Šėtos miestelio?"

KLAUSIMAS: Taigi Jūs tai merginai perdavėte slaptažodį BANIONIUI?

ATSAKYMAS: Taip, nes aš BANIONIO pati nepažinojau.

KLAUSIMAS: Tęskite parodymus.

ATSAKYMAS: Tą pačią dieną po 2-3 valandų mane kviečiasi Liaudies universiteto sekretorė UBEIKYTĖ ir sako, kad universiteto raštinėje manęs laukia žmogus. (Liaudies universitetas ir Salomėjos Nėries gimnazija yra tame pačiame pastate.) Kai aš pasirodžiau universiteto raštinėje, nepažįstamasis mane paklausė: „Ar Jūs esate iš Šėtos miestelio?" Įsitikinusi, kad tai žmogus, apie kurį aš kalbėjau su mergina iš Švietimo liaudies komisariato, aš atsakiau taip, ir pareiškiau, kad adreso, kur BRAZAUSKAS dabar gyvena, nežinau, tačiau pažadėjau pranešti vėliau. Mes sutarėme susitikimo ties Mikalojaus bažnyčia dieną ir valandą.

[59] Sutartu laiku aš susitikau su BANIONIU ties Mikalojaus bažnyčia ir tuo pačiu laiku prie mūsų priėjo dar viena moteris, su kuria aš buvau susitarusi, kad ji nuves BANIONĮ pas BRAZAUSKĄ.

KLAUSIMAS: Kas ta moteris?

ATSAKYMAS: Jos pavardės nežinau, 30 metų, vidutinio ūgio, vidutinės figūros, juodais plaukais, maža nosimi. Apsirengusi juodu paltu be apykaklės. Jos darbo ir gyvenamosios vietos taip pat nežinau.

pr254

 

KLAUSIMAS: Kokie buvo Jūsų ryšiai su BRAZAUSKU tuomet, kai jis gyveno nelegaliai?

ATSAKYMAS: Tuo metu, kai BRAZAUSKAS buvo nelegalioje padėtyje, aš jokių ryšių su juo nepalaikiau.

KLAUSIMAS: Šiuo klausimu Jūs duodate neteisingus parodymus. Jūs Matui BANIONIUI surengėte susitikimą su BRAZAUSKU. Kodėl Jūs nepasakojate apie savo ryšius su BRAZAUSKU?

ATSAKYMAS: Mato BANIONIO susitikimą su BRAZAUSKU aš surengiau per moterį, apie kurią aš kalbėjau anksčiau. Aš su ja labai dažnai susitikdavau Mikalojaus bažnyčioje ir vieną kartą mes su ja drauge išėjom iš bažnyčios ir ji man pasakė, kad Panevėžyje suimtas advokatas ŽAGRAKALYS, o jo žmona - ŽAGRAKALIENĖ išėjo iš proto. Tada aš jai pasakiau, kad suimtas BRAZAUSKAS, o ji man atsakė, kad ne - aš žinau, kur jis slapstosi, o smulkiau aš jos neklausinėjau.

Kai į mane kreipėsi BANIONIS, tai aš pirmiau susitariau su ta moterimi, kad ji BANIONĮ nuvestų pas BRAZAUSKĄ. Ji sutiko ir atėjo į sutartą vietą.

Tardymo protokolas surašytas pagal mano žodžius tiksliai ir man perskaitytas lietuvių kalba.

Ad. DIRSYTĖ (parašas)

Tardė: LTSR MGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas,
           leitenantas GOMYRANOVAS
(parašas)

Vertėjas leitenantas PAKALNIS (parašas)

[63]

pr256

 

[63]

TARDYMO PROTOKOLAS

1946 m. birželio 12 d.                           Vilnius

Aš, LTSR MGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas leitenantas GOMYRANOVAS, atlikau kaltinamosios Adelės DIRSYTĖS, Antano dukters, tardymą.

Tardymas pradėtas 11 val.
Tardymas baigtas 16 val. 30 min.

KLAUSIMAS: Ankstesnio tardymo metu Jūs teigėte, kad, kai BRAZAUSKAS gyveno nelegaliai, Jūs su juo ryšių nepalaikėte. Ar šie Jūsų parodymai teisingi?

ATSAKYMAS: Ankstesnio tardymo metu šiuo klausimu aš daviau neteisingus parodymus. Ryšį su Juozu BRAZAUSKU aš palaikiau ligi 1946 metų per jo ryšininkę ROMELYTĘ.

KLAUSIMAS: Kas ta ROMELYTĖ?

ATSAKYMAS: Eugenija ROMELYTĖ (vardas netikslus) gyveno Vilniaus mieste Mikalojaus gatvėje, namo Nr. neatsimenu, dirbo Antakalnio gatvės bendrabutyje, nežinau kokias pareigas turėjo. ROMELYTĖ yra ta pati moteris, apie kurią daviau parodymus 1946 m. birželio 10 d. tardyme, tačiau jos pavardės sąmoningai neįvardijau.

KLAUSIMAS: Kaip pasireiškė Jūsų ryšiai su BRAZAUSKU?

ATSAKYMAS: 1945 metų vasarą, neatsimenu kokį mėnesį, pas mane į butą Trakų gatvėje, Nr.11, butas 8, atėjo BRAZAUSKAS ir pasakė, kad jis buvo NKVD organų suimtas, tačiau jam pavyko pabėgti ir dabar jis turi slapstytis.

Tada BRAZAUSKAS paprašė, kad aš nueičiau pas ROMELYTĘ ir iš jos paimčiau jos buto raktą. Aš BRAZAUSKUI sutikau

pr258

 

tą padaryti. BRAZAUSKAS parašė raštelį ROMELYTEI, bet aš pati pas ROMELYTĘ nėjau, o paprašiau šį raštelį nunešti į darbą ROMELYTEI universiteto tarnautoją UBEIKAITĘ, kuri man atnešė raktą ir aš jį perdaviau BRAZAUSKUI.

Vieną naktį BRAZAUSKAS pernakvojo Stefanijos LADYGIENĖS kambaryje, su ja mes gyvenome tame pačiame bute, o kitą dieną BRAZAUSKAS išėjo į ROMELYTĖS butą.

[64] BRAZAUSKAS nuo tarybų valdžios organų suėmimo slėpėsi ROMELYTĖS bute, ji - ROMELYTĖ apie 10-15 kartų buvo atėjusi pas mane į butą ir į mano darbo vietą/ su ja aš visada pasiųsdavau savo maisto produktų BRAZAUSKUI.

1945 metų žiemą ROMELYTĖ 3 ar 4 kartus atnešė iš BRAZAUSKO sąsiuvinius su užrašais „apie pasiruošimą vedyboms" perduoti Stefanijai LADYGIENEI, kokiu tikslu, aš nežinau. Taip pat žiemą 1945 metų pabaigoje ROMELYTĖ atnešė man paketą ir sakė, kad jį perduočiau BRAZAUSKO žmonai. Šį paketą aš perdaviau PIKČILINGIENEI.

KLAUSIMAS: Kas ta PIKČILINGIENĖ?

ATSAKYMAS: Franciška Pranė PIKČILINGIENĖ, 45-50 metų, vidutinio ūgio, žilais plaukais, gyvena Kaune, Ukmergės gatvėje, namo Nr nežinau. Buržuazinės santvarkos metais Lietuvoje jos vyras buvo Kauno miesto burmistro pavaduotoju. PIKČILINGIENĖS vyras PIKČILINGIS, vardo nežinau, buvo suimtas ir kalinamas Vilniaus miesto Lukiškių kalėjime. PIKČILINGIENĖ dažnai atveždavo savo vyrui siuntinius ir visada apsistodavo pas Stefaniją LADYGIENĘ.

KLAUSIMAS: Kur gyvena BRAZAUSKO žmona?

ATSAKYMAS: Kai aš laišką perdaviau PIKČILINGIENEI, BRAZAUSKO žmona tuo metu gyveno Kauno mieste, bet kokiu adresu, aš nežinau, kur ji gyvena dabar, nežinau, bet manau, kad Kauno mieste.

pr260

 

KLAUSIMAS: Iš kur jūs žinote, kad BRAZAUSKO žmona gyvena Kauno mieste?

ATSAKYMAS: 1945 metų lapkričio ar gruodžio mėnesį PIKČILINGIENĖ atvažiavo iš Kauno miesto su siuntiniu vyrui ir atvežė iš BRAZAUSKO žmonos - BRAZAUSKIENĖS laišką BRAZAUSKUI. Šį laišką PIKČILINGIENĖ perdavė man, kurį aš per ROMELYTĘ perdaviau BRAZAUSKUI.

KLAUSIMAS: Kodėl PIKČILINGIENĖ laišką perdavė Jums?

ATSAKYMAS: Perduodama laišką iš BRAZAUSKIENĖS, PIKČILINGIENĖ man pasakė, kad BRAZAUSKIENĖ prašė jį perduoti man, DIRSYTEI.

KLAUSIMAS: Taigi BRAZAUSKIENĖ žinojo, kad Jūs palaikote ryšį su BRAZAUSKU jam perėjus į nelegalią padėtį?

[65] ATSAKYMAS: Taip, BRAZAUSKO žmona žinojo apie mano ryšius su jos vyru BRAZAUSKU.

KLAUSIMAS: Iš kur ji apie tai žinojo?

ATSAKYMAS: BRAZAUSKO žmona - BRAZAUSKIENĖ buvo mūsų bute 1945 metų vasarą drauge su BRAZAUSKU, kai jis man pranešė apie savo pasitraukimą į nelegalią padėtį.

KLAUSIMAS: Kuo pasireiškė Jūsų ryšys su BRAZAUSKO žmona - BRAZAUSKIENE?

ATSAKYMAS: Kaip aš jau sakiau per ankstesnius tardymus,

1944 metų rudenį buvau viename pasitarime, kuriam vadovavo BRAZAUSKAS.

Kai BRAZAUSKAS perėjo į nelegalią padėtį, aš su BRAZAUSKIENE nieko bendro neturėjau, išskyrus tai, kad vieną kartą iš jos gavau laišką BRAZAUSKUI ir vieną kartą jai perdaviau laišką nuo BRAZAUSKO.

KLAUSIMAS: Tęskite parodymus apie savo ryšius su BRAZAUSKU.

ATSAKYMAS: Aš jau sakiau ankstesnio tardymo metu apie savo pažintį su Matu BANIONIU, kuris 1945 metų žiemą kreipėsi į mane prašydamas palydėti jį į BRAZAUSKO nelegalų butą ir aš tą prašymą sutikau įvykdyti. Su BANIONIU susitariau susitikti tam tikrą dieną prie Mikalojaus bažnyčios.

pr262

 

Matui BANIONIUI palydėti į BRAZAUSKO nelegalų butą pakviečiau ROMELYTĘ ir pasakiau jai, kad ateitų sutartą su Matu BANIONIU dieną ir valandą prie Mikalojaus bažnyčios. Sutartu laiku aš atėjau prie Mikalojaus bažnyčios, kur atėjo BANIONIS, o po to ir ROMELYTĖ, kuriai aš perdaviau BANIONĮ, ir jie abu nuėjo į nelegalų BRAZAUSKO butą. Daugiau šiuo klausimu nieko negaliu pasakyti.

Protokolas surašytas pagal mano žodžius tiksliai ir man perskaitytas lietuvių kalba.
      DIRSYTĖ (parašas)

Tardė:    LTSR MGB Tardymo skyriaus vyr.tardytojas,
                leitenantas GOMYRANOVAS
(parašas)

              LTSR MGB Tardymo skyriaus vertėjas
               leitenantas PAKALNIS
(parašas)

[71]

TARDYMO PROTOKOLAS

1946 m. birželio 14 d.                                             Vilnius

Aš, LTSR MGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas leitenantas GOMYRANOVAS, atlikau kaltinamosios Adelės DIRSYTĖS, Antano dukters, tardymą.

Tardymas pradėtas 21 val.
Tardymas baigtas 1 val. 30 min.

KLAUSIMAS: Jums pateikiamas tekstas iš pas Jus paimto antisovietinio rašinio, kuris prasideda žodžiais: „Paties gražiausio mėnesio pirmą sekmadienį ..."

Kada ir kokiu tikslu Jūs rašėte šį rašinį?

pr264

 

ATSAKYMAS: 1942 metais aš dirbau mokytoja Vilniaus amatų mokykloje Nr.2. Tų pačių metų gegužės mėnesį amatų mokyklos Nr.2 direktorė Aleksandra INDRIULYTĖ pasiūlė man perskaityti paskaitą amatų mokyklos Nr. 2 mokiniams apie Motinos dieną, drauge įspėdama, kad paskaita turi būti parašyta antitarybine dvasia. Tai temai ir parengiau konspektą.

Paimtą iš manęs lapelį su antitarybinio turinio užrašais naudojau savo pranešime Vilniaus amatų mokyklos Nr. 2 mokiniams, susirinkusiems mokyklos pastate 1942 metų gegužės mėnesio pirmą sekmadienį. Savo pranešime aš šmeižikiškai sakiau, kad Tarybų Sąjungoje moterys, ypač motinos, nėra laisvos.

KLAUSIMAS: Kur yra kiti konspekto lapeliai?

ATSAKYMAS: Pranešimo konspektą aš surašiau 10X12 cm matmenų bloknote, kurį kratos metu iš manęs atėmė.

KLAUSIMAS: Kas ta INDRIULYTĖ ir kur ji dabar yra?

ATSAKYMAS: Aleksandra INDRIULYTĖ, 28-29 metų, aukšta, liekna, tamsiais plaukais. Nuo 1942 metų ligi 1944 mokslo metų pabaigos dirbo Vilniaus amatų mokyklos Nr. 2 direktore, po Vilniaus išvadavimo nuo vokiečių okupantų aš su INDRIULYTĖ nebuvau susitikusi ir nežinau, kur ji yra dabar.

Tardymo protokolas pagal mano žodžius surašytas tiksliai ir man perskaitytas lietuvių kalba.
        Ad. DIRSYTĖ
(parašas)

Tardė: LTSR MGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas,
            leitenantas GOMYRANOVAS
(parašas)

            LTSR MGB Tardymo skyriaus vertėjas
            leitenantas PAKALNIS
(parašas)

[76]

pr266

 

[76]

Suimtosios Birutės JURŠAITĖS, Kosto dukters
TARDYMO PROTOKOLAS

1946 m. kovo 22 d.                                              Vilnius

Tardymas pradėtas 12 val.
Tardymas baigtas 14 val.

KLAUSIMAS: Per ankstesnius tardymus Jūs minėjote keletą savo pažįstamų, tarp jų ir DIRSYTĘ, nuo kada Jūs ją pažįstate?

ATSAKYMAS: DIRSYTĘ pažįstu nuo 1944 m. kaip bendradarbę. Anksčiau DIRSYTĖ dirbo Liaudies universiteto inspektore, o pastaruoju metu ji dirbo mokytoja antrojoje Salomėjos Nėries gimnazijoje.

KLAUSIMAS: Ką Jūs žinote apie DIRSYTĘ?

ATSAKYMAS: Išvijus vokiečių okupantus iš mūsų vietovės, aš palaikiau glaudžius ryšius su Juozu BRAZAUSKU, mano bute buvo jo radijo imtuvas, BRAZAUSKAS dažnai pas mane ateidavo, drauge klausydavom užsienio radijo, BRAZAUSKAS viską užsirašydavo, aš išspausdindavau mašinėle, o po to siuntinėjom savo pažįstamiems. Keletą kartų aš pati šias išspausdintas suvestines nunešiau DIRSYTEI į jos darbą liaudies universitete Giedrio g., Nr. 3.

KLAUSIMAS: Kada Jūs nešiojote suvestines DIRSYTEI?

ATSAKYMAS: Tai buvo 1945 metų pavasarį.

KLAUSIMAS: Kiek kartų DIRSYTEI nešėte užsienio žinių suvestines?

ATSAKYMAS: Tiksliai pasakyti negaliu, kokius 4-5 kartus.

KLAUSIMAS: Kokioms organizacijoms priklausė DIRSYTĖ?

pr268

 

ATSAKYMAS: To nežinau, ta tema su ja neteko kalbėti.

Protokolas pagal mano žodžius surašytas
tiksliai, man garsiai perskaitytas.
             B. JURŠAITĖ
(parašas)

Tardė: LTSR NKGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas,
vyresnysis leitenantas MOCKEVIČIUS
(parašas)

[80]

AKISTATOS PROTOKOLAS

1946 m. liepos 10 d.                                   Vilnius

Aš, LTSR MGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas leitenantas GOMYRANOVAS, atlikau kaltinamosios Birutės JURŠAITĖS, Kosto d., ir Adelės DIRSYTĖS, Antano d., akistatą.

Pradėta 21 val.
Baigta 24 val.

Akistata atlikta dalyvaujant lietuvių kalbos vertėjai drg. LINIOVAI, kuri įspėta dėl atsakomybės pagal RTFSR BK 95 str. už netikslų vertimą. (LINIOVOS parašas)

KLAUSIMAS kalt. JURŠAITEI: Ar pažįstate akistatoje prieš Jus sėdinčią moterį ir kokie Jūsų santykiai su ja?

ATSAKYMAS: Sėdinti prieš mane akistatoje - Adelė DIRSYTĖ, kurią aš pažįstu nuo 1944 m. vasaros kaip bendradarbę LTSR Liaudies švietimo komisariate. Aš dirbau LTSR Liaudies švietimo komisariato suaugusiųjų valdyboje sekretore, o ji - DIRSYTĖ dirbo liaudies švietimo inspektore. Mano ir DIRSYTĖS tarpusavio santykiai normalūs, asmeninių sąskaitų neturime (JURŠAITĖS parašas).

pr270

 

KLAUSIMAS kalt. DIRSYTEI: Ar Jūs pažįstate akistatoje prieš Jus sėdinčią merginą?

ATSAKYMAS: Taip, pažįstu. Tai - Birutė JURŠAITĖ. Aš ją pažįstu iš darbo LTSR Liaudies švietimo komisariate nuo 1944 m. vasaros. Aš, DIRSYTE, Liaudies švietimo komisariate dirbau liaudies švietimo inspektore, o JURŠAITĖ dirbo suaugusiųjų valdyboje sekretore ar mašininke, tiksliai nežinau. (DIRSYTĖS parašas).

[81]    KLAUSIMAS kalt. JURŠAITEI: Kokiai antisovietinei organizacijai Jūs priklausėte ir su kuo buvote susijusi antisovietinėje veikloje?

ATSAKYMAS: Nuo 1942 m. aš buvau Ateitininkų organizacijos dalyvė, o antisovietinėje veikloje aš ligi pat mano arešto buvau susijusi su Juozu BRAZAUSKU, apie ką aš smulkiai daviau parodymus per ankstesnius tardymus (B. JURŠAITĖS parašas).

KLAUSIMAS kalt. JURŠAITEI: Kaip pasireiškė Jūsų ryšiai antisovietinėje veikloje su DIRSYTE?

ATSAKYMAS: Apytikriai 1945 m. gegužės mėnesį, man leidus, mano bute Juozas BRAZAUSKAS pastatė radijo imtuvą, kuriuo jis klausė užsienio laidų, po to rašė antisovietinio pobūdžio biuletenius. Kadangi aš tuo metu dirbau LTSR Liaudies švietimo komisariato suaugusiųjų valdybos sekretore ir turėjau rašomąją mašinėlę, tai BRAZAUSKO nurodymu dauginau jo parašytus antisovietinio turinio biuletenius. Po to BRAZAUSKO nurodymu tuos biuletenius perdavinėjau Adelei DIRSYTEI, Vladui ŠIMKŪNUI, ŽUKAIČIUI ir GRATKAUSKUI (B. JURŠAITĖS parašas).

KLAUSIMAS kalt. DIRSYTEI: Ar jūs gaudavote iš JURŠAITĖS antisovietinio turinio biuletenius?

[82]    ATSAKYMAS: Taip, aš iš JURŠAITĖS 1945 m. gegužės mėnesį gavau 3 ar 4 kartus antisovietinio turinio biuletenius, kiekvieną kartą po vieną antisovietinio turinio biuletenį, kuriuos perskaičiusi atiduodavau Stefanijai LADYGIENEI

(DIRSYTĖS parašas).

pr272

 

KLAUSIMAS kaltinamosioms JURŠAITEI ir DIRSYTEI: Ar turite klausimų viena kitai?

ATSAKYMAS: Klausimų viena kitai neturime (B.JURŠAITĖS ir A.DIRSYTĖS parašai).

Atsakymai į klausimus surašyti pagal mūsų žodžius
tiksliai ir mums perskaityti lietuvių kalba
    (B.JURŠAITĖS ir A.DIRSYTĖS
parašai).

Akistatą vedė: LTSR MGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas
                leitenantas GOMYRANOVAS
(parašas)
          
                            LTSR MGB Tardymo skyriaus vertėja
                                                    LINIOVA (
parašas)

[83]

„Tvirtinu"

Liet. TSR MGB Tard. sk. virš. pavaduotojas
          pulkininkas KOZLOVAS
                1946 m. liepos 10 d.

NUTARIMAS
(Dėl daiktinių įrodymų prijungimo prie bylos)

1946 m. liepos 10 d.                             Vilnius

Aš, Liet.TSR MGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas leitenantas GOMYRANOVAS, peržiūrėjęs tardymo bylos Nr. 7076 medžiagą, kaltinančią Adelę DIRSYTĘ, Antano dukterį, padarius nusikaltimus, numatytus RTFSR BK str. 58-1 „a" ir 58-11,

NUSTAČIAU:

Suimant ir atliekant kratą DIRSYTĖS bute buvo rastas žurnalas „Moteris" 1938 m. Nr.l, kuriame yra Adelės DIRSYTĖS parašytas antitarybinio turinio straipsnis, be to, kratos metu buvo paimtas 13 lapelių antitarybinio pobūdžio konspektas, kurį DIRSYTĖ

pr274

 

panaudojo pranešimui Motinos dienai, skaitytam 1942 metų gegužės mėnesį amatų mokyklos Nr. 2 mokiniams.

Kadangi šie dokumentai atkleidžia DIRSYTĘ kaip antitarybiškai nusiteikusį asmenį, vadovaudamasis RTFSR BPK 66 ir 67 str.,

NUTARIAU:

Žurnalo „Moteris" 1938 m. Nr.l ir antitarybinio turinio konspekto 13 lapelių prijungti prie tardymo bylos Nr. 7076 kaip daiktinius įrodymus.

LTSR MGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas
leitenantas GOMYRANOVAS (
parašas)

Sutinku: Liet. TSR MGB Tardymo skyriaus
1-ojo poskyrio viršininkas, 
kapitonas VASEVAS (
parašas)

[229]

AKISTATOS PROTOKOLAS

1946 m. liepos 12 d.                          Vilnius

Aš, LTSR MGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas leitenantas GOMYRANOVAS, atlikau kaltinamųjų Prano GRINSKIO, Jono s., ir Adelės DIRSYTĖS, Antano d., akistatą.

Pradėta 21 val.

Baigta 1 val.

Akistata atlikta lietuvių kalba, dalyvaujant vertėjai LINIOVAI, kuri įspėta dėl atsakomybės pagal RTFSR BK 95 str. už netikslų vertimą. (LINIOVOS parašas).

pr276

 

KLAUSIMAS kalt. GRINSKIUI: Ar pažįstate akistatoje prieš Jus sėdinčią moterį ir kokie Jūsų santykiai su ja?

ATSAKYMAS: Sėdinti prieš mane akistatoje moteris - DIRSYTĖ. Pažįstu ją maždaug nuo 1944 metų, tačiau neatsimenu, kokiomis aplinkybėmis aš su ja susipažinau. Mano ir DIRSYTĖS tarpusavio santykiai normalūs, asmeninių sąskaitų neturime. (P.GRINSKIO parašas).

KLAUSIMAS kalt. DIRSYTEI: O Jūs ar pažįstate akistatoje prieš Jus sėdintį žmogų ir kokie Jūsų tarpusavio santykiai?

[230]    ATSAKYMAS: Sėdintis prieš mane akistatoje vyras -GRINSKIS, su juo susipažinau 1944 metų pabaigoje BRAZAUSKO surengtame nelegaliame susirinkime kunigo VALIUKĖNO bute Mikalojaus gatvėje, namo numerio neprisimenu (Ad.DIRSYTĖS parašas).

KLAUSIMAS kalt. GRINSKIUI: Kokios organizacijos Jūs buvote dalyvis?

ATSAKYMAS: Nuo 1942 m. aš dalyvavau Ateitininkų organizacijoje, kurioje vadovavau Vilniaus universiteto medicinos fakulteto ateitininkams. Apie konkrečią savo veiklą aš papasakojau ankstesniuose tardymuose (P.GRINSKIO parašas).

KLAUSIMAS kalt. GRINSKIUI: Pasakykite, kur ir kada rengėte nelegalius Ateitininkų organizacijos vadovų susirinkimus po to, kai iš Liet. TSR Raudonoji armija išvijo vokiečių kariuomenę. Kas juose dalyvavo ir kokie klausimai buvo svarstomi?

ATSAKYMAS: Po to, kai Raudonoji armija išvadavo Liet. TSR nuo vokiečių okupantų, Ateitininkų organizacijos vadovai rengė nelegalius pasitarimus 1944 metais, taip pat 1945 m., kur buvo svarstoma mūsų organizacijos veiklos galimybė naujomis sąlygomis, t.y. esant sovietinei valdžiai.

[231]    Pirmas toks pasitarimas vyko 1944 metų spalio mėnesį kunigo BALIUKO bute Vilniuje, Literatų g., namo numerio neprisimenu, kuriame dalyvavo: kunigas BALIUKAS, aš - GRINSKIS ir LAPIENIS.

pr278

 

Jame BALIUKAS iškėlė klausimą dėl tolesnės Ateitininkų organizacijos veiklos, kuriai laiduoti būtina sudaryti vyriausiąją valdybą, vadovaujančią visam darbui. Šiame pasitarime mes nepriėmėme konkretaus sprendimo. BALIUKAS pasiūlė susitikti kitą kartą ir į šį pasitarimą žadėjo pakviesti dar MARKULĮ. Maždaug po dviejų savaičių mes vėl susirinkome BALIUKO bute, šiame pasitarime dalyvavo ir MARKULIS. Pasitarime BALIUKAS pareiškė, kad jis mumis visiškai pasitiki, mums patiki vadovauti Ateitininkų organizacijai ir mes nusprendėme atgaivinti šios organizacijos veiklą. Veiklos slaptumui išsaugoti MARKULIS pasiūlė man įsidarbinti pas jį anatomijos katedros laborantu.

Maždaug tuo pačiu metu, 1944 metų lapkričio ir gruodžio mėnesį, kunigo VALIUKĖNO bute Vilniuje, Mikalojaus gatvėje, Ateitininkų vadovų pasitarimą sukvietė Juozas BRAZAUSKAS. Tame pasitarime dalyvavo: BRAZAUSKAS, aš - GRINSKIS, LAPIENIS, DIRSYTĖ ir dar dvejetas, kurių pavardžių nežinau.

[232] Pasitarime BRAZAUSKAS informavo apie tarptautinę padėtį, apie padėtį Lietuvoje, apie Ateitininkų organizacijos veiklos galimybes, tačiau nieko konkretaus tuo klausimu nebuvo nuspręsta. Po to 1945 metais įvyko dar du pasitarimai, kuriuose dalyvavo MARKULIS, LAPIENIS ir aš - GRINSKIS, apie kuriuos aš jau kalbėjau ankstesniuose tardymuose. (P.GRINSKIO parašas).

KLAUSIMAS kalt. DIRSYTEI: Ar Jūs buvote nelegaliame pasitarime kunigo VALIUKĖNO bute?

ATSAKYMAS. Taip, BRAZAUSKO sukviestame nelegaliame pasitarime kunigo Valiukėno bute aš dalyvavau. (A.DIRSYTĖS parašas).

KLAUSIMAS kalt. DIRSYTEI: Ar tikslius parodymus apie šį pasitarimą davė GRINSKIS?

ATSAKYMAS: Aš gerai prisimenu, kad tame pasitarime, kuriam vadovavo BRAZAUSKAS, dalyvavau aš - DIRSYTĖ, prieš mane sėdintis GRINSKIS, LAPIENIS, kitų pavardžių nežinau.

pr280

 

Neatsimenu, kokius klausimus nagrinėjome tame pasitarime, tik prisimenu, kad BRAZAUSKAS informavo pasitarimo dalyvius apie NKVD organų darbo metodus ir apie kalėjime esantį režimą. (Ad.DIRSYTĖS parašas).

[233] KLAUSIMAS kalt. GRINSKIUI: Ar BRAZAUSKAS informavo pasitarimo dalyvius apie NKVD - NKGB organų darbo metodus?

ATSAKYMAS: Taip, BRAZAUSKAS apie tai informavo pasitarimo dalyvius, tačiau šis klausimas nebuvo pagrindinė pasitarimo tema.

KLAUSIMAS kalt.GRINSKIUI ir DIRSYTEI: Ar turite kokių nors klausimų vienas kitam?

ATSAKYMAS: Ne, vienas kitam klausimų neturime.

Ad.DIRSYTĖ ir P.GRINSKIS (parašai)

Akistatą vedė: LTSR MGB Tardymo skyriaus vyr. tardytojas,
leitenantas GOMYRANOVAS (
parašas)

LTSR MGB Tardymo skyriaus vertėja
LINIOVA (
parašas)

[313]

TARDYMO PABAIGOS PROTOKOLAS

1946 m. rugpjūčio 10 d.

Aš, LTSR MGB Tardymo skyriaus 1-ojo poskyrio viršininkas kapitonas VASEVAS, dalyvaujant Pabaltijo karinės apygardos karo prokuroro padėjėjui justicijos papulkininkiui TUGOVUI, peržiūrėjau J.P.BRAZAUSKO, [...] A.DIRSYTĖS, kaltinamų padarius nusikaltimus, numatytus pagal RTFSR BK 58-1 „a" ir 58-11 str., tardymo bylą Nr. 7076.

pr282

 

Nutaręs, kad parengtinis tardymas baigtas, o gautų duomenų pakanka, kad bylą būtų galima pateikti teismui, pagal RTFSR BPK 206 str. pranešiau apie tai kaltinamiesiems, pateikiau susipažinti su visa bylos eiga ir paklausiau, ar kaltinamamieji nori kuo nors papildyti tardymą.

Kaltinamoji Adelė DIRSYTĖ, Antano d., susipažinusi su tardymo medžiaga, pareiškė, kad su keturių tomų tardymo byla Nr. 7076 visiškai susipažino skaitydama ją išverstą į lietuvių kalbą, papildyti neturi kuo, neturi pageidavimų ar skundų.

Su medžiaga susipažino LTSR MGB patalpose.

(A.DIRSYTĖS parašas)

LTSR MGB Tardymo skyriaus
1-ojo poskyrio viršininkas  
kapitonas VASEVAS (
parašas)

Pabaltijo Karo apygardos
karo prokuroro padėjėjas 
justicijos papulkininkis TUGOVAS (
parašas)

MGB Tardymo skyriaus vertėjas
VENSKAITIS (
parašas)

[324]

SVEIKATOS PAŽYMA

LTSR MGB vidaus kalėjimo sanitarinė dalis pažymi, kad kalinei Adelei DIRSYTEI atliktas medicininis patikrinimas.

Patikrinimo metu nustatyta, kad ji yra sveika ir tinka fiziniam darbui.

LTSR MGB vidaus kalėjimo felčerė
jaun. leitenante ŠESTAJEVA (parašas) 
1946 m. liepos 11d.

[355]

pr284

 

[355]

TARDYMO PABAIGOS PROTOKOLAS

1946 m. rugsėjo 27 d. aš, LTSR MGB Tardymo skyriaus tardytojas leitenantas KARDANOVSKIS, peržiūrėjau DIRSYTĖS Adelės, Antano d., kaltinamos padarius nusikaltimus, numatytus pagal RTFSR BK 58-1 „a" ir 58-11 str., tardymo bylą Nr.7076.

Nutaręs, kad parengtinis tardymas baigtas, o gautų duomenų pakanka, kad bylą būtų galima pateikti teismui, pagal RTFSR BPK 206 str. pranešiau apie tai kaltinamajai, pateikiau susipažinti visą bylos eigą ir paklausiau, ar kaltinamoji pageidauja kuo nors papildyti tardymą.

Kaltinamoji Adelė DIRSYTĖ, Antano d., susipažinusi su tardymo medžiaga, pareiškė, kad su tardymo bylos medžiaga, išversta į lietuvių kalbą, visiškai susipažino, papildyti neturi kuo.

Su tardymo medžiaga susipažinau LTSR MVD kalėjimo Nr.l patalpose.

Kaltinamosios parašas (A.DIRSYTĖ)

LTSR MGB Tardymo skyriaus tardytojas
leitenantas KARDANOVSKIS (
parašas)

[358]

pr286

 

[358]

„Tvirtinu"
Valstybės saugumo ministro pavaduotojas
     pulkininkas LEONOVAS
(parašas)
           1946 m. spalio 3 d.

KALTINAMOJI IŠVADA
(Tardymo bylos Nr. 7076)

Kaltinami:

1.    Juozas BRAZAUSKAS, Petro s.

2.    Matas BANIONIS, Andriaus s.

3.    Antanas MILIŠAUSKAS, Mato s.

4.    Jonas JASILIONIS, Juozo s.

5.    Zigmas NOVICKAS, Motiejaus s.

6.    Pranas GRINSKIS, Jono s.

7.    Petras LAPIENIS, Kazio s.

8.    Adelė DIRSYTĖ, Antano d.

9.    Karolina ČEPELIENĖ-BIEKŠAITĖ, Jono d.

10.    Stefanija LADYGIENĖ, Tomo d.

padarę nusikaltimus, numatytus RTFSR BK 58 p. 1 „a" ir 58 p. 11 str.

1946 m. sausio-kovo mėnesiais LTSR MGB [organų] suimti kaip nelegalios antisovietinės Ateitininkų organizacijos dalyviai BRAZAUSKAS, BANIONIS ir kiti, iš viso 10 žmonių, ir kaltinami pagal šią bylą.

Tiriant bylą nustatyta, kad Ateitininkų organizacijai vadovavo Krikščionių demokratų partija. Pagal šios partijos politines nuostatas Ateitininkų organizacijos nariai buvo auklėjami nacionalizmo ir priešiškumo sovietinei valdžiai dvasia.

pr288

 

[359] Išauklėti antisovietine buržuazine-nacionalistine dvasia, Ateitininkų organizacijos dalyviai greta organizuotos antisovietinės veiklos tapo šaltiniu, iš kurio buvo verbuojamos įvairios antisovietinės nacionalistinės grupuotės Lietuvos teritorijoje.

Kai Lietuvos TSR teritoriją išvadavo Raudonoji armija, nelegali Ateitininkų organizacija platino nacionalistinę antisovietinę literatūrą, raginusią kovoti prieš sovietinę valdžią Lietuvoje.

(T.l, b.p. 51, 58, 59, 82, 85, 95, 96,102;
t. 2, b.p. 173,183, 273;
t.3, b.p. 98,179,183,188,190, 234, 235).

Nustatyti tokie kiekvieno kaltinamojo nacionalistinės antisovietinės nusikalstamos veiklos faktai:

1. BRAZAUSKAS J.R nuo 1925 metų yra Ateitininkų organizacijos dalyvis, nuo 1927 iki 1932 metų buvo komiteto narys ir revizijos komisijos pirmininkas.

(T.l, b.p. 53).

Gyvendamas laikinai vokiečių okupuotoje LTSR teritorijoje BRAZAUSKAS buvo nelegalios nacionalistinės antisovietinės Ateitininkų organizacijos Vilniaus valdybos narys.

1942 metų pabaigoje įkūrė nelegalią Ateitininkų organizaciją Vilniaus ekonomikos mokykloje, o vėliau tai organizacijai vadovavo, ugdydamas organizacijos dalyvius antisovietine nacionalistine dvasia, kreipdamas juos kovai su sovietine valdžia ir kapitalistinės santvarkos Lietuvoje kūrimui.

Būdamas Ateitininkų organizacijos Vilniaus valdybos narys BRAZAUSKAS drauge su GRINSKIU ir kitais tos valdybos nariais duodavo direktyvinius nurodymus nelegaliai nacionalistinei antisovietinei organizacijos veiklai. Gaudavo nelegalius nacionalistinius antisovietinius laikraščius „Į laisvę", „Nepriklausoma Lietuva", „Laisvės kovotojas". Organizavo ir vadovavo tų laikraščių skaitymui organizacijos dalyvių sambūriuose.

pr290

 

(T. 1, b.p. 49, 54, 56, 82, 85,101;
t. 2, b.p.176,190, 233, 234, 248, 249, 275; 
t.3, b.p. 96, 98, 111, 115, 118, 125, 126, 
187,190,217,219).

[360] Išvadavus Lietuvos TSR teritoriją iš vokiečių, BRAZAUSKAS užmezgė ryšius su vadovaujančiu Ateitininkų organizacijos nariu kunigu BALIUKU, su kuriuo 1944 m. rugsėjo mėnesį susitarė atkurti nelegalią antisovietinę Ateitininkų organizaciją. Tais pačiais tikslais BRAZAUSKAS užmezgė ryšius su šioje byloje patrauktais atsakomybėn aktyviais Ateitininkų organizacijos dalyviais LADYGIENE, DIRSYTE, GRINSKIU, LAPIENIU ir kt.

(T.l, b.p. 102-107;
t.3, b.p. 48-49, 219-220).

1944 metų rugsėjo mėnesį nelegaliame pasitarime Vilniaus kunigų seminarijos patalpose nelegalios Ateitininkų organizacijos ideologinio vadovo pareigos buvo pavestos kunigui BALIUKUI, Vilniaus universiteto organizacijos vadovo - MARKULIUI, organizacijos moterų grupės vadovo pareigos - LADYGIENEI; BRAZAUSKAS įsipareigojo padėti MARKULIUI ir LADYGIENEI aktyvinti organizacijos veiklą.

1944 m. spalio ir gruodžio mėnesiais BRAZAUSKAS LADYGIENĖS ir kunigo VALIUKĖNO butuose surengė vadovaujančių Ateitininkų organizacijos dalyvių LADYGIENĖS, DIRSYTĖS, LAPIENIO, GRINSKIO, MARKULIO pasitarimus, kuriuose buvo svarstomi Ateitininkų organizacijos atkūrimo ir nelegalaus antisovietinio darbo klausimai.

(T.l, b.p. 102-107;
t. 3, b.p. 48-49, 219-220). [...]

[367] 8. A.A. DIRSYTĖ dalyvauja Ateitininkų organizacijoje nuo 1928 metų. Nuo 1932 metų buvo Lietuvos katalikių moterų draugijos narė.

pr292

 

Iki sovietų valdžios atkūrimo Lietuvoje rašė antisovietinius šmeižikiško turinio straipsnius, spausdintus Lietuvos katalikių moterų draugijos leistame žurnale „Moteris".

(T. 3, b.p. 13,16,18, 22, 47, 83, 84).

Tuo metu, kai Lietuvos TSR teritorija buvo vokiečių okupuota, 1942 metų gegužės mėnesį, Vilniaus 2-osios amatų mokyklos mokinių susirinkime skaitė antisovietinio šmeižikiško pobūdžio pranešimą.

(T.3, b.p. 71, 83, 84).

1944 metų gruodžio mėnesį DIRSYTĖ dalyvavo BRAZAUSKO iniciatyva sušauktame pasitarime kunigo VALIUKĖNO bute, kur svarstė klausimą dėl antisovietinės Ateitininkų organizacijos veiklos atnaujinimo.

(T.2, b.p. 164-166, 275;
t. 3, b.p. 48, 49, 230, 233).

1945 metų gegužės ir birželio mėnesį per JURŠAITĘ iš BRAZAUSKO gavo antisovietinio turinio biuletenius ir perdavė juos LADYGIENEI.

(T. 3, b.p. 58, 75, 76, 80, 82, 234, 236).

1945 metų liepos pabaigoje, žinodama, kad BRAZAUSKAS pabėgo iš areštinės, DIRSYTĖ suteikė jam butą gyventi nelegaliai, o vėliau, iki 1946 m. kovo mėnesio, teikė jam materialinę pagalbą ir organizavo susitikimus su BANIONIU.

(T. 3, b.p. 270;
t. 3, b.p. 58,59, 63,65,292). [...]

[369]

pr294

 

[369]

APKLAUSTI KAIP KALTINAMIEJI

l.J.P. BRAZAUSKAS [...]

8. A.A. DIRSYTĖ prisipažino kalta (t. 3, b.p. 48-51). Jos kaltę atskleidžia kaltinamojo BRAZAUSKO (t. 3, b.p. 235), JURŠAITĖS (t. 3, b.p. 75), BANIONIO (t.l, b.p. 27), GRINSKIO (t. 2, b.p. 83) ir akistatos su kaltinamąja JURŠAITE (t. 3, b.p. 80, 82), GRINSKIU (t. 3, b.p. 229, 233) parodymai ir daiktiniai įrodymai (t. 3, b.p. 83-84). [...]

Vadovaujantis pateikta medžiaga kaltinami:

1. Juozas BRAZAUSKAS, Petro sūnus, gimęs 1914 m. [...]

[372] 8. A. DIRSYTĖ, Antano d., gimusi 1909 m. Lietuvos TSR Kėdainių apskrities, Šėtos valsčiaus, Pramislavos kaime, nepartinė, netekėjusi, kilusi iš vidutinių valstiečių. 1940 metais baigė Kauno universiteto filosofijos fakultetą. Iki suėmimo dirbo vokiečių kalbos mokytoja Vilniaus gimnazijoje, gyveno Trakų g., Nr. 11, bt. 8.

Kaltinama tuo, kad

1938 m. žurnale „Moteris" išspausdino antisovietinį šmeižikišką straipsnį, 1942 m. gegužės mėnesį amatų mokyklos mokinių susirinkime skaitė antisovietinę šmeižikišką paskaitą. Dalyvavo

1944 m. gruodžio mėnesį antisovietiniame sambūryje kunigo VALIUKĖNO bute svarstant klausimus dėl nelegalios antisovietinės veiklos. 1945 metų gegužės ir birželio mėnesiais iš nelegalios organizacijos vadovo BRAZAUSKO gaudavo antisovietinius lapelius ir juos perduodavo LADYGIENEI. Nuo liepos pabaigos ligi 1946 metų kovo palaikė ryšius su nelegalioje padėtyje esančiu BRAZAUSKU ir teikė jam materialinę pagalbą, t.y. padarė nusikaltimus, numatytus RTFSR BK 58, p.l „a" ir 58-11 str.

pr296

 

[374] Vadovaujantis RTFSR BPK 207 ir 208 str., kaltinamųjų BRAZAUSKO ir kitų tardymo bylą Nr. 7076 pasiųsti LTSR VRM karo prokurorui, kad būtų perduota teismui.

Kaltinamoji išvada surašyta Vilniuje 1946 m. spalio 2 d.

LTSR MGB Tardymo skyriaus poskyrio viršininkas
kapitonas LEONOVAS (parašas)

Sutinku: LTSR MGB Tardymo skyriaus
viršininko pavaduotojas 
papulkininkis ABRAMOVIČIUS (parašas)

[376]

LIETUVOS TSR MVD KARIUOMENĖS
KARO TRIBUNOLO PARENGIAMOJO POSĖDŽIO 
PROTOKOLAS

1946 m. spalio 26 d.                                  Vilnius

Posėdžio dalyviai: pirmininkaujantysis - justicijos majoras drg. G.AFONINAS, nariai: justicijos kapitonai drg. LEBEDEVAS ir drg. FIODOROVAS, sekretorius - leitenantas SOZANOVSKIS.

Nagrinėta: Byla su LTSR MGB Tardymo skyriaus poskyrio viršininko kapitono LEONOVO kaltinamąja išvada ir LTSR MVD kariuomenės karo prokuroro pavaduotojo pasiūlymas perduoti Karo Tribunolui teisti:

Juozą BRAZAUSKĄ, Petro s., Matą BANIONĮ, Andriaus s., Antaną MILIŠAUSKĄ Mato sūnų, Joną JASILIONĮ, Juozo sūnų, Zigmą NOVICKĄ Motiejaus sūnų, Praną GRINSKĮ, Jono s., LAPIENĮ Petrą, Kazio sūnų, Adelę DIRSYTĘ, Antano dukterį, Karoliną ČEPELIENĘ-BIEKŠAITĘ, Jono d., Stefaniją LADYGIENĘ, Tomo d., pagal RTFSR BK 58-1 „a" ir 58-11 straipsnius.

pr298

 

Pranešėjas drg. LEBEDEVAS siūlo bylą priimti svarstymui.

Pirmininkaujantysis AFONINAS (parašas)

Sekretorius SOZANOVSKIS (parašas)

[406]

TEISMO POSĖDŽIO PROTOKOLAS

1946 m. lapkričio 11 d.    Vilnius

Lietuvos TSR MVD Karo Tribunolas.
    kurį sudaro:

pirmininkaujantysis - justicijos kapitonas TITIAJEVAS,
     nariai - kapitonas NIFONTOVAS ir vyr. ltn. SNAKINAS, 
sekretorė PONAMARIOVA,

uždarame teismo posėdyje, dalyvaujant advokatams KOLEVZONUI, JAKUBĖNUI ir vertėjui BUROKUI, kuris įspėtas dėl atsakomybės už neteisingą vertimą pagal RTFSR BK 95 str., nagrinėjo bylą, kurioje kaltinami:

Juozas BRAZAUSKAS, Petro s., Matas BANIONIS, Andriaus s., Jonas JASILIONIS, Juozo s., Zigmas NOVICKAS, Motiejaus sūnus, Antanas MILIŠAUSKAS, Mato s., Pranas GRINSKIS, Jono s., Petras LAPIENIS, Kazio s., Adelė DIRSYTĖ, Antano d., Karolina ČEPELIENĖ, Jono d., Stefanija LADYGIENĖ, Tomo d., padarius nusikaltimus, numatytus RTFSR BK 58-1 „a" ir 58-11 str.

11 val. 30 min. pirmininkaujantysis pradėjo teismo posėdį, pristatydamas bylą, kurią turi išnagrinėti Tribunolas.

Sekretorius pranešė, kad visi dešimt kaltinamųjų pristatyti į teismo salę su sargyba ir sėdi kaltinamųjų suole.

Liudytojai nedalyvauja. [...]

pr300

 

[407] Pirmininkaujantysis įsitikina teisiamųjų tapatybe:

1. BRAZAUSKAS Juozas, s. Petro, gimęs 1914 m. LTSR Vilkaviškio apskr. ir valsč., Stasiūnų k., lietuvis, su aukštuoju išsilavinimu [...]

[407A] 7. Adelė DIRSYTĖ, Antano d., gimusi 1909 m. LTSR, Kėdainių apskr., Šėtos valsč., Pramislavos k., lietuvė, su aukštuoju išsilavinimu, nepartinė, netekėjusi, valstiečių - buožių kilmės, suėmimo metu dirbo vokiečių kalbos dėstytoja Vilniaus universitete.

Suimta 1946.III.14.

Su kaltinamąja išvada supažindinta 1946.X.28 [...]

Pirmininkaujantysis, remdamasis RTFSR BPK 272, 277, 278 str., paaiškino teisiamiesiems jų teises teisme. Paskelbė teismo sudėtį ir paklausė, kokių jie turi pageidavimų, ar nereikalauja pakeisti teisėjų ir ar aiškios jiems jų teisės teisme.

Į pirmininkaujančiojo klausimą teisiamasis BRAZAUSKAS atsakė:

- Teisės teisme man aiškios, nereikalauju pakeisti teisėjų, tačiau prašau į posėdžio salę pakviesti papildomus liudytojus Bernardą BALIUKĄ, Juozą MARKULĮ, JURŠAITĘ, kurių gyvenamoji vieta nežinoma. [...]

Į pirmininkaujančiojo klausimą teisiamieji GRINSKIS, MILIŠAUSKAS, DIRSYTĖ ir LADYGIENĖ, kiekvienas paskirai, atsakė: teisės teisme mums aiškios, pakeisti teismo sudėties nereikalaujame, tačiau pageidaujame leisti mūsų bylas ginti advokatui KOLEVZONUI. [...]

Karo Tribunolas pasitaręs vietoje nutarė:

Teisiamųjų BANIONIO, NOVICKO, LAPIENIO prašymą patenkinti - leisti jų bylas ginti advokatui KOLEVZONUI, o teisiamųjų GRINSKIO, MILIŠAUSKO, LADYGIENĖS ir DIRSYTĖS bylas leisti ginti advokatui JAKUBĖNUI.

Teisiamojo BRAZAUSKO prašymą atmesti, nes teisiamasis nenurodė liudytojų tikslaus adreso.

Advokatai KOLEVZONAS ir JAKUBĖNAS prašymų neturi.

pr302

 

[408]    Teisminis bylos nagrinėjimas

Pirmininkaujantysis perskaitė kaltinamąją išvadą ir VRM kariuomenės Karo Tribunolo parengiamojo posėdžio nutarimą, paaiškino teisiamiesiems pateikto jiems kaltinimo esmę ir paklausė, ar prisipažįsta kalti ir ar nori duoti parodymus teisme. [...]

Teisiamoji DIRSYTĖ:

Kaltinimą supratau, kalta prisipažįstu tik iš dalies. [...]

[414] Teisiamosios DIRSYTĖS parodymai

1928 metais aš įstojau į Ateitininkų organizaciją, kur išbuvau ligi 1932 metų, vėliau iš organizacijos išstojau ir daugiau nebedalyvavau.

Teisiamajai pateikiamas daiktinis įrodymas - 1938 m. laikraštis „Moteris" Nr.l, psl. 8-9.

Teisiamoji DIRSYTĖ paaiškina:

Taip, aš atpažįstu laikraščio straipsnį ir patvirtinu, kad jo turinį aš pati parašiau.

1945 m. gruodžio mėnesį aš buvau antisovietiniame sambūryje, kur BRAZAUSKAS pasakojo apie kalėjimą, kuriame jis buvo laikomas.

BRAZAUSKAS ateidavo į mano butą ir jį aprūpindavau maisto produktais.

LADYGIENĘ aš pažįstu kaip bendradarbę, kuriai perduodavau paketus, bet jų turinio nežinau. Lietuvių aktyvistų fronto organizacijoje aš nedalyvavau.

Į teismo klausima teisiamoji DIRSYTĖ atsakė:

1942 m. aš skaičiau pranešimą, kuriame šmeižiau komunistus.

Į pirmininkaujančiojo klausima teisiamasis BANIONIS atsakė:

DIRSYTĖ mūsų kontrrevoliucinėje organizacijoje nedalyvavo.

pr304

 

Skelbiami bylos 217 puslapyje BANIONIO duoti parodymai parengtiniame tardyme.

Teisiamasis BANIONIS paaiškino:

[415] Patvirtinu savo parodymus, duotus parengtiniame tardyme, kad DIRSYTĖ buvo nelegalios organizacijos nariu, slėpė savo bute BRAZAUSKĄ ir organizavo susitikimus su organizacijos nariais.

Į pirmininkaujančiojo klausima teisiamoji DIRSYTĖ atsakė:
BANIONIO parodymų nepatvirtinu, organizacijos nare nebuvau.

Skelbiami bylos 58-59 puslapiuose teisiamosios duoti parodymai parengtinio tardymo metu.

Teisiamoji DIRSYTĖ:

Savo parodymų, duotų parengtinio tardymo metu, nepatvirtinu.

Skelbiami t. 3, b.l. 63-65 teisiamosios duoti parodymai parengtinio tardymo metu.

Teisiamoji DIRSYTĖ paaiškino:

Patvirtinu, kad aš žinojau, jog BRAZAUSKAS gyvena nelegalioje padėtyje, slepiasi nuo sovietinės valdžios organų, tačiau MVD tarnyboms nepranešiau, o atvirkščiai, palaikiau su juo ryšius ir aprūpindavau jį maisto produktais. [...]

Teisiamosios LADYGIENĖS parodymai:

Ateitininkų organizacijos nare buvau nuo 1917 metų ligi 1925 metų, o vėliau dirbau dėstytoja.

Vokiečių okupacijos metu Ateitininkų organizacijos nare aš nebuvau, bet buvau pakviesta skaityti paskaitų studentėms. Paskaitas skaičiau kunigo TULABOS pakviesta, savo paskaitose aš komunizmo nešmeižiau.

pr306

 

Pasitarime pas kunigą BALIUKĄ man pasiūlė vadovauti moterų sekcijai. Aš atsakiau, kad esant galimybei - padėsiu.

Iš DIRSYTĖS jokių fiktyvių lapelių negavau, tačiau savo kambaryje radau laišką, kuriame aptikau suvestinę iš „Tiesos" laikraščio.

Į pirmininkaujančiojo klausima teisiamoji DIRSYTĖ atsakė:

Iš JURŠAITĖS gautą paketą aš atnešiau LADYGIENEI ir palikau jos kambaryje, kas ten buvo įdėta, aš nežinau.

Į pirmininkaujančiojo klausima teisiamoji LADYGIENĖ atsakė:

1945 m. pas mane atėjusi mergaitė paprašė užeiti pas BRAZAUSKĄ. Su juo mes kalbėjomės apie jo rašomą knygą. Jokių antisovietinių pokalbių su juo nebuvo, tai, kad jis buvo pabėgęs ir gyveno nelegaliai, aš žinojau.

Pedagoginio pobūdžio paskaitos butuose vyko siekiant paruošti jaunimą stoti į Ateitininkų organizaciją. Šios organizacijos aš nelaikau politine.

Į advokato KOLEVZONO klausima teisiamoji LADYGIENĖ atsakė:

Vokiečių okupacijos metu aš išsaugojau gyvybę vienai žydų tautybės mergaitei ir padėjau vokiečių persekiotoms karininkų žmonoms.

Pirmininkaujantysis klausia advokatus KOLEVZONĄ ir JA-KUBĖNA. kuo jie norėtu papildyti teismini nagrinėjimą. [...]

Advokatas IAKUBĖNAS: prašau papildomai prie bylos pridėti Ateitininkų organizacijos programą ir įstatus.

pr308

 

Vietoje pasitaręs Karo Tribunolas nutarė:

Advokato KOLEVZONO pageidavimą patenkinti - pridėti prie bylos GRINSKIO darbo charakteristiką ir Ateitininkų organizacijos programą.

Pirmininkaujantysis klausia teisiamuosius, kuo jie norėtų papildyti teisminį nagrinėjimą.

Teisiamieji niekuo nepapildė teisminio nagrinėjimo.

Teisminis bylos nagrinėjimas skelbiamas baigtas.

Pirmininkaujantysis suteikia gynimui žodį advokatui JAKUBĖNUI, kuris pasakė:

Manau, kad mano ginamųjų kaltė tiek parengtinio tardymo, tiek teisminio nagrinėjimo metu įrodyta... [...]

Pirmininkaujantysis suteikia gynimui žodį advokatui KOLEVZONUI, kuris pasakė:

Manau, kad mano ginamųjų MILIŠAUSKO, GRINSKIO, DIRSYTĖS ir LADYGIENĖS kaltė tiek parengtinio tardymo, tiek teisminio nagrinėjimo metu įrodyta, tačiau prašau atsižvelgti, kad MILIŠAUSKAS aktyvioje veikloje nepasireiškė, todėl prašau sušvelninti bausmę.

Pateiktą GRINSKIUI kaltinimą pagal RTFSR BK 58-1 „a" ir 58-11 str. prašau perkvalifikuoti į RTFSR BK 58-12 str.

Mano ginamosioms DIRSYTEI ir LADYGIENEI pagal RTFSR BK 58-1 „a" ir 58-11 str. prašau perkvalifikuoti į RTFSR BK 58-12 str.

Pirmininkaujantysis suteikia teisiamiesiems paskutinį žodį:

Teisiamasis BRAZAUSKAS: Prašau Karo Tribunolą sušvelninti bausmę. [...]

Teisiamoji DIRSYTĖ: Prašau Karo Tribunolą sušvelninti bausmę.

Teisiamoji LADYGIENĖ: Prašau Karo Tribunolą mane išteisinti, nes aš nesijaučiu nusikaltusi.

Teisiamoji ČEPELIENĖ: Prašau Karo Tribunolą mane išteisinti.

21 val. 30 min. pirmininkaujantysis išeina pasitarti dėl nuosprendžio priėmimo.

pr310a
pr310b

 

22 val. 40 min. pirmininkaujantysis paskelbė nuosprendį ir paaiškino jo esmę.

Karo Tribunolas paskyrė:

Kardomąją priemonę nuteistiesiems BRAZAUSKUI, BANIONIUI, MILIŠAUSKUI, JASILIONIUI, NOVICKUI, GRINSKIUI, LAPIENIUI, DIRSYTEI, ČEPELIENEI ir LADYGIENEI.

22 val. 45 min. pirmininkaujantysis paskelbė, kad teisminis posėdis baigtas.

Pirmininkaujantysis
TITIAJEVAS (
parašas)

Sekretorė PONAMARIOVA (parašas)

[420]

NUOSPRENDIS

TARYBINIŲ SOCIALISTINIŲ RESPUBLIKŲ
SĄJUNGOS VARDU

1946 m. lapkričio 11d.    Vilnius

Lietuvos TSR MVD kariuomenės Karo Tribunolas, kurį sudaro
     pirminkaujantysis - justicijos kapitonas TITIAJEVAS, 
    nariai - kapitonas NIFONTOVAS, vyr. leitenantas SNAKINAS, 
    sekretorė PONAMARIOVA,
   uždarame teismo posėdyje, dalyvaujant šalies advokatams KOLEVZONUI ir JAKUBĖNUI, vertėjui BUROKUI,

pr312

 

nagrinėjo bylą, kurioje kaltinami:

1.    Juozas BRAZAUSKAS, Petro sūnus, gimęs 1914 m. Lietuvos TSR, Vilkaviškio valsč, ir apskr., Stasiūnų k., lietuvis, su aukštuoju išsilavinimu, nepartinis, neteistas, vedęs, kilęs iš valstiečių buožių.

2.    Matas BANIONIS, Andriaus sūnus, gimęs 1919 m. Lietuvos TSR, Marijampolės apskr., Veiverių valsč., Skerdupio k., lietuvis, su aukštuoju išsilavinimu, nepartinis, neteistas, nevedęs, kilęs iš valstiečių buožių.

3.    Jonas JASILIONIS, Juozo sūnus, gimęs 1911 m. Lietuvos TSR, Panevėžio apskr., Pušaloto valsč., Jukonių k., lietuvis, su nebaigtu aukštuoju išsilavinimu, nepartinis, neteistas, nevedęs, kilęs iš valstiečių buožių.

4.    Zigmas NOVICKAS, Motiejaus sūnus, gimęs 1915 m. Lietuvos TSR, Trakų apskr., Žiežmarių valsč., Kulukiškių k., lietuvis, su viduriniu išsilavinimu, nepartinis, neteistas, vedęs, kilęs iš vidutinių valstiečių.

5.    Pranas GRINSKIS, Jono sūnus, gimęs 1920 m. Lietuvos TSR, Biržų apskr., Daujėnų valsč., Porijų k., lietuvis, su aukštuoju medicininiu išsilavinimu, nepartinis, neteistas, nevedęs, kilęs iš valstiečių buožių.

6.    Petras LAPIENIS, Kazio sūnus, gimęs 1917 m. Lietuvos TSR, Panevėžio apskr., Šimonių valsč., Vodonių k., lietuvis, su aukštuoju medicininiu išsilavinimu, nepartinis, neteistas, nevedęs, kilęs iš valstiečių buožių.

7.    Adelė DIRSYTĖ, Antano duktė, gimusi 1909 m. Lietuvos TSR, Kėdainių apskr., Šėtos valsč., Pramislavos k., lietuvė, su aukštuoju išsilavinimu, nepartinė, neteista, netekėjusi, kilusi iš valstiečių buožių.

8.    Karolina ČEPELIENĖ-BIEKŠAITĖ, Jono duktė, gimusi 1924 m. Lietuvos TSR, Trakų apskr., Valkininkų valsč., Pamerkių k., lietuvė, su viduriniu išsilavinimu, nepartinė, neteista, ištekėjusi, kilusi iš nepasiturinčių valstiečių.

pr314

 

9.    Stefanija LADYGIENĖ, Tomo duktė, gimusi 1901m. Lietuvos TSR, Biržų apskr., Vabalninko miestelyje, lietuvė, su viduriniu išsilavinimu, nepartinė, neteista, ištekėjusi, kilusi iš amatininkų.

10.    Antanas MILIŠAUSKAS, Motiejaus sūnus, gimęs 1920 m. Lietuvos TSR, Marijampolės apskr., Veiverių valsč., Pridotkų k., lietuvis, su aukštuoju išsilavinimu, nepartinis, neteistas, nevedęs, kilęs iš valstiečių buožių, tarnautojas, -

visi padarę nusikaltimus, numatytus
RTFSR BK 58-1 „a", 58-11 str.

Remiantis parengtinio tardymo ir teisminio bylos nagrinėjimo medžiaga nustatyta:

Byloje teisiami BRAZAUSKAS, BANIONIS, MILIŠAUSKAS, JASILIONIS, GRINSKIS, LAPIENIS, DIRSYTĖ ir LADYGIENĖ, būdami kontrrevoliucinės Ateitininkų organizacijos, vadovaujamos buvusios kontrrevoliucinės buržuazinės Krikščionių demokratų partijos, veikusios Lietuvos teritorijoje, nariais, ligi suėmimo dienos vykdė aktyvią antisovietinę veiklą, platino kontrrevoliucinius atsišaukimus, verbavo naujus narius, slapta skaitė antisovietinio turinio paskaitas ir pranešimus, palaikė ryšius su ginkluotomis kontrrevoliucinėmis gaujomis ir aprūpindavo tas gaujas medikamentais ir raštinės reikmenimis.

Be to, BANIONIS, MILIŠAUSKAS ir JASILIONIS 1941 metų birželio mėnesį Kauno mieste buvo baltalietuviško kontrrevoliucinio junginio nariai ir ginkluoti dalyvavo apšaudant besitraukiančius Raudonosios armijos padalinius bei ėjo sargybą.

Teisminiu nagrinėjimu nustatyta, kad teisiamieji NOVICKAS ir ČEPELIENĖ, nors ir nebuvo antisovietinės organizacijos nariai, bet gerai žinojo apie jų buvimą ir netgi pažinojo atskirus jos dalyvius,

pr316

 

iš kurių ne vieną kartą gavo kontrrevoliucinių lapelių, todėl jų veiksmai pagal RTFSR BK 58-1 „a", 58-11 str. perkvalifikuotini į RTFSR BK 58-12 str.

Lietuvos TSR MVD Karo Tribunolas, laikydamas, kad išvardytųjų teisiamųjų atžvilgiu pateikti kaltinimai pagal nurodytus BK straipsnius yra įrodyti, ir vadovaudamasis RTFSR BK 319 ir 320 str., -

nusprendė:

1. Juozą BRAZAUSKĄ, Petro sūnų, 2. Matą BANIONĮ, Andriaus sūnų, 3. Antaną MILIŠAUSKĄ, Motiejaus sūnų, 4. Joną JASILIONĮ, Juozo sūnų, 5. Praną GRINSKĮ, Jono sūnų, 6. Petrą LAPIENĮ, Kazio sūnų, 7. Adelę DIRSYTĘ, Antano dukterį, 8. Stefaniją LADYGIENĘ, Tomo dukterį, remiantis RTFSR BK 58-1 „a" str., nuteisti kiekvieną dešimčiai (10) metų laisvės atėmimo pataisos darbų lageriuose ir po to einančiu teisių apribojimu penkeriems (5) metams pagal RTFSR BK 31 str.a, b, v, g, e punktus ir jiems priklausančio turto konfiskavimu.

9. Karoliną ČEPELIENĘ-BIEKŠAITĘ, Jono dukterį, ir Zigmą NOVICKĄ Motiejaus sūnų, remiantis RTFSR BK 58-12 str., nuteisti kiekvieną penkeriems (5) metams laisvės atėmimo pataisos darbų lageriuose su po to einančiu teisių apribojimu trejiems (3) metams pagal RTFSR BK 31 str.a, b, v, g, e punktus.

Bausmės trukmę BRAZAUSKUI, JASILIONIUI, NOVICKUI, LADYGIENEI, GRINSKIUI ir LAPIENIUI skaičiuoti nuo 1946 m. kovo 14 d., BANIONIUI - nuo 1946 m. kovo 2 d., MILIŠAUSKUI - nuo 1946 m. sausio 25 d., ČEPELIENEI - nuo 1946 m. kovo 1 d. ir DIRSYTEI - nuo 1946 m. kovo 6 d.

Nuosprendis gali būti apskųstas TSRS Aukščiausiojo Teismo Karo Kolegijai per 72 valandas po to, kai nuteistajam bus įteikta nuosprendžio kopija.

Pirmininkaujantysis TITIAJEVAS (parašas)

Nariai:    NIFONTOVAS (parašas)

SNAKINAS (parašas)

Sibiro lageriuose

Vorkuta

Po teismo perkelta į tirštai prigrūstą kalėjimo kamerą Adelė Dirsytė su kitomis vyresnio amžiaus mokytojomis atsidūrė greta būrio sutrikusių, išsigandusių mergaičių. Kaip diegeliai į šviesą jaunimas stiebėsi prie jų, kurių meilės ir dėmesio užteko visoms1. Kameroje visas jungė bendra malda, poezijos posmai, pokalbiai auklėjimo temomis. Labai guodė giedamos giesmės.

1947 m. birželio 5-oji- Dievo Kūno šventė. Tą dieną kalinių „procesija", lydima sargybinių ir šunų, patraukė Vilniaus gatvėmis į skirstomąjį punktą už geležinkelio. Jau šiame punkte A.Dirsytė išsiskyrė kaip rami, tyli, susikaupusi ir nuolat mąstanti mergaičių mokytoja2. Čia ji atsiskleidžia kaip subtili pedagogė ir tikėjimą palaikanti globėja.

Po pusantro mėnesio pradėta ruošti kelionei - etapui. Prasidėjo įvairios procedūros: pirtis, žeminančios kratos, naktis kieme su daiktais. Mergaitės sėdėjo prislėgtos baimės, nežinios, o iš barakų, kur gyveno vyrai, sklido daina:

...Tam klaikiam pasauly, ant Pečioros kranto
Plėšys juodas varnas mėlynas akis...

Etapas vyko Pečioros link. Mergaitės buvo nusiminusios - palieka Lietuvą ir nežinia, ar begrįš. Viena kita vagone pravirksta.

Tada Adelė pradeda pasakoti apie lietuvių tautos didvyrius, jų drąsą, pasiaukojimą. Primena istoriją, rašytojus, poetus. Ji ima deklamuoti eilėraščius, kurių daug mokėjo, ragina mergaites kartoti posmus apie Tėvynę, ilgesį, meilę. Dundant traukiniui aidi:

Augo sode serbenta
Sidabrinėm kekėm.
Buvo meilė taip šventa,
Niekam nepasakėm...

Mergaitės rimo. Mokytoja Adelė žinojo, kaip jas nuraminti, gebėjo išblaškyti baimę3.

Po ilgos kelionės etapas pasiekia Pečiorą. Čia kriminaliniai kaliniai pasitinka šūksniais: „fašistov privezli" ir puola plėšti. Vėl siaubas, vėl mokytoja ramina, aiškina, kad nereikia bijoti, o stengtis kad ir blogiausiame žmoguje įžvelgti gėrio krislelį, nes kiekvienas jo turi, nors blogis dažnai tai užgožia4.

1947 metų rudenį etapas galutinai išlaipinamas Čumos stotelėje prie Vorkutos geležinkelio. Kaliniai, pėsčiomis nuvaryti apie 30 km, įkurdinami palapinėse. Čia pradedama garsioji 501 statyba -tiesiamas užpoliarės geležinkelis per Abezę, Šiaurės Uralą į Salechardą Obės deltoje.

Lagerio gyvenimas alina visus, tačiau ypač sunku Adelei, beveik dvigubai vyresnei už daugumą greta dirbančių merginų ir moterų. Vasarą klampoja per liūnus, lietuviški drabužiai netinkami tokiam darbui - greit peršlampa, o džiovinti nėra kur. Palapinėje stovi viena geležinė krosnelė, bet prie jos neprieisi - žmonių daugybė. Tad išgręžtas šlapias kojines ir permirkusius batus džiovina nenusiavę - savo kūno šiluma.

Dažnai, nespėjęs guolyje sušilti, turi naktį keltis, - šaukia iškrauti „vertuškų". Taip vadinami vagonai, kuriais atvežama medžiaga pylimui užpilti ar kelio statybai. Juos reikia skubiai iškrauti, kad nekliudytų eismo. Gerai, jei vagonų nereikia laukti šaltyje. Paprastai sutupia greta viena kitos ir laukia. Mokytoja Adelė taip pat sušalusi, bet stengiasi mergaites kalbinti, išblaškyti, siūlo pažvelgti į įvairiomis spalvomis liepsnojantį dangų - Šiaurės pašvaistę, pataria keistis vietomis, kad ir kraštinės atšiltų5.

Tiesiant geležinkelį, reikia atkasti sniegą, atkirsti tiesiog gabalus įšalusios tundros, rogutėmis vežti iki pylimo, išversti ir vėl tą patį kartoti ištisas dvylika valandų. Dirba pamainomis. Adelei sunkiai paklūsta ir kastuvas, ir kapoklis (kirka)6. Fizinis darbas buvo ypač sunkus nepratusiai fiziškai dirbti, gležnos sveikatos A.Dirsytei, tačiau atokvėpio valandomis ji organizuoja pokalbius, diskusijas apie amžinąsias vertybes, nukreipdama mintis į tikėjimu grindžiamą viltį, Marijos globą.

Išvargusias dienos darbuose mergaites A.Dirsytė išmokė ir įpratino praktikuoti dvasinio susikaupimo, aktyvaus religinio gyvenimo, dvasinės išpažinties valandėles. Visos po gultais susigūžusios kalba iš duonos karoliukų padarytą rožančių, kartu švenčia religines ir tautines šventes7. Kai merginos atskiriamos ir dalis jų atsiduria už Uralo, Salecharde, jos drauge jau nešasi ir A.Dirsytės uždegtą tikėjimą. Gegužės mėnesį, prieš eidamos į darbą, kalba Marijos litaniją. Net prižiūrėtojai priprato. Kartą ateina vesti į darbą, o mergaitės dar suklaupusios gieda litaniją. Pasižiūri ir sako:

„Meldžiatės? Baikite ir eikite į darbą". - Visoms palengvėjo: pajunta mažą gėrio pergalę prieš blogį", - prisimena Zina Viščiūtė.

1948 m. gegužės 23 d. Vorkutos upe plaukė lytys. Upė patvino, ir upeliukas, tekantis pro pat koloniją, nunešė tiltą.

„Atvažiavus negalėdavau geležinkeliu, kuris eina per upę, eiti, - rašė Adelė namiškiams. - Šiandien per upę drąsiai žengiu net su plytom arba malkom"8. Priprato prie vargų.

Nuo rugpjūčio 14 d. A.Dirsytė perkeliama į poilsio namus. Čia patenka tik labai išsekę ir nualinti kaliniai. Dirbti reikia tik pusdienį, ir ne prie geležinkelio.

„Būna ir nuostabių valandėlių, tokių svajingų, kad viską, kas slegia, užmirštam <...> Labai norėčiau spalių mėnesį čia išbūti, tai brangus Marijos mėnuo - galėtume jungtis su Tėvyne bendroj maldoj", - rašo laiške tiesiog iš tundros 1948 m. rugsėjo 28 d.9

Spalio 6 d. Adelei tenka grįžti į koloniją prie geležinkelio darbų. Nors tiek čia buvo ir to poilsio: teko bastytis iš kolonijos į koloniją, iš barako į baraką, gulėti ant grindų, suolo, stalo, gultų. Iš poilsio namų išvažiavo gavusi III a kategoriją. Vadinasi, žiemą, per didelius šalčius, nereikės dirbti. „Šį brangų Dievo Motinos mėnesį stengiuos jungtis maldomis su Tėvyne <...> Šiandien, kai laukiu Kalėdų, kai pažiūriu į savo aplinką, atrodo, kad gyvenu anuose tolimuose laikuose, ir Kūdikėlio reikia, šaukiančiai reikia..."- rašo A.Dirsytė10.

Mokytoja nemini savo vargų, mąsto apie tikrąsias vertybes: „O koks didelis sielų pasaulis ir koks didelis Kūrėjas, pašaukęs amžinam gyvenimui jas"11.

Kolona keičia koloną, artėja Siaurės Uralas, rudens vėjas ir šiaurės pūgos dar labiau sunkina gyvenimą, tačiau 1948 m. spalio pabaigoje rašytame laiške A.Dirsytė žiūri į ateitį: „O daug daug naujų minčių nešiojuos savo sieloj, ateičiai daug jų gimsta. Keista, atrodo, kad aš iki šiol tikrai nieko nemokėjau mylėti, taip kitoj šviesoj būtų Šv. Rašto mintys, kitaip žiūrėčiau į savą žmogų, į šeimas... Tiek daug švento mūsų krašte yra. Be šios vietos negalima to pajusti"12.

1948 metų gruodis žvarbus. Rytai labai spalvingi, o įdienojus -šalta šalta, temperatūra siekia 40°C šalčio. Čia oras drėgnas, vėjai, tad šaltis sunkiau pakeliamas negu Sibiro -50°. Jei būna per -30°, tai trečios kategorijos kaliniai neina į darbą. Šaltis kandus, klastingas - nė nejunti, kaip pabąla veido dalys. Kojų, rankų pirštai nušąla, paskui pajuosta.

Kalėdas visi švenčia drauge. Kūčiukai iš džiovintos duonos, kisielius iš giros, nudažytas streptocidu. Eglutė, trys žvakutės... Svarbiausia - šventiška nuotaika.

Adelė sielojasi dėl vis didesnio lagerio neigiamo poveikio, dėl kriminalistų įtakos: „O kaip dažnai mus apgauna per didelis savim pasitikėjimas, - rašo ji laiške namiškiams. - Kai kam atrodė, -išlaikys, pasipriešins draugų blogai įtakai - nepasisekė... Agutė rūko, rūkymas verčia bendrauti su tomis, kurios kasdien stovi ant bedugnės nepagydomai susirgti. Agutė maino duoną į tabaką. Kartą sako - šiandien taip norėjau valgyti, kad verkiau"13.

Kitame laiške irgi ta pati mintis: „Vis atsiranda daugiau mūsiškių, kurios pradeda bendravimą, pas mus sako, kad „ženijasi". O ta „moterystė" kartais kelių mėnesių, kartais dar trumpesnė. Kuri pabendravo su vienu, eina iš rankų į rankas"14.

1949 m. A.Dirsytė dirba Užpoliarėje, prie pat Uralo kalnų.

„Jau saulė - vėjai taip mane nudažė, taip karštai, kad jokiam kontinente tokio spalvuočio dar nėra, - rašo ji laiške. - Tapau margąja. Būna gerokai šalta rytais ir pavakariais, nešioju „japonką" (tokia japonų kareivių kepurė su ausinėmis), taigi ir pasidariau marga"15.

A.Dirsytė nekalba apie savo sunkų darbą, fizinę negalią, nuoskaudas, kurių tekdavo patirti kiekvienam intelektualios profesijos žmogui. Ji džiaugiasi Dievo pasauliu: <...> „sniegas žvilga, net akis veria, o mes kasam, kasam sniegą ir galvoju: „Numazgok mane ir pasidarysiu baltesnis kaip sniegas". Čia baltas sniegas, kalnai dažnai balti, balti pulkeliai putpelių, balti kiškiai, o žmonių širdys pilkos ir juodos".

Ji džiaugiasi, kad yra šviesių asmenybių, bet mato, kad reikia žmonių su idealais, kurie nuspalvina gyvenimą, duoda jam gyvybės16.

Mokytoja gyvena ateitimi, stebi aplinkinius, analizuoja, mėgsta pasikalbėti su turiningesnėmis moterimis apie draugystę, šeimą, apie tai, kas tik šiomis sąlygomis įmanoma atvirai pasakyti, nes čia „labai susigyvenama, lyg susigiminiuojama"17.

Džiaugiasi, kad kaimo mergaitės, tos, kurios rimtai galvoja apie šeimos židinį, turi labai gražią nuojautą, kas tinka, kas netinka.

Visa tai ji kaupia tobulinti savo pedagoginei, auklėjamajai veiklai. Baigiasi dienos tundroje ir vėl etapas, vėl nežinia - su kuo išskirs, su kuo suves, kur, į kokį kraštą nuveš.

1 Z. Viščiūtės-Bujanauskienės liudijimas, p 533.
2 Ten pat.
3 A. Baranauskaitės-Čiurlienės liudijimas, p. 493.

4 Ten pat.
5 Ten pat.
6 L. Ališauskaitės-Paulionienės liudijimas, p. 490.
7 A.Grinevičiūtės-Ramonienės liudijimas, p. 506.
8 A. Dirsytės laiškai, 1. 3.
9 Ten pat, 1. 4.
10 Ten pat, 1. 5.

11 Ten pat.
12 Ten pat, 1. 6.
13 Ten pat, 1.9. 
14 Ten pat, 1.11.
15 Ten pat, 1.10.
16 Ten pat, 1. 11. 
17 Ten pat, 1. 12.

Taišeto lageriai

1949 m. Sovietų Sąjungoje buvo įkurti specialūs lageriai politiniams kaliniams. Politiniai kaliniai visada siekė būti atskirai nuo recidyvistų, tačiau šie specialūs lageriai buvo sukurti ne režimui palengvinti, o jam sugriežtinti, politiniams kaliniams labiau izoliuoti. Specialiajame lageryje buvo draudžiama turėti rašomojo popieriaus ar kokią rašymo priemonę. Rašyti buvo pavojinga - už mažiausią nurodymų nepaisymą buvo griežtai baudžiama. Organizuojant specialiuosius lagerius, daugelis Siaurės Urale išsklaidytų merginų buvo surinktos į vieną vietą ir jos vėl susitiko su savo auklėtoja ir globėja A.Dirsyte. Prekiniais vagonais jos atgabentos į Taišetą, kur buvo organizuotas vienas iš specialiųjų lagerių - Ozerlagas.

Ozerlagas turėjo 4 skyrius ir apie 90 punktų, vadinamų „kolonomis", kur vienu metu kalėjo 40-50 tūkstančių kalinių. Jie per negyvenamą taigą tiesė geležinkelį: kirto medžius, rovė kelmus, pylė pylimą, klojo pabėgius ir bėgius, rausė tunelius per kalnus. Darbai nemechanizuoti, normos didelės.

Į Sibirą atvežė vasarą, teko dirbti ir prie geležinkelio - skaldyti akmenis, taip pat miško darbuose. Mokytoja Adelė Dirsytė kviečia mergaites prisiminti mišių ir kitas maldas ir jas užsirašyti, nes kitų maldaknygių nebus18.

Mergaitės, dirbančios miške, maldeles rašydavo ant beržo tošies juostelių. Ypač daug Mišių maldų tekstų ir kitų maldų prisiminė Aldona Steponaitytė. Ji net pasidarė iš beržo tošies juostelių maldaknygę, kurią grįžusi į Lietuvą atidavė vienuolėms19.

Sibire vasarą labai vargino debesys mašalų, kurių įgėlimai kai kurias moteris stipriai alergizuodavo - ištindavo ne tik veidas, akys, bet ir visas kūnas labai perštėdavo. A.Dirsytė buvo ypač jautri tiems įkandimams, ji buvo taip sutinusi, kad beveik nesimatė akių. Tačiau tai neatpalaiduodavo jos nuo varginamo darbo prievolės. Kazimiera Šulskytė prisiminimuose pasakoja epizodą, kai skaldant akmenis Adelė stovi prie akmenų krūvos, o iš po skarelės nutekėjusios kraujo srovelės - taip piktai ją geidavo mašalai. Tačiau jos akyse kaip visada švelni šypsenėlė20. Ji mokydavo mergaites, kad nereikia dejuoti ir „niekad nereikia manyti, kad mano skausmas yra didžiausias. Yra labiau kenčiančių. Savo skausmą reikia aukoti už kitus ir dėkoti Dievui už tai, ką gauni, kaip darė Šv. Teresė"21. Taigi ir čia ji buvo merginų dvasios stiprintoja, sugebėjusi joms parodyti kančios ir vargo prasmę, kaip vertingą auką. Mokytoja džiaugėsi jaunimo gegužinėmis pamaldomis22.

Patekus į Sibirą, susirašinėjimas išretėjo. Laiškuose, rašytuose iš Sibiro 1949 m. spalio pabaigoje, Adelė skundžiasi negavusi nė vieno laiško23.

Taišeto lageriuose žmonės rūšiuojami: prastesnės sveikatos paliekami vietoje, o jaunesni ir geros sveikatos siunčiami į Kolymą. Nors A.Dirsytės sveikata buvo labai prasta, bet ir ji siunčiama tolyn, į Kolymą, greičiausiai specialiu nurodymu.

18 Aldonos Steponaitytės-Draudvilienės liudijimas, p. 519.
19 Ten pat.
20 Kazimieros Šulskytės-Dambrauskienės liudijimas, p. 523
21 Aleksandros Baranauskaitės-Čiurlienės liudijimas, p. 493.
22 A.Dirsytės laiškai, 1. 13.
23 Ten pat, 1.15.

 

Etapu į Tolimuosius Rytus

1950 m. pavasarį kaliniai vėl grūdami į prekinius vagonus ir gabenami į Tolimuosius Rytus. Etapas pravažiuoja Irkutską, Baikalo ežerą, monotoniškas Buriatijos lygumas su retomis budistų maldavietėmis, Paamūrės laukinėmis lelijomis degančius laukus, Chabarovską ir pasuka link Komsomolsko. Čia keltu vagonai perkeliami per platųjį Amūrą ir pagaliau vilkstinė pasiekia Vaniną.

Vanino įlankos pakraštyje įrengta didžiulė lagerių zona - tai kalinių skirstomasis punktas. Čia suskirstyti jie laivais gabenami į tolimesnes kalinimo vietas: Kolymą, Anadyrį, Čiukčių pusiasalį, Laptevų ir kitų Arkties vandenyno jūrų salas. Laivai kursuodavo tik vasarą, dažniau antrojoje jos pusėje, kai būdavo įmanoma įplaukti į tų kraštų prieplaukas ar uostus. Čia kartais susitelkdavo dešimtys tūkstančių kalinių - vyrų ir moterų. Kadangi apie 1950 m. buvo susidarę nemažai tarpusavyje mirtinai kovojusių kriminalinių kalinių grupuočių, tai visa teritorija buvo suskirstyta atskirais, stipriai atitvertais vienas nuo kito plotais, vadinamosiomis zonomis. Tokių zonų buvo ne mažiau kaip 40.

Iš Taišeto atgabentas etapas buvo įkurdinamas vienoje tokioje zonoje. Žinoma, pirmiausiai visi pagal formalumus patikrinami ir iškratomi. Zonoje stūkso keletas gerokai nušiurusių barakų. Į vieną baraką sueina merginos. Jas apstulbina sienose išpieštos begėdiškos scenos ir užrašai. Vargu ar galima labiau paniekinti žmogų, moterį. Jos net akis bijojo pakelti. Mokytoja ir čia gebėjo jas nuraminti, paaiškino, kaip viso to nematyti, kaip ir per purvą žengiant nesusitepti24. Vos spėja įsikurti, užpuola kriminalinės nusikaltėlės, - griebia, plėšia paskutinius iš namų gautus likučius. Merginos priešinasi, išlaužusios gultus ginasi pagaliais, užstumia duris ir langus. Jos atsisako imti atneštą maistą, reikalauja atskirti nuo kriminalinių nusikaltėlių.

Kitą dieną politinės kalinės perkeliamos už kelių kilometrų, į buvusią japonų belaisvių stovyklą Ui. Čia joms nebegrėsė pavojus. Nors ilgo etapo metu nemažai ėmė negaluoti, bet čia atsigavo, sustiprėjo.

Stovykla gražioje vietoje, aplink spygliuočiai kedrai, greta miškas. Apsirūpino malkomis. Rasdavo bruknių lapelių, žolių ligonėms. Stovykloje didelių darbų nebuvo, turėjo laiko, tad vakare rinkdavosi į gegužines pamaldas, lauke giedodavo Mergelės Marijos litanijas. Netrukus ir kitos, daugiausiai ukrainietės, pasekė jų pavyzdžiu25.

Visas baugino būsima kelionė laivu ir grėsmingas Kolymos kraštas. Adelė Dirsytė ir čia stiprino jas, ugdė sąmoningą tikėjimą, vidinę kultūrą.

Ui lageryje Adelė Dirsytė beveik visą laiką galėjo skirti apie ją susispietusioms merginoms. Nemažai buvo ir naujų. Štai kaip apibūdina ją jauna mokytoja K.Šulskytė: „Adelė Dirsytė buvo neaukšto ūgio, stamboko kūno sudėjimo, apskrito veido. Plaukai tamsūs, gražiai banguoti, kakta žema. Plaukus šukuodavo lygiai, ištempdama ir supindama į kasą, ir gražiųjų bangelių beveik nesimatė. Jos judesiai ir kalba buvo lėti. Kalbėdavo sklandžiai, neįterpdama jokio nereikalingo žodžio"26. „Panelė Dirsytė, taip mes tada ją vadinom, buvo gerokai už mus vyresnė, bet atrodė jaunatviškai - mokėdavo įsijausti į jaunų merginų būseną"27. Lageryje buvo įvairaus išsilavinimo mergaičių - gimnazisčių, studenčių ir mažai mokslo ragavusių kaimo merginų ar moterų. Mokytoja Adelė stengėsi visas įtraukti į renginius nepriklausomai nuo išsilavinimo. Antai Onutė, baigusi tik pradžios mokyklą, ne visada suprasdavo, apie ką kalbama, tačiau Dirsytė visada maloniai paaiškindavo. O Miliutė visų vengdavo, ją visada reikėdavo asmeniškai kviesti. Kitoms atrodė - nenori ir nereikia, tačiau mokytoja niekada jos nepalikdavo nuošalyje.

A.Dirsytė lavinti mergaites stengėsi metodiškai, atlikdavo psichologinius testus. Pavyzdžiui, buvo tema „Tualetas", kiekvienai pasiūlyta ką nors pasakyti. Iš vienokių ar kitokių atsakymų mokytoja spręsdavo apie charakterį28.

Buvo rengiami literatūros vakarai, literatūriniai ir visuomeniniai teismai. Antai teismui „Užverbuota lietuvaitė" visos gavo vaidmenis - kas prokuroro, kas teisėjo ar gynėjo. Mokė argumentuotai ir nevienašališkai vertinti žmonių poelgius, analizuoti motyvaciją, padarinius29.

Mokytoja pasiūlo surengti literatūrinį montažą „Mylimųjų vakaras" pagal Aisčio, Brazdžionio ir kitų poetų eilėraščius. Jos aptaria inscenizacijos muzikinius intarpus - dainų melodijas, posmus. Visos tariasi, ginčijasi - ir bendros kūrybos rezultatas puikus: renginys pavyksta visai neblogai, susirenka daug klausytojų. Po šio renginio visos nutaria imtis platesnės temos - „Lietuvių tautos kelias į laisvę". Renka tinkamus eilėraščius, dainas. Be abejo, viskas derinama su mokytoja. A.Pakštytė nori įterpti Salomėjos Nėries poemos „Partizanė" ištrauką: „Tu įdegink, žarija šventoji, priešui neapykantą giliausią..." Žino, ką mokytoja sakys: „Keršto kelias - ne mūsų kelias, mes galime tik atleisti". Nepritarus mokytojai, skaudama širdimi būtų atsisakiusi - jos nuomonė buvo lemiama30.

Mokytoja Dirsytė ragino mergaites mokytis kalbų - ji pati mokė vokiečių kalbos, surašė daug vokiečių autorių poezijos. Vieną tokį A.Dirsytės ranka rašytą rinkinuką, dovanotą vardinių proga Ui lageryje, ir šiandien kaip relikviją saugo A.Baranauskaitė. Čia randame Gėtės, Šilerio, Heinės eilėraščių, kurie buvo deklamuojami lageryje.

Vis dėlto didžiausią dėmesį A.Dirsytė skyrė kūrybingumo ugdymui.

Pirmiausia mokė užmegzti santykius su Dievu. Reikia įsijausti į kiekvieną žodį, ypač kalbant „Tėve mūsų", melstis ir savais žodžiais. Mokytoja ragino kurti savo maldeles, užrašyti jas ant miške rastų tošies gabaliukų. Vėliau jos perrašomos31. Turbūt čia, nežinomos ateities akivaizdoje, Adelė Dirsytė pradeda rengti savą lagerinę maldaknygę. Mergaitės iš širdies kuria savas maldas, nors, kaip prisimena, gražiausios buvo pačios Adelės Dirsytės.

Daug diskutuota dorovės, gyvenimo prasmės temomis. Mokytoja nuolat skatina savarankišką mąstyseną, visokeriopą kūrybinę veiklą.

24 A. Baranauskaitės-Čiurlienės liudijimas, p. 493.
25 K. Šulskytės-Dambrauskienės liudijimas, p. 523. 
26 Ten pat.
27 J. Šiugždinytės-Kivinskienės liudijimas, p. 522.
28 K. Šulskytės-Dambrauskienės liudijimas, p. 523.
29 Ten pat.
30 A. Pakštytės liudijimas, p. 511.
31 A. Baranauskaitės-Čiurlienės liudijimas, p. 493.

Kolyma

Vėlų 1950 metų rudenį atėjo eilė į Kolymą vykti ir Ui lagerio žmonėms. Sulaipinami į vieną iš amerikiečių lendlizo būdu gautą krovininį laivą „Miklucho-Maklajus". Keli tokie 10 000 tonų krovininės talpos laivai buvo skirti vien kaliniams transportuoti - denyje įrengti kulkosvaidžiai, metaliniai trapai į gilius triumus. Triumuose jokių gultų nebuvo, žinoma, nebuvo ir sanitarinių įrengimų - tik plačios statinės ir „parašos". Maistas ir vanduo buvo perduodamas iš denio.

Laivo kelias ėjo Totorių sąsiauriu palei Sachalino salą į pietus, o paskui - Laperūzo sąsiauriu iš Japonijos jūros į Ochotsko jūrą, tada į Nagajevo uostą šalia Magadano. Rudens jūra buvo audringa, labai supo, tad greit statinės buvo pilnos - visas kalines labai pykino. O dar greta „parašos", kurių niekas netuštino... Baisi smarvė... Alkio niekas nejautė. Visos labai išvargo per šią ilgiau kaip savaitę trukusią kelionę. Vienintelė paguoda - kad nors drauge buvo ir kriminalinės nusikaltėlės - plėšimų nesigirdėjo.

Kolyma ir Magadanas sutiko niūriu rūku. Aplinkinėse kalvose bolavo sniegas. Tačiau akmenimis grįstas kelias atrodė kaip juodo akmens asfaltas. Iš laivo išlipus teko dar ilgai gūžtis žvarbiame vėjyje, kol sargybiniai patikrino pagal visus formalumus, išskirstė

į grupes. Kaliniai buvo išrikiuoti, sargybą perėmė kareiviai su raudonais antpečiais, ir kolona, šunų lydima, nuvesta tarp uolotų pakriaušių vingiuojančiu keliu. Atsiliekančius ragino urgzdami šunys. Kelias pirmiausia ėjo nykaus miesto gatvėmis, paskui, paėjus kelis kilometrus, pasiektas erdvių palapinių lageris, o toliau už užtvaro matėsi mediniai barakai. Tai buvo Berlago skirstomoji stovykla, vadinamoji 19 kolona.

Vėl tikrinami dokumentai, žmonės. Pagaliau leidžiama eiti į palapinių zoną. Dar nespėjus atsipūsti varoma į pirtį. Čia pirtį aptarnavo moterys.

Išdalijami žieminiai drabužiai- vatinė striukė („telogreika", „bušlatas"), vatinės kelnės, žieminė kepurė, pirštinės. Čia pavardės pakeičiamos numeriais, kuriuos juodais dažais baltame skudurėlyje išdažo pačios. Numeriai prisiuvami kepurės priekyje, virš dešiniojo kelio ir nugaros viduryje. Numerį sudarė viena rusiškos abėcėlės raidė, pvz.: A, Б, B, Г, ir triženklis eilės numeris. Viena raidė tekdavo maždaug 1000 kalinių. Išsibaigus abėcėlei ciklas buvo kartojamas, priskiriant didžiajai raidei indeksą 1, 2, 3 ir t.t.

Etapo, atgabento 1950 m. lapkritį, kaliniams teko D2 ir E2 indeksai. Taigi A.Dirsytės numeris greičiausiai buvo E2 ir skaičius, nes tokie buvo A.Baranauskaitės ir Z.Viščiūtės numeriai.

Naujai atvykusioms paprastai skiriamas karantino laikotarpis, kurio metu į darbus siunčiama ne per daug intensyviai. Ypač kad ne visos kalinės turėjo tinkamą apavą. Tiesa, palapinėse nebuvo šilta, ir A.Dirsytė kartais prišaldavo prie palapinės sienos plaukus - jie buvo ilgi ir vešlūs32.

Miegui buvo skirti dviaukščiai gultai; jų pirmasis aukštas irgi buvo aukštokai pakeltas nuo grindų ir po gultais susidarydavo ertmė, kur nebijant prižiūrėtojų („nadziratelių") buvo galima atlikti įvairius darbus. „Keletas mūsų kartu su mokytoja palindom po narais (taip vadinosi mūsų gultai). Kad nepamatytų pikta akis, užsidegėme žvakutę ir ratu apie ją sugulėme"33. Ten buvo aptariama ir papildoma maldelėmis jau beveik baigta maldaknygė. Tai buvo pirmoji maldaknygė pavadinta „Viešpatie, prikelk mano tautą".

Ši pirmoji maldaknygė pasirodė kaip tik karantino laikotarpiu - 1950 m. pabaigoje. Manoma, kad didesnę dalį maldų sukūrė pati A.Dirsytė, ji buvo pagrindinė maldaknygės rengėja, redaktorė, net kompoziciją jai pati parinko. Iš kitų autorių žinoma Lionytė Eimontaitė, - ji parašė Rožančiaus tekstą.

Maldaknygė prasideda Rytmetinėmis maldomis, paskui eina Meilės, Vilties, Tikėjimo aktai, toliau - Vakarinės maldos, Malda į Švenčiausią Mergelę Mariją, Mišių maldos: Introitus, Kyrie eleison, Evangelija, Ofertorium, Kanonas ir Konsekracija, Pabaiga. Išpažinties maldos: Sąžinės sąskaita, gailesčio sužadinimas, Malda už tautos paklydusius, Malda į Šventąją Dvasią/ Kryžiaus kelio maldos, Malda išmelsti vadų, Šv. Rožančius, Švč. Marijos litanija, Švč. Jėzaus Širdies litanija, giesmės „Apsaugok Aukščiausias", „Marija, Marija, skaisčiausia lelija" (visai savais žodžiais).

Maldaknygė buvo dauginama perrašant ir papildant maldomis. Sunku pasakyti, kiek egzempliorių buvo perrašyta - jas atimdavo prižiūrėtojai kratų metu, bet kalinės vėl jas daugindavo. Lyginant išlikusias maldaknyges matyti, kad jos skiriasi kai kurių maldų tekstais - kūrimo procesas nenutrūko iki pat laisvės atgavimo. Maldaknygės buvo nedidelio formato (50x70 mm), paprastai įrištos gražesniu audeklu, papuoštos ornamentais.

Po karantino mergaitės, išsklaidytos po įvairius Berlago lagerius, kartu nešėsi ir maldaknyges. Dalis kalinių drauge su A.Dirsyte atsidūrė Magadano 18 kolonos moterų lageryje. Šios kolonos kaliniai buvo varomi į statybos darbus, moterys dažniausiai turėjo kirsti amžinojo įšalo surakintą gruntą naujų pastatų pamatams. Pastatai turėjo būti tvirti, atsparūs atominiam karui - buvo rengiami gilūs požemiai po pastatais. Visa tai reikėjo iškasti rankomis. Darbo diena spec, lageryje trukdavo 10 valandų, neskaitant laiko, sugaišto eiti į darbą ir grįžti, - tam reikėjo dar mažiausiai poros valandų.

Nualintoms darbo ir gyvenimo sąlygų merginoms mokytoja A.Dirsytė tampa tikra dvasinio gyvenimo vadove. Vyksta aktyvus religinis gyvenimas, švenčiamos religinės šventės. Tai ypač svarbu šiame tolimame krašte, kur neretai kaip pikta pagunda gresia nusivylimas matant blogio galią, o dažnai ir moralinio nuosmukio pavojus. Gretimoje vyrų kolonoje atsiradus kunigui, per savo bendrabylj, šioje kolonoje dirbantį Juozą Brazauską A.Dirsytė suorganizuoja, kad Šv.Komunija būtų perduodama ir į moterų lagerį, dalija ją mergaitėms.

V. Bagdonaitė-Cepienė prisimena gautą iš A.Dirsytės Velykų dovaną - į baltą popieriaus skiautelę įsuktą mažą Šv.Komunijos gabalėlį34.

„Mes karštai meldėmės ir atlikome dvasinę išpažintį, atgailavom, vakare, susirinkusios po gultais, užsidangsčiusios nuo pašalinių akių, pasimeldusios, iš mokytojos rankų priimdavome Šv.Komuniją"35, - prisiminė D.Ulozaitė.

Komunija būdavo atnešama gražiai išsiuvinėtoje skepetėlėje. Ją Zina Viščiūtė grįždama iš Kolymos parsivežė į Lietuvą, o paskui ją padovanojo atvažiavusiai seseriai iš JAV. Atidavė jai drauge ir savo maldaknygę, kuri JAV buvo perduota toliau - Lituanistikos tyrimų ir studijų centrui36.

A.Dirsytė skatino mergaites lavintis, dalytis žiniomis ir jų siekti. Laiškeliais ji guodžia kitose kolonose atsidūrusias globotines. Jos tarpininkavimu ciklą rašinių apie mergaitės etiką, laikyseną rašo gretimame lageryje kalinamas Juozas Brazauskas. Ji daug kalba su mergaitėmis apie gražiąją meilę, drauge jos mokosi: „Meilės išmokti - didžiausias dalykas, o mergaitei didesnio papuošalo nėra kaip meilė. Labai mažai supratimo turėjau apie tuos dalykus. Skaičiau, žavėjausi gražiais posakiais, o reikia darbų, tik darbų! <...> Kraštas laukia ne svajonių, bet darbščių rankų, mylinčių širdžių. Be meilės nieko laimingo nepadarysi. Be didelių pastangų meilės neišmoksi", - rašo Adelė laiške iš Magadano37.

Patys prižiūrėtojai sakydavo, kad speclageriai sukurti žmonėms naikinti, prieš tai išsunkus juos sunkiu darbu.

„Jus atvežė ne dirbti, o Kolymos žemei patręšti. Mums jūsų darbas nesvarbu", - kalbėjo 18 kolonoje susirinkusiems kaliniams lagerio viršininkas majoras Pugačiovas38, atsakydamas į kalinių priekaištus, kad sudarytomis sąlygomis negalima našiai dirbti.

Moraliai sužlugdytas žmogus greičiau sunyksta ir fiziškai, tad vienas iš administracijos tikslų buvo gniuždyti kalinius moraliai. KGB informatoriai, pastebėję A.Dirsytės veiklą, kuri kliudė sovietinės lagerių sistemos tikslams, ėmė jos pavyzdžiu bauginti kitus.

A.Dirsytė dirbo Tamaros Bajerčiuk brigadoje statybos darbuose. Grįžtant iš darbo prie sargybos būdelės būdavo kratos. Kartą po kratos A.Dirsytę nuvedė į sargybos būstinę ir į baraką ji nebegrįžo. Rytą, brigadininkei paliepus, Levutė Vizbaraitė paėmė rytinę duonos normą ir Dirsytei. Tikrai, į darbą buvo atvesta ir A.Dirsytė. Ji buvo labai pavargusi, sušalusi, kojos šlapios. Atėjus į darbą visai brigadai, Levutė pakeitė jos šlapius autus savais, apsupo cemento popieriumi, kad nešlaptų, o Slapiuosius paprašė padžiovinti prie laužo. Adelė, paklausta, kodėl ji buvo pasodinta į karcerį, atsakė: „Priekabių ieško". Ji dažnai buvo kankinama karceryje, kur negaudavo maisto, kur buvo atimami šilti drabužiai39. Karceris buvo išraustas amžinojo įšalo grunte, nebuvo šildomas, todėl kelios dienos karceryje susargdindavo ir stipriausios sveikatos žmogų.

Be to, Kolymos klimatas savaime yra kenksmingas, todėl į Kolymą buvo atrenkami arba stiprios sveikatos žmonės, arba specialiai skirti sunaikinti. Alinantis darbas, menkas maistas sekino ir jaunus žmones, tad juo labiau dvigubai vyresnę mokytoją. Tačiau jos laiškuose nėra nė pėdsako nusiskundimų - ji nuolat randa grožio atšiaurioje gamtoje, džiaugiasi bendruomenės gyvenimu.

„Motinos diena pas mus gražiai praėjo. Mes ruošėmės jai. Mokėmės dainų, eilėraščių, rašėm rašinėlius. Veliuoniškė mokytoja parengė kolektyvinę deklamaciją, aš parašiau rašinėlį „Kaip pasveikinsiu Tave, mama..." Jį pati perskaičiau. Dvi kitos mergaitės perskaitė: „Giedokim giesmę mamai ir iš pasakiškų dienų", - rašo Adelė laiške 1951m.40

Vis dėlto nuolatiniai persekiojimai, sunkus darbas fiziškai nusilpnina mokytoją, - ji nebetinka intensyviam darbui statybose ir drauge su kitomis išsekusiomis likimo draugėmis perkeliama į miškingomis kalvomis apsuptą koloną, vadinamą tiesiog „šeštuoju kilometru".

Vasarą ji siunčiama šienapjūtės darbams. Čia reikia atlikti skirtą normą, siaučia uodų ir mašalų pulkai, bet gamta didinga, nors ir rūsti, laukinė. Be to, čia galima pasirinkti uogų, grybų.

A.Dirsytei ir čia labiau rūpi ateities Lietuva. Laiškuose ji kalba apie tai, kaip reikia asmenybių, jautrių sielų. Kokia laimė, kai sutinki jautrų, dvasingą žmogų41.

Rudeniop ji grąžinama prie statybos darbų. Čia nuolat persekioja rusės brigadininkės, matyt, vykdydamos administracijos nurodymus. Jos net ir poilsio metu rasdavo jai kokį darbą, kad tik negalėtų pailsėti. Dažnai pakliūva ir į karcerį. Karceryje ji melsdavosi už tuos nelaiminguosius, kurie darė jai tiek daug pikto, ir jai tapdavo lengviau42. Vieną kartą jų brigadai pavyko valyti virtuvę. Ten buvo daug puodų su prisvilusia koše. Jos tą košę išgramdė, prisivalgė pačios ligi soties, o kas liko, sukrovė į popieriaus lapus parnešti kitoms. Grįžtančias į baraką jas sulaikė sargybinių vyresnysis. Pirmiausia ėmė krėsti A.Dirsytę. Išmetė jos nešamus svilėsius ir paliepė kareiviui varyti ją į karcerį už vagystę. Kitų nekrėtė. Nors merginos norėjo įrodyti, kad A.Dirsytė nekalta, tačiau vyresnysis ir kitoms pagrasino karceriu. Ją dažnai kvietė pas tardytoją, po to karceryje daužydavo, kankindavo. Ji niekam nesiskųsdavo. Tik pirtyje merginos pamatydavo naujas mėlynes ir kraujosruvas.

„Matydavau, kad ji labai kenčia, - pasakoja Levutė Vizbarai-tė. - Dirsytė visada savo kančias aukodavo Dievo Motinai Marijai už Lietuvą <...> Po vieno tardymo ji ilgai spjaudė krauju, buvo sutinęs visas veidas. Tik vėliau prisipažino, kad buvo išmušti dantys"43.

1952 m. rudenį ji vėl perkeliama į koloną. Formaliai ši kolona nevykdė didelių statybos darbų. Tačiau toliau nuo centro dar didesnė buvo administracijos ir sargybinių savivalė.

A.Dirsytę jau kamavo didelis kraujospūdis, todėl ji dažnai paliekama zonos darbininke. Čia būdavo paliekama ir Leonora Grigalavičiūtė. Jos abi galėdavo laisviau pabendrauti. Leonora prisimena pokalbius apie žmogaus dvasinę kultūrą, siekius, literatūrą.

Tuo metu A.Dirsytę gydė gydytoja Antanina Badalova. Ji buvo nebloga - duodavo vaistų44. Tačiau į darbus tekdavo eiti.

Sykį einant į lagerį kratos metu A.Dirsytė buvo palikta sargybos būstinėje ir ten turėjo išvalyti tualetus ir išplauti būstinę. Bet prikibo, kad ji prastai išplovusi. Ją labai sumušė - buvo mėlynės ant nugaros, praskelta lūpa, kraujosruvos veide. Dirsytė ramino kitas, ją guodžiančias: „Nekreipk dėmesio, - sakė Levutei Vizbaraitei, - tie vargšai nežino, ką daro, geriau pasimelskime už juos". Ji niekad nenusimindavo, visas ramindavo45.

Apie sunkius išgyvenimus ji nieko nerašo namiškiams. Tik tarsi tarp kitko užsimena: „O kaip sunku čia išlaikyti gražų lietuvės vardą. Kur tik būsi, visur turi pajusti, kad tu ne iš čia: ar valgykloj, ar darbe, ar poilsio valandomis. Reikia tvardyti nervus, reikia begalinės išminties ir budrumo. Jei ne, - nieku esi paverčiamas". Tame pačiame laiške toliau rašo: „Aš esu labai labai laiminga, nes Viešpats mano sielai teikia ramybės, duoda jėgų, minčių, mano aplinkoj yra simpatingų sielų, kurios mielai bendrauja su manim ir visur man padeda. Sieloj visiška giedra"46.

Kuru kalinės apsirūpindavo mišku apaugusiose kalvose -rinkdavo šliaužiantįjį kedrą („stlanyką"). Magadane žiema prasideda anksti. Sniegas būdavo labai gilus, o takelis siauras - tiek, kiek pramintas. Sargybiniai vis stengėsi užkrauti A.Dirsytei didesnį rąstą, kad ji parpultų, versdavo ją eiti kraštinėje eilėje. Ukrainietė mokytoja Oksana Mielniuk su rąstu paslydo už voros ir ją nušovė. Mergaitės suprato tuos kėslus, tempdavo Dirsytę į vidurį, bardavosi su kareiviais. Tačiau Dirsytė jas ramindavo ir sakydavo, kad tie kareiviai - vargšai, už juos reikia melstis. Miško darbuose siūlė kurti maldeles ir jas užrašyti tošyje. Ji pati rašydavo kur galėdavo, o parėjusi perrašydavo cemento maišelių skiautelėse47. Taip vis gausėjo maldų rinkinėlis, kuris guosdavo sunkiomis valandomis. A.Dirsytė daug skaito, tačiau ją vis labiau kankina nemiga ir galbūt atsiranda nerimas dėl savo ateities.

Ateina 1952 metų Kalėdos. „Šventas vakaras. Mes ruošiamės Kūčioms. Nuotaika pakili <...> Prie Kūčių stalo sėdėjome penkios.

Buvo jauku", - rašo ji laiške namiškiams. Drauge ji rūpinasi: „kiek daug čionykščio jaunimo dar svajoja mokytis, kas jiems padės? Aš savo artimiausias raminu, kad bus pagalba, manau, kad ir jūs ją mums suteiksite. Nejaugi jūs tik tuščiais žodžiais mūsų laukiate arba mes jums mirę?.. Kai aš žiūriu į savąsias jaunuoles, kurios glaudžiasi prie manęs, kad mokytųsi, kad daugiau sužinotų, man graudu darosi, kad kiti ir pavalgę negyvena tuo bendru Tėvynės troškimu šviestis, lavintis, kad sumažintų visokeriopą skurdą"48.

Eina jau septinti nelaisvės metai. Tiek daug tikėta, viltasi, kad pasaulis suvoks teisybę, bet dienos slenka toli nuo Tėvynės. Kamuoja ilgesys. 1953 m. sausio pabaigoje rašytas namiškiams laiškas pradedamas žodžiais „Nesupratau savos žemės ilgesio didybės... Neišsakysi, nenupieši auksinių dienų savoj žemėj. Nors niekad nesigailėsiu to, ką mačiau, ką išgyvenau, ką supratau. Šiandien man ypač įdomus kenčiantis žmogus"49.

A.Dirsytė neužsisklendžia savo išgyvenimuose, analizuoja, koks skausmas didžiausias pasaulyje, kviečia ir kitus analizuoti, mąstyti. Viename laiške atskleidžia savo troškimus, ketinimus: „Labai noriu mokytojauti. Dabar žymiai sustiprėjo mano suvokimas apie žmogų ir pasaulėžiūrą. Dabar viskas šviesiau, prasmingiau. Dabar man kiekviena diena labai brangi. Niekad nenuobodu, nes tai didelė Dievo dovana"50.

32 K. Šulskytės-Dambrauskienės liudijimas, p. 523.
33 D. Ulozaitės-Lašinskienės liudijimas, p. 527.
34 V. Bagdonaitės-Čepienės liudijimas, p. 491.
35 D. Ulozaitės-Lašinskienės liudijimas, p. 527.
36 Z. Viščiūtės-Bujanauskienės liudijimas, p. 533.
37 A. Dirsytės laiškai, 1.16.
38 M. Bloznelis, Atsiminimai (Rankraštis asm. archyve).
39 H. Vizbaraitės-Šumskienės liudijimas, p. 541.
40 A. Dirsytės laiškai, 1. 19.
41 Ten pat, 1. 21.
42 E. Vizbaraitės-Šumskienės liudijimas, p. 541.
43 Ten pat.
44 E. Grigalavičiūtės-Rubenės liudijimas, p. 505.
45 E. Vizbaraitės-Šumskienės liudijimas, p. 541. 
46 A. Dirsytės laiškai, 1. 22.
47 E. Vizbaraitės-Šumskienės liudijimas, p. 541.
48 A. Dirsytės laiškai, 1. 23.
49 Ten pat, 1. 25.
50 Ten pat.

 

Maldaknygė „Marija, gelbėki mus"

Artėja 1953 metų vasario 16-oji. Tai 35-ieji Nepriklausomybės paskelbimo metai. Laiške Pranutei į gretimą lagerį A.Dirsytė rašo apie rengimąsi didžiajai šventei: „Tris dienas prieš šventę kalbėsime po dalį Šv.Rožančiaus: 1) prašysime Tautai palaimos, 2) prašysime žuvusiems amžino poilsio, 3) dėkosime už gėrybes, suteiktas mūsų Tautai. Darysime sąžinės sąskaitą, priimsime Dvasinę Komuniją"51.

Šios didžiosios šventės proga A.Dirsytė sukuria naują maldaknygę. Tai ne tik jos, bet ir viso būrelio dovana Lietuvai. Lionė G. [Leonora Grigalavičiūtė] surenka ir sutvirtina Dirsytės perrašytus lapelius, Valė Ber. [Bernatavičiūtė] piešia, Levutė Viz.[Vizbaraitė] suklijuoja. Maldaknygę siunčia Pranutei [Pranutei Čebelytei?]: „Kad galėtum geriau su mumis jausti, mąstyti ir garbinti Viešpatį"52.

Maldaknygę A.Dirsytė pavadina „Marija, gelbėki mus". Maldaknygės pavadinime galima justi pagalbos šauksmą. Sunku pasakyti, kiek tai siejasi su pačios A.Dirsytės išgyvenimais.

Maldaknygės formatas panašus į anksčiau lageryje sukurtų maldaknygių, tačiau ši gerokai skiriasi savo kompozicija ir maldų tekstais.

Maldaknygė pradedama Rytine malda - „Dangau, palaiminki vargo dieną". Toliau yra maldos į Tautos kankinius, Angelą Sargą, Šventąją Dvasią, Šv.Teresėlę; skyrius baigiamas Vakarine malda - „Viešpatie, laiminki mano miegą", Malda į Šventąją Šeimą, Malda į Mariją.

Toliau surašytos Mišių maldos „Šv. Mišių Auka". Jos pradedamos Įžanga, Švč.Trejybės pagarbinimu, toliau - Evangelija, Aukojimas, Kanonas ir Pakylėjimas, Šv. Komunija. Mišios baigiamos Pabaiga ir malda „Marija, gelbėk mus".

Po Mišių maldų yra Išpažinties maldos: Sąžinės sąskaita, Gailesčio sužadinimas, Maldos prieš ir po Komunijos, Malda prašant pagalbos tėveliams.

Toliau eina apmąstymai apie Kryžiaus kelią: Įžanga, tekstai kiekvienai iš 14 stočių ir baigiamoji malda.

Maldaknygės pabaigoje surašytos įvairios maldos: Malda į Girkalnio Gailestingumo Motiną, Malda į Šv. Kazimierą, į Šv. Juozapą, Velykų malda, Malda į Gailestingumo Jėzų, Malda į Šv. Moniką, Malda į Visų Malonių Tarpininkę, Sekminių malda, Devintinių malda, Šeštinių malda, Malda į Šv. Antaną, Malda į Šv. Joną Krikštytoją, Malda į Šv. Aloyzą, Malda į Kristų Karalių. Maldaknygė baigiasi Kalėdų malda53. Nežinoma, kiek šių maldaknygių buvo perrašyta ir pasklido.

51 Ten pat, 1. 26.
52 Maldaknygė „Marija, gelbėki mus", Kaunas: Atmintis, p. 10. (Žr. faksimilę p. 340-401).
53 Ten pat, p. 243.

Lagerio kasdienybė

Po Stalino mirties gyvenimas lageryje pagerėjo, tad ir laiškuose daugiau kalbama apie planus švęsti Velykų šventes, apie vadovėlius, kurių reiktų mergaitėms lavintis. Laiškuose nutylimi nuolatiniai lagerio administracijos persekiojimai, nors jie nenutrūko ir Stalinui mirus - sistema sukosi toliau.

Darbo monotoniją pakeisdavo švenčių laukimas. Ypač tautinių. Tada siųsdavo sveikinimus aplinkiniams. Antai gražiai spalvota akvarele pieštame storesnio balto popieriaus viršelyje pavaizduota lietuvaitė su tautine trispalve. Vidinėje sulenkto lapo pusėje - ranka rašytas sveikinimas: „<...> Lai Aušra dar įvairesnėmis spalvomis prašvinta mums, o Varpas tepabudina kiekvieną iš mūsų didiems Tėvynės darbams"54.

A.Dirsytė nuolat ilgisi prasmingesnio gyvenimo: „Kaip labai pasiilgau kultūrinio judėjimo, siekiančių, dirbančių prasmingą darbą žmonių, labai pasiilgau jaunimo, mokyklos. Dabar atrodo, kad labai daug ką turėčiau pasakyti jaunai sielai"55.

1953 m. kovo antrojoje pusėje A.Dirsytė gavo užskaitų knygelę. Užskaitai Kolymoje buvo taikomi išdirbusiems skirtą darbo kiekį - normą. Priklausomai nuo normos viršijimo dydžio už vieną darbo dieną buvo galima gauti iki trijų dienų, t.y. vietoj vienos dienos bausmė galėdavo sutrumpėti trimis dienomis. Knygelėje nurodyta jos kalinimo pabaigos data - 1955 m. gruodžio 2 d.

Jau ne viena jos ugdyta mergaitė išeina iš lagerio. Išeina į naują, daug netikėtumų ir pavojų nešantį „laisvą" sovietinį gyvenimą, kur A.Dirsytė jau nebegalės tiesiogiai padėti, apsaugoti nuo pavojų. Kiekvieną mokytoja išlydi gražiais palinkėjimais:

„Ypač džiaugiuosi, kad Tavo siela išliko skaisti, ieškanti, norinti <...> Aš dėkoju Dievui, kad Tave sutikau. <...> Olyte, branginu ir myliu Tave. Man mielas Tavo sielos pasaulis <...> Kiekviena žinelė iš Tavęs mano bus labai laukiama"56, - rašo išeinančiai iš lagerio savo auklėtinei Olei.

A.Dirsytę administracija budriai stebi. 1953 m. spalio 18 d. rašytame laiške sako: „Pradedu visiškai tikėti, kad pažeminimai, nevertinimas, panieka, visokiausi trūkumai yra labai reikalingi, jie nušveičia ir nuvalo"57.

Retkarčiais suskamba ir rezignacijos gaida: „Mano aplinkoj labai maža minties, jausmo pastovumo. Kaip buvo gera tikėti kito žodžiu, mintimi. Gal ne mažiau susikaupus reikia šiandien įsižiūrėti į advento žvakę, kaip prieš du tūkstančius metų. Labai noriu, kad ta žvakė ir Jums daug padėtų, kad mes suprastumėm ir gyventumėm jos šviesoj"58.

Mokytoja A.Dirsytė užmezga ryšius su 19-ojo kilometro lagerio mergaitėmis. Kai dėl pūgos jos nevaromos malkų, gauna laiškutį iš A.Dirsytės. Tai jas nudžiugina: „Gerai prisimenu tą dieną, - rašo A.Pakštytė. - Pustė smarkiai, sargybiniai leido susikurti laužą. Apsėdusios jį, susigūžusios, alkanos skaitome mokytojos laiškutį. Ji rašo, kad ir jų vakar į darbą nevedė. Jos susirinkusios svarstė klausimą: kas geriau - ar laisvė, ar jos ieškojimas (siekimas)? Svarstome ir mes prie laužo. Mūsų išvada: geriau laisvės ieškojimas <...> Gerai prisimenu tą dvasinį pakilimą, kai mūsų nuomonės sutapo"59.

Nors po Stalino mirties atrodė, kad ir Berlago kaliniams gyvenimas palengvės, tačiau KGB, atvirkščiai, ėmė dar intensyviau persekioti ir naikinti potencialius pasipriešinimo šviesulius. A.Dirsytė kaip tik ir buvo toks šviesulys.

54 A. Dirsytės laiškai, 1. 27.
55 Ten pat, 1. 31.
56 Ten pat, 1. 32.
57 Ten pat, 1. 35.
58 Ten pat, 1. 36.
59 A. Pakštytės liudijimas, p. 511.

 

Liga

Kartą grįžtančią iš darbo A.Dirsytę vėl nuveda į karcerį. Mergaitės bėga lankyti mokytojos. Kadangi laisvu nuo darbo metu jos megzdavo, siuvinėdavo nosinaites, tai šiomis dovanėlėmis palenkia karcerį saugančius kareivius ir jie leidžia perduoti A.Dirsytei šiltesnį drabužį ar maisto. Bet šiuo kartu po savaitės A.Dirsytę kažkur išvežė. Kai mergaitės vieną mongolą kareivį paklausė, kur jų mokytoja, šis atsakė: jūsų močiutę išvežė tikriausiai į Vladivostoką.

Ilgai jos nebuvo. Kartą tas pats mongolas priėjo darbe prie vienos Dirsytę lankiusios mergaitės ir sako: „Atvežė jūsų močiutę, ji ten pat, karceryje, bet jau sukvailėjusi"60.

Mergaitės surinko kiek turėjo maisto ir vakare įsiprašė sargybinį leisti ją aplankyti. A.Dirsytė buvo trumpai nukirptais plaukais, susivėlusi, purvina, sudžiūvusi, pamėlusiais paakiais. Mergaites ji pažino, šios ją aptvarkė. Ji šiek tiek užvalgė duonos ir žuvies, bet paklausta, kur buvo, ėmė blaškytis, šauktis tėvų. Kai būdavo geresnis karcerio sargybinis, mergaitės lankydavo ją. Kartais ji būdavo rami, tik liepdavo labai tyliai kalbėti, nes muš. O užklausta, kur buvo, nebetekdavo proto. Tik kartą ji pasakė, kad buvusi kažkokiuose požemiuose... „Tada ji ilgai su manimi kalbėjo ir aš pirmą sykį mačiau, kaip jos veidu rieda ašaros, - pasakojo viena mergaitė. - Sakė, ten buvo labai žiaurūs tardytojai, ypač vienas žydas, jis nulupęs jai pusę plaukų. Ir parodė galvoje šašus"61.

1954 m. rudenį A.Dirsytę nuvežė į lagerio ligoninės psichinių ligonių skyrių.

Tuo metu po Stalino mirties paskelbus amnestiją, dalis mergaičių, kurios buvo suimtos, kai neturėjo 16 metų (t.y. buvo nepilnametės), iš lagerio buvo paleistos. Jos aplankė ligoninėje esančią A.Dirsytę. Aldonai Pakštytei, kilusiai nuo Šėtos, A.Dirsytė perdavė aplanką su įvairiais jos artimiesiems skirtais suvenyrais. Deja, A.Pakštytė drauge su kitomis į Lietuvą neišvyko - buvo rasta priežasčių ją sulaikyti Magadane, tad ir aplanką namiškiams ji perdavė jau vėliau62. A.Dirsytę ligoninėje, prieš išeidama iš lagerio, aplankė ir Zina Viščiūtė. Jai A.Dirsytė perdavė pluoštą ant cemento maišelių popieriaus ranka surašytų maldelių63.1955 m. vasarą A.Dirsytė buvo 18-ame lageryje, ligoninės psichiniame skyriuje. Lietuvaičių ten buvo trys: pora jaunų mergaičių ir mokytoja A.Dirsytė. Ji buvo labai rami, liūdna ir tyli. Maisto atsisakydavo: „Nepavyksta įkalbėti pavalgyti, nors ir sakau, kad tai iš Šėtos. Ji sako, kad nieko nedirba, todėl neturinti teisės ir valgyti", - prisimena A.Pakštytė64.

Ji buvo maitinama prievarta. Visa sutinusi. Jos buvimo lageryje terminas - iki 1955 m. lapkričio mėnesio. Tais metais rudenį laivais šias lietuvaites etapu turėjo išgabenti iš Magadano ir grąžinti į Lietuvą. Visos sėkmingai atplaukė į Vaniną, o iš ten vagonais nugabentos į Chabarovską.

A.Dirsytė buvo labai nusilpusi. Kelionė laivo triume dar labiau ją nuvargino. To paties lagerio kalinė Aleksandra Gudelevičiūtė-Valiulienė pasakojo, kad A.Dirsytė jai padavusi gražias iš namų gautas šlepetes ir prašiusi, kad jomis būtų apauta mirusi65.

Atrodo, Chabarovske A.Dirsytė buvo paguldyta centrinėje lagerio ligoninėje ir ten 1955 m. rugsėjo 26 d. mirė. Tai patvirtina ir oficialus atsakymas A.Dirsytės seseriai A.Skinulienei į užklausimą apie A.Dirsytės mirties datą66.

60 E. Vizbaraitės-Šumskienės liudijimas, p. 541.
61 Ten pat.
62 A. Pakštytės liudijimas, p. 511.
63 Pokalbis su Z.Viščiūte 2001 m. (M.Bloznelio asm. archyvas).
64 A. Pakštytės liudijimas, p. 511.
65 A. Gudelevičiūtės-Valiulienės liudijimas, p. 508.
66 Pažyma iš Chabarovsko VRM Informacijos centro 13/6/12-K-703, išd. 1997.10.03.

Adelės Dirsytės

MALDAKNYGĖS FAKSIMILĖ

 

Marija, Marija,
gelbėki mus

ATMINTIS
Kaunas 2001

SIBIRO KALINIŲ LIETUVAIČIŲ
MALDAKNYGĖ

Didžiojo jubiliejaus metais Šventųjų skelbimo kongregacija leido pradėti lietuvaitės, Sibiro gulagų kalinės, Adelės Dirsytės beatifikacijos bylą. Yra nemažai medžiagos apie šią taurios dvasios lietuvaitę, tačiau jei turėtume tik šią kuklią jos maldaknygę, parašytą didelės kančios naktyje, jos užtektų atkurti gražios, spinduliuojančios per kiekvieną maldos žodį dvasios paveikslą. Šiandien besimeldžiančiam iš šios knygutės gal ne visada pasiseks nusileisti į anų dienų kančios bedugnę, kurioje badą ir speigus, sunkų darbą ir panieką kentusios lietuvaitės nepalūžo, kasdien semdamosi stiprybės iš asmeninės maldos valandėlių. Ši kukli maldų knygutė gimė žmogiškąsias jėgas pranokstančio išbandymo valandomis. Kentėdamos lietuvaitės meldė „nors sapne pabūti Tėvynės žemėje su savaisiais", o Tėvynėje likusiems, ypač ginantiems jos laisvę ir kenčiantiems už tiesą, Dievo palaimos. Matydamos kenčiančius žmones ir beširdžius prižiūrėtojus, merginos meldėsi: „Viešpatie, pasigailėk tų, kurie mus persekioja ir kankina". Ši kukli maldaknygė amžiams išlieka kaip paminklas ne tik Adelei Dirsytei ir su ja kentėjusioms draugėms, bet ir krikščioniškai Lietuvai, išugdžiusiai nuostabios sielos žmonių.

Telaimina Dievas visus, kurie naudosis šia maldų knygute, ir malda tesubrandinn juos auka ir meile būti panašius į anas priespaudos ir kančių dienų lietuvaites.

viršelis

Pranute,
  Pranute,
kad galėtumėt 
geriau kartu su mumis 
jausti, mąstyti ir garbinti
Viešpatį, siunčiame šią
knygutę Lionė G. padarė j
ą, Valė Ber. piešė,
Levutė
Viz. įklijavo, o aš rašiau.
  1953.II.16 Ad.
 

dangau

tamiai
  Dangau,
palaiminki vargo
diena.

     Išaušo sunki darbo
diena. Šv. Trejybe, 
noriu Tave pagarbinti 
kantrybe ir pagarba 
savo bendradarbiams. 
Duoki mums 
išminties ir jėgos


ramiai iškęsti
visus nesusipratimus,  
panieką ir  
neapykantą,  
palaiminki mano  
mylimuosius ir  
visą mano Tautą,  
o ypač Tėvynės gynėjus,  
našlaičius ir visus  
kenčiančius už Tiesą..
Sujunki
 
mus visus vienybėnmus visus vienybėn
gyvu tikėjimu,
nepalaužiama viltimi
ir nežinančia ribų 
meile.
     Amen.
Mūsų Tautos Kankiniai, 
išmelskite stiprybės, 
sumanumo ir vienybės 
mūsų Tautos darbuoto-
jams, išmelskite tikrai
šviesų amžinąjį
poilsį galvą
paguldžiusiems 
už savo žemę.
      Amen.

Angele Sarge,
Šv. Globėja,Šv. Antanai
ir visos palaimintosios
Dvasios, 
saugokite, lydėkite ir iš-
laikykite mane
šiandieną laisvą
nuo viso pikto. 
   Amen.

  Šv. Dvasia,
   nušvieski
mano ir mano Tautos 
kelius į laimingą
ateitį, Šv. Dvasia,
laiminki mūsų
pasiryžimus.
      Amen.
Šv. Teresėle,
     misijų
Globėja, suteiki mums
apaštališkos dvasios,
padėki man savo 
gražiu elgesiu 
laimėti Viešpačiui sielų.
    Amen.

Viešpatie,
laiminki mano miegą

Diena užsimerkė,,
mano akis nuovargis  
merkia, jausmaii
išblėso, jėgos išseko...
Viešpatie, dėkoju
už visas šios dienos
malones: už sveikatą,
jėgas, už sielos
ir kūno maistą, už
kiekvieną gerą žodį,
už kiekvieną malonumą, 
už viltį,
už savo gimtąją kalbą,
kurią svečioj šaly girdžiu...
Dėkoju ir už skausmą,
neapykantą, 
už visus trūkumus, 
kuriais mane bandei. 
Viešpatie, maldauju 
ramaus poilsio sau ir 
saviškiams.
     Amen.
   Šv. Šeima,
saugoki ir globoki 
mūsų namų skaistumą 
veržimąsi į 
tikrąją Tiesą, 
apsaugoki mūsų 
Tautos rūmą 
nuo visokio blogio, o 
mums, vargo vaikams, 
leiski nors sapne
pabuvoti Tėvynės žemėje
su savaisiais.
     Amen.

   Marija,
Tavo gailestingumo
šaukiuos...
Marija,
nuliūdusiųjų 
linksmintoja, 
paguoski krauju ir 
ašaromis apšlakstytos 
žemės vaikus, paguoski
 Marija, keliu
savo nuvargusias 
rankas į Tave ir 
maldauju atleidimo 
savo ir saviškių ydų, 
klaidų, netobulumų 
ir nuodėmių.
    Amen.
Viskas Jėzui
    diena ir naktis
 Šv. Mišių
Auka

Įžanga.

    Ir šioje valandoje
kunigas lenkiasi 
prieš Tavo altorių, 
Viešpatie, už visą
pasaulį, taip pat ir
už mane. Viešpatie
     Dieve, atleiski man
mano nusikaltimus ir 
sustiprink mane mano 
uždaviniams, kad tobulai 
juos atlikčiau. Prie Tavo 
didžiausios aukos, 
prie visų Šventųjų 
Bažnyčios iždan 
sudėtų nuopelnų,
priimki ir mano
kančias: nuo-
  vargį, paniekinimus,
ilgesio ašaras, alkį, šaltį, 
visas dvasios negales, 
mano pastangas... 
už Tėvynės laisvę, 
už mylimųjų ir prietelių 
geresnę dalią, už kovotojų 
vėles. Viešpatie, 
pasigailėki ir tų, 
kurie mus per-
  sekioja ir kankina,
duoki ir jiems
pažinti savo
meilės saldumą.

Švč. Trejybe,
pasigailėk


Dangaus Tėve,
sutvėrei mus didžiajai
laimei, meldžiu
su visišku
nusižeminimu, ves-
 ki mane į ją, kaip
Tau tinka: per
bedugnes, per 
šalčius...
Aš visur eisiu, tik
rodyk man kelią.
    Viešpatie Jėzau,
viską paaukojai 
mūsų išganymui, 
visą gyvenimo 
kartumą išgėrei, 
kad mus 
pamokytumei.
 Išrinkai ir man kančios
kelią,
ilgesio ir visko netekimo
dalią, sustiprink joje 
mane.


Šv. Dvasia,
apšviesk mane pagundų 
ir tamsos valandoj, kad 
nepaklysčiau, kad 
klaidoje 
negyvenčiau.
 Šv. Evangelija

Viešpatie, duoki
man vis geriau ir geriau 
suprasti Tavo mokslą, 
duoki išminties jį visur 
išpažinti ir skelbti 
savo darbais, duoki jį 
man taip pamilti, kad 
visur ir visada Tavo 
gailestingumo ir mei-
 lės didybę skelbčiau 

Aukojimas

   Viešpatie, dėl savo
didžiausios meilės mums 
nužengei iš dangaus, 
perėjai žemės kelią gera 
darydamas, iškentei 
didžiausius dvasios ir 
kūno skausmus, pakvietei


ir mane išrinktųjų keliu.
Viešpatie,
noriu Tave sekti, tik vesk
mane,
duok man jėgų, išminties,
nuskaidrink mano 
troškimus.
Viską priimsiu iš
Tavo rankų su 
dėkinga širdimi: 
bejėgiškumą, be-
 galinį ilgesį,
paniekinimus, apleidimą,
užmiršimą, netekimą 
laisvės, brangiausiųjų... 
Viešpatie,
daryk, ką nori su manim,
tik pasigailėk mano
Tautos ir
mano
mylimųjų.
       Kanonas ir
pakylėjimas
 

    Viešpatie, išgirsti
kiekvieno kunigo 
šaukimą ir nužengi 
iš dangaus ant mūsų 
altorių.

    Duona ir vynas Tavo
noru pasikeičia 
Tavo Švenč. Kūnu ir 
Krauju,
o visa dieviška būtybe 
ateini, kad guostum, 
ramintum ir 
stiprintum mus.
    Maldauju Tave,
Išganytojau, pakeiski 
visą mano būtybę, 
padaryk iš savanaudės, 
savim susirūpinusios, 
paskendusios 
kasdienybėj, užjaučiančia
kitus, padedančia kitiems.
Padaryk, kad suprasčiau 
kitų vargus, rūpesčius, 
kad jų lengvai 
nesmerkčiau. Pakeisk 
mano ir mano Tėvynės 
veidą. Prikelk mus, kad 
mes visi ieškotumėm 
kelio į Tave, kad dėl
Tavo meilės ir 
garbės nebūtų mums 
sunkios jokios aukos.

 
Šv. Komunija

    Kai siela verkia,
kai širdis liūdesy merdi, 
kai
visa mano būtybė
nuovargy virpa, Jėzau, 
maldauju ateiki. Ateik, o 
ateiki, Ra-

mintojau, Gaivintojau, 
kalbėki, ką nori pasakyti 
per šiuos žmones, 
tomis sąlygomis, 
tuo laikotarpiu.
Jėzau,maldauju
sutrumpinti tą bandymų 
laiką mums, maniems ir 
mano išvargusiai Tautai. 
Jėzau, 
pagalbos maldauju 
mirusiems už mūsų gėrį, 
pagalbos maldauju tiems, 
už kuriuos nori, kad 
melsčiaus.

Mišių Aukos
pabaiga

    Išganytojau, per Tavo
Švenč.

Auką, per aukas ir
maldas mano 
artimųjų, per brangiosios 
Tėvynės skausmo ir 
gyvybės aukas ir 
visų dangaus 
Šventųjų nuopelnus 
stiprink mane šios dienos 
darbe ir
ateities uždaviniams.
                 Amen.
    Marija,
gelbėk mus


   Marija, gelbėk
krauju ir ašaromis,
pasiaukojimu, 
pasiryžimais ir 
meile išpuoštą žemę. 
Marija, sužadink 
mūsų krūtinėj 
milžinų galią, 
išlaikyk skai-
sčią Tautos Dvasią,
kurią mūsų
bočiai per amžius
augino. Marija,
apšviesk klystančius,
gelbėk mirusius
karžygius, leiski 
prisikelti mūsų šventai 
Lietuvai, kad, kaip
šviesi žvaigždė, kitų
tautų tarpe šviestų,
spindėtų ir
garbintų Tavo Sūnaus
ir Tavo begalinį 
gailestingumą
ir meilę.
       Amen.
Išpažinties
   maldos


  Prieš sąžinės sąskaitą

    Viešpatie, aš ieškojau
laimės visur
ir visuomet, mano
širdis niekur neranda
poilsio ir ramybės.
Jėzau,
juk tik Tavyje
tikras džiaugsmas
ir laimė, tik
pažvelk į mane ir 
visos audros nurims 
manyje, o aš
visur tik Tavęs
ieškosiu, tik Tavo
gailestingumą skelbsiu.


  Šv. Dvasia,
apšviesk mano sielą, 
parodyk man kelią į 
didžiąją Laimę.
Jai pasiekti,
aš nieko 
nesigailėsiu, 
visko išsižadėsiu.
   Šv. Mergele ir
visas Dangau, 
padėkite man 
mano
pasiryžimuose.
    Sąžinės
sąskaita


   Dievui:
   Ar visur matau Dievo
valią?
    Ar aišku, kad kančios
kelias ir man skirtas? Ar 
neviltis manęs nežudo ?..
Artimui:
Ar neskriaudžiu
artimo, įtarinėju, apkalbu,
skundžiu, pajuokiu, 
niekinu, savo naštas 
kraunu, - darbo, negerų 
nuotaikų,
baimė kitų nuomonės,
melas, neapykanta, 
kerštas, kitų laisvės 
varžymas, nesiskaitymas 
su žodžiais.
    Sau:
   Troškimas ligos,
kenkimas sveikatai, 
neskaistumo egoizmas...


     Gailesčio
sužadinimas


     Išganytojau,
paniekinau Tavo kančią, 
Tavo troškimus, Tavo 
meilę, pasmerkiau save,

pasidariau giliai
nelaiminga. Visa
savo būtybe
maldauju Tavęs,
pažvelk į mane,
uždenk mano 
nusikaltimus, prikelk 
mane, kad su džiaugsmu 
bėgčiau garbinti
Tavo gailestingumą
ir neišreiškiamą meilę. 
Amen.
   Prieš Šv. Komuniją

  
Ateikite, visi Angelai,
ateikite, visi dangaus 
Šventieji, Nekalčiausioji 
Motina, Šv. Juozapai,
Šv. Teresėle, garbinti
Gailestingumo Viešpatį, 
Meilės Dievą.
     Mokykite mane
tikrojo nusižeminimo
ir meilės, kad
aš visur ir visada
gyvenčiau dėkingumu
ir visu savo 
gyvenimu skelbčiau 
Viešpaties meilę ir 
gerumą.


Po Šv. Komunijos

  Jėzau, atėjai pas mane, pasi-
lik pas mane per
visas dienas,
gyvenk manyje,
mokyk mane, kad ir
skaudžiausiai,
ilsėkis pas mane,
tik niekad nepalik manęs.
Su visa savo būtybe
glaudžiuos
prie Tavęs,
garbinu

Tave, dėkoju Tau
už atėjimą,
paguodas, už visas
malones man ir mano
namams.

   Meile liepsnojanti
Širdie, pasigailėk 
kovotojų už laisvę, 
pasigailėk žuvusių
kovos laukuose,
pasigailėk kenčiančių
dėl Tė-
vynės, pasigailėk visų, už 
kuriuos aš privalau Tave 
garbinti ir melsti.

    Dėkoju, Gailestingumo
Dieve, už tas širdis, 
kurios man tiek daug 
gero padarė, kurios 
manęs niekad neužmiršta, 
dėkoju ir už

tuos, kurie manęs
neapkęsdami, auklėja ir 
įspėja.
           Amen.


     Viešpatie, pagalbos
prašau Tėveliams


       Marija,
Nusidėjėlių Gynėja,
Nuliūdusiųjų 
Paguoda, Gailestingumo 
Motina,
skausmo perpildyta
širdimi maldauju 
pagalbos 
savo mirusiems 
tėveliams,
kurie mūsų šeimą savo
darbu ir
rūpestingumu saugojo ir
globojo.
Marija, išmelski jiems
veikiausią susitaikymą su
savo Sūnumi,
kad jie iš aukštybių mus
vėl vestų ir
išvestų

iš visų gyvenimo pinklių,
bedugnių, iš visų audrų, 
iš visokių pagundų. 
     Amen.

 Mastykime V. Jėzaus
Kristaus Kančią
 

Įžanga


     Skausmo kelią
išėjęs Jėzau, Kankinių 
Karaliene,
visi dangaus ir žemės
Kankiniai ir Kentėtojai, 
padėkite man suprasti 
mūsų
    Išganytojo
kančios ir meilės esmę, 
padėkite man, mano 
mylimiesiems ir visai 
mūsų Tautai atrasti savo 
kelią.


1. Jėzus
pasmerkiamas mirti


„Neteiskite, kad
nebūtumėt teisia-
mi ."
     Aš teisiu,
smerkiu,pajuokiu, 
tyčiojuos, pykstu, keikiu, 
kerštą nešiojuos, 
išpasakoju kitų ydas, 
paslaptis...
    Taisykime viską
tik gerumu. Meilė 
- geriausia mokytoja.
Jai nėra kliūčių. 
    „Nėra didesnės meilės
už tą, kas
guldo gyvybę už savo
prietelius".

    
Malda
     Jėzau, pasigailėk
smerkėjų, neteisingų 
teisėjų.
    Apsaugok nuo
brovimosi į kitų 
reikalus...


2. Jėzus ima kryžių
Mane Dievas užmiršo,
maldų neišklauso...
    Už ką kenčiu
- nepavogiau, 
neužmušiau... Už 
ką vargai - alkis, 
šaltis, kaulų gėla, 
panieka, stumdymas, 
nepatogumai, 
užmiršimas...
     „Visi, kurie
einate keliu, pažiūrė-
kite, ar yra didesnis 
skausmas, kaip mano?"

    Malda

    Jėzau, ką nori pasakyti
šituo vargu? Duok 
man gerai suprasti 
visišką Tavo norą visose 
sąlygose.
   „Štai aš Viešpaties tarnaitė".
     3. Jėzus pirmą kartą
krenta po Kryžiumi


Papratimas - antras
prigimimas. Padėkime 
vaikams, jaunimui: 
švelniu patarimu, 
pavyzdžiu, apsauga, 
sklaidykime piktam 
sąlygas...

    Malda
    Jėzau, saugok mūsų
jaunimą nuo pirmo 
puolimo, o suklupusiems 
padėk prisikelti. Duok 
man meilės ir gerumo 
spinduliavimo.


    4. Jėzus susitinka su
savo Motina


    Du žibintai - saulė ir
mėnuo -
mylimiausias Sūnus 
ir kilniausioji Motina 
susitinka 
išganymo kely.
Dvi širdys išgyvena
visą kančios, skausmo 
kartumą,
dvi širdys yra jautriausios
mūsų vargui, nelaimėms.

    
Malda
      Skausmingoji Motina,
padėki
mums suprasti dabartinio
vargo esmę. Padėk mums
greitai sugrįžti į
Tavo numylėtą
žemę ir kiekvienam
atrasti kelią į
laimingą
amžinybę.
    5. S.Kirenietis
padeda nešti kryžių


    Kai lankau sergantį,
kai padedu liūdinčiam, 
kai meldžiuos už 
mirusius, klystančius, 
kai padedu našlėms, 
našlaičiams, seneliams, 
kai savo gyvenimu 
spinduliuoju... ir 
šiandieną padedu Jėzui 
nešti kryžių.
    Malda.
    Šv. Dvasia,
duoki man minčių, jėgos, 
išminties 
gera daryti,
sudvasinti save ir kilniai
pagarbinti Išganytojo 
kančią. Šv. Dvasia, 
leiski kasdien 
pajusti 
Dievo mintį.
    6. Veronika
nušluosto Jėzaus veidą.

   
Savo širdyje tapykime
Jėzaus paveikslą, 
kovodamos už tiesą, gėrį 
ir grožį.

   
Malda
    Jėzau, padėki man
teisingai suprasti tiesos, 
gėrio
ir grožio vertybes, leiski
man nenuilstamai jų 
siekti, kad savo asmenybe 
tarnaučiau Dievui ir 
Tėvynei.


     7. Jėzus antrą kartą
krenta po kryžium

   
Saugokimės neskaisčių minčių,
jausmų;
sudarykime sąlygas klestėti
 skaistumo dorybei,
padėkime jaunimui
pavyzdingu savo gyvenimu.

   
Malda
    Jėzau, numylėjęs
skaistybę, padėk žalių 
rūtų, lelijų, tulpių kraštui, 
Marijos
žemės vaikams auginti
nemarius skaistumo 
idealus.

   
8. Jėzus ramina
verkiančias moteris

   
Padėti apleistiems,
kenčiantiems kūno ir 
sielos sielvartus, padėti 
sergantiems reiškia 
užjausti kenčiantį 
Išganytoją.
    Malda
   
Jėzau, guodęs
Jeruzalės moteris, 
paguoski šiandien 
mūsų seseris, dukteris, 
sužadėtines, žmonas, 
motinas skausmo 
suspaustas dėl savo 
mylimųjų kančių.

    9. Jėzus trečią kartą
krenta po kryžium.
    Visiška neviltis,
begalinis dvasinis 
sausumas, kūno 
visiškas nusilpimas, 
senatvės negalės - jėgos 
pakerpančios dvasinio 
skrydžio sparnus.

   
Malda
    Visiškai nusilpęs
Jėzau, padėki man ir 
maniesiems didžiausiose 
dva-
sios ir kūno negalėse.

    10. Jėzus išvelkamas
iš rūbų.

   
Kūno begėdystės,
dvasios apnuoginimai, 
visko netekimas - tai 
mūsų išvilkimas.

   
Malda
    Išganytojau, apsaugok mus nuo didelio skurdo, kuris veda
    nusikaltimus, kuris
trukdo dvasinę pažangą.

   
11. Jėzų prikala prie
kryžiaus.

   
Įžeidimais, blogomis
nuotaikomis, pykčiu, 
neapykanta, kerštu, 
apkalbomis... žudome 
kitų sielas.
    Malda.

   
Jėzau, mokyki mane
kitų laisvės nevaržyti, 
duoki ištvermės 
iškęsti visus sielvartus, 
skausmus, paniekas, 
užmiršimą, o jei reikės, ir 
karčią mirtį, tik nebauski 
amžinuoju pasmerkimu 
manęs ir mano Tautos.
    12. Jėzus miršta ant kryžiaus
   „Aš nieko šiame
pasaulyje neturiu"
- kalba Kristus. Šio 
pasaulio dvasia: puikybė, 
savimeilė, garbėtroška, 
godumas, pavydas...


    Malda
    Išganytojau, [padėki]
mirti šio pasaulio dva-
siai, o padėki pajusti 
džiaugsmą gyventi: 
nuolankiai, dosniai, 
pamaldžiai, skaisčiai.

   
13. Jėzaus nuėmimas
nuo kryžiaus

   
Neatstumkime
ištiestos į mus rankos.


    Malda
    Išganytojau, mal-
dauju pagalbos
artimiesiems mirusiems, 
maldauju paguodos 
kenčiantiems dėl artimųjų 
mirties, maldauju 
išklausyti šaukiančiųjų 
prašymus.


14. Jėzų deda į kapą 

    Malda

    Jėzau, pagelbėk tiems,
kurie miršta svetimuose
kraštuose be Bažnyčios, 
artimųjų, draugų 
paguodos ir pagalbos.


    Pabaiga
   
Jėzau, savo kančios
nuopelnais, Kankinių 
Karalienės, visų Kankinių 
bei Kentėtojų aukomis, 
mano ir mano tautos 
troškimais
uždenki mano ir
mano Tautos kaltes ir 
duok mums visiems 
atrasti kelią į Tave, kad 
nežūtumėm vargo, 
bado ir nevilties skurde. 
Jėzau, išgelbėk pražūtin 
žengiantį pasaulį.
     Amen.

     Pasimelsti Šv. Tėvo
reikalais.
    Įvairios maldos
   Malda į Girkalnio 
Gailestingumo Motiną
  
(1943.II.8)

    Paklydom, suvargom,
sušalom... Gailestingumo 
Motina, ir vėl nepalikai 
mūsų vienų vargo ir 
suspaudimo dienose ir 
vėl nusileidai iš dangaus
didžios šviesos spindėjime
ant mūsų krauju 
apšlakstytos žemės. 
Motina,
prie ko gi, o prie ko
gi pulsime, prie ko 
šauksimės tame didžiame 
suspaudime, apleidime 
ir skurde?! Pažvelk, o 
Motina, į mūsų vargo ir 
ilgesio sutrintas širdis, 
į mūsų nuo-
šalčio ir alkio pamėlusias
lūpas. Grąžinki mus į 
šalį, kurią mums pats 
dangus dovanojo, į 
kryžių ir bažnyčių žemę, 
į kraštą, kurį Tu nuo 
amžių pamėgai. Leiski 
mums vėl išvysti gausius 
malonėmis paveikslus, 
šventoves. Leiski vėl 
mums visiems 
giedoti padėkos ir meilės 
himnus Gailestingumo 
Jėzui ir Tau, 
Gailestingumo Motina, 
kuri pažadėjai visų kalčių 
atleidimą.
Amen.


    Malda į
Šv. Kazimierą


    Šv. Kazimierai, Marijos
Žemės

    Globėjau, kuris
himnais šlovinai 
Švenč. Mergelę, kuris 
naktimis prie bažnyčios 
durų klūpodamas 
šaukeisi Jos pagalbos, 
kuris taip mylėjai 
skaistybę, kad visokios 
pasaulio garbės, visų 
patogumų dėl jos 
išsižadėjai. Išmelski,
Šv. Globėjau,
ir mūsų kraštui skaistumo 
žiedų,
kurie savo kvapu
patrauktų mus visus Tavo 
keliais.
    Šv. Kazimierai, niekur
nenorėjai išvykti iš savo 
šalies, o jai esant pavojuj, 
iš dangaus padėjai mūsų 
kariuomenei. Sugeltomis 
širdi-
mis maldaujame, padėki
prisikelti mūsų 
Tautai kilniam 
gyvenimui,
o mums veikiai sugrįžti
į žemę, pašventintą 
kankinių kūnais, 
nekaltomis ašaromis ir 
begaliniu sielvartu.
     Amen.
    Malda į Šv. Juozapą

    Šv. Juozapai,
Šv. Šeimos Globėjau,
padėki mūsų 
besikuriančioms 
šeimoms, kad jose 
amžinai neužgestų 
uždegti meilės 
žiburiai, kad jie 
išaugtų švyturiais, 
kad jų 
jokie vėjai
neužgesintų, o mus
sugrąžink į šeimos 
židinius didžiam 
kūrybiniam darbui.
    Šv. Juozapai, kurs
pats išgyvenai tremtinio 
dalią, išmelski mums 
suvargusiems ištvermės, 
išminties ir nepalūžimo 
vargo dienose, kad visi 
sunkumai kaip ugnis
plieną užgrūdintų.
    Šv. Juozapai, esi visų
dvasios turtų valdytojas, 
suteiki mums skaistybės, 
meilės, tvirtumo ir 
vienybės dvasios.
     Amen.
    Velykų malda

    Dieve, esi
neišreiškiama meilė, pats 
nužengei iš dangaus 
parodyti mums kelio 
meilės karalystėn.
    Jėzau, amžinojon
laimėn pakvietei visus 
vargstančius, visus geros 
valios, visus trokštančius 
ir ieškančius amžinybės.
Kūno ir dvasios
kančios, įvairiausi 
trūkumai tikriausi 
palydovai dangaus 
laimėn.
    Velykų Jėzau, padėki
prisikelti iš savo ydų 
man,
mano mylimiesiems,
mano Tautai, prikelki taip 
pat visus klystančius.
    Visos dangaus
Dvasios, padėkite 
mums giedoti Jėzaus 
Prisikėlimo garbę. Garbė, 
šlovė ir padėka Mirties 
Nugalėtojui, Meilės 
Davėjui.
     Amen.
    Malda į
Gailestingumo Jėzų


    (Atvelykio sekmadieniui)

    Nuovargis, nusilpimas
sukaustė mūsų širdis. 
Nebeturime nei dvasios 
maisto,
nei reikalingo poilsio, nei
atsigaivinimo.
     Ilgesys,
lūkestis, ver-
gija prislėgė mus.
Gailestingumo Jėzau, 
Tavo pasigailėjimo 
šaukiamės, prie Tavo 
atverto šono glaudžiamės. 
Gailestingiausioji ir 
meile liepsnojanti 
Širdie, sujunki mus 
gailestingumo, meilės ir 
vienybės ryšiais. Padėki 
mums veikiai sugrįžti į 
savo
 žemę, kad vis 
geriau ir geriau 
vykdytumėm Viešpaties 
mums skirtus uždavinius.
     Amen.

   
Malda į šv. Moniką
  (V. 4 d.)

   
Šv. Monika, kuri
išgyvenai savo vy-

ro ir sūnaus Augustino
nuodėmingus 
klaidžiojimus, kuri 
per daugelį metų 
nesvyruojančia malda, 
aukomis, didžios atgailos 
dvasia sugrąžinai juos į 
tikrąjį kelią.
    Padėki mūsų šeimoms
nugalėti savo piktžoles 
ypač girtavimą, priesaikų
 laužymą, tikėjimo 
niekinimą, nusikaltimus
skaistybei. Išmelski 
mums ištvermės, Dievu 
pasitikėjimą ir tikrosios 
atgailos dvasią.
    Šv. Augustinai, pats
ilgai klaidžiojęs, išmelski 
mūsų klystantiems Tiesos 
pažinimo ma-
lonę, apsaugoki mūsų
jaunimą nuo klaidų bei 
nusikaltimų, 
kurie savo mokytojų 
klaidinami, kurių blogas 
elgesys juos silpnina.

     Šv. Motina Marija,
skausmo išgeltomis 
širdimis šaukte 
šaukiamės Tavo pagalbos, 
išmelski mūsų moti-
noms šv. Monikos dvasios 
jėgos ir patvarumo.
    Amen.

   
Malda į Visų
Malonių Tarpininkę
   
(gegužės 24 d.)
   
Nuvargom, apmirė
mūsų jausmai, sustingo 
širdys, nebesusigaudom 
savo mintyse. Marija


    Malonės Pilnoji,
Tu Visų Malonių
Tarpininke, sugraudinta
širdimi keliame į Tave 
savo maldavimo rankas: 
atgaivinki mus, 
sakyki mums, ko trokšta 
iš mūsų numylėtas Sūnus, 
mes norime visiškai
paklusti Jo valiai.
    Maloningoji, parodyki
mums naujame
spindėjime gyvo tikėjimo, 
nemirštamos 
vilties ir nežinančios
ribų meilės žvaigždes.
   Padėki man ir mano
Tautai nugalėti visas 
kliūtis, kurios užstoja 
kelią į Tavo Sūnaus

glėbį, į Švenč. Širdies
turtų gausybę.
      Amen.


    Sekminių malda

    Kai apaštalai
laukė pažadėto
Ramintojo, drauge
su Jėzaus Motina 
daug meldėsi.
Atėjo Sekminių
valanda,
iš dangaus ant jų
nusileido ugnies
pavidalai, kurie
apšvietė juos, atnešė
jiems apaštališko 
uolumo, kankinių
drąsos, sumanumo,
kalbos dovaną...
    Šv. Dvasia,
    Guodėja ir Stiprintoja,
ateiki, nusileisk ir


mums. Ir mes laukiame,
ir mes prašome, ir 
mes meldžiamės.
Ateik, atnaujink mus,
atnaujink mūsų Tautą. 
Suteiki mums visų 
reikalingiausių malonių, 
kad mes vieningai ir su 
meile kurtumėm Dievo 
karalystę savo Tėvynėje.
    Amen.
    Devintinių malda

    Man reikia gydytojo,
man reikia ramintojo, 
geriausio Tėvo iš visų 
tėvų... Viešpatie Jėzau, 
pasilikai pas mus Meilės 
Sakramente per visas 
dienas. Jėzau, šauki, 
kvieti, vadini pas save 
visus pavargusius, 
nuliūdusius, nu-
žemintos širdies...
    Trokšte trokštu,
geiste geidžiu su Tavim 
susijungti Meilės 
Sakramente.
    Jėzau, ateiki pas
mane, paguoski mane, 
nuraminti ateiki. 
Aplankyk širdis, 
svetimuose kraštuose 
trokštančias Tavęs, 
aplankyk mirštančius ir 
mirusius be Tavęs.
    Jėzau, aplankyk taip
pat ir persekiojančius 
Tave.
    Jėzau, Tu mano šviesa
tamsoje,
Tu mano šilima šalty, Tu
mano laimė varge. Dienos 
saulė šaukia mane į Tave, 
žvaigždžių mirgėjimas 
vadina pas Tave, sniegas, 
balti žiedai
kalba apie Tavo 
skaistumą, Viešpatie.
      Amen.

   
Šeštinių malda

    Jėzau, atvėrei mums
begalinę sielos paslaptį: 
neribotą gailestingumą, 
viską nugalinčią meilę, 
nusižeminimo jėgą, 
kančią, skaus-
mą parodei kaip
sielos vaistą.
    Jėzau, angelų,
serafimų, kerubimų 
lydimas įžengei į dangų 
šventųjų džiaugsmui, 
o mums per visas 
dienas pasilikai Meilės 
Sakramente.
    Jėzau, visokios laimės
Kūrėjau, leiski mums gy-
venimu džiaugtis, kaip 
Dievo dovana, 
bet apsaugok nuo 
perdidelio 
prisirišimo prie 
žemės gėrybių, 
mokyki mus ieškoti, 
siekti, kovoti dėl dangaus 
vertybių.
    Amen.
    Malda į Šv. Antaną

    Šv. Antanai, visų
klaidų, visokios vergijos 
nugalėtojau iš giliausios 
širdies šaukiamės 
pagalbos mūsų sunkiose 
dienose. Praradome 
brangenybių brangenybę 
laisvę. Prašome išmelsti ją 
mums ir mus išmokyti ją
branginti, mylėti ir ginti.
Padėki mums nugalėti 
vergiją savyje, kad mūsų 
tarpe išnyktų visoks 
pataikavimas, skundai, 
kerštas, neapykanta, 
kišimasis į kitų reikalus, 
kad aš nebūčiau kitų 
laisvės žudikė...
    Šv. Antanai padėki
man ir mano
Tautai pakilti iš klaidų
bei apsileidimo šviesiam 
rytojui.
     Amen.

   
Malda į Šv. Joną
Krikštytoją


    Šv. Jonai K, kuris šaukei
taisyti Išganytojui kelią, 
padėki man ir mano my-


limiesiems taisyti Jam
savo širdies takelius, 
pamokyki išpuošti savo 
širdis kvapiais dorybių 
žiedais, pamokyki mus 
savo gyvenimu Jį šlovinti, 
išpažinti ir mylėti. 
Pašauki ir mano Tautą 
gerai suprasti Jo mokslą 
jį skelbti ir juo gyventi.
     Amen.
Malda į Šv. Aloyzą

    Šv. Aloyzai, kuris visą
gyvenimą baltu žiedu 
žydėjai, kuris tyru oru 
alsavai, kuris didžiu 
vidiniu džiaugsmu 
spindėjai, kuris Saulės 
šviesoje augai, žydėjai 
ir vaisių nešei, padėki 
mums iš aukštybių, 
padėki mūsų Tau-
tos ieškotojams surasti
vidinį gyvenimą, 
palydėki mus visus 
skaisčiais idealų keliais.
     Amen.


     Malda į Kristų
Karalių

     Jėzau, nuo kryžiaus
sosto pasidarei Karalium 
jautrių sielų, nuo kryžiaus 
sosto parodei žmonijai 
kelią
į Laimės šalį, kryžiaus 
soste atvėrei mums savo 
širdies turtų gausybę.
    Sielų Karaliau, labai
dėkoju, kad ir man leidi 
kryžiaus šešėly augti. 
Išganytojau, leiski man, 
mano mylimiausiems 
ir mano Tautai pajusti 
Švenč. Širdies šilimos ir 
jėgos.
     Amen.
     Visi Šventieji,
padėkite mums

    Angeliškieji kūdikiai,
skaisčios mergelės, 
kovotojai jaunuoliai, 
išpažinėjai, Tiesos 
ieškotojai, Tiesos 
mylėtojai, ir skelbėjai, 
kentėtojai ir kankiniai, 
padėkite išmelsti mums 
įvairiausio spalvingumo 
doros žiedų, sužadinkite 
mumyse ne-
mirštamų Gėrio troškimų.
    Šv. Lietuvos Globėjai
ir kankiniai, maldaujame 
pagalbos savo kovose bei 
siekimuose.
    Amen.


    Kalėdų malda

    Suledėjusiomis
lūpomis, su ašaromis 
akyse, nevilties iškankintos 
puolame prie Tavo 
prakartėlės, Šv. Kūdiki!
    Priimki mūsų
prašymus, maldas, priimki
ilgesį, pasiryžimus, 
priimki karžygių aukas, 
priimki mūsų mylimųjų 
ašaras, maldas, skausmu 
persunktus rūpesčius, 
išlaikyki mus visus 
gražiai ateičiai. Suteiki 
dangaus laimę svečioj 
šaly iš vargo ir bado
mirusiems. Dėl savo
Šv. Motinos ir visų
šventųjų nuopelnų, 
pasigailėki mano 
mylimųjų ir mūsų Tautos. 
Sutrinta širdimi maldauju 
sutrumpinti bandymų 
dienas. Jei reikia aukų, 
imki jas iš manęs, tik 
duoki man kankinių 
drąsos ir stiprybės.
    Amen.

 

Įvairus maldaknygės leidimai

Maldaknygės pirmasis leidimas.
Maldaknygės pirmasis leidimas. 1959 m. Pulnamas, JAV

 

Lietuvių kalba
Lietuvių kalba (antrasis leidimas). 1963 m. Putnamas, JAV

 

 Anglų kalba
Anglų kalba (pirmasis leidimas). 1960 m.
  Vokiečių kalba.
Vokiečių kalba. 1960 m.


Olandų kalba
Olandų kalba. 1961 m.

Italų kalba.
Italų kalba. 1962 m.

Ispanų kalba
Ispanų kalba. 1962 m.

Lenkų kalba
Lenkų kalba. 1966 m.

Prancūzų kalba.
Prancūzų kalba. 1967 m.

Kinų kalba
Kinų kalba

Pogrindinis 1964 m. leidinys
Pogrindinis 1964 m. leidinys

Pirmasis leidimas
Pirmasis leidimas Nepriklausomoje Lietuvoje. 1990 m.

Adelės Dirsytės maldyno
Faksimilė

Malda į Šv. Kazimierą

 

Malda į Šv. Kazimierą*

Šv. Kazimierai, Marijos Žemės
Globėjau, kuris himnais šlovinai 
Švenč. Mariją, kuris naktimis prie 
bažnyčios durų klūpodamas šau-
keisi Jos pagalbos, kuris taip mylė-
jai skaistybę, kad visokios pasaulio 
garbės, visų patogumų dėl jos atsi-
žadėjai. Išmelski, Šv. Globėjau,
ir mūsų kraštui skaistumo žie-

* Surinktame tekste rašyba ir skyryba taisyta

Malda į Šv. Kazimierą
dų, kurie savo kvapu patrauktų
mus visus Tavo keliais.
Šv. Kazimierai, niekur nenorėjai
išvykti iš savo krašto, o jam esant 
pavojuj, iš dangaus padėjai mūsų 
kariuomenei. Sugeltomis širdimis 
maldaujame padėki prisiekti mūsų 
Tautai kilniam gyvenimui, o 
mums veikiai sugrįžti į žemę, pa-
šventintą kankinių krauju, ne-
kaltomis ašaromis ir begaliniu sie-
lvartu. Amen.

    Malda į Šv. Juozapą
Šv. Juozapai, Šv. Šeimos Globėjau, 
padėki mūsų besikuriančioms šei-
moms, kad jose amžinai degtų mei-
lės žiburėliai, kad jie išaugtų švy-
turiais, kurių jokie vėjai neužgesin-
tų, o mus sugrąžinki į šeimos židi-
nius didžiam kūrybiniam darbui.
Šv. Juozapai, kuris pats

Malda į Šv. Kazimierą
išgyvenai tremtinio dalią, išmelski 
mums, suvargusiems, ištvermės, 
išminties ir nepalūžimo vargo die-
nose, kad visi sunkumai mus kaip 
ugnis plieną užgrūdintų.
Šv. Juozapai, visų dvasios turtų
valdytojau, suteiki mums skaisty-
bės, meilės, tvirtumo ir vienybės 
dvasios.
Amen.
Malda išmelsti palaimintajam ar-
kivyskupui Jurgiui Matulaičiui al-
torių garbę

Visų Šventųjų Karaliene, visi dan-
gaus gyventojai, išmelskite mūsų
palaimintajam altorių garbę, kad, 
jo pėdomis eidami ir jo pagalbos 
šelpiami, išmoktumėm siekti lai-
mingos amžinybės, būdami priešų 
ir svetimųjų apsupti kaip jisai.

Velykų malda
Šv. Jurgi, mūsų palaimintojo Glo-
bėjau, kuris lydėjai jį kad ir sun-
kiu, bet tikru gyvenimo keliu! Iš-
prašyk jam galios globoti savo
Tautą, kad ji nugalėtų priešo ža-
bangas, visados būtų dorybėmis 
herojiška ir vis tobuliau vykdytų 
Aukščiausiojo jai skirtus uždavi-
nius.
Amen.
     Velykų malda
Dieve, esi neišreiškiama meilė, 
pats nužengei iš dangaus parodyti 
mums kelio meilės karalystėn. Jė-
zau, amžinojon laimėn pakvietei 
visus vargstančius, visus geros va-
lios, visus trokštančius ir ieškan-
čius amžinybės. Kūno ir dvasios 
kančios, įvairiausi trūkumai - tik-
riausi palydovai dangaus laimėn.
Velykų Jėzau, padėki pri-

Velykų malda
sikelti iš ydų man, mano mylimie-
siems, mano Tautai, prikelti taip
pat visus klystančius.
    Visos dangaus Dvasios, padėki-
te mums giedoti Jėzaus Prisikėlimo
 garbę. Garbinkime, šlovinkime ir 
dėkokime mirties Nugalėtojui, 
meilės Davėjui.
Amen.

Malda į Gailestingumo Jėzų
(Atvelykio sekmadieniui)
    Nuovargis, nusilpimas sukaus-
tė mūsų širdis. Nebeturime nei
dvasios maisto, nei reikalingo poil-
sio, nei atsigaivinimo. Ilgesys, lū-
kestis, vergija prislėgė mus. Gai-
lestingumo Jėzau, Tavo pasigailėji-
mo šaukiuosi, prie Tavo atverto šo-
no glaudžiamės. Gailestingiausioji 
ir meile liepsnojanti Širdie, sujun-
ki mus gailestingumo, meilės ir 
vienybės ryšiais.
    Padėki mus veikiai su-

Malda į Gailestingumo Jėzų
grįžti į savo žemę, kad vis geriau ir
geriau vykdytumėm Viešpaties 
mums skirtus uždavinius.
    Amen.

    Šv. Vaikelio pagarbinimas

    Suledėjusiomis lūpomis, su
ašaromis akyse, nevilties iškankin-
tos puolame prie Tavo prakartėlės, 
Šv. Kūdiki! Priimki mūsų prašy-
mus, maldas, priimki ilgesį, pasi-
ryžimus, pri-
imki karžygių aukas, priimki
mūsų mylimųjų ašaras, maldas, 
skausmu persunktus rūpesčius, 
išlaikyki juos gražiai ateičiai. Su-
teiki, Šv. Kūdiki, dangaus laimę 
svečioj šalyj iš vargo ir bado mi-
rusiems. Dėl savo Švenč. Motinos 
ir visų šventųjų nuopelnų pasigai-
lėki mano mylimųjų ir mūsų Tau-
tos. Sutrinta širdimi maldauju su-
trumpinti bandymų dienas. Jei rei-
kia

Malda į Šv. Moniką
aukų, imki jas iš manęs, tik duok 
man kankinių drąsos ir stiprybės. 
Amen.

     Malda į Šv. Moniką
    (Gegužės mėn. 4 d.)

    Šv. Monika, kuri išgyvenai sa-
vo vyro ir sūnaus Augustino nuo-
dėmingus klaidžiojimus, kuri per
daugelį metų nesvyruojančia mal-
da, aukomis, didžios
atgailos dvasia sugrąžinai juos į 
tikrąjį kelią! Padėki mūsų šeimoms 
nugalėti savo piktžoles, ypač girta-
vimą, priesaikos laužymą, tikėjimo 
niekinimus, nusikaltimus skaisty-
bei. Išmelski mums ištvermės, Die-
vu pasitikėjimą ir tikros atgailos 
atsiteisimo dvasią.
    Šv. Augustinai, pats ilgai klai-
džiojęs, išmelski mūsų klys-

Malda į Šv. Moniką
tantiems Tiesos pažinimo malonę,
apsaugok mūsų jaunimą nuo klai-
dų bei nusikaltimų.
    Šv. Motina Marija, skausmo
išgeltomis širdimis šaukiamės Ta-
vo pagalbos, išgirski mūsų moti-
nų, seserų, dukrų nuolankios šir-
dies maldavimus.
           Amen.

Malda už mirusią mamą
Motinų Motina, savo ir sa-
vo Sūnaus nuopelnais, visų moti-
nų troškimais bei aukomis, mano 
sutrintos širdies prašymais užden-
ki mano mamos ir visų mūsų mo-
tinų nusikaltimus, kad jos iš tenai 
dar uoliau saugotų ir globotų mus, 
beplaukiančius audringa gyveni-
mo jūra.
       Amen.

    Malda už mamą
Kūrėjau, apdovanojai motinos 
širdį gražiausiais 

Malda už mamą
pasiaukojimo, išsižadėjimo ir neži-
nančiais ribų meilės žiedais.
Šv. Dvasios dovanomis nuskaid-
rink jos pasiryžimus, duoki jai su-
prasti Viešpaties balsą audringiau-
sioj valandoj.
    Gražiausios Meilės Motina, Vi-
sų Malonių Tarpininke, prašau ir
 maldauju palaiminki mano mamos 
dienas, suteiki tai meilės širdžiai 
reikalingų išganymui malonių,
o man dėkingumo jausmų ir elge-
sį, visada ją džiuginantį. Amen.

Malda į Visų Malonių Tarpininkę
    (Gegužės mėn. 24 d.)

   Nuvargom, apmirė mūsų jaus-
mai, sustingo širdys, nebesusigau-
dom savo mintyse... Marija, Ma-
lonių pilnoji, Visų Malonių Tarpi-
ninke, sutrinta širdi-

Malda į Visų Malonių Tarpininkę
mi keliame į Tave savo maldavimo
rankas, atgaivinki mus, sakyki 
mums, ko trokšta iš mūsų Tavo 
numylėtasis Sūnus, mes norime 
visiškai paklusti Jo valiai.
    Maloningoji, parodyk mums
naujame spindėjime gyvo tikėjimo, 
nemirštamos vilties ir nežinančios 
ribų meilės žvaigždes. Padėki man 
ir mano Tautai nugalėti visas kliūtis,
kurios užstoja kelią į Tavo Sūnaus 
glėbį, į Švenč. Širdies turtų gausy-
bę. Amen.

    Sekminių malda

    Kai apaštalai laukė pažadėto
Ramintojo, drauge su Išganytojo 
Motina daug meldėsi. Atėjo Sekmi-
nių valanda, iš dangaus ant jų nu-
sileido ugnies pavidalai, kurie ap-

Sekminių malda
švietė juos, atnešė jiems apaštališ-
ko uolumo, kankinių drąsos, suma-
numo ir kalbų dovaną...
   Šv. Dvasia, Guodėja ir Stiprin-
toja, ateiki, nusileiski ir mums. Ir
 mes laukiame, ir mes prašome, ir 
mes meldžiame. Ateiki atnaujinti 
mūsų ir mūsų Tautos. Suteiki 
mums visų reikalingų malonių, 
kad mes vieningai ir su meile kur-
tumėm Dievo karalystę savo Tėvy-
nėje.
    Amen.
    Devintinių malda
Man reikia gydytojo, mokytojo, 
man reikia ramintojo, geriausio 
Tėvo iš visų tėvų...
Viešpatie Jėzau, pasiliki pas
mus Meilės Sakramente per visas 
dienas. Jėzau, kvieti, šauki, vadini 
pas save visus pavargusius, nuliū-
dusius, nužemintos širdies... 
Trokšte trokštu, geiste geidžiu su 
Tavimi dažnai jungtis dieviškam 
Sakramente. Jėzau, ateiki

Devintinių malda
pas mane nuraminti, ateiki.
Aplankyki širdis, svetimuose kraš-
tuose trokštančias Tavęs, aplankyki 
vargstančius, mirštančius ir nusi-
minusius be Tavęs. Jėzau, pažvelki 
ir į persekiojančius Tave.
    Jėzau, Tu mano šviesa tamsoje,
Tu mano šilima šalty, Tu mano lai-
mė varge. Dienos saulė šaukia ma-
ne pas Tave, žvaigždžių mirgėji-
mas vadina pas Tave, balti žiedai 
kal-
ba apie Tavo skaistumų, Viešpatie. 
Amen.
          Šeštinių malda
    Jėzau, atvėrei mums begalinius 
sielos slėpinius, neribotų gailestin-
gumų, viską nugalinčią meilę, nu-
sižeminimo jėgą, kančią-skausmą 
iškėlei kaip sielos vaistą.
    Jėzau, angelų serafimų, kerubi-
nų lydimas, įžengei į dangų šven
tųjų džiaugsmui, o mums pasilikai
Meilės Sakramente.
    Jėzau, visokios laimės Kūrėjau,

Šeštinių malda
leiski mums gyvenimu džiaug-
tis kaip Dievo dovana, bet apsau-
gok nuo per didelio prisirišimo
prie žemės gėrybių, mokyki mus 
ieškoti, siekti, kovoti dėl grožio. 
    Amen.
          Malda į Šv. Antaną
Šv. Antanai, visų klaidų, visokios 
vergijos nugalėtojau, iš gilumos 
širdies šaukiuos Tavo pagalbos 
sunkiose dienose. Praradome bran-
genybių bran-
genybę - laisvę. Prašome išmelsti 
ją mums ir mus išmokyti ją bran-
ginti, mylėti ir ginti. Padėki mums 
nugalėti vergiją savy, kad mūsų 
tarpe išnyktų visoks pataikavimas, 
skundai, kerštas, neapykanta, kiši-
masis į kitų reikalus, kad aš niekad 
nebūčiau kitų laisvės žudikė.
Šv. Antanai, padėki man ir ma-
no Tautai pakilti

Malda į Šv. Antaną
iš klaidų bei apsileidimų šviesiam
rytojui.    Amen.

    Malda į Šv. Joną Krikštytoją
Šv. Jonai Krikštytojau, kuris šau-
kei taisyti Išganytojui kelius, padė-
ki man ir mano mylimiesiems tai-
syti Jam savo širdim takelius, pa-
mokyki išpuošti savo širdis kva-
piais dorybių žiedais, pamokyki 
mus savo gyvenimu Jį šlovinti, iš-
pažinti ir mylėti. Pašauki ir mano
Tautą gerai suprasti Jo mokslą, jį
skelbti, ir juo gyventi. Amen.

       Malda už mirusį tėvelį
    Viešpatie Jėzau, pašaukei pas
save mano globėją, maitintoją ir 
saugotoją, suteiki jam tikrąjį poil-
sį. Jėzau, dėl savo Švenč. Širdies 
meilės gausybės ir begalinio vargs-
tantiems gailestingumo prašau ir 
melste meldžiu atleisti visus mano

Malda už mirusį tėvelį
tėvelio nusikaltimus bei ydas, leis-
ki jam iš aukštybių vėl globoti mū-
sų šeimą gyvenimo audrose.
    Šv. Juozapai, Šv. Šeimos ir
mirštančiųjų Globėjau, išprašyki 
mano ir visiems mūsų mirusiems 
tėvams greitą susitaikymą su Vieš-
pačiu Jėzumi.     Amen.

         Malda į Šv. Aloyzą
Šv. Aloyzai, kuris visą gyvenimą 
baltu žiedu žydėjai,
kuris tyru oru alsavai, kuris di-
džiu vidiniu džiaugsmu spindėjai, 
kuris saulės šviesoje augai, žydėjai 
ir vaisių nešei, padėki mums iš 
aukštybių, padėki mūsų Tautos 
ieškotojams susirasti vidinį gyve-
nimą, palydėk mus visus skaisčiais 
idealų keliais.      Amen.

         Marija, gelbėk mus
              (IX.8 d.)

Marija, gelbėk mus
Marija, gelbėki krauju ir ašaromis,
pasiaukojimu ir pasiryžimais, kan-
čia ir meile išpuoštą žemę. Marija, 
stiprink mūsų krūtinėj milžinų 
galią, išlaikyk skaisčią Tautos dva-
sią, kurią mūsų bočiai per amžius 
gynė.
     Marija, nušviesk kelius klys-
tantiems, pagelbėki mirusiems kar-
žygiams, leiski prisikelti mūsų
šventai Lietuvai, kad kaip šviesi 
žvaigždė, vargų išbandyta,
     kitų tautų tarpe šviestų, spin-
dėtų ir garbintų Tavo sūnaus ir
Tavo begalinį gailestingumą ir 
meilę.     Amen.

       Malda į Kristų Karalių
    Išganytojau, nuo kryžiaus sos-
to pasidarei Karalium jautrių sie-
lų, nuo kryžiaus sosto parodei 
žmonijai kelią į Laimės šalį, kry-
žiaus soste atvėrei mums savo Šir-
dies turtų gausybę.

 Malda į Kristų Karalių
 Sielų Karaliau, labai dėkoju,
kad ir man leidi kryžiaus šešėly 
augti. Išganytojau, leiski man, ma-
no mylimiesiems ir mano Tautai 
pajusti Švenč. Širdies šilimos ir jė-
gos.     Amen.
Visi Šventieji, padėkite mums, an-
geliškieji kūdikiai, skaisčiosios
mergelės, kovotojai jaunuoliai, iš-
pažintojai, Tiesos ieškotojai, kentė-
tojai ir kanki-
 niai, padėkite išmelsti mums įvai-
riausio spalvingumo doros žiedų, 
sužadinkite mumyse nemirštamų 
Gėrio troškimų.
     Šv. Lietuvos globėjai ir kanki-
niai, maldaujame pagalbos savo
kovose bei siekimuose.
                   Amen.

     Viešpatie, pasigailėk mūsų
Tautos.
Gyvybės ir kraujo aukomis nu-
spalvinta mūsų žemė.

pasigailėk mūsų
 Viešpatie, dėkoju Tau, kad leidai
mūsų karžygiams įdėti į Tėvynės 
aukurą gerus sumanymus, kilnius 
jausmus ir įvairiaspalvių žygių 
daugybę. Viešpatie, palaimink jė-
gas visų tų, kurie dirba Tėvynės 
labui, duok amžiną poilsį visiems 
gyvybę už savo kraštą atidavu-
siems. Viešpatie, maldauju gausiai 
atlyginti žuvusiųjų šeimoms, kad 
Tavo palaima visados
 gyventų jų namuose.
    Mūsų Tautos kankiniai, išmel-
skite mums nebijančių aukos mo-
kytojų, gydytojų, dvasiškių, išmel-
skite apaštalų, Tiesos ieškotojų,
išmelskite karių, Tėvynės gynėjų, 
kurie turėtų drąsos bei jėgų iškęsti 
visus bandymus, eidami kankinių 
keliais.
Jėzau, kankinių stiprybė, stip-
rink mus kovoje, kanki-

pasigailėk mūsų
 nių Karaliau, užtarki mus.
      Amen.
          Dukters malda
    Dangaus Tėve, apdovanojai 
mane šeimos laime. Su džiaug-
sminga širdimi dėkoju Tau už vi-
sas patirtas malones per saviškius. 
Maldauju išlaikyti juos kilniems 
Tėvynės darbams ir gražiai atei-
čiai.
    Išganytojau, duoki man tokios
meilės savo namams, kad ir gyvy-
bės auka nebūtų baisi
 dėl jų.
     Šv. Dvasia, gaivinki mus visus
savo meile, duoki mums vis naujų 
minčių, sumanymų, pasiryžimų 
bei aukų, atgaivinančių ją.
     Gražiosios Meilės Motina, pa-
dėki neužgesti meilės ugnelei per
visus amžių amžius.
         Amen.

 

Adelės Dirsytės laiškai*

1.

Vilnius, 1947.VI.26

Aldute1,

Šiandien Tavo Mamytė gavo tokį rūpestingą siuntinėlį. Ji mus visais skanumynais vaišino. Labai džiaugiaus, kad Jūs taip mylite savo Motinėlę. Tie rūpestingai siunčiami laiškučiai ir siuntinėliai tą kalba.

Aldute, gera man su Tavo Mamyte, net aš bijau pagalvoti, kad ateis laikas, ir aš kasdien jos nebegalėsiu matyti. Bet... bet užtat Tu ją galėsi turėti ir džiaugtis su ja.

Mes taip buvome pasiilgusios gamtos spalvingumo. Pirmiau taip ilgai spoksodavau pro langą į kasdien kitokius saulėleidžius ir besprogstantį svyruoklį beržą, kuris kasdien keitėsi ir pagaliau visai sužaliavo. Tada mes palikome anuos namus ir anuos pamiltus vaizdus.

Dabar mes daug matome. Vaikščiojame po kiemą, kartais nešiojame akmenukus, kartais plytas, kartais su kastuvu paknaisiojam žemę. Koks malonus žemės kvapas, kokie įvairūs žemės klodai ir puvenos! Dažnai viską užsimiršti besigėrėdama žemės, oro ir žalumynų kvapais.

Tuo juoksies, Aldute, iš manęs, kai perskaitysi mano laiškiuką. Aš kartais atsitupiu prie svėrės, prie dilgėlės ir žiūriu, žiūriu, nenoriu kalbėti, man gera su Dievo žolele. O kokia greita rudoji skruzdytė ir kokia graži Dievo raudonoji karvytė! O Tau?

Man taip noris ir dar ir dar rašyti, bet aš nežinau, ar Tu norėsi skaityti. Jeigu Tau patiks, parašyk man, kai rašysi Mamytei, tada aš Tau vėl rašysiu.

Ar Tu žaidi su Vytenėliu?2

Iš Vilniaus mokytoja

* Kalba netaisyta; rašyba ir skyryba taisyta. Nenustatyti asmenys išnašose nenurodomi.
1 Mokytojos E.Pavalkienės duktė.
2 Mokytojos E.Pavalkienės sūnelis.

 

2.

Mūsų interesų centran pakliuvęs,
Ponas Antanai3,

Mums labai miela p. Eliutė4 tik išvažiavo ir tuoj visų mūsų dėmesį atkreipė į save ir į Jus. Niekas iš mūsų tiek laiškų negauna, kiek ji. Ypač mane pagavo smalsumas. Kas čia tas nuostabusis rašytojas? O šiandien tas romantiškas Judviejų bruožas žinomas jau ir mūsų miesto pareigūnams. Vakar tai jau mūsų keletą apėmė nepaprastas noras Jus pamatyti. Kažkas per langą Jus pamatė ir sušuko. Ak!.. Savininkė atsidūrė užpakaly, o mes priešaky. Taigi Jūsų Elytės kuklumas turės būti palaidotas.

Mūsų dideliam džiaugsmui tegul gyvena Jūsų šventoji šeimos harmonija!

Už drąsą atsiprašau, p. Elytė už tai nepyksta; ergo, Jūs neužsirūstinsit.

Buvusi p. Elytės draugė, šiandien atvažiavo dar dvi jos geriausios prietelės; taigi kokia dabar mano padėtis, koks mano dabar bus titulas - nebežinau, viską ateitis nušvies...

Vaikų draugė AD.

Kunigaikščių miestas,

1947.VII.17

3 Antanas Pavalkis, mokytojos E.Pavalkienės vyras.
4 Mokytoja Elena Pavalkienė.

 

3.

[Stasiui Ivanauskui]

Tundra, 1948.VI.8

Gegužės 23 d. per Vorkutą plaukė lytys. Taip patvino, kad upeliukas, kuris prie mūsų kolonijos įteka į Vorkutą, nunešė tiltą. Sukabinti špalai. Sargyba su valtimi ledams, o mes tuo karišku tiltu keliaujam. Būna pliukš, pliukš. Atvažiavus negalėdavau geležinkeliu, kuris eina per upę, eiti. Šiandien per upę drąsiai žengiu net su plytom arba malkom. Yra mergaičių negalinčių.

Neseniai injekcijas gavom nuo šiltinės. Dvi dienas buvo ypač silpna, prasidėjo viduriavimas. Bet dabar esu vėl visai sveika. Geg. 30 d. Katrelės5 vardu gavau siuntinį, kuris dabar ypač reikalingas. Gerai, kad atsiuntė svogūnų, nes jau daug ką palietė cinga, nors gydo: veža į ligoninę, į poilsio namus, duoda vaistų.

Tundrų Lietuvoj viską išgyvenu: ir Verbų sekmadienio garbę -tarp daugybės - tyrus, ir iš negalimų dalykų pasidaro tikrovė...

Dirbame naktį. Žvaigždžių seniai jau nebematom, net Vakarinės. Naktis be saulės trunka gal valandą. Gražūs saulėleidžiai ir saulėtekiai, kurie taip nuostabiai nuvarsoja kalnus, o kad Jūs juos pamatytumėt!

Mes jau po pusryčių, mergaitės dar verdasi, kuri ką turi, kuri ką nori, o dešimtininkas6 (jis prižiūri mūsų darbą) komiškai atsakinėja į visus mūsų klausimus. Sveikinimai Judviem ir Jūsų namiškiams.

Ada

Tik truputį pasikeitė adresas. Gyvenu čia pat. Dar purienai nepražydo, sidabriniai karklai sprogsta, naktimis net ledas ant pelkių būna. Karves sofchozas nuo Sekminių gano, jos kažką ėda, nors žolelė tik dabar pasirodo...

5 Kotryna Ivanauskienė, A.Dirsytės vyriausia sesuo.
6 Vilniaus krašto lenkas Semeniakas.

4.

[Stasiui Ivanauskui]

Tundra, 1948.IX.28

Brangiausiasis7,

Jau senokai gavau Tavo laišką, nors dažnokai sapne matau Tave įvairiose aplinkybėse. Man labai džiugu, kad Tonio8 pirmą laišką gavau; jis atostogaudamas paskyrė ir man valandžiukę, o be to, jo vardu gavau VIII.9 ir 16 d. siuntinius. Jau antrą kartą matau Tavo mamytės kelis sakinius, taip mielus, taip brangius. O tas viskas nulydi mane į meilės, didžių atminimų, didžių pasiryžimų kraštą...

Aš nuo rugp. 14 d. gyvenu Poilsio namuos. Taigi dirbu tik pusdienį, jau normos negąsdina. Kartais tinkuojam namus, baltinam, raunam samanas, maišom, nešiojam molį, žvyrą, kasam kanaliukus, rengiam barakus žiemai... Būna ir nuostabių valandėlių, tokių svajingų, kai viską, viską, kas slegia, užmirštam. Mes gavom progos uogauti, uogauti net po kelias valandas. Rinkom normas, bet ir mus vitaminai atgaivino. Daugiausia pas mus girtuoklės, yra mėlynių, bruknių, mažyčių spanguolių, kažin kokių nematytų raudonų, kaip raudoni serbentai, ir juodų egliukių. Tris kartus valgiau grybų. Čia auga lepšės, raudonikės, ūmėdės...

Dabar aš nuo buvusios darbo kolonos, kurios adrese žymėjom raide M, apie tris kilometrus. Šios kolonos tas pats adresas, tik raidė P. Buvusioj kolonoj pasiliko ponia Lad9. Ji prašė Tavęs paprašyti, kad visados rašytum bent ką nors apie Benę10.

Mano šeimą dabar sudaro ketvertas. Seselė Kemežytė11 iš Prienų, Zitutė iš Tauragės, Tūbelienė iš Rokiškio. Mes miegame ant vienų narų, valgome pietus kartu, nes pietus valgome ne valgykloj. Pietums dažnai būna mūsų pasigaminti valgiai, gaunami iš brangiosios Tėvynės. Mes 25 d. š. mėn. gavom tris siuntinius. Šį sykį į mūsų koloniją ypač daug atvežė siuntinių. Iš viso 94. Sekmadienis buvo nepaprastai mielas. Nereikėjo dirbti: baliavojom, džiaugėmės, rašėm laiškus, dalinomės išgyvenimais, meldėmės... Seselė gavo džiovintų bulvių, maltų žirnių su riebalais, Tūbelienė ypač du įdomius apvalius sūrius... Mūsų sekcijoj daugiausia ukrainiečių, kurių kalba man primena palyginimas lietuvių rašomosios kalbos su žemaičių. Yra dvi akiplėšos, čekoslovakė ir vengrė. Yra geros širdies rusių, ak, tos vargo dukros!

Visas rugsėjas gražus, giedrios dienos, mažai lietaus. Juk tai mūsų laimė. Čia šiemet negirdėjom griaustinio, nematėm žaibo.

Mūsų kolonija sausa, zemliankos (žeminės) ir barakai apdaigstytos eglutėm. Aš gyvenu zemliankoj. Nebloga, šilta ir netamsu. Jau kasdien pakūrenam krosnelį, ne dėl to, kad šalta, bet daugelis verdasi iš gautų, įsigytų produktų valgį.

Natūralių bulvių valgėm pernai rudenį, šiaip būdavo džiovintos; dabar atvežė vėl bulvių ir kopūstų. Pradėjo mus maitinti šių metų derlium.

Kai gyvenam Poilsio namuos, atlieka ir laisvų valandėlių, kuriomis tvarkaus, truputį pabandau rankdarbių meną, paskaitau. Labai norėčiau spalių mėnesį čia išbūti, tai brangus Marijos mėnuo - galėtumėm jungtis su Tėvyne bendroj maldoj. Šiaip būna kai kada per daug nuovargio. O be to, šis mėnuo, atrodo, turės daug kritulių. Sunkoka, kai sušlampi kaip šunytis.

Kaip dabar tavo fizinė nuotaika, ar nors kiek po vasaros sustiprėjai? Kad daug gauni keliauti, man patinka, tik neprarask savo vidaus, nepasinerk paviršutiniuos įspūdžiuos.

Kaip laikosi p.p. Ada12 ir Alė13, prof. St.14? Kaip Tavo buto gerieji prieteliai?

Mano didžiausio išsiilgimo sveikinimai Jums visiems.

Tavo Adelė

7 Kreipinys į savo globotinį, sesers Kotrynos sūnų,Vilniaus universiteto studentą Stasį Ivanauską.
8 Antanas Ivanauskas, jauniausias sesers Kotrynos sūnus.
9 Stefanija Ladygienė, visuomenės veikėja, A.Dirsytės bendrabylė.
10 Benediktas Ladyga, S. Ladygienės sūnus.
11 Ses. Scholastika Kemežytė.
12 Adelė Ubeikaitė, tuo metu studentė, tarnautoja Vilniuje.
13 Alė Naginskaitė, studentė, poetė, tarnautoja Vilniuje.
14 Prof. Jurgis Stabinis, geografas, Vilniaus liaudies universiteto direktorius (A.Dirsytė dirbo jo pavaduotoja).

 

5.

[Stasiui Ivanauskui]

Tundra, 1948.X.21

Brangiausiasis,

Rugpjūčio 14 d. išvykau į Poilsio namus, o spalių 6 d. jau vėl pradėjau dirbti, vėl sugrįžau į koloniją, žymimą raide M. Per tą laiką turėjom pasibastyti iš kolonijos į koloniją, iš barako į baraką, gulėti ant grindų, suolo, stalo, o šiandien vėl ant narų. Vėl mūsų bus mažytė bendruomenė keturių tarp keturios dešimties. Leokadija15 iš Alytaus aps. seminaristė, p. Joana - dzūkė, mokytojo žmona, ir varpininko dukra Zosė. Šiandien mums poilsio diena. Mudvi su Leo rašome laiškus, o anodvi išėjo į virtuvę bulvių skusti. Gaus valgyti pietų. Mums pietų išvirs žemaitė, kurią mes močiute16 vadiname. Mes gavome bulvių. Bendrų pietų negausime, neužsidirbome. Čia maitinamasi pagal darbo procentus, o procentų didumas priklauso nuo labai daug ko.

Iš Poilsio namų išvažiavau su IIIa kategorija. Šią kategoriją žiemą per labai didelius šalčius nuo darbo nuima. Tai mūsų džiaugsmas. Šiandien pirma diena šiemet šalčiausia. Sakė, kad jau išduos veltinius, užvakar gavome šiltas pirštines. Gerai, nes pernykštės visai nusidėvėjo. Buvau susirūpinus.

Šiandien kalnai saulėj lyg žydi, lyg bangomis alsuoja, vaizdai kinta, nuolat kinta. Kalnuose purga (pūga)17. Dabar kalnai mums ne tik gražūs, bet ir labai artimi, dabar ne tik mūsų žvilgsniai ten grožio ieško, bet širdys ten ilgesingai veržias, mes iš ten laukiame žinių, nes vasarą ten išvyko daug lietuvių, o pieš kelias dienas daug mūsų mergaičių. Mūsų čia jau nedaug liko. Išvyko mano buvusios mokinukės: Marytė Biekšaitė18 ir Julytė Šerkšnaitė19. Ponia Lad.20 toj pačioj kolonijoj su manim. Jie ir jai turi užsiėmimą su akmenimis. Labai daug mūsų svajingų sielų troško iš arti pamatyti kalnus. Mano dalia kitokia. Atrodo, kad man ir mano dabartinėms prietelėms teks gal kitkas matyti.

Draugiuk21, čia mes jau ir vėl matome spinduliuojančias pašvaistes: vieną kartą rausvos, gelsvos, kitą kartą lyg saulės spinduliais. Pamiršau, nuo ko šie gamtos reiškiniai. Parašyk man.

Šį brangų Dievo Motinos mėnesį stengiuos jungtis maldomis su Tėvyne. Tam reikalui turėjau simpatingų moterų grupelę. Jos liko kitame barake. Dabar dar nežinau, kaip šio mėnesio tradiciją baigsiu.

Šiandien, kai laukiu Kalėdų, kai pažiūriu į savo aplinką, atrodo, kad gyvenu anuose tolimuose laikuose ir Kūdikėlio reikia, šaukiančiai reikia...

Šiandien mane ypač domina sielų originalumas. Pas mus tarp tokių mūsiškių yra Marytė B.22, jeigu ir toliau puoselės ta linkme savo sielą, gal išaugs į gerumo genijų. Atrodo, gerumas ją grakščią padaro, ją nušviečia, ir taip miela į ją žiūrėti. Ryški ir mok. p. E. Pavalkienė. Ji save laiko švelnia, idealiste, o mes tų savybių nerandam. Zosikė ją charakterizavo: „Niekam blogo nedaro, bet niekam ir gero", o keletas gimnazisčių žavisi ja ir laiko moters idealu. Šioj aplinkoj ir save lengviau išlukštenti. O koks didelis sielų pasaulis ir koks didelis Kūrėjas, pašaukęs amžinam gyvenimui jas.

Kai galvoju apie Jus, atrodo, kad Jūs visi jau Anapus, o aš čia viena bastaus, laukiu valandos, kada Jus išvysiu.

Visus turiu laiko prisiminti, apie visus pagalvoti, visiems Dangaus palaimos paprašyti. Geros sėkmės prof. St.23, p.p. Adai24, Alei25, Tetai26, p. Česl.27 ir Benei28.

Draugiuk, Tavęs, Tavo žodžio taip ilgiuos.

Ada

Ir senu adresu siuntiniai mane pasiekia. Laiškai taip pat, jeigu lemta.

15 Leokadija Ališauskaitė, Alytaus mokytojų seminarijos mokinė.
16 Kęsminienė nuo Telšių.
17 Kai kurie žodžiai rengėjo paaiškinami lenktiniuose skliausteliuose.
18 A. Dirsytės mokinė ir bendrabylė.
19 A. Dirsytės mokinė.
20 Stefanija Ladygienė; žr. 9 išn.
21 Kreipinys į Stasį Ivanauską; žr. 7 išn.
22 Marytė Biekšaitė; žr. 18 išn.
23 Profesorius Jurgis Stabinis; žr. 14 išn.
24 Adelė Ubeikaitė; žr. 12 išn.
25 Alė Naginskaitė; žr. 13 išn.
26 Senutė skalbėja Agnietė Stašaitytė, gyv. Vilniuje; jos vardu A.Dirsytė siųsdavo laiškus Stasiui Ivanauskui.
27 Česlovas Mačys, geležinkelio tarnautojas, matematikos mokytojas.
28 Benediktas Ladyga; žr. 10 išn.

 

6.

[Stasiui Ivanauskui]

Tundra, 1948.X.31

Brangusis29,

Šiandien ypatinga diena. Tokia paprastai būna tik viena metuose. Generalinis inventoriaus patikrinimas prieš šventes. Einame su visais daiktais už zonos visi iki vieno. Mums primena jomarką. Išdykavimas, juokai, šnekos, net šokama. Paskui nemalonus rausimasis daiktuose. Tą dieną į darbą tik mažai išeina. Tai visos kolonijos poilsis. Kadangi didesnę dalį dienos praleidžiame jomarke, mums ši diena nėra įdomi.

Ar pas Jus nebuvo užėjusi Saliute Brinskaitė? Ji jau veik mėnuo, kai su mumis atsisveikino ir žadėjo Jus aplankyti. Labai norėčiau, kad ji Jus aplankytų.

Labai norėčiau, kad Tu dvasiškai artimai bendrautum su Skinuliukais30 ir Toniu31. Noriu, kad su jais dalintumeis išgyvenimais, kad ypač jauniesiems nurodytum literatūrą saviauklai. Bijau, kad mūsiškiai nebūtų tik išorinio pasaulio stebėtojai, kad pas juos atsirastų ieškojimo noras, didelis įsijautimas į Žmogaus dvasinį pasaulį. O kiek maža yra ieškančių žmonių...

Šiandien daugiausia bendrauju su seminariste Leokadija32, dzūke. Ji gimus 1925 m. Neturtingų tėvų, mokslui uždarbiavus, vasaras praleidus ūkio darbuose. Derybos su mama, kad vakarai priklauso tik jai, ji - skaitė... Kaip nuostabiai ji pamilus kaimą, kiek daug nepaprastai gražaus ji žino apie kaimą, kaime ji trokšta ir visą laiką gyventi. O ir šiaip ji sugeba analizuoti sutiktų žmonių pasaulį, moka gyventi savo idealais ir juos moka mylėti; atrodo, kad ji daugiau turi negu kitos. Ji turi tvirtą viltį ir didelius troškimus. Ponią Lad.33 ji ypač pamylėjo. Tiesa, ponia tikrai gražų vardą čia išlaiko, tikrai jos vidaus pasaulis vertas didelės pagarbos... Viltis, pastovumas čia taip reikalingi. Čia dažnos mėgiamas išsireiškimas: „Nusivyliau, nusivyliau..."

Jau gavom trupinėlių iš kalnų. Ten daug stipresni vėjai, gražus mėlyno vandens upelis, labai dailūs dugno akmenėliai, darbo sąlygos sunkesnės.

Šiemet oras mūsų darbui daug palankesnis, daug mažiau kritulių. Dar ir šaltų dienų buvo mažai. Jau kelintą kartą iškrenta sniegas ir vėl nutirpsta.

O daug daug naujų auklėjimo minčių nešiojuos savo sieloj, ateičiai daug jų gimsta. Keista, atrodo, kad aš iki šiol tikrai nieko nemokėjau mylėti, taip kitoj šviesoj būtų Šv. Rašto mintys, kitaip žiūrėčiau į savą žmogų, į šeimas... Tiek daug švento mūsų krašte yra. Be šios vietos negalima to pajusti. Dabar vargina mane mintis, kaip aš atsilyginsiu tiems, kurie man sudarė sąlygas tiek daug švento išgyventi, tiek daug didelio suprasti. Šiandien taip noriu į gelmes žmogaus sielos pasinerti...

Šiemet, atrodo, darbai lengvesni. Samanas rauname, nešiojame, žvyrą išverčiame iš vagonų, pylimą gražiname, akmenimis grindžiame, tiltui vietą ruošiame...

Užvakar turėjome iškrauti du vagonus bulvių ir kopūstų. (Čia kopūstai skanesni negu kadaise obuoliai.) Grįžusios turėjome daug juoko. Buvo tamsu, slidu. Mes ėjom, griuvinėjom... Mat galvojom apie skanias keptas bulves. Mano adresas tas pats, kurį žymime raide M.

Esu sveika, jaučiuos gerai. Jau visas mėnuo, kai jokia žinia manęs neaplanko. Labai laukiu.

Viltingi gandai mus lanko, įdomūs sapnai mūsų naktis palydi.

Tavo visus geruosius namų prietelius sveikinu, maloniai prisimenu p.p. Adą34, Alę35, prof. St.36 Perduok sveikinimus Ados paneliukui37, p. Irenai38.

Ada

29 Kreipinys į Stasį Ivanauską; žr. 7 išn.
30 A. Dirsytės sesers Agnietės Skinulienės vaikai.
31 Antanas Ivanauskas; žr. 8 išn.
32 Leokadija Ališauskaitė; žr. 15 išn.
33 Stefanija Ladygienė, žr. 9 išn.
34 Adelė Ubeikaitė; žr. 12 išn.
35 Alė Naginskaitė; žr. 13 išn.
36 Prof. Jurgis Stabinis; žr. 14 išn.
37 Elena Riaubaitė, Dailės muziejaus darbuotoja; pas ją gyveno Adelė Ubeikaitė.
38 Irena Veisaitė, A.Dirsytės mokinė, S.Ladygienės globotinė.

 

7.

[Stasiui Ivanauskui]

Šiaurė, 1948.XI.7

Brangiausiasis,

Šiandien nuotaikos, vidaus šilumos diena. Nedarbo diena. Mes tų dviejų dienų seniai laukėm. Kalbėjo, kad tų dienų pagarbai parveš laiškus ir siuntinius. Taip įvyko. Dar prietemoj atnešė laiškus. Aš bijau šokti prie krūvos laiškų, atrodo, pakels paskutinį, Tavo pavardės nebus ir pasiliks ilgas laukimas, nežinomybė... Leokadija39 sėdėjo ir išklausė visas lietuviškas pavardes, ir pašaukė mane. Tavo laiškas X.17. Labai naujas ir toks gausus žinių. Aš Tavim džiaugiuos, Tavo šis laiškas ypač rodo, kad Tavęs išorinis pasaulis nepavergė, kad Tavo sieloj jaunatvė ir tyras grožis, kad Tavim galima pasitikėti... Leokadija paprašė paskaityti Tavo laišką, ji labai nori matyti, kaip studentas rašo. Man smagu, jai labai patiko tvirta, pastovi rašysena ir taip pat jai atrodo, kad galima Tavim pasitikėti, dvelkia dvasingumu. Leokadija Tavo metų, labai jos ūgis ir šviesumas Tave primena. Ji paskutinio kurso seminaristė. Labai mėgstu su ja kalbėtis. Didelis ramumas iš jos dvelkia, o apie kaimą, kai ji pradeda kalbėti, ...sušlama klevai, suošia pušys, pakvimpa sodas, dūzgia staklės... ir apgaubia mus didžioji paslaptis, man nurieda ašara, ...o gera, ...aš labai mažai žinojau, daug klydau, daug nesupratau... „Grįžkit pasakos mano šviesplaukės; grįžkit kūdikiai lino akim..... Aš noriu į ten, į ten pas Jus...

Brangusis, džiaugiuos, kad nesibijai. Dievas su mumis. Tegul viskas išsipildo. Iš tolo viskas baisiau. Nors vyrai fiziškai viską sunkiau išgyvena..., bet ir per pačias bedugnes, jei reiks, pareisime.

Šis mėnuo Tavo mamytės. Aš jai už jos begalinį rūpestį, už jos didelį žmoniškumą - šį mėnesį tik jai pagerbti noriu praleisti. Maldos, gražiausi prisiminimai, pasiryžimai ateičiai... jau sniego baltos dienos, medelių šakos tokios puošnios; noriu, kad Tavo mamytei siela būtų tokia skaisti, balta. Nejaugi Viešpats nepatenkins mūsų norų...

Tik buvome pirty. Dabar geresnė savijauta. Jau pavakarys, bus koncertas, kuriame deklamuos p. Lad.40 Tai pirmas kartas šiose sąlygose. Eisime ir mes. Nors savos kalbos čia scenoj negirdėsime. Be to, manęs jau laukia mano prietelės. Juk ir vienoj kolonoj gyvenant, mes retai matomės: išeinam prieš saulėtekį, grįžtam prietemoj. Paskui vakarienė. Nuovargis, sapnai ir vėl kartojasi. Poniai Lad. labai gerai pasisekė, gražiai atrodė, žinai, mūsiškė publika nutilo.

Brangyti, mano gyvenime mažai reikia, p. Lad. nežinojo mano plano, kaip su rūbais tvarkysiuos. Aš įsigijau treningą. Man atrodo, kad pakanka.

Oras mums nuostabiai palankus. Šiemet mažiau šalta. Šiandien, pav., atodrėkis, su velniais šlapia...

Tetai41, žinau, kad ji mus myli ir daug patarnavimų atliko, gražiausi sveikinimai. Taip pat sveikinu tuos, kurie mane prisimena. Tau ypač Viešpaties globos prašau.

Ada

Adresas vėl su raide M. Laiškas greitai ateina, nes jo kitas kelias. Jis toks kaip Tavo. Esu sveika, jaučiuos gerai, darbas: samanas rauti, nešti, sniegas valyti, pylimas tvarkyti... p. Lad. gavo X.10 Algio42 laišką. O koks jis turiningas! Mes čia visos gėrimės, poniai rieda ašaros.

P.S. Visai kitkas Tonio43 laiške... Rašysena neišdirbta, nesijaučia sielos veržlumo, giedros... Pabudėk dėl jo. Jis daug susimąstymo reikalauja...

Kiek gali, palaikyk ryšį su namais, dalinkis išgyvenimais, būk atviras. Ką tik gero patirsi, perduok jiems. Ak, namai!.. Juos reikia nuolat kurti...

39 Leokadija Ališauskaitė; žr. 15 išn.
40 Stefanija Ladygienė; žr. 9 išn.
41 Agnietė Stašaitytė; žr. 26 išn.
42 Algis Ladyga, S. Ladygienės sūnus.
43 Antanas Ivanauskas; žr. 8 išn.

 

8.

[Stasiui Ivanauskui]

Šaltoji tundra, 1948.XII.17

Brangiausiasis,

Išvakarėse savo vardadienio gavau Liucės44 vardu išsiųstus du siuntinius: IX.20 ir X.25 d. Taip pat buvo jos du laiškučiai ir Katrelės45 du rašteliai. Tai viskas taip mane atgaivino, taip svajingumu apsupo. Visados labai laukiu ko nors iš saviškių, jau dabar daug retesnės dovanos iš Tėvynės, žinių maža.

Dabar atėjo labai spalvingi rytai ir šaltos, šaltos dienos, siekia 40°. Kai būna nors kiek virš 30° IIIa kategorija nebeina į darbą. Taigi mūsų brigada jau ketvirta diena nebedirba. Šaltis pagerbė ir manąją dieną. Buvo gera.

Ponia Lad.46 jau nebedirba pas prorabą (darbo viršininką). Būdavo labai užimta, mažai gaudavo miegoti. Ką dabar dirbs - nežinau, bet mes, kurios labai norime su ja dažnai pabūti, patenkintos, nes turės daugiau laiko. Ponia turi daug dvasinės gyvybės, dabar matau, kad p. gali už didelius dalykus kentėti ir mirti, moka amžinuosius dalykus išskirti nuo laikinų. Daugeliui ir ilgai sėdėjusioms mokyklos suole praktiškai tų dalykų išskirti nesiseka. Kaip uždegančiai veikia, kai matai sielos virpėjimus: čia šypsena, čia akys ašaromis apšoka, čia išsikarščiavimas ginant vertybes... Ak, kaip reikia dvasinės gyvybės, o jai augti ir bręsti reikia vargo, paniekos, alkio... tuo jau visai tikiu. Kokie man šiandien blukūs žmonės, kurie nedega idealais, nebepakenčiu „be dvasios, be širdies" žmonių, o jų tiek daug, tokios niekingos kalbos, tokie menki norai. Šiandien nesu atsiskyrėlė tarp žmonių, šiandien džiaugiuos sielų prieteliškumu Birutės vilkaviškietės47, ponios48 ir alytiškės Leokadijos49. Taip miela ir gaivina tarp jų, visados džiaugiuos jų artumu.

Brangusis, dažnai pagalvok apie savo pusseseres ir pusbrolius. Liucytė gražiai rašo, turi daug estetikos, turi skaisčią sielą, bet to dvasinio eleksyro, dvasinio veržlumo nesijaučia, o tai žmogaus spalva, grožis... Padėk jiems įeiti į didingą dvasinį rūmą.

Kas pas mus suserga cinga, gauna iš gydytojos valgyti žalias bulves.

Nešiojame jau veik mėnuo samanas, grindiniui akmenimis. Grindžiami Vorkutos upės tilto krantai trigubu grindiniu.

Mūsų kolonijos lietuvės ruošia bendras Kūčias, mūsų yra apie 40. Lenkų čia yra 4. Įvykdysim uniją, jie prašos. Bus bendras stalas, giesmės, burtai iš visų kraštų... Dievo pyragėlis yra tarp mūsų.

Tavo visas dienas palydžiu maldomis, šventėmis sveikinsiu ypač. Jau Naujaisiais metais lauk manęs. O laukiu tų dienų.

Klausčiau daug, bet žinau - atsakymo nebus. O kaip kandus šaltis. Daug apsiriša nosis, skruostus. Čia nejunti, kaip pabąla veido dalys. Kiti įspėja. Rankų, kojų pirštai nušąla, o paskui pajuosta. Aš tik kovo mėn. buvau nušalus vieną žanduką. Dabar ir dėmė išnyko.

Tetą Agnietę50 dažnai atsimenu, labai dėkinga už jos gerumą, o jo labai daug. Mes abi su p. jos vardo dieną ir su visomis šventėmis sveikiname.

Adelė

Esu sveika, visų ir visko labai ilgiuos. Gyvenu čia pat. Adresą reikia rašyti vietoj п/о Чум п/о Елецкая. Laiškai ir siuntiniai ne dėl adreso pakeitimo mūsų nepasiekia. Gaunu ir senu.

Švenčių sveikinimai: prof.51, Adai52, Alei53, p. Česlovui54, Benei55 ir tiems, kurie mane prisimena. Jei susitinki su mano auklėtinėm, joms taip pat. Apie jas galvoju.

44 Liucija Skinulytė-Daugėlienė, A.Dirsytės sesers Agnietės vyriausia duktė.
45 Kotryna Ivanauskienė; žr. 5 išn.
46 Stefanija Ladygienė; žr. 9 išn.
47 Birutė Valaitytė, Vilkaviškio gimnazijos mokinė, nuteista 10 m. lagerio.
48 Stefanija Ladygienė; žr. 9 išn.
49 Leokadija Ališauskienė; žr. 15 išn.
50 Agnietė Stašaitytė; žr. 26 išn.
51 Prof. Jurgis Stabinis; žr. 14 išn.
52 Adelė Ubeikaitė; žr. 12 išn.
53 Alė Naginskaitė; žr. 13 išn.
54 Česlovas Mačys; žr. 27 išn.
55 Benediktas Ladyga; žr. 10 išn..

9.

[Stasiui Ivanauskui]

Šaltoji tundra, 1949.I.27

Brangiausiasis,

Šiandien virš 30° šalčio. Šaltis gražiai nuspalvina dangų, rūkai, dūmai gaubia horizontą.

Jau trečia diena, kai atvyko iš kalnų dalis mūsų mergaičių. Kiek naujo. Šiandien mūsų mielas atžalynas susigavo mane, nusivedė į savo sekciją ir pasakojo, pasakojo savo išgyvenimus, reiškė susižavėjimą kalnais. Taip viskas priminė mokyklos mergaites. Jau nuo lapkričio 12 d. iki dabar, kalba, iki vasario veik vidurio prie kalnų gyventojai nemato saulės, jie jos labai išsiilgsta. Jie mato nuostabias žaras, dangaus spalvingumą, kenčia dažną purgų (pūgų) siautėjimą, ten dažnesnės šiaurės pašvaistės, mėnulio šviesa ir Azijoj saulė įvairiausiai spalvina kalnus. Mūsų mergaitės gyveno Mirties slėny, per Mirties Vartus geležinkelis eina į Aziją, jau pravestas be tunelio. Tam slėny vėjai nesiliauna. Prie tos kolonos, kur mergaitės gyveno, yra ežeriukas, iš kurio viena upė teka į Europą, kita - į Aziją. Ir prie kalnų jau stovi trys kryžiai: du bėgusiems, o vienas prorabo [darbų prižiūrėtojo] kūdikėliui.

Kūčios mūsų ir kalnų lietuvaičių atšvęstos būriais. Labai įspūdingai. Pas mus iš tų gaunamų valgių toks jaukus, gražus buvo stalas, nors valgio tik po 2-3 šaukštus teko kiekvienai. Sumuštinių gavom kiekviena po keturis. Šližikai iš duonos džiovintos, kisielius iš giros, nudažytas streptocidu. Košė su aguonom, saldi, mėnuliukais papuošta, tortas. Eglutė tik baltai puošta, aš iš sidabriuko išplėšiau žvaigždutę, trys žvakutės, stalas irgi žvakutėm apšviestas. Viršininkai dalyvavo, valgė su mumis šv. plotkelę, traukė Kalėdų senelio atsiųstus magiškus lapelius, buvo juoko... Kalnietės irgi džiaugėsi švenčių jaukumu. Mūsiškėms ukrainietėms nepavyko suruošti Kūčių, jos daug dėmesio skyrė valgiui, bet... jokio įspūdžio, nusivylimas, kalbos, nepasitenkinimas...

Dabar aš IIIb kat. Daugiau laiko turėsiu savo reikalams, mažiau pavargsiu. Jau su p. Lad.56 tos pat kategorijos ir tą patį darbą dirbame. Mano sielai artimos mergaitės Leokadija57 ir Birutė58 išvažiavo į nežinomus tolius. Būčiau ir aš su jomis, bet... man atsirado nauja kategorija ir pasilikau.

O kaip mus apgauna per didelis savim pasitikėjimas. Kai kam atrodė - pasitikėjo, kad išlaikys, pasipriešins draugų blogai įtakai - nepasisekė. „Manęs nebijok, aš pereisiu ir per ugnį". Ir taip ne vienam nepavyko. Šiandien jau patys mato, liūdi, kai kas nebekreipia dėmesio į nieką.

Agutė rūko, rūkymas verčia bendrauti su tomis, kurios kasdien stovi ant bedugnės nepagydomai susirgti, Agutė maino duoną į tabaką. Kartą sako - šiandien taip norėjau valgyti, kad verkiau. Ji taip nusilpnėjo, kad nesikenčia savęs. Čia daugelis dėl tos aistros kenčia.

Brangyti, atsimink a.a. Močiutės59 vardines. Arba bent kurią nors vasario dieną pašvęsk tai, kuri iškeliavo į gyvųjų šalį. Juk tik ten tikras gyvenimas, čia bandymų dienos.

Aš Tau įkyriai kartoju, kad galvok, kaip padėti mūsų gimnazistukam, kilnumui išugdyti tos pagalbos reikia. Surasti brangenybes, jas išlaikyti - reikia begalinio uolumo.

Tau antrą laišką rašau šį mėnesį. Man rašyk rusiškai, atvirukai dažniau pasiekia. Tetą60, Jūsų kolchozą, Adą61, paneliukę62, Alę63, prof.64 ir tuos, kurie mane prisimena, sveikinu.

Adelė

Esu sveika, gyvenu toj pat vietoj, adresas pasikeitė. Vietoj п/o Чум rašyk п/о Елецкая. Kitkas taip pat. Dar nesušalau, net pirštai dar nenušalo. Paprašyk, kad Toni man parašytų apie savo studijas...

56 Stefanija Ladygienė; žr. 9 išn.
57 Leokadijja Ališauskaitė; žr. 15 išn.
58 Birutė Valaitytė; žr. 47 išn.
59 A. Dirsytės motina, Agota Dirsienė, Stasio Ivanausko močiutė.
60 Agnietė Stašaitytė; žr. 26 išn.
61 Adelė Ubeikaitė; žr. 12 išn.
62 Elena Riaubaitė; žr. 37 išn.
63 Alė Naginskaitė; žr. 13 išn.
64 Prof. Jurgis Stabinis; žr. 14 išn.

 

10.

[Stasiui Ivanauskui]

Užpolis [Užpoliarė] 1949.III.20

Brangiausiasis,

...Nežinojau, kad už mirtį baisesnė,
Už gyvybę brangesnė - kančia...

Nesu nelaiminga. Be šio gyvenimo būčiau tik nesubrendęs vaikas, gyvenimą tik čia pamačiau, pajutau. Galima skaityti, ekrane matyti, kalbantį girdėti, bet niekas prieš išgyvenimą. Ponia Lad.65 vis kadaise žadėjo iš savo gyvenimo rašyti romaną. Dabar, sako, atsisakau tos minties. Juk būtų tokia tik buržuazinė-miesčioniška apraiška, šiandien visai bluki. Čia gyvenimas kančia nuspalvintas, jis - gyvenimas.

Tik parėjom iš darbo. Mergaitės sakė, kad man yra siuntinys. Tas mano jausmus blaško. Nesiseka rašyti. Be to, skubu, nes mano eilė šiandien vakarienę parnešti, o vakarais reikia anksti gulti, nes labai anksti keliamės.

Jau gavau III.16 laišką iš Tonio66. Taip nudžiugau. Per visą laiką antras laiškas. Tą kartą irgi trumpas, bet nuoširdus. Tas taip mane atgaivino. Jam tuojau parašiau. Tą vakarą buvo nuostabios pašvaistės. Tokių nebuvau mačius. Dangaus zenite lyg kažkokia būtybė siuntė į visas puses puikiausius pluoštus, juostas rausvų, žalsvų, gelsvų spindulių. Pašvaistės greit kinta, sustingimo vaizde nėra.

Kartą buvo labai šaltas rytas. Saulę lydėjo orajuostės gailestingumo spalvų (kaip paveiksliuke). O tų juostų viršuose buvo lyg dvi mažiau ryškios saulės. Žavūs vaizdai!

Sako, kad nuo mūsų dabartinės gyvenamos vietos tiesia linija kalnai tik 8 km. Pavasariais matosi vandens tekėjimas ir girdisi šniokštimas. Atrodo, kad mes jo neišgyvensime; manau, greitu laiku žymiai pasikeis adresas. Gal ir Tu nesistenk man rašyti, kol negausi kito laiško. Žinoma, aš nieko tikro nežinau.

Jau saulė - vėjai taip mane nudažė, taip karštai, kad jokiam kontinente tokio spalvuočio dar nėra. Tapau margąja. Būna gerokai šalta rytais ir pavakariais, nešioju „japonką" (tokia japonų kareivių kepurė su ausinėmis), taigi ir pasidariau marga. Dieną, kai audrų nebūna, jau „bušlatus" (žieminis viršutinis paltas) pasidedame ir „japonkos" pažades [?] pakeliu, bet veltiniai dar nė karto nesudrėko, jie sudrėksta nuo kūno, nuo sniego. Vakarais juos paima į džiovyklą. Skalbinius skalbiamės pačios, kartais ima skalbti, bet jau nė karto neturėjau taip kvepiančiai išskalbtų skalbinių, kai atsiųsdavo Teta67. Jie lauke nedžiovinami, dažnai prausiamės ir skalbiamės tik sniego vandeniu, kartais pačiu netirpintu sniegu prausiamės. Krosnis kūrenas akmens anglimis dieną ir naktį, grindys plaunamos kasdien, namie pasilieka kasdien sekcijos prižiūrėtoja, vad. „dnevalnia", ir ligonys. Jų kasdien būna.

Tik parsinešiau siuntinį. Išžiūrinėjau. Turiu labai simpatingą Viliuko68 fotografiją. Brigadyrė prašo jai padovanoti, viena rusų mokytoja bent dešimt kartų pabučiavo, o aš laiminga, laiminga.

Gavau 25 rb, Agnutės69 trumputį laiškiuką.

Per Velykas, manau, kad neturėsiu Velykų valgių, bet tas šiandien man nė jokio nemalonumo neteikia. Skaniausias visų valgių pas mus - duona. Šiandien man pramogų pramoga.

P. Ados70 a.a. Tėvelį kasdien atsimenu, taip pat susirūpinusią stud. Alės71 šeimą. Sveikinimai Ados broliui, paneliukui72, Tetai, p. Č.73 ir Benei74.

Adelė

Esu sveika, nenušalau. Dvi purgos (pūgos) dienas dirbome laukuose. Audra labai vargino, nušlavė kalnus.

Jau esame trys šėtiškės. Atvyko sesuo Ona Kielaitė iš Juškonių k. Ji Stašaitytės Janės bendraklasė ir josios draugė. Anot jos, viršaitis jau parvykęs, Kuibirienė, policininko žmona, kadaise gyvenus Šėtoj.

65    Stefanija Ladygienė; žr. 9 išn.
66    Antanas Ivanauskas; žr. 8 išn.

67  Agnietė Stašaitytė; žr. 26 išn.
68  Vilius Skinulis, jauniausias sesers Agnietės sūnus.
69  Agnietė Dirsytė-Skinulienė, jauniausia A.Dirsytės sesuo.
70  Adelė Ubeikaitė; žr. 12 išn.
71  Alė Naginskaitė, žr. 13 išn.
72  Elena Riaubaitė; žr. 37 išn.
73  Česlovas Mačys; žr. 27 išn.
74  Benediktas Ladyga; žr. 10 išn.

 

11.

[Stasiui Ivanauskui]

Užpolis [Užpoliarė], 1949.III.27

Kaip mainosi Nemuno vandens
Ir ūkanas sklaido šviesa,
Taip grįšim ir mes į Tėvynę,
Nes ji mums nuo amžių sava...

Brangiausiasis,

Sekmadienis. Poilsis. Kaip miela! Pusiau gulom ant savo narų rašau Tau. Čia mano miegamasis, salionas, čia gražiausių svajonių vietelė. Dabar mūsų daug, susikimšimas, o aš viena, manęs niekas netrukdo, o kaip gera! Tai tikras poilsis. Mano narai - lovutė antrame aukšte, visai prie lango, todėl čia mielai praleidžiu laisvas valandėles: rašau, skaitau, siuvu, adau... Sekcijoj dieną ir naktį krosnis akmens anglimi kūrenama. Taigi man net per šilta.

Vis atsiranda daugiau mūsiškių, kurios pradeda bendravimą, pas mus sako, kad „ženijasi". O ta „moterystė" kartais kelių mėnesių, kartais dar trumpesnė. Kas pabendravo su vienu, eina iš rankų į rankas. Tos kažkaip pradeda rūpintis tik savo reikaliukais: pasakytas žodis nebesvarbus, užsimiršta pažadėjimus, nustoja nekalto, tyro jaunuoliško linksmumo, mažai kuo domisi... Yra, kurios vėl ryžosi grįžti į seną kelią, vienai gerai sekasi. Įdomi mūsų šėtiškė Kieliauskaitė Onutė (pirma rašiau Kielaitė). Ji Tave lyg atsimena. Mokėsi vienoj klasėj su Stašaičių Jane. Ji ypač jaudinąs dėl tokių „moterysčių". Vieną sulaikė. Taip smarkiai trenkė Petro atneštą pieną. Ilgai aiškinosi. Pagaliau abi džiaugsmo ašaromis apsipylė. Onutė viskuo labai domisi. Jai įdomios visos lietuvės, jų galvosena... Taip sužiūra jos akys, kai jai naujesnio pasakoji. Ja džiaugiuos!

Dabar liuoslaikių labai maža. Jais rašau moterims velykinius sveikinimus, susisiuvinėju, išklausau jonaviškės Lionytės75 pasipasakojimų. Šią gimnazistukę labai vertinu, ji literatė, turi visuomeniškumo bruožų.

Kai būna purgos (pūgos), telegrafo vielos verkia rauda, šiandien irgi sniegas lekia, lekia, tik oras nėra šaltas, todėl nėra taip siaubinga. Veido nedilgina.

Šiaip dienos dažniausiai giedros, sniegas žvilga, net akis veria, o mes kasam, kasam sniegą ir [aš] galvoju: „...numazgok mane ir pasidarysiu baltesnis kaip sniegas". Čia baltas sniegas, kalnai dažnai balti, balti pulkeliai putpelių, balti kiškiai, o žmonių širdys pilkos ir juodos. Ne! Ne visų. Kalnai - erelių tėvynė, ereliai narveliuos negyvena, miršta, o kvailos kanarėlės čirškia, ir gana... Rašau dažnai, nes manau, kad greit žymiai pasikeis adresas, ilgokai gal negalėsiu parašyti.

Vis dėlto čia ponia Lad.76 labai šviesi asmenybė. Viską tik su ja galiu išspręsti, pas mus daugiau išsilavinusios už ponią nėra. O kaip reikalingi žmonės su idealais, kurie juos nuspalvina, duoda gyvybės... „Ne stabams, žvaigždėms, rožėms, lelijoms tegul skamba ši mano daina..."

Jau antrą laišką išsiunčiau Toniui77. Labai noriu jį įjungti į mūsų šeimos pakilimą. Noriu, kad jis būtų dvasia gyvas, susirūpinęs, gimstančių minčių nemarintų, noriu, kad jų ieškotų... labai bijau pigios jo draugystės, ją apgaili L. Tolstojus, čia daug kas atveria savo kruvinas žaizdas... „o gyvenimas didelis šaukia... atveria savo kruvinas žaizdas... o gyvenimas didelis šaukia..."

Kadangi vyriškas jaunimas dažniausiai paviršutinumuos skendi, taigi ypač Tave, Tonį ir Algį78 kasdien galvoje maldose turiu. Juk dvasinio susimąstymo, gyvybės tiek maža dar buvo pas Tonį.

Vilius79 mane žavi. Sako, jis panašus į mane. Turbūt, Agnutė80 mano dalį labai išgyveno. Daug minčių, jausmų jam gimsta, jas puoselėju. Grįžus dėl jaunimo, ypač dėl savo, turbūt donkichotišku keliu pasisuksiu. Nebenoriu drungno, prisiderinimo... O tegul laiko pilnybė greičiau įvyksta!.. Kiekvieną dieną pažiūriu į jo fotografiją.

Pas mus kurmiukas rusvas su pilku pilveliu. Rankose ėda duoną. Alkanas. Sniego laukuose sunku susirasti maistą.

Tetą sveikinu su visu nuoširdumu, juk tiek gražių prisiminimų man paliko. Velykose malda sveikinsiu jos gerumą. Pono Č.81 laukiu bent keletos mandrių sakinių. Jūsų abiturientą irgi sveikinu.

Esu sveika, veidas taip pajuodo nuo saulės ir vėjų, net visi dėmesį atkreipia, mane jau vadina negriuku.

Perduok sveikinimus prof.82 velykinius ir balandžio 23 d. Taip pat stud. Adai83 ir Alei84. Jas labai nuoširdžiai atsimenu. Tau skanių, prasmingų Velykų!

Adelė

P.S. Už vasario mėnesį gavau 7 rb algos. Šiaip per du metus trečią kartą: pirmą kartą 23, antrą kartą vienas rb, o dabar 7.

75 Leontina Eimontaitė, Jonavos vidurinės mokyklos mokinė.
76 Stefanija Ladygienė; žr. 9 išn.
77 Antanas Ivanauskas; žr. 8 išn.
78 Algimantas Skinulis, sesers Agnietės sūnus, A.Dirsytės krikštasūnis.
79 Vilius Skinulis; žr. 68 išn.
80 Agnietė Dirsytė-Skinulienė; žr. 69 išn.
81 Česlovas Mačys, žr. 27 išn.
82 Prof. Jurgis Stabinis, žr. 14 išn.
83 Ada Ubeikiatė, žr. 12 išn.
84 Alė Naginskaitė, žr. 13 išn.

 

12.

[Stasiui Ivanauskui]

Tundra, 1949.IV.4

..Sudie, ganyklos ir kloniai ramūs...

Sudie! - pašvaistės, kalnai, baltos laukų vištelės, kurių šiandien vienos liečiau kojytes, visiškai plunksnom apaugusias, turbūt apsaugotos nuo šalčio; balti kiškiai, elniai, saulėtekiai, spalvingi debesėliai... Sudie, nemeilūs žmonės, baltesnės ir juodos, kaip juodžiausia naktis, dienos; sudie, sielvartai ir ilgesys; sudie, ramybę nešantys žmonės; džiugesėliai; sudie, visa balta tundra su sniegtvorėm, sniego laiptais, sniego žvilgesiu, šalčio pramogomis... Sudie, sudie amžių amžiams!.. Sudie, laiškai, gyvybės gijelės: knygos, mūsų džiaugsmas...

...Prabilkite, žvaigždės auksinės,
Kalbėkit, bruožai delnų,
Ar teks dar kada bepajausti
Dvelkimą Tėvynės laukų...

Spėjom įsižiūrėti savo delnų bruožus. Paskutinė hiromantė man šnekėjo: „Puikūs bruožai, vandens, vedybos, sūnus, ilgas amžius..." Čionykštis vyras lanko savo žmoną.

Visados puikios dovanos, dažniausiai maistu. Dabar sužinojo, kad ši rengiasi į tolius, taigi užtenka tik papirosų. Būna žmonų pasimainymas net motinystės dienomis. Kokios tobulybės! Mėgstu su visomis turiningesnėmis moterimis pasikalbėti, kaip jos ruošėsi šeimos gyvenimui, apie draugystę ir intymiausius dalykus, apie kuriuos tik šiose sąlygose kalbama, nes šiose sąlygose labai susigyvenama, lyg susigiminiuojama.

Pasidarau išvadą, kad kaimo mergaitės, tos, kurios rimtai galvoja apie šeimos židinį, turi labai gražią nuojautą, kas tinka, kas netinka. Ksaverija pasakojosi, kad jai tas vyras geriausiai patiko, kuris ničnieko apie meilę nekalbėjo, prie kurio ji jautėsi labiausiai laisva, daug galėdavo kalbėti, juoktis, vienu žodžiu, jaustis natūraliai. Marija buvo labai griežta prieš vyrų prieššliūbinius bučinius, glamonėjimus. Ji amatininko žmona, bet puikų židinį susikūrusi. Ji su tokia šiluma kalba apie savo namus. Puikūs vyro laiškai, dažni siuntiniai... Ji žemės ūkio mokyklą baigusi.

Jau ir Tavo diena nebetoli. Atrodo, kad gal tik ši proga dar Tau beliko parašyti. Esi šviesus savo veidu, plaukais, man šviesus savo siela, brangus šviesiais atminimais. Ir dėkingumu, ir džiaugsmu, ir maloniais prisiminimais, ir maldomis jau šiandien pasiskiriu Tau devynias gegužės pirmąsias dienas.

Sudarykime angeliškam Viliukui85 geras sąlygas jo stipriai asmenybei subręsti. Kvieskime visą mūsų moksleiviją. Ne tiek patys asmeniškai darykime, kiek raginkime jauniausiuosius, duokime jiems minčių. Jų atsiras: lektūroje, pedagogikoj, pasikalbėjimuos, tik nepraleiskime progų. Tonį86 būtinai įtrauk, būtinai sudomink.

Mūsų rytai „Падьом!" - iš kontoros budinčios balsas. Žinoma, suskamba į geležį kirvio balsas, bet šio mes negirdime. Tuojau.

Nė minutės. Atneša iš džiovyklos veltinius. Grumtynės. 67 žmonės. Visos renkasi. Pražiopsojai. Daryk, ką nori. Tikrink visų kojas, klausyk paniekos balsų.

Šėtiškė Onute Kieliauskaitė dar tebedaro gerą įspūdį. Didelis jos viskuo domėjimasis mane ypač džiugina.

Bet labai keistas jonaviškės Elės87 noras nežinoti baisios tiesos. Na, ir nežino. Jau antri metai mirus jos mama, visos čia apie tai kalba, jai nesako. Iš jos namų rašinėja apie mamą įvairiausias nesąmones, ji laiškuose apie motiną klausinėja. Ak, tai elgesys lyg su vaiku. Ji žada parvažiavus pirmiausia aplankyti tėvelio kapą, o kas bus, kai ji ras ten ir a.a. mamos kapą. Kaip nustos visiškai tikėti namiškiais.

Turbūt po kelių dienų matysime tolius, naujas vietas, naujus veidus, nauju oru atsikvėpsime. Šiaurės klimatas man nelengvas. Dažnokai tinsta rankos, kojos, veidas. Žinoma, ir su kitomis tas pats.

Sveikinu ir ilgesniam laikui atsisveikinu su Teta88, p. Tėveliu Č.89, Beniu90, stud. Ada91 ir Ale92, jei mataisi, ir abiturientėm, taip pat prof93.

Adelė

85  Vilius Skinulis; žr. 68 išn.
86  Antanas Ivanauskas; žr. 8 išn.
87  Elė Simanavičiūtė, Jonavos vidurinės mokyklos mokinė.
88  Agnietė Stašaitytė; žr. 26 išn.
89  Česlovas Mačys; žr. 27 išn.
90 Benediktas Ladyga; žr. 10 išn.
91 Adelė Ubeikaitė, žr. 12 išn.
92 Alė Naginskaitė; žr. 13 išn.
93 Prof. Jurgis Stabinis; žr. 14 išn.

 

13.

[Stasiui Ivanauskui]

1949.V.4

„Kur šiandieną Jinai?.."

Štai mes jau Azijoj, Altajaus aukštumose, matėme lėtai tekantį, jau ledus išnešusį Jenisejų, matėme Pečiorą, Kotlasą, Kirovą, Vereščiaginą, Omską, Tomską ir daug kitų miestų ir miestelių. O paskui akį veriančias lygumas. Nepajutome, kai pravažiavome Uralų kalnus, jie toj vietoj ypač menki, tik kalvelės. Namai visam tam plote daugiausia mediniai, lentomis, skiedromis dengti, šiaudais - retenybė. Prie namų medžių reta, bet daug daug įkeltų varnėnam inkilėlių. Iškelta kartis dažnai papuošta su žalia šakele, o ant jos varnėno namelis. Pernykščių žolę degina. Daug kur matėme ugninius liežuvius, laižančius Sibiro laukus ir pievas.

Ilgokai važiavome per snieguotus plotus, matėme ir eglių, pušų, berželių miškus. Prieš Jenisejų matėme nepaprasto žalumo egles, pušis. Jos šviesesnės kaip pas mus. Per Velykas matėme geltonus snaudalių žiedus, tai pirmos mums pavasario kregždės.

Malonu matyti aukštą dangų, kuris mus Šiaurėj slėgė, savus saulėleidžius ir debesėlius. Jie čia tokie mūsiški. Kalba, kad čia šalčiai siekia 36°, o karščiai iki 40°.

Čia plytų dirbtuvė. Jei paliks mus čia, gaminsime plytas, kalba, dalį iškels. Laišką, labai prašau, pabandyk parašyti. Labai noriu apie visus jus gauti žinių. Čia susitikome daugiau lietuvaičių, kurios tik dabar iš Tėvynės. Susitikau taip pat su mok. Višinskiene94, kuri buvo Jonytės auklėtoja. Jauniausių mūsiškių sekcijoj būna gegužinės pamaldos.

Kol kas nieko ypatingo nedirbame; kai atvykome, dar tik trys dienos. Duonos gauname mažiau, sriubos daugiau, maistas įvairesnis. Šiandien valgėm bulvinę košę su mėsa. Tokia puiki! Ponia Lad.95 atvyko kartu, yra sveika, siunčia visiems sveikinimus.

Aš irgi esu sveika, labai laukiu žinių iš jūsų ir visus: Tave96, Benį97, p. Č.98, Tetą99, stud. Adą100 ir Alę101 iš Altajaus aukštumų sveikinu.

Adelė

94 Jonės Ladigaitės rusų kalbos mokytoja.
95 Stefanija Ladygienė; žr. 9 išn.
96 Stasį Ivanauską.
97 Benediktas Ladyga; žr. 10 išn.
98 Česlovas Mačys; žr. 27 išn.
99 Agnietė Stašaitytė; žr. 26 išn.
100 Adelė Ubeikaitė; žr. 12 išn.
101 Alė Naginskaitė; žr. 13 išn.

 

14.

[Stasiui Ivanauskui]

l14

Vertimas

Sibiras, 1949.IX.30

Brangusis,

Šiandien turiu galimybę Tau102 truputį parašyti. Sibire dar negavau nė vieno laiško, bet gavau du siuntinius nuo Agnutės103 ir Katrelės104. Aš nežinau, ar gavo mūsiškiai nors vieną mano laišką?

Pas mus prasidėjo rusų kalbos kursai. Aš taip pat būsiu mokinė. Mane priėmė į antrą grupę. Jau buvo viena pamoka. Be to, Algio105 siuntinyje gavau Šuravino106 knygelę. Aš stengiuosi kiekvieną dieną po truputį paskaityti. Aš turiu galimybę taip pat skaityti „Rytų Sibiro tiesą"107.

Aš sveika, jaučiuosi gerai.

Pas mus jau ruduo. Išskrenda paukščiai. XI.20 iškrito pirmas sniegas.

Pas mus dabar vakaras. Daug merginų sėdi prie stalo ir rašo laiškus. Dega mažutė lempa. Čia taip pat sėdi artistė ir garsiai skaito rusišką knygą, man trukdo. Žinai, kiek moku rusų kalbą, man būtina galvoti.

Čia galima nusipirkti duonos, pieno, muilo ir dar kai kurių daiktų, tik dabar mums pinigų nemoka.

Jau turiu baigti. Siunčiu širdingus linkėjimus tetai Agnietei108, Čes.109, stud. Adai110, Alei111 ir prof.112

Labai laukiu Tavo laiškų. Mums laiškus dažnai atveža, nors ir senas adresas, laiškai ateina.

Oras dar nešaltas, dienos dažnai giedrios, saulėtos.

Adelė

102 Stasiui Ivanauskui; žr. 7 išn.
103 Agnietė Skinulienė; žr. 69 išn.
104    Kotryna Ivanauskienė; žr. 5 išn.
105    Algimantas Skinulis; žr. 78 išn.
106    T. Šuravino rusų kalbos vadovėlis lietuvių mokykloms, 
107 Pagrindinis Irkutsko srities laikraštis.
108 Agnietė Stašaitytė; žr. 26 išn.
109    Česlovas Mačys; žr. 27 išn.
110    Adelė Ubeikaitė; žr. 12 išn.
111    Alė Naginskaitė; žr. 13 išn.
112 Prof. Jurgis Stabinis; žr. 14 išn.

15.

[Stasiui Ivanauskui]

l15

 

Vertimas

Sibiras, 1949.X.25

Brangusis,

Aš jau seniai iš Tavęs nieko negaunu, nekantriai lauksiu atsakymo. Aš dabar negaliu dažnai rašyti. Laiškus ir siuntinius mums dažnai atveža.

Kaip Tu gyveni, kokia Tavo sveikata?

Aš sveika ir jaučiuosi gerai. Sibire iš namų gavau du siuntinius, bet laiško nė vieno. Dabar mano draugės Rūta113 ir Anelė114. Anelė turi brolį stud, chemiką Stankaitį. Ji nieko nežino apie saviškius. Padėk jai. Pasakyk jiems adresą. Aš gyvenu kartu su šešiomis merginomis. Trys iš Jonavos115. Čia labai sunku su pašto ženklais.

Mano širdingi linkėjimai: Čes.116, Tetai117, Adai118, Alei119 ir visiems pažįstamiems, kurie mane prisimins.

Adelė

113 Mokytoja Rūta Murkaitė.
114 Mokytoja Anelė Stankaitytė.
115 Alytė Baranauskaitė, Lionytė Eimontaitė, Elė Simanavičiūtė - buvusios Jonavos vidurinės mokyklos mokinės, lagerio kalinės.
116 Česlovas Mačys; žr. 27 išn.
117 Agnietė Stašaitytė; žr. 26 išn.
118 Adelė Ubeikaitė; žr. 12 išn.
119 Alė Naginskaitė; žr. 13 išn.

 

16.

Magadanas, 1950.XI.22

Brangiausioji Liucyte120,

Dabar labai dažnai apie Tave pagalvoju. Labai bijau, kad Tu nebūtum tuščias žiedas, kad domėtumeis tik paviršutiniais dalykais: rūbais, skanumynais, rankdarbėliais, minkštu patalu, šiltu kambariu... Kad neieškotum pigios draugystės, kad išmoktum draugauti ir draugystės dėlei nebijotum aukų. Kad išmoktum draugams savo sielos turtų duoti, bet ne iš jų imti, reikalauti.

Sužinojau Jūsų Ados adresą: Хабаровский край, гор. Магадан п/я 383/а. Rašykit jai, ji labai laukia.

Liucyte, dažnai būnu aš net labai laiminga, ypač kai galiu jaunuolėms padėti. Jos mane savo mama vadina, man padeda, patarnauja. Tiesiog retai būnu viena. Dabar p. Bronė121 man taip išskalbs rūbus kaip sesuo, manau, kad jie ir kvepės. Jadvygutė siuva, pertaiso man šventėm sijoną. Šiemet mano paltas naujas.

Aš rašau moterims laiškus, aiškinuos su mergaitėmis įvairius klausimus, daug kalbame apie gražiąją meilę, mokomės jos. Meilės išmokti - didžiausias dalykas, o mergaitei didesnio papuošalo nėra kaip meilė. Anksčiau labai mažai supratimo turėjau apie tuos dalykus. Skaičiau, žavėjaus gražiais posakiais, bet beveik piršto nepajudindavau, o reikia darbų, tik darbų! Neik mano pėdomis. Aš daug kur klydau. Kraštas laukia ne svajonių, bet darbščių rankų, mylinčių širdžių. Be meilės nieko laimingo nepadarysi. Be didelių pastangų meilės neišmoksi.

Čia pat Tavo Globėjos diena. Sveikinu Tave, prašysiu palaimos Tavo dienoms. O Tu mus ar nors kada prisimeni?

Katrele, visai Tavo Diena čia pat. Rožančiaus malda Tavo namus sveikinu.

Tegul būna Dangaus palaima su Jumis visais.

[Be parašo]

120 Liucija Skinulytė; žr. 44 išn.
121 Gal Bronė Kalvaitytė, kun. V.Vėlavičiaus giminaitė, kalėjusi drauge su A.Dirsyte.

17.

Zina122,

Gyvenimo koncerte primadona ne Psichė, bet Kūnas. Psichės primatas parduodamas už lešienės dubenėlį...

„Taisykite Viešpačiui kelią, darykime Jo kelius tiesius..." Su užgimstančiu Vaikeliu atgimkime ir mes. Nušvis keliai, atsiras draugai, daug bus šilumos širdy, užsidegs žiburiai, o gyvenimui dienų bus per mažai... Juk Tu tą jauti, juk žinai?!

Zina, miela Zinute, kuri taip tvirtai statai koją ant žemės, statyk didingą gyvenimo rūmą ant tvirtų pamatų, nepuošk jo pigiais žaislais, bet auksu, perlais, rūtomis, gintarais...

„Ji stengiasi", - kalba Tavo artimiausios. Bet... dar noriu, vis daugiau noriu.

„Nesibijokite, aš jus paguosiu visuose sielvartuose".

Ad.

Magadanas, 1950.XII.24

122 Zina Viščiūtė, partizanų ryšininkė, Berlago kalinė, dirbusi brigadininke, padėjusi A.Dirsytei.

 

18.

[Stasiui Ivanauskui]

Ar prieblanda ryto, ar vakaras miršta,
Ar verkia už lango juodoji naktis,
Širdis Tavo, Kristau, lai maldą išgirsta,
Kai keliam į žydrąjį dangų akis...

Brangusis,

Tavo Diena ateina. Padovanočiau Tau visą gražiausią: Šiaurės saulėtekių ir saulėleidžių spalvingumą, rūkų žaidimus, Uralų spindėjimą, Šiaurės pašvaisčių mirgėjimus, Sibiro taigų medžių aukštumą, eglių žalumą, kedrų sėklelių gardumą, žieduotas pievas... Padovanočiau Tau dabartinius kalnus, kalnelius, baltu žiedu žydinčius, Ochotsko jūros žalsvas bangas. O kad Tu pajustum miego saldumą po sunkaus darbo, duonos skanumą, žinių iš Tėvynės brangumą, maldos jėgą, kuri stebuklus daro... O didingos, neužmirštamos valandos, o saldžiosios jėgos! Devynias dienas prieš Tavo Sv. Globėjo dieną prašysiu Jo Tau globos.

Šiandieną Tave sapne jauną mačiau, ne! Mažą, su marškinėliais. Taip pat p. Juozą123, kuris man dabar rečiau beparašo.

Kol kas man visai gerai ir su darbu, ir su maistu, visai nevargstu. Šiandien pradėjau dantis gydytis. Vieną ištraukiau, nes po išvykimo iš Tėvynės neturėjau progos. Jaučiuos neblogai. Buvusią p. Juozo mokinę Stefutę124 mokau liet. k. Rašom rašinius, kartojam morfologiją, sintaksę, mokomės eilėraščių... Man tas labai malonu... Daug laiškų rašau savo prietelėm, išvykusiom toliau, kiekvieną progą išnaudoju lektūrai. Dabar perskaičiau rus. kalba vertimą iš ukrainiečių T. Ševčenkos „Кобзарь". Tas vardas reiškia jų dainių, kobza - jų tautinis muzikos instrumentas. Daug žavaus sužinojau.

Dabar dienomis sniegas tirpsta, naktimis stipriai šąla. Prieš kelias dienas labai daug prisnigo, dabar ypač daug sniego.

Jei Tau patogu, pasveikink prof.125 Jojo dieną melsiuos už jį. Labai brangius atsiminimus išsivežiau. Niekad neužmiršiu.

Kiškelius su margučiais nusiųsk Viliukui126, o pridedamą laiškelį Genutei127, tegul ji atiduoda m. Eliutei128.

Mergaitės laisvalaikiais labai gražiai siuvinėja, apmezginėja nosinaites, kalnieriukus, mezga, siuva; kitos skaito, nieko nedarančių nedaug, tos nelaimingos, nenori gyventi, joms viskas atsibodę. Net verpia ant šeivelių be ratelio. Tą ypač moka ukrainietės.

Parašyk mano sveikinimą Stasiui129 ir jo šeimai. Jį nuoširdžiai prisiminsiu Jo dieną. Sveikinimai visiems Taviškiams ir namiškiams.

Adresas ir gyvenamoji vieta nepasikeitė.

Ad.

1951.IV.4

123 Juozas Brazauskas, A.Dirsytės bendrabylis, Berlago kalinys.
124 Stefutė Miliauskaitė (?)
125 Prof. Jurgis Stabinis; žr. 14 išn.
126 Vilius Skinulis; žr. 79 išn.
127 Genutė Skinulytė, A.Dirsytės sesers Agnietės Skinulienės duktė.
128 Elena Litvinaitė-Baubienė, mokytoja Kėdainiuose, A.Dirsytės studijų laikų draugė.
129 Stasys Dirsė, A. Dirsytės brolis.

19.

[Stasiui Ivanauskui]

Magadanas, 1951.V. 9

Brangusis,

Vakar buvo graži diena. Į darbą važiavom sunkvežimiu. Pravažiavome per miestą. Jis dar nuo pirmosios labai išpuoštas portretais, plakatais, vėliavomis, priešamerikiniais piešiniais. Dirbome šiltnamy. Jau pomidorai dideli, net su pumpurais, runkelių gražūs lapeliai, taip pat morkyčių. Per pietų pertrauką vienas svetimtautis maloniai mus pavaišino sumuštiniais iš sviesto, cukraus. Jis neseniai buvo mūsų padėty.

Kai sugrįžom iš darbo, buvau pamaldose. Jose ypač Tave prisiminiau, nes Tavąją dieną švenčiau. Naktį sapne Tave mažą mačiau, Tavo vienas dantukas buvo nesveikas. Šią naktį sapnavau Mariukę130. Mačiau jos daug juodų spalvų.

Motinos diena pas mus gražiai praėjo. Mes ruošėmės jai. Mokėmės dainų, eilėraščių, rašėm rašinėlius. Veliuoniškė mokytoja131 paruošė kolektyvinę deklamaciją, aš parašiau rašinėlį „Kaip pasveikinsiu Tave, mama..." Jį pati perskaičiau. Dvi mergaitės perskaitė „Giedokim giesmę mamai ir iš pasakiškų dienų". Mergaitės pasakė, kad joms mano skaitytas rašinėlis patikęs. Šiaip mūsų jaunimas be jausmo skaito, neįsigyvena, todėl rašinėliai neturi pasisekimo.

Dabar mano rankose anglų k. vadovėlis, labai noriai mokaus, vadovėlis man suprantamas. Be to, dabar turiu 390 puslapių knygą „Северный полюс". Neseniai atvyko įdomi veliuoniškė mokytoja, su kuria man būna labai malonu, tik to laiko ne per daug. Mokytoja atvežė man iš kalnų brangaus juodo akmens, kurį jos ten rinko, kalbėjo apie aukso rinkimą. Auksas gijelėmis tarp akmeninių uolų teka, uolas skaldo, paskui renka net gerokus gabaliukus.

Pas mus dar aplinkui baltuoja, dar daug užsiėmimo su sniegu. Jį purenam, kad greičiau tirptų. Naktimis dar gerokai pašąla, žemė sustyra. Vyturėlis labai trumpai pakyla, keletą tonų ir vėl amžina tyla erdvėse.

Dabar buvo šiuo laikotarpiu ypač gerai su maistu. Aš galiu valgyti moržieną (vėplio mėsą), kuri riebi, jos taukai nesušąla. Moržiena labai soti. Taigi šiuo laikotarpiu nieko nestokoju, tik žinių apie Jus ilgiuos, nes Magadane dar nieko iš savo krašto nesulaukiau. Jau su manim atvykusios gauna ir laiškus. Dvasiškai irgi nesijaučiu nuvargus, labai norėčiau dirbti savo darbą. Mūsiškės praneša daugelį, bet labai daug reikia, kad tikrai galėtumėm džiaugtis, dar daug sielos grubumo, jaunesniosios daugelis nusivylusios, nebemoka nesuinteresuotai svajoti, laukti viltingai.

Nuo cingos gelbimės slaniku (šliaužiantis kedras). Tai išvirtos kedrų šakelės. Kartus, tirštokas skystis.

Su rūbais kol kas irgi nevargstu. Pakanka man ir tų gėrybių.

Retkarčiais paskaitau mūsų laikraštį „Советская Колыма". Kitokių - ne.

Jau ir Tonio132 vardadienis artėja. Prieš jo Dieną melsiu Jo Globėją 9 dienas jam palaimos. Pasveikink jį mano vardu, paprašyk, kad man parašytų.

Pasveikink visus saviškius. Kasdien mintimis, malda visus Jus sveikinu.

Kaip Teta133, p. Č.134 jaučiasi?

Ar Benis135, jo mama Jums parašo, o gal iš mergyčių apie juos turite žinių? Norėčiau jų adresų.

Veliuoniškė mok. galvoja tik apie savo Veliuoną, kaip ją atgaivinti, sukultūrinti; ji tik savo tėviškėj norinti dirbti, jai viskas ten labai gražu...

Mano adresas tas pats.

Ad.

130 Marija Dirsytė, Antano Dirsės (A.Dirsytės tėvo) sesuo, gyveno Sėtoje ir globojo Adelę, kai ji mokėsi Šėtos progimnazijoje.
131 Mokytoja Leonidą Baturaitė-Matusevičienė.
132 Antanas Ivanauskas; žr. 8 išn.
133 Agnietė Stašaitytė; žr. 26 išn.
134 Česlovas Mačys; žr. 27 išn.
135 Benediktas Ladyga; žr. 10 išn.

20.

[Stasiui Ivanauskui]

Magadanas, 1951.VI.27

Brangiausiasis,

Tave136 sapne dažnai pamatau. Mačiau ir kalbėjaus kaip su mokytoju. Lyg pamokslauti bandžiau, bet atsiminiau, kad jau Tu suaugęs... Kaip sekėsi? Kaip patinka tas darbas? Dabar jaučiu, kad tos rūšies darbininkų, gerų darbininkų labai reikia. Mano šių dienų artimiausia širdžiai prietelė istorikė - sportininkė Leonida iš Veliuonos137. Ji pažįsta ir prof. geog.138 Ji galvoja dirbti tik Veliuonoj, kur žuvęs Gediminas. Ji visus gabaliukus, kurie mums patenka apie Nemunėlį, mintinai išmoksta ir dažnai kartoja. Ji galvoja visas stipriausias pajėgas susitraukti į savo Veliuoną, kad savo tėviškę sukultūrintų. Daug pasakoja, kaip galima išpuošti kiemą klombomis, kai gėlių nebūna, kai dar žemė neapsnigta. Samanos, kriaukšlelės, akmenukai, plytos, tvorelės - medžiaga. Pas mus gėlių kieme irgi nėra iš kur gauti, bet klombomis išpuoštos mūsų aikštelės. Čia būna viršvalandžiais puošimas, tvarkymas. Šiaurės elniai, žvaigždės, šūkiai puošia mūsų klombas.

Jau būna šiltų, gražių dienų. Bet į darbą be šiltesnio rūbo gražiausią dieną neiname, oras labai keičiasi. Kalnelius puošia sprogstą berželiai, alksniai, azalijos, žydi bruknės, girtuoklės, mo-raškos139, šikša - juodos uogos būna, balokšniuose purienai, yra nekvepiančių pionkėlių. O gražiausios akmens gėlės, kurios vešliausios prie akmenų, o medum kvepia, kvepia! Jos panašios į mūsų darželių ašarėles. Bet kalnus ir sniegas dar margina.

Aš jaučiuos neblogai, kol kas dar ir su darbu Magadane nepervargau ir su maistu labai bloga nebuvo. Rašykit: Хабаровский край, Магадан п/я 383/А. Dar čia atvykus iš Tėvynės ničnieko negavau. Labai laukiu žinių.

Laukdamos Šv. Petro ir Povilo šventės, meldžiamės noveną, aš joj noriai prisimenu Judu abu140, kaip sutvirtinimo Globėjų noriu Jums pagalbos.

Juk liepos 11 d. Algio141 krikšto diena. Sakyk jam, kad aš tą dieną labai branginu ir labai noriu, kad jis jos niekad neužmirštų. Aš ir tada supratau, kad labai didingose pareigose dalyvavau, kad glaudžiau susirišau su juo. Ką dabar veiks Algis? Kaip su gimnazija?

Tarp mūsų yra įvairiausių tikėjimo žmonių. Prie manęs artumoj yra simpatinga subotininkė. Ji labai simpatingai sugeba praktiškai tikėjimą įgyvendinti, daug galvoja, gilinasi į Šv. Raštą, švenčia šeštadieniais. Mus sugėdina, kad joms daugeliui praktiškai geriau sekasi.

Sveikinimai Tetai142, p. Č.143 ir tiems, kurie mane atsimena.

Mano artimosios po kelis kilometrus nuo manęs, taip pat ir

p. Juozas144. Dabar mes tik susirašinėjam.

Adelė

136 Stasį Ivanauską.
137 Mokytoja Leonidą Baturaitė-Matusevičienė.
138 Prof. Jurgis Stabinis; žr. 14 išn.
139 Tekšė, avietės pavidalo uoga, auganti ant atskiro stiebelio.
140 A.Dirsytės sesers Kotrynos Ivanauskienės sūnų Sutvirtinimo sakramento globėjai - Šv. Petras ir Šv. Povilas.
141 Algimantas Skinulis, žr. 78 išn.
142 Agnietė Stašaitytė; žr. 26 išn.
143 Česlovas Mačys; žr. 27 išn.
144 Juozas Brazauskas; žr. 123 išn.

21.

[Stasiui Ivanauskui]

Magadanas, 1951.VII.6

Brangiausiasis,

Jau po palaiminimo, po malonių maldų už visus saviškius, taip pat ir už Tave. Taip dabar gera; gera, kad vakar gavau siuntinį iš Agnietės145. Taip stipriai tas atgaivino, lyg Jūs visi arti manęs atsiradot. O vakar darbavietėj buvo gera nuotaika, kalbėjau, pasakojau, galvojau tik apie Jus. Būna laikotarpių, kai dvasia pailsta, kad jauti lyg apleidimą. Tokia nuotaika buvo mane apnikus, bet dabar ramybė atėjo.

Greit išvažiuosiu šienapjūtėn. Ten, sako, yra uogų, grybų. Tik uodai kankins. Gavau veidui apsigynėją nuo uodų „nakamamiką". Dabar jau ruošiuos kelionėn. Grįšiu ton pat vieton po šienapjūtės maždaug už trijų mėnesių. Adresas tas pats. Siuntinys ėjo lygiai du mėnesius.

Brangusis, kaip reikia asmenybių. Kiek daug žmonių, paskendusių tuščiose ambicijose, begaliniam pasitikėjime, tuštume, o reikia jaučiančių sielų. Brangyti, reikia, labai reikia. Kokia laimė, kai sutinki jaučiantį, siekiantį žmogų. Tu padėk mūsų jaunimėliui tuo atžvilgiu, kad laiko veltui negaištų, kad augtų. Čia susitikau medicinos seserį, kuri klausė prof. Geografą146. Kaip ji gražius prisiminimus apie jį turi. Juk aš taip pat. Ji man net savesnė. Žinau, mok. Anelė147 vieną mergaitę daugiau vertino tik dėl to, kad ji pažino jos brolį.

Besiruošdama kelionėn pastebėjau, kad aš gerokai netvarkinga. Kitos mergaitės viską turi žvilgančiai švaru, nesuglamžyta, kad ir šiose sąlygose. Kaip svarbu namie, mokykloj išreikalauti tvarkos, švaros. Čia reikia tik pripratimo. Dabar susiimsiu pati, bet jeigu dar dirbsiu mokykloj - reikalausiu iš savęs ir kitų. Kai išoriškai tvarkingas, švarus, tada ir dvasioj mažiau chaoso.

Kiek daug pasipūtėlių, kurie be jokio pagrindo giriasi, paradoksais kalba, o darbe - niekas. Man būna blogiausios valandos, dienos, kartais mėnesiai, kai norai išnyksta, bluku, bluku būna. Tada nėra vietos. Bet kai ateina dvasiniai šviesuliai, o tada džiaugsmo, laimės, kurie be anų valandų būtų nesuprantami. Turėjau ir vienų, ir kitų, turiu ir čia mergaičių daug pagarbos, širdies, o man reikia jos anoms, jaučiu, kad aš per daug viena kitų širdimis naudojaus, bet nedaviau kitiems. O reikia ne imti, o duoti. Ir vėl prisimenu namučius. Tavo Mamytę148, Agnutę149, jos Juozą150, kiek daug man jie davė, kiek brangiausių siuntinių, ne dėl formos. Kokia aš laiminga pasijuntu, kad tokios mano mylimųjų širdys. Ir vėl juk tiek daug prisiimta, o kaip atiduoti?! Brangyti, padėk man dėkingumu gyventi. Juk mūsų mylimieji tie patys. Kad ir laiškas, patarimas, knyga, užuojauta, gyvenimas jų reikalais, domėjimasis, malda, numatymas troškimų... Tu laimingas, kad dar arti gyveni. Kalbėkis tais reikalais su broliu ir visais kitais.

Parašyk rugsėjo mėn. 3 d. Bronei151 sveikinimą ir nuo manęs. Pasakyk, kad labai pasiilgau jų visų, ypač labai noriu pamatyti jų jaunimą. Tu kadaise mokėjai gražiai glostyti Stasio152 galvą, šukuodavai, jam tas patikdavo. Neužmiršk savo kilniosios vaikystės, pagalvok dabar, kaip kelti jo šeimos sielukes, kad jos nuolat rastų augimui minčių. Brangyti, čia mums ypač reikia daug galvoti, melstis... kodėl? Žinai?!

Labai norėčiau, kad nors retkarčiais rašytum Mariukei153. Ji labai vieniša. Gerai žinau, kad ji mus labai myli. Argi Tu pamiršai, kokius siuntinius mums siuntė į Vilnių. Pasakyk jai, kad brangiausiomis valandomis aš vienijuos maldose su Jumis visais ir jos neužmirštu. Sakyk jai, kad man čia reikėjo atvykti, nes čia daug patyriau, daug supratau, supratau, kokie didingi mano artimieji, kurie prisidėjo, kad mane mokė, o meilės, meilės kiek man parodė, kurios aš, nebūdama tarp jų, nebūčiau išmokus suprasti. Mano Tėveliai man nemirė, jie mano sieloj gyvi. Kitus norėčiau labai sutikti; raukšlėtos, sugrubę nuo darbų rankos, susimąstę veidai, kurie daug daug gavo raukšlių ir dėl mano dalios, o kokie man brangūs, o kokie man geri...

Dabar aš jaučiuos labai laiminga, man gera, man sveika, aplankyta dovanomis. O kvepia namais lašiniukai, dešros, o skanu! Negaliu viena valgyti, nes ir kitom tas kraštas brangus, mielas, kitos irgi ilgisi jo...

Kaip brangioji Teta Agnietė154 gyvena, kokia jos sveikata? O kiek čia širdies gauta! Kiek mums gerumo, kiek susirūpinimo mūsų reikalais.

Jei kada nors man dar siųstų siuntinį, labai norėčiau smulkmenų: abiejų šukų, dantų šepetuko, lietuviškų dainų kokios nors knygelės. Sveikink, dėkok nuo manęs visus mūsiškius, savo prietelius bute, prof.155 Telaimina Jus Dangus.

Ad.

145 Agnietė Skinulienė, žr. 69 išn. 
146 Prof. Jurgis Stabinis; žr. 14 išn. 
147 Mokytoja Anelė Stankaitytė.
148 A. Dirsytės sesuo Kotryna; žr. 5 išn.
149 Agnietė Skinulienė; žr. 69 išn.
150 Juozas Skinulis, Agnietės Skinulienės, A.Dirsytėš sesers, vyras, ūkininkas, metus kalėjęs Lukiškių kalėjime.
151 Bronė Slavinskaitė-Dirsienė, A.Dirsytės brolio Stasio žmona.
152 Stasys Dirsė; žr. 129 išn.
153 Marija Dirsytė; žr. 130 išn.
154 Agnietė Stašaitytė, žr. 26 išn.
155 Prof. Jurgis Stabinis; žr. 14 išn.

 

22.

[Algimantui Skinuliui]

1952.VШ.7

Jūs, Manieji!

Kaip niekur kitur šiose sąlygose apsireiškia žmogaus vidus. Anose sąlygose daug slaptų kertelių, čia viskas išryškėja, apsireiškia. Dar nebuvau tokių savybių pastebėjus. Mūsiškė Eugenija sumodernėjo. Nebemėgsta senovės. Religiją kritikuoja, net pajuokia, kreipinių „ponas", „panelė" ypač nekenčia. Mane daugelis vadina su p.156 Ji manęs nekenčia, kadangi Bronė157 dažnai kalba su manim, taigi ir jos. Kadaise Bronė jai buvo dovanojusi kelnaites. Dabar numesdama sugrąžino. Grąžinimo paslaptį pasisakė svetimosioms. Nors dirbame vienoj brigadoj, mudviejų niekad nepakalbina, net ir eisenoj bėgo nuo mūsų. Kartą ji Bronei mano akivaizdoj kalbėjo: „Kam tu susidedi su Ada ir p. Leonidą158, jos užsidės skrybėles ir uodegą tau parodys..." Mes nemėgstam tų, kurios nuduoda esančios išmintingesnės, didesnės, garbingesnės... bet dar labiau nesuprantamas noras būti prastesniam už prasčiausius... Eugenija būtiniausiais reikalais ir mudvi rusiškai šnekina, nors tą kalbą ypač silpnai moka, ji sakosi mėgstanti tik vargdienius.

Mūsų krautuvėlėn dažnai atveža kombinžiro, hidrožiro ir margarino. Duonos būna ne kasdieną. Duoną gauname pirktis pagal brigadas, o tarp savęs dalinamės. Šiandieną mūsų su Brone gavimo eilė. Margarinas su cukrum ir duona ypač skanu. Cukraus retai atveža ir perkame tik po 400 gr. Aš gavau iš viso už balandį 205 rb, už geg. - 90 rb, už birželį - 65 rb. Jokių rūbų nepirkinėju, viskas maistui. Jau pripratom: „turiu - valgau, neturiu -kenčiu". Nors dar ir čia atsiranda taupytojų. Iš namų šiemet gavau 150 rb, o apie rašytus 25 rb dar nieko nesužinojau. Dabar paskelbia, kai būna gaunami pinigai.

Dabar dažnai atveža kinofilmus. Vakar buvo „Keturių širdys", šiandien bus vengriškas „Новички на стадионе" (Naujokai stadione). Filmui bilietas po 2,60. Filmai turi pasisekimą. Buvo sekmadienį mūsų saviveiklos koncertas. Šokiuose dalyvavo ir mūsiškės Stasė159 ir Laimutė160. Laimutė labai simpatinga ir graži jaunuolė, Stasė jau išsiskyrė savo elgesiu iš mūsų tarpo.

O kaip sunku čia išlaikyti gražų lietuvės vardą. Kur bebūsi, ten turėsi pajusti, kad tu ne iš čia: ar valgykloj, ar darbe, ar poilsio valandomis. Reikia nervų tvardymo, reikia begalinės išminties ir budrumo. Jei ne, - nieku paverčiamas.

Susiduriam ir su sielomis ieškančiomis. Štai adventiste Marija tik dviejų skyrių, o išstudijavus Šv. Raštą. Visą ir Senąjį Testamentą, ir gerokai atsimena. Man pačiai prieš ją gėda. Aš gi Sen. Test. nesu perskaičius. Čia daug reikia žinių iš literatūros, geogr., istorijos. Mergaitės prašo nurodyti mūsų literatūrą, liečiančią gražiąją meilę. Juk jaunimui tikrai labai svarbu tie klausimai. Mokiniams reikia pasiūlyti patiems skaityti.

O kaip noriu, kad Didžiosios Laimės mintys visados gyventų su Jumis. Daug nuomonių susirinkau apie įvairiausi laimės supratimą.

Labai norėčiau, kad Draugiukas161 kartais parašytų švelnios sielos tetai Mariukei162. Žinau, kad ji labai vieniša ir kad labai Jūsų laiškus vertins. Pasakykit jai, kad aš jos vardadienį rugp. 5 d. gerai atsiminiau, dėkojau Viešpačiui už jos gerumą, už kilnumą. Pasakykit, kad jos labai ilgiuos...

Judu sveikinu bepradedančiu naujuosius mokslo metus. Aš bent tą pirmąją dieną labai išgyvenu, nes labai anų dienų pasiilgau.

Algi163, Tavęs ypač prašau didelės rimties mokslo darbui, nes Tėvynė iš Tavęs labai daug laukia. O kiekviena kilni siela Tėvynei - didelis turtas.

Jau labai noriu daugiau sužinoti apie Liuciją164 ir Tonį165. Kur jie? Kokios jų nuotaikos?

Aš esu labai labai laiminga, nes Viešpats mano sielai teikia ramybės, duoda jėgų, minčių, mano aplinkoj yra simpatingų sielų, kurios mielai bendrauja su manim ir visur padeda man. Sieloj visiškai giedra. Jūs dabar visai turite vaizdą apie mano materialią padėtį. Juk aš viską aprašau. Jau nuo gegužės mėnesio esu soti. Pirma buvo kojos sutinusios. Dabar jau beveik visai praėjo. Gydytoja teigia, kad cingos reiškinys. Cinga čia įvairiausiai reiškiasi. Vienai po nagais kraujo indai sutruko. Pamėlynavo nagai, kaip po sumušimo. Poilsis, geras maistas - praeina. Kitos veidą keistas raudonumas su spuogais nupylė. Dabar maloniausia valandėlė, kai einame namo. Mat turime prisirauti po truputį šieno. Patenkam į pievą. Jau girtuoklės, moraškos prisirpo. Moraškų išvaizda kaip gervuogių, spalva primena citriną, o skonis kepto obuolio. Yra ir rūgščių mėlynų, kurių ir vardo nežinau. Truputį pasirenkam uogyčių. Bruknės dar žalios. Pernai anksčiau pribrendo. Tik jau antra diena muselės pradėjo varginti mus, nors šiemet jų daug mažiau.

Jums abiem166, Tetai167, svainiui Juozui168, p. C.169 daug saulėtų sveikinimų. Žinojau p. Č. vardo dieną, nes pas mus yra Česė. Jam ir vardo dienos sveikinimai. Namiškiams taip pat.

[Be parašo]

156 Panele.
157 Bronė Kalvaitytė (?); žr. 121 išn.
158 Mokytoja Leonidą Baturaitė-Matusevičienė.
159 Stasė Umbrasaitė (?)
160 Laimutė Šipailaitė, g. 1930 m. girininko šeimoje, Kauno vidurinės mokyklos mokinė, teista 10 m. lagerio.
161 Stasys Ivanauskas; žr. 7 išn.
162 Marija Dirsytė; žr. 130 išn.
163 Algimantas Skinulis, žr. 78 išn.
164 Liucija Skinulytė-Daugėlienė; žr. 44 išn.
165 Antanas Ivanauskas; žr. 8 išn.
166 Stasiui Ivanauskui ir Algimantui Skinuliui, studentams Vilniuje.
167 Agnietė Stašaitytė; žr. 26 išn.
168 Juozas Skinulis; žr. 150 išn.
169 Česlovas Mačys; žr. 27 išn.

 

23.

[Stasiui Ivanauskui]

Mano Brangiausieji!

Šventas Vakaras. Mes ruošiamės Kūčioms. Nuotaika pakili. Štai vienas, antras sveikinimas iš draugų ir draugių. Tas džiugina, bet lyg normalu. Bet, Draugiuk170, Tavoji su Viliuku171 fotografija mane sujaudino, labai sunku buvo vadovauti pamaldom ir meno programoj. Nenorėjau nė miego. Juk kokia laimė būti su Jumis, žinoti, kad Jums sekasi, kad Viliuko tėtė172 namie! O kiek Viešpaties gailestingumo, gerumo! Kiek daug bus lengviau toms mūsų auksaširdėms globėjoms - Jūsų mamoms!..

Prie Kūčių stalo sėdėjome penkios. Buvo jauku, turėjome net skanumynų: net du obuoliai, mandarinka ir biskvitų buvo ant stalo. Tie skanėstai buvo dovanos įvairiomis progomis. Jau šaukia pusryčių.

Jau pasibaigė šventės. Lyg labai pavargom, daug įspūdžių, daug naujų sielų niuansų, išgyvenimų!.. Šį mėnesį mažai poilsio dienų, naujas kolonos darbo viršininkas, žiūri tvarkos, baudžia... o mes greit vadžias paleidžiame, išmokom daug ir nereikalingo kalbėti... Tas iš Tavo laiško džiaugsmas dar tebegyvena su manimi. Šiandieną sekmadienis. Dirbsime nedaug. Visos eisime į kalnelius malkų 9 valandą, popietis bus laisvas. Nutarėm su savo nauja prieteliuke Levute173 rašyti į savo namus. Ji šiandieną gaus siuntinį. Vakar gavome sveikinimą iš miesto 9 mergaičių abi. Gražus piešinys, abi norėjome, metėme burtą. Ji laimėjo, aš taip ir norėjau, nes aš daugiau gaudavau. Kai ką noriu persiųsti į namus iš tų sveikinimų.

Koks įdomus mūsų Vilius. Jo veidas man patinka. Jis prieš čionykščius vaikus - didelis. Visos taip sako.

Dėl Tonio174. O kaip aš norėčiau prašyti, maldauti, kad jis kultūrintųsi, kad nepaskęstų niekinguose žaidimuose, tuštybėj. Juk Tėvynei taip reikia sumanių, energingų, darbščių vyrų. Draugiuk, kiek daug čionykščio jaunimo dar svajoja mokytis, kas jiems padės? Aš savo artimiausias raminu, kad bus pagalba, galvoju, kad ir Jūs ją mums suteiksite. Nejaugi Jūs tik tuščiais žodžiais mūs laukiate arba mes Jums mirę...

Kai aš žiūriu į savas jaunuoles, kurios glaudžiasi prie manęs, kad mokytųsi, kad [daugiau] sužinotų, man graudu darosi, kad kai kas ir pavalgęs negyvena tuo bendru Tėvynės troškimu, šviestis, lavintis, kad sumažintų visokeriopą skurdą. Mes mokomės darbe iš popierėlių, dideliame šalty, nuovargy užsiduodame kiekvieną dieną šį tą iš savęs išspausti. Brangyčiai, Jūs būsite mums mokytojais, to iš širdies prašau. Mums visokių žinių trūksta. O norai mūsų dideli. To labai prašau ir Liucijos175, ir Genutės176. Draugiuk, Tu pats joms tą primink.

Iš Tavęs 70 rb gavau. Jie labai man palengvins, nes šiuo momentu mūsų brigada tik koloną aptarnauja, mums nieko nemoka. Labai dėkinga. Gavau ХII.10 d. iš Katriutės siuntinį ir 10 egz. „Tiesos", nežinau, iš ko. Viskuo džiaugiuos.

Šie metai man buvo geri, nesunkūs. Nuo gegužės mėn. ir su maistu buvo nesunku. Gavau iš Jūsų 150 rb, paskui pati uždirbdavau, o ateitis Dievo rankose. Dvasiškai irgi nejaučiau skurdo, perskaičiau keletą knygų, retkarčiais paskaitydavau laikraščius, turėjau gerą prietelę Teresę, kuri mano sielą atitinka, daug moralinės ir materialinės pagalbos iš jos turėjau. Dabar su Levute auklėjamės, lavinamės, ji Tavo bendrametė. Mane tas džiugina, kad ji nori tobulintis. Mudvi kartu miegam, dirbam ir valgom.

Kūčiose turėjome Kalėdų Senelio laišką (mes viena kitai rašėm), orakulą (surašom ant atskirų kortelių po vieną žodį ir traukinėjam, dėstome), parašiau rašinėlį „Mergaitė". Man buvo labai miela, gera. Kūčių puota visur praėjo labai ramiai, daugiau su gera nuotaika ir turtingiau kaip kadaise. Mes turėjom 14 valgių, o reikėjo pagal tradicijas 12-kos.

Labai nesmagu, kad Teta177 negaluoja. Jau artėja jos vardadienis. Aš ją labai nuoširdžiai sveikinu maldoje; ypač kad jai duotų sveikatos linkiu.

Negaliu atsidžiaugti svainio Juozo178 sugrįžimu. Man sunku įsivaizduoti savo sugrįžimą. Jeigu mes čia gauname ką nors iš namų ir labai išgyvenam, net iki nuovargio, tai kas bus su pasimatymu po ilgo?!

Naujaisiais metais išpildykime Viešpaties valią.

Adelė

1953.I.1

170 Kreipinys į Stasį Ivanauską; žr. 7 išn.
171 Vilius Skinulis; žr. 68 išn.
172 Juozas Skinulis; žr.150 išn.
173 Eleonora Vizbaraitė, baigusi ekonomikos mokyklą.
174 Antanas Ivanauskas; žr. 8 išn.
175 Liucija Skinulytė; žr. 44 išn.
176 Genutė Skinulytė, A.Dirsytės sesers duktė.
177 Agnietė Stašaitytė; žr. 26 išn.
178 Juozas Skinulis; žr. 150 išn.

24.

Brangioji Teta Mariuke!179

Jums siunčiu nuoširdžiausius Velykoms sveikinimus. Tegul prisikėlęs Kristus Jums paguodos ir palaimos atneš. Aš Jūsų nepamirštu. Man nėra labai sunku, bet labai ilgu. Atsimenat, Teta, kai vaikystės dienose liejau ašaras, kad negalėdavau būti namie, o dabar kartais slaptai rieda ašarėlė, kad ilgu savų ir savo krašto, kad žmonės labai nesvetingi...

Kol nueinam iš ryto į kalną malkų, kaip procesijoj yra keletas moterų, kurios meldžiasi.

Aš esu visiškai sveika, jaučiuos neblogai. Čia yra didelis džiaugsmas, kai gauname žinių iš savo krašto. Kai paštas ateina, būna daug kalbų. Mes visos skaitome atsiųstus iš saviškių laiškus. Šitoj kolonijoj mūsiškių yra daugiau kaip 50. Aš su mergaitėm gerai sugyvenu.

Visados gyvenu viltimi, kad greitai sugrįšiu.

Jūsų Adelė

1953.I.26

179 Marija Dirsytė; žr. 130 išn.

25.

[Stasiui Ivanauskui]

Nesupratau savos Žemės
ilgesio didybės...

Mano Brangyčiai!

Neišsakysi, nenupieši auksinių dienų savoj Žemėj. Nors niekad nesigailėsiu to, ką mačiau, ką išgyvenau, supratau. Šiandieną man labai įdomus kenčiąs žmogus. Kur galima daugiau išblyškusį veidą pamatyti, kaip tose uždarytose tvirtovėse. Vakar klausinėjau, koks skausmas didžiausias pasauly. Daug atsakymų: 1) kai motinai jos vaikas Tėvynei nusikalsta, 2) jeigu namai išsižadėtų, 3) jeigu gautum tikrą iš Tėvynės ištrėmimą, 4) jeigu tėvynainiai nesuprastų, 5) motinai mirštąs dideliam nusikaltime jos vaikas, 6) mylimojo žmogaus mirtis, 7) mylimojo didelis įžeidimas...

O Jūs kur matote did. skausmą?!

Aš randu savo dienų pateisinimą. Štai dabar kelionėse į kalnus malkų kalbuos su Fele180 įvairiausiomis temomis. Ji nori būti mokytoja, o turi tik keturis skyrius. Laisvomis minutėmis mudvi dėstome sniege trupmenas, rašome kombinuotesnius žodžius... O man graudu, kai jos širdis be galo į mokslą veržiasi. Ji prašo Levu-tės181 leisti pas mus vakaroti ateiti, kad išgirstų, kaip aš su ja kalbu... Bet aš namie labai retai kalbu, dažniausiai skaitau arba rašau.

Su Levute dar turtingiau pabendrauju, ji baigus gimnaziją. Turtingiausia dvasia Benutė182, kurios svainiai Aleksandravičius (skulptorius), Marijošius (dirigentas). Mums ypač trūksta žinių iš savos istorijos. Čia įvairių klausimų iškyla santyky su su svetimomis.

Vakar dieną Antutė iš Bičkų sapnavo nevykusiai Tonį183. Jis jai pasirodęs subrendęs, gražus, jos nepažinęs... Gal Jūs gavote laišką, kuriame ji prašo sužinoti apie jos saviškius ir gimines? Brolis jos gyvenęs Šėtos g. 54, o teta Kalvaitienė Peletnagiuos. Paprašykit namiškių, kad jie pasiteirautų.

Jau gavau tris kartus „Tiesą": I—10 egz., II—7, III—13 egz. Labai ačiū! Mes skaitome dauguma. Taip pat pirmąjį šiemet laišką iš Genutės184 gavau. Iš judviejų, Broliai, gruodžio mėnesį. Taip pat Tavo 70 rb. Retkarčiais atveža krautuvę, o ypač gerai papildomas per virtuvę, kuris už 10-tadienį kaštuoja 27-28 rb. Su papildomu visai maisto pakanka. Aš nuo gegužės mėn. iki šios dienos nejaučiau maisto stokos. Gerokai padiktėjau, jaučiuos gerai, turiu jėgos dar anksčiau atsikelti skaityti. Jau gerokai pramokau rusiškai skaityti. Dabar gėriuos Nekrasovo kūryba. Daugelis man pavydi mano skaitymo aistros. Su jonaviškėm susižinau. Tik šakietės Kazytės185 nebejaučiu, kur ji. Labai norėčiau žinoti apie ponią186 ir jos saviškius, taip pat apie p. Kotryną.

Jeigu namiškiai siųs siuntinį, tegul rašo ilgą laišką. Man stokoja popieriaus ir vokų. Dabar aš nieko nebeuždirbu.

Labai noriu mokytojauti. Dabar žymiai sustiprėjo pažiūros į Žmogų ir pasaulėžiūrą. Dabar viskas šviesiau, prasmingiau [atrodo]. Dabar man kiekviena diena labai brangi. Niekad nenuobodu, nes tai didelė Dievo dovana. Jaučiu, kiek brangaus laiko bereikšmiškai nutekėjo, kaip mažai išlavinta mano akis, ausis, proto ir jausmų galios; jaučiu, kiek daug gaišau dėl kitų nuomonių, dėl nepasisekimų, dėl nedrąsos... Dabar daug ką taisyčiau.

Draugiuk, Tavo Globėjo diena artėja. Labai noriu, kad Tu kūrybiškas būtum, kad Tu būtum naujo ieškotojas, kad Tu tarnautum savam žmogui... Aš kasdieną su Jumis visais. Labai nenoriu iš saviškių, kad kaip daugelis bijosi blogų nuomonių, vaikosi tuščių minių pagyrų, garbės, daro veiksmus, kad tik jų vardo didybės nepajudintų... Jų kalba šabloniška, galvojimas blukus...

Tetai187 ir p. C.188 daug sveikinimų iš Tolimųjų Rytų pusnių. Pas mus dažniausiai giedrios dienos, bet šiandieną krenta sniegas, vėjas, o vakar audra buvo. Bus viskas užnešta. Bus slidinėjimo, kritimų, eisime be kelio, be takelių. Parašysiu daugiau per pietų pertrauką. Pietums pareiname namo valandai. Gausime valgyti kopūstų ir košės. Jau parėjom iš darbo visiškai. Turbūt šiandieną apšalau skruostus. Audra neša aštrius ledukus, labai iškapojo veidus, net galva svaigsta. Ramiame ore tos pačios kelionės daug lengvesnės.

Sveikinu Jus su mūsų Didžiąja Švente189. Pagalvokime apie „Aušrą" ir „Varpą". Tegul tie „Aušros" spinduliai išlaiko mūsų viltis, o „Varpas" tebudina visus, visus. Tegul nebelieka tarp mūsų vergų. Juk mes dar vergai savo dvasia: mus valdo mūsų nuotaikos, pykčiai; mums gadina nuotaikas aplinka...

Vėl darbe kalbėjom apie didžiausią skausmą. Žemaitukė Marytė labai nori su ginklu kariauti, nori vyru būti... Ji labai jaunuolė, gimusi 1930 m. Tarp mūsų ir jaunesnių yra, bet brandesnės dvasios.

Jums visiems ir namiškiams linkiu prasmingų Velykų švenčių, noriu, kad šventės Jūsų dvasią atgaivintų. Kovo mėn. daugiausia dėmesio skirsiu svainio Juozo intencijų palaimai.

Algi190, dabar noriu ir labai lauksiu laiško ir žinių iš Tavo pasaulio. Paprašykit ir Liucijos, kad parašytų. Supažindinsiu Jus su mūsų sveikinimais...

Tegul Viešpats saugo Jus.

Ad.

1953.I.27

180 Felė Jasiūnaitė.
181 Eleonora Vizbaraitė; žr. 173 išn.
182 Benjamina Steponaitytė, A.Dirsytės sesers Agnietės duktė, g. 1921 m., vidurinio išsilavinimo, teista 25 m. lagerio.
183 Antanas Ivanauskas; žr. 8 išn.
184 Genutė Skinulytė; žr. 176 išn.
185 Kazimiera Šulskytė, g. 1926 m., mokytoja.
186 Stefanija Ladygienė; žr. 9 išn.
187 Agnietė Stašaitytė; žr. 26 išn.
188 Česlovas Mačys; žr. 27 išn.
189 Vasario 16, Nepriklausomybės paskelbimo diena.
190 Algimantas Skinulis; žr. 78 išn.

26.

Pranute191,

Mes prieš mūsų Didžiąją Šventę kalbėsime po dalį Šv. Rožančiaus: 1) prašysime Tautai palaimos, 2) prašysime žuvusiems amžino poilsio, 3) dėkosime už gėrybes, suteiktas Tautai. Darysime sąžinės sąskaitą, priimsime Dvasinę Komuniją.

Julijos192 vardadienis vasario 16 d. Gal Jūs ją kada nors matysite, prašome perduoti nuo jos čionykščių pažįstamų nuoširdžiausius sveikinimus.

Aš gaunu iš namų „Tiesą". Jau keturis kartus atvežė po 10 egz.

Laiškuose rašo, kad Lietuvoje oras vasarą buvo blogas.

Aš jau penktoji diena dirbu sofchoze, nešioju krosnininkams mišinį.

Pranute, kaip sveikata? Ar turi žinių iš namų? Iš viso, kas naujo? Kaip mūsiškės gyvena? Ar Valė Nav. jau išėjo, ką ji dirba? Vandutė193 žada apie kovo 17 d. išeiti.

Jums nuo mūsų visų gražiausi sveikinimai.

1953.II.12

[Be parašo]

191    Manoma - Pranutė Čebelienė, g. 1907 m. Obelių vls.
192    Julija Trainavičiūtė-Januševičienė, mokytoja Gardino lietuvių gimnazijoje.
193    Vanda Pavilionytė (?) iš Anykščių.

27.

[Lagerio draugams]

Judviem, kuriems gyvos mūsų spalvos194...

Motutės giesmės, dainos, jos aukos, maldos ir raudos pagimdė ir išugdė mums karžygius. Ryžtuolių drąsa, kultūros kūrėjų ir šventųjų darbai tegul be paliovos skatina ir kelia mūsų dvasią. Lai Aušra dar įvairesnėmis spalvomis prašvinta mums, o Varpas tepabudina kiekvieną iš mūsų didiems Tėvynės darbams.

Tos, kurios tikisi, kurios laukia.

[Be parašo]

Šeštasis km,

1953.II.16

194 Spalvotas pasveikinimas lagerio draugams Vasario 16 d. proga.

28.

Viliuk195,

Dar šaltis stiprus, net gnaibo veidą. O šaltis nepaprastai gražiai išpaišo šiltnamio langus. Šiltnamis yra labai didelis pastatas stikliniu stogu. Stogo stiklai jau saulėleidy išsipaišo, o po nakties virsta tikra paroda. Aš ilgai ilgai žiūrinėju tuos nuostabius paveikslus. Čia didelės akys žiūri į kažin kokius tolius; čia mokslininkas sėdi ir aiškina; čia vaikelis su žiedu žaidžia; čia pilna pieva nuostabių gėlių; ten vainikai iš dangaus nusileidžia į žemę; ten greitakojė stirnelė sustojo po nuostabiu atogrąžų medžiu; ten Dievo Motina laiko ant kelių savo nuimtą nuo kryžiaus Sūnų. Ten vėl nematytas paukštis skrenda. Niekur taip gražiai šaltis nemoka piešti, kaip šiltnamyje.

Ad.

1953.III.21

 195 Vilius Skinulis, sesers Agnietės sūnus, A.Dirsytės krikštasūnis.

29.

[Stasiui Ivanauskui]

Savos tautos aruodan derlių rinksiu,
kol šalnos kojas ir rankas sugels.
                                          B. Braz.

Šiandieną sekmadienis. Visos namie. Malonu. Rašau į atminimų albumėlį, ruošiu dovanėlę Benjaminai196 iš Kauno, skulptoriaus Aleksandravičiaus žmonos sesutei. Pabaigiau skaityti „Spartaką". Ji man labai patiko, nes pasiilgau istorinių žinių, labai primiršau. Man būtų labai miela gauti tokių vadovėlių. Yra mergaičių, norinčių mokytis. Mums čia be vadovėlių žinių stokoja. Būtų gera ir gamtos, geografijos vadovėliai. Kaip gauti, pati nežinau, nes banderolės retokai ateina. Iš Tavęs, Draugiuk, už rugsėjo ir spalių mėn. gavau „Tiesą". Labai dėkinga. Apie Didžiojo Vado197 mirtį jau skaitėme „Правдой" ir „Советской Колымой". Be to, transliavo per radiją, mus truputį anksčiau parvedė iš darbo. Pas mus buvo lygiai 20 val., kai Maskvoj 12 val. dienos.

Dirbu dabar šiltadaržiuose. Viename jau pražydo vyriškieji agurkų žiedai, kuriuos nuskina, nes jie nenaudingi. Jau krapai gerokai paaugę. Mes jų neragaujame. Dirbame kartu su vyrais. Tarpe jų yra keletas latvių.

Iš namų gavau 50 rb ir 150 rb. Dabar labai gerai. Galiu užsisakyti 10 dienų per virtuvę papildomus, su kuriais visai pakanka maisto. Taigi visai gerai gyvenu, su rūbais irgi neblogai, kol kas visko pakanka. Gavau užskaitų knygutę. Mano tarnyba šiose sąlygose baigsis 1955.ХII.2 d. Jaučiuos sveika, visus liuoslaikius stengiuos panaudoti skaitymui. Levutė198 sako, kad dar nesutikusi taip prisirišusio prie knygos žmogaus. Daugelis tą laiką praleidžia tualetui. Ir čia sukami plaukai, dažomi veidai, lūpos, o kremavimasis... visi rytai ir vakarai... Kitos vėl rankdarbiais uždarbiauja, kad pasigerintų maistą, kai ką nusipirktų. Dabar krautuvėlėn maistą atveža kartą per mėnesį. Šiandieną buvo paštas. Daugelis negavę laiškų visai be nuotaikos, kitos jau įpratusios ir laikosi bent išoriškai ramiai. Levutė tuoj eina gulti. Antutė pirmą laišką gavo iš Kėdainių, labai laiminga, kad susirišo. Iš viso mums iš Lietuvos nedaug ateina laiškų. Aš irgi seniai nebegaunu.

Jau rengiamės Velykoms. Mes švęsime: Teresė, Levutė, Bronytė199 ir aš. Per didžiąsias dienas visos atliksime religinį susikaupimą, stengsimės geriau pažinti save. Kad prigimtis ir nenori, bet naudinga pajusti alkį, šaltį ir paskutinę vietą. Neišgyvenus - nesuprasi. Velykoms pasirašiau „Debesėlių pasaką". Dar pagalvosiu ką nors linksmesnio, galvoju apie kupletus.

Draugiuką200 sveikiname mudvi su Levute vardadienį, Jus visus su Prisikėlimu, taip pat namiškius. Esu sveika, jaučiuos neblogai. Labai noriu žinoti, kuo domisi mano Krikštytis201? Amnestija labai pradžiugino daugelį. Mes ir viltimi gyvename. Sveikinu Tetą202 ir p. Č.203, o Judu bučiuoju.

Ad.

1953.III.31

196 Benjamina Steponaitytė; žr. 182 išn..
197 Stalinas.
198 Eleonora Vizbaraitė; žr. 173 išn.
199 Bronė Kalvaitytė (?); žr. 121 išn.
200 Stasys Ivanauskas; žr. 7 išn.
201 Algimantas Skinulis; žr. 78 išn.
202 Agnietė Stašaitytė; žr. 26 išn.
203 Česlovas Mačys; žr. 27 išn.

 

30.

[Stasiui Ivanauskui]

1953.IV.1

Brangyčiai!

Štai vakaras pas mus. Dvi krosnys kūrenasi. Pakankamai šilta, palapinės vidury 4 elektros lempos, šviesos pakanka. Jau daugelis sumigo, viena lygina skalbinius, kaimynė klojasi, Levutė204, negavus laiško, užmigo, Anutė bėgioja ir rodinėja savo nuotrauką, pasakoja, ką rašo. Yra skaitančių, siuvinėjančių, kitos sukinėja plaukus, kremuojasi...

Dieną mūsų patalai būna baltai užtiesti - tai būtina šioje kolonijoj. Mes turime po dvi paklodes.

Dabar skaitau Puškino „Eugenijų Oneginą". Jau gerokai palengvėjo, taip džiaugiuos, kad net filme beveik suspėju perskaityti. Neseniai matėme „Vengrų melodijas".

Šiandieną vežiojau sniegą iš inspektų. Čia dar sniego begalybė. Nepervargau.

Jau Magadane susidarė laisvųjų lietuvių nemažas būrys. Šiemet išeina ir jonaviškės. Iš čia į žemyną išsilaisvinusių neveža. Moterims neištekėjusioms čia labai sunku, beveik neįmanoma, išteka ir po 50 metų.

Mano adresas nepasikeitė, esu toje pat vietoje.

Dienos dažniausiai giedros, prieš dvi dienas dar snigo.

Sugauta putpelė buvo laikoma pas mus, vėliau atiduota prižiūrėtojams, šuniuką turime, taip pat katę su 4 kačiukais.

Beveik kasdieną sutinkame maždaug 6-tų metų berniuką, žaidžiantį su šunimi, jam nešiojo jis krepšį snuky, vežioja rogutes... Vaikiuko veidas labai blukus.

Kita vaikučių pora jau visai kitos priežiūros, jų veidai reikšmingesni.

Vienai mūsiškei cinga pasireiškė liežuvy ir gomury. Liežuvis susproginėjo, labai kliudo valgymui.

Jau skambina poilsiui. Einame miegoti 22 val. Keliamės 5 val. arba 5.30 min.

Suvalkijoj paprotys Verbų sek. keltis anksčiausiai ir miegančius stipriai išplakti. Tuo papročiu Lionė205 mūsiškes išplakė, o budintoja - visas iki vienos. Verbų sek. buvo poilsis. Manęs niekas neplakė, aš anksčiausiai atsikėliau.

Šiandieną jau balandžio pirmoji, daug ankstesniu laiku radijas perduoda kainų sumažinimą. Prasideda balandiniai pokštai. Mūsų palapinė pirmoji prikelta. Iš viso yra 5 palapinės. Dabar parašyti Jums sumažėjo galimybė.

[Be parašo]

204 Eleonora Vizbaraitė; žr. 173 išn.
205 Eleonora Grigalavičiūtė, partizanų štabo ryšininkė.

31.

[Antanui Ivanauskui]

Mielas, mielas ir labai brangus Antanėli206,

Taip nežmoniškai Tu toli nuo manęs erdvės ir dvasios atžvilgiu. Juk man nebežinomos Tavo svajonės, Tavo norai, tikslai... Gal Tu ir didelių norų nebeturi? O aš taip noriu, kad Tavo jau vyriškoj krūtinėj būtų ugnies... Savo mintimis, malda noriu sušildyti Tavo Šv. Globėjo dieną. Tavęs prašau - nors tą savąją Dieną pakilk, susikaupk, pamąstyk... Juk Tavasis Globėjas svajojo, dirbo, siekė ir laimėjo. Kaip labai pasiilgau kultūrinio judėjimo, siekiančių, dirbančių prasmingą darbą žmonių, labai pasiilgau jaunimo, mokyklos. Dabar, atrodo, kad labai daug turėčiau pasakyti jaunai sielai. Mano kasdienos labai pilkos, gal kietos, nors keletą minučių pabūti su knyga ir kartais pasišnekėti su turiningesnių asmeniu. Dabar skaitau studiją apie Gerceną. Kad jis buvo ieškotojas, man duoda daug dvasinės stiprybės.

Perskaitė paštą. Man ir mano artimiausiom - nėra. „Nerašo", -pesimistiškai, liūdnai ištarė prietelė. Aš vis kitaip galvoju, kad mes tik negaunam. Kai kurios ryžtasi ir pačios neberašyti, aš šio didelio malonumo negaliu išsižadėti. Nors dabar iš tiesų mažai progų rašyti.

Mano artimiausia prieteliukė klausia manęs, ką aš galvoju, kad negaunu laiškų. Blogai stengiuosi negalvoti, vis dar tebelieka laukimas. Ar Tu man rašai? Gal iš tiesų ne.

Jau ir žavioji Sekminių šventė ateina. Pas mus dar nežaliuoja, dar kalnai marguoja. Bet dvasioj mes laukiame Šv. Dvasios šventės. Su Levute melžiamės kartu už jos ir mūsų namiškius. Taigi ir už Tavo reikalus ir rūpesčius.

Šį mėnesį gavome jau vasarinius rūbus: dvi poras kojinių, skarutę ir telagreiką (toks vatinis puspaltis). Dabar mergaitės persisiuva, prisitaiko.

Tik atėjo viena motinėlė trijų vaikučių. Ji jau seniai nebegauna laiškų. Ašaros jai nesulaikomai rieda, rieda. Ji viena širdim pavirto, taip išgyvena, kad jai reikia būti su vaikeliais, jiems padėti, o ji negali. Kiek jos tirpstančiom rankom atneštų jėgos keli saviškių parašyti žodžiai.

Kol kas nešu malkas. Nesunku. Bet pinigų nebegaunu nuo pernai lapk. mėn. Šiaip jaučiuos neblogai, tik labai liūdna, kad iš Jūsų seniai nebegaunu žinių.

Visus sveikinu Sekminių švenčių proga, Viešpaties pagalba tegul lydi Jūsų žingsnius. Visų labai ilgiuos, apie visus noriu daug žinoti. Vilniečiams irgi perduokit mano gražiausius sėkmės linkėjimus.

Rytoj Eliutės207 vardadienis. Labai seniai jai rašiau, norėčiau parašyti, jei pavyks rytoj - parašysiu, o Jūsų prašau perduoti, o jei neparašysiu, tai perduokit mano didelį norą. Tegul ji mane supranta taip, kaip kadaise. Ji man brangi, šviesi, ji puošė savo kilnumu mano jaunatvės dienas.

Adresas nepasikeitė. Labai lauksiu žinių iš Jūsų.

Ad.

1953.V.21

206 Antanas Ivanauskas; žr. 8 išn..
207 Elena Litvinaitė-Baubienė; žr. 128 išn..

32.

Tu gražesnė už žaviausią žiedą,
Tu brangesnė už deimantą perlą...,
nes Tu būsi gyva per amžius,
nes Tu gali mylėti, gali motina būti...

Mano Olyte208, šviesių pasaulių Ieškotoja!

Baigi savo vargo, bandymų dienas čia. Atėjai svajotoja, nepraktiška mokinukė, išeini pilna patirčių, kuriai brandos atestatą su malonumu įteikčiau. Ypač džiaugiuos, kad Tavo siela išliko skaisti, ieškanti, norinti. Ak, jaudinuos, kai galvoju, kad darei viską, ką žinojai geriausio. Aš dėkoju Dievui, kad Tave susitikau.

Argi Tu nenuspalvinai daug mano valandų šviesiomis varsomis? Dažnai Tavo norai, troškimai primindavo man Eliutę ir anas šviesiąsias dienas. Olyte, dėkoju Tau už labai daug pagarbos, pasitikėjimą, už atvirumą, už pažadus ateičiai, ypač glostau Tavo garbanukes, rankas, glaudžiu su visa širdies šiluma prie savęs už pastangas eiti Viešpaties keliais, už pastangas suprasti mūsų Tautos dvasią ir ją praturtinti. Olyte, manyje gyva mintis, kad Viešpats nori kažką mums pasakyti per Tave. Olyte, branginu ir myliu Tave. Man mielas Tavo sielos pasaulis. Kiek jauno žavumo jame! Brangyte, argi nenumylėjo Viešpats Tavęs kančių ir sielvarto dienomis? Tikiu, kad Jis išves Tave ir per visas bedugnes. Kaip numylėjo Tave šventoji Mergelė! Ji Tau duoda laisvėj švęsti savo šventę. Tu žengi Jos triumfo dieną pirmąjį laisvėn žingsnį. Atsiminkim, kad visa mūsų Žemė yra Jos, tegul ir mūsų širdys būna Jai.

Brangyte, sveikink savo namiškius nuo manęs ir pasakyk savo Mamytukei ir savo mylimiesiems, kad aš labai patenkinta Tavim.

Kiekviena žinelė iš Tavęs mano bus labai laukiama, Dievui dėkosiu už kiekvieną Tau teikiamą malonę.

Aš dažnai būsiu su Tavim!

Tavo Adelė

1953.VIII.8

208 Aleksandra Baranauskaitė, g. 1928 m., Jonavos ūkininko šeimoje, Jonavos vidurinės mokyklos mokinė.

33.

[Algimantui Skinuliui]

Algi209, man atrodo, kad aš kiekvieną dieną Tavo sakinį kaip dovaną sutinku, norėčiau žiūrėti į Tavo veidą, į Tavo akis, ar jose yra kilnaus ieškojimo šviesių pasaulių, ar jau nuobodumas, persisotinimas, paviršutiniškumas gyvena Tavo sieloj. Ar jau yra Tavy būsimojo mokytojo menininko žymių? Tu būsi mok. menininku, jei stengsies jau dabar ir visą gyvenimą savo asmenine kultūra. O ką reiškia besistengiąs, šviesuolis žmogus?! Tai jėga, tai nenuperkamas už jokias gėrybes turtas, tai palaima! Jos spinduliavimas aplinkumoje jaučiamas. Algi brangus, kilkime, kad keltumėm pasaulį! Kad Tėvynė kiltų!

Aš nebegaliu suprasti, ar Tu jau vienas Vilniuje gyveni? Ne kartu su Teta210 ir Draugiuku211? Kodėl Tu rašai, kad „prieš savaitę buvo pas mane atvykusi Liucija"212. Labai norėčiau žinoti, koks tavo santykis su Draugiuku, Teta ir Toniu213? Nesuprask, kad priekaištauju, egzaminuoju, tik prašau. Kodėl Tu apie juos nė žodžio neparašei?

Kad Tu Vilių214 myli, jo ilgies - tai gražu! Čia dirva auginti savo pedagoginius sugebėjimus. Mano mokytojos, auklėtojos jėgos labai vystėsi bebendraujant su Draugiuku ir Toniu. Apie juos studentė būdama ypač daug galvodavau. Viliukas ir mano džiaugsmas, svajonė. Norėčiau per jį atsidėkoti Tavo Tėvelių mylimoms širdims už tiek daug paramos ir meilės man. Noriu, kad Viliukas išaugtų šviesuolis, kad jis visas galias geriausiai išvystytų. Galvokime apie tai. Tu ir dabar turi budėti, kad kai kas jame nebūtų palikta, gal jau dabar galima ir reikia jį lavinti, pasitark su Draugiuku, sesytėm, aš iš toli negaliu nieko, o noriu ir maldauju Tavęs.

Aš labai daug noriu žinoti ir apie Tave. Kokie Tavo profesoriai, su kuo draugauji, kokios temos Tave domina, ką laisvalaikiais darai?.. Nežinau, net ką paklausti, o norų, sumanymų, klausimų be galo daug. Jei tik gali, rašyk man, kiekvienas žodis Tavo laukiamas. Paštas iš Tėvynės visados sutinkamas su stipriai plazdančia širdimi. Man nėra - sunkūs žodžiai.

Brangyti, rugsėjo paskutinis sekmadienis yra Tėvo diena. Neužmirški pasveikinti savo rūpestingo Tėveliuko215. Žinau jo rūpestingumą, prisimenu jo daug gražių norų, didelių pastangų. Mudu daug klausimų aptarinėjom, kai aš dar gimnazistukė buvau. Jo jautri širdis geram, jam ne vis tiek, kokie mes, ką mes išgyvenam. Neužmirštu didelio įvykio mūsų namuose, kai jis su Tavo Mamytuke216 pasirašė dokumentą, kai aš ištariau vieną sakinį, kad jeigu jie nepasirašys, mūsų santykis kinta. Mudu vienodai su a.a. seneliu to norėjom, nors Tavo Tėtukas geriau gyvenimą pažino, buvo praktiškesnis.

Iš namų liepos mėn. 8 d. gavau turtingą siuntinį ir nežinau, kas iš Jūsų atsiuntė 100 rb. Už viską aš labai visiems dėkinga. Siuntinys buvo išsiųstas Tavo Mamytukės vardu. Jau antras mėnuo dirbu ir aš už algą. Kiek gausiu - nežinau. Dabar pas mus yra krautuvė. Būna cukraus 1 kg - 10,30 rb, sviesto - 28,70, juodos ir baltos duonos, konservų...

Laiškų iš niekur negaunu. Siuntiny buvo Genutės217 trumputėlis, dabar Tavasis balandžio 26 d.

O kodėl Liucija niekad neparašo? Jos jau ir nebeatsimenu, kada skaičiau, tai jau labai seniai.

Laukiu ir iš Draugiuko. Sveikink visus saviškius. Kaip Tetos sveikata? Ar p. Č.218 su Jumis gyvena?

Už nieką neužsigauk, už braižą atsiprašau, nes rašau gulėdama, taip man išeina, labai norėčiau būti tvarkinga, bet mano sąlygos tokios. Esu sveika, adresas nepasikeitęs.

[Be parašo]

1953.VIII.25

 209 Algimantas Skinulis; žr. 78 išn.
210 Agnietė Stašaitytė, žr. 26 išn.
211 Stasys Ivanauskas; žr. 7 išn.
212 Liucija Skinulytė-Daugėlienė; žr, 44 išn.
213 Antanas Ivanauskas, žr. 8 išn.
214 Vilius Skinulis; žr. 195 išn.
215 Juozas Skinulis, žr. 150 išn.
216 A.Dirsytės sesuo Agnietė.
217 Genutė Skinulytė, A.Dirsytės sesers Agnietės Skinulienės duktė.
218 Česlovas Mačys; žr. 27 išn.

 

34.

Nepažįstamoji Jadvyga!219

Pirmąjį kartą nuoširdžiausiai sveikinu Jus Vardo dieną ir prašau labai budėti dėl savo šeimos kilnumo. Aš visai tikiu, kad šeimos siela - moteris. Brangioji, labai prašau man nors truputį parašyti. Jūsų gyvenimas man niekad nebus abejingas, nes Antaną

labai myliu, iš visos širdies noriu jam laimės. Jo pasirinkimą sveikinu, ir mane kiekviena smulkmena iš Judviejų gyvenimo domina. Labai lauksiu žinių iš Jūsų.

Adelė

1953.Х.2

219 Jadvyga Ivanausksienė, Antano Ivanausko, sesers Kotrynos sūnaus, žmona, mokytoja. Laiškas rašytas ant beržo tošies.

35.

[Algimantui Skinuliui]

Persiųsti į Vilnių

Sveiki, Draugiukai!

Kristaus Karaliaus šventėje mano mąstymo, maldos sveikinimai Jums, sveikinu Tetą220, ir visus, su kuriais Jūs gyvenate.

Algi221, dėkinga už foto namiškių, norėčiau ir daugiau. Apie ją rašiau Judviem, tik tą laišką pavogė su kitomis gėrybėmis, o gal vagis buvo įdomesnis ir laišką išsiųs. Tame laiške bus įdėtas jonaviškės Olytės222 laiškas. Įdomu, ar gausite.

Teresėlei ypač patiko mūsų geografo rašysena, nes joje yra, be rimties, ir žaismingumo. Mes lyginome Jūsų visų rašysenas ir spėliojome apie charakterį. Algi, aš džiaugiuos Tavo rašmenų aiškumu ir švarumu, sveikinu, kad Tu gerai mokaisi, tai tikras kelias į asmeninę ir Tautos laimę. Man taip džiugu tą jausti. Aš pati suprantu iš Tavo laiško, kad Tau turi gerai sektis. Brangyti, jokios pastangos neina veltui, gyvenime jos bus ypač reikalingos ir neš vaisių. O kiek daug gali gero padaryti geras mokytojas! Kiek silpnų charakterių, kiek klaidžiojimų dėl to, kad mokykla neduoda pakankamai tikrų pažinčių... O ką bekalbėti, jeigu mokytojai patys nežino, kur jie veda, kur jie nori... Algi, brangyti, iš Tavęs daug daug tikiuos, patenkinta, kad mes galėsime vienoj profesijoj dirbti, galėsim vienas antrą labiau suprasti. Norėčiau, kad perskaitytum L. Tolstojaus „Крейсерова соната" ir „Дьявол".

O Tu ar buvai Koloj? Jau labai seniai nebegaunu iš Tavęs. Tu gal iš visų artimiausias, nes mūsų daugiausia bendrų išgyvenimų. Tu man šviesus, šviesus, nors Tau gal ir sunkoka buvo, bet aš taip tada supratau, taip man pasirodė, tada daugiau savimeilės turėjau... Dabar labai ilgiuos Tavęs, Tavo įspūdžių noriu, išgyvenimų... Labai lauksiu.

Ar p. Lad.223 adreso Judu nežinote? Lionytė224 labai prašo. Kur mergytės225?

Pradedu visiškai tikėti, kad pažeminimai, nevertinimas, panieka, visokiausi trūkumai yra labai reikalingi, jie nušveičia ir nuvalo.

Kaip Judviem patinka Antanėlio Jadvyga226, ar ji dvasinga, ar įdomi, ar ji prad. mokykloj dirba?.. Labai lauksiu.

Adelė

1953.Х.18

220 Agnietė Stašaitytė; žr. 26 išn.
221 Algimantas Skinulis; žr. 78 išn.
222 Aleksandra Baranauskaitė, žr. 208 išn.
223 Stefanija Ladygienė; žr. 9 išn.
224 Leontina Eimontaitė; žr. 75 išn.
225 Stefanijos Ladygienės dukterys.
226 Jadvyga Ivanauskienė; žr. 219 išn.

36.

[Algimantui Skinuliui]

Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio...
Kaip Nemunėlio vaga pastovi...

Noriu Jūsų tvirtų, pastovių tame begaliniame nepastovume. Mano aplinkoj labai maža minties, jausmo pastovumo. Kaip buvo gera tada, kada tikėta, kad galima buvo tikėti kito žodžiu, mintimi. Gal ne mažiau susikaupus reikia šiandien įsižiūrėti į advento žvakę, kaip prieš du tūkstančius metų. Labai noriu, kad ta žvakė ir Jums daug padėtų, kad mes suprastumėm ir gyventumėm jos šviesoj.

Šiandieną nors sekmadienis, bet mes dirbome. Dabar jau gili žiema. Atėjo šalčiai ir giedrios dienos. Vasara praėjo su lietingomis, šaltomis dienomis. Čia nežinau, ar žiema su šalčiais, sunkiais rūbais geriau, ar vasarą. Juk žiemą mažesnis darbo valandų skaičius. Dabar išeiname septyniomis, o grįžtame aštuonioliktą valandą. Dabar mūsų vakarai ilgesni, tik mane užkariavo miegas. Tik po vakarienės taip ir merkiasi akys, o taip noriu pabendrauti su knyga. Viena mūsiškė duoda man naudotis vokiečių ir anglų vadovėliais. Jie mane labai gerai nuteikia, užsimirštu, išeinu iš tvankios aplinkos. Be to, pasiimu iš bibliotekos knygų. Dabar skaitau Puškino „Kapitono dukterį".

Dabar turime gerą pardavėją. Krautuvėj maisto produktų pakankamai ir įvairių, tik reikia pinigų. Uždirbu nedaug, už rugsėjo mėn. gavau 48 rb, už spalių dar neišmokėjo, berods gausiu 80 rb. Tikimasi, kad greitai atveš medžiagų. Vyrai uždirbtus pinigus išleidžia tik maistui, o moterys daugiausia perkasi skaras, suknelėms, patalynei medžiagas, dirbdinasi lagaminus... Nors neleistini dažai, bet daugumos lūpos raudonos, veidai pudruoti, antakiai siauručiai, šukuosenos irgi dailios. Labai domimasi madomis. Plaukai daugumos labai menki. Iš mano buvusių liko turbūt trečdalis, bet moterys vis kalba, kad gražios kasos. Dantų taip pat daugelis mažai turi. Mano irgi daug ištrupėjo, du dėl skaudėjimo ištraukė.

Iš Judviejų jau seniai nebegaunu žinių, sapnuose vis dabar Antanėlį227 matau, taip pat prie jo dvi nepažįstamas moteris. Žinau, kad Antanėlis gyvena šeimos gyvenimu. Labai norėčiau apie naują mūsų giminės narį daugiau sužinoti, Toni pasakė tik, kad jos vardas Jadvyga ir mokytoja. Labai noriu sužinoti taip pat apie Liuciją228 ir jos Gediminą229. Paprašykit Liucijos, kad ji pati parašytų.

Šiandieną, kad ir dirbome, vakare jaučiasi šventadieniška nuotaika. Persivilko daugelis šventadienio rūbais, nebedirba rankdarbių, kai kas skaito, kai kas šnekučiuojas, skaito seniai gautus laiškus, žiūrinėja nuotraukas, svečiuojas. Šventėmis mėgsta mūsų moterys persitaisyti didelėmis miesto damomis ir improvizuodamos vaidinti. Šiandieną nudažė ir baltą katės snukutį, pasisodino ant narų nudažytą katę ir visiems rodo.

Aš esu sveika, dabar truputį lengviau dirbu negu vasarą, adresas nepasikeitė. Šiandieną sekmadienio vakaras ir mane draugytės aplanko, taigi nesusikaupus rašau, o parašyti, kai proga pasitaiko, labai noriu.

Kaip Tetos230 sveikata? Gal žinote p. Lad.231 adresą? Kur mergytės232? Gal Irena233 parašo? Jonaviškės Olė, Lionė ir Elytė jau laisvos. Benio234 auklėtoja Julija235 jau išsilaisvino ir ištekėjo už inžinieriaus.

Atvažiavo pas mus Draugiuko pavarde stud. Salomėja236 iš Babtų. Ji labai norėjo su manim susipažinti.

Aš labai noriu, kad Jūs nors retkarčiais parašytumėt tetai Mariukei237.

Sveikinu Jus visus iš šaltos snieguotos Kolumos (Kolymos). Labai laukiu žinių iš Jūsų gyvenimo.

Ad.

1953.XI.15

227 Antanas Ivanauskas; žr. 8 išn.
228 Liucija Skinulytė-Daugėlienė; žr. 44 išn.
229 Gediminas Daugėla, Liucijos vyras, filosofas.
230 Agnietė Stašaitytė; žr. 26 išn.
231 Stefanija Ladygienė; žr. 9 išn.
232 Stefanijos Ladygienės dukterys.
233 Irena Veisaitė; žr. 38 išn.
234 Benediktas Ladyga; žr.10 išn.
235 Julija Trainavičiūtė-Januševičienė; žr. 192 išn.
236 Studentė statybininkė Salomėja Ivanauskaitė. 
237 Marija Dirsytė; žr. 130 išn.

37.

Olyte!238

Tuo klausimu dar galėsim daug kalbėtis, rašytis. Argi jau būtina Tau po dviejų mėnesių nauju gyvenimu pradėti gyventi? Tik viena, man atrodo, kad Tu per daug greitai susitari, pasižadi. Aš esu tikra, kad Tu to žmogaus dar nepažįsti: susirašinėti, kalbėtis dar ne viskas, reikia pamatyti įvairiose aplinkybėse... Vienu žodžiu, neskubėk. Tavo laiškas nedaro įspūdžio, kad Tu lengvabūdė. Ką Tu iškalbi, išpasakoji, kiti slėptų savy ir džiaugtųsi. Juk dauguma nori tik išorės, turto, mokytumo.., o Tu net bijai, ir visai teisingai. Dabar laikas. Svarstyk visus atvejus, visas apraiškas, būk drąsi ir tiems pažadams neduok daug reikšmės, geriau dabar nutraukti negu ateity, kai būsi surišta, tada nebus galima svarstyti, kad būtų buvę taip ar kitaip. Iš Tavo papasakojimo, atrodo, kad Tu nemyli, užtat Tave baugina šaltas moksliškumas. Mano nuomone, Tau išsilavinimo turėtų pakakti, juk norint būti gyvam šeimos kūrėjui reikia augti, lavintis, stebėti, tam reikia ir sąlygas susidaryti, nepasinerti kasdienoje. Tai sumanumas. Žinoma, kaip Tu pati nori, ar kad Tu turi pasitempti, ar kad turi visa aplinka kelti, saugotis, kad nesuprastėtum, o jeigu ir vyrą kelti, kuris dėl išsiauklėjimo stokos Tavo nė pastangų nesuprastų?

Toliau. Tikrai yra nevykusių mokyklą baigusių tipų, kurie dvelkia šalčiu, kažin kokiais formalumais apsikausto... Bet su tuo turime kovoti. Brangyte, ir moterystėj gali būti juokas, krykštavimai, bėgiojimas, žaidimai... Tai dviejų harmonija. Mačiau pati p. Juozo239 ir Eliutės240 šeimose. Man atrodo, jei yra didelis sielų giminingumas, ten daug daug laisvės, norų, sumanymų. Juk aš Tau pasakojau, kad žmonės net po šliūbo dar gyveno po keletą metų ne moterystės gyvenimu. Juos skaitau valios ir dvasios herojais. Nors dvasios didybės gali būti moterystės ir kituose reiškiniuose. Jeigu Tu labai nori sužinoti moterystės atžvilgiu ir kitų nuomonių, gali drąsiai parašyti mano Eliutei. Manau, kad ji Tau atsakys. Parašyk, kad aš prašau. Adresas: Baubienė, Kėdainiai, Laisvės g.

Išvados: 1) Tokioj savo būsenoj nieku būdu nedaryk galutinės sutarties.

2)    Mokslas, geros sąlygos daro labai didelę įtaką žmonėms. Jie, jei tik rūpestingai nebudi dėl savo asmens, būna šaltesni, mažiau jautrūs, formų vertintojai... Suburžuazėja.

3)    Mokyčiausiam žmogui Tu galėsi įtakos daryti ir savo dalį įnešti, bet reikia, kad būtų harmonija. Tau tą tik Tavo širdis turi pasakyti, jokie patarėjai.

4)    Prašymas. Olyte, labai prašau pratintis rašyti aiškesnėmis raidėmis. Bus Tavo charakteriui nauda ir aplinkai.

Rašyk viską. Man malonu.

[Be parašo]

[Be datos]

238 Aleksandra Baranauskaitė; žr. 208 išn.
239 Juozas Brazauskas; žr. 123 išn,
240 Elena Litvinaitė-Baubienė; žr. 128 išn.

38.

Liucyte!241

Tu man rašei apie „auksinį Paobelį". Tikrai, jis visais atžvilgiais auksinis, Tavo visos dienos ir valandos auksinės. Kaip aš branginčiau gyvenimą, jei būčiau Tavo sąlygose šiandieną. Atrodo, viskas mane džiugintų, savųjų veidai duotų man jėgų. Nesiskundžiu ir dabar savo dalia. Viešpats to panorėjo, kad pajausčiau kenčiančio žmogaus dalią, kad pamatyčiau nelaimingą žmogų. Čia atsiveria verkianti siela, čia patirtis ir pažinimas auga...

Liucyte, ilgiuos Tavo sielos išgyvenimų, noriu žinoti, kaip Tu lavinies, ir auklėjies toliau.

Aš laisvalaikius naudoju knygų skaitymui, kalbas mokaus, kai kada rašau, mąstau, stebiu gyvenimą.

Vėl dirbu objekte, mūsų brigada už dešimtadienį gavo 83 proc. Taigi dideliu uždarbiu nekvepia. Bet dabar jau su maistu gerai, kai duonos kiek nori, pakanka ir kitko. Kitos savo uždarbį vartoja maistui, taigi bendro maisto kai kas ir nevalgo, palieka, atiduoda. Dabar ir mūsų tarpe mažiau cinga pasirodo, dažnesnis reiškinys kraujo spaudimas (hipertonija). Neseniai šia liga mirė viena mūsiškė ir latvis.

Čia paštą atveža beveik kas savaitę. Kai kas ir gauna kiekvieną paštą. Šiandieną jau irgi pas mus skaito laiškus.

Brangyte, rašyk man, lankyk mane savo mintimis, atsiųsk savo jaunystės dalelę.

Taviškė

1954.I.6

241 Liucija Skinulytė-Daugėlienė; žr. 44 išn.

39.

Ar ateis su pavasariu meilė,
Ar su Kristum žmogus prisikels?
Argi žmogui žmogaus dar negaila, -
Nors kaip krintančio žiedo obels?..

Zinute!242

Reikia keltis, labai reikia. Yra sielų, kurios labai kenčia, visą laiką gyvena tik laukime, jos tikrai nežino, ko laukia, laukia laisvės, bet kad viduje vergovė. Juk pančiojam, narpliojam, dėstom, o viduje netvarka. „Laisvas ir kalėjime laisve žais". Ateina mąstymo, malonės laikas, o kad koks nors spindulėlis ir mus pasiektų!

Aš dar labai laiminga, nes dar daug valandų sau turiu. Nematau, kur jos dingsta. Bet be galo laiminga, kad sieloj giedra, kad galiu paskaityti, Aldutė Bal.243 turi knygų mūsų k., duoda man, taip pat ir kitos mergaitės. Dabar niekuo nesiskundžiu.

Neseniai buvo išvykimas į 23: p. Vėderienė, Alesė, Marytė Mork.244, Marytė Dar. išvažiavo.

Nepyk, kad taip pasielgiau. Tavąjį prašymą a.a. Eug.245 mirties nusiunčiau Kazytei246. Ji apie mus seniai nieko nežino. Juk jai ji čia būtų, būtinai jai duočiau paskaityti. K. labai pasiilgau. O laiškas gražus.

Mano išsilaisvinimo data 1955.XI.12. Šeštame buvo iššaukę dėl besargybinių. Aš to labai nenoriu. Dabar yra sąrašas 98 asmenims be sargų. Vilčins.247 Aldutė jau išvyko į 32 besar.

Mano programoj dabar aplankyti kuo dažniau Fruzinutę ir p. Stank., kurios jau seniai ligoninėj.

Vis kalba, kad silpnuosius veš į 23. Man yra vilties patekti pas Kazytę, bet nuo Tavęs nutolčiau, tik gal pagerės ryšys, kai bus daugiau besargybinių.

Visoms daug mano sveikinimų: Jonutei248, Benei249, Stasei250, Pranutei251, Danutei252, Aldutei. Per Irutę perduok Janinai papeikimą, kodėl mums taip retai pademonstruoja savo iškalbingumą. Ados R. neužmiršau taip pat.

P. Olė253 vis kalba, kad Jūs su mergaitėm lengvai susižinote, noriu pasinaudoti ta proga.

Judviem su Bene linkiu gražios prietelystės ir auginti sparnus.

Taviškė

[Be m.] II.21

242 Zina Viščiūtė; žr. 122 išn.
243 Aldona Balčiūnaitė, studentė.
244 Marytė Morkūnaitė, aktorė.
245 Eugenija Simpsonienė, kilusi nuo Pasvalio.
246 Kazimiera Šulskytė, mokytoja.
247 Aldona Vilčinskaitė, akušerė.
248 Janina Jankauskaitė, g. 1927 m., Vilkaviškyje, studentė.
249 Benjamina Steponaitytė, žr. 182 išn.
250 Stasė Žvarelytė.
251 Pranutė Gaižutytė, g. 1926 m., Kauno mokytojų seminarijos mokinė.
252 Danutė Ulozaitė, g. 1930 m., Kauno mokytojų seminarijos mokinė. 
253 Aleksandra Baranauskaitė; žr. 208 išn.

40.

Zinute!254

Jau praėjo šviesos Vaikelio užgimimas, bet šventasis Kūdikis tegul gyvena visą laiką mūsų širdy. Tamsioji jėga visais būdais nori jį išvyti iš mūsų širdžių, o ir negalima sakyti, kad jai nesisektų. Programoj - sugriauti moralę, sunaikinti šeimų patvarumą... Ar nevyksta? Kaip norėčiau su Tavim, Brangyte, daug dabar kalbėtis, kaip noriu artimųjų širdžiai turėti arti ir gyvu žodžiu dalintis patirtimis, norėčiau kai ko labai prašyti... Popierėly - ne.

Dirbu arti jūsų. Nuo sniego krūvos matau vyrų barakus. Moterys aiškina, rodo jūsų butus. Kalba, kad mūsų objektą perkels pas jus, nes mašinom važinėjam. Mums tas daug nepatogumų teikia, nes dėl mašinų nepunktualumo mes ilgokai gaištame, nors į tą niekas dėmesio kol kas nekreipia. Kalba net apie grįžimą į 6-ąjį.

Iš Benės255 labai laukiu - raganėlė. Ji čia labai svetimai jaučiasi, dabar jau niekur nebedirba. Aš B. ir kitas mielas, brangias mergytęs sveikinu su N. metais. Tegul jie Jums būna palaimingi, šviesos pilni. Bijau pavardžių sąrašą rašyti, nes labai daug ką noriu sveikinti, su daug kuo noriu kalbėtis, perduok ypač Bron. K.256 sveikinimus nuo manęs ir Teresės, gavau iš T. du laiškus. Na, kaip Janutė gyvena?

Krautuvė dar pas mus menkoka, retai atidaroma. Jau imu čia priprasti. Tik pirtis, skalbykla mus erzina. Į laisvę iš mūsų dažnai išeina, net darosi mums kasdieniu reiškiniu.

Gyvenk šviesos ženkle, tegul Jis įeina į mūsų širdis giliau ir giliau, tegul Jis mums gimsta kasdien.

Taviškė

[Be m.] ХII.28

254 Zina Viščiūtė; žr. 122 išn.
255 Benjamina Steponaitytė, žr. 182 išn.
256 Bronė Kalvaitytė; žr. 121 išn.

41.

Liucija257,

Noriu nors Tavąjį braižą pamatyti, o ką jau bekalbėti apie Tavo galvoseną, troškimus...

Daug gilinaus į „Sielos istoriją". Priėjau išvadą ir jaučiuos ypač laiminga, kai galiu gyventi Teresėlės nurodymu, kad nesirūpintum, kaip kas apie Tave pagalvos, ką pasakys, nesigraužiu, kad kas manęs nesupranta...

Pirmiau viską labai išgyvendavau, jaudindavaus ir tas slėgdavo mane.

Pabandyk ir Tu naujų kelių ieškoti.

[Be parašo]

[Be datos]

257 Liucija Skinulytė-Daugėlienė; žr. 44 išn.

42.

Ji pastovi, kaip Nemunėlio takas,
Ji aukojasi, kaip Gražina, kaip Karžygė Mergelė,
Ji augina motinystės dvasią, kaip kunig. Birutė -
Ji gražesnė už gražiausią žiedą, nes ji gali mylėti,
Nes ji bus gyva per amžius.

Brangi, miela, išsiilgtoji Liucija!258

Tu man daugiau kaip kas kitas. Juk aš su Tavim drauge laukiau Tavęs aplankymo Šv. Dvasios Sut. Sakramente, aš nuoširdžiai su Tavim klūpojau prie Šv. Motinos paveikslo. Daugelį savo minčių noriu drauge su Tavim įkūnyti, o Tu taip branginies, taip nenori atverti man savo sielos, nenori parodyti savo kasdienos, kuo Tu gyveni, su kuo bendrauji, su kuo draugauji... O aš taip labai noriu būti Tau dvasios motina, noriu Tave tokią glausti prie savęs, kokia Tu esi - su pasisekimais ir su nesusipratimais. Šiandieną mano klajūnė dvasia labai ilgisi namų, saviškių. Liucyte brangioji, juk mudvi jungia sakramentas, o Tu varžais, renki poetiškus vaizdus, o aš noriu viso Tavo gyvenimo. Jeigu kada buvau Tau tolima, rūsti, lyg teisianti - atleisk. Buvau sūkury įspūdžių, buvo daug reikalų, daug išgyvenimų ir aš nesustojau rūpestingu jautrumu prie Tavo tada nedrąsios sielos, o Tau pasiliko blankus, šaltas mano asmuo. Gal Tau sunku, svetima išsipasakoti, o kad papasakoti Tu turi ką, aš gerai žinau, taip pat žinau, kad Tavo sielą vargina ir daug klausimų. Brangyte, laukiu, labai laukiu laiško, kuriame Tu iš širdies, atvirai pasipasakotum apie savo draugus, kurie Tave ypač domina, kodėl Tau jie patinka, kokie klausimai aptariami jūsų... Brangyte, niekas manęs nenustebins. Noriu su Tavim nuoširdžiausiai savo patirtimi dalintis, Tau padėti, o Tavo jaunystė, svajonės, jaunystės kūryba, mintys gaivins mane, o ypač šiose sąlygose. Iš tiesų labai noriu, kad Tu būtum visada su manim, jei susidarė kokie nors nevykę įspūdžiai - užmirškime. Pradėkime iš naujo, šiandieną mano siela labai ilgisi Tavęs. Lauksiu, lauksiu, lauksiu. Tikiu, kad Tavo turtinga jauna siela atsivers man, o aš džiaugsiuos kartu su Tavim. Šiandieną skaitau Tavo ir Genutės259 laiškus ir geriausia nuotaika džiaugiuos jais.

Praėjo naktis. Sapnavau Tonį260 ir jo brolį. Tvarkėmės, peržiūrinėjau kadaise turėtas sukneles, galvojau, kad reikia vienos naujos. Malonios nuotaikos buvau, juk be sapno, tikrai gavau iš Judviejų, Sesytės261, rugsėjo mėn. laiškus. Kai tik paštas būna, visados matom, girdim raudą - ar iš džiaugsmo, ar liūdesio persunktą.

Liucyte, pasisakyk viską, o aš ilgai galvosiu apie Tave, palydėsiu Tavo žingsnius prašymais ir padėka į Viešpatį, laiminsiu Tavo kūrybingas mintis. Gal Tau ir užtenka pasidalinti savo išgyvenimais su draugais, bet atsimink, kad senų namų, Tėvučių svajonių, kurie grindžia jas darbais, negriaukime. Juk mūsų troškimas saviškius jungti, padėti vienas kitam, kad visados jaustumėm, kad ir išsiskirsčius, yra mūsų namai, su jaunais, mažais ir prityrusiais kūrėjais. Nebūkime egoistiškai užsidarę. Jei dabar nejauti to, kada nors jausi. O mūsų sielas jungia amžinybė, nesiskirstykim sunkiame žemės take. Liucija, prašau Tave suprasti ir dėti į tą seną namų šventovę savo dalį. Noriu drauge išgyventi viską. Lauksiu ir tikėsiuos.

Kaip Tau su pragyvenimu? Ar Tau pakanka, ką Tu užsidirbi? Ar Tave ir dabar šelpia Tėvučiai?

Ateina Tavo vardadienis. Aš jį švęsiu galvodama apie Tave, prašydama Tau dangaus pagalbos, kad Tu būtum gera, pasistengsiu bent tą dieną ką nors gerai nuteikti. Noriu, kad Tu augtum ir augtum savo dvasia, kad darytųsi Tavo pažiūros vis aiškesnės, gilesnės, kad svarbiausiais Tautos reikalais Tu gyventum. Gilinkis, Brangyte, į Tautos dvasią, suprask ją, pamilk ją iki savo būtybės gelmių: „Kas iš Tautos gyvybę semia, nemiršta Tautai niekados". Noriu Tave gyva darbais regėti, noriu Tave kuriančią turėti. Tegul mūsų bočių dvasia būna gyva per amžius. Taip pat būk jungėja, statytoja mūsų namų gyvenimo, puoškime jį siekdamos kilnumo.

Taip pat sveikinu Tave su Šv. Vaikelio švente. Ji nešė atgimimą. Jis išliuosavo visus bent dvasiškai iš vergijos. Matau, kad daugelis mūsiškių dar daug turi savy vergo dvasios. Gilinkimės į Jo mokslą, semkimės iš Jo šviesos, kratykimės, vykime vergiją iš savęs.

N. metai tegul būna vėl naujų pasiryžimų metai, vėl naujos kovos su savo ydomis metai, gilesnio, tobulesnio supratimo metai. Aprašyk, kaip gyvena Stasių jaunimas262, berods jie Kaune? Bučiuoju Tave, laukiu, labai laukiu žinių iš Tavęs.

[Be datos]

[Be parašo]

258 Liucija Skinulytė-Daugėlienė.
259 Genutė Skinulytė; žr. 217 išn.
260 Antanas Ivanauskas; žr. 8 išn. 
261Liucija ir Genutė Skinulytės.
262 Stasio Dirsės, A.Dirsytės brolio, vaikai: Irena, Birutė, Silvestras, Kęstutis, Tadas.

43.

Mano Krikštyti!263

Buvo dar tamsu, žvaigždėtas dangus, visi giliai miegojo, aš pradėjau galvoti apie Tave, Tavo laišką, išsibudinau ir niekaip nebeužmiegu. Dabar dar saulės nėra, tik truputį matosi, aš labai noriu dalintis su Tavim savo mintimis, įspūdžiais. Nėra žodžių aprašyti, kaip aš ilgiuos Jūsų visų. Apie kiekvieną turiu daug gražių atsiminimų, kurie mane stiprina, palaiko šiose sąlygose. Algi mielas, Tu ruošies mokytoju būti. Mane tas džiugina, kai galvoju apie ateitį. Kadaise maniau, kad ir aš buvau nebloga mokytoja, kad pažinau žmones, kad save supratau. Tai nebuvo tiesa. Save pažįstame ir kitus daugiau suprasti galima tik dideliam varge. Čia apsireiškia žmogus visu savo vidum. Mūsų dabartiniame pasauly tiek daug egoizmo, neapykantos pranašesniam ir apskritai pavydo, paniekos... Tai grumtynių, persekiojimo pasaulis, o reikia per tas visas jėgas prasiveržti ir būti žmogum. Todėl kančios, sielvarto siela daug jaučia, bet tas ją grūdina, o kitas pavergia, sunaikina, jos pasiduoda tom bangom.

Algi, Tu ir šiandieną gyveni aukso, pasakiškas dienas. Žinau, kad yra daug sunkumų ir Tavo kely, bet kad dar yra namai, Tėveliai, kad yra panašių sielų žmonių, kurie nori tiesos, tvarkos gyvenime, kurie kuria pastovias šeimas - tai laimė. Kai Tu parašei apie namus, kad lyg dabar gali jau be jų, „ir gyvenimas gimtame kaime liko kaip gražus atsiminimas", man labai baisu pasidarė. Jau su brandos atestatu, sakysi, dar mane moko. Gal šaus Tavo galvon tokia mintis. Grumtynių sąlygomis mano dvasia gal nebejautri kam nors kitam, bet Jums visados noriu pasilikti pilna gražiausių jausmų. Šiandieną, Brangyti, skaitau Tavo laišką jau daug daug kartų, visaip išnagrinėju, visokiausių klausimų kyla, daug jau džiaugsmo turiu, kad Tu rašai gražiai, braižas labai aiškus, uteniškei mokytojai net labai patiko, man Tavo k nepatinka, nes ji ne mūsų. Tavo stilius lengvas, tas ypač mane džiugina, tik yra daug tų pačių žodžių kartojimo. Labai miela, kad Tave sudomino „Faustas". Ten minties gilybė didelė. Operoj tai nejaučiama. Ypač išryškėja perskaičius, išstudijavus abi „Fausto" dalis veikalo pagrindinė mintis, kurią Goethė brandino savy beveik per visą gyvenimą. Jis pasisako, kad žmogaus nepatenkina nei mokslas, nei menas, nei erotinė meilė, o tik darbas kitų naudai, kitų būvio pagerinimui. Aš pirmą kartą operą mačiau „Linksmosios Vindzoro moterys". Jos nesupratau, man nepatiko, jokio įspūdžio nepaliko.

O dėl santykio su namais, labai prašau tavęs, Brangyti, labai apgalvoti, manau, kad čia Tau tik pasirašė tuščia frazė. Bus laikas, kada tų brangių namučių nebebus. Tu dar negali suprasti, koks brangus Tu Tavo tėveliam, sesytei, broliukui, kiek Tu gali šviesos parnešti į namus, jei tik nori, tikrai daug gali.

[Be datos]

[Be parašo]

263 Algimantas Skinulis; žr. 78 išn.

44.

Velykas švenčiančios Lietuvaitės,

Aš, menininkas kiškis, kiškienė ir mūsų kiškiukai skaudžiai išgyvename, kad negalime nusiųsti Jums į tą šalčių šalį Tėvynės spalvomis dažytų margučių. Susirūpinusiais veidais, sugeltomis širdimis rašome Jums šį laišką-telegramą. Siunčiame Jums velykinius pavasario šventės sveikinimus ir linkėjimus skubiausiai sugrįžti į savo numylėtąjį kraštą.

Lietuvaitės, palazdėliai šlaite lenkia Jums savo mėlynas galvutes. Vyturėliai padangėj gieda Dievui už Jus. Sniego vanduo lekia, bėga į upelius, į Nemuną, į Baltiją, į Atlantą, pas Jus, pas Jus. Varnėnas ant žieduotos klevo šakos prie inkilėlio Jums švilpauja. Balandis ant klėties stogo Jums burkuoja. Visos sprogstančios žolelės, visi žiedai, samanėlės, visi paukščiai, visas miškas su visais savo gyventojais, giesmių garsais, aromatingiausiais kvapais, žavingiausiu ošimu Jums groja. Velykų Bobutė prašo audringiausių vėtrų nors kvapais savo kepsnių Jus sveikinti.

Aš, kiškis, su savo žmona ir vaikais renku gražiausias žiedų spalvas, žieveles, uogas, pumpurėlius, kad ateinantiems metams nudažyčiau Jums margučius taip gražiai, kaip graži Lietuva.

Jau skamba Velykų varpai. Jie kviečia ir žmogų, ir kiškį, ir vilką, ir lapę, ir balandį giedoti džiaugsmingą Alleliuja mirtį nugalėjusiam Gelbėtojui.

Kiškių šeimynėlė
(per 1-ojo barako lietuvaičių malonę)

[Be datos]

Liudijimai apie Adelę Dirsytę *

Vanda Abramonytė

Vanda AbramonytėVanda Abramonytė gimė 1924 m. Klaipėdoje, tarnautojo šeimoje. Mokėsi Klaipėdoje, baigė mokytojų seminariją ir dirbo mokytoja. Suimta už partizanų veiklą. 1949 m. Ypatingojo Teismo nuteista 25 metams kalėjimo ir 5 metams teisių apribojimu pagal 58-la ir 58-11 straipsnius. 1950 m. buvo atvežta į Magadaną. Dirbo 6-ojo ir 4-ojo kilometro Berlago stovyklose. 1959 m. grįžo į Lietuvą. Gyvena Radviliškyje.

Su Adele Dirsyte teko drauge būti Magadane, persiuntimo punkte (19-ajame kilometre), o vėliau - 6-ajame. Aš pirmomis dienomis buvau 6-ajame kilometre; ten pasistatėm palapines, pasistatėm ir barakus. A.Dirsytė irgi buvo tenai. Radviliškietė Benutė Steponaitytė gyveno viename barake su A.Dirsytė. Benutė su ja labai artimai bendravo. Per Benutę ir aš susipažinau ir suartėjau su A.Dirsytė. Kalbėdavomės apie buvusias mokyklas. Aš buvau tik ketverius metus dirbusi mokykloje, o A.Dirsytė buvo daug vyresnė. Pasakodavo apie bendravimą su mokiniais, kad niekada nekeldavo balso. Mokydavo tik geruoju, o aš sakiau, kad būdavau pikta.

* Liudijimų kalba šiek tiek taisyta.

Ji daug pasakodavo mums apie rašytojus - vieną dieną apie vieną, kitą dieną - apie kitą, apie literatūrą, Lietuvos istoriją.

Vasarą, dienai baigiantis, kiemo kampe, kad kas nepastebėtų, būdavo gegužinės pamaldos. Visas jaunimas susirinkdavo ir A.Dirsytė vesdavo gegužines pamaldas. Mes patylom pagiedodavom. Turiu pasakyti, kad prižiūrėtojos buvo neblogos, tik iš tolo pasižiūrėdavo ir nevaikydavo, nors kartais ir išvaikydavo.

Toks buvo mano bendravimas su A.Dirsytė. Prie maldaknygės aš esu prisidėjusi. 6-ajame kilometre buvo Levutė Vizbaraitė. Ji artimai bendravo su Dirsyte.

Per šienapjūtę iš 6-ojo kilometro veždavo mus kokį 30 kilometrų. Ten buvo didelis miško plotas, kur tarp krūmų būdavo ir žo-

lės. Po visą plotą būdavo išmėtytos nedidelės, 7-9 žmonių grupės, gyvendavom nedideliuose namukuose. Už kelių kilometrų - kita grupė. Po darbo mes aplankydavom kitas grupes, bet kurioje grupėje buvo A.Dirsytė, aš dabar neprisimenu. Mūsų grupėje jos nebuvo.

Vėliau mus perkėlė į 4-ąjį kilometrą, iš jo veždavo į siuvyklą. Kiek žinau, administracija A.Dirsytę pradėjo persekioti turbūt 1953-1954 m. Jau 1955 m. Adelė Dirsytė buvo ligonė, ją laikydavo atskirame aptvare drauge su tokia Verute.

Radviliškis,
2001 m.

Leokadija Ališauskaitė-Paulionienė

Leokadija Ališauskaitė-Paulionienė Leokadija Ališauskaitė-Paulionienė gimė 1925 m. Alytaus apskr., Miroslavo vls., Talokų k., mažažemio amatininko - staliaus šeimoje. Baigusi pradžios mokyklą mokėsi Alytaus mokytojų seminarijoje. Kaip sportininkė dalyvavo spartakiadoje Maskvoje. 1946 m. suimta iš paskutinio kurso Alytuje. 1947 m. VRM Karo tribunolo Vilniuje nuteista už pasipriešinimo veiklą 10 m. lagerio ir 5 m. teisių apribojimu pagal 58-la ir 58-11 straipsnius. 1947 m. pateko į Vorkutos lagerius, 1949 m. - į Taišeto lagerius, o 1950 m. - į Kolymą, Berlago spec. lagerius, kur dirbo Chenikandžos šachtose. 1955 m. kovo mėn. buvo paleista iš lagerio pagal užskaitus ir palikta tremčiai Kolymoje. Persikėlė į Magadaną, 1957 m. baigė vakarinę vidurinę mokyklą Magadane. 1956 m. ištekėjo už buvusio Berlago kalinio J.Paulionio. 1957 m. gavo leidimą grįžti į Lietuvą. Išaugino dvi dukteris ir sūnų. Visi baigė aukštąjį mokslą.

Buvome nuvežtos į Užpoliarę, į Komiją, tuo metu garsią 501 „stroiką".

Dirbome naktinėj pamainoj. Šalia geležinkelio atsikasi sniegą, atsikerti gabalus sušalusios tundros, rogutėmis veži iki pylimo, išverti ir vėl atgal. Taip dvylika valandų. Juodas nakties gaubtas, rodos, skrieja prie žemės. Ir „Grigo Ratai danguje apvirtę", čia kitame dangaus kampe nei Lietuvoje, ir Aušrinė ne ten. Šviesa čia nuo pašvaistės, kuri mirga įvairiomis spalvomis. Bet nėra kada gėrėtis, nes brigadininke vis ragina: „Davai, davai..."

Tuo metu aš dirbau poroje su buvusia vokiečių kalbos mokytoja A.Dirsyte. Tuometinėmis mano akimis jinai atrodė gerokai pagyvenusi, o dabar manau - gal turėjo 38-40 metų. Tai buvo žmogus, kuris niekaip nemokėjo prisitaikyti prie tų sąlygų. Fizinis darbas, matyt, buvo jai naujiena - niekaip nepaklusdavo nei kastuvas, nei „kirka" - kirtiklis. O su tokiu darbininku poroje nelabai kas norėjo dirbti. Buvo gaila, kad taip yra. Pradėjau aš dirbti su ja. Atrodo, abi buvome patenkintos: viena - atradusi mokytoją, kita -mokinę. „Kenst du das Land, wo die Zitronen bluhen" - ir, rodos, jauti citrinmedžių kvapą, girdi tykų Reino pliuškenimą, matai tolumoje stūksančią Lorelei, girdi vargonais grojant „Tyliąją naktį". Rodos, ir šaltis negnaibo nosies, ir toje begalinėje naktyje buvome ne mes. Kartu su berniuku prašėme „padovanoti angeliuką". Vis kartojome: „Auf jeden Dezember folgt wieder ein Mai..."

Deja, deja... Apie tragiško likimo žmogų Adelę Dirsytę galiu pasakyti tiek: buvo ne šio pasaulio žmogus. Ją viskas žeidė labiau nei mus, kurios buvome jaunatviškai naivios. Tokie žmonės lūžta kaip ir medžiai, kurie nelinksta.

Elektrėnai,
1997 m.

Valerija Bagdonaitė-Čepienė

Valerija Bagdonaitė-ČepienėValerija Bagdonaitė-Čepienė gimė 1923 m. Biržų apskr., Nemunėlio Radviliškio vls., Kuldūnų k., 15 ha turinčio ūkininko šeimoje. Skaistgiryje (Latvija) baigė 4 vidurinės mokyklos klases (ten buvo arčiau negu į Biržus), po to dirbo ūkyje. 1946 m. įsitraukė į Kaune organizuotą pasipriešinimo organizadją. 1947 m. buvo suimta, bet Karo tribunolui trūko medžiagos, todėl buvo teisiama Maskvos „troikos". Nuteisė 5 metams.1949 m. buvo atvežta į Taišeto lagerius, prie Čunos. Iš ten pateko į Vanino persiuntimo stovyklą, o iš ten 1950 m. laivu atplukdyta į Magadaną, į Berlagą. 1952 m. pasibaigus bausmės terminui dar paliekama tremtyje, patenka į Ust Omčugą. Ten 1954 m. išteka už buvusio kalinio A.Čepo. 1957 m. grįžo į Lietuvą. Užaugino du sūnus ir dukterį. Gyvena Garliavoje.

1947 m. mus areštavo Biržų NKGB. Kalėjau Biržų ir Panevėžio kalėjimuose. Keletą kartų teisė Tribunolas, bet nesurinkdavo tinkamų įkalčių. 1949 m. nuteisė Maskvos „troika".

Tais pat metais išvežė į Krasnojarsko lagerį. Po kelių mėnesių -į Vanino buchtą, persiuntimo punktą, o iš ten - į greta esantį lagerį Uch. Ten buvo daug lietuvaičių: Ada Dirsytė, Alytė Baranauskaitė, Kazytė Ješkūnaitė, Dūdaitė, Strazdaitė ir daug kitų, vardų ir pavardžių daugelio jau nebeprisimenu. Tenai išbuvome apie 5 mėnesius; liko geriausi prisiminimai. Labai pagarbiai prisimenu Adą Dirsytę, tai buvo tikrai neeilinė asmenybė.

Ji buvo už mus kiek vyresnė, tikra mūsų globėja, patarėja ir auklėtoja, tarsi vyresnė sesuo ar net motina. Nė karto nesu jos mačiusi supykusios, nepatenkintos ar ką nors bloga kalbančios apie kitus žmones, net ir apie priešus.

Mes visos ją mylėjome, drįstu sakyti, labiau už kitas, nors visos labai gražiai sugyvenome. Ji mus siųsdavo pas mergaites pasikalbėti apie tikėjimą, meilę artimui, Tėvynei ir Dievui. Liepdavo sužinoti, ar visos susirašinėja su namiškiais.

Prabėgę metai, senatviškas amžius jau mus pakeitė. Jau sunkokai gaudomos mintys, todėl gal ko įdomesnio ir nebeprisimenu.

Į Magadaną mus plukdė laivu „Miklucho-Maklajus", tai buvo apie spalio mėnesį. Mus saugoję čekistai atėję į triumą sakė, kad laive turbūt yra kokia šventoji, nes jie neprisimeną, kad jūra būtų buvusi tokia rami, kaip šią kelionę.

Magadane visus suvarė į lagerį, iš ten skirstė į kitus lagerius. Mane paliko Magadane prie 74 butų namo statybos. Su manimi liko Kazytė Ješkūnaitė, Dūdaitė ir kitos. Ada Dirsytė taip pat liko su mumis, bet dirbo kitur. Šiandien noriu prisiminti gautą iš Dirsytės Velykų dovaną - į baltą popieriaus skiautelę įsuktą mažą gabalėlį Šv. Komunijos. Iš kur ir kas tai parūpino, tuo metu niekas neklausinėjo. Tiems žmonėms esu be galo dėkinga dar ir šiandien. Prieš išvežant mane į Vachankos lagerį, A.Dirsytės iniciatyva kalinės rašė maldaknygę, ją vėliau visos nusirašinėjome. Kadangi aš nesuspėjau nusirašyti, tai man Dūdaitė atidavė savo. Šiek tiek man sekėsi piešti, tai Dirsytė paprašė nupiešti kai ką ant vokelio. Nebuvau lankiusi jokios piešimo mokyklos, tai man nelabai sekėsi, bet šį tą pabraižiau ir buvau labai nepatenkinta, daugiau nepiešiau. Kai pamačiau jau Lietuvoje išleistą maldaknygę su savo pieštu viršeliu ir paveikslėlį su keliuku, prie kurio yra

V.Br. prierašas, pamaniau lyg ir mano pieštas, bet nesu tikra, nes buvau dar keletą piešinių nupiešus.

Apie A.Dirsytę daugiau nieko neteko sužinoti. Apie liūdną jos likimą girdėjau iš kitų.

1953    m. išleista iš lagerio į „laisvą trėmimą" apsigyvenau Ust Omciuge.

1954    m. susituokėme su A.Čepu. 1957 m. grįžau į Lietuvą.

Garliava,
2002 m.

Aleksandra Baranauskaitė-Čiurlienė

Aleksandra Baranauskaitė-ČiurlienėAleksandra Baranauskaitė-Čiurlienė gimė 1928 m. Jonavos vls., Laukagalių k., ūkininko šeimoje; buvo jauniausia iš trijų dukterų. 1938 m. mirė tėvas. Pradžios mokyklą lankė Skaruliuose, vėliau - Jonavoje. 1943 m. įstojo į Ukmergės mokytojų seminariją, bet 1944 m. grįžo į Jonavos vidurinę mokyklą. 1946 m. gruodžio 27 d. buvo suimta drauge su grupe klasės mokinių. 1947 m. VRM kariuomenės Karo tribunolas Kaune nuteisė 7 metams lagerio pagal 58-1 a ir 58-11 straipsnius už antisovietinės spaudos spausdinimą ir platinimą, paramą partizanams. Nuvežė į Vilnių, o 1947 m. liepos mėn. išvežė į Pečiorą, iš ten - į 501 statybą, 1948 m. - į Taišetą, 1950 m. - į Kolymą, Magadaną. 1953 m. iš lagerio buvo paleista ir Magadane palikta tremčiai. 1954 m. sukūrė šeimą; gimė duktė ir sūnus. 1962 m. baigė vidurinę mokyklą Magadane. 1964 m. grįžo į Lietuvą. Vaikai baigė aukštąsias mokyklas.

1947 m. vasarą mus iš Kauno atveža į Vilniaus persiuntimo punktą. Čia aš susitinku E.Pavalkienę, kuri mane supažindina su mokytoja Adele Dirsyte, su S.Ladygiene. Čia jau ne kalėjimas -jaučiamės daug laisviau. Tik gaila, kad neilgai džiaugėmės tąja „laisve" - mus pradėjo ruošti kelionei - etapui. Pirtis, žeminančios kratos ir pasisėdėjimas (jau naktį) kieme, ant senų, menkų maišelių. Mes sėdėjom prislėgtos baimės, nežinios, o iš barakų, kur gyveno vyrai, sklido daina: „Tam klaikiam pasauly, ant Pečio-ros kranto, plėšys juodas varnas mėlynas akis"...

Beveik išsipildė dainos žodžiai - mus ir vežė Pečioros link... Mūsų buvo daug. Tame pačiame vagone buvo Adelė Dirsytė, Lionytė Eimantaitė ir daug kitų. Mes visos buvom labai nusiminusios - paliekam Lietuvą, mūsų laukia nežinia, mes nežinom, ar kada begrįšim... O traukinys vis dunda, mes vis tolstam nuo gimtosios žemės, nuo gimtų namų. Kažkas sušunka: „Jau Rusija". Pasidaro taip baisu, kad mes pravirkstam. Tada A.Dirsytė pradeda mums pasakoti apie tautos didvyrius, jų drąsą, kančias, pasiaukojimą. Skatina mus prisiminti istoriją. Pasakoja apie mūsų rašytojus, poetus, ragina čia pat važiuojant pasimokyti eilėraščių, ji daug jų mokėjo. Ir mes, monotoniškai dundant traukiniui, kartojam eiles apie Tėvynę, ilgesį, meilę...

Tikriausiai vienas mėgstamiausių Dirsytės poetų buvo Aistis, ir ji mus mokė jo eilių. Prisimenu, susėdom susigūžusios ant narų ir kartojom paskui mokytoją:

Augo sode serbenta
sidabrinėm kekėm.
Buvo meilė taip šventa,
Niekam nepasakėm...

Kartojom, kartojom ir.., stebuklas! Kažkur dingo baimė, o prieš akis - mūsų sodas, besileidžianti saulė, mano mėgstamiausias serbentų krūmas...

Mokytoja žinojo, kaip mus išblaškyti, kaip nuvyti baimę, kaip nušluostyti ašaras...

Ir taip jos globojamos mes pasiekiam Pečiorą. Čia mus pasitinka kriminalistai šūksniais: „fašystov privezli"... Ir vėl baimė, ir vėl mokytoja mus ramina, kad nereikia jų bijoti, kad ir blogiausiame žmoguje pirmiausia reikia ieškoti nors krislelio gėrio, nes jis glūdi kiekviename, tik blogis jį užgožęs...

Mes jau 501 statyboje - tai ledjūrio link nusitiesusi geležinkelio magistralė. Mus lydėję sargybiniai pasakė, kad šis geležinkelis nutiestas ant žmonių kaulų. Ir mes tuo tikim, nes aplink tokia mirtina tyla ir labai jau žiaurūs mūsų „globėjai".

Dirbam prie geležinkelio, kasam griovius, „katlovanus". Mūsų apdarai nepritaikyti tokiems darbams - greit peršlampa, o džio-

vinti nėra kur. Palapinėje stovi viena krosnelė, „buržuika", bet prie jos neprieisi. Tad išsigręžiam kojines, nusivalom batus ir vėl aūnamės - džiovinam sava šiluma...

Dar nespėjam gerai sušilti, tik užsnūstam ir jau girdim: „podjom, vertušku razgružat'". Keliamės, drebėdamos rikiuojamės ir žygiuojam prie geležinkelio. Gerai, jeigu greit atvažiuoja toji „vertuška", iškraunam, kad ir pavargstam, bet apšylam ir žygiuojam namo. Bet dažniausiai reikia dar ilgai laukti. Šalta. Sutupiam, susiglaudžiam ir šildomės. Mokytoja, kad ir labai išvargusi, sušalusi, dar sugeba mus šnekinti, pataria pasikeisti vietomis, kad kraštutinės galėtų apšilti, viduryje vis šilčiau. O paskiau nukreipia mūsų žvilgsnius į dangų, liepsnojantį įvairiomis spalvomis. Tokio dangaus Lietuvoje nematėm - tai šiaurės pašvaistė. Susiglaudžiam dar arčiau į vieną krūvelę ir grožimės tuo gamtos stebuklu, kuris lyg ir nuveja tą smelkiantį šaltį.

Vieną kartą mums bekasant tą atvežtą žvyrą, mokytojai sulūžo kastuvas, rankose liko tik kotas. Darbų vykdytojas, labai žiaurus, pamatė nukritusį kastuvą, pagriebė jį ir lėkdamas aplink ėmė šaukti: „Kas sulaužė kastuvą?!" Žinoma, niekas neprisipažino -mokytoja ir toliau pasilenkusi kasė žvyrą kotu. Ačiū Dievui, buvo naktis, jis taip ir nesužinojo, kas sulaužė kastuvą. O jeigu būtų pamatęs?

Taip dirbdamos mes labai greit išsekom, daug kas ir susirgom. Mus išsiuntė į OP („ozdorovitelnyj punkt"). Ten mus išskirstė ir su Dirsyte susitikom tik Taišete, kur suvežė vien politinius kalinius. Reikėjo dirbti ir miške, ir prie geležinkelio. Vasarą labai vargino mašalai („moškara"). Jie visur įlįsdavo, nors ir slėpdavom veidą, apraišiodavom rankas, kojas. Ypač nuo jų kentėjo mokytoja - jos veidas ištino taip, kad ir akių beveik nesimatė. Rankos, kojos irgi baisiai sutinusios. Gal tų mašalų gėlimas jai sukeldavo alergiją? Baisu buvo į ją žiūrėti, o kaip padėti, nežinojome. Nors zonoje ir buvo medicinos punktas, bet jos niekas negydė, o į darbą varė. Tačiau mokytoja mokėjo ir tai iškęsti. Dar ir mus pamokydavo, kad nereikia dejuoti, ir niekad nereikia galvoti, „kad mano skausmas yra didžiausias skausmas", visada ir visur yra labiau kenčiančių. Savo skausmą reikia aukoti už kitus ir dėkoti Dievui už tai, ką gauni, kaip darė Šv.Teresė. Mes stebėdavomės jos ištverme ir, matydamos visa tai, negalėdavom nepasimokyti. Kai būdavo labai sunku, kai skaudėdavo, prisimindavom mokytojos žodžius, įsijausdavom į jų prasmę ir... prašviesėdavo dangus...

Mokytoja ir melstis mus mokydavo, įsijausti į kiekvieną maldos žodį, ypač kalbant „Tėve mūsų". Mokė melstis ir savais žodžiais, atlikti visuotinę išpažintį. Ir mes stengdavomės atlikti visa tai taip, kaip mokė mus mokytoja...

Iš Taišeto mus atveža į Vanino buchtą. Atveda į lagerį pas kriminalistes. Suveda į barakus - sienos išbraižytos, išpaišytos, baisios. Ir mes turėsim čia gyventi? Siaubas.., susigūžiam ir stovim nuleidusios galvas.

Mokytoja ir čia sugebėjo mus nuraminti, pamokyti, kaip viso to nematyti, kaip ir per purvą žengiant nesusitepti...

Nusiraminom, įsikūrėm, tik neilgam - mus užpuolė kriminalistės; jos norėjo iš mūsų atimti paskutinius skudurėlius. Nepavyko. Po to susidūrimo su kriminalistėmis mus išvedė į kitą lagerį, kur jau buvom vien politinės kalinės. Čia sunkiai dirbt nereikėjo. Reikėjo tik apsitvarkyti zonoje ir iš miško parsinešti malkų. Daugelis iš mūsų buvo labai nusilpusios, sirgo. Tad tos, kurios eidavo į mišką, be malkų, dar sugebėdavo parinkt ir bruknių lapų, kartais ir žiupsnelį uogų; jomis gydydavo silpnąsias. Tos, kurios buvom sveikesnės ir laisvesnės, rengdavom literatūrinius vakarėlius. Žinoma, mokytojos paragintos. Mokėmės viena iš kitos ir deklamavom Maironio, Brazdžionio, Aisčio ir kitokias eiles. Kai kurios net ir padainuodavo. Ir vokiškai pasimokydavom. Dirsytė buvo vokiečių kalbos mokytoja, tad mus pamokydavo Gėtės, Šilerio, Heinės eilių. Dar ir dabar turiu lageriuose padarytą ir man padovanotą knygelę, kurioje surašyti šie posmeliai. Brangus prisiminimas...

Čia mes vėl melsdavomės kartu. Mokytoja mus pradėjo raginti kurti maldas. Jas užrašydavom ant tošies gabalėlių, o vėliau perrašydavom. Gražiausios maldos buvo Dirsytės ir Lionytės Eimontaitės. Gražios buvo ir kitų, nes visos jos sklido iš širdies.

Taip buvo padaryta pradžia maldaknygei, apkeliavusiai beveik visą pasaulį. Galutinai parašyta ir įrišta ji buvo Magadane, o kaip pateko į užsienį, dar ir dabar nežinom.

Magadane su mokytoja aš trumpai buvau, - daugiausia pasikeisdavom laiškeliais. Vieną, rašytą ant skudurėlio, dar ir dabar turiu. Tai labai brangi relikvija, kurią gavau prieš pat išeidama į laisvę. Dar vieną laiškelį gavau ir laisvėje. Tada jau ruošiausi naujam gyvenimui, į kurį mane lydėjo mokytojos patarimai, pamokymai, palaiminimas. Visada ir visur jaučiau jos globą - ji buvo mano gyvenimo Mokytoja.

Mergaitės pasakojo, kad mokytoja sunkiai sirgo. Jos, kol galėjo, tol lankė. Vėliau ir nuo jų atskyrė, išvežė. Sakė, kad mokytoja vežama atsisveikino su gyvenimu. Ji daug kentėjo ir savo kančias aukojo kitų labui, - apie save niekad negalvojo. Savo patarimais, globa padėdavo kitiems ir niekad nelaukdavo, kad kas atsilygintų. Ir mus mokė - padarėte gera kam nors, nelaukite, kad tuo pačiu atsilygintų jums. Ateis diena ir jums kas nors ką nors padarys gera, kai jūs to nelauksite, nesitikėsite, bet jums to labai reikės...

Visi tie žodžiai, pamokymai, patarimai gyvi ir šiandien. Ir gyvens dar ilgai, nes tai, ką patyrėm pačios, ko mokė mus mokytoja, mes perduodam savo vaikams, savo anūkams. Gal ne viskas, bet tai, kas svarbiausia, - išliks. Pagaliau liks skudurėlis, knygelė, o juose - gilios mintys. Ir svarbiausia - maldaknygėlė. Ją žmonės skaito įvairiomis kalbomis, ir žodžiai, patys reikšmingiausi žodžiai apie artimą, Tėvynę, meilę, atlaidumą skverbiasi į kiekvieną širdį, verčia pamąstyti apie tai, kas svarbiausia šiame pasaulyje, žmoguje. Pažiūri maldaknygėlę, pavartai, paskaitai ir jauti - Mokytoja čia pat, su tavimi... Ir taip bus visada, nes jos pėdsakas giliai įspaustas mūsų žemėje, mūsų širdyse.

Kaunas,
1997 m.

Valerija Bernatavičiūtė-Kvedaravičienė

Valerija Bernatavičiūtė-KvedaravičienėValerija Bernatavičiūtė-Kvedaravičienė gimė 1929 m. Mažeikių apskr., Vegerių vls. ir kaime, 23 ha turinčio ūkininko šeimoje. 1941 m. įstojo į Žagarės gimnaziją, nuo 1946 m. mokėsi Mažeikių gimnazijoje. 1949 m. iš VI klasės buvo suimta už pasipriešinimo veiklą. Maskvos „troikos" sprendimu 1949 m. buvo nuteista 25 metams lagerio pagal 58-la ir 58-11 straipsnius. Tais pačiais metais pateko į Taišeto persiuntimo stovyklą, iš ten 1950 m. - į Vanino persiuntimo punktą ir tais pačiais metais laivu buvo perkelta į Kolymą, Magadaną, kur dirbo Berlago lageryje, 19,18 stovyklose, vėliau - 6-ajame kilometre, kur piešė vaizdelį A.Dirsytės parašytai maldaknygei. 1956 m. bylą peržiūrinčios komisijos nutarimu buvo iš lagerio paleista ir išvažiavo į Kazachstaną, Džezkazganą. Ten ištekėjo už buvusio politinio kalinio Kvedaravičiaus. Gimė duktė ir sūnus. 1961 m. KGB valdininkas Džezkazgane V.Ber-natavičiūtę tardė apie JAV išleistą maldaknygę, rodė fotojuostoje maldaknygės rankraštį ir norėjo, kad ji prisipažintų dėl maldaknygėje įdėto piešinio autorystės, priekaištavo, kad ji palinkusį kryžių piešė norėdama parodyti, jog Sovietų Sąjungoje gyvenimas vis blogėja. Ji neprisipažino piešusi. Dabar, mirus vyrui, gyvena Klaipėdoje. Vaikai baigė aukštąjį mokslą.

Su Adele Dirsyte susipažinau Vanino buchtos kaimely, kai mus perkėlė į buvusią japonų belaisvių stovyklą. Čia mūsų buvo apie 2000 politinių kalinių įvairių tautybių. Mūsų, lietuvaičių, irgi buvo nemažas būrys. Kadangi tuo metu Vanino buchtoje kalinių, vežamų į Magadaną, buvo labai daug, tai mes laivo laukėme visą vasarą. Į darbus nevarė, neturėjo kur, režimas irgi nebuvo griežtas, tai mes galėdavom susirinkti ir padainuoti, pasimelsti, pagiedoti, ir visų tų mūsų pabendravimų širdis buvo Adelė Dirsytė. Nors jau daug vargo patyrusi ir drabužiais senais, sudėvėtais, bet nuo jos sklido kažkokia neišsenkanti šiluma ir tuo traukė prie savęs. Kai artimiau susipažinau, buvau maloniai nustebinta, kokia turtinga šios kuklios moters dvasia, kiek joje meilės Tėvynei, Dievui ir žmogui! Ir ji, nors tyliai, ramiai, stengėsi įskiepyti šį turtą ir į mūsų, jaunesnių sielas. Buvo labai jautri kito skausmui, visokiai neteisybei, bet viską išliedavo tyliai, o kitus mokėdavo paguost, patart, kaip pakilti virš tos žiaurios, alinančios kasdienybės, maldoje rasti nusiraminimą. Niekad nemačiau jos piktos. Nepaprastai kantri, visada tvirtų įsitikinimų. O kaip švęsdavome Kūčias! Nors ir labai alkanos visada būdavome, bet Kūčių dieną visai nevalydavome ir vakare, grįžusios iš darbo, sunešdavome savo dienos duonos davinį, sudėdavome į krūvą, susėsdavome visos, pasimelsdavome tyliai, pabendraudavome ir eidavome miegot, kol prižiūrėtojai nepastebėdavo. Čia režimas buvo labai griežtas, nei jokių dainų, nei giesmių, nei didesnio susibūrimo negalima. Kai mūsų gyvenimas po Stalino mirties pagerėjo, nuėmė numerius, vėl turėjom savo vardus ir pavardes, valgėm sočiau duonelės, galėjom artimiesiems laiškus rašyti, neribotai iš jų gauti, deja, mūsų mieloji mokytoja jau buvo fiziškai išsekusi. Gavusi iš savųjų vieną laišką, kuriame buvo rašoma, kad (neprisimenu) ar sesers, ar brolio sūnus vedęs, liūdnai man pasiguodė, kad dabar jau pasijutusi esanti sena.

Mane išvežė į kitą lagerį, o jinai buvo gydoma stacionare ir daugiau jos nebemačiau. Nors daug metų praėjo, bet vis prisimenu ją išvargusią (ji visą laiką buvo prie sunkių darbų), bet maloniai besišypsančią su dideliu, juodais dažais baltame skudure išrašytu numeriu, užsiūtu ant juodos skarelės virš kaktos, virš kelių ant sijono ir ant nugaros, deja, neprisimenu, koks tai buvo numeris, juos mes visos turėjom, mano buvo 2-795.

1961 m. mane iškvietė Kazachstano Džezkazgano miesto sauguman (tuo metu ten gyvenau), klausinėjo mane apie tą maldaknygę, parodė fotonuotraukas, ne spausdintos, o dar Dirsytės rankraštį, kurį iškart pažinau. Taip skaudu buvo matyti tą rankraštį ir žinoti, kad jos gyvos jau nebėra, bet tardytojas mane nudžiugino pasakęs, kad ši maldaknygė išspausdinta Amerikoje.

Klaipėda,
1999 m.

Aldona Bielinytė

Aldona Bielinytė gimė 1926 m. Švenčionių apskr., Adutiškio miestelyje, vargonininko šeimoje. Mokėsi Vilniaus 2-oje mergaičių gimnazijoje; ją baigė 1945 m. ir įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. 1946 m. buvo suimta, nuteista 8 m. lagerio ir 3 m. teisių apribojimu. 1947 m. su A.Dirsyte buvo Lukiškių kalėjime. Paskui buvo išvežta į Mordovijos lagerius, vėliau - į Krasnojarską. Ten baigė Miškų pramonės technikumą. Ištekėjo už ukrainiečio. Vėliau dirbo Leningrado srityje. Į Lietuvą grįžo 1992 m. Gyvena Vilniuje.

Skaitydama prisiminimus, išspausdintus „Katalikų pasaulyje" ir žurnale „Caritas" apie Adelę Dirsytę, jos kančias sovietiniuose lageriuose ir nepalaužiamą jos dvasią, pagalvojau, kad ji garbingai atliko krikščionės pedagogės pareigas, baisiausiomis sąlygomis moraliai palaikydama savo jaunesnes nelaimės seses, mokydama jas neprarasti tvirtybės ir vilties, patardama visus vargus aukoti Dievui už Tėvynę.

1944-1945 mokslo metais, kai mokiausi Vilniaus II mergaičių gimnazijos paskutinėje klasėje, pas mus atėjo nauja vokiečių kalbos mokytoja Adelė Dirsytė ir buvo paskirta mūsų klasės auklėtoja. Klasėje buvo net 48 mergaitės ir naujoji mūsų mokytoja iš pat pirmų dienų stengėsi įdėmiai į visas įsižiūrėti ir kiekvieną pažinti. Sunki tai buvo užduotis, nes laikai buvo neramūs, nepalankūs atviram bendravimui, tačiau Adelė Dirsytė atrado kelią į mūsų širdis. Buvom tikinčios, kiekvieną sekmadienį matydavome savo auklėtoją Šv. Mikalojaus bažnyčioje ir palengva užsimezgė su ja artimesni ryšiai. Auklėtoja pakvietė mus į ateitininkų susirinkimą. Mes buvome sužavėtos Stefanijos Ladygienės paskaitų, vėliau su mumis bendravo ir kiti labai įdomūs žmonės ir mes įsitraukėme į ateitininkų veiklą. Kiekviena gavome konkrečias užduotis. Aš su drauge globojome dvi šeimas. Trims senutėms seserims invalidėms atnešdavome iš parduotuvės pagal talonus maisto produktų, pjovėm ir kapojom malkas, sunešdavom jas į kambarį, sutvarkydavome jų skurdų būstą, prinešdavome vandens porai dienų. Kita šeima - tai našlė su penkiais berniukais nuo vienerių iki penkerių metų amžiaus. Mes rinkome aukas tai gausiai šeimai paremti, o vieną vaiką parsivedžiau į savo namus, kad tai moteriai būtų lengviau išmaitinti likusius keturis.

Baigiantis mokslo metams mūsų auklėtoja susirūpino mūsų ateitimi ir pasikvietė į klasę psichologą, kad patartų mums, kokią pasirinkti profesiją. Visos parašėme rašinius laisva tema ir po kurio laiko pagal braižą ir tų rašinių turinį gavome rekomendacijas, kokiam darbui geriausiai tinkame.

Nežinau, ar kas pasinaudojo tais patarimais. Gyvenimas įvedė savo pataisų mūsų pasirinkimui. Visos įstojome į universitetą, pedagoginį institutą ar konservatoriją, bet daugeliui iš mūsų teko baigti kitokius mokslus.

Nemažai mūsų klasės mergaičių, iškentėjusios KGB tardymus ir nuteistos po 8 ar 10 metų, su savo auklėtoja susitikome Lukiškių kalėjime. Kameros buvo prigrūstos kalinių, kad ne iš karto pastebėsi pažįstamą veidą. Labai apsidžiaugiau pamačiusi Stefaniją Ladygienę, su ja kartu sėdėjome KGB vienutėje. Glaudėmės prie šio nuostabaus, didžiai gerbiamo, tauraus žmogaus, ji buvo mums ramstis, iš jos sėmėmės stiprybės, ji atstojo mums ir mamą, ir namus. Kitame kameros gale mergaičių apsupta sėdėjo Adelė Dirsytė. Žiūrėjo ji į savo auklėtines su užuojauta ir liūdnai šypsojosi. Mačiau, kad ji daug meldėsi. Ar turėjo ji artimesnį žmogų kameroje, kur buvo apie 80 moterų, aš nežinau. Ji laikėsi tvirtai, nemačiau jos, kad verktų, manau, kad pati ji ne vieną verkiančią paguodė ir nuramino.

Žinojom, kad greit išveš, bet laikėmės ramiai, rengėm įdomius pokalbius, deklamavom eilėraščius, dainavom ir giedojom giesmes. Iš duonos turėjom pasidariusios rožančius ir bendrai meldėmės. Kameroje buvo įdomių žmonių, turėjome ir poetę, kuri kiekvienai iš mūsų gimtadienio proga sukurdavo eilėraštį.

Kūčios buvo liūdnos, prisiminėm namus, verkėm ir dainavom:

Neliūdėk, mamyte, kad prie Kūčių stalo
Šiemet mano vieta pasiliks tuščia 
Ir nelauš plotkelės iš tavo rankelių 
Ta, kur pernai laužė ir buvo drauge.

Iš Lukiškių mane išvežė anksčiau, liko daug artimų žmonių, tarp jų Stefanija Ladygienė ir Adelė Dirsytė, su kuria daugiau nesusitikome. Ilgai nieko nežinojau apie auklėtoją, bet vienų S.Ladygienės mirties metinių minėjime sutikau moterų, kurios su A.Dirsyte kartu perėjo visus lagerių vargus. Išgirdau kraupių pasakojimų apie auklėtoją. Ją žiauriai kankino, bet ji laikėsi tvirtai, niekam nesiskundė ir savo kančią aukojo Švenčiausiajai Mergelei Marijai, prašydama Ją, kad gelbėtų silpnesnius. Stengdamasi mergaites paremti dvasiškai, ji ragino melstis ir užrašinėti savo sukurtas maldeles. Adelė Dirsytė jau buvo parašiusi nedidelę maldaknygę ant lapelių, o papildžius ją naujomis maldomis ir įrišus į gražiai siuvinėtus viršelius, gimė unikali rašytinė kalinių maldaknygė, apkeliavusi visą pasaulį.

Nepageidautini buvo lagerių valdžiai tokie žmonės kaip mokytoja Adelė Dirsytė. Jie visokiais būdais stengėsi ją sunaikinti visaip tyčiodamiesi ir kankindami, bet dvasios jos nepalaužė, tačiau sužalojo fiziškai. Ji mirė kankinės mirtimi nenugalėta.

Adelė Dirsytė savo tauriu gyvenimu ir kančia įrodė savo meilę Dievui ir Tėvynei.

Tebūnie šviesus jos atminimas.

Vilnius,
1999 m.

Pranutė Čebelytė

Pranutė ČebelytėGimė 1907 m. Rokiškio apkr., Obelių vls., Antanašės k., ūkininko šeimoje. Baigusi 4 klases įsigijo mezgimo mašiną ir tuo vertėsi. Buvo apsiskaičiusi, aktyvi visuomenininke, platino antisovietinę spaudą. 1946 m. buvo suimta ir Rokiškyje nuteista 10 m. lagerio pagal 58-la ir 58-11 straipsnius. Į Magadaną buvo atgabenta 1950 m. drauge su A.Dirsyte; iš pradžių jos buvo drauge. Vėliau P.Čebelytė perkelta į 23-iąjį kilometrą, į ligoninę, kur dirbo aptarnaujančioje grandyje.

1955 m. iš lagerio buvo paleista ir palikta tremčiai. Dirbo 23-ia-jame kilometre, aptarnavo neįgaliųjų namus. 1957 m. ištekėjo už ukrainiečio.

1962 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Zapyškyje; įsigijo namelį. 1984 m. mirė Zapyškyje, palaidota Antanašės kapinėse Obelių vls.

Manoma, kad būtent jai A.Dirsytė dedikavo 1953 m. vasario 16 d. proga maldaknygę.

Ona Čiurlionytė-Liutkevičienė

Ona Čiurlionytė-LiutkevičienėOna Čiurlionytė-Liutkevičienė gimė 1922 m. Alytaus apskr., Merkinės vls., Bingelių k., ūkininko (30 ha smėlio) šeimoje. Baigė Merkinės pradžios mokyklą.

1946    m. buvo suimta už ryšius su partizanais, tardyta Vilniuje. Teisė VRM kariuomenės Karo tribunolas; nuteisė 10 metų lagerio ir 5 m. teisių apribojimu.

1947    m. pateko į Komijos ASSR Vorkutos lagerius, 501 statybą. 1949 m. perkelta į Taišeto Oziomo spec. lagerį, vėliau perkelta į Andziobą miško darbams. 1955 m. buvo paleista pagal užskaitus. Tais pačiais

metais ištekėjo ir persikėlė į Krasnojarsko miestą. 1959 m. grįžo į Lietuvą, kur

Kaune vyro tėvai turėjo namą. 20 metų dirbo dirbtinio pluošto gamykloje.

Labai gerai prisimenu Adelės Dirsytės veidą ir jos nuoširdumą. Mes buvome ne vienoje brigadoje, bet susitikdavome kasdien eidamos į darbą ir iš darbo. Dar Kolymoj kartu „katlavanus" kasdavom ir „vertuškas" išversdavom. Jeigu ji pamatydavo, kad bloga nuotaika (bloga nuotaika mums buvo kasdieninė duona, smulkiau rašyti apie tai neverta, nes kiekviena ją su savimi nešiojom), ji visuomet, būdavo, prieis, švelniai pradės kalbėti apie visai kitus dalykus, kad nors kiek išblaškytų. Sakydavo, kad ji radusi kokį sargų išmestą laikraščio gabaliuką, kad sužinojusi, jog mes ilgai čia nebūsim. Mus išvaduos, tik reikia truputį kantrybės.

Nežinau, iš kur ji turėjo tiek daug vidinio gerumo, nuoširdumo. Paskui aš patekau į ligoninę ir susitikome tik po metų, kai mus atskyrė nuo kriminalinių. Buvome kartu gal 2 ar 3 mėnesius. Tada mus išskirstė. Atsimenu, ir mano nervai buvo pakrikę, kaip sako, ėjau iš proto, bet tykiai. Atsimenu, visos renkasi, kas su kuo kartu ant gultų miegos. Buvo pas mus tokia Jadzė Šepikaitė, žemaitė, labai puiki mergina, bet taip pat labai nervinga. Ją suėmė su partizanais, sudegino jų sodybą, nušovė du partizanus. Ją pačią pasodino tarp lavonų, liepė juos apsikabinti ir fotografavo. Taip perėjo pragarą iki dugno. Tada priėjo prie manęs Dirsytė ir klausia: „Onute, su kuo tu eisi kartu?" Aš sakau: „Turbūt su Jadze". Man tada sako: „Onute, neik, eik su mumis". Tik vėliau supratau, kad jai buvo gaila manęs, nes kai susirenka dvi tokios, tada jokios paguodos. Aš ir pasilikau su Dirsytės draugija. Su ja buvo Kazytė Šulskytė (mokytoja), Olė Baranauskaitė, Olytė Simanavičiūtė ir Olytė Eismontaitė (gimnazistės). Dirsytė jas mokydavo, arba, būdavo, kokią knygą pasakoja, paskui diskutuoja. Ji visada mokėdavo įtraukti į pokalbį ir mane. Kartais aš ir susikaupti nelabai galėdavau. Matyt, ji iš veido suprasdavo mano būseną, kad aš visai negirdžiu, tiesiog būnu paskendusi savo mintyse. Neseniai buvau sužinojusi, kad mirė tėvelis, o po dviejų mėnesių mirė sesutė, palikusi keturis mažus vaikučius. Manau, kad suprantama, kokia būsena galėjo būti.

Adelė Dirsytė visada mokėdavo nutraukti tą uždangą. Kai ką nors aptardavo, ji dažnai paklausdavo: „Onute, o kokia tavo nuomonė?" Taip nejučiom ir įtraukdavo į pokalbį. Nueidavome į valgyklą, tai visada man didesnė duonos riekelė.

Taip gerosios Adutės dėka aš po truputį atgavau pusiausvyrą. Vėliau viską supratau - jai tiesiog buvo gaila manęs. Visada, visada prisimenu ją kaip šviesią žvaigždę. Vėliau mus išskyrė. Ją išvežė į vieną koloną, mane į kitą ir daugiau nebesusitikom. Tegul jai gerasis Dievulis atsilygina. Tesuteikia jai Dangaus Karalystėje rojaus kampelį!

Kaunas,
1999 m.

Eleonora Grigalavičiūtė-Rubenė

Eleonora Grigalavičiūtė-RubenėEleonora Grigalavičiūtė-Rubenė gimė 1923 m. Raseinių apskr. ir vls., Aukštašlynio k., pasiturinčio ūkininko šeimoje. 1943 m. baigė prekybos mokyklą Kaune. Nuo 1945 m. tapo partizanų ryšininke. Nuo 1947 m. buvo apygardos štabo ryšininkė ir gyveno su partizanais. 1948 12 08 suimta. 1949 m. „troikos" nuteista 10 metų lagerio ir 5 metus teisių apribojimu pagal 58-la ir 58-11 straipsnius. Tais pačiais metais išgabenta į Taišeto lagerius, o 1950 m. - į Vanino buchtą, Ui stovyklą, iš ten - į Magadaną Kolymoje, į Berlago spec. lagerius. Magadane dirbo 18 lageryje, 6-ajame, 4-ajame kilometre, kur teko bendrauti su A.Dirsyte. Iš lagerio paleista 1955 m. (kaip atlikusi 2/з bausmės laiko). 1956 m. ištekėjo už politinio kalinio Rubenės ir išvyko į Latviją, vyro tėviškę. Išaugino dukterį (sūnus studentas žuvo). Gyvena Latvijoje, Jūrmaloje.

Jau praėjo tiek daug metų, todėl bus sunku paeiliui surikiuoti tai, kas buvo tuose pokalbiuose bendraujant su Adele Dirsyte. Nuo kurio laiko ir kuriame lagerio punkte prasidėjo mūsų suartėjimas (o toliau ir labai artimas), taip ir negaliu pasakyti. Kadangi aš ir po tardymų dėl sveikatos buvau paskirta į antrą grupę, o A.Dirsyte kentė nuo didelio kraujo spaudimo, tai mes abi dažnai būdavom zonos darbininkės ir galėjom daug laiko praleisti kartu. O kai ji paprašė mane perrašyti mažutę maldaknygę, kuri buvo nevykusiai įrišta, 4 cm ilgio ir 3 cm pločio iš rūkomo popieriaus, sakydama: „tavo aiškus raštas", tada mes dar labiau suartėjome. Kitos maldaknygėlės buvo kur kas geriau įrištos ir trupučiuką didesnės (vienu cm). Gaila, savosios neįstengiau išsaugoti.

Adelė Dirsytė buvo tas žmogus, kuris rasdavo kiekvienai gerą, raminamą žodį, kuris padėdavo ištverti visas skriaudas ir sunkumus, nors pati dažnai vos vilkdavo kojas. Ji tiek daug mokėjo pasakoti apie žmogaus dvasinę kultūrą, etiką, literatūrą, kad mums visada būdavo per mažai laiko.

Skaudu prisiminti tą laiką, kai Adelei Dirsytei prasidėjo nemigo naktys. Ji negalėdavo užmigti ištisom savaitėm. Lagerio gydytoja Antanina Badalova ateidavo, pažiūrėdavo, kiek ir kokių vaistų duodavo, jau neatsimenu. Taip Adelės sveikata ėjo vis blogyn nerviniu atžvilgiu, kol galiausiai ją paskyrė į atskirą baraką, atitvertą nuo bendros zonos aukšta vieline tvora. Ten buvo karceris ir nesilaikantiems lagerio režimo. Bet Adelę Dirsytę dienos metu leisdavo būti šio barako teritorijoje, ji tylėdama visą laiką eidavo palei tvorą. Kiekvieną kartą, kai būdavome zonoje, arba grįžusi iš darbo aš vis prieidavau prie tvoros, bet dažnai Adelė nepratardavo nė žodžio, o būdavo ir tokių momentų, kai ji nepažindavo arba sakydavo - „o ko tu čia atėjai?"

Galiausiai ją išvežė, kaip tada sakydavo, - į žemyną. O po kiek laiko iš lagerio sargo sužinojau, kad jos nėra tarp gyvųjų.

Sluoka (Latvija),
2000 m.

Albina Grinevičiūtė-Ramonienė

 

Albina Grinevičiūtė-Ramonienė Albina Grinevičiūtė-Ramonienė gimė 1929 m. Trakų apskr., Rumšiškių vls., Gastilionių k.; tėvas turėjo 2 ha žemės, dirbo policininku. Rumšiškėse baigė 6 pradžios mokyklos skyrius. Nuo 15 metų pradėjo dirbti Kauno ligoninėje ir mokėsi suaugusiųjų gimnazijoje. 1948 m. lapkričio 5 d. už ryšius su partizanais suimta iš VI klasės drauge su seseria, o 1949 m. Maskvos „troikos" sprendimu nuteista 10 metų lagerio ir 5 m. teisių ribojimu pagal 58-la ir 58-11 straipsnius. Tais pačiais metais buvo perkelta į Magadano Kolymos spec. lagerį - Berlagą. Dirbo 19-oje, 18-oje lagerio kolonijoje. 1955 m. iš lagerio buvo paleista ir palikta tremčiai. 1956 m. ištekėjo už politinio kalinio Stasio Ramono; gavusi leidimą tais pačiais metais išvyko į Lietuvą. Išaugino sūnų ir dukterį. Gyvena Kaune.

Man būnant Magadane, 19-ame moterų lageryje, teko bendrauti su mokytoja Adele Dirsyte. Apie metus gyvenome viename barake. A.Dirsytė buvo gerokai vyresnė už daugelį mūsų, todėl ji mums buvo kaip motina. Ji buvo tyli, dažnai susimąsčiusi ir nepaprastai dvasinga. Mums tai buvo tikra palaima, iš jos mes semdavomės dvasinės ir fizinės stiprybės. A.Dirsytė liūdinčias paguosdavo, suklupusias pakeldavo, išlydėdama į etapą palaimindavo.

Vieną kartą teko švęsti Vasario 16-ąją. Susibūrėme pas mane, antrame aukšte. Kad nekiltų įtarimo, pasikvietėme Julytę (pavardės neprisimenu), šventėme jos vardo ir gimimo dieną. Čia buvo ir mūsų mokytoja, taip pat L.Zeniūtė, V.Rudienė, Vl.Girčiūtė. Pirmiausia suklaupusios ant gultų sugiedojome Lietuvos himną. Vėliau deklamavome Maironio ir Brazdžionio eiles. Svetimtautėms labai patiko mūsų sugiedotas Lietuvos himnas, tuomet joms sakėme, kad giedojome jubiliejinį „Ilgiausių metų". Prisimenu, tai buvo pirties dienos vakaras.

Pirties diena būdavo pati sunkiausia diena mūsų gulago gyvenime, ypač žiemą arba pūgos metu. Tą dieną lipdavome į kalną du ar net tris kartus. Nešėme kelmus kurui. Žiemos metu tą kelmelį prisirišdavome dirželiu ir „veždavome" nuo kalno iki kelio, kur jau reikėjo žygiuoti rikiuotėje po penkias. Lipdamos į kalną dauguma iš mūsų kalbėdavome „Kryžiaus kelius", juos mus išmokė mokytoja. Gana dažnai ir čia tekdavo bendrauti su A.Dirsyte. Po „sočių" pietų, sunkvežimiu veždavo į miesto pirtį. Išsimaudžiusioms pirtyje dar keletą valandų tekdavo pastovėti lauke. Po to lediniais plaukais, apšarmojusiais veidais jau vakare grįždavome į „namus".

Prieš Šv.Velykas A.Dirsytė mums atlikdavo rekolekcijas. Tuomet ji lankydavosi kone pas visas lietuvaites. Taip pat ir spalio mėnesį primindavo, kad nepamirštume sukalbėti Rožančių. Rožančių turėjome beveik visos atsivežusios iš tėvynės kalėjimų, buvome pasidariusios iš duonutės. Rožančių kalbėdavome kasdien, jau po „atbojaus", gulėdamos. Gavėnios metu ir „Kryžiaus kelių" maldas kalbėdavome.

1953 m. A.Dirsytę išvežė į Magadano 18-ąjį vyrų lagerį. Ten buvo sukaltas lentinis barakas, jis buvo pavadintas vyrų ir moterų psichine ligonine. Gal būtų tikslesnis jos toks pavadinimas: „Nepalankių katorgininkų izoliatorius".

Tvirtai tikiu, kad visoms, kurioms teko bendrauti su mokytoja Adele Dirsyte, šviesus jos atminimas liko visų širdyse.

Kaunas,
2001 m.

Aleksandra Gudelevičiūtė-Valiulienė

Aleksandra Gudelevičiūtė-Valiulienė gimė 1920 m. Kauno apskr., Vilkijos vls., Eglynų k., 10 ha turinčio ūkininko šeimoje. Baigė pradžios mokyklą. 19 metų ištekėjo už Valiulio. Vyras buvo paimtas į kariuomenę ir žuvo. Aleksandrą suėmė kaip partizanų ryšininkę; 1947 m. Maskvos „troika" nuteisė 10 m. lagerio ir 5 m. teisių apribojimu pagal 58-la 58-11 straipsnius. Liko mažametis sūnus. Iš pradžių buvo išsiųsta į Mordovijos lagerius, o 1948 m. perkelta į Vaniną, iš kur 1950 m. pateko į Magadaną. Kolymoje dirbo statybos darbus, kirto mišką 3-iojo kilometro stovykloje, Berlago spec. lageryje.

Magadane susirgo, 1955 m. buvo išsiųsta į Chabarovsko ligoninę, iš kur 1955 m. gruodžio mėn. buvo paleista pagal užskaitus. Grįžusi į Lietuvą apsigyveno pas brolį Vilniuje (Buivydiškėse), kur dirbo ligi pensijos. Mirus broliui grįžo į tėviškę.

1955 m. Aleksandra Valiulienė, būdama Berlago lageryje, susižeidė, ir ją perkėlė į lagerio 18 koloną prie ligoninės. Ten tuo metu psichinių ligų skyriuje buvo laikomos lietuvaitės Verutė, Paulina ir mokytoja Adelė Dirsytė. Aleksandra ir dar kita lietuvė Ada buvo įpareigotos tas ligones aprūpinti maistu.

Kai Aleksandra susirgo pleuritu, ji buvo išsiųsta į Chabarovską, kur geresnės klimato sąlygos. Jos bausmės laikas artėjo į pabaigą ir 1955 m. gruodžio mėnesį ji buvo paleista pagal užskaitus.

Tuo pačiu laivu, tame pačiame triume iš Magadano buvo atgabenta ir Adelė Dirsytė bei kitos ligonės. Aleksandra lankė A.Dirsytę. A.Dirsyte giminės labai rūpinosi - ji gaudavo vertingų siuntinių. Dirsytė Aleksandrai pasiūlė savo dailias šlepetes. Aleksandra nesuprato šio siūlymo. Kaimynės paaiškino, kad turbūt nori mirusi būti jomis apauta. A.Dirsyte tuo metu jau buvo silpna.

Atvykę į Vanino uostą ligoniai vagonais išgabenti į Chabarovsko lagerinę.

2000.03.25 pokalbio su A.Valiuliene įrašas (Perpasakojo M.Bloznelis).

Stasys Ivanauskas

Stasys Ivanauskas, A.Dirsytės vyriausios sesers Kotrynos sūnus, yra vienas svarbiausių liudytojų apie A.Dirsytę ligi jos suėmimo. Būdamas jos globotiniu kartu išgyveno okupacijų keitimąsi ir karo metus. Rengiant šią knygą jis surinko ir pateikė didžiąją panaudotos medžiagos dalį.

S.Ivanauskas gimė 1925 m. Kėdainių apskr., Šėtos vls., Gaidžiūnų k. Mokėsi Šėtos progimnazijoje, vėliau - Kėdainių gimnazijoje, kurią baigė 1941 m. A.Dirsytės kvietimu 1942 m. atvažiavo į Vilnių ir įstojo į universitetą. Kai universitetas buvo uždarytas, įsidarbino amatų mokyklos ūkio vedėju, baigė mašinraščio kursus suaugusiųjų institute. 1944 m. drauge su A.Dirsytę persikėlė į bendrą su S.Ladygiene butą Trakų g. A.Dirsytę suėmus, S.Ivanauskas liko šiame bute gyventi. 1950 m. baigė Pedagoginį institutą ir tapo diplomuotu geografijos mokytoju, dirbo vidurinėse mokyklose. Už „Lietuvos geografijos" vadovėlį buvo paskirta Respublikinė premija. Parengė kontūrinių žemėlapių mokykloms rinkinius, knygą mokytojams. 1997 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.

Ona Kakariekaitė-Imbrasienė

Mokytojos Dirsytės šviesus atminimas amžinai išliks jos mokinių atmintyje. Ji dėstė mums vokiečių kalbą 1945-1946 metais. Tai buvo puiki savo dėstomo dalyko specialistė. Mokiausi Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje pokario metu. Klasėje tuo metu mokėsi ir vyriausybės (ano meto) narių vaikai. Nepaisydama to, ji drąsiai skiepijo mumyse nepakantumą blogiui. Pamokų laiką ji skyrė ne tik vokiečių kalbai, bet ir asmenybės ugdymui. Dirsytė mokė, kad reikia padėti kitiems, reikia mylėti ne tik artimą, bet ir priešą, ką ir įrodė pati savo gyvenimu.

Jos skatinami visada dalijomės ir kąsniu, ir drabužiais su tais, kurie jų neturėjo. Nepasirengti jos pamokai niekas nedrįso, nusirašyti taip pat niekas nedrįso. Ji buvo labai tikinti ir to neslėpė.

Mokė ir mus nepraeiti pro bažnyčią užsukti, pasimelsti, paprašyti Dievą pagalbos. O tai padaryti Vilniuje nebuvo problemos. Gimnazija buvo Šv. Ignoto gatvėje, priešais Šv. Ignoto bažnyčią. Ten aš ją dažnai matydavau. Dažnai ji paklausdavo per pamoką: „Kieno šiandien mamytės gimimo diena? Kas nori mamai parnešti „5" - dovaną?" Iš pradžių net pakeldavo pažymį, o vėliau tapo tradicija atsakinėti savanorėmis. Gražios būdavo ir įdomios jos pamokos. Jau tiek metų praėjo, o jos gyvos mano atmintyje.

Panevėžys,
2000 m.

Regina Majoraitė

Regina Majoraitė gimė 1923 m. Tauragės apskrityje. Suimta 1947 m., buvo tardoma Šilutės kalėjime, nuteista 10 m. lagerio ir 5 m. teisių apribojimu. Atvežta į Berlago spec. lagerį dirbo Dukčoje, Serdiake, Magadane. 1955 m. iš lagerio buvo paleista. 1956 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Palangoje.

Man labai graudu, kad mažai ką galiu papasakoti apie Adą Dirsytę.

Tai buvo 1954-1955 metais, politinių kalinių moterų lageryje Magadane (rodos, 18 OLPE). Buvo atskiras barakas, kur buvo „gydomos" psichiškai nesveikos moterys. Jų buvo daug, visokių tautybių, kokių tada buvo Tarybų Sąjungoje. Tarp jų buvo trys lietuvės. Viena iš jų - Ada Dirsytė. Ji buvo tyli, su niekuo nekalbėjo, nevalgė. Ją maitino per prievartą. Ji buvo labai sutinusi, per dienas sėdėdavo tyli, rami, labai liūdna.

Dar buvo smulkutė mergaitė Verutė (pavardės nežinau, lyg Jankauskaitė). Verutė, kai jai praeidavo nerviniai priepuoliai, gražiai piešdavo, rašydavo eilėraščius. Man Verutė dovanojo bloknotėlį, kur ant viršelio užrašė - „Atmink mane!" ir nupiešė Tėvynės vaizdelį. O kitoje lapo pusėje užrašė taip - „Kas čia rašė, ne navyna, beprotnamy yra gyva..." Tai buvo 1955 m. birželio mėn. 6 dieną. Bloknotėlį pavyko išsaugoti.

Trečioji lietuvaitė buvo Pauliutė ar Sauliutė. Tiksliai nepamenu. Ji, vargšelė, visą laiką tiktai juokėsi. Jai niekas neberūpėjo.

Prie ligonių dirbo medicinos sesuo, vardu Ada (pavardės nežinau). Ji buvo žemaitė. Jeigu būtų galimybių Adą surasti, galėtų daug papasakoti.

Atrodo, ji lydėjo ligones į vadinamąjį žemyną, į vyrų kalinių zoną. Vėliau sklido gandai, kad jas ten išprievartavo. Vargšė Ada Dirsytė išsekusi mirė.

Gaila, tiek težinau, dažnai jas lankydavau, bet jau 1955 m. rugsėjo 11d. išėjau į laisvę.

Palanga,
1998 m.

Aldona Pakštytė

Aldona PakštytėAldona Pakštytė gimė 1929 m. Kėdainių apkr., Šėtos vls., ūkininko šeimoje. Baigusi pradžios mokyklą mokėsi Kėdainių vidurinėje mokykloje. 1948 m. buvo suimta ir 1949 m. nuteista 10 metų lagerio ir 5 m. teisių apribojimu. Po teismo pateko į Mordovijos lagerius, iš ten buvo perkelta į Vaniną, paskui laivu į Kolymą, Berlago spec. lagerį Magadane. Dirbo 18,

19 kolonose statybos darbus. 1954 m. kaip nepilnametė buvo paleista pagal amnestiją, tačiau į Lietuvą grįžti neleido; grįžo po ketvertų metų - 1958 m. Dar Magadane baigė vidurinę mokyklą. Lietuvoje baigė Vilniaus universiteto bibliotekininkystės specialybę. Mirė 1994 m.

Jau senokai girdėjau kalbant apie Amerikoje išleistą ir išverstą į daugelį pasaulio kalbų Sibiro tremtinių maldaknygę. Išgirdusi tai pagalvojau: „Gal tai mūsų maldaknygė?" Ir pati sau atsakiau, kad tai ne ta. Tai Sibiro tremtinių, o mes - Magadano kaliniai. Mūsų maldaknygė vadinosi „Viešpatie, prikelk mano tautą".

Vėliau mano draugė Leontina Eimontaitė-Motiejūnienė pasakojo, kad dėl tos maldaknygės ją tardė Saugumo organai. Buvo įvairiai provokuojama. Jai siūlė atsiimti honorarą už taip gausiai

užsienyje leidžiamą maldaknygę. Leontina išsigynė nieko nežinanti, jokios maldaknygės nėra rašiusi. Kiek vėliau išgirdau, kad buvo tardomos ir kitos mūsų merginos, kurių vardai paminėti knygutės dedikacijoje.

Prieš porą metų gavau parvežtą iš JAV fotografuotą maldaknygę, kurios pavadinimas ir dedikacija buvo nufotografuoti iš rankraščio. Taip gerai pažįstamas braižas.

Iškilo daugybė „kodėl" ir „kaip". Susirinkusios bendro likimo draugės lyginome, ginčijomės. Priėjome išvadą: tai mūsų - Magadano kalinių - maldaknygė. Tik mūsų buvo parašyta 1949-1951 metais. Tada ji buvo rišta, ir kiekviena savo ranka persirašėm. Tai buvo nedidelio formato knygutės, maždaug 7x5 cm, kitos dar mažesnės, nes reikėdavo saugoti nuo nepabaigiamų kratų. Pavadinom ją „Viešpatie, prikelk mano tautą".

Pagrindinė šių maldų autorė - mokytoja A.Dirsytė. Jai talkino ir kai kurias maldas parašė Leontina Eimontaitė-Motiejūnienė. Šiandieną jau nebebijome padaryti joms nemalonumų. Jos jau ten, kur nebesiekia Saugumo ranka.

Su mokytoja bendrauti man teko kiek mažiau. Areštuota aš vėliau. Prie Pečioros būti neteko. Po metų, praleistų Mordovijoje, išveža. Pakeliui į Magadaną -Vanino buchta. Vasara praeina japonų belaisvių stovykloje. Tai lyg sanatorija ar atostogos. Mūsų lageris laikomas persiunčiamuoju. Planinio darbo nėra. Turime tik apsitarnauti, aprūpinti malkomis virtuvę, pirtį. Lagerio administracija nebloga. Lageris nedidelis, pagrindiniai viršininkai toli.

Čia aš susitinku Taišeto etapo lietuvaites, susibūrusias apie mokytoją Dirsytę. Būrelis dar padidėja, prisijungus Mordovijos etapui. Su mokytoja susipažįstame labai džiaugsmingai - mes abi šėtiškės. Nuo gimtinės ir vėjas mielesnis.

Čia turime nemažai laisvo laiko. Vakarais dainuojame, deklamuojame. Kartą pabandome surengti literatūrinį montažą. Tada mokytoja iškelia maldaknygės idėją. Ją įgyvendiname jau Magadane.

Mokytoja turi mums didelę įtaką. Visais klausimais tariamės su ja. Jos žodis - galutinis. Kaip pavyzdį pateiksiu tokį epizodėlį. Po pavykusio literatūrinio montažėlio nutarėme surengti jau didesnį. Tema - „Lietuvių tautos laisvės kelias". Mokomės dainų, eilėraščių. Išmokstu labai man patikusią S.Nėries poemos „Partizanė" ištrauką. Labai noriu ją įtraukti į mūsų montažą, kurio kiekvieną gabalėlį derinu su mokytoja. Baiminuos, kad ištraukos nepraleis griežta mokytojos „cenzūra". Ypač šių eilučių:

Tu įdegink, žarija šventoji,
Priešui neapykantą giliausią.
Vietoj širdies rusenk krūtinėj
Tu išdegintų sodybų ugnimi.
Kerštas - mano duona kasdieninė,
Vėtra - mano draugė nerami.
Ne gėlių, o parako vien kvapą,
Aš pamėgau priešo kraujo spalvą.
Ir kai nuovargis pakirs man kūną trapų -
Pasidėsiu akmenį po galva.

Žinau iš anksto, ką pasakys. Keršto kelias - ne mūsų kelias. Mes galime tik atleisti. Nežinau, ar nepastebi to posmo, ar nenori koreguoti žymios poetės. Ištrauka liko. Nepritarus mokytojai, skaudama širdimi būčiau jos atsisakiusi. Ir ne tik aš. Su jos nuomone visos ypač skaitydavosi.

Neiškęsiu neaprašiusi dar vieno šviesaus prisiminimo. Žiemos metu mus veda į kalną parnešti lageriui malkų. Vieną dieną ant kalno sutinkame 6-to lagerio merginas, kaip ir mes atvestas malkauti. Sargybiniai tą dieną neblogi. Mums leidžia pasikalbėti. Tai merginos iš to lagerio, kuriame šiuo metu gyvena mokytoja. Kitą dieną - pūga. Mūsų niekur neveda. Dar kitą dieną vėl susitinkame 6-to lagerio merginas. Jos atneša man mokytojos laiškutį. Gerai prisimenu tą dieną. Pustė nesmarkiai, sargybiniai leido susikurti laužą. Apsėdusios jį, susigūžusios, alkanos skaitome mokytojos laiškutį. Ji rašo, kad ir jų vakar į darbą nevedė. Jos susirinkusios svarstė klausimą: kas geriau - ar laisvė, ar jos ieškojimas (siekimas)? Svarstome ir mes prie laužo. Mūsų išvada: geriau laisvės ieškojimas. Skaitau toliau: „Mes nusprendėm, kad geriau laisvės ieškojimas. Taigi mūsų dalia rinktinė". Gerai prisimenu tą dvasinį pakilimą. Ši mintis šildė dar ilgai.

Kartą į mūsų baraką atėjęs slaugytojas praneša man, kad naktį į mūsų ligoninę atvežta Dirsytė ir prašo mane ateiti. Mokytoja nebeišlaikė. Sunkus darbas, begalinis ilgesys, pažeminimai ir pasityčiojimai, dar didelis kraujospūdis padaro savo. Susidrumstė psichika. Nueinu. Ji nieko nekalba. Tik verkia. Buvau gavusi iš mamos siuntinį. Kažką jai nunešu. Nepavyksta įkalbėti pavalgyti, nors ir sakau, kad tai iš Šėtos. Ji sako, kad nieko nedirba, todėl neturinti teisės ir valgyti. Nieko nepadeda mano įtikinėjimai, kad ta duona jau seniai jos uždirbta, o mes ir dabar sunkiai dirbdamos net pavalgyti sočiai negauname. Dar keletą dienų ją lankiau. Padėtis ta pati...

Mane išveža į kitą lagerį. Retkarčiais pasiekia trumpos žinutės. Viskas taip pat. Negerėja.

Miršta Stalinas. Pirmoji amnestija nepilnamečiams liečia ir mane. Mane perveža į persiuntimo punktą, kurio ligoninėje guli mokytoja. Nueinu atsisveikinti. Ji man duoda aplanką, kuriame jai brangūs daikteliai, kuklios lagerinės dovanėlės. Prašo parvežti giminaičiams, gyvenantiems prie Kėdainių.

Į Lietuvą manęs neįleidžia dar ketverius metus. Po trejų metų į Lietuvą važiuoja L.Eimontaitė-Motiejūnienė. Aplanką perduodu jai. Ji įteikia giminaičiams. Dabar jo surasti man nepasisekė. Artimieji giminaičiai mirę, o vaikams tikriausiai bijota pasakoti.

Gyvenant Magadano tremtyje pasiekė žinia: mokytoją, kaip beviltišką ligonę, išveža į žemyną. Po to - kita. Trumputė - mirė pakely. Kur jos kapas? Kas užmerkė jai akis?

1990 m. [mirė Kaune]

Elena Pavalkienė

 

Elena PavalkienėElena Pavalkienė gimė 1921 m. Biržų apskr., Pasvalio mieste, karininko (majoro) šeimoje. 1938 m. baigė „Aušros" mergaičių gimnaziją Kaune ir tais pačiais metais pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universitete, Humanitarinių mokslų fakultete prancūzų kalbą. Dėstytojams pasitraukus į Prancūziją, 1942 m. baigė lituanistiką. 1944 m. pradėjo dirbti IV gimnazijos mokytoja Kaune. 1947 m. sausio mėn. buvo suimta ir tais pačiais metais VRM kariuomenės Karo tribunolo nuteista 5 m. lagerio ir 3 m. teisių apribojimu pagal 58-10 straipsnį. Po teismo pateko į Vilniaus skirstomąjį punktą ir drauge su A.Dirsyte ir S.Ladygiene pateko į tą patį etapą, 501 statybą. 1949 m. sumažinus bausmę, iš lagerio buvo paleista, tačiau Kaune negalėjo gyventi (Kaune liko vyras ir du vaikai). 1959 m. įstojo į Maskvos užsienio kalbų institutą, čia neakivaizdiniu būdu studijavo anglų kalbą; baigė 1961 m. Nuo 1962 iki 1992 m. dirbo Salomėjos Nėries gimnazijoje Kaune anglų kalbos mokytoja.

Iš užrašų ir laiškų

Šiaurė, poilsio namai, 1948.01.10

P-lė Dirsytė gavo „Malbertą". Paskolino paskaityti. Dažnai kalbėdavom apie literatūrą, apie mokyklą, pedagoginį darbą. Ji daug pasakodavo apie Šatrijos Raganą, kurios tėviškę buvo lankiusi. Bet kiekvienas pasikalbėjimas baigdavosi mainais. Mintimis nuklysdavome į Tėvynę, į tas dienas, kai vėl ten būsime. Nors dar tolimas grįžimo laikas, bet jis būdavo kasdienė mūsų pokalbių tema ir vienintelė svajonė.

Šiaurė, 1948.01.26

Visados džiaugiasi su manim tos, kurios mane myli, pirmiausia tai Olytė, Palmira, mokytoja p.Ada.

Šiaurė, 1948.02.01

Vakar buvo pas mane mokytoja p-lė Ada. Ji atnešė man laikraštį (XI.11), kuriame parašyta apie lietuviškos knygos 400 m. sukakties minėjimą Kaune IV gimnazijoj (ji žinojo, kad aš ten dirbau). Straipsnelyje radau pažįstamas pavardes mokytojų ir mokinių, su kuriais pati dirbau. Daug šviesių prisiminimų iš mokyklos gyvenimo praslinko pro mano akis. Už lango siaučiant labai smarkiai pūgai, buvo ypač malonu sėdėti šiltame barake ir dalytis prisiminimais. Visą tą vakarą praleidau su p. Ada, kalbėjom apie mokyklą, pamokas.

Šiaurė, 1948.02.10, Užgavėnės

Šį rytą mane aplankė p-lė Ada. Žodis po žodžio ir mintys sustojo ties Užgavėnėmis. Prisiminimais praeities dienų paįvairinom savo pokalbį. Bet kuo paįvairinti ir kaip atšvęsti šią šventę šiandien čia, šiose apylinkėse? Ilgai galvoti netenka. Abiejų pedagoginės patirties pakanka šį tą suplanuoti. Po pietų numatytos vakarinės pamaldos. Po jų pasiūliau surengti literatūros vakarą. P-lė Ada pritaria, pradedam galvoti programą. Mergaitės stengiasi prisiminti eilėraščių. P-lė Ada išeina painformuoti ir sukviesti kitų sekcijų moterų. Pagaliau iš už sienos gaunam kvietimą atvykti į kitą baraką. Pasitinka mus p-lė Ada ir kitos lietuvaitės. Lietuviška kalba, juokas skamba po sekciją ir atrodo, kad čia tikra Lietuva. Tik mažas langelis, išmargintas nuostabiais šalčio raštais, primena, kad esame tolimoj šiaurėj. Tačiau stalelis padengtas mereškuota staltiese. Ant jo Kristaus, Aušros Vartų, Marijos ir Angelo Sargo paveikslėliai, nušviesti priešais stovinčios žvakelės, sudaro lyg mažutį altorėlį. P-lė Ada peržegnoja ir staiga nutrūksta juokas, kalbos, visos susikaupia maldai ir paskęsta savo mintyse. Mokytojos balsas ramiai sklaidosi barako prieblandoje, maldos už Tėvynę ir artimuosius kyla aukštyn. Po pamaldų lietuviškos poezijos žodis ir lietuviškų dainų aidai dar stipriau sujungia mus su Tėvyne. „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, ten mūsų tėvynė, graži Lietuva" - nuoširdžiai skamba ir mūsų krūtinėse. Gyvenome niekad neužmirštamomis Maironio idėjomis, ta pačia, karštai liepsnojančia Tėvynės meile. Baigiam savo vakaronę Marijos ir Tautos giesmėmis...

Paskui per visą gavėnią kasdien kalbėdavom „Kryžiaus kelių" maldas. Jiems vadovavo mokytoja A.Dirsytė.

Šiaurė, 1948.05.01

Kai aš labai ilgiuosi savo šeimos, mokytoja Ada ramina ir sako, kad galbūt tai labai vaisingas mudviejų su vyru išsiskyrimo metas. Ji sako, galbūt niekada nebūtų gimę manyje tokių šviesių ir kilnių minčių apie šeimą, jei gyvenimas nebūtų mudviejų išskyręs. Ji net mano, kad mudviejų meilė galbūt būtų nublankusi arba ne taip įsiliepsnojusi, jei ne tas išsiskyrimo laikotarpis. Ji teigia, kad tai kaip tik galės praturtinti mūsų ateities gyvenimą, ir gal visai neverta šio laikotarpio gailėtis.

Šiaurė, 1948.06.22

Labai liūdnai išsiskyrėm su p-le Ada. Mus perkėlė toliau, į kitą koloną, arčiau Uralo kalnų, o ji ir S.Ladygienė liko. O gal jas išvežė kitur?

Poliarinis Uralas, 1949.03.15

Iš kitos kolonos atvyko vienai dienai su reikalais Olytės draugė Leontina Eimontaitė. Ji atvežė daug brangių laiškų nuo likusių anoje kolonoje. Aš, be kitų, gavau laišką iš mokytojos A.Dirsytės. Kaip gera, kad dar yra taurių ir didelių asmenybių, kurių niekas neįstengia palaužti...

(Deja, laiškas neišliko ir neprisimenu, ką ji rašė.)

Selichardas, 1949.07.07

Apie Olę (Baranauskaitę) nieko nežinau. Taip pat nieko nežinau apie S.Ladygienę ir Adą. Likimas mus išblaškė po visą Šiaurę...

(Čia ir nutrūko mano ryšys su mokytoja A.Dirsyte. Labai gaila. Jau grįžusi į Lietuvą sužinojau, kad 1954 m. A.Dirsyte susirgo; rodos, 1955 m. ji jau turėjo išeiti į laisvę.)

Kaunas,
2000 m.

Elvyra Pliūpelytė

Elvyra PliupelytėElvyra Pliupelytė gimė 1921 m. Rokiškio apskr., Svėdasų vls., Kunigiškių k., mokytojo šeimoje. 1940 m. baigė Utenos gimnaziją ir įstojo į Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą; su pertraukomis studijavo ligi 1948 m. Pradėjo dirbti Lietuvos mokslų akademijos Chemijos institute. Nuo 1946 m. palaikė ryšius su partizanais. 1948 m. įsitraukė į partizaninę veiklą. 1950 m. buvo suimta. Tais pačiais metais Karo tribunolo nuteista 25 metams lagerio ir 5 metus teisių apribojimu pagal 58-la ir 58-11 straipsnius. 1951 m. buvo atvežta į Magadaną, Berlago spec. lagerį. Dirbo prie statybų. Komisijai peržiūrėjus bylą, 1956 m. buvo paleista. Tais pačiais metais grįžo į Lietuvą. 1974 m. apgynė daktaro disertaciją.

1953-1954 m. buvau Magadano 18 lageryje. Kai nebūdavo darbo statybose, vesdavo 5-6 km į taigą, kur ant aukšto kalno buvo išrautų kelmų. Turėjome juos išsikasti iš po sniego ir nešti ant pečių į lagerį kurui. Vieną dieną stipriai šalo, ant kalno pūtė aštrus vėjas. Kelmų nešti atėjo politinės kalinės ir iš 6-ojo kilometro lagerio. Tarp jų buvo ir mano pažįstama Aldona Pakštytė. Ji mums papasakojo: „Su mumis yra labai dvasinga, kilni mokytoja Adelė Dirsytė. Ji mus moko, guodžia, su didžiule meile kalba apie Lietuvą. Yra pasakiusi, kad laisvės siekimas yra dar daugiau negu laisvė".

Iki šiol neužmiršau, kaip tie žodžiai, kad ir netiesiogiai išgirsti iš A.Dirsytės, suteikė tiek daug šviesos ir džiaugsmo, nebejautėm šalčio ir kelmai mažiau spaudė pečius.

Sekmadieniais pietų pertraukos metu melsdavomės iš A.Dirsytės parašytos maldaknygės „Marija, gelbėk mano Lietuvą". Maldų mintys padėjo mums suprasti, kad mūsų kančios, su meile aukojamos už Tėvynę, nėra beprasmės. Ir prašėme Jėzų, kad meilė Tėvynei, artimui, atlaidumas priešui būtų ir toliau gyvenimo kelrodžiai mūsų nežinios kelyje. Sergančią Adelę atvežė į 18 lagerį. Laikė ją uždarytą vienutėje. Aplankydavome, bet ji daugiausia tylėdavo ir mūsų valgio neimdavo, o fiziškai buvo visiškai išsekusi. Vieną dieną mes jos neberadome, o kur ją išvežė, nežinome iki šiolei. Viena aišku, kad A.Dirsytės nėra gyvos, o jos siela laimina ir toliau mus iš Dangaus.

Kaunas,
1999 m.

Aldona Steponaitytė-Draudvilienė

Aldona Steponaitytė-Draudvilienė Aldona Steponaitytė-Draudvilienė gimė 1925 m. Tauragės apskr., Jerubiškių k., 20 ha turinčio ūkininko šeimoje. Pasirengė iš seserų vadovėlių ir lankė suaugusiųjų gimnaziją Jurbarke; baigusi Jurbarko amatų mokyklą įstojo į Kauno medicinos seserų mokyklą, ją baigė 1946 m. ir pradėjo dirbti ligoninėje Kaune. Už paramą sužeistiesiems partizanams 1947 m. buvo suimta ir tais pačiais metais VRM kariuomenės Karo tribunolo buvo nuteista 10 m. lagerio ir 5 metams teisių ribojimu pagal 58-1 a ir 58-11 straipsnius. Išsiųsta į Uchtos lagerius, o 1949 m. perkelta į Taišeto lagerius Irkutsko srityje. 1950 m. išsiųsta į Vanino persiuntimo lagerį, Ui stovyklą, iš kur tų pačių metų rudenį laivu perkelta į Magadaną, Berlago spec. lagerį. Dirbo 74-ojo kilometro stovykloje, 4-ojo kilometro ligoninėje ir kitose stovyklose. 1955 m. buvo paleista kaip baigusi bausmę (pagal užskaitus) ir palikta tremčiai. 1956 m. susituokė su politiniu kaliniu Vladu Draudvila. 1958 m. grįžo į Lietuvą. Išaugino sūnų ir dukterį.

Su mokytoja Adele Dirsyte teko būti kolonijoje prie Taišeto-Bratsko geležinkelio. Ji nuolat būdavo apsupta būrelio mergaičių, tad nedrįsdavau jos trukdyti. Mes dažnai melsdavomės sulindusios po gultais, ypač sekmadieniais, laisvomis dienomis. Tada nuo užklydusio prižiūrėtojo mus saugodavo artimai bendravusios Adelė Dirsytė, Rūta Murkaitė ir Anelė Stankaitytė; jos paeiliui budėdavo prie įėjimo į baraką, kol mes melsdavomės.

Atrodo, kad A.Dirsytė iškėlė mintį, jog reikia apsirūpinti maldaknygėmis, kol dar įmanoma. Aš dar labai gerai prisiminiau savo maldaknygės tekstą ir miške prisirinkusi beržo tošies gabaliukų surašiau. Tos maldaknygės neužčiuopė nei vykstant etapais į Vaniną, nei Magadane. Aš ją parsivežiau į Lietuvą, o čia atidaviau vienuolėms pranciškonėms (deja, vienuolė, kuriai buvo patikėta maldaknygė, jau mirusi, ir maldaknygė dingo).

Artimiau bendravau su A.Dirsyte Ui lageryje, laukiant etapo į Kolymą. Tuo metu A.Dirsytės iniciatyva būdavo daug renginių, o man įsiminė literatūrinis montažas „Mylimųjų vakaras". Šiam renginiui Zina ir Olė pasiūlė man padainuoti keletą dainų, taigi ir aš įsitraukiau į įvairius renginius.

Apskritai A.Dirsytė mėgo tik iškelti mintį ir sekti, kad renginys gerai vyktų, kuo daugiau iniciatyvos ji palikdavo pačioms rengėjoms.

Į Magadaną teko plaukti tuo pačiu „Miklucho-Maklajaus" laivu, tačiau ten mus išskyrė. Tiktai jau baigiantis mano bausmės terminui, 1954 m. pabaigoje, kai dėl sunkaus reumatinio sąnarių uždegimo gydžiausi Magadane, lagerio ligoninėje, nuėjau aplankyti mokytojos A.Dirsytės psichinių ligų skyriuje.

Man atrodo, kad A.Dirsytės gyvenimo kelias buvo labai panašus į Šv. Pranciškaus maldą: „Mes norim nešti Tavo taiką, kur neviltis - leisk skleisti šviesią viltį, kur tamsuma - Tavo saulės spindulius, kur nuliūdimas - tikrą džiaugsmą Tavyje. O Viešpatie, padėk labiau norėti kitus paguosti, kaip būti paguostam, suprasti kitus, kaip būti suprastam, ir mylėti labiau, negu būti mylimam".

Kaunas,
2001 m.

Aldona Šaukevičiūtė-Grinienė

Aldona Šaukevičiūtė-GrinienėAldona Šaukevičiūtė-Grinienė gimė 1928 m. Kaune, karo aviacijos tarnautojo šeimoje. Lankė Širdiečių gimnaziją. Dirbdama mokytoja palaikė ryšį su partizanais, buvo suimta, nuteista 10 m. lagerio ir 5 m. teisių apribojimu pagal 58-la ir 58-11 straipsnius. Magadane, Berlago lageriuose, bendravo su A.Dirsyte. Lageryje išryškėjo jos poetiniai gebėjimai, tačiau nusilpo regėjimas. 1954 ar 1955 m. buvo iš lagerio paleista ir 1955 m. grįžo į Lietuvą. Įsidarbino Kaune Aklųjų kombinate; susituokė su akluoju. 1996 m. mirė.

Adelė Dirsytė - šį vardą su pagarba tardavo ne tik jaunos mergaitės, iš gimnazijos suolo papuolusios į tardymo kabinetą, vėliau į lagerius, iš kur ne visos grįždavo į Tėvynę. Jų palikdavo tik nežinomi kapai amžinojo įšalo žemėje.

Staugia Kolymos pūga, verpetais sukdama sniego sūkurius... Mus, einančias į darbą, surikiuodavo po penkias ir skaičiuodavo, skaičiuodavo tuos penketus be galo: tai trijų trūksta, tai viena per daug... ir vėl iš naujo - šaukia pavardę, o mes turime atsakyti numerį, prisiūtą ant nugaros ir skverno. Nuo šalčio kalena dantys, nejaučiam nei rankų, nei kojų, o jei kuri išdrįsdavo pusbalsiu atsidusti, reikėdavo sėst arba gult, nesvarbu - į sniegą ar į purvyną. Viską turėjom nuleisti tylomis.

„Mergaitės, - sakydavo mūsų geroji Mokytoja, - dabar jų valia, turime klausyti, o jei atodūsis veržiasi iš širdies, kalbėkit su Dievuliu... mintimis... Niekas nežinos, o Jis išgirs..." Ir išmokė ji mus maldelių, kurias kalbėdavom eidamos į darbą, ar grįždamos į zoną, tuometinius savo „namus". Savo širdžių padiktuotais žodžiais, iš kurių dauguma pakliuvo į lageriuose leistas maldaknyges, kurias sudarant daug prisidėdavo Dirsytė. Ji išmokė, kaip prieiti dvasinės išpažinties ir dvasiškai priimti Švč. Sakramentą.

Kartą mane, parvežtą iš taigos lagerio, paklausė lietuvaitė, dirbusi moterų stacionare, gal norėčiau pamatyti Dirsytę, kurios labai bloga sveikata. Nieko nevalganti, vis kartojanti - „kas nedirba, tas nevalgo", nedaug ką atpažįstanti, nenorom kalbanti. Buvo įdomu, ar mane ji prisimins.

Palatoje - tvarkingai paklota lovelė, o šalia, lyg pagal komandą „ramiai!", stovi ji ramia veido išraiška, tartum pasiruošusi kiekvienam patarti, kiekvieną paguosti, nuraminti - pažįstamą ar neatpažintą...

1995 m. [mirė Kaune]

Janina Šiugždinytė-Kivinskienė

Janina Šiugždinytė-Kivinskienė gimė 1928 m. Marijampolės apskr., Prienų vls., ūkininko šeimoje. Mokėsi Prienų gimnazijoje. Suimta 1948 m., prieš baigiamuosius egzaminus. Nuteista 10 m. lagerio ir 5 m. teisių apribojimu pagal 58-la ir 58-11 straipsnius.

Su A.Dirsyte susipažino Vanino persiuntimo lageryje, Ui stovykloje, kur 1950 m. buvo suvežta daug kalinių iš įvairių Sovietų Sąjungos lagerių. Tais pačiais metais laivu buvo atgabentos į Magadaną, Berlago spec. lagerį.

Iš ten J.Šiugždinytė buvo išsiųsta į Chenikandžos kasyklas, paskui į stovyklas Kolymoje. 1956 m. iš lagerio buvo paleista ir palikta tremčiai; tada išvyko pas artimuosius prie Baikalo. Baigė vakarinę vidurinę mokyklą. Grįžusi į Lietuvą dirbo Švenčionėlių r. statybos darbus. Vilniaus universitete neakivaizdiniu būdu baigė tris lituanistikos kursus.

1950 m. vasarą iš įvairių lagerių buvo suvežta į Vanino buchtą daug politinių kalinių. Moteris įkurdino nedideliame gyvenvietės Ui lageryje. Mes, lietuvės, greitai susiradome vienos kitas, susipažinome.

Mokytoją Adelę Dirsytę pirmą kartą pamačiau jos suorganizuotame mažame literatūros renginėlyje. Jos draugės ten deklamavo Brazdžionio, Aisčio, Maironio eilėraščius, niūniavo patriotinių dainų melodijas. Mes buvome klausytojos ir žiūrovės. Tylėjome, o mintys lėkė į moksleivišką praeitį, laisvę, tėvų namus. Panelė Dirsytė, - taip mes tada ją vadinom, - buvo gerokai už mus vyresnė, bet atrodė jaunatviškai - mokėdavo įsijausti į jaunų merginų būseną. Giedro, šviesaus veido, kukli, taktiška savaime kreipė į save dėmesį. Ir tapo mūsų moraliniu autoritetu, nors daugelis, kaip ir aš, nebuvome jai artimos draugės. Gyvenimas ten buvo geras - tiesiog poilsis prieš etapą į Magadaną. Taigi tokių mielų valandėlių turėjome ir daugiau, susirinkdavome erdvios zonos pakrašty, susėsdavome pievutėje.

Adelė Dirsytė buvo labai religinga, pamaldi. Organizuodavo bendras maldas, kūrė joms žodžius.

Spalio mėn. prekinis laivas išplukdė mus į Magadaną. Ten išskirstė, užrakino barakuose. Vėliau apgyvendino pagal brigadas, išsiuntinėjo į įvairius darbus ir daugiau jos nebesutikau. Juo labiau kad nuolat išveždavo į kitus lagerius (23-iąjį kilometrą, 23/15, He-nikandžą, Taloną). 19-ame lagerio punkte būdavau retai ir neilgai.

Įsiminė paskutinis vaizdelis. Tada buvau 19-ame lageryje ir su merginomis ėjome pro KVČ [Kultumo-vospitatelnaja čast'j baraką. Atkreipiau dėmesį į suvargusią seną moterį, kopiančią laiptais į pastatą. „Tai panelė Dirsytė, ji serga...", - tyliai paaiškino viena draugė.

Liko atminty palinkusi, prislėgta, vargana būtybė... Buvusią mokytoją Adelę priminė gal tik vešlūs, dabar jau pražilę plaukai, apgobti šilta skara. Buvo žiema...

Kaunas,
2000 m.

Kazimiera Šulskytė-Dambrauskienė

Kazimiera Šulskytė-DambrauskienėKazimiera Šulskytė-Dambrauskienė gimė Šakių apskr., Griškabūdžio vls., Katilių k., pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Baigusi mokytojų seminariją, pradėjo dirbti mokytoja. 1946 m. buvo suimta ir nuteista 10 m. lagerio ir 5 m. teisių apribojimu pagal 58-la ir 58-11 straipsnius.

1947 m. tuo pačiu etapu kaip ir A.Dirsytė buvo nuvežta į Komijos ASSR 501 statybą. 1949 m. buvo perkelta į Taišeto (Oziornyj) spec. lagerius; 1950 m. etapu perkelta į Vanino persiuntimo lagerį, Ui stovyklą. Tais pačiais metais laivu atplukdyta į Magadaną, iš ten - į 23/15 stovyklą kirsti miško. Iš lagerio buvo paleista 1955 m. pagal užskaitus ir palikta tremčiai. 1959 m. ištekėjo už politinio kalinio Stasio Dambrausko. 1962 m. grįžo į Lietuvą, išaugino dukterį; ji baigė aukštąjį mokslą ir sukūrė šeimą su iš Kolymos grįžusio politinio kalinio sūnumi. K.Šulskytė-Dambrauskienė mirė 2000 m.

Su Adele Dirsyte susitikom Komijos ASSR lageriuose. Tai buvo 1947 m. baigiantis vasarai. Kadangi mes buvome atvykusios iš kalėjimų, ilgą laiką išbuvusios be oro, mums aklimatizuotis buvo nelengva. Darbas buvo labai sunkus, po 12 ir daugiau valandų. Gyvenome palapinėje, nebuvo net vandens nusiprausti. Grįžusios iš darbo tuojau pat eidavom ilsėtis, kad nors kiek atgautame jėgų.

Adelei Dirsytei tos sąlygos buvo dar sunkiau pakeliamos, nes ji buvo fiziškai silpnesnė, be to, ir vyresnė už mus. Sunku jai buvo įvykdyti darbo normas, bet kadangi brigadininke buvo lietuvė, tai jos niekada neskriausdavo, duonos gaudavo kaip ir visos. Apie kokią pašalinę veiklą nebuvo laiko ir jėgų net pagalvoti. Ten išbuvome apie dvejus metus.

Toliau prasidėjo ilga kelionė į Magadaną. Tada jau gyvenome šiek tiek lengviau. Buvome persiuntimo punkte Vanino buchtoje, kaimelyje Ui. Ten nereikėjo dirbti, tik eidavom į mišką parsinešti malkų.

Adelė Dirsytė buvo neaukšto ūgio, stamboko kūno sudėjimo, apskrito veido. Plaukai buvo tamsūs, gražiai banguoti, kakta žema. Plaukus šukuodavo lygiai, ištempdama ir supindama į kasą, tad gražiųjų bangelių beveik nesimatė. Jos judesiai ir kalba buvo lėti. Kalbėdavo sklandžiai, neįterpdama jokio nereikalingo žodžio.

Buvo vasara, mūsų barakai tarp aukštų Sibiro kedrų. Gamtos grožis nepaprastas. Gegužės mėnesį lauke giedodavom Švč. Mergelės Marijos litaniją. Mumis pasekė ir rusės.

Adelė Dirsytė mus mokė vokiečių kalbos. Ji dažnai organizuodavo literatūrinius „teismus". Prisimenu, buvo „teismas" tema: „Užverbuota lietuvaitė". Visos gavom atitinkamus vaidmenis -kas prokurorė, kas teisėja, kaltintoja ar gynėja. Man teko gynėjos vaidmuo. Ilgai gyvenom patirtais įspūdžiais.

Kai rinkdavomės į kokį nors renginį, Dirsytė kruopščiai tikrindavo, ar visos yra. Buvo tokia Miliutė, kurią visada reikėdavo atskirai pakviesti. Man atrodė - nenori ir nereikia, bet Dirsytė niekada jos nepalikdavo nuošaly. Neseniai buvau sutikusi Onutę; ji su ašaromis akyse pasakojo: „Aš buvau baigusi tik pradžios mokyklą, dažnai ne viską suprasdavau, apie ką buvo kalbama renginiuose, bet Dirsytė visada maloniai mane priimdavo, neatstumdavo".

Dirsytė rengdavo psichologinius testus. Pavyzdžiui, buvo tema „Tualetas". Kiekviena turėdavom ką nors pasakyti. Pagal tuos atsakymus spręsdavo apie kiekvienos charakterį.

Tas mūsų geras gyvenimas baigėsi. Toliau - Taišeto lageriai, iš kurių apie Dirsytę labai mažai prisimenu. Matyt, buvom skirtinguose barakuose ir brigadose. Tik akyse stovi vienas vaizdas. Mes prie tiesiamo kelio (gal geležinkelio) Abakanas-Taišetas. Dirsytė stovi prie akmenų krūvos, o iš po skarelės nutekėjusios kraujo srovelės. Tačiau akyse lengva šypsenėlė.

Į Magadaną atplaukėm rudenį, spalio mėnesį. Gyvenom palapinėje. Atsimenu, Dirsytė vieną rytą niekaip negalėjo atplėšti plaukų, prišalusių prie palapinės. Tuo metu į darbą ėjom tik norinčios. Pagalvojau, kad Dirsytei būtų geriau truputį pajudėti, padirbėti. Bet ji liko toje šaltoje palapinėje.

Netrukus buvo ruošiamas etapas. Mus išvežė į lagerį 23/15 už 35 km nuo Magadano. Ten būdama gaudavau trumpų laiškelių iš mylimos mokytojos. Paskutinį gavau, kai buvo gavėnia, klausė, koks momentas iš Kristaus kančios man daro didžiausią įspūdį. Į laiškelį atsakiau. Daugiau jokių ryšių su mokytoja Adele Dirsyte neturėjau. Kad buvo rašoma maldaknygė, sužinojau tik grįžusi į Lietuvą.

Kaunas,
2000 m.

Adelė Ubeikaitė

Adelė Ubeikaitė gimė 1922 m. Zarasų apskr., Dusetų vls., Padustėlio k. Mokėsi kazimieriečių „Saulės" gimnazijoje Kaune, kur kurį laiką dėstė A.Dirsytė. 1944 m. įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą. Tais pačiais metais pradėjo dirbti suaugusiems skirtame Liaudies universitete, kur direktoriaus pavaduotoja tuo metu buvo A.Dirsytė. Baigusi universitetą dirbo Švietimo ministerijoje mokytojų seminarijų inspektore, vėliau - grožinės literatūros leidykloje, Mokslų akademijos bibliotekoje. Sudarė straipsnių apie A.Dirsytę bibliografiją. Gyvena Vilniuje.

Po kelerių metų nesimatymo, 1944 m. rudenį, grįždama iš Vilniaus universiteto jau su studentės pažymėjimu, sutikau savo buvusią mokytoją Adelę Dirsytę. Labai nudžiugau, nes tuo metu Vilniuje neturėjau pažįstamų. Su tokiu pačiu nuoširdumu, kaip ir anksčiau, ji klausinėjo, ką aš numačiusi veikti po paskaitų, kokia mano materialinė padėtis. Pasigyriau, kad visas mano turtas - gauta duonos kortelė. Mokytoja nusišypsojo ir pakvietė dirbti į suaugusiųjų Liaudies universitetą, kuriame ji buvo direktoriaus Jurgio Stabinio pavaduotoja. Parašiau prašymą, o kitą dieną jau buvau priimta dirbti sekretore ir gavau antrą duonos kortelę.

Be direktoriaus ir pavaduotojos, radau chemiją studijuojantį A.Dirsytės seserėną Stasį Ivanauską, dirbantį buhalteriu.

Mokslo metų pradžioje pirmieji direktoriaus žodžiai (gerai prisimenu) buvo tokie: „Kadangi dabar negalima vadintis nei ponais, nei poniomis, nei panelėmis, tai jaunimas vadinkite vieni kitus draugiukais. (Šis kreipinys taip prigijo, kad vėliau net tapo tikriniu daiktavardžiu.) Direktoriaus pavaduotoja Adelė Dirsytė palinkėjo sėkmės darbe, svarbiausia - išmokti visu kuo dalytis, nepalūžti moraliai, vienas kitam padėti sunkiomis to meto sąlygomis. Šie žodžiai pataikė į pačią širdį, gal todėl, kad iš širdies jie ir buvo pasakyti. (Šie žodžiai išliko atmintyje iki šiolei.) Ir dalijomės, ir vienas kitam padėjome, ir labai dažnai prireikdavo visados paslaugaus Stasio vyriškų rankų.

Su mokytoja ne kasdien susitikdavau. Ji dėstė Salomėjos Nėries gimnazijoje, o aš lankiau paskaitas universitete. Kartais ji pakviesdavo į Liaudies universiteto klausytojų paskaitas, kur buvo kalbama moralės, tautiškumo, išorinio ir vidinio grožio klausimais. Nepamirštamos tapo ne tik mokytojos mintys, jos spindinčios akys ir giedra šypsena, bet ir išeinantys klausytojai, pasiryžę būti geresni.

Kartą mokytoja pakvietė į svečius pas Stefaniją Ladygienę; ji pavaišino grybais (tai buvo didelė man puota). Įsiminė gražiai serviruotas stalas, inteligentiška aplinka, kur jaučiausi labai nedrąsiai. Ten buvo ir Ladygienės globotinė Irena Veisaitė. (Apie ją jau žinojau.)

Tais neramiais laikais netekčių buvo visur: gimtinėje, universitete, tarp pažįstamų. Neaplenkė jos ir Liaudies universiteto - vieną dieną Adelė Dirsytė nebeatėjo į darbą.

Ilgai apie ją nieko nežinojau, o kai gavau jos adresą, nusiunčiau siuntinėlį. (Nebūtini dideli turtai, kad galėtumei jais dalytis.) Taip ir nesužinojau, ar gavo Adelė Dirsytė tą siuntinėlį, ar jis buvo prižiūrėtojų pagrobtas.

Ir vėl praėjo keletas nežinios metų. Neprisimenu, kas iš mokslininkų, grįžęs iš užsienio, parodė man mažytę Sibiro lietuvaičių maldaknygę. Suspurdėjo širdis, sudrebėjo rankos — mano Mokytojos braižas! Ji gyva!

Tada neteko tos mažytės maldų knygelės pavartyti. Tik dabar, kai mūsų bibliotekų fondai jau visiems prieinami, pavarčiau, perskaičiau. Tai kančios poezija! Ir vėl kuklus Mokytojos prierašas, kad ji tik perrašiusi tuos tekstus, bet iš tikrųjų - tai jos kūryba, jos dvasia, jos dalijimasis, jos guodžiamieji žodžiai, jos prašymas malonių ne sau, bet Tėvynei ir jos vargstantiems žmonėms. Iš jos apledėjusių lūpų neišsprūdo pagiežos žodžių, o tik begalinis gailestis visų kenčiančiųjų ir begalinis noras sugrįžti į Tėvynę. Deja... deja...

Šiuo metu maldaknygė „Marija, gelbėk mus" paplito visame pasaulyje. Ji išversta į rusų, anglų, vokiečių, italų, olandų, prancūzų, ispanų, portugalų, lenkų ir net kinų kalbas, išleista beveik milijoniniu tiražu.

Tokia mano atmintyje išliko Mokytoja. Mokytoja iš didžiosios raidės.

Vilnius,
1999 m.

Danutė Ulozaitė-Lašinskienė

Danutė Ulozaitė-LašinskienėDanutė Ulozaitė-Lašinskienė gimė 1930 m. Kaune. Mokėsi Kauno mokytojų seminarijoje. 1946 m. buvo suimta ir nuteista 10 m. lagerio ir 5 metus teisių apribojimu pagal 58-la ir 58-11 straipsnius. 1947 m. buvo etapu nuvežta į Komijos ASSR, 501 statybą. Vėliau perkelta į Taišeto lagerius Irkutsko srityje, o 1950 m. - į Vanino persiuntimo lagerį, stovyklą Ui. Iš ten 1950 m. laivu perkelta į Magadaną, Berlago spec. lagerį. Dirbo statybose ir kitose stovyklose. 1954 m. kaip nepilnametei buvo pritaikyta amnestija ir iš lagerio buvo paleista. 1955 m. grįžo į Lietuvą, ištekėjo, užaugino vaikus.

1949 m. iš visų lagerių buvo surinkti politiniai kaliniai į specialiosios paskirties lagerius, vadinamus „Berlagu". Tuo metu, kaip daugelį kitų, ir mane atgabeno iš tolimosios taigos į Magadaną. Čia buvo daug lietuvaičių, susitikome, bučiavomės, verkėme, tarsi vienos šeimos seserys. Atrodė, ir kalinio našta lengvesnė, ir sotesnės jautėmės, nors trumpam pamiršome tuos pažeminimus, tą kančią, šaltį, badą.

Taip bėgo metai, nusinešdami pačias gražiausias jaunystės dienas. O į Magadaną vis plaukė laivai, pilni nelaimingųjų. Vienus veža į lagerį, kitus išveža į taigą, kur laukia sunkūs darbai šachtose, miškuose.... O, Dieve, už ką?..

Viename iš „etapų" (taip vadinosi mūsų „kelionės" iš vieno lagerio į kitą) buvo nemažas būrys lietuvaičių, jas atvežė iš Taišeto ir kitų lagerių.

Tarp daugelio mergaičių išsiskyrė viena, jau vyresnė už mus. Ji buvo rami, santūri, be galo malonaus žvilgsnio; tai buvo vokiečių kalbos mokytoja Ada Dirsytė. Tarp mūsų buvo daug mokytojų ir kitų specialybių merginų, moterų, tačiau Dirsytė skyrėsi iš kitų. Kažkokia jėga traukė prie jos. Šios moters išsilavinimas, erudicija, gyvenimo patirtis spinduliavo jos akyse, žodžiuose, elgesyje. Jei būdavo sunki valanda, Tėvynės, artimųjų ilgesys užvaldydavo jausmus, ji visuomet rasdavo gerą žodį, nuramindavo, paguosdavo, įkvėpdavo viltį gyventi.

Ada Dirsytė, mūsų mokytoja (mes taip ją ir vadinome) rašė maldų knygelę, kūrė maldas, kurios atspindėjo Tėvynės ilgesį, kančios ir meilės, pasiaukojimo Dievui ir Marijai mintis. Štai viena jos sukurtų maldų citata: „Viešpatie, priimki mano kančias, nuovargį, paniekinimą, ilgesio ašaras, alkį, šaltį, visas dvasios negales, mano pastangas už Tėvynės laisvę, už Lietuvos kovotojus, už žuvusių vėles. Viešpatie, pasigailėk ir tų, kurie mus persekioja ir kankina, duok ir jiems pažinti Tavo meilės saldumą".

Prisimenu vieną momentą, kai buvo kuriama maldaknygė. Keletas mūsų kartu su mokytoja palindom po narais (taip vadinom savo gultus). Kad mūsų nematytų pikta akis, užsidegėme žvakutę ir ratu apie ją sugulėme. Tai buvo aptarimas ir papildymas maldelių, dauguma jų buvo surašyta ir įrišta maldaknygės formos knygelėje, kuri buvo pavadinta: „Marija, gelbėk mus".

Kaip šiandien prisimenu mokytojos žodžius: „Danute, ar nederėtų parašyti dar mišparų maldų, gal tu ką nors prisimeni?" Aš paėmiau pieštuką, skiautelę popieriaus ir kažką rašiau, bet prisiminti sunku.

Lagerio administracija pastebėjo, kad ši moteris - tai šviesulys mūsų juodame gyvenime, ir pradėjo ją nuolatos kviesti „pokalbio". Na, tie „pokalbiai" buvo visiems žinomi. Grįžta ištampytais nervais, kitą dieną - vėl tas pats. Ir taip žmogų privedė prie kraštutinumo. Mūsų mokytoja susirgo. Lankėme mes ją kiek leido galimybės. Nuėjau kartą su Pranute Gaižutyte pas ją. Ant staliuko padėtas duonos gabalėlis ir vandens. Ji paėmė tą duoną ir duoda mums sakydama: „Mergaitės, jūs dirbate, tad jums duonelė reikalinga, o aš negaliu dirbti, tad ir valgyt man nebūtina". Mums taip buvo gaila tos šviesios asmenybės, kuri visą gyvenimą aukojo tik kitiems, o dabar ir paskutinį duonos kąsnį atiduoda. Mes ją įtikinėjom, kad reikia valgyti, tada greičiau pasveiks, bet ji įrodinėjo savaip, netgi pyktelėjo, kad mes nepaėmėm to gabalėlio duonos.

Aldoną Karmazaitę, Laimutę Anskaitytę ir mane, kaip buvusias nepilnametes, pagal 1954 04 24 įsaką paleido į laisvę ir gavome teisę grįžti į Lietuvą. Buvo beribis džiaugsmas, tačiau buvo liūdna, kad tiek gerų, nuoširdžių likimo sesių dar lieka tame pragare. Nuėjau atsisveikinti su mokytoja, bet tuo metu jos liga buvo sustiprėjusi ir ji manęs nesuprato, nepasidžiaugė drauge su manimi, kad aš jau stoviu ant laisvės slenksčio. O jeigu būtų buvusi sveika, ji būtų mane palaiminusi šiai kelionei į Tėvynę.

Ados Dirsytės išėjimas iš šio pasaulio yra apgaubtas paslapčių. Kad ir kur jos palaikai būtų, ar svetimoje žemėje, ar Ochotsko jūros gelmėse - mes, ją pažinojusios, sakome: ilsėkis ramybėje, mūsų geroji Mokytoja, Tu esi gyva mūsų prisiminimuose ir maldoje.

Panevėžys,
1994 m.

Elena Valiukėnaitė-Budrikienė

Elena Valiukėnaitė-BudrikienėElena Valiukėnaitė-Budrikienė gimė 1922 m. Utenos apskr., Daugailių vls., ūkininko šeimoje. 1940 m. baigė Utenos gimnaziją ir mokytojų kursus. Dirbo mokytoja. 1946 m. suėmė Kurkliuose. Teisė Ukmergės Karo tribunolas. Nuteisė 10 m. lagerio ir 5 m. teisių apribojimu pagal 58-1 a ir 58-11 straipsnius. Lageryje dirbo Chabarovsko srityje, geležinkelio stoties gyvenvietėje Izvestkovaja, o vėliau buvo perkelta į Vanino persiuntimo lagerį, iš ten - į Magadaną, spec. lagerį Berlagą. Magadane dirbo statybose 19 ir 18 stovyklose. 1955 m. buvo paleista pagal užskaitus; dar palikta tremčiai dirbo Olos tarybiniame ūkyje. 1956 m. grįžo į Lietuvą.

Iš Gulago laikų prisimenu vieną šviesulį - tai buvo mokytoja Adelė Dirsytė. Buvau girdėjusi, kad ji mokytoja, ir pasiteiravau, ar ji nepažįstanti mokytojos Elenos Norvikaitės, su kuria sėdėjome vienoje kameroje Ukmergės kalėjime.

„Taip, aš su ja buvau viename lageryje. Ji gera moteris, bet neturi spalvos", - atsakė man. „Kaip tai suprasti?" - „Ji netikinti"...

Atsimenu, kad Elena kameroje niekada nesimelsdavo. Ji pasakojo, kad nustojo Dievą tikėti, kai mirė jos 9-erių metų sūnelis, kurį ji labai mylėjo.

Su Adele Dirsyte eidavome į kalną nešioti kelmų malkoms. Išrikiuodavo apie 200 moterų po penkias ir žygiuodavome. Kai išvesdavo iš miesto, rikiuotė pakrikdavo. Kopdamos aukštyn uždusdavome, ir lept lept susėsdavome ant sniego pailsėti. Tai trukdavo apie 10 minučių. Kitos stovėdavo ir taip pridengdavo viduryje atliekančias „tualetą". Po komandos „žengte marš" būrelis kaip avys rioglindavome į kalną, palikdamos sniege daug geltonų „piešinių". Dirsytė tą žiemą avėjo naujais veltiniais, kuriems dar nebuvo prisiūti padai. Be to, ją ir šaltis krėsdavo. Einant nuožulnia plokštuma abudu veltiniai išsikreipdavo į vieną pusę. Kartą man viena bakstelėjo į pašonę, ženklais parodė jos kojas ir nusijuokė...

Ant viršutinių gultų buvome užėmusios vietą mes, keturios lietuvės: seserys Mikalina ir Albina Grinevičiūtės, Monika Rudzikaitė ir aš, tai buvo mūsų „šeima". Mikalina turėjo humoro girnelę ir iš nieko pridarydavo juoko.

Vieną gavėnios vakarą užlipo pas mane mokytoja Dirsytė. „Aš jums paskaitysiu rekolekcijas", - pasakė ji. Tada pasakojo apie gyvenimo tikslą, prasmę. Nuteikė optimistiškai. Tarp kita ko, prisiminė ir savo tėviškę, kur atostogų suvažiuodavę giminaičiai, surengdavę nedidelį teatrą namuose, skaitydavę eilėraščius, vaidindavę, dainuodavę...

Taip ji apėjo visas lietuviškas „šeimas", skleisdama gėrį, žadindama Tėvynės ilgesį, nukreipdama prie maldos.

Adelė Dirsytė susirašinėdavo su vienu lietuviu, jis pasirašydavo - p. Juozas. Jo laiškus mokytoja leisdavo per rankas, jie mums atstodavo laikraštį, buvo labai laukiami, nes buvo labai įdomūs. Juozas laiškuose gvildendavo įvairias temas. Prisimenu, kaip jis samprotavo apie mišrių šeimų kūrimą. Draudė tuoktis su vyrais tos tautos, su kuria lietuviai yra kariavę. Ypač nepageidautini žentai būtų vokiečiai, rusai ir lenkai. Pakentė ukrainiečius ir kitus.

Neilgai teko su Adele Dirsyte bendrauti, tai buvo 1950-1951 m. žiema devynioliktame lageryje.

Utena,
1995 m.

Irena Veisaitė

Profesorė Irena Veisaitė gimė 1928 m. Kaune. Pradžios mokyklą lankė Kauno Šolem Aleichemo gimnazijoje, kur buvo dėstoma idiš kalba. Vokiečių okupacijos metais gyveno Stefanijos Ladygienės šeimoje. 1947 m. baigė Vilniaus Salomėjos Nėries gimnaziją. Studijavo lituanistiką Vilniaus universitete, vėliau baigė germanistiką Maskvos Lomonosovo universitete. 1953-1997 m. dirbo Vilniaus pedagoginiame universitete. Atgavus nepriklausomybę, buvo viena iš Atviros Lietuvos fondo steigėjų Lietuvoje; šiam Fondui vadovavo iki 2000 m. Gyvena Vilniuje.

Taip toli ir kartu - netoli.

Kuo tau pačiai daugiau metų, tuo vis labiau ryškėja atmintyje praeities vaizdai.

Mane gyvenimas suvedė su mokytoja Adele Dirsyte nacių okupacijos metais.

Aš, pabėgusi iš Kauno geto žydų tautybės mergaitė, radau antrus namus Stefanijos Ladygienės šeimoje. Gyvenome viename bute su panele Dirsyte, taip mes ją vadindavome.

Prisimenu ją dėvint visada tą patį tamsios plytinės spalvos megztą kostiumėlį, neilga kasytė būdavo gražiai sudėta prie kaklo. Panelė Dirsytė buvo tvarkinga iš išorės ir iš vidaus, labai kukli, atidi aplinkiniams, mandagi, užjaučianti, itin rūpinosi savo sūnėnu Stasiu Ivanausku. Ji nepraleisdavo pamaldų, nei rytinių, nei vakarinių, dažnai ir mane pasikviesdavo į Šv.Mikalojaus bažnyčią. Aš tuo metu nežinojau, ar Dirsytė įtaria, kas aš tokia, bet aš jos niekad nebijojau, kažkaip intuityviai pasitikėjau. Vėliau Stasys man pasakė, kad ji žinojusi dar nacių okupacijos metais, kad esu žydaitė.

1944 metų vasarą, naciams pasitraukus iš Vilniaus, galėjau vėl lankyti mokyklą. Įstojau į Salomėjos Nėries gimnaziją, kur vokiečių kalbą dėstė mokytoja Dirsytė. Kadangi aš kalbą mokėjau, ji mane kartais atleisdavo nuo savo pamokų. O kartais pasikviesdavo į vyresnes klases paskaityti kokį vokišką eilėraštį ar kitokį tekstą. Jaučiausi labai pagerbta.

Gyvenome gražiai, sutardamos. Deja, 1946 metų pavasarį buvo suimta ir Ladygienė, ir Dirsytė. Jos pateko į vieną bylą ir galiausiai liko įkalintos gulage.

Stasys iš karto pakeitė savo vardą, tapo Antanu, pusiau slapstėsi. Iš mokytojos Dirsytės keletą kartų sulaukiau linkėjimų, tik nebeprisimenu, per ką.

Deja, toliau mūsų ryšys nutrūko. Tik daug vėliau sužinojau, kad ji žuvo gulage ir kad yra išlikę jos laiškai ir nepaprastai giliai išjaustos maldos.

Man liko šviesus Adelės Dirsytės prisiminimas.

Vilnius,
2001 m.

Zinaida Viščiūtė-Bujanauskienė

Zinaida Viščiūtė-BujanauskienėZinaida Viščiūtė-Bujanauskienė gimė 1924 m. Panevėžio vls., Linonių k., eigulio šeimoje; iš vaikų buvo septinta, užaugo trys broliai ir trys seserys. Baigusi pradžios mokyklą mokėsi Panevėžio mergaičių gimnazijoje. 1945 m. suėmė tėvą, po savaitės sudegino sodybą drauge su ten buvusia motina. Likę be tėvų ir namų broliai su seseria įsijungė į partizanų būrį. 1946 m. suėmė. 1947 m. VRM kariuomenės Karo tribunolas nuteisė 10 metų lagerio ir 5 m. teisių apribojimu pagal 58-1 a ir 58-11 str. ir etapu iš Vilniaus išvežė į Komijos ASSR, 501 statybą, 1949 m. - į Taišetą, 1950 m. -į Vanino persiuntimo stovyklą, o rudenį - laivu į Kolymą, Magadaną; čia, spec. lagerio Berlago stovyklose, dirbo statybos darbus. 1955 m. pagal užskaitos iš lagerio paleista, bet buvo paskirta amžina tremtis. Susumano r. ištekėjo už politinio kalinio Juozo Bujanausko, susilaukė dukters ir sūnaus. 1966 m. grįžo į Lietuvą, labai sunkiai įsidarbino Matuizų plytinėje, Varėnos r., kur dirbo ligi pensijos. Ten ir dabar gyvena.

1982 m., pirmą kartą apsilankiusi Lietuvoje, sesuo Agota Šuopienė atsivežė maldaknygę „Marija, gelbėk mus". Praskleidus ją, džiaugsmo ašaromis suvilgo akys. Ta pati, ir rankraštis pažįstamas - tai mūsų mielosios mokytojos. Atgijo kančios metų prisiminimai. Tik klausimas, kodėl „Marija, gelbėk mus"? Mes, buvusios kalinės, 1990 m. Kaune, rašydamos į „Caritą", prisiminėme, kad mūsų maldaknygėlė vadinosi „Viešpatie, prikelk mano tautą". Be to, šioje maldaknygėlėje pasigendame Rožančiaus maldų. Jos mūsų knygelėje buvo. Dauguma mūsų persirašinėdavome tas maldas į savo pačių pasidarytas, įrištas knygeles. Jos būdavo ar iš cemento maišelių popieriaus, ar iš atsitiktinai gautų lapelių. Viršelius išsiuvinėdavome tautiniais rašteliais. Knygeles, kaip ir bet kokį rašytą žodį, turėdavome stropiai slėpti, nes per kratas, kurios būdavo dažnos ir staigios, atimdavo ir dar bausdavo. Kai kam pavyko išsaugoti, išsinešti už lagerio vartų. Kai pasaulis išvydo spausdintą maldaknygę, Lietuvoje prasidėjo „medžioklė". Saugumas sukruto. Pranutes, Lionę (Leonitą) Eimontaitę klausinėjo, tardė. Gundė galimybe gauti honorarą. Atsižadėti vilionių visoms pavyko. Kai kurios, pabūgusios pakartotinės lagerio grėsmės, jas sunaikino. Aš savąją išsaugojau. Spausdintą ir Adelės ranka rašytą, savo pačios padarytą ir persirašytą, atidaviau sesei. Labai jos pasigedome rašydamos į „Caritą". Sesutė, grįžusi į Čikagą, „Viešpatie, prikelk mano tautą" ir dar vieną iš lagerio išsineštą relikviją per Robertą Vitą perdavė Lituanistikos tyrimo ir studijų centrui. Apsilankiusi Čikagoje ir, nematydama tų lagerio relikvijų, bandžiau teirautis, tačiau gavau atsakymą, kad šie eksponatai dar laukia eilės, o grąžinti jų negalima. Gaila. Dabar Lietuvoje slėpti nereikėtų, o čia mažytė maldaknygėlė, pasiklydusi to Centro labirintuose, vargu beišvys dienos šviesą... Norėtųsi dabar ją pavartyti, pajusti anų dienų palaimą ir gėlą.

Dar klausimas, kodėl visur pabrėžiama, kad tai tremtinių maldaknygė? Kodėl vengiama žodžio - kalinys? Galbūt kalinys - tai nusikaltėlis? Buvo tremtiniai ir kaliniai. Noriu patikslinti, kad šią maldaknygę rašė kalinės. Taigi čia sudėtos kraujuojančių skausmu širdžių - kalinių maldos.

Grįžtu į tolimą praeitį. Po teismo 1946 m. gruodžio 20 d. Vilniaus Lukiškių kalėjime patekau į kamerą, kur buvo per penkiasdešimt moterų. Vos spėjusi apsidairyti, prie manęs priėjo viena ir klausia: kiek? Išgirdusi, kad dešimt, su šypsena paguodė: „Nenusimink, būsime kartu, čia mūsų daug". Tai buvo aukšta, giedrų gilių akių, skambaus balso, jauna, bet jau su sidabrinėmis gijelėmis plaukuose Stefanija Ladygienė. Greta jos (pasienio gultuose) rami, tyli, vis mąstanti, stebinti - bendrabylė mokytoja Adelė Dirsytė. Kitame pasienyje taip pat mokytoja nuo Ukmergės - Marija Pociūnaitė, kuri priglaudė mane po savo užsiklojimais (aš buvau suimta gatvėje ir nieko su savimi neturėjau). Aplinkui dauguma jaunimo: vilnietės, aukštaitės, viena kita žemaitė, suvalkietė ir mergaitės iš pušynais pasipuošusios Dzūkijos. Kaip diegeliai stiebiasi į šviesą, taip mes linkome prie jų, mielųjų mokytojų, kurių meilės ir dėmesio užteko visoms. Po ilgų tardymo ir nemigo naktų čia pajutau atgaivą. Ilgi pašnekesiai su jomis teikdavo dvasinio peno. Prasimanydavome ir užsiėmimų. Jai duonos pluta pasitaikydavo labai sudegusi, ją nugramdydavome, ilgai ilgai delnais minkydavome, kol pasidarydavo vientisa, tamsi masė. Iš jos darydavome rožantėlius, rėmelius, net dėžutes. Išvesdavo mus ir padirbėti: pirties plauti, koridorių šluoti, kirpyklos tvarkyti. Tai būdavo pramoga mūsų niūriame gyvenime. Pavasariop Ladygienei, Pociūnaitei ir man teko laimė tvarkyti kalėjimo biblioteką. Jos vedėja pasitaikė gera moteriškė; ji, nors buvo jau sutvarkyta, mus dar keletą kartų nuvedė ten, kur galėjome pajusti dvasinį poilsį. Slapčiomis vieną kitą knygelę ir į kamerą atsinešdavome, kur mergaitės, išsiilgusios rašyto žodžio, galėdavo pasidžiaugti. Taip slinko po teismo kameroje dienos. Apsipratome su užraktų žvangėjimu. Naktys jau buvo mūsų, pikti tardytojai jų nebedrumstė. Beje, buvo ir „gerų" tardytojų; mane kamantinėjęs pasakė, kad tėtis išvežtas į Pečioros lagerius, o sesuo Benedikta gavusi 10 metų.

1947-ųjų birželis - Dievo Kūno šventė. Išvedė mūsų „procesiją" iš Lukiškių kalėjimo į Vilniaus persiuntimo punktą. Apibėrė mus šiltais spinduliais saulutė po devynių mėnesių, praleistų tvankiose kamerose, ir oro tartum buvo per daug. Ėjome Vilniaus gatvėmis, lydimos šunų, sargybinių. Pastarieji keiksnodami vydavo šalin smalsius praeivius, neleisdavo jiems sustoti ir žvilgtelėti į liūdną eiseną. Ėjome tylomis, kiekviena nešdama savo širdgėlą. Skverbėsi mintis, ar ne paskutinį kartą žengiame Vilniaus gatvėmis?

Už geležinkelio, ant kalnelio, aukšta mūro siena aptverti keli namai - tai paskutinė vieta prieš paliekant Tėvynę. Po niūraus kalėjimo čia pasijutome laisviau. Dienomis išleisdavo į kiemą, kur galėdavome pabendrauti, pasišnekėti su kitų kamerų kaliniais. Čia sutikome ir iš kitų kalėjimų suvežtų pasmerktųjų. Prie mūsų su meile prisijungė jauna mokytoja iš Kauno Elena Pavalkienė, jonaviškės mokinės Aleksandra Baranauskaitė, Leontina Eimontaitė, Elytė Simonavičiūtė. Susibūrus į draugišką grupelę, lengvesni buvo ir įkalinimo sunkumai. Turėdavome ir „pasimatymų". Sužinoję artimieji ateidavo į gatvelę prie mūsų buveinės. Ateidavo ir Ladygienės dukrelės, stovėdavo prigludusios prie medžio, žiūrėdavo žiūrėdavo. Ką jautė tos mergaitės, matydamos motiną, stovinčią ant kalnelio, prie grotomis apkaltais, niūriais langais pastato? Motina vis stengdavosi šypsotis ir tam jai vis užtekdavo jėgų. Palydėjusi liūdnu žvilgsniu nueinančias savo dukreles, susimąstydavo. Nubrauks ašarą ir vėl giedras veidas, vėl šypsenėlė ir žodžiai, kurie mus sušildo: „Aš dabar būsiu jums mama, aš ir čia reikalinga". Taip iš tolo ir aš atsisveikinau su panevėžietėmis studentėmis Lile ir Vanda, kurių rūpestis ir parama lydėjo mane net ir lageryje. Pasidžiaugėme paskutine vasara Tėvynėje.

Rugpjūtį atvažiavo „pirkliai" iš Vorkutos rajono. Mus ruošė kelionėn. Po kruopščios, orumą žeminančios kratos leido pirtyje šlakeliu vandens apsiprausti ir suklupdė kieme. Buvo jau naktis. Visos apimtos rūpesčio dėl nežinios, tylime. Slegianti tyla suskeldėja ir tarsi atsisveikinimui nuaidi Ladygienės žodžiai: „...nešė vėjas dūzgesį kamanių..." (fragmentas „Mylimųjų vakaras" iš „Savanorių pavasario". Gal B.Brazdžionio?). Ji deklamavo, o mes, prigludusios viena prie kitos, tyliai verkėme. Tą įsimintiną naktį išgirstą eilėraštį vėliau išmokau, perdaviau jį ne vienai, mėgstančiai poeziją. Deklamuodavome jį lageriuose, ir dabar (jei yra kas klauso) padeklamuoju ir sau dažnai kartoju, prisiminimais nusėlindama į tą šiurpią naktį.

„Pirkliai" mėgsta dirbti naktimis. Naktį mus nuvedė į prekių stotį ir „pakrovė" į prekinius vagonus. Mums pasisekė - į vagoną patekome su mokytoja Adele. Vagonų dundesys kelia nerimą, tačiau ji kiekvienai randa paguodos žodį, pakviečia bendrai maldai ir pragiedrėja liūdni veidai.

Ilgą kelionę baigėme pėsčiomis. Po keleto valandų, iškankintos nuovargio ir alkio, pasiekėme 12-tą koloniją, tuo metu tai buvo garsios savo sunkumais 501-osios statybos. Apgyvendino mus palapinėje. Sienų nebuvo, tik stogas dengė dviaukščius gultus. Vėliau davė faneros lapų, iš jų pasidarėme sienas. Nuo rudens darganų tas mažai gelbėjo, tačiau visgi buvo sienos.

Dirbome prie geležinkelio - tiesėme jį link Uralo kalnų. Visa mūsų „technika" - kastuvas, karutis, laužtuvas, kirtiklis, kirvis, sauja naudotų vinių sukalt lentų takams, kad karučius būtų galima stumti. Na ir mūsų jaunatviška energija, kurią keitėme į gabalėlį duonos (normos nepadarius, mažindavo duonos gramus). Ruduo, dažni lietūs. Iš darbo grįžtame šlapiais drabužiais. Spiečiamės apie vienintelę palapinėje krosnį - geležinę statinę. Nuo mūsų šlapių drabužių trenkia prakaito ir tundros purvo tvaikas. Čia pasigirsta ir piktų, nekantrių žodžių. Tačiau neteko jų girdėti iš mūsų gerųjų mokytojų.

Atšuoliavusi nuo Šiaurės ledjūrio ankstyva žiema su pūgomis buvo savotiškai graži. Nepamirštamos liko šiaurės pašvaistės. Tarsi degtų dangus: liepsnoja, spinduliuoja, keičiasi spalvos. Jose mūsų vaizduotė sugebėdavo ir Trispalvę išvysti...

Vėl vagonų dundesio „lopšinė". Vėl žiaurių sargybinių patikrinimai; kas nespėja perbėgti iš vieno vagono galo į kitą, tam smūgis mediniu plaktuku.

Mes Taišeto lageriuose. Čia radome iš Mordovijos lagerių atvežtų mergaičių; viena iš jų - Aldona Pakštytė nuo Šėtos, jautri grožiui ir gėriui, mėgstanti poeziją, greit mums tapo sava.

Dar per arti Tėvynės, dar veža toliau į Rytus. Žinodamas, iš kur atvykę „pirkliai", karininkas, išrikiavęs mus perdavimui, pasakė: „gaila man jūsų". Supratome, kad ne sausainių pakuoti veža...

Užkaltais langais prekiniuose vagonuose pasiekėme Vanino buchtą prie Ramiojo vandenyno. Ištisas lagerių miestas. Nakčia mus nuvedė į baraką ir, vos spėjus prigulti, pradėjo „darbuotis" blakės. O rytą pajutusios politines, baraką užpuolė kriminalistės. Barakas liko be langų, bet mums apsiginti pavyko. Visos atsisakėme maisto ir pareikalavome, kad mus perkeltų į politinių lagerį. Paklausė. Nuvedė į kaimelį Ui, buvusią japonų belaisvių stovyklą. Čia darbai nesunkūs ir laisvo laiko „marios". Laukiame laivo į Magadaną. Ruošiame literatūrines valandėles. Mokytoja Adelė pasiūlo rašyti maldas. Širdyje gal visos turėjome gražiausias, tačiau išreikšti jas maldos žodžiais geriausiai pavyko Adelei Dirsytei ir Leontinai Eimontaitei. Jų maldos, Adelės surašytos maldaknygėje, slapčiomis paliko lagerį, slapčiomis pateko į laisvąjį pasaulį ir plačiai pasklido jau spausdintu žodžiu. Tai jos abi išsakė visų mūsų širdgėlą, Tėvynės ilgesį, meilę Aukščiausiajam. Jų žodžiais išreikšta mūsų tautos kančia ir viltis. Nusilenkime atminimui tų, kurių maldomis taip nuoširdžiai galime prabilti į Dievą.

Leontina Eimontaitė-Motiejūnienė gimė 1928 m. vasario 22 d. Jonavoje. Mirė 1983 m. balandžio 19 d. Šeimoje augo septyni vaikai - penkios seserys ir du broliai. Leontiną areštavo iš mokyklos suolo, o po to ir visą šeimą ištrėmė į Igarką. Iš ten šeima grįžo be tėvo. Paleista iš lagerių Leontina Magadane ištekėjo už Antano Motiejūno. Grįžę į Lietuvą apsigyveno Kėdainiuose. Susilaukė dukrelės Dianos ir sūnaus Sauliaus. Dirbo mokykloje. Labai skausmingai išgyveno dukrelės ligą. Pakėlusi daug sielvarto, Leontina sunkiai susirgo. Po operacijos prarado kalbą, paralyžiavo. Labai rūpestingai slaugė ją vyras, vaikai. Lankydavo seserys, broliai, draugės. Ypač artima jų nelaimei buvo tuo metu Kėdainiuose gyvenusi Čiurlių šeima. Su A.Čiurliene draugystė nuo vaikystės tęsėsi lageriuose ir grįžus į Lietuvą. Į pasaulį atėjusi vasario speiguose, iškeliavo iš jo švintant pavasariui. Atsisveikinti suvažiavo daug buvusių kalinių. Prie karsto pasimeldėme iš jos maldaknygės. Palydėjome į Jonavos kapines, kur ir prisiglaudė mūsų Lionytė prie savo motulės. 1989 m. liepos mėn. sūnus parsivežė iš Igarkos tėvo palaikus, juos taip pat palaidojo prie motinos.

Adelė Dirsytė gimė 1907 m. Kėdainių apskrityje, Pramislavos kaime. Studijavo vokiečių kalbą Vytauto Didžiojo universitete. Ateitininkė, aktyvi visuomeninkė. Mokytojavo Vilniuje. 1990 m. „Carito" Nr. 5 Aldona Pakšytė rašo: „...Aš, tada dar vaikas, atsimenu gerus savo mamos atsiliepimus apie jos paskaitas Šėtoje, kurias Adelė Dirsytė skaitydavo ateitininkų, pavasarininkų ir moterų draugijų susirinkimuose. Iš to laikotarpio žinių daugiau neturiu. Artimesnieji giminaičiai mirę, o brolių ir seserų vaikai nedaug apie ją težino. Persekiojama šeima vengė pasakoti vaikams apie tolimos šalies platybėse, lageryje, vargstančią tetą".

Prisiminimai plaukia tarsi rūke, vienus veidus regiu silpniau, kiti išryškėja, o prisimintinų dalykų visai nedaug, nors ne vieneri metai kartu išvargti. Prasidėjo išsiskyrimai, vienas palikdavo darbams Magadano statybose, kitas išveždavo miško kirsti. Retkarčiais atsiveria lagerio vartai ir viena kita išeina už tvoros. Tikrosios laisvės neregėt, dar skirta tremtis. Sunkių darbų nualintas moteris išvežė vadinamojo poilsio, kur darbai nenormuoti ir maistas šiek tiek geresnis. Ten pateko ir Adelė. Viename laiškelyje ji man rašė: „...dabar kasame sniegą. Darbas lengvas. Turiu daug laiko mąstyti, garbinti Dievą. Esu laiminga, begaliniai laiminga..." 1950 metų „Kūčių pašte" (viena kitą sveikindavome) skaitau jos žodžius: „Gyvenimo koncerte primadona - ne Psichė, o kūnas. Psichės primatas parduodamas už lęšienės dubenėlį... Su užgimstančiu Vaikeliu atgimkime ir mes. Nušvis keliai, atsiras draugai, daug bus šilumos širdy, užsidegs žiburiai, o gyvenime bus dienų per mažai... Juk tu tai jauti, juk žinai, brangute?"

Jau ir taip tamsiame danguje kaupėsi debesys. Palūžo mūsų mokytoja. Labai jautri, trapi, ji neišlaikė alinančio gyvenimo, nuolatinio pažeminimo ir bado. Visiškai išsekus organizmui, ji nebeturėjo jėgų dirbti. Buvo išvesta į izoliatorių, kur laikomos pamišusios moterys. Atrodo, per mažai buvo kančių čia, kartu su visomis. Reikėjo jai dar atskirai pakelti didesnį paniekinimą, asmenybės žlugdymą. Kai nueidavau aplankyti, kildavo siaubas. Ji turėjo nuolatos tai kentėti. Buvo ten viena moteris, kuri nukirto kirviu du savo vaikus. Ne, ji nieko blogo nedarydavo man, tik įkyriai glostydavo, girdavo ir vadindavo „mrečka". Matydama mano nerimą ir baimę, Adelė sakydavo: „Marusia, eik, ilsėkis, palik mus..." Mokytoja būdavo kaip visuomet rami, susimąsčiusi, tik begalinė kančia veide. 1954 m. Kūčių vakarą aplankiau ją. Nunešiau jai rašytą giminaitės laišką ir valgių nuo skurdaus mūsų stalo. Laišką perskaitė, apsidžiaugė, bet valgių atsisakė. Reikėjo tik normalių gyvenimo sąlygų, reikėjo artimųjų greta ir ji būtų buvusi sveika. Kai nueidavau, Adelė kalbėdavo, kad nori dirbti. Reikėjo jai ir darbo, tik ne tokio, ne alinančio. Į darbus jos nebevarydavo, nes buvo be jėgų. Į laisvę Adelė turėjo išeiti 1955 metais lapkričio mėnesį. Turėjo išeiti, bet kaip netinkamą darbams ją vežė tuo pačiu keliu, per Ochotsko jūrą, atgal, atseit į geresnį klimatą. Pakeliui ji mirė. Kokios buvo jos paskutinės valandos - mįslė. Liko tik keletas rašytų laiškelių ir šviesus jos atminimas, o pasaulio tikintiesiems - maldos - „Marija, gelbėk mus".

Izoliatoriuje pasmerktuosius aptarnavo Pranutė Kurkutytė. Manėme, kad maldaknygė skirta jai. Neseniai prisiminėme, kad buvo dar viena - Pranutė Čebelytė. Ji išsaugojusi ir keletą Adelės laiškučių. Galbūt ši dovanėlė Vasario Šešioliktosios proga buvo skirta jai (knygelėje data - 1953 m. vasario 16 d.)? Pranutė Čebelytė jau mirusi, apie Kurkutytę nieko nežinome. Kokiais keliais ši maldaknygėlė pasiekė laisvąjį pasaulį, neaišku. Viena neabejotina, kad tai buvo Pranutės nuopelnas, tik kurios? Dėkingumas ir pagarba jai.

Dar pluoštelis skaudžių prisiminimų: kartą iš darbo, kur statėme namą (Magadane), ilgai ilgai nesulaukėme moterų. Parėjo nakčia liūdnos, susijaudinusios, nešdamos sunkią naštą - penkių likimo draugių lavonus. Bebaigiant kasti pamatams duobes, užgriuvo sluoksnis žemių. Buvo ten keturios ukrainietės ir viena lietuvė, aukšta, šviesiaplaukė. Atminty išliko jos sustingęs veidas ir vardas - Teofilė. Dabar susitikdamos viena kitos klausinėjame, o pavardės nežinome.

Nuklydau mintimis į praeitį ir noriu paminėti dar vieną lagerių auką - Eleną Simsonienę nuo Vabalninko. Rytą skundėsi galvos skausmu, bet nuo darbo jos neatleido. Kasdama pamatams duobę užsimojo kirtikliu ir susmuko. Mergaitės iškėlė iš duobės. Sargybinis palydėjo į lagerį ją vedančias mergaites. Laisvo gydytojo nebuvo. Medicinos seselė kalinė prašė prižiūrėtoją atvesti gydytoją kalinį iš greta esančios vyrų zonos. Nepaklausė. Pasakė: „Iki ryto ji nepastips". Ji mirė baisiose kančiose. Gal įdomumo dėlei darė skrodimą, sakė, trūkusi aorta. Išvežant pro vartus, sargybinis jau nebekirto plaktuku į pakaušį, kaip paprastai mirusiems darydavo.

Bene jautė moteriškė artinantis paskutinę valandą; ji savo naują, baltą kirtiklio kotą išrašė, išmargino cheminiu pieštuku. Buvo gėlytės, vardas, pavardė, adresas, dukrelių vardai ir stambiomis raidėmis - LIETUVA. Pasinaudodama tuo adresu, Benutė Steponaitytė parašė jos dukrelėms jautrų užuojautos laišką - pranešimą apie motinos mirtį.

Ne vieną apglėbė amžinas įšalas, bevardžiai kapai sulyginti. Kitus, jau grįžusius, priglaudė gimtoji žemelė. Vai kaip nereikalingi mes buvome grįžę į Lietuvą. Ir dabar po daugelio metų prisimena drėbti žodžiai: „Patarčiau nešdintis iš Lietuvos". Tikiu, ištversime visus išbandymus. O mes įsikibome, išlikę atsitiesėme ir Dievo padedami laikomės. Svarbiausia - sulaukėme Kovo vienuoliktosios, ištvėrėme Sausio tryliktąją...

„...taip norisi, kad būtų dar šviesiau. Tas žmogus toks nepasotinamas - vis norisi geriau. Juk, rodos, kad būtų kas pasakęs, jog mes visa tai matysime, išgyvensime, kad girdėsime himną ne kur savam būrely, o per visą Lietuvą skambantį, ar būtum žmogus patikėjęs? Tada galvojom, kad bent pamatytume Lietuvą, kad negirdėtume aplinkui kitų žodžių, tik lietuviškus... Tada... O dabar Lietuvoje jau Trispalvė plazda, himnas skamba pradedant ir baigiant dieną... Tik gaila, kad šalia tokių gražių, tokių savų pasigirsta ir nesavi, negražūs žodžiai, deja, iš lietuviškų burnyčių... Ir kaip gaila, kad toms galvytėms, turinčioms tas nenupraustas burnytes, nieks nerūpi. Jiems svarbu, kad aplink skambėtų rokas, tranki muzika, kad jie galėtų trypti, šaukti ir gyventi tik tos akimirkos svaiguliu. Jiems nėra nieko šventa. Man baisu. Būtų labai gera, kad tai būtų tik mažuma. O gal taip ir yra? Duok Dieve..." -Dar pernai taip rašė man iš Kauno A.Čiurlienė, o štai po prezidento rinkimų: „... taip ir klausi savęs: Ar kalbėt, ar nutilt ir nutilt?..." Kaip bus? O gal viltis, kad malda padės. Gal prašyti Dievo, kad vieną kartą žmogus tesėtų, ką pažada kitiems, t.y. tautai? Juk taip gražiai kalbėjo ir gal žmonės patikėjo? O gal labai norisi praeities?..."

Varėna,
1993 m.

Eleonora Vizbaraitė-Šumskienė

Eleonora Vizbaraitė-ŠumskienėEleonora Vizbaraitė-Šumskienė gimė 1925 m. Marijampolės apskr. ir vls., Liepynų k., 16 ha turinčio ūkininko šeimoje. Baigusi pradžios mokyklą įstojo į Marijampolės ekonomikos mokyklą, vėliau mokėsi Vilniaus prekybos technikume; jį baigė.

1949 m. suėmė Marijampolėje už ryšius su partizanais. 1949 m. teisė ypatingasis pasitarimas, nuteisė 10 metų lagerio. 1949 m. perkelta į Taišetą, 1950 m. -į Vanino persiuntimo punktą, iš ten 1950 m. rudenį -laivu į Kolymą, Magadaną, Berlago spec. lagerį. Dirbo statybų darbus 19, 18 stovyklose, 6-ajame kilometre, kur daug bendravo su A.Dirsyte ir talkino rengiant maldaknygę. 1957 m. buvo iš lagerio paleista, bet buvo paskirta tremtis. 1957 m. Magadane ištekėjo už buvusio politinio kalinio Šumsko. 1958 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Druskininkuose. Užaugino sūnų ir dukterį.

1950 m. spalio mėn. atvežė į Magadaną ir įkurdino palapinėse, šaltis buvo beveik 50 laipsnių. Mane po poros dienų paėmė į brigadą, nors visos mergaitės dar sėdėjo ant gultų, neturėjo kuo apsirengti. Man davė kareiviškus sudėvėtus veltinius, suplyšusią „tielagreiką", vyrišką kepurę ir nuvedė į nepažįstamų ukrainiečių brigadą, kitą dieną - į darbą. Į tą brigadą buvo paskirta ir Dirsytė. Mudvi paskyrė į porą, ten mes ir susidraugavome. Ji buvo nepaprasta, jos kilniaširdiškumas pasireikšdavo kiekviename žingsnyje. Mato, kad aš liūdžiu, tada man pradeda pasakoti apie savo gyvenimą daug įdomių istorijų. Ji laisvėje buvo ne tik vokiečių kalbos dėstytoja, bet dirbo ir visuomeninį darbą, buvo moterų katalikių organizacijos pirmininkė; dar būdama Kaune lankydavo invalidus, rinkdavo pašalpas, lankydavo našlaičių vaikų namus. Kai rusai norėjo išvežti iš Lietuvos našlaičių namus į Rusijos gilumą, ji surinko daug parašų, pati nuvažiavo pas Sniečkų, kad paliktų vaikus Lietuvoje, vaikai ir buvo palikti. Rusai žinojo, kas ji, ir už tai ją kankino visokiais būdais. Vargas, alkis, sunkus darbas mus labai suartino ir mes palikom draugės. Tą visą laiką mes dirbome ukrainietės Tamaros Bajerčiuk brigadoje 18 lageryje. Dirbome prie statybos, statėm vaikų darželį. Mes su Dirsyte nešiojom tinkuotojom skiedinį. Kartą savo atsineštos duonos gabalėlius pasidėjome mums žinomoj vietoj, per pietus atėjom pasiimti, bet radom tik trupinėlius, teko pasisotinti prasmirdusia žuvies sriuba, nors ir ta alkanam buvo gera. Visa viltis, kad sugrįžusios į zoną rasim duonos gabalėlį.

Kai grįžome iš darbo, prie sargybos posto kratos metu Adą nuvedė į postą ir ji į barakus negrįžo. Rytą aš paėmiau jos duoną (nes taip liepė brigadininke) ir nusinešiau į darbą. Prie posto atvedė eiti į darbą ir Dirsytę, ji buvo labai pavargusi, sušalusi ir tokia nuėjo į darbą. Jos kojos buvo šlapios, aš padaviau jai savo autus, įdėjau popieriaus (cemento maišelių) į veltinius, kad autai neperšlaptų, paprašiau, kad leistų padžiovinti autus prie laužo. Žinoma, ji tų paslaugų nenorėjo. Tą dieną laimingai parėjome į barakus. Aš klausiau, dėl ko ją pasodino į karcerį, ji atsakė, kad ieškojo priekabių. Į karcerį ją paskirdavo labai dažnai, ir aš jau žinodavau, kur ji, tai nubėgdavau. Jeigu būdavo geras „konvojus", tai leisdavo perduoti maisto arba ką nors šilčiau apsirengti, bet ne visuomet man taip pasisekdavo, dažniausiai ji sėdėdavo nevalgiusi, ir tas ją labai nualino, be to, lageryje buvo labai sunku, mes greitai nusilpome ir po vienos komisijos mus nuvežė į distrofikų lagerį (jis vadinosi sveikstančiųjų lageriu) už 6 km. Ten mes tik aptarnaudavome. Žiemą varydavo į kalnus nešti rąstų apkūrenimui. Žiema buvo šalta, daug sniego. Pirmos stipresnės mergaitės pramina pėdas ir šiomis pėdomis visos einame. Kareiviai visuomet kreipdavo dėmesį į Adą. Ji buvo stambesnio sudėjimo, be to, jai tuomet buvo per 40 metų. Ją statydavo į kraštą, ant pečių uždėdavo didesnį rąstą, kad ji parpultų. Ada buvo tada labai nusilpusi, mes viską matėm ir ją vis pastatydavom į vidurį. Tą žiemą nešant rąstus prie mūsų visų nušovė ukrainietę mokytoją Oksaną Mielniuk, ji parpuolė su rąstu. Jie norėjo tą patį padaryti ir su Ada, bet mes tą gerai žinojom. Mes plūdom tuos kareivius, o ji mus ramino ir sakė, kad jie vargšai, už juos mes turime melstis. Eidamos kurdavome maldeles. Ada užrašydavo ant ko turėdavome, dažnai užrašydavome ant beržo tošies, o parėjusios namo perrašydavome ant cementinio maišelio popieriaus; aš visuomet slėpdavau pieštuką, nes Adą labai krėsdavo. Pieštukus nešiodavom įsikišusios į kareiviškos kepurės atlanką prie akių, nes kratos metu perbraukdavo per galvą, pakaušį, be to, mane ne taip krėsdavo kaip Adą. Vieną kartą kratos metu Dirsytę pašaukė į punktą ir ten liepė išvalyti tualetus, išplauti tą punktą. Paskui pasakė, kad nešvariai išplovė, ir labai primušė. Buvo mėlynės ant nugaros, perskelta lūpa, ant veido kruvina dėmė. Aš nusigandau, bet ji mane nuramino - nekreipk dėmesio, tie vargšai nežino, ką daro, geriau pasimelskim už juos. Ji niekada nebūdavo liūdna, visas nuramindavo, kiekvienai surasdavo paguodos žodį. Kai kirtom mišką, maldas rašydavome ant beržo tošies, ant žėručio plokštelės, o parsinešusios į zoną perrašydavome ant cementinio maišelio popieriaus. Aš lapelius susiūdavau, viršelius išsiuvinėdavau, nes visą gyvenimą labai mėgau siuvinėti. Ada rašydavo. Jos įdomus, savotiškas braižas ir dabar man akyse stovi. Daug laiškų ji rašė mano mamytei, gaila, viskas jau per vėlu ir aš neturiu nė vieno laiško. Kaip būdavo skaudu, kai parėjusios į baraką rasdavom padarytą kratą ir nerasdavom savo maldų - maldaknygių, tik sujauktus guolius. Daugiausia krėsdavo Dirsytę, tai viską slėpdavome mano patalynėje. Vieną kartą mums papuolė laimė eiti į virtuvę valyti. Buvo daug puodų, prisvilusių košės, mes puolėm tuos puodus gramdyti, prisivalgėm ligi soties, o kas liko, įsidėjom į popierius parnešti kitoms mergaitėms. Einant į baraką mus sulaikė korpusinis ir pirmiausia stvėrė krėsti Adą, tuoj išmetė jos tuos svilėsius, o kareiviui liepė ją varyti į karcerį už vagystę. Mūsų visai nekrėtė. Jankauskų Jane norėjo korpusiniui įrodyti, kad Ada nekalta, bet jis pagrasino - gal ir ji norinti į karcerį. Grįžusios iš 6-ojo kilometro vėl dirbome prie statybos. Dirsytės nekentė ir brigadininkės rusės, nes jos visos buvo užverbuotos. Jos ir poilsio laiku surasdavo kokį nors darbą, kad ji negalėtų pailsėti. Aš matydavau, kad ji suvargusi, norėdavau nors vakarienės atnešti, bet ji nesutikdavo. Ji sakė, kad karceryje būna labai sunku. Sako, šalta, aš meldžiuosi už šituos nelaimingus žmones, kurie mane daužo, ir man pasidaro lengviau.

Per tuos ilgus metus daug kartų mus išskirdavo, bet ir vėl susitikdavome ir vėl kartu būdavome. Ji bendravo su Terese, aš neprisimenu jos pavardės, mylėjo Lionytę ir Olytę, sakė, man patinka su jomis pasikalbėti, geros mergaitės. Ją dažnai kviesdavo tardytojas, o po to - visuomet į karcerį. Ten ją daužydavo budelis, kiek tik jis norėdavo, bet ji nesiskųsdavo ir man nesakydavo, kad ją taip kankina. Nuėjusi į pirtį aš pamatydavau vis naujas dėmes ant jos kūno, matydavau, kad ji labai kenčia. Dirsytė visada savo kančias aukodavo Dievo Motinai Marijai už Lietuvą. Visoms buvo sunku - lageryje šaltis, sunkus darbas, alkis dažnai nuvesdavo į neviltį, bet ji buvo dar ir kankinama. Jos sveikata visai susilpnėjo, dažnai skaudėdavo galvą, krūtinę. Po vieno tardymo ji ilgai spjaudė krauju, buvo sutinęs visas veidas; tik vėliau man pasakė, kad dantis išmuštas. Vieną kartą kasėm tranšėjas statybai. Grįžtant iš darbo Dirsytę pašaukė ir konvojus nuvedė į karcerį. Aš megzdavau nosinukes su adata, pasiėmiau vieną nosinukę ir nubėgau pas Adą, ten sargyboje stovėjo mongolas. Jis paėmė iš manęs nosinukę ir leido perduoti maisto. Buvo ruduo, bet nelabai šalta, ir drabužių aš jai nenešiau. Kai perdaviau maistą, ji pasakė, kad jos bušlate yra įsiūtos dvi knygutės ir daug lapukų, prirašytų maldų. Liepė man viską paimti, nes gali būti krata, be to, ji manė, kad ją laikys ilgiau karceryje. Viską pasakė, ką man paimti, ką jai atnešti. Kai grįžau į baraką, krata jau buvo padaryta ir viskas buvo paimta, nieko neradau, tik plikus narus. Rytą brigadininke pasakė man, kad Dirsytės normos aš neimčiau, nes valgykloje jos „paikės" jau nėra. Aš paklausiau, kodėl, atsakė, kad ji viską gaus karceryje. Po darbo nubėgau į karcerį, bet manęs neprileido nė artyn. Aš jau neprisimenu, kiek laiko ji tame karceryje buvo, bet žinau, kad kas trečią parą budėjo siauromis akimis gerasis mongolas ir jis perduodavo jai duonos ir tą, ką jai nunešdavom. Ji labai kosėjo, aš nunešiau savo šaliką, kad būtų šilčiau, ji labai nenorėjo paimti, bet privertėm, tai paėmė. Kartą, kai budėjo mongolas, aš nubėgau prie karcerio, turėjau perduoti truputį duonos ir žuvies, bet mongolas man pasakė: „tvoju babuškų uže uvezli". Aš paklausiau, kur, sakė, „naverno Vladyvostok".

Per visą žiemą jos nebuvo, pavasarėjant vieną kartą darbe prieina prie manęs tas pats mongolas ir man patylom sako: „privezli tvoju babušku". Paklausiau, kur ji, jis pasakė, kad ten pat, karceryje, bet „ana uže durnaja". Aš pasakiau Jankauskų Janei, kad parvežė Dirsytę. Po darbo, kai viskas nurimo, mudvi pasiėmėme ką turėjome valgyti ir nubėgome į karcerį. Ten stovėjo kažkoks geras konvojus ir mums leido įeiti. Kai pamatėme Dirsytę, labai nusigandome - jos plaukai buvo nukirpti, visa susisukusi, purvina, sudžiūvusi, išblyškusi, po akimis juodos dėmės. Mes nusigandusios nežinojom, ką daryti. Ji mus pažino, pasisveikinom, pasibučiavom, aš sušukavau plaukus. Ji truputį valgė duonos, žuvies. Pradėjom kalbėti, klausėm, kur ji buvo išvežta, bet tuoj jos protas aptemo, akys pasidarė klaikios, pradėjo ant sienų rodyti nebūtus dalykus, šaukti savo tėvus. Mes išsigandom ir išbėgom. Aš pas ją nueidavau, kai tik pasitaikydavo geresnis konvojus. Kartais nieko nepakalbėdavau ir turėdavau išbėgti, nes baugu darėsi, o kartais ji būdavo rami, labai tyliai kalbėdavo, ir man liepdavo tyliai kalbėti, nes muš. Vadinasi, ją mušdavo. Ji karceryje išbuvo labai ilgai, ją atvežė balandžio mėnesį ir ji ten buvo tol, kol prasidėjo navigacija. Kartais nuėjusi nieko negalėdavau pakalbėti, nes baugu būdavo į ją pažiūrėti, o kartais ji rami glosto mane, kalbam, aš jos klausiu, kur ji buvo išvežta, ir tuoj ji pradeda nervintis, dingsta protas. Vieną kartą atėjau - ji rami, sakė, kad buvo kažkokiuose požemiuose, buvo labai šalta. Tada ji ilgai su manimi kalbėjo ir aš pirmą sykį mačiau, kaip rieda ašaros jos veidu; sakė, ten labai žiaurūs tardytojai, ypač vienas žydas, jis nulupęs jai pusę plaukų. Ir parodė galvoje šašus. Tada sargybinis mane išvarė, nes per ilgai užsibuvau. Kartais nueini, o ji visai nekreipia jokio dėmesio, vaikšto po tą karcerį, gieda šventas giesmes, pradeda kalbėti nesąmoningai ir aš išbėgu. Vieną kartą nuėjau pas ją, nes buvau gavusi žuvies galvą; nors labai norėjau, bet nunešiau jai. Buvo duotas jai čiužinys ir dienai (anksčiau dienai viską paimdavo, tik plikos lentos tebuvo), ji gulėjo ant purvino čiužinio, kažkoks skuduras padėtas po galva - tai jos maišelis, juodai rudas adijalas, man ir dabar prisimena ta jo smarvė. Ji buvo labai rami, paklausė, kaip aš atėjau, ar nėra jai laiškų, kaip mergaitės, ar visos sveikos. Tada ji man pasakė, kad tuoj mirs, nes apleidžia ją jėgos, negali atsikelti, prašė, kad aš pasimelsčiau į Dievo Motiną laimingos jai mirties. Paskui pradėjo kalbėti, kad Lietuva jau laisva ir ji važiuoja su broliu pas tėvus, ir dar visokių nesąmonių. Pasidarė klaiku ir aš išėjau.

Po poros dienų vėl nubėgau į karcerį, žinojau, kad budi mongolas, jis man pasakė: „tvoju babušku uvezli", aš klausiau, kur, bet jis nesakė, tikriausiai nežinojo. Nuo to laiko aš apie ją daugiau nieko nežinau. Dovanokit, praėjo daug laiko ir labai daug neprisimenu.

Adai Dirsytei

Karcerio niūrios ir šaltos sienos,
Už grotų staugia baisioji pūga,
Ji sėdi bejėgė, liūdna, nukankinta,
Ar pajėgs ji pakelti sunkią dalužę.
Čia nėra motinos nei tėvo,
Visur tamsi naktis ir budelių šauksmai.
Visur tik neganda - mirtis klajoja,
Paguodos nesulauksi, vargstanti keleive.
Liūdna žvelgi į karcerio tamsybes,
Ledu apšalusias grotas ir baisią neteisybę.
Kodėl gi, Dieve? Juk Tu esi toksai teisingas!
Tu leidi budeliams triumfuot ir skelbti neteisybę.
Šaukiu Tavęs, o Motina Marija!
Suteik jėgos ir ištvermės pakelti šitą naštą.
Sušvelnink budelių baisius šauksmus,
Tegu ir jie atranda Tavo meilės šalį.
Marija, gelbėk mus ir mūs Tėvynę,
šaukiuos Tave, o Motina mana!


Druskininkai,
1995 m.

Priedas

Apdovanojimų įteikimo ceremonijoje

ordiną priėmė sūnėnas Stasys Ivanauskas

 

Vyčio kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu apdovanotos Adelės Dirsytės (po mirties) ordiną priėmė sūnėnas Stasys Ivanauskas

Vilnius, 1999 m. vasario 16 d.
 
Džojos Gundos Barysaitės nuotrauka

dekretas

vyčio kryžiaus

 

Bibliografija

Adelės Dirsytės straipsniai, išspausdinti „Naujojoje vaidilutėje"

1935

1. Marija ir Ieva: [Du kontrastai - nepasitenkinimas ir „amžinas moteriškumas", horizontalumas ir vertikalumas; Dėl Marijos ir Ievos vardų etimologijos], Naujoji vaidilutė, 1935, Nr. 2, p. 71-72.

1936

2. Aleksandra Rachmanova ir jos romanas „Naujojo žmogaus fabrikas": Vaikystė; Mokslo ir studijų metai; Oltakringo pienininkė; Svarbiausi charakterio bruožai; Pamėgimas užrašinėti savo išgyvenimus; Veikalo kompozicija; Išvados, Naujoji vaidilutė, 1936, Nr. 4, p. 161-170. Bibliogr. išnašose: 20 pavad.

1938

3. Mergaitė - namų širdis: [...kiekviena proga, kai tik būsi namuose, dailink, išmintimi šveisk ir valyk savo gimtinę trobą...], Naujoji vaidilutė, 1938, Nr. 3, p. 171-172.

4. Lietuvos moterų religinis judėjimas: [Dėl uždarų rekolekcijų svarbos], Naujoji vaidilutė, 1938, Nr. 4, p. 254. Parašas: A.D.

1939

5. KOS suvažiavimas. Moterų dienos vyko per Sekmines: [Darbo prezidiume sekretoriavo ir A. Dirsytė], Naujoji vaidilutė, 1939, Nr. 7, p. 386. Be parašo. (Apžvalga)

1940

6. Iš „Naujosios vaidilutės" kronikos: „Naujosios vaidilutės" pirmojo dvidešimtmečio bendradarbiai: [tarp kitų ir A. Dirsytė], Naujoji vaidilutė, 1940, Nr. 5/6, p. 289. Be parašo.

7.    Trumpos žinutės apie organizacinę veiklą (su parašu: A.D.), kitose tik pažymima apie A. Dirsytės dalyvavimą renginiuose. Be parašo.

Adelės Dirsytės straipsniai,
išspausdinti 1938-1940 m. „Moteryje"

1938

8.    Motina, komunizmas ir kova su juo: Tavo galioje pasivadinti iš nežinios angelų Dievui; Kilni ir išmintinga mergaitė gali savo sužadėtinį visokioms dorybėms palenkti; Kas yra tas moteriškumas? Kas atidaro duris komunizmui? Kaip kovoti?, Moteris, 1938, Nr. 1, p. 8-9. (Motinoms)

9.    S. Kalvarija ryžtasi: [1937 gruod. 19 į rengiamų 3 dienų kursų konferenciją nuvyko dvi LKMD Centro valdybos atstovės: Z. Rimkutė ir A. Dirsytė], Moteris, 1938, Nr. 1, p. 13. Parašas: A.D. (Mūsų veikimas)

10.    Blaivėk, kad mintys šviesėtų: Ūkanos blaivosi; Neregima vyro dvasia, jei tu neturi vardo...; Kasdien prageria 70 000 litų; Vytautas Didysis tegėrė tik vandenį; Paika gerti nuodus, o sveikatos linkėti, Moteris, 1938, Nr. 2, p. 17-18.

11.    A. Panemunė: [Dėl Roko atlaidų ir mėgėjų išgerti], Moteris, 1938, Nr. 3, p. 46. Parašas: A.D. (Mūsų veikimas)

12.    Budėkim biržietės: [1938 saus. įvyko Biržų r. katalikių moterų konferencija. Vakare suvaidinta „Juodoji Suemytė], Moteris, 1938, Nr. 3, p. 46. Parašas: A.D. (Mūsų veikimas)

13.    Kražietės linksmai žygiuoja pirmyn, Moteris, 1938, Nr. 5, p. 78. Parašas: A.D. (Mūsų veikimas)

14.    Į didingą katalikių vienybę: [Rokiškio r. jubiliejinėje konferencijoje svečiai palinksmino daina ir šokiu], Moteris, 1938, Nr. 5, p. 78. Parašas: A.D. (Mūsų veikimas)

15.    Mamos ir dukros bendrame fronte: [Jaunimas pagerbė senesniuosius], Moteris, 1938, Nr. 6, p. 96. Parašas: A.D. (Mūsų veikimas).

16.    Kentėjimai artina prie Dievo, Moteris, 1938, Nr. 8, p. 126.

17.    Šventosios Mortos pavyzdžiu: Šeimininkių globėja; Kristus vertino kiekvieną darbą; Dėl laikinų dalykų neužmirškime amžinųjų; Gyvas tikėjimas - mirusius pasiekia, Moteris, 1938, Nr. 8, p. 212-213.

18.    Mūsų šeima didėja: [Skarulių skyriaus steigiamasis susirinkimas], Moteris, 1938, Nr. 9, p. 174. Parašas: A.D. (Mūsų veikimas)

19.    Motinos dienos minėjimas Lyduvėnuose, Moteris, 1938, Nr. 9, p. 175. Parašas: A.D. (Mūsų veikimas)

20.    Linkuvos rajonas ryžtingai žengia pirmyn: [Konferencijoje dalyvavo apie 150 svečių], Moteris, 1938, Nr. 11, p. 204. Parašas: A.D. (Mūsų veikimas)

21.    Kėdainių rajonas kruta, Moteris, 1938, Nr. 11, p. 204. Parašas: A.D. (Mūsų veikimas)

22.    Pas vaišingąsias joniškietes: Ideologiniuose kursuose dalyvavo ir A. Dirsytė], Moteris, 1938, Nr. 12, p. 220. Parašai: OG., A.D. (Mūsų veikimas)

23.    Pas linksmąsias pilviškietes, Moteris, 1938, Nr. 15, p. 257. Parašas: A.D. (Mūsų veikimas)

24.    Metinė šventė ir šeimininkių diena (Kučiūnuose), Moteris, 1938, Nr. 16, p. 274. Parašas: A.D. (Mūsų veikimas)

25.    Malonios žinios: [Biržų r. kursuose dalyvavo ir viešnia iš centro A. Dirsytė], Moteris, 1938, Nr. 17. (Virš. 2). Be parašo.

26.    Telšių r. organizaciniai kursai: [Atvyko ir C. Valdybos atstovė A. Dirsytė], Moteris, 1938, Nr. 18, p. 304. Parašas: A.D. (Mūsų veikimas)

27.    Tikrasis kovos būdas su girtavimu: Laukimo ir maitinimo mėnesiais kiekvienas alkoholio lašelis - vaikui nuodai; Mokykime vaikus linksmintis be svaigalų, Moteris, 1938, Nr. 19, p. 313.

28.    Organizaciniai kursai Kretingoje: [pirmininkavo A. Dirsytė], Moteris, 1938, Nr. 20, p. 386. Parašas: A.D. (Mūsų veikimas)

29.    Organizaciniai kursai Kražių rajone, Moteris, 1938, Nr. 21, p. 351. Parašas: A.D. (Mūsų veikimas)

30.    Organizaciniai kursai Linkuvoj, Moteris, 1938, Nr. 21, p. 352. Parašas: A.D. (Mūsų veikimas)

31.    Šakių rajono organizaciniai kursai, Moteris, 1938, Nr. 21, p. 354. Parašas: A.D. (Mūsų veikimas)

32.    Pasiilgau Tėvelio: [Vėlinių dienos atodūsiai], Moteris, 1938, Nr. 22, p. 362.

33.    Organizaciniai kursai ir rajono konferencija [Vilkaviškyje]. Dalyvavo C. Valdybos atstovė A. Dirsytė, Moteris, 1938, Nr. 23, p. 268. Parašas: A.D.

34.    Kalėdų dovana vaikams: [Dovanokime knygas, užsakykime vaikams laikraštėlius], Moteris, 1938, Nr. 23, p. 380 (Motinoms)

35.    Organizaciniai kursai Mažeikių rajone: [A. Dirsytės paskaita „Jaunųjų moterų organizavimo reikalas". Po pranešimo lektorė apdovanota gėlėmis], Moteris, 1938, Nr. 24. (Virš. 2). Parašas: A.D. (Mūsų veikimas)

1939

36.    Kėdainių rajono organizaciniai kursai: [Kalbėjo ir A. Dirsytė], Moteris, 1939, Nr. 1, p. 15. Parašas: A.D. (Mūsų veikimas)

37.    [Šėtoje antrą Kalėdų dieną susirinkimui pirmininkavo A. Dirsytė], Moteris, 1939, Nr. 1, p. 16. Parašas: A.D. (Mūsų veikimas)

38.    Istorinis Draugijos pasireiškimas: [Lietuvių katalikių moterų draugijos darbai], Moteris, 1939, Nr. 2, p. 17-18; Nr. 3, p. 35.

39.    Prienų rajono organizaciniai kursai: [A. Dirsytės pranešimas apie jaunųjų motinų organizavimą], Moteris, 1939, Nr. 3, p. 48. Parašas: A.D. (Mūsų veikimas)

40.    Rietavo rajono organizaciniai kursai [Lektorė A. Dirsytė], Moteris, 1939, Nr. 6, p. 95. Parašas: A.D. (Mūsų veikimas)

41.    Organizaciniai kursai Jiezno rajone: [Kursantes sveikino A. Dirsytė], Moteris, 1939, Nr. 7, p. 112. Parašas: A.D. (Mūsų veikimas)

42.    Ukmergės rajono vaikų auklėjimo kursai: [A. Dirsytė skaitė pranešimą apie moterų organizavimo būdus], Moteris, 1939, Nr. 7. (Virš. 2)

43.    Šėtos skyrius organizuoja jaunas motinas: [Pašventinta skyriaus vėliava - kūmai: V. Cukuras ir A. Dirsytė], Moteris, 1939, Nr. 8, p. 8. (Virš. 2). Parašas: A.D. (Mūsų veikimas)

44.    Bagotosios skyrius pagerbė skaitlingų šeimų motinas, Moteris, 1939, Nr. 9, p. 144. Parašas: A.D. (Mūsų veikimas)

45.    Nepamiršome alkstančių motinų: [Kaune - Aleksote surengti pusryčiai neturtingoms motinoms], Moteris, 1939, Nr. 10, p. 159. Parašas: A.D. (Mūsų veikimas)

46.    Mus aplankė Draugijos steigėjas pul. Januševičius: [Šėtoje], Moteris, 1939, Nr. 10, p. 159. Parašas: A.D. (Mūsų veikimas)

47.    Šančių skyrius šventė Draugijos Globėjos šventę: [Paskaitą „Moteris ir taika" skaitė A. Dirsytė], Moteris, 1939, Nr. 10, p. 160. Parašas: A.D. (Mūsų veikimas)

48.    Notėnuose žvilgančiai suruoštos sukaktuvės: [Vėliavos pašventinimo kūmai - tarp kitų ir A. Dirsytė su P. Vaiteliu], Moteris, 1939, Nr. 13, p. 208. Parašas: A.D. (Mūsų veikimas).

49.    Aldas Marcozzi: 1914-1928: Pareigos tarnyboje; „Vertai ilsisi tarp angelų": [Apie italų berniuką, kurį jo draugai laikė šventu], Moteris, 1939, Nr. 16, p. 229: portr.

50.    Kražių rajono šeimininkių šventė: [A. Dirsytės pranešimas „Tobulinkime namų ūkio kultūrą"], Moteris, 1939, Nr. 17/18, p. 255. Parašas: A.D. (Mūsų veikimas)

51.    Ką per vasarą nuveikė Šėtiškės: [Šeimininkių dieną A. Dirsytė skaitė pranešimą „Moteris gražiosios dalies kūrėja"], Moteris, 1939, Nr. 19, p. 273. (Kaip gyvuoja skyriai)

52.    [Kur šauki mus, Viešpatie], Moteris, 1939, Nr. 23, p. 314. (Eilėraštis)

53.    Karmelitų skyrius po metinės šventės: [Gruodžio 2 d. surengtoje arbatėlėje dalyvavo C. valdybos atstovė A. Dirsytė], Moteris, 1939, Nr. 24, p. 335. Parašas: A.D. (Kaip veikia skyriai)

54.    Turininga Šiaulių rajono konferencija: [Su valdybos atstove A. Dirsyte aiškintasi įvairiais organizaciniais klausimais], Moteris, 1939, Nr. 24, p. 336. Be parašo. (Kaip veikia skyriai)

1940

55.    Mūsų draugijos veikimo bruožai: I. Religinė-dorinė-ideologinė sritis; II. Socialinė-labdarybės sritis; III. Švietimasis-auklėjimas-praktiškas veikimas; IV. Tautinė sritis, Moteris, 1940, Nr. 1, p.3.

56.    Padėkime jaunai motinai: [Patariama priklausyti jaunųjų moterų skyriui], Moteris, 1940, Nr. 2, p. 12.

57.    Nuotaikingi kursai Šėtoje: [Į auklėjimo kursus buvo deleguota Centro valdybos atstovė A. Dirsytė], Moteris, 1940, Nr. 2, p. 33. Be parašo. (Kaip gyvuoja skyriai)

58.    A. Panemunės skyrius ryžtingai dirba: [A. Dirsytės pranešimas „Organizuotos sesės gražus elgesys - Draugijos garbė"], Moteris, 1940, Nr. 4, p. 64. Be parašo. (Kaip veikia skyriai)

59.    Karmelitų skyrius pradėjo darbą: [Skyriaus veikimo planą papildė A. Dirsytė], Moteris, 1940, Nr. 4, p. 65. Be parašo. (Kaip veikia skyriai)

60.    Naujasis Kuršėnų rajonas pradėjo darbą, Moteris, 1940, Nr. 5/6, p. 78. Be parašo.

61.    [Antrą Velykų dieną šėtiškės meldėsi, kad jų pradėti darbai būtų sėkmingi. A. Dirsytės pranešimas „Daugiau džiaugsmo" įdėmiai išklausytas], Moteris, 1940, Nr. 7/8, p. 92-93. Be parašo. (Mūsų darbai ir ateitys)

2000

62.    Jūs manieji: Laiškai / Įž. žodis „Amžinai šviečianti tiesa" -S. Tamkevičiaus, p. 7-11; Leidėjo D. Akstino žodis, p. 92-93. Kaunas: Atmintis, 2000, 96 p.: portr., iliustr., faks.

Straipsniai apie Adelę Dirsytę

1990

63.    Pakštytė A. Lietuvaitės maldos - pasaulio tikintiesiems: „Marija, gelbėk mus" pėdsakais, Caritas, 1990, Nr. 5, p. 15-16.

1993

64.    Viščiūtė-Bujanauskienė Z. Pluoštelis praeities ir „Marija, gelbėk mus", Draugas, 1993, birž. 8. Parašas.

1996

65.    Kun. Trimakas K. Kas parašė Sibiro tremtinių maldaknygę, Draugas, 1996, kovo 23.

1997

66.    Bloznelis M. Kančią ir vargą pavertusi auka, Katalikų pasaulis, 1997, Nr. 10, p. 12-13: portr., faks.

1999

67.    Ivanauskas S. Dirsynės vienkiemio istorija: [Su kun. T.Karklio, Kauno arkivyskupijos kurijos sekretoriaus, prierašu apie A. Dirsytės įtraukimą į Katalikų Bažnyčios kankinių sąrašą; Taip pat rašoma, kad A. Dirsytė (po mirties) už pasiryžimą narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę 1999 m. Vasario 16-osios proga buvo apdovanota Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu], Valstiečių laikraštis, 1999, vas. 23, p. 10: iliustr. [nuotraukoje A. Dirsytė su tėvu]

68.    Mikailaitė O. Adelė Dirsytė Sibiro maldaknygės autorė: Pasiruošimas nelauktai ateičiai; Šiaurės odisėja; Kalėjimas, išvežimas, lageriai: (90-mečio minėjimas Kėdainiuose (bal. 17), Laiškai lietuviams, Chicago, 1999, Vol. 1, Nr. 11, p. 328-301: portr., iliustr. (Šis numeris iliustruotas nuotraukomis iš Adelės Dirsytės gyvenimo).

69.    Garbingi apdovanojimai - garbingiems žmonėms: [Dėl A. Dirsytės apdovanojimo], XXI amžius, 1999, vas. 24, p. 1.

70.    Ivanauskas S. Kankinės vainikas: Vaikystė prabėgo Pramislavoje; Tėvo pavyzdys; Agota išmokė austi; Praeities negalima pamiršti: [A. Dirsytės gimimo 90-osioms metinėms], Valstiečių laikraštis, 1999, kovo 10, p. 1, 4.

71.    Kibirkštienė-Biekšaitė M. Auklėtoja, Dialogas, 1999, Bal. 3, p. 15: portr.

Lietuvos aido kalendorius: [A.Dirsytės gimimo 90-osioms metinėms], Lietuvos aidas, 1999, bal. 15.

72.    Ivanauskas S. Sibiro lietuvaičių mokytoja: [A. Dirsytės gimimo 90-osiosm metinėms: su kun. T. Karklio prierašu], Dienovidis, 1999, bal. 16-22, p. 11.

73.    Kibirkštienė M. Erškėtrožės ištvermė: [Atestatai Salomėjos Nėries vid. mokykloje buvo įteikti kartu su auklėtojos A. Dirsytės nuoširdžiausiais linkėjimais ir erškėtrože], Dienovidis, 1999, bal. 16-22, p. 11: portr.

74.    Ivanauskas S. Sibiro maldaknygės autorė: [A. Dirsytės gimimo 90-osioms metinėms: su kun. T. Karklio prierašu, kai Niujorke 1964-1965 m. vyko paroda - Varikano paviljone buvo išstatyta ši maldaknygė su vertimais į kitas kalbas], Voruta, 1999, bal. 26, p. 2: faks. (Persp. iš „Garso", Brooklyn, 1984, Nr. 7, p. 4).

75.    Ivanauskas S. Nenusileidusi prievartai: Sibiro lietuvaičių maldaknygės autorės, kandidatės į palaimintąsias, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierės Adelės Dirsytės 90-šimtmečiui, XXI amžius, 1999, geg. 7, p. 8: portr., iliustr. (Atmintis)

76.    Žemaitytė A. Nieko neatsitiko?: [Bal. 17 Kėdainiuose Šv. Juozapo bažnyčios šventoriuje iškilo koplytstulpis Adelei Dirsytei, kurios vardą pasaulis dar išgirs], Dienovidis, 1999, geg. 13-17, p. 3.

77.    Mikaila [Mikailaitė O.] Honoring a courageous woman: [Prieš 40 m. pirmą kartą 1959 m. buvo išleista Sibiro maldaknygė „Marija, gelbėk mus", išversta į anglų k. ir išleista Niujorke 1960 m., po to dar išleisti 3 leidimai anglų k. - didžiausias ir puikus leidinys „Tikėjimo ir narsos gyvasis testamentas" - vėliau išverstas į daugelį pasaulio kalbų], Bridges (JAV), 1999, Nr. 5, p. 15-17: iliustr.

78.    Petraitienė I. Kylanti aukštyn Adelės Dirsytės žvaigždė: Kalba pirmųjų krikščionių dvasia ir heroizmas; Būrelio įkvėpėja; Koplytstulpis Kėdainiuose; Mokytoja ateitininkė; Augo sode serbentą; Rožinis iš duonos kamuoliukų; Juk jie nežino, ką daro: [Su kun. T. Karklio prierašu], Kauno diena, 1999, geg. 26, p. 16, faks.

79.    Muzikevičienė D. Palaiminki mylimuosius: [Kėdainių Juozo Paukštelio gimnazijos muziejininkai renka medžiagą apie senosios gimnazijos įžymius žmones: A. Dirsytės atminimui skirta savaitė, literatūros popietės „Tavo siela mums tvirtovė" - literatūrinės kompozicijos, prisiminimų skaitymas, tikybos mokytojo J. Kanaporiaus teminės pamokos], Dienovidis, 1999, birž. 4, p. 10. Parašas: Danutė Muzikevičienė - J. Paukštelio gimnazijos mokytoja.

80.    Bujanauskienė Z. Lietuvaitės sovietų pragare, Draugas, 1999, birž. 16.

81.    Statkuvienė A Kur jaunos merginos ir moterys gavo Adelės Dirsytės pamokas, Tėviškės žinios, 1999, birž. 15, p. 5: iliustr.

82.    Statkuvienė A. Kur jaunos merginos ir moterys gavo Adelės Dirsytės pamokas: [Iš A. Dirsytės laiško, rašyto 1953 m. rugpj. 8 d. ant drobės gabaliuko išeinančiai į laisvę Aleksandrai Baranauskaitei], Tėviškės žinios, 1999, birž. 15, p. 5: iliustr.

83.    Poškutė B. Atsiminimų apie Auklėtoją Adelę Dirsytę nuotrupos, Voruta, 1999, rūgs. 25, p. 7: portr.

84.    [1955 m. Sibire nukankinta mokytoja Adelė Dirsytė, Voruta, 1999, rugs. 25, p. 7. (Vorutos kalendorius)

85.    Ivanauskas S. Nepamirštama mokytoja: [Iš Vlados Balevičiūtės-Bingelienės, Juzės Miliauskaitės-Paškauskienės, Olės Valiulienės, Aldonos Bielinytės, Emilijos Milaševičiūtės-Paulikienės prisiminimų], XXI amžius, 1999, spal. 6, p. 10: port. (Atmintis)

86.    Bacevičius R. Po vizito pas Popiežių - išpuoliai prieš Bažnyčią: [Jonas Paulius II pageidavo, kad Lietuvos vyskupai atsiųstų sąrašą tų, kurie paaukojo gyvybę dėl tikėjimo; Minima ir A. Dirsytė], XXI amžius, 1999, spal. 15.

87.    Pramislaviškės užrašytą žodį skaito net kinai: Siūloma paskelbti kankine; Sodyboje belikę tik tvartai; Iš popieriaus skiaučių; Po kelių mėnesių grįžo [Adelė Dirsytė] į ligoninę, Kėdainių garsas, 1999, spal. 9, p. [3]-4: iliustr.

88.    Adelės Dirsytės atminimui. [Lapkr. 28 d. Kauno arkivyskupijos salėje surengtos konferencijos, skirtos A. Dirsytės veiklai, dienotvarkė], XXI amžius, 1999, lapkr. 1: portr. Be parašo.

89.    Buškevičienė A. Ačiū, Viešpatie, kad kryžkelėj nesuklupau: [Lapkr. 28 d. Kaune arkivyskupijos salėje vyko konferencija, skirta Adelės Dirsytės veiklai - prašymas pradėti kanonizacijos bylą], XXI amžius, 1999, gruod. 3, p. 3. (Ora et labora)

90.    Trimakas K. Adelės Dirsytės dvasingumas: Teologinis pagrindas; Dvasinis gyvenimas Sibire; Kančios kelias; Tautos meilė; Priešų meilė; Šių laikų dvasingumo vadovė; Tikėjimo galios liudytoja, XXI amžius, 1999, gruod. 3, p. 3. Parašas: kun. dr. Kęstutis Trimakas. (Ora et labora)

2000

91.    Jagelavičius A. Adelės Dirsytės bylos eiga kankinių ir šventųjų skelbimo procese: [Kreipimasis į visus asmenis, kurie pažino Adelę Dirsytę, galinčius pateikti faktų, liudijančių apie jos vertingumą būti paskelbtai kankine ar net šventąja], XXI amžius, 2000, kovo 31, p. 6: portr. Parašas: kun.dr. Artūras Jagelavičius. (Liudijimai)

92.    Ivanauskas S. Gyveno ir dirbo, kad Tėvynėje būtų šviesiau: Prisiminimų apie Adelę Dirsytę nuotrupos: Gimtinės aplinka; Adelė mokinė; Adelė studentė; Adelė tarnautoja; mokytoja Kaune; Pramislavos vienkiemyje - Dirsynėje; Adelė mokytoja Vilniuje; Mokytojos A. Dirsytės areštas; Adelė apie šių eilučių autorių, XXI amžius, 2000, bal. 14, p. 9: portr. (Atmintis)

93.    Maldos mirties sukakčiai: [Kalinės A. Dirsytės atminimui], Kėdainių garsas. [2000, bal. 15, p. 2]: portr. Be parašo.

94.    Ekumeninis naujųjų kankinių minėjimas Romoje: [2000 geg. 7 prie Koliziejaus Šventasis Tėvas vadovaus ekumeninei maldai, kurioje palaimins naujuosius kankinius. A. Dirsytė sąraše pažymėta 14 numeriu], XXI amžius, 2000, [geg.].

95.    Muzikevičienė D. Dėl tavęs, dėl tavęs, o Tėvyne: [Kėdainiečiai kasmet prisimena Sibiro kankinę kraštietę A. Dirsytę. Paminėtos jos gimimo 91-osios metinės. Visus sujaudino kalinės Aleksandros Čiurlionienės pasakojimas, kad ji iki šių dienų išlaikė rašytą ant skepetaitės Adelės laišką], XXI amžius, 2000, birž. 9, p. 16. Parašas: Danutė Muzikevičienė - Kėdainių J. Paukštelio gimnazijos mokytoja; Kėdainių garsas, 2000, rugs. 26.

96.    Stašaitis S. Sibiro kankinės laiškai, Rinkos aikštė (Kėdainiai), 2000, liep. 14, p. 4. Parašas: Doc. Stanislovas Stašaitis, Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos ir didaktikos katedros vedėjas.

97.    Bloznelis M. Moralinė reabilitacija pragaro prieangyje: [A. Dirsytės ranka rašyta maldaknygė „Marija, gelbėk mus" tapo didžiausią atgarsį pasaulyje sukėlusią knyga, kurioje Meilė ir Auka tampa nenugalima jėga], Dienovidis, 2000, rugs. 15-28, p. 6: portr.

98.    Simokaitė U. Laiškai iš Magadano: [Apie NKVD nukamuotos, lagerio darbų nualintos gulago kankinės A. Dirsytės knygą „Jūs manieji": Laiškai, Kaunas: Atmintis, 2000, 96 p.: portr., iliustr., Dienovidis, 2000, rug. 15-28, p. 6: iliustr.

99.    Tamkevičius S. Kankinės vainikas: [Šventųjų skelbimo kongregacija davė sutikimą pradėti kankinės Adelės Dirsytės išaukštinimo bylą], XXI amžius, 2000, rūgs. 29, p. 1. Parašas: Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

100.    Stašaitis S. Įkvėpimo šaltiniai: Iš kandidatės į šventąsias kankinės Adelės Dirsytės gyvenimo, Voruta, 2000, rūgs. 30, p. 1, 6: portr, iliustr. Parašas: Doc. Stanislovas Stašaitis, Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos ir didaktikos katedros vedėjas.

101.    Trainys V. Lietuva turės dar vieną kankinę, Laikinoji sostinė, 2000, rugsėjo 25, p. 2: portr.

102.    Bloznelis M. Kankinės gyvenimas [Adelė Dirsytė, 1909-1955], Kaunas: Atmintis, 2000, 6 p.: portr. [Lankstinukas]

103.    Tamulevičius P. Malda prašant paskelbti palaimintąja Adelę Dirsytę. Kaunas: Atmintis, 2000, 1 L: portr. Parašas: Mons. Pranas Tamulevičius.

2001

104.    Kas yra didvyris? [Knygos „Jūs manieji": Laiškai. Kaunas: Atmintis, 2000, 96 p. aptarimas Kėdainiuose], XXI amžius, 2001, liep. 4, p. 16. Parašas: XXI amžiaus inf.

105.    Ivanauskas S. Kankinės vainikas, Valstiečių laikraštis, 2001, kovo 10, p. 1, 4.

106.    Ivanauskas S. Paminėta Sibiro kalinių maldaknygės autorė, XXI amžius, 2001, rugp. 21, p. 12: iliustr.

107.    Ivanauskas S. Kraštietės kankinės atminimui: [Dėl maldaknygės pristatymo Vilniuje Šv. Kazimiero bažnyčios salėje], Rinkos aikštė (Kėdainiai), 2001, rūgs. 28, p. 5.

108.    Vasiliauskaitė A. Sibiro maldaknygės autorė: Apie mokytoją ir tremtinę Adelę Dirsytę. Adelė Lietuvoje: vaikystė, mokslas, darbas; Kančios ir dvasinė stiprybė sovietiniuose organuose; Kelias į Altorių garbę, XXI amžius, 2001, spal. 10, p. 6-7, portr, iliustr. (Žymiosios Lietuvos moterys; Kaunas: Atmintis).

109.    Kazlauskas G. Šviesaus atminimo vardan: [Druskininkuose prisiminta ir pagerbta Sibiro gulagų kankinė Adelė Dirsytė ir jos parašyta maldaknygė „Marija, gelbėk mus" išversta į 14 pasaulio kalbų. Prisiminimais dalijasi A. Dirsytės likimo draugės:

Pranutė Korkutytė-Putrienė, Pranutė Gaižutytė-Vaišnorienė, Le-vutė Vizbaraitė-Šumskienė], Tremtinys, 2001, spal. 19, p. 5: iliustr. Parašas: Gintautas Kazlauskas, LPKTS Druskininkų sk. pirmininkas.

110.    Gubavičiūtė E. Pristatyta Sibiro lietuvaičių maldaknygė [Vilniuje Šv. Kazimiero bažnyčios salėje rūgs. 29 d.], XXI amžius, 2001, spal. 26. p. 3.

111.    Tamkevičius S. Malda prašant paskelbti palaimintąja Adelę Dirsytę. Kaunas: Atmintis, 2001, 1 1. portr. Parašas: Sig. Tamkevičius, Kauno arkivyskupas metropolitas.

112.    Bloznelis M. Asmenybės vaidmuo kovoje su totaliniu nužmoginimu, Teologija ir edukologija amžių sandūroje, konf. medžiaga; Šiaulių universiteto leidykla, Šiauliai, 2001, p. 27-33.

Maldaknygės leidimai įvairiomis kalbomis

Maldaknygė lietuvių kalba

113.    Dirsytė A. Marija, gelbėk mus: Sibiro tremtinių ranka rašyta maldų knygelė / Paaiškinimas, p. 7-8. Parašas: Tėvas Leonardas, O.F.M. Putnam: Immaculata, 1959, 96 p. iliustr.; faks. [1-asis] leid.

114.    Tas pats: Marija, gelbėk mus. Leid. 2-as. Putnam: Ateitis, 1963, 96 p.: iliustr.; faks.

115.    Tas pats: Marija, gelbėk mus: [Pogrindinis leid., 1964].

116.    Tas pats: Marija, gelbėk mus. Leid. 2-as. Vilnius: „Lituanus", 1990, 92 p.: iliustr.; faks.

117.    Tas pats: Marija, gelbėk mus. Leid. 3-iasis. Vilnius: Ūla, 1990, 96 p.: iliustr., faks.

118.    Dirsytė A. Marija, gelbėk mus: Maldaknygės tekstas perfotografuotas iš knygos „The living testament of faith and courage. Romuva, Woodhaven, Nr. 4,1965 / Įž. žodis „Sibiro kalinių lietuvaičių maldakygė", S.Tamkevičius, p. 5-7. Kaunas: Atmintis, 2001, 256 p.: iliustr., faks.

Maldaknygė kitomis kalbomis

119.    Dirsytė A. Mary Save Us: Prayers written by lithuanian prisoners in Northern Siberia / vertė Kęstutis A. Trimakas, SJ. Įž. žodis kard. R. Cushing, p. 9-13. New York: Paulist, 1960, 79 p. Anglų k.

120.    Dirsytė A. Mary Save Us / vertė Kęstutis A. Trimakas, SJ. Įž. žodis kard. R. Cushing, Putnam, Connecticut: Immaculata Press, 1963, 95 p. Anglų k.

121.    Dirsytė A. Mary Save Us / vertė Kęstutis A. Trimakas, SJ. Įž. žodis kard. R. Cushing, p. 5-11. Putnam: Immaculata. CT 06260. Anglų k.

122.    Dirsytė A. Maria, rette uns / Įž. žodis kard. J. Trings, p. 5; P. Archangelus OFM cap., P. Alfonsas OFM cap., p. 9-10, Koln: Pallottiner, 1960, 79 p. Vok. k.

123.    Dirsytė A. Maria, rette uns / Įž. žodis kard. J. Trings, p. 5. P. Archangelus OFM cap.; F. Alfonsas, OFM cap., Pallottiner, 3 weite Auflage, Drucerei Limburg an der Lahn, 1961, 79 p. Vok. k.

124.    Dirsytė A. Maria, red ons / Įž. žodis. Kard. B. Afrink, p. 67. Utrecht: Lumax M.Y. 1961, 92 p.: iliustr., faks. Olandų k.

125.    Dirsytė A. Maria, salvaci!: Preghiere comoposte de pri-gioniere lituane nella Siberia dėl Nord. / Vertė kun. V. Mincevičius. Įž. žodis kard. C. Contalonieri, p. 3-4; Nota storica, p. 5-6. Be parašo. Roma: Paoline, 1962, 63 p.: iliustr., faks. Italų k.

126.    Dirsytė A. Maria, salvaci!: Libretto di preghiere comoposte da ąuatro fanciulle lituane de portate nei campi di concent-ra mento dėl la Siberia / Vertė kun. V. Mincevičius. Roma: seconda edizione, Paoline, 1963, 63 p.: iliustr. Faks. Italų k.

127.    Dirsytė A. Maria iayudanos!/ Libro de orationes de iove-nes lituanas desterradas a Siberia: Į ispanų k. vertė kun. K. Paltanavičius, SDB, 1962. Ispanų k. Įž. žodis kard. A. Caggiano, p. 7-11, Bs. Aires, Argentina: EI Tiempo, 1962, p. 64.

128.    Maria Qinju'women: [Graudžios Sibiro maldos / Vertė rew. H.Siang T'ui Chien]: Taivan, Taitung:Quan Qi, 1963, liepa. Kinų kalba.

129.    Dirsytė A. The living testament of faith and courage: This special edition of „Mary Save Us" is dedicated to commemorate the sad 25 anniversary of the occupation of Lithuania / Vertė K.A. Trimakas, S.J.; R. Sealy; Įž. žodius parašė 8 kardinolai: B. Atrink, p. VI; C. Confalonieri, p. VII; R. Cushing, p. VIII—XII; A. Caggiano, p. XIII-XVII; J.C. Heenan (Archibishop), p. XVIII; T. Tien, p. XIX-XX; J. Frings, p. XXI; M. Feltin, p. XXIV (Įvairiomis kalbomis). New York: Romuva, 1965, 62 p.: iliustr., faks. Anglų k.

130.    Dirsytė A. Marie, sois notre secaurs: Prieres composees par de jeunes Lithuaniennes de portees en Siberie / Vertė A. Bačkis; Įž. žodis kard. M. Feltin, p. 7 (virš. 2). Paris: Apostolat, 1966, 69 p.: iliustr., faks. Prane. k.

131.    Dirsytė A. Maryjo, ratuj nas / Nakladem Towarzystwa Polsko-litewskiego im. Adama Mickiewicza w W. Brytanii. Įž. žodis vysk. Wladyslaw Rubin, Londyn, 1966, p. 30.

132.    The Living Testament of Faith and Courage, NY Woodhaven: Romuva, 1965, 24+58 p.

Apie maldaknygę užsienio spaudoje

133.    Pasigailėk mano tautos: Tėvynės meilė Sibiro lietuvaičių maldaknygėje: [Tikriausiai dar nė vienoje maldaknygėje nebuvo taip prašoma Dievo pagalbos savo tautai ir kraštui, kaip šioje Sibiro tremtinių lietuvaičių], Tėviškės aidai (Melbourne), 1960, birž. 1, p. 2, 4. Parašas: G.P.

134.    Jankus L. Sibiro maldaknygė vokiečių, ispanų, portugalų kalbomis - gali būti pavaizduota filme: [„Marija, gelbėk mus" maldos ir duoda daug medžiagos ne tik maldai, mąstymui, bet ir filmui], Darbininkas (Brooklyn), 1960, kovo 19, p. 5.

135.    Apie Sibiro lietuvaičių maldaknygę rašo australų laikr. Southern Gross, 1961, kovo 10, Tėviškės aidai (Melbourne), 1961, bal. 11, p. 1. Be parašo.

136.    Sibiro lietuvaičių maldaknygė [bus išleista daugeliu pasaulio kalbų], Tėviškės aidai (Melbourne), 1961, bal. 11, p. 1: iliustr. Be parašo.

137.    Sibiro lietuvaičių maldaknygės originalo nuotrauka: Malda į Gailestingumo Jėzų, Tėviškės aidai (Melbourne). - 1962, bal. 11, p. 1: iliustr.

138.    Sibiro liet. maldaknygė ispaniškai: [Išleido „EI. Tiempo" leid. Įžanginį žodį parašė Buenos Airių kardinolas Antonio Caggiano. Pabrėžiama, kad ši mažutė maldaknygė slepia savyje nepaprastai dinamišką maldos jėgą...], Tėviškės aidai (Melbourne), 1963, kovo 12, p. 3. (Kultūrinis priedas). Be parašo.

139.    Sibiro tremtinių malda: [Ranka rašytas tekstas iš Sibiro lietuvaičių maldaknygės „Marija, gelbėk mus"], Laiškai lietuviams, Chicago, 1963, Nr. 11, p. 326.

140.    Nuotrauka: Seselės spaustuvėje [Putname] riša Sibiro lietuvaičių maldaknyges, Bendradarbis, Putnam, 1964, Nr. 9, p. 12.

141.    Mary Save Us: Sibiran ištremtųjų lietuvaičių maldaknygės laida Anglijoje / Vertė K. Trimakas, SJ. Šiai britų laidai kalbą pritaikė R. Sealy. Trumpą įvadą parašė Westmisterio arkivyskupas John C. Heenan. Išleido Britanijos lietuvių komitetas, Laiškai lietuviams, Chicago, 1965, Nr. 1. (Virš. 2). (Atsiųsta paminėti).

142.    Mary Save Us (Marija, gelbėk mus): specialus didelio formato Sibiro lietuvaičių maldų leidinys su fotografuotu originalo tekstu ir anglų k. vertimu / Vertė K. Trimakas, SJ. ir R. Sealy. Pradžioje įvairiomis kalbomis parašytas įvadas iš ankstesnių leidinių: olandų, italų, anglų, vokiečių kardinolų. Kardinolo Cicognanio laiškas ir įžanga, p. 54. Padėka už auką BALF'ui, Laiškai lietuviams, Chicago, 1965, Nr. 8. (Virš. 2). (Atsiųsta paminėti)

143.    Puošni Sibiro lietuvaičių maldaknygė [Šv. Tėvo Pauliaus VI laiškas ir 8 kardinolų įvairiom kalbom įžanginiai žodžiai], Žvaigždė, Chicago, 1965, Nr. 8, p. 274. Be parašo.

144.    Mary Save Us, Laiškai lietuviams, Chicago, 1965, Nr. 9. (Virš. 2). (Lietuviškos tematikos knygos anglų k.)

145.    Knygos vertos įsigyti... „Marija, gelbėk mus" - Sibiro lietuvių maldaknygė - kaina $ 1, Bendradarbis (Putnam), 1965, Nr. 10, p. 23. Be parašo.

146.    Marija, gelbėk mus: [Rankraštis iš Sibiro lietuvaičių maldaknygės], Laiškai lietuviams, Chicago, 1967, Nr. 2, p. 48. Be parašo.

147.    Basil Hume kardinolas apie lietuvaites [ir jų maldaknygę], Šaltinis, Nottingham, 1981, Nr. 1, p. 4.

148.    [Šiuo metu „Marija, gelbėk mus" paplito visame pasaulyje. Ji išversta į rusų, anglų, vokiečių, italų, olandų, prancūzų, ispanų, portugalų, lenkų ir net kinų kalbas, išleista beveik milijoniniu tiražu], Šaltinis, Nottingham, 1981, Nr. 1, p. 6. Be parašo.

149.    Lietuvaitės stipriai prabilo dešimčia kalbų visam plačiam pasauliui, Šaltinis, Nottingham, 1981, Nr. 1, p. 6. Be parašo.

150.    Italijoj išleistas Sibiro maldyno trečias leidimas [pavadinta „Maldos". Kardinolas Montini rašė: „Lietuvaičių tremtinių maldos yra jaudinantis, labai didelės vertės dokumentas, kurį reikėtų aukso raidėmis įrašyti į tikrąją krikščioniškąją literatūrą - į tą literatūrą, kurioje galima pajusti paslaptingąjį Šv. Dvasios alsavimą], Garsas (Buenos Aires), 1984, rugpj., Nr. 7, p. 5. Parašas: Kel.

151.    Sibiro maldaknygei - 25 metai [maldaknygę palaimino popiežius Paulius VI; New York, 1964, 1965 m. parodoje], Garsas, Brooklyn, 1984, rugs. 7, p. 4. Be parašo.

152.    Sibiro maldaknygei - 25 m.: Sibiro lietuvaičių maldaknygė „Marija, gelbėk mus" prieš 25 m. pasiekė Vakarus [1959 m.], Laikas (Buenos Aires), 1984, spalis (Nr. 690), p. 4. (Iš „Europos lietuvio").

153.    Užsienio spauda apie Sibiro maldaknygę, Garsas, Brooklyn, 1984, Nr. 7, p. 4; Voruta, 199, bal. 24, p. 2.

154.    Pečiulytė A. Užmaršties skraistę praskleidus, Rinkos aikštė (Kėdainiai), 1999, bal. 7, p. 5: iliustr.

Sudarė A. Ubeikaitė

P.S. Dėkoju ses. O. Mikailaitei, gyv. JAV, už atsiųstas 7 įvairiomis kalbomis maldaknyges (jas perdaviau Lietuvos MA bibliotekai) ir jos straipsnius Amerikos spaudoje; taip pat dėkoju S. Ivanauskui, leidusiam pasinaudoti jo turima medžiaga.

Asmenvardžių rodyklė

Abramonytė V. 489
Abramovičius 236, 237, 296, 297 
Afoninas G. 296-299 
Afrink B., kard.563 
Aistis 494, 496, 522 
Akstinas D. 14,555 
Alacoque M.M. 80 
Alekna A. 40
Aleksandravičius P. 463,467
Ališauskaitė-Paulionienė L. 319,426, 428, 430,433, 435, 490 
Anskaitytė L. 529 
Apanavičiūtė St. 49 
Astrauskas J. 97 
Augustinas, šv. 81,90

Bacevičius R. 558
Bačkis A.J., kard. 563 
Badalova A. 333, 505 
Bagdonaitė-Čepienė V. 330,491 
Bajerčiuk T. 542 
Balčikonis J. 36 
Balčiūnaitė A. 481 
Balevičiūtė V. 52
Baliukas B. 184, 228, 229, 276-279, 290, 291,300, 301,306-307 
Balkūnas 216, 217 
Banionis M. 250-255, 260-263, 286, 287, 292-305, 310-317 
Baranauskaitė-Čiurlienė A. 14,319, 323, 325-328, 446, 471, 475, 478, 482, 492, 493, 504,517, 535, 538, 541 
Barstytė A. 42
Baturaitė-Matusevičienė L. 451,452, 457
Bernardas, šv. 72
Bematavičiūtė-Kvedaravičienė V. 335,498
Biekšaitė M., žr. Kibirkštienė-Biekšaitė M.
Bielinytė A. 56,185, 500
Birutė, kunigaikštienė 43 
Bitkauskas S., kun. 31 
Bitlerovienė A. 220, 221 
Biziulevičius S. 218, 219 
Blaudžiūnaitė I. 214,215 
Bloznelis M. 5,14, 330, 338, 559, 560, 561
Braškaitė U. 32
Brazaitis-Ambrazevičius J. 36, 37
Brazauskas J. 184, 220-223, 242-245, 248-261, 266, 267, 270, 271, 276-281, 286-317, 330, 449,454,479 
Brazauskienė A. 220, 221, 242, 243, 260, 261
Brazdžionis B. 76, 88, 216, 217, 496, 507, 522, 536 
Brinskaitė S. 428 Budrevičius V. 218, 219 
Bujanauskas J. 533 
Bujanauskienė Z., žr. Viščiūtė-Bujanauskienė Z.
Burokas 298,299,310,311
Buškevičienė A. 558

Caggiano A., kard. 562, 563, 564
Carlyle 59 
Cezaris G.J. 39 
Cicognani, kard. 564 
Contalonieri C., kard. 563,563 
Cukuras V. 50, 553 
Cushing R., kard. 563

Čebelienė P. 465
Čebelytė P. (Pranutė) 14, 334, 335, 502, 539
Čepas A. 491, 493
Čepelienė-Biekšaitė К. 286, 287, 296-299, 310-317
Česnys В. 34, 43 
Čibiras, кип. 54 
Čirkovas 200-203 
Čiurliai 538
Čiurlienė A., žr. Baranauskaitė A.
Čiurlionienė A. 559 
Čiurlionytė-Liutkevičienė O. 503 
Čižauskaitė B. 42

Dainiūtė-Tamašauskienė S. 14
Daugėla G. 477 
Daukša K. 53 
Dambrauskas St. 523 
Dirsė Adomas 23
Dirsė Antanas 16,17, 20-23,25,30, 31, 451
Dirsė Jonas 18, 21, 26-28, 30, 44, 45, 51
Dirsė Juozas 20, 21, 25, 26,30,44, 198,199
Dirsė Silvestras Kęstutis 20, 29
Dirsė Stasys 13, 20,21, 23-26, 29,30, 198,199, 450, 455, 486 
Dirsė Tadas 30
Dirsienė-Ragaišytė Agota 16,17,20-25, 28, 30,31, 45,198,199, 435
Dirsienė-Slavinskaitė Bronė 20,29,30 
Dirsytė-Ivanauskienė Kotryna 13, 21, 22, 23, 26, 28-31, 44, 45,52,198,199 
Dirsytė-Liubkevičienė Irena Birutė 17, 20, 29, 30
Dirsytė-Skinulienė Agnietė 13, 21, 23, 28-31, 33,198, 199,437,439 
Dirsytė Marija (Mariukė) 31, 45,47, 451,455, 458,462,478 
Dlugošas J. 78
Dovydaitis P. 38,43, 214, 215
Dragūnaitė A. 42 
Draudvila V. 519 
Dubickienė J. 222,223 
Dūdaitė 492
Dzikovskienė (Dzichovskienė) 234, 235, 244-247, 252, 253

Eretas (Ehret) J. 35
Eimontaitė-Motiejūnienė L. 329, 438, 446, 476, 494, 496, 511, 512, 514, 517, 533,535, 537 
Eismontaitė O. 504

Feltin M., kard. 563
Fiedleris 90 
Fiodorovas 296,297 
Foersteris Fr.VV. 59, 79, 89 
Fordas Dž. 78
le Fort G. 101,102,104,106,107,111, 121,129,131 
Frings J., kard. 563

Gaižutytė-Vaišnorienė P. 482, 529, 561
Galdikienė M. 43, 72, 214,215
Garolienė M. 72
Gedro 214, 215
Gendrinskas T. 220,221
Gėtė V.A. 496
Gylys A. 39
Gintautas St. 21
Girčiūtė VI. 57
Gogolis N. 60
Gomyranovas 200, 201, 204, 205, 240-243, 246-251, 254-257, 262-265, 268, 269, 272-275, 280, 281
Gratkauskas J. 222, 223, 270, 271 
Grauslys А., kun. 43, 72 
Grigalavičiūtė-Rubenė E. 332,333,335, 469, 505
Grigalius VII, pop. 116 
Grigonis M. 88
Grimovičius S. 188,189,190,191
Grinevičiūtė M. 530 
Grinevičiūtė-Ramonienė A. 320, 506, 530
Grinius J. 37
Grinskis P. 242, 243, 274-277, 280, 281, 286-291, 294-301, 308-317 
Gudelevičiūtė-Valiulienė A. 339, 508 
Gustaitytė-Šalčiuvienė A. 72

Heinė 496
Heenan J.C., arkivysk. 563, 564
Hildegarda, šv. 80

Ieva 58
Indriulytė A. 222, 223, 264, 265
Ivanauskaitė S. 478 
Ivanauskas Aleksas 26 
Ivanauskas Antanas 19, 24, 28,30,44, 45, 423, 428,431, 436,439,441, 452, 458, 460, 463, 470, 473, 474, 477, 485 
Ivanauskas Stasys 13,14,19, 21, 22, 25, 27-29,44, 51-55,185,422, 423, 425-428,430,432, 434-436, 438, 440, 443-445,449, 450,452,458, 459, 467,468,473, 509, 526, 532, 556, 557, 558, 559, 560, 565 
Ivanauskienė J. 474,476 
Ivanauskienė K. 423, 432,445,453

Jagelavičius A. 2, 558
Jakštas A. 100
Jakubėnas 298,299,300,301, 306-311
Jakučiūnas 218, 219 
Jankauskaitė J. 482,543,545 
Jankauskaitė V. 510 
Jankus L. 563
Jasilionis J. 286, 287, 296-299, 310-317
Jasiūnaitė F. 463
Jauniškis S. 32
Jefimovas D. 188-191
Ješkūnaitė K. 492
Jevdokimenkovas 188-195, 200-205 Jėzus 71, 81, 83, 98 
Jonas, apašt. 81
Jonkaitytė-Gratkauskienė O. 214, 215, 222, 223
Jonkaitytė K. 42
Jonas Paulius II, pop. 7,10 
Jurgėlaitė P. 214, 215 
Juršaitė B. 184,185, 232-235, 266-273, 292-295,300, 301, 306, 307 
Juškevičius L. 14

Kairelienė B. 220, 221
Kairelis A. 220, 221 
Kairys 220, 221
Kakariekaitė-Imbrasienė O. 509
Kailio P. 78 
Kalvaitienė 463
Kalvaitytė Br. 43, 447, 457, 468, 483
Kalvinas J. 109
Kampmanas (Kampmann) T. 113, 115, 122,123,125,131 Kapočius F. 32, 213 
Karazytė A. 32 
Kardanovskis 284, 285 
Karklys T., kun. 556, 557 
Karmazaitė A. 529 
Karvelienė 214, 215 
Karvelis 43
Karvelytė 214, 215, 222, 223
Karpuchinas 200-205 
Kavaliauskas 218, 219 
Kazanavičienė A. 88 
Kazlauskas G. 560, 561 
Keliuotis J. 43 
Kemežytė S., sės. 424 
Kęsminienė 426
Keželytė E. 222, 223,234, 235, 244-247, 252, 253
Kibirkštienė-Biekšaitė M. 55,57, 426, 427,556
Kielaitė O., žr. Kieliauskaitė O.
Kieliauskaitė 0.437,438, 442 
Kisieliūtė M. 53 
Kneippas, kun. 85 
Knies R. 132
Kolevzonas 298-301, 306-311
Kondivas 206, 207 
Korkutytė-Putrienė P. 561 
Kozlovas 272, 273 
Kozlovskis 206, 207 
Krasauskaitė 42 
Krateris L. 220,221 
Kripienė E. 72 
Kristus 71, 80-83, 87,114 
Krupavičius M., kun. 79 
Kuibirienė 437 
Kurkutytė P. 539 
Kvedaravičius 498

Ladyga A. 431
Ladyga B. 424, 427, 433, 437, 442, 443, 452,478
Ladygaitė (Ladigaitė) J. 231, 232, 246, 247, 443
Ladygaitė M. 231, 232, 246, 247
Ladygienė S. 49, 53, 54,184,185,222, 223, 228-231, 234-237, 244, 245, 252, 253, 258, 259, 270, 271, 286, 287, 290-317, 424, 426, 428, 429, 431, 432, 435,436, 439, 443, 464, 476,478,493, 500, 501, 509, 515, 517, 526, 531, 532, 534, 535, 536 
Lapienis P. 276-279, 286, 287, 290, 291, 296-301, 310-317 
Laškariovas 204, 205 
Lažinskas P., kun. 77 
Lebedevas 296-299 
Leonas XIII, pop. 77 
Leonovas 286, 287, 296, 297 
Lermontovas M. 60 
Liniova 268,269, 272-275, 280, 281 
Lipčiūtė D. 76 
Lipniūnas A. 8,11,52,184 
Litvinaitė-Baubienė E. 14,450, 471, 479
Liubkevičius J. 17
Liudvikas XVI, kar. 109 
Livijus T. 39 
Lozorius 81, 83 
Lukas, apašt. 81 
Lukošiūtė 42

Mačys Č. 57, 206-209, 427, 433, 437, 440,442,443, 445,447, 452, 454, 459, 464,468,474
Mačiukaitė J. 218, 219 
Maironis 37, 496, 507, 516, 522 
Majoraitė R. 510 
Makovas 190,191-193 
Malinauskaitė D. 13 
Malinauskas (Malėnas) I. 39 
Malinauskienė V. 13 
Marcozzi A. 5, 95 
Marijošius V. 463 
Marija (Mortos sesuo) 81-83 
Markulis 278, 279, 290, 291, 300, 301 
Masiūnas J. 32 
Mašiotienė 43
Matusevičiūtė I. 220, 221
Mažonis A. 220, 221 
Mickevičius A. 70 
Mielaikytė S. 218, 219 
Mielniuk O. 333, 542 
Miežlaiškis J. 32 
Mikailaitė (Mikaila) O., ses. 556, 557, 565
Mikalauskaitė 42
Mykolaitis-Putinas V. 36 
Mikulina 218, 219 
Miliauskaitė J. 52 
Miliauskaitė S. 449 
Milišauskas A. 286, 287, 296-301, 308, 309,314-317 
Miliutė 326, 524 
Milvydaitė M. 222, 223 
Mincevičius V., kun. 562 
Mockevičienė E. 218,219 
Mockevičius J. 218, 219 
Mockevičius, tard. 208-211,216, 217, 224-227, 230-233, 236-239, 268, 269 
Monika, šv. 43, 335, 385 
Montini, kard. 565 
Morkūnaitė M. 481 
Morta, šv. 5, 81-83 
Moskalenko 190-193 
Motiejūnas A. 537 
Motiejūnienė L., žr. Eimontaitė L. 
Murkaitė R. 446, 519 
Muzikevičienė D. 31,557, 559

Naginskaitė A. 425,427,429,433,435, 437,440, 442,443,445,447 
Nainienė J. 76 
Nietzsche F. 80
Nifontovas 298, 299, 310,311,316,317
Noreikaitė M. 218, 219, 230,231, 246, 247 Norušytė 0.43 
Norvikaitė E. 530 
Novickas Z. 286, 287, 298-301, 310-317

Pakalnis 240-243, 246, 247, 250, 251, 254,255, 262-265
Pakštytė A. 14, 326, 337-339, 511, 518, 537, 538, 555 
Paleckytė 246, 247 
Paltanavičius K., kun. 562 
Paltarokas K., vysk. 49 
Papečkys K. 88 
Paskalis II, pop. 115, 116 
Paukštelis J. 32 
Paukštytė S. 222, 223 
Paulionis J. 490 
Pailius VI, pop. 564, 565 
Paužolytė E. 72
Pavalkienė E. 421, 422,427, 493, 515, 535
Pavalkis A. 422 
Pavilionytė V. 465 
Pečkauskaitė M. 74,100 
Penkauskas P. 40 
Petraitienė I. 557 
Pikčilingienė F.P. 258-261 
Pikčilingis 258, 259 
Platonas 39 
Pliūpelytė E. 518 
Pociūnaitė M. 534,535 
Ponomariova 298, 299, 310, 311 
Poškųtė B. 55,558 
Pranciškus Salezietis, šv. 77 
Pšyvara (Przyvvara) E., SJ123,124, 132 
Pugačiovas 330 
Puškinas A. 60

Rachmanova A. 5,59-65, 67-69
Račkauskas M. 39
Račiūnas A., kun. 49
Ragauskas V. 32
Rali Th. 131
Ramaškaitė S. 222,223
Ramonas St. 506
Rapoportienė A. 218, 219
Recker W.P. 131
Reinys M., vysk. 38,49,184
Remeikis V. 31
Remeris A. 43
Remkauskas R. 13
Riaubaitė E. 429, 435, 437
Rimaitė J. 42
Rimkutė Z. 47, 551
Rogalskytė 214, 215 
Romelytė E. 256-263 
Rozauskas E. 190-193 
Rubin W., vysk. 563 
Rudienė V. 507 
Rudzikaitė M. 530

Sakavičiūtė 218, 219
Saladžiūtė B. 43
Salys A. 36
Salomėja Nėris 71
Salzer A. 131
Schott Gr. 131
Sealy R. 564
Seliava G. 32
Semeniakas 423
Sereikytė A. 42, 43, 214, 215
Sieryj 238, 239
Simanavičiūtė E. 442,446, 504,535
Simokaitė U. 559 
Simpsonienė E. 481, 540 
Skinulienė A. 339, 428, 445, 454, 455 
Skinulis A. 439, 445,453, 456, 459, 465, 468,472, 475,476, 486 
Skinulis B.A. 28, 29, 31, 33 
Skinulis D. 31
Skinulis J. 28-30, 33, 455,459, 460, 473
Skinulis V. 28, 31, 437, 439, 441,450, 459,466, 473
Skinulytė G. 28, 29, 450, 460, 463, 474, 485
Skinulytė-Daugėlienė L. 28, 29,432, 447,458, 460, 473, 477, 480,483 
Skirka, kun. 49 
Skripaitis 46 
Skurskis, kun. 228, 229 
Slavinskaitė-Dirsienė B. 455 
Sližys 218,219 
Smetona A. 224, 225 
Smilgytė A. 222, 223 
Snakinas 298, 299, 310, 311, 316,317 
Sniečkuvienė 246, 247 
Skratas 39
Sozanovskis 296-299
Stabinis J. 55, 220, 221, 425, 427, 429, 433, 435, 440, 442, 445, 450, 452, 454, 456, 526
Stalinas 336, 337, 338,467,499, 514
Staniulytė K. 218, 219 
Stankaitis 446 
Stankaitytė A. 446, 454, 519 
Stašaitis S. 13, 32, 35, 559, 560 
Stašaitytė A. 32, 246, 247, 427,431, 433, 435, 437, 442, 443, 445, 447, 452,454,456, 459, 461, 464, 468, 473,475, 478 
Stašaitytė J. 437, 438 
Statkuvienė A. 557, 558 
Staugaitis ]., vysk. 49 
Steponaitytė-Draudvilienė A. 323,519 
Steponaitytė B. 463, 467,482,489,540 
Storpirštis 220, 221 
Strazdaitė 492 
Studerus G. 35 
Sušinskas A., kun. 74, 89 
Svensonas J. 88 
Sventeckienė J. 32

Šalčiuvienė 43
Šalkauskis S. 38, 58 
Šaukevičiūtė-Grinienė A. 520 
Šekspyras V. 77 
Šepikaitė J. 504 
Šestajeva 282, 283 
Šileika 220, 221 
Šileris 496 
Šimkūnaitė 220, 221 
Šimkūnas V. 270, 271 
Šinkūnas F. 220, 221 
Šipailaitė L. 457
Šiugždinytė-Kivinskienė J. 325, 522
Šniūrevičienė D.T. 101 
Šreifogelis (Schreivogel) 105 
Šulcaitė 246, 247
Šulskytė-Dambrauskienė K. 323,325, 328,464, 481, 504, 523 
Šumskas 541
Šumskienė-Vizbaraitė H., žr. Vizbaraitė E.
Šuopienė A. 533
Šuravinas T. 445
Švč. M.Marija 58, 59, 73, 95, 98, 107

Tamkevičius S., arkivysk. 5, 9,12, 555, 560, 561
Tamulevičius P. 560
Tien T., kard. 563 
Tijūnaitis S. 88 
Tylenis A. 32 
Tilvytis J. 32 
Tilvytytė J. 32 
Titiajevas 298-311, 316, 317 
Tolstojus L. 60, 439, 475 
Tomas Kempietis 80,81 
Tothas T. 89 
Totoraitis J. 40
Trainavičiūtė-Januševičienė J. 465, 478
Trainys V. 560
Treiderytė E. 72
Trimakas K., kun. 555,558,562, 563, 564
Troeltochas E. 103
Tūbelienė 424 
Tugovas 280-283 
Tulaba L. 304, 305 
Turgenevas I. 60

Ubeikaitė (Ubeikytė) A. 14, 55, 56, 252, 253, 258, 259, 425, 427,429, 433, 435,437, 440, 442, 443, 445,447, 525, 565
Ulozaitė-Lašinskienė D. 328,330, 482, 527
Umbrasaitė St. 457

Vaitelis P. 554
Vaitelytė 218, 219 
Vaitkevičius K. 32 
Valaitytė B. 432, 435 
Valatka J. 77 
Valevičienė A. 13 
Valiukėnaitė-Budrikienė E. 530 
Valiukėnas, kun. 242-245, 276-279, 290-295 
Valiulis 508 
Valuckaitė M. 42
Vasevas 274, 275, 280-283
Vasiliauskaitė A. 560 
Vėderienė 481
Veisaitė 1. 54, 429, 478, 526, 531
Venskaitis 282, 283 
Vydemanas (Wiedemann) A. 103, 124,131 
Vydūnas 100 
Viesulas 43 
Vilčinskaitė A. 481 
Viščiūtė-Bujanauskienė Z. 14, 318, 320, 328, 330,338,448, 481, 482, 533, 555, 557 
Višinskienė 443 
Vitas R. 534
Vytautas Didysis, kunig. 551
Vytė Nemunėlis, žr. Brazdžionis B.
Vizbaraitė-Šumskienė H. 331-333, 335, 338,460, 463, 467, 468,489,541, 561

Zajauskaitė P. 32
Zeniūtė L. 507 
Zoštautas 222, 223

Žagrakalienė 254, 255
Žagrakalys 254, 255 
Žemaitaitienė V. 222, 223 
Žemaitytė A. 557 
Žukaitė J. 72 
Žukaitis 270, 271 
Žvarelytė St. 482

Adelė Dirsytė:
gyvenimas ir darbai

Knygą, sudarė ir parengė dr. Mindaugas Bloznelis


Nuotraukos iš Adelės Dirsytės giminių asmeninių archyvų

Redaktorės Jadvyga Kardelytė
                     Liuda Sidarienė

Maketavo Giedrius Lelkaitis

Viršelyje panaudotas dailininkės Gražinos Didelytės
piešinio fragmentas

2003-02-19. 37 sp. 1. Tiražas 400 egz. Užsakymas 3-078.
„Katalikų akademijos" leidykla, A. Jakšto g. 9, 2000 Vilnius.
Spaustuvė „MORKŪNAS ir Ko", Draugystės g. 17, 3031 Kaunas.

 

 

Design by Joomla