Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.
Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

KUNIGAS
ANTANAS
ALEKSANDRAVIČIUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

LKMA knygų fotografinės kopijos

VYSKUPAS KAZIMIERAS PALTAROKAS T. M.

KARALAITIS ŠVENTASIS KAZIMIERAS 

DANIELIUS Vilnius 2010

UDK 23/28(474.5):929Kazimieras

Pa-154

Leidinys išleistas Apaštališkojo protonotaro kanauninko Broniaus Antanaičio rūpesčiu

Redaktorius kun. Vaclovas Aliulis MIC

Recenzentai:

LKMA akademikas Arūnas Streikus
LMA ir LKMA akademikas Mečislovas Jučas
daktarė Neringa Markauskaitė

Konsultantės: Stasė Lovčikaitė, Rasa Sinkevičiūtė
Maketavo Linas Mickevičius

Pirmajame viršelyje:

Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros apsidėje dailininko Jono Mackevičiaus freska „Stebuklas ties Polocku", šventojo Kazimiero pasirodymas debesyse mūšyje su rusų kariuomene 1518 metais. Nežinomo autoriaus XVII a. pradžios šv. Kazimiero statula Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje, kurią Utenos bažnyčios varpinėje surado ir išsaugojo vyskupas Kazimieras Paltarokas. Egidijaus Krikščiūno nuotraukos.

Ketvirtajame viršelyje:

Šv. Kazimieras, aliejus, 1943 m. Dail. Vincas Dilka. Saugoma Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos muziejuje. Raimondos Norkutės nuotrauka.

© Leidykla DANIELIUS, 2010

ISBN 978-9955-476-84-9

Turinys

Šv. Kazimiero globa. Vysk. J. Kauneckas...........................................................................4

Vertingas istorinis dokumentas. Kan. B. Antanaitis.........................................................6

Vyskupas Kazimieras Paltarokas T.M.
Karalaitis šventasis Kazimieras ........................................................................................11

Prakalba..........................................................................................................................12

Įžanga..............................................................................................................................14

Šv. Kazimiero laikai........................................................................................................17

Šv. Kazimiero vaikystė...................................................................................................23

Karalaičio jaunystė ir Lietuva........................................................................................29

Valstybinė šv. Kazimiero veikla.....................................................................................37

Bažnytinė šv. Kazimiero veikla......................................................................................46

Šv. Kazimiero mirtis........................................................................................................57

Šv. Kazimiero stebuklai...................................................................................................63

Šv. Kazimiero kanonizacija.............................................................................................69

Kanonizacijos paskelbimas..............................................................................................75

Šv. Kazimiero kulto plitimas............................................................................................79

Istorinių negandų laikai....................................................................................................87

Šv. Kazimiero 400 m. jubiliejus.........................................................................................96

Pabaiga..............................................................................................................................105

Priedai

1. Šv. Kazimiero litanija........................................................................................................109

2. Giesmė „Omni die die Mariae"........................................................................................111

3. Susirašinėjimas dėl Vilniaus Katedros ir Šv. Kazimiero koplyčios................................120

4. Karalaičio šv. Kazimiero Relikvijų perkėlimo reikalai.....................................................126

5. Šv. Kazimiero Officiumo II nokturno lekcijų papildymas.............................................132

Vyskupas Kazimieras Paltarokas -
Šv. Kazimiero kulto gaivintojas ir gynėjas.
Dr. A. Streikus.............................................134

Vyskupo Kazimiero Paltaroko rašytinis palikimas...........................................................141

Summary..............................................................................................................................143

 

ŠV. KAZIMIERO GLOBA

Panevėžio vyskupija ypatingai apdovanota: vienintelis Lietuvos šventasis Kazimieras - ne tik visos Lietuvos ir jaunimo globėjas, bet ir Panevėžio vyskupijos globėjas. Kaip tai atsitiko? - Seniau Bažnyčioje buvo tradicija - pirmojo vyskupo globėjas tapdavo ir vyskupijos globėju. O juk pirmasis Panevėžio vyskupas - Kazimieras.

Šv. Kazimierą Panevėžio katedroje sutinki vos ne kiekviename žingsnyje. Tik įėjusį į katedrą lankytoją prieangyje, moterų pusėje, pasitinka suklupęs, besimeldžiantis šv. Kazimieras. Šis senas paveikslas vyskupo Kazimiero Paltaroko surastas ir čia kabo nuo 1936 m.

Pačioje garbingiausioje katedros Švč. Sakramento koplyčioje, altoriaus viršuje - vėl šv. Kazimiero paveikslas!

Ypač vertinga XVII a. šv. Kazimiero statula, Ganytojo surasta Utenos Kristaus Dangun Žengimo bažnyčios varpinėje. Šv. Kazimieras stovi priešais visus ir žvelgia į atėjusius melstis, rodos, tiesiog skatina maldai.

Taip, ypač Ganytojas skatino pamaldumą į šv. Kazimierą. Būtent jis sukūrė šv. Kazimiero litaniją ir brevijoriaus skaitinius šv. Kazimiero dienai.

Net šv. Kazimiero varpą, šaukiantį melstis, Ganytojas norėjo girdėti kasdien skambantį su vyskupijos Globėjo bareljefu ir giesme: „Siela gryniausia, širdie skaisčiausia, mūsų Tėvynės Žiede rinktinis. Melsk Visagalį, gelbėk mūs šalį, Šventas Kazimierai".

Ne tik mūsų Vyskupas, bet ir lietuvių kariuomenės vadai nuolat prašė šv. Kazimiero pagalbos. Ir laimėjo, rodos, beviltiškus mūšius prie Polocko ir Salaspilio. „Lietuvių laimėjimas nustebino Europą. ... gavo popiežiaus, imperatoriaus, anglų karaliaus ir turkų sultono sveikinimus ... džiūgaudami dėkojo šv. Kazimierui, dangiškajam savo gynėjui", - rašo Ganytojas. Tai kaipgi neįamžinsi tokios stebuklingos šv. Kazimiero pagalbos?! Vyskupo Kazimiero rūpesčiu ir prašymu menininkas J. Mackevičius ir nutapė aukštai virš altoriaus lubose freską „Stebuklas ties Polocku" - patį didžiausią Lietuvoje ir pasaulyje paveikslą (22 x 14 m) šv. Kazimiero garbei.

Didžiausias Vyskupo Kazimiero rūpestis - jaunimas, ypač ateitininkai. Juos pavedė ypatingai šv. Kazimiero globai. Tai jiems po didžiuoju altoriumi įrengė požeminę šv. Kazimiero koplyčią. „Ji gaivino ateitininkų sąjūdį per dešimtį draudimo metų", - džiaugiasi vyskupas knygoje „Panevėžio vyskupija". Kaip nesidžiaugsi, kaip nejausi to palaikymo - juk altoriuje paties jaunimo Globėjo šv. Kazimiero bareljefas, žymiausio Panevėžio krašto skulptoriaus J. Zikaro kūrinys. Ir atsigulė Ganytojas Kazimieras po mirties toje šv. Kazimiero koplyčioje, jaunimo kriptoje...

O dabar, mieli Skaitytojai, brangūs Tikintieji, Jums atiduodamas dar vienas Ganytojo Kazimiero sukurtas paminklas šv. Kazimierui - jo parašytas rašinys. Kaip simboliška - net miręs Ganytojas nenustoja lenktis šventajam Kazimierui!

Tai nepaprasta leidėjų dovana 135-ajam Ganytojo jubiliejui.

Ir jūs visi, brangūs Broliai ir Seserys, skaitykite ir tegul tai paskatins Jus prašyti šv. Kazimiero pagalbos šiais, tokiais sunkiais ir sudėtingais laikais.

Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas
2010 m. kovo 4 d., šv. Kazimiero dieną,
526
šv. Kazimiero mirties metinės,
vyskupo Kazimiero Paltaroko 135-ajam jubiliejui

VERTINGAS ISTORINIS DOKUMENTAS

Dievo Apvaizdai padedant turime galimybę pirmą kartą paskelbti visą kruopščiai suredaguotą vyskupo Kazimiero Paltaroko istorinį darbą apie Šventąjį Kazimierą. 1984 m. Čikagoje šio reikšmingo istorinio dokumento žymi dalis buvo skelbta periodiniame leidinyje „Lietuvių tautos praeitis" („Lithuanian historical review").

Šis istorinis vyskupo K. Paltaroko 113 puslapių mašinraščio rankraštis baigtas rašyti 1954 m. Vilniuje. Vyskupas kruopščiai rinko medžiagą apie šventąjį Kazimierą. Tuo tikslu jis ne kartą važiavo į Gardiną, kur šventasis užgeso žemiškajam gyvenimui. Kadangi vyskupo K. Paltaroko gyvenimo saulėlydyje man teko būti jo sekretoriumi, vieną šio rankraščio egzempliorių jis užrašė ir padovanojo man. Jaučiu pareigą pasirūpinti, kad, dieviškajai Apvaizdai leidus, jis būtų suredaguotas ir išleistas, taptų prieinamas plačiajai visuomenei.

XX amžiaus pirmoje pusėje šv. Kazimiero kulto palaikymo ir skleidimo centras buvo Panevėžio vyskupija, kur gyveno ir dirbo vyskupas K. Paltarokas. Jis ypač buvo pamilęs šventąjį Kazimierą, ne tik jam atsidavęs gilioje maldoje, bet rūpinosi, kad visi galėtų džiaugtis jo globa ir dangiškąja palaima. 1928 m. sausio 25 d. Šventasis Tėvas Pijus XI savo dekretu šv. Kazimierą paskelbė ypatinguoju Panevėžio vyskupijos globėju, o visoje Lietuvoje kovo 4 d. buvo laikoma ne tik bažnytine, bet ir valstybine švente. 1948 m. birželio 11d. Šventasis Tėvas Pijus XII paskelbė garsiąją savo brevę, kurioje šv. Kazimieras paskirtas Lietuvos jaunimo ypatingu dangiškuoju globėju.

Trečioji bažnyčia Panevėžyje buvo pradėta statyti 1908 metais šv. Stanislovo vardu. 1926 m. į Panevėžį atvykus vyskupui K. Paltarokui, darbai buvo paspartinti ir 1930 m. baigus statybą Vytauto Didžiojo metais, šv. Kazimiero, vyskupo globėjo, dieną katedra buvo pašventinta kaip Kristaus Karaliaus katedra. Ją pašventino artimas vyskupo draugas ir bičiulis Kauno kunigų seminarijos rektorius prelatas Jonas Mačiulis Maironis. 1933 - šventaisiais metais birželio 30 d. Panevėžio Eucharistiniam kongrese Kauno arkivyskupas Juozapas Skvireckas katedrą konsekravo. 1931 m. vienas iš keturių katedros varpų pavadintas šv. Kazimiero vardu. Vyskupas visada norėjo parodyti ypatingą šventojo Kazimiero globą Lietuvai kovose su pavergėjais. Taip jo raginimu virš katedros didžiojo altoriaus absidėje dailininkas Jonas Mackevičius su padėjėjais Vytautu Palaima ir Domicėlė Tarabildaite nutapė freską, kurioje Lietuvos kariuomenė atmuša 1518 m. nuo Polocko tvirtovės rusų kariuomenę, tada šv. Kazimieras stebuklingai pasirodė debesyse. Tai iki šiol nepralenktas, didžiulį įspūdį paliekantis šv. Kazimiero paveikslas. Vyskupas visą laiką ieškojo šv. Kazimierą vaizduojančių meno kūrinių ir jais puošė Katedrą. Taip atsirado ir labai dinamiška medinė XVII a. pradžios skulptūra.

Pirmasis Panevėžio vyskupijos vyskupas K. Paltarokas išliko žinomas ne tik kaip talentingas ganytojas, pamokslininkas, maldos vyras, jaunimo ugdytojas, blaivintojas, bet ir kaip akademikas, bažnytinis rašytojas, daugelio knygų autorius. Šios knygos gale skaitytojas ras vyskupo K. Paltaroko paskelbtų darbų sąrašą. Iš jo „Tikybos pirmamokslio" pirmąsias tikėjimo tiesas gaudavo ne viena visos Lietuvos tikinčiųjų karta. Jau po vyskupo mirties, atgavus nepriklausomybę, 1998 m. Lietuvos katalikų mokslo akademija išleido didžiulės apimties vyskupo redaguotą darbą „Panevėžio vyskupija". 2005 m. išėjo knyga „Gyvenimo bruožai", kurioje skelbiami jo atsiminimai ir per pusę šimto ganytojiškų raštų. Vyskupas yra parengęs „Sakyklai vadovą", metinių švenčių pamokslų knygą „Taisykite Viešpačiui kelią", kurią dedikavo tokiais žodžiais: „Skiriu mylimiems vyskupijos kunigams, ištikimiems savo bendradarbiams." Parašė 346 puslapių rankraštį „Tyruose šaukiančiojo balsas", kurį taip pat paskyrė „ištikimiems savo bendradarbiams, mylimiems vyskupijos kunigams".

Ypatingo dėmesio nusipelno ganytojo sukurta, giliose maldose išmąstyta šv. Kazimiero litanija, kuri jo nurodymu bažnyčiose įrėminta buvo kabinama prie kiekvieno šv. Kazimiero paveikslo.

Taigi šio leidinėlio pasirodymas tebūnie ne tik dar viena padėka mūsų globėjui šv. Kazimierui, bet ir graži ganytojo vyskupo Kazimiero Paltaroko atmintis 135 gimimo metais.

Nuoširdžiai dėkoju prisidėjusiems pristatant šį leidinį - Jo Ekscelencijai vyskupui J. Kauneckui, recenzavusiems rankraštį dr. N. Markauskaitei, dr. akademikui A. Streikui, klasės draugui prof. dr. akademikui M. Jučui.

Ypatinga padėka šį rankraštį kruopščiai suredagavusiam, padėjusiam savo patarimais jubiliatui kun. teologijos licenciatui Vaclovui Aliuliui MIC.

Apaštališkasis protonotaras kanauninkas Bronius Antanaitis

Tapydamas mūsų Šventojo portretą, nekelsiu jo gyvenimo padangėn, leisiu jam kol kas vaikščioti Lietuvos žeme; jo prakilnybės ieškosiu žemiškame gyvenime, vaizduosiu jį kasdieninėje aplinkoje... Pamatysime jį nebuvus jokį antžmogį, nežiūrint jo karališkos didybės, buvus tokį pat karalaitį kaip ir jo broliai, tiktai nežemiško būdo jaunikaitį. Jisai karaliaus karūną bei skeptrą pakeitė Išpažinėjo lelija bei amžinu dangaus vainiku.

Vyskupas Kazimieras Paltarokas T. M.

Vyskupas Kazimieras Paltarokas darbo kabinete 1957 m. pavasarį

 

VYSKUPAS KAZIMIERAS PALTAROKAS T. M.

KARALAITIS ŠVENTASIS KAZIMIERAS

Rankraštis VILNIUS 1954

PRAKALBA

Vienoje Lietuvos Vyskupų konferencijoje išėjo iš kalbos, jog vienatinis kanonizuotas Lietuvos Šventasis karališkasis Kazimieras negana yra gerbiamas... Ganytojai prašė manęs, ar negalėčiau tuo reikalu pasidarbuoti: esą reikėtų įvesti dar kokią šventę ar visame krašte atgaivinti pamaldas šv. Kazimiero Relikvijų perkėlimo naujon koplyčion prie Vilniaus Katedros; gal sudėti atskirus kunigų poterius dabartinių naujų vietoje, bent pataisyti Brevijoriaus II nokturno lekcijas.

Renkant šiam sumanymui medžiagą, teko siektis seniausių spaudinių, kaip antai - Theatrum S. Casimiri, in quo ipsius pro-sapia, miracula et illiustris pompa in solemni eiusdem apotheoseos instauratione Vilnae, Lithuaniae Metropoli, V. Id. Maji, anno Dni MDCIV instituta, graphice proponuntur. Editum ibidem eodem anno, operis Typographicis Academiae Societatis Jesu1. Knyga parašyta sekant popiežiaus Leono X Legatu, Gardijos Vyskupu Zachariju Fereriu su kan. Gregorijaus Svencickio, su Kvirino Kno-glerio priedu - Pompa Casimiriana.

Šitame veikale ir Theatridium Poeticum Sanctissimo et Castis-simo Poetae Divo Casimiro Poetae Parthenii, Vilnae, anno MDCIV2. dar II Trionfo di San Casimiro Principe... In Palermo, anno MDCXXXVI3, radau gražių lotyniškų antifonų, himnų, kurie prašyte prašosi Brevijoriun, rengiant šv. Kazimierui proprium Officium divinum. Gavau nurašytas šv. Mišias In Translatione S.S. Reliquiarum S. Casimiri Confessoris (Šv. išpažinėjo Kazimiero šventųjų relikvijų perkėlimo minėjimui).

 Šv. Kazimiero kilmės, stebuklų ir iškilmės atvaizdavimas paskelbiant jo kanonizaciją Vilniuje, Lietuvos sostinėje, 1604 m. gegužės mėn. 10 d. Spausdintas ten pat tais pačiais metais Jėzaus Draugijos Akademijos spaustuvėje.

 Trumpas poetinis švenčiausio ir skaisčiausio Poeto, dieviškojo Kazimiero, vaizdavimas Partenijos poetų korporacijos pagarbos žodžiais, Vilniuje 1604 m.

 Šv. Kazimiero, Kunigaikščio, triumfas, švęstas aštuonias dienas Šv. Mikalojaus Tolentiniečio bažnyčioje Palermo mieste 1636 m.

Pirmas dalykas, kuris metasi akysna visa tai skaitant, kad mūsų Šventojo gyvenime, nepaisant jo karališko kilimo, yra daug neaiškumų: jie liečia jo gimimą, kai kuriuos valstybinius ir bažnytinius žygius bei mirties vietą. Bandžiau, kiek man buvo galima, tuos painius klausimus aiškinti pagal naująją literatūrą, kurią cituoju savose vietose. Antra, juo toliau grįžtame į praeitį, juo daugiau raštuose apie šv. Kazimierą sutinkame lietuviškumo, juo dažnesnis pasitaiko Lietuvos, Vilniaus, lietuvių minėjimas. Visur stengiausi atstatyti tikrąją padėtį.

Tų mano svarstymų vaisius yra 1944.11.02 Ganytojo raštas, skirtas šv. Kazimierui, 1948.IX.8 šv. Kazimiero litanijos sudėjimas, Brevijoriaus II nokturno lekcijų pataisymas 1950-1954 metais ir šitas rašinys - „Karalaitis šv. Kazimieras" (senųjų ir naujųjų žinių šviesoje). Visur vadovavausi paties Šventojo žodžiais, kuriuos užrašė jo motina: „Votre frère Casimir disait qu'après Dieu, le premier cuit était du à la vérité": Oraison de Saint Casimir à la Très-Sainte Vierge. Par le Comte Alexandre Przezdziecki, Cracoviae, 18664.

Jis, anot lietuvių priežodžio, „iš didelio rašto išėjo iš krašto". Šitoje dvidešimties puslapių knygelėje rašoma: Šv. Kazimieras nemėgęs Lietuvos; joje vos tris kartus tebuvęs ir tai pravažiuodamas: 1480 metais, 1481 ir prieš pat mirtį - 1483 rudenį lig 1484 m. kovo mėn. 4 dienos. O iš tiesų Šventasis daugiau laiko gyveno Vilniuje negu Krokuvoje5. Ta šv. Bernardo malda, kaip įrodė grafas Przezdzieckis, pamėgta šv. Kazimiero, 1856 m. buvo išleista Re-gensburge aštuoniomis kalbomis: lotyniškai, itališkai, ispaniškai, prancūziškai, lenkiškai, vengriškai, graikiškai ir vokiškai. Turime ir lietuviškus vertimus dalimis ir ištisai.

„Jūsų brolis Kazimieras sakydavo, kad po Dievo daugiausia reikia gerbti tiesą". Šv. Kazimiero malda į Švenč. Panelę. Grafas Aleksandras Przezdzieckis, Krokuvoje 1866 m. - Vėlesniais tyrinėjimais nustatyta, kad giesmę Omni die die Mariae parašė ne šv. Bernardas Klervietis, o jo bendravardis ir bendraamžis, taip pat XII a. pirmoje pusėje veikęs ir rašęs vienuolis Bernardas Kliunietis. (Red. past.)

Dlugosz, p. 33. Tomariska. - Dabartiniai tyrinėtojai šio teiginio nepatvirtina. (Red. past.)

 

 

Po Dievo daugiausia reikia gerbti tiesą" (Šv. Kazimieras)

ĮŽANGA

Savotiškas mūsų tautos tikybinis veidas. Daug amžių praslinko, kai Lietuvoje įsigalėjo krikščionybė. Mūsų žmonės nuo seno dėl gražios savo elgsenos buvo vadinami „šventais"6, o lietuvių Šventųjų katalogas yra kone tuščias. Teturime vieną kanonizuotą Šventąjį. Keistoka, jog katalikiška tauta - beveik be šventųjų. Tuo, rasi, kaltas ne kas kitas, kaip lietuviškas mūsų lėtumas, vidutiniškumas.

Ar tik nesame savo būdu nelinkę būti nei karžygiškai šventais, nei dideliais prakeiktaisiais. Be abejo, nesuskaitoma lietuvių daugybė per skaistyklą pateko dangun, bet buvo tai eiliniai krikščionys, o ne šventumo didvyriai, kuriuos reiktų statyti visiems pavyzdžiu. Jei tarp mūsų yra buvę šventų karžygių, tai mums „gyvosios dvasios" stoka kliudė, kad jie viešai nepaskelbti šventaisiais.

Juk yra buvę, pavyzdžiui, vienuolis broliukas, vadinamas palaimintu, Mykolas Giedraitis iš Giedraičių parapijos (1425-1485), vyskupas apaštalas kunigaikštis Merkelis Giedraitis (1574-1609), atgaivinęs Lietuvoje katalikybę, kurią buvo beužliejančios protestantizmo bangos. Esame turėję tėvą pranciškoną Jurgį Pabrėžą (1775-1849), kuris tobulinosi pamaldumu ir darbštumu patarnauti Dievui ir žmonėms (prie jo kapo eina plačios apylinkės žmonės pasimelsti), žagarietę Barborą Umiastauskaitę (1708-1728), žymią nepaprastu gailestingumu, skaistumu ir kantrumu. Jos šaukiasi tikintieji. Yra žinomas misionierius Andrius Rudamina, kuris Kinuose skelbė krikščionybę pagonims ir ten paguldė savo kaulus (jo kapą po šiai dienai gerbia kinai). Pradėtas beatifikacijos procesas Vilniaus vyskupo (1918-1925) Jurgio Matulevičiaus7.

Bet kanonizuotas tėra vienas šv. Kazimieras, istorinės Lietuvos atstovas. Turime pasirūpinti bent vienu kitu šventuoju dabarties valstybėje. Nereikia manyti, jog šventieji kitaip gimė ar augo. Jie tik kitaip gyveno ir mirė su šventumo garsu. Tam įrodymas - karalaitis Kazimieras. Jis buvo persisunkęs gyva tikėjimo dvasia, kuri gaivino religingą jo gyvenimą ir leido jam sutvarkyti savo aistras, kurios atsiliepia jaunime.

Tautos himnas ragina stiprybės semtis iš praeities. Vyresniųjų dažnas yra įpratęs idealizuoti praeitį, dabartį kritikuoti. Nei mūsų praeitis buvo tokia ideali, kaip kartais romantiškai vaizduojamasi, nei dabartis nėra tokia prasta, kaip ne vienas aimanuoja: „Sugedo pasaulis, pasaulis sugedo..." Kiekvienas laikas turi savo piktybių ir gerybių. Sakoma, žmogus yra savo laiko padaras - jo pusę sudaranti aplinkuma.

Tą pažiūrą ne visai patvirtina ypač šventųjų gyvenimas, kursai žymiai skiriasi nuo jų meto papročių. Pažiūrėkime kiek arčiau į šv. Kazimierą. Rodos, jam viskas stojo skersai kelio, Šventasis turėjo tarsi plaukti prieš srovę, tačiau nugalėjo sunkumus. Pravers keliais bendrais bruožais paliesti jo laikus, mesti žvilgsnį atgal kokius penkis šimtus metų. Tai bus rėmai šv. Kazimiero paveikslui įstatyti, fonas jo gyvenimui paryškinti.

Tapydamas mūsų Šventojo portretą, nekelsiu jo gyvenimo padangėn, leisiu jam kol kas vaikščioti Lietuvos žeme; jo prakilnybės ieškosiu žemiškame gyvenime, vaizduosiu jį kasdieninėje aplinkoje... Pamatysime jį nebuvus jokį antžmogį, nežiūrint jo karališkos didybės, buvus tokį pat karalaitį kaip ir jo broliai, tiktai nežemiško būdo jaunikaitį. Jisai karaliaus karūną bei skeptrą pakeitė Išpažinėjo8 lelija bei amžinu dangaus vainiku.

6 Anų laikų svetimos tautos rašytojas Kvirinas Knogleris šv. Kazimiero kanonizacijos paskelbimo proga taip apibūdino to meto dvasią mūsų krašte: „Lietuva tada buvo ištikimai katalikiška bei religinga be niektikystės dėmės ir be apsimetimo dievota, beveik šventa" (Ks. A. Lipnicki, Życie, cuda i cześć Św. Kazimierza, wydanie II, Wilno 1907, p. 64).

7Autorius vartoja formą „Matulevičius", kuri buvo įprasta šiam asmeniui gyvam esant ir ilgokai po jo mirties. Pirminė forma „Matulaitis" įsitvirtino tik prasidėjus beatifikacijos procesui, kai buvo paskelbti jo krikšto metrikai. Procesas baigtas ir arkivyskupas Jurgis Matulaitis paskelbtas palaimintuoju 1987 m. (Red. past.)

8 Išpažinėjas (Autorius rašo „išpažintojas") - šventasis vyras ne kankinys. (Red. past.)

 

 

ŠV. KAZIMIERO LAIKAI

Lietuvoje katalikų tikėjimas dar nebuvo žmonių sąmonėje giliai įleidęs šaknų, o baigiantis viduramžiams ir naujųjų amžių pradžioje prasidėjo vadinamasis renesansas - senovinės graikų-romėnų filosofijos, literatūros, poezijos, iškalbos, graikų ir ypač lotynų kalba sukurtos, „Atgimimas"9, susirūpinimas žmogumi, jo santykiais su kitais; kitaip sakant, žmoniškumas - „humanizmas".

Su atgimstančiomis klasikinėmis kalbomis, literatūra, kultūra, su pagoniška forma žmonių gyveniman skverbėsi pagonių turinys: dvasia, pažiūros, papročiai... Humanizmas skleidė mintis, priešingas Vidurinių amžių supratimams, paremtiems Bažnyčios mokslu.

Humanistai be kita ko buvo šalininkai to, kad valstybė nesilenk-tų Bažnyčiai, karalius nesiskaitytų su visuomene. Tai išugdė iš vienos pusės absoliutizmą, iš kitos - pasipriešinimą.

Taip išaugo neribotas individualizmas, nesivaržąs dorovės nuostatais, noras naudotis pasaulio malonumais, vaikymasis savo naudos, abejingumas kitam žmogui, o pertekliaus vartojimas patogumams, sibaritizmui, prabangoms, menui, literatūrai, mokslui, kultūrai... Ir aukštas, ir žemas alsavo pagonybės dvasia. Humanistinė kryptis palietė ir Bažnyčios narius. Kunigai, vyskupai, popiežiai neretas buvo tos „atgimstančios" kultūros mecenatai, darėsi daugiau diplomatais, politikais, pasauliškais kunigaikščiais negu dvasininkais. Kaip žmonės, dažnai jie nebuvo piktos valios, bet atstovauti Bažnyčiai buvo mažai tikę, nors tai buvo ir krikščioniškosios pakraipos humanistai, kurie vėliau pamažėli ėmė atsipeikėti10.

Tokioje bręstančioje atmosferoje ilgai posėdžiavo Bazelio San-taryba (1431-1438). Ji savinosi sau viršenybę prieš popiežių. Eugenijų IV, pasisakiusį prieš reformą, paskelbė atstatytu, paskyrė antipapą Feliksą V. Tai suardė Bažnyčios vienybę. Schizma truko dešimtį metų (1439-1449). Mirus popiežiui Eugenijui teisėtai buvo išrinktas Mikalojus V. Buvo tai geras žmogus, jis laikėsi gražaus dėsnio: Bažnyčios taikai grąžinti - nevartoti jokio kito ginklo, tik Kristaus paliktą šv. Kryžių. Lenkijos-Lietuvos valdovai nė vieno popiežiaus neatmetė, bet jų nė vieno nepripažino: svyravo, nesprendė, katras jų tikras popiežius. Vis dėlto lenkų-lietuvių valdžios neutralitetas atskalos atžvilgiu tvėrė lig karaliaus Kazimiero Jogailaičio, šv. Kazimiero tėvo, laikų11.

Lietuva tuo tarpu dar neturėjo aukštosios mokyklos. Mūsų jaunimas ėjo mokslus Vakarų Europos universitetuose. Didžiūnai važinėdavo po užsienius, nes pas mus apsilankydavo svetimšaliai... Šitaip ir mūsų krašte plito humanizmas su savo geromis ir blogomis savybėmis, karalius Kazimieras, apsuptas humanistų, politikos sumetimais pataikavo čekų humanistams husitams. Tai erezija, prasimanyta Jono Huso. Ji, atsiskyrusi nuo katalikybės, virto tikybine, tautine ir visuomenine revoliucija, patraukusia minias. Husitai platino savo klaidas prievarta: koneveikė kunigus, žudė katalikus, užiminėjo bažnyčias, griovė vienuolynus, plėšė pilis, degino kaimus ir miestus. Sukilėliai brovėsi į Austriją, Bavariją, Lenkiją, Sileziją, Vengriją. Popiežiai skelbė Kryžiaus karus prieš husitus, drumsčiančius Bažnyčios ir valstybių ramybę.

Karalius Kazimieras, turėjęs vilties, kad husitai grįšią į Bažnyčios vienybę, stengėsi pasodinti į čekų sostą savo sūnų Vladislovą. Čekai, spaudžiami vengrų, kur viešpatavo Motiejus Korvinas, nemėgo vengrų, norėjo susiartinti su lenkais. Valstybės kanceliarijoje laikė Ostrorogą Joną, kuris buvo mokęsis Erfurto universitete. Šis, įgijęs abiejų teisių doktoratą, grįžo. Jisai skelbė tokias pažiūras: karalius teturįs ant savęs pripažinti vien Dievo viršenybę, neturįs naujam popiežiui žadėti paklusnumą, esą gana jį pasveikinti; turįs vaduotis iš dvasinės hierarchijos pirmenybės; galės skirti kunigus, vyskupus, varžyti vienuolių daugėjimą. Jo parašytas memorialas vadinamas „Monumentum pro comitiis generalibus, pro reipublicae ordinatione" (Apie visuotinį seimą, apie valstybės tvarkymą).

Nuo seniau lenkų politikoje autoritetingai veikė kardinolas Zbignevas Olesnickis su savo giminaičiais ir šalininkais. Dvasinei vyresnybei duotos ar išgautos bajorų privilegijos varžė karaliaus valdžią. Kazimieras, valdęs Lietuvą „iš Dievo malonės", Vytauto Didžiojo papročiu, trejus metus nenorėjo vainikuotis Lenkų karaliumi, nes numatė neišvengsiąs kardinolo ir sostinės ponų opozicijos. Suprato ir vertino vyskupų įtaką politikai, stengėsi apriboti popiežiaus teises dėl vyskupų skyrimo ir kapitulų rinkimo, padaryti vyskupų kandidatūras priklausomas ir nuo pasaulinės vyriausybės12.

Vainikuotas Lenkų karaliumi 1447 m., Kazimieras nutarė išsižadėti neutralumo bažnytinės schizmos atžvilgiu; nusiuntė į Romą pasiuntinį Visetą, pareikšdamas popiežiui paklusnumą, bet paprašė suteikti jam patronato teises visame krašte.

Popiežius Mikalojus V sutiko duoti karaliui tą privilegiją devyniose dešimtyse beneficijų Gniezno arkivyskupystėje. Popiežius norėjo skirti Krokuvos vyskupu palankų sau Sieninskį, Kapitula išrinko Liutkų, o karalius paskyrė Gruščinskį, savo patarėją. Nepaisydamas Romos prieštaravimų, karalius pastatė ant savo. „Verčiau, - sakė, - nustoti karalystės, nei turėti vyskupą ne pagal savo norą".

Nepatenkintas šitokia tvarka, Sieninskį su kitais Krokuvos kapitulos kanauninkais, tarp kurių buvo ir Dlugošas, jo vaikų mokytojas, karalius išsiuntė iš sostinės ir konfiskavo jų turtus. Tačiau, pamažėli susitaikęs su popiežiumi, buvusius kandidatus į vyskupus aprūpino vyskupystėmis ir atsiteisė jų šalininkams. Toji karaliaus politika buvo ne tiek priešinga Bažnyčiai, kiek ieškojimas vyskupuose paramos valstybinei politikai. Ta buvo priežastis griežtai elgtis, kur, priešingai jo intencijoms, gal kartais daugiau rūpintasi vadovautis privilegijomis, aplenkiant karaliui „mielus" kandidatus.

Panašus ginčas buvo kilęs ir dėl Varmijos vyskupijos: kapitula išrinko Tungeną, karalius pasiūlė jauniausią savo sūnų Fridriką, kuris netikusiai buvo paskirtas dvasininku būti. Tėvas tikėjosi, kad sūnus stos lenkų dvasininkų priešakyje ir nuteiks juos palankiai valstybinei politikai. Tą kandidatūrą palaikė ciesorius Fridrikas III ir brolis Vladislovas, Čekų karalius. Popiežiaus Inocento VIII buvo lyg žadėta patvirtinti karalaičio kandidatūrą. Tokiomis sąlygomis Tungenas posto atsisakė, bet kanauninko Jokūbo Vacelrodės naudai.

Jį kapitula paskubomis išrinko ir pasiuntė Romon pasiuntinius, prašydama rinkimus pripažinti. Svyruojąs popiežius jos kandidatą patvirtino Varmijos vyskupu. Karalius įsižeidė. Nors karalaitis Fridrikas vėliau patapo Krokuvos vyskupu, Gniezno arkivyskupu, net kardinolu, tačiau nuo to laiko karalius pats rinko vyskupus ir atkakliai gynė tą privilegiją. Taip tai karaliaus buvo susiaurinta buvusi Bažnyčios hierarchijos autonomija. Vis dėlto karaliaus brukamam kandidatui buvo reikalingas popiežiaus patvirtinimas13.

Karalius buvo malonios veido išraiškos, linksmo žvilgsnio, šviesus, gabus, protingas žmogus, sumanus, geriausios valios valdovas, savo pareigose sąžiningas, nors ne visuomet suprastas, svarbiais reikalais griežtas, neatsisakąs savo pasiryžimų, esą kad ir tektų nustoti „paskutinių marškinių"; neskubus, kantrus, mokąs dovanoti savo priešams, privatiniame gyvenime kuklus „kailiniuotas karalius", ir vaikams siūdinęs kailinėlius; griežtos drausmės šalininkas šeimoje; nepritariąs motinai, kuri vaikams duodavo daugiau laisvės, visiems prieinamas, malonus, dosnus, ilgainiui patraukęs prie savęs didžiausius priešus.

Nebuvo tai daug pamokytas žmogus, bet gerai suprato, kad tie, kurie ateityje turės viešpatauti, privalo turėti daugiau mokslo. Dažnai užeidavo į vaikų pamokas. Ragindamas juos gerai mokytis, atvirai prisipažindavo, jog ne sykį jam tekę pajusti mokslo žinių trūkumą, ypač gailėtis dėl lotynų kalbos nemokėjimo. Tai kartkartėmis prisimindavo ir padejuodavo. Vienąkart tarė: „Nesistebėkite, sūneliai, mano žodžiais: aš septintais amžiaus metais nustojau tėvo, mano vaikystėje nebuvo Dlugošo. Maža ko mus mokinta, kai su jumis tiek išmintingų žmonių darbuojasi... Negražu būtų jums, jei toliau nepažengtumėt už tėvą". Karalius Kazimieras buvo ne tiek mokyklos, kiek gyvenimo ir praktiško proto inteligentas, gerai valdęs dvi valstybes.

Buvo tai šeimyniškas žmogus, rūpestingas tėvas: sielojosi vaikų išsimokslinimu, ko anais laikais nelabai buvo reikalaujama. Ypatingai stengėsi sūnus pasodinti sostuose, dukteris išduoti už vainikuotų vyrų, bet, atrodo, viešuosius reikalus daugiau vertinęs negu savo dinastinius. Ypač sielojosi turkų klausimu, kaip juos išvijus iš Europos. Šeima užaugo ne kaip griežtų principų žmonės, bet tokie, kurie taikstėsi prie aplinkybių. Tuo nuostabiau, kad sūnus Kazimieras tokiomis sąlygomis patapo Šventuoju.

Karalaitis nebuvo, kaip mėgiama jį būdinti, vien maldos, pasninkų, išmaldų, griežtos atgailos mėgėjas. Kaip numatomas sosto įpėdinis, uoliai stengėsi taisyti, kas buvo negero valstybėje. Karalaitis, be abejo, buvo maldingas, atsidėjęs religiniam gyvenimui, vykdė krikščioniškas dorybes herojiškame laipsnyje, bet nebuvo siauras asketas; jis buvo plačiai humanistiškai išsilavinęs, pajėgi asmenybė, žinoma ir už valstybės ribų.

Žymūs anų laikų žmonės, net svetimšaliai, paliko užrašę labai teigiamą nuomonę apie karalaičio Kazimiero gabumus, išsilavinimą, savybes, darbus. Jis vertas minėti ne tik Šventųjų Gyvenimuose, bet ir istorijos lapuose.

Aprašysiu čia mūsų Šventojo jaunystę, valstybinį jo veikimą, bažnytinę veiklą, per ankstyvą mirtį, stebuklus, kanonizaciją bei jos paskelbimą, pagaliau jo kulto plitimą, 400 metų jubiliejų ir padarysiu išvadas.

Iškalba taip žavėtasi, jog kartais į bažnyčios sakyklą leisdavo pasauliečius; rašyta laiškus Cicerono pavyzdžiu, mokslinius filosofinio-poleminio turinio traktatus, istorinius aprašymus. Juose ne kartą daugiau dėmesio kreipta į stilių nei į tiesą. Kurta ištisos epopėjos apie pasaulinių valdovų žygius, elegijas, lyrinę bei religinę poeziją.

10 Palengva popiežių Roma, ypač Leono X laikais (1513-1521), tapo humanizmo sostine. Leonas X buvo ypatingas senovės garbintojas, puošnumo šalininkas, iškilmingumo mėgėjas, apsistatęs mokslo vyrais, literatais, poetais, dailininkais, muzikais, architektais... Drauge - visiems malonus, mandagus, prieinamas, doras, tris kartus per savaitę pasninkaudavęs, žiūrėjęs bažnytinių apeigų rimties, maldingas, niekam niekad neatsakąs prašomas, bent neatimąs vilties, sau labai mažai tereikalaująs... Statė didžiulę Šv. Petro baziliką, viso katalikiško pasaulio katedrą, puošė Vatikano rūmus. Popiežiumi sekė kardinolai, vyskupai; jie mūrijo sau pilis, jas dabino meno kūriniais. Sekimas Roma buvo laikoma italams, ilgainiui ir kitoms tautoms, gero skonio, puošnaus įsirengimo, dailaus elgimosi, kultūringumo, žmoniškumo - humanizmo - požymiu.

11Vadinasi, nevieno popiežiaus neatmetė, bet jų nevieno nepripažino, nesprendė, katras jų yra tikras popiežius.

12 J- J. Kraszewski, Wizerunki książąt i królów polskich. Warszawa, 1888, p. 206-221.

13Prof. Dr. August Sokolowski, Dzieje Polski Illustrowane, t. II, Wiederi, 1897, P- 343-352, 377-380.

 

ŠV. KAZIMIERO VAIKYSTĖ

Lietuvoje anais laikais, kuriuos puošė pavyzdingu savo gyvenimu šv. Kazimieras, baigėsi pagonybės liekanų su krikščionybe trynimasis. Aukštaičiuose ją galutinai prigydė mūsų didysis kunigaikštis Jogaila. Jis, vesdamas katalikę lenkų karalaitę Jadvygą, pats priėmė krikštą, sujungė dvi tautas, tolimas dvasia, bet įdiegė lietuviams tą patį katalikų tikėjimą ir Lietuvos istoriją pasuko katalikiškųjų Vakarų kryptimi.

Jogaila paliko du sūnus: Vladislovą, Lenkų karalių, ir Kazimierą, kurs valdė Lietuvos didžiąją kunigaikštystę14. Vladislovui žuvus ties Varnos miestu kare su turkais, Kazimieras buvo pakviestas ir Lenkams karaliauti. Jo viešpatavimas Lietuvai palyginti buvo ramus: niekas į mūsų kraštą nebuvo įsibrovęs, plėtėsi amatai, prekyba, gerėjo ekonomika, daugėjo gyventojų, kilo švietimas, didėjo mokyklų skaičius, Vilniuje veikė dvi vidurinės mokyklos.

Karalius labai mylėjo Lietuvą ir jos žmones, pratinosi lietuviškai kalbėti, tačiau pas mus dažnėjo svetimų kalbų vartojimas. Jis vedė 1454 metais Romos ciesoriaus, Čekijos ir Vengrijos karaliaus Alberto II dukterį Elzbietą. Ji anksti nustojo tėvo ir augo našlaitė, globėjo dėdės - ciesoriaus Alberto III - kiek pamiršta. Juodu sutuokė šv. Jonas Kapistranas. Buvo tai laimingiausia pora tarp anuometinių valdančių Europos šeimų. Kazimieras Jogailaitis ir Elzbieta Habsburgaitė išaugino šešis sūnus ir penkias dukteris.

Šit karališkos šeimos vaizdelis. Didžiuliame karališkos Vavelio pilies kambaryje sėdi karalienė prie hebaninio ratelio, sukalinėto auksinėmis vinimis, ir plonai verpia linus. Retkartėmis pertraukia darbą, su meile pažvelgia į būrelį vaikų, žaidžiančių priešais kampiniame kambaryje.

Jie užsispyrė įtraukti savo žaidiman išblyškusį, angeliško grožio berniuką, kuris nenorėjo dalyvauti.

- Palikit mane ramybėje,- švelniai prašė,- juk aš jums nekliudau.

- Nuošaliai sėdi nuliūdęs ir tuo mus liūdini,- tarė dvylikametė mergaitė, primenanti veido bruožais pasilenkusią prie ratelio motiną.

- Turi stoti čia, tarp Vladislovo, Žygimanto, Aleksandro, o Fridrikas jus visus atves pas mus!

- Gerai sako Zofija,- pridūrė jaunesnė sesuo, griebdama besipriešinantį broliuką už rankos.

- O tu ką čia slepi nuo mūsų? Parodyk man tuojau!- Ir jėga stengėsi atlupti ant krūtinės suspaustas rankas.

- Drovėkis savo smalsumo, Elzbieta! Argi tu nežinai, jog Kazimieras paslėpė rožančių, kurį, mums bežaidžiant, maldingai kalbėjo? - tarė stojęs ginti puolamąjį Kazimierą vaikinas, vadinamas Žygimantu.

- Nekliudykite jam ir patys imkitės kokio naudingo darbo,-pridūrė motina, jautriai žvelgdama į išblyškusį vaiką ir tiesdama į jį rankas.

Kazimieras greitai bėgo jos apkabinti, pirma metęs į brolį pilną dėkingumo žvilgsnį.

Kai vaikai kambario viduryje stovėjo apsiblausę, atsidarė sunkios ąžuolinės durys, įėjo puikaus stoto vyras, o paskui jį - rimtas Krokuvos kanauninkas.

Jie sustojo prie slenksčio, atidžiai dairydamiesi aplinkui. Kai vaikai juos pastebėjo, persiskyrė į dvi dalis. Abi seserys ir Kazimieras atsistojo prie motinos, o broliai prislinko prie lango, prie pamesto tinklo, kurį prieš tai mezgė.

- Gerai, kad metėte tuščius savo žaidimus,- atsiliepė ką tik įėjęs tėvas. - Atėjo laikas, kada turite galutinai su jais skirtis. Šit iš Niedzielsko prakilnusis Jonas Dlugošas, kurį nužiūrėjau mokytoju mūsų vaikams,- tarė rodydamas į kanauninką. - Taigi po kelių dienų prasidės darbas. Užtikrinau jį, kad net jūsų raudojimas, kai teisingai būsite baudžiami, bus mano ausims maloni muzika. Iš jūsų, mano mergaitės,- kalbėjo toliau, kreipdamasis į dukteris,-tenoriu to, kad motinos pavyzdžiu imtumėtės visokių naudingų darbų, reikalingų kiekvienai, tiek sodiečių, tiek kilmingųjų luomo moteriškei.

Vaikų krūvelė, taip įspėjama tėvo, buvo karališkoji Jogailaičių šeima. Buvo tada kambaryje Kazimieras Jogailaitis, Lenkų karalius ir Didysis Lietuvos kunigaikštis, austrijietė Elzbieta, jo žmona, jų dukterys: Zofija, vėlesnė Brandenburgo markgrafienė, ir Elzbieta, Lignico kunigaikštienė; sūnūs: Vladislovas, būsimas Čekų-Vengrų karalius, Albrechtas, Aleksandras, Žygimantas - Lietuvos didieji kunigaikščiai ir Lenkų karaliai, Fridrikas, Gniezno arkivyskupas ir Romos kardinolas, pagaliau maldingasis Kazimieras, kuris vėliau tapo Lenkijos ir Lietuvos užtarytoju danguje15.

Visos seserys ištekėjo už Vokietijos kunigaikščių. Jų viena, Zofija, išėjo už Hohencolerno. Josios sūnus Albrechtas buvo paskutinis kryžiuočių magistras. Jisai sekuliarizavosi, patapo pirmuoju Prūsų kunigaikščiu. (Buvo sunaikinta lietuvių padermė prūsai - vien teliko prūsų gyventos vietovės - Prūsijos - vardas.) Keturi broliai -Vladislovas, Jonas Albrechtas, Aleksandras ir Žygimantas - valdė lenkų, lietuvių, čekų ir vengrų valstybes; penktas - Fridrikas - dėvėjo raudoną Romos kardinolo skrybėlę, o šeštasis - mūsų Šventasis - gavo dangaus karūną16.

Karalaitis Kazimieras buvo šeimoje antras sūnus. Jis gimė Krokuvoje 1458 metais spalio trečią dieną. Jį krikštijo Krokuvos vyskupas Tomas Stšempinskis. Lig šiol buvo rašoma, kad Kazimieras gimęs Krokuvoje, bet knygoje „Šv. Kazimiero kanonizacijos 400 metų jubiliejaus minėjimas Vilniuje 1922 metų gegužės 28-30 d." rašoma, kad Jubiliatas gimęs Vilniuje17. Kanonizacijos paskelbimo proga Vilniaus vyskupas Benediktas Voina pamoksle pasakė: „Lietuviai! Jo lopšys tarp jūsų glūdėjo..."18 Ta pačia proga Vilniaus kapitulos pastatytuose Triumfo vartuose buvo atvaizduotas „Jo gimimo dienos lopšys", o vartų piramidėje įrašyta: „Šventasis Kazimierai, mes, kurių tarpe praėjo tavo kūdikystė ir sušvito didelis dievobaimingumas, pavedame šiandien tavo globai ir užtarimui save"19. Minėtais žodžiais ir vaizdais rodoma, kad šv. Kazimieras ar nebus tik gimęs Vilniuje.

Karalienė - ciesoriaus Alberto, vieno garbingiausių savo laiku monarcho, ir karalienės Elzbietos, vienturtės ciesoriaus Zigmanto dukters, duktė. Trečiais savo gyvenimo metais neteko tėvo, po dvejų metų mirė ir motina. Našlaitė duktė su broliu Vladislovu paliko dėdės Fridriko III globoje. Šis, nuolat užimtas valstybės reikalais, nerasdavo laiko pats rūpintis brolio vaikais.

Jiems, kaip karalaičiams, kartais trūkdavo tinkamo išlaikymo. Tačiau jiems mokyti buvo pristatyti ciesoriaus Fridriko III sekretorius Enėjas Silvijus Pikolominis [Aeneas Silvius Piccolomini], vėlesnis Popiežius Pijus II, o karalaitei auklėti Elena Kottaner, viena žymiausių anuomet moterų, bei Kasparas Šlikas (Schlick), ciesoriaus kancleris. Kazimiero žmona, išėjusi našlaitės mokyklą, buvo daug patyrusi, nors ištekėjo 16 metų.

Karalienė buvo maldinga ir išmintinga, nekasdieninių proto ir širdies savybių moteris. Pavyzdinga žmona, ne veltui vadinama „Jogailaičių motina", didelė Marijos garbintoja, rašinėjusi „Heroides Marianas"20. Ji savo pavyzdžiu įkvėpė gilų pamaldumą iš prigimties doram vaikui; be to, ji esą parašiusi knygelę apie karaliaus sūnaus auklėjimą. Joje sakoma, jog „karalaitis turįs būti pavyzdingas, skirtis iš visų luomų, savo dorybėmis šviesti visiems"... Kaip mokė, taip ir pratino gyventi. Jaunas auklėtinis visa tai dėjosi jautrion širdin ir sekė motina.

Visai neliesiu mokymo pusės - tuokart kitaip mokyta. Trumpai paliesiu auklėjimą, kuris tinka dabar. Nurodoma viską pradėti Dievu: nuo pat kūdikystės pratinti vaiką prie maldos, pamaldumo, santūrumo valgant bei geriant (net baltą vyną maišyti su vandeniu), kalboje pratinti prie atsargumo be žavėjimosi, juoko ir pykčio, lenkti prie skaistybės (ištvirkavimas vadinamas apnuodytu medumi). Kad vaikas įgytų drąsos, reikia leisti prie svetimų žmonių, bet saugoti nuo prastos pataikūnų draugijos. Santykiuose su valstiečiais peršamas mandagumas, švelnumas, malonumas, ypač su tarnais saugotis rūstaus, šiurkštaus elgesio, griežto įsakinėjimo.21

Vėliau motinos auklėjimas buvo skleidžiamas laisvamanio Kalimacho22, kurio patarnavimais tėvas naudojosi diplomatijoje. Karalius buvo pamaldus, tačiau tikėjimo dalykuose buvo tolerantas ir pavedė Kalimachui dėstyti karalaičiams laisvuosius mokslus: kalbų - lenkų, lotynų, graikų, kad galėtų suprasti klasikus. Diplomatas pataikavo karaliūnų silpnybėms: jų Kazimieras kratėsi kiek tik galėdamas. Taip išvengė laiko srovės ir žengė dorybių takais. Visai kitoks yra buvęs antrasis karalaičių mokytojas istorikas Dlugošas, mokęs tikybos, geografijos, istorijos. Jis buvo rašęs apie Lietuvą; be abejo, apie ją pasakojo savo mokiniams. Be to, pratino rašyti prakalbas ir sveikinti svečius. Šitaip jie susipažino su savo tėvų žemės praeitimi. Daug laiko gyveno Lenkijoje. Savaime suprantama, jie mokėjo aplinkos - lenkų ir motinos - vokiečių kalbą. Be jų dar mokėsi graikiškai ir ypač lotyniškai.

14  Iš ketvirtosios žmonos, lietuvės Gaišios (Alšėnų) kunigaikštytės Sofijos: a) kan. A. Alekna, Šv. Kazimieras, Kaunas, 1927, p. 7; b) A. Šapoka, Lietuvos istorija, Kaunas, 1936; p. 173; c) Prof. Z. Ivinskis, Šv. Kazimieras ir jo reikšmė Lietuvai (rankraštis).

15 a) Boży Rok... pod redakcją ks. Franca Muralewskiego, 1931, Św. Kazimierz Jagiellończyk, p. 201-204; b) Adam Kompf, Nieśmiertelne świeczniki narodu polskiego, 1925.

16 a) Ks. Ant. Lipnicki, Życie, cuda i cześć św. Kazimierza, wydanie II, Wilno, 1907; b) Gyvenimas šv. Kazimiero Išpažintojo Lietuvos Karalaičio, Tilžė, 1902; c) Bisk. Ant. Tyszkiewicz, Królewska droga do Nieba, albo Życie św. Kazimierza, Królewicza Polskiego y W.X.L„ opisanie roku 1752; d) A. Bičiūnas, Sviatoj Kazimir - „Segodnia", Kaunas, 1943.111.23, Nr. 82.

17 Obchód czterechsetletniego Jubileuszu Kanonizacji św. Kazimierza w Wilnie w dniach 28-30 maja 1922 roku, wydany przez Komisję odczytową Komitetu jubileuszowego... Wilno, 1922 r.

18 Lipnicki, op. cit., p. 89.

19 Lipnicki, op. cit. p.102-104

20 Rankraštis italo, gal Kalimacho, parašytas karalienės vardu: „Helisabeta Polonie Regina Ladislao - Polonie Bohemieque Regis fillio carissimo S. P. De institu-tione regii pueri". Al. Przezdzieckis aptiko jį ciesoriškojoje Vienos bibliotekoje. Buvo padaryta nuorašų savo krašto knygynams; pagaliau Zeissbergas išspausdino. Nors karalienė jį ne pati parašė, tačiau spaudinys jai nėra visai svetimas; jame tilpo motinos pažiūros ir dėsniai, taikyti auklėjant gausią savo šeimą. Būdinga, kad rašinyje atsispindi kai kurie karaliaus ir sūnaus būdo bruožai.

21 Minėtoji knyga „Lietuvių tautos praeitis", p. 24, šioje vietoje turi tokį intarpą: „Kūdikystės amžiuje nepastebėtajame nieko ypatingo ir neatspėta kūdikyje būsimo Lietuvos šventojo. Iki šešerių metų jis augo rūpestingos motinos, geros auklėtojos, globoje, kol buvo pavestas mokytojams: kanauninkui Jonui Dlugošui, Pilypui Buonacorsi, paprastai vadinamam Kalimachui, ir šv. Jonui Kantijui, Krokuvos universiteto profesoriui, kuris ne tik mokė, bet ir pratino padoriai gyventi. Šventasis parengė Kaziuką pirmai išpažinčiai, šv. Komunijai bei Sutvirtinimo sakramentui". - Išnašoje nurodytas šaltinis: Żywot św. Kazimierza ... przez Jana Czajkowskiego, Warszawa 1901. - Nepavyko nustatyti, kodėl šios pastraipos nėra mums tekusioje mašinraščio kopijoje, nors jos teiginiai visiškai derinasi su Autoriaus dėstymu ir dera kontekstui. (Red. past.)

22  Kas buvo Kalimachas [Filippo Buonacorsi]? Tai italas išeivis, gabus žmogus, mokytas, apsukrus politikas. Buvo susidraugavęs su Lvovo arkivyskupu Grego-rijum, buvusiu Krokuvos Akademijos profesoriumi. Šis gražiai rekomendavo Kalimachą karaliui. Taip Kalimachas įgijo karaliaus pasitikėjimą. Bet kiti apie ateivį leido visokias nepalankias jam paskalas: savo krašte sunkiai nusikaltęs, išvengęs bausmės, o čia radęs vaišingą priėmimą ir gerą duoną.

 

 

KARALAIČIO JAUNYSTĖ IR LIETUVA

Vilnius istorijoje

Antai, pažvelki! Tai Vilniaus rūmai dunkso tarp kalnų plačiai!

Naktis jį rūbais tamsiais lyg dūmais dengia, jis miega giliai...

(Maironis, Pavasario balsai)

Kur Vilnia įteka į Nerį, gražioje vietoje, apsuptoje aukštumų, apaugusių lapuočiais bei pušynais, nuo neatmenamų laikų yra buvę lietuvių gyvenamų sodybų. Toje apylinkėje kunigaikštis Gediminas pastatė ginkluotą pilį, kurioje pats apsigyveno; iš jos 1323 m. rašė raštus Popiežiui, kryžiuočiams23, Vakarų Europos miestams. Vilnius pasidarė Lietuvos sostamiestis.

Jisai lig tol svetimųjų nebuvo užimtas: ramiai gyveno, pagarsėjo, pralobo. Per sostinę Nerimi bei sausumos keliais ėjo didelė prekyba. Iš jos Vilnius krovė sau nemažus turtus: statėsi, puošėsi, lenktyniavo su žymiais Vakarų miestais. Viešpataujant Žygimantui Augustui (1529-1572), kuris gyveno jau Žemutinėje pilyje, Gedimino kalno papėdėje, Vilniuje skaičiuota 75 000 gyventojų, kiek vėliau būta 7 000 namų, turėta vandentiekis, tiekiąs vandenį mediniais vamzdžiais.

Jono Kazimiero žmona Marija Liudvika, prancūzė, savo karūnacijos proga yra prasitarusi, kad Vilnius tvarka ir grožiu viršijąs Krokuvą. Bet Jono Kazimiero nesugebėjimas valdyti nusilpnino kraštą, o karas su Maskva privedė Vilnių prie katastrofos: 1655 m. sostinė buvo paimta, sugriauta, sudeginta... Karams pasibaigus, miestas vėl ėmė atsistatinėti; daugiausia susitvarkė Jonui Sobies-kiui viešpataujant (1674-1696)24.

Vilnius, būdamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, visuomet buvo tikybinio, kultūrinio ir politinio gyvenimo centras. Labai daug prisidėjo prie visokeriopo Vilniaus pakilimo didžiojo kunigaikščio Jogailos 1387 m. įkurta Vilniaus vyskupystė: paskirtas vyskupas, pastatyta katedra, plėtėsi bažnyčių tinklas, pačiame Vilniuje ilgainiui atsirado 25 bažnyčios. Veikė Jėzuitų ir Pijorų kolegijos (vidurinės mokyklos). Įsteigta Dvasinė klierikų seminarija.

1579 m. tėvų jėzuitų įkurta Vyresnioji Lietuvos mokykla25, 1803 m. paversta Vilniaus universitetu su keturiais fakultetais: Fizikos-matematikos, Medicinos, Literatūros ir Moralės-politikos. Universitetas iš plačios valstybės sutraukdavo didelį studentų skaičių; net iš svetur atvykdavo mokytis. Tose mokyklose lavinosi žymūs žmonės: vyskupas Valančius, Daukantas, Stanevičius, Mickevičius, Kraševskis, Balinskis... Jie aprašė Vilniaus kraštą ir didingą Lietuvos praeitį.

Dėl politinių neramumų, kuriuose dalyvavo ir studentai, universitetas 1832 m. buvo uždarytas; iš jo teliko Dvasinė kunigų akademija, kuri 1842 m. perkelta į Peterburgą. Ten aukštuosius teologijos mokslus ėjo visų Lietuvos, vėliau ir Lenkijos vyskupysčių kunigai. Čia jie buvo rengiami mokyklų kapelionais (prefektais), seminarijų profesoriais; jiems buvo teikiami magistrų ir daktarų laipsniai.

XX šimtmečio pradžioje Vilniuje buvo arti 200 tūkstančių gyventojų. 1944 m. prasidėjus Vilniuje neramumams, gyveno 146273 žmonės, o 1947 m. sausio 1 d. visoje Lietuvoje buvo 2 797 840 gyventojų26. 1955 m. pradžioje27 Vilniuje gyveno 450 000 žmonių; iš jų rusų 70 proc., žydų 25 000 (Lietuvos žydų 5 tūkstančiai ir atvykusių iš Rusijos arti 20 tūkstančių).

Medininkai - tai bažnytkaimis, keturios mylios atstu nuo Vilniaus Ašmenos plentu. Jam pradžią padarė pilis ir Jogailos ar Vytauto pastatyta bažnyčia 1391 m. Kalnelyje stūksojo keturkampis 249 x 195 uolekčių plotas, apmūrytas akmens ir plytų stora siena su kampiniu bokštu, kuris turėjo tris aukštus; juose buvo po du nemažus kambarius. Tarp sienų [kieme] buvo daug medinių pastatų. Tiksliai nežinoma, kada kuris Lietuvos kunigaikštis pilį pastatė.

Istorinės žinios apie Medininkus siekia 1385 m. Didysai kryžiuočių magistras Konradas Colneris Rotenšteinas, susirūpinęs Jogailos susiartinimu su lenkais bei Vytauto nutolimu nuo jų ordino, užvaldymu Kauno pilies28, surengė žygį į Lietuvą. Šiuo atveju, kaip niekad, aplenkęs Vilnių, nužygiavo už Ašmenos ir nusiaubė kraštą. Grįždamas sustojo prie Medininkų pilies, iškėlė pokylį vadams ir jų daugelį pakėlė riteriais.

Tačiau Medininkų pilis ankstyvesnė už 1385 m. Yra tradicija, jog Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas (apie 1377) vasarodavo toje pilyje su savo žmona Julijona. Vėliau joje būdavo Kazimiero Jogailaičio vaikai su savo mokytoju kan. Dlugošu, kai pats karalius gyvendavo Vilniuje. Sūnus Kazimieras, 1478 m. paliktas Lietuvoje, kartkartėmis važiuodavo į Medininkus pakvėpuoti grynu sodžiaus oru, atsigauti dvasia.

Medininkų pilis buvo šv. Augustino reguliarių kanauninkų dvasinėje globoje. Laikėsi jie regulos, sustatytos pagal didelio Bažnyčios mokytojo šv. Augustino mokslą. Jogaila pakvietė juos į Lenkiją ir Lietuvą parapijų aprūpinti.

Reguliarieji kanauninkai platino Švč. Panelės Marijos garbinimą. Aptarnaudami Medininkų pilies dvasinius reikalus, reguliarieji kanauninkai buvo karalaičių dvasios tėvai, taigi turėjo įtakos ir šv. Kazimierui. Gal iš jų išmoko garbinti Mariją29.

Baronas Zigmantas Herberšteinas, ciesoriaus Maksimilijono pasiuntinys, 1517 m. grįždamas iš Maskvos, rado Medininkų pilį jau sunaikintą. Medininkų bažnyčia 1865 m. buvo paglemžta schizmatikų ir sugriauta. 1922 m. šv. Kazimiero kanonizacijos 400 metų jubiliejaus proga buvo pašventinti Šventojo vardu bažnyčios pamatai; pati šventovė baigta 1931 m.30

Trakų vardas yra žinomas nuo senovės. Senieji Trakai, Vytauto Didžiojo gimimo vieta, kur buvo medinė pilis, kur valdovai visados gerai jausdavosi; ten šv. Kazimieras buvodavo ir vėlesniais metais. Tomis progomis jis pažino Lietuvos gamtą ir žmones, susipažino su lietuvių kalba, nes čia visi kalbėjo lietuviškai. Net ir ponai santykiuose su liaudimi bei tarnais vartojo vietos kalbą.

Vytautas įsteigė Trakuose bažnyčią. Joje stebuklingas Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu Jėzumi paveikslas, imperatoriaus Manui-lo II dovana Vytautui, 1718 m. apvainikuotas popiežiaus Klemenso XI dovanota karūna. Did. kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis labai mylėjo Trakus, nepamiršo jų net išrinktas Lenkijos karaliumi. Valstybės reikalais atvykdamas į Lietuvą, pusę laiko praleisdavo Trakuose. Brastos privilegija 1444 m. priskyrė Trakus prie didelių miestų ir jam patvirtitno Magdeburgo teises.

Trakai Gedimino su kitomis Lietuvos sritimis - Brestą, Gardinu, Palenke, Žemaičiais - buvo paskirti sūnui Kęstučiui. Jis už keturių kilometrų nuo Senųjų Trakų, ežero pusiasalyje, pamūrijo didžiulę pilį, kurioje pats įsikūrė gyventi. Aplink pilį pasistatė Naujieji Trakai; jie apsupti gražiais ežerais, žavinčioje vietoje, 27 kilometrų nuotoliu nuo Vilniaus, kaip sostinės apsauga.

Vytautas Galvės ežero saloje pamūrijo iš plytų ir akmenų kitą pilį apie 1404-1407 metus. Ji buvo ginkluota 15 patrankų; jų didžioji šaudė akmenis žmogaus galvos didumo. Naujieji Trakai pagarsėjo Europoje kaip neprieinama tvirtovė su storomis sienomis, gynimosi bokštais tarp vandenų. Vienas bokštas turėjo 35 m. aukščio, jame budėjo sargyba. Tarp tų sienų buvo kunigaikščio rūmai. Pirmame jų aukšte gyveno kiemiškiai, antrame - kunigaikščiai su šeimomis.

Įėjimas į rūmus - iš bokšto. Prie trijų rūmų sienų buvo medinės dviejų aukštų galerijos pasivaikščioti. Rūmuose įrengta puošni salė su nepaprastai dekoruotomis lubomis aukštiems svečiams priimti. Ji buvo šildoma iš apačios virtuvių šiltu vandeniu. Tai buvo savotiškas XVI šimtmečio31 centrinis šildymas. Pilyje lankėsi Maskvos, Riazanės ir Tverės kunigaikščiai, Romos imperatorius Zigmantas, Čekų ir Danų karaliai, Graikų imperatoriaus pasiuntiniai ir kt.

1472 m. Kazimieras su tėvu vyko į Veličką sutikti Akvilėjos patriarcho Morkaus, kurį popiežius Sikstas IV siuntė sutaikyti vengrų karaliaus Motiejaus Korvino su karaliumi Kazimieru. Gražiai padengtoje salėje legatas buvo iškilmingai priimtas karaliaus su sūnumis Kazimieru, Jonu Albrechtu ir Aleksandru. Kazimieras ta proga pasakė prakalbą. Jis kalbėjo kaip teisėtas Vengrijos sosto paveldėtojas. Prašė priminti popiežiui, kaip teisingai vertino Jogailaičių žygius, Lietuvos krikštą, įvykdytą Jogailos, karaliaus Vladislovo Varniečio išlietą kraują, ginant tikėjimą. Suminėjo, kaip naudinga būtų remti Jogailaičių siekimus ir priminė tai dabar, kai popiežiaus malonė pakrypo Motiejaus Korvino pusėn. Dėkojo popiežiui, kad Jogailaičių reikalo nepaleidžia iš akių ir, būdamas teisingas Tėvas, siunčia legatą, kuris kaip žvaigždė turi nušvisti Lenkų padangei, išstatytai barbarų - turkų ir totorių - puolimams. Legatas teiksis apdrausti Lenkuose taiką bei ramybę nuo Lenkų kaimynų ir užtikrinti karalaičiams priklausomą jiems sostų paveldėjimą Čekuose ir Vengruose. Legato palankume sveikino tikybos ir katalikybės klestėjimą, Dievo ir žmonių garbę. Legatas sveikino karalių, kad sūnus Kazimieras esąs toks iškalbingas ir taip gerai mokąs lotynų kalbą, jog nedaug kas galėtų su juo lygintis Romoje32.

Savaime suprantama, kad šv. Kazimieras su tėvu būdavo Trakuose. Po karaliaus Kazimiero mirties Trakai nustojo politinės savo reikšmės. Kare su Maskva 1653 m. pilis buvo beveik sugriauta, laiko danties griaužiama. Tačiau Lietuvoje nėra nė vienos pilies, kurioje, kaip Trakuose, lig šiol būtų išlikę taip daug mūsų kultūros paminklų33.

Karaliaus sūnus Kazimieras anuomet buvo laikomas valdančiose šeimose inteligentiškiausių, gabiausiu, šviesiausiu jaunikaičiu. Jisai praaugo visus Jogailaičius, o jie XV ir XVI šimtmetyje priklausė prie garsiausių Europos dinastijų. Tikrai šv. Kazimieras pasižymėjo retais gabumais ir darė žymią pažangą moksle. Gerokai parengtas kraštui valdyti, buvo pašauktas į gyvenimo mokyklą prie tėvo karaliaus.

Paskirtas į valstybės kanceliariją, veikiai joje pasidarė įtakingas asmuo ir darė žymios įtakos visam kraštui. Čia jis išmoko pažinti žmones ir suprasti valstybės reikalus. Jo laikais nebuvo išleista nė vieno įstatymo, varžančio valstiečių teises. Su jo nuomone skaitėsi šalies dignitoriai, net ir pats karalius atsižvelgdavo į jo pastabas, stebėjosi jo sumanumu34. Karalaitis Kazimieras sumaniai, kilnia dvasia, ypač teisingai tvarkė Lietuvą pavaduodamas tėvą ir su dideliu orumu atstovavo karališkam Jo Didenybės majestotui35.

Dar daugiau karalaitis pažengė maldingume. Prieš pamokas karalaičiai suklaupę balsu melsdavosi. Sykį, broliams atsistojus, Kazimieras pasiliko beklūpįs. Tai pamatęs kun. Dlugošas tarė: „Kelkis, šventas jaunikaiti!" Tų mokytojo žodžių mokinys neapvylė, bet kaskart labiau juos pateisino tobulėdamas. Julijonas Valašinovs-kis apie tą šventą jaunikaitį rašė, kad klūpįs prieš Dievo Motinos paveikslą buvęs panašus į angelą, kuris apsireiškė Švč. Mergelei Marijai; vadina jį Lietuvos Angelu, Vilniaus miesto Patronu36.

Kazimieras iš mažens įprato melstis. Kun. Dlugošas kartą jį paklausė, ar eisiąs į bažnyčią, ar žaisiąs. Mokinys greit atsakė: „Eisiu į bažnyčią, nes man maloniausia klūpoti prie Viešpaties altoriaus. Malda į Jėzų Švenčiausiame Sakramente yra man malonesnė už žaidimus ir kitus pasismaginimus".

Šventovėje išgirdo: visi sveikiname pasaulį su ašaromis, visi skausmais su juo atsisveikiname. Nė vienas karalius negimsta kitaip, kaip ir šiaip jau žmogus, nė vienas kitaip nemiršta. Nei turtai, nei aukštas rangas, nei joks žūnąs daiktas negali lygintis su nemirtinga vėle; ją daugiausia reikia vertinti; jos išganymu uoliau rūpintis nei kaip bet kuria laikina laime. Juk ką gi žmogui padėtų, jei visą pasaulį laimėtų, o savo vėlei padarytų nuostolį? Argi ką žmogus begalėtų duoti pražudytai savo vėlei vaduoti?

Tais Dievo žodžiais karališkasis jaunikaitis didžiai susidomėjo. Nuo mažatvės jis vengdavo dažnų pasilinksminimų imtynėse, lenktynėse, jodinėjime, medžioklėje, šaudyme lanku. Rūmų tvarkytojas sykį tarstelėjo, ar nepraverstų esą atsikvėpti pramogomis, kuriose kiti karaliūnai su pamėgimu dalyvauja. Karalaitis atsakė: „Man bažnyčios lankymas atstoja pasivaikščiojimus, rūmų pasismaginimus bei triukšmingas medžiokles". Jo dienos slinko meldžiantis ir besidarbuojant: maldą keitė darbu, o darbą - malda, skaitymu knygų, ypač lotynų klasikų, himnų Marijos garbei. Iš tikrųjų tas šventas jaunikaitis buvo didelis Marijos, Angelų Karalienės, garbintojas.

Jis išaugo vidutinio ūgio, ilgais tankiais juosvais plaukais, tamsių akių, skaistaus veido, taisyklingų bruožų, tiesia nosimi, drovos raudonio papuoštais skruostais, gražios kūno sudėties, dailios, kuklumu dvelkiančios eigasties, bet silpnos sveikatos jaunikaitis. Gražiame kūne glūdėjo kilni dvasia. Buvo linksmas, tačiau rimto, kilnaus, garbingo būdo; kalboje švelnus, elgesyje mandagus, be pasididžiavimo, nuostabios išminties ne pagal amžių. Atrodė, kad jisai sukaupė savyje, kaip gėlė žiede, visas gerąsias Jogailaičių savybes.

Šitie privalumai garsino karalaitį Kazimierą tautoje ir gretimuose kraštuose bei lėmė jam didelę ateitį. Tačiau žemės garbė jo neviliojo, nors gimdytojų buvo brukama. Vyresnysis brolis Vladislovas buvo rengiamas būti Čekų karaliumi. Lenkų sostas laukė šv. Kazimiero. Dlugošas paskutiniu metu ypač susirūpino Kazimieru. Vieną vėlyvą vakarą užeina į karalaičio kambarį, randa tuščią jo lovą. Sujuda visa pilis ieškoti šv. Kazimiero... Veltui bėgiota. Pagaliau rūmų sargai praneša: karalaitis gulįs kryžmais prie rūmų koplyčios durų, paskendęs maldoje...

Sugrįžusį į kambarį Dlugošas švelniais žodžiais subarė karalaitį: „Negerai darai, mano vaike, nesaugodamas savo sveikatos. Vakar gauta žinia, kad Vladislovas susilaukęs Čekų valstybės karūnos. Dabar tu esi Vengrų karūnos paveldėtojas, iš eilės būdamas vyresnis". Karalaitis atsakė: „Tegul aš mirsiu pirmas, kad nežiūrėčiau į tėvo mirimą".

„Žemiškos valstybės aš netrokštu, nes Viešpats Dievas sutvėrė mane kitai karalystei, kurią Kristus prirengė savo kančia ir mirtimi. Man bus gana, jei mokėsiu gerai karaliauti patsai sau ir piktiems savo palinkimams. Valstybei valdyti reikia didelės išminties, ir sunkios atsakomybės už tai laukia prieš Dievą. Visokių įvykių pilna karaliaus soste"37.

Nepaisant to, jam teko veikti valstybinėje srityje ir taip sėkmingai pavaduoti tėvą.

23  Istorikas M. Jučas mato Autorių apsirikus: nežinoma Gedimino laiškų kryžiuočiams. (Red. past.)

24 a) Dr. L. Kubala, Szkice Historyczne, III, Warszawa, 1900, p. 430; b) A. Šapoka, Lietuvos istorija, p. 78.

25Istorikai patikslina. Jėzuitai 1570 m. įsteigė kolegiją, 1579 m. ji tapo akademija ir universitetu. Panaikinus jėzuitų ordiną, ji pertvarkyta į Lietuvos vyriausiąją mokyklą (1781); vėl turėjo universiteto vardą nuo 1803 m. (Red. past.)

26 a) Edward Maliszewski, Przewodnik po gubernji Wileńskiej, Warszawa, p. 7-10; b) Powszechna Encyklopedja Kościelna, 1.1-2, Akademja Wileńska, p. 87; t. 41-42; c) Wileńska Djecezja, p. 243).

27 Šio veikalo tituliniame lape nurodyti 1954 parašymo metai. Matyti, Autorius vėliau dar šį tą tikslino, taigi pateikė ir 1955 m. pradžios Vilniaus gyventojų statistikos duomenų. (Red. past.)

28 Keblus sakinys. Mašinraštyje: „užvaldymas Kauno pilies", o „Lietuvių tautos istorijos" publikacijoje, p. 27: „užvaldęs Kauno pilį". (Red. past.)

29 Wielka encyklopedja kościelna.

30 a) Baliński-Lipiński, Starożytna Polska; b) Słownik Geograficzny; c) Catalo-gus Ecclesiarum... Archidioecesis Vilnensis, 1939.

31  Prof. M. Jučas patikslina: savitas centrinis šildymas Trakų pilyje įrengtas XV a., o XVI a. pilis jau nyko. (Red. past.)

32  Illustrowane Żywoty Świetych Polskich, opracowane przez Annę Zahorską, Potulica, p. 275.

33  a) J. Maceika, Trakai; b) Nasza Ziemia, Pismo Tygodniowe, Wilno, 1922 r. Nr. 17; c) „Jubileusz Św. Kazimierza"; d) Trakų pilis, Albumas, Vilnius, 1952.

34  Ołtarz nowy... II zakład Friedleina, Księgarnia, p. 22.

35 Budrys-Budrevičius, Turystyka Orbis, Okręg Wileński, Nr. 3, Marzec, 1939.

36  J. Wałaszynowski, O Św. Kazimierzu, Królewiczu Polskim, Warszawa, MDMXXXIV.

37  P. Skarga, Visų Metų Šventųjų Gyvenimai, II, p. 22-24; b) Ks. Jan Kurczewski, Dzieje Chrześcijaństwa na Litwie i na Rusi, 1.1, Wilno, 1914, p. 68.

 

 

 

VALSTYBINĖ ŠV. KAZIMIERO VEIKLA

1457 metais visai netikėtai mirė karalienės Elzbietos, karaliaus Kazimiero žmonos, brolis Vladislovas - nepilnametis Čekų bei Vengrų karalaitis. Su jo mirtimi pasibaigė vyriškoji Habsburgu linija. Velionio sesuo liko tų dviejų valstybių paveldėtoja. Bet vengrai teigė, jog paprotys nuo seno išskiriąs paveldėjimo moteriškąją liniją. Todėl karalienės Elzbietos vaikai neturį teisės į Vengrų karalystės sostą. Jie buvo pasirinkę karaliumi savo tautos vyrą Motiejų Korviną, gabų žmogų, kilimo iš paprastų žemdirbių, žinomo krikščionių gynėjo nuo husitų ir turkų, buvusio nepilnamečio Vladislovo pavaduotojo (regento) Jono Hunyado sūnų38.

O Čekai pastatė karaliumi Jurgį Podebradą, husitų vadą. Podebradas kovojo prieš čekų katalikus, kol buvo pripažintas jaunamečio Vladislovo pavaduotoju (regentu), net valstybės valdytoju. Vladislovui mirus, Podebradas pasižadėjo katalikams grąžinti husitus į Katalikų Bažnyčią. Už tai buvo išrinktas, bet pažadų nepildė, net kovojo prieš katalikus. Tik jam mirus 1471 m., Čekų karaliumi buvo išrinktas Vladislovas, vyriausias karalienės Elzbietos sūnus.

Motiejus Korvinas ginčijosi su didžiūnais. Nebenorėdami nešti sunkaus karaliaus jungo, kai kurie didžiūnai siuntė pasiuntinius į Lenkiją, prašydami karaliaus sūnaus Kazimiero sau karaliumi, net prisiėmė to žygio išlaidas. Lenkams atsisakius, jie prašysią turkų pagalbos išvyti Korvinui iš Vengrijos. Kazimiero tėvai sutiko, o šis taip reagavo: „Visos tos žemiškos didybės yra niekniekių, tuštybės ir voratinklių monai, sulyginus tai su amžina garbe dangaus vainiko, kurį dūsaudamas trokštu nusipelnyti".

Motiejus Korvinas buvo gabus vadas. Sėkmingai kariaudamas prieš turkus, įgijo krikščionių gynėjo vardą, išaukštino karaliaus valdžią, rėmėsi žemesniais luomais, sudraudė magnatus, nuožmiai su jais elgėsi. Būdamas geras administratorius, įvedė tvarką valstybėje, laikė nuolatinę kariuomenę. Garsėjo kaip mokslo, meno globėjas, įsteigė universitetą, surinko didelę biblioteką, save apsupo mokslininkais, literatais, dainininkais. Taip išgarsėjęs vedė Neapolio karalaitę, vykdė plačius Popiežiaus sumanymus, ėmė ginti čekus katalikus nuo husitų. Todėl susikivirčijo su Podebradu. Tas, negalėdamas atsispirti prieš Korviną, pasiūlė Čekų karūną Kazimiero sūnui Vladislovui. Jį, kad ir kataliką, Čekijos husitai išrinko karaliumi. Podebradui 1471 m. mirus, karalius Kazimieras suėjo į gerus santykius su nepatenkintais Motiejumi Korvinu Vengrų didžiūnais. Jie pasirinko Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkų karaliaus sūnų Kazimierą Vengrų karaliumi. Tėvas bandė sprausti sūnų sostan ginklais ir 1471 m. siuntė jį Vengrijon su palydovais bei dvylika tūkstančių samdytos kariuomenės, vadovaujant Petrui Duninui ir kitiems Vengrų ponams39.

Būdamas trylikos metų, karalaitis skelbia karą Korvinui ir žygiuoja Vengrijon, kaip skelbė, ne atimti kam kitam priklausomo sosto, ne siaurinti Vengrijos piliečių teisių, ne slėgti jų, o ginti visos tautos nuo priešų ir priespaudos, sustiprinti laisvės papročių, sekdamas Vengrų karaliais, kurių kraują paveldėjo. Manė pašalinsiąs tironiją, įvesiąs teisingumą kaimynų tautai, padarysiąs ją laimingą, kad, išlaisvinta iš prispaudimo ir paremta Jogailaičių jėgomis, galėtų apsiginti nuo turkų.

Dėl karo skelbimo buvo prikišama Motiejui Korvinui įvairių nusikaltimų, pavyzdžiui, jog atidaręs Vengrijos vartus turkams, didžiausiam vengrų priešui, kuris kėsinasi į Vengrų kraštą, išveža Turkijon belaisvius, lengva širdimi apleidžiąs valstybės gyvenimą, su kuria nejungiąs joks prigimties santykis.

Karaliaus ir jo sūnaus pastangos siekė Vengrų saugumo. Karalaitis jautė, jeigu jis, būdamas Vengrų karaliumi, stos priešakyje karo prieš turkus, tai tėvas Lenkijos ir Lietuvos jėgomis tą žygį parems. Bet Korvinas su vienais vengrų didžiūnais susitaikė, o kiti, baimės apimti, atstojo nuo šv. Kazimiero. Tik vienas vyskupas su 200 raitelių atjojo pasveikinti naujo karaliaus, bet ir tas, apsidairęs, kas aplink dedasi, netrukęs sugrįžo atgal.

Karalaitis neina paimti sostinės, ginamos Motiejaus karių, o pasuka Nitros pilin, kuri atidaro jam savo vartus. Motiejus, vengdamas mūšio, nesnaudė: susirinko didelę armiją, stengėsi apsupti Kazimiero kariuomenę. Plačiai nusiaubia palankių Kazimierui savininkų dvarus, kad priešo kariai negalėtų pramisti. Karalaitis palieka Nitroje 4 000 karių įgulą, o su kitais traukiasi šiaurėn nuo Motiejaus, kuris rengiasi apgulti Nitrą.

Kazimieras nužygiavo į Rozenbergą, Petro Komorovskio pilį. Savivinkas žadėjo užleisti dar kitas jo čia valdomas pilis - Oravą, Litavą, Grodeką. Bet karalaitis per daug nepasitiki šeimininku, nes sužino, kad prieš dvejus metus šis atsidavė Motiejaus tarnybai; taigi pasuka Lenkijos kryptin, tėvo atšaukiamas40.

Povilas Jasinskis, paliktas Nitroje, keletą kartų susirėmė su Motiejumi, apgulusiu pilį. Palikęs joje 300 karių, jiems išderėjo trijų savaičių paliaubas, o su kitais išžygiavo atgal Lenkijon. Tada Ilavos, Turčo, Michalovo, Ubienio įgulos pasidavė Korvinui; tiktai keletas pilių Vengrijos pasienyje pasiliko Kazimierui ištikimos.

Karalius Motiejus triumfuoja, leidžia visokias paskalas, daro intrigas41. Karalaitis turi rašinėti, atitaisinėti neteisingus gandus.

Užsiliko 1472.1.30 iš Dobšicų karalaičio rašytas laiškas ciesoriui Fridrikui III, savo pusbroliui: „Stojus žiemai, teko sustabdyti karas ir su kariuomene sustoti Nitros pilyje. Bet čia dėl gresiančio maro ilgiau būti negalėjau, buvau priverstas pasitraukti. Priešo nebijojau ir norėjau su juo susigrumti. Bijodamas Dievo, pasitikėdamas savo reikalo teisingumu, ilgesnį laiką lūkuriavau... Kadangi nebuvo galima kariuomenės palikti vienoje pilyje, kurioje ir maisto būtų pritrūkę tokiam būriui, paskirsčiau kariuomenę ir ją patalpinau kitose pilyse; aprūpinęs Nitrą įgula, nuvykau į Petro Komorovskio pilis, į Litavos ir Oravos grafystes, kurios stovėjo mano pusėje. O kad ir Litavos apskritis nebūtų galėjusi tiekti reikalingų atsargų, o pasilikus čia su mažu kariuomenės skaičiumi, būtų grėsęs man pavojus, buvau priverstas keltis į derlingesnes apylinkes. Dievo padedamas, neketinu ilgai čia pasilikti; šiek tiek saulei pakilus ir atėjus palankesniam karo veiksmams metui, grįšiu į Vengriją pradėto reikalo..."

Nors karalaičio Kazimiero žygis nepasisekė, tačiau palengvino broliui Vladislovui išsilaikyti Čekų soste. Motiejus, ką tik palikęs Vengrų karaliumi, užėmė Moraviją, Sileziją ir perkirto susisiekimą Čekijos su Lenkija. Reikėjo išstumti Motiejų iš Silezijos, kad būtų pakenčiamas Vladislovui valdymas savo dalyje. Motiejus rėmėsi vroclaviečiais; jie buvo stipriausias katalikų ramstis Čekuose. Bet karas prieš Motiejų sutampa su žygiu prieš katalikus, kuriuos globojo Roma.

Daug priežasčių buvo šv. Kazimiero žygių galutinio nepasisekimo. Pirmiausia - vėlyva karo pradžia - ruduo, besiartinanti žiema. (Lenkų kariuomenė teįžygiavo į Vengriją 1471 metų spalio 2 dieną.) Taip pat karalaičio supratimas, jog ne visi vengrai jo laukė, ne visa tauta yra nusistačiusi prieš Korviną; net gerokas lenkų skaičius persisamdęs kariavo Korvino kariuomenėje. Karalaitis nenorėjo lieti kraują, kuris buvo reikalingesnis gintis nuo turkų įsibrovimo, o pradėtas karas būtų palaužęs vengrų pasipriešinimą turkams. Lėmė ir karalaičio nenoras prieštarauti popiežiaus Siksto IV valiai - nekariauti krikščionims tarp savęs.

Be to, ėmė stigti lėšų kariuomenės algoms mokėti, pradėjo irti jos drausmė, pasireiškė plėšikavimas. Vadų nesantaika viską viršijo, net jų kai kas buvo įtartas išdavimu. Tokiomis sąlygomis jaunutis karalaitis traukiasi atgal, grįžta Lenkijon, nedrįsta pasirodyti sostinėje, apsigyvena nuošaliuose Dobšicuose netoli Krokuvos. Atsigodėti po žygio į Vengriją su tėvu šv. Kazimieras atliko kelionę Čenstakavon. Ten karštai meldėsi prie Stebuklingo Švenčiausios Panos Marijos paveikslo ir esąs padaręs amžinos skaistybės apžadus. Sugrįžęs į Dobšicus, tęsia mokslą lig 1475 metų.

Dienos tvarka buvo tokia nustatyta, kaip ir kitiems karalaičiams: po ne per ilgo miego karalaičiai kėlėsi, prausėsi, vilkosi, kalbėjo poterius, dalyvavo šv. Mišiose, valgė pusryčius ir mokėsi lig pietų. Paskui pasikalbėdavo, klausėsi muzikos, dainų. Po linksmosios dalies grįždavo prie knygų. Vėliau - laikas pažaisti ir vėl mokytis iškalbos. Pagaliau vakarienė, poteriai bei miegas.

Karalaičiai nebuvo lepinami valgiais, vyno jiems visai neduodavo, gulėjo kietose lovose; žiemą vilkėjo kailiniukus. Buvo pratinami prie šiurkštaus gyvenimo būdo. Jiems buvo primenama, kad žmogaus gyvenimas trapus, palūžta: šiandien karalius, ryt elgeta gali būti. Todėl karalaičiai buvo pratinami tenkintis būtinais dalykais.

Dienos tvarka pasikeisdavo, kai grįždavo karalius po ilgo nebuvimo namie: vaikai turėjo iškilmingai sveikinti, sakyti prakalbas priimant svečius ir svetimų valstybių atstovus, Šventojo Tėvo pasiuntinius. Vyskupas Aleksandras Fortunietis, išgirdęs karalaičių prakalbas, susijaudinęs pravirko ir ne sykį minėjo, niekad nesąs matęs jaunikaičių taip gerai išauklėtų ir išmokslintų. Dažniausiai kalbėdavo šv. Kazimieras42.

Popiežius Sikstas IV (1471-1484) pagyrė karalaičio taikingumą. Bet karalius Kazimieras nenori nusileisti, bando toliau kariauti su Korvinu. Karalaitis toliau turėjo rašinėti, protestuoti prieš uzurpatorių, paveržusį jo teises. Tai kliudė Popiežiaus talkai prieš turkus, kurie grėsė krikščioniškam pasauliui. Korvinas turėjo būti vadu žygiuose prieš turkus, o karalius Kazimieras darėsi ardytoju krikščionių vienybės, reikalingos sėkmingai pasipriešinti turkų galybei.

Karalaičio jausmai ima svyruoti tarp mylimo tėvo ir Šventojo Tėvo Siksto IV. Korvinas buvo mėgiamas ir remiamas ištisos eilės popiežių kaip vienintelis tinkamas Europos karalius, kuris pritarė Romos tikslams ir palaikė jos pastangas vaduoti krikščionis iš mahometonų jungo, spaudusio visą Balkanų pusiasalį bei gretimų jūrų salas. O Jogailaičių dinastinė politika žymiai trukdė popiežių sumanymams.

Popiežiai turėjo prieš akis ne vieno krašto, ne vienos viešpataujančios šeimos reikalus, o visų krikščionių, gresiamų islamo. Romos pasiuntiniai stengėsi surasti kokią nors tinkamą išeitį Jogailaičių politikai, bet veltui. Jei tat karalius ir vyresnysis brolis Vladislovas stojo su ginklu prieš Korviną, karalaitis Kazimieras sielos gelmėse turėjo pripažinti tokios tėvo politikos netinkamumą.

Pagaliau ir karaliui aišku buvo, kad tas karas ne su Korvinu, o su Popiežiumi, pasirėmusiu Korvinu kaip krikščionių - čekų, vengrų, prūsų - gynėju. Karalaitis matė viso krikščioniškojo pasaulio nepalankumą tam dinastiniam ginčui. Kazimieras, tėvo labai mylimas, manomasis įpėdinis, daro karaliui nemažos įtakos. Jos dėka įvyksta su vengrais paliaubos 1474 metais, o pamažėli karalius Kazimieras išsipainiojo iš karo 1478 m., susitaikė su Popiežiumi43. Rašytoja Antonina Domanska Dlugošui, kuris tuomet jau buvo Lvovo nominatas arkivyskupas, karališkojoje šeimoje su buvusiais savo mokiniais karalaičiais besikalbančiam, kur kas dabar esąs, priskiria tokius žodžius: „Vladislovas jau karaliauja, Kazimieras daugiau būna Vilniuje negu Krokuvoje"44.

Karo su vengrais nerėmė nė mūsų didžiūnai. Jie reiškė nuomonę, kad gaila svetimiems atiduoti gabų, dorą jaunikaitį Kazimierą; geriau esą jį pasilikti sau. Lietuviai visados norėjo turėti atskirą nuo lenkų valdovą. Mūsų diduomenė didžiajame Lietuvių Brastos seime 1478.111.15 prašė karalių gyventi Lietuvoje ar vieną vyresniųjų sūnų - Kazimierą ar Albrechtą - skirti savo pavaduotoju ir pavesti jam krašto valdymą. Karalius atsakė: „Kol gyvas, niekam nepavesiu Lietuvos valdyti". Po seimo 1478 m. karalius pats atvyko Vilniun, pasiėmęs sūnų Kazimierą, kuris čia pasiliko45.

Lenkų istorikai rašo: „1478 metais, kai pasirodė, kad aplinkybės neleis ilgesnį laiką karaliui pasilikti Vilniuje, jis pavedė dvidešimtmečiam sūnui Kazimierui save pavaduoti Lietuvoje, reziduoti Vilniaus pilyje"46. Kai kas įrodinėja, jog karalius pasilikęs Lietuvoje, o sūnų pasiuntęs Lenkijon, ir jis ten dvejus metus pavadavęs tėvą47. Bet Ant. Prochaska prasitaria: „Tas, kuris per kiaurą dieną darbuojasi valstybės kanceliarijoje, valdydamas kraštą, kuris tvarkė finansus ir tėvo politiką..., naktimis gulėjo kryžmais Vilniaus bažnyčių prieangiuose"48.

Vroclavo mieste yra užsilikęs laiškas, rašytas karalaičio iš Rado-mo 1482.II.11. Atsakydamas į vroclaviečių raštą, šv. Kazimieras rašo: kaip seniau rūpinęsis, taip ir dabar, kai jį raštu to prašą. Tuo labiau jam esą svarbu apsaugoti pirkliams kelius, nebent galvažudžiai slapstytųsi už karalystės ribų; tuo atveju esą privalu jį pateisinti, kaip ir šviesiausį viešpatį, jo tėvą. Tačiau turįs vilties, jog daugiau Dievas suteiksiąs galios reikalaujantiems teisingumo. Tai esą jam būtų maloniausias dalykas ne tiktai žiūrint teisingumo, kuriuo privaląs ir trokštąs visų labiausiai rūpintis, bet ir atsižvelgus į tai, kad jie, kaip to labiausiai norįs, būtų tuo patenkinti49. Nėra abejonės, kad šv. Kazimieras Lietuvoje pavadavo savo tėvą. Vis dėlto klausimas neaiškus, ar karalaitis ilgiau veikė valstybinėje srityje vien Lietuvoje, ar ir Lenkijoje, ar tik tam sykiui buvo nuvykęs į Radomą sudrausti banditizmo Silezijoje.

Galėjo ir šitaip būti: nuo 1478 m. darbavosi Lietuvoje, 1482.I.II buvo Radome. 1483 m. sveikatai lyg kiek sustiprėjus, su motina ir artimaisiais grįžta Vilniun; kelionėje sustoję Gardine turbūt Kalėdų šventėms. Tuo tarpu tėvas nuvyko Liublinan į seimą. Bet 1484 m. vasario 20 dieną buvo pakviestas pas sunkiai sunegalavusį sūnų.

Dar 1484 m. vasario 20 dieną karalius pasirašo vieną dokumentą vietoje [Liubline], antrą dieną išduoda raštą, pasirašytą kelyje, 12 mylių atstu nuo Gardino; po to jau Gardine datuoja kitą eilę kovo 9, 10, 11 dienomis. Tarp jų yra kovo 9 d. pasirašytas diplomas, kuriuo patvirtina Juknai šešeriems metams nuomą Lysačtūrės ūkio; jis anksčiau buvo išnuomotas tam pačiam nuomininkui karalaičio Kazimiero. Kovo 4 d. karalaitis mirė; tėvas kovo 9 d. ankstesnį velionio raštą patvirtino.

Yra žinių, jog karalaitis Kazimieras po kanclerio Andriaus Oporovskio mirties 1483 m. buvo paskirtas Lenkijos vicekancleriu. Koronos knygose yra toks pažymėjimas: „1483 metais gegužės 28 dieną.... - Po mirties Andriaus Oporovskio, Kujavų vyskupo ir Lenkų karalystės vicekanclerio..., rašytas šviesiausio kunigaikščio Kazimiero, Lenkijos karaliaus antrojo sūnaus, raštas (...), kurio įrašas įvyko Vilniuje, Kristaus Kūno vigilijoje 1483"50. Tiksliau negalėjau nustatyti, kada karalaitis Kazimieras paėmė vicekanclerio vietą Lenkijoje. Galimas dalykas, kad ir anksčiau karalius pavesdavo sūnui atlikti kai kuriuos reikalus Lenkijoje, pavyzdžiui, prezentacijos teisę Lvovo ir Pšemislio kapitulose 1483 m. pradžioje. Atpainiodami šitas painias žinias, prieiname išvadą, jog karalaitis Kazimieras Lenkijoje bus buvęs vicekancleriu vos kelis mėnesius.

Karalaitis greta tėvo dalyvaudavo svetimų valstybių atstovų priėmimuose, įvairiuose suvažiavimuose, pasitarimuose ir parodė labai daug sumanumo. Karaliui kur išvykus, karalaitis vadovavo senato posėdžiams, tvarkė kraštą, kreipė jo politiką kitomis vėžėmis ir pasirodė toli regįs politikas. Jo pastangų negalima nepripažinti buvus europinio masto.

Karaliui valdant du kraštus, dažnai vykstant į Lenkiją, medžiojant po Lietuvos miškus, valdininkuose buvo įsigalėjusi netvarka. Karalaitis, visiems švelnus, malonus, prieinamas, nemėgo pataikūnų, kuriuos rūsčiai subardavo. Griežtas buvo savivaliaujantiems pareigūnams, už nusikaltimus juos baudė; pasitaisiusiems ypač buvo geras; menkos doros, apsileidėlius, neklaužadas šalino vietų; į tarnystę skyrė sąžiningus vyrus. Taip jo valdymas darė įtakos visai jungtinei valstybei, net Silezijos banditus sutvarkė.

Tėvas savo išlaidumu, - besirūpindamas sūnų sostais, dukterų dalimis, prabangiomis vestuvėmis, mėgęs pokylius, nors pats blaivus, tegėręs vyną su vandeniu, - buvo ištuštinęs valstybės kasą, nebuvo turtų reikalingoms išlaidoms. Sūnus Kazimieras sumania savo ekonomika gerokai pataisė krašto finansus, sumažino karaliaus skolas, išpirkinėjo užstatytas žemes, ugdė žemdirbystę. Po šiai dienai užsiliko jo sąskaitų knyga. Ji rodo jo sąžiningumą. Buvo ekonomistas asketas; atsižadėjęs savęs, tarnavo Dievui ir žmonėms. O tobulas kasdienių pareigų atlikimas yra tiesus kelias į dangų.

Tuo tarpu Korvinas išvijo ciesorių Fridriką III iš Vienos, jon perkėlė savo rezidenciją, pasidarė galingiausias Europos monarchas. Po jo mirties, 1490 m., Čekų Vladislovas buvo išrinktas ir Vengrų karaliumi. Šv. Kazimieras jau buvo miręs. Pagaliau įvyko dinastinės karaliaus Kazimiero pastangos: Jogailaičiai valdė Lenkiją, Lietuvą, Čekus, Vengrus, Varmiją. Tačiau ekspansija vakaruose juos silpnino rytuose. Ten stiprėjo Maskvos kunigaikštis Jonas III (1462-1505) ir ėmė brautis į Lietuvos pakraščius, neva gindamas bažnytinius stačiatikių reikalus.

38 Sakyta, moteriškoji linija nepaveldinti, bet yra faktų, priešingų Vengrų teigimui, esą paveldėjimas einąs tik iš vyriškosios linijos. Nesant vyriškų įpėdinių, sostas atitekdavo moterims. Pavyzdžiui, po Zigmanto Liuksemburgiečio paveldėjo sostą jo duktė Elzbieta ir jos vyras Albertas Habsburgas, paskui - jų sūnus Vladislovas. Mirus karaliui Vladislovui bevaikiui, lenkų karaliaus žmona Elzbieta, minėtojo karaliaus sesuo, ir jos vaikai turėjo neginčytiną paveldėjimo teisę.

39  Rašoma kaip apie tikrą dalyką, jog karalaitis Kazimieras nė galvote negalvojęs apie Vengrų sostą, padėkojęs Vengrų pasiuntiniams už pasiūlytą garbę ir pasakęs apie jokią žemišką karalystę nemąstąs ir jos priimti negalįs. Aiškinama, kad vykęs Vengrijon gimdytojų verčiamas ir pasistengęs Vengrų karūną nuo savęs atstumti, kaip kitas norįs kam kitam išplėšti ją ir sau užsidėti. Kiti sako, jei ir norėjęs Vengrų sosto, tai ne tiek sau, kiek dėl šeimos ir dvilypės savo tėvynės - Lenkijos ir Lietuvos - garbės ir dėl gynimo krikščionių nuo turkų puolimo. Pagaliau išsirengęs į Vengriją, vengrų prašomas ir tėvo liepiamas.

40  Podręczna Encyklopedja Kościelna, tom. XXI, p. 59.

41  Antoni Prohaska, Wyprava św. Kazimierza na Węgry. Ateneum Wileńskie, Zeszyt I, 2. Wilno, 1923.

42  Żywot św. Kazimierza... przez ks. Jana Gadowskiego, Warszawa, 1901, p. 9.

43  Obchód 400-letnego Jubileuszu Kanonizacji Św. Kazimierza, Wilno, 1922.

44  Antonina Domańska, Powieść z czasów królowania Kazimierza Jagiellończyka. Nakładem św. Wojciecha. Poznań-Warszawa-Wilno-Lublin, [1928?], p. 154.

45  A. Šapoka, Lietuvos istorija, p. 191; b) Kraszewski, Wilno, 1.1, p. 163.

46  Z teki pośmiertnej Czesława Jankowskiego: Słowo. Wilno, 1929.III.3. ir Słowo, 1937.III,4.

47  Pvz„ Dr. Fr. Papėe, Studya i Szkice, Warszawa, 1907, p. 147.

48  Ateneum Wileńskie, Nr. 2, p. 135. Tas pats Papee rašo: „Tradicija teigia, kad naktimis lankė Vilniaus bažnyčias". Ateneum Naukowe i Literackie, 1895, t. I,p.525

49  Czeska-Mączyńska, Św. Kazimierz Królewicz,. Poznań, Warszawa, Wilno, Lublin, 1933, p. 19.

50  Przegląd Powszechny, 1912, t. 2, p. 72. - Autoriniame mašinraštyje praleistas mėnesio pavadinimas. Kadangi nurodoma Dievo Kūno šventė (Devintinės), tai turėjo būti gegužę ar birželį. (Red. past.)

 

 

BAŽNYTINĖ ŠV. KAZIMIERO VEIKLA

Karalaitis Kazimieras, Vilniuje besidarbuodamas valstybės kanceliarijoje, turėjo progos pažinti Lietuvos santykius su kaimynais. Pastebėjo, kad blogų padarinių eilė nepasibaigė, susitaikius karaliui Kazimierui su Roma. Didesni smūgiai kraštui grėsė iš Maskvos pusės. Karalaitis su visu atsidėjimu stengėsi juos bent mažinti. Kartkartėmis buvo keliamas, net ginklais sprendžiamas klausimas, kur turi nusistovėti sienos tarp Lietuvos ir Rusijos51.

Norimose nustatyti ribose glūdėjo ir glūdi veiksniai, skirią du pasaulius, darą skirtumų tarp dviejų civilizacijų, dviejų tikybų. To židiniai - du miestai: Maskva ir Vilnius, dviejų politinių sistemų centrai. Amžiams bėgant buvo didelių karų su šūkiu panaikinti sienas tarp Maskvos ir Vilniaus. To priežastis buvo Lietuvos ekspansija į pietryčius52, svetimų plotų pasisavinimo noras, o iš antros pusės - akstinas atsigriebti53. Taip Lietuvos valstybės rytuose ir pietuose ilgainiui atsirado nemaža rusų. Jau 1312 m. Gediminas, užkariavęs Kijevą54, tituluodavo save: „Lietuvių ir daugelio Rusų karalius"55.

Istoriniai tyrinėjimai rodo, kad Kijeve labai seniai yra buvę krikščionių, vadinamųjų variagų, normanų iš Skandinavijos. Rusai istorikai prieina, jog Kijevo kunigaikštis Vladimiras 988 m. buvęs pakrikštytas lotynų apeigomis56. Jis paprašė Konstantinopolio patriarchą duoti Kijevui vyskupą ir kunigų misijoms tarp rusų. Patriarchas atsiuntė arkivyskupą Mykolą (988-992).

Tai buvo rytų apeigų katalikų arkivyskupas, nes tuokart graikai buvo vienybėje su Šventuoju Tėvu. Arkivyskupas Mykolas įsteigė pirmą Rusijoje Kijevo arkivyskupystę. Iš čia Kristaus mokslas gražiai plėtėsi visose Rusijos kunigaikštystėse, ir steigėsi naujos vyskupystės. Visos jos priklausė Kijevo arkivyskupui. O pats buvo priklausomas nuo Konstantinopolio patriarcho, kuris klausė Šventojo Tėvo.

Maždaug tūkstantį metų Europoje tebuvo viena - katalikų tikyba, krikščioniška, nors ir nevienodų apeigų, bet vienybėje su popiežium Romoje. Tarp graikų ir romėnų nuo seno nebuvo nuoširdumo. Kliudė tautų būdai, kultūrinis ir politinis antagonizmas. Krikščionybė negalėjo to išlyginti. Graikai laikė save pranašesniais, rytų apeigas - gražesnėmis, vartojo graikų kalbą Mišiose, kunigai buvo vedę; nutolo nuo kai kurių tikybos tiesų57.

Kai kurie Konstantinopolio patriarchai nelabai benorėjo klausyti popiežiaus. Ilgainiui patapo patriarchu Mykolas Kerularijus, žmogus nepaprastos ambicijos, garbėtroška, intrigantas, maištininkas. Jis stengėsi viename asmenyje sujungti bažnytinę ir valstybinę galią, būti Rytų popiežiumi58. Konstantinopolyje uždarė lotynų apeigų bažnyčias ir vienuolynus, išvarė Popiežiaus atstovus ir nutraukė ryšius su Roma. Taip graikai pasidarė schizmatikai59 - atskalūnai.

Kijevo kunigaikštis Jaroslavas sukvietė Rusijos vyskupus, pavedė jiems išrinkti arkivyskupą. Jie be Kerularijaus žinios išrinko Florijoną. Bet pamažu paskui graikus ir rusai pasidarė schizmatikai, nes bažnytiniu atžvilgiu priklausė nuo Konstantinopolio patriarchų. Tuo tarpu sustiprėję turkai ėmė kištis į valstybinius Konstantinopolio reikalus. Graikai ėmė ilgėtis Popiežiaus globos.

Jų ne kartą buvo bandyta grįžti į Bažnyčios vienybę. Pagaliau turkų pavojaus Konstantinopoliui akivaizdoje atvyko graikai Florencijos santarybon 1439 m. unijos reikalais. Lietuvos rusams unitams buvo duodamos tokios pat teisės, kokias turėjo katalikai. Kijevo metropolitas Izidorius priėmė Florencijos uniją ir pasirašė susivienijimą su Katalikų Bažnyčia: „Izidorius, Kijevo ir visos Rusios metropolitas, (...) noromis pasirašiau". Taip atsidarė kelias Rytuose Vakarų civilizacijai.

Tuo susitarimu graikai bei rusai grįžo prie visų katalikybės dogmų ir Romos popiežių pripažino Kristaus vietininku žemėje, šv. Petro, apaštalų kunigaikščio, įpėdiniu, Visuotinės Bažnyčios galva, turinčia teisę mokyti, tarnauti, valdyti. Popiežius paliko jiems Rytų apeigas, jau vartotas [graikų ir] slavų kalbas pamaldose, vedusius kunigus, bet vienuoliai, vienuolės, aukštoji dvasininkija, vyskupai, metropolitai, patriarchai pasiliko nevedę, kaip lig tol buvę60.

Kai metropolitas Izidorius, grįžęs Maskvon61, po iškilmingų pamaldų Sobore paskelbė stačiatikių su katalikais Uniją, kunigaikštis Vasilijus II uždarė jį vienuolyne. Po kelių mėnesių ištrūkęs metropolitas Izidorius glūdėjo Lietuvoje, Naugarde62, pagaliau atsidūrė Romoje ir nebeturėjo artimesnių ryšių su savo ganomaisiais: Kijevo metropolija pasiliko be dvasinio globėjo. Tada kunigaikštis Vasilijus pasiuntė Kijevan dizunitą (nepripažinusį Unijos) metropolitą Joną, sušaukė savo kunigaikštystės vyskupus ir pasmerkė Uniją.

Kijevo metropolijos didesnė dalis priklausė Maskvai, mažesnė -Lietuvai. Metropolito Jono valdymas buvo neilgas. 1457 m. popiežius Kalikstas III ėmėsi gelbėti unitus Lietuvoje. Pasinaudojęs užimto turkų Konstantinopolio patriarcho Gregorijaus Mamos [Gregorius Mamma] buvimu Romoje ir kai kurių kitų rytiečių vyskupų, pasišalinusių nuo turkų pavojaus, parama, nutarė atskirti Lietuvos rusus unitus nuo Maskvos dalies. Kardinolu patapęs Izidorius, nors nepamiršo Kijevo metropolijos, konsekravo jai vyskupus, tačiau nebegalėjo pats jos globoti, atsisakė kaip nuo maskviškės, taip ir nuo lietuviškosios jos dalies.

Vyskupai išrinko jo įpėdiniu Gregorijų Graiką, Izidoriaus bendradarbį unijos reikalais. Popiežius, atskirdamas nuo Maskvos lietuviškąją dalį, šitai priskyrė devynias vyskupystes: Briansko-Černigovo, Smolensko, Polocko, Turovo, Lucko, Volynijos Vladimiro, Galičo, Chelmo, Peremislio. Taip Kalikstas III atnaujino uniją, pertvarkydamas Kijevo metropoliją. Pijus II pasiuntė savo legatą pas karalių Kazimierą, prašydamas globoti metropolitą Gregorijų, atstatyti Joną, kurį šis buvo ne taip seniai pripažinęs ir kuris turėjo šalininkų Lietuvos pusėje.

Atvykus metropolitui Gregorijui Lietuvon, prasidėjo neramumai cerkvėse. Maskvos kunigaikštis prašė karalių Kazimierą nepripažinti Gregorijaus, karalius patarė Vasilijui atsisakyti Jono, priimti Gregorijų. Ir vyskupai, ir kunigai unitai nebežinojo, katro metropolito laikytis. Jogailaičiai ir lotynų vyskupai palaikė Florencijos uniją. Nesisekant unijos darbui, dizunitus priiminėjo Lotynų Bažnyčion, nekartojant krikšto. Ta kryptimi veikė ypač Vilniaus vyskupas Motiejus ir bernardinai.

Gregorijui 1473 metais mirus, metropolitu buvo išrinktas Smolensko vyskupas Misailas. Lietuviškoj metropolijos dalyje virė nesantaika ne tiek dėl tikybinio antagonizmo, kiek dėl politinės agitacijos Maskvos didžiojo kunigaikščio Jono III, kuris metė šūkį: „Užimti visą lietuviškąją Rusią". Unija, ypač antroje XV šimtmečio pusėje, pakrypo dizunijon. Žymi metropolijos gyventojų dalis atkrito nuo Unijos, ir dizunitų skaičius kaskart labiau didėjo.

Katalikų Bažnyčiai tai buvo skaudi žaizda. Unija turėjo suvienyti Rytų ir Vakarų krikščionis. Bet sudaryta ne tiek bažnytiniais, kiek politiniais sumetimais, kad Popiežius gelbėtų rytiečius nuo turkų, sutikusi kliūčių, irsta, šalinasi Bažnyčios vienybės rusų tautos vyskupijos, esančios kataliko karaliaus valdžioje. Be to, prasideda tarp rusų sąjūdis, Maskvos kurstomas, atsiskirti nuo Lietuvos valstybės.

Karalaitis Kazimieras užjaučia tėvą, stebi, jog tie smūgiai smogiami jam dėl Florencijos unijos palaikymo, katalikiško Jogailaičių nusistatymo, Romos norų vykdymo. Nors pripažįsta pirmenybę visuotinėms popiežių pastangoms krikščionybei ginti nuo turkų, tačiau karalaitis negali smerkti karaliaus žygių, siekiančių to paties tikslo, tiktai kitu, dinastinės politikos, keliu63. Bet šita kryptis sukėlė Apaštalų Sosto prieštaravimą.

Tai erškėčiuotas kelias, kuris vedė į didelius nusivylimus, į baisų pasikėsinimą prieš karališkos šeimos gyvybę, rengtą kai kurių surusėjusių kunigaikščių, remiamų iš Maskvos, į lietuviškosios Rusios atsimetimą nuo Lietuvos. Žinodamas visus užkulisius, karalaitis matė ir nepasisekimus popiežių politikos, besiremiančios Korvinu, kuris, turkų reikalu ir materialiai Romos gausiai šelpiamas, nesutrukdė jiems įsitvirtinti Kryme bei Juodosios jūros uostuose ir pagaliau liovėsi kariavęs su turkais. O Jogailaičiai patys vieni be pagalbos iš šalies vykdė tai, gindami Europą nuo dvasios mirties.

Kai tamsūs debesys niaukia Lietuvos padangę, karalaitis mato, kiek blogo daro svetimi ar kai kurie surusėję ir sustačiatikėję mūsų kunigaikščiai, net rusai ir perėjūnai... Jis, varžęs stačiatikių įtaką, nerimo, kol pasikviesta Lietuvon daugiau katalikų vienuolių ir pasaulinių kunigų, kurie šalia tikybos kėlė švietimą64. Taigi padeda tėvui sunkiose valdymo pareigose, šalina Lietuvą nuo Maskvos įtakos, stiprina ryšius su Vakarais, su Romos Bažnyčia, su lotynų apeigomis, su katalikiška kultūra, kurios augimui visa širdimi buvo atsidavęs ir turėjo pripažinti reikalą gynimosi nuo schizmos. Tuo būdu šv. Kazimieras Rytų klausimu paliko neišdildomą žymę.

Mes palikome lietuviais katalikais, nesustačiatikėjome, nesurusėjome. O tai darė karalaitis, kai visi Lietuvos priešai stengėsi susiartinti su Maskva, net popiežius Inocentas šaukėsi jos pagalbos prieš turkus, rašė į Maskvą Jonui III, kuris ne sykį buvo pareiškęs norą prisidėti prie lygos prieš turkus. Tuo tarpu stačiatikiai nekentė lietuvių, katalikų nelaikė tikrais krikščionimis, o Didžiojo ketvirtadienio pamaldose anatemą skelbdavo katalikams, net Popiežiui65. Į visa tai šv. Kazimieras negalėjo žiūrėti abejingomis akimis.

Yra sakoma bei rašoma, esą karalaitis išprašęs iš tėvo draudimą statyti naujas cerkves, remontuoti senas. Tai netikras dalykas, nes neparemtas dokumentais. Nuo Jogailos ir Vytauto laikų yra buvę tikybinių nutarimų (religiosa decreta), neleidžiančių statyti naujų cerkvių, ypač mūrinių. Prie tų nuostatų taikėsi didieji kunigaikščiai Kazimieras (1442-1492) ir Aleksandras (1492-1506). Šv. Kazimiero laikais dar nesteigta naujų cerkvių. Todėl jam nebuvo reikalo sielotis naujais draudimais, kai užteko senų ir niekas jų nelaužė. Tokie ir panašūs varžymai, jei ir būtų buvę, tai ne dėl šv. Kazimiero įtakos.

XVI šimtmečio pradžioje Vilniaus krašte pradėta mūryti turtingas, puošnias cerkves; jos lig tol buvo medinės, paprastos. Išsyk nedidinta cerkvių skaičiaus, tik perstatinėta senas. Didysis kunigaikštis Aleksandras turėjo žmoną stačiatikę, Maskvos kunigaikščio Jono III dukterį Eleną. Uošvio kartkartėmis prašomas jai pastatyti cerkvę pilyje, žentas atsakydavo negalįs cerkvių dauginti, nes esą laikosi tikybinių nuostatų ir nederą laužyti mūsų pranokėjų, mūsų tėvų ir mūsų pačių nusistatymo.

Elena, Jono duktė, buvo maldinga rusė; schizmos neplatino; uoli savo tikyboje; šelpė jau esančias cerkves. Tikybiniu jos uolumu naudojosi ir Vilniaus bernardinai, kuriuos ji rėmė. Palikusi našle, jų vienuolyne savo turtus ir brangenybes laikė, bet atmesdavo tėvelių įkalbinėjimą priimti naują uniją, - pripažinti Romos popiežių Bažnyčios galva, pasiliekant Rytų apeigų.

Kunigaikštis Konstantinas Ostrogskis (Ostrogiškis), Lietuvos kariuomenės vadas ties Orša, prieš mūšį su rusais esą padaręs apžadus, jog jei nugalėsiąs priešus, tai Vilniuje pamūrysiąs dvi cerkves.

Oršos mūšis [1518] buvo didžiausias lietuvių laimėjimas, beveik toks, kaip Griunvaldo pergalė, kur Vytautas sumušė kryžiuočius. Etmonas kunigaikštis Konstantinas Ostrogskis turėjo kariuomenės 30 000, o nugalėjo Maskvos 80 000 karių pulkus; jų 30 000 žuvo karo lauke; pats jų vadas su 1 500 bajorų bei daugybe karių pakliuvo į nelaisvę. Vilniun grįžtančiam karaliui Žygimantui II gyventojai surengė iškilmingą sutikimą: sveikino jį kaip „tėvynės gelbėtoją ir tėvą". Vilniečiai turėjo progos stebėti vedamus belaisvius, nešamas kare paimtas Maskvos kariuomenės vėliavas, kurios buvo sukabintos Vilniaus katedroje.

Karaliui buvo sunku pritarti Ostrogskio prašymui: iš vienos pusės jo pranokėjų draudimas statyti naujas cerkves, iš antros -Ostrogskio įžadai bei karo nuopelnai. Karalius atsiklausė „Ponų Tarybos". Ši valstybiniais sumetimais pritarė Ostrogskiui, kad sulaikytų rusus schizmatikus ištikimybėje karaliui, prieš kurį Maskvoje kurstė išdavikas Mykolas Glinskis, dizunitas. Dar prie karaliaus Aleksandro tarp ponų ėmė vyrauti rusų kilmės bajorai, ypač Glinskis; prie Žygimanto jis pasitraukė Maskvon, pasidarė kunigaikščio Vasilijaus III patarėju ir buvo karų su Lietuva kurstytojas.

[Praėjus 30 metų po karalaičio Kazimiero mirties,] 1514 m. Ostrogskis gavo prašytą karaliaus Žygimanto II [Senojo] leidimą, kaip išimtį iš nuostatų ir papročių, kurie neturį būti pakeisti. Popiežiaus legatas vyskupas Fereris, pamatęs, kaip daugėja ir stiprėja cerkvės, trijose Vilniaus bažnyčiose pasakė tris pamokslus apie rusų klaidas ir davė Lietuvos vyskupams nurodymų, kaip elgtis šituo reikalu. Šventojo Tėvo pasiuntinys, poetas Jokūbas Pisonis, kuriam nepasisekė diplomatijoje, teišbuvęs 1514 m. apie du mėnesius Vilniuje, pamatęs schizmatikus, jų elgesį, daugėjančias turtingas jų cerkves, pajuto kartėlį. Parašė „De Lithuania" eilėraštį, kurį baigia žodžiais: „Tellus Lithuaniae, valebis, in qua, crede mihi, nec Deus esse velim"66.

Legatas Fereris turėjo girdėti žmonių aimanavimus, jog šv. Kazimiero laikais šitaip nebuvę. Didindamas kandidato į šventuosius nuopelnus, bus įrašęs jo gyveniman („Vita beati Casimiri Confessoris", 1520), kad per tėvą buvo uždraudęs remontuoti senas cerkves67, žinoma, girdėjęs tai iš tikinčiųjų lūpų, o ne iš kokio dokumento, nes jo necituoja, kaip tai darė su kitais įrodymais. Kita nuomonė teigia, buvę uždrausta steigti naujas cerkves, kur jų nebuvo, kur jos buvo nereikalingos. Tame draudime mato grįžimą į Vytauto, Jogailos laikus bei įrodymą Romai, jog karaliaus asmenyje turi katalikiškų reikalų užtarėją.

Vyskupas Fereris užrašė, jog šventas Kazimieras karaliui įkalbėjęs viešu įsakymu drausti senų cerkvių remontą. Jos buvo leistos medinės ta sąlyga, kad jų vieton nebūtų statomos mūrinės. Šventojo karalaičio laikais niekas jų dar nestatė. Bet ir senas cerkves remontuoti draudimo nėra buvę. Cerkvės buvo remontuojamos, net ant senų pamatų naujos buvo statomos. Lig tol istorikai laikė tai tolerancija, kad buvo laužomas karaliaus Kazimiero draudimas, kurio visai nebuvo68.

Neįtikėtina, kad šv. Kazimieras būtų skriaudęs stačiatikius Lietuvos piliečius, nes buvo humaniškas asmuo. Jis valdymo pagrin-dan dėjo teisingumą ir sąžiningumą. Karalaičio buvo dėsnis: „Po Dievo daugiausia reikia gerbti tiesą". Netiesa ir neteisingai stačiatikių ir laisvamanių jam prikišama religinė netolerancija. Pats brangindamas savo religiją, gerbė ir kitų tikybą, tiktai reagavo prieš kitų netoleranciją, fanatizmą, kurį stengėsi varžyti, smerkė ne tikinčiuosius, o jų klaidas, perdėjimus, agresiją.

Būdamas visiems teisingas, šv. Kazimieras ypatingai globojo likimo nuskriaustuosius, ligonius. Dvarionims buvo įsakyta su nelaimingaisiais elgtis kaip su laukiamais svečiais. Išgirdęs pastabas, jog karalaitis įsileidžiąs su elgetomis, tarė: „Aš nesu toks karalius kaip Kristus. Jis nužengė iš dangaus, kad gyventų tarp žmonių. Kas vargšams tarnauja, tas Kristui algauja. Ką jiems duosiu, tai teiksiu Viešpačiui Jėzui. Visa su kaupu man bus grąžinta Paskutiniame teisme. Nieko nėra garbingesnio nei labiau pritinkamo aukščiausiems pasaulio valdovams, kaip tarnavimas Kristui vargdienių ir elgetų asmenyje; dėl to laikau sau didžiausia garbe jiems patarnauti". Karalaičio dosnumas siekė tolimas valstybės sritis. Pavargėliai jį vadino guodėju, našlės - globėju, našlaičiai - tėvu69.

Nuo mažatvės jis lankydavo ligonius. Jame greta religinių motyvų galima pastebėti nuoširdaus demokratizmo žymių. Patsai rūmuose gyveno ne kaip išlepintas valdovas, o kaip atstovas griežtos drausmės. Nebuvo mėgėjas pokylių su prašmatniais valgiais, gausiais gėrimais, puošniais parėdais, o buvo santūrumo šalininkas, maldos bei darbo vyras, kuris laikėsi seno krikščionių šūkio: „Melskis ir darbuokis".

Dieną darbavosi valstybės kanceliarijoje, tvarkė kraštą, diktavo laiškus, priiminėjo interesantus, davinėjo nurodymus rūmų reikalais... Vakarais ilgai melsdavosi, žinoma, už save, už karališkosios šeimos klaidas, už Bažnyčios sėkmę, už tėvynės klestėjimą. Painiais šalies reikalais ieškojo šviesos iš Aukštybės. Kartais naktį eidavo prie bažnyčios durų, kurios buvo koridorium sujungtos su rūmais, ir, parpuolęs ant žemės, paskęsdavo maldoje, ypač Kristaus kančios apmąstyme.

Rytais per šv. Mišias klūpėdavo prie altoriaus, pamiršęs pusryčius. Bet niekas jame nėra pastebėjęs kokio nors ypatingo perdėjimo, nepaprasto misticizmo. Buvo tai maldingas karaliūnas, išmintingas tėvo patarėjas, visuomenės laikomas pagarboje. Apraudotas miršta būsimas karalius, daugiau pamilęs Viešpatį Dievą už gyvenimą. Tariant Viešpaties išminčiaus žodžiais: „Kadangi gyveno tarp nusidėjėlių, jis buvo paimtas, kad piktybė nepermainytų jo išmanymo ir klasta nesuklaidintų jo sielos" (Išm 4,10).

Nors šv. Kazimieras nemėgo kryžiuočių dėl paviršutinės jų tikybos, tačiau bendralaikis Prūsų kronikininkas apie šv. Kazimierą yra parašęs: „Jis buvo labai išmintingas bei doras ir kone dvejus metus vykdė tai, kas jam buvo leista karaliaus taip sėkmingai, jog ponai ir sodiečiai jį labai gyrė; o kai mirė, tai tėvynainiai atsisveikindami apibėrė jį pagyrimais"70. „Kunigaikštis - nuostabaus dorumo ir išminties, drauge nepaprasto išsilavinimo; tais savo savumais jis patraukė į save daugelio tautų širdis" (Pšemislio vyskupas Jonas).

„Vienas Kazimiero sūnus, irgi Kazimieras, pasižymėjo ypatingu pamaldumu"71. „Kazimieras, karaliaus Kazimiero sūnus, nuo pat paauglio amžiaus buvo atsidėjęs pasninkams ir maldai. Mirtis įvyko nuo jėgų išsekimo ir džiovos. Kazimieras mirė jaunystėje ir už jo gyvenimo šventumą Popiežiaus priskirtas prie šventųjų skaičiaus"72. Senos asketinių rašytojų žinios daugiau skelbia jo asketizmą ir savotišką individualybę, kurios dėka rūmų prabangose nugalėjo pagundas gyvenime, ligoje ir mirtyje, kuri buvo karžygiška.

51  Ateneum Wileńskie, Wilno, 1923, Nr. 2, p. 126.

52  Autoriniame mašinraštyje kažkodėl rašoma: „Tai buvo priežastis Lietuvos ekspansijos...", bet kontekstas byloja atvirkščiai. (Red. past.)

53  Prof. Feliks Koneczny, Litwa a Moskwa w latach 1449-1492, Wilno, 1929, p. 299-304.

54  Prof. M. Jučas patikslina: Nežinia iš kur paimta žinia, kad 1312 m. Gediminas užkariavo Kijevą. Gediminas pradėjo valdyti Lietuvą tik 1316 metais. [...] Kijevą užėmė tik Algirdas 1362 m. (Red. past.)

55  1324 metais popiežius Jonas XXII, rašydamas Gediminui, adresuoja raštą: „Kilniam ir Garbingam Vyrui, Lietuvių ir daugelio Rusų Karaliui".

56  Autorius nenurodo šio teiginio šaltinių. Labiau tikėtina, kad Vladimiras buvo pakrikštytas Bizantijos apeigomis, kaip anksčiau, 957 m., jo senelė šv. Olga Elena. Vladimiro valdymo laikais Bizantija dar buvo vienybėje su Romos popiežiumi. Beje, Kijevo bažnytinė vienybė su Roma nutrūko gerokai vėliau negu pačios Bizantijos. (Red. past.)

57  Drąsus ir nekonkretus Autoriaus teiginys. Rytuose nuo IV iki VIII a. kartkartėmis iškildavo erezijų, bet taip pat Rytuose įvyko pirmieji septyni Visuotiniai Bažnyčios Susirinkimai, ir pati Bizantija, kaip ir mes, lig šiol laikosi Nikėjos (325) ir Konstantinopolio (381) Susirinkimų priimto Tikėjimo išpažinimo Credo. Skirtumaas tik tas, kad katalikai išpažįsta, jog Šventoji Dvasia kyla „iš Tėvo ir Sūnaus", o rytiečiai - vien „iš Tėvo", nors tarp šių dviejų formulių esminio dogminio skirtumo nėra; žr. Jn 15,26, kur Jėzus - Dievas Sūnus - žada „atsiųsti Tiesos Dvasią, kuri eina iš Tėvo". Jei Sūnus siunčia, tai reiškia, jog Dvasia ir kyla iš Jo. (Red. past.)

58  Dar ir dabar kai kas stačiatikių hierarchų pretenduoja vadintis popiežiais: 1948.VII.7 Maskvos iškilmėms atsiuntė telegramą Rusijos Cerkvės autokefa-lijos 500 metų sukakties proga, pasirašęs - Kristoforas, Aleksandrijos ir visos Afrikos Papa ir Patriarchas (Žurnal Moskovskoj Patriarchii, 1948.V.9).

59 Graikiškai schisma - organizacinis skilimas, neliečiantis esminių tikėjimo tiesų. (Red. past.)

60  a) Brokhaus i Efron, Enciklopedičeskij Slovar', tom XXXIV, Florentijskaja Unija, p. 818-829; b) Ks. Biskup Edw. Likowski, Unija Brzeska, II, Warszawa, 1907. Wstęp, p. 17-29; c) Ateneum Wileńskie, Wilno, 1923, Nr. 1, p. 56-64, Nr. 2, p. 126-137.

61  Totoriams sunaikinus Kijevą, metropolito rezidencija buvo perkelta išsyk į Volynijos Vladimirą, vėliau apie 1328 m. Maskvon, iš ten jis valdė Kijevo Rusios metropoliją. Ilgainiui Maskva darėsi stačiatikybės centras, kaip seniau yra buvęs Konstantinopolis.

62  Prof. M. Jučas patikslina: Ne Lietuvos Naugarde, o Naugarduke. (Red. past.)

63  Karalius, neatgrasintas brolio Vladislovo žuvimo kare su turkais, norėjo būti vertas jo įpėdinis. Bet iš Vladislovo patyrimo pasidarė sau išvadą, jog Vengrija turėjo būti jo šeimos įtakoje, kad neįvyktų kokių netikėtumų ir kad Čekija būtų įtraukta lygon prieš turkus. Karalius, 1465 m. susigrąžinęs Baltijos pakraščius, dabar norėjo užimti Juodosios jūros krantus, išvyti turkus iš Europos. Tokia Jogailaičių hegemonija turėjo būti naudinga visai krikščionijai.

64 Illustrowane Żywoty Świętych Polskich przez Annę Zahorską, Potulica, 1937, p. 274-282.

65 a) Antoni Prohaska, Wyprawa św. Kazimierza na Węgry: Ateneum Wileńskie, Nr. 2, Wilno, 1923, p. 132; b) Papee, Polska i Litwa na przełomie wieków średnich. Kraków, nakł. Akademji Umiejętności", p. 25. Lietuviškosios Rusios nusiteikimas Romos Katalikų Bažnyčios atžvilgiu buvo persisunkęs tiesiog neapykanta. Pasak kanauninko Saerauno[?], gavusio žinių apie Katalikų Bažnyčios būklę Lietuvoje iš vyskupo Taboro, didysai prakeikimas, Rytų Bažnyčios skelbiamas Popiežiui ir katalikams, Didįjį ketvirtadienį buvo vartojamas katalikiškoje Lietuvos valstybėje.

66 „Lietuvos žeme, lik sveika. Tikėk manimi, nenorėčiau tavyje nė Dievu būti" (lot.).: Ateneum Wileńskie, zeszyt 5-6, Wilno, 1924, p. 136.

67 Ks. Dr. Jan Fijałek, Cześć św. Kazimierza, Ateneum Wileńskie, Zeszyt 5-6, Wilno, 1924, p. 133, 135,146-158.

68  Ks. Jan Urban, Św. Kazimierza Akcja Unijna. Oriens, dwumiesięczik poświęcony sprawom religijnym Wschodu, Kraków, 1933, Rocznik I, Zeszyt I, p. 10-14.

69 Theatrum S. Casimiri... Vilnae, 1604, p. 5.

70  Scriptores rerum Prussicarum, IV, p. 68.

71  Batiuškov, Bielorusija i Litva, S. Peterburg, lū90 p. 137.

72  Briancev, Istorija Litovskogo gosudarstva s drevnich vremion, p. 292 ir 300.

 

 

ŠV. KAZIMIERO MIRTIS

Šventasis Kazimieras lyg nusimanė ilgai negyvensiąs; nuo pat mažystės ėmėsi maldingo gyvenimo. Pačiame jaunystės žydėjime pasireiškė džiova. Nepaisydamas nesveikatos, ligonis pasninko dienomis nevartojo mėsiškų valgių, nes žinojo, jog susilaikymas nedidina ligos. Jis sakydavo: „Vienuoliams pasninkai netrumpino gyvenimo; kai kuriems prisidėjo prie pailginimo lig šimto metų, o kūno tvardymas ugdo dvasios kilnumą..." Nieko nuostabaus, jog, beveik vienuoliškai gyvendamas, jis pasidarė lyg angelas žmogaus kūne. Kalimachas yra parašęs apie dievišką jaunikaitį: „Kazimieras neturėjo gimti, o gimęs turėjo nebemirti".

Būdingiausias šv. Kazimiero bruožas - angeliškoji dorybė. Skaistybė yra jo dorybių karalaitė. Ją taip buvo pamilęs nekaltas jaunikaitis, jog nutarė mirti jos nenustojęs. Sveikatai gelbėti neatsargūs gydytojai buvo patarę permainyti „jaunas dienas", nors skaistybė nekenkia; jos nesilaikymas nėra vaistas. Niekas neserga dėl to, kad laikosi VI Dievo įsakymo. Didesnę reikšmę turi Viešpaties nuostatai negu laisvi žmonių sumanymai. Visiems draudė jam apie tai kalbėti: „To niekad nedarysiu, kad sveikatos dėlei turėčiau rūstauti Viešpatį Dievą, peržengti Jo įsakymą, nustoti šventos Jo malonės. Sergėk mane nuo to, Dieve; verčiau mirti, negu susitepti".

Gimdytojų 1481 m. buvo peršamas vesti ciesoriaus Fridriko III dukterį73. Nuo skaistybės įžado galėjo gauti dispensą ir vesti. Ligonis daugiau kentėjo nuo neišmintingų patarimų, negu nuo slopinančios ligos. Nelengva buvo prieštarauti gydytojų pageidavimui. Sunku atsižadėti visiems įgimto noro gyventi. Karžygiškų pastangų reikia nugalėti mirties baimę, kuri net šventiesiems esti šiurpi. Nors liga kankino, tačiau karalaitis taip ramiai kentėjo, kad tartum nebūtų jautęs jokių sunkumų; neparodė nekantrumo ženklų, kurių tiek daug matome sveikuose.

Liga stiprėjo. 1484 metai ligonio sveikatai buvo nepalankiausi, tragiški, nes jį paguldė mirties patalan, iš kurio nebekėlė. Karalaitis nepabūgo ir giltinės. Dvasios žvilgsniais matė kitą gyvenimą, prieš kurį dabartinis - tarsi kalėjimas. Atsiskyręs nuo brangių asmenų, tikėjo susijungsiąs su dangiška šeima, kurios tėvas yra Dievas, Marija - motina, brolių ir seserų tiek, kiek išrinktųjų. Malonės apšviestas jautė, jog mirimas jo sielai bus perėjimas laimingon amžinastin. Net pranešė savo mirties dieną.

Būdamas sveikas, karalaitis dažnai eidavo išpažinties ir šv. Komunijos. Ligonis anksti priėmė paskutinius sakramentus. Apsuptas artimųjų lūkuriavo reikšmingesnio momento. Laikydamas rankose kryžių, akis įsmeigęs į Nukryžiuotąjį, kartojo Išganytojo žodžius: „Į Tavo rankas, Viešpatie, aš atiduodu savo dvasią" (Lk 23,46) ir sielos polėkiais kaskart aukščiau siekė į dausas. „Brangi Viešpaties akivaizdoje Jo šventųjų mirtis" (Ps 115,15).

Pagaliau atėjo paskutinė akimirka. Šaltu prakaitu suvilgytos blakstienos pridengė gęstančias akis prieš saulei tekant. Suvytęs kūnas stingo, vėlė, kaip vėjo dvelkimas, iš ašarų pakalnės nuskrido į triumfo rūmus, kalėjusi žemėje 25 metus, penkis mėnesius ir vieną dieną. Įvyko persiskyrimas, kurį vadiname mirtimi, 1484 metais kovo mėnesio ketvirtą dieną karališkoje Gardino pilyje. Skaudus gedulas apėmė visą kraštą: nebuvo namų, kuriuose nebūtų gailėję karalaičio.

Karalaičio, karaliaus pavaduotojo, laidotuvės atliktos su didžiausiomis iškilmėmis. Tai buvo didelė manifestacija meilės ir pagarbos, kuriomis tauta vainikavo jį gyvą, nes matė jame ne tik karalaitį, bet ir Šventąjį. Laidotuvėms vadovavo Vilniaus vyskupas Andrius Šeliga su gausiu dvasininkų būriu, dalyvaujant karaliui su šeima, didžiūnams ir šiaip žmonių minioms. Kūnas buvo palaidotas Katedros karališkojoje, arba Švč. M. Marijos Nekalto Prasidėjimo, koplyčioje74. Karstan įdėta šv. Bernardo malda „Mano siela, duok kas dieną garbę skaisčiai Marijai"75, kurią velionis mėgdavo kalbėti, giedoti.

Gardinas - vienas seniausių šio krašto miestų, pasistatęs Lietuvos pietuose, aukštame dešiniame Nemuno krante, su priemiesčiu kairėje upės pusėje. Toje šalyje nuo žilos senovės gyveno lietuvių padermė jotvingiai. Jau XI šimtmetyje Gardinas buvo plačiai žinomas; jam teko daug kariauti su kaimynais. Pareinamai buvo užimamas, rodos, ir valdomas sritinių rusų kunigaikščių.

XII. a. pabaigoje Gardino sritį valdė lietuviai kunigaikščiai. Po totorių puolimų, apie 1241 m., kunigaikštis Erdvilas atstatė nusiaubtą senąjį miestą. 1270-1282 m. Gardinas priklausė Traideniui, Kernavės kunigaikščiui. Jis savo srityje priglaudė išlikusius po kryžiuočių skerdynių sūduvius bei prūsus, kurie atžygiavo vedami vado Skurdo. Traidenis sėkmingai kariavo su kryžiuočiais bei kalavijuočiais. 1347 m. pagarsėjo kovose vyresnysis Kęstučio sūnus Patrikas, kurį vokiečių kronikos vadina „rex de Garthen".

Nuo Vytauto laikų prasideda Gardino besiplėtojimas. Tas kunigaikštis pamūrijo saugią pilį, kurią įkūrė ant Vytenio pilies griuvėsių. Pastatė Švč. Mergelės į dangų paimtos bažnyčią, vadinamą Farą, kuri, karalienės Bonos perstatyta, tebeveikia.

Vytautas Gardiną padarė antrąja savo sotine. Miestas greit išaugo, pasidarė gražiausias po Vilniaus. [Vėliau, XVII pabaigoje,] Gardinan buvo šaukiamas kas trečias Lenkijos-Lietuvos Seimas. Kazimieras Jogailaitis 1444 m. miestui suteikė Magdeburgo teises. Jis daug laiko praleisdavo Gardine, jame net ir mirė 1492 m., kaip ir šv. Kazimieras aštuoneriais metais anksčiau76.

Aleksandras Jedzevičius77 rimtai įrodinėja šv. Kazimierą mirus Gardine. Rašiusieji šiuo klausimu skiriasi dviem grupėm: viena stovi už Vilnių, kita už Gardiną, kai kas mini Medininkus kaip mirties vietą. Bet, rodos, persveria nuomonė tų, kurie teigia, kad šv. Kazimieras miręs Gardine, anuometinėje Lietuvoje78. Lemiantis argumentas už Gardiną bus „Antroji Pskovo kronika" iš XV a.

pabaigos ar XVI a. pradžios. Joje užrašyta žinia 1484 metų data: „Tą dieną pskoviečiai Lietuvon pas karalių siuntė su daugeliu reikalų miesto seniūną Vasilijų Jepimachevičių, Andriejųų Rubliovą ir kitus su jais. Jie priėjo prie karaliaus už Vilniaus Gardine. Jisai, visus reikalus atlikęs greitai, maloniai bei su didele pagarba juos apdovanojęs, atleido juos. Ir prie mūsų pasiuntinio tada mirė sūnus"79.

Vaizdingas mirties aprašymas. Paskutinius karalaičio gyvenimo momentus vaizdžiai aprašė Antonina Domańska.

Kovo 4 diena rodėsi būsianti saulėta, giedra. Zakristininkas rūmų koplyčioje uždegė šešias storas žvakes ir po dvidešimt mažų sidabrinėse žvakidėse. Pilies koplyčia siaurais langais, tamsi, šiandien atrodė iškilmingai.

Nuolatinis kunigaikščio gydytojas paskubomis įėjo į zakristiją.

- Gal teiksiesi tamsta, - tarė, - pasikalbėti su kunigaikščiu: jis nuo pusiaunakčio nieko neturėjo burnoje. Širdis tilsta, kvėpavimas dūsta, negali žodžio ištarti. Gal išgertų vyno stiklelį pasistiprinti.

- Kaip tik nuo pusiaunakčio iki šiol sėdėjau prie lovos, - atsakė kunigas, - maldavau, kad nors truputį pasistiprintų. Dievo Kūną ir taip jam per Mišias duosiu, ligoniui viskas leista. Neleidžia to nė sakyti. Prieštarauja, esąs daug stipresnis negu vakar. Nervindamasis net liepė man nutilti. Tiesa, čia pat gailėjosi savo nekantrumo... Bet atleiskite, pone daktare, duosiu jam ramybę. Pasiskubinkime paskui mane į zakristiją, aš parengsiu kordiału.

Atbėga dvarionis:

- Neša kunigaikštį, - tarė.

- Aš jau pasirengęs, - atsakė kunigas.

Kunigaikščiui įėjus, prasidėjo pamaldos. Prie durų lektika sustojo. Beveik nešamas dviejų stiprių dvariškių, įėjo kunigaikštis Kazimieras į koplyčią. Jį pasodino priešais altorių, tokioje pat patogioje kėdėje, kaip ir vakar. Pašnibždėjo kažką pažui į ausį; tas paraudonavo ir suabejojo, bet galvos judesiu įsakius atnešė klauptą ir pastatė prie pat ligonio kojų.

Prasidėjo šv. Mišios. Dvarionis stovėjo prie mylimojo kunigaikščio, stebėdamas kiekvieną judesį. Mirties šešėliai kaskart aiškiau dengė ligonio veidą. Įdubusios akys momentais nustodavo blizgesio, lyg apsiaustos miglos. Skruostuose ryškėjo žemės spalva. Nepaisant mirtino nusilpimo, karalaitis karštai meldėsi ir su didžiausiu pasigėrėjimu gęstančias akis įbedė į Angelų Karalienės veidą. Surakintos lūpos šnabždėjo Marijos himną, kurį kasdien kartodavo.

Per evangeliją paprašė pastatyti. Stovėjo nuleista žemyn galva. Prieš pakylėjimą parpuolė ant abiejų kelių. Gydytojas ir dvariškiai prašė jį sėstis. Pažvelgė į juos ir tarė: „Aš, menka žemės dulkė, didelis nusidėjėlis, turėčiau patogiai sėdėti atsirėmęs, kai mano Viešpats nužengia iš dangaus!? Pasitraukite. Jūs mane varginate".

Nulenkė galvą nusižemindamas, akys užsimerkė. Nualpo. Nebesivaldantį pasodino kėdėje ir gaivino. Kunigas atsigręžė nuo altoriaus, laikydamas rankose komuninę su Švenčiausiuoju Sakramentu ir, pamažu žengdamas nuo laiptų, kalbėjo: Ecce Agnus Dei...

Karalaitis atgavo sąmonę. Dangiškas džiaugsmas nušvietė jo veidą nuostabia šviesa: „Viešpatie, nesu vertas, kad..." - „Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas tesergsti tavo sielą amžinajam gyvenimui", - kalbėjo kunigas, paduodamas jam šv. Komuniją.

Tuo metu atsiliepė vargonai, ir dvarionys, kaip kasdien karalaičio pageidavimu darydavo, pradėjo choru giedoti mylimą jo giesmę „Mano siela, vardą mielą imk Marijos garbinti..." (Žiūrėk giesmę psl. 62).

Kapelionas ranka davė ženklą dvarionims nutilti; atsiklaupė ant altoriaus laiptų ir meldėsi: „Amžinąjį atilsį duok jam, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jam tešviečia..."80

73  Papėe, Studya i Szkice, p. 149.

74 Prie vytautinės Katedros buvo didikų pristatytos puošnios koplyčios. Apie 1480 m. Kazimieras Jogailaitis pastatydino gražiausią, Karališkąją, dar vadinamą Švč. M. Marijos Nekalto Prasidėjimo koplyčią. Joje ir buvo palaidoti šv. Kazimieras, jo brolis karalius Aleksandras, Žygimanto Augusto žmonos Elzbieta ir Barbora.

75 Omni die dic Mariae, mea, laudes, anima. Toliau rasime patikslinimų ir šio himno vertimų. (Red. past.)

76  Józef Jodkowski, Grodno. W Wilnie ... MCMXXIII, p. 2-10.

77 Ateneum Wileńskie, Wilno, 1925, zeszyt 9, p. 96-103.

 78 Pastaruoju metu niekas rimtai neabejoja, kad šv. Kazimiero mirties vieta yra Gardinas. (Red. past.)

79  Pskovskaja letopis' izdannaja na iždivenije obščestva istorii i drevnostej rossi-jskich pri Moskovskom Universitete M. Pogodinym, Moskva,V Universitetskoj tipografii, 1837, p. 61.

80  Antonina Domańska, Powieść z czasów panowania Kazimierza Jagiellończyka. Nakł. Księg. św. Wojciecha, Poznań-Warszawa-Wilno-Lublin [1928], p. 234-238.

 

MANO SIELA

1.

Mano siela, vardą mielą
Imk Marijos branginti,
Jos kilnumą ir gerumą
Maldingiausiai garbinti.

2.

Eik, stebėkis ir gėrėkis
Jos danguj iškėlimu
Ir laimingu, stebuklingu
Motinos nekaltumu.

3.

Garbink Jąją, Nekaltąją,
Kad nuo kalčių gelbėtų:
Šaukis Josios iš didžiosios
Nuodėmės kad ištrauktų.

4.

Ji gėrybių, brangenybių
Pagamino švenčiausių:
Per Mariją nūn įgyja
Žmonės dovanų gausių.

5.

Lūpos, šaukit! Giesmės, plaukit!
Dievo Motinai garbiai,
Nes žuvimą, prakeikimą
Ji nustūmė nuostabiai.

6.

Tad maldauki, nepaliauki
Jai giedoti iš širdies,
Ir beribę Jos šventybę
Nuolat garbint lig mirties.

 

ŠV. KAZIMIERO STEBUKLAI

Netrukus po mirties žmonės pradėjo melstis į šv. Kazimierą; ėmė sklisti nuomonė, karalaitis turįs būti kanonizuotas ir pakeltas altoriaus garbėn. Jo užtarimu daugelis ligonių atgavo sveikatą ir atsigavo mergaitė Uršulė. Tėvai, pilni tikėjimo, mirusią savo Uršulę, vienatinę savo paguodą, nunešė prie šv. Kazimiero kapo, darė apžadus, griaudžiomis ašaromis šaukėsi Dievo gailestingumo, per Šventojo nuopelnus meldė jos prikėlimo iš mirties. Numirėlė atgijo81. Ten-činskienė savo dukteriai Elzbietai per šv. Kazimiero užtarimą išmeldė mirštančiai sveikatą. Kan. Svencickis aprašo 15 stebuklų, o pamini trumpai 14. Tikslus stebuklų sąrašas lig 1527 m. mini apie 400.

Ne vien atskiri asmenys kasdieniniuose varguose, nelaimėse, kančiose šaukėsi šv. Kazimiero globos, bet ir viešuose krašto reikaluose mūsų tauta laikė karalaitį savo globėju ir sėkmingai maldavo jo pagalbos. Čia kiek plačiau apie trejetą nuostabių įvykių.

Šv. Kazimieras dar mažas būdamas yra padaręs Krokuvos stebuklą. Karalaitis baigė 12 metų. Sostinę ištiko baisi nelaimė - maras. Atnešė jį Lenkijon karas. Krokuva pasidarė kaip kapinynas. Žmonės krito gatvėse. Karalius Kazimieras buvo Vilniuje Lietuvos reikalais. Karaliaus nurodymu, karalienė ruošėsi palikti sostinę ir keltis į netolimą Tinco vienuolyną. Ten karalaičiai turėjo mokytis savo mokytojų priežiūroje.

Labiausiai nenorėjo iš sostinės išvykti Kazimieras. Esą nepridera ganytojui palikti savo avelių, kurios išgąsdintos nežinosiančios, kur beieškoti pagalbos. Būdamas paklusnus sūnus, klausė tėvų. Tačiau prieš su šeima išvykstant į Tincą, nutarė griebtis nepaprastos priemonės sostinės žmonėms gelbėti nuo maro siaubo.

Dar buvo ankstyvas rytas. Kan. Dlugošas ir jo mokiniai tebemiegojo. Karalaitis tylomis atsikėlė, persižegnojo, paskubomis ir atsargiai, kad nepažadintų Dlugošo ir brolių, apsirengęs nuėjo į pilies koplyčią, Atsiklaupė prieš Nukryžiuotąjį, maldingai sudėjęs rankas ant krūtinės ir karštai melsdamasis padarė tokį apžadą:

„Šventoji Trejybe, Dieve Tėve, Dieve Sūnau ir Dieve Šventoji Dvasia! Pasigailėk nelaimingo miesto ir savo dešine išsklaidyk tą maro siautimą, kuris jau kelios dienos taip daugeliui nelaimingų aukų atima gyvybes. Prie nevertų mano žodžių ir maldavimų prijunk savas, Švenčiausioji Dievo Gimdytoja, ir galingu savo tarpininkavimu permaldauk savo Sūnų, kad nustotų baudęs savo vaikus, kurie savo nuodėmėmis užsitraukė rūstybę ir bausmę.

Visagalis Dieve, neištiriami Tavo nutarimai ir niekas jų neat-spės, bet Tu, geras Dieve, vienkart esi geriausias Tėvas. Kaip Tavo vaikas drįstu siųsti pas Tavo sostą savo prašymą: pasigailėk mūsų miesto gyventojų ir pašalink nuo jų tą baisią ligą! Dėl savo brolių pažadu Tau, Dieve, amžiną skaistybę ir atiduodu tą iškilmingą savo priesaiką į Tavo rankas, Skaisčiausioji Mergele".

Baigęs tą maldą, karalaitis Kazimieras išsitiesė visu skaisčiu savo kūnu ant pilies koplyčios grindų ir taip būtų dar ilgai gulėjęs, jei nebūtų išgirdęs lengvo bildesio nuo durų. Kazimieras atsikėlė ir pamatė savo tėvo dvarionį Serevičių, kuris prisiartinęs tarė: „Pilyje pasiilgsta tavęs, karalaiti. Malonioji mūsų ponia, tavo motina, tarnams įsakė ieškoti tavęs: vieni nubėgo į pilies pylimą, kiti miestan, manydami tave ten nuėjus. Pasirodyk susirūpinusiai motinai ir visiems, kurie tave myli".

Kazimieras dar sykį atsiklaupė prieš Nukryžiuotąjį, dar sykį pakartojo skaistybės apžadus, išėjo drauge su Serevičium iš koplyčios ir nuėjo pas motiną, kuri jautriai prispaudė jį prie širdies. Negaišdama, kaip buvo nutarta, karališkoji šeima paliko Vavelį bei miestą ir įsikūrė Tinco vienuolyne.

Rytojaus pavakarėje atjojo raitas pasiuntinys iš Krokuvos su gera naujiena: vakar dieną nuo ryto penktos valandos niekas iš miesto gyventojų nebemirė maru. Tai buvo laikas, kada karalaitis Kazimieras po Nukryžiuotojo kojomis darė amžinos skaistybės apžadus.

Kazimieras apie savo apžadus niekam nebuvo sakęs. Taip elgtis jam buvo padiktavęs žinomas jo kuklumas. Jis pats turbūt suprato, jog Dievas priėmė jo skaistybės auką ir išklausė jo maldos. Dvarionis Serevičius nieko nežinojo apie karalaičio apžadus, bet žinojo, kad tuo metu jis gulėjo koplyčioje kryžiumi ant žemės, taigi bus išmeldęs iš Dievo pašalinti marą Krokuvoje.

Apie savo spėliojimą Serevičius pasakė karalaičio motinai, broliams ir Tinco gyventojams. Serevičiaus kalbos žaibo greitumu pasiekė Krokuvą. Gyventojai, išvaduoti nuo Dievo rykštės, bažnyčioje siuntė padėkos maldas į Dievą, stebėdamies dideliu šv. Kazimiero pasiaukojimu žmonėms82.

Istorikas Teodoras Narbutas šitaip aprašo Polocko stebuklą. Didysis Maskvos kunigaikštis 1518 m. pasiuntė savo provincijų kariuomenę prieš Lietuvą. Naugarduko83 kunigaikštis Vasilijus, Pskovo Jonas, kunigaikščiai Šuiskiai vedė gausią kariuomenę, aprūpintą sunkiomis patrankomis ir prietaisais tvirtovėms griauti. Gegužyje kariuomenė atsidūrė ties Lietuvos valdomo Polocko mūrais, apsiautė miestą, pastatė patrankas ir ėmė šaudyti. Apsiau-tėjai gavo sustiprinimo žmonėmis iš Maskvos; juos atvedė kunigaikštis Mykolas Kislica.

Narsiai gynėsi Polocko tvirtovė; įgulos būriai dažnai išeidavo iš miesto pakariauti. Didelei rusų kariuomenei neilgai trukus ėmė stigti maisto, ir ji nutarė pagreitinti karą. Rinktinę maskviečių dalį pasiuntė kairėn Dauguvos pusėn. Jai pasisekė paimti laivus, stovėjusius tvirtovės priedangoje. Jais persikėlė per upę. Ten jiems nepavyko. Polocko vaivada Petras Goštautas, aprūpinęs miestą gynimosi priemonėmis, toje pusėje rinko kariuomenę pagalbai.

Surinkęs būrius, susivienijo su karaliaus pasiųstais 500 raitelių ir puolė rusus, kurie kairiajame Dauguvos krante rinkosi maisto;

jų vienus sunaikino, kitus prigirdė upėje, nes laivai buvo paskandinti. Tuo metu vanduo buvo pakilęs. Vaivada taip pat negalėjo upės perbristi, tegalėjo perplaukti. Ieškota negilios vietos, bet nerasta.

Būtinai turėjo persikelti 2 000 raitelių. Dvi myli už Polocko jie prisiartino prie upės. Vadai laužė galvas, kaip čia pereiti upę. Šit pasirodė jaunas raitelis baltu apsiaustu ant balto žirgo ir, paraginęs juo sekti, leidosi per banguojančią Dauguvą, rodydamas vietą, kur lengva perbristi. Visi šoko paskui raitelį kaip paskui vadą kariuomenės priešakyje. Visi lengvai ir laimingai perjojo per upę.

Priešai buvo netikėtai užklupti. Jų buvo 7 000 žmonių. Kiti dėl nepasisekimo kitame upės krante ir dėl maisto stokos buvo pasitraukę. Rusai buvo greit nugalėti, Polockas išvaduotas. Nuostabaus raitelio daugiau nematyta. Maldinga legenda pagal kai kurias žymes liepia tikėti, kad tai buvo šv. Kazimieras. Jis duota jam Dievo galia parėmė savo tėvynės karius84. Kariuomenės vadai mūšio sėkmę buvo pavedę šv. Kazimierui. Visi pripažino, kad persikėlimas per Dauguvą bei stipresnio priešo nugalėjimas viršijo žmogaus jėgas, ir giedojo Te Deum laudamus85. „Stebėtinas Dievas savo šventuosiuose... suteikė savo tautai stiprybės ir jėgos, palaimintas Dievas" (Ps 67,36).

Salaspilio pergalė. 1588-1632 m. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi buvo Švedų karalius Zigmantas Vaza III, Žygimanto Augusto seserėnas. Jo tėvui, Švedijos karaliui, mirus, nuvykęs tėvynėn, karūnavosi jos karaliumi. Ten pagyvenęs metus, savo vietininku paliko dėdę Karolį, o pats grįžo Krokuvon. Dėdė greit ėmė savintis brolėno sostą. Būdamas protestantas, kurstė liuteronus prieš kataliką brolėną ir visus katalikus, sušaukė Seimą, kuris visai uždraudė Švedijoje katalikybę, uždarinėjo bažnyčias ir vienuolynus.

Zigmantas grįžo Švedijon, pasisamdęs 5 000 kariuomenės, bet pralaimėjo mūšį. Karolio valdžioje atsidūrė visa Švedija. Negana to, Karolis su didele kariuomene atplaukė Livonijon, kuri priklausė Lietuvos-Lenkijos valstybei. Teko gintis, bet Zigmantui karas nesisekė. Tada mūsų kariuomenės vadovybę paėmė Vilniaus vaivada ir Lietuvos lauko etmonas Jonas Karolis Katkevičius. Prieš išvykdamas karan, vadas prie šv. Kazimiero karsto maldavo pagalbos tėvynei. Vyskupas Benediktas Voina šv. Kazimiero koplyčioje atlaikė iškilmingas šv. Mišias, per kurias Katkevičius priėmė šv. Komuniją, Stipriųjų duoną. Vyskupas pasakė pamokslą, po pamaldų pašventino gulėjusį ant altoriaus etmono kardą ir su tam tikromis apeigomis prisegė vadui.

Su 3 800 kariuomenės ir 7 armotomis Katkevičius darė „stebuklus". Didžiausias laimėjimas buvo ties Salaspiliu (Kirchholmu). Karolis artinosi prie Rygos su 14 000 armijos. Etmonas pastojo švedams kelią. Prieš mūšį buvo atlaikytos šv. Mišios. Vadas, padrąsinęs karius laimėti ar žūti, nusimetė metalinius šarvus, atsiraitė dešinę rankovę, pakėlė pašventintą kardą, pirmas puolė priešą, ir lietuviai visai sutriuškino švedus (1605.IX.27). Švedų žuvo apie 9 000, keli tūkstančiai pateko į nelaisvę; karo grobio liko 20 patrankų ir 60 vėliavų. Karolis su karių likučiais suskubo laivais pasprukti. Livonija buvo išvaduota.

Lietuvių laimėjimas nustebino Europą. Katkevičius gavo Popiežiaus, imperatoriaus, anglų karaliaus ir turkų sultono sveikinimus. Nugalėtojas grįžta sveikas, džiūgaudamas, dėkoja šv. Kazimierui, dangiškajam savo gynėjui86.

Visa, kas įvyksta gero, didingo, nuostabaus, nepadaroma vien žmogaus ar vien Dievo galia, bet bendrai Dievo ir žmogaus. Dievas daugiau ar mažiau padeda, žmogus savo sumanumu, energija, pasiaukojimu veikia Dievo padedamas.

Čia baigiasi „Lietuivų tautos istorijos" VIII tomo I knygoje paskelbtasis biografijos tekstas.

Iki čia buvo spausdinta knygoje „Lietuvių tautos praeitis" tomas VIII, knyga 1 ()29), p. 17-49.

81  Znicz, wydany przez J. Kreczkowskiego,Wilno, 1835, p. 215-226.

82  Św. Kazimierz Królewicz. Obrazek historyczny na tle ówczesnych stosunków społeczno-politycznych, przez Ludwika z Łukaszewicz, Bytom, 1904, p. 129-132.

83  Prof. M. Jučas patikslina: ne Naugarduko kunigaikštis, o Didžiojo Naugardo. (Red. past.)

84  Theatrum S. Casimiri... Wilnae, 1604, p 10. - Bet Ateneum Wileńskie (Wilno, 1924, Zeszyt, Nr. 153) įrodinėjama, kad karališkųjų Krokuvos rūmų kronikoje, kur aprašytas Polocko pilies apgynimas, šv. Kazimieras neminimas. Tik kronikininkas Bernardas Vapovskis įrašęs savo Kronikon kaip pamaldžią nuomonę, jog anas jaunikaitis buvęs šv. Kazimieras. Esą galima pasekti, kaip iš istorinio įvykio kilęs pasakojimas pamažu keitėsi, kol galutinai susiformavęs XVII šimtmečio pabaigoje.
Popiežius Klemensas VIII Brevijoriaus lekcijoje užrašė: „in acie, quasi duce pra-evio" (lyg vadas kariuomenės priešakyje). Dabar Brevijoriaus Vl-oje lekcijoje sakoma - „in aere apparens" (pasirodęs ore), visai neminint rusų. Hagiografinė kūryba nelabai paiso istorinės precizijos. Ir legatas Zacharijas Fereris, gyvo tikėjimo poetas, retorikas, vaizdinga nuotaika bus perdavęs gilios pagarbos jausmus, kuriais vadovavosi anais laikais vilniečiai šv. Kazimiero atžvilgiu.

85  Teodor Narbutt, Dzieje narodu Litewskiego, t. X,. Zwycięstwo pod Połockiem cud., p. 133-135. - Dabartiniai istorikai daug daugiau žino apie tais 1514 m. rugsėjo 8 d. įvykusį garsųjį Oršos mūšį. Jo laimėjimas buvo labai plačiai išgarsintas Europoje. Žr. Mintautas Čiurinskas, Pergalės prie Oršos (1514) propaganda Europoje... Senoji Lietuvos literatūra, 21 knyga, 2006, p. 317-341. (Red. past.)

86  A. Šapoka, Lietuvos istorija, Kaunas, 1935, p. 304-307.

 

 

ŠV. KAZIMIERO KANONIZACIJA

Šventas gyvenimas, palaiminta mirtis, stebuklai taip paveikė žmones, kad jie negalėjo būti abejingi karalaičio Kazimiero garbės atžvilgiu. Jo brolis Aleksandras Karališkajai koplyčiai, kurioje buvo palaidotas karalaičio velionio kūnas, 1501 m. gavo iš Romos atlaidų bulę. Joje rašoma, jog karalaitis garsėja daugeliu stebuklų. Kitas brolis, karalius Žygimantas [Senasis], patyręs apie Polocko mūšį, atvyko Vilniun padėkoti šv. Kazimierui ir ėmė rūpintis, kad Polocko stebuklingas kariuomenės Vadovas būtų pripažintas krašto Patronu ir kanonizuotas.

Visi tie daromi žygiai gausino tikinčiųjų maldas į šv. Kazimierą, daugino skaičių nuostabių įvykių, padėkos už gautas malones ženklų - sidabrinių, net auksinių votų. Gniezno arkivyskupas primas Jonas surašė „Tyrimą palaimintojo Kazimiero gyvenimo, šventumo ir po mirties stebuklų (Indagatio de vita, sanctitate et post mortem prodigiis beati Casimiri). 1518 m. šitas raštas buvo persiųstas Romon.

Bet privataus ištyrimo neužteko. Popiežius Leonas X atsiuntė savo legatą, Gardijos vyskupą Zachariją Fererį [Zacharia Ferreri], idant patikrintų ir surašytų stebuklus, vykstančius Vilniaus Katedroje prie Kazimiero karsto, kad neliktų jokios abejonės, jog tasai Kazimieras, apie kurį tiek daug kalbama, tikrai yra vertas šventojo garbės ne dėl to, kad jis karališkos kilmės, o dėl savo dorybių ir švento gyvenimo (1519 metų rugsėjo 15 dienos brevė).

1520 m. legatas, drauge su Gniezno arkivyskupu Jonu ir Pše-mislio vyskupu Petru, visu griežtumu ir sąžiningumu, kaip tokiame reikale privalu, apklausė amžininkus, pažinojusius velionį, karalaičio Kazimiero gyvenimo ir stebuklų tikrai patikimus liudininkus, pasimatė su jo broliu Žygimantu. Darbą baigė 1520.I.21. Tyrimą (Indagatio de vita et miraculis principis Casimiri, filii regis, cathalogo Sanctorum adscribendi) greta legato pasirašė trys vyskupai: Vilniaus Jonas, Kijevo Jonas ir Kafenietis Jokūbas in parti-bus infidelium. Šį dokumentą pasiuntė iš Vilniaus Romon 1520. XII.987. Tuo tarpu dr. Jan Fijalek rašo: Fereris visus raštus, liečiančius kanonizaciją, pasiėmęs su savimi ir išvykęs iš Krokuvos 1521 m. po birželio 27 dienos, o ką tik jam sugrįžus Romon, Leonas X miręs, nebaigęs šv. Kazimiero kanonizacijos. Visi kanonizacijos proceso raštai XVI šimtmetyje žuvę, kaip ir arkivyskupo Laskio rašyti dokumentai88.

Ne vieno yra manoma, jog dokumentai, liečią šv. Kazimierą ir jo kanonizaciją, bus dingę 1527 m. nusiaubiant Romą ciesoriaus Karolio V kariuomenei89. Tuokart tris savaites truko miesto naikinimas, o mėnesius - gyventojų nelaimės: žudymai, kankinimai, plėšimai, moterų niekinimai, epidemijos, mirtys. Iš 90 tūkstančių gyventojų, kiek turėjo žydinti Leono X Roma, teliko trečdalis. Apie 14 tūkstančių namų buvo sugriauta, pusiau sudeginta. Nė viena bažnyčia neliko neapiplėšta, neišniekinta... Šv. Petro ir Povilo bazilikose buvo pastatyti kariuomenės arkliai, Vatikano bibliotekon buvo įsiveržę kareiviai; rankraščių daugybė dingo be žinios. Gatvėmis vėjas nešiojo gabalus popiežių bulių ir kanceliarijos rejestrų... Arklidėse pakratų vietoje klojo gyvuliams archivalijas... Tokiomis sąlygomis galėjo žlugti apie šv. Kazimierą raštų nuorašai, kurių vėliau stropiai ieškota90.

Bolandininkų91 leidinyje (Acta Bollandistarum Martii 1865. I. 1, p. 345-349) tilpo rimtas šv. Kazimiero gyvenimas: Vita beati Casimiri Confessoris ex serenissimis Poloniae regibus et magnis Lithuaniae ducibus clarissimo ac reverendissimo patre domino Zacharia Ferreri Vincentino pontifice Gardien in Poloniam et Lithuaniam Legato apostołko ex fide dignorum testium depositionibus scripta. Krakoviae, Maller, 152192.

Legatas išvykdamas užtikrino, kad kai tik grįšiąs Romon, įvyksianti kanonizacija ir tai prie Leono X. Vilniaus Kapitulos atstovo prelato Erazmo Vitelijaus įteiktas kanonizacijos prašymas, paremtas oficialiais legato raštais, buvo Kardinolų konsistorijos peržiūrėtas, gavo Popiežiaus pritarimą bei patvirtinimą, ir karalaitis Kazimieras buvo Leono X priskirtas prie šventųjų skaičiaus 1521 m. Rodos, bereikė delegacijai sugrįžti Vilniun ir paskelbti kanonizuotą Šventąjį.

Anot kan. Gregorijaus Svencickio, kanonizacijos bulė buvo atiduota prelatui Vitelijui. Tuo metu Romoje siautusi epidemija. Nuo jos prelatas miręs; žuvę prie jo buvę raštai. Tuo tarpu prasidėjo reformacija, kuri nepripažino šventųjų garbinimo. Lietuvoje įsigalėjo tikybiniai neramumai. Kanonizacijos klausimas buvo pamirštas. Teatsiminta po kokių 80 metų, bet Miechovito Kronikose, 1521 metų II-ame leidime, karalienės mirties (1505 m.) aprašyme, kur minimi jos sūnūs, apie šv. Kazimierą kursyvu pridėta: „Džiovos pasmaugtas, bet priskirtas prie Šventųjų".

Kai kurie naujieji rašytojai, norėdami pateisinti brevijoriaus II nokturno III lekcijos žodžius, jog Leonas X įrašęs Kazimierą Šventųjų katalogan, teigia: jei ne kanonizavęs, tai bent beatifikavęs. Galicijoje. Krosnos parapijos bažnyčioje, yra dailininko Lepkovskio teptuko palaimintojo karalaičio Kazimiero paveikslas su aureole ant galvos, palme rankoje ir parašu: „Beatus Casimirus" bei data 1520. Didelėje Geranainių bažnyčios monstrancijoje, pagamintoje 1535 metais, tarp kitų šventųjų yra palaimintojo Kazimiero statulėlė93.

Tą nuomonę, rodos, galėtų paremti 1539 metais karaliaus Žygimanto I [Senojo] duota instrukcija vykstančiam Romon savo pasiuntiniui Jonui Vilemanskiui, Kamienco vyskupui nominatui. Joje įsakoma: „Be to, priminsi mūsų brolį dieviškąjį Kazimierą, kad pagaliau jo Šventenybės būtų įrašytas Šventųjų katalogan, nes aiškiai stebuklų paliudijimais jo nekaltas bei šventas gyvenimas yra ištirtas"94. Tačiau vyskupo Radvilos Vilniaus vyskupijos švenčių sąraše, paskelbtame 1582 m., dar nėra nė palaimintojo Kazimiero šventės. O Petras Skarga savo „Šventųjų Gyvenimuose", VII leidime (1610 m.), tik gale prideda šv. Kazimiero „gyvatos aprašymą"95. Betgi kanonizacijos reikalų raštas iš Vilniaus išsiųstas Romon 1520.XII.9. Kelionė anais laikais trukdavo gal vieną kitą mėnesį. Leonas X mirė 1521.XII. 1. Mažiausiai 10 mėnesių laiko buvo likę karalaičiui Kazimierui kanonizuoti, bent beatifikuoti. Kitaip buvus, kanauninkas Svencickis prie Klemenso VIII tą patį reikalą būtų atlikęs per daug trumpesnį laiką. Kazimieras buvo šventas gyvendamas. Taigi, kai mirė, meldėsi žmonės į jį, šaukėsi jo užtarimo, gaudavo stebuklingų malonių dar nepradėjus kanonizacijos proceso.

Jei kartais šv. Kazimieras ir nebūtų kanonizuotas, kaip kai kas įrodinėja, tai nė kiek nesumažintų jo šventumo ir mūsų jam pagarbos. Kanonizacija niekam neprideda šventumo, kurio gyvendamas neturi, tiktai viešai paskelbia, kad N. N. yra šventas. Šventumą kanonizuotam teikia tik šventas jo gyvenimas, jo dorybės herojiškame laipsnyje; šventumą rodo padaryti jo stebuklai, kaip tai matome šv. Kazimiero gyvenime.

Taigi garbinkime šv. Kazimierą, Lietuvos Globėją, kaskart labiau. Šaukimės jo užtarimo įvairiuose reikaluose, nespėliodami, ar jis buvo kanonizuotas, ar ne. Už jo kanonizaciją stoja 400 metų tradicija, o nekanonizavimą - 25-30 metų paskutinių laikų vieno kito rašytojo išvedžiojimai.

Kanonizacijos klausimui baigti Vilniaus Kapitula 1602.II.2 nutarė siųsti Romon kan. Gregorijų Svencickį (Święcicki), kuris drauge buvo arkivyskupo Voinos ir karaliaus Zigmanto Vazos įgaliotas pasiuntinys. Popiežius Klemensas VIII, anksčiau buvęs popiežiaus Siksto V legatu Lenkijoje ir Lietuvoje, karaliaus prašomas, Kardinolų kolegijos pritarimu, įsakęs bylą peržiūrėti ir, anot vienų autorių, atnaujinęs ją ir kanonizavęs karalaitį; pasak kitų, Leono X padarytus žygius pripažinęs ir įsakęs švęsti jo garbei kasmet ketvirtą kovo dieną bei sutvarkęs tos šventės pamaldas.

Vilniečiai 1922 m. šventė keturių šimtų metų sukaktį nuo kanonizacijos pripažinimo, taigi laikėsi tradicijos, 1521 m. datos. Vilniaus vyskupas švento atminimo Jurgis Matulevičius tuomet rašė Benediktui XV, jog švenčiama sukaktis, kai karalaitis Kazimieras popiežiaus Leono X buvo kanonizuotas. Ta proga Vilniaus Katedra, kurioje ilsisi Šventojo palaikai, popiežiaus buvo pakelta į Mažosios Bazilikos laipsnį96.

Kanonizacija yra toks svarbus dalykas, kad užtrukęs jos paskelbimas sukėlė visokių abejonių, spėliojimų. Bet Klemensas VIII, nustatydamas šv. Kazimiero kultą, savo 1602.XI.7 dienos brevėje rašo, kad jo pirmtakas, švento atminimo Leonas X, priskyrė jį prie Šventųjų. Klemensas dar pats pašventino puošnią raudono šilko šv. Kazimiero vėliavą su karalaičio, stovinčio auksiniame dugne, meniško teptuko atvaizdu. Vėliavos apačioje - Šventojo Tėvo, Lenkijos, Lietuvos, Vilniaus Vyskupo ir Kapitulos herbai. Ji kabėjo ant išdrožinėto koto, kuris baigėsi sidabriniu kryžiumi.

Šventasis Tėvas Povilas V 1621 metais rugpjūčio 7 d. šv. Kazimiero šventę išplėtė į viso pasaulio Katalikų Bažnyčią. Popiežius Urbonas VIII, kuris 1625 m. smulkiai nustatė beatifikacijos ir kanonizacijos sąlygas, 1636.III.4 leido šv. Kazimiero šventę, kaip Lietuvos Globėjo, švęsti su oktava visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Kan. Svencickis grįžo Vilniun 1603.V.10. Vyskupas Abraomas Voina delsė ištisus metus, leido parengti kanonizacijos paskelbimą, įvyksiantį 1604.V.10. Sujudo, sukruto vilniečiai rengtis į dar nematytą Lietuvoje iškilmę. Darė, kas ką galėjo: poetai rašė himnus, giesmes, eilėraščius, dialogus; oratoriai rengė prakalbas, pamokslus; dailininkai tapė paveikslus, drožė skulptūras; raižytojai gamino visokius ornamentus; architektai projektavo triumfalinius vartus, arkas; meistrai, dailidės visa tai statė; jaunimas paskubomis sodino medelius gatvių pakraščiais...

Artinosi paskelbtoji diena. Ėmė plūsti į Vilnių minios iš tolimiausių Lietuvos sričių. Tuo tarpu dangus apsiniaukęs, saulės nė spindulėlio nesimato. Pradeda lyti gausus lietus, nė valandėlės giedros. Nėra mažiausios vilties nusiblaivėjusio rytojaus. Vyskupas liepia išnešti šv. Kazimiero vėliavą. Įvykęs nuostabus reiškinys. Išaušus nustoja lyti, nusigiedrija, nors aplink Vilnių lietus pila kaip pylęs, o po iškilmių vėl mieste niaukiasi ir trunka ilga liūtis. Žmonės labai tuo stebėjosi.

Rengiama per miestą grandioziška procesija Katedron iš Šv. Stepono bažnyčios, prie kurios buvo didelė ligoninė. Karalaitis, nelaimingųjų globėjas, iš čia pradeda savo žingsnius altoriaus gar-bėn. Kad nebūtų maišaties, Vilniaus Senatas įsakė piliečiams laikytis Dievo Kūno procesijos tvarkos, organizuotai eiti amatininkų cechams, brolijoms, vienuoliams, kunigams, Katedros Kapitulai, vyskupams... Prie Šventojo Stepono bažnyčios susirinko eisenos dalyviai, gražiai susitvarkę97.

87  Lipnicki, Życie, cuda i cześć Św. Kazimierza, p. 62, 63.

88  Ateneum Wileńskie, Wilno, 1924, Zeszyt, 5-6, p. 148.

89  Aleks. Jodzewicz, Ateneum Wileńskie, Wilno, 1925, Zeszyt 9, p. 58

90  Zdzisław Morawski, Sacco di Roma, Kraków, 1931, p. 141-144.

91  Bolandininkai - jėzuitų istorikai, XVI a. suburti J. Bollando, aprašinėjantys šventųjų gyvenimus. 1643-1940 m. išleido Acta Sanctorum 67 tomus, toliau leidžia papildymus. (Red. past.)

92 „Gyvenimas palaimintojo Kazimiero, kilusio iš šviesiausių Lenkijos karalių ir Lietuvos kunigaikščių, parašytas garbingiausiojo tėvo, pono Zacharijo Fererio pagal patikimų liudytojų parodymus". Krokuva, Mallerio leidykla, 1521 (lot.).

 93 Autorius apsirinka. Ta monstrancija dabar, 2010 m., esanti Vilniuje, Bažnytinio paveldo muziejuje, turi tik šv. Mikalojaus ir šv. Vaitiekaus statulėles. (Red. past.)

94  Acta Tomic. Kodeks Czart., Nr. 275, p. 136.

95  Ks. dr. Jan Fijałek, Ateneum Wileńskie, Zeszyt 5-6).

96  Statuta Capituli Basilicae Metropolitanae Vilnensis, Vilnae MCMXXVIII, p. 78).

97  Bažnyčios oro pusėje vėliau įmūryta paminklinė plokštelė Laurynui Stuokai-Gucevičiui, Vilniaus Akademijos profesoriui, architektui, kupiškėnui, Katedros atstatytojui, Verkių rūmų perstatytojui ir Rotušės planuotojui. Šie darbai pasižymi monumentalumu ir vienumo dvasia. Jis palaidotas kapinėse prie Šv. Stepono bažnyčios. 1864 m. bažnyčia uždaryta ir joje įrengtas kalėjimas, pagaliau paskutiniame kare, netoliese sprogus amunicijai, bažnyčia sugriauta.

 

 

KANONIZACIJOS PASKELBIMAS

Prieš pradedant eiseną kan. Gregorijus Svencickis sako prakalbą, ką Romoje yra nuveikęs, iškelia šv. Kazimiero dorybes. Leonui Sapiegai, valstybės kancleriui, kuris atstovavo karaliui, pristato popiežiaus duotus dokumentus ir įteikia per miestą nešti šv. Kazimiero vėliavą.

Toliau kalba Vilniaus vyskupas, kuris tarp kitko taria: „Lietuviai! Jūsų karaliaus Jogailos asmenyje Karalių Karalius pašaukė apaštalą. Išnyko šventieji alkai ir žinyčios; jų vietoje iškilo tikrojo Dievo šventovės. Ar ko daugiau benorite? Štai to didžio karaliaus ainis, karaliaus vaikaitis, - pats karalium būtų buvęs, jei būtų norėjęs, - tampa šventu. Jo lopšys tarp jūsų glūdėjo, kūdikystė jūsų žemėje prabėgo ir joje pražydo jaunystė bei nušvito nemirtingu spindėjimu. Šiandien jau tapo jums lyg dangaus skydas prieš visus jūsų priešus. Gal dar ko pageidaujate? Ar nepasiryšite visa širdimi neapsakomai dėkoti tų didelių malonių Davėjui? Argi nepamilsite savo tautiečio broliška meile? Ir, kaip karalaičio, neapsupsite karališka pagarba? Kaip Šventojo - Šventųjų garbe nepagarbinsite?"

Pajuda eisena Katedros link. Sapiega eina su vėliava tarp dviejų diakonų. Kan. Svencickis neša popiežiaus dokumentus. Prieinami Rūdninkų vartai. Procesiją sutinka gyvas paveikslas: moters veidas išvargintas darbų, drabužiai juodi, užsimesti dailioje netvarkoje. Prasideda tarp „Vilniaus", angelų bei piliečių dialogas; juo guodžiama sostinė, šv. Kazimieras vadinamas Jogailaičių šventąja Gėle, Lietuvos žvaigžde, Karūna...

Procesija žygiuoja prie aikštės vartų: 60 pėdų aukščio, 30 - pločio, su 5 bokšteliais, po 2 šonuose ir didesniu viduryje. Ant jo drožinys - judantis vainikuotas Erelis, naguose laikąs žemės rutulį. Viršutinėje vartų dalyje, dideliame vainike - dvi gražiai skaptuotos figūros: greitai jojantis šv. Jurgis duria slibinui į nasrus ir Lietuvos Vytis sunkiais viduramžių šarvais. Pačiame centre šv. Kazimieras klūpi prie žaliais šilkais apdengto klaupto, įsmeigęs akis į Nukryžiuotąjį; rankose - knyga, kurią jis pirštais beatverčiąs, ir matomi psalmės žodžiai: „Sutverk manyje, Dieve, gryną širdį" (Ps 50,12).

Dešinėje skaistaus jaunikaičio pusėje stovi šv. Mikalojaus, Lietuvos patrono, statula; kairėje - šv. Kristupo, Vilniaus globėjo, su miesto ženklais. Prie karalaičio kelių guli herbai - Baltasis Erelis ir Vytis, pridengtas didžiojo kunigaikščio karūna, kuri žiba įvairiomis spalvomis; aplink parašas: „Šventas tarp Šventųjų..." Kitose vartų vietose - dar įvairių statulų, dorybių simbolių, pavyzdžiui: išminties, teisingumo, santūrumo, tvirtybės... Tomis figūromis vaizduojamas šv. Kazimiero gyvenimas.

Eisena pamažėli artinasi prie tų vartų. Ją sutinka puikiausia kapela. Minia sustoja, viskas nutyla. Pasirodo puošniais drabužiais keturios pagrindinės dorybės ir tiek pat angelų. Tarp jų prasideda pašnekesys, kaip Šventasis tas dorybes praktikavo ir stengėsi įskiepyti jas lietuviams. Paskutiniai pasikalbėjimo žodžiai palydimi būgnų dundėjimu, patrankų griausmu, ir minios akys sužiūra į tam tyčia pastatytos dirbtinės pilies gaisrą...

Paskui procesija pasuka Pilies gatvėn, kur prie Akademijos rūmų stūkso grandioziški garbės vartai: 50 pėdų aukštumo, 25 -platumo ir 15 - ilgumo. Tai paviljonas, nuostabiai paįvairintas. Tai čia, tai ten stiebiasi piramidės, obeliskai; žvilgą spalvoti apmušalai iš visokių brangių audinių, sidabriniai ir auksiniai parašai. Visur paveikslai, vaizduojantys Šventojo gyvenimą, kitur herbai, simboliai, ženklai... Visa dvelkia darnia harmonija, nepaisant didelio margumo.

Iš abiejų vartų pusių plevėsuoja vėliavos - mėlyna ir balta su didelėmis tiaromis. Viduje dvi simbolinės figūros: Skaistybė ir Maldingumas; po jomis atitinkami parašai ir aforizmai. Skliautuose -Vilniaus vyskupo ir jėzuitų ženklai. Bromo lanke - trys statulos: šv. Jonas Krikštytojas ir šv. Jonas Evangelistas, tarp jų šv. Kazimieras ir parašas: „Skaistusis tarp skaisčiųjų". Pirmasis jų duoda šv. Kazimierui palmę, antrasis - rožių su lelijomis puokštę; viršuje - du angelai vainikuoja Šventojo galvą laurais.

Abiejose vartų pusėse - plačios galerijos, kuriose susitelkę giesmininkai bei orkestrantai. Jose matomi su pakeltomis rankomis šv. Mikalojaus, Lietuvos globėjo, ir šv. Vaitiekaus, Lenkijos patrono, drožiniai. Vartų šelmenį puošia Vytis, dangčio galuose dumia raiteliai, Lietuvos gynėjai - šv. Jurgis bei šv. Martynas. Tuščios vietos užpildytos alegoriškais ir istoriniais piešiniais bei parašais. Viduryje šūkis: „O, kaip graži nekalta giminė su skaistumu" (Išm 4,1). Vienoje pusėje: „Teisusis žydės kaip palmė" (Ps 91,13). Antroje - „Kaip rožių žiedai pavasario dienomis" (Sir 50,8).

Procesija sustoja, pasirodo Garbė papuošalų blizgesyje, trium-faliniame vežime ir iškilmingu trimito balsu pašaukia Akademiją. Šit aukščiausioji Lietuvos mokykla prisistato su visu studentų būriu, su Teologija, Filosofija, Retorika, Poetika, Gramatika, Istorija ir net su graikų mūzomis. Kiekvienas mokslas stovi su savo emblemomis rankose. Pradėjus Garbei: „Lietuva džiaugsmingai tepučia skambiais trimitais..." visos mokslo šakos garbina šventąjį Kazimierą, ragina Lietuvą ir sostinę triumfuoti... Dialogą baigia Istorija žodžiais: „Tavo žygius, šventasis Kazimierai, išlaikysiu palikuonims".

Paskutiniai vartai - Kapitulos su penkiais bokšteliais lyg piramidėmis; visos turi tam tikrus įrašus, gražiai stilizuotus; vidurinės, didžiausiosios, toksai: „Šventasis Kazimierai, mes, tarp kurių praėjo tavo kūdikystė, brendo jaunystė ir sušvito didelis dievobaimingumas, pavedame šiandien tavo globai ir užtarimui save ir visa, kas mūsų". Trečiosios parašas: „Šventam Kazimierui, maldingiausiam tėvynainiui, uoliausiam gynėjui, kurį popiežius Leonas X priskyrė prie Šventųjų, o Klemensas VIII papuošė mums šventa vėliava, -pastatė ištikimi garbintojai". Vidurinio bokšto šonus dabina dvi skulptūros - vyskupo Stanislovo, Vilniaus Katedros globėjo, ir šv. Kazimiero, kuriam vyskupas taria: „Kunigaikšti Kazimierai, nuo šiol mes atidarome tau savo šventovę, dalijamės bendra šlove, garbės auką drauge nešime dangun". Šv. Kazimieras atsako: „Ganytojau, kurį žemėje visados ištikimai garbinau, džiaugiuosi šlove tavo šventovėje, nors dangiškoje tarp savęs esame sujungti".

Viskas gražu, kilnu. Bet vartų iškilmingumą ypač didina paveikslai, kurių turinys paimtas iš šventojo Globėjo svarbesnių gyvenimo įvykių. Vienur matome „gimimo lopšelį", kitur - palaimintą jo mirtį. Čia Išpažinėjas paskendęs prie altoriaus maldoje šv. Mišių metu; ten ligoniams prie jo kapo grąžinama sveikata; šit vengrų diduomenė jam aukoja valstybės karūną, į kurią Šventasis žiūri abejingai...

Tarp vartų kolonų stovi septyni jaunikaičiai, vaizduojantys septynių Vilniaus bažnyčių angelus sargus: Švč. Trejybės, Šventosios Dvasios, Šv. Kryžiaus, Švč. Panelės, Šv. Jono Krikštytojo, Šv. Pranciškaus ir Katedros. Kiekvienas jų skelbia giesmėmis savo bažnyčios vardu šventojo karalaičio garbę, kaip pirmojo Lietuvos šventojo. Pagaliau ateina šeši jaunikaičiai; jie prie dangaus dvasių jungia žemės jaunų žmonių pagarbą šventam jaunikaičiui ir baigia dialogą.

Karalaičio vėliava slenka prie Katedros durų. Patrankų, būgnų, trimitų, varpų gaudimas virpina tikinčiųjų širdis. Išeina vyskupas, pagerbia vėliavą, kvepiančią smilkalų dūmais, ir žengia prie didžiojo altoriaus, kursai skęsta žvakių šviesoje. Sapiega, pasikeitęs su vyskupu prakalbomis, perduoda ganytojui vėliavą. Giedant psalmę Exsultate, iusti! procesija eina karališkon koplyčion, kur ilsisi Šventojo kūnas. Vyskupas pasmilko kapą, pagieda pritaikytą maldą, intonuoja Te Deum laudamus, kurį atlieka gausus orkestras. Vyskupas grįžta prie didžiojo altoriaus, šv. Ambraziejaus himną baigia malda, teikia procesijoj dalyvaujantiems atlaidus bei Ganytojo laiminimą. Taip baigėsi iškilmės bažnyčioje. O miestas dar vis reiškė savo džiaugsmą iš bokštų bei pilies trimitų balsais, raketomis, degančiais laužais... Senatas, didžiūnai, bajorai, liaudis lenktyniavo džiūgaudami šv. Kazimiero kanonizacijos paskelbimo proga. Tos iškilmingos dienos liaupsinimai užtruko lig vėlyvos nakties98.

98  a) Theatrum S. Casimiri... et illustris pompa in solemni eiusdem apotheoseos instauratione... 1604 an. Święcicki et Quirinus Cnogler. „Pompa Casimiriana, sive de Labore... sermo panegiricus". In Theatro S. Casimiri, Vilnae, 1604, in 4-o pag. 39 ad 127. b) Ks. A. Lipnicki, Życie, cuda i cześć. Św. Kazimierza, 1907; c) Biskup Antoni Tyszkiewicz, Królewska Droga do Nieba, albo życie Św. Kazimierza, 1752.

 

ŠV. KAZIMIERO KULTO PLITIMAS

Kanonizacijos paskelbimo iškilmės paskatino tikinčiuosius į didesnį jo garbinimą. Trečią dieną po šventės Vilniuje buvo pašventintas didžiulis Šv. Kazimiero bažnyčiai skirtas kertinis akmuo, pavadintas Lapis offensionis, su iškaltu jame eilėraščiu: „Tavo garbei padidinti, šventasis Kazimierai, stiprus, galingas Lietuvos gynėjau, nenugalimas priešų nugalėtojau, Tėvynės gelbėtojau, stebukladary, sostinės sarge, (...) čia esu padėtas, kad savo krūtine laikyčiau pirmą tavo garbei bažnyčią, Lietuvos krašto gerovei pradėtą 1604 m. gegužės 13 d." Bažnyčia pamūryta 1609 metais ir pavesta tėvams jėzuitams. Prie jos 1615 m. įsteigtas vienuolynas, caro valdžios uždarytas 1832 m., o 1840 metais paverstas cerkve, tik laisvojoje Lietuvoje grąžintas jėzuitams99.

Vilniaus pavyzdžiu imta statyti bažnyčias kitose Lietuvos vietose: Kaune prie šv. Domininko vienuolyno, Žemaitkiemyje (1568), Kamajuose (1650), ties Polocku (1652) toje vietoje, kur šv. Kazimieras nugalėjo rusus; Lipniškėse (1800), Igliaukoje (1884), Kučiūnuose (1907), Naujojoje Vilnioje (1911), Baltriškėse (1920), Aleksote (1921), Medininkuose (1931). Amerikos lietuviai didesniuose miestuose įkūrė apie 20 bažnyčių šv. Kazimiero vardu.. Tai Lietuvos ir Amerikos lietuvių kolonijų bažnyčios. O katalikiškame pasaulyje yra daug pašvęstų šventojo Jaunikaičio garbei. Turbūt ne mažiau (jei ne daugiau) yra koplyčių Krokuvoje, Lvove, Rožanoje, Radome prie Gailestingųjų seserų ligoninės. Voluinėje 1629 m. Albrechto Stanislovo Radvilos pastatytas miestelis Kazimieravas. Jame bažnytėlę gražiai išpuošė ir pašventė šv. Kazimierui.

Tapyta paveikslų daugybė: pirmas po mirties, 1520 metais su parašu „Beato S. Casimiro", laikomas Krosnos bažnyčioje, Galicijoje, gražiausias - Carlo Dolci tapytasis. Be to, yra labai daug bažnyčiose ir koplyčiose šv. Kazimiero altorių, juose ir atskirai paveikslų, statulų, bareljefų... Iš koplyčių paminėsiu Panevėžio šv. Kazimiero koplyčią po Katedros presbiterija ir aprašysiu plačiai Šventąją koplyčią prie Vilniaus Katedros Bazilikos.

Minėtina Panevėžyje po Katedros presbiterijos grindimis koplyčia salė, vadinama „Katakomba". Joje ateitininkai moksleiviai, draudžiant gimnazijose veikti, darė susirinkimus net 9 metus. Jos altoriuje kabo šv. Kazimiero bareljefas, kurio šalyse - ateitininkų moksleivių bei studentų žetonai, perjuosti juoda juostele100. „Katakombos" lubose - I H S, apsuptas kaspinu, kuriame įrašyta: Ins-taurare omnia in Christo.

Koplyčia, kurioje ilsėjosi šv. Kazimiero kūnas, buvo per daug drėgna, toli nuo didžiojo altoriaus, čia pat prie durų, tamsiame Katedros kampe, netiko šv. Kazimiero didybei. Karalius Zigmantas Vaza pavedė italui architektui Constantino Tencallo mūryti naują koplyčią ir užsakė dabartinį sidabro karstą, sveriantį 30 000 timpų. Ją baigė karalius Vladislovas IV 1636 m., Šventojo giminaitis, Švedų karaliaus Jono III ir Žygimanto Augusto sesers Kotrynos vaikaitis. Koplyčia pastatyta baroko stiliaus iš tašyto smėlėto švedų akmens, viduje išklota įvairiaspalviu marmuru, padalyta dorėniniais marmuro piliastrais, pridengta gražia bonia, kuri baigiasi aukštu gracingu šviestuvu. Pastatas keturkampis; kiekviena jo siena turi po 8 sieksnius ilgio.

Iš oro pusės, atrodo, tartum nieko ypatingo neturėtų savyje, tik marmurinė puošni kartušė skelbia jo paskirtį: D. O. M.

Dieviškajam Kazimierui Karaliaus Kazimiero Jogailaičio Sūnui Lenkų Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Globėjui, Saugotojui bei Gynėjui, Giminiečiui Kunigaikščiui,

Zigmantas III, Lenkų ir Švedų Karalius, šitą koplyčią -

amžino savo gailestavimo ir garbinimo

paminklą pastatė, aprūpino, papuošė.

Vladislovas IV

Šventojo Kūno perkėlimu

ją pagerbė, pabaigė bei pašventė

MDCXXXVI Viešpaties metais, rugpjūčio XIV dieną.

Iš Katedros Bazilikos įėjus vidun koplyčia stebina puošnumu. Visose smulkmenose išlaikytas barokas, papuoštas juodu, baltu, rausvu Vakarų marmuru ir brangiu karstu didžiajame altoriuje, gražiomis freskomis, dailiomis statulomis, daro neįprastą įspūdį ir tikrai gali vadintis karališka koplyčia. Savaime norisi greta pastatyti gyvosios gamtos vaizdelį: „Miškan, būdavo, eini, tai net akį veria; / va taip linksmina dūšią, užu širdies tveria, / kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmoji: / Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?" (A. Baranauskas).

Štai kaip atrodė pirmykštis koplyčios apdaras. Jis buvo kitoks negu dabartinis. Didžiajame altoriuje tviskėjo didžiulis gryno sidabro kryžius; ant jo kabėjo sidabrinė Išganytojo figūra suaugusio žmogaus dydžio. Šalia kryžiaus stovėjo Švč. Mergelės ir šv. Jono vidutinio žmogaus ūgio sidabro statulos; po Prikryžiuotojo kojų klūpėjo tokio pat didumo sidabrinė Marijos Magdalenos statula. Žemutinėje altoriaus dalyje buvo du sidabro angelai, palaiką puošnų sidabrinį karstą su gausiais paauksavimais; ant karsto 1637 m. buvo pastatyta sidabrinė šv. Kazimiero statulėlė su aukso kryželiu dešinėje rankoje, su lelija - kairėje. Altorių papildė grupė aštuonių sidabrinių figūrų trijų pėdų aukščio. Karstas ir visas altoriaus papuošimas buvo garsių augsburgiečių meistrų darbas.

Ant altoriaus švietė šešiolika įvairaus dydžio sidabrinių, vietomis paauksuotų žvakidžių ir keturi sidabriniai gražaus darbo indai gėlėms statyti. Antipedium buvo kaltas iš sidabro. Šonuose prie altoriaus laiptų stovėjo dvi grandioziškos sidabrinės, vietomis paauksuotos žvakidės su graviruotais šventojo Jaunikaičio paveikslais. Jas drauge su apatine karsto dalimi, dviem palaikančiais karstą sidabriniais angelais ir kitais daiktais pačiupo priešas, kai buvo išvežami prieš rusams užimant Vilnių 1655 m. Tas baltas altoriaus sidabras juodo hebano medžio dugne dar aiškiau spindėjo, ypač gausių lempų apšviečiamas apytamsėje koplyčioje.

Priešais šv. Kazimiero karstą žėrėjo auksinis šviestuvas, svėręs apie du tūkstančius raudonųjų auksinų, karalienės Konstancijos dovana. Koplyčios vidury kabėjo gražiai raižyta didžiulė sidabrinė lempa, kurią supo ratu šešiasdešimt trys mažesnės - Švč. Mergelės amžiaus metams atminti. Ją dovanojo karalienė Cecilija Renata, ciesoriaus Ferdinando II duktė, Vladislovo žmona. Reikšmingiausia dovana - Cecilijos Renatos auksinė rožė, kurią jai buvo dovanojęs Šventasis Tėvas. Tos rožės nuo seno šventinamos gavėnios ketvirtą, vadinamąjį Rožių, sekmadienį ypatingomis apeigomis bei siunčiamos dovanomis pasitarnavusiomis Bažnyčiai karalienėms. Toji rožė ryškėjo tarp kitų auksinių bei sidabrinių apžadi-nių ženklų-votų, žvilgėjusių aplink didįjį altorių.

Iš abiejų altoriaus šalių prie tos pačios sienos buvo du sidabriniai mažieji altoriai. Juos puošė aštuonios sidabrinės plokštės su išgraviruotais jose šv. Kazimiero stebuklų ir aprašytų kitokių jo gyvenimo įvykių vaizdais. Dvi jų jau seniau buvo dingusios. Altoriuje stovėjo po šešias apaštalų sidabrines statulėles ir po šešias sidabrines žvakides101.

Koplyčios sienose, aštuoniose nišose tebestovi Jogailos ir Jogailaičių nedidelės, apsuptos pasidabruotais drabužiais figūros. Pagaliau buvo atskira zakristija, turėjusi auksinių indų bei kitų turtingų bažnytinių reikmenų. Koplyčia turėjo trejas duris: į minėtą zakristiją, iš katedros į koplyčią ir iš rūmų didžiųjų kunigaikščių ložėn, viršun didžiųjų durų.

Šoninėse sienose marmuriniuose rėmuose - didžiulės dvi Delbenės labai gražios freskos. Vienoje jų atvaizduotas šventojo velionio karsto atvožimas; antrame - Uršulytės iš mirties prikėlimas. Keturiose koplyčios vietose - marmurinės plokštės karaliams Aleksandrui ir Vladislovui, karalienėms - Elzbietai ir gražuolei Barborai Goštautienei-Radvilaitei paminėti. Neseniai Katedros požemiuose atrastiems jų palaikams po koplyčios įtaisytas mauzoliejus, bet nebaigtas.

Žemiau kupolo keturiuose trikampiuose - paveikslai: dvi turbūt italų dailininko Kompanio [Compagni] dailios freskos: šventasis Kazimieras tarp angelų. Vienoje šventasis jaunikaitis ima iš angelų kryžių, apsuptą lelijomis, o skyde, palaikomame angelo, parašas skelbia: His coronari et mori (jomis vainikuotis ir mirti); antroje šv. Kazimieras debesyse tarp angelų; jie laiko ištiesę kaspiną su įrašu: Omni die dic Mariae laudes, mea anima. Priešais buvo to paties teptuko du šv. Karalaičio paveikslai. Jų turinį nusako simboliai. Viename angelas laiko skydą; jame atvaizduotas šermuonėlis102, o parašas skelbia: Malo mori, quam foedari (geriau noriu mirti, negu susitepti). Antro paveikslo skyde - žaltys, susiraitęs ant žmogaus kaukolės, ir įrašas: Te nunquam timui (tavęs niekad nebijojau). Tos dvi freskos buvo labai sugadintos; Pranciškus Smuglevičius jas pakeitęs alegoriniais paveikslais: kova su pagundomis ir jų nugalėjimas.

Pačiame kupole, papuoštame 12 piliastrų, yra keturių moterų figūros. Jos ženklina keturias pagrindines dorybes: išmintingumą, teisingumą, susivaldymą, ištvermę. Kupolo šviestuve tarp išauksintų spindulių plazdena sidabruoto karvelio pavidalo Šventoji Dvasia. Išeinant iš koplyčios vėl akys susiduria su didžiųjų kunigaikščių lože, kurion dengtu koridoriumi jie sueidavo iš Žemutinių rūmų dalyvauti šv. Mišiose, pasiklausyti pamokslų103.

„Anykščių šilelis" poeto vyskupo Baranausko žodžiais išreiškia kilniausius žmogaus jausmų atspalvius. Šv. Kazimiero koplyčia mineralų, metalų, marmurų, akmens kalba šventa skelbia lankytojui katalikybės triumfą ir Jogailaičių istoriją... Paklausęs jos, galvosi: tai nuostabus žmogaus minties ir darbo kūrinys. Ko tai žmogus nesukuria?! Negyva medžiaga pradeda byloti! Galybių Viešpatie! Kaip graži Tavo buveinė!

Šv. Kazimiero koplyčia su Katedros bažnyčia jungiasi, anot poeto Sarbievijaus, kaip „briliantas su žiedu". Tai ne tiktai žymus architektūros paminklas, bet ir labai svarbus tikybos mauzoliejus. Karalius Vladislovas Vaza įsteigė prie koplyčios atskirą parapiją, kurios pirmuoju klebonu buvo ramygalietis kanauninkas Jurgis Baltazaras. Dosnus kolatorius104 karalius paskyrė koplyčiai didelę dotaciją: 15 000 auksinų, senojo Panevėžio, vadinamojo Senamiesčiu, bei Ramygalos, Palinkuvio, Papiškio valsčius Upytės apskrityje ir Vilniaus mieste mūrinį vandens malūną. Tie visi šaltiniai tuomet duodavo 7 tūkstančius metinio pelno. Koplyčion 1636 m. Švč. Mergelės į Dangų Ėmimo vigilijoje buvo perkelti šv. Kazimiero palaikai.

Buvo surengta procesija miesto gatvėmis, ne menkesnė už buvusią prieš 32 metus. Iškilmėse dalyvavo karalius Vladislovas, Vilniaus vyskupas Abraomas Voina, Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius, o tarp jų - popiežiaus legatas arkivyskupas Marijus Fionardis, Kapitula, dvasininkai, vienuoliai, vienuolės, brolijos, Akademija, mokyklos, organizacijos, nesuskaičiuojamos minios... Eisena prasidėjo iš Katedros, jos viduryje stovėjo katafalkas, žibąs auksu, perlais, brangiais akmenimis papuoštas; ant jo padėtas karalaičio relikvijų karstelis.

Prabilo Vilniaus Akademijos profesorius Motiejus Kazimieras Sarbievijus (jam suteikiant doktoratą dalyvavęs iškilmėse karalius nusimovė žiedą ir užmovė jį doktorantui). Pamokslininkas tarp kita ko kalbėjo: „Šventajam įrengta koplyčia verta karaliaus dosnumo; ji taip jungiasi su katedra, kaip briliantas su žiedu; taip gražiai puošia karalių pilį bei Vilniaus miestą kaip vainikas galvą; taip dabina visą Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę kaip saulė žemės rutulį...

Štai mūsų akivaizdoje su pagarba paguldyti po tais puošniais skliautais mirusieji šventojo Kazimiero palaikai. Ne vien jūsų, maldingi kunigai, pečiai, bet ir visos Lietuvos širdys neš juos miesto gatvėmis. Išėjęs iš tos šventovės, švenčiausias Karalaiti, aplankysi puikiausius Lietuvos karalių rūmus, kad kvėpteltum Dievo malonės dvelkimu į tą būstą, kurį pašventinai savo pamaldumu, dorybėmis, šventu gyvenimu, dar šventesne mirtimi... Praeisi pro didžiausią Šventojo Jono Krikštytojo bažnyčią ir gražiausią miesto bei kunigaikštystės Akademiją, kad Lietuvos jaunuomenę apsuptum gardžiu kvapu skaistybės, dėl kurios savo gyvenimą, net pačią mirtį kilniu pavyzdžiu palikai"105.

Buvo pastatyta šešetas bromų. Akademijos studentai prie Šv. Jono bažnyčios šlovino Šventąjį bei jo dorybes eilėraščiais. Kur tik eisena žygiavo, pakeliui namų sienos buvo papuoštos gėlėmis, kilimais, atitinkamais ženklais, paveikslais. Čia stebina reginys mergaitės Uršulės, atsikėlusios iš mirties prie šv. Kazimiero kapo. Ten lietuviai kariai joja per patvinusią Dauguvą, vadovaujami baltojo raitelio. Toliau - ties Polocku baisaus mūšio paveikslas. Vienur prie šventojo karsto sveiki stojasi aklabuviai, stebuklu atgavę regėjimą, kitur besišaukią šv. Kazimiero pagalbos, apsupti liepsnos išeina iš namų gaisro ugnies nesužaloti... Visa tai - šv. Karalaičio stebuklų pavaizdavimas.

Procesija truko kone aštuonias valandas. Grįžus Katedron, Šventojo relikvijos buvo įdėtos į sidabrinį karstą, padirbdintą Vilniuje. Jis buvo vyskupų pakeltas ant šv. Kazimiero altoriaus. Priešais buvo uždėta 1 732 dukatų vertės karalienės Konstancijos dovanota auksinė lempa.

Kas karste gerbiama, yra tik palaikai. Pats šventasis būna ramybės šalyje pas Karalių Karalių ir Viešpataujančiųjų Viešpatį, stebuklingą savo Šventuosiuose; per juos Visagalis daro stebuklus. Tam įvykiui atminti buvo įvesta šv. Kazimiero relikvijų perkėlimo šventė.

Karalius Vladislovas buvo įsakęs vyskupams ir Kapitulai rūpestingai palaikyti koplyčią, laiku remontuoti, prižiūrėti joje laikomas pamaldas. Deja, pirmykštėje savo grožybėje ramiai pastovėti jai tebuvo lemta vos 19 metų. Karalius Vladislovas mirė 1648 metais, nepalikęs įpėdinių. Koplyčią mylėjusi jo širdis palaidota po koplyčios grindimis. Sostan sėdosi jo brolis Jonas Kazimieras. Prie jo prasidėjo karai su rusais ir švedais.

99  Tiksliau: bažnyčia sugrąžinta jėzuitams atsikuriančioje Lietuvoje 1918 m. (Red. past.)

100  Taip buvo reiškiamas protestas prieš 1930 m. paskelbtą draudimą ateitininkams veikti gimnazijose. (Red. past.)

101  a) Gosievskos dovana išliko. Obchód 400 letniego jubileuszu, p. 3 - Tai sidabrinė šv. Kazimiero statulėlė-relikvijorius, 53,5 cm aukščio. Ją 1637 m. paaukojo Smolensko vaivadienė Ieva Pacaitė-Gosievskienė su dukterimi Vitebsko vaivadiene Elena Gosievskyte-Sanguškiene. Žr. Šventojo Kazimiero gerbimas Lietuvoje, sud N. Markauskaitė ir S. Maslauskaitė, Vilnius, 2009, p. 198. (Red. past.) b) A. H. Kirkor, Bazilika litewska, kaplica Królewska św. Kazimierza: Przegląd Powszechny,. Kraków, 1886, Nr. 34, p. 21, 37.

102 102 Tas žvėrelis daugelyje šalių dėl savo balto kailio buvo laikomas skaistybės simboliu, nes nepakenčiąs jokios dėmės, bevelijąs žūti, negu būti suteptas. Prancūzijoje yra paplitęs posakis: „Je suis pur comme une hermine" (esu skaistus kaip šermuonėlis).

103  Koplyčia atsiėjusi per tris milijonus zlotų: Kirkor A. H., Bazilika Litewska. Kaplica..., p. 22.

104  Collator (lot.) - steigėjas, fundatorius.

105 a) A. Zabitis-Nezabitauskas, Vilniaus bažnyčios, 1940, p. 79-81; b) Wizerunki. Roztrząsania naukowe, Wilno 1841, Nr. 13, p. 8; c) Pamiętniki Albrychta Stanislava X. Radzwiłła, Kanclerza W. Litewskiego, t.I, Poznań, 1839, p. 322-324.

 

ISTORINIŲ NEGANDŲ LAIKAI

Lenkų karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras [1648-1668] buvo nelaimingas valdovas. Jau Gedimino laikais užimtose srityse buvo nemažai rusų stačiatikių. Tuo pasinaudojo Maskvos caras Aleksejus Michailovičius [1645-1676). Norėdamas sutvirtinti savo vienvaldystę, lyg užtardamas Lietuvos valdinius rusus stačiatikius, priėmė kazokus savo globon. Taip sulaužė amžinąją Polianovos taikos sutartį, pradėjo karą su Lenkijos-Lietuvos Respublika.

1654 m. Maskvos kariuomenė peržengė Lenkijos sieną. Trys armijos žygiavo Lietuvon. Tai patyręs didžiojo etmono Jonušo Radvilos karininkas VIII. 12 rašė: „Ar Viešpats Dievas pasigailės mūsų ir tėvynės, ar už ją leis gerai bei dorai mirti?" Tą pačią dieną, pilno saulės užtemimo metu, prie Šklovo tvirtovės įvyko baisus kruvinas mūšis su persikėlusiu per Dnieprą kunigaikščiu Jokūbu Čerkaskiu. Tai buvo paskutinis Lietuvos laimėjimas.

Lietuvos kariuomenė buvo nedidelė. Etmonas sustojo tarp Šklovo tvirtovės ir Mogiliavo, gražaus, turtingo Lietuvos miesto, kad jo kariuomenė gautų iš tvirtovės paspirties, o tvirtovė būtų remiama lauko kariuomenės. Nelaukdamas, kol visa rusų kariuomenė persikels per upę, didysis etmonas pastatė raitelius iš abiejų pusių pėstininkų, o pats sparnuose davinėjo įsakymus, būdamas priešakyje, vedė kovą. Užvirė pragaras.

Kovon ėjo vis nauji rusų pulkai, lietuvių daliniai kiek atsikvėpę po kelis sykius turėjo stoti frontan; kai kurie net dešimtį kartų kovėsi. Mūšis truko penkias valandas. Kai vėl nauji rusų daliniai prisiartino, lietuvių kariai susvyravo. Did. etmonas, nesulaukdamas pagalbos, įsakė visai kariuomenei pulti: nugalėti ar mirti. Visi taip įniršę puolė, kad atstūmė priešą ir kokią mylią vijosi. Lietuvių žuvo 700, rusų 6-7 tūkstančiai. Pavargusi lietuvių kariuomenė nebegalėjo kautis, turėjo trauktis atgal.

Tiesa, Smolenskas, apmūrytas storomis aukštomis sienomis su bokštais, Lietuvos sargas ir vartai Maskvon, sulaikė rusų kariuomenę keturiems mėnesiams, trukdė jų žygius žiemos šaltis. Vėliau pakeliui pasidavė kiti miestai, pabūgę Smolensko nusiaubimo. Trys vaivadijos - Smolensko, Vitebsko, Mstislavlio - visai nuteriotos: miesteliai, bažnyčios, dvarai, sodybos sudegintos. 30000 šeimų pabėgo Vilniaus link; daugybė žmonių žuvo. 100 tūkstančių paimta į nelaisvę, išvaryta į Maskvą. Pradėjo siausti ligos; jos pjovė gyventojus ir kareivius...

Kas galėjo, iš Vilniaus bėgo į Prūsus. Vyskupas išvyko į Karaliaučių. Kanauninkas kun. Jurgis Baltazaras, šv. Kazimiero koplyčios klebonas, lydimas kun. Baltramiejaus Ladziko, kaip byloja senas ramygaliečių padavimas, šv. Kazimiero relikvijas perkėlė Ramygalos parapijon, į savo giminių dvarą - Belazaravą. Ten kurį laiką jos laikyta slapčia, nes bijota švedų, kurie per Žemaičius veržėsi į Aukštaičius. Kai Ramygaloje pasidarė nesaugu, Šventojo relikvijas mediniame karste vingiais vežta į valstybės pietus.

Vyskupas Jonas Kovalis-Daugėla-Zaviša pavedė jas Lietuvos raštininko Kipro Povilo Brastausko žiniai. Jis 22 mėnesius jas rūpestingai išlaikė, kur buvo saugiau. Vėliau Brastauskas šventojo jaunikaičio relikvijas atidavė Kapitulai, susirinkusiai Romanoje, lauko etmono Povilo Sapiegos dvare. Šičia šv. relikvijos išbuvo pustrečių metų įrengtoje rūmų koplyčioje, pašvęstoje dieviškajam Kazimierui (Divo Casimiro sacrum).

1655.VIII.7 Maskvos kariuomenės vadai Čerkaskis ir Zoloto-renko prisiartino prie Vilniaus ir puolė lietuvių stovyklą. Mūšis truko ištisą dieną. Did. etmonas Jonušas Radvila suskubo paimti valstybės kasą, persikėlė per Nerį, nužygiavo į Kėdainius ir sudegino tiltą per Nevėžį. Lauko etmono Gonsiauskio kariuomenė per Panerius nuėjo Kauno link. Vilniaus miestiečiai pasiryžo gintis prie miesto vartų, bet stigo jiems vadų. VIII.8 rusai puolė visus vartus. Zolotorenkos kazokai pirmi įsiveržė į sostinę. Prasidėjo plėšimas: buvo apiplėštos bažnyčios, baisiai nusiaubta Katedra su šv. Kazimiero koplyčia106.

Žuvo, kas pasitaikė gyvas. Gyvybės aukų buvę apie keliolika tūkstančių... Krėtė vienuolynus. Užtiktos didelės maisto atsargos, vyno (pas bernardinus), ginklų, parako ir kitų kariškų reikmenų. Kiek paimta pinigais, sidabru, auksu, brangakmeniais, nebuvo galima suskaičiuoti. Paskui Maskvos krautuvės bei rinkos švietė sidabriniais indais, virtuvės reikmenimis, indaujų užraktais, karietų apkaustais...

Plėšimams tebevykstant, caras, užsidėjęs smailą kepurę, nusagstytą perlais, iškilmingai įvažiavo į Vilnių karieta, vežama 12 arklių, gatve, nutiesta raudona gelumbe. Sėdėdamas karietoje, davė įsakymą laidoti lavonus, kuriuos matė gatvėse. Vykstant į pilis, kurios jau buvo tuščios, griaudė patrankos, o kelias buvo nuklotas raudonu aksomu. Caras pasirinko sau nuo Radvilos rūmų septynis paauksuotus kupolus drauge su marmuro kolonomis, grindis, baldus ir daugelį kitokių retenybių...

Plėšimai truko tris dienas, paskui gaisras siautė 17 dienų. Jis griuvėsiais ir pelenais pavertė žydintį miestą. Caras pareikalavo likusius bajorus prisiekti, kad jį pripažins Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Bajorai pažadėjo po Jono Kazimiero galvos carui visos Respublikos sostą. 1656 m. buvo padarytos paliaubos. Maskvai buvo paliktos visos caro kariuomenės užimtos rusų gyvenamos sritys107.

Dėl įvykusio nesusipratimo Lenkijos pakancleris Radziejovskis buvo ištremtas iš tėvynės. Nuvykęs į Švediją kaip išdavikas įkalbėjo karaliui karą su lenkais. Kai rusų kariuomenė artinosi prie Vilniaus, 1655 m. karalius Karolis X Gustavas su dviem divizijom per Prūsus įžygiavo lenkų kraštan ir užėmė Didžiąją Lenkiją. Sušaukta bajorija pasidavė be mūšio, buvo paimta Krokuva. Kitas lenkų sritis plėšė rusai su kazokais ir totoriais. Jonas Kazimieras pasitraukė į Austrijos Sileziją.

Nutrūko Lietuvos ryšiai su lenkais. Švedų karalius šeimininkavo Lenkijoje, o generolas de Gardis suorganizavo armiją Livonijoje, įsibrovė į Žemaičius ir slinko prie Kėdainių. Didysis etmonas Jonušas Radvila pasiūlė švedams sąjungą prieš rusus. Buvo sušaukta bajorijos per 1 000. Nutraukta unija su Lenkija ir pasirašyta sąjunga su švedais. Karalius Jonas Kazimieras atstatytas nuo sosto. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu paskelbtas Karolis X Gustavas. Kėdainių sutartį (uniją) pasirašė Jonušas Radvila, žemaičių vyskupas Parčiauskas, Vilniaus vyskupo Jurgio Tiškevičiaus, išvykusio Karaliaučiun, įgaliotas kanauninkas Belazaras, lauko etmonas Gansiauskas ir bajorija. Švedai pažadėjo pagalbą užimtoms Lietuvos sritims atsiimti. Jie nesilaikė sutarties. Elgėsi ne kaip sąjungininkai, bet kaip okupantai. Ėmė mokesčius be atodairos. Bajorai šaukėsi Radvilos pagalbos, bet ir tas ne ką tegalėjo.

Švedams ėmė nesisekti Lenkijoje: prieš juos sukilo visas kraštas, bajorai ir valstiečiai. Generolas Gardis, su kariuomene iškviestas į Lenkiją, Lietuvoje tepaliko nedidelius karių būrius. Bajorai ir kaimiečiai ėmė priešintis švedams. Prasidėjo partizanų karas. Švedų likučiai buvo išvyti. 1656 m. gale, mirus didžiajam etmonui Radvilai, niekas nebepalaikė unijos su švedais; priešingai, pasirašiusieji uniją net buvo vadinami išdavikais. Pamažu tilo karo viesulai.

Šv. Kazimiero kūnas, parvežtas Vilniun 1664 m., buvo paguldytas vienuose kapitulos namuose, kol buvo remontuojama Katedra. Pulta pirma restauruoti Katedrą ir atnaujinti jos pamaldas. Koplyčios remontas buvo delsiamas dėl lėšų stokos. Reikia pripažinti Vilniaus vyskupams ir Kapitulai, jog jie kiek galėdami koplyčią sutvarkė. Koplyčia niekad nebeatgavo brangaus savo puošnumo; tik apie 1838 metus vos įgijo dabartinę išvaizdą Vilniaus vyskupo Andriaus Benedikto Klongevičiaus ir kan. Juozapo Baukevičiaus, vyskupystės valdytojo, rūpesčiu. Tam buvo suvartotas ir aukso lydinys iš sulaužytos auksinės lempos. Vis dėlto šitą koplyčią profesorius Moreliovskis vadina gražiausiu ankstyvojo baroko pastatu į šiaurę nuo Alpių.

Šit dabartinės šv. Kazimiero koplyčios apstatymas. Daugiausia krinta į akis prie galinės sienos didelės meninės vertės milžiniškas Marijos su Kūdikiu bareljefas; virš jo - puikus baldakimas, kurio viršuje sėdį du angelai rankose laiko kunigaikščio karūną; po juo iš abiejų pusių Švč. Mergelę supa 22 angelai; trys jų po Dievo Motinos kojų laiko aukščiausios prabos gana storos sidabrinės skardos karstą, kuriame yra medinis karstelis su šventojo Karalaičio relikvijomis. Vienas angelų atsiklaupęs pečiais iš apačios remia karstą, du priklaupę iš galų jį palaiko rankomis.

Ant karsto stovi sidabrinė šv. Kazimiero statulėlė, kuri turėjo būti padaryta drauge su naujuoju karstu. Žemiau karsto šv. Karalaičio paveikslas trimis rankomis, tapytas plonoje lentoje, apvilktas sidabriniais drabužiais. Atlapose vietose pajuodavęs, senas. Tai rodo ne tik jo išvaizda, bet ir po skarda esąs užrašas, aptiktas jį valant pačiame XVI šimtmečio gale: „Justus ut palma florebit, sicut cedrus Libani multiplicabitur108.1594 renovatum". Taigi turėjo būti tapytas apie 1521 metus, pasklidus žinioms apie šv. Karalaičio įterpimą palaimintųjų skaičiun.

Be abejo, jisai puošė ir pirmąją koplyčią, kurioje ilsėjosi šventojo Velionio kūnas lig perkeliant jį į dabartinę koplyčią109. Dešinė ranka nepatikusi dailininkui, jis nutapęs antrą, bet keliais atvejais užtepta pirmoji vis išryškėdavusi. Menininkas, palaikęs tai stebuklu, palikęs visas tris rankas. Tabernakuly laikomas Švč. Sakramentas. Mensa padaryta iš netikro marmuro. Mensos apstatymas neturi nieko ypatingo. Priešakyje yra užrašas: Sancte Casimire, ora pro nobis...

Teliko tad didysis altorius. Dešiniame jo šone, koplyčios kampe, stovi kilnojama pasidabruota, raižytose vietose paauksuota, manomoji garsaus pamokslininko kunigo Petro Skargos sakykla, XVII šimtmečio kūrinys; jis taurės pavidalo, pastatytas ant plasnojančio paukščio, kuris turėjęs balandžio galvą. Vėliau ji buvusi nupjauta ir prie korpuso pridurta lenkų erelio galva su karūna, papuošta kryžiumi. Aukštesnės koplyčios sienos ir kopula liko tik nuvalytos, atnaujintos.

Šitoje koplyčioje ant altoriaus karsto sidabriniame karstelyje laikomos šv. Kazimiero Relikvijos. Čia 1915 m. gruodyje apsilankė Vokietijos ciesorius Vilhelmas II. Susimąstęs pastovėjo prie šv. Kazimiero karsto, staiga išsitiesė ir pasididžiuodamas tarė: „Mano giminaitis!" Hohencolernai yra buvę giminės su Jogailaičiais ir tuo bet kuria proga didžiuodavosi110.

Karaliaus Jono Kazimiero pageidavimu savo vieton sugrąžintos relikvijos buvo patikrintos. Vyskupas Jurgis Belazaras paskyrė komisiją: Poznanės vyskupą Viežbovskį, Vilniaus vyskupą Gotardą Tyzenhauzą, Vilniaus prelatą Mikalojų Slupskį. Komisija rado tvarkoje antspaudus, taigi relikvijos neliestos, ir užantspaudavo jas Vilniaus ganytojo Belazaro, Kapitulos ir savo narių antspaudais. Revizijos protokolą pasirašė komisija ir prelatas Baltramiejus Ledzikas, relikvijų saugotojas, vežęs jas iš Ramygalos parapijos į Rožaną, Povilo Sapiegos miestelį. Tik nutilus karui, šventosios Relikvijos buvo pargabentos remontuoton Vilniaus koplyčion, o Rožanoje, ištrėmimo vietoje, pasiliko įsteigta koplyčia Divo Ca-simiro. Taip pat Kaune, „Saulės" rūmuose, buvo įsteigta koplyčia, kurios dabar nebėra. Altorių statulų, paveikslų rasite neretoje Lietuvos bažnyčioje, o kai kur net svetimose šalyse.

Relikvijos uoliai saugotos, dar uoliau buvo garbinamos. Daugumas norėjo gauti jų bent mažą dalelę. Kiek anksčiau, berods, Jurgis Tiškevičius, Vilniaus vyskupas, pirmas tėvų jėzuitų bažnyčiai Vilniuje yra davęs žymesnę šventojo jaunikaičio relikviją. Prasidėjo šv. Kazimiero relikvijų dalijimas bažnyčioms, altoriams portatiliams, žymesniems ar daugiau Bažnyčiai, Valstybei nusipelniusiems asmenims, brolijoms, organizacijoms ne vien mūsų šalyje, bet ir užsienyje. Kai ką paminėsiu.

Italijoje, Palermo mieste, šv. Mikalojaus Tolentiniečio bažnyčioje, 8 dienų iškilmėmis pradėta garbinti šv. Kazimierą 1636 metais. XVII šimtmečio viduryje Neapolyje, prie Šv. Jurgio krikščioniškojo mokslo brolijos, pastatyta graži koplyčia, pavesta jaunimo brolijai šv. Kazimiero vardu; jos altoriuje stovi puošnus paauksuotas šventojo jaunikaičio drožinys, kurio krūtinėje įdėtos pasirinktojo

Globėjo relikvijos. Jas nusiuntė Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius (1649-1656). Taip pat prašomas vyskupas Mikalojus Steponas Pacas 1675 m. davė Florencijos didžiajam kunigaikščiui Kozmui III111 Šventojo kauliuką, meniškai įtaisytą sidabre. Išprašė jį sau Maltos riterių draugija 1690 m., karalienė Marija Juzefą 1736 m., Augustas III, Lietuvos kancleris Jonas Sapiega.

Belgijoje, Mechline, jaunuomenės brolija prie tėvų jėzuitų kolegijos pasirinko savo globėju šv. Kazimierą kaip Švč. M. Marijos garbintoją ir skaistybės mylėtoją. Savo posėdžių salėje laikė didelį Šventojo paveikslą, ant galvos - kunigaikščio mitra, po kojų - Vengrų karūna. Per posėdžius žibindavo prie jo žvakę gražioje žvakidėje. Gavę 1691 m. iš Vilniaus šventojo jaunikaičio relikvijų, pagarbiai jas sutiko ir atlydėjo iškilmingoje procesijoje su gyvaisiais šventojo giminės paveikslais: senelio Jogailos, tėvo Kazimiero, brolių karalių, brolio kardinolo, motinos tėvo Alberto II, Romos ciesoriaus.

Rodos, legatas Fereris pirmas suposmavo lotyniškai himnus kunigų poteriams šv. Kazimiero šventei. Jie nepateko brevijoriun greičiausiai dėl to, kad vietomis dvelkia mitologija, lietuvius išveda iš italų (lituani - italiani), garbina Lietuvą... Legatas parašė ir epitafiją šv. Kazimierui. Šit jos turinys:

„Čia ilsisi karalaitis Kazimieras, užmigęs šventųjų miegu, dorybėmis kilnesnis už savo kilmę ir karūnos garbę; gyvenimo rate pamynęs aistras ir pasaulio vylius, atsidėjo dangui ir nuvyto kaip gėlė, nuraškytas savo pavasarį, kad nekaltas, anksti paimtas iš šios ašarų pakalnės, geresniame gyvenime amžinai žydėtų drauge su Dievu. Šį savo kapą garsina didelėmis dangaus malonėmis ir savo tautiečių akivaizdoje žiba Dievo galybės stebuklais. Taigi ligoniai, luošieji ar siela paliegusieji čion teateina su malda ir pasitikėjimu ir bus išgelbėti".

Kanonizacijos proga Vilniaus Akademijos studentai, korporacijos „Partenija" poetai, sudėjo per 90 himnų, giesmių, eilėraščių, odžių, epigramų, skirtų šv. Kazimierui pagarbinti112. Jų vieną Me Tibi subdo libens, Nr. 79, yra parašęs Joannes Poltorak113. Ilgainiui radosi kaskart daugiau įvairiomis kalbomis himnų, giesmių, maldų, litanijų, eilėraščių, net vaidinimas mokyklos vaikams „Šventasis Kazimieras". Vyskupas Antanas Tiškevičius savo šv. Kazimiero gyvenimo aprašyme 1752 metais literatūros sąraše nurodo 28 rašytojus kaip šv. Kazimiero garbintojus. Man pačiam teko peržiūrėti nemažą raštų skaičių apie mūsų Šventąjį keliomis kalbomis. 1484 m.114 pranciškonų generolas T. Antanas de Aversą Averso-ni Lietuvos pranciškonus atskyrė nuo Rusijos ir Lenkijos ir įkūrė naują provinciją, pavadinęs ją šv. Kazimiero vardu.

Po 1863 metų sukilimo, uždraudus lietuvišką spaudą, Kauno klierikų seminarijoje buvo įsteigta slapta Šv. Kazimiero draugija lietuviškoms knygoms spausdinti Mažojoje Lietuvoje, buvusioje po vokiečiais, ir joms platinti Didžiojoje Lietuvoje. Po 40 metų kovos raštais, grąžinus mums spaudą, 1906 m. legaliai įsikūrė Šv. Kazimiero draugija geriems spaudiniams leisti. Jinai per 25 metus išleido 520 knygų apie 3 000 000 egzempliorių tiražu. Be knygų, Draugija yra leidusi 10 laikraščių ar žurnalų ir atspausdinusi penkis milijonus numerių.

Atsirado vienuolių kazimieriečių, išsyk Amerikoje 1907 m. Jų kai kurios grįžo Lietuvon, įsikūrė Pažaislyje, prie Kauno, 1920 m. Jos laikė mergaičių gimnaziją Kaune, „Saulės" rūmuose, Vabalninke - Mergaičių žemės ūkio, Telšiuose - Mergaičių amatų mokyklas, Kaune - studenčių bendrabutį, mokė valdinėse mokyklose, dirbo senelių prieglaudose, vaikų darželiuose... Šventasis Kazimieras laimino seserų darbus: ligi 1945 m. iš penkių Šventosios Dvasios dukterų išaugo maždaug 150.

Tėvai karmelitai nuo seno turėjo Lietuvos šv. Kazimiero provinciją, kurios centras - Aušros Vartai Vilniuje115.

Nuo seniau garbinamas Lietuvos Globėjas 1927 metais Šventojo Tėvo Pijaus XI paskirtas [paskelbtas] ypatingu Panevėžio vyskupystės Globėju, kurio šventę panevėžiečiai švenčia kasmet iškilmingai, su vyskupo celebravimu, o visoje Lietuvoje kovo 4 diena buvo laikoma ne tik bažnytine, bet ir valstybine švente. 1948 m. Pijus XII šventąjį Karalaitį paskelbė ypatingu Lietuvos jaunimo Globėju ir pavyzdžiu.

Išganytojas yra sakęs: kiekvienas, kurs paliks ar tėvus, ar brolius, ar seseris, ar moterį, ar vaikus, ar namus, ar laukus dėl Dievo, gaus šimteriopai šiuo laiku ir būsimajame pasaulyje amžiną gyvenimą116. Viso to šv. Kazimieras atsižadėjo, net ir gyvatos žemėje; už tai danguje gavo laimingąjį amžiną gyvenimą, o čia turi tiek rūmų, kiek yra pastatyta jam bažnyčių, tiek kambarių, kiek koplyčių, tiek sostų... Viso pasaulio katalikiškų valstybių valdovai ir valdiniai lenkiasi dangaus karūna vainikuotam šv. Kazimierui Karalaičiui. Taip įsakė Leonas X, Kristaus Vietininkas.

106  Šv. Kazimiero koplyčia dar prieš svetimųjų įsiveržimą buvusi apnuoginta nuo savo brangenybių. Visa tai buvę suvartota karo reikalams, ištuštintai valstybės kasai papildyti. Vien nemokėtoms kariuomenės algoms buvę pareikalauta keleto milijonų auksinų.

107  a) A. Šapoka, Lietuvos istorija, p. 325; b) Dr. L. Kubala, Moskiewska Wojna 1654-1655, p. 269-291.

108  Ps 91,13 (lot.): „Teisusis žaliuos kaip palmė ir augs kaip kedras Libano".

109  Wizerunki i roztrząsania naukowe. Wilno, t. 14, p. 63.

110  Czesław Jankowski, Gościom Wilna k pamięci, Wilno, 1927, p. 7.

111 šeimos de Pazzis, krištolinį rutulėlį, kuriame įtaisyti šv. Marijos Magdalenos de Pazzis dantis bei trys plaukų kuokšteliai. Rutuliukas papuoštas 126 briliantais; jo viršuje lentelė su parašu: Dens et capilli S. Mariae Magdalenae de Pazzis.

112  Theatridium poeticum... Poetae s. Casimiro Poetae Parthenii... Vilnae an. 1604.

113  „Mielai save Tau pavedu" (lot.). Paltaroko pavardė, rodos, pirmą sykį minima raštuose; paskui randama Joniškėlio parapijos Metrikų knygose, įvairiai kraipoma. Vėliau atsirado Linkuvos parapijoje, Gailionyse.

114  Akivaizdi spaudos klaida, nes 1484 yra Kazimiero mirties metai. TLE teigia Lietuvos pranciškonų provinciją buvus įkurtą 1686 m., internete randami 1729 m. (Red. past.)

115  Relacja o cudownym obrazie Najświętszej Maryi Panny, który w Wilnie na Ostrej Bramie. 1761.

116 Plg. Mt 19,29.

 

 

ŠV. KAZIMIERO 400 METŲ JUBILIEJUS

Praslinko 400 metų, kai šv. Kazimieras buvo kanonizuotas. 1921 m. Vilniaus vyskupas J. E. Jurgis Matulevičius su savo kapitula parašė Šventajam Tėvui Benediktui XV raštą, prašydamas leidimo iškilmingai švęsti šv. Kazimiero kanonizacijos 400 metų jubiliejų, ir prašė Vilniaus Katedrą ta proga pavadinti Bazilikos vardu. Popiežius 1922.1.15 davė šitokį atsakymą:117

POPIEŽIUS BENEDIKTAS XV Amžiams atminti

Vilniaus Katedros bažnyčia, kurioje Šventojo Kazimiero Išpažintojo, ne tik tos vyskupystės, bet visos Lietuvos dangiškojo Patrono, yra laikomos mirimo liekanos, visai teisingai tiek atsižvelgiant į senumą, tiek į didumą ir dailės veikalų vertę, yra skaitoma tarp žymesnių visos šalies bažnyčių. Kai lietuviai po krikšto pažino Kristaus tikėjimų, toje pačioje vietoje, kur buvo pagonių šventovė, pastatyta šioji bažnyčia Šventosios Trejybės, Švenčiausios Panos Marijos ir Šventųjų vyskupo Kankinio Stanislovo ir Išpažintojo Ladislavo pavadinimu. Lenkų Karalių ir Lietuvos D. Kunigaikščių išdabinta ir padidinta, dažnai priešų ranka draskoma ar ugnies deginama, nuolat amžiais liaudies ar žymesniųjų žmonių aukomis atnaujinama, iki mūsų gadynės yra amžinas seno pamaldumo ir tikėjimo paminklas. Varpinės bokštas, bažnyčios frontas, marmuro statulos puošia dailų bažnyčios priekį. Viduj sienos išdabintos piešiniais. Didysai altorius yra garsus sidabro tabernakulu. Tarp dešimties Bažnyčios koplyčių labiausiai pasižymi toji, kur Švento Kazimiero Kūnas, brangioje urnoje uždarytas, yra garbinamas, kurių kasmet aplanko nesuskaitomos tikinčiųjų minios, kad švento Patrono pagalbos išmelstų. Bažnyčia turi labai daug šventų daiktų, daugelio šventų Vyskupų ir Kankinių relikvijomis yra garsi.

Tai atmindami, nuolankiai mūsų prašomi Vilniaus vyskupo Brolio Jurgio Matulevičiaus, kad šiemet, kada švenčiamos 400 metų sukaktuvės, kai šventas Kazimieras Išpažintojas Mūsų Pirmtakūno popiežiaus Leono X iškilmingai buvo kanonizuotas, nurodytą Katedros Bažnyčią, kurioje to karalaičio grabas, kaip jau minėjome, pamaldžiai garbinamas, sutiktume pakelti į Mažosios Bazilikos laipsnį. Mes su noru sutikome prašymą išklausyti. Dėl to atsižvelgdami į visas aplinkybes, gerai žinodami ir rimtai apsvarstę, besivaduodami Apaštalų valdžios pilnybe, dabar ir visam metui Švenčiausios Trejybės, Švenč. Mergelės Marijos, šv. Stanislovo Vyskupo Kankinio ir šv. Vladislovo Išpažintojo Katedros Bažnyčią Vilniuje su noru keliame ir darome Mažąja Bazilika ir jai teikiame visas garbės teises ir privilegijas, kurios teisėtai priguli Romos Mažosioms Bazilikoms. Ir tai leidžiame, kad šis laiškas niekuomet mūsų patvarkymu nenustotų galios, vertės ir visuomet būtų reikšmingas; kad savo pilnas ir visiškas pasėkas turėtų ir amžinai padėtų tiems, kam tai dabar rūpi ar rūpėti gali ateity. Taip reikia teisingai suprasti ir spręsti. Nuo šio laiko sutraukoma ir panaikinama, jeigu kas priešinga tam su kieno nors ir kokios valdžios žinia ar be žinios atsitiktų. Be niekieno nesipriešinimo, duota Romoje pas Šventą Petrą prispaudus Žvejo žiedą sausio 15 dieną 1922 m. Mūsų Popiežiavimo Aštuntaisiais.

/-/P. Car d. Gasparri

a Secretis Status

Tuokart buvo Vilnijos okupacijos metas. Buvo sukurti lenkų ir lietuvių jubiliejaus komitetai. Iškilmės surengtos dviem kalbom gegužės mėn. 28-30 dienomis. Lietuvių šv. Kazimiero jubiliejaus komiteto priešakyje buvo kunigai: prof. P. Kraujalis, K. Čibiras, A. Jazukevičius, P. Bieliauskas bei pasauliečiai O. Bieliūnienė, K. Stašys ir kiti. Buvo darbo nemaža: priimti maldininkus, parengti tinkamos literatūros, suorganizuoti pamaldas bei akademiją-vakarą šv. Kazimierui pagerbti...

Jubiliejinėse iškilmėse dalyvavo greta Vilniaus vyskupo J. E. Matulevičiaus Minsko vyskupas Zigmantas Lozinskis ir Lenkijos vyskupai: Plocko sufraganas Adolfas Šelionžekas ir iš Galicijos

Vladislovas Bandurskis. Iš už demarkacijos linijos negalėjo iškilmėse būti Kauno vyskupas Pranciškus Karevičius ir sufraganas Juozapas Skvireckas, Seinų vyskupas Antanas Karosas. Net Šventojo Tėvo atstovas Lietuvai prelatas Cekinis (Zecchini) neatvyko.

Tikinčiųjų sugužėjo minių minios. Labiau išsiskyrė Minsko vyskupo vadovaujamoji Naugardo procesija ir kelios lietuvių - Daugėliškio, Dieveniškių, Valkininkų parapijų procesijos. Iš mišrių kalbos atžvilgiu vietovių žymesnė buvo Trakų, kuriai vadovavo dekanas Kazimieras Maliukevičius, lietuvis. Švenčionių apskrities lietuviai daug kur buvo kliudomi organizuotai vykti. Traukiniais negalėjo važiuoti, nes neturėjo lenkiškų pasų; to nežiūrint daug lietuvių nugalėjo visas kliūtis ir atlėkė pagarbinti Lietuvos Globėjo.

Jubiliejaus iškilmės prasidėjo gegužės 27 d. po pietų 4 val. Katedroje. Prie didžiojo altoriaus atgiedota Veni, Creator Spiritus. Celebrantas Vilniaus vyskupas Jurgis Matulevičius su visa dvasininkija nuvyko į Šv. Kazimiero koplyčią, laiptais prilipo prie šv. Karalaičio karsto. Kan. Liubėnas ir kun. Kraujalis atidaro sidabrinį karstą, išima iš jo auksu ataustu drabužiu apmuštą medinį karstelį su šventojo Karalaičio relikvijomis. Nukėlę žemyn, tą karstą perduoda Vilniaus Kapitulai.

Procesija per minias vos prasispraudžia lig Bazilikos didžiųjų durų ir per bažnyčios vidurį sugrįžta prie didžiojo altoriaus; ten ant altoriaus laiptų pastatytas gražus sarkofagas, jame išstatomos šv. relikvijos pagarbai, pirmiau apžiūrėjus antspaudus, kurie rasti tvarkoje.

Prie išstatytų relikvijų Minsko vyskupas Lozinskis laiko Mišparus, iškilmingai koncelebruoj ant kitiems vyskupams. Vilniaus vyskupas sako pamokslą: „Krikščionių pareigos ir jubiliejaus prasmė". 7 val. laikomos lietuviams gegužinės pamaldos ir sakomas kun. Bieliausko pamokslas. Per visą jubiliejų lenkams gegužinių pamaldų nedaryta. Padaroma procesija su šv. Kazimiero relikvijomis. Maldininkų pilnutėlė Katedra Bazilika...

Iškilmingiausia diena - sekmadienis, V.28. Maldininkai dideliais būriais slenka Vilniaus gatvėmis. Ryto 6 val. sustoja prie Aušros Vartų žmonių skruzdėlynas gegužinėms pamaldoms. Vos baigiasi lietuvių pamaldos ir pamokslas, apie pusę aštuntos maldininkų krūvos spraudžiasi vieni per kitus Bazilikon į lietuvių Mišias. Pamažėli pradeda rinktis ir lietuviai inteligentai.

Pasirodė garbės svečiai: dr. Jonas Basanavičius; juristas T. Vru-blevskis, Lietuvos vyriausybės patarėjas (jai esant Vilniuje) ir lietuvių reikalų gynėjas teismuose; I. Kymantas, Vilniaus miesto prezidentas; J. Kairiūkštis, seniausias Vilniaus krašto lietuvis mokytojas; kun. dr. Stankevičius, Suvalkų krašto atstovas; Vilniaus lietuvių laikinojo komiteto pirmininkas K. Stašys; Vilniaus Vytauto gimnazijos direktorius bei rašytojas Šiaulėniškis-Šikšnys; Lietuvių mokslo draugijos atstovas J. Šlapelis ir dr. D. Alseika. Juos sutiko Šv. Kazimiero jubiliejaus Komiteto pirmininkas kun. P. Kraujalis ir jiems nurodė garbės vietas prieaukurėje, ties šv. Kazimiero relikvijomis priešais vyskupo sostą.

Žemiau susėda Vilniaus lietuvių visuomenės atstovai - koks šimtas vyrų ir moterų, Vilniaus lietuvių žiedas. Kapitulos stalėse užima vietas vyskupas Matulevičius, infulatas kan. K. Michalkevičius ir prelatas Baika. Suskamba varpelis, išeina šv. Mišių laikyti Minsko vyskupas Z. Lozinskis su visa asista. Nekasdieniškai gieda lietuvių šv. Mikalojaus bažnyčios choras. Sklidina didžiulė Vilniaus Bazilika jautriai rodo pagarbą savo šventajam Karalaičiui. Gražus celebranto balsas, mišrus choras, galingi vargonai daro gilaus įspūdžio.

Po diakono pagiedotos evangelijos čia nepaprastas reginys: Vilniaus vyskupas su mitra ant galvos, pastoralu rankoje žengia dviejų kunigų lydimas į sakyklą ir skelbia Dievo žodį lietuviškai. Įsiviešpatauja tyla. Skardus Ganytojo žodis siekia maldininkų širdis: vyskupo mintis jie išnešios po Rytų Lietuvos sodžius, kels ir stiprins lietuvių dvasią. Ne vienas pasiryš: „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt!" Štai šv. Kazimiero, Lietuvos Globėjo, jubiliejuje Vilniaus vyskupas savo katedroje lietuviškai ragina minias garbinti Dievą, mylėti Tėvynę, pildyti visas krikščionio priedermes.

Pamokslui pasibaigus, vyskupas celebrantas teikia Šventojo Tėvo palaiminimą. Vėl atsiliepia vargonai, pritardami chorui Cre-do in unum Deum... Šit lietuvių atstovai diakono smilkomi; per pakylėjimą visi suklaupia, nulenkia galvas ir prieš Komuniją gauna pabučiuoti pacifikalą su šv. Kazimiero relikvijomis. Taip bažnyčia reikšmingoje iškilmėje pagerbia lietuvių atstovybę. Mišios baigiasi, choras gieda: Marija, Marija, skaisčiausia lelija, / Tu švieti aukštai ant dangaus! / Palengvink vergiją, pagelbėk žmoniją; / ją gelbėk nuo priešo baisaus!...

10 val. 30 min. iškilminga Suma. Joje dalyvavo daugiausia lenkai; jų mažiau negu lietuvių pamaldose. Bažnyčios viduryje stovi dvi eilės kareivių. Prie altoriaus užima vietas seminarijos klierikai; toliau nuo altoriaus atsisėda pasauliečių būrys; lenkų vyriausybės atstovo nėra. Mišias laiko Plocko sufraganas Šelionžekas, pamokslą sako Minsko vyskupas Lozinskis. Pamokslininkas ima barti savuosius lenkus, kad nemoką tinkamai elgtis su savo kaimynais; įspėja nesiekti svetimų žemių, turėti daugiau krikščioniškos meilės savo politikoje...

Po Sumos įvyko procesija su šv. Kazimiero relikvijomis per miestą į Šv. Kazimiero bažnyčią. Gatvės išpuoštos, bet garbės vartų nėra. Šv. Kazimiero bažnyčioje relikvijas palaikius dvi valandas, po Mišparų procesija sugrįžta į Katedrą Baziliką. Ta jubiliejaus diena baigiasi iškilmingomis lietuvių pamaldomis ir kun. Kraujalio pamokslu. Pamokslininkas nurodė nepaprastą šv. Kazimiero pamaldumą Švenč. Mergelei Marijai, palietė šv. Kazimierą kaip Lietuvos Globėją; karštai sveikino relikvijų akivaizdoje Šventąjį. Bažnyčia pilna žmonių. Nemaža buvo lenkų inteligentų.

Pasibaigus Katedros pamaldoms, 8 val. 30 min. Krangėlio salėje vyksta lietuvių akademija šv. Kazimiero garbei. Jos dienotvarkė ši: I dalis - 1. Kun. dr. Vincento Zajančkausko paskaita „Šv. Kazimieras savo gadynės šviesoje". 2. Bažnytinis choras pagieda Omni die dic Mariae ir Marijos vardas. 3. Deklamacija Iš pirmųjų amžių. 4. Solo J. Naujalio Sonetas ir Lopšinė daina. 5. Fortepijonas Chopin'o Fantaisie impromptu bei Rubinšteino 3-me Barcarolle. 6. Gimnazijos choro Liaudies dainos. II dalyje kun. dr. Mečislovo Reinio paskaita „Šv. Kazimieras ir dabartiniai laikai". Lietuvių akademijoje apsilankė visi vyskupai, lydimi kun. prelato K. Michalkevičiaus.

Vyskupai svečiai gėrėjosi akademija, domėjosi pačia jos programa su dailiu šv. Kazimiero paveikslėliu. Svečiams patiko liaudies dainos. Ypatingai domėjosi vyskupas Lozinskis savo mokinio kun. dr. Reinio paskaita, nes suprato lietuviškai. Publika netilpo didelėje salėje. Daugelis, ypač sodiečių, negavo bilietų. Vienas svečias lenkas, lyg stebėdamasis, paklausė, iš kur čia tiek daug inteligentų.

V.29 d. pamaldų tvarka, be procesijos su relikvijomis, Bazilikoje buvo tokia pat kaip vakarykščią dieną. Anksti ryte Aušros Vartuose matėsi, jog maldininkų skaičius nesumažėjo, gal net padidėjo. Bazilikoje 8 val. Lenkijos vyskupas Šelionžekas lietuviams laikė iškilmingas pamaldas, giedojo šv. Mikalojaus bažnyčios choras, pamokslą sakė lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazijos kapelionas Kristupas Čibiras. Žmonių buvo perpildyta Katedra.

10 val. 30 min. Suma. Joje lenkišką pamokslą sako vyskupas Šelionžekas. Jis kviečia savo tautiečius laikytis Dievo įsakymų; be Dievo patriotizmas nedaug vertas, - jautriai pabrėžia pamokslininkas.

11 val. Vilniaus vyskupas su palydovais automobiliais nuvažiavo į Medininkus pašventinti kampinio akmens statomai ten šv. Kazimiero bažnyčiai. (Medininkų bažnytkaimyje yra Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pilies griuvėsiai su kampiniu bokštu. Pilyje kartkartėmis yra gyvenęs šv. Kazimieras.) Po Mišparų per gegužines pamaldas lietuviams pamokslą sakė kun. Zajančkauskas.

V.30 d. 8 val. šv. Mišias laikė Vilniaus vyskupas Jurgis Matulevičius. Kun. dr. M. Reinys pasakė pamokslą. Žmonių - pilna Bazilika. Prieaukurėje susirinko daug lietuvių inteligentų. Buvo ir lenkų, kurie lig tol vengdavo lietuvių pamaldų. Tos Mišios buvo lietuviams paskutinės. Visos kitos pamaldos tą dieną buvo bendros. 9 val. 30 min. šv. Mišios jaunimui su J. E. Vladislovo Bandurskio pamokslu lenkiškai. 10 val. 30 min. Suma. Minsko vyskupas Z. Lozinskis pasakė pamokslą, kuriame apie šv. Kazimierą išsireiškė: jis buvęs lietuvių ir dalimi baltarusių kilmės. Taip sakyti davė vyskupui progos tai, kad šv. Kazimiero senelis Jogaila buvo gimęs iš rusės kunigaikštytės. Sumoje maldininkų buvo nedaugiausia. Lietuviai po savo Mišių lankė Vilniaus bažnyčias. Užtat į Mišparus žmonės susirinko ir Bazilikoje netilpo.

Mišparai prasidėjo 4 val. Vilniaus vyskupas pasakė pamokslą, kas yra šventumas ir kaip sekti šventaisiais. Po pamokslo prie didžiojo altoriaus perdėtos šv. relikvijos iš baltų lentų karstelio į naują brangaus medžio karstelį. Užvožiant karstą antspaudus pridėjo Vilniaus vyskupas ir Kapitula. Viršuj karsto padėtas dokumentų pluoštas, prie senųjų pridėtas naujas raštas, parašytas Vilniaus vyskupo Jurgio Matulevičiaus, apie atšvęstą jubiliejų lotynų kalba; jį pasirašė Vilniaus vyskupas, vyskupai svečiai ir Kapitula.

Sutvarkius karstą, Vilniaus seminarijos profesorius kun. Petras Kraujalis iš sakyklos perskaitė įdėtą dokumentą lenkiškai ir lietuviškai. Jis taip skamba:

Popiežiui Pijui XI laimingai valdant, 1922 Viešpaties metais, gegužės 28, 29 ir 30 dienomis šioje Vilniaus Katedros bažnyčioje, kuri a. a. popiežiaus Benedikto XV tapo pakelta Mažąja Bazilika, įvyko 400 metų jubiliejaus iškilmės, kai šv. Kazimieras, dangiškasis šios šalies Patronas, popiežiaus Leono X iškilmingai buvo kanonizuotas. Tose iškilmėse, dvasiškai daug pasinaudodami, lankėsi pasauliečiai ir dvasininkija; dalyvavo su Vilniaus vyskupu Jurgiu Matulevičium Minsko vyskupas Zigmuntas Lozinskis, Barkos vyskupas Adolfas Šelionžekas, Cidonijos vyskupas Vladislovas Bandurskis ir Vilniaus Kapitula.

Gegužės 27 d. prieš Mišparus aukso drabužiais apmuštas ir užrakintas karstas su Išpažinėjo118 mirtingaisiais palaikais buvo iš sidabrinio karsto išimtas ir su procesija maldingai iš koplyčios perneštas ir padėtas į puikiai Vilniaus Universiteto profesoriaus Ferdinando Rūščio119 padarytą sarkofagą prieš didįjį altorių tikinčiųjų pagarbai. 28 d. po iškilmingų Mišių, dalyvaujant nesuskaitomoms tikinčiųjų minioms, įvyko labai iškilminga procesija su šv. Globėjo relikvijomis į to vardo bažnyčią Vilniuje; iš ten po Mišparų sugrįžo į Katedrą.

„Kai tas aukso audiniu apmuštas karstas buvo atidarytas, rastas antras iš medžio drobe apmuštas ir su sveikais antspaudais karstelis, kuriame radome šias šv. Išpažinėjo tikras Relikvijas: a) ryšuly, pažymėtame Nr. 1: galvą su apatine žiauna ir atskiruose mažuose ryšulėliuose plaukus, kažkokio kaulo dalį, drabužių dalis, keturis dantis; iš jų vienas paimtas Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčiai; keturi suakmenėjimai; b) ryšuly Nr. 2: septyni didesni kaulai iš kojų, vienas kaulas platesnis, devyni sveiki kaulai, dvylika nedidelių sąnarių kaulų, trylika mažučių kaulelių; c) ryšuly Nr. 3: trys didesni kaulai iš kojų, du blauzdikauliai, septyniolika įvairių kaulų, devyniolika sąnarinių kaulų; d) ryšuly Nr. 4: trylika nugarkaulių, vienas plokščias kaulas, du sveiku kaulu, dvi kaulo nuotrupos; e) ryšuly Nr. 5: du apatiniu nugarkauliu, trys didesni kaulai; f) ryšuly Nr. 6: didesnę iš sudulkėjusių relikvijų dalį; g) be to, šilko rūbą, į tris dalis padalytą, kuriuo turbūt buvo pridengtas Šventojo kūnas, taip pat mirusiojo pagalvį; dar storesnį rūbą, kuriuo turbūt buvo pridengtas Šventojo karstas.

Be to, karstuose rasta dokumentai: 1664 metų - vienas, 1667 -keturi, 1677 - vienas, 1736 - du, 1838 - vienas, 1878 - du; penkios mažos korčiukės su pažymėjimais, kokios Relikvijos sudėtos ryšulėliuose Nr. 1-5. Vietoj vidaus karsto padarytas naujas iš brangaus medžio, kuriame šventos Relikvijos buvo įvyniotos į naują šilko rūbą, rūpestingiausiai perdėtos ir vietos vyskupo bei Kapitulos antspaudai pridėta. Po iškilmingų Mišparų šv. Relikvijos vėl įdėtos į sidabrinį karstą Šv. Kazimiero bažnyčioje, kad garbintume ir dieviškojo Globėjo pagalbos melstume".

Paskaičius šį raštą, buvo procesija. Šv. Kazimiero karstelį su relikvijomis nešė trys vyskupai su mitromis ir infulatas kun. K. Michalkevičius. Procesijai vadovavo Vilniaus vyskupas Jurgis Matulevičius. Sunkiai prasiveržė procesija per minias. Į koplyčią galėjo įeiti tik dvasininkija. Prieš padedant relikvijas altoriuje, vyskupai ir kunigai šv. Kazimiero karstą pabučiavo.

Kai šv. Kazimiero sidabrinis altoriaus karstas buvo uždarytas, vyskupas celebrantas užgiedojo Te Deum laudamus, ir procesija sugrįžo prie didžiojo altoriaus. Vietos vyskupas J. Matulevičius svečiams vyskupams, asistai ir Kapitulai įteikė šv. Kazimiero rūbų relikvijas. Vyskupams išėjus, kunigai dalijo relikvijas rūbų, kuriais apsuptos buvo šv. Kazimiero relikvijos. Minios spaudėsi prie relikvijų, vos buvo galima palaikyti tvarką.

To reikšmingo jubiliejaus proga Popiežius Benediktas XV priėjusiems išpažinties, priėmusiems šv. Komuniją ir pasimeldusiems Bažnyčios intencija per tris jubiliejaus dienas suteikė visuotinius atlaidus, vadinamus toties quoties, t. y. už kiekvieną Katedros Bazilikos aplankymą. Išpažintims nebuvo galo. Dvasios srityje šv. Kazimiero jubiliejus labai paveikė žmones. Kad ir mišriai buvo sutvarkytos jubiliejaus pamaldos - skyrium lenkams, atskirai lietuviams - jos praėjo gražiai, ramiai. Šv. Kazimieras vienijo vienus su antrais, mokė visus mylėti Dievą bei artimą120.

117  Pateikiame Autoriaus pažodinį vertimą iš lotynų kalbos, visiškai neredaguotą. (Red. past.)

118  „Išpažinėjas" (Autorius rašo: „Išpažintojas") - šventojo ne kankinio titulas. (Red. past.)

119  Autorius taip rašo dailininko Ferdinando Ruščico (1870-1936) pavardę. (Red. past.)

120  a) Kurenda Kurji Archidiecezjalnej Wileńskiej, 1922, Nr. 4, p. 29-30; b) Obchód 400 jubileuszu kanonizacji Św. Kazimierza, Wilno, 1922, 1922, p. 20, 21; c) P. Vieštautas (kun. P. Kraujalis), Šv. Kazimiero jubiliejaus iškilmės. Vilniuje 1922 m.

 

PABAIGA

Šv. Kazimiero kultas iš menkos pradžios paplito visame pasaulyje. Visur kasmet kovo 4 dieną laikomos jo atminimui šv. Mišios, kalbami tam tikri kunigų poteriai (Brevijorius), sakomi pamokslai. Ir tikintieji meldžiasi į šv. Kazimierą, kalba poterius, skaito litanijas, vadinasi jo vardais, kuria prasmingas legendas jo garbei. Tačiau negalima pasakyti, kad Šventasis būtų gana gerbiamas. Kartais vienas kitas svetimos tautos atstovas esti populiaresnis už šv. Kazimierą, kaip antai šv. Antanas, šv. Jonas, šv. Juozapas.

Gražus tėvynės meilės reiškinys, kai daugelis augančios jaunuomenės vadinasi Lietuvos didvyrių vardais: Gediminais, Kęstučiais, Vytautais, Aldonomis, Birutėmis, Gražinomis, Mildomis. Dar bus gražiau, jei mes, užuot krikštiję tarptautiniais kad ir šventųjų vardais, pavadinsime juos Kazimierais, Kazimieromis121. Tai bus ne vien tautiška, bet ir krikščioniška. Bent krikštydami ar dirmavodami pasauliniais [nekrikščioniškais] vardais pridėsime kurio nors šventojo vardą. Per daugelį metų teikdamas Sutvirtinimo sakramentą, užtikau gražią išimtį Daugėliškio parapijoje, kurioje gausu Kazimierų, net Kazimirų. Katalikų tikėjimu, dorove, bažnytiniais papročiais ypatingai rūpinosi šv. Kazimieras. Jis nori, kad ir mes tai brangintume.

Bažnyčia, kanonizuodama mirusį, stato gyviesiems prieš akis jo pavyzdį. Šv. Povilas dviem atvejais yra sakęs: „Aš meldžiu jus, būkite mano sekėjai, kaip ir aš esu Kristaus" (1Kor 4, 16; 11,1).

Šv. Kazimieras buvo ištvermingas Kristaus sekėjas. Mums neteks gyventi karaliaus rūmuose ar valdyti kraštą kaip šv. Kazimieras, pavaduodamas tėvą karalių. Bet demokratijos laikais rinkdami atstovus, būdami pareigūnais, prisidedame prie krašto valdymo kaip valdovai. Sekime šv. Kazimiero tiesumu, teisingumu, sąžiningumu, neturėkime dvejopos sąžinės: vienos privačiame gyvenime, antros - visuomeniniame.

Šv. Kazimieras ypač buvo žinomas maldingumu, pasninkais, išmaldomis. Nesunku atsidusti, pavyzdžiui: „Šventasis Kazimierai, ypatingasis Lietuvos Globėjau, sostinės angele, tėvynės gelbėtojau, priešų nugalėtojau, užstok prieš Aukščiausiąjį tėvų žemę" ar: „Dieve, kuris tarp karališkų prabangų ir pasaulio vylių šv. Kazimierą ištvermės dorybe stiprinai, maldaujame tavęs, kad mes jo tarpininkavimu žemiškas gėrybes mažiau vertintume, o daugiau siektume dangiškųjų".

Išganytojas yra sakęs: „Reikia visuomet melstis" (Lk 18,1). „Visuomet meldžiasi, kas nustatytu laiku neapleidžia maldos" (šv. Beda). Yra nusistovėjęs paprotys rytais, vakarais, prieš valgant, pavalgius, šventadieniais, dalyvaujant pamaldose pasimelsti. „Sąžiningas atlikimas pašaukimo priedermių yra malda" (šv. Pranciškus Salezas). Ir „darbas, dirbamas Viešpaties akivaizdoje, yra malda" (Pijus XI). Net bedirbant galima melstis ir meldžiantis dirbti. Plačiau pažiūrėjus, ryškėja žodinė, mintinė, dvasinio bei fizinio darbo malda.

Tiesa, pasninkus Bažnyčia sušvelnino, karo sąlygomis davė plačią dispensą, tepaliko Kūčias, Pelenų dieną ir Didįjį penktadienį; kas tomis trimis dienomis susilaiko nuo mėsiškų valgių, yra tvarkoje122. Bet visai pasninkų nepanaikino. Turime jų nepamiršti; reikia prie jų grįžti. Pasninkai - santūrumo dorybė, gera kūnui valdyti, gaivinti dvasiai. Gavėnios prefacijoje teisingai giedame: „Visagalis Tėve, Amžinasis Dieve, Tu kūno pasninku tramdai ydas, pakeli dvasią, gausini dorybes ir nuopelnus per Kristų mūsų Viešpatį". Todėl nepamirškime Bažnyčios III įsakymo: „Pasninkus pasninkauk".

Šv. Kazimieras daug turėjo turto, daug davė vargšams. Mes būsime šv. Jaunikaičio sekėjai, kai elgsimės pagal Šv. Rašto žodžius: savo lobio duok išmaldą ir nenukreipk savo veido nė nuo vieno beturčio, nes taip atsitiks, kad ir nuo tavęs nebus nukreiptas Viešpaties veidas. Kaip galėsi, taip būk gailestingas. Jei turėsi daug, duok apsčiai; jeigu nedaug teturėsi, su noru rūpinkis suteikti kad ir maža, nes išmalda išliuosuos nuo visokios nuodėmės ir neleis eiti sielai į tamsybes (Tob 4,7-10).

Mylimiausia šv. Kazimiero dorybė - skaistybė. Ypač į tave, Lietuvos jaunime, kreipia savo žvilgsnį skaistusis Jaunikaitis. Jei tu skaisčiomis mintimis žaliuosi kaip eglė, sukursi savo širdyje gryną kito žmogaus meilę, tai sukursi jaukų namų židinį, auginsi atžalas, jose toliau gyvensi, - kaip dažnas medis, kamieną nukirtus, atauga iš šaknų ar šakų. Kovodamas su garuojančiu aistrų slibinu, atsidusk į skaistybės globėją: „Šventasis Kazimierai, baltoji Lietuvos Lelija, skaistusis jaunikaiti, nekaltybės karžygy, melsk už mus Marijos Sūnų, kad per tave skaidrintų mūsų skaistybę".

Daug yra puikių gėlių mūsų žemėje, bet jaunimo daugiausia mėgiama žalia rūta. Begalės žvaigždžių mirga dausose; tačiau švelniau už kitas spindi Aušrinė. Nesuskaičiuojama daugybė šventųjų yra dangaus karalystėje; vis dėlto brangesnis tas, kuris tautybe mums artimesnis. Šv. Kazimieras yra lietuvis - „kūnas iš mūsų kūno, kaulas iš mūsų kaulo" (Pr 1, 23).

Jisai dirbo mūsų sostinėje Vilniuje, ilsėjosi jos Arkikatedroje Bazilikoje. Nuo šiol gulės Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Bet kas karste guli, tai tiktai menki palaikai. Patsai Šventasis būna Ramybės šalyje, pas „Karalių Karalių ir Viešpataujančiųjų Viešpatį" (Apr 19, 16), kuris „stebuklingas savo Šventuosiuose" (Ps 67, 36), per juos daro stebuklus; to liudytojai 192 votai - ženklai gautų stebuklingų malonių.

Šv. Kazimieras, gyvendamas žemėje, matė Lietuvą plačią, nuo Baltijos lig Juodųjų jūrų, garsią, galingą, visų privengiamą, nors santykiai su kaimynais, viduje diduomenės reikalavimai vis didesnių sau privilegijų, varžymas valstiečių teisių jau grėsė valstybės galios mažėjimu, sienų siaurėjimu, ypač iš Rytų.

Dabar iš aukšto dangaus žiūri Šventasis į Lietuvą, suspaustą siaurose srityse, tautą, išblaškytą po įvairias šalis, ir taria savo tautiečiams: „Atsinaujinkite savo išmanymo dvasia" (Ef 4, 23), mylėkite Dievą, teisingi būkite žmonėms, vadovaukitės krikščioniška meile, laikykitės Bažnyčios nuostatų, dabokite valstybės įstatymus; ugdykite lietuviškumą, kultūrą, įdėkite į žmonijos mozaiką gražų akmenėlį - rasite vietą tarp didelių tautų,

Šv. Kazimieras - tai mūsų atstovas pas Dievą. Garbinkime jį, sekdami tobulą jo gyvenimą. Maldaukime Šventąjį už būsimus lietuvius šventuosius, kiekvienas už save, vaikai už tėvus, tėvai už vaikus, visi už dvasios vadus, už pasaulinę valdžią, už visą tautą, už krašto visuomenę. Tebūnie glaudūs santykiai tarp mūsų žemėje ir šv. Globėjo danguje123.

Baigiu žodžiais giesmės į šv. Kazimierą: „Šventasis! pažvelk: eina kova su priešu didžiausiu; nelaimės kryžius kenčiame ir jungus sunkiausius, trupink kietus pančius nuodėmių daugybės. Viešpatie, pažvelk čia, pažvelk iš aukštybės, duok ramybę šventą". Amen124.

121  Prof. Kazys Pakštas, keliaudamas aplink Afriką, portugalų valdomoje Angoloje, Huambo mieste, nuėjęs į Žemės Ūkio Tarybą, sutiko jos vedėją agronomą Joano Casimiro da Costo Jacinto ir paaiškino jam Kazimiero vardo lietuvišką kilmę. Gana nuostabu, kad Portugalijoje Kazimierai - ne retenybė (Aplink Afriką, I dalis, p. 159.). Šv. Kazimiero vardas nėra svetimas aukštose Prancūzijos sferose. Aš paminėsiu Perier giminę: Casimir Pierre Perier (1832), vidaus reikalų ministras; vienas jo sūnus ministras Auguste Casimir; antrasis - Paul Casimir; net Respublikos prezidentas (Jean Paul Perier), Augusto Kazimiero Perier sūnus, išrinktas 1894.1V.27 (Larousse Universel, tome 1, p. 368, tome II, 543). Žinomas prancūzų poetas lyrikas ir tragikas Delavigne irgi turėjo Kazimiero vardą (Larousse, tome I, p. 618).

122  Lietuvos vyskupų konferencija 2002 m. grąžino bendrus Bažnyčios nuostatus dėl pasninko ir abstinencijos (susilaikymo nuo mėsiškų valgių). (Red. past.)

123  Mano Ganytojiškas raštas - Šv. Kazimieras, 1944.II.2 (rankraštis).

124  Kun Tilvyčio Giesmynas, Marijampolė, 1930, p. 220.

 

 

PRIEDAI

Šv. Kazimiero litanija

Kyrie, eleison.

Christe, eleison.

Kyrie, eleison.

Kristau, išgirsk mus,

Kristau, išklausyk mus.

Tėve, dangaus Dieve, pasigailėk mūsų.!

Sūnau, pasaulio Atpirkėjau, Dieve, p. m.

Šventoji Dvasia, Dieve, p. m.

Šventoji Trejybe, vienas Dieve, p. m.

Šventasis Kazimierai, angeliškas jaunikaiti, melski už mus!

Šventasis Kazimierai, žibury, degąs Dievo meile,

Šventasis Kazimierai, ištvermingas Kristaus sekėjau,

Šventasis Kazimierai, uolusis Marijos garbintojau,

Šventasis Kazimierai, gražiausių dorybių gėlyne,

Šventasis Kazimierai, nuolatinio meldimosi vykdytojau,

Šventasis. Kazimierai, maldos ir darbo jungėjau,

Šventasis. Kazimierai, pasninkų bei santūros mėgėjau,

Šventasis Kazimierai, skaistusis nekaltybės karžygy,

Šventasis Kazimierai, jaunatviškos skaistybės mokytojau,

Šventasis Kazimierai, didelis artimo mylėtojau,

Šventasis Kazimierai, švelnusis prispaustųjų guodėjau,

Šventasis Kazimierai, dosnusis našlių globėjau,

Šventasis Kazimierai, jautrusis našlaičių tėve,

Šventasis Kazimierai, tikroji paliegėlių viltie,

Šventasis Kazimierai, tikėjimo palaikytojau,

Šventasis Kazimierai, Bažnyčios ir valstybės taikintojau,

Šventasis Kazimierai, teisingumo brangintojau,

Šventasis Kazimierai, prasmingos drausmės atstove,

Šventasis Kazimierai, nuostabios išminties šaltini,

Šventasis Kazimierai, pavyzdy pasaulio galiūnams,

 Šventasis Kazimierai, mūsų tautos pasigėrėjime,

Šventasis Kazimierai, mylimos tėvynės užtarėjau,

Šventasis Kazimierai, garbingas Lietuvos karalaiti, Šventasis Kazimierai, karališkos karūnos atsižadėtojau,

Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, atleisk mums, Viešpatie!

Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, išklausyk mus, Viešpatie!

Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk mūsų!

Melskis už mus, šventasis Kazimierai, Kad taptume verti Kristaus žadėjimų.

Melskimės. Dieve, kuris tarp karališkų prabangų ir pasaulio vylių šventąjį Kazimierą ištvermės dorybe stiprinai, maldaujame Tave, kad mes jo tarpininkavimu žemiškas gėrybes mažiau vertintume, o daugiau siektume dangiškųjų. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

(Šv. Kazimiero litaniją pagal kan. 1259,2 tvirtinu ir privačiai kalbėti leidžiu. Vyskupas Kazimieras, Panevėžys, 1948-09-08, Nr. 1098.)

Giesmė OMNI DIE DIC MARIAE125

125  Šv. Kazimiero pamėgtąją giesmę Omi die dic Mariae, mea, laudes, anima iš lotynų kalbos vertė Jonas Mickeliūnas. - Giesmės originalas lotynų kalba ir naujas Jadvygos Vilčinskaitės vertimas yra išspausdinti „Katalikų kalendoriuje žinyne 1984", p. 108-114. (Red. past.)

1.

Te kiekvieną naują dieną
Vis garbė Marijai sklis!
Dėl daugybės jos dorybių
Jos šventes tu švęski vis!

2.

Vien stebėkis ir gerėkis
Tu aukštybių gėlėle!
Gimdo Sūnų ji Galiūną
Likdama vis mergele.

3.

Nuo daugybės tad kaltybių
Išvaduot mus meldžiam ją,
Te ramina mus ir gina,
Jei mus ydų puls audra!

4.

Kiek brangiųjų dangiškųjų
Dovanų ji atnešė!
Karalienė ta kiekvieną
Jau malone apšvietė.

5.

Štai laimėjo jau trofėjus
Ši Gimdyvė nekalta,
Nugalėjusi šmeižėją
Nuostabiąja atžala.

6.

Giesmių aidas tesisklaido
Dėkingosios žmonijos!
Tu gausybę jos gėrybių
Girk ir garbink visados.

7.

Garbę siųsti jai sukruskit,
Mano jūs visi jausmai!
Kilnų kelią tos Mergelės
Man priminkite dažnai!

8.

Gražbylystę kas išvystė
Iki laipsnio verto jos?
Kas kilnybę ir didybę
Josios himnais apgiedos?

9.

Garbinkime - džiuginkime
Skaisčią Dievo Motiną!
Žmonės niekaip nepasiekia
Jos aukštybės niekada.

10.

Reikalinga, - kas naudinga
Sieloms pamaldžių žmonių, -
Nuolat siekti jajai tiekti
Giesmes ir maldas kartu.

11.

Kas Marijai - tai lelijai
Garbę tinkamą suteiks?
Vien tuštybės ir puikybės
Pilnas garbę josios neigs.

12.

Ji gyveno ir gvildeno
Mokymą vis dangišką.
Nesiliaudama ji griovė
Paklaidas eretiškas.

13.

Jos - kilniausi ir gražiausi
Mūs Bažnyčioj veikalai:
Gaubia žmones vis malone
Josios kalbos ir darbai.

14.

Ievos kalte nusikaltus,
Rojus jau mums uždaras.
Klausant Dievo šiajai Ievai,
Vėl dangus mums atviras.

15.

Skiria Dievas štai už Ievą
Bausmę skaudžią mums tuojau.
Per Mariją įsigijom
Kelią mes tėvynėn jau.

16.

Ją mylėkim, ir sudėkim
Mes jai gyrių nuolatos!
Garbinkime, šlovinkime
Mes Mariją visados!

17.

Tu suteik man, ko tik reikia
Sekti Jėzaus pėdomis.
Šelpk malone, kad kelionę
Baigęs, Jį regėčiau vis.

18.

Juk Tu puoši, garbę ruoši
Žemės moterims visoms,
Išrinktoji, iškeltoji,
Saule švieski Tu kartoms!

19.

Pikta vengia šie ir stengias'
Vis Tave pagarbinti.
Aplankyk juos, kad darytus'
Dovanų dangaus verti.

20.

Viltį klojam - vis globoji,
Jėsės atžala graži!
Džiūgaut kvieti, gelmėms švieti,
Dievo šventykla esi!

21.

Tu gyvybę su dorybe
Vis malonėj derini
Ir šventumo, teisingumo
Pavyzdys žmonėms esi.

22.

Vargšus lydi džiaugsmas didis:
Jau atsiveria dangus!
Ji pamynė, sunaikino
Žalčio seno gudrumus.

23.

Kilmingoji ir grakščioji
Dovydo garsaus dukra!
Tu Karaliaus visagalio
Jau pirm amžių išrinkta.

24.

Perle grožio, šviežia rože,
Nekaltumo lelija!
Dangui ruoši chorą puošnų
Su skaistybės žėrena.

25.

Duok gabumą, pajėgumą
Žmonėse veikt' ir kalbėt',
Kad galėtų vaisius dėtų
Pastangų Tave regėt.

26.

Nevėluoki Tu man duoti,
Atmintis kad veiktų vis,
Kad dažniausiai, tinkamiausiai
Giesmė sklistų Tau skambi.

27.

Argi gali tos nešvarios
Lūpos skelbt', kaip Tu skaisti?
Tad kalbėsiu, netylėsiu,
Kaip maloni Tu esi.

28.

Rodyk kelią, o Mergele,
Kaip Tave pagarbinti!
Saule švieti, laisvėn kvieti
Tuos, kur buvo pasmerkti.

29.

Nekaltoji, vaisingoji!
Tu - Mergelė Motina!
Brandini Tu, maitini
Tu Vaisių lyg kad palmė ta!

30.

Mes stebėtis ir žavėtis
Tavo žiedu trokštame.
Jojo vaisių - Tavo Sūnų
Gelbstint mus jau tikime.

31.

Tu gražioji, žavingoji!
Tu kaltės nepažinai!
Mus pradžiugink ir išjudink
Garbinti Tave uoliai.

32.

Štai jau žmonės per malonę
Tavo daug džiaugsmų vėl gaus.
Sūnui tarus, atsidarė
Mums buveinės vėl dangaus.

33.

Radom tiesą: naują šviesą
Matom žaibu šviečiant mums.
Ji tamsybių tą nykybę
Jau šalin nuo mūs' nustums.

34

Nūn galingas, ryt - vargingas,
Kaip kadais Tu pasakei,
Vargingumą keis gausumas,-
Tu ir tai pranašavai.

35.

Tu nukreipki nuo mūs' veikiai
Papročius sugedusius,
Ir doktrinų, kur marina,
Tu atbloški sviedinius.

36.

Tu mums tokį tiekei mokslą:
Prabangą vis niekinti,
Kalčių vengti, kūną engti,
Ydoms visad priešintis.

37.

Savo mintį vis lakinti,
Pamaldumo siekt' kilnaus,
Kūną bausti, lyg nejausti
Poveikmių, ieškot dangaus.

38.

Tu nešiojai juk skaisčiojoj
Savo įsčioj Viešpatį,
Kurs išgano ir mums seną
Duoda aukštą paskirtį.

39.

Visad skaisčią ją su skraiste
Motinos jau regime.
Tą Karalių Visagalį
Jos Sūnum vadiname.

40.

Nugalėjai Tu skriaudėją,
Kurs yra gudrautojas.
Leidi vilčiai Tu pakilti:
Atleidimas galimas.

41.

Štai Valdovas laimi kovas,
Tu Jo Motina šaukies.
Nors Jis gimė,- Jo buvimas
Eina vis iš Jo paties.

42.

Tu gaivinki ir raminki
Sielą nusiminusią!
Dieną rūsčio kad nežūčiau
Su blogaisiais, remk mane.

43.

Tu prašyki, kad įgyčiau
Aš ramybę amžiną,
Kad kankynių tų ugninių
Nepatirčiau niekada.

44.

Aš tenoriu būti doru,
Kad pagydytum žaizdas
Ir kad veikiai man suteiktum
Tu malonių dovanas.

45.

Duok skaistumą ir blaivumą,
Kad aš būčiau patrauklus,
Nekerštingas ir teisingas,
Pamaldus ir apdairus.

46.

Dievo žodžio, kad aš godžiai
Mokyčiaus', klausyčiau vis,
Prisiruošęs, pasipuošęs
Šventomis pratybomis.

47.

Pastovumą ir rimtumą
Duok ir būti leisk meiliam;
Paprastumą ir šventumą
Duok ir leisk būt' nuolankiam.

48.

Išmintingas, iškalbingas
Su tiesa te vis einu.
Blogiui stelbti, Dievui skelbti
Noriu remtis ir veiksmu.

49.

Te krikščionis, Tavo žmones,
Dengia sparnas vis globos!
Taiką duoki, išvaduoki
Mus nuo rūpesčių naštos!

50.

Žvaigžde jūrų!
Žmonės turi Tau aukščiausią garbę tiekt'.
Tavo aukščio netgi
Paukščių Tako žvaigždėms nepasiekt'.

51.

Mums taip reikia, kad suteiktum
Pamaldiesiems paramą;
Kas mūs' minčiai teikia pinkles,
Te vis bus nukreipiama.

52.

Žygiui kelias' ta Mergelė.
Ar velniai ką beapgaus?
Gimdo Sūnų - duoda kūną
Dievui apdare žmogaus.

53.

Tu laiminga, nes turtinga
Dangiška net atžala.
Tau nėštumas nekaltumo
Žibesio neatima.

54.

Štai stebuklas Tavo būklėj:
Nepaliesta Tu gimdai.
Prižiūrėjai tą, penėjai,
Sutverta kieno buvai.

55.

Tad priveski ir paveski
Sūnui Kristui Tu mane.
Kad nežūčiau, kas bebūtų,
Net pasaulio griuvime.

56.

Duok šventumą ir gaivumą,
O linksmumą prilaikyk!
Noriu vengti nusižengti.
Pastovumą išlaikyk!

57.

O gobšumo nelabumas
Te manęs neapima,
Nes jis žmones be malonės
Kietina ir akina.

58.

Nei rūstybė, nei puikybė
Te manęs nenugali!
Vien puikybė daug blogybių
Neša draug su savimi.

59.

Tu maldausi, ir aš gausiu
Daug malonių dieviškų:
Priešas gali juk kūkalių
Pribarstyti tarp kviečių.

60.

Tu skubėki tuoj padėti
Ypatingai tiems meiliai,
Kur bekenčia, nors ir švenčia
Vis šventes Tavas džiugiai. Amen.

 

SUSIRAŠINĖJIMAS SU VALDŽIOS ĮSTAIGOMIS DĖL VILNIAUS KATEDROS IR ŠV. KAZIMIERO KOPLYČIOS

RELIGINIŲ KULTŲ REIKALŲ PIRMININKUI PRIE TSRS MINISTRŲ TARYBOS MASKVOJE126

KATEDROS BAŽNYČIOS

Tikinčiųjų Bendruomenės

Vykdomojo Komiteto Vilniaus mieste

PRAŠYMAS

Praeitų metų spalio mėnesyje mūsų delegatų prašyta Jūsų palikti Katedros bažnyčią religinio kulto reikalams. Tada buvo išdėstyta tie sumetimai, kuriais Komitetas vadovavosi, to prašydamas. Jų nekartosime. Užtat įrodysime, kad Komitetas neapsiriko, rodydamas tikslumą net būtinumą palikti Katedros bažnyčią kulto reikalams. Kovo 4 d. Katedros bažnyčios koplyčia, kurioje ilsisi šv. Kazimiero Relikvijos, buvo lankoma tūkstančių tikinčiųjų, nežiūrint, kad nebuvo jokių pamaldų dėl tos priežasties, kad nuo praeitų metų liepos Katedra palikta be kunigo.

Prašome įsakyti: kad Religinių Kultų Reikalų Įgaliotinis LTSR įregistruotų Katedros bažnyčią, kad būtų laikomos pamaldos seniausioje ir pranašiausioje Lietuvos bažnyčioje.

Komitetas pildo ir nori ateityje pildyti visas pareigas Valstybei. Pavyzdžiui, sumokėta už šiuos 1950 m. draudimo mokesčių apie 5 tūkstančius rublių. Tačiau be kunigo ir pamaldų Komitetui bus labai sunku ateityje laiku mokėti mokesčius. Bet svarbiausia tai, kad tikintieji su skausmu žiūri į visų Lietuvos bažnyčių „Motiną", paliktą be kunigo ir pamaldų - ypatingai koplyčia su šv. Kazimiero Relikvijomis ir kapu, vienatinio Bažnyčios pripažinto Šventuoju -lietuvio - yra brangiausias dvasinis Lietuvos lobynas. Tikybiniai jausmai lietuvių tautos giliai įžeisti, jei tektų šventas Relikvijas matyti be koplyčios, pamūrytos vėlesnės šv. Kazimiero kartos (Jogailaičių), ir pasmerktas klajoti po kitas bažnyčias.

Dėl to labai įsakmiai prašome duoti mums atsakymą į mūsų 1949 m. spalio mėn. prašymą palankia mums prasme, kaip mes čia pareiškėme.

Vilnius, kovo 30 d. 1950 metų.

Komiteto Pirmininkas Jonas Ušilla

J. Slaveckis, H. Ošurka, V Matuševičius

126  Autorius pateikia savus rusiškai rašytų prašymų vertimus. Jie neredaguojami. (Red. past.)

LIETUVOS TSR MINISTRŲ TARYBOS PIRMININKUI

Vilniuje

Vilniaus Katedra nuo 1949 m. liepos 25 dienos palikta be kunigo. Nežiūrint pakartotinų Bažnytinio Komiteto prašymų grąžinti bažnyčią jos paskirčiai, neatsisakyta nuo sumanymo joje įrengti muziejų. 1950 m. kovo mėn. 31d. tam tikra Komisija, pasikvietusi Katedros Komiteto pirmininką, pranešė: nuo šios dienos Katedra esanti Valstybės nuosavybėje; joje būsiąs įrengtas muziejus; kas būsią pripažinta religinio kulto dalyku, tai būsią grąžinta...

Nekalbant apie kitus, esančius katedroje tikybinius kulto reikmenis, savaime kyla klausimas, kas daryti su karalaičio šv. Kazimiero Relikvijomis, laikomomis karste ant altoriaus nuo 1636 m.

tam tikslui karalių, šventojo giminaičių - Žygimanto ir Vladislovo - prie katedros pristatytoje koplyčioje. Palikus šv. Kazimiero palaikus kaip eksponatą muziejuje, sukeltų didžiausią tikinčiųjų pasipiktinimą. Kelti į kitą veikiančią Vilniaus bažnyčią?! Bet jų nė vienoje nėra dabar tam tinkamos vietos, ir vėl būtų žmonių jaudinimas.

Ieškant išeities, spontaniškai veržiasi galvon mintis: prašyti Lietuvos TS Respublikos Vyriausybę, kad Šv. Kazimiero koplyčią su Jo relikvijomis paliktų religinio kulto reikalams; ją lengvai galima izoliuoti nuo muziejaus, atkalus užmūrytas duris iš oro pusės. Prašymą patenkinus, atslūgtų religiniai katalikų jausmai, įžeisti uždarymu žymiosios istorinės viso krašto šventovės.

Tais sumetimais mes drįstame kreiptis į Vyriausybę, kad nebūtume verčiami su mūsų Šventenybe kraustytis iš vienos vietos į kitą. Mes pasitikime Vyriausybės humaniškumu, jog, uždarius katedrą, bus paliktas religiniams tikslams šv. Kazimiero, vienatinio mūsų Šventojo, visos šalies Patrono, mauzoliejus į šiaurę nuo Alpių puošniausias ir turtingiausias ankstyvo baroko paminklas, plačiau nebeminint sakralinės jo reikšmės.

Vilnius, 1950 m. balandžio mėn. 26 d.

Vysk. Paltarokas

Panevėžio Vyskupijos Ordinaras

Kapitulinis Vilniaus Arkivyskupijos Vikaras

Prel. J. Ellert

Vilniaus Kapitulos Ekonomas

SSSR MINISTRŲ TARYBOS PIRMININKUI GENERALISSIMUI J. V. STALINUI

Maskvoje

Vilniaus Katedros Bažnyčia 1950 m. kovo 31 d. perimta iš tikinčiųjų bendruomenės Komisijos, kuri pareiškė Komiteto Pirmininkui, jog Katedros pastate bus įrengtas muziejus, o tikybinio kulto dalykai bus atiduoti tikinčiųjų bendruomenei. Pirmon vieton religinio kulto dalykų, esančių Katedroje, reikia skaityti šv. Kazimiero Relikvijas, gulinčias karste ant altoriaus koplyčios, pastatytos šventojo giminaičių karaliaus Žygimanto bei Vladislovo tikslu -specialiai parengti Relikvijoms Šventojo, Jogailos vaikaičio, kapą, tinkamą Šventojo titului ir didybei giminės, sukūrusios Lietuvos valstybingumą. Toje koplyčioje-kape Šventojo Relikvijos ilsisi nuo 1636 m., o koplyčios požemiuose palaidoti šventojo brolio - karaliaus Aleksandro palaikai bei koplyčios fundatoriaus karaliaus Vladislovo širdis.

Palikti šv. Relikvijos muziejuje kaip eksponatą būtų per didelė širdgėla tikintiesiems. Perkelti Relikvijas į kokią kitą neuždarytą Vilniaus bažnyčią nelengvas dalykas. Reikėtų pastatyti jei ne atskirą koplyčią, tai bent altorių karstui su šventais palaikais padėti; tas perkėlimas pareikalautų didelių išlaidų ir vis tik paliktų tikinčiųjų širdyse griaudu nuoskaudos jausmą: šv. Kazimieras - krašto Globėjas - netekęs savo koplyčios, pasmerktas klajoti.

Mūsų manymu, yra būdas išvengti šitų nemalonumų, būtent: Šv. Kazimiero koplyčią, esančią prie Katedros, palikti religinio kulto tikslams. Izoliuoti nuo Katedros-muziejaus būtų nesunku, iš oro pusės padaryti į koplyčią įėjimą irgi nesudaro rimtų sunkumų. Relikvijas palikus vietoje, tikintieji galės duoti tikybinę garbę

šventam savo Globėjui. Šitais sumetimais mes kreipiamės su prašymu atskirti Šv. Kazimiero koplyčią nuo muziejaus ir palikti ją dabartinėje jos būklėje, kaip šventovę - šv. Kazimiero, Lietuvos Patrono, kapą.

Vilnius, 1950 m. gegužės mėn. 30 d.

Vyskupas Kazimieras Paltarokas Panevėžio Vyskupijos Ordinaras, Kapitulinis Vilniaus Arkivyskupijos Vikaras

Prel. Jonas Ellert Vilniaus Kapitulos Ekonomas

RELIGINIŲ KULTŲ REIKALŲ TARYBOS PRIE TSRS MINISTRŲ TARYBOS ĮGALIOTINIUI LIETUVOS TS RESPUBLIKAI

PRAŠYMAS

Baigiasi jau antri metai nuo to laiko, kai Vilniaus Katedroje-Ba-zilikoje buvo nutrauktos pamaldos, o po to vietos valdžios organų buvo ji perimta būk tai joje Istoriniam muziejui įrengti. Per praėjusį gana ilgą laikotarpį Katedroje neįrengtas nei Muziejus, nei kokia kita Švietimo-Kultūros įstaiga. Priešingai, Katedros pastatas yra niekam nenaudojamas, tuščia patalpa, o kas dar blogiau -Katedros inventoriaus turtas jau dviem atvejais buvo išvagiamas. Pagrobti ir tie inventoriniai kulto reikmenys, kurie pagal įstatymus priklausė kurios nors artimesnės Vilniaus miesto bažnyčios Komitetui. Visa tai leidžia galvoti, kad iš tikrųjų Katedros pastatas nėra labai reikalingas jokiai Lietuvos TSR Švietimo-Kultūros institucijai. Teko girdėti, kad jokia organizacija nenori Katedros perimti.

Šitokiais faktais vaduodamasis, Vilniaus Arkivyskupijos Valdytojas drauge su Kapitula kreipiasi į Didž. Gerb. Rel. Kultų Reikalų Tarybos LTS Respublikai Įgaliotinį, kad Katedrai būtų grąžinta tiesioginė jos paskirtis, t. y. būtų ji naudojama kulto reikalams.

Taigi, prašome Didž. Gerb. Įgaliotinį duoti tolimesnę eigą šiam mūsų prašymui ir jį paremti, kad Katedra-Bazilika vėl būtų šventovė, o istoriniai jos paminklai bus išsaugoti.

Vilnius, 1950.VI.12

Vysk. K. Paltarokas

Panevėžio vysk. Vilniaus Arkivysk. Kapituł. Vikaras

Prel. J. Ellert

Vilniaus Katedr. Baz. Kapitulos Ekonomas

 

KARALAIČIO ŠV. KAZIMIERO RELIKVIJŲ PERKĖLIMO REIKALAI

RELIGINIŲ KULTŲ REIKALŲ TARYBOS PRIE TSRS MINISTRŲ TARYBOS ĮGALIOTINIUI LIETUVOS TS RESPUBLIKAI

Šventasis Kazimieras lietuviams yra brangus, o viso pasaulio katalikams žinomas ir šventas. Visi katalikų kunigai kiekvienais metais kovo mėn. 4 d. savo poteriuose - brevijoriuje skaito apie Šventojo Kazimiero karstą, esantį daugelio pasaulio bažnyčių Globėju: jos išpuoštos Šventojo paveikslais, skulptūromis, altoriais...

Dabar, išskiriant Vilniaus Arkikatedros-Bazilikos inventorių, būtų tinkamiausias laikas šv. Kazimiero karstą su jo relikvijomis perkelti į kitą bažnyčią.

Todėl ir prašome Didž. Gerb. Įgaliotinio intervencijos, kad katalikams brangus grabas su Šventojo palaikais būtų leista perkelti į kitą bažnyčią, kur būtų užtikrintas jo saugumas ir derama jam pagarba.

Vilnius, 1952 m. kovo mėn. 17 d. Nr. 258

Vysk. K. Paltarokas

Panevėžio Vyskupas,

Vilniaus Arkivyskupijos Kapitulinis Vikaras

Prel. J. Ellert

Kapitulos Ekonomas

 

Vilniaus Katedros-Bazilikos ir šv. Kazimiero Relikvijų perkėlimo klausimas

Vilniaus Katedra-Bazilika nuo 1949 metų liepos mėn. 25 d. buvo palikta be kunigo. Nežiūrint asmeninės delegacijos Maskvon, raštu mano ir Kapitulos atstovo Kan. Jono Ellert Maskvoje ir Vilniuje pakartotinų prašymų grąžinti Katedrą jos paskirčiai, bent palikti katalikiškai visuomenei šv. Kazimiero koplyčią, kaip Šventojo mauzoliejų, su žadėjimu atkalti užmūrytas duris susisiekimui su šv. Kazimiero Relikvijomis, vis gautas neigiamas atsakymas.

1950.III.31 tam tikra Komisija, pasikvietusi Katedros Vykdomojo Bažn. Komiteto Pirmininką, pranešė: Nuo šios dienos Katedra esanti valstybės nuosavybė; joje būsiąs įrengtas muziejus. Kas būsią pripažinta religinio kulto dalyku, tai būsią grąžinta. Kilo klausimas, kas daryti su šv. Kazimiero Relikvijomis, laikomosiomis nuo 1634 m. karste ant altoriaus tam tikslui pamūrytoje koplyčioje Šventojo giminaičių Žygimanto ir Vladislovo, karalių.

1952.IX.4 sukviestas pas mane kapitulos posėdis, kuriame dalyvavo prel. Liucijonas Chaleckis, prel. Leonas Žebrovskis ir kan. Jonas Ellert. Buvo nutarta Šventojo Relikvijas perkelti į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, kaip į vieną meniškiausiai išpuoštą gipsatūromis ir esančią Vilniaus periferijoje, Antakalnyje.

Vilnius, 1952. IX. 4.

Vysk. K. Paltarokas

Panevėžio Vyskupas,

Vilniaus Arkivyskupijos Kapitulinis Vikaras

 

Šv. Kazimiero Relikvijų perkėlimo reikalu

Relikvijų perkėlimas gerokai užtruko dėl sidabrinio karsto, kurį atsiėmus gadinasi koplyčios vidus, o Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje tenka daryti atitinkamus vietos ir laiko sąlygoms parengimus. Pagaliau visos abejonės bei svyravimai buvo išaiškinti ir ryžtasi vykdyti 1952 metų rugsėjo 4 d. nutarimus.

I952.IX.24 susirinko pas mane nuo kapitulos prel. Jonas Ellert, nuo miesto Dvasininkijos - Aušros Vartų klebonas ir Vilniaus Dekanas kun. Konstantinas Gajauskas ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas kun. Mykolas Tarvydis. Pasikeitus nuomonėmis, nutarta: Perkelti atskirai šv. Relikvijas, atskirai sidabrinį karstą. Perkėlimas daryti privatus. Sidabrinį karstą užlopyti pasidabruota skarda. Pritaikyti Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Did. altorių karstui su Relikvijomis padėti. Prieš atsiimant šv. Relikvijas apžiūrėti prie valdžios atstovų.

Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje įvesti šv. Kazimiero šventę su Švč. Sakramento išstatymu, nukelti kovo 4 d. iškilmes į artimiausį sekmadienį. Visose Vilniaus bažnyčiose prie šv. Kazimiero altoriaus ar paveikslo iškabinti rėmuose po stiklu šv. Kazimiero litaniją, kaip priemonę Šventojo kultui gaivinti.

Vilnius, 1952.IX.24.

Vysk. K. Paltarokas

 

Šv. Kazimiero Relikvijų perkėlimas

Vykdant nutarimą perkelti šv. Kazimiero Relikvijas į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią Vilniuje, I952.X.9 12 val. susirinkome prie Katedros durų - aš, prel. jonas Ellert, Vilniaus Dekanas Konst. Gajauskas, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas, Rel. Kultų Įgaliotinio p. Pušinio įstaigos tarnautoja pil. Stankaitė, Venckutė ir Vilniaus miesto Vykdomojo Komiteto Finotdielo atstovė Prokopjeva; ji atrakino bažnyčios duris, ir visi nuėjome į Šv. Kazimiero koplyčią.

Sukviesti darbininkai ėmėsi darbo nukelti sidabrinį karstą nuo altoriaus žemėn. Atvožus karstą, buvo išimtas iš jo medinis karstelis, apmuštas audeklu, ataustu auksu. Karstelis rastas užrakintas dviem raktais, apie kuriuos niekas nieko negalėjo pasakyti, kur jie būtų. Šv. Relikvijų apžiūros nebuvo galima padaryti. Nutarta ją daryti prieš grąžinant į karstą, prirenkant raktus.

Išnešę su pagarba iš Katedros karstelį, padėjome jį lengvos mašinos sėdynėje, aš pats ir Prel. Ellert, prisiglaudę prie šoferio sėdynės, padarėme per miestą liūdną kelionę, tylomis kalbėdami rožančių, niekam nežinant, kokią brangenybę vežame. Prie šv. Petro ir Povilo bažnyčios šventoriaus vartų sutiko senelis kun. Dr-as Juozas Stankevičius, bažnyčios vargonininkas p. Žebrovskis ir viena moterėlė. Nulydėjome šv. Relikvijas į dešinę koplyčią už presbiterijos, padėjome ant parengto altoriaus. Aš tylomis atkalbėjau naują šv. Kazimiero litaniją, kiti dalyviai kas sau pasimeldė, ir išsiskirstėme.

Vėliau atvežtas sunkvežimiu sidabrinis karstas buvo paguldytas praeinamoje zakristijoje; čia bus jam padarytas remontas: pasidabruota skarda bus užtaisytas kairysis karsto šonas, kuris buvęs priglaustas prie sienos. Jis koplyčioje, altoriuje priglaustas prie sienos, teturėjo medinę sienelę, apmuštą iš vidaus, kaip visas karstas, brangiu audeklu. Taip pat buvo užlopyta sidabrinės šv. Kazimiero statulėlės nugara; ji stovėjusi ant karsto nugręžta sienon nebuvo matoma, o naujoje vietoje apeinamas altorius.

Vysk. K. Paltarokas

Šv. Kazimiero Koplyčios votų grąžinimas

Senoje vietoje buvo palikę prie šv. Kazimiero altoriaus votai. Jie kabėjo iš abiejų altoriaus pusių, prikalti ant dviejų juodai nudažytų lentų, priglaustų prie marmurinių piliastrų. Tai padėkos ženklai už gautas malones per šv. Kazimiero užtarimą.

Buvo deleguoti Vilniaus Arkivyskupijos kancleris kun. Česlovas Krivaitis ir Panevėžio Vyskupijos - kun. Ant. Gobis. 1953.I.17, dalyvaujant Finotdielo pareigūnei Prokopjevai, votai buvo grąžinti. Jų priskaičiuota 192. Paprašius pravažiuojantį sunkvežimį, su dviem lentom, ant kurių buvo votai prikalti, nuvežta į naują šv. Kazimiero Relikvijų poilsio vietą. Čia tie votai pakabinti abipus Šventojo karsto.

Duok Dieve, kad jų skaičius didėtų, o šv. Kazimiero kultas klestėtų!

Vilnius, 1953.1.7.

Vysk. K. Paltarokas

PERKĖLIMAS KARALAIČIO ŠV. KAZIMIERO RELIKVIJŲ Š. Š. APAŠTALŲ PETRO IR POVILO BAŽNYČION ANT DIDŽIOIO ALTORIAUS, VILNIUJE

1953 m. gegužės 10 d.

1.1953.V.3 - visose Vilniaus bažnyčiose skelbiamos šv. Relikvijų perkėlimo iškilmės.

2.1953.V.9.19 val. - išstatomos šv. Relikvijos ant Didžiojo Altoriaus laiptų žmonių pagarbai.

3. V.9. 19 val. 15 min. - prie išstatytų šv. Relikvijų giedami Mišparai.

4. Po Mišparų giedama Švč. Mergelės Litanija su maldele į šv. Kazimierą.

5. V.10. 10 val. 45 min. - J. E. Vyskupo KAZIMIERO PALTAROKO ingresas ir Ganytojo Palaiminimas.

6. V. 10. 11 val. - iškilminga procesija su šv. Kazimiero Relikvijomis:

a) einant per bažnyčią, giedos choras lotyniškai šv. Kazimiero mėgiamąjį himną Omni die dic Mariae...

b) išėjus iš bažnyčios, maldininkai giedos lietuviškai giesmę Marija! Marija! Skaisčiausia lelija,

c) priėjus bažnyčios galą - lenkiškai Kto się w opiekę podda Panu svemu.

7. Po procesijos J. E. Vyskupo KAZIMIERO PALTAROKO lietuviškas pamokslas.

8. V.10. 12 val. - J. E. Vyskupo celebruojama iškilminga Suma.

9. Po Sumos Te Deum laudamus et orationes pro patria.

10. Jo Prakilnybės Prelato Leono ŽEBROVSKIO lenkiškas pamokslas.

Pastaba: Iškilmėse gieda š.š. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios choras, vadovaujamas p. Jono Žebrovskio.

Kun. Mykolas Tarvydis,

š.š. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas

Reverendo Domino Michaeli TARVYDIS,

Administratori Ecclesiae SS. Petri et Pauli, Apostolorum, in civitate Vilnius

Inde a translatione Reliquiarum S. Casimiri, Patroni Regionis Nostrae, in capellam, S. CASIMIRO sacram, ecclesiae Cathedrali astructam, in Diocesi Vilnensi quotannis Dominica post diem 27 mensis Augusti festum Translationis celebratur.

At anno Domini 1953.V.10. propter adiuncta temporis eaedem Reliquiae in ecclesiam S.S. Petri et Pauli, Apostolorum, venustissiman ecclesiarum Vilnensium, translatae ac ibi post altare Maius in argenteo tumulo depositae sunt.

Ad cultum S. CASIMIRI, Patroni Nostri, augendum idem Festum, in Dominicam transferendum, ąuotannis in praefata ecclesia cum solemni expositione Sanctissimi a I Vesperis usque ad II inclusive cum processione celebrabimus.

Quorum in fidem... Datum in civitate Vilnius 1954.VIII.16 Nr. 1635

/-/ CASIMIRUS PALTAROKAS, Vicarius Capitularis Vilnensis, Episcopus Panevėžensis /-/Kun. Č. KRIVAITIS Cancellarius Curiae

ŠV. KAZIMIERO OFFCIUMO II NOKTURNO LEKCIJŲ PAPILDYMAS

LECTIO IV. Casimirus, gente Lituanus, patre Casimiro Jogailaitis, Magno Duce Lituaniae Regeque Poloniae, matre vero Elisabeth Austriaca, Alberti II, Romanorum Imperatoris filia, natus, a pueritia sub optimis magistris pietate ac disciplinis litterarum instructus, iuveniles artus domabat cilicio et ieiuniis extenuabat. Regia spreta lecti mollitie interdum dura humo cubabat, etiam nocte intempesta prae foribus templi pronus in terra divinam clementiam exorabat. In contemplanda Christi passione assiduus, Missarum solemniis adeo recta in Deum mente adesse solebat, ut extra se rapi videretur. Singularis cultor Beatissimae Virginis erat, repetens „Omni die dic Mariae laudes, mea anima".

LECTIO V. Sermo ipsi erat parcus et modestus; qui potissimum in laudibus Dei, proximis in vitiorum coeno volutantibus ad saniorem mentem et vitae puritatem reducendis, virtutumque pra-estantia versabatur. Religionis catholicae ferventissimus promotor exstitit. Schisma Ruthenorum studiosissime cohibere contendit. Patri suo in moderamine regni prudens consiliator ac strenuus adiutor fuit. Praepositorum licentiae frena iniecit. Erga pauperes, viduas pupillosąue beneficus et misericors, egenorum patris necnon consolatoris afflictorum nomen meruit. Cum phtise op-presso medici matrimonium suadebant, maluit mori, quam pudicitiae et castitatis, ab incunabulis servatae, iacturam pati.

LECTIO VI. Morbo invalescente, sumpto sacro viatico, sacerdotibus sibi adstantibus, animam innocentissimam in manus Dei redidit Grodnae anno Domini millesimo ąuadringentesimo oc-togesimo quarto, mensis Martii die ąuarto, aetatis suae vicesimo sexto. Cuius corpus Vilnam delatum in venustissima capella Basilicae ąuiescebat. Ad sepulchrum demortui puella Ursula vitam, caeci visum, claudi gressum, infirmi sanitatem recuperarunt. Ob insperatam irruptionem et obsessionem arcis Lituaniae Polock a numeruosis Moskvitis, exiguus exercitus Lituanus, invocato beato Casimiro, miro iuvene apparente, insignem victoriam reportavit. Quibus prodigiis permotus, Leo Papa X hune Sanctorum catalogo adseripsit. Propter adiuneta temporis 1953.V. 10 eius Reliquiae in ecclesiam SS. Petri et Pauli, Apostolorum, translatae ac post altare maius repositae sunt.

 

VYSKUPAS KAZIMIERAS PALTAROKAS -ŠV. KAZIMIERO KULTO GAIVINTOJAS IR GYNĖJAS

Kai 1918 m. buvo išsivaduota iš carinės Rusijos priespaudos ir atkurta Lietuvos nepriklausomybė, susiklostė palankios sąlygos ir kelis dešimtmečius slopinto religinio gyvenimo atgijimui. Raginimas sekti švento gyvenimo pavyzdžiais yra vienas iš katalikų tikėjimo stulpų, todėl šventųjų kulto gaivinimas taip pat tapo svarbiu Bažnyčios rūpesčiu. Nacionalizmo amžiuje ypač aktualu buvo puoselėti vietinės kilmės šventųjų garbinimą, kuris leido sujungti universalias krikščioniškas vertybes su tautinių aspiracijų proveržiu. Tokiame kontekste Lietuvoje buvo prisimintas vienintelis lietuviškos kilmės šventasis - karalaitis Kazimieras. Dar XX amžiaus pradžioje buvo pastatyta keletas naujų bažnyčių, kurios gavo Šv. Kazimiero titulą, sparčiai steigėsi Kazimiero vardu pasivadinusios įvairios katalikų pasauliečių draugijos. Kovo 4-ąją minima Šv. Kazimiero diena buvo iškilmingai švenčiama ne tik bažnyčiose, bet ir paskelbta valstybine švente. Papildomą impulsą šventojo karalaičio kulto plitimui šiuo laikotarpiu suteikė iš Amerikos į Lietuvą persikėlusi Šv. Kazimiero moterų vienuolija, kurios centras įsikūrė Pažaislyje.

Šv. Kazimiero kulto sklaidą tyrinėję istorikai vieningai sutaria, kad vienas aktyviausių jo propaguotojų nepriklausomoje Lietuvoje buvo 1926 m. vyskupu pašventintas Kazimieras Paltarokas. Naujai įkurtą Panevėžio vyskupiją pavedęs Šv. Kazimiero globai, jos ordinaras įdėjo daug pastangų, kad šio šventojo kultas atgytų ir įsitvirtintų ne tik diecezijoje, bet ir visame krašte. Nors 1929 m. pastatytai vyskupijos katedrai buvo suteiktas Kristaus Karaliaus titulas, jos interjero puošyboje akivaizdžiai dominavo Šv. Kazimiero atvaizdai, tarp kurių, žinoma, išsiskyrė apsidėje dailininko Jono Mackevičiaus nutapyta freska „Šv. Kazimiero pasirodymas lietuvių kariuomenei ties Polocku". Panevėžio katedros ikonografinė programa, kuriai vadovavo pats vysk. K. Paltarokas, tapo sektinu pavyzdžiu ir kitoms vyskupijos bažnyčioms. Matydami ordinaro rodomą ypatingą pagarbą ir dėmesį Šv. Kazimierui, klebonai rūpinosi, kad ir jų bažnyčiose atsirastų ar būtų geriau išryškinti ten jau esantys šventojo atvaizdai. II pasaulinio karo metais surinkta medžiaga Panevėžio vyskupijos parapijų istorijai liudija, kad tuo metu net trečdalyje diecezijos bažnyčių vienokiu ar kitokiu būdu (altoriai, paveikslai, skulptūros ir kt.) buvo įamžintas Šv. Kazimiero vardas1.

XX amžiaus pirmojoje pusėje įsitvirtinusi Šv. Kazimiero samprata, akcentuojanti jo ypatingą globą lietuvių tautai ir jos kovai prieš pavergėjus, papildomo aktualumo įgijo Lietuvai 1940 m. praradus nepriklausomybę. Nepalūžti totalitarinių sovietų ir nacių režimų vykdyto brutalaus teroro akivaizdoje galėjo padėti tik tvirtas tikėjimas ir pasitikėjimas dangiškųjų globėjų užtarimu. Suvokdami tai, tuometiniai Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovai, atrodo, vėlgi daugiausia vysk. K. Paltaroko iniciatyva, nusprendė imtis papildomų priemonių Šv. Kazimiero kulto stiprinimui. Artėjant Šv. Kazimiero mirties 460 metų jubiliejui (1944 m.), buvo rengiamasi plačiai pažymėti šią sukaktį ir paskatinti didesnį visuomenės susidomėjimą Šv. Kazimiero asmenybe. 1943 m. kovo 4 d. specialų ganytojišką laišką šia tema paskelbė Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas, o po metų Šv. Kazimiero reikšmę savo vyskupijos tikintiesiems dar kartą priminė vysk. K. Paltarokas. Dailės istorikų nuomone, vysk. K. Paltaroko iniciatyva 1943 m. buvo surengtas ir dailės kūrinių konkursas, skirtas Šv. Kazimiero kanonizacijos metinėms pažymėti2.

Sparčiai artėjantis frontas sutrukdė iškilmingai paminėti Šv. Kazimiero jubiliejų. Lietuvai vėl atsidūrus ateizmui valstybinį statusą suteikusio sovietų režimo gniaužtuose, negalėjo būti ir kalbos apie tolesnę viešą Šv. Kazimiero kulto sklaidą. Katalikų vienuolynai ir pasauliečių draugijos buvo uždarytos, religinės spaudos leidyba uždrausta, o kunigų sielovadinė veikla laipsniškai uždaroma siauruose religinio kulto atlikimo rėmuose. Tokiomis aplinkybėmis Šv. Kazimiero vardo garsinimas buvo įmanomas tik Vakaruose, kur po II pasaulinio karo susitelkė keli šimtai tūkstančių sovietų režimo persekiojimų pabūgusių lietuvių, tarp kurių buvo ir nemažai kunigų. Ypač aktyviai veikė Romoje atsidūrę dvasininkai, jau 1946 m. čia įsteigę Šv. Kazimiero lietuvių kolegiją, kurioje galėjo prisiglausti ir tęsti mokslus popiežiškuose universitetuose iš Lietuvos pabėgę klierikai ir kunigai. 1948 m. gegužės 1 d. dekretu Šventasis Sostas šiai kolegijai suteikė oficialų juridinį pripažinimą. Neilgai trukus, 1948 m. birželio 11 d., popiežius Pijus XII paskelbė garsiąją savo brevę, kuria Šv. Kazimieras buvo paskelbtas Lietuvos jaunimo ypatingu dangiškuoju globėju. Šis popiežiaus sprendimas suteikė naują postūmį Šv. Kazimiero kulto plitimui tarp Vakaruose atsidūrusių lietuvių, tačiau ir okupuotame krašte apie jį, matyt, gana greitai buvo sužinota. Tą liudijia 1948 m. rugsėjo 8 d. vysk. K. Paltaroko patvirtinta Šv. Kazimiero litanija, 1949 m. nutapytas altoriaus paveikslas Kamajų Šv. Kazimiero bažnyčioje, vaizduojantis Lietuvos jaunimo globėją.

Sovietai gi į žinią apie Šv. Kazimiero paskelbimą Lietuvos jaunimo globėju reagavo sau įprastu būdu. 1949 m. buvo uždarytos svarbiausios Šv. Kazimiero kulto vietos Vilniuje: Šv. Kazimiero bažnyčia ir arkikatedra. Su arkikatedros uždarymu sutapo ir vysk. K. Paltaroko atvykimas į Vilnių. Siekdami labiau kontroliuoti vienintelio laisvėje likusio vyskupo veiklą ir sumažinti jo autoritetą, 1949 m. vasarą sovietų valdžios atstovai ėmė daryti spaudimą, kad jis perimtų Vilniaus arkivyskupijos valdymą bei persikeltų į Vilnių. Arkivysk. Mečislovas Reinys prieš suėmimą arkivyskupijos lietuviškąją dalį buvo įgaliojęs valdyti kan. Edmundą Basį, tačiau 1949 m. liepos mėnesį jis buvo išvarytas iš miesto, o arkivyskupijos kapitulai Religinių kultų reikalų tarybos (toliau - RKRT) įgaliotinis Bronius Pušinis pareiškė, kad sovietų valdžia Vilniaus arkivyskupijos valdytojo poste toleruos tik vysk. K. Paltaroką.

Arkivyskupijos kapitula, bijodama skaudžių konflikto su valdžia padarinių, nutarė nesipriešinti įgaliotinio reikalavimui ir pakviesti vysk. K. Paltaroką į Vilnių. Vysk. K. Paltarokas taip pat buvo priverstas nusileisti režimo valiai, tačiau vyskupo apsisprendimą vykti į Vilnių, matyt, lėmė ir Dievo kvietimas pasirūpinti jam tokio brangaus šventojo relikvijomis, kurių saugumui iškilo realus pavojus. Dokumentai liudija, jog vyskupas dėjo daug pastangų, kad arkikatedra ar bent jau Šv. Kazimiero koplyčia būtų palikta tikintiesiems. Nors katedros parapijos komiteto delegacijos vizitai į Maskvą ir raštai įvairioms valdžios institucijoms nepakeitė ryžtingo vietinių kompartijos lyderių apsisprendimo uždaryti arkikatedrą, vyskupas rankų nenuleido. Būdamas aktyvus Šv. Kazimiero kulto gaivintojas, jis baiminosi, kad uždarytoje ir niekieno nesaugomoje katedroje Šventojo relikvijos gali būti išniekintos, o be to, nesant galimybes prie jų prieiti, tarp tikinčiųjų silpnėtų ir pamaldumas į Šv. Kazimierą. 1950 m. gegužės 30 d. rašytame laiške J. Stalinui (pateikiamas kaip publikuojamos studijos priedas) vysk. K. Paltarokas iškėlė Šv. Kazimiero relikvijų tolimesnio likimo klausimą, kaip išeitį siūlydamas padaryti atskirą įėjimą į arkikatedros šv. Kazimiero koplyčią ir leisti ten atlikinėti religines apeigas. Tačiau toks kompromisinis pasiūlymas, aišku, nebuvo priimtinas sovietams, kurie kaip tik tuo metu rengėsi iškilmingai minėti dešimtąsias tarybų valdžios „įkūrimo" Lietuvoje metines. Kad ant arkikatedros portiko esančios šventųjų Stanislovo, Kazimiero ir Elenos skulptūros netrikdytų švenčiančiųjų dėmesio, minėjimo išvakarėse jos buvo paslapčia nugriautos.

Po kelis metus trukusio susirašinėjimo su sovietų valdžios atstovais taip ir nepavyko atgauti laisvo priėjimo prie Šv. Kazimiero relikvijų arkikatedroje, todėl vysk. K. Paltarokas 1952 m. pavasarį nusprendė prašyti, kad relikvijas būtų leista perkelti į kitą bažnyčią. Nors vietos sovietų valdžios atstovai iš pradžių nenorėjo sutikti ir su tokiu variantu, RKRT įgaliotinis B. Pušinis sugebėjo įtikinti tiek savo vadovybę Maskvoje, tiek Lietuvos SSR Ministrų Tarybą, kad relikvijų perkėlimas būtų išmintingiausias sprendimas susidariusioje situacijoje, jis baiminosi, kad tuo atveju, jeigu karstas su Šv. Kazimiero palaikais būtų pavogtas ar išniekintas, kiltų didelis tikinčiųjų pasipiktinimas, kuris smarkiai pakenktų sovietų valdžios autoritetui. Be to, kaip tik tuo metu siekta vysk. K. Paltaroką įtraukti į sovietų organizuojamas propagandines „taikos gynimo" akcijas, todėl atsisakymas patenkinti jo prašymą dėl relikvijų perkėlimo galėjo sukomplikuoti šį reikalą3. 1952 m. vasaros pabaigoje pagaliau buvo sulaukta valdžios sutikimo, kad Šv. Kazimiero relikvijos būtų perkeltos į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią su sąlyga, kad perkėlimas vyks tikintiesiems apie tai nežinant ir be jokių viešų ceremonijų.

1952 m. spalio 9 d. vykusio relikvijų perkėlimo aplinkybes vysk. K. Paltarokas užfiksavo atmintinėje, kurią vėliau kaip priedą irgi pridėjo prie rengiamos studijos apie Šv. Kazimierą. Priverstinė tyli Šv. Kazimiero relikvijų kelionė iš arkikatedros į naują saugojimo vietą tuo nesibaigė. Pasinaudodamas po J. Stalino mirties susidariusia kiek laisvesne viešojo gyvenimo atmosfera, vysk. K. Paltarokas nusprendė plačiau paskleisti žinią apie relikvijų perkėlimo faktą. 1953 m. gegužės pradžioje tuo tikslu buvo sumanyta surengti iškilmingą Šv. Kazimiero relikvijų išstatymo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios didžiajame altoriuje ceremoniją. Likus vos porai dienų iki numatytų iškilmių iš vysk. K. Paltaroko išgirdęs apie planuojamą renginį, RKRT įgaliotinis nebeturėjo galimybės jį uždrausti, nes visose Vilniaus bažnyčiose apie tai jau buvo paskelbta prieš keletą dienų. B. Pušiniui teliko imtis priemonių, kad iškilmės nevirstų masine religinių ir patriotinių visuomenės nuotaikų demonstracija. Buvo liepta išmontuoti bažnyčios šventoriuje įrengtus garsiakalbius, parapijos klebonas kun. Mykolas Tarvydis ir kurijos kancleris Česlovas Krivaitis įspėti, kad jie asmeniškai bus atsakingi už galimus incidentus iškilmių metu. Nepaisant valdžios atstovų daromų kliūčių, renginys sukėlė pakankamai didelį visuomenės susidomėjimą. RKRT įgaliotinio duomenimis, gegužės 10 d. iškilmingose Mišiose, kurias celebravo pats vyskupas, dalyvavo 35 kunigai ir apie 3000 tikinčiųjų4.

Manytina, kad šeštojo dešimtmečio pradžioje, kovos dėl Šv. Kazimiero relikvijų išsaugojimo metu, vysk. K. Paltarokas baigė rašyti ir savo studiją apie šventąjį karalaitį. Išlikusiuose jos mašinraštiniuose nuorašuose nurodomos skirtingos parengimo datos: anksčiausia 1950 m., vėliausia 1954 m. Sovietų saugumo sudarytoje vyskupo operatyvinio sekimo byloje taip pat atsidūrė vienas iš studijos variantų. Tai 1950 m. datuota, į mėlynos spalvos viršelius įrišta mašinraštinė kopija su rankraštiniais intarpais. Prie jos pridėtame raštelyje nurodyta, kad „knygelė 1955 m. birželį gauta iš KGB 2-ojo skyriaus agento „Žemaičio", su kuriuo ryšį palaiko drg. Ščerbakovas"5. Čia dar nėra ir vėliau atsiradusių priedų, todėl spėtina, kad tai buvo pirmasis studijos variantas, kurį vėliau vyskupas tobulino ir pildė. Tiesa, lyginant 1944 m. vasario 2 d. parengtą vysk. K. Paltaroko ganytojišką laišką, skirtą Šv. Kazimierui, ir knygelės turinį, matyti, kad pradiniai studijos apmatai buvo išdėstyti jau šiame laiške.

Parašymo metu vysk. K. Paltaroko studija neabejotinai buvo didelis žingsnis į priekį Šv. Kazimiero gyvenimo ir jo kulto istorijos tyrime. Mat iki sovietų okupacijos šios temos istoriografija buvo labai skurdi, ją praktiškai reprezentavo vienintelė kun. Antano Aleknos parengta vos 30 puslapių knygelė6. Nors kun. A. Alekna rėmėsi senaisiais Šv. Kazimiero gyvenimo aprašymais ir keliais lenkų istorikų darbais, tai nebuvo savarankiškas mokslinis tyrimas, o daugiau populiaraus pobūdžio publikacija. Pirma rimta istorinė studija apie Šv. Kazimierą pasirodė tik šeštojo dešimtmečio viduryje išeivijoje. Remdamasis naujais šaltiniais, surastais taip pat ir Vatikano archyvuose, ją parengė vienas žymiausių XX amžiaus Lietuvos istorikų Zenonas Ivinskis7. Jis bene daugiausia dėmesio skyrė Šv. Kazimiero kanonizacijos problemai, gana įtikinamai pagrįsdamas išvadą, kad popiežiaus Leono X laikais Kazimiero kanonizacijos byla nebuvo baigta. Z. Ivinskis taip pat labai plačiai aptarė Šv. Kazimiero kulto sklaidos istoriją Lietuvoje ir svetur. Sovietų valdymo metais religinės literatūros leidyba buvo labai suvaržyta. Net ir po J. Stalino mirties, vadinamojo „atšilimo" laikotarpiu oficialiai buvo galima spausdinti tik liturginei praktikai būtinus religinio turinio leidinius. Tokiomis aplinkybėmis, žinoma, nebuvo jokių galimybių išleisti vysk. K. Paltaroko studiją. Panašiai kaip kiti sovietmečiu dvasininkų parašyti veikalai - pamokslų rinkiniai, katechetinio ir apologetinio pobūdžio knygos, Bažnyčios istorijos studijos - jie galėjo plisti tik savilaidos būdu. Aštuntajame dešimtmetyje, plečiantis ryšiams tarp stiprėjančio religinio pogrindžio Lietuvoje ir išeivijos, mikrofilmas su vysk. K. Paltaroko studija apie Šv. Kazimierą pasiekė Vakaruose dirbusius lietuvių dvasininkus, besidominčius Bažnyčios praeitimi. Jų iniciatyva 1984 m., kai buvo minimas 500 metų Šv. Kazimiero mirties jubiliejus, išeivijos leidiniuose buvo paskelbti keli šios studijos fragmentai. Žurnale „Aidai" buvo išspausdinta knygos dalis „Kazimiero jaunystė" ir jos prieduose buvę dokumentai, atspindintys relikvijų perkėlimą į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Maždaug pusė studijos teksto (baigiant dalimi „Šv. Kazimiero stebuklai"), kurį, kaip teigiama, parūpino kun. Rapolas Krasauskas, buvo publikuota ir tęstiniame Lituanistikos tyrimo ir studijų centro leidinyje „Lietuvių tautos praeitis".

Taigi tik dabar, praėjus daugiau nei 50 metų nuo parašymo, publikuojamas pilnas paskutinės studijos redakcijos tekstas. Šiandien smarkiai į priekį pasistūmėjusių Šv. Kazimiero biografijos ir jo kulto studijų kontekste šis darbas galbūt ir atrodo šiek tiek pasenęs, tačiau svarbiausių jo teiginių vėlesni tyrinėtojai iš esmės nepaneigė. Parašyta gyvu stiliumi ji dar ir šiandien gali būti naudojama kaip Šv. Kazimiero asmenybės ir jo kulto istorijos pažinimo šaltinis. Kartu šis leidimas yra pavėluotas skolos grąžinimas ir savotiškas paminklas vyskupui, kuris tiek daug nuveikė, kad Šv. Kazimiero kultas per XX amžiaus Lietuvos istorijos audras išliktų ir netgi sustiprėtų.

LKMA akademikas

dr. Arūnas Streikus

 S. Maslauskaitė, „Vyskupas Kazimieras Paltarokas - šv. Kazimiero kulto propaguotojas", Iš Panevėžio praeities. Penki bažnyčios šimtmečiai [konferencijos pranešimai], Panevėžys, 2007, p. 81.

 G. Jankevičiūtė, „Šv. Kazimiero atvaizdas XX a. Lietuvos dailėje ir 1943 m. konkursas", Šventasis Kazimieras istorijos vyksme. Įvaizdis ir refleksija, Vilnius, 2006, p. 75-84.

 B. Pušinio 1952 m. kovo 22 d. laiškas RKRT pirmininkui I. Polianskiui, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. R-181, ap. 1, b. 58,1.36.

 B. Pušinio 1952 m. gegužės 14 d. laiškas RKRT pirmininkui I. Polianskiui, LCVA, f. R-181, ap. 3, b. 34,1. 62-63.

Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-30, b. 1297,1. 396-1.

6 A. Alekna, Šv. Kazimieras karalaitis, Kaunas, 1932.

Z. Ivinskis, Šv. Kazimieras, 1458-1484, New York, 1955.

 

 

VYSKUPO KAZIMIERO PALTAROKO RAŠYTINIS PALIKIMAS

Spaudoje pirmieji K. Paltaroko rašiniai pasirodė 1907 m., pirmoji knyga - 1910 m. Rašyti nustojo 1951 m. Bendradarbiavo šiuose periodiniuose leidiniuose: „Viltis", „Vienybė", „Ateitis", „Laisvė", „Rytas", „Mūsų laikraštis", „Darbininkas", „Panevėžio Balsas/Garsas", žurnaluose: „Draugija", „Tiesos Kelias", „Lietuvos Mokykla". Jo raštai pasižymi turiningumu, taisyklinga kalba, geru stiliumi, lengvai skaitomi. Juos galima suskirstyti į šias grupes: pamokslai, mokykliniai vadovėliai, mokslo veikalai, pastoracinio pobūdžio ganytojiški raštai bei laiškai.

Pamokslai: Sakyklai vadovas, 3 kn., 1911; 1931-1933 - 2-asis išplėstas leidimas

Vadovėliai mokykloms: Šventoji Senojo Įstatymo istorija. Šventoji Naujojo Įstatymo istorija, 1912.; 1937; Tikybos mokslas, 1916; Tikybos pirmamokslis, 1916; 1941; Šventoji Senojo Įstatymo istorija, 1916; Šventoji Naujojo Įstatymo istorija, 1917, skirtos pradžios mokykloms; Katalikų tikybos katekizmas 1918; 1938; 1942; 1946

Socialiniai, pastoraciniai, pedagoginiai raštai: Girtuoklystė -nesveikata, 1910; 1921; Girtuoklystė - neturto motina, 1910; 1921; Girtuoklystė - nedorybių versmė, 1911; 1921; Socialinis klausimas, 1914; 1921; Labdarybės tvarkymas kitur ir Lietuvoje, 1920; Visuomeninis kunigo veikimas, 1921; Ar socializmas įvykdomas? (vertimas), 1921; Vargo žmonių globėja, 1922; 1937; Tikybinis vaikų auklėjimas, 1926; Seksualinis jaunuomenės švietimas, 1926; Pradžios mokyklų pastoracija, 1928; Tikybiniai jaunimo pergyvenimai, 1929; Tikyba ir politika, 1929; Katalikų Veikimo Centras ir svarbiausi jo uždaviniai Lietuvoje, 1929; Tikybinis jaunuomenės auklėjimas, 1930; Depopuliacija ir pastoracija, 1932 (Tiesos Kelias); Priešmokyklinis vaikų auklėjimas, 1934; Panevėžio bažnyčios, 1936; Mozė ir katekizmas, 1937; Laisvamanybė, 1939;

Suredagavo ir išleido: Panevėžio Vyskupijos Sinodas, 1936; Šv. Jurgis, 1937.

Liko nespausdinta: Taisykite Viešpaties kelią, Tyruose šaukiančio balsas, Ganytojo žodis, Visuomenės mokslas, Gyvenimo bruožai, Panevėžio vyskupijos monografija, Kristaus Karaliaus litanija, Šv. Kazimiero litanija, monografija apie šv. Kazimierą.

Ganytojo laiškų, skirtų tikintiesiems, dvasininkams, atskiroms parapijoms ir įvairiomis progomis paskelbė 52.

Vyskupo K. Paltaroko katekizmas - katalikų tikybos pirmamokslis, išleistas vokiečių okupacijos metais, buvo sovietiniais laikais nuolat kopijuojamas ir perspausdinamas (fiktyviai nurodant tą seną datą, kad sovietiniai pareigūnai neimtų ieškoti leidėjų). Tas katekizmas, galima sakyti, buvo kelių kartų lietuvių tikėjimo mokykla. Tik vyskupo K. Paltaroko dėka sovietiniais laikais milijonai jaunimo paruošti sakramentams. Iš jo mokėsi visos sovietinio meto kartos. Vysk. J. Kauneckas sako: „Vysk. K. Paltaroko katekizmas - mano tikėjimo pagrindas".

SUMMARY

Bishop Kazimieras Paltarokas (1875-1958) was very enthusiastic about spreading St. Casimier s cult. Due to the bishops effort Panevėžys diocese where the bishop worked became the centre of St. Casimier's cult support and spread at the first half of the 20th century. Bishop Kazimieras Paltarokas built the Cathedral of Christ the King in Panevėžys and collected a lot of works of art related to St. Casimier. The bishop was a highly talented and devoted personality. He was the founder of Panevėžys diocese, established 11 parishes, built 16 churches. He wrote more than 50 letters devoted to priests. A lot of energy and time was dedicated to his pedagogical activities, he took care of Catholic organiza-tions, prepared and published some books, wrote the history of Panevėžys diocese, published the catechism, a book containing questions and answers about the Christian religion.

Bishop Kazimieras Paltarokas' historical study "Prince Saint Casimier" written in 1954 was thoroughly edited by priest Vaclovas Aliulis. The book includes academician Arūnas Streikus' article "Bishop Kazimieras Paltarokas is a defender and supporter of St. Casimier's cult." The book contains the list of the bishops written heritage.

St. Casimier's coffin is kept in the most important sanctuary of Lithuania, the Archcathedral of Vilnius, in the special chapel devoted to him.

 

Paltarokas, Kazimieras Pa-154 Karalaitis Šventasis Kazimieras / Kazimieras Paltarokas. - Vilnius : Danielius, 2010.- 144 p.

ISBN 978-9955-476-84-9

Šis istorinis vyskupo K. Paltaroko rankraštis apie karalaitį šv. Kazimierą baigtas rašyti 1954 m. Vilniuje. Vyskupas kruopščiai rinko medžiagą apie šventąjį. Tuo tikslu jis ne kartą važiavo į Gardiną, kur šventasis užgeso žemiškajam gyvenimui.

XX amžiaus pirmoje pusėje šv. Kazimiero kulto skleidimo centras buvo Panevėžio vyskupija, kur dirbo vyskupas K. Paltarokas. Jis ypač buvo pamilęs šventąjį Kazimierą, ne tik jam atsidavęs gilioje maldoje, bet rūpinosi, kad visi galėtų džiaugtis jo globa ir dangiškąja palaima. 1928 m. sausio 25 d. vyskupo Kazimiero Paltaroko prašymu Šventasis Tėvas Pijus XI savo dekretu šv. Kazimierą paskyrė Panevėžio vyskupijos globėju, o Šventasis Tėvas Pijus XII jį paskyrė ypatingu jaunimo globėju.

Šis leidinys yra ne tik padėka mūsų globėjui šv. Kazimierui, bet ir graži ganytojo vyskupo Kazimiero Paltaroko atmintis.

UDK 23/28(474.5):929Kazimieras

VYSKUPAS KAZIMIERAS PALTAROKAS T. M.

KARALAITIS ŠVENTASIS KAZIMIERAS

Išleido leidykla DANIELIUS

Spausdino UAB „Petro ofsetas" Žalgirio g. 90, LT-09303 Vilnius

 

Design by Joomla