Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus

 


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

  prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

  prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

  prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

  prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

 

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

  prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

  prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

  prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

  prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

  prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

  prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

 

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

  prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA
( 1771 - 1849 )
prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

viršelis

NIHIL OBSTAT

Sac. Joannes Stankevičius
Censor deputatus

IMPRIMATUR

Albertus G. Cardinalis Meyer, S.T.D., S.S.L.

Archiepiscopus Chicagiensis
Chicagiae, die 22 Novembris, 1961 an.

DR. JUOZAS PRUNSKIS

VYRAI KLYSTKELIUOSE 

pemkus

ženklas

LIETUVIŠKOS KNYGOS KLUBAS

Išleido Lietuviškos Knygos Klubas, 1962
Spausdino Draugo spaustuvė
4545 W. 63 St., Chicago 29, Ill.

ĮŽANGOS ŽODIS

Šio šimtmečio pradžioje, 1900 metais, Paryžiuje įvykusioje didžiojoje Pasaulinėje parodoje kas dieną popiet lankydavosi Henry Adams, autorius knygos “The Education of Henry Adams”. Kaip viename laiške pasakojosi, jis eidavo prie dinamo mašinos ir prie jos melsdavosi. Jis neturėjęs nieko kito, ką garbintų. Buvo materialistinių pažiūrų. O tas laikotarpis buvo elektros amžiaus pradžia. Dinamo, gaminanti elektrą, buvo pažangos simbolistos pažangos, kuri jam buvo virtusi dievaičiu. Mūsų laikais ta techniškoji pažanga žmogui į rankas įdavė didžiausiąatominęjėgą, dėl kurios, deja, jisai pats dreba, kad kiekvienu momentu gali būti paverstas į dulkes ir dūmus.

Daugelis žmonių, įbedę akis į žemės progresą, jau nebeįstengia dangaus žvaigždžių įžvelgti ir daugeliui mašinų trenksmas nebeleidžia girdėti angelų taikos ir ramybės giesmės. Kaip sako dr. J. Heuss, netikras švietimas iš žmogaus ėmė daryti gudrų velnią, kai tuo tarpu turėjo padaryti šventuoju. Išvedimas iš blogio nėra tik žinojimo didinimas, bet viso žmogaus vidinio gyvenimo pakeitimas. Ir kiek rinktiniai žmonės turėjo išgyventi, įvairiais klystkeliais blaškytis, kol šią tiesą pasiekė?!

Vienas amerikietis gamtininkas, kaip aprašo dr. J. Sutherland Bonnell, kartą vaikščiojo Atlanto pakrante. Jo dėmesį atkreipė kažkoks keistas daiktas vandens pakrašty. Tai buvo didžiulis paukštis. Gamtininkas, arčiau priėjęs, įsitikino, kad tai stambus erelis, prie kurio kojos buvo pritvirtinti spąstai. Už šimtų mylių šis paukštis įkrito į spąstų žiaunas. Jis kovojo visomis jėgomis, nudaužė grandinę, ir pagaliau su spąstais nuskrido. Bet metalas jį traukė žemyn. Jam buvo neišpasakytai sunku ieškoti tinkamo maisto, ir išsekęs jis nukrito jūros pakrantėje užgesti iš jėgų išblėsimo...

Kiek gi daug žmonių savo silpnume paslysta į moralinius spąstus. Kokią tragišką kovą jie pergyvena, bebandydami nudaužti pančius, rišančius juos prie dvokiančių gyvenimo dumblų? Ir kiek skaidraus džiaugsmo jie pergyvena, jei visa tai jiems pavyksta. Sekdami didžiuoju Lecordaire, galėtume pasakyti, kad klystkelių žmogus tiesą ir gėrį pasiekia tik po daug kovų. Gilesnės gyvenimo prasmės ieškantiems, tos herojiškos anų vidaus kovos yra tiek įdomios ir jų pasiekti laimėjimai tiek maloniai džiuginą, kad norėtųsi juos giliau pažinti. Jų atrastoji krikščionybės tiesa ir Kristaus dorovė suspindi nauju žavesiu ir visiems neša naują įkvėpimą. Jie atskleidžia naują patrauklumą krikščionybės, su kuria mes nuo gimimo esame perdaug apsipratę. Štai kodėl konvertitų raštai yra daugelio mėgiami skaityti.

Nuo Kauno Kun. seminarijos laikų šios knygos autorius per 30 metų širdyje brandino mintįduoti savo tautos broliams gausesnį tokių intymių biografinių pergyvenimų pluoštą. 1959 metais išėjo knyga apie konvertites moteris, pavadinta “28 moterys”. Dabar čia duodama lyg antra to paties dalisapie vyrus konvertitus. Kiekvieno jų klystkeliai ir suradimas gaivios tiesos tai savas pasaulis, savas pasaulėžiūros rūmas, kas yra dar įdomiau. Plačiai žinomas istorijos tyrinėtojas Friedrich von Hurter pvz. taip savo kelią nusako:

—    Aš nesidaviau Bažnyčios išorės vedamas, kad patekčiau į Bažnyčios vidų. Aš, kaip smalsus svetimasis, lyg godus pirkėjas atviromis akimis ėjau aplinkui, lyg norintysis namą pirkti jį apžiūrėdamas. Iš pradžių aš katalikų Bažnyčios rūmą gerai ištyriau, ir daugiau buvau įžvelgęs, negu kai kuris iš tų, kurie tame pat name yra gimę. Ilgai gaišau, kol pagaliau pasakiau: tas rūmas man patinka. Ir tik kai aš jį atradau tvirtą, labai tinkamą gyventi, pasiryžau ir pats šiame nuostabiame katalikų Bažnyčios rūme pasilikti.

Panašių ieškojimų ir apsisprendimų mes šioje knygoje rasime visą eilę. Į šių žmonių gyvenimo kelią įsigilinę, mes galėsime drauge su dr. W. Norman Pittenger jausti:

—    Krikščionybė žmonėms atneša jėgą. Daugelis iš mūsų esame lyg automobilis be gazolino (benzino): mums trūksta jėgos gyventi, mums trūksta stiprybės likti giliai vaisingais dvasioje, mums trūksta ryžto gyvenimą padaryti turtingu, koks jisai Dievo rankose gali tapti.—

Klystkeliais klaidžioję ir Tiesą bei Gėrį suradę, mums įtikinančiai parodo, kad krikščionybė, G. Popini žodžiais betariant, bus maistas visoms burnoms, skirtas naujo gyvenimo grąžinimui net ir tiems, kurie gal net jo vardo gerai nežino.

AUTORIUS

RUSŲ MOKSLININKO ODISĖJA

— Kas tiesos ieškodamas pergyveno sunkias kovas ir išliejo daug prakaito, tas ją dvigubai daugiau brangina ir dvigubai geriau įstengia ją perteikti, — taip rašo austrų laikraštininkas ir kultūrininkas dr. J. Eberle, buvęs žymaus vidurio Europos žurnalo „Schoenere Zukunft” redaktorius. Jisai yra net surinkęs eilę tokių tiesos ieškotojų pasipasakojimų, kurie yra išleisti atskira knyga, pavadinta „Unser Weg zur Kirche” (Mūsų kelias į Bažnyčią).

Gal vienas įdomiausių yra rusų profesoriaus D. Artemjevo pasisakymas. Jis yra kilęs iš lietuviams artimesnių sričių — Žemojo Naugardo, kur gyveno jo seneliai, pas kuriuos jis praleido savo jaunystę iki 18 m. amžiaus. Jį globojo močiutė, pasižyminti rusų kaimietišku religingumu. Ji daugiausia laiko praleisdavo, skaitydama knygas, ypač išleistas Athoso kalno vienuolių. Tačiau, daugelio rusų tikėjimas buvo pilnas prietarų. Dauguma pravoslavų dvasiškių buvo neišmokslinti ir neturėjo žmonėms įtakos. Liaudyje net buvo įsitikinimas, kad sutikti popą reiškia nelaimę, nuo kurios tačiau galima apsisaugoti, jei per kairį petį tris kartus nusispiausi.

Lankant mokyklą, Artemjevui kilo įvairių pasaulėžiūrinių abejonių. Dėl jų kreiptis į popą jam buvo nepatogu, taip pat neturėjo nieko kito, kas jam galėtų į kylančius klausimus atsakyti, todėl pats ėmė ieškoti atsakymo knygose. Jis įsijungė į skaitymo ratelį, įsteigtą saviauklai. Tame ratelyje buvo penki nariai, kurie skaitė knygas bei straipsnius ir susirinkimuose perskaitytus dalykus aptardavo. Ypač jie susidomėjo publicisto Pisarevo straipsniais. Pisarevo įtaka rusų visuomenėje tada buvo labai didelė. Jo raštai buvo persunkti skepticizmo, racionalizmo ir liberalizmo. Labai grubia forma jis skelbė materialistinę pasaulėžiūrą.

Tokios įtakos veikiamas, Artemjevas prarado savo tikėjimą. Jis pradėjo dar daugiau skaityti socialistinius raštus, rasdamas juose aiškią priešreliginę pasaulėžiūrą, kuri ir jame vis labiau ir labiau ėmė įsigalėti. Jo religiniai abejojimai pranyko. Jis nusprendė, kad Dievo buvimo klausimas yra neišsprendžiamas, o pagaliau ir nėra taip svarbus. Būdamas dar tik 17 m. amžiaus, jis jau jautėsi „laisvas nuo religinių prietarų”. Po to, kaip jis pats sako, prasidėjo ir jo išsilaisvinimas iš „dorovinių varžtų”.

Dabar jam atrodė, kad vienintelis dėmesio vertas mokslas — tai gamtamokslis. Dėl to jis įstojo į Gamtos - Matematikos fakultetą Maskvoje. Kaip pats sako, per ketverius metus buvo paskendęs moksluose ir malonumų ieškojime. Galvoti apie religinius klausimus jam nebuvo laiko. Taip atėjo pirmoji rusų revoliucija 1904 metais. Dėl studentų maištų prieš carą, universitetas buvo uždarytas. Daugelis manė, kad revoliucija išsiplės, todėl Artemjevo senelė dalį savo turtų išgabeno į užsienį, drauge išsiųsdama ir jį patį su seserimi tęsti studijų į Paryžių. Iš Odesos išplaukė laivu į Neapolį. Pakeliui užklupo nepaprastai stipri audra. Jų laivo stiebai lūžo, visas laivas braškėjo, užgeso šviesos. Teko gulėti lovoje, įsikabinus stulpo, kad nebūtum mėtomas po visą kajutę. Studentas pajuto mirties artumą ir prisiminė apyskaitos dieną amžinybėje, kai bus „atidaryta gyvenimo knyga”. Jis pajuto, kaip jo bedieviškoji pasaulėžiūra netikra. Jau tada jis linko grįžti prie Dievo, tačiau kelionė pasibaigė laimingai, atsirado nauji pergyvenimai Neapoly, sustojus prabangiame viešbutyje, o pasiekęs Paryžių, jis ėmė lankyti visas pramogų vietas, kurias tik galėjo jam pateikti „modernusis Babilonas”, kaip jis pats savo atsiminimuose rašo.

Kartą iš tokių pramogų vietos, po „linksmos nakties”, jis grįžo į savo kambarį anksti rytą. Štai kaip jis apie tai rašo: „Staiga pajutau didelį tuštumą viduje. Visi malonumai, kuriais pirma taip domėjausi, dabar atrodė niekingi. Visas mano ligšiolinis gyvenimas Paryžiuje buvo toks tuščias ir nuobodus, kad nenoromis pajutau pasibiaurėjimą ir tokiu gyvenimu, ir pačiu savimi. Iškilo klausimas, ką toliau daryti. Juk daugiau taip gyventi negalima. Nutariau savo gyvenimą pašvęsti studijoms.

Rusijoje jau buvo aprimę maištai. Jisai sugrįžo į tėvynę, pasiryžęs imtis mineralogijos ir kristalografijos studijų. Studijos jam sekėsi, ir jas baigęs, buvo pakviestas profesoriauti įvairiose aukštosiose mokyklose. Iki 1910 m. gyveno atsidėjęs tik mokslui, nors turėjo rūpintis ir iš tėvo paveldėtu didoku žemės plotu. 1910 m. vedė. Žmona buvo sunkiai sugyvenama isterikė. Po metų jų meilė išblėso, ir gyvenimas tapo nepakenčiamai sunkus. Namai virto pragaru, ir jis net buvo bepradedąs mąstyti apie savižudybę. Pergyveno labai didelį įtempimą. Kažkaip tuo metu jis kartą labai ryškiai pajuto kito pasaulio realybę, tamsiame danguje dvasios akimis regėdamas dvi labai aiškias žvaigždes, kurių viena, vaizduojanti jo žmoną, užgeso. Tai jam davė progos pamąstyti, kad jo sergančios žmonos gyvenimas nėra ilgas. Jame gimė užuojautos jausmas ir atitolino savižudybės mintis. Iš tikrųjų, jo žmona, gydytojų išsiųsta į San Remo, į Viduržemio pajūrį, mirė, jam esant Petrapily.

Tie visi įvykiai dar labiau jo žvilgsnį nukreipė į anapus. Jau anksčiau jis domėjosi okultizmu, spiritizmu, kartais net dalyvavo spiritistiniuose seansuose, nors jiems daug reikšmės nepriduodavo ir tariamus dvasių regėjimus priskirdavo haliucinacijoms arba apgaulei.

— Tačiau po žmonos mirties, — jis rašo, — dažnai man kildavo mintis, kad yra kitas, dvasinis pasaulis, skirtingas nuo mūsų medžiaginio pasaulio, ir kad abudu pasauliai rišasi vienas su kitu. Tokios mintys tai buvo pirmas plyšys mano racionalistinėje ir materialistinėje pasaulėžiūroje. Manyje susiformavo nauja idealistinė pasaulėžiūra: ėmiau pripažinti savarankiškos Visatos Priežasties buvimą. Nustojau būti bedievis, nors mano Dievo sąvoka buvo stipriai skirtinga nuo krikščioniškosios pažiūros. —

Jis Dievą pripažino visatos sutvėrėju, tačiau nepripažino Jo viešpatavimo pasaulyje ir Jo valios įtakos mūsų gyvenime. Krikščionybė jam tada atrodė tik viena iš daugelio religijų, taip pat turinti klaidų, kaip ir kitos — tiesų ir prietarų mišinys. Be to, jis galvojo, kad krikščionybė, skelbdama nuolankumą, yra vergų tikyba, laisvam žmogui netinkanti. Dėl to jis bet kokią krikščionybės rūšį inteligentiškam žmogui laikė nepriimtina, o dorovės atžvilgiu jis pasiliko toks, kaip anksčiau — visų pirma žiūrėti savo naudos ir malonumo.

Jo mokslinė karjera buvo puiki. Studijas apie kristalus jis spausdino rusų žurnaluose, o taip pat ir Muenchene leidžiamame „Zeitschrift fuer Kristallographie”. Tie straipsniai buvo labai vertinami. Apgynęs doktorato disertaciją, gavo visą eilę pasiūlymų profesoriauti. Iš pradžių buvo profesoriaus pavaduotojas Kalnų akademijoje Petrapily, paskui profesorius Varšuvos Politechnikos institute, o vėliau jį išrinko profesorium Maskvos universitetas. Be to, vyriausybė jį paskyrė komisijos pirmininku įkurti Kalnų akademiją Maskvoje.

Atėjo 1917 m. bolševikų revoliucija. Jo nuosavybė buvo atimta, bet profesūroje pasiliko, buvo gerai aprūpintas, turėjo užtikrintą darbą. Tačiau raudonasis režimas reikalavo lenktis prieš jį. Buvo jaučiama didelė vidinė prievarta, asmenybės laužymas. Mokslininko darbo laisvė buvo sumindžiota. Sąlygos pasidarė nebepakenčiamos, ir jo sąmonėje pradėjo bręsti du keliai: savižudybė ar bėgimas į užsienį. Gyvenimu jisai buvo nusivylęs, todėl savęs sunaikinimas jam atrodė lengviausias ir paprasčiausias. Tačiau jau tada jis tikėjo sielos nemirtingumą, kas jį ir sulaikė nuo savižudybės. Jis apsisprendė bėgti į užsienį. Po keletos nepasisekusių bandymų, vis dėlto jam pavyko per Švediją pasiekti Vokietiją.

Atvykęs į Vokietiją, apsistojo Berlyne ir buvo pakviestas redaguoti rusų emigrantų laikraštį. Pragyvenimas buvo užtikrintas, tačiau viduje jis jautė sukrėtimą, tuštumą, ko negalėjo pašalinti nė gausus ir atkaklus darbas. Moksliniai klausimai, kurių išsprendimu pirmiau jis tiek sielojosi, dabar prarado patrauklumą. Niekas jo nebedomino, ir jis kaskart ryškiau ėmė jausti reikalą galutinai išspręsti gyvenimo prasmės klausimą.

— Po eilės skausmingų valandų, — rašo jis, — kuriose svarsčiau ir analizavau savo ankstyvesnius pergyvenimus bei gyvenimo klausimus, pagaliau įsitikinau, kad prieš mane iškilusios problemos tik tada galės būti išrištos, jeigu aš susitelksiu išspręsti, kas bus po mano mirties, po mano sielos atsiskyrimo nuo kūno.—

Dabar jis pradėjo gilintis į teologijos studijas Innsbrucke, vėliau Vienoje, kur 1929 m. buvo įšventintas kunigu. Savo ir kitų panašių konvertitų kelią jis vadina labai sunkiu, nes tenka vesti sunkią kovą su savimi, su savo puikybe, tačiau atlyginimas, kurį gauna kiekvienas toks žmogus, laimėdamas dvasinę ramybę, kad yra pasiekęs tiesą, yra turtas, vertas didelės aukos.

APIE VIENĄ ŽVALGYBOS
KARININKĄ

Karys gali būti taktiškas ir šaltas, vykdydamas žygį ar žvalgybos uždavinį, ir jo sieloje gali vykti labai įtempta idėjų ir pasaulėžiūrinė kova. Šitokią padėtį yra pergyvenęs Australijos kariuomenės majoras Patrick Howard Auld, antrojo Pasaulinio karo metu buvęs Australijos generalinio štabo žvalgybos karininkas.

Jisai gimęs 1894 metais. Iš pat jaunatvės buvo išauklėtas unitarų tikyboje. Tikėjo jis, kad Dievas yra visų tėvas, ir kad žmonės yra savo tarpe broliai, tačiau netikėjo į Kristaus Dievystę, į Švč. Trejybę, į pragaro buvimą, šešerius metus lankydamas anglikonų mokyklą, jisai priėmė Švč. Trejybės tiesą, tačiau jame buvo išaugintas dar stipresnis nusistatymas prieš katalikybę.

Išėjęs savo aukštesnes studijas, jisai gavo progos lankytis Anglijoje ir čia pirmą kartą arčiau susiduria su katalikais. Dalyvavo Las Palmas katedroje iškilmingose šv. mišiose. Tai padarė įspūdį. Dar labiau įspūdį sustiprino matytos katalikų gotikos katedros, abatijos, bažnyčios, kuriose akmenyje buvo gerai perteiktos dvasinės vertybės, kaip jisai pats tai sako.

Pirmojo Pasaulinio karo metu kruvinuose Gallipoli mūšiuose jis buvo liudininkas, kaip uolus katalikų karo kapelionas, savęs nepaisydamas, tarnavo sužeistiesiems ir patsai žuvo fronte. Tai iš dalies pakeitė mūsų aprašomojo Auld susidarytas kreivas pažiūras apie kunigus.

Patekęs į vokiečių nelaisvę, kur išbuvo aštuonerius metus, stebėjo vokiečių kunigų laikomas šv. mišias. Tai jam įspaudė Bažnyčios visuotinumo, universalumo įspūdį. Su mūsų Auld tame pat kambaryje gyveno angliškos kultūros kapitonas, katalikas, aukštos moralės, tikėjimą praktikavęs ir jautęsis laimingas, linksmas. Karui pasibaigus, mūsų Auld, lankydamasis Bromptono bažnyčioje, kuri garsėjo savo muzika, matė šalia aristokrato klūpantį elgetą, ir tai jam paryškino šventųjų bendravimo mintį Katalikų Bažnyčioje.

Tačiau, grįžęs į Australiją, jis vėl keletai metų apmiršo patirtus įspūdžius apie katalikybę.

Bėgo metai, ir štai ką jis toliau sakosi:

— Gyvenimas pamažu mane mokė, kad laimė, paremta materializmu, yra tuščias ir beviltiškas ieškojimas. Nusikaltėlio kelias kietas. —

Jį jau buvo pradėjusi vilioti anglikonų liturgija, bet nuo anglikonizmo jį galutinai atstūmė šis faktas: anglikonų vyskupai buvo priėmę naują maldaknygę, kurią atmetė atstovų rūmai. Auld ėmė galvoti — kokia čia krikščionių bažnyčia, kad joje sprendžiamą balsą gali turėti atstovų rūmai, kur yra net ir žydų, ir ateistų, ir kitokių konfesijų žmonių.

Kartą Adelaidėje mūsų Auld įėjo į katalikų katedrą. Jį pagavo ta dvasinė atmosfera, tas jaukumas, stebint besimeldžiančius žmones. Ties durimis, tarp įvairių knygelių, jisai atrado tėvo Martindale parašytąją apie katalikų tikybą. Įmetęs pinigėlį, knygutę pasiėmė. Patiko. Per porą sekančių metų jis vis taip ėmė ir ėmė tokias knygutes, aiškinančias apie Kristaus buvimą švč. Sakramente, apie išpažintį, skaistyklą, popiežiaus neklaidingumą.

—    Nuolatinis studijavimas ir mąstymas, o palaipsniui ir malda, — rašo jisai, parodė man, kad Kristaus Dievybė, Jo didi meilė žmogui, pareikšta Išganytojo užgimimu, mirtimi ir prisikėlimu, o taipgi — įsteigimas autoritetingos Jo Bažnyčios žemėje, yra gyvybiniai veiksniai. —

Taipgi jį giliai veikė Katalikų Bažnyčios vienybė. „Vienybė moksle, pamaldose, drausmėje — buvo aiškiai matoma ir išskirianti Jo Bažnyčios žymė,” — rašo Auld.

—    Pagaliau, — rašo jisai toliau knygoje „This City of Peace”, — priėjau išvados, kad Dievas pasauliui davė žinią, kurią žmonės vadina religija, ir kad ta religija, būdama Dievo balsas, turi absoliučiai būti viena, aiški, pastovi, neklaidinga ir turi remtis Dievo autoritetu. Tokias žymes aš tegalėjau rasti tik Katalikų Bažnyčioje. —

Dabar jisai nutarė kreiptis į katalikų kunigą. Tris mėnesius atsidėjęs studijavo katalikybės tiesas, daug skaitė. Pagaliau tapo kataliku.

—    Mano pirmasis įspūdis pasidarant kataliku buvo didis palengvėjimas nuo chaoso ir susirūpinimo ir pasiekimas ramybės ir tikrumo; taipgi — dėkingumo jausmas Dievui už Tikėjimo dovaną ir už nuodėmių atleidimą. Jaučiau visišką širdies pasikeitimą ir naują gyvenimo pradžią.

Dabar jį žavėjo Bažnyčios kelias. Jis tvirtina:

—    Priešingai daugumos įsitikinimui, Bažnyčia visada ugdė meną ir mokslą, bet vienintelė aristokratija, kurią ji pripažįsta, yra šventumo aristokratija... Tikrai, katalikybės priėmimas reikalauja suminkštėjimo širdies, bet ne smegenų... —

Giliau tyrinėdamas, jis susekė, kad per paskutinį šimtą metų apie 1,200 Anglijos nekatalikų dvasininkų tapo katalikais. Vien tik dvejų metų laikotarpy prieš jam rašant tuos savo atsiminimus, net 24 anglikonų kunigai tapo katalikais, įsitikinę, kad katalikybėje tiesa.

Dabar Auld galėjo parašyti:

—    Katalikų Bažnyčia turi atsakymą į gyvenimo mįslę, atnešdama protingą tikrumą minčiai, ramybę ir paguodą sielai ir stiprybę valiai... Juo daugiau žmogus tyrinėji, juo labiau įsitikini, kad popiežius yra teisėtas Kristaus įpėdinis žemėje, kad jisai yra Šv. Dvasios saugomas nuo klaidos mokant tikėjimo ir doros tiesas, kaip tai yra garantavęs mūsų Viešpats,

— kad bažnyčios, nesančios vienybėje su Šventuoju Tėvu, nepriklauso tai vienybei, už kurią mūsų Viešpats specialiai meldėsi, ir kad ateis diena, kada tos „kitos Kristaus avys” — mūsų atsiskyrę broliai grįš į vienybę, kad būtų vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas ganytojas, viena avija, kaip to Viešpats karštai troško.

Baikime tą pasisakymą žodžiu, kad praslinkus 17 metų mano praktiško patyrimo, būnant Katalikų Bažnyčios nariu, esu labiau kaip kada nors tikras, jog nepadariau jokios klaidos, įsijungdamas į šią avidę, — baigia mūsų Auld savo pareiškimą knygai „This City of Peace”.


KONVERTITO ENTUZIAZMAS

Vienoje parapijoje gyveno žmogus, kuris gana reguliariai šventadieniais lankydavo bažnyčią. Tačiau pamažu pradėjo apsileisti, nustojo eiti į bažnyčią ir dalyvauti bet kokiame bažnytiniame veikime. Tos parapijos kunigas kartą jį aplankė. Atrado besėdintį prie besikūrenančio židinio. Nieko nesakydamas, kunigas paėmė reples, jomis ištraukė degančią žariją iš ugnies ir padėjo ant akmens prieš ugniavietę. Tyliai abudu stebėjo, kaip žarija patamsėjo, pajuodo ir visiškai užgeso. Vyras suprato kunigo pamoką ir jam tarė:

— Jau nebereikia Jums, kunige, kalbėti. Ateinantį sekmadienį aš būsiu bažnyčioje.

Daugelis žmonių, esančių nuošaliai nuo tikėjimo, nekartą pasijunta panašiai, kaip tos šalstančios ir gęstančios žarijos. Jie nori vėl glaustis prie didžiojo židinio, kad iš naujo sužėrėtų. Tai ryškiai matyti konvertitų gyvenime.

Amerikiečių istorikas M. Baldwin buvo aukšto išsimokslinimo vyras. Jis dėstė istoriją Yale, Rugers, Notre Dame ir New Yorko universitetuose. Parašė visą eilę moksliškų knygų.

Jau nuo pat jaunystės jis turėjo labai geras sąlygas mokslui, nes tėvas buvo Yale universiteto profesorius. Abudu jo tėvai buvo anglikonų tikybos. Motina labai mėgo literatūrą ir poeziją. Ypatingai ji domėjosi Dante. „Dieviškosios komedijos” skaitymas šeimą supažindino su katalikybe. Jie net po truputį ėmė domėtis katalikų teologija, istorija, didžiuoju katalikybės filosofu Tomu Akviniečiu ir scholastikais.

Jaunasis Baldwin, gilindamasis universitetinėse studijose, perdaug religiniais klausimais nesisielojo. Kilus tikybiniams ginčams, jis visada gindavo anglikonizmą, tačiau kaskart vis ryškiau ėmė pastebėti, kad jo įsitikinimas anglikonizmo tikrumu blėsta. Studijuodamas istoriją, jis pradėjo labiau domėtis reformacijos laikotarpiu. Pats pasakoja, kad jam pradėjo ryškėti, jog inteligentiškas protestantas gali nesunkiai ginti katalikybę, bet jam nelengva suprasti anglikonizmo pasaulėžiūrą.

Kuo labiau brendo jo mokslinės pažiūros, kuo daugiau jis susipažino su istorija, tuo labiau pradėjo įžvelgti katalikybės visuotinumą ir geografinį anglikonizmo apribojimą. Jis pradėjo lankyti katalikų bažnyčią, nes jam patiko pamaldos. Pagaliau, jis ir savo protu ir širdimi taip priartėjo prie katalikybės, kad kunigui Beckley pasiuntė laiškutį, prisipažindamas norįs tapti katalikų Bažnyčios nariu.

Tačiau, tas žygis vis dėlto užkūrė jame psichologinę kovą. Jis jautėsi apleidžiąs savo tėvus. Savo atsiminimuose rašo, kad beveik norėjęs atplėšti pašto dėžutę ir išsiimti tą laišką. Ieškodamas išsiblaškymo, ėjo žaisti teniso. Tą dieną nevalgė nė vakarienės. Susijaudinęs telefonu pašaukė tėvus, kurie jam patarė dar palaukti iki dalykai patys susitvarkys. Gavo ir kunigo atsakymą, kad šiuo metu išvažiuojąs, prašė palaukti iki rudens.

Praslinko keletas mėnesių ir reikalai susitvarkė. Istoriką kun. Beckley priėmė į katalikų Bažnyčią. Mišių metu jis pirmą kartą priėjo Komunijos. Abudu tėvai dalyvavo apeigose. Tėvas jį ragino gerai išstudijuoti tikėjimo išpažinimą, nes jam reikės tai atlikti. Motina jautėsi labai laiminga. Kitais metais ir ji tapo katalike, o po trejų metų ir jo tėvas buvo priimtas į Bažnyčią.

Džiaugdamasis atradęs tikrąjį tikėjimą, istorikas Baldwin savo atsiminimuose rašo: — Reikia didelio žmogiško supratimo ir daug maldų, kad Dievas toms rimtoms ir nuoširdžioms sieloms, esančioms taip arti Bažnyčios slenksčio, suteiktų malonę tą slenkstį peržengti ir priimti dieviškos tiesos, gyvenimo ir meilės pilnumą.

IŠ AISTRŲ SŪKURIŲ Į
MEDITACIJOS AUKŠTUMAS

Kultūriniame pasaulyje yra gana didelis susidomėjimas prancūzų rašytoju Leon Bloy. Pietinėje Amerikoje išleidžiami vis nauji jo į ispanų kalbą išverstieji veikalai, o ir Jungtinėse Amerikos Valstybėse pasirodo veikalų apie tą įdomų kūrėją, kaip, pavyzdžiui, filosofų Maritain išleistasai „Pilgrim of Absolute” (Dievo piligrimas).

Leon Bloy buvo kalnų inžinieriaus sūnus, antras kūdikis septynių vaikų šeimoje. Jo tėvas buvo masonas, kuris garbino Rousseau ir Benjaminą Frankliną, gi jo motina buvo dievota moteris.

Jaunasai Leon Bloy nebuvo žymus studentas. Jis kiek domėjosi menu, muzika, piešimu. Šių palinkimų vedamas jisai ir apleido tėvų namus, išvykdamas į Paryžių. Čia jisai nugrimzdo į aistrų gyvenimą, prarado tikėjimą.

Ieškodamas pragyvenimo jisai tarnavo tai redakcijose, tai pas profesionalus. Pamėgo skaitymą. Suartėjo su poetu B. D’Aurevilly, kuris jam įkvėpė nemažai simpatijų krikščionybei. Beskaitydamas daugiau, Leon Bloy susižavėjo krikščionybe ir patsai liko uoliu kataliku.

Bet jo gyvenimas buvo sunkus. Dažnai jisai kentėjo šaltį ir badą. Buvo dienų, kad jisai nieko kito burnoje neturėjo, kaip tik ryto metą priimtąją Komuniją. Stiprybę dabar sėmė iš tikėjimo. Jis rašė:

—    Nėra kitos taip tikros tiesos, kaip Absoliutas (tikėjimas). Mano siekimas — būti kankiniu. Kada virš galvos šviečia antgamtinė tikėjimo aureolė, kad tą vainiką vertai nešiotumei, privalai turėti mergelių stiprybę, kunigo nenuodėmingumą ir patriarchų šventumą. —

Jisai norėjo visas savo jėgas, visą savo laiką pašvęsti Dievo tarnybai ir buvo įstojęs į kartūzų vienuolyną, tačiau patyrė, kad atsiskyrėlio gyvenimas nėra jo pašaukimu ir išėjęs sukūrė šeimą, bet jį vis kankino aukštesnio tobulumo ilgesys ir jisai rašė:

—    Nepagerbė manęs Dievas suteikdamas kunigystės pašaukimą. Turiu ieškoti kelio pasaulyje, kuris man nepatinka, ir turiu pergyventi tą negerovę, kad esu aistringai traukiamas prie to, ką niekinu. —

Jo gyvenimas buvo nepaprastai vargingas. Alkis buvo jo kasdienis svečias. Iš bado ir šalčio mirė du jo vaikai. Dėl to ir jo kūriniuose atsispindi skausmas, kentėjimas ir ieškojimas stiprybės Dievuje.

—    Esu tiktai vargšas žmogus, kuris ieškau Dievo; verkiu ir jo šaukiuosi visose kryžkelėse... Tiesa, kuri atsispindi mano visose knygose yra ta, kad aš rašau tiktai dėl Dievo, — sakosi rašytojas Bloy.

Vakarais, visos šeimos apsuptas, atsiklaupęs ant grindų, jisai kalbėjo rožančių. Jis daug skaitė ir mąstė apie Šv. Raštą ir galvojo apie atgailą ir gerus darbus.

—    Kai jūs mirsite, — rašė jisai, — su savimi tepasiimsite tik vieną dalyką: ašaras. Ir tai — ašaras, kurias jūs patys išliejote, ir jos bus jums laimės priežastimi; pasiimsite ir ašaras, kurias kitiems išspaudėte, ir jos atneš jums pasibaisėjimą. —

Leon Bloy įspėja:

—    Nėra žmogaus, kuris negalėtų būti šventu; nuodėmė ir nuodėmės jo kelyje nors būtų ir juodžiausios, tėra tik pripuolamybė, ir tas nepakeičia esminės galimybės liktis šventuoju.

Jo mintys dažnai kilo į Dangų. Patsai prisipažino:

—    Mano Dieve, aš verkiu taip dažnai. Ar aš verkiu iš nuliūdimo, prisiminęs ką iškentėjau? Ar aš verkiu iš džiaugsmo, prisiminęs Tave?

Visada atmintinas jo šūkis:

—    Tėra tik vienas nuliūdimas: nebūti šventu.

Bloy iš prigimties buvo liūdnas, melancholikas.

Motina nekartą rasdavo jį verkiantį, ašarojantį ištisomis valandomis be aiškios priežasties.

Ir jo knygose atsispindi pergyventas vargas, iškęstas ilgesys ir pasiektas aiškus įsitikinimo kelias. Vietomis jis aštrus ir kietas, bet tam jis randa pateisinimą :

—    Kai kurie žmonės, paskaitę mano knygų, nori krikštytis (atsiversti). Koks dieviškas patvirtinimas mano griežtumui ir prievartai! Tebūnie palaiminti tie prievartos kumščiai, kurie tik vieni tepajėgė sudaužyti tas vario duris, kurios laikė anas sielas įkalintas. —

Ir, lyg dar labiau norėdamas atskleisti savo kūrybos paslaptį, rašytojas Bloy sakosi:

—    Mano paslaptis glūdi tame, kad aš visa širdimi myliu, sutikčiau net gyvybę atiduoti už tas sielas, kurios skaitys mane kurią nors dieną... —

Tarp tų, kuriuos jis labiausiai paveikė, kuriuos atvedė prie katalikų Bažnyčios altorių, yra filosofas Maritain ir jo žmona. Tasai filosofas, apibūdindamas rašytoją Bloy, sako:

—    Vieton būti pabaltintu karstu, kaip tas yra su visų laikų fariziejais, jisai buvo anglėta, pajuodusi katedra. Baltoji pusė buvo viduje, giliai tabernakulyje. —

Leon Bloy prisipažįsta:

—    Aš esu žmogus, mirštąs iš dieviškos meilės troškulio. —

Žemė jam visą laiką buvo dygliuota:

—    Per daugelį metų, nuo pat gimimo, nieko kito neturėjau, kaip tik kentėjimą. —

Tą posmą rašydamas, jis sakosi per paskutinius dešimtį metų beveik nuolat kentėjęs badą, šaltį, karštį, didį išsekimą, gilų liūdesį, juodą vienatvę, ir tą viską jis sau užkrovęs, nes gailėjęsis kitų.

Jo ilgesys — išsilaisvinus iš kūno pančių, rasti laimę Dievuje:

—    Išlaisvinki mane, sutraukyki mano pančius, sugrąžinki mane atgal į Tėvo namą, į manąją šalį, į mano paveldėjimą, sugrąžinki man, kas man priklauso, kad Tu būtumei pagarbintas savo teisybėje, — tai Bloy malda.

Rašytojas labai gerai supranta žmogaus silpnumą:

—    Kas gi galėtų tikėti, kad tas pats žmogus, kuris taip aiškiai mato Dievo garbę, kuris kalba apie dalykus, įstengiančius prikelti pasiryžimą broliuose, esančiuose nusivylime, ir kuris apie Švč. Trejybę negali kalbėti be meilės ašarų, — kas gi galėtų manyti, kad tasai pats žmogus kasdieną yra atiduotas aštriausioms pagundoms ir kad nė vienu akimirksniu jis nėra savo širdies valdovu. —

Bet užtat tyrą sielos gyvenimą jis taip labai vertino:

—    Vienos sielos išganymas yra didesnės reikšmės, kaip šimtui tūkstančių vargšų suteiktoji kūniška pagalba. —

Ir tas jo žodis tuo reikšmingesnis, kad jisai pats buvo vargšas; taip, vienų Sekminių dieną jie nieko kito neturėjo valgyti kaip tik galvutę salotų, o tą Sekminių vakarą net jų šviesa užgeso, turėjo sėdėti tamsoje.

Kentėjimų valandose jo paties šeima atnešdavo jam apsčiai paguodos. Štai kaip jisai pats tą aprašo:

—    Kai grįžau šį vakarą namo, ji (dukrelė Veronika) buvo lovoje. Atsisėdau šalia jos ir tariau: „Tėvelis vėl kenčia”. Tą išgirdęs brangus tvarinėlis mane mylavo ir apdengė bučkiais, su švelniu atjautimu dūsaudama. Kaip gi saldžios ašaros ritosi man, o Dieve!..

Kitą kartą:

—    Neseniai Veronika, matydama mane giliame nuliūdime, apkabino rankutėmis mano kaklą ir švelniai tarė: „Brangus tėveli, neverki, aš tau ką nors duosiu”. Ir vargšė mergytė nuėjo prie savo žaislelių, ieškodama ką man galėtų padovanoti. Šiandien per mišias atsiminiau tą ir buvau perdaug sujaudintas, kad nepalyginčiau to su kuo dievišku. Ar gali būti kas nors labiau širdį draskančio, kaip užuojauta to, kuris nieko neturi, bet kuris nori ką nors dovanoti?

O jo vargas buvo didelis. Kaip patsai aprašo:

—    Seni ir nauji skolintojai, nekantrūs, lojantieji vertelgos, kasdieninis elgetavimas būtiniausių pragyvenimui reikmenų ir — beveik nenugalimas sunkumas rašytojui, nugramzdintam į tokį pragarą, susikaupti, pakankamai atgauti dvasią! Kurgi yra vergas, kuris norėtų tokio gyvenimo, ir kaip gi aš būčiau galėjęs tą visą pakelti, jei kas rytą nebūčiau priėmęs kūno mūsų nukryžiuotojo Išganytojo?

Jo pasitikėjimas buvo Kūrėjuje:

—    Aš teturiu viltį tik Dievuje ir, pramatydamas katastrofą, ruošiuosi kankinystei vienatvėje. —

Tačiau, nors pats kentėdamas, jis norėjo savo raštais kitiems patarnauti ir ilgėjosi:

—    Kaip gi aš galėčiau pasidaryti gėlėmis nukaišytoji pieva, kurioje ganytųsi mūsų laikų paikystės gyvuliai? —

Su giliu nuolankumu tas atsivertęs aistrų vergas dabar išpažino :

—    Aukoti Jėzui turtus, garbę, net meilę — tai buvo senas žaidimas šventumo aureole papuoštų kankinių ir išpažintojų, kurie yra garbinami bazilikose ir kurių istorijos yra surašomos dorybės mokytojų. Tačiau, Mirštančiajam, erškėčiais vainikuotajam aukoti blogio džiugesius ir pamėgtą ydų vergiją, — tarp lelijų stovinčiam Avinėliui atsižadėti išmatų kvapo — tokia yra auka šio piligrimo, kuris sau pasiskyrė neįtikimą misiją — prie Kryžiaus kojų atsovauti dabarties poezijai. —

Vykdydamas savo, žadintojo, misiją, rašytojas kietas tiems, kurie paskęsta vien savo versle:

—    Žmogus, kuris visiškai yra verslo žmogumi, yra kaip tas stulpinis, kuris niekada nenulipa nuo savo pilioriaus. Jo mintys, jausmai, akys, ausys, nosis, paragavimas, palytėjimas ir pilvas — yra tik verslui. Biznio vergas nežino nei tėvo, nei motinos, nei dėdės, nei tetos, nei žmonos, nei vaikų, nei grožio, nei biaurumo, nei to kas švaru, nei kas purvina, nei karščio, nei speigo, nei Dievo, nei velnio. Jis tepripažįsta ir težino tik biznį. —

Su giliu sarkazmu ir aštria pajuoka turtuoliams be širdies Bloy moka pasakyti:

—    Skaičiau, kad vienas XVIII šimtmečio didikas savo pilyje turėjo taip turtingai įrengtus rūmus, kad žmonės negalėjo rasti niekur kitur nusispiauti, kaip tik į savininko veidą... —

Perspėdamas nesąžiningus pinigų gaudytojus, rašytojas Leon Bloy sako:

—    Turtuolio kraujas yra sugedę pūliai, zurzantieji iš Kaino žaizdų. —

Rašytojas primena pareigą padėti kitiems:

—    Kiekvienas žmogus, kuris turi daugiau negu jam būtina jo dvasiniam ir medžiaginiam gyvenimui, yra milijonierius, dėlto yra skolininkas tiems, kurie nieko neturi. Stiklas vandens yra toks brangus, kad nors jį duotų kas nors, kuris galėtų ir daugiau padaryti, vis tiek tas turi neapskaičiuojamą vertę. — Jis aštrus moderniesiems pagonims, kurie, į žemės pomėgius įbedę akis, Saulės jau nebemato:

—    Jūs nepiktžodžiaujate, — rašo Bloy su pajuoka. — Viešpaties vardas yra taip toli nuo jūsų minčių, kad jis neįeina į jūsų galvas, net tam, kad „pavartotumėte Jį be reikalo”. —

Niekas taip vaizdžiai nenusako modernaus žmogaus varžybų su Dievybe, kaip rašytojas Bloy:

—    Savo amžinosios valios paslaptingiausiu ir nesuprantamu dekretu, atrodo, Dievas nusmerkė Save iki laikų pabaigos niekada nepavartoti savo tiesioginės teisės į žmogų, kaip šeimininkas į tarną, kaip karalius į pavaldinį. Jei Jis nori mus turėti, Jis turi mus pavilioti, nes, jei jo Majestotas mums nepatinka, mes galime atstumti Jį nuo savęs, sumušti, nuplakti ir nukryžiuoti pilkajai miniai pritariant. Dievas nesigins savo galybe, o tik savo kantrumu ir grožiu.

Normalu, kad yra antagonizmas tarp žmogaus, priverstinai apvilkto laisve, ir tarp Dievo, savanoriškai atsisakiusio savo jėgos. Atakos ir atsparumas protingai balansuojasi, ir ta nuolatinė kova tarp žmogaus prigimties ir Dievo yra besiveržiančiu šaltiniu neišsemiamo kentėjimo. —

KANČIŲ MERGAITĖ IR POETAS

Seniai gal jau net į dulkes pavirto palaikai ano garsaus rašytojo Klemenso Brentano, mirusio 1842 m. Tas turtingo pirklio sūnus galėjo mokytis keliuose universitetuose. Turėdamas reikiamą išsilavinimą, gerą pragyvenimą ir pakankamai laiko, jisai atsidėjo kūrybai ir pradėjo rašyti vėliau pagarsėjusius eilėraščius, dramas, apysakas. Tačiau tam jautrios sielos žmogui pasaulio sūkurys buvo pragaištingas. Jisai visiškai apsileido savo tikybiniame gyvenime, nuėjo šunkeliais. Taip kelerius metus klaidžiojo be vidujinio inkaro. Pagaliau pasijuto toks nelaimingas ir ėmė ilgėtis tiesos ir gėrio.

Jį paveikė viena aplinkybė: pamaldi jo motutė buvo nuo kūdikystės įpratinusi prieš einant gulti su švęstu vandeniu persižegnoti. Nuėjęs klystkeliais, jis tai užmiršo.

Vieną naktį, kai jis po klaidžiojimo grįžo namo, jam atrodė lyg motina prieš jį stovėtų, pasilenktų ir švęstu vandeniu jo kaktoje kryžių darytų. Jis dabar atsiminė nekaltą jaunystę ir žuvusį vėlesnį gyvenimą.

Pirmą kartą jis rimčiau susimąstė ir palinko į pasikeitimą.

Gyvenimas jį suvedė su nepaprasta mergaite — Kotryna Emmerich. Ji turėdavo nepaprastų regėjimų, pergyveno Kristaus kančią. Brentano tas palenkė daugiau susimąstyti, atvėrė jo akis naujiems pasauliams. Bet vis dar jis nebuvo apsisprendęs. Kartą jisai Berlyne susitiko vokiečių poetę Luizą Hensel. Jiedu išsikalbėjo atvirai. Brentano jai nupasakojo savo nusivylimą gyvenimu, žodžiu, atvėrė visą savo sužeistą sielą. Staiga ji pertraukė poetą:

—    Ką gi tas padės, kad tą papasakosi jaunai mergaitei? Jūs esate laimingas, nes galite eiti išpažinties. Eik ir pasisakyk nuodėmklausiui, kas tavo širdį taip spaudžia. —

Brentanui tas padarė gilų įspūdį ir jis pratarė garsiai, kad girdėtų ir aplinkui stovintieji:

—    Ar gi tą turėtų man priminti liuteronų pastoriaus duktė?!

Bet vis dėlto namo jisai parėjo labai susimąstęs ir neužilgo nuėjo išpažinties, pirmą kartą po 10 metų... Nuodėmklausis su ašaromis jį laimino.

Tada jis dar daugiau laiko pašventė pažinimui jam taip mielos katalikų Bažnyčios ir, ištisas valandas praleisdamas prie stigmatizuotosios (Kristaus žaizdas turinčios) Kotrynos Emmerich, surašė jos visus Kristaus kančios regėjimus į puikią knygą, kuri yra išversta ir į lietuvių kalbą.

Į lietuvių kalbą taipgi išversta jo Istorija apie narsųjį Kasperą ir gražuolę Onytę.

Klemens Brentano — tai vokiečių vėlyvojo romantizmo poetas. Apie savo eilėraščius jis kalbėjo:

—    Aš kalbu sau visokias lopšines, kad mano paties verkiantis kūdikis pagaliau nurimtų. —

Tai buvo didelės fantazijos rašytojas ir jo pasakos susilaukė daugelio laidų. Kai buvo ruošiama viena iš naujų laidų, jisai savo draugui Boehmeriui rašė:

—    Ypač stipriai maldauju — viską, kas galėtų pažeisti tyrą širdį, išnaikinti, kad manęs nebeslėgtų naujos kaltės. —

Prieš mirtį jis viename savo laiškų vaizdžiai nusakė blogo skaitymo vaisius.

Paskutiniai jo gyvenimo metai buvo pašvęsti krikščioniškai artimo meilei, labdarai. Čia daug pasitarnavo jo veikalas apie gailestingumo seseris. Mirė sulaukęs 64 metų.


DEVYNIOLIKOS ŠIMTMEČIŲ
PATYRIMAS

Paėmęs į rankas, sakysime, nors ir „The Man Who Was Chesterton”, tai yra Gilbert Keith Chestertono rinktinių raštų knygą, ir paskaitęs keletą puslapių, tuojau įsitikini, koksai genialus kūrėjas buvo tasai autorius. Jisai mokėjo paprasčiausius dalykus taip gražiai aprašyti, kad negali atsigėrėti. Sakysime, jo straipsniukas „Ką aš radau savo kišenėse” nustebins kiekvieną, kuris tik įžvelgs, kaip iš nieko galima sukurti nuostabios vertės dalykėlį. O Chestertonas buvo garsus ne tik kaip rašytojas, bet ir garsus laikraštininkas, paskaitininkas, filosofas. Jaunatvėje jisai buvo toli nuo katalikų Bažnyčios, net buvo pasinešęs į socializmą, tačiau, giliau dalykus apsvarstydamas, jisai pamatė didelę vertę katalikų mokslo ir 1922 metais perėjo į katalikų Bažnyčią. Nuo to laiko jisai pasidarė vienas iš didesniųjų katalikybės gynėjų ir jam popiežius Pijus XI skyrė net specialų paaukštinimą, duodamas Šv. Gregoriaus Didžiojo riterio titulą. Mums Chestertonas dar įdomus tuo, kad jisai savo raštuose yra minėjęs ir Lietuvos vardą. Apie gyvenimo klausimus jisai rašo:

— Beveik iki pabaigos devynioliktojo šimtmečio žmogus, kuris pereina į katalikų Bažnyčią, buvo laikomas nustojančiu savo protavimo galios. Dabar gi greičiau bus laikomas nustojusiu nuoseklaus mintijimo tas, kuris nepereina prie katalikų. Kai kam tai atrodys perdėjimu, bet aš tikiu, kad tūkstančių mintyse tas stovi kaip pasąmonėje pasislėpusi tiesa. Kai dėl pagrindinių priežasčių, dėl ko žmonės pereina į katalikų tikybą, tai jų yra dvi: viena, kad žmogus įsitikina, jog čia toji tiesa, ir, antra, kad jis ieško išsivadavimo iš nuodėmių. Jeigu būtų koks žmogus, kuriam šios priežastys nebūtų pagrindinėmis, būtų tuščias dalykas teirautis, kokie buvo jo filosofiniai, istoriniai ar kiti vidaus pergyvenimo motyvai — priežastys pereinant į senąją religiją... —

Taip drąsiai tasai plunksnos genijus pareiškia, kad jis liko kataliku dėl to, jog čia matė tiesą ir kad tik per katalikų Bažnyčią jis tematė galimybę žmogui pakilti iš nuodėmių.

Chestertonas yra nors kiek pažįstamas ir lietuviams: jo vertinga knyga „Žmogus, kuris buvo ketvirtadieniu” dar 1930 m. buvo išspausdinta lietuviškame vertime.

Per 62 savo gyvenimo metus (mirė 1936 m. birželio 14 d.). Chestertonas gausiai pasireiškė savo lyrika, baladėmis, satyromis, biografijomis, detektyvų istorijomis, savo giliai prasmingais essays.

Po atsivertimo jis savo talentą pašventė tikėjimo, Bažnyčios gynimui. Jau 1926 m. išėjo iš spaudos jo „Katalikų Bažnyčia ir atsivertimas”.

Chestertonas mėgo kalbėti paradoksiškais aforizmais ir jo raštuose aptinkame posakius, kaip šie:

—    Žmonėms aukso amžius ateina tik tada, kai jie nors momentui pamiršta auksą. —

—    Ačiū Dievui, kad aš nebuvau gudrus ir visuomet galėjau džiaugtis dalykais, kuomet juos supratau ir kuomet nesupratau. —

Religija ir krikščionybė jam sudarė viso gyvenimo turinį ir jis skelbė:

—    Krikščionybė mirė daug kartų ir vėl prisikėlė, nes ji turi Dievą, kuris žino būdą išeiti iš kapo. —

Religinių praktikų įtaką žmogaus gyvenime jis aukštai vertino, pvz. sakydamas:

—    Tik katalikas po gerai atliktos išpažinties tegali pajusti gyvenimo laisvę ir kaip kūdikis džiaugtis saulėtomis gyvenimo dienomis... Bažnyčia yra laisvės nešėja. Katalikas, kuris grįžta atgal iš klausyklos, dabar gali vėl laisvai įžengti į auksinės kūdikystės kelią, nes jis tvirtai tiki, kad Dievas prie klausyklos langelio vėl atnaujino jo sieloje Dieviškąjį Paveikslą. —

Talentingojo Chestertono pasaulėžiūrą iškalbingai nusako šie jo žodžiai:

—    Kartą Bernard Shaw išreiškė paslėptą ilgesį: kad kiekvienas žmogus galėtų 300 metų gyventi laimingoje žmonijos epochoje... Esu giliai įsitikinęs, — rašė toliau Chestertonas, — kad jeigu per paskutinius 300 metų būtų gyvenęs Bernard Shaw, jis jau seniai būtų tapęs kataliku. Jis būtų įžvelgęs, kaip pasaulis ratu aplink save sukasi ir kaip mažai tegalima pasitikėti jo vadinamąja pažanga. Jis būtų galėjęs pamatyti, kaip Bažnyčia buvo paaukota bibliškam prietaringumui, o patsai šventraštis (biblija) paaukota darvinistiškam - anarchistiškam prietaringumui. Ir jisai prieš tai būtų pirmasis ėmęsis kovoti.

Kaip ten bebūtų — jis kiekvienam žmogui norėjo trijų šimtmečių patirties, — toliau rašo Chestertonas. Tačiau katalikas, priešingai kitiems žmonėms, turi devyniolikos šimtmečių patyrimą. Žmogus, kuris tampa kataliku, vienu kartu pasidaro su dviejų tūkstančių metų patyrimu. Dar tiksliau išsireiškiant — tik dabar jis pradeda augti ir iškyla į pilną žmoniškumą. Dalykus jis vertina pagal tai, kaip jie turi įtakos į žmoniją įvairiose šalyse ir įvairiais laikais, tūkstantmečių laikotarpyje, o ne pagal paskutines laikraščių žinias... Aiškumą ir ryžtingumą moderniojo gyvenimo klausimuose aš terandu tik katalikų Bažnyčioje, ir dėl to aš pats tapau kataliku. —

PRANCŪZŲ MINISTERIO-
RAŠYTOJO NUOSTABUS KELIAS

Vienas žymiausių prancūzų rašytojų Paul Glaudei, buvęs Prancūzijos pasiuntinys - ministeris Kinijoje, Vokietijoje, Brazilijoje, Danijoje, Jungtinėse Amerikos Valstybėse, Belgijoje, taip nupasakoja savo gyvenimo kelią (žiūr. „Through Hundred Gates”, pusl. 197): jisai gimęs 1869 metais. Jų šeima, atsikėlusi į Paryžių, visiškai nustojo tėvų tikėjimo. Tiesa, jis dar priėmė savo pirmą Komuniją, bet labai šaltai; tai buvo jo „jaunystės religijos apvainikavimas ir pabaiga”. Vėliau jisai buvo nusiųstas į bedievišką mokyklą ir taip prarado visus tikėjimo likučius. Pats prisipažįsta gyvenęs be jokių moralinių taisyklių, be tikybos.

— Pirmieji tiesos spinduliai, — pasakoja jisai, — mane pasiekė iš didžiųjų poetų raštų. Jiems esu amžinai dėkingas ir jie daugiausia mano mintį paveikė. —

Jisai pasakojasi, kaip rašytojo Arthur Rimbaud knygos jam atnešė antgamtinių dalykų pajautimą. Bet leiskime jam pačiam kalbėti:

—    Jaučiausi nelaimingas jaunuolis (18 metų) ir tas mane 1886 metų Kalėdose palenkė nuvykti į Notre Dame, didžiąją Paryžiaus katedrą prie Seine upės. Buvau tada bepradedąs rašyti ir tikėjausi iš katalikų ceremonijų gauti sau įkvėpimo kokiam kūriniui. —

Jisai išklausė mišių, o neturėdamas ką veikti, atėjo ir į mišparus:

—    Tada atsitiko tai, kas paveikė visą mano gyvenimą. Staigiai, vienu momentu, per trumpą laiką mano gyvenimo kryptis pasikeitė ir aš buvau tikinčiu. Tikėjau su tokia jėga ir prisirišimu, su tokiu dvasios pakilimu, su tokiu įsitikinimu, su tokiu tikrumu, kad nebuvo vietos jokioms abejonėms... —

Tą pasikeitimą jis priskiria Dievo Apvaizdos ir malonės veikimui, bet ir jis pats nuo to laiko ėmė daugiau domėtis tikybos dalykais. Jis ėmė skaityti Šv. Raštą.

—    Bet knyga, kuri man pati atsivertė, ir kurią aš studijavau, — kalba jisai toliau, — buvo pati Bažnyčia. Tebūnie amžinai palaiminta ta didžioji, majestotiška motina, ant kurios kelių aš viską išmokau. Sekmadienius praleisdavau Notre Dame ir ten nueidavau kai tik galėdavau, ir šiokiadieniais.

Pagaliau jisai išdrįso atlikti išpažintį ir 1890 metų Kalėdose vėl priėmė Komuniją, praslinkus daugeliui metų nuo pirmosios šv. Komunijos. Jis rašo, kad naujas gyvenimas jam davė lyg naujų paskatinimų kūryboje ir toliau savo raštuose jis taip iš širdies vertino religiją.

Kai prancūzų rašytojas Ferdinand Divoire anketos būdu apklausė eilę žymiųjų Prancūzijos vyrų — ką jie žino apie Dievą, Paul Claudel su paprastu nuoširdumu atsakė:

— Ką aš žinau apie Dievą? — Tą, ką sako katekizmas; ne daugiau ir ne mažiau.


ŠIRDYS, KURIOS IEŠKOJO
TIESOS IR MEILĖS

Kartą audiencijoje pas popiežių Leoną XIII buvo ir viena protestantė, kuri jį paklausė:

—    Ar aš turėčiau tapti katalike?

—    Ponia, — atsiliepė Leonas XIII, — darykite pagal savo sąžinės įsitikinimą.

Pasaulėžiūros klausimai ne vienam galvojančiam žmogui atsistoja visu aštrumu, ir čia tikriausias kelias yra nuoširdus ieškojimas, sekant savo sąžinės balsą. Tas ieškojimas dažnai nebūna lengvas. Prancūzų didysis mintyto jas Lacordaire yra pasakęs:

—    Tiesa pasiekiama tik ilga kova; tik į klaidą įpulti jokių pastangų nereikia.

Mums labai miela, kad paskutiniu metu visa eilė tiesos ieškotojų ją surado katalikų pasaulėžiūroje, kurių tarpe ir vienas stipriausių britų rašytojų dr. A. J. Cronin. Baigęs medicinos mokslus Glasgowe, jis kurį laiką buvo laivyno gydytojas, lankęsis Indijoje. Paskui yra buvęs kasyklų gydytojas. Natūralus talentas, mediciniškas žmogaus psichologijos supratimas ir didelis patyrimas, dirbant su įvairiais žmonėmis, jam leido parašyti visą eilę žymių veikalų: „Citadelė”, „The Keys of the Kingdom”, „Adventures in two Worlds”. Beletristinis veikalas „A Thing of Beauty” pateko į labiausiai perkamų knygų sąrašą J. A. Valstybėse.

Dr. Cronin yra parašęs straipsnį „Why I believe in God” (Kodėl aš tikiu Dievą), kuris yra išspausdintas straipsnių rinkinyje „Roads to Rome”. Čia jis labai atvirai nupasakoja savo pasaulėžiūros raidą. Kai jis dar tebebuvo medicinos studentas, Dievo prisiminimas jam sukeldavęs šypseną. Jam atrodė, jog tai pasenusi idėja, atgyvenęs mitas.

— Tačiau, kai aš budėjau prie gimdymo, kai sėdėjau tyliomis nakties valandomis prie mirštančių, kai girdėjau tamsių nepermaldaujamos mirties sparnų plakimą, mano pažiūros darėsi ne taip tikros, — pasakojasi dr. Cronin apie savo tolimesnę pasaulėžiūros evoliuciją.

Jis niekada neužmiršiąs tos valandos, kai sprogimas giliai kasyklose užgriovė keturiolika angliakasių. Jie pasiliko penkias dienas po žemėmis, kai gelbėtojai vis be paliovos kasėsi prie jų. Jų artimieji iš įtempimo ir pervargimo alpo, bekasdami ir belaukdami. Ir pagaliau jie išgirdo iš gelmių tylų giedojimą: „O Viešpatie, mūsų pagalba”. Ir kai buvo iškasti tie nusilpę nelaimingieji angliakasiai, visa minia traukė tą giesmę tūkstančiais balsų. Ji aidėjo apylinkės kalnuose taip džiaugsmingai.

Ji rado atgarsį ir dr. Cronino širdyje. Gilų įspūdį jam padarė ir gailestingoji sesuo, kuri nesiskundė, kuri buvo visiems švelni, kuri neieškojo įvertinimo, kuri gydytojui tepasakė: „Jei Dievas žino apie mano darbą, tai daugiau nieko ir nereikia”. Tas supurtė gydytojo šaltą ateizmą. Jis pradėjo pasaulį stebėti labiau atviromis akimis ir pats sakė:

—    Jeigu mes stebėsime fizinį pasaulį, jo paslaptis ir stebuklus, jo tvarką ir tikslumą, jo šiurpų didumą, negalėsime pabėgti nuo pirmojo Tvėrėjo sąvokos. Kas gi tylią vasaros naktį žiūrėtų į žvaigždes, spindinčias begalybėje, ir nebūtų nugalėtas įsitikinimo, kad tokia visata negalėjo atsirasti tik iš aklo pripuolamumo? Ir mūsų pačių pasaulis, tiksliu ritmu skriedamas erdvėmis, atskleisdamas vis naujus metų laikus, tikrai yra kažkas daugiau negu beprasmis medžiagos sviedinys, pripuolamai mestas nuo saulės. —

Tas naujas religinis įsitikinimas atnešė naujus įsipareigojimus, apie kuriuos jis rašo:

—    Jeigu mes priimame Dievo buvimą ir mūsų pačių nemirtingumą, suprantame, kad mūsų gyvenimas nėra tik linksma pramoga, bet pasiruošimas, ir labai trumpas; tai tik momentas prieš tai, kai mes stosime ant amžinybės slenksčio. —

Dr. Cronin pasakoja, kaip jis, keliaudamas po Italiją, gėrėjosi didingomis religinio meno vertybėmis, tačiau didžiausią įspūdį jam padarė reumatizmo sutrauktas senelis vienuolyno kieme, kuris 30 metų pureno žemę, darbą paversdamas malda, ir kuris, atsakydamas į dr. Cronino klausimą, parodė savo rūpestingai prižiūrimą medį ir tarė:

—    Aš matau savo vyšneles, kraunančias pumpurus, pražįstančias, vaisius vedančias. Ir tada aš tikiu Dievą.—

Savo pasakojimą tas garsusis rašytojas taip baigia:

— Abraomas Linkolnas kas vakarą puldavo ant kelių, pakeldamas savo mintis prie Dievo. Ar mes jau esame perpildyti pasaulio išminties, jei nesiryžtame pasekti jo pavyzdžiu? Ištisais šimtmečiais nesuskaitoma daugybė žmonių savo gyvenimą derino su Dievu, kuris nešė ryžtą silpniems, stiprybę pavargusiems, viltį paskendusiems nusivylime. Jis yra visur, virš mūsų ir aplink mus, okeanuose ir danguje. Jis yra kiekviename iš mūsų, jeigu tik mes Jo ieškosime.

ATSIVERTĖ ANGLIKONŲ
DVASININKAS

Keliaudamas po Australiją, buvau katalikų laikraščio „Advocate” redakcijoje. Užsikalbėjome ilgiau ir išeinant jau mušė dvylika. Raštinėje buvusios kelios mergaitės tuojau ėmė kalbėti „Viešpaties Angelas”. Australijoje katalikų įstaigose yra įprotis drauge kalbėti „Viešpaties Angelas” vidurdienį.

Melboume trys lietuviai kunigai — kun. Vaseris, kun. Kungis ir aš — pietavome katedros klebonijoje. Čia sutikau vieną australą kunigą, kuris per radiją veda katalikų valandėlę. Jis papasakojo, kad Australijoje jau keletą kartų buvo suorganizuotos misijos nekatalikams. Paprastai jos būna bažnyčioje. Prie durų padedama dėžutė, į kurią kiekvienas gali mesti klausimus. Prieš pamokslus ta dėžutė ištuštinama. Kunigas iš sakyklos atsakinėja į pateiktus klausimus. Pamokslai taipgi sakomi pritaikyti nekatalikams.

Šalia tokių misijų, organizuojamos ir uždaros rekolekcijos nekatalikams. Jos, paprastai, vadinamos — klausimų dienos. Nekatalikai suvažiuoja į kokį vienuolyną, čia pasilieka dieną ar daugiau ir tada atsakinėjama į jų klausimus, padedama jiems ieškoti religinės tiesos ir nevienas tuo būdu tapo laimėtas katalikybei. Net miesto rotušės salėje tokios klausimų - misijų dienos nekatalikams pravedamos. Daug čia pasidarbuoja į katalikybę atsivertęs ir kunigu tapęs tėv. dr. Rumble, kurio parašytos knygos „Radio Replies” yra išparduota jau 2,100,000 egzempliorių.

Tarp naujai atsivertusių į katalikybę Australijos vyrų yra ir John Crotty, buvęs anglikonų dvasininkas-ministeris. Jis gimęs 1911 m. Melbourne, Australijoje. Jo tėvas buvo anglikonų arkidiakonas, o dėdė — anglikonų vyskupas. Pats John Crotty mokėsi anglikonų pradžios mokykloje, vėliau studijavo universitete, paskiau anglikonų teologijos mokykloje ir 1935 m. buvo įšventintas anglikonų dvasininku.

Anglikonų knygos katalikybę stipriai kaltino įvairiausiomis blogybėmis. John Crotty nutarė pažiūrėti — ką patys katalikai apie tai sako. Jis ėmė skaityti kun. dr. Rumble „Radio Replies”. Sekančiais metais jis ėmė giliau studijuoti teologiją Oxfordo universitete ir susekė, kad tikrieji mokslininkai pripažįsta dr. Rumble atsakymus prieš protestantų priekaištus.

Studijos Oxforde tam jaunam vyrui atskleidė pirmųjų Bažnyčios tėvų ir Bažnyčios santarybų sprendimus.

Dabar jam labiau aiškėjo, kaip teisingi buvo apie Bažnyčios neklaidingumą Shaw žodžiai, įrašyti įžangoje į šv. Joanos knygą:

— Palyginus su mūsų neklaidingais medikų nutarimais, su mūsų neklaidingais astronomais, su mūsų neklaidingais teisėjais, su mūsų neklaidingais parlamentais, popiežius dulkėse parkritęs ant kelių išpažįsta savo nežinojimą prieš Dievą... —

— Oxfordo universiteto šūkis yra „Dominus illuminatio mea” — Viešpats manoji šviesa. Ir dabar tikėjimo ir dorovės dalykuose man šviesa plaukė iš katalikiškos Romos Bažnyčios, kuri buvo įsteigusi Oxfordo universitetą, — rašo John Crotty.

Ir jis taip galvojo ne vienas. Jam nemažas padrąsinimas buvo, kai prof. Naime parašė žurnale „Church Quarterly Review” (1928), kad Romos šv. mišių kanonas yra gražiausia malda.

Worcesterio diecezijoj, kur po Oxfordo studijų dirbo John Crotty, anglikonų vyskupo paprašytas prabilti į dvasininkus, Evelyn Underhill papasakojo apie savo atliktas katalikų mistikų studijas ir jiems rekomendavo porą katalikiškų knygų.

Crotty taipgi sužinojo, kad prie Romos Katalikų Bažnyčios prisijungė protestantų vyskupas Kinsman. Katalikais tapo anglikonų vyskupo sūnus Ronald Knox, Cantenbury anglikonų arkivyskupo sūnus Robert Hugh Benson.

John Crotty buvo stipriai paveiktas Katalikų Bažnyčios parodytos įtakos: jis suprato, kad Bažnyčios įtakoje palaipsniui buvo panaikinta vergija. Jis ėmė lankyti katalikų šventas vietas: Lisieux, kur gyveno šv. Teresėlė, — trapistų vienuolyną Sept-Pons, kur svečių knygoje vienas nekatalikas buvo įrašęs: „Čia mes pajutome Kristaus Širdies plakimą”.

Pagaliau jis nustojo ėjęs anglikonų dvasininko pareigas, paprašė katalikų kunigą pamokyti jį katalikybės tiesų ir ryžosi tapti kataliku.

Dabar jis džiaugėsi, jausdamas kokia didelė tiesa posakyje: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvais”. Jis pasakojosi, kaip jautėsi laimingas, nors netekęs ankstyvesnių pareigų, bet mokydamasis katalikybės, klausydamas šv. mišių, kalbėdamas mišparus ir kitas maldas. Tarp katalikų jis matė laimę tų, kurie visų pirma ieško dangaus karalystės, ypač jaunų katalikų akcijos darbuotojų, — ir matė nelaimingumą tų, kurie, numetę lengvą Kristaus jungą, daugiau nebelankė Jo Aukos ir Jo sakramentų.

—    Nepaisant žmogiškų netobulumų, aš, — rašo John Crotty, — radau Katalikų Bažnyčioje įkūnytą krikščionybės idealą, išreikštą šv. Augustino posakiu: „Esminiuose dalykuose — vienybė, ne esminiuose — laisvė, visuose gi dalykuose — meilė”.

Atsivertęs į katalikybę, jis primena, kad kongregacionalistų dvasininkas Stanley High rašė „Reader’s Digest” žurnale: „...Pagrindinis dalykas yra tas, kad Romos Katalikų Bažnyčia turi kaiką pasiūlyti moderniam žmogui, ko protestantizmas nepasiūlo”.

John Crotty primena, kad Chichesterio anglikonų vyskupas dr. Bell laiko popiežiaus enciklikas būtinas skaityti kiekvienam.

Pagaliau, į katalikybę atsivertęs John Crotty kartoja H. V. Mortono žodžius, užrašytus knygoje „Through Lands of the Bible” (Per šventraščio žemes) :

—    Visos maldininkų kelionės turi baigtis Romoje, nes iš visų senųjų kitados visuotinės Bažnyčios patriarchatų tik viena Roma išlaikė nenutrauktą ryšį su Apaštalų laikais. —

ANGLIKONU KUNIGO ABEJONĖS
IR RASTOJI TIESA

Nemaža sensacija buvo, kai anglikonų ministeris John Leighton Edwell su savo žmona ir dukterimi 1948 m. birželio 26 d. buvo priimti į katalikų Bažnyčią. Tai įvyko Šv. Patriko katedroje, Melbourne, Australijoje.

Mums įdomus yra to žmogaus gyvenimo kelias. Gerai, kad jis pats apie visa tai pasipasakojo knygoje „The City of Peace”. Gimęs jisai Sydnėjuje 1909 m. Mokslą ėjo anglikonų pradžios mokykloje, vėliau — Šv. Jono kolegijoje, kur ruošiami busimieji anglikonų dvasininkai, kitaip vadinami ministeriais. Jisai pasakojasi, kad nuo mažens buvo išauklėtas liberalistinėse anglikoniškose pažiūrose. Jau būdamas 16 m. amžiaus pajuto pašaukimą į dvasinį luomą. Bestudijuodamas anglikonų teologiją, jis, kaip pats sakosi, pradėjo suvokti, kad kard. Newman buvo teisus, kai tvirtino, jog anglikonų bažnyčia yra sumišusi bendruomenė. Vis dėlto 1933 m., Švč. Trejybės sekmadienį, jisai priėmė anglikonų dvasininko šventimus. Šventimus gavo Anglijoje, kur buvo nuvykęs gilinti studijų ir kurias baigė teologijos licenciato laipsniu.

Iš pradžių dirbo rytų Londono skurdžių rajone. 1935 metais persikėlė į Australiją. Jam teko dirbti ir didelėje miesto parapijoje, ir vakarų Australijos krūmynuose bei ganyklų rajonuose New South Wales. Jam sekėsi sutraukti žmones ir jis patyrė daug džiaugsmo. Tačiau reikalai pasikeitė, apie ką jis pats rašo:

—    Tamsūs abejonių debesys ėmė rinktis ir pradėjo mane kankinti paskaičius jėzuito tėvo Henry Johnson knygą „Kritikas žvelgia į katalikų Bažnyčią”. Ta knyga — tai puikus, moksliškas atsakymas į kan. Maynordo veikalą „Anglikonų bažnyčios tęstinumas”. Per sekančius trejus metus aš skaičiau kokią tik sugriebdamas knygą, vaizduojančią katalikų ir anglikonų pasaulėžiūrą, — apkeliavau šimtus mylių, besitardamas su abiejų bažnyčių mokytaisiais ir autoritetingais asmenimis. Dvasioje grūmiausi vis besimelsdamas, ėjau visas pareigas savo parapijoje, ir pagaliau tapau ligoniu fiziškai ir savo dvasia. Argi anglikonizmas, dėl kurio aš dirbau ir kovojau, yra pastatytas ant klaidingų pamatų?.. —

Jis daug galvojo. Svarstė, ar jis yra tikras kunigas, ar anglikonizmas pateisinamas.

—    Pagaliau, — rašo jisai, — Newmanas, Gasquet, Kari Adam, von Hugel, Kingsman (buvęs anglikonų vyskupas), Maturin, Johnston ir daugybė kitų mane galutinai įtikino, kad Dievo Bažnyčia tegali būti tik viena, ir kad herezija ar atskala negali būti pakenčiama šeimoje vieno Dievo, kuris yra visiems Tėvas. Ir taip, 1948 m. Velykose aš supratau su agonijos skausmu, kad namas, kurį per eilę metų taip rūpestingai stačiau, kraudamas akmenį ant akmens, yra pastatytas ant smėlio, ir kad, jeigu aš noriu būti nuoširdus Dievui, savo žmonėms ir sau, privalau talkinti jį sugriaunant... —

Tokį nusistatymą priėjus, jam buvo sunku skirtis su savo parapija, su šventove, su žmonėmis. Daug paguodos jam tose dienose įnešė savoji šeima, kartu su juo pasiryžusi sekti jo pėdomis.

Jis džiaugėsi dabar pažinęs maldos gilesnę prasmę. Kentėjimai jam įgavo naują šviesą. Jam buvo tiek daug paguodos, kad gali pagelbėti sieloms skaistykloje. Jam darė didelį įspūdį naujųjų amžių stebuklai, apie kuriuos jis rašo:

—    Ar Liurdas ir Fatima yra tik pasakos, ar stebuklingi faktai, mokslo ištiriami? Jeigu jie yra tiesa, tai, prie kitų katalikų Bažnyčios tikrumo įrodymų mes galime pridėti ir tą, jog šie įvykiai yra Dangaus patvirtinimas Bažnyčios tikrumo. —

Savo laimėjimus, perėjus į katalikybę, jis taip minėtoje knygoje apibūdina:

—    Aš radau ramybę, kuri, tiesa, nėra laisvumas nuo visų gyvenimo įtempimų, bet kuri atneša darnumą dvasioje ir mintyse, kuri nebėra susirūpinimo blaškoma kasdienio gyvenimo bandymų ir rūpesčių. Aš tikiu, kad Viešpats norėjo, jog mes rastume ramybę toje vienoje neklaidingoje Bažnyčioje; tuo būdu mes turime Dangaus malonės ir jėgos vesti nepaliaujamą karą prieš milžiniškas blogio jėgas, o taipgi ir socialinėje srityje. Viešpats tikrai nenorėjo, kad mes ginčytumės apie tokius dalykus, kaip Kristaus buvimas Švč. Sakramente, krikšto atgimdanti galia, šv. Petro aukščiausia valdžia, dangaus ir pragaro tikrumas. Argi tie dalykai taip mažai svarbūs, kad jie galėtų būti palikti privačiam kiekvieno sprendimui? Priešingai, jie yra taip labai svarbūs, kad Viešpats šias problemas mums išsprendė prieš du tūkstančiu metų ir išdėstė tokiais žodžiais, kad jų nebegalima antraip aiškinti. Mes, atsivertėliai, radome neklaidingą Bažnyčią, kur sakramentų malonės yra taip gausiai teikiamos, jog nebetenka abejoti dėl galutinės pergalės prieš nuodėmę ir mirtį. —

LAIKRAŠTININKO KELIAS
KATALIKYBĖN

Tarp Chicagos laikraštininkų yra gana žinomas Maurice Fischer, rašąs taip pat žurnalams ir radijo programoms. Beveik visą gyvenimą jis surištas su laikraščiais, o nuo 1945 m. yra pakviestas dienraščio „Chicago Daily News” redakcijon. Gimęs Chicagoje 1903 m. kovo mėn. 22 d. Būdamas dar tik 14 metų amžiaus, pradėjo dirbti dienrašty, iš pradžių tik atostogų metu, o paskui ir mokslo metu naktimis, nes dienomis lankė Lane Technikos mokyklą. Baigęs šią mokyklą, studijavo Illinois universitete, gaudamas bakalaureatą.

Jo gabumai buvo greitai pastebėti, ir jis buvo pakviestas skaityti žurnalistikos paskaitų Northwestern universitete, o taip pat dėstė kūrybinį rašymą ir žurnalistiką keliose privačiose Chicagos mokyklose. Antrojo Pasaulinio karo metu buvo pakviestas patarėju JAV armijos informacijų tarnyboje. Po karo buvo išrinktas Chicagos Spaudos Veteranų sąjungos direktorium.

Tai labai suglaustos jo biografinės žinios. Tačiau mums yra daug įdomesnis to žmogaus vidaus pasaulis. Apie tai jis pats kalba straipsnyje „Įeinant i savo pilną paveldėjimą”, išspausdintame knygoje „Where Dwellest Thou”. Čia jis pasisako, kad jo motina buvusi rusė, o tėvas — Rumunijos žydas. Iš savo tėvų jis paveldėjo pagarbą Dievui ir žmonių vertinimą. Kartais jį tėvai nusivesdavo į sinagogą, bet, kol jis išėjo mokslus, žydų religinių papročių laikymasis jų namuose labai išblėso ir jo broliai visai atitrūko nuo religinių praktikų, išskiriant vedybų ir laidotuvių atvejus.

Jam bebręstant, sąmonėje užkliuvo etinės kultūros sąvoka. Beieškodamas kokio nors inkaro, jis prilipo prie tos idėjos, laikydamas save etinės kultūros šalininku. Tai reiškė — daryti tai, ką jauti esant gera. Su tokiu nusitatymu širdyje jis įstojo į Illinois universitetą.

Kartą su savo draugu jis atsilankė į keliaujančio protestantų kalbėtojo paskaitą. Buvo paskaitoje kalbama apie krikščionišką gyvenimą. Jauną studentą Fischerį tai sudrumstė. Po paskaitos jis kreipėsi į kalbėtoją, prašydamas paaiškinti, ar negalima gyventi krikščioniško gyvenimo, visai nesant krikščioniu. Kalbėtojas atsakė kažkaip miglotai, ir Fischer pagalvojo, kad jis pats yra gyvas pavyzdys, kad taip gali būti.

Universitete jis įsijungė į studentų korporaciją ir drauge su kitais kolegomis sekmadieniais lankydavosi vienoje vadinamoje reformuotoje bažnyčioje, tačiau širdimi jis nebuvo įsijungęs į tą religinį gyvenimą ir jautėsi nelaimingas. Didelį džiaugsmą jam teikė darbavimasis prie studentų laikraščio „The Daily Ulini”. Iš eilės čia jam paskirtų uždavinių, neužmirštamą įspūdį jam palikęs pasikalbėjimas su jaunu ir genialiu kunigu Jonu O’Brien, Columbus įstaigos kapelionu. Ta įstaiga vėliau virto Newmano klubu. Tas pasikalbėjimas jį šiek tiek supažindino su katalikų Bažnyčia.

Baigęs mokslus, jis apsigyveno Chicagoje ir ėmėsi laikraštininko darbo. Vienas jam pavestas uždavinys buvo aprašyti Kolumbo vyčių krepšinio varžybas. Taip jis ištisomis dienomis pasilikdavo tarp tūkstančių katalikų vyrų, moterų ir vaikų. Jam buvo pavesta aprašyti ir katalikų Eucharistinį kongresą. Čia jam teko sėdėti šalia katalikų kunigo, ir nuoširdus pasikalbėjimas daug padėjo sutirpdyti anksčiau jaustą pasibaisėjimą katalikų dvasiškija.

Dienraštyje „Daily News” dirbo ir Clem Lane, kurį Ficher gana greit pažino ir galėjo stebėti jo uolumą katalikiškoje veikimo srityje, už ką jis buvo 1947 m. apdovanotas Šv. Bonaventūros kolegijos medaliu, kaip vienas didžiausių pasauliečių veikėjų.

Prie to paties dienraščio dirbo ir Dempster MacMurphy, apdraudos klausimų specialistas, atsivertęs iš episkopalų į katalikybę. Jis buvo labai draugiškas. Chicagoje jis labai gražiai išpopuliarino šv. Dizmą, šventuoju tapusį latrą. Kalėdų metu jis tarp kolegų laikraštininkų organizuodavo šv. Dizmo ratelį. Tai būdavo tie „nuklydėliai, kurie nori būti geri”. Tos draugijos nariai nemaža pinigo nutraukdavo nuo smuklės ir paaukodavo pirkimui dviratukų, pačiūžų ir kitokių žaislų Šv. Vincento našlaityno vaikams.

Apie tą savo draugą Fischer taip rašo:

— Iš Dempsterio aš patyriau, kad katalikų tikėjimas yra džiaugsmingas tikėjimas. Iš jo susekiau, kad šis tikėjimas yra stipri parama bet kokioje nelaimėje. Dempsteriui nebuvo baisi nė mirtis, kuri ji turėjo parblokšti dėl silpnos širdies. —

Giliai jam įstrigo į mintį kunigo žodžiai, pasakyti Dempsterio laidotuvių metu, kad jis buvęs tikėjimo žmogus, ir tikėjimas jam suteikė ramybę net laukiamos mirties akivaizdoje. „Tikėjimas atneša gyvenimo viziją. Tikėjimas išlaisvina žmogų iš nešvaraus, žemo žvilgsnio į daiktus. Tikėjimas atveria siaurą materializmo celę audringoje jūroje.”

Jam taip pat padarė gilų įspūdį pažintis su laikraštininku A. J. Czarneckiu, kuris buvo kupinas uolumo ir labdaringumo ir buvo Šv. Grigaliaus riterių narys. Jisai svyruojančiam Fischeriui kalbėdavo: „Gal jūs esate teisus, o aš klystu. Bet kaip bus, jeigu aš teisus? Amžinybė yra ilgas laikas, ir, vieną progą praradęs, kitos jau nebeturėsi.”

Fischeriui lemiamoji valanda atėjo. 1941 m. gruodžio mėn. 2 d. jisai lėktuvu skrido į South Bend, Ind., aprašyti aerodromo atidarymo iškilmių. Lėktuve buvo daili brunetė Elvira Lampe. Grįžtant tuo pačiu lėktuvu, vienas to lėktuvo tarnautojas pasiūlė lažybas iš vienerių pietų, kad Elvira ateinančiais metais ištekės. Ficheris buvo pakviestas liudininku, ir jis dar nuo savęs pridėjo, kad jeigu ji ištekės, jisai pirksiąs už ją tuos pietus. Ir Elvira Lampe bei Fischeris tas lažybas pralošė: juodu ateinančiais metais susituokė. Mergaitė buvo katalikė iš West Point, Iowa, kur apie 99% gyventojų buvo katalikai. Jos tėvai, patyrę apie vedybų planus, buvo priešingi, bijodami, kad jų dukra neprarastų tikėjimo. Tačiau Fischer pažadėjo daryti viską, kad tik taip neįvyktų. Bet jis pats dar nesijautė pasiruošęs tapti kataliku.

Juodu susituokė 1942 m. rugsėjo mėn. 1 d. Chicagoje, Šv. Vardo katedros klebonijoje. Fischer taip savo atsiminimuose rašo:

—    Aš palaipsniui pažinau Bažnyčios universalinį charakterį ir jos vienybę. Kur tik mes atsilankydavome, kiekviename miestelyje ar bažnytkaimyje buvo katalikų bažnyčia. Visuomet būdavo atviros durys, ir įeidamas niekad nesijautei svetimas, bet galėjai atsikvėpti ir pasimelsti. Aš dėkodavau Dievui, kad Jis man davė angelą žmonos asmenyje... O savo atsilankymuose pas Elviros tėvus aš labai buvau sujaudintas uoliu tikėjimu toje ūkininkų bendruomenėje, kur centras buvo jų miestelio Dangun Ėmimo bažnyčia.—

Būdamas žmonos tėviškėje, Fischer susipažino su kun. J. Wagneriu. Taip pat čia jam padarė didelį įspūdį uošvės likimas, apie kurį jis taip rašo:

—    Kai Elviros motiną ištiko vėžys, buvo nuliūdimas, bet ne nustojimas vilties. Trisdešimt penkerius metus ji laukuose dirbo drauge su vyru, laukdami dienos, kai jie galės pailsėti, atsitraukę nuo darbų senatvėje. Ta diena atėjo, bet drauge su ja atėjo ir vėžio liga. Ir vis dėlto nebuvo jokio murmėjimo, nebuvo jo net ir vėlesniais mėnesiais, kai palaipsniui tirpo jos gyvybė. Tai nebuvo šaltas stoicizmas ar tuščia rezignacija, bet karšta malda ir busimojo gyvenimo vizija, kuri užvaldė tuos namus... Ir 1946 m., šaltą sausio mėn. rytą, aš drauge su kitais klūpėjau kaimą kapinėse, kalbėdamas rožančių ir nejausdamas šalto vėjo... Aš daug išmokau iš Elviros šeimos, iš miestelio žmonių, bet daugiausia — iš pačios Elviros. Iš jos pamaldumo, iš jos artimo meilės, iš jos simpatingo kitų supratimo, iš jos nesavanaudiškumo. Mano motina ją mylėjo kaip savo dukterį. —

Motina mirė 1946 m. spalio mėnesį. Prieš tai mišių metu buvo paskelbta apie tikėjimo klausimų aiškinimą katedroje. „Aš jau kuris laikas jaučiau”, rašo Fischer, „kad noriu daugiau pažinti katalikų tikėjimą. Tai paskatino mane pasiūlyti Elvirai, kad mes lankytume tas aiškinimo pamokas. Ir mes lankėmės. Ne viskas buvo lengva suprasti ir priimti. Mane tiesiog gąsdino katalikybės plotis ir gelmė. Tačiau palaipsniui pasijutau gerai pasiruošęs. Svarbiausia, kad atėjau į katalikų Bažnyčią su daugeliu senų tradicijų, kurias katalikų Bažnyčia tvirtai priėmė. Aš pasijutau ne griaunąs, o statąs.

Artėjo galutinis žingsnis, apie kurį Fischer taip pasakojasi:

— Baigiantis pamokoms, aš pasakiau kunigui Marren apie savo pasiruošimą būti priimtu į katalikų Bažnyčią. Pradėdamas tas pamokas, aš dar nebuvau tikras dėl savo intencijų, ir šis pasisakymas buvo mano pirmas vidaus atskleidimas. Apie tą sprendimą anksčiau niekas kitas nežinojo, net nei žmona. 1946 m. gruodžio 19 d. aš buvau pakrikštytas Šv. Vardo katedroje, Chicagoje. Apeigas atliko Jo Eminencija kard. Samuelis Strich, o krikšto tėvas buvo Clem Lane. —

Koks buvo jo įspūdis, tapus kataliku, jis atskleidžia šiais žodžiais:

— Pradėdamas tą naują gyvenimą, aš nesijaučiau, o ir po to neturėjau progos jaustis, kad būtų išaugusi kokia nors siena tarp manęs ir mano šeimos ar mano draugų, kurie nėra katalikai. Nesijaučiu, kad būčiau atsiskyręs nuo kokių nors svarbių dalykų, kurie tapo mano paveldėjimu, man gimstant. Tikriau sakant, aš dabar galiu į juos žiūrėti giliau, teisingiau vertindamas, kai katalikų tikėjimo pilnuma kaskart labiau manyje atsiskleidžia. —


KUO GI KITU ŽMOGUS GALĖTUM
TAPTI?

Garsusis laikraštininkas, beletristas bei filmų vaidinimų rašytojas Gene Fowler, jau mokykloje būdamas, laimėjo medalį už rašymą ir buvo mokyklos laikraščio redaktorius. Pamėgęs žurnalistiką, jis dirbo įvairiuose dienraščiuose. Paskui buvo pakviestas redaguoti „New York Morning Telegraph”. Vėliau persikėlė į Los Angeles ir rašė vaidinimus didžiosioms filmų bendrovėms.

Jo jaunystės atmosfera nebuvo palanki katalikybei. Pats savo atsiminimuose sako, kad jo močiutė laikė katalikus labiausiai suklaidintais žmonėmis pasaulyje. Patėvis buvo padorus žmogus, bet jo religija buvo tik boksas, beisbolas ir dviračių lenktynės. Vaikas būdavo vedamas į metodistų bažnyčią, kur jo motina giedojo skambiu sopranu. Apie savo jaunystę taip jis rašo:

— Mano širdyje buvo tuščia vieta, nes motina išsiskyrė su tėvu, ištekėjo antrą kartą ir jauna mirė. Man nereikėjo tapti nė kataliku, kad suprasčiau, jog skyrybos palieka vaiko širdyje tokią gilią žaizdą, kad jos beveik negalima užgydyti. —

Tas ilgesys, esant atskirtam nuo tėvo, netekimas motinos vaikystėje, jame išugdė nenumaldomą troškimą rasti kokią nors šventovę, kur galėtų nurimti širdis. Jis pradėjo kalbėtis su katalikų kunigu D. Theobald. Gyvenimo aplinkybės jj nuo to kunigo atskyrė, ir tada tik laiškais galėjo susirašinėti katalikybės klausimais. Subrendus kūrybiniame talente, rašant biografijas, jam teko susidurti su gerų ir stiprių katalikų gyvenimu. Katalikybė jį ėmė vis labiau traukti. Kai mirė popiežius Pijus X, Fowler jo atminimui sukūrė eilėraštį, kurį persispausdino ir kiti laikraščiai. Kartą jis paklausė žmonos, ar ji nebūtų priešinga jo atsivertimui, žmona atsakė:

—    O man atrodė, kad ištisus 35 mūsų vedybinio gyvenimo metus tu jau buvai katalikas. —

Fowler savo pasiryžimą įvykdė. Kai vėliau jo kas nors paklausdavo, dėl ko jis tapo kataliku, Fowler atsakydavo klausimu:

—    O kuo gi kitu žmogus galėtumei tapti?

Toliau tą mintį plėsdamas, savo atsiminimuose rašo:

—    Juk Bažnyčia beveik du tūkstančiu metų buvo nusidėjėlių ir vargšų priebėga. O aš juk buvau ir nusidėjėlis, ir vargšas, būdamas neatsargus, nerūpestingas, ieškodamas malonumų. Net ir dabar turiu dažnai lankyti bažnyčią, kai tas raguotis užklumpa mane besnaudžiantį. Jis niekada nemiega.

Žinoma, šiame jo posakyje yra daug poetiško perdėjimo. Gyvenime jis nesijautė toks vargšas. Kunigui Theobald jis net sakydavo:

Čia žemėje aš turėjau tiek laimės, jog noriu užsitikrinti malonumų ir kitame gyvenime. —

Jis prisipažįsta neturėjęs abejonių, baimės ar svyravimų, priimdamas tikėjimą ir dogmas. Tik gailisi, kad per vėlai apsikrikštijo. Viename savo laiške rašo:

—    Manau, kad visiškai tikslu, jog nors keletą savo amžiaus metų padirbėsiu Bažnyčios labui, kuri, mano nuomone, teikia tiek daug privilegijų vyresnio amžiaus žmogui. Aš leidau savo gyvenimo dienas sūkuriuose, bet dabar norėčiau mirti ramybėje. —

Tapęs katalikų Bažnyčios nariu, jis pergyveno skaidrų džiaugsmą, kurį apibūdina šiais žodžiais:

—    Suprantamame to dvasinio atradimo entuziazme beveik kiekvienas konvertitas jaučia, kad lyg norėtų sustabdyti ir pėsčiuosius, ir automobilistus gatvėje ir papasakoti jiems tą gerąją naujieną. Sukrečiantis džiaugsmas, tapus Kristaus Karaliaus dvaro palydovu, linksmumas, pilnai priimant apreikštas tiesas, žinojimas, kad gyvenimas nėra tik eilė alsavimų, valgymų, darbo ir poilsio valandų bei pasaulietiški! įvykių derinys, tikrumas didžiausiais ateities dalykais, pasiekiamais malda ir dvasiniu pasivedimu — visos šios aplinkybės yra pakankamai galingos įkvėpti nauju entuziazmu bet kieno mintį ir širdį.

Toliau jis su džiaugsmu rašo:

—    Žinojimas, kad joks katalikas negali būti našlaitis, nes jis turi Motiną Mariją, o taip pat rožančių, mišias, išpažintį ir Eucharistiją — tas greitai teikiamas malones, laiminimus ir pabėgimus nuo sunkumų — veikia taip, kad naujai įsijungusiam į katalikybę sunku susilaikyti, džiaugsmingai nešaukus nuo stogų. —

GYVENIMO PRASMĖS BEIEŠKANT

Kaip nuolat kvėpuodami orą, mes net lyg ir nejuntame jo palaimingo veikimo, taip ir gimę bei išaugę krikščioniškos pasaulėžiūros atmosferoje, dažnai neįvertiname jos poveikio mums. Geriau tai galime įžvelgti, įsijausdami į tuos patyrimus, kurie būdingi žmonėms, išvaikščiojusiems daug klystkelių ir pergyvenusiems daug ieškojimų, besistengiant išspręsti didžiąsias gyvenimo prasmės problemas, kurias jau nuo mažens išspręstas mums teikia katalikybė.

Šiuo klausimu yra labai įdomi prof. John O’Brien veikalų serija apie konvertitus. Vieną kitą iš jų prisiminsime.

Antrojo Pasaulinio karo metu iškilo amerikiečių geenrolas James C. Fry. Karui pasibaigus, jis buvo pakviestas darbuotis generaliniame štabe Washing-tone, o paskui, garbingu brigados generolo laipsniu, jis buvo nusiųstas į Austriją valdyti tą sąjungininkų užimtą kraštą. 1952 m. buvo nusiųstas į Korėją vadovauti antrajai pėstininkų divizijai. Savo žygiais jis taip pasižymėjo, kad buvo apdovanotas įvairiais ordinais: Bronzinės žvaigždės, Nuopelnų Legiono, Purpurinės Širdies, Prancūzų Garbės Legiono ir Karališkuoju Italijos ordinu. Kare jis daug visko pergyveno. Vieną epizodą jis taip aprašo:

—    Kartą sutikau priešus su ginklais rankose tik už kokių 50 jardų. Kilo kova, kurios metu jie mirė, o aš išlikau gyvas. Tokie dalykai turėjo gilios įtakos į mano gyvenimą ir neišvengiamai palenkė mane savo viltis sudėti Dievuje, pasivedant Jo vadovybei ir pagalbai. —

Jis tikėjo Dievą, sielos nemirtingumą, nuodėmių atleidimą bei reikalą gyventi pagal Dešimt Dievo įsakymų, bet nepriklausė jokiai religinei bendruomenei. Jis stebėjo savo žmoną ir pats taip apie ją rašė:

—    Aš pradėjau suvokti, kad Marjorie yra laiminga Bažnyčioje, o aš buvau nelaimingas — be inkaro ir be jokio aiškiai nustatyto tikėjimo. —

Gyvenime jam teko daug keliauti. Gal didžiausią įtaką jo pasaulėžiūrai padariusi kelionė į Europą 1931 metais. Apie tai jis pats sako:

—    Gražiosios senos katedros mane žavėjo, ir mes praleidome daug valandų, jas lankydami. —

Jis pradėjo stebėtis katalikybe, kuri įkvėpė tokius didelius darbus. Savo pasisakyme prisipažįsta:

—    Aš negaliu suprasti, kaip kas nors gali mąstyti apie Europos kraštų praeities istoriją, neišvengiamai neprieidamas išvados, kad tokia religija turėjo būti paties Dievo įkvėpta, kad ji buvo gaivinama nuolatine Jėzaus Kristaus įtaka, perduota Jo mokiniams. —

Jis aiškiai suprato, kad žmonės klaupia tose didingose šventovėse, kurios buvo išaugintos daug šimtmečių prieš protestantizmo gimimą.

—    Praslinkus keletui metų, — rašo generolas Fry, — bebūdamas Filipinuose, aš vėl pajutau, kad katalikybė tirpdo mano priešingą nusistatymą. Čia pamaldūs katalikai lankė bažnyčias, kurios buvo daugiau kaip 400 metų senumo. Čia buvo seselės ir kunigai, pašventę savo gyvenimą, nešdami tikėjimą į pasaulį. Tie kunigai buvo inteligentiški. Jeigu jie nebūtų jautę reikalo pasišvęsti Bažnyčiai, jie būtų turėję galimybę pasiekti aukštas vietas pasaulyje. Ir mano sąžinė pradėjo kelti mintį: o gal Bažnyčioje yra kažkas daugiau, negu aš iki šiol maniau. —

Juo toliau, juo labiau jis jautė traukimą prie katalikų Bažnyčios:

—    Tų patyrimų viršūnė buvo pasiekta, kai aš Jeruzalėje atsilankiau į kalėdines vidurnakčio mišias. Tai buvo jaudinantis momentas, kurį dar sustiprino mintis, kai aš pradėjau svarstyti, jog istorija tikrai įrodė, kad artimoje kalvoje Kristus buvo nukryžiuotas. Mano sielą persunkė mintis, kad paprasčiausia logika reikalauja priimti išvadą, jog Dievas norėjo, kad viena Jo Bažnyčia egzistuotų ir šimtmečiais mokytų tos tikybos, kurios pats Kristus mokė savo sekėjus.

Tada generolas Fry nusistatė giliau dalykus patyrinėti iš pirmųjų šaltinių ir nutarė perskaityti Šv. Raštą nuo pirmojo iki paskutinio puslapio. Bet leiskime jam pačiam pasakotis:

—    Būtinai pasistengiau kasdien perskaityti po skyrių iš Šv. Rašto. Kai pasiekiau Naująjį Testamentą, atradau, kad knyga ypatingai įdomi. Kai baigiau skaityti paskutinį skyrių, tuoj atėjo noras vėl pradėti nuo pradžios. Nuo to laiko kai kurias vietas perskaičiau daug kartų, ir kiekvienas skaitymas sustiprino mano nutarimus. Toji knyga nebuvo nei dailioji beletristika, nei pasaka. Čia buvo atpasakotas Kristaus gyvenimas žemėje, užrašytas daugelio skirtingų žmonių. Joks laisvas nuo prietarų protas negalėtų jo, sąžiningai vertindamas, nepriimti kaip tiesos. —

Generolas dar pergyveno svyravimų ir abejonių laikotarpį, bet vis linkdamas į katalikybę, kol pagaliau 1952 m. tapo katalikų Bažnyčios narys. Jį pakrikštijo kun. J. J. Morrison Kalėdų dieną, o sutvirtinimą suteikė kard. Spellman. Dabar gen. Fry skelbia, kad jo apsisprendimas tapti kataliku buvo padarytas po ilgų svarstymų. Čia, anot jo paties, daug ką nulėmė Dievas, motina, žmona, kelionė, studijos, stebėjimas ir logiškos išvados. Pasiekęs tikėjimą, generolas tvirtai pasiryžta:

—    Esu katalikas dabar ir būsiu iki mirties.

MENININKAS IŠ SOCIALISTO
VIRTĘS TRETININKU

Jei kada tektų jums būti Šveicarijoje, Genevos mieste, užeikite į didžiuosius Tautų Sąjungos rūmus. Čia jūs pamatysite puikią skulptūrą, vaizduojančią Adomo sutvėrimą. Tai Britų vyriausybės dovana. Šį didingą darbą atlikti buvo pakviestas skulptorius Eric Gill. Jo darbai yra Jeruzalės muziejuje, Londone (net Westministerio katedroje) ir kitose žymiose vietose, liudydami apie to vyro aukštus sugebėjimus ir pasiektą garsumą.

Nemažiau įdomi yra ir jo gyvenimo raida, kurią jis aprašė 1942 m. išleistoje knygoje „Eric Gill. Autobiography”. Jisai buvo protestantų, nonkonformistų, pastoriaus sūnus. Jo senelis buvo protestantų misionierius, kongregacionalistų dvasininkas. Jo motina buvo operos dainininkė. Sekdamas tėvus ir jisai savo jaunystėje buvo protestantų, sektantų, bažnyčios narys. Tėvai gyveno gana vargingai. Vienintelės pajamos buvo tėvo alga, nedidelė, 150 svarų sterl. metams, o reikėjo pragyventi šeimai su vienuolika vaikų. Jaunystėje jis apie katalikus nieko nebuvo girdėjęs ir jau turėjo 16 metų, kai jam atsitiktinai pirmą kartą teko užbėgti į katalikų bažnyčią.

Jaunas Erikas pradėjo studijuoti meną. Belankydamas Technikos ir Meno mokyklą, jis ėmė tomis šakomis domėtis; jam pasidarė įdomi bažnytinė muzika, bažnytinis menas ir jis gana dažnai ėmė lankytis katedroje.

Kiek prasilavinęs mene, jisai gavo darbą vienoje bažnytinio meno bendrovėje ir ilgas valandas užsiimdavo su braižiniais. Tačiau čia tarp tarnautojų viešpatavo gana didelis atšalimas, taigi ir Eriko širdyje ėmė blėsti tikėjimas. Nuolat girdėdamas Bažnyčios pajuokimus, savo religiniuose įsitikinimuose jisai pasidarė visiškai atšalęs, o prisiskaitęs įvairių agitacinių brošiūrėlių, jisai pasidarė marksistinio socializmo sekėju. Jis pats apie tą savo gyvenimo laikotarpį pasakojasi, kad virtęs maištininku tikyboje, jisai palinko į politinę revoliuciją ir, suprantama, už mirties — nieko kito toliau nematė. Ano pasaulio jam nebebuvo. Gerokai prasilavinęs įstaigoj, jis dar išmoko mūryti paminklus ir akmenyje dailiai iškalti įrašus. Per ilgą laiką tai buvo svarbiausias jo pragyvenimo šaltinis. Turėdamas 22 m. amžiaus, jisai vedė. Tačiau visą laiką — marksistų socialistų partija jam buvo vienintelė viltis. Dalyvavo jų mitinguose ir demonstracijose.

Įvyko taip, kad tolimesnis patyrimas įnešė į jo gyvenimą daug abejonių. Į jo galvą giliai įsmigo mintis — kuo pagrįsti, kuo paremti artimo meilę, jei nėra Dievo meilės? Jis pradėjo kaskart daugiau ir daugiau gilintis į svarbiuosius gyvenimo klausimus, jam parūpo susekti — kam gi žmogus gyvena ant žemės. Gerai, — mąstė jis sau, — aprūpinsime žmogų duona, kitais kasdieniniais reikmenimis, argi jau tai bus viskas? O kas toliau? Tie mąstymai privedė jį prie dvasios būsenos, kurią jis taip išreiškė:

—    Aš priėjau, įsitikinau, kad pirmiausias, reikalingiausias dalykas yra religija, tikėjimas, o aš dar buvau be tikėjimo!

Dabar jis pajuto, kad, nors socializmui ir pavyktų aprūpinti žmogų medžiaginiais dalykais, bet ta pasaulėžiūra neįstengia sukurti aukštesnių idealų už šio pasaulio reikalus, neatneša, kaip jis išsireiškia, dieviškojo įkvėpimo. Jis įsitikino, kad svarbiausias jo reikalas religija, „nes tik tas, kuris žino, kur jis plaukia, žino, kuris vėjas geras, kuris ne”.

Taip begalvodamas, beskaitydamas, jisai sukūrė savo religinę pasaulėžiūrą ir kaip gi nustebo, kad jo susidarytoji pasaulėžiūra kaip tik buvo artimiausia katalikybei, apie kurią jis mažiausiai žinojo. Jis priėjo įsitikinimo, kad turi būti Dievas, kad pasaulis turi būti Jo valdomas, kad turi būti visuotinė katalikiška religija ir iš gausių vaisių, gausios įtakos jis pažino Romos katalikų tikybą esant tikra:

—    Aš mačiau viziją (reginį) šventos Bažnyčios, Dievo vardu valdančios pasaulį, leidžiančios įstatymus, kalbančios su autoritetu ir galia, — rašo jisai.

— Kaip aš žinojau, kad tai Dievo Bažnyčia? — Kaip jau sakiau, aš pažinau iš tos Bažnyčios darbo vaisių ir iš Evangelijos. —

Tos mintys turėjo įtakos į jo kūrybą. Jo skulptūra įkūnijo ne vieną tikybinę mintį. Jis buvo pakviestas su savo kūriniais į religinio meno parodą Belgijoje. Čia arčiau susipažino su katalikų vienuoliais. Iki šiol neturėjęs įtakos nei iš katalikų pasauliečių, nei iš dvasininkų, jis panoro patsai dar giliau pažinti katalikų religiją, padedamas kunigo. Pagaliau, 1913 m. vasario 22 d., turėdamas 31 m. amž., kartu su savo žmona apsikrikštijo katalikų Bažnyčioje, likdamas nariu tos Bažnyčios, prie kurios gyvenimo patirtis ir ilgi svarstymai jį privedė. Sekantį šeštadienį buvo pakrikštytos ir jo trys dukrelės.

Dabar tėvų rūpestis buvo sukurti šventą ir žmonišką gyvenimą sau ir savo vaikams. Jie susidraugavo su kitais konvertitais, kurie taipgi buvo karšti katalikų tikėjimo mylėtojai, ir visi nutarė sudaryti savotišką bendruomenę, kur jie organizuotai dirbdami pelnytų sau duoną ir kur gyventų panašiai, kaip vienuoliai:

—    Mes tikėjome, — rašo Eric Gili, — kad geras gyvenimas ir gera civilizacija turi būti būtinai pagrįsta religiniais dėsniais ir kad pasiryžimas gyventi pagal tuos dėsnius yra didžiausia būtinybė pavieniams; asmenims, bendruomenėms ir tautoms. —

Jie apsigyveno Ditchlinge, kur nuošalumoj, pasidarę šv. Domininko ordino tretininkais, laiką praleisdavo darbe, susikaupime, maldoje ir ramiame savo šeimų gyvenime.

—    Mano gyvenimas visiškai pasikeitė, — rašo Eric Gili. — Dabar mano gyvenimo laivas turėjo inkarą, ne tik inkarą, bet ir uostą, — iš kurio išplaukti ir į kurį grįžti. —

Tiesa, jis turėjo progos patirti, kad daugelis katalikų negyvena pagal savo mokslą, kad net ir kai kurie kunigai ne tokie, kokie turėtų būti, bet dabar to didžiojo menininko — konvertito — nusistatymas buvo tvirtas:

—    Jeigu aš jaučiausi, kad popiežių mokslas sutampa su mano pasirinktuoju keliu, jei aš jaučiau, kad mane paremia daugelis šventų vyrų iš dvasiškijos ir net kai kurie iš pasauliečių, neturėjau pagrindo nei būti nelaimingas, nei jaustis neištikimas savo tikybiniams įsitikinimams. —

Gana greit pasklido garsas apie nepaprastas konvertitų šeimas, gyvenančias vienuolišku gyvenimu. Daugelis žmonių ėmė plaukti jų pasižiūrėti. Tai jiems nebuvo malonu — jie norėjo vienumos, nuošalumo, kad netrukdomi galėtų dirbti savo darbą ir gyventi pagal savo regulas.

Kai kurį laiką pagyvenęs Prancūzijoje ir Londone, kur turėjo atlikti svarbius užsakymus, Eric Gili su šeima ir dar su kitais surado sau patalpas apleistame vienuolyne Capel-y-fin. čia jie vėl gyveno kaip vienuoliai. Po kai kurio laiko iš ten išsikėlė vienintelis ten buvęs kunigas. Konvertitų šeima nenorėjo pasilikti be kasdienių mišių, tai persikėlė į nuosavus namus, kuriuose turėjo laimės koplyčią įsirengti. Dabar jis, besidarbuodamas savo pamėgtoj meno srity ir besidžiaugdamas nauju religiniu gyvenimu, tvirtai skelbė:

—    Aš likau kataliku, nes pamilau tiesą!


ARCHITEKTAS - MINISTERIS,
VIRTĘS ATSISKYRĖLIU

Keliaujant po Bahamų salas, teko užtikti labai įdomią asmenybę — atsiskyrėlį Jeronimą Hawes. Jo gyvenimo istorija yra labai neįprasta. Jausdamas palinkimą ir turėdamas didelius sugebėjimus, jisai baigė aukštuosius architekto mokslus. Tačiau pašventimas viso laiko medžiaginiams reikalams jo nepatenkino ir jisai pasiryžo likti savo tikybos — anglikonų — ministeriu. Kurį laiką dirbo Bahamų salose. Bet jo siela vis ieškojo tikrosios tiesos, tikslaus gyvenimo klausimų išsprendimo ir po ilgų galvojimų jisai įsitikino, kad tiesa yra katalikų Bažnyčioje. Metęs savo turėtą vietą protestantų parapijoje, liko kataliku. Nuvykęs į Romą išėjo papildomus mokslus ir liko katalikų kunigu.

Buvo paskirtas darbuotis Australijoje. Jam sekėsi. Ilgainiui liko katedros klebonu ir buvo paaukštintas į monsinjorus. Taip gal netoli 20 metų išdirbo Australijoje. Pradėjo ilgėtis nuošalaus gyvenimo. Savo jėgas per daugelį metų pašventęs kitų sielų ganyki, į senatvę panoro daugiau atsiduoti savo sielos tobulinimui. Būdamas įsitikinęs, kad ir moderniaisiais mūsų laikais reikia eremitų, atsiskyrėlių, paprašė vyskupą, kad leistų jam vesti atsikyrėlio gyvenimą.

Gavęs vyskupo sutikimą, atvyko į Bahamų salyną, pasirinko Cat salą, kur yra Como kalnas, pats aukščiausias visame salyne, turįs 400 pėdų aukščio, ir čia sau pasistatė mažytį lyg vienuolyną. Tapęs šv. Pranciškaus trečiojo ordino nariu, ėmė gyventi kaip atsiskyrėlis — eremitas. Gulėjo ant kieto akmens, vidurnaktį kėlėsi maldai ir skambino varpu, daug pasninkavo ir meditavo, uoloje išsikalė savo karstą ir kartą metuose eidavo ten atsigulti, pasirengdamas mirčiai.

Ta Cat sala turi apie 45 mylias ilgio ir apie 4 pločio. Joje gyvena apie 4,000 žmonių, beveik visi juodukai, vergų ainiai.

Jie gana greit pastebėjo keistąjį naująjį gyventoją aukštame kalne. Kai sužinojo, kad tai buvęs architektas, buvęs pastorius, kuris atsivertęs į katalikų Bažnyčią, liko kunigu ir net prelatu, ir dabar veda nuošaliečio gyvenimą, pradėjo prie jo plaukti, šaukdamiesi dvasinių patarnavimų.

Prelatas Jeronimas buvo pasiryžęs likti nuošaliu atsiskyrėliu, bet kai žmonės pradėjo šauktis dvasinės pagalbos, neturėjo širdies jų atstumti. Pastatė bažnytėlę. Ilgainiui atsirado reikalas pastatyti dar trijose vietose bažnytėles. Ir tada jisai sekmadieniais vyko pakaitomis į tas bažnytėles pamaldų laikyti, o šiokiadieniais vedė atsiskyrėlio — nuošaliečio gyvenimą.

Misijonieriams tėvams benediktinams būtinai reikėjo pastatyti vienuolyną ir mokyklą Naujosios Apvaizdos saloje, Nassau mieste. Neturint jiems lėšų, misijų vyskupas, žinodamas kad tėv. Jeronimas yra žymus architektas, kreipėsi į jį, prašydamas sudaryti planus. Vardan paklusnumo, tėv. Jeronimas sutiko. Vienuolynas ir mokykla jau pastatyti. Mokyklą man ten nuvykus lankė apie 40 juodukų, kurie čia praleidžia ištisas dienas besimokydami ir žaizdami.

Ir kitu atveju vyskupas kreipėsi į atsiskyrėlį tėv. Jeronimą. Jis prašė atsiskyrėlio architekto sudaryti planus seselių juodukių vienuolynui. Seselės iki šiol dar neturėjo vienuolyno ir gyveno labai ankštuose nameliuose. Tėv. Jeronimas vėl paklausė vyskupo ir sudarė planus.

Pastatyta nauja koplyčia. Seselė vyresnioji išvedžiojo, aprodė. Ir čia statyba tokia, kad nebaisu nei uraganų, nei termitų. Yra Nukryžiuotojo paveikslas su tokiu juodu veidu, kaip tų negrių seselių.

Tame pačiame pastate priešais koplyčios duris — seselių valgomasis, atskirai novicėms, atskirai profesėms. Viršuj gi valgomojo, antrame aukšte — du kambariai ligonėms. Atsiskyrėlis Jeronimas juos taip suplanavo, kad, atidarius ligonės kambario duris, pro atvirą galeriją matyti koplyčios altorius.

Seselės labai patenkintos tais atsikyrėlio architekto planais. Jos tokios malonios, nors visos juodukės. Kai kurios vienuolyne darbuojasi, kitos mokykloj vaikučius moko. Jos tikisi daug naujų pašaukimų iš vietinių juodukių tarpo.

Ir jų galės daug sutilpti vienuolyne, kurį suplanavo tėv. Jeronimas, buvęs architektas, protestantų ministeris, monsinjoras, vėliau atsiskyrėlis tretininkas, miegąs ant akmens ir turįs uoloje paruoštą karstą...

ATSIVERTĖ KOMUNISTŲ
REDAKTORIUS

Gilius vidaus pergyvenimus turėjo pereiti žmogus, kuris per 20 metų buvo uolus komunistas, pasiekė vadovaujančią poziciją ir po to — tapo kataliku.

Šitokį kelią perėjo britų komunistų dienraščio „Daily Worker” redaktorius Douglas Hyde. Savo patyrimus, savo vidaus kovas ir stebėjimus komunistų centro įstaigose aprašo jis savo knygoje „I Believed” (išleido G. P. Putnam’s Sons, New York, pusl. 312, kaina $3.50).

Douglas Hyde buvo komunistas iš įsitikinimo, taigi ir jo veikalas tuo skiriasi nuo kitų šios rūšies, kad jisai atskleidžia komunisto psichologinius nusiteikimus, pavaizduoja jo vidaus pasaulį.

Jaunas būdamas Douglas Hyde vaikščiojo į protestantų sekmadieninę mokyklą, bet jau tenai pasireiškė jo abejonės Dievu. Keistas jo mokytojas patarė jam pasiskaityti Darvino raštus ir dabar — trylikos metų jaunuolis jautėsi visus gyvenimo klausimus galįs išaiškinti be Dievo.

Jam padarė didelį įspūdį socialisto Vanzetti kovingas pareiškimas, sužinojus apie mirties sprendimą. Douglas Hyde lankėsi pas metodistus, kvakerius, net skaitė indų mintytojų raštus — nei krikščionybėje, nei kitur jis tarėsi neradęs reikiamo susirūpinimo darbo ir vargo žmogumi.

Pamažu jis įsitraukė į darbą organizacijoje Tarptautinės Klasių Kovos Belaisviams šelpti. Bedirbdamas joje jis pastebėjo, kad dauguma jos narių yra drauge ir komunistų partijos nariai.

Pirmą kartą komunistų partijos susirinkime Douglas Hyde atsilankė 1928 metais. Tada jisai dar nebuvo galutinai nutraukęs ryšių su krikščionybe. Tačiau — marksistinė pasaulėžiūra patiekė jo minčiai argumentus, seksualinio instinkto išaukštinimas — palenkė jo jausmus; atkritimas nuo krikščioniškos veiklos ir įsijungimas į komunistinę paveikė, kad palaipsniui pradėjo jaustis galįs apseiti be Dievo.

Anksčiau jisai buvo pradėjęs ruoštis į protestantų misionierius, dvasininkus. Dabar, likęs komunistu, Douglas Hyde ryžosi savo pasiektą pamokslininko teisę panaudoti marksizmo skelbimui šventyklose. Kartais jam taip „bepamokslaujant” visi žmonės pasipiktinę išeidavo.

Didžiausias jo veikimo įkarštis buvo Ispanijos pilietinio karo metu. Tada Douglas Hyde kasdien organizavo po du-tris mitingus. Kalbėjo juose prieš Franco ir rodė Madrido gynimo filmą.

Taip jisai darbavosi keletą mėnesių, verbuodamas savanorius Tarptautinei brigadai Ispanijoje. Kartais jis net įsibraudavo į bažnyčias ir ten palikdavo komunistų propagandinės literatūros.

Su nemažesniu uolumu Douglas Hyde gaudė naujus narius į komunistų partiją Anglijoje. Partijos centras jam atsiuntė oficialų pagyrimą. Vakariniame Londone jis buvo pradėjęs leisti raudoną laikraštį. Partija pastebėjo jo žurnalistinius gabumus. Pakvietė jį į redakciją savo dienraščio „Daily Worker”. Tuo metu jisai jau buvo komunistų partijos sekretoriate Londone.

Tapęs komunistų dienraščio redaktorium, pakilęs į Anglijos komunistų viršūnes, jisai pastebėjo, kad komunistai, bent jų vadovaujantieji asmenys, neturi jokių dorovinių varžtų. Jaunos komunistės maišėsi su centro žmonėmis laisvai ir negimusias gyvybes žudė kai kurios po keliskart metuose.

Tačiau savo idėjų skleidime daugelis parodė ypatingą ryžtingumą. Douglas Hyde pasakoja apie vieną jauną komunistą, kuris nelaimingame atsitikime buvo netekęs kojos. Jisai įsitaisė dviratį, kuriuo galėjo važiuoti su viena koja. Per bombarduojamą Londoną nuvažiuodavo į komunistų dienraščio redakciją, parsiveždavo pundus laikraščių, eidavo po slėptuves ir rūsiuose nuo bombų pasislėpusiems žmonėms labai daug įpiršdavo komunistinio laikraščio, nepaisydamas gresiančio jo gyvybei pavojaus.

Kada komunistų dienraštis pradėjo agituoti kareivius ir dėl to buvo uždraustas, Douglui Hyde buvo pavesta suorganizuoti slaptą komunistų spaudą. Savo žinioje jis turėjo automobilį ir vairuotoją, ir uždavinį drąsiai atliko. Jis dirbdavo po 14 valandų dienoje.

Pagaliau, buvo padarytas politiniu partijos komisaru Londono vakarinėje daly.

Politiniams priešams jis buvo kietas. Kai tik kuris jų gaudavo kokias atsakingesnes pareigas, tuojau komunistų dienrašty iškeldavo kaltinimus, kad jisai fašistas ir pasistengdavo, kad darbdavys jį atleistų.

Ir po tokio įsisiūbavimo kompartijos veikime Douglas Hyde tapo kataliku. Kaip jame įvyko tas persilaužimas?

Iš pradžių jis buvo didelis katalikybės priešas, kaip jis pats minėtame veikale prisipažįsta:

—    Aš pasiryžau atakuoti katalikų Bažnyčią, kada tik bus proga. —

Tą progą jam sudarė pats partijos centras, atsiuntęs katalikų savaitraštį „The Weekly Review” su instrukcijomis, kad jį reikia paskelbti esant fašistiniu.

Hyde parašė tris aštrius sraipsnius. „Weekly Review” iškėlė bylą. Dabar Hyde buvo priverstas sekti tą katalikų leidinį, kad būtų geriau apsiginklavęs kovoje su juo. Tačiau:

—    Kuo daugiau aš jį skaičiau, tuo įdomesnis jis man darėsi, — prisipažįsta Hyde.

Katalikų laikraštis ėmė įnešti neramumą į jo komunistinį vidaus gyvenimą, bet tai dar įliejo daugiau ugnies atakuoti katalikus.

Tačiau gyvenimas pradėjo atskleisti jam naujus faktus. „Daily Worker” korespondentai, sugrįžę iš savo lankymosi po rusų okupuotas Europos valstybes, pradėjo atskleisti neįtikėtinų dalykų — žiauraus elgesio, prievartos atsitikimų.

Vengrijoje, kai komunistai pamatė kaimiečių prisirišimą prie tikybos, organizavo bažnyčių taisymą. Hyde’ui buvo koktu, kad komunistai vartoja apgaulės priemones.

Hyde su didesniu susidomėjimu skaitė katalikų savaitraštį. Jisai paimdavo raštus ir garsių konvertitų rašytojų — Chestertono ir Belloco. Jam ėmė daryti didelio įspūdžio katalikų Bažnyčios šimtmečiais atsiekti laimėjimai mene, kultūroje, gyvenimo būde, filosofijoje. Viduje jisai pergyveno didelį nervų įtempimą, kad net turėjo iš dalies pasitraukti nuo darbo.

Prie komunizmo jį dar rišo socialinė doktrina, bet vieną dieną jį labai paveikė tokia mintis:

— Nelygus nuosavybės padalinimas yra priežastimi didelių socialinių neteisybių, taigi — nuosavybė turi būti panaikinta, įvestas komunizmas. Milionai taip galvoja. Tačiau man atėjo mintis: blogas nuosavybės paskirstymas dar visu būtinumu neįrodo, kad pati privati nuosavybė yra blogas dalykas. Jeigu tai ką nors įrodo, tai tik tą, kad paskirstymas buvo blogas ir kad reikia surasti būdus, kaip teisingiau ją paskirstyti. —

Taigi ir tas socialinis ryšys su komunizmu jame ėmė blėsti. Kalėdoms artėjant jis apdovanojo keliaujančius kalėdinius giesmininkus, kad jie ir jų namuose užgiedotų.

Hyde perskaitė R. Knoxo knygą „The Belief of Catholics” ir šio išdėstytas protinis katalikybės pagrindimas jam buvo priimtinas, bet jis vis dar netikėjo į Dievą.

Naujų reiškinių jis pastebėjo ir savo žmonoje — komunistėje. Ji ėmė skųstis, kad jai labai blogą įspūdį daro tas Molotovo „Ne”, nuolat kartojamas Jungtinių Tautų posėdžiuose.

—    Man iki gyvo kaulo apkarto tos žinios apie rusų elgesį užimtuose kraštuose, — piktai pratarė kartą jo žmona, kuri irgi jau kartkartėmis skaitė jo parnešamą katalikų savaitraštį.

—    Ar taip gali kalbėti vadovaujančio komunisto žmona? — pratarė Hyde, tariamai įpykęs. — Tu kalbi, kaip iš katalikų laikraščio! Ką, ar jau ir pati nori tapti katalike.

—    Labai būtų gerai, kad galėčiau, — atsiliepė ji. — Ir aš iš Dievo norėčiau, kad galėčiau tą patį padaryti, — jau be varžymosi pasakė Hyde.

Dabar jiedu galėjo nuoširdžiai pasikalbėti. Hyde pareiškė:

—    Komunizmas gyvenimo praktikoje pasirodė klaidingas, gi senas katalikų mokslas — šimtu procentų teisingas. Chestertono, Belloco, „The Weekly Review” skaitymas įtikino mane, kad katalikybės pagrindai tikri, o mūsų (komunistų) klaidingi. —

Savo žmonai Hyde dabar pasisakė, kad šv. Tomo Akviniečio penki Dievo buvimo įrodymai jam yra įtikiną. Savo protu jis galįs priimti Dievo buvimą, bet tai ir viskas. Širdyje tikėjimo dar nebuvo.

Bet jo sieloje jau brendo kai kas naujo. Jis toliau pasakoja:

—    Eidamas kartą iš „Daily Worker” (komunistų dienraščio) redakcijos ir pergyvendamas giliausią nusiminimą, staiga pajutau traukimą — būtinai nuvykti į katalikų bažnyčią. —

Bažnyčia jam padarė gilų įspūdį. Nuo tos dienos jis dažnai po darbo užeidavo į bažnyčią. Užeidavo minutėlei, o išsėdėdavo valandą.

—    Kuo daugiau aš mačiau Šv. Etheldredos bažnyčią, tuo labiau ją pamėgau. Tačiau vis dar negalėjau melstis. Man atrodė juokingas, žeminantis dalykas — klauptis. —

Kartą bažnyčioje jis pamatė mergaitę. Buvo matyti, kad ji turėjo kažkokį gilų rūpestį. Ji klūpojo prie Marijos altoriaus, ir žvakutę uždegė.

Ir Hyde, kurio širdis dabar kankinosi ieškodama tiesos, pasilikęs vienas, nuėjo ten prie altoriaus, kaip pirma mergaitė buvo nuėjusi, įdėjo savo auką į dėžutę, uždegė žvakutę, atsiklaupė ir mėgino melstis prie Marijos.

—    Aš bandžiau atsiminti kokią nors maldą iš viduramžiškos literatūros ar ką nors iš Chestertono ar Belloco poezijos. Bet mano mintis buvo tuščia. Žvakutė mirgėjo ir ėjo trumpyn, bet aš nesuradau žodžių. —

Visą tą laiką Hyde dirbo komunistų dienraščio redakcijoje. Tenai jis valgydavo ir pietus. Maistą atnešančiam berniukui jis įsakė penktadieniais nenešti mėsos:

—    Širdyje aš jaučiausi kataliku ir norėjau išoriniame elgesyje kame nors praktikuoti katalikybę, nors ir komunistų laikraščio patalpose. —

Dabar jisai į bažnyčią užeidavo keliaudamas į darbą ir grįždamas. Artėjant Kalėdoms savo dukrelei papasakojo Kristaus gimimo istoriją.

Iš kitos pusės — pasilikimas su komunistais jam vis darėsi kaskart mažiau pakenčiamas:

—    Mūsų (komunistų) vidaus politika (Anglijoje) buvo pratęsimas sovietų užsienio politikos, — rašo jis.

Jam buvo skaudu, kad komunistai, sabotuodami Anglijos pramonę, varo savo kraštą į skurdą. Kai jis pareiškė dėl to savo abejones vienam iš politbiuro narių, tas atrėžė:

—    Jeigu turėsime tris milionus bedarbių, tai mes būsime daug arčiau komunizmo. —

Ir buvo duotas įsakymas — skatinti streikus ir nesutarimus.

Komunizmas jam pasidarė nepakeliamas. Abudu su žmona sutarė, kad jau laikas pakrikštyti paaugusias mergaites. Pašaukė telefonu kleboniją. Jiems pasakė, kad reikės dviejų krikšto tėvų — katalikų. Hyde atsakė, kad jie neturi nė vieno kataliko pažįstamo.

Vaikus pakrikštijo, o nuo to laiko Hyde su žmona pradėjo imti katalikų tikybos pamokas.

—    Penkerių metų man reikėjo pereiti keliu nuo Kremliaus iki Vatikano, — sakosi jis.

Nors ir galutinai apsisprendęs tapti kataliku, Hyde kurį laiką dar pasiliko „Daily Worker” redakcijoje, stengdamasis kiek galima ir kitus grąžinti prie religijos, jausdamas pareigą apaštalauti tarp tų, kuriuos buvo nuklaidinęs į marksizmą.

Kartą Hyde su žmona ėjo iš bažnyčios ir juos pastebėjo komunistai. Ilgiau pasilikti „Daily Worker” redakcijoje jau buvo neįmanoma.

Hyde parašė komunistų dienraščio leidėjams, kad jisai atsisako tarnybos. Laikraščiui „Catholic Herold” padavė išspausdinti pareiškimą, kad jisai pereina į katalikų Bažnyčią.

Dabar viso pasaulio spauda susidomėjo apie jo nepaprastą kelią — iš komunizmo į katalikybę. Dabar jis galėjo atvirai pasakoti apie savo praeities patyrimus. Minėtoje knygoje jis rašo:

—    Esu įsitikinęs, kad komunizmas auga iš tos dvasinės tuštumos, kuri atsiranda nusigrįžus nuo krikščionybės. —

Hyde tvirtina, kad komunizmas turi didžiausią pasisekimą tų tarpe, kurie neturi kitų aukštesnių idealų. Komunizmui palankią dirvą sudaro ne tiek neturtas, kiek supagonėjimas. Hyde tą išreiškia šiais žodžiais :

—    Ne skurdas yra naujas dalykas. Naujas veiksnys mūsų padėtyje yra atsiradimas milionų moderniųjų pagonių. Komunizmas yra netikėjimo vaikas. Blogos socialinės sąlygos yra tik dalykai, kuriais jis minta. —

Douglas Hyde ragina visus geriau pažinti komunizmą. Jis perspėja: nuomonė, kad komunistai tėra tik politiniai avantiūristai ar valdžios ištroškę niekšai — yra netiksli ir tik padeda komunizmui plisti.

—    Aš sakyčiau, — rašo tasai buvęs komunistų redaktorius, — kad dauguma ateina į komunistų eiles visų pirma dėlto, kad jie savo pasąmonėje ieško ko nors, kas užpildytų tą tuštumą, kurią jiems sudarė netikėjimas arba, kaip tai buvo su manimi, — kai nebetvirtas tikėjimas nebepatenkina intelektualiniu ir dvasiniu atžvilgiu.

Net ir apleidęs komunistų eiles jis nevengia pripažinti jų užsidegimo savo siekimams ir rašo:

—    Dažnai komunistiniai ateistai sugėdina savo energija ir atsidavimu turinčius tikėjimą, kuris vienas teduoda tikrus ir pastovius atsakymus mūsų problemoms. —

Nors komunizmas palaiko žmogaus energingumą, tačiau patį žmogų sugadina:

—    Iš patyrimo žinau, kad daug gerų žmonių kasmet įstoja į komunistų partiją. Tačiau, priėmus blogus įsitikinimus, kaipgi gali išlikti jų gyvenimas taipgi nepasidaręs blogu? — rašo Hyde.

Jis apgailestauja, kad yra blogų krikščionių, bet kartu tvirtina:

—    Kadangi jie yra žmonės, o ir pati Bažnyčia yra žmogiška, jie visi turi tas pačias ydas, ką ir kiti žmonės. Tačiau, kai juos susitikau asmeniškai, pamačiau skirtumą: nors jie turi savo dalį ydų, jie taipgi turi dorybes, kurių negali rasti tiek išsivysčiusiose formose tarp atitinkamo skaičiaus moderniųjų pagonių... Atstumti krikščionybės tiesą dėlto, kad yra „blogų krikščionių”, būtų taip pat neprotinga, kaip ir tvirtinti, kad komunizmas yra geras, nes jisai patraukia ir žmones su geromis intencijomis. —

Pasidaręs kataliku, Douglas Hyde tuo pačiu uolumu stojo tarnybon tų idealų, kuriuos jis atrado žmonijos vienintele viltimi. Jis rašo:

—    Aš padariau įžadą stengtis ateinančių dešimties metų laikotarpyje atversti į tikėjimą daugiau žmonių, negu per dvidešimt metų atverčiau į komunizmą. Nusprendžiau, kad garbingas poilsis — ne man. Ir vėl išeinu į grumtynių lauką. —

Jis gaili tų žmonių, kuriuos sužaloja komunizmas:

—    Blogiausias dalykas komunizme yra, kad jisai patraukia kai kuriuos iš geresniųjų ir perdirba jų mintis, iškreipia jų sąžines taip, kad juos jau galima panaudoti blogiausiems dalykams. —

Dabar Hyde savo dukterį atidavė auklėti į vienuolyno mokyklą, patsai gi ėmė lankytis šimtuose susirinkimų, keliauti tūkstančius mylių, rašyti daugybę straipsnių. Patsai jis prisipažįsta:

—    Per dvejus metus aš kalbėjau mažiausiai — į pusę miliono žmonių.


MEILĖ PARODĖ KELIĄ

Pasaulinio garso yra pasiekęs Esme William Howard, mokslininkas, rašytojas, įgaliotas ministeris. Gimęs 1863 m. Anglijoje, Greystoke pilyje, išsimokslinęs tėvynėje ir užsienyje, perėjo į diplomatinę tarnybą Airijoje, Italijoje, Vokietijoje. Pirmojo Pasaulinio karo metu buvo įgaliotas ministeris Švedijoje ir daug pasitarnavo sąjungininkams. Taikos konferencijos metu jis buvo Britų delegacijos narys Paryžiuje, paskui buvo paskirtas ambasadoriumi į Ispaniją. Jo diplomatinė karjera pasiekė aukštumas 1924 -1930 m., kai jis buvo paskirtas D. Britanijos įgaliotu ministeriu J.A. Valstybėse. Eilė universitetų čia jam suteikė garbės daktaro laipsnius.

Dar būdamas Romoje, vedė princo Bandinio dukterį ir išaugino penkis sūnus. 1935 m. išėjo jo atsiminimai „The Theatre of Life” (Gyvenimo teatras). Tas dviejų tomų veikalas parodė jo sugebėjimus rašyti stilingai ir su humoru. Jis mirė 1939 m.

Išaugęs protestantų tikyboje, jis susidūrė su religine problema, kai palinko vesti minėto princo dukrą. Ji panoro sužinoti, kokios jo pažiūros į religiją.

Ji sakė, kad religija yra pats svarbiausias dalykas pasaulyje, ir ji netekės už žmogaus, kuris į religiją kitaip žiūri. „Aš jai atsakiau”, rašo E. W. Howard, „kad nors aš labai gerbiu tuos, kurie taip jaučia, kaip ji, tačiau aš pats neturiu religinių įsitikinimų. Iš tikrųjų, aš buvau be jokio aiškaus tikėjime, išskiriant mano įgimtą tikėjimą Dievu, kuris man atrodė esąs teisingas ir gailestingas; aš rengiausi ateitį palikti Jo rankose, pats tesistengdamas būti teisingas, padorus, malonus, pagal savo sąžinę... Aš pažadėjau nesikišti į jos religines praktikas nei į vaikų religinį auklėjimą.

Tačiau jo sužadėtinės tai nepatenkino. Ji manė, kad religija turi būti šeimos vienybės pagrindas. Ji taip jam kalbėjo: „Jeigu jūs neturite savo tvirtų religinių įsitikinimų, kodėl nenorėtumėte ištirti mano įsitikinimus ir pažiūrėti, kokie jie yra. Ar jūs ką nors žinote apie katalikų tikėjimą?” Howard prisipažino, kad nežinąs. „Tad jeigu jūs nieko apie tai nežinote, kodėl nenorėtumėte apie tai bent kiek sužinoti?” — vėl spyrėsi sužadėtinė, prašydama nors kiek patyrinėti katalikybę. Howard prižadėjo. Sužadėtinės pasiūlymu buvo nutarta, kad prel. Merry del Vai, specialus popiežiaus Leono XIII bendradarbis, supažindins jos sužieduotinį su katalikybės tiesomis. Kada tik tas privatus popiežiaus sekretorius galėdavo rasti valandėlę laiko, ją pašvęsdavo tų tiesų aiškinimui.

Taip tos pamokos tęsėsi keturias savaites. Prelato klausinėjamas, Howard papasakojo, kad jisai buvo išauklėtas anglikonų bažnyčioje, kad dabar jis jau nesąs jos narys, ir nueinąs į jų bažnyčią tik lydėda-mas savo motiną. Pasisakė, jog jis nepriklausąs jokiai kitai religinei bendruomenei. Paklaustas, kodėl jisai apleido anglikonų tikybą, paaiškino, kad jau jaunystėje jam darė įspūdį, kai buvo pasakyta, jog laikyti kryžių kambaryje buvo beveik stabmeldystė, o jis kryžių matydavo Vokietijos liuteronų bažnyčiose. Jam buvo nesuprantama, kodėl tai, ką protestantai viename krašte nepalankiai sutinka, kitame gerbia. Vėliau jis pastebėjo, ypač Šveicarijoje, didelį protestantų susiskaldymą: liuteronai, kalvinistai, Zvinglio sekėjai. Vieno slėnio gyventojai laikėsi vieno tikėjimo, kito slėnio — visai kito. Anglikonų tikėjime jam ypač nepatiko, kad tikybos dalykai daug priklausė nuo valstybės. Vyskupus skyrė ministeris pirmininkas, kuris net galėjo nebūti anglikonų bažnyčios narys. Net maldaknyges ir apeigų nuostatus turėjo tvirtinti parlamentas, kurio sąstate galėjo būti žydų, turkų, netikinčiųjų bei atskalūnų. Tai jam buvo sunku suprasti.

Apie visa tai iš Howard išgirdęs, prel. Merry del Vai jį paklausė: „Taigi, dabar, kai jūs nesijaučiate galįs priklausyti nė vienai protestantų bendruomenei, ar yra kokia nors kliūtis, kuri kliudytų įsijungti į katalikų Bažnyčią?” Howard atsakė, kad jis turįs dvi sunkenybes: viena, jam atrodo, kad negalima tikėti amžina bausme, o antra, jam nepriimtina mintis, kad tie, kurie miršta ne katalikų tikėjime, yra pasmerkti amžinai kentėti. Prelatas visų pirma sustojo prie antrasios sunkenybės ir paklausė, ar jis galvojąs apie kokį nors savo artimą asmenį nekataliką, nenorėdamas prileisti, kad jis bus nubaustas amžina bausme. Howard atsakė, kad jis galvojąs apie savo motiną. Tada prelatas pabrėžė, jog Katalikų Bažnyčia niekad nesako, kad koks nors kito tikėjimo žmogus negali būti išganytas tik dėl to, kad jis nebuvo katalikas. Priešingai, ji moko, kad tie, kurie ne dėl savo kaltės negali pažinti tikrojo tikėjimo, bet kurie gyvena teisingą, artimo meile paremtą gyvenimą, sekdami savo sąžinės nurodymus, be abejo, susilauks kalčių atleidimo ir išganymo.

Kad turi būti amžina bausmė, apie tai Howard rašo: „Prelato Merry del Vai aiškinimas, kad turi būti amžinai nubaustas, t. y. amžinai nuo Dievo akivaizdos atskirtas, tas, kuris laisvai ir pilnai žinodamas tai pasirinko. Man atrodė, kad tai yra ne tik tikėtina, bet ir visai logiška.”

Toliau Howard prašė paaiškinti kentėjimų ir nuodėmės buvimą pasaulyje. Jam buvo paaiškinta, kad tai atsirado pirmiesiems žmonėms esant apdovanotiems pasirinkimo laisve; jie galėjo pasirinkti tarp gėrio ir blogio. Ta laisvė juos bent kai kuriais atžvilgiais buvo iškėlusi aukščiau už angelus, padariusi panašius į Dievą. Iš tos laisvės piktnaudojimo atėjo kentėjimai. Tačiau atmintina, kad pats Išganytojas pasirinko kentėjimą, aukodamas tai už žmoniją ir duodamas pavyzdį, kad reikia kentėjimus įprasminti, aukojant juos ne tik už save, bet ir už savo artimuosius skaistykloje.

Tokie paaiškinimai tęsėsi apie mėnesį. „Vieną dieną įsitikinau”, rašo Howard, „kad turi būti įkvėptas autoritetas krikščionims ir kad toks autoritetas negali būti niekas kitas, kaip katalikų Bažnyčia... Aš pasijutau apsuptas Dievo buvimo ir lyg alsuojąs juo... Ir kai tik aš, padedant prel. Merry del Val, perėjau visus Šv. Rašto tekstus, paremiančius tikrą Kristaus buvimą Eucharistijoje, kai išstudijavau mišių auką ir pamačiau skirtumą nuo grynai žmogiškų pamaldų kitose bažnyčiose, pajutau, kad tai yra magnetas, kuris mane nebeatsispiriamai įtrauks į Bažnyčios glėbį.”

Jis rašo įsitikinęs, kad katalikų Bažnyčia yra šventa, nes įkvėpta iš aukščiau; ji yra visuotinė ir apaštališka, nes istoriškai galima įrodyti jos kilmę iš apaštalų. Tikroji Bažnyčia turi būti tik Romos, nes pirmasis Romos vyskupas buvo Kristaus įpėdinis. „Mišių metu, kurias aš dabar dažnai lankiau”, toliau jis rašo, — „tos mintys pripildydavo mano galvą. Aš ten garbinau Dievo Sūnaus buvimą ir džiaugiausi, kad netrukus ir aš susilauksiu tos privilegijos priklausyti milijonams, kurie Jį gali garbinti, visi tuo pačiu būdu, tais pačiais žodžiais. Aš tada nebūsiu vien tik tautinės bažnyčios narys”.

Atėjo laikas jam grįžti į Angliją. Išvykdamas pasakė savo sužadėtinei ir prelatui, kad jis dar turi uoliai perskaityti eilę knygų, prieš tapdamas kataliku. Iš Anglijos jis keliavo į Trinidad ir vis skaitė pasirinktąsias knygas. Tas skaitymas ir svarstymas dar labiau sustiprino jo pasiryžimą, todėl atvykęs į Port of Spain uostą, jis susiieškojo domininkonus, parodė jų vyresniajam prel. Merry del Val laiškus ir po keletos pasikalbėjimų buvo priimtas į katalikų tikėjimą.

Kitą rytą jis jau vėl buvo bažnyčioje, pasiryžęs priimti pirmąją šv. Komuniją. Apie tai jis rašo: „Tai buvo tikrai didžiausias ir nuostabiausias mano naujo dvasinio gyvenimo momentas. Pirmą kartą pajutau tai, ką šventieji turėjo dažnai jausti, ką tai reiškia save, sakyčiau, ištuštinti, kaip ištuštinamas vandens stiklas, kad paskui vėl jį pripildytum kažkuo iš didžio gyvenimo šaltinio, nors tai būtų ir trumpam momentui. Aš suvokiau, kad šv. mišios yra didžiausia auka.”

Kaip jis jautėsi, tapęs kataliku, taip savo atsiminimuose rašo: „Nors pirmykštis pakilimas jau ir praėjo, esant užimtam tokiais žemiškais dalykais kaip gumos medžių sodinimas ir diplomatinis darbas, bet nuo tos dienos aš niekad nesidairiau atgal. Iš tikrųjų, tas saugumo jausmas, esant Bažnyčios globoje, augo metai iš metų... Ir su ypatingu džiaugsmu bei pasitenkinimu galėjau parašyti sužieduotinei, jog aš tikiu, kad ateityje mes būsime vieningos dvasios ir kad mano nusilenkimas Bažnyčiai įvyko ne todėl, kad ji to būtų prašiusi, bet todėl, kad man tai buvo vienintelis kelias”.

Netrukus jis privačioje Bandinio rūmų koplyčioje susituokė su savo sužadėtine. Vedybų apeigas atliko prel. Merry dėl Val. Iškilmių metu buvo skaitytos mišios, į kurias buvo pakviesti tik artimiausieji giminės. Čia juodu abudu su sužadėtine pirmą kartą drauge priėmė šv. Komuniją. Po bendrų vaišių, laikydamiesi Romos papročio, juodu aplankė Šv. Petro baziliką. „Niekada”, jis rašo, — „Šv. Petro aikštė man neatrodė taip didinga, kaip aną šiltą lapkričio dieną.”

VIENO MUZIKO SIELOS
PASLAPTIS

Vienas gabiausių Austrijos laikraštininkų, buvęs pirmaujančio vidurinės Europos kultūrinio savaitraščio „Schoenere Zukunft” redaktorius dr. Juozas Eber-le savo naujo, pokariniais metais išleisto, veikalo „Unser Weg zur Kirche” (Mūsų kelias į Bažnyčią) įžangoje gražiai sako:

—    Ir kaipgi labai atskiram, vienišam žemės keleiviui yra pagelbima, kai, kunkuliuojančios daugybės visokių žemiškų sprendimų, siekimų ir aistrų akivaizdoje, atsidaro šventovė, aptvinusi Šv. Dvasios šviesa ir stiprybe. —

Jeigu tai įvertina kiekvienas galvojąs žmogus, tai ypač' konvertitas, kuris tą religinę tiesą pasiekė po daugelio sunkių klystkelių. Tas pats dr. Eberle teisingai pastebi:

—    Kas daug turėjo kovoti ir daug prakaito išlieti, kol pasiekė tiesą, tas dvigubai labiau ją vertina ir dvigubai geriau įstengia ją perteikti. —

Štai dėl ko mums visada įdomu sekti konvertito ieškojimų kelią ir pergyventi jo suradimo džiaugsmą.

O tas suradimas ypač jiems būna giliai prasmingas, ką rašytojas konvertitas J. L. Stoddard yra išreiškęs žodžiais:

—    Katalikų Bažnyčia, vieton mano pergyvenamos maišaties, man davė tvarką, vieton abejonių — tikrumą, vieton tamsos — saulėtas dienas, vieton šešėlio — tikrą dalykų esmę. —

Plataus dėmesio yra verta J. A. O’Brien knyga, vardu „Where Dwellest Thou?” (Kur Tu gyveni?). Čia yra nupasakojama dvylikos konvertitų istorijos.

Vienas aprašomų garsenybių yra Paul Hume, žinomas muzikos kritikas, radijo kalbėtojas, žurnalų bendradarbis ir muzikos profesorius Georgetowno universitete Washingtone. Jis ypač pagarsėjo 1950 metais, kai kritiškai atsiliepė apie koncerte dainavusią Margaret Truman, tuometinio prezidento dukterį. Prezidentas tada kraštai protestavo, ir tai sukėlė spaudoje didelį susidomėjimą. Prof. Hume parodė daug taurumo ir takto, taip atsiliepdamas į suerzinto Trumano laišką:

—    Kitą dieną po savo recenzijos, kurioje rašiau apie Margaret Truman koncertą, gavau laišką, rašytą ant Baltųjų Rūmų popieriaus lakšto, kur buvo pasirašyta H.S.T... Laišką matė mano bendradarbiai ir redaktoriai, bet aš nenoriu jo skelbti. Nežinau, ar jis yra iš prezidento. Jeigu būtų iš jo, tai tegalėčiau pasakyti, kad žmogus, pergyvendamas artimo draugo netekimą ir nešdamas sunkią dabartinės pasaulio krizės naštą, turi susilaukti atleidimo dėl kartais prasiveržiančio susijaudinimo... —

Paul Hume yra yra gimęs 1915 metais Chicagoje.

Čia ir aukštuosius mokslus ėjo, baigdamas Chicagos universitetą 1937 metais. Jis vadovavo eilei chorų Chicagoje, o vėliau buvo pakviestas vadovauti Glee klubo chorui Georgetowno universitete. Įdomu, kad spaudos bendradarbio plunksną jis naudoja tokiu pat lengvumu, kaip ir dirigento lazdelę.

Jis gimė presbiterionų šeimoje. Iš abiejų tėvų pusės daug artimų giminių buvo protestantiškų kolegijų prezidentų. Religija šeimoje buvo laikoma svarbiu veiksniu, tačiau kieno nors iš jų tapimas kataliku buvo laikoma neįmanomu dalyku.

Beaugant jaunajam Pauliui ėmė kristi į mintį kai kurie netikėti dalykai. Pvz. kartą po pamaldų, kai jų protestantiškoj parapijoj pasirodė naujai paskirtas modernus ministeris, Pauliaus motina tam dvasiškiui tarė:

—    Dr. Johnson, kodėl mes kas sekmadienį pamaldose kalbame „Tikiu Dievą”? Daugeliui žmonių tai yra tik tuščia forma. Argi nebūtų galima tai išleisti?

—    Žinote, — mandagiai atsiliepė pastorius, — aš tik ir laukiau, kad kas nors to paprašytų.

Kitą sekmadienį „Tikiu Dievą” iš pamaldų jau buvo išmesta. Bet Pauliui to buvo gaila. Jis ėmė galvoti, kokia čia tvarka, kad kiekviena moteris gali išmesti kokią nors pamaldų dalį.

Greitai pasitaikė ir antras įvykis, turėjęs reikšmės Pauliaus pasaulėžiūrai. Jų parapijos chore buvo gera solistė. Daugelis buvo prašę, kad ji pagiedotų Bacho — Gounod „Ave Maria”. Vieną sekmadienį, tuojau po pamaldų, ta giesmė buvo pagiedota. Tuoj po to prisistatė vienas tos parapijos komiteto narys ir ėmė plūsti solistę, vargonininką ir visą chorą, kam ta giesmė buvo sugiedota. Buvę nutarta toje šventovėje niekad lotyniškai negiedoti. Be to, Marija esanti teologinė klaida, ir presbiterionai jos turi vengti.

Dabar Paulius prisiminė, kaip tas pats asmuo daug karštų žodžių prisakydavo Motinos dienos proga. Jam kilo klausimas: jeigu taip gerbtina eilinė motina, kodėl negalėtų būti daug daugiau pagerbta Dievo Motina? Kodėl to turėtų presbiterionai ir kiti protestantai vengti?

Bestudijuodamas Chicagos universitete, Hume vargonavo protestantų seminarijos koplyčioje. Čia pat buvo unitarionų bažnyčia, kongregacionalistų seminarija, Kristaus mokinių studijų namai, baptistų teologijos mokykla. Tokia daugybė protestantų sektų! Jo sieloje pradėjo gimti klausimas: kodėl aš presbiterionas? Jis buvo presbiterionas tik todėl, kad jo tėvas buvo episkopalų tikybos, o motina kongregacionalistų, todėl juodu susituokdami susitarė kompromisą keliu visą šeimą laikyti vienos, vidurio, tikybos — presbiterionų.

Tuo metu Chicagos universitete buvo stipriai jaučiama Aristotelio — šv. Tomo filosofinė kryptis, kurią palaikė prof. Hutchins, prof. Mortimer Adler ir neseniai iš žydų į katalikybę atsivertęs prof. H. Schwartz. Kartą net vienas rabinas, matydamas katalikybės įtaką žydams studentams, nusiskundė kongregacionalistų kapelionui:

— Tas Schwartz dėsto gryną katalikybę tuzinams žydų studentų, atsilankančių į jo namus, ir jie pasiduoda jo įtakai. —

Į tai kongregacionalistų kapelionas atsakė:

— Jeigu jūsų studentai negali atsispirti katalikų Bažnyčios logikai, tai jie tai Bažnyčiai ir priklauso. — Prof. Schwartz buvo ir Pauliaus Hume muzikos mokytojas. Pauliaus sąmonėje brendo prielankumas katalikybei. Kartą jis išsikalbėjo su vienu draugu, kuris buvo katalikas. Tas prasitarė, jog Paulius nesiryžtų imti katalikybės pamokų kurso, nes jis nujaučia, kuo visa tai baigtųsi.

Paulius užsidegė — kaip tai jis nesiryžtų? Ir pasiryžo. Per aštuonis mėnesius jis su kunigu pagrindinai išstudijavo katalikybės mokslą. 1942 m. Pelenų dienos išvakarėse Hume priėmė sąlyginį krikštą (tuo atveju, jeigu jo pirmas presbiterioniškas krikštas būtų netikras), atliko išpažintį, o Pelenų dieną priėmė pirmą šv. Komuniją, tapdamas kataliku.


PABALTIJO ŽURNALISTO ŽYGIS

Vienas žymiausių Kanados laikraštininkų tai Robertas W. Keyserlingk, buvęs britų „United Press” direktorius, žurnalo „Ensign” steigėjas ir knygos „Unfinished History” autorius. Savo autobiografijoje jis pasisako esąs pabaltiečių kilmės, gimęs Petrapily 1905 metais, kai Rusijos miestų gatvėse aidėjo revoliuciniai šūviai. Tėvas buvo rusų laivyno karininkas, pirmojo Pasaulinio karo metu iš rezervo pašauktas į aktyvias pareigas. Šeima tuo metu buvo išsiųsta į saugesnę vietą Japonijoje, kur būsimasis laikraštininkas lankė Šv. Juozapo kolegiją Jokahamoje. Jis buvo išaugęs liuteronų šeimoje. Jam į galvą buvo įkalta, kokia yra bloga Romos tikyba. Japonijoje jis pirmą kartą turėjo progos susitikti su katalikais ir pažinti juos iš kitos pusės.

Tėvai pabūgo, kad Robertas nesusidomėtų katalikybe, todėl, atėmę jį iš katalikų kolegijos, nusiuntė į metodistų misijonierių mokyklą. Paskiau jis persikėlė į Kiniją, kur baigė Shanghajaus masonų įsteigtą mokyklą. Nebuvo lėšų tolimesniam mokslui. Nuvykęs į Kanadą, kurį laiką dirbo miškuose, paskui buvo žvejys Britų Kolumbijos pakrantėse, susitaupė pinigo ir įstojo į Britų Kolumbijos universitetą, kurį baigė cum laudė 1929 m.

Nuo tada jis pradėjo žurnalisto karjerą. Visų pirma buvo „United Press” korespondentas Berlyne, vėliau vadovavo informacijų biurui Šveicarijoje, pagaliau 1936 m. tapo Britų „United Press” vyriausiu vedėju, o 1942 m. „United Press” direktorium. Jau 1931 m. buvo vedęs pabaltietę baronę von der Recke. Juodu, gyvendami West Montrealyje, išaugino šešis vaikus. Tai tokie jo trumpi biografijos bruožai. Tačiau mums daugiau rūpi jo vidaus pergyvenimai be jo pasaulėžiūros raida.

Robertas, priklausąs liuteronų tikybai, Šv. Juozapo kolegijoje buvo atleistas nuo katalikų tikybos pamokų. Tokie moksleiviai rinkdavosi į atskirą klasę, kur jiems būdavo bendra įvairioms tikyboms dorovės pamoka. Nelankydamas tikybos pamokų, jis pasiliko ignorantas religiniuose dalykuose, nors ir neturėjo to priešiško nusistatymo prieš katalikus, kurį buvo atsinešęs iš savo namų. Vis dėlto, jis pats sako, reikėjo eilės metų, kol galutinai įsisąmonino, kad katalikybė nemoko daugelio tokių dalykų, apie kuriuos jis iš blogosios pusės buvo girdėjęs.

Baigęs universitetą, jis išplaukė į Europą praplėsti savo akiračio. Laive susipažino su vienu Parei-nio gyventoju, kataliku. Atėjus sekmadieniui, tas simpatingas vokietis pamaldžiai klausydavo šv. mišių. Tačiau Robertui krito į akis nevisai suprantamas faktas. Juodu su tuo vokietuku mėgdavo žaisti šachmatais. Tuo pačiu laivu važiavo kunigas, kuris su savo grupe daug dainuodavo. Tos dainos jiems trukdydavo susikoncentruoti prie šachmatų lentos, todėl vokietukas paleisdavo nevieną aštresnę pastabą kunigo atžvilgiu. Robertas atkreipė dėmesį, kad toks elgesys jam nesuprantamas, kai jis čia murma prieš kunigą, čia klaupiasi ir pamaldžiai dalyvauja jo laikomose mišiose. Tada vokietukas jam atsakė, kad reikia žinoti, jog kunigo sakramentiniai veiksmai visada turi tą pačią galią, nesvarbu, koks būtų to kunigo elgesys. Tą skirtumą reikia suprasti.

—    Tas paaiškinimas, — rašo Robertas, — man staiga nušvietė kai kuriuos istorijos faktus, kuriuos, mano nuomone, katalikai turėtų žinoti. Dabar supratau, kad katalikai juos žinojo, bet juos vertino tinkamoje šviesoje, o aš pirmiau maniau, kad jie nuo katalikų slepiami, kad apie juos katalikai tegali sužinoti tik su pavojumi savo religijai. Visa tai man suteikė pirmąją nuovoką, kad katalikų Bažnyčia nėra, kaip aš iki šiol maniau, tik žmonių bendruomenė, bet dieviškoji institucija žmonėms, ne žmonių įsteigta ir nevisiškai nuo jų priklausanti. Dabar aš nebeatsimenu nei to mano bendrakeleivio vardo, bet vis dėlto dažnai trokštu, kad jį vėl sutikčiau, nes jis, to visai nežinodamas, daug prisidėjo prie mano dabartinės laimės.—

Būdamas Berlyne 1922 -1932 m., jis domėjosi politiniu, socialiniu ir kultūriniu gyvenimu. Čia jam teko pažinti kitą pabaltietį, net savo tolimą giminaitį, taip pat laikraštininką, kuris kartą labai jį nustebino, pasakydamas, kad planuoja tapti kataliku.

—    Tiesa, — rašo Keyserlingk, — kad mano galvojimas apie katalikybę ir jos pažinimas jau buvo tapęs platesnis, jau buvau atsikratęs visos eilės savo klaidingų sąvokų, tačiau man atrodė visiškai bereikalinga vienam iš mūsų grupės tapti kataliku. —

O vis dėlto kalbėti apie katalikybę jam buvo įdomu. Ilgai jis su tuo laikraštininku išsėdėdavo per naktis iki ryto, įsigilinę į diskusijas, kurios kildavo, beklausinėjant tą nusistačiusį atsiversti laikraštininką apie jo pasiryžimo priežastis. Juodu abu buvo iš liuteroniškų šeimų, abudu pagal tradicijas buvo nusiteikę pasilikti ištikimi tikėjimui, taigi, turėjo daug ką bendra savo pasikalbėjimuose.

Jo draugas priminė, kad jų protėviai maždaug prieš 600 metų iš Westfalijos persikėlė į Pabaltijį, į Kurlandijos kunigaikštystę, pildydami popiežiaus paskirtą uždavinį. Jie sukūrė Kurlandiją, pavadindami Marijos žeme. Taigi, tapdamas kataliku, jis nemeta savo tikėjimo, o tik grįžta į senąjį savo tėvų tikėjimą. Tas laikraštininkas tapo kataliku su savo žmona ir vaikais.

Nors Keyserlink ir toliau pasiliko protestantu, bet tas artimo žmogaus žingsnis neliko jame be pėdsako. Ilgos diskusijos jam buvo atskleidusios naujų dalykų. Jis pradėjo daugiau skaityti, visų pirma, kad atremtų draugo argumentus, tačiau kaskart labiau jautė, kad jam vis sunkėja atmesti katalikybę. Faktinai jis jau buvo tapęs įsitikinusiu anglikonų bažnyčios nariu, protestantų bažnyčia besidomįs tik kaip laikraštininkas, dirbąs Vokietijoje, kur ėmė bręsti konfliktas tarp nacių ir įvairių bažnyčių.

1938 metais grįžęs į Kanadą, jis pradėjo daugiau domėtis bažnytiniais dalykais ir net buvo anglikonų sinodo narys. Tačiau palaipsniui jame brendo kita kryptis. Skaitymas ištaisė daugelį klaidingų pažiūrų į katalikybę, kai jis patyrė eilę faktų, dabar išstūmusių apie katalikybę neteisingas pažiūras, atėjusias iš protestantiškų šaltinių. Iki šiol jis vis manė, kad Šv. Raštas buvo tiesioginis ir nepertraukiamas Viešpaties testamentas, nieko bendra neturįs su Roma.

—    Man buvo sakoma, — rašo jis, — kad katalikai bijo Šv. Rašto, kaip velnias kryžiaus. Man buvo didžiulė staigmena, kai patyriau, jog ir tai nėra teisybė. Aš pamačiau, kad per keletą pirmųjų šimtmečių Šv. Raštas nebuvo visos krikščionybės pasiekęs, kad Šv. Rašto autoritetas rėmėsi Bažnyčios autoritetu. Juk Bažnyčia nusprendė, kurios šventosios knygos buvo Dievo įkvėptos. —

Kitas dalykas, kuris jam krito į akį — tai kad įvairios krikščionių bendruomenės minėjo šventuosius. Pvz. olandų kalvinistai turėjo šv. Mykolo dieną, liuteronai ir anglikonai — Visų Šventųjų dieną. Kokiu autoritetu tie šventieji buvo priimti jų bažnyčiose? Kas juos ten iškėlė į altoriaus garbę? Ir taip išryškėjo, kad tik paskelbtos kanonizacijos prieš reformaciją buvo visuotinai priimamos.

—    Staiga man pasidarė aišku, — jis rašo, — jog pagrindinis skirtumas tarp katalikų ir protestantų tikybų yra tas, kad viena yra pulsuojanti nuolatiniu gyvenimu, įkvepiamu Šventosios Dvasios, o kitoje, tie dalykai priimami tik iki tam tikros datos — iki reformacijos. Taigi, reformacija uždarė tą augimo laikotarpį, jo vietoj palikdama tik pasinaudojimą atminimais to, kas Dievo Apreiškimo dėka buvo įvykę Bažnyčioje. —

Laikas bėgo. Augo jų vaikai ir ėmė klausinėti įvairių dalykų, taip pat ir iš tikėjimo srities. Tėvui kaskart labiau ryškėjo protestantizmo nenuoseklumai, ir jis ėmė išsisukinėti iš tų atsakymų vaikams. Jis pradėjo bijoti, kad paaugę vaikai gali visai atmesti tikėjimą dėl jo nenuoseklumo. Kartą jis juokais prasitarė žmonai, kad tos problemos nebūtų, jeigu vaikai galėtų gauti katalikišką atsakymą. Jis buvo labai nustebintas, kai sužinojo, kad ir žmona panašiai galvojo. Tą patį vakarą juodu nutarė plačiau šią problemą panagrinėti. Vienintelis galimas kelias dabar jiems atrodė susirasti kunigą, kuris jiems galėtų padėti tiesos ieškojime.

Praslinko keletas mėnesių, ir jis su žmona bei penkiais vaikais buvo priimti į katalikų Bažnyčią. Apie tai jis taip pasakoja:

— Dabar, kai mes žinome, kas iš tikrųjų yra Bažnyčia, kyla mums tik vienas klausimas: kaip mes galėjome taip ilgai laukti, netapdami katalikais? Mūsų žygis nebuvo išplaukimas į nežinomus vandenis, bet tik atsisakymas to, kas netikra ir neišaiškinama. Gyvenimas Bažnyčioje mums įgavo tikrą ir naują prasmę. Gyvenimą dabar priimame kaip Dievo siųstą dovaną. Gyvenimas yra pasidavimas autoritetui Dievo, kuris čia, žemėje, mus veda prie savęs per Bažnyčią.

RUSŲ KARININKAS, TAPĘS
JĖZUITU

Tarp laisvėn patekusių rusų pastebimas įdomus reiškinys: daugelis jų žymių žmonių domisi katalikybe. Pvz. buvusio rusų pasiuntinio duktė Elena Isvolski atsivertė į katalikybę ir savo kelią aprašė knygoje „Light before dusk”. Į katalikų tikybą perėjo rusų poetas ir rašytojas Viačeslov Ivanov, kuris vėliau profesoriavo Paduos universitete. Jo veikalą „Dialogai” išvertė minėtoji Isvolski. Romoje net du rusų vyskupai atsivertė į katalikybę: Paulius Melitiov ir Aleksandras Evreinov. Romoje buvo įšventintas kunigu buvęs rusų diplomatas Mikalojus Bock. Jį įšventino tas pats vyskupas Evreinov, kuris jį prieš kiek metų buvo priėmęs į katalikų Bažnyčią ir kuris buvo palaiminęs jo moterystę, bet dabar, žmonai mirus, jisai pasirinko kunigo pašaukimą. Plačiai taipgi skaitomos knygos revoliucijos auklėtinio, buvusio raudonosios armijos karininko Mikalojaus Kariakovo, kuris yra atgavęs tikėjimą ir labai pagarbiai atsiliepia apie katalikų Bažnyčią. Iš ankstyvesnių konvertitų atsimintini: filosofas Solovjovas, kunigaikštis Ivanas Gagarinas, Vladimiras Pečerinas.

Plačiai taipgi žinomas vardas rusų konvertito. Ivano Kologrivovo. Jisai buvo caro gvardijos karininkas ir savo karinės karjeros pradžioje buvo netikintis. Tačiau ilgainiui atsivertė ir net įstojo į jėzuitų ordeną. Prie to jis ne iš karto priėjo. Pirma gerokai studijavo Sorbonos universitete Paryžiuje ir kituose Europos mokslo centruose. Jo raštai yra plačiai skaitomi visame pasaulyje. Garsi yra jo „Suma prieš bedievius”, o taipgi plačiai paplitęs yra kitas jo veikalas — „Bolševizmo metafizika”. Važinėdamas po centrinės Amerikos salas, aptikau šio jo veikalo vertimą net į ispanų kalbą.

Čia jisai nusako, kad revoliucija Rusijoje neatėjo kaip kažkas iš lauko, iš oro primesta žmonėms. Kelias jai buvo ruošiamas jau iš seniau, ypač rusų inteligentijoje.

Pirmas, tolimas, paruošiamasis žingsnis buvo Rusijos „raskolas” — atskilimas nuo Vakarų, nuo visuotinės Bažnyčios. Rusijoje, kaip jau tą XVI amžiuje paskelbė rusų vienuolis Philotheos, išaugo idėja, kad Maskva turi likti trečioji ir galutinė Roma (po tikrosios Romos ir po Bizantijos, kurių įtaka, jie tikėjosi, bus sužlugusi). Nuo XVIII šimtmečio Rusijoje ėmė plisti Voltairo idėjos ir masonerijos ložių misticizmas, pakirsdamas jau ir taip inteligentijoje buvusį nestiprų pasitikėjimą rusų bažnyčia ir krikščionybe.

Kuo toliau, tuo labiau Rusijos šviesuomenė tolo nuo krikščionybės. Daug čia žalos darė nihilizmo dvasia, kada buvo paneigtos tradicinės gyvenimo formos, neišskiriant nei šeimos, nei religijos, nei autoriteto. Patys rusų krikščionybės vadovai, palenkti carų politikai, nebuvo reikiamoje aukštumoje, ką rodo faktas, jog tokie nihilizmo atstovai, kaip Dobroliubovas ir Černiševskis, buvo seminaristai, pravoslavų dvasininkų sūnūs. Dirva buvo paruošta. Revoliucijos pranašas Bakuninas nelabai ką nustebino, kai skelbė:

—    Iš liepsnų ir kraujo jūrų pakils nuostabioje ir aukštoje Maskvoje revoliucijos žvaigždė, kuri visą žmoniją ves į laisvę. —

Šios idėjos buvo savotiškas įsikūnijimas Maskvos mesianizmo.

Lyg senosios, nihilizmu pašvinkusios inteligentijos vardu kalbėdamas, Kologrivovas skelbia:

—    Bolševizmas yra visos rusų tautos nelaimė, užtraukta mūsų pačių nusikaltimų, dėl kurių esame atsakingi kaip prieš istoriją, taip ir prieš Dievą. —

Jeigu dabar Kremliaus tironija išsilaiko, tai čia ne tiek rusų tauta kalta, kiek raudonųjų diktatorių nežmoniškas teroras, tačiau Kologrivovas nori perspėti visų pasaulio kraštų inteligentiją, kad šeimos dorovingumo, religijos neigimas ir kitos nihilistinės idėjos labai ruošia kelią bolševizmo tiranijai. Kologrivovas net tvirtina:

—    Tas baisus eksperimentas buvo reikalingas kaip dvasinė katastrofa, kaip baisus teismas senosios visuomenės, senos krikščionybės, iškreiptos ir bejėgės. Rusija pavirto ta dvasine laboratorija, kur pravedamas tasai bandymas, pilnas pamokymo visam pasauliui.

Visam pasauliui jau matomi vaisiai, kuriuos pribrandina marksistinis socializmas: paniekinimas pačių pagrindiniausių žmogaus teisių, vergijos atsteigi-mas, darbininkų išnaudojimas, vykdomas to vienintelio ir nekontroliuojamo darbdavio: valstybės. — Tačiau Kologrivovas turi gerų vilčių:

— Kai marksistinė utopija blėsta ir bliukšta gyvenimo patirties smūgių naikinama, kyla nauja saulė, kaskart šviesesnė: idėja tėvynės ir teisingumo, idėja nacionalinio solidarumo, persunkta teigiama krikščionybės dvasia. Tik ji galės atgimdyti, Kristaus: vardu, tą tiesą, kurią veltui bandoma įskiepyti Antikristo vardu. —

MUZIKOS GENIJUS KREISLERIS

Nedaugelis turėjo tokį ypatingą kelią į pasaulines garsenybes, kaip kompozitorius, smuikininkas Fritz Kreisler. Jisai nebuvo tikras, kaip jo kūrybą gali sutikti kritikai, todėl kai sukūrė savo gražiąsias „Liebesfreud”, „Liebesleid”, „Schoen Rosmarin” (Meilės džiaugsmas, Meilės kančia, Gražioji Rosmarin) — paskelbė neva suradęs tuos kūrinius užsimetusius nuo seno kažkokiame vienuolyne ir kad tai kompozicijos Juozapo Lanner.

Kritikai tuos kūrinius labai aukštai vertino. Tas Kreislerį padrąsino. Dabar jisai sukūrė naujų dalykų ir panaudojo juos koncerte drauge su anais „vienuolyne atrastais rankraštyje”. Kritika vėl labai aukštai įvertino anuos tariamojo Lannerio veikalus ir ėmė barti Kreislerį, kam jisai drįsęs įmaišyti savus neaukštos vertės kūrinius koncerte prie tokio nemirtingo kompozitoriaus veikalų, kaip Lannerio. Dabar Kreisleris nebeišlaikė. Jisai paskelbė tiesą, kad tariamasis Lanneris yra ne kas kitas, kaip jisai pats... Kritikai rūsčiai sutiko tą žinią, o publika — juokėsi iš kritikų nekritiškumo...

Kreisleris gimė 1875 metais Štrauso melodijų išgarsintame Vienos mieste. Jaunatvėje tėvas pastebėjo jo talentą ir patarė lavintis griežti smuiku. Jaunasai Fritz tik verčiamas atlikdavo būtinas praktikos valandas, pradžioje dar nejausdamas ypatingo patraukimo. Vis dėlto, vos septynerių metų amžiaus, suruošė pirmą viešą koncertą ir buvo priimtas į Vienos Muzikos konservatoriją. Turėjo būti gautas specialus leidimas, nes į ją tepriimdavo nejaunesnius kaip 12 metų. Jisai gi, kai sulaukė 12 metų, jau laimėjo aukščiausią konservatorijos dovaną.

Tačiau jo koncertai Amerikoje nebuvo įvertinti, jo noras įstoti antruoju smuikininku į Vienos filharmoniją irgi nebuvo patenkintas, ir nusivylęs Kreisleris ėmė studijuoti mediciną. Jam sekėsi, bet nesijautė, kad tai būtų jo sritis. Metėsi į tapybą ir parodose laimėjo ne vieną premiją. Tačiau jis vėl įsitikino, kad tai svetima sritis ir... išlaikė ulonų karininko egzaminus, pasirinkdamas karinę tarnybą. Vis dėlto, ką jis bedirbo — jį viliojo smuikas. Metęs raitelius, užsidarė dviem mėnesiams vienatvėje ir tiek sėkmingai ištobulino savo techniką, kad pradėjo pasaulinius koncertus, ypač pasisekusius Amerikoje. Didžiojo karo metu pašauktas į frontą, buvo sužeistas.

Mobilizuodamas pagalbą badaujantiems austrams, jisai ėmė koncertuoti Amerikoje ir visus pinigus siųsti tautiečiams. Nelaimei, įstojo į karą ir Amerika. Kreisleris gi buvo priešų — austrų — pilietis. Prieš jį kilo audra. Lengva jam buvo pasisekimą garantuoti atsižadėjus tėvynės, tapus JAV piliečiu. Bet jis pasitraukė į ūkį Maine valstybėje ir ten nuošalume atsidavė kompozicijų kūrimui. Tik karo audroms praslinkus, jisai vėl galėjo su ypatingu pasisekimu rodytis Amerikos scenoje. Būdamas ypatingas altruistas, jisai yra sušelpęs apie 1,500 austrų muzikų-menininkų. Kreisleris — vispusiškų gabumų, gilaus proto ir plačios erudicijos vyras. Jis gilinosi filosofijoje, domėjosi istorija, gamtamoksliu, matematika, graikų, lotynų ir moderniosiomis kalbomis.

Savo studijose paskutiniuoju laikotarpiu jisai ėmė domėtis giliaisiais gyvenimo klausimais, ėmė lyg ilgėtis religijos. Į pagalbą čia jam atėjo vienas nelaimingas atsitikimas: 1941 metais jisai, giliai susimąstęs, ėjo skersai gatvę, ir jį sunkiai sužeidė pravažiuojantis sunkvežimis. Kovodamas su mirtimi, gulėjo keletą dienų. Atrodė, kad gali nebeišlaikyti. Bet — atsigavo. Tačiau visi bijojosi, kad jo genialus smuikininko talentas gali būti pražuvęs. Jisai pats nebebuvo tikras. Vieną dieną žmona jam atnešė jo mėgiamąjį Stradivarijaus smuiką ir paprašė, kad jisai kaip galima geriau pagriežtų ištrauką iš Mendelsono. Kreisleris paėmė smuiką į rankas, ir pasiliejo melodijos, kokias tik jis temoka iš stygų išspausti. Buvo aišku — jo meninis genijus nebuvo sužalotas, ir jisai vėl grįžo prie koncertų, lydėjusių jį tuo pačiu pasisekimu.

Ligoninė ir sveikimo laikotarpis buvo jam puiki proga gilioms meditacijoms. Jis daug galvojo, daug skaitė visokiomis kalbomis. Naująjį Testamentą išstudijavo net graikų kalboje. Palaikė ryšį su garsiuoju profesoriumi Fultonu Sheenu, ir... 1947 metų balandžio mėnesį Kreisleris drauge su savo žmona suklupo priešais altorių katalikų bažnyčioje, dėkodami, kad dangus išsaugojo jo talentą ir toje didžiojoje katastrofoje. Prelatas Sheen atsivertusi garsųjį Kreisierį ir jo žmoną (Harriet Lies, liuteronų tikybos, kurią buvo vedęs 1902 m. New Yorke) priėmė į katalikų Bažnyčią. Abudu atliko tikėjimo išpažinimą, priėjo išpažinties, šv. Komunijos ir džiaugėsi rastąja dieviška tiesa.

Aukščiau suminėtas žinias paduodamas, žurnalas „Catholic Digest” pabrėžė:

— Didysis smuikininkas pagaliau pasiekė aiškią amžinųjų vizijų viziją Kūrėjo harmonijose.

Fritz Kreisler mirė 1962 m. sausio 29 d. New Yorke, sulaukęs 86 m. amžiaus. Palaidotas iš šv. Jono katalikų bažnyčios.

SIELOS TĖVIŠKĖS ILGESYS

Amžiais žmonių atmintyje užsiliksiąs poetas Byron savo bičiuliui Hoppneriui kitados laiške rašė:

—    Noriu, kad mano duktė būtų Romos katalikė, nes šią tikybą laikau geriausia iš visų kitų; ji yra seniausia krikščionybės forma. —

Didis pedagogas F. W. Foerster, jaunatvėje dirbęs su laisvamaniška etine draugija, savo pasaulėžiūroje labai priartėjęs prie katalikybės, kalbėjo:

—    Tikėkite man, manyje dega tikra passio catholica, gilus ilgesys sielos tėviškės, ilgesys pamaitinti krikščioniškąją sąžinę, ilgesys prasmingų papročių, geležinės lotynų kalbos, amžino tikrumo, šventųjų bendravimo, ryšio su šimtmečiais, iki pat kankinių atminimo. —

Šitokį katalikybės ilgesį pergyvena daugelis kitatikių, ir daugelis iš to padaro reikiamas išvadas. Vienas iš tokių yra Theophilus Lewis, „Interracial Revue” redaktorius, žurnalo „America” dramos kritikas, rašytojas. Jis yra vienas iš vadų sąjūdžio, siekiančio negrų ekonominės, socialinės, kultūrinės pažangos.

Gimė jisai Baltimorėje 1891 m. Jo tėvai mirė anksti ir našlaitį auklėjo jo teta. Namiškiams pagelbėdamas jis jau iš mažens uždarbiavo pardavinėdamas laikraščius. Dėl neturto turėjo nutraukti pradžios mokyklos mokslą ir eiti į darbą. Tik uoliu skaitymu papildė savo švietimą. Tai jam atidarė kelią į negrų intelektualų tarpą. Pamėgęs teatrą, jisai greit pradėjo kas savaitę tuo klausimu rašyti į New Yorko laikraštį „Amsterdam News”.

Jį sudomino katalikų sąjūdis, kovojąs dėl geresnio sugyvenimo tarp įvairių rasių, ir jisai, dar pats nebūdamas katalikas, jau 1936 m. įsijungė į Katalikų Tarprasinės tarybos leidžiamo laikraščio „Interracial Review” redakciją. 1946 metais tapo žurnalo „America” dramos kritikas. Jo raštai spausdinami eilės žurnalų. Jis su pasisekimu kviečiamas paskaitoms, kalboms per radiją apie dramą, negrų kultūrą ir istoriją.

Savo gyvenimo istoriją jisai pasipasakoja straipsnyje “It’s Safer Inside”, išspausdintame kolektyviniame veikale “Where Dwellest Thou”. Čia jis prisimena, jog buvo išauklėtas protestantizme. Jo tėvai buvo baptistai, prižiūrėjo, kad jisai jau nuo to amžiaus, kai galėjo pasiekti bažnyčią, lankytų sekmadienio religines pamokas. Jo tėvai mirė, kai jis turėjo tik 10 m. amžiaus.

Nuo mažens jis jautriai pergyveno tą išskyrimą, kurį turėjo patirti negrai: jų neįleisdavo į daugelį kino teatrų, jie negalėdavo gauti valgyti padoresniame restorane, negalėjo net nei Coca-Cola nusipirkti kitur, kaip tik negrų kvartaluose. Augant jam darėsi skaudu jausti, kad žmonių prietarai verčia negrus gyventi specialiose zonose, imtis tik sunkių ir atstumiančių darbų.

Jis pasiryžo pasitraukti į New Yorką, kur atmosfera rodėsi skaidresnė. Čia jam padėjo negrų jaunimo organizacijos, ir per keletą savaičių jis visiškai pasijuto kaip namie. Jo draugai New Yorke ir jisai pats buvo prisigėrę materialistinių pažiūrų ir neturėjo linkimo plaukti prieš tokią laiko srovę. Vis dėlto skaitymas Zolos veikalų atkreipė jo dėmesį, kad ši srovė plaukia klaidinga kryptimi ir gali nuvesti į civilizacijos griuvėsius. Lewis ėmė skaityti rašytojo Zola knygą “Liurdas”. Zola buvo ateistas, bet nuoširdus rašytojas, besistengiąs žmogų pilnai, vispusiškai pavaizduoti. Tame veikale aprašomas kunigas Pierre ir invalidė mergaitė Marie, vežama prie stebuklingo Liurdo šaltinio. Kaip rašo Lewis, „Piere ir Marie buvo pirmieji katalikai, kuriuos aš kada sutikau ir kurie bent iš dalies padėjo man suprasti, ką katalikų tikėjimas gali reikšti žmogaus gyvenime; per eilę metų tie knygos charakteriai buvo vieninteliai katalikai, kuriuos aš pažinau”.

Tiesa, katalikų jis buvo matęs ir seniau, bet jie nedarė jam įspūdžio:

— Aš buvau matęs tūkstančius katalikų, bendravau su tūkstančiais jų vietose, kur gyvenau ir dirbau; aš gimiau ir jaunystėje daugiausia gyvenau mieste su dideliu katalikų gyventojų skaičiumi; keletą metų gyvenau apylinkėje, kur buvau vieninteliu vaiku, kuris neidavo mišių klausyti. Tačiau daugumos katalikų elgesyje aš nieko nemačiau, kas juos skirtų nuo protestantų ar net paslaptingų masonų...

Lewis prisipažįsta, kad net ir Renano raštų skaitymas į jį turėjo teigiamos įtakos — tas rašytojas perteikė simpatingą žmogiškąją Išganytojo pusę savo Jėzaus gyvenimo pavaizdavime. Renano sukurtas išmintingo, gailestingo kilnaus Jėzaus paveikslas, tiesa — ne Atpirkėjo, vis dėlto pagyvino Lewis susidomėjimą Evangelijomis. Jis vėl pradėjo skaityti Šv. Raštą, daugiausia domėdamasis literatūriniu grožiu, istorine verte.

— Mano smegenis skalavo visokios rūšies materialistai ir netikintieji, kaip Darwin, Haeckel, Lesler Ward, net iki tokių priešreliginių neužaugų kaip Ingersoll, — pasakojasi Lewis, — tačiau Renanas mane įtikino, kad Šv. Raštas, net jeigu ir nebūtų Dievo žodis, yra gera literatūra ir vertinga istorija.

Netrukus po to — mūsų Lewis sutiko James Randolph, kurio brolį, pasižymėjusį darbo unijų veikime, jisai pažino daugelį metų. James buvo metodistas, jo tėvas buvo tos sektos dvasininkas, tačiau pats James buvo pamilęs katalikybę. Jisai Lewisą ėmė vesti į šv. mišias ir vedžiotis po bažnyčias net ir šiokiadieniais. Lewis pastebėjo, kad katalikų bažnyčiose ne taip, kaip protestantų — vis kas nors meldžiasi. Maldą jis buvo įpratęs vertinti jau iš Zolos ir Renano raštų. Dabar jis pradėjo labiau gerbti kunigus, vienuolius, o taipgi ir kitų tikybų dvasininkus bei pasauliečius. James nepadarė Lewiso kataliku — pats staiga mirė nespėjęs pasikrikštyti, tačiau anksčiau minėti skaitymai ir minėtas James jau labai buvo paruošę Lewiso širdį. Tada jis kažkaip jautėsi dvasiniu atsiskyrėliu: palaipsniui jis buvo atsikratęs klaidingų moderniojo pasaulio vertybių ir tuštybių, tačiau dar nebuvo priėmęs tikybos tiesų.

Bekovodamas dėl negrų teisių, Lewis susipažino ir susidomėjo Katalikų Tarprasine taryba New Yorke. Čia jis sutiko išmokslintą jėzuitą tėvą LaFarge ir antrą įtakingą kataliką — George Hunton, minėtos tarybos sekretorių. Jiedu trumpai jam nupasakojo katalikų liniją rasių problemose. Minėtoji taryba leido žurnalą “Interracial Review”. Jo redaktorius Hunton norėjo surasti kas rašytų teatro klausimais. Vieno draugo patartas jis ir pasikvietė mūsų Lewis. Laikraščio reikalams vadovavęs tėvas LaFarge naujam bendrabarbiui paaiškino, jog jis turi laisvę rašyti apie ką randa reikalinga — ir apie negrus, ir apie baltuosius scenoje. Tokia laisvė ir pasitikėjimas Lewisą maloniai stebino.

Taip Lewis praleido metus laiko dirbdamas drauge su tais nuoširdžiais katalikais. Nė vienas iš jų beveik nekalbėjo apie katalikybę, būdami labai užsiėmę tarprasinio socialinio teisingumo ugdymu. Tik vieną kartą pripuolamai apie tai užsiminė tėvas LaFarge, bet Lewis jam atsakė, kad nėra dar pasiruošęs daryti sprendimo.

Praslinko metai, ir Lewis apsisprendė. Kaip pats sakosi, visą dalyką nulėmė stebėjimas katalikų, dirbančių Tarprasinėje taryboje ir besistengiančių sekti Kristumi.

Toliau Lewis pasakojasi:

— Žiūrėdamas atgal į vingiuotą kelionę į Bažnyčią, kur tarpais aš buvau padedamas, kaip Chester-tonas sako, netikinčiųjų liudijimo, aš atsimenu tėvo

LaFarge posakį, kad Šventoji Dvasia turėjo sunkų reikalą su manimi...

Tačiau apsisprendimas atėjo ir jisai tapo kataliku, o savo naująjį patyrimą trumpais žodžiais apibūdindamas:

— Dievo malonės dėka štai aš esu savo Tėvo namuose, jausdamas lyg aš čia visada, visada priklausiau.

PROTESTANTO PASTORIAUS
ATSIVERTIMAS

Rudolph Lippert buvo protestantų dvasiškis, paskaitininkas, astronomas. Kartą Vokietijoje, Konstancos mieste, jis turėjo progos įsižiūrėti į Jono Huso statulą ir įsiklausyti griežtų tėvo išvedžiojimų prieš katalikų Bažnyčią. Tai jį taip uždegė, kad net penkiasdešimt metų jautė neapykantą prieš Bažnyčią ir jos narius. Jis tik ieškojo progų pulti katalikybę. Ir vis dėlto jame įvyko pagrindinis posūkis katalikybės pusėn. Apie tai jis pasakojasi savo straipsnyje kolektyviniame J. A. O’Brien redaguotame veikale “The Way to Emmaus”.

Rudolfas buvo vyriausias devynių vaikų šeimoje. Jis buvo dar mažas berniukas, kai jų šeima iš gimtosios Illinois valstybės persikėlė pas motinos tėvus į Šveicariją, kur jis lankė valdžios mokyklas. Visa šeima buvo protestantiška, ir apie katalikybę berniukas neturėjo jokio supratimo.

Kartą jų namus užklupo didelė audra. Išsigandusi jo močiutė pradėjo kalbėti “Sveika Marija”. Kai blykstelėjo akinanti žaibo šviesa, ji išsigandusi pradėjo kalbėti rožančių, o mažasis Rudolfas pasislėpė po jos priejuoste ir drauge meldėsi. Pirmą kartą savo gyvenime jis kalbėjo rožančių. Po to praėjo 52 metai, kai jis vėl pradėjo rožančių kalbėti.

Jo tėvas buvo atkaklus katalikybės priešas. Tas pačias nuotaikas jis skiepijo ir sūnuje. Kaip minėjome, kartą prie Huso paminklo tėvas kalbėjo sūnui: „Čia katalikai nužudė Joną Husą už išvertimą Šventojo Rašto į vokiečių kalbą”. Grįžus į Ameriką, Rudolfo tėvas tapo pastorium viename Vidurvakarių miestelyje. Ten buvo leidžiamas prieškatalikiškas laikraštis “The Menace”, kuris kas savaitę duodavo vis kitokį pasibaisėtiną straipsnį prieš katalikus.

Idealistas Rudolfas, bebaigdamas aukštesniąją; mokyklą, pajuto pašaukimą į dvasinį luomą. Jis panoro vesti sielas į dangų ir, baigęs reikiamą mokslą, tapo protestantų ministeriu ir buvo paskirtas mažos bažnytėlės klebonu Los Angeles mieste. Čia jis susidūrė su naujomis problemomis. Svarbiausias tikėjimo šaltinis buvo Šv. Raštas, bet jį galėjo kiekvienas aiškinti, kaip tik išmanė. Toliau, protestantų dvasiškių pakvietime ir atleidime stiprų balsą turi parapijiečiai. Parapija, susidūrusi su šia problema, susiskaldo, ir tas plyšis pilnai neužgyja.

Praslinkus kiek laiko, jis buvo pakviestas perimti presbiterijonų misijų bažnyčią apie 40 mylių nuo artimiausio geležinkelio. Turėdamas daugiau laiko, jis ten perskaitė garsaus škotų pamokslininko Aleksandro Whyte biografiją. Tas pamokslininkas buvo didelis kard. Newmano ir katalikų mistikų gerbėjas. Jis net buvo parašęs knygą apie Newmaną. Ta knyga sužadino Lipperto norą skaityti kard. Newmano ir katalikų mistikų raštus. Apie tai jis taip sako: “Susekiau, kad jie buvo dvasios galiūnai, ir aš privalau daug iš jų pasimokyti, kaip augti šventume ir vienybėje su Dievu. Jis pradėjo pastebėti, kad protestantų katalikybės supratimas yra iškreiptas. Apie tai jis taip rašo: “Mes aplink katalikų Bažnyčią išvedėme popieriaus sieną ir ant to popieriaus prirašėme visko, ko tik norėjome, kad nepriklausantieji Bažnyčiai apie ją manytų”.

Tačiau ta tiesa jam neryškėjo iš karto. Katalikybės neapykanta buvo giliai įleidusi šaknis, ir iškreiptos pažiūros į katalikybę buvo stiprios. Jos, kaip ledų kalnai, tirpo labai pamažu.

Kaimelyje, kuriame jis gyveno, buvo maža katalikų koplyčia, kurią aptarnavo iš gretimo miestelio vienas kapucinas. Kartą jis pakvietė jėzuitą vesti misijų. Vieną vakarą ir mūsų Lippert užėjo pasiklausyti. Katalikų Bažnyčios mokslą jis vystė aiškiai, logiškai, šiltai ir žmoniškai. Pats Lippert apie tai taip sako:

— Kitą dieną aš sutikau tą jėzuitą ir pastebėjau, kad, nežiūrint jo gilaus mokslo, tai buvo tikrai nuolankus, draugiškas ir šventas vyras. Mano turėta jėzuitų baimė pasirodė besanti juokinga.

Vieną vakarą San Francisko mieste jis ėjo Markei gatve ir pamatė minią, plaukiančią į Šv. Bonifaco bažnyčią. Įėjęs pamatė bažnyčią prikimštą žmonių. Buvo giedamos giesmės, kalbamos maldos, ir kunigas pasakė gražų, jautrų pamokslą apie Dievo ir artimo meilę ir apie pareigą tokią meilę perkelti į kasdieninį mūsų gyvenimą. Po to buvo palaiminimas, apie kuri Lippert taip rašo: „Tyli tos minios pagarba ir gilus pamaldumas man padarė neišdildomą įspūdį. Jie buvo ne susirinkimų salėje, bet Dievo bažnyčioje, kur Jis gyveno tabernakuly virš altoriaus”.

Antra vertus, jis matė, kad protestantų tikėjime į pastorius buvo priimami net tokie, kurie neigė, kad Kristus buvo gimęs iš Mergelės Marijos, kurie neigė Šv. Rašto istorinį autentiškumą ir net paties Kristaus dievybę. “Jeigu vienybė yra žymė”, galvojo jis, “pagal kurią žmonės pažįsta Kristaus Bažnyčią, tai protestantizmas prarado net tos dieviškos žymės pėdsakus”.

Tos abejonės jį labai slėgė. Kaip tik tuo metu jis sutiko jauną katalikų kunigą, neseniai atvykusį iš Airijos, kuris jį draugiškai šypsodamasis sveikindavo, kada tik sutikdavo. Lippert rašo, kad, tur būt, jausdamas jo vienatvę ir ilgesį, tas kunigas jį pakvietė į savo kleboniją. Ten rastas nuoširdumas Lippertą dar labiau priartino prie katalikybės. Jisai atsisakė nuo protestantų parapijos klebono pareigų ir ėmė gilintis į astronomijos studijas, kurias jis nuo seno mėgo. Čia jis ieškojo to įkvėpimo, kurio jam jau nedavė protestantiškoji religija. Tapęs Britų Astronomų draugijos narys ir Didžiosios Britanijos Karališkosios Astronomų sąjungos narys, jis gavo tarnybą Serra muziejuje San Diego mieste.

Ir moksle paskendęs, jis neužmiršo galvoti apie religiją: “Aš susekiau, kad mokslas gali sužavėti mintį, bet negali patenkinti alkstančios širdies... Joks mokslas negali nuraminti dvasinio alkio”.

Dirbdamas muziejuje, Lippert susipažino su vienu pranciškonu, kuris mėgdavo lauke kalbėti brevijorių. Kartais pro langą jis sušukdavo: “Pone Lipperte, šiais tiesiais medžiais, margaspalvėmis gėlėmis, dainuojančiais paukščiais, didingais kalnais, brangakmeniais žėrinčiu saulėje okeanu Dievas kalba į mus...” Lippertui tai buvo, kaip jis pats prisipažįsta, lyg pavasario dvelkimas nusiminimo šaltyje. Jis su alkano žmogaus įtampa siekė naujo palengvėjimo.

Kartą jis prabilo į pranciškoną: — Mano tikėjimas yra sudužęs. Tėve, ar galėtumei man padėti jį atstatyti? —

—    Man bus didelis džiaugsmas tai pabandyti, — atsakė pranciškonas, pakviesdamas jį į kleboniją.

Dabar jisai savo rūpimais klausimais kalbėjosi su pranciškonu, daug skaitė katalikų mokslininkų veikalus ir uoliai meldėsi. Maždaug tuo metu jis sutiko pavyzdingą katalikę Margaritą Teresę ir pastebėjo, kokią stiprybę ir paguodą ji gauna iš savo tikybinės praktikos.

—    Aš ją lydėjau į mišias, kurių gilią prasmę pradėjau dabar suprasti, — pasakojasi Lippert. — Su ja aš net nuėjau į karmeličių vienuolyną ir, vieton rasti moteris pančiuose, aš jas radau linksmas ir laimingas, kokių anksčiau nebuvau sutikęs... Savo gausiomis maldomis ir aukomis jos siekia atsiteisti už daugelio apsileidimus ir nuodėmes. Kiek pasaulis joms turi būti dėkingas, mes patirsime tik anapus, kai ateis didžiojo atskleidimo diena.

Vieną popietę jis sutiko gražios išvaizdos laivyno karininką su vaikais. Anksčiau jie priklausė tai pačiai tikybai, kaip ir Lippertas, tačiau vėliau juodu su žmona tyrė katalikybę ir drauge su savo sūnumis tapo katalikais. Dabar jie apie tai taip kalbėjo:

—    Tai didžiausia mūsų brangenybė ir džiaugsmas bei laimės šaltinis. Kaip gi kas nors galėtų atviromis akimis žiūrėti į Bažnyčios istorinius tikėtinumo įrodymus, jos dieviškos kilmės aiškumą, jos gautą dievišką pavedimą ir nebūti įtikintu, kad ji moko tikrąją Kristaus religiją? Visa tai taip aišku, kad tai gali suprasti net ir tas, kuris bėga nuo Bažnyčios. .. Kaip gali kas nors sakytis esąs Jėzaus draugas ir ignoruoti Jo Motiną, kurią Jis gerbė ir mylėjo ? —

Tai dar labiau sutvirtino Lipperto bręstantį linkimą į katalikybę. “Dabar aš jau žinojau uostą, jį kurį turiu plaukti”, jis galvojo. Dabar jis pradėjo gilintis į katalikybės tiesas, vadovaujant mokytam augustinionų kunigui Vincentui McGarvey. Katalikybė jam darėsi kaskart mielesnė, ir jis taip galvojo:

—    O kad Dievas duotų visiems mano brangiems nekatalikams giminėms ir draugams malonę pamatyti skirtumą tarp tikybos, įsteigtos tiesiai paties Kristaus, ir tikybų, atsiradusių iš žmonių. Toks yra pagrindinis skirtumas tarp katalikybės ir protestantizmo — skirtumas tarp dieviškų ir žmogiškų dalykų.—

1947 m. lapkričio 17 d. jis tapo priimtas į katalikų Bažnyčią. Tolimesnę įvykių eigą taip jis nupasakoja:

— Didis buvo mano džiaugsmas ir gili dvasios ramybė, kai apleidau klausyklą, nuplovęs savo nuodėmes. Kaip yra nuostabus dalykas susilaukti Dievo atleidimo ir žinoti, kad esi Jo draugystėje!

Po to įvyko jo katalikiškos vedybos, apie kurias jis taip rašo:

— Prieš didįjį altorių Margarita Teresė ir aš tapome sujungti moterystėn, ir mano džiaugsmo taurė buvo pripildyta iki kraštų, kai šventojoje Komunijoje į mano širdį ir sielą atėjo pats mūsų Viešpats. Dabar aš buvau suvienytas su Kristumi, suvienytas su Jo Bažnyčia, pilnai buvau pasiekęs dievišką tiesą. Buvau turtingesnis už bet kokį karalių. Su šv. Pranciškum aš galėjau šaukti iš džiaugsmo ir matyti Dievo švytintį buvimą visuose Jo tvariniuose. Nuo pat įsijungimo į Bažnyčią mano didis džiaugsmas yra tarnauti mišioms. Kai aš klupau prie altoriaus, arti mūsų Viešpaties tabernakuly, aš jaučiuosi esąs namie.


OLANDIJOS ŠVIETIMO
MINISTERIS

Genialus mintytojas, jaunatvėje daug klaidžiojęs gyvenimo šunkeliais, o vėliau jautęsis laimingas, suradęs tiesą katalikų Bažnyčioje, šv. Augustinas kalbėjo savo gyvenimo išpažintyse:

— Nerami mano siela, kol neatsilsės Tavyje, o Viešpatie... —

Tikrai, tik dvasios nykštukai pasitenkina kasdiene duonos rieke, o didieji gi žmonės nepalieka savo smegenų bedarbėmis, jie gyvena aukštesniu proto gyvenimu, ieško gilesnių tiesų ir, kaip gi daugelis, atsakymą į visus gyvenimo klausimus randa tikėjime.

Pasaulyje buvo didelė sensacija, kai Olandijos liberalų ministeris Henrikas Petras Marchant įstojo į katalikų Bažnyčią. Jo gyvenimo istorija šitokia: baigęs teisių aukštąją mokyklą, keletą metų buvo advokatas. 1917 metais pasidarė Liberalų Demokratų partijos lyderis. Tik jo pastangų dėka Olandijos moterys gavo teisę balsuoti. Jis taip gi daug rašydavo į laikraščius. Jo šviesus protas ir veiklumas padarė tai, kad jis buvo pakviestas Olandijos Meno, Mokslo ir Auklėjimo ministeriu. Tai įvyko 1933 metais, o už metų jis jau atsivertė į katalikų Bažnyčią. Savo pergyvenimus jisai aprašė knygoje „Hoe kmaw ik er toe? (Kaip aš tą padariau?). Čia jisai taip rašo:

—    Būdamas Hagoje auklėjimo tarybos narys, o vėliau švietimo ministeriu, aš susidūriau su katalikais pasauliečiais ir kunigais, nes Olandijoje konfesinės privatinės mokyklos, kas liečia vyriausybės piniginę paramą, yra lygioje padėtyje su valstybinėmis — viešosiomis. Mano ryšys su katalikais paskatino mane pagalvoti ir patyrinėti. Norėjau pažinti svarbiausius katalikybės mokslo dėsnius ir ėmiau skaityti knygas tais klausimais. Savo studijų metu katalikų teologų mokslą radau nuosekliu, kai apie protestantų mokslą turiu prisipažinti, kad man jis niekada neatrodė įtikinančiu...

Toliau jisai pasakoja, kokį jam didelį įspūdį padarė Šv. Tėvo raštai — enciklikos — ir prideda:

—    Daugelis sutinka, kad katalikų mokslas protingas, o vis dėlto pasilieka netikinčiais. Jiems truksta ryžtingumo, arba jie nebendradarbiauja su antgamtine tikėjimo šviesa. Aišku, paslaptinga Dievo malonės įtaka į žmogaus protą ir valią niekada negali būti parodyta. Tą tik gali pajusti tasai, kurį Dievas pakviečia iš tamsumos į šviesą. Patsai atradau laimę priėmęs katalikų tikėjimą, ir dėl to jaučiu pareigą pagelbėti ir kitiems, beieškantiems tikrosios laimės. Mūsų pačių pašaukimas reikalauja stropiai studijuoti religiją, nes mes niekada nepajėgsime pertiekti kitiems to, ko patys pakankamai nepažįstame. Mes visi turime būti Kristaus misijonieriai. —

Reikšminga — buvęs aukštas valstybės vyras, liberalų ministeris kviečia visus būti Kristaus mokslo apaštalais. (Plačiau apie tai galima paskaityti knygoje „Through Hundred Gates”, The Bruce Publ. Comp., Milwaukee).


IŠ UŽ TRAPISTŲ MŪRŲ

Amerikoje buvo savotiška sensacija, kai dailininkas, rašytojas Thomas Merton užsidarė į sunkųjį tra-pistų vienuolyną. Menininkų šeimos vaikas, gimęs Pirėnų kalnuose, netoli Ispanijos sienos. Tėvas, imąs garsėti poetas ir dailininkas, mirė 1930 m. Londone.

Jaunasis Thomas Merton gavo platų auklėjimą Prancūzijoje ir Anglijoje. Savo žinias dar pagilino išmokęs itališkai ir keliaudamas po Italijos kultūrinius centrus. Savo studijas baigė Kolumbijos universitete JAV, atvykęs pas savo motinos tėvus; motina buvo amerikietė (jo tėvas buvo kilęs iš Naujosios Zelandijos).

Bestudijuodamas literatūrą, jis ėmė domėtis tokiais autoriais, kaip William Blake (apie jį rašė studiją magistro laipsniui), Jacques Maritain, o paskiau ir Tomu Akviniečiu. Tie autoriai privertė tą linksmą, pramogas ir smagų gyvenimą mėgusį, studiozą susimąstyti. Pamėgęs kitus rašytojus, kaip jėzuitą poetą Hopkins, jis, anglikono sūnus, ryžosi ir tapo kataliku (1938 m.).

Gavęs magistro laipsnį, kai kurį laiką dėstė Kolumbijos universiteto padalinyje, tuo pačiu laiku rašydamas knygų apžvalgas „Time” ir „Tribūne” semadieniniuose prieduose. Kaip savo autobiografijoje sumini, jau buvo beužsimezgąs šioks toks romanėlis, tačiau jo gyvenimas pakrypo kita kryptimi ėmus dėstyti nuošalioje Šv. Bonaventūros kolegijoje Orlean, N. Y.

Jis ėmė pamėgti nuošalumą. Nuvyko į kietą trapistų vienuolyną — Dievo Motinos Gethsemani, Ken-tucky, ir ten atliko uždaras rekolekcijas. Pagaliau 1941 m. jis įstojo į tą aštrų vienuolyną. Išėjęs teologijos kursą, tapo kunigu. Griežta trapistų tyla, uždaras gyvenimas, atgailos dvasia ne tik nepalaužė jo kūrybinių polėkių, bet dar davė naujų impulsų.

Jo raštus Amerikos skaitytojai sutiko su tokiu susidomėjimu, kad pvz. „The Seven Story Mountain” per eilę savaičių buvo tarp labiausiai perkamų knygų. Jo veikalai šiandien išversti į daugelį kultūringųjų kalbų, jo vardą įtraukia net ir Europos enciklopedijos.

Jo veikalą „The Seven Story Mountain” perka ir skaito protestantai, žydai ir kitokie. Visiems nepaprastai įdomu, nes ją parašė vienuolis trapistas, kuris pirma, per 26 metus vedė labai pasaulietišką gyvenimą, net buvo įsijungęs į komunistų veikimą, vėliau gi atsivertė, liko kataliku, ir jaunas, 26 metų amžiaus, įstojo į sunkiausią trapistų vienuolyną, liko įšventintas kunigu. Minėtą knygą ir parašė būdamas jau už vienuolyno sienų.

Prisimindamas praeitį, jisai kalba:

— Pomėgių meilė savo prigimtimi yra nukreipta į savęs paties sunaikinimą ir apkartimą. Tik gaila, kad anomis (jaunatvės) dienomis aš buvau paskutinis žmogus, kuris buvo įtikintas išmintingumu šio šv. Jono nuo Kryžiaus posakio. —

Savo atsivertime rašytojas Merton jaučiasi patyręs didelę Marijos globą, ir kalba:

—    O, Dievo Motina, kaipgi ilgai mes pasiliksime kurti tavo balsui ir galvotrūkčiais lėksime į pragaro nasrus, kuris taip šiurpus?!

Jisai apgailestauja, kad dabarties žmonija gyvena. tokį laikotarpį, kada kiekvienas žmogaus kūno nervas yra dirbtinai įtempiamas ir suerzinamas, kiekvienas žmogaus troškimas sužadinamas, kiekviena aistra sukeliama, kad tik būtų ieškoma jų patenkinimo pigios rūšies judamuose paveiksluose ar silpno turinio knygose ir panašiai, kad tik tam tikri fabrikantai gautų pinigo. —

Merton iškelia svarbą dorovingo gyvenimo, pabrėždamas, kad dorybė tai yra kelias, kuriuo mes galime prieiti laimę.

Be dorybių negali būti džiaugsmo, nes dorybės yra mūsų įpročiai, kurie patvarko ir nukreipia mūsų gamtines energijas linkui tobulybės, pusiausvyros, harmonijos ir vienybės su Dievu, kas galutinėje sąskaitoje ir sudaro pastovią ramybę.

Rašytojas Merton pabrėžia, kad aistros aptemdo protą ir susilpnina valią ir pilnutinis bei laimingas žmogaus gyvenimas pasireiškia jas sutramdant.

Prisimindamas, kad daugelis moderniųjų žmonių nemėgsta pragaro, rašytojas Merton skelbia:

—    Ko gi kas nors turi būti supurtytas mintimi apie pragarą? Juk niekas nėra verčiamas į jį eiti. Kas į jį eina, eina savo pasirinkimu, ir daro tą prieš Dievo valią, ir į pragarą jie gali nueiti tik nepaisydami ir priešindamiesi visam Apvaizdos darbui ir malonei. —

Tasai buvęs komunistas dabar pasidarė didelis šventųjų gerbėjas:

—    Jie darosi mūsų draugais, jie bendrauja su mumis ir parodo neabejotinus savo meilės ženklus, siųsdami malones, kurias mes per juos gauname. —

Vėlyvesnė jo knyga yra „The Living Bread”. Negalima būtų tvirtinti, kad šiuo veikalu jisai atsistojo pačioje savo kūrybos aukštumoje. Skaitant atrodo, kad šis veikalas brendo per tas pusantros valandos kasdieninių adoracijų prieš Eucharistiją, ką trapistai kasdien atlieka Gethsemani vienuolyne, gi toms meditacijoms pasirodyti knygos pavidalu greičiausiai akstinas buvo — vyresniųjų patvarkymas.

Ir vis dėlto ir čia autorius paberia eilę gilių, šviežumu dvelkiančių minčių. Pačiame prologe Merton skelbia:

—    Krikščionybė yra daugiau kaip doktrina. Tai patsai Kristus, gyvenąs tuose, kuriuos suvienijo su savimi Mistiniame Kūne. Tai paslaptis, kurios dėka Dievo Žodžio įsikūnijimas tęsiasi ir prasiplečia pasaulyje, pasiekdamas sielas ir gyvenimus visų žmonių, iki galutinio Dievo plano išsipildymo. Krikščionybė yra „visų dalykų atkūrimas Kristuje” (Epliez. 1, 10).

Toliau Mertonas pažymi, kad Kristus žmonėse gyvena ir veikia per tikėjimą ir per tikėjimo sakramentus, kurių didžiausias — Eucharistija. Eucharistija gi, anot autoriaus, nėra tik studijų ir svarstymų objektas, o patsai gyvenimas, neišpasakytoji paslaptis, kurią pažįstame tik išgyvendami.

Merton tvirtina, kad mūsų laikų problema — tai meilės problema:

— Mes neapkenčiame savęs, nes mūsų gelmėse yra chaosas ir dvasinė menkystė. Pilni ilgesingumo ir bejėgiai, mes nebegalime būti taikoje ir su kitais, nes mes nesame taikioje ramybėje patys su savimi; ir mes negalime būti taikoje su savimi, kadangi mes nesame taikoje su Dievu. —

Modernusis materializmas stipriai prisideda prie žmogaus asmenybės ištirpimo. “Totalitarinės valstybės ant politinio oportunizmo altorių aukoja žmonių kūnus ir sielas be mažiausios pagarbos žmogaus asmens vertei... Pasaulis visada buvo savimeilus, bet modernusis pasaulis prarado bet kokį sugebėjimą kontroliuoti savo egoizmą... Mes gyvename tuo laikotarpiu, kada iš ribų išeinantis materialistinis optimizmas sužlugdo į dvasinius griuvėsius, — rašo Mertonas.

Ir jis konstatuoja mūsų jausmą sielos gelmėse, kad turime pasiekti kokį nors pastovumą, ir kad tai tegali ateiti iš mūsų vienybės su Dievu, bet, kad rastų Dievą, žmogus visų pirma turi būti laisvas, — laisvas nuo materialinių varžtų, nuo savo aptemdančių kūno aistrų.

Ir čia savo veikale Mertonas skatina jungtis su Kristumi Eucharistijoje ir tą vienybę prailginti eucharistine adoracija, tylioje maldoje prieš tabernakulį; tai bus Komunijos pratęsimas.

Vedamoji mintis, kuria konvertitas Merton pakartotinai pabrėžia, yra:

—    Eucharistijos sakramentas mums yra duotas ne tam tik, kad mes ką nors darytume, bet kad mes patys kuo nors taptume: kad mes taptume antru Kristumi... Krikščionybė nėra tik kontaktas su Kristumi, bet įsijungimas į Kristų.

Mertonas netgi pabrėžia, jog Dievas nori ne auksinių kielikų, bet aukso širdžių, ką iškalbingai yra pasakęs ir šv. Jonas Auksaburnis. Merton tvirtai skelbia, kad krikščioniškoji Dievo idėja pilnai telpa trijuose apaštalo Jono žodžiuose (I Jon. 4, 8): “Theos agape estin” — Dievas yra meilė. Eucharistinis Kristus ir laukia iš mūsų meilės, ir ta meilė būtų nepilna ir šalta, jeigu ji neapimtų ir mūsų brolių Kristuje.

Lyg reziumuodamas savo knygos turinį, Tomas Merton skelbia mintį:

—    Kristus ateina pas mus šiame Sakramente užbaigti darbą, kurį Tėvas Jam skyrė: jis ateina mūsų sielas pripildyti meile, kuri Jį palenkė mirti ant kryžiaus. Jis ateina gyventi mūsų širdyse ir vesti mus į vieną tikslą, kurio siekia kiekvienas tikrai kreipiamas žmogaus veikimas: Dievo meilė ir artimo meilė Dievuje. —

Mums įdomu, kaip vyko gyvenimas to konvertito, užsidariusio už trapistų vienuolyno sienų.

Apie tai labai daug sužinome iš jo spaudoje paskelbto dienoraščio, vesto už vienuolyno mūrų “The Sign of Jonas”

—    Aš norėčiau žinoti, kaip pradėti reikšti dėkingumą Dievui ir Mūsų Motinai už atvedimą manęs į šią vietą, — rašo jis savo pirmoje to dienoraščio dienoje.

Trapistų regula sunki. Kasnakt antrą valandą jie keliasi maldoms. Dienomis kiekvienam yra privalomas rankų darbas ūkyje, esančiame prie vienuolyno. Kaip dienoraštyje jis pažymi, būna naktų, kada prieš jų celių duris ledan sušąlą švęstas vanduo. Visiškas atsiribojimas nuo pasaulio. Bet mūsų rašytojas — patenkintas, nes, kaip jis sako:

—    Tik vienas dalykas teliko, dėl ko verta gyventi — Dievo meilė; ir tik viena tėra nelaimės priežastis — nemylėti Dievo.—

Trapisto gyvenimas dar tuo ypatingas, kad čia kiekvienas vienuolis laiką praleidžia tyliame susimąstyme, nekalbėdamas net su kitais vienuoliais, reikale susirodydamas ženklais. Merton nebūtų nė savo dienoraščio rašęs, jeigu ne įsakymas jo vadovybės.

Ir tuose jo paties pasirinktuose suvaržymuose rašytojas kartoja šv. Bonaventūros žodžius:

—    Laisva yra ta širdis, kurios neriša jokia kita meilė, tik Dievo meilė. —

Šioje askezės keliu įgytoje laisvėje jis netgi randa idealias sąlygas savo kūrybiniam pasireiškimui:

—    Menas ir askezė. Menininkas turi būti laisvas, kitaip jį apvaldys medžiaga, vieton jis medžiagą apvaldytų. Ir dėlto menas reikalingas asketizmo. Religiniai asketai turi pasimokyti kai ko natūralaus iš menininkų asketizmo, kuris yra organiškas, su menu giliai susijęs, be užakcentavimo paties to asketizmo. Čia nerizikuojama daryti iš to savo tikslą. Tačiau menininkas turi ką laimėti ir iš religinio asketizmo: šis iškelia jį ne tik aukščiau jo asmens, aukščiau jo, vartojamos medžiagos, bet ir aukščiau jo meno, kuris paprastai linkęs jį kontroliuoti.—

Skaitant dienoraštį, tenka stebėtis jo ilgesiu vienatvės. Jis rašo:

—    Šiandien aš, atrodo, buvau labai užtikrintas, kad nuošalumas yra Jo man skirtoji valia ir kad pats Dievas mane šaukia į tyrumas. Tačiau tie tyrai nebūtinai geografiniai — tai širdies nuošalumas, kur gimę džiaugsmai pergyvenami ir vėl atgimdomi Dievuje. —

Net ir būdamas visai uždarame vienuolyne, jis dažnai pabėga nuo visko, kaip tai matyti iš pastabos jo dienorašty:

—    Šią popietę maždaug per pusantros valandos aš užsidariau ir užmiršau viską, buvau vien tik su Dievu pirma lauke, o paskui bažnyčioje.—

Atsiskyręs nuo žmonių, jis nuoširdžiai susigyvenęs su Dievo gamta:

—    Tas visas miškų ir kalvų peisažas palaipsniui darosi prisotintas mano maldų ir psalmių ir knygų, kurias skaitau lauke po medžiais ar žiūrėdamas peri sieną, ne į pasaulį, bet į miškus, į mūsų vienatvę. Viskas, ką matau, pasidarę taip turtinga dėl manęs...

Ar nekankina jo atsiminimai pasaulyje gana linksmai praleistų dienų? Štai kokį palyginimą jis duoda savo pergyvenimų dabar ir tada:

—    Kelias, kur Tu (Viešpatie) nutiesei prieš mane, yra lengvas, palyginus su tuo sunkiu keliu mano paties valios, kuri vedė mane į Egiptą, prie plytų be šiaudų (suprask — į vergiją. J. P.). Jeigu Tu leisi žmonėms mane girti, aš tuo nesirūpinsiu. Jeigu Tu leisi jiems mane peikti, aš dar mažiau tuo rūpinsiuos, netgi būsiu linksmas. Jeigu mane siųsi prie darbo, aš jį priimsiu su džiaugsmu, ir tai bus man poilsis, nes Tu to nori. Ir jeigu Tu mane siųsi poilsiui, aš ilsėsiuosi Tavyje. Tik išgelbėk mane nuo mano paties asmeniško, nuodingo veržimosi pakeisti viską, elgtis nelogiškai, judėti, kad judėčiau, sumaišyti viską, ką Tu sutvarkei. Leiski man ilsėtis Tavo valioje ir būti tyloje. Tada Tavo džiaugsmo šviesa sušildys mano gyvenimą. Jo ugnis degs mano širdyje ir švies Tavo garbei. Tai štai dėl ko aš gyvenu. — Kai įsimąstome į tas jo idėjas, mums darosi įdomi trapisto psichologija. Jeigu anksčiau kai kada galvojome, argi reikalingi uždari vienuolynai, ar negeriau turėti tokius organizuotus idealistus su gilesne socialine dvasia, kad jie maišytųsi tarp žmonių ir juos šildytų, tai dabar prisimename ir kitą pusę: juk Bažnyčia nė vieno nevaro į uždarą nuošalumą, o jeigu kas pats tai pasirenka, jeigu nuošalumo kontemplacijoje jis randa savo laimę ir gyvenimo prasmingumą, argi nebūtų peržiauru tai uždrausti arba bent kreivomis į tai žiūrėti?

Tas autoriaus gyvenimas nuošalumo susikaupime išugdė jame ypatingą valios ryžtą. Pvz. sužinojęs apie kankinį dėl tikėjimo Kinijoje, jis rašo:

— Gal būt ir mes skirti kankinimo aukai, kuri pasaulio akyse bus niekinga, apgailėtina, žema. Ir vis dėlto ji baigtųsi mūsų didžiausia garbe. Gal nėra didesnės garbės kaip būti suniekintam neteisingos ir paikos laikinės galybės (— valstybės), ir tai tam, kad Dievas triumfuotų per mūsų suniekinimą, pergalėdamas blogį. —

Mes klystume, jeigu manytume, kad uždaras vienuolynas tai nieko neveikiant ramus gyvenimas. Kaip tik priešingai, ten pabrėžiamas reikalas didelio darbštumo. Kai jų vienuolyne mirė broliukas Gregorijus, mūsų aprašomo dienoraščio autorius T. Merton paklausė vyresnįjį, kuo velionis nusipelnė to visų vienuolyne jam pripažįstamo šventumo. Vyresnysis atsake:

—    Broliukas visada dirbo. Jis net nežinojo, kaip galima būti neužsiėmus. Jeigu jis buvo pasiųstas prižiūrėti karves ganyklose, jis ir ten rasdavo pakankamai darbo. Jis atnešdavo kibirus uogų. Jis nemokėjo laiko gaišinti.

RAŠYTOJŲ VIRŠŪNĖSE

Kai mūsų autoriaus Tomo Mertono knyga “Seven Story Mountain” pasidarė labiausiai perkamu veikalu JAV-se, ateidavo daugybė laiškų, ir reikia stebėtis, su kokiu nuolankumu jis visa tai priėmė. Jis rašo:

—    Laiškai, kuriuos jie man rašo, yra daugiausia apie Dievą ir apie atradimą vilties... Tačiau aš neturiu savęs apgauti, manydamas, kad jeigu jis myli Dievą, tai jau aš esu kaip nors svarbus. Vienintelis dalykas, kurį aš turiu atsiminti, tai mano paties didesnė pareiga surasti Dievą ir išnykti man pačiam Jame, nes tik Jis vienas yra svarbus. —

Merton taip labai ilgisi vienybės su Dievu, kad vieną dieną dienoraštin įrašęs tik tą vieną sakinį:

—    Kaip gražios Sekminės. Dieve, neleiski, kad aš atimčiau nuo Tavęs laiką, kuris tepriklauso Tau kontempliacijoje. —

Dieviškos šviesos ir šilimos poveikyje jis nori ištirpti, jausdamas:

—    Aš džiaugiuosi, kad nesu vertas dėmesio, kad nieko nereiškiu visatoje. Tai juk vienintelis kelias į vienatvę. —

Ir tas nuošalumas, padėdamas jam jungtis su Aukščiausiu Idealu, yra priežastimi, kad iš jo išsiveržia šūkiai, kaip šis:

—    O Viešpatie, aš esu taip laimingas, galėdamas būti Tavo namuose. —

Ir gal tik kontempliacijos nuošalume gali subręsti tokia meilė, kokią jis išsako:

—    Myliu Dievą... Nieko kito nenoriu, tik Jį mylėti... Manyje glūdi slapta Jo meilė ir nenoriu apie tai kalbėti... Meilė yra vienintelis dalykas, kuris įgalina mane toliau krutėti. —

Trapisto susikaupimo Meilėje niekas neišblaško. Per metus jiems tėra leista tik keturis kartus gauti laiškus. Kiekvieną kartą iš tų keturių jie tegali parašyti du atsakymus, ir iš tų per metus išsiunčiamų aštuonių laiškų, trumpų laiškų, keturi turi eiti namiškiams.

Silpnėjant ryšiams su pasauliu, rašytojas jaučia augančius metafizinius ryšius:

—    Nuo diakonato Marija paėmė mano širdį nuosavybėn, — rašo jis. Metafizinė tiesa ji visiškai apvaldo ir apie Kūrėją jis atsiliepia:

—    Jo valia yra Jo išminties ir Jo begalinės tiesos pasireiškimas. Ji teka iš tiesos ir neša nenusakomu tiesos potvyniu. Jo valią nešioti savo širdyje, savo mintyje ir savo meilėje yra gyventi šventume ir laimėje. —

Ypatingai ta mūsų rašytojo ekstazė pakyla tapus kunigu, kaip jis prisipažįsta:

—    Po savo pirmųjų mišių aš tobulai, ir tai pirmą kartą gyvenime, supratau, kad niekas kitas pasaulyje nesvarbu, kaip tik mylėti Dievą ir Jam tarnauti su paprastumu ir džiaugsmu. Aiškiausiai pamačiau, kad yra beprasmiškas ir iliuzorinis dalykas dairytis kokio iškilaus ir nepaprasto būdo Jam tarnauti. Visi paprasti tarnavimo būdai darosi kilnūs ir nepaprasti, kai tik juos perkeičia Jo meilė... Kas gi gali būti lengvesnio, kaip leisti Dievui gyventi jumyse ir mylėti Tą, kuris jus myli?!... Aš stoviu prie altoriaus su akimis, išplautomis amžinybe, ir tampu vienu iš tų, kurie atgimę amžinybei. —

—    Būti šventu tai atsiduoti toms pareigoms, kuriose Tave Dievas pastatė ir atspėti paslaptį, kuri yra Viešpaties valia, — šitokį patarimą duoda vienuolis trapistas tėvas Liudvikas. Pasaulyje jis vadinosi Tomas Merton.

Jis skatina mokėti pakelti kentėjimus ir išsižadėti savęs. Tomas Merton (dabar tėv. Liudvikas) rašo:

—    Dvasinis džiaugsmas pareina nuo mokėjimo pakelti savo kryžių. Jeigu mes savęs neišsižadėsime, mes save visur rasime, ir tas bus mūsų nelaimė. Kai tik mes iš Dievo meilės pradedame atsižadėti savęs, mes paradedame atrasti Dievą, bent neaiškiai.

Kadangi Dievas yra mūsų džiaugsmas, tai mūsų džiaugsmas yra tuo didesnis, kuo didesnis yra savęs atsižadėjimas iš Dievo meilės. —

Tasai trapistas savo dienoraštyje džiaugiasi:

—    Mano meilė žmonėms yra visiems lygi, vienoda ir švari, be jokių išskyrimų, paprasta ir laisva, kaip dangus, nes aš myliu visus ir manęs nėra užvaldęs niekas; niekieno nesu surištas. —

Išvengdamas negeistino prisirišimo prie žmonių, jis ieško vienatvės, tardamas:

—    Nuošalumas ir vienatvė yra mano pašaukimas. Tai nėra bėgimas iš pasaulio, o tik suradimas savo vietos pasaulyje, nes man rasti vienatvę — tai atsiskirti nuo jėgų, kurios mane naikina... —

Tapęs kunigu, jis randa nepaprastą džiaugsmą galėdamas laikyti šv. mišias. Savo dienoraštyje jis net atžymi:

—    Per šešis mėnesius aš jau kasdieną laikiau šv. mišias. Jau tas vienas dalykas mane moko taip gyventi, kad man darosi nebesvarbu, ar aš gyvensiu, ar mirsiu. —

Užėjus ligai, jis net sielojosi, kad, mąstydamas apie savo ligą ir pasveikimą, jis savo mintimis perdaug atitrūksta nuo svarstymų apie Dievą.

Jis aukštai vertina maldą ir sako:

—    Jeigu aš tapsiu šventu, tai per maldą tų žmonių, kurie, nors patys būdami geresni už mane, prašo, kad aš už juos melsčiausi. —

Tas mintis mes skaitome jauno žmogaus, išsilavinusio inteligento, gabaus rašytojo ir dailininko veikaluose. Už nuošalių trapisto vienuolyno mūrų jis nori gyventi vienas su Dievu, pamėgtiems aukštiesiems idealams ir visiškai atsiduoti tobulybės siekimui.

DVASIOS KOVOS IR ATRASTAS
KELIAS

Vargiai ar kas iš tų žmonių, kurie fabrike ar įstaigoje dirba po aštuonias valandas ir daugiau kasdieną, yra perskaitęs tiek daug knygų ir gilinęsis į tiek daug visokių pasaulėžiūrų, kaip Jonas Moody.

Jonukas buvo penktas vaikas iš dvylikos. Gimė jisai 1868 m. Jo tėvai gyveno Amerikoje ir buvo episkopalų bažnyčios nariai. Tėvų jis buvo auginamas savoj religijoj, bet, belankydamas mokyklą, suėjo į pažintį su kitais padaužomis vaikais ir jie net sugalvojo apgauti tėvus bei mokytojus — kas rytas eidavo neva į mokyklą, o iš tikrųjų — sau per visą dieną turėdavo “good times” viename atrastame urve. Taip tęsėsi keletą mėnesių. Kartą jis taip “bebumaudamas” užsėdo pajoti gydytojo arkliu, o šis tą rytą ir atnešė jį iki pat tėvų namo. Tada motina ir susekė, jog jis mokyklos nebelanko. Tėvas liepė viską išsipasakoti, pažadėti taisytis ir — atsiklaupus ant kelių melsti Dievo atleidimo. Bet Jonukas į tai atsikirto žodžiais, kuriuos buvo girdėjęs nuo dėdės ir kurie jam buvo padarę gilų įspūdį:

— Vis tiek jokio Dievo nėra...

Toliau jis lankė mokyklą, vėliau netgi buvo pradėjęs leisti savo redaguojamą laikraštėlį. Gavęs darbą su nedidele algele, ėmė už 10 nuoš. savaitei skolinti savo draugams pinigus, pagaliau perėjo dirbti į banką, kur jam sekėsi taip, jog ilgainiui patsai išėjo į žymius finansininkus-bankininkus, bet jau nuo 25-26 metų amžiaus, kaip pats prisipažįsta, jisai nebeturėjo jokio tikėjimo į krikščionybę, kaip apreikštą religiją. Savo pergyvenimus jisai vėliau aprašė knygoje “The Long Road Home” ir čia 71 p. jis sako, kad savo pažiūrose jisai likęs indiferentu, ir religijos klausime jo sieloj buvo — tuštuma. Tas jo pažiūras dar labiau sustiprino skaitymas Darvino, Nietzschės, Spencerio ir kitų raštų.

Išplaukęs į turtingų ir įtakingų žmonių paviršių, Jonas Moody pradėjo keliauti. Prancūzijoje jisai netgi kartkartėmis užeidavo pamatyti gražesnių bažnytinių pastatų, bet tūnodavo kur tamsesnėj vietoj ir, jei mišios prasidėdavo, bėgdavo laukan. Atsilankęs į Romą, jisai ėmė stebėtis katalikų Bažnyčios gaivastingumu. Tačiau jo sieloje tebebuvo ta pati tuštuma, ir, kai vienu metu jį palietė didelė ekonominė krizė, nerasdamas dvasioj stiprybės, jis netgi buvo bemanąs nusižudyti. Jį slėgė net 100,000 dolerių skolos. Tačiau jį apėmė gailestis savosios šeimos. Su nauja energija vėl puolėsi į bankų biznį ir jam pavyko visą skolą ilgainiui išlyginti su geru uždarbiu. Visas jo dėmesys dabar buvo nukreiptas į uždarbį ir jisai pasidarė dar didesnis materialistas, susirūpinęs medžiaginiais dalykais. Kadangi jis netikėjo į jokį dangų anapus karsto, norėjo sau dangų darytis čia, žemėje.

Atėjo I Pasaulinis karas, viską naikindamas. Moody pamatė, kad ir jo dievinamas mokslas, pažanga neapsaugo nuo baisių skerdynių. Jis pats, ieškodamas naujų progų verslui, lankė Europos išgriautus kraštus, ir savo akimis matė baisius griuvėsius bei naujų kryžių eiles. Nusivylęs savo įsitikėjimu i tą išaukštintą progresą, jisai palinko ieškoti gyvenimo gilesnės prasmės. Į jo rankas pakliuvo atsivertusio į katalikybę garsaus rašytojo Chestertono veikalai. Naujas akstinas į gilesnį galvojimą buvo mirtis jo sūnaus.

— Argi nebėra jokio gyvenimo anapus karsto? — klausė jis savęs.

Kartą jis nuvyko į Austrijos sostinę Vieną. Jo dėmesį patraukė puiki Šv. Stepono katedra, ir jis įsmuko į vidų. Pasitaikė, kad tai buvo rugp. 15 d., Šv. P. Marijos į Dangų Ėmimo šventė. Žmonių bažnyčioje buvo daug. Degė žvakės. Tiek gausiai buvo dvasiškijos, vienuolių — gražios apeigos, kad jis su draugu netgi pirmą kartą savo gyvenime pasiliko per mišias, bet kai buvo Pakylėjimas — abu stovėjo kaip kuolai.

O vis dėlto ta bažnyčia jam paliko gilaus įspūdžio ir ją jisai paslapčia ėmė dažniau lankyti. Kartą jis netgi Kalėdų naktį atėjo į bažnyčią. Čia buvo tokia pakili nuotaika ir žmonės taip nuoširdžiai meldėsi, kad jam rodėsi, jog jisai savo atšalusia širdimi tik išniekina tą šventą vietą, atsiradęs tarp nuoširdžiai tikinčiųjų. Į jį taipgi padarė nemažą įspūdį staigi vieno pažįstamo mirtis. Dabar jis suabejojo, ar verta visą gyvenimą pašvęsti tik pinigų gaudymui, juk vistiek juos reikės palikti. Jis jautėsi nemažus išteklius susidaręs ir nutarė, po truputį atsitraukdamas nuo savo nuolatinių darbų, daugiau laiko pašvęsti gyvenimo klausimų sprendimui. Parsigabeno iš Europos knygyną savo mirusio sūnaus, kuris buvo jau aukštus mokslus beeinąs. Tarp kitų knygų rado pora katalikiškų ir ėmė jas skaityti. Jis ėmė daugiau ir daugiau raustis į knygas, prie jų praleisdamas ilgus vakarus. Jam dar neteko giliau kalbėtis su katalikų kunigu, bet jau buvo skaitęs ne vieną rimtą knygą ir ėmė ginčytis su savo draugais protestantais. Pamėgo skaityti knygas F. Sheeno, Chestertono ir netgi perskaitė Tomo Akviniečio gilios filosofijos raštus. Dabar jis pradėjo drauge su šv.Augustinu jausti — nerami mano siela, kol neatsilsės Tavyje, Viešpatie. Pagaliau tos visos gilios studijos jį privedė prie įsitikinimo, kad vienintelis tikras būdas suprasti tikrąją pirmųjų amžių krikščionybę yra tas, kurio laikosi katalikų Bažnyčia. Jis jautė, kad visos tos studijos jį neša į Bažnyčios prieglobstį, nors širdyje, kaip savo knygose prisipažįsta, stengėsi tam pasipriešinti.

Norėdamas viską kuo giliau patirti, jis netgi nuvyko į Šventąją Žemę, į Jeruzalę, čia galutinai įsitikino, kad tiesa yra katalikų Bažnyčioje, išaiškino visas abejones savo širdyje ir apsisprendė būti katalikų Bažnyčios narys. Gražiai jis aprašo, kaip vieną puikų rytą jisai sėdėjo prie Galilėjos jūros, saulės spinduliuose. Jo ausyse skambėjo žodžiai, pasakyti Petro:

—    Viešpatie, prie ko mes eisime-.. Tu gi turi amžinojo gyvenimo žodžius... Tu esi Kristus, gyvojo Dievo sūnus. —

—    Dabar aš buvau ramus, — pasakojasi toliau Jonas Moody, — nes žinojau, kad Petras kalbėjo tiesą. —

Bet iki šiol jisai nebuvo tų klausimų svarstęs nė su vienu katalikų kunigu, netgi nė vieno iš jų nepažino. Čia jam atėjo netikėta aplinkybė: parvažiavęs namo ir apsigyvenęs savo vasarnamy, jisai vieną vakarą sėdo į laivelį pasiirstyti. Buvo tykus, puikus saulėleidis. Staiga pasigirdo balsas varpo iš netoliese esančios vienuolių koplyčios. Taip aiškiai girdėjo varpo dūžius ant vandens! Pasiryžo artimiausiu laiku pats ten nuvykti pas katalikų kunigą. Čia jis rado prel. V. Arcese, kuris jį tų vienuolių domininkonių koplyčioje 1931 m. birž. 6 d. ir priėmė į katalikų Bažnyčią. Sutvirtinimo gi sakramentą gavo iš rankų kard. Hayes, kuris toje vietoje (St. Joseph vienuolynas) vasarojo.

Prisijungimas prie katalikų jį padarė nepaprastai laimingu. Jis rašo:

—    Ta didžioji krikščioniško gyvenimo Motina Bažnyčia man atnešė neįkainuojamą palaimą tobulos ramybės. Vieton anksčiau turėtų abejonių, aš joje atradau tikrumą... Mano gyvenimo tamsumos dabar buvo pripildytos saulėta šviesa. —

Dabar jisai ėmė dar daugiau studijuoti ir dar daugiau rašyti. 1942 m. išleido antrą savo knygą: “Fast By The Road”. Jis čia nori paveikti net ir į kitus tiesos ieškotojus, pabrėždamas, kad tikroji tiesa ir tikroji laimė yra katalikų moksle:

—    Katalikybėje žmogus jaučiasi gyvenąs žymiai normalesnį ir žymiai žmoniškesnį gyvenimą, negu pasilikdamas už katalikybės ribų. Čia žmogus randa tikrąją laisvę. Čia tikrai žmogus randa tą garbingą Dievo vaikų laisvę (pusl. 297).

Dabar jisai pamėgo dažną mišių klausymą, dažną Komuniją ir nusimarinimą. Jis rašo:

—    Kai dėl katalikų papročio anksti keltis ir pasninkauti, tuo, kaip kai kas tvirtina, “griaunant savo sveikatą ir gadinant virškinimą” — aš galiu pasakyti, kad prieš 10 metų, likus man kataliku, mano ligi to turėtas chroniškas nevirškinimas visiškai pranyko.

Jis džiaugiasi katalikų Bažnyčia, kurioje durys į malones be skirtumo visiems atviros — ar šventiesiems, ar — nusidėjėliams. Jis džiaugiasi, kad net ir nupuolusiems Bažnyčia dar vis duoda progą — “another chance” — pasitaisyti. Dabar jisai pats jaučiasi stovįs ant tvirtos uolos, ne ant slidaus smėlio. Religija — pažangos pagrindas, ir jisai rašo:

—    Jeigu yra pamoka, kurią mums ši diena pabrėžia, tai ta, jog civilizacija aižėja ir miršta, jei joje miršta religija. Jau daugiau kaip prieš ketvertą šimtų metų (čia gal jis kalba apie protestantizmo atsiradimą. — J. P.) vakarų civilizacija pradėjo žudyti krikščionybę ir mes dabar esame liudininkai liūdnų to viso padarinių... —

Jam buvo didelis džiaugsmas, kai ir jo žmona New Yorke, Šv. Patriko katedroje, buvo priimta 5 katalikų Bažnyčią, ir jisai visus tiesos ieškotojus perspėja:

— Kas nuoširdžiai nori suprasti katalikybę, niekada neturi ieškoti informacijų ten, kur rašytojo plunksna mirkoma tulžyje ir kur burnos mėto gyvatiškus nuodus, nes neapykantos ir netolerancijos pritvinkusioje atmosferoje niekada negalima pažinti tiesos. —


ANGLIKONŲ DVASININKAS,
LIKĘS KARDINOLU

Ar girdėjote kada, kad kalvinistų tikybos auklėtinis, anglikonų dvasininkas, vėliau liktų katalikų kardinolu? Taip įvyko su Jonu Henriku Newmanu.

Ar girdėjote kada, kad episkopalų profesorius ilgą laikotarpį pašvęstų studijoms katalikų kardinolo raštų ir vėliau, išrinkus, kas juose gražiausio, išspausdintų atskiroje knygoje. Taip įvyko su minėto kardinolo Newmano kūryba: jo rinktinius raštus 1943 m. išleido episkopalų mokslinnikas prof. Ch. Fr. Harrold, pavadindamas “A Newman Treasury.”

Jau tos aplinkybės liudija, kokio gilaus proto žmogus buvo Newmanas. Jo raštai laikomi minties gilumo ir kalbos gražumo pavyzdžiu ir juos mielai studijuoja įvairių tikybų ir įvairių laikotarpių žmonės.

Kas gi buvo tas įdomusis Newmanas? Gimė jisai 1801 m. britų salose. Motina jį išauklėjo kalvinistu, mokyklose jisai persiėmė anglikonizmu ir, paaugęs. jis nusprendė būti dvasininku. Tuo laiku Anglijoje buvo stiprus nusistatymas prieš katalikus ir jis, kaip ir daugelis protestantų, buvo nuomonės, kad ir popiežius, ir katalikų Bažnyčia yra tik Antikristo išperos. Newmano dideli gabumai buvo įvertinti ir jisai buvo paskirtas Oxfordo universiteto pamokslininku.

Maždaug tuo laikotarpiu prasidėjo vadinamasis Oxfordo sąjūdis: visa eilė žmonių ėmė daugiau studijuoti pirmųjų amžių krikščionybę. Kadangi katalikų Bažnyčioje jie rado daug gražiai išlaikytų pirmosios krikščionybės bruožų, tai augo jų simpatijos Romai. Newmanas ėmė daugiau gilintis į šv. Ambroziejaus, šv. Augustino ir kitų Bažnyčios tėvų raštus; ėmė studijuoti pirmųjų Bažnyčios susirinkimų nutarimus. Jis susekė, kad jau pirmaisiais šimtmečiais buvo atskalų, panašių į anglikonų. Dabar jis kaskart dažniau ėmė galvoti, kad yra kažkas didesnio, apaštalų laikams artimesnio, kaip anglikonų bažnyčia, ir kad tai yra katalikų Bažnyčia. Pasitaikė jam proga aplankyti Italiją. Laukdamas laivo, jis turėjo ilgiau pasilikti Palermo mieste; Turėdamas laiko, ėmė lankytis katalikų bažnyčiose, nors pamaldose dar vis nedalyvavo ir į švč. Sakramentą netikėjo. Tačiau tolimesnės studijos ir prie to privedė, o pažintis su kard. Wisemanu taipgi jo sielon įnešė nemažai katalikiškos šviesos..

Jo užimama vieta protestantų dvasiškijos tarpe buvo tokia svarbi, kad jisai gaudavo algos po 100,000 frankų.

Po ilgų svarstymų ir tyrinėjimų, jis galutinai palinko pereiti į katalikybę. Vienas draugas aplankė jį kaip tik kelios dienos prieš galutinį žingsnį ir jam kalbėjo:

—    Pagalvok, ką darai! Priimdamas katalikų tikėjimą, tu netenki 100,000 metinių pajamų!

Newmanas pasijuto įžeistas ir pašokęs tvirtai atsiliepė:

—    Ką reiškia 100,000 frankų prieš vienintelę Komuniją!

Dabar jisai pasitraukė nuo anglikonų dvasininko vietos, su draugais sudarė pusiau vienuolišką bendruomenę ir toliau gilinosi į gyvenimo klausimus, kuriuos jis laikė tokiais svarbiais. Neveltui jis rašė:

—    Mes nesame tik dėl niekų atsiųsti į šį pasaulį; mes negimėme betiksliai, mes nesame čia tik tam, kad vakare eitume į lovą, ir rytą, keltumėmės rūpintis savo kasdiene duona; mes nesame čia tam, kad valgytume ir gertume, juoktumės ir linksmintumės, pildytume nuodėmes, kai jos ateina į galvą ir darytume atgailą, kai nusibosta pildyti nuodėmes, — mes nesame čia vien tik, kad augintume šeimą ir vėliau mirtume... —

Jam pačiam dabar kaskart labiau aiškėjo tikrasis gyvenimo kelias ir jau 1843 m. jisai netiesioginiai atšaukė viską, ką buvo rašęs prieš katalikų Bažnyčią, o jau 1845 m. galutinai perėjo į katalikybę.

Dabar jis džiaugėsi pažinęs, kad Romoje ne Antikristo atraugos, bet tikroji Kristaus dvasia, ir jisai toj pačioj Romoj priėmė katalikų kunigo šventimus, turėdamas 45 m. amžiaus.

Grįžęs į Angliją, plunksna ir žodžiu stojo ginti katalikų Bažnyčios. Jis yra parašęs visą eilę puikių knygų, visą eilę straipsnių ir keliais atvejais patsai buvo laikraščių redaktoriumi.

Jo darbštumas buvo didelis — vieną kartą jisai be pertraukos rašė 16 valandų, o antrą kartą net 22 valandas iš eilės prasėdėjo prie stalo, bevaldydamas plunksną. O rašė jis atsargiai, apgalvotai, net gi laiškų iš rankų nepaleisdavo pirma neįsitikinęs, kad jie tiksliai išreiškia jo mintis ir, bent svarbesnių, nepasilikęs kopijos, šiaip gi jisai interesavosi daug kuo — mėgo matematiką, istoriją, gerai griežė smuiku, mėgo gamtos grožį ir t. t.

Ne vien jo raštai buvo klasiški, bet ir pamokslai turiningi. Kaip vienas rašo:

—    Jis padėdavo savo pirštą — ir kaip gi švelniai, bet kartu ir galingai — į klausytojo širdies vidaus vietelę, ir pasakydavo jam dalykus apie jį patį, kurių tasai iki to laiko nežinojo... —

Tas nenuilstamos energijos žmogus buvo tikrai pagerbtas Leono XIII — pakeltas į kardinolus. Retai taip būna, kad paprastą kunigą tiesiai į kardinolus paaukštintų, ir Newmanui net ašaros ištryško, išgirdus kokį ypatingą palankumą šv. Tėvas jam parodo, nors jisai nebodavo kartais ir katalikams pasakyti aštresnį žodį. Vienu metu jisai pratarė:

—    Šv. Petro uola savo viršūnėje turi daug tyro ir skaidraus oro, bet tos uolos papėdėje yra nemažai Romos malarijos... —

Likęs kardinolu, jisai pasirinko savo šūkiu šv. Pranciškaus Salezo žodžius:

—    Cor ad cor loquitur (Širdis kalba į širdį). —

Tikrai, jis taip nuoširdžiai ir giliai mokėjo pasakyti. Štai skaitome jo tokius patarimus:

—    Kas būna lankomas rimtumo valandų, tegu tuos laikotarpius išplečia visą savo gyvenimą..— tie, kurie gyvendami džiaugiasi turį ramią sąžinę, lai išmoksta ir gyventi pagal tikėjimą..— tie, kurie mėgsta dievotumą ir pamaldas, lai išmoksta vidujinio šventumo; — tie, kurie išsilavinimą ir mokslą, dar teišmoksta meilės, — tie, kurie medituoja, teneužmiršta nusimarinimo (“Sermons on Subjects of the Day”, p. 149).

Jis labai mėgo mokslą ir kalbėjo ,kad pažintoji tiesa yra taip maloni ir atneša tiek džiaugsmo, kad jau tas savaime yra didelis atlyginimas už visus sunkumus ieškant tiesos. Tačiau didžioji tiesa yra ši:

—    Yra tik viena mintis, didesnė už visą pasaulį: tai yra mintis apie jo Tvėrėją (“ Idea of a University”, p. 462).

Ypač tikėjimą jisai vertina kaip stiprų dorovingumo pagrindą. Vaizdžiai sako:

—    Pabandyk granito uolą suskaldyti su skustuvu ar pririšti laivą prie kranto šilko siūlu..., ir jei pasiseks, tada galėsi tikėtis su tokiais delikatiškais ir gležnais įrankiais, kaip žmogaus protas ir žinojimas, grumtis ir nugalėti tokius milžinus, kaip žmogaus aistra ir puikybė. —

Po ilgokų studijų, likęs kataliku, Newmanas juokavo iš tų, kurie mano, kad konvertitai turi abejonių, svyravimų:

—    Mano mieli broliai, jei jūs taip manote, labai klystate, — rašė jisai. — Geriau tikėkite man, negu pasaulio gandui, kai aš sakau, kad katalikui nėra sunku tikėti ar kad, jei tik jisai veda tvarkingą gyvenimą, jam net gi sunku tikėjimu abejoti... —

Žinoma, gyvenimas gali pateikti visokių klausimų, bet — garsus yra Newmano posakis:

—    Nė dešimt tūkstančių sukenybių nesudaro vienos abejonės. —

Net ir religijos paslaptys jam didelių rūpesčių nesudarė:

—    Tikėjimo paslaptis puikuoliai matuoja savo galvų pajėgumu, o nusižeminusieji — pagal Dievo galią; nuolankiai dėkoja ir garbina Dievą, prisiminę žmogaus protu neaprėpiamas tikėjimo tiesas, o puikuoliai laiko save aukštesniais už jas. —

Newmanas labai rišo sielos tyrumą su dvasine pažanga:

—    Neskaistieji negali mylėti Dievo ir tie, kurie nemyli Dievo, negali būti skaistūs. Skaistumas sielą paruošia meilei, o meilė sustiprina sielą skaistume. Meilės liepsna nebus žėrinti, jei meilės ugnis nebus maitinama tuo, kas tyra, kas nesutepta; taipgi — pats žymiausias skaistumas bus kaip ledynas, kaip dykuma, jei nesems gyvybės iš karštos meilės (Dievo ir artimo). —

Ta meilė visus turi apimti:

—    Net su savo priešais elkitės taip, lyg kad jie kurią nors dieną turėtų likti mūsų draugais. —

Visame skatina laikytis sąžinės, nes sąžinė yra artimesnė, negu bet kuris kitas pažinimo būdas.

Jis netgi nori, kad ir nusikaltimai prieš savo sąžinę būtų priminimu visam gyvenimui:

—    Tikras atgailotojas neužmiršta savo nupuolimo ir sau nedavonoja. Neatlaidumas sau yra pinigas, kuriuo perkame Dievo pasigailėjimą ir dovanojimą (“Sermons on Subjects of the Day”, p. 24).

Dangus palaimino to didžiojo vyro dienas. Jisai sulaukė net 89 m. amžiaus ir mirė 1890 m. rugp. 11 d. Pagal paties ankstyvesnį norą, jo kapo paminkle buvo iškalti žodžiai:

—    Ex umbris et imaginibus in veritatem. — (Iš šešėlių, iš simbolių — atspindžių į tiesos šviesą.)

Du kartu jis žengė į tiesos šviesą: pirmą kartą — likdamas katalikų Bažnyčios nariu, o antrą kartą — iškeliaudamas į Amžinos Tiesos ir Šviesos karaliją.


GYDYTOJO ISTORIJA

— Gydytojas Colin H. Nicol, medicinos mokslus baigęs Yorkshire, chirurgas, gavęs mokslo daktaro laipsnį, praleido daug metų pietinėje Australijoje. Savo gyvenimo istoriją knygoj “This City of Peace” jis taip nupasakoja: bestudijuojant mediciną, tikėjimas jam nebuvo svarbus dalykas. Jis turėjo tiek daug išsiblaškymų ir kitų rūpesčių. Pabaigęs medicinos mokslus ir iš D. Britanijos persikėlęs į Australiją, per šešerius metus jis buvo visiškai abejingas tikėjimui. Apie katalikus buvo blogiausios nuomonės ir kunigus laikė tikrais nedorėliais. Tiek jis buvo prisirinkęs visokių gandų!

Pirmą kartą sutiko katalikų kunigą, kai vedė katalikę mergaitę. Kunigas jam pasirodė visiškai malonus ir jį nustebino, kad nevertė jo pasidaryti kataliku. Ir reikėjo 22 metų, kol tas daktaras įsitikino, kad katalikybė daug duoda jos sekėjams. Kitas dalykas, kas padarė jam įtakos, tai faktas, kai jis matė, kad net tie katalikai, kurių gyvenimas nėra pavyzdingas, lanko bažnyčią, nors iš to neturi jokios medžiaginės naudos. Ir lanko ne iš veidmainystės, o iš įsitikinimo.

Tas viskas sudomino daktarą. Norėdamas pažinti katalikybę, jis ėmė skaityti radijo atsakymų knygą apie katalikų tikėjimą (“Radio Replies”). Iš to veikalo pamatė, kad ankstyvesni jo prisisavinti priekaištai prieš katalikybę neturi pagrindo. Dabar jis ėmė skaityti veikalus tų, kurie pergyveno tokias pat abejones, ir atrado tiesą katalikybėje. Visų pirma jis perskaitė konvertito Arnold Lunn knygą “Now I See” (Dabar aš matau). Perskaitė eilę knygų kitų konvertitų, ir jos darė jam didelės įtakos.

Atrodo, kad katalikybėje nėra nei vienos tiesos, kuriai nepritartų protas. Perskaitė katekizmą ir įsitikino, kad katalikybės tiesos turi atramą kaip prote, taip ir Šventajame Rašte.

Tada gavo mišiolėlį ir rūpestingai susipažino su šv. mišių apeigomis. Ir visas tas skaitymas privedė prie šio įsitikinimo:

1.    Katalikybė yra tiesa.

2.    Kristus įsteigė draugiją rūpintis sielų išganymu.

3.    Katalikų Bažnyčia, popiežiaus vadovaujama, yra tos draugijos tęsinys.

Pasiekus tą įsitikinimą, jau buvo natūralus dalykas daktarui tapti kataliku. Ir jis tai padarė. Kokie jo nauji patyrimai, kaip naujo kataliko? Savo istoriją jis baigia tais žodžiais:

— Ar esu nusivylęs? Jokiu būdu ne! Aš galiu nuoširdžiai pasakyti, kad mišiose randu sielos ir dvasios ramybę, kurios man jokia kita Bažnyčia duoti negali. Ir, jei kada aš tampu nusiminęs, kaip su visais kartais tai atsitinka, apmąstęs atradau, kad čia kaltė tame, jog trūko iš mano pusės tikėjimo ar pasitikėjimo Bažnyčia, ir čia nebuvo jokio trūkumo iš tos (Kristaus įsteigtos) organizacijos... Mūsų sielos ateina iš Dievo ir mirties valandą jos sugrįš prie Dievo. Dievas yra jų dvasiniai namai, ir katalikų Bažnyčia yra tasai saugusis kelias, kuris į juos veda. —


ŽMOGAUS PASKIRTIES TYRĖJAS

Iš naujausiųjų mokslininkų plataus susidomėjimo yra pasiekęs Pierre Lecomte Du Nouy. Jo veikalas apie žmogaus paskirtį — “Human Destiny” — išverstas į trylika kalbų. Giliai pažinęs gamtamokslį, išmąstęs žmogaus prigimtį, jis davė tą įdomią filosofinę studiją.

Mums norisi arčiau pažinti tą autorių ir turime tam gerą šaltinį: jo žmonos parašytą monografiją “The Road to ‘Human Destiny’ ”. Velionį mokslininką ji prisimena su pietizmu, atskleisdama faktą, kad jiedu ir vienas, ir kitas norėjo pirmas mirti, nes atsiskyrimo pergyvenimas jiems atrodė baisesnis už pačią mirtį. Bėgantieji metai nedildo mirusiojo atminimo, ir jo našlė rašo:

— Kur tik pasisuku, ten jaučiu jį, ką tik išgirstu, man atneša kokius nors ryškius laimingųjų momentų atsiminimus, kada buvome kartu. Jo dvasia yra saulėleidžio grožyje, žuvėdrų sklandyme virš Okeano, bangų ošime, vėjo dūsavime, mėnesienose paupy, laukų dainoje. Kaip ir praeityje, jo meilė mane apsupa, stiprina ir vadovauja, duodama man jėgos laukti tos dienos, kada mes vėl eisime pirmyn, laikydamiesi rankų, kaip seniau...

Mūsų mokslininkas buvo gimęs 1883 m. gruodžio 20 d. Paryžiuje. Jo tėvai buvo šviesūs žmonės, ir mažąjį kūdikį glamonėjo atsilankydamos garsenybės, kaip rašytojas Maupassant, redaktorė J. L. Adam. Jo motina nuo pat jo gimimo vedė dienoraštį, ir čia mes aptinkame tokių taurių momentų, kaip tas pradėjusio kalbėti ir jausti mažojo žodis:

—    Mamyte, brangioji, aš tave myliu. Labiau, kaip gėles... Noriu, kad mudu, tik mes du būtume danguje. —

Jau būdamas 10 metų, busimasis mokslininkas skaitė knygas apie fiziką ir darė tyrimus, pratindamasis veikti su Geisslerio vamzdžiais, Ruhmkorfo įtaisais, Leideno buteliais ir voltametrais.

Jo pasaulis turtėjo kelionėse su motina po Vokietiją, Austrijos Tirolį, Šveicariją. Ir tas viskas jam nepripūtė vėjų į galvą. Priešingai, artėjant pirmos Komunijos dienai, jis motinai kalbėjo:

—    Mama, jeigu tu sutiksi, aš neužsidėsiu to gražaus laikrodžio, nei tos puikios grandinėlės, nei savo kitų brangenybių. Žinai, kai kurie drauge su manimi švenčiantieji pirmos Komunijos dieną, yra tokie | neturtingi. Jie nesijaustų gerai, matydami tuos dalykus ant manęs. —

Vis dėlto šeimoje jis negavo gilaus religinio auklėjimo, nors dorovingumo dėsnius motina skiepijo rūpestingai.

Busimasis mokslininkas nuo jaunatvės rodė gyvą orientaciją; vienu metu Rivieroje kalnuose, kur nebuvo pagalbos, sugedo jo automobilis. Jis pats išardęs sutvarkė motorą. Pradėjo važiuoti, bet kalno kely esant stačiai mašinai, pompa nesiekė benzino. Jis apgręžė mašiną ir į kalną įvažiavo atbulu automobiliu.

Jaunatvėje mūsų mokslininkas buvo vadinamų laisvamaniškų pažiūrų, bet jis gerbė religiją. Briando adresu jis išsitarė:

— Jis turi iliuzijų, tikėdamasis išlaikyti taiką Europoje, paremtą popieriaus dokumentu, perrištu raudonu kaspinu ir užcementuotu vaško antspaudu; jis tuo pačiu laiku griauna religinį autoritetą, nei nepagalvodamas, ką jis vieton to pastatys...

Turėdamas vispusiškų gabumų, jis gilinosi į teisę, turėjo pasisekimo valdyboje. Jo pasaulėžiūrą veikė skaitymas Renano, Taine, kurie nušlavė jo vaikystės religines pažiūras.

Didelės įtakos jo gyvenime turėjo pirmojo Pasaulinio karo metu atsilankymas į lauko ligoninę netoli Compiegne, kur jisai sutiko dr. Aleksį Carrel (vėliau laimėjusį Nobelio premiją). Lacomte du Nouy susiinteresavo biologijos ir medicinos klausimais. Atsikėlęs 4 val. ryto ir atlikęs savo — kario — pareigas, jis skubėdavo į tą ligoninę, kur praleisdavo visą laisvalaikį. Pagaliau jis buvo perkeltas prie dr. Carrel į tą ligoninę. Vieną naktį ilgai darbe vakaravęs, parėjęs poilsio rado bombos skeveldrų ant pagalvio, kur jis gulėdavo. Jei būtų anksti parėjęs, į jį būtų pataikyta.

Juo tolyn, tuo labyn gilinosi į mediciną ir gamtamokslį. 1917 metais Paryžiaus universitete iš tos srities gavo doktoratą, parašydamas disertaciją apie biologinius vyksmus gydant žaizdas.

Tais pat metais jis atvyko į JAV, ir New Yorke dėstė apie geriausius žaizdų gydymo būdus. Palaipsniui jau pasiekė tokio mokslinio garso, kad buvo pakviestas Rockefellerio instituto nariu, vienintelis iš prancūzų.

Grįždamas Prancūzijon, suplanavo specialią laboratoriją biologinėms problemoms tirti, sudarydamas pagrindą naujai mokslo šakai — biochemijai. Jis buvo tiek atsidėjęs mokslui, kad visas dienas praleisdavo laboratorijoje, dirbdamas ir šeštadieniais, atsisakydamas išeiti kur svečiuotis. Jau iki 1921 m. jis buvo pravedęs daugiau kaip 3,000 įvairių eksperimentų, kam jis ypač turėjo palankias sąlygas Rockefellerio laboratorijoje. O vis dėlto jis nepasiliko tik sausas kabinetinis tyrėjas. Buvo širdies žmogus ir jam priklauso žodžiai:

— Savo santykiuose su kitais, žmogus privalo naudoti protą, bet jis padarys daug mažiau klaidų, jeigu paklausys savo širdies. —

Tyrimo laboratorijos jam tarnavo dviem tikslams: atrasti faktus ir atrasti žmogų. Nuo 1928 iki 1936 m. jis parašė 53 referatus, 30 mokslinių straipsniu žurnalams ir penkias knygas.

Mūsų mokslininkas komunizmui buvo priešingas, ir tai ne tik dėl jo kruvino žiaurumo, bet ir dėl tų jo teorinių principų, kuriais jis yra paremtas.

Stebėdamas gyvenimo tikrovę, jisai priėjo išvados, kad įstatymai, kurie tvarko gyvenimą, skiriasi nuo fizinių įstatymų. Jis tvirtai įžvelgė laisvą valią žmoguje ir suprato, kad jos paneigimas vestų prie pasaulėžiūros, kuri asmenį aukotų valstybei, kuri atmestų viską, kas yra dvasišką, ir tai vestų prie žmonijos puolimo ir prie išaugimo vergijos, kurioje visus dominuotų tik keletas. Todėl jis net parašė keletą knygelių prieš marksizmą.

Jis labai sielojosi, kad moralinis progresas nėra toksai pat, kaip intelektualinis, ir rašė:

—    Intelektualinis progresas turi būti skatinamas tik tiek, kiek jisai galimas panaudoti moraliniam žmogaus pakėlimui. —

Jis buvo pilnai įsitikinęs, kad naujieji mokslo išradimai toli gražu nepatvirtins materialistinės pasaulėžiūros ,o atskleis buvimą jėgos anapus pasaulio.

Jis įžvelgė mokslo ribotumą, ypač kas liečia išaiškinimą moralinių ir dvasinių žmogaus siekimų. Iškeldamas moralės vertę, jis savo raštuose pabrėžė, kad civilizacijos, kuriomis mes didžiuojamės, sužlugs, jeigu jos nebus paremtos tvirtesniais pagrindais.

Mokslą jis buvo taip pamėgęs, kad grįžęs Prancūzijon žiemą nebijodavo išsėdėti ištisas dienas laboratorijoje, kur temperatūra buvo 59 laipsnių. Prancūzų akademija už jo mokslinius darbus jam suteikė premiją.

Atstovaudamas mokslo pasaulį, jis tačiau aukštai gerbė moralę. Jo raštuose skaitome:

—    Masių pažanga ir laimė gali būti pasiektos tik tobulinant atskirus individus, ir tas tobulėjimas gali būti pagrįstas tik aukšta ir kilnia moraline drausme, ne tik laisvai priimta, bet ir suprasta.

Jis reikalavo aukštos moralės ir iš spausdinto žodžio. Savo veikale “Žmogaus kilnumas” jis rašė:

—    Per paskutinius metus žymiai paaugusi tendencija, modernizmo priedangoje, priimti dramas ir knygas, kurios teisingai 1900 metais būtų buvusios laikomos pornografiškomis: tai atneša moralinį palaidumą ir nekuklumą. Dažnai jos yra suvedžiojančios ir palenkia žmogų regresuoti į gyvulį. Tokie rašytojai palaipsniui žmogų degraduoja ir viskas baigiasi socialine, patologine ir moraline tragedija, kurios aliarmuoja ir kasdieninę spaudą. Menininkas yra dažnai nuoširdus, bet gyvulys juk visada yra nuoširdus, ir tas nuoširdumas nėra pateisinimas tas dvi kategorijas suartinti. Meno žodis dažnai yra naudojamas paslėpti niekingą komercinį interesą ar biaurius nuklydimus. Vaizdiniai ir literatūriniai kūriniai, kurie iššaukia seksualinių hormonų sekreciją, ar jie būtų nuoširdūs, ar prekybiški, gimdo regresyvias tendencijas. “Meniškoji” etiketė daro juos dar žalingesniais, suteikdama jiems prestižą to pamėgdžiojimą ir sumažina savaimingą moralinę reakciją tradiciniame šeimos auklėjime. —

Taip rašė tas pirmaujantis mokslininkas. Dvasios kultūrą jis aukštai vertino. Savo veikale “Žmogaus paskirtis” taikos kūrėjams jis kalbėjo:

—    Taika privalo būti kuriama perkeičiant žmones iš vidaus, o ne statant išorines struktūras. —

Anot jo žmonos žodžių, jisai pramatė, kad išradimai žmogų sužlugdys, jeigu žmogus nedarys dvasinės pažangos, ir dėlto mūsų mokslininkas pakėlė aliarmuojantį šauksmą. Jo pasaulėžiūros raidą žmona taip nusako:

—    Iš visiško agnostiko jis, dėka savo mokslinio darbo, priėjo išvados, kad vien mokslas neįstengia išaiškinti gyvenimo mįslės... Gyvenimas jį išmokė suprasti reikalą moralinių nuostatų, kurie nebus veiksmingi, jeigu nebus paremti tikėjimu. Ir taip — protu jisai priėjo prie įsitikinimo, kad yra Dievas; net ir karo baisenybės neįstengė supurtyti jo tikėjimo į žmonijos paskirtį... Jeigu pasaulis nori turėti taiką ir gerovę, to tegali atsiekti visuotine meile ir noru savo artimą mylėti kaip save. Kitais žodžiais — griežtai įvedant Kristaus mokslą į žmonių širdis; vien naujų įstatymų leidimas čia nepadės. —

Dabar jisai pradėjo tas mintis skleisti savo gausiose paskaitose ir net parašė knygelę “Ar Dievas išėjo iš mados”. Jos buvo paskleista 160,000 egzempliorių.

Laussanos universitetas (Šveicarijoje) suteikė premiją už jo knygas, kaip geriausius veikalus iš mokslo filosofijos srities per paskutinius 10 metų. Jo knyga “Žmogaus paskirtis” per metus laiko buvo labiausiai perkamas veikalas.

Gaila, mokslininko sveikata dilo. Jo vidaus liga (pankreas) degino jo gyvenimo siūlą. Viena iš paskutinių jo minčių buvo:

—    Bet kokia vyriausybė, kuri negerbia žmogaus kilnumo, nors išviršiniai ir būtų lyg pagrįsta laisve, tikrai nuves į kokią nors totalitarizmo formą, kuri sutriuškins individualinę iniciatyvą. —

Jis mirė 1947 m. rugsėjo 22 d. aprūpintas sakramentais, kurie, kaip žmona rašo, “apšvietė jo visą būseną”.

Artėjant jo mirties dešimtmečiui, jo knygos “Žmogaus paskirtis” (Human Destiny) jau buvo išpirkta apie milijoną. Kelios laidos buvo išleistos Amerikoje, o taipgi išversta į prancūzų, danų, švedų, norvegų, suomių .olandų, ispanų, vokiečių, italų, japonų, portugalų, Vietnamo, persų kalbas. Vienas jaunuolis, planavęs savižudybę, perskaitęs tą veikalą, ryžosi pergalėti gyvenimo sunkumus. Akliesiems ji ne tik buvo įrekorduota į plokšteles, bet ir atspausdinta aklųjų (Braille) šriftu.

Jo žmona, persiėmusi jo idėjomis, minėtoje jo biografijoje kartoja žodžius:

— Mes pradedame suprasti, kad tik giliai pasikeitus atskiriems žmonėms ir visiems vieningai darant pastangas, gali būti žmonija išgelbėta, tačiau nedaug laiko teliko mūsų civilizaciją gelbėti. —

BUVUSIO KOMUNISTO ATGAILA

Mielas mano bičiulis iš Portugalijos atsiuntė knygą “Eu fui comunista...” (Aš buvau komunistas). Veikalas su autoriaus dedikacija ir autografu. Čia nuoširdus pasipasakojimas vieno iš Portugalijos darbo žmonių, kuris buvo įsijungęs į komunistų sąjūdį: Carlos de Oliveira. Jis aprašo, kaip visą laiką buvo neturtingu ir kaip jisai iš komunisto vėl pasidarė krikščioniu, supratęs, kad krikščionybė yra tikroji žmogiškoji brolybė.

Gimė jisai 1900 metų birželio 12 d. Išaugo aplinkumoje, kur viešpatavo indiferentiškumas religijai ir priešingumas dvasininkų atžvilgiu.

Bedirbdamas, įsijungė į socialinių kovų sūkurį, susirišdamas su slaptuoju streikų komitetu. Įkarštis buvo didelis, mieste sprogo dinamito bombos.

Policija susekė tame ir Oliveiros ranką. Karinis teismas apkaltino jį dalyvavus sąmoksle prieš vyriausybę. Kalėjime neteko jam ilgai sėdėti — buvo išleistas į laisvę, su sąlyga, kad išsikels gyventi į kitą vietą.

Sukūręs šeimą, jisai gyveno su žmona ir dukrele.

Kažkas jį kalbino vykti į garsiąją Portugalijos šventovę Fatimą, bet jisai davė suprasti, kad į tokius dalykus netiki.

Įsikūrė Lisabonoj. Drauge su juo dirbo vyras, kurio pažiūros buvo komunistinės; jisai stengėsi laimėti komunizmui ir Oliveirą. Šis jau ėmė tikėti, kad komunizmas pagerins darbininkų padėtį. Kartą į jo rankas pateko komunistinis laikraštis “Avante”. Jį su dėmesiu perskaitė ir pasirūpino gauti daugiau komunistinės literatūros — knygų, jų tarpe ir tą šviesiai pavaizduojančią bolševikų Rusijos rojų.

— Pajutau savyje didelę neapykantą prieš religiją ir prieš dvasininkus. Visa mano ateities komunistinė propaganda buvo nukreipta prieš Bažnyčią ir prieš kunigus. —

Pasitaikė kad vienas jo pažįstamas susirgo džiova. Komunistai jį pašelpė, ir tas Oliveirai padarė didelį įspūdį.

Dabar jisai kilo komunistinėje karjeroje ir buvo paskirtas vadu trijų slaptų komunistinių ratelių. Jie veikė gerai užmaskuoti: kaip šokių salonai ir t. t. Teko jam dalyvauti kruvinuose susirėmimuose su policija.

Kartą jam padarė ypatingą įspūdį prasitarimas vieno komunisto ruso, kuris pasakė, kad, kai tik komunistai įsigalės, turės likviduoti visus vadovaujančius elementus kitų partijų kaip Portugalijoje, taip ir Ispanijoje.

Kaip vienas komunistų vadų, jisai gaudavo paslapčia brošiūrų iš Rusijos. Jisai išskaitė komunizmo tėvų knygose, kad komunistė moteris pripažįstanti “laisvąją meilę”. Čia jisai suprato, kad pagal tą tvarką ir jo žmona nebebūtų jau visiškai jo, o jo vaikus imtųsi auklėti valstybė.

Tai jau įnešė į jį abejonių komunizmo tikslumu.

Vienu metu, socialinių kovų sūkury, jisai buvo liudininkas, kaip jaunųjų katalikų darbininkų organizacijos (JOC) narys tvirtai pasakė:

—    Aš esu krikščionis, katalikas, ir esu nusistatęs praktikuoti krikščionybę visoje jos grynumoje. —

Būdamas idealistas Oliveira įvertino jo pasišventimą, panoro patsai daugiau susipažinti su krikščionybės šaltiniu — Šv. Raštu, Evangelijomis. Negana to — jisai panoro arčiau pažinti ir katalikų socialinę doktriną ir perskaitė garsiąsias Šv. Tėvo enciklikas “Rerum Novarum” ir “Quadragesimo Anno”. Čia rado daug meilės darbo žmonėms.

Dabar jisai krikščionybę pažino naujoj, simpatiškoj šviesoj. Ėmė interesuotis Dievo įstatymu ir amžinuoju gyvenimu.

Tai pagaliau jį atvedė į katalikų Bažnyčią.

Norėdamas atšaukti ankstyvesnes savo klaidas, jisai parašė knygą “Profecias e confissoes de um exchefe comunista” (Buvusio komunistų vado pranašystės ir išpažintys).

Stebėdamas komunizmo iškrypimus ir geriau pažinęs krikščionybės taurumą, jisai pagaliau pareiškė, kad jisai išpažįsta tikybines ir prieškomunistines idėjas.

Dabar Carlos de Oliveira rašo:

—    Buvau bedievis, dabar esu krikščionis, ir esu krikščionis — katalikas, kas reiškia daug daugiau.—

Kai dėl buvusių savo draugų, komunistų, jisai prisimena:

— Mūsų religija įsako atakuoti klaidas, bet mylėti žmones. —

Dabar jisai ėmė reikšti dėkingumą Fatimos Dievo Motinai ir prisiminė Evangelijos žodžius apie džiaugsmą dėl paklydėlio atsivertimo. Jisai matė išganymą Kristuje, o apie praeitį sakėsi:

—    Buvau nusidėjėlis ir turėjau penkias žaizdas... Su sugraudinta širdimi meldžiu atleidimo kartodamas: “Viešpatie, atleiski man, nes nežinojau ką sakiau, dar mažiau žinojau, ką dariau”.

Savo knygą baigęs rašyti Kalėdų dieną, jisai pabaigoje pakartojo šūkį:

—    Garbė Dievui augštybėse ir ramybė geros valios žmonėms žemėje. —

LAIMINGIAUSIA MOKSLININKO
DIENA

Mus visada domina mokslo žmonių gyvenimas. Tikrai susidomėjimo vertas yra mokslininkas Ben W. Palmer, žymus teisininkas, konstitucinės teisės specialistas ir daugelio veikalų autorius. Šv. Tomo kolegija jam suteikė garbės daktaro vardą, o Notre Dame universiteto alumnai ypatingu būdu pagerbė šį labai daug civiliniame ir kultūriniame gyvenime nusipelniusi asmenį.

Jis gimė 1889 metais. Tėvas ruošėsi būti baptistų dvasiškiu, o motina buvo episkopale. Jie stengėsi sūnų kuo geriausiai išmokslinti, leisdami į Minnesotos universitetą, kurį jis labai sėkmingai baigė, gaudamas teisių magistro laipsnį, o kitais metais jau buvo pakviestas dėstyti politinės ekonomijos mokslus. Susipažinęs su savo buvusio profesoriaus sekretore, ją vedė. Čia jam teko susidurti su nauja tikybine problema, nes žmona buvo katalikė.

Kokio tikėjimo jis pats buvo, nelengva pasakyti. Jų šeimoje religinės pažiūros buvo labai maišytos: sesuo priklausė Krikščioniškojo Mokslo (Christian Science) sektai, vienas brolis buvo episkopalas, kitas glaudėsi tai prie presbiterionų, tai prie kongregacionalistų. Straipsnyje, apibūdinančiame savo pasaulėžiūrą, Ben Palmer pasakojasi, kad jis vis dėlto tikėjęs Dievą ir net Kristaus dievybę. Visatoje jis įžvelgė tvarką ir žinojo, kad turi būti visa ko Pirmoji Priežastis. Kristaus istorinis buvimas jam atrodė geriau pagrįstas, negu Aleksandro Didžiojo ar Cezario. Pripažindamas Kristaus asmenybės taurumą ir žinodamas, kad Kristus save laikė Dievo Sūnumi, jis tai priėmė kaip tiesą, dar patvirtintą kankinių krauju.

Religija jam buvo vidujinis grožis, tik jisai galvojo, kad visos religijos yra maždaug vienodai geros, nors pats dažniausiai užsukdavo į episkopalų bažnyčią. Tikėjo, kad Kristus įsteigė Bažnyčią, tačiau jam atrodė, kad tikroji Bažnyčia buvo sugedusi, todėl buvo reikalinga reformacija, protestantizmas, kad ją atnaujintų ir atgaivintų. Jam net atrodė, kad reformacija išlaisvino žmogaus mintį iš bažnytinio despotizmo. Tas išlaisvinimas vyko drauge su dabartinio mokslo kilimu, o gal net buvo jo išvada. Mokslą jis laikė žmogaus proto, išsilaisvinusio iš “prietarų”, vaisiumi.

Katalikybę jis mažai tebuvo pažinęs, bet buvo girdėjęs prieš ją daug priekaištų. Viduramžiai jam atrodė tamsieji amžiai. Galilėjų jis laikė moderniojo mokslo kankiniu, apkaltu grandinėmis už tai, kad išdrįso mokyti, jog žemė sukasi aplink saulę, ko katalikai tada nepriėmė. Jis pats vėliau taip apie tai rašo:

— Aš tada nežinojau, kad Galilėjus nebuvo kan-kinamas, kad jo tariamas kalėjimas buvo patogus butas ar jo draugo namai, kad jis buvo pasmerktas dėl savo užsispyrimo ir dėl sulaužyto pasižadėjimo, kad Galilėjaus atstovaujama teorija buvo jau kitų katalikų dėstoma devynių popiežių valdymo laikotarpiu be jokio pasmerkimo, kad popiežiaus neklaidingumas apima tik tikėjimo ir doros dalykus, kai jie yra oficialiai skelbiami, kaip visiems tikėtini, kad popiežius Galilėjaus klausimu tokio oficialaus sprendimo nėra paskelbęs. Aš nežinojau, kad ta istorija, jog Galilėjus apie žemę pasakęs: “o vis dėlto ji sukasi”, yra tik išsigalvota. —

Toliau apie kitus savo širdyje susitelkusius priekaištus prieš katalikus jis rašo:

—    Aš buvau girdėjęs apie Torquemadą ir Ispanijos inkvizijos baisumą, bet nežinojau, kad tai, kaip pastebi vokiečių protestantas istorikas Ranke, “savo dvasia ir tendencija buvo politinė institucija”. Kankinimai tada buvo kasdieninis dalykas visuose teismuose. Nežinojau, kad inkvizija jų atsisakė anksčiau, negu kiti Europos tribunolai. Nežinojau, kad Ispanijos inkvizijos vadovybę buvo pasmerkę popiežiai: Leonas X, Paulius III, Paulius IV ir Sikstas IV. Aš buvau išmokytas, kad katalikų Bažnyčia yra netolerantiška, tačiau nežinojau, kad jos netolerancija, kaip ir paties jos Steigėjo “netolerancija”, buvo ne atskiriems žmonėms, bet jų klaidoms. —

Toliau jis kalba apie Bažnyčią ir Šv. Rašto skaitymą:

—    Aš žinojau, ar bent maniau, kad žinau, jog katalikų Bažnyčia visada stengėsi žmones sulaikyti nuo Šv. Rašto skaitymo, nes bijojo, kad ten atrastosios tiesos gali žmones išlaisvinti iš popiežiaus kontrolės. Tačiau nežinojau, kad anksčiau, negu pasirodė pirmas protestantiškas Biblijos vertimas, jau buvo išleista arti 200 katalikiškų laidų, nors spausdinimas dar visai neseniai buvo išrastas. Aš nežinojau, kad Gutenbergas, spaudos išradėjas, buvo katalikas, kad pirmaisiais 50 metų po to išradimo net 124 Vulgatos laidos buvo išėjusios iš spaudos. Aš tik vėliau sužinojau, kad didysis britų istorikas Maitland, nekatalikas, pareiškė, jog visi jo atlikti tų “tamsiųjų amžių” tyrinėjimai neatskleidė nė vieno atvejo, kad Bažnyčia būtų draudusi skaityti Šv. Raštą. Nors aš jau ir tada žinojau, kad Bažnyčia davė pasauliui Šv. Raštą, bet tik vėliau susekiau, kad ji visada buvo Šv. Rašto saugotoja ir nuolat savo narius skatino jį skaityti. Tik vėliau sužinojau, kad net ir bažnytinės maldos yra paremtos Šv. Raštu. ;

Kuo daugiau jis galvojo, tuo labiau nepriimtina jam rodėsi protestantų kryptis — kiekvienam leisti aiškintis Šv. Raštą, kaip kas išmano. Būdamas teisininkas, jis tai lygino su įstatymų aiškinimu. Juk ir protestantai pripažįsta, kad yra reikalingas autoritetas, kuris aiškintų konstituciją. Ir protestantai nepritartų tokiai tvarkai, kad konstitucija būtų padėta į valstybės archyvus, o jos aiškinimas būtų paliktas kiekvienam teismui, nekalbant jau apie teisę kiekvienam asmeniui aiškintis taip, kaip jam atrodo.

Protestantai žino, kad tuo būdu būtų nugrimsta į anarchiją, kad būtų sužlugdyti visi bendrojo žmonių gyvenimo dėsniai, kad žmonija būtų nublokšta į chaosą. Aišku, kad ir Kristus tai turėjo žinoti. Jis turėjo įsteigti gyvą autoritetą Šv. Raštui aiškinti. Jis mokė žmones žodžiu, o taip pat ir Bažnyčia pirma mokė žodžiu, dar ir prieš Šv. Rašto atsiradimą. Kristus visko nepaliko knygose, bet mokė per Bažnyčią, kurią Jis vadina savo Bažnyčią, tai kur tas autoritetas yra? Tokio autoriteto negali turėti visos bažnyčios, nes jų mokslas nesutampa arba net prieštarauja. —

Taip galvojo mokslo žmogus, kuris buvo įpratęs mąstyti. Tai liudija jo veikalai. Jis yra Minnesotos įstatymų vadovėlio autorius, dalyvavo kuriant kolektyvinius veikalus “Verslo įstatymai” ir “Asmens laisvė”. Jis yra parašęs kūrinių ir kitais klausimais.

Ieškodamas religinės tiesos, jis įsitikino, kad iš pradžių vyriausias autoritetas buvo Kristaus paliktas šv. Petrui. Bestudijuodamas Bažnyčios istoriją, net ir nekatalikų autorių, jis aiškiai suprato, kad Kristaus žodžiai šv. Petrui: “Tu esi uola, ir ant tos uolos aš pastatysiu Bažnyčią” — yra suteikimas jam vyriausios valdžios, kurią paveldėjo ir jo įpėdiniai. Iš pradžių jam sudarė sunkumų popiežiaus neklaidingumo tiesa, bet vėliau jis apie tai rašė:

— Kai sužinojau, kad popiežiaus neklaidingumas tesiriboja tikėjimo ir doros dalykais, kai jie yra autoritetingai sprendžiami, ir kai patyriau, jog net ir blogiausiems renesanso popiežiams asmeniškas nuodėmingumas nesukliudė būti tikėjimo ir doros tiesų skelbime neklaidingais, tada nebeliko nei mano mintyse abejonių, nei mano širdyje svyravimų. —

Tolimesnį savo pasaulėžiūros vystymąsi jis taip apibūdina:

—    Kai jau kartą priėmiau Dievo buvimą ir pripažinau istorinius faktus, toliau ėjo neišvengiama faktų grandinė, vedanti prie Kristaus, o nuo Jo — prie Petro ir jo įpėdinių — popiežių. —

Jis galutinai palinko į katalikybę ir jautė, kad tai yra ne vien jo, bet keturių šimtų milionų žmonių tikėjimas.

—    Iš šio tikėjimo aš sėmiausi stiprybės ir jame radau priebėgą abiejuose Pasauliniuose karuose, didžiojoje depresijoje ir dabartiniame chaoso sūkuryje, kai milionai žmonių yra netikri, koks yra jų tikslas, o jeigu tai ir žino, tai nežino, kaip jo siekti. Jie patyrė, kad turtas, sveikata, galybė, garbė, pasaulio malonumai, mokslas, švietimas, o net ir intelektualinis progresas yra netikri dievai. Nė vienas jų neatneša tikros laimės ir dvasios ramybės. Ir ekonominis saugumas, tas šios dienos šauksmas, taip pat nėra pakankamas. Turi būti tikslo tikrumas, turi būti patikimas ir neklystąs vadas prie siekiamo tikslo. Visus šiuos dalykus man atnešė tikėjimas. Juos visus gali pasiekti kiekvienas žmogus. Jam tereikia ištiesti savo ranką ir valgyti bei gerti amžinąjį išganymą. —

Katalikų tikėjime jis surado gyvenimo prasmę ir laimę, apie kurią savo minėtoje pareiškimo pabaigoje tvirtina:

—    Tikėjimas mane atvedė prie Kristaus, kuris yra “kelias, tiesa ir gyvenimas”. Ir diena, kada aš priėmiau mūsų Viešpatį šventojoje Komunijoje, pasiliko laimingiausia diena visame mano gyvenime.—

EPISKOPALŲ MINISTERIS
TAMPA KATALIKU

Visada mes žavimės ne besiblaškančiomis peteliškėmis, ne vėjo plakamais ir linguojamais stagarais, o gilyn šaknis įleidusias ąžuolais, į erdvės mėlynes besistiebiančiomis pušimis — žavimės žmonėmis, kurie ieško tiesos ir gyvenimo prasmės.

Vienas tokių įdomių mintytojų ir ieškotojų yra James Harry Price. Pirmiau jis buvo žymus episko-palų ministeris. Gimęs 1902 m. Baltimorėje, išėjęs studijas episkopalų teologijos mokykloje Cambridge, Price buvo įšventintas episkopalų ministeriu 1928 metais.

Gilus tiesos ieškotojas tomis studijomis nepasitenkino, jas dar gilino Kolumbijos universitete, Union teologijos seminarijoje ir Naujoje Socialinių Studijų mokykloje. Gavęs gilų teorinį išsilavinimą ir daktaro laipsnį, jis dar norėjo arčiau susipažinti su gyvenimo praktika ir gerokai pakeliavo po Europą ir Pietų Ameriką. Eilę metų studijavo Amerikos indėnų kultūrą, ypač JAV pietvakariuose ir Meksikoje, Jukatane, Bolivijoje, Peru valstybėje.

Būdamas pastorius New Yorko valstybėje, rūpinosi kultūriniu savo parapiečių auklėjimu ir suorganizavo svarbiųjų knygų seminarą, pats mėgęs jas sekti ir skaityti. Ypač jis susidomėjo graikų ir pirmųjų krikščionių rašytojų veikalais, stengdamasis gilintis į jų mintį ir filosofiją. Tos studijos jam atskleidė naujus krikščionybės horizontus, vedančius į katalikybę. 1953 m. jis buvo Washingtone priimtas į katalikų Bažnyčią. Katalikybės tiesas dar specialiai studijavo su jėzuitu Ferdinand Schoberg. Paskui buvo pakviestas profesoriauti į kolegiją New Rochelle mieste, kur dėstė vakarų civilizacijos istoriją.

Mums labai įdomų, kaip ir kodėl tasai išmokslintas episkopalų dvasiškis tapo kataliku. Tai jis pats yra aprašęs, ir jo pasipasakojimas yra išspausdintas J. A. O’Brien veikale “Roads to Rome”. Jį paveikė savotiškas protestantų sektose įsivyravęs liberalizmas. Štai kaip jis pats rašo:

— Iš tiesų, dabar yra taip įsišaknijusi praktika, kad net nesukelia nusistebėjimo, kai protestantų ministeris pamaldose sukalba “Tikiu Dievą Tėvą”, o paskui pamoksle visa tai paneigia. Dabar sukeltų nusistebėjimą, jeigu jisai, nuėjęs į sakyklą, visą tą “Tikiu Dievą Tėvą” gintų. Tai būtų nepopuliaru ir gal net suteiktų jam nemalonių bei keblių pasekmių, ypač kai jis prieitų prie šventųjų bendravimo, nuodėmių atleidimo, iš mirties prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo. —

Protestantai, kurie iš pradžių sakė savo tikėjimą teremią Biblija, dabar daug kur kalba, kad Biblija tėra pamaldžių nuomonių rinkinys. Jam padarė didelį įspūdį faktas, apie kurį jis taip sako:

—    Aš negalėjau rasti jokios kitos Bažnyčios, išskyrus katalikų, kuri naudotų visą Šv. Raštą pilnumoje ir jį rimtai priimtų kaip apreikštą Dievo žodį.—

Anot jo, daugeliui protestantų Biblija yra kaip švediškas valgių stalas, vadinamas smorgasbord: prieini prie jo ir išsirenki, kas patinka, o kas nepatinka — praleidi. Jam kaskart ėmė vis labiau atrodyti, kad vienintelė vieta, kur viskas reikiamai tvarkoma, yra katalikų Bažnyčia. Tačiau iki galutinio apsisprendimo praėjo daug laiko. Jis pats apie tai rašo:

—    Aš galiu tik pasakyti, kad reikėjo viso dešimtmečio skaitymo, studijavimo ir maldų, kol viskas griežtai išryškėjo ir aš galėjau pasibelsti į katalikų Bažnyčios duris, prašydamas įsileisti. —

Jis buvo ypatingai išstudijavęs šv. Augustino “Dievo miestą” ir Dantės “Dieviškąją komediją”. Dabar pradėjo į tokius veikalus žiūrėti ne kaip į gabių rašytojų eilines nuomones, bet kaip į tiesos įžvelgimą tų žmonių, kurie nebandė tik publikos užimti, bet kurie rašė, turėdami viziją, jiems suteiktą visų tiesų Autoriaus. Bestudijuodamas senovės krikščionių autorius, jis įsitikino šia tiesa:

—    Po keletos metų man darėsi vis aiškiau ir aiškiau, kad didžioji dauguma vakarų civilizacijos didžiųjų rašytojų buvo katalikai. Man buvo neįmanoma gilintis į juos ir neiti drauge su jais. —

Katalikybėje jis rado derinimąsi su gamtos įstatymu, ko jis nerado kitose religijose. Jam turėjo gilią įtaką ir katalikų draugiškas šiltumas. Apie tai jis rašo:

—    Kiekviena proga, kai tik aš susitikdavau vietinės katalikų parapijos kleboną, jis man rodė tiek šilimos ir švelnumo, kad tai veikė užkariaujančiai. Vienu metu žymus jėzuitas, kurį aš pažinojau tik iš susirašinėjimo, parodė man tokį pasitikėjimą, kad man tai pasiliko neužmirštama. Taip nuolat aš buvau veikiamas tų katalikų, kurie praktikavo krikščionybę —

Iš protestantų jis buvo girdėjęs apie laisvės stoką katalikų galvosenoje, o dabar jis buvo įsitikinęs, kad taip nėra. Katalikybė jam darėsi kaskart simpatiškesnė. Apie savo traukimą katalikybėn jis rašo:

— Katalikų tradicijos savoje šalyje mane traukė, bet dar daugiau aš buvau katalikybės traukiamas Meksikoje ir Pietų Amerikoje. Patyriau, kad Šv. Tomo universitetas San Domingo mieste buvo įsteigtas 1596 metais, taigi visu šimtu metų anksčiau, negu Harvardo universitetas. Tai man davė medžiagos susimąstyti. Marijos pasirodymas Guadalupėje 1531 m. ir kukli tos vietos šventovė mane įtikino, vos tik tenai apsilankiau. Šv. Onos de Beaupre šventovė ir katalikų gyvenimas Quebec valstybėje (Kanadoje) mane giliai palietė. Pranciškonų istorija mūsų pietvakarių valstybėse atskleidė man jų heroizmą, ir aš žinojau, kad mūsų, amerikiečių, valdžios mokyklos vartoja šiuo klausimu šališkus vadovėlius. —

Antrojo Pasaulinio karo metu jis labai susidomėjo Jeffersono, Madisono ir kitų JAV steigėjų principų bendrumu su didžiaisiais katalikybės atstovais, pvz. šv. Robertu Bellarminu, Las Casas, Suarez, ypač jų pažiūrų panašumu į prigimties įstatymą ir prigimties teises. Tolimesnį savo pasaulėžiūros vystymąsi jis taip apibūdina:

—    Jau seniai priėmiau sąvoką, kad Bažnyčia turi būti šventa, katalikiška ir apaštališka. Aš jau pastoviai ėmiau pasitikėti Katalikų enciklopedija ir Baltimorės (katalikų) katekizmu, kai reikėjo atsakinėti į klausimus, kuriuos žmonės kėlė. Tikrumoje jau mokiau ir pamoksluose skelbiau tikrą katalikų doktriną. Aš visiškai praradau pasitikėjimą moderniuoju liberaliuoju protestantizmu. —

Tokia kryptimi ėjo jo mąstysena. Bet tai dar nebuvo viskas. Jis toliau pasakojasi:

—    Aš meldžiausi, kad, Šventajai Dvasiai vadovaujant, galėčiau elgtis taip, kaip Dievo valia kreipia. Ta Dievo valios vadovybė atėjo, ir aš žinojau, kad privalau ieškoti priėmimo į katalikų Bažnyčią. Mano maldos buvo išklausytos. Nebuvo jokio skubėjimo jausmo, buvau įsitikinęs, kad Dievo vadovaujanti ranka čia buvo laukdama, kad aš pats veikčiau sutartinai su ja. —

1953 m. jis atsisakė pastoriaus vietos episkopalų bažnyčioje, Less mieste. Dabar jis jautė, kad “minties ramybė ir malonė laukia katalikų Bažnyčioje”.

—    Aš ilgai kovojau, — rašo jis, — kol susekiau, kur yra randama tiesa. Dabar, kai ji buvo man suvokiama, nebegalėjau nieko kito daryti, kaip tik prašyti, kad ir aš būčiau sutapdintas su ja. —

Apie katalikybės pranašumą, sulyginus ją su episkopalų religija, jis taip sako:

—    Viskas, kas episkopalų bažnyčioje buvo gero, tas yra ir katalikybėje. Ateiti į katalikybę — tai pergyventi pilnumo patyrimą. Čia yra tie teigiamieji veiksniai: vienybė ir visuotinumas, asmeniškas švelnumas ir tvarka, tradicijos ir istorija. Visa tai kitur negalima rasti. Svarbiausia, čia yra pamaldumas į Šv. Dvasią. “Kai ji, Tiesos Dvasia, ateis, ji ves jus į tiesos pilnumą”. Kai žmogus to vadovavimo ieško, jis ateina greitai ir tvirtai. Nors jis neverčia, bet jam negalima atsispirti. Jums patiems lieka apsispręsti, ar jūs jį priimsite, ar tvarkysitės savaip. Tas, kuris nenori priimti dėsnio, kad trikampis turi tris kampus, gali pats kurti trikampio apibūdinimą, bet tai būtų paikas uždavinys. Tas, kuris priima, randa paguodą ir ramybę, sakydamas: „Taip, tai tiesa. Aš tai visada žinojau, bet dabar tai yra mano tiesa, nes aš ją tikiu”. —

Ir taip tasai episkopalų ministeris, labai gilaus išsimokslinimo vyras, savąją tiesą atrado katalikybėje. Kai mes stebime jo atsivertimo kelią, prisimename, kaip teisingai pasakė Lacordaire:

—    Tiesa yra pasiekiama tik daugeliu kovų; tik klaidos keliu pasukti nereikia jokių pastangų.

Gaila, kad tiek daug žmonių gyvena be jokių pastangų ieškoti tiesos, kuri jiems būtų sava ne tik iš paveldėtos tradicijos, bet iš jų gilaus įsitikinimo, kad tai jų tiesa, jų gyvenimo kelias.

Konvertitas Langbehn kartą pasakė:

—    Aš jaučiuosi tikras ir laimingas sekmadienio vaikas nuo to laiko, kai tapau kataliku. —

Gilioji tikėjimo tiesa, tapusi mums sava, bus neišsemiamos laimės šaltinis: palaima pasisekimuose, parama nelaimėje, ramstis suklupimuose, stiprybė ligoje, paguoda kančioje ir viltis mirtyje.

RAŠYTOJO KELIAS: NUO VELNIO
PRIE DIEVO

Quebeco mieste, Kanadoje, užtikau kartą knygą, kurios jau keletą metų buvau ieškojęs: prancūzų rašytojo Adolfo Rettės gyvenimo išpažintis, užvardyta “Du Diable a Dieu” (Nuo velnio prie Dievo).

Tasai rašytojas — įdomus. Išauklėtas jisai buvo be tikybos. Suaugęs liko net kovotojas prieš Bažnyčią ir už materialistinę pasaulėžiūrą. Daug čia nulėmė jo jaunystės dienos. Kaip pats pasakojasi, jo tėvai tarp savęs nesutarė, “vedė karą” ir mažai tekreipė dėmesio į auklėjimą. Jei su juo, beaugančiu, ir turėdavo pasikalbėjimų, tai daugiausia, kad patrauktų į “savo pusę”. Matydami jo išklydimus, kartais jį pabausdavo, o kartais sakydavo — “išaugs, pati gamta jį ištaisys”, bet tai tik buvo pasiteisinimas atsikratant vaiko auklėjimo rūpesčio. Taip rašytojas išaugo be stiprių dorovės principų ir be tikėjimo.

Kaip daugelis kitų ano meto inteligentų, jisai susižavėjo anarchizmu. Savo raštais jis piktžodžiavo prieš tikėjimą, apdainavo auksinį anarchistų amžių, sėjo neapykantą ir bombų mėtytojus garbino kaip kankinius. Tačiau kuo toliau, tuo labiau anarchizmą, rodėsi jam nesutinkąs su žmogaus prigimtimi; plėšimai ir žudymai, kad ir daromi idėjos vardan, ėmė jam darytis priklūs, ir rašytojas palinko į revoliucionierių kelią, likdamas socialistu.

Tačiau pažinęs ano marksistinio judėjimo vadovaujančius žmones Paryžiuje, jisai nusivylė. Jo pažiūros į marksizmą ėmė keistis. Jis rašė:

—    Revoliucija yra blogis ir klaida. Tą žinau. Aš matau ir vaistus, tačiau, kaip palaidas mulas, aš kreipiau savo žingsnius į tą, kas bloga... Kaip kad Ovidijus pasakė: “Matau kas gera ir pripažįstu, o darau blogą...” Tai ir yra be galo niekšinga, jog žmogus užmiršta gerąjį Dievą, kad sektų velniu!... (p. 44).

Ir rašytojas buvo gerokai tuo piktuoju pasekęs. Vienu metu jis buvo gavęs nuo tokio pat draugo vyskupišką kryžių, tikrą, nuimtą nuo palaidoto vyskupo krūtinės. Su pasityčiojimu jisai buvo pasikabinęs sau po kaklu, o paskiau — jis nuėjo į “linksmybių namus”, kur piktžodžiavo ir vėliau tą kryžių padovanojo labiausiai palaido gyvenimo merginai. Tiesa, sekantį rytą jis nesijautė gerai ir galvą paslėpęs į pagalvę kartojo:

—    Kaip baisu, kaip baisu!..

Bet jis brido toliau į gyvenimo purvynus. Susidėjo su palaido nusistatymo mergaite.

—    Tikros meilės nebuvo, — pasakojasi jisai. Prisirišimas kilo tik iš to, beveik liguisto, palinkimo į kūniškus svaigulius ir šunišką atsidavimą žemiausiems instinktams. —

Buvo daug dienų, kad jiedu su “drauge” bardavosi, prikaišiodavo kits kitam, pagaliau tie ginčai baigdavosi palaidumo orgijoje.

Kad numaldytų savo sąžinę, rašytojas susidarė savotišką pagonišką pasaulėžiūrą, kur nebuvo vietos krikščionybei, bet kur buvo pagarba gamtai, išaukštinimas likimo ir “jėgų, kurios žmogų padaro savo žaislu”.

—    Aš dievinau savo instinktus, — pasakojasi rašytojas. — Mano šūkis buvo: linksminkimės ir juokimės, nes rytoj mirsime. —

Bet tai rašytojo nepatenkino. Savo gyvenimo išpažintyje jisai pasakojasi:

—    Tas Dievybės supratimas, kurio mes negalime numarinti, nebent liktume visiškais velnio tarnais, mane kankino be paliovos. —

Rašytojas palinko į Kanto filosofiją, bet ji pasirodė šalta, kaip “sudžiūvęs Kalvino šlaunikaulis” (p. 51); metėsi jisai į panteizmą, bet tą atrado perdaug lėkštą ir blankų. Laurai, kuriais jis pirma vainikavo mokslą, ėmė apdžiūti, o ir literatūroj neberado pilno pasitenkinimo. Pamėgęs gamtą, jisai su šv. Bernardu kartojo:

—    Daugiau rasi miškuose, kaip knygose... —

Vienu metu jis visą savaitę gyveno labai netvarkingai. Jo sąžinė atbudo ir graužė. Išėjo į pamėgtąjį mišką. Su savimi išsinešė Dantės “Dieviškąją komediją” ir gal dešimtąjį kartą perskaitė pirmąsias “Skaistyklos” giesmes. Jis pergyveno kažką nepaprasto. Lyg šaltis perėjo jo gyslomis, pradėjo visu kūnu drebėti. Knyga iš rankų iškrito ir jo galva perbėgo mintis:

—    Ar gi galėtų būti, kad katalikų religija, kurią aš taip atakavau, turėtų pagrindą, tvirtindama kad nusidėjėlis, kuris gailisi ir džiaugsmingai priima atgailą už savo klaidas, lieka vertu kilti į Dangų? —

Naujos prošvaistės jo sieloje ėmė ryškėti, ir jis savęs klausė:

—    O jeigu Dievas yra?! Ar Jis yra?

—    Šiuo momentu aš pastebėjau, — pasakojasi rašytojas, — kad mano veidai padengti ašaromis...—

Vieną vakarą jisai parašė pirmuosius sakinius straipsnio prieš Bažnyčią, skirto kažkokiam “antiklerikališkam” laikraščiui. Straipsnio nebaigęs, nuėjo gulti. Nakčia jis ėmė sapnuoti Dantės aprašytąjį vaizdą, apie kurį skaitė išvakariai: skaistyklą. Kai nubudo, jo širdyje buvo kažkoks ypatingas jausmas. Jis pakilo iš lovos, basomis kojomis nuėjo prie stalo ir suplėšė į dvidešimt gabalų popierių, ant kurio buvo pradėjęs rašyti prieš Bažnyčią...

Miško vienumoje jisai ėmė dabar daugiau mąstyti. Pasijuto, kad į panteizmą, budizmą ir pagonybę jisai buvo palinkęs ar tai iš apsvaigimo nuo savo juslinių pasismaginimų, ar tai iš mados to laiko visuomenėje. Materialistinė pasaulėžiūra jau buvo jo sieloje namas su pairusiais pamatais.

—    Tai kas gi dabar belieka? — sušukau aš sau — pasakojasi rašytojas. — Ir savo širdyje aš išgirdau atsakymą:

—    Dievas!

Ir jis prisiminė, kaip mokslo, kuriuo vienu taip daugelis nori pasitikėti, teorijos, hipotezės sensta, kaskart pakeičiamos naujomis; vakar aukštintosios tiesos, šiandieną verčiamos nuo sosto.

—    Reikia pripažinti, tarp to nuolatinio keitimosi tik vieną katalikų Bažnyčia pasilieka pastovi, - pratarė savo sieloje rašytojas.

—    Taip, — tęsiau aš, — jausdamasis laimingu, kad pagaliau mano tamsybėse pasirodė švyturys: Bažnyčia patiekia paguodžiančią ir išganančią tiesą. Ir jeigu ji yra tos tiesos saugotoja, kaip skelbiasi, gavusi ją dieviškojo apreiškimo keliu, Dievas yra!..,

— taip savo pergyvenimus aprašo A. Rettė, toliau tęsdamas:

—    Mano siela džiaugėsi. Aš pajutau, kad turiu būti dėkingas. Puoliau ant kelių, suklupau ant samanoto akmens ir pirmą kartą nuo savo penkioliktų amžiaus metų meldžiausi:

—    Dieve, kadangi Tu esi, ateiki man į pagalbą. Aš esu žmogus geros valios ir noriu būti Tau paklusnus. Padėki man, pamokyki mane, apšvieski...

Nuo to ryto niekada neišnyko iš mano sielos įsitikinimas, kad Dievas yra... Tiesa, aš dar daugelyje progų priešinausi Dievo malonės įkvėpimams, sutepiau save gausiomis nuodėmėmis, bet mano tikėjimas į Dieviškąją Apvaizdą pasiliko. —

Dabar jisai jautė reikalą giliau pažinti katalikų mokslą. Reikėjo užmegsti ryšį su kunigu, bet rašytojas svyravo — ką pasakys draugai? Kaip gi eiti į bažnyčią ir tenai klauptis?

Bet jisai vėl pagalvojo — katalikai iš to džiaugsis, o prieš kitus juk jis visada norėjo pasirodyti nepriklausomas ir savarankiškas. Kai dėl mišių, tai jis sau kalbėjo:

—    Dalyvauti mišiose nėra taip sunku, nes daug tų, kurie daug vertingesni už tave ir kurie nėra kvailiai, tai daro. —

Tačiau rašytojas jautė kažkokią nedrąsą eiti pas kunigą. Pasitaikė, kad tų savo vidaus kovų valandose rašytojas pamatė parku beeinanti kunigą ir beskaitantį breviorių.

—    Pone, atsiprašau...

—    Ko jūs norėtumėte, — paklausė kunigas.

—    Mano veidais bėgo ašaros, — pasakojasi rašytojas, — ir aš nieko kito negalėjau atsakyti kaip tik: Prašau jūsų, melskitės už mane. —

Kunigas suprato, kad tas žmogus turi giliai ką pergyventi ir pratarė:

—    Taip, pažadu melstis; ir tą padarysiu tuojau. —

—    Paskiau jis mane palaimino, — pasakojasi rašytojas. Kunigas dar palaukė, lyg tikėdamasis daugiau žodžių iš atviros širdies, bet, nesulaukęs, nueidamas dar pratarė:

—    Taip, gerasis, aš melsiuosi už jus.

Ir taip rašytojas labai palinko į Dievą, bet dar turėjo pakelti daug vidaus kovų iki jo pasaulėžiūra ir gyvenimas nusistovėjo. Jis pasakojasi:

—    Pagundos tarpais buvo taip stiprios, kad aš joms pasidaviau. Ragavau užgintus vaisius... Bet greit apimdavo mane koktumas ir pasibiaurėjimas. Spaudžiamas susigraužimų, kurių pirma nežinojau, aš vėl kopiau į kalną, kurio viršūnėje spindėjo kryžius kaip žvaigždė... Juk atminkite, kad aš neturėjau tos paramos, kuri gaunama iš atgailos sakramento ir Šv. Eucharistijos. Aš buvau vienas, ir dar kaip vienas, kuris nuo pat vaikystės nebuvau gavęs kito pamokymo, kaip netikėjimą. —

Rašytojas pasakojasi, kad jis puolė ir vėl kėlėsi. Pagaliau nusprendė kovoti su pagundomis:

—    Mano priemonės apsiginti nebuvo sudėtingos, —    pasakojasi jisai: aš kėliau akis į Dangų ir kalbėjau: “Mano Dieve! Mano Dieve”. Ir gerasis Dievas man padėjo. Kiekvieną kartą, kai aš taip atmečiau Blogojo patarimus, jaučiausi perpildytas vidujinio džiaugsmo ir pergyvenau ramybę, kurios anksčiau nebuvau patyręs... Vienintelė nepriklausomybė yra džiaugsmingai nešti Gerojo Dievo jungą, nes be Jo ir be Jo Bažnyčios žmogus tėra kalinys, žiauriai klaidų ir aistrų surakintas. —

Rašytojo prote klaidos jau buvo pradėjusios dilti, bet jo širdyje ir valioje dar nebuvo nustojusios siausti aistrų audros. Vis dėlto Dievo šviesa ėmė jo sieloje palaipsniui šviesti. Kaip jisai pats sakosi:

—    Pradėjo atgimti krikščionis mirštančiame pagonyje. —

Deja, pagonio blogybės nebuvo jame mirusios, ir tas jį įstūmė į gilų nusiminimą:

—    Nuolatinis nuliūdimas laikė suspaudęs mano širdį. Pagaliau mane pradėjo kankinti savižudybės mintys, — prisipažįsta rašytojas. — Bet tai buvo mano kaltė: kodėl gi aš tęsiau tą palaidą, kreivą gyvenimą, vieton klausyti balso — tikriausiai, dieviško —    kuris mane taip stipriai kėlė? —

Jo “draugė” ėjo girtuokliauti su kitomis panašiomis, ir tai labai apsunkino jų pragyvenimą. Sugrįžusi į namus ta juodakė imdavo kelti rašytojui įtarinėjančius priekaištus. Jie aštriai barėsi. Tolimesnę eigą pats rašytojas taip nusako:

—    Mes nuklysdavome į pašėlusius mylavimus... Ji pasilikdavo tikra savo valdžia mano jausmuose, manyje, o aš — liūdnesnis kaip anksčiau, bet persilpnas nutraukti visus ryšius. —

Gyvenimas bėgo. Rašytojas dar jautėsi priklausąs prie kairiųjų radikalų. Tuo laiku Prancūzijoje buvo labai gyvas klausimas valstybės ir Bažnyčios santykių. Nuvykęs į vadovaujančių radikalų posėdį, jisai išgirdo nusiskundimus: ko taip delsiama su atėmimu nuosavybės nuo dvasininkų ir su kulto suvaržymu.

Vienas iš vadovaujančių radikalų, kuris vis daug rašė apie laisvę, atsiliepė su kreiva šypsena lūpose:

—    Palikite tą mums; mes pasmaugsime kunigus geruoju, nenustodami kalbėti apie laisvę ir prieš žmones parodydami juos kaltais... —

Rašytojui tie girdėti žodžiai padarė nepaprastai slegiantį įspūdį, kurį jis taip apibūdina:

—    Nusivylęs išėjau iš to sąšlavyno... Prisiekiau neturėti nieko bendro su tais demokratijos tartiufais Dabar aš negalėjau galvoti apie nieką kitą, kaip tik apie Dievą. Kreipiausi į Jį, prašydamas pakelti mano sutingusią dvasią, pagelbėti man manosiose kančiose. —

Vieną popietę, gal valandą klaidžiojęs aplink Notre Dame katedrą, rašytojas įslinko į bažnyčią. Savo įspūdžius jis taip toliau aprašo:

—    Bažnyčia buvo beveik tuščia. Tik pora moterėlių meldėsi prieš Marijos statulą... Jų uolumas paveikė mane. Galvojau: “Kad aš galėčiau daryti taip, kaip jos”. Jau buvau bepuoląs nat kelių. Manyje kažkas lyg kalbėjo: “Nusižeminki, nebijoki nieko, būsi išklausytas”.

Tačiau tuojau išgirdau kitą balsą savyje, paeinantį iš pačių tamsiausių mano sielos urvų: “Nebūk kvailas. Jei jau nori tikėti Dievą, gali sau pasidžiaugti tuo nauju įvairumu, bet tau nereikia plaktis prie žemės prieš tą paveikslą. —

Nors aš buvau labai apgailėtiname stovyje, bet sau sušukau: “Tas tai jau perdaug — piktžodžiauti bažnyčioje. Geriau tuojau išeiti”.

—    Ir taip — pabėgau. Tačiau, kai jau buvau uždėjęs ranką ant bažnyčios durų rankenos, lyg kokia nenugalima jėga mane sulaikė. Turėjau sugrįžti, ir, nusilenkdamas prieš altorių, tariau:

—    Mano Dieve, pasigailėk manęs. Nors aš tesu tik labai purvinas nusidėjėlis, nepaniekinki manęs ir ateiki pagelbėti. —

Ir toliau rašytojas pasakojasi:

—    Kai tik šaukiausi pagalbos savo gerojo Mokytojo, mano vargšė iškankintoji širdis atsileido ir pajutau, kad į mano sielą nusileido dieviškos šviesos spindulys...

—    Sekančią dieną, — pasakojasi toliau rašytojas Rettė, — atėjo man į galvą mintis pasipasakoti savo širdies paslaptį kam nors, kas mane suprastų. Tuojau prisiminiau Pranciškų Coppee (garsus prancūzų rašytojas), su kuriuo draugavau... Žinojau, kad jisai yra įsitikinęs katalikas... Jam pasisakiau, kaip buvau nuliūdęs, kaip nusivylęs tuo gyvenimu be tikslo ir kaip trokštu pasiekti doros ramybę.

Coppee mokėjo mane paguosti. Jis buvo kaip vyresnysis brolis, atlaidus ir gailestingas... Jis man kalbėjo:

—    Jeigu galėtumei tikėti, pamatytumei, kad aukščiau literatūros dar yra kitų aukštų dalykų: tik vienas Dievas mus palaiko mūsų nuliūdimuose.—

Rašytojas Rettė pargrįžo nuo savo draugo paguostas. Jis tuojau parašė jam ilgą laišką, nupasakojo savo sielos pergyvenimus ir pasisakė, kad jisai jau nėra taip toli nuo tikėjimo, kaip atrodė.

Galbūt tų dvasios kovų ir ankstyvesnio savo išsieikvojimo nualintas, rašytojas susirgo. Jautėsi lyg trūksta oro, ir iš jo burnos rodėsi kraujas. Gydytojui patariant, jisai apleido Paryžių ir Įsikūrė nedidelėje vietoje priemiestyje. Darbo, nemigos, prarasto kraujo išvargintas, dabar jisai gulėjo žolėje, nebekreipdamas dėmesio į savo apverktinos “draugės” paikystes.

Dabar jo mintys dar dažniau krypo į Dievą, ir jis lyg maldoje mąstė:

—    Mano Dieve, kas gi yra tas pasaulis, jei ne džiunglės, kur plėšrūs ir klastingi žvėrys kits kitą drasko. Čia blogis viešpatautų, jeigu Tu mūsų nesutelktumei prie savęs, paveikdamas tais kentėjimais ir skausmais, kuriuos mes turime pakelti. —

—    Būki palaimintas, mano Dieve, kad atskleidei mano silpnybę per tuos blogius, kuriais teikeisi mane prispausti. Būki palaimintas pirma sutrempęs mano puikybę, man parodant niekingumą tų iliuzijų, svajonių, kurias aš buvau pamėgęs. Būki palaimintas, kad savo neaprėpiamo gerumo dėka teikeisi pripildyti tą baisų tarpą, kuris skyrė mus: žmones, prislėgtus ydų naštos nuo šviesiojo dangaus, kur Tu karaliauji garbėje. —

Taip rašytojas meditavo porą mėnesių ir pagaliau jo malda pasinešė šia kryptimi:

—    Vargšą Rettę (taip kalbėjo apie save), Dieve, nukreipti pagal savo valią: jis Tave myli ir Tavęs bijosi. Jis tik prašo, kad padarytumei jį Savo valiai paklusniu. —

Kartkartėmis jis savo maldas ėmė kreipti ir prie Marijos. Tačiau dvasios kovos nesibaigė ir jisai savęs klausė:

—    Ką gi aš turiu daryti?

Jautė, kad pasirinkimo laisvė glūdi jame:

—    Nė minutei nenustojau pilno supratimo, kad mano sielos ateitis visiškai pareis nuo krypties, kurią aš pasirinksiu. Tai turiu pabrėžti, nes jeigu nebūčiau turėjęs tos laisvės ir jeigu, iš kitos pusės, Dievo malonė nebūtų manęs apšvietusi, mano įpročiai ir aistros būtų mane išlaikę nuodėmėje ir visam laikui būtų mane atkirtę nuo Bažnyčios. —

Kryptis jam jau lyg ryškėjo, bet dar buvo toli iki pilno tiesos suradimo ir vidaus ramybės. Tarpais jo siela buvo nugrimzdusi į didelį nusivylimą:

—    Aš bandžiau melstis, — pasakoja jisai. — Šaukiausi Dievo, kurį aš tik nujaučiau, bet dar nepažinau. Atrodė, kad Jis atsiliepė, bet ir vėl Jo sąmonė manyje blėso. Kasdien dariausi liūdnesnis... Ak, pats savęs pradėjau nebeapsikęsti ir gyvenimas darėsi man priklus. Geriau viską baigti, nes Aukštybėse aš nesu laukiamas. Nusižudysiu...

Kai tos baisios mintys jį kankino, jis prisiminė dar vieną savo draugą, kataliką, ir nutarė jam savo sielos kančias atverti. Susirašinėjo laiškais ir religingi, tvirtos pasaulėžiūros padiktuoti laiškai atnešė rašytojui daug paguodos ir stiprybės.

Jo sąžinė pradėjo atbusti, prieš akis iškeldama baisios praeities vaizdus.

—    Dabar gailėjausi, išskaičiuodamas nuodėmes, kurias tik atsiminiau... Dideliais žingsniais vaikščiojau po mišką, stengdamasis atsiminti Viešpaties maldą... Kalbėjau: “Tėve mūsų, kuris esi Danguje. .. Atleiski mums mūsų kaltes...” Ir tai buvo viskas. Kiti žodžiai buvo išnykę iš mano atminties nuo pat jaunatvės. —

Vis dėlto jo gyvenimas krypo į gerąją pusę. Pagaliau jis pasiryžo persiskirti su meiluže. Apie tai leiskime jam pačiam pasakoti:

—    Be abejonės, turiu būti iš dalies dėkingas maldoms savo draugo, su kuriuo susirašinėjau. Tačiau tikiu, kad ir Dievas padėjo man atgauti jėgas paskutiniam bandymui, kuris man dar liko pakelti: aš ėmiausi likviduoti tą padėtį ryšium su savo mergina juodomis akimis. Nuo jos tolau ir tolau. Tiek melo, tiek įžūlumo, tiek ginčų per ją... Dieną praleidau miške. Atėjus nakčiai, aš ja nebesidomėjau. Pajuto, kad jos įtaka tirpsta. Griebėsi išbandyto būdo: sukelti ginčus, kad paskiau ateitų susitaikymas... Bet šiuo sykiu jai nesisekė. Pasilikau abejingu jos erzinimams ir neatsakiau į jos plūdimą... Ji nežinojo, kas manyje darėsi... Pradėjo verkti. Tas Rettė taip ramus, kurį ji tematydavo tik valgymo metu, atrodė jai kažkaip kitoks, kaip paprastai.

Tos “damos su juodomis akimis”, kaip ją vadina rašytojas, nesivaldymas gėrime davė progos rašytojui ją atsisveikinti. Ji išėjo, įsitikinusi, kad viskas tarp jų baigta.

Rašytojas prisipažįsta, kad ketveri metai bendro gyvenimo buvo nukalę grandines, kurias net nutraukus, jos galėjo vėl atgyti.

—    Ir vis dėlto, — pasakojasi Rettė, — aš nugalėjau tą pagundą, stiprindamasis mintimi, kad mano grįžimas prie Dievo man draudė betęsti tą liūdną sugyvenimą... Tuos laikus prisimindamas, aš dažnai sau sakau, kad jeigu Aukščiausiasis nebūtų manęs parėmęs, nebūčiau galėjęs, be skaudžių sužalojimų, išsprukti iš tų kūniškumo žabangų, kurie mane buvo pagavę iki pat kaulų. —

Sutvarkius savo dorovinį gyvenimą ir nuraminus sąžinę šioj srity, dabar jo susigraužimas nukrypo į ankstyvesnius plunksnos darbus:

—    Tiek daug knygų ir straipsnių, kuriais aš pilna sauja sėjau piktžodžiavimus, dabar mano sieloje vėl atgijo ugninėmis raidėmis. —

Tie pikžodžiavfmai jam grįžo į mintį, ir tada jis jautė “lyg peilis durtų į širdį”, — pasakojasi rašytojas.

Atsikėlęs nuo stalo nuėjo gulti. Rodos, buvo pavargęs, bet miegas neėmė. Vos užsimerkė, prieš jo akis stojo baisūs praeitojo gyvenimo vaizdai:

—    Tai buvo lyg kokia atmatų duobė, juodu mūru apvesta, iš kurios dvokė pūnančios srutos, aplinkui šliaužiojo žalčiai, rupūžės ir salamandros (taip jis palygina savo pareities nuodėmes).

—    Ir man atrodė, — rašo toliau Rettė, — lyg tos visos biaurybės, iškreiptais veidais, skambant jų klaikiam juokui, švokštė: “Jis nusižudys, jis nusižudys!” Aš apsivilkau... Drebėjau. Buvo trošku. Šaltas prakaitas bėgo nuo kaktos ir per visą kūną.

—    O, užtenka, — surikau. Gana kentėti. Aš noriu nusižudyti... —

Rašytojas jau planavo, kaip jisai nueis pas draugą, kuris turi revolverį, pavogs jį ir... viskam bus galas.

Leiskime toliau jam pačiam pasakotis:

—    Pakėliau akis į lubas ir pamačiau kablį lempai pakabinti. Lempos nebebuvo ir kablys, rodosi, laukė...

Kam gi man laukti iki rytojaus. Geriau tuojau... Kad tik turėčiau virvę... Ir tuojau lyg prakeiktojo balsas man pašnibždėjo į ausį: “Yra, nauja, virš spintos, ties dūmtraukiu”.

Užšokau ant lovos, kad pasiekčiau virvę. Bet tuo pat metu pasijutau lyg į dvi būtybes pasidalinęs: viena pusė mano būtybės norėjo greitos savižudybės, be atidėliojimo, be galvojimo, kita gi spyrėsi, mintimi ieškodama pagalbos. Virė vidujinė kova... Pasijutau, kad viena ranka laikausi lovos, o kita šluostau baisų prakaitą ir ašaras, kurios aptvino mano veidą.

“Daugiau drąsos ir išnyks viskas”, — lyg girdėjau demono balsą... Jau vėl siekiau virvės...

Staiga mano siela lyg nušvito. Sustojau. Išgirdau, prisiekiu savo amžina laime, tikrai išgirdau dangišką balsą, kuris man šaukė: “Dievas! Dievas yra!”

Malonės parblokštas kritau ant kelių.

—    Ačiū, mano Dieve, — kalbėjau verkdamas. — Tu sugrįžai. — Ir tuo pačiu momentu man atrodė lyg pamačiau savyje Jėzaus Kristaus paveikslą... Mano sieloje užviešpatavo didi ramybė. Dabar jaučiau, kad visos piktosios jėgos, kurios mane buvo užpuolusios, traukiasi. —

—    Ačiū, Viešpatie, Tu mane išgelbėjai!

Ir taip, ligi ryto išklūpojau, galvą atrėmęs į lovą:

—    Ačiū Dieve, ačiū Švenčiausioji Mergele, jūs teikėtės mane ištraukti iš juodojo šešėlio tuo momentu, kai mirtis jau buvo mane bepagrobianti savo baisia letena. —

Dabar rašytojas pasuko į Šv. Panelės Maloningosios koplyčią ir smėlyje puolė ant žemės prieš Marijos paveikslą. Nebegalėjo nė verkti.

—    Tik kelios saldžios ašarėlės nuriedėjo. Tai buvo lyg nuvalantis lietus, kuris nuprausė mano sielos purvus. —

Jis tik prašė dabar Marijos:

—    Pabaiki savo darbą. Aš jau daugiau nesispirsiu. Esu Tavo ir esu tikras, kad man nurodysi, ką turėsiu daryti, kad sugrįžčiau į Bažnyčią. —

Savo sielos nuotaikas rašytojas taip nusako:

—    Ilgai pasilikau atsiklaupęs ant koplyčios slenksčio. Jaučiau, kaip manyje auga dėkingumo ir dievotumo jausmas... Taip pasilikau sunertomis rankomis, pakeltomis į dangų akimis, rodėsi lyg mano visa siela buvo traukiama į aukštybes, kad vis daugiau naudotųsi malonių šviesa. —

Grįžęs į Paryžiaus miestą, rašytojas visų pirma užėjo pasimelsti į bažnyčią, o paskiau — pas savo draugą Coppee, ir jo paprašė suieškoti kunigą, kuris jį priimtų į katalikų Bažnyčios bendruomenę.

Su rašytojo Coppee laišku Rettė nuėjo pas kunigą. Kunigas paprašė papasakoti savo pergyvenimus ir dabartinius nusiteikimus. Rašytojas Rettė papasakojo ir paklausė:

—    Sakykite kunige, ar aš dar galiu būti išganytas ?

Kunigas nusišypsojo, atsistojo, patapšnojo rašytojo petį ir patarė:

—    Brangusis drauge, jau trys ketvirtadaliai Jūsų išganymo darbo atlikti. Gailitės už nuodėmes, verkėte kruvinomis ašaromis už savo kaltes. Būkite tikras, kad jus išgirdo Aukščiausiasis... Už keleto dienų jūs atliksite visuotinę išpažintį ir priimsite Komuniją. —

Su katekizmu rankose rašytojas parėjo į namus ir pradėjo jį sklaidyti:

—    Kaip gi mane jaudino tikėjimo, vilties ir meilės aktai! Su kokiu džiaugsmu aš kartojau: “Taip, mano Dieve, aš tikiu į Tave ir į Tavo šventą Bažnyčią, nes žinau, jog Tu negali nei manęs suklaidinti, nei Pats apsirikti... Turiu viltį, kad savo malone mane paremsi ir, jei aš pildysiu įsakymus, mane priimsi į savo garbę. Taip, mano Dieve, aš Tave myliu labiau už viską, nes nesi nutraukęs man rodyti savo meilę. —

—    Toliau aš sukalbėjau “Tėve mūsų” ir “Sveika Marija”, stengdamasis įsijausti į prasmę ir sau pritaikyti tą garbingą gailestingumą, kuris spindi iš tų eilučių: “O, Dievo Motina, aš atsiduodu į Tavo rankas ir Tau pavedu savo sielą. Teikis ją perteikti savo Sūnui..

Tos dienos įspūdžius rašytojas baigia nupasakoti šiais žodžiais:

—    Padaręs ant savęs kryžiaus ženklą, aš užmigau ramiu, miegu, kokio nebuvau ragavęs jau daug, daug naktų. —

Prasidėjo jo naujojo gyvenimo laikotarpis.

—    O šventoji katalikų Bažnyčia, — rašo Rettė, — gerojo Dievo tiesų skleidėja, kaip gi esi nuostabi, kai savo paprastume priimi sūnų palaidūną, kuris, Dievo malonės nugalėtas, ateina gulti kryžiumi prieš tavo altorių... —

Jis jautėsi pradėjęs naują gyvenimą:

—    Neperdėsiu pasakęs, kad šiuo laikotarpiu retai kada praleidau ilgiau kaip valandą be maldos; netgi ėjau ilgas stotis (stacijas) bažnyčiose, kur, Švenčiausiojo Sakramento prieglobstyje, kėliau savo sielą prie Dievo. —

Dabar jis pamėgo skaityti Evangelijų knygas ir su geruoju latru kartoti:

—    Viešpatie, atminki mane savo karalystėje... Pasigailėk manęs, Viešpatie Jėzau; sielų gydytojau, išgydyki mane nuo raupsų, kurie jau tiek laiko kaip ėda mano sielą ir mano jausmus. Neužmirški, kad Tavo kilnioji Motina teikėsi užtarti mane, nors aš esu tik kaip tas mažas sutrintas žvirgždelis... —

Atėjo išpažinties metas, ką rašytojas taip nusako:

— Man atrodė lyg pats Dievas glamonėjančia, bet ir įsakančia ranka, nuo mano sielos nurinko nuodėmes ir, jas dulkėmis pavertęs, išbarstė po savo kojomis. Tuo pačiu laiku aš jaučiausi, kad mano vargšė siela, sulinkusi po blogio svoriu, pamažu išsitiesė ir atsivėrė bangoms meilės ir dėkingumo...

Kai pabaigiau išpažintį ir kunigas prieš mano nulenktą galvą atkalbėjo kilnią išrišimo formulę, aš atsikėliau. Kunigas ištiesė rankas ir aš skubėjau prie jo verkdamas. Mes buvome abu sujaudinti — ir vienas, ir kitas...

Ėjau linksmas gatve, sau kalbėdamas: “Man atleido, man atleido, kokia laimė... Mano širdyje skambėjo šimtai “Aleliuja”, ir man atrodė, kad aš atjaunėjau dešimtimi metų.

Sekantį rytą atsikėliau apie ketvirtą valandą ryto. Rengiausi prie Komunijos, skaitydamas Evangeliją, kur buvo aprašoma, kaip Viešpats įstatė Švč. Sakramentą...

Kai artėjo Komunijos momentas, jaučiausi pagautas tokios dievotumo nuotaikos, kuri sielą vidinės šviesos bangomis pakelia iki paties dieviškojo sosto. Tik kalbėjau: “O, mano Dieve, nesu vertas, bet ateiki į mane, kad Tave turėčiau kaip brangiausią nuosavybę...” Man rodėsi, kad lyg pavirtau i baltą liepsną, kuri džiaugsmingai kilo, nykdama danguje. .. Tik galiu pasakyti, kad nei patys prašmatniausi jausminiai pomėgiai, nei tas džiaugsmingas smegenų apsvaigimas, kurį suteikia menas ir poezija, toli gražu neprilygsta prie tos ekstazės, į kurią visiškai pasineria siela, kuri vienijasi su Dievu. —

Ir lyg ragindamas kitus pasukti atgailos ir atsivertimo keliu, jisai rašė:

—    O, kad visi tie, kurie nesiryždami klaidžioja, iškrypę iš vėžių, netikrumų naštos prislėgti, galėtų žinoti, kaip didelės vidinės ramybės pasiekiama, kai ieškoma prieglobsčio mylinčios Bažnyčios rankose! —

Prancūzų rašytojas Pranciškus Coppee, džiaugdamasis to savo draugo Rettės atsivertimu, taip rašė:

—    Jaučiu saldų tikrumą, kad siela yra išgelbėta; jaučiu džiaugsmą, žinodamas, kad persekiojama religija nuo dabar turi dar vieną gynėją asmenyje šio gero poeto, kuris sustiprintas atgaila ir malda, yra pasiryžęs savo tikėjimo tarnybai pavesti visą savo energiją ir talentą.

Pats rašytojas Rettė dabar rado didelę stiprybę Komunijoje ir kartojo:

—    Šventoji Eucharistija, kaip gi yra apverktini tie neišmanėliai ir paklydėliai, kurie nepažįsta Tavo vertybės. Kai dėl manęs, tai aš žinau, kad Tu esi šaltinis viso gero, šaltinis vilties ir energijos, kur nuliūdimų ir nusiminimų dienomis siela semia atsigaivinimą ir džiaugsmą... Viešpatie, išlaikyki mane vertu visada artintis prie Šventojo Stalo su tokiais pat jausmais, kokius aš turėjau savo pirmosios Komunijos dieną. —

Dabar rašytojas kas rytą ėjo mišių klausyti ir meditavo Evangelijas ir “Kristaus sekimą”. Apie tas knygas jisai taip atsiliepia:

—    Evangelija — tai esminis krikščionio maistas... Aš tą taip gerai supratau, kad nuo to laiko nepraleidžiu dienos neperskaitęs po du ar tris skyrius. “Kristaus sekimas” yra kaip pati esminė malda. Tą knygą būtų galima prilyginti prie to nepavaduojamo ravėtuvo mūsų sielai, kai netikras daržininkas, kuriuo yra pomėgiai ir puikybė, bando sieloje įsodinti blogas žoles ar tenai nori išugdyti nuodingus žiedus. —

Kupinas vidinio džiaugsmo, atsivertęs rašytojas sustatė maldą į Mariją, kurioje, be kitko, sako:

—    Mes buvome lyg tie nepalaidoti numirėliai, kurių puvėsiai užkrėtė ir geros valios žmones. Tu gi, amžinasis gyvenime, Tu dangiškų kvepalų inde, Tu neribotoji viltie, Tu mus ištraukei iš mūsų supuvimo. .. Nors mes nieku to nenusipelnome, melski už mus Šventoji Dievo Motina. Paimki į savo rankas sugraudintą širdį savo vaikų, paskiausiai gimusių Malonėje: vargšų atsivertėlių. Padaryk juos vertais Teismo dienoje patekti į dešinę teisingojo ir baisaus Teisėjo... Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, kuris kiekvieną dieną aukojiesi ant visų altorių už mūsų nuodėmių atleidimą, atleiski vargšams atsivertėliams. —

Savo minėtoje knygoje, atšaukęs ankstyvesnes klaidas ir puolimus tikėjimo ir Bažnyčios, rašytojas Rettė savo veikalą baigia žodžiais:

—    Jeigu tarp skaitytojų atsiras kas nors, kam šis veikalas turės nors kiek naudos, prašau pasimelsti už mane. Ir pabaigai: “Non nobis, Domine, non nobis, sed nomine tuo da gloriam!” (Ne man, Viešpatie, ne man, o Tavo vardui tebūnie garbė).

KINŲ PROFESORIAUS RELIGINĖ
ODISĖJA

Buvęs Kinijos ministeris Italijoje, vėliau — Kinijos delegatas prie Jungtinių Tautų dr. Paulius K. T. Sih perėjo į katalikybę. Tai garsus žmogus — Hali universiteto (New Jersey) profesorius ir Rytų Studijų instituto vedėjas. Savo kelią nuo Konfucijaus prie Kristaus jis nupasakoja knygoje “From Confucius to Christ”. Susipažinkime su juo. Jis gimęs 1909 m. netoli Shanghajaus. Jo tėvas — pirklys, daugiau rūpinosi vyno prekyba, kaip kuo kitu; antgamtinė religija jam buvo prietarai ir todėl nenuostabu, kad jaunasai Sih išaugo be jokio religinio auklėjimo, perimdamas tik tradicinę moralę. Tik budiste jo senelė įkvėpė jam šiokią tokią pagarbą religijai.

Eidamas mokslą jis skaitė Konfucijaus raštus, bet juose buvo daugiau dorovės pamokymų, kaip religijos. Patekęs į protestantų mokyklą, jis susipažino su Šv. Raštu. Tačiau jau bestudentaudamas tapo dideliu Chiang Kai-sheko simpatiku, įsitraukė į politiką ir religiniai klausimai nuėjo užmarštin. Bestudijuodamas metodistų universitete, jis buvo nusistatymo, jog yra suradęs intelektualinių įrodymų, kad Dievo nėra...

Mokslo laipsniui įgyti jam teko išvykti į Italiją. Katalikų bažnyčiose jis atrado daugiau šilimos, kaip protestantizme. Didžiojo italų kūrėjo — Dantės — skaitymas įvedė jį į antgamtinės religijos sritį. Jo profesorius Stefani, pirmos eilės ekonomistas ir kovotojas su Mussolinio išsišokimais, kiek įstengdamas bandė jaunam kinui savo studentui perteikti krikščionybės dėsnius, ir Sih pasiekė bent gi to įsitikinimo :

— Marksistinis komunizmas, kuris žmoniją nugramzdino materialistinio molio ežere, kur drauge nuskendęs kaip racionalizmas, taip ir pozityvizmas, siekia žmogų padaryti mažiau žmogumi — tik įrankiu, tuo gi tarpu krikščionybė žmogų daro daugiau kaip žmogumi, jį daro Dievo vaiku. —

Grįžęs į Kiniją, dr. Sih dirbo su gen. Tsiang Pai-li, jų karinės akademijos prezidentu, kuris buvo žinomas savo simpatijomis katalikybei ir kuris buvo labai įtakinga asmenybė Kinijoje. Jisai aukštino katalikų misijonierių nuopelnus Kinijos kultūriniam gyvenimui.

Minėtasai generolas parašė knygą “Europietiškosios civilizacijos atgimimas”, šiame veikale jisai Europos jėgą mato ne ginkluose, o katalikybėje. Tas generolas laimėjo ir dr. Sih simpatijas krikščioniškai civilizacijai.

Dr. Sih buvo skiriamas įvairioms svarbioms tarptautinėms pareigoms: jis buvo kinų delegatas pas Mussolinį, perkalbėti, kad dučė nesidėtų į sąjungą su japonais; Kinijoje buvo paskirtas Vieškelių Transportų biuro vicedirektorium, vėliau — kinų delegacijos patarėjas užsienio reikalų ministerių konferencijoje Londone, kinų delegacijos patarėjas taikos konferencijoje. Čia 1946 m. jis susipažino su Kinijos ministerių prie Vatikano dr. Wu, kuris buvo katalikas, kuris išvertė Šv. Raštą į kinų kalbą ir palenkė dr. Sih jį skaityti. Dr. Sih, paskirtas nariu Jungt. Tautų Investigacijos komisijos Graikijoje, 1947 m., skrisdamas lėktuvu, pergyveno mirtinį pavojų, kai jų lėktuvas audroje, negalėdamas nusileisti, ėmė stigti benzino. Ir tas jam akivaizdžiai parodė žmogaus bejėgiškumą.

Ypatingą įspūdį jam darė dr. Wu šeima. Jis matė juos visus drauge kalbant rožančių. Ambasadoriaus Wu žmona, taipgi katalikė, išauginusi 13 vaikų, atrodė vis tokia laiminga. Dr. Wu ėmė savo naujam bičiuliui duoti skaityti katalikų veikalus. Ypatingą įspūdį jam darė šv. Teresėlės parašytoji “Vienos sielos istorija”.

Iš šios knygos dr. Sih pažino nuostabią šv. Teresėlės asmenybę, jos atsidavimą Dievui, o per tą šventąją jisai pamilo ir Dievo Motiną.

— Visą Mažosios Gėlelės gyvenimą galima pavadinti Marijos nusišypsojimu, — rašo dr. Sih. — Kuo daugiau aš jį studijavau, tuo daugiau žavėjausi ir tuo labiau pamilau Bažnyčią. —

1947 m. dr. Sih buvo pakviestas į Lake Successe vykstančią Saugumo Tarybos konferenciją. Bebūdamas Amerikoje, jis susiartino su uoliu kataliku, kinų labdaros vadovu, J. Hsien, kuris irgi jam padėjo geriau pažinti katalikybę. Jie net kartu lankydavo Šv. Patriko katedrą New Yorke. Dr. Sih ypač pamėgo katalikų apeigas. Jo širdyje aidėjo mintis:

—    Bažnyčia yra tikrai patraukli. Mišios tikrai reikšmingos. Kodėl gi nebūti kataliku?

Ir iš kitos pusės, kaip savu laiku Augustinas, jis jautė:

—    Aš noriu būti geras, bet vėliau... Nebūsiu šventasis, aš tik būsiu taip sau geras žmogus... Aš buvau kaip tas žmogus, kuris beldžiasi į tiesos duris, tikėdamasis, kad niekas jų neatvers... —

Jis susipažino su Kinijos banko vyriausiu valdytoju Soong Han-chang, kataliku, kuris irgi simpatingai vaizdavo tikinčio asmenybę. Nemažas išblaškymas dr. Sih atėjo, kai jis buvo paskirtas pirminninku kinų delegacijos JT specialiam komitetui Balkanuose, kai ten buvo pavojus iš partizaninio karo pereiti į valstybių kruvinas kovas. Čia jau jis prieš sunkesnius darbus imdavo melstis. Jis taip jautėsi:

—    Norėjau būti pakeltas iš to gyvo pragaro, kurį sau pats buvau susikūręs, bet nenorėjau katalikybės drausmės. —

Kartą, vairuodamas automobilį jis su visa šeima pergyveno laimingai pasibaigusią katastrofą. Jo širdyje kilo toks dėkingumas Dievui, kad jis galutinai pasiryžo tapti kataliku. Kai apsisprendė, jo širdy užviešpatavo naujas jausmas:

—    Tik save visą aukodamas Dievui gali save išlaisvinti iš to siauro žemiško egoizmo ir ragauti gilią vidaus ramybę ir širdies grynumą... Aš žinojau, kad tėra tik viena laimė: Jam patikti, tėra tik vienas skausmas: nusigręžti ir atsiskirti nuo Jo, kuris yra mūsų gyvenimas ir mūsų džiaugsmas.

Su šeima jis apsikrikštijo 1949 m. balandžio 5 d. Romoje. Tačiau jis jautėsi, kad “Mano krikštas nebuvo mano atsivertimo pabaiga, o tik pradžia, tai tik orkestro suderinimas, uždangos pakėlimas prieš tą svarbiausią, pagaunančią gyvenimo dramą — ieškojimą tikrosios šviesos, nes Kristus yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas”. Dabar jis drauge su šveicarų didvyriu Mykolu Flue kalbėjo:

—    Viešpatie, atimki nuo manęs viską, kas kliudo man eiti prie Tavęs, ir duoki tai, kas veda mane prie Tavęs. Atimki mane nuo manęs paties ir duoki mane Sau. —

Katalikybė į jo sielą atnešė naujus pergyvenimus:

—    Tik nuo to laiko, kai tapau kataliku, aš pradėjau ragauti neišpasakytą laimę — lieti džiaugsmo ašaras. Pergyvenau begalinį saldumą su šeima kalbėdamas rožančių ir jaučiau pilną išsilaisvinimą priėmęs Šv. Komuniją. Dievota išpažintis atnešė nuostabią ramybę, žodžiais negalima išreikšti to ramybės ir džiaugsmo pajautimo, kokį aš pergyvenau po pirmosios visuotinės išpažinties. Po išpažinties mano širdis buvo pripildyta džiaugsmo ir aš pakilau pasikeitęs. Jaučiausi laisvas, kaip paukštis ore. Jaučiausi tyras, kaip sniegas... Atradau, kad išpažintis yra lengva, nes čia užtenka paprastų, tiesių pastangų. Tačiau ji yra ir sunki, nes ji reikalauja pilno sielos pasidavimo ir gilaus širdies paslapčių atvėrimo; tą tegalima pasiekti tikru savęs paniekinimu ir nuoširdžiu pasitikėjimu Dievo gailestingumu. —

Gilesniame dvasiniame gyvenime dr. Sih mato ir pasaulio ateitį:

—    Aš manau, jog dabartiniai pasaulio sunkumai tik parodo, kad sieloms trūksta dvasinių gydyklų nuo nuodėmės padarinių. Akivaizdoje nesuskaitomų pagundų ir kasdieninio gyvenimo bandymų bei nusivylimų, aš randu, kad atgailos sakramentas yra būtinas vaistas atgauti tobulą dvasinę sveikatą. Tas dieviškas vaistas duoda mums galutinį atleidimo įrodymą ir atneša aukščiausią palengvinimą — vidaus ramybę. —

Savo naują religinį gyvenimą jis taip gražiai suderina su tautiniu:

—    Nuo to laiko, kai pasidariau katalikas, atradau, kad nieko nepraradau iš savo kiniškų tradicijų, o priešingai, išgavau naujus lobius iš senųjų. Tikrenybėje Konfucijų daug sunkiau būtų suderinti su pagonybe, kaip su Kristumi, ir per krikščionybę išryškėjo man konfucionizmas. —

Dabar jo nusistatymas aiškus:

—    Aš atradau savo sielą ir jos nebeatiduočiau už nieką pasaulyje. —

Savo gyvenimo išpažintį jis baigia:

—    Dalykai, kurių man trūko, buvo suteikti, kad jų jau niekada nebeprarasčiau. —

MEILĖ IR PASAULĖŽIŪRA

Talentingasai amerikietis Herbert Thomas Schwartz yra filosofas, mėgstąs matematiką, literatūros kritikas, sėkmingas poezijoje ir gamtamoksly, o taipgi pasižymi muzikoje. Gimęs 1903 m. gruodžio 4 d. New Yorko mieste. Michigano universitete ėjo paruošiamąjį medicinos kursą, drauge klausydamas ir literatūrinės kritikos paskaitų. Grįžęs į New Yorką, jisai maišėsi su literatais Greenwich Village, planuodamas patsai tapti rašytoju. Jis nusivylė daugelio jų lėkštumu ir pats ryžosi pagilinti studijas Kolumbijos universitete. Čia jo studijos atskleidė šv. Tomo filosofijos gelmes. Parašęs disertaciją tema “Muzikos filosofija”, jis 1935 m. Kolumbijos universitete gavo filosofijos daktaro laipsnį. Keletą metų buvo muzikos profesorius Chicagoje, savo mokiniais turėjęs net tokius vyrus, kaip Paul Hume. Kai kurį laiką dėstė anglų kalbą Šv. Jono kolegijoje, Maryland, ir skaitė filosofijos paskaitas Lavalio universitete, Kanadoje. 1944 m. tapo filosofijos profesorius Georgetown universitete, o paskiau buvo pakviestas filosofijos profesoriumi Šv. Ksavero universitete Cincinnati mieste.

Tokios yra sausos, suglaustos pagrindinės jo gyvenimo datos. Mums įdomiau jo vidaus gyvenimas, sielos blaškymasis ir ieškojimas. Laimei, tai jisai pats yra aprašęs savo straipsnyje “God’s Love Breaks Through”, išspausdintame knygoje “Where Dwellest Thou”.

—    Viskas yra Dievo darbas, bet žmogaus atsivertimas yra ypatingai Jo darbas, — taip jisai pradeda savo gyvenimo išpažintį.

Prisipažįsta, kad buvo išauklėtas betikybinėje dvasijoje, o net nekentė religingų žmonių, laikydamas juos prietaringais ir veidmainiais. Tačiau gyvenimas jam atskleidė naujų dalykų. Jisai sakosi neturėjęs sunkumų priimti tiesą, kad yra Dievas.

—    Tikrumoje, rašo jisai, — aš neatmenu laikotarpio, kada aš netikėjau Dievą. Mano problema buvo ne priimti Dievą, bet — kaip Dievas mane priima...

Ir toliau Herbert Thomas Schwartz prisimena pirmuosius tėvus, kaip jie po nupuolimo slėpėsi nuo Dievo, nes nuodėmė padarė juos priešais Dievo, kuris gali juos bausti.

—    Ir mūsų problema santykiuose su Dievu, kai nuodėmė yra taip visuotinė (“Tas, kuris sako, kad jis be nuodėmės, yra melagis” — sako šv. Jonas) yra ne tiek Dievą pažinti (ir įrodyti Jo buvimą), kiek įsitikinti, kad Dievas mus myli, žinodamas, kokie mes esame, — rašo Schwartz. — Dėl to visada komiškai atrodo, kai kuris nors jaunas katalikas studentas imasi darbo įrodyti Dievo buvimą kokiam nors nelaimingam pagoniui, kuris bėga nuo Dievo kaip tik galėdamas greičiau, nes Jo bijo. Problema yra — ne Dievą priimti, bet įsisąmoninti, kad Dievas mus priima. Neperduodant įsitikinimo apie mylintį Dievo pasigailėjimą, įrodinėti Dievo buvimą, yra lygu siųsti nelaimingą bėglį į pragarą... —

Gal čia tik savu stiliumi ir kitais žodžiais, bet prof. Schwartz pakartoja iš anksčiau žinomą tiesą, kad nusidėjimai, nupuolimo atmosfera yra viena svarbiųjų priežasčių, palaikanti užkietėjimą netikėjime.

Prof. Schwartz kelyje į Dievą nemažų nuopelnų turi mergaitė Charleen, su kuria meilė suvedė juos šeimos gyveniman. Jis rašo:

— Dėka Charleen aš pajutau, kad Dievas mirė ne tik už mus bendrai, bet už mane. Ko aš labiausiai buvau reikalingas, kai ją sutikau Michigano universitete, buvo suvokti, kad manyje dar yra kaikas, kas gali būti mylima... Be to žinojimo, kad mes esame mylimi kitos žmogiškos būtybės, yra beveik neįmanoma suvokti, kad Dievas myli mus... Dabar, kai žvelgiu atgal, aš suprantu, kad jos meilė buvo įrankis man suprasti, kad ir Dievas gali mylėti mane... Ir mes abudu įsijungėme į katalikų Bažnyčią. —

Tuos žodžius tardamas, profesorius Schwartz tariasi nusakęs, kaip “Dievas atėjo į nusidėjėlį”.

Jam darė įtakos pavyzdys jaunos pianistės Guiomar Novaes. Ji nebuvo katalikė, bet prieš kiekvieną savo koncertą jį išklūpėdavo valandą prie Marijos altoriaus, o po koncerto skubėdavo prie to paties altoriaus, atnešdama gėles, gautas scenoje.

Su vaikišku nuoširdumu prof. Schwartz pasakojasi:

— Savo gyvenime stengiausi visus visame pralenkti. Ir dėlto man nieko nebuvo natūralesnio, kaip, įsitikinus, kad katalikybė yra viena tikroji religija, tapti kataliku. Kai aš supratau, kad visų didžiausias dalykas yra tapti šventu, aš įsinorėjau ne tik tapti šventu, bet vienu iš didesniųjų... Ir aš manau, kad tik Švenčiausioji Motina mane atstatė į manąją vietą...

PSICHIATRAS, TAPES TRAPISTU

— Įsimylėti į Dievą yra didžiausias iš visų romanų; Jo ieškoti yra didžiausias iš visų nuotykių; Jį surasti yra didžiausias iš visų žmogiškųjų laimėjimų, — taip dabar rašo dr. Rapolas Simon, žydų tautybės psichiatras, buvęs bedievis, komunizmo simpatijas, o vėliau tapęs ne tik kataliku, bet ir vieno iš aštriausių ordinų — trapistų vienuoliu ir kunigu.

Kaip matome, jo gyvenimo istorija yra įdomi ir ją jisai atskleidžia 1948 m. iš spaudos išėjusioje knygoje “The Glory of Thy People” (Tavosios tautos garbė). Dr. Rapolas Simon yra gimęs 1909 metų rugpiūčio mėn. 6 dieną New Yorke. Abudu jo tėvai — žydai, taigi ir jo pirmasis religinis auklėjimas vyko sinagogoje. Tačiau jau jaunose savo dienose jisai pastebėjo, kad įvairių rabinų mokslas nesutaria. Sinagoga jam gilaus įspūdžio nepadarė, o mokslas viešojoje mokykloje paveikė taip, kad jo religiniai įsitikinimai visai išblėso.

Įstojo į Michigano universitetą. Tada jam rodėsi, kad tik mokslas, ne religinė tiesa, yra tikrasai pagrindas asmeniškai ir visuomeniškai laimei. Begi-lindamas savo studijas, jisai nuvyko į Europos universitetus. Čia teko susitikti draugų, kurie pagerbia religinę mintį. Kartais jie pasiginčydavo filosofijos klausimais, ir jis patyrė apie gilią Tomo Akviniečio filosofiją. Gilindamasis į filosofijos tiesas, jisai priėjo išvados:

—    Dabar aš supratau, kad mūsų pamėgimas originalumo ir naujumo, mūsų noras jaustis, kad mokslą pastūmėjome toliau už tos ribos, kurią buvo pasiekę mūsų pirmtakai, palenkia mus atmesti senąsias tiesas, priimant naujas paklaidas. —

Pasinešęs į mokslą, nuo 1934 m. iki 1936 metų jis dar vis gilino savo žinias Chicagos universitete. Čia jisai suartėjo su tokiomis garsenybėmis, kaip dr. Hutchins, dr. Adler ir priėjo vienos svarbios išvados:

—    Darydamas pažangą logikos studijose, aš aiškiai pamačiau, kad yra amžinoji, nesikeičiančioji tiesa. Supratau, kad ji yra pasiekiama, o netaip, kaip mano skeptikai tvirtindami, jog negalime būti tikri dėl jokių tiesų. —

Dr. Simon pasisako, kad pirma jisai tikėjęs, jog pasaulis prasidėjęs iš tokių rūkų, kurie ilgainiui susiformavo į dabartinę visatą; jis tikėjo, kad paprasti gyvi organizmai palankiose sąlygose atsirado iš negyvos medžiagos, kad iš jų ilgainiui išsivystė beždžionės, o iš jų žmonės. Kai medicinos mokykloje, kur jisai gilino savo žinias, vienas anatomas - chirurgas pasijuokė iš tų jo teorijų, dr. Simon jautėsi lyg užgautas, tačiau tasai daktaras įrodė jam šios besąlyginės evoliucijos teorijos klaidingumą iš pačios embriologijos taško ir pažymėjo, kad Haeckelis, kuris šią teoriją išgarsino pereitame šimtmetyje, griebėsi net falsifikacijos.

Gilesnės studijos gamtamokslyje dr. Simoną, kaip jis tą aprašo savo minėtoje knygoje, įtikino, kad turi būti protinga pasaulio priežastis, Kūrėjas, kuris tobulu protu sudarė pasaulio planą ir galingą valia jį įvykdė. Dabar dr. Simon nusisuko nuo evoliucijos teorijos. Net jeigu iš medžiagos rūkų pasaulis būtų susiformavęs, tai ta medžiaga turėtų tokias nuostabias savybes, kad jų buvimui išaiškinti reikėtų priimti, jog yra Dievas, kuris davė medžiagai tokią galybę ir tobulumą.

Bestebėdamas žmogų, dr. Simon priėjo išvados, kad jame yra kažkas daugiau kaip medžiaga - siela. Ji pasireiškia proto ir valios veikimu, ji yra nemedžiagiška, taigi negalinti nei keistis, nei mirti.

—    Anksčiau aš buvau dalininku to moderniškojo paniekinimo sprendžiant angelų buvimo klausimą, — sakosi dr. Simon, tačiau dabar, įsitikinus esant žmogaus nemarią sielą, jau tebuvo tik mažas žingsnis prieiti prie įsitikinimo, kad egzistuoja ir daugiau dvasių be kūnų. Filosofo Tomo Akviniečio pateiktieji penki Dievo buvimo įrodymai dr. Simon darė gilų įspūdį.

—    Aš buvau nuoširdžiai atsidavęs filosofijai ir supratau, kad jos giliausias ir aiškiausias perteikimas yra šv. Tomo Akviniečio veikaluose.

Šv. Tomo filosofija naujoje šviesoje parodė ir katalikų Bažnyčią. Dr. Simon dabar suprato, kad jis negali tos nuostabios įstaigos pasmerkti pirma jos nepažinęs.

Dr. Simon pradėjo skaityti Šv. Raštą. Jis ilgėjosi kažko aukštesnio, tardamas:

—    Žmogaus prigimtyje yra labai stiprus ilgesys, ir aš neįstengiu to ilgesio niekuo nuraminti.

Jo ankstyvesnė pasaulėžiūra jam darėsi ankšta ir nebepakankama:

—    Aš buvau aklas, tą aš žinojau. Aš nemačiau gyvenimo tikslo nei gyvenimo kelio, — savo atsiminimuose taip jisai aprašo anų dienų išgyvenimus.

Vienas katalikas draugas jam patarė melstis. Bet jis nebuvo meldęsis nuo pat kūdikystės. Vis dėlto pradėjo. Palaipsniui jo pažiūros keitėsi:

—    Aš pradėjau jausti Dievą, jo didybę ir kaip labai jo begalybė prašoka visus daiktus, kurie tik yra ant žemės; aš supratau, kaip mažos ir menkos yra žmogaus aistros. Skaitydamas Evangelijas, palaipsniui pradėjau matyti pažadėtąją šviesą, ateinančią iš ano pasaulio ir nuskaidrinančią mano gyvenimo kelią. Jaučiau didelį pasitenkinimą, ramumą skaitant Evangelijas..., — rašo dr. Simon.

Savo minėtuose atsiminimuose jisai pasisako anksčiau neturėjęs jokio tikėjimo į Kristaus dievybę, tačiau gilesnis Kristaus gyvenimo pažinimas, ypač Jo prisikėlimo faktas, įnešė permainų dr. Simon pažiūrose:

—    Mano sielos durys, — rašo jisai, — pirma buvo uždarytos ir užrakintos, bet dabar Kristus įėjo pro jas. Dabar tikrai aš pasidariau jo mokiniu. Dabar aš pradėjau jausti “kaip gi saldus yra Viešpats”... Aš pradėjau suprasti apie gelmes Jo gerumo. .. —

Ypač jam įspūdį darė Kristaus įsakymas mylėti kits kitą, įsakymas, kurį Kristus davė paskutiniame savo pamoksle prieš mirtį.

Gyvenimo faktų stebėjimas jį vedė prie naujų įsitikinimų. Dr. Simon rašo:

—    Aš supratau, kad tie dalykai, kuriuos katalikų dorovė laiko blogais, yra iš tikrųjų blogi, sutrikdantieji žmogaus sugebėjimus veikti pagal savo įsitikinimus ir kenkiantieji žmogaus minčiai, širdžiai ir kūnui... Ir taip, aš ne tik įsitikinau, kad katalikų dorovės principai yra teisingi, bet kad jie yra aukštesni už bet kokias psichiatrines teorijas ir metodus, — toks psichiatrijos specialisto pareiškimas.

Toliau jisai rašo:

—    Kristaus Dievybės ir Dievo meilės supratimas privedė mane prie įsitikinimo, kad mano pikti palinkimai gali būti pataisyti, gali būti pakeisti gerais, kurie derinsis su tauriausiais įsitikinimais ir nusistatymais. Ta viltis buvo sustiprinta patyrimu apie Dievo malonę, padedančią man pataisyti savąjį gyvenimą. —

Tolimesnius savo gyvenimo įvykius dr. Simon taip nusako:

—    Netrukus aš aplankiau paulistų vienuolį tėvą Gillis, New Yorke. Buvo prasidėjusios vasaros atostogos. Po trumpo pasikalbėjimo jam pasakiau, kad šią savaitę plaukiu į Europą ir, pirm negu išvyksiu, noriu būti pakrikštytas. Kunigas davė man keletą knygų pasiskaityti ir paprašė ateiti, kai aš sugrįšiu iš kelionės. Tai mano pirmasis susitikimas su katalikų kunigu. Jame aš suradau tą, ką vėliau patyriau kituose — nuoširdumą ir skaidrią pagarbą kitų asmeniui ir kitų laisvei. Jėzus gyvena savo kuniguose. —

Net ir savo atostogų kelionėje dr. Simon dabar daugiausia džiaugėsi savo tuo nauju gyvenimo prasmės atradimu:

—    Aš pergyvenau tą patyrimą, kad nuolankus, šventas dvasios gyvenimas yra aukštesnis už pasaulietišką juslinį gyvenimą. Ir šioje kelionėje į Europą aš atradau, kad tik apmąstymas dieviškųjų tiesų žmogui atneša tikrą pasitenkinimą ir prasmingumą... Tikrai, Dievas mane atvedė į kalno viršūnę, kalno, kuriuo yra Kristus ir jo šventa katalikų Bažnyčia. .. Iš jo liejosi į mano sielą didelė šviesa, pripildydama tuščią mano mažybės bedugnę. —

O anksčiau buvo jisai nukrypęs į tolimus klystkelius, apie ką prisipažįsta:

—    Aš buvau susižavėjęs socializmu ir net — kadangi atrodė, jog reikalingi pagrindiniai pakeitimai — aš buvau susižavėjęs komunizmu. —

Tačiau gilesnis gyvenimo klausimų svarstymas jo pažiūras pakeitė:

—    Proto dėsniais vertinant, socializmo ir komunizmo doktrinose galima aiškiai įžvelgti trūkumus, nenuoseklumus... Su kitais materialistais jie tvirtina, kad tik medžiaga yra tikra, ir jie tebepasilieka tose devynioliktojo šimtmečio klaidose, dėl kurių dvidešimtojo amžiaus moksle entuziazmas ir susižavėjimas blėsta. Tarp tų klaidų yra ir ši, jog, girdi, medžiaga atsiradusi pati savaime ar ji visada, amžinai, yra buvusi, — arba, kad kažkokios vidinės jėgos vedimu išsivystė pasaulis, gyvos būtybės, augalai, gyvuliai, žmonės. —

Dabar jam viskas atrodė naujoje šviesoje, kaip jisai sakosi:

—    Kai kurie modernieji filosofai vis man iškeldavo, kad blogio buvimas pasaulyje yra įrodymu prieš Dievo buvimą, prieš Apvaizdą. Tačiau pirmojo žmogaus nuodėmė ir jos padariniai, kaip tai yra parašyta Senajame Testamente, pateikia vienintelį blogio išaiškinimą, kuris gali patenkinti mano protą. —

Mokslininkas dr. Simon galutinai dabar pasirinko tikinčiojo žmogaus gyvenimą ir tą savo apsisprendimą taip aprašo:

—    Katalikų tikėjimas ir katalikų dorovė padėjo man padaryti mano pasirinkimą; pasirinkimą, apie kurį jaučiu, kad jisai ne tik sutinka su tiesa, kurią aš susekiau patyrime, moksle ir filosofijoje, bet kad tas derinasi ir su mano žmogiškąja prigimtimi. To pasirinkimo dėka aš susilaukiau ramybės, pilnesnio gyvenimo, savęs pažinimo ir galėjimo pataisyti savo trūkumus. —

Šiek tiek sunkumų jam apsispręsti darė pastebėtas kai kurių katalikų nedorovingas elgesys.

—    Tačiau man pasidarė aišku, — pasakojasi toliau dr. Simon, — kad, nežiūrint kaip katalikai elgtųsi, pats katalikų tikėjimas, jeigu jisai yra iš Dievo, nė kiek nebus mažesnė tiesa.

Jam buvo sunkumų ir doroviniais klausimais, nes jaunatvėje jisai buvo įsigijęs netvarkingų įpročių. Jis buvo pirma palinkęs į pažiūrą, kad seksualiniuose klausimuose žmogus gali elgtis kaip tinkamas. Tačiau tolimesnis galvojimas ir patyrimas privedė jį prie naujų principų.

—    Aš patyriau, kad pagundos, jeigu joms pasiduodama, pasidaro žiauriais viešpačiais, kurie kaskart labiau reikalauja jiems nusilenkti; norint būti tikrai laisvu, reikia jas tuojau suniekinti ir atmesti. .. Aš supratau, kad Dešimt Įsakymų išreiškia natūralinį dorovinį įstatymą.

Bespręsdamas gyvenimo prasmės klausimus, dr. Simon pastebėjo, kad pomėgių gaudymas tikrosios laimės neatneša. Jis gali kartais atnešti šiokį tokį pasitenkinimą kūnui, bet ir tas dažnai atneša kančią iškrypimais ir perdėjimais. Tikroji laimė turi apimti visą žmogų, su jo siela.

—    Ir jeigu laimė nerandama ribotuose tvariniuose, tai ji terandama begaliniame ir bekraščiame Dievuje, kuris vienas yra žmogaus tikrasis tikslas, laimė ir tobulas pasitenkinimas, — rašo jis.

Dr. Simon pradėjo melstis, kasdien skaityti Evangeliją ir tai nuvedė jį į katalikų Bažnyčią.

Po rūpestingų tyrinėjimų dr. Simon priėjo įsitikinimo, kad tikroji tiesa tėra religijoje:

—    Aš dabar žinojau, kad žmogaus valia yra tikroji jėga, kuri nulemia žmonių istorijos eigą ir kad žmogaus valia veikia Dievo Apvaizdos kontrolėje, kuri įstengia savo tikslams nukreipti net ir iškreiptus savo tvarinių valios veiksmus. Tačiau valia yra laisva, tai yra žmogus gali pakeisti savo pažiūras, savo veikimo eigą ir t.t. Komunistų skelbiamoji būtina visuomenės evoliucija komunistine kryptimi yra nesąmonė, nes visuomenė susideda iš asmenų, kurių valia yra laisva. Komunizmas ne tik paneigia valios laisvę, bet taipgi ir asmens, šeimos ir valstybių laisvę, o taipgi ir prigimtąjį dorovės įstatymą. Neteisybė, vagystė ir žudymas yra pateisinami, jei tik jie pasitarnauja komunistų tikslams. Iš to man darosi aišku, kad šitokiam režimui viešpataujant niekas nėra saugus, net jų kūrėjai ir valdovai... Komunizmas reikalauja visiško pasitikėjimo jų vadais; betgi tie vyrai paneigia bet kokią dorovę ir iš mūsų reikalaujama, kad mes į jų rankas sudėtume visą valdžią. —

Tie visi galvojimai dr. Simoną nuvedė į katalikų Bažnyčią, nes tik čia jisai surado tikrąją tiesą. Kaip psichiatras, jisai įsitikino, kad vienas iš šaltinių, iš kur kyla žmonių kentėjimai, yra nerami sąžinė, kaltės jausmas, kad esi ką padaręs pikto. Iš kitos pusės jisai susekė, kad tik katalikų Bažnyčia turi priemones duoti atleidimą ir grąžinti žmogui prarastą vidujinį ramumą.

Susižavėjęs katalikybe, jis pradėjo katalikybės tiesų mokymąsi. Tą laikotarpį jisai šitaip aprašo:

— Tas mėnuo buvo vienas iš pačių laimingiausiųjų, kad visiškai esu Dievo Apvaizdos rankose. Jis manimi pasirūpins ir patvarkys viską, kas mane liečia. Aš teturėjau tik vieną tikslą: vertingai pasiruošti krikštui. Troškimas apsikrikštyti darėsi kaskart karštesnis... Kaskart ryškiau aš mačiau, kad vienintelis tikras pagrindas žmogaus veikimui, vienintelis pamatas, ant kurio žmogus saugiai gali pastatyti savo namą, yra katalikų Bažnyčia. Filosofinis žinojimas nėra pakankamas. Per nuodėmę žmogus nupuolė ir vienas žinojimas negali jo prikelti. Nuodėmė turi būti atgailauta, jos kaltė pašalinta ir, kaip jos padariniai, atsiradusieji trūkumai turi būti pataisyti. Tam žmogus yra reikalingas Atpirkėjo ir Mokytojo bei pagelbinančios Dievo malonės. —

Likęs katalikų Bažnyčios nariu, dr. Simon jautėsi labai laimingu. Jisai rašė:

—    Po krikšto, kuris įvyko 1936 metų lapkričio mėn. 6 d., aš jaučiuosi, kad esu tikrai atgimęs ir gavęs naują gyvenimą. Tą net mano draugai pastebėjo. Per krikštą, per atėjimą į mano sielą Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios pašvenčiamoje malonėje, man tikrai buvo suteiktas naujas gyvenimas, kuris pilnai patenkino mano širdies troškimus. Dabar mano mintis rami; mano protas ir supratimas pilnai patenkinti, kad katalikų tikėjimas taip nuostabiai sutinka su protu ir patyrimu. Ir mano širdis rado pilną pasitenkinimą. Aš pažinau savo Sutvėrėją, Jį pamilau ir ruošiausi džiaugtis Jo teikiama laime per amžius. Dabar aš ne tik turėjau pagrindą ir pasiryžimą nugalėti visas vidujines ir išorines sunkenybes, bet taipgi dieviškąją malonę, kurią Dievas, savo nuostabiame gerume, liejo gausiai. Visose aplinkybėse Jis laikė mano širdį ramybėje. Aš teturėjau tik vieną troškimą: sekti Kristumi, kuris atėjo į šį pasaulį, kad darytų Tėvo valią; aš tetroškau savo gyvenimą pavesti Jo tarnybai. —

Katalikų Bažnyčia darėsi kaskart mielesnė tam mokslininkui:

—    Aš mačiau Dievo išmintį įsteigiant popiežiaus autoritetą, tą matomąją Bažnyčios galvą, tą žmonių giminės tėvą, kurio uždavinys išsaugoti sveiką mokslą, kurį Jėzus atnešė ant žemės. Įsitikinau, kad valdantysis Šv. Tėvas yra tiesioginėje linijoje įpėdinis pirmojo popiežiaus šv. Petro, kuris yra uola, ant kurios Kristus pasakė pastatysiąs savo Bažnyčią. .. Aš pažinau ir pripažinau tą Bažnyčią esant gailestingą ir teisingą; vieną, šventą, katalikišką ir apaštališką; dievišką, nusipelniusią išimtinės meilės ir pagarbos; tikrąją vadovę ir kelią į dangiškąjį miestą — į Dievą. —

Katalikybė jam atnešė daug laimės, apie ką jis pasakojasi:

—    Priimdamas krikštą aš jaučiau didelį laimėjimą, galutinai ir svarbiausią laimėjimą: aš pasiekiau savo tikslą ir jaučiausi visiškai patenkintas... Dabar aš atradau viską, kas gera draugystėje, pašventintoje Kristaus draugyste. Maldoje aš atradau Jį, Jo gi malonė nuskaidrino ir sustiprino mano intencijas ir valią. —

Vos atsivertęs, tasai daktaras su džiaugsmu kasdieną meldėsi, klausė mišių, ėjo Komunijos; kas savaitę atlikinėjo išpažintį ir turėjo pasikalbėjimus su savo dvasios vadovu.

Įsitikinęs, kad vienintelis protingas žmogaus gyvenimo siekimas yra siekiamas šventumo, jisai 1940 metais ir įstojo į vienuolyną. Savo ypatingus uždavinius jisai taip aprašo:

—    Tikrasis kautynių frontas yra prieš nuodėmę ir tikrasis grobis, kurį turime laimėti, yra sielos, kurios bus mūsų draugėms amžinoje laimėje. Dėl šio grobio vienuoliai ir rašosi į Kristaus miliciją. —

Jis supranta, kad gyvenime yra sunkumų ir kentėjimų, tačiau dabar jis žino, kur ieškoti sustiprinimo:

—    Dievo malonė sustiprina, palaiko ir pralinksmina tuos, kurie kenčia Jo dvasioje, taip, kad dažnai kentėjimo momentus padaro laimingiausiomis gyvenimo akimirkomis. —

Dr. Simon taip labai džiaugiasi savo naujuoju gyvenimu:

—    Mano tikrasis gyvenimas, nuo pat krikšto dienos, yra maldos gyvenimas, šiame gyvenimo būde aš Kristaus Motinoje atradau savo tikrąją motiną.—

Tasai mokslo vyras dabar mėgsta apvaikščioti kryžiaus kelių stotis ir kalbėti rožančių. Jisai rašo:

—    Kai aš vaikščiojau Kristaus kančios stotis, man labiau paaiškėjo tikroji Kristaus nukryžiavimo prasmė. Aš pamačiau, kad jo prikryžuotosios rankos yra ištiestos apkabinti kiekvieną kaip brolį ir kiekvieną apimti savąja meile... Ypač rožančiaus paslaptyse aš, per Marijos akis, labiau pažinau Kristaus gyvenimą. —

Atsivertimas, pasidarymas katalikų Bažnyčios nariu, ir likimas vienuoliu trapistu bei kunigu tiek daug laimės atnešė tam žydui mokslininkui dr. Simonui, kad jisai savo atsiminimų knygą baigia tais žodžiais:

—    Kas tu bebūtumei — ar žydas, ar pagonis, likdamas kataliku, tu... galėsi drauge su Kristaus motina Marija giedoti giesmę, kurią ji giedojo, kada Šv. Dvasios galybe savo įsčioje pradėjo Jėzų: “Mano siela garbina Viešpatį ir mano dvasia džiaugiasi Dievuje, mano Išganytojuje...”

PREMIJUOTO PROFESORIAUS
IŠPAŽINTIS

Stambią ($5,000) Christoforų premiją 1951 m. gavo psichiatrijos profesoriaus Karolio Sterno knyga “The Pillar of Fire”. Tai veikalas, kuris vaizdžiai nusako Vokietijos nuotaikas prieš II Pasaulinį karą ir kuris drauge atskleidžia pergyvenimus autoriaus — to mokslininko, kuris buvo pakviestas profesoriauti McGill universitete Montrealyje, Kanadoje, dėstyti psichiatriją.

Gimęs jisai liberalų žydų šeimoje. Mažąjį Karolį tėvai leido į seselių vedamą vaikų darželį. Paaugęs jis interesavosi muzika ir atsilankydavo į religinius koncertus, tačiau jo įsitikinimai krypo į materialistinės pasaulėžiūros pusę. Jis skaitė revoliucionierių veikalus, mėgo raštus autorių: Barbusse, Rožės Luxemburg, Karl Liebknechto.

Medicinos studijos Muenchene, Berlyne, Frankfurte palenkė jį į Freudo pasaulėžiūros pusę, taigi jis tapo įsitikinusiu materialistu ir jam atrodė, kad Markso ir Freudo mokslas viską apima ir išaiškina.

Tačiau šalia to ir kitokios idėjos jį pradėjo lankyti. Jis susipažino su raštais prof. Fr. W. Foersterio, kuris buvo betikybinės etikos sąjūdžio sekretorius, bet, įsitikinęs, kad nieko iš to neišeina, savo raštuose ėmė įrodinėti krikščioniškosios etikos pranašumą. Sternas skaitė Tolstojaus ir Dostojevskio raštus ir jų pavaizduotieji krikščioniškieji charakteriai darė jam ypatingos įtakos. Jis skaitė Rilkės ir Werfelio raštus, kurie atnešė kitokių idėjų, negu jo materialistiškosios.

Išėjęs normalias medicinos studijas, jisai dar gilinosi specialiame psichiatrijos institute Muenchene, kaip Rockefellerio stipendininkas. Jis ypač daug laiko skyrė mikroskopiniam žmogaus smegenų tyrinėjimui.

Tuo laiku Vokietijoje įsigalėjo Hitleris ir prasidėjo žydų persekiojimas. Liberalų, tikybos nesilaikančių, žydų šaka kažkaip buvo jau nuo seniau labiau susiliejusi su vokiečiais. Jie buvo asimiliavęsi, ir Stemas, giliai atjausdamas kenčiančius savo tautiečių, palinko prie ortodoksų, netgi įsijungdamas į žydų religinį gyvenimą. Ir tai jį kažkaip atgaivino. Jis jautėsi, lyg pirma maitinęsis konservų maistu, dabar gautų vėl šviežių daržovių ir namie keptos duonos. Su tikyba kovojusių nacių žiaurumai kažkaip jam labiau atskleidė religijos vertę:

— Apie tą laiką, — prisipažino prof. Stem, — aš įsitikinau apsireiškimo teisingumu.

Jis buvo Muenchene, kai kartą pastebėjo skelbimą, jog nacių įsigalėjimo metu katedroje kard. Faulhaberis kalbės apie “Žydus ir krikščionybę”. Drauge su didžiule minia ir jis vyko į katedrą. Klausant jam atrodė, kad pamokslas pritaikytas specialiai jam:

—    Aš jaučiausi kaip vaikas, kuris pažino savo namą iš vidaus ir iš sodo, ir kuriam dabar pirmu kartu parodomas jis iš tolo, kaip dalis didžiojo peisažo. —

Jis pradėjo galvoti, kad kaip nacizmas yra susietas su viena tauta, taip ir žydų religija. Tai — lyg būtų tik kitokia forma to paties rasizmo. Jo pasaulėžiūra vystėsi toliau, apie ką jis rašo:

—    Išaugęs materialistiniame pasaulyje, metų metais dirbęs mokslinėse laboratorijose, kur suponuojama agnostinė ar materialistinė pasaulėžiūra, dabar, bent gi savo širdyje, aš su pasididžiavimu priėjau įsitikinimo apie absoliučią realybę dvasinių dalykų.

Jis prisipažįsta:

—    Beveik 10 metų reikėjo, kol aš priėjau įsitikinimo, kad Kristus yra Dievas. —

Pasitaikė, kad jis susirgo pavojinga tuberkulozės forma. Ištisus 10 mėnesių gulėdamas lovoje, jis turėjo progos viską permedituoti:

—    Žvelgiau į savo gyvenimo praeitį, ir atradau ją ypatingai beprasmę, — prisipažįsta jis. —

Siaučiant barbariškiems persekiojimams Vokietijoje, jis persikėlė į Angliją ir tenai tęsė smegenų tyrinėjimus, ypač ryšium su smegenų centre pasitaikančiais skauduliais. Į jo rankas pakliuvo vienas šv. Tomo veikalas. Tas jį labiau sudomino. Dabar jis jau kai kada užeidavo į katalikų bažnyčią.

Kanados mokslo įstaigų kviečiamas, prof. Ster-nas persikėlė į Montrealį. čia buvo daugiau krikščioniškos aplinkos. Jis pats prisipažįsta, kad kai kurį laiką jis buvo linkęs pasilikti žydų tikybos ir kartu, slapta širdy branginti Kristų, kaip ir Sholem Asch. Dabar nemažai vakarų praleisdavo apie tikybą kalbėdamas su vienuolėmis, skaitė Naująjį Testamentą, šv. Augustino ir šv. Tomo Akviniečio raštus, Paskalio “Mintis”.

Jo dėstomo psichiatrijos kurso klausė ir vienas katalikų kunigas, su kuriuo susidraugavo, kalbėjosi religiniais klausimais. Prof. Stemas susidomėjo į katalikybę atsivertusia Dorothy Day, o taipgi filosofu Maritanu. Su juo netgi turėjo specialų pasikalbėjimą.

— Aš jaučiausi kaip silpnas tikybos mokinys, kalbąs su apaštalu, — prisipažįsta prof. Stern.

Nors jis stipriai linko į katalikybę, bet buvo nemaža problema — žmona, šeima. Maritaino patvarkymu, jo žmona turėjo pasitarimą su aukštos kultūros domininkonu Couturier. Tas kunigas menininkas buvo beturįs ryšių su Matisse ir Picasso. Ji buvo taip paveikta, kad po pasikalbėjimo pradėjo tikybos studijas ir 1943 m. prof. Sterno žmona su dviem vyresniais vaikais buvo priimti į katalikų Bažnyčią. Prof. Stemas dar nesiryžo.

Tačiau jo širdyje jau buvo tvirtas įsitikinimas, kad “visata tai nėra beprasmis atsitiktinumas”. Pasaulyje jis matė daug blogio, bet iš kitos pusės jis jautė, kad tai reiškia, jog Dievas norėjo žmogui palikti valios laisvę, ir žmogaus kaltė, jei jis tą laisvę piktnaudoja.

Pagaliau prof. Sternas pasiekė įsitikinimo:

—    Tėra tik vienas kelias — Jėzus Kristus. Jeigu mes esame susirūpinę nekaltųjų kentėjimu, mes turime žvelgti į Jį. Jeigu mes rūpinamės dėl to blogio, kuris tuos kentėjimus atnešė, pirma mes turime žvelgti į save. Jeigu noriu atnaujinti pasaulį, aš turiu pradėti nuo pačių gelmių mano paties sielos. Juk tai yra vienintelė tikra ir pastovi revoliucija, kurios aš galiu atsiekti. —

Ir jis tą revoliuciją įvykdė: 1943 m. gruodžio 21 d. buvo priimtas į katalikų Bažnyčią. Dabar jis skelbia:

—    Niekada aš nepamiršiu savo pirmosios Komunijos ryto.

Konvertito nuotaikas jis ryškiai apibūdina šiais žodžiais:

—    Įsijungdamas į Bažnyčią, neturi atsižadėti nė vienos pozityvios vertybės, į kurią kada nors esi tikėjęs... Gal manai, kad turėsi palikti Goethę, ar Tolstojų, ar Gandį, ar judaizmą, ar ką kitą. Betgi — nieko nėra tuose dalykuose gero, ko vėl neatrastumei Bažnyčioje; tik čia tai viskas sutvarkyta ir susintetinta, atgaivinta Kristuje. Dar daugiau — Bažnyčioje Jums netenka priimti nieko — nei politiniame, nei socialiniame plane — kas būtų atstumiančio. .. Viskas, ką turi priimti, yra Kristus ir Jo sakramentai (pusl. 261 jo knygos “The pillar of fire”).

PAS JAPONŲ MOKSLININKĄ
TANAKĄ

Vienas iš labiausiai žinomų mokslo pasaulyje Japonijos profesorių yra dr. Kotaro Tanaka, buvęs paskirtas Japonijos Vyriausiojo tribunolo pirmininku.

Jis yra gimęs 1890 m. Baigęs Tokio universitetą, buvo 1917 m. pakviestas profesoriauti į tą pačią mokslo įstaigą. Japonų vyriausybės pasiųstas per ketverius metus dar gilino savo studijas JAV-se, Prancūzijoj, Italijoj, paskiau su paskaitomis lankė Romą, Milaną, Veneciją, Paryžių, Lijoną, Lilį, Belgiją, Braziliją, Argentiną, Perų, Meksiką, kalbėdamas tų šalių universitetuose.

Nuo 1937 m. tapo teisių fakulteto dekanu, buvo išrinktas į senatą, vėliau — į seimą ir buvo švietimo komisijos pirmininkas. Tuoj po karo (1946-1947) buvo švietimo ministeris, o nuo 1950 m. — Vyriausiojo Japonijos tribunolo pirmininkas.

Yra parašęs 17 knygų ir daug studijų paskelbęs Italijos, Argentinos, Prancūzijos, Amerikos mokslo žurnaluose. Keturi užsienio universitetai jam suteikė garbės daktaro laipsnį.

Pagerbiant jo 60 m. sukaktį, buvo suorganizuotas ir 1954 m. išleistas veikalas “Įgimtasis ir pasaulio įstatymas”. Veikalas kolektyvinis, parašytas įvairių tautų profesorių. Jo įžangoje Japonų akademijos pirmininkas Saburo Yamada sako:

—    Savo moksliniu grynumu ir humanizmu, paremtu giliu tikėjimu, dr. Tanaka pelnė šią garbę. Pritinka, kad šis paminklas būtų pastatytas tarptautinio bendradarbiavimo pastangomis, nes dr. Tanaka kovojo ir veikė kaip mokslininkas, švietėjas, valstybės pareigūnas dėl tų visuotinai vertinamų teisingumo idėjų, kurios vienos gali nugalėti tautų ir klasių grumtynes...

1954m., būdamas Japonijoje, aplankiau tą mokslininką. Prof. K. Tanaka priėmė mane Vyr. tribunolo rūmuose. Pasikalbėjimas vyko jaukiai, prie jo sekretorės atneštos arbatos. Žinodamas, kad jis yra atsivertęs į katalikybę, paprašiau papasakoti apie šio jo apsisprendimo raidą.

—    Anksčiau priklausiau biblinių studijų grupei, — papasakojo prof. Tanaka. — Jai vadovavo garsus protestantas dr. K. Uchimura. Jis skelbė evangelišką tikybą, neigdamas visų rūšių institucijas ir autoritetus. Skelbė, kad vien tikėjimas išganys. Kartu griežtai kritikavo Evangelijos aiškinimą, atliekamą hierarchijos. Biblija, anot jo, vienintelis autoritetas ir jos aiškinimas individualus. Jis — garsus kalbėtojas, absoliutus pacifistas, tolstojiškas. Gerai pažino anglų literatūrą ir jo įtaka didelė dabarties jaunimo tarpe.

—    Palaipsniui manyje ėmė bręsti nepasitenkinimas jo skelbiamu išganymu vien iš tikėjimo (neakcentuojant gerų darbų) taigi — tuo jo subjektyvizmu, — pasakojo prof. Tanaka. — Pradėjau abejoti protestantizmu, bet tada dar nepažinau katalikybės ir negalėjau apsispręsti, bet nuo jo atsiskyriau.

Vedžiau žmoną anglikonę, bet išauklėtą Švč. Jėzaus širdies mokykloje. Ji mane supažindino su katalikybe, gi mano buvimas Italijoj ir pažintis su Gregorianumo universiteto profesoriumi atsivertimą palengvino. Atradau, kad katalikybėje yra tiesa. Supratau, kad turi būti autoritetas dvasiniuose dalykuose — Bažnyčia. Man buvo taip artimas ir katalikiškas maldos supratimas.

Protestantai labai vertina jausmo stiprumą religijoj. Atsiversdamas aš tą jausmą irgi turėjau, bet vėliau įsitikinau, kad be jausmo yra dar ir kitų kelių religinei tiesai pasiekti. Svarbu rasti Dievą, kaip nekintamą, objektyvią tiesą. Atsivertimas nėra tik jausmas. Atsivertęs yra Dievo pagautas. Toliau — man darė įspūdį katalikų Bažnyčios visuotinumas, šventųjų bendravimo idėja. —

Profesorius kalbėjo angliškai, tarpais griebdamasis kurio ryškesnio vokiško, lotyniško posakio. Buvo jaučiama jo gili erudicija.

— Kaip teisių profesorius, — tęsė jis toliau, — per 28 metus aš vis rūpinausi mokslo ir tikėjimo problemomis bei kitais auklėjimo ir kultūros klausimais. Ir susekiau, kad tik katalikybė duoda sintetinę pasaulėžiūrą, tik ji gali duoti solidų pagrindą teisei, ekonomijai. Ne tik neradau priešingumo tarp tikėjimo ir mokslo, bet jaučiu intymų ryšį. Juo toliau, tuo labiau mano tikėjimas turtėja ir prisirišimas prie Bažnyčios auga kasdieną. Vis naujas tikėjimo tiesas suvirškinu savo silpnu intelektualiniu aparatu. —

Profesorius papasakojo, kad jo žmona taipgi atsivertė, bet vėliau, nes kliudę jos namiškiai. Anot prof. Tanakos, daug japonų domisi katalikybės filosofija, bet materializmas ir pozityvizmas kliudo jiems įsijungti į Bažnyčią, ypač jaučiama marksizmo įtaka. Nuo Meiji imperatoriaus laikų, kai buvo atidarytos durys užsienio idėjoms, Japoniją pasiekė visos svarbesnės srovės, jų tarpe ir marksizmas. Anksčiau nuo jo kiek saugojo vyriausybė, o dabar — laisvė ir tai pasaulėžiūrai.

—    Kokios, Jūsų nuomone, būtų geriausios priemonės kovoje prieš komunizmą?

—    Vienintelė sistema, galinti apsaugoti nuo komunizmo, tai ta filosofinė ir etinė pasaulėžiūra, kuri remiasi katalikybe. Reikia žmones įtikinti, kad yra įgimtas tradicinis įstatymas vertinti įgimtąją teisę (o ne vien pozityviąją — valdovų leidžiamą). Tai mano teisių studijų rezultatas. Japonijoje mes turėjome įgimtojo įstatymo supratimą, bet jis blėsta, o turėtų būti pabrėžtas, sustiprėti. —

Prof. Tanaka džiaugėsi, kad Japonijoje kultūrinis gyvenimas aktyvus, pasirodo daug knygų, yra gausiai rašytojų, poetų, dailininkų, muzikų. Dailininkas Luką Hasegawa yra priėmęs katalikybę; ir vienoje Italijos bažnyčioje nutapė freskus. Japonijoje švietimas plinta ir beraščių — labai mažai.

—    Būdamas katalikas, Profesoriau, ir pasiekęs aukštą poziciją, ar nejaučiate sunkumų?

—    Ne, ypač po karo. Gal anksčiau dėl savo tikėjimo nebūčiau paskirtas į Vyr. tribunolą.


MARIJA ATVĖRĖ DURIS

Šventasis Augustinas yra vienu metu pasakęs:

— Mano kūnas semiasi gyvastį iš sielos; manoji gi siela gyvena iš Tavęs, Viešpatie!

Tos sielos gyvasties ieškojimas mintijančiam žmogui yra nenurimstantis akstinas ieškoti tikrojo Dievo. Tarp tokių ieškotojų užtinkame amerikietį Irwin St. John Tuckerį. Jis — čikagietis, episkopalų dvasininkas, rašytojas, paskaitininkas, kompozitorius, draminių dalykų autorius ir redaktorius. Jau tas jo kultūrinės veiklos sričių išskaičiavimas rodo, kad tai talento žmogus.

Jo tėvas per 56 metus buvo episkopalų dvasininkas Mobile mieste. Jo dėdė, jo krikštatėvis buvo vadinamos Kristaus bažnyčios rektorius tame pat mieste. Du jo broliai tapo episkopalų dvasininkais, o net trys jo pusbroliai buvo vyskupai, kurių vienas — Rev. St. George Tucker — buvo JAV Eposkopalų bažnyčios vadovaujantis vyskupas.

Tas Irwin Tucker buvo per 42 metus episkopalų dvasininkas; iš to laikotarpio net 27 metus buvo rektorius Šv. Stepono bažnyčios Chicagoje. Jis buvo redaktorius laikraščių Christian Socialist, Protestant Voice ir Light from the East. Buvo mokytojas ir vertėjas aramajų kalbos, kurią Kristus vartojo būdamas žemėje. Laikydavo paskaitas iš istorijos, teologijos, liturgijos ir ekonomikos. Šalia dramų, yra rašęs ir poeziją bei komponavęs muzikos kūrinius. Tarp jo išleistų knygų yra “Out of the Hell-Box”, “A Minstrel Friar”, o taipgi nemažas skaičius vadovėlių sekmadieninėms episkopalų vaikų mokykloms. Jo kalėdinės giesmės plačiai giedamos. Jo valdytoji episkopalų Šv. Stepono bažnyčia yra pripildyta medžio ir akmens skulptūrų, sukurtų to paties Tuckerio.

Artėdamas prie savo septynių dešimtų metų amžiaus, jisai pasitraukė iš episkopalų ministerio vietos ir ryžosi tapti kataliku. Kaip tai nutiko? Apie tai jisai pats pasakojasi straipsnyje “Mary Opens the Door”, išspausdintame knygoje “Where Dwellest Thou.”

Čia jisai pasakojasi, jog yra gimęs episkopalų klebonijoje ir yra buvęs episkopalų bažnyčios rektoriaus sūnus. Jau nuo jaunų dienų jisai brandino viltį patsai būti episkopalų dvasininkas. Jis sakosi per 42 metus stengėsi tas pareigas eiti uoliai, vadovaudamasis šventraščio raide.

Episkopalai didžiavosi savo bažnyčios narių ir dvasiškijos aukštu gerbūviu, aukštomis pozicijomis visuomenėje ir turtu. Tucker ėmė galvoti, kad Dievo parinktieji visų pirma turėtų susidėti iš neturtingųjų ir žemesniųjų. Dėl to jisai iš savųjų tarpo buvo pradėtas apšaukti radikalu. Vedinas savo noro eiti į neturtinguosius, Tucker nevengė paskyrimų į skurdesnes parapijas. Jis net ėmė atstatinėti apleistas, nuskurdusias episkopalų bažnyčias tose parapijose, kurios neįstengė išlaikyti kunigo. Savo pragyvenimu jisai apsirūpindavo bedirbdamas prie laikraščių. Darbavosi jisai Chicagoje.

Šalia episkopalų, jisai pradėjo pastebėti ir katalikus. Vienu metu itin ryškiai jo pažiūroms išsiskyrus su vienu episkopalų vyskupu, Tucker pradėjo sekmadieniais užeidinėti į katalikų bažnyčią. Jisai susipažino su kaimyninės katalikų bažnyčios jaunu kunigu Juozapu B. Lux, “kurio ranka, — kaip sakosi Tucker, — vėliau pašalino daugelį kliūčių nuo mano kelio į ramybę”. Nepaisant to, Tucker vis grįždavo laikyti pamaldų į episkopalų bažnyčią, kurioje jis buvo išauklėtas.

Palaipsniui jis ėmė vis kritiškiau žiūrėti į episkopalus. Viename jų bažnyčios kongrese buvo svarstomas misijų, apaštalavimo klausimas. Vienas episkopalas advokatas, dalyvavęs tame kongrese, pasipriešino gilinimuisi į šį klausimą, nes tai galį atstumti kai kuriuos jo klientus žydus.

Vienu metu protestantai Chicagoje, Soldier Field stadione, ruošė savo vadinamą Tikybos festivalį. Dvi Tuckerio parapijos mergaitės taipgi pasisiūlė dalyvauti programoje ir jos rūpestingai, kietai ruošėsi. Tucker kartą pasiteiravo, su kokiu numeriu jos pasirodys. Jos paaiškino, kad tai būsiąs baletas. Rimtas, bet baletas. Tuckeriui išryškėjo mintis, kaip protestantizme, net ir tikybiniuose parengimuose, stiprėja pramoginis elementas, nes bažnyčios ir jos vadovų rėmimas tiek daug pareina nuo panašių parengimų patikimo. Pramoginiai elementai ima išstumti net tikybinę mintį.

Tucker dalyvavo vadinamame Pasaulio Tikybų tarybos suvažiavime. Čia jam dar labiau išryškėjo nepaprastas protestantų susiskaldymas. Užtat visai kitą įspūdį padarė po mėnesio laiko jo aplankytos šv. mišios Marijos garbei. Tai buvo masinis katalikų parengimas Marijos garbei tame pat Soldier Pield. Tucker rašo, jog į šią religinę demonstraciją, policijos apskaičiavimu, buvo susirinkę 150,000 žmonių ir dar 110,000 negalėjo sutilpti ir per pamaldas pasiliko lauko pusėje. Tą naktį atrodė neįmanoma prisiartinti prie Soldier Field. Vilkstinės autobusų iš priemiesčių, nesibaigiančios Chicagos miesto autobusų procesijos, privačių mašinų banga, lyg tankus kilimas žmonių spūstis — vis slinko prie didžiulio amfiteatro. Požeminiai ir Illinois Central traukiniai buvo perkimšti. Tucker turėjo tai aprašyti, ir jis viską labai gerai įsidėmėjo, ir jam ta katalikų demonstracija padarė neišdildomą įspūdį.

Būdamas protestantas, jisai Marijos metais nekartą iš savo sakyklos buvo sakęs pamokslus prieš Marijos, šventųjų garbinimą. Su tokiu priešišku nusistatymu jisai ėjo ir į didžiąsias Marijos pamaldas Soldier Field patalpose. Tačiau, patekęs į liūliuojančias maldininkų minias, jis buvo įtrauktas į bendras pakilias nuotaikas. Jis prisiminė, kad čia pat kelias savaites per protestantų masinį religinį sąskrydį buvo centrinėje vietoje pastatyta platforma, ant kurios buvo šokamas baletas. Dabar gi centrinėje vietoje — šv. mišios.

Tucker stebėjo procesijoje įžengiančius Kolumbo vyčius, Šv. Grigaliaus ir Šv. Petro Klavero riterius su plačiomis plunksnomis uniforminėse kepurėse, toliau ėjo dvasiškija ir patsai kardinolas Stritch. Jis stebėjo, kaip kardinolas laikė šv. mišias ir matė jį nuolankiai besimušantį į krūtinę, tariantį atgailos žodžius — Mea culpa. Jis stebėjo didžiulę Mergelės Marijos statulą, sukurtą domininkono Tomo McGlynno ir vaizduojančią Dievo Motiną, bestovinčią ant mėnulio, su žvaigždėmis jos plaukuose. Tai buvo figūra, kokia matoma bažnyčiose, tik reto gražumo.

Ir štai ką toliau pasakoja tasai buvęs episkopalų kunigas:

—    Kai mes prisiartinome prie statulos, stovinčios rugsėjo mėnesio mėnulio šviesoje, po skaidraus dangaus grožiu, po žvaigždėmis, spindinčiomis auksiniu žibėjimu, kuris atsiliepė iš žvaigždių tos figūros plaukuose, kažkas manyje sušuko tą linksmą sveikinimą: “Ach, juk tai tavoji motina”. Lyg atsakydamas saldus ir aiškus balsas, kaip sidabro skambalėlis, lyg ištarė: “Kodėl tu negrįžti į savo tikruosius namus?”

Iškilmės baigėsi. Nesijautė Tucker kaip perėjo tiltu skersai Illinois Central geležinkelio bėgius. “Bet aš nieko kito nejaučiau, išskyrus tą aukšto pakilumo jausmą”, — pasakojasi jis. Ir jis toliau perduoda savo mintijimą:

—    Didelė dalis pasaulio tiki į Dievo tėviškumą, žydai, musulmonai, krikščionys, ir dauguma tikybų priima, kad žmonės yra vieno Tėvo vaikai. Kad susidarytų šeima, reikia daugiau ko, ne vien tėvo. Tikroji šeima privalo turėti ir motiną. —

Jis prisiminė, kad protestantų Pasaulio tarybos kongrese buvo daug kartų kalbama, jog Dievas visų tėvas, tačiau anglikonai, kurie įpratę visą savo gyvenimą jausti, kad Marija yra Jėzaus motina, kongrese patyrė, kad tai nėra priimta tarp protestantų, kurie yra pusiau našlaičiai žemėje. Jie neturi motinos.

Dabar Tucker prisiminė savo namus, kaip jie — šeši broliai ir keturios seserys — kartais, bežaisdami, susipešdavo. Ir tada motina atsiskubindavo jų nuraminti, sutaikyti. Ji primindavo: “Jau laikas namo”.

Tucker vėl išgirdo sieloje tą šauksmą — namo. Savo namais jis pradėjo jausti katalikybę. Tačiau iš kitos pusės — jisai buvo susigyvenęs su savo maža episkopalų bažnytėle Chicagoje. Per dvidešimt septynerius metus toje parapijėlėje jisai dalinosi žmonių džiaugsmais ir kentėjimais. Daugelis iš jų buvo jo paties pakrikštyti. Kai kurių net ir tėvus jisai buvo krikštijęs ir sutvirtinęs. Jis pergyveno viduje gilią kovą ir kartą pasijuto sukniubęs prie altoriaus grotelių, rankomis bespaudžiąs savo smilkinius ir kartojas lyg skundo žodžius: “Motina, aš gi negaliu jų palikti”. Ir vėl jis savo širdy pergyveno tą patį jausmą, kaip per Marijos pamaldas Soldier Field stadione, ir lyg išgirdo žodžius: “Jis mane apleido”. Ir Tucker suprato, kad tai jam padrąsinimo žodžiai, primena, kad Mariją apleido Jėzus, eidamas į kentėjimus ir mirtį. Daugelis apleidžia savo šeimą, pasišvęsdami Dievo tarnybai.

Tuckerio sieloje tebevirė kova. Už savaitės jis sklaidė savo parapijos (episkopalų) sekmadieninės mokyklos vaikų knygas, su jų vaikiškais įrašais, kreivomis iliustracijomis. Ir jis taip gyvai pajuto meilę tiems vaikams. Pradėjo pats verkti, kaip vaikas, tardamas:

—    Myliu aš tuos vaikus. Aš negaliu jų apleisti. Negalima iš manęs to reikalauti.

Ir vėl jo širdyje suskambėjo lyg Marijos balsas:

— Juk jie yra ir mano vaikai!

Ir dabar Tuckeris aprimo, mintydamas:

—    Kas gi aš esu, kad protestuočiau prieš „apleidimą” tų vaikų? Juk jie pereis į geresnę globą, kaip manoji!

Dabar jisai susitikdavo su prelatu, tapusiu Juozapu Lux, ir studijuodavo katalikybės tiesas. Jis negalėjo taip lengvai atitrūkti nuo episkopalų bendruomenės, kuri jam pirma buvo šventa.

Toliau jis pasakojasi:

—    Sekantį sekmadienį, 1954 m. spalio 31 d., mane apėmė įsitikinimas, kad atėjo diena, kada turi įvykti mano paskutinis oficialus veiksmas. Tą dieną paskutiniame palaiminime Švenčiausioje Eucharistijoje aš sutelkiau visą sielos energiją. Sekančią dieną, lapkričio 1, Visų Šventųjų dieną, aš po 27 darbo metų, atsisakiau nuo klebonavimo Šv. Stepono (episkopalų) parapijoje... Lapkričio 28 d., pirmą advento sekmadienį, aš buvau priimtas į katalikų Bažnyčią. Tai įvyko Šv. Pranciškaus rekolekcijų namuose Mayslake, Illinois...

Įvykiai rutuliojosi toliau, apie ką jis pats rašo:

—    Sekantį rytą, pirmadienį, aš priėmiau savo pirmąją šv. Komuniją Šv. Margaritos Marijos bažnyčioje. Toje parapijoje gyvenau. Buvo džiaugsmas pasijusti beklūpant eilėje labai mažų vaikų, kurių dauguma neturėjo daugiau kaip septynerius ar aštuonerius metus, bet tikrai nė vienas iš jų nebuvo toks naujas, kaip aš, kuris nebuvo užbaigęs nei 24 valandų katalikybėje... Po vidurnakčio Kalėdų mišių Šv. Jono bažnyčioje arkiv. William O’Brien mane sutvirtino savo privačioje koplyčioje...

Rašo, kaip jis jautėsi laimingas:

—    Sveikinimas, kurį perteikia Dievo namai, yra gilus, džiaugsmingas, visa apimantis. Ir to viso priežastis suprantama: juk tai buvo Marija, kuri man atidarė duris.

ATSIVERTĖ FILIPINŲ
KOMUNISTŲ VADAS

Filipinų salose prieš vyriausybę kariavusių komunistų partizanų (žinomų “hukų” vardu) vadas Luis Taruc, 46 m., atsivertė į katalikybę. Apie tai 1959 m. pranešė buvęs komunistų laikraščio “Daily Worker” redaktorius Douglas Hyde, taipgi atsivertęs į katalikybę.

Luis Taruc yra buvęs katalikų tikybos, tačiau atkrito nuo tikėjimo 1930 m., tapęs socialistu. Savo gyvenimo istoriją jisai išpasakojo knygoje, kurią parašė būdamas kalėjime.

Knygoje jis aprašo, kaip 1930 m. jisai buvo sėkmingas socialistų agitatorius, šalia socialistų, jisai išugdė Filipinuose stiprią kaimiečių sąjungą, kuri dar labiau paplito negu socialistai.

Antrojo Pasaulinio karo metu Filipinų socialistai ir komunistai savo šūkiu pasirinko kovą prieš fašizmą ir prieš karą. Tai abidvi partijas sujungė ir Tarucas pateko į jungtinės raudonųjų partijos vadovybę. Jis net pakliuvo į raudonųjų politbiuro narius.

Japonų okupacijos metu Taruc buvo vyriausias tų hukų partizanų vadas. Jiems pavyko stambius plotus išlaikyti laisvus nuo japonų. Jie taipgi ir kitur naikino japonus ir jų bendradarbius.

Karui pasibaigus, hukai grįžo iš slėpynių kalnuose, bet su ginklais. Siekdami raudonųjų valdžios, kariuomenės persekiojami, jie vėl grįžo į kalnus ir pradėjo kariauti. Šių eilučių autoriui lankantis Filipinuose, išvykus į provinciją, teko autobusu važiuoti tropikų miškais, kur siautėja hukai, ir stebėti vyriausybės ginkluotus sargybinius keliuose.

Vienu metu hukai jau buvo arti sostinės — Manilos. Tuo laiku gynybos ministeriu buvo paskirtas Ramon Magsaysay (vėliau prezidentas, žuvęs lėktuvo katastrofoj). Jis sumaniai ėmė pulti hukus, drauge viliodamas nuo jų atsimetančius dalinama žeme.

Maniloj buvo suimtas komunistų sekretoriatas. Hukai buvo nublokšti į pelkes ir džiungles. Taruc’o žmona (ji buvo praktikuojanti katalikė) žuvo kovose, jo sūnus — uždarytas kalėjiman; partija suskilo, pagaliau ir pats Taruc 1954 m. geg. 16 d pasidavė. Jis buvo pasmerktas 12 m. kalėjimo ir labai stropiai saugomas, neleidžiant su niekuo pasimatyti.

Douglas Hyde, 1957 m. nuvykęs į vieną suvažiavimą Filipinuose, pasistengė gauti leidimą slapta Taruc’ą lankyti kalėjime. Hyde anksčiau buvo girdėjęs, kad Taruc buvo išsireiškęs jį lankančiam kunigui, jog jo ateizmas susvyravęs. Ta žinia, o taipgi faktas, kad, išaugęs katalikų krašte, Taruc buvo turėjęs šiokią tokią katalikų įtaką, paskatino aktyvųjį Hyde bandyti Taruc'ą atversti.

Hyde jam patarė parašyti savo atsiminimus ir pažadėjo jam patalkinti.

Iš pradžių Taruc reiškė nusistatymą prieš katalikybę, Bažnyčią kaltindamas einant su galingaisiais ir privilegijuotais, išnaudojant neturtėlius.

Hyde jį prikalbėjo prie dviejų dalykų: 1) Kalėdų naktį nueiti į mišias kalėjimo koplyčioj ir 2) Padiskutuoti tikėjimo klausimus su kolumbanų vienuoliu tėv. M. Nolanu, kai pats Hyde jau bus išvykęs.

Vidurnakčio mišios taip paveikė Taruc’ą, kad jis pasijuto “grįžęs į namus”. 1958 metais gegužės mėn. jis grįžo į katalikybę, po daugelio metų atlikdamas išpažintį.

Netrukus po to baigėsi kelios jo užsitęsusios bylos ir jis keleriopai buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos.

Iki to laiko jis vis rašė atsiminimus ir vieną skyrių po kito vis siuntė į Angliją Douglas Hyde’ui, kuris padėjo jam suredaguoti, aptarti jo pareiškiamas idėjas. Išgirdęs apie kalėjimo bausmę iki gyvos galvos, jis metė rašyti atsiminimus, bijodamas, kad žmonės jo nesupras ir manys, kad jis taip rašo tik norėdamas nuo bausmės išsipirkti.

Tuo laiku nuvykęs į vieną konferenciją Singapūre, Douglas Hyde patraukė į Filipinus. Paprašė kad jį apgyvendintų kalėjimo celėj prie Taruc’o. Per tą laiką jį įtikino rašyti pradėtą knygą ir ją užbaigti. Douglas Hyde per tą laikotarpį užbaigė ir jo atsivertimo vyksmą, su juo po 16 val. paroje diskutuodamas visas jo politines ir socialines pažiūras.


MENININKAS IR MERGAITĖ

Nuostabiu būdu iš pagrindų pasikeitė menininko Jono Verkadės gyvenimas. Bekeliaudamas jisai buvo sustojęs Prancūzijos Bretanijoje. Čia jam atėjo galvon mintis nupiešti Dievo Motinos paveikslą ir jisai, parinkęs vieną dailios išvaizdos mergaitę, pradėjo jos taisyklingus veido bruožus perkelti į savo paveikslą. Mergaitė buvo katalikė. Taip jam bedirbant, jinai ir paklausė kartą — kodėl jisai sekmadieniais neina į bažnyčią. Menininko sieloje buvo įpūsta daug vėjų ir jisai, nenorėdamas ginčytis su savo nauja pažįstama, jai pasakė:

—    Aš meldžiuosi savaip...—

Mergaitė pažiūrėjo į jį tyrinėjančiu žvilgsniu ir pratarė:

—    Jūsų burna neatrodo, kad jį melstųsi... —

Tas žodis pataikė į jo širdį ir jaunas menininkas nutarė visgi sekmadienį užeiti į bažnyčią, taip sau tik pažiūrėti, kaip gi ten tos mišios laikomos. Jis gi tuokart ne tik netikėjo, bet nė nebuvo pakrikštytas. Bebūdamas bažnyčioje, staiga pastebėjo, kaip visi to bažnytkaimio bretonai, varpeliui suskambėjus, suklaupė. Čia jam buvo mįslė, apie kurią vėliau jis taip pasakojosi:

— Mano širdy užvirė kova. Kaip, ar gi ir man klauptis? Mano puikybė visomis jėgomis priešinosi prieš tokį pasižeminimą. Bet aš buvau taip baisiai išsikišęs virš visų atsiklaupusių... Klauptis! Kaip ilgai aš klūpojau, nebežinau... Atrodė, kad baisiai ilgai... Keliai skaudėjo. Pagaliau vyrai atsistojo, ir aš su jais. Bet jau aš nebebuvau toksai, kaip pirma

— mano puikybė buvo palaužta, aš buvau atsiklaupęs, aš pasidariau perpus katalikas. —

Toliau jisai ėmė daugiau domėtis katalikų tikyba, daugiau skaityti ir svarstyti, kol įsitikino, kad jisai turi būti ne tik katalikas, bet ir vienuolis. Ir tas jaunas olandas pasibeldė į vienuolyno duris ir liko vienuoliu - menininku.

ANGLIKONO TAKAS Į ROMĄ

Didis prancūzų kalbėtojas Lacordaire yra pasakęs:

— Tik į klaidą lengva įpulti, o tiesa pasiekiama daugeliu pastangų ir kovų. —

Gausiai tokių kovų yra pergyvenęs Leonard Charles Legge — Wilkinson. Tai žmogus su aukštuoju mokslu, Anglijoje baigęs universitetą. Gyvenęs Prancūzijoje, Pietų Afrikoje, Indijoje ir pagaliau Australijoje.

Jo tėvas buvo anglikonų bažnyčios kunigas Kente. Tėvas buvo palinkęs į daugelį katalikybės idėjų ir savo bažnyčioje pastatė Marijos koplytėlę, iškabino šventus paveikslus, netgi prieš altorių degino raudoną lempelę ir klausė išpažinčių, dėvėdamas sutaną.

Tačiau jauną jo sūnų skaitymas pavojingų autorių tolino nuo religijos. Jis skaitė raštus Voltaire’o, Haeckelio, Rousseau, vadinamųjų racionalistų, kurie tarėsi tik tuo tikį, kas protu pasiekiama. Ir taip jis palaipsniui liko vadinamu agnostiku, tai yra neturinčiu tikėjimo ir nežinančiu, ar kas nors yra anapus šio gyvenimo. Taip per trisdešimt metų jisai buvo nutolęs nuo tikros religijos, atakavo krikščionybę, o ypač katalikybę. Tačiau savo keturis vaikus jisai leido mokytis į Švč. Širdies katalikų mokyklą.

— Kodėl? — jis klausia savo atsiminimuose, ir atsako: — Todėl, jog jaučiau, kad seselės turės nuostabiai geros įtakos į mano vaikus; — todėl, jog norėčiau, kad vaikai turėtų ir kitą paskatą gerai gyventi, ne vien tik baimę policijos ar apkalbų. —

Praslinkus ketveriems metams nuo to, kai vaikai pradėjo lankyti seselių mokyklą, jie buvo pakrikštyti, priėjo išpažinties ir šv. Komunijos, tapo pilni Bažnyčios nariai, išskyrus sutvirtinimo sakramentą. “O aš vis pasilikau agnostikas, nei nemanydamas būti kuo nors kitu”, — rašo jisai. Jam vis rodėsi, kad tikėjimas tėra reikalingas žmonių masėms, o iškilnesnieji gali apsieiti be to.

Pasitaikė, kad jisai turėjo progos susipažinti su vienuolyno vyresniąja, vardu motina Benedikta. Ji susirūpino Wilkinsono religija ir pradėjo su juo ilgas diskusijų valandas. Jeigu jis kurio sekmadienio popietę neateidavo į vienuolyną porai valandų padiskutuoti katalikybės klausimais, motinėlė jau siųsdavo jam laišką, klausdama, kodėl jisai neatėjo. Ji prikalbėjo Wilkinsoną eiti į palaiminimo pamaldas bažnytėlėje. Ji įdavė jam į rankas skaityti konvertito A. Lunn knygą “Dabar aš matau”. Ji įdavė jam dr. Rumble, taipgi konvertito, garsaus radijo kalbėtojo veikalą “Radijo atsakymai” — į įvairius tikybos priekaištus. Jis buvo priverstas daugiau galvoti, ieškoti atsakymo į gyvenimo mįslę. Taip tęsėsi keletas metų. Jis pats apie tai sakosi:

—    Pilnas puikybės aš neapkenčiu minties — pasiduoti kokiam nors religiniam autoritetui. Man atrodė dideliu apsunkinimu šaltais rytais keltis bažnyčion ir eiti šv. mišių klausyti. —

Apie tai jisai pasakė ir motinai Benediktai, tačiau ji nenustojo vilties. Ji vis rūpinosi jam įduoti reikiamas knygas. Jisai skaitė tikybą ginančius (apologetinius) raštus, ėmė skaityti ir šventųjų gyvenimus. Perskaitė ir konvertito Belloc’o knygą “Takas į Romą”.

—    Ir kai aš įsitikinau, kad katalikybės religija yra aiški tiesa, buvo tik laiko klausimas, kada aš į Bažnyčią įsijungsiu. Tačiau prieš tą žygį aš priešinausi tiek ilgai, kiek tik galėjau. —

Kartą jisai rytą ėjo nusipirkti laikraščio. Susitiko parapijos kunigą. Su juo išsišneko apie tikėjimo reikalus. Kunigas pamatė, kad jisai jau pakankamai katalikybę pažįsta, reikiamai pasiruošęs ir dalykus taip sutvarkė, kad jisai greitu laiku buvo priimtas į katalikų Bažnyčią. Praslinko keletas savaičių, ir drauge su keletu kitų suaugusių ir daugeliu vaikų jisai priėmė sutvirtinimo sakramentą. Tapimas kataliku jam padarė neišdildomą įspūdį, apie ką jisai rašo:

—    Niekada neužmiršiu tos dienos. Pirmoji išpažintis, atrodė, nuėmė nuo manęs tą baimės naštą nuo mano galvos. Kiekviena išpažintis daro iš manęs naują žmogų. —

Dabar jisai rašė kitiems, ieškantiems tikybinės tiesos:

—    Visų pirma — eikite klausyti šv. mišių, net jeigu jūs tik pradedate katalikų tikybos pamokas. Stenkitės įsijungti į tą katalikų Bažnyčios atmosferą. Skaitykite plačiai ir stengdamiesi įsigilinti, ypač knygas didžiųjų konvertitų, kaip Arnold Lunn, G. K. Chesterton, kard. Newman.

Kai antrojo Pasaulinio karo metu jisai patyrė, kad žuvo jo sūnus, galėjo parašyti:

—    Dabar man didelė paguoda, jog kasdien savo maldose galiu su vaiko tikėjimu ir su vyro supratimu melstis už jo sielą. Aš džiaugiuosi, kad jį vėl kada nors pamatysiu. Laimingas esu, kad daugiau jau nebetikiu, jog mes, mirtingieji, esame kaip gyvuliai, kurie pranyksta.

Dabar jis drąsiai skelbia:

—    Kuo ilgiau aš gyvenu, tuo mažiau aš esu tikras bet kuo kitu, išskyrus katalikybės tiesas.

VYR. ROMOS RABINO
ATSIMINIMAI

Izraelitų Rabinų kolegijos direktorius, vyriausiasis Romos rabinas prof. Eugenijus Zolli prieš kurį laiką atsivertė į katalikybę. Jis išleido savo knygą, kuri amerikiečių vertime pavadinta “Before the Dawn”.

Šis žydų mokslininkas buvo pakviestas Pontifikalinio Biblinio instituto profesorium Romoje. Su paskaitomis jis lankė ir užsienio universitetus. 1953 m. vasarą davė krikščioniškosios liturgijos kursą Notre Dame universitete, netoli Chicagos.

Ši jo atsiminimų knyga nesiekia literatūrinių aukštumų, bet įdomi tuo, kad supažindina mus su asmeniu, po II Pasaulinio karo savo atsivertimu tapusiu sensacija; šis veikalas duoda galimybę nors kiek įžvelgti į jo sielos raidą, atvedusią jį iš judaizmo į katalikybę.

Jis yra gimęs 1881 m. Brody vietovėje, kuri po Lenkijos-Lietuvos valstybės padalinimo (1795) atiteko Austrijai. Tėvas turėjo šilko fabriką, bet jį teko uždaryti ir šeima atsidūrė dideliame skurde.

Dažnai motina, nuduodama, kad ji jau soti, savo dalies vakarienėje atsisakydavo tėvo ar vaikų naudai.

—    Iš savojo tėvo aš išmokau didelio meno —. melstis su ašaromis, — sakosi Eug. Zolli.

Išaugęs judaizmo tradicijose, jaunasis Zolli turėjo progos užsukti į savo mokslo draugo namus, matyti ant sienos kabantį kryžių ir, jį stebėdamas, mąstyti — kodėl tas žmogus buvo nukryžiuotas...

Jo paties gyvenimas buvo pilnas kryžių, nes visi jo broliai krito kaip aukos žiauraus nacių persekiojimo. Bet tai įvyko vėliau.

Nors gyvendamas nemažame skurde, Zolli siekė mokslo. Vienos ir Florencijos universitetuose jis studijavo literatūrą, istorijos filosofiją, psichologiją ir ėjo rabinų mokslus specialioje mokykloje. Florencijos universitete gavo filosofijos daktaro laipsnį, su psichologijos specialybe.

Jo pirmas paskyrimas buvo Trieste — vicerabinu. Praslinkus I Pasauliniam karui — Triestas perėjo Italijos žinion ir profesoriui Zolli atsirado naujos galimybės kilti: jis buvo pakviestas vyriausiuoju Romos rabinu, vėliau — Rabinų kolegijos direktoriumi.

Jis jau tuo laiku domėjosi krikščionybe, skaitė Evangelijas. Ne kartą, net rašydamas kurį studijų straipsnį žurnalui, jis pajusdavo karštą norą sustoti rašęs ir mąstyti apie Kristų.

—    Jėzus, — sako jis apie tą savo gyvenimo laikotarpį, — įėjo į mano vidinį gyvenimą kaip kviečiamas ir malonus svetys. —

Laikotarpis tarp pirmojo ir antrojo Pasaulinių karų (1918 - 1938 m.) jam buvo kieto mokslinio darbo metas. Jis buvo hebrajų kalbos ir literatūros dėstytojas universitete Romoje, lyginamosios hebrajų ir semitų kalbų katedros vedėjas Paduvos universitete. Gilindamas savo studijas, jis buvo nuvykęs į Palestiną. Grįžęs, savo patyrimu dalinosi paskaitose, kurias lankė ir eilė krikščionių. Nežiūrint to įsijautimo į hebrajų studijas, jis savo sieloje nebuvo ramus, nebuvo tikras atradęs tiesą ir dažnai meldėsi:

—    Viešpatie, Tu matai — aš einu, bet einu vienas, būki mano vadovu, Viešpatie. —

Jis svarstė, kur tikroji tiesa: senasis Mozės įstatymas ar Kristaus meilės mokslas.

—    Mano problema buvo ši, — rašo jis: — Įstatymas ar Meilės įstatymas; meilė Įstatymo ar Meilės įstatymas?

Kai jį pasiekė žinia, kad Trieste į katalikybę atsivertė prof. Dovydas Guido Nacamuli, tai prof. Zolli jau buvo tiek palinkęs į krikščionybę, kad galėjo sau pasakyti:

—    Jeigu jisai būtų manęs paklausęs, ką aš apie tai manau, būčiau atsakęs, kad inteligentiškam ir uoliam hebrajui, tokiam, kokiuo jis buvo, atsivertimas reiškia paklusnumą savo sąžinės balsui. —

Šitaip prof. Zolli artėjo prie katalikybės. Ir drauge jis žinojo, kad jo atsivertimas reikš netekimą tos aukštos pozicijos, kurios jis buvo pasiekęs. Romoje kartą jis buvo sutikęs jauną žydą, atsivertusį į katalikybę, kuris pasakojo, kad duonos jis gauna, kaip išmaldą, iš vienuolyno, bet reikia gi lėšų kitoms išlaidoms, ir jis buvo pasirengęs paimti nors batų valytojo darbą, ir džiaugėsi vėliau jį gavęs.

Ir tie sunkumai profesoriaus Zolli neatbaidė. Krikščionybė jam kaskart ryškiau rodėsi dvasios pavasaris, naujo gyvenimo nešėja:

—    Krikščionybė, — rašo jis, — tapo man ilgesio objektu, ilgesio tos meilės, kuri sušvelnintų mano sielos žiemą; — tai nepalyginamas grožis, kuris turėjo pasotinti mano troškimą grožio. —

Prof. Zolli buvo ryžtingas. Nepaisydamas fašistų, jis pasmerkė nacių prievartos įstatymus ir dėl to iš jo buvo atimta Italijos pilietybė. Visiems Italijos žydams atėjo kruvinos dienos, kai ten įsiviešpatavo naciai (1943-1944). Profesoriui Zolli darė nepaprastą įspūdį, kai jis patyrė, jog Šv. Tėvas išleido vyskupams laiškus, nuimdamas vienuolynų klauzūras, kad juose galėtų gelbėtis nacių žudomi žydai.

—    Aš žinau vieną vienuolyną, — rašo prof. Zolli, — kur seselės miegojo rūsyje, savo lovas užleidusios persekiojamoms žydų pabėgėlėms. —

Tūkstančiai žydų buvo deportuoti, žuvo kalėjimuose, buvo sušaudyti. Naciai pareikalavo iš žydų per 25 valandas parūpinti 50 kilogramų (apie 125 svarus) aukso, kitaip grasė paimti 300 žydų įkaitų ir jų likimas būtų aiškus. Prof. Zolli duktė pati važinėjo po miestą, rinkdama iš žydų auksinius žiedus ir kitas brangenybes. Jiems pasisekė surinkti 35 svarus, bet dar trūko, ir tada prof. Zolli asmeniškai kreipėsi į Vatikaną. Šv. Tėvas jiems, su didele rizika ir pavojum, padėjo. Tą kartą žydai buvo išgelbėti, bet vistiek, net pačiam prof. Zolli, teko slapstytis.

Mirties pavojuje pajutęs tokį katalikų ryžtingumą gelbstint nelaiminguosius, prof. Zolli buvo giliai paveiktas. Jau seniau priėjęs gana arti krikščionybės, jis, jau kritus fašistų ir nacių režimui Italijoje, pasiprašė kunigą jį paruošti ir 1945 m. vasario 13 d. apsikrikštijo; apie tai jis sako:

—    Aš priėmiau krikštą ir tapau inkorporuotas į katalikų Bažnyčią, tą mistinį Jėzaus Kristaus kūną.

Dabar jis skelbia:

—    Kaip nuo Kristaus kryžiaus, taip ir iš Šv. Petro sosto (Šv. Tėvo) skleidžiasi spinduliai, kurie apšviečia ir daro gera visiems be skirtumo... Nėra pasaulyje vargų vietos, kurios nebūtų pasiekusi Pijaus XII meilės dvasia... Juo kada labiau išauga žmonijos kentėjimai, tuo labiau stiprėja šviesa iš Kristaus širdies ir iš jo Įpėdinio žemėje; tuo labiau budi ir pasiruošę aukotis ir sutikti kankinystę jo sūnūs ir dukterys Kristuje... Meilėje, kuria Dievas pripildo širdis savo šventųjų, negali būti nei rasinių, nei tautinių skirtumų... —

Savo atsiminimų ir pergyvenimų knygą prof. Zolli baigia:

—    Kai aš pajuntu savo gyvenimo naštą, kai aš pergyvenu tą begalinę nostalgiją neišverktų ašarų,

— grožybių, kurios žuvo mano nepastebėtos, aš verkiu dėl Kristaus, mano ir manyje nukryžiuoto. Mano tikrasis “aš” nėra tas, kuris manyje Kristų nukryžiavo, bet tas, kuris verkia dėl Jo ir Jo ilgisi, kuris Jo šaukiasi, kuris nori būti vienybėje su Juo... Aš jaučiuose lyg mirštu negyvenęs, nes argi galima vadinti geru gyvenimu, kai žmogus pilnai negyveni Kristuje. Mes tegalime tik tikėtis Dievo pasigailėjimo, tik pasigailėjimo Kristaus, to paties, kurį žmonija žudo, kadangi negali Juo gyventi. Mes tegalime tikėtis užtarimo Tos, kurios širdį pervėrė ta pati jietis, kuri perskrodė ir jos Sūnų... —

KETURIŲ PASTORIŲ KELIAS Į
KATALIKYBĘ

Ne tik Europą, bet, galima sakyti, ir visą pasaulį aplėkė didelio susidomėjimo banga keturiais mokslo žmonėmis, evangelikų teologais, kurie ilgesnį laiką darbavosi protestantų sielovadoje ir kurie pasidarė katalikais. Jie visi nebuvo eiliniai asmenys. Pastorius Martin Giebner buvo priėmęs protestantų vyskupo šventimus. Dr. Heinrich Schlier buvo egzegezės (Šv. Rašto aiškinimo) profesorius Bonnos universitete. Pastorius Rudolf Goethe, didžiojo to paties vardo rašytojo giminaitis, buvo vyriausybės patarėjas Hessės valstybės Kulto ministerijoje. Dr. Georg Kluender, šalia savo istorinių darbų, aštuoniolika metų dirbo sielovados srityje vienoje parapijoje netoli Berlyno.

Jie visi, po ilgų tyrinėjimų, ryžosi tapti katalikais, žinodami, kad tuo žygiu neteks turėtų pareigų aukštosiose mokslo įstaigose ir turės pasitraukti iš tarnybų. Kas jiems įkvėpė tą ryžtą? Atsakymą į šį klausimą randame Wuerzburge išleistoje knygoje “Bekenntnis zur katholischen Kirche”, kurioje visi keturi pasipasakoja savo kelią į katalikybę. Knyga susilaukė tokio susidomėjimo, kad per pusę metų išėjo keturios laidos su 20,000 egzempliorių.

Šioje knygoje jie išpažįsta savo gilius pergyvenimus ir pasakojasi, kas juos atvedė į katalikybę. Prof. Schlier sakosi prie to priėjęs, tyrinėdamas Šv. Raštą. Dr. Kluender buvo paveiktas savo istorinių studijų ir iš to išplaukusio susirūpinimo dievišku Bažnyčios kilnumu ir pilnumu. Pastorius Giebner buvo į katalikybę patrauktas savo uolumo liturgijai, apeigoms, pamaldoms ir sakramentų teikimui. Pastorių Goethe į katalikybę atvedė ieškojimas tikresnių meilės kelių prie Kristaus.

Martin Giebner savo atsiminimuose pasakoja, kad jis buvo krikštytas Šv. Petro bažnyčioje Bautzene, kur du trečdaliai bažnyčios priklausė protestantams, o vienu trečdaliu naudojosi katalikai. Jis apgailestauja, kad jau protestantų mokykloje buvo gavęs klaidingas informacijas apie katalikybę, kurią vaizdavo tokią, kokią ją piešė protestantizmas viduramžiais. Į protestantų teologinę mokyklą jis atėjo pilnas nuoširdaus tikėjimo, tačiau buvo labai apviltas, kai Šv. Morkaus Evangelija buvo vaizduojama tik kaip senų laikų literatūros veikalas, kai jis pamatė tiek daug skepticizmo net evangelikų teologuose. Atitarnavęs kariuomenėje pirmojo Pasaulinio karo metu, jis greitai buvo paskirtas į evangelikų parapiją. Arčiau bendraujant su evangelikų dvasiškiais, jį liūdnai stebino toks didelis pažiūrų skirtumas ir nesutapimas. Jis turėjo daug progos tai iš pagrindų ištirti ir pastebėti, nes darbavosi, kaip protestantų dvasiškis, 34 metus. Palaipsniui jis artėjo prie katalikybės. Jį traukė Dievo Motinos altorius. Jisai jautė, kad “Altoriaus sakramentas yra gyvybės šaltinis”.

Būdamas protestantų dvasiškis, jis turėjo ir stulą. Tas liturginis kunigystės ženklas ėmė jam priminti: “Ar drįsi tu nešioti stulą, kuri yra tikros kunigystės ženklas?” Jame augo galingas ilgesys gauti tikrus kunigo šventimus, kuriuos jis žinojo esant katalikų Bažnyčioje. Pagaliau, po ilgų svyravimų, jis ryžosi ieškoti katalikiškų šventimų, nutarė stoti į tų dvasiškių eiles, kurių nenutrūkstama grandinė eina nuo pat Kristaus. Jo sieloje išaugo gili meilė Eucharistijai, ir kai vienas protestantų dvasiškis pareiškė, kad kuo daugiau jų tikybos žmonių eina komunijos, tuo blogiau — nes jis netikėjo tikrą Kristaus buvimą Švenč. Sakramente — Giebner galutinai suprato, kad protestantizmui toliau nebegali priklausyti ir pasiryžo tapti kataliku. Jis tą žingsnį įvykdė 1951 m. Po poros metų studijų, 1953 m., jis tapo įšventintas katalikų kunigu. Dabar jis džiaugiasi, būdamas katalikų Bažnyčioje, kurios kilmė yra dieviška. Jis pasakoja, kaip jaučiamas protestantuose išpažinties ilgesys, kaip ten norima turėti šv. mišias. Katalikų Bažnyčią jis vadina žmonijos motina ir savo pasakojimą baigia šiais žodžiais: “O Viešpatie, juk Tu meldeisi, kad mes visi būtume (tikėjimo) vienybėje, bet mes patys išsiskyrėme!”

Georg Kluender savo atsiminimus pradeda žodžiais:

— Po ilgų, atkaklių tyrinėjimų teologinių ir bažnytinių pagrindų aš pasiryžau atsisakyti savo tarnybos evangelikų bažnyčioje ir pereiti į katalikų Bažnyčią. —

Jis buvo jau gerokai pažengęs evangelikų bažnytiniuose sluoksniuose. Jo kelias į katalikybę, kaip pats prisipažįsta, buvo ilgų metų svarstymų vaisius. Pirmas artimesnis susitikimas su katalikybe buvo 1922 m., kai viename evangelikų suvažiavime buvo vokiškai laikomos mišios, kokios buvo tuoj po Liuterio laikų ir kurios buvo labai artimos katalikams.

Jį ėmė žavėti gregorianiško giedojimo švelnūs tonai. Jis pradėjo giliau jausti, kad protestantai neturi nenutraukiamo savo dvasiškių ryšio nuo Kristaus laikų, kaip katalikai. Jis jautė, kad “katalikų Bažnyčia, kaip mylinti motina, turi jėgos savo prieglobstyje paslėpti žmones”. O apie protestantizmą jis rašo:

—    Protestantų Bažnyčios paklydimas yra ne tik ieškojimas valstybės globojančio valdymo bažnytinių reikalų, bet tiesiog tvarkos sumaišymas, kai sostas yra laikomas aukštesniu už altorių. —

Jam didelį įspūdį darė patyrimas, kad katalikai taip nuoširdžiai meldžiasi už Bažnyčios vienybę. Savo ieškojimus Kluender taip apibūdina:

—    Ištisais dešimtmečiais aš stengiausi rasti tiesą evangeliškoje bažnyčioje. Ir kai jos ten neradau, supratau, kad evangeliškai bažnyčiai trūksta to pilnumo, kuris sudaro Kristaus Bažnyčios esmę... Sekta neturi praeities, neturės nei ateities, o ir dabartyje yra suskilusi į tūkstančius įvairių formų.—

Jis pasakoja, kaip po tokių pergyvenimų tada mąstė, jog jam belieka arba susitraukti savo kiaute ir eiti pareigas, nepaisant vidinių pasikeitimų ir skirtingų nusiteikimų, arba ryžtis pasukti į katalikybę. Jis ryžosi. “Katalikų Bažnyčia visuose tuose svarstymuose man atrodė, kaip motina prie mano šalies” (106 p.). Savo pasiryžimą tapti kataliku jis taip apibūdina: “Savo žingsnį aš laikau lyg pakilimą aukštyn iš to religinio pasaulio, kuris, apreiškimo akimis matuojant, yra netobulas; lyg pakilimą į tą sferą, kuri mylinčiai mane supa pilnumu esmės, malonės, kilnumo”. Tapus kataliku, štai kas jį džiugina:

—    Katalikų Bažnyčioje išsiliejo Triasmenio Dievo pilnumas. Iš to mes gavome žodžio pilnumą, kaip tai yra Šv. Rašte ir Padavime. Joje yra pilnumas sakramentų, kuriais ji mus maitina. Ji reiškiasi dvasinės tarnybos pilnumu, mokymu, kunigyste ir ganytojavimu. Laiko pilnumą ji išreiškia kalendorinių metų ritmu. Visos žemės tautos ją išpažįsta ir pagerbia”. —

Kluender mato pasaulio istorijoje galingą liudijimą už katalikybę:

—    Kai katalikų Bažnyčia matė mirštant daug žemiškų santvarkų ir stebėjo, kaip vysta kitos krikščionybės formos savo nuomonių anarchijoje, jai (kat. Bažnyčiai) buvo suteikta malonė ištverti ištisas epochas nepasikeičiant; buvo duota vienybės malonė, išvengiant uniformiškumo; tobulumo malonė — nebaigiant savo tolimesnio vystymosi; pilnumo malonė — nepaskęstant šventvagiškame savęs garbinime.—

Protestantizmą jis kaltina sekularizmu, kuris atnešė mūsų kultūros irimą.

Rudolf Goethe, didžiojo poeto ainis, augo labai religingoje šeimoje. Niekad į mokyklą neišeidavo, negavęs tėvų palaiminimo, klūpėdamas ant žemės. Evangelijos pasirinktomis studijomis jo motina labai džiaugėsi. Tačiau kuo toliau, tuo labiau jam krito į akis, kad kiekvienoje protestantų bažnyčioje yra kitaip. Jis ilgėjosi pilnumo ir tobulumo. Kai kurie evangelikų teologai jam net prasitarė: “O kad mes būtume tikroji Bažnyčia!”

Jis tiek priartėjo prie katalikybės, kad, kai nauju popiežium buvo išrinktas Pijus XII, pamaldų metu kartą jis protestantų bažnyčioje paprašė tikinčiuosius pasimelsti, kad Dievas padėtų popiežiui sunkiose pareigose. Jis net išdrįso kartą užeiti pas Berlyno katalikų vyskupą. Nemažos įtakos jam turėjo suartėjimas su katalikų profesorium dr. Schmittu, kuris kartą net su vyskupu pas Goethę svečiavosi. Kariams tarnaudamas, jis pradėjo aiškinti, kad negalima turėti neapykantos, už ką jis nacių buvo uždarytas namų arešte. Čia jis turėjo progos susipažinti su katalikų teologų veikalais, pvz. su Adamo “Katalikybės esmė”.

Žmona taip pat panašiai jautė. Kitos protestantės ją kartą užpuolė, kam ji lanko katalikų bažnyčią. Ji atsakė, kad ten galinti geriau pasimelsti. Goethe daug galvojo apie tikrą eucharistinį pasikeitimą konsekruotoje duonoje. Pagaliau jis įsitikino katalikybės tikrumu ir 1950 m. Mainze buvo priimtas į katalikų Bažnyčią. Pats vyskupas jam suteikė pirmąją Komuniją.

Dabar jam kilo nauja problema — kaip pragyventi? Vyskupas jį priėmė dirbti savo raštinėje. Kurį laiką jis dar gilinosi teologijoje ir 1951 m. buvo įšventintas kunigu. Greit po to jis gavo net 278 laiškus iš vyskupų, kunigų, vienuolių, kurie jį sveikino. Vatikanas specialia dispensa jam leido ir toliau gyventi su žmona, ir jis pats ją priruošė priimti katalikybę. 1953 m. jis ir žmona, drauge su Mainzo vyskupu, buvo priimti popiežiaus privačioje audiencijoje.

Dabar jis savo pareiškime ryžtingai tvirtina:

—    Petro sostas išsilaikys, nors ir visos pasaulio galybės prieš jį sukiltų. Vokietijoje kitados prasidėjo tikėjimo skilimas, Vokietijoje turi prasidėti ir krikščionių susivienijimas. —

Heinrich Schlier — gimęs iš liuteronų tėvų, kurie gerbė katalikybę, ir jis, net ir pasilikdamas liuteronu, jautė katalikybei palankumą. Paaugęs, jis dar daugiau katalikybę pažino iš Bernanos, Claudelio ir kitų žymių rašytojų veikalų. Tačiau galutinai jam atsiskleidė tikrojo tikėjimo šviesa dėstant Naująjį Testamentą aukštojoje mokykloje, kai jis pamatė, kad liuteranizmas yra nutolęs nuo apreikštosios tiesos, o katalikybė nuostabiai derinasi su Naujuoju Testamentu.

Jis ėmė kritiškai vertinti reformaciją, pripažindamas, kad tais laikais buvo pagrindo reformoms Bažnyčioje, tačiau ne tokioms, kurios Bažnyčią skaldo.

—    Metai iš metų augo mano įsitikinimas, — rašo H. Schlier, — kad pagal Naująjį Testamentą tegali būti viena tikroji Bažnyčia... Tas įsitikinimas jau nebeleido man pasilikti už Romos katalikų Bažnyčios ribų.

Savo pasakojimą jis baigia malda, kad Dievas atlygintų tiems, kurie palaikė jį tame religinės tiesos ieškojime, atvedusiame į katalikybę.

SEPTYNIŲ MINTYTOJŲ ŽODIS

Idėjos dažnai turi didesnės teigiamos ir neigiamos galios už pačią atominę energiją. Savu laiku popieriniuose manifestuose buvusi marksizmo mintis sukėlė tokį šiurpų sąmyšį, kokio niekas nesitikėjo. Todėl mes, vertindami gyvenimo faktus, turime kartkartėmis pažvelgti ir į idėjų pasaulį. Tarp naujesnių filosofinių veikalų atrandame J. M. Oesterreicherio knygą “Walls are Crumbling”.

Visų pirmą — įdomus jos autorius: bestudijuodamas mediciną Vienoje, jisai susidomėjo kard. Newmano kūryba ir, pats būdamas žydų kilmės, atsivertė į katalikybę ir tapo kunigu. Raštais ir per radiją kovojo prieš nacizmą, užtat jam teko trauktis nuo Hitlerio: į Austriją, vėliau Prancūziją, o vėliau į JAV, kur tapo profesorius vienoje kolegijoje ir redaktorius žurnalų “Worship” ir “Journal of Arts and Letters”.

Savo minėtoje knygoje, kuriai įžangą parašė pats filosofas Jacques Maritain, apžvelgia gyvenimo ir minties raidą septynių filosofų, naujausių laikų. Galbūt didžiausias iš aprašytojų — Henri Bergson, tas pats, kuris dar prieš atominės bombos atradimą rašė:

—    Žmonija guli dejuodama, pusiau sutraiškyta savo pačios progreso svorio... —

Savo aukštąsias studijas jis ėjo drauge su Prancūzijos socialistų lyderiu Jaurès, tačiau mūsų filosofas gana greit pastebėjo materialistinės, mechanistinės pasaulėžiūros trūkumus. Žmoguje jis matė daugiau negu medžiagą, ir skelbė, kad tie, kurie neigia nemirtingumą, negali tikėtis mokslo paramos.

Bergsonas įžvelgė bedugnę tarp gyvulio ir žmogaus ir jis, kaip savo minėtos knygos autorius, atrado dvasią tame laikotarpyje, kada buvo taip madinga ją ignoruoti. Savo veikale “Du moralės ir religijos šaltiniai” filosofas Bergsonas pabrėžė, kad, kas eina prieš krikščionybę, tas yra ir prieš moralybę, ir, kas stoja prieš moralybę, tas priešinasi ir krikščionybei.

Kartą jis pastebėjo Maritainui ir jo žmonai:

— Viskas, kas gero pasaulyje, turi savo šaknis krikščionybėje. —

Bergsonas, kaip liudija jo bendralaikiai, reiškė savo tikėjimą į Kristaus dievybę. Apie pačią krikščionybę tasai filosofas, pasikalbėjime su Jean Wahl, yra pareiškęs:

—    Tuo (Kristaus atėjimo) laikotarpiu kažkas įvyko, kas atėjo iš lauko, iš aukščiau, negu pati žmonija. Aš tai supratau, skaitydamas didžiuosius mistikus. Toks gražus sąjūdis, kilniausias žmonijoje, negalėjo iš kur kitur ateiti, kaip tik iš dieviško prado. —

Ir kai 1941 m. sausio 4 d. mirė filosofas Berg-sonas, tasai žydų kilmės mokslininkas, savo testamente paliko įrašęs šiuos žodžius:

—    Mano mąstymai mane vis vedė artyn ir artyn prie katalikybės, kurioje aš matau judaizmo tobulą papildymą. Aš būčiau tapęs konvertitu, jeigu nebūčiau iš anksto matęs ištisais metais (deja, didžioje dalyje dėl kaltės tam tikro skaičiaus pačių žydų, netekusių moralinio jausmo) kylančią baisią antisemitizmo bangą, kuri ruošėsi nušiaušti pasaulį. Norėjau pasilikti su tais, kurie rytoj bus persekiojami, bet aš tikiu, kad katalikų kunigas bus malonus, jei Paryžiaus kardinolas tai leis, ateiti pasimelsti mano laidotuvėse... —

Toks įrašas į jo testamentą nenuostabus. Ištisus metus prieš mirtį jis kasdien skaitė Evangeliją, vadindamas ją savo sielos gyvenimo oru, savo dvasiniais namais. Kai jo duktė Jeanne, skulptorė, panoro tapti katalike, Bergsonas davė savo sutikimą. Bergsono bute apyplikėse sienose ryškiai švietė du Šv. P. Marijos Ėmimo į Dangų paveikslai...

Mes džiaugiamės to minties galiūno palankumu krikščionybei, nes, kaip knygos autorius teisingai pastebi:

—    Visi tie, kurie šiandien nori degraduoti žmogų, yra teisėti įpėdiniai tų, kurie vakar norėjo nuversti Kristų. —

Turėdamas galvoje komunistus ir kitus materialistinės filosofijos atstovus, Österreicher kartoja Solovjovo žodžius:

—    Naujieji evangelistai, kurie praeityje neigė prisikėlimą Vieno, o ateičiai neigia prisikėlimą visų, iš pasaulio išplėšia gėrio pergalę. —

Todėl J. Oesterreicheris savo veikale su džiaugsmu sumini daugiau moderniųjų filosofų, kurių mintijimo sistemos pasuko į krikščionybę. Jis aprašo E. Husserlį, kuris pabrėžė, kad “žmogaus gyvenimas tai niekas kitas, kaip tik kelias į Dievą”.

Oesterreicheris perteikia mintijimo sistemą žydų kilmės filosofo A. Reinacho, kurio nuolatiniais palydovais buvo šv. Augustino Išpažinimai, Kristaus sekimas, Naujasis Testamentas ir mišiolas, nors jisai nebuvo katalikas. Veikale plačiai perduodama Max Shelerio mintijimo kelias ir jo pagarba krikščionybei.

Autorius pasakoja apie žydų filosofą Paul Landsbergą, kuris savo dvasios vadovais turėjo šv. Augustiną, šv. Tomą, šv. Teresę, gilindamasis į jų veikalus ir periodiškai lankydamas šv. mišias. Čia pavaizduotas ir poetas, mintytojas Max Picard, atsivertęs į katalikybę. Tačiau gal pats dramatiškiausias aprašymas tai Edith Stein, kuri “summa cum laude” gavus doktoratą, pamėgusi filosofiją, palinko į katalikybę, pati viena ją išstudijavo ir tapo katalike ir net vienuole, parašydama keletą filosofinių veikalų ir religinių, kurių paskutinis — “Kryžiaus išmintis”. Kaip žydė ji buvo jėga iš vienuolyno nacių paimta ir 1942 m. Auschwitzo stovykloje dujomis užtroškinta.

Mes čia suminėjome tų aprašomų mintytojų, filosofų vardus (jie visi buvo žydų kilmės), jų linkimą į krikščionybę, bet autorius minėtoje knygoje perteikia visą jų filosofinę sistemą, kuri toj srity pasiruošusiam ir tais mokslais besiinteresuojančiam bus įdomi, nors gana kieta, skaityti.

JŲ KELIAS Į ALTORIŲ

— Jei nori pažinti Dievą, tėra tik vienas būdas: pulti ant kelių. Galima, tiesa, apie jį sužinoti ir tyrinėjimais, bet Jo meilę laimėsi tik mylėdamas, — šitaip rašo garsusis JAV kalbėtojas, mokslininkas Fulton J. Sheen.

Buvo pasaulyje žmonių, kurie klūpojo prie klaidingų altorių, bet jie nuoširdžiai ieškojo tiesos ir Apvaizda juos atvedė į katalikų Bažnyčią. Imkime keletą pavyzdžių.

1914 m. mirė Robertas Hugh Benson. Jisai buvo Canterbury anglikonų arkivyskupo sūnus, gavęs geriausią išsilavinimą. Be kitko, studijavęs garsiajame Cambridge universitete. Sekdamas tėvo pėdomis ir sūnus liko anglikonų dvasininku. Devynerius metus jisai išbuvo klaidingo altoriaus tarnyboje, bet nuoširdūs tyrinėjimai atvedė jį į katalikų Bažnyčią, kurios nariu liko 1903 metais. Jisai buvo įšvęstas katalikų kunigu ir yra parašęs visą eilę svarbių veikalų katalikybės vertei iškelti. Viename jų jisai taip atsiliepia apie mokslininkus, kurie niekur savo mokslo šakose Dievo neužčiuopę:

— “Aš apžvelgiau teleskopu visą visatą ir Dievo neradau”, — sako kai kuris astronomas. “Aš mikroskopu išžiūrinėjau visą žmogaus kūną ir sielos neradau”, — sako kitas biologas (gyvūnų kūnų tyrinėtojas). Bet argi jie norėjo Dievą rasti? Jų posakiai panašūs į tų, kurie sakytų: “Aš apuosčiau Botičelio “Pavasarį” (dailus paveikslas) ir nepajutau kvapsnio; aš laižiau Stradivarijaus (garsaus smuikų dirbėjo) smuiką, bet jame neradau nei aistros, nei harmonijos”...

Taip Benson pasijuokia iš tariamų mokslo atstovų, kurie tikrojo mokslo nepažįsta.

*  *  *

Tomas A. Brady, žymus istorikas ir pedagogas, gimė 1902 m. iš motinos presbiterijonės ir tėvo, priklausančio Christian Science religijai. Baigęs Missouri universitetą, gavo daktaro laipsnį Harvardo universitete, o po to dar gilino istorijos studijas Europoje. Vėliau per 25 metus jis dėstė istoriją Missouri universitete, tapdamas net universiteto viceprezidentu. Yra parašęs visą eilę istorinių veikalų.

Atskleisdamas savo pasaulėžiūrines vidaus kovas, jis straipsnyje “By God’s Grace” pasakoja, kad jo brolis ir tėvas buvo masonai. Iš pat jaunystės jis niekada nebuvo katalikų bažnyčioje, niekad nebuvo kalbėjęsis su kunigu. Bestudentaudamas jis pateko į nepakeliamą skurdą. Nebegalėdamas jau iš niekur gauti paskolos, iš nusivylimo jis nuėjo pas savo profesorių Robertą H. Lordą. Tas, išklausęs jo pasakojimus apie alkanas dienas, nieko nesakęs, parašė čekį, nepaimdamas nė raštelio. Brady patyrė, kad tas geraširdis profesorius buvo katalikas, ir tai jam padarė įspūdį. Paskui jis išgirdo, kad tas profesorius atsisakė savo darbo universitete, kad galėtų ruoštis į kunigus. Mūsų jaunam studentui visa tai padėjo atskleisti, ką reiškia katalikybė.

Brady pradėjo gilintis į religines problemas. 1934 m. jis vedė katalikę mergaitę. Baigęs universiteto studijas, jis išvyko istoriniams tyrinėjimams į Europą, studijavo Vatikano archyvuose ir muziejuje, buvo audiencijoje pas popiežių. Tai labai jį suartino su katalikybe. Ypač jis gilinosi į religijų istoriją. Pagaliau, tų studijų paveiktas, 1947 m. tapo kataliku. Atsakydamas į klausimą, kodėl jis padarė šį žingsnį, mokslininkas rašo:

— Pirmoji priežastis yra ta, kad niekur aš negalėjau rasti Dievo, nors Jo ieškojau nuo 1920 metų, kai įstojau į kolegiją. Studijuojant istoriją, man pasidarė aišku, kad katalikų Bažnyčia yra vienintelė tikra. Istorija tai aiškiai įrodo. Aš tuo buvau įsitikinęs anksčiau, negu tapau kataliku. Tai buvo protinis įsitikinimas. —

Tačiau tas mokslininkas su nuolankumu prisipažįsta, kad suradus, jog katalikybėje yra tiesa, galutinį žingsnį padaryti jį palenkė Dangaus pagalba. Dėl to jis ir savo parašytą gyvenimo istoriją pavadino: “Dievo malonės dėka”. —

*  *  *

Hallės universiteto istorijos profesorius Ruville, po svarstymų, skaitymų ir tyrinėjimų, nusprendė likti kataliku ir taip nupasakoja savo pirmuosius pergyvenimus :

— Iš pradžių man rodėsi, kad prisijungimas prie katalikų Bažnyčios bus tik tuščias formalumas... Tačiau dėka to perėjimo ir dėka pirmosios šv. Komunijos, aš sulaukiau pasikeitimų, kurie man buvo nelaukta staigmena. Iš tų abiejų veiksmų, ypač gi iš pirmosios Komunijos, gavau tokią mistišką paslaptingą jėgą, kuri mano visame vidaus gyvenime įnešė revoliuciją ir mano sielą iškėlė į laimės aukštumas, kurios man iki tol buvo nesuprantamos. Tik dabar aš supratau katalikų Bažnyčios jėgą, kuri paveikia į visų klasių, visų luomų ir į visokio išsilavinimo žmones. Ji gali tokią dovaną sukelti, kokiai niekas ant žemės negali prilygti, dovaną, kuri kūną pašventina ir sielą pripildo dangiškuoju gyvenimu... Dabar tik man atsivėrė ta paslaptis. —

*  *  *

Ar girdėjote nuostabią istoriją didelio Vienos miesto pamokslininko — dr. Emanuelio Veitho? Būdamas studentas, jisai lankė Prahos universitetą, tenai mokydamasis medicinos ir filosofijos. Pasitaikydavo, kad jisai kartais užklysdavo ir į teologijos paskaitas. Kartą jisai išgirdo, kaip Senojo Įstatymo pranašystės išsipildė Kristuje: Jis buvo tasai pranašautas Mesijas. Parėjęs namo, papasakojo tėvui ir norėjo patikrinti. Kai jis, nugriebęs laiko, ėmėsi to darbo, rado kai kuriuos šventraščio lapus išplėštus, kitus suklijuotus, dar kitus taip užteptus, kad nebuvo galima perskaityti. Jisai paklausė tėvo, kodėl taip padarė, o tėvas vieton atsakymo kirto jam į ausį, tuo pareikšdamas savo draudimą — nesidomėti šitokiais dalykais. Bet sūnus nenustojo tiesos ieškojęs.

Likęs gydytoju, jis nemažai atliekamo laiko pašvęsdavo gyvenimo klausimams spręsti. Daug skaitė, studijavo ir įsitikino, kad tiesa yra katalikų Bažnyčioje. 1812 m. perėjo į katalikybę. Taip karštai pamilo Kristaus mokslą, kad pasiryžo visas savo jėgas tam pašvęsti. Vėl sėdo į mokyklos suolą ir pradėjo ruoštis į kunigus. Savo tikslą atsiekė ir vėliau liko garsiosios Vienos miesto Šv. Stepono katedros pamokslininku. Iki pat savo mirties, iki 1876 m., jisai daug gero yra nuveikęs.

*  *  *

Fredrikas Vogelsang — pasaulyje pagarsėjęs visuomenininkas — jaunatvėje buvo protestantas. Ilgai jisai svarstė ir galvojo, pagaliau palinko prie katalikų Bažnyčios, jausdamas, kad tik čia randa pilną atsakymą į visus gyvenimo klausimus. Tačiau, jam vis sunku buvo padaryti paskutinį žingsnį. Vieną rytą nubudęs, dar lovoje tebeilsėdamas, jisai pergalvojo, kokie galėtų būti padariniai to atidėliojimo. Jau buvo belinkstąs toliau tą reikalą, kaip visada, nustumti, tačiau jį apėmė kažkoksai gėdos jausmas dėl to neryžtingumo. Staiga pašoko iš patalo ir sau tvirtai tarė:

— Pagaliau, gana gi su tuo neryžtingumu!

Greit pasiruošė kelionėn, nuvyko pas savo draugą, vėliau garsųjį vyskupą Kettelerį ir su juo galutinai reikalą aptaręs — į Vieną, kur pasiruošė perėjimui į katalikybę. Jis buvo taip nuoširdus katalikas ir ryžtingas kovotojas dėl katalikybės dėsnių, kad vėliau pagarsėjo kaip katalikų vadas.

*  *  *

Apie savo tikybinius pergyvenimus garsus didikas baronas Luttwitz yra parašęs knygą, pavadintą ypatingu vardu: “Laimingojo marškiniai”. Čia jis nupasakoja šitokius atsitikimus: kartą jo sąžinė ėmė jam išmėtinėti dėl vienos mintimi papildytos nuodėmės. Norėdamas rasti sielos ramybę, jisai nuėjo pas savo tikybos — o jis buvo tada protestantas — dvasininką ir klausia:

—    Ar pas mus yra išpažintis?

—    O kaip gi..., — atsakė tas.

—    Bet kaip gi gali būti — aš jau turiu 42 metus ir dar nesu girdėjęs, kad kada nors kas iš mūsų būtų ėjęs išpažinties.

—    Taigi, pas mus tas kaip ir nepraktikuojama, bet mes turime išpažintį..— aiškino jų dvasininkas.

—    Tai kaip gi jūs atleidžiate nuodėmes?

—    Turime gi mes tokią formulę, bet dar jos man neteko vartoti, tai pamiršau; jei norėtumei, paieškosiu. ..

Baronas nusivylė. Nuvyko jisai į Paryžių ir, susiradęs senyvą protestantų dvasininką, garsų jų pamokslininką, ruošėsi pas jį išpažintį atlikti.

—    Ką gi Jūs norėtumėte per išpažintį pasisakyti? — paklausė tasai. Baronas pasakė ir meldė Dievo vardu jam tą nuodėmę dovanoti.

—    Mes nuodėmių neatleidžiame. Mes nežinome, ar Dievas ir mums atleis mūsų nuodėmes, — kalbėjo tas protestantų dvasininkas.

—    Betgi aš skaičiau Šv. Rašte, kad Kristus davė apaštalams galią atleisti nuodėmes... — vėl kreipėsi baronas.

—    Tai tiesa, bet mes to dabar nevykdome, — atsakė protestantų dvasininkas.

—    Bet tuo jūs pripažįstate, kad protestantizmas nėra Kristaus paliktasis tikėjimas, — toliau tęsė baronas Luttwitz, — ir jūs verčiate mane pasidaryti kataliku.

—    Nė vienos akimirkos Tamstos nesulaikau nuo pasidarymo kataliku, — kalbėjo tasai senukas protestantų pamokslininkas. — Mes tiek daug visokių sektų savo tarpe turime, kad patys nebesižinome, kur esą. Ramiai gali pasidaryti kataliku. —

Baronas Luttwitz, po dar gilesnių tikėjimo studijų, metė protestantizmą, liko nuoširdžiu kataliku ir aukščiau minėtoje knygoje aprašė savo atsivertimą.

*  *  *

Episkopalų vyskupas Juozapas Kinsman 1919 m. perėjo į katalikų Bažnyčią. Apie tą savo žygį paaiškino: jis įsitikinęs, kad jo sekta neturi aiškaus, tvirto religinio mokslo. Ji dėlto negali būti Kristaus Bažnyčia. Kiekvienas ten savaip aiškina, nesant tikro aukščiausio autoriteto. Į katalikų Bažnyčią jį priėmė kard. Gibbons Baltimorės katedroje.

*  *  *

Iš dalies dar įdomesnis atsitikimas su Nacionalinio banko prezidentu Chicagoje M. W. Lorimer. Jis buvo narys presbiterionų sektos. Jo tėvas buvo presbiterionų dvasininkas. Per dvidešimt metų tasai vyras iš savo namiškių tegirdėjo blogus atsiliepimus apie katalikybę, taigi — jos nekentė. Iš tos neapykantos jame betgi kilo mintis: kaip tokia bloga Bažnyčia iš viso gali egzistuoti, taip ilgai išlikti. Tuo susidomėjęs, jis visu nuoširdumu pradėjo studijuoti katalikybę. Kuo daugiau jis katalikų Bažnyčią pažino, tuo šviesesnė ji jam rodėsi. Per penkiolika metų skaitė įvairias knygas apie katalikybę, ir prieš ją, ir už, ir priėjo išvados, kad jam nėra kitos išeities, kaip pačiam likti kataliku, ir jis atsivertė.

*  *  *

Vienas iš žymiųjų rašytojų, atsivertusių į katalikų Bažnyčią, buvo Bruckner. Vienas jo draugas, kartą sutikęs, ėmė kalbėti, kad tikėjimas buvo reikalingas nebent senesniais, tamsiais laikais. Dabar mokslas, žmogaus protas viską išaiškina, viską gali.

Rašytojas su juo nesiginčijo, tik padavė jam Skaityti knygą. Kai tas pradėjo sklaidyti įdomius lapus, rašytojas priėjęs užskleidė langines ir kambaryje pasidarė visiškai tamsu.

—    Nebematau skaityti, — nervinosi draugas...

—    Aš tik norėjau tave palikti tavo paties proto šviesai, nes išmintingam žmogui, kaip tu sakei, šiais laikais jokios kitos šviesos nebereikia... —

Tai buvo sąmoninga pamoka. Rašytojas norėjo savo draugui pabrėžti, kad kaip mūsų akims reikalinga saulės šviesa, taip mūsų sieloms, mūsų širdims, reikalinga tikėjimo šviesa, šviesa iš aukščiau, kuri padėtų matyti pasaulio gilesnę prasmę.

*  *  *

Olandų gydytojas, tyrinėtojas ir rašytojas Fridrichas Eeden, iš Amsterdamo, perėjęs į katalikų Bažnyčią, viename viešame susirinkime ėmė dėstyti priežastis, kodėl jisai po ilgų vidaus kovų žengė tą žingsnį. Pasakojosi, kaip jisai jautė didelį alkį gilesnio religinio gyvenimo ir tik viena katalikų Bažnyčia jo vidaus troškimą patenkinti galėjo. Religinis gyvenimas visoj pilnumoj pasireiškia tik katalikų Bažnyčioje, aiškino jisai, pabrėždamas:

—    Jeigu jūs būtumėte patyrę, ką aš patyriau, jūs anksčiau už mane būtumėte likę katalikais. —

Savo tą vidaus kovų ir pergyvenimų išpažintį jisai baigė žodžiais:

—    Ieškokite pastovaus džiaugsmo. Ieškokite laimės, kuri jus gali patenkinti! Gyvenkite paprastu gyvenimu ir darykite tai, kas gera ir naudinga. Tegu Šv. Dvasia Jus ir mane toliau veda!

*  *  *

Vienas iš labiausiai pamėgtų dvasinio turinio knygų autorių yra W. Faberis. Iš pradžių jis nebuvo katalikas. Ilgesni svarstymai ir vidaus kovos jį įtikino, kad tiesa katalikų Bažnyčioje, ir jis ryžosi būti jos narys. Tą dieną, kada jisai buvo priimtas į katalikų bendruomenę, kada jisai priėmė pirmąją savo Komuniją ir sutvirtinimo sakramentą, rašytojas jautėsi taip laimingas, taip sujaudintas, kad jisai, įspūdžių pagautas, nebegalėjo nė savo pergyvenimų išpasakoti laišku savajam draugui. Jis tada paprašė, kad kitas už jį parašytų, kaip jis laimingas ir patenkintas. Laiško gi gale rašytojas nuo savęs įrašė tik tuos žodžius, kurie išreiškė jo sielos pagavimą:

—    Ramybė, ramybė, ramybė...

Vėliau jisai liko kunigu ir vienuoliu.

*  *  *

Gerokai prieš antrąjį Pasaulinį karą daugelį nustebino nepaprastas įvykis Vokietijoje: jaunuolis, darydamas atgailą, pasiryžo nešti kryžių ant savo pečių net 400 mylių. Kokios gi tokio nepaprasto pasiryžimo priežastys? Štai jos. Liudvikas Weber, dar pačioj jaunatvėje, prisirašė prie komunistų partijos Vokietijoje. Ilgą laiką buvo uolus partijos narys ir, laikydamasis partijos linijos — aršus kovotojas prieš tikybą. Bet — nelaimė. Jaunas Weberis staiga neteko regėjimo. Palaužtas jaunuolis veltui varstė gydytojų duris — pagalbos nerado. Aklumo atitvertas nuo ligšiolinio pasaulio, jis ėmė daugiau galvoti, svarstyti gyvenimo klausimus, prisiminti mielus ankstyvesnius jaunystės metus ir... grįžo į tėvų tikėjimą. Turėjo jis tada apie 26 m. amžiaus. Kas svarbiausia — atgavo regėjimą, nors vienos akies. Tai jisai laikė tikra dangaus dovana, nes gydytojai jam nebuvo pagelbėję. Jausdamas nepaprastą dėkingumą dangui ir norėdamas daryti viešą atgailą už savo viešus nusikaltimus, jisai pasiryžo nuo tėviškės nunešti kryžių į stebuklingąją vietą Altoetinge, apie 700 km., daugiau, kaip 400 mylių. Kryžius buvo apie 12 pėdų ilgio ir apie 6 pėdas skersmenyje. Kantriai jis nešė kryžių, neatsižvelgdamas nei į blogą orą, nei speigą, kol įvykdė savo heroišką pasiaukojimo aktą Dievo Motinos garbei.

*  *  *

Nusivylęs marksizmu, prieš kiek metų iš komunizmo į katalikybę atsivertė aukštas New Orleano valdininkas A. Hoore. Įdomus yra jo pareiškimas, kurį jisai paskelbė 1937 m. vietos katalikų dienraštyje:

— Buvo laikas, kad apie katalikų Bažnyčią negalėjau pamąstyti be pykčio; o šiandieną mane ima pyktis, kad taip dariau... Komunistams yra kalte kalama, kad vienu didžiausių priešų yra religija, ypač katalikų tikėjimas. Tikėkite: tai visiškai teisinga. Kol pasaulyje bus religija, tol nebus komunizmo, Kodėl? — Tikintis žmogus negali pasiduoti grynai apgaulei. Taip. Daugelis pasidarė komunistais ne dėl to, kad komunizmas būtų juos patraukęs savo kilnumu, bet kad jie norėjo pabėgti nuo tikėjimo pareigų. Reikia atminti, kad šiandieną daugelis miesto žmonių yra nebetekę valios, dvasinių jėgų, yra perdėm ieškotojai to, kas kūniška. Čia jiems skersai kelio atsistoja visokie Dievo ir Bažnyčios įsakymai. Nors jie begaliniai naudingi, tačiau, kas neturi valios jiems nusilenkti, tie dorovės įsakymai lieka begalinė našta, nuo kurios stengiamasi pabėgti... —

*  *  *

Prancūzijoje, Rennes mieste, medicinos-farma-ceutikos mokykloje buvo profesorius gydytojas dr. Caille. Visą savo gyvenimą jisai buvo kraštutinis socialistas, marksistas ir ateizmo šulas. Remdamas visomis jėgomis prieštikybinį veikimą, jis buvo jų vadas toje vietoje. Tačiau kitaip dalykai virto, kai jis pajuto beartėjančią mirties tikrovę: pajutęs sąžinės graužimą, jisai ėmė maldauti, kad pakviestų kunigą, kuris sutvarkytų jo sielos reikalus. Jo prašymas buvo patenkintas ir jis mirė aprūpintas šv. sakramentais. Marksistai per savo buvusio vado laidotuves nebedrįso sakyti kalbų, o savo spaudoje apie jo atsivertimą nė žodžio neparašė...

*  *  *

Reikia paskaityti raštus Giovani Papini, kad įsitikintumei, koks jisai puikus žodžio meisteris, kokių jisai turi gilių minčių ir kaip jas moka išreikšti puošniais sakiniais. Italų rašytojas ir filosofas Papini yra gimęs 1881 metais. Jaunatvėje buvo visiškai nutolęs nuo katalikų Bažnyčios ir savo raštuose nekartą reikšdavo priešingas mintis. Tas atsispindėdavo ir jo įkurtame žurnale “Leonardo”. Tą savo religinį šaltumą jis paveldėjo iš savo tėvų, kurie net savo vaiko nepakrikštijo. Tačiau taip viskas susidėjo, kad Papini vedė Dievą mylinčią žmoną. Ji rūpinosi geru vaikų išauklėjimu, juos leisdama į vienuolyno mokyklą ir pati mokydama juos tikėjimo dalykų. Jinai kartą jį paprašė, kad jisai, paėmęs katekizmą, paklausinėtų, ką vaikai jau yra išmokę. Papini tuo nenorėjo užsiimti, bet, žmonos prašomas, dėl šventos ramybės sutiko. Bevartydamas, beskaitydamas katekizmą, jisai pats ėmė daugiau domėtis Bažnyčios mokslu. Pradėjo skaityti kitas knygas tikėjimo klausimais ir pajuto, kad tiesa yra tik katalikų Bažnyčioje. Pats pareiškė norą priimti krikštą, ir, kai jo dukrelė priėmė pirmąją Komuniją, šalia jos klūpojo ir tėvas, taip pat priimdamas pirmąją Komuniją. Po to jau jisai parašė visą eilę veikalų, iškeliančių didelę tikėjimo vertę. Ypač yra pagarsėjęs jo veikalas “Kristaus gyvenimas”. Ta knyga yra išversta į daugelį kalbų, jų tarpe ir į lietuvių kalbą (išvertė dr. P. Mačiulis).

• • •

Tarp eilės įdomių žmonių dėmesį patraukia George Hauser, žydų tėvų sūnus, gimęs Vengrijoje 1914 metais. Jis 1937 m. baigė Karališkąjį Budapešto universitetą, tapdamas mechanikos inžinieriumi. Metus išgyvenęs Anglijoje, 1939 m. persikėlė į Australiją. Čia įvyko didelė jo pasaulėžiūrinė permaina, apie ką jisai pats knygoje “This City of Peace” pasakojasi:

— Esu gimęs žydu. Išaugau nedaug težinodamas apie tikėjimą. Kai buvau perėjęs per 20 m. amžiaus, turėjau atsiskirti nuo šeimos ir namų. Begaliniai rūpesčiai mane prislėgė ir atrodė, kad nėra būdo juos išspręsti. Jaučiau gilų reikalą sustiprinimo, jaučiau norą melstis.

Tuo laiku sutikau daug žmonių ir suradau naujų draugų. Visi jie, atrodo, skyrėsi į dvi rūši: tie, kurie buvo pilni pasitikėjimo, pusiausvyros, ramybės — šie turėjo tikėjimą; kiti, kurie nuolat buvo nepatenkinti ir kažko iešką, susirūpinę ir persiėmę nesveiku savęs analizavimu, gyveną nervingu įtempimu, be tikros dvasios ramybės, iešką tikėjimo ar besistengią jį paneigti.

Toliau — nebuvo sunku pastebėti, kad tie, kurie turėjo tikėjimą ir jautė pasitenkinimą, kokio aš ieškojau, su mažomis išimtimis, priklausė daugiausia katalikų Bažnyčiai. Nutariau pradėti tikybos instrukcijas. Ir taip, vadovaujamas tėviškos rankos, parodžiusios daug kantrybės ir supratimo, susilaukiau, kad manyje išaugo tikėjimas ir pajutau maldos jėgą. Nuo to laiko šis tikėjimas man padėjo daugelyje sunkumų ir išmokė mane branginti visa tai, ką esu pasiekęs, — baigia jis savo pareiškimą.

Tikėjimo pamokas jis gavo pas tėvą W. Fox, ir | katalikų Bažnyčią buvo priimtas 1942 m. Melboume, Australijoje.

*  *  *

Galime prisiminti likimą ir kito Australijos inžinieriaus — Leonardo Bidstrop. Kalbėdamas apie savo religines pažiūras, jis knygoje “This City of Peace” dėsto, kad pirmas jo susidūrimas su katalikų Bažnyčia buvo pajutimas tos neapykantos, kokią prieš ją turėjo jo tėvas. Abudu jo tėvai buvo anglikonai ir jis pats buvo krikštytas toje tikyboje. Tėvas kartą pasakė broliui, kad bus iš namų išvarytas, jeigu kuris atvestų katalikę mergaitę. Mūsų busimasis inžinierius susidomėjo, kas gi yra ta katalikybė, kad jos taip nekenčia tėvas, ir jis nutarė pats ištirti. Pradėjo lankyti katalikų bažnyčią. Kataliku dar nepasidarė, o anglikonizmu labai suabejojo ir savo vidaus svyravimų buvo nublokštas net i komunizmą, tapdamas aktyviu kompartijos veikėju.

Komunistai ji paskyrė skelbti Markso idėjas katalikų jaunimo organizacijos tarpe. Atsimindamas savo tėvo nusistatymą katalikų atžvilgiu, jis atsisakė nuo to uždavinio ir pasitraukė iš komunistų partijos.

Apie tą laiką susipažino su katalike mergaite, kurios tikėjimas ir geras pavyzdys labai į jį paveikė (vėliau ją vedė). Dabar jisai pasirūpino, pasitardamas su kunigu, gilintis į katalikybės tiesas ir tos instrukcijos atvedė jį į Bažnyčią. 1936 metais jisai tapo kataliku. Buvo tokių stiprių įsitikinimų, kad vėliau patsai padėdavo instruktuodamas norinčius pereiti į katalikybę. Taipgi pasišventė labdaros veiklai Šv. Vincento draugijoje ir pamėgo Šv. Vardo draugiją. Savo būseną, tampant katalikų, jis nusako:

—    Anksčiau klajojęs nykioje tamsoje, aš suradau malonią šviesą... Katalikų Bažnyčioje yra esmė, kai tuo tarpu protestantų bažnyčiose — tik šešėliai.

Toliau jis rašo:

—    Mane taipgi paveikė puikios ir įspūdingos katalikų Bažnyčios apeigos, kaip iškilmingos šv. mišios, iškilmingos pamaldos už mirusius, palaiminimas Švenčiausiuoju, kunigų šventimai. —

Pagaliau savo naują patirtį jis apibūdina:

—    Jūs, brangūs skaitytojai, mane klausiate, ar esu aš laimingas, priimtas į katalikų Bažnyčią? Esu laimingas taip, kad neįstengiu to žodžiais išreikšti. Pasibaigė abejonės ir sunkumai. Dabar mano siela žino “tą ramybę, kurios pasaulis negali duoti”. Atėjo ir mano pirmoji šv. Komunija. Napoleonas pasakė, kad jo gyvenime tebuvo viena tikrai laiminga diena — pirmosios Komunijos. Ir man tai buvo laimingiausia diena. Šv. Komunija man tada daug reiškė ir dabar daug reiškia: malonę ištverti, ryžtą sunkumuose ir nelaimėse, kaip laikinėse, taip ir dvasinėse; vaistą prieš aistras, sėkmingiausią priemonę gyventi laisvam, bent nuo mirtinės nuodėmės. —

*  *  *

Prieš keliolika metų Romoje mirė buvęs rusų kunigaikštis karininkas Volkonskis. Jo gyvenimo istorija labai reikšminga: Jis buvo aukšto išsilavinimo — baigęs teisių mokslus Peterburgo universitete, baigęs vyriausiojo štabo karo akademiją ir Didžiojo karo metu buvo Rusijos atstovu Romoje. Jis yra gerokai parašęs karinės literatūros, bet vėliau ėmė domėtis ir Šv. Raštu bei Bažnyčios istorija. Pagaliau jis palinko mesti aukštas kario pareigas ir likti kunigu. Penkerius metus rengėsi, niekam nieko nesakydamas. Jau gerą amžiaus naštą nešdamas, jis vis dėlto išlaikė reikiamus egzaminus ir buvo įšventintas kunigu. Šv. Rašto studijos ir gilinimasis į bažnytinę istoriją jį iš pravoslavijos atvedė į katalikybę ir nuvedė net prie altoriaus. Savo likusiais gyvenimo metais dar jis įstengė parašyti svarbų veikalą “Katalikybė ir religinės tradicijos rytuose”. Toj knygoj jisai aukštai vertina katalikų Bažnyčią.

Kita jo atsivertimo priežastis — bolševikų įsigalėjimas Rusijoje. Kada jisai patyrė, kaip jie žiauriai elgiasi su tikinčiaisiais, sau pasakė:

—    Ne, aš savo gyvenimą pašvęsiu platinimui Dangaus Karalystės žemėje. —

Įdomu, kad jisai turėjo tokią didelę pagarbą popiežiui, kad, dar būdamas pravoslavas, atsistodavo iš pagarbos, kai popiežiaus vardas buvo minimas.

*  *  *

Mokytas protestantų teologas dr. Hugo Laemmer kartą skaitė vieną knygą, kurioje buvo aprašoma, kaip vienas katalikas, susipažinęs su protestantu, ieškančiu tiesos, patarė jam dėl bandymo kasdien sukalbėti po vieną “Sveika Marija”, ieškant jos švento užtarimo. Daktarui Laemmeriui toks patarimas patiko ir jisai ryžosi juo sekti.

—    Pradėjau, — pasakojosi jis pats, — kalbėti mielą “Sveika Marija”; tą pačią, kurią kalbėjo an-gelas ją sveikindamas; aš prašiau jos užtarimo, kad man padėtų sugrįžti į tikrąją Bažnyčią. Savo buto nuošalumoj, ant kelių prieš kryžių maldose ir ašarose aš pergyvenau savo vidaus kovas. Malda pašalino visus skrupulus, svyravimus. Kai vėliau pasibeldžiau į Bažnyčios duris, į visą katalikų tikybos tiesų pilnumą, aš galėjau atsakyti “Taip” ir “Amen”.

Ir taip dr. Leammer liko geru kataliku, netgi teologijos profesoriumi Breslau mieste.

*  *  *

1936 m. į katalikų tikėjimą perėjo metodistų pastorius dr. Fritzpatrick. Patsai prisipažino, kad prie jo atsivertimo daug prisidėjo šv. mišių įspūdingumas.

—    Gražumas ir iškilmingumas visų tų ceremonijų, — rašo jisai, — mano širdyje iššaukė didelę pagarbą ir nusistebėjimą. —

*  *  *

Syrakūzų arkivyskupas 1938 metais Viktorijos saloje priėmė į katalikybę žymų pastorių Sgroi. Jisai buvo vadinamos laisvosios protestantų Bažnyčios dvasininkas. Drauge su juo atsivertė ir jo žmona, o taipgi buvo pakrikštyti ir du vaikai, nes pastorius pirma buvo pasinešęs į vadinamą laisvamanybę ir net savo vaikų nekrikštyjo. Jis taip įdomiai nupasakoja savo atsivertimo aplinkybes:

—    Prieš metus mirė mano mažytė dukrelė, kurią aš labai mylėjau. Matydama mano skausmą, guosdama tarnaitė, kuri buvo katalikė, prisipažino, kad prieš mergaitės mirtį, man nežinant, ją pakrikštijo. Dukrelė mirė su tokiu ramumu ir šypsena veide, kad to negalėjau užmiršti ir buvau priverstas susimąstyti. Tas mąstymas ir privedė mane prie tikrojo (katalikų) tikėjimo, kurį radęs džiaugiuosi. —

*  *  *

II Pasaulinio karo metu, kai nacių geležimi kaustytos voros ėmė žygiuoti Prancūzijos žemėmis, šimtai ir tūkstančiai žmonių, pirma atkakliai kovojusių su nacizmu, bėgo iš tos nelaimingos šalies. Tarp jų buvo ir žydas rašytojas Franz Werfel. Jisai skubėjo į pietus, prie Ispanijos sienos, bet prisiartinęs pajuto, kad jau pervėlu — siena jau nebepereinama. Turėjo pasilikti. Visur buvo perkimšta pabėgėlių. Kažkas jam patarė, kad dar galima rasti vietos prisiglausti Liurde. Taigi jisai tenai ir nuvyko. Leiskime toliau jam pačiam pasakotis:

—    Tai buvo baisus laikas. Britų radijas pranešė, kad aš jau nacių nužudytas. Be abejo, mano likimas toksai ir būtų, jei aš patekčiau į tų priešų rankas. Vienas paliaubų paragrafas su Prancūzija numatė, kad prancūzai nacionalsocialistams išduos kai kuriuos civilinius pabėgėlius. Kas gi kiti tie civiliai būtų, jei ne tie, kurie kovojo su tuo moderniuoju maru pačioje jo platinimosi pradžioje. Nors mano draugai stengėsi mane paguosti, bet ir jų veiduose aš išskaičiau tą patį įsitikinimą... Kas rytą, kai aš nubusdavau, aš nebesižinojau, ar dar aš esu laisvas, ar jau mirčiai pasmerktas kalinys. —

Turėdamas laiko, jisai pažino Liurdo nuostabiuosius apsireiškimus ir ryžosi:

—    Vieną dieną, — pasakoja jis savo knygos įžangoje, — būdamas didžiausiame nusiminime, aš padariau įžadą. Pasižadėjau, kad, jei man pasiseks ištrūkti iš tos desperatiškos padėties ir, jei pasiseks pasiekti Amerikos išsigelbėjimo krantus, aš mesiu į šalį visus kitus rūpesčius ir, kaip tik galėsiu geriau, pagiedosiu Bernadetos giesmę. —

Ir Apvaizda, kurią su tokia pagarba mini savo knygoje anas nekatalikas rašytojas, jam padėjo išsprukti iš mirties nagų. Atvykęs į Ameriką, jisai išpildė savo pažadą: parašė tą puikų veikalą — “The Song of Bernadette”. Jame su tokia pagarba nusakomi Marijos apsireiškimai, taip gražiai atvaizduojamas Šventosios Bernadetos gyvenimas, taip vaizdžiai piešiami Liurdo stebuklai, kad, tą knygą perskaitęs, supranti, jog net nekatalikas taip aukštai įvertina katalikų Bažnyčios gyvenimą; ir mūsų širdis dar labiau paskatinama mylėti tą bendruomenę, kur dieviška tiesa viešpatauja.

*  *  *

Jonas Lautner, 20 metų buvęs vienu iš vadovaujančių JAValstybių komunistų pareigūnų, atsimetė nuo partijos ir 1961 m. lapkričio mėn. tapo kataliku. Katalikybės tiesas jam perteikė jėzuitas kun. V. Hart. Lojolos seminarijoje Shrub Oak, N. J., jis priėmė pirmus sakramentus. Pereiti į katalikybę jam padėjo kun. R. Gannon, S. J., buvęs Fordhamo universiteto rektorius, 1961 m. vasarą pasiūlęs jam minėtoje seminarijoje atlikti rekolekcijas.

Lautneris buvo kompartijos saugumo pareigūnas. Jam buvo pavesta New Yorko valstybėje sudaryti slaptą komunistų tinklą. Apleido kompartiją, pažinęs komunistų brutalumą. Jis važinėja su paskaitomis apie komunizmo veikimo būdus ir propagandą.


TO PATIES AUTORIAUS:

Maskva be kaukės (vertimas, su kun. A. Sušinsku), 1931

Kan. Kozmianas, švietėjas ir auklėtojas sunkiaisiais vergijos laikais, 1933

Dejavimai, kraujas, ašaros..., 1933

Pareiga, 1934

Ką ir kaip rašyti į laikraščius, 1936 ir 1950

Ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria, 1939

Visuotinė mobilizacija atakai prieš tautos vėžius, 1939

Taip mirė nemirtingieji, 1941

Komunizmas ir revoliucija Amerikoje, 1942

15 sušaudytų kunigų Lietuvoje, 1943

Fifteen Liquidated Priests in Lithuania, 1943

Bolševikų kalėjime ir Sibiro ištrėmime, 1944

Lietuva nacių ir bolševikų vergijoje, 1944

Comparative Law, Ecclesiastical and Civil, in Lithuania, 1945 (disertacija)

Prie vilties kryžiaus, 1948

Aušros Vartų Marija, 1950

Motina Gailestingoji, 1957

Amžinybei ir tėvų žemei, 1957

Augštyn širdis!, 1957

Motina, 1958

Rinktinės mintys (red.), 1958

Mano pasaulėžiūra (red.), 1958

Meilė ir laimė, 1958

Metai su Dievu, 1958

28 moterys, 1959

Silpname kūne, 1961.

TURINYS

Rusų mokslininko odisėja ......................... 9
Apie vieną žvalgybos karininką .................. 15-
Konvertito entuziazmas .......................... 21
Iš aistrų sūkurių į meditacijos aukštumas ....... 25
Kančių mergaitė ir poetas ....................... 33
Devyniolikos šimtmečių patyrimas ................ 37
Prancūzų ministerio — rašytojo nuostabus kelias . 41
Širdys, kurios ieškojo tiesos ir meilės ......... 45
Atsivertė anglikonų dvasininkas ................. 49
Anglikonų kunigo abejonės ir rastoji tiesa ...... 53
Laikraštininko kelias katalikybėn ............... 57
Kuo gi kitu žmogus galėtum tapti ................ 65
Gyvenimo prasmės beieškant ...................... 69
Menininkas, iš socialisto virtęs tretininku ..... 73
Architektas - ministeris, virtęs atsiskyrėliu ... 79
Atsivertė komunistų redaktorius ................. 83
Meilė parodė kelią .............................. 95
Vieno muziko sielos paslaptis .................. 101
Pabaltijo žurnalisto žygis ..................... 107
Rusų karininkas, tapęs jėzuitu ................. 113
Muzikos genijus Kreisleris ..................... 117
Sielos tėviškės ilgesys ........................ 121
Protestanto pastoriaus atsivertimas ............ 127
Olandijos švietimo ministeris .................. 135
Iš už trapistų mūrų ............................ 139
Dvasios kovos ir atrastas kelias ............... 153
Anglikonų dvasininkas, likęs kardinolu ......... 161
Gydytojo istorija .............................. 169
Žmogaus paskirties tyrėjas ..................... 173
Buvusio komunisto atgaila ...................... 181
Laimingiausia mokslininko diena ................ 185
Episkopalų ministeris tampa kataliku ........... 191
Rašytojo kelias: nuo velnio prie Dievo ......... 197
Kinų profesoriaus religinė odisėja ............. 217
Meilė ir pasaulėžiūra .......................... 223
Psichiatras, tapęs trapistu .................... 227
Premijuoto profesoriaus išpažintis ............. 239
Pas japonų mokslininką Tanaką .................. 245
Marija atvėrė duris ............................ 251
Atsivertė Filipinų komunistų vadas ............. 259
Menininkas ir mergaitė ......................... 263
Anglikono takas į Romą ......................... 265
Vyr. Romos rabino atsiminimai .................. 269
Keturių pastorių kelias į katalikybę ........... 275
Septynių mintytojų žodis ....................... 283
Jų kelias į altorių ............................ 287
 

LIETUVIŠKOS KNYGOS KLUBAS

yra lietuvių literatūros kūrybinio gajumo ženklas. Jis mėgina palaikyti savus rašytojus, leisdamas ir platindamas jų kūrinius. Klubo nariu gali būti kiekvienas, įmokėdamas kasmet $5 ir gaudamas $7.50 vertės leidinių. Jūs taip pat galit prisidėti prie lietuvių raštijos kėlimo ir palaikymo. Nepasigailėkite pasiųsti $5,00 ir gausite su geru procentu lietuviškos kūrybos vaisių, kurie apsimokės ne tik Jums, bet ir Jūsų artimiesiems. Kartu prisidėsit prie lietuvybės išlaikymo ir lietuvių rašytojų ryšių su skaitytojais palaikymo. — Neseniai spaudoje pasirodė šie vertingi leidiniai:

Mykolo Krupavičiaus

KUNIGAS DIEVO IR ŽMOGAUS TARNYBOJE

Šiam veikale mūsų teologas ir visuomenininkas iš širdies kalba kunigams ir katalikams pasauliečiams apie kunigo pareigas bei santykius su kunigu, einančiu Kristaus tarnybą žemėje. Knyga yra didelio formato, turinti daug ir svarios medžiagos sielovadiniam, visuomeniniam ir liturginiam gyvenimui. Jos kaina $7.00, — Liet. Knygos Klubo nariams trečdaliu pigiau. Ją turėtų įsigyti kiekvienas katalikas.

V. Pėteraičio

LIETUVIŲ-ANGLŲ KALBOS

ŽODYNAS

antra laida

Toks žodynas yra būtinas kiekvienam, besidominčiam vietos gyvenimo reiškiniais. Jo trūkumas buvo seniai jaučiamas, todėl ir nauda, jį įsigijus, bus tikrai didelė.

DR. JUOZAS PRUNSKIS

yra davęs lietuvių visuomenei visą eilę religinių knygų. Savo lengva plunksna ir vaizdžių stiliumi jis yra tapęs daugelio pamėgtu autoriumi. Jis daugiau mėgsta kalbėt faktais ir pavyzdžiais, surinktais iš savo ilgos laikraštininko patirties, perskaitytų knygų ir gyvenimo stebėjimo. Todėl jo raštai įdomūs visokio amžiaus ir išsilavinimo skaitytojui. Naudodamasis dešimčia kalbų, jis gali rūpestingai atrinkti faktus, kurie pamoko ir skatina, uždega ir vadovauja. Apkeliavęs visus penkis pasaulio kontinentus, ilgas valandas praleidęs prie knygų, bibliotekose ir tyrinėdamas kitus prieinamus šaltinius, jis šiai knygai panaudoja medžiagos, rastos net tokioje tolimoje Australijoje. Jau daugiau kaip 30 metų domėdamasis konvertitais, šiuo klausimu išleidęs knygą apie atsivertusias į katalikų tikėjimą moteris, dabar parodo daugelio vyrų kelius krikščionybėn.

„Vyrai klystkeliuose” atskleidžia intymius vidaus išgyvenimus, sielos kovas, juodą neviltį bei netikrumą ir tikrąjį džiaugsmą, suradus gyvenimo prasmę ir amžinųjų tiesų žavumą. Knyga ypač aktuali dabarties netikrumo ir ieškojimo laikams. Ji apima keliasdešimt rašytojų, mokslininkų, valstybininkų, karių, laikraštininkų ir kitų įžymybių, ieškojusių geresnių kelių ir juos radusių katalikų tikėjime. Tai bus daugeliui proga susidomėti istorinėmis asmenybėmis ir ateityje giliau jas ir jų dvasios pasaulį pažinti bei praturtinti savo žiniją.

Didysis mūsų knygos mecenatas prel. Pranciškus Juras savo stambia auka yra įgalinęs šią knygą išeiti dienos švieson. Jam priklauso nuoširdi lietuvių visuomenės, autoriaus ir leidėjų padėka.

Aplankas — dail. J. Pilipausko

Design by Joomla