Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.
Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

KUNIGAS
ANTANAS
ALEKSANDRAVIČIUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

LKMA knygų fotografinės kopijos

viršelis

K.J.Prunskis 

Kaip Mirė Nemirtingieji

Chicago — — — — — — — 1941

Išleido Liet. R. K. Šv. Kazimiero kapinių direkcija.

Išspausdino “Draugas” 2334 S. Oakley Ave., Chicago, Illinois

Išspausdinta 12,000 egz.

Kaip mirė nemirtingieji

Gyvenimas yra ne kas kitas, kaip bėgimas į mirtį, — bėgimas, kurio metu niekas negali nei akymirkai sustoti ar savo žingsnius sulėtinti.
                Šv. Augustinas,
                De civitate Dei 13, 10.

KAPAI — mirusiųjų miestas. Kapų velėna yra paslėpusi milijonus širdžių, kurios džiaugėsi gyvenimu, kurios mylėjo sau artimus žmones, bet kurios dabar baigia pavirsti vėl i žemę, i dulkes. Gerai, kad lankome mirusiųjų kapus, bet tų užgesusių mūsų mylimųjų atminimas teatkreipia mūsų dėmėsi į didžiąją ir neišvengiamąją tikrovę — mūsų pačių gyvenimo kelio pabaigą. Tikiu, kad mums bus naudinga arčiau pažinti, kaip šioje didžiojoje valandoje — atsiskyrimo momente laikėsi tos pasaulio garsenybės, kurių vardas ir atminimas nemirs per amžius.

PASKUTINĖS VALANDOS DIDŽIŲ
MOKSLININKŲ IR KITŲ
GARSENYBIŲ

— Kodėl astronomas pamilo mirtį. — Prima l’anima, — pratarė Benediktas XV.

— Prezidentas, kurs atspėjo, kad bus nužudytas.

Vargu ar kuris žmogus yra tiek naudos padaręs žmonijai, kaip mokslininkas

Pasteuras, kurs išmokino kaip kovoti su ligų užkrėtomis, kaip gintis nuo pasiutimo ligos ir t. t. Pagerbiant jo didžius išradimus jo vardu net liko pavadintas būdas maisto produktus apsaugoti nuo bacilų, nuo gedimų — pasterizacija. Pasteras pasakojosi, kad mokslas tik sustiprinęs jo tikėjimą. Kai mirtis ji paguldė į patalą, kai prie jo lovos susirinko žmona, vaikai, būrelis draugų ir mokinių, jis paėmė i rankas varini kryželi, pridėjo prie lūpų ir taip laikydamas kalbėjo “Tikiu...”, kol lūpos atšalo.    

*

Plačiai žinomas matematikas ir astronomas A. Cauchy prieš mirti pratarė:

—    Aš myliu gyvenimą dėl to, kad galiu ieškoti Dievo; aš myliu mirtį, dėl to, kad per ją randu Dievą”.

*

Kai didysis elektros srities specialistas, atradėjas Amperas buvo arti mirties, ji aplankė draugas Arago. Matydamas ligonio pergyvenimus Arago paklausė, ar Amperas nenorėtų, kad jam garsiai paskaitytų skyreli iš Kristaus sekimo. Amperas šypsodamasis pratarė:

—    Nėra reikalo. Visą tą knygelę aš jau esu atmintinai išmokęs.”

Susigyvenimas su tomis Kristaus tiesomis mokslininkui buvo paguoda mirties patale.

*

Kai garsusis taikos apaštalas Benediktas XV gulėjo mirties patale, kai gydytojai jam skubėjo pagelbėti, anas didysis popiežius pratarė:

—    Prima l’anima. Pirma noriu sielą aprūpinti šventais sakramentais.

*

Neužmirštamas muzikas, kompozitorius Bosini, pagarsėjęs savo kūriniu “Stabat Mater” ruošėsi sutikti mirtį. Kunigas ji atlankęs užklausė:

—    Maestro (taip šaukiami garsūs muzikai), ar tikite į Katalikų tikybos šventas tiesas ?

— Gerbiamasis, žmogus, kurs sukūrė “Stabat Mater” (stovi Motina po kryžiumi) turi tikėjimą savo širdyje.

*

Ozanamo vardas dėl to liko šimtmečiams nemarus, kad jis labai atjautė biednuomenės skurdą ir suorganizavo, vėliau visame pasaulyje paplitusias, šv. Vincento a Paulio labdarybės draugijas. Kai artėjo Ozanamo mirties valanda, priėjęs prie lovos jo brolis ramindamas skatino pasitikėti Dievu. Ozamas atsakė:

—    Ko gi aš turėčiau bijoti? Aš myliu Jį taip labai.

*

Visame kultūringame pasaulyje žinomas vardas Ekvadoriaus prezidentas Barcia Moreno ir jo šiurpus likimas. Savo atsidavimu tautai ir valstybei Garda Moreno daug buvo nusipelnęs. Piliečiai reikšdami jam pasitikėjimą išrinko valstybės prezidentu. Bet jis buvo nuoširdus ir veiklus katalikas, kas nepatiko masonams. Garcia Moreno žinojo, kad ji rengiasi nužudyti. Prieš duodamas priesaiką Moreno parašė laišką popiežiui, prašydamas jo palaiminimo. Laiške be kitko pareiškė pasiryžimą dirbti nežiūrint kliūčių:

—    Kokia gali būti man suteikta didesnė laimė, kaip dėl mūsų dieviško Išganytojaus kentėti paniekinimus ir šmeižtus. Bet dar didesnė laimė būtų, jei Jūsų, Šventasis Tėve, palaiminimas galėtų iš Dangaus išgauti man malonę, kad aš išliečiau kraują už Tą, kurs būdamas Dievu teikėsi prie stulpo ir ant kryžiaus išlieti iki paskutinio lašo savo kraują”.

Dar labiau pranašiškas laiškas buvo rašytas senam mokslo draugui Juan Aguire:

—    Aš būsiu nužudytas, bet aš esu laimingas galėdamas mirti už savo tikėjimą. Mes susitiksime Danguje.”

1875 m. rugs. 6 d., pirmą mėnesio penktadienį, kai Garcia Moreno po adoracijos ėjo iš bažnyčios, buvo jis užpultas ir mirtinai sužeistas sukrito ant bažnyčios laiptų. Prieš mirtį jis dar įstengė pasakyti:

—    Dievas niekada nemiršta.”

Tuo duodamas suprasti — mane galite užmušti, bet Dievas, kuriam aš tarnavau, gyvens amžinai ir aš gyvensiu Jame.

MIRTIS ATSKLEIDŽIA PASLAPTINGĄ UŽDANGĄ

—    Chopino atsivertimas. — Prezidento automobilis pas ligonį veža kunigą, o ministeris pasitinka.

Smarkus modernaus gyvenimo tempas, patrauklūs žavesiai, kuriuos kasdieną gyvenimas mums siūlo, nekartą pavergia visą mūsų dėmesį. Tik kai mirtis kaulėtais savo pirštais pasibeldžia į duris, atsiskleidžia uždanga ir atsiveria Amžinos Gyvatos paslaptys. Taip buvo ne su vienu nemirtinguoju.

Pasaulinio garso muzikas, kompozitorius Fridrichas Chopin pritapęs prie perdaug laisvų pažiūrų kompanijos, užmiršo tuos šventus jausmus, kuriuos motina jam mažam širdin buvo įdiegusi. Kai kompozitorius sunkiai susirgo, jį aplankė kunigas. Priminė didžiąją pareigą — susitaikinti su Dievu. Veltui, rodos, kalbėjo. Chopinas buvo šaltas tam reikalui. Tada kunigas paėmė kryžių, padavė ligoniui į rankas ir tarė:

—    Ar tu tiki, kaip tave motina išmokė? Tie žodžiai priminė kompozitoriui lamingas jaunystės dienas ir mielą motiną. Jis pradėjo verkti, kad buvo atšalęs nuo to, ką motina mokė branginti. Neilgai trūko, kad jis pakvietė kunigą išklausyti išpažinties ir priėmęs priešmirtinius sakramentus dar pratarė:

—    Dabar aš laimingas.

*

Prancūzų rašytojui Vjesanžui taip buvo įkyrėjęs beprasmis gyvenimas ir miestų trukšmas, kad jis ryžosi išvykti i Afrikos tyrus, i Sacharą ir ten nuošalume, ramybėje ieškoti tiesos. Paliegęs ir išvargęs grįžo jis po kiek laiko į Europą. Jo pirmas prašymas buvo:

—    Pakvieskite man kunigą!

Mirė 1937 metais, iš jo ramaus veido galėjai ir liūdesio valandoje išskaityti pasitenkinimą — jis jautėsi tiesą suradęs.

*

Vienas Prancūzijos senato pirmininkas, pagarsėjęs teisininkas Troglong sunkiai susirgęs pasikvietė kunigą, buvo aprūpintas sakramentais. Susirinkusiems pratarė:

—    Daug skaitęs, daug studijavęs ir ilgai gyvenęs, prisiartinus mirties valandai, pamatai žmogus, kad tikroji tiesa yra katekizme.”

Prancūzija, ypač daugelis jos vadovybėje stovėjusių žmonių, buvo pagarsėję savo betikybiška dvasia. Tačiau įsidėmėtinas vienas įvykis iš tos šalies gyvenimo, atsitikęs 1935 m.: švietimo ministeris Marcombe vyko į ministerių posėdį Elisiejaus rūmuose. Prie rūmų slenksčio staiga jį ištiko apopleksijos smūgis. Apie tą patyręs pats respublikos prezidentas pasiuntė savo automobilį, kad parvežtų kunigą su paskutiniais sakramentais. Iš artimiausios šv. Magdalenos parapijos buvo atvežtas kun. Mazais. Kunigą pasitiko ir prie mirštančio nuvedė minist. Ed. Herriot. Tas pats ministeris net patarnavo kunigui beteikiant paskutinį patepimą.

*

Ar nereikšminga, kad 1938 m., kai mirtinai susirgo prancūzų socialisto Bliumo žmona, jis ją nugabeno į privatinę katalikų vienuolių ligoninę, kur jo nuomone — sąžiningiausis gydymas ir rūpestingiausia priežiūra.

Naujosios pagonijos įkūrėjas gen. Liudendorfas, kai jį aplankė mirtina liga, taip pat persikėlė į katalikų vienuolių ligoninę, kur 1937m. ir numirė.

DIDIEJI LIETUVIAI

— Vysk. Valančiaus testamentas. — Apie mirtį džiovininkų — Vaičaičio ir Biliūno.

Vienas iš labiausiai lietuvių tautai pasitarnavusių žmonių, be abejo, yra vysk. M. Valančius. Dėl Lietuvos žmonių jis dirbo iki jėgos išseko, artinosi paskutinės Velykos jo gyvenime ir jis dar rusų valdžiai rašė:

—    ‘Pabaigęs 25 metus vyskupavimo, o 47 viešo tarnavimo ir sulaukęs 75 metų, aš dabar, suvargintas ilgo darbo, dažnai sunkiai sirgdamas, jaučiu nuolatinį mano fizinių jėgų mažėjimą ir todėl sunku man beatlikti mano vyskupiškas priedermes. Dėl ligos netekau balso ir negaliu net išeiti iš kambario, todėl pamaldų laikyti visai negaliu. Kadangi nuolat pasitaiko reikalo atlaikyti tas ar kitas pamaldas, man būtinai reikalingas pagalbininkas.”

Tačiau tas didysis lietuviškos liaudies prietelius taip ir nesulaukė, kad okupantai rusai leistų atvažiuoti jo prašomam pagelbininkui. Senelis Valančius mirė 1875 m. gegužės mėn. 17 d. Po jo mirties ant stalo rasta lyg testamentas — du jo atsišaukimai į žmones. Viename jis rašo:

—    Kentėkite visa, ką daleis Viešpats; nerūgokite ir žinokite, jogiai sulauksite gadynės, kurioje praslinks persekiojimai ir vėl su džiaugsmu giedosite bažnyčiose žemaitiškai ir lietuviškai šventas giesmes... Norėčiau ir numiręs jums būti naudingas ir būsiu, jei skaitydami tą raštą, išlaikysite perspėjimus tame padėtus.”

Lietuvis rašytojas Pranas Vaičaitis, poetas, kurį džiova užsmaugė, bet kurio dainos tebėra gyvos, kartą atvažiavo i Šakius pas gydytoją. Tačiau pirma nuėjo i bažnyčią, atliko išpažinti ir tik tuomet pasuko pas gydytoją. Kai jautė, kad artinasi jo mirties valanda, klausėsi dvasiškų skaitymų, mirė žegnodamasis ir su Dievo žodžiais lūpose. Viename savo eilėraštyje poetas prisipažįsta, kad įsižiūrėjimas į nuostabiąją gamtą veda prie Kūrėjo:

Tąsyk nyksta abejonė
Apie Augštojo esybę,
Per kurio tiktai malonę
Žmogus gal pažint teisybę.

*

Kaip labai atjautė mūsų skurstančią liaudį rašytojas J. Biliūnas! Buvo laikas, kad jis buvo nutolęs nuo tikybos, bet kai žiauri džiova privertė jį giliau susimąstyti, perkainoti gyvenimo vertybes, kiti jausmai gimė jo širdyje. Apie rašytojo paskutines gyvenimo dienas p. J. Biliūnienė rašo:

— Ilgas gulėjimas lovoje atmainė jo dvasišką gyvenimą. Į galą savo gyvenimo pradėjo visai tikėti. Mirti nesibijojo, bet gyventi neišpasakytai troško. Tikėjime matė daug poezijos; džiaugėsi labai atgavęs tikėjimą. Nekartą kalbėdavo: “Gerai, kad aš nieko savo gyvenime neatkalbinėjau nuo tikėjimo; tikėjimas žmogaus nekvailina...” Rengėsi išpažinti atlikti pas vieną asketą kunigą. Evangelija nuolat buvo prie jo lovos, skaitydavo dažnai ir gėrėdavos, kad tiek daug paezijos, doros... Nuo atvažiavimo į Zakopanus, pradėjo mąstyti apie tikėjimą. Juo tolyn, juo labyn brido i tuos jausmus. Sakydavo: “Dieve mano, kad nors ilgiaus pagyventi: bent parašyčiau daugiau... Gyvensiu taip, kaip mano sąžinė sako, o jeigu kas nori, tegul juokias iš manęs.”

Iš to džiovininko krūtinės kiek laiko prieš mirtį prasiveržė prisipažinimas:

—    Gulėdamas, Mamyt, ilgą laiką patale, daug skaitau ir misliju. Ir persitikrinau, kad brangiausias daiktas žmogui tai tikėjimas.”

*

Kiek daug Lietuvai pasitarnavo, kiek daug dėl to kančių pakėlė arkiv. Jurgis Matulevičius. Įspūdinga ir pamokinanti jo mirtis. Dirbo iki paskutinei valandai. Nakčia šaukiamas gydytojas. Skubi operacija. Priima Viatiką. Slaugančiai sesutei prataria :

—    Bus gana, keliausiu amžinybėn. Ateina prie jo vienas tėvelis marijonas. Prašomas, Ekscelencija laimina vienuoliją dėdamas rankas ant atėjusio galvos, darydamas kryžių ant jo kaktos ir tardamas:

—    Rikiuokitės, pasišvęskite. Rikiuokitės ir pasišvęskite.

Ligoniui suteikiamas paskutinis patepimas. Net ir prieš mirti Ekscelencija save užmiršęs prataria paskutini sakramentą suteikusiam kunigui.

—    Dabar gali eiti namo. Pasilsėk... Pats ligonis pradeda kalbėti kažkokios psalmės žodžius. Sudeda rankas, pusračiu atskiria — laimina. Tai buvo jo paskutinis palaiminimas.

Vėl ligonis pažvelgia i šalia jo stovinčią slaugę, paklausia jos vardo ir prataria: — Klapkis ir kalbėk su manimi.

Sesuo atsiklaupia, kartoja žodžius, kuriuos taria mirštančios lūpos:

—    Aš Viešpaties tarnaitė i Aukščiausiojo rankas sudedu tris paprastuosius įžadus...”

Ark. Matulevičius po to užgeso 1927 m. sausio 27 d. ryto 3 val. 45 m.

KAIP MIRĖ ŠVENTIEJI

—    Asyžiaus vargdienis. — Kaip mirė šv. Teresėlė.

Vargu ar kuris kitas žemės sūnus turėjo tiek įtakos į dvasinį žmonijos atsinaujinimą, kaip Asyžiaus vargdienis — šv. Pranciškus. Jisai, kai pajuto, kad jau artinasi jo gyvenimo vakaras, paprašė, kad jį ant neštuvų pasidėję nuneštų į švč. Marijos

Parcijunkulos bažnytėlę. “Jis norėjo savo žemišką gyvenimą ten pabaigti, kur jo siela buvo gavusi naują gyvenimo šviesą, kur įvyko jo posūkis šventųjų kelias,” — taip rašo jo biografas (gyvenimo aprašytojas). Kai nešėjai atėjo iki pusiaukelės, šventasis liepė sustoti, pakėlė akis į savo gimtąjį miestą Asyžių ir sukaupęs savo paskutines jėgas taip su juo atsisveikino:

—    Viešpatie, Jėzau Kristau, atsiminki tą savo perdaug gausų gailestingumą, kurį man parodei ir duok, kad visada čia būtų buveinė tų, kurie Tave pažįsta ir kurie Tavo vardą garbins amžinai”.

Ir mirties valandoje šventasis ne tik prisiminė Kūrėją, bet ir gražiąją gamtą giedodamas taip gražų himną saulei, atsisveikindamas su numylėtais kalnais.

*

Šv. Bernardas ir labai sirgdamas, jausdamas, kad jau mirtis priartėjo, kasdien laikė Mišias. Savo broliams vienuoliams jis kalbėjo:

—    Geriausias būdas gerai numirti yra save drauge su Jėzumi aukoti ant švento altoriaus.

Broliai vienuoliai gi ėmė su ašaromis melsti, kad Dievas grąžintų jų mylimam tėvui sveikatą. Kažkaip šv. Bernardas ėmė atsigauti. Sužinojęs apie maldas, jis susirūpinęs kalbėjo:

—    O mano vaikai, kam jūs mane norite iš mirties išplėšti? Kam jūs dar norite ant žemės palaikyti tokį menką žmogų, kokiuo aš esu? Jūsų maldos mane sulaiko nuo to, ko aš taip seniai ilgiuosi. O, aš jūsų prašau, mano vaikai, nekliudykite man mirti, kad aš galėčiau eiti pas mano Dievą.”

Tie gi verkdami kalbėjo:

—    Mielasai tėve, pasigailėki savo vaikų, kuriuos maitinai šventais patarimais! Kas bus su mumis, jei mus apleisi.

Ligi širdies gelmių sujaudintas šventasis Dievo tarnas su ašarotomis akimis pratarė:

—    Aš jau nežinau, kaip man laikytis — pasiduodant dvasinių vaikų meilei liktis čia, ar skubėti pas Dievą, kurį myliu.”

Tai buvo jo paskutiniai žodžiai.

*

Kai didysis labdarys Klemensas Hofbaueris buvo parblokštas į mirties guolį, laikrodis numušė dvyliką ir varpai suskambėjo kviesdami kalbėti Viešpaties Angelas. Stovintieji aplink mirštantįjį buvo taip susirūpinę ligoniu, kad net nei neišgirdo varpų šauksmo. Tačiau šventasis ligonis išgirdo ir paskutinį kartą pakvietė savuosius melstis. Kai jie pasimeldę pakilo nuo grindų ir prisiartino prie ligonio lovos, šventasis buvo jau ramiai užmigęs amžinu miegu.

Mažasis Karmelio žiedelis — šv. Teresėlė Kūdikėlio Jėzaus — susirgo paskutine savo liga; atėjusi jos apžiūrėti slaugytoja atrado ją su sunertomis maldai rankomis.

—    Ką jūs darote? Juk turite stengtis užmigti!

—    Aš negaliu, dėl to meldžiuosi.

—    Ką gi jūs sakote Jėzui?

—    Nieko nesakau. Aš myliu jį, daugiau nieko.

Kai šv. Teresėlė mirė, jos žvilgsnis buvo pakeltas prie krucifikso. Ji dar įstengė ištarti:

—    O, aš myliu Jį! Mano Dieve, aš... myliu... Tave!...”

*

Prisiminus tas paskutines didžiųjų žmonių valandas, kažkaip mumyse sustiprėja tikėjimas į gyvenimą, kurs tęsiasi toliau už juodų mirties velionų, kurs amžiais nesibaigia.

Mes girdime liūdnus vargonų balsus ir motinų raudas atsisveikinant su gulinčiais ant katafalio numylėtais asmenimis, bet drauge mes prisimename, kad išgirsime ir džiaugsmingą angelo trimitą, kurs amžių pabaigoje įpūs gyvybę į dulkėsna pavirtusias širdis.

Mes šluostome ašaras prie mylimųjų kapo, bet drauge mūs veidą nušviečia vilties spindulys, kad pasimatysime Danguje ir tada jau niekas, o niekas mūsų nebeiškirs.

Design by Joomla