Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.
Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

KUNIGAS
ANTANAS
ALEKSANDRAVIČIUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

LKMA knygų fotografinės kopijos

viršelis

Dr. Juozas Prunskis

SILPNAME KŪNE... 

pemkus

 

IMMACULATA 1961

NIHIL OBSTAT
             Stasys Yla
                          Censor Librorum

IMPRIMATUR
             † Vincent J. Hines
                          Bishop of Norwich

October 9, 1961

Immaculata Press, Putnam, Connecticut

vladas prunskis

 

A. a. dr. Vladas Prunskis,

kurio atminimui skiriamas šis leidinys; prie šios knygos išleidimo prisidėjo jo motina, jo žmona dr. Albina, jo seserys Anelė ir dr. Ona, jo broliai kun. Juozas ir Jonas.

ĮŽANGOS VIETOJE

Ilgas dienos ir nakties valandas šių eilučių autoriui teko budėti prie beviltiškai vėžiu sergančio brolio, būti liudininku giliausios tragedijos taip artimo žmogaus likimo. Tegu atleis skaitytojas, jeigu bus praskleista uždanga ir parodyta trumpa iškarpėlėkas vyko prie ligonio lovos. Po paskutinės sunkios operacijos, nuvykus aplankyti, ligonis dr. Vladas Prunskis gulėdamas pabalęs su įdubusiomis akimis dusliu balsu prabilo:

—    Nebeišauginau savo vaikų...

Ir pravirko.

Baisiai sunku matyti verkiantį vyrą.

Bandoma guosti:

—    Švytinimus gi daro kasdien. Sunaikins ligos paliestas ląsteles.

—    Bet švytinant naikina ir mažyčius kraujo kapilarus,atsiliepia ligonis. Kaip sunku gydytoją paguosti. Juk jis daugiau žino ir supranta savo beviltišką padėtį, nors ir parūpinant geriausią medicinišką pagalbą. Bet vis darlyg saviškius guosdamas ligonis prataria:

—    Kariaunu vis kiek galiu: valgau, stengiuos pavaikščioti.

Gydytojai namiškiams pranešė, kad padėtis be vilties ir kad tegu važiuoja į namus pabūti su šeima, kol dar gali parvažiuoti. Jis lyg svyravo, tardamas:

—    Nenoriu, kad vaikai matytų mano mirtį.

Dėl vaikų juk gyventa ir planuota:

—    Kad nors dešimtį metų būčiau dar pagyvenęs, vaikus dar būčiau patempęs,prataria sirgdamas. Tai vėl kitą dieną atsimena:

—    Ryt Teresėlės gimtadienis, jau ji 13 metų. Ji vis man buvo tokia gera. Nuo rudens pradės eiti į Marijos Aukšt. mokyklą. Maniau vis ją iš mokyklos parvešiu grįždamas iš Nabisco fabriko... Nebeparvešiu...

Ir jo lūpos tamposi, o akys prisipildo ašarų.

—    Ar geriau nori ligoninėj, ar namie gydytis?klausia namiškiai.

—    Vistiek. Nei ligoninėj, nei čia nieko man nebegali pagelbėti.

Praeiviai dažnai jį matydavo giliam nuliūdime išėjusį pasėdėt sodnely. O kitą kart lyg pro ašaras bandydavo humoru prabilti:

—    Kad nors iki rugsėjo mėnesio datraukti; sarmata gi mirti nė 47 m. neužbaigus.

Buvo giliai religingas. Kažkokia ramybė jo veido bruožuose pasirodydavo atnešus šv. Komuniją. Mėgo, kai beveik kasdien visi trys vaikai su seserimi ar žmona, ar broliu suklaupę maldas kalbėdavo.

Buvo didelis dienraščio ”Draugo” mylėtojas. Skaitė, kol tik galėjo laikraštį rankose išlaikyti, o kai nebepajėgė, pasisukęs ant šono, pasitiesęs prieš akis vis skaitė. Kai ir tai buvo persunku, mielai klausė jam paskaitomų naujienų.

Su gailesčiu stebėdavo, kaip čiauškėdavo kambary jo 3 metų sūnelis.

Ligonio jėgos tirpo. Ėmė rastis baisūs skausmai. Ir narkotikai nebeįstengdavo apmalšinti, ir tada pro aimanas prasiverždavo:

—    Degu skausmuose, mirštu iš skausmo.

—    Tu kaip kankinys. Aukoki kentėjimus Viešpačiui. Tavo kančia nebus beprasmė.

—    Darau tai, darau,atsiliepia ligonis, bet ir prideda:

—    Jau artėja pabaiga.

Matėsi, kad gyvybė gęsta. Tik skausmai baisiai plėšo. Ir ligonis pakartotinai prataria:

—    Dievuli, kaip sunku mirti. Žinojau, kad sunku, bet niekad nemaniau, kad taip labai sunku.

Sunku buvo ir artimiesiems. Per 24 val. paroje prie jo buvo budima.

Paskutinėmis dienomis ligonis dar išreiškė savo troškimą:

Kad galėčiau dabar nueiti į bažnyčią, išklausyt mišių, atlikt išpažintį ir ten pat numirti.

Tas troškimas tik iš dalies išsipildė: šv. sakramentais jis buvo aprūpinamas kasdien, o į bažnyčią atneštas tik su karstu...

Bet yra didžioji paguodanesibaigiantis gyvenimas amžinybėje.

Kasdien stebint tą juodą gilią kančią, teko ieškoti paguodos žodžių ir jausti, kaip nedaug jų galima surasti tada, kai jie labiausiai reikalingi.

Tai davė akstiną rinkti medžiagą ir ją paskleisti periodinėje spaudoje. Rašytojas J. Aistis vieną iš tų laikraščių užsakė vienam lietuviui ligoniui į sanatoriją Vokietijoje. Po kaikurio laiko atėjo ano ligonio laiškas, išspausdintas "Laive” 1960 m. rugs. 10 d. Čia tas ligonisAlbertas Kajutispasakojasi skaitęs tas sergantiesiems skirtąsias mintis. Jis rašė, kad jose "labai teisingai yra nušviesta, ką mes ligoniai galvojame, ir duota keletas patarimų, ką turėtume daryti, kada esame visai pavargę savo mintyse. Jau 10 metų kaip aš gydau savo pairusią sveikatą vienoje Vokietijos sanatorijoj, ir prie gerų mano norų nesiduoda mano žaizdoti plaučiai pagydomi. Nekartą ir man ateidavo mintis, kad aš niekam nesu reikalingas, esu tik našta kitiems, kurie mane globoja. Eisiu, padėsiu galvą po traukiniu, ir bus viskas baigta. Aš žinau, kad taip daryti neleidžia mano tikėjimas. Neskubėjau paimti rožančiaus arba maldaknygės, kad išblaškytų mano piktas mintis. Stengiaus palikti kur nors vienas, ir žodžiu, tyliai kalbėjau su Dievu: 'Dieve, Tu matai, kad aš nebepakeliu savo kančių. Sustiprink mano valią, nes aš persilpnas likau savo mintyse’. Atsakymas ateidavo gana greitai: 'Kantrybės’. Po to aš pagalvojau, kaip kvailai aš įvertinu savo gyvybę. 'Dieve, mano kančios palyginti su Tavo yra juk labai mažos. Kodėl man nesutikti su Tavo valia. Juk mus visus myli’.

Dabar aš pagalvoju, kad yra žmonių, kurie daugiau už mane kenčia, mano plaučių žaizdos nėra jau taip skausmingos. Kada mano gyvenime atsiranda tai, kas man yra skaudu, ne vien fiziškai, bet ir dvasiškai aš stengiuos pasikalbėti su Dievu, visada randu paguodą ir nusiraminimą. Tarpe daugelio mūsų atsiranda visokio tikėjimo ligonių, kurie pavargę nuklysta iš tikro kelio ir baigia gyvenimą savižudybe. Kas paskaitytų kun. J. Prunskio mintis ir įsigilintų, niekuomet to nepadarytų.”

Tas laiškas buvo dar naujas akstinas šias mintis išleisti atskiru leidiniu, ką ir padarau, ypač norėdamas pagerbti atminimą savo brolio a. a. dr. Vlado Prunskio, kurio sunki kančia buvo įkvėpimas šiam minčių ir faktų rinkiniui atsirasti.

AUTORIUS

1

Kentėjimus padėki prie Mokytojo kojų

— Tyroji meilė tai Dangaus nostalgija ir skausmas tai išsilaisvinimas iš žemės, — taip rašė aklas rašytojas Nino Salvaneschi savo knygoje "Saber sufrir” (Mokėk kentėti).

Kentėjimas turi gilią prasmę, nes tik jis, kaip sako minėtas rašytojas, gali parodyti tavo vertę ir pasverti tavo širdį. Tačiau vien tik žmogus tegali ieškoti kentėjimo prasmės, ir tai yra mūsų gyvenimo paslapties dieviškasis atžvilgis...

—    Kodėl pasaulyje yra tiek daug kentėjimų, kaip gėlių daržely ir kaip žvaigždžių danguje? — klausia N. Salvaneschi, ir atsako: — Todėl, kad kiekvienas skausmas turi atskirą atspindį, tačiau kentėjimų šviesa yra ta pati, vienintelė ir tai ta, kurią religija mums atneša.

Rytiečių mintytojas Krishnamurti patarė:

—    Savo kentėjimus padėkite prie savo Mokytojo kojų.

Tai galima padaryti įžvelgiant juose dvasinę prasmę. Tai nurodė net ir pesimizmo atstovas Schopenhaueris, tvirtindamas, kad kentėjimas tai sielos nuskaidrinimas.

Kompozitorius Ričardas Wagneris "Par-civalyje” galėjo pasakyti:

—    Visi žmonės yra reikalingi Išganytojo, kuris juos išvaduotų iš desperacijos, į kurią įveda nesuskaitomi nusivylimai ir gyvenimo skausmai. Kristus ir yra tasai Išganytojas.

Vienas didžiųjų skausmų ir kentėjimų yra liga. Bet ji, kaip sako rašytojas N. Salvaneschi, su savo fiziniais apribojimais atneša dvasinį išaugimą, tiems, kurie moka to siekti. Prie ligonio lovos prikryžiuotieji mąsto apie dangų. Liga tai silpnumas, kuris išbando mūsų stiprybę. Liga žmogui padeda išsilaisvinti iš egoizmo tuštybės ir įsijungti į dieviškos darnos simfoniją žemėje. Liga tai kūno kalėjimas, kuris supratingam žmogui padeda atnešti laisvę sielai. Sirgimas tai išbandymas, atsinaujinimas, net nauja transfigūracija. Tarp dygių ligos spyglių išauga dvasinės laimės rožė.

Padėdami kits kitam to tikslo siekti, chroniškieji ligonys net yra sudarę tarptautinę ligonių sąjungą, kurią 1914 m. įkūrė medicinos studentas L. Peyrot, pats aštuonerius metus sirgęs džiova. Kiekvieno mėnesio 18 dieną ligonių sąjungos narys, kiekvienas savo kentėjimų vietoje, atlieka dvasinio susikaupimo momentus.

Ligoniui tenka atsižadėti nepriklausomumo, daugelio malonumų, darbo, pajamų, tačiau jis gali pasinaudoti tyla, vienatve, savo gyvenimo nauju vertinimu, įžvelgimu, įsimąstymu į savo praeitį ir naujų gilesnių planų kūrimu ateičiai.

—    Ir taip, visas kūno kentėjimų vargas pavirsta nepramatomu sielos turtu, — skelbia rašytojas Salvaneschi, pats daug paguodos radęs visiškame aklume.

Legenda pasakoja apie vieną šventą kankinį, kuris be galo daug iškentėjo ištemptas ant sienojaus. Tačiau tas sausas medis vėliau pražydęs. Ir ligonyje, kuo daugiau kenčia kūnas, tuo skaisčiau gali pražydėti siela. Kūno spazmų tampoma siela gali darniai įsijungti į pasaulio harmonijos ritmą. Kryžius mums pavirsta sparnais, nešančiais į amžinybės laimę.

—    Nėra didesnės laimės, — skelbė vienas ligonis, — kaip savyje jausti kibirkštėlę to amžinybės gaisro... Liga tai asmenybės praturtinimas.

Minėtas rašytojas Salvaneschi praveda vaizdžią paralelę (palyginimą) tarp dvasininko ir chirurgo darbo:

—    Jo darbas yra šventas kaip ir kunigo. Abu stengiasi išgydyti: vienas kūną, kitas sielą. Kunigas celebruoja, chirurgas — operuoja. Chirurgas su baltu drabužiu, kunigas —    su liturginiu rūbu. Chirurgas išplauna skaudulius, kunigas — padeda išoperuoti nuodėmes. Gydytojas neša sveikatą, kunigas —    absoliuciją. Vienas mus iš naujo pastato ant kojų, kitas mums grąžina vidaus ramybę, ir abudu mus atnaujina... Bažnyčiose sielos šaukiasi išganymo, ligoninėse kūnai meldžia sveikatos. Ten Kristaus kančia pakartojama, čia ligonys yra prikryžiuoti.

Tos dvasinės prošvaistės ligoje padaro, kad net patsai tamsiausias dalykas — mirtis —    mums nebeatrodo taip šiurpi ir daugelis galime su Ciceronu kartoti:

—    Tai, ką vadiname gyvenimu, yra tik lėta mirtis, gi pati mirtis yra tikrojo gyvenimo pradžia.

—    Mirtis, — skelbė Chateaubriandas,— yra promocija, pakėlimas į aukštesnį gyvenimą.

Štai ką reiškia įžvelgti gilesnę dalykų prasmę. Dėl to teisingas buvo anas rašytojas, skelbęs, kad kentėjimas yra pančiai, tačiau mokėjimas kentėti yra sparnai. Kas kenčia, žiūri į žemę, bet kas moka kentėti —    pakelia savo akis į dangų.

Dėl to Paskalis mokėjo pasakyti:

—    Viešpatie, tenepritrūksta druskos mano valgiui ir kentėjimo mano gyvenimui. Dėl to ir šv. Augustinas, tasai pirmųjų krikščionybės amžių filosofas, galėjo skelbti:

—    Koksai gi kryžius gyventi be kryžiaus!

Karalius Karolis V, kai Ispanija jau buvo įsistiprinusi pietiniame Amerikos pusrutuly, galėjo pasakyti:

—    Mano imperijoje saulė niekada nenusileidžia.

Kentėjimo ir ligos prasmę žinantis žmogus lygiai galės pasakyti, kad jo gyvenime niekada saulė nenusileidžia — nei džiaugsme, nei kentėjime, ligoje.

Kentėjimas mums duoda dvasinės jėgos ugdyti savo pačių charakterį ir padeda mums įžvelgti į kitų širdis bei suprasti mūsų artimo likimą. Yra žinomas šūkis: "Per crucem ad lucem” — Per kryžių prie šviesos. Anot šv. Augustino, Dievas yra taip galingas, kad ir iš blogumo įstengia išgauti gera. Eugenijus Malossi — aklas, kurčias, nebylys ir kvapo negalįs pajusti — su džiaugsmu atlikdavo mechaniko darbą.

Šv. Teresėlė Vaikelio Jėzaus, sirgdama tuberkulioze, įstengė paslėpti savo skausmus ir spindėti pavasariu. Apkurtęs Beetho j venas sukūrė skausmo giesmę — savo devintąją simfoniją.

Kentėjimas tai skausmo krikštas kiekvienam iš mūsų. Kentėjimas, sujungtas su Kristaus kryžiumi, yra viena iš pačių galingiausių jėgų išgelbėti žmoniją, tačiau, kad mokėtume kentėti, reikia išmokti tikėti. Ir tada ateina didžioji palaima, nes kentėjimai praeina, bet jų pamoka pasilieka. Erškėčiuotojo kelio pamoka neužmirštama.

Kaip sunki liga bebūtų, sergantysis niekada neprivalo kristi į desperaciją. Kaip aukščiau minėjome, jam kiekvienoje ligoje yra daug galimybių laimėti dvasinius lobius. Iš kitos pusės, kiekvienoje ligoje yra daug vilties išgyti, o ir chroniškai sergant yra galimybių daug ką atsiekti.

Netaip seniai Amerikoje buvo įšventintas kunigu Francis G. Peterson. Antrojo Pasaulinio karo metu jis buvo baisiai sužeistas ties Moselle upe Prancūzijoje. Viena jo veido pusė buvo nunešta. Viena akis — sunaikinta. Jisai gulėjo be sąmonės per išti-sas 10 dienų. Po to sekė daugelis metų gydymosi ir operacijų. Gydytojai atnaujino bombų išplėštą veido pusę. Atsigavęs, jis stojo į seminariją, studijavo 8 metus ir tapo įšventintas kunigu.

Reta muskulų nesveikata, vadinama Oppenheim liga, sergąs Robert Michael Keller važiuojamoje kėdėje būdamas gavo aukštesniosios mokyklos baigimo diplomą Chicagoje, Spalding mokykloje. Nors jis visą laiką turėjo praleisti vežiojamoje kėdėje, tačiau jis buvo mokyklos laikraščio redakcijos narys, salių sargybinių leitenantas, berniukų atletinės sąjungos narys. Baigęs aukštesniąją mokyklą, įstojo į Roosevelt universitetą studijuoti psichologiją. Atostogas jis yra praleidęs stovykloje, kur išvežami muskulų distrofija sergą vaikai, ir teikęs jiems suraminimo. Namuose jis mėgsta dainą ir net sudarė pats sau palydą mušamaisiais instrumentais.

JAV-se, Betty Behrend, 31 m. amžiaus, atsivertusi iš liuteranizmo į katalikybę, iš ligoninės lovos įstengė vadovauti Moterų Savanorių sąjungai, kuri paruošia katalikes moteris misijų tarnybai. Betty buvo pasirinkusi modelės karjerą, tačiau krisdama nuo laiptų taip susižeidė, kad pateko į Šv. Marijos ligoninę. Čia buvo jos pirmas artimesnis susidurimas su katalikais ir ji tapo konvertite. Pati norėjo tapti misijonierė, tačiau liga neleido.

Specialų JAV prezidento pagyrimą gavo pusiau paraližuotas Charles E. Caniff. Jis nevaldo kojų ir visą laiką būna vežiojamoje kėdėje. Gyvena Wilmette, netoli Chicagos. Buvo išrinktas egzekutyvo direktoriumi Rehabilitacijos Centrų konferencijos. Jis pats Indianoje įsteigė invalidų rehabilitacijos centrą, išaugusį iki pusės milijono dolerių vertės. Vedė ir susilaukė dviejų dukterų.

Polijo ligonis, tapęs invalidu būdamas 2 m. amžiaus, Conrad Dube negalėjo vaikščioti iki 12 m. amžiaus ir negalėjo kalbėti iki 16 m. amžiaus. Tačiau artėjant 30 m. amžiaus jis 1953 m. dviračiu išvyko iš savo gimtojo Quebeco ir dviračiu aplankė 38 kraštus, padarydamas 159,000 mylių kelio, iš viso kelionėje išbūdamas 7 metus.

Genevieve Caulfield buvo akla nuo 17 m. amžiaus. Tačiau ji įstengė parašyti savo autobiografiją, pavadintą "The Kingdom Within”. Joje ji, jau sulaukus 70 m. amžiaus, pasakoja apie savo pastangas mokyti aklus japonus ir ugdyti suartėjimą Japonijos su JAV. Daugelį rytiečių ji išmokė anglų kalbos, daugelį išmokė aklųjų rašto, atidarė aklųjų mokyklas Bangkoke ir Saigone. Korėjos karo metu pergyveno namų areštą. Tolimuosiuose Rytuose ta akla moteris per 35 metus dirbo švietimo darbą. Ji kalba:

— Mano širdis yra pilna, kai aš mąstau apie Jo Karalystę mumyse, kas įgalina mus, nepaisant mūsų invalidiškumo, daryti Dievo darbą žemėje.

Akloji Jeanne Brooks įstengia surinkti daugybę dovanų Manteno Valstybinės ligoninės ligoniams. Pati būdama akordeonistė, gražiai pralinksmina sergančiuosius. Nežiūrint, kad ji pati savo šeimoje augina du sūnų, per pusketvirtų metų jį įstengė Manteno ligoninės pacientams pašvęsti 1,500 darbo valandų, ir tai savanoriškai, neieškodama atlyginimo, ir tai būdama akla.

Amerikietė T. Keitlen, 1955 metais įvykus jos akies užsikrėtimui, prarado regėjimą. Ir vis dėlto ji, padedama kitų, įstengė parašyti knygą "Farewell to Fear”, kur ji pasakoja savo kovas, kurių dėka ji pasiekė galimybę vesti normalų gyvenimą.

Prancūzijoje ligoniams yra leidžiamas laikraštis “Presence”. Jame 1957 m. buvo parašyta apie kan. Jean Turrell, kuris sirgo nuo pat seminarijos laikų, bet kuris įstengė eiti susirgusių jaunų krikščionių darbininkų sąjungos narių kapeliono pareigas, nuo 1938 m. suorganizavo šv. mišių transliavimą per radiją ligoniams ir buvo ligonių apaštalavimo sąjūdžio sekretorius Prancūzijoje.

Rhode Island valstybės parlamentas 1958 m. į savo aukščiausiojo teismo teisėjus išrinko William Edmonds Powers, aklą per paskutinius 30 metų. Tas žmogus buvo 20 m. jaunuolis, kai jam betaisant radiją vielelė įstrigo į akį, išsiplėtė užkrėtos ir jisai tapo aklas. Netekęs regėjimo, jis įstojo į aklųjų institutą. Čia išsilavinęs, baigė Bostono universitetą. 1938 metais buvo išrinktas į Massachusetts parlamentą. Nuo to laiko jis darė karjerą. Buvo išrinktas JAV senatoriumi, prie prez. Trumano net buvo JAV generalinis prokuroras. Visuose darbuose jam padeda uoli sekretorė. Ne kartą jis yra pareiškęs, kad gyvenimu yra patenkintas ir laimingas.

Dr. Joseph Hopkins susirgo vėžiu ir, bedarant jam operaciją, 1929 metais tapo išplautos balso stygos; jis visiškai prarado galimybę kalbėti. Tačiau jis nesugniužo. Rašant šias eilutes (1961 m.) jis jau buvo sulaukęs 74 m. amžiaus ir vėl išmokęs kalbėti. Tuoj po anos sunkios operacijos, jisai po šešių mėnesių, pasveikęs, vėl lankė ligonis ir su jais susižinodavo raštu, kadangi negalėjo kalbėti. Vis dėlto tai buvo nepatogu. Jis pradėjo skaityti knygas ir žurnalus apie dirbtinę gerklę ir apie dirbtinę "garsų dėžę”. Tačiau jokių galimybių nesimatė. Išgirdęs iš gydytojų, kad kai kurie išmoksta kalbėti, nors ir netekę balso stygų, jisai pradėjo ilgą ir sunkų praktikavimąsi. Po ilgo laiko jam pavyko prašvokšti kažką panašaus į "Ne”. Tada jis ėmė praktikuotis ištarti alfabeto raides. Ir pagaliau atkaklus darbas davė rezultatus — jis įstengė susikalbėti. Po to jis išmokė apie 50 vyrų ir moterų, kuriems buvo išoperuotos gerklės, kaip kalbėti. Jis buvo uolus katalikų mokyklų rėmėjas, jų organizatorius. Popiežius Pijus XII jam už tai suteikė Šv. Gregoriaus vyčio garbę ir "Pro Ecclesia et Pontifice” medalį, o Texas Medikų draugija jį 1959 m. išrinko garsiausiu jų valstybės gydytoju, žmogų, kuriam susirgus vėžiu buvo išplauta gerklė...

Taigi — visa eilė sunkių ligonių mums yra pavyzdys, kaip daug galima pasiekti savo kantrybe ir ryžtu.

2

Sveika dvasia liguistame kūne

Ligos parblokštam žmogui svarbu jausti, kad jo dvasia tebėra sveika ir kad nevalia leisti kūno negalėms supančioti sielos polėkių.

Mažoji Bernadeta Soubirous savo vaikystę praleido skurdžiame bute, kuris buvo įrengtas buvusiame kalėjime. Nekartą ji turėdavo, prispaudusi veidą prie geležinių grotų, pasilikusių mažame langelyje, gaudyti pašvinkusį miestelio kvapą, nes sirgo astma.

Ji buvo taip nestipri, kad, kai 1866 m. įstojo į vienuolyną Nevers mieste, vyresnioji kalbėjo:

—    Juk tu visiškai be sveikatos. Tai daugiau ligoninei tinkąs įnamis. Vaikų mokymui ji neparuošta, ligonių slaugymui — pati per silpna. Daugiausia ką ji gali — būti naudinga apie namus.

Kita seselė tiksliau apie ją atsiliepė:

—    Žiūrėkite, ji turi nuolatinio kentėjimo antspaudą.

Ir ta liguista, daug kentėjusi mergaitė, silpna kūnu, bet galinga dvasia, tapo Marijos apsireiškimo skelbėja, neužmirštama šventoji, nors ji mirė teturėdama tik 35 m. amžiaus (1879).

Kardinolas Newmanas visą savo gyvenimą buvo liguistas, beveik visada priverstas glūdėti savo kambary. Nesveikata kliudė bet kokį veikimą, o kokių puikių veikalų jis parašė ir kiek daug atsiekė!

Kun. dr. Robertas Svoboda, daugiau kaip 20 metų išbuvęs ligoninės kapelionu, daug šioje srityje turįs patyrimo, pasakojasi kartą gavęs tokio turinio laišką:

—    Šias eilutes rašau aš dantimis. Mano rankos negali vedžioti plunksnakočio. Nevaldau savo sąnarių nuo septyniolikos metų. Iš pradžių buvo labai sunku man ir mano namiškiams, tačiau dabar nesiskundžiu savo likimu. Tikiu, kad ir šis mano beviltiškas kentėjimas turės prasmę ir vertę Dievuje. Aukoju jį už pasaulio taiką.

Olandė Liudvina Schieden 1394 m. buvo su draugėmis išėjusi čiuožti. Jau buvo užsidėjusi vieną pačiūžą ir pasilenkė antros užsidėti, kai staiga draugė, visu smarkumu čiuoždama artyn, dūrė jai smaila pačiūža į šoną.

Mažame kaimely viduramžį buvo menka mediciniška pagalba. Keturiolikos metų mergaitė sužeista, vėliau buvo tos žaizdos kankinama per 37 metus. Nekartą mergaitę kankino klausimai:

—    Kodėl gi kaip tik aš turiu tiek daug kentėti?

Kartą ją aplankė kun. Jan. Pot. Iš pradžių jis bandė ją suraminti įprastais posakiais: "Dievo valia”, "Būk kantri”, "Praeis”. Bet toliau kalbėdamas, jis atskleidė aukos prasmę, kurią gali siela įžvelgti, nors ir būdama sergančiame kūne. Kunigas priminė, kad aukščiausias Kristaus gyvenimo punktas buvo kančia. Kentėjimo spaudžiamas krikščionis gali jungtis su kenčiančiu Kristumi, nešdamas palaimą, išganymą pasauliui, praturtindamas pasaulį Dievo malone, kurią Dievas dalina tik tiek, kiek jos siekiama, kiek jos meldžiama, kiek dėl jos kenčiama. Ir ta ligonė, žaizdomis aptekusi, kentėdama skausmo spazmas, degė Kristaus meile ir kentėjimuose rado džiaugsmo.

Fridrichas Ozanamas, didis rašytojas ir sociologas, prieš savo mirtį rašė (1853 m.):

— Šiandien užbaigiau keturiasdešimtuosius amžiaus metus — daugiau negu pusę įprasto gyvenimo kelio. Jauną ir nuoširdžiai mylimą moterį turiu savo žmona, turiu nuoširdų vaikutį, mielą brolį, antrąją motiną, eilę draugų. Prieš akis stovi garbingas gyvenimo kelias ir sėkmingi darbai, kurie gali būti seniai svajojamų užsiėmimų pagrindu. Tuo gi tarpu esu parblokštas sunkios, išgydyti neįmanomos ligos. Ji slepia visišką jėgų išsėmimą, ir tuo ji darosi dar labiau pavojinga...

—    Ir jeigu panorėsi, Viešpatie, likusiomis mano gyvenimo dienomis, — rašė Ozanamas, — mane prie ligos lovos pririšti, tai tas laikas bus pertrumpas, kad įstengčiau atsidėkoti už dienas, kurias jau pragyvenau. Ir jeigu šios eilutės jau bus paskutinės, kurias aš rašau, tebus jos garbės giesmė Tau už Tavo gerumą.

1853 m. rugsėjo 1 d. Ozanamas pakilo iš pajūrio vietos, Livorno, keliauti į namus. Prieš peržengdamas tos trobos slenkstį, jis sustojo, nuėmė skrybėlę ir iš gilumos savo tauriosios sielos prabilo:

—    Viešpatie, dėkoju tau už visus kentėjimus ir tuos skausmus, kuriais mane palaiminai šioje troboje.

Kreipdamasis į žmoną, jis prašė ir jos dėkoti už kentėjimus, tačiau, švelniai įsijausdamas ir į jos pergyvenimus, dar pridėjo: "dėkoti ir už paguodas, drauge patirtas”.

Savaitei praslinkus, Ozanamas mirė. Jį dar gyvą suskubo aplankyti kunigas. Guosdamas, jis stengėsi beviltišką ligonį padrąsinti. Ozanamas pasakė neužmirštamus žodžius:

— Ko gi aš turėčiau Jo bijotis. Juk aš Jį taip myliu!

Kai kurie ligonys buvo taip tvirtos dvasios, kad net tapo šventaisiais ligonių globėjais. Tokiu buvo Kamilijus Lelis, gyvenęs nuo 1550 iki 1614 m. Jis turėjo skaudančią koją, ir ta liga kankino jį visą gyvenimą. Turėjo gultis į ligoninę. Būdamas ligoninės pacientas, jis pažino ano meto ligonių trūkumus. Ir taip pradėjo savo reformas Romos Šv. Jokūbo ir Šv. Dvasios ligoninėse. Tada dar nebuvo gailestingųjų seserų, ir jis įsteigė vienuolišką vadinamų Brolių Slaugytojų bendruomenę. Jis tą savo vienuolyną išvystė į vienintelį karitatyvinį kunigų vienuolyną, pasišventusį ligonių globai.

Ligoninėse jie pasiekė daugelį sielų, kurių nebūtų pasiekę klebonijose ir parapijų bažnyčiose. Šv. Kamilijaus įtakoje vėliau šv. Vincentas a Paulo 1608 m. įkūrė savo Gailestingąsias Seseris — Šarites, ir nuo tada moterys tapo organizuotai įvestos į ligonių slaugymo ir kitus artimo meilės darbus.

Šv. Kamilijaus nuopelnai ano laiko ligoninėse buvo dideli. Kambariams buvo rasta daugiau erdvės, iš ligoninių buvo iškelti nesergantieji, buvo geriau pasirūpinta slaugymu, kiekvienam ligoniui imta parūpinti atskira lova (anksčiau plačioje lovoje gulėjo po penkis ir net aštuonis), susirūpinta švara, oru, vandeniu, izoliavimu pavojingiau sergančiųjų, geresniu maitinimu; taipgi pasirūpinta slaugymo personalo paruošimu.

Liguistas šv. Kamilijus, jau turėdamas 33 m. amžiaus, pradėjo studijas ir įstengė jas užbaigti. Jo dvasią gerai pavaizduoja viena kita jo pareikšta mintis:

—    Čia ligoninėje yra mūsų Indija ir mūsų misijos!... Tegu tik Dievas leidžia, kad aš čia galėčiau iki mirties pasidarbuoti. Karys miršta kovos lauke, jūrininkas vandenynuose, o ligonių slaugytojas temiršta ligoninėje prie ligonių.

—    Nors reikėtų iki pusės žemės prisikasti, turėtume tai padaryti, kad tik neliktų nei vieno ligonio, kuris būtų užmirštas.

— Žmogus miršta tik kartą, ir taip svarbu, kad tinkamai tai padarytų.

Ta proga galime prisiminti antrą ligonių globėją — Joną Ciudad, geriau žinomą Šv. Jono nuo Dievo vardu, įsteigėją Gailestingųjų Brolių vienuolyno. Granados Lucernoje jis išnuomavo namelį, į kurį suelgetavo 45 lovas ir iš miestelio sunešė ten ligonius. Ta vieta greit tapo perankšta. Įsteigė antrą. Ligonių globai įsteigė Gailestingųjų Brolių vienuolyną, kurio šakos ilgainiui atsirado Vienoje, Berlyne, Buenos Aires, Bostone ir net Formozoje.

Dvasios sveikumas gali reikštis ne tik liguistame bet ir senatvės apnaikintame kūne. Tapytojas Titian vis laikėsi iki 100 metų amžiaus, ir tik tada maras jo gyvastį pakirto. Gregorijus IX buvo popiežiumi išrinktas, kai turėjo 82 metus amžiaus, ir tose sunkiose pareigose dar išbuvo 14 metų. Leonas XIII popiužiumi tapo 68 m. amžiaus. Ir Bažnyčią įstengė anais sunkiais laikais valdyti dar per 24 metus. Dr. Gueniat, turėdamas 99 m. amžiaus, parašė knygą "Išgyventi 100 metų”, ir dar matė tos knygos tris laidas, kol 1935 m. pats mirė, sulaukęs 103 metų.

Rašytojas Leon Bloy savo knygoje "Vargšė moteris”, pasakoja apie moterį, kurią klūpančią prieš Švenčiausiąjį atrado kunigas graudžiose ašarose. Norėjo paguosti, o ji tvirtai pasakė:

— Aš esu pilnai laiminga. Kai žmogus esi varge ir nukryžiuotas, eisi į rojų ne rytoj, ne poryt, ne už dešimties metų, o šiandien.

Argi ne tokį pažadą Viešpats paskelbė su Juo nukryžiuotam latrui? O mums visiems Išganytojas sako: "Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tegul kasdien neša savo kryžių ir teseka mane”.

3

Ligai ar senatvei mus pančiojant

Kai šv. Alfonsas Liguori pasijuto ligos palaužtas, kreipėsi į popiežių Klemensą VIII, prašydamas, kad jį atleistų nuo vyskupo pareigų. Bet popiežius į tai atsakė:

"Užteks, kad vyskupas Liguori savo dieceziją valdys iš ligonio lovos. Viena vienintelė malda, kurią jis iš ten pasiųs, bus šimtą kartų vertingesnė už tūkstantį vyskupiškų vizitacijų”. Kad ir kaip keistai mums tai atrodytų, popiežius vis dėlto davė teisingą atsakymą. Nežiūrint savo ligos, šv. Alfonsas Liguori buvo ne tik įtakingas vyskupas, bet ir sukūrė tiek daug puikių veikalų, kurie ir šiandien daugeliui yra gilus įkvėpimas.

Anksčiau ar vėliau kiekvieną mūsų aplanko liga, o jeigu ir visą amžių pasiliktume sveiki, tai neišvengiamai ateis senatvė su paliegimu ir netekimu jėgų. Labai yra svarbu iš anksto tam pasiruošti, kad, nusilpus kūnui, neliktume dvasios paliegėliai. Ligai ar senatvei supančiojus mūsų kūną, dar ne viskas yra baigta. Žmogaus didžiosios galios, siela su protu ir laisva valia, stovi aukščiau kūniškos ligos varžtų.

Amerikiečiui šokėjui Charles Bockman 1945 m. buvo pasakyta, kad jo pasirinktoji profesija jau baigta, nes jis, teturėdamas 24 m. amž., tapo nepagydomas daugialypės sklerozės auka. Ši liga jį padarė invalidu, susilpnindama ir iš dalies paraližuodama muskulus. Tačiau jis rankų nenuleido. Ligai plečiantis, jis pasirinko kitą, baleto mokytojo, profesiją. Vedė savo buvusią mokinę ir drauge su ja 1959 m. savo baleto mokykloje Čikagoje jau turėjo 200 mokinių. Dėl nesveikatos pasitraukęs iš baleto, jis pasirinko choreografiją, pasiekdamas žymių laimėjimų.

Visoje Amerikoje pagarsėjo ligonė Mary Ellen Kelly, gyvenanti Marcus, Iowa. Ji yra reumatinio artrito auka. Ši liga jai neleidžia kontroliuoti net apie 95% savo kūno muskulų. Ji tegali pajudinti tik veido muskulus ir du dešinės rankos pirštus. Ir vis dėlto, taip bejėgiškai gulėdama lovoje, ji įstengė sutelkti į specialią ligonių sąjungą net 2.000 narių iš visų Amerikos kampų. Ji leidžia ligoniams skirtą žurnalą "Seconds Sanctified” (Pašventintos Sekundės), kuris lanko daugelį Amerikos ir kitų šalių ligonių. Ji parašė net knygą "But With the Dawn Rejoicing”. Kai ji buvo pakviesta į Čikagą, kad galėtų autografuoti pirkėjams savo veikalą, jos nepriėmė nei į lėktuvą, nei į keleivinį traukinį, nes tos susisiekimo linijos neturėjo pritaikytų vietų jai gulėti, nei žmonių ją kilnoti ir valgydinti.

Tad, kaip ji pati sakosi, teko keliauti drauge su viščiukais, bet toji kelionė jos neatbaidė. Tačiau net ir prekiniuose vagonuose jai buvo sunku gauti nešikų, kurie ją įkeltų ir iškeltų. Savo knygą ji parašė tik tais dviem pirštais, kuriuos gali judinti. Knygoje ji nupasakoja savo dvidešimties metų kovą pasilikti aktyvia, nepaisant ligos. Atvykusi į Čikagą, ji net pasirūpino, kad ją nuvežtų į veteranų ligoninę, kur ji guodė kare nukentėjusius vyrus.

Už savo straipsnius ji gavo christoferių premiją, Spaudos Moterų Federacijos premiją, Bobe Hope premiją ir Sioux City laikraštis "Journal and Tribune” išrinko ją garsiausia 1953 m. moterimi...

Daugelis yra girdėję apie Helen Keller, kuri nuo pat mažens buvo akla, kurčia ir nebylė. Vis dėlto, padedant pasišventusiai mokytojai, ji išmoko susikalbėti rankų ženklais, išmoko rašyti ir skaityti aklųjų raštą. Taip pat išmoko rašyti mašinėle, išėjo kolegijos kursą, išmoko prancūzų ir vokiečių kalbas. Ji dėl to laimėjo, kad nesugniužo savo invalidume, bet veržėsi pirmyn. Negalėjimą panaudoti akių, ausų ir liežuvio jai pavadavo puikiai išvystyti kiti gabumai. Ji išmoko kitų tariamus žodžius suprasti, liesdama kalbančiojo lūpas. Ji išmoko net šiaip taip žodžius tarti ir važinėjo į įvairias vietas sakyti prakalbų. Yra eilė jos įdomių raštų. Viename jos laiške taip pasakyta:

—    Mintis, kad mano dangiškasis Tėvas visada yra arti manęs, gausiai man suteikia tų dalykų, kurie praturtina mano gyvenimą ir daro jį džiugų bei malonų; kiekvieną mano invalidumo rūšį padaro mažu dalyku, palyginus su tomis nesuskaitomomis palaimomis, kuriomis aš galiu džiaugtis.

Joana nuo Kryžiaus savo ligoje visada buvo šviesi ir draugiška. Save ji laikė muzikos instrumentu Viešpaties rankoje. Didžiose kančiose jai atrodė, lyg patikimas balsas sakytų:

—    Giedok, sesele, panaudodama savo kryžiaus arfą. Viešpats visada turėjo draugų prie stalo, bet tik nedaugelis pasiliko su Juo kančioje ir prie kryžiaus.

Kai buvo sunkiai susirgusi šv. Teresėlė, jai buvo patarta kasdien penkiolika minučių pasivaikščioti sodelyje. Ligonei vaikščiojant buvo dideli skausmai, bet ji visa tai kantriai pakeldavo, aukodavo už misijose apaštalaujančius, ir tame atrasdavo stiprybės pildyti nelengvą gydytojo patarimą.

Dar ne taip seniai Prancūzijoje buvo didelė sensacija Eva Lavalliere, teatro žvaigždė, pasitraukusi į šventą atgailos gyvenimą. Paskutiniais savo gyvenimo metais ji pergyveno dideles kūno kančias. Kartą ji dėl to pasiskundė savo dvasios vadui arkivyskupui Lemaitre, kuris taip jai pasakė: "Matote, kentėjimai mums yra raktas į dangų”. Tada buvusioji scenos žvaigždė ramiai pratarė: "Ach, jeigu taip, tai išmelskite man visą ryšulį tų raktų!”

Kartą į vienus turtingus namus atsilankė grupė svečių. Šeimininkas jiems parodė didelius savo meno turtus. Svečiai viskuo labai domėjosi, visi buvo linksmi ir patenkinti. Kai jau buvo bepradedą skirstytis, šeimininkas prabilo: "Dar jūs kai ko mano namuose nematėte. Nematėte mūsų tylios mažos šventovės”. Ir jis svečius nuvedė į nuošalų kambarį, atskleidė užuolaidą, ir lankytojai buvo bestovį prieš ligonės lovą. Mergaitė buvo išbalusi, tačiau akys spindėjo paguoda ir ramybe. Šeimininkas tarė svečiams:

—    Tai mano duktė. Nuo savo penkioliktų amžiaus metų ji yra ligonė ir invalidė. Jau beveik dvidešimt penkeri metai, kaip ji guli kentėdama. Tačiau ji yra mūsų palaima. Čia yra mūsų tyli, miela šventovė. Čia mes vis iš naujo išmokstame kantrybės.

Vienas jaunas klierikas papasakojo šitokį atsitikimą. Kai jis ruošėsi pirmiesiems aukštojo mokslo egzaminams, buvo pašauktas į universiteto kliniką, kur gulėjo sunkiai sergąs jo draugas. Iš pradžių tai buvo tik nepavojingas ausies susirgimas, tačiau per neatsargumą jam į ausį buvo įleista aštrios rūkšties, kuri išdegino ausies angą kiauše. Kai klierikas prisiartino prie ligonio lovos, šis jam nuoširdžiai padėkojo už atėjimą. Suvargęs ligonis papasakojo, kas buvo atsitikę. Paskui jis tarė: "Atidaryk prie mano lovos stovinčios spintelės stalčių”. Klierikas atidarė ir nusigando: ten gulėjo revolveris ir Naujasis Testamentas. Ligonis drebančiu balsu šnabždėjo:

—    Buvo valanda, kai vienas iš šių dviejų dalykų turėjo nugalėti. Kitokio pasirinkimo man nebuvo. Ačiū Dievui, kad toji maža knygelė buvo stipresnė...

Labai yra svarbu kiekvienam ligoniui semtis stiprybės iš religijos, iš Naujojo Testamento tiesų ir vilčių. Tik religija gali duoti stiprybės net ir tragiškiausiose valandose.

Kilniosios sielos mums parodo nuostabaus ryžto pavyzdžių. Vienas Indijos misijonierius, išsėmęs savo jėgas apaštalavimo darbe, pateko gydytis į vieno apie mediciną nusimanančio brolio rankas. Taip jis išbuvo ten mėnesį, ir niekas nedrįso jam pasakyti, kad susirgimas jau nepagydomas. Pagaliau jis pats nuėjo pas sanatorijos vedėją ir paprašė atvirai pasakyti, kiek ilgai dar jam teks gyventi. Sanatorijos vedėjas atsiliepė:

—    Jeigu jau taip prisispyręs manęs klausiate, tai pasakysiu — gydytojai jums skiria dar metus, o geriausiu atveju dvejus.

—    Gerai, tai teįvyksta Viešpaties valia. Ačiū, kad pasakėte. Grįžtu atgal į misijas. Kam man čia begaišti. Dar tiek daug savo misijų stotyje turiu padaryti, kad vargu, ar dvejų metų užteks.

Ir tą pačią dieną jis išvyko savo gyvenimo aukos užbaigti misijose.

Kai kuriose vienuolynų ligoninėse prie kiekvienos lovos yra parašas: "Iš meilės Dievui”. Slaugytojos iš meilės Dievui turi semtis pasišventimo ir ištikimumo, o ligonis — kantrybės ir gilesnio savo ligos įprasminimo tikėjime. Kai ligos naktis uždengia mūsų akis, pamatykime aukščiau naujus žvaigždėtus pasaulius.

4

Ligonio lova yra altorius

Sunkios invalidumo dienos ir ligos kančia tenenužudo mumyse šviesesnių vilčių ir pasitikėjimo ateitimi.

Tebūnie mums Įkvėpimu eilė nuostabių faktų. Štai, Los Angeles beisbolo komandai Dodge 1959 m. žaidžiant Chicagoje, spauda prisiminė jų labai gabų metiką Larry Sherry. Jis buvo gimęs invalidu. Turėjo stiprius defektus kojoje. Buvo operuotas, tačiau nebuvo pilnai sugydytas. Ir po operacijos jis tegalėjo vaikščioti su specialiais ortopediniais batais. Bet jis kaip pablūdęs norėjo tapti beisbolo žaidiku. Ir tai didžiosiose komandose. Kai atėjo į atitinkamą amžių, jam buvo pasakyta, kad dėl kojos jis negalėsiąs to pasiekti.

Larry nenusiminė. Jisai žaidė, nors koją ir labai dėl to skaudėjo. Viename žaidime skausmai buvo taip baisūs, kad jisai paprašė jo vieton statyti kitą žaidiką. Pasibaigus žaidimui, komandos vedėjas ėmė klausinėti, kas nutiko. Larry pasisakė. Vadovybė suprato, kaip labai jisai mėgo beisbolą, ir jo ne tik neatstūmė, bet pasirūpino pritaikyti specialius batus. Jisai toliau galėjo būti žaidiku be skausmų. Ir taip jisai išsivystė į pirmaujančius žaidikus, savo sugebėjimais nekartą atnešęs laimėjimą lemiamu momentu.

Dar įspūdingesnis štai vienos moters gyvenimas.

— Jeigu taip atsitiktų man, aš kulka ištaškyčiau savo smegenis, — pratarė vienas vyras Čikagoje, pamatęs kaip Velma Snyder sunkiai juda, būdama dėl polijo ligos suparaližuota. Ji tai išgirdusi tik nusišypsojo. Jos gyvenimo istorija tokia: iš pradžių ji buvo pajutusi skausmą galvoje. Vėliau, lipdama laiptais, ji pastebėjo, kad negali valdyti vienos kojos. Trečią dieną jau ji nebevaldė abiejų kojų ir, pašauktas gydytojas, pasakė, kad ji yra susirgusi polijo liga. Nebegalėjo ji nei atsistoti, nei vaikščioti. Buvo priversta nuolat pasilikti lovoje ar vežiojamoje kėdėje. Taip ji jau sudėvėjo net tris vežiojamas kėdes, bet jos dvasia nepalūžo. Gavo Wesley Memorial ligoninėje, Čikagoje, sekretorės darbą rentgeno skyriuje. Kas rytą ji apsirengia ir vežiojamoje kėdėje nuvažiuoja į restoraną pusryčių. Paskiau, rankomis sukdama kėdės ratus, ji kasdien nuvažiuoja gatvėmis dvi mylias į ligoninę. Tas jai užima valandą laiko.

Po dienos darbo ji vėl savo vežiojama kėde gatvėmis važiuoja viešbutin, kur gyvena. Čia irgi veltui laiko neleidžia: skalbia drabužius, juos lygina, skaito, rašo. Mėgsta skaityti mediciniškas knygas. Pasimoko ir kalbos, kad galėtų raštinėje geriau raštus sudaryti iš diktofonų.

Ji nebūna visą laisvą laiką užsidariusi namuose. Lanko muzėjus, pasiekia ir kino teatrą. Buvo teatre, kur rodė muzikinį veikalą "The Music Man”. Susirgo turėdama dvidešimt su keleriais metais. Bet ir po keliolikos ligos metų ji nelaiko savęs invalide. Įsitikinusi, kad savo darbą gali atlikti neblogiau už kitus. Tai patvirtina ir jos vyresnieji.

— Aš jau užmiršau, — sako ji, — kas tai yra vaikščioti. Kėdė pasidarė mano gyvenimo dalis.

Dabar ji labai džiaugiasi, kad įstaigos yra linkusios imti į darbą ir tokius invalidumo paliestus asmenis.

Suprantama, kad liga yra didelė sunkenybė, ir reikia didžio dvasios stiprumo ją pakelti ir stengtis būti naudingam. Bet mes turime iš kur stiprybės semtis. Šv. Vincentas a Paulo savo vienuolijos narius uoliai ragindavo net ir ligoje neapleisti dvasinių pratybų, kad kaip jis sakydavo, kūno liga neapimtų sielos ir nedarytų žmogaus dvasioje drungnu ir netobulu.

Net ir iš pasaulio sūkurių išnirę žmonės įstengia parodyti daug ryžto. Štai prancūzų garsioji aktorė, vėliau tapusi giliai religinga, Ieva Lavalliere, mėnesį prieš savo mirtį kentėjo labai sunkius skausmus. Kairiosios akies ji buvo visai netekusi. Reikėjo jai pakelti labai skausmingą operaciją, kad akies visiškai netektų išimti. Ir viskas buvo daroma be narkozės, nes silpna ligonės sveikata nebūtų pakėlusi anais laikais vartojamo apsvaiginančio kokaino.

Po operacijos atsirado taip šiurpūs skausmai, kad gydytojas buvo priverstas susiūti akies vokus. Draugė, kuri operacijos metu buvo prie ligonės, norėjo palaikyti jos galvą, tačiau Ieva sulaikė, tardama:

— Visiškai teisinga, kad Dievas tai nuvalo, kas buvo nusidėję. Jėzau, aš su Tavimi.

Ir ji nei akimirką nesusvyravo.

Kai ji buvo taip nusilpusi, kad jau neįstengė nei melstis, sutelkė savo paskutines jėgas ir atsistojo. Atsiremdama į savo draugę, ji priėjo prie lango, atskleidė geltonas užuolaidas, žiūrėjo valandėlę į matomą pro langą bažnyčios bokštą, persižegnojo ir sunkios ligos suvargintomis lūpomis pratarė:

—    Fiat. Tebūnie Tavo valia.

Šv. Marijos ligoninės Waterbury, Conn., kapelionas kun. Lawrence E. Skelly yra parašęs knygelę "Why Squander Illness” (Kam veltui eikvoti ligos laiką?), kuri turi daug patarimų sergantiems. Beskaitant ją į akis krito ši mintis:

—    Jeigu Dievas ką nors iš mūsų atima, jis tada palieka vietos dėl savo malonės. Be Dievo — liga yra sunkus jungas. Su Dievu yra gražus garbinimas, nuolatinė auka. Jūsų lova, jūsų vežiojamoji kėdė yra altorius, ant kurio jūs aukojatės drauge su savo Išganytoju. Tik vienas Dievas težino, kiek gero jūs galite padaryti sau, savo giminėms ir draugams, misionieriams, sieloms skaistykloje, jeigu turėsite kantrybės, jeigu kentėsite pasiaukodami. Jūs kasdien išgyvensite šv. Mišias, naują Kalvariją.

Minėtas autorius įstengia giliau įžvelgti į kančios prasmę:

—    Nėra tragiškesnio dalyko šių dienų pasaulyje, kaip išeikvota kančia. Tik pagalvokite, kiek kentėjimų yra ligoninėse, neturtėlių butuose ir tarp kare sužeistųjų. Šv. Teresė Vaikelio Jėzaus pašventindavo kiekvieną savo jaunatviško gyvenimo kentėjimą. Taip darydama, ji tapo maldos misionierė, kaip kad ji norėjo tapti kančios apaštale skleidžiant Kristaus karalystę. Ir ji buvo taip sėkminga, kad šiandien ji yra dangiškoji mūsų misionierių globėja. Jūs taipgi galite būti misionierius, pašvęsdamas kiekvieną savo kentėjimą, išgerdamas keletą lašų iš tų kartybių, kurios teka per Getsemani kieliko briaunas.

Minėtasis ligoninės kapelionas skatina sergantįjį dažniau trumpais atsidūsėjimais kelti mintį prie Viešpaties, kad ir pvz. šiais žodžiais:

— O, Dieviškasis Ganytojau, kuris visada mėgai paguosti ir gydyti sergančius kūnu ir siela, duoki man kantrybės pakelti šiuos kentėjimus atsiteisiant už tas kančias, kurias dėl manęs ir kitų iškentėjai savo prikryžiuotu kūnu. Savo galybe palengvinki mano skausmų aštrumą, bet visų pirma, Jėzau, gydyki mano sielos žaizdas. Nors man sunku melstis, bet aš visada kartosiu: "Tebūnie Tavo valia”... Dieviškasis Mokytojau, padėki man, kad aš ne tiek pats ieškočiau paguodos, kiek stengčiaus ją kitiems nešti; ne tiek žiūrėčiau, kad mane kiti suprastų, kiek pats stengčiausi kitus suprasti; ne tiek pats siekčiau būti mylimas, kiek stengčiaus kitiems meilės parodyti, nes duodami kitiems mes ir patys gauname, atleisdami kitiems ir patys atleidimo susilaukiame; mirdami gi mes gimstame amžinajam gyvenimui...

Minėtas kapelionas yra surašęs gerojo ligonio savybes:

1.    Geras pacientas yra klusnus; liga jį padaro priklausomą nuo gydytojų, gailestingųjų seselių, šeimos, draugų, ir jis su visais stengiasi klusniai bendradarbiauti.

2.    Geras ligonis stengiasi būti linksmas. Tiesa, neįmanoma būti linksmam turint aukštą temperatūrą, kliedant, tačiau, kitose aplinkybėse — giedrumas gali daug suraminimo atnešti kitiems ir paguodos sau.

3.    Geras ligonis stengiasi nesiskųsti. Ligoniui nelengva pataikyti. Jam gali atrodyti maistas peršaltas ar ne toks, kokio norėtų — ar atnešamas peranksti, ar pervėlai, gailestingoji sesuo ar patarnaujantieji neateina, kada labiausiai rodos, reikalingi...

Draugai neaplanko... Tačiau geras pacientas žino, kad nėra tobulumo pasaulyje, ir stengiasi sulaikyti murmėjimą.

4. Geras pacientas yra dėkingas, įvertina kiekvieną jam suteiktą patarnavimą. "Ačiū”, išgirstas iš ligonio lūpų, atskleidžia jo taurią sielą.

Ypač kiek galima stengtis palaikyti gerą nuotaiką. Teisingai minėtas autorius sako:

—    Šypsena nieko nekainuoja, bet labai daug duoda. Ji praturtina tuos, kurie ją priima ir nedaro skurdesniais tų, kurie ją duoda.

Tai nelengva įvykdyti, bet gi turime šaltinį, iš kurio galime semtis jėgų ir įkvėpimo. Dr. F. Miller, duodamas patarimus ligoniams, nesveikatos prirakintiems prie savo lovos ar savo kambario, knygoje "Bedside Book for Shut-Ins” (Knyga ligos namuose uždarytiems) sako:

—    Yra trys tobuli Dievo meilės išreiškimo būdai, trys sakiniai, kuriuos kiekvienas ligonis turi žinoti: Pirmas yra skirtas skausmo, rūpesčio, pervargimo, nusivylimo metui, kada iš širdies reikia sakyti: "Tebūnie tavo valia, Viešpatie”.

Antras — kiekvienos dienos pradžiai, kiekvieno naujo užsimojimo pradžiai, kiekvienam dienos veiksmui, kada patariama pasakyti: "Viskas dėl Tavęs, o Dieve”.

Trečias — paguodos, džiaugsmo, palengvėjimo laikotarpiui, kada pvz. ateina aplankyti taip mieli draugai, ar kada atsiunčiamos malonios dovanos. Tada tartina: "Ačiū Tau, o Dieve”.

5

Ligos kančių ištiktajam

Vienas mintytojas, pavarde Klug, kartą yra pasakęs:

— Kiek daug ligonių kambarių, juose gulintiems kenčiantiesiems ir jų artumoje esantiesiems, galėtų pasidaryti tylios ir šventos palaimos šaltiniais, jei kančios ištiktieji ir skausmų pažymėtieji veržtųsi į tą išganingą žinojimą, kad pasaulyje yra idealas ne tik nore kurti, bet ir pasiryžime kentėti. Išmokimas kentėti žmogų subrandina ir padaro jį ramsčiu kitiems.

Liga yra didelė kentėjimo mokykla, kad tik mes įstengtume ja reikiamai pasinaudoti. Didelis auklėtojas Fr. W. Foerster čia tokį ryškų patarimą duoda:

— Mes turime pakelti neišvengiamus ligos kentėjimus ne paniurę ir surūgę, o su kantrybe ir skaidria nuotaika, kad visiems, kurie mus slaugo ir lanko, paliktume gražų įspūdį.

Kiekvieno susirgusio pareiga panaudoti visas galimas medicinos priemones, kad jisai galėtų greičiau pasveikti ir, atgavęs jėgas, galėtų jas panaudoti savo šeimos, savo tautos, žmonijos gerovei. Tačiau, tai pareikalauja kartais ilgesnio laiko ar liga gali būti iš viso sunkiai pagydoma. Dėl to labai svarbu įžvelgti gilesnę ligos prasmę. Iš dalies tai gali mums paaiškinti šis mažas įvykis: kartą miestietis, išvykęs į kaimą, pamatė lauke besiganantį arklį, prie kurio kojos buvo pritvirtinta sunki kaladė. Jis pareiškė didelį nusistebėjimą šeimininkui, o šis ėmė aiškinti:

—    Tai smarkus arklys — turi paprotį nušokuoti per tvoras ir laukus. Jei jis būtų laisvas, visai kur nuklystų.

Galbūt ir mes kartais į kažin kokias lankas nušokuotume, jei Dievulis nepririštų prie mūsų kokio svorio, sunkumo, kad ir ligos pavidale. Tai priverčia mus susimąstyti, įsigilinti į savo gyvenimo kryptį ir ją reikale pakeisti.

Rašytojas Alban Stolz savo veikale "Dievo lakštingala” primena, kad Jėzus yra sielų medžiotojas ir kaip kurtą — medžioklės šunį — Jisai kartais panaudoja ligas.

Kartą vienas vienuolis nuėjo į Tebų tyrumas pas šventumu pagarsėjusį atsiskyrėlį Joną ir maldavo užtarimo, kad jo sveikata greičiau sugrįžtų. Atsiskyrėlis jam pratarė:

—    Drauge, tu nori būti išgydytas nuo to, kas tau yra naudinga. Kaip muilas švarina drabužį, taip liga — sielą. Būki kantrus.

Viešpats pats gydė raupsuotus ir kitus ligonius. Gydymasis yra Dievo planuose, tačiau, kol mes esame ligos apimti, labai svarbu atsiminti to atsiskyrėlio žodžius, kad susirgimas tai sielos valymo laikas ir mokėti iš tos kūniškos nelaimės sau dvasinę jėgą semti.

Ilgiau plaukiojęs laivas pagaliau patenka į taisymo dirbtuves. Iškėlus iš vandens, pastebima, kiek prie jo buvo priaugę visokių austrių ir kitų dalykų, kurie tik kliudė lygų ir greitą slidimą vandeniu. Ligos metu ir mūsų sielos laivelis patenka į remonto dirbtuves, ir mūsų sielą ligos kančių ugnis gali gražiai pravalyti, jeigu tik mes tuo mokėsime pasinaudoti.

Viena mergaitė, krisdama taip save sužalojo, kad atsirado kupra. Dėl to ji daug ir daug iškentėjo. Kai didžiame nuliūdime ji vieną vakarą užmigo, susapnavo, jog angelas savo auksine lazdele palietė jos kuprą ir čia išaugo sparnai, stiprūs, auksiniai. Jais ji lengvai galėjo drauge su angelu pakilti aukštyn prie dangiškojo Tėvo.

Liga ir mums gali išauginti dvasios sparnus, kurie net pačiuose kentėjimuose ras daug paguodos, o amžinybėje — gausų atpildą.

Dėl to Šv. Rašte (Siracho knygoje) skaitome, kad liga padaro žmogaus sielą blaivią. Dėl to ir šv. Pranciškus Salezietis kalbėjo:

— Jei svarstysime mes kentėjimą koks jis yra, jisai atrodo baisus, bet jeigu į jį žiūrėsime Dievo valios šviesoje, jis virs meile ir džiaugsmu.

6

Ilsėjimasis Dievo mintyje

Viena iš didžiausių kančių ligoje ir senatvėje yra jausmas, kad esi niekam nereikalingas, kad tavimi niekas nebesidomi, kad esi tik sunkenybė, kad, pagaliau, nei su pačiu Dievu tikro ryšio neįstengi rasti.

Net ir maldoje ligonis kartais nebeįstengia susikaupti, paramos rasti.

Visas blogumas yra iš to, kad daugelis ligonių mąsto jog meldimasis tereiškia rožančiaus kalbėjimą, skaitymą iš maldaknygės, atmintinai išmoktų maldų kartojimą. Tie dalykai geri, bet sergančiam gali būti persunkus, dažnai atitraukti. Bet gi yra kita maldos rūšis, kuri kaip tik sergančiam labai patartina. Tai ramus ilsėjimasis Dievo mintyje, jautimas Dievo artumo, bandymas savo trumpa mintimi pareikšti Jam meilę, pagarbą, padėką ir atsidavimą, minties ir širdies jungimas su Dievu, išreiškiant tai savo paties pasirinktais žodžiais. Dievas, nors nematomas, bet jis visada yra kenčiančiojo artumoje, pasiruošęs savo malone paremti tą, kuris to ieško.

Ieškojimas jungties su Dievu nukreipia žmogaus žalingą linkimą susitelkti tik vien į savo paties nelaimingiausią padėtį. Ligonis yra linkęs ligos ženklus aiškinti kuo blogiausia. Jis linkęs be pertraukos kalbėti apie savo skausmus ir kančias. Jis linkęs nepasitikėti net daktarais ir gailestingomis seselėmis. Tai vadinami hipochondriški reiškiniai. Juos nugalėti padeda stiprinamas pasitikėjimas Dievu ir didesnis nuoširdumas su artimu, iš jo ne tik ieškant sau kokios gerovės, bet net stengiantis būti kitiems gerais. Minėtasai autorius D. F. Miller pasakoja apie ligos patalan parblokštą motiną, turinčią gausiai vaikų, kuri savo šeimai ir kaimynams bei draugams ¿stengė daug padėti, kalbėdama žodžius iš patyrimo, semto ligos bejėgiškume ir apmąstymuose.

Šitokius nurodymus mums duoda tikėjimas, ir jie turi didelę vertę. Vienuolis D. F. Miller, knygoje "Ligos palaima”, sako:

— Nežiūrint kaip geri vaistai būtų prirašyti, jų vertė bus nepakankama, jeigu nebus regulariai priimamos ir dvasinės medicinos dozės, kurias paruošia tikėjimas.

Ir jis net pataria ligoniui, kai jis ims vaistus, panaudoti tai kaip priminimą, kad jau laikas priimti ir kokią nors dozę dvasinių vaistų.

Ligoniui tenka daug laiko praleisti vienam, ir tai kaip tik yra gera proga ugdyti draugystę su Dievu, su angelu sargu, įsijausti į šventųjų pavyzdį.

Ir bendravimas su žmonėmis ligoniui gali būti didelė mokykla. Jam tenka susidurti su savimeiliais, kurie ateina net prie ligonio lovos tik tam, kad pasakotų savo rūpesčius, dejuotų dėl savo nepasisekimų ir liežuviu paplaktų savo kaimynus. Ligoniui tenka pajusti savo draugų ir artimųjų egoizmą, kai jie neranda laiko dažniau aplankyti ir nenujaučia, kiek daug trumpas apsilankymas gali reikšti. Ir ligonis gali nusistatyti, kad išgijęs jis taip nedarys.

Iš kitos pusės — ligonį pakelia atsilankiusių linksmumas, artimo meilė, matymas, kad žmogus, turįs daugybę darbų ir rūpesčių, visgi parodo, kaip jam esi brangus ir tau skiria ilgesnes valandėles laiko. Ir tuo patyrimu pasiremdamas ligonis gali suplanuoti visą gyvenimo programą tam laikotarpiui, kai jis pagys.

Ir tą savo tobulėjimą ligonis privalo pradėti jau nuo dabar, atlikęs gerą išpažintį ir priėmęs šv. Komuniją. Tai kartu būtų jo pasiruošimas ir pagijimui, ir amžinatvei, jei Dievas pašauktų. Minėtas dvasinių knygų autorius D. F. Miller pasakoja, kaip jisai atėjo su sakramentais pas vieną vyresnio amžiaus asmenį, kuris buvo kurčias ir aklas. Ligonis klūpojo vienas kambary, kurį mylinčios rankos padarė taip švarų ir tvarkingą. Kai jis suvokė, kad atėjo kunigas su Švenčiausiu, pradėjo kalbėti į Tą, kuris buvo atneštas prie jo, tardamas:

—    Būki pasveikintas Viešpatie, Mokytojau ir Išganytojau. Esu aš tik nevertas tavo tarnas, vargingas nusidėjėlis ir nenusipelnau Tavo apsilankymo. Bet aš tikiu į Tave ir turiu viltį Tavyje; myliu Tave visa savo širdimi.

Įdavęs šv. Komuniją, kunigas negalėjo kalbėti kartu maldų su ligoniu, kuris negirdi, bet ligonis pats tuojau kartojo:

—    Ačiū Tau, Viešpatie, šimtus tūkstančių kartų už atėjimą pas mane šį rytą. Neradai manęs sveiko. Mano klausa pranyko. Akys teišskiria tik švieselę, bet šiaip — aš dėkoju už man Tavo suteiktą sveikatą. Padėki man lengviau tvarkytis, kad būčiau kuo mažesnė našta saviškiams, bet jeigu nori, kad daugiau kentėčiau, visada tebūnie Tavo valia.

7

Paguoda kentėjimuose

Austrijos sostinėje Vienoje 1904 metais buvo palaidota nuostabios kantrybės moteris Monika Gruetzner.

Keletos metų laikotarpyje ji pergyveno septynias operacijas, kurių metu buvo tarp gyvybės ir mirties. Po paskutinės operacijos, kuri įvyko 1898 m., ji jau nebegalėjo apleisti savo ligonės lovos iki pat paskutinės dienos. Jai atrodė, kad nebuvo jos kūne nei mažiausios vietos, kurios jai neskaudėtų. Ir vis dėlto ji įstengė rašyti apie nuostabius džiaugsmus, išplaukiančius iš kentėjimų. Ji rašė:

— Mielajam Dievui nuoširdžiai dėkoju už savo kentėjimus... Savyje aš tik ugdau norą siekti šventumo, padėti laimėti sielas... Nebegalvoja apie save, o tik apie atgailą, kokią esu skolinga Dieviškajam Teisingumui... Savo ypatinga pagelbininke pasirinkau mieląją Sopulingąją Dievo Motiną, ir ji tikrai išklausys mano kasdienių maldų: suteiks ypatingų malonių ir ypatingo kentėjimų pamėgimo...

Mes skaitome apie tos moters pakilią sielą ir stebimės — iš kur žmogus gali turėti tiek ryžto savo ligoje, tiek mokėti į savo nelaimę žvelgti amžinybės šviesoje. Gal mums iš dalies tai paaiškins sekantis pavyzdys: Innsbrucke (Austrijoje) XVII šimtmety vienas kilmingas vyras sirgo be vilties pasveikti. Giminės ir artimieji buvo apsupę jo lovą. Kai tik tuo metu jisai turėjo priimti labai karčius vaistus. Kažkas pasakė, kad jisai nugalės tą priklų jausmą, jeigu gers į sveikatą tam, kuris jam yra brangiausias. Nepagydomai sergantysis vedė akimis nuo vieno prie kito ir pagaliau jo akys sustojo prie paveikslo Viešpaties Jėzaus Alyvų daržely. Ir ligonis nuoširdžiai prabilo:

—    Į Tave, mano mylimiausias, aš keliu šią taurę; į Tave, kuris dėl mano išganymo savo kančių taurę esi išgėręs.

Pamaldaus grafo Chambord paskutinėje ligoje didžiausia brangenybė buvo brangus kryžius su relikvijomis iš Šventosios Žemės. Jis mėgo dažnai kartoti:

—    Tai yra mano didžiausias, vienintelis tikriausias guodėjas.

Moteris, pavarde Kreszentia Hoesz, savo paskutinėje sunkioje ligoje lankytojų klausiama, kaip jai sekasi, šypsodamasi atsakė: "Gerai, galiu dėl Kristaus kentėti”. Kartkartėmis ji kalbėdavo savo pačios sukurtą ir jos pamėgtą maldą:

—    O, manieji sąnariai, garbinkite Dievą, kad Jisai davė jums sugebėjimą kentėti.

Garsus profesorius ir filosofas Petras Wust nepagydomai sirgdamas, 1940 m. rašė savo vienai pažįstamai:

—    Mano kankinystė tebesitęsia. Skausmai trunka dieną ir naktį, ir dažnai taip, kad sudejuoji ir norėtumei prašyti: "Brangusis Dieve, pasiimki gi mane iš tų kančių”. Tačiau aš žinau — tvarinys privalo laukti, kol Viešpačiui patiks... Dėkoju gerajam Dievui už viską, ką ir kaip jis man yra siuntęs. O jūs — melskitės ir toliau už mane...

Prancūzų rašytojas konvertitas Karolis Joris Huysmans, kuris prieš savo atsivertimą buvo vedęs gan lengvapėdišką gyvenimą, prieš savo dienų pabaigą turėjo daug kentėti. Tačiau jo tikėjimas atlaikė tuos bandymus. Akių liga privertė jį 1905-1906 metų žiemą praleisti užsirišus akis. Net ir raminančio morfijaus jis nepaėmė, tardamas:

—    Kenčiu aš Viešpačiui taip paskyrus ir tą bandymą aš pakelsiu.

Griaužiantis vėžys apėmė jo burną, jo kaklą, jo liežuvį. Operacijos būdu teko gerą dalį jo tų kūno dalių nuimti. Vargšas daug kentėjo, tačiau jis pratarė:

—    Turiu tai kantriai pakelti, kad visi, kurie skaito mano raštus, galėtų žinoti, jog mano katalikybė nebuvo vien tik literatūroje.

1907 metų Didįjį Penktadienį jisai atsiduso:

— Ak, kad Viešpats mane šiandien drauge su tuo geruoju latru pasišauktų...

Tačiau jis dar turėjo išlaukti dešimt ilgų dienų ir baugių naktų, kęsdamas alkį ir troškulį, ir tik 1907 m. gegužės mėn. 12 d. mirtis jį išlaisvino iš jo baisių kančių. Ir mirdamas jisai maldavo atleidimo jo nuodėmių ir išreiškė, kaip brangus jam yra tikėjimas.

1927 metais sunkiai susirgo Ieva Levalliere. Tai buvo senojo ir naujojo pasaulio scenos žvaigždė, pasiekusi ypatingą garsą. Susirgo tačiau ji taip sunkiai, kad turėjo nuolat pasilikti lovoje. Dieną ir naktį ją kankino inkstų liga, sunkūs nervų skausmai veide ir eilė kitų kentėjimų. Ir tačiau, tų kentėjimų sūkury, jos siela buvo džiugi. Ji jautėsi laiminga su Kristumi pritvirtinta prie Jo kryžiaus. Iš jos buvusių draugų niekas negalėjo įeiti į jos kambarėlį. Tik garsiam dramaturgui, Prancūzų Akademijos nariui Robertui de Flers ji kartą leido įeiti ir trumpai pasikalbėti. Atsisveikindama ji ištiesė jam draugiškai savo ranką, ištardama žodžius:

— Pasakykite visiems, kurie tik ten apie mane klausinėtų, kad jūs matėte laimingiausią iš visų moterų.

8

Neišvengiamai nelaimei aplankius

Kartais ne iš vienos krūtinės prasiveržia atodūsis:

— Padėk, Viešpatie, man išsisaugoti nelaimių, kurios yra išvengiamos, ir duok stiprybės pakelti tas, kurios nėra išvengiamos.

Tarp tokių nelaimių, kurios neišvengiamai anksčiau ar vėliau beveik visus aplanko, yra liga. Įstengti ligoje dvasiškai nepalūžti yra didelis menas. Visų pirma ligonis neturi jaustis, kad jis jau ištremtas nuo visa to, kas domina sveikuosius.

Čia galima prisiminti sunkiai sergančią mergaitę Koelne, Vokietijoje. Kai 1888 metais visas kraštas džiaugėsi, užbaigus didingąją to miesto katedrą, priešais tą meniškąjį pastatą, pastogės kambarėlyje, gulėjo sunkiai serganti mergaitė, kuri ligos metu ištisomis valandomis sėdėdavo prie lango ir sekė vykdomus statybos darbus. Tuo metu pro jos pirštus slinko nesuskaitomi rožančiaus karolėliai. Ligonė meldėsi, kad darbų metu neatsitiktų jokia nelaimė. Kai prasidėjo katedros šventinimo iškilmės, mergaitė gulėjo arti mirties. Staiga ji pakilo. Jos veidas buvo papuoštas šviesiu žvilgsniu. Ji pažvelgė į naująją šventovę, iškėlė savo rožančių ir tarė: "Dievo Motinėle, juk ir aš buvau prie statybos!” Ir tada ji susmuko atgal į patalą, ir užgeso jos gyvybė.

Kiekvienas, ligos prie lovos prirakintas, gali daug gero kitiems padaryti savo malda, savo auka, savo patarimu ir kantrybe.

Kartą pas šventąjį Arso kleboną Joną Vianney atvyko sergąs vienuolis. Jį buvo atsiuntę vyresnieji, kad prašytų pagydomas. Ligonis išdėstė savo rūpestį šventajam, tačiau šis atsakė:

—    Mes privalome norėti to, ko Dievas nori. Savo mirties valandą galėsi įžvelgti, kad savo liga būsi daugiau sielų išgelbėjęs negu savo uolumu, sveikas būdamas.

Ligonis sugrįžo namo, bet vyresnysis nebuvo patenkintas. Praslinko dveji metai, ir jis vėl pasiuntė ligonį su tuo pačiu prašymu pas Arso kleboną. Kun. Vianney ir vėl jam tarė:

—    O ne. Toks būdamas, savo bendruomenei daugiau padedi negu sveikas.

Paskui jis pakėlė akis į dangų, lyg norėdamas pasakyti, kad mes į įvykius turime išmokti žvelgti Dievo šviesoje.

Pats Kristus yra pagydęs daug ligonių. Viešpats davė žmogui išradingą protą, kad jis įstengtų ištirti ligų priežastis ir jas šalintų bei su jomis kovotų. Tačiau yra ir tokių ligų, kurių greitai nebus įmanoma nugalėti. Iki amžių galo bus nepagydomų ligonių. Bet jų gyvenimas ir kančia nėra be prasmės. Jie gali būti kantrybės mokytojai, maldos apaštalai, amžinybei nuopelnų skynėjai. Šis gyvenimas tai dar ne viskas, praradus ir sveikatą, dar ne viskas yra prarasta.

1933 m. Kleiberghofene, Muencheno arkidiecezijoje, mirė dvylika metų išsirgusi tarnaitė Ona Naszl. Toje ilgoje kankininkystėje šios mergaitės siela buvo giliai subrandinta, ką liudija pasilikusieji jos užrašyti šūkiai:

1.    Ieškoti Dievo yra gražiausias ir reikalingiausias mūsų gyvenimo uždavinys.

2.    Tapti šventąja. Visa kita yra antraeiliai dalykai.

3.    Malda mums neturi būti našta, ji turi nešti džiaugsmą.

4.    Dalykai, kuriuose nebūtų vietos Kristui, yra tušti.

5.    Reikia išmokti kalbos su Dievu, kaip ir kiekvienos kitos kalbos. Kristus yra mūsų mokytojas maldos moksle.

6.    Biauriausias melas yra nenuoširdus kelių sulenkimas, rankų sunėrimas ir melagingas mušimasis į krūtinę.

7.    Tebūnie tik vienas tavo rūpestis ir siekimas: kaskart vis labiau mylėti Dievą.

8.    Kas myli Išganytoją, nesibijo būti į Jį panašus neturte, kentėjimuose ir paniekinimuose.

9.    Klusnumas yra tiesiausias kelias į tobulybę.

10.    Kiekviena gyvenimo akimirka — tai žingsnis į amžinybę.

11.    Gyvenk taip, kad kiekvieną valandą galėtumei mirti.

12.    Noriai ir uoliai eik kryžiaus mokyklą. Prie kryžiaus kojų mes galime daugiau išmokti negu iš visų pasaulio knygų.

13.    Tik tam kryžius yra sunkus, kuris jį nenoriai neša. Jis yra lengvas ir saldus tam, kuris jį su meile apkabina.

Kai sergantį vienuolį šv. Teodozijų tyruose aplankė kitas atsiskyrėlis ir ragino, kad jis, kitiems sveikatos išmeldęs, ir pats savęs nepamirštų, šventasis atsiliepė, kad jisai jau daug gero žemėje patyręs, gero vardo žmonėse susilaukęs, tad belieka jam kentėjimais anuos laimėjimus papildyti, kad šalia paguodų jis būtų pakėlęs ir bandymų valandas.

Kartą serganti mergaitė paklausė motinos, kodėl jai Dievas tokioje jaunystėje leidžia taip ilgai kentėti ligos skausmus. Motina atsakė:

— Klausyk, Onute, baltasis vainikas tau danguje jau seniai yra paruoštas, bet jame dar trūksta raudonų rožių.

Suprato mergytė šią gražią motinos mintį ir buvo kantri, iki Viešpats ją pasišaukė papuošti tuo amžinybės vainiku su raudonomis rožėmis.

Vienos ligonės kambaryje nuolat kabėjo užrašas: "Dievo meilė kasdien yra nauja”. Jei Dievas mums siuntė kryželį, tai dar nereiškia, kad mus užmiršo. Juk ir menininkas gerokai plaktuku ir kaltu patranko marmoro gabalą, kol iš jo sukuria amžiais neužmirštamą menišką statulą.

Šv. Gertrūdos regėjimuose skaitome jos šitokį pasikalbėjimą su Dievu:

—    Gailestingumo Tėve, ar man po šios septintos ligos jau suteiksi sveikatą?

—    Tebūnie tau žinoma, kad visada būtumei priversta į mane visa širdimi kreiptis ir visus savo vidaus ir išorės sunkumus pavesti. Aš su mielu ištikimumu į tave žiūriu ir neleisiu tavęs prislėgti tokioms kančioms, kurios prašoktų tavo jėgas.

Kartą į traukinį įkopė moteris, pasiramsčiuodama dviem lazdom. Ligonės pirštai buvo ligos išsukinėti ir liudijo apie sunkias jos kančias. Bet moteriškės žvilgsnyje nesimatė kartumo. Vienas keleivis, į ją pažvelgęs, lyg norėdamas paguosti, jai pratarė:

—    Nėra didesnės laimės žmogui, kaip gera sveikata, ar ne tiesa?

—    O ne, — atsakė ligonė, — daug svarbesnis dalykas būti taikoje su Dievu.

Kun. Rueger kartą aplankė Vokietijos miškuose gyvenančią ir ilgus metus sergančią moterį. Namiškiai išeidavo į darbą, ir ji turėdavo ilgas valandas būti viena. Kunigas paklausė, ką ji ištisas dienas veikia, kai nieko aplinkui nėra.

—    Kai sekmadienį mano sūnus sugrįžta iš bažnyčios, — kalbėjo ji, — aš prašau, kad jis man atpasakotų pamokslą. Tų minčių man užtenka visos savaitės ramybei.

Tai vienas iš daugelio būdų gyventi su Dievu ir Jame ieškoti paguodos bei stiprybės.

Kartą bernardinas Feltre sakė pamokslą ligoninėje. Buvo susirinkę ligoniai ir gailestingosios seserys. Jis pabrėžė, kad ir ligoniai, ir gailestingosios seserys turi dažnai skaityti savo knygas. Ligonio knygoje yra trys žodžiai: kantrybė, kantrybė ir kantrybė. O gailestingos sesers knygoje yra taip pat trys žodžiai: meilė, meilė ir meilė. O Dievo meilė abiems yra ir kantrybės, ir artimo meilės šaltinis.

Kunigaikštis Aleksandras von Hohenlohe, pasitraukęs iš pasaulio ir tapęs vienuolyno viršininku, kartą aplankė miesto prieglaudą, kur rado moterį, sergančią artritu. Jos sąnariai buvo lyg išsukinėti, keliai taip sutraukti, kad beveik lietė smakrą.

—    Mamyte, Dievas jus, tur būt, labai pamilo, kad taip aplankė, — pratarė kunigaikštis.

— Ačiū Jūsų Didenybei už malonų užkalbinimą, — atsiliepė senutė, — daug kančių, sunkus kryžius, bet daug ir džiaugsmo... Jau 17 metų, kaip manęs tos kančios neapleidžia. Bet ką Dievas po savo kryžiumi pastato, tam duoda ir jėgos po kryžiumi stovėti. Kentėjimai pamilo mane, o aš pamilau kentėjimus. Brangusis Dievas jau čia man skaistyklą paruošė. Ir geriau čia iškentėti negu tenai. Kad Dievas mane myli, pasako man tie kentėjimai, kuriuos iš visos širdies noriai pakeliu. Tik sakau: "Dangiškasis Tėve, aš esu Tavo vaikas, o Tu — mano Tėvas”. Aš nedaug tesimeldžiu. Paaukoti savo ligą Dievui — jau yra malda. Aš puolu į Kristaus žaizdas. Kai jau labai sunku pasidaro, pratariu: "Esu juk nusidėjėlė, Tu Nukryžiuotoji Meilė. Myliu Tave, o Tu myli mane. Kaip gi gali atsitikti tai, kas nebūtų naudinga mano sielos išganymui!

Kunigas Kasianas Karg savo knygoje, vardu "Mažoji paslaptis”, aprašo, kaip jis atsilankė į ligoninę, kur nugarkaulio smegenų liga sirgo 18 m. amžiaus mergaitė. Gydytojai tik ką buvo dvyliktą kartą iš jos nugarkaulio ištraukę truputėlį smegenų ištyrimui — tai buvo didelė kančia ligonei. Kunigas jai ištiesė ranką pasisveikinti ir paklausė, kaip ji laikosi.

— Nesijaučiu nelaiminga, — atsakė ligonė, — meilę, kurią Išganytojas man įkvepia, turiu iškvėpti. Žiūriu į kryžių ir mąstau, kad Viešpats man rodo savo žaizdas, o štai dabar aš Jam rodau savo žaizdas. Aš noriu nuolat Viešpačiui aukotis. Praeis pora mėnesių, ir būsiu pilnai pasiaukojusi. Mano širdis bus lyg tyra taurė, pilna aukos kraujo.

Ir toji auka jai nebuvo nepakeliama, nes ji žinojo, kad yra gyvenimas, kur nebus nei ligų, nei kančios.

9

Stipri dvasia silpname kūne

Mes esame pratę Dievą garbinti malda, šv. mišių klausymu, ėjimu sakramentų, tačiau tuo pat metu privalome Dievo garbei panaudoti ir mus ištinkančius sunkumus, — taip savo knygoje rašo vienuolis trapistas M. Raymond.

Sunkūs likimo smūgiai mums gal bus kaip tie plieninio kalto dūžiai į akmens gabalą, iš kurio iškalama daili statula. Reikia įstengti surasti džiaugsmo ir tašomam kentėjimo smūgių, nors tuos smūgius duotų ir sunki liga.

Rašytojas Nino Salvaneschi apako. Bet tai jam nesukliudė parašyti eilę veikalų. Viename jų, pavadintame "Paguoda” ir išleistame 1957 m. Madride, jis sako:

— Jau dešimt metų, kai esu aklas... Taigi, gyvenu namuose be langų. Tačiau tos grandinės man yra sparnai... Turėjau pakankamai laiko susitelkti, kad galėčiau gerai įsižiūrėti į dangaus mėlynę... Skirtingoje šviesoje galėjau matyti žmones ir daiktus, aistras ir paskirtį... Galiu pasakyti, kad laimė negali būti surasta pomėgiuose, bet sugebėjime džiaugtis tais mažais dalykais, kurie užtinkami kiekvieno gyvenimo kelyje...

Toliau jis rašo, kad žmonių gyvenime, kaip ir upių vandenyje, nėra to tyrumo, esančio šaltinyje, iš kurio upė pradeda tekėti. Žmogaus gyvenimo simfonijoje jis randa keturias dalis: vaikystės "adagio” (švelniai), jaunystės "allegro con fuoco” (linksmai ir ugningai), subrendusio gyvenimo "crescendo” (kylančiai, augančiai) ir senatvės "rallentando” (lėtėjant).

Jo gyvenimui sulėtėjimą atnešė ne senatvė, bet aklumas. Tačiau ir čia jis įstengia rasti paguodos, tardamas:

— Tai kasdienis įrankis, padedąs man taisyti savo ydas. Be aklumo aš būčiau buvęs blogesnis negu esu. Aklumo dėka geriau supratau savo paskirtį, įžvelgiau gyvenimo prasmę, radau naujų draugų, laimėjau meilę, priartėjau prie paguodos šaltinio.

Ligą jis vadina tikru dvasiniu aktyvumu, kalėjimu, iš kurio siela siekia dangaus laisvės, ir net altorium, ant kurio Kristus gyvena ir kenčia su mumis.

Kaip chriurgas operuoja kūną, taip liga gali operuoti sielą. Dėl to pagarsėjusi ligonė Adela Kamm, sutikdama su Apvaizdos valia, yra pasakiusi: "Reikia stengtis žydėti visur, kur tik mus Dievas bepasodintų”. Ji sirgo devynerius metus. Pirmiausia plaučiais, paskui galva, viduriais ir pagaliau širdimi. Jai buvo duota apie 2.000 injekcijų morfino ir kitų vaistų. Ji buvo 10 kartų operuota; paskutinį kartą — savo mirties dieną.

Mirė, būdama 29 m. amžiaus. Ir vis dėlto ji galėjo pasakyti:

—    Dievas žino, iki kurio laipsnio mums reikia kentėti.

Kai 1911 m. kovo 1 d. pajuto, kad jau mirtis beldžiasi į duris, pasipuošusi kaip visada gėlėmis, kalbėjo:

—    Viešpatie, suvėlinki mano mirtį iki tol, kol mano kūne nepasiliks nė vieno taško, neperėjusio kankinystės, ir kol nepasieksiu tos minutės, kai mano sieloje nebebus nė vieno dalyko, kuris nebūtų tapęs išgrynintas.

Mirė su šypsena lūpose. Tai buvo siela, supratusi gilesnę ligos prasmę.

Rašytojas Salvaneschi pasakoja apie savo draugą Karolį F., kuris ligos patale išbuvo 20 metų, negalėdamas pajudėti. Prieš akis jam buvo įtaisytas veidrodis, kad galėtų matyti nors gatvės judėjimą. Tačiau tas paraližuotasis ligonis matė daug daugiau ir galėjo pasakyti:

—    Vis dėlto ateis diena, kada suprasime šių, mums atrodančių nenaudingų, kentėjimų prasmę.

Minėtas rašytojas pasakoja ir apie kitą savo draugą Luisito R., kuris jau 16 m. negalėjo pajudėti, deformuotas reumatizmo, ir treji metai buvo aklas bei paraližuotas. Šis ligonis taip kalbėjo:

—    Kaip matote, liga nėra artimos mirties šauklys, bet yra pašaukimas, kurį siela priima. Reikia išmokti būti paraližuotam taip, kaip reikia pasiruošti ir bet kuriai kitai profesijai.

O neregys rašytojas Salvaneschi prie tų žodžių dar prideda:

—    Aš tau dėkoju už pamoką, kurią man davei, kaip aš turiu eiti savo — aklojo žmogaus — pareigas.

Kunigas Juozapas Girard, 22 metus kankintas kaulų džiovos, rado sau paguodos šventųjų bendravimo tiesoje. Ona Kotrina Emmerich, žinoma stigmatizuotoji, taip kalbėjo:

—    Ligose aš matau ypatingą Dievo tikslą. Ligonis atgailauja už savo ar kitų klaidas. Gal tai jam yra bandymas. Gal tai jam Kristaus patikėtas dvasinis kapitalas, kurį reikia naudoti su kantrybe ir pasidavimu Dievo valiai.

Be abejo, Dievas nori, kad mes su ligomis kovotume, panaudodami geriausias medicinos priemones, bet tai nekliudo iš ligos ištraukti ir dvasinės naudos, o tai gali padaryti tik tobulybės siekiąs žmogus. Mokslininkai studijuoja kentėjimų ir ligų fizines bei psichines pasekmes, bet tik šventieji įstengia pilnai suprasti ir nušviesti jų nežemišką prasmę.

Marcela Pelligot Beyerbach, būdama 25 m. amžiaus, tapo paraližuota be vilties išgyti. Ji taip aptarė savo gyvenimo programą:

— Turiu mokėti panaudoti ligą savo sielos išganymui ir savo gyvenimo kelyje sutiktų siely gerovei.

Tad ligoniui tikriausias kelias yra kūno pasyvumą paversti dvasios aktyvumu, fizinį silpnumą paversti dvasine jėga ir, daug ko atsižadant, pasiekti dvasios pergalę.

Šveicaras Alfredas Froidevaux, svetimšalių legiono narys, sužeistas ir 10 metų besigydydamas, turėjo pakelti septynias operacijas, pamažu aukodamas savo rankas ir kojas, kol teliko vien jo liemuo. Tačiau, neprarasdamas dvasios šviesumo, jis kalbėjo:

—    O vis dėlto ir man saulė šviečia, bet toji, kurią jaučiu tikėjime.

Kotrina Mansfield, ilgus metus iki savo mirties baisiai kentėjusi, rašė:

—    Prieš mirtį dar noriu pasakyti vieną savo paslaptį: kentėjimą reikia mokėti įjungti į savo gyvenimą. Kai mes įstengiame jį priimti, jis pasikeičia. Kentėjimas persikeičia į meilę. Štai kokia yra mano paslaptis.

Henrikas Baumann, savo gyvenime pakėlęs daug kentėjimų, sakė:

—    Kentėjimas — tai lyg mitologinė medūza: jei žiūrėsi su baime jai į akis, tave pavers uola. Tačiau jei įstengsi drąsiai įžvelgti į pačias jos akių lėliukes, ten pamatysi atsimušantį dievišką veidą.

Pagaliau minėtasis rašytojas Salvaneschi skelbia:

—    Kentėjimas yra paslaptingoji harmonija. Reikia tik pagauti vieną gaidą, kad galėtum suprasti kokį nors motyvą iš begalinės skausmingosios pasaulio simfonijos.

Jautimasis nelaimingu glūdi nuolatiniame nusistatyme pabėgti nuo bet kokio skausmo, ir tas nesugebėjimas kentėti yra pagrindinis mūsų nelaimingumo šaltinis.

Taigi, sutemų ir grandinių kantrybės bei skausmo broliai — pirmyn! Eikime ryžtingai tuo keliu, kuriuo kiti jau vakar praėjo ir kuriuo dar kiti eis rytoj. Kentėjimas yra siauriausias pasaulio kelias. Mums horizontai atsiskleis tik po amžinosios aušros.

Tas pats rašytojas mus skatina, kai niūriomis valandomis šaltas kentėjimų lietus kris ant mūsų sielos, ieškoti priebėgos saulėtų savo gyvenimo valandų atsiminime. Nuliūdimą, kuris beldžiasi į mūsų vartus, dažniausiai lydi viltis, kuri paprastai taria paskutinį žodį. Jis sergantiems pataria nuvykti į ligonines, kur tiek daug ligonių, jau neturinčių galimybės pagyti. Tada mūsų padėtis atrodys daug viltingesnė.

Tas aklasis rašytojas vienoje savo knygoje yra paskelbęs savotišką ligonių kodeksą:

— Liga, — sako jis, — tai yra kalėjimas, bet jame siela išsikariauja tikrąją laisvę. Liga nutolina nuo pasaulio, bet priartina prie mūsų paskirties. Liga — tai fizinių jėgų apribojimas, bet jos metu galima išauginti dvasios galias. Nenusimink, bet gaivinkis viltimi, kad kiekvieną jungą galima perdirbti į sparnus. Tavoji liga yra laikinė, bet ji tau padės suprasti amžinąsias paslaptis. Jei tavo liga nepagydoma, pakelk savo galvą į Kristaus šviesos spindulius. Lai tavoji lova tampa altorium, ant kurio aukosi savo karštą sielą. Ir tada tu laiminsi kentėjimą, kuris tavo dvasios polėkius maitina, kuris tau atveria žvaigždėtąsias amžinybės duris, ir tada suprasi, kad kentėjimas parkviečia Kristų gyventi tarp mūsų...

Šias mintis pakartojo rašytojas kun. J. M. Berengueras. Jis buvo vienuolis misijonierius Vidurinėje Amerikoje. Deja, sunki liga jį privertė nutraukti misijų darbą ir uždarė tarp keturių sienų. Bet ir čia jis rankų nenuleido. Parašė turiningą knygą, vardu "Para ti, hermano enfermo” (Tau, sergąs broli). Šios knygos įžangoje ligonis autorius sako:

— Supratau, kad mano kovos laukas yra čia, mano kambaryje, mano skausmų lovoje, ir kad iš čia aš galiu kovoti Viešpaties kovą, kaip ir tu, broli ligoni... Žiūrėk į savo ligą kaip į Dievo palaimą. Šis ligos kambarys, atrodąs lyg kalėjimas, išsaugos tave nuo didelių dvasinių pavojų. Kokią puikią progą turi kentėti, atsiteisti ir atgailauti! Kaip esi pagerbtas, galėdamas bendrauti su Kristaus kančia! Kokia paguoda matyti iš tolo besiartinančią mirtį ir galėti jai pasiruošti. Tieski savo rankas į kryžių. Kartok su Kristum: jei privalau kentėti, tebūnie Dievo valia...

Jūs esate mano broliai. Drauge žygiuojame į Kalvariją. Stiprinkime vienas kitą tikrumu, kad nuo Kalvarijos pasieksime amžinąją laimę. Ten mūsų laukia ištiestos rankos Kentėjusio už pasaulį...

10

Kentėjimų mokykloje

Kentėjimai tai yra dieviška dieta, kuri, nors žmonėms nemaloni, Dievo yra skiriama brangiausiems vaikams, kaip geras, nors ir kartus, vaistas, — rašė I. Walton.

Nė vienas žmogus neišvengia kentėjimų mokyklos, tik ne visi šioje mokykloje yra geri mokiniai. Bet čia galima labai daug ko išmokti. Teisingai sako M. Moravskis:

— Kaip gi daug dorybių pasiliktų pasaulyje nežinomų, jeigu nebūtų kentėjimų. Kantrybė, gailestingumas, ryžtingumas, kuris nepaiso jokių pavojų nei mirties, pasiaukojimas aukštesnių siekimų tarnyboje, kilnumas, kuriuo mus stebina krikščionių didvyriai, yra kilę tik iš kentėjimų.

Kentėjimų mokyklą išėjęs žmogus gali didžiai savo sielą praturtinti ir skaidriai spinduliuoti į kitus. Vokietijoje vienas kalnų gyventojas buvo sunkiai sužeistas krintančio nuo aukštumų akmens. Uolos gabalas jam sutriuškino nugarkaulį. Jis buvo nugabentas į ligoninę, bet pasiliko neišgydomas ir pats jautė, kaip vienas po kito apmiršta jo sąnariai. Jisai suprato, kad mirtis diena iš dienos vis artėja.

Pusę metų jisai grūmėsi su savo likimu ir net su pačiu Dievu, bet pagaliau gėris jame laimėjo. Jis vėl tapo smagus, tvirto būdo vyras, kaip anksčiau, tik bejėgis dėl ligos. Bet jis jau įstengė gėriu spinduliuoti. Nekartą, kai ligoninėj atsirasdavo žmogus, kuris jau nieko nebenorėjo žinoti nei apie Dievą, nei apie Bažnyčią, nei apie kunigą, ligoninės seselė į jo kambarį atvesdavo tą sužeistą kalnietį, ir po kokios valandos, pasikalbėjus su šiuo ryžtingu mirtininku, ano atšalėlio širdy įsižiebdavo nauja aukštesnio pasaulio kibirkštis.

Pasaulinio karo metu buvo sunkiai sužeistas vienas ulonas. Granata jam sukapojo ranką. Prie jo lovos lauko ligoninėje sėdėjo kapelionas ir jį guodė. Paklaustas, kaip jaučiasi, sužeistasis tarė:

—    Kai skausmai pradeda nepaprastai deginti, aš visada pakeliu akis aukštyn.

Ir jo akys nukrypo į kryžių, kabojusį ant sienos.

Pirmojo Pasaulinio karo metu karys W. Bauer sužeistas išgulėjo penkias paras kovos lauke. Pagaliau jis buvo surastas ir nugabentas į ligoninę, kur greit mirė. Jo dienoraštyje buvo rastas toks įrašas:

—    Jei tokia Dievo valia, Jam tebūna mano paskutinis pasveikinimas... Penkios dienos kaip aš čia guliu tamsiame miške. Esu arti mirties iš bado. Daug kartų meldžiau Dievo pagalbos, bet jos nesulaukiau; vis tiek pasilieku ištikimas Dievui ir nesiskundžiu. Mano laikas jau yra atėjęs. Greit būsiu jau savo amžinoje tėvynėje, prie savo gražiojo krašto brolių. Iki pasimatymo danguje!

Tikrai yra prasmingas vysk. Spalding žodis:

—    Nėra išmintingas tas, kuris nėra priėmęs kentėjimų krikšto.

Žmogus įstengia iškilti aukščiau ligos kentėjimų, ką liudija ištrauka iš Edvardo Livingstono Trudeau "Autobiografijos”. Jis rašo:

—    Kai žvelgiu atgal į savo gyvenimą, tuberkuliozė glūdi kaip visada esantis atkaklus priešas. Ji išplėšė mano brangiausius ir man atnešė pirmuosius didžius kentėjimus. Ji sukrėtė mano sveikatą, kai dar buvau jaunas ir stiprus, ir atbloškė mane į šį tolimą kraštą, kur aš stebiu jos žudantį veikimą aplink save. Tačiau toji kova su džiova man atnešė tokį patyrimą ir paliko tokius atsiminimus, kurių nemainyčiau į visus Indijos turtus.

Samuel Lane Loomis rašė:

—    Išmintingas žmogus ligos kambarį laikys mokykla, kur, Dievo malonei padedant, galima išmokti didžių dalykų. Ligos kambarį jis laikys kovos lauku, kur su Dievo pagalba galima pasiekti didžių pergalių ir triumfų. Jį laikys sodu, kur, Dievui padedant, galima rinkti kvapias gėles ir ragauti ramybės bei šventumo vaisių.

Kartą ligos patale gulėjo 20 metų vyras, sirgęs jau keletą metų. Palaipsniui jį apėmė paralyžius, ir jis negalėjo pajudinti nei savo galvos, nei kojų. Tik dar galėjo rankas valdyti. Tačiau atėjo diena, kai ir jo kairioji ranka atsisakė būti valdoma. Ligonis pratarė:

—    Dabar jau esu priverstas atsižadėti to džiaugsmo — sunerti rankas, tačiau tą auką mielai pakelsiu, aukodamas už tuos, kurie jau niekada nebenori maldai sunerti savo rankų...

Didysis vengrų rašytojas ir kalbėtojas Tihamer Toth pasakoja apie vieną daug kentėjusį ligonį, iš kurio išgirdo šiuos žodžius:

—    Daug lengviau yra kentėti, kai prieš akis laikai kryžių ir gali mąstyti apie kenčiantį Kristų.

O didysis prancūzų filosofas Pascal net galėjo paskelbti, kad "krikščioniui liga yra normali gyvenimo padėtis”.

Rašytojas De Maistre savo aprašymuose apie Peterburgą kalba apie jaunutę aštuoniolikos metų mergaitę, kurios galvą ėdė vėžys. Per penketą ligos metų jau ji buvo netekusi ausy ir nosies. Liga ir toliau graužė jos jauną kūną. Bet iš jos lūpų nesiveržė skundai, o tebuvo galima girdėti tik meilės ir kantrumo žodžiai. Kai po ilgy nemigo nakty jai buvo pareikšta užuojauta, ligonė atsiliepė:

—    Nesu jau taip nelaiminga, kaip manote. Dievas man suteikė malonę nemąstyti apie kitus dalykus, tik apie Jį patį.

Prancūzijoje, Nevers ligoninėje, gulėjo sunkios ligos išvargintas ligonis. Pagaliau jis ėmė prašyti jį slaugiusią seselę, tardamas:

—    Sesele, duokite man revolverį. Jau daugiau nebegaliu. Duokite revolverį!

Seselė valandėlę pagalvojo ir tarė, įteikdama ligoniui kryžių:

—    Štai ginklas, kurio dabar jums kaip tik labiausiai reikia.

Vienas chirurgas pasakojo, kad jokia kita operacija jam nepaliko tokio įspūdžio, kaip vieno jauno klieriko operacija. Jo sveikatos stovis neleido panaudoti migdančių vaistų. Didžiojo skausmo valandoje seminaristas tyliai pratarė:

—    Da robur, fer auxilium, — Viešpatie, duok jėgos, suteik pagalbos!

Apie tai pasakodamas, gydytojas pridėjo:

—    Kiekvienas stiprybės ieško ten, kur gali. Tikiu, kad mano pacientas jos ieškojo tikriausiame šaltinyje.

Šv. Grigalius I rašė:

—    Ligoniams reikia priminti, kad jie yra Dievo vaikai, ką įrodo jau vien tas faktas, kad juos lanko Dievo rykštės smūgiai. Jeigu Dievo planuose nebūtų numatyta jiems po šių baudimų suteikti amžino paveldėjimo, Dievas jų nevargintų kentėjimų mokykloje.

Ir šv. Pranciškus Salezietis viename savo laiške moko, kad "ligą reikia paversti malda”. Giliai šį dalyką įžvelgė ir šv. Augustinas, sakydamas, kad "gyvenimo skausmai yra lyg jūrų vandenys: jie praranda kartumą, kai kyla aukštyn”.

Bonos mieste vienam vyrui liga įsimetė į liežuvį. Beliko vienintelė išeitis — liežuvį nupiauti. Prieš operaciją gydytojai pasakė ligoniui:

—    Po valandėlės jūs jau nebegalėsite kalbėti. Jeigu turite ką nors svarbaus pasakyti, sakykite dabar.

—    Garbė Jėzui Kristui! — tarė trupučiuką pagalvojęs ligonis. Šiam tvirtabūdžiui vyrui taip tamsios ateities akivaizdoje prieš akis stovėjo ne nusiminimas, bet aukštesnis reginys, kuriam neturi įtakos liga ir nesveikata.

Snieguotose Alpėse kartą sunkiai susirgo prie mažos koplytėlės gyvenąs kunigas. Aplinkui siautė baisi pūga. Staiga į jo duris pasibeldė sušalęs, apsnigtas žmogus ir pranešė, kad sunkiai sergąs ligonis šaukiasi kunigo. Kalnuose toje vietoje buvo daug tarpeklių. Važiuoti nebuvo įmanoma, o pėsčiam nueiti pas ligonį reikėjo trijų valandų. Kunigas silpnu balsu pasakė, kad jis yra ligos parblokštas, jokiu būdu negalįs nueiti, todėl patarė pakviesti kunigą iš kitos parapijos. Praslinko šešios valandos, ir tas pats žmogus vėl grįžo, pranešdamas, kad ligonis nesutinka eiti išpažinties pas kitą kunigą, būtinai šaukiasi jo.

Sergąs kunigas paprašė parūpinti neštuvus. Paima Švenčiausiąjį ir, audrai siaučiant, nešamas pas ligonį. Kalnais keliauti tokioje pūgoje buvo be galo sunku. Bet pagaliau pasiekė tą vietą. Sunkiai sergančio kunigo neštuvai pastatomi prie ligonio lovos. Jis susitaiko su Dievu. Šventoji Eucharistija jį sustiprina, bet kunigas, tyliai alsuodamas, tokios sunkios kelionės nukamuotas, užmigo amžinuoju miegu... O vis dėlto jis pasiliko gyvas žmonių atmintyje, kaip herojus, kuris, nepaisydamas savo mirtinai sunkios ligos, įstengė atnešti paguodą kitam sergančiam ir pagalbos reikalingam broliui.

Prelatas Gay sakydavo, kad kiekvienas kentėjimas — tai Nukryžiuotojo pabučiavimas. Yra sunkus ligos ir kančių kelias, bet kokius naujus horizontus jis atskleidžia! Gabrielė Petkevičaitė — Bitė labai tiksliai yra pasakiusi:

— Kūno akis gyvuliukams praplėšia pati gamta, o žmonėms — sielos kovos. Ir tik sielos kančių aštriais spygliais išklotas kelias nuveda žmogų pro pasaulio klaikų labirintą prie saulėto idealų aukuro.

11

Prošvaistės kentėjimų naktį

Prezidentas Eisenhoweris 1960 m. pagerbė liguistą invalidą Dwight G. Guilfoil, gyvenanti Čikagos šiaurvakarių priemiestyje, Arlington Heights, suteikdamas jam specialią dovaną.

Kodėl tokios garbės susilaukė šis karo veteranas? Antrojo Pasaulinio karo metu jis tarnavo fronto fotografu. Tuo metu jis gavo sunkią nugarkaulio ligą ir taip pat susirgo paralyžium. Būdamas invalidas, jis visą dieną turi praleisti vežiojamoje kėdėje. Nežiūrint to, jis suorganizavo pramonės bendrovę, kurioje dirba panašūs į jį invalidai. Toji bendrovė pavadinta "Paraplegics Manufacturing Company”. Ji buvo įsteigta 1950 m., ir 1960 m. joje dirbo 100 invalidų. Jų darbas — sudėti iš jau pagamintų dalių įvairius elektrinius ir elektroninius dalykus.

Maža to, Guilfoil dvejais metais vežiojamoje kėdėje apkeliavo 75.000 mylių, drąsindamas kitus invalidus imtis darbo, kuriuo užsitikrintų sau pragyvenimą, skatindamas darbdavius priimti invalidus į tarnybą. Jis paruošė specialią programą, kaip invalidams padėti surasti darbą. Yra vedęs ir augina šeimą.

Tai yra gyvas pavyzdys, kad, ligai ar senatvei mus slegiant, nenustotume ryžto ir vilties. Reikia pramatyti, kad anksčiau ar vėliau, kiekvieną mūsų užguls negalios našta. Graikų legenda sako, kad, kai iš molio buvo sutvertas pirmasis žmogus, molis buvo sulipintas ne vandeniu, bet ašaromis.

Senieji meksikiečiai naujagimį sveikindavo žodžiais: "Kūdiki, tu juk gimei kentėjimui, tad kantriai ir tyliai kentėk!” Bet kur gauti pakankamai jėgos ir tvirtumo? Galima pasimokyti iš generolo Gordon, kuris Kančios savaitę kartą įrašė į savo dienoraštį:

— Ar esi nuvargęs? Ir Kristus buvo nuvargęs. Esi nuliūdęs? Ir Kristus tai pergyveno. Ar jautiesi nesuprastas ir šaltai sutiktas? Ir Kristui nebuvo geriau. Koks Jis pavargęs, vienišas ir nuliūdęs buvo šioje žemėje... Argi mes turėtume skųstis savo vargais? Juk jie labai greitai praeis.

Pietinėje Krymo pakrantėje, prie Juodųjų jūrų, kitados stovėjo kryžius, iš kurio rankų tekėjo nenutraukiama vandens srovė, gaiviai laistydama visą sodą. Tos vietos savininkė, pamaldi grafienė, buvo miške atradusi stiprų šaltinį, kurio vandenį čia ir atvedė. Tai simboliškas vaizdas, primenąs, kad ir mūsų sielos sodas yra laistomas gaiviu dangaus malonių vandeniu, einančiu iš kančios kryžiaus, kuris gali mums apsireikšti įvairiais būdais, taip pat ir ligos būdu.

Kartais gali atrodyti, kad mūsų ligos ar senatvės našta yra beveik pati sunkiausia iš visų. Jeigu taip manome, tai mažai gyvenimą tepažįstame. Kartą šiaurės kraštuose sunkiai susirgo misijonierius. Jo draugas kunigas suprato, kad liga pavojinga, todėl nutarė gabenti į ligoninę. Tačiau ji buvo už 350 mylių. Kunigas pasiėmė vieną eskimą, užkinkė į rogutes 12 šunų ir taip keliavo 19 dienų per sniegynus ir pusnis. Ligonis turėjo 102 laipsnius karščio, o šiaurės vėjas dažnai vis nuplėšdavo prie rogučių pritaisytą uždangalą. Mes susirgę tokių sunkumų neturime, nes greitosios pagalbos automobilis nuveža į ligoninę per keletą minučių. Argi neturėtume būti dėkingi Apvaizdai ir už tai?

Mes su pasibaisėjimu žiūrime į kiekvieną savo ligą, bet kiek žmonių savanoriškai tai pasirinko, norėdami patarnauti už save nelaimingesniems ligoniams! Štai viena Romos grafaitė įstojo į pranciškonių vienuolyną ir paprašė, kad ją leistų slaugyti raupsuotųjų. Po kiek laiko į tą raupsuotųjų koloniją nuvyko aplankyti ligonių vienas misijonierius. Jis panoro pamatyti ir tą vienuole tapusią grafaitę. Jį nuvedė į raupsuotųjų kiemą. Misijonierius nustebo, kad raupsuotieji, pro kuriuos ėjo ta seselė, pagarbiai prieš ją lenkėsi, o kiti net klaupėsi. Misijonierių atvedusioji seselė paaiškino:

— Tai seselė, kurią jūs norėjote pamatyti. Ji jau nebegali iš čia išeiti, nes, betarnaudama raupsuotiesiems, pati užsikrėtė. Ligoniai žino, kas ji yra. Jie supranta, dėl ko ji tapo raupsų paliestu veidu ir rankomis. Klaupia prieš ją iš meilės ir pagarbos. Aš tikra, kad šie stabmeldžiai visi mirs įtikėję šios vienuolės Dievą. Jos namiškiams, tėve, pasakyk, neminėdamas apie jos ligą, kad ji yra laiminga ir patenkinta, nes iš tikrųjų ji tokia ir jaučiasi.

Tokių asmenų, kurie patys nebijojo ligos, kad tik galėtų artimui padėti, buvo šimtai ir tūkstančiai. Daugelis jų šiandien yra garbinami ant altorių. Tai aukos ir heroizmo ženklas.

Ligoje nemaža paguodos mums gali atnešti, jeigu mes įstengtume ne tiek dėmesio kreipti į savo skausmą ir nelaimę, kiek pastebėti, kaip aplinkiniai žmonės mumis rūpinasi ir mums pasišvenčia. Kartą F. W. Foersteris sutiko turtingą vyrą, kuris buvo apkeliavęs pasaulį, patyręs daug nuotykių ir daug ko matęs.

—    Kada jūs savo gyvenime jautėtės laimingiausias? — paklausė Foersteris. Atsakymas buvo visai nelauktas:

—    Tada, kai viename Europos mieste gulėjau ligoninėje, sirgdamas šiltine. Tada mane slaugė angeliško švelnumo ir didžio pasišventimo seselė. Aš jai buvau visiškai svetimas. Ji turėjo apžiūrėti daug kitų ligonių, sunkiai dirbdama dieną ir naktį. Ir vis dėlto ištisas 8 savaites, kai gulėjau toje ligoninėje, jos veide tesimatė vienodai spindįs nuoširdus gerumas, kurio neaptemdė jokio susierzinimo šešėlis. Tada aš jaučiausi nepaprastai laimingas.

Taip pat ligoniui gali daug paguodos suteikti rūpinimasis padėti kitiems, gal net nelaimingesniems už save. Pasakojama apie vieną liguistą mergaitę, kuri, pati būdama gamtos nuskriausta, slaugė kitus ir padėjo tiems, kurie patys negalėjo savęs aprūpinti. Tačiau laikas ją pačią išgydė. Kai kiti kalbėjo, kad dabar, pasveikusi, ji tikriausiai jaučiasi labai laiminga, ji atsakydavo:

—    Laimingiausia jaučiausi tada, kai galėjau padėti kitiems nelaimingiems, nors ir pati būdama į juos panaši.

Pulkininkas Artūras Montalambertas, garsiojo kalbėtojo brolis, buvo Afrikoje šaulių būrio vadas. Jo karių eiles suguldė choleros epidemija. Pulkininkas juos didžiausiu rūpestingumu slaugė, kol ir pats susirgo. Gulėdamas palapinėje ant žemės, jautė šiurpius skausmus. Nuolat prie lūpų spaudė kryželį ir laukė kunigo, norėdamas išpažinties. Sulaukęs ir atlikęs išpažintį, savo kapitonui tarė:

—    Pasakyk visam pulkui, kad mirštu patenkintas, nes atlikau savo, kataliko, pareigas. Daugiau man nieko nebelieka padaryti. Dar jiems pasakykite, kad aš jų neužmiršiu amžinybėje.

Po pulkininko mirties, atplėšus jo testamentą, be kitų įrašytų dalykų rasta:

—    Žmogus šiame pasaulyje turi dirbti ir kentėti... Prašau savo sūnų niekados neužmiršti Dievo nei katalikiškų pareigų...

1928 metais Kinijoje kilo badas ir maras. Išalkusiųjų minios slinko į vakarus, kur buvo geresnis derlius ir kur nebuvo bado.

Daugelis krito pakeliui. Laukiniai žvėrys draskė jų kūnus. Viena krikščionė nutarė pašvęsti savo gyvenimą, padėdama tiems maro paliestiesiems. Kasdien su vaistų pintinėle ji eidavo gelbėti nelaimingųjų. Kartą ir ji pasijuto drugio krečiama. Vos porą dienų iškentėjo namie. Kiek pagerėjusi, vėl kėlėsi iš lovos slaugyti tų nelaimingųjų. Ligoniai, ją pamatę, sveikindavo, vadindami gerąja seseria. Visą tą laiką ji pakrikštijo per 1000 kiniečių.

Pagaliau ligoniui, šalia rūpestingos mediciniškos pagalbos, neužmirština pati svarbiausioji paguoda — pasitikėjimas Dievu. Daugelis Lietuvos žmonių žadėdavo lankyti šventas vietas, jei Dievas padės jiems išgyti. Čia prisimename 20 m. amžiaus prancūzų evangeliką Germaine Bristen, kuris susirgo sunkia sąnarių džiova. Iš pradžių liga buvo įsimetusi į dešinės kojos kelį, o paskui apėmė strėnas ir pasiekė nugarkaulį. Liga kasdien sunkėjo, ir pakviesti gydytojai paskelbė beviltišką padėtį. Atsivėrė žaizdos ir atsirado šiurpūs skausmai. Ligonis, nors ir nekatalikas, neturėdamas kitos išeities, 1937 m. nuvyko į Liurdą. Laiminant Švenč. Sakramentu, jis atsikėlė ir, visiems labai stebintis, pradėjo vaikščioti. Pasveikimas buvo pilnas. Praslinkus metams, gydytojai, jį dar kartą patikrinę, nerado jokio atkritimo, jokių ligos liekanų. 1938 metais tas evangelikas tapo kataliku ir iš paties vyskupo Chollet rankų priėmė šv. Komuniją.

Šie faktai, surinkti iš eilės įvairių veikalų, mums iškalbingai sako, kad net ir juodžiausioje ligos ar senatvės dienoje neturime pulti į nusiminimą, o ieškoti ir rasti stiprybės Tame, kuris pats iškentėjo visas kančias ant kryžiaus.

12

Pritvirtintam prie kentėjimų lovos

Šv. Pranciškus Salezietis savo pagarbą sergantiems yra išreiškęs šiais žodžiais, parašytais vienai kenčiančiai:

— Žinodamas, kad Jūs vis dar esate pritvirtinta prie kentėjimų lovos, aš jausiu Jums ypatingą pagarbą, kaip asmeniui, kurį Dievas aplankė, savo drabužiu apsiautė, parinkdamas Jus savo sužieduotine. Kai mūsų Viešpats kybojo ant kryžiaus, net Jo priešai skelbė Jį esant karaliumi. Taip ir tos sielos, kurios yra pritvirtintos prie kentėjimų kryžiaus, yra karalienės. Ar Jūs žinote, ko mums gali pavydėti angelai? O gi — kad mes galime dėl savo Išganytojo kentėti, kai jie to daryti negali. Apaštalas Povilas, kuris buvo į dangų pagautas ir rojaus laimės ragavo, gyrėsi tačiau tik savo silpnybėmis ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi.

Dėl to šventieji kūno negalavimuose, ligose įstengia įžvelgti ir rasti dvasinių palaimų. Šv. Ambroziejus rašė:

—    Kūno silpnybės dažnai reiškia sielos pagijimus.

Dėl to šv. Jonas Auksaburnis paskelbė atmintinus žodžius:

—    Tu daugiau Dievui patinki, kai ligos dienomis prisitaikai prie Viešpaties valios, negu kai sveikas būdamas gerus darbus atlieki.

Dvasinio gyvenimo mokytojas, vokiečių mistikas Eckehartas skatino stengtis, kad ligos ar kiti kentėjimai būtų tas eiklusis žirgas, kuris neša mus į tobulybę.

Iškalbingasis kard. Faulhaberis priminė:

—    Kantrybė ligos dienomis ir priverstiname savo darbo nutraukime reikalauja didesnės valios jėgos kaip darbas sveikomis dienomis.

Ir garbė tiems, kurie ligos kančiose randa jėgų kantrybėje savo sielą skausmu šlifuoti.

Rašytojas Ebner Eschenbachas primena:

—    Kentėjimas yra didžiausias žmonijos mokytojas. Jo atmosferoje sielos išsivysto.

Šv. Ignacas Lojola kartą išsireiškė savo artimam P. Ribadeneirai, kad jis matąs Apvaizdos ranką tame, jog jis turėjęs pakelti tiek ligų ir tiek kūno silpnybių; tuo būdu jis geriau galįs suprasti kitus jų ligose. Jeigu jisai būtų visą laiką turėjęs pilnas jėgas, tai jo sukurtos vienuolyno taisyklės būtų buvusios pergriežtos ir pagal jas nebūtų įstengę jo sekėjai gyventi. Dabar, kai jam tekę tiek sirgti ir kentėti, jis įstengiąs su ligoniais pats būti ligoniu ir žmonių silpnumus suprasti.

Vienas ligoninės gydytojas pasakoja, kad narkozės paveikti žmonės įvairiai savo išgyvenimus kartais pareiškia. Iš religingesnių galima išgirsti atodūsius, išsiveržiančius iš jų pasąmonės:

—    Viešpatie, tebūnie Tavo valia ... Tebūnie Dieve, kaip Tu nori... Gailestingumo Jėzau...

Tai šauksmai, kurie visus skatina mūsų ligos kentėjimus giliau įprasminti, kentėjimų tamsoje dangaus žvaigždes įžvelgti.

Šv. Kamilijus Lelis net savo ligą vadino "Misericordia Dei” — Dievo pasigailėjimas.

Seselė Majella, gulėdama mirties patale, savo vyresniajai kalbėjo, ji jaučianti, kad ši ligonės lova jai yra Viešpaties valia:

—    Tikiu ir viliuosi, kad aš visa savo asmenybe sutampa su Viešpaties valia.

Lotaringijos kunigaikščio kancleris kitados per 17 metų ištikimai dirbo savo valdovui, tarnaudamas ir karo, ir taikos metu. Netikėtai — sunkiai susirgo. Dabar, atitrūkęs nuo kasdienių darbų, jisai ėmė galvoti, kaip neturtingam, tuščiomis rankomis jam gali tekti keliauti į amžinatvę. Ėmė maldauti savo valdovą panaudoti visas priemones, kad jam dar pailgintų gyvenimą, kad jis įstengtų atgailoje permaldauti Viešpatį, kurį buvo pamiršęs. Deja, kunigaiktšis buvo bejėgis nors dieną prailginti savo tarnautojo gyvenimą, ir mirdamas kancleris įprašė jo antkapyje iškalti tokį užrašą:

—    Sustok keleivi ir skaityk: šitas vyras visą amžių tarnavo kunigaikščio rūmams. Savo sielą užmiršęs, jis atsiskyrė su šiuo pasauliu, nežinodamas, kam jis buvo atėjęs.

Liga visų pirma mums tuo gali pasitarnauti, jog gali atnešti sveikatą mūsų sielos gyvenimui. Liga atskleidžia mums naujus pasaulius anapus kasdienybės, ir paskatina ieškoti religinės paguodos ir pagalbos.

Prancūzijoje, Liurde, 1926 metais tarp daugelio suvažiavusių ligonių buvo ir vienas jaunikaitis, kurio mirties buvo galima laukti kiekvieną valandą. Nešdami jį prie grotos jau aprūpino ir paskutiniais sakramentais. Gulėjo jis ilgoje ligonių eilėje. Procesijai vadovavęs kardinolas prinešė monstranciją prie galvos jaunikaičio, kuris, jau būdamas netoli mirties, vis meldėsi:

—    O Jėzau, Marijos Sūnau, išgydyk mane.

Bet Išganytojas tarsi negirdėjo to prašymo. Kardinolas su Švenčiausiuoju jau buvo pradėjęs eiti toliau, bet sergančio jaunuolio vežimėlis vis buvo stumiamas paskui. Jaunuolis sukaupė paskutines jėgas ir suriko:

—    O Jėzau, Marijos Sūnau, tu man nepagelbėjai... Aš pasakysiu Tavo Motinai!

Ir apalpęs sukrito į patalą.

Kardinolą tai sujaudino. Jisai grįžo prie mirštančiojo. Jį vėl laimino Švenčiausiuoju. Ir... įvyko nuostabus dalykas. Jaunikaitis pakilo pasveikęs ir atsistojęs sušuko:

—    O Jėzau, Marijos Sūnau. Tu išgydei mane. Aš pasakysiu Tavo Motinai, kad ji padėtų man atsidėkoti...

Gilus tikėjimas ir malda gali palenkti dangų apdovanoti ligonį sveikata ir kitomis malonėmis. Ir kiti taurūs jausmai gali gausiai atnešti pagalbos ligoje.

Kartą Magdeburgo ligoninėje, Saksonijoje (Vokietijoje), gulėjo nepagydoma plaučių liga sergąs ligonis, kurio valandos, atrodė, jau suskaitytos. Gydytojai jau buvo atsisakę, įsitikinę, kad jam beliko tik keliasdešimt valandų gyventi.

Ligonis maldavo — siųsti į Australiją telegramą ir prašyti, kad jo sūnus iš ten atvažiuotų. Kelionė iš Australijos reikalauja ilgiau mėnesio, bet gydytojai nebenorėjo paskutinio ligonio noro atmesti. Telegrama buvo pasiųsta. Sūnus skubiai atsakė taipgi telegrama: "Tuojau atvažiuoju”.

Apie tai buvo pranešta ligoniui. Jis apsirūpino žemėlapiu ir ėmė sekti — kurioj vietoj dabar laivas su sūnumi. Slinko viena diena po kitos, ir savaitė. Beviltiškas ligonis vis laikėsi. Ji gaivino sūnaus meilė ir viltis jį pamatyti.

Praslinko daugiau kaip penkios savaitės. Ligonis buvo linksmas. Paprašė jį apvilkti drabužiais, atsisėdo kėdėn, pasiruošęs sutikti sūnų. Kai šis atvažiavo, abu jautriai pasisveikino, kalbėjosi pora valandų. Tėvas paskirstė savo turtą ir liepė ateiti vakare pasirūpinti jo laidotuvėmis. Sūnui išėjus, senukas atgulė į lovą ir po pusvalandžio jau atsiskyrė su šiuo pasauliu... Jis užmigo..., bet jo gyvenimą buvo pratęsusi meilė ir viltis.

Ligoje naujos stiprybės atneša ir savo kentėjimų įprasminimas. Kai 1930 m. rugpjūčio mėnesį buvo susirgęs popiežius Pijus XI, tuo laiku vienoje Kauno klinikoje gulėjo po sunkios operacijos mokytoja M. Z. Sužinojusi, kad popiežiui gresia sunki operacija ir gyvybei pavojus, ji paaukojo savo skausmus už Pijų XI. Jos skausmai lyg padvigubėjo, bet ji sieloje jautė daug stiprybės. Pasireiškė jai kraujo užnuodijimas. Reikėjo daryti antrą operaciją. Jos metu ligonė rankoje kietai laikė kryželį, spaudė ir lūpas, kad dejavimai neišsiveržtų. Ir tuo pat laiku karštai meldėsi už Pijų XI. Po savaitės laikraščiai pranešė, kad popiežius pasveiko, operacijos nereikės daryti. Ir kiek mūsų lietuvaitė turėjo dvasinio džiaugsmo savo kentėjimus įprasminusi aukojimu už sergantį popiežių!

Tuos įdomius faktus mums paduoda kun. A. Liepinis savo knygose "Kitų pėdomis”.

Skaičiau neseniai išleistą vokišką knygą "Licht am Abend” (Šviesa vakare). Knygos autorius — tėv. dr. R. Svoboda, daugiau kaip 20 metų išbuvęs ligoninės kapelionu. Tas didelį patyrimą turįs asmuo ir ligoniui pataria susidaryt dienotvarkę, kur būtų pramatyta, kada laikraštį paskaityti, kada rankdarbiu kokiu užsiimti, kada maldas kalbėti, kada jei jėgos leidžia, išeiti į gryną orą.

Ta dienotvarkė turėtų apimti ir ateities metą, laikotarpį, kada pagysi. Paplanuoti, kaip tada turėtumei vesti naują, prasmingesnį gyvenimą, kokius naujumus reikėtų tada įvesti į savo asmenišką gyvenimą, į savo pareigų ėjimą, į šeimos tvarką.

Suprantama, kad pasveikimo belaukiant, reikia rūpestingai laikytis visų gydytojo nurodymų.

Ligonis neturi pasiduoti minčiai, kad jis savo artimiesiems tik našta tapęs, net savųjų nemėgiamas. Priešingai. Liga ir pavojus duoda artimiesiems pajusti, kaip ligonis yra brangus, savas ir mielas. Jų susirūpinimas ligoniu keleriopai padidėja. O jei kartais patiriama šiurkštumo, tai iš tokių, kuriuose žmoniškumas išblėsęs, jų nėra ko paisyti — tie žmonės didesni dvasios ligoniai negu sergantysis.

Ligonį kankina skausmai. Bet jie gali būti labai naudingi, kaip nurodą, kur yra ligos židinys, padedą geriau ligą pažinti. Kada galima, reikia skausmus vaistais apmalšinti, o jei negalima, ryžtingai priimti, suteikiant jiems gilesnę dvasinę prasmę: kaip atgailą, nusimarinimą, semiant jėgų iš Nukryžiuotojo, kurio atvaizdas būna ligonių kambariuose. Į V. Jėzų galima kreiptis trumpu atodūsiu: "Kenčiantis Kristau, sustiprink mane”.

Ligoniui būna sunkios nemigo naktys, nekartą paslapčia skaudžius atodūsius ir ašaras išspaudžiančios. Rašytojas Charles Peguy tokius nakties kankinius skatina savo kukčiojimus atidėti iš nakties tolimesniam laikui, dienai. Akis spaudžiančias ašaras atidėti rytui. Pavesti savo rūpesčius ir skausmus Dievui, ir jie sekantį rytą daugeliui lengvesni atrodys.

Žmogaus ryžtas gali daug padėti. Pasakojama, kad popiežius Sikstus V, kol dar buvo kardinolas, sulinkęs buvo, vos kojas vilko, bet išrinktas popiežiumi — išsitiesė kūnu ir dvasia, ir daug ko pasiekė.

Paskutiniojo karo metu Olandijoje vienų namų pastogėje slapstėsi pora žydų šeimų. Pora metų nuo nacių besislapstant, keliolikos metų žydaitė Anne Frank rašė savo dienoraštį. Jis buvo atrastas, kai naciai visus juos susekė ir išžudė. Atrastasis mergaitės dienoraštis išleistas atskira knyga, išverstas į daugelį kalbų, pagal jį susuktas filmas. Vienos dienos užrašuose randame atžymėtą skatinimą: "Kiekvieną naują dieną pradėdamas, stenkis tobulėti. Gryna sąžinė duoda stiprybės.

Ligoniui reikia tai atsiminti. Per išpažintį pasiekta sąžinės ramybė ir šv. Komunija palaikys ir atgaivins ligonį, padarys jį stipresnį dvasia ir kūnu.

13

Iš ligonės užrašų

Prancūzė France Pastorelli beveik per 30 metų jautė nuolatinę mirties grėsmę dėl savo silpnos širdies.

Ieškojo dvasinės stiprybės Eucharistijoje, Šv. Rašto skaityme. Mėgo mistiko Taulerio pamokslus, Tomo Akviniečio maldas. Sveikesnė būdama, ji buvo pianistė ir sklandžiai skambindavo Bachą, Beethoveną, Mozartą, Chopiną. Tačiau jos sveikatai pasilpus tos muzikos paguodos turėjo atsižadėti. Mirė ji 1958 m. birž. 23 d., tačiau paliko savo pergyvenimų knygą "Servitude et Grandeur de la Maladie” (Ligos vergija ir didybė). Čia ji pasakojasi, kaip jau ketvirti metai nebegali išlipti iš lovos, kaip rašymas jai yra sunkus, kad tik mažą truputėlį gali parašyti vienu pradėjimu. Pasakojasi, kaip liga žmogui tai lyg išgriuvimas visų gyvenimo piliorių, lyg kartumų išsiliejimas, lyg visų žemiškų vilčių išblėsimas. Sirgti tai atsisakyti savo pamėgtų dalykų, tai susidurti su nenugalimomis gamtos jėgomis, tai matyti apnuodytus dalykus, kurie anksčiau nešė džiaugsmą, — tai pasidaryti apsunkinimu tiems, kuriems anskčiau buvai parama...

Kadangi jautėsi, jog visi kiti keliai jai užkirsti, ji raštu pasiryžo nupasakoti, ką sieloje jaučia. Dabar ji ryškiai suprato, kad gyventi tai ne laukti, o kiek galima daugiau ir geriau panaudoti dabarties valandą. Pasakojosi, kaip kai kuriais vakarais jai rodėsi, jog visi blogumai ir sunkumai ją užgulė, ir tada ji įstengė stiprybės rasti tikėjime, tardama:

—    Aš tikiu į Dievą. Tikiu į antgamtinį sielos gyvenimą su Dievu. Ir tas tikėjimas uždeda sieloms, kurias jis gaivina, naujas pareigas, — tveria naujus horizontus.

Ir tada ji sušunka:

—    Mano Dieve, padėki atnaujinti mano gyvenimo "veidą”, kad aš nebūčiau tas nevaisingas figos medis, kurį tu pasmerkei.

Ji pasakojasi, kaip darbas ligoniui atneša daug paguodos. Net ir tiems, kurių rankas ir kojas liga sukaustė, ji pataria darbuotis galva.

Tarp kitų ligonio darbų, ji pasakojasi apie jos kas vakarą daromą dienos apžvalgą, sudaryti moralinį dienos balansą — ką reikėjo kitaip padaryti, kuo galima pasidžiaugti. Ir baigdama dienos apžvalgą, ji kas vakarą vis rasdavusi žemiškų ar antgamtinių motyvų būti dėkinga Dievui. Pvz., ji dėkojo, kad toje sunkioje ligoje Dievas paliko nepaliestas jos smegenis, ir ji galėjo pasilikti Dievo bendradarbė.

Vienu metu ji atsidūsta:

—    Ar galiu aš smerkti ligą, kuri sunaikino manyje viską, kas priešinosi Dievui?

Ir ligoje ji rasdavo būdų pravesti dvasines lavybas, kurios, anot jos, stiprina sielą, kaip mankšta grūdina kūną.

Nemažai paguodos ji įstengdavo semtis iš gamtos. Savo užrašuose ji sako:

—    Nakčia aš buvau lyg tarp dviejų šviesų pakabinta: spindinčių žvaigždžių virš manęs ir tūkstančių miesto šviesų žemiau manęs... Savo sieloje aš jutau vibraciją visos tos muzikos, kurią gamta giedojo savo Tvėrėjui...

Daug paguodos ji rado Kristaus kančios prisiminime, tardama:

—    Mes visi privalome būti tais Simonais Kireniečiais, kurie gali nešti nors dalelę to Išganytojo kryžiaus.

Kreipdamasi į žmones, ji skelbė:

—    Nemanykite, kad gyvenimo grožis ir našumas tėra juntami tik esant geroj sveikatoj ir laimėj!

Ligoniui ji laiko svarbiu dalyku priprasti kentėti, susigyventi su tuo, priprasti kasdien pradėti kaskart kruvinesnes kančias... Tai gali padėti gilesnės kentėjimų prasmės įžvelgimas. Ji rašė:

— Priimti ligos kentėjimus tai nereiškia nesiekti išgijimo; ne, tai tik reiškia, kad mokama įžvelgti kilnesnę ligos prasmę šalia žemiškosios; — tai turėti mūsų ryžtą, paruoštą augti pagal didėjančius Dievo reikalavimus mūsų atžvilgiu; — tai būti pasiruošusiam Jį sekti, net jeigu jisai mus šauktų ir aukštyn... prie savęs.

Ligoniui tenka pergyventi didelė vienatvė, tačiau prasminga yra išmokti pasilikti vienam, nors ir labai sunku jausti, kad skausmingos širdies šauksmas gali būti tik triukšmas, nepasiekiąs atgarsio...

Ji kartoja Paskalio žodžius, jog Dievas mums atsiuntė ligą, kad mus pataisytų. Liga atskleidžia mūsų klaidas ir parodo mūsų pareigas sveikųjų atžvilgiu, atskleidžia neišsemiamas galimybes spinduliuoti meile ir gerumu.

Ligoniui ji pataria taip tvarkytis, kad jis būtų kuo mažesnis apsunkinimas tiems, kurie jį myli. Ji primena Tolstojaus žodžius, kad nesunku mylėti žmones, kurių mes nesutinkame, bet reikia išmokti mylėti tuos, su kuriais gyvename, kurie yra net mūsų kančių taurės pildytojai.

Dvasios pažangos srityje ligonis net turi tam tikrų pirmenybių. Anot France Pastorelli, kalbančios sergančiųjų vardu:

—    Mes esame geresnėje padėtyje įsijausti į minties ir dvasios pasaulį. Daugelis dalykų sveikuosius išblaško, kai tuo tarpu liga sudaro sąlygas įsimąstyti ir artėti prie dvasinių horizontų.

Paskutinieji jos žodžiai toje knygoje yra:

—    Viešpatie, aplankyk ligonius...

Čia galime dar prisiminti tokį lyg testamentinį laišką, kurį vienas ligonis parašė prieš mirtį žmonai ir kuris buvo išspausdintas ligonių laikraštyje "Presences” (1960 m. Nr. 71):

—    Kai skaitysi šias eilutes, manęs jau nebebus. O vis dėlto aš gyvensiu tavo mintyse, tavo širdyje ir Dievo karalystėje. Tikėki tam, mano brangioji, tikėki į amžiną gyvenimą.

Aš nepranykau. Aš tik esu ten, kur gerasis Dievas nori, kad būčiau tavęs laukdamas, kad mes gyventume amžinai meilėje, kurią mes esame pradėję pergyventi.

Neleiski, kad tavo širdį naikintų skausmingas liūdesys. Laimė, kurią mes iš kits kito pažinome per tiek metų, buvo Dievo dovana, kurios mes nebuvome pelnę. Bet gi Dievas neatitraukia ir neatima savo dovanų.

Viskas per Jį siekia didesnio grožio, didesnės harmonijos, didesnio džiaugsmo.

Dabar atėjo laikas tau nustoti drebėti dėl manęs. Aš daug kentėjau, ir tie kentėjimai jau pasibaigė. Daugiau aš nieko Jam nebeturiu ko aukoti, kaip tik tavo, brangioji, sutikimą su Jo valia, tavo išmintį, — viską tą, ką tu darysi, atsižvelgdama į Jo reikalavimus, vedama meilės Jo ir meilės manęs.

Ir taip tavo gyvenimas nenustoja buvęs naudingas tam, kuriam tu jau atidavei tai, ką geriausio turėjai. Juk mes sudarome vieną asmenį, brangioji Aliza, ir kaip aš prižadu tau ieškoti pagalbos ir paramos pas Dievą, taip ir tu gali stengtis man atnešti tai, ką aš dar užmiršau atsinešti didesnei Dievo garbei.

Labiausia gi, brangioji, būki tvirta ir protinga, kad geriau galėtumei išauklėti mūsų mergaitę. Ji neprivalo jausti mamą esant susikrimtusią, melancholijoje paskendusią. Tavo pavyzdys tegu stiprina jos sie-loje įsitikinimą, kad Dievas yra mūsų Tėvas, ir kad jo namuose niekas nėra atskirtas. Ji neturi sakyti: "Aš nebeturiu tėvelio. Mano tėvelis yra miręs”. Ne. Ji privalo kalbėti: "Mano tėvelis yra pas Dievą, ir Dievuje aš jį atrasiu”.

Darbuokis, brangioji, siekdama, kad mūsų dukrelės gyvenimas būtų šviesus ir saulėtas, kaip buvo skaidrūs metai, kada mes gyvenome su kits kitu, kada tu sudarei man geriausią pagrindą didžiuotis tavimi ir visada dėkoti Dievui, kad jisai leido tave sutikti ir tave mylėti.

Visiems laikams mūsų širdys yra sujungtos tuo pačiu tikėjimu, ta pačia viltimi, ta pačia amžinąja laime.

Tavo Renė

To paties autoriaus:

Maskva be kaukės (vertimas, su kun. A. Sušinsku), 1931

Kan. Kozmianas, švietėjas ir auklėtojas sunkiaisiais vergijos laikais, 1933

Dejavimai, kraujas, ašaros..., 1933

Pareiga, 1934

Ką ir kaip rašyti į laikraščius, 1936 ir 1950

Ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria, 1939

Visuotinė mobilizacija atakai prieš tautos vėžius, 1939

Taip mirė nemirtingieji, 1941

Komunizmas ir revoliucija Amerikoje, 1942

15 sušaudytų kunigų Lietuvoje, 1943

Fifteen Liquidated Priests in Lithuania, 1943

Bolševikų kalėjime ir Sibiro ištrėmime, 1944

Comparative Law, Ecclesiastical and Civil, in Lithuania, 1945 (disertacija)

Prie vilties kryžiaus, 1948

Aušros Vartų Marija, 1950

Motina Gailestingoji, 1957

Amžinybei ir tėvų žemei, 1957

Augštyn širdis, 1957

Motina, 1958

Rinktinės mintys (red.), 1958

Mano pasaulėžiūra (red.), 1958

Meilė ir laimė, 1958

Metai su Dievu, 1958

28 moterys, 1959

Vyrai klystkeliuose

TURINYS

Kentėjimus padėki prie Mokytojo kojų .. 17
Sveika dvasia liguistame kūne ......... 30
Ligai ar senatvei mus pančiojant ...... 39
Ligonio lova yra altorius ............. 48
Ligos kančių ištiktajam ............... 58
Ilsėjimasis Dievo mintyje ............. 63
Paguoda kentėjimuose .................. 68
Neišvengiamai nelaimei aplankius ...... 74
Stipri dvasia silpname kūne ........... 84
Kentėjimų mokykloje ................... 94
Prošvaistės kentėjimų naktį .......... 103
Pritvirtintam prie kentėjimų lovos ... 112

 

Design by Joomla