Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.
Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

KUNIGAS
ANTANAS
ALEKSANDRAVIČIUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

LKMA knygų fotografinės kopijos

viršelis

KUN. JUOZAS PRUNSKIS

MEILĖ IR LAIMĖ 

pemkus

 

 

IMMACULATA PRESS, PUTNAM, CONNECTICUT

NIHIL OBST AT:

         Zenon Smilga, Censor Deputatus.

IMPRIMATUR:

         † Bernardus J. Flanagan,
                           Episcopus Norvicensis.
                  die 18 Aprilis, 1958
         Immaculata Press, Putnam, Connecticut

ĮŽANGOS ŽODIS

Šv. Augustinas yra pasakęs gilios prasmės mintį: mylėk ir daryk ką nori. Tas amžiais neužmirštamas mintytojas buvo gilus psichologas. Jis žinojo, kad jeigu mes tikrai mylėsime Dievą, tikrai mylėsime žmogų, mes niekada nepadarysime to, kas būtu neleistina.

Palaipsniui meilės sąvoka daugelyje yra išblėsusi. Kasdienėj kalboj ji ima reikšti daugiau vyro ir moters kūniška ryšį, taigi — tik vieną, ir tai ne svarbiausią, atžvilgį. Tai meilės susiaurinimas ir nuskurdinimas. Pilnutinei žmogaus laimei būtina ta meilės sąvoką atgaivinti ir praplėsti, kad ji apimtų ne vien kūrinius, bet ir Kūrėją, kad tai būtų ne vien kūnų trauka, bet ir sielos ryšys su gėriu. Tuo būdu atsiveria nauji meilės horizontai: meilė Dievo, žmogaus, tėvų, vaikų, artimo, meilė tiesos, grožio, gėrio, meilė idealų, meilė savosios tautos, meilė kultūrinių vertybių.

Tas viskas taip labai siejasi su žmogaus ir žmonijos laime, ir tiems idealams šis leidinys skiriamas. Meilė yra jausmas, ne logika, dėl to leidinyje kiek galima buvo vengiama sausų išvedžiojimų ir kiek galima buvo stengiamasi gyvenimo pavyzdžiais skaitytojo nuotaikas įvesti į to tauraus meilės jausmo pergyvenimą. Iš dalies šis leidinys yra tąsa anksčiau pasirodžiusio “Augštyn širdis”. Ten buvo lyg daugiau bendrų didžiųjų principų išryškinimas, čia gi daugiau metamas žvilgsnis į asmenišką tų principų taikymą kasdieniame gyvenime.

GirskisJei šis leidinys pasirodo, tai didelis nuopelnas yra Amerikos lietuvės, lietuviškos spaudos mylėtojos, Los Angeles mieste gyvenančios Agnietės Gilienės, kuri savo lėšomis pakėlė didžiąją knygos išleidimo naštos dalį, tuo norėdama pagerbti atminimą savo brolio Pranciškaus Girskio, kilusio iš Vytogalos, darbo žmogaus, bet mėgusio muziką, 1906 m. atitraukusio į Ameriką savo seserį Agnietę, kuri jį vėliau globojo iki jis mirė 1942 metais, Chicagoje.

 

Šios knygos mecenatė bus dėkinga, jei skaitytojas jos brolį prisimins maldoje.

Autorius.

1. Tėvai ir vaikai

APIE VEDYBAS IR LAIMĘ

Prancūzų rašytojas, įsteigėjas šv. Vincento a Paulo draugijos, Fr. Ozanam, kai dar buvo nevedęs, parašė vieną nuostabų, platesnio dėmesio vertą laišką. Jis rašė:

— Savyje aš jaučiu ilgesį ir tuštumą, kurio neužpildo nei draugystė, nei mokslas. Aš nežinau, kas ateis užpildyti: Dievas ar Jo tvarinys. Jeigu tai bus tvarinys (—moteris), aš meldžiuosi, kad ji rastųsi vėliau, kada aš pasidarysiu vertingesnis. Aš trokštu, kad ji atsineštų pakankamai išorinio patrauklumo, žavumo, kad aš vėliau nesigailėčiau, tačiau labiausiai aš meldžiu, kad ji turėtų kilnią sielą, dorybėmis papuoštą, kilnesnę už mano, kad ji mane keltų augštyn, o ne trauktų žemyn, kad ji būtų tauri, nes dažnai aš esu silpnas, kad ji būtų uoli, nes aš kartais būnu šaltokas Dievo reikaluose, kad ji būtų atjaučianti ir man nereikėtų prieš ją raudonuoti dėl to, kad esu už ją mažiau vertas. Štai mano svajonės...

Ozanamas buvo vienas iš tauriausių žmonių, kokie tik yra pasaulyje gyvenę, o su kokiu rimtumu bei nusižeminimu jis ruošėsi sukurti šeimos gyvenimą, kaip giliai apsvarstydamas ir augštai vertindamas būdo savybes jis jieškojo sau mergaitės.

Labai svarbu pasirinkti rimtą savo gyvenimo draugę (draugą) ir daryti visas pastangas, kad sugyvenimas abiem būtų kuo maloniausias. Dažnai tas reikalauja nemažai atsižadėjimo ir tikėjimas suteikia nemažai jėgų moterystės sunkumuose.

Vienas augštos padėties vyras kartą susijaudinęs pasipasakojo vienam dvasininkui:

—    Vakar aš tikrai buvau gyvuliškai žiaurus savo žmonai, kuri, lyg tas dievotas angelas, surišta su mano likimu. Ji man nieko neatsakė. Iš tolo ją stebėjau ir pro atviras jos kambario duris pamačiau ją klūpinčią prieš kryžių, verkiančią ir besimeldžiančią už mane.

Stebėjau tai ir taip gyvai jaučiau didelį skirtumą tarp mūsų: ji taip gera, o aš toks ūmus; ji teisinga, aš — apgavikas; ji taip skaidri, o aš purvais apskretęs. Aš nebenoriu, kad mūsų šeimos gyvenime būtume vienas budelis, kitas — kenčianti auka. Aš ateinu prašyti jūsų pagalbos prieš mano paties blogybes. Mano tėve, — tvirtai kalbėjo susigraudinęs vyras, — palaiminki mane, nes aš nusidėjau. —

Galima suprasti, kad tos gailesčio ašaros nuplovė daug bjaurių dulkių nuo ano vyro, ir jų šeimos sugyvenimas pasidarė daug skaidresnis, ir to atsiekė moteris, kuri ne puolė priekaištingai prieš vyro grubumus, bet kuri šventa kantrybe laimėjo jį Dievui ir savo šeimai.

Prancūzijos karalius Liudvikas Šventasis savo vedybiniame žiede turėjo išgraviravęs Nukryžiuotąjį, apsuptą lelijų ir brangakmenių vainiku. Lelijos buvo ženklas Prancūzijos, o perlai (kurie prancūziškai vadinasi "marguerite") reiškė jo žmoną Margaritą. Po šiuo ženklu buvo žodžiai, kurie nusakė viską, ką jis myli:

—    Dievas, Prancūzija ir Margarita.

Tai gražus pavyzdys kiekvienam vedusiam, ištekėjusiai: mylėti visų pirma Dievą, toliau — savo tėvynę, savo moterystės draugą(ę).

Rašytojas Saphir juokais sako:

—    Pirmasis Adomo miegas rojuje buvo ir paskutinis toks ramus: kai jis nubudo, jau turėjo žmoną. —

Jei tuo posakiu pajuokiamos blogos žmonos, tai reikia pripažinti, kad daugumas žmonų yra geros, savo vyrams atneša daug džiaugsmo ir laimės.

Vedybų apeigos — yra Dievo malonės perteikimas; vedusieji turi pasinaudoti Dangaus palaima ir daryti visas pastangas, kad jų tarpusavis sugyvenimas būtų mielas.

VEDUSIEMS

Ispanijos pilietinio karo metu raudonųjų tironų kariai sugavo kartą patriotiško nusiteikimo vyrą. Nebrangindami žmogaus gyvybės, nusistatė jį nužudyti. Išgirdęs apie tą sprendimą nelaimingasis jautriai prabilo:

— Galite mane sušaudyti, bet leiskite pirma man pabučiuoti savo motiną. —

Kaip gili ir didelė meilė glūdi tame posakyje! Paskutinė jo mintis — apie motiną. Kaip gilus ir reikšmingas šeimos gyvenimas, kaip tamprūs jo ryšiai!

Šventame Rašte skaitome, kad vesdamas (ištekėdama) paliks savo tėvą, motiną ir bus du viename kūne.

Moterystės ryšys du asmeniu sujungia bendram, taip artimam gyvenimui.

Kad tas gyvenimas būtų laimingas, visų pirma, abudu turi vadovautis meilės dvasia. Gal tos meilės jausmas, kuris iš pradžių juodu sutraukė moterystėn, metų bėgyje išblės, bet vedusiųjų prote turi pasilikti meilės nusiteikimas, o jų valia turi vesti meilės ir gražaus sugyvenimo vieškeliais.

Grįždamas iš darbo vyras tegu jaučia, kad jis yra namie laukiamas, kad jam stengiamasi paruošti pagal išgales skanų ir sveiką valgį, kad namai stengiamasi užlaikyti švariai ir jaukiai.

Moteris turi patirti, kad į ją kreipiamas vyro dėmesis. Toks mažas dalykas, kaip roželė vardinėse, dovanėlė švenčių proga, parodys, kad yra nuoširdumas ir padės bendram sugyvenimui.

Meilė turi apimti ir vaikus. Mylintieji vaikus tėvai vengs keiksmažodžių, nešvarių istorijėlių, vengs tarpusavio barnių, kad nepapiktintų mažutėlių. Vaikus mylį tėvai parinks jiems katalikišką mokyklą, pratins prie bendros maldos prieš ir po valgio, o taipgi vakarais.

Sakoma — nėra namų be dūmų. Tačiau, atsižadėjimo vėjelis juos labai greit išblaško.

Sunku laukti, kad žygiuojant gyvenimo vieškeliais, neužkristų kokia dulkelė, tačiau atsižadėjimo dvasia jas greit sutirpdo.

Gal vyrui kitą vakarą atrodys — labai būtų miela su draugais praleisti laiką saliūne, bet jis atmins, kad tai nepadarys laimingą nei jo žmoną, nei jo vaikus. Per dieną jo nematydami, jie bent vakarais jį nori turėti šeimoje. Ir geras vyras mokės atsižadėti.

Gal kartais žmonai labai norėsis nusipirkti naują skrybėlaitę, bet jei ji matys, kad vaikui reikia knygos mokykloje ar laikraštėlio. Ji atidės pirkimą patogesnei progai.

Atsižadėjimo dvasia išmokys, matant, kad gyvenimo draugas susierzinęs, valandėlę kitą patylėti, gal net lyg pabūti mažesniu, bet juk iš to išplaukia sugyvenimas, o tai jau didelis dalykas ir dideli yra žmonės, kurie to moka pasiekti ir išlaikyti.

Mes nerandame pakankamai aštrių žodžių, kuriais pasmerktume diktatorių, bet argi vyras ir žmona, kurie nori kad šeimoje viskas tik pagal jų žodį darytųsi, ar jie nėra šeimos diktatoriai, verti pasmerkimo?

Mes smerkiame komunistus. Jie nesilaiko jokių sutarčių, jokių pasižadėjimų. Bet argi nesielgia kaip jie tasai, kuris prieš altorių, prieš Dievą ir savo pasirinktą mylimą asmenį padaręs ištikimybės pasižadėjimą, jį laužo.

JAV Augščiausiojo teismo teisėjas Romson paskelbė, kad pusė nepilnamečių nusikaltėlių įvykdo savo kriminalinius veiksmus dėl suirusių šeimų, dėl divorsų.

Vaikui išauklėti reikalinga švelni motinos ranka ir griežtas tėvo žodis.

Niekšas tas, kuris bandydamas jieškoti sau malonumų, nesivaržo juos apmokėti savo tikrųjų vaikų ateitimi ir likimu.

Mes smerkiame maskolius, kad jie tremdami atskiria tėvus nuo vaikų. Bolševikišku keliu eina ir tas, kuris sava valia palieka žmoną ir vaikus.

Ištikimumas turi būti ir prieš Dievą bei savąją tautą. Dievas davė tėvams didelę garbę — dalyvauti tvėrime naujų gyvybių, naujų žmonių. Tėvai neturi vien moterystės malonumais naudotis, užmiršę pareigas.

Benj. Franklinas buvo aštuntas vaikas šeimoje. Šv. Ignacas Loyola buvo 13-tas vaikas tuose namuose. Jei jų tėvai nebūtų buvę ištikimi šeimos pareigoms, mes nebūtume turėję šių vyrų, kurie pajudino pasaulį. Jei mūsų tėvai nebūtų buvę geri krikščionys, gal ir mūsų nebūtų pasaulyje.

Mes smerkiame bolševikus ir genocido nusikaltimą, žudymą tautų. Bet lygiai nusipelno pasmerkimo ir tie tėvai, kurie neatlikdami savo pareigos, pasuka visą tautą saužudybės vieškeliais.

Kaip atskirų šeimų, taip ir tautų laimė pareina nuo meilės, atsižadėjimo ir ištikimumo šeimos gyvenime.

NAMAI — ŠEIMOS ŠVENTOVĖ

Pagarsėjęs kultūrininkas C. Morgan pasakojosi:

— Kai tik aš vedžiau, neužilgo į namus atsilankė mano tėvas. Apėjo visus kambarius ir tada tarė: "Taip, labai gražu, tačiau čia vaikščiodamas niekas nežinos, ar tu priklausai Dievui, ar kipšui!" Aš pats perėjau kambarius, peržiūrėjau — tikrai, tėvas buvo teisus. Ir mudu su žmona greit susitarėme, kad kiekviename mūsų namų kambaryje turės nuo dabar būti kokia nors žymė — ar tai šventas paveikslas, ar gražiai išrašyti žodžiai — kurie parodys, kad mes tarnaujame Karalių Karaliui. —

Tai gera mintis. Verta ir mums paegzaminuoti savo butą, savo kambarius. Ar juose yra kryžius, ar yra kitų šventenybių, kurios parodytų, kad mes esame krikščionys, Kristaus mokiniai ir sekėjai. Ir tai Kristaus kančiai ar atvaizdui skirtina ne kokio miegamojo siena, kur jisai būtų tik lyg mūsų sargas, kai mes ilsimės, bet tam skirtina pati gražiausia vieta mūsų kambariuose, kas liudytų, kad Jis yra tuose namuose

Valdovas, kad Jam yra skiriama pirmoji vieta, kaip tai ir priklauso Pasaulio Tvėrėjui ir busimajam Teisėjui, prieš kurį stosim amžių pabaigoje.

Vienas Paryžiaus dailininkas kartą sugalvojo tokį pokštą: jisai savo automobilyje įsitaisė lyg mažytę piešimo studiją. Važinėjo toje mašinoje po didmiestį, sustodamas ties skersgatviais ir paslapčia greitomis atžymėdavo vaizdą, kurį mato. Paskiau tą vaizdą pagrindinai išpiešė ir į kiekvieną paveikslą įdėjo Kristų, stebintį žmones. Paryžiečiai, tai pamatę, labai nustebo; jie matė save, ir tai tokiose pozose, dėl kurių Kristus nesidžiaugtų. Ar mes savo namuose, gatvėje ir kitur su žmonėmis elgiamės taip, kad būtų galima slaptomis, kaip tas dailininkas, mūsų paveikslus daryti? Ar mes jaučiame, kad kur mes bebūtume, kaip besielgtume, pats Dievas mus mato, mūsų tarpe yra? Tas jausmas labai padėtų mums padaryti nuoširdesnį sugyvenimą su namiškiais ir su visais žmonėmis, o taipgi — mus gražiai priartintų prie Kristaus.

Kalbant apie namų meilę, galime prisiminti istoriją vienos darbininkų šeimos. Žmona, kuri siuvėjos amatu padėdavo vyrui, kad šeima būtų tinkamai užlaikoma, kartą pasakojo:

— Mano vyras jaunas liko našlaičiu. Niekada jis neturėjo progos eiti į mokyklą ar išmokti amato. Jis mažai teuždirba, bet mane tiek myli, kad manimi pasitiki, savo algą man parneša. Mes neturime tos turtuolių prabangos. Gyvename nuomojamame bute, kol galėsime nuosavą namuką įsigyti. Mano vyras niekada neina į saliūnus ar panašias vietas ir neina į jokią kitą pramogą be manęs. Ar manote, kad aš liūdžiu, jog jis neįstengia parūpinti gražių drabužių? Man daug daugiau laimės iš to, kai jis kasdien sako, kad aš esu jam geriausia žmona, kokią tik Dievas jam galėjo parūpinti. Kas vakarą jis pabučiuoja mano tas rankas, kurios po daug, daug valandų dirba visai šeimai. Mes jau gerokai išgyvenome vedę, ir niekad kits kitam nepasisakėme blogo žodžio. Ir aš nežinau laimingesnių žmonių už mus. Ar manote, kad man sunku dirbti turint tokį vyrą, kaip šis? Jo meilė suteikia man jėgos viską pakelti. —

Štai pavyzdys žmonių, kurie neturi mokslo, neturi turtų, bet turi geras širdis, kits kitą atjaučia, nuoširdžiai stengiasi suprasti, įvertinti, atjausti, ir tai atneša daug daugiau laimės, negu kas kita.

Augščiau paminėtas pavyzdys yra sutariančios, bendrą gyvenimą gyvenančios šeimos pavyzdys. Deja, yra ir kitaip. Pasakojama, kad kartą viena žmona paskatinusi savo vyrą — nusipirkti nuosavus namukus. Jis atsakęs:

— Kam gi reikia pirkti namus? Kam jie reikalingi? Aš gimiau ligoninėje, išaugau mokyklos bendrabuty, mokslą ėjau gyvendamas universiteto parūpintose studentams patalpose, su sužieduotine palaikiau pažintį važinėdamas automobily, vedžiau bažnyčioje, valgau dažniausia restorane, rytus praleidžiu darbe, laisvalaiki — prie golfo ar bridžio, vakarais einu žiūrėti filmų, kai susirgsiu — eisiu į ligoninę, o kai mirsiu — palaidos mane iš laidotuvių direktoriaus koplyčios. Kam man reikalingi namai? Man tereikia tik garažo ir vietos pernakvoti. —

Daugelio moderniškasis gyvenimas virsta panašiu nenormalumu, kad ir ne tokiame laipsnyje. O reikia, kad žydėtų namuose jauki šeimos nuotaika, kad čia žmonės rastų nuoširdų bendrą gyvenimą, mylinčias širdis, kurios kits kitą atjaučia, kur gyvenama kits kito džiaugsmais ir liūdesiais. Butas ir mūsų namai tenebūnie tik nakvynės vieta, o jauki, miela šventovė, kur Kristaus meilė jungia visus mylinčion šeimon.

ŠVENTOJI ŠEIMA IR MES

Vienas garsiausių Europos kalbėtojų ir rašto žmonių, dabar jau miręs, kardinolas Faulhaberis yra pasakęs:

— Tai didelio dėmesio vertas faktas: kai Kristus panorėjo išgelbėti pasaulį. Jis pradėjo nuo vienos šeimos pašventinimo. —

Tai svarbi tiesa krikščionybėje, ir ją labiau norėdama pabrėžti, Bažnyčia specialiai mini Šventosios Šeimos dieną, antrame sausio sekmadieny.

Labai gražiai bažnyčios mokytojų raštuose skaitome tokią lyg maldą ryšiumi su ta diena:

—    Viešpatie, savo šeimos pavyzdžiu mus apšvieski ir mūsų žingsnius nukreipki į išganymo kelią. —

Didysis popiežius Leonas XIII, prieš 60 metų rašytame viename laiške (brėvėje), gražiai priminė:

—    Kai savo gailestingume Dievas nutarė įvykdyti savo atpirkimo darbą, kurio žmonija ilgus šimtmečius laukė, tada Jis taip patvarkė, kad iš pat pradžių panorėjo parodyti augštą šeimos idealą, šeimos, kuri buvo vedama paties Dievo. —

Juozapas, Marija ir Dieviškasai Vaikelis — tai šeima, kuri mus moko eiti Viešpaties paklusnumo keliu, gyventi darniame sutarime ir tarpusavėje meilėje, ugdant dorybes.

Ne veltui ir Šventajai Šeimai skirtose Mišiose skaitome:

—    Viešpatie, mes tau nuolankiai aukojame Susitaikymo auką; kad Tu, užtariant Dievo Motinai ir šv. Juozapui, teiktumeis mūsų šeimas tvirtai išlaikyti savo ramybėje ir malonėje. —

Rašytojas Meschleris, parašęs plačiai žinomą Kristaus gyvenimą, primena mums:

—    Niekas geriau nežino šeimos svarbos, kaip Viešpats. Iš šeimos Jam kyla Jo šventieji ir persekiotojai bei Jo Bažnyčios naikintojai, iš šeimos išauga geradariai ir žmonių visuomenės gadintojai. Dėl to Jis taip ilgai ir gyveno šeimoje. Jis norėjo tuo visą žmoniją iš pagrindų atkurti. —

Ir kaip nuoširdžiai norėjo. Jeigu Jo viešasis gyvenimas užsitęsė trejetą metų, tai šeimoje Jis išgyveno 30 metų, ir tai nėra be reikšmės.

Tas pats Meschleris, pabrėždamas, kokią palaimą atnešė Kristaus buvimas Šventajai Šeimai, rašo:

—    Iš Dieviškojo Kūdikėlio sruveno meilės srovė. Ji persunkė ir suvienijo laimingus tėvus, ir tūkstančiais būdų ta meilė vėl grįžo Jėzui. Nazareto nameliuose viešpataujanti dva-sia buvo meilė. Šventoji Dvasia tikrai buvo karaliaujanti šioje mažoje karalystėje. —

Štai dėl ko Bažnyčia mums primena tą tiesą, nes jeigu ir mūsų šeimose gyvens Kristus, tai jose vyraus meilės, supratimo, atjautimo, pasiaukojimo ir sutarimo dvasia, kuri mūsų šeimas padarys jau žemėje laimingas ir sudarys pagrindus Amžinajai laimei.

Šventosios šeimos vaizdas daugeliui dailininkų buvo įkvėpimas nuostabiems kūriniams. Visam pasaulyje yra garsūs Duererio, Murillo, Rafaelio ir eilės kitų paveikslai. Vokietijoje, Vogelsberge, yra Šventosios Šeimos paveikslas, po kuriuo padėtas toksai reikšmingas parašas:

—    Kur kiekvienas vyras yra kaip šv. Juozapas, kur kiekviena žmona yra kaip Marija ir kur kiekvienas vaikutis auga kūnu ir siela kaip Šventasis Vaikelis, ten, tikėki, mano krikščionie, kiekvienas namas yra rojus. —

Tai šventi žodžiai. Juos turėdami galvoje, galime maldingai kartoti Šv. Šeimos mišių maldą:

—    Viešpatie, leiski mums gyventi pagal Tavo Šventosios Šeimos pavyzdį, kad mūsų mirties valandą Tavo garbinga Motina su šv. Juozapu mus sutiktų ir mes būtume Tavo maloniai priimti į Amžinąsias buveines. —

RELIGINIS AUKLĖJIMAS ŠEIMOJ

Dažnai mes prisimename Evangelijos nupieštą vaizdą: Kristus po savo apaštališkų kelionių pavargęs. Apaštalai nori sulaikyti prie jo besiveržiančias motinas su kūdikiais, ir Jisai tada taria:

— Leiskit mažutėlius prie manęs.

Kristus ilgisi ir mūsų jaunimo, mūsų vaikų. Ir kuo jie bus arčiau Kristaus, tuo jie bus stipresni atsispirti įvairioms gyvenimo audroms. Tą yra patvirtinusi gyvenimo praktika. Štai

Chicagos teisėjas Julius Minor vienoje savo kalboje 1955 metų vasarą pažymėjo, kad kriminaliniai nusikaltėliai yra pabėgėliai nuo Dievo, ir žmonijai desperatiškai reikia naujo religinio atgimimo, kad galėtų sėkmingai kovoti su suaugusių ir nepilnamečių nusikaltimais.

Teisėjas kalbėjo: "Kriminaliniai nusikaltėliai negimsta. Jie išauga visuomenėje, kuri nepaiso dorovės dėsnių. Jie yra dvasinio išbadėjimo aukos. Netikėjimas yra didžiausias veiksnys, kuris prisideda prie jaunimo nusikaltimų krizės... Religija yra gyvybinis veiksnys namų laimei. Dievo meilė palaiko šeimos ryšius. Namai, pastatyti ant religinių idealų, yra tvirtovės prieš nusikaltimus. Mes į bažnyčias einame siūbuodami, o išeiname sustiprinti ir įkvėpti".

Tuos žodžius pasakė gyvenimo praktikos pamokytas teisėjas Minor. Tas jo liudymas vaizdžiai išryškina, kaip labai svarbus yra religinis auklėjimas. Tai didžiausia dovana priaugančiai kartai, kaip, turint galvoje jų amžinąjį gyvenimą, taip ir šį žemiškąjį.

Deja, ne visur religinis auklėjimas įmanomas gauti mokyklose, kai arti nėra katalikų mokyklos. Užtat tokiu atveju tėvų pareiga dar labiau padidėja. Kaip tėvai šį savo didįjį uždavinį galės atlikti?

Pirmas dalykas, kuris čia turi lemiamos reikšmės, reikia, kad tėvai būtų vaikų mylimi. Mylėdami savo tėvus, vaikai palaipsniui, nežymiai perims ir jų religinę pasaulėžiūrą. Ta meilės dvasia vaikams bus ryški, kai jie matys, kad jais nuoširdžiai rūpinamasi, jiems kiek galima padedama, juos stengiamasi pamokyti, bet nesuniekinti, juos perspėjama švelniai neužgaunant draugų akyse. Savo nuoširdumu stengiamasi laimėti vaikų atvirumą, kad jie išsipasakotų savo sunkumus ir kylančias problemas ir rastų mylinčią širdį, kuri stengiasi jiems patarti, padėti.

Antras dalykas — šalia meilės dvasios yra tėvų pavyzdys. Visą gyvenimą atsimenu — kai dar mokiausi Utenos gimnazijoje, tenai mokytojų kambaryje buvo išrašytas šūkis: "Auklėjimo pasisekimo paslaptis yra pavyzdys". Kokį pavyzdį vaikai kasdien matys savo tėvuose, dažnai tokį jie ir paseks. Šv. Augustinas teisingai skelbia, kad tėvai vaikams yra knyga, kurią jie nuolat skaito. Tegu vaikai jaučia, kad tėvai neapleidžia savo kasdienės maldos, kad jie lanko bažnyčią, kad jie švenčia religines šventes, kad jie niekada neprasitaria prieš tikėjimą, o priešingai — dažnai vis randa šiltą žodį apie religines tiesas ir praktikas, kad jie pildo penktadienio pasninką, užlaiko dorovės dėsnius.

MYLINTI ŠIRDIS IR DRAUSMINGA RANKA

VIENA eskimų šeima kartą pavasarį mažu kailio laiveliu kėlėsi per plačią patvinusią upę. Įsiirus giliau pastebėjo, kad laivelis pradeda skęsti, visų nebeišlaikys, visiems giltinė į akis pažvelgė.

Tėvas jau rengėsi šokti į bangas, kad išsaugotų gyvybę bent motinos ir mažo kūdikio. Tačiau jį sulaikė eskime motina, tardama:

— Palauk, aš nesugebu nei žvejoti, nei harpūno į banginį mesti. Mirsime iš bado. Pasilik tu su kūdikiu. —

Ir ji šoko į vandenį, aukodama save, kad išliktų kūdikis gyvas ir jo maitintojas.

Kaip gili, kaip šventa šeimos meilė. Kiekvieną šeimą ji turėtų taip nušviesti, nuskaidrinti. Šeima juk paties Dievo įsteigta, šeima tai plytelė, iš kurių pastatytas didysis tautos rūmas. Jei tos plytelės pradės byrėti, sugrius ir tasai didysis pastatas.

Šeima — tai šiltadaržis, kur švelnioj tėvų meilės užuovėjoje auga naujosios kartos. Todėl šeima turi būti tvirta, nesuardoma ir šeimą sudarantieji tėvai turi savo silpnybių išsižadėti busimųjų kartų gerovei.

Ispanijos karo metu vieną jauną kataliką raudonieji buvo pasmerkę mirčiai. Vedamas į egzekucijos vietą jisai maldavo:

—    Su manimi galite daryti ką norite, tik pirma leiskite pabučiuoti man savąją motiną. —

Vaikų ir tėvų meilė — stipri. Tai didžiausias meilės ryšys, koks tik gali čia žemėje išaugti.

1948 metais Chicagoje buvo nuteistas 22 metams kalėjimo 13 metų berniukas Howard Lang. Jis nužudė 7 metų amžiaus savo žaidimų draugą.

Jis pats prisipažino, kad blogas skaitymas turėjo į jį blogos įtakos. Tačiau teisėjas Daniel Roberts dar atkreipė dėmesį į kitą aplinkybę — to nusikaltimo priežasčių reikia jieško-ti ir šeimos gyvenime: jo motina buvo penkis sykius ištekėjusi.

Kaip skaudu, kad tėvai dėl savo silpnybių aukoja visą savo vaikų laimę. Vaikui reikia ir mylinčios motinos širdies, ir tvirtos tėvo rankos. Nesutarimai tarp tėvų, svetimi žmonės, ateiną per "naujas vedybas" — sudrumsčia vaikų sielas, nesudaro palankios nuotaikos jiems stiprėti dvasia.

Jau šv. Augustinas yra perspėjęs:

—    Tėvų gyvenimas — tai knyga, kurią vaikai visų pirma skaito. —

Pats gyvenimas tai patvirtina. Taip, Paryžiaus teismuose pastebėta, kad apie 80% nepilnamečių nusikaltėlių ateina iš šeimų, kurios suirusios dėl persiskyrimų, dėl divorsų, ar iš tų, kurie gimę neteisėtoj moterystėj, pavainikių.

Ir jeigu pačioje šeimoje nėra gero pavyzdžio, tai jau nuo pat pirmųjų dienų iš pairusios savo šeimos mažieji tą blogio mokyklą pradeda eiti.

Todėl — labai svarbu, kad mūsų lietuviškosios šeimos visada būtų gražios, taurios, tvarkingos. Sudarant šeimos gyvenimą reikia būti pasirengusiems laikytis atlaidumo, sutarimo. Žinoma, kad pasitaikys jog vyras ar žmona kada pasielgs kiek kitaip, negu kita pusė norėtų. Bet argi mes patys visada įstengiame elgtis taip, kaip norėtume? Todėl — būkime pilni atlaidumo dvasios. Jei reikia — perspėkime švelniai, su meile. Tikriausias gi kelias į sugyvenimą — nuoširdus religingumas. Kur Kristus namuose gyvens, ten bus taika, ramybė ir sugyvenimas.

TIEMS, KURIE MYLI VAIKUS

Kas daugiau pažįsta prancūzų kalbą ir literatūrą, tas bus girdėjęs vardą jų kalbininko ir filosofo Emilio Littré. Jis yra autorius ir stambiausio prancūzų kalbos žodyno. Jis buvo draugas kito prancūzų filosofo — Augusto Comte, atstovavusio, vadinamai, pozitivizmo srovei, kuri tepripažino tai, ką pojūčiais gali patirti ir kuri buvo priešinga krikščionybei.

Tačiau jo žmona — buvo katalikė. Kada gimė jų duktė, Littré tarė savo žmonai:

—    Gali ją auginti pagal savo dievotus nusistatymus, iki ji pasieks 15 m. amžių. Tada aš išaiškinsiu savo idėjas jai, ir ji galės pasirinkti.

Kai mergaitė sulaukė 15 m., Littré prabilo į žmoną:

—    Išauklėjai mūsų mergaitę tokią jautrią, gerą, sveikai galvojančią, taip suprantančią ir laimingą, kad aš nenoriu savo idėjomis blokšti šešėlio ant jos laimės ir skaistumo. —

Juo didesnė augo mergaitė tuo ji uoliau talkino tėvui žodyno rašyme, rinkdama žodžius ir sakinius. Šalia darbo jos abidvi su motina meldėsi ir — pats mokslininkas Littré buvo paveiktas jų įtakos: apsikrikštijo ir mirė kaip Katalikų Bažnyčios narys.

Iš kitos pusės, mes žinome, kaip neigiamos įtakos turi nekatalikiškas auklėjimas.

Vienas iš žymiausių JAV dienraščių — "New York Times"

1949 m. rugp. 9 d. paskelbė vieno iš policijos vadovų New Yorke, J. B. Nolan, tokį pareiškimą:

—    Daugiau kaip 80% sunkesniųjų nusikaltimų, įvykdytų nepilnamečių nusikaltėlių New Yorke, padaroma tų jaunuolių, kurie arba patys neturi ryšio su religija, arba jų tėvai nutolę nuo religijos.

Metais anksčiau FBI vyriausis direktorius J. Edgar Hoover patvirtino religijos augštą vertę kovoje su nusikaltimais.

Tie visi faktai įtikina, kaip svarbus yra religinis auklėjimas. Ne veltui ir labiausiai mėgiamas JAV rašytojas Fulton Oursler dar 1948 m. viename savo rašte pabrėžė tą didelę reikšmę katalikų sukurto mokyklų tinklo, kuris kiekvienai žmonių kartai pertiekia tvirtus dorovinius ir pasaulėžiūrinius pagrindus.

Įspūdingas faktas ir su prancūzų generolu Leclerc: jisai nerūkė iki mirties ir tuo būdu sutaupytus 8,100 frankų jis įteikė Amiens vyskupui, pareikšdamas:

—    Tai dėl katalikiškųjų mokyklų.

Rugsėjo pradžioje skamba mokyklų varpelis, šaukdamas mažuosius prie knygos. Mes turime budėti, kad visi lietuvių vaikai nueitų į tas mokyklas, kurios išaugusios šalia bažnyčių bokšto, kurios statytos mūsų tėvų; jie atvyko bemoksliai, beraščiai, sunkiai dirbo skerdyklose, kasyklose, bet statė mokyklas, kad būtų jų ainiams šviesesnis gyvenimas. Kiekviena plyta pašventinta jų prakaitu ir mes negalime jų sukurtų įstaigų paniekinti.

Čia atėję vaikai ras mokytojas — seseles iš savų lietuviškų šeimų, čia jie girdės pasakojimus apie Lietuvą, dainuos lietuvišką dainelę ir mokysis apie knygnešius ir laisvės kovų savanorius. Negalima duoti priaugančiai kartai didesnės dovanos, kaip gerą išauklėjimą.

Knygoje "Tales from Mean Street" nupasakojama, kaip Londone motina budėjo prie lovutės savo vaiko, mirštančio iš skurdo ir alkio. Daktaras jos klausia — ar ji sunaudojo maisto pagerinimui tuos pinigus, kuriuos jai daktaras buvo palikęs. Ji sakosi — taip. Kai daktaras vėl jai kiek palieka, vos tik jis išeina, ji įmeta pinigus į puoduką, kur dėjo ir anksčiau duotuosius, ir su baisiu pasitenkinmu ji sako:

—    Juk vaikas vistiek mirs. Aš jam sutaupysiu pinigų geroms, iškilmingoms laidotuvėms. Su juodais arkliais ir su viskuo...—

Ji rūpinosi antraeiliais dalykais, užmiršdama tai, kas vaikui gyvybinis reikalas.

Argi nepanašiai daro tie tėvai, kurie nors nuperka vaikams puikius drabužėlius, brangius žaislelius ir duoda pinigų jų pramogoms, tačiau užmiršta pačius būtiniausius — jų sielos gyvybės, gero išauklėjimo reikalus.

LEISKITE MAŽUTĖLIUS PRIE MANĘS

1950 metų žiemą vienoje Jungt. Amer. Valstybių vietoje, kur nebuvo ligoninės, sunkiai susirgo septynerių metų mergaitė. Skubiai reikėjo mediciniškos pagalbos, o arti nebuvo. Tada viena geležinkelių bendrovė davė tam reikalui specialų traukinį, apie keturiasdešimt vyrų savanoriškai pasišventė kasti nuo bėgių sniegą; mergaitė buvo nugabenta 50 mylių ir jos gyvybė buvo išgelbėta. Net laikraščiai gausiai rašė, džiaugdamiesi tuo gražiu artimo meilės darbu.

Iš tikrųjų tai gražu. Bet tai buvo pagalba mergaitės kūno sveikatai. Daug svarbesnė pagalba vaikučio sielai.

Mūsų mokytojas Viešpats Jėzus pasakė:

— Leiskite mažutėlius prie manęs, nes tokių yra Dangaus karalystė...

Šventą darbą atlieka tie, kurie mažutėlius veda artyn Kristaus. Katalikai šiuo atžvilgiu daug nudirba. Imkime pavyzdį kad ir iš pačios Chicagos. Čia yra apie 12 našlaitynų, kur globojama apie 3,000 vaikučių. Dar apie 2,000 našlaičių ir varguolių katalikų įstaigos yra paskirsčiusios į geras šeimas, kurios rūpinasi tų mažųjų auklėjimu. Tam reikalui katalikai suaukoja dešimtis ir šimtus tūkstančių dolerių.

Vykdant šį didįjį uždavinį — niekas neturi pasilikti nuošaliai.

Vien tik Jungtinėse Amerikos Valstybėse yra keli šimtai lietuvaičių, kurios visą savo gyvenimą pašvenčia jaunų sielų auklėjimui, įstojusios į vienuolynus ir tapdamos mokytojomis mokyklose.

Ta jų didžioji auka teprimena, kad niekam iš mūsų neturi būti svetimas mažųjų auklėjimas ir globa.

Visų pirma pasirūpinkime, kad tuose namuose, kur mes gyvename, nebūtų piktinama priaugančioji karta. Tenebūnie nešvarių kalbų, tenebūnie tuose namuose piktinančių paveikslų ir blogų knygų. Sugrūsti jas į ugnį. Tegu geriau sudegs nešvarus šlamštas ugnyje, negu vėliau dėl jų priaugančios kartos sielos kęstų skaistykloje.

Kartą vienas lietuvis policijos kapitonas man yra pasakęs:

—    Vaikai ateina į šį pasaulį nežinodami apie jokius blogus darbus; piktų dalykų jie vėliau išmoksta iš suaugusių.—

Tas Chicagos policijos kapitonas turi didelį patyrimą, jo žodžiai reikšmingi.

Argi Kristus nesakė, kad geriau būtų, jei būtų pririštas akmuo žmogui ir jisai paleistas į vandenis, negu kad per jį ateitų papiktinimas mažutėliams.

Antras dalykas, turime rūpintis, kad būtume lyg tie skaidrūs saulės spinduliai, kurie ugdo, auklėja mažuosius.

Pamokykime juos ir perspėkime. Duokime gerą pavyzdį. Nukreipkime juos į katalikų mokyklą. Kai parapijoje yra ruošiama pirmoji komunija, budėkime. Jei pastebėsime, kad kas nors nepriėmė pirmosios komunijos iš tų, kurie šiemet ją jau turėjo priimti, pasirūpinkime, kad sekančiais metais neapsileistų.

Vaikams gera dovanėlė — užsakyti jiems tinkamą laikraštėlį — "Eglutę", arba panašų anglų kalba tiems, kurie lietuviškai neįstengia skaityti.

Tegu vaikai pripranta prie gerų papročių, kad šeimoje drauge su visais pasninkus pasnikautų, bažnyčion eitų. Net gera yra kartkartėmis su jais nueiti aplankyti kokį senelį ar neužkrečiama liga sergantį, kad jie iš mažens pratintųsi atjausti kitus, padėti. To iš mūsų nori pats Kristus. Argi Jis nedavė suprasti:

—    Ką jūs padarysite vienam iš tų mažiausių, man padarysite.

KĄ PADARYSIT VIENAM IŠ TŲ MAŽUTĖLIŲ...

Kartą tolimame Wales pakraštyje sunkiai susirgo berniukas. Našlė motina penkias mylias pėsčia ėjo nakčia pas gydytoją, smarkiai pilant lietui. Daktaras labai abejojo, ar

jam eiti pas tą mažą ligonį. Visų pirma, jam nebuvo jokio tikrumo, kad tas vargingas kelias bus atlygintas, antra, jeigu ir išgelbėtų berniuko gyvastį, juk tasai taptų tik menkas, vargingas darbininkas...

Tačiau žmoniškumas ir pasišventimas savo profesijai palenkė gydytoją eiti. To mažojo ligonio gyvastis buvo išgelbėta.

Slinko metai. Tas mažas ligonėlis išaugo, tapo garsiu vyru ir net Didžiosios Britanijos kancleriu. Jo vardas buvo Lloyd George. Ir tada gydytojas, atminęs tą klaikią naktį, kai jis vyko gelbėti berniuko, sau kalbėjo:

—    Niekada nesapnavau, kad išgelbėdamas gyvastį to kaimiečio vaiko, aš sutaupysiu gyvastį Anglijos vardo. —

Dabar motinoms nėra tokio rūpesčio vaikui susirgus. Gydytoją pasikviesti ne taip sunku. Tačiau dabar vaikai dažniau suserga dvasios liga, kokiu palinkimu į blogį, ir jei tik turime kokią galimybę juos į gerą palenkti, nepraleiskime progos. Gal mes kaip tik didelį žmogų mūsų tėvynei išauginsime. Kaip ten bebūtų, bet jau tikrai — vesdami į gerą galime išsaugoti jų nemarią sielą amžinajai tėvynei, ir tai yra taip svarbu!

Graikų išminčius Sokratas vienu metu pasakė:

—    Jeigu aš galėčiau įkopti į augščiausią vietą Atėnuose, aš pakeltu balsu sušukčiau: "Mūsų brangūs piliečiai, kodėl jūs apverčiate ir tašote kiekvieną akmenį, besiekdami turto, bet kodėl jūs taip mažai rūpinatės savo vaikais, kuriems vieną dieną viską paliksite".

Tai svarbus perspėjimas. Labiausiai gi mūsų priaugančią kartą išbloškia iš tikrojo kelio tai pairusios šeimos. Pasaulis dar nežino geresnės auklėjimo priemonės, kaip mylinčio tėvo, mylinčios motinos pavyzdys. Irstančioje gi šeimoje vaikai nejaučia nei meilės, nei pavyzdžio. Kai kur tėvai juos gal net laiko kliūtimi naujiems nuotykiams, ir tas tik pastumia vaikus patiems sau kokio pasitenkinimo jieškoti labai rizikingais ir pavojingais keliais.

Todėl, kur mūsų balsas, kur mūsų įtaka gali sulipinti beirstančią šeimą, pagelbėti pakeisti tėvų karo stovį į kantrybės paliaubas ir į atsižadėjimo, atleidimo ir meilės dvasia paremtą sugyvenimą, padarykime tai, jausdami, kad mes gelbstime ne tik tėvus, bet padedame ir jų vaikams.

Kartą New Yorko užkrečiamų ligų ligoninė pašaukė nelaimingą motiną, kuri tik neseniai buvo pergyvenusi laidotuves. Iš ligoninės ją paklausė:

—    Atsiprašau, ar tamsta prieš du mėnesiu buvote mūsų ligoninėje palikusi aštuoniolikos mėnesių kūdikį, susirgusį paralyžiumi?

—    Taip, — atsiliepė motina, bet greit pridėjo: — Mūsų kūdikis mirė prieš dvi savaiti ir buvo palaidotas iš ligoninės. Kodėl jūs man skambinate ir klausinėj ate?

—    Dėl to, kad įvyko klaida. Ar jūs galėtumėte ateiti į ligoninę tuojau?

Motina nusiskubino į ligoninę. Gailestingoji sesuo atnešė kūdikį ir motina greit atpažino — tai jos, gyvas ir pasveikęs. Ir motina alpo iš džiaugsmo, kai mažytis savo smulkutėmis rankutėmis apkabino motinos kaklą.

Klaida įvyko todėl, kad gailestingoji sesuo buvo apsirikusi: kažkoks vaikas tikrai mirė, bet ne šios motinos. Kai ji atėjo, dėl ligos pavojingumo tada jai tebuvo leista tik iš tolo pasižiūrėti. Užverktomis akimis motina klaidos nebepastebėjo ir palaidojo, kaip savo kūdikį, o dabar jai buvo neišpasakytas velykiškas džiaugsmas, atradus, kad jos kūdikis yra gyvas.

Kaip gi mes galime padaryti džiaugsmą motinai, o ypač mūsų Dangiškajai Motinai Marijai, jei įstengtume nors kiek paveikti, kad ir suklydę, dvasioje apmirę vaikai grįžtų pas savo motiną atgiję nauja žmoniškumo, taurumo gyvybe.

PRŪDAS, KUR MESDAVO NENORIMUS VAIKUS

Vienas misijonierius dar ankstybesniais laikais nuvykęs į Kinijos gilumą, pasakojo, atradęs kaimą, kuriame buvo prūdas, vadinamas "Vaikų prūdas". Pasirodo, kad į tą prūdą kai kurie kietaširdžiai tėvai mesdavo naujagimius, kurie jiems buvo nepageidaujami. Ir misijonierius pasakojo, kad einant pro tą prūdą vis buvo galima matyti ant žalio vandens paviršiaus plūduriuojant vieną, kitą ar ir daugiau mažųjų lavonėlių. Tik krikščionybės įvedimas į tą kaimą pašalino šį baisų paprotį.

Skaitome mes tą žinią su pasibaisėjimu. Mums atrodo puslaukiniai tėvai ir beširdžiai, kurie galėtų taip elgtis su savo tikrais kūdikiais. Deja, o gi ir mūsų kraštuose atsiranda tėvų, motinų, kurie žudo negimusius kūdikius. Juk jie vis tiek gyvi, vistiek tėvų kūnas ir kraujas. Tik jie bejėgiai, negali gintis prieš savo tėvus, virstančius jų žmogžudžiais.

Kai viena motina kažkokiam kunigui pasisakė apie savo planą nusikratyti joje bebręstančia nauja gyvybe, tasai kunigas, kad parodytų visą šitokio nusikaltimo baisumą, jai priminė — o kad nužudytum tą vaiką, kurį jau augini. Jis jau kiek pasidžiaugė pasauliu, o anas, negimęs, dar visai nieko nematė...

Motina suprato, kad tie žodžiai tai tik priemonė pavaizduoti baisumą to veiksmo, kai žudomos negimusios gyvybės.

Šalia fizinės vaiko gyvybės, reikia saugoti jo dvasinę gyvastį, kad jisai, nors gyvas kūnu, nebūtų miręs dvasia. To tėvai pasieks rūpestingu, apgalvotu auklėjimu, neduodami vaikams beprasmių uždavinių, kurie juose tik užmuštų gerus nusiteikimus ir nusistatymus.

Profesorius Puffer pasakoja tokį atsitikimą: į valgomąjį įbėgo linksmas berniukas ir, matydamas tėvą, besėdintį prie pusryčių, paklausė:

—    Tėveli, ką aš dabar galėčiau daryti, kuo padėti?

—    Gerai, sūnau. Matai ana, sode krūvą smėlio. Tai galėtumei ją pamažu pernešti į kitą, nuošalesnę vietą.

Berniukas smagiai ėmėsi darbo ir greit ji atliko. Atbėgęs prie tėvo su atsidavimu jam vėl pratarė:

—    Tėveli, jau tai padariau. Ką norėtumei, kad aš dabar daryčiau?

Tėvas tenorėjo tik, kad vaikas nekvaršintų jam galvos ir kuo nors būtų užimtas, kad nesidaužytų su kokiais vėjavaikiais po gatvę. Tai jis vaikui, ilgai negalvodamas, ir tarė:

—    Dabar, sūnau, galėtumei tą smėlį vėl atgal atgabenti.

Sūnus tai išgirdęs susikišo rankas į kišenius ir išėjo švilpdamas. Smėlio jis nepalietė.

Reikia vaiką suprasti. Duoti įsakymus, kurie būtų prasmingi, kad vaikas nujaustų reikalą, kad jisai suprastų, jog jis yra reikalingas talkininkas, o ne toksai, kuriuo reikia nusikratyti, pasiunčiant kur visiškai beprasmiškai.

Tiesa, vaikai gali atrodyti įkyrūs, bet gal niekur kantrybė taip neatneša didelių vaisių, kaip auklėjime mažųjų, jų būdo ugdyme.

Kartą Smith šeimoje tėvas buvo išvykęs, o mažasis jų berniukas, teturįs tik šešerius metus, susirgo tymais. Motina buvo pavargusi nuo dienos rūpesčių ir jai buvo taip įkyru, kad ją berniukas nakčia išbudino ir ėmė prašyti:

—    Mama, ar aš galėčiau išgerti tikrai šalto vandens?

—    Tu tik apsiversk ant kito šono ir miegok, — šūktelėjo mieguista motina. — Tu esi nedoras berniukas, kad keli motiną iš miego, kai ji prieš pat atsiguldama padėjo tau vandens ąsotėlį ant stalelio.

Praslinko gal dešimt minučių, ir vėl pasigirdo švelnus ligoniuko balselis:

—    Mama, aš taip noriu gerti vandens!

—    Peterson, — pratarė motina, suminėdama sūnaus vardą, — jeigu tu dar kartą tą patį pasakysi, aš atsikelsiu ir tave mušiu.

Praslinko dar penketas minučių tylos. Ir Petersoniukas vėl prabilo:

— Mama, kai tu atsikelsi manęs apkulti, ar aš galėsiu tada gauti vandens? — tauškėjo jau viltingesnis berniukas.

Taigi, tėvams kad ir kažkaip nuvargus, reikia parodyti širdį vaikams; kad ir kaip esant užimtiems, reikia surasti valandėlę laiko atsiduoti savo mažiesiems. Tokią pat meilę ir nuoširdumą rodant vaikaičiams ir dukraitėms (anūkams) gali ir vyresnio amžiaus asmenys daug geros įtakos turėti į augančias asmenybes, bręstančius jauniausiuosius.

MERGAITĖ KLYSTKELIUOSE

Į "Laivo" redakciją kartą atėjo laiškas. Ypatingas. Jame atsispindi toks gilus motinos rūpestis. Ji rašo:

— Esu našlė. Turiu sūnų ir dukrelę. Abudu lanko mokyklas. Dukrelė jau keturiolikos metų ir labai lengvai pasiduoda svetimai blogai įtakai. Buvau pastebėjusi jos įtartinus santykius su vyriškiais, bet ji viską lengvai paneigė. Ji laikas nuo laiko man vis pradingsta ir dažnai, išėjusi į mokyklą, grįžta po 10 ir 11 valandų. Ir iš veido dabar pastebiu, kad ji yra pasikeitusi. Tvarkydama jos rūbus randu įtartinų dėmių.

Ar yra man nuodėmė, kad savo naivumu pasitikėdama ja, palikau ją be motiniškos priežiūros ir globos ir leidau jai taip sunkiai pulti? Kaip man ją gelbėti, nes gyvenu didmiestyje, kur aplinkui daug jieškančių aukų ir tiems nusikaltimams sąlygos geros?

Nepasakysime — iš kur tas laiškas gautas. Gal iš Detroito, gal iš Clevelando, gal iš New Yorko, gal iš kitur. Pagaliau tai nėra tiek svarbu. Panašių įvykių gali pasitaikyti bet kur.

Tame giliame motinos skausme mums matosi viena šviesos kibirkštėlė: motina turi jautrią sąžinę ir didelę meilę dukrelei. Kur yra tiedu dalykai, ten yra ir daug vilties.

Jeigu dukters paslydimas tikrai būtų įvykęs dėl to, kad motina taip svarbiame reikale neatliko savo pareigos, tai jau būtų sunki nuodėmė. Tėvų svarbi pareiga ne tik vaiką paleisti į pasaulį, bet ir atsidėjus rūpintis jo auklėjimu. Tai svarbi sąžinės pareiga. Apsileidus — dalykai gali taip toli nueiti, kad paskiau gali būti ir pervėlu viską beatitaisyti.

Tačiau iš šios motinėlės sąžinės jautrumo ir parodomos meilės dukrelei mums neatrodo, kad čia buvo iš jos pusės apsileidimas iš piktos valios. Tai greičiau buvo klaidingas per didelis pasitikėjimas dukrele, nepramatant galimų kilti blogumų, o kur nebuvo piktos valios, ten nebuvo motinos nuodėmės. Čia tikslesnį atsakymą reikia jieškoti pas nuodėmklausį, kuris gali tiksliau patirti visas aplinkybes.

Ką daryti dabar su mergaite, kaip ją gelbėti?

Tam yra daug priemonių. Visų pirma priminsime tą priemonę, kurią buvo pasirinkusi šv. Monika, gelbėdama savo paslydusi sūnų Augustiną. Ji ilgai ir karštai meldė Dievą pagalbos. Motinos maldos, atodūsiai ir ašaros randa atgarsio pas Dangiškąją Motiną ir Jos Sūnų.

Antra, stengtis paveikti, kad svyruojanti mergaitė pati jieškotų antgamtinės atramos. Paskatinti ją dažniau eiti išpažinties ir prie šv. Komunijos. Atvėrusi savo sielos paslaptis nuodėmklausiui, ji galės susilaukti patarimų, perspėjimų, pasakomų jau nebe žemišku autoritetu. Taipgi svarbu, kad mergaitė reguliariai klausytųsi pamokslų, kuriuose ji kartais gali išgirsti mintį, kuri kristų jai tiesiai į širdį. Panaudojant religinį autoritetą būtų galima paprašyti, kad kuris kunigas, kuriuo ji daugiau pasitiki, pakalbėtų su ja.

Toliau, svarbu ir pačiai motinai su ja kada stengtis atvirai išsikalbėti. Ne piktu pabarimu, kada išnervinti esame išblokšti iš pusiausvyros ir galime pasakyti daug įžeidžiančių žodžių, kurie nesprendžia reikalo; geriau tokiu reikalu pakalbėti palaukus valandėlės, kada mes esame ramūs, kada mergaitės širdis atviresnė mylinčios motinos žodžiui. Mergaitė jau brendimo amžiuje. Reikia ją supažindinti su visais neatsargaus elgesio pavojais.

Svarbu jai sudaryti jos dvasią keliančią aplinką. Jeigu ji lanko miesto mokyklą, geriau perkelti į katalikišką. Čia dviguba nauda — viena, kad iš mokytojų gauna ne tik dalyko dėstymą, bet ir auklėjimą krikščioniškoj dvasioj; antra, į tas mokyklas renkasi katalikų šeimų vaikai ir jie jau iš namų atsineša kitą įtaką.

Kiek galima stengtis jai parūpinti atitinkamų knygų skaitymui. Čia galės padėti parapijos kunigas. Angliškai skaitančioms yra gražus leidinėlis "The White Courtship". Lietuviškai — daug duoda Foersterio, Pečkauskaitės raštai, žurnalai "Laiškai Lietuviams", "Ateitis", "Laivas", "Šv. Pranciškaus Varpelis". Motinai net gera būtų kažkuriuos dukrai tinkamesnius dalykus kartu skaityti. Paprašyti, kad ji skaitytų, motina klausytųsi ir atbulai.

Gelbstint dukrelę taipgi naudinga veikti išvien su mokytojais. Užėjus mokyklon pakalbėti apie jaučiamus pavojus. Paprašyti mokytojų didesnio budrumo ir globos dukrelei. Reikia taipgi bandyti veikti per jos artimesnes, rimtesnes drauges, gal net kartais paprašant, kad jos neišsiduodamos pakalbėtų su ja. Griežtai uždrausti išvažiavimus automobiliu su įtartinu žmogumi. Kur išvykdama mergaitė turi pasakyti, kur vyksta, kada sugrįš. Tegu ji jaučia, kad visada laukiama sugrįžtant laiku. Kiek galima, tegu ji jaučia jaukią atmosferą namuose ir tegu kiek galint daugiau dalyvauja bendrose šeimos pramogose, išvažiavimuose, kad ir pasikviesdama savo draugų ir draugių.

Visos tos priemonės, ir dar kitos, kurias padiktuos mylinčios motinos širdis, tikime, turės gerų rezultatų. Yra specialūs pataisos namai netvarkingoms mergaitėms, vedami Gerojo Ganytojo seserų (Good Shepherd sisters), bet ten tesikreipiama ir mergaites atiduodama tik sunkiausiais atvejais. Reikia tikėtis, kad augščiau minėtosios priemonės ir be to laimės mergaitę šeimai ir Dievui.

SAVA MOKYKLA

Netaip seniai britų švietimo ministeris R. A. Butler savo vienoje kalboje pabrėžė reikalą, kad vaikai būtų auklėjami tėvų religijoje. Jis net iškėlė svarbą, kad tuo principu remiantis visose pradžios mokyklose turėtų būti privalomas tikybos dėstymas.

Tai svarbi mintis, iššaukta gyvenimo patyrimo. Jungtinėse Amerikos Valstybėse, kur yra tiek daug įvairiausių tikybų, susidarant sunkumų visas patenkinti, viešosios — valstybinės mokyklos paliktos visiškai be tikybos. Pati vyriausybė jaučia, kad daugelio tėvų šitokia padėtis nepatenkins, štai dėl ko paliktos plačios laisvės įvairių tikybų mokykloms ir štai dėl ko katalikams yra pareiga jomis pasinaudoti.

Keliaudamas po Australiją patyriau, kad tenai vyskupai yra paskelbę sąžinės dalyku vaikų siuntimą į katalikų mokyklas. Jeigu tėvai to nedaro — nusideda.

Pas mus tokio griežto įpareigojimo nėra, bet visdėlto tėvai, jei ne dėl nuodėmės baimės, tai iš meilės savo vaikams, turi juos siųsti į katalikų mokyklas, nes čia auklėjimas turi žymiai gilesnius pagrindus.

Savu laiku didelę sensaciją sudarė belgų socialistų vadas Paul Henri Spaak, buvęs ministeris pirmininkas, kuris pakėlė balsą, kad Belgijos socialistai turi sutikti, jog katalikų mokykloms turi būti mokama parama iš valstybės iždo. Jis pripažino teisę katalikams turėti savas mokyklas, o mes turime pabrėžti pareigą į jas siųsti katalikų šeimų vaikus.

JAV policijos vyriausias vadovas, FBI viršininkas, Edgar Hoover netaip seniai kreipėsi į religinių dalykų mokytojus, juos skatindamas sustiprinti savo pastangas. Jis priminė, kad nepilnamečių nusikaltėlių skaičius auga ir kad religinis auklėjimas gali daug padėti jaunimui išlikti geram.

— Jeigu Kristaus mokslo turtai nebus atnešti kiekvienam jaunuoliui tautoje, pasiliks ir toliau toksai moralinis indiferentiškumas ir kaskart labiau augs skaičius jaunuolių, patenkančių į nusikaltimų verpetus, — kalbėjo FBI viršininkas Hoover.

Mokyklos, kurios perteikia religinį auklėjimą, anot Hooverio, yra pirmoji apsigynimo linija saugant daugelį suklaidintų jaunuolių, kurie palinkę į vagystę, plėšimą ir kitus kriminalinius nusikaltimus.

Pas FBI viršininką Hooverį suplaukia žinios iš visų JAV. Jis turi didelį patyrimą ir jo žodis turi būti labai svarbus parenkant vaikams mokyklą. Tėvai negali savo vaikams palikti didesnio turto, kaip geras išauklėjimas ir jis sėkmingiausiai pasiekiamas mokyklose, kurios brangina tikybą.

Čia seselės mokytojos nėra tik šaltos, samdomos pareigūnės, bet ir rūpestingos auklėtojos, atsidavusios apaštalavimui tarp jaunų sielų. Jos ne abejingos valdininkės, o tęsėjos auklėjimo toje pačioje dvasioje, kokioje tėvai yra pradėję.

Viename savo pareiškime Washingtono universiteto, St. Louis mieste, kancleris Arthur H. Compton pabrėžė tą didelį ryšį, kuris yra tarp religijos ir auklėjimo, iškeldamas, kad religija vaikui įskiepija kilnius idealus ir duoda motyvus, išaiškinimą — kodėl jų siekti. Religijai gi tinkama vieta yra skiriama tik savose katalikiškose mokyklose.

Lordas Halifax, būdamas britų ambasadoriumi JAV-se, priimdamas garbės daktaro laipsnį Lavalio universitete, stipriai iškėlė mintį, kad pasaulio atgimimas teateis tik per katalikišką auklėjimą.

MARIJA KELIAUJA PO NAMUS

Vieną pavakarę sutinka mane viena dievota mūsų parapietė ir sako:

— Pas mus atkeliauja Marija. Jos statulą atveža į mūsų namus. Užeikite.

Šeštadienio vakarą užėjau. Namuose buvo pilna sukviestų iš viso miesto giminių, atėję kaimynų. Statula buvo tik atgabenta. Graži Fatimos Dievo Motina — su puošniu vainiku ant galvos, dideliu apsiaustu apgaubta, basos kojos, rankytės sunertos ir ant jų — žibančių perlų rožančius — didelis, visų penkiolikos paslapčių.

—    Tai Marijos ambasadoriai, — tarė ta mūsų parapietė, rodydama į svetimus vyrus, atgabenusius statulą. Jie tik buvo atsistoję išeiti, baigę kalbėti rožančių.

—    Marija mūsų namuose bus visą savaitę. Mes rinksimės daug žmonių vakarais, o ir dieną, visi kalbėsime rožančių, bet tik tada, kai bažnyčioje nebus pamaldų. Jokių rinkliavų, jokių aukų nevalia čia kolektuoti... jokių vaišių nevalia ruošti, tik malda, — toliau aiškino šeimininkė.

Tai buvo kažkas gražaus, įdomaus. Marijos statula, atnešta į šeimas ir pasilikdama savaitei, daro tuos namus lyg mažomis bažnyčiomis, kur tiek nuoširdžių maldų, tiek nuoširdžios meilės Marijai.

Besiteiraudamas daugiau, patyriau, kad ši pamaldumo praktika tėra labai nauja. Ji prasidėjo švenčiant 30 m. sukaktį nuo Šv. P. Marijos pasirodymo Fatimoje. Ta sukaktis buvo švenčiama 1947 metų gegužės mėn. 13 d. Tą dieną Leirijos vyskupas pašventino dvi Marijos statulas, tokias, kokia Dievo Motina pasirodė Fatimoje. Vieną iš šių statulų paleido keliauti iš parapijos į parapiją Tolimuose Rytuose, kitą — Vakaruose. Tai buvo vadinamoji "Šv. P. Marija Piligrime".

Tos statulos buvo paleistos lankyti parapijas todėl, kad labai daugelis žmonių patys negali aplankyti Dievo Motinos Fatimoje. Tai Marijos statula juos lanko.

Marijos metų proga ši praktika nutarta išplėsti Chicagoje. 1954 metais gegužės mėn. pirmą šeštadienį buvo pašventinta pirma Marijos Piligrimės statula Chicagoje ir buvo paleista po namus.

Statulą globoti ir pervežti iš namų į namus apsiėmė Marijos Ambasadorių draugija, čia jau veikianti nuo 1946 metų. Tai nemaža auka iš jų pusės, nes pervežimas statulos paprastai būna šeštadieniais ir tai atliekantiems tenka atsisakyti nuo eilės pramogų.

Visą šį sąjūdį globoja ir ugdo kun. James M. Kean, vienuolis, kuris 1954 metų spalio 14 d. Chicagoje turėjo net specialią televizijos programą, aiškindamas apie Mariją, lankančią namus. Greit Marijos statulos kvietimas į namus tiek padidėjo, kad buvo pašventintos dar trys statulos ir paleistos po šeimas. Kai Fatimos Dievo Motina, ta Marija Piligrime, atsilankė į vienus lietuvių namus šv. Jurgio parapijoje, Chicagoje, žmonės sukalbėjo netoli tūkstančio rožančių per savaitę. Būrelis vieną rožančių baigęs, kitą pradėdavo. Žmonėms taip patiko, kad jie savaime sumetė apie pustrečio šimto dolerių, kad būtų parūpinta dar viena tokia statula, ir paleista pirmon eilėn tarp lietuvių.

Kiekviena tokia statula yra globoje vadinamo Garbės Sargybos būrelio, sudaromo iš Marijos Ambasadorių organizacijos. Kiekvieną šeštadienį Garbės Sargyba vyksta į namus, kur yra Marija Piligrime. Čia jie suklaupę su šeima sukalba rožančių. Tada — apdengia Marijos statulą, nusineša į automobilį ir nuveža į kitą šeimą, kuri užkvietė Mariją Piligrimę.

Veždami statulą vyrai automobilyje kalba rožančių. Atvežę statulą į naujus namus, ją pastato į paruoštą vietą, lyg altorėlį, suklaupia su šeima, vėl sukalba rožančių. Tada Garbės Sargyba primena pareigas šeimai: nustatytą valandą drauge kalbėti rožančių, sukviesti kaimynus.

Su statula atvežamas pjedestalas jai pastatyti, gėlių vazonai, žvakutės. Statula užprašoma adresu: Ambassadors of Mary, 1522 N. Austin Blvd., Oak Park, 111. Daugelis žmonių skelbia padėkas už susilauktas malones. Pvz. žurnale "Queen of the Missions" (1955 m. balandžio m.) aprašoma, kaip viena trejų metukų mergytė susirgo vėžiu. Tėvai suorganizavo maldų daugybę. Pasikvietė Mariją Piligrimę. Kaimynai lankydamiesi ne tik meldėsi, bet daugelis, net paštu, siuntė pranešimus apie savo maldas už ligonę ir net ligonės gydymui skyrė aukas, kurių susidarė pora šimtų dolerių. Ligonės padėtis pagerėjo.

2. Širdies remontas

ŠIRDIES REMONTAS

Sakoma, kad vienas juodukas kartą atėjęs pas laikrodininką ir atnešęs didelio sieninio laikrodžio rodykles. Jis ir sakąs:

—    Tos "rankos" gerai nerodo laiko. Pataisyk.

—    Kaip aš galiu taisyti, kad atnešei tik laikrodžio rodykles. O kur viduriai?

—    Perdaug paimsi, kai pradėsi krapštytis po vidurius. Tų neatgabenau. Sutvarkyk tik tas rodykles, kad jos gerai rodytų...

Kaip mums tas negras atrodo paikai juokingas. Kaip gali laikrodžio "rankos" gerai rodyti laiką, jeigu jo vidus bus sugedęs ir nepataisytas.

Iš kitos pusės, argi ne juokingai atrodome mes patys, kada bandome šalinti vieną ar kitą mums nemalonumo darantį išorinį mūsų būdo reiškinį, nesistengdami visiškai pasitaisyti savo viduje, nejieškodami pravesti pilno savo sielos ir širdies remonto, tik bandydami aptvarkyti, apdangstyti tai, kas galėtų kitiems labiau į akis mestis.

New Yorke buvo toks atsimintinas atsitikimas: vienas turtingas kontraktorius apsiėmė pastatyti miesto kalėjimą, vadinamą Tombs. Jis tai padarė. Buvo gana gabus verslininkas ir jo metinė apyvarta siekdavo pusės miliono dolerių. Tačiau vienu metu jam atsirado finansinių sunkumų. Jis suklastojo vertybių popierius, siekiančius $2,000 ir buvo nuteistas kalėjiman. Pasodino jį į tą patį kalėjimą, kurį jis prieš kiek laiko buvo pastatęs.

— Kai stačiau šį kalėjimą, — kalbėjo jis, — niekada negalvojau, kad galėčiau būti jo įnamiu. O štai uždarė ir mane čia ... Tikrai nelaimingas atsitikimas!

Tačiau tikrumoje, tai ne atsitiktinis nelaimingas įvykis, o skaudus nusikaltėlio kelias. Kiekvienas žmogus, kuris papildo mirtiną nuodėmę, pastato sau kalėjimą, į kurį save uždaro, ne kūnu, o savo siela. Pats sau užsideda amžinos nelaisvės pančius. Nekartą žmogus jaučia tai, gal net norėtų jais nusikratyti, bet juo toliau, tuo jo valia darosi silpnesnė ir tuo sunkiau jam bėra ištrūkti iš savo paties pastatyto kalėjimo. Pavyzdžiui, girtuoklis dažnai jaučia susipančiojęs savo paties blogu įpročiu, o jau nebeturi reikiamos jėgos pakilti. Tik didelio ryžto žmonės įstengia pasitaisyti.

Kai Michelangelo piešė savo nemirtinguosius paveikslus, jisai prie savo kepurės buvo prisikabinęs lempą, kad apsisaugotų nuo savo paties šešėlio, kuris krisdamas ant kūrinio, galėjo sudaryti jam netikslų spalvų įspūdį.

Kiekvienas mes savo sieloje piešiame savo gyvenimo paveikslą, ir kaip gi svarbu ir prie savo kaktos — prie savo minties, ir prie savo širdies įtaisyti lempą dieviškos šviesos, kuri mus apsaugotų nuo žemės šešėlių ir išmokytų vaikščioti Viešpaties keliais.

Kitados Italijos sala Ischia buvo puiki vasarvietė. Vienas tik blogumas joje buvo, kad kartais pasitaikydavo žemės drebėjimas. 1883 metais į podirvio plyšius besisunkiančio vandens šnypštimas ir požeminiai murmėjimai padėtį suprantantiems buvo ženklas, kad artinasi kažkas įtartino, kažkas baisaus. Tačiau tie viešbučių ir kitų svečiams priimti įstaigų laikytojai, kurie šiuos balsus suprato, tylėjo. Jie bijojo išgąsdinti keliautojus, bijojo nustoti dalies pelno, neperspėjo. Ir kai baisus drebėjimas griuvėsiais pavertė vasarvietę, joje žuvo daugelis ir tų, kurie jautė pavojų, ir tų, kurie nebuvo perspėti.

Mūsų sielos gelmėse, mūsų sąžinėje dažnai jaučiasi protesto murmėjimas, jeigu mes nukrypstame klaidžiais keliais, ir nelaimė mums, jeigu mes to balso neklausome, net norime jį numarinti. Katastrofa gali ateiti ne tik mums, bet ir mūsų artimiesiems, kurie su mumis vienokiu ar kitokiu būdu yra surišti.

Iš kitos pusės — kiek daug sielos ramybės atneša mūsų nuoširdus atsidavimas Dievui. Vargu ar tai gali kas geriau pavaizduoti, kaip anas pasikalbėjimas generolo su karininku: Tampos kareivinėse generolas Howard priėmė krikščionybę. Klūpodamas prieš Šv. Raštą jis visiškai atsidavė Kristui. Sekantį rytą jis susitiko vieną karininką, kuris jam tarė:

—    Generole, aš girdėjau, kad tu tapai krikščionimi?

—    Taip, — atsiliepė generolas, — ir aš to nesigėdžiu.

—    Bet aš jums galiu parodyti šimtą nenuoseklumų Šv. Rašte...

—    Gal ir taip, — atsiliepė generolas, — bet jūs negalite man įrodyti, kad aš praeitą naktį nepasidaviau Kristui, Viešpačiui; ir aš buvau taip laimingas, kad negalėjau miegoti. Dabar aš galiu laukti Viešpaties laiko, kada bus išaiškinti tie vadinami nenuoseklumai.

KUR VIEŠPATS TILTUS YRA NUTIESĘS

Vienas atsiskyrėlis pagalvojo, kad jam reikia alyvos ir jisai pasodino alyvos medį. Pasakojama, kad tada jisai meldėsi:

—    Viešpatie, medžiui reikia lietaus, kad jo šaknys galėtų atsigerti ir plėstis. Atsiųski, Viešpatie, debesį.

Dievas išklausęs jo, lietų atsiuntęs.

Tada atsiskyrėlis vėl meldėsi:

—    Viešpatie, mano medžiui reikalinga saulė! — ir pro besiskleidžiančius debesis pradėjo tiestis skaistūs saulės spinduliai.

—    Dabar Viešpatie, — maldavo atsiskyrėlis, — siųski šaltį, kad medis sukietėtų!

Buvusi išklausyta ir ši malda. Tačiau... greit medis nudžiūvęs.

Susirūpinęs atsiskyrėlis nuėjęs pas savo artimą — kitą atsiskyrėlį — ir jam išpasakojęs visa kas nutiko, stebėdamasis — kodėl medis nudžiūvo. Šis gi jam atsakęs:

—    Ir aš pasodinau medį, ir jis gražiai, vešliai auga. Bet aš meldžiausi taip: "Viešpatie, atsiųsk medžiui tai, kas jam reikalinga: audrą, giedrą, vėją, lietų ar šaltį. Tu jį esi sukūręs ir Tu geriausiai žinai, ko jam reikia".

Tas pasakojimas mus pamoko vieno dalyko: turime daugiau pasitikėti Dievu. Ne savo valią pirma iškišti, o nusilenkti Dangaus sprendimui. Nevisada tai lengva, tačiau — pačiam žmogui tai naudinga ir būtina.

Pasiduodami dieviškos valios sprendimams, mes nepadarysime klaidos, nes mūsų pačių sprendimai gali dažnai būti netikslūs. Štai, į vieną jaunuomenės būstinę kartą geras tos įstaigos bičiulis atėjo pasiūlyti stambų paveikslą, kuriam savo bute jis neturėjo vietos. Siūlė parduoti už $25. Tačiau pasiūlymas nebuvo priimtas.

Neužilgo tas geradarys mirė. Išparduodant jo nuosavybę tas paveikslas buvo nugabentas į meno dalykų prekybos įstaigą. Žinovai ištyrė paveikslą ir pasiūlė $35,000. Kai dar už tą kainą nebuvo skubėta parduoti, sumokėjo — $50,000.

Mūsų akyse daug kas gali neturėti ypatingos vertės, tačiau kitaip į tai gali pažiūrėti Amžinojo akis, ir — kuo labiau mes stengsimės paklusti Dievo sprendimams, tuo mažiau klaidų tepridarysime.

Dažnai mums Apvaizda siunčia daug naudingų dalykų, bet mes neįstengiame įžvelgti jų prasmės, kaip ta moterėlė, švedė, kurios sūnus buvo išvykęs į Ameriką. Ji buvo neturtinga, gyveno skurde. Kažkas jos paklausė, argi sūnus jai niekada nebeatsiunčia pinigų iš Amerikos.

—    Niekada neatsiunčia, — dūsavo ji. — Jis dažnai rašo, sako, kad siusiąs, o niekada nemačiau jo atsiųstų, o jis yra turtingas. Matote, kokie vaikai, kaip jie užmiršta savo tėvus...

—    Argi jis niekada, nieko savo laiškuose nėra atsiuntęs?

—    O, jis visada atsiunčia tokių paveikslėlių. Bet man nereikia paveikslėlių, man reikia pinigų, — vėl kalbėjo moterėlė. — Tais paveikslėliais aš tik kambarį išlipinau.

Kalbėjęs su ja asmuo nuėjo į jos kambarį. Pamatė, kad sienos buvo nulipintos dolerių banknotais, bet ta senutė švedė pažino tik savus pinigus. Doleriai jai buvo beverčiais paveiksliukais, kuriais ji sienas išmargino, toliau tebekęsdama savo vargą.

Tie faktai — tai vis kuklios pamokėlės, kad mes turime pažinti tikrąją daiktų vertę ir pasitikėti Dievu. Pasitikėti su tuo kūdikišku viltingumu, kaip ana mergytė kelionėje. O buvo taip — mažytė turėjo ilgai važiuoti traukiniu. Iš tolo ji stebėjo gausius vandenis. Kai traukinys skriedavo artyn tų vandenų, mergytė vis jautė didelę baimę — kad tik neįriedėtų į vandenį... Ir kaip ji apsidžiaugdavo pamačiusi, kad yra nutiestas tiltas, kuriuo traukinys saugiai perbėga upes ir tvenkinius. Taip atsitiko keletą kartų jos kelionės pirmąją dieną ir ji su džiaugsmu keleiviams pasakė:

—    Kažkas per tuos vandenis yra mums tiltus nutiesęs visu keliu...

Ak, ir mums Kažkas yra nutiesęs tiltus kelionėje į amžinybę. Kad tik mes tikrąjį kelią įžvelgtume, kad tiktai neklystume į šalis, o eitume tomis linijomis, kuriomis Viešpats mums tiltus yra nutiesęs!

ŽMOGAUS GYVENIMO ISTORIJOS

Gal vienas iš pačių keisčiausių testamentų, kokie kada buvo parašyta, buvo atrastas po mirties vokiečių poeto Heinrich Heinės. Testamente jisai rašė:

— Visus savo turtus palieku žmonai, bet su ta sąlyga, kad ji antru kartu ištekėtų. Tada aš būsiu tikras, kad pasaulyje yra nors vienas žmogus, kuris gailisi, jog aš numiriau. — Jau iš to galime suprasti, kokia buvo jo žmona.

Blogo žmogaus nemyli Dievas, jo nemėgsta žmonės, jisai nekenčia pats savęs.

Neseniai vienas pasaulietiškas Chicagos laikraštis pirmame puslapyje išrašė:

— Žmonės pergyvena tiek kančių ir susikrimtimų kelyje į pragarą, kad jiems tik pusės to vargo tereikėtų, jei pasirinktų kelią į Dangų. —

Žmonės, daugumoje, tą supranta, bet nevisiems užtenka valios jėgos save į tikrąjį kelią pakreipti.

Žmogus, kaip dulkelė, bet juk ir iš dulkių Dievo malonė sugeba sulipinti galingus cemento bokštus.

Žmogus kaip tas purvino vandens lašelis duobutėje, bet ir iš jo Dievo malonė įstengia padaryti baltą sniegulę, kuri padangėmis skrajoja, kaip kad Kristus iš silpnavalės Magdalenos padarė amžiais neužmirštamą šventąją.

Žmogus — kai skiedrelė bangose. Būkime apaštalais, ištieskime bangų daužomiesiems ranką, padėkime jiems plaukti į amžinosios laimės uostus.

Dievo malonė gali iš pagrindų perdirbti žmones.

Štai, neseniai mirė viena iš pačių garsiausių pasaulio rašytojų — Sigrid Undset. Ji buvo norvegė. Savo raštuose ji taip giliai pavaizdavo viduramžių laikus Norvegijoje, taip sklandžiai keliuose veikaluose aprašė šeimos gyvenimo klausimus, kad jai buvo paskirta augščiausia premija, kokią tik rašytojas gali gauti — Nobelio premija. Gal tik koks desėtkas moterų iš viso tą premiją yra gavusios nuo pat jos įsteigimo.

Sigrid Undset buvo išaugusi protestantų šeimoje. Tačiau mąstymai ir gyvenimo patyrimas ją atvedė į Katalikų Bažnyčią. Ji atsivertė. Nelengva tai buvo padaryti, nes, dar būdama protestantė, ji buvo ištekėjusi už divorsuoto vyro. Protestantai tokius šliūbus duoda. Jie jau buvo išauginę tris vaikus. Tačiau, kai rašytoja įsitikino, kad tiesa yra Katalikų Bažnyčioje, jie geruoju susitarė persiskirti. Rašytoja tada atsidavė kūrybos gyvenimui ir religinėms praktikoms.

Kada 1928 metų gruodžio mėnesyje norvegų tauta savo sostinėje — Oslo mieste — surengė pagerbimą Nobelio pre-miją laimėjusiai rašytojai, ją apvainikavo laurų vainiku. Sekantį rytą ta pasaulinio garso moteris nuėjo į katalikų bažnyčią ir tą vainiką padėjo ant Marijos altoriaus.

Atsivertusi į katalikybę, Sigrid Undset savo viloje įrengė altorių, koplyčią ir pasirūpino, kad kas sekmadienį atvažiuotų kunigas šv. mišių atlaikyti. Ne tik ji pati jų išklausydavo, bet susirinkdavo ir daugiau apylinkės katalikų. Rašytoja mirė turėdama 67 m. amžiaus. Jos vienas sūnus žuvo paskutiniame kare, kovose su naciais. Karo metu ir ji pati buvo atvykusi į Jungtines Amerikos Valstybes ir čia važinėjo su paskaitomis, keldama reikalą pagerbti žmogaus teises, demokratines idėjas ir skatindama prie ištikimumo religijai.

GYVENIMO NUOTYKIAI IR TOBULYBĖS KELIAS

Nekartą mes esame matę, kaip rudenį vėjas nuplėšia lapus nuo medžių. Bet geriau įsižiūrėjus galima pamatyti tai šen, tai ten pasilikusį lapą ant šakos. Suvytusį, sudžiūvusį, bet pasilaikantį, kartais net ir per visą žiemą. Tačiau, kai ateina pavasaris, kai pradeda naujos sultys medžio liemeniu keltis, kai naujų lapų daigai ima atsirasti, jie nustumia tuos sudžiūvėlius.

Lygiai ir žmogaus gyvenime — mūsų senos silpnybės, seni netinkami įpročiai — kaip sudžiūvę lapai laikosi, kol nepradeda augti ton vieton naujos dvasinės gyvybės ženklai. Bet lyg tik senosios ydos vieton atsiranda nauja dorybė, senas blogas įprotis nukrinta, kaip pernykštis lapas.

Tas tobulėjimo reikalas ypač mums ryškus ir svarbus, prisiminus amžinąjį gyvenimą, kuris mūsų laukia anapus karsto. Kartą vienas asmuo sekmadienio rytą grįždamas savo sesers buvo paklaustas — ar jis girdėjo pamokslą.

— Aš buvau sutikęs pamokslą, — skambėjo atsakymas.

Jis buvo sutikęs numirėlį, lydimą į kapus, ir tai jam padarė didesnį įspūdį, kaip bet koksai pamokslas, primindamas, kad ir mums mirties valanda ateis.

Siekiant tobulybės svarbu mokėti išsirinkti. Pasakojama apie vieną tėvą, kad tas, norėdamas išbandyti vaikus, davė kiekvienam po obuolį, kurie viename šone buvo kiek papuvę. Vienas vaikas suvalgė visą obuolį, nepaisydamas tos sugedusios vietelės. Kitas, pamatęs, kad vienas šonas apgedęs, sviedė visą obuolį šalin. Trečias gi išpjovė sugedusią vietą ir suvalgė sveikąją dalį.

Lygiai ir tarp žmonių yra visokių; vieni viską paima, prarija, kas tik juos pasiekia. Kiti — viską atstumia. Ir tik išmintingieji įstengia padaryti atranką: kas netinkama pašalinti, kas gera — priimti ir palaikyti.

Rodos nedideliame kelio nuotolyje — tarp Philadelphijos ir Washingtono — mašinistas turi pastebėti apie 600 ženklų, nurodančių įvairius pavojus, perspėjančių, tik tuo būdu pagal išgales garantuojamas traukinio keleivių saugumas. Lygiai ir mes savo kelyje į amžinatvę turime daug perspėjimų — Dievo ir Bažnyčios įsakymuose, mūs sąžinės balse ir tik kreipdami į visus juos dėmesį mes galime tikėtis tinkamai pasiekti tikslą.

Kas svarbiausia, kad siekdami tobulybės mes ne tik sau ruošiame kelią į amžinatvę, bet drauge, savo tauriu gyvenimu, paliekame ir kituose mielą atsiminimą. Teko skaityti eiles, parašytas anglų kalba, kurios išreiškia labai gilią mintį:

— Aš nežinau didesnės gėdos, kaip ši: jausti, kad tavo gyvenimo metai buvo tušti, — kad po mirties niekas nepasiges jūsų šioje ašarų pakalnėje... —

Visose tose mūsų pastangose svarbu turėti viltį Dievuje, kuris mus stiprina ir palaiko. Prieš eilę metų buvusiose kautynėse tarp britų ir olandų laivynų, kažkaip nuo savo laivų atsiskyrė britų admirolo Narborough laivas. Priešas jį ėmė smarkiai spausti, kietai apšaudyti, ir jis tada, kai dar nebuvo radijo susisiekimo, negalėjo prisišaukti kitų laivų pagalbos. Padėtis atrodė beviltiška.

Nerasdamas kitos išeities, admirolas kreipėsi į karius, klausdamas ar neatsirastų savanorių, kurie rizikuotų savo gyvybę, bandydami priplaukti prie toliau esančio britų laivo ir perduoti komandą, kad paskubėtų paremti admirolo laivą. Atsirado tuzinas vyrų, tarp jų ir vienas, kurį pravardžiavo Debesėlis, kuris, jiems atrodė padangėse skrajoja, besistengdamas būti visada labai geru krikščioniu, kaip jį kad motutė buvo išauklėjusi. Admirolas nusistebėjo — ką gi tas jaunutis kareivėlis galėtų padaryti. Bet šis atsiliepė:

— Aš galiu plaukti taip pat, kaip ir bet kuris iš jų. Aš turiu viltį. Dievas man padės. Leiskite. —

Admirolas leido ir Dievas tikrai jam padėjo. Berniukas šoko nuo laivo į vandenis. Kariai drąsiau paleido patrankų ugnį. Buvo kritiškos valandos, tačiau greit pasigirdo pagalbos ugnis ir admirolas pajuto, kad jo įsakymas perduotas, savieji atsiskubino pagalbon.

Tikėdamiesi Dangaus pagalbos mes galime daug ir kitiems, ir sau atsiekti visuose reikaluose, o ypač besistengdami žygiuoti tobulumo keliu.

PASAULY YRA DAUG GERŲ ŽMONIŲ

Turgenevas viename iš savo apsakymėlių vaizduoja, kaip jisai kartą sutikęs elgetą ir norėjęs ką nors jam duoti. Tačiau išgriozdęs visus savo kišenius, ir nieko neradęs. Tada jis prabilęs:

—    Man taip gaila, broli, kad aš nieko neturiu tau duoti...

Elgetos veidas nušvitęs ir jis atsiliepęs:

—    To man užteks. Ačiū Jums.

Pavadinimas broliu elgetai buvo mielesnis, kaip kokia nors auka. Argi tai nesako, kad ir mes vargo žmogui turime visada parodyti nuoširdumą, meilę, kad jis nesijaustų taip vienas, paniekintas, atstumtas. Meilė yra tuo nuostabi, kad kuo daugiau jos skiri kitiems, tuo daugiau ir patsai jos turi.

Mes tiek daug laikraščiuose prisiskaitome visokių skandalų, kad kitą kartą rodosi, jog pasaulyje tik niekšų pilna. Taip nėra. Daug esama ir nuostabaus pasišventimo, nuostabiai gerų žmonių. Štai vienas pavyzdys: Kanadoje, kai berniukas Thomas Stewart tebuvo 9 metukų, peiliu susižeidė sau akį. Atsirado gedimas ir buvo pavojus, kad jis gali netekti ir kitos akies. Tada gydytojai nutarė, kad reikia daryti operaciją. Nelaimei, daktaras padarė baisią klaidą: jis išėmė sveikąją akį ir berniukas tapo visiškai aklas.

Apleido jį akių šviesybė, bet neapleido jo tikras brolis. Šis buvo toks geras, kad savo aklajam broliui, lankančiam mokyklą ir universitetą, viską perskaitydavo, jį išmokydavo. Aklasis ėmė studijuoti teisę McGill universitete. Jam sekėsi baigti pirmuoju, o jo matantysis brolis buvo antras. Broliška širdis padėjo aklajam prasimušti į gyvenimą.

Žmonėse yra daug nuoširdumo, ir mes tai turime įvertinti. Kartą vienas berniukas, laikraščių išnešiotojas. New Yorke įsėdo į Šeštos avenue pakelto traukinėlio vagoną. Jis buvo taip išvargęs, kad, susirangęs suole, užmigo. Jo drabužiai buvo prastučiai, kojytės basos. Ties Grand gatve įsėdo dvi moterys ir kaip tik gavo vietas priešais tą miegantį berniuką. Viena iš tų atėjusių nusiėmė nuo rankų savo muftą ir atsargiai pakišo po berniuko galva, kad tam būtų minkščiau miegoti. Ir kitiems keleiviams jo pagailo. Vienas rankoje laikė "kvoterį", pasiruošęs duoti berniukui, kitas mažesnius pinigėlius. Moteris surinko jų visų aukas ir, nepabudindama berniuko, sukimšo jam į kišenėlę. Kiek pavažiavus, išsitraukė savo muitą ir išlipo iš vagono. Galime įsivaizduoti, koks buvo džiaugsmas to vargingojo berniuko, kai jis nubudęs atrado nežinomų geradarių jam į kišenių supiltus pinigėlius. Tikrai buvo šviesesnė dienelė ne tik jam, bet ir visai jų šeimai.

Kartą misijų kraštuose, Madagaskare, bėgo vaikai paskui liūdnai einančią moterį, šaukdami:

— Raupsotoji, raupsotoji.

Tos moters visi rankų ir kojų pirštai buvo nuėsti tos baisios ligos. Pamatė ją taip nuliūdusią, vaikų šauksmų vejamą, misionierius. Sustabdė ją, padėjo ranką ant jos peties ir paprašė atsisėsti drauge ant žolės.

Raupsotoji pravirko iš susijaudinimo. Iki šiol visi ją gainiojo, visi ant jos šaukė, o čia atsirado žmogus, kuris nebijojo su ja žmogiškai pasikalbėti, net ranką ant jos padėti.

Ir misionierius buvo taip laimingas, galėjęs nors kiek laimės įnešti į šios moters tamsų likimą. Dabar misionierius suprato, kodėl Evangelijoje sakoma, kad Jėzus palietė raupsuotąjį. Tai buvo didelės paguodos veiksmas tam nelaimingajam, nuo kurio visi šalinosi, kurio visi bijojo.

Vienu metu Rusijoje buvo gimęs berniukas, kuris turėjo didelę nosį, storas lūpas, mažas pilkas akis, ilgas rankas. Jis jautėsi taip negražus, taip priklus, kad prašė Dievo padaryti stebuklą ir jo išvaizdą pakeisti, nes dabar žmonės juo bjaurėsis. Tačiau laikas ėjo ir berniukas ėmė suprasti, kad šalia mūsų išorinės išvaizdos yra dar kitų dalykų, svarbesnių, kuriais mes galime būti gražūs — tai mūsų siela. Jis suprato, kad mūsų geras būdas mus daro Dievo akyse labai vertingais. Tą jis vėliau aprašė, tapęs dideliu rašytoju. Jo vardas buvo Levas Tolstojus.

Argi tie visi įvykiai mums nesako, kad artimo meilė, būdo ir sielos taurumas, tai gražiausi dalykai pasaulyje, kurie čia nenyksta, kurie spindės ir amžinybėje.

MŪSŲ UŽDAVINYS IR MŪSŲ VADOVĖ

Vienas tarnautojas kartą pasiprašė atleidžiamas iš darbo, kelioms dienoms, nes miręs jų šeimos narys ir jis turįs dalyvauti laidotuvėse.

Kai jis sugrįžo į darbą vėl, jo viršininkas parodė jam fotografiją, kur jis buvo nufotografuotas, besilinksminąs smagioje kompanijoje, o ne dalyvaująs laidotuvėse. Pasiųstas seklys jį stebėjo, jam visai to nejaučiant.

Tarpais ir mes leidžiame nerūpestingai savo gyvenimą, ir tik amžinybėn nuėję atrasime savotiškas fotografijas — gerų ir blogų darbų įspaudas, kurios nulems mūsų amžiną laimę ar amžiną prapultį. Dabar pats laikas apsisvarstyti, sudaryti gyvenimo planus ir pagal juos tvarkytis.

Graikų rašytoją Sofoklį apkaltino beprotyste patys jo vaikai, norėdami paveldėti jo nuosavybę. Kada susirinko teismas, Sofoklis išsitraukęs paskaitė teisėjams savo naujausią poemą. Jo tas kūrinys padarė ypatingą įspūdį. Sofoklis buvo išaugštintas, o vaikai susilaukė visuotino pasmerkimo.

Gyvenimo kelio mes nepraeisime nesuklupę ir daug kas paskutinio teismo dienoje guls ant mūsų, gal net ir sunkių kaltinimų. Tačiau pasirūpinkime gerais, tauriais darbais, kurie lyg ta Sofoklio poezija, Teisėjui parodys, kad mes nebuvome visai blogi, esame bent verti pasigailėjimo.

Tą mes visi suprantame, į tai linkstame, bet drauge kartais jaučiame, kad nelengva visa tai išpildyti, įgyvendinti, įvykdyti. Ir čia Dievas nepaliko mūsų be globos ir užtarimo. Davė mums Bažnyčią, kuri mus stiprintų, mums vadovautų. Bažnyčia daugelio gyvenime turėjo ypatingos reikšmės. Štai, prancūzų generolas Sonis kartą rašė savo vienam draugui:

— Nerandu niekur kitur tiek daug paguodos, kaip maldoje; niekur kitur nerandu tiek kilnumo ir didingumo, kaip katalikų Bažnyčios apeigose, ir — nieko taip gražaus nerandu, kaip katalikų liturgija. Visada iš bažnyčios išeinu sustiprėjęs ir su įsitikinimu, kad laikas, kurį joje praleidau, yra gražiausias mano gyvenime. —

Net ir nutolę nuo Bažnyčios, pajunta, kad ji yra kažkokia ypatinga bendruomenė, ypatinga jėga. Štai, šveicarų istorikas Hurter, kuris buvo viso kantono protestantų dvasininkų vadovas, studijavo ir svarstė apie visas tas kovas, kurias katalikų Bažnyčia turi pakelti visame pasaulyje. Palyginęs priemones, kurias vartoja Bažnyčia, ir tas, kurias naudoja jos priešai, priėjo išvados, kad čia turimas reikalas ne su paprasta, žemiška institucija. Jis pajuto, kad Bažnyčia išeina sustiprinta iš kovų su viešais ir slaptais savo priešais. Jis stebėjosi, kad nepaisant išliejamo kankinystėse kraujo. Bažnyčia stiprėja, ir tas taip paveikė aną protestantą mokslininką, kad jisai nutarė mesti savo protestantišką sektą ir tapti kataliku.

Ir tas kartojasi net ir mūsų dienomis. Štai paskutinių kelerių metų bėgyje apleido komunistų eiles tokie pagarsėję asmenys, kaip komunistų redaktorius Louis Budenzas, Londono komunistų dienraščio redaktorius Douglas Hyde, slaptiems komunistų uždaviniams vykdyti parinktoji Elzbieta Bentley, ir jie visi tapo katalikais.

Tie žmonės jaučia ir liudija, kad katalikų Bažnyčia yra tikroji vadovė žmogaus gyvenime, ji turi atsakymus į visus svarbiuosius mūsų gyvenimo klausimus, ji nurodo mūsų gyvenimo kelius, o ir mums suklupus — ji randa priemonių mus pakelti, prilaikyti, padėti, kad ištesėtume.

SIEKTI ŠVENTUMO, BET NEBŪTI
“CIPDAVATKE”

Kartą Lietuvoje sutinku būrelį jaunų vyrukų, katalikiškos pavasarininkų organizacijos narių. Puikūs, simpatingi bernaičiai. Nuo jų sužinau, kad jie jau gavę naują vikarą (asistentą).

—    Tai kaip Jums patinka naujasai kunigėlis? — klausiu jų.

O jie atsiliepia:

—    Tai turėjome pirma gerą, toks linksmas, šnekus...

—    O kaip naujasis? — vėl klausiu.

Vyrai mostelėjo ranka:

—    Ką, naujasis tai peršventasl...

Kaip sau norite, bet tai būdingas atsakymas, kuris išduoda, jog daugelis iš mūsų šventąjį vaizduojamės tokį, kurs vaikšto sunėręs rankas, bijo ištarti žodžio, vis tiktai susimąstęs ir vis džiūsta ant duonos ir vandens... Tikrai šventas niekada nėra per šventas.

Sveikas rimtumas ir reikiamas atsargumas siekiančiam tobulybės reikalingi, bet šventieji tuos dalykus moka labai gražiai suderinti su tyru nuoširdumu, protingu nuosaikumu ir geraširdišku prietelingumu.

Štai, mes žinome, kad Šv. Pranciškus ir jo sekėjai vedė gana aštrų nusimarinimo gyvenimą. Vieną naktį Šv. Pranciškų Asižietį prikėlė broliukas iš miego, tardamas:

—    Tėve, aš mirštu nuo išbadėjimo...

Šventasis Pranciškus padėjo valgius ant stalo, ragino broliuką valgyti ir pats valgė, kad tas nesivaržytų.

Šv. Pranciškus Salezas kartą išgirdo, kad kas tai peikia moterį, kam ji nešiojanti auskarus, ją apgindamas pratarė:

—    Mes gi neturime užmiršti, kad Šv. Rašte aprašytoji Rebeka irgi nešiojo auskarus. —

Jis, nors vis būdavo užimtas darbu ir laikėsi nustatytos dienotvarkės, svečiams atvykus, stengdavosi jiems būti malonus, padaryti kokį džiaugsmą, nekartą po užkandžių paimdamas juos net pasiirstyti po ežerą.

Šv. Pranciškus nebuvo priešingas, kad būtų padarytas jo paveikslas, kad žmonės jo paveikslą pas save laikytų.

Šv. Tomas Akvinietis, tas garsusis katalikų Bažnyčios mintytojas, viename laiške įterpęs tokį sakinį:

—    Šiąnakt aš net apleidžiau dalį savo maldų, kad tau atsakymą parašyčiau... —

Šv. Jonas Auksaburnis yra kartą išsireiškęs:

—    Aš esu linkęs manyti, kad gal niekada nėra atsitikę su bet kuriuo žmogumi, kad jis nebūtų patenkintas, jog jį pagiria. —

Šv. Pilypas Neri yra pasakęs, kad galite valgyti be jokių skrupulų, geriau valgyti ir sveikatą palaikyti, negu perdėtais nusimarinimais padaryti save darbui netinkamu paliegėliu. (Iš kitos pusės mes suprantame, kad Bažnyčios skiriami pasninkai yra labai naudingi kaip mūsų sielai, taip net ir kūnui).

Šv. Pranciškus Salezas irgi gražiai perspėja žiūrėti savo sveikatos:

—    Labai lengva suardyti kūno jėgas, bet nelengva jas paskiau vėl atstatyti. Lengviau sužeisti, kaip išgydyti. Siela su kūnu turi elgtis, kaip su savo vaiku: jį reikale sudrausti, bet niekada jo nesužaloti. —

Šventieji buvo paklusnūs, savęs atsižadėję ir nusižeminę, bet reikale mokėjo panaudoti sveiką protą. Apie Šv. Teresę mes žinome atsitikimą: ji turėdavo tiek daug pasakyti savo dvasios vadui, kad tas vieną kartą beklausydamas jos ėmė ir užsnūdo. Šventoji jį pažadino be priekaištų, bet ir be baimės tardama:

—    Tai kam gi aš kalbu: sienoms, ar Jums?

Apie Šv. Pranciškų Asižietj pabrėžiama, kad jis buvo labai nusižeminęs, bet drauge ir labai mandagus. Šv. Teresė iš Avilos yra pasakiusi:

—    Dievui nepatinka, jei mes nesame dėkingi tiems, kurie mums yra padarę gera. —

Apskritai, tikri šventieji buvo linkę į viską žiūrėti iš gerosios pusės.

Šv. Pilypas Neri buvo gana griežtų pažiūrų kunigas, bet jis nieko blogo nematė tame, jei kuri moteris buvo linkusi pasirinkti batus su augštesniais užkulniais, kad tik galėtų vaikščioti neužkliūdama.

Šv. Augustinas buvo kartą užklaustas, ar nėra bloga gėrėtis kvepalais. Jis atsakė:

—    Tuo aš labai nesirūpinu ir tik garbinu Dievą, jei geresni kvapai yra jaučiami. —

Suprantama, kad daugelio iš tų mažai reikalingų prabangumo dalykų išsižadėjimas siekiantiems tobulybės gali būti naudingas, bet mes neturime pagrindo pasmerkti tuos, kurie pasirenka kitas išsižadėjimo rūšis.

Tikroji šventumo esmė ne išorinėse smulkmenose, o tame, kiek žmogaus širdis yra persunkta Dievo ir artimo meile, kiek jo mintis yra įleidusi inkarus į dieviškas tiesas, kiek jo valia užgrūdinta ir patvari gėrio tarnyboje.

Lietuvoje buvo beįsigalįs žodis iškreipto dievotumo žmonėms pavadinti: "cipdavatkės". Būkime linksmais, nuoširdžiais, ryžtingais Dievo tarnais ir jo apaštalais, bet gink Dieve ne "cipdavatkėmis".

IŠMOKIME PABŪTI SU DIEVU

Jei Viešpats Jėzus, būdamas Dievas, praleido net keturiasdešimt dienų ir naktų pasninkaudamas tyruose, argi tad mums tarpais nereikėtų pasekti Kristaus pasitraukimą nuošaluman?!

Viena iš priemonių tokiam susikaupimui yra daugiau įprasminti tas kasdienes pamaldumo praktikas, kurios yra svarbios, mielos, bet kurios metų metais kartojamos, pavirsta rutina, tampa atliekamos tik mechaniškai, be įsigilinimo, be pastangų suvokti jų prasmę.

Imkime, kad ir paprastą taip dažnai kartojamą dalyką, kaip žegnonę. Ar mes prisimename tą simboliką, tą reikšmę, kurią ji turi?

Pradėdami žegnotis mes dedame ranką prie kaktos ir leidžiame žemyn. Kodėl? — Kodėl nedarome atbulai? Ar mes žinome, kad Bažnyčia tai sutvarkė prasmingai, kad nuo kaktos keliama ranka žemyn prie krūtinės mums turi priminti, jog mūsų Išganytojas iš Dangaus augštybių nusileido žemyn, į žemę, kad mes taptume išganyti?

Toliau, žegnodamiesi mes vedame ranką nuo kairio peties prie dešinio. Tai irgi turi prasmę: mums privalo priminti, jog turime taip gyventi, kad Dievas paskutinio paskirstymo metu nepaliktų mūsų, kaip Šventas Raštas primena, kairėje su pasmerktaisiais, bet kad savo pagalba ir malone mus perkeltų į dešinę, į tarpą išrinktųjų.

Tais rankų judesiais: nuo kaktos prie krūtinės ir nuo kairio peties prie dešinio, mes padarome kryžių priešais save, kas turi mums priminti, kad mūsų tos dienos gyvenimo kelias turi derintis su Nukryžiuotojo viltimis: mūsų mintys, kalbos, žodžiai ir darbai.

Žegnodamiesi, darydami kryžiaus ženklą, mes pasakome "Vardan Dievo Tėvo..." Taigi, pradėdami maldą, pradėdami valgį, pradėdami darbą ar kelionę, kada tik žegnojamės, tais žodžiais pasakome, kad mes ne savo vardu tai norime daryti, o Dievo, tuo lyg šaukdamies Jo pagalbos ir darydami gerą intenciją — kam mes skiriame tą savo veiksmą.

Tas nedidelis žegnonės judesys, ta trumputė maldelė "Vardan Dievo..." yra neužimantieji daug laiko, o kaip giliai prasmingi?! Ir reikia, kad mes pamąstytume apie tai, kad nebūtume automatai, kurie mechaniškai tą visą atliekame, o kad būtume žmonės su širdimi, kurie pagarbiai jaučia to veiksmo kilnią reikšmę.

Nuo to laiko, kai motutė mus pasisodinusi ant kelių mokė "Sveika Marija", nuo to laiko, kai šalia savęs paklupdžiusi mokė poterių, mes juos kartojame. Kasdien, rytą ir vakarą. Ar su jausmu tai darome?

Amerikoje dabar yra pagamintos plokštelės, kur labai jautriai ir taisyklingai įkalbėtos kasdienės maldos, ir patefonas labai tiksliai jas gali perduoti. Bet ar tai bus malda? Ne. Tai tik šaltas mechanizmo veikimas, kaip ir mūsų malda gali būti tik šaltas lūpų judinimas, be jausmo ir širdies, mechaniškas.

Reikia daugiau įsijausti "Tėve mūsų", "Sveika Marija", "Tikiu". Pabandykime kada tyliai nuošaliame bažnyčios kamputyje arba savo kambarėlyje, parpuolę ant kelių, labai lėtai kalbėti tas kasdienes maldas, mąstyti apie jų žodžių reikšmę ir prasmę. Pamatysime, kad tie žodžiai kažkaip atgys, įgys kažkokią naują gilesnę prasmę, jie mums daugiau pasakys, juos kalbėdami mes širdy jausime kažkokią naują šilimą, kurios pirma nebuvo.

Toms savo kasdienių maldų meditacijoms mes galime panaudoti ir savo nuobodžias keliones tramvajais iš darbovietės ir į darbovietę.

Senovėje lietuvės kokius darbus dirbdamos šventas giesmes giedodavo. Net ir dabar yra moterų, kurios namų apyvokos metu, kitoms netrukdydamos, sau vienos šventą giesmę giedą. Ir tai veikia gaivinančiai.

Pagaliau, reikia ne tik savyje atgaivinti kasdienių maldos formulių gyvumą, bet kartkartėmis leisti sava kalba savo širdžiai į Dievą prabilti. Juk kartais mes būname su motinėle, tėvu ar kitu mylimu asmeniu ir, rodos nieko nekalbame, o taip miela ir gera. Išmokime taip mielai pabūti su Dievu.

TVARKINGUMAS IR IŠSIŽADĖJIMAS

Didžiųjų dvasios milžinų švari sąžinė vertė juos budėti, kad ir jų visas gyvenimas, net gi jų išorinė išvaizda būtų švari ir tvarkinga.

Šv. Pilypas Neri skrupulingai žiūrėdavo, kad jisai būtų švarus ir tvarkingas. Šv. Barnardas mėgdavo sakyti:

—    Neturtas man visada patiko, bet niekad nepatiko nešvara.

Šv. Augustinas, kada rašė gyvenimo taisykles savo įsteigtam seselių vienuolynui, viename laiške pažymėjo:

—    Savo drabužius tvarkingai užlaikykite ir išdulkinkite juos, besigindamos nuo kandžių. Lai jūsų skalbiniai vis būna išmazgoti jūsų pačių ar skalbėjų. Kartą mėnesyje išsimaudykite, o nesveikatos atvejuje ir dažniau. Darykite viską, kas reikalinga sveikatos išsaugojimui. —

Šv. Benediktas savo surašytose regulose irgi primena reikalą pirtimis, prausimusi palaikyti švarą; kurie siunčiami į kelionę, turi užsidėti švarias kojines, kurias sugrįžę turi išplauti ir tik tada padėti, šeštadieniais turi būti kambarių išvalymas, rankšluoščiai išskalbti ir net vienuolių kojos numazgotos.

Brangindami tvarkingumą ir švarumą, iš kitos pusės, šventieji labai brangino nusimarinimą, valios išugdymą persigalėjimo darbais. Esant reikalui ką nors atlikti, jie surasdavo laiko. Taip, Šv. Darata ilgai vakaruodavo, pindama uždangalus. Šv. Jeronimas, garsusis Šv. Rašto vertėjas, dirbdavo su tokiu atsidėjimu, kad pervargęs čia pat ant grindų poilsiui išsitiesdavo. Šv. Kotryna Sienietė teguldavo kas antrą naktį, ir tą ji vadino "skolos mokėjimu kūnui". Šv. Pachomijus per penkioliką metų kitaip nesilsėjo, kaip tik sėdėdamas ant akmens. Žinodama, žmonės tada buvo stipresni ir šie šventieji gyveno šiltame klimate.

Pasišvęsdami artimo tarnybai šventieji, reikale, nebijodavo nutraukti net nuo savo poilsio kiek laiko. Šv. Pilypas Neri temiegodavo tik 4-5 valandas. Matas Talbotas eidavo gulti 10:30 ir keldavosi antrą iš ryto. Šv. Pranciškus Salezas temiegodavo paprastai penkias valandas, sakydamas:

—    Turėsime visą amžinybę kada pailsėti.

Tačiau šventieji turėdavo vieną gerą aplinkybę poilsiui

— jų rami sąžinė buvo jų ramaus, gaivinančio miego priežastimi.

Iš kitos pusės buvo šventųjų, kurie ir kurios buvo ligos ilgiems metams prirakinti prie lovos. Negalėdami pasinešti į darbštumą, jie Dangų šturmavo kantrybe.

Taip, palaimintoji Marija Bagnozi, domininkonų tretininkė, per 45 metus sirgdama išgulėjo lovoje. Šv. Frika buvo suparaližuota ir per šešerius metus nekėlė iš lovos; jos kančias dar padidindavo žiurkės, kurios ją apnikdavo, kai tik motina išeidavo į miestą duonos elgetauti.

Šv. Liudvina, teturėdama tik 15 metų, bečiuoždama parkrito; iš to atsirado liga, kuri ją paguldė į lovą visam likusiam jos gyvenimui: 23-ms metams. Bet ji kentėjimų nebijojo, net prašė jų iš Dievo dar daugiau, kad galėtų permaldauti, atkentėti už savo ir kitų nuodėmes. Teisingai tie kantrūs šventieji mus moko:

—    Mokėkite nešti kryžius ir kryžiai neš jus.

Viso to šventųjų didvyriškumo, jų išsižadėjimo ir jų pasisekimo paslaptis yra Dievo meilė. Mes iš jų daug meilės galime išmokti. Net apie Šv. Pranciškų Asižietį pasakė Šv. Bonaventūra:

— Prisiminimu šventųjų, lyg palytėjimu liepsnojančių žarijų, jisai buvo nuskaidrintas ir paverstas į dieviškąją liepsną.—

NUOŠALUMAS IR TYLA

Londono miesto gyventojas, geras krikščionis, bet nekatalikas, dr. Johnson, kuris gyveno vienoje iš trukšmingiausių didmiesčio gatvių, kartą prasitarė, jog kai tik jis prisimenąs vienuolyną, jam norisi pulti ant kelių, o kai jisai pagalvojąs apie atsiskyrėlį, jam rūpi išbučiuoti to nuošaliojo kojas.

Rašytojas Renanas, kuris net nebuvo krikščionimi, pareiškė, kad jisai atiduotų viską, kad tik galėtų pamatyti Šv. Mariją Egiptietę, atgailos ekstazėje žygiuojančią tyrais.

Taigi net nekatalikai pagarbiai žiūri į susikaupimo, nuošalumo ir rimties — tylos gyvenimą.

Tėvas Ravignan rašė, kad "nuošalumas yra tvirtųjų tėvynė ir tyla yra jų malda".

Šv. Jeronimas kalbėjo:

—    O tyrai, išgražinti Kristaus gėlėmis! O nuošalume, kur gimsta akmenys, iš kurių yra statoma Didžiojo Karaliaus miestas. —

Garsus dvasinio gyvenimo mokytojas tėvas Faberis pareiškė.

—    Tyla visados buvo didelio šventumo prabanga, savyje ji turi kažką dieviško. —

Sakoma, kad atsiskyrėlis, Šv. Povilas, pabėgo į tyrus nuo Decijaus persekiojimo. Jis apsigyvenęs urve, kurį Kleopatros (Egipto karalienės) laikais naudoję pinigų padirbė

jai. Tačiau, taip pripuolamai patyręs, kad nuošalumas jam taip labai patinka, jis galutinai nusprendė nebegrįžti prie žmonių, pradėdamas tyruolių gyvenimą.

Tie faktai iškelia susikaupimo ir nuošalumo vertę.

Ne visi mes galime užsidaryti vienuolynuose, tačiau kartkartėmis kiekvienam labai patartina išeiti iš pasaulio triukšmo, grįžti į save ir įsiklausyti į Dievo balsą, bylojantį mūsų širdyje. Šv. Kotryna Sienietė sako: labai naudinga mažą vienuolišką celę sukurti savo širdyje.

Susikaupimo pamėgimas eina ranka rankon su mokėjimu išlaikyti paslaptį ir, reikale, tylą. Šventieji čia mums teikia daug gražių pavyzdžių: Šv. Jonas Tylenis (Silenciarius) gavo tą vardą todėl, kad metais mokėjo nuslėpti faktą, jog jisai yra pakonsekruotas vyskupu. Tą tylą jame įkvėpė nuolankumas. Kaip gi dažnai artimo meilė ir teisingumas uždeda mums tylėjimo pareigą. Šv. Bernadeta buvo maža, kai jai Liurde apsireiškė Šv. Mergelė Marija, tačiau ji labai ištikimai laikė Marijos jai patikėtas paslaptis, kai kurias net nusinešdama į karstą.

Šv. Jonas Nepomukas buvo nukankintas už tai, kad jis atsisakė išduoti išpažinties paslaptį. Piešiniuose jisai kartais vaizduojamas su užraktu ant lūpų. Gyvenime dažnai mums reikia išlaikyti paslaptį ir daug kartų mes turėtume savo niežtintį liežuvį pavesti Šv. Jono Nepomuko globai...

Net ir gerais darbais nepritinka girtis.

Šv. Vincentas a Paulo yra pasakęs:

—    Geras darbas, išplepėtas prieš laiką, yra perpus sunaikintas. —

O Šv. Pilypas Neri perspėja:

—    Nesipasakoki taip dažnai: "Aš padariau tą, Aš padariau tą." —

Nuošalumo ramybėje ir susikaupimo tyloje mūsų siela bręsta kaip javų laukas saulės spindulių glostomas, kalnų užuovėjoje.    

NUOLANKUMAS IR TOBULUMO SIEKIMAS

Gal niekas tiek neįneša ginčų, nesutarimų į žmonių santykius, kaip jieškojimas savęs, noras "pastatyti ant savo", "kam aš jam turiu nusileisti".

Vienas mokslininkas darė bandymus su elektra. Jisai paleido elektros srovelę į tik ką užmuštos varlės koją ir ta pajudino koją. Taigi, paerzinus, pakelti koją gali ir negyva varlė. Jeigu mes paerzinti atsiliepiame tuo pačiu, tai mes ir pasiliekame tokie patys, kaip tas, kurį mes smerkiame. Tačiau tikrasis gyvenimo menas yra iškilti augščiau, būti savo paties viešpačiu, sugėdinti piktadarį savo valios stiprumu ir būdo taurumu. Šiuo keliu temokėjo eiti tik šventieji.

Visų pirma, jie buvo nuolankūs. Šv. Augustinas kalbėjo:

—    Ar jūs norite būti tikrai dideliais? Tai pradėkite nuo nuolankumo. Ar norite pastatyti augštus mūrus? Tai visų pirma mąstykite apie nusižeminimo pamatus.

Šv. Pranciškus mėgdavo perspėti:

—    Būk dideliu mažuose dalykuose.

Šv. Jonas Auksaburnis panašiai skelbė:

—    Rūpestingumas ir mažuose dalykuose yra dideliu dalyku.

Gi Šv. Teresė, su savo moteriškai jautria širdimi, vaizdžiai aiškino:

—    Nėra mažų dalykų, jeigu juos Dievas priima... Tam, kuris daug myli, niekas nėra mažmožiu.

Šv. Simonas stulpinis buvo pamėgęs sunkią atgailos rūšį — stovėjimą ant stulpo, tačiau jisai buvo pasiruošęs kiekvienu dvasinės vyresnybės paskatinimu nuolankaus paklusnumo ženklan nulipti nuo savo atgailos stulpo.

Didelę mums pamoką teikia Šv. Teresėlė: ji prisipažįsta neturėjusi jėgos sekti didžiausiais asketais, atgailotojais. Kartais jai būdavo net labai sunku kovoti su užsnudimu meditacijų metu. Tačiau ji visu svoriu užgulė ant tų mažųjų progų tobulėti ir siekti šventumo, progų, kurias jai kiekviena diena taip gausiai atnešė.

Mes turime tiek daug šventųjų iš tų, kurie pasaulyje atrodė patys mažiausi: Šv. Baldomeris buvo šaltkalvis, Šv. Gudrikas — elgeta, Šv. Andronikus — kirpėjas, palaimintoji Margarita iš Liuveno — užeigos tarnaitė, Šv. Aleksandras — anglių degintojas, Šv. Sebastionas Doly — vežėjas, palaimintasai Nuncio Sulprika buvo kalvio mokinys, Šv. Akvila ir Šv. Priscila buvo palapinių dirbėjos, Šv. Margarita iš Kortonos, kaip ir Šv. Ona Marija, buvo siuvėjos. Šv. Severus buvo audėjas, Šv. Benediktas Juozapas buvo elgeta. Šventieji Procesus, Marinianas, Apolinaris, Acestas, Basilides ir Varus buvo kalėjimo sargai. Šv. Vilfridas buvo kepėjas, Šv. Blažiejus buvo vilnų karšėjas, Šv. Hervėjus buvo aklas gatvės dainininkas; įdomu, kad jį vedžiojo ne šuo, o prijaukintas vilkas.

Jau nuo senų laikų visų profesijų žmonės, net labiausiai paniekinti, kopė į tobulybės augštumas; taip, kad jau Šv. Augustinas kalbėjo:

—    Žiūrėkite, kaip nemokytieji pradeda ir kaip veržlumu paima Dangų, tuo tarpu kaip mes, su visu savo mokslu, šliaužiojome po žemę.

O Šv. Anzelmas gražiai pasakė:

—    Dažnai Dievas daugiau padaro su beraščiais, kurie j ieško dalykų, katrie yra Dievo, negu su mokytaisiais, kurie jieško tik savęs. —

AMERIKOJE PRAGERIA 9 BILIONUS

Pereito šimtmečio pabaigoje į Valkininkų parapiją buvo atkeltas kun. Gimžauskas. Atrado jis žmones tenai tamsius, sulenkėjusius, girtaujančius. Su visu uolumu ėmėsi tą parapiją šviesti ir atsiekė gražių dalykų.

Kartą kažkas jį paklausė:

—    Pasakykite, dvasiškas tėveli, kur yra pragaras.

Ilgai negalvodamas kun. Gimžauskas tuojau atsiliepė:

—    Pragaras yra tenai, kur šeimoje yra girtuoklis.

Tai šventa tiesa. Girtuoklio šeima dažnai trūksta lėšų būtiniausiems reikalams: maistui, drabužiams. Labai dažnai dėl to, kad girtuoklis buvo perdaug ėmęs alkoholio tuo momentu, kada jų šeimoje prasidėjo nauja gyvybė, jo vaikas gimsta nepilnai sveikas, dažnai net ne tik silpnesnio kūno, bet ir silpnesnės minties.

Neveltui, Lietuvoje buvo plačiai paskleistas šūkis:

—    Kas geria, geria našlaičių ašaras.

Apskaičiuojama, kad Amerikoje per metus išgeriama

svaiginamųjų gėrimų už, maždaug, 9 bilionus dolerių. Chicagoje keletas iš tremties atvykusių šeimų susidėję nusipirko namą. Įmokėdami, maždaug, po tris tūkstančius, kiekviena šeima įsigijo nuosavą butą. Taigi, už tuos prageriamus 9 bilionus dolerių galima būtų įgyti butai net trims milionams šeimų. Visiems būtų daug šviesesnė ateitis.

Apskaičiuojama, kad Jungt. Amerikos Valstybėse yra apie pusę miliono gėrimo įstaigų — smuklių. Jose žmonės ilgas valandas praleidžia alkoholio tvaike ir tabako dūmuose, o prie to — dažnai ir kalbos nešvankios, ir visa aplinka dažnai žmogaus dvasią žlugdanti. Argi nebūtų gražiau, jeigu mes vieton jų turėtume skaityklas, kokias nors kultūrines įstaigas, kur naudingiau būtų galima laiką praleisti.

Spauda skelbia, kad apie trečdalis visų nusikaltimų turi ryšį su alkoholiu, jei ne kitokį, tai bent tą, kad žmogus prieš darydamas ką nors blogo išsimeta dėl drąsos. Jeigu jis būtų savo sąmonės ir sąžinės neapsvaiginęs, dažnai jis nesiryžtų prie taip niekšiško darbo. Smuklės ir kalėjimai, tai labai giminingos įstaigos.

Skelbiama, kad apie ketvirtadalis visų asmenų, patenkančių į psichopatines, proto, nervų ligų ligonines, ateina ten ryšium su besaikiu alkoholio vartojimu. Tai liūdnas faktas, dėl kurio reikia susimąstyti ir padaryti reikiamas išvadas.

Apskaičiuojama, kad kas ketvirta nelaimė su automobiliais įvyksta ryšium su gėrimu: ar tai buvo įsikaušęs automobilio vairuotojas, ar perdaug silpnų kojų ir silpnos minties bebuvo pėsčiasis, kurį automobilis užgavo. Vis — dėl gėrimo.

Akivaizdoje šių faktų, turime kiekvienas jausti pareigą kovoti su girtavimu. Jau nuo mažens pratinkime jauniausiuosius prie blaivių papročių, neduokime jiems svaiginamų gėrimų ir aiškinkime — kodėl.

Svarbu, kad atsirastų kuo daugiau savanorių, kurie padarytų mažą auką ir nusistatytų būti pilnais abstinentais, tuo duodami pavyzdį, kad, ir nei lašo svaigalų nepaėmus į bumą, galima būti sveikiems ir linksmiems.

Kiek galima pratinkimės krikštynas, vardines, ir kitas vaišes ruošti blaivias. Juk labai gražiai galima linksmintis savęs ir svečių neapnuodijus alkoholiu.

Ypatingai mūsų negausiai lietuvių tautai svarbu išlikti tvirtai kūnu ir dvasia, o alkoholis yra vienas iš tų pavojingųjų pomėgių, kurie silpnina sveikatą, palaužia valią, atneša daug žalos šeimai ir tautai.

Tiesa, nėra nuodėmė išgerti vieną, kitą stiklelį, kad tik proto neprarastum, bet kas ir nuo to atsisako, niekuomet nesigailės, o dar džiaugsis galėdamas tas lėšas paskirti svarbesniems dalykams, galėdamas savo laisvalaikį praleisti tyrame ore ir gamtoje, galėdamas nuoširdžiai džiaugtis su savo šeima.

ŠIURPIOS GYVENIMO ISTORIJOS

Vieną vakarą išėjęs pavaikščioti Halsted gatve pastebėjau, kaip daug joje saliūnų. Nuo 31 iki 35 gatvės, per pusę mylios, jų čia esama beveik 30. Tik vienoj gatvėj ir tik per keturis blokus. Visus juos žmonės išlaiko, o daugeliui net ir gerą pelną atneša. Ir vis — iš sunkiai uždirbto pinigo, kuris galėtų nueiti šeimos reikalams, maisto, drabužių, buto pagerinimui, laikraščiams ar knygoms.

Prieš porą dienų patyriau, kad du pažįstami mūsų kolonijos jaunuoliai išvežti į Manteno ligoninę, kur gabenami pakrikusių nervų alkoholikai. Jiedu dar jauni. Pažinau, kai dar buvo pradžios mokykloje. Pilni energijos ir jėgų. Galėjo jau savo šeimą sukurti, būtų jau šviesiai gyveną, bet per tą gėrimą liko našta namiškiams, našta visuomenei ir kančia sau.

Neseniai visoje Amerikoje pasklido žinia, kaip du vyrai apiplėšė traukinį ties Martinsburgu, Vakarų Virginijoje. Pasirodė, kad jie traukinio saliūne buvo gerai įgėrę ir tenai pasiliko jų nesumokėta sąskaita $16.15. Kai tik jie, apiplėšę traukinį, išlipo, tuojau patraukė į saliūną. Vėliau vieno iš jų — Jurgio L. Ashton — motina patraukė geležinkelio kompaniją teisman, kam jos sūnui, kursai jau buvo gerokai įgėręs, restorano vagone dar pardavė svaigalų.

Neseniai spaudoje tilpo pranešimas iš Richmond, kad tenai girtas tėvas kėsinosi nušauti savo žmoną. Tačiau jauna, keturiolikos metų jų duktė, užstojo motiną savo kūnu. Tėvas tuo metu iššovė, kulka perskrodė mergaitės krūtinę ir mergaitė liko nužudyta. Mirė duktė, dėka šūvio iš girtos tėvo rankos.

Naujosios Kaledonijos valstybėje vieną mėnesį buvo atimti leidimai vairuoti automobilį 960-čiai žmonių. Iš jų net 731 nubausti — atimant leidimus — už girtavimą, už vairavimą neblaiviame stovyje. O kas suskaitys, kiek automobilio nelaimių atsitinka, kiek žmonių užmušama ir užsimuša dėl to, kad vairuoja automobilius pernelyg išsigėrę.

Iš Oklahomos praneša, kad ten suareštavo vyrą, kuris išsigėręs ėjo nužudyti savo žmonos giminių. Jie, o taipgi ir jo žmona, spėjo laiku pasislėpti, tačiau girtas tėvas peiliu nudūrė vieną iš savo miegančių mergaičių. O kiek tėvų per gėrimą užmuša savo vaikų dvasią ir laimę šeimoje?

Gėrimas niekada niekam naudos neatneša, o žalos daug.

— Beveik savaitę laiko man ėmė, kol vėl atgavau jėgas po stipraus pasigėrimo, — pasakė man vienas pagyvenęs vyras.

Nelaikymas saiko gėrime, yra žalingas sveikatai, nuostolingas kišeniui, nelaimingas šeimai ir gali sužlugdyti žmogaus ateitį ir laimę. Todėl, kiek galima stengkimės įvesti blaivius papročius. Yra nemažai žmonių, kur net ir ant vaišių stalo nusistatę nenešti svaigalų. Kam gi apnuodyti tuos, kuriuos myli?

Illinois valstybėje jeigu koksai žmogus nukentėjo, jei turėjo nuostolių dėl girto žmogaus, gali traukti į teismą tą saliūną, kuris kaltininkui pardavė gėrimus. Ir daugelis taip padaro. Pavyzdžiui, vienas gerai išsigėręs asmuo vairavo automobilį ir užmušė žmogų. Nukentėjusio artimieji iškėlė bylą prieš saliūną ir laimėjo $3,000. Perdaug išsigėrusi moteris taip partrenkė vieną, kad sulaužė koją. Buvo iškelta byla saliūnui, kuriame ta moteris gėrė, ir nukentėjusiam priteisė $25,000. Vėl vienas išsigėręs asmuo metė stiklinę į žmogų ir sužeidė jį. Tas iškėlė bylą saliūnui ir laimėjo $5,000.

Žinoma, saliūnai paprastai būna apsidraudę nuo tokių bylų, bet jau įstatymo griežtumas parodo, kaip šios šalies vyriausybė gerai supranta, jog gėrimas yra priežastimi daugelio nelaimių. Kiekvienas šviesus lietuvis turėtų būti blaivybės apaštalas savo tautos tarpe.

APIE MOTINĄ PRIE ATVIRO KARSTO

Užėjau kartą į laidotuvių direktoriaus koplyčią. Atvirame karste gulėjo jaunas dar vyras, ėjęs augštąsias studijas universitete, visoj apylinkėj žinomas kaip pavyzdingas jaunuolis.

Pirmame suole juodais gedulo rūbais apsirengusi sėdėjo jo motina. Nežinau, ar ji ką nors matė pro užbėgusias ašaromis akis. Retai kada teko matyti tiek skausmo, kaip toje motinoje, kuri kapams ruošėsi atiduoti tą, kurį labiausiai mylėjo. Didžiajame gi skausme motina kartojo:

—    Sūnus toks geras buvo. Išėjo pagarsinimų lipinti jų draugijos ruošiamam parengimui. Kažin kokie nevidonai girti važiavo ir išsitrenkę iš kelio priplakė sūnų prie stulpo, mirtinai užmušdami. —

Kai išklausai to motinos skundo, nelaimingiausios motinos, prie atviro sūnaus karsto, kai pamatai, kaip upeliuku iš jos akių bėga ašaros, tada pamąstai:

—    Argi galima imti į bumą tuos alkoholio nuodus, jeigu jų atnešamas abejotinas linksmumas kartais turi būti apmokamas taip neišpasakytu motinos skausmu?

O tokių motinų ir tokių kenčiančių šeimų yra daug.

Prieš porą metų Chicagos radijas pranešė, kad gaisre sudegė du vaikai. Jie sudegė tik todėl, kad tėvas buvo perdaug girtas juos išgelbėti. Teisingai Šaulių Sąjungos įkūrėjas VI. Putvys yra pasakęs:

—    Išgėręs alkoholio žmogus linksminasi ne savo linksmybe. Jis linksminasi savo ir kitų busimųjų vaikų linksmybe. —

Baras — tai bankas. Čia žmogus padeda pinigus, ir pražudo. Čia atneša savo laiką ir jį praranda, čia atneša charakterį, nepriklausomumą, savęs kontrolę, savųjų vaikų laimę ir visa tai praranda; čia atneša savo sielą ir jos netenka.

Šių liūdnų faktų akivaizdoje reikia, kad rastųsi savanorių, kurie visiškai neragaudami alkoholio, parodytų, kad galima būti sveikiems, linksmiems ir patenkintiems be tos linksmybės, kurią neva teikia butelis.

Būkime apaštalai, stengdamiesi ir kitus sulaikyti nuo to nelemto įpročio. Daug gero padarysime iš smuklės, nuo barų grąžindami vyrus ir net moteris atgal į šeimas, kur jų laukia tikras, ne dirbtinis džiaugsmas, tikra, ne klastinga — butelio — laimė.

PAMINKLAS JUDUI

Kartą pas vieną dvasininką atėjo žmogus ir, išsikalbėjęs, pratarė:

—    Žinote, aš visiškai netikiu į velnio buvimą...

—    Netiki? Pabandyki jam pasipriešinti, ir tada įtikėsi.

Pikto šaknų yra mumyse, ir jei mes nuoširdžiai panorime jas išrauti, pajuntame, kad tai nelengva. Žmogaus kova su piktu tęsiasi visą gyvenimą, ir net jei žmogus ir mirtų bekovodamas, jis bus laimėtojas, nes piktam nepasidavė.

O pikto pasaulyje yra daug. Antai Rusijoje viename mieste Kazanės apylinkėse bolševikai pastatė paminklą Judui Iskarijotui. Kai buvo to paminklo iškilmingas atidarymas, į paradą tik saujelė rusų teišėjo, o kad būtų padidintas įspūdis, bolševikai išvedė porą šimtų karo metu paimtų vengrų belaisvių. Savo kalboje sovietų pareigūnas pareiškė, jog iš pradžių komitetas svyravo: kam pastatyti paminklą — Liuciferiui, Kainui ar Judui.

—    Giliau pasvarsčius, — kalbėjo jis, — buvo prieita išvados, kad Liuciferiaus pažiūros nevisai atitinka sovietų principus. Kainas esąs tik pusiau mitologinė figūra. Ir taip buvo nutarta pastatyti paminklą Judui.

Mergaitė tada patraukė virvutę ir buvo atidengtas paminklas, su pakelta kumštimi į dangų. Aplinkui susirinkę kaimiečiai stebėjosi, o kai kurie, nesuvokdami kas čia darosi, persižegnojo. Tą įvykį vėliau aprašė laikraštis "The Jewish Era".

Mums šiurpu skaityti, kaip bolševikai tyčiojasi iš to, kas žmogui švenčiausia, statydami paminklus net Išganytojo išdavikui. O vis dėlto jeigu mes pasvarstysime savo elgesį, atrasime, kad mes nekartą išduodame savo Išganytoją ir gėdingai statome paminklą Judui savo širdyje. Kartais iš silpnumo, kartais iš piktos valios.

Pasakojama, kad Suomijoje atsiradęs kažkoks keistuolis bedievis, kuris mirdamas savo žemės sklypą užrašęs velniui. Kai tas testamentas atsiradęs teisme, teisėjai nežinoję, ką daryti, kaip įvykdyti valią mirusiojo. Ir jie nutarę, kad tas žemės plotas pasiliktų apleistas, kultivuojančios žmogaus rankos neliečiamas, lai jame auga dagiai ir usnys.

Iš dalies panašiai ir su žmogaus siela. Jeigu mes savo dvasios netobuliname, jei leidžiame joje augti aštriems nuodėmės dagiams ir silpnybių usnims, ji tampa lyg pačiam kipšui užrašyta, vaisiaus nenešanti, nenaudinga dykynė, piktžolių prižėlusi. Reikia sukrusti siekiant dvasinio atgimimo, kad sieloje dorybių gėlės sužaliuotų ir gėrio žiedai imtų megstis.

Kada tyrinėtojas Shackleton turėjo trauktis iš pietų poliaus, ten palikusiems žmonėms jis prižadėjo tikrai sugrįžti. Tačiau orai pasidarė taip blogi, ledai taip susispyrė, kad jis niekaip nebeįstengė tai padaryti su savo nedideliu laivu "Yalcho". Kiti sakė, kad pasiekti paliktus žmones jau visiškai neįmanoma ir kad jis negalįs nei mėginti. Tačiau tyrinėtojas rizikavo. Slinko kiek galima arčiau. Pamatė, kad ledai prasiskyrę ir greitomis jis pro jų tarpą smuko prie savo vyrų, kol susispaudžią ledai nespės jo laivo sutraiškyti. Greitomis pakrovė vyrus ir per pusvalandį ištrūko iš pavojingų ledų tarpo.

Laimingas džiaugsmu, jis ėmė klausinėti vyrų, kaip gi jie buvo taip pasiruošę, kad buvo juos galima per akimirką turėti laive. Vyrai pasakojo, kad kai tik pragiedrėdavo ir rasdavosi galimybės plaukti, jie susupdavo savo miegamuosius maišus ir būdavo pasiruošę. Ir vieną kartą jų viltys išsipildė...

Kaip svarbu būti visada pasiruošus. Juk ir mus kada nors paimti "atplauks" laivelis iš anapus. O, kad mes būtume visada pasiruošę, kad ta lemiamoji kelionė mums būtų viltinga ir žadanti laimingą amžinatvę.

ALTORIUS DIEVUI IR ŽVAKUTĖ KIPŠUI

Vienu metu gatvėse vyko politinė agitacija. Vienas iš kalbėtojų, girdamas marksizmą, šaukė:

—    Socializmas gali apvilkti nauju apsiaustu žmogų.

Iš minios gi pasigirdo balsas:

—    O Jėzus Kristus gali į tą apsiaustą įdėti naują žmogų, ir tai yra daug geriau.

Visiems turi rūpėti tapti nauju žmogumi, persisunkti nauja dvasia, užsidegti nauja prisikėlimo mintimi. Reikia tik ryžto ir atitinkamų pastangų.

Yra pasakojama apie Rytų Saksonijos karalių Redvaldą, kad jis savo toje pačioje šventovėje turėjęs vieną altorių, skirtą krikščionių Dievui, o kitą velniui. Yra užsilikęs padavimas apie karvedį Rufų, kad jis vienoje savo skydo pusėje buvo išpiešęs Dievą, o kitoje pusėje — kipšą ir parašą:

—    Esu pasiruošęs vienam ir kitam.

Panašus vargas yra ir su mumis. Mes garbiname Dievą, rodos, nuoširdžiai į Jį tikėdami, bet mūsų širdyse kai kada ir kipšui dega žvakutė. Mes to nenorėtume pripažinti, tačiau mūsų darbai tai gali išduoti. Žmogaus prigimtis per pirmąją nuodėmę yra išmušta iš pusiausvyros, ji pasidariusi dvilypė, ir duok Dieve, kad mumyse gero pradas visada gautų persvarą, kad ir svyravimų, dvasinės kovos valandoje mes nepaslystume, nesukluptume, o nueitume prie tikrojo mūsų Viešpaties altoriaus.

Vienas pilietis uoliam apaštalui kartą atsikirto:

—    Žinai, toms tikybinėms pareigoms, tai aš jau neturiu laiko.

O tas, kuris jo sielą norėjo laimėti Dangui, švelniai prabilo:

—    Brolau, Dievas iš tavęs nenori daugiau laiko, negu tu dabar jo paskiri piktajam.

Kartą dailininkas Thomas Thornhill dekoravo šv. Povilo katedrą. Jis baigė piešti vieną dailų piešinį lubose, ir norėdamas iš toliau jį stebėti, atbulas traukėsi atgal. Jis nei nepamatė, kad priėjo prie pat pastolių briaunos ir, jeigu dar vienas klaidingas žingsnis atgal, jis būtų kritęs ir užsimušęs. Kažkas buvęs apačioje tai pastebėjo. Greit sumojo: jeigu sušuks, dailininkas pajudėjęs ar gręždamasis gali tikrai nukristi. Vieton to — paleido teptukų į paveikslą, į kurį dailininkas buvo akis įbedęs. Dailininkas dabar šoko pirmyn prie paveikslo, jį lyg gelbėdamas nuo naujų smūgių. Ir taip pats dailininkas buvo išgelbėtas.

Gal taip ir mes gyvenime — susidarome klaidingų siekimų paveikslą ir einame atbuli. Ne pirmyn prie Amžinos Laimės šaltinio, o atgal, kur traukia mūsų pačių pomėgiai. Gal kaip tik reikia, kad mūsų angelas sargas, mūsų sąžinė suardytų tą klaidingąjį paveikslą prieš mūsų akis, kad mes suprastume, kur esame ir ryžtingu žingsniu pasineštume pirmyn — prie tikrojo idealo.

Wartburge, kur seniau gyveno Liuteris, sienoje tebesanti stambi tamsi dėmė. Ji atsiradusi, kai Liuteriui pasirodė, jog ten palei sieną stovįs jį gimdantis kipšas, ir jis paleidęs rašalinę, kuri sudužusi ir apteškusi sieną. Kokias grubias priemones jis vartojo. Piktą, blogį mumyse reikia nugalėti dvasinėmis priemonėmis. Istorikai sako, kad gal ten ne piktoji dvasia buvo, o sienoje pelės skrebėjo. Liuteris savo širdyje Juodą Paklydėlį turėjo, o rašalinėmis svaidėsi į sieną. Ne. Kelias ne tas turi būti. Visų pirmiausia, blogąjį mes turime rauti iš savo širdžių, panaudodami dvasios ginklus, kuriuos sudaro nuoširdi malda, sakramentai, uolus tarnavimas Dievui.

Kitados Platonas yra pasakęs:

— Negali būti stipri tauta, jei ji netiki į Dievą.

Ir žmogui sunku būti stipriam, jei jis stiprybės nesemia iš anapus, jei jis nejaučia dieviškos rankos, kuri jį, suklupusį, pakeltų, kuri jį, jei jis nežino Dangaus Duonos, kenčiantį dvasinį alkį, stiprintų.

NEIŠSIŽADĖSIU SĄŽINĖS IR SIELOS

Kitados Prancūzijoje buvo begarsėjantis karininkas, generolas Miribel. Kažkas jam patarė — viešai nesirodyti kataliku, kad tai nepakenktų jo karjerai. Generolas į tai atsiliepė:

—    Aš turiu dvejas pareigas: krikščionio ir kario. Jos nėra priešingos, o padeda vienos kitoms. Aš esu visada pasiruošęs, reikale, aukoti savo kraują ir savo gyvastį, bet savo sąžinės, savo sielos — niekada neišsižadėsiu!

Ištvermė pareigingume — yra žmogaus gyvenime pasisekimo laidas. Ištikimumas ir ištvermė išveda mus net iš pačių sunkiausiųjų gyvenimo aplinkybių. Štai, vienu metu Persų (—dabar — Irano) karalius Timūras iš visų pusių buvo apsuptas, persekiojamas priešų. Pasislėpė jis senuose griuvėsiuose. Didžiausioje desperacijoje jis galvojo:

—    Kuriam galui man vis nuolat slapstytis? Vis tiek aš nebeįstengsiu pabėgti nuo savo priešų. Esu pervargęs ir mano jėgos visai išsisėmė. Vis tiek jie mane suras. Argi beverta man blaškytis? Mirtis neišvengiama! —

Šitokiame nusiminime jis pastebėjo skruzdę, kuri stengėsi daug didesnį grūdą už save pačią užnešti augštyn mūru. Jai taip besistengiant grūdas net 69 kartus iškrito žemėn, bet ji kiekvienu kartu stengėsi jį vėl paimti, ir nešti augštyn. Ir pagaliau jai pasisekė. Ji pasidėjo tą grūdą parinkton vieton atsargiai.

—    Tas vaizdas suteikė man naujos vilties, — pasakojosi vėliau karalius. — Aš jį vėliau prisiminiau kiekvieną kartą, kai tik jaučiau širdyje beaugantį nusivylimą. —

Žinoti savo tikslą, siekti jo ištvermingai — štai didžioji gyvenimo išmintis.

Mes visi pagarbiai priimame tuos idealus, širdyje jiems pritariame, bet kaipgi dažnai palūžtame kasdienėje gyvenimo praktikoje. Šitokiuose atvejuose labai pamokinantis pavyzdys mums gali būti to garsiojo Ecuadoro prezidento Garda Moreno.

Būdamas jaunas kovotojas, jisai buvo ištremtas iš savojo krašto ir su kitais draugais žygiavo Luksemburgo gatvėmis. Jų pasikalbėjimo tema buvo apie vieną nelaimingąjį, kuris net mirties valandą atsisakė priimti sakramentus. Kai kurie draugai, kurie didžiavosi savo bedieviškumu, pateisino tą mirštančio laikyseną, sakydami, kad jis pasielgė pagal savo įsitikinimus.

Garcia Moreno gi teigė, kad netikėjimą galima suprasti gyvenime — dėl žmogaus lengvabūdiškumo, dėl daugybės rūpesčių, tačiau nusigręžimas nuo Dievo mirties valandą — tai jau baisenybė.

Netikintieji draugai panaudojo tą progą pulti katalikų tikėjimo tiesas, bet jie negalėjo atsilaikyti prieš Garcijos Moreno išsilavinimą, kuris sumalė jų įrodinėjimus. Jis net su dideliu karščiu įrodinėjo krikščionybės kilnumą, jos idealų augštumą.

Drauge su juo ėję Bažnyčios priešininkai, pristigę argumentų, norėjo bentgi įgelti Garciją Moreno, ir vienas iš jų tarė:

—    Kalbi labai gražiai, tačiau, man rodos, tos, kaip tu sakai, gražios religijos vykdymą, praktikavimą pats esi gerokai pamiršęs. Sakysime, na, kada gi buvai išpažinties paskutinį kartą?

Šita netikinčio draugo pastaba sustabdė iškalbingojo Garcia Morenos žodžius. Jis, lyg gėdydamasis, nulenkė savo galvą, bet greit pakėlė akis į savo netikintį draugą, ir tvirtai jam tarė:

—    Tas tavo argumentas, taikomas man, šiandien dar galioja, bet aš duodu žodį — rytoj jis neturės reikšmės.

Garcia Moreno paliko draugus, užsidarė į savo kambarį, persvarstė savo praeities apsileidimus ir nuo to laiko su dideliu uolumu praktikavo savo religiją.

Suklupti gali pasitaikyti daugeliui, bet ir prisikelti ir ištesėti — tai didvyrio kelias.

3. Laimės vieškeliais

LAIMĖS ALKSTANČIAI ŠIRDŽIAI

Gal nėra pasaulyje kito tokio žodžio taip dažnai kartojamo žmonių linkėjimuose, kaip LAIMĖ. Kas gi yra ta laimė?

Daugelis veržiasi į turtus, į garbę, į gyvenimo pomėgius, tikėdamiesi laimę pasiekti. Tiesa, žmogui reikia, kad būtų aprūpinti jo būtiniausieji kasdienės duonos reikalai. Bet ar tikroji laimė glūdi turtų, garbės ir gyvenimo pomėgių pertekliuje?

Paklauskime ką sako gyvenimas:

—    Kaip didžiai garsus ir turtingas buvo degtukų karalius Ivar Kreuger?! Jo turtas siekė 1,3 miliardų kronų. Tačiau jo pasisekimas susiūbavo ir... tasai turtuolis 1932 m. kovo 16 dieną nusišovė.

—    Tais pačiais metais, nebepakeldamas apkartusio gyvenimo nusišovė ir "fotografijos karalius" — Kodos fabrikų savininkas, turtuolis Eastman.

—    Batų karalius Bata, Čekoslovakijoje ir visame pasaulyje turėjo milionines įmones. Bet jos jam laimės neatnešė. 1932 metais jisai liepos mėnesyje pakilo lėktuvu į rūkus ir iššoko iš savo lėktuvo mirtinai užsimušdamas.

Vargu ar buvo pasaulyje žmogus, kurį būtų taip plačiai supusi garbė, kuris būtų turėjęs tiek gyvenimo pertekliaus, tiek pažinčių, tiek, vadinamų, gyvenimo malonumų, kaip genialus Europos poetas Goetė. Ir vienu kartu jisai prisipažino:

—    Mane vis laikė žmonės ypatingu laimės numylėtiniu... O tikrumoje mano gyvenimas nebuvo niekas kitas, kaip tik vargas ir darbas. Tikrai aš galiu pasakyti, kad per visą savo gyvenimą, per 75 metus amžiaus aš neturėjau pilnai laimingų nė 4 savaičių. —

—    Plačiai žinomas laisvamanis rašytojas Anatoles France, gulėdamas jau mirties patale, abiem savo delnais apglėbė savo sekretoriaus ranką ir su ašaromis akyse kalbėjo: "Niekas pasaulyje, joks sutvėrimas, nėra taip nelaimingas, kaip aš. Žmonės vis kalbėjo, kad aš esu laimingas. Tikrumoje gi aš niekada laimės nemačiau, neturėjau tikrai laimingos nė dienos, nė valandos." —

Tie faktai rodo, kaip labai teisingi žodžiai garsiojo kardinolo Faulhaberio:

—    Šalia džiugesių, kurie surinkti į juslinių pomėgių tenkinimo taurę, guli nusivylimo revolveris. —

Šv. Augustinas, kuris jaunatvėje visur laimės jieškojo — ir augštoj karjeroj, ir pavojingoje draugystėje, pagaliau priėjo išvados:

—    Tu negali pasiekti pilnos laimės šiame gyvenime. Niekas negali... Ant šios žemės tavo Viešpats rado mirtį, kaip gi tu — jo tarnas — nori rasti laimę.

Tai kur gi yra galimybė žmogui pastovią, tikrąją laimę atrasti?

1932 metais milionierius Minford paliko keturis milionus pinigo. Testamente buvo pažymėta, kad jis tuos pinigus skiria savo dukteriai Grace, kuri jau eilė metų, kaip buvo domininkonų vienuolyne, bet su sąlyga, kad ji turi išsivilkti iš vienuoliškų drabužių ir grįžti į pasaulį. Tačiau mergaitė nedvejodama su šypsena atsakė: "Noriai aš atsižadu tų turtų, nes aš žinau, kad būsiu laiminga tik toje vietelėje, kurion mane pastatė geriausias Dievas savo išmintingosios Apvaizdos keliu".

Prasmingoje tarnyboje Dievui mergaitė rado laimę, kurios nei milionai jai suteikti negali.

Neveltui gi ir Augustinas, išragavęs visų pasaulio linksmybių, pratarė:

—    Viešpatie, aš žvelgiu tik į Tavo veidą, nes nėra nieko brangesnio, kaip Tave atrasti. Geriau aš norėčiau visko netekti, bet tik Tave laimėčiau, negu viską laimėti, bet Tave prarasti. —

Garsioji Šv. Teresėlė taip savo gyvenimo patyrimą apibūdina:

—    Niekas žemėje neįstengs mūsų pilnai patenkinti; tik tiek mes galėsime ragauti laimės, kiek mes būsime pasiruošę Dievo valią pildyti. —

Gilusis mintytojas Pascalis mus moko:

—    Laimė nėra nei už mūsų, nei mumyse, o Dievuje; o kai mes Jį atrandame, laimė mums yra visur. —

Argi to nepatvirtino ir garsioji Magdalena Semer, sakydama:

—    Visi žemės turtai negali pavaduoti nei jėgos, nei laimės, kurią duoda gyvas tikėjimas.

Argi ne tą patį liudija ir karalius Dovydas savo psalmėje:

—    Jie gausiai geria iš Tavo, Viešpatie, apstumo, ir Tu girdai juos iš savo gėrybių upelio; nes pas Tave gyvenimo šaltinis, ir Tavo šviesoje mes matome šviesą.

LAIMĖS BEJIEŠKANT

Pasakojama, kad vienas karalius, nujausdamas beartėjančią mirtį, pasišaukė princą, savo įpėdinį, ir jam tarė:

—    Perduosiu tau savo vainiką su šiuo perspėjimu: "Žemė nėra laimės vieta: čia sunkumai atplaukia srovėmis, o laimė — tik lašais nulaša. —

Kai jaunasis karalius apėmė sostą, pratarė:

—    Aš pasirūpinsiu, kad mano pavaldiniai matytų, jog jų valdovas yra laimingas.

Įtaisau varpą. Kai aš būsiu laimingas, skambinsiu tuo varpu, kad visi su manimi džiaugtųsi.

Įsakė augštai iškelti varpą ir atvesti jo virvę į pačius rūmus, kad karaliui būtų lengva pasiekti ir paskambinti.

Slinko dienos, savaitės ir mėnesiai, o varpas vis tylėjo; karalius kartais jau lyg pasijusdavo laimingas, jau buvo besiekiąs suskambinti, tačiau vis atsirasdavo kas nors, kas jo laimę aptemdydavo.

Bėgo metai, prisiartino ir šio karaliaus mirtis. Iš tolo jisai išgirdo triukšmą, lyg tai būtų maldos garsai. Pasiteiravęs sužinojo, kad žmonių minia spaudėsi prie rūmų, norėdami sužinoti, kaip su sveikata jų valdovo, kurį myli kaip tėvą.

Karalius įsakė įleisti žmones.

—    Ar mylite mane? — paklausė jisai.

—    Taip.

—    Ar buvau jums tėvu ir teisingu valdovu?

—    Taip! — atsiliepė minia.

—    Ačiū Dievui. Savo pareigą išpildžiau. Dangaus Tėvas mane apdovanos laime amžina.

Ir karalius pirmą kartą suskambino tuo sidabro varpu. Bet tai buvo ir paskutinis pranešimas apie jo laimę, nes karalius mirė.

Ši pasakaitė turi vieną gilią paslėptą tiesą: nėra tikros laimės žemėje, nėra pilno džiaugsmo, kurio čia mums kas nors nedrumstų, jei ne kas kitas, tai bent mintis, jog tas viskas tik laikina, jog ateis mirtis ir viskas pasibaigs.

Tikrąjį džiaugsmą, nepalaužiamą laimę mums tegali duoti tikėjimas, kuris atneša viltį amžinosios laimės, kuris duoda stiprybės pakelti gyvenimo sunkumus ir pakilti pačiam suklupus, kuris įprasmina mūsų kentėjimą, kuris net į pačią juodžiausią gyvenimo valandą — mūsų mirtį — įneša šviesų spindulėlį, kad tai nėra mūsų buities nutraukimas, o tik perėjimas į kitą, geresnį gyvenimą.

Dėlto net ir tie, kurie nuošaliau yra nuo religijos, jieško gyvenimo stiprybės ir paguodos Dievuje.

Taip, Prancūzijoje buvo garsus laisvamanis Diderot, kovotojas su Bažnyčia. Kartą jį aplankė vienas jo draugas ir labai nustebo sužinojęs, kad Diderot moko savo mergaitę katekizmo. Pareiškė nusistebėjimą, kad tikėjimo priešas galėtų mokyti tokių dalykų savo dukrą. Į tai Diderot atsakė:

—    Nežinau geresnio pagrindo savo dukters išauklėjimui, nes nėra tvirtesnės dorovės, kaip katalikiškoji.

JEIGU JIEŠKAI LAIMĖS.

Kitados prezidento Tafto gydytojas dr. Charles E. Barker davė tokį receptą laimingam gyvenimui, liepdamas laikytis šių penkių taisyklių:

1.    Visada žiūrėti į kiekvieną įvykį iš gerosios pusės, kas beatsitiktų.

2.    Linksmai priimti padėtį, kokioje šiandien esi.

3.    Į savo darbą įdėki visą sielą.

4.    Būk mandagus, kiek tik galima, su visais, su kuriais kasdieną susitinki.

5.    Kūdikiškai pasitikėki Dievu.

Padiktavęs tas taisykles, gydytojas pridūrė:

— Seniau aš manydavau, kad kiekvienas yra laimingas, kuris turi pakankamai pinigų, automobilių, jachtų ir panašiai. Tačiau mano patyrimas, kaip gydytojo, mane išgydė iš tos klaidos. Paprastai šios klasės žmones aš radau pačius nelaimingiausius pasaulyje. Beveik visi tokie gyvena dvigubą gyvenimą: vieną — gerai išsipuošę viešų pobūvių "parade", kitą — namie.

Šiuose daktaro žodžiuose slepiasi daug gyvenimo išminties. Visų pirma — mes turime saugotis to, kas bloga, ko nenorime, kad įvyktų. Tačiau visada gyvenime pasitaikys tokių dalykų, kurių neįmanoma išvengti ir tada mums belieka pasinaudoti pirmuoju gydytojo patarimu: priimti tai žvelgiant iš gerosios pusės — ko mes iš to įvykio galėtume pasimokyti kitam kartui, — ar pamąstyti, kad juk galėjo ir dar blogiau atsitikti.

Tas pats ir su mūsų dabartine padėtimi. Jeigu tik galime — visada kapstykimės darydami pažangą. Tačiau nevisada ir neviskas nuo mūsų pareina ir būtų neišmintinga pulti desperacijon. Mums bus daug lengviau — su nuolankumu Apvaizdai priimti tai, ką gyvenimas mums atnešė.

Kada į savo darbą įdedame visą sielą, mūsų darbas tampa kūryba ir daug vaisingesnis ir malonesnis. Toksai mūsų darbas visada bus didesnės vertės, tą įvertins ir mūsų darbo davėjai, ir tas viskas mus ves į didesnį pasisekimą.

Mandagumas, paslaugumas, patarnavimas — galima sakyti mums nieko nekainuoja, o kitiems atneša daug džiaugsmo, antra — ugdo pasitikėjimą ir mumis pačiais, kas taipgi ir mums skina kelią į pasisekimą.

Pagaliau — kūdikiškas pasitikėjimas Dievu mums padeda neapsvaigti laimėje ir mums padeda ištverti nelaimėje. Mūsų veiksmams tai priduoda religinį atspalvį, ir net kentėjimuose, su pasitikėjimu Dievui priimtuose, mes auginame savo nuopelnus amžinybei. Svarbu tik, kad mes būtume taikoje su Dievu, kad nuodėmės mūsų nuo Jo neskirtų.

Kartą vienas žmogus ėjo netoli naujai statomo namo ir pamatė, kaip akmenų tašytojas labai rūpestingai kaukšėjo prie akmens.

—    Tai vis dar tašote? — prakalbino praeivis.

—    Vis tašau, — atsiliepė darbininkas, nenutraukdamas savo darbo.

—    Į kurią dalį pastato tas akmuo bus padėtas?

—    To aš nežinau, bendrųjų planų aš nemačiau.

Ir jis vis toliau tašė ir tašė. Taip ir mes — svarbiausia turime būti uolūs savo pareigose, kokias mums didysis Dangaus Architektas yra skyręs. Jeigu tik mes kiekvieną savo darbą uoliai atliksime, visas gyvenimo pastatas išeis puikus, nors didžiųjų Architekto planų mes ir nežinome.

Kada mes skaitome tuos ir panašius įvykius, širdyje mes pritariame, pamąstome, kad taip ir turėtų būti, net ir patys pamanome, kad ateityje reikės panašiai daryti, bet visa nelaimė, kad nesiryžtame pradėti nuo dabar.

Mums čia tiktų gerai įsiskaityti į tą pasikalbėjimą, kuris įvyko dvasinio gyvenimo mokytojo su jaunuoliu, kiuris tik ką pasirinko Kristaus mokslą. Jį tas dvasinio gyvenimo mokytojas paklausė:

—    Tai ką gi esi jau dabar padaręs dėl Kristaus, kada Jo mokslą pasirinkai?

—    Aš dar tik mokausi Evangelijos tiesų...

—    Gerai. Dabar sakyki man: kai uždegi žvakę, kada nori iš jos turėti šviesą — kai tik ją uždegi, ar kai ji jau pusiau yra nudegusi?

—    Suprantama, kad tada, kai tik ji yra uždegta.

—    Labai gerai, tai ir pats taip daryki. Pradėki krikščioniškai gyventi nuo dabar pat.

Ir tas vyras pradėjo. Jo pavyzdys ir pastangos buvo taip vaisingi, kad greitu laiku tame miestelyje atsirado dar 50 naujų krikščionių. Jis nuoširdžiu atsidavimu Kristui įstengė pats laimę surasti, o jo spinduliuojanti laimė sušildė ir kitų širdis Kristui.

AR ŠVENTIEJI ŠYPSOJOSI?

Kai kurios iš mūsų maldingųjų moterų, norėdamos vesti šventą gyvenimą, bando vaikščioti galvas nuleidusios, visada su rimta mina, lyg bijodamos, kad šypsena nebūtų palaikyta jų išsiblaškymo ženklu.

Tačiau, reikia žinoti, kad tikrieji šventieji buvo visada maloniai linksmi ir iš jų veidų švietė prietelinga šypsena.

Šv. Jonas nuo Kryžiaus aiškiai pabrėžė:

—    Visada plaukioja džiaugsme siela to, kuris tarnauja Dievui. Jo nuotaika visada šventadieniška ir jam norisi dainuoti. —

Šv. Pilypas Neris net paaiškino, iš kur tasai šventųjų linksmumas:

—    Krikščioniškasis džiaugsmas yra Dievo dovana, plaukianti iš grynos sąžinės. —

Garsiojo tėvų jėzuitų ordeno įsteigėjas Šv. Ignacas tiesiog mokino:

—    Juokis ir stiprėk dvasia.

Kartą jisai pasakė vienam vienuoliui:

—    Matau, kad tu visada šypsaisi. Tuo džiaugiuosi. Kai tik esi ištikimas vienuolijos drausmei, niekada tavo linksmumo nebus perdaug. —

Šv. Teresė net melsdavosi, kad Dievas saugotų nuo surūgusio veido šventųjų.

Šv. Pilypas Neris pareiškė:

—    Nuliūdimo nebus mano kambariuose.

Ir jisai laikė savo žodį, nes, kurie tik lankėsi jo kambary, atsiliepdavo:

—    Pilypo kambarys, tai ne kambarys, o rojus. —

Apie šv. Pranciškų Salezietį vienas vyskupas rašė:

—    Jis buvo toks pat didelis priešas nuliūdimo ir susigraužimo, kaip jis buvo draugas ramybės ir džiaugsmo. —

Net protestantas Erasmus apie šv. Tomą More kalbėjo:

—    Tai buvo laimingiausias žmogus, kokį tik aš esu sutikęs.

Šv. Antano atsiskyrėlio gyvenime skaitome, kad minios žmonių plaukė prie jo namelio, kad gautų progos pasižiūrėti į jo veidą, kuris, nežiūrint seno amžiaus, atspindėjo jo sielos linksmumą ir džiaugsmą.

Viename sename šv. Domininko gyvenimo aprašyme skaitome, kad "jo veidas visada buvo linksmas ir žmonės net mėgdavo jį sekti, kai jis eidavo gatve."

Niekas žmogui nėra taip baisu, kaip mirtis. Tačiau šventumas duoda jėgos būti džiugiam net ir mirties akivaizdoje. Jau šv. Jonas nuo Kryžiaus pasakė, kad:

—    Tobula Dievo meilė padarė net mirtį laukiamą ir saldžią sielai. —

Kai Amieno miesto vienuolės — Vargdienės Klarisos — Prancūzų Revoliucijos metu buvo sugautos ir įmestos į kalėjimą, viena iš jų — sesuo Juozapa — džiūgavo:

—    Valio! Dabar mes visos nukeliausime tiesiai į Dangų.

Gulėdama mirties patale šv. Teresėlė Vaikelio Jėzaus

prasitarė:

—    Aš kenčiu labai, bet aš jaučiu nuostabią ramybę. Aš pilna pasitikėjimo.

Šv. Pranciškus Asyžietis, būdamas mirties patale, dainavo. Brolis Elijas perspėjo: jis turėtų mąstyti apie mirtį, o ne dainuoti artinantis paskutinei gyvenimo valandai. Vargšelis, nė nenujautė, kad šv. Pranciškus kaip tik ir mąstė apie mirtį, bet jis buvo taip ramus, kad jam rūpėjo dainuoti.

Juk ir karmelitai kankiniai, Compiegne apylinkėse nukankinti revoliucijos metu, eidami į egzekucijos vietą giedojo Šv. P. Marijos litaniją.

Neveltui šv. Pilypas kalbėdavo:

—    Linksma dvasia greičiau pasieks tobulybės, kaip kitokia. —

Gi šv. Klara perspėjo:

—    Melancholija, nusiminimas yra dievotumo nuodai. —

Vienas VI šimtmečio dievotas vyras meldėsi:

—    O Dieve, suteik man didelį džiaugsmingumą, kad aš Tau galėčiau geriau tarnauti.

APIE ŠVENTŲJŲ LAIŠKUS IR DŽIAUGSMUS

Šventasis Augustinas yra pasakęs:

—    Kaip akys dažnai pranašesnės už kitus pojučius, taip ir garsiųjų žmonių laiškai, daugelyje atvejų yra daug įdomesni, nuostabesni, negu jų kiti veikalai. Juose, kaip žmogaus akių veidrodyje, atsispindi tų žmonių asmeniškosios savybės. Per laiškus geriausiai ir galima atskleisti save. Tai geriausias šaltinis pažinti žmogų. —

Garsus pamokslininkas Lacordaire sako:

—    Yra malonu rašyti tiems, kuriuos mylime, ir, sutikdami, kad gyvenime turi būti vietos leistiniems malonumams, mes niekada neturime pailsti bendraudami (laiškais) su sielomis, esančiomis arti ar toli, kurių gyvenimas sudaro dalį mūsų gyvenimo. —

Šventųjų laiškai, kaip dvasinio džiaugsmo šaltinis, buvo laukiami. Taip, Lioba rašė šv. Bonifacui:

—    Aš prašau jūsų pataisyti mano laiškų grubų stilių ir atsiųsti keletą nuo savęs parašytų žodžių, kurie bus man pavyzdžiu ir kuriuos aš godžiai noriu išgirsti. —

Egburga rašė šv. Bonifacui:

—    Mano paguodai, atsiųski keletą žodžių, sava ranka rašytų, kad juose aš visada galėčiau Jus turėti su savimi. —

Šv. Augustinas rašė garsiajam Šv. Rašto vertėjui šv. Jeronimui:

—    Prašau Jūsų neatsisakyti nors kartkartėmis parašyti atsakymą. —

Taigi, laiškų rašymas ir gavimas nei kiek nekenkia būti šventais. Čia, žinoma, priklauso viskas nuo to, ką rašome ir kam rašome. Tačiau geri laiškai, visada pasilieka apaštalavimo priemone ir leistinu džiaugsmo šaltiniu.

Džiaugsmas šventiesiems nebuvo svetimas, kaip tik priešingai, jie buvo kupini tyros laimės.

Šv. Pranciškus Asyžietis prašė savo pasekėjų nuliūdimą palikti piktajai dvasiai.

Šv. Leonardas panašiai atsiliepė:

—    Palikite nuliūdimą gyvenantiems pasaulyje. Mes, kurie dirbame dėl Dievo, turime būti linksmos širdies. —

Labai teisingai šv. Tomas išvedžioja:

—    Laimingumas yra natūralūs žmogaus stovis, o kadangi tikėjimas siekia praturtinti žmogaus prigimtį, o ne ją nuskurdinti (Kristus pasakė: Aš atėjau, kad jūs turėtumėte gyvenimą, ir tai gausiau turėtumėte), iš to seka, kad tikėjimas siekia išplėsti mumyse gyvenimo džiaugsmą. —

Šv. Magdalena Sofija viename savo laiške rašė:

—    Jeigu pasaulis žinotų mūsų laimę, žmonės grynai iš pavydėjimo užplūstų mūsų nuošalumo vietas. Vėl sugrįžtų tie atsiskyrėlių laikai, kada tyrumos buvo labiau apgyventos, kaip miestai. —

Šventasis Jonas Vianney, Arso klebonas, pareiškė:

—    Sieloje, kuri myli Dievą, visada yra pavasaris. —

Ir jis kalbėjo turėdamas gilų patyrimą.

LAIMĖ IR IŠTVERMĖ

Kartą du atsiskyrėliai turėjo laivuku perplaukti skersai Nilo upę. Su jais buvo pora valdininkų ir daugiau kitų žmonių.

Stebėdami ramybę ir linksmumą vienuolių veiduose, tie pareigūnai prabilo:

—    Šie žmonės atrodo laimingiausi pasaulyje!

—    Teisingai, — atsiliepė vienuoliai. — Esame laimingiausi, nes nieko netrokštame ir nieko nebijome. Esame laimingiausi niekindami pasaulį. —

Tie žodžiai taip paveikė anuos pareigūnus, kad jie savo santaupas išdalino vargšams, o patys nuėjo laime dalintis su vienuoliais.

Kada pamąstome, suprantame, kad dažnai mes esame perdaug prisirišę prie pasaulio, perdaug priklausomi nuo to, ką žmonės apie mus pasakys ar pamanys, o tikrumoje — svarbiausia tai, ką Dievas apie mus mano.

Tie, kurie savo akis nuo žemės moka pakelti augščiau, tie žino kur jie eina, ko jie siekia ir įstengia parodyti nepaprastą dvasios atsparumą ir ryžtingumą.

Prisiminkime, pavyzdžiui, šventą Teodorą. Persekiojimų laikais jį buvo sugavęs imperatorius Teofilas ir, drauge su dvariškiais, reikalavo sumindžioti šventus paveikslus. Jam sakė:

—    Padaryki tai tik vieną kartą ir tada galėsi elgtis kaip patinka.

—    A, — atsiliepė šventasis, — tai vistiek lyg man sakytų: leiski nukirsti galvą, tik vieną sykį, tada galėsi elgtis kaip tinkamas. Dievui reikia tarnauti visada ir su nuoširdumu. —

Taigi — laimė, dvasinė stiprybė tėra išlaikoma nuoširdžiai ir pastoviai tarnaujant Dievui, neišsigalvojant išimčių, nedarant vingių. Vienas valios atpalaidavimas gali būti lemiantis.

Istorija mums duoda reikšmingų faktų. Štai, Asyrijos karalienė Semiramis iš savo vyro gavo pilną valdžią tik vienai dienai. Ji nuo savo vyro nuėmė karaliaus vainiką, visas valdovo insignijas. Karalius nesigynė, manydamas, kad ji juokauja. Netgi leido jai nukabinti kardą nuo savo šono. Tačiau karalienė įsakė nukirsti jo galvą, taip atimdama ne tik jo vainiką, bet ir gyvastį. Taip ir žmogų — valios kontrolės atleidimas, nors ir trumpam laikui, gali padaryti dvasios paliegėliu ilgam.

Žmogaus mintis ir širdis neturi nukrypti nuo pagrindinių gyvenimo dalykų. Kaip tas šventas kapucinų vienuolis — Feliksas iš Kantalicio — išeidamas su kitu vienuolyno broliu rinkti išmaldų, pratardavo kartkartėmis:

— Eikime, brolau, rožančių laikydami rankoje, akimis matydami žemę, bet širdį nukreipdami į dangų. —

Širdis, mūsų meilė, mūsų ilgesys — turi krypti į Dangų. Čia mūsų laimė ir viltis, iš čia mums įkvėpimas gyvenime ir stiprybė mirtyje.

LAIMĖ ČIA IR VILTYS ANAPUS

Karalius Boleslovas (miręs 1173 m.) su savimi visada nešiojosi savojo tėvo paveikslą. Tas atvaizdas buvo įdėtas į aukso rėmus. Kai karaliui tekdavo daryti kokį svarbų sprendimą, jis išsitraukdavo tėvo paveikslą, pažiūrėdavo į jį, lyg klausdamas patarimo ir pratardavo:

— Aš nieko nedarysiu, kas tave pažeistų.

Ištesėti gyvenime, visą laiką, išlikti ištikimu mūsų tėvų pamokymams — yra laimės pagrindas žemėje ir viltys anam pasauliui.

Tačiau svarbiausia — nuolat prieš akis turėti mūsų Dangiškojo Tėvo paveikslą ir širdyje turėti nusistatymą, kad mes nieko nedarysime, kas Jį įžeistų, kas jam nepatiktų.

Chicagos dienraštis "Chicago Tribūne" įsidėjo straipsnį gydytojo dr. Th. R. van Dellen. Jis rašo apie sąlygas, kurios padaro žmogų laimingą. Viena iš pirmųjų sąlygų, gydytojas pabrėžia, yra turėjimas gyvenimo tikslo. Jis net randa gražiu dalyku skaitymą šv. Rašto. Tas atneša stiprybės žmogaus dvasiai:

—    Žmogus privalo turėti tikslą, tik tada galės būti patenkintas ir jo gyvenimas ras pateisinimą, — rašo jis.

Toliau, daktaras pabrėžia, jog žmogaus laimei labai svarbu — gryna sąžinė. Taigi — ne tik dvasinio gyvenimo mokytojai, bet ir gydytojai prieina įsitikinimo, kad tikėjimas ir gyvenimas pagal mūsų Dangaus Tėvo valią yra mums laimės šaltinis.

Ir priešingai — nukrypimas nuo to kelio atneša žmogui daug vidaus kovų, susigraužimų ir jau šiame gyvenime tokiam žmogui ir žmonėms, kurie su juo gyvena — prasideda pragaras.

Kai Martynas Liuteris metė tarnybą tikrajam tikėjimui ir sukūrė naują — protestantiškąjį, kartą jis su savo tariamąja žmona Kotryna sėdėjo mėnesienoje, lauke.

—    Žiūrėki, kaip spindi žvaigždės danguje, — pratarė Kotryna.

Liuteris pažvelgė į dangų ir tarė:

—    Puiki šviesa, bet jos nežiba mums.

—    Kodėl, argi mes būsime netekę Dangaus?

—    Labai galimas dalykas, — atsakė Liuteris, — dėlto, kad apleidome savo pašaukimą.

—    Galbūt mes vėl galėsime sugrįžti į jį.

—    Pervėlu. Kūnas mums yra perdidelė kliūtis.

Taigi, nors ir daug pasekėjų Liuteris susirado, bet vidaus kirminas, sąžinės graužimas — neleido būti laimingu.

Prieš kiek laiko, kada viena lietuvaitė be bažnyčios ištekėjo už milionieriaus, rašiau, kad tuo mes nesidžiaugiame. Mums mieliau, kai lietuvaitė teka už savo tautos paprasto bernelio, negu ji, pamindama tėvų papročius ir tikėjimo dėsnius, išeina už svetimo milionieriaus. Praslinko kiek laiko ir net amerikiečių laikraščiai plačiai rašė, kaip ta lietuvaitė nei kiek laimės nesurado tuose milionuose. Jau ji negyvena drauge su milionieriumi. Spaudai pasakojo savo įspūdžius, kaip tie milionieriaus namai jai buvo šalti.

Tikroji laimė yra grynoje sąžinėje ir ištikimame tarnavime Dievui.

Kartą pasibeldė į atsiskyrėlio Mariniano trobelę labai skurdžiai apsivilkusi moteris, prašydama ją trumpam priimti pastogėn. Pasigailėjo jos atsiskyrėlis. Tačiau, kai po valandėlės grįžo kur ji buvo sustojusi, pamatė, kad ta moteris gražiai išsipuošusi ir atėjo jo gundyti. Atsiskyrėlis įdėjo savo kojas į ugnį. Skausmas buvo nepaprastai didelis. Ir tada šventasis vyras pratarė:

— Jei dabar nebepakeliu, o kaip galėsiu iškęsti pragaro ugnį. —

Tuo ir pati gundytoja buvo paveikta ir pasuko kitais keliais savo gyvenimą.

Prisiminkime savo Dangaus Tėvą, mylintį ir baudžiantį, ir laimė mus lydės čia ir amžinybėje.

4. Duokit man sielas, kitką galite pasiimti

Šv. Jonas Bosco

ĮŽIEBTI ŠVIESŲ ŽIBURĖLĮ

Pasaulyje kažkaip tvaiku kraujo garais. Juodi debesys slegia žemę. Kvepia parako dūmais. Žmogus tarpais pasirodo žiauresnis žmogui už žvėrį. Tamsi naktis.

O tačiau kinų priežodis sako:

—    Daug geriau įžiebti nors mažą žiburėlį, negu keikti tamsą.

Amerikoje garsėja Christoforų sąjūdis. Jie neturi nei kuopų, nei susirinkimų nedaro, nei mokesčio nemoka, tik turi vieną pasiryžimą — kas kur gali daryti gerą, skleisti Evangelijos dvasią, nešti Kristaus mintį į žmones, daryti jų gyvenimą skaidresnį ir šviesesnį.

To sąjūdžio kūrėjas yra Maryknoll vienuolis tėvas Keller. Vienu metu jisai Los Angeles mieste suorganizavo milžinišką mitingą. Suėjo dešimtys tūkstančių žmonių, nepaisydami, kad buvo šaukiama nakčia. Tėvas Keller užgesino visas šviesas. Minia paskendo tamsoje. Tada jisai uždegė mažą degtuką:

—    Ar matote? — paklausė per garsintuvą.

—    Matome, — atsiliepė tūkstančiai balsų.

—    Įžiebkite dabar kiekvienas degtuką.

Ir minia skendo liepsnelių šviesoje.

Tėvas Keller aiškino:

—    Ir mažytę liepsnelę galima įžvelgti tamsoje. Taip ir mūsų — nors mažiausis geras darbas šviečia gyvenimo tamsoje. O jei mes visi po panašią gerų darbų liepsnelę įžiebiame, tai kaip gi daug šviesiau pasidaro.

Viena to sąjūdžio sekėja išgirdo, kad gazolino stoties savininkas nori pašalinti pas jį tarnavusį juoduką. Girdi, baltieji nemėgsta juodaodžių. Keletas jam pasakė — nebepirksią gazolino, jei tenai pasiliksiąs juodaodis.

Tačiau ta moteris prisiminė, kad gimdamas žmogus neturi laisvės pasirinkti veido spalvos. Kas gi, kad jisai juodaodis, gal jo siela labai balta, gal ir jisai turi išlaikyti šeimą ar tėvus. Ir ji nuėjo pas tą savininką, klausdama:

—    Kaip manai, kiek pirkėjų gali netekti, jei juoduką paliksi?

—    Sakyčiau, taip apie dvidešimt.

—    O jeigu aš jums surasčiau dvidešimt naujų pirkėjų, ar iš jo darbo neatimtumėte?

—    Palikčiau tada jį dirbti.

Moteris surado 25 naujus pirkėjus, jiems paaiškinusi koks reikalas, ir tas žmogus neprarado kasdieninės duonos.

Tai jau žiburėlis tamsiuose žmonių santykiuose. Tai jau taiki švieselė besinervinančių, tarp savęs bekariaujančių žmonių tarpe.

Vienas iš stipresniųjų paskutinio laikotarpio Amerikos rašytojų, Fulton Oursler, atsivertęs į katalikybę, išleido knygą, pavadintą: "Iš kur aš žinau, kad yra Dievas".

Čia jisai nupasakoja gyvenimą dukters Rožės kito rašytojo — Hawthorn.

Jaunatvėje ji buvo linksma, gyva mergaitė. Paaugusi ištekėjo. Bet moterystė nebuvo laiminga. Abudu su vyru perėjo į katalikybę, bet vyras vistiek pasiliko nepataisomas girtuoklis ir Rožė turėjo jį palikti.

Vieną dieną ji patyrė, kad buvusioji jos siuvėja serga nepagydoma vėžio liga. Apleista, tamsiame kažkokio namo rūsyje.

Rožei jos labai pagailo. Ji ėmėsi ligonę globoti. Įsitikino, kad begelbėdama bevilčius ligonis ji ir savo širdies skausmą tirpdo.

Ir ji ryžosi pašvęsti savo gyvenimą globai nepagydomų, ypač vėžio liga sergančių, ligonių. Surado sau daugiau draugių, įsteigė domininkonių vienuolyną ir ėmė maitinti, perrišinėti, slaugyti tuos, kurių tikri giminės atsižada, kuriuos iš namų išstumia, nes tada buvo įsitikinimas, kad vėžio liga limpama.

Jų darbas plėtėsi. Ji mirė sulaukusi 75 metų amžiaus, o jos seserys vienuolės tiktai vieneriais metais slaugė 1,600 nepagydomųjų. Ir jos vis imdavo tuos, kurie neturi kuo kitose ligoninėse užsimokėti.

Tai buvo šviesus vilties, paguodos žiburėlis artimui. Ir visas tas pasišventimas pirmiausia tam tikslui, kad būtų galima laimėti daugiau sielų Dangui.

UŽDEGTI ŠIRDIS

Tai įvyko prieš daugelį metų. Kartą pasišaukė vyskupo pavaduotojas kun. Joną Vianney ir jam tarė:

— Esi paskirtas Arso klebonu. Tai nedidelė parapija ir joje nėra Dievo meilės. Eiki tenai, ir uždeki juose tikėjimo ugnį. —

Keturiasdešimt trejus metus toje vietoje darbavosi tasai švento gyvenimo kunigas. Parapija pavirto spinduliuojančiu Dievo meilės židiniu, kuris buvo jaučiamas ne tik visoje Prancūzijoje, bet ir visame pasaulyje.

Jo kelias buvo karšta malda ir paties daroma atgaila. Jo pavyzdys ir uolumas religijos mokymui daug paveikė, o rūpestingai teikiami sakramentai galutinai visus sustiprino.

Ir mus Dievo Apvaizda pakvietė būti apaštalais toje aplinkumoje, kur mes gyvename, tarp tų žmonių, su kuriais dirbame, kuriuos sutinkame. Neužmirškime, kad mūsų pavyzdys, mūsų laiku pasakytas žodis gali daugiau nulemti, negu mes manome.

Kristaus nešimas į žmonių širdis yra ne tik jų amžinos laimės reikalas, bet taipgi ruošimas jiems pasisekimo jau šiame gyvenime. Kartą vienas jėzuitas, pavarde Creixel, mokė vaikus katekizmo. Jisai buvo susirūpinęs, nes kaip tik neseniai teko paruošti mirčiai du vyru, kurie buvo pasmerkti už žmogžudystę.

Beduodant tą katekizmo pamoką, staiga jisai pastebėjo liūdną moterį, atsivedančią du vaiku — penkerių ir septynerių metų. Motina šiais žodžiais prabilo į kunigą:

—    Tėve, aš esu motina vieno iš pasmerktųjų, o šie berniukai yra mano vaikaičiai, mirtimi nubaustojo sūnūs. Mokyki juos katekizmo, kad jie pasuktų geru keliu. Jeigu jų tėvas būtų katekizmą mokėjęs, nebūtų savo gyvenimo baigęs kartuvėse. —

Laimėdami žmogų krikščionybei, mes jam atskleidžiame grožį ir vertę tų svarbiųjų gyvenimo taisyklių, o jo valią palenkiame pagal jas savo gyvenimą tvarkyti. Tas žmogui jau šiame gyvenime atneša nors šešėlį tos dangiškos laimės, kuria jisai naudosis amžinatvėje.

Kartą pas didįjį italų rašytoją Manzoni atsilankė jaunuolis ir paprašė knygos, kuri būtų vadovu jo gyvenimo kelyje. Rašytojas įteikė jam katekizmą, tardamas:

—    Tai geriausia knyga, kuri Jus išmokys gerai gyventi.—

Dar nė vienas žmogus pasaulyje nėra gailėjęsis, kad gyveno pagal Kristaus paskelbtus gyvenimo dėsnius, tačiau pilni kalėjimai ir kai kurie ligoninių bei beprotnamių skyriai, kuriuos pripildė žmonės, nekontroliuodami savęs pagal Kristaus mokslo reikalavimus.

Neužmirštamą pavyzdį mums paliko generolas Lamoriciere.

Kartą atėjo jį aplankyti vienas draugas. Atrado generolą pasitiesusį žemėlapius ir beplanuojantį tolimesnius prancūzų kariuomenės žygius. Draugas labai nustebo, pamatęs, kad vienas ištiesto plano kraštas buvo prislėgtas katekizmo knyga, o antras — Kristaus sekimo.

—    Nesistebėki, — prabilo į draugą generolas Lamoriciere. — Tai mano neatskiriami vadovai, kurie mane pripildo paguoda. Aš nenoriu pasilikti lyg ore kabantis. Aš noriu žinoti, iš kur aš einu ir koks mano kelionės tikslas, ir aš nesibaidau pareikšti savo tikėjimą. —

Ir mums beplanuojant gyvenimo kelius labai yra naudinga žinoti tikrąsias gaires, kurias tik vienas tikėjimas teįstengia parodyti ir nutiesti.

Bet mes nebūsime savimeiliai, tik savo asmenišku likimu čia žemėje ir amžinybėje susirūpinę. Mes norime būti apaštalais, stengdamiesi ir kitiems Evangelijos kelio grožį atskleisti.

NUSIMARINIMAS IR APAŠTALAVIMAS

— Jeigu mes jau viena koja būtume Danguje ir liautumėmės marinęsis pirma negu įkelsime ir antrąją, mes vistiek pasiliktume pavojuje prarasti savo sielą, — taip kalbėjo šv. Vincentas a Paulo.

Vienas iš pačių geriausių nusimarinimo būdų, yra būti uoliam savo kasdienėse pareigose. Tai bus didelis nuopelnas mūsų sielai, tai bus didelis laimėjimas mūsų būdui, ir drauge — garantija mūsų pasisekimo ateities gyvenime.

Antra svarbi nusimarinimo kryptis — nugalėti savo žalingus įpročius. Pypkorius gali save nusigalėti kaskart mažiau berūkydamas. Geriantysis gražiai padarys nusistatęs neperžengti smuklės slenksčio. Keikūnas tepajunta, kad laikas apmarinti savo liežuvį. Piktasis tenusistato nekalbėti kol atauš.

Tačiau žmogus yra silpnas. Kad nenupultų dvasioje, matydamas kaip sunki kova su savo neigiamais įpročiais, labai yra naudinga drauge su pikto rovimu, stengtis savyje ir dorybes ugdyti, daryti gera. Kiekvienas geras darbas pakelia mūsų dvasią, nes mes matome, kad įstengiame sekti mylinčią Viešpaties Širdį. Vienas iš pačių geriausių darbų yra apaštalavimas.

Kaip labai garsieji žmonės troško sielas prie Dangaus patraukti parodo mums pavyzdys didžiųjų žmonių.

Kada Prancūzijos karalius šv. Liudvikas buvo saracėnų nelaisvėje, jisai atėjusiems jų pasiuntiniams pasakė:

—    Tarkite savo valdovui, kad aš taip gyvai trokštu išganyti jo sielą, jog sutikčiau kalėjime pasilikti visą amžių, niekada dangaus mėlynės nematyti, kad tik jisai su visais savo žmonėmis liktų krikščioniu. —

Vienoje mažoje Bretanijos (Prancūzijoje) parapijoj gulėjo mirties patale senas klebonas. Kas valandą laukė, kada atiduos sielą Dievui. Jam pranešė, kad vienas iš parapiečių, kuris kovojo prieš Dievą ir Bažnyčią, taipgi arti mirties. Pasiuntė savo vikarą, kad jį pakalbintų grįžti prie Dievo, tačiau kunigas sugrįžęs pasakė, kad jis visai neprielankus. Tada prie mirties slenksčio esantysis klebonas dar kartą paprašė kunigą eiti ir pasakyti, kad mirštantis klebonas jo prašo — nesiskirti su šiuo pasauliu nesusitaikius su Dievu.

Ir vėl sugrįžo kunigas, paaiškindamas, kad ligonis nesitvarko. Tada klebonas paprašė, kad atgabentų neštuvus, paguldytų jį ir nugabentų pas nelaimingąjį ligonį. Pamatęs ateinančius tasai atšalėlis paklausė:

—    Kogi čia ateinate, ką norite daryti?

—    Norime Tave išganyti, — atsakė silpnu balsu klebonas.

Neštuvus pastatė prie ligonio lovos ir kuriam laikui paliko abudu vienu. Kai sugrįžo, atrado abudu verkiančius. Klebonas palaimino ligonį ir pratarė:

—    Iki greito pasimatymo amžinybėje!

Ir vėl su neštuvais pasuko į kleboniją. Kai pasiekė ją, klebono veidas buvo dar labiau pabalęs — jis gulėjo numiręs.

Ar mes turime nors dalį to atsižadėjimo atliekant apaštalavimo darbą?

MYLINTI ŠIRDIS RAS KELIĄ

Kartą vienas karštas apaštalautojas susitiko kitą veiklų, senesnį, daugiau patyrusį krikščionį ir jam ėmė pasakoti:

—    Vakar aš turėjau progos kalbėti su Petru M. apie jo sielos išganymą. Tam aš turėjau palankias aplinkybes: mes ėjome drauge ta pačia kryptimi. Kalbėjau uoliai, kaip tik galėjau, apie Dievo meilę, bet tas senasai žmogus atrodė visai nesidomėjo, ir kai aš kviečiau jį pasišvęsti Kristui, jis prabilo: "Žinai, aš esu vargšas senas žmogelis, linkstu po malkų našta. Tiek privargau jas rinkdamas! Aš dabar nei kiek negaliu turėti jokių jausmų, nei Dievo meilės jausmo". Matykit, kokia klaiki kietaširdystė, — kalbėjo tas tariamas uolusis.

Vyresnis jo draugas atsiliepė, jog jo supratimu — visiškai natūralu, kad senasai žmogus neatsiliepė į tuos kvietimus, kaip jis turėjo atsiliepti.

—    Natūralu? — stebėjosi pirmasis. — Kaip galima taip sakyti? Juk aš jam taip kalbėjau apie Kristų, kaip Šv. Rašte...

—    Mano broli, — vėl atsiliepė vyresnysis. — Jeigu tu būtumei paėmęs iš jo malkų naštą ir užsidėjęs ant savo pečių, jis tikriausiai būtų kreipęs didesnį dėmesį į tavo žodžius, nes jis būtų ne tik girdėjęs apie Dievo meilę, bet būtų matęs ir pavyzdį tos meilės...

Nesunku yra prisakyti daug gerų žodžių. Žinoma, ir tai geriau negu blogi, ir geriau negu nieko nekalbama, tačiau dar geriau yra duoti gerą pavyzdį, išplaukiantį iš Dievo ir artimo meilės, ir tai stipriau kalba, negu žodžiai, daugiau patraukia žmonių negu žodžiai, daugiau laimi sielų Kristui, o gi mūsų visų uždavinys yra ne tik patiems rūpintis savo sielos išganymu, bet ir kitus į gerą traukti, ir nėra tam geresnės priemonės, kaip mūsų nuoširdus pavyzdys.

Geras pavyzdys — yra puiki priemonė veikti į kitus. Šalia to — reikia turėti ir gerą nusistatymą gelbėti kitų sielas, o mūsų mylinti širdis tada ras būdus, kaip veikti į žmones. Iš kitos pusės — nėra blogesnio dalyko, kaip visiškas abejingumas, nepaisymas artimo gerovės, jo sielos.

Prieš eilę metų Chicagoje įvyko šiurpus gaisras Iroguois teatre. Viena moteris tramvajumi grįžo iš miesto į namus, į Oak Parką, ir pamatė, kaip priešais ją sėdi jauna mergaitė, kuri atrodė labai išbalusi, susijaudinusi, kad ana moteris priėjo prie šios nelaimingosios ir ją užkalbino apie priežastį tokio susirūpinimo, tokios vidinės kančios.

Su dideliu jausmingumu mergaitė ėmė pasakoti, kad ji buvo viena iš tų, kuriai pasisekė nesužeistai pabėgti iš gaisro teatre. Ji besiverždama buvo visos minios išnešta laukan, kai persigandę žmonės tiesiog lipo per tuos parkritusius, kurie jau niekada gyvi toje vietoje nesikeis. Kai ta nuliūdusi jauniklė baigė pasakoti, vyresnioji moteris į ją pratarė:

—    Tikrai, jūs turite būti dėkinga Apvaizdai, kad jums pasisekė pabėgti nuo tokios baisios mirties.

Tačiau ana verkdama atsiliepė:

—    Tai tiesa, aš žinau, kad turiu būti dėkinga, tačiau aš kremtuosi, kad pati nieko neišgelbėjau.

Norėdama ją paguosti vyresnioji vėl kalbėjo:

—    Tačiau Jūs pilnai esate išteisinta, tokiame dideliame susijaudinime tegyvendama viena mintimi — kaip pačiai gyvai ištrūkti.

Visdėlto tie žodžiai nepaguodė mergaitės. Drebėdama ji palenkė galvą ir verkė:

—    Taigi, bet aš net nebandžiau gelbėti.

Galima sakyti, kad tasai pats susigraužimo verksmas, gali kilti mumyse, jei mes paskutinėje valandoje jausimės, kad nesistengėme gelbėti tų, kuriuos mylime, kuriems yra pavojus mirti dvasine mirtimi, blogesne už fizinę, kurių dvasinis prisikėlimas gal būtų pasiektas mūsų pastangomis.

Didis ir kilnus uždavinys būti apaštalu. Tam yra tūkstančiai galimybių. Lankydami ligonį, sušelpdami vargšą, mes galime laimėti jo prielankumą ir mūsų žodis apie Kristų gali rasti paruoštą dirvą.

Mirties pavojuje esančiuosius ypač svarbu palenkti, kad šauktųsi kunigo. Net ir nekatalikus gražu traukti prie Bažnyčios. Kristus pats ėjo jieškoti pražuvusių avių ir Kristus myli tuos, kurie tą patį daro.

AUKOTIS IR PASIŠVĘSTI

Modernusis šventasis, Arso klebonas kun. Jonas Vianney yra kartą pasakęs:

—    Jeigu viena koja būdamas danguje išgirsčiau, kad reikia grįžti į žemę atversti vieną nusidėjėlį į tiesos kelią, mielai sugrįžčiau. Ir jei tektų čia pasilikti iki pasaulio pabaigos, keltis vidurnaktį, kentėti taip, kaip dabar kenčiu, aš tai padaryčiau iš visos mano širdies. —

Štai kokia žmogaus sielos vertė. Ir štai kaip svarbu pasišvęsti dėl gelbėjimo sielų.

Šv. Teresė iš Avilos paliko lyg testamentą savo įkurtojo vienuolyno seserims. Ji kalbėjo:

—    Dėl Dievo meilės, atsiminkite tuos, kurie yra mirtinoj nuodėmėj. Jų gelbėjimas — didelė geradarybė, didesnė, negu išlaisvinti žmogų, prirakintą prie stulpo, kuris miršta iš bado, kai šalia jo yra tiek daug maisto... —

—    Šv. Klara, ta vargo šventoji, pasakoja kartą regėjusi Kristų, kuris kalbėjęs:

—    Jūs turite suprasti, kad mano širdies kentėjimai yra nesuskaitomi... Aš esu galva, o visi krikščionys sudaro kūną; ir kaip gi daug iš jų bus mirtinosios nuodėmės nukirsti nuo manęs... Jūs turite suprasti, kad nupjovimas dvasinio sąnario yra daug skaudesnis, kaip nupjovimas kūniškojo, nes siela yra daug augštesnė už kūną... Kiekviena pražuvusioji siela yra nupjauta nuo manojo kūno... —

Mes galime atjausti, kiek daug žaizdų mūsų Mokytojui padaroma dvasinėmis saužudybėmis, kuriomis yra mirtinosios nuodėmės. Kiekvienas jautrios širdies žmogus norės būti lyg ta gailestingąja sesele, kuri susirūpinusi gydyti skaudžias žaizdas Išganytojo kūne. Ir tą mes galime atlikti apaštalavimo, katalikų akcijos dvasia ir pastangomis.

Karo metu nelaimingai žuvo vienos šeimos sūnus. Nuliūdusieji šeimos nariai paskelbė:

—    Visi, kas su juo draugavosi, kas jį pažino, yra mielai laukiami svečiai mūsų namuose. —

Betgi kiekvienas krikščionis, kiekvienas žmogus, yra arba turi būti Kristaus draugas ir todėl mums artimas ir mielas, kurio sielos likimu mes norime rūpintis ir sielotis.

Tiesa, apaštalavimo darbas taip augštas ir sunkus. Tuo gi tarpu mes patys jaučiamės taip silpni. Bet drąsos ir pasitikėjimo! Juk ir patys didžiausieji šventieji savu laiku jautėsi taip menkais ir silpnais. Kai paslaptingieji balsai ėmė kuždėti šv. Joanai d'Arc, ką ji turi daryti, susirūpinusi ta Prancūzijos piemenaitė kalbėjo:

—    Juk aš tik vargšė mergaitė. Aš nemoku nei žirgo valdyti, nei kautis. —

O likusi Apvaizdos įrankiu, ji nugalėjo tėvynę užplūdusias kariuomenes, atnešė laisvę kraštui ir patį karalių pasodino į sostą. Šiandien net Prancūzijos bedieviai prieš ją pagarbiai galvą ir kelį lenkia.

Svarbu tik, kad mūsų širdys nebūtų šaltos, nes tą abejingumo ir neapykantos monopolį turi tik Piktasis. Šv. Brigita pasakojasi kartą jai pasirodžiusi piktoji dvasia. Kada šventoji paklausė vardo, kas ji yra, išgirdo atsakymą:

—    Aš esu šaltosios širdies įsikūnijimas... —

Mūsų pastangos žadinti snuduriuojančias ar mirtinu miegu beužmiegančias sielas, gali būti labai įvairios:

1. Maldos apaštalavimas. Vienas nelaimingas diakonas taip sunkiai susirgo kaulų džiova, kad nebegalėjo būti įšventintas kunigu; per 22 metus vis keliavo į Liurdą nesulaukdamas išgijimo. Ir jis pasakė:

—    Mielai tose kančiose pasilikčiau dar 22 metus, kad tiktai Dievas mums duotų šventų kunigų. —

Kentėjimu ir malda jis apaštalavo, prašydamas Dievą gerų apaštalų.

Vienas studentas rašo:

— Kasdieną aš ketvirtį valandos turiu važiuoti tramvajumi. Dabar aš įpratau sukalbėti po vieną "Tėve mūsų" ir po vieną "Sveika Marija" už kiekvieną žmogų, esantį su manimi. Kai aš turiu laukti savo eilės parduotuvėse, kai išeinu pasivaikščioti man patinka už pirmą pamatytą žmogų sukalbėti "Garbė Dievui Tėvui", už kitą "Sveika Karaliene", už trečią — maldelę prie Šventosios Dvasios, ir daugybę "Sveika Marija". Šitokiu būdu mes galime papildyti kokių 30-40 įvairių žmonių užsimiršimą ir tiekos pat nusidėjėlių apsileidimą ir savo uolumu padidinti skaičių maldų, kurios kasdien, plaukia prie Visagalio kojų. —

2.    Nepritarti piktam. Australijoje į vieną fabriką įstojo jaunas darbininkas. Laisvalaikiu jisai mėgo pasakoti nešvankias istorijas, kurias lydėjo kitų darbininkų skardus juokas. Jaunasis pasakorius buvo netikintis, sąžinė jam labai neišmetinėjo, ir jis džiaugėsi savo "įtaka" draugų tarpe. Tačiau jisai ėmė pastebėti, kad vienas iš draugų niekada nesijuokia dėl tų jo "riebių" istorijų. Paslapčia jis paklausė kitų, kas gi tas toks. Jam paaiškino, kad tai katalikas. Šis nesijuokė, nežiūrint kaip "sąmojingą" nešvarų juoką pasakydavo. Dabar jaunasis pasakorius ėmė domėtis, kas gi ta per religija, kad ji duoda drąsos išsilaikyti prieš visą draugų minią. Ėmė teirautis, skaityti, galvoti. Katalikybę pamilo, patsai liko katalikas ir net katalikų kunigas, vienas iš garsiausių radijo pamokslininkų Australijoje ir jo vardas — kun. Rumble. Šventon tiesos tarnybon jisai atėjo pirmiausiai dėlto, kad vienas katalikas iš jo nešvarių juokų nesijuokė.

3.    Apaštalavimas pavyzdžiu. Kartais mes galime neturėti tiek iškalbos, kad atsispirtume liežuvingam nepraustaburniui; mes galime neturėti tiek išsilavinimo, kad ginče nugalėtume klaidą, bet visada mes galime savo gero elgesio pavyzdžiu būti lyg tuo žiburėliu, kuris rodo kryptį kur yra Tiesa ir Gėris.

Gražiai ir teisingai sako arabai:

—    Jei negali žvaigžde švytėti danguje, bent gi būki lempa namuose.

4.    Patarti ir perspėti. Laimėti klystančio pasitikėjimą ir nuoširdžiu žodžiu padėti pakeisti jo gyvenimo kryptį, yra didelės svarbos reikalas.

Priežodis sako:

—    Gyvenimas be draugų yra mirtis be liudininkų.

Mes būsime atsargūs pasirinkti draugystes, bet būsime

rūpestingi parodyti draugiškumą ir savo patarimu bei perspėjimu paremti tą dvasios paliegėlį, kuriam mūsų žodis gali būti išganingas.

5.    Drąsus ryžtingumas. Prieš eilę metų viename Prancūzijos miestelyje bedieviškasai miesto magistratas katalikams uždraudė procesijas gatvėse Dievo Kūno šventėje. Apie tą sužinojo garsusis mokslininkas Pasteur. Jisai nuvyko iš vakaro į tą savo gimtąjį miestelį, užėjo į kleboniją ir pratarė: klebone, vistiek procesiją darykime. Sekančią dieną, kai katalikų minia paskui kryžių ir vėliavas pasipylė miestelio gatvėmis, kaip gi nustebo procesijų uždraudėjai pamatę, kad baldakymą neša patsai garsenybė Pasteuras. Bausti katalikus? Tada pirmiausiai reikėtų kibti į Pasteurą. Ir... katalikai liko laimėtojais dėka to, kad mokslininkas drąsiai ryžosi ginti tikėjimą.

Ypatingas mūsų dėmesys tebūnie žmonėms, patekusiems į vargą, susirgusiems. Žinokime, kad kentėjimas atveria širdis, išdrasko jas ir išpurena gerajai sėklai. Tiesa, žmonės kentėjimų nemėgsta. Kaip rašo Raul Plus:

—    Žmonės temėgsta kryželius tik kai jie padaryti iš bronzos, kai yra meniški; jie linkę priimti tik lengvą, patogią krikščionybę, kuri neturi nei kryžių, nei lopšių... —

O visdėlto, kryžių žmonėms netrūksta, ir nelaimėse jų siela yra taip atvira gerosioms įtakoms.

Svarbiausia, tačiau, — veikti. Šventasis Pranciškus Ksaveras, degdamas apaštalavimo dvasia, turėjo tokį pasisekimą Travancore ir Malabare, kad saulėleidyje, jo ranka, pervargusi bekrikštijant, sustirdavo lyg paraližuota.

Ką žinote, gal Dievo Apvaizda gali labai dideliais pasisekimais lydėti Jūsų pastangas moderniųjų pagonų tarpe.

Visada pasiliks teisingas garsiojo prancūzų visuomenininko Alberto de Mun žodis:

— Į savo amžiaus reformas ir pasikeitimus nežiūrėk su nugalėtųjų rezignacija! Drąsiai šok į konvojų ir veržkis diriguoti mašiną.

SKĘSTANTIS NEGRAS

Kartą žmonės, kurie buvo prie Merrimac upės, pastebėjo skęstantį žmogų. Upe ėjo stambūs ledo gabalai ir pavojus buvo didelis. Žmonės, geriau prisižiūrėję, pamatė, kad tai būta negro. Bet vis tiek nutarė jį gelbėti. Kuo greičiausia metė lentą jam, jis griebė, bet neišlaikė, nuslydo. Gelbėtojai metė antru kartu tą lentą, bet ir vėl ji išslydo iš skęstančio rankų. Dabar atėjo jo paskutinės minutės, bet ir trečiu kartu negrui iš rankų išslydo lenta, kuri galėjo išgelbėti jo gyvybę.

Dabar visi matė, kaip baisiai srovė jį traukia ir visi suprato, kad ateina paskutinis bandymas. Suprato, matyti, tai ir skęstantis ir paskutinėmis jėgomis jis dar suriko:

— Dėl Dievo meilės, duokite man tą lentos galą, kuris nėra apledėjęs.

Gelbstintieji taip ir padarė, ir vargšas negras įstengė užsikabinti ir išsilaikyti. Jo gyvastis buvo išgelbėta.

Kaip gi dažnai ir mes turime gerų norų, gal net apaštališkų pastangų, ir kaip dažnai jos mums nepasiseka. Apsižiūrėkime, gal tai darosi kaip tik dėl to, kad tam skęstančiam, kurį norime gelbėti iš dvasinės nelaimės, mes duodame "apšalusį lentos galą", patys sau pasilaikydami patogesnįjį. Pakeiskime taktiką ir mūsų laimėjimas bus tikresnis.

Norėdami laimėti žmones Dievui ir Bažnyčiai turime mokėti atremti įvairius priekaištus, galinčius iškilti. Vienas iš tokių priekaištų yra pinigų rinkimas, aukų prašymas. Valstybės iždas paima iš žmogaus penktą, šeštą ar kitokią vis dėlto stambią dalį jo pajamų kas savaitę ir žmogus tyli. Tuo gi tarpu Bažnyčiai kas savaitę žmogus turi duoti dešimtuką ir tik retkarčiais keletą dolerių, o juk reikia parapijai išlaikyti ir mokyklą, ir taisyti, apšildyti pastatus, išlaikyti bažnyčios tarnus.

Kartą vienas vyras sutiko kitą ir prašo, kad įmokėtų parapijos mokestį. Tas nepatenkintas pratarė, kad Bažnyčia vis norinti pinigų... Tada pirmasis taip į jį kalbėjo:

—    Kai mano berniukas buvo dar vaikas, jis man nemažai kainavo: reikėjo tai batukų, tai drabužių, ir juos greit sunešiodavo. Kuo jis augo didesnis, tuo labiau didėjo ir išlaidos su juo. Bet dabar jis miręs, ir man jau nebekainuoja nei cento...

Liūdnas pasakojimo galas. Tam vyrui palaidotas sūnus jau nieko nekainavo, o kaip jis mielai pakeltų dideles išlaidas, kad tik sūnelis gyventų.

Ir mūsų Bažnyčia yra ne mirusi, o gyva, auganti, jos darbų palaikymas ir plėtimas yra surištas su išlaidomis, ir kas gi jas padės apmokėti, jei ne gerieji jos nariai — parapiečiai.

Vienas iš pačių geriausių būdų Bažnyčią palaikyti ir naujų narių jai laimėti, yra pačiam pavyzdingai atlikti krikščionio pareigas. Mes turime tam gražių pavyzdžių, kurie iš kartos į kartą eina, gaivindami žmonėse ryžtingą pareigingumą.

Štai, kartą vokiečių garsus chemikas Hoffmanas nuvyko į Didžiąją Britaniją aplankyti kitą mokslininką Sir William Thompson, vėliau vadinamą Lord Kelvin. Kai paskambino prie namų durų esantį skambutį, įleido tarnaitė. O buvo sekmadienis. Pasiteiravo apie šeimininką — mokslininką:

—    Jo dabar nėra namie, — atsiliepė tarnaitė.

—    O ar nežinotumėte, kur jis galėtų būti, — klausė svečias mokslininkas.

— Dabar jūs jį rasite bažnyčioje, kur ir jūs pats turėtumėte būti..., — pratarė tarnaitė.

Tie žodžiai ir britų mokslininko pavyzdys padarė gilų įspūdį svečiui vokiečių chemikui. Gilus pareigingumas — pirmoji sąlyga laimėti prielankumą Bažnyčiai ir Dievui. O kuo bus daugiau ištikimumo tikėjimui, tuo pasaulyje bus daugiau laimės.

MYLĖTI KNYGĄ IR SIELAS

Gyveno daktaras, vardu Timotiejus Papin. Jis buvo labai dievotas. Kas rytą eidavo išklausyti šv. Mišių šv. Ksavero bažnyčioje, St. Louis mieste. Dažnai eidavo kryžiaus kelius.

Žmonėms, tačiau, buvo nuostabu, kad kada mirė jo žmona, jisai apsivedė su nekatalike. Pagyvenus eilę metų, ši mirė, jis ir vėl apsivedė su nekatalike. Tačiau, akylesnieji pastebėjo, kad, nors jisai vedė nekatalikes, jos po kiek laiko liko katalikėmis, atsivertė ir buvo priimtos į Katalikų Bažnyčią.

Kai jo paklausdavo, kaip jam pasisekė žmonas laimėti tikėjimui, jisai atsakydavo:

— Visos moterys yra smalsios daug žinoti. Aš turiu su savimi Alfonso Rodriguez knygą — "Krikščioniškoji tobulybė". Jos pirmasis skyrius pabrėžia, kaip svarbu yra matyti didelę vertybę dvasiniuose dalykuose. Aš imdavau skaityti tą knygą slapčia vėliau rūpestingai ją slėpdavau, lyg nenorėdamas, kad žmonos pamatytų. Ir visos trys žmonos tą knygą atrado, nežiūrint kaip rūpestingai aš ją, neva, slėpiau. Jos atradusios skaitė ir pradėjo mąstyti — iš tikro, kaip gi svarbūs dvasiniai dalykai. Tas jų skaitymas buvo proga, kad Šv. Dvasia į jas veiktų.

Tas atsitikimas pavaizduoja, kaip skaitymas gali būti žmogaus gyvenime didelės svarbos.

Jeigu skaitymas apšvies mūsų protą ir stiprins valią, tai reikia sielų meilės, kuri uždegtų mūsų širdis.

Garsus prancūzų rašytojas Sertillanges sakydavo:

—    Niekas negalės pakeisti sielų pagal savo planą, jeigu pirma nepradės jų mylėti tokių, kokios jos yra. —

Tame yra daug šventos tiesos.

Apaštalavimas, gelbėjimas sielų — yra augštas uždavinys. Neveltui šventasai Jonas Vianney, Arso klebonas, kalbėdavo:

—    Kai kuriais atžvilgiais mes esame laimingesni už esančius Danguje: jie tik džiaugiasi nuošimčiais iš savo gerų darbų, mes gi galime ir pačią gerų darbų sumą padidinti. —

Tie visi mūsų uždaviniai yra nelengvi. Kad įstengtume juos atlikti, turime šauktis ir Dangaus pagalbos maldoje.

Prancūzų rašytojas Raul Plus apie maldą kalba:

—    Karšta ir nuoširdi malda yra kaip kvepalai, Magdalenos skirtieji Jėzui. —

Maldai įkarščio ir apaštalavimui uolumo, kaip jau kalbėjome anksčiau, neišsemiamas šaltinis yra geras skaitymas. Ypač tinkama knyga — Šv. Raštas, Naujasis Testamentas. Kardinolas Perraud per savo gyvenimą visą Šventąjį Raštą yra perskaitęs 72 kartus.

KATALIKIŠKOS SPAUDOS TIKSLAS

Visame pasaulyje pagarsėjęs vysk. Otokaras Prohaška parašė puikią knygą "Gyvojo vandens šaltiniai". Tai meditacijos apie Šv. Jėzaus Širdį.

Vysk. Prohaška jau miręs, bet tai buvo karštos širdies žmogus. Savo pirmąsias Mišias jisai atlaikė ant šv. Ignaco karsto. Jo mokytojas kard. Mazella dar jam esant augštųjų mokslų studentu pabrėžė, kad Prohaška yra taip augštos minties žmogus, jog jo įtaką jaus milionai žmonių.

Mirė jisai 1927 metais, besakydamas vyrams pamokslą. Staiga jam pasidarė bloga, įsitvėręs rankomis sakyklos briaunų, susmuko, akis nukreipęs į altorių, kur buvo jo visą amžių taip mylimas V. Jėzus. Kai atbėgo vyrai jam pagelbėti, vysk. Prohaška pakėlė dešinę ranką ir suteikė jiems palaiminimą. Dar suspėjo ištarti pagelbstintiems jam vyrams ačiū, ir mirė.

Tasai Vengrijos garsenybė labai skatino žmones prie gerų veikalų skaitymo. Jisai kalbėjo:

—    Kiekvieno žmogaus siela gali būti sau pamokslininkė ir mokytoja. Dvasinis skaitymas mus mokina sielos meno. Patartina, kad skaitydami nusirašytų gerus patarimus ir juos stengtųsi įgyvendinti. —

Vyskupas primena uoliai savo klaidas taisyti. Jis aprašo atsitikimą su grafu Toblach. Senovėje grafai turėjo daug valdžios. Taigi, tasai Toblach įsakė vieną savo priešininką uždaryti į pilies rūsį. Tačiau, užmiršo duoti įsakymą, kad jį valgydintų. Kai kalinis iš bado numirė, grafas Toblach suprato savo klaidą ir taip ėmė graužtis, kad, užnėręs sau ant kaklo grandinę darė atgailą.

Mokydamas mus ištvermės ir ištesėjimo, vysk. Prohaška primena kankinį vyskupą Hammer. Šiam persekiotojai surišo rankas, kad negalėtų duoti palaiminimo. Jį pririšo prie neštuvų, kurių dugne buvo aštrūs peiliai ir judant jam smeigėsi į kūną. Jo akis pripylė smėlio. Ir kankinys viską pakėlė dėl Kristaus.

Mokydamas būti gerais, vysk. Prohaška primena reikalą dalyvauti gerose draugystėse. Jisai pažymi, kad visiškas nuošalumas žmogui gali atšaldyti širdį, ir primena Kristaus žodžius: "Kur du ar trys yra susirinkę mano vardan, ten ir aš esu".

Tačiau svarbiausias bendradarbiavimas, geriausioji draugystė yra ryšys su Viešpačiu.

Tą mūsų prisirišimą prie Kūrėjo ypač padidina Jo atlaidumo prisiminimas:

—    Nėra gilesnio meilės šaltinio, kaip nuolankus, pilnos gailesčio sielos pajautimas, kad nuodėmės yra atleistos. —

Sugrįžimas patį Kūrėją džiugina, nes:

—    Dievas džiaugiasi, kad tos širdys, kuriose viešpatavo aštrūs nuodėmės nedarnumai, grįžta prie Jo, nuolankiai puolasi prieš Jo altorių, su džiaugsmu laukia bendrosios aukos Jo šventovėse ir pakilusiu bei tyru balsu reiškia savo garbinimus.

Ypatingai Dieviškoji Jėzaus Širdis yra skubi žmogų sustiprinti:

—    Iš Jėzaus Širdies veržiasi liepsnos, kurios yra meilės simboliu. Ta liepsnojanti Kristaus meilė yra ugnies stulpas, kurs veda mūsų gyvenimo keliu.

Tai gražūs vysk. Prohaškos įkvėpimai. Juos ir daug puikių kitų mes surandame beskaitydami knygas.

SPAUDOS APAŠTALAVIMAS

Pasaulinio garso rašytojas F. Dostojevskis kartą pareiškė:

— Broliai, mylėkite net žmogų nusidėjėlį, nes tokia meilė priartėja prie dieviškosios. Mylėkite kiekvieną Dievo tvarinį ir visą visatą — kiekvieną smilčių grūdelį, kiekvieną lapelį, kiekvieną stiebelį. Jei viską mylėsite, galėsite suprasti dievišką visų dalykų paslaptį. —

Ypatingos meilės nusipelno — žmonių sielos. Dėl jų Kristus mirė, dėl jų apaštalai galvas padėjo, dėl sielų ir šiuo metu tiek daug kunigų, vienuolių ir pasauliečių miršta kankinio mirtimi.

Tačiau teisingai rašytojas O. Holmes yra pasakęs, kad mūsų laikais yra tokių žmonių, kurie tik tiek dvasios, sielos savyje teturi, kiek būtina jų kūną sulaikyti nuo puvimo.

Bet, kaip Dostojevskis pataria, ir silpnuosius mes turime mylėti, kaip Išganytojas mylėjo nusidėjėlius. Juk ir mes patys esame ir silpni, ir nusidėjėliai.

Ne visi mes turime pakankamai išsimokslinimo ir iškalbingumo paveikti kitus savo žodžiu, bet ir čia mums dar lieka trys apaštalavimo keliai: malda, geras pavyzdys ir stengimasis išplatinti gerą, katalikiškąją spaudą.

Geroji spauda tuo svarbi, kad ji lanko ištisus metus, pamoko tai, ko mes neįstengiame išdėstyti, supažindina su Dievo meilės vaisiais ir su gerais pavyzdžiais.

Tą suprasdamas net popiežius Pijus X, dar būdamas vyskupu, patsai keliavo iš namų į namus kalbindamas žmones užsisakyti diecezijos laikraštį "Difesa". Kai kiti ėmė reikšti nusistebėjimą, dėl to jo nusižeminimo ir pasišventimo, jis atsakė, kad jeigu geros spaudos išlaikymui reikėtų paaukoti jo vyskupiškas žiedas ar kitos vertybės, jis tai padarytų nesvyruodamas.

Platindami gerą spaudą mes padarysime neišpasakytą patarnavimą sieloms. Tai vienas iš pačių gražiausių apaštalavimo darbų. Mes turime tokius gerus religinius laikraščius, kaip "Laivas", "Šv. Pranciškaus Varpelis", "Žvaigždė", "Laiškai Lietuviams". Per susirinkimus, sutikdami pažįstamus, paraginkime tuos laikraščius užsisakyti.

Perskaitę savuosius, nenumeskime jų, o duokime tiems, kurie neturi, kad ir jie įprastų skaityti. Ką gero, įdomaus perskaitę, papasakokime, kad gerais laikraščiais susidomėjimas augtų žmonėse. Atminkime, kad gera švenčių, vardinių, gimtadienio dovana yra išrašyti laikraštį. Per ištisus metus ateidamas laikraštis primins geradarį, kurs jį paaukojo.

Chicagoje, prie dienraščio "Draugo" yra susikūręs katalikiškų knygų klubas, kaip seniau kad buvo Šv. Kazimiero draugija Lietuvoje. Čia įmokėjęs penkis dolerius, gerų knygų per metus gauna už 7 dolerius 50 et. Įsirašykime į tos lietuviškų katalikiškų knygų draugijos narius ir kitus prie to paskatinkime. Spaudos apaštalavimas yra vienas iš svarbiausių. Juo pastoviai religinės mintys skleidžiamos žmonėse. Palaikydami geras knygas ir laikraščius, mes palaikome drauge ir tuos gerus rašytojus, kurie jas kuria, padedame jiems Dievo duotus talentus panaudoti sielų ugdymo tarnybai.

Augščiau minėtasai didysis rašytojas F. Dostojevskis pabrėžia:

— Be augštesnės idėjos negali egzistuoti nei žmogus, nei tauta. Žemėje gi tėra tik viena augščiausia idėja: sielos nemirtingumas, nes visos kitos augštesnės idėjos, kuriomis gyvena žmogus, kyla tik iš šios idėjos — sielos nemirtingumo.

Mylėdami nemirtingąsias sielas, stenkimės jas per gerą spaudą laimėti Dievui.

KRUVINA KOVA DĖL KNYGŲ

Per keturiasdešimts metų Lietuvoje nebuvo maskolių leidžiama spausdinti knygų ar laikraščių lietuviškomis raidėmis. Spaudos draudimas, prasidėjęs po sukilimo 1864 metais, užsitęsė iki pat 1904 metų, kada maža beginklė lietuvių tauta, būdama pavergta, vis tiek privertė didįjį rusų milžiną šiame punkte kapituliuoti, nusileisti.

Siekdami Lietuvą visiškai surusinti, maskoliai buvo pradėję brukti lietuviams knygas, rašytas lietuviškais žodžiais, bet maskoliškomis raidėmis. Tokių, vadinamų graždankų rusai buvo išleidę Vilniuje 23, Varšuvoje 10, iš viso apie 40. Nors jas per savo agentus ir pataikūnus veltui brukdavo žmonėms, tačiau lietuviai jas daugelis, ypač kunigų paraginti, metė į krosnį.

Vieton maskoliškų greit pradėta organizuoti slapta savo spauda Prūsuose. Čia daug iniciatyvos parodė vyskupas Valančius. Jo rūpesčiu Prūsuose buvo išspausdintos jo paties parašytos knygos: Broliai katalikai, Iš tamsybės veda kelias teisybės, Perspėjimas, Šnekesys kataliko su nekataliku ir Katalikų Bažnyčios vargai. Šios pirmosios slaptos knygos buvo religinės, jos sukėlė žmonių tikybinį ryžtingumą nepasiduoti maskolių užmačioms. Toliau sekė kitos. Ir šioje srityje lietuvių buvo parodytas toks karštas uolumas, kad per visą draudimo laikotarpį buvo išleista net 1,856 įvairiausių pavadinimų knygos, kai tuo tarpu per 300 metų prieš tai, nuo spaudos atradimo iki spaudos uždraudimo Lietuvoje tebuvo išleista mažiau negu pusė to: tik 750.

Maskoliai tuojau suskato gaudyti slaptąją spaudą. Slapta į Prūsus buvo pasiųstas Raseinių žandarų majoras Vinkleris, kurs šnipinėjo Tilžėje, Klaipėdoje, Berlyne, Leipcige. Jis savo viršininkams pranešė, kad knygos Prūsuose išspausdinamos, siunčiamos pasienio kunigams, o šie po visą kraštą paskleidžia.

Tuojau prasidėjo maskolių veikimas. Buvo padarytos pakartotinos kratos vysk. Valančiaus bute. Pirmoji byla spaudos platintojams pasibaigė 1870 metais ir tada kun. Butkevičius buvo ištremtas į Tobolsko guberniją, kun. Norvaiša į Tomsko gub., kun. Struopus į Archangelsko gub., kun. Eitutavičius į Viatkos gub., kun. Kaziliauskis į Archangelsko guberniją. Keletas gi buvo ištremti į kitas vietas pačioje Lietuvoje.

Tačiau tai neatbaidė nuo slapto kultūros darbo. Kaip uoliai buvo gabenamos knygos iš Prūsų, galima spręsti iš to, kad vien tik sieną saugą žandarai 1891-1893 metais konfiskavo 37,718 lietuviškų knygų ir laikraščių, o nuo 1900 m. iki 1902 m. buvo konfiskuota net 56,182. O kiek jų dar pasisekdavo pernešti nesugautiems?!

Slaptosios spaudos gabenimas vyko su dideliu atsidėjimu. Kunigai kalėdodami dalijo lietuviškus elementorius. Daugelis pasišventusių pasauliečių žiemomis slapta lietuviškai vaikus mokydavo, o vasaromis knygas platindavo. Kiek čia šiurpių pergyvenimų būta. Štai keletas pavyzdžių:

—    Knygnešys Ignas Milašius, žandarų vejamas nakčia su knygomis pabėgo į kapines. Bebėgdamas knygas suvertė į neseniai iškastą numirėliui duobę, pats išsislapstė.

—    Knygų platintoją Mockaitį žandarai žiauriai mušė. Į nosį rykštes kišė, visą sukruvino. Kraujas bėgo ne tik per nosį, bet ir per gerklę. Kalvarijos kalėjime išsėdėjo 7 mėnesius, vėliau buvo ištremtas 3 metams į Zarasų apskritį.

—    Juozas Rečiūga sukraudavo knygas į karstą, samdydavo verkėjas ir, lyg laidotuvėse, perveždavo žandarų nepastebėtas.

—    Ignas Šervinskas žandarų vejamas šoko į vandenį ir nuskendo.

—    Už knygnešio Bielinio galvą buvo paskirta 500 rublių.

—    Įpykę žandarai, kad pas knygnešį Švedą negali rasti knygų, jį sugavę vis tiek peršovė revolveriu ir jis buvo palaidotas Vadžgiry.

—    Kalvarijos Juška tik už vieną maldaknygę buvo ištremtas dvejiems metams.

Bronė Zabuliokienė liudija:

—    Važiuojant iš Palangos link Gargždų, parubežy matydavau kryželių. Vieną kartą paklausiau, kam šie kryželiai pastatyti. "Čia knygnešį nušovė", — atsakė.

Vien 1889-1896 metais už lietuviškas knygas buvo teisiama 273 asmenys. Iš viso už slaptų knygų gabenimą yra nukentėję apie 1,000 knygnešių. Ir tas žmonių ryžtingumo nepalaužė. Per knygnešio Vasiliausko rankas spaudos draudimo metu perėjo knygų už 35,000 rublių. Mauderodė, prūsų spaustuvininkas, iš lietuviškų knygų per metus turėjo apyvartos apie 80,000 rublių. Apyvartos nemažai, o pelno knygnešiai gausaus neturėjo. Teisingai Tumas - Vaižgantas pasakė:

—    Turtų, rodos, nė vienas nesukrovė, gyvybę gi ir laisvę didžiuma jų prarado. Bet spaudos laisvę — laimėjo.

Kai tiek daug aukų lietuviškai knygai parodė mūsų tėvai, kovose dėl savos kultūros, mes turime rasti įkvėpimo tapti naujais knygnešiais.

MŪSŲ GYVENIMO KELRODIS

Tai buvo 1874 metais. Vienas prancūzų kareivis buvo nuteistas sušaudyti už tai, kad Senos upėje buvo nuskandinęs vieną policijos tarnautoją; buvo padaręs ir daugiau nusikaltimų.

Mirčiai pasiruošė rimtai. Mirties akivaizdoje padarė atgailą ir prieš egzekuciją kalbėjo:

—    Mirsiu turėdamas pasitikėjimą Dievuje, Kurį meldžiau atleidimo. Aš esu labai nusikaltęs. Tačiau, dar labiau nusikalsta tie rašytojai ir redaktoriai, kurie savo blogais raštais sugadina daugelį; jie buvo paveikę ir į mane, įkvėpdami tikėjimo nevertinimą ir maištingumo dvasią prieš valdžios žmones. —

Sunku ir apskaičiuoti, kiek blogas skaitymas padaro žmogui žalos. Daugelis mano, kad jie jau nusistatę, jų niekas nepaveiks. Tačiau, tarpais ir jų gyvenime ateina svyravimo, netikrumo valanda. Blogo spaudimo pakištoji tą valandą mintis palieka pėdsakus, sukelia abejones, palenkia pasinešti gyvenimo klystkeliais.

Skaitančiam žmogui spauda yra artimas draugas, tik reikia padaryti gerą atranką — su kuo norime susidraugauti.

Mes matome, kad didieji žmonės sėmėsi įkvėpimo didžiuosiuose veikaluose. Prisiminkime tik šv. Joną Auksaburnį. Vienu metu jisai, pasitraukęs nuošaluman ir apsigyvenęs Cusio kalne, taip atsidėjęs skaitė Šventąjį Raštą, kad beveik atmintinai įsitėmijo jo turinį.

Net ir vėliau — likęs Konstantinopolio vyskupu, pabaigęs ilgą savo dienos darbą, dalį nakties skirdavo meditacijai Šventųjų Knygų, nors dėl to jam ir tekdavo sutrumpinti poilsį.

Tik tokiame bendravime su didžiaisiais dabarties ir praeities protais, kurių pėdsakus mes užtinkame knygose, mes brandiname savo išmintį, praturtiname savo dvasią, apšviečiame protą.

Nuostabu, kad pasitaiko dvasios elgetų, kurie tokių dalykų nejieško. Jie yra panašūs aniems elgetoms, kurie, pajutę, kad nešamos šv. Martino relikvijos, nuostabiu būdu išgydydavusios pakeliui pasitaikiusių daugelį paliegėlių, tarp savęs kalbėjo:

—    Bėkime iš čia. Jeigu ir mus tos relikvijos išgydys, kas gi bus su mumis? Iš ko gyvensime? Juk niekas nebeduos jau mums išmaldos? —

Tai žodžiai kūno ir dvasios invalidų.

Lietuviškas veržlumas mums neleis pasitenkinti tuo, ką mes savo dvasioje jau esame atsiekę. Mes norėsime daugiau šviesos, daugiau žinių, daugiau išsilavinimo, o skaitymas gerų knygų ir laikraščių tai ir yra suaugusiųjų mokykla, tai geriausias laisvalaikio sunaudojimas.

Atsiranda nevienas, kurs laisvesniu laiku patraukia į smuklę. Nesvarbu, kad ji vadinama gražesniu vardu: saliūnas, taverna, klubas. Jei ten žmonės apsisvaigindami jieško "linksmybės", tai ten tėra smuklė, kurios mes turime vengti. Daug mažiau mums kaštuos ir nepalyginamai daugiau naudos turėsime tuos centus paskirdami geram laikraščiui, gerai knygai. Spauda — mūsų gyvenimo kelrodis. Ji praturtins mūsų dvasią ir apginkluos kasdienėse grumtynėse su gyvenimo sunkumais, nurodys mums naujus kelius ir duos naujų įkvėpimų.

NUOTYKIAI IR KNYGOS

Kartą vienas europietis buvo sulaikytas Abisinijoje. Karalius leido jam eiti, neuždarė į kalėjimą, tačiau ant kiekvienos kojos buvo pritvirtintas sunkus geležies gabalas, kad jis negalėtų pabėgti.

Tokioje padėtyje jį atrado kitas besilankantis europietis. Labai jis norėjo jam pagelbėti, tačiau kitiems matant negalėjo tai daryti. Atnešė jis tik dovanų. Kalinys nemažai nusiminė, kai pamatė, kad tos dovanos tai knyga. Jis laukė ko kito. Nepatenkintas jis ta knyga visai nesidomėjo.

Praslinko treji metai ir kalinys iš nuobodumo ėmė sklaidyti, gilintis į tą knygą, ir koks gi buvo jo susijaudinimas, kai jis pamatė paslėptą pjūklelį geležims pjauti. Tai buvo pats reikalingiausias daiktas. Jis nuslinko į miškus, nupjovė geležis ir galėjo išeiti į laisvę. Jis niekaip negalėjo sau dovanoti, kad tiek laiko nešiojo tas geležis, nesistengdamas pagrindinai apžiūrėti kas yra knygoje...

Ne kartą ir mums gyvenimas uždeda nelengvas geležis ant kojų, kurios kliudo judėti, kurios sulaiko mūsų dvasinius polėkius. Vieni palikti mes būname bejėgiais, o kiti mūsų nevisada supranta ir nevisada gali mums padėti. Tokiu atveju mes neužsimirškime, kad daug ką galime rasti gerose knygose. Gal čia ir glūdi tas "pjūklelis", kuris gali nupjauti tuos svorius, ant mūsų užgulusius.

Knygas reikia įsiskaityti ir tų rinktinių veikalų patarimus išklausyti. Kartą vienas vėjavaikis sūnus pabėgo iš tėvo namų ir blaškėsi po svečias šalis. Kažkaip jis išgirdo apie savo tėvo mirtį ir ta žinia jį parvedė namo. Maloniai priėmė jį motina.

Atėjo diena, kada turėjo būti perskaitytas tėvo testamentas. Visų dideliam nustebimui — testamente buvo surašyti visi to vėjavaikio nusikaltimai. Karštas jaunuolis nebeįstengė iki galo išklausyti. Pakilo ir išėjo iš namų toli. Motina ėmė jieškoti, ir kai pasisekė jį rasti, jam buvo pranešta, kad jis turėjo to testamento išklausyti iki galo, nes tikrumoje tėvas jam paliko $15,000.

Ir jis būtų daug rūpesčių sau ir kitiems sutaupęs, jeigu būtų išklausęs iki galo ir išgirdęs paskutinį tėvo žodį. Panašiai ir gera knyga. Ar tai bus Šv. Raštas, ar Kristaus sekimas, ar kurio šventojo gyvenimas, ar kuris kitas geras veikalas. Gali jie mums iš pradžių nedaryti norimo įspūdžio, bet reikia būti kantriam iki paskutinio jų žodžio, perskaityti visą su dėmesiu ir prisitaikyti viską, kas galima.

Girdėjote gal apie tą ugniakalnio užpiltą miestą — Pompėją. Kai pradėta miesto atkasimas, pamažu prieita prie vienos vietos, kur buvo šaltinis. Lavos užlietas jis jau buvo dingęs, bet lyg tik akmenys ir kieta žemė buvo nuimta, šaltinio anga atidaryta, po šimtmečių mirtinos tylos iš šaltinio vandens srovelė vėl ėmė bėgti.

Mūsų sielos gelmėse yra įdiegta daug gėrio šaltinėlių, bet kas atkas tas šiukšles ir grumstus, kuriais tas viskas yra užgulta, užspausta? Geras skaitymas, pamokslo klausymas, apmąstyme ir maldoje jungimasis su Dievu nustums šalin tuos mūsų sielą užgulančius dumblus ir padės Dievo malonės šaltinėliui sruventi mūsų širdyse.

Yra knygų, kurios žmogų pajėgia sustiprinti jų sunkiausioj valandoj. Tai veikalai, iš kurių Dievas kalba, iš kurių dvelkia kilni teisybės ir meilės dvasia, kurios stiprina ir palaiko mus. Tai kažkas stipraus ir pagrindinio žmogaus gyvenime. Ne taip, kaip su tomis lengvapėdiškomis.

Pasakojama, kad vienas senas, senas negras buvo pasiųstas į ligoninę. Čia gailestingoji sesuo jam į burną įdėjo termometrą, apie kurį jis neturėjo supratimo. Kai daktaras lankė ligonis, sustojo ir prie jo lovos.

—    Na, tėvuk, tarė jis, ar jau gavai ką valgyti?

—    Čia tokia ponia man davė pačiulpti gabalą stiklo, bose, bet aš vis dar tebesu labai alkanas, — atsiliepė ligonis.

Taip ir su tomis lengvapėdiškomis knygomis — jos kaip stiklelis tam negrui pačiulpti — nepasotina žmogaus dvasios. Tik veikalai, kurie persunkti krikščionybės gaivinančia dvasia, mums atneša daug vidaus stiprybės.

GENEROLAS, NUSIVYLUSI MERGYTĖ IR LAIKRAŠČIAI

Kinų valstybininkas ir mokslininkas dr. Sih, dabar profesoriaująs Seton Hali universitete New Jersey valstybėje, atsivertė į katalikybę ir parašė knygą apie savo pergyvenimus, pavadintą: "Nuo Konfucijaus prie Kristaus", čia jis pasakoja apie vieną iš garsiausių kinų generolų Tsiang Pai-li, žymiausios kinų karinės akademijos prezidentą. Kai tasai generolas dar buvo jaunas berniukas, labai sunkiai susirgo jo motina. Jokie vaistai negelbėjo ir visi šeimos nariai buvo dideliame nusiminime. Iš pasakojimų apie kinų deivę Kuan Yin berniukas buvo girdėjęs, kad desperatiškoje padėtyje ligonį gali išgelbėti didelė mylinčio asmens auka. Taigi jis paslapčia nuėjo į virtuvę, aštriu peiliu nupjovė gabalą raumenų iš savo kairės rankos ir, sumaišęs su vaistažolėmis, išvirė.

Kažkaip jo motina, gėrusi šių "vaistų", išgijo. Kai namiškiai pamatė aprištą jo ranką, išryškėjo visa ta paslaptis.

Žinoma, berniukas klaidingai ruošė tuos "vaistus", tačiau vieno dalyko negalima užginčyti, tai kad jis turėjo didelę meilę savo sergančiai motinai ir nebijojo dėl jos daug aukotis.

Rašytojas Raoul Plus yra pasakęs:

—    Sielos yra laimimos įtikinimais, pavyzdžiais, bet daugiausiai — pasišventimu. —

Jei mūsų broliai tikėjime savo kraują, savo gyvastis pašvenčia dėl Kristaus, tuo labiau mes savo maldas, savo darbą ir pastangas turime tam pašvęsti.

Vienas iš būdų pasišvęsti Bažnyčios gerovei, yra rūpestingai platinti gerą spaudą.

Mes turime giliai įsidėti į galvą tokius įvykius, kaip šis: prieš kiurį laiką Paryžiuje buvo rasta nusižudžiusi 18 metų mergaitė Judita Garnier. Ant stalo buvo padėtas raštelis: "Nusižudžiau, nes įkyrėjo gyventi. Neneškite manęs į bažnyčią".

Tėvai negalėjo suprasti, kodėl tai jaunai mergaitei būtų nusibodęs gyvenimas pačioje jaunystėje. Tik kai jie pasklaido jos knygas, kokias skaitydavo, suprato, kad blogoji spauda jos širdį užnuodijo.

Iš kitos pusės, mes turime daug didvyriškų pavyzdžių, kur žmonės, žinodami spaudos reikšmę, pasišvenčia jos platinimui.

Strasburgo vyskupas Ruch buvo nusistatęs:

—    Kai aš dėl senatvės nebegalėsiu daug dirbti, savo palikusias jėgas aš panaudosiu kelionei po tėvynę, kad galėčiau visur skelbti tą tiesą: spauda yra reikalingesnė už mokyklas, nes ji formuoja viešą opiniją ir yra suaugusių mokykla.

APAŠTALAI TARP RAUDONŲJŲ DARBININKŲ

Vienas Europos laikraščio bendradarbis 1956 m. vasaros pradžioje parašė vokiečių laikraštyje "Muenchener Kirchenzeitung" išsamų straipsnį apie tai, kaip dabar darbuojasi kunigai sukomunistėjusiuose, raudonuose Paryžiaus priemiesčiuose.

Tas laikraštininkas, aplankęs vieną kunigą, savo gyvenimą skyrusį darbininkams laimėti Kristui, atrado jį apsivilkusį paprastais darbininko drabužiais: karišku megztiniu, žaliomis kelnėmis ir apsiavusį sunkiais batais. Taip atrodo ir tūkstančiai kitų darbininkų, kurie dirba didžiųjų fabrikų rajonuose.

Tas kun. Jean de Miribel — gavęs darbą namuose: jis spausdina sveikinimų korteles, daug tūkstančių kasdien. Jo darbo kambarys — nedidelis; čia, šalia spausdinimo mašinos dar yra pora siūbuojančių kėdžių ir pusiau surūdijusi geležinė lova. Kambaryje nėra lango ir šviesa ateina pro praviras kiemo duris.

Tame pat kambaryje gyvena dar vienas eilinis darbininkas, iš Alžirijos, kuris naktimis įmonėje valo lempas. Šis darbininkas turėjo sunkumų rasti butą, ir jį priglaudė kunigas, nepaisydamas, kad ateivis muzulmonas. Kunigą į šias darbininkų misijas prieš trejus metus atsiuntė Paryžiaus kardinolas Feltin, ir nuo to laiko jis gyvena tarp darbininkų, kaip vienas iš jų. Savo pragyvenimą jis užsidirba rankų darbu ir tik sekmadieniais ir kokiose ypatingose aplinkybėse aplanko savo brolius kunigus parapijose. Šiuose rajonuose vargiai ar susidarys vienas procentas lankančių bažnyčią darbininkų. Į bažnytėlę be keletos moterų ir vaikų ateina tik keturi vyrai. Toks atšalimas.

Čia, kaip kard. Suhard rašė, gyventojai jau nebekatalikai. Reikia šventų apaštalų, kad juos būtų galima vėl Kristui laimėti. Tokio pasišventimo reikia ir kun. Miribel. Po darbo jis nekartą svarsto pasaulėžiūrinius klausimus su komunistais. Iš viso Paryžiuje yra 13 tokių darbininkijos kunigų. Jiems vadovauja kun. Frossart. Svarbiausias jų centras yra Senos upės Kilpa, kur mažame plote yra susigrūdusių 500,000 proletarų. Vien Renault fabriko darbininkų ten yra apie 40,000.

Be kitų — šioje srityje darbuojasi kun. Mudry. Jis laukia iš darbo grįžtančių darbininkų, kurie mėgsta įeiti į jo kambarėlį, nors jisai gyvena kaip elgeta, ir čia aptarti pasaulėžiūrinius ir kitokius klausimus. Visokios abejonės sprendžiamos ilgai naktimis iki vėlumos. Tiesa, dauguma Prancūzijos darbininkų yra krikštyti. Būdami mokyklinio amžiaus, jie lankė bažnyčias, bet vėliau — juos patraukė raudonieji.

Negeriau yra ir eilėje kaimų. Pvz. Champagne provincijoje, Othe apylinkėse apie 60% kaimiečių tebėra nepakrykštyti. Dar 1789 ir vėlesnių metų revoliucijos laikotarpyje tos apylinkės bažnytėlė sunaikinta, o raudonieji pareigūnai net kelią nutiesė ta vieta, kur pirma buvo didysis altorius. Čia darbuojasi vienas iš tų pasišventėlių kunigų — Talopp, kuris yra susirūpinęs, kaip pakrikštyti dar nekrikštytų savo 1,300 parapiečių. Jam čia padeda dar du kunigai. Jie stengėsi būti labai arti tų kaimo žmonių. Jie savo rankom padeda statyt naują bažnytėlę, jie padeda ūkininkams laukuose darbymetės metu ir pagelbsti miškuose prisikirsti kuro.

Tas suartina žmones su kunigais, atsiranda daugiau uolesniųjų katalikų ir jau susidaro 5% praktikuojančių.

Sunkiau kitose apylinkėse. Pvz. vienas subedievėjęs turtuolis moka premijas tėvams, kurie nekrikštija vaiko ir jis pašelpia tas mergaites, kurios tuokiasi civiliškai. Bet ir čia daro pažangą tie darbininkijos kunigai.

Tas kunigų-darbininkų sąjūdis atsirado prieš 15 metų. Veikia speciali seminarija, paruošianti kunigus darbininkus. Iš viso visoje Prancūzijoje tokių darbininkiškų kunigų yra 300 ir jie darbuojasi net 40-je diecezijų. Visi tie kunigai paskirstyti į labai mažas, tik iš kelių kunigų susidedančias darbo bendruomenes. Iš viso kunigų Prancūzijoje yra apie 30,000, bet tik vienas procentas iš jų yra pašaukti tose darbininkijos misijose.

Dirbama kiek galima plačiau. Pvz. atsimenama, kad Prancūzijoje iš viso yra apie pusę miliono žmonių, dirbančių viešbučiuose; jų pareigos juos tolina nuo bažnyčios. Pasiekiama gražių laimėjimų apaštalaujant tarp darbininkų. Pvz. ne taip seniai diakono šventimus gavo buvęs socialistas, vienas iš vadovaujančių kairiųjų pareigūnų; karo metu vokiečiai jį buvo išvežę priverstiniems darbams į Vokietiją. Jis dabar ruošiasi būti kunigu, nors jau turi daugiau, kaip 30 metų. Ruošiasi į kunigus taipgi vienas ispanų kilmės kalnų darbininkas. Darbininkų kunigams paruošti skirtoje Potigny seminarijoje yra ir vienas jūrininkas, išplaukiojęs visas jūras. Jam reikės dar keliolika metų mokytis. Ošiančios medžių šakos jam primena jūrą, bet jis nesigundo ir ruošiasi apaštalauti tarp jūrininkų, kai taps kunigu.

Darbininkų kunigų misijos generalinis sekretorius yra Jean Debruyne, kuris pirma savo karjerai buvo pasirinkęs laivyno karininko kelią, bet dabar jis tapo Kristaus kariu. Šie darbininkijos kunigai yra ryžtingi, atsiliepdami į Paryžiaus kardinolo, dabar jau mirusio, Suhard žodžius:

— Prancūzija vėl sukrikščionės, kai ji turės kunigų šventųjų. Pavojus yra didelis ir reikia čia beribio pasišventimo.

VYRAS, KURIS ĮSIMYLĖJO VARGŠUS

Iš Paryžiaus į Jungtines Amerikos Valstybes 1955 m. buvo atvažiavęs prancūzų kunigas tėvas Petras, kuris šiuo metu yra pasidaręs vienas iš pačių garsiausių žmonių Prancūzijoje, o gal ir visame pasaulyje. Jo garsas pasklido dėl jo nepaprastų darbų. Vieną žiemą, kada Paryžiuje spirgino šiurpus šaltis, per radiją pasigirdo tėvo Petro (prancūzai jį vadina Abbė Pierre) balsas:

— Brangieji, gelbėkite! Paskutinę naktį Paryžiaus gatvėse mirtin sušalo 17 žmonių. Šiandien ryto viena moteris pagimdė kūdikį gulėdama ant maišo, kuris buvo patiestas žemėje ant grindų. Paryžiečiai, argi jūs dar galite ramiai miegoti! Gelbėkite. Aptuštinkite savo spintas!

Praslinkus pusei valandos po šios jo radijo kalbos, 10 val. vakaro, nurodytoje vietoje jau buvo pilna privažiavusių automobilių. Tarp jų buvo vienas ministeris, viena filmų žvaigždė, vienas turtuolis. Vien tik tą naktį buvo sušelpta 2,000 vargšų benamių, kurie gavo pavalgyti, drabužių, pastogę, o anksčiau jie nakvojo po tiltais... Tik po vienos tos kalbos tėvas Petras susilaukė 15,000 anklodžių, 1,000 drabužių eilučių, 6,000 apsiaustų, 5,000 porų batų, 6,000 vilnonių šalikų, 1,000 krosnelių (pečiukų), daug krepšių su vaistais, vynu ir dar pusę miliono frankų.

Kariuomenė tam reikalui pavedė savo sunkvežimius, ligoninės įruošė sales nakvynėms, požeminio traukinio linija nenaudojamas stotis atidarė varguomenei prisiglausti, ugniagesiai suorganizavo šiltos sriubos virtuves, o policija prižadėjo neklausinėti dokumentų tų, kurie bus prisiglaudę minėtose vietose. Elegantiškas Rochester viešbutis pasiūlė savo patalpose kun. Petrui įsteigti savąjį biurą. Normandie teatras miesto centre pertraukė savo programą, duodamas nuo scenos tėvui Petrui pasakyti prakalbą. Tačiau didžiausias pasisekimas buvo tas, kad parlamentas, kuris anksčiau atmetė paskolas benamiams, priėmė įstatymą, kuriuo nutariama įrengti 12,000 naujų butų.

Tėvas Petras savo pagalbą vargšams pradėjo kai su būreliu pasišventėlių ėmė rinkti išmestus senus drabužius, o dabar jis įstengia suorganizuoti ištisus naujus kvartalus. Viename Paryžiaus prekių sandėlyje jis įrengė pavyzdinį savo statomą namuką darbininkams, ir lankytojai, paremdami jo planą, stebint pačiam tėvui Petrui, apkabino jo sienas savo aukomis — popieriniais pinigais. Tie jo globojami benamiai nėra kokie valkatos, o skurdūs darbininkai, kurie neįstengia uždirbti tiek, kad galėtų turėti padorų butą. Darbininkų šeimoms tenka pusę savo uždarbio atiduoti už nuomą, ir tai dar kartais jie būna suvaržyti — negauna teisės virti valgyti ar skalbti savo bute. Štai dėl ko tėvo Petro pagalba taip svarbi.

Tėvo Petro pilnas vardas buvo Henrikas Antanas Groues. Jis gimė 1912 m. Lijone, šilko fabrikanto šeimoje. Jis ruošėsi būti jūrininku, tačiau sveikata jam neleido. Besigydydamas jis vienu metu perskaitė šv. Pranciškaus gyvenimą. Viena proga su skautais nuvažiavęs į Romą, jis, atitrūkęs nuo ekskursijos, pasiekė Asyžių. Išvaikščiojo vietas, kur šv. Pranciškus gyveno ir nutarė tapti vienuoliu, "kad ką nors gyvenime padarytų."

Sugrįžęs į namus, jis išprašė iš tėvo savo dalį, išdalino ją per keletą valandų vargšams ir įstojo į kapucinų vienuolyną. Tačiau vėliau įsitikino, kad jo pašaukimas — būti pasauliečiu kunigu.

Nacių okupacijos laikais jis pagelbėjo daugeliui žydų gyvastį išsaugoti. Paties generolo de Gaule sužeistą brolį jis pats pernešė per sieną į Šveicariją. Persekiojamiems padarydavo dokumentus. Ir pats, slapstydamasis pakeitė savo vardą į "tėvas Petras". Einant per sieną jį buvo sugavę italai, ir naciai, bet abu kartu jis pabėgo ir vėliau atsidūrė Alžire, kur gen. de Gaulle jį paskyrė marinų vyr. kapeliono padėjėju.

Po karo jis apsigyveno Paryžiuje. Išsinuomojo apgriuvusį namą, kuris buvo tiek kiauras, kad jeigu lydavo, tai vanduo bėgo per visus augštus iki rūsio. Tame name jis įkūrė jaunimo centrą, su studentais jį atremontavo ir jame visi kartu gyveno.

Kartą kun. Petras buvo pakviestas pas ligonį. Šis buvo skustuvu persipjovęs gyslą. Tai buvo iš kalėjimo paleistas žmogžudys. Pamatęs jo sunkią padėtį, kun. Petras jį parsivedė į tuos savo namus. Paskiau jis iš gatvės parsivedė jauną porą su kūdikiu. Paskiau jau visokie gyvenimo sutremptieji, net ir komunistų redaktoriai, pas jį rado prieglaudos. Tiek daug atsirado tų varguolių, kad nebetilpo namuose ir jis pastatė palapinę kieme. Vis tiek neužteko vietos. Tada jis ėmė jieškoti nenaudojamų sklypų ir juose naujas pastoges statyti.

Jis rinko pamestus sulūžusius automobilius, sunkvežimius, visokiais būdais stengėsi prasimanyti lėšų. Kai valdžia iš jo pareikalavo leidimo tiems darbams, jis iškėlė naujagimių metrikus, sakydamas, kad štai tų benamių leidimas gyventi: jiems reikia pastogę parūpinti. Jį būtų areštavę, bet kunigas — nepatogu, o ypač, kad jis buvo parlamento atstovas.

1951 m. jis sulaukė krizės: nebebuvo lėšų kaip priglaustuosius išlaikyti. Tada jie ir pradėjo rinkti senų drabužių driskanas. Dabar jų tas darbas yra taip išplėstas, kad jie turi 20 sunkvežimių. Surenka driskanas, kaulus, senas odas, seną popierių, seną geležį, butelius ir viską, kas tik galima, ir taip per mėnesį gauna keletą tūkstančių dolerių. Pirmą sunkvežimį tėvas Petras nusipirko, kai dalyvaudamas radijo mįslių sprendime laimėjo keletą tūkstančių.

Vien berinkdami tuos senus drabužius ir kitas liekanas, jie galėjo pastatyti butus dėl 140 šeimų ir 700 bedarbių aprūpinti darbu. Kitus 400 butų suplanavo, kai susilaukė aukų po to atsišaukimo per radiją. Tada atėjo vyriausybės ilgalaikė paskola. Dabar tas neturtėliams butų statymas paplito po kitus Prancūzijos miestus. Garsas apie jo didelius artimo meilės darbus apskriejo visą pasaulį.

LIETUVĖ, AMERIKIETĖS IR RAUPSUOTIEJI

Kartą teko išsikalbėti su vieno augšto Lietuvos valstybininko žmona. Ji nebuvo tikinti. Prisiminusi tremties dienas, ji pasakoja:

— Gyvai prieš mano akis stovi vaizdas, matytas Bavarijoje. Buvo Dievo Kūno šventės išvakarės. Mačiau, kaip vokietės moterys pynė vainikus altorių, bažnyčios papuošimui. Jos buvo tuo darbu taip labai persiėmusios, dirbo taip smagiai, atrodė taip laimingos, kad aš pamaniau — kaip gera žmonėms, kai jie turi tikėjimą, kai nelaimėje gali melstis, kai kentėjime gali žinoti, kad tavo vargas, kantriai pakeltas, nėra beprasmis, — kai atsiskyrime žinai, kad ateis Amžinojo Susivienijimo valanda, kada visuomet pasiliksime kartu su Dievu. Ta vidaus paguoda, tos dvasinės malonės — yra neišsemiamas turtas. —

Tą žinodami, didieji pasišventėliai netik patys džiaugiasi tikėjimo laime, bet daro pastangų nešti tikėjimo šviesą į žmones, kurie jos nepažįsta.

Neišdildomai mano atmintyje pasiliko šis vaizdas: kartą lankiau Karaibų jūros salas. Lėktuvu buvau pasiekęs Jamaiką. Čia atradau vieną lietuvį jėzuitą, dirbantį misijose. Su juo ir dar kitu misionieriumi pasileidome automobiliu po tą misijų salą. Pasiekėme ir raupsuotųjų koloniją. Įeinančius mus pasveikino raupsuotoji moteris, pakeldama rankas, kaip kočėlus — jos pirštai jau buvo nupuvę, ausys nukritusios.

Mačiau žmogų, kurio veidas buvo juodas, papurtęs, skauduliais, šašais padengtas, net ausys ištysusios, ištinusios. Valgyt, nuryt jis beveik negalėjo — taip baisiai raupsai jį buvo suėdę.

Kai prisiminiau, kad nuo tos ligos tikrų vaistų nėra, kad ja susirgusius atskiria nuo artimųjų, uždaro į specialias raupsuotųjų kolonijas, rodėsi baisu ir durų rankeną paliesti, baisu, kai koks uodas ant rankos nutupia, kad tik liga neprikibtų.

Raupsuotųjų virtuvėje atradome suprakaitavusią, bet linksmą vienuolę. Padedama kitų, ji ruošė valgyti raupsuotiesiems. Klausinėjama papasakojo, kad atvykusi iš New Yorko.

—    Ar žino jūsų tėvai, kad dirbate čia pas raupsuotuosius? — paklausiau.

—    Žino, — atsakė ji, — ir jie džiaugiasi mano auka. Ir kita mano sesutė neužilgo atvažiuos į vienuolyną, tarnauti raupsuotiesiems.

Toje kolonijoje buvo gal dešimt amerikiečių seserų beslaugančių raupsuotuosius.

Jos ir dabar ten tebedirba. O galėjo jos pasilikti Amerikos miestuose, gauti po 50 ar daugiau dolerių į savaitę, gražiai rėdytis, skaniai valgyti, vasarą važinėti po kurortus. Ir viso to jos atsižadėjo, kad savo jaunystės metus paskirtų globai tų, kurie atstumti iš žmonių tarpo, globai bjauriausių ligonių — raupsuotųjų.

Tai didžiausioji auka, kokią tik galima įsivaizduoti.

Ir lietuviai ją sugeba padaryti. Štai, mes turime visą eilę savo misionierių Indijoje, Pietų Amerikoje.

Yra lietuvių misionierių net tolimoje Ugnies Žemėje. Kiek daug pasiaukojimo dėl Kristaus! Neužmirškime jų ir kitų. Savo aukomis — remkime misijas. Savo maldomis — stiprinkime misionierius. Pagaliau — patys būkime misionieriais savo šeimoje, savo darbovietėje. Kam galime — įpirškime gerą knygą, gerą laikraštį, svyruojantiems duokime gerą patarimą. Geriausia gi apaštalavimo priemonė — mūsų pačių geras pavyzdys.

5. Kentejimų mokykla

JEI UŽGULA KENTĖJIMAI.

—    Jungtuvių žiedą, kuriuo Kristus susižieduoja su siela, Dangus padaro iš retežių kentėjimų, kantriai pakeltų, — taip poetiškai skelbia prelatas Ullathorne.

—    Tas, kuris nemoka savo sieloje kentėti, neturi tikro patyrimo apie Dievo buvimą ir Jo artumą, — rašo kitas dvasinio gyvenimo mokytojas.

Žmogus įgauna nenugalimą stiprybę, jeigu tuos visus sunkumus, kurių negalima pašalinti, dėl kurių jisai nėra kaltas, priima kaip siųstus iš Dievo ir moka nukęsti dėl Dievo.

Kartą garsųjį jėzuitų ordeno kūrėją Ignacą Loyolą paklausė:

—    Ką darytumei, jeigu Jums praneštų, jog popiežius uždarė Jūsų ordeną?

—    Pašvęsčiau pusvalandį laiko susigyvenimui su Dievo valia.

Kada Chambery senatas pranešė, kad konfiskuota yra visa vysk. sv. Pranciškaus Saleziečio nuosavybė, jisai įlipo į sakyklą, pranešė apie tai ir pridėjo:

—    Tai ženklas, kad Dievas nori, jog aš visiškai atsiduočiau dvasiniams reikalams. —

Vieną dieną, gavėnios metu šv. Pranciškui Saleziečiui buvo pranešta, kad mirė jo tėvas. Tą žinią jis gavo prieš pat pamokslą, kurį turėjo sakyti apie Lozoriaus prikėlimą iš numirusių. Šv. Pranciškus įlipo į sakyklą, pasakė pamokslą ir tik pabaigoje pridėjo:

—    Lipdamas į sakyklą sužinojau, kad mano tėvelis nebegyvas... Prašau Jūsų, pasimelskite už jo sielą, o man leiskite iškeliauti dviems - trims, dienoms, kad nuvykęs atlikčiau jam savo paskutinę pareigą. —

Ir tik dabar šventasis pravirko...

Generolas Castelneau, garsusis prancūzų katalikų akcijos šulas, vienu metu su savo štabu planavo ataką. Staiga atėjo pranešimas, kad jo tretysis sūnus mirė. Užviešpatavo valandėlė tylos, po kurios generolas pratarė:

—    Dirbkime...

Ir toliau tęsė svarbų planavimo darbą.

Marija Antoinette Geuser, patyrusi apie savo brolio, aviatoriaus, mirtį, parašė laišką į karmelitų vienuolyną; laiškas prasidėjo ašaromis, o baigėsi — Aleliuja.

Mokėdami kentėti ir suprasdami, kaip vis dėlto kentėjimas yra žmogaus prigimčiai sunkus, patys pasistenkime kitiems kuo mažiausiai kentėjimų padaryti, būti daugiau jiems paguodos šaltiniu.

Garsusis dvasinio gyvenimo mokytojas tėvas Faberis rašė:

—    Gerumas daug daugiau atvertė nusidėjėlių, kaip mokslas, kaip iškalba, kaip pamokymai; ir visi tie trys pastarieji dalykai neatvertė nieko, jeigu vienu ar kitu būdu į juos neįsimaišė gerumas. —

Gerumas daro visiems didelį įspūdį. Vienas asmuo, atsilankęs į Arsą, kur klebonavo šventasis kunigas Jonas Vianney, pratarė:

—    Tikrai, Dievas yra be galo geras, jeigu jisai padarė, kad Arso klebonas yra taip geras ir šventas.

DYGLIAI KASDIENYBĖS KELYJE

Jeigu mes paklausysime žmonių pasikalbėjimų, tai pastebėsime, kaip daug jie turi savo kentėjimų, savo vargų išsakyti.

Dažnai žmogus jaučiasi nesuprastas pačių savo artimiausių žmonių, dažnai jis pergyvena sunkius įžeidimus iš tų pusės, kuriuos jisai daug kartų nelaimėje pamatė, kuriems pagelbėjo.

Daugeliui atrodo, kad jų namus ypatingai nelaimės lanko ir jo paties asmeniui likimas būna taip atšiaurus.

Tačiau kentėjimai yra numatyti Apvaizdos plane. Jie neduoda mums čia žemėje jaustis pilnai patenkintais ir paskatina ilgėtis ir siekti Dangaus.

Iš kitos pusės, daug kas pareina, kaip mes įvykius vertiname, kaip esame pratę dalykus išsiaiškinti.

Kartą viename Bostono viešbutyje apsigyveno moteris. Šalimais esančiame kambaryje per visą dieną skambėjo pianas ir jai taip labai tas įkyrėjo, įėdė nervus iki gyvo kaulo. Pasišaukė ji viešbučio šeimininką ir susinervinusi jam kalbėjo:

—    Aš visa drebu, vos susilaikau nešaukusi, man darosi bloga... Kažkas per visą dieną tranko piano klavišais gretimame kambaryje. Jeigu nesustabdysite, mano nervai neišlaikys, ir jūs atsakysite už gydymą.

—    Ponia, aš labai norėčiau jums padėti, kad tik galėčiau. Matote, tasai gyventojas ruošiasi savo koncertui. Tai Paderevskis.

—    Iš tikrųjų? — susidomėjo ponia tuo genialiu pianistu.

— Tai jau kas kita.

Ir tą pačią minutę jai visi skausmai ir negerovės pranyko. Ji nusiskubino prie telefono, pakvietė savo kitas drauges pasiklausyti tos garsenybės ir ta ponia... nuostabiai išgijo nuo to nervų priepuolio.

Niekas tame viešbutyje nepasikeitė. Piano triukšmas pasiliko tas pats. Tik dabar kitaip viešnia į jį žiūrėjo, ir tas jai buvo nebe kančia, o džiaugsmas ir laimė.

Didieji žmonės moka ir sunkiausias aplinkybes į gerą palenkti.

Prisiminkime, pavyzdžiui, didįjį "Prarastojo rojaus" autorių Miltoną. Jisai buvo aklas. Prašydavo savo dukterų paskaityti jam knygą, bet jos tingėjo. Net ir rašytojo turimas knygas išmainė jos į pamėgtus kaspinus, tėvui meluodamos, kad knygas kažkas pavogęs. Ir — net ir tokios aplinkybės Miltonui nesukliudė parašyti (padiktuoti), amžiais neužmirštamą kūrinį — "Prarastąjį rojų".

Kartą medžioklėje per klaidą vienas tėvas šovė savo tikram sūnui į veidą ir tasai liko visiškai aklas. Berniukui buvo nepaprastai sunku, bet jisai nenorėjo savo tėvo įskaudinti, niekada jam nepriekaištavo, priešingai, visuomet stengėsi būti linksmas ir laimingas savo tėvo akyvaizdoje. Jo vardas liko atžymėtas amžių knygose. Jisai — Henry Fawcett.

Arba vėl, prisiminkime didįjį rašytoją Walter Scottą. Jo garsas išaugo iš vienos nelaimės: jis susidėjo su keliais verslo bendrininkais, negabiais ir nesumaniais; jie bankrotavo. Galėjo bankrotu prisidengęs ir jisai pabėgti nuo tų, kuriems buvo skolingas. Tačiau Walter Scott pasiryžo išmokėti skolą savo ir savo bendrininkų. Šalia šerifo pareigų, jis dar ėmėsi raštininkauti teisme. Nepaisant to gausaus darbo, jis per keturias savaites parašė knygą "Waverly". Po šios — per trejus metus parašė devynias knygas.

Ir taip, norėdamas išmokėti savo ir draugų skolas, susidariusias iš bankrotavimo, Scottas sukūrė 48 knygas.

Išmintingi ir gabūs žmonės moka ir kentėjimu pasinaudoti, surasti sau įkvėpimo.

Menkutį žmogų kentėjimas triuškina, kaip anglį, o iš tvirtabūdžio, kaip iš titnago, skelia skaidrias dorybių ir kūrybos kibirkštis.

LIGONIAMS IR KENČIANTIESIEMS

Prancūzai turi jautrią širdį ligonių ir kenčiančiųjų atžvilgiu. Netaip seniai jie išleido net specialią knygą — "Pasikalbėjimai su kentėjimu" — kur garsūs rašytojai taria paguodos žodį. Prancūzijos spaudoje plačiai yra žinomas rašytojas A. D. Sertillanges. Jisai ligoniams rašo:

—    Liga yra žmogaus išaugštinimas. Sąnariai, tiesa, menkėja, bet dvasia ligoje auga... Liga, žinoma, apnuodija žmogų, ir vaistai — nuodai, taigi daug yra nuodų, tačiau tame visame yra įskiepijimas, yra priešveika prieš gyvenimo nuodus. —

Ir rašytojas kartoja tuos reikšmingus mintytojo Pascalio žodžius:

—    Gydytojai neišgydys, nes pagaliau vistiek mirsi; tik Dievas tegali padaryti kaip sielą, taip ir kūną, nemariais. —

Primindamas kitos garsenybės — Paul Claudel — žodžius, rašytojas Sertillanges ligonis skatina:

—    Būkite giliomis, augančiomis sielomis, kad ir supančiotame kūne.

Vienas iš žymesniųjų Prancūzijos šių dienų rašytojų yra Francois Mauriac. Tai nuostabiai gilios dvasios katalikas. Jisai prisimena Dievo Apvaizdos mums teikiamą pagalbą ir skelbia apie Žmogaus Sūnų, gydantį kūnus ir sielas:

—    Jam mūsų nereikia, kad išgydytų mūsų kūną, bet Jam reikia mūsų bendradarbiavimo, kad mūsų širdis nesugestų. —

Taigi, ir ligonio vienas iš svarbiausių uždavinių yra žiūrėti, kad širdis būtų išsaugota nuo nuodėmės ligų.

Kita prancūzų garsenybė, rašytojas Andre Maurois, primena reikalą "žmogui išlaikyti širdies pusiausvyrą." Jis iškelia gilią mintį:

—    Jei mes ką perdaug mylime, mes duodame įkaitus mūsų laimei; jei mes nepakankamai mylime, mes patys daromės gyvi numirėliai. —

Taigi svarbu, kad net ir artimųjų meilė būtų pašventinama ir kontroliuojama Dievo meilės, tas mums daug padės ligoje ir kentėjime.

Kas gi drįstų norėti pereiti ašarų pakalnę, neišliejęs nė vienos ašarėlės! Kaip gi mes galime norėti pereiti žemę nesusižeidę į kentėjimų spyglius?! Šventieji mums duoda pavyzdį, kad augštesnės tobulybės pasiekus, net kentėjimai priimami iš Dievo rankų, ir jie darosi net savotiško džiaugsmo šaltiniu.

Šv. Teresėlė Vaikelio Jėzaus maldavo kartą Viešpatį:

—    Duoki man kūno ar širdies kankinystę, ar dar geriau — duoki man abidvi.

Viduramžių Europos mistikas Henrikas Suso teisingai ir gražiai yra išsireiškęs:

—    Kentėti, juk tai tik trumpas kentėjimas; tačiau išlikti kantriam kentėjime bus ilgas džiaugsmas. —

Todėl jau minėtasai rašytojas Sertillanges primena:

—    Mūsų kentėjimų priežastys nėra amžinos; jos praeina, o mes pasiliksime... Patsai gyvenimas (palyginus su amžinybe) yra mažas dalykas ir ne tiek daug svarbos, ar mes jį pereisime juokdamiesi, ar verkdami... —

LIGA IR LAIMĖ

Uolūs ir veiklūs Prancūzijos katalikai savo kenčiantiesiems žmonėms yra be kitų išleidę knygą "Dialogues avec la souffrance" (Pasikalbėjimai su kančia). Čia viena prancūzė rašo:

— Ateina diena, kada ligonį silpnumas paguldo į patalą. Lubos uždengia jam mėlynąjį dangų, pilną žvaigždžių, sienos sukliudo net ir vėją, kad jam nepūstų nuo meilių šalių,

o grindys neleidžia palytėti motiniškosios žemės. Visas namas lyg išskleidžia uždangą prieš akis, aplink širdį. Ligonis dažnai linkęs daugiau žiūrėti į laikrodį, kaip jieškoti savo valandos Danguje. Ligoniui reikia daug ką užmiršti. Jis turi užmiršti kvapą vėjo, kuris ošia pušyne, užmiršti bangų ūžesį pakrantėse, užmiršti smagius žiburius gatvėse naktimis, užmiršti žvaigždes, užmiršti patį gyvenimą. —

Tų žodžių autorė, matyti pati ligonė, klausia — tai ką gi daryti, ar tik iš praeities atsiminimų kurti skurdžias savo ligos gyvenimo dienas?

Ir ji moko pasitenkinti mažais dalykais:

—    Hiacinto žiedas stiklinėje atstos ligoniui visą pavasarį, geltonoji puriena į siaurą ligonio kambarėlį įneš besišypsančią pievų saulę, dobilėlis primins nematomų bitelių dūzgimą, o žibutė — skaidrius šaltinių vandenis. Laikyti lapą savo rankose, stebėti atsirandančias jame aukso ir purpuro spalvas, bei žiūrėti į išsitempusias jo gyslas — tai pergyventi rudenio apsilankymą. —

Autorė ligoniui pataria daugiau domėtis muzika. Tas dabar labiau prieinama, kai kiekvienuose namuose yra radijas ir televizija.

Antrą paguodos šaltinį nurodo — tai skaitymą, knygas. Ji rašo:

—    Tiesa, kurią knygos perduoda, iššauks tavyje neaprašomą laimės jutimą. Kai užversi knygą, jausies atsinaujinusi, lyg būtumei atradusi tylos, vienatvės didžiąsias palaimas. —

Rašytoja Zuzana Fouche sau randa paguodą tame, kad liga leidžia jai pasitraukti nuo pasaulio ir atsiduoti, kitų netrukdomai, savo kūrybos darbui.

Ji netgi skelbia:

—    Tą dieną, kai dėl ligos mano ranka atsisakė vedžioti raides, kai ji jau nebegalėjo išlaikyti knygos virš mano paguldytosios ant pagalvės galvos, aš pasijutau nuvesta naujais keliais, kuriais anksčiau mano mintis atkakliai spyrėsi eiti... Uždaryta ligos nejudrume, aš jungiuosi su tais atsidėjusiais kontemplacijai, kurie nukreipė gyvenimo eigą į esminius augštesniuosius dalykus. —

Kentėjimas su Dievu ir Dievuje žmogaus sielą nuskaidrina, jam atsiskleidžia nauji dvasinio džiaugsmo pergyvenimai. Jau minėta rašytoja Fouche ligonės lovoje rašė:

—    Viešpatie, tai Tau aš turiu būti dėkinga už tą mano širdies praplėtimą... Reikėjo to kentėjimų kalavijo, kad išpjautų tuos kartumus, kurie mane buvo pririšę prie savimeilės uosto... Reikėjo to Tavojo žvilgsnio karščio, kad jisai mane sustiprintų ir duotų jėgos nutraukti ryšius, kurie mane buvo suvaržę, reikėjo sudaužyti vazą, kad išsilaisvintų joje paslėptoji meilė. —

JEI KUNIGĄ ŠAUKIAME PAS LIGONĮ

Daug kartų yra pasitaikę: nueini pas ligonį, nelaimingasis vos alsuoja, guli be sąmonės. Klausi, ar pažįsta, kad čia kunigas, jau nebeatsako. Prašai akimis sumirksėti, jei pažįsta ir turi gailestį, ar įdėjęs savąją ranką į jo ranką prašai paspausti, jei supranta, kas aplinkui darosi. Ligonis jau nebeatsiliepia. Graudu, kad negali net to paskutiniojo patarnavimo pilnai suteikti.

Taigi labai svarbi taisyklė — nepavėluokime kunigą pašaukti. Geriau tris kartus pašaukti kunigą per anksti, negu vieną kartą per vėlai. Katalikui žmogui paskutinieji sakramentai yra didelė paguoda. Namiškiai kartais be reikalo baiminasi, kad ligonio nenugązdinti. Tačiau praktika rodo, kad tikintįjį ligonį sakramentai labai suramina. Jam lyg akmuo nuo krūtinės nukrinta, jis jaučiasi viskam pasiruošęs. Gryna sąžinė juk yra pirmoji ramybės sąlyga. Aprūpinimas sakramentais nei kiek nereiškia, kad ligonis mirs. Daug žmonių yra, kurie daug kartų savo gyvenime priėmė Viatiką (komuniją mirties pavojuje) ir paskutinį patepimą, o gyvena ir dar gyvens.

Šaukiant kunigą geriausia, kad kas iš šeimos artimųjų ateitų į kleboniją, nes kartais reikia duoti nurodymų, kurie asmeniškai geriau perteikti. Tačiau galima pašaukti ir telefonu. Svarbiausia, paduoti tikrą adresą. Kartais ateina kaimynė ir sako:

— Tėve, ateikite pas ligonį. Ten trečias namas nuo "kornerio".

Tų "kornerių" kiekvienam skersgatvy keturi ir labai lengva suklysti. Jei kartais, šaukiant telefonu, atsiliepia kas nors kitas, ne kunigas, tai būtinai patikrinti, ar gerai adresą užrašė. Kartą šios knygos autoriui, parvykus iš bažnyčios pasakė, kad šaukia pas ligonį. Adresą buvo paėmęs ne kunigas. Nuvažiavus į tą vietą, pasirodo, kad — skerdyklos, joksai žmogus negyvena. Su Švenčiausiuoju klausinėtis nepatogu, tačiau bijant, kad ligonis nenumirtų, teko iš telefono būdelės vėl šaukti kleboniją. Vistiek tikro adreso neturėta ir tik po keletos dienų susirado ligonis, gerai, kad nebuvo pavojingai susirgęs.

Toliau — reikia pasakyti visas aplinkybes: ar ligonis silpnas ir reikės paskutinį patepimą duoti, ar jis dar gali priimti Šv. Komuniją.

Kartą dar Lietuvoje šios knygos autorius buvo pakviestas toli į parapijos pakraštį pas ligonį. Važiavome arkliais netoli 10 kilometrų. Per pelkes. Tau ir sutemo. Raiti vyrai su žiburiais rodė kelią. Nuvykus, ligonė pasisakė, kad ji nėra katalikė, bet mirties valandą nori priimti katalikų tikėjimą ir sakramentus. Buvau tada tik ką iš seminarijos išėjęs ir buvo nemažo rūpesčio, kaip ją priimti į Bažnyčią ir paruošti mirčiai per keletą minučių. Jeigu žmonės būtų pasakę išveždami pas ligonę, būtų buvę galima pasitarti su klebonu, pasiimti reikiamas knygas.

Jeigu kunigas neturi automobilio, tai vis dėlto kviečiant jį kur toliau pas ligonį dera parūpinti mašiną. Tramvajais su Švenčiausiu važiuoti negerai, o pačiam kunigui kiekvieną kartą ko nors prisiprašyti vėl sunku. Lengviau, kai tas rūpesnis išsiskirsto ir gauna mašiną tas, kas šaukia prie ligonio.

Kadangi į namus laukiama paties Sutvėrėjo, tai reikia kiek galint namus ir kambarį išvalyti, kad būtų švaru ir tvarkinga. Ir ligonį apvilkti švariais baltiniais, apiprausus pirma, naujai patalą perkloti. Stalą apdengti balta staltiese, ant jo padėti kryžių, dvi žvakes, vandens, šaukštą; jei namie yra — padėti ir švęsto vandens ir septynius vatos gabalėlius (patepti penkiems kūno pajautimams — ausims, akims, nosiai, lūpoms, rankoms — toliau, kojoms ir septintas gabalėlis pačiam kunigui šventą aliejų palietusį pirštą nušluostyti). Kai kurie uždengia veidrodį, jeigu jisai yra prieš stalą, kur bus Šv. Komunija padėta. Tas gerai, bet nebūtina. Kai kurie po staltiese padeda dugnu augštyn apverstą lėkštę, kad būtų mažas pakilimas Švenčiausiam padėti. Tas irgi gerai, bet nebūtinai reikalinga.

Laukiant kunigo — geriausia palikti praviras lauko duris, ar sutikti iš lauko, kad kunigas žinotų į kurį augštą eiti, kad jam nereikėtų klausinėtis. (Kviečiant kunigą jau reikia pasakyti ne tik namo numerį, bet ir kuriame augšte gyvenama ir koks įėjimas — iš pryšakio, ar iš šono, ar per namo užpakalines duris). Ateinantį su Švenčiausiu kunigą geriausia su degančia žvake vesti prie ligonio lovos. Tuo būdu pareiškiama pagarba Švenčiausiam, ir kunigui parodoma, kuriame kambaryje ligonis. Kitaip kunigui tenka žvalgytis, kur eiti, dažnai net suklysti — pataikius ne į tą kambarį. Jei kur gyvena vieni katalikai, labai gražus paprotys, jei yra daugiau žmonių, pagiedoti "Garbinkime Švenčiausiąjį Sakramentą". Lietuvoje dažniausiai su giesmėmis kunigas sutinkamas, bet čia, kai namuose gyvena visokių šeimų, galima ir tyliai. Išpažinties metu pasišalinus, vėliau gerai yra šeimos nariams būti arti, kad reikale galėtų palaikyti lėkštelę su vatos gabaliukais ar teikti kitą patarnavimą. Jei kunigas dar turi eiti pas kitus ligonis su Švenčiausiu, jo nekalbinti, o vėl su žvake išlydėti. Jei atėjo tik pas tą vieną ligonį, gerai yra pasiūlyti rankas nusiplauti ir tam iš anksto turėti paruoštą švarų rankšluostį ir muilą. Paskutiniam patepimui vartotų vatos gabalėlių nevalia liesti rankomis, bet išnešus uždegti arba, dar geriau, su popierių paėmus įmesti į krosnį. Dažniausiai tuo pats kunigas pasirūpina.

APIE KRYŽIŲ IR VILTIS

Vienas iš garsiausių pasaulio karalių buvo Liudvikas XIV. Kartą jisai patyrė, kad vienas iš jo generolų guli mirties patale. Norėdamas pradžiuginti ligonį, karalius jį pakėlė į maršalus ir atnešė jam garbės ženklą — specialią maršalo lazdą.

Naujasis maršalas paėmė ją, pavartė drebančiomis rankomis ir pratarė:

—    Ačiū. Tai labai gražu. Bet gi ta lazda man bus visiškai nereikalinga tai kelionei, į kurią išeinu. —

Padėjo jisai į šalį maršalo lazdą, o į rankas paėmė kryžių. Karštai jį glaudė prie lūpų, bučiuodamas.

Kryžius mums yra paguoda gyvenimo sunkumuose ir jisai yra stiprybė mūsų sunkiausioje valandoje — mirtyje. Ištikimybė Kryžiui yra džiaugsmas jau šitame gyvenime ir didžioji viltis amžinybėje. Tai nuopelnai, kurių niekas negali atimti, nei pati mirtis.

Mes gal atsimename apie tą jaunuolį, kuris vedė nuodėmingą gyvenimą. Kartą jisai susirgo. Labai sunkiai. Nei gydytojai nedavė jam daug vilties, patardami ruoštis mirčiai. Jaunuolis šiuo kartu nuoširdžiai atliko išpažintį, susigraudinęs priėmė sakramentus ir, tiesdamas rankas į kunigą, kalbėjo:

—    Žiūrėkite, tėve, kaip tuščiomis rankomis aš iškeliaunu į amžinybę. —

Net kunigui buvo graudu klausytis jo skundo ir jausti jo susijaudinimą, matant jo širdgėlą, kad jis neturi gerų darbų, kuriais pasipuoštų iškeliaudamas į amžinybę.

Kunigas paėmė kryžių, įspraudė į ligonio rankas ir kalbėjo:

—    Nebėra tuščios tavo rankos. Kristaus nuopelnai yra begaliniai. Glauskis prie Jo. Jis tavęs neapleis. —

Ir ligonis mirė pilnas pasitikėjimo.

Nuostabiai gražus dalykas yra glaustis prie Kristaus. Tik reikia glaustis prie Jo ne vien mirties valandoje, bet ir per visą gyvenimą, kad mirties valandoje, kai grabnyčią mums spraus į stingstančias rankas, nesijaustume, jog tuščiomis iškeliauname į amžinybę.

Gražiai sakoma, kad mūsų amžinojo gyvenimo rūmą statys mums iš tos medžiagos, kurią gyvi būdami gerais darbais į Dangų nusiųsime. Kol laikas, svarbu to nepamiršti. Žmonės apsidraudžia nuo ligos, nuo nelaimių. Turime apdrausti ir savo sielą. Turime atsiminti, kad tai svarbiausia ir pigiausia apdraudos rūšis. Svarbiausia, nes nuo to pareis mūsų visa amžinybė, ir pigiausia, nes nieko nekainuoja, ją gali padaryti pats neturtingiausias, net dar lengviau už tą, kuris prie žemės gėrybių širdį pririšęs.

Kartą markizas de Broc, prancūzų generolas, inspektavo įgulas. Atvykęs į Bresto garnizoną, susitiko vieną iš vadų ir jį paklausė:

—    Kaip jūs pradedate savo dieną?

—    Generole, maldoje jieškodamas Dievo pagalbos, aš dieną pradedu kryžiaus ženklu.

—    To man užtenka, — atsiliepė generolas. — Krikščionis, kuris kalba savo maldas, neapsileis savo pareigose.

Ir mums gyvenimo kovoje, kaip gi svarbu maldoje, j ieškant Dangaus pagalbos, visada pasilikti ištikimiems savo pareigai, savo asmeniškai pareigai ir savo krikščioniškoms pareigoms.

SKAUSMO KONVULSIJOS IR SIELOS ROJUS

Didysis žmonijos geradarys Ozanamas, kuris steigė po visą pasaulį paplitusią šv. Vincento a Paulo draugiją, vienu metu yra pareiškęs:

— Kasdienis mano patyrimas dabartiniam mano subrendusiam amžiui atskleidžia man mano jaunystės tikėjime visą šviesą, mano džiaugsmų pašventinimą, mano skausmuose — paguodą. Komunijoje yra toks neišreiškiamas saldumas ir tikėjimo ašaros turi tokią įsitikinimo jėgą, kad aš vistiek pasirinkčiau tikėjimo kryžių, nors ir visa žemė nuo Dievo atsimestų. —

Tai vienas liudijimas, kaip Dievo malonė per sakramentus padaro žmogų stiprų ir atsparų.

Kartą imperatorius Karolis V paklausė vieną iš savo dvariškių:

—    Kaip jūs įstengiate išlaikyti nekaltumą, gyvendamas palaidoj karališko dvaro aplinkoj?

—    Karaliau, — atsiliepė užklaustasis, — mano vienintelė paslaptis yra — Dievo baimė ir Šv. Komunija.

Pasauly nemažai yra sugedimo reiškinių. Mūsų pamiltoji Amerika, nors duoda puikiausias medžiaginio gyvenimo sąlygas, tačiau čia daug gyventojų — modernių pagonių ir nekatalikų. Augštas katalikų dorovės kodeksas (gyvenimo dėsniai) nėra visų priimti ir todėl, ypač silpnos valios žmogui, nelengva atsilaikyti nenuplaukus pasroviui. Todėl Dievo baimė ir Šv. Komunija — kiekvienam yra geras vaistas ir parama.

Prancūzų mokslo akademijos narys Legouve kartą pasišaukė savo sūnų ir, pasidžiaugęs jo dažna Komunija, jam tarė:

—    Tai yra pati didžiausia žmogaus sielos paguoda. Aš nežinau kitos galingesnės priemonės save sustiprinti, kaip ši mintis: Tu tampi šventove savo Sutvėrėjui. Jeigu vienas tik buvimas su mumis mums mylimo asmens įstengia mus apsaugoti nuo klaidų, kokios gi reikšmės krikščioniškoms sieloms yra kai jos gali pasakyti: "Mano Dievas yra mano svečias, Jis yra mano!" Mano sūnau, aš net mirštančius veidus matau nušvintančius vilties šviesa, kai priima šv. Ostiją. Aš matau iš bažnyčios išeinančius vaikus, jaunas mergaites — nušvitusias tikėjimo šviesa. Aš mačiau, kaip tavo motina, skausmo konvulsijų kankinama, staiga nurimo priėmus Komuniją, šypsodamasi savo kentėjimuose. Man būtų pačiam gėda, jeigu tokie atsiminimai nesužadintų manyje pagarbos Šv. Komunijai. Dalykas, kuris išugdo tokius žmogaus nušvitimus, negali būti kitoks, kaip tik šventas. —

Tai buvo patyrusio tėvo žodžiai savo sūnui. Pasakyti jie buvo dar gal tais laikais, kai dar nebuvo dažnos Komunijos papročio.

Tie visi faktai ir mūsų pačių patyrimas yra mums tvirtas paraginimas — praktikuoti dažną šv. Komunijos priėmimą. Jei jau kada kokios aplinkybės nuo to mus sulaiko, tai priimkime bent dvasinę komuniją, savo širdyje, pasakydami, kad mes tikime esant tikrą Dievą Komunijoje, Jį mylime, Jį kviečiame į savo širdis ir su Juo esame pasiryžę niekad nesiskirti.

Antra — būkime dažnos Komunijos apaštalai. Skatinkime prie to vaikus ir jaunimą mūsų šeimose. Paraginkime mūsų draugus, pažįstamus. Aplankykime ligonius ir pasistenkime sudaryti galimybę jiems Komuniją priimti.

Ypatingai budėkime, kad niekas nemirtų nepasistiprinęs šia Amžinybės Duona. Net ir labai atšalusiuose nuo tikėjimo — liga nutildo aistras, o mirties artumas palenkia persvarstyti ankstyvesnį kelią ir, kaipgi dažnai, net nedidelės, bet nuoširdžios pastangos iš šalies gali laimėti sielą Dievui. Atminkime šv. Teresėlės žodžius:

— Dieviškasis Išganytojas kasdieną nužengia iš Dangaus ne tam, kad pasiliktų auksiniame kielike. Ne, Jis trokšta surasti antrą Dangaus karalystę žemėje — mūsų sielos rojų, kuriame Jis su džiaugsmu pasilieka.

IŠTVERMĖ GYVENIMO ERŠKĖTYNUOSE

Didysis pasaulio muzikas Beethovenas į senatvę pergyveno skaudžią tragediją. Jis ėmė jausti, kad jo klausa pamažu silpsta. Tarėsi su geriausiais ano laiko gydytojais. Berlyno karališkoje bibliotekoje vėliau susidarė ištisa kolekcija klausomųjų ragų, kuriais buvo norima tam didžiam kompozitoriui klausą pagerinti. Tačiau visos pastangos buvo veltui. Beethoveno klausa tiek nusilpo, kad jis nieko nebegirdėdamas su žmonėmis raštu susižinodavo.

Kompozitorius buvo baisiai nusiminęs, bet galutinai ryžto neprarado. Net ir girdėjimo netekęs, jis nemetė kūrybos darbo, ir, sakoma, kad jo vienos iš geriausių kompozicijų kaip tik buvo sukurtos tuo metu, kai jis jau nebegirdėjo.

To kompozitoriaus pavyzdys yra iš dalies įkvėpimu ir kiekvienam iš mūsų: jokie sunkumai, jokie kentėjimai negali būti nepergalima kliūtimi vykdyti Kūrėjo mums skirtą gyvenimo uždavinį.

Kartą vienas vyras sutiko berniuką, kuris nešėsi didelį kiekį pririnktų puikių aviečių. Praeivis tarė berniukui:

—    Samueli, kur tu gavai tokių gražių uogų?

—    O tenai, tuose laukiniuose erškėtynuose, — atsiliepė berniukas.

—    Tai mamytė džiaugsis, pamačiusi tave ateinantį su indu tokių gražių, prinokusių aviečių.

—    Taip, ji džiaugsis. Aš paduosiu jai uogas ir nieko nesakysiu apie tų erškėčių spyglius mano kojose.

Praeivį dar labiau paveikė tie berniuko žodžiai. Jis gėrėjosi tuo puikiu jaunuoliu, kuris savo artimiesiems moka sutelkti tiek skanumynų, pats gi tyliai pakeldamas visus spyglius ir skausmus.

Tai kiekvienam gražus gyvenimo kelias. Gyvenimas dažnai daugeliui yra skausmingas. Ir yra didelės vertės dalyku skleisti paguodą ir džiaugsmą, įstengiant pačiam nesiskųsti, nedejuoti, pačiam randant paguodos ir stiprybės Danguje, žinant kodėl mes kenčiame. Iš kentėjimų mokant sau skinti nuopelnus amžinybėje, o ir kentėjimuose stengiantis kitiems nešti paguodą ir suraminimą.

Tiesa, taip gyventi ašarų pakalnėje, kitiems nešant džiaugsmą, nėra lengva, bet čia mums stiprybės ir jėgos gali priduoti tikėjimas, ir tik tikėjimas. Arizonoje buvo toks atsitikimas: pas vieną krikščionybės platintoją atėjo puikus ūkininkaitis, prašydamas jam parūpinti didesnį kiekį Evangelijų knygų. Tas atėjęs vyras papasakojo šitokią savo gyvenimo istoriją:

— Aš buvau nuvykęs į San Francisco miestą ir besiausdamas išleidau daug pinigų. Po tokios išdykavimų nakties aš ilgai miegojau ir atsibudęs prie savęs pamačiau Evangelijos knygą, šv. Morkaus evangeliją. Piktai ją pagriebęs nuo savo lovos, sviedžiau ant grindų.

Sekantį rytą taipgi padariau tą patį. Tretį rytą atsibudęs, aš vėl pamačiau tą knygą prie savo lovos. Šiuo kartu aš ją pasiėmiau su savimi į artimiausią parką. Praleidau visą dieną ją skaitydamas. Aš lyg girdėjau Dievo Sūnų, sakantį raupsuotajam: "Būk nesuteptas". Aš girdėjau Jį sakant paraližuotajam: "Tavo nuodėmės tau atleistos". Aš girdėjau Jo paguodos žodį našlei. Aš mačiau Jėzų, imantį kūdikėlius ant savo rankų ir juos laiminantį. Aš girdėjau Jį sakantį: "Argi negalėjote pabudėti bent valandėlę". Aš mačiau Jį mirštantį. Tas supurtė mano širdį ir pakeitė mano gyvenimą. Dabar aš esu skirtingas žmogus. Dabar aš praleidžiu nemažai laiko dalindamas tą šv. Morkaus Evangeliją žmonėms. —

KANTRYBĖS KELIU PARODYTI DIEVUI MEILĘ

Kartą žiaurūs heretikai sugavo šv. Domininką, kuris savo pamokslais ir veikimu labai sėkmingai kovojo su jų paklaidomis. Jie paklausė šventojo:

—    Ką darytumei, jei žinotumei, kad mes tave nužudysime?

—    Nieko kito, kaip tik prašyčiau, kad padarytumėte mano kentėjimus ilgus, kad kantrybės keliu turėčiau progą liudyti Dievui savo meilę. —

Kaip gi nuostabiai gilus atsakymas! Ir kaipgi mes turime daug progų savo kentėjimais parodyti, kad Jį mylime. Mes norime bučiuoti ir jo glostančią, ir plakančią ranką.

Nėra pasaulyje žmogaus, kuris nekentėtų. Net tie, kurie mums atrodo augštai iškilę, visko pertekę, kaip gi dažnai jaučiasi taip labai nelaimingi. Jei kiekvienas turime savo kentėjimų, privalome pasirūpinti, kad jie nebūtų beprasmiai. Jungdamiesi savo prislėgimų valandose su Tuo, kurį Kryžius buvo prislėgęs, mes pašventinsime kentėjimus, mes žinosime kodėl kenčiame ir tarpais galėsime nusišypsoti tomis lūpomis, per kurias rieda kančių išspaustos ašaros.

Viena moteris kartą paklausė šventą Benediktą Labre:

—    Ką reikia daryti, kad mylėtume Dievą?

Šventasis atsakė:

—    Reikia turėti tris širdis vienoje: pirmą iš ugnies — Dievo meilei, antrą — kūno širdį — artimo meilei, pagaliau trečią — bronzinę, savo pačių meilei, —

Ugnis degina dulkes ir šiukšles. Tik brangieji metalai išlieka joje dar labiau nuskaidrinti. Taip ir ugninė Dievo meilei skirta širdis sudegins menkavertes šiukšles mūsų sieloje ir ją nuskaidrins, kad ji tyrai atšviestų Dievo paveikslą.

Kūno, žmogiškoji širdis reikalinga tam, kad mylėtume artimą. Kaip gi dažnai žmogus žmogui yra žiaurus. Reikalinga daugiau nuoširdaus žmogiškumo, supratimo ir atjautimo. Jeigu mes galime padaryti kitam šviesesnę minutę, kodėl to neįvykdyti?

Niekada nebūsi tiek laimingas, kaip kitam laimę nešdamas, nes darai gera, o tuo išvengi sąžinės priekaištų ir įgyji nepaprastą pasitenkinimą, kad pasukai broliškos meilės keliu.

Trečioji širdis — dėl mūsų pačių — turi būti bronzinė, kieta. Paprastai, žmogus savęs nenusiskriaudžia. Jisai dažnai net yra linkęs daryti išimtis savo naudai, o artimo ir Dievo meilės sąskaiton. Užtat šventasis pataria, kad mūsų pačių rūpesčiams būtų bronzinė širdis, neperšilta, neperminkšta, nuosaiki ir ištverminga, kuri galėtų reikale gana daug pakelti.

Vienas garsus netikintis — Sintennis — panoro išauklėti našlaitį vaikutį taip, kad jisai niekada negirdėtų nieko apie Dievą. Jį nugabeno į nuošalią vietą, kur jisai turėjo studijuoti, dirbti ir žaisti.

Buvo pastatyti patikimi asmenys, kurie žiūrėjo, kad niekas nei mažiausio dalyko nepasakytų apie Dievą.

Vieną rytą tasai bedievis pastebėjo, kad berniukas sode tiesia rankas į saulę ir išgirdo berniuką kalbant:

—    Kaip graži esi, saule! Aš tave myliu. Tačiau turi būti dar gražesnis Tasai, kuris tave padarė. Jeigu jį pamatysi, pasakyki, kad jį myliu ir nuneški jam mano bučkį. —

Tasai bedievis ėmė klausinėti vaikučio, ką visa tai reiškia. Berniukas atsakė:

—    Jūs nepadarėte saulės. Taigi — turi būti kas nors kitas, kurs ją padarė, ir aš jam siunčiu savo pabučiavimą. —

Kaip tas vaikutis, prieikime išvadą, kad viskas — ir mūsų džiaugsmai ir kentėjimai — ateina iš Dievo, iš Apvaizdos rankų. Mokėkime su kantrybe, atsidavimu ir meile pakelti tai, kas neišvengiama.

VAISTAI KRITIŠKAI VALANDAI

Kartą vienas vaistininkas nusipirko nuo kito vaistinę. Naujasis savininkas buvo tingus. Jis žinojo keletą daugiau naudojamų butelių su vaistais ir iš jų duodavo žmonėms. Jeigu gi pasitaikydavo, kad ūkininkai ateidavo ir prašydavo vaistų, kurių jis neturėjo po ranka, būtinai stengdavosi jis įkalbėti paimti kitus jam žinomesnius vaistus, kaip kamparas, chininas ir panašūs. Dėl to gydytojai murmėjo, žmonės mirė, bet kad tas buvo gerokai seniau ir tolimoj provincijoj, niekas to vaistininko nesudraudė.

Tačiau pasitaikė, kad susirgo paties vaistininko sūnus. Gydytojas žinojo, kad jį galima išgelbėti, bet tam reikėjo labai retų vaistų. Gydytojas buvo tikras, kad senasis vaistininkas jų turėjo, bet kur jie? Dėl savo sūnaus ir tas tingusis pasiryžo pasidarbuoti, pajieškoti. Vaistų būta didelė daugybė. Griozde jis nuo vieno kampo iki kito. Daug sugaišo, o tuo tarpu jo sūnus numirė.

Mes stebimės ir širdy manome, kad negalėjo būti taip paiko vaistininko. Gal ir nebuvo, bet žmonių tokių trumparegių, kurie nežino, kur tikrasis vaistas kritiškai valandai — yra,

oi kiek daug. Didžiausias žmogaus įtempimas ir skaudžiausi kentėjimai paeina iš vidaus pergyvenimų. Vieni nuo to bėgdami bando alkoholiu svaigintis, kiti kitaip užsimiršti, neatsimindami, kad tikrasis vaistas yra grynoje sąžinėje, pasiekiamoje per išpažintį, kad naujų vilčių šviesa yra šventoje Komunijoje, kad giliausias patarimas yra Dievo žodyje — Šventajame Rašte.

Kartą vienas berniukas, prieglaudos mokyklos auklėtinis, buvo paklaustas, kas yra draugas.

— Draugas, — atsakė jis, — yra tai toks, kurs tave labai gerai žino, ir vis tiek tave myli. —

Paprasti, o gilūs žodžiai. Tuo tikruoju mūsų draugu yra Kristus. Jis labai gerai mus žino, pažįsta mūsų silpnybes ir ydas, ir vis tiek mus myli, savo gyvastį dėl mūsų aukoja, klausykloje mums visada atleidžia ir altoriuje mūsų visada laukia.

Kartą vienas teisėjas turėjo spręsti vieno vyro bylą. Ir pasitaikė taip, kad teisėjas ir nusikaltėlis buvo mokslo draugai, mokyklos suolo bičiuliai. Ką teisėjas turėjo daryti? Teisingumui nusikalsti jis negalėjo. Bylą sprendė ir bausmę uždėjo — dvi savaiti kalėjimo arba pabaudos dvidešimt svarų sterlingų. Nusikaltėlis pinigų neturėjo ir jau buvo vedamas į kalėjimą. Tada teisėjas nusiėmė savo uniforminį drabužį, pats sumokėjo bausmę už savo mokslo draugą ir jį pakvietė pas save vakarienės.

Daug kilnesnis yra mūsų amžinasis Teisėjas — Kristus. Jis mūsų bausmę sumokėjo pirma, negu mes į šį pasaulį atėjome. Sumokėjo sunkiausiu būdu: kančia ir mirtimi ant kryžiaus. Jis irgi kviečia mus pasistiprinti valgiu, ne bet kokiuo, o savo paties Švenčiausiu Kūnu ir Krauju. Ir tik reikia, kad mes tuo savo sielos gerovei pasinaudotume ir kad mūsų širdis būtų jam dėkingumo kupina.

Šv. Gregorius pasakoja šitokį nuostabų atsitikimą: graikų tironas Dionyzijus pasmerkė mirtį vyrą, vardu Pytijas. Pasmerktasis prieš mirtį prašėsi vienos malonės: leisti jam nueiti paskutinį kartą atsisveikinti su savo draugais ir artimaisiais bei sutvarkyti visus namų reikalus. Jį užtarė jo draugas Damon, tardamas:

—    Leiski, valdove, jam eiti. Aš pasiliksiu kalėjime, ir jeigu jis negrįš, aš mirsiu už jį.

Tironas buvo taip paveiktas ta gilia draugyste ir savitarpiu pasitikėjimu, kad jis abudu vyru paleido, dovanodamas Pytijui ir tardamas:

—    Tegu aš būsiu trečiasai jūsų taip šventos draugystės tarpe.

Daug daugiau mums dovanoja Kristus. Tik būkime Jam nuoširdūs ir atsidavę draugai. Jis gi mums ištikimas, iki mirties. Ištikimas mums ir mūsų laimėje, ir mūsų kentėjimuose.

STIPRYBĖ KENTĖJIME

Pirmojo Pasaulinio karo metu vienu laiku buvo tiek daug sužeistų, kad Neufomutiers bažnyčia buvo paversta ligonine. Sužeistųjų karių buvo tiek daug, kad nė bažnyčioje nebeliko laisvos vietos. Kaip tik pasitaikė, kad atnešė sužeistą karininką. Jo padėtis buvo pavojinga. Reikėjo greitos operacijos. Nesant kur jo padėti, paguldė jį ant altoriaus. Kadangi buvo pritrukę chloroformo, tai jo operacija žadėjo būti skausminga. Norėdamas nors kiek pataisyti nuotaiką, daktaras pratarė:

—    Turėsi parodyti daug ryžtingumo...

—    Suprantu, daktare, — kalbėjo ligonis. — Jau gi prieš mane kai kas šioje pačioje vietoje aukojosi...

Skausminga buvo operacija, tačiau sužeistasis, įtempęs savo jėgas, laikėsi, gulėdamas su pravira burna, žiūrėdamas savo protingomis akimis, bet nešaukdamas ir nedejuodamas.

Pabaigęs operaciją, jį pagyrė chirurgas:

—    Bravo, kapitone, sveikinu. Jūs parodėte nežmoniškai daug tvirtumo!

Sužeistasis gi tik pakėlė akis į kryžių, kuris buvo viršum tabernakulio, viršum altoriaus, kuris buvo kario kančios vieta, ir tik pratarė:

—    Argi Jis nebuvo kantrus?!

Galbūt niekada gyvenime mums neteks kentėti taip baisios operacijos ir taip baisiose aplinkybėse, bet savo sunkaus skausmo valandoje pakelkime akis į kryžių, kuris viešpatauja ant mūsų kančios altoriaus, ir iš čia semkime jėgos pakelti tą, kas neišvengiama.

Romoje yra Švč. Marijos bažnyčia. Einant iš Pincio gatvės galima užtikti užrašą:

—    Čionai Liuteris atlaikė savo paskutiniąsias mišias.

Kaip šiiurpus užrašas, kaip gili atpuolusio žmogaus tragedija!

Laikykimės stipriai Dievo altorių. Gyvenimo audrose ir kentėjimuose pulkimės prie kryžiaus, kad niekas negalėtų ateityje parodyti, jog čia yra vieta, kur mes paskutinį kartą lenkėme kelius prieš Viešpatį, pirma, negu nuklydome į šunkelius...

Kartą kažkas paklausė šventąjį Benediktą Labre:

—    Ką darytumėte, jei angelas Jums praneštų, kad esate atmestas?

—    Aš vis dar turėčiau viltį.

Kaip sunkios dienos mus beužgultų, vilties niekada nepraraskime.

Šventasis Colombinas įsirašė sekančias eilutes į savo testamentą; jos turėjo būti jo visam gyvenimui vadovaujančiu kelrodžiu:

—    Taip pilnai pasivesti valiai Dievo, Kuris yra manyje ir Kuriame aš esu, kad neparodyčiau jokio susirūpinimo nei išoriniai, nei savo viduje. Į Jo rankas be baimės sudėsiu visas savo pagundas, nusivylimus, pasisekimus ar nelaimes, blogus palinkimus ir ydas. Jo begalinis gerumas ir išmintis patvarkys taip, kad viskas bus didesnei Jo garbei. —

Tas netik mums duos jėgos nesuklupus peržengti gyvenimo slenksčius, netik mus priartins prie Dievo, bet padarys iš mūsų švyturį ir kitiems.

Brevioriuje apie šv. Kotryną iš Sienos yra parašyta:

— Nebuvo tokio, kuris, priartėjęs prie jos, nesijaustų geresniu.

KENTĖJIMO IR MIRTIES GILESNĖ PRASMĖ

Rašytojas Huysmans sunkiai sirgo. Jį kankino liežuvio vėžys. Ligos nebuvo galima sustabdyti, vis apėmė naujas vietas. Gydytojas neturėjo kitų priemonių jam pagelbėti, kaip tik padidinti morfio dozes, kurios užmuša skausmą. Pagaliau ligonis atsisakė ir tos priemonės:

— Savosios sielos išganymui aš noriu pakentėti...

Nebus blogai, jeigu mes panaudosime visas priemones kentėjimui ir skausmui išvengti, sumažinti, tačiau visuomet atsiras ir tokių kentėjimų, ir tokių skausmų, nuo kurių nei vaistų, nei apsaugos priemonių nėra. Kaip didelis yra dalykas mokėti juos visus pakelti didesnei Dievo garbei. Tada kentėjimas virsta galinga atgailos malda.

Kardinolas Antanas Barberini buvo griežtas kapucinas. Netoli nuo savo šeimos rūmų jisai pastatydino Nekaltai Pradėtosios Bažnyčią, kurios rūsyje įrengė keletą koplyčių. Kas įdomiausia, kad tų koplyčių lubos ir sienos yra išpuoštos visokiais ornamentais, sudarytais iš taisyklingai sudėstytų žmogaus kaulų. Tas koplyčias aplankęs ir žiūrėdamas į tūkstančius kaulelių, supranti, kad žmogaus gyvenimas tik akimirkos sušvytėjimas — praeis kiek metų, ir mūsų nebebus.

Patsai kardinolas tą giliai atjautė. Jisai patvarkė, kad ir jį patį palaidotų toje bažnyčioje ir nedėtų kito parašo, kaip tik šį:

—    Hic jacet pulvis, cinis et nihil... Čia guli dulkės, pelenai ir niekas...

Mirties akyvaizda ir gilesnė gyvenimo prasmė dėlto taip daugelį palenkė nedėti perdaug vilčių į šio gyvenimo gėrybes. Kai šventasis Jonas Bosco svarstė apie savo pašaukimą, jo motina jam kalbėjo:

—    Mūsų klebonas minėjo, kad gal aš turėčiau tave atkalbėti nuo kunigystės, kad nepaliktumei manęs senatvėje. Tačiau, nesirūpinki mano ateitimi. Atsiminki sekantį: aš gimiau neturte, gyvenau neturte ir noriai mirsiu neturte. —

Ir ta nuolanki kaimietė pridėjo:

—    Tave užtikrinu, kad jeigu kokiomis aplinkybėmis pasiliktumei dirbti parapijoje (jisai svajojo būti pranciškonu) ir pasidarytumei turtingu, niekados neperžengčiau tavo namų slenksčio, niekados — to nepamirški. —

Žinoma, tuo nenorėtume pasakyti, kad žmonės negali jieškoti patogesnio gyvenimo, tačiau iš kitos pusės labai reikšminga, kad ta motina, nieku kitu žemėje nesirūpindama, tik savo žvilgsnį nukreipusi į amžinuosius dalykus, davė pasauliui tokį sūnų — Joną Bosco, kurio žmonija niekada neužmirš, ir kuris, patsai atsisakydamas nuo gyvenimo prabangos ir patogumų, tūkstančius, gal net milionus, žmonių pakėlė į šviesesnį gyvenimą kaip sielai, taip ir kūnui.

6. Atgailos ir atsiteisimo dvasia

JIS MIRĖ, KAD MES GYVENTUME

Prieš kiek laiko New London mieste buvo statomas laivas. Viskas vyko gerai, tik vienas darbininkas kažkaip apatinėj laivo dalyje užmiršo plaktuką ir jis buvo užkaltas laivo dugne.

Tai atrodė toks mažas dalykas, kad net jeigu darbininkas ir būtų žinojęs, kas nutiko, nebūtų labai rūpinęsis. Tačiau, kai laivas išplaukė į jūras, kai bangos ėmė jį siūbuoti, plaktukas šliaužiojo nuo vieno šono į kitą. Pamažu jis pragraužė taką, pragraužė lentas iki pat plono varinio sluogsnio, kuris dengė laivo dugną. Tik tada buvo pastebėta. Jeigu šis dalykas iš viso nebūtų buvęs pastebėtas, tai plaktukas būtų kiaurai pragraužęs skylę ir kažin, ar laivas nebūtų nuskendęs.

Lygiai žmogaus gyvenime. Mažas netobulumas, maža nuodėmė — rodos, nereikšmingas dalykas, o tačiau, jei nešalinamas, kaip tas užmirštas plaktukas, zulina skylę žmogaus charakteryje, ir jei laiku nebus pastebėtas ir pašalintas, gali atnešti didesnę žalą, negu mes galime manyti.

Škotijos augštumose, vadinamų jakobitų sukilimų metu, generolas Wade buvo pastatęs stambų tiltą uolotoje žemėje. Atrodė, kad tas tiltas amžius stovės. Ir vis dėlto — jis tapo paskelbtas nesaugus. Kas pasidarė? Kalta buvo mažytė beržo sėklelė, kurią vėjas atnešė ties kertiniu akmeniu. Molyje ji išdygo. Iš pradžių augalėlis buvo toks gležnas, kad vaiko rankutės būtų galėjusios lengvai jį išrauti. Bet tai nebuvo padaryta. Niekas į mažą medelį nekreipė dėmesio. O jis augo. Jo šaknys spraudėsi gilyn ir gilyn, išjudino iš vietos pamatinius tilto akmenius, ir tas milžinas tiltas palaipsniui pasidarė nesaugus.

Tai vaizdas to, kas nutinka su žmogumi. Maža kasdienė nuodėmė gali atrodyti menkniekis. O neraunama — ji auga, stiprėja. Jos šaknys ima versti tiltą, kuris mus turi nuvesti į laimingą amžinybę, ir susidaro pavojus, iš anksto nepramatytas, nelauktas ir netikėtas. Svarbu jį kaip greičiau atgailos sakramentu pašalinti, o Dievo malonė užtaisys susidarančius plyšius.

Pasakojama, kad vienas žmogus vaikščiojo jūros pakrante ir taip nelaimingai paslydo, įsprausdamas savo koją į siaurą plyšį, kad niekaip jos negalėjo ištraukti. Bandė visaip, ir vis nesisekė. Jis pamatė pravažiuojantį laivą, šaukė, bet jo neišgirdo. Jis stebėjo laisvai virš jo galvos nardančias žuvėdras, ir galvojo, kaip jis nelaimingas, įkliuvęs čia į tuos jam nenugalimus spąstus. Tuo gi tarpu — artėjo jūros potvynis. Vanduo vis kilo augščiau ir augščiau, kol pasiekė jo burną ir apsėmė jo galvą. Jam pagalbos jau nebebuvo...

Tai šiurpi istorija. Deja, ji kartojasi ir su mumis, įkrintame mes į nuodėmės spąstus. Mes jaučiame, kad lyg tvanas negerovių mus užplūsta, o mes neįstengiame išsigelbėti. Bet jei anam žmogui pagalbos nebuvo, tai mums yra. Gailestingasai Dievas neatstumia nei vieno, kuris tik nuoširdžiai dvasinio išsivadavimo šaukiasi, kurs nori iš nuodėmių pančių ištrūkt į dvasios laisvę.

Kai vagys negali įsilaužti pro duris, dažnai jie atsiveda mažus vaikus, kurie įstengia įlįsti pro kokį langelį ir atidaryti plėšikams įėjimą.

Panašiai, kada piktasis gundytojas negali mūsų sužavėti sunkiomis mirtinomis nuodėmėmis, jis bando pasiųsti mažąsias, kasdienes, kad, apsipratę su šiomis, mes nebetaip jautrūs būtume ir dėl didžiųjų. Štai kodėl yra svarbu būti ryžtingais iš pat pradžių, priešintis, kol dar lengviau įstengi atsispirti.

Yra užsilikęs pasakojimas iš senų laikų, kada Amerikos gyventojai turėjo dar sunkiai grumtis su indėnais. Tada naujai įsikūrusieji baltaveidžiai dažnai savo sodybas apvesdavo augšta tvora, o paskiau ant augšto stulpo pritaisydavo kokios smalos — gerai degamos medžiagos, kurią padegdavo atėjus pavojui ir tai pamatę kaimynai atsiskubindavo gelbėti.

Kartą indėnai netikėtai apsupo vieną sodybą. Jie buvo taip arti, kad įkopti į tą augštą stulpą ir uždegti pavojaus ugnį būtų labai pavojinga, nes, pamatę bekopiantį, indėnai nužudytų. Apgultieji pasiryžo gintis, kiek tik galės. Pagaliau atsirado vienas ryžtingas vyras ir pratarė:

—    Broliai, kas bus, tas. Aš uždegsiu pavojaus ugnį. Ateis draugai mus išvaduoti.

Jam pavyko įkopti į stulpą ir uždegti pavojaus signalą, bet lipant žemyn — indėnai pastebėję jį nukovė. Tačiau atskubėjo kaimynai, nuo indėnų išgelbėjo, o kritusį pasiryžėlį palaidojo, uždėdami parašą antkapyje:

—    Jis mirė dėl mūsų.

Mes turime irgi Geradarį, kuris mirė dėl mūsų, tai Išganytojas. Juo pasitikėkime, Jo šaukimės, nes Jis mirė tam, kad mes amžinai gyventume.

NUODĖMIŲ MUSĖS IR ŠIRŠĖS

Kartą vienas daktaras, medicinos profesorius, ėjo su studentais per ligoninę. Sustojo su jais vieno didelio kambario viduryje ir, rodydamas nelaiminguosius, prabilo:

—    Pažiūrėkite iš tolo. Kuris iš jų sunkiausiai serga?

Studentai nedrįso spėti. Bet profesorius toliau kalbėjo:

—    Kritiškiausia padėtis ana to, kurio veidu rėpliojo musės. Kai ligonis su tokiu abejingumu leidžia, kad musės rėpliotų jo veidu, ženklas, kad mirtis jau arti.—

Argi ne panašiai ir dvasiniame gyvenime? Kas leidžia, kad jo širdyje, kad jo sielos veidu rėpliotų nuodėmių musės ir širšės, tas darosi panašus į dvasios lavoną. Pasitaiko žmogui suklupti, bet svarbu greit pakilti ir toliau žygiuoti jau tiesiu keliu.

Svarbu, kad mūsų akys ir viltys vis būtų nukreiptos į Dievą.

Vienuolė, Šv. Trejybės Sesuo Izabelė dažnai atsidūsėdavo:

—    Viešpatie, padaryki, kad mano tikėjimas visada būtų budrus.

Sofija Claye, kuri didelę savo gyvenimo dalį pašventė tam, kad darytų atsiteisimą Viešpačiui už žmonių nuodėmes, kartą pasakė:

—    Sunku man būtų ir išreikšti, kaip aš, pagal šventąjį apaštalo patarimą, jaučiuosi Dievo bažnyčia. Dievas manyje labiau gyvena, kaip aš pati. —

Mes esame gyvoji Dievo Bažnyčia ir didysis mokslininkas šv. Tomas Akvinietis giliai pasakė:

—    Daugelis įieško Dievo visokiuose daiktuose, dūsauja — Jo, ilgisi... lyg Jisai būtų kur toli nuo jų. Argi apaštalas nėra pasakęs, kad esame gyvojo Dievo bažnyčia, nes mūsų siela yra Dievo buveinė, kur Jisai nuolat pasilieka. —

Svarbu tik, kad mes to Didžiojo mūsų sielos svečio nuodėme neatstumtume ir neįžeistume.

Ką reiškia pajautimas Dievo buvimo mumyse, ką reiškia bendravimas su Dievu, ką reiškia buvimas malonės stovyje, gerai pavaizduoja žodžiai, kuriuos Viešpats pasakęs šv. Teresei:

—    Jei galėtumei matyti sielą malonės stovyje, tas vaizdas tau būtų taip skaidrus, kad neįstengtumei jo pakelti, mirtumei iš susijaudinimo. —

Apie šv. Kotryną skaitome, kad 1435 metų Kalėdų naktį, kai meldėsi savo vienuolyno bažnyčioje, ji pamačiusi Mariją su Kūdikėliu. Marija prisiartinusi prie šventosios ir padėjusi Jį ant jos rankų. Šv. Kotryna priglaudusi Jį prie širdies, prie savo skruostų ir prie savo lūpų. Regėjimas greit išnykęs, bet nuo to laiko šventosios lūpos ir veidai įgavę neišpasakytą grožį.

Siela, kuri gyvena Dievo malonės stovyje, liečia, sakytume, myluoja Dievą ir ji atsispindi tokiu taurumu ir grožiu, kuris primena mums Dangaus skaidrųjį džiaugsmą ir laimę.

Didysis jėzuitų ordeno įkūrėjas šv. Ignacas Loyola sako, kad yra trys laipsniai, kuriais mes parodome savo prielankumą Dievui:

1.    Mylėti Jį taip, kad niekada nesutiktume padaryti mirtinos nuodėmės.

2.    Mylėti tiek, kad niekada nesutiktume padaryti kasdienės nuodėmės.

3.    Mylėti taip, kad mums, kartu su Jėzumi Nukryžiuotu, būtų nesunku pakelti mūsų kasdienio gyvenimo kryžius.

Ar mes jau pasiekėme bent vieną iš tų meilės laipsnių?

MAGDALENOS IR SŪNAUS PALAIDŪNO KELIU

Mokslininkas Gfoerer, racionalistas, kuris skelbėsi tetikįs tam, ką grynu protu pasiekiąs, ilgai studijavo pirmuosius krikščionių šaltinius. Ir liko kataliku. Atsivertęs jisai kalbėjo:

— Jeigu aš nepatikėčiau šiems dokumentams, neturėčiau teisės nei vieno istorinio fakto priimti, kaip tikro, nes nei vienas iš jų neturi taip stiprių tikrumo įrodymų, kaip Kristaus prisikėlimas. —

Apaštalai Kristaus kančios metu buvo žmogiškos silpnybės pagauti. Suimant visi pasišalino, o Petras ir išsigynė. Prie Kryžiaus iš jų tebuvo tik vienas Jonas. Laidojo Kristaus kūną pašaliečiai — Juozapas ir Nikodemas. Bet vėliau apaštalai su neišpasakytu ryžtingumu skelbė Kristaus Evangeliją. Kankinių mirtimis mirė už Kristų. Kas gi juos pakeitė? — Mokytojo Prisikėlimas.

Mes prisimename pirmųjų amžių rašytojo Tertulijono žodžius:

— Kristaus prisikėlimo kopija turi būti atsivertęs nusidėjėlis. —

Viešpats buvo padėtas į grabą ne tam, kad tenai pasiliktų. Ir mes esame nublokšti į nuodėmės grabą, ne tam, kad trūnytume.

Kelias į nesibaigiančią laimę yra dvejopas. Vienas — angelų, kitas — Magdalenos, atgailotojos ir sūnaus palaidūno, į tėvo namus sugrįžusio. Nekartą, rodos, žmogus turi atsidaužti į patį gyvenimo purvynų dugną, kad imtų kilti į viršų. Jis, tik pažinęs visą deginančią nupuolimo kančią, pradeda jieškoti vaistų, tekančių iš Kristaus žaizdų. Tik iš bado ragavęs kiaulių ėdalo, jis pasiryžta grįžti į tėvo namus. Tik pajutęs, kaip baisiai slegia tas nuodėmių akmuo ant jo dvasios kapo, ima jieškoti būdų jį nuristi.

Istorikas pasakoja, kad Indijoje buvusi puslaukinė tautelė, kurios nariai tikėjo, kad skaisčiaveidžiai europiečiai yra saulės sūnūs ir jie nemiršta. Todėl europiečių labai bijojo ir prieš juos ginklo kelti nedrįso. Bet kartą nutarė įsitikinti. Paėmę vieną europietį, nešė tą baltaveidį triumfališkai, sveikino tūkstančius kartų. Paskiau įmetė į upę ir laikė po vandeniu, kad būtų galėjęs prigerti 10 kartų. Ištraukę atsiprašinėjo, sakydami tik norėję įsitikinti, ar jis nemirtingas. Europietis nieko neatsakė. Buvo nebegyvas. Tris dienas jį pagarbiai laikė, kol pamatė, kad jisai jau ima gesti ir įsitikino, kad nėra nemirtingas. Tada su visa galybe puolė europiečius.

Nevienas esame įsitikinę, kad mūsų kai kurios ydos nenugalimos. Bet tik užpulkime pačią stipriausią. Pamatysime, kad ji nėra nenugalima. Ir kitos tada mūsų atakai pasiduos.

IR PATYS PASIŠVĘSTI, IR KITUS LAIMĖTI

Yra pasakojama, kad senais laikais, kai dar buvo vykdomi Kryžiaus karai, vienas valdovas, grįžtąs iš nelaisvės, buvo priešų uždarytas į kalėjimą. Niekas nežinojo, kur jį nudėjo. Dingo, ir tiek.

Tačiau tas valdovas turėjęs gerą ištikimą tarną. Tas pasiryžęs visas pastangas padėti, kad tik savo valdovą surastų. Jis išėjęs vaikščioti po visą įtartinąjį kraštą ir sustodamas prie kiekvieno kalėjimo durų vis dainavęs karaliaus pamėgtąsias dainas. Daug jam tekę vaikščioti, daug laiko pašvęsti ir kelio padaryti. Pagaliau jo daina radusi atgarsį. Jis padainavęs kaip tik ties tuo kalėjimu, kur buvęs laikomas jo valdovas. Šis išgirdęs, klausęsis sujaudintas. Sujaudinti tapę ir jį kalinusieji ir pagaliau išleidę.

Gal tai tik taip gražus pasakojimas, bet jis mus gali pamokyti viena, kad ir mes turime atskubėti kitiems į pagalbą, ir tai svarbiausia — gelbėdami jų sielas, perteikdami joms Kristaus meilės dainas, kurios galėtų juos gaivinti, stiprinti ir vaduoti iš dvasios vergijos nuodėmės pančių.

Norvegų poetas Bjornsen kartą buvo paklaustas, koksai atsitikimas jo gyvenime jam atnešęs daugiausiai pasitenkinimo. Jis papasakojo vieną įvykį, kaip jis kartą sukėlė Norvegijos parlamento narių nepasitenkinimą. Kai kurie to parlamento nariai atėjo net prie jo namų, buvusių netoli sostinės, ir įtūžę iškūlė poeto namų langus. Tada jie nuėjo tolyn, giedodami norvegų tautos himną: "Taip, mes mylime šią mūsų žemę".

Bjornseną tai net prajuokino: juk jis buvo to himno autorius. Jie išmalė jo langus, o vis dėlto dainavo jo sukurtą himną.

Kaipgi iš dalies mūsų elgesys panašus į tų parlamento narių. Mes tiek daug kartų mūsų Viešpatį Jėzų įskaudiname, įžeidžiame, o tuo pačiu kartu naudojamės Jo atneštomis malonėmis, turime patogų gyvenimą prieglobstyje krikščioniškos kultūros, iš Jo kilusios.

Tas faktas turi mus paskatinti apsigalvoti, kad mes ir savo siela būtume atsidavę Kristui ir kitų sielas Jam stengtumės laimėti. Tai mūsų gyvenimo didžiausias uždavinys.

Mūsų rūpestis savosios sielos išganymu ir mūsų apaštalavimas kitų sielų atžvilgiu bus tuo sėkmingesnis, kuo mūsų ryšys su Kristumi bus nuoširdesnis, kada mes būsime ne vien tik elgetautojai sau malonių iš Jo, bet dėkingi Jo garbės skleidėjai, savo atsidėkojimą Išganytojui reikšdami ne vien maldos atodūsiais, bet ir apaštalavimo darbais, degdami savosios ir kitų sielų meile.

Kartą telefono būdelėje stovėjo žmogus, kuris norėjo pasikalbėti su savo pažįstamu. Iššaukęs jo numerį jis bandė ką sakyti, bet niekaip neįstengė sugauti atsakymo. Jis tik kartojo:

—    Aš negaliu girdėti Jūsų, aš negaliu girdėti.

Antrasis žmogus, kuris girdėjo per telefoną ne tik to vyro balsą, bet ir triukšmą iš gatvės, jam primygtinai kartojo:

—    Jeigu tu uždarytumei būdelės duris, tu tikrai galėtumei mane girdėti.

Tas vaizdas kaipgi panašus į žmogaus gyvenimą. Mes bandome kreiptis į Dievą, siųsti Jam savo maldos žodžius, ir kaip dažnai nesijaučiame girdį Jo žodžių, o tai dažniausiai dėl to, kad mūsų durys į triukšmaujantį pasaulį — perdaug praviros, gatvės triukšmas mumyse užstelbia Dievo balsą, kuris mums yra būtinas dvasinės gyvybės pradas.

Mūsų pačių pasivedimas Dievui, uždarymas sielos durelių kasdieniam pasaulio triukšmui ir jų atvėrimas Dievo balsui, apaštalavimo dvasia — bus mūsų pačių tikrasai kelias į išganymą ir sėkmingas kitiems talkinimas toje kelionėje į amžinybę.

KRISTUS AUGŠČIAU VISKO

Olandijos mieste Hagoje yra tarptautinis teismas ir taikos rūmai. Juose prieš kiek laiko buvo iškilmingai pastatyta Kristaus statula.

Olandijos karalienė Vilhelmina vienai Argentinos damai įteikė tos statulos paveikslą su parašu:

— Kristus augščiau visko.

Tai gili mintis. Jei mes norime statyti taikos rūmą, turime iškelti šūkį — Kristus augščiau visko.

Jeigu mes, visi žmonės, mylėsime Dievą, mes negalėsime nekęsti nei žmogaus, kuris yra Dievo paveikslan sutvertas, o jeigu bus žmonių tarpusavė meilė, tai nebebus nei karų.

Niekas gal taip gerai pasaulio karinių reikalų nežinojo, kaip Jungtinių Amerikos Valstybių generalinio štabo viršininkas Omar Bradley. O jisai vienoje savo kalboje išreiškė labai stiprų dvasinių dalykų ilgesį. Jisai pažymėjo:

—    Mes turime perdaug mokslo žmonių, o per maža Dievo žmonių. Mes susekėme atomo paslaptis, bet nusigręžėme nuo pamokslo nuo kalno. Žmogus aklai klajoja dvasinėje tamsoje, žaizdamas gyvybės ir mirties paslaptimis. Mes daugiau žinome apie mirtį, kaip apie gyvenimą, daugiau apie karą, negu apie taiką. —

Panašius ilgesius aptinkame ir diplomatų pasaulyje. Štai, vienu iš ryškiausių Europos politinio gyvenimo figūrų yra prancūzų atkaklus kovotojas dėl laisvės generolas De Gaulle. Jisai turėjo gerą talkininkę savo politiniame darbe ir laisvės kovoje — sekretorę Elzbietą Miribel. Gabi, gražios išvaizdos, moderniška — ji ir cigaretę užtraukdavo ir kokteilio paragaudavo ir buvo gera Sambos šokėja. Ir... ši mergaitė, palikusi pasaulį ir geras viltis teikiančią karjerą, įstojo į vieną iš pačių sunkiausių — karmeličių vienuolyną, Prancūzijoje, Nogent-sur-Marne vietovėje.

Atsisveikindama su pasauliu, ji kalbėjo:

—    Aš tik dabar pradėsiu savo tikrąjį gyvenimą gyventi. —

Savo gi buvusiam šefui, generolui De Gaulle, ji pažadėjo ir už vienuolyno mūrų už jo sąjūdį melstis.

Ir ta, politinio gyvenimo širdyje eilę metų besidarbavusi, jauna diplomatė įvertina, kad gilesnis dvasinis gyvenimas ir malda yra ne tik asmeninis džiaugsmas, bet ir pasaulio sustiprinimas ir viltis.

Antro Pasaulinio karo metu viena motina savo sūnui įteikė gana stambų medalikėlį išeinant į frontą. Nebuvo jisai labai religingas, lyg gėdijosi ant kaklo nešioti, bet drauge nenorėjo paniekinti ir pamaldžios motinėlės dovanos, tai tą medalikėlį įsiuvo į savo kepurę — ir išpildys motinos norą, ir niekas medalikėlio nematys.

Pasitaikė, kad susišaudymų metu priešo kulka pataikė į to kario galvą ir, atsidaužusi į medalikėlį, nukrito nenužudžiusi jo. Dabar tik jisai suprato nuostabią Apvaizdos globą per tą medalikėlį ir su juo susietas motinos maldas.

Mūsų maldos, atsižadėjimo ir artimo meilės darbai tam paaukoti tepermaldauja įžeidžiamą Dievišką Širdį ir teprašo taikos.

DIEVIŠKOJI AMNESTIJA

Kartą aršus bedieviškos minties skleidėjas Robert Ingersoll laikė paskaitą. Įsikarščiavęs jis sušuko:

—    Aš duosiu Dievui penkias minutes — tegu mane nutrenkia, jeigu aš sakau netiesą.

Jis laikė rankoje laikrodį ir laukė. Sekundės taksėjo, bėgo minutės. Kai praėjo puspenktos minutės, kai kurios moterys beveik alpo. Suprantama, nieko neįvyko.

Kai apie tą įvykį buvo pranešta dr. Parkeriui, tasai žymus kalbėtojas prabilo:

—    Vargšas žmogus, argi jisai tikėjosi per penkias minutes išsemti Dievo kantrybę...

Kai mes pagalvojame apie savo pačių gyvenimą, argi neturime pasakyti, kaip dažnai ir mes patys bandome Dievo kantrybę savo netinkamu gyvenimu. Bet Dievas, kaip ir ano bedievio, mūsų nenutrenkia. Duoda mums progą patirti nuodėmės sunkumą, jos slegiančius padarinius ir vis mums dar palieka laiko pasitaisyti. Kaip gi mes išmintingi būtume, jei tą Dievo amnestiją geram sunaudotume!

Iš kitos pusės — gyvenimas mums patiekia ir nuostabių ištikimybės pavyzdžių. Štai, pereito šimtmečio pradžioje, kai Napoleono kariai žygiavo į Rusiją, jie pasiekė vieną nedidelį kaimelį, kurs buvo tuščias. Visi gyventojai buvo pabėgę. Tebuvo likęs tik vienas kaimietis, kuris atrodė esąs medžių kirtėjas, nes už diržo turėjo kirvį.

Ant rusų įsiutęs prancūzų karininkas įsakė savo kariams tą kaimietį sušaudyti. Kariai jau ištiesė savo šautuvų vamzdžius į vyrą, tačiau jisai laikėsi taip nuostabiai ramiai, kad karininkui tai padarė nepaprastą įspūdį. Jis tam kaliniui dovanojo gyvybę, bet visgi nutarė palikti jam ženklą.

Prancūzai įkaitino iki raudonumo geležį, priėjo prie jo rankos ir paliko ženklą.

—    Ką tai reiškia? — paklausė kaimietis.

—    Tai raidė "N" ir tai reiškia, kad tu priklausai Napoleonui. —

Karių neteisingai kankinamas vyras buvo įsikarščiavęs. Jis nusisuko nuo jų, padėjo savo ranką ant kieto daikto, išsitraukė kirvį ir nukirto tą vietą, kur buvo išdeginta raidė "N", tardamas:

—    Dabar manyje nėra nei mažos vietelės, kuri nepriklausytų mano tėvynei. —

Šitoks kaimiečio žygis yra kraštutiniškas. Save žaloti neleidžiama, bet kas jame pagirtina — tai ryžtingas ištikimumas.

Šis įvykis gali mums daug ką reikšti mūsų ištikimumui ugdyti savo dangiškai tėvynei. Mumyse, mūsų dvasios kūne, gali atsirasti dalykų, kurie mus perdaug padaro priklausomais žemei, kurie mums gali būti kliūtimi siekiant vienybės su Dievu amžinybėje. Ir to ryžtingo kaimiečio pavyzdys mus pamoko drąsiai iškirsti tą vietą sieloje, kad mes būtume visu kūnu, visa siela atsidavę Tam, Kuris mums pasiaukojo iki mirties ant kryžiaus.

Iš kitos gi pusės, veržiantis į tobulybę, reikia suprasti, kad mūsų dvasios, mūsų būdo šlifavimas, kultivavimas reikalauja ir atsidėjimo, ir laiko. Gal girdėjote apie aną kinų daržininką. Rūpestingai išdirbęs žemę ir išbarstęs sėkleles, jis dažnai bėgdavo žiūrėti, kaip greitai tie diegai kalasi ir lenda iš žemės. Jis norėjo, kad tik greičiau susilauktų daržovių. Nepatyrusiam jam atrodė, kad diegams persunku veržtis iš žemės, ir jis vieną dieną ėmė po truputį patraukti augštyn. Jie tą dieną atrodė lyg daugiau paaugę, lyg didesni, ir kinas džiaugėsi. Deja, kitą dieną jis juos atrado nuvytusius.

Taip ir dangiškos malonių rasos laistomi mes augame pamažu, bet jeigu tik esame gyvi dvasioje ir augame, tai išaugsime, tik reikia nuolatinių pastangų ir kantrybės, o jau Dievas mums padės.

Ryžtingos, kad ir ne taip skubios pastangos, gali atsiekti didelių rezultatų.

Vienas švento gyvenimo mokytojas yra pasakęs:

— Jeigu mes per metus laiko nusikratytume nors vienos ydos, per kiek metų taptume šventi. —

AR REIKIA, KAD MUS ATSIKLAUPĘ PRAŠYTŲ...

Arti mirties bebūdamas vienas vyras tarė į savo brolį:

—    O, brolau, kodėl tu manęs labiau nespaudei dėl mano sielos reikalų?!

—    Kaipgi, — atsiliepė brolis, — aš apie tai tau kalbėjau keletą kartų.

—    Kalbėjai, tiesa, ir tavęs kaltinti negalima, — vėl tyliai šnekėjo ligonis, — bet tu buvai taip ramus dėl šio reikalo. Dabar aš norėčiau, kad būtumei prašęs mane ant kelių arba kad būtumei paėmęs mane už sprando ir stipriai supurtęs, nes aš buvau nerūpestingas ir taip besnausdamas vos paties pragaro nepasiekiau... —

Ak, ir mums daug kas primena mūsų išganymo reikalus. Iš pradžių mokė tėvai, paskiau girdėjome priminimus bažnyčioje, atrandame juos ir gerame laikraštyje ar knygoje. Bet kaip dažnai tuos priminimus negirdomis, lyg snausdami, praleidžiame. Argi reikia, kad mus kas ant kelių suklupęs prašytų, ar imtų už sprando purtyti? Juk tai mūsų pačių amžinybės reikalas, pats svarbiausias, koks tiktai būti begali, ir reikiamą dėmesį jam būtinai privalome skirti.

Graži istorija pasakojama apie Sir Bartle Frere, britų džentelmeną, kuris pirma buvo Bombėjaus gubernatorius Indijoje, vėliau gi — Cape kolonijos gubernatorius Afrikoje. Kartą jis buvo iškeliavęs, ir jo, sugrįžtančio, atėjo į stotį susitikti jo žmona su tarnaite. Tarnaitė buvo dar neseniai paimta ir to vyro niekada nebuvo mačiusi. Kai jos atvyko į geležinkelio stotį, brite ir sako tarnaitei:

—    Dabar eikite jūs atsivesti mūsų poną — Sir Bartle.

—    Bet kaip gi aš jį atpažinsiu? — paklausė ši.

—    O, — atsiliepė ponia, — tik pasidairyki augšto vyro, kuris kam nors padeda. —

Ir tas ženklas buvo pakankamas. Kai tarnaitė nuėjo jieškoti, ji tikrai pamatė augštą vyrą, kuris senutei moteriai padėjo išlipti iš vagono. Ir ji neapsiriko — tai buvo jos šeimininkas.

Gero darymas buvo suaugęs su tuo vyru, kaip tai turi būti ir su kiekvienu krikščioniu. Geri darbai tai artimo meilės žiedai, o jie išdygsta tik toje širdyje, kuri yra gaivinama nuolatinės Dievo meilės srovės. Šis gi kelias ir yra didysis rinkime nuopelnų mūsų laimingajai amžinybei pelnyti.

Kartą, karo metu, amerikiečių karių dalinys įžygiavo į nedidelį prancūzų kaimelį, iš kurio tik ką buvo išstumtas priešas. Nedaugelis tame kaimelyje tepasilikusių gyventojų džiaugsmo ekstazėje išbėgo amerikiečių pasveikinti. Jie dainavo, šoko, verkė iš džiaugsmo artėjant amerikiečiams.

—    Mums malonu, kad galėjome išgelbėti tuos žmones, — prasitarė vienas jaunas amerikiečių karininkas, — tačiau kogi jie čia taip kraustosi iš proto dėl to?

—    Ach, pone, — atsiliepė sena moteris, girdėjusi jo tuos žodžius, — Jūs taip šnekate, nes nežinote iš kokios priespaudos mus išvadavote...

Jeigu mes kartais gyvenime esame gal kiek pernelyg abejingi, tai todėl, kad nepagalvojame, iš kokios priespaudos pats Kristus mus išvaduos, kaip kilnų mokslą Jis mums atnešė, kiek daug krikščionybė yra palaimingos įtakos turėjusi tautas ir žmones perauklėdama. Mes to reikiamai nepagalvojame ir mumyse gal dėl to nėra to dėkingumo karščio ir užsidegimo bei atsidėjimo Viešpaties reikalui.

IŠGIRSTI BALSĄ, IR TAI DABAR

Kartą senovės Graikijoje Philidas į savo namus pakvietė Spartos valdovus ir karių vadus iškilmingai vakarienei. Jis jiems pažadėjo puikią puotą, su daugybe gražių moterų iš Tebų miesto.

Svečiai, įšilę nuo vyno taurių, laukė pasirodant moterų. Tuo tarpu atskubėjo iš Atėnų pasiuntinys, kuris atnešė vyriausiam valdovui, vardu Archias, laišką, ir prašė jį greit paskaityti, nes tai svarbus reikalas. Tačiau prisigėręs valdovas prabilo:

— Dabar ne laikas mus gaišinti įvairiais reikalais. Tuos dalykus svarstysime rytoj. —

Deja, tas "rytoj" jau nebeatėjo: Pleopidas, drauge su savo draugais, persirengę moterimis, įsiveržė į salę, kiekvienas išsitraukė paslėptą kardą ir išskerdė kaip patį valdovą, taip ir Spartos augštesniuosius pareigūnus, kurie net nespėjo nuo puotos stalų pakilti.

Dievulis gal ne kartą per mūsų angelą sargą, per mūsų sąžinės balsą siunčia mums perspėjimą, ir vargas mums, jei mes atsakysime — rytoj, nes rytojus nėra tikra mūsų nuosavybė. Jis gali būti jau nebe mūsų...

Vienas kunigas kartą ruošėsi pasakyti pamokslą tema: "Dabar yra laikas jieškoti išganymo". Bemąstydamas, besvarstydamas jis užsnūdęs ir susapnavęs, kad jisai patekęs į patį pragarą, tarp piktųjų dvasių, kurios kaip tik tuo metu buvusios susirinkusios pasitarti, kaip sėkmingiau suvedžioti žmones.

Vienas iš kipšų atsistojęs ir taręs:

—    Aš eisiu į žemę ir pasakysiu, kad Šv. Raštas tai tik pasakos, kad jis nėra dieviškojo apreiškimo balsas. —

—    Ne, tai mažai padės, — prabilo kitas. — Leiskite man eiti. Aš nuvyksiu ir imsiu skelbti, kad nėra nei Dievo, nei Išganytojo, nei paties pragaro. —

Tačiau jam pabaigus per visų kipšų veidus prabėgo kreiva šypsena, rodžiusi nepritarimą.

—    Ne, nieko iš to neišeis, mes negalime to įkalbėti, kad jie patikėtų. —

Staiga atsistojo dar vienas ir su klastinga mina, kaip kitados pirmasis gundytojas, prabilo:

—    Reikia kitaip. Leiskite, aš iškeliausiu į pasaulį. Aš jiems pasakysiu, kad yra ir Dievas, ir Išganytojas, pasakysiu, kad yra Dangus; neslėpsiu, pasakysiu, kad yra ir pragaras, tačiau aš jiems stengsiuosi vieną dalyką įkalti: nėra ko skubėti, rytoj bus galima visus dalykus sutvarkyti. —

Ir kipšų taryba nusprendusi, kad tas kelias — pats tiksliausias. Šį gimdytoją ir išsiuntė į žemę.

JO ATLEIDIMAS...

Kartą dr. Scudder iš Indijos misijų grįžo namo. Jis vyko drauge su savo sūnumi. Pasitaikė, kad jie išgirdo žmogų, vartojantį nešvarius žodžius.

—    Klausyk, drauge, — prabilo daktaras. — Šis berniukas, mano sūnus, gimė ir buvo išaugintas pagonių krašte, kur dar tebėra stabmeldybė... O tačiau jis savo gyvenime nebuvo girdėjęs žmogaus piktžodžiaujant prieš savo Tvėrėją...—

Piktžodžiautojas paraudo. Atrodė labai susigėdusiu ir ėmė atsiprašinėti. Daktaras gi į jį prabilo:

—    Neužmiršk, kad Tave girdėjo Dievas, ir Jo atleidimo esi labiau reikalingas, kaip manojo. —

Tai tebūnie geras perspėjimas visiems. Mes turime daugiau kontroliuoti tai, ką kalbame. Juk mes einame prie Šv. Komunijos. Mūsų lūpos ir liežuvis tuo būdu tampa pašventinamas, ir nepritinka, kad tomis pačiomis lūpomis mes Viešpatį vėl įžeistume. Tai viena mintis, kuri išplaukia iš šio fakto. Antroji mintis — mes savo silpnybėse, su jomis kovodami, privalome jieškoti Dievo gailestingumo ir atleidimo. O Dievas yra tikrai geras. Lai mums tai primins šis antras istorijos faktas: kartą viena motina atvyko pas Napoleoną. Ii norėjo išmelsti pasigailėjimo savo sūnui, kuris buvo pasmerktas mirti. Napoleonas priminė jai, kad jaunuolis du kartu papildė tą patį nusikaltimą ir teisingumas reikalavo jo gyvybės.

—    Bet valdove, — kreipėsi sujaudinta motina į jį. — Aš gi nejieškau teisingumo, o tavo pasigailėjimo...

—    Jis nenusipelno pasigailėjimo! — tarė imperatorius.

—    Teisybė, jis visiškai nenusipelno, — dūsavo motina, toliau maldaudama: — Bet juk tada jau nebebūtų pasigailėjimas, jeigu jis tai nusipelnytų...

—    Gerai, jo pasigailėsiu, — prabilo Napoleonas, paveiktas motinos.

Mes turime drauge su ta kentėjimo prispausta motina prisipažinti, kad irgi dažnai nesame verti mūsų Viešpaties pasigailėjimo. Nesame verti dėl savo minčių, dėl savo kalbų ar net dėl veiksmų. Bet gal nekartą Dieviškoji mūsų Motina mus užtaria, kaip ano nusikaltėlio motina, ir Dangus mums būna gailestingas.

Kartą buvo kariuomenės teismo posėdis, kuriam pirmininkavo pulkininkas. Drauge su kitais karininkais jis liūdnai žiūrėjo į teisiamąjį, kuris vėl ir vėl vis nusigerdavo. Karštame klimate, alkoholio poveikyje, jis visiškai buvo palaužtas.

—    Ką su tavim daryti? — kalbėjo pulkininkas. — Ir vėl, ir vėl tave kaltina girtavimu. Bausmė krito ant tavęs viena po kitos, ir štai vėl nusikaltai!

Nusikaltėlis tikrai atrodė beviltiškas.

—    Ką darysime? — paklausė pulkininkas, žvelgdamas į karininkus, ir pridėjo: — Rodos jau mes viską išbandėme...

—    Ar galėčiau aš patikrinti jo bylą? — paklausė vienas jaunas, gabus kapitonas. — Man rodos aš turiu kaikokį pasiūlymą.

Kapitonas peržvelgė bylą ir pratarė:

—    Aš taip ir maniau: vienas dalykas dar yra su juo neišbandytas. —

—    Kasgi? — susidomėjęs paklausė pulkininkas.

—    Pulkininke, šiam žmogui dar niekuomet nebuvo dovanota. —

Tas posakis visiems buvo lyg griaustinis esant giedriam dangui. Atsigrįždamas į nusikaltėlį pulkininkas jam tarė:

—    Esi jau daug kartų baustas, ir nesidarei geresniu, netgi ėjai blogyn. Dabar imk giliau į širdį! Šiuo kartu tavo vardą ištrinsime iš kaltinamųjų sąrašo. Esi laisvas. Tau atleista. —

Nusikaltėlis tik užsidengė rankomis veidą ir, iš kūkčiojimo besikilnojant jo pečiams, jis apleido teismo salę, pritrenktas iš nustebimo.

Nuo tos dienos jis tapo kitu žmogumi. Jis visiškai metė gėręs. Neėmė nė lašo. Pasidarė patikimiausias vyras pulke ir kilo kariškuose laipsniuose.

Su didele simpatija mes skaitome apie tą vyrą. O ar pamąstome — kiek kartų mums patiems Dievas dovanojo. Ar mes su tokiu nuoširdumu, kaip anas karys įvertinome Dangaus atlaidumą? Ar mobilizavome visas pastangas pakilti iš savo silpnybės — Dangaus atleidžiami ir laiminami?!

IŠTESĖTI BANDYMŲ VALANDOSE

Azijos prokonsulas vienu metu sulaikė šv. Polikarpą, šv. Jono Evangelisto mokinį, ir norėjo priversti atsižadėti Kristaus. Šventasis tvirtai atsakė:

— Jau aštuoniolika metų, kaip aš myliu Dievą, jam tarnauju; nuo Jo nesusilaukiau nieko kito, kaip tiktai geradarybių ir nuo Jo tikiuosi rojaus. Argi aš galiu Jį dabar įžeisti? Ne, negaliu. —

Ir šventasis mirė kankinio mirtimi.

Dažnai gyvenime sulaikys mus pagunda. Ji siūlys mums įvairių pomėgių ir patrauklių dalykų. Ar mes turėsime pakankamai valios ištesėti ir drauge su šv. Polikarpu pasakyti:

—    Negaliu. Iš Dievo tik gera esu patyręs, negaliu Jo įžeisti. —

Svarbu iš anksto tokį tvirtą nusistatymą savyje išugdyti, kad bandymo valandai atėjus nesusvyruotume ir turėtume jau parengtą atsakymą.

Kartą Ispanijos karalius Pilypas II pasišaukė vieną vienuolį ir jam tarė:

—    Girdėjau, kad su savimi visada nešiojies žolelę, kuri turi galios apsaugoti tave nuo nuodėmės. Pasakyki man, kokia ta žolelė yra, nes kaip karalius turiu pergyventi daug nuodėmės pavojų. —

Vienuolis atsakė:

—    Ją lengva gauti. Kas svarbiausia, kad ji nepraranda savo jėgos, o kasdieną veikia stipriau. Tai — mintis, kad Dievas yra su mumis.

Tikrai, daug padės mums ištverti mintis, kad Dievas yra su mumis, mus stiprina, mus mato. Kada ateina pas mus koksai garbingas svečias, mes labai stengiamės būti mandagūs, elgtis gražiai, kad garbingo asmens akivaizdoje nepasirodytume menkomis asmenybėmis. Bet negali būti didesnio asmens, kaip Dievas, o Jisai yra visur su mumis.

Šv. Efremas kartą darė pastangų atversti vieną nusidėjėlį. Su juo turėjo tokį pasikalbėjimą:

—    Sakyki, ar išdrįstumei padaryti nuodėmę, jeigu matytų visas pasaulis.

—    O, ne. Ką gi apie mane manytų garbingi asmenys, — atsiliepė nusidėjėlis.

—    Tai bijotumei, kad žmonės nepamatytų tavęs silpnybės valandą?

—    Suprantama. Gėda.

— Tai kaipgi išdrįsti daryti nuodėmę Dievo akivaizdoje, kuris viską mato?

Nusidėjėlis tylėjo ir mąstė. Tas priminimas padėjo jam apsispręsti. Viešai pradėjo daryti atgailą už savo praeities klaidas.

Vienu metu Šveicarijoje, Ciuriche, miesto valdyba pakvietė filmininką, kad jisai padarytų paveikslus žmonių, kurie gatvėje netvarkingai elgiasi. Vėliau tie filmai buvo daug kartų rodomi mieste, kad žmonės savo klaidas pamatytų.

Daugelis jautėsi labai nesmagiai, kai jiems teko iš šalies stebėti savo nepavyzdingą užsilaikymą. Bet juk tai buvo gatvėje, visi tą matė, tik jie patys nebuvo atkreipę reikiamo dėmesio. Jeigu būtų pagalvoję, nebūtų taip elgęsi.

Reikia atsiminti, kad Dievo akis mus visada ir visur mato ir filmuoja į amžinybės knygas; paskutinio teismo dienoje visi pamatys, kada tik gyveno kas žemėje, ko mes verti, koksai mūsų elgesys.

Tai turime atsiminti ir pagal tai elgtis.

AUGŠTYN ŠIRDIS

Ypatingą ryžtingumą Šventaisiais metais yra parodęs vienas Vokietijos gyventojas — Paulius Gwodz, karo veteranas, netekęs abiejų kojų kare. Jisai pasiryžo nukeliauti į Romą. Dvidešimt vieną dieną buvo kelionėje. Savo vežimėlį turėjo rankomis sukti. Padarė kelionę netoli tūkstanties mylių. Net pats popiežius įvertino jo pasišventimą ir priėmė jį audiencijoje.

Mes girdime ir apie kitą nuostabų reiškinį: Hollywoodo publicistė, laikraščio "Tidings" redaktorė panelė Carol Davis, palikusi daug žadančią karjerą, įstojo į karmeličių vienuolyną. Tai vienas iš kiečiausių vienuolynų, kur užlaikoma griežta klauzūra. O ji — augšto išsilavinimo, universitete baigusi žurnalistines studijas, Hollywoode ir New Yorke dirbo prie radijo programos. Bet ji nusprendė, kad didžiausią laimę ras savo gyvenimą pašvęsdama Kristui ir užsidarė už vienuolyno sienų. Ji konvertite, tačiau tikėjimą taip pamėgo, kad ryžosi jam skirti visas jėgas ir visą savo gyvenimą.

Gal dar nuostabesnis atsitikimas su Fosterių šeima. Vyras — Donald Foster — gabus verslininkas, užėmė atsakingas pareigas Kalifornijos valstybėje. Su savo žmona susitarė, kad tolimesnį gyvenimą jie visiškai pašvęs religiniams idealams. Palikęs pelningą verslą, jisai įstojo į benediktinus. Pirma manė būti paprastu vienuoliu, bet vėliau apsisprendė likti kunigu. Jo žmona visiškai tam pritarė ir laukė, kol jisai galutinai pasieks savo pašaukimą, pasiryžusi stoti į vienuolyną, palikusi verslą ir pasisekimą, kurį sutiko gyvenime.

Net iš tolimosios Guam salos ateina žinios, kad tenai dvidešimt vietinių mergaičių įstojo į vienuolyną. Tai vis džiuginančios žinios, kurios pasako, kad žmonės galvoja, jieško, ir atranda, jog jų šio ir ano gyvenimo laimė pareina nuo jų ištikimumo pamiltiesiems religijos dėsniams.

Tai tarytum įvykdymas to didžiojo prašymo, kurį išgirdo žmonija iš Marijos lūpų Fatimoje. Ji ragino žmones prie atgailos ir didesnio dievotumo. Marija net pabrėžė:

—    Jeigu bus išklausyti mano prašymai, Rusija atsivers ir bus taika. Jeigu ne — ji paskleis savo klaidas po visą pasaulį, iššaukdama karus ir Bažnyčios persekiojimus. Gerieji bus persekiojami ir daugelis bus nužudytų, pats Šventasis Tėvas turės daug kentėti ir ištisos tautos bus sunaikintos... —

Tos nelaimės galima išvengti, bet visų pirma — mūsų tikėjimas turi sužydėti, Dievo meilės liepsna turi būti taip karšta, kad ji užkaitintų ir suledėjusias komunistų įtakoje esančių žmonių širdis.

Fatimos Marija paliko raginimą:

—    Pasakykite tai žmonėms.

Mes turime sakyti mūsų šeimos nariams, mūsų draugams, mūsų darbo bendrininkams apie didžiąją pareigą daryti dvasinę pažangą. Visų didžioji pareiga — siekti šventumo patiems ir būti apaštalais kitų tarpe.

GYVOJI DVASIA

Ypatingose aplinkybėse įvyko atsivertimas busimojo kardinolo Manning. Iš pradžių jisai buvo anglikonų dvasininkas, pagarsėjęs pamokslininkas, pamokslų knygų autorius.

Kartą viena inteligentiška moteris jo paklausė:

—    Kodėl Jūs niekada nepasakote pamokslo apie Šv. Dvasią.

Manningas pažadėjo ir tuo klausimu žodį tarti. Pradėjo jieškoti medžiagos, bet tinkamos nerado anglikonų knygose. Griebėsi katalikų raštų, ir ten atrado ko jieškojo. Dar daugiau — įsiskaitęs jis pamėgo katalikų mokslą ir pats tapo kataliku.

Šveicarijoje prieš kurį laiką buvo išleistas iš kalėjimo, bausmę atlikęs, plėšikas. Bebūdamas dar kalėjime, jis jau buvo suplanavęs įvykdyti naują plėšimą. Beeidamas į laisvę, tačiau, išgirdo šventą giesmę. Susidomėjo tuo, užėjo į koplytėlę. Valandėlę pabuvo toje susikaupimo vietoje ir Dievo dvasia jį sukrėtė. Jis atsisakė pikto. Šventovėse jieškokime susitelkimo, kad tai sukrėstų ir mus, kad ir mes pradėtume gyvos dvasios gyvenimą.

Didžioji mūsų gyvenimo dalis praeina besirūpinant savo kūno reikalais — butu, maistu, drabužiu. Tam reikalui mes praleidžiame ilgas valandas bedirbdami. Jeigu, tačiau, tuo tik ir pasitenkintume, būtų tai tik mūsų kūniškas gyvenimas. Turime nepamiršti nei mūsų dvasios reikalo ir pasirūpinti, kad mumyse Kristaus dvasia būtų gyva.

Juk patsai Kristus aną pasikalbėjimo naktį pasakė Nikodemui:

—    Kas neatgims iš Šventosios Dvasios, neįeis į Dangaus karalystę. —

Pirmasis gi to atgimimo ženklas yra gyva religinė dvasia mumyse.

Šv. Ciprijonas yra pasakęs:

—    Kai tik Šv. Dvasia atėjo į mano širdį, pakeitė mano gyvenimą.

Šv. Dvasios pagalba išugdymas mumyse pačiuose gyvosios krikščioniškos dvasios pakeis mūsų asmenišką gyvenimą, pakeis nuotaikas šeimoje ir aplinkoje, kurioje mums tenka būti ir darbuotis.

1874 m. Japonijoje buvo išleisti labai žiaurūs įstatymai prieš krikščionis, skelbiantieji jiems mirtiną persekiojimą. Nagasakio miesto būrys krikščionių atėjo pas katalikų vyskupą, tardami:

—    Naujas persekiojimų įstatymas išleistas. Sutvirtinki mus, kad pasiliktume ištikimi. —

Ir mes maldoje tiesiame rankas į Šv. Dvasią jieškodami sutvirtinimo, kad gyvoji dvasia mumyse visada ištikimai pasiliktų ir atsispindėtų mūsų mintyse, troškimuose, pasikalbėjimuose ir darbuose.

ŽYDO ŽODIS IR SKULPTORIAUS PATIRTIS

PRIEŠ eilę metų Richmonde buvo toks įvykis: augštesnė mieste vieta buvo pripažinta pati gražiausia ir čia nutarta pastatyti mažą bažnytėlę. Tikintieji labai entuziastingai joje garbino savo Viešpatį.

Ilgainiui aplinkui apsistatę gražūs gyvenamieji namai ir juose apsigyveno išlepę turtuoliai. Iš bažnytėlės girdimas giedojimas jiems atrodė ramybės drumstimas ir jie nutarė, kad tas dalykas turi būti "sutvarkytas" — jie pradėjo organizuoti prašymą miesto tarybai, kad bažnytėlė būtų iškelta iš rezidencinio distrikto.

Visų pirma jie nunešė tą prašymą pasirašyti vienam žydui, apie kurį jie neabejojo, kad tas pasirašys. Koks gi buvo jų nustebimas, kai tasai žydas atsisakė pasirašyti, tardamas:

—    Ponai, aš to negaliu pasirašyti. Jeigu aš tikėčiau tuo, kuo tiki šie krikščionys — kad mano Išganytojas yra atėjęs, aš apie tai šaukčiau nuo kiekvieno namo stogo ir kiekvienoj Richmondo gatvėj, ir niekas visame mieste manęs negalėtų sustabdyti. —

Tas žydas pasakė daug tiesos. Mes turime drąsiau ir ryžtingiau išpažinti mūsų Viešpatį ir Jam tarnauti atsidėję. O tuo tarpu kaip liūdna kartais matyti, kad žmonės eina į bažnyčią, kunigą pasikviečia į savo namus, o jis mato pas juos gulinčius laikraščius, kurie bažnyčią išjuokia, ją puola. Ant sienos kryžius, o ant stalo laikraštis, kurs niekina kryžių. Tai ženklas, kad mums dar reikia giliau įsigyventi į Kristaus mokslą ir giliau persiimti jo meile.

Iš meno istorijos mes žinome šį faktelį: vokiečių skulptorius Dannecker dirbo aštuonerius metus, kurdamas Kristaus statulą. Pradžioje, kai jis tebuvo dirbęs dvejus metus prie tos statulos, jam atrodė, kad atsiekti nemaži rezultatai. Norėdamas išgirsti tiesią nuomonę iš šalies, jis pasikvietė mažą, jaunutę mergaitę ir paklausė jos, ką vaizduoja statula. Mergaitė greit atsakė — vaizduoja didelį žmogų.

Ir skulptorius nusiminęs nusisuko į šalį. Jam atrodė, kad dveji darbo metai buvo pražuvę. Bet jis buvo ryžtingas ir dar šešerius metus darbavosi prie tos statulos. Tada vėl pasikvietė mažą mergytę, teiraudamasis apie paveikslą. Pažiūrėjo ji tyliai į statulą ir ašarodama pasakė, ką ji reiškia:

—    Leiskite mažutėlius eiti prie manęs.

Tai pradžiugino skulptorių. Nesugadintas mergytės instinktas leido jai paskelbti teisingą išvadą, ir jis jautė, kad tai tiesa. Dailininkas paskiau pasakojo, kad vienatvės kūrybiniame įsitempime jis matė lyg Kristaus viziją, kurią perkėlė į statulą.

Praslinkus kiek laiko Napoleonas jį paprašė, kad sukurtų deivės Veneros statulą, tačiau dailininkas atsiliepė:

—    Žmogus, kuris matė Kristų, papildytų šventvagystę, jeigu savo meną panaudotų pagoniškų dievų kūrimui. Nuo šiol mano menas yra pašvęstas dalykas. —

Mūsų gyvenimo uždavinys yra taipgi savo sieloje atkurti Kristaus paveikslą. Didelio įsitempimo reikia, kad tai būtų gerai, pilnai atlikta, bet kai pastoviai, su dideliu atkaklumu bus dirbama, pastangos bus palaimintos pasisekimu. Tada, kaip anas dailininkas, nebenorėsime to, kas galėtų nesiderinti Kristaus paveikslui mūsų sielose.

Pirmas kelias atkurti Kristaus paveikslą mūsų sielose yra išvalyti savo sielą ir širdį. Ir tai nėra lengva. Kartą kažkas paklausė kitą — kokie yra du žodžiai, kuriuos sunkiausiai yra ištarti. Tas ilgokai mąstė, ir negalėjo atsakyti. Tada aną mįslę užminusis pasakė:

— Sunkiausia ištarti yra žodžiai: "Aš kaltas". Žmogus, nepagrįstos puikybės pagautas, nenori nusižeminti, prie savo silpnybių ir kalčių prisipažinti, o tai būtų būtinas pagrindas savo tobulėjimui, Jėzaus paveikslo atkūrimui širdyje.

Kas nori didesnį namą statyti, turi iškasti gilesnį pamatą. Ir mes iškasę nuolankumo pamatus širdyje statykime Kristaus atvaizdą savo sieloje.

MALDA, KURIĄ KALBĖJO RAUDONARMIEČIAI...

ČEKOSLOVAKIJOJE išeinantis laikraštis "Katolik" praneša įdomų atsitikimą, kaip dr. F. Kolacovic atspausdino 200,000 šventų paveikslėlių su maldele ir paskleidė dalį jų tarp raudonarmiečių karių. Tikrasis dr. Kolacovičiaus vardas yra Poglajan. Jisai buvo sociologijos (visuomenės mokslų) profesorius Jugoslavijoje. Už prieš-nacišką straipsnį laikraštyje "Zivot", kurį jisai redagavo, vokiečiai ėmė jį persekioti ir jisai pabėgo į Slovakiją, kur ir pakeitė savo vardą.

Tame svetimame krašte jisai daug domėjosi religiniu auklėjimu ir dvasiniais klausimais. Būdamas kunigu, bombardavimo metu jisai nešinas švęstais aliejais ėjo po liepsnojančius namus, gelbėdamas nelaimingųjų (daugumoj — darbininkų) kūnus ir sielas.

Dr. Kolacovic suorganizavo katalikų veikimo grupę, kuri darbavosi pagal moderniškiausią belgų-prancūzų pavyzdį.

Be kitų veikimo priemonių, jisai ir atspausdino tuos 200,000 paveikslėlių, kur buvo Dievo Motinos paveikslas ir malda už taiką su trumpu apmąstymu apie Kristų ir, pabaigoje, — tobulo gailesio aktas.

Ta malda buvo išspausdinta rusų kalba. Jos lietuviškas vertimas maždaug taip skambėtų:

"Šventoji Dievo Motina, melski savo Sūnų ramybės mano sielai ir taikos visam pasauliui, o taipgi — pasigailėjimo mirties valandoje.

Dievo Motina, mūsų Motina ir Motina Jėzaus, Darbininko! Laike šio baisaus karo, kuris buvo priežastimi tiekos neteisybių visuomenėje ir pavydo, mes kreipiamės į Tave — atsižvelgki į mus ir išprašyki mums vienybės malonę tiesoje, teisybėje ir Kristaus meilėje, kad mes visi, susijungę po vėliava Kristaus Darbininko ir Atpirkėjo, galėtume darbuotis dėl dvasinio, socialinio ir kultūrinio atgimimo visų tų, kurie yra prispausti ir pavergti. Suteiki mums malonę darbuotis dėl visų tautų sutarimo, kuris galės įvykti vieniems kitus pažinus ir pagerbus teises pačių mažiausių tarp tautų; kad tas sutarimas būtų paremtas visuotine Kristaus meile.

Dievo Motina, motina to Kristaus, kuris myli visas tautas, užgesinki mumyse valios blogumus ir melski, kad mes pasiliktume ištikimi teisingumui, žmonių teisėms ir kad tuo būdu mes sukurtume pastovią taiką pasaulyje. Amen."

Toliau paveikslėlyje buvo išspausdintos apmąstymo mintys:

— Dabar apmąstykite apie save, apie pasaulį! Lavonai, griuvėsiai, badas, vargas ir begalinės tamsybės. Štai dabarties pasaulis!... Ar nebūtų geriau, kad visas pasaulis ir aš pats būtume sunaikinti šio karo chaose? — Nenusivilkite!...

Tikriausiai Jūs esate girdėję kalbant apie Žmogų, kuris kitados buvo atėjęs į pasaulį ir kuris darė tiktai gerą. Tas

Žmogus tai buvo Kristus. Jis buvo įsikūnijusi meilė, gerumas ir gailestingumas. Jis padėjo vargšams, gydė ligonis, kėlė numirusius, skelbė tiesą visam pasauliui; daugeliui ligonių Jisai pasakė: "Tavo nuodėmės atleistos, eik ir daugiau nebenusidėk!"

Kristus parodė savo jėgą ne tik su ligotais kūnais, bet jisai prikėlė ir dvasines jėgas, išrovė žmogaus širdies blogį. Ir dabar Dievažmogis veikia savo Bažnyčioje, kaip Jis veikė praeities šimtmečiuose gydydamas, prikeldamas, sustiprindamas ir atleisdamas. Taip Jisai ir pašaukė geros valios žmones ir tuos, kurie myli taiką.

Jo jėga gali veikti ir tavyje, jei tik nori. Jis nesilauš į tavo sielą prievarta, jei laikysi ją uždarą; Jis neverčia nė vieno, kad Jį priimtų, nes žmogų Jisai sutvėrė laisvą. Tu gali apsispręsti — ar būti blogio pusėje, ar Kristaus, bet jei nori išgelbėti, apvalyti ir išlaisvinti žmoniją, be abejo, turi pasirinkti Kristų.

Viešpatie, meldžiu Tave, atleiski, kad Tave įžeidžiau neapykanta, neteisybe ir netikėjimu. Meldžiu Tave, atleiski man ir kitiems, nes savo nuodėmėmis mes pakenkėme visai žmonijai... Revoliuciją aš privalau pradėti pats nuo savęs. Aš atsisakau visko, kas mane žemina; aš išrausiu viską, kas įžeidžia Dievą, žodžiu — aš nugalėsiu nuodėmę savyje pačiame. Aš skleisiu gėrį pasaulyje, aš ruošiu teisingą taiką savyje ir savo aplinkumoje. —

Šie spausdinti lapeliai buvę paskleisti tarp raudonarmiečių. Susidomėjimas jais, matyti, buvo nemažas, kad bolševikų NKVD palaikė tą antikomunistine propaganda; kun. dr. Kolacovic buvo areštuotas, apkaltinant jį špionažu.

Koks jo tolimesnis likimas — žinių nėra.

RAUDONAS KRYŽIUS IŠ KRAUJO

Kartą vadinamame boerių kare nedidelis britų dalinys pateko sunkion priešų ugnin. Priešų buvo dvigubai daugiau. Jie išmušė britus iš jų pozicijų, užėmė jų patogią augštumą ir ėmė labai negailestingai pliekti į nustumtus į slėnį anglus.

Britai jau anksčiau buvo daugumoje sužeisti. Dabar gi — jų padėtis atrodė beviltiška. Ką daryti? Jie sugalvojo, kad vienintelė jiems pagalba — tą sužeistųjų būrį paversti maža lauko ligonine, paženklinant ją raudonu kryžiumi. Bet kur gauti dažų? Ir tada jie paėmė baltą drobulę. Vieno sužeisto kario krauju nubrėžė vieną stambų raudoną brūkšnį, kito kario krauju nubrėžė brūkšnį skersai ir taip pasidarė ryškus kryžius. Tą drobulę su dideliu iš kraujo sudarytu kryžiumi ištiesė viršum sužeistųjų. Priešai tai pamatė ir buvo tiek garbingi, jog supratę, kad visi britai sužeisti, sustabdė ugnį. Dabar jie gulėjo saugūs nuo kulkų, pridengti ir saugojami iš kraujo nupiešto raudono kryžiaus.

Mes irgi turime daug sielos priešų, bet mums taip pat yra priebėga — slėptis po mūsų Išganytojo krauju aplaistytu kryžium. Jis mūsų stiprybė, viltis, Jis mūsų uždanga. Jo kraujas ne veltui išlietas, jei tik mes tuo mokame ir ryžtamės pasinaudoti.

Kada mes esame stiprinami Viešpaties malonės, mes galime būti drąsūs. Ypatingos drąsos pavyzdį yra parodęs Romos valdovas Cezaris. Vienu metu jį buvo pagrobę piratai. Jie nustatė ir vaduotpinigius: dvidešimt talentų.

— Tiek tai permaža, — pratarė Cezaris. — Jūs gausite — 50, tačiau, kai aš būsiu laisvas, aš jus kiekvieną prikalsiu prie bausmės kryžiaus. —

Ir išsivadavęs Cezaris taip kietai nubaudė tuos plėšikus.

Krikščionis nebūtų taip kietas net ir su piktais žmonėmis, bet jis turi būti kietas su piktais palinkimais ir įpročiais, juos savyje nužudyti.

Ta kova su Dievo priešu žmoguje ir žmonijoje nėra lengva, bet ryžtingumas ir pasitikėjimas Dievu gali viską nugalėti. Tam mes turime gražių pavyzdžių. Štai, prieš eilę metų Glasgowo universitetas suteikė garbės daktaro laipsnį tyrinėtojui ir krikščionybės platintojui Dovydui Livingstonui. Paprastai tokiais atvejais studentai sukeldavo nemažą triukšmelį, tačiau šiuo sykiu jie buvo ramūs, su rimtimi ir pagarba sekdami tą nusipelniusią asmenybę. Livingstonas buvo didelis pasišventėlis. Jis studentam pasakojo, kad grįš į Afriką, ten nešti civilizaciją, kovoti su tenai žydėjusią vergija, vergų prekyba, atverti kelią Evangelijai.

Ir jis ryžosi į tą naują žygį, nepaisant, kad jau 16 metų buvo kepęs karštoje Afrikos saulėje; jis jau buvo sirgęs 27 kartus drugiu ir viena ranka buvo nevaldoma — liūto apkramtyta. Ir tas ryžtingasis vyras, kalbėdamas į studentus, sakė:

— Ar aš turiu jums pasakyti, kas mane palaikė per visus tuos savanoriškos tremties metus gyvenant tarp žmonių, kurių kalbos aš negalėjau suprasti, kurie mano atžvilgiu laikėsi nepatikimai, o dažnai ir pavojingai; mane stiprino Viešpaties pažadėjimas: "Aš esu visada su jumis, iki pasaulio pabaigos..."

Taip, Viešpats su mumis. Mūsų kovose ir mūsų silpnybėse, tik Juo pasitikėkime.

7. Ištesėt!

SIELOS GYVYBĖ IR JOS VERTĖ

Kartą vieną išminčių sutikęs žmogus ir klausiąs:

—    Įspėki, ką aš dabar turiu savo rankose,

—    Aš gi ne pranašas, — atsiliepęs išminčius. — Kaip aš galiu žinoti?

—    Gerai. Pasakysiu — aš turiu žvirblį. Bet pasakyki, ar jis gyvas, ar ne?

Išminčius pagalvojo: jei sakys, kad gyvas — jis užspaus žvirblį; jei sakysiu negyvas, paliks gyvą — vis neįspėsiu. Taigi išminčius jam ir sako:

—    Žvirblis yra toksai, kokį tu nori turėti...

Daug gyvenimo išminties tame atsakyme.

Mes irgi — turime sielą, galima sakyti, savo rankose. Jei norėsime ir dėsime rimtų pastangų, ji bus gyva, jeigu ne — ją mes savo nuodėmėmis, savo piktais įpročiais pritrenksime.

Išsaugoti savo sielą jėgos mes gauname tik iš tikėjimo, padedant Dangaus malonei. Senovės Romoje, kankinių laikotarpyje, buvo sunkiai tortūruojamas jaunutis, 15 metų krikščionis Agapitas. Kankintojai užpylė ant jo galvos degančių žarijų. Šventasis gi jaunuolis, nepalaužiamas, kalbėjo:

—    Tai mažai ką reiškia, kad mano galva bus deginama šiame gyvenime. Danguje — ji bus vainikuota amžinos laimės vainiku. —

Kieno akys nukreiptos į aną pasaulį, tas gauna jėgos ir šiame pasaulyje pasilikti tvirtas ir nepalaužiamas bet kokių sunkumų.

Patys Bažnyčios galvos — popiežiai mums yra ištvermės pavyzdys. Iš 32 pirmųjų popiežių net 30 mirė kankiniais. Aštuoniolika popiežių yra mirę ištrėmime, dešimt mirė kalėjimuose. Ir niekas jų neiškreipė iš tikrojo kelio: meilės Dievui ir sieloms.

Gyvas tikėjimas ypatingai žmogų sustiprina jo paskutinėje kovoje, paskutinėse gyvenimo valandose. Kai riteris Bogard buvo sužeistas kovoje ties Rebeca, jis kalbėjo:

—    Jėzau, mano Dieve, aš mirštu.

Įbedęs kardą, kurio kryžmais esanti rankena priminė jam kryžių, jis dūsavo:

—    Dieve, išpažįstu Tave mirtinai įžeidęs, net ir tūkstanties metų pasninkas, gyvenimas tik duona ir vandeniu, neatlygintų už mano klaidas. Betgi, Viešpatie, žinai, kad esu pasiryžęs daryti atgailą. Dieve mano, mano Tėve, užmirški mano kaltes, lai Tavo sprendimą suminkština Jėzaus Kristaus nuopelnai. —

Taip meldėsi, iki numirė.

Krikščionys, kurie žino savo sielos vertę, kurie gyvena tikėjimo dvasia, reikale įstengia parodyti nuostabų tvirtumą. Tai patvirtina gyvenimo pavyzdžiai.

Štai, Decijaus persekiojimo metu, Smirnos mieste buvo kalinamas švento gyvenimo senelis krikščionis Pinonijus. Pagonys vertė jį aukoti jų dievams, tačiau jis, būdamas krikščionių kunigu, griežtai nuo to atsisakė.

Jis buvo pasmerktas gyvas sudeginti. Kai atėjo į bausmės vietą, jisai pats nusimetė viršutinį drabužį ir ėmė dėkoti Dievui, kad padėjo jam išlaikyti nesuteptą kūną, kuris dabar bus sudegintas. Patsai išsitiesė ant žemės, kad jį prikaltų prie rąsto.

Minia sujaudinta šaukė, kad ir be to jis nebėgs, ir budeliai nebeprikalė jo. Kankinys gi garsiai kalbėjo:

—    Noriu mirti, kad visi žmonės suprastų, jog yra prisikėlimas iš numirusių. Prisikėlimas atitaisys tas žmonių neteisybes. —

Iškeltas viršum uždegto laužo, meldėsi uždaręs akis, tyloje.

Staiga — jo veidas nušvito dangiška šviesa. Žiūrėjo ramus į tas liepsnas, kurios jau jį pradėjo praryti. Ištarė dar "Amen" ir — mirė.

Tai ryžtinga gyvybės auka patvirtinimui idealų, kuriuos mylėjo, kuriems tarnavo, kuriems ištikimu pasiliko gyvenime ir mirtyje.

SUSIVALDYTI IR IŠTESĖTI

Daug šimtmečių praėjo nuo mirties Aleksandro Didžiojo, tačiau jo atminimas amžiais pasiliks istorijoje. Vienas įvykis iš to garsiojo vyro gyvenimo parodo, kaip baisu būna, kai žmogus neįstengia susivaldyti.

Aleksandro brolis Clito lydėjo jį į kiekvieną kovą. Kartą prasiveržęs priešas puolė Aleksandrą, pakėlė kardą ir jau būtų nunešęs jo galvą, jei ne greita Clito pagalba. Staigus Clito mostas kardu nukirto pakeltą ranką, kuri būtų atėmusi gyvastį Aleksandrui. Nuo to laiko Clito pasidarė Aleksandro mylimiausias žmogus. Jam pavedė vadovauti dalį kariuomenės.

Kartą — buvo puota. Aleksandras perdaug vyno prisiurbė, kas atsiliepė į jo kalbą ir elgesį. Clito turėjo drąsos valdovą sudrausti. Girtas Aleksandras taip įsirūstino, kad staiga puolęs kardu pervėrė Clito širdį.

Kada išsiblaivė, Aleksandras išsigando, supratęs, kad jisai nužudė vyrą, kuris jam buvo gyvybę išgelbėjęs. Taip susigraužė, kad būtų gyvastį sau atėmęs, jeigu kiti dvariškiai nebūtų iš jo rankų ginklo išlupę.

Taigi, net didieji, jeigu nesivaldo, ypač išsigėrę, gali padaryti skaudžių dalykų, dėl ko paskiau graužiasi visą gyvenimą. Tik krikščionybės nurodytasai savitvardos kelias yra saugiausias, tikriausias ir geriausias sau ir kitiems.

Kartą, du laisvo elgesio vyrukai žygiavo vėlai nakčia ten, kur vedė jų pomėgiai. Pasitaikė, kad jiems teko eiti gatve pro kambarį tėvo Liudviko iš Granados. Jis buvo švento gyvenimo vyras, atgailotojas. Praeidami jie išgirdo, kaip tas vienuolis save plakasi. Tai pažadino anuos nusidėjėlius. Jie kalbėjo:

— Tas šventas vienuolis atgailojo už nuodėmes, kurių niekada nepadarė, o mes einame didinti savųjų nuodėmių naštos. Grįžkime. —

Sekančią dieną jie atėjo į tą vienuolyną, pasisakė norį kalbėtis su anuo šventu vyru, atliko išpažintį iš viso gyvenimo, labai nuoširdžiai ir pasitaisė galutinai.

Krkščionybėje mes visada turime didžių pavyzdžių, kurie mus uždega kasdienėj gyvenimo kovoje ištesėti ištikimai Kristui. Štai, 1779 metais Cochinchinoje žiauriai persekiojo krikščionis. Kartą sugavo 32 katechetu ir uždarė į kalėjimą. Tačiau iš jų kameros buvo net dvejos durys atviros. Vienos vadinosi — gyvenimo durys, kitos — mirties.

Buvo pasakyta, kas pasuks per gyvenimo duris, liks gyvas, bet turės pereiti, sumindžioti padėtą žemėn kryžių, išsižadėti tikėjimo. Kas gi pasuks per mirties duris — jo laukia kankinio mirtis. Trisdešimt ištikimųjų katechetų pasuko į mirties duris. Ką gi jiems reiškė laikino gyvenimo pabaiga, jei jie buvo tikri, kad amžinybėje gyvens su Kristumi! Net pagonių teisėjai su pagarba juos minėjo.

Prieš eilę metų jūrose sudužo laivas. Buvo nuleistos gelbėjimosi valtys, bet jų neužteko visiems keleiviams. Laimingesnieji suskubo rasti jose sau vietos, bet daugelis plūduriavo vandeny, kiekvieną minutę būdami pavojuje nuskęsti. Vienas vyras priplaukė prie gelbėjimosi valties, kuri buvo jau perpildyta, ir įsikabino rankomis į jos kraštus.

Valtyje buvusieji, bijodami, kad nenuskęstų, norėjo jį atstumti, bet nelaimingasai, mirties siaubo pagautas, visomis jėgomis laikėsi valties. Tada vienas išsitraukė kardą ir nukirto ranką, kuria skęstantis laikėsi valties briaunos. Nelaimingasai skubiai ištiesė antrąją ranką ir ja įsikabino į valtį. Bet tai buvo visų kova tarp gyvybės ir mirties, ir anas žmogus vėl griebėsi kardo, nukirsdamas antrąją ranką. Tačiau skęstantis nenusileido. Nebeturėdamas rankų jos įsikabinti, pakibo dantimis ant briaunos. Kažkas iš buvusių valtyje gailesčio perimtas pratarė: "Nenukirskime gi bent jo galvos!" Ir jie įtraukė nelaimingąjį į valtį. Jis buvo taip labai ryžtingas gelbėdamas savo gyvybę, ir ją išgelbėjo.

Panašiai ir mes turime daug ryžtingumo parodyti savo dvasios gyvybės saugojime, savo sielos gelbėjime.

KAD VIEŠPATIES NEAPVILTUME

Sakoma, jog Afrikoje yra negrų, kurie niekada negalvojo, jog jie yra juodi, kol jie nepamatė baltojo žmogaus.

Ir žmonija gal niekada taip ryškiai nepagalvojo apie savo nuodėmės purvus, kaip tada, kai atėjo Išganytojas, skaistus ir baltas, kaip tyras sniegas. Jo šviesos spindulių paliesti mes dar labiau pamatome mūsų sielą užgulusias dulkes ir purvus ir jaučiame dar didesnį reikalą jais nusikratyti.

Kartą vienas praeivis matė, kaip vyras labai stropiai plauna parduotuvės langą. Trynė jis, kiek įmanydamas, pylė vandenį, brūžavo, bet viena dėmė vis tebebuvo. Tada kažkas pratarė:

— Žmogeli, juk ta dėmė yra iš vidaus.

Kaip dažnai mes bandome užtrinti savo charakterio dėmes prieš kitus žmones, kad niekas mūsų nepapeiktų, kad mumyse dėmių neįžvelgtų. O blogumas visas yra iš mūsų vidaus. Čia reikia ne paprasto rodymosi gerais prieš kitus, o reikia iš mūsų vidaus nuplauti Išganytojo krauju, atgailos ašaromis, susigraudinimo atodūsiais, pasiryžimo aktais.

Vienoje didelio judėjimo sankryžoje gyveno sargas. Nakčia jis norėdavo ramiai nusnusti ir dėl to uždarydavo vartus, kad jam nereikėtų visą laiką pačiam prie sankryžos stovėti.

Kartą vieną tamsią lietingą naktį jojo ta vieta keleivis. Radęs uždarytus vartus, jis pasibeldė į sargo duris ir išgirdo baką:

—    Ateinu.

Keleivis palaukė gerą valandėlę. Sargas vis nesirodė. Pabeldė antru kartu. Vėl tas pats "Ateinu", bet sargo ir vėl nebuvo. Tada keleiviui pasidarė sunku laukti ir jis dar kartą pabeldė:

—    Ateinu, — pasigirdo balsas.

—    Sakai ateini, o aš laukiu tiek laiko ir vis nesirodai.

—    Pone, — pasigirdo sargo balsas, — aš taip esu pripratęs prie to žadinimo, kad tik ištariu "ateinu" ir vėl krintu į miegą.

Ta istorijėlė mums atrodo nemaloniai juokinga. Tas sargas — toks ištižęs. Bet ar kartais mes nesam jam panašūs? Kiek kartų mes sieloje girdime Kristaus žadinimą, Evangelijos žodžių beldimąsi, o mes ir vėl užmingame, prisikelti neįstengiame. Kartais lyg sujudame, ir vėl krintame be reikiamo ryžto ir jėgos. O čia ne eilinis reikalas, o vartų atkėlimas sau patiems į amžinybę.

Savu laiku gubernatorius Charles E. Hughes pradėjo smarkią kampaniją prieš gembliavimą ir kitus nusikaltimus. Kažkas jį perspėjo, sakydamas, kad jo priešininkai nevengs jokių priemonių jo šlovei nuplėšti. Jie sugriaus jo politinę karjerą. Ir tada gubernatorius prasmingai atsakė:

—    Mano draugai, pasaulyje tėra tik vienas žmogus, kuris gali pakenkti gubernatoriaus Charles Hughes garbei, tai — pats Charles Hughes.

ATVIROMIS AKIMIS, RYŽTINGA ŠIRDIMI

Kažkas paklausė šv. Antaną atsiskyrėlį, kaip jisai praleidžia laiką nuošalume, ar turi kokią knygą paskaityti? Šventasis atsiliepė:

—    Taip, turiu. Ji visada yra atidaryta prieš mano akis. Pirmasis jos puslapis tai žemė, su nuostabiais gyviais ir augalais. Antrasis puslapis — yra jūrų bekraštė platybė. Trečias puslapis — oras su nesuskaitoma paukščių daugybe. Ketvirtasis puslapis yra dangus su gausybe žvaigždžių. Toje savo knygoje aš stebiu Dievą Jo darbų didingume. —

Stebėti pasaulį atmerktomis akimis, grožėtis nuostabiąja gamta ir joje matyti Kūrėjo pėdsakus, tai didingas žmogaus uždavinys, tai dvasinio įkvėpimo ir stiprybės siekimas.

Tačiau svarbiausia — pamatyti, tą, kas yra visų brangiausia pasaulyje. O kas gi brangiausia? Atsakymą rasime šitame atsitikime: vienas protestantų pastorius panorėjo pritraukti prie savo sektos vieną indėnų vadą, atsivertusį į katalikybę.

—    Kiek nori kad duočiau už perėjimą į protestantus? — paklausė jisai.

—    Daug, — atsiliepė indėnų vadas.

—    Nori dviejų šimtų dolerių?

—    Daug daugiau.

—    Nori penkiolika tūkstančių dolerių?

—    Daug daugiau.

—    Tai pasakyki pats kainą, kurią laikai reikalinga.

—    Ar galėsi man duoti tiek, kiek verta mano siela, kiek vertas Dievo Sūnaus kraujas?

Suprato pastorius, kad jisai susidūrė su įsitikinusiu kataliku, ir pasitraukė. Daug pasaulyje yra patrauklių dalykų, bet didžiausia vertybė kiekvienam iš mūsų turi būti mūsų pačių siela, kurią mes turime išganyti. Visos gėrybės laikinos, pranykstančios, prarandamos, tik viena siela turi amžinybės galią ir ją, kaip didžiausią Dangaus dovaną, turime išsaugoti.

Ką gi mes turime daryti, šio didžiojo uždavinio akivaizdoje.

Panašų klausimą kartą buvo uždavęs popiežius Gregorius IX broliui Gil, kuris buvo šv. Pranciškaus Asyžiečio mokinys.

Supratingas brolis popiežiui atsakė:

—    Šventasis Tėve, turi išsaugoti kuo skaidriausias abidvi dvasios akis: dešinę, kad galėtumei stebėti dangiškus dalykus ir Dievo tobulybes ir — kairę, kad spręstumei pasaulio reikalus. —

Tikrai, per pasaulį mes turime keliauti atmerktomis akimis. Grožėdamiesi ir gerėdamiesi jo vertybėmis mes turime atminti, kad tai tėra tik mažas atspindys to, kas paruošta amžinybėje, į kur mūsų dešinioji akis, svarbiausias dėmesys nukreiptas.

Tačiau čia reikia ne tik stebėti, bet ir pasiryžti.

Atsimename gi tą atsitikimą su seserim šv. Tomo Akviniečio. Ji buvo vienuolė. Girdėjo, kaip jos brolis mokytas ir šventas ir savo širdyje brandino norą — kai susitiks, paklaus patarimo, kaip siekti išganymo.

Kartą šventasis atvyko aplankyti savo tikrą seserį. Ji ir prašneko:

—    Mano broli, girdėjau, kaip esi labai išmintingas, kaip labai gerai visus pamokai. Pamokyk ir mane — ką turiu daryti, kad išganyčiau savo sielą?

—    Sesute, — pratarė šv. Tomas Akvinietis, — kad būtumei išganyta, reikia norėti to, siekti.

TVIRTU ŽINGSNIU PER GYVENIMĄ

Kartą geležinkeliu važiavo keletas karių. Vos traukiniui pradėjus judėti, jie pamatė, kaip viena moterėlė persižegnojo. Jie ėmė šypsotis. Tačiau ir moters būta ne pėščios. Ji priėjo artyn prie karių ir, rodydama ant vieno krūtinės esantį atsižymėjimo ženklą, paklausė:

—    Kokį medalį čia jūs nešiojate?

—    O, tai šv. Ferdinando kryžius.

—    Kaip aš jums pavydžiu! — kalbėjo moteris. — Aš tik karts nuo karto galiu padaryti kryžiaus ženklą, o Jūs jį nuolatos nešiojate ant savo krūtinės, taigi jūsų tikėjimo išpažinimas yra daug viešesnis, negu mano. —

Kariai susigėdo dėl savo ankstybesnių netaktiškų pastabų. Argi tas nepasako, kad visada turime pasilikti tvirti savo įsitikinimuose ir turime būti pasiruošę juos viešai išpažinti ir ginti? Kiekvienas kultūringas žmogus pagerbs kito nusistatymą, o paikųjų kritikos mes negi paisome.

Ypatingai stiprių tikėjimo išpažinimo pavyzdžių mes užtinkame pirmaisiais krikščionybės amžiais. Štai vienas atsitikimas: imperatoriaus Konstantino rūmuose tarnavo du broliu — Jonas ir Povilas, abudu krikščionys. Kai sostą užėmė Julijonas Atpuolėlis, pašaukė juos į savo rūmus ir pareikalavo atsižadėti savo tikėjimo.

Juos pasiuntė pas vieną valdininką, kuris jiems išaiškino:

—    Imperatorius nei nereikalauja, kad jūs eitumėte į pagonių šventyklą. Štai čia yra Jupiteriaus stovyla, užteks, kad ją čia pagarbinsite. —

Tačiau tie broliai krikščionys atsiliepė:

—    Tikrasis Dievas nenori, kad mes garbintume demoniškus padarinius ir ydingus žmones. Mes neturime kito Dievo, kaip Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, vieną Dievą trijuose asmenyse.

Ir tie du broliai mirė papuošti kankinių vainiku.

Dabar tik barbariškų bolševikų užimtuose kraštuose žmonėms dėl tikėjimo tenka mirti kankinių mirtimi. Laisvame krašte tokių pavojų nėra. Todėl būtų labai juokinga, jeigu mes pabūgtume kokio aštresnio žodžio, kreivesnės šypsenos, nemalonaus pasijuokimo ir nedrįstume viešai savo įsitikinimų parodyti, kai milionai kankinių nebijojo ugnies, deginančių kalkių, plakimų, jokių kankinimų, nei mirties — vis pasilikdami ištikimi Kristui ir nebijodami Jo viešai išpažinti.

Tokią drąsą ir ryžtingumą savyje turime rūpestingai ugdyti. Štai, šv. Vincentas a Paulo vienu metu turėjo labai aštrias pagundas prieš tikėjimą, kurios kankino jį net ištisus trejus metus.

Kovodamas su jomis, jisai išrašė popieriuje svarbiausias tikėjimo tiesas, pasirašė savo vardą, ir, kaip skydą pridėjęs tą prie savo širdies, maldavo Dievą, kad tai primintų kaip jo tikėjimo išpažinimą. Kada tik puolė jį stipresnės pagundos prieš tikėjimą, jisai pridėdavo ranką prie to ant širdies esančio rašto, pakeldamas maldai akis į Dangų, ir išėjo nugalėtoju.

Ir mūsų pastangos. Dievo malonės padedamos, atneš didelių vaisių ir didelės stiprybės mums.

IŠTVERMĖS GYVENIMO VIEŠKELIAIS

Vargo prispaustoje Kinijoje dažnai siaučia badas ir ligos. Vieną dieną Šanchajaus gatvėmis išsitiesė ilga procesija į kapines — buvo nešama trisdešimt mažų karstelių, mirusių vaikų lavonėlių. Toje liūdnoje eisenoje vienas palydovas išgirdo viename karstelyje lyg ką bildant, lyg ką dejuojant. Jisai sustabdė nešėjus, skubiai atidarė ir atrado, kad į duobę nešama mergytė atgijusi. Ji nebuvo tikrai mirusi, nors ir patiems namiškiams atrodė jau nebegyva. Tasai vyras skubiai ją nugabeno pas gydytoją ir tas dar kuriam laikui jos gyvybę galėjo palaikyti.

Kaip gi dažnai ir mes patys krūtinėje nešame pusiau mirusią sielą, kaip karste. Sielos gyvybę atima mūsų nuodėmės ir aistros, kurios pakerta sielos sparnus, kuriais ji norėtų skristi į Amžinąją Saulę.

Mūsų laimei, Dangiškoji mūsų Motina užgirsta mūsų sielos atodūsius ir, lyg iš nuodėmių karsto išėmusi mūsų sielą, skuba su ja pas Didįjį Gydytoją, kuris malonės balzamu ją atgaivina.

Vienoje prancūzų mokykloje dirbo begėdė mokytoja. Ne tik pati buvo be valios varžtų, bet ji norėjo ir savo mokines į purvą sumurdyti. Ir štai ji vienai mergaitei įdavė į rankas bjaurią knygą, reikalaudama, kad ši skaitytų. Kai sužinojo tėvai, kas tai per knyga, sudraudė mergytę, kad jos nė puslapių nesklaidytų ir grąžintų atgal mokytojai.

Tačiau ta vėjų duktė mokytoja nenorėjo lengvai atsižadėti savo pragariškos minties. Mergaitei ji įsakė čia pat mokykloje perrašyti patį nešvariausi puslapį į savo sąsiuvinį. Mergaitė atsisėdo į savo suolą ir ėmė verkti. Verkė, verkė, o paskiau ėmė rašyti. Kai ji sustojo, mokytoja, su piktu džiaugsmu, kad vis dėlto palaužė mergaitę, prisiartino prie jos.

Ir kaip gi ji nustebo, kai, paėmusi iš jos popierių, atrado, kad tenai buvo išrašyta visa ta malda:

—    Tikiu į Dievą Tėvą, Visagalį...

Gyvenimo pamokytas ir studijų įtikintas profesorius Ruville nusprendė atsiversti į Katalikų Bažnyčią.

Atlikus visas apeigas, profesorius kalbėjo:

—    Pirma maniau, kad perėjimas į katalikybę bus tik tuščias formalumas. Tačiau įsijungimas į Bažnyčią ir pirmoji Komunija manyje įvykdė nuostabų pasikeitimą. Aš gavau mistišką jėgą, kuri padarė perversmą sieloje. Tik dabar supratau Bažnyčios jėgą į įvairių luomų žmones. —

Ir visai suprantama tie pergyvenimai. Profesorius pirma į Bažnyčią žiūrėjo daugiau kaip į žmonių bendruomenę. Jis neapskaičiavo tų paslaptingų Dievo malonės jėgų ir sustiprinimų, kurie katalikui ateina Sakramentų pagalba.

Juk žmogus per krikštą pakeliamas iš tų, dar pirmųjų tėvų užtrauktų, silpnybių. Jisai sustiprinamas Sutvirtinimo sakramentu. Jo žaizdos, gautos aštriame gyvenimo kelyje, pagydomos per atgailą. Pavargęs jisai maitinamas Angelų Duona altoriuje. Paskutinei kelionei jisai paruošiamas per Paskutinį Patepimą, o specialioms pareigoms gauna Dievo palaimą ir sustiprinimą kunigystės ir moterystės sakramentais.

Tie Dievo malonės šaltiniai ir gyvenimo principų aiškumas žmogaus gyvenime sudaro nepakeičiamą ramstį, ypač kritiškose gyvenimo valandose.

Dėl to gražiai ir kard. Faulhaberis skelbia:

—    Nuo krikšto iki paskutinio patepimo, nuo to momento, kai paimame žvakę krikšto metu iki to, kai mums į rankas įspraus grabnyčią, šviečia dangiškosios meilės žvaigždės ties mūsų galvomis. —

Admirolas Jones, devintos laivyno apygardos viršininkas, viename dienraštyje papasakojo tokią istoriją:

—    Vienas tyrinėtojas, norėdamas suskubti į laivą, pasamdė puslaukinės tautelės žmones nešikais. Iš pradžių jie labai skubinosi, bet vėliau tas mokslininkas atrado juos ramiai besėdinčius pakelėje. Jie kalbėjo: "Mes laukiame, kad mūsų sielos prisivytų mūsų kūnus."

Admirolas tos istorijėlės pagalba primena, kad ir žmogaus gyvenimo kelionėje tenka sustoti, susikaupti, kad Kristaus Evangelijos šviesoje "mūsų sielos pasivytų kūnus" ir galėtų pasidžiaugti pilnutine krikščionybės atnešama dvasine palaima.

APIE TUOS, KURIE ŽINO KĄ DARO

Vienas vaikutis, dideliame Prancūzijos mieste, buvo ką tik priėjęs pirmos Komunijos. Sėdo kartą jis su savo tėvais prie stalo. Atnešė skanių mėsiškų valgių. Buvo penktadienis. Jo tėvai buvo atšalę tikėjime ir nesilaikė religinių praktikų. Tačiau vaikutis jau buvo aptaręs šią galimybę su ruošusiu jį prie Komunijos kunigu, ir taip prabilo:

—    Šiandieną yra penktadienis. Dievas nenori, kad aš valgyčiau mėsą. Užteks man duonos... —

Tėvas supyko. Jisai riktelėjo:

—    Jeigu tu nenori valgyti mėsos, tai visai nieko nevalgysi.

Uždarė jį į atskirą kambarį ir pasakė, kad čia jisai turės pabadauti už bausmę. Tačiau motinai pagailo vaiko. Ji, tėvui nematant, atnešė berniukui pasninko valgių. Juos duodama motina išmetinėjo, kad negera yra neklausyti tėvo.

— Mama, — atsiliepė sūnus. — Aš privalau klausyti Dievo, todėl aš nevalgiau mėsos. Bet aš žinau, kad turiu klausyti ir tėvų. Man tėvelis pasakė, kad šiandien negaliu valgyti. Ačiū už atneštą maistą, bet jo aš negaliu ragauti. —

Motina buvo labai sujaudinta. Per skruostus pradėjo riedėti ašaros. Kad neparodytų savo pergyvenimų, ji greitai išbėgo iš kambario — tiesiai pas tėvą. Papasakojo jam visą berniuko ryžtingumą. Toksai išalkusio berniuko vyriškumas padarė didelį įspūdį ir tėvui. Paleido vaiką iš tos "nelaisvės" ir ėmė klausinėti, koks kunigas jį taip gražiai išauklėjo. Berniukas pasakė, kad tai buvo Klemensas Hofbaueris (vėliau paskelbtas šventuoju). Tėvas tuojau pat nusiskubino pas jį, papasakojo kas nutiko, padėkojo už tą gražią įtaką jo sūnui ir panoro patsai atlikti išpažintį. Sekančią dieną ir motina atėjo išpažinties. Ir taip — berniuko ryžtingumas grąžino tėvus prie Dievo.

Tvirtos valios žmogų, kuris nebijo pareikšti savo įsitikinimų ir kuris ištikimas savo pareigai, nežiūrint kokie sunkumai jį varžytų, pagerbia kiekvienas. Jo valia uždega kitus, jo pavyzdys patraukia, jo ryžtingumas sustiprina.

Net svetimų įsitikinimų žmonės, jei tik pastebi mus esant ryžtingus, labai mūsų asmenybę įvertina. Napoleonas I iškėlė kartą vaišes. Buvo daug kviestinių parinktų svečių. Kaip tik pasitaikė pasninko diena, bet ant imperatoriaus stalo garavo mėsiški valgiai. Kaip žinome, Napoleonas net kovojo prieš Bažnyčią ir todėl tų nuostatų labai nepaisė.

Viena ponia, kuri kaip tik sėdėjo netoli imperatoriaus, tų mėsiškų valgių nelietė. Svečiai būkštavo, kad imperatoriaus rūstybė gali ją paliesti.

Ir kaip jie nustebo, kai po kiek laiko sužinojo, jog kaip tik tą ponią Napoleonas I pakvietė savo sūnaus mokytoja. Imperatorius savo sūnaus auklėjimo nenorėjo patikėti kokiai blankiai asmenybei, o parinko tokią prancūzę, kuri turi savo nusistatymus ir nebijo jų viešai pareikšti.

DIDŽIOJI MŪSŲ STIPRYBĖ

Prancūzijoje 1912 metais buvo nuteisti mirti du kariai: vienas 20 metų, kitas — 22 m. amžiaus. Jų nusikaltimas buvo žmogžudystė pasipelnymo tikslais. Kalėjime labai jais rūpinosi kariuomenės kapelionai. Juos išmokė katalikų tikybos tiesų ir maldų, kurių anksčiau nemokėjo. Kapelionai juos tų metų kovo 28 dieną lydėjo ir į mirties vietą. Prieš mirtį šie kariai nuoširdžiai apgailėjo savo nusikaltimą, atliko išpažintį ir priėmė Komuniją. Kai pasirodė budelis, jie dar kartą apkabino savo kapelionus, pasakydami, kad paskutinė jų mintis prieš mirtį, bus apie šiuos jų dvasios vadus. Jų veiduose vyravo ramumas, kad net tą stebėdamas vienas pulkininkas pratarė:

—    Šiuose žmonėse įvykęs nuostabus pasikeitimas. —

Vienas iš tų pasmerktųjų paliko atsisveikinimo raštą, kuriame sako, kad jeigu jie anksčiau būtų gavę tokį tikybinį paruošimą, kaip dabar, jie būtų supratę gyvenimo prasmę ir nebūtų nuėję šiais keliais.

Tame daug tiesos. Religija yra Šiaurės žvaigždė keliaujančiam gyvenimo naktyje, tikėjimas tai švyturys plaukiančiam neramia gyvenimo jūra, tai kelrodis einant dygiais gyvenimo tyrais.

Kaip kartais tikėjimo pagalba gali būti nuostabi, mums atskleidžia vienas įvykis iš šv. Jono Bosco gyvenimo.

Vienas gydytojas, augšto išsilavinimo medicinoje, bet visiškai mažai žinių teturįs tikėjimo dalykuose, 1876 metais pradėjo būti kankinamas pakartotinų nuomario atakų.

Vaistai jam nieko negelbėjo. Išgirdo jisai, kad šv. Jonas Bosko net stebuklus gali padaryti, taigi kreipėsi į jį, tardamas:

—    Man sakė, kad Jūs išgydote nuo visokių ligų.

—    Jus suklaidino, — atsiliepė Don Bosco. — Tai ne mano darbas, o Marijos Krikščionių Pagalbos veikimas, kuri suteikia savo malones tiems, kurie laiko maldų novenas ir padaro kokį apžadą jos garbei.

—    Kaip ten bebūtų, — kalbėjo gydytojas, — išgydyki mane, tikėsiu ir aš į tuos stebuklus.

—    Jūs turite tą patį daryti, — kalbėjo šventasis, — ką ir kiti daro: melsti, atlikti išpažintį, prieiti Komunijos ir pamatysite, kaip Šv. Mergelė Jus išgydys.

—    Užduokite man ką nors kito, nes aš netikiu į nieką, ir būtų veidmainystė, jei tą daryčiau.

Tačiau šventajam pasisekė gydytoją tiek perkalbėti ir įtikinti, kad jisai pats persižegnojo. Atsikeldamas daktaras pratarė:

—    Pradedu atsiminti ir linkti į tas praktikas, kurių nevykdžiau jau per 40 metų.

Atsiskirdamas pasižadėjo atlikti išpažintį. Atliko. Kažkaip jo sveikata nuostabiai pagerėjo ir jisai atėjo priimti Šv. Komunijos į Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčią.

Gali būti atsitikimų, kad tikėjimo praktikos atneša naujo pajėgumo net mūsų sveikatai, bet kame ypatingai tikėjimas mums pagelbsti, tai duodamas naujos dvasinės stiprybės, naujos moralinės jėgos. Šioj srity tikėjimas yra neprilygstamas atsigaivinimo šaltinis žmogui pasaulio vėjų blaškomam ir aistrų ugnių deginamam.

Teisingai rašytojas A. Martel skelbia:

—    Tikėjimas yra Dievo susitikimas su žmogumi meilės kelyje ir susivienijimas tų dviejų širdžių, kurios kita kitos jieško.

RYŽTINGA MERGAITĖ IR TYRINĖTOJAS BEDIEVIS

Pirmaisiais krikščionybės amžiais kankinė šventa Margarita paties savo tėvo buvo atiduota kentėjimams. Ji buvo tvirto įsitikinimo krikščionė ir niekas jos negalėjo palaužti. Teisėjas tada bandė pašiepti tikėjimą, prie kiurio ji buvo taip prisirišusi, ir į ją kalbėjo:

—    Kaip kvaila garbinti kaip Dievą tą žmogų, kuris mirė ant paniekos medžio.

Mergaitė buvo tvirtų įsitikinimų ir teisėjui atšovė:

—    Dėl ko tu kalbi tik apie Kristaus mirtį, o tyli apie jo iš numirusių prisikėlimą? Jo kančia ir mirtis rodo, kad Jis yra žmogus, bet Jo prisikėlimas mums pasako, kad Jis yra Dievas.

Prisikėlimas — tai didysis Kristaus stebuklas, kuris turi mumyse sustiprinti tikėjimą. Šyluojančiame pavasarį vyksta kitas prisikėlimas, gamtos prisikėlimas. Iš purvinos žemės gėlės pražysta. Ir mes neprivalome pasilikti tik juoda dirva Viešpaties vynuogyne, bet prisikelti nauja gyvybe, sužaliuoti naujais dorybių žiedais ir nešti vaisių dvasios pažangoje.

Tikėjimo tiesa mums gali nešti dvasinį atgimimą. Štai prieš eilę metų Londone susidarė draugija, į kurią susibūrė mokslininkai, kurie neturi tikėjimo. Kiekvienas iš jų pasirinko po dogmą, po tikėjimo tiesą, kurią jis ryžosi visiškai sugriauti. Tos draugijos pirmininkas, lordas Brighton, pasirinko Kristaus prisikėlimą. Trejus metus jis tyrinėjo ir paskiau sušaukė tų netikinčiųjų mokslininkų posėdį, kad galėtų pranešti apie savo studijų davinius.

Susirinkusiems jis taip kalbėjo:

—    Mano ponai, mano karščiausias gyvenimo troškimas visados buvo tarnauti tiesai ir tik tiesai. Šiandieną aš prieš jus stoviu tam, kad pagerbčiau tiesą. Mano kalba bus trumpa. Trejus metus aš dirbau, kad sugriaučiau tikėjimą į Prisikėlimą, bet... prisikėlimas mane nugalėjo. Mano tyrimai įrodo, kad iš tuščio karsto Jeruzalėje kelias veda tiesiai į Romą, ir aš nutariau tapti kataliku.

Mūsų tikėjimas yra tiesa, tvirta ir nepalaužiama. Jo tvirtai laikykimės.

Vienas iš vadovaujančių kovotojų prieš Bažnyčią Prancūzijoje buvo socialdemokratų vadovaujantis veikėjas Gustav Herve. Dar 1937 metais patekus į jo rankas Kristaus Sekimo knygai, jis skaitė:

—    Kas nori ištirti Dievo išmintį, bus paveiktas supratimo apie augštą Jo kilnumą... Jeigu nesupranti ir nepermanai to, kas šalia tavęs, kaip suprasi tai, kas augščiau?... Dievas nieko neapgauna. Apsigauna tik tas, kuris per daug savimi remiasi... —

Tie žodžiai giliai jam įsmigo į širdį. Jau kiek anksčiau buvo paveikęs į jį pamokslas vieno maristų vienuolio ir dabar jis rašė tam vienuoliui. Bet apie tai leiskime jam pačiam pasakotis:

—    Vienuolį paprašiau mane sekančią dieną priimti išpažinties, kad aš sekantį sekmadienį priimčiau velykinę Komuniją. Ir taip įvyko, kad Kristus, kurį aš persekiojau ir kurio aš savo žmogišku protu negalėjau pasiekti, teikėsi Prisikėlimo šventėje mano sieloje švęsti prisikėlimą. —

Ir tas kovotojas prieš Bažnyčią, kuris 1910 metais buvo pareiškęs: "Aš nepažįstu jokio tėvo Danguje, aš žinau tik brolius, kurie kenčia ant žemės", tas 1937 metų Velykų proga rašė savo džiaugsmingą išpažinimą:

—    Šiandieną, kada prisimenamas Jėzaus prisikėlimas, aš, drauge su apaštalais ir kitomis kukliomis širdimis, kurios per du tūkstančiu metų stiprinosi Evangelijos žodžiu, aš irgi išpažįstu: aš tikiu į prisikėlimą.

DIDŽIOJI JĖGA

Rusijos imperatorius Mikalojus, jėga stengdamasis suprovoslavinti savo pavaldinius, vienu metu uždarė į kalėjimą 245 vienuoles. Įvairiai jas kankino maskoliai, stengdamiesi priversti atsižadėti Bažnyčios, bet jos vis darėsi nepalaužiamos. Pagaliau parinko ypatingai žiaurų kankinimo būdą: per dieną pradėjo duoti joms tik po pusę silkės, nieko daugiau, net nei atsigerti vandens nedavė.

Seserys kentėjo neišpasakytą troškulį. Rodos, kas deginte degino jų burną ir visą kūną. Tada jos prisiminė sielas skaistykloje, paaukojo joms visus tuos kentėjimus, kad jų skaistyklos kančios palengvėtų. Net ir kai sugrąžino jas į normalų kalėjimo režimą, popai stebėjosi, kad seserys ne tik neišsižadėjo katalikų tikėjimo, bet ir nepuolė prie vandens.

Tikėjimas tai jėga. Žmogaus sielai tikėjimas — didelis turtas, didesnis už bet kokias gėrybes, brangesnis net už tokius būtinus dalykus, kaip maistas, nes tikėjimas yra maistas mūsų sielai, tai švyturys klaikioj gyvenimo kelionėj, tai būtiniausia mūsų pasirėmimui lazda, kai kasdienė našta mus ima slėgti prie žemės.

Mūsų tikėjimas netik mielas širdžiai, bet jis yra ir išmintingas, paremtas Dievo autoritetu ir sutinkantis su sveiku žmogaus protu.

Grafienė Strafford vienu metu palinko pereiti į katalikybę. Tarėsi su Amiens'o vyskupu Mota, viskas jai atrodė priimtina, tik abejones jai sudarė šv. mišios, kadangi ji buvo protestantė, o tenai kitokia pažiūra apie šv. mišias. Tada vysk. Mota jai tarė:

—    Gerbiamoji, jūs pažįstate Londono protestantų vyskupą. Pasakykite jam, kad jeigu jisai man įrodys, kad šv. Augustinas nelaikė mišių už mirusius, ypač už savo motiną, tai ir aš liksiu protestantu... —

Grafienė apie tai parašė protestantų vyskupui, bet anas nei į laišką neatsakė. Šv. Raštas, padavimas (tradicija), sveikas žmogaus protas turi pakankamai stiprių įrodymų mūsų tikėjimui ir mūsų tikybinėms praktikoms paremti, net ir toms, kurios atrodo sunkiau suprantamos. Tas tikėjimas žmogui suteikia neišpasakytai daug stiprybės. Tai vienintelė tikra parama žmogaus bandymuose ir svyravimų valandose.

Dioklecijono persekiojimų metu žiauriai buvo kankinama šv. Eulalija, kilusi iš Meridos miesto, Ispanijoje. Valstybinis pareigūnas Kalpurnijus ją liepė kruvinai nuplakti. Šiurpiai sužalotu kūnu, skaudžiai kentėdama ji tarė tam žiauriam pareigūnui:

—    Gerai įsižiūrėk į mane, kad pažintumei Dievo teisme. Abudu stosime prieš jį. Aš — gauti atpildo už savo kentėjimus, o tu — susilaukti bausmės už savo kruviną žiaurumą...—

Kad ir kaip gyvenime būtų sunku, kad ir kaip mes jaustumės nepataisomai skriaudžiami, mes dar žinome, kad čia nėra paskutinis žodis, kad dar ateis ano pasaulio teisybė. Tikėjimas mus stiprina ir guodžia.

Dievo buvimas ir pasaulis anapus karsto mums yra didelis sustiprinimas, bet drauge ir įpareigojimas, kad mes gyventume pagal tą tikėjimą ir tvarkytumės, kad nereikėtų vėliau gailėtis. Kai Granados karalius Boabdidas buvo sumuštas ir išvarytas iš sostinės, sugrįžo prie savo namiškių verkdamas. Jo motina į jį prabilo:

— Nemokėjai kautis kaip vyras, tai dabar verki kaip moteris.

Mūsų uždavinys taipgi — pereiti gyvenimą su vyrišku ryžtingumu mūsų tikėjimo tarnyboje, kad vėliau nereikėtų gailėtis ir krimstis neišpildžius uždavinio, kurį Kūrėjas mums buvo skyręs leisdamas į pasaulį.

BŪKI TVIRTAS

Prancūzų revoliucijos metu kareiviai aptiko Joną Chantebel, kuris buvo ūkio specialistu Chene apylinkėse, beskaitantį katekizmą. Knygelę nuo jo atėmė ir komitetas nusprendė, kad jisai pats privalo ją sudeginti. Tačiau Chantebelis griežtai atsisakė. Kada prievarta pradėjo deginti jo rankas, ryžtingasis vyras kalbėjo:

—    Galite sudeginti mane visą, tačiau aš nedeginsiu tos knygelės, kurioje surašyta manojo tikėjimo dėsniai.

Pasityčiojimui jį raudonieji išvilko į gatvę. Matydama tai jo žmona šaukė vyrui:

—    Būki tvirtas, Jonai, Dievas tau atlygins.

Tai buvo vyras, kuris išliko nepalaužiamai ištikimas savo įsitikinimams.

Dažnai kasdieniame gyvenime ir mums įvairūs bandymai ateina, kada privalome išlaikyti egzaminą savo ištikimybės. Vieną kartą tai bus noras pasninką sulaužyti, kitą kartą, gal, perdaug išgerti, kitą kartą ateis kita pagunda. Ir tik tvirtos valios žmonės, kurie yra savyje apvaldę gyvuliškumą, pasiliks ištikimi.

Niekas kitas mūsų gyvenimo kovose neatneša tiek tvirtybės, kaip tikėjimas. Už tat labai svarbu būti patiems giliai persiėmusiems tikybos tiesomis ir kituose jas skiepyti. Šioje srityje mes turime nuostabiai gražių gyvenimo pavyzdžių. Štai, garsusis matematikas, Prancūzų mokslo akademijos narys, baronas Cauchy buvo nusistatęs savaitėje visą valandą praleisti bemokant apleistus vaikus katekizmo. Ministeris Odilon Barot, būdamas atostogose, pasistengdavo sužinoti, kada toje vietoje bus katekizmo pamoka, ir joje dalyvaudavo.

Filosofas Jouffroy taip atsiliepia apie katekizmą:

—    Tai nedidelė knygelė... Skaitykite ją ir surasite išsprendimą visų gyvenimo klausimų. Paklauskite vaiko apie pasaulio ir apie žmogaus atsiradimą, apie jo paskirtį šiame ir aname gyvenime, apie jo pareigas Dievui ir artimui ir Jums duos tuos augštus atsakymus, kurie yra katekizme. Katalikybę aš laikau didele religija, kuri nepalieka neatsakiusi nei vieno klausimo, kuris tik žmoniją domina. —

Tikėjimas atneša tvirtumo ypač toje paskutinioje mūsų gyvenimo valandoje. Net ir aršiausi netikintieji čia sudreba. Pasakojama apie grafienę Chatelet, kuri, Voltairo suklaidinta, juokėsi iš tikėjimo, kaip iš prietarų. Tačiau ji susirgo ir toje paskutinėje savo ligoje ji paklausė savo "laisvamaniškojo" mokytojo, ar jai padėtų ką priėmimas paskutinių sakramentų, kaip to reikalauja katalikybė. Voltaire atsiliepė:

—    Taip, nes geriau pasukti saugesniu keliu.

Ir ta grafienė šaukėsi kunigo, bet jau buvo per vėlu. Taigi, net "laisvamanybės" tėvo patarimas buvo — pasirinkti saugiausią kelią, kuris yra pildyme tikybos pareigų. Mes žinome, kad tas kelias mums suteikia daugiausiai tvirtybės gyvenant ir daugiausiai vilties — mirštant.

PRAMATYTI DIDŽIĄJĄ PAREIGĄ

Pasakojama apie vieną laikrodininką, kuris JAV civilinio karo metu buvo mobilizuotas į armiją. Išeidamas jis drauge pasiėmė ir savo įrankius. Bebūdamas stovykloje jis turėjo neblogą pelną taisydamas laikrodžius. Tačiau vieną dieną atėjo įsakymas sudėti palapines ir ruoštis mūšiui. Anas karys apsižiūrėjo palapinėje nuliūdęs ir pratarė:

—    Aš turbūt negalėsiu eiti, nes turiu net dvylika laikrodžių iki šeštadienio pataisyti... —

Tas vyrukas buvo net savo didžiąją pareigą pamiršęs dėl smulkių pajamėlių ir darbelių. O tai yra iškrypimas iš tikrojo kelio. Mūsų mintys visada turi jausti, kad yra didysis mūsų gyvenimo tikslas kova dėl amžinosios laimės ir tam tikslui visi kiti siekimai ir gyvenimo smulkmenėlės turi būti pajungti. Žmoguje dažnai pasireiškia savotiškas tingumas, savotiškas apsileidimas.

Pasakojama, kad kartą žmogus įkinkė šunį į mažą mašiną, kuri pjovė pievelę prie namų. Gatve ėjo praeivis ir šuo sustojęs ėmė loti. Namų savininko sūnus tos pievelės lygintojui ir tarė:

—    Nepaisyk, kad šuo loja. Jis tik nori turėti pasiteisinimą sustot traukęs tą mašiną. —

Dažnai būna taip ir su žmonėmis, kuriems visada lengviau kalbėti, kaip dirbti, lengviau kritikuoti, kaip pačiam ką nors gero padaryti, lengviau griauti kitų žmonių gerą vardą, kaip pačiam ugdyti savo gerą būdą. Kitų klaidas daug lengviau rasti, kaip savas taisyti. Taigi — svarbiauisa — pramatyti savo didžiąją pareigą, ją pildyti ir nenuklysti į šunkelius.

Net ir gerus dalykus reikia su protu daryti ir vykdyti. Kartą vienas kunigas ėjo apžiūrėti audimo fabriko. Jis sutiko ypatingą darbininką, pavarde Atkins, kuris mokėjo taip gražiai apie tikėjimą pašnekėti. Kunigas ir sako fabriko direktoriui:

—    Turbūt tas jūsų Atkins yra vienas geriausių jūsų darbininkų?

—    Jis galėtų būti, bet dabar jis dažnai sustoja, kad kalbėtų apie tikybą, kai jo pareiga žiūrėti audimo staklių. O jis turėtų suprasti, kad tada, kai jis yra darbe, jo tikėjimas turi išplaukti iš jo pirštų darbštumo, o ne iš liežuvio miklumo. —

Tame pasakyme daug tiesos. Kasdienis pareigingumas padeda mums siekti ir didžiosios gyvenimo pareigos — amžinosios laimės.

Savo pareigas reikia atlikti, bet iš kitos pusės — nereikia jose paskęsti. Kažkas stebėjo, kaip musės ateina maudytis prie mažos srovelės. Jos stengiasi įsimerkti į vandenį, bet taip, kad jų sparneliai nesušlaptų. Juos laiko augštyn pakeltus. Taip paplaukiusios valandėlę, jos saulėtu oru skrenda su savo sausais sparneliais.

Mes kasdien esame įmerkti į savo darbus, rūpesčius, reikalus, tačiau savo sielos sparnus — savo tikėjimą ir meilę laikykime visada iškėlę, kad tais dvasios sparnais visada būtume pasiruošę skristi į amžinybės erdves.

Bepildant visas gyvenimo pareigėles nereikia užmiršti ir vienos iš pačių sunkiausių — atleisti nuoskaudas. Kartą kažkas vieno berniuko paklausė — kas yra atleidimas. Jis gudriai atsakė:

—    Tai kvepalai, kuriuos paskleidžia gėlės, kada jos būna sutraiškytos. —

Kartą karalių Pilypą dvasiškiai skatino nubausti vieną didiką, kuris buvo kiek nusikaltęs. Karalius pamąstė valandėlę ir pratarė:

—    Geras dalykas turėti galios kam atkeršyti, bet daug geresnis dalykas tos galios nepanaudoti.

Nuoširdus atlaidumas, rūpestingas pareigingumas, ypač neužmiršimas mūsų didžiosios pareigos — amžinybės siekimo — yra mūsų dabartinės ir pomirtinės laimės garantija.

NEPALAUŽIAMAS PAREIGOSE

Garsusis Prancūzijos pamokslininkas Lacordaire yra pasakęs:

—    Pareiga tai svarbiausia idėja pasaulyje, nes ji sustiprina mūsų atsidavimą Dievui, rūpestį savo siela, ugdo atsakingumą, stiprina nemirtingumo viltį. Kai pareigingumas perima žmogų, jis išlaiko jį augštame garbingume ir pakelia iki heroizmo, iki didvyriškumo. —

Jei kiekvienas pildytų savo pareigą, tai pasaulyje greit pasidarytų rojus. Mes katalikai, kurie visada esame linkę pasisavinti tai, kas gera, pirmieji turime save patikrinti, ar esame pilnai ištikimi savo pareigoms, ar kiekvieną savo darbą išpildome taip, kad mūsų sąžinė būtų rami, kad žmonės mumis būtų patenkinti ir kad Dievas mūsų pareigingumu džiaugtųsi ir laimintų.

Istorijos lapuose pasiliks neužmirštamai įrašyti tie Pijaus VII žodžiai, pasakyti jį skriaudusiam Napoleonui:

—    Aš galiu nusileisti, galiu jus pagerbti ir mylėti, gyvastį galiu atiduoti už jūsų sielą, bet aš negaliu išsižadėti savo sąžinės. —

Niekas neturime nusikalsti prieš Dievo duotąjį perspėjėją — mūsų sąžinę, visi turime pasilikti ištikimi savo krikščioniškai ir asmeniškai pareigai.

Augščiau minėtasis prancūzų vienuolis Lacordaire yra statomas pareigingumo pavyzdžiu. Štai kai kurie jo dėsniai ir nusistatymai:

—    Pareiga yra augštesnis dalykas už viską: joks išskaičiavimas, jokia baimė, joks troškimas neprivalo iškreipti mūsų iš pareigos kelio. Pareigos kelias tai vienintelis tikras kelias į pasisekimą. —

Pamilus Dievą jo pirmoji pareiga buvo Augščiausiajam ištikimai tarnauti. Kiekvieną dalyką jis atlikdavo savu laiku, neatidėdamas rytdienai to, ką gali ir turi padaryti šiandien. Jis rūpestingai atsakydavo į laiškus. Jis turėjo numatęs dienos darbų tvarką ir to griežtai laikydavosi. Tvarka ir pareigingumas padarė tai, kad jis ir atlikdavo savo visus gausius darbus, ir neapleisdavo savo dievotumo praktikų bei nesutrumpindavo sau būtino poilsio. Tvarkingumas ir pareigingumas padėjo jam atlikti tiek darbų, kiek atlikti reikėtų paimti trejetą paprastų žmonių.

Jis daug rašydavo vertingų raštų. Savo geram draugui, šv. Vincento a Paulo draugijos įkūrėjui Ozonam jisai rašė:

—    Prikryžiuokime save prie plunksnų (—rašymo).

Ozanamas gi jam atsakė:

—    Aš jaučiu, kad tirpdau savo jėgas, bet Dievas to iš manęs nori.

Pareigingumas tai reiškia, kad mes uoliai atliksime tuos darbus, kurie mums priklauso. Mūsų pareigos apima mūsų tarnybą, mūsų šeimos pareigas, mūsų krikščioniškąsias pareigas. Pareigos žmogus nekankina kito žmogaus, užkraudamas kitam tai, ką pats privalo padaryti. Jis žino, kad pareiga dažnai pareikalauja atsižadėjimo, bet ta auka yra saldi ir ji atneša pasisekimą čia ir amžinąją laimę anapus.

Viename muzėjuje yra kario šarvai. Tai senovės liekana iš ugniakalnio lavos užverstų Herkulano ir Pompėjos miestų. Kai ėmė kristi iš ugniakalnio išmesti akmenys, kai ėmė tekėti ta ugnies upė, panikos, siaubingos baimės apimti žmonės bėgo netekę galvų, vistiek žūdami, tai tuo momentu prie miesto kasos stovėjo sargybinis. Jis pasiliko ištikimas savo pareigai net ir toje siaubingoje mirties valandoje, pasiliko stovėti sargyboje. Tai buvo ypatinga pareigingumo auka. Jo atminimas pasilieka gyvas šimtmečiais, nešdamas ir mums įkvėpimą — pasišvęsti pareigai visomis jėgomis, o pareigingumas mus apdovanos pasisekimu ir laimėjimais, kurie bus amžini.

UOLUMO LIEPSNOS

Šv. Vincentas a Paulo sakydavo:

—    Jeigu Dievo meilė yra ugnis, tai uolumas yra liepsnos.

Kiti teisingai pastebi, kad uolumas tai veiksmu paversta

Dievo meilė. Taigi, jeigu Dievo meilė yra didžiausias įsakymas, tai iš jos išplaukiantis uolumas yra vienas iš svarbiausių mūsų gyvenimo pareigų.

Tas mūsų uolumas visų pirma turi apimti veržimąsi mūsų pačių į šventumą, o čia mums labai svarbi Dievo malonės pagalba. Šventasis Kolumbinas buvo padaręs sau pažadą heroiškai siekti tobulybės. Tvirtumo jis jieškojo šventose mišiose, širdyje sau tardamas — Jėzus teturėtų mažai galios, jeigu manęs (aplankęs šv. mišiose) nesustiprintų ištverti nors tą vieną dieną.

Vienas jaunuolis, įeidamas į bažnyčią, pamatė didžiulį užrašą viršum arkos, supančios didįjį altorių:

—    Ecce tabernaculum Dei cum hominibus... Kas reiškia — štai padangtė Dievui su žmonėmis.

Štai kodėl taip naudinga pasiryžus liepsnoti uolumu, rytais atbėgti į bažnyčią jieškant stiprybės. Priimti šv. Komuniją ir pabūti valandėlę su Jėzumi, kad mums kas nepasakytų to, ką greit po šv. Komunijos išbėgančiam kartą pasakė šv. Bernardas:

—    Argi Jums taip greit nusibodo Jėzus?

Degant uolumu ir siekiant tobulybės labai svarbu išmokti pamilti savo gyvenimo kryžius, kimų kiekvienam netrūksta. Arso klebonas šv. Jonas Vianney yra pasakęs:

—    Reikia prašyti Dangų, kad išmokytų mus pamilti kryžių, tada mūsų kryželiai pasidarys lengvi ir saldūs. Aš tai pats išbandžiau... Aš tų kryžių turėjau beveik daugiau, negu jų galėjau panešti. Aš pradėjau melsti kryžiaus meilės. Ir tada aš tapau toks laimingas... Tikrai, nėra kitos tikros laimės, kaip tik čia... —

Tą patį dar ryškiau išreiškia “Kristaus sekimo" autorius Tomas a Kempis:

—    Jeigu tu noriai neši kryžių, tai kryžius neš tave...

Nepamirština, kad net ir degantis uolumu turi daryti pastangų neišblėsti, neišsekti. Čia be jau minėtų priemonių — šv. mišių ir šv. Komunijos, svarbu yra su Jėzumi ir Marija jungtis rožančiaus maldoje. Kartą Kinijoje vyko vadinamas bokserių persekiojimas. Valdžios pareigūnai sugavo vieną krikščionį, kuris žiauriai grasinamas nebeatsilaikė ir pažadėjo atsimesti nuo krikščionybės. Pakeliui į artimiausią pagonių šventyklą vedamas jis užčiuopė savo kišeniuje rožančių ir ėmė jį kalbėti. Kai pasiekė tą šventyklą, staiga jis iškėlė rožančių, tvirtai pareikšdamas, kad jisai pasilieka krikščionimi. Dabar jau tvirtai apsisprendęs. Ir taip rožančius jam suteikė Dangaus malonę ištesėti net kankinystėje.

Toliau — ištesėti uolume padeda mums prisiminimas amžinybės. Viename labai griežto gyvenimo vienuolyne didelį įkvėpimą vienuoliai rado šūkyje, išrašytame virš durų:

—    Amžinybė greit ateis.

Tai giliai prasmingas šūkis. Jį verta įsirėžti savo širdyje. Šios žemės gyvenimas labai laikinas. Amžinybė artėja prie mūsų greitu žingsniu. Amžinoji gi laimė daug pareina nuo mūsų uolumo, parodyto čia žemėje.

Toliau, mūsų uolumas neturi apsiriboti tik mumis pačiais. Uolumas veda į artimo sielos meilę ir pastangas siekti jų išganymo. Kaip daug gali žmogus pasiaukoti artimui, mums pavyzdį paliko Amerikos šventoji — motina Cabrini. Ji savo misionierėms kalbėjo:

—    Darbuokitės, kol jūs pajusite, kad jau daugiau nebeįstengiate. Tada sakykite: "O, Jėzau, daugiau jau aš nebegaliu" ir... vėl pradėkite dirbti. Mes turėsime visą amžinybę pasilsėti. —

Kiekviena siela yra pirkta Kristaus krauju, ir nuostabiai gražu yra artimui padėti, kad ant jo sielos tiškęs Kristaus kraujo lašas nebūtų veltui. Palaimintojo Henriko Suso motina, artėjant jos gyvenimo pabaigai, pasisakė, kad per tris-

dešimt metų ji negalėjusi dalyvauti šv. mišiose, neišliedama ašarų pamąsčiusi apie Kristaus kančią.

Kartą didelis dvasinio gyvenimo mokytojas — abatas Marmion paprašė šventojo popiežiaus Pijaus X išrašyti jam kokį gyvenimo šūkį. Šventasis paėmė paveikslėlį ir įrašė:

—    Dominus est. Et Dominus erit tibi adjutor fortis... Viešpats yra ir Jis bus tau tvirtas pagelbėtojas. —

Patys ryždamiesi, Dangaus pagalba pasitikėdami, amžinybės mintyje jieškokime įkvėpimo. Kartą viena kilminga Prancūzijos moteris drauge su eile kitų žmonių buvo gaisre užblokuota. Jausdama, kad greit gyva sudegs, ji ramino kitus:

—    Už keleto momentų mes jau matysime Dievą. Dangus yra čia pat...

8. Mirtis ir amžinybė

VISŲ TAS PATS LAUKIA

Lietuvoje, Kupiškio miestelyje gyveno altarijoje vienas kunigas. Sirgo jisai vėžio liga. Žinojo, kad mirs. Iš anksto buvo pasistatęs paminklą ant savo kapo. Prie jo su kamža ir stula net nusifotografavo.

Lietuvoje viena augšto išsilavinimo moteris buvo padariusi karstą savo laidotuvėms. Kadangi ji gyveno tik apie porą amerikoniškų mylių nuo šių eilučių autoriaus, tai teko ne kartą jų namus aplankyti, matyti pastogėje tą karstą padėtą. Jame buvo kiek šieno paklota ir universitete besimokantis tos moters sūnus pasakodavo, kad jo motina vasarą net pogulio į tą karstą atsiguldavo, kad ar dirbdama, ar ilsėdamasi vis prisimintų, kad baigsis viskas mirtimi.

Imperatorius Maksimilianas I ketvertą metų prieš mirtį buvo pasidirbdinęs karstą ir net kur keliaudamas įsakydavo jį vežti, kad jį matydamas būtų pasiruošęs ir nebebijotų tos valandos, kada bus į jį guldomas.

Net ir tiems, kurie per lengvą gyvenimą veda, mirties akivaizda yra didi pamoka. Taip, vargu ar kas taip aštriai yra tyčiojęsis iš Bažnyčios ir kitų šventų dalykų, kaip Volteras. Jis net pabrėžė, kad už 20 metų nebebus nei Bažnyčios, nei kitų jos įstaigų. Tačiau praėjo 20 metų, Bažnyčia pasiliko kaip buvusi, tik Volterui iš burnos pradėjo kraujai veržtis. Pasišaukė dabar jisai vienuolyno viršininką Gauthier, kurį buvo nekartą šmeižęs, atliko išpažintį ir atšaukė savo ankstybesnes klaidas.

Tačiau, tuo kartu mirtis dar jo nepasiėmė. Jis pergyveno didelę baimę prisimindamas Viešpatį, prieš kuri piktžodžiavo. Po kurio laiko vėl mirtinai ligon atkritęs šaukėsi kunigo, tačiau tas nebesuspėjo ateiti. Prie jo mirties buvęs jo draugas Tronchin tik pasakė:

—    Reikėtų, kad kiti mūsų filosofai būtų buvę prie jo mirties lovos..., — taip pilnas desperacijos, pilnas baisių konvulsijų buvo Voltero paskutiniausias gyvenimo laikotarpis.

Senovinėse kinų knygose skaitome, kad jų imperatorius Y-Yim, matydamas, kad vieno didiko sūnus nukrypo nuo savo tėvų praktikuotųjų dorybių, įsakė jam trejus metus gyventi prie savo senelių kapo. Tai padarė taip didelį įspūdį į aną palaidūną, kad nereikėjo nei trejų metų — jis tuojau pataisė savo gyvenimą.

Garsus valdovas Kserksas, kuris užkariavęs buvo didelius plotus, vienu metu nuo kalno stebėdamas savo karius, pradėjo verkti. Užklaustas, kodėl jis susigraudino, atsakė:

—    Praeis šimtas metų ir nieko nebeliks iš tos daugybės žmonių, kurie štai dabar yra prieš mano akis. —

Nereikės nei šimto metų, o nebeliks nieko nei iš mūsų, nei iš daugelio mūsų artimiausiųjų žmonių.

Kai buvo laidojamas didysis užkariautojas Aleksandras Didysis, vienas filosofas taip prie jo kapo kalbėjo:

—    Tas, kuris buvo prispaudęs visas žinomas žemes, dabar pats yra žemės prispaustas; vakar jam nebuvo gana visos žemės, dabar užtenka mažo plotelio. Vakar jis organizavo didžiules kariuomenes pasauliui užkariauti, šiandien jis išneštas kapan į mirusiųjų tarpą... Visų tas pats laukia. —

NUO LOPŠIO IKI KAPO

Kartą du didieji anglų poetai — Byron ir Coleridge ėjo gatve. Praeidami pamatė girtuoklį, gulintį griovyje. Klaikiai jisai atrodė: drabužiai sudraskyti, purvinas. Iš jo buvo galima matyti, kaip žemai žmogus gali nupulti. Sustojo rašytojai ir Byronas pratarė:

—    Tai ką, ar tas galėtų būti įrodymu, kad žmogus turi nemarią sielą?

Coleridge atsiliepė:

—    Ne, tas tai negali. Bet jūsų klausimas — yra įrodymu.

Faktas, kad žmogus gali mąstyti apie savo nemarumą,

kad savo mintimis gali prasiveržti augščiau medžiagos, rodo, kad jame yra kažkas daugiau negu medžiaga, kad yra kažkoks gilesnis dvasinis pradas. Tik kaip gi dažnai mūsų dvasios reikalai būna užmiršti, mūsų siela nuodėmės prislėgta ir lyg mirusi. Evangelijoje skaitome apie jauną numirėlę, kurią paėmęs už rankos Viešpats pasakė:

—    Mergaite, sakau tau kelkis.

Ir ji atsikėlė iš mirties miego.

Kaip gi dažnai Viešpats ir į mūsų sielą tiesia savo ranką. Argi ji būtų šaltesnė už mirusios mergaitės lavoną, kuris Viešpaties žodin atgijo?!

Kai rašytojas Jonas Biliūnas pajuto, kad artėja jo gyvenimo pabaiga, jis rašė:

—    Matydamas, kad aš greitai galiu netikėtai atsidurti pas Abraomą, mečiau gulėti ir ėmiaus plunksnos: baisu tai ne, bet negražu ir gėda anksti mirti nieko nepadarius. —

Ar jau mes susirūpinome ką nors padaryti? Benjaminas Franklinas kitados pasakė:

—    Kai mirtis užgesys mūsų gyvenimo liepsnelę, lengva bus suuosti, ar mes buvome iš auksinio vaško ar iš pigaus lajaus. —

Neužmirštamas pasaulinio garso rašytojas Dostojevskis, pajutęs beartėjančią mirtį, priėmė paskutinius sakramentus. Tada pasišaukė savo žmoną ir jai tarė:

—    Gerai žinau, kad šiandieną aš turiu mirti. Uždeki grabnyčių žvakę ir paduoki man Evangeliją. —

Mes irgi žinome, kad — jei ne šiandien, tai rytoj — mirti reikės. Jau dabar pats laikas į rankas paimti tikėjimo žvakę, gerų darbų šviesą, ir į kitą — Evangelijos tiesas, kurios būtų mums lyg žemėlapiu, lyg kelrodžiu atliekant tą vieną vienintelę mūsų gyvenimo kelionę — nuo lopšio iki kapų.

Mes norime, kad mūsų gyvenimas būtų prasmingas. Tai atsiminkime priežodį:

— Jei nori džiaugtis vaisiais, neskinki žiedų. — Nenuskinkime tuščiai jaunystės žiedo, pribrandinkime tikėjimo ir gerų darbų prasmingą vaisių.

GYVENIME IR MIRTYJE

Kartą keliaudamas kažkoks vienuolis pateko į traukinį, kur buvo pora karininkų. Šie ėmė nepalankiai atsiliepti apie tikėjimą.

Kadangi jie taip greit nenutilo, tai vienuolis ryžosi duoti jiems pamoką. Jisai pradėjo kalbėti apie kariuomenę, apie kariškus dalykus, apie kuriuos nieko neišmanė, bet kalbėjo su dideliu autoritetu.

Kariškiai, žinoma, pradėjo šypsotis. Ir patsai vienuolis ėmė juoktis ir į juos prabilo:

— Dabar jūs patys matote, kas išeina, kai kalbi apie tokius dalykus, kurių nežinai. Tas pats buvo ir su jumis, kai jūs kalbėjote apie tikėjimą, apie kurį nieko nežinote ir darote didžiausias klaidas. —

Apie visus dalykus mes norime išgirsti tik specialistų žodį, tačiau apie tikėjimą kiekvienas tariasi turįs teisės kalbėti, kritikuoti, neturėdamas tam nei reikiamo pasirengimo, nei mokslo, net nepažindamas kaip reikiant pagrindinių religijos tiesų.

O religinis švietimas, tikėjimo pažinimas žmogaus gyvenime labai svarbus ir būtinas. Štai, imkime kitą atsitikimą. Didysis Prancūzijos imperatorius, Napoleonas, kai sąjungininkų buvo ištremtas į šv. Elenos salą, kartą bevaikščiodamas susitiko dešimties metų mergaitę. Jos tėvai nieko nežinojo apie tikėjimą ir tuo nesirūpino. Imperatorius prabilo į mergaitę:

—    Mano mažyte, esi jauna, ir daug pavojų tavęs laukia pasaulyje. Kas bus su tavimi, jei nesemsi stiprybės iš tikėjimo? Tavo tėvai juk tikybos neišpažįsta. Tai aš imuosi tos pareigos, kurios jie nesiima pildyti: nuo ryt dienos kasdieną ateiki ir aš tave mokysiu tikėjimo tiesų. —

Per dvejus metus Napoleonas ją mokė katekizmo, ir kai jau matė, kad ji pakankamai paruošta, paprašė, kad iš Prancūzijos atsiųstų kunigą, kuris jai duotų pirmąją Komuniją.

Tikėjimas didelis dalykas. Jisai parodo tikrąjį gyvenimo kelią. Jisai duoda jėgos tuo keliu eiti. Tikėjimas duoda stiprybės suklupus atsikelti. Tikėjimas mus sustiprina ir pačioj paskutiniausioj kovoj ir kelionėj, kai mes atsiduriame ant amžinybės slenksčio.

Kartą, po kruvinų kovų ties Argonu, vienas majoras vaikščiojo po kovos lauką su slauge, gelbėdamas sužeistuosius. Išgirdo, kaip vienas jų šaukė:

—    Majore, ar jūs kartais nesate kunigas?

Mat, Prancūzijoje ir kunigai buvo mobilizuojami ir, įvertinant jų išsilavinimą, daugelis būdavo padaromi karininkais.

—    Aš nesu, — atsakė majoras, — bet aš esu krikščionis ir tave nugabensiu į ligoninę, kur atrasi kapelioną.

—    O, majore, aš nebuvau tikintis, bet šis štai mano mirusis draugas mane atvertė. Jis buvo sunkiai sužeistas ir, kol jėgų turėjo, šaukėsi kunigo, kartodamas: "Aš esu krikščionis ir noriu mirti krikščionis". Paskutines jėgas įtempęs jisai prišliaužė prie mūro, padažė pirštą savame kraujuje ir parašė štai šiuos žodžius: "Tikiu į Dievą". Ir mirė. Ir aš taip pat noriu mirti, kaip jisai.

MIRTIMI GYVENIMAS NESIBAIGIA

Jaudinanti yra šv. Sinforiono gyvenimo istorija. Jisai, kilmingos šeimos narys, buvo krikščionis. Dėl jo puikaus būdo — visi jį gerbė. Kartą jis ėjo pro šalį Ceres stabo ir jo nepagarbino. O tada buvo krikščionių persekiojimo laikai.

Kažkas apie tai pranešė gubernatoriui Heraklijui. Šis jį nuplakė kruvinai ir sekančią dieną pasmerkė mirti. Kada tą kankinį vedė į egzekucijų vietą už miesto, jo motina Sinforosa nuo miesto sienos sušuko jam:

—    Mano sūnau, pažvelki į Dangų. Tavo gyvenimas nepasibaigia, tik pakeičiamas kitu — geresniu.

Kiek daug stiprybės tikėjimas gali duoti katalikui. Kiekvieną iš mūsų užgula vienokie ar kitokie kentėjimai, sunkumai. Ir mes tada galime pakelti savo akis į Dangų ir pasiguosti mintimi, kad dar yra kitas gyvenimas, kuris bus mums tuo skaidresnis ir laimingesnis, kuo mes čia būsime kantresni ir gilesnio tikėjimo.

Krikščionybės praeitis mums duoda nuostabių pavyzdžių, kurie moko ištesėti ir sunkiausiose valandose. Imkime, sakysim, šv. Felicitą. Jos net septynis sūnus persekiotojai norėjo kankinimais atgrąsyti nuo krikščionių Bažnyčios. Jų gi motina žadino juose tvirtą atsparumo dvasią, kalbėdama:

—    Mano sūnūs, jūs gyvensite amžinai, jeigu pasiliksite ištikimi Jėzui Kristui, priešingai — neištesėjus — jus laukia pasmerkimas. —

Ir po valandėlės kreipdamasi į savo sūnus vėl juos stiprino dvasioje:

—    Mano sūnūs, žiūrėkite į Dangų — ten jūsų laukia Jėzus Kristus, su visais šventaisiais. Tvirtai laikykitės ir ištverkite. —

Tokius žodžius tegali pasakyti tik krikščionė motina. Tokį įkvėpimą — ištverti gerame, savo idealų tarnyboje — tegali turėti tik krikščionys, tik tie, kurie tiki į kitą gyvenimą.

Kartą vienas karys pakėlė kardą, ruošdamasis smogti į šv. Martyno iš Tours galvą. Pažvelgęs į šventojo veidą ir matydamas jo nepaprastą ramybę, jis kardą nuleido klausdamas:

—    Kaip? Argi tu nedrebi?

—    Kogi aš turiu drebėti. Mirtis nėra blogis, aš gi jos laukiu, nes ji mane nuves į amžinąjį gyvenimą. —

Taigi — net ir tada, kai mūsų kojos mindo šią žemę, naudinga savas akis, savas mintis pakelti į amžinybę. Iš čia bus galima semti nuostabios jėgos ir stiprybės. Kas svarbiausia, kad toks iš tikėjimo išplaukęs tvirtumas yra nepaprastai galingas, kitus užkrečiantis pavyzdys, daug žmonių laimėjęs krikščionybei. Tą patvirtina prisiminimas, kad ir šv. Adriano gyvenimo. Kai dar jisai buvo pagonis, jis stebėjo kankinių nepaprastą ištvermę ir, priėjęs prie vieno, paklausė:

—    Iš kur jūs semiate tiek ištvermės ir kantrybės?

Kankinys parodė ranka į dangų ir jam tarė:

—    Augštybių Viešpats mus stiprina ir viltis mūsų rankas palaiko, mums pažadėdamas už akimirkos kentėjimus amžiną atlyginimą. —

Adrianą tie žodžiai labai paveikė. Jisai pats apsikrikštijo ir neužilgo pats pasipuošė kankinio vainiku.

Jau šimtmečiai praėjo nuo čia minimų įvykių, o tie dvasios galiūnai mums šviečia, kaip skaidrūs žibiniai. Jų pavyzdys įskelia atsparumo ugnį kiekvieno tauraus žmogaus širdyje. Jeigu šiandien atsiranda dešimtimis tūkstančių idealistų, kurie palikę tėvus ir tėviškes ir visa, ką patogaus gyvenimas gali duoti — išeina į misijas; — jeigu šiandien šimtai tūkstančių vyrų ir moterų užsidaro į vienuolynų nuošalumą, tai dėlto, kad moka akis pakelti į Dangų ir yra vedami tvirto tikėjimo į gyvenimą anapus mirties.

ATSIMINKI VIENĄ DALYKĄ

Vienas iš sėkmingiausių senovės kariautojų buvo Egipto karalius Sesostris. Nugalėjęs įvairius valdovus, jisai pririšdavo juos prie ratų. Vienas iš jų su dideliu įsitempimu žiūrėjo į ratą. Sesostris susidomėjo, ko šis taip stebi tą ratą ir jį paklausė.

— Matai, valdove, aš žiūriu ir mąstau — kaip greitai rato dalis, kuri yra viršuje, nusileidžia žemyn, o ta dalis, kuri žemai — iškyla augštyn. Taip ir su jūsų laimės ratu: šiandien esi nugalėtojas, o rytoj — jau gali būti belaisviu, — atsakė tasai.

Susimąstė Sesostris. Tas posakis jam pasirodė prasmingas ir jis paleido visus belaisvius. Ir mes, kad ir kažinkoks pasisekimas mus lydėtų, neturime būti jo apsvaiginti. Mes dar nežinome, kas bus rytoj. O jei ir rytojus bus skaidrus, tai vis tiek ateis lemiamoji mirties diena, kada viskas kitaip apsisuks.

Šventieji dvasinio gyvenimo mokytojai mums primena, kad mes mirtį prisimintume ne tik per Vėlines, bet galimai dažniau, nes tas prisiminimas sulaikys mus nuo nuodėmės.

Tai gyvenimo faktais patvirtintas dalykas. Kartą pas Pijų IX atėjo išpažinties vienas įtakingas vyras. Jo išpažintis buvo nuoširdi, tačiau atgailą jam buvo sunku pritaikyti: pasninkauti jis negalįs, maldas ilgesnes kalbėti — neturįs laiko. Tada popiežius jam dovanojo auksinį žiedą, kuriame spindėjo užrašas: "Memento mori" (—atsimink mirsiąs). Už atgailą jam paskyrė kas dieną perskaityti tą užrašą. Tas vyras pildė šią lengvą atgailą. Tačiau — greit jos padariniai buvo žymiai didesni, negu jisai galėjo spėti, tas įrašas darė į jį kaskart didesnį įspūdį. Jo sieloje įvyko persilaužimas ir toliau jau jisai įstengė pasilikti geru.

Ta paslaptingoji mirtis, kurios mes nei vienas neišvengsime, mąstančiam žmogui turi didelės įtakos. Tik žiūrėkime, kaip gražiai tos minties buvo paveiktas vienas jaunuolis. Norėjo jisai išganyti savo sielą, bet drauge, nesiskubino atsisakyti nuo įtartinų malonumų. Taigi nuėjo pas atsiskyrėlį ir jį klausia:

—    Kada aš turiu atsiversti, kad būčiau išganytas?

—    Mažiausia, nors tą dieną prieš mirtį, — atsiliepė atsiskyrėlis.

—    Bet aš nežinau, katrą dieną turėsiu mirti..., — prabilo jaunuolis.

—    Kadangi mirtis tave gali užklupti net ir rytoj, tai jau šiandieną turi būti pasiruošęs.

Visada būti pasiruošusiam — tai saugiausias kelias šiame ir aname gyvenime.

O tas nuoširdus pasiruošimas nėra taip labai lengvas, nes daug yra pasaulyje dalykų, kurie yra mūsų mėgiami, kurie mus išblaško. Taip buvo ir su vienu žmogumi. Jisai pasistatė sau puikius naujus namus. Jais džiaugėsi, susikvietė savo draugus į pašventinimą. Vienas iš jo bičiulių pagyrė, kad viskas yra gražu ir pridėjo:

— Tėra tik vienas trūkumas; juose jau padarytos durys, pro kurias jus kada nors išneš, kad jau daugiau nebegrįžtumei. —

Kaip mieli bebūtų mūsų namai, mus išneš iš jų. Kaip sėkmingas bebūtų mūsų gyvenimas žemėje, jisai baigsis vieną dieną, ir mes nežinome — gal ta diena jau labai arti, gal mūsų paskutinioji minutė čia pat.

ATSIMINTI AMŽINUOSIUS DALYKUS

Gyvenimas yra nuolatinė kova. Ta kova dažnai verda net ir kiekvieno žmogaus širdyje, sieloje. Labai svarbu kiekvienam iš mūsų silpnybės valandą atsiminti amžinuosius dalykus.

Įkvėpimo tam reikalui mes galime rasti iš neužmirštamų pavyzdžių. Štai Japonijoje, Nagasaki mieste kitados siautė persekiojimai. Į egzekucijų vietą buvo vedamas ir krikščionis Antonijus. Pakeliui susitiko jis su savo tėvais. Šie, nugalėti meilės savo sūnui, pradėjo prašyti, kad jis valandėlei apsimestų — nesąs krikščioniu, kad tik kaip nors išsigelbėtų.

— Argi Jūs norite, — kalbėjo busimasis kankinys, — kad aš, besistengdamas išgelbėti šį gyvenimą, prarasčiau amžinąjį? Nustokite mane gundę žodžiais ir ašaromis. Esu pasiryžęs mirti dėl Kristaus. —

Net ir kankintojai buvo bepradedą jo gailėti ir paklausė, ar jis neparodys ištikimumo jų dievams. Tačiau, Antonijus buvo nepalaužiamo nusistatymo. Jis buvo prikaltas prie kryžiaus ir pakeltas nuo žemės. Net ir kybodamas ant kryžiaus, jis pradėjo psalmę ir prašė savuosius budelius — giedoti drauge su juo. Giedojo ją iki pabaigos, iki "Garbė Dievui Tėvui...", o tada budeliai jietimi pervėrė jo širdį ir jo siela nuskriejo giedoti tos garbės giesmės prie paties Viešpaties kojų.

Atsiminimas Dangaus ir amžinybės — yra mums didelės stiprybės šaltinis. Net ir Vokietijos imperatorius Rudolfas II pasakojosi, jausdamas mirtį artėjant:

—    Mano draugai, kada jaunatvėje aš mokiausi Ispanijoje, mano motina pasiųsdavo vežimą parvežti mane namo. Man buvo taip didelis džiaugsmas, kad negalėdavau miegoti per visą naktį. Daug didesnis man džiaugsmas dabar, kada jaučiu, kad mano Dangiškasis Tėvas šaukia mane į Amžinąją Tėvynę, kurią mums laimėjo Jo Dieviškasis Sūnus. —

Gyvenimas šioje žemėje, atmenant, kad yra dar kitas gyvenimas, žmogų visiškai kitaip nuteikia.

Šv. Kotrynos Sienietės gyvenime skaitome, kad kartą jai pasirodęs Išganytojas ir laikydamas du vainiku rankoje — aukso ir erškėčių — kalbėjo:

—    Pasirinki vieną iš tų dviejų vainikų: jeigu šiam gyvenimui pasirinksi auksinį — kitam liks erškėčių, jei šiam pasiskirsi erškėčių, amžinybei liks auksinis. —

Šventoji pasirinko erškėčius gyvenimui žemėje. Ir mes — nebijokime, jei kartais dygūs erškėčiai šiame gyvenime mums Apvaizdos parinkti. Tai reiškia, kad mums skirtas auksinis vainikas amžinybėje. Iš čia mes semkime sau stiprybę gyvenimo sunkumuose ir kovose.

Tikėjimas, tai neišpasakyta jėga. Jis yra mūsų tvirtybė vidaus kovose, jis yra sustiprinimu gyvenimo nelaimėse. Net ir pačioje baisiausioje — mirties valandoje — tikėjimas mums įstengia suteikti tokį didelį sustiprinimą, kokio niekas kitas atnešti negali.

Kartą vienas riteris bemedžiodamas paklydo miško tankumynėje. Toje vietoje, kurioje, rodos, niekas negalėjo gyventi, jis išgirdo staiga smagią giesmę. Arčiau prijojęs jis pamatė, kad linksmai gieda raupsuotasai. Anais laikais raupsuotiesiems ligoninių nebuvo, o kadangi bijota, kad kitų neužkrėstų, tai jiems buvo draudžiama su sveikaisiais gyventi. Taigi tas raupsuotasai buvo į miško tankumynes pasišalinęs. Raupsai jau buvo visai jo kūną suėdę, jis buvo bemirštąs ir anas medžiotojas labai stebėjosi, kaip dar bemirštantis raupsuotasis gali taip smagiai giedoti.

— Klausyki, — aiškino raupsuotasis, — mano kūnas yra vienintelė siena, kuri mane skiria nuo Dievo. Dabar jis baigia griūti. Artėja valanda, kurioje aš turėsiu visišką laisvę. Štai dėl ko aš linksmas ir giesme garbinu Dievą. Greit, tikiu, susitiksime su Jėzumi Danguje.

NE TUŠČIOMIS RANKOMIS Į AMŽINYBĘ

Kartą vienas kunigas buvo pakviestas prie ligonės. Sirgo mergaitė. Anksčiau ji buvo vedusi laisvą ir palaidą gyvenimą, bet dabar giliai susimąstė ir nutarė pasukti nauju keliu. Atliko nuoširdžią išpažintį. Labai apgailėjo savo nuodėmes ir nusistatė gyventi taip, kaip Dievas nori. Prisimindama savo praeities klystkeles, ji taip susigraudino, kad pradėjo ašaroti ir ją dvasinėmis malonėmis aprūpinusiam kunigui pratarė:

—    Tėve, kaip dabar man liūdna, niekais gyvenimą praleidus. Juk aš nueisiu pas Dievą su tuščiomis rankomis. —

Kunigas nuėmė kryželį nuo sienos. Įdėjo į jos rankas ir pratarė:

—    Ne, ne tuščiomis rankomis. Tu nueisi laikydamasi Nukryžiuotojo nuopelnų...

Ir mes į rankas imkime kasdienius kryželius, o savo suvargusias galvas glauskime prie Viešpaties kryžiaus. Jis mus sustiprins ir padės, kad ne tuščiomis rankomis į Amžinatvę nueitume.

Didysis Indijos apaštalas vienu metu buvo pakviestas pakrikštyti sergantį kūdikį. Šv. Pranciškus Ksaveras pasiskubino tą atlikti. Neilgai trukus sužinojo, kad tasai kūdikis mirė. Šventasis valandėlę susimąstė, paskiau jo veidas džiaugsmu nušvito ir iš akių ištryško ašaros. Tai buvo džiaugsmo ašaros. Aplinkui esantieji, su nusistebėjimu, paklausė:

—    Kaip gi. Tėve, tas gali būti, kad kai kiti skausmu perimti, Tu verki džiaugsmo ašaromis. —

—    Matote, — kalbėjo šventasis, — Jūs žinote, kiek daug aš turėjau pakelti savo kelionėje į Indiją ir savo darbe šioje šalyje. Tačiau didžiausią atlyginimą aš patyriau dabar. Jaučiu, kad per Krikštą apvilkau to kūdikio sielą Dievo malonės rūbu ir dar vieną angelėlį nusiunčiau garbinti Dievą. —

Dangaus malonė yra gražiausias papuošalas sielai. Turime budėti, kad jos niekada neprarastume, priešingai — kad ją praturtintume.

Prieš eilę metų gyveno turtingas žmogus. Susirgo jis mirtina liga ir gydytojas pasakė, kad jau nebegalės ilgai gyventi. Buvo pašauktas advokatas padaryti testamentą. Mažytė to mirštančio vyro mergaitė, teturėjusi tik ketverius metus, pajuto, kad čia darosi kažkas nepaprasto. Tačiau ji negalėjo suprasti — ką reiškia mirti. Paklausta motina jai paaiškino, kad jų tėvelis iškeliauja, persikelia gyventi kitur, toli, toli. Mergytė priėjo prie tėvelio lovos, pažiūrėjo į jo akis ir paklausė:

—    Tėveli, ar tu turi namus kur gyventi toje žemėje, į kurią išeini?

Tas klausimas pataikė giliai į širdį mirštančiam žmogui. Jis gyvendamas buvo sukaupęs didelius turtus. Visą savo laiką ir energiją buvo paaukojęs jų didinimui. Čia jis turėjo didelį namą ir daug kitų gėrybių, bet dabar viską reikia palikti, eiti į tą šalį, kurioje sau buveinės jis nerengė, kol buvo gyvas.

Daug yra visokių būdų paruošti sau namus pomirtinėje Karalystėje. Vienas pirmųjų yra nusimarinimas, savęs apvaldymas. Prie to skatindama, pavyzdžiui, Bažnyčia yra ir pasninkus įvedusi. Apie juos gražiai savu laiku yra pasakęs dr. Vinet:

—    Pasninkavimas, kuris yra kai kurių užmirštas ir paniekintas, yra geras ir naudingas dalykas. Pasninkas mūsų dvasiai grąžina tai, ką jis paima nuo kūno, ir, iš dalies, palengvindamas sielai tą kūniškos mėsos naštą, padeda jai kilti augštyn prie nematomojo pasaulio dalykų. Pagaliau, tuo savanorišku nuo valgio susilaikymu, kurį mums uždeda, mumyse sužadina atjautimą tų taip daugelio mūsų brolių, kurie yra priversti laikytis nuolatinio pasninko. —

Antras būdas ruošti sau buveinę, statyti namus amžinatvėje, yra išmalda, auka. Vienas neturtingųjų prieglaudos vedėjas pasakoja gavęs auką, kurią atsiunčiant buvęs pridėtas tik labai trumpas laiškutis:

—    Pasninkaudamas atsisakiau nuo valgio, kad kitam pavalgymą parūpinčiau. —

Kartą vienas New Yorko turtuolis davė ketvirtį miliono dolerių, kad būtų pastatyta bažnyčia. Ir pastatė šventovę parapijai, kuri pati dėl savo neturtingumo nebūtų įstengusi pasistatyti. Šventovė garsėjo žmonių dievotumu ir jų klebono labdaringumu. Praslinko keletas metų ir to turtuolio gyvenime įvyko permaina: jis prarado visas savo santaupas, visą turtą, kaip kartais versle atsitinka. Sutiko tada jį vienas draugas ir tarė:

—    Matai, jei dabar turėtumei tuos pinigus, kuriuos atidavei bažnyčios statybai, vėl įsikabintumei į verslą.

—    Brolau, — atsiliepė tas, — iš visų mano pinigų juk aš tik tuos dovanotuosius ir išsaugojau. Jeigu nebūčiau jų atidavęs, jie būtų pražuvę kaip ir kiti. Dabar gi jie man neša procentus, kurie baigsis tik pasaulio pabaigoje. Jie net amžinybėje mane pasieks, ir aš jausiu džiaugsmą, kad daugelis lenkiasi ir garbina Išganytoją prieš tą altorių, kuris pastatytas mano skirtais pinigais. —

Pagaliau — didelių nuopelnų amžinybei galima pelnyti kantrumu, kentėjimų didvyrišku pakėlimu. Jie mums gali atnešti daug dvasinės naudos. Šv. Pranciškus Salezas sakydavo:

—    Kaip geriausios, saldžiausios vynuogės išauga tarp akmenų, taip ir Viešpaties meilė geriausiai tarpsta tarp kentėjimų. —

Vaške antspaudą tik tada galima išspausti, jeigu jis pirma ugnyje pakaitinamas. Taip ir kentėjimų ugnis paruošia mūsų sielą Dievybės antspaudui, lo paveikslui mumyse.

Gražiai rašytojas Pesch mus moko:

—    Žemės darželyje rožės nuvysta ir pasilieka tik spygliai, krikščionybės gi darželyje — spygliai numiršta, nutrupa ir tik rožės pasilieka žydėti amžinai.

APIE PAGUODĄ, MIRTĮ IR MEILĘ

Į katalikų tikėjimą atsivertęs Edvardas Steinbroeck kartą pareiškė:

— Mūsų katalikiškoje bendruomenėje man taip gera, lyg aš būčiau didelėje giminių šeimoje. Vien tik pažvelgimas į vaikutį, klūpantį prie altoriaus ir dėstantį rankute kryžiaus ženklą, mano širdį pripildo giliu susijaudinimu. —

Ir jis nėra vienintelis, kuris taip jaučia. Milionai žmonių tą patį pasakytų, ne tik tų, kurie yra jau katalikų Bažnyčios nariai, bet ir daugelis nuošaliau stovinčiųjų. Dėl to tai daugelį katalikybė ir traukia prie savęs.

Štai, spaudoje skaitome, kad prieš kaikurį laiką į katalikybę atsivertė Japonijos generalinio štabo viršininkas Yoshijiro Umezu. Atsivertė, kai jis gydėsi amerikiečių karo ligoninėje. Sirgo jis nepagydoma vėžio liga, bet bent prieš savo mirtį jis atsivertė. Jo paties duktė, kuri jau buvo katalikė, ir kuri tarp Tokio miesto aristokratiškų šeimų buvo įsteigusi katalikų pasauliečių sąjungą ir jai vadovavusi, savo tėvą išmokė katalikybės tiesų.

Jeigu priklausymas katalikybei daug džiaugsmo teikia žmogui gyvam esant, tai tuo labiau artėjant mūsų kelionei į amžinybę. Mums visada pasilieka nežinoma ana paskutinioji valanda. Antai, vieną dieną per Palese vietovę, Italijoje, skrido civilinis lėktuvas. Iš jo iškrito gabalas geležies. Krisdamas jis pataikė į 70 metų senutę ir ją keliu beeinančią mirtinai užmušė.

Užtai mes prisimename tuos reikšmingus Adalberto Stifterio žodžius:

—    Žmogus yra laikinas, praeinantis, kaip medžio lapas; net dar daugiau, nes lapai krinta rudenį, tuo tarpu žmogus gali negyvas kristi bet kuriuo laiku. —

Žiūrėkite, kas nutiko Abo mieste, Suomijoje: ten buvo simfoninis koncertas. Jame dalyvavo ir solistė Doris Hovimaa. Dainavo ji jau paskutinį programos numerį ir staiga sukrito scenoje negyva.

Jeigu žmogaus gyvenimas netikras ir mirtis baisi, tai visgi tikinčiam ir šioje tamsiausioje valandoje spindi vilties žiburėlis. Teisingai Liudvikas Koloma yra pareiškęs:

—    Teisingajam mirtis tėra sapnas, o karstas lopšys naujo gyvenimo. —

Ne veltui ir kai 1948 m. rugsėjo mėn. mirė garsusis Čekoslovakijos vyras dr. Edvardas Benešas, kuris čekams, šalia Masaryko, yra brangus kaip mums Basanavičius ir Kudirka, ant jo antkapio buvo padėtas parašas:

—    Per mirties vartus į amžinąjį gyvenimą.

Tas tikrumas, kad su mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia, ypatingai mums brangus šiais laikais, kurie galima pavadinti kankinių amžiumi. Štai, Rytų Apeigų kongregacija praneša apie vieną naujai įšventintą kunigą Rumunijoje: vos jisai suspėjo atlaikyti savo pirmąsias šv. mišias, kaip prie jo prisistatė komunistų policija. Jie buvo pamaldų metu įsibrovę į bažnyčią, prasiveržė prie altoriaus ir ėmė reikalauti, kad tas primiciantas pasirašytų, jog jis laisvu noru prisideda prie rumunų — stačiatikių bažnyčios, kuri paimta komunistų kontrolėm Jaunasai kunigas buvo nepalaužiamo tikėjimo. Tokį dokumentą pasirašyti atsisakė ir raudonieji jį čia pat, prie jo pirmų Mišių altoriaus, nušovė.

Kaip jam, taip ir mums šiais kraujo laikais belieka tik viena paguoda, kurią tegali teikti tik viena Katalikų Bažnyčia: gyvenimas su mirtimi nesibaigia, jis tik pasikeičia, įgauna kitas, dar tobulesnes formas.

Tačiau, kad gyvendami galėtume pajusti pilną krikščionybės džiaugsmą, o mirdami, kad turėtume nepalaužiamą mus stiprinančią viltį, reikia, kad mūsų gyvenimas būtų nuopelningas, ir pagrindinis mūsų nuopelnas yra meilė: meilė Dievo, meilė sielų, meilė artimo.

Vienas vokiečių stalius iš Kaselio, Vokietijos, taip norėjo nuvykti į Ameriką, kad pareiškė: jeigu jam amerikiečiai duos teisę įvažiuoti į jų šalį, jis paskirs savo sveiką akį aklam amerikiečiui kariui.

Jeigu jis randa vertu tiek aukoti, kad patektų į laisvės ir gerbūvio šalį žemėje, kaip daug daugiau verta aukotis ir išsižadėti siekiant laisvės susiliejime su Dievybe ir laimės kuri bus amžina? To siekiant visų pirma reikia mylėti Dievą. Šv. Bernardas sakydavo:

—    Riba, iki kurios reikia mylėti Dievą, yra Jį mylėti be ribos, be saiko. —

Šalia Dievo meilės turi būti žmoguje gyva ir artimo meilė, ypač jo sielos meilė: P. Victricius primena:

—    Kaip gi didelė laimė, jei tau pasisektų nors vieną vienintelę sielą iš pražūties išgelbėti. —

Ypatingas dėmesys turi būti nukreiptas į mažųjų sielas. Ne be reikalo prel. Moerzinger perspėja:

—    Vargas, jei tu pavėluoji gelbėti vaiko sielą. —

Tikriausias gi kelias rasti įkvėpimo sieloms gelbėti, rasti akstino artimu rūpintis yra artimą mylėti. Ir tai ne visada lengva. Kaip didysis labdaros sąjūdžio, šv. Vincento a Paulo draugijų, kūrėjas Fridrikas Izanam kartą yra pasakęs:

—    Pažinti žmones jų silpnybėse ir visgi juos mylėti, štai kame artimo meilės viršūnė.

O šioje srityje turime nuostabių pavyzdžių. Antai, ašaras ištraukianti istorija apie tą kunigą, pranciškonų vienuolį Maksimilioną Kolbę, kuris nacių buvo kalinamas Aushwitzo koncentracijos stovykloje. Jis pamatė, kad naciai mirtin pasmerkė vieną puskarininkį, šeimos tėvą. Norėdamas jį vaikams ir žmonai išgelbėti, tas didvyris pranciškonas pasisiūlė naciams mirti už jį. Naciai, kurie degė neapykanta katalikų dvasiškiai, šią auką priėmė. Vienuolis savo gyvastį aukodamas išgelbėjo savo tautietį nuo mirties. Buvo žinių, kad anam vyrui vėliau pasisekė gyvam iš stovyklos išeiti. Jis susirado savo šeimą ir visi atvyko į JAV, gavo darbą ir dabar laimingai gyvena.

Heroizmo, artimo meilės amžius nėra pasibaigęs. Kaip tik mūsų laikais turime tiesiog artimo meilės stebuklų. Šio karo pabaigoje net 33 vokiečių kunigai pasisiūlė sąjungininkams eiti į belaisvę, kad būtų išleistas toks pat skaičius britų belaisvėje laikomų jų idėjos brolių. Taipgi 25 kiti kunigai pasisiūlė eiti į prancūzų nelaisvę, kad jų vieton būtų atleista iš nelaisvės toks pat skaičius vokiečių klebonų.

Tai vis konkretūs artimo meilės pavyzdžiai. Tik krikščionybė gali tokią meilę išugdyti, meilę atskiriems žmonėms, mūsų artimiems, o, kaip sako Dehmel:

— Truputis širdies žmogaus parodomos sutinkamam žmogui yra daug vertingiau, kaip visa teoretinė meilė žmonijai.

TAS, KURIS MŪSŲ NIEKAD NEAPLEIS

Vienas dievotas žmogus, pasistatęs naują namą, ant jo padėjo užrašą:

— Linquenda, — tai reiškia: "Turėsiu palikti". Tuo jis norėjo pareikšti, kad net tikroji mūsų nuosavybė — nėra visiškai sava. Mes turėsime visa tai apleisti, palikti, kai reikės skirtis su šiuo pasauliu.

Vienas vokiečių poetas, pavarde Kari Gerock, apie tą užrašą ant namų parašė šią mintį:

—    Savininkai, parašykite šį žodį ant savo namų. Turtuoliai, išrašykite šį žodį ant savo bonų, šėrų ir pinigų. Jaunosios ponios — išrašykite jį ant savo brangių papuošalų. Verslininkai, atžymėkite tą žodį ant savo krautuvių. Motina, dvasioje parašyki tai ant skruosto tavojo sūnaus. Vyre, matyki tą žodį ant galvos savo žmonos. Žmogau, matyki tą žodį išrašytą ant viso pasaulio, su visais gražiais ir gerais dalykais, kuriuos jis patiekia. Ir tada atsiminki, kiek daug priežasčių mes turime už tai, kad dar labiau glaustumės prie To, kiuris mūsų niekada neapleis ir nepames. —

Tas viskas mus skatina daugiau pasišvęsti dvasiniam gyvenimui ir Dievo tarnybai, uoliau būti ištikimais Viešpačiui savo kasdienėse pareigose.

Kartą viena motina nuėjo į bažnyčią su savo mažyte dukrele. Per pamokslą juodvi girdėjo, kaip kunigas pasakojo, kad paklusnumas Dievui parodomas su atsidėjimu ir ištikimai pildant tas smulkias kasdienes pareigas. Jis priminė, kad daug tėvų nepaiso savo dvasinių pareigų namuose. Jie krinta į lovą nei nepasimeldę, jie keliasi nepasiprašę Dievo palaimos. Mergaitė klausėsi apie tuos dalykus ir, grįžtelėjusi į motiną, pratarė:

—    Mamyte, ar kunigas kalba apie tave?

Tas paprastas vaikiškas klausimas smigo motinai į širdį. Ji nieko mergaitei nepasakė, tik jau tą vakarą puolė ant kelių prieš eidama gulti, pasiryžusi ir toliau tą savo pareigą atlikti. Taigi, tuodu atsitikimai mums iškalbingai primena, kad, iš vienos pusės, neturime sudėti visų vilčių į žemiškus dalykus ir juose paskęsti, nes vistiek mirdami juos turėsime apleisti, iš kitos pusės — turime savo mintį dažniau kelti į Dievą ir būti Jam ištikimesni net ir smulkmenose.

Prie vieno turtuolio namų dažnai sėdėdavo arabas elgeta, kuris kasdien gaudavo išmaldą ir tuo šiaip taip mito. Kartą šeimininkas turėjo skubotai išsiųsti laišką ir, neturėdamas ko kito pasiųsti, paprašė ano elgetos nunešti. Šis grubiai atsakė:

— Aš renku išmaldą, o ne lakstau su patarnavimais...

Tai šlykščiai grubu. Mes piktinamės tokiu nežmonišku elgeta. Tačiau, jei pamąstysime — kaip gi dažnai mūsų gyvenimas į tai panašus. Mes daug kartų meldžiame Dievą ir šio, ir to, renkame iš Jo išmaldas, bet kai Dievas iš mūsų ko nori, mes nesiskubiname išpildyti. Mes norime palenkti, kad Dievas mūsų norus pildytų, bet mes labai nepasikarštiname Jo norų pildyti, ir tai yra mūsų pražūtis.

Pasakoja keliautojai, kad Arizonoje yra upė, vadinama Rio Puerco. Ji yra labai klastinga: jos dugnas — gyvas smėlis. Galima gana saugiai jos dugnu bristi, bet viena sąlyga — nesustoti, vis dėti pėdas tolyn. Jeigu kas sustoja, žmogaus kūno svoris spaudžia ir visas žmogus ima klimpti vis gilyn ir gilyn, kol smėlis galėtų ir visą žmogų praryti bent tiek, kad savo jėgomis nebeišsikapstytumei.

Lygiai ir žmogaus gyvenimas: turėdamas prieš akis žemiškų dalykų laikinumą, mes privalome ryžtingai vis dvasiniame gyvenime veržtis pirmyn ir pirmyn. Jeigu to nebus, mes greit pradėsime klimpti į gyvenimo dumblus, iš kurių tik vienas Dievas mus tegalės ištraukti.

Panašus palyginimas gali būti ir su lėktuvu: tie plieno paukščiai gali pasiekti labai dideles augštybes, tačiau turi nuolat skristi. Lėktuvas ore nesilaikys, jei jis sustos vietoje. Jis kris žemyn, kaip akmuo... Lygiai ir mūsų gyvenime — tik pažangą darantis žmogus gali kilti į augštas erdvių mėlynes. Kas sustos, kas užmirš, kad žemiškieji dalykai bus "linquenda", kad reikės juos apleisti, tas įsikibs aukso ar kito žemiško dalyko ir jo svorio bus gramzdinamas žemyn.

NENUSKĘSTI KASDIENYBĖJE

Vienu metu susmulkintų anglių pirklys stovėjo ant platformos ir žiūrėjo į didžią anglių masę plačiame įtaise, iš kurio pilama į sunkvežimius. Kažkaip neatsargiai jisai dėjo koją ir įkrito. Anglys, kaip bėgantis smėlis, pradėjo skleistis po jo kojomis ir jisai palaipsniui ėmė klimpti gilyn ir gilyn. Jisai pradėjo šaukti, nebegalėdamas išsikapstyti, bet pirma negu spėjo atbėgti pagalba, jisai jau buvo visiškai įtrauktas į anglių masę, nei nebesimatė. Tik atbėgęs sumanus vyras atidarė angą apačioje, anglys ėmė smarkiai birėti ir kai didžioji dalis buvo išleista, buvo atrastas begulįs ir tasai nelaimingasai pirklys be sąmonės. Vos, vos jį pasisekė atgaivinti. Kad kaip — būtų visiškai netekęs gyvasties.

Tas vaizdas — simbolinis. Kaipgi daug verslininkų jų prekės, jų kasdieniai reikalai ir rūpesčiai įtraukia gilyn ir gilyn juos visus, su kūnu ir siela, kol jie savo dvasioje jau pradeda dusti ir dažnai net būna pervėlu patiems išsigelbėti. Nebūtinai, kad tai nutiktų su verslininkais. Tas pats gali įvykti su kiekvienu žmogumi, kuris taipgi gali nuskęsti savo kasdieniuose rūpesčiuose, užmiršdamas patį didžiausią savo rūpestį — sielos reikalą, amžinybę.

Vienoje knygoje skaičiau aprašytą šitokį atsitikimą: tėvas išėjo su savo mažu vaikučiu vieną dieną į laukus. Buvo karštas metas ir tėvas išsitiesė pavėsyje po medžiu, o sūnelis lakstė aplinkui, rinkdamas gėles ir žoleles, jomis džiaugėsi ir pribėgdamas prie savo tėvelio jam tiesė, tardamas — kaip gražu.

Kaitros paveiktas tėvas užsnūdo. Ilgėliau numigo. Kai jisai nubudo, vaikučio arti jo nebuvo. Ėmė jieškoti ir šaukti, bet niekas neatsiliepė. O ta vietovė buvo kalnuose. Pažvelgęs į gilę pakriaušę, jisai pamatė sūnelį nelaimingai nukritusį ir mirtinai užsimušusį. Su plyštančia širdimi jisai nusiskubino patsai aplinkiniu taku žemyn ir, ant rankų paėmęs sužalotą mažyčio lavonėlį, pergyveno baisius sopulius. Jis giliai jautė, kad per jo neapdairumą žuvo berniukas.

Gilus to tėvo skausmas, tačiau dar jam lieka paguoda, kad jo mažasis nekaltas kūdikis yra Dievo globoje, aname gyvenime laimingoje amžinybėje; tačiau jeigu kas reikiamai nebudi dėl savo sielos ir leidžia jai mirtinai susižeisti nuodėmės prarajose, kaip gi daug skaudesnė dvasinė mirtis gali nutikti, kuri gali būti nelaimingos amžinybės priežastimi, nes nevisada žmogui galima būti tikram, kad spės su Dievu susitaikinti.

Budėti dėl savo dvasinės gyvasties, tai reiškia pačiam stengtis, bet taip pat ir pasinaudoti Bažnyčios teikiama pagalba, per kurią gausiau mus pasiekia Dangaus malonės. Tiesa, kai kurie pasakys, kad ir pati Bažnyčia savo žemiškame apsireiškime nėra be priekaištų.

Atsakant į tai leiskite man papasakoti vieną atsitikimą: kartą kunigas pakvietė parapijiečius susirinkti kiek galint daugiau žmonių ir pažadėjo jiems atsakinėti į paklausimus ir priekaištus. Susirinko apie 1,200. Vienas tuojau pradėjo priekaištauti, kad ir tikinčiųjų gyvenimas nesąs jau taip tobulas, gal net negeresnis kaip kitų. Antras suminėjo, kad ir dvasiškiai ne be klaidų... Ir taip, priekaištai vienas po kito buvo keliami — iš viso jų buvo 27. Kunigas jų kantriai klausė ir paskiau jiems maždaug taip pratarė:

—    Iškėlėte jūs priekaištų prieš eilinius tikinčiuosius, prieš dvasiškius, prieš tuos žmogiškus dalykus Bažnyčioje. Tačiau nei vienas nepasakėte nei žodžio, nei mažiausio priekaišto prieš mūsų Mokytoją Viešpatį Jėzų. Taigi — tikėkite į Jį ir sekite Jo nurodytu keliu... —

Ir tai buvo gilus žodis. Kur tik žmonės, ten vis pasitaikys ir žmogiškų suklupimų ir silpnybių. Žmonės, ne angelai, o ir angelai yra kartą suklupę amžių pradžioje. Bet mes turime didįjį, šviesųjį Kristaus pavyzdį, kurio negali aptemdyti jokie pasaulio rūkai ir kurio negali apgulti jokios žemės dulkės. Jį mes turime sekti, juo gyventi, ir Jis tada gyvens mumyse, iki galutinai susijungsime amžinybėje.

Taigi, gyvenkime tikėjimo dvasia. Gražiai vysk. K. Paltarokas perspėja:

—    Kaip varpas nustoja skardumo, jei tik jame atsiranda kokia nors šukė, taip ir tikėjimas praranda savo vertę, jei kas atmeta nors vieną tiesą, nes nebetiki Dievui, kuris apreiškė visas tikėjimo tiesas. —

Gyvenkime Dievo meilės dvasia. Gražiai dvasinio gyvenimo mokytojas Alcaniz perspėja tardamas:

— Pasek saulėgrąžų pavyzdžiu. Jos nuolat žiūri į saulę. Taip ir tavo darbai tebūnie nuolat kreipiami Jėzaus širdies garbei.

KASDIENYBĖ, ATŽYMĖTA AMŽINYBĖJE

WlESBADENE, Vokietijoje, mirė pulk. Feliksas Vaitkus, tas drąsuolis, kuris vienas perskrido Atlanto vandenyną, nors jam teko nutūpti kažkur Airijoje, dėl nepaprastų tos rizikingosios kelionės sunkumų. Tais jo laimėjimo metais man teko gyventi gražiajame Pažaislio vienuolyne, netoli Kauno, teikiant dvasinius patarnavimus seselėms. Vieną dieną, gerai tą atsimenu, Feliksas Vaitkus atvyko į Pažaislį. Pamaldžiai susitelkęs jis įėjo į bažnyčią. Prisiartino prie stebuklingojo paveikslo, to paties, kurį pirmojo Pasaulinio karo metu rusai buvo išsivežę, bet kuris vėliau buvo grąžintas ir iškilmingai atneštas į Pažaislį, net vyriausybės nariams ir vyskupams dalyvaujant. Feliksas Vaitkus, kuris tada pagarbiai buvo Lietuvoje priimtas, kaip Atlanto drąsus nugalėtojas, prisiartino prie to Marijos paveikslo, pasimeldė ir kraštelyje paveikslo, šalia kitų votų, pakabino mažytį sidabrinį lėktuvo modelį, kaip ženklą ypatingo dėkingumo Marijai, kad jam buvo leista pasiekti laimėjimo ir išlikti gyvam. Matėsi jo toks gražus religinis nusistatymas. Ir jeigu bolševikai nesunaikino, tas sidabrinis lėktuvėlis tebekaba prie stebuklingojo Marijos paveikslo.

Panašūs nuoširdūs religiniai nusiteikimai daro įspūdį. Štai, šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje, Chicagoje, dažnai sutinku pagyvenusį, tamsios spalvos vyrą su jaunu savo sūnumi. Abudu portorikiečiai. Vyresnysis — gausios šeimos tėvas. Jieškodamas būdų į šviesesnį gyvenimą — atvyko čia Amerikon uždarbiauti. Vienas iš pirmųjų jo žygių buvo sueiti į ryšį su katalikų parapija. Jis tekalba ispaniškai, bet atsivežė savo kunigo raštą, kad jisai katalikas, kad jisai su sūnumi — Šv. Vardo draugijos nariai. Jis pareiškė norą susipažinti su tos draugijos nariais šioje jam artimiausioje lietuvių parapijoje. Nuvestas į arbatėlę po bendros šv. Komunijos, jis buvo sutiktas su smagiais plojimais. Ir jis pats su organizacijos nariais artėja prie Dievo stalo.

Tai visdėlto gražus pavyzdys. Kur mes bepakliūtume — vienas pirmųjų uždavinių susirasti katalikų bažnyčią, sueiti į ryšį su katalikų organizacijomis, pirmoje eilėje — lietuvių, jeigu tokios yra.

Jau kelintas kartas į mūsų bažnyčią ateina iš Triesto miesto neseniai atvykusi šeima: tėvas, motina, paaugęs sūnus ir duktė. Jie tekalba itališkai. Prisiminęs Triesto miesto ryšį su Tito Jugoslavija, tyčia paklausiau vyro, ar jis nekomunistas... Vyras greitomis ištraukė iš kišeniaus savo sulankstomą piniginę, iš jos išėmė keletą šventų paveikslėlių ir ėmė rodyti, sakydamas, kad komunistai tokiais dalykais nesiinteresuoja. Tuo gi tarpu jo žmona ištarė šiuos reikšimngus žodžius:

— Mūsų partija, tai bažnyčia ir šeima. Ir tai visiems mums.

Ta šeima nežus ir slidžiausiuose didmiesčiuose, kai jie taip nusistatę. Žmogaus nuoširdus ryšys su bažnyčia ir su savo šeima yra geriausias kelrodis gyvenime.

Kartą išsikalbėjau su viena lietuvaite sesele vienuole. Ji pasakojo, atsiminimus iš savo jaunystės dienų Lietuvoje. Jų namuose gausiai buvo šventų paveikslų, o jų mamytė buvo uoli gerų papročių skiepytojo. Vaikams motina, būdavo, sako:

— Šv. Bernardas nesėsdavo prie stalo valgyti pirma neaplankęs Švč. P. Marijos...

Ir ta seselė pasakoja dabar, kaip jiems, vaikams, tada savaime kildavo didelis noras padaryti taip, kaip šventas Bernardas. Ir jie nueidavo pareikšti savo pagarbą ir meilę Marijai, kurią vaizdavo paveikslas jų namuose; nueidavo pirma, negu sėsdavo prie stalo.

Jų šeimoje šventadieniais iš ryto buvo giedamas rožančius, Šv. P. Marijos valandos, ir vakare diena užbaigiama kokia nors giesme. Ta gili religinė nuotaika pasiliko ir dabar. Ir dabar ta seselė sekmadieniais klausydama šv. mišių dažnai jas aukoja už tuos, kurie tą dieną pamaldas apleidžia. Dažnai kaip tik ta intencija ir išklauso antras mišias; kunigui keliant pateną aukojimui su pašventinimui skirta duona, mintyse ji ant tos patenos lyg deda tuos žmones, neatėjusius tą šventadieni į bažnyčią, jieškodama jiems permaldavimo.

Visi čia suminėtieji įvykiai tokie, sakytume, kasdieniniai, bet jie liudija, kad ir mūsų laikais yra žmonių, kurie yra nuoširdžiai gyvi tikėjimo dvasia. Kiek tas viskas atneš paguodos jiems patiems ir kiek įneša gėrio į besiblaškantį pasaulį! Tos kasdienybės nežus nė amžinybėje.

TILTĄ Į AMŽINYBĘ TIESIANT

Pasakojama, kad kitados Bostone buvo žmogus, kuris, nors nebūdamas turtingas, kas rytas eidavo į teismo salę ir ten už užstatą išimdavo tuos, kurie neturėjo, kas juos išvaduotų. Ir tie nelaimingieji jam visada buvo taip nuoširdžiai dėkingi, kad nei vienas jo nenuskriaudė, pasirūpino, kad jis pinigus atgautų. Mes visi turime asmenį, kuris mumis rūpinasi, kuris mus laisvina ir vaduoja, tai Kristų, kuris savo krauju mus išperka, ir mūsų dėkingumas Jam visada turi būti didelis ir gyvas.

Deja, nekartą mes gyvenime suklumpame, bet greit ir vėl turime atsitiesti. Atėnuose, senovės Graikijoje, prie vartų į Parthenon šventovę buvo vienas altorius. Jokių aukų prie jo nebuvo atnašaujama, jokių votų prie jo nebuvo kabinama, tik susikrimtęs, nusiminęs maldininkas čia ateidavo savo rūpesčių ir vargų apverkti. Šitaip mes turime sieloje apverkti savo didįjį rūpestį — nedėkingumą gerajam Dievui, nukrypi-mą nuo Jo meilės. Ir atlaidusis Dievas bus mums maloningas. Gal mes kartais to ir nejausime, o Jis bus su mumis.

Vienas vokiečių pamokslininkas kartą pasakojo šitokį atsitikimą: viena ponia jam pasakė, kad ji nuo seniai ilgisi Šv. Dvasios sustiprinimo; ši Dievo dovana esanti jos ilgesys, ir vis nepasiekiamas. Pamokslininkas jai atsakęs tokiu paprastu prilyginimu: kartą jis pradėjęs jieškoti kojinės. Ir niekur jos negalėjęs rasti. Atidžiau apsidairęs ir patyręs, kad kojinė turima ant kojos. Ir pamokslininkas tada poniai pridėjo tokį pamokinimą: "Ponia — jūs turite tai, ko jieškote; tereikia tik nustoti toliau bejieškoti, o jaustis laiminga tuo, ką gaunate." Tai kiek grubus palyginimas, bet vaizdus. Galime mes kartais nejausti Viešpaties artumo, o Jis yra su mumis, ir reikia Jam jausti dėkingumą, stengtis būti vertais Jo artumo ir džiaugtis tuo, kad Jis su mumis.

Senovėj anglių kasyklose kai užgesdavo šviesa, mirtino pavojaus akivaizdoje žmogus nekartą pasiimdavo žvakę ir jos šviesoje žiūrėdavo atžymėtų ženklų, kurie pro pavojingas daubas, per painius kryžkelius veda į saulės šviesą. Lygiai ir mes gyvenimo klaikumoje turime tikėjimo žvakelę. Budriai saugokime, kad ji visada degtų. Kaip anas požemių keleivis kad budi saugodamas, kad jo žvakutę vėjas neužpūstų ar nuo lubų varvėdamas vanduo neužgęsintų. Tai ir mūsų rūpestingai saugomas tikėjimo žiburys turi mus išvesti į Amžinąsias Šviesybes.

Danijos sostinėje Kopenhagoje vienoje bažnyčioje yra garsi skulptoriaus Thornwaldseno marmore iškalta statula. Ji vaizduoja Išganytoją, kviečiantį visus:

—    Eikite prie manęs visi, kurie vargstate ir esate apsunkinti, aš jus atgaivinsiu. —

Kartą atėjo stambus mokslininkas pažiūrėti statulos. Stebėjo jis ją kritiškai. Nepatenkino jo tai, ką jis regėjo. Pastebėjęs tai vaikutis, drąsiai į jį tarė:

—    Ateikite arčiau, pone. Jūs turite atsiklaupti ir pažvelgti į Kristaus veidą. —

Mokslininkas paklausė vaikučio patarimo. Atsiklaupė. Tik dabar jis pamatė nuostabų statulos veidą — Kristų taip švelnų, kad tai giliai jo širdį pagavo. Taip ir mes Kristaus širdį pamatysime, Juo sekti užsidegsime ne iš tolo būdami, o suklaupę ant kelių prieš Jį, su nuolankumu, su nusižeminimu, sutremdami savo puikybę ir savimeilę.

TIK TAI SVARBU, KAS AMŽINA

Milano katedroje viršum durų yra trys užrašai: ant vienos arkos iškalta rožių puokštė ir po ja parašas:

—    Viskas, kas mums maloniai patinka, yra tik trumpo akimirksnio dalykas.

Ant kitos arkos iškaltas kryžius ir padėtas parašas:

—    Visi kentėjimai yra tik vienam momentui.

Ir ties didžiosiomis durimis, vedančiomis prie altoriaus — parašas:

—    Tik tai svarbu, kas amžina.

Jeigu mes įsigilinsime į tų trijų užrašų turinį, išsisaugosime daug gyvenimo klystkelių ir savo žvilgsnį nukreipsime į tai, kas pastovu ir amžina.

Kartą vienas kunigas nuoširdžiai sakė pamokslą apie pragarą. Keletas vyrukų sekančią dieną susitarė tą kunigą įtraukti į ginčus. Vienas iš jų neva drąsuolis nuėjo ir pradėjo kalbėti:

—    Aš manau, kad tarp mūsų nuomonių yra nesutarimas, ir aš nutariau užeiti ir reikalą išspręsti.

—    Koks gi tas reikalas? — paklausė kunigas.

—    Jūs sakote, kad blogieji žmonės eis į amžiną pražūtį, o aš netikiu, kad taip bus.

—    O, jei toks nuomonių skirtumas, tai jūsų nuomonė skiriasi ne su mano nuomone, o su Kristaus. Jūs tik atsiverskite šv. Mato evangelijos XXV perskyrimą ir pamatysite, kad nuomonių skirtumas yra tarp Jūsų ir Kristaus, ir aš Jums patariu tuojau pat savo nuomonę suderinti su Jo...—

Daug kas gali mums kitaip atrodyti, bet jeigu tai yra Kristaus mokslas, mes žinome, kad tai yra iš Dievo ir mes tai nuoširdžiai priimame, ir žinome, kad tas kelias yra tikriausias ir saugiausias.

Tikėjimas į paskutinius dalykus ir domėjimasis amžinybe iš mūsų reikalauja ištikimumo smulkmenose. Štai keletas tuos dalykus nušviečiančių pavyzdėlių: kartą pas vieną kunigą atėjo jaunuolis, kuris buvo sunkokai įžeistas. Įsikarščiavęs jis pasakojo kunigui, jog tuojau pareikalausiąs, kad jo atsiprašytų. Kunigas į jį prabilo ramiu balsu:

— Mano brangus sūnau, paklausyki mano patarimo. Esu jau daug gyvenime matęs. Įžeidimas — tai kaip mestas purvo gniužtas — lengviau bus jį nupurtyti kai jis sudžius. Palauki valandėlę, kol jis ir Jūs atšalsite ir tada lengviau bus viską išlyginti. —

Rūpestingumas ir ištikimumas net ir mažuose dalykuose mums labai gali padėti amžinuosiuose, nes kasdienis gyvenimas ir susideda daugiausiai iš smulkmenų, o rūpestingas tvarkymasis jose jau nebe smulkmena, o tobulybė, kuri yra raktas į amžinąją laimę.

Pasakojama, kad svarbi kova ties Benningtonu buvo laimėta tik todėl, kad mažas, nesveikas berniukas sumojo ant pulkininko Warren arklio kojos pritvirtintą batą. Arklys buvo silpnų kanopų ir ta apsauga bepradedančiai apšlubti kojai įgalino pulkininką laiku atvesti savo pulką, kuris nulėmė kovos eigą, palenkė gerojon pusėn kautynes ties Saratoga, kurios buvo lemiamos laisvės kovose.

Kolumbo mažajo sūnelio alkis atvedė jį į vieną Andalūzijos vienuolyną. Vienuolyno viršininkas buvo karalienės Izabelės nuodėmklausis ir išgirdęs apie jūrininko Kolumbo planus jis papasakojo karalienei, kuri sudarė jam sąlygas plaukti ir atrasti Ameriką.

Priešų persekiojamas Robertas Bruce įsmuko į nuošalų urvą. Voras šiuo sykiu itin greitai aprezgė urvo angą tinklu ir kai persekiotojai atsiskubino prie urvo, pamatę voratinklį— nutarė, kad čia niekas nebus praėjęs.

Taigi, maži dalykai kartais gali turėti didelių padarinių, o dvasiniame gyvenime maži dalykai visada paruošia kelią dideliam dalykui — amžinai laimei.

TURINYS

ĮŽANGOS ŽODIS ................................... 7

1. TĖVAI IR VAIKAI .............................. 9
   Apie vedybas ir laimę ....................... 11
   Vedusiems ................................... 13
   Namai — šeimos šventovė ..................... 15
   Šventoji šeima ir mes ....................... 17
   Religinis auklėjimas šeimoj ................. 19
   Mylinti širdis ir drausminga ranka .......... 21
   Tiems, kurie myli vaikus .................... 23
   Leiskite mažutėlius prie manęs .............. 25
   Ką padarysit vienam iš tų mažutėlių ......... 26
   Prūdas, kur mesdavo nenorimus vaikus ........ 29
   Mergaitė klystkeliuose ...................... 31
   Sava mokykla ................................ 34
   Marija keliauja po namus .................... 35

2. ŠIRDIES REMONTAS ............................ 39
   Širdies remontas ............................ 41
   Kur Viešpats tiltus yra nutiesęs ............ 43
   Žmogaus gyvenimo istorijos .................. 45
   Gyvenimo nuotykiai ir tobulybės kelias ...... 47
   Pasauly yra daug gerų žmonių ................ 49
   Mūsų uždavinys ir mūsų vadovė ............... 51
   Siekti šventumo, bet nebūti "cipdavatke" .... 53
   Išmokime pabūti su Dievu .................... 56
   Tvarkingumas ir išsižadėjimas ............... 58
   Nuošalumas ir tyla .......................... 60
   Nuolankumas ir tobulumo siekimas ............ 62
   Amerikoje prageria 9 bilionus ............... 63
   Šiurpios gyvenimo istorijos ................. 65
   Apie motiną prie atviro karsto .............. 67
   Paminklas Judui ............................. 69
   Altorius Dievui ir žvakutė kipšui ........... 71
   Neišsižadėsiu sąžinės ir sielos ............. 73

3. LAIMĖS VIEŠKELIAIS .......................... 75
   Laimės alkstančiai širdžiai ................. 77
   Laimės bejieškant ........................... 79
   Jeigu jieškai laimės ........................ 81
   Ar šventieji šypsojosi? ..................... 83
   Apie šventųjų laiškus ir džiaugsmus ......... 85
   Laimė ir ištvermė ........................... 87
   Laimė čia ir viltys anapus .................. 88

4. DUOKIT MAN SIELAS KITĄ GALITE PASIIMTI —
                       Šv. Jonas Bosco ......... 91

   Įžiebti šviesų žiburėlį ..................... 93
   Uždegti širdis .............................. 95
   Nusimarinimas ir apaštalavimas .............. 97
   Mylinti širdis ras kelią .................... 99
   Aukotis ir pasišvęsti ...................... 101
   Skęstantis negras .......................... 105
   Mylėti knygą ir sielas ..................... 107
   Katalikiškos spaudos tikslas ............... 108
   Spaudos apaštalavimas ...................... 110
   Kruvina kova dėl knygų ..................... 112
   Mūsų gyvenimo kelrodis ..................... 114
   Nuotykiai ir knygos ........................ 116
   Generolas, nusivylusi mergytė ir laikraščiai 118
   Apaštalai tarp raudonųjų darbininkų ........ 120
   Vyras, kuris įsimylėjo vargšus ............. 122
   Lietuvė, Amerikietės ir raupsuotieji ....... 125

5. KENTĖJIMŲ MOKYKLA .......................... 129
   Jei užgula kentėjimai ...................... 131
   Dygliai kasdienybės kelyje ................. 132
   Ligoniams ir kenčiantiesiems ............... 134
   Liga ir laimė .............................. 136
   Jei kunigą šaukiame pas ligonį ............. 138
   Apie kryžių ir viltis ...................... 141
   Skausmo konvulsijos ir sielos rojus ........ 142
   Ištvermė gyvenimo erškėtynuose ............. 144
   Kantrybės keliu parodyti Dievui meilę ...... 146
   Vaistai kritiškai valandai ................. 148
   Stiprybė kentėjime ......................... 150
   Kentėjimo ir mirties gilesnė prasmė ........ 152

6. ATGAILOS IR ATSITEISIMO DVASIA ............. 155
   Jis mirė, kad mes gyventume ................ 157
   Nuodėmių musės ir širšės.................... 159
   Magdalenos ir sūnaus palaidūno keliu........ 161
   Ir patys pasišvęsti, ir kitus laimėti....... 162
   Kristus augščiau visko ..................... 164
   Dieviškoji amnestija ....................... 166
   Ar reikia, kad mus atsiklaupę prašytų....... 168
   Išgirsti balsą, ir tai dabar................ 170
   Jo atleidimas............................... 171
   Ištesėti bandymų valandose ................. 173
   Augštyn širdis ............................. 175
   Gyvoji dvasia .............................. 177
   Žydo žodis ir skulptoriaus patirtis ........ 178
   Malda, kurią kalbėjo raudonarmiečiai........ 180
   Raudonas kryžius iš kraujo ................. 183

7. IŠTESĖTI ................................... 185
   Sielos gyvybė ir jos vertė ................. 187
   Susivaldyti ir ištesėti .................... 189
   Kad Viešpaties neapviltume ................. 191
   Atviromis akimis, ryžtinga širdimi ......... 192
   Tvirtu žingsniu per gyvenimą ............... 194
   Ištvermės gyvenimo vieškeliais ............. 196
   Apie tuos, kurie žino ką daro .............. 198
   Didžioji mūsų stiprybė ..................... 200
   Ryžtinga mergaitė ir tyrinėtojas bedievis .. 201
   Didžioji jėga .............................. 203
   Būki tvirtas ............................... 205
   Pramatyti didžiąją pareigą ................. 207
   Nepalaužiamas pareigose .................... 209
   Uolumo liepsnos ............................ 211

8. MIRTIS IR AMŽINYBĖ ......................... 215
   Visų tas pats laukia ....................... 217
   Nuo lopšio iki kapo ........................ 218
   Gyvenime ir mirtyje ........................ 220
   Mirtimi gyvenimas nesibaigia ............... 221
   Atsiminki vieną dalyką ..................... 223
   Atsiminti amžinuosius dalykus .............. 225
   Ne tuščiomis rankomis į amžinybę ........... 227
   Apie paguodą, mirtį ir meilę ............... 230
   Tas, kuris mūsų niekad neapleis ............ 233
   Nenuskęsti kasdienybėje .................... 235
   Kasdienybė, atžymėta amžinybėje ............ 238
   Tiltą į amžinybę tiesiant .................. 240
   Tik tai svarbu, kas amžina ................. 242

Design by Joomla