Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.
Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

KUNIGAS
ANTANAS
ALEKSANDRAVIČIUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

LKMA knygų fotografinės kopijos

virėelis

VYSKUPAS VINCENTAS BRIZGYS

artinasi į Marijos gyvenimo paslaptis vedinas kūdikiškos meilės savo dangiškajai Motinai, bet kartu ir didelės išminties, subrandintos teologinėse studijose ir pamaldumo praktikoje. Ramus, be ypatingo jausmingumo Vyskupo Brizgio sakinys slepia savyje labai didelę jėgą. Jis kaip tik yra labai tinkama priemonė vaizduoti Marijos gyvenimui, kuris išoriškai yra toks paprastas, tačiau savyje slepia visų naujųjų Dievo ir žmogaus santykių pradžią. Ir Marijos žemiškojo gyvenimo pabaigą, apsuptą didelės paslapties, šios knygos autorius sugeba atvaizduoti taip paprastoje ir kartu taip naujoje šviesoje. Mariją jis vaizduoja visur stačią ir tiesią, nesukniubusią net po savo Sūnaus kryžiumi. Savo skausmą Marija yra atidavusi ne išoriniams jausmams, bet kaip duoklę žmonijos išgelbėjimui.

Gražiai čia yra atvaizduota Juozapo ir Marijos įtampa, iki Juozapas buvo pašvęstas į Jėzaus gimimo paslaptį. Jie abu kenčia. Jie abu yra nusigandę vienas dėl kito. Abu matė vienas kito kančią, bet negalėjo kalbėti. Kalba šiuo atveju nieko nebūtų pagelbėjusi. Bet atėjo laikas, kada „viskas buvo abiem aišku“. Šį skyrių Vyskupas užbaigia nuostabiu džiaugsmu, kuris pripildė visą Marijos ir Juozapo namelį. Vėliau šis džiaugsmas turės pasklisti po visą pasaulį, pripildydamas jo namus, jo kultūras, jo tautas ir jo valstybes.

Vyskupas Vincentas Brizgys yra gimęs 1903 m. lapkričio 16 d. Plynių kaime, Daukšių par., Marijampolės apskrity. Mokėsi Marijampolės gimn., studijavo kunigų seminarijoje Gižuose ir Gregorianumo universitete Romoje. Už „Spinozos Dievo buvimo įrodymų kritiką“ gavo filosofijos dr. laipsnį. Už „Moterystę pagal civilinius įstatymus“ gavo kanonų teisės dr. laipsnį. Vyskupu konsekruotas 1940 m. Vėliau buvo Kauno kunigų seminarijas rektorium ir VDU teol. fil. fakulteto dekanu.

Aplankas dail. Jono Pilipausko

Vysk. Vincentas Brizgys

MARIJA

Danguje ir Žemėje 

pemkaus

knygos klubas

 

LIETUVIŠKOS KNYGOS KLUBAS


Spaudė “Draugo" spaustuvė 1956 m.
2334 S0. Oakley vae.,
Chicego 8, Ill.

NIHIL OBSTAT
            Rev. John P. Stankevičius

IMPRIMATUR
            Samuel Cardinal Stritch

Chicago, April 17,1956

ŠĮ KUKLŲ DARBĄ. SKIRIU

padėkoti Švenčiausiajai Marijai už jos atsilankymą Lietuvos Šiluvoje ir už jos pasilikimą lietuvio širdyje ir Lietuvos žemėje;

išreikšti meilę ir pagarbą nusižeminusio vaiko savo Dangiškajai Motinai, kurią mylėti, garbinti ir ja pasitikėti mane, dar kūdikį, mokė jos garbintoja katalikė, lietuvė, mano žemiškoji motina;

maldauti pagalbos visai mano tautai, garbingai iš neatmenamų laikų, dabar kenčiančiai vergijoje ir išblaškytai po visą žemę, kad Marija nepasitrauktų iš lietuvio širdies, kad neapleistų Lietuvos žemės;

suteikti kiekvienam lietuviui nors mažą meilės dovaną, kuri sustiprintų mūsų meilę ir pasitikėjimą Marija.

AUTORIUS


MARIJOS TĖVYNĖ

PIRMOJI DIENA

Marija buvo visų praeities ir ateities amžių žmonijos Išganytojo motina. Dabar ji yra visų laikų ir visos žmonijos dangiškoji Motina, Užtarėja, Globėja. Tačiau savo žemiška kilme ji buvo vienos labai senos tautos duktė. Jos tauta — Žydų arba Izraelio tauta, kuriai pradžią davė prieš daug tūkstančių metų garsusis patriarkas Chaldėjos Abraomas. Jau Marijos laikais jos tauta buvo labai sena. Per tūkstančius metų jai teko patirti ir liūdnų laikų. Manoma, kad Marijos laikais Izraelio tauta turėjusi apie tris milionus žmonių. Izraelio tautos praeities istorija buvo įvairi ir garbinga.

Marijos tauta — Izraelis didžiavosi savo garsiaisiais vyrais: Abraomu ir kitais patriarkais, garsiuoju Moze, visa eile pranašų ir karalių. Tie vyrai, Dievo įkvėpti, parašė knygas, kurias visi laikome Dievo įkvėptomis ir vadiname Šventuoju Raštu. Jų turiniui ir grožiui iki šiol negali prilygti jokios kitos tautos rašytojų kūriniai. Iki Mesijo atėjimo Izraelio tautai Dievas buvo patikėjęs apsaugoti jo apreiškimo gyvenimą. Per pranašus Dievas daug kartų buvo užtikrinęs, kad ir Mesijas ateis iš tos tautos. Izraelitai savo tautos garbingos praeities ir ateities buvo mokomi savo maldos namuose. Kiekvienas izraelitas skaitė sau garbe ir jautėsi laimingas, kad jis nėra kurios nors stabmeldiškos tautos narys. Nėra jokios abejonės, kad ir Marija visus tuos dalykus apie savo tautą žinojo ir džiaugėsi, kad ji priklauso tai tautai. Marija džiaugėsi, kad nėra stabmeldė, kad galėjo pažinti ir išmoko garbinti vieną tikrąjį Dievą, kad jos tauta saugoja Dievo apreiškimą ir kad iš jos tautos ateis Mesijas.

Žydų tauta ne visada gyveno toj šaly, kur ji gyveno Marijai gimstant. Marija gimė, gyveno ir mirė Palestinoj, kur tada gyveno žydų tauta. Senovėje ta šalis vadinosi Kanaanu. Šiandien ta šalis visame pasaulyje yra žinoma Šventosios Žemės vardu. Ta šalis Šventąja todėl yra vadinama, kad po pradinio Rojaus niekur kitur neįvyko tokių šventų dalykų, kukie įvyko Palestinoje; jokia kita šalis neturi tokių šventų atminimų, kaip Marijos tėvynė — Palestina.

Marijos tėvynė nebuvo didelė. Tais laikais jos teritorijos plotas buvo 25,104 kvadratiniai kilometrai, tai buvo mažiau negu pusė laisvos Lietuvos. Iš šiaurės ji atsirėmė į Libano kalnus, iš vakarų — į Viduržemio jūrą. Pietuose ji baigėsi Arabijos tyrais, rytuose riba buvo Jordano upė, Genezareto ežeras ir Mirusioji jūra. Išilgai Palestinos buvo apie 230 kilometrų: pločio — siauriausioje vietoje buvo tik 37 km., o plačiausioje — 150 km.

Palestinos šalis yra kalnuota, su nedaugeliu slėnių ir daubų. Yra trys žymesnės kalnų grupės:

Nephtalio, Ephraimo ir Judėjos. Aukščiausiasis kalnas siekia 3,060 metrų.

Derlingų žemių ar gamtos turtų Palestina turi nedaug. Klimatas yra toks, kad derlingos vietos ištisus metus duoda savo vaisių. Augmenija labai įvairi — gamtininkai yra suskaitę apie 25,000 skirtingų augalų.

Palestinoje niekad negyveno tik vieni žydai. Ir Kristaus bei Marijos laikais apie vad. Dekapolį gyveno sektantų ir stabmeldžių graikiškos grupės.

Žymiausioji Palestinos vieta buvo Jeruzalės miestas. Žmonių kūrybos grožiu ir turtingumu jis negalėjo prilygti anų laikų Graikijos miestams ar Romai, tačiau izraelito širdžiai Jeruzalė buvo brangesnė už visus pasaulio miestus. Čia buvo garsioji šventykla, kurioje buvo tokios brangenybės, kokių nebuvo jokiame kitame mieste: Sandaros Skrynia (joje buvo Mozei duotos lentos su Dievo įsakymais), stebuklingoji mana, stebuklingoji Aarono lazda. Toliau nuo Palestinos gyveną žydai skaitė savo laime nors kartą gyvenime apsilankyti Jeruzalėje.

Savo vaikystės metus Marija praleido patarnaudama anoje tų laikų viso pasaulio švenčiausioje vietoje. Ji buvo ten auklėjama moterų, pasišventusių šventyklos tarnybai. Galima įsivaizduoti, kaip jautėsi Marija, tarnaudama savo protėvio Dovydo ir savo tautos sostinėje, jos šventoje vietoje, kur buvo Mozės, pranašų ir patriarkų atminimai.

Tačiau Marijos laikais Palestina buvo netekusi ankstesnės garbės. Nors turėjo religijos laisvę ir savo karalių, tačiau neturėjo nepriklausomybės (buvo valdoma romėnų, šalis buvo padalinta į keturias provincijas: Perėją, Galilėją, Samariją ir Judėją.

Iš pranašo Danieliaus ir kitų pranašų žydai skaičiavo, kad tais laikais, kai gyveno Marija, turėjo ateiti Mesijas. Tada visi jo taip gyvai laukė, kad viens po kito buvo pasiskelbę net keli netikri mesijai. Kadangi tada visi Mesijo laukė, visi apie tai kalbėjo, tai ir tiems netikriems mesijams pasisekdavo susirinkti daugiau ar mažiau sekėjų. Dėl to kartais tekdavo patirti nemalonumų iš romėnų. Tie mesijai, būdami ne iš Dievo, greitai baigdavosi.

Nors visi Mesijo laukė, tačiau nieks nežinojo, kaip ir per ką jis ateis. To nežinojo nė Marija, tada niekam nežinoma jauna mergaitė.

MARIJOS ŽEMIŠKOJO GYVENIMO NEŽINIA

ANTROJI DIENA

Šv. Tomas iš Vilią Nova, Velencijos vyskupas, rašydamas apie Mariją, sako: “Dažnai save klausiu, kodėl evangelistai, kurie tiek daug pasako apie Joną Krikštytoją, apie apaštalus, taip trumpai ir tarsi skubėdami mini Mariją, kuri savo darbais ir garbingumu viršija juos visus. Beveik nieko jie nesako apie Marijos kilmę, išauklėjimą, gyvenimą, apie jos papročius, dorybes, apie jos santykius su apaštalais Kristui įžengus į dangų.”

Tai tiesa. Per visas keturias Evangelijas Marija paminėta vos kelis kartus, tik labai trumpai ir beveik nieko nepasakyta apie jos gyvenimą, jos charakterį bei dorybes. Kristui įžengus į dangų Marija dar netrumpai gyveno, Kristaus sekėjų buvo jau nemažas skaičius, o niekas neparašė jos smulkesnio gyvenimo. Kodėl taip įvyko? Pagalvojus mūsų protas ir širdis ras patenkinantį atsakymą.

Lisieux karmelitės, matydamos artėjant sesers Teresės Vaikelio Jėzaus mirtį, susirūpinę kalbėjosi, ką jos parašys į jos nekrologą. Nors visoms atrodė šventa jos siela, bet gyvenimas buvo toks kasdieninis bei paprastas, kad tikrai nebuvo ką paminėti nekrologe. Gerai, kad ji pati parašė savo “SIELOS ISTORIJĄ”. Kas iki šiol apie ją rašė, visi naudojosi tik jos pačios parašyta “SIELOS ISTORIJA”.

Savo “SIELOS ISTORIJOS” Marija neparašė. Apie savo sielą ji tik vienu žodžiu užsimena savo Magnificat, sakydama: “Dievas pažvelgė į savo tarnaitės nusižeminimą”, o toliau ir aname himne ji kalba tik apie Dievo darbus.

Evangelistams rašant Evangelijas, Apaštalų darbus, apaštalams rašant savo laiškus, Šventoji Dvasia paragino ir įkvėpė, ką rašyti, kokią tiesą pasakyti. Rašyti apie Mariją Šventoji Dvasia jų neparagino. Marijos žemiškoji garbė ir garsas Dievui nerūpėjo. Dievas pažvelgė į savo tarnaitės nusižeminimą ir tą nusižeminimą matė tokį didelį ir gražų, kad buvo geriau jo nepaliesti ir neaptemdyti jokiu žemišku gandu, o visą jo vertę ir garbę atlyginti didesne garbe amžinybėje. Kristus neatėjo Marijos išaukštinti žemėje, neatėjo jos padaryti trumpo laiko tarpininke tarp žmogaus ir Dievo, kol Marija ir Kristus bus žemėje. Kristus per Mariją atėjo išganyti žmonių sielas ir Mariją padaryti amžina tarpininke tarp Dievo ir žmonių sielų žemėje ir skaistykloje. O šiam tikslui nebuvo reikalingi Marijos žemiškojo gyvenimo aprašymai.

Kodėl apie Mariją neparašė kiti Kristaus ir Marijos bičiuliai? Jeigu Marija buvo nusižeminusi Dievo tarnaitė prieš apreiškimą ir Kristaus užgimimą, o taip pat per visą Kristaus gyvenimo laiką, tai dar labiau ji nusižemino Kristui įžengus į dangų. Ji suprato, kad jos laikinojo gyvenimo misija yra baigta — dabar lieka tik ruoštis amžinybei. Gavusi Sekminių dieną Šventosios Dvasios dovanų, Marija dar geriau suprato savo nusižeminimo vertę. Suprato tai ir jos bičiuliai, ir todėl niekas nesiėmė jos garsinti, aprašinėdami jos kasdieninio gyvenimo smulkmenas.

O jeigu kas iš Marijos giminių ir artimųjų būtų kėsinęsis rašyti Marijos gyvenimą, ką jis būtų galėjęs didesnio ir gražesnio pasakyti už tai, kas trumpais žodžiais pasakyta Evangelijose? Tik prisiminkime. Ji yra malonės pilnoji ir garbingiausioji iš visų moterų, kurios kada nors žemėje gyvens. Ji stropi savo tautos religinių tradicijų pildytoja. Ji Išganytojo motina, Jėzus jai klusnus, o ji visa tai tyloje svarsto savo širdyje. Savo nužemintu prisiminimu Marija išprašo pirmą viešą Kristaus stebuklą Galilėjos Kanoje. Ji pasilieka Nazareto nuošalume Kristui vykdant savo misiją. O tačiau Kristaus kančios kelyje Marija seka Jėzų ir jo mirties valandą ji stovi šalia kryžiaus. Likusią savo gyvenimo dalį praleidžia globoje to, kurį mirdamas parinko pats Išganytojas. Marija mato savo Sūnų įžengiantį į dangų. Kartu su apaštalais ji gauna Šventąją Dvasią.

Apie Mariją ne daug žodžių Evangelijose, tačiau kokie jie didingi, kiek juose turinio, kiek prasmės! Ar jos kasdieninio gyvenimo smulkmenų pasakojimas pridėtų ką nors prie tos visos didybės? Smulkmenos visa tai tik aptemdytų.

Marijos visa didybė yra iš Kristaus ir per Kristų. Kristus tarsi saulė, Marija — žvaigždė, tos saulės spinduliais apšviesta. Kristaus šviesa yra jo paties dievybės šviesa. Marijos šviesa yra tų Kristaus didybės spindulių šviesa.

Mūsų protams ir širdims pakanka tų trumpų žodžių, telpančių Evangelijose apie Mariją. Pakako to ir Kristaus bei Marijos bičiuliams. Jie jautė, kad Marijos kasdieninio gyvenimo smulkmenos yra tik menkučiai dalykai. Sieloms, trokštančioms Mariją mylėti ir ja pasitikėti, trokštančioms sekti jos dorybėms, pilnai pakanka to, kas apie Mariją pasakyta Evangelijose.

MARIJOS KILMĖ

TREČIOJI DIENA

Apie Marijos gimimo laiką ir vietą Evangelijos nieko nemini. Tuo nereikia stebėtis, nes Evangelijos buvo parašytos priminti žmonėms, ką veikė ir ko mokė Kristus ir ko Kristaus vardu mokė apaštalai. Senovėje žmogaus amžiumi tiek nesidomėta, kaip dabar. Marijos laikais buvo daug žmonių, kurie patys savo metų nežinojo.

Jau iš senovės rugsėjo 8-ji diena yra minima kaip Marijos gimimo diena. Dėl Marijos gimimo vietos ilgainiui pradėjo varžytis net keturios kaimyninės vietos. Ir tuo nėra ko stebėtis, jeigu atsiminsime, kad tuoj po Kristaus mirties Palestiną ištiko visa eilė didelių nelaimių, kurios sunaikino daug visokių paminklų ir dokumentų. Netrukus po Kristaus mirties buvo sunaikinta net Jeruzalės šventykla. Dar mažiau tuo stebėsimės, jeigu atsiminsime, kad žmonės ginčijasi dėl vietos daug vėlesnių įvykių. Amerikoj ir Kanadoj ginčijamasi, kur mirė kankiniai misijonieriai, neseniai paskelbti šventaisiais, nors tai įvyko dar labai neseniai. Ne visi istorikai yra vienos nuomonės, kur mirė šv. Kazimieras, kur mirė ir palaidotas Vytautas

Didysis ir t.t. Dėl Marijos gimimo vietos kadaise ginčijosi Jeruzalė, Nazaretas, Betliejus ir Sefforis. Ginčijosi dėl Jeruzalės, kadangi buvo manoma, jog Marijos tėvas buvo vienas iš Jeruzalės šventyklos kunigų, dėl Nazareto — kadangi Marija ten gyveno, dėl Batliejaus — kadangi Marija ir Juozapas ten ėjo užsirašyti gyventojų surašymo metu, dėl Sefforio—kadangi imperatorius Konstantinas ten buvo pastatęs bažnyčią Marijos protėvių atminimui.

Daugiau žinių yra apie Marijos tėvus. Seniausias dokumentas, išlikęs iki mūsų laikų, kalbąs apie Marijos tėvus, yra vadinama Jokūbo Protoevangelija. Nors tas veikalas nėra apaštalo Jokūbo, kaip norima jam priskirti, tačiau jis rašytas antrajame šimtmetyje, t. y. netrukus po Marijos mirties. Apie Mariją tada buvo daug nepasenusių ir neiškreiptų žinių, buvo giminių ir kitokių žmonių, kurie tuos dalykus žinojo. Pagal tas žinias, Marijos tėvai buvo Joakimas ir Ona. Ona buvusi iš Aarono giminės, kaip ir šv. Elzbieta. Joakimas buvęs vienas iš Jeruzalės šventyklos kunigų. Jo eilei atėjus, jis turėdavęs vykti į Jeruzalę savo pareigoms šventykloje. Joakimas ir Ona buvę turtingi žmonės, turėję net keliose vietose nuosavybių, bei daug gyvulių. Daug aukodavę Jeruzalės šventyklai, daug skirdavę vargšams, buvę pamaldūs. Tačiau žmonių akyse juodu jautėsi pažemintu — gyvenimo ateitis atrodė be paguodos, nes, išgyvenę moterystėje apie 40 metų, neturėjo vaikų. Tik senatvei artėjant juodu sulaukė kūdikio — dukters, kuriai davė Marijos vardą.

Pagal daugelį Šventojo Rašto ir istorijos mokslinių aiškinimų, asmenų genealogijos eilė, duodama Šv. Luko (3, 32 - 38), esanti Marijos genealogija. Nors ten paminėtas Juozapas, tačiau Juozapo genealogija esanti šv. Mato Evengelijoje. Nors šv. Lukas mini Helį, o ne Joakimą, tačiau nėra nei prieštaravimas nei netikslumas, nes pas žydus Joakimas, Eliacim, Elie, Heli yra tas pat vardas, tik skirtingai tariamas.

Marijos protėvių eilėje yra 14 patriarkų, 14 žydų tautos karalių, daug kunigaikščių. Kadangi Ona buvo iš Aarono giminės, Joakimas buvo pats kunigas, tad aišku, kad jų giminėje buvo daug kunigų. Jų šeimoje išsilaikė visos žydų tautos tradicijos. Išlikę senovės dokumentai paduoda daug žinių (kuriose manoma esant ir legendų), apie Joakimo ir Onos maldingumą, jų pasninkus, kitokius apsimarinimus, kaip juodu praktikuodavo tada žinoma keturiasdešimties dienų pasninką, kiek kasmet savo gyvulių atiduodavę šventyklai ir padalindavę vargšams. Nėra abejonės, kad tuose pasakojimuose yra daug tiesos. Jeigu nepagailėjo atiduoti Dievo namų tarnybai ir religiniam auklėjimui dar labai jauną ir vienintelę savo dukrelę, tai aišku, kad jų pamaldumas, dėkingumas, Dievo baimė turėjo būti panašūs pamaldumui, dėkingumui ir baimei, dėl kurių Abraomas buvo pasiryžęs paaukoti savo viengimį sūnų, kad išpildytų Dievo valią. Kad Dievo Apvaizda patikėjo Joakimui ir Onai tą kūdikį, kuriai ateityje buvo skirta būti Išganytojo motina, tai suprantama, kad juodu buvo malonūs Dievo širdžiai ir buvo Dievo išrinktieji; jų gyvenimas turėjo būti tikrų šventųjų gyvenimas.

Rytų šalyse nuo pat krikščionybės pradžios, o Vakaruose kiek vėliau, Joakimas ir Ona — Marijos tėvai buvo pradėti garbinti kaip šventieji. Ta tradicija išliko ir mūsų laikams. Kai tik liovėsi Rytuose krikščionių persekiojimai — ketvirtame šimtmetyje buvo pastatyta ant Joakimo ir Onos kapo bažnyčia.

Joakimas ir Ona yra pamoka visiems tėvams, kokiais jie turi būti, jeigu nori, kad jų vaikams Dievo Apvaizda parodytų pasitikėjimo.

MARIJOS VARDAS

KETVIRTOJI DIENA

Nesunku yra atsakyti, kodėl šiandien tiek daug mergaičių, o kaikur ir vyrų, savo tėvų parinkimu, per Krikštą, ar savo pasirinkimu per Sutvirtinimo sakramentą pasivadina Marijos vardu. Tai daroma iš pagarbos, iš pasitikėjimo ir meilės Marijai.

Kodėl Marija buvo pavadinta tuo vardu? Žydų tarpe Senajame Įstatyme Marijos vardas nedažnai pasitaiko. Šventajame Rašte jį sutinkame skaitydami apie žydus Egipte. Mozės sesuo Marija, apie 12 metų mergaitė, saugojo savo mažą broliuką, paslėptą Nylo paupiuose, kad egiptiečiai jo nenužudytų. Kai Faraono duktė tą kūdikį surado ir nutarė paimti sau ir jį auginti, mažoji Marija pasisiūlė būti kūdikio prižiūrėtoja. Augindama savo broliuką Faraono namuose, Marija jį mokė tikėjimo ir savo tautos tradicijų. Anos Marijos, Mozės ir Aarono sesers, vardas buvo sudėtinis — iš egiptiečių žodžio myr ir ebrajų žodžio jam, kuris reiškė —Dievo mylima. Iš pagarbos Mozės ir Aarono seseriai Marijai žydai ilgus laikus nedavė to vardo savo vaikams.

Betarpiai prieš Kristų ir Kristaus laikais žydų tarpe, o ir aplinkinėse tautose, tas vardas buvo jau dažnai sutinkamas. Žydai jį tarė Myriam, karaliaus Erodo žmona asmonietė vadinosi Mariamm, kiti tą vardą dar kitaip ištardavo. Jis turėjo ir daug prasmių. Senovės kalbų aiškintojai to žodžio skirtingų prasmių priskaito apie 70. Mums nesvarbu tas prasmes žinoti. Mes žinome, ką reiškia mums šiandien tas vardas, kai juo norime ką krikštyti ar kai apie tą vardą kalbame.

Ką Marijos vardas reiškia šiandien krikščioniui? Istoriškai jis mums reiškia kilniausią iš visų moterų, pradėtą be gimtosios nuodėmės, visą savo gyvenimą išlikusią be jokios nuodėmės. Marijos vardas mums reiškia Išganytojo motiną. Mūsų gyvenime tas vardas turi tiek reikšmės, kad trumpais žodžiais to niekas nepasakys. Nieks neišpasakos, kiek stebėtinų dalykų įvyko žmonių gyvenime, kiek sielų išsigelbėjo Marijos vardu.

Italai yra pagaminę filmą iš šv. Jono Bosco gyvenimo. Ten vaizdžiai pakartotas vienas Jono Bosco gyvenimo epizodas. Torino miesto kalėjime sėdi vienas uždarytas nusiminęs nusikaltėlis. Už jo darbus teismas pasmerkė jį mirti. Jonas Bosco nuėjo jį aplankyti. Stengėsi jį prakalbinti, kaip nors suraminti, suteikti jam kokį dvasinį patarnavimą. Nelaimingasis tiek nusiminęs ir įpykęs ant visų žmonių, kad Jono Bosco žodžiui neteikia jokio dėmesio — nieko jam neatsako. Galutinai nusikaltėlis prieina prie durų langelio ir piktai klausia kunigą, ko jis nori. Jonas Bosco ištiesia savo ranką, prašo duoti jam savo ranką ir taip vienas kitam rankas padavus, Jonas Bosco pasiūlo sukalbėti kartu vieną Sveika Marija. Nelaimingasis abejodamas pradeda ir, vos ištaręs kelis žodžius, ima graudžiai verkti. Jonas Bosco apramino ir dabar abu tariasi, kaip pasiruošti netolimai mirties valandai.

Tėvas Edmundas Elter, S. J. sakydavo, kad baisių ir pavojingų pagundų gali patirti tik tas, kuris užmiršta laiku sukalbėti Sveika Marija. Kiekvienas krikščionis, pradėjęs aiškinti, ką Marijos vardas reiškia jo gyvenime, greitai prirašytų didelę knygą. Kiek galėtų pripasakoti šeimos motina, ką jai reiškia Marijos vardas sunkiose ir atsakingose jos pareigose, ką reiškia Marijos vardas mokytojai jos darbe, ką reiškia tas vardas jaunimui, saugojant sielos tyrumą, renkantis pašaukimą ir stengiantis pasilikti savo pašaukimui ištikimu. O ką reiškia Marijos vardas žmogui, kuriam tenka išgyventi kokią nors nelaimę, sunkias ne tik valandas, o gal daug metų vargo ir kančios, kurias pakelti tik jo paties jėgų nepakanka. Ne tik mūsų laisvame kasdieniniame gyvenime, bet net kalėjimų nelaimėje nepritrūksta šviesos ir šilimos, jaukesnės už saulės šviesą ir šilimą, kur su meile yra minimas Marijos vardas. Žemiškojo gyvenimo pertekliuje galima sutikti daug sielos tamsos, daug nusiminimo, daug kančios tik todėl, kad yra žmonių, nemokančių ar užmirštančių ištarti su pagarba Marijos vardą.

Iš patyrimo gausybės mes, katalikai, negalime trumpais žodžiais pasakyti, ką reiškia Marijos vardas. Jis mums reiškia Išganymą. Marija reiškia mūsų Motiną, mūsų Užtarytoją, mūsų Paguodą, mūsų Patarėją, mūsų Gynėją. Marijos vardas mums reiškia visus tuos vardus, surašytus Marijos litanijoje ir dar šimtus kitų, kurių daugybes prirašė Marijos garbės skelbėjai ir kurių daug naujų gali pasakyti kiekvieno žmogaus širdis, mokančio su meile ir pagarba dažnai tarti Marijos vardą.

Marijos vardas mūsų gyvenime turi tiek daug reikšmės, kad jos visos nieks nepasakys. Tas vardas gali būti dažnai išgyventas ir nepasakytas. Per jį mes tikimės laimėti net dangų, rasti pačią Mariją ir gyventi su ja garbėje.

MARIJOS AUKLĖJIMAS TĖVŲ
NAMUOSE IR ŠVENTOVĖJE

PENKTOJI DIENA

Marija be nuodėmės pradėtoji, savo protu, valia ir visomis savo sielos ir būdo savybėmis nors buvo daug kilnesnė už visus nuodėmėje gimusius žmones, vis tiek ir ji visko nežinojo ir nemokėjo, ką žmogus gali sužinoti ir išmokti. Ji nežinojo net to, kad ji yra pradėta be gimtosios nuodėmės. Nežinojo to nė jos tėvai; jie laikė savo dukrelę paprastu kūdikiu.

Yra pagrindo manyti, kad Marijos tėvai ir kiti žmonės pastebėjo augančios Marijos šviesumą, jos valios palinkimą į gera, jos charakterio grožį, tačiau laikė savo pareiga savo kūdikį auklėti. Būtų labai gražu, tačiau čia per ilga, pasakoti, ko buvo anais laikais mokomi žydų tautos vaikai. Kad tai nors bendrai suprastume, reikia perskaityti Senojo Testamento Šventąjį Raštą, o ypatingai Patarlių, Pamokslininko ir Išminties knygas.

Už mažiausią savo vaikų netvarkingą viešą pasielgimą tėvai turėdavo atsakyti prieš tautą ir kunigus. Pirmas dalykas, ko žydų vaikai buvo mokomi, buvo Dievo Įstatymai Šventose Knygose. Kol vaikai būdavo dar per maži skaityti, būdavo mokomi mintinai, eilutė po eilutės, Šventojo Rašto ir tautos tradicijų. Paskui turėdavo išmokti skaityti, ką buvo mintinai jau išmokę. Taigi, žydų vaikams pirmasis skaitymo vadovėlis buvo ne kokia nors paprasta knyga, o Šventasis Raštas. Kaip uoliai žydų vaikai buvo mokomi Šventojo Rašto Marijos laikais, liudija tų laikų žydų istorikas Juozapas Flavijus. Kaip paprasto anų laikų žydų vaiko pavyzdį, Juozapas Flavijus mini save. Jis sako, kad, sulaukęs 14-os metų, jis jau mokėjo mintinai visas Šventojo Rašto knygas. Nėra jokios abejonės, kad Marijos tėvai, būdami pamaldūs žydai, pasižadėję paaugintą savo kūdikį atiduoti Jeruzalės šventyklos tarnybai, stengėsi auklėti ir mokyti Mariją dar uoliau, negu paprasti žydų tėvai.

Apie Mariją tėvų namuose ir vėliau bažnyčios tarnyboje yra daug labai gražių legendų. Nors jos ne visos vertos tikėti, tačiau teisinga manyti, kad nekaltoje ir šviesioje Marijos sieloje tėvų ir vėliau šventyklos mokyklos auklėjimas davė gražiausių vaisių. Kaip puikiai Marija išmoko Šventojo Rašto žodžius ir kaip giliai jais buvo persiėmusį, matysime tai kiek vėliau.

Kokio amžiaus buvo Marija atiduota šventyklon, tiksliai pasakyti negalima, tačiau turėjo būti jau paaugusi nors tiek, kad tiktų mokytis ir atlikti šventykloje nors mažus patarnavimus.

Prie Jeruzalės šventyklos buvo moterų, kurių gyvenimas buvo labai panašus į mūsų vienuolių gyvenimą. Evangelija mini vieną tokią moterį — pranašę Oną, kuri, jauna likusi našle, visą savo gyvenimą praleido tarnaudama šventykloje, melsdamasi ir pasninkaudama. Prie šventyklos tokių moterų buvo nemaža — jaunų ir senatvės sulaukusių. Jų darbas — palaikyti aplink šventyklą ir šventykloje švarą, gaminti ir pataisyti kunigų liturginius rūbus ir daugeliu kitokių būdų patarnauti šventyklai. Skirtomis valandomis jos turėdavo bendras maldas, daug melsdavosi privačiai, daugiausia skaitydamos ir mąstydamos Šventąjį Raštą. Kaip Evangelija pamini apie našlę Oną ir kaip sako kiti šaltiniai, kalbą apie tuos laikus, tos moters praktikuodavo įvairius atgailos darbus. Jų gyvenimas buvo atskirtas nuo visokio dalyvavimo pasauliečių žmonių reikaluose.

Jeruzalės šventykloje tarnaujančios moterys žydų buvo laikomos turį daugiau dorybių už kitas moteris ir geriau žiną Šventąjį Raštą. Pamaldūs žydai ne retai ten atiduodavo auklėtis, mokytis ir šventyklai patarnauti savo dukreles. Toks tėvų pasielgimas nieku neįpareigodavo pačių mergaičių joms užaugus. Sulaukus 13—14 metų kiekviena mergaitė pati pasirinkdavo, ar ji toliau ten pasiliks, ar ne. Ir pasiliekančios visada turėdavo laisvę iš ten pasitraukti. Jeigu mergaitė pasitraukdavo, tai jos tėvai ar ji pati sumokėdavo nedidelį nustatytą mokestį šventyklos reikalams.

Tokiai šventyklos tarnybai atiduoti savo kūdikį buvo pasiryžę ir Marijos tėvai. Patekti į tų išrinktųjų mergaičių tarpą Marijai nebuvo sunku, nes šventyklai duosnūs ir pamaldūs Marijos tėvai buvo gerai žinomi kunigams (manoma, kad ir pats Marijos tėvas buvęs kunigas); buvo ten Marijos giminaitis kunigas Zacharijas — šv. Jono Krikštytojo tėvas. Taigi, Marija buvo atiduota tarnauti Jeruzalės šventyklai, ten auklėtis ir mokytis.

Pradėtai be gimtosios nuodėmės, išrinktai būti Išganytojo motina Marijai nebuvo tinkamesnės Vietos augti ir ruoštis savo aukštam paskyrimui, kaip tarnauti šventyklai, garbinti Dievą ir gilintis į jo apreiškimo žodžius. Dievas taip sutvarkė, panaudodamas visas žemiškas aplinkybes, kad Marija, kuri jo planuose turėjo atlikti tokį didelį vaidmenį, galėtų augti tarnaudama Dievui ir jį garbindama ten, kur jis buvo žemėje ypatingu būdu.

MARIJOS ŽEMIŠKIEJI REIKALAI IR JOS MEILĖ DIEVUI

ŠEŠTOJI DIENA

Marija, augdama ir vis daugiau įsigilindama į Šventąjį Raštą, sužinojo ir suprato be galo svarbų dalyką. Iš jos giminės vienai mergaitei teks pareiga, kurios didumą ir garbingumą per sunku žmogaus protui suprasti — vienai iš jos giminės teks būti Mesijo motina.

Iš Šventojo Rašto žodžių ir aiškinimų Marijos laikais visi žydai buvo nuomonės, kad yra atėjęs tas laikas, kada turėjo ateiti žadėtasis Mesijas. Danieliaus pranašo nurodytas laikas ir buvo tas, kuriuo gyveno Marija.

Jeruzalės šventykloje, kurioje tarnavo ir Marija, kasdien lankėsi melstis pranašas senelis Simeonas. Jis sakėsi turėjęs apreiškimą, kurio metu jam buvę pažadėta, kad jis dar prieš mirtį pamatys Mesiją. Simeonas tos naujienos neslėpė, ir Marija buvo tai girdėjusi. Užtat visi labai gyvai laukė Mesijo, nors niekas tiksliai nežinojo kaip ir kada jis pasirodys. Visiems buvo įdomu, kas yra ar kuri bus ta moteris, apie kurią Dievas buvo kalbėjęs žalčiui — piktajai dvasiai, įvedusiai į nuodėmę pirmuosius žmones: “Padarysiu neprietelystę tarp tavęs ir tarp moteriškės ir ji sutrins tavo galvą” (Prad. 3, 15). Į karaliaus Dovydo giminės mergaites visi žiūrėjo su pagarba; visi galvojo, kuri iš jų bus ta garbingiausioji, kuri nugalės piktąją dvasią ir jos viešpatavimą, pradėtą žmonių tarpe per nuodėmę.

Nėra abejonės, kad tokiuose pokalbiuose ne kartą yra dalyvavusi ir Marija ir daug galvojusi apie tada visiems rūpimą naujieną, tačiau jos kuklumas ir nusižeminimas buvo tokie, kad ji turbūt niekad nedrįso pagalvoti, kad ta visų laukiamoji moteris galėtų būti ji. Kartu su visais to laiko žydais ji tik karštai meldėsi, kad Mesijas greičiau ateitų ir ji turėtų laimės jį pamatyti. Ji turėjo tik vieną svarbų rūpestį, kurį laikė savo asmenišku rūpesčiu — tarnauti Dievui, neapsisunkinant jokiais žemiškais reikalais. Jos nusižeminimas, laikymas savęs neverta patekti į kokius nors didelius Dievo planus, jos meilė Dievui buvo tokie dideli, kad ji pasiryžo padaryti amžinos skaistybės įžadą, kurį ir padarė. Anais laikais žydų mergaičių tarpe toks įžadas buvo labai retas dalykas. Kiekvienas žydas laikė savo garbe ir pareiga išleisti dukteris už vyrų ir sulaukti ainijos. Likti mergaitei netekėjusiai, moteriai bevaikei, žydų akyse buvo viena iš didžiųjų nelaimių. Marijos meilė Dievui ir noras jam vienam tarnauti buvo didesni už meilę anai visuotinei savo tautos tradicijai. Marijos nusižeminimas buvo didesnis už viltį tapti Mesijo motina.

Dar jaunuose Marijos metuose mirė jos tėvai. Ji liko vienturtė tėvų palikimo paveldėtoja. Žydų įstatymas reikalavo, kad tėvų palikimas atitektų tos pačios giminės asmeniui. Toks įstatymas ir Mariją vertė ištekėti už savos giminės nario. Padariusi skaistybės įžadą, Marija norėjo surasti ir vyrą, kuris jos įžado paisytų. O Marijos laikais tokių vyrų buvo. Romėnų rašytojas Plinius mini, kad prie Mirusios Jūros, Engadi oazės gyvenusi tokia nevedusiųjų vyrų bendruomenė. Ji niekad nemažėjusi, nes nusitariusių nevesti vyrų buvo daugiau; ir kai tik toje bendruomenėje vienas narys mirdavo, jo vieton būdavo eilė kandidatų. Tokių nevedusiųjų vyrų buvo ir pavieniai gyvenančių. Buvo jų ir Marijos giminėje. Vienas iš tokių buvo Juozapas iš Nazareto. Jis ir buvo parinktas Marijai vyru. Apie Juozapą Evangelijose pasakyta, kad jis buvo teisingas, t. y. švento gyvenimo vyras. Tuo metu Juozapas nebuvo senis, kaip dažnai menininkai paveiksluose vaizduoja. Tapdamas Marijos vyru Juozapas buvo apie 30 metų. Marija buvo žymiai jaunesnė, bet tikrai virš 12 metų, nes tik to amžiaus sulaukusios mergaitės galėjo tekėti.

Marija ne viską suprato, kodėl Dievas taip patvarkė jos kelią. Iš meilės Dievui ji padarė įžadą skaistybėje visada tarnauti šventyklai, o štai tenka pasitraukti pasaulin. Marijai tai buvo gal ir labai sunkus sprendimas. Tačiau Dievas žinojo, ką jis daro. Atrodo, kad žmogaus protas, kad ir vėliau, kai kurias iš tų priežasčių suprato, kodėl Dievas taip patvarkė Marijos gyvenimą. Po apreiškimo daug ką suprato ir pati Marija.

Marija, parinkta būti Išganytojo motina, turėjo būti ištekėjusi, kad žmonės, nežinantieji Dievo paslapčių, nepalaikytų Marijos nusidėjele.

Anais laikais žmonių genealogija buvo skaičiuojama tik pagal tėvą. Per Juozapą, kuris buvo Dovydo giminės, kaip ir Marija, visiems buvo aišku, kad ir Jėzus buvo Dovydo giminės.

Marijai ir Jėzui reikėjo globėjo Jėzaus kūdikystės metais, kelionėje į Egiptą ir ten gyvenant.

Šalia Marijos teisingasis Juozapas buvo liudininkas Jėzaus stebuklingojo prasidėjimo.

Per Jėzaus, Marijos, Juozapo Šventąją Šeimą paliko visiems laikams šventos šeimos pavyzdys.

Marijos kelią Dievas kitaip pakreipė, negu pati Marija buvo planavusi, tačiau Dievą mylinčioms sieloms viskas išeina į gera.

DVASINIS MARIJOS PAVEIKSLAS

SEPTINTOJI DIENA

Nuo krikščionybės pradžios iki mūsų laikų beveik nebuvo krikščionio menininko, kuris būtų nebandęs piešti Marijos paveikslo ar padaryti jos statulos. Kuriame iš tų paveikslų Marija yra panašiausia į save, sunku spėti. Pilnai autentiško Marijos paveikslo neturime. Yra paveikslų, priskiriamų šv. Lukui Evangelistui, tačiau ar tie paveikslai tikrai šv. Luko, kiek jie artimi tikrajai Marijos išvaizdai, kas gali žinoti? Atsimenant, kad Marija buvo izraelite, galima apytikriai įsivaizduoti jos išvaizdą. O apie tai kalbant, galima dar ir tai prisiminti, kad Marijos tėviškės apylinkės jos laikais ir kelis šimtus metų po Marijos ne tik Palestinoje, bet net romėnų tarpe buvo žinomos, kaip gražių žmonių kraštas. Tačiau apie tai plačiau neverta kalbėti.

Nors ir iš trumpų posakių Evangelijose apie Mariją, yra sunku susikurti Marijos dvasinį paveikslą. Bažnyčios rašytojai jau seniai stengėsi duoti tokį Marijos paveikslą. Gal seniausi iki mūsų laikų užsilikę veikalai apie Marijos dvasinį paveikslą yra Epifanijaus Kipriečio ir šv. Ambrozijaus, Milano arkivyskuko, abu 4 šimtm. Veikale apie mergystę šv. Ambrozijus tiek daug ir taip vaizdžiai kalba apie Marijos dorybes, kad tėvas P. Gabriele savo veikale apie Mariją Ambrozijaus veikalą taip įvertina: “Kaip ramiam ežero vandenyje atsispindi dangaus mėlynė ir aplinkos žaluma, taip tos knygos lapuose atsispindi gyvas Švenčiausios Marijos paveikslas”.

Iš Marijos pasikalbėjimo su angelu apreiškimo metu ir iš jos Magnificat matosi, kaip Marija buvo įsiskaičiusi į Šventąjį Raštą. Angelo pranešimas, kad atėjo laikas ateiti Išganytojui, Marijos nenustebino, — ji tai jau buvo supratusi iš Šventojo Rašto.

Marijos nusižeminimo didumą parodo jos skaistybės įžadas. Nors ji žinojo, kad maždaug jos laikais turi gyventi ta moteris, kuri sutrins žalčio galvą, tačiau ji niekad nedrįso pagalvoti, kad ji pati galinti būti ta moteris. Ji savo akyse buvo per menka, kad galėtų svajoti kuo nors dalyvauti laukiamojo Mesijo darbe.

Marija buvo Dievui pažadėjusi išlaikyti skaistybę. Jos sielai buvo šventi ne tik tie dalykai, kurie buvo Dievo įsakyti, bet ir tie, kuriuos ji pati buvo Dievui pažadėjusi. Apreiškimo metu ji angelo klausė tik vieno dalyko: “Kaip tai įvyks, kadangi aš nepažįstu vyro?”

Angelui atsakius, kad viskas įvyks Šventosios Dvasios ir Aukščiausiojo galia, Marija nieko daugiau nesiteiravo, o tik atsakė: “Štai aš Viešpaties tarnaitė ...” Ji laikė save per menka žinoti visus Dievo kelius ir jo išmintį. Jai užteko būti Dievo sprendimo įrankiu ir žinoti, kad ji Dievo neužgaus. Jos sielai turėjo būti labai ramu išgirdus, kad galės pasilikti ištikima savo skaistybės įžadui. O visa kita ji paliko tvarkyti pačiam Dievui.

Savo pokalbio su angelu Marija nepapasakojo Juozapui net ir tada, kai matė Juozapą besikankinantį ir nieko nesuprantantį, kas su ja įvyko. Marija pasitikėjo Dievu, kad Dievas pasakęs jai, kas ją liečia, pasakys ir kitiems, kas juos lies. Jai tik rūpėjo dar tai, ką iš angelo ji girdėjo apie savo giminaitę Elzbietą. Ji skubėjo Elzbietą pasveikinti, pasidalinti jos džiaugsmu ir jai padėti. Savo naujienos Marija gal būtų nepasakiusi nė Elzbietai, jeigu Elzbieta nebūtų parodžiusi, kad tai jau žino. Tik išgirdusi Elzbietos nepaprastą sveikinimą ir supratusi, kad Elzbieta jos paslaptį žino, savo jausmus Marija išreiškė gražiuoju Magnificat himnu.

Lengva įsivaizduoti, kad Marija ne tik su Elzbieta, o su visais žmonėmis buvo gailestinga, rami, santūri, nemėgstanti kalbėti nereikalingų dalykų, nesigirianti net suteikta jai ypatinga Dievo malone, kokios niekad nepatirs jokia kita moteris.

Vėliau matysime, kad įstatymas švenčių metu eiti Jeruzalėn Marijos nesaistė. O tačiau iš Evangelijų matome, kad Marija ir Juozapas buvo uolūs Jeruzalės lankytojai švenčių metu. Lengva suprasti, kad ir savo kasdieninio gyvenimo tyloje bei savo namuose Marija buvo pamaldi.

Marija niekam nepriekaištavo, kad sunkioje valandoje, gimstant Išganytojui, jai teko prisiglausti tik gyvuliams skirtoje kalnų oloje, kad teko nakties metu išbėgti iš savo namelio nuo žmogžudžio karaliaus į svetimą ir tolimą šalį. Ji buvo Viešpaties tarnaitė; Viešpats buvo su ja; ji nesiginčijo nei su žmonėmis nei su Dievu, kodėl yra taip, o ne kitaip. Jos globėjas ir namų. galva jai pasakė, kad angelas liepė iš namų bėgti; vėliau liepė atgal grįžti, ir Marija jo klausė.

Marija, rūpestingoji vaikelio Jėzaus motina, nenurimo, kol nesurado nuo jos atsilikusio dvylikos metų Jėzaus. Toks buvo jos rūpestingumas augančiu Jėzumi. O kai Jėzus užaugęs išėjo vykdyti savo misiją, Marija nesimaišė jo darbe; ji pasilieka savo namelio tyloje, niekam nepriekaištaudama nei už vienatvę nei už neturtą. Per visą Jėzaus viešą gyvenimą Evangelija pamini tik vieną Marijos prašymą Jėzui — pagalbos jaunavedžiams Galilėjos Kanoje. Tik Jėzaus gyvenimo sunkiausiose valandose — Kryžiaus Kelyje Marijos širdis atvedė ją prie Jėzaus. Ji sekė Jėzų visą kančios kelią, mirties valandą stovėjo šalia kryžiaus, į savo rankas priėmė Jėzaus mirusį kūną ir pati jį palaidojo.

Toks yra bendras Marijos dvasinis paveikslas, o atskirus bruožus arčiau pamatysime vėliau.

APREIŠKIMAS IR IŠGANYTOJO ĮSIKŪNIJIMAS

AŠTUNTOJI DIENA

Marijai jau gyvenant kartu su Juozapu Nazarete įvyko tūkstančius metų lauktas ir maldautas dalykas — atėjo Išganytojas. Tas nepaprastas įvykis aprašytas šv. Luko trumpai, bet labai įspūdingai.

Nors tai įvyko seniai, tačiau ir šiandien iš tų trumpų žodžių išskaitome svarbių ir gražių tiesų. Išganytojas apreiškimui ir atėjimui pasirinko ne Romą, kuri tada buvo žmonių galybės centras, ne Atėnus, kur anais laikais buvo išminčių centras, ir ne Jeruzalę, kur buvo Žydų tautos sostinė ir tikrojo Dievo šventykla su Sandaros Skrynia, aukomis ir t.t. Dievas parinko Nazaretą — mažą ir mažos reikšmės miestelį, apie 140 kilometrų (apie 90 mylių) nuo Jeruzalės. Dievui buvo svarbu ne žmonių rankų kūriniai ar jų nuomonės apie vietas, o kur buvo ta išrinktoji nekalta siela, kuri turėjo tapti jo tarpininke ir bendradarbe tarpe žmonių ir Dievo teisingumo bei gerumo.

Tą svarbų dalyką — Išganytojo įsikūnijimą Marijai pasakė ne kuris nors iš Švenčiausios Trejybės asmenų, o siųstas angelas. Dievas turbūt norėjo tuo parodyti, koks yra didelis skirtumas tarp Dievo ir žmogaus. Net tobuliausiasis iš žmonių — Marija prieš Išganytojui įsikūnijant buvo reikalinga tarpininko tarp Dievo ir jos. Tai yra įspėjimas ir mums, kaip mes turime vertinti tarpininkus tarp Dievo ir mūsų: angelus, švenčiausią Mariją, šventuosius.

Žodžiai, kuriais angelas pasveikino Mariją, žydams nebuvo svetimi. “Ramybė su tavimi” (kuriuos vertėjai pakeitė vienu žodžiu — sveika), buvo įprastas žydų pasisveikinimas.

Žodžiai “Malonės pilnoji” buvo pavartoti vietoje Marijos vardo, nes jos vardas tai reiškė.

Žodžiai “Viešpas su tavimi” kelis kartus sutinkami Senojo Įstatymo Šventajame Rašte. Ji pavartoti tik tokiais atvejais, kada kalbama apie žydų tautos ar atskirų asmenų ypatingus santykius su Dievu. Iš tų jai taikomų žodžių Marija suprato, kad angelas turi jai pasakyti kažką labai nepaprasto.

“Tu esi pagirta tarp moterų”. Panašiais žodžiais žydai aukštino Juditą, išgelbėjusią tautą iš nelaimės.

Tuos visus angelo žodžius išgirdusi, Marija nusigando ir manė, sau, ką reiškia toks pasveikinimas. Angelas jai tarė: “Nebijok, Marija, nes tu radai malonę pas Dievą. Štai pradėsi įsčioje ir pagimdysi sūnų ir praminsi jį vardu Jėzus. Jis bus didis ir bus vadinamas Aukščiausiojo Sūnumi”.

Iš angelo žodžių Marija suprato, kieno motina jai skirta būti. Jos nusižeminimas jai nebuvo niekad leidęs pagalvoti, kad ji galėtų būti kokia nors Išganytojo gyvenimo ir veiklos dalininke. Jeigu Marija būtų kada nors svajojusi būti Mesijo motina, ji nebūtų padariusi skaistybės įžado. Nelauktas angelo pasirodymas ir nepaprastas jo pranešimas nusižeminusią Mariją turėjo labai sujaudinti. Gal jinai dabar ir atsiminė daug kartų jos skaitytus pranašo Izaijo žodžius: ‘'Pana pradės ir pagimdys sūnų, kurs vadinsis Emmanuel” (Is. 7, 14). Marija suprato, kad jai tenka būti motina to, kurio jos laikais visi laukė, kurį dar turėjo pamatyti pranašas senelis Simeonas. Tačiau Marijai nebuvo aišku, kaip tai galės įvykti, nes ji Dievui pasižadėjusi būti skaisti. Ji išdrįso angelui tai priminti ir paklausti. Angelas jai paaiškino: “Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs ir Aukščiausiojo galybė apdengs Tave..., todėl ir Šventasis, kurs gims iš tavęs, vadinsis Dievo Sūnumi”. Apie Dievo planus ir jo valią Marija daugiau nieko neklausinėjo, o pilna nuolankumo Dievo valiai ir jo išminčiai ji atsakė: “Štai, aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man, kaip tu pasakei”.

Iš pranašo Malachijo (3, 1), gyvenusio prieš Mariją keturiais šimtais metų, Marija žinojo, kad prieš Išganytoją turi dar ateiti jo kelio paruošėjas. Angelas nepaliko Marijai rūpintis, kas ir kur jis yra. Prieš išnykdamas angelas jai pasakė, kad jos giminaitė Elzbieta yra pradėjusi sūnų. Galima tikėti, kad Marija žinojo, jog jos giminaitis Zakarijas turėjo regėjimą ir kad po to regėjimo jis liko nebyliu. Iš tų visų aplinkybių ir angelo priminimo apie Elzbietą Marija galėjo suprasti, kad Elzbietos sūnus bus Malachijo skelbtas Mesijui kelio ruošėjas.

Taip per labai paprastus ir iki tol mažai kam žinomus asmenis — Mariją, Zakariją, Elzbietą Dievas paruošė didžiausią visų laikų žmonijos istorijoje įvykį, — Dievo - Išganytojo atėjimą į žmonių tarpą; taip buvo paruoštas žmonijos išganymas. Tuos asmenis Dievas pasirinko tarpininkais ne dėl kitos priežasties, o tik dėl jų sielų tyrumo, jų paprastumo, jų ištikimybės Dievui.

MARIJOS APSILANKYMAS PAS ŠV. ELZBIETĄ

DEVINTOJI DIENA

Marijos kelionę pas šv. Elzbietą ir jų susitikimą nors trumpais, bet labai gyvais žodžiais aprašo šv. Lukas (1, 39-45).

Ne iš žmonių kalbų, o iš angelo išgirdusi apie Elzbietą ir jos sūnų, Marija pasiryžo tuoj vykti pas savo giminaitę ją aplankyti, pasveikinti, pasidalinti su ja jos džiaugsmu. Be abejo, Marija neišvyko tą pat dieną, angelui apsilankius. Kurį laiką Marija viena sau gyveno angelo apreiškimo įspūdžiu ir savo sielos džiaugsmu. Ji viską prisiminė ir persvarstė, ką buvo skaičiusi apie Išganytoją Šventajame Rašte, ką girdėjo iš mokytojų Jeruzalės šventykloje ir ką dabar buvo jai pasakęs angelas. Visa, kas vyko aplink ją, visi kasdieniniai rūpesčiai pirmosiomis po apreiškimo dienomis Marijai, turbūt, atrodė dar mažesnės vertės, negu paprastai. Jos protas ir širdis buvo pilni tos minties ir jausmo, kad ateina žmonijos išsiilgtas Išganytojas ir kad jai skirta būti jo motina.

Tačiau iš Evangelijos žodžių matyti, kad po pirmųjų įspūdžių Marija netrukus rengėsi vykti pas šv. Elzbietą. Kelio pėsčiai buvo keturios ar penkios dienos. Kelionei reikėjo ne tik pasiruošti, bet ir tinkamą draugystę susirasti, nes paprastai niekad, o ypatingai kur nors toliau, žydų moterys po vieną nekeliaudavo. Iš visų davinių atrodo, kad Marijos kelionė įvyko artėjant Velykų šventėms. Tuo laiku daug žmonių keliavo į Jeruzalę. Iki Jeruzalės gal keliavo kartu ir pats Juozapas, o gal galėjo nesunkiai surasti keliaujančių giminių bei kaimynų.

Šv. Lukas sako, kad Marija skubiai išėjo. Tokių didelių naujienų pilna širdimi Marija tikrai skubėjo, kad greičiau pasiektų ir pasveikintų laimingą giminaitę Elzbietą, jai pasakytų, ką angelas apie ją pasakė, o taip pat iš jos pačios išgirsti ką nors daugiau apie visus tuos nepaprastus įvykius.

Šv. Lukas nepasako, kur tada Zakarijas ir Elzbieta gyveno. Tiktai pasakyta, kad po apreiškimo Zakarijui Elzbieta penkis mėnesius slėpėsi; gi apie Marijos kelionę pasakyta, kad Marija skubėjo į Judėjos kalnus. Anais laikais Judėjos kalnuose buvo keli nedideli miesteliai, netoli vienas kito. Pirmųjų amžių krikščionių tradicija sako, kad Marija Elzbietą aplankė nuošaliuose namuose prie Ain - Karim miesto. Toj vietoj vėliau buvo pastatyta Aplankymo vardo bažnyčia. Nuo Jeruzalės į pietus iki Ain-Karim Marijai teko keliauti su kokia nors palydove per derlingą Esdrelono lygumą, per gražius Judėjos kalnus, per gražiausių vaizdų ir ramių bei religingų gyventojų šalį.

Marijos ir Elzbietos susitikimas turėjo būti labai jautrus. Abi jodvi turėjo kiekviena savo didelę linksmą paslaptį. Elzbieta turėjo labai nustebti, kai išgirdo, kad apie jos motinystę Marija sužinojo iš angelo apreiškimo. O Marija džiaugėsi apsilankiusi pas Elzbietą, kuriai Dievas buvo suteikęs didelį džiaugsmą, pas Zakariją, kuris matė angelą, ir pas judviejų kūdikį, 'kuris bus Išganytojui kelio ruošėjas.

Vos tik Marijai prabilus, Elzbieta ir jos kūdikis pajuto ypatingą Šventosios Dvasios veikimą. Elzbieta, pilna džiaugsmo, sušuko: “Pagirta tu tarp moterų ir pagirtas tavo įsčiaus vaisius. Ir iš kur man tai, kad mano Viešpaties motina ateina pas mane... Palaiminta tu, kuri įtikėjai, nes tai kas Viešpaties tau pasakyta, įvyks”.

Tai buvo dviejų nepaprasta laimė laimingų giminaičių susitikimas, džiaugsmas, kurio nieks kitas iš žmonių neišgyvens, nes niekas iš žmonių, kad ir ilgiausiai nesimačiusių, kad ir daug išgyvenusių, neturės vienas kitam pasakyti tokių dalykų, ką turėjo pasakyt viena antrai Marija ir Elzbieta. Savo jausmus, susikaupusius tomis dienomis sieloje, Marija išreiškė žodžiais, kuriuos kartojame “Magnificat” himne. To nė nejusdama Marija pasakė himną, kurio iki šiol nei turinys nei forma negali prilygti nė gražiausiems pasaulio poetų kūriniams. Apie Marijos “Magnificat” iki mūsų laikų yra parašyta daug gražių veikalų, tačiau jie visi nepasako visko, kas telpa “Magnificat”. Dar ir ateities rašytojai “Magnificat” himne ras sau naujo įkvėpimo.

“Magnificat” parodo, kaip gerai Marija suprato jai pasakytus angelo žodžius ir kaip jautriai juos išgyveno. Tas Marijos himnas pasako apie Mariją dar vieną dalyką. Kiekviena “Magnificat” eilutė yra pakartojimas kurios nors Šventojo Rašto vietos. Tai parodo, kaip Marija brangino Šventąjį Raštą, kaip nuolatos jį skaitė, kaip buvo įsigilinusi į jo žodžių prasmę, kad savo didžiausio džiaugsmo valandą savo sielos jausmus ji savaime išreiškė Šventojo Rašto žodžiais. Iš Marijos jausmų ir Šventojo Rašto žodžių yra gimęs gražiausiasis iš visų himnų — Magnificat.

MARIJOS — IŠGANYTOJO MOTINOS PIRMOJI KANČIA

DEŠIMTOJI DIENA

Tuoj po apreiškimo ir Išganytojo įsikūnijimo Švenčiausiajai Marijai ir Juozapui teko išgyventi nepaprastą šeimos dramą, kuri abiem atnešė daug paslėpto skausmo ir išbandė abiejų pasitikėjimą Dievu, meilę vieno kitam, o visiems žmonėms paliko gražiausių ir praktiškų pamokymų.

Kas vaizduotųsi, kad, angelui pranykus, Marija tuoj bėgo šaukti Juozapą ir jam pasipasakoti, kas įvyko, kad tuoj bėgo į Jeruzalę pasipasakoti kunigams ir pažįstamiems, kad apie įvykį pasakojo kiekvienai sutiktai giminaitei ar kaimynei, tie klaidingai suprastų Mariją.

Angelo apsireiškimą, jai apreiškimą ir suteiktą malonę, kokia niekad nebuvo ir nebus suteikta jokiai kitai moteriai, Marija saugojo tik savyje, kaip Dievo jai patikėtą paslaptį. Marija tikėjo viskam, ką buvo jai sakęs angelas, tačiau jos protui ir širdžiai tas įvykis atrodė toks didelis ir svarbus, kad ji paliko pačiam Dievui spręsti, kas ir kaip turės jį sužinoti. Taip elgtis jai liepė jos begalinis pasitikėjimas Dievu ir savo žmogiškos menkystės jausmas.

Apie Dievą ir save panašiai manančius randame ir kitus Dievo pasirinktus asmenis. Šv. Marija Margarette Alaquoque savo vizijų nepasakojo nei savo vyresniosioms nei nuodėmklausiui, kol pats Jėzus jai to neįsakė. Šv. Bemadette Soubirou — Lourdo Švenčiausios Marijos regėtoja — savo vizijų taip pat nesakė nei savo tėvams nei klebonui, kol pati Švenčiausioji Marija pakartotinai jai neįsakė tai pasakyti savo ganytojui.

Pirmasis asmuo, kuriam Marija pasakė savo didžiąją paslaptį, buvo jos giminaitė Elzbieta. Jai Marija pasipasakojo, kai pamatė, kad Elzbieta iš apreiškimo ar iš Šventosios Dvasios įkvėpimo viską žinojo.

Buvusi tris mėnesius pas Elzbietą, Marija grįžo atgal į Nazaretą, į savo namelius pas Juozapą. Be abejo, jai labai rūpėjo, kokį ras Juozapą. Ar Dievas bus pasakęs paslaptį ir jam, kaip pasakė Elzbietai, ar teks laukti. Pati Marija nesiryžo ką nors Juozapui sakyti. Nesiryžo nepasitikėdama savimi, kad ji pajėgs viską taip pasakyti, kad Juozapas įtikėtų; ji pasitikėjo Dievu, kad jis pats tai padarys taip ir tada, kada jis nuspręs.

Sugrįžusi į Nazaretą, Marija tuoj suprato, kad Juozapas nebuvo gavęs jokio apreiškimo. Juozapas, pamatęs Mariją esant motina, nusigando, susirūpino ir labai nusiminė. Juodu abu buvo susitarę ir Dievui pažadėję skaistybę, vienas kitu pasitikėjo, vienas kitą gerbė bei mylėjo. Juozapas negalėjo manyti, kad Marija būtų jam neištikima. Jis nežinojo, ką manyti. Apie tai Marijai Juozapas nesakė nė vieno žodžio. Kurį laiką Juozapas laukė, pats sau svarstė, kaip jam pasielgti; jis laukė, kad paslaptis kaip nors paaiškės.

Matydama, kad Juozapas nieko nežino, kad jis nusiminė, Marija taip pat nusigando ir susirūpino. Nusigando ne dėl savęs, o dėl Juozapo. Jos ištikimasis gyvenimo draugas ir globėjas nieko jai nesako, nieko neklausia, o kenčia vienas sau, o gal ją net įtaria. Dabar abu kentėjo dvasioje. Abu matė vienas kito paslėptą kančią. Kiekviena diena išaušdavo vis niūresnė; sielos kartelis darėsi vis didesnis. Nesulaukdamas jokio aiškumo ir nesuprasdamas įvykio, Juozapas nutarė Mariją apleisti. Kad Marijos niekas nekaltintų, jis nutarė iškeliauti kur nors toli, niekam nesisakęs. Nutarė iškeliauti, kur jo niekas nepažintų, kur nei Marija nei kiti nesurastų. O savo gerbtą ir mylėtą moterį jis paliks vieną vargui ir nežiniai. Be abejo, tai buvo didžiausia kančia, kokia gali ištikti vienos šeimos asmenis. Ji buvo dar didesnė teisingajam Juozapui. Savo žygiui Juozapas ruošėsi slaptai, kad Marija nieko nesuprastų, kad jo nekliudytų, kad iškeliaujančio nesektų. Paskutinę naktį, kur turėjo būti jo slapto žygio naktis, didžiausiame skausme ir gal ašarose Juozapui šiek tiek užmigus, “štai, Viešpaties angelas pasirodė jam sapne ir tarė: Dovydo sūnau Juozapai, nebijok priimti savo žmonos Marijos, nes kas joje gimė, yra iš Švetosios Dvasios; ji pagimdys sūnų, o tu praminsi jį vardu Jėzus, nes jis išgelbės tautą iš jų nuodėmių” (Mato 1,20 - 21).

Juozapas atsikėlė; buvo visas susijaudinęs. Dabar jis drįso atvirai paklausti Marijos apie įvykį, papasakodamas jai apie savo viziją. Marija, manydama, kad Dievas patikėjo ir Juozapui jos paslaptį, viską papasakojo, ką Dievas buvo padaręs jų namelyje. Mes niekad nepajėgsime atjausti to džiaugsmo, kuris pripildė Marijos ir Juozapo širdis ir visą jų namelį. Viskas buvo abiem aišku. Grįžo ramybė, buvo šviesu ir linksma, nes jų namelyje įvyko stebuklas, kuris niekad nebus pakartotas. Jų namelyje gims Išganytojas, kuriam Juozapas duos vardą, angelo jam pasakytą. Jis bus Išganytojo ir jo motinos globėju.

Taip Dievas užbaigia, ką jis pats pradeda. Taip jis elgiasi su žmonėmis, kurie juo pasitiki ir jo klauso.

DIEVAS ŽINO KELIUS

VIENUOLIKTOJI DIENA

Visa eilė nepaprastų įvykių, — kaip, pvz., Marijai angelo apsireiškimas, jos kelionė ir dienos pas šv. Elzbietą, ten girdėti žodžiai apie apsireiškimą Zakarijui, Juozapo regėjimas sapne, — visa tai buvo tokie dalykai, kurių žmogus negali greit pamiršti. Visi jie tiesioginiai lietė Mariją. Užtat Marija kasdien vis daugiau apie juos mąstė ir jais gyveno. Tokiose nuotaikose dienos ir naktys atrodo tik trumpomis valandomis. Marijai sugrįžus iš Elzbietos, pusė metų jai prabėgo ,kaip viena diena. Atėjo laikas, kada turėjo gimti tas kūdikis, apie kurį daug kartų Dievas kalbėjo per pranašus, per angelą Marijai ir Juozapui, per Šventosios Dvasios apšvietimą pranašui Simeonui ir Elzbietai; turėjo gimti tas, kuris žmoniją išlaisvins iš nuodėmės vergijos.

Pranašas Mikėjas tvirtino (5, 2), kad Išganytojas turi ateiti iš Betliejaus. Marija ir Juozapas gyveno Nazarete, maždaug 150 kilometrų (apie 95 mylias) atstu nuo Betliejaus. Neatrodo, kad Marija ir Juozapui daug rūpėjo, kaip atsitiks, kad Išganytojas ateitų iš Betliejaus. Jeigu tai būtų jiems rūpėję, tai jie anksčiau būtų į ten persikėlę. Jie taip nepadarė, palikdami pačiam Išganytojui tuos dalykus sutvarkyti.

Tačiau taip atsitiko, kada viskas savaime turėjo įvykti, ką prieš šimtus metų Dievas buvo kalbėjęs per pranašą. Išganytojas tikrai gimė Betliejuje. Kaip tik tą laiką, kada turėjo gimti Jėzus, Romos imperatorius Augustas paskyrė gyventojų surašymui. Visi, kuriuos lietė mokesčių pareiga, turėjo asmeniškai atvykti užsirašyti savo giminės kilmės vietoje. Marija ir Juozapas turėjo užsirašyti savo protėvio Dovydo kilmės vietoje — Betliejuje. Ir taip, iš anksto nežinant, Marijai ir Juozapui teko keliauti į Betliejų tomis dienomis, kada turėjo gimti Jėzus. Per žmones, apie tai visai nieko nežinančius — per Romos imperatoriaus įsakymą — Dievas viską taip sutvarkė, kad viskas įvyktų, kaip buvo prieš šimtus metų pasakyta.

Anais laikais Betliejus buvo nedidelis miestas. Užsirašymo dienomis ten susirinko tūkstančiai žmonių — visa karaliaus Dovydo giminė. Šv. Lukas sako (2, 7), kad Marijai ir Juozapui nebuvo vietos užeigoje. Taip atsitiko ne iš žmonių širdies kietumo. Kokių nors viešbučių, kaip mes esame pratę vaizduotis, Betliejuje visai nebuvo. Evangelijoje minimi užeigos namai — tai kiemas, aptvertas akmenų ar medine tvora, kad ten suleisti nakčiai kelionės gyvuliai neiškriktų. Patys keleiviai dažniausiai nakvodavo ant žemės, gyvulių tarpe. Kiemo kampe būdavo vienas didelis ar kartais keli mažesni kambariai, kur sueidavo keleiviai, kiek jų galėjo tilpti, blogesnio oro metu. Marijai ir Juozapui tokia vieta buvo visai netinkama. Privačių šeimų namuose atliekamas kambarys būdavo tik turtingesnėse šeimose. Paprastų žmonių gyvenimas buvo daug paprastesnis, negu mes esame įpratę manyti. Betliejus buvo neturtingųjų žmonių miestas; o jeigu ir buvo kokia turtingesnė šeima, tai neturtingi keleiviai — Marija ir Juozapas patys nedrįso jose prašyti sau prieglaudos. Juodu išėjo už miesto tikėdamiesi surasti kiek nuošalesnį, dar keleivių nepripildytą namelį. Beeidami rado laisvą gyvulių stovyklos vietą. Piemens buvo nusiginę savo gyvulius kažkur į kitą vietą. Juodu pasirinko savo nakvynei nors ir prastą, bet tuščią ir nuošalią vietą. Ir čia gimė Išganytojas. Suvystytą vystyklais, kuriuos Marija buvo pasiėmusi iš namų, paguldė kūdikį ėdžiose.

Išganytojas atėjo žmonijai. Reikėjo, kad žmonės apie tai žinotų. Jis gimė, kur nebuvo jokio žmogaus, o tik Marija ir Juozapas. Tačiau Dievas visada suranda jam reikalingus kelius. Betliejaus piemens su savo gyvuliais buvo netoli tos vietos, kur gimė Jėzus. Ir štai nakties metu „Viešpaties angelas atsistoja prie jų ir Dievo skaistumas apšviečia juos. Jie labai nusigando; bet angelas jiems tarė: Nebijokite! Nes štai aš skelbiu jums didelį džiaugsmą, kurs bus visai tautai, kad šiandien jums gimė Dovydo mieste Išganytojas, kurs yra Kristus Viešpats... Rasite kūdikį suvystytą vystyklais ir paguldytą prakarte... Jie atėjo skubėdami ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį paguldytą prakarte. Pamatę gi, jie skelbė tai, kas jiems buvo pasakyta apie kūdikį“ (Luk. 2, 9-17). Piemenims surasti gimusį įganyto ją nebuvo sunku, nes jie žinojo, kur yra jų gyvulių ėdžios. Suradę, jie pirmiausiai apie savo regėjimą papasakojo Marijai ir Juozapui. Iš piemenų lūpų gandas sklido minioje, susirinkusioje iš visų šalių į Betliejų, o tie susirinkusieji išsinešė gandą kiekvienas į savo šalį.

Taip Dievas sutvarkė, kad įvyktų pranašų žodžiai — naujieną pirmieji išgirdo Dovydo namai, o per juos ir visa žydų tauta. Savo planams įgyvendinti Dievui nereikalingi nei žmonių išmintis, nei turtai nei galia — jam tinka paprasčiausia aplinkybė ir mažiausios sielos.

ANTRAS ŠVENTOSIOS ŠEIMOS SKAUSMAS

DVYLIKTOJI DIENA

Praėjus keturiasdešimt dienų po Jėzaus gimimo, Marija ir Juozapas kartu su kūdikiu atsilankė Jeruzalės šventykloje, kaip Įstatymas reikalavo. Tuo laiku juos aplankė Rytų Išminčiai. O toliau jie buvo pradėję savo kasdieninį gyvenimą. Bet štai vieną naktį, vos tik įmigus, pasirodo Juozapui angelas ir sako: „Kelkis, imk vaikelį ir jo motiną ir bėk į Egiptą ir būk tenai, kol tau pasakysiu; nes Erodas jieško vaikelio nužudyti“. Juozapas greitai kėlėsi, pasiėmė vaikelį ir jo motiną ir tą pačią naktį skubėdami bėgo iš Betliejaus apylinkių (Plg. Mat. 2, 13...).

Kad suprastume, kaip Marija ir Juozapas susijaudino ir susirūpino tokiu angelo pranešimu, kaip jie skubėjo pabėgti, atsiminkime, nuo ko jie bėgo ir kokią kelionę turėjo atlikti.

Kas buvo karalius Erodas? Jis buvo kilęs iš neramios Idumiečių giminės. Pats buvo pusiau stabmeldys, pusiau žydas. Visokiais pataikavimais Izraelio pavergėjams romėnams jis prisigerino imperatoriui Antonijui Oktavijanui ir tas Erodą paskyrė Žydų karaliumi. Po paskyrimo buvo įvykdytas pirmas viešas Erodo aktas — Kapitolijaus kalvoje, Romoje, paaukota auka stabui Jupiteriui. O sugrįžęs Jeruzalėn lankė ir šventyklą, kad prisigerintų žydams. Visa žydų tauta jo nekentė. Erodas buvęs ištvirkęs, bailus, baisiai pavydus ir žiaurus žmogus. Turėjo kelias žmonas, iš kurių mylimiausia laikė Mariamm Asmonietę. Nuolatos kentęs baimę, kad kas nors nepaveržtų iš jo valdžios. Dėl tų įtarimų jis išžudęs daug nekaltų žmonių: nužudė savo mylimiausiąją žmoną Mariammą, jos motiną Aleksandrą, du savo sūnus (Aleksandrą ir Aristobulą) ir 300 karininkų. Kai susirgęs pajuto, kad nepasveiks, prieš mirtį nužudė savo pirmgimį sūnų Antipaterį, kurį pats buvo paskyręs savo sosto įpėdiniu; nužudė tik todėl, kad netektų jam sostas. Ligos užkluptas Jericho mieste, sušaukė čia visus žymiausius žydų tautos vyrus; susirinkusius liepė uždaryti į kalėjimą, ir, jeigu jis mirtų, jam mirštant, juos visus nužudyti. Kadangi jis jautė, kad iš jo mirties visi džiaugsis, tai norėjo, kad visa tauta verktų nors savo rinktinių vyrų.

Tokį Erodą žinojo visa žydų tauta, ir visi jo bijojo. Ir štai angelas nakties metu prikelia Juozapą ir liepia jam skubiai bėgti, nes tas žmogžudys Erodas jieško vaikelio nužudyti. Tik išbėgę iš Betliejaus apylinkių, kur nors Hebrono ar Bersabės mieste, ir pamatę, kad ten gyventojai visi ramūs, niekas apie žudynes nekalba, Juozapas ir Marija sustojo pailsėti ir pasiruošti tolesnei kelionei. O pasiruošti reikėjo, nes keliauti reiks beveik dvi pilnas savaites per „smėlio jūrą“. Reikėjo pasiimti ne tik maisto, bet ir vandens, kad neužtrokštų ir badu nenumirtų. Visame kelyje per „smėlio jūrą“ nebuvo nei vandens, nei augalų, nei gyventojų. Istorikas Plutarkas pasakoja, kad vieną kartą, apie 50 metų prieš Jėzaus gimimą, romėnų kareivių vadui Gabinijui teko per tą „smėlio jūrą“ pervesti savo kareivius į karą prieš egiptiečius. Kareiviai labiau bijoję kelionės per tuos smėlio tyrus, negu paties karo. Toje kelionėje per dieną saulės kaitintai šventajai šeimai teko nakvoti ant gryno smėlio, po visai atviru dangumi, nes nuo Bersabės iki Egipto sienos nebuvo nei medžių nei kitokių augalų.

Taip nuo žmogžudžio valdovo turėjo bėgti šventoji šeima, Jėzui dar esant bejėgiu kūdikiu. Turėjo pabėgti viską palikę, nepasiruošę, net kaimynams ar giminėms nepasakę, kur jie iškeliauja.

Po dviejų savaičių nepaprastai sunkios kelionės visi trys, išvarginti saulės kaitros, troškulio, menko maisto, poilsio stokos, pasiekė šalį, kur jų protėviai kentė vergiją, iš kur Dievas per Mozę buvo išvedęs žydų tautą, kurioje dar pasilikę žydai ir tada buvo niekinami. Šventoji šeima negalėjo čia sulaukti svetingumo ir pagalbos. Apytikriai, jie čia neturėjo nei giminių nei pažįstamų. Jie patys turėjo gelbėtis, kaip išmanė.

Padavimas sako, kad Egipte šventoji šeima sustojo Mataricho miestelyje, netoli senovės Heliopolio. Ten gyveno nedidelė žydų kolonija, kuri turėjo savo maldos namus. Ir dabar ten yra vieta, kuri rodoma keleiviams, kaip šventosios šeimos gyventa vieta. Be abejo, Egipte niekas nesuprato, ko tai paprastai vargšų šeimai reikėjo bėgti iš savo krašto. Dienos Egipte šventajai šeimai buvo vargingos ir ilgos belaukiant, kada Dievo angelas leis vėl grįžti atgal į savo šalį.

Išžudęs kūdikius Betliejaus apylinkėse, Erodas ilgai negyveno. Jam mirus, naktį vėl apsireiškė Juozapui angelas, liepė imti kūdikį su jo motina ir grįžti į savo šalį. Ir vėl per tą pačią „smėlio jūrą“ šventoji šeima išvyko į savo namelius, apleistus prieš kelis metus.

ŠVENTOJI ŠEIMA JERUZALĖJE ŠVENTĖJE

TRYLIKTOJI DIENA

Senajame Įstatyme žydų tauta turėjo tris didžiąsias šventes: Velykų, Sekminių ir Palapinių. Įstatymas reikalavo, kad tų švenčių metu kai kurie žydai aplankytų Jeruzalės šventyklą. Vyrai ir vaikai, baigę 13 metų, gyvenę nuo Jeruzalės ne toliau, kaip vienos dienos kelio nuotolyje, pėsčiomis, būtinai turėjo apsilankyti. Kas nepajėgė to kelio pėsčias nueiti, buvo laisvas nuo pareigos. Gi moters ir vaikai, nebaigę 13 metų ir visi, gyvenę toliau nuo Jeruzalės, kaip vienos dienos kelio nuotolyje, neturėjo pareigos lankyti šventyklos. Atvykti į šventes nebuvo draudžiama ir kitiems, nors ir toli gyvenantiems; galėjo atvykti moters ir vaikai. Kas vyko, turėjo atvykti ne tuščiomis rankomis, o su dešimtinės auka. Kas tais metais buvo daugiau iš Dievo gavęs, daugiau aukodavo, kas mažiau — mažiau.

Žydų tautos pamaldumas senovėje ir Kristaus laikais buvo labai didelis. Atėjus šventėms, pasijudindavo visa tauta. Jeruzalėn rinkosi žydai ne tik iš visos Palestinos, bet net iš kitų kraštų, kai kurie keliaudami net po kelias savaites. Vyko ne tik vyrai, bet ir moterys su galinčiais keliauti vaikais. Buvo pamaldžių tėvų, kurie, neturėdami kieno globoje palikti mažus kūdikius, nešdavosi į šventes ir juos. Vieno miesto ar apylinkės maldininkai vykdavo kartu; pakeliui prisijungdavo vis naujos grupės, ir taip susidarydavo didelės eisenos. Žmonės ėjo daugiausia pėsti; gyvuliai nešė maistą ir palapines, o kiti buvo vedami aukoms. Tų eisenų nuotaika buvo šventiškai maldinga. Žmonės kartu kalbėdavo maldas, kartu ir giedodavo. Turėjo maldų ir giesmių vadovėlius, kurie nurodydavo, kokias maldas kalbėti ir himnus giedoti, išvydus Jeruzalę, einant miesto gatvėmis, artėjant prie šventyklos.

Apie Kristaus laikus Jeruzalė buvo miestas su apie 120.000 gyventojų, o švenčių dienomis maldininkų susirinkdavo keliolika kartų daugiau, negu buvo vietos gyventojų. Kiekvienas Jeruzalės gyventojas stengėsi tomis dienomis parodyti didžiausią svetingumą, priimdamas į savo namus didžiausią maldininkų skaičių, tačiau vis tiek namuose sutilpdavo tik mažuma, o dauguma pasistatydavo palapines miesto aikštėse ir gatvėse.

Žydų tautai šventės buvo labai didelės reikšmės. Laisvės ar vergijos laikais švenčių proga susirinkę žydai pasijusdavo esanti savarankiška ir skirtinga tauta. Susirinkę iš įvairių šalių žydai čia pasijusdavo esą vienos tautos vaikai. Svetur gyvenantiems žydams tai padėdavo nepaklysti bei neatšalti nuo savo tautos ir savo religijos, švenčių metu giedamų himnų žodžiai (pvz., 112—117 psalmės) sustiprindavo pasitikėjimą Dievu. Mintis, kad kitos tautos, pamiršę tikrąjį Dievą, lenkiasi jų pačių išgalvotiems stabams, o žydai pažįsta ir garbina tikrąjį Dievą, kad jie yra Dievo išrinktoji tauta, žyduose kėlė pasididžiavimą savo tauta ir savo tikėjimu. Švenčių dienomis Jeruzalėje matytos iškilmės, aukų apeigos, bendros visų maldos, girdėti pamokymai maldininkus pripildydavo dideliu entuziazmu. Po tokių švenčių visoje žydų tautoje sustiprėdavo juos visus gaivinanti, stiprinanti, vienijanti dvasia.

Šventoji šeima gyveno nuo Jeruzalės apie 4—5 dienų kelio nuotolyje. Pagal Senojo Įstatymo reikalavimus, šventoji šeima neturėjo pareigos švenčių metu lankytis Jeruzalės šventykloje — ji gyveno per toli. Tačiau lengva suprasti, kad tokiam dalykui, kaip dalyvauti savo tautos religinėse šventėse ir kartu su visa tauta pagarbinti savo Dievą, šventajai šeimai įsakymo nereikėjo. Jie tai darė ir be įsakymo — iš meilės Dievui ir savo tautai. Šv. Lukas patvirtina (2, 41), kad šventoji šeima ėjo kasmet švenčių metu į Jeruzalę, pasiimdami su savimi ir vaikelį Jėzų. Lengva suprasti, kad ta kelionė šventajai šeimai kiekvieną kartą suteikdavo naujo malonumo. Jeruzalės šventyklos tarnyboje Marija praleido savo vaikystės ir pirmus jaunystės metus. Čia viskas buvo jai sava ir šventa. Jie keliavo kartu su visais ir viešai pagarbinti Dievą, kuris jiems buvo parodęs tokio nepaprasto pasitikėjimo, padarydamas juos Mesijo gyvenimo ir pasiuntinybės dalininkais. Marija ir Juozapas jautė pareigą būti dėkingais Dievui daugiau už kitus. Juodu jautė pareigą ir norėjo parodyti kitiems pavyzdį, kad reikia mylėti Dievą, savo šventyklą, savos religijos įstatymus ir savo tautą. Jėzus, Marija ir Juozapas keliaudavo į šventes ir jas praleisdavo kartu su tais žmonėmis, kuriuos Jėzus atėjo išganyti, iš kurių jis išsirinks savo pirmuosius apaštalus ir kurie bus pirmieji jo misijos talkininkai.

TREČIAS MARIJOS SKAUSMAS

KETURIOLIKTOJI DIENA

Vieną kartą, Jėzui esant jau dvylikos metų, pasibaigus septynių dienų Velykų šventėms, minios žmonių skirstėsi atgal į savo šalis ir namus. Grįžo, kaip ir ateidami, tos pačios apylinkės ar miesto maldininkai visi kartu, melsdamiesi ir giedodami himnus. Vyrai keliaudavo viename būryje, o moterys kitame. Vaikai būdavo su tėvu ar su motina. Tokioj minioj buvo ir Marija su Juozapu — vienas viename būry, o kitas — kitame.

Iškeliaudami iš Jeruzalės, o gal net ir anksčiau, kaip visi, taip ir šventoji šeima buvo nusitarusi, kur sustos nakvynei. Dienos metu šeimos nariai perdaug nepaisė, kas kuriame būryje eina. Kelionės pirmos dienos vakarą, sustoję sutartoj vietoj, Marija ir Juozapas nustebo, kad nė su vienu iš jų nebuvo Jėzaus. Kol dar buvo šviesu, kol dar ne visi keleiviai sustojo nakčiai, Marija ir Juozapas gal perdaug nesibaimino, tikėdamiesi, kad Jėzus ateis su kuriuo nors sekančiu būriu. Tačiau saulė nusileido, keliai ištuštėjo, kiekvienas sustojo sutartoj vietoj nakvynei, o Jėzus į sutartą vietą neatėjo. Marija ir Juozapas susirūpino. Tai buvo kažkas nepaprasto. Net užaugę žydų vaikai, kol jie buvo tėvų žinioje, be tėvų palaiminimo ir jų žinios niekur nuo šeimos nesiskirdavo, niekur nekeliaudavo, ir nieko nedarydavo. Tuos šeimos papročius ir reikalavimus ir Jėzus visada saugojo. O dabar jis kažkur liko, tėvams nieko nepasakęs. Negalėjo būti kitaip — arba su juo kokia nelaimė įvyko, arba juos jau apleido Išganytojo misiją vykdydamas. Šis įvykis Marijai ir Juozapui buvo nelauktas ir skaudus. Juodu išėjo atgal Jeruzalės kryptimi. Kur tik sutiko maldininkų nakties stovyklą, užėję klausinėjo, tačiau veltui. Trumpą naktį praleido pavargę ir susijaudinę kur nors maldininkų tarpe, o gal tiesiog pakelėj. Rytojaus dieną, vos tik pradėjo maldininkai judėti, juodu visą kelią iki Jeruzalės, ką tik sutiko, visus klausinėjo. Pasiekė Jeruzalę, visą vakarą vaikščiojo po miestą, kur galėjo manyti galint būti Jėzų, ir nerado. Galime įsivaizduoti, kaip skaudžiai jautėsi Marija ir Juozapas, neradę Jėzaus ir sustoję nakčiai Jeruzalėje kur nors pas gimines ar bičiulius. Juos slėgė baimė; jie nežinojo, ką toliau daryti. Trečios dienos pabaigoje, užėję į šventyklą jau ne pirmą kartą „rado Jėzų šventykloje, sėdinti mokytojų tarpe, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. O visi, kurie girdėjo jį, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais. Pamatę jį Juozapas ir Marija nustebo ir jo motina jam tarė: Sūnau, kam mums taip padarei? Štai... su skausmu jieškojome tavęs. Jis jiems tarė: Kam manęs jieškojote? Ar nežinojote, kad man reikia būti tuose dalykuose, kurie yra mano Tėvo?“ (Luk. 2, 46-50).

Koks iškalbingas yra tas įvykis! Tai visa šeimyninio gyvenimo mokykla. Marijos ir Juozapo susijaudinimas, kai Jėzus be jų žinios kažkur atsitolino, dieną ir naktį su skausmu jieškojimas, kol jį surado, yra tikro tėvo ir tikros motinos rūpestis, kad vaikas nepaklystų, kad jo kokia nors nelaimė neištiktų. Juodu buvo tikri, kad pats Jėzus nieko blogo nepadarys, bet kaip jis galėjo, jiems nieko nepasakęs, kur nors pasilikti, kur nors nueiti? Jis niekad to nedarydavo.

Suradę Jėzų, Marija ir Juozapas nustebo iš džiaugsmo. Nustebo ir iš įdomumo, kaip jis kalbėjosi su mokytojais ir kaip visi stebėjosi jo išmanymu. Marija ir Juozapas žinojo, kad Jėzus yra pilnas dieviškosios išminties, tačiau juodu vis tiek stengėsi būti rūpestingi ir geri tėvai Jėzui kaip žmogui. Reikia manyti, kad kaip kadaise jų tėvai juos, taip dabar jie Jėzų jo kūdikystės metais mokė eilutė po eilutės Šventojo Rašto ir tautos tradicijų. Taip buvo auklėti ir tie mokytojai, kuriuos Jėzus rado vertais pabūti kaip vaikas su vyresniais, jų pasiklausyti, juos paklausti bei jiems atsakyti.

Marija neprikaišiojo Jėzui, kodėl jis nuo jos ir Juozapo atsitraukė. Ji žinojo, kad jis vieną dieną išeis atlikti savo misiją. Kada tai įvyks, Marija nežinojo; tai buvo Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus paslaptis. Ji tik klausė, kodėl Jėzus atsitraukė nuo jos, nieko jai nepasakęs. O Jėzus atsakė, kad Marija ir Juozapas be reikalo kankinosi, nes juodu galėjo žinoti iš anksto, kad jis niekur kitur nenueis, o tik ten, kur jo Dangiškojo Tėvo reikalas. Marija ir Juozapas visko nesuprato, ką Jėzus norėjo jiems pasakyti. O Jėzus norėjo, turbūt, pasakyti — kadangi jį šaukė Dangiškojo Tėvo reikalas, tai jis nebuvo reikalingas savo motinos ir globėjo leidimo.

Ne tik Jėzui, bet ir kiekvienam žmogui Dangiškojo Tėvo balsas yra augščiausiasis dalykas. Kai Dievas žmogų šaukia ir žmogaus širdis bei protas tą šaukimą supranta, atsakymas gali būti tik vienas — tie jauno pranašo Samuelio žodžiai: ,kalbėk, Viešpatie, Tavo tarnas klauso“. Taip apie Dievo balsą reikia galvoti tėvams ir taip reikia mokyti savo vaikus. Kai vaikai gerbs Dievą ir jo žodį, gerbs ir tėvus — Dievo tarpininkus tarp Dievo ir vaikų. O vaikams, kol jie yra tėvų žinioje, kol Dievas jų nepašaukia iš tėvų globos, gražiausias pamokymas yra Jėzaus pasielgimas: ,,Jis iškeliavo su jais, atėjo į Nazaretą ir buvo jiems klusnus... augo išmintimi, metais ir malone pas Dievą ir pas žmones“. (Luk. 2, 51-52).

SKAUSMINGIAUSIOS MARIJOS

VELYKOS

PENKIOLIKTOJI DIENA

Po anų Velykų, kurių pabaigoje Jėzus buvo pasilikęs Jeruzalėje, būdamas dvylikos metų, Evangelijos apie Mariją beveik nieko nekalba. Aišku, kad šventoji šeima kiekvienais metais keliaudavo į Jeruzalę didžiųjų švenčių metu. Tais Evangelijos nutylėto gyvenimo Nazarete metais buvo miręs Juozapas. Net nepasakyta, ar Jėzus, išeidamas pradėti žmonijos atpirkimo misiją, Mariją paliko vieną ar su kokiomis nors giminaitėmis bei draugėmis.

Marija buvo atvykusi į Jeruzalę ir į tas Velykų šventes, kurių metu turėjo būti įvykdyta ir užbaigta Jėzaus misija — žmonijos atpirkimas. Spėjama, kad tų švenčių metu Marija buvo sustojusi Betanijoje pas Lozorių ir jo dvi seseris — Mariją ir Mortą, kur švenčių metu sustodavo ir Jėzus su mokiniais. Tačiau anų Velykų arba Paskutinioji vakarienė įvyko ne Betanijoje, o Jeruzalėje. Pirmą neraugintos duonos dieną, kada buvo valgomas Velykų avinėlis, Jėzus siuntė į Jeruzalę Petrą ir Joną, sakydamas: „Eikite į miestą; ten sutiks judu žmogus, nešinąs vandens ąsočiu; sekite jį ir, kur jis įeis, sakykite namų savininkui: Mokytojas sako: Kur yra mano vieta, kur galėčiau valgyti Velykų avinėlį drauge su savo mokytiniais. Jis parodys jums paruoštą didelį kambarį; tenai prirenkite“. (Plg. Mork. 14,13...; Luk. 22, 8...).

Velykų avinėlį turėdavo valgyti 10 — 20 asmenų grupė, kad jį visą vienu kartu suvalgytų. Toje Velykų vakarienėje pirmoje eilėje dalyvaudavo savos šeimos nariai, o jeigu savos šeimos narių būdavo per maža, tai susieidavo kartu giminės ar kaimynai. Galima manyti, kad Paskutinėje Vakarienėje su Jėzumi buvo ne tik apaštalai, bet ir Jėzaus motina Marija. Jėzus vakarienei parinko didelį kambarį. Manoma, kad toje vakarienėje buvo gal ne vienas būrys po 10 ar daugiau asmenų, o taip pat gal atskirai vyrų ir moterų. Šioje vakarienėje Jėzus turėjo paskelbti savo mokiniams savo paskutiniąją valią — turėjo įsteigti nesiliaujančią Eucharistijos auką ir paslaptį. Šio didžiausiojo ir svarbiausiojo iš visų Jėzaus stebuklų liudininkais ir dalyviais jis norėjo turėti kuo daugiausia sau ištikimų ir artimų asmenų.

Vos tik pradėjus vakarienę, Jėzus pradėjo kalbas, kurios visus nustebino ir sudrumstė visų ramybę. Jis kalbėjo, kad ši vakarienė yra įžanga į jo kančios pradžią, kad štai čia pat ant stalo, tarpe kitų rankų, yra ranka ir to, kuris jį šią naktį išduos. Visi sujudo, nustebę ėmė vienas kito klausinėti, ginčytis, nusigandę pradėjo Jėzų klausinėti, ar tikrai kuris nors iš jų bus tas išdavikas. Kai paklausė Judas Iskarijotas, Jėzus jam atsakė, kad jis tai padarys. Judas, išgirdęs, kad Jėzus viską žino, nusigandęs išbėgo iš vakarienės kambario. Sąmyšio metu ne visi tai pastebėjo, o kurie pastebėjo, tie nesuprato, kur Judas išskubėjo — niekas tuo nesirūpino. Įsikarščiavusiam Petrui Jėzus atsakė, kad jis dar šią naktį Jėzų apleis, nuo jo pabėgs ir jo išsigins. Girdėdama visa tai, Marija suprato, kad dabar atėjo ta valanda įvykti viskam, ką ji žinojo apie Jėzų iš pranašų ir paties Jėzaus. Velykų avinėlio džiaugsmo vakarienėje ji išgirdo šią skaudžią naujieną.

Galutinai Jėzus liepė visiems nurimti, sėstis ir valgyti vakarienę. Pradėjus valgyti, Jėzus palaimino duoną ir davė jos visiems, sakydamas, kad tai yra jo kūnas. Palaimino taurę vyno ir davė iš jos visiems gerti, sakydamas, kad tai jo kraujas. Visi stebėjosi tais nepaprastais žodžiais. O Jėzus kalbėjo toliau, kad ta palaiminta duona ir palaimintas vynas bus naujos sandaros auka; liepė apaštalams ateityje tai kartoti jo atminimui (Plg. Mat. 26,26...; Luk. 22,19...; Mork. 14, 22...). Visas tas vakaras buvo iki tol negirdėtų ir dalyvaujantiems tada net nesuprantamų pamokymų ir kalbų pripildytas. Visa tai jie suprato tik už kelių valandų.

Pabaigus vakarienę, Jėzus išėjo į Alyvų kalną melstis. Evangelijoje aiškiai pasakyta, kad nuėjo kartu ir jo mokytiniai — visi dalyvavusieji vakarienėje. Neilgai trukus, apie vidurnaktį, štai, ateina minia žmonių: priešakyje Judas Iskarijotas, keli kunigai, kiti žydų tautos žinomesnieji vyrai, būrys kareivių, o paskui seka minia smalsuolių. Judas parodo, kuris tame besimeldžiančių būryje yra Jėzus. Vyresniesiems davus ženklą, kareiviai Jėzų suriša ir, triukšmingos bei žingeidžios maldininkų minios lydimi, nusiveda. Beveik visi apaštalai ir kiti mokiniai nusigandę ir nesusigaudydami, kas čia įvyko, pabėgo. Paskui vedamą Jėzų nusekė susijaudinusi jo motina Marija, o taip pat būrelis Jėzaus ir Marijos artimiausiųjų bičiulių. Nusigandę iš tolo sekė Petras ir Jonas. Tačiau vyriausiojo kunigo kieme ir juodu žmonių baimė nugalėjo. Toks buvo Marijai Velykų šventės vakarienės išgyvenimas. Jėzus suimtas ir visų apleistas. Ji dabar žino, kad jos sūnus bus palygintas žmogžudžiams ir nužudytas. Ji dabar prisiminė aiškiau, negu iki šiol, viską, ką ji skaitydavo apie Mesiją pranašų raštuose. Marija tą naktį buvo liudininkė viso Jėzaus išniekinimo, kuris per naktį vyko vyriausiojo kunigo kieme. Ji pradėjo šią naktį, o rytoj baigs išgyventi tas kančias, už kurias ji vadinama kankinių karaliene.

MARIJA — KRISTAUS KANČIOS LIUDININKĖ

ŠEŠIOLIKTOJI DIENA

Ką Marija matė ir jautė Velykų penktadienio naktį ir dieną, mums sunku suprasti ir atjausti. Tai galėtų nors apytikriai suprasti labai kilni ir jautri motina, turinti vieną sūnų, kurį ji begaliniai vertintų ir brangintų už jo kilnumą ir matytų įvykstant su jos sūnumi tai, kas įvyko su Jėzumi.

Marija buvo liudininkė to vaizdo, kai Petras pateko į vyriausiojo kunigo kiemą ir čia paprasčiausių minios žmonių klausinėjamas, prieš visus kelis kartus išsigynė nepažįstąs Jėzaus. Marija matė, kaip per naktį buvo kieme iš Jėzaus visaip tyčiojamasi ir kaip jis buvo niekinamas bei mušamas. Kai auštant kareiviai vedė jį per kiemą nuo Anno pas Kaifą į kunigų ir rašto žinovų teismą, Marija matė, kaip Petras, pamatęs Jėzų, pabėgo iš kiemo. Ji pasiliko viena, o gal dar su kokia savo giminaite ar drauge, minioje, reikalaujančioje Jėzui mirties. Jeigu ta minia būtų Mariją pažinusi, būtų ją išjuokusi (o gal ir išjuokė). Jau įdienojus, kunigai ir tautos vyresnieji vedėsi Jėzų pas Pilotą — Romos atstovą. Siauros gatvės buvo pilnos maldininkų, kurių dauguma Jėzaus nepažino. Kunigų vedamą kaip nusikaltėlį, tie žmonės Jėzų paskaitė kokiu nors labai dideliu piktadariu; visi žiūrėjo su panieka, o gal net pykdami, kad tokiomis šventomis dienomis jis, turbūt, padarė kokį nors didelį nusikaltimą. Marija, pilna skausmo, veržėsi per tą nedraugingą minią paskui Jėzų, niekur nematydama jokios užuojautos nei savo sūnui nei sau.

Prie Piloto rūmų Marija stovėjo toje minioje, kuri, kunigų sukurstyta, triukšmingai reikalavo Jėzui mirties ir kuri parinko paleisti žmogžudį Barabą, o Jėzų reikalavo prikalti prie kryžiaus. Marija matė Jėzaus plakimą. O plakimas, kuriuo buvo kankintas Jėzus, buvo baisi bausmė. Jėzus buvo palenktas šiek tiek žemyn, o rankos pririštos prie akmens stulpo. Plakimo įrankiai — odinių diržų pluoštas, viename gale supintas į patogią rankeną, o kiti galai palaidi ir prisagstyti aštriakampių kaulelių bei aštrių geležies gabalėlių. Plakikai buvo tvirtų rankų ir tam darbui gerai išlavinti. Kol baudžiamasis gaudavo jam skirtą skaičių smūgių, jo kūnas krisdavo gabalais ir atsiverdavo pliki kaulai. Tokios bausmės metu žmogus labai dažnai mirdavo. Jėzus išliko gyvas, tačiau labai skaudžiai sukapotas; tradicija sako, kad, atrištas nuo stulpo, jis sukniubo bejėgis ant žemės. Atgaivinus, jis buvo dar daugiau išjuoktas ir visaip kankintas. Kareiviai ant galvos lazdomis užspaudė spygliuotą erškėčių vainiką, iš jo juokėsi; paskui apsupo raudonu skuduru, ir toks, vos gyvas, iš Piloto rūmų balkono buvo parodytas miniai. O minia šaukė: „Prikryžiuoti jį, prikryžiuoti!...“ Ir štai, netrukus kieme pasirodė skubiai sukaltas, o gal tik surištas, dviejų, gabalų apie 20 pėdų augščio medžio kryžius. Jėzus turėjo pats jį nusinešti už miesto vartų dar apie vieną mylią kelio. Per miniomis užtvenktas gatves, kareiviams žmones skirstant į šalis, buvo vedamas Jėzus. Tačiau Marija negalėjo prieiti arčiau prie Jėzaus. Su keliomis draugėmis per aplinkines miesto gatves Marija išbėgo už miesto vartų, kad galėtų susitikti Jėzų, išeinantį per miesto vartus. Jai tai pavyko. Nešinas kryžiumi Jėzus išėjo per vartus tiek nusilpęs ir iškankintas, kad net jo žudytojai, bijodami, jog Jėzus gali pergreitai kelyje numirti, paėmė iš minios vieną vyrą — Simoną Kyrenietį ir privertė jį panėšėti kryžių, kol Jėzus šiek tiek atsigaus. Jėzus buvo taip nusilpęs, kad nei savo motinai nei Veronikai, nušluosčiusiai jam veidą, nepasakė nė vieno žodžio. Netrukus kryžius buvo vėl uždėtas Jėzui ant pečių. Kopdamas į Kalvarijos augštumą, Jėzus kelis kartus parpuolė. Žydų vyresnieji ir kareiviai jį tempė keltis ir greičiau eiti, kad nenumirtų kelyje. Čia kelias buvo laisvesnis; Marija galėjo būti arčiau Jėzaus, viską matyti iš arti, tačiau niekas neprileido nei jos nei kitų Jėzui pagelbėti.

Pasiekus paskirtą vietą, vyresnieji ragino budelius atlikti jiems pavestą darbą, ir netrukus pakilo nuo žemės kryžius su prikaltu ir merdėjančiu Jėzumi. Aplink stovinti minia nėjo arti kryžiaus. Toliau stovį žmonės vieni ramiai žiūrėjo to žiauraus reginio; buvo ir tokių, kurie iš Jėzaus tyčiojosi, o priešai jautėsi patenkinti. Marija dabar galėjo prieiti arčiau prie kryžiaus. Tikrai, kaip sako ap. Jonas (19, 25), šalia Jėzaus kryžiaus stovėjo Marija, dar kelios moterys ir apaštalas Jonas.

Marija buvo pilna skausmo, bet kartu ir atsidavimo Dievo valiai. Gal jai nebuvo aišku, kas turės toliau įvykti žmonijos išganymui ir jos sūnaus išaugštinimui, bet dabar ji žinojo viena — kas čia vyksta, viskas yra pagal Dangiškojo Tėvo valią. Ji savo kančią jungė kartu su Kristaus kančia ir aukojo už visą žmoniją, už tą nusikaltusią minią. Marija kartu su Jėzumi meldė Dangaus Tėvą visiems atleidimo. Savo skausmą Marija atidavė kartu su Jėzaus kančia ir gyvybe už visų išganymą. Ji troško būti motina ir gelbėtoja net tų, kurie Jėzų nužudė. Ji kentė ne tik dėl to, kad matė taip žiauriai nužudomą jos sūnų, bet ir dėlto, kad atrodė, jog iš tos minios gal niekas nepasinaudos jos sūnaus mirtimi. Jos tobulai sielai, karštai ir tyrai mylinčiai Dievą ir žmonių sielas, buvo didelė kančia būti liudininke, kaip žmonės nepaisė tiesos, nepaisė nuodėmės, nepaisė savo sielos.

Nuo tos dienos Kristaus tikintieji taiko Jėzui ir Marijai pranašo Jeremijo žodžius: „O jūs visi, kurie praeinate keliu, atkreipkite dėmesį ir matykite, ar yra kieno nors toks skausmas, kaip mano skausmas. (Raudos, 1, 12).

DIDŽIAUSIO SKAUSMO VALANDĄ
PRASIDĖJO MARIJOS DŽIAUGSMAI

SEPTYNIOLIKTOJI DIENA

Marija, didžiausiame skausme paskendusi, stovėdama prie kryžiaus, buvo visos Jėzaus mirties agonijos liudininke. Ji buvo liudininkė jo paskutinių žodžių. Kai Kristui mirštant jo priešai dar visaip jį pajuokė, tie visi žodžiai žeidė Marijos širdį dar labiau. Jėzui mirus, kareivių vyresnysis Mariją ir kitus pavarė šalin nuo kryžiaus, o pats ietimi perdūrė Jėzaus šoną. Mes nesuprasime, ką jautė tą valandą Marija. Ką ji jautė, kai į savo rankas priėmė nuo kryžiaus nuleidžiamą Jėzaus lavoną ?

Tėvas Gabrielis Roscini’s, apie tai kalbėdamas, klausia: “Ką turėjo jausti motina, kuri pilną gyvybės ir gyvybės nešėją, gražų ir sveiką savo sūnų atidavė žmonių labui, o tie patys žmonės grąžino jai į rankas išniekintą, visą žaizduotą ir negyvą jos sūnaus lavoną ? Jeigu per devyniolika šimtų metų iki mūsų laikų buvo ir yra daug žmonių, kurie, apmąstydami Kristaus kančias ir Marijos skausmus, graudžiai apsiverkia, tai koks turėjo būti Marijos sielos skausmas, kurios akivaizdoje buvo nukankintas ir nužudytas jos sūnus, kuriai pačiai teko iškentėti tai, apie ką kiti tik mąstydami verkia“. Pirmaisiais krikščionybės amžiais (304 metais) buvo už tikėjimą prikaltas prie kryžiaus šv. Kalijotas iš Pamfilijos. Motinai buvo leista mirusio sūnaus lavoną nusiimti nuo kryžiaus ir palaidoti. Draugams nuleidus lavoną nuo kryžiaus, motina, paėmusi jį į savo rankas, nepakėlė skausmo ir čia pat mirė. Kankinių karalienė Marija nemirė iš skausmo, kad gyvendama ir minėdama žmonių nedėkingumą, galėtų likusią savo gyvenimo dalį aukoti už juos.

Kristaus mirties valandą — Marijos didžiausio skausmo metu atėjo ir nepaprasta paguoda, atnešdama Marijai ir Jėzaus ištikimiesiems daug vilties ir džiaugsmo. Jėzui mirštant, aptemo saulė, sudrebėjo žemė; ten pat, Kalvarijos kalne, suplyšo uolos. Po visą miestą sklido gandas, kad šventykloje perplyšo uždanga, skyrusi švenčiausiąją vietą nuo šventyklos kitos dalies, kad kapuose atsivėrė karstai ir daug mirusių atsikėlę ir grįžę į savo namus. Tautos vyresnieji, nusigandę ir nusiminę, bėgo nuo kalno namo. Stabmeldys kareivių vyresnysis nustebęs kalbėjo aplink stovintiems, kad Jėzus tikrai buvo nekaltas, kad jis yra Dievo sūnus. Tie įvykiai labai išgąsdino maldininkų minias. Visi, pritarusieji Jėzaus pasmerkimui ar nors neužjautę jo kančioje, skirstėsi nuo kalno nusigandę ir mušdamiesi į krūtinę iš gailesčio, kad jie dalyvavo tame nedorame vyresniųjų plane ir darbe. Ta susijaudinimo ir atgailos nuotaika plito minioje. Šimtai tūkstančių žmonių matė visus įvykius ir girdėjo visas plintančias kalbas. Ne vienas kareivių vyresnysis, o daugybė kartojo tuos pačius žodžius: “Tikrai jis buvo Dievo sūnus”.

Marija dabar pradėjo pilnai suprasti, kodėl Jėzus pasirinko išdavimą, kančią ir mirtį. Net savo gražiausiais pamokslais ar numirėlių prikėlimo stebuklais Jėzus taip nepalietė žmonių širdžių, kaip dabar savo mirtimi ir tuo, kas įvyko mirties valandą. Jėzaus žodžiais ir stebuklais daug kas gėrėjosi ir džiaugėsi. Dabar visi gailėjosi, kam jie pritarė ir leido taip pasielgti su Jėzumi. Ta nustebimo ir gailesčio dvasia buvo geriausias kelias paruošti žmonių širdis vėlesniam apaštalų žodžiui. Tas žmonių jausmų staigus ir gilus pasikeitimas buvo Marijos ir visų Jėzaus bičiulių paguodos pradžia. Visi Jėzaus mokiniai ir bičiuliai atgavo drąsą. Kai nusigandusi ir mušdamosi į krūtines minia skirstėsi nuo kalno, Jėzaus mokiniai rinkosi ant kalno. Aplink kryžių būrys didėjo, bet ne tyčiotis iš Jėzaus, o apgailėti savo bailumą ir būti su juo, nors jau mirusiu.

Marijos ir Jėzaus draugų džiaugsmui štai atėjo vienas iš žydų vyresniųjų — Juozapas iš Arimatėjos ir atsinešė raštą, leidžiantį paimti Jėzaus kūną ir palaidoti. Jėzų laidojo ne kaip nusikaltėlį, o kaip garbingiausią žmogų Juozapo privačiame kape, kurį tas garbingas žydas buvo sau pasiruošęs. Marija ir jos bičiuliai lydėjo Jėzų nuo kalno ne ta nuotaika, kaip nešantį kryžių. Dabar jie buvo be baimės. Jų širdys ir sielos triumfavo. Dabar buvo nusigandę ir susirūpinę tie, kurie prieš kelias valandas džiaugėsi, vesdami Jėzų nužudyti. Kristaus mirties ir Marijos didžiausio skausmo valandą prasidėjo žmonių širdžių pasikeitimas, kuris vyko iki šiol ir vyksta toliau, teikdamas džiaugsmo Jėzaus ir Marijos širdims, o žmonėms išganymą.

MARIJOS IR KRISTAUS MOKINIŲ
 TIKĖJIMO BANDYMAS

AŠTUONIOLIKTOJI DIENA

Kristaus mirties būdas Marijai buvo labai skaudus išgyvenimas. Nežinia, ar Marija iš anksto žinojo ar ne, kada ir kokiu būdu Kristus mirs. Apaštalai buvo iš Kristaus girdėję, kad jis trečią dieną po mirties atsikels iš mirusiųjų. Be abejo, tai žinojo ir Marija; ji geriau ir už apaštalus suprato, ką reiškia tie žodžiai.

Penktadienio vakarą, laikinai padėję Kristaus kūną į Juozapo Arimatiečio kapą, Marija ir Jėzaus bičiuliai negalėjo ten ilgai pasilikti. Buvo subatos vakaras — visi turėjo būti namie. Vyresnieji kunigai ir tautos vyresnieji nusigando, kai pamatė, kaip Kristaus mirties valandos įvykiai išgąsdino minias, kaip atsigavo Kristaus bičiuliai, kaip garbingai jie Kristų palaidojo. Jeigu įvyktų dar kas nors nepaprasto su Kristaus kūnu ar kas nors paleistų kokį nors nepaprastą gandą, minios gali viskam lengvai įtikėti ir iš švenčių grįždami išnešiotų gandus po visus kraštus.

Tada gali visa tauta juos pasmerkti už Kristaus nužudymą.

Gavę būrį kareivių, vyriausieji kunigai ir tautos vyresnieji atėjo prie kapo, kur buvo palaidotas Jėzus, ir nuvarė šalin Mariją ir jos bičiulius. Senovės kapai turėdavo iš anksto paruoštą kapo angos uždarymą. Tai būdavo apvalus ar keturkampis tašytas didelis akmuo, kurį užrisdavo ant kapo angos ir taip priderindavo, kad jis nei pats nenuriedėtų nei kas nors lengvai jo neišjudintų. Tokį iš anksto paruoštą akmenį užritino ir ant Kristaus kapo angos, kurį dar pririšo virvėmis ar grandinėmis, ir užantspaudavo. Jei kas jį palies, bus ženklas; o kad niekas nesikėsintų ką nors daryti, pastatė kareivius.

Penktadienio vakaras ir naktis, šeštadienis ir sekanti naktis Marijai ir visiems Kristaus bičiuliams buvo naujų prieštaraujančių išgyvenimų valandos. Tai buvo tarsi kokios labai svarbios kovos laimėjimo ar pralaimėjimo laukimas. Marija tikėjo, kad Kristus atsikels iš mirusiųjų, bet ji tiksliai nežinojo, kada ir kaip tai įvyks. Po tokių skaudžių išgyvenimų Marijai buvo nelengvos tos laukimo valandos. O čia dar jos akivaizdoje vyko ginčai tarpe apaštalų ir kitų Jėzaus mokinių — kas bus toliau ir ką jiems daryti. Nežinia, ar daug, bet buvo tokių, kurių tikėjimas į Kristaus pažadėjimą atsikelti iš numirusiųjų buvo susvyravęs. Tokių tarpe buvo ir apaštalas Tomas. Daug daugiau buvo tokių, kurie tylėjo, bet buvo linkę abejoti Kristaus atsikėlimu. Ir minioj vyko ginčai. Vieni juokėsi iš Kristaus palikto pažadėjimo atsikelti iš mirusiųjų, dalis gal tikėjo, o dauguma žingeidžiai laukė tų pažadėtų trijų dienų po mirties. Kristaus priešai gyveno viltimi, kad tris dienas Kristaus kapą pasaugos, jis neatsikels ir visi pamatys, kad jo pažadai bei garbė pas žmones buvo tuščias dalykas. Kristui neatsikėlus, visi nusiramins ir viskas bus greit užmiršta.

Marija buvo liudininkė visų tų jausmų ir visų tų kalbų. Žmonių piktybė, abejingumas, nedėkingumas, mažatikystė buvo jos meilės artimui ir priešams ištyrimas. Buvo taip pat ištirtas jos pasitikėjimas Kristaus ir savo bičiuliais. Buvo ištirtas jos pasitikėjimas Dangiškojo Tėvo pažadu, kad jos Sūnus išgelbės žmoniją ir viešpataus per amžius. Buvo ištirtas jos pasitikėjimas Jėzaus žodžiais, kad mirtį jis pas pasirinko ir jis atsikels iš mirusiųjų. Marija širdyje neabejojo nei Dangiškojo Tėvo nei Jėzaus žodžiais, tačiau galime įsivaizduoti, su kokiu nerimu ji laukė, kada ir kas įvyks su palaidotu Jėzumi.

Tie mums sunkiai įsivaizduojami Marijos išgyvenimai yra likę mums labai didele pamoka. Neretam žmogui tenka patirti išgyvenimą, kada jam atrodo, kad Dievas su savo apvaizda pasislėpė. Dėl laikinų nelaimių ar nepasisekimų kartais pradeda svyruoti žmogaus tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu. Ypatingai sunkią valandą tenka išgyventi daugeliui žmonių, kai per anksti ar netikėtai jie netenka savo brangių ir reikalingų asmenų. Tada silpnesnio tikėjimo žmonėms artimųjų mirtis atrodo beviltiška nelaimė.

Marija, belaukianti Jėzaus atsikėlimo, mums lieka amžina pamoka, kaip reikia žmogui laikytis tamsiose gyvenimo valandose. Dievo žodžiai nesikeičia — kas jo pasakyta, savu laiku viskas įvyks. Užtat niekad nepasiduokime mažatikystės tamsiai nuotaikai ir nereikalingai kančiai.

MARIJOS DŽIAUGSMAI

DEVYNIOLIKTOJI DIENA

Kristų palaidojus, Marijai ir Jėzaus bei Marijos bičiuliams neteko ilgai laukti išsipildant ypatingam Kristaus žadėtam įvykiui. Sekmadienio rytą, pradedant švisti, Kristus atsikėlė iš mirusiųjų. Išsigandę sargybiniai tą žinią parnešė savo viršininkams; angelas pasakė apie tai moterims, atėjusioms Kristaus kūną patepti kvepalais; gi Magdalenai pats Kristus pasirodė Juozapo Arimatiečio sode netoli kapo. Gandas sklido po visą Jeruzalę. Po visus išgąsdinusių įvykių Kristaus mirties metu šią naują žinią žmonės priėmė dar su didesniu susijaudinimu. Galima įsivaizduoti, kaip maldininkų minios iš Jeruzalės miesto visą sekmadienio dieną ėjo pamatyti tuščio kapo. Vyresnieji ir kunigai buvo pilni baimės; jie nedrįso nueiti net patikrinti, kas atsitiko su Jėzaus kapu. Po Velykų švenčių krikdamos iš Jeruzalės minios buvo taip persiėmę ta naujiena, kad kai sekančią dieną du maldininku, einančiu iš Jeruzalės į Emausą Kristus paklausė, apie ką jie taip karštai kalbasi, juodu nustebo — iš kur galėjo atsirasti Jeruzalėje toks žmogus, kuris negirdėjo, kas vakar Jeruzalėje įvyko.

Laikoma tikru dalyku, kad atsikėlęs Jėzus tuoj pasirodė savo motinai Marijai. Netrukus pasirodė apaštalams. Mes nepajėgsime atjausti Marijos ir apaštalų džiaugsmo. Kaip pasijustų žmonės, jeigu kuriame dabar bedievių persekiojamame krašte atsikeltų iš numirusių nužudytas vyskupas ar kunigas ir pareitų be baimės į savo miestą, sakydamas, kad savo žudytojų jis daugiau nebijo ir kitus ragintų jų nepaisyti. Dar daugiau džiaugsmo ir nustebimo buvo Marijai, nes atsikėlusis buvo jos sūnus. Ji žinojo, kad jis yra Išganytojas, kuris štai atsikėlė amžinai viešpatauti. Jos sūnaus ir jos pačios patirtos kančios dabar Marijai atrodė labai maža kaina, kurią vertėjo užmokėti už tai, kas dabar vyksta.

Su atsikėlusiu Jėzumi Marija matėsi daug kartų. Keturiasdešimtąją dieną po atsikėlimo Kristus įžengė į dangų. Tas naujas atsiskyrimas Marijai buvo didelis džiaugsmas. Dabar Marija išvydo savo sūnaus visą dieviškumą; ji žinojo, kad Jėzui niekas nesukliudys, jeigu jis norės ją aplankyti. Dabar jai ir mirties mintis buvo paguodos mintis.

Kristus pažadėjo atsiųsti Šventąją Dvasią. Galima manyti, kad nei Marija nei apaštalai pilnai nesuprato, ką tas pažadas reiškia. Tačiau jie žinojo, kad tai bus kažkas labai nepaprasto. Visi jie laukė, kada ir kaip tai įvyks, beveik su tokiu pat žingeidumu, kaip Kristaus atsikėlimo. Tik džiaugsmo dabar buvo daug, nes jų tarpe jau nebuvo nė vieno abejojančio Kristaus dieviškąja visagalybe. Šio laukimo dienos Marijai buvo didelio džiaugsmo dienos.

Sekminių švenčių metu, Marijai ir apaštalams esant Jeruzalėje ir karštai besimeldžiantiems, iš dangaus nužengė Šventoji Dvasia. Stebuklingas buvo ne tik pats įvykis, o matomas stebuklas pasiliko Marijoje ir apaštaluose. Apaštalai ėmė kalbėti svetimomis kalbomis, įgijo daug išminties, drąsos ir džiaugsmo. Visokia žemiška galybė dabar jiems atrodė menkas dalykas. Dar labiau jie patys nustebo, pajutę, kad jie gali net stebuklus daryti. Minios maldininkų rinkosi jų klausyti. Tūkstančiai įtikėjo ir krikštijosi; ir taip Kristaus ir apaštalų mokinių skaičius kasdien augo jau į tikras minias. Iš visų įvykių Marija patyrė tiek paguodos, kad visa netolima skausminga praeitis dabar jai atrodė apgaubta garbės spinduliais. Jos džiaugsmas augo kartu su apaštalų drąsa ir jų pasisekimu bei su tikinčiųjų skaičiumi. Jeigu dabar ji liūdo, tai dėl vieno — kad kai kurie tautos vyresnieji ir kunigai, kalti dėl Kristaus mirties, gyveno baime ir savo tamsybėje dar stengėsi kliudyti apaštalų darbą ir žmonių tikėjimą į Kristų. Tačiau buvo galima apgailėti tik juos pačius, nes jų užsispyrimas buvo jau bejėgis sukliudyti Dievo darbą, vykstantį žmonių sielose.

Labai panašiai, kaip Marijos skausmai, baigiasi žmonių asmeninės ir visos žmonijos dvasinės kančios ir kovos. Taip baigėsi jau daug kartų pasikartoję Bažnyčios ir tikinčiųjų persekiojimai bei kitokios tamsios dienos. Kai žmonės žiūri tik trumpo laiko tarpo, tai kartais atrodo, kad asmens ir šeimos, tautų ir visos Bažnyčios gyvenime laimėjo blogybė, kad nieko šviesaus nesimato. Ne pirmą kartą atrodo, kad žmonių piktybė tikisi palaidoti net patį Dievą. Jeigu žmonės patys nesistengia ir neprašo Švenčiausiosios Marijos pagalbos, tai žmogus tikrai susilaukia dvasiniai tamsių, skaudžių ir nuostolingų laikų. Tačiau tiems, kurie tamsiose valandose vieni nepasilieka, ir stengiasi būti su Marija, daug laiko nepraeina, kai štai vėl į jų tarpą sugrįžta Dievas, atnešdamas šviesą, džiaugsmą, ramybę ir palaimą.

MARIJA PO KRISTAUS DANGUN ĮŽENGIMO

DVIDEŠIMTOJI DIENA

Nors Marija tiek mažai minima Evangelijose Kristaus viešojo gyvenimo metu, tačiau Kristus savo mirties valandą parodė, kaip jis savo motinos niekad nepamiršo — jinai jam rūpėjo daugiau už visus kitus žmones. Merdėdamas ant kryžiaus, Kristus yra ištaręs tik kelis žodžius. Jie visi labai svarbūs ir prasmingi. Ir tarpe tų nedaugelio ir svarbių žodžių yra tokie, kuriuos užrašė šv. Jonas savo Evangelijoj: „Jėzus, pamatęs motiną ir stovintį mokytini (šv. Joną), kurį jis mylėjo, tarė savo motinai: Moteriške, štai tavo sūnus. Paskui tarė mokytiniui: Štai tavo motina. Nuo tos valandos mokytinis paėmė ją pas save“ (Jon. 19, 26 - 27). Mirštąs Jėzus nepamiršo pasirūpinti savo motinos globa. Jėzus nuo kryžiaus mus pamokė, kaip reikia gerbti ketvirtąjį Dievo įsakymą.

Tačiau kodėl Kristus parinko Marijai globoti ne ką nors iš Marijos giminių, o savo mokinį Joną, kuris, kiek žinoma, nebuvo Marijos giminaitis? Verta atsiminti, ką yra vieną kartą pasakęs Kristus — jo broliai ir seserys yra tie, kurie klauso jo žodžių ir kurie pildo Dievo valią (Mat. 12, 50). Šiame mirštančio Kristaus pasielgime su savo motina ir mokiniu Jonu matome, kaip rimtai Kristus buvo pasakęs anuos žodžius, kas yra jo brolis ir kas yra jo sesuo. Marijos globėju Kristus parinko Joną, nes Jonas buvo parodęs Kristui daugiau už kitus nuoširdumo, pasitikėjimo ir gal daugiau už kitus brangino Dievo įsakymus. Kristaus pašaukti Jonas ir jo brolis Jokūbas paliko savo namus ir tėvą, net tinklus ant ežero kranto ir nuėjo su Jėzumi. Jonas parodė daugiau drąsos ir ištikimybės Kristaus kančios metu, negu kiti mokiniai, o gal ir giminaičiai.

Kristus žinojo, kad ir ateityje Jonas bus vienas iš uoliausių apaštalų — jis darbuosis ir žodžiu ir plunksna. Marija galės jam daug ką papasakoti iš Kristaus gyvenimo, jo žodžių ir jo minčių.

Taip nuo Kristaus mirties valandos Jonas paėmė Mariją savo globon. Nelengva mums įsivaizduoti, kaip buvo rūpestingas ir pagarbus Jonas savo dieviškojo Mokytojo motinai, kurią Mokytojas tokioj iškilmingoj valandoj pavedė jo globai — liepė laikyti savo motina. Tas nekaltos sielos ir tvirtos drąsos vyras Kristaus žodį laikė Dievo žodžiu ir stengėsi išpildyti tą Dievo žodį, kaip mokėjo geriau. Marija buvo dėkinga Jonui ir už jo rūpestingumą ja ir už jo ištikimybę Kristui.

Apaštalo Jono globoje nereikia vaizduotis Marijos atsiskyrusios nuošaliame namelyje ir belaukiančios žemiškojo gyvenimo pabaigos. Jonas ir kiti apaštalai skelbė Evangeliją ten, kur gyveno ar kur keliavo. Kaip apie kitus apaštalus, taip ir aplink Joną rinkosi žmonės pasiklausyti jo pamokymų. O kur keliavo apaštalas Jonas, kartu su juo keliavo ir Marija. Nuo tų geros valios žmonių, besirenkančių klausytis Evangelijos, Marija nesišalino, su jais susitikdavo, su jais kalbėdavo. Ji savo žodžiu patvirtindavo, ką Jonas kalbėdavo apie Kristų.

Visi apaštalai ir Jonas kartojo Kristaus įsteigtą auką. Tikintieji rinkdavosi joje dalyvauti — dalyvauti Šventojoje Komunijoje. Be abejo, tuose tikinčiųjų susirinkimuose dalyvaudavo ir Marija — ji dalyvaudavo šv. Mišių aukoje ir Šventojoje Komunijoje. Jeigu Marija dabar, būdama danguje, išmeldžia sau iš Dievo privilegiją, kad ji galėtų žmonėms apsireikšti ir juos pamokyti, tai tuo labiau, kol žemėje gyveno, jai rūpėjo žmonių išganymas, Kristaus mokslo ir jo karalystės plitimas. Todėl reikia laikyti tikru dalyku, kad buvo daug žmonių, kurie kreipdavosi į Mariją, jos klausinėdami apie Kristų. Ji noriai žmonėms papasakodavo, kas buvo naudinga jų sieloms. Iš Marijos apsireiškimų Šiluvoje, Liurde, Fatimoje ir kitur galime manyti ir įsivaizduoti, kad ir žemėje gyvendama Marija pati surasdavo progų susitikti mažuosius ir juos pamokyti Dievo valios ir dangaus karalystės kelių. Ir žemėje gyvenančios Marijos rūpestis buvo — žmonių sielų meilė ir noras, kad visi pažintų atėjusį Dievo išganymą ir juo pasinaudotų.

MARIJOS JAUSMAI

DVIDEŠIMT PIRMOJI DIENA

Katalikų Bažnyčioje yra įvairių pamaldumo praktikų į Švenčiausiąją Mariją. Kalbėdami rožančių, minime skausmingus ir džiaugsmingus Marijos gyvenimo įvykius. Litanijoje taip pat daugelis Marijai skirtų vardų primena jos išgyvenimus ir jos jausmus. Kai kuriuose apsireiškimuose Marija buvusi nuliūdusi, net verkusi. Čia suminėtieji ir daugelis kitų dalykų sako, kad žmonės visais laikais tikėjo, jog ir Marija, kaip visi žmonės, jautė džiaugsmą, liūdesį ir skausmą. Mums yra labai naudinga suprasti Mariją tokią, kokia ji tikrai buvo. Mylėdami ir garbindami Mariją, mes stengiamės ir elgtis taip, kaip ji elgėsi; stengiamės tapti jai panašiais. Tad trumpai pasvarstykime, kaip Marija jautė ir kaip su savo jausmais ji elgėsi.

Marija buvo tikras, pilnas ir tobulas žmogus. Mes nelaikome pilnai normaliu žmogumi ne tik tokio, kuris neregi, negirdi, nejaučia skausmo, skonio, bet ir tokio, kuris neatjaučia ir neišgyvena kokių nors įvykių. Nepajėgiąs išgyventi bei atjausti nors svarbių įvykių turinio ir reikšmės, žmogus yra arba silpno supratimo — nepajėgia suprasti to, kas vyksta, arba nenormalaus charakterio. Taip galvoti apie Mariją negalima. Marija buvo pilnai natūralus žmogus ir jautė viską, kas yra natūralu žmogui. Ji jautė šaltį, alkį, nuovargį. Ji patyrė, koks yra sunkus išgyvenimas neturto atnešami rūpesčiai; ji išgyveno skausmus ir džiaugsmus; ji mokėjo pati kitus užjausti ir jausti skausmą, patirtą iš kitų žmonių pareikšto beširdiškumo, nedėkingumo ar neužjautimo.

Tačiau Marija buvo laisva nuo tų žmogiškų silpnybių, kurios yra nuodėme sužalotos žmogaus prigimties pasėkos. Ji buvo šviesesnės išminties ir stipresnės valios, negu kiti nuodėmės paliesti žmonės. Ji buvo jautresnė geriems dalykams, negu mes; ji gera labiau brangino; buvo jautresnė ir blogam, geriau, negu mes, suprato jo žalą, jo nekentė ir vengė. Ji buvo laisva nuo aistrų ir kitokių nemalonumų, sekančių iš nuodėmingos kūno prigimties.

Kalbėdami apie Marijos jausmus, pasistenkime išvengti dviejų klaidų. Būtų klaida manyti, kad Marija nejautė nieko, ką jaučia kiti paprasti žmonės.

Būtų taip pat klaida manyti, kad natūralius dalykus Marija kada nors išgyvendavo taip netvarkingai, kaip neretai išgyvena paprasti žmonės.

Iš Evangelijų matyti, kaip santūriai Marija išgyveno apreiškimo naujieną ir kitus didžiuosius savo gyvenimo džiaugsmus. Ir jos sieloje ne kartą, be abejo, džiaugsmas buvo labai didelis, tačiau tie džiaugsmai niekad nesuardė Marijos ramybės ir neišvedė jos iš lygsvaros. Kada reikėjo, ji mokėjo savo džiaugsmą ir visai paslėpti.

Tokiu pat būdu Marija pergyvendavo ir skausmus. Šv. Benediktas teisingai sako, kad Marijos skausmas, stovint jai šalia kryžiaus Kristaus mirties valandą, buvo didesnis, negu galėtų pakelti paprasto žmogaus prigimtis. Ji žinojo, kas yra ir kaip yra nekaltas jos sūnus, kurį pasmerkė jos mylimo Dievo ir jos mylimos šventovės kunigai, pažemindami jį labiau už žmogžudį. Sunku suprasti, kaip buvo skaudu Marijai tai pakelti.

Tačiau klysta, kurie mano, kad savo didžiuosius skausmus Marija kentė kaip nors netvarkingai. Buvo parašytų knygų (pvz., Marijos Raudos, klaidingai priskirtos šv. Bernardui, Kristaus kančios dialogas, klaidingai priskirtas šv. Anzelmui, šv. Brigitos regėjimai ir kt.), kuriose Marija buvo vaizduojama Kristaus kančios metu alpstanti, nualpusį puolanti į Magdalenos rankas, nualpusį parpuolusi po kryžiumi ant žemės ir panašiai. Šv. Marijos Apreiškimo Kunigų kongregacija buvo paruošusi „Marijos alpimų valandas“ ir norėjo toms maldoms gauti iš Šventojo Sosto atlaidus. Tačiau Šventasis Sostas visus tokius Marijos vaizdavimus ir tokį pamaldumą į Mariją pasmerkė. Pasmerkė ir tas knygas, kurios taip vaizdavo Mariją. Marija mokėjo valdytis ne tik džiaugsmuose, bet ir skausmuose. Apie Mariją jos didžiausio skausmo metu pasakyta, kad Kristaus mirties metu ji stovėjo šalia kryžiaus. Stovėjo kentėdama, bet rami ir susivaldanti. Ji girdėjo ir suprato, ką mirdamas Kristus kalbėjo jai ir kitiems. Jos sveika ir apvaldyta prigimtis, jos gilus tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu Tėvu, savo dieviškuoju sūnumi, jos tyra meilė Kristui ir savo priešams jai padėjo ramiai pakelti visas kančias.

MARIJOS NUOPELNAI IR JOS TOBULUMAS

DVIDEŠIMT ANTROJI DIENA

Apreiškimo metu arkangelas Gabrielis Mariją pavadino malonės pilnąja. Dėl Marijos pašaukimo, kurį jai skyrė Švenčiausioji Trejybė, jai buvo suteikta be jos nuopelnų tiek malonės, kad ji tiktų tam pašaukimui ir ištesėtų jai paskirtas pareigas gerai atlikti.

Žmogaus siela Dievo malonei yra beribė. Kiek jai Dievas malonių besuteiktų, tai ji vis dar gali ir pati daugiau jų užsitarnauti ir veltui iš Dievo gauti. Ir Marija, nors buvo pradėta be gimtosios nuodėmės, nors angelas ją pavadino malonės pilnąja, tai vis tiek gyvendama ji patyrė dar daug naujų Dievo malonių. Gyvendama Marija daug kentėjo, daug meldėsi, daug nuopelningų darbų padarė. Ar visi tie dalykai dar padidino jos sielos kilnumą, jos nuopelnus ir jos garbę amžinajam gyvenime ? Taip. Kodėl mes turėtume manyti, kad naujos malonės, jos asmeniški susivaldymai, geri darbai, šventai pakelti kentėjimai būtų likę Marijai be naudos?

Jau vien dėl to, kad mes nesame pradėti be gimtosios nuodėmės, kaip Marija, ir dėl daugelio kitų priežasčių mums yra sunkiau tobulai laikytis mūsų vidinių išgyvenimų metu, neprarasti lygsvaros didelio džiaugsmo ar didelio sielos skausmo metu. Tačiau yra teisinga, kad juo kuris žmogus yra laisvesnis nuo nuodėmingų silpnybių, juo kurio yra gyvesnis tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu ir Švenčiausiąja Marija, tuo lengviau žmogui išsilaikyti tvarkingai įvairių išgyvenimų metu.

Kai gerai pasiruošę mes priimame šventus Sakramentus, tai mūsų siela patiria ypatingų malonių ne tik dėl mūsų pasiruošimo, o iš paties Dievo gerumo, kurį jis mums parodo tomis Sakramentų progomis. Tos mums Dievo veltui teikiamos malonės yra daug didesnės už tai, ką mes savo geru pasiruošimu — savo veiksmais užsitarnaujame. Tai įvyksta ne iš mūsų valios, o iš Dievo valios, kad jis mūsų veiksmų progomis parodo mums savo gerumą ir malonės gausumą.

Marijos gyvenime buvo daug tokių įvykių, kuriuos galima lyginti su tuo, kas mūsų gyvenime yra Sakramentai. Marijos nekaltas prasidėjimas jai suteikė tas pačias malones, kurių gavo pirmieji žmonės ir kurias mes gauname per Krikšto Sakramentą. Išganytojo įsikūnijimas, gimimas, Šventosios Dvasios atėjimas Marijai turėjo suteikti ypatingų malonių. Kristui įžengus į dangų, Marija dalyvaudavo šv. Mišių aukoje ir Šventojoje Komunijoje. Tai suteikė ir Marijai tų pačių malonių, kurių mes patiriame, pamaldžiai dalyvaudami šv. Mišiose ir vertai priimdami Šventąją Komuniją.

Mes tikime, kad mūsų gyvenime visokia patirtis ir Dievui paaukota mūsų auka, kiekvienas darbas, atliktas gera intencija, mūsų maldos yra mūsų nuopelnai

Dievo akyse. Negali būti jokios abejonės, kad ir Marijai buvo užskaityti jos asmeniniai nuopelnai. Marija nebuvo reikalinga atgailos ir gerų darbų savo nuodėmes atlyginti pas Dievą. Jos visi nuopelnai padidino jos garbę, jos laimę ir jos galią danguje.

Mąstydami apie Marijos gyvenimą, matome, kaip ji save valdė, ir kiek ji aukojosi. Galima manyti, kad jos gyvenime buvo gal ir labai nepaprastų artimo meilės darbų, apsimarinimų, įvairių dorybių praktikavimo. Nereikia abejoti, kad ji savo kasdieninį gyvenimą uoliai aukodavo Dievui kaip padėką, kaip pagarbinimą, kaip ištvermės maldavimą.

Ši tiesa apie Marijos gyvenimo ir jos gerų darbų nuopelningumą yra labai pamokanti. Marija be nuodėmės pradėta, Išganytojo motina, tiek metų gyvenusi kartu su Išganytoju, nepasitenkino tuo, ką jai Dievas davė be jos asmeninių nuopelnų, nors tos malonės buvo nepalyginamai didesnės už didžiausiojo šventojo viso gyvenimo nuopelnus. Marija vis tiek nuolat rūpinosi, kaip geriau Dievui įtikti, kaip susirinkti kuo daugiausia nuopelnų, kaip užsitarnauti didesnę garbę ir laimę danguje.

Mes visi nuodėmėje gimę, visi įpuolę į didesnės ar mažesnės mūsų pačių nuodėmės nelaimę, daugelis Dievui nusidėję pirmiau, negu pirmą kartą ėjome priimti Atgailos Sakramentą ir Šventąją Komuniją, keliaudami mūsų žemiškojo gyvenimo keliu, kasdien suklumpame, vėl keliamės ir vėl klumpame. Ar neverta mums dažnai pačius save paklausti, ko esame verti Dievo akyse? Jeigu Marijai, malonės pilnajai, dar vis rūpėjo pridėti savo nuopelnų prie tų gausių Dievo malonių, tai kaip turime mes rūpintis, ką susirinksime amžinajam gyvenimui? Žinome, kad pakanka vienos mirtinos nuodėmės prarasti viską, ką mums Dievas suteikė ir ką patys užsitarnavome.

Trumpos mūsų gyvenimo dienos. Ir per tą trumpą laiką esame tiek neatsargūs išbarstyti Dievo malones, susirinktus nuopelnus, tiek nerūpestingi Dievui atsiteisti už kaltes, padėkoti už malones, jų pagalba daugiau nuopelnų susirinkti. Mums skirto žemiškojo gyvenimo dienos greit prabėgs, ir ką nusineši iš šios žemės, nueidamas pasirodyti Dievui ir Švenčiausiajai Marijai?

Labiau už visokius kitokius mums reikalingus dalykus prašykime Marijos užtarimo pas Šventąją Dvasią, kad tą svarbią mus liečiančią tiesą geriau suprastume ir jautriau prisimintume.

MARIJOS TIKĖJIMAS IR KLUSNUMAS

DVIDEŠIMT TREČIOJI DIENA

Marijos palyginimas su kitais asmenimis padeda geriau pažinti jos asmens grožį. Čia mes palyginsime Marijos tikėjimą ir klusnumą Dievui su keliais žymiausiais asmenimis.

Mūsų pirmiesiems tėvams, kurie pradžioje buvo tokie pat nekalti, kaip ir Švenčiausioji Marija, Dievas betarpiai davė kai kuriuos savo įsakymus. Juodu tačiau suabejojo tų įsakymų svarba ir Dievo nepaklausė. Žinome, kokios baisios buvo to nepaklusnumo pasėkos.

Žydų tautos, o dalinai ir visos žmonijos, labui Dievas buvo pašaukęs didelei misijai Mozę. Mozė Dievo žodžiui tikėjo, tačiau jis perdaug bijojo Faraono galybės, savo tautiečių silpnybių ir todėl vis nuolatos prašydavo iš Dievo kokių nors regimų ženklų, kuriais jis galėtų patvirtinti tai, ką sako Dievo vardu. Galutinai vieną kartą jis perdaug suabejojo Dievo gerumu sutiktų sunkenybių akivaizdoje, ir už tai Dievas neleido jam įeiti į tą žemę, į kurią jis turėjo nuvesti savo tautą.

Zakarijui angelas Dievo vardu pranešė, kad jis bus tėvas kūdikio, kuriam bus skirta paruošti žmonių širdis pasitikti ateinantį Išganytoją. Ir Zakarijas, panašiai kaip Mozė, prašė iš angelo ženklo, kad jo žodis yra teisingas. Angelas davė jam ženklą, bet labai nemalonų — už nepasitikėjimą angelo žodžiu Zakarijas pats negalės ištarti žodžio, kol jis nesuteiks kūdikiui to vardo, kurį buvo sakęs angelas.

Angelas ir Marijai pranešė naujieną, kuri buvo nepalyginamai didesnė už tai, ką Dievas sakė Adomui ir Ievai, ką Dievas kalbėjo Mozei, ką angelas kalbėjo Zakarijui ar kuriam nors kitam žmogui. Jau žinome, kaip Marija priėmė angelo žodžius. Ji nužemintai ir trumpai atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man taip, kaip tu pasakei“. Marijos atsakymas yra pilnas tikėjimo ir pasitikėjimo Dievo valia ir angelo žodžiais, pilnas nusižeminimo ir klusnumo. Ką daugiau būtų galėjusi Marija pasakyti, išreikšdama savo nusižeminimą ir atsidavimą Dievo žodžiui ir valiai? Jos žodyje telpa viskas, ko galėtų Dievas laukti iš klusnios sielos. Savo žodžiais Marija pareiškė, kad jos siela, jos kūnas, jos visas gyvenimas, jos įžadai — viskas yra Dievo tarnybai. Su jos visa asmenybe tesielgia Dievas pagal savo valią.

Marijos tikėjimas ir klusnumas pasidaro dar aiškesni, gražesni ir brangesni mūsų protams ir širdims, kai atsimename, kokios buvo jos klusnumo ir tikėjimo pasėkos mums. Apie tas pasėkas šv. Povilas sako: „Kaip per vieno nuodėmę pasmerkimas atėjo visiems žmonėms, taip ir vieno teisumu gyveninio išteisinimas ateina visiems žmonėms“. (Rom. 5, 18). O šv. Ireniejus daro tokį palyginimą: „Kaip per savo neklusnumą Ieva tapo priežastimi mirties sau ir visai žmonių giminei, taip lygiai Marija per savo klusnumą tapo priežastimi išganymo sau ir visai žmonių giminei“ (Adv. Her. III. c. 22).

Kad Marija visą savo gyvenimą buvo vienodai klusni Dievo žodžiui ir visada vienodai Dievu pasitikėjo, paliudija jos tikėjimas ir klusnumas Kristaus žodžiui, ištartam ant kryžiaus: „Moteriške, štai tavo sūnus“. Marija nė nebandė svarstyti, kaip tą žodį priimti, ar jis praktiškas, kada ir kaip jį vykinti. Jai užteko, kad tai buvo Kristaus žodis, čia pat to žodžio paklausė „ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save“. (Jon. 19, 27).

Žmogiškomis akimis žiūrint, Marija, labai mažas asmuo, savo klusnumu ir tikėjimu Dievu tapo augščiausiu ir galingiausiu iš visų žmonių.

Taip įvyko su Marija. O ką davė kitų žmonių klusnumas Dievui? Vyrai, vėliau pavadinti apaštalais, Kristaus pašaukti, viską metė ir nuėjo su juo. Ką jie būtų nuveikę, jeigu būtų Jėzaus nepaklausę? Povilas, neregimo balso sudraustas ir pašauktas skelbti Kristų, kurio tikinčiuosius jis persekiojo, Dievo balso nužemintai paklausė ir tapo Dievo išrinktuoju indu nešti šviesą pagonims. Evangelijos mini vieną jaunuolį, kurį Kristus kvietė eiti su juo. Jaunuolis buvo turtingas, jam pagailo turtų; jis sugrįžo pas juos ir juose žuvo jo vardas, o gal ir jo siela.

Šie Marijos tikėjimo ir klusnumo Dievui palyginimai su kitais asmenimis yra didelis pamokymas ir įspėjimas kiekvienam žmogui. Daugeliui gal jau per vėlu apie tai girdėti. Daug yra žmonių, kurie laiku Dievo nepaklausę gali savo klaidą tik apgailėti, bet negali jos pataisyti. Čia padarytus palyginimus tačiau verta dažnai prisiminti jauniems žmonėms ir jų tėvams. Žmogaus visa žemiška ateitis, jo gyvenimo vertė ir laimė, tiek laikinoji, tiek amžinoji, slepiasi tame, ar išgirdęs Dievo balsą žmogus turi drąsos ir valios nuoširdžiai to balso klausyti. Iki šiol tik tie teisingai pasielgė ir ateityje tik tie teisingai elgsis, kurie Dievo šaukiami eiti vienu ar kitu gyvenimo keliu, šaukiami padaryti vienokį ar kitoki darbą, savo menku protu Dievo išminties netikrina, kurie amžinai tveriančių pasėkų nelygina su trumpo laiko ir menkaverčiais išskaičiavimais, o tiki ir pasitiki, kad Dievas yra išmintingesnis už žmogų, kad Dievas nori mums gero daugiau, negu mes patys sau. „Marija pasirinko geriausią dalią, kuri nebus iš jos atimta“. (Luk. 10, 42).

KODĖL MARIJA NENUSIDĖJO

DVIDEŠIMT KETVIRTOJI DIENA

Žinome, kad Marija turėjo pilną žmogaus prigimtį. Nuo mūsų ji skyrėsi tik tuo, kad buvo pradėta be gimtosios nuodėmės. Marija, laisva nuo gimtosios nuodėmės, turėjo šviesesnį protą, negu mūsų nuodėmės susilpninti protai. Marijos valiai buvo lengviau kovoti su silpnybių įtaka, negu mūsų valiai. Tačiau ir Marijos valia buvo pilnai laisva — ji galėjo laisvai apsispręsti, ar Dievo klausyti ar ne. Būtų neteisinga manyti, kad Marija negalėjusi nusidėti. Ji buvo laisva nusidėti ar ne, kaip buvo laisvi ir pirmieji žmonės. Kodėl tad Marija išvengė visokios nuodėmės?

Šv. Tomas Akvinietis (De Veritate, q. 24, a 9) nurodo tris priemones, kurios, sujungtos kartu tame pačiame asmenyje, daug jam padeda išsisaugoti nuodėmės.

Viena iš tų priemonių yra žmogaus sieloje Dievo malonės gausumas. Juo gausesnė žmogaus sieloje Dievo malonė, tuo žmogui yra lengviau laikyti dvasios valdžioje visas žemesnes savo galias, valdyti aistras, tuo lengviau visas savo galias nukreipti į Dievą.

Antra priemonė yra pamėgimas nuolat mąstyti apie Dievą ir apie dieviškuosius ar nors bendrai apie dvasinius dalykus. Iš tokio mąstymo vis didėja žmoguje meilė Dievui ir viskam, kas yra Dievo. Iš tos meilės gimsta neapkanta visko, kas yra priešinga Dievui ir dieviškiesiems dalykams.

Trečia priemonė yra Dievo pagalba žmogui ten, kur vieno žmogaus jėgų nepakanka. Kai žmogus Dievą myli, nori ir pagal išgales stengiasi Dievui nenusidėti, tai tokiam geros valios žmogui Dievas padeda ypatingu būdu. Ir toks žmogus jaučia silpnybes, turi pagundų, sutinka nuodėmėms progų, kuriose žmogus nepajėgtų išvengti nuodėmės. Su kiekvienu Dievą mylinčiu žmogumi vyksta tas pat, kas vyko su šv. Povilu. Apaštalas Povilas vieną kartą turėjo labai įkyrių pagundų ir labai įkyrių dvasios sunkumų. Tris kartus jis šaukėsi Dievo, kad jį nuo tų įkyrių sunkumų išlaisvintų. Dievas jam vieną kartą atsakė: „Gana tau mano malonės, nes jėga įgyja tobulumo silpnybėje“. (2 Kor. 12, 9).

Tos pačios trys priemonės ir Mariją apsaugojo nuo nuodėmės. Marija įvairiais būdais patyrė daug pašvenčiančios Dievo malonės, kokios mes nepatiriame. Marija savo mintimis ir savo jausmais nuolatos gyveno su Dievu. To nuolatinio mąstymo apie Dievą keliu Marija išugdė savyje didelę Dievo ir dieviškųjų dalykų meilę. Iš tos meilės joje subrendo gyvas ir nuolatinis troškimas daryti visa ir tik tai, kas Dievui patinka, saugotis visko ir atmesti viską, kas galėtų Dievui nepatikti. Dievo Apvaizda buvo parinkusi Mariją ypatingiems uždaviniams. Dėl tos priežasties Dievas ypatingu būdu visada padėjo Marijai išsisaugoti visokios nuodėmės.

Ši graži tiesa apie Mariją mums turi labai didelės ir praktiškos vertės. Gimtosios nuodėmės mes neišvengėme, nes tai ne nuo mūsų priklausė. Tačiau gimtosios nuodėmės kaltė mumyse yra panaikinta per Krikšto Sakramentą. Kuris iš mūsų pasieksime amžinybėje didesnės ir kuris mažesnės laimės ir garbės, kuris žmogus pražudys savo sielą, tai visa jau priklauso nuo mūsų asmeninių nuopelnų ar nuodėmių.

Išvengti nuodėmės, o taip pat susirinkti kuodaugiausia nuopelnų ir mums yra tos pačios priemonės, kaip Marijai. Juo dažniau ir juo daugiau patiriame pašvenčiančios malonės, tuo labiau mūsų visa būtybė linksta į Dievą. Gi priemonės padidinti savyje pašvenčiančią malonę yra Sakramentai. Užtat labai vertinkime gerai priimamus Atgailos Sakramentą ir Šventąją Komuniją. Šios priemonės mums yra prieinamiausios, bet kartu ir svarbiausios. Antra — ir mes pratinkimės kuo dažniausiai ir kuo jautriausiai mintimis bendrauti su Dievu ir Švenčiausiąja Marija. Dažno mąstymo apie Dievą ir Švenčiausiąją Mariją pagalba su jais taip susigyvenkime, kad jaustume jų artimumą, kad iš meilės su malonumu darytume viską, kas jiems patinka ir vengtume visko, kas jiems nepatinka. Juo daugiau įsigysime pašvenčiančios malonės per gerai priimamus Sakramentus, juo labiau pamilsime Dievą, tuo labiau Dievas saugos mus nuo visokios nuodėmės, nuo visokio pikto, mums to net nežinant.

Savo prigimties silpnybes jaučia ir tobuliausias žmogus. Ir pačius didžiausius šventuosius yra gundžiusi piktoji dvasia. Dievą mylinčiam ir geros valios žmogui tų dalykų nereikia nei perdaug nusigąsti nei dėl jų perdaug nusiminti. Jeigu žmogus nori ir stengiasi būti Dievui ištikimas, tai Dievo malonė yra su juo ir neleidžia nei piktajai dvasiai nei paties žmogaus silpnybėms nugalėti jo geros valios, apsaugoja žmogų nuo nuodėmės progų. Tai yra svarbi ir praktiška mūsų gyvenimo tiesa. Visokių sunkenybių metu ją reikia atsiminti ir visada turėti drąsos pasipriešinti blogybei, nes geros valios žmogui pats Dievas neleidžia pralaimėti prieš piktąją dvasią ir prieš nuodėmę.

MARIJOS MIRTIS

DVIDEŠIMT PENKTOJI DIENA

Šventajame Rašte daug kartų yra pasakyta, kad žmogaus kūno mirtis yra nuodėmės pasėka. Taip pat yra pasakyta, kad nuodėmė visą laiką netriumfuos, kad nuodėmė ir jos vaisius — mirtis yra nugalėti Jėzaus Kristaus mirtimi. Kūno mirtis yra laikinis dalykas. Visi — ir šventieji ir pasmerktieji — paskutinio teismo dieną Dievo akivaizdoje stos su savo pilna žmogyste — su kūnu ir siela. Po to žmogaus kūnas ir siela daugiau jau niekad nebeatsiskirs.

Mes negalime tiksliai pasakyti, kaip būtų žmogus baigęs laikinąjį gyvenimą žemėje, jeigu žmonės niekad nebūtų padarę nuodėmės. Gal žmonės į amžinąjį gyvenimą būtų iškeliavę kaip pranašas Elijas, ar kaip Kristus, ar kaip Marija? Kristus buvo be nuodėmės, o tačiau mirė. Tačiau iš Kristaus mirties negalima daryti išvados, kad visi žmonės būtų mirę, jeigu nebūtų buvusi padaryta nuodėmė. Kristus atėjo išvaduoti žmones iš gimtosios nuodėmės ir palikti priemones išsilaisvinti iš asmeninių nuodėmių. Tiems tikslams pats Kristus pasirinko kančią ir mirtį. Kristus mirė ne todėl, kad turėjo žmogaus kūną ir visą žmogaus prigimtį, o todėl, kad jis pasirinko mirtimi nugalėti ir panaikinti tas pasėkas, kurias žmogus užsitraukė savo nuodėme. Per nuodėmę mirtis atėjo, per mirtį buvo nugalėta nuodėmė.

Marija buvo be nuodėmės. Ar Marija mirė paprasta žmonių mirtimi? Dievas galėjo leisti mirti ir Marijai, kaip mirė Kristus. Jeigu Marija mirė, tai ne už savo nuodėmes, o kaip Kristaus atpirkimo darbo dalyvė — už kitų žmonių nuodėmes. Tačiau nėra jokio nei teologinio nei istorinio prieštaravimo manyti, kad Marija nemirė mūsų mirtimi. Senovės krikščionių tradicija nepaliko mums jokių žinių, kur Marija mirė, kur ji buvo palaidota, jeigu mirė. Kiek siekia dokumentai, pasakantieji senovės krikščionių tradicijas, juose nėra nieko tikslaus, kuo galėtume remtis, tvirtindami, kad Marija mirė. Vieni iš jų, kalbėdami apie Marijos mirtį, mirtimi vadina jos žemiško gyvenimo užbaigą, tačiau nepasako, kaip tas gyvenimas buvo baigtas. Jie net Marijos į dangų paėmimą vadina mirtimi. Kiti kalba apie Marijos užmigimą ir jos paėmimą į dangų. Tie dokumentai niekur nemini Marijos nei mirimo nei palaidojimo vietos.

Senovės krikščionių tradicija perduoda vieną senovėje visuotiniai žinotą ir tikėtą dalyką — Marija buvo paimta į dangų. Iš seniausių laikų Katalikų Bažnyčios liturgijoje yra atmenami įvairūs Marijos gyvenimo įvykiai. Pirmaisiais amžiais Rytų liturgijoje vienur buvo minimas Marijos iškeliavimas, o kitur Marijos paėmimas į dangų. Vėliau tie maži skirtumai buvo užmiršti ir liko visur vienas Marijos į dangų paėmimo minėjimas. Tačiau nei liturgija, nei likę dokumentai, nei kokie nors kiti tradicijos dokumentai nekalba apie Marijos mirtį ta prasme, kaip visi žmonės miršta. Jeigu Marija būtų mirusi paprasta žmonių mirtimi, tai tradicija nieko nekalba, kiek laiko mirusioji laukė prikėlimo ir paėmimo į dangų.

Jeigu Marija ir būtų mirusi mūsų mirtimi, tai viena yra aišku, kad ji mirti nebijojo. Jai negailėjo užbaigti šį gyvenimą ir palikti žemę. Jos tikėjimas bei pasitikėjimas Dievu ir dangaus pasiilgimas buvo gyvesni ir didesni, negu tie jausmai, kurie natūraliai riša žmogų prie šio laikinio gyvenimo. Jeigu apaštalas Povilas galėjo apie mirtį pasakyti, kad „Kristus yra mano gyvenimas ir mirtis yra mano pelnas“ (Pilip. 1. 21), jeigu daug paprastų šventų žmonių mirtį sutiko su džiaugsmu, tai galime nors silpnai atjausti, kad Marijai žemiškojo gyvenimo užbaiga nebuvo jokia nemaloni žinia. Marijai ta naujiena galėjo suteikti daug džiaugsmo. Marijos ištikimybė ir meilė Dievui, jos nuolatinė kontempliacija padėjo jai ramiai pakelti ne tik mažesnius gyvenimo nemalonumus ir skausmus, bet net ir patį didžiausiąjį, bestovint šalia kryžiaus Kristaus mirties valandą. Ir žemiškojo gyvenimo užbaigos valandą jos pasiilgimas Dievo ir dangaus laimės buvo toks didelis, kad jame paskendo visi Marijos kūno jausmai. Užtat nors tiksliai ir nežinome, kaip Marija baigė žemiškąjį gyvenimą, bet yra aišku, kad tą valandą ji buvo rami, pilna vilties ir pasiilgimo jau priartėjusio amžinojo gyvenimo.

Mūsų gyvenimo paskutinę dieną ir valandą mūsų savijauta labai daug priklausys nuo to, ką mums sakys sąžinė apie mūsų gyvenimą, kiek būsime mintimi įsigilinę į Dievą, į Švenčiausiąją Mariją, į amžinąjį gyvenimą, kiek širdimi būsime jų išsiilgę. Mes tikrai mirsime. Kiekvienas žmogus, taigi ir mes kiekvienas, gali numirti ramiai, su džiaugsmu, jeigu tokiai mirčiai ruošis.

MARIJOS PAĖMIMAS Į DANGŲ

DVIDEŠIMT ŠEŠTOJI DIENA

Visa krikščioniškoji tradicija nuo apaštalų laikų iki šios dienos yra vienos nuomonės, kad Marija su siela ir su kūnu buvo paimta į dangų. Tie, kurie norėjo tvirtinti, kad tokia nuomonė atsiradusi pas krikščionis tik vėliau, nebuvo pažinę apaštalų laikų ir pirmųjų šimtmečių nuomonės. Tik po kelių šimtų metų atsirado vienas kitas, kuris pradėjo reikšti abejojimų Marijos į dangų paėmimo tiesa, tačiau ir tie abejojimai liko tik pačių rašytojų tarpe, niekad nepažeidę krikščionių visuomenės visuotinio įsitikinimo ir tradicijos.

Kai vėliau Apaštalų Sostas aprobavo net Mišių tekstą ir kitokį pamaldumą Marijos dangun paėmimo atminimui, tos tiesos tikrumu visi ginčai baigėsi. Mūsų laikais Apaštalų Sostas, iš visų kraštų daugelio tikinčiųjų prašomas, dar kartą labai stropiai patikrino visa, kas apie Mariją yra kalbama Senojo ir Naujojo Įstatymo Šventajame Rašte, ką yra tikėję visų laikų krikščionys, ką už ir prieš Marijos paėmimą į dangų yra parašę visų laikų mokslininkai ir rašytojai. Po tokio stropaus tyrimo ir po daugybės maldų, į kurias buvo raginami viso pasaulio katalikai, Šventasis Tėvas Pijus

XII jubiliejiniais 1950 metais, užbaigdamas Marijos rožančiaus mėnesį, paskelbė kaip mūsų tikėjimo tiesą, kad Marija su siela ir kūnu buvo paimta į dangų, šventasis Tėvas ta proga nieko nepasakė, ar prieš paimant į dangų Marija buvo mirusi ar ne. Kaip vakar buvo minėta, tas faktas istoriniai nėra aiškus. Aiškus dalykas yra tik tas, kad, išgyvenusi žemėje Dievo paskirtą laiką, Marija buvo paimta į dangų.

Paveiksluose matome Mariją angelų nešamą į dangų. Tie paveikslai yra sukurti žmogiškosios menininkų vaizduotės. Kad ateinančią į dangų Mariją sveikino ir gerbė visi dangaus gyventojai, tai yra suprantama. Tačiau savo kelionei dangun Marija nebuvo reikalinga nei angelų nei žmonių pagalbos. Užteko Dievo valios sprendimo, kad Marija su kūnu ir siela ateitų į dangų, ir tai įvyko.

Ta visais laikais krikščionių tikėta ir dabar Apaštalų Sosto patvirtinta tiesa mums atskleidžia daug gražių dalykų. Tai parodo, kaip Katalikų Bažnyčia gerbia savo tikinčiųjų laisvę ir nuomones. Ne apie kokius mažesnės vertės dalykus, o apie Švenčiausiąją Mariją, kurią Katalikų Bažnyčia nuo pat pradžios taip augština, garbina ir myli, ji leido savo vaikams per devyniolika šimtmečių pasisakyti viską, ką kuris galėjo ir norėjo pasakyti. Lygiai taip buvo elgtasi ir su Švenčiausiosios Marijos Nekalto Prasidėjimo tiesa. Apaštalų Sostas davė tikintiesiems tiek laisvės ne todėl, kad iš žmonių nuomonių ir ginčų tiesos pasimokytų. Kiekvienu klausimu Apaštalų Sostas leidžia žmonėms savu protu pasiekti tiek, kiek žmogus gali pasiekti, pasisakyti viską, ką už ar prieš turi pasakyti. Tokiu būdu Marijos asmenį liečiančiais klausimais, kaip ir kitais mūsų tikėjimą liečiančiais dalykais, susikūrė tokia plati literatūra, jog, galime sakyti, kad tais klausimais galime tik kiek kitokiais žodžiais pasakyti tai, kas jau daug kartų prieš mus yra kitų pasakyta. Kai beveik per du tūkstančius metų žmogaus protas jau pasakė viską, ką galėjo pasakyti, tada Apaštalų Sostas pasakė užbaigiantį savo žodį.

Švenčiausiosios Marijos paėmimas į dangų patvirtina viską, ką Dievo apreiškimas yra pasakęs apie žmogų. Iš apreiškimo žinome, kad dabartinė mūsų mirtis ir gana ilgai trankąs sielos ir kūno atsiskyrimas yra nuodėmės pasėka. Marija buvo be nuodėmės, ir Dievas jai padarė išimtį. Gyventi kartu sielai ir kūnui dangaus laimėje Marijai nereikia laukti žmonių visuotinio teismo dienos. Tą dieną kartu su Išganytoju Marija ateis pasitikti visus atsikeliančius iš mirties. Savo garbėje ji bus liudininkė to didingo ir kartu baisaus vaizdo, kai visoje žemėje kelsis numirėliai ir amžinybei bus atskirti vieni nuo kitų. Kartu su visais dangaus gyventojais Marija džiaugsis miniomis teisingųjų, ateinančių į amžiną laimę ir liūdės tos daugybės nelaimingų pasmerktųjų, kurie tinkamu laiku jos pagalba nepasinaudojo, o dabar jiems padėti jau per vėlu.

Švenčiausiosios Marijos paėmimas į dangų mums padeda suprasti ir palengvina tikėti Dievo žodžiu, užtikrinančiu mūsų prisikėlimą. Kai žmogus žiūri į žemę ir mąsto, kad netrukus joje bus palaidotas negyvas jo lavonas, kai laidojame mirusius, tai žmogaus akims ir jausmams žmogus atrodo tokia menkybė, kad tas įspūdis paliečia net žmogaus protą. Dėl to įspūdžio stiprumo visais laikais buvo daugiau ar mažiau žmonių, kurie nepajėgė tikėti Dievo žodžiui, užtikrinančiam žmogaus atsikėlimą. Tačiau ar tam Dievui, kuris iš nieko sutvėrė žmogaus kūną ir visą medžiaginį pasaulį, kuris žmogaus kūnui davė gyvybę ir sielą, gali būti sunku tam kūnui vėl grąžinti gyvybę ir jo turėtą sielą? Ar gali būti sunku mus prikelti iš mirusiųjų tam Dievui, kuris prieš mus prikėlė Lozorių, Jayro dukterį, Kafarnaumo našlės sūnų ir daug kitų, kuris pats atsikėlė, kuris paėmė su kūnu ir siela Mariją į dangų. Tikime tavo žodžiui, mūsų Dieve. Garbiname tave, Marija, esančią danguje, ir meldžiame mums padėti, kad žemėje nepaklystume, kad neprarastume kelio, kuris mus turi atvesti pas Dievą ir pas tave.

MARIJA — MUSŲ TARPININKĖ PAS DIEVĄ

DVIDEŠIMT SEPTINTOJI DIENA

Mūsų kasdieninėj kalboj tarpininku vadiname ne tik tikruosius tarpininkus, bet ir pasiuntinius, ryšio tarp asmenų palaikytojus. Tikra prasme tarpininkas yra toks asmuo, kuris padeda susitaikyti dviem ar daugeliui asmenų, kurie vieni kitus yra užgavę ar vieni kitiems yra ką nors skolingi.

Ir žmonių tarpe gali atsitikti, kad nusikaltęs asmuo yra bejėgis — negali savo klaidos pats pilnai atitaisyti. Ir kol nėra pilnai atsilyginta, tai gali būti tik klaidos atleidimas, bet tai nebus atsiteisimas. Jeigu kiekviena klaida būtų atleista be atsiteisimo ar be atitaisymo, tai ne kartą kitiems galėtų atrodyti, kad kaltas yra ne tas, kuris ką nors įžeidė ar nuskriaudė, o tas, kuris įžeistas ar nuskriaustas. Jeigu Dievas žmogui kaltes atleistų be jokio atsiteisimo, tai ne vienas galėtų pamanyti, kad tos kaltės nedidelis dalykas, kad Dievo reikalavimai nesvarbūs ar gal net neteisingi.

Žmonių tarpe retai pasitaiko tokių kilnių širdžių, kad užgautasis ar nuskriaustasis pats stengtųsi padėti kaltajam atitaisyti padarytą klaidą ir tai darytų ne savo naudos paisydamas, o vien tik iš meilės nusikaltusiam asmeniui. Tokios nepaprastos meilės parodė tik Dievas žmogui, žmogus Dievui nusidėjo, prarado kelią į išganymą ir pats negalėjo jokiu būdu tos klaidos atitaisyti. Dievas pats ėmėsi žmogui padėti. Švenčiausioji Trejybė, kurią žmogus buvo įžeidęs savo nuodėme, taip sutvarkė, kad už pirmųjų tėvų ir mūsų visų gimtąją nuodėmę atėjo atlyginti vienas iš Švenčiausiosios Trejybės asmenų — Dievo Sūnus, Išganytojas. Nors tame Išganytojo darbe labai svarbus vaidmuo teko Švenčiausiajai Marijai, tačiau ne ji atpirko žmoniją, ne ji permaldavo Švenčiausiąją Trejybę už žmonių nuodėmę. Tame įvykyje ji buvo tik maža Išganytojo talkininkė. Sakome — maža talkininkė, nes ir kilniausias žmogus bet kokiame Dievo plane yra tik mažas talkininkas. Žmogaus talkos Dievas iš viso nėra reikalingas. Kai Dievas leidžia žmogui dalyvauti kokiame nors jo plane, tai tuo Dievas žmogų begaliniai išaugština.

Kiekvienas žmogus savo gyvenime Dievą įžeidžia daug kartų. Jeigu Dievas savo malone mums nepadėtų, tai mes niekad nepajėgtume Dievo permaldauti. Tačiau net Dievo malonėmis naudodamiesi mes negalime būti tikri, ar mūsų ir didžiausias noras Dievą atsiprašyti gali būti pakankamas. Dievas davė mums tarpininkę Mariją. Iš tokių įvykių, kaip Marijos prašymas Galiliejos Kanoje, kaip Kristaus žodžiai, ištarti ant kryžiaus Marijai ir Jonui, matome, kad Marija buvo tarpininkė tarpe Kristaus ir žmonių dar žemėje. Marija yra mūsų tarpininkė ir dabar. Nėra jokio pagrindo manyti, kad Kristus, pasirinkęs Mariją būti tarpininke tarp jo ir žmonių, kada nors būtų tą pasirinkimą atšaukęs.

Nuo pat savo gyvavimo pradžios Bažnyčia visada mokė, kad Marija yra žmonių tarpininkė pas Dievą. Paskutiniųjų laikų šventieji Tėvai Pijus IX, Leonas XIII, Pijus X, Pijus XI ir dabar Bažnyčią valdąs Pijus XII daug kartų žmonijai priminė, kad Marija yra mūsų tarpininkė pas Dievą, ir nuolat ragina į ją šauktis. Kad būtume tikri, jog mūsų maldos Dievą tikrai pasieks, Šventieji Tėvai mus ragina kiekvieną mūsų prašymą siųsti Dievui per Mariją. Keliolikos šimtų metų žmonijos patyrimą šv. Bernardas išreiškia gražiais žodžiais savo maldoje: „nuo amžių yra negirdėta, kad kas nors, jieškojęs Tavo pagalbos, šaukęsis Tavo apgynimo, prašęs Tavo užtarimo, būtų buvęs apleistas“. Marija parodė daug kartų savo stebuklais, kad ji yra mūsų tarpininkė pas Dievą.

Kad nereikėtų mus raginti būti pamaldžiais į Mariją ir ja pasitikėti, dažnai pagalvokime, kokia tarpininkė yra Marija. Marija yra Išganytojo motina. Su ta garbe ir ta pareiga surišti jos nuopelnai pas Dievą yra amžini. Ji yra Kristaus viso žemiškojo gyvenimo ir jo kančių dalininkė. Jos meilė ir ištikimybė Kristui buvo visiška net ir tada, kai ji negalėjo nieku jam padėti. Jos visas dalyvavimas atpirkimo darbe yra tokios reikšmės, kurios mes niekad nepasakysime silpnais žmogaus žodžiais. Ta nepaprastoji tarpininkė dabar yra danguje. Būdama visokios malonės pilnoji, ji yra žmogui jo reikaluose daug palankesnė ir gailestingesnė už patį tobuliausią šventąjį.

Tarpininkauti pas Dievą Marijai yra ypatingai malonu, kai žmonės nori atsiprašyti Dievą už įžeidimus, kai nori įsigyti daugiau Dievo meilės, nori pasiekti didesnio sielos tobulumo. Tokiuose reikaluose visada galime būti tikri, kad mūsų norai, mūsų maldos Dievui per Mariją bus labai vaisingai patenkintos.

Visus mūsų sielos išgyvenimus — gailestį už nuodėmes, dėkingumą, meilės aktus, visus prašymus Dievui siųskime per Mariją — jie visi Dievą pasieks ir bus Marijos užtarti.

Didžiausia savo garbe ir nuopelningiausiais darbais laikykime mūsų tarpininkavimą tarp Dievo ir artimo — vieni kitus ragindami į didesnę Dievo meilę ir padėdami vieni kitiems išganyti savo sielas.

ŽMONIJOS RYŠYS SU KRISTUMI

DVIDEŠIMT AŠTUNTOJI DIENA

Yra tiek daug įvairių motyvų, dėl kurių Kristus mums yra labai artimas, kad apie Kristų svarstome, kalbame, į jį meldžiamės tokia nuotaika, tarsi jis būtų vienas iš mūsų.

Jeigu savo žmogiškąją prigimtį ir kūną Kristus būtų gavęs ne iš Marijos ir Dievas savo visagalybe būtų Kristaus žmogiškąją prigimtį sukūręs kitokiu būdu, mums būtų sunku atspėti, ar Kristaus kūnas ir žmogiškoji prigimtis buvo tokie, kaip mūsų. Jeigu Dievas būtų tai padaręs be Marijos tarpininkavimo, tai galėtume manyti, kad Kristus tik atrodė, kaip visi žmonės, bet jo žmogiškoji prigimtis galėjo būti kitokia. Tada mums būtų sunku Kristų laikyti mums tiek artimu, kaip dabar mes tai jaučiame.

Dabar mes žinome, kad Kristus gimė, kaip kiekvienas žmogus, augo motinos padedamas ir jos globoje. Ta Kristaus žmogiškosios prigimties ir jo viso žemiškojo gyvenimo tarpininkė, jo augintoja, jo globėja buvo Marija. Marija tad buvo tarpininkė mūsų žmogiškos giminystės su Kristumi.

Šventasis Raštas mums pasako, kad Kristus turėjo ne tik žmogiškąją prigimtį, bet jis net mūsų nuodėmes prisiėmė sau. Savų nuodėmių Kristus negalėjo turėti, nes jo žmogiškosios prigimties nelietė žmonių gimtoji nuodėmė. Būdamas ne tik žmogus, bet ir Dievas, Kristus negalėjo niekam nusidėti. Jis prisiėmė mūsų nuodėmes ne ta prasme, kad pats būtų tapęs kaltu nors viena iš mūsų nuodėmių, o ta prasme, kad jis prisiėmė už mūsų nuodėmes atlyginti. Mums nelengva tuos dalykus suprasti, tačiau Dievui yra aišku, kad tokiam atlyginimui už žmones reikėjo asmens su pilna ir tikra žmogiška prigimtimi. Užtat Kristus turėjo prisiimti visą žmogiškąją prigimtį. Kaip kiekvienam žmogui, Kristui žmogiškąją sielą davė dangiškasis Tėvas, o kūną — Švenčiausioji Marija. Ir taip Marija tapo tarpininke ne tik mūsų bendrumo su Kristaus žmogyste, o tapo tarpininke mūsų su Kristumi, kaip Išganytoju.

Savo kančia ir mirtimi Kristus įvykdė atpirkimą —    permaldavo Švenčiausiąją Trejybę ir atlygino už gimtąją nuodėmę. Pagrindinę savo pasiuntinybę — atpirkimą Kristus įvykdė tik vieną kartą. Tačiau Dievas žmones ir sutvėrė tam ir nusikaltusiai žmonijai Atpirkėją siuntė tik dėl to, kad visų laikų žmonės galėtų būti su Dievu. Kristus, prisiėmęs už žmones tokią auką — tapti žmogumi, patirti žmogaus gyvenimo visus vargus, būti nukankintu ir nužudytu, nesielgė kaip samdinys. Samdinys atlieka darbą, gauna atlyginimą ir daugiau jam nerūpi, koks yra jo atlikto darbo likimas. Kristaus atpirkimo geradarybė yra ne samdinio darbas. Atpirkimas yra meilės aktas, parodytas nelaimingam kūriniui —    žmogui, tokios meilės, kurią mums, žmonėms, ne tik jausti yra peraugštas dalykas, bet kurią net suprasti esame per silpni. Iš tos dieviškosios meilės, dėl kurios visus žmones atpirko, Kristus norėjo, kad jo ryšiai su žmogumi niekad nenutrūktų, niekad nesusilpnėtų, niekad nebūtų pamiršti. Kristus pasiliko su žmonėmis ne tik Šventojoje Eucharistijoje, bet savo auka, savo meile jis save ir visus žmones sujungė į vieną mistinį kūną. Apie šį mūsų ryšį su Kristumi ir mūsų visų savo tarpe per vieną mistinį Kristaus kūną išsamiai kalba dabartinis Šventasis Tėvas Pijus XII. Apie Kristaus mistinio kūno prasmę ir reikšmę čia nekalbėsime. Iš tos tiesos seka, kad Marija yra tikroji tarpininkė tarp mūsų ir Kristaus ir tame nepaprastame mistinio Kristaus kūno ryšyje.

Marija nėra kiekvieno mūsų motina paprasta prasme. Kiekvienas turime savo, kad ir labai brangią, tačiau žymiai paprastesnę motiną, negu Marija. Tačiau Marija yra tikra prasme Kristaus motina. Mes tikra prasme esame nariai Kristaus mistinio kūno. Jeigu taip, tai Marija yra viso to Kristaus mistinio kūno dvasinė motina.

Tokie dideli ir reikšmingi yra mūsų ryšiai su Kristumi ir su jo motina Švenčiausiąja Marija. Duodama Kristui žmogaus kūną, Marija tapo mūsų giminystės tarpininke su Kristaus žmogyste, tarpininke su Kristumi, mūsų Išganytoju, tarpininke mūsų Kristaus mistinio kūno narių, su to kūno galva ir širdimi - Kristumi. Jeigu kuris žmogus savo giminės praeityje turėtų labai žymių žmonių, tai jų nė vieno vis tiek negalėtume palyginti su Marijos kilnumu. Ir tie tolimos giminystės ryšiai su anais žmonėmis būtų tolesni už tuos ryšius, kurie yra tarp mūsų ir Marijos. Mūsų ryšiai su Marija yra labai augštos kilmės; jų artimumas yra matuojamas ne generacijų skaičiumi, o sielos artumu Marijai. Tų mūsų ryšių su Marija supratimas ir branginimas padeda mums suprasti mūsų pačių kilnumą, teikia mums daug drąsos ir daug vilties.

MŪSŲ KRYŽKELĖS

DVIDEŠIMT DEVINTOJI DIENA

Mąstant, kiek buvo praeityje visokių garsių žmonių, kaip tuos žmones gerbia gyvenantieji paskui juos, savaime siūlosi mintis, kad labiausiai visų mylimi ir gerbiami turėtų būti pirmieji žmonės — mūsų visų bendri tėvai Adomas ir Ieva. Juodu ne iš žmonių gimė, o pats Dievas be jokių tarpininkų davė jiems kūnus, gyvybes, sielas — pašaukė juos iš nebūties žemiškam ir amžinam gyvenimui. Juodu taip gerai pažinojo Dievą ir apie jį tiek daug žinojo, kad su jais negali būti palygintas joks kitas žmogus. Jų kūnai ir visa žmogiškoji prigimtis buvo taip tobuli, kad po jų tokio tobulo žmogaus niekad nebuvo ir nebus. Juodu matė ir valdė gražiausią Dievo sukurtos gamtos vietą — rojų, tokį gražų ir turtingą, kokio dabar nėra ir nebus. Tie pirmieji mūsų tėvai buvo įdomiausi iš visų žmonių, iki šiol gyvenusių ir ateityje gyvensiančių.

O tačiau žmonių tarpe jie taip retai minimi, galima sakyti, nematome jiems jokios pagarbos. Tai yra kaltė ne vien žmonių trumpos atminties ar jų nedėkingumo. Juodu Dievui nusikalto, parodydami jam per mažai pasitikėjimo ir klusnumo. Tas vienas jų nusikaltimas nuvedė juos pačius visokio apsivylimo keliu; visi jų vaikai iki amžių pabaigos turės daug kovoti, kad apsigintų nuo pragaro, ir į laimę eis tik per kovas, didelius vargus ir mirtį.

Iš visų žmonių šiandien garbingiausia ir mylimiausia yra Marija. Šv. Elzbieta pasakė Marijai, už ką ji yra palaiminta ir už ką ją gerbs visos žmonių kartos. „Palaiminta tu, kuri įtikėjai“. Adomas ir Ieva būtų niekad savo didybės nepraradę, jeigu būtų Dievo žodžiui tikėję ir jo klausę. Marija yra gimusi iš nuodėmingų tėvų, o ne taip, kaip pirmieji žmonės; gyvendama vargingai, tapo laiminga, didinga ir galinga tik todėl, kad patikėjo Dievo žodžiui, pasakytam jai per angelą ir parodė savo visišką klusnumą ir atsidavimą Dievo planams. Jeigu Marija būtų nepatikėjusi angelui, ar, nors ir tikėdama, būtų neturėjusi drąsos prisiimti tai, ką jai Dievas skyrė, niekas šiandien apie Mariją nekalbėtų ir niekas į ją nesimelstų. Jos vieton Dievas būtų pasirinkęs kitą sielą, o Marija vėliau būtų pati sau prikaišiojusi ir būtų kankinusia iš baimės, kaip jai reiks mirties valandą stoti to Dievo akivaizdoje, kurio ji nepaklausė ir bijojo tapti Dievo talkininke jo apvaizdos planuose.

Kiekvienas žmogus savo gyvenime daug kartų patiria tą patį bandymą, koks buvo pirmųjų tėvų ir Marijos. Daug kartų mums tenka rinktis Dievo žodį ir jam klusnumą arba bailiai bei savanaudiškai teisintis, atsikalbinėti, surasti visokių nenuoširdžių pasiteisinimų ir taip nusikalsti pasitikėjimui Dievu ir klusnumui jo valiai. O, kad tokiomis valandomis mes visada atsimintume pirmuosius žmones ir Mariją! Ir reikia dažnai juos atsiminti, ypatingai, kai tenka susvyruoti, ką rinktis: Dievo žodį ar savo jausmų balsą, klusnumą ar neklusnumą Dievui.

Ypatingai jaunam žmogui yra svarbu nebūti bailiu ir trumpos dienos malonumų jieškotoju, kai ateina valanda rinktis pašaukimą. Tiesa, kad didelei daugumai žmonių yra skirta gyventi pasauliečių šeimyninį gyvenimą. Tačiau ir tas gyvenimas turi savo kelią, kurio kryptis yra parašyta Dievo žodžiais. Šalia tų Dievo žodžių ir šeimyniniam gyvenimui žmonės yra prirašę visokių sofizmų, sukurtų ne žmogaus išminties, o noro pateisinti visokius savo išsikreipimus Dievo ir prigimties įstatymams. Ir pasaulyje gyveną žmonės dažnai pastatomi prieš galvosūkį, ką rinktis — Dievo žodį ar žmonių sofizmą. Ir pasaulyje gyvenant, kiekvienas, kuris bijo ar nenori būti klusnus Dievo žodžiui, anksčiau ar vėliau ateis į akligatvį, iš kurio nėra kelio nei pirmyn nei atgal. Kaip už pirmųjų tėvų klaidą kenčia visa žmonija, taip ir už vėlesnių tėvų klaidas tenka kentėti ne tik jiems patiems, bet dažnai ir jų vaikams.

Per amžius taip buvo ir taip bus, kad dalis žmonių — bernelių ir mergaičių dar jauname jų amžiuje yra Dievo šaukiami būti Dievo darbų dalininkais, tarnauti jam ir kitiems žmonėms. Ugnies ar aukso raidėmis rašyto kvietimo jie negauna. Dievas nė angelų jiems nesiunčia. Pats Dievas ramiai kalba į jų sielas. Tą Dievo žodį žmogaus siela pajunta ir supranta. Siela, būdama Dievui panaši ir Dievui skirta, yra visada linkusi būti tam Dievo balsui klusni. Tačiau prieš Dievo balsą kalba klaidinga jauno žmogaus vaizduotė, žadanti jam už neklusnumą aukso kalnus, rojų, gražesnį už aną Adomo ir Ievos prarastą; dažnai prieš Dievo balsą išeina kalbėti jauno žmogaus tėvai, draugai, draugės. Jie jaunam žmogui prikalba ir prisiūlo tiek visokios laimės ir gėrybių, tarsi viskas būtų ne Dievo, o jų rankose. Jie žada jaunam žmogui tą rojų, nuo kurio Dievas jiems rakto nedavė; rodo jam ir žada amžinos laimės ir gyvybės obuolį, o ten yra tik obuolys nuo Mirusios Jūros kranto — neblogas akiai, bet viduje tik karčios dulkės. Tokių savųjų suvedžiotų jaunuolių pasaulyje yra nemaža. Dievo žodžio nepaklausę, jie eina per gyvenimą apkartusia širdimi, dažnai netekdami kantrybės ir net teisingo kelio.

Pirmieji žmonės ir Marija lieka amžini liudininkai, kaip yra svarbu Dievo žodžiui tikėti ir jo klausyti.

MARIJA — KRISTAUS IR ŽMONIŲ MOTINA

TRISDEŠIMTOJI DIENA

Kiekvienam iš mūsų artimiausias asmuo iš visų žmonių pasaulyje yra motina. Kiekvienas esame motinos pagimdyti, motinos maitinti ir auginti. Net ir tam, kuris, ateidamas į pasaulį, neteko savo motinos, jos nematė ir jos neatsimena, nėra pasaulyje kito žmogaus, kuris galėtų jam duoti tai, ką davė motina — kuri jam davė kūną iš savo kūno ir gyvybę. Kiekvienam iš mūsų, kaip kūriniui iš sielos ir kūno, tarpe Dievo ir mūsų stovi motina. Tad nebe reikalo meilę tėvui ir motinai Dievas stato pirmoje eilėje po meilės, pagarbos ir klusnumo Dievui.

Visi katalikai Švenčiausiąją Mariją vadiname ir laikome motina. Kokia prasme ir kieno motina Marija yra?

Marija yra Kristaus motina. Tačiau Kristus savo asmenyje turėjo ir pilną žmogaus prigimtį ir tikrą dievybę, kaip žmogaus pilną prigimtį priėmęs Švenčiausiosios Trejybės antrasis asmuo. Kristus tapo žmogumi ypatingu tikslu — atpirkti žmoniją. Jis yra žmonijos Atpirkėjas. Kokia prasme Marija yra Kristaus motina ?

Marija davė Kristui žmogiškąją prigimtį ir jį pagimdė. Taigi, Marija yra tikra motina Kristaus kaip žmogaus. Tačiau Marija pagimdė Kristaus ne tik žmogiškąją prigimtį. Ji pagimdė Kristų tokį, koks jis yra. Marija yra Kristaus — Dievo ir žmogaus motina. Išganytojo uždavinį Kristus prisiėmė ne po gimimo, o įsikūnijo, kad būtų Išganytoju ir gimė kaip Išganytojas. Taigi, Marija yra tikra prasme ir Išganytojo motina. Šventasis Tėvas Pijus XII sako, kad „iš Dievo sutvertų matomų ir nematomų būtybių nėra nė vienos, kuri galėtų lygintis su Marijos didingumu. Tuo pačiu metu ji yra Dievo tarnaitė ir augščiausia visų Karalienė; yra amžinai Pana ir Motina“. Tikra motina Kristaus - Dievo, Žmogaus, Išganytojo.

Marija yra ir žmonių motina. Kokia prasme? Beveik kiekvieno gyvenime pasitaiko, kad ne vieną moterį vadiname savo motina. Turime mus pagimdžiusią motiną. Motina vadiname ir tą moterį, kuri kieno nors kūdikį įsisūnija. Pusiau našlaičiai paprastai motina vadina savo pamotę. Žmonės paprastai sako, kad yra kaip tikra motina tokia moteris, kuri kam nors padarė ką nors ypatingai gero. Turime dar krikšto motiną.

Nė viena iš šių visų prasmių Marija nėra mūsų motina. Ji mūsų nepagimdė, nebuvo nei pamote, nėra mūsų įsisūnijusi žmonių įstatymų keliu, nebuvo mums nei krikšto motina. Ir už jos mums geradarybes motina ją vadiname ne ta prasme, kaip vadiname kokią nors mūsų geradarę kitą moterį, nes mums suteiktos Marijos geradarybės yra visai kitokios rūšies. Apaštalų Sostas yra atmetęs visus bandymus aiškinti, kad Marija yra mūsų motina kokia nors žemiška prasme. (23. 3. 1908).

Tačiau Marija yra tikra mūsų motina dvasine prasme, kuri negali būti teikiama ar pritaikoma jokiai kitai moteriai. Marijos tikras sūnus mus atpirko. Per atpirkimą tapome visi vieno mistinio Kristaus kūno nariai. To mistinio Kristaus kūno galva yra pats Kristus, o motina per Kristų yra Marija. Tokiu būdu Marija yra dvasinė visų to kūno narių motina. Ta dvasine prasme Marija yra tikra mūsų motina.

Kadangi Kristus atėjo išganyti visus žmones, visus padaryti jo mistinio kūno nariais, tai ir Marija yra dvasinė motina kiekvieno žmogaus, kuris nepraras savo sielos. Marija yra dvasinė motina ne tik tų, kurie šiandien yra Dievo malonėje, bet ir nekrikštytųjų ir nusidėjėlių, jeigu jie nori išganyti savo sielas ir jeigu jas išganys. Marija nėra dvasinė motina tik tų žmonių, kurie iš savo kaltės nepasinaudos Kristaus išganymu ir praras savo sielas.

Šventasis Tėvas Pijus XII savo kalboje Kanados katalikams (1947. 6. 19) visus ragino nė vienam nenusiminti, nė vienam neužmiršti, kad Marija yra visų mūsų dvasinė motina. „Tepasidrąsina nuodėmėmis apsunkintos sielos ir težino, kad pilna gailestingumo Motinos širdis joms meldžia iš Sūnaus gailesčio malonės ir atleidimo. Težino augantis jaunimas, kad mylinčios motinos akis juos visada stebi“.

Visi ir visuose reikaluose žinokime, kad dvasinė mūsų motina Marija yra ne mažiau mums gera už geras mūsų žemiškas motinas.

„Taigi, jaunime, šaukia šventasis Tėvas Pijus XII, ginkite nekalčiausiosios Motinos garbę. Ydomis sutepto pasaulio akyse parodykite, kad jaunos širdys gali būti tyros. Jeigu žmonėms taip daug reiškia mirusios geros motinos atminimas, tai kiek mūsų gyvenime atneš mums gero, jeigu dažnai atsiminsime, kad turime gerą mus matančią dvasinę Motiną danguje“.

MOTINOS IR VAIKAI

TRISDEŠIMT PIRMOJI DIENA

Tokios motinos, kurios vertai yra vadinamos geromis motinomis, yra didžiausios idealistės ir didžiausios geradarės iš visų žmonių pasaulyje. Jų idelaizmas per mažai pastebimas, per mažai apie jį rašoma ar kalbama. Taip atsitinka todėl, kad jų idealizmas yra natūralus ir kasdieninis, o žmonės yra tiek silpni, kad jie stebisi tik tuo, kas rečiau pasitaiko, kas yra neįprasta, nors tai būtų ir nieko verti dalykai. Ir iš gerų darbų, kurie minimi iš kartų į kartas, kurie patekę net į mokyklų vadovėlius, kaip pavyzdžiai jauniems žmonėms, beveik visi yra tik vienkartiniai trumpo momento darbai. Palyginus juos su geros motinos nuopelnais, jie yra mažesnės vertės. Jie minimi tik todėl, kad reti. Yra daug motinų, kurios už savo kūdikio gyvybę atidavė savo gyvybę, o dar daugiau yra tokių, kurios buvo pasiryžę savo gyvybės kaina leisti gyventi savo kūdikiui, nors laimingai atsitiko, kad juodu abu galėjo gyventi. Sakoma, kad motina, duodanti savo gyvybę už savo kūdikio gyvybę, išgyvenanti tokį norą gyventi, kokio negalįs patirti joks kitas žmogus.

Kiekvienas tėvas ir kiekviena motina jaučia, jog yra natūralu, kad tėvai anksčiau miršta už savo vaikus. Yra natūraliau, kad motinos gyvybės kaina gali gyventi jos kūdikis, negu kūdikio gyvybės kaina gyventų motina. Kai savo motinystės visą naštą, o gal ir gyvybę motina drąsiai aukoja už savo vaikus, už motinystės garbę ir pareigą, tai tokia motina užsitarnauja pagarbą pas Dievą, pas savo vaikus ir pas kitus žmones.

Neseniai vienoje Čikagos ligoninėje prie laukiančios mirties jaunos vienuolės dieną ir naktį budėjo sena jos motina. Pati ligonė ir slaugės, bijodamos, kad pervargusi senukė pati neapsirgtų, patarė jai vykti namo pailsėti.

— Jeigu per tiek metų mano kūdikis man nenusibodo, tai kaip dabar galėčiau aš palikti ją vieną, mirties belaukiančią.

Senukė daug kartų sakė, kad ji su džiaugsmu sutiktų mirti, kad jos dukrelė galėtų gyventi.

Tokios yra mūsų žemiškos motinos. Jų širdies ir aukos grožio pavyzdžių neišskaičiuosime, nes jų yra labai daug.

Pasaulis jau daug kartų padarė mūsų laikais kartojamą klaidą, idealistes motinas suniekindamas, augščiau už jas statydamas tas moteris, kurios, apleidę savo natūralų paskyrimą, nueina prie visokių ne joms derančių darbų ir veiklos. Ir daug kartų pasaulis yra jau apsižiūrėjęs, kokią klaidą jis daro, ir daug kartų, kaip dabar, pinigą siūlydamas eina jieškoti idealisčių motinų, pamiršęs, kad tokios motinos tampa ne už pinigą, o iš Dievo ir savo pašaukimo meilės.

Ir Marija buvo motina. Ištardama „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man kaip tu pasakei“, ji tapo Išganytojo motina ir mūsų visų dvasine motina. Tais žodžiais Marija pareiškė prisiimanti viską, ką jos pareigos jai atneš. Jeigu jai būtų tekę patirti dar daugiau aukos ir dar daugiau skausmo, ji būtų viską priėmusi taip, kaip priėmė, kas jai teko. Sunkiomis valandomis jos stiprybe buvo ne vien ta mintis, kad ji yra Išganytojo motina, bet ir ta, kad tampa dvasine motina visų, kurie pasinaudos Išganytojo atėjimu.

Ta mūsų dvasinė motina dabar yra danguje. Iš gerų žemiškųjų motinų idealizmo galime suprasti, kaip Marijai rūpi mūsų geras ir kaip ji yra pasiryžusi viską padaryti, kad mums padėtų. Jeigu kas aprašytų tik didžiuosius įvykius žmonijos gyvenime, kur Marija pasirodė gera žmonių motina, tai sunku įsivaizduoti, kiek veikalų tektų parašyti. O išklausytas žmonių maldas, neužrašytus ir nematomus stebuklus niekas nepajėgtų suskaičiuoti.

Nepaisant, kada ir kokią pažangą padaro mokslas, kiek būtų padaręs visas žemiškasis žmonių gyvenimas, bet žmonių sielų reikalai yra visada dideli. Ir juo daugiau pasaulinio triukšmo, tuo greičiau žmonių galvos apsvaigsta, tuo daugiau atsiranda visokių klaidų ir daugiau pavojų žmonių sieloms.

Ir mūsų laikais yra daug svarbių ir didelių ne vieno asmens ar ne vienos kurios tautos, o visos žmonijos reikalų, kurie šaukiasi Marijos pagalbos. Tiesa, kad Katalikų Bažnyčia praeityje yra pergyvenusi labai didelių nelaimių ir pavojų. Tačiau tai, ką dabar žmonija ir Katalikų Bažnyčia gyvena, yra vienas iš didžiausių pavojų, kokių savo istorijoj Katalikų Bažnyčiai teko patirti. Taikos ar karų metais paskutiniaisiais laikais eilė šventųjų Tėvų į nieką kitą nėra žmonių taip raginę, kaip į pamaldumą Švenčiausiajai Marijai.

Yra daug dalykų, kurių vertė nesikeičia ir nepasensta. Prieš tūkstančius metų regėjimas buvo didelė malonė, o neregystė didelė nelaimė — taip yra ir dabar. Yra žmonių tradicijų ir papročių, kurie niekad nepasensta ir niekad nenustoja savo vertės. Viena iš tokių tradicijų yra pamaldumas į Švenčiausiąją Mariją. Jeigu lietuviai gali teisingai didžiuotis savo šeimų morale, jaunimo tyrumu ir daugeliu kitų savybių, tai būkime tikri, jog daugelis tų dorybių savo pagrindu turėjo lietuvių tautos didelį pamaldumą į Švenčiausiąją Mariją. Kai randame pasaulyje vietų ir žmonių, kurie to pamaldumo nevertina, nelaikykime to pažanga — tai yra didelis žmonių nuostolis. Gilus pamaldumas į Mariją asmenims, šeimoms ir tautoms duos gražiausių vaisių.

 

ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS LITANIJA


Kyrie, eleison.
Christe, eleison.
Kyrie, eleison.
Kristau, išgirsk mus.
Kristau, išklausyk mus.
Tėve iš dangaus, Dieve, pasigailėk mūsų
Sūnau, pasaulio Atpirkėjau, Dieve, pasigailėk mūsų.
Šventoji Dvasia, Dieve, pasigailėk mūsų.
Šventoji Trejybe, vienas Dieve, pasigailėk mūsų.

Šventoji Marija,
Šventoji Dievo Gimdytoja,
Šventoji Panų Pana,
Motina Kristaus,
Motina Dievo malonės,
Motina tyriausioji,
Motina skaisčiausioji,
Motina nepalytėtoji,
Motina nesuteptoji,
Motina meilingoji,
Motina stebuklingoji,
Motina geroji patarėja,

skliaustas



Melskis



mus!

Motina Sutvėrėjo,
Motina Išganytojo,
Pana išmintingiausioji,
Pana garbingoji,
Pana šlovingoji,
Pana galingoji,
Pana maloningoji,
Pana ištikimoji,
Teisybės paveiksle,
Išminties soste,
Mūsų linksmybės priežastie,
Dvasios inde,
Garbės inde,
Įstabusis maldingumo inde,
Rože paslaptingoji,
Dovydo bokšte,
Bokšte balčiausiasis,
Aukso namai,
Sandoros skrynia,
Dangaus vartai,
Aušros žvaigžde,
Ligonių sveikata,
Nusidėjėlių gynėja,
Nuliūdusiųjų paguoda,
Krikščionių pagalba,
Karaliene Angelų,
Karaliene Patriarkų,
Karaliene Pranašų,
Karaliene Apaštalų,
Karaliene Kankinių,
Karaliene Išpažinėjų,
Karaliene Panų,
Karaliene Visų Šventųjų,
Karaliene be gimtosios nuodėmės pradėtoji,
Karaliene į dangų paimtoji,
Karaliene šventojo rožančiaus,
Karaliene taikos,

skliaustas




melskis




mus!

Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes,
             atleisk mums, Viešpatie.

Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes,
             išklausyk mus, Viešpatie.

Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes,
             pasigailėk mūsų.

Tavo apgynimo

Tavo apgynimo šaukiamės, šventoji Dievo Gimdytoja, mūsų maldų neatmesk mūsų reikaluose, bet nuo visokio pavojaus mus visados gelbėk, Pana garbingoji ir palaimintoji, mūsų Ponia, mūsų Tarpininke, mūsų Užtarytoja, su savo Sūnumi mus sutaikyk, savo Sūnui mus paveski, savo Sūnui mus atiduoki.

V. Melskis už mus, šventoji Dievo Gimdytoja.

R. Idant taptume verti Kristaus žadėjimų.

Melskimės

Meldžiame Tave, Viešpatie Dieve, leisk mums, Tavo tarnams visados džiaugtis sielos ir kūno sveikata ir garbingu palaimintosios Marijos, visuomet Panos, užtarimu iš dabartinių nuliūdimų išsigelbėti ir amžinąja linksmybe gėrėtis. Per Kristų, mūsų Viešpatį. R. Amen.

(7 metų atlaidas už kiekvieną litanijos sukalbėjimą. Pilnasis atlaidas vieną kartą menesyje paprastomis sąlygomis, jei litanija kartu su malda kalbama maldingai kasdien visą mėnesį. Pijus XI.1933. 3. 28)

SVEIKA, MARIJA

Sveika, Marija, Dievo Motina,
Iš dangaus duota naujoji Ieva,
Teikis atmint mus savo širdyje,
Melsk už mus Dievą,
Sveika, Marija!

Pana skaisčiausia, nuo kaltės laisva,
Ligoje saugok, šelpk sopuliuose,
Tu kvepiančioji Rojaus Lelija,
Duok sveiką orą,
Sveika, Marija!

Tu, kuri žemėj Jėzų penėjai,
Viešpatį savo ir Sutvėrėją,
Laukus palaimink mūsų šalyje,
Gink mus nuo bado,
Sveika, Marija!

Tu, kuri mirtį Sūnaus regėjai,
Ašaras graudžias po kryžium liejai,
Per Tavo kančią ir kalaviją
Duok mums kantrybę,
Sveika, Marija!

Panele šventa, pilna malonės,
Platink vienybę, sutaikyk žmones.
Naikink rūstybę mūsų širdyse,
Suteik ramybę,
Sveika, Marija!

Motina šventa ir nekalčiausia,
Duok nekaltybės dorą brangiausią.
Dildyk širdyse pikto vergiją,
Duok Dievo meilės,
Sveika, Marija!

O Karaliene visų šventųjų,
Išgirsk meldimą žmonių kaltųjų.
Neduok mums degti baisioj ugnyje,
Nuvesk į dangų,
Sveika, Marija!

MARIJA, MARIJA

Marija, Marija,
Skaisčiausia lelija!
Tu švieti augštai danguje.
Palengvink vergiją,
Pagelbėk žmonijai,
Išgelbėk nuo priešo baisaus.

Mes klystantys žmonės,
Maldaujam malonės:
Marija, maldų neatmesk.
Tarp verkiančių marių,
Šių žemiškų karių
Nupuolančius stiprink ir vesk

Marija, Marija,
Skaisčiausia lelija!
Dangaus Karaliene šviesi!
Užstok prieš Augščiausią
Tu žmogų menkiausią,
Nes viską pas Dievą galį.

SVEIKA MARIJA, DANGAUS LELIJA

Sveika Marija, dangaus lelija,
Tu gailestinga ir maloninga,
Motin malonės, vaduoki žmones
Varguose skęstančius.

Kaip saulė šviesi, kaip bokštas tiesi,
Šventa, garbinga, didžiai šlovinga,
Pas mus skubėki, pasigailėki,
Nušluostyk ašaras.

Mes dažnai klystam ir nebedrįstam
Melst nusidėję mūs Atpirkėją,
Tu tiktai viena lieki šiandieną
Paguoda ir viltis.

Nieks neprapuolė, kas tavęsp puolė,
Nors nusidėjo, rado šelpėją.
Ir mes verksmingi ir nelaimingi
Tavęs nūn šaukiamės.

O SALUTARIS HOSTIA

O Salutaris Hostia,
Quae coeli pandis ostium,
Bella premunt hostilia
Da robur, fer auxilium.

Uni Trinoque Domino
Sit sempiterna gloria:
Qui vitam sine termino
Nobis donet in patria. Amen.

TANTUM ERGO...

Tantum ergo Sacramentum
Veneremur cernui
Et antiquum documentum
Novo cedat ritui
Prestet fides suplementum
Sensuum defectui.

Genitori Genitoque
Laus et jubilatio
Salus, honor, virtus quoque
Sit et benedictio;
Procedenti ab utroque
Compar sit laudatio. Amen.

V. Panem de coelo praestitisti eis
              (Velykų laike: Alleluia)

R. Omne delectamentum in se habentem
              (Velykų laike: Alleluia)

Oremus

Deus qui nobis sub Sacramento mirabili passionis tuae memoriam reliquisti: tribue quesumus, ita nos Corporis et Sanguinis tui sacra mysteria venerari, ut redemptionis tuae fructum in nobis iugiter sentiamus. Qui vivis et regnas in saecula saeculorum.

R. Amen.

TURINYS

Įvadas ............................................ 7
Marijos tėvynė .................................... 9
Marijos žemiškojo gyvenimo nežinia ............... 13
Marijos kilmė .................................... 17
Marijos vardas ................................... 21
Marijos auklėjimas tėvų namuose ir šventovėje .... 25
Marijos žemiškieji reikalai ir jos meilė Dievui .. 29
Dvasinis Marijos paveikslas ...................... 33
Apreiškimas ir Išganytojo įsikūnijimas ........... 37
Marijos apsilankymas pas šv. Elzbietą ............ 41
Marijos — Išganytojo motinos pirmoji kančia ...... 45
Dievas žino kelius ............................... 49
Antras šventosios šeimos skausmas ................ 53
Šventoji šeima Jeruzalėje šventėje ............... 57
Trečias Marijos skausmas ......................... 61
Skausmingiausios Marijos Velykos ................. 65
Marija — Kristaus kančios liudininkė ............. 69
Didžiausio skausmo valandą prasidėjo Marijos
     džiaugsmai .................................. 73

Marijos ir Kristaus mokinių tikėjimo bandymas .... 77
Marijos džiaugsmai ............................... 81
Marija po Kristaus dangun įžengimo ............... 85
Marijos jausmai .................................. 88
Marijos nuopelnai ir jos tobulumas ............... 91
Marijos tikėjimas ir klusnumas ................... 95
Kodėl Marija nenusidėjo .......................... 99
Marijos mirtis .................................. 103
Marijos paėmimas į dangų ........................ 107
Marija — mūsų tarpininkė pas Dievą .............. 111
Žmonijos ryšys su Kristumi ...................... 115
Mūsų kryžkelės .................................. 119
Marija — Kristaus ir žmonių motina .............. 123
Motinos ir vaikai ............................... 127
Šv. Mergelės Marijos litanija ................... 131
Sveika, Marija .................................. 135
Marija, Marija .................................. 137
Sveika Marija, Dangaus lelija ................... 138
O Salutaris Hostia .............................. 139
Tantum ergo ..................................... 139
Motinos ir vaikai ............................... 127

Šv. Mergelės Marijos litanija ................... 131
Sveika, Marija .................................. 135
Marija, Marija .................................. 137
Sveika Marija, Dangaus lelija ................... 138
O Salutaris Hostia .............................. 139
Tantum ergo ..................................... 139

LIETUVIŠKOS KNYGOS KLUBAS

kviečia visus prisidėti prie lietuviškos literatūros kūrimo ir palaikymo darbo. Esant okupuotai Lietuvai, mes išeivijoje turime išlaikyti gyvą lietuviškos raštijos tradiciją, iki išsilaisvinusi Lietuva galės perimti šį darbą ir toliau jį varyti. Įmokėdami kasmet $5 Liet. Knygos Klubui jūs turite teisę pasirinkti $7.50 vertės originalių Klubo leidinių. Nepagailėkite pasiųsti lietuviškai knygai $5.00. Artimiausiu laiku yra ruošiamos šios knygos:

Birutė Pūkelevičiūtė

AŠTUONI LAPAI

Premijuotas romanas

Tai yra prozos knyga, parašyta tikros poezijos dvasia. Kiekvienas žodis ir kiekvienas sakinys čia skamba savita ir gyva spalva. Platus autorės žvilgsnis nesitenkina tik vienu gyvenimo paveikslu. Kiekvienas vaizdas jai iškelia visą eilę gretimų ir labai tolimų vaizdų. Visa mūsų tautos buitis nuo kvepiančio milo drabužio iki Sekminių bijūnų; nuo Kauno priemiesčio iki parapijos Sibire; nuo žygiuojančios kareivių kuopos iki seno Vygrių vyskupo virėjo čia gauna savo menišką išraišką. Šios knygos lapų iš tikrųjų yra daug: visi aštuoni. Ir šių lapų vienybei pasiekti autorė negaili labai didelių pastangų; tačiau ji nenori nei vieno iš jų prarasti...

LIETUVIŲ BELETRISTIKOS ANTOLOGIJA

Redaguoja Bern. Brazdžionis

I tomas

Pirmasis Beletristikos antologijos tomas apima lietuviškos grožinės beletristikos kūrėjus Valančium pradedant ir Giedrium baigiant. Antrasis tomas seks betarpiškai pirmąjį ir apims visus dabartinius rašytojus. Tai yra pirmas bandymas suimti draugėn visą prozinę literatūrą. Sutelkimas ir atrinkimas medžiagos bei aprūpinimas jos trumpomis žiniomis apie autorius, pareikalavo tris metus darbo. Iki šiol jokio pavyzdžio panašaus leidinio neturėjome. Čia ras vietos visi autoriai ir geresnieji jų kūriniai. Antologija apims visas sroves ir visus prozinės literatūros žanrus. Ji bus nepamainoma priemonė literatūros mėgėjui ir visuotinis vadovėlis mokyklai.

Design by Joomla