Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.
Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

KUNIGAS
ANTANAS
ALEKSANDRAVIČIUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

LKMA knygų fotografinės kopijos

viršelis

MARIJA SPINDULIUOSE 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
bruksnys

 

Marija spinduliuose

Pasakojimai

Surinko ir parašė
B. Andruška, S. J.

brukšnys
KAUNAS                     1940

 

IMPRIMATUR

Datum Kaunae, die 10 mensi Aprilis 1940 anni.

Nr. 840.

K. Šaulys,
Vic. Generalis

 

brukšnys
„Šešupės“ spaustuvė, Marijampolėje, Tel. 147.

ĮŽANGA

Pasakodamos Marijos Sūnaus gyvenimą, Evangelijos sumini taip pat ir Jos pačios keletą be galo reikšmingų darbų ir žodžių. Tos žinios trumpos, labai trumpos. Vis tik jos pasako apie Ją dalykus, kurie be galo malonūs, jaukūs, karališki, nuostabiai gražūs.

Vėlesnieji krikščionybės amžiai apipynė Marijos gyvenimą žavinčių legendų vainiku. Ar tos legendos yra istoriškai tikros, ar ne, — ne tame dalykas. Jos atitinka istoriškosios Marijos charakterio bruožus, žavi savo paprastumu, savo dorovišku grožiu kelia žmogaus dvasią prie geresnių dalykų. Jei tos legendos neįvyko Marijai gyvenant, tai jos šiokia ar tokia forma įvyko vėlesniais krikščionybės laikais, — nes Marijos pavyzdžio įtaka kėlė pasekmes, panašias į tas, kurios nupasakotos šiose legendose. Šiems legendų pasakojimams autorius ėmė medžiagą daugiausia iš Lordo S. J. angliškos knygelės „Kai Marija vaikščiojo žemėje“.

MAINININKAS

Kaip maža mergytė žvelgė į jo širdį

Prieš jį ant mažo staliuko buvo auksinių ir sidabrinių pinigų blizgančios krūvos. Tai buvo daugiausia Judiejos pinigai, o čia pat skleidėsi gražūs Graikijos pinigai, šalia kurių buvo ir romėnų sidabriniai su griežtu ciesoriaus Augusto veidu. Už jo nugaros burkavo jo balandžiai, braukydami savo plunksnomis į karklinių narvelių languotas sieneles.

Šiandien buvo jam gera diena. Jo akys su geru apskaičiavimu sekė ypač maldininkų grupes, kurios lipo Šventovės laiptais aukštyn arba leidosi jais žemyn. Apsukresni miesto gyventojai labai mažai jį tedomino. Vos įstengi žmogus su jais smulkius dalykus keisti. Bet paprasti kaimo žmonės, kurie ateidavo, įsirišę savo pinigus į kurį nors savo drabužių kampelį, dvejojančiomis akimis ir grubiomis rankomis, — tie buvo pirkėjai pagal jo skonį. Mat, jei jiems duosi saują pinigų, maišytų iš graikų, sirų ir romėnų, jie linksėjo galva ir traukėsi šalin, bijodami protestuoti, o tuo tarpu jis trynė sau rankas ir skaičiavo malonų laimikį.

Laiptais žemyn jo stalo kryptimi artinosi apysenis vyras su savo žmona, matyti žmonės iš kurios nors tamsios provincijos, gal būt iš Galiliejos, kiek jis galėjo spręsti, sekdamas, kaip jie nustebusiomis akimis spoksojo į Šventovės portikus, ir kaip jie nuolankiai traukėsi iš kelio kiekvienam, kuris skubinosi pro šalį. Balandžių pardavėjas nusispjovė su panieka, ir paskum, beveik staiga, pasilenkė į priekį, tarytum norėdamas juos pačiupti ir prie savęs patraukti.

Senyvos poros viduryje, įsikibusi į jų rankas, ėjo labai nuostabi maža mergytė. Gražūs, šviesūs plaukai, kokių retai tepasitaiko Jeruzalėje, išsilaisvinę iš po šilkinės skarelės, padrykusiomis garbanomis puošė jos galvutę. Jos plačios, su ilgomis blakstienomis akys, rodos, buvo pilnos blizgančios šviesos, kai jos su pagarba žvelgė į Dievo namų grožybę, arba kai Jos gražios, švelniai raudonos lūpytės vėrėsi laiminga šypsena.

Balandžiai aukai

— Tai jų dukraitė, — nusprendė pardavėjas, — ir jis stebėjosi, kaip tokia paprasta pora galėjo būti tokio malonaus vaiko seneliai.

Kai jie jau buvo netoli stalo, senasis vyras atsigręžė į savo žmoną ir jai ramiai kažką kalbėjo. Paskum, rūpestingai prasigrūsdami pro minią, jie prisiartino prie pardavėjo stalo, vesdami su savim mažytę, kurios akys dabar nukrypo nuo Šventovės kolonų prie švelniai burkuojančių balandžių narveliuose.

—    Balandžiai aukai, — maloniai pasiūlė balandžių pardavėjas.

—    Du, — atsakė senyvas vyras, rausdamasis savo senoj šikšninėj piniginėj.

—    Nėra geresnių Jeruzalėje, — plepėjo balandžių pardavėjas su įprastu linksmumu, kurį jis vartojo savo išnaudojamoms aukoms išblaškyti. — Be jokios dėmės, be jokio priekaišto, balti, šį pavasarį perinti, — ir jis su įprastu sugebėjimu ištraukė iš narvelio du balandžius, — ir pigūs, labai pigūs.

Senyvas vyras atsargiai paėmė balandžius, atidavė juos savo žmonai ir vėl pradėjo krapštytis savo piniginėje.

—    Ai, kokia- graži dukraitė! — tarė balandžių pardavėjas, stengdamasis išblaškyti savo pirkėją tą valandą, kai mokami pinigai.

—    Tai mūsų dukrelė, Marija, — pataisė moteris su tam tikru motinišku pasididžiavimu.

—    Nejaugi? — sušuko pirkėjas. — Niekados nebuvau matęs gražesnės.

Jam bekalbant, moteris įdavė vieną balandį mergytei į pratiestas rankas. Ji prispaudė balandį prie savęs ir, nulenkusi galvutę, priglaudė skruostą prie jo plunksnų. Balandis visai jaukiai jautėsi jos rankose ir glaudėsi prie jos.

Auksinis pinigas

—    Štai, — tarė senyvas vyras, paduodamas auksinį pinigą, — tai smulkiausias, kurį aš turiu.

Tai ir buvo proga, kurios pardavėjas laukė. Pratusiomis rankomis jis parinko iš pinigų krūvų įvairių smulkių pinigų mišinį, graikų, romėnų, sirų, žydų, ir lyg parodai metė juos po vieną į pirkėjo pratiestą ranką, — tai darydamas, jis vis dar greitai plepėjo. Iš po savo ilgų antakių jis stebėjo senyvo vyro neklastingą veidą, laukdamas akimirkos, kada jis be įtarimo galės sustabdyti savo skaičiavimą.

—    Štai ir turite, — tarė balandžių pardavėjas, nutraukęs skaičiavimą. — Grąža tikra ir teisinga.

—    Dėkui, — tarė senyvas vyras, dėdamas pinigus į savo piniginę.

—    Eikime, Ona. Eikime, Marija. — Bet staiga pasidaręs staigus ir pasitikintis, jis kreipėsi į balandžių pardavėją, sakydamas:

— Šiandien mes aukojame savo mažytę dukrelę tarnybai Šventovėje. Tai yra mums graži diena, bet kartu ir liūdna, nes ji yra mūsų vienintelis vaikas.

Pirkėjas su žmona ir mergyte nuėjo laiptais į Šventovę, o tuo tarpu balandžių pardavėjas sekė juos akimis su regimu nerimu. Atiduoti tą meilųjį kūdikį Šventovės tarnybai! Ir dar juk tai vienintelis jų vaikas! Kokia kvailybė!

Jie pasiekė laiptų ramstį virš jo, ir tada, jiems einant toliau, mažoji mergytė atsisuko ir pažvelgė tiesiog jam į akis. Ir koks žvilgsnis! Priglaudusi balandį prie savo širdies, Ji žiūrėjo į jį, o Jos vaikiškame veide tarytum žymėjosi apgailestavimas, priekaištas, rūpestis.

Grąžinimas

Pardavėjas šaukdamas pašoko nuo savo stalo ir pačiupo dvi saujas pinigų, kurie byrėjo pro jo pirštus. Jis nubėgo laiptais aukštyn ir susilenkė prie vaiko kojų.

—    Štai, — tarė jis, pildamas pinigus į Jos drabužėlį. — Tas auksas ir sidabras tai tau.

Senyvoji pora atsigręžė ir nustebusi žiūrėjo į jį.

—    Kam tai? — paklausė vyras.

Balandžių pardavėjas nejučiomis atsikėlė.

Jis nenorėjo prisipažinti, kad jis dabar atitaiso padarytą jiems skriaudą. Jis vargiai tesuprato, kad vaiko žvilgsnis pakėlė jo sielą aukščiau už jo pinigų stalą. Jis gaudė žodžius.

—    Šventovėje — Jai bus tai reikalinga — Jos patogumui — Dievo tarnybai.

—    Dėkui, — sumurmėjo senasis vyras, ir nusilenkė lyg darydamas, o ne gaudamas malonę. — Tamsta esi labai geras.

O tuo tarpu vaiko žvilgsnis kalbėjo balandžių pardavėjui tylią padėką, kurią girdėjo tik jo vieno širdis.

PALAUŽTAS JAUNUOLIS

Kaip jaunuolis pamilo motiną

—    Taip, taip, — liūdnai atsidususi ir palingavusi galvą kalbėjo vidutinio amžiaus moteriškė Saliomė savo kaimynei Adai. — Mano sūnus Tadas sudaro man didelio skausmo. Jis manęs nemyli ir neklauso.

Tai pasakiusi, ji graudžiai pravirko. Tamsios ir skurdžios trobelės kampe Jeruzalės Ofelio priemiestyje gal 14 metų Tadas, nuleidęs galvą, svaidė neramius žvilgsnius į visas puses, tarytum narve uždarytas žvėriukas. Ne kartą jis vogčiomis žvelgė į duris, manydamas kaip nors išsprukti, — tik kad toji Ada čia yra.

Jo purvinas veidas, suvelti plaukai, apskretusios rankos ir suplyšę drabužiai rodė, kad jis turėjo daug darbo su gatvės vaikais ir visokiomis padaužomis. Keletas purvinų mažų vaikų, jo broliukų ir sesučių, voliojosi ant žemės ir tampė kits kitą, keldami triukšmą.

—    Kai mano vyras Eleazaras dar buvo su mumis, — skundėsi toliau vaikų motina,

— tada viskas buvo gera. Jis parnešdavo šiokio ar tokio uždarbio. Buvo ko valgyti.

Jis sudrausdavo rykštėmis ir padykusį Tadą, ir priversdavo klausyti. Dabar, vyrui išvykus, palikau viena. Viskas taip sunku.

—    Jahvė gailestingas, — guodė ją kaimynė. — Vyras gal sugrįš. Tadas pasitaisys ir padės uždirbti. O tuo tarpu mes neleisime jums badu mirti.

Pasiuntusi dėkingumo žvilgsnį kaimynei, Saliomė vėl nuleido galvą. Ji matė tik savo skurdą, gėdą ir padėtį be išeities.

Tuo tarpu pasigirdo Šventovės trimitų garsai, kurie skelbė vakarinę auką.

—    Eisim pagarbint mūsų Viešpaties, — tarė atsikeldama Ada.

—    Nusivesk ir mūsų Tadą, — prašė Saliomė.

—    Aš nenoriu melstis, — pasigirdo niūrus Tado protestas.

Tačiau spiriamas motinos ir raginamas Ados, Tadas išėjo kartu su ja į Šventovę, tikėdamasis, kad galės kur nors pasprukti.

Šventovėje

Vakarinės aukos avinėlis jau buvo paskerstas. Jis buvo sudėtas ant aukuro ir deginamas. Kunigai meldėsi ir sukinėjosi aplink aukurą. Žmonių būriai iš tolo sekė aukos eigą ir meldėsi.

Nejaukiai jautėsi Šventovėje jaunasis Tadas. Jam buvo neįmanoma pakelti širdį prie Dievo, — nes jis buvo jau seniai atpratęs tai daryti. Jis tik stebėjosi, kaip kiti žmonės meldžiasi, ir kam čia toji malda. Jo neramios akys bėgiojo nuo vieno daikto prie kito.

Staiga jo žvilgsnis užkliuvo vieną vietą ir ten, lyg užkerėtas sustojo. Viename „Šventosios“ pastato sparno portike, tarp dailių šulų, stovėjo maža mergaitė. Jos garbanoti plaukai buvo palaikomi kaspino, kurio galai grakščiai leidosi žemyn. Viršutinė kūno dalis kukliai apsiausta ankštu drabužiu, kurio kraštai aplink kaklą ir rankas gražiai išpuošti. Jos gražios akys su dideliu dėmesiu sekė auką, kilo į dangų kartu su aukos dūmais. Mažutės grakščios rankos glaudėsi prie krūtinės, tiesėsi aukštyn, arba laikėsi kukliai suglaustos. Visa Jos būtybė atrodė deganti meile Kūrėjui, kuriam aukojama auka. Jos išvaizda tokia angeliška, tarytum Ji nebūtų šios žemės vaikas.

— Kaip Ji myli Dievą! Kokia Ji turi būti gera! Ir tokia graži, — mąstė sau Tadas, sekdamas Ją akimis. — Kad aš galėčiau būti bent kiek geresnis!

Tuo tarpu pasibaigė aukos. Žmonės skirstėsi. Pradingo iš portiko žaviosios mergaitės pavidalas, o Tadas vis dar žiūrėjo į tą vietą nejudėdamas. Tik Ados kumštelėjimas į pašonį išblaškė jo svajojamą vaizdą ir priminė, kad laikas eiti namo. Jis išėjo susimąstęs ir rimtas.

Naktį sapnavosi jam žavioji mergaitė, kaip Ji, nuskynusi baltutę leliją, kėlė ją aukštyn, lyg aukodama ją Kūrėjui.

Nuostabus giedojimas

Nuo to laiko Tado galvoje nuolat sukosi klausimas, kuriuo būdu dar kartą pamatyti meiliąją mergaitę. Bet veltui jis vaikščiojo į Šventovę aukų metu, jis Jos nebematė.

Tadas susipažino su vienu levitu, kuris saugojo Šventovę, ir iš jo išsiteiravo, kad toji mergytė vadinasi Marija, Joakimo ir Onos duktė, pasiaukojusi Šventovės tarnybai.

Vieną kartą, kai saugojantis Šventovę levitas kažkur pasitraukė, Tadas nebeiškentė: su plakančia širdimi jis įsėlino į kunigų kiemą ir prislinko prie tos vietos, kur seniau jis buvo matęs žaviąją mergaitę. Nieko ten nebuvo. Tik apsižvalgęs jis pastebėjo praviras duris, prie kurių jis tuoj ir prisiartino. Čia jis sustojo lyg užburtas. Iš anapus durų sklido švelnus mergytės giedojimas, kuris deginte degino jam širdį.

Mergaitė giedojo psalmes, šventas giesmes, maldas, ir kartu su giesmės žavesiu jos dvasia kilo prie Kūrėjo sosto.

— „Aš myliu Tave, Viešpatie, Tu mano galybė“.

„Viešpats mano rėmėjas, mano prieglauda ir mano gelbėtojas“.

„Tu, Viešpatie, sukūrei gražiąją saulutę, kuri mus šildo, — būk garbinamas per amžius“.

„Tu davei lelijai grožį, baltumą, kvapą ir blizgėjimą, — būk garbinamas per amžius“.

„Tu davei paukščiams margas plunksnas ir gražų čiulbesį mums linksminti, — būk garbinamas per amžius“.

„Tu sukūrei ugnį, kuri degina, — aš noriu sudegti meile Tau“.

Staiga giesmė nutrūko. Kažkur toli pasigirdo durų trinktelėjimas. Nusigandęs berniukas, kad kas nors jo neaptiktų toj vietoj, nusiskubino į vyrų kiemą, kur jam nebuvo draudžiama būti. Čia jis apsidairė ir susimąstęs nuėjo namo.

Pas motiną

Tuo metu motina ką tik buvo pavalgydinusi vaikus maistu, kurį buvo atnešusi geroji Ada. Vaikai ramiai žaidė trobelėje, o motina atsisėdusi nėrė nėrinį. Jos pirštai greitai bėgiojo, o jos akys sekė veikus.

 Ant slenksčio pasirodė Tadas. Motina nesitikėjo šiuo laiku jį matyti. Nedrąsiai žvelgė Tadas į savo motiną, į jos nuleistas akis, į jos susirūpinusį, palinkusį ant nėrinio veidą. Matė, kaip per jos išblyškusį veidą čiuožė ašara. O tie pirštai greitai bėgiojo. Staiga ji pakėlė akis ir pamatė Tadą.

Jau buvo bepradedanti daryti jam priekaištus, bet nustebusi susilaikė. Tadas ramiai atėjo ir atsisėdo šalia jos. Niekados lig šiol jis taip nebuvo daręs. Dabar jis vėl žiūrėjo į jos neramius pirštus. Motina jaučia, kad jis nori kažką pasakyti ir nedrįsta.

Ji nustebusi laukia. Gal kokia nauja nelaimė ar liūdna padaužos išdaiga atvedė jį čionai. Ir vėl jai ištryško ašaros.

Tadas nebeiškentė. Jis apkabino savo motiną, glamonėjo ją, bučiavo jos greituosius pirštus, iš kurių iškrito nėrinys. Pagaliau jis prakalbėjo:

— Motin, aš buvau negeras. Tu buvai dėl manęs nelaiminga. Dabar bus kitaip.

Laiminga motina priglaudė jį prie savo širdies, ir džiaugsmo ašaros pabiro jai gausiu lietumi.

ARTI PRIE DANGAUS

Kaip jaunas abejotojas, pamatęs Moteriškę, įtiki į savo paties sielą

Po šilkine apdangte, kuri išskėsta ant Nazareto gyventojo baltų namų plokščio stogo, sėdėjo Sadukiejus, anų laikų Israelio tautos laisvamanis, ir šauniai kalbėjo. Jaunas Benjaminas sėdėjo prie išmintingojo vyro kojų, stebėjo jo laibus, suriestus pirštus, kai jis pešiojo savo žilą barzdą, arba ramiai vedžiojo figūras ant savo apdaro storo šilko, stebėjo jo gudrias akis, kai jos staiga sublizgėdavo, kada jis tarė kurį nors triuškinantį įrodymą, ir jautė, kaip jaučia jaunuolis, būdamas įspūdingo asmens akivaizdoje, kad nėra jokio atsakymo į jo gudrius, žiaurius protavimus.

— Mes, Sadukiejai, mano vaikeli, — suglaudė senasis vyras savo išvedžiojimus, su bičiulišku laisvumu, kuris teikia pasikalbėjimui tiek daug nuoširdumo, padėjęs savo ranką ant jo peties, — mes, Sadukiejai, jau seniai atsisakėme nuo to, ką tu vadini antprigimtais dalykais. Ne. Tavo dangus, o Israeliau, yra čia žemėje. Tavo nemirtybė tėra tavo darbų atmintis, tavo vaikų stiprumas ir grožis, tavo įstatymų kilnumas, tavo tautos nenykstamas didingumas. Jei ir yra koks nors Jahvė, tai Jis gyvena tolybėse, žiūrėdamas į savo kūrinius, panašiai kaip tu, mano vaikeli, kad žiūri į šešėlių gyvulius, kuriuos tu padarai, sunerdamas pirštus tarp šviesios lempos ir baltos sienos. Ir Jahvei mes nusibostame, kaip tau nusibosta tavo nevykę gyvulių šešėliai, — kol pagaliau vieną dieną Jis atitrauks savo ranką, ir tada — pupt! — nebeliks nieko, kaip tik vienas beprasmiškas pasaulis arba, jei tau geriau patinka, viena pati balta siena.

Dar ir sielą užmuša

—    Gyvenimas, mano vaikeli, yra svarbioji dabartis. Pasitikėk savo paties rankomis ir smegenimis daugiau, negu kad pasitiki tolimuoju Jahve. Dirbk tiek smarkiai, kad nebeliktų laiko melstis. Naudokis šiuo gyvenimu kartu su viskuo, kiek tik jis gali duoti džiaugsmo, darbo ir pasiekimo. Naudokis juo pilnai. Nes kai jis praeis, tada jau bus praleistos aukso dienos, ir jos nebegrįš. Mes esame laiko padarai, kuriuos Dievas užmiršo ir kurių likimas yra kapas.

—    O Mesijas? — godžiai teiravosi jaunuolis.

— Tai apgaulinga svajonė. Mes laukėme, kaip mūsų tėvai laukė, bet jis niekados neateis.

Benjaminas atsikėlė ir žemai nusilenkė senyvam mokslininkui, kuris jam padavė sunkiais žiedais apnarstytą ranką prispausti prie kaktos. Tada, nulipęs laiptais žemyn nuo plokščioj o stogo viršaus, jis skubiai nužingsniavo tvankia, ankšta Nazareto gatve. Tačiau beeinant jam atrodė, kad jis nuo dabar prarado kažkokį labai brangų dalyką, kurį užmušė Sadukiejo gudrūs, pašaipūs, aštrūs išvedžiojimai. Pasaulis staiga pasirodė jam vienišas, lyg didžiojo Jahvės visai nebebūtų. Jis žvelgė priekin į savo paties gyvenimą, metai po metų, — jis tikėjosi, kad tie jo metai bus ilgi — kuriuos jis dar tikėjosi gyventi. Ir ten, gyvenimo gale, jis bematė baltą, apskritą, šiurpų kapą. O kai jis mintimi susidūrė su kapo uola, instinktyviai ėmė veržtis iš jo lūpų šaukianti pagelbos malda, kurią jis buvo išmokęs iš savo motinos, — bet dabar jis ją be pasigailėjimo sutriuškino, liūdnai šypsodamasis, kad tradicija ir įprotis valandėlei privertė jį pamiršti naująsias blizgančias tiesas.

Jis beveik gailėjosi ėjęs atlankyti mokytąjį Saduklejų, kuris laikinai buvo apsigyvenęs Nazarete paatostogauti po judrių Jeruzalės reikalų. Jo tikėjimas buvo toks brangus dalykas. O dabar jis jautė, kad jis pradingo, — jis paliko vienas su mirusiu tikėjimu. Kaip žmogus, kuris vis dar stovi prie pasalomis nužudyto negyvo draugo.

Dailidės namai

Taip jau tvarkant likimui ar kažkokiam kitam dalykui, kuris rikiuoja beprasmišką pasaulį, jam atsirado reikalas pas dailidę, — mat jo tėvas pavedė jam susiderėti su juo vienu užsakymu. Jis tuo susidomėjo. Kalbėdamas su dailide Juozapu apie reikalo smulkmenas, jis galės pamiršti, kad jo širdyje yra kažkas mirę. Taigi jis pasuko mažu šalutiniu takeliu, ir netrukus jo akims pasirodė Juozapo namų baltos sienos. Jis žinojo, kad čia gyvena kartu ir Marija, su Juozapu sužieduota mergaitė. Kur buvo Juozapo dirbtuvė, jis tiksliai nežinojo, — gal už namų mažame kieme. Vis tik reikia pasiklausti pačiuose namuose. Danguje aukštai iškilusi saulė ir jo noras pasitraukti nuo savo paties minčių privertė jį eiti greičiau, negu jis pats pastebėjo, taip kad, jam atėjus prie namų, prakaitas gausiai tekėjo nuo jo kaktos. Mažame durų skliauto pavėsyje jis sustojo, šilkine skarele nušluostė nuo veido prakaitą ir atidengė savo drabužius vėjeliui, kuris švelniai dvelkė nuo gatvės.

Viduje buvo girdimi balsai, tylus ir nuostabiai iškilmingas. Matyti kalbėjosi du žmonės. Skambėjo pagarbus vyriškas balsas ir atsakinėjo tylus moteriškas balsas. Tačiau nors jis būtų pasistengęs nugirsti kalbą, vis tik balsai buvo per silpni, kad juos būtų galima suprasti per storų durų medį.

Slėpininga šviesa

Užtenkamai atvėsęs ir norėdamas greičiau su Juozapu savo reikalu derėtis, jis pakėlė ranką pasibelsti. Bet pirma, negu ranka sudavė smūgį, jis spėjo ją sulaikyti, — nes moteriškas balsas įgavo naujos savybės, skambesio, pilnumo ir dabar jam pasigirdo žodžiai su stebėtinu aiškumu.

— Štai aš — kalbėjo Ji — Viešpaties tarnaitė, tebūnie man taip, kaip tu pasakei.

Stojo gili nesudrumsčiama tyla.

Benjaminas pasibeldė. Jo ausis išgirdo ramius sandalais apautų kojų žingsnius. Durys švelniai atsidarė ir jis pažvelgė į vidų.

Jis tikėjosi pamatyti beveik tamsų kambarį, nes karštu popiečio metu užuolaidos, paprastai, dengia langus. Bet nors jo greita akis pastebėjo užuolaidas rūpestingai užtrauktas, jis gavo įspūdžio, kad kambarys pilnas šviesos, beveik skendo šviesoje, ne Galiliejos kaitrios saulės šviesoje, bet čia buvo kitokia šviesa, kurią jis greičiau jautė, negu matė. Ar tai turėjo sąryšio su šia jauna, paprasta moteriške, kuri stovėjo prieš jį? Jis matė, kad Jos akys švietė kito pasaulio garbe, ir atrodė, kad aplinkui Ją dar driekiasi dingstantys spinduliai. Jo žvilgsnis ieškojo kambaryje antrojo žmogaus, kurio balsą buvo girdėjęs. Bet kambarys buvo tuščias. Jam bežiūrint, šviesa, rodėsi, baigė nykti, užleisdama vietą šaltiems šešėliams.

Nemirtingumas

—    Ponia — mikčiojo jis — aš atėjau, — jis užsikirto ir sustojo, nė pats nesuprasdamas, dėl ko jis lenkiasi ir klaupiasi ant kelių, — jam rodėsi, kad čia ne šios žemės aplinkuma. Jis jautė lyg per šį kambarį būtų ėjęs dangaus dvelkimas, paties Dievo didžios dvasios dvelkimas, kuris šalino jo abejojimų voratinklius ir blaškė šalin jo netikėjimo dulkynus, — lyg angelai būtų nužengę ir pripildę kambarį antgamtišku kvepėjimu. Ir visą tą laiką moteriškė ramiai stovėjo ir tylėdama laukė, ką jis pasakys.

—    Ponia — tarė jis žvelgdamas į tas akis, kuriose, rodėsi, tarytum dar atsispindįs kažkoks dangaus regėjimas, — mano reikalas pas Jūsų vyrą gali palaukti. Bet — skubėjo jis pridurti — aš norėjau Jums, mano Valdove, pasakyti, kad Sadukiejus, nepaisant viso jo mokytumo, yra kvailas! — Jis kalbėjo Jai, ir staiga pajuto, lyg Ji žinotų apie Sadukiejų ir jo paties abejojimus, ir apie gudrius, brutališkus įrodymus, kuriais Sadukiejus buvo užmušęs jo tikėjimą.

—    Ponia, yra Dievas, kuris maloningai globia savo tautą, — yra antgamtinis pasaulis, kurį atjaučia pati mūsų siela, — yra nemirtingumas, ir aš gyvensiu visados, — ir kad Mesijas ateis į pasaulį.

Dingstant iš kambario garbės blizgėjimui, Benjaminas pajuto, kad jo paties sieloje išaušo gaivinanti tikėjimo šviesa.

BETLIEJAUS ŠVIESA

Kaip dangus sprendė socialinį klausimą

Betliejaus laukuose piemenys ganė miestelio bandas. Tai buvo karvės, jungo jaučiai, asilai, bet daugiausia dideli avių būriai. Gyvuliai pasilikdavo ganyklose ne tik dieną, bet ir naktį. Ypač dabar, kada gyventojų antplūdis buvo didelis, nebuvo kur gyvulius suvaryti. Saugoti reikėjo bandas ne tik nuo vagių, bet ir nuo plėšriųjų žvėrių. Todėl ir piemenys buvo vyrai, kuriems padėjo jauni piemenėliai.

Tačiau piemenų tarpe ne visados buvo vienybė. Vienas jų, Barsabas, niekaip negalėjo susiderinti su kitais. Šiaip jau, jis nieko sau žmogus. Tik jis ne per daug mėgo turtingesnius žmones ir jautėsi jų skriaudžiamas. Kiti piemenys manė, kad toks jau neturtėlio likimas, jog jis turi tarnauti galingesniems. Tuo klausimu jie ir nesutiko su Barsabu. Bet gal ir Barsabo būdas nemėgo daug žmonėtis, ir jis ne kartą atsiskirdavo nuo kitų. Taip ir aną vakarą, kada ciesoriaus įsakytasis gyventojų surašinėjimas pasiekė patį įkarštį, jis, niekam nieko nepasakęs, atskyrė savo avis nuo kitų bandos ir nusivarė jas ganyti į tolimesnius laukus.

Tiesą pasakius, jau pats tas ciesoriaus įsakymas jį erzino. Matyt, Roma nori užkrauti naujus mokesčius. Kuria teise Roma kišasi į Israelio tautos dalykus? Juk Israelio tauta yra Dievo tauta, ir vienas Dievas jos valdovas. Tuo dalyku erzinosi ne tik vienas Barsabas, bet daugybė Israelio tautos sūnų murmėdami ėjo vykdyti ciesoriaus įsakymą.

Svečias

Nakties tamsumoje, didelis, gauruotas, rudas ir piktas Barsabo šuo, gulėdamas prie jo kojų, pradėjo urgzti. Staiga jis pašoko, nudūmė į laukus ir ten lodamas smarkiai kažką puolė. Barsabas apsiginklavo vėzdu ir nuėjo šunies kryptimi. Pasigirdo išgąstingas žmogaus šauksmas: „Gelbėkit! Šuo mane sudraskys“.

Barsabas sudraudė šunį ir nuėjo pasitikti žmogaus.

Pasirodė, kad ateivis esąs iš Jeruzalės, į kur jis dabar skubėjo sugrįžti. Bet naktis paklaidino jį, ir jis nežino, kur dingti.

Barsabas pasiūlė jam praleisti naktį kartu su juo. Svečias mielai sutiko ir jam padėkojo.

Nusivedęs svečią į savo patogesnę vietą, Barsabas sukūrė ugnį ir pavalgydino jį, pasidalijęs su juo savo maisto atsarga.

Svečias pasirodė esąs kalbus ir mokėjo įdomiai pasakoti.

—    Kokie dabar liūdni laikai — kalbėjo jis.

— Visur išnaudojimas ir skriaudos, kurios krinta ant vargingesnių žmonių. Romos ciesorius spaudžia, Palestinos valdovai gyvena prabangoje ir patvirkime. O ypač tos partijos. Aukštesnieji kunigai pasipūtę jodinėja baltais mulais, puikiai apsitaisę. Farisiejai, Sadukiejai, Erodo šalininkai — visi už kits kito tik krauna sau turtus, skriaudžia varguomenę, kurią laiko beveik gyvuliu, kuris turi jiems tarnauti. Ir visur dar neapykanta. Gyvenimas žiaurus.

Tokia kalba Barsabo širdyje rado geriausią pritarimą.

—    Aš ne kartą galvojau — prisidėjo ir jis — kuo tas viskas baigsis. Atrodo, kad nėra nė išeities. Gal kitose tautose yra geriau.

—    Ne. Kitur dar blogiau — atšovė svečias. — Aš esu daug keliavęs. Gyvenau Egipte, Sirijoj, Graikijoj ir Romoj. Atlankiau ir kitus kraštus. Menkesnis žmogus, ypač vergas, laikomas tik gyvuliu, ir kaip su gyvuliu elgiamasi. Įvairios partijos daro perversmus tik tam, kad patektų prie geresnių ėdžių. Visas jų gudrumas mokėti naudotis gyvenimu savo malonumui, patvirkimui ir prabangai. Bet jie moka gražiai kalbėti, skelbti teisingumą, kurio nesilaiko, ir versti kitus savo naudos įrankiu. Kiekvienas savo galvoje susidaro sau žemiškąjį rojų, į kurį stengiasi patekti, nepaisydamas jokių priemonių.

—    Baisu. Ir kas bus toliau? — reiškė nusivylimą Barsabas.

—    Nežinau. Tik daugelį geresnių žmonių paima nusiminimas ir neviltis.

Nutilo bičiuliai ir, nuleidę galvas, susimąstė. Žvaigždėta naktis gaubė žemę, o jie mąstė apie žemės keliauninkų vargingą būklę.

Šviesa

—    Na, o kas čia? — pakėlęs galvą, su didžiausiu nustebimu sušuko Barsabas.

—    O je tu mano! Kas dedasi! — nustebo ir svečias.

Abu lyg sustingę žiūrėjo į padanges, kuriomis ritosi kamuoliai nuostabių šviesų ir driekėsi žemyn, kas kartą vis arčiau prie Betliejaus ganyklų. Šiurpas paėmė abu drąsuolius.

— Čia gal koks nors nežinomas, nuostabus gamtos reiškinys — drąsino save svečias.

—    Gali būti. Bet kaip nuostabiai gražu!

Visa padangė žėrėjo, lyg degte degdama

didžiule pašvaiste. Iš įvairiaspalvių šviesos kamuolių pradėjo ryškėti lyg angelo pavidalas, kuris, didingai siūbuodamas, palengva leidosi žemyn prie tos vietos, kur kiti piemenys budėjo. Prisiartinęs visai arti prie žemės, jis sustojo, ir, rodos, kažką kalbėjo piemenims ir rodė į Betliejaus pašiūrės pusę. Bet žodžių jie negalėjo girdėti.

Ir staiga didinga, maloni šviesa apsiautė apylinkę, ore gi tarp šviesos kamuolių pasirodė daugybė angelų, kurie giedojo:

„Garbė Dievui aukštybėje, o žemėje ramybė geros valios žmonėms“.

Tai buvo giedojimas! Kokie sopranai, kokie altai, — o tenorai, — ką besakyti! O bosai savo nuostabiomis fugomis ūžė lyg perkūno dundėjimas, lyg jūrų staugimas, lyg švelnutis paukščių čiulbesys. O tų balsų, rodos, ne keturi, bet šimtai, ir taip suderinti!

Plėšrieji žvėrys sustojo rydami savo aukas, ir pakreipę galvas klausėsi. Paukščiai medžių šakose ištempė savo kaklus, plasnojo sparnais ir tyliai čireno. Zuikis, kurs bėgo nuo lapės, suklupęs pastatė ausis ir gėrėjosi. Lapė, metusi vytis zuikį, blizgino savo akimis ir kraipė uodegą. Miško šlamėjimas lyg sustingo ir apmirė, ir medžių šakos nulinko. Net pačios dangaus žvaigždės atrodė sustojusios klausytis giedojimo. Tai buvo giedojimas! Visi gražiausi žemės garsai ir garsių muzikų kompozicijos — lyg vaiko barškinimas žaisliuku.

Šviesos palengva ėmė sklaidytis, didingai siūbuodamos ant Betliejaus pašiūrės. Angelų pavidalai pradingo. Tamsa apėmė ganyklas.

—    Ką manyti? — vos atgaudamas kvapą, dvejojo svečias.

—    Ką bemanysi? — mąstė Barsabas. — Gamtos reiškiniai čia nieko nepasako. Gamtos reiškiniai nekalba ir negieda. Čia jau kito pasaulio apsireiškimas.

— Kokia gali būti tų žodžių prasmė? — tyrė svečias.

— Apie tai pagalvosime vėliau — kalbėjo Barsabas. — O dabar geriau eikime ištirti dalyko.

Abu jie nuėjo į tą vietą, kur seniau buvo piemenys, ir kur angelas kalbėjo. Čia jie nieko nerado. Veltui jie šaukė, niekas neatsiliepė. Tik avys sukinėjosi aplink juos ir savo vilnomis glostė jų kelius, stebėdamosi, kam jie šaukia.

Jie pagaliau suprato, kad piemenys tur būt gavo iš angelo kurį nors pranešimą ir nuvyko jo vykdyti. Gal jie nuėjo į pašiūrę, — nes ten bėgiojo žiburiai, o ant pašiūrės siūbavo gražutės  šviesos. Taigi jie susitarė eiti ištirti, kas ten vyko. Jie užsidegė žibintą ir, rudojo šunies lydimi, leidosi į kelionę.

Motinos žvilgsnis

Juo arčiau prie pašiūrės, tuo labiau jų smalsumas didėjo, ir jie nė nepasijuto, kaip ėmė bėgčiomis skubintis. Tik arčiau prie pašiūrės jie sustojo atsipūsti ir sulėtinti savo skubiną kvėpavimą. Čia jie pajuto lyg būtų prisiartinę prie kažkokios Šventovės, kur pats Dievas būtų. Pro praviras pašiūrės duris jie žvelgė į vidų ir sustojo lyg sustingę nustebimu. Ant šieno pluošto gulėjo mažutis Kūdikis. Švelni Jo šypsena žavėjo širdį. Jo rankutės ištiestos, lyg jomis norėtų apglėbti ir priglausti prie savo mažutės širdies visą pasaulį. Šalia klūpojo be galo graži, jauna moteriškė, savo žvilgsniu įsmigusi į Vaikelį. Jokia žmonių kalba nepajėgtų išreikšti, kiek meilės telkėsi tame Jos motiniškame žvilgsnyje. Netoliese stovėjo pagyvenąs vyras, lyg jų sargas - globėjas. Jo kukli, susitelkusi išvaizda vėrė akį ir kėlė dar didesnę pagarbą šiai vietai. Būrys piemenų, suklaupę prie durų, su pagarba nusilenkę, stebėjo Vaikelį ir Jo Motiną. Barsabo ir jo svečio keliai sulinko, ir jie atsiklaupė.

Pagaliau Juozapas, nes tai buvo Jis, pažvelgė į piemenis ir nutraukė tylą.

—    Gerieji žmonės, iš kur jūs ateinat? — skambėjo jo storas, meilingas balsas.

Vienas piemenų, kurį kiti savo žvilgsniais ir kumščiojimu privertė kalbėti, ėmė pasakoti:

—    Ateiname iš ganyklų. Nuo bandos. Matėme šviesą. Angelas pasakė, kad čia dabar gimęs Mesijas, pasaulio Atpirkėjas ir Viešpats. Girdėjome nuostabų giedojimą. Tas, kurio amžiais laukė mūsų tėvai, dabar atėjo, ir mes pasiskubinome pagarbinti Jį ir pavesti Jam visa, ką mes turime, — ypač mūsų širdis... Žemėje tiek maža meilės... Dievas yra mūsų Tėvas...

Vyro gilus susijaudinimas nebeleido jam kalbėti, ir jis nutilo.

Su neapsakomu meilingumu, pakreipusi savo galvą, pažvelgė Marija į piemenis ir žiūrėjo į juos. Barsabo širdis sudrebėjo džiaugsmu. Štai čia, Marija, Motina, meilinga visiems, nors Ji Mesijo Motina.

Ir visi piemenys pajuto, kad jie broliai, vienos šeimynos vaikai, kurių Tėvas yra pats visa galįs Dievas, dangaus ir žemės Kūrėjas, kuris, mylėdamas kiekvieną žmogų kaip savo vaiką, siuntė savo Sūnų žmonėms išvaduoti. Tasai Jo sūnus, Mesijas, būdamas Dievas, pasidarė žmonėms broliu. Visi žmonės lygūs Dievo akyse, ir kiekvienas brangus Atpirkėjui. Jei tik žmonės turi geros valios, jie supras tą tiesą, vykdys teisingumą ir meilę savo artimui - broliui, ir padės jam gerinti jo žemišką būklę. Ne revoliucijos, ne klasių kovos ir neapykanta atneš ramybę ir laimingumą, bet gera valia, vykdydama Dievo nurodytą teisingumą ir meilę kiekvienam žmogui, Dievo vaikui ir Kristaus broliui. Ne visur galima skurdą ir kentėjimą pašalinti. Todėl Dievo Sūnus pats gimsta neturte, parodydamas, kaip sunaudoti neturtą ir vargą aukštesniam žmogaus kilninimui, ir pamokydamas, jog ne turtuose ar medžiagos gėrybėse žmogaus kilnumas ir laimingumas, bet jo dvasios doroviškame aukštume. Medžiagiškoji gerovė ir pažanga nėra žmogaus tikslas, bet priemonė aukštesnėms dvasios gėrybėms ir paties Dievo garbei. Todėl pažangos ir kultūros ribos nesibaigia čia žemėje, bet jos padariniai siekia antrąjį gyvenimą. Dievo mintis, Jo garbė ir žmogaus laimingumas, ne vien kūno, bet ypač dvasios, yra didingas tikslas, kurį

Betliejaus įvykiai skelbia žmonijos laimingumui.

Nusilenkę lig žemės, pagarbinę gimusį Kristų ir Jo Motiną Mariją, piemenys tyliai pasitraukė. Jų širdyse plasnojo džiaugsmas ir laimingumas.

Nuėję prie savo bandos, jie ilgai kalbėjosi apie tai, ką jie buvo matę ir girdėję. Niūrusis Barsabas pasidarė savo draugams meilingesnis. Jis spaudė jiems ranką su vyrišku nuoširdumu. Svečias dėkojo Dievo Apvaizdai, kad Ji atvedė jį į šias apylinkes. Kai atėjo laikas, atsisveikindamas jis prabilo:

— Štai kas svarbu: žmogaus gera valia, jo pareiga, teisingumas ir meilė. Negerovės, kurios žmonių tarpe pasitaiko dėl nesupratimo ar piktos valios, šalintinos teisėtais būdais, nepamirštant meilės. Žmogus — kilni būtybė. Jis kilnus, kai medžiagos pasaulį pavergia doroviškam savo gerumui pakelti ir dvasios gėrybėms siekti. O mes — čia jis apžvelgė savo naujuosius bičiulius — o mes eisime ir vykdysime.

MOTINA IR MADONA

Nepatenkinta motina iš Kristaus Motinos išmoksta motiniškos meilės

Savo namelių prieangyje sėdėjo mažutė motina egiptietė ir lingavo savo kūdikį. Kaitri saulė smarkiai žėrė savo spindulius ant priešais buvusios baltos sienos ir vertė vaiką skausmingai merktis. Bet tarpdurio pavėsyje, kur sėdėjo motina, buvo visai vėsu, išskyrus kada karštas vėjas, atnešęs kaitrą iš tyrų, papūsdavo ankšta gatve.

Mažoji motina atrėmė pakaušį į durų staktą, jausdama nusibodimą ir įkyrėjimą. Jos minkšta tamsi oda, jos plačios, juodos, nuvargusios akys, jos pravirų lūpų švelnumas, jos nesuvaldomas nuovargis, — viskas rodė, kad ji dar visai jauna. Jos sunkiam vaikui pakelti jai reikėjo įtempti jėgas. Jis buvo sunki našta jos nepratusioms, laiboms rankoms.

Gatve ėmė sklisti linksmo juoko klegesys, ir motina atsisėdo, laukdama, kas pasirodys. Savo laisvąja ranka ji greitai pataisė palaidus plaukus, kurie dryko ant jos skruostų, ir nusmukusią ant pečių kaklaskarę. Iš gatvės pasisukimo išėjo trys mergaitės, gal nė kiek nejaunesnės už ją, bet jos rodė baltus dantis ir jų blizgančios akys reiškė, kaip godžiai jos atsidavusios linksmumui.

Atėjusios prie durų, kur sėdėjo motina, jos sustojo. Ant jos rankų buvęs vaikas, nusigandęs staigaus svetimųjų triukšmo, ėmė reikšti savo siaubą, ir motina, vos suprasdama, ką ji daro, nekantriai jam sutvojo ir pavydžiai žiūrėjo į tris mergaites, apsitaisiusias šventės drabužiais.

Šventyklos iškilmė

—    Eikime! — šaukė jos, tiesdamos savo rankas. — Šį popietį mes šoksime deivės Izės iškilmėse. Kiek ten gėlių, kurios užpildo šventyklos miškelius! Kokio raudono vyno taurės! Kokios minios žmonių užtvins šventyklą! Kokie pasirengimai padaryti eitynėms!

Motina godžiai klausėsi, ir jos galvoje sukosi linksmų iškilmių vaizdas šventykloje. Tačiau vaikas ant jos rankų vėl ėmė nežmoniškai rėkti, — taigi, ji vėl priglaudė pakaušį prie durų staktos ir neigiamai papurtė galvą.

—    Kaip aš galiu eiti? — klausė ji, riesdama savo lūpas ir niekinamai pati save apgailestaudama. — Ar kas gali šokti su vaiku rankose? Vaiko rėksmas nėra muzika, kurios būtų mėgiama klausytis. Eikite, linksminkitės. Aš pasilieku. Nes mane prie šių durų sulaiko šios sugniaužtos kumštys.

Mergaitės valandėlę svyravo, ir paskum nuėjo, degdamos laukimu iškilmių jų deivės šventykloje.

Motina pametė vaiką ant savo kelių. Užmerkusi akis, ji atsilošė, nesirūpindama kūdikiu, kurs verkė ir klykė ant jos kelių. Ji svajojo, kaip svajoja moterys, kurios iš mergaičių virsta motinomis. Ji matė blizgančias eitynes, kurios vingiavo tarp slėpiningų šventovės kolonų, matė baltas lengvas šokėjų kojas, žėrintį auksą trikojų, iš kurių kilo ploni, sidabriniai smilkalų dūmai, girdėjo rimtą būgno garsą, kurį lydėjo eilė trimitų, matė svaidomas aukštyn į orą gėles, matė, kaip žiūrėdamos iškilmių minios įtemptais veidais stebėjosi, — matė visa, ką ji mėgo, kol šitas atėjęs kūdikis išplėšė jai jos jaunystę ir jos jaunystės linksmybes.

Dvi motinos

Ji beveik neapkentė savo rėkiančio kūdikio, nekentė jo klyksmų, kuriais jis smarkiai protestavo prieš jos kumščiojimus, nekentė jo akiplėšiškų mažyčių kumščių, kuriomis jis savo įnirtime kartais ją mušė. Jis tiek brangiai jai kaštavo: visą jos džiaugsmą, linksmybes ir gyvenimą.

Tarp savo primerktų akių ir priešais buvusios baltos, blizgančios sienos ji pajuto šmėžtelėjus šešėlį. Nusigandusi ji atvėrė akis ir pamatė prieš save bestovinčią porą, tau-rios išvaizdos pagyvenusį vyrą ir moteriškę, beveik tokio pat amžiaus kaip ji. Tai svetimšaliai, pagalvojo ji. Ji pastebėjo ant moteriškės rankų miegantį kūdikį, nedaug vyresnį kaip jos.

Tačiau jaunoji svetimšalė nežiūrėjo į ją, bet į jos kūdikį. Ji žiūrėjo į tą mažutį, kuris ant motinos kelių rėkė ir protestavo.

Susigėdusi, egiptietė motina pasilenkė ir pakėlė vaikutį prie savo širdies.

— Nurimk! — kalbėjo ji — nurimk, nes kitaip Nilo upės piktosios dvasios ateis tavęs pagauti!

Jos žiaurus balso tonas paveikė vaiką taip, kad jis dar labiau nusigando ir ėmė dar smarkiau klykti. Visas jo mažutis kūnas drebėjo. Staiga svetimšalė motina žengė į priekį ir, nė žodžio netarusi, padėjo savo miegantį kūdikį motinai egiptietei ant kelių ir, paėmusi rėkiantį jos vaiką ant savo rankų, priglaudė jį prie savo krūtinės. Valandėlę ji pastovėjo. Tuo tarpu vaikutis, nustebęs tokiu netikėtu pasikeitimu, sulaikė savo ašaras ir tik kukčiojo, palengva rimdamas.

Tada svetimšalė atsisėdo prieangyje, atsirėmė į priešingą staktą ir, švelniai linguodama vaikutį, ėmė liūliuoti. Jos mažas kūnas taip grakščiai lenkėsi į vieną ir kitą pusę, kad net geriausia šokėja šokdama vargu taip būtų padariusi. Jos tylus ir labai švelnus balsas derino liūliavimus prie judesių bangavimo.

Ant Marijos rankų

Vaikutis ant jos rankų žiūrėjo į ją plačiomis, protingomis akimis. O kai Ji savo kaklaskarės kampeliu nušluostė jam ašaras, kurios laisvai čiuožė per jo veidelį, jis ėmė šypsotis ir patenkintas burkavo. Pagaliau jis prisiglaudė prie Jos krūtinės miegoti. Ir visą tą laiką svetimšalės vaikutis ramiai ir patikliai miegojo ant egiptietės kelių.

Dabar svetimšalė motina grakščiai atsisstojo ir padavė egiptietei jos ramiai miegantį kūdikį. Motina ištiesė savo rankas, ir jos iš naujo pasikeitė vaikais.

— Eikime, Marija — ramiai tarė orusis vyras. — Mes turime pasiekti artimiausią sodžių, kol saulė vis dar kaitins. Ta kaitra gali būti sunki mažajam Jėzui.

Svetimšalė motina pasisuko, nešina ant rankų savo miegančiu vaikučiu, ir, paskutinį kartą nusišypsojusi mažajai motinai egiptietei, nuėjo šalia savo vyro dulkėta gatve.

Bet prieangyje mažosios motinos egiptietės grakštus kūnas, linguodamas kūdikį, dabar siūbavo į vieną ir kitą pusę daug gražiau, negu buvo pastebėta kurios nors šventyklos eitynėse. Jos balsas giedojo liūliavimus daug švelniau, negu kada nors ji buvo giedojusi deivės Izės himnus. Naujai atsibudusi jos motiniška meilė vertė jos rankas glaudžiau apkabinti savo miegantį kūdikį ir jį meiliai glausti prie savo širdies.

DRĄSOS GYVENTI

Svetimšalis pamato karaliaus dukterį ir vėl įgauna vilties

Nazareto gatve ėjo neramus, visas apdengtas kaimo kelio dulkių svetimšalis. Jis skverbėsi pro miestelio ožkų būrius ir vežimų smaluotus ratus, kol pagaliau pasiekė miestelio šaltinį. Jis buvo ištroškęs, tiek ištroškęs, kad jo gerklė duso nuo tų pačių dulkių, kurios dengė jo sandaluotas kojas, nuogas, apvyniotas diržais blauzdas ir nusagstė pilkomis dėmėmis jo apsiaustą.

Čia prie šaltinio jis išsitiesė ant žemės, teikdamas beviltiško poilsio savo kūnui, nepasistengęs nė vandens pasisemti savo karštam, kankinančiam troškuliui nuraminti. Jei jau žmogus po kelių valandėlių eis mirti, juk nesvarbu, ar jis numirs ištroškęs, ar atsigaivinęs šaltu vandeniu.

Jo ranka buvo kietai įkibusi į trumpą Damasko kardą, kuris kabojo prie jo juostos. Tai yra tikriausias kelias nuraminti troškulį, — troškulį sukeltą neteisybės, ar gyvenimo kartybės, arba likimo žiaurumo, kuris šiandien žmogų iškelia, o rytoj jį parbloškia ir sulamdo.

Linksmas asilo jojikas

Linksmų skambučių tankus žvagėjimas privertė jį pažvelgti beveik į pačias prusnas jaunam asilui, nuo kurio apinasrio kabojo linksmi žvangučiai, ir kartu jis pamatė ranką, kuri laikė šikšnines vadeles. Pro lenktą asilo sprandą staiga pasirodė nudegęs linksmas jojiko veidas, kuris išsiviepė žmogui prie šaltinio.

—    Atleiskit, ponas — tarė asilo jojikas. — Aš noriu duoti asilui gerti.

Svetimšalis truputį pasirito į šalį, o asilo jojikas panėrė medinį kibirą šaltinyje.

—    Troški diena žmogui ir gyvuliui — tęsė jis savo kalbą toliau, ir su gražiu demokratiškumu pirma pats atsigėrė iš kibiro, ir tada pastatė kibirą asilui, kuris įvertindamas dalyką, sužvangino žvangučiais ir giliai panėrė savo prusnas į šaltą vandenį.

—    Jūs svetimšalis šiame krašte, ar ne tiesa? — klausinėjo jojikas.

—    Taip — atsakė svetimšalis.

—    Jūs neatrodote linksmas.

—    Po paibelių! Kas galėtų būti linksmas šiame mūsų supuvusiame pasaulyje?

Jojikas norėjo svarstyti klausimą filosofiškai. Bet svetimšalis, norėdamas išpilti savyje susirinkusį pyktį ir nusiminimą, pasiskubino:

—    Tegu sau žmonės gyvena ir tegu pasitraukia nuo manęs! Aš esu užtenkamai tuo viskuo nuvargęs, prisikentėjęs neteisybės,

kuri atima žmogui turtą, pačiumpa jo pinigus ir palieka jį elgetauti gatvėje, apstato jį latrais ir jį sulamdo lyg sausą šaką.

Asilo jojikas, lyg spręsdamas mįslę, apžvelgė svetimšalio purpurinius drabužius ir gražiai aptaisytą kardą.

Karalienės pasiuntinys

—    Jūs ne taip jau blogai atrodote — įsidrąsino jis. — Jūs nešiojate smarkiai gražų apdarą, — o tas kardas juk tiesiog pinigas.

—    Tai daiktai išgelbėti nuo sudužimo — paaiškino svetimšalis. — Asilai ir asilų jojikai gali sau ir toliau gyventi — piktai pridūrė jis. — Dėkui Lėmimams, išmintingesni žmonės padaro galą visiems tiems niekams ir neteisybėms.

Asilo jojikas abejingai patraukė pečiais, o svetimšalis atsikėlė eiti. Bet vos žengė žingsnį, jis staiga sustojo.

Dulkina gatve ėjo moteriškė, nešina ant peties sunkiu moliniu indu. Kiekvienas, matydamas jos lengvus žingsnius, jos laibą, grakščią išvaizdą, nors jos veidas buvo uždengtas šydu, galėjo spręsti, kad ji jauna. Jos basos kojos beveik nekėlė dulkių, ir nors jos drabužiai buvo namų darbo, nei jos rankų nepuošė perlai, vis tik jos eisena buvo lyg kokios deivės ar karalienės.

—    Kas ji tokia? — paklausė svetimšalis.

Jojikas pažvelgė pro petį.

—    Šita? Ji yra Marija iš Nazareto, dailidės Juozapo žmona.

Moteriškė atėjo prie šaltinio, atmetė nuo savo veido šydą tokiu mostu, kuris turėjo visą judesio poeziją. Svetimšalis stovėjo užburtas jos veido meilumo. Ji atsistojo, panėrė indą į vandenį ir jį, sunkiai prisemtą, pasidėjo sau ant peties ir palengva nuėjo. Jos šydas vėl buvo užtrauktas, ir dabar, nešina sunkiu indu, ėjo iš lėto, beveik svirdama nuo nešamos naštos.

—    Ar tai miestelio moteriškė? — klausė svetimšalis, pats netikėdamas.

Dovido duktė

— Tai karaliaus Dovido duktė — paaiškino jojikas. — Giminė buvo turtinga, — buvo tarnų, pinigų ir didelių namų. Tačiau nedaug kas beliko. Juozapas, jos vyras, už kurio ji neseniai ištekėjo, yra neturtingas amatininkas nedidelio uždarbio. Pasakysiu jums, jis tegali Jai duoti labai maža patogumų. Bet niekas negirdėjo Ją besiskundžiant, darant nerimą, apgailestaujant savo likimą. Jūs matėte Jos veidą, kurs toks giedras, patenkintas ir ramus. Nors vis tik atrodo skaudžiai negražu ir neteisinga, kad Dovido duktė turi nešioti vandens indą iš miestelio šaltinio. Neteisinga, — bet Ji vis tik turi drąsos tai daryti. Sakyčiau, tai gražu.

Jis pavarė savo asilą į dulkyno debesis ir pasišalino. Jo asilas skambino žvangučiais, o jis švilpavo, jodamas dulkina gatve. Svetimšalis vis dar stovėjo prie šaltinio, savo ranka suspaudęs kardo rankeną. Neteisingumas? — Dovido duktė nešioja vandenį iš šaltinio, ir jos jaunas kūnas lenkiasi po jo našta. Ir giedri, patenkinta, nesiskundžia, — o jis —

Jis skubiai atsegė kardą nuo savo juostos ir sviedė jį į šaltinį, taip kad jis aštriai pliaukštelėjo. Paskum, sutempęs savo jėgas, jis nuėjo savo keliu, aukštai iškėlęs galvą, pajutęs, kad jis pilnas drąsos ir energijos.

VERGĖ

Romėnas suranda belaisvę, o belaisvė savo globėją

Lucijus rūpestingai skaitė laišką. Laiškas rašytas jo seno padykusio dėdės. Šis buvo romėnas pilnas užgaidų, ir mėgo palaidą gyvenimą, kaip retai kas kitas. Ne vieno žmogaus geresni jausmai sudužo į jo šunišką begėdiškumą ir jo atvirą palaidumą. Bet kai jis imdavo sumaniai gintis ir teisintis, daugelis pamiršdavo jo palaidumą ir juoko griausmais pripažindavo jo sąmojį.

— Lucijau, mano sūnau — rašė jis — ir šiam raštui, kaip jaunasis Lucijus pastebėjo, jis panaudojo geriausią pergamentą, o ne paprastas vaksuotas lenteles, — vergai, kuriuos tau siunčiu, yra truputis Romos civilizacijos tau paguosti tavo ištrėmime tarp žydų. Jie kaštuoja man nemaža pinigo. Todėl naudokis jais gerai. Gotų barbaras yra tiek tvirtas, kad gali būti nešiku arba mušeika. Graikas yra sumanus raštvedys, — jis galės rašyti tavo laiškus, arba lygiu sugebėjimu taip pat ir tavo plaukus frizuoti. Ir pagaliau mergaitė, — oi, Lucijau, tik mano dosnioji širdis tegalėjo priversti mane pasiųsti ją tau, nepaisant to, kad mano paties meniškoji prigimtis liepė man palikti ją prie savęs kaip mano namų puikų papuošalą. Meilingai atsimink savo dėdę. Buk sveikas ir sudiev.

—    Kur jūs tuos vergus palikote? — paklausė jis.

Pasiuntinys palietė savo perrištą kaspinu kaktą, pareikšdamas pagarbą, ir atsakė: „Perso Sinezijaus prekių sandėlyje. Jis laukia Jūsų, norėdamas Jums juos perduoti. Mes juos vežėme iš Romos į Jeruzalę labai rūpestingai, naudodamies geriausiais laivais ir ramiausiais vežimais. Jūsų dėdė buvo mums įsakęs pristatyti juos Jums geriausioje būklėje“.

—    Mes nueisime jų pažiūrėti — tarė atsistojęs Lucijus, vilkdamasis savo sunkiu apsiaustu.

Visai pritiko tam senam palaidūnui, jo dėdei, atsiminti jį, išvykus jam valdiškais reikalais pas žydus. Gotą jis galės panaudoti savo asmens sargu. Romėnai buvo reikalingi asmens sargybos, ypač kada įsiutę galiliečiai ima lakstyti gatvėmis. Graikas galės tikti visiems reikalams, nes graikai yra gabūs ir naudingi vyrukai. Bet ta mergaitė —

Keblioji dovana

Ir kaip tam dėdei galėjo ateiti į galvą pasiųsti jam vergę mergaitę! Lucijus suraukė savo kaktą. Jis truputį didžiavosi, kad jam tiko griežtesnis gyvenimo būdas, koks buvo pas senovės laikų romėnus, o ne jo bendralaikių gyvenimas, supamas patogumų ir išlepimo. Dabar jau kiekvienas turėjo savo vergų, o Romoje ir mergaitės vergės buvo madoje. Tai ne pagal jo skonį. Taigi, jis trūkčiojo pečiais. Žmogui tenka priimti savo laiko žymes.

Perso Sinezijaus parduotuvė priimdavo į savo plačius sandėlius pasaulio produktus. Lucijus ėjo paskui pasiuntinį, aplenkdamas prekių krūvas, dėžes, gyvulių narvus, brandinamų vaisių kabančius vainikus, kvėpuodamas įvairiausių prekių, sandalų ir žmogaus prakaito kvapais. Pagaliau jie pasiekė nedidelį kambarį, neapdailintą, bet tinkamą žmonėms. Ten, prižiūrimi vergų sargo, sėdėjo tylėdamas, apaugęs apsčiais plaukais gotas, toliau, gudrus, švelnus ir, nežiūrint ilgos kelionės, be priekaišto švarus graikas, ir pagaliau, mergaitė, sudribusi prie vieno stulpo ant žemės, iš nuovargio užmerkusi akis.

Lucijus iš karto įvertino gotą ir graiką, su pasitenkinimu apmetęs juos akimis. Prieš mergaitę jis sustojo, jausdamas nejaukų susigėdimą. Ji turėjo ilgus šviesius plaukus, kaip tai būna pas šiaurės rasės moteris, — jie buvo laisvai surišti šilkiniu kaspinu, ir puošė jos puikiai vykusį veidą. Jis buvo matęs tokį švelnų veidą, išraižytą ciesoriaus Augusto žiede. Jos ilgas lininis drabužis, per strėnas perjuostas purpurine juosta, savo aptaškytomis purvo dėmėmis ir dulkių bruožais rodė, jog kelionė buvo sunki. Jos kojos, purvinos nuo kelionės, buvo apautos sandalais, kurių vieno dirželis gerokai įtrūkęs.

—    Ji nenorėjo apsitaisyti gražiais drabužiais, kuriuos mes buvome jai atnešę — teisinosi pasiuntinys. — Labai gaila!

Malonioji mergaitė

Kai Lucijus, lydimas pasiuntinio, prisiartino prie mergaitės, ji vargingai atsistojo. Tada, nugalėdama savo užsispyrimą, ji pakėlė savo veidą. Lucijus žiūrėjo į ją susirūpinusiu žvilgsniu. Tasai jo dėdės užgaidas painioja jo gyvenimą. Nes mergaitė vargiai tetiko prie jo griežtų senovės romėnų teorijos. Ji buvo per jauna, per graži. Ką gi dabar daryti!

—    Eikime, — tarė Lucijus pasiuntiniui.

— Mes eisime su jais į mūsų namus.

Aukštas, drūtas gotas nusivilko paskui, po jo nutrypčiojo ir graikas, pagaliau ėjo mergaitė, skausmingai kovodama su savo nervingumu. Pro prekių krūvas jie išėjo į gatvę.

Lucijus, nė pats nejausdamas, šiuo atveju ėjo daug lėčiau, negu paprastai. Mat, jis smarkiai galvojo, galvojo apie mergaitę, kurią paklydęs jo dėdė perleido į jo rankas. Jis buvo tiek įsigilinęs į savo mintis, kad nepastebėjo gatvėje ateinančios priešais moteriškės.

Tačiau mergaitė vergė tuoj pastebėjo moteriškės akyse pasigailėjimą ir priekaištą, kurie pakeitė moteriškės ramaus veido išraišką. Ji taip pat pastebėjo tos karališkos moteriškės mėlyno apsiausto klostus, kur galima pasislėpti ir rasti apsaugą, matė jos savaime kilusį gailestingumą, kurį jai reiškė jos motiniškai išskėstos, globiančios rankos. Nė kiek nesvyruodama, ji spruko nuo baisiosios procesijos, kurioje lig šiol ji turėjo eiti, ir parpuolė prieš moteriškę ant kelių.

Lucijus sustojo, to greito judesio pažadintas iš savo minčių. Jis matė, kaip pasiuntinys dideliais žingsniais prisiartino prie moterų ir padėjo savo šiurkščią ranką mergaitei ant peties. Bet vos tik jis ją palietė, moteriškė savo pirštais švelniai pačiupo jo alkūnę, o antrąja savo ranka prispaudė drebančius mergaitės pečius prie savęs. Pasiuntinys svyruodamas sustojo ir klausiamai žvelgė per petį į romėną.

Po mėlynuoju apsiaustu

Lucijus prisiartino prie grupės, kuri lyg apmirusi stovėjo viduryj gatvės. Mergaitė, sukniubusi į dulkes, laikėsi moteriškės apsiausto. Pasiuntinys, palinkęs į priekį, laukė įsakymo. Kai Lucijus buvo jau beveik visai arti moteriškė grakščiu, globiančiu judesiu apsiautė mergaitę savo mėlynuoju apsiaustu.

— Ponia, — tarė mandagiai romėnas, — ta mergaitė yra mano vergė.

Moteriškė nepajudėjo. Ji nuolat žvelgė į Lucijų ramiu žvilgsniu, kuriame telkėsi tiek priekaišto ir autoriteto, kad jis nenoromis nuleido savo akis ir pažvelgė į išblyškusį veidą mergaitės, kurios galvą dengė mėlynasis apsiaustas, lyg tai būtų jos šydas. Iš to jos veido buvo dingęs visas užsispyrimas, kuris pirma jame reiškėsi, — buvo dingęs ir siaubo žvilgsnis, kurio jis nebuvo matęs, bet buvo jį pajutęs, einant jiems iš prekių sandėlio. Vietoj to dabar reiškėsi jos visiškas pasitikėjimas. Ji rado savo Globėją ir ji jautėsi išgelbėta.

Laisvės raštas

Lucijus greitai pasiėmė nuo savo diržo piniginę, kurią jis su savim nešiojo. Jis mėgino įduoti ją mergaitei, bet ji traukėsi nuo jo ir glaudėsi prie savo Globėjos. Lucijus nuo mergaitės pakėlė savo akis į moteriškę ir pastebėjo, kad jos žvilgsnis vis tiek nepasikeitė: ta pati priekaišto, susirūpinimo ir autoriteto išraiška.

— Ponia, — tarė jis, — ji yra Jūsų globoje. Štai pinigai, kurie bus reikalingi jos ateičiai. Šiandien aš atsiųsiu Jums į namus išlaisvinimo iš vergijos raštą. Ji gali Jums dėkoti, nes Jūs ją išlaisvinote.

Moteriškė nusilenkė, reikšdama pripažinimą, o mergaitės akys nušvito neapsakomu džiaugsmu. Ji buvo panaši į sugautą paukštytį, kurio suga vėjas atleidžia pirštus jį paleisti.

—    Kam aš turiu pasiųsti laisvės raštą? — paklausė Lucijus.

—    Marijai, Jėzaus iš Nazareto Motinai, — atsakė moteriškė.

Lucijus, senovės kilnių Romėnų papročiu, nusilenkė, iškėlė ranką, lyg sveikindamas ciesorienę, ir nuėjo gatve paskui savo vyrus vergus.

NAŠLĖ MOTINA

Kai Viešpats toli, laimina Marija

Tyliame, niūriame kambaryje ant lovos buvo pasilenkęs aukšto ūgio gydytojas. Lovoje, gulėdamas po rytų krašto danguriu, neramiai blaškėsi vaikinas. Jo akys buvo užmerktos, jo skruostai degė karščiu.

Gydytojas pakėlė galvą ir įleido pirštus į savo apsčią barzdą. Paskum jis atsisuko į susirinkusius prie lovos žmones. Jie buvo jaukaus Nazareto gyventojai, kurie buvo atėję atlankyti našlės jos rūpestyje. Gydytojo žvilgsnis sustojo prie perimtos skausmo motinos.

—    Ar yra vilties? — klausė ji, nervingais pirštais pačiupusi jo ilgo drabužio kraštą.

—    Jahvė yra geras, — švelniai atsakė gydytojas. — Jūsų sūnus nebėra mano galioje. Mes turime jį palikti Visagalinčiajam.

Motina žinojo, kad tokie žodžiai reiškia mirties sprendimą. Nualpusį ji krito ant rankų savo bičiulių, per kuriuos perbėgo užuojautos murmėjimas. Vienintelis sūnus, motina našlė, geriausias Galiliejos gydytojas nebeturi galios padėti!

„Išgelbėk mano vaikiną“

Kai nusiminimo banga užliejo susirinkusius ir jau prasidėjo tylios, reiškiančios būsimą gedulą raudos, kurios savaime veržėsi iš nervingų lūpų, prasiskleidė mažo miegamojo užuolaida, ir laiba, rami moteriškė pasirodė ant slenksčio. Ar tai buvo dėl to, kad užuolaida buvo praskleista, ar dėl pačios moteriškės pasirodymo, atrodė, kad į kambarį staiga pasklido kažkokios ramios šviesos. Motina pakėlė savo galvą ir pamatė ramios, orios išvaizdos moteriškę, kuri gailestingomis akimis žvelgė į jos mirštantį sūnų. Staiga motina pašoko ant kojų, prasiveržė pro lankytojus ir puolė ant kelių prieš moteriškę ant slenksčio.

— Marija, — šaukė ji, — Tu gali išgelbėti mano vaikiną. Visi sako, kad Tavo Sūnus daro stebėtinus dalykus Judiejoje. Naimo miestelyje Jis prikėlė našlės motinos mirusį sūnų. Paprašyk Jo išgelbėti mano vaikiną.

Marija padėjo savo laibą baltą ranką ant susikrimtusios motinos galvos. Apgailestavimo murmėjimas perbėgo lankytojus. Nes prašymas buvo toks, kokį tegalėjo tarti moteriškė, kuri jau praranda sveiką protą. Jie žinojo, kad Jėzus yra netoli Jeruzalės. Net greičiausias raitininkas, jodamas dieną ir naktį, nesuskubtų nunešti Jam žinią, — tuo labiau nebegalima Jo atvesti pas vaikiną anksčiau, negu jis bus miręs ir paguldytas kape.

Vis dėlto po Marijos ranka moteriškė staiga nurimo. Tarytum ta ramybė, kurią turėjo meilioji Marija, persikėlė ant jos ir nutildė jos krūtinėje siautėjusią audrą. Ji atsistojo ir, paėmusi Mariją už rankos, atvedė Ją prie vaikino lovos.

Marijos malda

— Palaimink jį, — sušnibždėjo motina.

— Aš buvau užmiršusi, jog Tavo Sūnus yra per toli, kad Jis galėtų padėti. Bet palaimink jį dėl mano prašymo.

Marijos užjaučiantis žvilgsnis sklandė tarp motinos ir sūnaus. Ji paleido motinos ranką, užvėrė akis ir sudėjo savo rankas maldai. Visi kambaryje, klūpodami, stovėdami ar sėdėdami, sutelkę savo dėmesį, žiūrėjo į laibą, gražią moteriškę, kaip Ji meldėsi prie mirštančio vaiko lovos. Jie klausė savęs, ar Ji meldžia aną dangiškąjį Tėvą, kurį Jos Sūnus skelbė, ir kurio garbei Jis dirbo. Nes argi Ji per tokį tolį galėtų prašyti savo Sūnaus stebuklingai pagydyti vaikiną! Marija gi palengva atvėrė akis, nusišypsojo karščiuojančiam vaikinui ir paskum, padėjusi savo rankas motinai ant pečių, pabučiavo ją į skruostus. Tada Ji, praėjusi pro lankytojus, tyliai išėjo iš kambario.

Nusivylimo jausmas apėmė lankytojus. Juk ir kiekvienas iš jų pačių būtų galėjęs tiek pat padaryti. Jie neramiai judėjo, o iš vienos moterėlės lūpų išsiveržė skardus raudojimo balsas, kuriuo jau pradėjo mirusio gedėti.

Sūnus pasveiksta

Tačiau stebėjusi vaikiną motina staiga šoko į priekį ir pilna džiaugsmo, išskėtusi rankas, atsistojo prie lovos. Jos vaikinas atvėrė savo akis. Karščio raudonumas pasikeitė paprastu sveikatos baltumu. Rankas, kurios ilgas savaites buvo nevaldomos, dabar jis ištiesė prie motinos, tardamas: „Motina“.

Motina meiliai pačiupo savo sūnų į glėbį. Jos džiaugsmo verksmą užtrenkė džiaugsmingi lankytojų šūkavimai.

— Jis gyvas! Jis sveikas! Stebuklas!

Tuo tarpu Marija, eidama prie savo mažučių namelių, savo širdyje kalbėjo padėkas savo toli buvusiam Sūnui.

GRAŽIAUSIA STATULA

Menininkas pamato grožį, kurio negalima atvaizduoti marmuru

— Laikinajai dirbtuvei Jūs, mano mielas drauge, įsitaisėte labai gerai.

Filandras nusilenkė padėkai už pagyrimą ir su pasitenkinimu apžvelgė savo dirbtuvę. Ant sienų kabojo turtingi apmušalai, kurie savo gyvomis spalvomis rėkė džiaugsmingumu. Šen ir ten buvo išmėtyta visokiausių daiktų: pusiau apdirbtos medžiagos gabalai, geriamasis puodžiukas, kuris atrodė, lyg jame kadaise buvo laikomas graikų aukojamasis vynas, varpelis, kurį koks nors drąsus jūrininkas buvo pavogęs iš kinų šventiko, kardas, kurio geležtėje buvo išraižyta kova tarp graikų ir trojiečių. Ir visur buvo pristatyta drambliakaulio ar marmuro statulų, kai kurios jų buvo tiek senos, kiek senas pats pirmasis menininko kaltas, kai kurios gi buvo naujausių menininkų darbas. Jis jautė, kad visa tai gražu, ir jam buvo linksma, kad jis net pačioje Jeruzalėje, kur menas buvo nemėgiamas, vis tik pripildė savo kambarį tokiomis statulomis, — juk jei jas pamatytų koks nors farisiejus, pakeltų šauksmą prieš stabmeldybę.

—    Iš tikro, — pritarė jis besigėrinčiam lankytojui. — Aš žinojau, kad čia rytuose galima rasti neįvertinamų dalykų, jei tik kas turi tam akį. Ir aš neklydau. Už kelis sidabrinius pinigus aš surinkau visus tuos turtus, ir juos pasiimsiu su savim, grįždamas kitą savaitę į Korintą.

Filandro gražiausias kūrinys

—    Bet juk Jūs menininkas, ne rinkėjas,

—    protestavo draugas. — Palikite kitiems rinkti meno dalykus, o Jūs juos kurkite!

Filandras pastatė akis.

—    Ar Jūs manote, kad mano rankos galėjo būti be darbo?

Ištiestu asloje minkštu kilimu jis nuėjo į kambario kampą, kur pro stogo langą krito šviesa, švelninama plonos šilkinės užuolaidos. Filandras pačiupo šilkinį uždangalą, kurs buvo užskleidęs kampą, ir atsigręžė į savo draugą:

—    Ar Jūs nesistebėsite, — tarė jis su neslepiamu linksmumu, — kai aš Jums pasakysiu, jog šioje nemeniškoje Jeruzalėje aš sukūriau savo gražiausią kūrinį?

Jo svečias pasilenkė kėdėje į priekį, rodydamas įtemptą susijaudinimą.

—    Vis tik aš esu tikras, kad tai padariau, —    skubėjo toliau Filandras. — Čia šiame krašte, kur nėra deivių, aš svajojau apie vieną, ir ji visai atbaigta išėjo iš po mano pirštų. Kiekvieną dieną aš ėjau į prekyvietes ir ten stebėjau rytų krašto moteris, sugaudamas jų nosies ir galvos bruožus, jų blakstienų išlenkimą, keliančios nuo žemės naštą moters nugarkaulio išlenkimą, nešančios vandens indą mergaitės vergės rankų ir pečių švelnų apskritumą. Ir iš to viso aš padariau savo deivę, moters tobulybę, kuri laukia tik gyvybės kvapo, kad net patį Jupiterį išį aukštojo Olimpo pritrauktų. Ar jūs norite pamatyti?

Menininko priesaika

Nelaukdamas neišvengiamo atsakymo, Filandras patraukė užuolaidos virvelę. Jo draugas pašoko ant kojų, ir, lyg užkerėtas, palengva artinosi prie staiga atskleistos statulos.

Mažesnė negu žmogaus ūgio, balta statula žvilgėjo kaip sniegas purpurinio šilko dugne.

—    Prisiekiu Jupiteriu! — sušuko svečias nuleistu balsu. — Kas per dievybė! Man beveik norisi klauptis ir adoruoti.

—    Žmonės ją adoruos, — šypsojosi Filandras, — Mano deivė praskins sau kelią į kurią nors kolonomis puoštą šventyklą, žmonės klups prieš ją su iškilmingomis apeigomis ir vaidilišku garbingumu, pildami vyną, vaikščios religine procesija, garbindami ją kaip moters tobulybę, kaip dievų svajotą moterį, kuri pirmą kartą yra padaryta regima.

—    Kad tik tokios moters galėtų būti! — sušuko svečias.

—    Drauge, atsakė Filandras, padėdamas savo ranką ant draugo peties, — aš esu tiek tikras, jog visame pasaulyje nėra nė per pusę tiek dailios, kad aš net padariau keistą priesaiką. Jei aš kada nors pamatysiu moterį, kurios grožis verstų mane gėdytis mano deivės, — kuri praneštų ją savo blizgėjimu, savo grožiu, aš prisiekiau Olimpu, kad tuo pačiu kūju, kuris ją iškalė, sutrupinsiu savo deivę į smulkius gabalus.

—    Nors ir tokią priesaiką padarei, — atsakė draugas, — vis tiek Jūsų deivė yra nemirtinga.

* * *

Kartą Filandras grįžo į savo dirbtuvę ir sudribo į minkštą kėdę. Nuo to laiko, kai jo statula buvo visai atbaigta, jis turėjo paprotį, grįžęs į dirbtuvę, praskleisti užuolaidą ir atiduoti pagarbą savo deivei. Bet šiuo atveju jis sėdėjo kėdėje prie tolimiausios sienos, kietai sunėręs rankas, ir žiūrėjo prieš save. Taip jis ilgai išbuvo nepajudėjęs. Pagaliau jis atsistojo, perėjo kambarį, nutraukė užuolaidą, kuri dengė stoginį langą, pro kurį šviesa skverbėsi į jo dirbtuvę, ir paskum smarkiai atmetė uždangą nuo savo deivės.

Bjaurumas

Vos paskutiniai temstančios šviesos spinduliai beįsiskverbė pro atvirą stogo langą. Bet ir dabar dar toje prieblandoje jo statula drambliakaulio baltumu blizgėjo prieš purpurinį šilko apmušalą ant sienos.

Jis pačiupo deglą, uždegė jį nuo mažo židinio, kurį jo vergas laikydavo degantį prie durų ir juo nušvietė savo deivę iš arti.

Nejaugi toji statula galėjo būti jo? Jam bežiūrint jo lūpos išsitempė paniekai. Prakeiktas tų rankų ir kojų gašlumas! Ir jis buvo laikęs jas gražiomis! Jis vos garsiai nenusikvatojo, stebėdamas jos veidą. Ir kurgi! Per daug pilnos, išlenktos lūpos turėjo kažkokią nejaukią geidulingumo išraišką. Kažkokiu kūnišku gramozdiškumu jo deivė buvo tarytum įaugusi į pačią žemę. Jis priartino deglą arčiau prie veido, ir jo šviesa nušvietė jos smakro godų juslingumą ir begėdišką veido išraišką.

Deivė miršta

—    Aš prisiekiau, — karčiai ištarė jis, ir įkišo deglą į jo turėklą, kur jis ėmė šnirpšti ir skleisti aplink deivę netikrą šviesą.

Filandras padėjęs ranką ant savo širdies paskutinį kartą su pašaipa nusilenkė savo deivei.

—    Keliauk sau, mano deive, — kalbėjo jis. — Nemandagūs Lėmimai matyti nutarė, kad niekas daugiau prieš tave nesilenktų, nei vaidiliškas garbinimas neskelbtų tavęs nemirtinga, — nes tu praradai teisę gyventi, ir aš pats, kuris tave padariau, tave panaikinsiu. Žinok, mano deive, kad šiandien Jeruzalės gatvėje aš mačiau Mariją, Jėzaus Motiną, besišypsančią savo Sūnui.

SUSANA PAMIŠĖLĖ

Jos kūdikis miršta už Kristų

Visi vadino ją Susana Pamišėle. Nors visi ja baisėjosi ir jos vengė, vis dėlto ne vienas manė, kad ji turėjo pagrindo pamišti. Ji vaikščiojo nuo sodžiaus į sodžių, nuo savo gimtojo Betliejaus į kalnuotą šalį, į Galilieją ir atgal į Jeruzalę, ir visur ji pasakojo savo istoriją kiekvienam, kurs tik jos klausėsi.

—    Oi, — sušukdavo ji jausmingu vienodumu, — jis buvo meiliausias kūdikis, kokį tik motina kada nors pagimdė. Dar prie savo krūtinės jį laikydama aš jutau jo kūdikiškų pirštų šiltą, meilingą lytėjimą. Kai sėdėdavau po figos medžiu, laikydama jį ant savo rankų, net pati karalienė savo soste nebuvo tiek turtinga, nei per pusę tiek laiminga, kaip aš, nors mano vyras buvo miręs, nematęs savo kūdikio.

Kareivių triukšmas

—    Tada, — skubėdavo ji pasakoti su didėjančiu susijaudinimu, — vieną naktį, kai aš stovėjau prie jo lopšelio nedrįsdama paleisti įsikibusių į mano pirštus jo mažučių pirštelių, staiga pasigirdo kardo rankenų smūgiai į mano duris, kareivių keiksmai ir jų laukinio kvatojimo griausmai. Aš pačiupau savo kūdikį iš lopšelio ant rankų. Tuo tarpu Erodo kareiviai įsiveržė pro duris ir apsupo mane. Jų kardai blizgėjo lempos šviesoje. Ir nors aš su pasiutimu kovojau su jais, jie pačiupo mano kūdikį ir įvarė kardą į jo mažutę širdį.

Ir tada jos akys darėsi baisiai kerštingos.

— Ir dėl ko? Ar Erodas neapkentė mano kūdikio? Ne, ne mano. Jis užmušė mano kūdikį, norėdamas turėti tikrumo, kad jis užmuš neseniai gimusį Kristų. O dabar sako, kad Kristus gyvas, kad jis Kristaus neužmušė, kad ir dabar dar kažkur pasaulyje Kristus esąs gyvas. Aš Jo, to Kristaus, nė kiek neliesiu. Bet jei tik aš sutiksiu Jo motiną, aš priversiu Ją kentėti tiek, kiek aš kentėjau. Ir aš iekosiu Jos, kol Ją surasiu.

Vieną dieną, bevaikščiodama Galiliejoje, ji išgirdo apie Kristų ir Jo Motiną. Jis mokęs Jeruzalėje. O Marija ne kartą sekė Jį iš tolo. Girdėjo ir apie aukštutinį kambarį prie vienos Jeruzalės gatvės kur Jis kartais sustodavo, ir Jo Motina ten ateidavo Jo atlankyti.

Ji beveik bėgčiomis iškeliavo. Vargingai keliavusi dienas ir naktis, ji atėjo į nuostabiai tylią, baimės parblokštą Jeruzalę. Buvo baugi naktis. Ant miesto tviskėjo didelio žaibavimo ugnys. Tačiau nei baimė susitikti su piliečiais, nei jų siaubas, kurio pagauti jie slankiojo po miesto šešėlius, nei siaubinga audra nedarė jokio Įspūdžio Susanai Pamišėlei. Tamsiomis, žaibais tviskančiomis gatvėmis ji ėjo tiesiai prie namų aukštajame mieste, kur buvo anas aukštutinis nedidelis kambarys. Čia ji gal ras sustojusią Motiną to, dėl kurio jos sūnus buvo nužudytas.

Pagaliau kerštas

Susana Pamišėlė rado mažą vingiuotą gatvę, rado namus, ir įnirtusią kumštimi ėmė padūkusiai daužytis į duris. Ji vos sulaikė savo laukinį kvatojimą. Dabar ji galės pasitikti Kristaus Motiną ir su visu, iš anksto rūpestingai apgalvotu įnirtimu, pasakys Jai apie savo kerštą už tai, kad ji tiek kentėti turėjo, kada jos nekaltas kūdikis turėjo mirti Marijos Sūnui išgelbėti.

Ji išgirdo einančius laiptais žemyn atsargius žingsnius. Durys baimingai prasivėrė. Žaibo šviesa apšvietė skausmo perimtą jauno vyro veidą.

—    Ko jūs ieškote, — paklausė jis pašnibždomis.

—    Marijos, Jėzaus Motinos, — atsakė ji, valdydama savo balsą, kiek tik pajėgė.

Jaunasis vyras atidarė duris, įleido ją, vėl užrėmė duris sunkia geležine štanga, ir nuėjo laiptais aukštyn, sekamas Susanos.

Aukštutiniame kambaryje degė silpna šviesa, — nors šviesos beveik nereikėjo, nes akinantys žaibai, kurie po kits kito tviskėjo, užtenkamai nušvietė viską. Prie grubloto stalo sėdėjo moteriškė. Jos galva buvo nusvirusi, Jos rankos sudėtos ant kelių, Jos veidas išbalęs.

—    Ar tai Marija? — Susana Pamišėlė paklausė jaunąjį vyrą.

—    Taip, — atsakė jis.

Kryžiai

Susana, sukinėdamasi aplinkui, lyg rengdamasis pulti savo auką laukinis žvėris, prisiartino prie stalo ir atsistojo prie Marijos. Marija truputį pakėlė galvą ir atmetė šydą. Tačiau moteriškė buvo per daug ištroškusi keršto, kad dar galėtų pastebėti, koks gilus skausmas vagojo Marijos veidą. Ilgus metus susirinkęs įnirtimas dabar tvanu pylėsi jos skaudžiais žodžiais. Marija sėdėjo, žiūrėdama į ją, ir kantriai klausėsi, kęsdama skausmą, o tuo tarpu pylėsi ant Jos Susanos priekaištai, žeidimai, keiksmai. Kartą jaunasis vyras buvo besiartinąs prie jos protestuoti. Bet Marija, kilstelėjusi ranką, sulaikė jį.

— Ir taip, — rėkė Susana, pagauta didžiausio įsikarščiavimo, — mano kūdikis, mano sūnus, mano nekaltasis numirė, buvo nužudytas — ar girdite? — Jūsų Sūnui išgelbėti. Mano sūnus už Jūsų Sūnų!

Marija ramiai kėlėsi nuo stalo ir padėjo ranką ant Susanos drebančių, suvargusių pečių. Ji švelniai nusivedė ją prie lango, ir ji, jausdama Marijos ramią įtaką, pasidavė nesipriešindama. Baisus žaibavimas skaldė dangų, nušviesdamas apylinkes. Marija pakėlė savo ranką ir parodė tolimą kauburį.

Ten ant kauburio stovėjo trys kryžiai, vienas aukštas ir tiesus, kiti du nulinkę ir pasvirę. Marijos ranka paspaudė Susanos petį, ir Jos balsas aiškiai, be verkšlenimo prakalbėjo:

— Dabar, Susana, tau apsčiai atlyginta. Nes, žiūrėk, mano Kūdikis, mano Sūnus, mano Nekalčiausis šiandien buvo užmuštas už tave ir tavo sūnų.

Pamišimas dingo iš Susanos akių. Ji puolė ant kelių ir spaudė prie savo lūpų Marijos drabužio kraštą.

TUŠTI NAMAI

Kada nors mano sūnus pareis namo

Namas buvo tiek vienišas ir tuščias, kad beveik buvo baugu. Senutė motina vaikščiojo po tą nedidelį namą, liesdama kiekvieną brangų, mielą daiktą, lyg juos glostydama. Jos sūnus kadaise sėdėjo prie stalo, kaip tik štai toje vietoje, kur vakaro šviesa, jam valgant, krito jam ant pečių. Jis kabindavo savo apsiaustą ten ant anos medinės gembės prie durų. Grįžęs iš darbo, jis sėsdavo į šią kėdę, avė šalin sandalus ir gėrėjosi maloniais kvapais, kurie sklido nuo židinio, kur ji lenkėsi prie puodų, garuojančių jo mėgiamais valgiais.

O dabar jo nebėra. Jis iškeliavo. Plataus vandenyno mylios skyrė juos, klastingos mylios, kuriose tykoja tūkstančiai nežinomų pavojų. Ir kam jam reikėjo pajusti jūros traukimą ir palikti ją? Jei jau norėjo plaukioti, juk čia pat krašte ežeras, ne baisusis, audringasis vandenynas, kuris sudaužo net tvirčiausius romėnų laivus kaip kokius šipulius. Sena fenikiečių daina pasakojo jam, kad yra kitų geresnių kraštų, kur galima laimingiau gyventi, pasakojo apie Viduržemio jūros vandenis, kur švilpaudami viešpatauja vėjai ir dūkstančios bangos. Ir jis išvyko.

Nusiminimo pasakojimas

Liūdinti motina susmuko į kėdę. Ji tyli tyliame savo name. Gal praeis daug metų, kol ji vėl galės girdėti, kaip jis, linksmai švilpaudamas, eina dulkėta gatve, arba pajusti jo tvirtas rankas, kuriomis ją apglėbs.

— Gerasis Dieve! Kodėl motinos turi auginti vaikus ir paskum matyti, kaip jie pasitraukia, palikdami motinos širdį ir motinos namą tokį tuščią?

Motina atsistojo ir priėjo prie atvirų durų. Ten netoliese, štai už anos gatvelės, yra mažas Marijos namelis. Ji Motina Jėzaus, kurį kai kas laikė Kristumi. Senoji motina stebėjo, kaip silpnoje namelio šviesoje, kuri vos matyti pro gaubusią miestelį tamsią rytų krašto naktį, šmėžtelėjo žmogaus šešėlis. Paskum šviesa ėmė mirkčioti, ir ji matė, kaip Marija pasilenkė pataisyti šviesą.

Vedama nenugalimo troškimo kam nors išsikalbėti, senoji motina užmetė sau ant galvos skarą ir, palikusi pusiau praviras duris, nuėjo prie Marijos namelių, pasibeldė ir įėjo į vidų. Marija meiliai ją pasveikino, palenkdama galvą.

Ji nesulaikomai pasakojo istoriją apie savo vienatvę, kaip dabar ji valgo viena ir nebemato šalia savęs prie stalo savo judriojo sūnaus. Pasakojo apie švariai padengtą, su šiltu apklotu lovą, kur jis ilsėjosi, — dabar ji tuščia, lyg numirėlio neštuvai. Pasakojo apie namą, kur skambėdavo jo toks vyriškas juokas ir nuoširdus linksmumas, — o dabar ten viešpatauja nedrumsčiama, beveik bauginanti tyluma. Pasakojo apie trobelę, kuri atrodė tokia maža, kol jis buvo namie, o dabar, jam išėjus, tokia didelė ir baugi. Pasakojo apie nejaukias vakaro valandas, kada ji laukia, bene išgirs jo grįžtančius žingsnius, nors žino, kad jų neišgirs.

Vieta prie stalo

Marija jai švelniai šypsojo, suprasdama jos vienatvės gelmes.

Baigusi savo pasakojimą, motina pro ašaras pažvelgė į Mariją. Marija atsistojo, pakėlė nuo stalo žibančią lempą ir, paėmusi motiną už rankos, ėmė ją ramiai vedžioti po mažą Nazareto namelį.

Valandėlei Ji sustojo prie valgomojo stalo. Čia, nors Ji dabar gyveno viena, nes Jonas buvo išvykęs į apaštališką darbą, buvo padengtos dvi vietos, — vienoje buvo ilgai vartota metalinė lėkštė, storas geriamasis puodžiukas, tvirtas, vyriškas peilis ir šaukštas, — tai vieta, kur Jėzus sėdėdavo, — o dabar Jis paliko Ją, išvykdamas savo Tėvo dešinėn.

Su pagarba Ji atskleidė sienos įdubos užuolaidą, kur buvo lovelė, padengta balta švaria drobe, su šiltu, namų darbo apklotu, tiek rūpestingai apkamšyta. Marijos ranka, glostydama, palietė pagalvį, kur ilsėjosi Jo galva, ir niekados daugiau čia nebeilsėsis.

Ten kampelyje, netoli durų, kabojo apsiaustas, dabar jau senas ir ilgais metais nublukęs, bet taip rūpestingai nudulkintas, lyg Jam tuojau reiktų imti ir dėvėti, kaip Jis tai darė tomis atmintinomis dienomis, kada Jis paliko Ją, išvykdamas į apaštališkąjį darbą. Asloje po juo buvo padėti sandalai, kuriais kadaise avėjo Jo nenuilstamos, paslankios kojos.

Kai Jis juos paliko

Vedama už rankos, motina nuėjo prie užpakalinių durų, pro jas per siaurą kiemą į mažą dirbtuvę, kuri pirma buvo Juozapo, kol tapo Jėzaus. Nei skiedrų, nei medžių atmatų, nei darbo įrankių niekur nesimėtė ant žemės. Ant stalų buvo sukrauti Jo įrankiai, taip gerai nušveisti, tarytum tik šį popietį būtų buvę vartoti, — leistuvas, kūjis ir plūkiąs, grąžtas ir ablius, — viskas parengta rankoms, kurios kadaise tiek darbščiai juos vartojo, ir dabar niekados daugiau jų nebelies.

Paskum, sugrįžus į gyvenamąjį namą, Marija vėl prisiartino prie lango, iš naujo pataisė savo mirkčiojančią lempą, lyg tai darytų, Jam grįžtant, parodyti Jo kojoms kelią iš tamsumos į namelius, kur tiek šviesos, šilumos ir meilės.

Pagaliau tylumoje to tuščio namelio, kurį kadaise pripildė Jo meilaus balso skambesys, abi motinos pažvelgė į viena antrą, ir viena antrą suprato.

Pirmoji prakalbėjo jūrininko motina.

— Aš buvau nemandagi ir savimyla, — tarė ji. — Pagaliau kurią nors dieną mano sūnus pareis namo.

MIRTIES DŽIAUGSMAS

Pirklys Joelis ieško mirties prasmės

—    Kai žmogus yra toks turtingas kaip Jūs, jis gali tenkinti tokius savo užgaidus, —    kalbėjo vienas vyrų, sukviestų į keistą susirinkimą ištaigingoje Joelio salėje.

—    O gal kaip tik dėl to, kad esu turtingas, aš nelaikau savo sumanymo užgaidu. Mano sumanymas aiškus ir taurus: aš sumaniau sukviesti išmintinguosius vyrus, kurie man pasakytų, kokia yra mirties prasmė.

Pirklys Joelis apžvelgė susirinkusius vyrus, kurie viliojami jo žadėto atlyginimo, jei išspręs jo klausimą, buvo atėję duoti jam tuo dalyku patarimą ir atsakymą.

—    Jūs gerai atlikote savo dalyką, — tarė jis su pripažinimu lenkdamasis savo raštvedžiui. Tas ištikimasis tarnas, atsimindamas, kiek jis turėjo vargo, kol surinko pas savo turtingąjį valdovą išmintingiausius pasaulio vyrus, išgirdęs pripažinimą, lengvai atsiduso.

Kaip aš galiu nebeturėti baimės?

—    Man buvo sakyta, — tęsė toliau Joelis,

—    kad jūs esate didžiausi pasaulyje mokslo atstovai. Aš žinau, kad jums buvo daug vargo atvykti iš tolimų kraštų kalbėti su manim apie mirtį. Bet ir aš pasirūpinsiu, kad jūs to nesigailėtumėt, jei mano klausimas bus sėkmingai išspręstas.

Juodas vergas atnešė ir padėjo ant stalo du reikšmingai sunkius, pilnus aukso maišiukus. — Jūs matote, — tęsė toliau Joelis,

— aš turiu visa, ko tik žmogus gali pageidauti. Bet aš bijau mirti, bijau šiurpulingu bailumu. Aš prašau jus, kad iš savo didžios išminties man pasakytumėt, ar mirtis turi kurią nors prasmę, kurią aš supratęs nebeturėčiau jausti jos baimės. Pasakykit man, kas yra mirtis?

Garbingieji vyrai neramiai sujudėjo.

Pagaliau judrus mažas romėnas pasilenkė į priekį ir Joelis atsikreipė į jį laukdamas.

—    Mums romėnams, — pradėjo jis, — mirtis yra baisus šešėlis, su kuriuo palyginta pasaulio spalva ir blizgėjimas atrodo daug gražesnis. Mirtis yra vaiduoklis, kuris mus stumia į gyvųjų, mus mylinčiųjų asmenų nukvepintą glėbį. Mirtis yra vagis, kuris iš kiekvieno mūsų atima visus daiktus, ir, kadangi jis galingesnis už kiekvieną gyvą žmogų, tai jis verčia mus globoti gyvenimą, mylėti gyvenimą, džiaugtis gyvenimu, kiek galima geriausiai.

Joelis nusilenkė, tardamas: — Aš nemėgstu šešėlių. Nemyliu taip pat nė vaiduoklių, nei pats savo noru nebendrauju su vagimis.

—    Mirtis, — įsidrąsinęs prakalbėjo keistai giedančiu balsu indas, — yra lipimas laiptais aukštyn, nuo vienos lipinės į kitą, jei žmogus yra geras. Jeigu gi jis yra niekšiškas, tai lipimas žemyn. Pagaliau po ilgų šimtmečių, kuriais žmogus lipa aukštyn ar grimsta žemyn, jis nužengia nuo laiptų į didįjį šaltinį, tai yra, į visa - dvasią, ir tada jis būna absorbuotas taip kad jis liaujasi buvęs pačiu savimi ir pasidaro dievybės dalimi.

—    Dėkoju, — tarė Joelis. — Aš nemanau, kad mane patenkintų lipimas aukštyn, ar smukimas žemyn. Taip pat nemanau, kad grįžimas į visa - dvasią bent kiek atlygintų už tai, kad aš turiu prarasti pats save, kurį tiek myliu.

Kas yra mirtis Mozės sekėjui

—    Mirtis, — kalbėjo graikas, — senovės žmonių buvo vaizduojama lyg upė tekanti į Elisiejaus laukus.

—    O ar sielos yra patenkintos Elisiejaus laukuose? — paklausė Joelis.

—    Aš norėčiau verčiau būti kurio nors vargingo ūkininko vergu, — taip kalbėjo Achillo vaiduoklis, vaikščiodamas po Elisiejaus laukus, — negu viso mirusiųjų krašto valdovu, — atsakė graikas.

Joelis, trūkčiodamas pečiais, nusigręžė nuo graiko ir įsmeigė savo akis į didįjį farisiejų, kuris, niekindamas kitus, stovėjo nuošaliai vienas, kad nesijaustų suteptas pagonių artumu.

—    O ką reiškia mirtis Mozės sekėjui, — paklausė Joelis.

—    Jūsų atveju, -— išdidžiai prabilo farisiejus, — ką gi Jums, Mozės išpažinėjui, gali reikšti mirtis? Jums tai bus valanda, kada Jūs pasitiksite kerštingąjį Jehvę, kuris trenks Jus savo rūstingos rankos baisiu smūgiu.

Joelis pakėlė ranką, mostu duodamas ženklą, kad susirinkimas baigtas.

—    Jūs buvote geri, atsakydami į mano klausimą, — tarė jis mokslo atstovams. Ir čia oriu rankos mostu jis davė ženklą vergui.

— Bet aš bijau, kad jūs veltui keliavote, jei tiek tegalėjote pasakyti. Mano iždininkas kratysis jums atlyginti.

Tai pasakęs, jis pasitraukė iš salės.

Paskui jį, kaukšėdamas sandalais, nuėjo ir jo raštvedys.

—    Ponas, — tarė jis, — turėjo atvykti dar vienas, būtent, Jonas, mokinys Jėzaus, kurį žydai prikalė prie kryžiaus, bet nežinia dėl kurių sutrukdymų jis neatvyko.

—    Tada, — atsakė jis, — nuvesk mane pas jį.

Mažas apytamsis kambarys

Aplink mažą namelį, kur gyveno Jonas, viešpatavo kažkoks tylaus iškilmingumo įspūdis, ir raštvedys, kuris keliais žingsniais ėjo pirma savo valdovo, svyravo pasibelsti. Po valandėlės duris atidarė pats Jonas, kuris klausiamai pažvelgė į lankytojus.

—    Jūs neatvykote paskirtu laiku, — pasiaiškino raštvedys, — pasakyti mano Ponui, Pirkliui Joeliui, ką reiškia mirtis Kristaus sekėjui.

—    Aš buvau per arti prie mirties, — atsakė Jonas, — ir man nerūpėjo kalbėti apie jos prasmę. Jis plačiai atvėrė duris. — Įeikite, — pakvietė juos. — Aš jums parodysiu, ką mirtis reiškia tokiam, kuris mylėjo Kristų.

Jie įėjo paskui jį į nedidelį apytamsį kambarį ir sustojo nustebę. Greitas kvėpavimas, rodėsi, užkimš Joeliui gerklę, kai jis smalsiai pasilenkė į priekį.

Ant baltai patiestos lentos gulėjo ramus kūnas moteriškės, kuri matyt buvo peržengusi vidutinį amžių. Nors Jos galvą jau puošė baltų plaukų sidabriniai siūleliai, Jos smakras buvo be raukšlių, nepaliestas laiko pirštų. Jos baltos sunertos rankos laikė leliją. Prie Jos galvos ir kojų buvo baltų rožių krūvos. Jos veidas turėjo tokią išraišką, kokios Joelis nebuvo matęs jokiame gyvame ar mirusiame veide. Atrodė, lyg Ji būtų žiūrėjusi į be galo džiuginantį dalyką, ir numirusi iš gryno laimingumo.

—    Kas Ji tokia, — paklausė jis, vos atgaudamas kvapą.

—    Tai Kristaus Motina.

—    O ką reiškė Jai mirtis?

—    Tą patį, ką reiškia kiekvienam, kuris tik myli Kristų, — pabaigą laukimo, kada nueinama į mylinčiojo Tėvo apkabinimą.

Visą tą naktį Joelis vaikščiojo po savo kambario aslą. Jis niekaip nestengė pamiršti to pilnos laimės sustingusio šypsnio, tos nevystančios džiaugsmo išraiškos, kurios neturi jokie žemės džiaugsmai, ir kuri atėjo pas Ją, atėjus mirčiai. Jei taip, tada mirtis yra gražus dalykas, mielas dalykas, išskyrus nebent tuos atvejus, kada —

Jis sustojo prieš poliruoto plieno veidrodį ir žiūrėjo į savo įprastus, mielus veido bruožus, lankstė savo rankų raumenis, šen ir ten kilnojo savo stiprias, paslankias kojas. Joelis jautė tą savaimą prisirišimą, kuris sieja žmogų prie jo kūno.

Prieš patekant saulei, jis sumetė, kad tos moteriškės meilusis kūnas bus padėtas į kapą. Ir nors Jos dvasia, kuri papuošė Jos mirusį veidą tokiu grožiu, visados gyvens, bet Jos kūnas vis tiek turės subyrėti į pamirštamas dulkes. Mirtis vis dėlto yra baisi, jei ji Jai tokius dalykus atima.

Jam įsakius, vergas nuėjo sekti mirusios Marijos laidojimo procesiją, kad žinotų vietą, kur Ji palaidota. Palaukęs kiek laiko, vieną ankstyvą rytą, pirma negu saulės spindulys palietė Šventyklos bokštus, atėjo pas jį tas pats vergas nuvesti jį prie naujo kapo, kur Jos kūnas palaidotas. Jis jautė norą pažvelgti į tą kapą, liūdnai įsitikinęs, kad Jos kūnas trūnėja, ir Jos grožis, veikiamas galingosios mirties jėgos, virsta į dulkes.

Atsikėlimas

Lydimas vergo, jis perėjo tuo metu dar miegantį miestą ir nuėjo prie kapų už miesto sienų. Nubarstytas rožėmis takelis rodė kelią, kuriuo buvo ėjusi laidotuvių procesija, ir jausdamas šiurpą kaip visados, kada tik jis buvo arti mirusiųjų pasaulio, jis ėjo prie naujo kapo, žengdamas savo vergo pėdomis. Bet staiga vergas sustojo, išgąsčio pagautas suriko, ir atsisukąs galvotrūkčiais pabėgo atgal tuo pačiu keliu, kuriuo jie buvo atėję.

Joelis svyravo. Vis tik jis nuėjo į priekį ir sustojo ne prie užtaisyto kapo, kaip jis tikėjosi, bet prie atviro. Kapas gi buvo pilnas lelijų, kurios skleidė aplinkui kvapą, kokio jokios lelijos žemėje neturi.

Nerimdamas nustebimu, Joelis pažvelgė į kapą. Ten buvo lyg gėlių darželis. Bet kūno nematė. Staiga jis išgirdo greitai bėgančio žmogaus žingsnius. Atsisukęs, jis pamatė čia pat šalia savęs sustojusį Joną.

— Mirtis, — tarė šis, — yra atsikėlimo įžanga.

Joelis atsiklaupė rasotoje žolėje, sakydamas: — Aš esu patenkintas. Išmokyk mane pažinti ir mylėti Kristų.

A. M. D. G.


„žvaigždės“ Administracijoje, Jėzuitų namai, Kaunas,
galima gauti Tėvų Jėzuitų leidinių.
Čia paduodame kai kurių leidinių sąrašą:

Tinka kat. pasaulėžiurai pagilinti:

Dievo buvimas, 3 Lt.

Evangelijų kilmė ir jų tikėtinumas, 3 Lt.

Kristus, Jo mesianizmas ir dievybė, 5 Lt.

Romos Popiežius, 2 Lt.

Tarp dviejų pasaulių, 1,50 Lt.

Išpažintis, 80 ct.

Gyvybės šaltinis, 50 et.

Modernieji laikai ir kat. doktrinos klausimai, 30 ct.

Tinka krikšč. gyvenimui pagilinti:

Mintys ir patarimai, I dalis, 1 Lt. Mintys ir patarimai, II dalis, 1,50 Lt. Mintys ir patarimai, III dalis, 1,50 Lt. Mintys ir patarimai, IV dalis, 1 Lt.

Kristus Alyvų darže, 50 ct.

Kristus ir Kajipas, 60 ct.

Kristus ir Pilotas, 70 ct.

Temperamentų rūšys, 70 ct.

Dorybių perlas, 50 ct.

Mokėk gyventi, 3,50 Lt.

Susivaldymas, 1 Lt.

Atmerk akis, 2 Lt.

Moterystė, 30 ct.

Kristus ir jaunimas, 3,20 Lt.

Jėzaus Širdis ir šeimyna, 30 ct.

Eucharistinis pašnekesys, I dalis. 50 ct.

Eucharistinis pašnekesys, II dalis, 50 ct.

Eucharistinis pašnekesys, III dalis (tebėra spaudoj).

Šv. Juozapas, 1 Lt.

Religinio atgimimo sąjunga, 1 Lt.

Meilės sutartis, 10 ct.

Tu ir ji, 2 Lt.

Pamokymai jaunavedžiams, 1 Lt.

Ką dangus kalba, 25 ct.

Šviesa iš darbininkų, 30 ct.

Laiškai karžygiams, I dalis, 1 Lt.

Laiškai karžygiams, II dalis, 1 Lt.

Laiškai karžygiams, III dalis, 1 Lt.

Šių laikų apaštalams, 1 Lt.

Religinio atgimimo keliais, 50 ct.

Pašaukimas, 40 ct.

Kristaus takais, 50 ct.

Ar man nestoti j vienuolyną? 50 ct.

Ar tik nebūti man kunigu? 30 ct.

Aukštyn (šv. Aloyzo sekmadieniai), 30 ct.

Jėzuitai, 30 ct.

12 šventųjų valandų, 70 ct.

Šv. Ignaco Litanija, 5 ct.

Jubiliejinis Jėzuitų almanachas - kalendorius, 2 Lt.

Kaip save auklėti ir tobulinti (tebėra spaudoje).

Naujos religinės giesmės (su gaidomis 2 bals.), 3 Lt

Už tėvų žemę — giesmė (atvirukas su gaid.), 5 ct.

Šventųjų gyvenimai:

Po kryžiaus vėliava, Jėzuitų švent. gyvenimai, 5 Lt.

Jėzaus Širdies apaštale, 2 Lt.

Šv. Stanislovas Kostka, 1 Lt.

Žygis į amžinybę, pal. Klaudijus Kolombieras, 2 Lt.

Šv. Elzbieta Turingietė, 30 ct.

T. Andrius Rudamina, 50 ct.

Pasiaukojimas iki mirties, 60 ct.

Apysakos:

Farmerių vaikai, 80 ct.

Indėnų farapų lizde, 80 ct.

Nelauktas kerštas, 80 ct.

Palmių pavėsy, 1 Lt.

Sugriautas lizdas, 20 ct.

Tigro iltys, I dalis, 80 ct.

Tigro iltys, II dalis, 60 ct.

Tajo kalno didvyris, 80 ct.

Boksininkų sukilime, 1,40 Lt.

Medžioklė po salas, 90 ct.

Taip pat galima užsisakyti labai gražiai iliustruotą religinį laikraštį „ŽVAIGŽDĘ“, metams 3 litai, ir „MISIJAS“, metams 4 litai.

Design by Joomla