Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.
Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

KUNIGAS
ANTANAS
ALEKSANDRAVIČIUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

LKMA knygų fotografinės kopijos

Viršelis

SUGRIAUTAS LIZDAS 

Apysaka iš didžiojo karo.

Parašė B. A.

KAUNAS                        1928.

ornamentai

Sugriautas lizdas.

Pamiškėje stovi viena maža trobelė. Bet ne visiškai stovi: vienas jos aprūkęs galas pagriuvęs, o antras dar tebesilaiko stačias, tarytum žiūri į kurią pusę nuvirsti, lyg žydo bevirstanti kumelaitė, kuri prisėdo ant pastarųjų kojų, bet pirmosios dvi kojos dar nesuspėjo paslysti. Seniau, matyti, buvo toj nepavirtusioj trobelės dalyje du langu, vienas iš galo, antras iš šono, bet anas iš galo dabar užkrautas eglių ir pušų šakomis, matyti be stiklų. Antras iš dalies uždengtas lentgaliais langas turi stiklo šukes, pro kurias ne kartą vakarais spykso iš vidaus šviesa, tarytum vilko akis. Viršuj trobelės stogo nesimato; jo vietą užima aprūkusių eglėšakių krūva. Aplinkui kelios aplūžusios pušys stovi trobelės sargyboje; vėjas linguoja jų likusias šakas ir apsvilusius stagarus. Toliau miškas, kur vietomis aplaužytos ir apdegusios eglės. Tenai miške tikra vėjo viešpatystė; jis įsibėgėjęs ir sušvilpęs sudaužia į kudlotas eglių šakas, dulkina sniegą ir sijoja jį į pusnis.

Keleivis beieškodamas nakvynės, neskubiai tesiartintų prie tos trobelės, nes nelabai teatskirtų ją nuo paprasto laužo. O vis dėlto trobelėje prisiglaudė žmonės: moteriškė, vadinama Agnietė ir trys jos vaikai.

Viduj rūksta ugnis sugriuvusio pečiaus vietoje pripildo trobelę dūmais, kol kilęs vėjas neišgainios jų pro sukrautas ant viršaus trobelės eglėšakes. Netoli ugnies paskleistas šieno sluoksnis, matyti, gulykla. Vaikai, apsėdę ugnį, kursto ją, šildosi. Moteriškė sėdi ant kaladės netoli ugnies ir siuva prie jos neaiškios šviesos. Ji tarytum nerami, tarytum kažko laukia: greitu žvilgsniu pažvelgs tai į susprogusį lango stiklą, pro kurį švilpia vėjas, tai į ugnį, tai į vaikus.

—    Kazy, kiek laiko mes čia išbuvome, — paklausė motina.

—    Beveik nuo to laiko, kai vokiečiai atėjo, — atsakė Kazys, vyresnysis vaikas.

Vaikai pradėjo šnekučiotis apie aną dieną, kai atėjo vokietis, kaip jie turėjo bėgti, palikę savo namelius, kaip jie linksmai praleido paskutinį pavasarį prieš ateisiant vokiečiui. Motina susimątė.

Iš tikro laimingi buvo prieš karą laikai, kurie nebegrįš. Ten, antai, netoli vieškelio ant kalvos stovėjo jų gražūs nameliai, apaugę medžiais, tikras gojelis—lig masindavo pakeliui užeiti tenai pasisvečiuoti. Ten už kalvos, anapus namelių, tęsėsi platūs dirvos laukai, kurie atnešdavo visokių vaisių. Jų tėvelis mėgdavo tenai linksmai darbuotis, arti, sėti. Parėjęs namon valgyti močiutės patiektų pietų, šnekučiuodavo linksmai ir malonai su savo vaikais, pasakodamas jiems visokius atsitikimus, duodamas pamokymų, skaitydamas ką iš knygų. Ir kaip visi vaikai kartu su močiute jį mylėjo! Neleis jam nei susimąstyti, nei nuilsti, nuvargti: tuoj visi keturi vaikai apspitę jį, kaip bitės linksmai ūždami, užduos jam visokių klausimų, skambės jų tęvi balsai, kaip skambalėliai, glausis prie jo vienas už kito, — kaipgi jis neužmirštų nuovargio, kaipgi nepralinksmėtų. Labiausia tas mažasis išdykėlis, Jonelis, užsikabins jam ant kaklo, pradės glostyti ūsus ir antakius, snibždės į ausį, kad jis tėčio nebepaleis, kad eis kartu su juo arti dirvą, joti ant bėrio, kad važiuos su juo į jomarką, nupirks sau armoniką, o tėčiui dar vieną bėrį.

O, kaip maloniai jie praleido tą pavasarį prieš karą! Kai tik likdavo laiko, tuoj, parbėgę namo iš netolimos mokyklos, eidavo į sodną padėti tėčiui kaupti obelis, kriaušes, slyvas, rausti darželyje ežes gėlėms. Net paukščiai mėgdavo jų sodnelį ir berdavo savo giesmes į leidžiančias pumpurus ar į besidengiančias jaunais lapais šakas, čiurlendami, čiulbėdami. O tas šelmis špokas, kurs pasirinko sau gyvenimą viename aukštos liepos įkilę, kaip tyčiomis, vaikams žaidžiant ar besidarbuojant, atsisės ant artimesnės šakos ir švilpaus, ir klyks, ir šauks, ir juoksis visokiais balsais bei tonais, juk net pavydas Jonelį imdavo.

O paskum apsidengs žaluma ir pražys sodnelis, kuris uždengs namelius nuo vieškelio, o besivijančios gėlės apvainikuos langus žaliais lapais, pražys gėlės darželyje, siųsdamos gardų kvapą toli į visas šalis ligi pat vieškelio, aplinkui gi rugių ir vasarojaus laukai banguos, pučiant švelniam vėjeliui, mažutėmis vilnimis lyg ant jūros paviršiaus: gražu ir malonu buvo gyventi.

Bet netrukus dingo tie ramūs gyvenimo džiaugsmai. Skaistus dangus apsiniaukė juodais, sunkiais it švinas, debesimis: bus audra, kuri žers švinu ir ugnimi.

Nuo Prūsų šalies,

Kaip sparnai debesies,

Padangėmis raitosi dūmai;

Pakilo ugnis,

Ir nušvito naktis:

Liepsnoja ir girios ir rūmai.

Vokietis jau nebetoli nuo anų namelių, kurie taip malonūs buvo vaikams.

— Ar atmeni, Joneli, — pasakojo Kazys — kiek daug kareivių ėjo vieškeliu tai į vieną pusę, tai į kitą, kaip ore mediniai paukščiai lakiojo, kaip vežimai be arklių važinėjo, kaip paskum ėmė baisiai šaudyti.

—    Kurgi tu neatminsi, — atsakė Jonelis; — aš labai tada išsigandau. Tėtis liepė mums visiems bėgti kartu su mama. Aš nė kepurės naujosios nepasiėmiau. Pradėjo žemė drebėti: aš bijojau, kad mes neįgriūtume į požemį; namų langai pradėjo žvangėti. O ten toli, vokiečių pusėj, pasirodydavo dūmai ir tuoj trenksmas. Ir mes išbėgom. Dar mama paėmė Staselį ant rankų, nes jis nemokėjo greitai bėgti.

—    Dar tėtis liepė melstis,—pridūrė Onytė.

—    Taip,—pagauna Jonelis,—tėtis liepė visiems klauptis kieme prie koplytėlės ir melstis, kad švenčiausioji Panelė mus išsaugotų. Aš didžiai, didžiai meldžiaus. Man taip buvo gaila palikti tėtį vieną; būčiau visai nebėgęs, jei tėtis nebūtų liepęs skubėti. Tik tas trenksmas mane gąsdino.

Motina, beklausydama vaikų, skubiai nušluostė beriedančias per skruostus ašaras. Ji, vyro prašoma, išbėgo su vaikais, paliko namelius ir vyrą vieną. Bėgdama žvalgėsi atgal: jos vyras, jos Juozas, stovi vienas, kaip stulpas, tenai ant kalvos ir žiūri į juos, kaip jie tolinasi. Įeidama į mišką dar paskutinį kartą pažvelgė atgal. Juozas iškėlęs ranką, išreiškė jiems paskutinį sudie. Niekados jo daugiau nebematė. Ji bėgo su vaikais tolyn, pati nežinodama, kur rasti prieglaudą savo kūdikiams. Kiti pabėgėliai dalijosi su ja menku maistu, kurį suspėjo pasiimti su savimi.

Bet netrukus nebuvo nė kur bebėgti, nes vokietis užėjo jiems už akių.

—    O ar atmeni tą naktį,—tęsė toliau Jonelis po kurio susimąstymo,—kada mes bebėgdami nakvojome vienoj daržinėj. Pradėjo šaudyti tarytum čia pat, o mes visi pradėjom kalbėti litaniją.

—    Taip, taip,—patvirtino Kazys,—tada išaušus įėjo į daržinę vokietis ir pasakė, kad būtume ramūs, kad nešnipinėtume, nes mus žadėjo dėl to sušaudyti. Dar pridūrė, kad rusai buvo nuvyti tolyn; dabar, sako, reikia klausyti vokiečių valdžios.

—    Aš vis bijojau išeiti iš daržinės, — pasakojo savo įspūdžius Jonelis, — ir žiūrėjau pro plyšį kuomet vokiečiai nueis.

—    Bet juk vis tiek, — atsakė Kazys, —ir nuėjus vokiečiams dar gana ilgai pasilikom daržinėje, kol mums nepritrūko maisto.

—    Juk neilgai, — nedrąsiai priešinosi Onytė drebančiu balsu, vos įstengdama sulaikyti ašaras, — juk netrukus išėjom namo tėčio ieškoti.

Čia buvo paliesta visu skaudžiausia žaizda. Prisiminus apie namelius ir tėtį kalba nutrūko, galvos nusviro ir kiekvieno mintis pagrimzdo į savo paslėptus, liūdnus atsiminimus. Bet viena visų svarbiausia mintis buvo visiems bendra: kiekvieno mintis savaime skrido prie tos valandos, kai po savo vargingo bėgimo pasirįžo grįžti namo ir surasti tėvą, nes sugrįžimo valanda išspausta kiekvienam širdies gilumoje niekuomet negyjančia žaizda, kuri užgauta vėl iš naujo atsidaro ir iš naujo kankina ir slegia skausmu jauną krūtinę.

Bet labiausia jaučia tą žaizdą pati motina, kuri kenčia už save ir už savo mylimus kūdikius Koks jų sugrįžimas į namus! Išeina iš miško, žiūri, nebesimato namelių ant kalvos, tarytum svetima vieta.

— Mama, kur mūsų nameliai, — klausė nustebęs Jonelis. Negaudamas atsakymo suprato, kad kažkas baisaus atsitiko, kad ant jų užgriuvo kažkokia nelaimė, kurios visų pasekmių aiškiai negalėjo dar suprasti.

Dėl to suprato motina. Žiūri aplinkui neramiu žvilgsniu į taip žinomus jai laukus. Išnyko užsėti javai, sutrypti, sudeginti. Išvagota dirva šovinių, išrausta. Nebestovi namelių sargyboje aukštos liepos ir uosiai: jie žuvo begindami savo kūnu namelius ir jų apsvilusios liekanos voliojasi, guli ant plikos žemės. Iš namelių krūva griuvėsių beliko. Nešioja vėjas pelenus, plaka lietus likusius degesius. Stovi motina su savo kūdikiais ir žiūri į sudarytą savo gerovę: kiekviena vietelė taip jai žinoma, taip brangi, taip mylima, nes tai jos mylimoji tėviškė. Čia gyveno jos senas tėvas ir motina, jie čia triūsė; tie takai jų čia išminti, iš čia jie nuėjo į amžiną atsilsį: tenai apkerpėjęs kryžius ant kapų pasakoja apie juos. Čia ji pati augo linksma, kaip paukštytė, po senų, mylimų tėvelių mylinčia priežiūra; čia ji susipažino su savo Juozu, ištekėjo už jo ir gyveno su juo, dalijosi vargu ir džiaugsmu; čia jos kūdikiai buvo auginami; čia tiek džiaugsmų atjautė, tiek vargų pakėlė. Žiūri dabar į tas liekanas, kaip paukštytė į savo lizdą, sugriautą beširdžio vaikezo ranka, ir kilnojasi krūtinė nuo skausmo, ir spaudžia drebančią ranką prie suskaudusios širdies: kažkas slegia, neduoda alsuoti, atsikvėpti oru...

Atsipeikėjusi Agnietė eina pažiūrėti bent liekanų, kurių ugnis nebeįveikė. Vaikai sėdi ant griuvėsių, glaudžiasi vienas prie kito verkdami. Galop ir jie išsisklaidė po griuvėsius, bene ras kokį pažįstamą daiktą, kurio ugnis nesuspėjo sunaikinti.

— Mama, mama, — šaukia Jonelis — antai sugriuvusi mūsų koplytėlė, kuri stovėjo kieme.

Nubėgo Onytė pažiūrėti koplytėlės. — Mama, mama, — vadina ji motiną, — šitai švenčiausios Panelės statula, iškritusi iš koplytėlės.

Motina prisiartino. Iš tikro koplytėlė nuvirtusi ir suaižyta, švenčiausios Panelės statula pusiau pridengta žemėmis. Tai vienintelis jos tėvų palaikas, nes koplytėlė tėvų buvo įsteigta.

Kito nieko sveiko griuvėsiuose nebesurasta, ir bevaisiai buvo ieškojimai. Tačiau motina vaikščioja aplinkui, nerami, žvalgosi į visas puses. Ko ji beieško? Neramus ir skaudus klausimas veržiasi aikštėn: kur jos Juozas, jos vyras, jos vaikų tėvas. Ji težinojo tik tiek, kad jis pasiliko vietoj, jai su vaikais pasišalinus. Dabar žiūri į visas puses, tarytum tikėdama, kad jis ateis po senovės pas ją, atsisės kartu, paguos vienas antrą, apšnekės savo vargingą padėjimą. Bet neateina Juozas. Gal jis žuvo tuose namelių griuvėsiuose, gal beieškant apsaugos pasiekė jį priešo kulka ir jis užmerkė akis ant visados. Ji ieško jo, kad ir mirusio, kaip pempė plikoj lankoj savo mažučių, žiūri į kiekvieną šovinių išraustą duobę, vartalioja kiekvieną apanglintą degesj— Juozo nėra. Ten antai netoli sukasta kalva ir keli maži mediniai kryžiai ant greitosios surengti, stovėdami ant tos kalvos liudija, kad čia ėjo galinga puota, kur ne geriausias vynas liejosi, bet srovėmis tekėjo kareivių kraujas, tarp kurių ir lietuvių gal būta. Gal ir Juozas guli luose bendruose kapuose, miegodamas amžiną miegą.

— Mama, kur tėtis? — klausia vaikas. Ką ji atsakys vaikams? Nenori atimti jiems vilties, kad tėtis dar gyvas. Ramina juos sakydama, kad, tur būt, ir jis pabėgo ir pasislėpė, ar, gal, ieško mūsų. Paskum tačiau pasiekė ją liūdnas gandas, kad jos Juozas žuvo, kad jos kūdikiai liko be tėvo. Bet apie tai vaikams nieko nesakė, kad nepadidintų jų vargo ir, nenorėdama pati tikėti gandu, auklėjo viltį, kad Juozas dar pareis, susitiks su jais.

Bet reikėjo pagalvoti, kas toliau veikti. Atsisveikino ji su brangiąja suardyta tėviške, atsisveikino su tėvų kapais ir išėjo ieškoti kokio gyvenimo būdo. Ilgai vaikščiojo ji, veltui ieškodama vietos, kur prisiglausti ir priglausti savo kūdikius. Vietos negavo. Pagaliau atrado tą apleistą, apgriuvusią trobelę ir čia apsigyveno. Geri žmonės aplinkui, kiek galėjo, šelpė tuos vargšus, bet, kadangi jie vos patys turėjo kuo misti, lengva suprasti, kaip sunku buvo prisiglaudusiai trobelėje motinai ir vaikams.

Ilgai svajojo vaikai susėdę prie ugnies, prisiminę savo sugriautą lizdą, iš kurio buvo išvaikyti ir apie savo tėvą, apie kurį dar jokia aiški žinia jų nepasiekė, ir tarytum bijojo balsiai prakalbėti, sugriauti įsiviešpatavusią tylą. Aišku jiems buvo, kad ir jų ateitis suardyta, kad jų laukia labai skaudus likimas, kurį turės nešti, kol galės pakelti. Ar ta našta neviršys jų pajėgos išteklių, jie nežiūri: su jais mama, o, gal, dar ir tėtis kada nors pargrįš; iki tol jie gyvens kartu su mama, todėl bus gerai, kol mama gyva.

Kazio mintys, sekdamos visokius pragyventus nuotykius, vėl sugrįžo prie mamos:

— Kokia ta mama gera, kaip ji mus myli!—Jis pakėlė akis nuo ugnies ir įsžiūrėjo į ją.—Ta mama juk neseniai buvo kitokia. Tas veidas juk nebuvo toks išblyškęs; skruostai nebuvo taip įdubę; juk ji buvo stipresnė; jos veidas dabar toks susirūpinęs ir akyse blizga ašaros. Kad tik mama nesusirgtų. Rytoj eisiu pas žmones, prašysiu, bene gausiu mamai duonos...

Tuo tarpu Jonelis kažko ieško trobelėj, peržiūrėdamas kelis indus ir lentyną. Bet, tur būt, neradęs ko ieškojo, papurtė galvą, sėdosi šalia Onytės ir, įmetęs į ugnį pluoštą eglės šakų, įsižiūrėjo, kaip lekia aukštyn žvaigždėtos kibirkštys. Bet tuoj jo mintis vėl sugrįžo prie indų, kur rado bent kiek bulvių, ir prie tuščios lentynos, kuri buvo jų sandėliu, ir pažvelgęs į motiną tarė:

— Mama, rytoj Naujų Metų Šventė. Ką mes rytoj valgysime? — Bet Onytė užspaudė jam delnučiu burną ir šnibždi į ausį: — Neklausk, nes mamai skaudu!

Susimąstė iš naujo Jonelis, žiūrėdamas į ugnį. Juk daug yra vaikų, kurie turi šiltą trobelę, turi ko pavalgyti, o čia net paprašyti mamos gaila darosi, nes ji verkia neturėdama ko duoti. Jonelis prisiglaudė prie motinos ir, glostydamas jos ranką, kalbėjo:

— Mama, kai aš užaugsiu, aš tau nupirksiu labai gražius namelius, kur bus šilta ir malonu. Taip pat nupirksiu daug grūdų, miltų, mums niekuomet nebetruks valgyti. Bet, mama, mes tada nepamiršime tų, kurie neturi nieko; mes juos priimsime į savo šiltą trobelę ir duosime valgyti, kad jie nealktų. Mama, ar ne tiesa?

—    Tiesa, Joneli, tiesa,—atsako motina glausdama prie savęs jo mažą galvelę. Tuo tarpu pati kreipia veidą į šalį, kad paslėptų tyliai byrančias ašaras.

—    Neišaugsi gal visai, brangus Joneli, — mano motina,—neišaugsi niekuomet, jei Dievas neatsiųs išgelbėtojo. Jau matyti nyksta tavo jėgos ir gyvumas. Vysti kaip žolelė, kuri dar nesuspėio pražysti, o jau saulės kaitra išdžiovino žemę, iš kurios traukė savo gaivinančias sultis, slopina jos žaliavimą, ir ji menkėja ir silpsta, kol visiškai nenudžius.

Ir tikrai taip nudžiuvo jau Staselis, mažesnysis, brolis. Apdaras menkas, o tas valgis taip neužtenkamas ir netinkamas! Kiek kartų ji pati, jų motina, nieko nevalgė, kad būtų ką vaikams duoti! Kazys su Onyte prašydavo jos: mama, valgyk, bet sakydavo, kad nealkana. Visuomet geresnį valgį palikdavo savo kūdikiams. Vaikai stebėjosi jos kantrybe. Žiūrėjo į ją Staselis didžiomis, nustebusiomis akimis, nesuprasdamas gerai, kas čia dedasi, ir glaudė savo išblyškusią, apdengtą baltais, kaip linai, plaukais galvelę prie jos krūtinės ir glostė silpstančia rankute įdubusį jos veidą. Ir neišturėjo Staselis. Kaip tas paukštytis, kurs nesuspėjo ateinant šaltam rudeniui išlėkti į geresnę šalį, kai pritrūksta maisto, kai ateina šalnotos naktys, veltui kiša savo snapelį po sparnu, veltui stengiasi lakioti, pritrūksta jam pajėgų nebeįstengia pakelti sparnelių ir papuręs žiūri į prisiartinantį žmogų, lyg maldaudamas pasigailėjimo, — taip Staselis kas kartą silpnesnis, gulėdamas ant šieno pluošto, stengėsi dar kelti aukštyn savo išblyškusį veidelį, norėdamas įsižiūrėti į močiutės ašarotas akis, sutikti jos veidą liūdnu šypsojimu, ir su nebyle kantrybe ir meile spausti jos ranką prie savo nudegusių lūpų. Sėdi ar klūpo močiutė kiauras dienas ir naktis šalia savo gęstančio sūnaus, pasilenkusi ant jo žiūri, šnibžda meilius žodžius drebančiomis lūpomis, glosto jo galvelę, čiupinėja jo išsisklaidžiusius plaukelius;— Sūnaiti, mano sūnaiti, kurs buvai man džiaugsmu, kas dedasi su tavimi? Kad tos dienos, kad tos naktys prailgtų ir pratęstų tavo jauną gyvybę, kad ilgiau galėčiau žiūrėti į tavo gražias žydrias akeles; o gal nebeilgai bežiūrėsiu į tą mažą veidelį. Kas bus tada su manimi, tavo vargše motina? O, kiek geriau būtų, kad pati būčiau badu mirusi, kad tik mano kūdikius išlaikyčiau gyvus. O štai stoka tau tinkamo maisto ir badavimas vietoj manęs, tave pakirto, kaip anas beširdis kirvis pakerta šaknis jauno medelio, kurs užėjus vėjui turės virsti ant šaltos žemės. Ta stoka sužeidė ir sunaikino ir tavo švelnutę jauną gyvybę. —

Numirė Staselis. Nunešė jį žmonės ant kapų.

Neskambino varpai, nes jų nebuvo. Tik šaltas vėjas ūžė, lydėdamas motinos sūnų, prieš laiką mirusį. Ilgai klūpojo motina su likusiais trimis vaikais ant šviežio kapo kalvutės ir sugrįžo namo su sužeista širdžia vėl vilkti sunkią gyvenimo naštą.

Prisimena dabar motina Staselį ir dreba iš baimės, kad gal panašiai bus ir su Joneliu, ir su Onyte, gal ir su visais, jei koks išgelbėtojas neištrauks jų iš to neišbrendamo vargo.

Tuo tarpu pasigirdo beldimas į duris, o paskum į langą. Visi krūptelėjo.

—    Kas ten gali būti? juk naktis, — stebisi Kazys, kurs save jautė kaip ir šeimininku toj trobelėj. Atsikėlęs Kazys žiūri pro langą.

—    A, bene tai Antanas, miško sargas, — praneša Kazys eidamas atidaryti durų. —Šiandien buvau pas jį, bet neradau namie. O jis dabar čia ateina.

Įėjo apysenis vyras, asivilkęs ilgu, pilku apsiaustu, persijuosęs diržu, nešinas nedideliu maišiuku.

—    Tegul bus pagarbintas!...

—    Ant amžių...

—    Ale ir ta pūga, — sako svečias, kratydamas sniegą nuo kepurės, — beria stačiai į akis, sunku net taką matyti.

—    Pas mus ir takas menkas, nes retai kas tevaik-ščioja, nebent mes patys, — atsako Agnietė. — O kas girdėti pas tamstą? Kaip begyveni?

—    Et, kas čia bus girdėti? Sena naujiena. Duonos nėra! Žmonės šaukia, bėgioja, prašo... Iš kur gausi? Miestelyj dar galima gauti pas vokietį, bet brangu. O pinigų kame rasi ?

—    Kame berasi pinigų? — atkartoja liūdnai Agnietė.

—    Bet šiandieną aš laimėjau. Štai atnešu jums dovanų ryto šventėms.

—    Ačiū, ačiū, brangus Antanai, kad mūsų nepamiršti. Ačiū už taip gerą širdį! Žinai, kaip mes gyvename, ir jei ne tamsta, kas žino, kas būtų su mumis.

—    Et, ką čia kalbėti. Kai aš esu varge, kiti man padeda. Jei aš ką turiu, su kitais dalijuos. Šįryt nušoviau zuikį. Paskum paėmęs blizgę, nuėjau ant ežero ir sugavau kelioliką žuvelių. Zuikį pasilikau, nes kitaip vokietis atims, dar nubaus. O žuvis išmainiau su vokiečiu ir, pridėjęs pinigų, gavau kiek duonos ir druskos.

Jonelis pribėgo prie svečio ir stengdamos paimti jį į glėbį, šokinėja ir šaukia:

—    Mama, mama, duonos atnešė!

—    Vargšas Jonelis, — atsako svečias, — yra, yra ir duonos.

Atrišęs maišiuką, svečias ištraukė nedidelį, suvyniotą į popierių, duonos kepalėlį. Vaikai žiūrėjo į duoną kaip šykštuolis į aukso gabalą; bet nė vienas nedrįso prašyti, suprasdami, kad mama norės palikti rytojui jei ne visą kepalėlį, tai bent didesnę dalį. Toliau iš maišiuko buvo ištraukta druska, pagaliau išlindo ir nušautas zuikis.

—    Štai jums šventei, — sako svečias džiaugsmingu balsu.

—    Bet kam dar tą zuikį? — užprotestavo nedrąsiai Agnietė. — Reikėjo sau pasilikti. Ką pats valgysi ?

—    Tai jau su manim vargo nebus, o tuo tarpu Jonelis su Onyte ir Kaziu pasidžiaugs bent šventės metu. Aš turiu dar duonos ir žuvies. Gal dar rytoj ką nors nušausiu.

—    Ačiū tamstai, ačiū, kad nepamiršti. Žinai, kad mes tamstai neišsimokėsime, nes per daug esame suvargę. Bet Dievas nepamirš tamstos gerumo, dėkojo Agnietė, stengdamos sulaikyti ašaras.

—    Et, ką čia kalbėti apie gerumą, — atsako svečias besiartindamas prie durų, — juk mes esame žmonės, ne kokie beširdžiai... Bet aš turiu skubintis namo. Užpustys pėdas, galėsiu dar paklysti. Sudiev šiam kartui, laba naktis!

Visi išlydėjo svečią laukan. Sugrįžę vaikai į vidų išrodė be galo linksmi, nes žinojo, kad trobelėj yra duona, druska ir zuikis. Motina suklupdė vaikus prieš švenčiausios Panelės statulą padėkoti už globą. Balsiai atsakė vaikai: „Kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandieną“ ir pakalbėjo su didžių maldingumu kelis kartus „Sveika Marija“ už gerąjį Antaną. Paskum motina išdalijo vaikams kiek duonoj, o likusiąją atidėjo. Su kokiu skanumu valgė vaikai! Kaip jie prašė mamos, kad ji pati valgytų. Jonelis net savosios dalį norėjo jai atiduoti. Bet ji atsakė, kad neišalkusi.

Pabaigę valgyti vaikai pradeda šnekučiuoti, ką reikia daryti, kad duona dažniau pas juos atsilankytų. Kazys žadėjo eiti su blizge gaudyti žuvų, kad paskum galėtų išmainyti į duoną, Onytė žadėjo padėti mamai siūti, Jonelis, neišmanydamas kokio biznio imtis, iškilmingai paskelbė:

— Ar žinote ką? Kai pareis tėtis, tada jis ir man, ir sau, ir mamai, ir jums visiems uždirbs duonos.

Kazys su Onyte neprieštaravo, kad taip įvyktų, jei tėtis pareitų. Tik kad jis nepareina. — Retai kas sugrįžo iš prapuolusių, pasakoja Kazys. — Kiti, sako, išbėgo į Rusiją, kiti išvežti į Vokietiją, kiti net žuvo, nesuspėję pasislėpti, kada mūšis buvo visai arti. Tam visam patikrinti papasakojo kelis atsitikimus, kuriuos buvo girdėjęs iš Antano.

Jonelis susidomėjo atsitikimais. Jam buvo negana tų, kuriuos iš Kazio girdėjo; jis prašė daugiau. Bet Kazio istorijos buvo gana vienodos: išbėgęs, išvežtas, prie darbo varu priverstas, žuvęs. Tada Jonelis prašo mamos, kad ji ką nors papasakotų. Motina prižadėjo. Bet beieškodama, ką jiems pasakyti, sudrebėjo, pasižvalgė į visas puses ir norėjo atsisakyti. Vaikai nesutiko, bet prašė toliau ir motina apsiėmė, nors buvo labai nerami.

— Gerai, — tarė motina liūdnu slaptingu balsu:

— papasakosiu jums, ką girdėjau viename miestelyje iš vieno žmogaus. Tik pati nežinau, ar tai tiesa, ar ne.

Gyveno viename bute — nepasakysiu gerai vietos—viena šeimyna: tėvas, motina, vaikai. Šeimynai sekėsi gerai; Dievas ją laimino: vienas kitą mylėjo ir brangino. Nieko jiems netrūko: gana platus laukas atnešdavo daug vaisių; gyvenimas gražus, ypatingai gražioje vietoje. Bet štai ateina gandas, kad artinasi vokiečiai. Viskas sumišo. Žmonės bėgioja kaip be galvos, — nebeišmano ką daryti. Daugis gyventojų bėga viską palikę. Tada ir tos šeimynos tėvas liepė motinai su savo vaikais bėgti, o pats norėjo dar pasilikti; bene galės ką nors išgelbėti savo mantos. Persiskyrė šeimyna. Persiskyrimas buvo trumpas, skaudus, graudingas: gal paskutinį kartą bemato viens kitą, gal sako sudie ant visados...

Taip tad motina išbėgo su vaikais. Tėvas paliko vienas. Netrukus atėjo pas jį du kaimynai, nešini maigais savo mantos. Visi trys pradėjo tartis, kas daryti.

Nebebuvo laiko: šoviniai pradėjo kristi aplinkui besitraukiant rusų kareiviams. Pasidarė baisu ir pavojinga: kur dingti. Vienas kareivis, bėgdams pro šalį, sušuko jiems: Gelbėkitės!... į duobę!... Netoli buvo rūsių duobės bulvėms pilti. Ūkininkas įšoko į duobę. Į tą padą duobę įsileido ir vienas kaimynas, o antras įšoko į kitą netolimą duobę. Šaudymai tęsės, nes rusų kareiviai spyrėsi.

Motina, sunkiai alsuodama, sustojo pasakoti. Jos balsas kas kartą vis didžiau drebėjo, ji rankomis uždengė veidą. Vaikai nustebę žiūri į vienas kitą. Jonelis klausia:

—    Mama, kas buvo toliau?

Surinkusi jėgas ir kiek suvaldžiusi savo jausmus, motina, kaip atbalsis, pakartojo Jonelio klausimą silpnu balsu:

—    Kas buvo toliau?... Šovinys pataikė į trobelę ir ji užsidegė. Ką turėjo jausti vargšas tėvas matydamas, kad čia pat dega visas jo turtas. Jis norėjo bėgti gelbėti ką nors, bet kaimynai jį sulaikė, įspėdami, kad nieko neišgelbės, o dar pats turės žūti. Bet štai... (ji ryja ašaras, lūpos dreba, veidas mėlynas, vaikai sustoję laukia), bet štai šovinys krinta prie pat duobės, ar net stačiai į duobę, kur buvo ūkininkas su kaimynu, ir žmonės sako, kad abudu žuvo.

—    Mama, ar tikrai žuvo ? — klausia drebėdamas Kazys, — ar abudu žuvo?

—    Iš kur žmogus gali žinoti, — atsako po valandėlės motina. — Taip žmonės paskoja... Anas kaimynas, kurs buvo antroj duobėj, sako, išlikęs gyvas ir, sako, kad jis regėjęs, kol vokiečių nebuvo nuvestas šalin, kad jis regėjęs, esą, iš duobės ištraukę du sukruvintu, negyvu kūnu.

—    Mama, — vos įstengė sudejuoti Kazys.

—    Mama, — perkirto jį Jonelis, — juk tai ne mūsų tėtis? Mama, juk ne mūsų?

Nieko tikro motina negalėjo ištarti. Vaikai suprato, kad tai jų tėtis turėjo žūti. Nors motina juos ramino, kad tai tik gandas, gal visai melagingas, bet įspūdis padarytas buvo labai skaudus.

Žiūri Jonelis į motiną baisiu, sustingusiu žvilgsniu. Jis neverkia. Jo skausmas per didelis, kad jį galėtų išreikšti ašaromis. Skausmas tarytum nuslopino jo galias ir jo sąnariai sustingo. Jo gyvą, įspūdingą, jauna prigimtį palietė per didelis smūgis. Tiktai kada glamonėjanti motinos ranka pradėjo glostyti jo galvelę, tik tada sukniubo kaip pašautas jaunas elnytis, padėjo savo galvą ant motinos kelių, paslėpė veidą ir paplūdo kūkčiojančiu verksmu.

Kazys priima žinią apie tėvo mirtį, žiūrint iš šalies, gana ramiai; ne dėl to, kad jis ją priimtų su tam tikru netikėjimu, kad gandas gal klaidingas, ne dėl to, kad jis nebūtų giliai atjautęs to skaudaus smūgio: tokia jau jo prigimtis, kad jis yra užsidaręs savyje ir slepia savo jausmus nuo kitų. Tiesa, jis nebuvo toks įspūdingas, kaip Jonelis, ir nepasiduodavo kiekvienam jausmui taip lengvai, — tam reikėjo galingo įspūdžio; bet ką jis jautė, tai jautė galingai, giliai ir ilgai. Jis buvo mažakalbis. Jei jis kenčia, jis kenčia vienas, be kitų, kitiems nepasisakęs. Taip jis kentėjo užsidaręs savyje nuo pat tos valandos, kada turėjo bėgti iš savo namų. Bet jis lengvai pastebėdavo kentėjimus ir jausmus kitų, o mylėdamas giliai motiną, brolį ir seserį, nekartą paslėpęs savo skausmą, stengdavos juos paguosti ir palinksminti; darydavo jis tai tokiu lipšniu būdu, kad dažniausiai jam pasisekdavo.

Dabar Kazys nušluostė savo ašaras, prisiartino prie verkiančios Onytės, kuri sėdėjo viena, atskleidė nuo jos veido užbirusius ilgus plaukus, pabučiavo ją ir nuėjo pas motiną. Jis maloniai paglostė motinos petį ir tarė linksmu balsu: — Mama, ką mums padės verkti, jei žinia nėra tikra. Visi sakė, kad Jonas Puišys užmuštas, o tuo tarpu tas parašė neseniai iš Vokietijos laišką. Gal taip pat yra ir su tėčiu. Geriau palauksime, kol tikrai nesužinosime.

Motina pažiūrėjo į jį, pagalvojo, ir apkabino jį sakydama: — Tu mūsų tikras angelėlis.

Palengva nurimo visi, laikydamiesi tos vilties, kad žinia netikra. Skęsdamas griebiasi ir už menkiausio daikto, kad ilgiau išsilaikytų ant vandens paviršiaus.

Tačiau skaudus įspūdis ir baimė pasiliko. Kad ir tą kiek galint atitolintų, Kazys ėmė pasakoti visokius atsitikimus, kurių išeitis buvo linksmesnė.

Kaziui bepasakojant pasigirdo antru atveju beldimas į duris. Visi nutilę klausės ir darė pašnibždomis visokius spėliojimus, kas taip vėlai galėjo būti. Kazys pažiūrėjęs klausiamai į motiną palengva išėjo paveizėti. Pirmoji jo mintis buvo, kad tai Antanas sugrįžo dėl kurios nors priežasties, tačiau bijojo sutikti kokį ne malonų svetį. Pravėrė bailiai duris ir klausia:

—    Kas čia?

—    Įleisk nakvynės, — atsako lyg žinomas balsas. Pro pravertas duris Kazys pastebėjo gana aukšto ūgio vyrą, su žila nuo šalnos barzda. Jis buvo apsivilkęs trumpu rūbu, apsimovęs vokiška kepure. Kiek pasvyravęs, Kazys atidarė duris ir įleido ateivį. įėjęs į vos apšviestą mažos ugnelės trobą, ateivis pratarė drebančiu balsu:

—    O ką, jus čia?...

Visi pašoko, stovėjo kaip pastyrę ir su išgąsčiu žiūrėjo į ateivį, kaip į kokią šmėklą.

—    Ar jus manęs nebepažįstat? — liūdnai pridūrė ateivis.

—    Tėti,—sukliko Jonelis ir puolė tėvui į glėbį.

Kas apsakys visų nusistebėjimą, linksmas ašaras

ir džiaugsmą, koks viešpatavo sveikinant tėvą, kurio mirimą neseniai apverkė. Po ilgo skaudaus vargo, pilno meilės ir rūpesčio ilgesio, po beviltingo laukimo, jis netikėtai sugrįžta gyvas. Visi pergyventi vargai buvo pamiršti vieną valandą. Dabar jei reikės, tai vilks tą vargo naštą visi kartu, galės bent paguosti viens kitą ir yra vilties, kad jie nežus po ta sunkia našta. Žiūri dabar į kits kitą, lyg negalėdami prisižiūrėti ir glaudžiasi, ir bučiuojasi, ir verkia iš džiaugsmo.

Tik vienas dalykas buvo sugadinęs tėvo džiaugsmą. Tėvas pasižvalgęs po trobą paklausė:

—    O kur Staselis?

—    Kapeliuose guli, — atsakyta jam.

Nusviro tėvo galva žemyn, susimąstė, vieno sūnaus neradęs. Paveizėjęs į jų išblyškusius veidus ir į menką trobelę, suprato, kas mažą Staselį nuvarė į kapus, kiek jie visi turėjo iškentėti, ir skaudi ašara nuriedėjo žemyn. Bet jam ilgai neduota liūsti. Pasipylė visokį klausimai, į kuriuos turėjo atsakyti.

—    Tėti, ką beveikei, palikęs vienas, kada mes pabėgom?—klausė Kazys, matyt norėdamas viską žinoti iš pat pradžios.

—    Ką beveiksi, vaikuti. Neišmaniau ko griebtis.

Arkliai jau buvo atimti. Dvi likusi karvi paginiau toliau miško linkui. Tai ir visa.

—    Ar tikrai buvo atėję kaimynai, — paklausė motina.

— Tikrai. Man, grįžus atbėgo Šeivys ir Mučionis, nešini maišais su savo manta, ką dar galėjo pagriebti.

—    Tėti, tėti, ar tikrai buvai duobėje, ar tikrai buvai užmuštas, — pasigirdo Jonelio balsas.

—    Tikrai, Joneli, tikrai, — atsakė šypsodamas, tėvas, tik laimė dar, kad siela neišėjo iš kūno ir aš galėjau pagrįžti pas jus. Bet jei jau norite viską girdėti,—tęsė tėvas, —tai geriau aš pats papasakosiu viską paeiliui.

—    Gerai, tėti, gerai — sutiko vaikai.

—    Tatai sugrįžęs, sutikau Šeivį ir Mučionį, pradėjom tartis, kas daryti. Laiko nebebuvo. Rusų kareiviai pasitraukė atgal. Vokiečių keli šoviniai krito į sodną, laužydami ir plaišindami medžius. Dalis kareivių sugulė lenkėje už namų ir laukė. Vokiečių šoviniai taikė į juos. Iš pamiškės trenkė į vokiečius rusų kanuolės. Kareiviai, gulėję netoli namų lenkėje, pradėjo bėgti miško linkon, prikrisdami prie žemės — kai kurie iš jų nebesikėlė. Vienas iš atsilikusių kareivių pamatė mus, besislapstančius už ežės, jis sušuko mums, kad gultume į duobę. Netoli buvo bulvių rūsiai: aš įšokau su Mučioniu į vieną, o Šeivys į antrą. Tuo tarpu žemė dreba nuo trenksmų, pro mūsų galvas lakioja šoviniai šen ir ten. Iškišau galvą iš duobės: vokiečiai visai arti už namelių. Mūsiškiai šaudo į juos. Keli šoviniai pataikė į mūsų namus, ir jie pargriuvo ir pradėjo degti. Man atėjo j galvą šokti gelbėti, bet bijojau kulkų, kurios švilpė ore, ir kaimynai manęs neleido.

Duobė dviems buvo gana ankšta. Gal gailėdamas namų, atsisėdau duobėje, palikęs Mučionui vietos stovėti. Jis mat norėjo pažiūrėti, kas dedas aplinkui. Bet tą valandą šovinys krito ant akmenų netoli duobės, sumušė Mučionui galvą sužeidė mane ir apipylė žeme. Mučionis griūva ant manęs. Norėjau ištrūkti iš jo, bet pajutau didį skausmą kojoje, kuri sušlapo nuo kraujo. Mučionis gulėjo ant manęs; jo kraujas kruvino mane. Man pritrūko oro, pasidarė trošku ir silpna ir aš nieko nebejaučiau.

Nežinau ar ilgai taip gulėjau, tik pajutau didį skausmą kojoje. Atvėręs akis žiūriu: vokietis čiupinėja mano koją, kažką daro. Paklausiau jo kažko, nė pats nebeatmenu; jis burbėjo vokiškai, iš ko atmenu tik žodžius: glik, fervundet, gut. Paklausiau pusiau lietuviškai, pusiau vokiškai, kur kaimynas Mučionis. Jis man pasakė, kad mano kameradas miręs. Apie Šeivį nieko nesužinojau.

Vokiečai mane išvežė į Vokietiją kartu su sužeistais rusų kareiviais. Patekau į ligoninę. Bet nuo rusų kareivių buvau atskirtas, nes aš, kaip man aiškino, nesąs karo nelaisvis, o tik dvylis. Mano koja nebuvo labai sužeista. Vokiečiai sutaisė kaulus, tie netrukus ėmė gyti. Po kiek laiko pilnai sugijo, tik palikau kiek raišas; bet tai niekis.

Išgijus man, vokiečiai mane nuvežė į koncentracijos stovyklą. Ten radau daug civylių vyrų ir moterų iš visokių Lietuvos apskričių. Paklausiau vokiečių, kam tas moteris čia laiko: vienas vienaip atsako, kitas kitaip. Kai kurie kaltina esą jos šnipinėjusios, kiti sako kad pasipriešinusios vokiečių valdžiai, bet, rodos, nė jie patys nežino už ką.

Lietuviai stovykloje labai liūdo: mat atskirti nuo savųjų tėvų, motinų, vaikų; o valgis, tai reikėjo pusiau badauti. Tik aš neilgai ten tepasilikau. Vokiečiai matydami, kad aš kiek suprantu vokiškai, išsiuntė mane prie darbo, prie ūkio. Ten man buvo geriau: patekau pas neblogus žmones ir valgį turėjau geresnį. Tik man buvo neramu, kad nežinojau, kas dedasi su jumis. Tas dalykas mane vargino daugiau negu badavimas. Vokiečių stovykloje neretai neleido jis man užmigti. Rašiau laiškus, bet tie ar sugrįždavo atgal, arba visai prapuldavo. Norėjau bėgti, bet tai labai sunkus dalykas; o kur žmogus pabėgsi, juk ir Lietuvoje vokietis suras. Maniau, kad geriau pasiduoti Dievo valiai ir kantriai laukti.

Ilgai gyvenau prie to ūkio. Pagaliau vėl mane sugrąžino į stovykla, kai prie ūkio darbų nebebuvo. Iš stovyklos prašiau, kad mane paleistų, nes, sakau, aš jums nieko pikto nepadariau. Vokiečiai nepanorėjo: sako, tu kurstysi žmones prieš mus. Bet kur ten kurstysi; sveikas, kad laisvę gavai. Tada parašiau laišką į Lietuvių Komitetą Šveicarijoje, kad mane užtartų pas vokiečius. Komitetas prižadėjo kiek galėdamas rūpintis mano paleidimu. Iš tikro, paleidimas atėjo; leista man eiti namo. Norėjau tą pačią naktį išeiti kad ir pėsčias, bet neišleido. Ryto dieną įsodino mane į traukinį ir atvežė į Virbalį. Čia mane paleido įsakydami, kad nebesipriešinčiau vokiečių valdžiai, nors aš nekuomet nesipriešinau.

Pirmas mano dalykas buvo aplankyti sudegusį mūsų gyvenimą, bene rasiu jus netoli jo, nes nemaniau, kad jūs suspėjote išbėgti į Rusiją. Neradęs, teiravaus visur,—niekas nieko nežino. Aplankiau visokius miestelius, visokias prieglaudas — nėra nė žinios. Maniau eiti į Kauną. Pagaliau išgirdau, kad čionykštis miško sargas, atsilankęs kažkuomet viename miestelyje, per kurį ėjau, ir pasakojęs, kad pamiškėje jūs gyvenat. Ir dabar jus suradau. Tokia mano istorija.

Tos istorijos klausės kiekvienas su didžiausia atidžia, sulaikydami net alsavimą. Pabaigus pasakoti, visi atsikviepė laisviau ir kiekvienas savu būdu pareiškė džiaugsmą, kad jie vėl yra kartu: po visokių skaudžių vargų, ilgėjimos, laukimo — vėl susitiko. Vaikai vėl glaudės prie tėvo. Jonelis užsilipo tėvui ant kelių ir, glostydamas švelnute rankele jo veidą ir barzdą, šnekučiuoja.

—    Tėti, gerasis tėti, mes tavęs taip laukėm. Tėti, juk tavo koja skaudėjo. Mes manėm, kad tėtis nebegyvas. Mama tik šį vakarą mums tepasakė, kad tėtis nebegyvas ir mes gailėjomės labai. Tėti, juk dabar nebepaliksi mūsų?

—    Nebepaliksiu, Joneli, ne. Visi būsime kartu.— sako tėvas spausdamas jį prie savęs.

O tuo tarpu Onytė šnibžda motinai, prašo, duoti tėvui duonos pavalgyti. Ji atnešė duoną, paduoda tėvui.

—    O je-e-el — suriko Jonelis, pamatęs duoną, — aš ir pamiršau, kad tėtis nori valgyti. Mes turim duonos, — pridūrė kreipdamos į tėvą, — nors labai retai. Duonelė tokia gera!...

Motina pradėjo kepti zuikio kulšis, o Jonelis pasakojo tėvui apie gerąjį Antaną ir apie savo pergyventas istorijas.

Ilgai dar degė ugnelė, vaikų kurstoma, ir šeimyna sėdėjo prie jos, kalbėdama apie savo likimą. Senas jų lizdas sugriautas, sugriauta kartu su juo ir rami, tyli šeimyniška laimė, kuri seniau viešpatavo. Reikės ja statyti iš griuvėsių iš naujo. Tam statymui reikalinga pakelti nauji vargai, nauja kova vesti su labai sunkiomis gyvenimo sąlygomis... Ar bus ta laimė nors kada atstatyta? Ar begrįš ji? Ateitis tamsi.

Reikalinga bus pasirūpinti nežūti sunkioj kovoj, o paskum gelbėti nuo pražuvimo kitus. Nes kas gali kalbėti apie laimę, matydamas, kad aplinkui žūva kovodami per sunkią nelygią kovą panašūs į mus žmonės, kuriuos tačiau galima išgelbėti nuo žuvimo, jei širdis nesurumbės siaurame egoizme — savimyloje! Tad toli, toli ana sugriautoji senoji laimė. O kol kas sunkus takas, kuriuo reikės keliauti. Bet jie krūvoje; jie eis kartu, ir tuos kelionės vargus lengvins viską gaivinanti meilė...

*

*              *

Sumigo šeimyna. Miega vaikai raminančiu miegu, sapnuodami apie parėjusį tėvą. Šypso Jonelis sapne, ir judina lūpas, tarytum šnekučiuodamas. Miegokite, mažučiai, ilsėkitės. Daug, daug yra Jonelių, kuriems nepareina tėvas, kurie neturi močiutės, neturi duonos. Daug iš jų bus Staselių: vargs, kentės trūkumus bei nepriteklius ir nusineš jauną skausmą krūtinėje, nusineš į priešlaikinį šaltą kapą. Džius ir vys jauna gyvybė, kaip šaltą rudenį žalias lapas, kurs pageltonavęs krinta nuo medžio. Neužtekės, gal, jiems viltis, neatgaivins šildanti saulutė: stoka ir vargas, kaip šalta žiema, lopins jaunas gyvybės jėgas ir šaltas vėjas dejuos ant jauno kapo...

Kuznickio ir Beileso spaustuvė, Kaune, Laisvės Alėja 34 Nr.

Design by Joomla