Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Straipsnių sąrašas

Dievas ir mano siela

TRYS BEDUINO KLAUSIMAI

Tingiai slenka Europos karavanas per begalinius. Sacharos tyrus.

Žmonės vos vos pavelka sustyrusius savo sąnarius. Staiga iš už kalnelio iššoka beduinų plėšikų gauja ir pastoja karavanui kelią. Vadas klausia keleivių: „Kas jūs esate? Iš kur einate? Kur keliaujate?"

Jeigu norėtum eiti per gyvenimo tyrus, rimtesnių klausimų negalėčiau tau surasti.

„Kas tu esi? Kur keliauji? Iš kur ateini?

Lemiančios reikšmės klausimai! Mano mielas, pasvarstyk juos visai rimtai! Nuo atsakymo į juos pareis ne tik tavo žemės gyvenimo laimė, bet ir likimas amžinybėj.

Taigi: „Kas tu esi?

„Kas aš esu? N. N., X gimnazijos septintosios klasės mokinys . . Bet aš ne to klausiu. Kas tu esi, kaip tūkstantmetės žmonijos atžala? Kas tu esi, kaip bręstąs žmogus, paskirtas keletą dešimtmečių pagyventi žemės gyvenimą?

„Iš kur aš ateinu?"

Kur aš buvau prieš šimtą metų? Ar tuomet nebuvo nei šito namo, nei šito kambario, nei šitos mano skaitomos knygos? Kur tada aš buvau?

„Į kur aš einu?"

Kur būsiu po šimto metų? Gal tada dar stovės šis namas, gal septintaklasis irgi sėdės prie knygos, bet tas septintaklasis jau tikrai nebūsiu aš? Tad kur aš būsiu?

Matai, mano mielas, kokie svarbūs klausimai! Ir niekas į juos neatsako, kaip tik mūsų religija. Kur buvau prieš šimtą metų? Tik Dievo mintyje! Kur būsi po šimto metų? Ar būsi vertas stoti Dievo akivaizdoj?

Gamtos mokslai tvirtina, kad kitados žemė buvusi tik didžiulis ugnies kamuolys. Tuomet negalėjusi būti joje nė kokia gyvybė. Tad iš kur atsirado pirmasis gyvas padaras, kai jau žemės pluta ataušo? Ar gali negyva medžiaga virsti gyvąja? Gamtos mokslai sako, kad negali! O gal pirmasis gyvas narvelis atskrido nuo kitos kurios planetos. Bet tai juk nieko nepaaiškina. Iš kur atsirado toje planetoj? „Žmogau, iš kur tu?“ — šaukia tau kiekvienas žemės kampelis. Ir niekas nemoka atsakyti, tik religija. „Aš esu iš Dievo!“ Jis pats betarpiškai sukūrė pirmąji gyvą žemės padarą.

Jeigu Jis mane sukūrė, jei' aš nuo Jo ateinu, tai pas Jį ir grįšiu! Mano sielos esmė tą patį tvirtina: žavi ją gėris, grožis, tiesa; ji jų ilgisi, prie jų veržiasi. Ir niekur ji neranda tobulesnio savo norų realizavimo, kaip Dievuje. „Tu sukūrei mane sau“, rašo šv. Augustinas, „ir tol nenurims mano širdis, kol atsilsės Tavyje!

Tai nėra tuščia svajonė, gimusi bepročio galvoje; širdyje aiškiai aidi, kad mes esame girną kažkam geresniam. Ir ką vidujinis balsas kalba, tas pasitikinčios sielos neapvils!"    Šileris

Turiu sielą, ir ji yra nemirtinga. Bet aš turiu tik vieną vienintelę sielą. Ją man  r e i k i a  išganyti, nors tai ir be galo daug kaštuotų. Nuo ko turiu ją saugoti? Nuo nuodėmės! Kam? Amžinam gyvenimui.

NUO DIEVO — PRIE DIEVO

Aš gyvenu, kad Dievui tarnaučiau, ir mirsiu, kad pas Jį nueičiau. O, kad dažnai apie šį galutinį savo tikslą pagalvočiau! Kokį pašaukimą pasirinksiu — visai nesvarbu. Kiekvienas gali savo tikslą pasiekti, bet kiekvienas gali jį ir prarasti.

Prarasti amžinąjį tikslą? Ne! „Bet šitos mintys gali nuolat gadinti gerą nuotaiką! Dėl jų turėtume nuolatos liūdėti!" — pasakysi. Anaiptol! Jos saugo mus tik nuo lengvapėdiškumo.

Linksma ir smagi jaunuomenė man labai patinka. Ir tavo nusiteikimui visai nebus skriaudos, jei rimtai mąstysi apie savo gyvenimą ir savo tikslą. Gyvenimas juk nėra sapnas, bet labai rimta tikrovė; joje mes negalime būti drebą šešėliai, bet tvirti, nepalaužiami vyrai. Man labai smagu, kai jaunikaičiai reikšmingai žiūri į savo gyvenimą, supranta jo svarbą ir savo atsakinguma; kai jie jaučia, kad Dievo kariuomenėj kiekvienam yra paskirta vieta ir kad be jo nuostabioj visatos santvarkoj kažin ko trūktų.

Svarbu pirmoj eilėj nepamesti iš akių savo tikslo. Juk nėra svarbesnio darbo, kaip žmogaus gyvenimą sėkmingai privesti prie tikslo. Tad drąsiai pažvelk i veidą tam svarbiam klausimui: „Kam aš esu žemėje?"

Atėjau į pasaulį. Gyvensiu 40, 50, 60, 70 metų, o paskui? Paskui vėl jį paliksiu. Kur buvau prieš pradėdamas būti? Visagalio Dievo mintyje. Kur eisiu, pabaigęs šį gyvenimą? Eisiu vėl pas Dievą, kad amžinai pas Jį pasilikčiau arba amžinai nuo Jo atsiskirčiau, kaip būsiu nusipelnęs. Nusipelnyti? Šis dalykas turi lemiančios reikšmės. Nusipelnyti? Kokiu tad būdu galima nusipelnyti? Ogi sąžiningai gyvenant žemės gyvenimą, šituos 40, 50, 60 metų.

Mano mielas! Ar baigsi savo gyvenimą, turėdamas 20 metų ar 80, — amžinybei visai nesvarbu. Ar tavo galvą čia žemėj puoš karaliaus vainikas, ar būsi paprastas darbo žmogus, — jai irgi nesvarbu. Svarbu tik, kad žemiškam gyvenime sektum savo Tėvu ir gerai atliktum savo pašaukimo pareigas, kurias tau Jis yra paskyręs. Dievo kariuomenė yra galinga; jai reikia visokių rūšių ginklų. Jo vynuogynas yra didelis; Jam reikia įvairių darbininkų. Ir tik tie netinka, kurie nieko nedirba; tik tie žmonės nevertingi, kurie neturi jokio gyvenimo tikslo, jokio būdo.

KAM AŠ GYVENU?

Nežinau, ar tau pasitaikė gyvenime toks rimtas akimirksnis, kada iš tikrųjų buvai priverstas pats save paklausti: „Iš tiesų, kam gi aš gyvenu?" Gal dar esi per jaunas į šį klausimą atsakyti, bet, nepaisant tavo amžiaus, ši mintis jau skverbiasi į tavo sielą?

Dairaisi aplinkui ir matai, kaip vargingai žmonės dirba dėl kasdieninės duonos. 50, 60, 70 metų jie taip vargs, o paskui? Paskui mirs! Ir galas? Argi mirtimi viskas jau ir baigiasi? Iš tikrųjų, tad kam gi jie gyveno?

Štai nepaprastos svarbos klausimas! Vienas žmogus,, kuris visą gyvenimą ieškojo tik smagurių, mirdamas pasakė: „Ant mano paminklo parašykite: Čia guli tas, kurs mirė, nežinodamas kam gyveno".

Vargšas! Kam yra saulė? Šviesti ir šildyti! Kam lietus? Atgaivinti sudžiūvusiai žemei. Kam auga miškas? Gryninti orui. Viskas šiame pasaulyj turi tikslą.

Bet kam gyvena žmogus? Argi jo buvimas jau neturėtų prasmės? Bedievis filosofas Šopenhaueris sako: „Nežinia". „Gyvenimą", — rašo jis, — „galima išreikšti vienu žodžiu: ūkanos. Nei mokslas, nei menas nepasako man, kam aš gyvenu!"

Tad kas gali pasakyti?

Paimk katekizmą j ranką ir paskaityk pirmą eilutę: „Kam mes gyvename žemėje?" Aa, štai kur yra atsakymas! Toliau, toliau! . . . Koks jis? . . . „Mes gyvename žemėje, kad pažintume Dievą, Jį mylėtume, Jam tarnautume ir tuo būdu būtume išganyti". Naujas pasaulis atsiveria prieš tavo akis 1). Štai gyvenimo tikslas! Štai kam mes gyvename! Argi ne tam, kad pinigų prisirinktume? Argi ne tam, kad gardžiai valgytume! Argi ne tam, kad smaguriautume ir sportuotume? N e  t a m ! Bet taip būtų lengviau! Dievui tarnauti juk sunku. Sunku nugalėti mūsų kūno norus. Visas gyvenimas tada virsta viena didžiule kova, jei tik norime būti ištikimi savo Dievui. Taip, tai tiesa! Bet irgi nepajudinama tiesa, kad žmogaus gyvenimo tikslas yra ne  l a i k i n i s,  o  a m ž i n a s. Ir jeigu man reikia kovoti, tai žinau, kad kovoju už didžiausią gėrį.

Prancūzijos karalius Karolius Protingasis padėjo ant vieno stalo vainiką, ant kito kardą ir tarė savo sūnui: „Rinkis!" Šis nieko nelaukdamas paėmė kardą ir sušuko: „Kardu aš ir vainiką iškovosiu!" Ištikimu, Dievui pašvęstu gyvenimu aš laimėsiu dangiškosios garbės vainiką, — pasakyk sau ir tu, mano mielas!

Kiekvienas žmogus nori būti laimingas. Tai yra prigimtas visų troškimas. Reikia tik, kad tosios laimės mes jieškotume ten, kur ją galima būtų rasti. Kūdikis josios jieško žaidimuose, jaunuolis — pasilinksminimuose, suaugęs vyras — piniguose. Bet nė vienas neranda. Laimingas, kiekvienas nori būti laimingas. Argi tas laimingas, kurs turi daug pinigų? Ne, nes jis vis nori jų daugiau ir dreba, kad tik jų neprarastų. Ar laimingas tas, kurs ligi ausų paskendęs kūno smaguriuose? Ne, fies jo siela jaučia baisią tuštumą ir staugte staugia, kai praeina apsvaigimas. Tad kur yra laiimė? Kas yra laimė? Kas yra laimingas?

„Kaip manai, kas yra laimingiausias? — paklausė kartą Karolius IX garsų Italijos poetą Torquato Tasso. „Dievas!" — atsakė poetas. „Taip!" — „bet tarp žmonių?" — „Tas, kurs yra labiausiai panašus į Dievą!" — „Gerai, bet kuo būdu šito panašumo būtų galima pasiekti? Ar jėga ir valstybės dydžiu?" — klausė karalius. — „Ne!" — atsakė Tasso. — „Tik dorybėms!"

O kokia išmintis trykšta iš 76 metų senelio Mykolo Angelo žodžių:

„Menkas mano laivelis tarp vilnių šokio yra tik silpnutis žaislas; klaidus mano gyvenimas jau krypsta į uostą, kur reikės duoti apyskaitą, kur išgirsiu savo darbų įvertinimą.

Dabar tik aš matau, kaip kvailos buvo tos visos fantazijos, kurios dievino meną; kaip tušti buvo geismai, kurie tik sielą moka įskaudinti.

Pavargusi siela dabar jieško meilės, kuri dieviškais žvilgsniais maloniai mums tiesia rankas nuo kryžiaus . . .“

BŪK ATSARGUS!

Vienintelė kliūtis kelyje į Dievą, kurią tau reikia nugalėti, yra nuodėmė. Nuodėmė! Tai vienintelis tavo priešas.

Pagrindinis tad sielos gyvenimo principas yra būti atsargiam. Būk atsargus, kad nepraleistum progos padaryti ką nors gera. Būk taip pat atsargus su gundymais, kad jie neįtrauktų tavęs į nuodėmę. Būk atsargus, kad nuodėmė neišplėštų tau vidinės sielos ramybės.

Vieną vakarą kažkas pabeldė į Toskanos vienuolyno vartus. „Ko nori?" — paklausė vartininkas. — „Aš esu Dante Alighieri ir noriu ramybės!" — atsakė klajojąs poetas, kuriame amžinai degė neužgesinamas ramybės noras. Būk atsargus, mano mielas, ir neleisk nevertingiems nuodėmės viliojimams išplėšti brangią tavo sielos ramybę.

Ne, ne! Gerai žinau, kad nuodėmės vilionė yra tik aštrus meškerės kabliukas. Kai ateis pagundos (o pas ką jos neateina?), kai nuodėmė vilios (o ko ji nevilioja?), aš visados sakysiu: N e ! Pražus mano siela, kurią ligi šiol taip stropiai saugojau; pražus vidaus ramybė, kurią tokia brangia kaina ir tokiomis didelėmis kovomis esu laimėjęs; pražus amžinasis gyvenimas, ta niekuo nepamainoma, už nieką nenuperkama brangenybė.

Javos saloje auga ypatinga augalų rūšis, kuri saldžiu savo skysčiu labai vilioja skruzdėles. Bet vos jos užlipa, augalas susiglaudžia ir iščiulpia visas maistingąsias jų dalis. Vargšų vabalėlių belieka tik lukštai: Taip lygiai padaro ir nuodėmė. Ji išplėšia iš jauno žmogaus džiaugsmą ir skaidrumą; ji apkurtina jį ir apakina; ji atima jam vidaus ramybę ir palieka jį skaudiems sąžinės prikaišiojimams.

Bet, manai, užtenka vengti tik sunkių nuodėmių. Žinoma, jų saugotis reikia pirmoj eilėj. Bet kovoti turi ir su mažomis.

Arba gal manai, kad apsileidimo nuodėmės yra tik menkniekiai, tik dulkės prie sielos, ir nieko daugiau?

Mažas persišaldymas yra niekis. Bet nesisaugok, ir tuoj gausi plaučių uždegimą.

Kibirkštėlė yra niekis, bet nepaisoma gali didžiausius namus padegti.

Mažas sniego gniužtelis yra niekis. Bet iš jų pasidaro viską ardanti kalnų lavina.

Tad argi iš tikrųjų maža nuodėmė yra niekis?

Vienas romėnų karalius turėjo labai mylimą briedį. Kad niekas gražiam gyvuliui nepadarytų blogo, jis liepė pakabinti briedžiui ant kaklo auksinę grandinėlę su parašu: „Neliesk manęs, aš esu karaliaus!" Kai ateina gundymai, sakyk jiems: „Nelieskite manęs, aš esu Išganytojo!"

NUODĖMĖ AR PAGUNDA?

Kalbėdamas apie nuodėmę, vienintėlį tavo sielai pavojų, noriu tau aiškiai pasakyti, kas yra nuodėmė, o kas tik pagunda.

Jeigu tavo prigimtis aistringa, tai dar nėra nuodėmė. Jei tave kankina daugybė pagundų, tai irgi dar nėra nuodėmė. Jei turi smarkiai kovoti su piktais savo palinkimais, tai taip pat ne nuodėmė. Kad ir kažin kiek savyj pastebėtum ydų, niekad nenustok su jomis kovojęs.

„Bet aš esu toks aistringas!" Nebijok! Aistringumas bus pavojingas tik tada, kai duosi jam laisvę; bet jis gali būti net nuopelningas, jei stipria ranka mokėsi jį suvaldyti. K i e k v i e n a s  d i d i s  ž m o g u s b u v o  a i s t r i n g a s. Tokie buvo net ir šventieji. Bet jie mokėjo geležiniu savo valios stiprumu palaikyti aistrų pusiausvyrą, mokėjo pažaboti savo geidulius ir jų jėga padaryti didžius žygius. Klausyk kaip skundžiasi šv. Povilas dėl kankinančių gundymų: „Ką aš darau, aš neišmanau; nes ne gera, kurio noriu, aš darau, bet darau pikta, kurio nekenčiu. Nes norėti yra arti manęs, bet padaryti gera aš neįstengiu. Aš, tiesa, gėriuosi Dievo įstatymu, žiūrint vidujinio žmogaus, bet matau savo sąnariuose kitą įstatymą, pasipriešinantį mano proto įstatymui ir darantį mane belaisvį nuodėmės įstatymo, kurs yra mano sąnariuose" (Rom. 7,15 ir tol.)

Taigi ir šv. Povilas turėjo didelių kovų. N e  p a g u n d o s  y r a n u o d ė m ė,  b e t  v a l i o s  s u t i k i m a s. Jei valia įstengia atsispirti, tada gundymai virsta mūsų nuopelnais. „Nugalėtojui aš duosiu valgyti iš gyvybės medžio** (Apr. 2, 7).

„Viskas veltui! Aš nieko negaliu padaryti! Tai mano paveldėta!“ — teisinasi jaunuoliai, kylant sąžinės prikaišiojimams.

„Tai glūdi šeimoje!“ Rimti žodžiai, ir, deja, juose yra dalis tiesos. Paveldėjimo esmė yra ta, kad vaikai gali iš savo tėvų gauti ne tik stipresnę ar silpnesnę kūno sudėtį, bet taip pat dalį gerų ar blogų palinkimų. Bet visa tai nenuima nuo mūsų atsakingumo; priešingai, įpareigoja mus dar labiau stengtis kovoti su šitais trūkumais. Čia yra didžiausias ir svarbiausias mūsų uždavinys. Kai tik gydytojas suranda ligos lizdą, tada ją nugalėti jau yra lengva, nes jis žino, kokių priemonių imtis kovoje.

Galimas daiktas, kad tavo kova bus labai sunki, kad tu nuolat grįši prie tų pačių nupuolimų. Bet nesuabejok ir neprarask drąsos! Galimas daiktas, kad tu ne vienas už tai atsakysi, ir visažinąs Dievas nuspręs, kiek čia yra tavo valios. Bet argi kova dėl to darosi netiksli? Anaiptol! Ji stiprina dorines tavo jėgas.

Pasakysiu tau dar vieną dalyką. Pagalvok apie atsakingumą. Nuo tavo gyvenimo kovos priklausys, ar vėliau (moterystėj) neši tolyn gyvybės žibintą, ar nesuvaldomais savo geismais užtrauksi prakeiksmą savo vaikams ir vaikų vaikams, kai jie gims ligūsti ir silpnavaliai. Tad kovodamas dabar su blogiu ir griežtai priešindamasis gundymams, kovoji ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo vaikų, ir dėl savo vaikaičių. Vyriška tavo kova bus jų kūno ir dvasios sveikatos laidas.

DIEVO AKIS VISUR MATO

Būdami mokiniai ir norėdami savo liniuotes apsaugoti nuo vagių, mes ant jų užrašydavome šitokį dvieilį:

„Dievo akys visur mato,

Tad liniuotės man nevok!“

Bet tikrosios šių žodžių prasmės mes tuomet dar nesuprasdavome. Iš tikro, nėra geresnio būdo nusikratyti gundymais, kaip prisiminimas, kad Dievas yra visur. Žinomą, šitą tiesą radai ir mokeisi katekizme. Bet to neužtenka. Ją reikia dažniau atsiminti. Kai nesiseks mokytis, kai koks liūdnumas prislėgs tavo sielą, mąstyk: „Viešpatie, Tu esi su manim ir neapleisi manęs!" Ypač tada, kai artėja pagundos, kai jauti, kad nuodėmė jau pradeda skleisti savo vilionių tinklą, ypač tada šauk su Egipto Juozapu: „Kaip gi aš galėčiau daryti pikta ir nusidėti savo Dievo akivaizdoje!"

Ak, jaunuoli, jei mes darydami kiekvieną darbą, paklaustume: „Viešpatie, aš noriu daryti! Ar tuo suteiksiu Tau džiaugsmo? Palaimink mano norą!" ir jei mes viską paliktume, ką tik Dievas nelaimina, nors mūsų jausmams tai ir labai patiktų, — sakyk, kaip kitoks būtų mūsų gyvenimas!

Visa, ką tik daryčiau, visur, kur tik būčiau, ką begalvočiau, Dievas mane mato. Šita mintis iš tikro duoda jėgos kovoj su gundymais ir paguodos skausmo valandomis. Kareivis daug narsiau kovoja, jei žino, kad jį vadas mato; vaikas uoliau mokosi, jei tėvas žiūri; tad ir aš turiu karžygiškiau kovoti dėl savo sielos, nes žinau, kad nesu paliktas pats vienas.

Kartą kelionėje užsukau į vieną Niujorko stotį. Ten man papasakojo, kad šito geležinkelio direkcija turinti daugybę detektyvų, kurie stropiai seką tarnautojų darbus ir tuo būdu kliudą jų nerangumui. Kartą vienas geležinkelietis paprašė atostogų, teisindamasis, kad miręs šeimos narys. Kai po keletos dienų jis vėl norėjo stoti tarnybon, viršininkas jam parodė jo paties fotografiją: tai buvo geležinkelietis tik ne gedulo drabužiais, bet — linksmoj kompanijoj. Detektyvas buvo jį nufotografavęs. Vargšas žmogelis! Jeigu jis būtų žinojęs, kad sekamas kiekvienas jo žingsnis, jis tikrai būtų nemelavęs. Dievo akis dar geriau viską mato, negu fotografijos plokštelė. Atsimink tai!

Vergilijus, keliaudamas su Dante per skaistyklą, sako šiam: „Jei ir šimtą kaukių užsidėtum, tavo mintys nepasislėps!" Taip, kiekvienas mūsų judėjimas, kiekvienas žodis, kiekvienas net slaptingiausias mūsų noras yra fotografuojamas, ir kartą visa tai išeis aikštėn.

Dažnai galvok apie šitą paprastą tiesą:  D i e v a s  m a n e  m a t o . Bijok Dievo, kad nenusidėtum; bet mylėk Jį, kad galėtum daryti pažangą dorybėse.

Mes vaikščiojame Dievo akivaizdoj, kaip ore, kuris mus apsupa, kaip saulės šviesoje, kuri mus apgobia. Mes neturime tokios minties, kurios Jis nežinotų; mes neištariame tokio žodžio, kurio Jis negirdėtų, ūkininkas, ardamas lauką, pakelia akis į dangų, ir šis žvilgsnis yra tylus Dievo garbinimas. Užpultas gundymų, žmogus jieško pagalbos Dievuje. Mirštančiojo lūpos šnibžda Jo vardą; Jį garbina gerieji, Jo bijosi piktieji.

Kareiviai, eidami į kovą, prašo Jo palaimos; karaliai ties Jo kojomis padeda savo vainikus; nėra tokios vietos, tokio laiko, tokios progos, kada žmogaus siela negalėtų kreiptis į Dievą.

Prieš karaliaus Antigono palapinę, pasakoja Seneka, kalbėjosi du sargybiniai ir keikė karalių. Staiga Antigonas praskleidžia palapinės uždangą ir sako nusigandusiems kareiviams: „Eikit toliau, kad bent negirdėčiau, ką kalbate!" Tarp manęs ir Dievo tokia uždanga yra pasaulis. Aš Dievo nematau, bet Jis mane mato ir girdi. Aš negaliu „paeiti kiek toliau", nes man reiktų tuomet visiškai nebūti. Tad kur galėčiau pasislėpti, norėdamas padaryti nuodėmę? Niekur! Dievas žino visus mano darbus, visus žodžius, tikslus, net ir slaptingiausias mintis.

Fridrikas Didysis, atėjęs kartą į Brandenburgo kaimo mokyklą, rado geografijos pamoką. Karalius paklausė vieną vaikutį, kur esąs jo kaimas. „Prūsuose!" — atsakė mokinys. „O kur yra Prūsai?" — klausė toliau karalius. „Vokietijoj!" — O Vokietija?" — „Europoj!" — „O Europa?" — „Pasaulyj!" — „O pasaulis?" — Vaikutis pagalvojo valandžiukę ir galop pasakė: „Dievo rankose!"

Jaunikaitis puikiai atsakė. Iš tikro, „Dievuje mes gyvename, judame ir esame" (Apd. 17, 28).

Jei visur ir visada matysi Dievo visagalybę ir meilę, ši mintis labai palengvins ir pagražins tavo gyvenimą. Kai siuntanti audra laužo šimtamečius medžius, išmok žaibų šviesoje ir perkūno trenksmuose atsiklaupti ir kalbėti: „Viešpatie, Tu esi čia, Tu esi didis, Tu esi galingas!" Kai nepraustaburniai jaunuoliai piktažodžiauja Dievui, sakyk: „Viešpatie, Tu esi čia, Tu girdi juos; teesie pagarbintas niekinamas Tavo Vardas!" Kai sėdėsi vienas kambarėlyj ir pagundos pradės saldžiai tave vilioti, kalbėk: „Nors žmonės manęs ir nemato, bet Tu matai, ir todėl negaliu būti Tau neištikimas!" Kai tylioj vienatvėj pabus gašlūs kūno geiduliai, melskis: „Viešpatie, Tu esi čia, Tu matai sunkią mano kovą, neleisk man nupulti!" Ir kai nuodėmė vilios tave, kalbėdama, kaip pasakyta Šv. Rašte: „Kas mane mato? Aplink tamsybė, sienos dengia mane ir niekas nežiūri į mane; ko aš drovėčiaus?" — atsakyk jai to pačio Šv. Rašto žodžiais: „Dievo akis visa mato. Viešpaties akys daug šviesesnės už saulę. Jos žiūri į visus žmonių kelius ir į bedugnės gilybę ir pasiekia slapčiausius kampus žmonių širdyje" (Ekli. 23, 25-28).

Laimingas jaunuolis, kuris iš širdies gilumos gali melstis psalmės žodžiais:

„Viešpatie, Tu tyrinėji mane ir pažįsti mane.

Ar aš sėdžiu, ar keliuos, Tu tai žinai.

Tu iš tolo supranti mano mintis, ištiri mano taką ir mano dalį ir pramatai visus mano kelius, nes nėra jokio žodžio ant mano liežuvio, kurio Tu nežinotum.

Štai, Viešpatie, Tu žinai visus naujus ir senus dalykus; Tu sutvėrei mane ir padėjai ant manęs savo ranką.

Kur aš eisiu nuo Tavo dvasios ir kur bėgsiu nuo Tavo veido?

Jei žengčiau į dangų, Tu tenai; jei nusileisčiau į požemius, Tu čia.

Jei imčiau brėkštant savo sparnus ir gyvenčiau jūros pakraščiuose, tai ten Tavo ranka lydės mane ir Tavo dešinė laikys mane.

Ir jei sakyčiau: gal tamsybės uždengs mane, tai ir naktis darosi man šviesa mano gėriuose, nes Tavo akivaizdoje tamsybės netamsios, ir naktis šviesi, kaip diena; kaip anos tamsybės, taip šitos šviesa.

Mėgink mane, Dieve, ir pažink mano širdį; tardyk mane ir pažink mano takus; matyk, ar yra manyje neteisybės kelias, ir lydėk mane amžinuoju keliu" (Ps. 138).

Graikų padavimai pasakoja apie drąsų Odisėją, kuris užmušė slibiną, nugalėjo milžiną, išsisuko iš gudrių kiklopų ir nieko nebijojo, tik sirenų. Sirenos pagal padavimą buvo nuostabios jūrų būtybės, kurios žavinčiu savo giedojimu priviliodavo jūrininkus prie uolotų krantų ir čia paskandindavo. Laivai suduždavo į povandenines uolas, o žmonės tekdavo sirenoms.

Bet ar žinai, ką darė Odisėjas, norėdamas laimingai praplaukti pro šitas salas? Palydovams jis užkamšiojo vašku ausis, o patį save liepė pririšti prie stiebo. Tuo būdu jis laimingai praplaukė pro tą vietą, kur šimtai žmonių buvo pražudę savo laisvę, būdą ir laimę.

Tavo sirenos, mano mielas, yra tūkstančiai pasaulio pavojų ir tavyj gyvenantieji palinkimai. Per gyvenimo jūrą laimingai perplaukti galėsi tik tada, kai užsikimši ausis nuo gudrių jų viliojimų ir ištikimai prisišliesi prie Viešpaties Kryžiaus. „V i s k ą  s u  D i e v u,  n i e k o  b e  J o !" Jei ši mintis įleistų mumyse šaknis, tuomet mes suprastume tą didžiausią išmintį:  v i s a i s  g y v e n i m o  a t v e j a i s  p a s i t i k ė t i  D i e v u. Ką tik mes Dievo prašome, visa pabaikime Išganytojo žodžiais: „Ne mano, bet tavo valia teesie!" Būkime tikri: Dievo ranka yra duosnesnė, negu mūsų pačių.

Bramantė, tas didysis menininkas, pabaigęs puikios šv. Petro bazilikos Romoje planą, liepė savo sūneliui nunešti jį popiežiui Julijui II. Popiežius, džiaugdamašis nuostabiu darbu, atidarė pinigų dėžutę ir tarė vaikučiui: „Pasisemk!" „Jus pasemkite, Šventasis Tėve; jūsų sauja didesnė!“ — atsakė drąsiai kūdikis, nes žinojo, kad šv. Tėvas jį už tai nebars. Aš irgi galiu drąsiai kovoti per visą gyvenimą, nes pasitikiu Dievu. „Spręsk Tu, Dangiškasis Tėve, mano likimą! Taip bus geriau!"

KOKIA YRA MANO SIELOS VERTĖ?

Kas palieka Dievą, tas turi susikurti naują pasaulį. Bet aš nenoriu Jo palikti; aš noriu įsigilinti į Jo mintis, kad galėčiau vis labiau būti į jas panašesnis.

Mes neturime gražesnio žmogaus kilnumo apibūdinimo, kaip tas, kurs yra pirmame Šv. Rašto puslapyj ir kuriuo pirmoji žmonių pora buvo palydėta į žemės gyvenimą: „Sukūrė Dievas žmogų pagal savo paveikslą" (Gen. 1, 27). Gamtoje mes randame Dievo pėdsakus, tuo tarpu žmogus yra pats Jo paveikslas, paveikslas savo dvasine, nemirtinga siela, savo protu, savo valia, kūrybinėmis savo galiomis; ypač gražus paveikslas tada, kai Dievo malonė jame gyvena. Mano siela yra kilusi iš Dievo ir todėl ji tol nenurims, kol pašalins visas kliūtis, visus pasaulio viliojimus, visus nuodėmingų mano geismų gundymus, kurie kliudo man eiti prie Amžinojo Šaltinio. Čiurlenąs upelis nenurimsta, kol prasiveržęs pro uolas, pro kalnelius pasiekia ūžiančią jūrą.

„Žmogaus siela, lyg vanduo:
   iš dangaus ateina, į dangų ir grįžta". Goethe

Vienas kunigaikštis prašė popiežių Benediktą XI leisti jam tai, ko popiežius neturėjo teisės leisti. Tuomet šv. Tėvas atsakė: „Jei aš turėčiau dvi sielas, tuomet galėčiau leisti. Bet dabar turiu tik vieną ir todėl negaliu!"

Taip, jei turėčiau dvi sielas, tuomet galėčiau nepaisyti pavojų pražūti. Bet . . . turiu tik vieną!

Turiu tik vieną sielą, bet ji man brangesnė už viską. Kad ir kažin kaip menką padarą matau, vis dėlto jis kalba apie Dievo galybę, išmintį ir meilę. Bet kai pažiūriu į žmogų, matau, kad jame gyvena kilnesnė būtybė už visus žvaigždžių pasaulius. Juo labiau fiziologija pažįsta žmogaus organizmo dalis, juo geriau psichologija ištiria sielos gyvenimą, juo labiau mes žavimės puikiais Kūrėjo darbais. Ir kaip labai brangi mums daros siela, kai žinome, kad pats Dievas joje gyvena, kad ji yra Šv. Dvasios šventykla.

O kad nors kartą įsigilintum į šitą mintį! Skaisti siela yra Šv. Dvasios šventykla. Kaip? Mano sieloj gyvena Šv. Dvasia? Ką tai reiškia? Tai reiškia, jog Ji moko mane išminties, kad savo gyvenimu tarnaučiau Dievui; jog Ji moko mane protingumo, kad geriau suprasčiau savo gyvenimo prasmę; jog Ji man pataria įvairiais atvejais, jog Ji stiprina mane pareigas atliekant, moko mane pažinti Dievo valią, pažinti tikėjimą ir pagal jį gyventi; moko bijoti Dievo ir ištikimai Jam tarnauti.

Vis labiau tobulinti savo sieloj Dievo paveikslą, savo jausmus, savo geismus ir norus palenkti Jo valiai, „kad jūs jais pasidarytumėte dieviškos prigimties dalininkai" (2 Petr. 1, 4)—štai žemės gyvenimo tikslas. Kilnus tikslas! Bet kieno sieloj Dievo paveikslas yra apleistas, tas pasaulio akyse gali ir kažin kaip žibėti, visi jo darbai bus tik dulkės, kurias vėjas išnešios.

Bet ar tai neperdėta? Ne!

Tik paklausyk, brangus jaunoli! Buvo laikai, kada žmogus dar žemėj negyveno; Dievas jau buvo. Buvo laikai, kada paukščiai neskraidė ore, žuvys neplaukinėjo vandeny; Dievas jau buvo. Buvo laikai, kada nečiurleno upeliai, nežaliavo pievos, netekėjo saulė, nemirgėjo dangaus skliautuos žvaigždutės; kada nebuvo nė vieno vandens lašelio, nė vieno smėlio grūdelio; Dievas jau buvo. Tūkstančiai metų Jam yra lyg viena diena. Jame nėra nė kokio pasikeitimo. Viskas keičiasi, lyg pasenę drabužiai, tik Jo „metams nebus galo" (Ps. 101, 28).

I r  š t a i  —  t a v o  s i e l a  y r a  p a n a š i  į  D i e v ą:  j i  y r a  K ū r ė jo paveikslas! Tiesa, ji turi pradžią, bet niekados neturės galo. Viskas miršta, viskas nyksta, praeina tūkstančiai metų, — bet siela gyvena. Miršta žmonės, milijonai milijonų miršta, — bet tavo siela gyvena. Kaip ji gyvena? Amžinai laiminga pas Dievą, arba amžinai nelaiminga — Jo atstumta.

QUID HOC AD AETERNITATEM?

Persijos šachas savo turtų sandėliuose turi labai brangų gaublį. Jo skersmuo tėra tik 30 centimetrų, bet sausumos ir jūros yra ne pieštos, tik išklotos reto brangumo akmenimis. Anglija, pvz. pažymėta rubinais. Indija — skaidriais deimantais, jūros — smaragdais. Šis gaublys yra neįkainojamas. Jojo vertę vargiai galima ir įsivaizduoti.

Didžiojo karo metu, artinantis rusams prie Persijos, persai pirmoj eilėj pasirūpino paslėpti šį brangų turtą.

Mano mielas! Ar tau rūpi taip labai tavo paties siela, kuri brangesnė ne tik už šacho gaublį, bet ir už visą pasaulį? Ar tu ją tinkamai vertini? Ar darosi ji diena iš dienos geresnė ir kilnesnė?

Daniadas buvo Atėnų pasiuntinys prie Pilypo, Makedonijos karaliaus. Kartą jis kalbėjo, kad gimtasis jo miestas Atėnai yra gražiausias visame pasaulyj. Pilypas prašė pasiuntinį parodyti miesto sienas. Pamatęs karalius sušuko: „Šitas miestas turi būti mano!"

Kokį miestą tu norėtum turėti? Amžinoji tavo tėvynė yra dangus. Bet ar sieki josios? Ar už ją kovoji?

Šiandien yra daug tokių jaunuolių, vadinamų religingais, kurie uoliai lanko šventadieniais bažnyčią, uoliai rytą ir vakarą meldžiasi, bet kituose darbuose religinio nusiteikimo beveik nežymu. Mano idealas nėra ypatingai maldingas jaunuolis šventadieniais, bet toks, kurio maldingumas susilieja ir su šiokiadieniu gyvenimu, jį apvaldo ir iš jo spindi kaip pagrindinė spalva iš margo persiško patiesalo. Dievo įsakymai tikrai religingam jaunuoliui turi būti pagrindiniai pasaulio dėsniai, įpareigoją ir karalių ir kūdikį, kurių laikymasis anaiptol nėra gėda, bet  d a r b a s, galimas drąsiai vykdyti viso pasaulio akyse.

Jei ko nors tamsoj gerai nematome, tada išeiname į šviesą ir dar kartą apžiūrime. Gyvenime ne kartą pasitaikys, kad beskubėdamas negalėsi tikrai nuspręsti, ar darytinas darbas yra leidžiamas ar ne. Geriausia tuomet savo veiksmus apšviesti amžinybės spinduliais, nes šviesa, kurią skleidžia amžinasis mūsų paskyrimas, niekados neapgaus.

Išganytojas moko, kad turės vertės visi mūsų darbai, visi žodžiai, net ir mintys, jei tik mes jas pakreipsime amžinybės linkui. Katalikiška yra nuomonė ir didelio anglų filosofo Carlyle, kuris sako: „Žodžiai nepraskamba tuščiai erdvėje; nedingsta nė vienas širdies sudejavimas, nė vienas valios pasiaukojimas, visa aidi į amžinybę. Žemėj nežūsta nė vienas darbas, nors ir niekas jo nežinotų. Jis yra lyg anoji požeminė vandens srovė, kuri gaivina pievas, kuri susilieja su kitomis srovėmis, ir vieną gražią dieną ištrykšta vėsus šaltinis". Todėl gilios prasmės turi šventųjų pasaulėžiūra, būtent — į visą žemės gyvenimą žiūrėti sub specie aeternitatis, t. y. amžinybės žvilgsniu. Jie prieš kiekvieną darbą klausdavo: „Quid hoc ad aeternitatem?" — „Kiek tai naudinga amžinybei?" Įprask ir tu prieš kiekvieną savo sumanymą, prieš kiekvieną pasiryžimą ir darbą klausti savęs: „Quid hoc ad aeternitatem?" — „Kiek tai bus naudinga mano amžinajam gyvenimui?"

AMŽINAI

Viską žmonės apdraudžia: ir namus nuo ugnies, ir javus nuo ledų, ir laivus nuo sudužimo, ir darbininkus nuo nelaimingų atsitikimų, ir net pačią gyvybę. O sielą? Ar esi apdraudęs savo sielą? Nuo ko? Nuo amžino pasmerkimo!

Žinoma, mes ne dėl to esame ištikimi Dievui, kad vengiame pražūties, tik dėl to, kad mylime Jį. Bet vis dėlto pasitaiko silpnybės valandėlių, kada ištveriame gerame ir nugalime gundymus tik dėl to, kad atsimename savo atsakingumą, kurį mums reiks duoti amžiname gyvenime.

„Būti amžinai pasmerktam?" Ne! Ne! Aš noriu laimingo gyvenimo! Aš noriu amžinojo gyvenimo! Daug mačiau pasaulio grožybių, daug regėjau gamtos ir žmogaus sukurtų nuostabių dalykų, bet viso to man dar negana! Mano siela trokšta vis daugiau ir daugiau! Manęs nepatenkina šitos paskiros dalys. Aš noriu vienos vienintelės, amžinosios Grožybės. Manęs nepatenkina prabėgantieji šešėliai. Aš trokštu nesikeičiančios, amžinosios Tiesos!

„Ir didžiausi žemės džiaugsmai su dangiškais negali būti nė palyginti" (Brockes). „Dabar mes matome atspindyje (Dievą) lyg mįslę, tuomet gi veidu į veidą. Dabar aš pažįstu dalimi, tuomet pažinsiu, kaip ir esu pažintas" (1 Kor. 13, 12). Ir kai man bus sunku laikytis kurio Dievo įsakymo, atsiminsiu, kad dėl amžinosios garbės vainiko vis dėlto verta paaukoti šį vargingąjį žemės gyvenimą.

Mirė kartą vienas jaunas vyras. Ant jo antkapio buvo iškalta nusvirusi pilna varpa, o apačioj du reikšmingi žodžiai: „Quia plena", — „Kadangi pilna". Ir tu kasdien kalbėk šią trumpą maldelę: „Mano Viešpatie ir Dieve! Duok, kad mano siela subręstų pirmiau, negu ateis pjūtis!"

Ir kuomet ateis ta pjūtis? Aš nežinau! Gal šešiasdešimtasiais mano gyvenimo metais? Gal aštuoniasdešimtaisiais? Kas gali žinoti! Kiek tikra, kad aš mirsiu, tiek nežinia, kada. Vienam bokšto lankrodyj Leipcige parašyta: „Mors certa, hora incerta!" „Dėl mirties esame tikri, dėl valandos netikri!" 1).

Dievas kiekvieną valandą gali pareikalauti apyskaitos. Ir vargas man, jei būčiau neprisirengęs. Kai blogas mokinys neišmokęs lotynų

1 Pažaislio vienuolyno bažnyčios saulės laikrodyj įrašyta: „Sis me mor occasus sole cadente tui". — „Besileidžiant saulei, atsimink ir savo gyvenimo saulėleidį" Vert.

kalbos ar geometrijos būna pašaukiamas ir gauna dvejetuką, jis gali dar pasiguosti: „Dabar neatsakiau, bet kitą kartą pasitaisysiu!" Dievas pašauks tave tik kartą. Ir jei būsi tuomet neprisirengęs, paskiau bus per vėlu. „Todėl budėkite", — perspėja Išganytojas, — „nes tą valandą, kurios jūs nežinote, žmogaus Sūnus ateis" (Mat. 24, 44). Gyvenime esame lyg kariai atostogų metu: kiekvieną akimirksnį galime būti pašaukti, bet tuomet nepasakysime: „Viešpatie, aš dar nesu pasirengęs!" Nežinai, kur mirtis tavęs laukia, tad jos lauk visur!

„Nebūk išdidus, žmogau! Nors ir vainikuotas būtum, mirčiai tu esi, kaip pelai vėjui. Smėlio grūdeliai teka, valandas laikrodis muša, ir nesnės vėjelis nupūsti lapo, kaip išmuš ir tavoji" G e i b e l

Koks bus Dievo paveikslas tavo sieloj mirties valandą, toks bus ir pasiliks. Bet nė apie vieną medį nežinome, į kurią jis pusę virs. Jis kris ten, kur daugiausia išaugę šakų. Koks bus žmogaus gyvenimas, tokia bus ir jo mirtis.

Nuo geros mirties pareina ir amžinasis gyvenimas. Epaminondas buvo kartą paklaustas: „Ką labiau vertini: Chabrią, Ifikratą ar save?" — Jis atsakė: „Lukterk, kol mirsime, ir tuomet paaiškės!"

Ant vieno seno antkapio parašyta: „Decessit in albis!" — „Jis mirė baltais drabužiais", vad. į keletą dienų po krikšto, nes senovėj buvo paprotys po krikšto baltus drabužius nešioti. Duok, Viešpatie, kad mirties valandą ir mano siela būtų lyg tuoj po krikšto!

„AŠ TURIU DAR LAIKO!"

Kai lengvapėdiškas jaunuolis perspėjamas, kad nenaudingą savo gyvenimą padarytų turiningesnį, jis paprastai išdidžiai atsako: „Aš turiu dar laiko! Juk negalima prieš laiką surimtėti ir subręsti. Jeigu aš dabar neflirtuočiau, kada gi galėčiau? Jaunystėj tik ir ūžti!"

„Aš turiu dar laiko!" Bet ar esi tikras? Ar tau užtikrino kas raštu, kad dar gyvensi 20, 40, 50 metų? Argi nepasakyta: „Todėl budėkite ir būkite prisirengę, nes tą valandą, kurios jūs nežinote, žmogaus Sūnus ateis" (Mat. 24, 44).

Kad mes mirsime, tai labai aišku; bet  l a b a i  n e a i š k u  — kada. Kas mano turįs „dar laiko" ir todėl atidėlioja savo pareigų atlikimą ar sielos tobulinimą, tas vėliau tiesiog išsigąs, kaip greitai laikas bėga. Amžinojo Teisėjo akivaizdoj jis atsistos tuščiomis rankomis, kai Jis pašauks jį duoti žemės gyvenimo apyskaitos. Veltui norėtum sustabdyti laiką! Gyvenimo rodiklis vis slenka prie dvyliktos!

Viename mieste, — sako sena indų pasaka, — gyveno bramanas vardu Svabhavakrpana. Jis turėjo prisielgetavęs pilną indą košės, kurį pasikabino ant dramblio ilties, ištiesė ties juo palapinę ir pradėjo svajoti: „Šis indas yra pilnas košės. Kai ateis bado metai, aš už jį gausiu 100 sidabrinių. Tuomet pirksiu porą ožkų. Bet kadangi ožkos yra gana veislios, tai greit turėsiu jų visą bandą. Jas pardavęs pirksiu karvę, o vėliau — kumelę. Tuo būdu prisiauginsiu daug arklių ir būsiu turtingas. Pasistatysiu gražius namus ir galop vesiu turtingą žmoną". Indas taip įsisvajojo, jog nė nejautė, kaip paspyrė indą ir košę išdrėbė. Visos svajonės dingo, liko tik pilka tikrove.

Manai, kad amžinajam gyvenimui daugiau pelnys tie, kurie vis „dar turi laiko?"

TRYS ŽANDARAI

Prancūzijoj gyveno turtingas bajoras. Ilgai jis buvo vienos provincijos prefektas, ir visi jį gerbė. Tik štai vieną dieną pasklido žinia, kad šis žmogus, pametęs pasaulio garbę, įstojo į trapistų ordeną, aštriausios regulos vienuolyną netoli Marseille. Tai buvo tikrai nuostabu! Giminės stengėsi jo neleisti, draugai bandė iš vienuolyno išvilioti, bet viskas veltui.

„Aš negaliu!" — jis atsakydavo. — „Argi jūs nematote prie vartų trijų žandarų, kurie manęs neišleidžia?" — „Trijų žandarų? Niekas ten jų nemato!" — atsakydavo šie. — „Tik pažiūrėkit gerai, kas viršuje vartų parašyta: M i r t i s !  T e i s m a s !  A m ž i n y b ė !  Tai tie trys žandarai, kurie manęs neišleidžia. Aš pasiliksiu!"

Tikrai, turbūt nėra geresnės pagalbos kovoje su gyvenimo priešais, kaip ta, kurią parodo paskutinis „Tikiu" sakinys: „Tikiu amžinąjį gyvenimą".

Vienas seno krikščionių antkapio parašas sako: „Jie nemirė, jie dabar tik pradeda gyventi". Jei ir manyje būtų toks gyvas tikėjimas, tada kad ir kažin kokie skausmai mane prislėgtų, žinosiu, jog jie nėra amžini, o dėl pasitaikiusio džiaugsmo irgi nenustosiu pusiausvyros, nes jis taip pat nėra amžinas.

Nors visas mano gyvenimas būtų tik viena kančia, nors ir sirgčiau sunkiausiomis ligomis, nors man visi geri tikslai nebūtų pasiekti, nors likimas mane ir labiausiai persekiotų, — visam tam vyriškai galėsiu pažvelgti į akis, jei tik tikėsiu amžinąjį gyvenimą.

Esi prislėgtas ligos. Bet argi ilgai truks šis likimo bandymas? 30, 50, 60 metų? Juk tai menkniekis, palyginus su amžinybe! Mums atrodo, kad 50 metų baisiai ilgas laikas, o tai dėl to, kad mes juose gyvenam. O šitie metai, išmatuoti" amžinybės matu, yra visai trumpi. Įsivaizduok esąs istorijos pamokoj po 500 metų, taigi 2448 metais. Mokiniai mokosi apie Didįjį karą. Vienas pasakoja: „Didysis karas truko nuo 1814 metų ligi 1818 metų“. „Bet ką kalbi!" — sako mokytojas. „Visu šimtu metų vėliau!" — „Taip, taip! Aš tik šimtmečius sumaišiau", — atsako mokinys ramiai. Šimtmetis šen arba ten — argi tai daug reiškia? Juk taip pasitaiko ir šiandien. Štai klausiame mokinį: „Kada buvo mūšis ties Termopilais?" — „Mūšis ties Termopilais buvo 8 šimt. prieš Kristų!" — „Na, na, tik pagalvok!" — „Aha, 5 šimt., pone mokytojau. Aš tik sukeičiau!" — Taip, jeigu jau galima šimtmečius sukeisti, tad ką kalbėti apie trumpą žmogaus gyvenimą?

Vienas tėvas sako savo sūnui: „Mielas vaikeli! Būk penketą minučių kuklus, penketą minučių nemeluok, nekeik, nebūk išlaidus, — o už tai būsi šešiasdešimt metų laimingas ir turėsi visko, ko tik panorėsi". Manau, kad nebūtų tokio kvailo, kuris nepriimtų šitokio pasiūlymo. Bet štai žemės gyvenimo kovos, palygintos su amžinybės atlygiu, atrodo dar menkesnės, kaip penketas minučių prieš šešiasdešimtis metų.

„Nelaisvė baigiasi, sutrupa plienas ir grandiniai, mūsų gyvenimo abėcėlė jau perskaityta. Bet visas' laikas nepajėgia peržengti vieno amžinybės taško". G ū n t h e r

Pagalvok tad kartais rimtai apie mirtį, ir pamatysi, kaip būsi laimingas. Jeigu viskas nyksta: drabužiai, grožis, jaunatvė, energija, tad argi nereikia pirmoj eilėj rūpintis tuo, kas nenyksta, — s a v o  s i e l a ? Vienas netikintysis norėjo kartą pajuokti pamaldų žmogų: „Klausyk! Man rodos, tu labai apsigausi, jei dangus yra tik pasaka". — Krikščionis atsakė: „O man rodos, kad tu daugiau apsigausi, jei pragaras  n ė r a pasaka".

Laimingas, kuris gyvenimo pabaigoj gali pasakyti: „Kristus mirė dėl manęs, tad kam man bijoti? Aš buvau Tavo, Viešpatie, karys ir štai dabar grįžtu iš kovos pas Tave".

„FERDINANDAI, PAGALVOK APIE AMŽINYBĘ!"

Kastilijos karalius Ferdinandas III, gyvenęs 14 šimt. pradžioje, liepė savo kambaryj ant sienos parašyti: „Ferdinandai, pagalvok apie amžinybę!" Ir ką jis darė, kur ėjo amžinybės mintis visuomet stovėjo prieš jo akis. Mano mielas, galvok ir tu apie ją!

Ateidamas pasaulin, tu verkei, nors aplinkui tave visi džiaugėsi. Gyvenk taip, jog, skirdamasis su šiuo gyvenimu, galėtum džiaugtis tavęs laukiančia amžinąja laime, nors aplinkui tave visi verks.

Romėnų filosofas Seneka sako: „Diena, kurios bijai ir kurią vadini paskutine, yra gimimo diena amžinybei".

„Tandem felix“ — „galop laimingas!“ Šituos du žodžiu Amperas, religingas ir garsus fizikas, prašė parašyti ant jo antkapio.

Turint jaunystėj trykštančios energijos, lengva paneigti Dievą ir be Jo gyventi. Bet kai ateis tas momentas, — o tu nežinai, kąda jis ateis,— kada gyvybė susvyruoja ir stipriausios rankos nusvyra, tada aiškiai pamatysi, kaip tuščias, kaip neprasmingas ir paklydęs yra toks gyvenimas, kur} mes gyvenome be Dievo — net prieš Jo Įsakymus. Strindbergas († 1912), garsus socialistinio judėjimo vadas ir rašytojas, besiartinančios mirties akivaizdoj parodė ranką į Šventąjį Raštą ir pasakė: „Ten yra Vienintelė Tiesa!"

Paryžiaus panteono rūsyj aš kartą ilgai stovėjau prie Voltero karsto. Didžiausia prancūzui garbė būti šioje vietoj palaidotam. Bet aš galvojau tik apie tai, ką gydytojas Trouchon, Voltero draugas, matęs baisią šio didelio bedievio mirtį, pasakė: „Jei velnias galėtų mirti, jis mirtų kaip Volteras".

Kai tik pajusi, kad nuodėmė tave vilioja, pagalvok apie amžinybę. Tegul tau kartais ir atrodytų esą krikščioniškai gyventi baisiai sunku, bet užtai mirti lengva. Kieno gyvenimas buvo lengvas, to mirtis bus sunki!

Anglų tapytojas Aubrey Beardsley, kuris labai mėgdavo piešti begėdiškus paveikslus, mirė džiova, turėdamas vos 28 metus. Paskaityk paskutinį jaudinantį jo laišką, kurį jis parašė savo veikalų leidėjui Smithers: „Jėzus yra mūsų Viešpats ir Teisėjas!"

Mielasis Drauge!

Būtinai prašau Jus sunaikinti visus egzempliorius „Lisistratos" ir kitus nedorus piešinius. Parodykite šitą laišką Politui ir prisaikdinkite jį, kad ir jis viską sudegintų. Viso, kas tik Jums šventa, vardu praišau Jus: negali likti nė vieno begėdiško piešinio!

Mirties lovoje

Aubrey Beardslev"

Palygink dabar visa tai su ramia krikščionių mirtimi. Paskaityk, pavyzdžiui, paskutinę valią didžio prancūzų rašytojo Louis Veullet: „Pabaigę maldas, pastatykit ant mano kapo mažą kryželį ir atminimui įrašykite:  J i s  t i k ė j o  i r  d a b a r  m a t o. Aš pasitikiu Jėzum. Žemėj gyvendamas, nesigėdijau švento savo tikėjimo. Todėl tikiuosi, kad Dangiškasis Tėvas nesigėdins savo ištikimo tarno“.

Koks begalinis skirtumas tarp šitų dviejų žmonių mirimo!

Taip, religingas žmogus žino, kad gyvenimas yra tik amžinybės knygos įvadas, ir kai jį vilioja nuodėmė, jis atsimena žodžius: „Nuodėmės džiaugsmas trunka tik akimirksnį, bausmė yra amžina“ (šv. Gregorijus).

Kartą Aleksandras Didysis užtiko Diogeną, besiknisantį krūvoje žmonių kaukuolių. „Ko tu čia jieškai?“ — paklausė jis išminčių. — „Tavo tėvo, karaliaus Pilypo, kaukuolės! Bet negalima jos pažinti!“ — atsakė Diogenas. Negalima pažinti! Po mirties net ir karaliaus kaukuolės negalima pažinti! Tad kuo aš taip didžiuojuos? Kodėl labiau rūpinuosi šiuo praeinančiu gyvenimu, negu amžinuoju?

Vienoje Paryžiaus kareivių mokykloj kapelionas sakė pamokslą apie amžinąjį pasmerkimą. Pabaigus jam kalbėti, netikįs kapitonas pašiepiančiai paklausė: „Tik vieną dalyką jūs, gerbiamasis, užmiršote mums pasakyti: ar mus pragare šutins, ar keps“. Kunigas pažiūrėjo į kapitoną ir ramiai atsakė: „Ponas kapitone, tai patirsite jūs patys!“ Šitoks nelauktas atsakymas sujudino ligi šios netikintį vyrą, nedavė jam tol ramybės, kol jis pakeitė savo gyvenimą ir atsivertė. Taip, galvoti apie amžinąjį gyvenimą, apie pasmerkimą bus labai naudinga ir tau, mano mielas.

Būti amžinai pasmerktam! Amžinai! Nutiesk dvasioje liniją nuo žemės ligi tolimiausios žvaigždės. Aprėžk šita linija milžinišką apskritimą, įsivaizduok jį pilną esant smėlio grūdelių, jų skaičių dar pakelk kvadratu. „Tai negalima! Tai baisus skaičius!“ — pasakysi. Kodėl negalima! Matematika lengvai tą parašo, pv. lO1000. Bet amžinybės neišreikš jokia matematika! Amžinai degti ir vis dėlto nesudegti! Kentėti ir nesulaukti kančių galo! Visuomet justi skausmą ir negalėti pasakyti: „Dėkui Dievui! Jau vakaras, skausmas viena diena sutrumpėjo!“

Būti amžinai pasmerktam? Ne! Su manim taip neatsitiks!

O. A. M. D. G.

Iš savo vaikystės prisimenu vieną pasaką, kurioje karaliaus burtų lazdelė turėjo didelės reikšmės. Ką tik ji paliesdavo, viskas virsdavo auksu. Kai mums ši pasaka buvo sekama, mes išpūtę akis klausėmės ir stebėjomės ir tik vėliau įsitikinome, kad tokios lazdelės apskritai nėra. Bet pasakoj glūdi gili simboliška prasmė, nes kiekvienas gali įsigyti tokią brangią burtų lazdelę, su kuria savo kasdienines pareigas, savo žodžius ir mintis pakeistų į brangų turtą, brangesnį ir už auksą.

Kuriuo būdu?

Viską daryti Dievo garbei!

Išganytojas vienoj vietoj pasakė, „kad visuomet reikia melstis ir nepailsti" (Luk. 18, 1). Paklausi nustebęs: „Visados melstis? Ištisą dieną kalbėti Tėve mūsų? Ne, tai negalima!"

Taip, iš tikro. Bet jei Jėzus to vis dėlto reikalauja, tai, matyt, jis mano, kad malda yra ne tik kalbėjimas Tėve mūsų ar Sveika Marija, kad melstis galima ne tik žodžiais, bet ir gyvenimu.

„Čia žemėje žmogus nieko geresnio negali padaryti, kaip išeiti iš savęs, iš pasaulio ir melstis dangui. Bet malda neturi būti tiktai žodžiai. Malda turi būti ir mintis, malda turi tapti darbu, kad tuo būdu gyvenimas būtų skaistus, lyg smilkalas." R ū c k e r t

Kuriuo būdu gyvenimas gali virsti malda? Šv. Povilas rašo: „Ar valgote, ar geriate, ar ką kita darote, visa darykite Dievo garbei" (1 Kor. 10, 31).

Taigi: „visa didesnei Dievo garbei" — „omnia ad maiorem Dei gloriam!" Toks buvo šv. Ignaco šūkis, toks tebūnie ir tavo kiekvieną rytą atnaujinamas pasiryžimas. Prieš pabaigdamas savo rytmetines maldas, perbėk dvasioje visus darbus, kuriuos tau dieną reiks padaryti.

Čia ateis tau į galvą aritmetika, lotynų, prancūzų kalba, tikyba, apskritai pamokos, draugai, nesugyvenamas kaimynas, patogumus mėgstąs kūpąs, silpna valia, dantų skaudėjimas, sviedinys, nepasisekimai ir t.t. Visa tai sudėk prie Dangiškojo Tėvo kojų ir pasakyk: „Dieviškasis Išganytojau! Visa, ką tik šiandie manau daryti, visa, ką galvosiu ar dirbsiu, visa tebūnie didesnei Tavo garbei. Palaimink, prašau Tave, šituos darbus, žodžius ir mintis!" Dienos metu stebėk savo darbus ir dažnai klausk save: „Ar tai, ką dabar padariau, pasakiau, perskaičiau, pamąsčiau, iš tikro didina Dievo garbę?" Ir jei pajusi, kad bet kuris tavo darbas, mintis, žodis ar žvilgsnis negali pasirodyti begalinio Dievo akivaizdoje, tad šalin jis, šalin!

Išbandyk šitą paprastą priemonę, ir pamatysi, kaip greitu laiku padarysi didelę dvasios pažangą. Viduriniais amžiais daugybė žmonių, besvajodami, kaip iš paprasto metalo padaryti auksą, neteko ne tik turtų, bet ir sveiko proto. Alchemijos paslaptis chemikams ir šiandie dar neprieinama. Bet mes lengvai galime iš nežymių daiktelių pasigaminti turtų amžinybei, ir jie bus brangesni už auksą. Jei mūsų siela yra laisva nuo sunkios nuodėmės, tada mes viską galime šituo paslaptingu žodžiu: O. A. M. D. G.

Viens tapytojas nupiešė šitokį paveikslą: prie lentos stovi vaikas ir rašo visą eilę nulių — 000000. Šalia stovi angelas ir prieš nulius rašo 1. Paveikslas vadinasi „Geras pasiryžimas“. Visi mūsų darbai, žodžiai, mintys yra tik nevertingi nuliai, jeigu jie kyla iš tuštybės, savimeilės ar patogumo. Bet tas pats darbas, padarytas geru tikslu, dėl didesnės Dievo garbės, virsta neįkainojamu turtu. Kiekviena diena mums būtų neišsemiama aukso kasykla, jei josios pradžioj parašytume raides O. A. M. D. G.

Viena graži legenda pasakoja, kaip mažytis Jėzus su kitais Nazareto vaikais žiede iš molio paukščiukus. Kitų paukščiukai negyvi tupėjo ant žemės, o Jėzus papūtė į savuosius, štai šitie pasidarė gyvi, linksmai sučirškėjo ir pakilo į melsvas padanges.

Tai yra tik legenda.

Bet tiesa, kad du jaunuoliai gali visai vienodai darbuotis, gali būti lygiai uolūs, darbštūs, ir vis dėlto Dievo akyse jų darbai gali turėti labai nevienodą vertę. Vieno sielą slegia sunki nuodėmė, ir jo darbai yra visiškai nevertingi; kito siela pilna dieviškos malonės, kuri net ir kasdieniškiems, paprasčiausiems jo darbeliams suteikia amžinosios vertės.

PASNINKAS

Apie pasninką irgi noriu tau šį tą pasakyti, nes yra jaunuolių, kuriems jo tikslas nėra visai aiškus. Bet jei giliau pagalvosi, pamatysi jo didelę psichologinę reikšmę.

„Koks paviršutiniškumąs tas pasninkas!“ — kalba tie, kurie nemoka įžvelgti gilesnės jo prasmės. „Kodėl priklauso tai religijai ir kaip galima tuo pagarbinti Dievą, kad penktadienį aš nevalgysiu mėsos arba šiaip kurią dieną, save marindamas, mažiau valgysiu? Argi ne vistiek, ar aš penktadienį nuo mėsos susilaikysiu, ar ketvirtadienį?"

Kas taip kalba, tas parodo, kad jis apie pasninko prasmę neturi nė mažiausio supratimo. Ne ta yra pasninko prasmė, kad nevalgyčiau mėsos ir tai penktadienį, bet ta, kad retkarčiais priversčiau savo pilvą nusilenkti dvasios norams. Jei mūsų religija būtų įsakiusi kitą kurią dieną, pvz. trečiadienį, nevalgyti duonos, tai irgi būtų pasninkas. Visa svarba čia glūdi ne mėsoje, bet rimtame valios bandyme. Kas manyje yra valdovas? Mano pilvas ar mano valia? Ar galiu aš bent sykį savaitėj atsisakyti nuo mėgiamo valgio?

Pasninkas todėl yra galinga priemonė stiprinti valiai. Jis gali būti ir nuopelningas darbas Dievo atžvilgiu ir geras atsilyginimas už praėjusias nuodėmes. Taigi religingas jaunuolis turi taip galvoti: sielos harmonija manyj išsivystys tik tada, kai išmoksiu pažaboti  savo geismus. Pasninko vertė nėra mėsos nevalgyme, bet apsimarinime ir savęs apvaldime. Be to, pasninkas yra labai geri vaistai nuo geidulių ir nuo užkrečiančių nuodėmės bakterijų. „Susivaldymas yra daugiau vertingas, negu parakas" (Stanley).

Tikras pasninkas yra gera priemonė ir prieš nuolatinius kūno puolimus jaunystės metu. Kai kurie jaunuoliai kemša, kemša, kiek tik gali, o paskui skundžiasi, kad kūnas taip smarkiai juos gundo. Bet kam bijoti mažo nuovargio ir pasimarinimo? Kam jį penėti, lyg kokią šventėms paskirtą žąsį? Juk nenuostabu, kad įšertas kūnas linksta į nuodėmingus smaguriavimus. Taip, taip! Nieko nekenks, jei pilvui bus uždėtas protingo pasninko žabuklis.

Šiandien kiekvienas žino, kad pasninkas ne tik nekenkia sveikatai, bet dar yra jai labai naudingas. Medicinos mokslas vienu žodžiu tvirtina, kad per didelis mėsos vartojimas yra kenksmingas. Jis gimdo nervingumą ir reumatizmą. Taigi pasninkas naudingas ir sveikatai.

Deja, yra daug inteligentiškų šeimų, kurios pasninkais visiškai nesirūpina. Bet tu, mano mielas, manau, būsi drąsus savo Bažnyčios sūnus. Net ir tuomet, kai svečiuose pasninko dieną bus paduota mėsa, net ir tada gali atsisakyti. Tam reikia mandagaus atsiprašymo, kad tu šiandien pasninkauji, ir trupučio drąsos. Tai bus didvyriškas savo tikėjimo išpažinimas.

ORATE FRATRES!

Garsus generolas Makenzenas, prasidėjus Didžiajam karui, rašo senelei savo motinai, turinčiai jau 90 metų: „Prieš 44 metus tavo maldos, lyg koki geležiniai šarvai, apdengė mane ir saugojo. Prašyčiau ir dabar palydėti mane į laukiančias kovas su tokiu pat sėkmingumu ir prirengti mane didžiam mano uždaviniui. Aš tuo pasitikiu!" Kuo? Maldomis devynių dešimtų metų senelės! Kas? Makenzenas, garsusis generolas!

Galimas daiktas, kad gyvenime turėsi iškęsti labai sunkių bandymų; galimas daiktas, kad net tavo tikėjimas bus puolamas didelių gundymų; bet kol būsi pastovus maldoje, man nebaisu dėl tavęs, ir tavo tikėjimas nebus pažeistas.

Bet kaip galėsi išsaugoti nepaliestą savo tikėjimą, jei neišmokai maldoje prašyti Dievo malonės? Kaip atsispirsi besiveržiantiems gundymams, jei iš maldos nesisemi jokios stiprybės?

Malda tave sudvasina, padaro skaistesnį, geresnį, ramesnį ir stipresnį. Malda yra tyriausias veikliųjų jėgų šaltinis. Kad ir kažin koks didis uždavinys tau reiktų išrišti, pasimelsk iš tikros širdies į Dievą ir drąsiai imkis darbo. Taip ir Dovydas ėjo prieš Galijotą: „Aš einu prieš tave Viešpaties vardu!"

Vienas indietis kartą pasakė: „Aš kiekvieną dieną dėkoju Didžiajai Dvasiai, kad ji mums augina maišą" *). O tu, mielas jaunuoli? Ar dėkoji Dievui už savo gyvenimą, už savo gabumus, už savo tėvelius ir ypatingai už gautąsias sielos gėrybes? Sakyk, kiek tau metų? Šešiolika? Kiek čia bus minučių? Viena diena turi 1440 minučių, vieneri metai — 525 600, šešiolika metų — 8 409 600. Tiek minučių tu jau gyvenai ir už kiekvieną esi Dievui skolingas. Kiekvieną minutę Jo Visagalybė palaiko tavo gyvenimą. Kai ištraukiu ranką iš po akmens, jis krinta žemėn. Jei Dievas bent vieną akimirksnį tavim nesirūpintų, tu grįžtum į nieką, kuriuo buvai prieš gimdamas. „Dievas tave visą sukūrė ir todėl turi visišką teisę į tave" (Šv. Augustinas). Malda sielai turi tokios pat reikšmės, kaip gėlei gaivinantieji saulės spinduliai. Malda sielai yra lyg gaivus aukštumų oras, kuriuo džiaugiasi pavargęs kūnas. Malda sielai yra sekmadienis, kada gauna poilsio išsisėmusios mūsų jėgos. Malda yra amžinojo gyvenimo poezija ir vieno tik žmogaus teisė. Niekas daugiau iš Viešpaties kūrinių nesimeldžia tik žmogus. Taigi žmogus, kuris nesimeldžia, negyvena tikrai žmogiškai: jis tik vegetuoja.

AR MĖGSTI MELSTIS?

O tu? Ar mėgsti melstis? Kas žaliuojančiai gamtai yra gegužio rytmečio rasa, tas žmogaus sielai yra malda. Ji ją atnaujina, gaivina, pagražina ir sustiprina.

Be lietaus nėra vaisių, be maisto nėra gyvybės — o be sistemingos maldos nėra nei dvasios vaisių nei dvasinio gyvenimo. Tvarkingai, punktualiai kalbama malda yra gaivus lietus ir sielos stiprybė.

Tad ar esi įpratęs, ar mėgsti sistematingai melstis, mano mielas? Aš neklausiu, ar niekad tau nepasitaiko besimeldžiant užmigti, ar vaizduotė neskrajoja maldos metu kažkur toli. Tokių išsiblaškymų negali nė vienas išvengti. Taigi klausdamas tave, ar mėgsti melstis, turiu galvoj, ar tavyj yra tikras ir gyvas maldos supratimas, kuris džiaugsmingai sutinka tą įvykį, kad Visagalis Dievas leidžia tokiam smėlio grūdeliui su Juo kalbėtis. Malda juk ir yra gaivus, nuoširdus sielos susitikimas su Dievu. Ąžuolas yra didelis, lyginant jį su mažesniais, aplink jį augančiais medeliais. Bet stebimas iš lėktuvo, jis atrodo tik mažytis taškiukas. Kaip gi aš esu menkas Visagalio Dievo akyse!

Tad jeigu tik iš tikro giliai pajusi, kokia didi privilegija tik tau, žmogui, suteikta, kad Dievui gali atverti savo širdį, pasakyti  Jam savo skausmus, paprašyti Jo pagalbos, — niekad nebereiks tavęs raginti melstis. Žinoma, pasitaikys, kad pamigsi, kad reiks skubėti pusryčiauti, bet tai dar nebloga. Į maldą palinkusi tavo dvasia laiduoja, jog apleistas ryto maldas dienos bėgyj papildysi maldingomis mintimis ir jausmais. Pasitaikys, kad pareisi iš ekskursijos baisiai pavargęs; akys tiesiog lipte lips.. Bet vis dėlto susitelksi ir sukalbėsi vakaro maldą.

Kas žino, ką reiškia ir kodėl reikia melstis, tas meldžiasi laisvai ir maloniai, tas meldžiasi ne tik lūpomis, bet ir širdimi, tas meldžiasi tikrai. Atviros bažnyčios durys jį kviečia valandėlę užeiti; puikus miškas, per kurį jis keliauja, maldingai jį nuteikia; jis meldžiasi džiaugsme, jis meldžiasi užėjus nuodėmingomas pagundoms, jis meldžiasi skausmo ir nelaimės metu.

„Aš neturiu laiko melstis", — saiko nevienas jaunuolis. „Rytą pabundu prieš pat pamokas, o vakare esu nuvargęs!" Žinoma! Bet užtat kelkis rytą penkiomis minutėmis anksčiau, negu esi papratęs; pradėk vakare melstis penketą minučių prieš gulimą (juk tai visai nedaug) ir visuomet turėsi laiko maldai. Penkios minutės! Iš 24 X 60, vadinasi, iš 1440 paros minučių tik jau gali pavesti 2X5 minutes Dievui. Lieka dar 1430 minučių, kurios tau visiškai priklauso.

„Bet mes mokėmės, kad retkarčiais maldą apleisti nėra jokios nuodėmės. Klausyk, tu galvoji, kaip mažas vaikas. „Jokios nuodėmės". Žinoma, jokios! Bet juk prieš Dievą negalima taip teisintis, kas yra nuodėmė ir kas nėra, ir daryti tik tiek, kad išvengtum nuodėmės. Juk turi žinoti, kaip svarbu kasdien gerai melstis tam, kad padarytum pažangą gerame ir atsispirtum gundymams. Pagalvok, kaip labai pasidarai silpnas tą dieną, kurią nesimeldi.

TIK PENKETĄ MINUČIŲ

„Ar tu myli Dievą?" — paklausiau kartą vieną septintaklasį. Jis pažvelgė i mane nušvitusiomis akimis ir pasakė: „O taip!" — „Ir meldiesi?" — klausiau toliau. „Ne!" — buvo atsakymas.

Vargšas jaunuolis nejautė, kad tarp abiejų atsakymų yra nesujungiamas prieštaravimas. Ar gali kas mylėti Dievą, jo negarbindamas? Turėdamas gerą, mylimą draugą, visuomet jieškau progos jį susitikti ir išdėstyti jam visus savo reikalaus.

Kažkas išskaičiavo, kam praleido savo gyvenimą septynių dešimtų metų žmogus. 25 metus jis dirbo, 20 metų miegojo, 2 metu valgė, 1 m. rengėsi drabužiais, 9 mėnesius prausėsi, 7 skutosi, 4 šnypštė nosį, 2 valė dantis ir tt. Net ir tokie menki darbeliai statistiko buvo suskaityti. Bet kai savo gyvenimo darbus turėsi parodyti. Dievui, tada skaičiai įgaus visai kitokios prasmės. Tuomet reiks pasakyti: kiek padarei gerų darbų, kiek blogų? Kiek savo pareigų atlikai, o kiek ne? Kiek laiko iš 70 metų praleidai besimelsdamas? Širdis per vienerius metus sutaksi 36 792 000 kartų, o gal tik vieną kartą ji sutaksi maldai!

„Kaip ilgai turiu melstis?" — paklausi. Mano mielas, tikros maldos Dievas nematuoja valandomis. T i k r o s  m a l d o s  m a t a s  y r a g e r a  š i r d i s  i r  v a l i a. Gyva, karšta ir nuoširdi malda, nors ji būtų ir trumputė, yra daugiau verta, negu ilga, bet neatidi, susnūdusi ir miegūsta. Taigi melskis trumpai, bet k a r š t a i ; trumpai, bet  n u o š i r d ž i a i; trumpai, bet  d a ž n a i. Net ir dienos metu kartkartėmis pakilk mintimi prie Dievo. Bet ypatingai neužmiršk dviejų laiko punktų: ryto ir vakaro maldos. Pirmosios dienos mintys tebūnie paaukotos Dievui; tuomet ir visi dienos darbai bus sėkmingi. Vakare paskutinė tavo mintis tebūnie padėkos malda; tuomet ir nakties poilsis bus malonus.

Nesimelsk niekuomet lovoje! Žinoma, geriau mestis gulint, negu visai maldą apleisti. Bet argi netiesa, kad gulint kalbėti su Dievu yra — mažiausia — pagarbos stoka. Dauguma jaunuolių „užmiršta" pasimelsti anksčiau, todėl meldžiasi gulėdami ir besimelsdami užmiega.

Rytą geriausia melstis tuoj apsirengus, o vakarą dar prieš nusirengiant. Nusirengęs, gulk į lovą ir melskis toliau. Dabar tau niekas nieko nesakys, jei užmigsi. Priešingai, geriausiai pasilsi tas. kas užmiega su malda ant lūpų.

Tau žinomas posakis, kad viskas remiasi Dievo palaima. Tad kaip galėtum laukti geros dienos, jei jos nepradėjai Dievo vardan? Apsidairyk tik aplinkui: viskas meldžiasi. Sušvitus pirmam saulės spinduliui, gėlėlė atidaro savo taurelę ir skleidžia kvapsnį prieš Kūrėjo sostą. O linksmas paukščių čiauškėjimas ankstų gegužio rytmetį — ar tai nėra ryto malda Dangiškajam Tėvui? Ar ne Jam bitelė dūzgia? Ar ne Jį sveikina paskutinis besileidžiančios saulės spindulys. Taip, visa gamta meldžiasi.

Ji tai daro savaimingai, verčiama Kūrėjo įdiegto jai įstatymo. O žmogus yra papuoštas laisva valia. Tad ar jis galėtų paneigti šitą Aukščiausiajam priklausančią garbę?

Kažkas pasakė, kad nėra gražesnio reginio, kaip matyti besimeldžiantį jaunuolį. Tai tiesa! Kai mes meldžiamės, rodos pereiname į kitą pasaulį, rodos pakylame į aukštesnę, į dieviškąją atmosferą, rodos geriame iš amžinojo gyvenimo šaltinių.

Tai, ką pasakiau apie gamtos maldą, buvo tik simboliška apraiška. Tikrai  m e l s t i s , vadinasi, pakelti sielą prie Dievo ir su Juo kalbėti, gali tik žmogus. Malda yra kilniausia žmogaus privilegija. Mūsų džiaugsmai, mūsų meilė, susirūpinimas, mūsų dėkingumas ir kovos — visa maldoje yra pakilninama. Kad mes iš viso galime melstis, kad galime apsiniaukusią savo sielą priartinti prie amžinojo paguodos ir džiaugsmo šaltinio — iš tikro tai yra kilniausias nemirtingos mūsų dvasios sugebėjimas. Maldoje vienu akimirksniu išsiveržiame iš laiko ir erdvės varžtais sukaustyto pasaulio ir pakylame prie amžinybės. Malda yra gilus kvėpavimais gaivinančiu Dievo artumu. Maldos metu mūsų protas esti pripildomas amžinos vertės minčių, mūsų norai, mūsų fantazija esti pakilninama, o valia gauna galingų paraginimų siekti gėrio. Tik pabandyk, mano mielas, užėjus kokiam liūdnumui, atsiklaupti ir paprašyti Dievo pagalbos. Pamatysi, kaip grįžta ramybė tavo sielon, kaip dvasia ginkluojasi naujomis jėgomis, rodos, pats Dievais būtų sugrįžęs pas tave.

Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė, veikiausioji pagalba varguose.

Todėl nebijome, kad ir žemė drebėtų ir kalnai virstų į jūrų gilumas.

Gali sau ūžti ir kilti jų vandenys, ir kalnai drebėti nuo jų galybės.

Galybių Viešpats su mumis, mūsų Globėjas Jokūbo Dievas“ (44 psalmė).

Geram, principams ištikimam gyvenimui reikia daug Dievo malonės. O Viešpats tiek jos mums duoda, kiek patys prašome. Neužmiršk to niekados, mano drauge!

AR MOKI VYKUSIAI MELSTIS?

Drauge, ar moki  v y k u s i a i  melstis? Tuo noriu paklausti, ar stengiesi melstis nuoširdžiai ir pasitikėdamas? Jau senovėj visai teisingai sakyta: „Veltui lūpos meldžiasi, jei širdis nepritaria".

Vykusiai melstis moka tik tas, kas į Dievą kreipiasi ne kaip į galingą Viešpatį, gyvenantį kažkur už debesų, bet kaip į savo draugą. Jam reikia pasakyti ne tik visas nelaimes ir skausmus, bet ir visas kovas, kurias tenka kovoti charakteriui įgyti. Būk todėl visuomet laisvas nuo sunkios nuodėmės, kaip tinka ištikimam Dangiškojo Tėvo sūnui! O būdamas Dievo kūdikis, gyvensi, kalbėsi, mintysi ir veiksi taip, kaip nori Dievą?, o ne kaip norėtų tavo aistros, tavo polinkiai ir tave supąs pasaulis. Suprantu, kad šiandien, kada aplinkui yra liek daug blogų pavyzdžių, nėra lengva gyventi pagal Dievo norą. Nėra lengva ištvermingai, nuosekliai ir heroiškai būti ištikimam Dievo įsakymams. Ir vis dėlto stovėk nepajudinamas šalia savo Viešpaties, tada patirsi, kaip bus lengva su juo kalbėti, vadinasi — m e l s t i s .

Daugelis berniukų pasiekę aukštesnes klases, atpranta melstis, nors būdami mažesni mielai tai darydavo. Kodėl taip atsitinka? Todėl, kad jie nemoka  v y k u s i a i  melstis. Jie nežino, kad su jų kūno brendimu lygiagreta turi eiti ir jų dvasios brendimas. Jų kūnas auga, stiprėja, bręsta, bet jų dvasios gyvenimas net ir aštuntoj klasėj lieka toks pat primityvus, koks buvo dar pradžios mokykloj. Kokios tuomet būdavo jų ryto ar vakaro maldos? Vienas T ė v e  m ū s ų,  S v e i k a  M a r i j a, T i k i u  į  D i e v ą  T ė v ą — ir viskas. O kokios dabar jų maldos? Tos pačios! Aišku, kad jų jiems jau nepakanka. Juk kas buvo gera pradžios mokyklos mokiniui, argi gali patenkinti jauno vyro sielos reikalus? Tuo būdu malda ir pradeda darytis sunkenybe. Keletą metų jaunuolis dėl įpročio dar velka šitą naštą, bet, einant jai vis sunkyn, galop jis ją meta ir liaujasi meldęsis. Ir labai suprantamas dalykas, kodėl jis nustoja melstis. Šitokia malda vietoj džiaugsmo ir sielos atgaivinimo virsta ankštu audringos, į begalybę besiveržiančios jaunuolio dvasios narveliu.

O kur glūdi viso to nepasisekimo priežastis? Jei užaugęs jaunuolis norėtų apsiauti batais, kuriuos jis nešiojo, būdamas pradžios mokykloj, aišku, kad jie spaustų jam kojas, ir jis negalėtų jais dėvėti. Jie netinka, tad šalin į kertę! Ir augąs jaunuolis jau negali taip melstis, kaip meldėsi, dar būdamas vaikas.

Tad kaip jaunuoliai turėtų atlikti ryto ir vakaro maldas?

RYTO IR VAKARO MALDOS

Atėjus laikui keltis, maldingai persižegnok ir, nė kiek negaišdamas, tuoj šok iš lovos. Keletą minučių pasigimnastikuok, paskui prauskis, visiškai apsirėdyk ir tik tada klaupkis prie lovos arba, jei negailima, sėsk prie dirbamojo savo stalelio. Paremk galvą ranka ir įsivaizduok stovįs Dievo akivaizdoj. Nesvarbu, jei lūpos netars nė vieno žodžio. Svarbu, kad virpėtų giliausios tavo sielos stygos: „Viešpatie, dėkui Tau už šios nakties poilsį. Juk kiek vargšų ligonių šią naktį praleido be miego, tuo tarpu aš galėjau ramiai pailsėti! Dėkui Tau, Viešpatie! Prašau Tave, padėk man, kad ir šios dienos darbus dirbdamas būčiau vertas Tavo meilės. Prasideda nauja diena. Taigi noriu visus savo darbus, visas savo pareigas — visa, visa atlikti pagal šventą Tavo Valią. Padėk man, mano Dieve, kad vakare būčiau ne tik suaugesnis, bet ir labiau subrendęs, negu buvau rytą. Bet aš turiu didelę ydą. Tu žinai ją, Viešpatie. (Čia atsimink vyriausią savo ydą). Jeigu ją nugalėčiau, visos kitos būtų niekai. Šiandien vėl pasitaikys man progų nusidėti. (Čia pagalvok, kaip kovosi su šia vyriausia savo yda mokykloj, gatvėj, namie, žaisdamas, pasivaikščiodamas . . .). Taigi prašau, padėk man, Viešpatie, nusigalėti! Visa, ką šiandien darysiu ar kentėsiu, tebūna Tau, Dieve, Tavo garbei! Palaimink mano tėvus, palaimink mano geradarius, palaimink mane, ištikimą nors ir klumpantį, bet visuomet Tau priklausantį sūnų!" Paskui sukalbėk dar vieną  T ė v e  m ū s ų , S v e i k a  M a r i j a,  T i k ė j i m o  i š p a ž i n i m ą — ir vertingos, gaivinančios ryto maldos baigtos. O dabar linksmas į darbą! Drąsiai priekin! „Jei Dievas yra su mumis, kas prieš mus?“ (Rom. 8, 31) .

Kaip visai kitokia yra ši gyva, asmeninė malda, negu pusiau sąmoningais vaiko šnibždėjimas! Ir ji nėra ilga. Jai užtenka keletos minučių. Pirmą minutę padėka už nakties poilsį, antrą — prašymais pagalbos dienos darbams, trečią — paprasti poteriai.

Gerai atliktos ryto maldos yra visos būsimos dienos pašventimas. Pasakyk man kokios yra tavo ryto maldos, aš pasakysiu, kiek verta tavo diena tau ir amžinybei.

„Jei Viešpats nestatys namo, veltui dirba tie, kurie jį stato. Jei Viešpats nesergės miesto, veltui budi tie, kurie jį sergi" (Ps. 126, 1—2).

Paskaityk tik šią kilnią maldą kurią grafas Stephan v. Scėchėnyi buvo parašęs pats sau: „Visagalis Dieve, išklausyk kiekvienos mano valandos prašymo! Palenk mano širdį, kad būčiau geras savo artimiesiems, savo tėvynei ir savo šalies žmonėms. Suteik man cherubino meilės galybę ir proto aštrumą. Leisk man pažvelgti į savo ateitį ir gėrį atskirti nuo blogio. Leisk man pažinti, ką aš turiu daryti, ir kaip turiu pradėti, kad galėčiau Tau duoti apyskaitą iš Tavo patikėtų man gėrybių. Aš noriu galvoti ir dirbti dieną ir naktį — ištisą savo gyvenimą. Padėk klestėti tam, kas yra gera, ir išrauk iš šaknų tai, kas yra bloga. Suteik man pagalbos apvaldyti visas mano aistras. Padaryk, kad į visa žiūrėčiau nuolankiai ir taip nusiteikęs imčiausi savo darbų. Tebūnie ši malda ne žodžiais pasakyta, bet darbais į dangų pasiųsta . . .“ Ar manai, kad kas kita, ne šis maldingas nusiteikimas buvo nuolatinis „didžiausio vengro" darbštumo akstinas?

Vakaro maldose pirmas tavo žodis vėl tebūnie padėka. Melskis maždaug taip: „Viešpatie, ši diena jau baigiasi! Prieš eidamas ilsėtis, aš noriu į Tave pakelti savo sielą. Tavo Vardu pradėjau šią dieną, Tavo Vardu noriu ją ir baigti. Leisk todėl man padėkoti Tau už visas gėrybes, kurių suteikei taip mano sielai, taip kūnui. (Jei pasitaikė koks pažeminimas, nesmagumas arba skausmas, ir už jį dėkok Dievui ir prašyk, kad Viešpats leistų tau suprasti, kokį tikslą Jis nori juo pasiekti). Bet ar aš buvau dėkingas? Ar gerai praleidau šią dieną? O gal vėl turiu apgailėti daugelį nusikaltimų? (Čia padaryk trumpą sąžinės sąskaitą, ar darei, sakei ir galvojai tai, ko neturėjai daryti, sakyti ir galvoti, ir ar apleidai tai, kas buvo tavo pareiga).

Taip, mano Viešpatie, aš vėl buvau neištikimas, silpnas Tavo sūnus! Tave įskaudino mano nedėkingumas. Atleisk man! Rytoj jau bus kitaip! Prašau Tave, dangiškasis Tėve, neatimk savo pagalbos ir šią naktį. Duok, kad tinkamai pasilsėčiau ir rytoj vėl, naujų jėgų kupinas, būčiau uolus, vykdydamas Tavo Valią". Čia dar pridėk vieną kitą tavo mėgiamą maldelę (Tėve mūsų, Sveika Marija . . .) — ir vakaro maldos baigtos. Joms irgi užtenka tik keletos minučių, keletos nuoširdžių, maldingų, gaivių minučių.

Dabar gali eit į lovą, bet pasistenk dvasioj pasilikti vis su Dievu. Visai nebus bloga, jei užmigsi su malda ant lūpų. Net bus geriausia, jei maldingos mintys bus paskutinės tavo dienos mintys. Siela nemiega, miega tik kūnas ir tai ne visas. Daugelis jo organų veikia ir toliau. Mintis, kuri buvo paskutinė prieš užmiegant, ir toliau gyvena tavyje. Taigi jei užmigsi, kilnių ir skaisčių minčių gaivinamas, poilsio metu jos įsiskverbs į pačias sielos gelmes, ir kitą dieną pabudęs jau būsi vienu žingsniu arčiau priėjęs prie savo gyvenimo idealo, kurio taip aistringai sieki.

TEN, KUR BRĘSTA SIELA

Kas nori religiniam gyvenime padaryti didesnę pažangą, tam be lūpų maldos patarčiau kasdien dar m ą s t y t i. Siela bręsta tyloje. Kas rimtai stengiasi išugdyti charakterį, teis tegul kasdien suranda keletą ar kelioliką minučių, kurių metu, palikęs šalia visus kitus reikalus, rūpintųsi tik Dievu ir savo siela. Kasdieninis sistemingas mąstymas yra puiki auklėjimosi priemonė.

Gal trūksta tau laiko? Bet, manau, kiekvienas, kuris yra geros valios, gali šitas kelioliką minučių įrašyti. į savo dienos programą.

Gal nemoki, kaip turėtų būt toks mąstymas- atliekamas? Tai visai nesunku. Pasirink kurią kilnią mintį arba kurią tikėjimo tiesą ir stenkis visomis savo sielos galiomis — protu, valia, fantazija, jausmais — į ją įsigilinti taip, kad ji prasiskverbtų ligi pačių tavo sielos gelmių.

Taisyklingo mąstymo eiga paprastai esti šitokia. Įžangoj arba pasirengime įsivaizduok esąs Dievo akivaizdoj ir prašyk Jį, kad Jis padėtų tau gerai atlikti šį mąstymą. Paskui protu paskirstyk tas mintis arba tikėjimo tiesas, kurias pasirinkai mąstyti, arba fantazija įsivaizduok su jomis surištus įvykius ligi pačių smulkmenų ir palik savo jausmų gyvenimą naujai gemantiems įspūdžiams. Tuo tarpu, stebėdamas kiekvieną smulkmeną, klausk save: kokią iš šios ar kitos tiesos galėčiau padaryti išvadą sau pačiam? Ar gyvenau pagal ją ligi šiol? Jei ne, tai kaip turėčiau toliau gyventi? (Čia padaryk tvirtą pasiryžimą pažintą tiesą šiandien įgyvendinti). Prieš baigdamas mąstyti, trumpa, bet karšta maldele dar kartą kreipkis į Dievą: „Viešpatie, dėkui Tau, kad mąstymo metu apšvietei mano protą. Prašau Tave, padėk man, kad ir įvykdyčiau, ką dabar esu supratęs".

Tiesa, juk tai visai nesunku?

Mąstymo tikslas yra labiau įsigilinti į religinės mintis ir savo sielą atverti šildantiems, gaivinantiems jų spinduliams. Gerai žinau, kad kasdienis sistemingas mąstymas reikalauja nemažos aukos. Bet galinga auklėjamoji jo įtaka šitos aukos yra verta. Po kelių mėnesių, jei tik mąstymas ir malda yra gerai atliekami, mes pajusime, kad siela pasiartino prie Dievo, valia pasidarė stipresnė, mąstymas kilnesnis, žodžiu, mes padarėme vieną žingsnį priekin būdo auklėjimo keliu. Geros mąstymui medžiagos duoda Š v. R a š t a s, ypač  k e t u r i o s  E v a n g e l i j o s  (poros eilučių vienam kartui pakanka), šv. Pranciškaus Saleziečio „F i l i ot e j a", „K r i s t a u s  S e k i m a s“, taip pat ir mano knygelės.

Argi tai yra dienos darbų našta? Taip, tai yra našta, bet tokia našta, kuri tave kelia, o ne slegia. Paukščiui sparnai taip pat yra našta. Bet atimk jam šią „naštą" — ir jis kris žemėn.

VARPAI SKAMBA

Prabyla sekmadienio varpai. Jų skambėjimas plaukia per miestus ir per kaimus, per girias ir per laukus. Ištisą savaitę žmonės grūmėsi su tūkstančiais gyvenimo rūpesčių, bet šiandien yra sekmadienis, ir varpai šaukia: „Žmogau, ateik, ateik į bažnyčią pagarbinti savo Viešpatį ir Dievą! Ne šis pasaulis yra tikroji tavo tėvynė. Čia tu esi tik keleivis. Žmogau, tu nesi tik dulkė, tu esi Dievo vaikas! Žmogau, ne tik žemės gyvenimas yra vertas darbo, bet ir amžinasis!"

Deja, daugelis negirdi varpų balso. Vieni iš pat ryto daro kokią nors ekskursiją ir taip praleidžia sekmadienį, neišklausę šv. Mišių. Kiti šeštadienį kalbasi ligi vidurnakčių ir paskui pramiega Mišių laiką. Kiti vėl „neturi laiko", nes reikią eiti pasivaikščioti.

Tu, mano drauge, kiekvieną šventadienį ir sekmadienį klausai šv. Mišių. Tau liepia tai mokyklos drausmė. Bet ar tik drausmė? Deja, yra jaunuolių, kurie klauso tik iš prievartos. Ir kai mokinių Mišių nebūna, jie visai neina į bažnyčią.

Koki jie paviršutiniški ir lengvapėdiški! Koks ligūstas jų galvojimas! Kas nors kartą rimtai pagalvojo, ką mums reiškia šv. Mišių Auka, tą tiesiog siela verste verčia eiti klausyti Mišių ne tik tada, kai įsakyta, bet visuomet, kada tik galima.

Jeigu jau negali keletą kartų savaitėj lankyti šv. Mišių, tai bent tvirtai laikykis principo jų neapleisti nė vieną sekmadienį ar šventadienį.

Dalyvauti sekmadienio Mišiose iš tikro yra didi ir garbinga pareiga. Kristus mirė už mane, todėl Jis teisingai laukia, kad aš iš 336 savaitės pusvalandžių vieną pavesčiau skausmingos Jo kryžaus mirties atminimui. Bet šv. Mišios yra daugiau, negu Kalvarijos Aukos atminimas. Tai yra mistinis josios atnaujinimas, iš kurio teka man reikalinga dvasios energija.

Jei sekmadienį maldingai išklausau Mišių ligi pat galo, ateinančią savaitę darausi atsparesnis gundymams, geriau nusiteikęs, pastovesnis savo darbuose ir uolesnis pareigose.

Neseniai miręs pasaulinio garso medikas prof. Dr. Barsony kartą pasakė: „Aš apkeliavau visą Europą, buvau ir Afrikoj, bet neatsimenu savo gyvenime nė vieno sekmadienio, kad būčiau Mišių neišklausęs".

Posakis vertas tikrai katalikiško vyro vardo! Todėl ir tu, mano mielas, tvirtai pasižadėk: vistiek ar atostogos, ar lietus, ar nuovargis kiekvieną sekmadienį ir kiekvieną šventadienį turiu išklausyti šv. Mišių. Tai bus garbingas nusistatymas! Ir kol sekmadienį nesi Mišių išklausęs, nesiimk jokio rimto darbo, nors jis ir labai tave spirtų.

Reikia ne tik „Mišių klausyti", bet ir melstis jų metu ir jas aukoti už savo tėvus, už mirusius brolius, prašyti Dievą padėt gerai atlikti išpažintį, nugalėti kurią ydą ir sutvarkyti tūkstančius kitų jaunos sielos reikalų.

DIDELIS IŠVALYMAS

Kita puiki priemonė pažengti priekin doriniam gyvenime yra r e k o l e k c i j o s. Kitose šalyse atostogų metu moksleiviams visuomet pasitaiko progos jas atlikti įvairiose tam reikalui skirtose įstaigose arba vienuolynuose. Tenai jie išklauso per dieną tris keturias dvasinio turinio paskaitas, pertraukų metu apmąsto tai, ką girdėję, padaro pasižymėjimų, galop atlieka išpažintį — ir rekolekcijos baigtos. Taip galvoja daugelis. Rekolekcijose gavėnios metu jie nemato nieko kita, kaip tik pasirengimą velykinei išpažinčiai.

Bet geros rekolekcijos turi savyje daug daugiau. Be abejo, jos yra taip pat puikus pasirengimas išpažinčiai. Bet ką geros rekolekcijos iš tikrųjų reiškia, galima palyginti su arklu: siela yra tuomet giliai išjudinama, visokios piktžolės, įvairios nuodėmės, nenaudingi akmens išmetami lauk, o viso to vietoj į išpurentą, našią sielos dirvą pasėjamos gerų pasiryžimų sėklos.

Rekolekcijos yra didis sielos išvalymas, atgaivinimas ir kelio jieškojimas. I š v a l y m a s: tada pažįstame visus praeities apsileidimus, visas klaidas ir pasibaurėdami nusisukame nuo nuodėmės. A t g a i v i n i m a s: sielos dirva dabar daros gryna; atnaujinę dvasios jėgas, su nauja drąsa žengiame į naują gyvenimo kelią. K e l i o  j e š k o j i m a s : dabar matau, jog tuo keliu, kuriuo keliavau lig šiol, toliau eiti nebegaliu. Todėl ateičiai darau naujus gyvenimo planus. Šitą ar kitą nuodėmę — tekaštuoja man kiek nori — aš turiu pamesti. Šitą ar kitą gerą ypatybę turiu įgyti, nors tai reikalautų ir labai didelio savęs išsižadėjimo.

Bet gal pasakysi: „Aš nepastebėjau, kad rekolekcijos būtų padariusios man tokios didelės įtakos!" Tokio nepasisekimo priežastis paprastai glūdi tavyje. Tu nemokėjai bendradarbiauti su Dievo malone. Rekolekcijų metu dieviškosios malonės ypatingai gausiai teka, bet tik toms sieloms, kurios jas priima džiaugsmingai bendradarbiaudamos. Tad ką tau reikia daryti, kad galėtum sau užtikrinti rekolekcijų pasisekimą? Šių dienų metu būk Dievui ypatingai atsidavęs: tas dienas paskirk tik Jam vienam; rūpinkis tik savo sielos reikalais, malda, mąstymu apie praėjusį gyvenimą ir gerų pasiryžimų parengimu.

Jei galėtum, būtų gera, kad paskutiniais gimnazijos metais atliktum rekolekcijas kur nors uždaroj įstaigoj, pvz. vienuolyne, visiškai trejetą dienų atsitraukęs nuo pasaulio ir gyvendamas tik su savo siela.

„Brr! . . . Bet tai turi būti labai sunku! Tris dienas neišeiti į gatvę, nekalbėti nė žodžio, visados mąstyti tik rimtus dalykus!" Nebūtų prasmės tau įkalbėti drąsos ir sakyti, kad tai nesunku. Aš galiu tau tik patarti: pabandyk sykį! Ir esu tvirtai įsitikinęs, kad šitų trijų dienų vienumoj tiek rasi džiaugsmo, tiek sielos jėgos ir drąsos atlikti būsimo gyvenimo uždaviniams, kiek nė nesitikėjai. Pirmą kartą tave reikia prie to paraginti, antrą kartą jau eisi pats.

Pas O’Connel, didį kovotoją už Airijos laisvę, atėjo sykį pasiuntinys ir rado jį laikantį rekolekcijas. Norėdamas jį įtraukti į darbą, kalbėjo „Jeigu tavęs nebus parlamente, mes pralaimėsime kovą visai dvidešimčiai metų. Balsuojant priešininkai mus nugalės". „Būkite ramūs" atsakė didis valstybininkas, — „melsdamasis ir išpažindamas savo nuodėmes aš ir čia atstovauju jūsų dalykams prieš Dievą. Airijos laisvė dėl to nė kiek nenukentės. Gali parlamentas grasinti! Eidamas išpažinties, aš esu stipresnis, negu pakeldamas kumščią piktai kovai!"

Kilni mintis! Verta kiekvieno religingo jaunuolio!

DVASIOS VADAS

Niekados nepatartina lipti į aukštus kalnus be vadovo. Nors būtume ir labai gerai apsirūpinę žemėlapiais, kompasu, kalnų lazdomis, vis dėlto jie neatstos vado, ir be jo mums gresia pavojus paklysti kalnų pasaulyj arba nukristi bedugnėn.

Tas pat reikia pasakyti ir apie dvasinio gyvenimo arba apie būdo lavinimo aukštumas. Nors būtum ir labai uolus, nors su didžiausia meile imtumeisi tvarkyti savo vidaus gyvenimą, pats vienas pasilikęs labai lengvai gali suklysti. Pasirink todėl nuolatinį savo vadą, kuris iš vienos pusės būtų susipažinęs su sielos gyvenimo aukštumomis, iš kitos pusės -gerai žinotų visas tavo širdies paslaptis ir stebėtų tavo pažangą.

Artimausieji tavo vadai galėtų būti patys tėvai. Jie geriausiai tave pažįsta. Bet dėl gyvenimo ir pašaukimo pareigų daugelis tėvų tam nebeturi laiko. Taip pat atsitinka, kad daugelis jaunuolių ypač brendimo metais tėvams uždaro savo širdies reikalus. Retai pasitaiko, kad jie šiuo metu kylančioms problemoms, kurios urmu veržiasi jųjų sielon, išaiškinimo jieškotų namuose.

Ir labai gaila, nes jaunuoliai smarkiai jaučia savo nesubrendimą, savo nenusistovėjimą, neaiškumą ir savo vienatvėj pradeda ilgėtis senesnio, jiems patikimo vadovo. Jei tokio neturi, tada savo reikalus jie pasipasakoja vienas kitam, o iš to retai kada esti gero, nes ir to jauno patarėjo siela taip pat banguoja ir virpa, ir jis turi tokių pat abejonių, kaip ir patarimo jieškąs.

Ideališkiausiai šitie klausimai gali būt išrišti tik tinkamai pasirinkto dvasios vadovo kunigo. Laimingas tas jaunuolis, kuris savo tikybos mokytojuj, arba kuriam kitam dvasininke surado prityrusi, nuoširdų, pastabų ir tėvišką draugą, kuriam su didžiausiu pasitikėjimu gali atverti audringą savo širdį, prieš kurį neturi jokių paslapčių, jokios paslėptos minties. Ir dėl tokio jaunuolio, kuris rado šitokį vadovą, aš esu visiškai ramus. Žinoma, ir jis turi kovoti, ir jis slidinėja šen ir ten stačiose dvasinio gyvenimo aukštumose, bet prityrusi vadovo ranka visados sulaikys jį nuo pavojingo puolimo.

Taigi jei brendimo metais ramią tavo sielą užpuola tūkstančiai abejonių, jei tavo dvasioj susisuka lizdą graužiąs nuliūdimas, jei manai, kad namuose niekas tavęs nesupranta, jei esi liūdnas, prislėgtas, jei kovoji su savo ydomis — kur galėtum geriau atverti savo širdį, laisviau išsikalbėti, jei ne prityrusio dvasios vadovo kambarėlvj? Ir kas galėtų

geriau su tavim džiaugtis, jei ne jis, kai papasakotum jam savo pasisekimus ir pergales? Niekas nemokės taip giliai įžvelgti j tavo širdį, kaip prityręs kunigas, kuris per kelioliką metų šimtus jaunuolių lydėjo pavojingam tiesos jieškojimo kelyj.

Turėdami dvasios vadovus, jaunuoliai išmoks gerbti dvasininkus, (tai sudaro tą puikų Olandijos, Anglijos, Belgijos, Amerikos katalikų jaunimo bruožą, o pas mus, deja, dažnai tat visai esti pamirštama).

Paskaityk, pavyzdžiui, su kokia pagarba vienas indų vyresnis katalikas kalba apie savo kunigą: „Cheyennos apylinkėse yra kalnas, aukštesnis už visus kitus. Kiekvienas indietis jį pažįsta, pažino jį ir mūsų sentėviai. Būdami vaikai, mes šokinėjome aplinkui jį. Kol tik galėjome, jį matyti, neturėjome jokios baimės paklysti. Užaugę medžiojome buivolus ir briedžius, ir mums visiškai nerūpėjo, į kurią miško pusę bėgame; reikėjo tik nepamesti iš akių kalno. Mes žinojome, kad jis yra tikriausias mūsų kelrodis. Tapę vyrai, mes kovojome su Sioux ir su baltaisiais; mes persekiojome priešą per uolas ir akmenis, bet mes nebijojome, nes žinojome, kad tol nepaklysime, kol matysime kalną. Šitas kalnas yra mūsų kunigas! Jo širdis, kaip uola, niekados nesvyruoja. Visados jis mums sako tiesą. Mes drąsiai einame savo keliu, nes jis mus veda. Jis yra kalnas, vedąs prie Dievo . . .“

Paskaityk, štai, ištrauką iš vieno mokinio dienoraščio.

IŠ SEPTINTAKLASIO DIENORAŠČIO

. . . Mokykloj didelė naujiena: mes gavome naują religijos mokytoją. Pirmiau buvo jau senas ir, išsitarnavęs pensiją, pasitraukė. Tai buvo geras senas tėvelis, bet mes retai kada jį matydavome: išskyrus pamokas, beveik niekados. Todėl apie jį ir negaliu daug rašyti.

Man įdomu, koks bus naujasis. Jis dar gana jaunas, maždaug 26—28 metų. Šiandien buvo jo pamoka. Pasirodo, baisiai griežtas: net šnibždėtis negalima.

Pertraukos metu jis išgirdo, kaip aš Waldmanui pasakiau: „Tai netiesa!" — „Klausyk, jaunuoli, taip nedera kalbėti!" — sako jis man. — „Reikia sakyti šiuo atveju: tu, rodos, klysti! Tuo būdu jūsų kalbėjimasis bus daug mandagesnis".

Puiku! Jau toks menkas dalykas „tai netiesa" yra nusižengimas! O ką jis pasakytų, išgirdęs, kaip dažnas pas mus yra „jautis"? Ir daugelis kitų „pagražinimų"! Bet aš nenoriu jam priešintis. Vakar kaip tik pasitaikė proga pabandyti. Kai aš su didžiausiu vargu atsivariau sviedinį ligi priešininko vartų, o jie buvo tušti, staiga Maksas, mūsų pačių centrinis, griuvo tiesiog man ant kojų. Kad jį kur galas! Žinoma, vartininkas vienu šuoliu buvo prie sviedinio, ir mūsų šūvis nuėjo po velnių Kai norėjau apdovanoti Maksą užtarnautu „jaučiu", atsiminau savo kapeliono perspėjimą. Įpykęs vis dėlto pasakiau: „Tu esi iš tų padaru, nuo kurių nosies reikia padaryti atspaudą". (Mat, aš skaičiau, kad Amerikoj buvę įrodyta, jog odos linijos gyvulių nosyse yra tiek skirtingos, kiek žmonių pirštų linijos. Todėl nėra reikalo savininkam įdeginti gyvulių odoje savo inicialus, bet užtenka padaryti atspaudą). Vėliau man buvo gėda, kam aš ir tai sakiau. Laimei Maksas to nesuprato.

*

* *

Šiandie buvau pirmą kartą pas savo religijos mokytoją. Jaučiu, kad tai buvo lemiąs susitikimas.

Atsitiko maždaug taip. Mūsų namuose šiandien po pietų įvyko nei šis nei tas. Motina triūsė virtuvėje, o tėvas dar nebuvo grįžęs iš tarnybos. Juliukas ir Pauliukas ginčijosi ir pešėsi. Kai triukšmas pasidarė jau per didelis, aš jiems dar garsiau pasakiau, kad jie užčiauptų galop savo snukius. Ir vietoj jų aš pats gavau barti.

„Tu nesirūpink mažesniaisiais! Dėl tavęs jie negalės nę gyventi. Tu. įsiknisęs knygose, neduodi jiems nė pažaisti!"

„Bet, mama, man visuomet prikaišioji, jei mažieji yra blogi!"

„Joks ,bet‘! Tylėk! Dar priešinsies?" — ir gavau gerą antausį. Taip, gavau antausį! Kam tiesą slėpti? Taip! Tada pasakiau dar kažką, kažką šiurkštaus ir išbėgau iš namų.

Ilgiau taip negalima kęsti. Tai jau per daug. Namuose manęs nieks nesupranta. Tėvas neturi laiko rūpintis manimi, motina  laiko mane vis dar mažu ir su manim — septintaklasiu — taip elgiasi, tarsi aš dar lankyčiau pradžios mokyklą.

Manyje virė begalinis kartumas. Išėjęs į gatvę, atsiminiau garbingo mūsų kapeliono žodžius: „Ir kai jus kas nors prislėgs, ateikite pas mane!" Gerai, rodos, mane užtenkamai slegia.

Kapelioną radau įsiraususi į knygas, kai, pabarškinęs ir išgirdęs „prašau", įėjau į kambarį. Jis pasisodino mane prie rašomojo savo stalelio. Iš karto susigėdęs žiūrėjau tik į grindis. Bet guodžantieji jo žodžiai mane nuramino, ir aš papasakojau jam savo skausmą.

„Klausyk, drauge, tu esi jau didelis, ir norėčiau todėl šiuo reikalu atvirai su tavim pasikalbėti. Tau rodos, kad tik su tavim vienu taip apsieinama. Bet aš nuolat girdžiu nusiskundimų iš daugelio jaunuolių, kad jų namuose niekas nesupranta, kad šeimoje ištisus mėnesius jie gyvena lyg svetimi".

Jaučiau, kaip iš šių žodžių ėjo raminanti jėga.

„Tavo tėvams, mano mielas, atsitiko, kaip ir kitiems suaugusiems. Jie jau seniai užmiršo kokie patys buvo brendimo metais; jie jau nebežino, kokias audras ir sukrėtimus turi pergyventi kiekvienas jaunuolis tarp 14 ir 18 metų. Tu turi idealų, kurie jiems nei šilta nei šalta. Kasdieniški rūpesčiai juos apsupa, ir jie neturi laiko tavęs suprasti. Bet tai anaiptol neina iš blogos valios. Tai tik amžiaus skirtumo pasėka. Reikia ir tėvus suprasti.

O kodėl galop nepažaisti su mažesniaisiais savo broliukais? Pabandyk su jais pabėgioti, „pušį" pagaudyti, „žiužį" panešioti... „Pažaisti?

Man septintaklasiui?" — klausi nustebęs. Tik nebijok! Pabandyk truputį nusileisti ir prisitaikinti. Tavo autoritetas nuo to nė kiek nenukentės. O tėvams labai padėsi. Kas tau atrodo šalta, yra tik gyvenimo rimtis".

Beklausydamas netekau to pirmykščio kartumo ir visai nusiraminau. Taip dar niekados nebuvau galvojęs apie savo tėvus. Tik vienas dalykas dar mane skaudino. Jau norėjau jį pasakyti, bet nebuvo reikalo. Kapelionas iš mano akių suprato, kad dar kažkas mane kankina.

„Žinau, tu nori dar kai ką pasakyti. Antausis! Ar netiesa? Juk taip? Žinoma, antausiais negalima auklėti septintaklasių. Čia tavo tiesa. Bet žiūrėk, jei išmoktum būti ramesnis, jei galėtum labiau susivaldyti, tai šis nemalonumas daugiau nebepasikartotų. Tiek turėk savitvardos, kad niekados nebūtum šiurkštus. Net ir tada, kai reikės neteisybę pakęsti. Juo būsi malonesnis, juo švelniau pakelsi pasitaikančius nesmagumus, juo greičiau namiškiai pastebės, jog jie suklydo. Atsimink tik Išganytoją. Kai Jam tarnas sudavė per veidą, Jis tiek tepasakė: „Jei netiesą pasakiau, įrodyk, kad tai netiesa; jei gi tiesą, kam mane muši".

Tolimesnių kapeliono žodžių beveik negirdėjau. Jaučiau, kad nuo dabar pradėsiu visai kitaip galvoti ir elgtis. Bet pagalvojau, jei čia sykį atėjau, tai pasakysiu ir tą didžiausią mano kankynę. Vis dėlto pradėti nelabai drįsau.

„Gerbiamasis Kapelione, aš čia dar turėčiau vieną dalyką, daug rimtesnį už pirmąjį. Ar galima pasakyti?"

„Puiku, puiku! Tik drąsiai!"

„Šiandien susitikau su Waldmanu. Mes ilgai kalbėjomės. Dabar tik pradedu jį vargšą suprasti. Ir juo labiau pažįstu jo šeimą, juo labiau man jo gaila. Praėjusį sekmadienį mačiau jį per Mišias skaitant romaną. Tai mane labai suerzino. Juk ir mokinių sauvaliavimas turi turėti galop ribas. Tai buvo jau perdaug. Eidamas namo aš jam padariau pastabą.

—    Palik mane ramybėj! Aš nenoriu nė girdėti apie religiją! — atsakė jis juokdamasis.

Pamatęs, kad aš pasibjaurėjau šiuo Jo atsakymu, jis kukliai man papasakojo:

—    Klausyk, mano drauge, prieš keletą savaičių vieną vakarą aš nuėjau pas tėvą. Tai buvo mano šešiolikos metų sukaktis. (Jo tėvas, kaip turbūt žinote, yra socialistų partijos narys). „Mano sūnau" — kalbėjo tėvas man — „tu jau esi pakankamai subrendęs, kad galėčiau rimtai su tavim pasikalbėti. Tu jau seniai žinai, kad Velykų dovanas atneša ne Velykų senelis, bet tėvai nuperka, taip pat Kalėdų eglutė nėra Kūdikėlio Kristaus dovana. Šitos istorijos yra sugalvotos vaikams auklėti. Tokios pasakos kurį laiką esti gražios. Bet paaugęs, galėjai ir pats suprasti, kad jos nėra tiesa. Tačiau kai kas ir dideliems vaikams, būtent, suaugusiems žmonėms grasina Dievu, amžinu pasmerkimu, pragaro bausmėmis, norėdami padaryti juos dorus ir garbingus. Jus taip pat religijos mokytojas moko tokių dalykų, ir tu turi jų klausyti." — Bet ar kunige kapelione nepykstate, kad aš tokius dalykus pasakoju?" — paklausiau susirūpinęs.

„Ne, mano mielas, kalbėk atvirai!"

„Bet dabar tu esi jau pakankamai didelis, kad patirtum ir sužinotum, jog visa tai yra tik pasakos, reikalingos pažaboti didelių vaikų instinktams. Šiandien mums reikalingos ne bažnyčios, bet fabrikai ir mokyklos. Kristus, Dievas, Bažnyčia, Religija — visa pasakos, neblogos nuoboduliui nuvaryti, bet tu jau per didelis šiems dalykams tikėti. Kurį laiką jos atrodo gražios, bet vis dėlto ką gi jos reiškia prieš didžius istorijos įvykius ir galingas gyvenimo asmenybes. Jos blanksta prieš Cezario, Napoleono, Markso, Engelso, Lenino darbus. O galop kunigai! Tai tokie pat pilni ydų žmonės, kaip ir kiti. Jie nė kiek negeresni už Judą. Jie patys nedaro taip, kaip skelbia".

—    Pirmą akimirksnį sumišęs žiūrėjau į savo tėvą, — pasakojo toliau Waldmanas. — Jis pastebėjo sumišimą ir tęsė toliau:

— Ko tu taip žiūri nustebęs? Tai gryna tiesa; o tiesą reikia galop sužinoti. Visa pasaulyj yra -tik medžiaga, nėra jokios sielos . . .

—    Kam dar ginčytis? — kalbėjo toliau Waldmanas. — Su šiais žodžiais pajutau savo širdyj kažkokį drebulį. Tu žinai, mano tikėjimo rūmas niekados nestovėjo ant tvirtų pamatų; dabar jis visiškai sugriuvo. Mano tėvas nemeluoja. Jis ir šiuo atveju kalbėjo tiesą. Ir štai nuo to laiko aš per jūsų Mišias skaitau romanus (žodį „jūsų“ jis ypatingai pabrėžė). Aš esu aukščiau Dievo, sielos, dangaus ir pragaro. Aš noriu būti laimingas čia žemėje, o ne amžinybėj... Amžinybėj? Cha cha cha! —

Jis juokėsi taip atstumiamai, jog mano siela tiesog drebėjo iš nusiminimo. Pirmą akimirksnį man pradėjo svaigti galva. Kas man tada darėsi, negaliu nė pasakyti. Aš netikėjau, kad jis rimtai kalbėtų. Juk buvau įsitikinęs, jog mūsų religija yra tikra, jog visa yra taip, kaip buvome mokomi. Bet, nepaisant to, manyj skambėjo pajuokią Waldmano tėvo žodžiai: visa tai yra tik pasaka. Jėzus, Dievas, amžinasis gyvenimas. Pasaka. Pasaka.

Aš drebėjau nuo šios minties. Ką nors turėjau pasakyti.

—    Bet kuo tu visa tai įrodysi? — kalbėjau.

—    Mano tėvas sakė. Aš tikiu jam. Jis nemeluoja.

—    Tuomet meluoja mūsų kapelionas? — paklausiau ir pats išsigandau save žodžių.

—    Ne, jis nemeluoja (kitaip, tikėjausi, jis nė negalėjo pasakyti), jis tik laiko mus vaikais, tuo tarpu mes jau esame dideli.

—    Bet žiūrėk, kaip jis gyvena. Ko moko mus, į tą tiki ir pats; ko iš mūsų reikalauja, tą daro ir pats.

—    Aš nežinau! — patraukė Waldmanas pečiais.

Nenoriu nutylėti, kad šis pasikalbėjimas baisiai mane sujaudino. Po pietų nuėjau į sodą ir atsisėdęs ilgai ilgai apie tai galvojau. Tada tik pirmą kartą gyvenime rimtai pamąsčiau: Kam gi iš tikrųjų aš tikiu? Argi Waldmano tėvas būtų netiesą kalbėjęs? O tie daugelis žmonių, kuriems visiškai nerūpi nei Dievas, nei tikėjimas, nei siela? Štai ir mano dėdė, mašinų fabriko inžinierius, dirba labai sąžiningai, pluša nuo ryto ligi vėlaus vakaro, bet bažnyčioj aš jo niekados nesu matęs. Mano tėvas irgi smarkiai dirba, bet kada jis išpažinties buvo, nežinau. Ir daugelis kitų neigia religiją, žinoma, ne taip atvirai, kaip Waldmano tėvas, nors gyvena taip lyg ir tikėtų.

Atleiskite, kunige kapelione, kad aš taip drąsiai viską pasakoju. Aš buvau tiesiog apsvaigęs, kai šitos mintys, lyg koki skaudūs smūgiai, užgulė mano sielą. Mano tikėjimo rūmai pradėjo drebėti ir svyruoti. Aš nenorėjau sutikti: ne, ne — jie sako netiesą. Bet kankinančios abejonės vėl grįždavo. Prakaito lašai krito man nuo kaktos. Ir štai aš esu čia“.

„Jaunasis mano drauge" — atsakė kapelionas. „Šitoji dvasios kova manęs nestebina. Vaikiškas tavo tikėjimas virsta dabar jaunuolišku, o tai neapsieina be sukrėtimų. Waldmanas, kalbėdamas prieš religiją, tiki savo tėvui, vargšui tikėjime paklydusiam žmogeliui. O kam tiki tu, būdamas religingas? Dieviškajam Išganytojui.

Visa čia pareina nuo to, kas buvo Jėzus. Tad kas Jis buvo? Didis vyraą? Pranašas.? Išmintingas ir gailestingas žmogus? Ne, ne! Viso to nepakanka! Jo darbai, Jo gyvenimas, Jo būdas reikalauja daug daugiau. Skaityk Jo gyvenimą surašytą Evangelijose, studijuok Jo charakterį, ir tu pats prieisi to, ką moko Bažnyčia. Jis negalėjo būti tik žmogus; Jis buvo Dievas, priėmęs žmogaus prigimtį.

Jei tai tikėsi, viskas bus tvarkoj. Jei neįsileisi į savo širdį nė mažiausios abejonės apie Kristų, visa kita — Bažnyčia, Išpažintis, amžinasis gyvenimas, dangus, Mišios — nesudarys tau jokių sunkenybių. Visa čia sukasi aplink klausimą: Kas yra tau Kristus? Jis yra Dievas, Išganytojas, kuris mane gaivina, apšviečia, kuris man duoda pavyzdį, saugo nuo gundymų, padeda varge ir skatina į gera!"

„Taip" — atsakiau aš. — „Aš žinau, kad visa tai tiesa (tai turėjau pasakyti, nes man pasidarė aišku), bet ką reikia manyti apie bažnyčias? Waldmano tėvas pasakė, kad dabar labiau mums reikalingi fabrikai ir mokyklos, negu jos."

„Taip, fabrikai ir mokyklos yra reikalingos. Bet kiek turi vertės materialinė civilizacija be dvasinės kultūros? Didžiausi piktadariai yra kilę iš mokytų, bet netikinčių žmonių.

Jeigu jau niekas kitas neįrodytų, jog Bažnyčią įsteigė Kristus, tai pakaktų to fakto, kad ji šiandien yra. Ji pergyveno visokius persekiojimus, ji nugalėjo nesuskaitomus puolimus ir pasikėsinimus. Ir štai ji gyvena jau 2000 metų ir moka milijardų žmonių širdis patraukti prie savęs.

Tik pasidairyk pasaulio istorijoj. Kiek gero Katalikų Bažnyčia padarė žmonijai! Jau tik medžiaginėj srityj. O kiek dvasinėj! Žinoma, tu nedaug turi patyrimo, bet tik apsidairyk aplinkui. Ar yra kas kitas pasaulyj, kas tiek daug rūpintųsi žmogaus siela, doriniu žmogaus auklėjimu, aistrų apvaldymu, kaip Bažnyčia? Visur matai pašėlusį vaikymąsi pinigų ir nežabotų geidulių šėlimą.

Pagalvok, mano mielas, ir apie save. Kas perspėja tave šiame sumedžiagėjusiam pasaulyj, kad tu turi sielą, kad yra šventesnių gėrybių, negu auksas ir smaguriai? Niekas kitas, kaip tik tavo religija, tavo tikėjimas, tavo Bažnyčia. Deja, daugeliui josios pastangos nueina veltui. Bet jei vieną dieną užsidarytų visų bažnyčių durys, nutiltų vargonų balsai, nebūtų daugiau išpažinties, nebūtų nė vieno kunigo, kuris mokytų religijos, žodžiu, jei Bažnyčia paliautų buvusi — tik tada pasidarytų aišku, kokia milžiniška jos įtaka buvo žmonijai. Pagalvok apie tai dar namie, ir suprasi, koks paviršutiniškas Waldmano tėvo galvojimas, jei jis tvirtina, kad šiandien Bažnyčia nebereikalinga.

Waldmano tėvas kalbėjo ir apie paklydusius kunigus, „kurie patys nesilaiko to, ką kitiems skelbia". Ką galėčiau į tai atsakyti? Deja, 2000 metų Krikščionybės istorijoj dažnai pasikartoja liūdniausias Kristaus Kančios momentas: tarp tų, kurie yra pašaukti stovėti arčiausiai Viešpaties, nuolat atsirasdavo naujas Judas, kuris paneigia švenčiausius principus ir dėl pasigailėtinos neištikimybės vėl išduoda savo Mokytoją. Deja, tai yra tiesa. Galbūt jau esi iš draugų girdėjęs tokių atsitikimų. Bet nereikia per greitai spręsti.

Atsimink viena, kad ganduose dažnai nebūna nė žodžio tiesos. Lengvapėdiški žmonės su malonumu kritikuoja Dievo tarnus, kad, tuo tartum pasiteisinę, galėtų atsisakyti nuo jų vadovavimo. Yra žmonių, kurie labai lengvai pasmerkia kitus, rodos patys būtų nekalčiausi avinėliai. O iš tikrųjų jų gyvenimas dorovės atžvilgiu esti labai įtartinas.

Bet, nepaisant to, vis dėlto pasitaiko tikrų klaidų ir nuodėmių ten, kur jų neturėtų būti. Ant liturginių kunigo drabužių matyti net mažiausia dėmelė. Jei kada nors išgirsi kurioj draugijoj pasakojant su pasigėrėjimu apie paklydusį kunigą, nemanyk, kad dėl to tavo tikėjimas turėtų bent kiek susvyruoti. Tokiu atveju tegul ateis tau į galvą trys mintys:

P i r m a: jei mūsų religijos priešininkai šiuos apgailėtinus dalykus taip mielai kelia aikštėn, tai tas kaip tik įrodo, kad šitos retenybės, šitos išimtys nesiderina su tuo imponuojančiu katalikų gyvenimo dorovingumu.

A n t r a : būk tikras, kad kai atskiri kunigai nusižengia kilniam savo pašaukimui, niekas labiau dėl to nesigraužia, kaip ištikimi Kristaus tarnai, kurie visa atiduotų, kad tik galėtų pataisyti padarytą papiktinimą.

Galop neužmiršk ir to, kad kur yra žmonių, ten atsiranda visuomet ir silpnybių. Papiktinimai yra neišvengiami, bet vargas tam, per kurį papiktinimas ateina. Šitą mintį jau Kristus pasakė. Ir kai mes stosime Jo akivaizdoj išgirsti sprendimą apie amžiną gyvenimą, tikrai aš nenorėčiau būti neištikimo tarno vietoje.

Todėl kai išgirsi pasakojant net ir kokį tikrą atsitikimą, negalvok taip (kaip daugelis lengvapėdžių daro): „Jei taip mokoma, o taip gyvenama, tai ir aš galiu gyventi, kaip man patinka", bet taip: „Viešpats turėjo dvylika apaštalų, ir jau tarp jų vienas buvo Judas, kuris Jį išdavė. Jeigu tat iš dabar gyvenančių 300.000 kunigų vienas arba antras nėra ištikimas savo luomo pareigoms, kas man reik daryti? Ar dėl to turi svyruoti mano tikėjimas? Ne! Priešingai, turiu būti dar uolesnis, kad sumažinčiau padarytą mano Viešpačiui skausmą". Bažnyčia kunigus renkasi iš šeimų. Todėl juo skaistesni, ideališkesni ir inteligentiškesni jaunuoliai pamėgs kunigo pašaukimą, juo bus geresnių kunigų ir juo daugiau sielų Bažnyčia galės išgelbėti.

Žinoma, dėl šio dalyko galima būtų dar labai daug kalbėti. Bet tavęs namiškiai tikriausiai jau laukia. Štai knyga apie Bažnyčios kilmę. Pasiimk ją ir perskaityk. Pabaigęs, vėl ateik pas mane. O dabar eik namo ir pagalvok, kuo būdu gali būti geras sūnus!

Atsistojau. Tokiam vyrui mielai būčiau pabučiavęs ranką, bet jis man nedavė. Parėjęs namo, apkabinau savo motiną. O kad ji žinotų, kaip tą popietę buvau pasikeitęs! . . .

PER MARIJĄ PRIE JĖZAUS

Altöttinge Bavarijoj Marijos garbei pašvęstoj vietoj, kurią lanko būriai maldininkų, yra palaidoti du žymūs istorijoj vyrai: maršalas Tilly ir hercogas Maksimilijonas I. Abu buvo nuoširdūs Marijos garbintojai. Ant Maksimilijono kapo paminklo parašyta: „Čia ilsisi Maksimilijono I širdis. Gyvendama ji plakė didiems žygiams ir Marijos meilei. Žinok tad. keleivi, kad Maksimilijonas ir po mirties Mariją myli visa širdimi".

Tikrai! Būti kataliku Ir nemylėti Marijos — tai nesuderinamos sąvokos. Marijos garbinimas, pasitikėjimas ir Dievo Motinos meilė yra gražiausios katalikiškojo pamaldumo žymės, taigi kartu ir esminės žymės maldingos jaunuolio sielos.

Kas gi yra mums Švenčiausioji Mergelė?

Mes josios nelaikome deive, kaip nekartą mums prikaišioja kitatikiai, bet laikome ją Dievo Sūnaus Motina. Mes nesimeldžiame į ją taip, kaip į Dievą, bet mes ją garbiname ir josios prašome užtarti mus pas Dievą.

Pagonybėj moteris nebuvo gerbiama. Ten nebuvo nė riterių. Didinga riteriškumo mintis kilo iš Dievo Motinos garbinimo. Vyras su pagarba žiūri į moterį nuo to laiko, kai Mergelės Marijos asmenyj buvo pakilninta visa moteriškoji lytis.

Žmogaus siela slaptingomis savo gelmėmis veržiasi prie grožio, gėrio ir tiesos. Marijoje yra tiek vidinio grožio, jog jos asmuo savaime mus patraukia, kaip gėlą patraukia gaivinančioji saulė. Stovėdami prieš skaisčiausios Dievo Motinos paveikslą ir žiūrėdami į gilias ir aiškias josios akis, mes jaučiame, kaip mumyse atbunda giliausios sielos jėgos. Žvaigždėmis apvainikuotos Švenčiausios Mergelės akivaizdoj mus pagauna nepaprastas ilgesys būti ir patiems tokiais gerais, švelniais ir skaisčiais.

„O Marija, mano meile! Kai tik prisimenu tave savo širdyj, tuoj palieka mane visoks sunkumas ir prislėgimas. Tu, kaip ryto aušra, prasiverži pro žemišką skausmą, nušviesdama man visą gyvenimą".    Eichendorf.

Bet ar Marijos garbinimas nemažina Išganytojo garbės? Nė kiek! Priešingai, Dievo Motinos garbinimas eina kartu su Kristaus garbe, nes kaip galima garbinti Sūnų, negarbinant Motinos. Mes gerai žinome, kad ką tik gražaus ar gero pasakome Marijai, tą priima ir Dievas, o per jį ir Sūnus.

„Todėl ir pasirinkome šūkį: „Per Mariam ad Iesum", „Per Mariją prie Jėzaus".

TAVO MOTINA

Amerikiečiams apgulus Filipinus, laivyne įvyko jaudinąs įvykis. Kariuomenė buvo pasirengusi. Tuoj turėjo prasidėti apšaudymas, kai paskutinį momentą vienam jūrininkui įkrito į vandenį švarkas. Jūrininkas prašė leidimo jį išsiimti. Kai jam buvo neleista, tada jis pats šoko į jūrą. Visi manė, kad jis yra bailys ir nori pabėgti. Bet jis tuoj vėl su išgelbėtu švarku užlipo ant laivo lubų. Vis dėlto tai jam nieko nepadėjo: jis buvo areštuotas, o po mūšio nuteistas keletą metų kalėti.

Generalos Dewey, kuris paskaitė sprendimą, paklausė nelaimingą jūrininką, kodėl jis dėl kažkokio skarmalo drįso daryti tokią kvailybę. Tada jūrininkas ištraukė iš kišenės fotografiją ir pasakė: „Mano motina".

Švarke, kuris įkrito į jūrą, buvo jo motinos paveikslas, kurio nenorėjo pražudyti.

Tuomet generolas Dewey padavė jūrininkui ranką ir dovanojo bausmę, sakydamas: „Jūrininkai, kurie dėl motinos paveikslo stato pavojun gyvybę, bus ištikimi, ir savo tėvynei".

Mano mielas, tavo sieloje irgi yra dangiškosios Motinos paveikslas. Ar esi pasirengęs dėl jo pasiaukoti?

Mergelė Marija yra dangiškoji tavo Motina. Kalbėk dažnai: Mergelė Marija yra mano Motina. Jeigu ji mano Motina, tai visais reikalais galiu į ją kreiptis. Jeigu ji mano Motina, tai galiu prašyti josios pagalbos, nors pikti gundymai jau būtų sužeidę mano sielą. Jeigu ji mano Motina, ji apšlakstys balzamu nuodėmėmis apsunkintą, be vilties kovojančią mano sielą. Jeigu ji mano Motina, ji maloniai pažvelgs į mane ir tada, kai, tūkstančiais nuodėmių apsunkintas, maldausiu ją užtarti. Jeigu ji mano Motina, ji išgirs mano šauksmą vargo metu ir apgins mane nuo visokio pikto. — Štai kokių guodžiančių minčių plaukia iš to, kad Marija yra dangiškoji tavo Motina. Tau reikia tik pakelti akis į Nekalčiausiąją Motiną, ir tavo siela pajus didį norą pradėti skaistų gyvenimą.

Jei malonus jos žvilgsnis kris ant tavęs, nutils šėlstąs tavyje geidulių uraganas, ir išsigandusios jos veido blizgėjimo pabėgs neskaisčios mintys.

Ar buvai kada nors gegužės pavakarį vienas kalnų aukštumoj, nutolęs nuo miesto triukšmo, kada pakalnėj prabyla varpų balsai? Toji nuotaika, kuri tada atsiranda yra švelniausias Marijos garbinimo pasireiškimas. Bet tai dar toli gražu ne viskas.

Iš Marijos garbinimo kyla ne tik švelnumas, bet ir milžiniška jėga kovai su gundymais. Josios globoje mes galime pasiguosti, nes nuo amžių negirdėta, kad būtų buvęs apleistas tas, kuris maldavo jos užtarimo.

Net ir tada, kai pasitaikys tau nusidėti, net ir tada Marija neatstums tavęs, juk tu esi josios sūnus. Ji žiūri į tave skausmingomis akimis, ir tavo sieloj kyla gėdos jausmas: „Motina, tu esi tokia skaisti, o aš toks suteptas!" Švenčiausioji- Mergelė liūdi, nes tavo sielą slegia nuodėmės. Argi gali gyventi su šita mintimi?

Ar matei verkiančią savo motiną? — Štai pareini linksmas namo tuo metu, kada tavo motutė tavęs nelaukia. Prieini — tavo motina sėdi prie lango ir verkia. Pamačiusi tave, stengiasi paslėpti savo ašaras. Bet jau per vėlu. Tu jau pamatei: tavo motina verkė.

Ir štai sužinai, kad ji verkė dėl tavęs!

Anksčiau tu ja pasitikėdavai, bet nuo kurio laiko pasidarei jai kažkoks slaptingas. Pirmiau visuomet ką nors jai papasakodavai, o dabar net ir klausiamas beveik nieko nekalbi. Argi jau nesi jos sūnus? Atdarai tokius darbus ir kalbi tokias kalbas, kurių nenori kad ji žinotų? Veltui stengiesi visa tai paslėpti! O motinos akys! Jų taip lengvai neapgausi! Tavo motina verkia dėl tavęs.

Ir argi galėtum pakęsti, jei dangiškoji tavo Motina dėl tavęs verktų!

1268 m. Todio miestelyj senatoriui Jacopone pagerbti buvo surengtos didelės iškilmės. Į puotą senatorius pasiėmė kartu ir savo žmoną. Tik štai pačio triukšmo viduryj griuvo tribūnos. Iškilmės staiga buvo nutrauktos. Kiekvienas buvo susirūpinęs gelbėtis. Jacopone ištraukė pusgyvę savo žmoną iš po griuvėsių ir norėjo atleisti josios diržą. Bet ji tam visomis jėgomis pasipriešino. Tada vyras nunešė ją į pašalinį kambarį, kuris buvo tuščias, ir atsegiojo drabužius. Po puikia puotos suknele jo žmona nešiojo storus, ašutinius marškinius. Mirdama ji sušnibždėjo savo vyrui: „Juos nešiojau dėl tavęs!"

Nuostabus moters jautrumo pavyzdys! Ji nešiojo atgailos drabužį, kad žemiškieji pasisekimai neapakintų josios vyro.

„Dėl tavęs!" — sako kiekviena Dievo Motinos ašara. „Dėl tavęs!" — kalba išbalęs josios veidas po kryžiumi.

Taigi, mano mielas, niekados nenuliūdink dangiškosios savo Motinos!

„NEUŽMUŠK! TURIU MOTINĄ!"

Didžiojo karo metu bavarų kareivis netikėtai sutiko prancūzų karininką. Kareivis pakėlė šautuvą ir jau norėjo šauti, kai karininkas paskutinį akimirksnį sušuko: „Neužmušk, turiu motiną!" Bavarietis nuleido šautuvą. Jis negalėjo nužudyti priešo.

Laimingas jaunuolis, kuris šėlstančioje pagundų kovoje gali šauktis dangiškosios Motinos! Josios vardas padeda nugalėti ir didžiausias aistras ir tuo būdu geibi nuo pražūties.

„Padėk man, Švenčiausioji Mergele!" — šauk, kada užpuola tave gundymai, ir pajusi, kaip Marija, kuri niekad nepažino nuodėmės, stiprina tave kovoje.

„Padėk man, Švenčiausioji Mergele!" — melskis, kada tave prislegia likimo smūgiai, ligos, kentėjimai, ir Dievo Motina, „nuliūdusiųjų paguoda", niekados tavęs neužmirš.

Kristupas Kolumbas laivą, kuriuo leidosi į labai neaiškią kelionę, pavadino Sancta Maria ir laimingai pasiekė jieškomą tikslą. Žmogaus gyvenimas yra irgi jūra, kurioje niekad nešėlsta smarkesnės audros, kaip jaunystės metais. Taigi melskis iš tikros širdies:

Ave maris stella.

Dei Mater alma Atąue semper Virgo,

Fefix coeli portą!

Gal tau ir juokinga atrodys, jei pasakysiu, kad tam jaunuoliui, kuris myli Mariją, ir mokytis geriau sekasi. Nes kaip „skaisčioji Motina", „Motina nekaltybės" apsaugo savo vaikų sielos tyrumą, taip „Išminties sostas", „Motina gero patarimo" rūpinasi, kad jai ištikimi jaunuoliai rastų džiaugsmo, gerai atlikdami savo pareigas. O kas mokosi džiaugsmingai, tam šis darbas yra lengvesnis.

Jaunuolis, kuris patenka į Skaisčiausios Mergelės draugų būrelį, nebus joks pesimistas, bet džiaugsmas liesis jo gyvenime, nes iš tikro, kas rado ją, rado gyvenimą ir sems išganymą iš Viešpaties.

Tad jei kurioj mokykloj, būtų Marijos garbinimo kuopelių, įsirašyk į jų narius. Ten patirsi, kokia galinga yra jėga, tikra aukštoji auklėjimosi mokykla, garbinti Mariją.

Daug gėlių yra dedama prie Marijos kojų. Bet gražiausia jai dovana, maloniausia gėlė yra skaisti jaunuolio siela.

Taip, dangiškoji Motinai Mes jaunuoliai visi seksime Tavimi, kad per Tave pasiektume savo Viešpatį ir Išganytoją.

TIKROJI LAISVĖ

Kiekvienais metais pirmą rugpiūčio Šveicarijoj labai iškilmingai švenčiama laisvės šventė. Vos tik pasirodo vakaro prieblanda, apdengdama kalnus, slėnius ir ežerus, tuoj prabyla šventės garsai iš visų bokštų, iš visų lūpų suskamba dainos, ir didžiuliai laužai suliepsnoja nuo kalnų viršūnių: nuo Rigi, nuo Piloto, Stanserhorno ir kitų akmeninių milžinų. Kaip puikiai ši maža šalis jaučia savo laisvę!

Jaunuoli, ar žinai, kas yra tikroji laisvė! Tai sielos laisvė. O kokia baisiausia vergija? Tai nuodėmės pančiai.

Tai žinodamas, suprasi ir to didelio, mūsų religijos rekomenduojamo turto vertę, vertę Atgailos Sakramento. Šv. Išpažintis yra sielos atgimimas; tai tikriausia priemonė pasitaisyti, sustiprinti valią ir auklėtis. Kitos tokios priemonės žemėje nėra.

Tikybos pamokų metu esi užtenkamai girdėjęs apie šį Sakramentą. Bet pagalvok pats, kokio pasirengimo reikalauja Išpažintis, norint kad ji atnaujintų sielą.

Katekizme mokeisi, kad visų pirma reikia ištirti sąžinę: reikia nusileisti j pačias sielos gilumas ir nepermaldaujamai atidengti visas klaidas. Gerai žinai, kad savęs pažinimas yra būtina priemonė ir sąlyga kiekvienai sielos pažangai, kiekvienam charakterio auklėjimui.

Kasdieniai rūpesčiai šiandien pagrobia ir jaunimą. Skubus moderninis gyvenimas, nepaprastai greita techninės kultūros pažanga pagauna ir jaunuolio sielą taip, kad ji lengvai gali pamiršti kilnų savo tikslą, amžinąjį savo paskyrimą ir žemės gyvenimo prasmę. Todėl tavo subrendimui yra būtina kartkartėmis pasišalinti iš šito triukšmo ir, rengiantis Išpažinties, nuo paviršiaus nusileisti į rimtų klausimų gelmes, pagalvoti apie save ir save pakontroliuoti. Ar gali surasti savo sielai svarbesnį akimirksnį, kaip tą, kada šventoje sąžinės tyrinėjimo tyloje atsakai į klausimą, ar tavo gyvenimas, tavo žodžiai ir darbai sutinka su Dievo įsakymais? O duoti teisingą atsakymą! Palikti šalia visus klaidingus savimeilės išsisukinėjimus! Šiandien meluoja ir apgaudinėja visas pasaulis; bet per Išpažintį mes turime nepermaldaujamai būti atviri patys sau. Atgailos Sakramentas priverčia tave neapgaudinėti paties savęs, ir tai yra pirmas žingsnis į pasitaisymą. Kur dvokia pelėsiai, ten nepilama kvepalų, ir kur juoduoja dėmės, ten nebarstoma pudros.

Kiekviena kaltė reikalauja bausmės. Žmogaus prigimtis tol nenurimsta, kol atstato suardytą dorinę tvarką. Jau ir stabmeldžių dramose didvyris turėdavo apgailėti padarytą nuodėmę. Bet pirmoji bausmės sąlyga turi būti kaltės įsisąmoninimas, iš kurio kyla gailestis. Nėra reikšmingesnio akimirksnio, kaip tas, kada mes po sąžinės tyrimo prieiname išvados, kaip kvaila buvo prieštarauti Dievui ir nepaisyti Jo įstatymų. Ir nėra šventesnio akimirksnio, kaip tas, kada mūsų širdį perveria didis pasiryžimas: taip gyventi toliau nenoriu. Aš kelsiuos, eisiu pas savo Tėvą ir sakysiu: „Tėve, nusidėjau! . . .“

Toks gailestis ne tik sugelia širdį, bet ir paguodžia. Jis nužemina, bet kartu ir pakelia. Jis sutriuškina praeitį, bet užtat prikelia naujam gyvenimui. Norėčiau išnaikinti tai, ką padariau. Deja, to negalima padaryti. Todėl darau, ką galiu: aš pažadu niekados daugiau nebenusidėti (tvirtas pasiryžimas); prisipažįstu netikusiai pasielgęs (Išpažintis); noriu atlyginti įžeistam Dievui (atgaila).

Ar gali, mano mielas, taip rimtai galvoti apie Išpažintį? Pasitaiko jaunuolių, kurie prieš Išpažintį taip jaučiasi, lyg kas būtų šalto vandens jiems už apikaklės užpylęs. „Brr!“ — jie sako. Kokie paviršutiniški žmonės! Juk kas gali bijoti rankos, norinčios palaiminti? Kas bėga nuo tėvo, norinčio dalinti palikimą? Kas bijo gydytojo, norinčio gydyti žaizdą?

Kiekvienas žmogus, ypač skausmo metu, jaučia didelį vidinį norą išsišnekėti. Kaltės jutimas, lyg kokia našta slegia mūsų sielą ir gąsdina mus, kaip kokia šmėkla. Bet jei mums pasiseka nugalėti nenorą ir tikrai nuoširdžiai atlikti Išpažintį, tada jaučiamės, lyg nuvertę nuo širdies didžiulį akmenį, ir, keldamiesi nuo klausyklos, kvėpuojame gaiviu Dievo oru. Žymūs psichologai, net ir nekatalikai, žinodami tokią palaimingą Išpažinties įtaką, negali susilaikyti jos neišgyrę. Priešingai, Horacijus vadina kvailiais tuos, kurie, užuot gydę savo žaizdas, jas paslepia ir tuo būdu padeda įsigalėti puvimui.

DAINUOJANTI MEMNONO KOLONA

Medineto lygumoj, kur pirmiau buvo senieji Tebai, stovi dvi milžiniškos, maždaug 20 metrų aukščio kolonos, sėdinčių karalių išvaizdos. Jas pastatė faraonas Amenhotepas III 2 tūkstantyj prieš Kristų. Vienoje, senųjų vadinamoje Memnono kolonoje, 27 m. prieš Kristų žemės drebėjimo metu pasidarė plyšys, ir nuo to laiko ji įgijo keistą ypatybę. Vos tik pirmieji tekančios saulės spinduliai pasiekia koloną, pamažu šyląs akmuo pradeda skambėti: Memnono kolona dainuoja.

Toks dainuojąs, skambąs, linksmai krykštaująs gyvenimas tryška iš tavo sielos po gerai atliktos Išpažinties, kai Kristaus meilės spinduliai, išrišimo metu paliečia tavo širdį. Koks stebuklas atsitiko klausyklos tyloje — niekas nežino. Tik tas patiria jo veikimą kas pajunta, kaip labai sustiprėjo jo valia, kiek padidėjo naujų sielai jėgų, tik tas pradeda labai vertinti Atgailos Sakramentą. Pasaulio sukūrimas nebuvo toks didingas įvykis, kaip prikėlimas vienos mirusios sielos.

Ką tu šnibždi prie klausyklos, niekas negirdi, išskyrus Dievą ir Jo vietininką kunigą. Niekas nemato paraudusių tavo veidų, niekas negirdi gailesčio pilnos širdies plakimo. Niekas nepatiria, kaip malonės banga išsilieja tavo sieloj, lyg išdžiūvusioj dykumoj, ir vieną akimirksnį pakeičia ją į Šventosios Dvasios karalystę.

Vengrų romanistas Maurus Jokai, būdamas kalvinas, maža kreipė dėmesio savo romanuose į Katalikų Bažnyčios institucijas. O vis dėlto vienoj vietoj apie Išpažintį sako: „Katalikų Bažnyčia turi Vieną tokią kilnią, tokią guodžiančią instituciją, kad to vieno jau pakaktų įvesti ją visam žemės rutulyj, kur tik yra dvasioj kenčiančių žmonių. Tai yra Išpažintis. Jonas Kalvinas padarė klaidą, ją pašalindamas. Jis nepažino žmogaus širdies".

Išpažinties įtaka yra tokia galinga, jog kai kurie jaunuoliai, sunkiai nusidėję, nedrįsta tikėti nuostabiam pasikeitimui, atsirandančiam jų sieloje. Jie labai buvo susirūpinę savo puolimu, gerai atliko Išpažintį, bet vistiek esti neramūs: „Argi iš tikro tai galima? Ar Dievas iš tikro yra toks gailestingas, jog štai man viską atleido, viską užmiršo, ir jog aš dabar galiu pradėti naują, skaistesnį gyvenimą?“

Bet taip tikrai yra! Žinai, kaip labai buvo nupuolęs apaštalas Petras. Jis keikdamas ir prisiekinėdamas išsigynė savo Mokytojo, o Kristus savo Bažnyčios galva vis dėlto išrinko ne nekaltą Joną, ne visuomet besimeldžiantį Jokūbą, bet Petrą, nes jis apverkė savo nuodėmes. Žinai taip pat, kokia nusidėjėlė buvo Marija Magdalena, prieš pažindama Kristų. Bet apgailėjusi savo klaidas, ji buvo verta kartu su Dievo Motina stovėti po Išganytojo kryžiumi. Girdėjai, kad šv. Augustinas ištisus metus klajojo erezijų klaidose ir nedorovingai gyveno. Bet, radęs Kristų ir apgailėjęs savo jaunystės nuodėmes, tapo švenčiausias Bažnyčios Mokytojas ir mokyčiausias Šventasis.

Ir tave, mano mielas, Išganytojas visados šelpia malonėmis.

Tu nedrįsti tikėti, kad tau Viešpats atleido?

Juk žinai palyginimą apie paklydėlį sūnų! Ar niekad negirdėjai šitų padrąsinančių Jėzaus žodžių: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate apsunkinti, ir aš jus atgaivinsiu" (Mat. 11, 28).

Taip, Dievas atleidžia tam, kuris gailisi.

EIK IŠPAŽINTIES SU NORU

Taigi ko reikia gerai Išpažinčiai? Rimto gailesčio, tvirtos valios pasitaisyti ir tinkamo nuodėmių išpažinimo.

Kas nori sulaukti gausios pjūties, turi visų pirma iš dirvos pašalinti akmenis ir išrauti piktžoles, o paskui pasėti geros sėklos.

Išpažintis ir yra tokia sėja. „Ak, bet aš jau tiek kartų žadėjau būti geresnis, ir vis nepasisekė!" Nieko nepadarysi! Dėl to dar neturi prarasti vilties! Juo stipriau kuri nuodėmė laiko tave savo glėbyj, juo dažniau eik Išpažinties. Vienintelė priemonė ją nugalėti yra pakartotas išpažinimas ir gailestis, vadinasi, dažna Išpažintis. „Bet, nepaisant nė dažnos Išpažinties, aš neinu geryn!“ O jeigu visai neitum Išpažinties? Kiek kartų labiau nusidėtum, negu dabar! Atmetęs šitą paskutinę pagalbą, pasijusi patekęs į neišlaisvinamą nuodėmės vergiją. „Jau seniai geriu šituos vaistus ir vis sergu" — skundžiasi ligonis. O jeigu jų visai negertum? Būtum jau seniai miręs!

Į vieną dalyką norėčiau atkreipti ypatingai tavo dėmesį: viską pasakyk per Išpažintį iš pat pagrindų. Kas labai greitai permąsto savo nuodėmes, kad tik skubiau atsikeltų nuo klausyklos, tam Išpažintis niekados neatneš gausių vaisių. Pažįsti, tur būt, nevieną jaunuolį, kuris jieško tokio kunigo, kuris kuo mažiausia pamoko (jei dar neprigirdi, juo geriau), nesibara ir užduoda mažą atgailą. Tai lengvapėdiški ir paviršutiniški žmonės. Priešingai, kaip ramus jaučiasi tas, kuris po nuoširdžios ir gilios Išpažinties išgirsta rimtų įspėjimų ir nurodymų, jų laikosi ir juos vykdo naujam gyvenime. Pabandyk ir pats taip padaryti, o paskui galėsi spręsti apie Išpažinties naudą. Galbūt esi skaitęs Goethes palyginimą apie nutapytą bažnyčios langą:

„Kai pažiūri iš lauko į bažnyčią, viskas ten tamsu ir niuru. Bet įeik į vidų, tave pasveikins šventoji koplyčia ir viskas susyk prašvis".

Liūdna girdėti kalbant: „Aš buvau jaunas ir buvau paliktas pats sau. Buvau jaunas ir vienišas". Ne, ne! „Aš buvau jaunas, aš nusidėjau, bet Išganytojo ranka mane prikėlė".

Gerai suprantu jaunuolį, kai jis prieš Išpažintį pradeda nerimti: „Kas bus su manim? Kunigas mane pažįsta. Ką jis pasakys, pamatęs liūdnas mano sielos žaizdas? Jis yra mano religijos mokytojas, ir galvoja, jog aš esu Dievas žino koks geras jaunuolis. Ir štai dabar jis patirs, kad esu tik nuodėmingas, nuolat klumpąs padaras".

Žinoma, tokios baimingos mintys gali atimti norą eiti Išpažinties. Paprasčiausia išeitis būtų pasijieškoti kito kunigo, kuris tavęs nepažįsta. Bet taip daryti patartina tik tada, kai baimės ar nedrąsos jausmo kitaip jau negali nugalėti. Daug geriau eiti Išpažinties pas tokį kunigą, kuris žino net ir slapčiausius tavo sielos virpėjimus, kuris pažįsta tavo mokyklos ir šeimos gyvenimo santykius ir kuris todėl nedvejodamas gali tau vadovauti sunkiausiais tavo sielos brendimo metais.

Pabandyk, mano mielas! Pasirinkęs pažįstamą kunigą (pvz. kad ir savo religijos mokytoją) ir nuoširdžiai viską jam papasakodamas, tuoj patirsi palaimingą Išpažinties įtaką savo sielai. Bet buk jam tikrai atviras, daug atviresnis, negu savo tėvams ar draugams.

Ar gali tikėtis pasveikti tas ligonis, kuris nuolat bėga pas naują gydytoją? Ar gali tikėtis iš tikro pasitaisyti tas jaunuolis, kuris kiekvienai Išpažinčiai jieško vis naujo kunigo? Įsivaizduok, kokia pasidarytų maišatis, jei matematika kiekvieną pamoką vis būtų dėstoma naujo mokytojo. Planingumas, aiškumas, mokinių pažinimas, pažanga — visa tai pasidarytų neįmanoma. Taip atsitinka ir tam, kuris kas kartas vis jieško naujo Išpažinties klausytojo.

„Bet ką pasakys mano dvasios tėvas dėl tokių nuodėmių. Ligi šiol jis buvo visados man geras. Ar jis dabar nenusikreips nuo manęs? Ar jam nebus liūdna, kai patirs, kad jo mylimas mokinys turi tokią silpną, svyruojančią valią?"

Visai ne! Tu kovoji? Tu klumpi? Tai kunigas labai gerai žino. Jis žino, kad gyvenimas nėra galimas be didesnių ar mažesnių nuodėmių, be didesnių ar mažesnių disonansų. Nuodėmė žmogų pažemina, Išpažintis pakelia. Nusidėjai? Esi įklimpęs į ydas ligi ausų? Būk išmintingas! Pasimokyk iš šitų nelaimingų įvykių dar ištikimiau Dievui tarnauti. Net ir didžiųjų kompozitorių kūriniuose pasitaiko disonansų, kad toliau jie išsirištų dar gražesne harmonija. Tad susitelk ir eik prie klausyklos. Galiu tau pakartodamas patarti: pabandyk! Nebijok eiti Išpažinties pas savo kapelioną arba pas kurios nors draugijos dvasios vadovą. Jie geriau supras sergančią tavo sielą, nes klausykloje šalia kapeliono ar dvasios vadovo turi matyti ir patį Jėzų, kuris su atleidžiančia meile deda savo ranką ant palinkusios tavo galvos.

IŠ KITO DIENORAŠČIO

Kitą savaitę prasideda brandos egzaminai. Šiandien po pietų pas savo kapelioną atlikau visuotinę Išpažintį. Štai dabar jau 10 val. vakaro, viskas aplinkui miega. Tik aš negaliu užmigti. Mane jaudina ateinantieji egzaminai ir šiandieninė Išpažintis.

Tiesiog negalima aprašyti tos sielos būklės, kurioj dabar esu.

Kažkas manyje džiaugiasi. Esu pilnas laimės. Ką visuotinė Išpažintis reiškia sielai, to negalima aprašyti; tą reikia pergyventi. Pas kunigą užtrukau ištisą pusę valandos. Kam gintis? Buvau labai sumišęs, kai iš savo maldaknygės išsitraukiau ilgą kortelę, kurioj buvo surašytos ligšiolinio mano gyvenimo nuodėmės. Ak. kiek ten buvo mažų ydų, nusikaltimų, klaidų, deja, net ir rimtų nuodėmių!

Aš atvėriau savo sielą, bet taip nuoširdžiai, taip ištikimai, kaip niekados prieš tai, net nė geriausiam savo draugui, nė motinai. Mes buvome tik dviese: kunigas — Kristaus vietininkas ir aš. Viską pasakiau, ką tik galėjau atsiminti, nes nenorėjau, kad sieloj liktų bent viena dėmė.

Sutelkiau visą savo drąsą ir drebančiu balsu skaičiau, skaičiau. Galop atsikvėpiau giliai giliai. Vos pasakiau „prašau išrišimo", pradėjo kalbėti kunigas, ir malonūs jo žodžiai, lyg dangiškoji muzika, apipylė mano sielą.

„Kiek tu turi metų, mano mielas? Aštuoniolika? Štai, viršum tavęs kybo kryžius! Pažvelk į jį! Žiūrėk, tu atnešei Jėzui aštuoniolika savo gyvenimo metų. Tu visa pasakei, kas tave slėgė. Pažvelk dabar Išganytojui į akis ir paklausk: Viešpatie, ar patenkintas manim? O, aš matau Tavo žvilgsnyj prikaišiojimą! Bet, Viešpatie, ir aš nesu savimi patenkintas! Todėl ir atėjau čion, kad tai pasakyčiau. Nuo dabar turi viskas kitaip būti. Užmiršk mano nuodėmes, ir toliau kiekvienas akimirksnis priklausys Tau. Nekalbėsiu, nemąstysiu ir nedarysiu nieko, kas galėtų Tave įžeisti . . . Taip, tu prižadi, jaunuoli!"

Taip jis kalbėjo gerą valandėlę. Aš pažvelgiau į Nukryžiuotąjį, ir man atrodė, kad švelni ranka palietė mano galvą, atleidžianti ranka, mano Išganytojo ranka — dvi pervertas rankas, rodos, Jis ištiesė prie manęs ir prispaudė mane prie savo širdies.

Išėjęs iš bažnyčios, jutau, kaip sukosi galva, rodos pasaulis būtų pasikeitęs. Saulė gražiau švietė, paukščiai linksmiau čiulbėjo, visas gyvenimas man šypsojosi. Sunki našta buvo numesta nuo širdies, kvėpavau giliai, kaip tas, kurs pabunda po sunkaus sapno. Aš esu švarus! Viešpatie, argi aš vėl esu tavas? Netikėtina, norėčiau bėgti, šokinėti... Mano siela pilna vargonų grojimo, pilna saulės šviesos. O, kokie niekingi yra nuodėmės viliojimai, kokie niekingi prieš mano laimę, prieš mano džiaugsmą galėti be baimės žvelgti Išganytojui į akis!

Gatvėje skubėjo žmonės. Kasdieninio gyvenimo rūpesčiai slėgė jų sielas. Visur triukšmas ir ūžesys. Bet viso to beveik nepastebėjau. Paskendęs mintyse, grįžau namo. Mano širdis buvo pilna gėlių kvapo, rodos gegužės mėnesį keliaučiau per žydintį sodą. Mano širdyje gyvena Išganytojas! Su Juo parėjau namo! Ką tik paliečiu, dabar atrodo daug gražiau, negu pirma: Viešpats yra su manim. Ši mintis pripildo mane džiaugsmo ir laimės.

Parėjau į namus. Juose nieko nebuvo. Nuėjau į sodą ir atsisėdau po senu lazdynų krūmu ant mažo tvenkinio kranto. Krūmuose čiksėjo paukščiukai, skraidė viršum vandens, pavilgydavo sparnų galiukus ir vėl nulėkdavo. Iš tolo buvo girdėti gatvės tramvajaus bildesys; kalnai šypsojos tolumoj; mano ausis tingiai klabeno didmiesčio triukšmas, o aš sėdėjau ir žiūrėjau į vandenį. Salia manęs barškučiai, mažos žibuoklės, linksmi saulės spinduliai, rodos jie būtų mano draugai, mano broliai. Visa gamta žiūrėjo į mane ir sakė: „Žiūrėkit, koks jis linksmas!"

Ašigalio tyrinėtojas Nansenas pasakoja, kaip jis vienos kelionės metu baisiam šaltyj pripylęs lempą jūrų šuns taukų, o likusius su geriausiu apetitu suvalgęs. Mirtį nešančio ledo karalijoj ir toks valgis buvo skanus. Bet kai jis sugrįžo į Europą ir pradėjo vėl normalų gyvenimą, pirmą kartą valgydamas tikrus pietus, suplojo rankomis ir sušuko: „Šventasis dangau! Kaip aš galėjau tada tokią bjaurybę praryti?"

Dabar ir aš, kai jau atsiskaičiau su liūdnomis praėjusio gyvenimo klaidomis ir kai man pasisekė išsiveržti iš nuodėmės glėbio ir pradėti iš naujo gyventi, ir aš jaučiu tą patį: Šventasis Dieve! kaip galėjau būti toks aklas, kad mitau bjauriom nuodėmėm. Dabar tik jaučiu, kokia laimė būti skaisčiam! ,

Paėmiau į rankas grafo Szėchėnyi biografiją. Jau prieš mėnesį pradėjau ją skaityti. Ir štai šiandien kaip tik prisivariau prie paskutinio skyrelio. 1819 m. grafas Szėchėnyi buvo Italijoj. Katanijoj jis atliko velykinę Išpažintį, nuėjo į jūrą pasimaudyti ir vos neprigėrė. „Jūra buvo labai nerami", — rašo jis savo dienoraštyj. — „Galinga vilnis sviedė mane į uolą, kad beveik nustojau sąmonės. Aplinkui nebuvo nieko. Bandžiau prisiartinti prie uosto pylimo, bet vilnys vėl prispaudė mane prie uolų ir būtų suskaldžiusios man galvą, jei nebūčiau spėjęs ištiesti rankų. Atsidūriau gilumoj, ir pavojus prigerti buvo čia pat. Bet mintis, kad neseniai visa širdimi susitaikiau su Dievu, davė man paguodos. Čia tu turi mirti, galvojau, vis dėlto būtum bailys, jei taip lengvai pasiduotum. Tada vėl atgavau blaivumą, su nepaprastomis pastangomis atsitolinau nuo pavojingų uolų, pasiekiau atvirą jūrą, kur pavojaus beveik nebebuvo ir galėjo mane pasiekti gelbėjimo laivelis. Dažnai buvau pavojuj mirti, bet taip ramiai ir laimingai niekad nebūčiau perėjęs į aną gyvenimą ..

Padėjau knygą ir galvojau. Viešpatie, aš daug kartų nupuoliau, kalbėjau pats sau. Bet Tu žinai, kad tai atsitiko ne iš blogos valios. Mano valia buvo tokia silpna! Tad būk nuo dabar, Viešpatie, Tu mano stiprybė! Būk mano uola, prie kurios galėčiau pritvirtinti savo gyvenimo laivelį, audroms užėjus. Būk mano pasitikėjimas jūros bangose, mano poilsis nuovargyje, mano galybė kovoje, mano atsikėlimas nuopuolyj, o po gyvenimo kovos — amžinasis atlyginimas . . . Buvau laimingas, kaip niekados gyvenime . . .

GAIVINĄS KRISTAUS KRAUJAS

Prie uoluotų Norvegijos fjordų krantų baisios audros buvo mėtomas laivas. Jis ilgai kovojo su dūkstančiu uraganu, kol galop didelės bangos buvo užmestas ant povandeninės uolos. Pakrantės gyventojai matė šitas baisias grumtynes, bet ištisas aštuonias dienas niekas apie gelbėjimą negalėjo nė galvoti. Tiktai aštuntą dieną audra nutilo, pagalbos laivai galėjo' išplaukti ir nusiirti ligi baigiamo ardyti laivo. Bet gelbėti nebuvo jau ką. Tik štai žmonės žiūri — ant uolos guli motina ir kūdikis. Motina jau buvo mirusi, bet kūdikis gyvas. Jis gulėjo ant josios krūtinės. Laivui sudužus, bangos užmetė motiną su kūdikiu ant uolos. Nuo jūros jie buvo išgelbėti, bet jiems čia grėsė mirtis, badas. Jausdama atrinantis galą, motina tegalvojo tik apie kūdikį: kas bus su juo, kai aš mirsiu. Motinos meilė yra nuostabiai išmintinga. Aštria akmens skeveldra ji perpjovė savo krūtinę ir savo krauju maitino kūdikį, kad jis nenumirtų, kol audra liausis ir galės ateiti pagalba.

Gyvenimą galima dažnai palyginti su audringa jūra. Audros siunta, klastingos uolos tyko mus kelyj, dvasinio bado mirtis graso iš visų pusių. Bet štai Jėzus atidaro savo širdį, peni mus šventu savo Krauju ir stiprina mus visose kovose. Tokia yra šventos Komunijos reikšmė ir vertė sielai, kovojančiai su smarkiomis pagundomis.

Visų pirma Komunija mums duoda jėgos. Kam mums jos reikia? Didžiai sielos kovai. Žmogaus likimas yra karo tarnyba žemėje. Mumyse verda amžina kova. Kas iš jūsų nepatyrė tos baisios gyvenimo tragikos: mes matome gėrį, jo norime, o mūsų nuodėmėn palinkusi prigimtis traukia mus į blogį.

Didžiausias karo vado rūpestis yra tinkamai maitinti savo armiją. Su išbadėjusiais kareiviais nieko nenugalėsi. Taigi, mano mielas, norėčiau pažadinti tavyje mintį, kad. Altoriaus Sakramente yra paslėpta galybė didvyriškam tavo gyvenimui ir tavo pergalei.

Altoriaus Sakramentas yra pergalės Sakramentas.

Ar skaitei, kaip rusai Didžiojo karo metu paėmė stiprią Pšemislio tvirtovę? Labai paprastai, jie išmarino įgulą badu. Tvirtovė buvo ginama drąsių vengrų kareivių, buvo aprūpinta milžiniškomis armotomis ir daugybe amunicijos. Net šarvuoti bokštai buvo nepaliesti. Bet visa tai nieko nepadėjo. Maistas pasibaigė, ir drąsūs, bet išbadėję gynėjai turėjo pasiduoti.

Mūsų sielos tvirtovę priešas yra apgulęs, ir daugelis pasiduoda tik dėl bado, dėl dvasinio išalkimo. Tad argi nuostabu, jei siela, negaudama nuolatinio maisto, užmiega ir negali atsispirti gundymų audrai?

O ar žinai, koks yra būtinas sielos maistas? „Aš esu gyvoji duona, kurs iš dangaus nužengiau. Kas valgys tos duonos, bus gyvas per amžius; duona gi, kurios aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvenimą" (Jon. 6, 51, 52).

Mano mielas! Ar nori nugalėti gundymų puolimus? Neužmiršk Išganytojo žodžių ir neleisk, kad badas išsekintų tavo sielos jėgas!

Paskaityk atidžiai šituos Kristaus žodžius: „Jei nevalgysite žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvenimo" (Jon. 6,58). „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš prikelsiu jį paskutinę dieną" (Jon. 6,55). „Kas šitą duoną valgo, bus gyvas per amžius" (Jon. 6, 59). Kokie kilnūs žodžiai! Kokie didingi pažadėjimai!

Kai saracėnai apgulė Asyžiaus pilį ir pergalės džiaugsmo apsvaiginti pradėjo jau lipti ant sienų, šv. Klara paėmė monstranciją į rankas ir pasirodė ant stogo. Iš Švenčiausiojo Sakramento išsiveržė tokie skaistūs spinduliai, jog saracėniai pabūgo šitos dieviškos šviesos ir, baimės pagauti, paliko miestą. Mažasis Asyžiaus vienuolynas, maldingo gyvenimo tvirtovė buvo išgeblėta.

Kiekvieną skaisti siela yra tokia pilis, toks Dievo gyvenimas. Ar galėtum kur kitur jieškoti pagalbos, jei ne Altoriaus Sakramente, kai laukiniai saracėnai nežabotų aistrų ir gundymų pavidale pradės kabintis ant šitos pilies sienų?

KOMUNIJA YRA PERGALĖ

Ateik ir dvasioj pažiūrėk į cirko vaidinimus Nerono laikais. Į vidurį arenos įvaromas mažas būrys. Seneliai, motinos su žindomais kūdikiais prie krūtinių, gražios mergaitės, jauni berniukai... O aplinkui negailestinga žmonių minia.

Atidaromos geležinės durys, iš narvų išsiveržia išalkinti liūtai.

Krikščionys stovi vidury arenos. Jie dreba? Prašo pasigailėti? O ne! Jie meldžiasi, gieda ir džiaugiasi, rodos, eitų į vestuves. Stebuklas! Laukiniai žvėrys puola, dantys kaukši, jų iltys drasko gyvus kūnus ... o jie? Jų akys nukreiptos j dangų, jie gieda džiaugsmo ir pergalės giesmę.

Iš kur šitie šimtai tūkstančių kankinių sėmė sau jėgos? „Jie buvo ištvermingi duonos laužyme (vad. Komunijoj) ir maldoje" — sako apie juos Šventasis Raštas.

Komunija padėjo laimėti pirmųjų amžių Bažnyčiai, ji padeda ir šiandien.

„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate apsunkinti, ir aš atgaivinsiu jus" (Mat. 11, 28). Ar yra vargų jaunuolio gyvenime? Ar jau ir jo jaunoj krūtinėj plaka nuvilta širdis? O, kaip dažnai! Kenti skausmą, esi slegiamas karčių likimo smūgių — eik dažnai prie šv. Komunijos. Tavo siela ligota, nori pagydyti nuodėmės padarytas žaizdas — priimk šv. Komuniją. Jei mintys vėl grįžta prie senų nuodėmių ir vėl graso tave pavergti — eik prie šv. Komunijos. „Jei gresia tau puikybės nuodai", rašo šv. Kirilas Jeruzolimietis, „priimk Sakramentą, ir nuolankioji Duona padarys tave nuolankų. Esi apsėstas šykštumo, valgyk Duoną, o dosnioji Mana padarys tave dosnų. Jei pučia pavydo vėjas, priimk Angelų Duoną, ir pripildys ji tave tikrąja meile. Esi nesusilaikąs valgyj ir gėrime, valgyk Kristaus Kūną ir gerk Jo Kraują, o Viešpaties Kūnas, kuris turėjo perkęsti tiek paniekinimo, išmokys tave saikingumo. Jei esi palinkęs tinginiauti ir neturi noro nei maldai nei kitam geram darbui, stiprinkis Kristaus Kūnu, ir būsi pripildytas uolumo dvasios. Jei tave galop vilioja neskaistybė, priiminėk šį Švenčiausią Sakramentą, ir skaistus Kristaus Kūnas padarys tave skaistų ir nekaltą..

Taip, tebūna Jėzus su tavimi ir tuomet ... tuomet, jei gundymai tave puls, Jo ranka apgins tave; jei norėsi nuodėmingai mąstyti, Jis kitur pakreips tavo mintis; jei norėsi nuodėmingai kalbėti, Jis užčiaups lengvapėdiškas tavo lūpas.

Klausyk, kokiais iškilmingais žodžiais vienas prancūzų rašytojas (Legouvė) ragina prie šv. Komunijos: „Mielas Kūdiki, tau sakoma, kad Komunija apsunkinanti. Bet aš mačiau, kaip žibanti viltis apgaubė mirštančiojo veidą, kai jis priėmė šv. Ostiją; aš mačiau bažnyčioj, kokia drąsa spindėjo jaunuoliai, grįždami nuo altoriaus; aš mačiau kenčiančias motinas, kurios po Komunijos atgavo ramybę. Ką žmogaus veidas taip aiškiai pasako, tai turi būti šventa".

Vienam 15 metų mokiniui pradėjo skaudėti koją. Buvo pašauktas gydytojas, kuris didelei tėvų baimei konstatavo kaulo puvimą. „Čia nėra jokios pagalbos, koją reikia pjauti", — kalbėjo daktaras. „Ne, ne!" — šaukė ligonis. — „Aš verčiau mirsiu!" Ištisas savaites jis buvo prašomas pasiduoti operacijai, bet atsakymas buvo toks pat: ne ir ne. Galop tėvas atsiklaupė prie ligonio lovos ir kalbėjo: „Sūnau, prašau tave, jei nenori sutikti dėl savęs, sutik dėl manęs!" Berniukas pažiūrėjo kurčiai valandėlę į tėvą, paskui ištiesė jam ranką ir prabilo: „Taip, tėve, dėl tavęs! O dabar, ponas daktare, darykite su manim, ką norite!"

Mielas jaunuoli, kiek kartų nuodėmės puvenos įsiės į tavo sielą, pagalvok apie dangiškąjį savo Tėvą, pagalvok apie savo Išganytoją, kuris ne ant kelių klūpo prieš tave, bet dėl tavęs kybojo ant kryžiaus ir prašė: „Sūnau, duokis gydomas, jei ne dėl savęs, tai bent dėl manęs!" Tuomet pažvelk į kryžių ir sakyk: „Taip, Viešpatie, dėl Tavęs! Daryk su manim, kas Tau patinka!" O žinai, ką Jis darys? Jis amputuos tavo nuodėmes Išpažinties metu, bet nebijok, tau neskaudės. Jis duos tau vaistų, bet nedrebėk, jie nebus kartūs. Tai Jo šventas Kūnas ir Kraujas, kuriuo tave gydo, kad, pasveikęs Tš nuodėmės ligos, vėl būtum skaistus ir ištikimas Jo sūnus.

Gal puola tave dažni gundymai? Eik todėl dažnai šv. Komunijos! Gal esi įpratęs į kurią nuodėmę ir jau keli metai negali jos pamesti? Eik dažnai šv. Komunijos! Gal nori būti geresnis, pažengti priekin būdo auklėjimo kely? Eik dažnai šv. Komunijos.

Kaip dažnai?

Juo gausingesnės yra tavo sielos kovos, juo daugiau audrų siaučia jaunam tavo gyvenime, juo labiau esi reikalingas globojančios rankos. Šv. Karolius Baromėjus savo studijų laiką praleido tarp sugedusių studentų, o vis dėlto mokėjo vidury tūkstančių didmiesčio pagundų išlikti skaistus ir nekaltas. Kai buvo klausiamas, iš kur jis tam atsparumui sėmė jėgų, jis atsakė: „Tai padarė Komunija, kurią aš priimdavau kiekvieną sekmadienį ir šventadienį".

Kiekvieną sekmadienį? Tai tave gąsdina. „Ne, to aš negaliu! Taip dažnai nesu vertas!" Žinoma, nesi vertas. Bet nesi vertas ne tik sekmadieniais eiti komunijos, bet ir iš viso niekad. Nesi vertas nei tu nei kuris kitas žmogus. Jeigu Komunija būtų atlyginimas, niekas negalėtų drįsti prie jos artintis. Bet ji yra ne atlyginimas, o „gyvenimo Duona", nuostabių jėgų šaltinis, iš kurio turi gerti visi, kurie turi gryną sąžinę.

Komunija nėra atlyginimas, bet sustiprinimas ir energijos šaltinis. Vienas poetas sako:

„Ji yra taika kare, pergalė kovoje, pagalba varge ir gyvenimas mirtyje".

Jei tavo sielos neslėgia jokia sunki nuodėmė, eik komunijos, kaip galėdamas dažniau. Jei laki tavo fantazija ištisą savaitę vilioja tave įvairiais nuodėmingais vaizdais, o tu su jais kovojai, nebijok. Čia nėra dar jokio pagrindo neiti prie Viešpaties Stalo ir nesistiprinti tolimesnėm'? kovoms stipriųjų Duona. Taigi eik dažnai Komunijos ne dėl to, kad tavo siela yra tvarkoj, bet kad būtų tvarkoj.

„Taip dažnai priimu šv. Komuniją ir vis dėlto nupuolu!" — skundiesi. Bet tai nėra Komunijos kaltė. Ji duoda tiek malonės, kiek esi pasirengęs. Kiek ilgiesi Išganytojo, kaip Jį priimi ir kaip su Juo kalbiesi, nuo to ir pareina Komunijos sėkmingumas. Juo indas yra gilesnis ir tuštesnis, juo labiau jis galima pripildyti.

Taip dažnai nusidedi. Bet kas būtų, jei visai Komunijos  nepriiminėtum? Turbūt nebuvo piktesnio žmogaus, kaip laivo kapitonas Marceau. Mažiausias pasipriešinimas tuoj sukeldavo jame didžiausią pyktį, ir jis galėdavo susivaldyti tik per didžiausias pastangas. Jis kovojo su savimi, ėjo prie Komunijos kasdien, bet pyktis vis dėlto labai dažnai jį apnikdavo. Kartą kalbėjo jūrininkai, kaip galįs būti toks piktas tas, kuris kasdien priima šv. Komuniją. Tada kapitonas atsakė: „Jei aš neičiau taip dažnai Komunijos, jau seniai jus visus būčiau sumetęs į vandenį".

PAS MANE YRA VIEŠPATS!

Po Komunijai aš nieko nematau ir nieko negirdžiu. Uždarau savo maldaknygę, veidą paslepiu rankose, akis užmerkiu; pasaulis pranyksta aplink mane. Apie nieką tuomet nemąstau, tik apie Kristų ir apie savo sielą, apie vargšę jieškančią ir klumpančią sielą.

Ir dabar pradedu kalbėti: „Gyvenu, bet ne aš, tik Kristus gyvena manyje. Aš visa galiu tame, kurs mane stiprina, savo Viešpatyje Jėzuje Kristuje. Tu esi dabar mano širdyje, Viešpatie, ir aš noriu tik Tau vienam priklausyti. Bet kaip kitokia turėtų būti mano siela! Kiek daug man reikia su pačiu savimi dar padirbėti! Ligi šiol maža rūpinausi savo siela. Bet dabar štai Tavo šventa, meilės pilna Širdis plaka mano širdyje. O nusižeminęs Jėzau, padaryk mano širdį panašią į Tavąją. Šventos Tavo meilės liepsnos dega mano sieloje. O Kristaus Meile, sudegink visus nuodėmės pėdsakus!"

Tokiomis ar panašiomis į šias mintimis praskleisk savo sielą Kristaus meilei, kuri dabar ateina į tavo širdį. Šventosios Komunijos negalima nieku pavaduoti — nei mokslu nei menu. „Jei nevalgysite žmogaus

Sūnaus Kūno ir negersite jo Kraujo neturėsite savyje gyvenimo" (Jon. 6, 53) — štai Išganytojo žodžiai.

Bet ar negalima padoriai gyventi ir be Komunijos? Galima! Galima kasdienines savo pareigas atlikti dėl šio pasaulio, galima gyventi minios gyvenimą, bet ne antgamtinį, kuris siekia amžinybės. Yra toks augalas, kuris prie 20 laipsnių šilimos žydi raudonai, o esant šiltesnei temperatūrai — baltai. Taip ir dažnos šv. Komunijos ugnis raudonus mūsų žemiškų ir grynai žmogiškų norų, minčių ir pastangų žiedus pakeičia baltomis antgamtinio gyvenimo lelijomis.

Mano mielas! Ar po visų šitų įrodinėjimų dar turėčiau ypatingai raginti tave su džiaugsmu ir uolumu priiminėti šv. Komuniją? Jaunuolis, kuriam išaiškinta, kad jo būdas tik tada tinkama kryptimi bus auklėjamas, kai bus stiprinamas Kristaus, suaugęs, kuris žino, kad jį tykojančius gundymus galima nugalėti tik Kristui padedant, džiaugsmingai panaudos kiekvieną progą susivienyti su Švenčiausiu Kristaus Kūnu ir Krauju.

Jeigu kada nors iš tikro negalėtum priimti šv. Komunijos, pažadink savyje bent josios norą ir karštai pasimelsk prieš altorių.

Mielas jaunuoli, kada tik eini pro bažnyčią, užsuk vidun vieną minutę ir paaukok Kristui savo meilę.

Mano Viešpatie ir Dieve! Štai klupau ties Tavo kojomis. Aš esu niekas, aš esu kovojąs ir klumpąs jaunuolis, bet' koks esu, Tavo esu! Padėk mano sielai diena iš dienos eiti skaistyn, stiprink mano valią, grūdink mano būdą! Viešpatie, padėk man būti geram!

NE GRAŽŪS ŽODŽIAI, BET GRAŽUS GYVENIMAS

Aleksandras Didysis kalbėjo kartą vienam bailiam kareiviui, kuris irgi vadinosi Aleksandras: „Drauge, pakeisk savo vardą arba elgesį!" Tą pat galima būtų pasakyti ir daugeliui jaunuolių, kurie vadinasi krikščionimis, bet kurių gyvenimas, elgesys ir lengvapėdiškumas krikščionio vardui daro tik gėdą.

Kam vertas tikėjimas, jei gyvenimas nėra pagal jį tvarkomas? Kas gi iš to, jei kas ir labai didžiuotųsi savo krikščioniškumu, o savo galvojimu, savo žodžiais, darbais, visu savo gyvenimu meluotų tai pačiai krikščionybei?

Jis kalbėtų daug gražių žodžių, o negyventų gražaus gyvenimo. Bet kam verti tie gražūs žodžiai?

Šiuo atžvilgiu krikščioniškoji visuomenė yra daug nusikaltusi. Žinomas indų rašytojas Rabindranath Tagore, apkeliavęs Europą, pasakė, kad pas juos žmonės esą dorovingesni. Ar gali būti didesnė negyvo mūsų tikėjimo kritika, kad stabmeldiškos tautos yra dorovingesnės, negu jau 2000 metų priėmusieji krikščionybę europiečiai? O kur šitos blogybės priežastis? Krikščionybėj? Ne, bet tame, kad daugelis yra krikščionys tik iš paviršiaus, o jų gyvenimas yra visiškai stabmeldiškas. Tik gražūs žodžiai!

Mokykloj jūs mokotės tikybos, kaip ir kitų dalykų, kaip matematikos, kalbų, gamtos ar geografijos. Gerai žinodamas šituos dalykus, atlieki savo pareigą, ir niekas daugiau iš tavęs nereikalauja. Bet su tikyba yra visai kitaip. Išmokti tikybos pamoką reiškia dar nieko nepadaryti. Religiją reikia ne tik mokėti, bet ir gyvenime vykdyti. Ne gražūs žodžiai, bet gražus gyvenimas!

Deja, daugelis jaunuolių to nesupranta. Dėl to tarp jų ir pasitaiko daugybė silpnavalių, turinčių tikėjimo tik nuotrupas. Jie pamiršo iš tikybos pamokų semtis džiaugsmo ir pažadinti gaivų religinį gyvenimą.

Vardas k r i k š č i o n i s  yra surištas su rimtomis pareigomis. Jis įpareigoja mus antgamtiniam gyvenimui, kad mūsų siela siektų kilnesnių dalykų. „Būkite šventi, nes ir aš esu šventas" (Kun. 11, 44) — skamba Viešpaties liepimas. „Būkite tobuli, kaip ir jūsų dangiškasis Tėvas tobulas" (Mat. 5, 48) — sako Išganytojas.

Tad žiūrėk, mano mielas, kad savo gyvenimu nekompromituotum krikščionybės. Būk tiek garbingas, kad savo tikėjimui nepadarytum gėdos.

Šiandien žmonės yra tiek paskendę kasdieniniuose rūpesčiuose, jog kam kitam neturi nė laiko. Jie neturi laiko pagalvoti apie savo sielą. Vargšė jų siela yra lyg musė, prilipusi prie klijais aptepto popierio. Ją apraizgę tūkstančiai žemiškų interesų; ją spaudžia žemyn aukso sunkumas. O Dievas nori, kad ji turėtų erelio sparnus.

KĄ PASIRINKSI?

Kieno tarnybai paaukosi savo jaunas, pasirengusias dirbti jėgas?

Prieš keletą dešimtmečių būklė buvo dar neaiški. Bet šiandien jau skirstosi dvasios ir idėjos. Vis aiškiau galima įžiūrėti, kad busimoj pasaulio istorijoj bus tik dvi kovojančios šalys. Vienoje pusėje bus visas šiapusinis pasaulis, žmonės be Dievo, kurie persekios idealus, smerks Bažnyčią, kurie norės įsigyventi visame, ką tik civilizacija pajėgs pagaminti. Tai nežaboto industrializmo žmonės, kurie operuos brutaliomis ūkio jėgomis, visai nepaisydami savo artimo. Toje pusėje stovi būrys su atpalaiduotais instinktais, kurie, apsvaiginti demagogiškų šūkių, nori sugriauti kiekvieną tvarką.

Kitoje pusėje telkiasi visi žmoniškosios kultūros ir pažangos darbininkai, dvasinės kūrybos saugotojai, telkiasi po kultūros ir civilizacijos simboliu — po Kryžiumi.

Anie prieš Dievą, šitie su Dievu.

Kuriuos tu pasirinksi?

Bet kam dar reikia klausti?

„Su Dievu! Su Kryžiumi! Su Katalikybe!" Deja, šiandie yra daug k r i k š t y t ų, bet mažai k r i k š č i o n i š k ų katalikų.

Ateity taip neturi būti! Mes stovime prieš didį susirėmimą tikėjimo sti netikėjimu. Dieve gink, nenorėčiau, kad tu stovėtum ir galvą nuleidęs žiūrėtum į šitas grumtynes. Būk linksmas, ugningas, bet stipriai laikyk vadžias! Mano idealas yra jaunuolis, kuris, eidamas savo gyvenimo keliu, nuolat žiūri į žvaigždes, bet kuris į griovį neįkrenta; kuris žino, kad kiekviena kultūra visų pirma reikalauja sielos kultūros. Mano idealas yra suaugęs žmogus, kurio gyvenime religija yra ne sekmadienio popietės nuotaika, ne dvasinis pergyvenimas, ne paveikslas be rėmų, ne šventadieniškas drabužis, bet giliausioji jėga, kuri valdo visą jo gyvenimą, jį persunkia ir rodo jam kryptį.

O jeigu aplinkui matysi tik kvailumą? Jei tavo artimuose rateliuose nebus nė vieno religinės dvasios prisisunkusio pavyzdžio, iš kurio galėtum semtis stiprybės? Jeigu su savo religiniais įsitikinimais liksi vienas?

Vienas? Ne! Dievas ir aš visados reiškia stipriausias jėgas. Jeigu bus paliesta mano religija, ginsiu ją dar karščiau!

Viešpatie, noriu būti Tavo arfa, skambink manimi!

Viešpatie, noriu būti ugnis, Tavo meilė tedegie manyje!

Viešpatie, noriu būti krikštolinė taurė. Tavo malonė tegul pripildo ją!

Viešpatie, noriu būti veidrodis, Tavo grožis tegul spindi iš jo!

Viešpatie, noriu būti ąžuolas, kurį Tu pats augini!

Viešpatie, noriu būti jūra, pripildyta Tavo gilybių.

Kai linksmas juokas papuoš mano veidą, tegul mano lūpos apie Tave kalba; kai skausmas išspaus iš mano akių ašaras, tegul kiekviena jų krinta į Tavo rankas!

Padaryk, Viešpatie, kad visados būčiau skaistus, ištikimas ir laimingas Tavo sūnus! Padaryk, Viešpatie, kad būčiau maldingas žmogus!

 

Design by Joomla