Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus

 


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

  prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

  prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

  prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

  prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

 

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

  prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

  prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

  prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

  prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

  prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

  prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

 

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

  prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA
( 1771 - 1849 )
prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Straipsnių sąrašas

           Good clothes open all doors. —
           Geras išauklėjimas atidaro visas duris

           Tikrasis mandagumas ir puikus
           elgesys yra gera norinčios širdies
           įgimtas draugiškumas M o l t k e

 

Žmonių tarpusavio santykiai, jų laikysena, draugijiniai papročiai ir elgesiai yra tvarkomi įvairiausių formų, kurios tobulėjo per ištisus šimtus metų ir kurioms niekam nevalia nusikalsti. Vienos jų yra kilusios iš religinių motyvų, kitos — iš artimo meilės, kuri artina žmones vieną prie kito, nors pati viena to padaryti vis dėlto neįstengia.

Išvidinė mūsų pagarba kitiems turi pasirodyti ir išviršiniuose elgesiuose. Kas pvz., atsilankiusį svečią priimtų vienmarškinis, be apykaklės, be kaklaraiščio, tas geriausiu atveju būtų laikomas neišlavintu žmogumi. Bet atsilankiusieji nesuklystų, jei šitokiam elgesy įžiūrėtų savęs įžeidimą ir nepagarbą. Ir teisingai! Rodydamas kitam pagarbą, žmogus pats save parodo, — pasakė šv. Povilas. Tai labai svarbus dalykas. O vis dėlto yra žmonių, kurie maža tevertina išorines formas arba net jas niekina, visai jų nepaisydami. Tiesa, netikusios, iškraipytos, nenatūralios ir perdėtos elgesio formos neturi jokios vertės, bet tos, kurios kyla tiesiog iš širdies, kyla laisvai, yra natūralios ir gražios; kurios nepareina nuo akimirksnio nuotaikos, bet kurios visų laikomos, tos yra žmogaus kilnumo įrodymas.

Visas mūsų gyvenimas yra šitų formų apsuptas: ir eisena, ir pasisveikinimas, ir rašymas, ir dalyvavimas draugijose, ir žaidimai su pasilinksminimais, ir valgis, ir darbas, ir elgesys su tėvais, su viršininkais, su moterimis ir tt.

Ar esi išlavintas, tai parodys, kaip atsisėsi, kaip kalbėsi, kaip rankomis mostaguosi; parodys tavo žvilgsniai, tavo juokas, tavo elgesys gatvėj, draugijoj, tavo rankų švarumas, tavo drabužių tvarka ir daug kitų dalykėlių.

T i k r a s i s  m a n d a g u m a s   y r a   t v i r t o  b ū d o   i r   g e r o s š i r d i e s   v a i s i u s .  Neturint kilnios sielos, yra beveik negalima išmokti būti mandagiam. Jei mandagumas neina kartu su charakteriu, tada lengva prigauti žmones, po žibančia išore, po gerai pasiūtais moderniškais drabužiais slepiant, deja, visiškai supuvusią sielą. Gražus obuolys, bet — sukirmijęs! Ir jeigu reiktų man pasirinkti, tai daug mieliau sėsčiau prie stalo su geros širdies žmogumi, nors jis ir kištų peilį į bumą, negu su apgaudinėtoju, mokančiu elegantiškai net ir vėžius mėsinėti. Aš visuomet laikausi šitos prancūziškos patarlės: „La beauté sans vertu est une fleur sans parfum“ — „gražumas be dorumo yra lyg gėlė be kvapo“. Rodos, nieku iš viršaus nepasižyminti sraigė gali slėpti perlų, o grubus ir negražus kvarcas — aukso.

Bet čia nereikia rinktis! Kiekvienas jaunuolis turi būti atviras, užgrūdinto būdo, be to, išlavintas, mandagus ir draugiškas.

MANDAGUMAS IR BŪDAS

Rimtai galvoją jaunuoliai, matydami, kiek sugedimo ir becharakteriškumo slepiasi po mandagumo, elegancijos ir grožio priedangomis, pradeda savo nelaimei išviršinių formų visiškai nepaisyti. Bet jie užmiršta, kad ne tos mandagumo formos yra blogos, tik anie žmonės, kurie šitoms formoms neįstengia suteikti gyvybės. Mandagumas ir būdas yra ne tik rimtai skambą žodžiai, bet juodu taip vienas su kitu santykiuoja, kaip priežastis su pasėka. Kas dėl kitų gero suvaldo savo blogą nuotaiką, kas pakenčia kitų ydas, kas padeda draugui nelaimėje, tas yra ne tik mandagus, bet kartu ir tvirto būdo vyras. Kas tikrai mandagus ir išlavintas, tas toks bus ne tik kitų akyse, bet ir tada, kai jo niekas nematys, kai jis liks vienas, nes mandagumas sutinka su jo charakteriu ir neturi jokių prievartos ar varžymosi žymių. Toks jaunuolis valgydamas nečepsės ir nesiurbs sriubos, nors būtų vienų vienas. Vasaros poilsio metu jis nevaikščios murzinas, nors aplinkui būtų ir miškas, kur „niekas jo nemato“. Skaičiau, kad Stanley, tas didysis Afrikos tyrinėtojas, keliaudamas per miškus, kasdien skusdavosi, nors ištisas savaites nesutikdavo jokio kultūringo žmogaus. Taip jis norėjo pats save pagerbti.

Mandagumo taisyklės įpareigoja žmogų, todėl niekam neleista jų laužyti. Ir visai teisingai. Žmogus jau ir taip yra labai didelis savimyla, o ypač būdamas jaunas. Todėl kad draugijinė aplinka nepasidarytų nepakenčiama, kad savimeilės instinktas būtų bent kiek sušvelnintas, — tam ir yra mandagumo kodekso dėsniai.

Dabar supranti, kodėl kiekvienas jaunuolis turi įprasti mandagiai elgtis, įprasti ne tik išviršinių manierų, bet pirmoj eilėj įsigyti teisingų išvidinių nusiteikimų, kuriais remiasi visos mandagumo taisyklės. Todėl visados būk draugiškas, pastabus ir mandagus su savo tėvais, su broliais ir seserimis, su draugais, mokytojais, pažįstamais, darbininkais — net ir su savo priešais (jei jų turėtum). Būk mandagus taip pat ir pats su savim!

MANDAGUS JAUNUOLIS

Mandagumas, atsargumas ir malonus elgimasis yra brangiausi jaunuolio turtai, kurie ne tik parodo jo išauklėjimą, bet daro įtakos jo ateičiai ir padeda jam iškilti. Nes kaip mokiniai vengia neaptašyto, nedrausmingo ir grubaus draugo, taip lygiai ir draugijos stumia nuo savęs nemandagų suaugusį.

Mandagumas mažmožiuose yra tas pat, kas artimo meilė didžiuose dalykuose. Jis yra alyva, kuria tepamas draugijos mechanizmas, kad lengvai suktųsi visi jo ratai ir rateliai. Todėl mandagumas tari lydėti kiekvieną daiktelį, kurių kasdieniniame gyvenime yra tūkstančiai. Juk tas pat yra ir būti pastabiam arba pakantriam su kitais ir nusigalėti. Grafas Chesterfieldas savo sūnui davė šitokią mandagumo taisyklę: „Su kitu elkis taip, kaip norėtum, kad su tavim būtų elgiamasi; tai yra geriausias, kiek žinau, būdas kitiems patikti. Rūpestingai stebėk, kas tau kituose patinka; galbūt jiems tas pat ir tavyje patiks".

Mandagumas pakilnina kiekvieną žmogų. Jis pats nieko nekaštuoja bet jojo vertė yra milžiniška. „Būti draugiškam žodžiuose ir greitam darbuose — visa tai maža kaštuoja ir yra labai naudinga", mėgdavo sakyti Prancūzijos karalius Henrikas IV.

Mandagus jaunuolis, kur tik jis pasirodo, kaip matai, patraukia žmonių širdis. Mandagumas yra tarptautinė kalbą, kurią visi supranta. Taigi nors viena ar kita šitos kalbos taisyklė tau atrodytų ir nepatogi, dėl to dar negali josios nepaisyti. Inteligentų draugijos savo elgesiuose laikosi ypatingų ceremonijų, ir kas joms nusikalsta, tas tuoj apkalbamas ir net vengiamas.

Neretai pasitaiko, kad išmintingi ir mokyti žmonės negali gyvenime prasimušti tik dėl to, kad jų elgesiai yra labai nepaslankūs ir kad aplamai jie neturi draugijinio apsitrynimo. Jie mato, kad ne vienas iškyla iš pačios jų pašonės, kuris ir savo talentu ir būdu daug žemiau stovi, bet kurio elgimasis visus žavi, — ir jis iškyla. Mandagus elgesys dažnai nulemia visą žmogaus gyvenimą. B e t   t e i s i n g a i  suprask mano mintį, jaunuoli! Nenoriu, kad būtum išpuikėlis dabita arba aklas madų gaudytojas, kuris per dienų dienas zulina gatvės grindinį. Ne! Bet taip pat nenoriu, kad būtum laukinis arba koks peštukas. Mano idealas yra tarp šitų kraštutinumų: a t s a r g u s ,   k u k l u s ,   v i s u r  i r   v i s a d o s   t a k t i n g a s    d o r a s   i r   pa s l a n k u s  j a u n u o l i s.

Kas tu būtum, kokį gyvenimo kelią pasirinktum, vis dėlto tau reiks su žmonėmis turėti nemaža santykių. O gražaus elgimosi taisykles išmokti nėra mažas daiktas. Žinoma, tam, kas turi progos šeimoje mandagumo mokytis, tam lengviau. Bet tas taisykles turi žinoti ir tas, kam neteko laimės augti tokioj patogioj aplinkoj. Ir jei tik jis turės geros valios ir pastabumo, tai, draugaudamas su išsilavinusiais žmonėmis, lankydamasis artimesnėse inteligentų šeimose, galės visai gerai tų išviršinių formų pramokti. Būdamas draugijoj, stebėk tavo gerbiamo asmens elgesį, palygink jį su savuoju ir stenkis jo pavyzdžiu pasekti. Mandagumo dėsnių ypatingumas ir vertė ir yra ta, kad žymiausi pasaulio žmonės nepareinamai vieni nuo kitų juos išugdė, o tūkstantmetis vartojimas suteikė jiems įstatymų galios. Pasiekti tą s i e l o s  t o b u l u m ą, kuris tikrajam išsilavinimui yra būtinas, — tai jau yra asmeninis kiekvieno jaunuolio darbas. „Civilizacija" ir „kultūra" dar nieko nesako apie tikrąjį išsilavinimą. Prie jo priklauso dar ir sielos tobulumas ir idealus būdas.

TIKRASIS KILNUMAS

Turtingesnių ir žymesnių tėvų vaikams gresia pavojus niekinti prastesnius ir vargingesnius savo draugus. Dėmesio, mano drauge! Toks elgesys būtų ne tik nekrikščioniškas, bet ir nemandagus. Būti šalia paprastų savo draugų ir nuo jų nesitolinti verčia tave ne tik artimo meilė ar taktingumas, bet taip pat ir tavo ateitis. Kad ir kažin kaip būtum turtingas, kad ir labai aukštos kilmės būtų tavo tėvai.

kad ir labai svarbią vietą rengtumeis užimti, visados bus tau naudinga pažinti gyvenimo ir mąstymo būdą tų, kurie anaiptol nėra žymūs, nei turtingi.

Krikščioniškai mąstančio jaunuolio akyse kiekvienas tvirto būdo žmogus yra aristokratas. Visagalis Dievas maloniai žiūri į tokio žmogaus sielą, ir jos niekinti tu neturi nė mažiausios teisės. Kas kilmės arba turto dėka gyvena geresnėse sąlygose, tas turi ir daugiau pareigų. „Noblesse oblige“ sako prancūzų priežodis. „Kilnumas įpareigoja!" Taigi, jei esi gimęs aristokratiškoje šeimoje, turi būti ne toks savimyla, labiau pasiaukojąs, paklusnesnis, negu neturtingi tavo draugai, turį nuolat kovoti su nesuskaitomais medžiaginiais rūpesčiais. Luomų skirtumai tarp žmonių buvo ir visados bus; tai išeina iš bendrosios pasaulio santvarkos. Dar ir šiandien žmonės aukštai vertina kilmę; reikia tik, kad tie kilmingieji pateisintų jiems reikiamą pagarbą. Būti kilmingam reiškia kilniai mąstyti, galvoti apie garbę, ne apie pelną, imti ant savo pečių sunkias pareigas ir bijoti tik  v i e n o  daikto — nedorybės.

Kilmingasis jaunuolis, kuris niekina vargšus savo draugus, anaiptol nėra „ponų vaikas", dar mažiau „išlavintas jaunuolis", bet tik pralavintas tuščiagalvis, pilnas puikybės ir noro pasirodyti.

Tai argi ne gražūs drabužiai parodo kilmingumą? Argi ne lakuoti batai? Argi ne elegantiška apykaklė ir naujausios mados šukuosena?

Taip, tikrai ne! Man tik v i e n a s  yra ponų vaikas; ponų vaikas yra ponas savo išorės ir savo vidaus.

Žinoma, išviršinis pasipuošimas irgi nėra peiktinas. Kai kurie jaunuoliai sako: „Išorė nesvarbu! Svarbiausia — vidus!" Taip, kas viršutiniškumas — tai viršutiniškumas; bet reikia žinoti, kad viršuje atsispindi vidus. Sakyk, ar gali Viešpatį Jėzų įsivaizduoti apdriskusį, purvinais drabužiais skelbiantį savo mokslą, — įsivaizduoti tokį, koks buvo Diogenas? O vis dėlto Kristus skelbė tik vidaus dėsnius!

Taigį pono esmei priklauso drausmingas elgesys, pastabumas ir mandagumas.

Pirmoj eilėj todėl tau reikia būti viduje drausmingam. Taigi stenkis visados griežtai tvarkyti savo mintis! O kad jaunimas vakare surašytų visas dienos mintis! Koks ten būtų baisus mišinys nenaudingų, kvailų, keistų ir. nuodėmingų minčių ir mintelių! Argi nėra nieko, kas suvaldytų tavo galvą? Kas bus iš tos kariuomenės, kurioje kiekvienas daro, ką jis panori?

DRAUGIJOJE

Žmogus yra visuomeninė būtybė. Jis tiesiog ilgisi kitų žmonių draugystės. Geros draugijos praturtina žmogaus žinojimą, patobulina grožio nujautimą, moko paslankumo ir įpratina gražiai, tinkamai elgtis. Jauni žmonės ypač reikalingi draugijų tam, kad įprastų į tas išviršines formas ir išmoktų laisvai elgtis inteligentų rateliuose, kuriuose jiems, kaip tautos vadams, visą gyvenimą teks sukinėtis.

Tarp kilnių žmonių, kilnioje draugijoje mes ir patys daromės kilnesni. Čia prasidaro mūsų akys, ir mes pastebime, kas daroma, kaip daroma ir ko nedaroma. Bet netikėk, kad „gera draugija", kurioje tau reikia dalyvauti, būtinai turi susidėti tik iš turtingų jaunų ir žymių ponų. Visai ne! Išmintingi, išlavinti ir tvirto būdo žmonės visados sudaro gerą draugiją, nors jų apdaras būtų ir paprastas, nors jie ir neturėtų pinigų.

Jaunuolis, kuriam niekad nepasitaikė progos pabūti geresnėj draugijoj ir kuris ankščiau ar vėliau į ją patenka, atrodo kartais labai juokingai. Įeidamas į kambarį, jis užmirš pasidėti skrybėlę ar apsiaustą; kambaryj užklius už patiesalo; pirmas pasisveikins namų šeimininkę, nelaukdamas, ar ji paduos jam ranką, ar tik nusilenkdama norės jam atsakyti. Pakviestas sėsti, jis atsisės ten, kur turi sėsti vyresnis, arba net atsisės į sofą, nors draugijoj būtų ir moterų. Gerdamas kavą, jis išsiplikins burną; šaukštelį numes ant grindų, o lenkdamasis jo pasiimti, parvers stiklą. Valgydamas kepsnį, peilį ir šakutes jis vis laikys kitaip, negu visi. Gerdamas sukosės į stiklą ir skystimo lašais aptėkš savo kaimynus; pirma sučiaudės, o tik paskiau griebsis nosinės.

Sutinku, kad visa tai nėra nuodėmės, net nėra nė garbę įžeidžiantieji dalykai; bet vis dėlto tai yra nemalonūs atsitikimai, rodą išviršinių formų nemokėjimą ir trukdą pasireikšti net puikiausiems talentams. Todėl aišku, kad kiekvienas jaunuolis turi stengtis, kiek galėdamas dažniau, surasti progų dalyvauti geresnėse draugijose. Taigi džiaukis, jei pasitaikys proga susidraugauti su kuria nors padoria inteligentiška šeima.

Bet įspėju tave, kad saugotumeis kito kraštutinumo. Būdas ir talentai geriausiai galima išugdyti tik vienatvėje.

„Jaunuolis darbui ir vyriškumui geriau pribręsta tyloje, negu ūžiančio ir laukinio gyvenimo triukšme" (Goethe, Herm. und Doroth. IV, 127).

Kas pasidaro per didelis draugijų mėgėjas, tas tuoj virsta paviršutinišku žmogumi. Jis mėgsta tik puoštis, vaikštinėti . . . Ypač šis pavojus tyko didmiesčių mokinius, kur yra paprotys per dažnai dalyvauti įvairiose sueigose ir ten šokti ligi vidurnakčių. Tegul tokia draugija būtų ir labai gera, bet sugaištas laikas kenkia mokslui. Didelis ir dažnas išsiblaškymas trukdo tvarkingai mąstyti ir pratina žmogų vengti sunkesnio darbo. Šita prasme teisinga yra patarlė: draugija žmogų tvirkina.

APIE KĄ REIKIA KALBĖTI?

Pradžioj yra sunku rasti kalbai medžiagos; nelengva taip pat išmokti ir gražiai savo mintis pareikšti. Bet taip esti tik pradžioj. Rimtai galvojąs jaunuolis savo studijose, savo skaityboje tiek gali rasti pokalbiams medžiagos, jog lygaus išsilavinimo draugijoj jam nereiks būti nekalbiam. Turi saugotis, kad pašnekesio taip nepradėtum: „Šiandien gražus oras!“ — „Ar šiąnakt ir pas jus lijo?“ Tai būtų minčių neturtingumo ženklas. Taip pat negera lankymosi metu klausti: „Kaip jums einasi?" — „Kaip reikalai?" — Juk kiekviena tavo lankoma šeima laukia, kad padidintum josios džiaugsmus, palengvintum josios kentėjimus; kad pats pasidalintum su ja savo vargais ir linksmumais, o ne tik šaltai ir oficialiai paklaustum „kaip einasi?"

Bet nebūk plepus! Plepumas niekam netinka, o ypač vyrams ir rimtiems jaunuoliams. Apie naminius kitų šeimų santykius, apie privatinio jų gyvenimo smulkmenas, nors jas ir gerai žinotum, neprasitark nė žodžio. Teliekie visa tai paslaptyj.

Dviprasmė kalba yra visados menko išauklėjimo ženklas.

Niekados nekalbėk apie tokius daiktus, kurie galėtų įžeisti esančius žmones. Kitus pajuokti — vis tiek ar dėl kūno ydų, ar dėl neapsitrynimo, ar dėl neturto — yra labiausiai nemandagu. Negalima irgi taip kitus girti, kad tuose pagyrimuose kiti įžiūrėtų pašaipą. Tai yra didis nusikaltimas artimo meilės įsakymui. Apskritai netinka draugijoj juokauti ir kalbėti apie dirbtinius dantis, dirbtinius plaukus, apie šlubavimą, mikčiojmą, nes vis dėlto negalima tikrai žinoti, ar kartais kuris iš esančių neturi šitos ydos, nors, iš paviršiaus žiūrint, ir nebūtų matyti.

Reikia ypač saugotis kalbos darkymo, kuriuo tiesiog sirgte serga beveik visa didesnių miestu moksleivija. Be svetimybių ji vartoja ištisą eilę valkatų pramanytų žodžių, kurie dažnai yra ir nepadorus ir kalbos atžvilgiu netaisyklingi. Jų reikia vengti.

Kalbėti apie baisius atsitikimus, apie dideles ligas galima tik būtinam reikalui esant. Valdykis, kai jauti, kad ateina žiovulys, ir stenkis jį nuslopinti. O jeigu matai, kad nepasiseks, tada pridenk burna nosine skepetaite. Jąją vartok ir tada, kai kosti arba čiaudi. Apskritai, yra daugybė smulkmenų, kurias galima greitai peržengti, jei tik nekreipiama į jas tinkamo dėmesio: klausyti svetimos kalbos, draugijoj šnibždėti kitam į ausį, kėdę slankioti arba sėdint suptis, kaukšėti viena koja kitą, nagus krapštyti arba pjaustyti, duris neatsargiai trenkti ir tt. Su kitu kalbant, negalima rūkyti. Laikant papirosą dantyse, reikia atsiminti laiku nubraukti pelenus, kad nenukristų ant stalo arba ant grindų; nubraukti į šiam reikalui skirtą indą, o ne bet kur. Kitoks elgesys parodytų svetimo turto negerbimą, o šituo atžvilgiu nė vienas išlavintas žmogus negali nusikalsti.

Netinka labai nustebti, nors kitas pasakotų ir tikrai nuostabų dalyką. Apskritai, negražu, kitam kalbant, vartyti akis, trūkčioti petimi, raukytis, žodžiu — daryti bet kokią veido gimnastiką. Taip pat netinka savo pastabomis kalbantį pertraukti net ir tada, kai dalykas jau girdėtas. Tai dažnai atsitinka senesnių žmonių draugijose, kada jie dėl susilpnėjusios atminties dažnai tą patį dalyką ne sykį pakartoja. Bet pakęsk! Nemandagių pastabų niekados nesakyk!

Jeigu draugijoje grojama arba kas nors aiškinama, visada reikia klausyti, nors tas nesudarytų tau nė mažiausio malonumo.

Jei ko nors nesupratai ar gerai nenugirdai, netinka taip klausti: „Ką? Ką pasakei?" Bet mandagiau: „Atleiskite, gerai nesupratau!" Žymiai už save vyresnių niekados nieko neklausk. Jų klausiamas, atsakyk trumpai: „taip" arba „ne“, pridėdamas visuomet klaususio titulą: „taip, pone direktoriau!", „prašau, gerbiamoji ponia", „labai man būtų malonu, ponia, bet aš nepajėgiu" ir tt.

Kalbančio pertraukti niekad negalima: reikia laukti, kol jis pabaigs. Jei pasitaikytų dviem kartu pradėti šneką, vienas turi pasakyti „atleiskite" ir žodžiu „prašau" duoti kitam pirmenybę.

Atsipratink nuo kai kurių studentiškų posakių, kuriais jaunimas kartais, mėgsta pamarginti savo kalbą, kaip: „tai niekai", „plepalas", „prasimanymas" ir k.

Išskaičiuodamas žmones, niekados neminėk savęs pirmoj vietoj.

Nesakyk: „Mes ten buvom trise: aš, Karolis ir Pranas", bet „Karolis, Pranas ir aš".

Niekad nekalbėk perdaug garsiai. Žiūrėk į veidą tam, su kuriuo kalbi. Jei kalbančiųjų yra daugiau, reikia kartas nuo karto į visus pažvelgti, kad tuo būdu jie visi būtų įtraukti į pokalbį. Niekados neprieik prie kito taip arti, jog tavo kvapas liestų jojo veidą.

Nemandagu draugijoj susisėdus šnibždėtis: tada kiti gali pamanyti, kad juos apkalbama; o ypač neleistina kalbėtis tokia kalba, kurios kiti nesupranta.

Pamatęs, kad du nori slaptingiau pasikalbėti, pasitrauk į šalį ir nekreipk dėmesio į jųjų kalbą. Blogas yra paprotys marginti savo kalbą svetimais žodžiais, kad atrodytų, jog esi mokytas. Bet taip pat negalima kitus viešai taisyti, jei jie kurią svetimybę pavartotų ne vietoj arba ne ta prasme, kuria ji paprastai vartojama.

ŠOKIUOSE

Vienas didis žmogus kartą pasakė: .„Koks yra jaunuolis, geriausiai galima pažinti iš to, kaip jis elgiasi su mergaitėmis". Tai tiesa! Šituose elgesiuose pasirodo visas gerumas ir visas blogumas, dorybės ir nuodėmės, riteriškumas ir tuštumas.

Kilnus jaunikaitis be jokių sąlygų gerbia kiekvieną mergaitę — vis tiek kokia ji bebūtų: kad ir žemiausios kilmės. Visas jo apsiėjimas dvelkia skaistumu ir susivaldymu.  Bet tam anaiptol nereikia nuleisti akių ir tik ieškoti progos pabėgti! Ne! Galima — ir net reikia pasakyti ir linksmą žodelį. Bet sukinėtis po gatves, puoštis, per naktis šokti — štai ką niekina kilnus jaunikaitis! Vyriškasis jo idealas yra toli nuo šitos lėkštaprotės minios idealų. Čia jis neras tikrai kilnios mergaitės, iš kurios galėtų šio to pasimokyti. Jis mąsto ne apie tokias.

Kas yra tikras džentelmenas, geriausiai parodo šokiai. Čia žmogus pasirodo toks, koks jis yra: pasirodo, ar jis tik jieško progos padaryti sau malonumo ir patikti mergaitėms, ar yra jau pribrendęs pakelti ir riterišką smūgį.

Atėjęs į draugiją, pasveikinęs šeimininką ir pažįstamus svečius, džentelmeniškas žmogus pirmoj eilėj pasirūpins susipažinti ir su nepažįstamais. Baisiai yra nesmagu būti ištisas valandas draugijoj ir nesusipažinti. O šituo atžvilgiu nusikalsta net ir išlavinti žmonės, manydami tai esąs menkas ir jau pasenęs dalykas. Todėl visados paprašyk šeimininko arba kurio jau pažįstamo, kad tave supažindintų ir su kitais svečiais. Jei tau pasitaikys ši pareiga, tad žiūrėk, kad poną pristatytum poniai ir jaunesnį vyresniajam, o ne atvirkščiai.

Galop pasakyk, mano drauge, ar, kartais, nepriklausai prie tų neriteriškų draugų, kurie, užgrojus muzikai, spraudžiasi į kampą, mat jiems neįdomi nė viena jauna mergaitė? Ar neprailgini jai tos kankynės, kada ji laukia, ar pakvies ją kas, ar gal tik šeimininkas dėl mandagumo išves ją šokti?

O kaip elgiesi šokdamas? Ar prisitaikai prie savo partnerės, ar gal verti ją sekti savo nepaslankius judesius? Ar ne perdaug ištikimai prisiglaudi, tuo parodydamas, kad tau stoka vidinio atsparumo? Aš apie tai nė negalvočiau, jei nebūčiau to pastebėjęs. Mačiau taip pat nekartą, kaip daugelis jaunikaičių labai rūpestingai saugojo savo damas nuo skersvėjo, bet nemokėjo jų apsaugoti nuo susidūrimo su kitomis poromis.

Daugeliui šiaip jau gana mandagių jaunikaičių neateina nė į galvą pašokdinti ne taip jau patraukiančias ir gražias mergaites. Bet visą vakarą šokti tik su viena kita gražesniąja, o kitas viešai palikti ir visiškai jomis nesirūpinti — ne, tai dar nėra išauklėjimo ženklas. Riteriškas jaunuolis savaime krypsta silpnesniųjų pusėn. Nenoriu, kad visą vakarą nuobodžiautum, tik noriu, kad pamąstytum ir apie tą, kuri laukia riteriškos tavo globos.

Šeimyniškose iškilmėse mandagumas reikalauja po kartą pašokdinti visas ten esančias moteris, pirmoj eilėj, žinoma, šeimininko dukteris.

Ar reikia dar pastebėti, kad šokant negalima rūkyti papiroso? Deja, mačiau taip darant jaunuolių, kurie buvo kilę ir iš aukštos giminės! Kitaip nebūčiau drįsęs apie šį dalyką nė užsiminti.

Drąsa šokių salėje irgi užima nepaskutinę vietą. Juk tikrai josios reikia, kad pasipriešintum tiems šokiams, kurie ateina iš ten, kur garbė ir padorumas jau seniai užmiršti. Fr. V. Fersteris pasakė kartą: „Čia reikia daugiau drąsos, negu fronte". O jeigu kas tave dėl šitokio elgesio pajuoktų, kas pradėtų tau girtis savo „prityrimais", mano drauge, palik jį. Garbė tau, jei toki vaikėzai iš tavęs tyčiojasi. Tai parodo, kad jie tau negali prilygti, kad jiems su tavim nepakeliui.

Tikėk man: tik tas yra p a š a u k t a s   d i r b t i   a n i e m s  d i d i e m s  l a i k a m s,  k u r i e  t u r i   a t e i t i, kam   m ot e r s   g a r b ė y r a   š v e n t a s   d a i k t a s.

Tu mane klausi: ką turiu daryti, jei kuri mergaitė pamiršta susivaldyti ir mišrioje draugijoje pradeda perdaug laisvai elgtis? Deja, pasitaiko ir taip! Bet vos tik pastebėjai, kad ji yra lengvapėdiška, tau telieka viena pareiga:  b ū t i   r i t e r i š k u   v y r u. Tai nereiškia, kad tu turi jai pataikauti ir išnaudoti josios silpnybę, bet savo kilnumu ir brolišku rūpinimusi turi taip su ja elgtis, kaip nori, kad kiti elgtųsi su tavo seserimi ar motina.

Šitoks vyriškos didybės jausmas turi valdyti tave ir tada, kai tamsią naktį lydi namo jauną mergaitę. Pažįstamą damą po šokių ar po puotos nepalydėti naktį namo, būtų labai negražus dalykas. Šituo atveju reikia bent pasisiūlyti palydėti. Bet lydėk ją kaip riteris!

Žinau, tavyje verda noras paklausti mane apie vieną dalyką. Jaunutė, ugninga tavo širdis sugavo kitos širdies kibirkštėlę. Tu jau esi, tiesa, paskutinėj klasėj, bet nori dar toliau mokytis ir todėl išmintinga būtų apie tokius daiktus dar nė negalvoti. Taigi bandyk suvaldyti šitą savo per ankstyvą įsimylėjimą, neįsileisk į per didelį draugiškumą, pilną intimiškumų ir jausmingumo. Ištižęs pasidavimas kitai lyčiai neišugdys tavyje vyriškumo. Valia, atsparumas ir ištesėjimas reikalauja ugnies mėginimo.

Čia nenoriu peikti kilnios jaunystės meilės. Jeigu ji yra ideali, ji gali būti tikra palaima, bet tik tada, kai ji nėra žaislas. Todėl paklausk save: ar šitie jausmai mane tobulina? Ar meilė pakilnina mano idealus, o gal tik audrina aistringą prigimtį? Kas mane traukia: ar tik graži išorė, ir gal aš, kaip ta peteliškė, lekioju nuo vieno žiedo prie kito, — ar kilni siela, uždeganti manyje kilnumo pamėgimą?

Kas Beatričė buvo Dantei, tas gali būti jaunuolio sielai ideali meilė, šaukianti ją į grožį ir į dorovę, bet tik tada, kai ji klestės slaptose dvasios gelmėse ir nepereis į niekingų pašnekesių ir žemųjų geidulių pasaulį.

DAR KELETAS DALYKĖLIŲ

Niekad neik į kambarį nepabarškinęs. Jei kas barškina į tavo duris, sakyk „prašau!" Nevartok per daug draugiškų posakių, kaip „eik, eik“, „gali eiti“, nes nežinai, kas ten barškina — gal visai svetimas žmogus, o gal ir tavo vyresnysis.

Nuėjęs ko nors aplankyti, paklausk išėjusio tarno, ar namie tavo norimas lankyti asmuo ir ar tuo metu priima atsilankiusius. Jei nebūtų namie arba jei nepriimtų, palik vizitinę kortelę; jei lankai vedusius, palik dvi. Sužinojęs priimamas, paduok tarnui vizitinę ir palauk kvietimo įeiti. Kviečiamas, prieškambary pasikabink apsiaustą ir lazdą arba skėtį, o skrybėlę ir pirštines pasiimk su savimi.

Niekad nelankyk kitų nepatogiu laiku, nes kiekvienoj šeimoj yra valandų, kada kitų apsilankymai yra labai nepageidaujami. Todėl norėdamas daryti kam vizitą, pasiklausk vietos žmonių, kuriuo metu paprastai jis ten daromis; nuėjęs būk neilgiau, kaip 10—15 minučių. Tik į laikrodį niekados nežiūrėk. Laiko ilgį čia reikia numanyti. Prašomas sėsti, nesispyriuok ilgai, bet sėsk į nurodytą vietą ir pasidėk skrybėlę, tik ne ant stalo, o ant gretimos kėdės; pirštinės vizito metu laikomos rankoje. Jei vizituojamas asmuo yra gerai tau pažįstamas arba net draugas, gali ir ilgiau pas jį pabūti, žinoma, jei netrukdai jam pradėto darbo. Kviečiamas dar pasilikti, turi nujausti, ar šis kvietimas yra tikras noras, ar gal tik gryna mandagumo formulė, kurios nereikia rimtai paisyti. Stenkis, kad pokalbis būtų sklandus, ir pasirenk išeiti tada, kai kalba dar mezgasi, bet kai matai, kad josios galas jau nebetoli. Nemandagu keltis, kada kalba staiga nutrūksta, arba laukti, tol, kol pats šeimininkas duos ženklą išeiti. Ateinant ar išeinant, visados sveikinama pirma šeimininkė, o paskui šeimininkas.

Gavęs kurios nors šeimos pakvietimą pietų, turi ją pirmiau aplankyti, jei vizitas nebuvo dar prieš tai padarytas. Pakvietimą galima priimti, galima ir nepriimti, bet atsakyti reikia tuoj ir aiškiai; neaiškus atsakymas yra ir nemandagus ir kviečiančiajam labai nepatogus. Paskirtą valandą jau reikia būti vietoje. Labai nemandagu, kada kiti yra verčiami laukti. Jei ateini kaip svečias, tada skrybėlės į kambarį neštis jau negalima.

Sėdant į vagoną, nėra reikalo nepažįstamus sveikinti, nors jaunuoliai galėtų tai padaryti kukliu galvos palenkimu. Nemandagu vagone garsiai kalbėti ir pasakoti kitiems šeimyninio gyvenimo smulkmenas; taip pat nemandagu neatsiprašyti, jeigu ką užgavome, pvz. truktelėjus traukiniui, išsinešant arba įsinešant bagažą ir t. p.

Eidamas su kuo nors gatve, žiūrėk, kad moteris ar vyresnis eitų tavo dešinėj. Išimtis daroma tik tada, jei šaligatvis labai siauras ir prasilenkiant reikia nulipti gatvėn; tada moterys ir vyresnieji leidžiama eiti patogesnėj pusėj. Ši taisyklė tinka ir važiuojant. Tavo vieta tebūna senesniųjų kairėje. Iš šitos pusės reikia ir įsėsti.

Sveikindamas pakelk kepurę ar skrybėlę, bet niekados nepasitenkink tik palietęs josios brylių. Kalbėdamas su ponia arba su vyresniuoju, kepurę laikyk rankoje. Jei tave sveikina kas iš dešinės, tai imk kepurę kairiąja ranka, o jei iš kairės — tai dešinąja, kad neuždengtum savo veido. Sveikinančiajam visados žiūrėk į veidą. Į pasveikinimą neatsakyti būtų rimtas įžeidimas. Jei eini su kitu, ir tavo draugas ką nors sveikina, pakelk kepurę ir tu, nors sveikinančiojo ir nepažintum. Tą pat reikia daryti, kada tavo draugas yra praeinančiųjų sveikinamas.

Kokį nors ryšulį neštis į kambarį ir dar dėti ant stalo yra visiškai negalima. Taip pat netinka alkūnėmis atsiremti ant stalo arba ranką permesti į kėdės atramos užpakalį.

KAIP REIKIA VALGYTI?

„Net nė pavalgyti negalima, kaip nori! Ir valgymas — ir tas turi savo taisyklių", — šaukia nevienas apsileidėlis, atsisėdęs prie stalo nešvariomis rankomis ir suveltais plaukais.

Bet mes turėtume tik džiaugtis, kad griežtas draugijinis elgesys įtraukia į savo globą ir valgymą. Valgymo taisyklės yra sugalvotos ne tam, kad apsunkintų žmogų, bet kad parodytų, jog dvasia sugeba valdyti kūną, jog gyvuliški palikimai turi nusilenkti protingiems norams. Kiaulių tvarte nėra jokių valgymo dėsnių. Bet kas nori būti žmogus, turi jų turėti. Kodėl, pvz., valgant sriubą nereikia siurbti ir čepsėti? O todėl, kad nepaskęstume ligi ausų skonio malonumuose ir neužmirštume, kad vis dėlto esame žmonės.

Mokėjimas susivaldyti turbūt niekur taip ryškai nepasirodo, kaip prie stalo. Prisimink Senojo Įstatymo Gedeoną. Su 10.000 vyrų jis išėjo į karą. Kelionėj jiems pritrūko vandens, ir visi buvo be galo ištroškę. Tik štai galop prieina upę. Visi puolė prie vandens, įkišo galvas ir ryte rijo gaivinantį gėrimą. Bet Gedeonas visus juos pavarė namo. Ir ką jis būtų su tokiais nesusivaldančiais daręs! Pasiliko tik tris šimtus, kurie, nepaisydami didelio troškulio, saujomis sėmė vandenį ir gėrė.

Pareiga susivaldyti yra ne tik draugijoj, bet ir prie stalo. Elgdamiesi pagal paprastus, kasdieninius reikalavimus, mes įdvasiname kūno formas ir įžiūrime jose gilesnės prasmės.

Apsvarstyk tad visa tai ir perskaityk tą keletą taisyklių, kurias žemiau surašysiu.

Svarbiausia mokėti gerai vartoti valgymo įrankius. Šaukštas laikomas taip, kad jo įdubimas būtų į viršų; jeigu jis guli ant stalo prie peilio ir šakučių, tada įdubimas esti žemyn. Visi trys — šaukštas, peilis ir šakutės, — laikomi laisvai, lengvai, daugiau už galo taip, kad laikant šakutes, nuo josios dantų ligi rankos liktų bent pusė gniaužto, o laikant peilį, smilius pirštas siektų tą vietą, kur baigiasi geležtė ir prasideda kotas. Šluostyti servietėle lėkštę arba šaukštą niekados negalima. Tai būtų šeimininkės įžeidimas. Nemandagu valgant siurbti, čepsėti, lėkšte barškinti arba šakutėmis ją braižyti; apskritai netinka garsiai ir triukšmingai valgyti. Vieną dalyką įsidėk į galvą: juo esi garbingesnėj prie stalo vietoj, juo tyliau turi valgyti.

Valgant dažniausiai vartojamos šakutės. Peiliu tiktai pjaunama (duoną reikia tik laužti, jos pjaustyti niekad negalima), bet į burną jo kišti, kitaip sakant, juo valgyti niekados neleidžiama. Jei kurį valgį, pvz. kotletus, žuvį, gali šakute susmulkinti, vartok tik ją vieną. Žuvis galima valgyti tik šakutėmis, pasigelbstint vadinamu žuvų peiliuku. Jei jo nėra, tada reikia apseiti tik su šakutėmis. Nelabai tinka imti rankomis paukščių kaulus ir juos graužti, nors kai kur ir yra toks paprotys. Jei šakutėmis paimti kuris valgis yra sunku, tada galima pasigelbėti duonos gabalėliu; bet negražu tokiu gabalėliu valyti lėkštę arba dažyti jį į padažą. Jei reikia kartu ir peilio ir šakučių, tad peilį laikyk dešinėje rankoje, o šakutes kairėje.

Negalima viso valgio gabalo iš karto susmulkinti (tai būtų godumo ženklas), bet reikia tiek atsipjauti, kiek galima vienu sykiu nuryti. Nežinodamas, kaip reikia kuri valgį valgyti, ramiai pažiūrėk, kaip kiti daro; tik žiūrėk taip, kad kiti to nepastebėtų.

Negerk, kol burna dar nėra tuščia. Servetėlę galima pasitiesti sau ant kelių, bet galima ir palikti suvyniotą, Saugokis, kad nesučiaudėtum tiesiai ant stalo! Jausdamas, kad čiaudulys artinasi, išsiimk savo nosinę skepetaitę ir nusikreipk kiek į šalį. Suvalgęs vieną porciją ir norėdamas pakartoti, sukryžiuok lėkštėje peilį Ir šakutę. Valgydamas visados stebėk, ar nereikia ko nors kaimynui paduoti. Bendrąjį valgio indą nepasistatyk prieš save, lyg vienas tebūtum prie stalo, bet pastumk toliau. Nepradėk valgyti tol, kol kiti dar nėra įsidėję. Ar žinai, kad nemandagu labai ant lėkštės užsigulti; nemandagu pilna burna kalbėti ar kuo nors žaisti. Ant stalo galima laikyti tik plaštakas, bet nieku būdu ne alkūnes. Pavalgęs peilį ir šakutes padėk šalia vienas kito ant lėkštės; nemandagu būtų juos padėti ant stalo. Svečiai keltis gali tik tada, kai šeimininkė ar šeimininkas duoda ženklą arba žodžiu paprašo.

Nemandagu valgius rinktis. Todėl iš pat mažens pratinkis valgyti viską, kas tik paduodama. Juk turbūt nėra tokio valgio, nuo kurio sveikam žmogui reiktų sirgti. Gali pasitaikyti, kad tau kas nors negardu, bet šitą nenorą gali suvaldyti ir prisiversti valgyti. Tai bus puiki priemonė nusigalėti. Net ir nepasisekusį pagaminti valgį valgyk ramiai, neduodamas suprasti, kad jauti jo blogumą. Gera yra kartas nuo karto susilaikyti nuo vieno kito gardesnio kąsnelio, nes tuo būdu aukštesnės sielos galios įpranta valdyti žemesniąsias, o šios išmoksta paklusti. Atsispirti akimirksnio įspūdžiams ir geidulių jėgai neužtenka tik muskulų mankštinimo. Čia reikia dar ir valios galybės.

Taigi pakartoju:  p a g r i n d i n ė  v a l g y m o   t a i s y k l ė   y r a   s u s i v a l d y m a s. Todėl saugokis, kad pilvas nepasidarytų tavo gyvenimo viešpats, nes kiti nariai tada teisingai galėtų sukilti ir atsisakyti jam tarnauti.

SVEČIUOSE

Tarp svečio ir šeimininko amžių bėgyj yra išsivystę daugybė mandagumo taisyklių. Reikia manyti, kad šitos taisyklės yra tąsa anų pirmapradžių mandagumo formų, kurios viešpatavo pirmykštėse tautose ir pagal kurias svetingumo teisė, svečio pagarba ir neliečiamybė buvo ypatingai gerbiama. Net audros užkluptas keleivis ir pavargęs priešas galėjo šitomis teisėmis naudotis. Jau Tacitas labai gyrė germanų svetingumą. Todėl svečiai dar ir šiandie ypatingai mandagiai yra priimami. Jų pasitikti važiuojama net į stotį, arba mažiausiai sutinkama prie durų. Juos nuoširdžiai sveikinama ir palydima į iš anksto jiems prirengtą kambarį. „Tvarkykitės čia, kaip jums patinka; elkitės, kaip namieje“. Bet šitos pastabos nereikia raidiškai suprasti; ir būtum labai nemandagus, jei elgtumeisi, „kaip namie“. Svarbiausias visų išlavintų žmonių dėsnis yra elgtis svečiuose kiek galima kukliau, turėti kuo mažiausia reikalų ir apskritai prisitaikinti prie vaišinančios šeimos gyvenimo būdo bei papročių. Todėl sužinok, kurią valandą esti pietūs, ir visados būk punktualus. Savo kambarį ir drabužius laikyk tvarkoje ir nesileisk patarnaujamas. Panaudok kiekvieną progą kitiems kuo nors pagelbėti. Mandagus jaunuolis visados esti pasirengęs padėti net ir tarnams. Tik šituo būdu įkūnysi savo riteriškumo idealą.

Valgių niekad negalima kritikuoti. Jei pasitaikytų valgyj rasti kas nors nemalonaus (musė, plaukas), pašalink jį niekam nematant, ir anie jį nė neužsimink, kad nesugadintum kitam apetito. Jei valgiai virti pačios šeimininkės, gera yra juos pagirti; priešingai, niekad negalima svečio klausti, ar valgis patinka. Nereikia mėgstamo valgio per daug prisikrauti; tai būtų godumo ženklas. Ypač to reikia saugotis tada, kai valgis padalintas porcijomis, nes kitam gali jo visiškai netekti.

DRABUŽIAI

Sielos nusiteikimai pasireiškia išviršiniu būdu, ir dvasios gelmių įvykiai išeina aikštėn, per išorinius ženklus, nes žmogus turi ne tik sielą, bet ir kūną. Lotynų priežodis: „Est facies testis, quales intrinsecus estis" — „veidas paliudija, koks yra jūsų vidus", vis dėlto bent iš dalies yra teisingas.

Išlavinto jaunuolio išorė (drabužiai, kūno priežiūra) liudija apie jo vidaus tvarką, apie mąstymą ir apie sielos skaistybę. Susitikęs apsileidėlį mokinį, kurio batai purvini, drabužiai pilni dėmių, panagės pajuodusios, veidas murzinas, plaukai susivėlę, dantys neišvalyti, — visada pamanau (kitaip aš negaliu): „Šio jaunuolio sieloj irgi nėra tvarkos, o gal ten vyrauja net purvas ir nuodėmė!"

Taigi, kreipk dėmesio ir į išorinį pasirodymą. Žinoma, nenoriu tuo pasakyti, kad reiktų baimingai vaikytis naujausios mados arba gaišinti laiką visokioms kosmetinėms veido operacijoms; nenoriu taip pat, kad mokiniai visuomet tik švarintųsi, garbiniuotųsi, laistytųsi kvepalais ir nagus krapštytų. Anaiptol! Noriu tik, kad drabužiai ir kūnas būtų švarūs.

„Išviršinis švarumas yra vidinio tyrumo laidas. Tebūnie todėl švari tavo burna ir rankos! Tebūnie švarūs tavo drabužiai!" (Rückert).

Kas dažnai prausiasi arba maudosi (ypač ore, prieš saulę), kas dažnai vėdina savo drabužius ir maino skalbinius (nauji, tik išskalbti skalbiniai yra lyg ir maudynė), tas net ir geriausioj draugijoj padarys malonaus įspūdžio, nors būtų kilęs ir iš žemiausio luomo.

Kūno švarumas turi reikšmės ne tik sveikatai, bet ir grožiui. Jaunuolis, kurio rankos suteptos, kurio dantys nevalyti, plaukai susivėlę, tikrai kiekvienam daro nemalonaus įspūdžio. Nesvarbu, kad drabužis būtų naujas. Nekiekvienas gali tokį turėti. Jis  g a l i   b ū t i  ir senas, g a l i   b ū t i  pigus, bet  t u r i   b ū t i  nedėmėtas, nesuplyšęs, nepurvinas ir nedulkinas. O to išsisaugoti gali kiekvienas jaunuolis.

Svarūs turi būti visi drabužiai, ne tik rankogaliai ir apykaklė. Prauskis gana dažnai; prieš kiekvieną valgį nusiplauk rankas. To reikalauja ir higiena. Maudykis ir keisk skalbinius kada tik yra reikalo. Dažnumas čia nieko nepakenks. Dantų valymas irgi nėra tik privatus reikalas, bet svarbus sveikatos reikalavimas. Kas jų neprižiūri, sugadina vidurius, o vėliau ir visą organizmą. Taigi po kiekvieno valgio išvalyk dantis šepetėliu ir iškrapštyk tarp jų pasilikusius valgio trupinėlius: tam  g e r i a u s i a i  tinka žąsies plunksna; negalima krapštyti vinimi, adata ar šiaip kokiu geležiniu įrankiu, nes jis pradrasko danties emalį ir dantis pradeda gesti. Vakare, prieš eidamas gulti, dar kartą išplauk dantis, vartodamas šepetėlį ir dantų miltelius.

Žinoma, jaunuolis gali įkristi į kitą kraštutinumą ir tapti madų vaikytoju. Vienas prancūzas pasakė: „Kvailiai išranda madas, o protingi jas seka!" Bet pakartoju: švarus kūnas ir švarūs drabužiai — yra geriausia mada. Man tiesiog gaila tokio jaunuolio ar vyro, kuris jokios kitos neranda savyje vertės, kaip tik dairytis po krautuvių vitrinas ir sekti naujausius madų pasikeitimus. Yra tokių dabitų, kurių apsirengimas ir pasipuošimas yra pavyzdingiausias, bet kurie kituose dalykuose yra tikri kvailiai. Toks gyvenimas dar nesuteikia žmogui pirmenybės.

Patariu tau būti mandagiam ir išlavintam, bet ne tam, kad, pasisavinęs visą ispanišką etiketą, sukinėtumeisi po gatvę, lyg koks šokių vedėjas. Rimtas, mandagus jaunuolis vengia viso, kas galėtų kristi kitiems į akį. Jis dėvi tokius drabužius, kokius dėvi ir kiti jo luomo draugai. O jei kas nori savo apsirengimu pro kitus prasikišti, tas parodo tik savo tuštumą — daugiau nieko. Drabužių nepriežiūra yra neišsilavinimo ženklas.

Vis dėlto reikia prisitaikinti prie mūsų laikų papročių. Šiandie mes dėvime kitaip, negu viduramžiais, todėl suprantama, kad dabar negalima nešioti tokių drabužių, kokius žmonės nešiojo 18 šimt. Bet noriu tave perspėti, kad nebūtum beždžionė, pamėgdžiojanti kiekvieną mados kvailybę, kad nesinaudotum visokiais kvepalais, manikiūrais ir kitokiais niekais, kuriems aukštesnių klasių mokiniai išleidžia taip daug laiko ir pinigų. Tokie nekartą virsta neprotingomis gražeivomis, kurių visas rūpestis puoštis ir kuo gražiausiai taisytis.

Kaip šitokie gražeivos atrodo? Kitame straipsnelyj aš tau parodysiu jo pavyzdį; parodysiu žodžiais. Gyvų pavyzdžių, manau, galėsi rasti ir savo drauguose.

GRAŽEIVA

Turbūt nėra juokingesnio pasaulyj daikto, kaip mokinys gražeiva, kurio visas gyvenimas praeina, bežiūrint į madų albumą ir besisukinėjant prieš veidrodį. Liūdna, baisiai liūdna ir skaudu žiūrėti į šitokį tuščiagalvį, jieškantį tik pasikalbėjimų ir susiėjimų, o nežinantį nieko apie knygas, apie mokslą ir apie tylų lavinimąsi.

Pirmoj eilėj krinta į akį begalinis ir nuobodus jo plepumas. Jis kalba be paliovos ir vis apie save, savo nuotykius ir žygius. Pasikalbėjimams žmonės yra nustatę tam tikrų taisyklių, kurių išauklėtam jaunuoliui nevalia peržengti. Bet gražeiva jų nepaiso. Tiesa, būtų nemandagu ir nuobodu sėdėti ir netarti nė žodelio. Bet iš dviejų pavojų — per daug tylėti ir per daug kalbėti — paskutinis yra visados didesnis. Kas per daug tyli, galimas daiktas, kad jis dar neįpratęs kalbėti; bet gali jis tylėti ir dėl kuklumo. O jau kas per daug kalba, tas, aišku, yra tuščias. Protingas jaunuolis, budimas suaugusių draugijoj, geriau visada patylės, nes tuo būdu gali daug ko išgirsti ir pasimokyti. Tik pamanyk, kaip juokingai atrodo rimtiems žmonėms amžinai plepąs vaikėzas!

Galima greitai apsvaigti nuo savo paties balso. Savęs paties klausyti yra labai malonus, bet kartu ir labai pavojingas pasismaginimas. Kas moka protingai tylėti, iš to galima ir šio to gero laukti. Tuo tarpu plepalas praranda savo garbę per pirmąsias penkias minutes. Tuštumas taip jį apakina, jog jis nė nepastebi, kiek papasakoja savo gyvenimo kvailybių ir šiaip visokių niekų: kiek jis turi turto, kiek gali vienu prisėdimu išgerti alaus, koks grafas yra jo draugas ir koks ministeris jo krikšto tėvas, kiek hektarų lauko turi jo dėdė, kaip praleido vasarą, bevažinėdamas po jūras (nors tos jūros yra tik jo vaizduotėj) ir tt. Tokiais dalykais girtis yra didelio neišauklėjimo ženklas. O šita liga serga nevienas turtingų tėvų sūnus!

Nežinau kur esu girdėjęs posakį, kuris labai gražiai apibūdina gražeivą: Dievas todėl beždžionę sutvėręs taip į žmogų panašią, kad šis pamatytų, kuo jis virsta, pradėjęs gyvulišką gyvenimą ir netekęs noro rūpintis dvasios reikalais.

„Nėra bjauresnio gyvulio už beždžionę. Ir nėra panašesnio gyvulio į mus, kaip beždžionė".

Nėra nė vienos temos, apie kurią gražeiva nepasakytų savo nuomonės. Jis kalba nepaprastai greit taip, jog kiti negauna nė išsižioti. Pabaigęs sakinį, jis paryja tašką ir, negalėdamas surasti tolimesnės minties eigos, pradeda taukšti niekus, kol vėl ką nors atsimena ir vėl savo kalbą tęsia. Ištisas valandas jis gali plepėti apie pačius menkiausius niekus. Tikrai jis yra apsvaigęs nuo savo paties kalbos, ir kai rimtiems žmonėms mintis gimdo mintį, tai jam žodis veja žodį. Draugai tokio nemėgsta ir net vengia. Jiems baisus yra jo liežuvis, ir jie mielai iš jo pasityčioja, kai tik jo nėra.

Nuostabi yra jo drąsa, su kuria jis kalba apie kiekvieną kad ir rimčiausią klausimą. O kokiais išdidžiais gestais jis palydi savo „išvedžiojimus". Atrodo, lyg būtų išradęs paraką arba kategorinį imperatyvą. Senieji — jo manymu, — žinoma, yra visi kvaili, mokykloj mokomi dalykai esą nesąmonės, o religija — auklių pasakos.

Ir vargas tam, kuris pateko į jo dantis! Pasaulyj nėra aštresnio kritiko už šitą jauną vyruką, kuris viską papeikia. O tuo tarpu nežino, kad jis yra tuščias, tuščias, lyg pasipūtęs povas. Viskas jam negera, viskas kvaila; kava jam nepakankamai saldi; lyja, kai saulė šviečia... Jei jis moksleivis, tai algebra jam „niekai", matematikos mokslas — „tuščios nesąmonės", kurios tik kankina mokinius ir tiek. Ši knyga yra „visiškai tuščia", šis jaunikaitis „kvailas nešvankėlis" — ir taip toliau, be galo.

Ši liga yra baisiai užkrečiama. Reikia tik, kad vienas pradėtų kritikuoti, o kiti tuoj pagelbės. Kodėl? Jie patys to nežino. Čia lygiai yra, kaip kaime: sulojo kur vienas šunelis, tuoj visi ir kaukia. Ar kas atsitiko? Ne! Tik vienas pradėjo.

Tokiam žmogui veltui įrodinėtum, kad tylėjimas kai kada yra šventa pareiga ir kad negalima visko kitiems išplepėti. Ką tau kitas patikėjo, kaip paslaptį, garbingai tą ir saugok. „Klausyk, aš žinau baisiai įdomų dalyką, bet kurį papasokosiu tik tau. Tik niekam nesakyk!" — O tuo tarpu jis kelintam jau tą patį pasakoja ir vis prideda: „Tai sakau tik tau!"

„Didelio čia daikto!" — pasakysi. „Argi jaunas žmogus gali turėti kokių ypatingų paslapčių?" Žinoma, čia svarbu ne paslapties turinys, b e t  t a  a p l i n k y b ė  k a d  j i s  n e s i m o k o  s u s i v a l d y t i. Juk ką pasakytum apie tokį jaunuolį, kuriam draugas atvėrė savo širdį, viską išsipasakojo, o paskui, draugystei iširus, šis išduoda ano draugo paslaptis! Tai tiesiog nedora! Deja, tokių atsitikimų gyvenime pasitaiko nemaža.

Galop toks plepalas būna nubaustas tuo būdu, jog niekas į jo kalbą pradeda nekreipti rimto dėmesio. Ir kas gali tikėti tam, kuris neturi jokios savigarbos, kuris dėl pinigų išduoda žmones, o norėdamas pasirodyti esąs šnekus ir sąmojingas, išplepa kitų paslaptis. Nieko nėra ne-vyriškiau, kaip plepumas ir norėjimas pasirodyti. Pratinkis tylėti, bandydamas nepasakoti kokio nors šiaip paprasto dalyko ir apie savo paties reikalus niekados nekalbėti, žinoma, jei jie nėra tokie svarbūs, jog tiesiog reiktų juos paliesti.

TĖVAS IR MOTINA

Tikrai išlavintas jaunuolis esti mandagus ir drausmingas ne tik santykiuose su svetimaisiais, bet pirmoj eilėj su savo tėvais, broliais seserimis ir su tarnais. Tikrasis džentelmenas su kiekvienu elgiasi riteriškai. Šitą pažymėti aš jaučiu reikalo dėl to, kad pasitaiko jaunuoliu, kurie mano, jog mandagumas esąs reikalingas tik svetimųjų draugijose. Su savo draugų seserimis jie elgiasi labai mandagiai, tuo tarpu savo seserims moka parodyti tik šaltą, aikštingą būdą. Svetimiesiems jie malonūs, bet savo tėvų tarnams — grubūs ir net žiaurūs. O kai kurie net santykiuose su savo gimdytojais, ypač brendimo metais, yra irzlūs, paniurę, aikštingi ir visados linkę priešintis. Ir liūdna žiūrėti, kai toks jaunikaitis mano esąs išmintingesnis už savo tėvus, o pagarbą, paklusnumą ir meilę laiko tokiais dalykėliais, į kuriuos neverta kreipti rimtesnio dėmesio. Yra tikra, kad Dievas davė mums tėvus vadovauti ir būsi vertas tik pasigailėjimo, jei jų negerbsi ir nemylėsi. Vėliau būtų skaudu prisiminti, kad sąmoningai niekinai savo gimdytojų meilę ir kasdieniais savo elgesiais padarei jiems tiek rūpesčio ir susikrimtimų. Jeigu jie yra jau mirę, jų asmens tuomet šviečia dar skaidriau, ir skaudu prisiminti gimtuosius savo namus, žinant, kad pats ten buvai priežastis daugelio nemalonumų, kad vietoj džiuginęs savo tėvelius, nekartą juos skaudinai ir pykinai.

Jaunesnieji tavo broliai ir sesutės irgi nėra tam, kad juos kankintum arba ant jų galėtum išlieti savo pyktį, jei už neišmoktą pamoką gavai dvejetuką. Kaip gražu, kada broliai ir sesers vienas kitą ne tik myli bet ir mandagiai vienas su kitu elgiasi! Tikroji dorybė prasideda tėvų namuose. Kas su svetimaisiais yra mandagus, o namie ne, — to mandagumas yra tik tuštybė ir apgaudinėjimas.

Suprantama, kad turbūt nėra tokio jaunuolio, kuris su savo motina elgtųsi nemandagiai ir atšiauriai, bet pagalvok, ar  v i s a d o s  taip elgiesi — net užėjus pykčiui ir blogai nuotaikai? Duok pats sau apyskaitą, kaip susivaidai staigių aistrų metu? Nes tik tokiu būdu galėsi išmokti nugalėti savo žemesnįjį „aš“ taip, kaip tinka tikrajam vyrui. Tik didieji žmonės turi galios pamatyti savo klaidas ir prie jų prisipažinti. Todėl įžeidęs tėvus, surask tinkamą žodį, kuris ne tik panaikintų tėvams padarytą skausmą, bet atstatytų ir tavo pagarbą ir įduotų į tavo rankas vadžias, kurias kovoje su pačiu savim buvai pametęs. Juk tik tas vėliau gali būti kitų vadas, kas jaunas išmoko pats save vesti.

Būk todėl savo tėvams geras sūnus! Būk geras nuo pat aušros, per visą dieną, kol eidamas gulti ištiesi jiems atsisveikinti ranką. Nepasakyk niekad nė kokio grubaus arba nemandagaus žodžio. Jųjų įsakymus ar prašymus atlik kuo greičiausiai. Jei lankai mokyklą toli nuo namų, tad rašyk jiems laiškų ne tik tada, kai prireikia pinigų, bet kuo dažniausiai. Melskis už juos, nes tam galbūt jie neturi laiko. Jie rūpinasi tavimi, tad jau pats dėkingumas reikalauja ir jų neužmiršti.

„MANO SENIS"

Norėčiau atkreipti tavo dėmesį dar į keletą smulkesnių dalykėlių. Pirmiausiai nesigėdink to, kad tėvai tave myli.

Kodėl aš tai sakau? Kartą vienas jaunikaitis su dviem savo draugais, važiuodamas pro šalį, užsuko ir į savo namus. Tėvas iš džiaugsmo apkabino savo sūnų ir pradėjo bučiuoti. Bet šis atmetė galvą ir nepatenkintas pasakė: „Bet, tėve, taip vaikiškai!“ Vargšas manė tuo būdu pakilsiąs kitų akyse. Tuo tarpu vienas jo draugas apsiverkė, nes neturėjo, kas jį apkabintų: jo tėvai jau buvo mirę.

„Ranka, kuri laimina, tvarko ir ugdo; širdis, kuri myli ir kenčia — bus tik tada suprasta, kai ilgesys pašauks iš kapo motinos vardą" (Fr. W. Weber, „Rudens lapai").

„Vakar, parėjus namo, atėjo mano senis ir išpyškino man pamoką, kodėl aš taip ilgai valkiojausi. Vos tik jis nustojo, tuoj prapliupo mano senė. Na, tai buvo tikrai įvairu — net perdaug", pasakojo juokdamasis gimnazistas kitiems savo draugams.

Toliau negalėjau klausyti. Koks kvailas pasididžiavimas! Koks sielos tuštumas! Kokia puikybės manija skamba iš šito jaunuolio žodžių, kuris nesigėdi savo tėvą vadinti „mano senis" ir motiną — „mano senė!" Tą pat manau ir apie tuos, kurie žemina kiekvieną autoritetą. Reikia tik paklausyti, kaip septintaklasis ar aštuntaklasis pašiepia jaunesnį draugą, išdrįsusį pasakyti: „Žinote, direktorius ...“ — „Direktorius?

Cha-cha-cha! Tu kvailiuk! Tai „senis" — ne „direktorius!"

„Bet ką turiu daryti", paklausi, „jei tėvai manęs nesupranta?"

Ar galimas daiktas, kad tėvai nesuprastų savo pačių kūdikio? Taip! Galimas daiktas! Su tuo reikia sutikti. Jei tėvai yra paprasti žmoneliai, nelankę jokios aukštesnės mokyklos, tai, žinoma, tavo dvasios akiratis, tavo vidaus pasaulis bus visai kitoks, negu jų, ir pasitaikys tokių dalykų, apie kuriuos su jais negalėsi pasitarti.

Bet tai dar nereiškia, kad didesnis tavo mokslas būtų kliūtis klestėti tikrajai sūniškai meilei. Vaiko širdis turi likti visados ištikima, nes kaip galėsi toliau mokytis, jei tėvai savo rūpestingumu nesudarys tau reikalingų sąlygų, kurių reikalauja aukštasis mokslas?

Iš kitos pusės reikia sutikti, kad net išlavinti tėvai kai kada per maža kreipia dėmesio į naujus gyvenimo reikalavimus ir todėl nesupranta savo vaikų.

Šiandieniniai gyvenimo reikalavimai yra tokie gausūs, jog daug daugiau reikalauja jėgos juos pažinti, negu paskui atlygina. Dėl šitos priežasties nevieni tėvai apleidžia dvasinį savo vaikų ugdymą. Jie nejaučia, kokia daugybė tiesiog spirginančių klausimų neramina jųjų kūdikių širdis. Tokiuose santykiuose pasitikėjimas tėvais gali greit žūti, ir vaikas pasijus tada esąs vienas.

Pasaulinės reikšmės įvykiai — toki, kaip karas ir revoliucija — visados savo šaknis turi taikos laikuose.

Pagalvok, jaunuoli, kokioj aplinkoj yra užaugę tavo tėvai 1). Visą laiką gyvenę svetimųjų priespaudoj, nematę mokslo, nesusipažinę su aukštesne kultūra, jie daugumoj tik dirbo juodą žemę ir rūpinosi siauro savo šeimos ratelio reikalais. Sekti platesnį gyvenimą, dalyvauti valstybės valdyme, rūpintis kultūros kūrimu ir ugdymu jiems buvo net neleista. Medžiaginis gyvenimas taip pat buvo skurdus. Be to, pergyventas karas, visokie neramumai bei revoliucijos visiškai nuvargino ir taip jau svetimųjų nukamuotą jų sielą. Todėl suprantama, kad nauji tautos ir valstybės reikalai, naujos kultūros ir gyvenimo klausimai jiems yra svetimi. Jie per daug nuo jų nutolę. Bet to nepaisant, jie yra verčiami prie jų taikintis, su jais susitikti, juos nagrinėti ir svarstyti. Visa tai jiems padaro daug nemalonumų ir sunkenybių.

Todėl nesistebėk, jei tavo tėvai yra palinkę per daug vertinti ramią praeitį ir nematyti nieko gera ir didu tame, kuo žavisi dabartinė jau-

1) Šitą vietelę vertėjas pritaikė Lietuvos gyvenimui. A. M.

nuomenė. (Žinoma, neturiu galvoj didmiesčių jaunuomenės, kuri paskendusi madų vaikymesi ir flirtavime). Naujos formos pirma turi ilgai bręsti ir augti, kol galop gyvenime įsitvirtina.

Dabar gali suprasti, kodėl tavo tėvai dažnai su nepasitikėjimu žiūri į dabartinius visuomenės siekimus. Jie buvo patenkinti ramiu praeities gyvenimu, ir dabar jie nenori nieko kito, kaip tik savo vaikų laimės. O juk jie nekalti, jeigu laimę mato ne ten, kur josios jieško naujoji karta. Todėl iš šito taško žiūrėk į vieną ar kitą jų uždraudimą, nors jis kartais būtų ir labai skaudus tavo širdžiai. Bet laisvės noro nemaišyk su palaidumu. Tikroji laisvė išauga iš vidaus; ji nepareiną į sauvalę, bet tampa laisva nuo žemesniojo „aš“ įsakymų.

Ir sakyk, jaunuoli, argi vyriška yra pasakoti kiekvienam savo sunkenybes ir būti nesuprastam? Ar pats save supranti ir stengiesi bent kiek kitus suprasti? Argi ne vyriškiau pasitikėti pačiam savimi, nesidairant nei kairėn, nei dešinėn, daryti gera iš giliausio įsitikinimo ir nelaukti, kol kiti padės, bet, priešingai, — dar jiems padėti?

Bet gal tau dar persunku gyventi tik pačiam su savimi. Tad jei negali atverti savo sielos tėvams, jieškok tėviško draugo — tik ne vienmečio, panašaus į save — arba eik pas religijos mokytoją ar šiaip pas kurį dvasininką. Jis parodys tau tikrąjį kelią arba įves tave į tokią šeimą, kurioje rasi pasitenkinimą.

Tik niekuomet neužmiršk pats save paklausti: „Koks aš esu sūnus?" Jei tavo idealas turėti gerus tėvus ir nepasiektas, tai turi pasiekti bent kitą idealą — būti riterišku sūnumi. Būti sūnumi yra dabartinis tavo pašaukimas. Jeigu nesi pribrendęs išpildyti gerai dabartinio savo pašaukimo pareigų, tai ir vėlesnis tavo gyvenimas bus tik nepasisekimų grandinė.

Gražiausią sūnaus pagyrimą skaičiau kartą ant vieno kapo kryžiaus: „Mus sūnus nuvylė savo gyvenime tik kartą — tai savo mirtimi", — rašė tėvai.

APIE LAIŠKŲ RAŠYMĄ

Pasakojama, kad vienas mokinys, norėdamas parašyti namo laišką ir nesurasdamas nieko, kas verta būtų pažymėti, pradėjo: „Mielas Tėveli! Žiema jau atėjo. Aš nušalau ausis, taip pat pamečiau pirštines".. ir tt. Ar neturininga? Ką?

Laiškų rašymas yra savos rūšies menas, ir todėl jojo taisyklės reikia žinoti. Nenoriu čia kalbėti apie išviršines laiško ypatybes, pvz., kad reikia pradėti ne nuo pačio popieriaus krašto, kad apačioj ir viršuj reikia palikti po tam tikrą tuščią tarpą, — bet tik apie tą gražų minties išreiškimo būdą, kuriuo mes kreipiamės į gerbiamus asmenis. Laiške turime kontroliuoti kiekvieną posakį. Kalbant įvairūs tono atspalviai gali pašalinti visokį nesusipratimą, o parašytas žodis yra negyvas, jo paaiškinti — bent čia pat — negalima. Taigi gali kilti kartais visai rimtų nesutikimų. Todėl mokykis aiškiai ir gražiai rašyti.

Laiškas turi būti toks, kad gavėjas skaitydamas susidarytų malonų įspūdį apie rašytoją. Todėl laiško tonas tebūnie visados švelnus, pats raštas gražus, popierius — švarus: visokie pataisymai, perbraukimai ir rašalo dėmės būtų adresato įžeidimas. Ant atvirukų negalima rašyti slaptesnių dalykų ir apskritai nieko, kas būtų nemalonu adresatui.

Laiškas yra toks daiktas, kuris reikalauja daug pagarbos ir apdairumo. Todėl niekuomet negalima skaityti svetimų laiškų — net nė atvirukų. Tai būtų didelė takto stoka ir neišauklėjimo ženklas. Kiekvienas laiškas turi turėti datą, vad., turi būti pažymėta rašymo vieta ir laikas — metai, mėnesis ir diena. O šį dalyką labai daugelis užmiršta.

Laiško pradžia ir pabaiga daugeliui sudaro ypatingų sunkumų. Žinoma, į savo tėvus arba draugus reikia kreiptis kitaip, negu į savo viršininkus arba visai svetimus žmones. Į dvasininką taip kreipiamasi: „Didžiai Gerbiamas Kunigas Klebone", arba tiesiog tik „Didžiai Gerbiamas Kunige!"; į ponią — „Gerbiamoji Ponia!", „Gerbiamoji Ponia Daktariene!"; į poną — „Gerbiamasis Pone!" „Didžiai Gerbiamas Pone!" Jei jis turi kokį nors titulą, tada reikia ir jį pažymėti, pv., „Gerbiamasis Pone Mokytojau, Ponas Daktare, Ponas Direktoriau" ir tt.

Pabaigoj laiško pakartojamas kreipimasis ir pridedamas vienoks ar kitoks linkėjimas, žiūrint, ar laiškas skiriamas artimam asmeniui, ar ne. Artimieji paprastai sveikinami. Reikalų laiškai paprastai užbaigiami „Jus gerbiąs" ir k. Žiūrėk, kad kreipimasis būtų pilnas: nieko čia negalima trumpinti. Negalima, pvz., taip rašyti: „Didžiai Gerb. Dr.“, bet „Didžiai Gerbiamas Daktare!"

ELGESYS SU TARNAIS

Turbūt nėra nė vieno daikto, kuris taip gražiai parodytų, ar kas nors iš tikrųjų turi vidaus išsilavinimą, ar tik iš viršaus šiek tiek aptašytas, kaip elgimasis su valdiniais ir tarnais. Šituose santykiuose daugelis jaunikaičių netyčia parodo visą savo būdą. Jų elgesys su tarnais yra nemandagus, kalbos tonas šiurkštus ir įsakąs. Tuo jie kaip tik ir parodo neturį sielos kultūros.

Nuo pačios krikščionybės pradžios „poniškas" elgesys su žemesniaisiais buvo visuomet peiktinas. Ypač jis peiktinas dabartiniais demokratijos laikais. Tarnas taip pat yra žmogus ir Dievo vaikas, kaip ir anas švilpaująs jaunikaitis, kuris šiurkščiu balsu duoda šitam įsakymus ir jį bara. Jaunuolis, kuris su tarnu mandagiai kalba („prašau", .„būkite tokie geri" . . .), kuris, pakeičiant per pietus lėkštes, jam pagelbsti, — ne tik kad nieko nenustoja, priešingai, jis parodo kilnų savo nusistatymą ir gerą išauklėjimą. Neužmiršk tarnui ir padėkoti, jei šis padarė tau kokį malonumą.

Tikrai išlavintas jaunuolis esti labai mandagus su tarnais. Juk kuria teise esi gavęs tą privilegiją, kad tau tarnautų toks pat žmogus, kaip ir tu? O jei jau taip yra, tad stenkis bent švelniu savo elgesiu lengvinti ano vargšo gyvenimą. Respublikoj, kurioje tautos kilnumas norima pavaizduoti atskirų asmenų elgesiu, sutinkame tokį džentelmeno tipą, kuris gero elgesio idealą praplečia, apimdamas juo ir santykius su tarnaujančiais Ir tuo būdu pasiekdamas aukštesnį kilnumo laipsnį.

Šiandien mes galime sutikti nemaža jaunuolių, kurie, važiuodami tramvajum, tuoj pašoka ir užleidžia vietą įėjusiai elegantiškai damai, bet kurie ramiai drybso, kai netoli jų stovi prastai apsirengusi moteriškė ar pavargusi darbininkė. Ar toks elgesys parodo kilnų nusistatymą? Ne! Ar tarnaitė dėl savo neturto jau prarado savo moterišką vertybę? Irgi ne!

Socialinė išlavinto žmogaus kultūra verčia nereikalauti per daug sau patarnavimų. Tai būtų nevyriška ir nemandagu. Vienas svetimšalis, pamatęs Amerikos prezidentą Lincolną valantį batus, paklausė nustebęs: „Jus valote savo batus?" O prezidentas, lyg nesupratęs paklausimo minties, atsakė: „O kieno batus aš galėčiau valyti?"

Jeigu kiti tau patarnauja, jei tau nereikia dirbti fizino darbo ir rūpintis kasdieniniais savo gyvenimo reikalais, tad turi atminti, kad yra šventa tavo pareiga laimėtą laiką panaudoti dvasios lavinimui, o ne vaikytis paskui pasismaginimus arba gaišinti dienas, nieko neveikiant.

APIE DRAUGAVIMĄ

Senas graikų išminčius yra pasakęs: „Žmogus yra visuomeniška būtybė", O vokiečių poetas rašo: „Niekas žmogui nėra taip sava ir taip kartu artima, kaip parodyti ištikimybę ir turėti draugą" (Simon Dach, „Draugystės daina").

Žmogus nemėgsta gyventi vienas: kiekviename savo gyvenimo laikotarpyje jis jieško draugų, jieško bendraminčių, su kuriais pasidalytų savo vargais ir džiaugsmais. Bet vis dėlto draugystė nėra toks paprastas daiktas, kaip atrodo, ir kelyj prie tikro, pasiilgto draugo yra daug skausmo ir nusivylimo, daug džiaugsmo ir kančios, vilties ir apgaulės, pakilimo ir puolimo.

Ar supranti, kbks yra skirtumas tarp bičiuliškumo ir draugiškumo? Bičiuliškumas remiasi asmenybe; bičiuliai turi vienodų ypatybių savo mintijime, jausmuose, bet kartu turi kažką, ko vienam trūksta. Noras papildyti vieną kitu juos traukia artyn; kiekvienas kitam duoda ir kiekvienas ima. Draugiškumas tuo tarpu remiasi darbais. Draugus suveda į vieną vietą ne jų asmens, bet kūryba. Bičiuliai ilgisi vienas kito, nes turi daug ką pasakyti ir daug ką vienas kitam duoti. Draugai gi nejieško vienas kito: jie gali viens kitam būti net šalti. Žinoma, tai nėra griežtas skirtumo nustatymas, ir šitos dvi sąvokos dažnai vartojamos vienoda prasme. Kartais draugiškumas reiškia net daugiau, negu bičiuliškumas, nors reikia pastebėti, kad iš pirmojo labai dažnai išeina antrasis: draugas tampa bičiuliu.

Draugai vienas kitam duoda ir vienas iš kito ima; jie pagelbsti vienas kitam tapti pilnutiniais žmonėmis. Svarbiausias jų dėsnis yra laisvė ir atsiskyrimas. Todėl tarp jų nėra nė kokių meilinimųsi. Tikro draugiškumo ženklas yra tas, kad juodu vienas su kitu elgiasi labai mandagiai ir padoriai.

Bet reikia neužmiršti, kad šalia gerų draugų yra ir blogų; yra draugysčių, kurios padaro blogiausios įtakos visam žmogaus gyvenimui. O visa priežastis yra ta, kad žmogaus prigimtis greičiau linksta į bloga, negu į gera. Blogieji moka pavilioti, ir jų įtakoje jaunieji, nė nesijausdami, pradeda eiti tokiu keliu, kuris juos nuveda į pražūtį. Kas tarp vilkų gyvena, tas vėliau ar ankčiau išmoks staugti.

Elkis tad visados pagal šitą dėsnį: „Kas nėra Dievo draugas, tas negali būti nė mano draugas". Jau Ciceronas sakydavo: „Kam religija ir dorovė nėra šventi idealai, tas nėra vertas mūsų draugystės". — „Nam maximum ornamentum amicitiae tollit, qui ex ea tollit verecun-diam“ (Laelius XXII). Be kilnių nusistatymų gali būti tik „linksma kompanija", tik medžiaginiams reikalams aprūpinti sąjunga, bet nieku būdu ne tikroji draugystė.

Todėl niekados nepradėk draugauti su lengvapėdišku, bebūdžiu jaunikaičiu. „Surgit origo mali de pravo saepe sodali“ — „blogo pradžia dažnai kyla iš netikusio draugo". Tavo draugas būdo atžvilgiu tebūnie už tave aukštesnis arba bent mažiausiai lygus, tik nieku būdu ne žemesnis.

„Draugauk tik su geresniaisiais, kad tuo būdu, jų padedama, ir tavo siela taptų geresnė" (Rückert).

Geriau būti vienam, negu draugauti su lengvapėdiškais žmonėmis! Pasakyk man, su kuo tu susidedi, o aš pasakysiu, kas tu esi. Išdykėlio draugas paprastai ir pats toks; kieno draugas vėjavaikiškas, tas ir pats tuoj toks pasidarys. O kas artinasi prie tavęs su nuodėmingais tikslais, netark tokiam nė žodžio.

KOKS YRA GERAS DRAUGAS?

Pagal mažesniųjų nuomonę, tas yra geras draugas, kuris per pamokas „pašnabžda", kuris padeda uždavinius padaryti, na, ir per didžiąją pertrauką pavaišina sumuštiniu.

Bet jei apie draugiškumą galvosi rimtai, turėsi sutikti su šiais Cicerono žodžiais: „Haec igitur prima lex amicitiae sanciatur, ut ab amicis honesta petamus, amicorum causa honesta faciamus" (Lae-lius, XII) — „pirmas draugiškumo dėsnis yra tas, kad iš draugų dorovingumo norėtume ir jiems to dorovingumo suteiktume". Vadinasi, pasak Cicerono, draugai turi vienas kitam pagelbėti siekti tobulumo.

Tikras tavo draugas gali būti tik tas, kuris turi tų pačių kilnių idėjų, kaip ir tu, ir kuris žavisi tais pačiais kilniais idealais; tas, kuris visados sako tiesą, nors ji tau ir nepatiktų, su kuriuo draugavimas kilnina tavo būdą ir didina tavo vertybę. Toks yra geras draugas, nes tikroji draugystė yra visados kilnus dviejų žmonių santykiavimas.

Pasak Cicerono, draugas yra „alter ego" — antrasis aš; pasak Horacijaus — „animae dimidium" — pusė sielos; pasak Aristotelio — „viena siela dviejuose kūnuose". Kiekvienas žmogus yra tavo artimas; bet visų artimiausias yra tavo draugas, yra tas, kuris vienodai su tavim galvoja, kuris dalinasi savo džiaugsmais ir rūpesčiais, kuris pagelbsti varguose, ligi galo ištveria ir perspėja, jei mato, kad rengiesi padaryti klaidą. Tokio žmogaus draugystėj jausiesi lyg pasinėręs gaivinančioj saulės šviesoj, lyg užlipęs ant aukštų kalnų viršūnių ir pilna krūtine traukiąs gryną, kvepiantį orą.

Bet kadangi tiek daug iš gero draugo reikalaujama, suprantama, kad tokį rasti nėra lengva. Jau egiptiečiai senovėj skundėsi: „Šiandien nėra nė vieno draugo, kuris būtų vertas mūsų meilės. Nėra nė vieno ištikimo; nerandu nė vienos širdies, prie kurios galėčiau ištikimai priglausti savo galvą". Matai, kad gerų draugų ir prieš keturis tūkstančius metų nebuvo per daug.

Būk atsargus, vadindamas ką nors savo draugu. Pasitaiko jaunuolių, kurie pakalbėję su bet kuo pora minučių, tuoj vadina jį „geras draugas", nors prieš tai niekados nebuvo jo nei pažinę, nei matę. Laikykis šitos taisyklės: prieš pradėdamas su kuo draugauti, pažink gerai jo dvasią ir jo būdą. „Fide, sed cui vide!“ — „pasitikėk, bet žiūrėk kuo!“

Yra jaunuolių, kurie, paklausti apie žmones, atsako be jokios atodairos ir išminties. „Kas čia buvo?" — „O, tai geras mano draugas!" — „Kaip jis vadinasi?" — „To nežinau!"

Taigi nesusidraugauk per greitai. Ilgai galvok ir svarstyk, jei nori ką pavadinti savo draugu. „Draugu nevadink nieko tol", — sako sena patarlė, — „kol nesi su juo išvalgęs saiką druskos". Suvalgyti saiką druskos būtų per ilgas laikas ir tuo būdu mes draugo niekad nerastume. Bet patarlės prasmė visai teisinga: nereikia į susidraugavimą žiūrėti tik paviršutiniškai.

Nespręsk apie kitą iš to, kad gražus jo veidas, kad elegantiški drabužiai arba kad jo tėvas turi dvarą. Po paprastu švarkeliu dažnai plaka kilni širdis, o gražus veidas ir brangūs drabužiai nekartą slepia tuščią ir supuvusią sielą. Tikrojo kilnumo esmė yra širdies gerumas ir kilnus charakteris.

Vargo metai parodo, kuris buvo tikras tavo draugas. Tai geriausias išbandymas. Tikras draugas tavęs nepaliks, nors tave ištiktų ir didžiausi smūgiai, nors būtum ir labiausiai ligotas. „Darbai parodo meilės jėgą" (Goethe). „Amicus certus in re incerta cernitur" — „tikrasis draugas pažįstamas nelaimės metu" — sako lotynų priežodis. O Šv. Raštas priduria: „Kas prietelis, tas myli visuomet, ir prispaudime pasirodo esąs brolis" (Patar. 17, 17).

O ką tu turi daryti?

Gerbk savo draugą ir stenkis jį suprasti.

Gerbk jį! Pagarba yra kiekvienos tikrosios draugystės pradžia. Ar kas yra vargšas, ar turtingas, ar gražus, ar negražus — tai visai nesvarbu. Svarbu tik, kad jis būtų kilnios sielos žmogus. Jis turi tokią pat teisę gyventi, kaip ir "tu. Taigi pasveikinimu, prakalbinimu parodyk, kad tu jį brangini.

S t e n k i s   j į   s u p r a s t i !  Ką jis sako, suprask teisingai. Jeigu pasirodytų, kad jis nori tave įžeisti, neatsakyk tučtuojau šiurkščiai, bet pasistenk išsklaidyti abejojimus ir suprasti pačią dalyko esmę. O jeigu pasirodytų, kad iš tikrųjų jis tave įžeidė, pasakyk jam: „Žiūrėk, štai ką tu pasakei! Gal aš gerai nesupratau. Kaip tau atrodo?" Nuo to tavo garbė nė kiek nenukentės.

ATSARGIAI, STIKLAS!

Rimtas pavojus draugiškumui yra per didelis jausmingumas. Ypač jautrūs yra tie, kurie neturi savo vertės pajautimo: jie įsižeidžia tuoj dėl to, kad mano negalį suklupti. Jie nepakelia jokio juoko; su jais vos galima susikalbėti — tuoj ir užsigauna. Tuo tarpu patys kitiems sako, kas tik ateina į galvą. Vargas jų broliams ir seserims! Tokie yra tikri tironai!

Mūsų kūnui jautrumas yra prigimtas. Ši ypatybė yra galinga sveikatos apsauga, nes ji tuoj pasako, kad kažkas kėsinasi ant mūsų kūno ir kad reikia saugotis. Bet šitas jautrumas gali iškrypti, mediciniškai šnekant, gali virsti hiperestezija, o tai jau yra bloga, nes ši liga jaučia skausmą ten, kur sveikam žmogui nieko nėra.

Siela taip pat turi galios nuspręsti, ar iš oro ateinantieji įspūdžiai yra naudingi ar kenksmingi. Bet kai siela įpranta atsakinėti perdaug jautriai, tada žmogus pasidaro piktas, greitai susierzinąs, kiekvienas mažmožis jį pykina, o kiekvienas šiurkštesnis žodis įžeidžia. Kad paaugusieji jaunuoliai dažnai namuose esti nesugyvenami, paprastai esti kaltas per didelis jų jautrumas. Jie klaidingai supranta garbės jausmą, į kitų nuomones žiūri vis iš blogosios pusės, tuoj užsigauna, kada kuris nors jų prašymas lieka neišklausytas.

Toki jaunuoliai panašūs į aną kirminą, kurį, kad ir kažin kaip švelniai beimtum, jis vistiek susiriečia. Net ir tada, kai nori jam gera padaryti, kai jį pakeli, kad kiti jo nesutrintų, net ir tada jis riečiasi ir sukasi.

Ir jeigu tokio jausmingumo nenugalėsi, gyvenime jis tau padarys daug blogo. Taigi pasistenk net ir grubiausiame pasakyme neįžiūrėti įžeidimo. Net ir tada, kai būtum jau tikras, kad su tavim nemandagiai pasielgta, net ir tada nestovėk vienas kur kampe ir nebambėk sau po nosimi, bet įšeik prieš užgavusį ir drąsiai paklausk, ką reiškia jo žodžiai. Dažnai nustebsi, kaip greit apsirinki, kito žodžiuose matydamas savęs užgavimą. Duotas paaiškinimas parodys visai ką kita. Jei žmonės pagalvotų, kad per greitas jų sprendimas dažniau būna nesusipratimų priežastis, negu bloga kitų valia, tikrai išnyktų iš pasaulio daug barnių, neapykantos ir keršto.

Ar matėte didelę, medinę dėžę, kurioje buvo sudėti stikliniai ar porcelaninai indai? Didelėmis raidėmis buvo parašyta: „Atsargiai! Stiklas!" Jaunuolį, kuris įsižeidžia be pakankamos priežasties, reiktų pasodinti kur ant stulpo ir prikabinti lentelę su užrašu: „Atsargiai! Stiklas!" Žmogus, kuris tuo būdu kankina ir save ir kitus, negali su visais gyventi.

„JIS PRADĖJO!"

Susivaidiję jaunuoliai randa visados šitokį pasiteisinimą: „Aš nekaltas! Kam jis pradėjo!"

Na, jeigu jau ir iš tikrųjų „jis būtų pradėjęs", tai ar tu dėl to negalėjai susivaldyti? Kitaip pasirodai esąs nieku negeresnis už įpykusį savo priešą. Jei piktam žmogui piktai ir atsakysi, tavo žodžiai bus panašūs į ano pasakiškojo slibino dantis, iš kurių išaugdavo vis nauja baisenybė. Ir pats gali pastebėti, kad tol iš pasaulio nepranyks nesantaikos ir nuomonių skirtumai, kol bus teisinamasi, kad „jis pradėjo, jis dėl to yra kaltas". Kad ir kažin koks iškiltų ginčas, kad ir visai būtum tikras, kad „jis pradėjo", vis dėlto peržiūrėk savo širdį ir paklausk save, ar kartais nebuvai bent mažytė šito ginčo priežastis. Gal visai be noro, gal klausimo gerai nesupratai, gal netyčiomis pastūmėjai draugą į piktumą? „Jei dėl to žmonės įsižeidžia, — gerai, toliau aš saugosiuos!" — Tikrasis auklėjimasis tai ir yra, kad mokame pasinaudoti savo patyrimais.

„Tad viską ir reikia pakelti?" — pasakysi. „Tegul visi daro man, ką nori!" — Ne! Nevisur ir nevisada reikia būti abejingam. Net ir Išganytojas ne visus smūgius priėmė tylėdamas. Jis į užgavimą irgi atsakė, bet kaip nuostabiai ramiai ir kilniai! Kaip kilnus buvo Jo atsakymas nedorajam Anno tarnui, kuris užgavo Jį per veidą: „Jei aš netiesą kalbėjau, įrodyk, kad tai netiesa; jeigu gi tiesą, kam mane muši?" (Jon. 18, 23). Koks nuostabus susivaldymo pavyzdys! Jis parodo mums, kaip galima geriausiai apsiginti nuo įvairių užpuolimų. Taip, reikia gintis, reikia į užgavimą atsakyti, bet ne kumščiu, ne antausiu, ne įžeidimu, bet didžia idėja. Tai nėra bailumas, kuris mus pažemina ir priverčia nusileisti. Kas fechtuojasi, žiūri, kad nenustotų pusiausvyros net ir smarkiausiame puolime, kad per daug nepasilenktų, nes kitaip jis bus tuoj parblokštas. Kas traukia virvę, stengiasi nepereiti į priešininkų pusę, o kas įžeidusiam atsako tokiu pat įžeidimu, kas pyksta, plūstasi, tas, užuot gynęsis, praranda pusiausvyrą ir pasiduoda priešui; jo kilnumas esti pažeminamas, ir jis pasidaro toks pat, kaip ir jo įžeidėjas.

Nekartą turėjau progos stebėtis jaunuolių miklumu laivelių lenktynėse. Kaip puikiai jie vairuoja pro visokius iškyšulius ir kelio užsisukimus, kad tik nesusikultų į uolas. O kad jie turėtų tokį įgudimą ir santykiuose su savo draugais! Kiek būtų tada išvengiama nereikalingų ginčų, įžeidimų ir vaidų, jei jų valia čia būtų taip paklusni, kaip anose lenktynėse. Tebūnie tavo prigimtis ir karščiausia, tegul nuomonės skiriasi ir labiausiai, jei susivaidysi, — būsi vyras! O jei keiksi, jei pykši ir barsies, — būsi tik bevalė lėlė! Čia nenoriu nieko pasakyti prieš sveiką piktumą, kuris kartais yra naudingas ir net reikalingas.

Maži vaikai susipeša už pusę obuolio ir atsiskiria vienas kitam grasindami: „Palauk, daugiau su tavim nė žodžio! Prašau tylėti! Gana“. Pusė obuolio, — o toks rimtas nusistatymas! Ar tai nevaikiška? Bet dar vaikiškiau atrodo, kai ilgakelniai jaunuoliai lygiai taip susivaidija už tokį pat niekutį. Aš suprantu, jų kelnės jau ilgos, bet jų susivaldymas, jų valios stiprumas dar trumpas, trumpesnis nei kai kurių vaikų.

„ET, KVAILYS!"

Šiandieninis gyvenimas yra taip įaudrintas, jog nenuostabu, kad žmonės, ar tramvajuose, ar susirinkimuose, ar apskritai kur tik pasitaiko didesnė minia, netenka sielos skaidrumo ir labai dažnai susipyksta. Nepateisinu, žinoma, tokio suaugusiųjų nekantrumo, bet tiek to. Apie jį čia nekalbėsim. Bet negaliu tylomis praeiti pro jaunimo ginčus ir jų plūdimus. Jaunųjų nervai dar nėra gyvenimo pagadinti, ir šitie barniai dažniausiai kyla tik dėl to susivaldymo stokos. Kai sviedinys pro vartininką įlekia į vartus (dar buvo galima rankomis jis sulaikyti), tuoj du, trys žaidėjai taip ir sušunka: „Et, kvailys!" Arba kai viduryj aikštės vienos partijos žaidėjas užgauna kitos partijos žaidėja, tuoj šis atsilygina: „Avigalvi! Gyvuly! ..

Savo mokinius nuo tokių „titulų" aš visiškai atpratinau. Kai tik išgirstu „gyvuly", tuoj pasakau: „Klausyk, tu žinai, kad spausdinimas dabar brangus; taigi nedalinėk savo vizitinių be reikalo!" Ir vos tik paskui kuris prasitaria negražų žodį, tuoj kiti tyčiodamiesi šaukia: „Vizitinė, vizitinė!" Ir įsišokimai greit sumažėjo.

Linksmas jaunikaitis puikiai sugėdino kartą vieną tokį nesivaldantį vaikėzą. Jie lipo mokyklos laiptais žemyn ir vienas kitą netyčiomis pastūmė. Kaip žaibas ištrūko pikčiurnai tokiems atvejams parengtas žodis: „Gyvuly!" O ką darė antrasis? Ar drožė jam į ausį? Visai ne! Labai šaltai jis ištiesė anam ranką ir, lyg susipažindamas, pasakė: „O aš vadinuosi Pranas Hoffmanas!" Tai buvo puiki pikčiurnai pamoka. Jis nuėjo sugėdintas.

Maloniai kalbant, galima žmonėms pasakyti į akis ir karčiausia tiesą. Tai parodo Bagdado Kalifo Harun ai Rašido pasielgimas. Vieną naktį jis sapnavo, kad iškritę visi jo dantys. „Ką toks sapnas gali reikšti?" — paklausė jis sapnų aiškintoją. Šis atsakė: „Sapnas reiškia, kad tu neteksi visų savo giminių!" Kalifas supyko už tokį aiškinimą ir liepė duoti aiškintojui šimtą lazdų. „Kvailas žmogau! kas tu esi, kad išdrįsai man taip pasakyti? Jei mano giminės išmirtų anksčiau už mane, kas man šiame gyvenime beliktų daryti?"

Jis pasišaukė kitą aiškintoją. „Sapnas, kurį tikratikių galva sapnavo, reiškia, kad Kalifas pergyvens visas savo gimines ir kad jo gyvenimas bus daug ilgesnis, negu anų". Patiko Rašidui šitoks aiškinimas, ir liepė duoti aiškintojui šimtą gabalų aukso. O juk abiejų aiškinimų prasmė buvo ta pati, tik žodžiai kitokie.

14-16 metų jaunuoliai mano, kad iš gatvės paimtais žodžiais jie įrodą savo vyriškumą. Bet išeina visai priešingai. Negražūs ir nepadorūs posakiai kaip tik yra auklėjimo, gero skonio ir susivaldymo stokos ženklai. Mandagus žodis nėra brangesnis už nemandagų. Tad kodėl mums nesistengti malonia kalba padaryti savo artimui džiaugsmo?

Supykęs netark nė vieno žodžio, bet lukterk valandžiukę; lukterk bent tiek, kiek Julius Cezaris (jis skaičiuodavo ligi 20), ir pamatysi, kad tavo atsakymas bus daug švelnesnis, negu kad būtum jį pasakęs pirmo pykčio pagautas. Kokio nepaprasto susivaldymo reikėjo turėti tam graikų išminčiui, kuris, padarius tarnui skriaudą, pasakė: „Dabar aš tave smarkiai išbarčiau, jei tik nebūčiau supykęs!"

„Bet jei kas mane baisiausiai erzina? Juk turiu ką nors pasakyti, kitaip sprogčiau iš piktumo!" Gerai! Jeigu jau ir taip būtų, jeigu kas tave tikrai baisiausiai įerzintų ir tavo pyktis būtinai reikalautų prasimušti, kad širdžiai palengvintų, tad rėk, vartok šiaip kokius žodžius, bet tik nekeik! Jei manai, kad tau bus lengviau, sakyk, pvz., „Batrachomyomachia" (varlių ir pelių karas), tik nekeik. Jei šis žodis tau dar per trumpas piktumui išlieti, vartok, pvz., šitokį vokišką: „Reichskammer-gerichtsvisitationssupernumerarakzessist". Manau, kad jo tau tikrai užteks. Bet tik nekeik!

Čia nenoriu pasakyti, kad mūsų mandagumas būtų perdėtas arba perdaug jausmingas. Ne! Jei tau užmins kas koją, nereikia už tai padėkoti. Bet nereikia nė nemandagiam būti. Jei pasakys kas netiesą, negali taip kalbėti: „Tai netiesa!" arba — „Tu meluoji!", bet „tu klysti!", arba „ne, taip turbūt nėra!" Šitokiais posakiais pasakysi tą patį, kaip ir anuo „tu meluoji!", tik forma bus daug mandagesnė. „C’est le ton qui fait la musique‘, vadinasi, galima sakyti net ir karčiausią tiesą stačiai į akis, tik švelniu, mandagiu būdu. Apskritai, juo labiau kas yra išauklėtas, juo jis yra tylesnis, ramesnis, nors visados jaučiamas ir kitų stebimas. Būk tvirtas, bet ne atšiaurus. Ar netiesa, kad galima ir rykštę paauksinti ir šilkų raiščiais stipriai surišti?

 

„AS ESU NERVINGAS!"

Reikia sutikti, kad šiandieninis gyvenimas su savo begaliniu triukšmu, su visokiais automobiliais ir lėktuvais daug labiau gadina nervus, negu praėjusieji laikai. Bet dažniausiai visokie įsitikinėjimai, kad esi nervingas, kad paveldėjai blogų polinkių, yra tik noras išsisukti ir paslėpti neišauklėjimą ir nemandagumą.

Pasakojama, kad Marija Antuanetė, vedama nužudyti, užmynusi budeliui koją, pasakė: „Atsiprašau! Netyčia!" O prie ešafoto tik jau galima būti nervingam!

Staiga supykęs ir ką nors įžeidęs, nedelsk atsiprašyti. O pasitaiko jaunuolių, kurie, pamatę savo išsišokimą, ištisas savaites kankinasi, niekaip negalėdami prisiverst atsiprašyti. „Ne, tai būtų pažeminimas!" Kaip klaidingai galvojama! Klysti yra paprastas daiktas, o klaidas pataisyti — net dorybė. Ir iš tikrųjų nėra nieko gražesnio, kaip matyti ką nors atsiprašant! Žinoma, šitą atsiprašymą galima parodyti ir tylėjimu ir darbais, nebūtinai tik žodžiais.

Taigi geriau sakyt „aš buvau netaktingas, buvau nemandagus", bet tik ne — „nervingas!"

Apskritai, ramus kalbos tonas yra kilnumo ženklas. Ir tikrai! „Kas pyksta, tas klysta", to pusėj nėra tiesos. Todėl prieš pradėdamas kokį nors ginčą, rimtai apsvarstyk kiekviena sakytiną žodį. Būk visados ramus ir linksmas! Daugelis gerų draugų pasidarė mirtini priešai tik dėl to, kad trūkstantį savo kalbai pagrindą norėjo papildyti liežuvio rodymu, pajuokiančiais mostais, paniekinančia veido išraiška ir kitais netikusiais dalykais. Grubumas anaiptol nėra nervingumas. Ginčytis galima labai ramiai ir kukliai. „Tollitur ira gravis, si est responsio suavis". „Jei tik atsakymas švelnus, net ir didžiausias piktumas savaime pranyksta".

Mokėti supykus tylėti yra tikra Dievo palaima. Kas supykęs kalba, tas dažnai pasako tokių daiktų, kurių netrukus jam reikia gailėtis. Ksenokratas dažnai būdavo pašiepiamas, bet nieko neatsakydavo. „Aš tyliu", — kalbėdavo, — „dėl to, kad, atsakydamas į pasityčiojimus, turėjau nekartą gailėtis; o tylėdamas, visados laimėdavau".

 

KUKLUS JAUNUOLIS

Pagrindinę jaunimo yda yra įprotis perdėti. Kiekvienam atsitikime jis pasirengęs pasakyti savo nuomonę. Pakalbėjo su vienu kitu, visai jam nepažįstamu, penketą minučių ir tuoj sako „neginčytiną" apie jį savo nuomonę: „Drauge, tai tikras genijus, arba: „Žinai, tai pirmos rūšies avigalvis".

Nors šitie paviršutiniški sprendimai yra jaunystės žymė, vis dėlto reikia šituo atžvilgiu stengtis susivaldyti ir metai po metų būti kuklesniam. Jaunųjų nuomonės yra labai paviršutiniškos ir remiasi daugiausia išviršinėmis žmogaus ypatybėmis. Kas su tavim maloniai praleido laiką, tas yra „simpatiškas". Bet ar esi tikras, kad šito „simpatiško" jaunuolio yra tvarkoj sielos gyvenimas, garbė ir būdas? Ir kaip gali, nepažinęs jojo dvasios, vadinti jį „geriausiu savo draugu?" Ir priešingai, „nesimpatiško" jaunuolio siela gali būti tyra, kaip krikštolas, tik tu nemoki pažvelgti į josios gelmes.

Vienam Berlyno studentui pasitaikė šitoks atsitikimas. Eina jis ramiai „Unter den Linden", tik staiga priešakyj pasidarė kažkoks sąjūdis; kažkas buvo girdėti parpuolė. „Jau vėl koks girtuoklis!" — pamanė studentas ir nubėgo pažiūrėti. Ir ką pamatė? Ant grindinio guli apopleksijos trenktas — jojo tėvas!... — Tai pasakojo tas pats studentas ir pridūrė? „Jūs galite suprasti, kaip nuo to laiko aš kontroliuoju kiekvieną savo žodį“.

Neveltui Kūrėjo Išmintis aptvėrė liežuvį net dviem tvorom — lūpomis ir dantimis, — lyg norėdama tuo pasakyti, kad mes turime pirma gerai pagalvoti, o tik paskui kalbėti.

Daugeliui jaunuolių labai sunku sučiaupti savo burną. Žodžiai jiems trykšte trykšta, kaip fontanas, tik, deja, dažniausiai visiškai be turinio.

„Parodyk dantis!" — sako gydytojas. Ir apžiūrėjęs juos, nusprendžia, ar jaunuolis yra sveikas ar ne. „Prabilk, jaunikaiti, ir aš pasakysiu, ar tavo siela sveika ar ne!"

Kas daug kalba, kalba dažniausiai iš tuštumo, nes jis pats yra tokios kalbos objektas. Ramus ir kuklus laikymasis jaunam žmogui daug labiau tinka, negu plepėjimas apie gyvus ir mirusius, kuris parodo tik sielos tuštumą — daugiau nieko. Ir juo kas yra plepesnis, juo labiau parodo savo minties skurdą ir savo neišsiauklėjimą. Kas aukštai riečia nosį, to galva yra tuščia. Ir priešingai, juo kas daugiau mokos ir juo giliau įžvelgia į gyvenimą, juo darosi kuklesnis, nes pastebi, kad žmogaus žinojimo sritis yra neaprėpiama ir kad jis tik mažutę josios dalelę tėra ištyręs. Toks nesiskubins pareikšti savo nuomonės. Jis kalbės kukliai, kaip Benjaminas Franklinas: „Manau, kad taip yra!" „Jei neklystu, rodos, taip bus!" arba: „Iš to negalėčiau tokios išvados padaryti!"

Ypač reikia kreipti daug dėmesio į savo elgesį, žodžius, gestus 14-16 brendimo metais. Siame amžiuje jaunuoliai esti labai atšiaurūs, tiesiog nesukalbami. Jiems nereikia nė prasižioti, o mes jau patiriame, kokie jie neramūs ir neišauklėti. Parėję namo, jie taip trenkia durimis, jog visas namas sudreba; jie daužosi po kambarį, mėto knygas ir drasko sąsiuvinius. O pradės kalbėti — baisus triukšmas! Eidami gatve, jie per šimtą metrų atsilieka nuo savo draugų, stumdo praeivius ir neatsiprašę nueina. O koks vargas su jais šeimai! Jie visiems įgrįsta ligi gyvo kaulo. Negalėdami kitaip triukšmo kelti, jie švilpauja kokia dainelę ir muša liniuote taktą į stalą. Jie išvarto kambariuose baldus, iškrausto spintas ir sudaužo stiklinius daiktus. Vakare, nusiaudami batus, jie sviedžia juos į kampą taip, jog vienas nuo kito nulekia mažiausiai per penketą metrų. O kad matytum, kaip jie padeda savo drabužius! Švarką nusviedžia į kampą, kelnes pakiša po galva — na, o iš ryto pyksta, kad viskas sugulėta ir suraukšlėta.

O vis dėlto jie nėra blogi jaunuoliai. Jie tik pamiršta, kad Dievas yra davęs ne tik kojų užkulnius, bet ir pirštus, kad tyliai vaikščiotų. Jie pamiršta, kad kas jiems yra puikiausia muzika, kitiems — tik nervus gadinąs triukšmas.

 

APIE JUOKĄ

Mūsų sielos kultūra turi pasirodyti visuose mažmožiuose — taigi ir juoke. „Juokas yra labiau žmogiškas dalykas, negu pyktis", — sako Lessingas. Juoktis yra labai sveika, nes juokas pagreitina kraujo tekėjimą ir atgaiviną sielą. Todėl aš visados džiaugiuosi matydamas, kad jaunuoliai gardžiai juokiasi. Bet reikia juoktis tinkamu laiku. Kas juokiasi tada, kai turi būti rimtas, tam tinka ši dainelė: „Tu esi kvailas, mano vaikeli!. . . .“

Taigi reikia stengtis suvaldyti net ir juoko raumenis, suvaldyti taip, jog galėtum nesijuokti ir tada, kai pasitaiko tikrai juokingas atsitikimas. Pabandyk kartu su savo draugu žiūrėti viens kitam į akis ir nesijuokti. Pamatysi, kaip tai sunku. Bet jei sugebėsi ištverti, bus didelė iš to nauda. Juk ne vienas mokinys pateko į labai keblią padėtį ir tik dėl to, kad mokytojui rimtai aiškinant pamoką, jis garsiai nusikvatojo, nemokėdamas sulaikyti kilusio juoko — ar dėl kokio atsiminimo, ar dėl to, kad kaimynas kažką į ausį pašnibždėjo. Jie už tai gauna barti, mažinamas elgesys, o juk vargšai nenorėjo juoktis: tik nemokėjo susivaldyti.

Mokėti valdyti juoką ypač svarbu tada, kai patenki netyčia (tyčiomis, manau, tu niekad ten neini) į tokią draugiją, kur „žvengiama" (juoku vadinti to negalime, nes juokas yra žmogiškas dalykas, čia gi elgiamasi gyvuliškai) dėl nepadorių dalykų. Jeigu negali iš jos tuoj pasišalinti, sukąsk dantis, ir rimtas, nė nemanąs juoktis, tavo veidas tegul parodo nedorėliams, kokia kvaila yra jų „žvengimo" tema. Tam reikia tikrai milžiniškos jėgos. Bet išauklėtas jaunuolis turi jos turėti.

Linksmoje draugijoje lengviausia žmogų pažinti. Tik stebėk, su kuo jis kalba, iš ko nuoširdžiausiai juokiasi, su kuo linksmiausiai laiką praleidžia — ir tuoj pažinsi dorinę jojo vertybę. Teisingai sako Goethe: „Nieku žmonės taip gerai savęs nenucharakterizuoja, kaip tuo, ką jie laiko juokingu". Nors paukštis, ir šokinėja ant žemės, bet pabaidytas jis atsimena turįs sparnus ir nuskrenda į viršų. Taip turi atrodyti ir tavo elgesys. Nors ir linksmiausia būtų draugija, nors nuotaika būtų tikrai puiki, neužmiršk esąs žmogus, jaunas žmogus, kuriam tinka būti kukliam ir atsiminti, kad reikia valdytis visur ir visada.

Design by Joomla