Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus

 


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

  prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

  prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

  prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

  prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

 

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

  prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

  prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

  prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

  prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

  prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

  prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

 

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

  prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA
( 1771 - 1849 )
prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Straipsnių sąrašas

Saugok savo tikėjimą!

Stabmeldžių milžinas Kristofas, gyvenęs trečiame šimt. po Kristaus — taip pasakoja legenda — padarė nuostabų pasiryžimą: „Parodykite man didžiausią pasaulio poną! Aš tik tokiam noriu tarnauti!"

„Didžiausias ponas yra karalius," — atsakė jam žmonės.

Bet kartą didžiulės puotos metu Kristofas pastebėjo, kaip karalius raudo ir balo, girdėdamas kanklininką giedantį apie velnio galybę. „Yra didesnis ponas už karalių", — ir Kristofas perėjo velniui tarnauti.

Vieną dieną juodu ėjo gatve pro kryžių. Bet velnias pradėjo drebėti, susirietė iš baimės, ir Kristofas pamatė, kad jo ponas neturi drąsos praeiti pro kryžių.

„Aha! Šis nukryžiuotas žmogus yra didesnis ponas, negu velnias,"

— pasakė sau Kristofas. — „Broli!" — kreipėsi jis į eremitą klūpantį po kryžium, — „pasakyk, kaip galėčiau Nukryžiuotajam tarnauti?"

„Žinai ką!" — kalbėjo atsiskyrėlis, — „esi pakankamai didelis, eik prie upės ir nešiok žmones, kurie norės ją pereiti".

Kristofas pradėjo nešioti per upę žmones. Kartą atėjo pas jį malonus vaikutis ir prašė pernešamas. Kristofas mielai paėmė jį ant pečių ir pradėjo bristi. Bet našta buvo tokia sunki, jog gyvenime jam nė kartą nepasitaikė tokios nešti. Viduryje upės jėgos visiškai išsibaigė, ir tik su didžiausiomis pastangomis jis galėjo pasiekti krantą.

„Ak, vaikeli!" — dūsavo, šluostydamas prakaitą, Kristofas, — „tu buvai toks sunkus, rodos, visą pasaulį būčiau nešęs!"

„Nesistebėk!" — prašnibždėjo vaikutis, — „nes tu nešei Tą, kuris sukūrė visą pasaulį!" — Vaikutis tuoj išnyko. Šventasis Kristofas puolė ant kelių ir dėkojo Dievui.

Mano mielas, įprask ir tu sakyti: „Aš noriu tarnauti tik didžiausiam ponui — Dievui; noriu tik Išganytoją nešti. Ant pečių? Ne! Nešioti jį savo širdyje, savo gyvenime.

RELIGIJOS PALAIMA

Plačiai sklinda doro žmogaus garbė! Ir kieno patvarumu galėtume labiau pasitikėti, jeigu ne to jaunuolio, kurio garbė ir būdas yra pagrįstas amžinojo Dievo dėsniais?

Napoleonas bėga iš degančios Maskvos. Baisi sniego audra plaka iškankintus jo kareivius; jie vos kojas pavelka. Tūkstančiai krinta ant žemės ir miršta. Paskelbiama trumputis poilsis. Napoleonas tyliai jodinėja po sniegu apklotą lauką. Tik štai jis pastebi, kad kažkur dar žiba švieselė. Imperatoriaus adjutantas eina į palapinę pažiūrėti, kas ten daros. „Sire!“ — sako grįžęs. — „Karininkas Drouet dar budi: jis dirba ir meldžiasi". Pasitaikius pirmai progai, imperatorius pakėlė Drouet į generolus ir padėkojo už anos baisingos nakties budėjimą. „Sire!" — atsakė naujasis generolas. — „Aš nebijau nei mirties nei bado; aš bijau tik Dievo: tai yra visa mano stiprybė!"

Religiniai įsitikinimai iš tikrųjų duoda žmogui nenugalimos drąsos, duoda būdui atsparumo ir ištvermės. Jau Ksenofonas sakė: „Tos tautos ir tie miestai yra stipriausi ir išmintingiausi, kurie pamaldžiausi".

Žinoma, sielą turi ir tas, kuriam Dievas visai nerūpi. Bet koks. didėlis skirtumas. Anglis yra anglis, deimantas irgi anglis, bet koks tarp jų skirtumas! Siela be religijos yra tamsi, šviesai nejautri, juoda anglis; o religinga siela yra skaidrus, blizgąs deimantas. Ar žinai didžio kompozitoriaus Šopeno prisipažinimą. Prancūzų draugijose jis neteko tikėjimo. Jau sergantį aplankė kartą jo jaunystės draugas, kuris buvo tapęs kunigu. Draugo žodžių sujaudintas kompozitorius grįžo prie pamesto tikėjimo, ašarotomis akimis sukalbėjo tikėjimo išpažinimą ir bučiuodamas kryžių pasakė: „Tik dabar aš pasiekiau laimės šaltinį!"

Žinai, ką tikėjimas tau dar duoda? P a g u o d ą  s u n k i o m i s  d i e n o m i s. Būti žmogum — reiškia kentėti. Skausmas neaplenks nė tavęs. Tave dažnai prislėgs kūno ir sielos skausmai. „Jieškok pramogų!" — patars tau draugai. — „Lankyk kiną, teatrą, eik į sueigas!" Bet visa veltui! Kur tad rasti paguodos? Ten, kur jos jieškojo Napoleonas ir rado šv. Elenos saloje, būdamas visų apleistas ir numestas nuo didžiausios žemės garbės sosto; rado paguodos — religijoj. Nelaimių metu suprantame Goethes palyginimo teisingumą, kad religingumas yra ramiais metais surinktas kapitalas, kurio procentais gyvename smūgių dienas.

Baisios audros metu Cezaris plaukė per jūrą. Vilnys buvo tokios didelės, jog irklininkai pradėjo rimtai bijoti. Tada Cezaris sušuko: „Ko jūs bijotės! Cezaris yra su jumis!"

Mano mielas! Kai gyvenimo bangos apsups tave iš visų pusių, nenustok drąsos ir sakyk pats sau: „Ko bijai? Dievas yra su tavim!"

Tai tikras jaunuolio vaizdas, jaunuolio, kuris kiekvieno gyvenimo smūgio metu jaučia esąs pridengtas Dievo rankos, kuris žino, kad prie gyvenimo laivelio vairo stovi Dangiškasis jo Tėvas. Ir jei jis tikras, kad taip yra, tada net didžiausi smūgiai, didžiausi skausmai jo neparblokš. Ši mintis duos jam jėgos ištverti ir tada, kai aplinkui jau visi bus nusiminę.

Žinai, ką tikėjimas tau dar duoda? Drąsos ramiai sutikti mirtį. Aplink mus eina amžinas keitimasis: čia pradžia, čia galas, čia gimimas, čia mirtis. Ir tu drebi iš baimės, matydamas nuolatinį gyvybės nykstamumą. „Argi ir man reiks mirti?" Patyrimas atsako: „Taip!" Vienintelė mūsų viltis, nugalinti net mirties galybę, yra tikėjimas į Dievą, pas kurį amžinai gyvensime.

Garsusis muzikas Haydnas visą savo gyvenimo programą išreiškė šiuo trumpu sakiniu: „Su gyvenimu elgiausi kaip ir su savo kompozicijomis. Pradėdavau jas su Dievu, su „Laus Deo“ (Garbė Dievui) baigdavau. Mintis apie Dievą buvo ta aukso gija, kuri traukėsi per visą mano gyvenimą. Dabar noriu jį baigti su „Laus Deo!“

Puikios pavasario gėlės, skaidrios padangių žvaigždės, nekaltybe spindinčios kūdikio akutės, — visa tai, žiūrint tikėjimo akimis, yra ne kas kita, kaip tik Amžinojo Grožio atspindys.

Gali likimo smūgiai prilenkti mane ligi pat žemės, gali ligos kankinti visą gyvenimą, jei turėsiu tvirtą tikėjimą, sakysiu: Dievo vardan iškentėto skausmo ašara bus perlas mano pergalės vainike.

Gali mano jėgos visiškai išsekti, gali paliegęs kūnas net nebetekti gyvybės, jei turėsiu tikėjimą, sakysiu: visa tai yra tik lukštai, tik vabzdžio lėlytė; dabar štai išskris amžinam gyvenimui margas drugelis.

 

KĄ TAU DUODA RELIGIJA?

Ką, trumpai sakant, religija tau duoda?  J i  d u o d a  t a v o  g y v e n i m u i  l a k u m o  i r  t u r i n i o .  Tikėjimo apšviesti, mes suvokiame savo buvimo pasaulyj prasmę. Tikėjimas mums rodo amžinuosius idealus, dėl kurių verta kovoti ir vargti. Žemiški mūsų darbai, mūsų pareigos, garbingumas, būdo tvirtumas, — visa, tai gauna prigimtosios vertės tik tada, kai tikėjimas šiuos dalykus pašvenčia. Religija mūsų gyvenimą keičia Dievo valios pildymu, nuolatine malda, Dievo tarnyba — tarnyba aukščiausiajam Viešpačiui.

Bet ar būtiniai aš turiu Dievui tarnauti? Ar reikia man laikyti dešimt Jo įsakymų? Ar negalėčiau būti „pats sau viešpats?"

Astronomas Kepleris pasakė kartą: „Jei nors viena žvaigždė išklystų iš savo kelio, visa pasaulio sąranga tuoj sugriūtų".

Kaip gamtos dėsniai yra medžiaginio pasaulio stulpai, laiką visą rūmą, taip Dievo įsakymai yra kiekvieno dorovinio gyvenimo pagrindas. Ugninėmis raidėmis norėčiau įrašyti jūsų širdysna: d e š i m t  į s a k y m ų  D i e v a s  d a v ė  n e  t a m,  k a d  m u s  k a n k i n t ų,  b e t  k a d m u m s  p a d ė t ų. Ar tu jo įsakymus laikysi, ar ne — D i e v u i  dėl to nebus nei šilta nei šalta. Bet t a u  n e ! Tavo laimė ar pražūtis pareis kaip tik nuo to, ar tų įsakymų laikysiesi, ar ne. Dešimt įsakymų yra taip reikalingi žmonių gyvenimui, jog pasaulis juos būtų pats sukūręs, jei Dievas nebūtų paskelbęs. Jie anaiptol nėra žmogaus laisvės varžtai; priešingai, jie yra žmogaus kilnumo sargai.

Garbink tik Tikrąjį Dievą! skamba pirmasis įsakymas. Bet ar nežinome stabų garbinimo? Ar neskaitėme apie kruvinas žmonių aukas? Kserksis, eidamas kariauti su Graikija, liepė gyvus palaidoti devynis berniukus ir devynias mergaites, kad tuo išprašytų dievų palaimos. Indai dar ir šiandie garbina karves, žalčius ir beždžiones. Tat štai į kokias dvasios tamsumas mes galime patekti be pirmojo Dievo įsakymo! Antrasis įsakymas, saugo priesaikos šventumą, stiprina pasitikėjimą žmonėmis, ištikimybę pažadams ir tiesos meilę. Trečiasis įsakymas duoda kūnui poilsio, kurio šis reikalauja po sunkaus savaitinio darbo. Ketvirtasis saugo šeimos ir valstybės autoritetą, be kurio nebūtų įmanoma jokia tvarka, joks sugyvenimas. Penktasis gina žmogaus gyvybę. Kinuose dar ir šiandie motinos gali savo kūdikius išmesti ir net nužudyti. O kas gi saugo kūną ir būsimas kartas nuo geidulių viešpatavimo? Ar ne šeštasis įsakymas! Kas saugo tavo turtą? Ar ne septinasis ir dešimtasis įsakymas! Kas liepia sakyti tik tiesą ir tuo būdu saugo visuomenę nuo suklaidinimų? Ar ne aštuntasis įsakymas! Dabar matai, kad dešimt Dievo įsakymų yra brangus turtas, yra privilegija, yra tikroji žmonijos palaima!

Jau tik viena mintis mus žavi, koks puikus būtų šis mūsų gyvenimas, jei žmonės sąžiningai laikytų Dievo įsakymus! Nereiktų tada kalėjimų, policijos; nebūtų tiek daug paliegėlių ir ligonių; nebūtų pamišėlių namų, tiek suardytų šeimų; nereiktų spynų nei raktų; nebūtų suviliotų klaidingos laimės šviesomis, nebūtų suklaidintos jaunuomenės, skurstančių tėvų ir šmeižtais dvokiančių laikraščių. O Dieve, kaip visa mūsų žemė būtų kitokia, jei žmonės iš tikrųjų tarnautų didžiausiam Viešpačiui, jei ištikimai laikytų dešimtį Jo įsakymų!

Žinoma, ne nuo tavęs pareina, ar kiti juos laiko. Bet nuo tavęs pareina, ar tu juos laikysi!

Tavo žemės ir dangaus laimė pareina nuo to, ir iš tikros širdies tarnausi aukščiausiajam Valdovui.

O tie, kurie nenori tarnauti? Kas bus su jais? Jiems atsitiks tai, kas atsitiko aniems revoliucionieriams medžiams.

MEDŽIAI REVOLIUCIONIERIAI

Lieknas aukštas topolis — pasakoja Jorgensenas — sugalvojo didingą mintį. „Broliai, kalbėjo jis miško medžiams, jūs žinote, kad visa žemė priklauso mums. Nuo mūsų priklauso žvėrys ir žmonės. Be mūsų jie negalėtų gyventi. Mes maitiname karves, avis, paukščius, bites, mes esame centras, apie kurį viskas sukasi. Net ir pati miško žemė susidaro iš pūvančių mūsų lapų. Tik viena galybė yra iškilusi aukščiau mūsų — s a u l ė . Atrodo, kad mūsų gyvenimas nuo jos pareitų. Vis dėlto aš esu įsitikinęs, broliai, kad visa tai yra tik pasaka, kuri nori mus įbauginti. Argi mes negalėtume gyventi be saulės? Iš tikro tai tik sena kvaila pasaka, neverta mokyto, modernaus augalo . . .

Topolis truputį nutilo. Seni ąžuolai ir vinkšnos šniokštė nepatenkinti, bet jauni medeliai pritarė iš visų pusių.

Topolis kalbėjo toliau:

„Žinau, kad tarp augalų yra bailių, kurie dar tiki šitoms pasakoms. Bet aš pasitikiu jaunosios augalų kartos savarankiškumu. Mes, augalai, turime nusimesti saulės jungą. Tuomet kils nauja, laisva medžių karta. Tad į kovą už laisvę! Sene saule, tavo viešpatavimas jau pasibaigė!“

Topolio žodžiams kiti garsiai pritarė. Jaunuolių susižavėjime pranyko senųjų murmėjimas.

„Mes pradedame streiką prieš saulę!“ — kalbėjo toliau topolis. — „Dieną sustabdysime visas gyvybės funkcijas, palikdami jas tamsiai, slaptingai nakčiai. Naktį mes augsime, naktį žydėsime, kvepėsime ir vaisius nokinsime. Mums jau nereikia saulės! Mes norime būti laisvi!“

Rytą žmonės pamatė nuostabų reginį. Saulė spindėjo visu puikumu, skleisdama savo gaivinančius spindulius po visą padangę, bet gėlės išdidžiai nulenkę savo galvas į žemę, medžiai nusvarino savo lapus, ir visi nusigrįžo nuo saulės. O vakare atsidarė uždarytos žiedų taurelės, margos gėlės ištiesė savo kaklus j blankią mėnulio šviesą ir silpną žvaigždžių mirgėjimą.

Tai truko keletą dienų.

Bet po kiek laiko augalai pradėjo kažkaip ypatingai keistis. Javai buvo prigulę prie žemės. Pirmiau jie tiesėsi į saulę, bet dabar saulė buvo paniekinta. Gėlės išbalo, žiedai sudžiūvo, lapai pagelto. Atrodė, lyg būtų ruduo atėjęs.

Tuomet prasidėjo murmėjimas prieš topolį. Bet jis, nors ir jo paties lapai buvo pageltę ir išdžiūvę, norėjo ir toliau įkvėpti drąsos.

„Kokie jūs esate naivūs! Argi nematote, kad dabar jūs esate daug gražesni, daug laisvesni ir savarankiškesni, negu būdami saulės valdžioje. Sakote sergą? Anaiptol! Jūs tik esate sukilninti! Jūs pasidarėte asmenybės!“

Kai kurie nelaimingi augalai įtikėjo topoliui ir naktis iš nakties kartojo: „Mes esame sukilninti, mes esame asmenybės!“ Bet dauguma kaip tik laiku liovė streikavę ir vėl atsigrįžo į gaivinančią saulę.

Atėjo pavasaris. Topolis stovėjo išdžiūvęs, barškindamas sausomis savo šakomis. Kvailas jo mokslas buvo seniai pamirštas. Aplinkui skleidėsi atsivertusių medžių kvapas, kaip auka visa ugdančiai saulei.

Medžių revoliucionierių įvykis pasikartoja daugelio dabartinių žmonių gyvenime, kurie mano galėsią gyventi nusigręžė nuo Dievo — mūsų buvimą gaivinančios saulės. Taigi saugok savo tikėjimą. Paaugęs susitiksi jaunuolių, kurie ištisas valandas gali plepėti, neliesdami nė trupučio svarbiausių gyvenimo klausimų, susitiksi žmonių, kurie nieko kito nežino, kaip tik pinigus, svaigalus, cigarus ir kiną. O kaip daug yra tokių!

Tarp paukščių yra ir žvirblių ir erelių. Ko reikia žvirbliui? Poros kirminų, keleto grūdų, vienos kitos vyšnios — ir gana. O kas jam erelis? Jis nežino, kad pasaulyj yra kita laimė — erelių laimė. Jis patenkintas savo būkle ir savo maistu. Jis tunka ir gyvena.

Mano mielas, ir tarp žmonių pasitaiko su žvirblio širdimi. Tai tuščios sielos žmonės, kurie neturi jokio supratimo apie dvasios gyvenimą. Jie džiūsta, nes nusigrįžo nuo Saulės.

KAS MAN RŪPI!

Atvirai nereligingų, Dievą neigiančių žmonių retai pasitaiko tarp inteligentų. Atviras netikėjimas, sakoma, netinka geram skoniui. Bet, deja, labai daug yra tokių, kurie religijos neneigia, bet ja nė nesirūpina, žodžiu — labai daug yra indiferentų.

Trečioj savo „Pragaro" giesmėj Dantė piešia tokių pasmerktųjų vaizdą. Nuolatinio vėjo nešiojamos, čia skraido tos sielos, kurios gyvendamos žemėj nebuvo nei geros nei blogos.

„Įsimaišiusios į bailių angelų chorus, kurie nebuvo sukilėliai, bet ir nelabai Dievui ištikimi" „(Pragaras" III.).

Deja, ne tik tarp suaugusių, bet ir tarp jaunuolių galima rasti šito tipo žmonių, kurie domisi visu kuo, tik ne religija.

Aš ir pats pažįstu tokių. Tai yra kuklūs, meilūs, mandagūs žmonės, bet prie jų sielos yra prisisiurbusi religinio abejingumo kirmėlė, ir man darosi baugu dėl jų ateities. Jie visu kuo domisi: daug skaito, gerai sportuoja, puikiai šoka, moka draugijose gražiai elgtis, — o vis dėlto aš baugiai žiūriu į jų ateitį, nes svarbiausiems klausimams, religijos klausimams jie yra kurti ir bejausmiai.

Kodėl jie yra tokie? Kaip jie prie to priėjo?

Tikrai atsakyti į šituos klausimus yra gana sunku. Vienas galbūt skaitė sunkias filosofines ir gamtos mokslų knygas, ir nesuvirškintos filosofijos tiesos, gerai nesuprasti gamtos mokslo dėsniai jį suklaidino.

Kitas galbūt nusigando „religingu" laikomo savo kolegos nedorumo ir dėl to nenori būti „toks", kaip anas.

Bet dauguma turbūt nerastų, deja, kitos rimtesnės priežasties, kaip tik tą, kad šitokį religinį abejingumą jie užeina visur — ir savo namuose, ir įvairiose jų lankomose draugijose. Iš tikrųjų mes galime pastebėti, kad modernus žmogus visu kuo domisi, visu kuo nori pasekti, bet su svarbiausiais klausimais, su religijos klausimais jis vis prasilenkia. „Kas man galvoj?" — sako, traukydamas pečiais.

Bet pasakyk tu pats, mano mielas, argi yra svarbesnių, daugiau mūsų likimui turinčių įtakos klausimų, į kuriuos reiktų atsakyti, už religinius klausimus? Argi tai nėra klausimai, nuo kurių pareina tavo žemės gyvenimas, tavo gyvenimo kryptis ir tavo gyvenimo tikslas? Kaip priešingai, kaip visai kitaip prabėga gyvenimas dviejų žmonių: v i e n o, kuris anapus žemės gyvenimo ribų nieko nemato, ir  k i t o, kuris anapus karsto laukia kito gyvenimo, tikrojo, amžino, tobulo gyvenimo!

Ir juo anksčiau, juo giliau atsakysi į šituos didžiulius, viską nulemiančius klausimus, juo prasmingesni bus tavo jaunatvės uždaviniai.

Tegul aš ir uoliausiai lavinčiausi, tegul ir puikiausiai ištobulinčiau prigimties man dovanotas galias, jei neturėsiu Dievo, mano likimas bus tik sulaužyto ir supainioto gyvenimo gabalėlis.

Tegul stengčiausi įgyti mokslo visomis savo jėgomis, kas aš esu be Dievo? Dinamo mašina, kuri neturi elektros srovės ir todėl negali judėti.

Tegul stengčiausi lavinti savo būdą, kiek galėdamas, — kas aš esu be Dievo? Gražūs, paauksinti rėmai, — bet be paveikslo.

Kas iš didžiausios elektros lempos, jei ji nėra sujungta su srove? Kam vertas kad ir puikiausias žemės gyvenimas, jeigu jis nesiglaudžia prie Dievo, prie to visa gaivinančio centro?

„Žemė be saulės, naktis be žvaigždžių, kūnas be gyvybės, keleivis be tikslo, žmogus be tėvynės, kūdikis be tėvų, širdis be laimės — štai kas yra siela be Dievo".

NETIKĖJIMO PRAKEIKSMAS

Netikinčio žmogaus kenčia protas ir valia. Jis žiūri į platų pasaulį, mato visur nuostabią tvarką, nuostabų grožį, bet jo „įsitikinimai" neleidžia jam viso to kūrėju pripažinti protingą būtybę. Kiek aplink jį yra kilnių ir gerų darbų, kiek pasiaukojimo ir artimo meilės, ir jis turi į visa tai netikėti, turi manyti, kad tai viską daro tik pinigai. Plėšikui pasiseka pabėgti į svetimą šalį, ten susikrauti turtų ir ramiai numirti. Bet netikįs žmogus turi tikėti, kad to plėšiko bus toks pat likimas, kaip ir kilnaus, dorai gyvenusio vyro. Apie tą, kuris tvirtina turįs laisvą valią, kuris mano privaląs būti ištikimas savo pareigoms ligi galo, apie tą netikįs turi sakyti, kad jis klysta; o tą, kuris moka gudriai verstis, kuris klasta ir apgaule moka rinkti sau naudos, tą jis turi vadinti doru ir kilniu.

Pasitaiko gyvenime dienų ir valandų, kada jis su pasibjaurėjimu nusigrįžta nuo kiekvieno smagurio, kada jam visas pasaulis virsta tik viena didele našta ir kančia. Tuomet jis kenčia dėl neapsakomų nusivylimų, ir begalinė gėla pripildo jo širdį. Jo niekas jau nebetraukia, niekas nebežavi. „Kam aš gyvenu šiam pasauly?" — Klausia jis pats save. „Kas kam rūpi, kad aš iš nieko atsiradau ir štai dabar esu? Ir kas būtų, jei aš šitam niekingam buvimui revolverio kulka padaryčiau galą? . .“

Gyvenimas be Dievo yra nepakenčiamas. Tai patvirtino Bismarkas: „Nesuprantu, kaip gali gyvenimą pakęsti tas žmogus, kuris apie save dažnai mąsto, o apie Dievą nieko nežino ar nenori žinoti" (Bismarko laiškas savo žmonai, 1851 m.).

Kas neturi Dievo, tas neturi idealų, neturi širdies džiaugsmo, neturi vilties, neturi jėgų kentėti, neturi nieko, išskyrus kūno norus ir geidulių ugnį. Ir tauta, netekusi tikėjimo, netenka idealų, netenka gaivinančių jėgas šaltinių ir viso savo buvimo pagrindų.

LAIMĖ BE DIEVO?

Anksčiau ar vėliau gyvenimas tave išmokys to, ką aš čia rašysiu. Bet jau ir dabar tikėk man, mano mielas!

Be tikėjimo, be vilties, be Dievo meilės negali būti tikrosios žmogui laimės, nes jo siela yra sukurta Dievui, ir nerami mūsų širdis bus tol, kol atsilsės Jame.

Be Dievo žmogaus siela niekur neras laimės. Visi klauso jo dėsnių. Žvaigždės nestovi vietoje, jos rieda savo keliais. Ugnis gali tik aukštyn mušti, akmuo — tik žemyn kristi. Pabandyk aliejų sumaišyti su vandeniu. Nepasiseks: aliejus vis bus viršuj. Pabandyk vandenį užpilti ant aliejaus. Tuščios pastangos: vanduo aliejuje skęsta. Kiekvienas daiktas eina paskui savo prigimties reikalavimus. Viskas juda, kruta, viskas jieško savo vietos. Ir ramybė ateina tada, kai ta vieta esti jau surasta. Pabandyk sielą atitraukti nuo Dievo, ji pasidarys nerami, blaškysis šen ir ten, kažin ko jieškos, kažin dėl ko liūdės, kol vėl pagaliau suras savo Dievą.

Kai Lenau neteko tikėjimo, jis nerado žodžių nupiešti tai tuštumai, į kurią pateko siela, atsiskyrusi nuo Dievo. Pasaulis jam atrodė, lyg išmiręs miestas, ilgomis, tuščiomis gatvėmis, kuriomis jam reikia slankioti. Iš kiekvieno lango žiūrėjo į jį mirtis ir sugedimas. Jis rašo:

„Nuo to laiko, kai palikau tikėjimo takus, aš netekau visokio džiaugsmo ir ramybės".

O kitą kartą:

„O, būtų tikra laimė, jei tos piktos valandos, išplėšusios tikėjimą, būtų pražuvusios kapo gelmėj".

Neretai jauni žmonės pradeda savo tikėjimo negerbti dėl to, kad girdėję ar skaitę, jog šis ir anas didis žmogus buvo netikįs. Bet kas jį prie netikėjimo privedė: ar protas, ar širdis; ar jo mokslas, ar Dievo įsakymų nesilaikąs jo gyvenimas, tikrai pasakyti dažnai negalime. Bet vis dėlto dažniausiai netikėjimo priežastis yra sugedusi širdis, o ne išlavintas protas, didelis nuodėmingumas, o ne didelis mokslingumas.

Skaidri tikėjimo ugnis gali degti tik gryname ore. Kur yra morališkų puvėsių pelkės, ten ji pradeda rusenti, mirksėti ir galop visiškai užgęsta.

Jeigu surašytume, kiek religijos paneigėjų ir Dievo niekintojų pakeitė savo nusistatymus mirties valandą, išeitų tikrai įdomi ir pamokanti knyga.

Girdėjai turbūt Artūro Šopenhauerio (1788—1860) vardą. Jis visą gyvenimą buvo didelis krikščionybės priešas. Kartą smarkios ligos metu jis dažnai dejavo: „Dieve, mano Dieve!" Prižiūrįs jį gydytojas nustebęs paklausė: „Tad ar filosofui dar yra koks Dievas?" Ligonis atsakė: „Filosofija be Dievo skausmuose nieko nepadeda. Jei aš pasveiksiu, būsiu jau kitoks!" Šopenhaueris pasveiko, bet savo pasiryžimą užmiršo. Kai vėl apsirgo, gydytojas jam priminė pirmojoj ligoj padarytą pasižadėjimą. Tada filosofas sušuko: „Šalin su tuo baubu! Jis reikalingas tik vaikams gąsdinti. Filosofui nereikia Kristaus!“ Tą patį vakarą nelaimingasis mirė.

Didis religijos priešas poetas Heine keletą metų prieš savo mirtį savo broliui parašė šitokį laiškutį: „Per drąsiai kėliau savo galvą prieš dangų ir todėl dabar guliu parblokštas ant žemės, lyg sumintas kirminas. Garbė ir šlovė tebūna Dievui aukštybėse! — Vargšas tavo brolis Henrikas".

Tas pats Heine, kuris savo eilėrašty apdainavo „visokią palaimą teikiantį kūną", štai ką rašo testamente: „Jau ketveri metai, kai palikau filosofiškas tamsybes ir grįžau prie religinių idėjų, grįžau prie vieno Dievo. Aš mirštu, tikėdamas į pasaulio Kūrėją, kurio malonės nuolankiai meldžiu".

Su puikia ironija pasakoja vengrų rašytojas Gardonyi: „Šeši mokslininkai plaukė netvirtu seno valtininko laiveliu ir kalbėjosi, kaip kvaili esą žmonės, kad tikį į Dievą, kurio visiškai nėra. Staiga laivelis suiro. „Dabar reiks patiems plaukti" — pasakė valtininkas. „O Dieve!" — sušuko visi šeši!"

Net ir Nietzsche, kurs savo gyvenimą baigė pamišėlių namuose, baisiai rašė apie tuščią savo gyvenimą: „Ak, ko dar aš siekiu savo norais? . . . Nuo kiekvieno kalno aš jieškau savo tėviškės! ... Ir niekur jos nerandu! . . . Kur mano gimtieji namai? Aš klausiu, aš jieškau ir jieškojau . . . Bet — neradau! O amžinasis visur, o amžinasis niekur, o amžinasis veltui! . .

Prieš kelioliką metų Prancūzijoj mirė galbūt didžiausias religijos niekintojas rašytojas Anatole France. Jis nerašė nieko kita, kaip tik nereligingus ir nedorovingus dalykus. Šitų savo veikalų dėka jis labai pralobo. Jis turėjo visa, ko tik galėjo norėti. Bet to nepaisant, šis smagurių pranašas, kaip pažymi jo biografai, dažnai buvo liūdnas ir nepatenkintas. Jo sekretorius Bruisson pasakoja, kad Anatole France sykį savo draugui pasakęs: „Jei tu galėtum pažvelgti į mano širdį, tu išsigąstum. Aš netikiu, kad pasaulyj dar būtų nelaimingesnis žmogus už mane. Daugelis pavydi man „mano laimės“, bet aš pats nežinojau, kas laimė nė vieną dieną, nė vieną valandą, nė vieną sekundę!"

Štai, kaip dejuoja žmogus, praradęs savo Rojų, praradęs savo Dievą.

„DIEVĄ PRARASTI REIŠKIA ŽŪTI“

Prieš didyjį karą gyveno prancūzų rašytojas Henri Lavedan. Niekas nemokėjo geriau už jį tyčiotis iš religijos ir iš Dievo. Bet kai 1914 metais kilo karas ir jis turėjo jame dalyvauti, išleido manifestą į prancūzų tautą, kuriame atšaukė savo netikėjimą:

„Aš juokiausi iš tikėjimo", — rašo jis, — „ir už tai buvau laikomas išmintingu. Bet aš apgavau save ir jus, kurie skaitėte mano knygas, dainavote mano dainas. Tai buvo klaida, tai buvo tik klaidi vilionė ir tuščias sapnas. D i e v ą  p r a r a s t i  r e i š k i a  ž ū t i. Nežinau, ar rytoj dar būsiu gyvas. Bet savo draugams turiu pasakyti: Lavedan nedrįsta mirti bedievis. Džiaukis mano siela, nes aš pergyvenau valandą, kada atsiklaupęs kartojau: aš tikiu į Dievą, tikiu, tikiu!"

Jaudinąs yra Voltero galas. Ironiškos savo dvasios ginklus jis visą gyvenimą kreipė prieš krikščionybę, negailestingai trempdamas josios religiją ir moralę. Jo šūkis buvo: „Ecrasez l’infame!" — „Sutrinkite niekšę!", t. y. Katalikų Bažnyčią. Daugybė žmonių, skaitydami jo raštus, pasidarė visiški bedieviai ir nedorėliai. Neveltui jis vadinamas „netikėjimo protėviu". Tačiau kai šis bedievybės apaštalas kartą sunkiai susirgo, liepė pasaukti kunigą ir norėjo atlikti išpažintį. Prieš išrišimą jis atšaukė raštu, dviejų liudytojų patvirtintu, visus savo šmeižtus, visas savo klaidas, ir buvo galima tikėtis, kad Dievas jam atleis.

Bet Volteras nemirė. Pasveikęs nuėjo į teatrą ir rado bevaidinant vieną jo parašytą veikalėlį. Publika sutiko jį labai palankiai. Ant scenos stovėjo gėlėmis ir vainikais papuoštas jo biustas, o po vaidinimo vienas artistas apvainikavo Volterą laurų vainiku. Garbės apakintas, jis pamiršo savo pažadą kunigui, vėl lankėsi netikinčiųjų draugijoje ir liko toks pat, kaip ir pirma.

Susirgęs per nauja, vėl šaukėsi kunigo, bet netikintieji jo draugai, buvę prie ligonio lovos, nenorėjo apie tai nė girdėti. Volteras maldavo jo pasigailėti, — bet veltui. Tada jis pradėjo blaškytis ir šaukti: „Ranka pagriebė mane ir veda mane į Dievo teismą! . . . Piktasis ateina ir nori mane pagrobti! ... Aš matau pragarą, ak, paslėpkite mane!“ Vienas ten buvusiųjų, matydamas tokią neviltį, pabėgo sakydamas: „Ne, aš negaliu žiūrėti!" Paskutinį akimirksnį pašaukė draugai kunigą, bet ligonis jau buvo be sąmonės. Volteras jau nebeatsipeikėjo. Gailestingoji sesutė, kuri slaugė Volterą, šaukiama prie ligonio paskui vis klausdavo, ar sergąs yra tikįs. Ji sakydavo: „Aš buvau prie mirštančio Voltero ir jau nebenoriu daugiau matyti bedievį mirštant".

„Dievą prarasti reiškia žūti!" Visa, ką mes darome be Dievo, yra tik tuštybė ir niekas. Ir tik tai, ką darome su Dievu, tik tai yra kilnu, patvaru ir amžina.

PASAULIS BE DIEVO

Atimkime pasauliui Dievą, ir kas iš jo liks? Liks pasibaisėtina, į tūkstančius atskirų dalelių suskilusi, prieštaravimų pilna būtybė, skęstanti skausmo ir kančios tvane, drebanti nuo besiartinančios mirties žvilgsnio. Todėl teisingas yra Šilerio posakis: „Kur nėra tikėjimo, ten viskas svyruoja". Teisinga ir tai, ką Plutarchas pasakė: „Lengviau yra iš smėlio pastatyti ore pilį, negu sujungti visuomenę be tikėjimo į Dievybę".

Juo daugiau mokysies, mano mielas, juo labiau pajusi žemiško buvimo niekingumą ir savo paties menkystę. Bet jei galvosi apie amžinybės dalykus, pamatysi, kaip tavo sielą pripildys didžios ir kilnios mintys. Tik religija, tik ji viena, pajėgia išrišti svarbiausius gyvenimo klausimus. Nes jei žemės gyvenimas yra tik pasirengimas amžinybei, tad tuoj suprasi, kad jo tikslas nėra paskęsti ligi ausų smaguriuose, bet rengti sielą tam amžinajam, antprigimtiniam josios paskyrimui.

Žinai Goethes „Faustą". Tai yra amžinos žmogaus kovos su blogiu įkūnijimas. Veikalo didvyris išbando viską: pradeda mokslu, imasi magijos, pereina per kūno smagurius, bet poetas randa patenkinanti problemos išsprendimą tik tikėjime j atlyginantį ir baudžiantį Dievą, į amžinybę. Dantės „Dieviškoji Komedija", Beethoveno „Missa sollem-nis“, Mozarto „Requiem", Haydno „Sukūrimas", Wagnerio „Parsifalis", Bacho, Liszto, Brahmso kūriniai, iš kurių dvelkia Dievo jieškančios sielos ilgesys, — jie visi, visi patvirtina tai, ką Tertulijonas (gyv. 3 šimt. po Kristaus) pasakė: „Ž m o g a u s  s i e l a  i š  p r i g i m t i e s  y r a k r i k š č i o n i š k a".

Taip, veltui norėtum įsidegusią ugnį užgesinti metamomis žemėm’s. , Kiekvienas žmogus alksta Dievo", — pasakė jau Homeras Odisejoje.

Nors galbūt dar nelabai pažįsti pasaulį ir „modernųjį gyvenimą", bet vis dėlto jau ir tau pasitaiko valandėlių, kada tenka susidurti su baisiomis šio moderniojo gyvenimo problemomis. Metų bėgyj tau vis darosi aiškiau, kad juo didesnė yra žmonijos pažanga technikos ir pramonės srityse, juo keistesni darosi josios pasismaginimai, juo mažiau šitie laimėjimai patenkina aukštesniam tikslui paskirtą mūsų sielą.

Žmogus ilgisi Dievo. Ir nors kažin kaip stengtumeisi šitą ilgesį nutildyti moderniosios civilizacijos kūriniais — automobiliais, teatrais, radiju arba pasilinksminimais — tylos valandėlėmis siela vis tiek ilgėsis Dievo, ilgėsis amžinosios savo Tėvynės.

Dievo negalima iš pasaulio išvaryti!

„Nors žmogus kažin kaip svyruotų, vis tiek gyvena Dievas, gyvena šventoji Valia. O aukštai viršum laiko ir erdvės skrieja Aukščiausia Mintis"    (Šileris).

Daugelio netikinčių rašytojų veikaluose galima pastebėti, kad juo daugiau jie apie Dievą kalba, juo labiau darosi netikį. Atrodo, kad jiems tiesiog reikia dėl kitų kalbėti prieš Dievą, nes jų pačių siela visuomet į Jįjį linksta. Jie norėtų apie Jį nieko niekam nesakyti, bet vis dėlto tiek daug iš tikrųjų kalba. Labai gerai pažinęs žmones Jeremijas Gotthelf (1798—1854), progai pasitaikius, pasakė: „Tiesiog negalima įsivaizduoti, kas pasidarytų, jei iš viršaus mums nesišypsotų nė vienas šviesos spindulėlis, jei Dangiškoji Duona mūsų nemaitintų ir jei gyvenimo piktžolės bandytų nustelbti mūsų sielą . . . Įsivaizduok tamsią daubą, kur saulė niekados nešviečia; įsivaizduok tą baisų gyvenimą, kuriuo tau reiktų ten gyventi, apsuptam tamsos ir rūkų, tarp nuodingų augalų ir kirminų, nuo kurių niekad negalėtum ištrūkti, negalėtum iš tos daubos išlipti ir grynu oru pakvėpuoti. Taip lygiai būtų, jei malonės šviesa nespindėtų mūsų vidaus pasauliui, jei aukštybių balsas nebūtų mūsų sielos saulė, vaikanti tamsybių šmėklas ir ūkanas".

Kas yra saulės šviesa gamtos gyvenimui, tas yra tikėjimas sielos gyvenimui. Puikybės pilni žmonės dažnai pasipriešina savo Dievui ir pamiršta, kad visa, ką jie turi puiku, gražu, idealu, visa jie yra iš Jo gavę. Kiekvieno žmogaus siela visuomet trokšta geresnio, idealesnio pasaulio. Argi šis troškimas yra be prasmės? Anaiptol! Turi būti pilna, absoliuti Tobulybė, turi būti Dievas.

Mano drauge, nepamiršk, kad jauną savo sielą geriausiai ištobulinsi tik tada, kai pripildysi ją kilnių minčių, krypstančių į amžinąjį, visagalį, be galo tave mylintį Tėvą.

Daugelis žmonių, ypač jaunystėj, bando savo laimės jieškoti be Dievo. Bet man visada daros liūdna, matant kilnų jaunuolį, kvailos minties suviliotą, norintį savo gyvenimą tvarkyti be Dievo. Tiesa, vėliau daugelis grįžta prie paliktų savo idealų, bet tuščiai praleistos jaunystės atsiminimas, lyg koks juodas šešėlis, lydi juos visą gyvenimą.

Goethe, rodos, gyveno didžiausiame pertekliuj ir buvo visų gerbiamas. Bet savo senatvėj jis pasakė: „Aš esu laikomas tokiu žmogum, kuriam laimė yra palanki; nesiskųsiu ir nepeiksiu savo gyvenimo, nors visas jis buvo tik vargas ir darbas. Aš negaliu pasakyti, kad per šituos 75 metus būčiau buvęs laimingas ilgiau, kaip keturias savaites" (Ecker-mann, pokalbis su Goethe).

Arabai turi nuostabų padavimą apie Sacharos verksmą. Kai tylią, giedrią naktį švelnus vėjelis skrenda per begalinę dykumą ir palyti milijardus mažyčių smėlio grūdelių, rodos, kad dejuoja koks mirštamai sužeistas žvėris. „Girdite?" — sako tada arabų karavano vadas, — „tai tyrai verkia. Jie rauda dėl to, kad yra nevaisingi. Jie apverkia žydinčius sodus, siūbuojančius javų laukus, kvepiančius vaisius, kuriuos jie patys vedė, kol dar nebuvo išdegusi, išdžiūvusi Sachara".

Brangus jaunuoli! Tokie išdžiūvę, tušti tyrai yra kiekvieno netikinčio sieloj. Iš viršaus atrodo, lyg viskas būtų tvarkoj. Bet ramią naktį tokių netikinčių žmonių siela gailiai gailiai verkia. Poetas sako: „Be Dievo žmogus lyg laivas be inkaro. Šalia Dievo jis yra skurdus ir nuogas; Dievuje — turtingas ir didis" (Šubertas).

VAIKO TIKĖJIMAS — JAUNUOLIO TIKĖJIMAS

Jei šita knygelė patektų į rankas jaunuolio, kuris jau netekęs savo tikėjimo, prašyčiau jį tik vieno dalyko: ramiai pasvarstyti, ko jis su tikėjimu neteko ir ką su netikėjimu laimėjo.

Prisimink, mielas, tuos metus, kada tu, dar vaikas būdamas, turėjai gyvą ir karštą tikėjimą. Neišsigąsk! Pastatau tave 7—8 metų šalia tavęs 17—18 metų. Juokingas susitikimas.

Šis spoksąs mažas vaikutis žiūri į tave visai baimingai, į tave, galingą jaunikaitj, kuriam jau ir barzda pradeda želti. O vis dėlto šis vaikutis esi tu pats. Tu toks buvai prieš 10 metų, ir kaip labai buvai laimingas!

Tik prisimink! Rytą pabundi baltoje lovelėje ir skaisčia siela pradedi rytmetines savo maldas: Vardan Tėvo, Sūnaus ir Šv. Dvasios. O kaip linksmai paskui praeina visa diena! Vakare, sukalbėjęs vakarines maldas, pabučiuoji savo tėvelius ir užmiegi su šypsena ant nekaltu savo lūpų. Pagalvok, argi nebuvai tada laimingas!

Paskui? . . .

Paskui perskaitei knygą, arba galbūt pasikalbėjai su lengvabūdžiu draugu, arba gal savaimingai kilo bręstančiame tavo prote mintis: „Ar tikrai viskas yra taip, kaip aš tikiu? Ar visa, į ką aš tikiu, yra tikra?“

Pradžioj abejonės kilo labai nedrąsiai; išsigandęs savęs, tu vijai jas iš galvos. Bet veltui: jos vėl grįždavo ir jau būdavo drąsesnės. Vadinasi, reikia jieškoti tiesos! Kiekvienas amžiaus ir pažinimo tarpsnis reikalauja savotiškų su religija santykių. Galbūt rimčiau panagrinėjai tikėjimo klausimus, gal laikei juos nelabai reikšmingais. Tik štai staiga atėjo abejonės. Bet iš tikrųjų šitie sunkumai kilo ne iš proto; jie neturi moksliško pagrindo. Tikroji jų priežastis yra įsigalėjimas tavo geidulių, kurie veržiasi į klaidingą laisvę, tavo valia, nenorinti nusilenkti tėvo ar motinos įsakymams, arba galop susikirtimas su tikybos mokytoju. Tad gerai pasižvalgyk po savo vidų ir pasvarstyk, kaip yra šiuo atžvilgiu su tavim. Pasakysiu tau dar vieną dalyką: kur įsiveržia abejonės, ten reikia pamokymo. Taigi eik pas vyresnį gerą savo draugą, kuris tikybos mokslą jau praėjęs, arba pas kunigą, pasakyk jam visas abejones ir paprašyk pamokomas, paprašyk, kad tau mokslišku būdu įrodytų Dievo buvimą. Tik vieno saugokis: nebūk išdidus ir nemanyk, kad Dievo buvimas taip įrodamas, kaip išrišamas matematikos uždavinys. Ten, kur mes atsiduriame prie supratimo ribų, ten reikia tik nusilenkti neapimamai triasmenio Dievo Begalybei. Šitos paslapties mes negalime suprasti; mes galime tik nujausti, nujausti iš mus apsupančio pasaulio, iš buvimo, esmės ir vertybės pasaulio.

Dabar pažinsi, jaunas mano drauge, kad tavo abejonės anaiptol dar nebuvo netikėjimas. Tai tik vaikiškas tavo tikėjimas pradėjo formuotis, vystytis, keistis, kad galop virstų jaunuolišku tikėjimu. Bet labai saugokis, kad neprarastum savo tikėjimo kaip tik šiuo metu, kada kūdikiškas priėmimas virsta vyrišku noru patikrinti. Dažnai melskis, sakydamas: „Tikiu, Viešpatie! Tik nuramink mano netikėjimą!“

JAUNUOLIO TIKĖJIMAS — VYRO TIKĖJIMAS

Galimas daiktas, nes daugeliui taip ir pasitaiko, kad brendimo tarpsnyj tavo tikėjimas nebuvo sukrėstas didesnių audrų, ir tu vaikišką savo tikėjimą, brangiausią savo turtą, perteiksi nepaliestą jaunatvėm metams. Deja, tuo viskas dar nesibaigia. Dar tu stovi prieš paskutinį, patį didįjį bandymą, kada jaunuoliškas tavo tikėjimas turės virsti vyrišku tikėjimu.

Turiu pastebėti, kad universiteto metai jau daugeliui jaunuolių pražudė tikėjimą, nors jiems ir pasisekė iš gimnazijos išsinešti jį gyvą ir tvirtą. Taigi pavojus yra dar nemažas.

Įžengdamas į gyvenimą, pastebėsi, kad daugeliui tavo draugų religija yra tik dešimtaeilis dalykas, kad daugelis suaugusiųjų ja visiškai nesirūpina. Iš vienos pusės pamatysi, kaip jauni, neprityrę žmonės lengvai pradeda eiti netikėjimo keliu, iš kitos — kaip daugelis jau pražilusia galva, daugybės skausmingų patyrimų pamokyti, grįžta prie paneigtų savo idealų. Ir tikrai taip esti! Kantas, tas didysis filosofas, kuris jaunystėj nenorėjo nieko žinoti nei apie Dievą, nei apie laisvą valią, nei apie nemirtingumą, galop buvo priverstas šiuos dalykus paskelbti būtinais postulatais. Birchovas ir Du Bois-Reymond, pirmutiniai materializmo gynėjai, vėliau patys nuo jo nusigrįžo. Behras, Vundtas ir kiti garsūs mokslininkai į aukštesnius, materializmo prisigėrusius savo veikalus senatvėj žiūrėjo kaip į jaunystės paklydimus ir kvailystes.

Universitetas atidarys tau plačius, ligi šiol nematytus, akiračius, tavo žinojimas pasidarys gilesnis ir turtingesnis, — tik viename religijos pažinime nepasistumsi priekin, nes religijos universitete nemokoma. O, kad tu šitoje srityj stovėtum tik vietoje! Bet, darydamas pažangą kituose savo specialybės dalykuose, tu vis labiau pamirši religijos dėsnius, pamirši ir tai, ką aukštesnioj mokykloj taip sunkiai buvai išmokęs. Žmogui, kuris nedaro pažangos savo tikėjimo pažinime, galima lengvai pritaikinti šituos Paskalio žodžius: „Religija yra toks kilnus dalykas, jog tie, kurie nesistengia ją arčiau pažinti, yra verti iš josios išskirti".

Tavo studijos sukels sieloje daugybę abejonių ir neaiškumų. Tuo nenoriu pasakyti, kad kuriam nors fakultete būtų aiškiai kovojama prieš religiją. Ne! Bet jau ir be to kiekviename žingsnyje susitiksi daugybę sunkenybių. Kasdien išgirsi apie tokias dvasines sroves, su kuriomis nežinosi, ką daryti; išgirsi apie pasaulėžiūras, kuriose religiniai tavo įsitikinimai neranda vietos. O prie to visa dar vienas pavojus: įtakingas didmiesčių sugedimas puola jauną žmogų. Pamatysi, kad miesto minios gyvenimo tikslas yra tik nežabotas smagurių vaikomasis. „Mes valgome, geriame, nes rytoj mirsime!" — štai jų šūkis. „Tavo religija reikalauja susilaikymo! Kvailybė! Prigimties teisių nereikia slopinti!" — šauks jos tau iš visų pusių. Ir tai pasitaikys kaip tik tuo metu, kada aistros smarkiausiai klabens tavo širdies dureles.

1374 metais Italijoj siautė maras. To laiko kronikų skaityti nesijaudinant iš tikro negalima.

„Visi vaikščiojo išbalę, — rašo kronikininkas; — namuose, kur pirma skambėjo skardus kūdikių juokas, dabar viešpatavo amžina mirties tyla. Buvo girdėti tik lavonų vežimo bildėjimas, kai jis važiuodavo nuo vieno namo prie kito ir jieškodavo negyvėlių. Dažnai liga sugriebdavo ant kapinių kunigus ir duobkasius; laidodami kūnus, jie patys krisdavo į kapą, kurį buvo svetimiesiems iškasę. Bijodami užsikrėsti, žmonės nutraukė vieni su kitais visokius santykius. Miestuose, gatvėse ir aikštėse žmonės krito, kaip musės. Kai kuriose vietose neliko nė vieno žmogaus, ir niekas neatsiliepdavo, kai lavonų rankiotojas važiuodamas šaukdavo, ar nėra kur negyvėlio. Tvarka buvo visiškai pairusi; įstatymų niekas nepaisė".

Baisi nelaimė!

Bet koks maras siaučia dabartiniuose didmiesčiuose! Jei reiktų palaidoti kiekvieną, kurio siela yra užkrėsta, kaip daugelyj vietų lavonų vežimas turėtų sustoti ir paimti nevieną nekaltybės netekusį jaunuolį! Kiek jaunų sielų miršta viduryj miesto, gatvėse, kinuose, prie vitrinų, prie iškabų, prie reklamos reginių; kiek miršta kavinėse ir smuklėse! Tik vienu atveju- mes nesame panašūs į anuos maro užkluptus italus: žmonės dabar maro visai nebijo; jie nuo jo nebėga; jie net moka pinigus, kad tik įsibrautų į tas vietas, kur pilna ligos bacilų.

Argi nuostabu, kad tarp šitų viršinių ir vidinių gundymų kai kurių žmonių buvęs stiprus tikėjimas dabar pradeda svyruoti? Ar nuostabu, kad ir rimtus jaunuolius pradeda pulti abejonės: „Ką aš girdėjau mokykloj apie tikėjimą, apie skaistų gyvenimą, apie moralę, žinoma, visa tai buvo tuokart gražu ir gera. Bet šiandien tos pažiūros atrodo vis dėlto kiek perdėtos ir vienašališkos. Tuo kartu aš dar nepažinau gyvenimo ir savo teisių. Katalikų Bažnyčia man šiandien atrodo svetima moderniam gyvenimui, o josios įsakymai, įstatymai ir draudimai yra juokingi ir pasenę".

Mielas drauge! Saugok savo tikėjimą! Kai išgirsi tokius gundančius balsus, žinok, kad atėjo sunkiausios mėginimo valandos, valandos, kurių metu nevienas viską pražudė.

O ar žinai, kas visko netenka?

Kas netenka turtų, d a u g  netenka; kas netenka kojos, d a u g i a u netenka; kas netenka tikėjimo, v i s k o  netenka.

Goethes „Faustas" yra tipiškas pavyzdys. Faustas netenka savo tikėjimo: tad ką jis turi daryti? Pirmiausia jis pradeda ieškoti kūno smagurių. Bet ar jis laimingas? Anaiptol! Kiekvieną akimirksnį jį kankina baisūs sąžinės graužimai. Tad ką jis turi daryti? Jis pasineria mokslo ir meno tyrinėjimuose. Bet ar jis laimingas? O ne! Jo siela vis dar nepatenkinta. Tuomet jis nervišku skubotumu pradeda smarkiai veikti, rengia planus, daug dirba, skaito, kuria, bet nežino, kad uolumas ir darbas gali būti pašvęstas tik religingo gyvenimo.

Negalima nepripažinti tiesos šitiems Paulseno žodžiams: „Religija priklauso prie normalių žmogaus prigimties funkcijų. Josios stoka atskirų žmonių, ir visuomenės gyvenime yra visados ryškus pakrikimo ženklas".

Klausyk, kaip vienas netikįs prancūzų poetas aprašo abejojimą:

Passer comme un troupeau, les yeux fixės en terre,

Renier le reste, est-ce donc ėtre heureux?

Non, c’est cesser d’ėtre homme.

Eiti, lyg kaimenei, nuleidus žemyn akis, ir viską neigti, ar tai yra laimė? Ne! Tai yra tas pat, kaip nustoti būti žmogum!

O kaip teisinga yra viena rusų patarlė: „Mes galime gyventi be tėvo, mes galime gyventi be motinos, bet mes negalime gyventi be Dievo".

Tad, mano mielas, turbūt nenori netekti savo tikėjimo. Bet ar žinai, kaip galima jis išsaugoti? Stenkis kuo geriausiai jį pažinti, gyvenk taip, kaip jis moko, ir bėk nuo visko, kas jam pavojinga. Klausyk poeto žodžių:

Ką Dievas man širdin įrašė, tas yra mano įstatymas ir pareiga

(Gerok).

Vienas miesto vaikas, kuris dar nė kartą nebuvo buvęs kaime, panorėjo sykį pažiūrėti, kaip sodžiuje žmonės gyvena. Ir pataikė išeiti po lietaus. Nors labai saugojosi, bet, eidamas siauru keliu, visas išsipurvino. Tuo tarpu prieš jį einančio kaimo vaiko bateliai buvo visai švarūs. „Klausyk", — sušuko miestietis, „kodėl aš esu purvinas, o tu švarus?" — „Dėl to, kad tu per purvą brendi!" — atsakė kaimietis. „Neik keliu, o pasijieškok sausesnių vietų, ir būsi švarus!"

Kokioj aplinkoj gyventum, niekuomet nežiūrėk tų, kurie yra sugedę, bet mylėk skaisčios ir kilnios širdies žmones.

KAI DANGUS APSINIAUKIA

Nejudinamas iš vietos akmuo apsamanoja; nelavinami raumens ištįžta. Taip esti ir su tikėjimu: kas savo tikėjimo nelavina, tuoj jį aptraukia abejingumo samanos, paskiau prie jo prikimba abejonių, ir galop? Galop tikėjimas virsta visišku netikėjimu.

Todėl tikėjimą reikia ne tik saugoti, bet ir lavinti.

Lavink jį maldoje. Kiekvieną rytą dėmesingai ir lėtai sukalbėk tikėjimo išpažinimą (Tikiu į Dievą...). Dėkok Dievui, kad jis leido tau išaugti katalikiškame tikėjime. Bet svarbiausia stiprink jį idealiu savo gyvenimu. Daugelio jaunuolių sielos augimas nuėjo kreivais keliais tik dėl to, kad jie turėjo tikėjimą, bet gyvenime jo visiškai nepaisė. Teoretinis tikėjimas, kuris praktikos gyvenime nepasireiškia, yra tiek pat vertas, kiek vežimas be ašies.

Dabar suprasi, kodėl aš daviau vienam jaunuoliui tokį patarimą, kuris iš karto atrodo labai keistas.

„Aš norėčiau tikėti, bet negaliu!" — skundėsi man syki vienas rimtai galvojąs jaunuolis.

„Mano mielas!" atsakiau jam. — „Priversk savo valią! Tikėjimas, tiesa, yra Dievo dovana, bet jai reikia ir žmogaus valios. Dievas duoda savo malonių, bet nuo tavęs pareina, ar panorėsi jas priimti. Sakai negalįs tiktėti. Vis tiek! Šaukis Viešpaties su apaštalais: „Padaugink mums tikėjimo" (Luk. 17, 5). Šauk su sergančio kūdikio tėvu: „Tikiu, Viešpatie, padėk mano netikėjimui" (Mork. 9, 23). Skundiesi, kad malda tau nemaloni, kad nerangiai eini klausyti šv. mišių, kad visas religinis gyvenimas yra labai nuobodus. Nepaisyk to! N e k r e i p d a m a s į  t a i  d ė m e s i o, kalbėk įprastas sau maldas; n e k r e i p d a m a s  į t a i   d ė m e s i o, klausyk šv. mišių nuo pradžios ligi pat galo".

„Bet toks prievartingas religingumas yra niekam nevertas", — pasakysi.

„Klysti! Viešpats žiūri tavo valios. Ir jam visuomet malonu, jei mūsų valia grumiasi su tingumu ir gundymais".

Taigi jei tave kankina kokios abejonės dėl tikėjimo, nenustok meldęsis, ėjęs išpažinties ir šv. komunijos. Jaunuolis, kuris meldžiasi, eina išpažinties ir šv. komunijos, net ir smarkiausiai gundomas, nenustos tikėjimo. Tavo lūpos tegul dažnai kalba šitą maldelę:

„Viešpatie, aš negaliu tikėti! Mažiausia, man rodos, kad negaliu. Dangus man apsiniaukė . . . Bet aš noriu, Viešpatie, tikėti! Aš noriu, noriu! Padėk mano netikėjimui!"

ABEJONĖS

Skundiesi esąs kankinamas abejonių. Būk ramus: ką jauni žmonės vadina tikėjimo abejonėmis, tai dažniausiai esti tik paprasti gundymai. Žinoma, tikėjimas reiškia kovą, kurią reikia vesti ligi pat galo; bet nuo tokios kovos nebuvo laisvi nė šventieji.

Šiandien turbūt nėra nė vieno mokyto žmogaus, kuris nebūtų pergyvenęs šių abejonių. Tai feljetonininkas pasityčiojo iš vienos kitos tikėjimo tiesos, tai laikraštis „mokslišku būdu" panagrinėjo kurį religijos dėsnį, tai draugijoj išgirdo tikybos pašiepimų — ir štai abejonė kyla: „O gal gi iš tiesų taip nėra, kaip mūsų tikėjimas moko . . .“

Tikėti, tikėti! — štai svarbiausias Išganytojo reikalavimas. Visą savo gyvenimą Jis vieno teprašė: „Tikėkit į mane!" „Kas tikės ir bus pakrikštytas, tas bus išganytas; kas gi netikės, bus pasmerktas" (Mork. 16, 16). To Jis, jaunieji, reikalauja ir šiandien!

Bet šiame „mokslo amžiuje" nevienas jaunuolis paklaus: „Kodėl Viešpats savo religijos pagrindan padėjo ne mokslą, o tikėjimą? Kodėl jis pasakė: „palaiminti, kurie tiki", o ne — „palaiminti, kurie supranta mano mokslą, kurie įžiūri mano planus ir ištiria jų gelmes?" Kodėl Jis nepasakė: „palaiminti mokytieji, palaiminti daug žinantieji, palaiminti gudruoliai?"

O ar žinai kodėl?

Dėl to, kad Jis atėjo žemėn išganyti v i s u s  žmones; dėl to, kad Jo religija yra paskirta visiems žmonėms.

Bet ar gali kiekvienas būti mokytas? — Ne!

Ar gali kiekvienas būti išsilavinęs ir gudrus? — Ne!

Ar gali kiekvienas tikėti? Taip! Gali kūdikis ir senelis, gali vargšas ir turtingas, gali mažas mokinys ir mokytas profesorius; visi jie gali vienodu nuolankumu priimti Kristaus žodžius, nors ir nevienodai į juos įsigilindami. Štai dėlko religinio gyvenimo pagrindas yra tikėjimas, nes jį gali turėti  k i e k v i e n a s.

Dėlko tad atsiranda netikėjimas? Dėl žmogaus išdidumo ir puikybės. „Dievuje yra trys asmens, o vis dėlto yra tik vienas Dievas, ne — trys. Kaip tai gali būti? To nesuprantu, todėl ir netikiu!" „Kunigas šv. mišių metu pasako, pasilenkęs ant ostijos: „Tai yra mano kūnas", ir tą akimirksnį duona virsta Kristaus Kūnu. To nesuprantu, todėl ir netikiu!" Ko apibrėžtas žmogaus protas nesupranta, į tai ir nenori tikėti. Taigi daugelio religinių abejonių priežastis yra proto išdidumas.

Bet, sakysi, tavo abejonės kyla ne dėl to: nuolankia širdimi nori tikėti, ir vis dėlto abejonių yra. Nebijok! Tai yra tik gundymai, kuriuos Apvaizda leidžia, kad išmoktum kovoti ir sustiprintum savo tikėjimą. Tokių abejonių neišvengdavo net nė pamaldžiausi žmonės. Tuo Dievas siekia tam tikro tikslo. Juk koks būtų mums nuopelnas, jei religijos tiesas taip pažintume, kaip „du syk du — keturi", ir tada į jas tikėtume. Argi turi nuopelnų tas, kuris tiki, kad vienąsyk vienas yra vienas? Žinoma, ne! Kitaip nė negalima. Žmogaus protas mato, kad čia kitaip nė būti negali.

Su tikėjimo tiesomis taip nėra.

Tarp jų nėra, tiesa, nė vienos, kuri prieštarautų protui, bet yra daug tokių, kurios prašoka mūsų supratimo galias ir kurių priėmimas šalia proto dar reikalauja ir valios nusilenkimo. Todėl tikėjimas ir yra nuopelningas, nes reikalauja laisvos mūsų valios įsikišimo.

Ir juo daugiau ginsiesi nuo abejonių, juo tavo tikėjimas bus nuopelningesnis.

Kai kurie jaunuoliai laužo galvas, kodėl Dievas tikėjimo tiesų neapreiškė griežčiau, o paliko jas Bažnyčiai formuluoti. „Kristus, pvz., prisikėlė iš mirties". Tikiu! Bet kiek kartų būt lengviau tikėti, jei Jį prisikėlusi būtų matę ne tik mokiniai, bet ir jo priešai. Kodėl jis savo pasirodymu neparbloškė fariziejų ir Rašto mokytojų ant žemės, kaip kadaise buvo padaręs Getsemano sode?

Arba: „Kai popiežius skelbia tikėjimo tiesą ex cathedra, jis neklysta". Tikiu*. Bet kaip lengva būtų j tai tikėti, jei Kristus būtų Petrui taip pasakęs: „Tu esi Bažnyčios galva ir kai tu, ar tavo įpėdiniai, skelbsi tikėjimo tiesą ex cathedra, būsi neklaidingas" . . .

Kodėl gi Jėzus negalėjo taip nedviprasmiškai pasakyti? — galvoja nevienas jaunuolis.

Atsakymą jis galėtų lengvai rasti pirmiau gvildentoje priežastyj. Dievas nenori mus versti tikėti (nes tai būtų nenuopelninga), todėl Jis taip sutvarkė, kad tikėjime galėtų dalyvauti ir mūsų valia. Tikėjimo tiesas Jis taip apreiškė, jog tikrąją jų prasmę mes galime aiškiai suprasti, bet šį tą paliko ir paslaptyj, kad mes palenktume Jo žodžiui savo valią ir tuo būdu galėtume pelnyti nuopelnų.

Ką tad tau reikia daryti, kai užeina abejonės? Nugalėk jas pasipriešindamas. Kyla tavo galvoj mintis: „O gal ir nėr Dievo, gal nėra pomirtinio gyvenimo!" Sukalbėk dėmesingai „Tikiu į Dievą Tėvą!" „Gal šv. Sakramente nėra Kristaus!" — šnabžda tau pagunda. Klaupk prieš altorių ir kalbėk su Viešpačiu Jėzumi. Tokiu būdu geriausiai galima abejones pašalinti.

Kai abejonės kyla dėl tokių dalykų, kurių mes negalime suprasti, žiūrėk, kad tavo protas neužsispirtų ir nenorėtų suprasti to, kas praneša jo pajėgas. Nes jei prigimties tvarkoj yra tiek daug dalykų, kurių negalime suprasti ir išaiškinti, tad ką bekalbėti apie antprigimtį? Mes neturime jokios teisės netikėti į tai, ko nesuprantame arba negalime net suprasti

Bet jei pasitaiko abejonių iš tokios srities, kuri protui prieinama, tada stenkis ją ištirti, surasti įrodymų, nes dėl religijos verta ir daugiau padirbėti, kad tik turėtume didesnį aiškumą. Todėl paskaityk klausimą gvildenančių knygų, paklausyk paskaitų arba pasitark su mokytesniais žmonėmis.

Išdidumas ir klaidingas savimi pasitikėjimas gali tikrai nuvesti į netikėjimą. Yra jaunuolių, kurie mano, kad tą valandą jie pasirodysią mokyti, gudrūs ir išsilavinę, kada savo draugams pasakysią, jog jau netikį į religiją, jau nesą „maži vaikai" ir jau nesirūpiną religijos įsakymais.

Jeigu jie turėtų nors truputį gyvenimo patirties, jie žinotų, kad Dievui tarnauti reiškia viešpatauti. Ir priešingai, kas atsiskiria nuo Dievo, kas nenori jam tarnauti, tą pat akimirksnį tampa stabo vergu, vergu pinigų, vergu aistrų, vergu žmonių garbės.

Kas nusigręžia nuo Dievo, tas velniui ištiesia savo ranką. Kas savo akis nukreipia nuo žvaigždžių, to gyvenimas netenka kilnumo ir prasmės, pasineria klaidose ir tamsybėse. O tu kvailutis vore, tu nutraukei siūlą, kuris laikė visą tavo tinklą!

Šv. MARTYNO ELGETOS

Nežiūrint taip didelės tikėjimo palaimos, vis dėlto yra labai daug netikinčių žmonių! Kuo galima tai išaiškinti?

Iš tikro, netekti tikėjimo yra didžiausia tragedija, kuri tik gali žmogui pasitaikyti. Bet josios priežastis dažniausiai esti ne protas, tik širdis, ne protavimo išdava, tik vadovavimasis jausmais, ne mokslinės, tik dorinės sunkenybės.

Jeigu religija reikalautų  t i k  t i k ė t i, tada visam pasaulyj nebūtų nė vieno netikinčio. Bet religijos tiesos reikalauja dar gyventi, gyventi pagal Dievo įsakymus. Religijos tiesos reikalauja vengti nuodėmės, nugalėti blogus polinkius, savo pyktį, išdidumą, puikybę ir savimeilę; reikalauja pataisyti savo klaidas, mylėti artimą ir jam padėti. Vadinasi, tikėjimas yra nuolatinė kova, kova su pačiu savimi ir su pasauliu; kova su savo ydomis, kova dėl tobulybės.

Gedima tat suprasti, kodėl kai kurie žmonės nenori tikėti. Jie nenori tikėti dėl to, kad jiems reiktų pakeisti savo gyvenimą. Tuo tarpu jiems gera būti savo nuodėmėse, kaip tiem dviem luošiem šv. Martyno elgetoms.

Kas jie buvo?

Kartą, kai buvo nešamos iškilmingai šv. Martyno relikvijos, visi sergantieji, kelyj sutikti, pasveiko. Tai išgirdo ir du šlubiai. „Bėkime į šalį", — kumštelėjo vienas antrą. — „Kas bus, kai pasveiksime? Iš ko mes duoną tada valgysime? .

Štai dėlko daugelis žmonių netiki. Nes kas bus, kai jie tikės? Juk tuomet negalės toliau taip gyventi ir savo geismams pataikauti.

Nuodėmingas žmogus nuo sąžinės prikaišiojimų ginasi, kaip strausas, medžiotojų užkluptas. Bėga, lyg be galvos, tolyn, nors savo snapu galėtų visai sėkmingai gintis. O pailsęs įkiša galvą į smėlį ir mano pasislėpęs, nes, persekiotojų nebemato. O tie ateina ir sučiumpa. Nusidėjėlis irgi galėtų pasipriešinti sąžinei; reikia tik nuodėmes pamesti, ir viskas bus gerai. Bet ne! Jis verčiau užsikiša ausis, neigia pomirtinį gyvenimą, neigia Dievą ir religiją, kad tik nematytų amžinojo pasmerkimo pavojaus.

Žinai, ką pasakė prancūzų rašytojas Rousseau: „Sutvarkyk savo sielą taip, kad ji norėtų Dievo, ir niekad neabejosi, kad jis yra!“

MORALĖ BE DIEVO

Moralė yra tokia būtina žmonijos brangenybė, jog jos saugojimas kiekvienam atrodo būtinas. Nors ir kažin kaip kreivai žiūrėtų kas į religiją, vis dėlto visi sutinka, kad dorovingumą reikia branginti ir gerbti. O visokių ginčų esmė yra tik ta, ar galima kalbėti apie moralę be religijos. Ar galima būti doram netikint?

Taisant kompasą karo laive, stengiamasi jis kiek galima geriau izoliuoti nuo įtakos magnetinių srovių, kurios gali atsirasti šarvuotose laivo dalyse. Gyvenimo kelyj šitoks kompasas yra žmogaus protas. Kylančios kūne srovės — linkimai į blogą — galėtų lengvai jį suklaidinti ir supainioti mūsų gyvenimą, jei prieš akis jis neturėtų pro savimeilę ir visokias apgaules prasikišančių tikėjimo gairių. Jeigu kas d o r a  ir kas n e d o r a  būtų nustatęs ne Dievas, bet žmonės, tuomet vargiai ir tektų kalbėti apie moralę, nes ką aš laikyčiau nuodėme, kitas tą pat lygiomis teisėmis galėtų laikyti dorybe.

Taigi apie moralę negali kalbėti tie, kurie netikti į aukščiausią, viršum prigimties stovintį Principą, kurie netiki į antprigimtąjį gyvenimą, laukiantį mūsų amžinybėj. Žmogus pirmiausia turi žinoti, kas jis iš tikrųjų yra, nes tik tada jis gali suprasti, kas jam reikia daryti.

Dorovingas gyvenimas yra kovos gyvenimas. Vienas jaunas mokinys teisingai paklausė: „Kodėl taip sunku būti geram ir taip lengva būti blogam?" Šitą tragišką skirtumą turbūt ir pats savo širdyje nekartą jautei. Protas pažįsta gėrį ir jo nori, pažeista kūniškoji prigimtis traukia mus į blogį.

Bet juk tą daugybę aukų ir nusigalėjimų, kurių kasdien reikalauja dorovingas gyvenimas, galiu padaryti tik tada, kai mano veikimas remsis aukščiausiu gėriu — Dievu, kuriam aš gyvenu, kuriuo visados pasitikiu ir kuris tik vienas gali suteikti mano valiai nenugalimo patvarumo.

Graikų filosofas Platonas buvo pamėgęs sakyti, kad žmogaus siela kilusi iš visiškai tobulo pasaulio. Štai kodėl kiek kartų mes darome bloga, visuomet jaučiame širdyje kažin kokį skausmą, pačiais savimi nepasitenkinimą, nors nebūtų nė vieno mūsų nuodėmės liudininko. Ir tik tuomet siela yra laiminga, kai tat, ką darome, jai primena dangiškąją josios Tėvynę.

Volteras pasikvietė kartą netikinčius savo draugus D’Alembertą ir Diderot pietų. Prie stalo jie pradėjo nelabai padorų pašnekesį. Tuomet Volteras pertraukė juos sakydamas: „Nekalbėkite taip, prašau, prie tarnų; lukterkit, kol jie išeis, nes jei jie panorėtų taip gyventi, kaip girdi, tada ir mes nebūtume tikri dėl savo gyvybės". Tad ar gali būti dorovė be religijos?

Napoleonas I prieštikybinių knygų skaitymą uždraudė tik dėl tos pačios priežasties: „Nesijaučiu esąs toks stiprus, kad galėčiau valdyti tautą, skaitančią Volterą ar Rousseau".

Heine stovėjo prieš seną, puikią gotišką Antverpeno katedrą ir pilnas nuostabos kalbėjo: „Anų laikų žmonės turėjo dogmų. Mes turime tik nuomonių. Bet su nuomonėmis nėra pastatomos katedros". Tai tiesa! Bet tą pat galime pasakyti ir apie dorinio gyvenimo statymą. Būdas yra gotiška katedra, kurios į dangų kylantieji bokštai stengiasi išvesti sielą iš ankštų savimeilės, aistrų ir geidulių užkampių. Bet šitos katedros statyba eina labai iš lėto, ir būtų perdaug pavojinga ją statyti be granitinio tikėjimo pamato.

Tiesą, teorijoj įvairios etinės sistemos yra sustatomos ir be religinių dėsnių. Bet visoms joms trūksta gaivinančių jėgų. Moralę skelbti yra lengva, bet labai sunku neturint pamatų ją įvykdyti.

Prieš krikščionybę buvo kilnių vyrų, buvo tvirtų būdų. Bet nuo to laiko, kai Išganytojas parodė mums tobuliausio gyvenimo pavyzdį, jau negali būti tikra prasme nė vieno būdo, kuris neatliktų pirmutinės savo pareigos — nusilenkti Dievui.

Todėl puikiai rašė Rasinas savo sūnui: „Tikiu, kad, norėdamas būti džentelmenas, neužmirši, jog tik tas gali būti džentelmenas, kurs atlieka savo pareigas Dievui".

Religingą žmogų ir Goethe pagiria: „Kas garbina Dievą, tą reikia labai vertinti, nes jis niekuomet nebus blogio valdomas".

Tad ar galima būti doram, jei netikima nei į Dievą nei i pomirtini gyvenimą? Ar galima?

Paklausyk šitokio pokalbio! Šnekasi dvi žvaigždės:

„Pažiūrėk, sesute, žemėn! Kas ten matyti?"

„Ten tik tiršti rūkai ir debesys!"

Praėjo šimtai tūkstančių metų. Pirmoji žvaigždė vėl klausia:

„Pažiūrėk, sesute, žemėn! Kas dabar matyti?"

„Daugybė dvikojų skruzdžių knibžda".

Vėl praėjo šimtai tūkstančių metų.

„Pažiūrėk dabar, kas ten daros!"

„Nieko! Viskas padengta ledais ir sniegų!"

Tai yra tik žvaigždžių pokalbis. Bet ar nejauti, mano mielas, naikinančių, šaltų praeinamybės atodūsių. Jei žmogaus gyvenimas būtų tik laikinis, jei nebūtų amžinybės, kas suteiktų mums jėgų būti garbingais, dorovingais, tvirto būdo žmonėmis net tada, kai dėl to turime paaukoti ir žemišką pasisekimą, ir karjerą, ir turtą ar kūno smagumus? Taip, mes esame pasirengę l a i k i n i u s  reikalus paaukoti  a m ž i n a j a m gyvenimui! Bet kas norėtų praeinančius dalykus pakeisti praeinančiais?

„BŪTI GARBINGAM — TAI SVARBIAUSIA!"

„Kokiam tikėjimui priklausysi ir apskritai, ar turėsi kokį tikėjimą, ar ne, — visa tai nesvarbu. Svarbiausia — būti garbingam. Ir to užtenka!"

Taip dažnai išgirsi kalbant. „To užtenka", — sakoma. Prancūzų rašytojas Sėgur į tai labai sąmojingai atsakė: „Žinoma, to užtenka, kad nepatektum ant kartuvių; bet to n e u ž t e n k a, kad patektum į dangaus karalystę".

Bet aš nenorėčiau su šituo klausimu taip lengvai apsidirbti, nors. kartais, tokiai tuščiai kalbai atremti pakaktų ir anų Sėguro žodžių.

Pirmiausia klausiu: jeigu iš tikrųjų būtų vis tiek, kuriai religijai priklausysi, tad kam būtų Išganytojui reikėję mokyti žmones teisingai suprasti Dievą ir atitinkamu būdu Jį garbinti?

Toliau klausiu: „Svarbiausia būti garbingam". Gerai! Bet ar gali nereligingas žmogus būti garbingas?

Nepagalvojęs atsakysi: „Žinoma, gali! Tik pažiūrėkite į ponus X ir Y. Aš tikrai žinau, kad jie niekad neina į bažnyčią; išpažinties buvo tik prieš jungtuves. Bet argi jie nėra garbingi žmonės? Jiems nieko negalima prikišti!"

Bet giliau patyrinėjęs, jau kitaip galvosi. Kad yra „garbingų ponų", kuriems, deja, nerūpi religija, kas galėtų tai neigti? Bet arčiau pasižiūrėjęs ir panagrinėjęs, ką jie laiko „garbingumu" ir „poniškumu", pamatysi, kad jų garbingumą sudaro viršinių mandagumo formų išlaikymas ir pastangos nenusikalsti baudžiamiesiems valstybės įstatymams.

Bet vidus? Bet siela? Bet mintys? Galop slapti darbai? Apie tai pasaulis nieko nežino. Bet visažinančio Dievo akis, kuri regi ir slapčiausius daiktus, nekartą mato po elegantiškais ir iškvėpintais drabužiais daugybę puvėsių ir nedorybių. Paskaityk tik, ką apie šios rūšies dorovingumą parašė vienas žymus rašytojas: „Šiandieninio dorovingumo, arba geriau Europos beždžionių moralės prasme tas yra garbingas vyras, kas užmoka būtinas skolas, nėra sugaunamas meluojant, nepadaro viešų skandalų, savo veikime paiso baudžiamojo kodekso ir turi šiek tiek mokslo" (Walter Rathenau). Tai ir viskas.

Visuomenei būtinai reikia garbingų žmonių. Bet tikrojo garbingumo galima rasti tik religinguose žmonėse. Kam trūksta religingumo, tam trūksta tos vidinės jėgos, kuri sunkiose gyvenimo būklėse galėtų jį išlaikyti garbingumo kelyje. Kad galėtum būti teisingas ir sąžiningas, kai prislegia sunkus medžiaginis skurdas, kad, būdamas teisėjas, galėtum spręsti nešališkai, kad, būdamas mokytojas, galėtum visus savo mokinius teisingai įvertinti, — tam visam reikia tikrai gilaus religinio gyvenimo. Todėl teisingai galvojo Platonas rašydamas: „Kas griauna religiją, griauna kartu žmonių bendruomenės pamatus".

O jei vis dėlto matai garbingų, tvirtabūdžių žmonių, kurie tavo nuomone nėra religingi, tai žinok, kad ir jų garbingumas remiasi religija, nors, galimas daiktas, jie ir patys to nežino. Būdami vaikai, jie gavo gerą religinį išauklėjimą, kuriam vėliau, deja, neliko ištikimi. Bet šitos religinės pažiūros juos tiek pakilnino, jog dabar garbingumą jie laiko priprasta žmogiškąja dorybe. Juk neužliejamos pievos irgi nekartą atrodo labai gražiai, nes jųjų podirvy, nors ir niekas to nežino, esti pakankamai požeminių upelių.

Šiandieninė visuomenė, kad ir dažnai kitaip atrodo, nėra visiškai išmetusi Dievą iš savo gyvenimo. Du tūkstančiai krikščioniškosios praeities metų taip prisunkė visą gyvenimą krikščioniškosios minties, jog slaptomis jos jėgomis minta net ir tas, kuris mano esąs garbingas ir be religijos. Saulei nusileidus, nesutemsta staiga, nes išsklaidyti spinduliai dar ilgai šviečia.

Na, o jeigu jau ir rastum garbingų žmonių be religijos, tad pasakyk; ko dėl to krikščionybė nustoja? Ar to kas joje yra kilnu ir didu? Visai ne! Tik kas yra nevertinga, paviršutiniška ir žema!

„Raskite tautą be religijos", — pasakė anglų filosofas Hume, — ir jei tokią rasite, būkite tikri, kad ji nedaug kuo skiriasi nuo laukinių gyvulių".

Taip, tai tiesa, kad be Dievo žmonių visuomenė virstų plėšikų gauja ir atskiro asmens gyvenimas pasidarytų nebeįmanomas. Kasdien skaitome laikraščių pranešimus apie savižudybes. Bet nesistebėkime, jei šita baisi nuodėmė taip dažnai šiandien pasitaiko. Juk gyvenimas nėra žaidimas, bet sunkaus darbo ir karčių bandymų laikas. Įvairūs likimo smūgiai dažnai prislegia mūsų sielą, ir vienintelė tuomet mūsų viltis, vienintelis suraminimas ir pagalba yra tikėjimas į Dievą, tikėjimas, kad šis gyvenimas yra tik pereinamoji stotis į kitą gyvenimą, kad tai yra ištvermės ir darbo laikas ir „kas bus ištvermingas ligi mirties, tas laimės gyvenimo vainiką". Be šitokio tikėjimo negalima gyventi, ir nesistebėkime todėl, jei netekę jo žmonės ieško išsilaisvinimo nuo gyvenimo smūgių revolverio šūvyje.

TIKĖJIMO KARIKATŪRA

Vienas mokslininkas auklėjo savo sūnelį atskyręs nuo pasaulio ir žodžio Dievas niekad jam nepasakė. Jis norėjo patirti, ar ta sau palikta siela prieis prie Dievo pažinimo. Sukakus vaikui dešimt metų, tėvas pastebėjo, kad berniukas anksti rytą vis eina į sodą. Jis tyliai jį pasekė ir pamatė nuostabų dalyką. Vaikas atsiklaupęs pakėlė rankas į patekančią saulę.

Vargšas kūdikis! Tarnaitę jis palaikė karaliene! Bet tuo jis davė nepaneigiamą įrodymą, kad žmogaus siela jau iš pat prigimties ilgisi Dievo. Ir jeigu jai uždaromas tikrasis kelias, ji patenka į įvairiausius paklydimus.

Galime eiti ligi pat seniausių žmonijos laikų, bet nerasime nė vienos tautos, kuri nebūtų turėjusi religijos. Religingumas yra suaugęs su pačia žmogaus prigimtimi. Dievo neigimas yra priešingas prigimčiai.

Kad iš tikrųjų taip yra, kad žmogaus siela ilgisi religijos, o be jos darosi nerami, nekantri ir liguista — tam šiandien turime net per daug įrodymų. Dabar mes matome aplink save pasigailėjimo vertų žmonių, kurie yra paradą tikėjimą ir atsisakę nuo religijos. Bet ar manai, kad šitie „netikintieji" iš tikro netiki? Ne! Žmogaus siela trokšta tikėjimo. Jeigu tikrieji šaltiniai yra paneigti, ji griebiasi įvairių tikėjimo dirbtinių pakaitalų.

Kad mūsų dienomis klesti kvailiausi prietarai (ir tai ne tik tarp nemokytų, bet ir tarp inteligentų), tai matyti iš didelio skaičiaus teosofų, spiritistų, astrologų, arba iš tų, kurie buria kortomis ir iš delno linijų spėja žmogaus likimą.

Kas sielos alkio nenuramina tikrąja religija, tas tiki į vidurnakčio šmėklas; kas save vadina netikinčiu, tas iš tikro yra tik lengvatikįs. Kas netiki į Credo, tas tiki į tūkstančius juokingų dalykų. Danų gamtininkas Orstedt pasakoja apie vieną žmogų: „Aš pažinojau vieną vyrą, kuris labai didžiavosi savo netikėjimu, bet nedrįso niekad naktį praeiti pro kapines".

Žinoma, prietarų priežastis gali būti nežinojimas (ypač liaudyj). Bet inteligentams šis sušvelninimas netinka. Garsūs bedieviai kaip Diderot, D’Alembert buvo juokingai prietaringi. Prūsų karalius Fridrikas II manė, jog bus nelaimė, jei kas sukryžiuodavo lėkštėj peilį ir šakutę. Taip pat jis labai uoliai teiravosi pas astrologus, kurią valandą jam būtų geriausia susižieduoti su Anglijos karaliaus dukterimi.

Mokytas modernus žmogus, „apšviestasis" 20 amžiaus žmogus, juokiasi iš naivių, nežinančių senelių arba iš šokinėjančių apie laužą hoten-totų, bet jis nemato, kad tuo pačiu metu viduryj modernių didmiesčių gyvena tūkstančiai inteligentų, kurie yra tikri kvailiausių prietarų vergai.

Prisižiūrėkime tik į kai kuriuos prietarus.

Štai skaičiai ir įvykiai, kurie prietaringam žmogui yra blogiausios reikšmės.

Klausiu elektros tramvajaus konduktorių: „Pasakykyte, kur galėčiau rasti vagoną nr. 13?“ „Nr. 13? Tokio nėra!" „Kodėl nėra?" „Juo nevažiuotų nė vienas keleivis!"

Klausiu viešbučio tarną: „Parodykite kambarį Nr. 13?" „Kambarį Nr. 13? Pas mus tokio nėra. Jame negyventų nė vienas svečias". „O jei viešbutis būtų pilnas?" „Ir tada ne! Geriau svečias sutiktų miegoti vonios kambaryj, negu 13 numeryj! Tai nelaimingas skaičius!"

Vargšas 13! Kodėl gi jis yra nelaimingas skaičius? Kodėl ne 12, ne 14?

Ketvirtadienis yra gera diena, šeštadienis taip pat. Bet penktadienis! Kas drįs penktadieni keliauti? Kas drįs pradėti kokį darbą? Dažnai girdime sakant: „Nesu prietaringas, bet vis dėlto mūsų 13 prie stalo, būtų gera, kad dar vienas ateitų". Arba: „Tu, žinoma, nesi prietaringas, bet vis dėlto nevažiuok rytoj. Mat, penktadienis!"

Perbėgo kiškis per kelią, vadinasi, bus nelaimė. Priešingai, jei skamba dešinėj ausyj arba jei niežti kairį delną — viskas bus gerai. Pasakojama apie numirusį, o jis iš tikrųjų dar gyvas, vadinasi, jis ilgai gyvens. Jei ant stogo dejuoja pelėda arba sustoja laikrodis, vadinasi, tuose namuose kažkas mirs.

Yra dar įvairiausių būrimo rūšių: dvasių regėjimas, kortų kėlimas, pranašavimas iš delno linijų, iš žvaigždžių ir t.t. Ypač miestuose pagarsėję spiritistiniai seansai, kurie suardo nervus ir palaidoja žmogaus tiek kūno tiek sielos sveikatą.

Vargšas, vargšas modernusis žmogus. Jis ligi ausų yra įklimpęs į prietaringumą. Jam tinka šis Cicerono pasakymas: „Niekas taip nebijo mirties ir dievų, kaip jų neigėjas".

Galbūt stebiesi, kam taip daug kalbu apie prietarų kvailybes. Tai darau todėl, kad pamatytum, koks yra netikėjimo galas ir kur veda religijos paneigimas; kad matytum, į kiek daug dalykų turi tikėti tie, kurie netiki Dievą.

Mokytas „modernusis" žmogus juokiasi iš neprotingos mergaitės, kuri iš čigonės šundaktarės prašo gydomųjų žolelių. Bet ar turime teisės iš to juoktis, jei mūsų didmiesčiuose gyvena burtininkių, kurioms „mokyti" ponai ir „garbingos" ponios leidžia spėti savo ateitį? Ta pati ponia, kuri neina nei išpažinties nei komunijos (tai juk ji negali tikėti!), ištisas valandas sėdi burtininkų laukiamuosiuose. Ta pati ponia, kuri anaiptol nesimeldžia (juk tai nemodernu!), žiūri drebėdama, kaip balta peliukė traukia lakštelį, turintį pasakyti josios ateitį. Turėti namuose kryžių? ..Ak, kaip nemodernu!" Bet prie durų prikalti arklio pasagą galima, nes ji žyminti laimę. Nešioti ant kaklo Marijos medalikėlį, kad jis primintų mums Jos gyvenimą ir dorybes — tai „viduramžių atsilikimas". Bet nešioti keturlapį dobilą galima, nes „jis duos laimės".

Taigi pasirodo, kad galima būti religingam arba prietaringam. Kai žmogaus sielai neleidžiama ilgėtis gaivių, tikrų religinio gyvenimo dalykų, ji pradeda misti piktžolėmis. Uždarykime duris tikėjimui, o per langus prieis prietarų ir kas netiki Dievą, tas tiki vidurnakčio šmėklas. Prietarai yra tikėjimo pakaitalai, bet jie tiek jį atstoja, kiek kavos surogatai atstoja tikrąją kavą.

Net ir protingi stabmeldžiai pajuokdavo prietaringus žmones. Rymietį Katoną klausė kartą drebąs kareivis: „Praėjusią naktį sapnavau, kad pelė apgraužė mano batą. Ką tai galėtų reikšti?" „Kad pelė apgraužė batą" — atsakė Katonas, — „tai nieko nereiškia. Jeigu batas būtų apgraužęs pelę, tada gal šį tą ir reikštų". Tikrasis tikėjimas žmonijai yra palaiminga upės srovė, o prietarai — tai drumzlinas vanduo, kuris užteršia laukus ir pievas. Taigi saugok savo tikėjimą, mano mielas! Netikėk keturlapiu dobilu, kortų kėlimu, tik vieną Dievą, visagalį Tėvą, dangaus ir žemės Kūrėją. Netikėk lakštelį traukiančia pele, arklio pasaga, bet vienintelį Dievo Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Netikėk spiritistų prasimanymais, bet kūno prisikėlimą ir amžiną gyvenimą .

„AŠ NENORIU BŪTI ŠVENTASIS!"

Kai kurie jaunuoliai, išgirdę, kad krikščionybė skelbia šventumą, pradeda jo bijoti, ypač jei jiems dar patariama sekti kuriuo šventuoju, kaip pavyzdžiu.

„Tai ir man reiks būti tokiu šventuoju? Ne! Aš nenoriu!" — perlekia per jų galvas baiminga mintis.

Bet kas gi yra šventumas ir kas vadinamas šventuoju? Šventumas yra turėjimas kilnaus būdo, kuris siekia didžių idealų. Šventumas nėra pabėgimas iš pasaulio, bet jo nugalėjimas. Šventumas yra begalybės siekianti sielos jėga. Šventumas yra teisingas įkainojimas gyvenimo vertybių. Šventieji yra didvyriai: sielos laisvės didvyriai.

Kas nepriklauso prie šventumo? Nepriklauso sėdėjimas kampe, galvos nuleidimas, išdžiūvimas, nuliūdimas, neveiklumas; nepriklauso paneigimas tyrų džiaugsmų, žodžiu čia nepriklauso niekas, kas žadintų baimę ir nenorą.

Tad kas yra šventasis?

Didvyris! Kovos su pačiu savim laimėtojas! Kilnus ir padrąsinąs, kad žmogaus valia viską gali! Patvirtintojas nepajudinamo mūsų tikėjimo aukštesniu, dvasiniu žmonijos pašaukimu! Didžiųjų nusigalėjimų pavyzdys, kuris žavi ir gaivina ištisus amžius. Šventasis yra tas, kuris mumyse snaudžiantį kilnumą išplėtoja su didvyrišku nuoseklumu, kad savo sielą padarytų panašią į Išganytojo paveikslą.

Dabar sakyk, mano mielas, argi nenorėtum būti  t o k i u  didvyriu?

Gal pasakysi, kad tai per dideli reikalavimai ir kad šitas idealas nėra pasiekiamas ir 20 amžiaus jaunuoliui neprieinamas.

Sutikime, kad tavo tiesa! Bet neužmiršk, kad idealas yra ne tik, dėl to, kad jį  p a s i e k t u m e, bet ir kad jo  s i e k t u m e. Ir juo yra aukštesnis tikslas, kurio sieki, juo labiau stiprėja tavo jėgos, juo aukščiau pakyli, nors visiškai jojo ir niekad neprieitum.

Taigi sekimas šventaisiais pakelia mus į dvasinio gyvenimo aukštumas. Išganytojo mokslą šventieji įgyvendino net ir kasdieniame savo veikime ir todėl dabar ryškiai jie mums rodo, kuo būdu jis galima žmogaus gyvenime tobulai įkūnyti. Jų pavyzdys silpnai mūsų valiai duoda milžiniškos jėgos ir įrodo, kad Kristumi sekti ne tik r e i k i a, bet ir g a l i m a, galima kiekvienam gyvenimo kelyj. Šv. Aloyzas, šv. Stanislovas, šv. Jonas Berchmansas buvo studentai; šv. Steponas — karalius, šv. Kazimieras — karalaitis, šv. Emmerichas — kunigaikštis, šv. Martynas — kareivis, šv. Zita — tarnaitė.

Negalima neigti, kad šventųjų gyvenimuose pasitaiko tokių dalykų, kuriais galima stebėtis, bet kurių sekti negalima. Norėčiau atkreipti į juos tavo dėmesį, kad jie tavęs nesukliudytų. Neginčytinas dalykas pv., kad mes negalime imtis tų nepaprastų atgailos darbų, kuriuos vykdė daugelis šventųjų. Apskritai, mes neturime sekti vienu ar kitu šventojo darbu, bet jo gyvenimo dvasia, kuri jį paragino imtis tokių nepaprastų žygių. Ankstybosios krikščionybės metu buvo šventųjų, kurie atgailodami užsimūrydavo tokiam ankštam kambarėlyj, jog nė išsitiesti negalėdavo — ir tai visą gyvenimą. Šituo d a r b u, žinoma, mes negalime pasekti! Bet iš to mes galėtume pasimokyti  a t g a i l o s  d v a s i o s! Vadinamieji stilitai metus nenulipdavo nuo stulpo, ant kurio stovėdavo. Mes taip nedarysime! Bet mes turime įsigyti tokios pat valios jėgos, tokio pat heroizmo ir nusigalėjimo, kokio turėjo anie vyrai, sugebėję padaryti tokių nuostabių žygių.

Beveik kiekvieną dieną skaitome, kad šitame ar aname mieste pastatytas paminklas kokiam nors menininkui, mokslininkui, ar karo vadui.

Kas žmonijos kultūrai padaro daug gera, tam statomas paminklas. Didžiuosius žmones pasaulis pagerbia ne tik paminklais, bet surenka jų vartotus daiktus, jų baldus, jų drabužius, jų rankraščius ir įsteigia muziejų. Ir visai teisingai! Didžiųjų žmonių gerbimas glūdi žmogaus prigimtyj.

Bet už mokslo didvyrius yra didesni gyvenimo didvyriai! Už visokius šiaurės ašigalio tyrinėtojus, už visokius tapytojus, chemikus yra žymesni sielų didvyriai, kurie karžygišku nusigalėjimu įspaudė savo dvasioje Dievo paveikslą. Mes gerbiame didžiuosius mokslininkus, menininkus, rašytojus, karo ar valstybės vadus; bet dorinio gyvenimo didvyrius, kuriuos mūsų religija vadina šventaisiais, mes ne tik gerbiame, bet ir norime sekti jų pavyzdžiais.

„Šventasis!" Dabar jau žinai, ką šis žodis reiškia! Ir argi nenori tokiu šventuoju būti?

„INDIVIDUALI PASAULĖŽIŪRA“

Kiekvieno jaunuolio žymė, ypač brendimo metais (16-18 m.), yra nesuvaldomas noras būti savarankiškam. „Man nieks neturi įsakyti! Man patinka tik tas, ką aš pats esu sugalvojęs!"

Tokie jaunuoliai nėra netikį, bet ligūsti, labai ligūsti. Daugelį jų šituo laiku užpuola tikra manija neiti kitų pramintais keliais, nors jie ir paties Išganytojo būtų nurodyti. Jie sugalvoja dėsnių vienas už kitą kvailesnių, kad tik nepripažintų to, ką kiti yra mokę. Bet po vienų kitų metų jie subręsta, nurimsta ir pamato, kad tas kelias, kuris veda į Kristų (nors juo ir šimtai milijonų ėjo) yra vienintelis, kuriuo tikrai apsimoka eiti.

Taigi, mano mielas, nepaniekink brendimo metais savo tikėjimo vien dėl to, kad ne tu jį sugalvojai. Atsimink, kad ir prieš tave buvo didžių sielų, kurios tyrinėjo svarbiuosius gyvenimo klausimus, ir jeigu jos nusižeminusios nusilenkė katalikų religijos tiesoms, tad ir tavo „savarankiškumas" negali būti kliūtis tavo tikėjimui.

Suprantu, nelengva įtikinti 16-18 metų jaunuolį, kuris mano, kad didelė garbė susidaryti „individualią pasaulėžiūrą" iš dar gerai nesuprastų posakių, iš nevisai suvirškintų filosofinių raštų ir neįrodytų gamtos mokslo hipotezių. Šiandien religinį abejingumą ir dorinį palaidumą nuo viešosios nuomonės akių labai lengva pridengti skystu mokslo šydu; šiandien pasaulis .jaunuolį, kuris iš aukšto žiūri į savo tikėjimą, greit pavadina „dvasingu", „išsilavinusiu", o tam, kurs lieka ištikimas savo religijai, prisega „fanatiko" vardą.

Bet tik pasvarstyk truputį, ir pamatysi šitų nuomonių neteisingumą.

Kalbėsiu aiškiai. Tavo brendimo metais gali greit pasitaikyti, kad pradėsi abejoti vienu ar kitu religiniu klausimu: „Religijos pamokose mus taip ir taip mokė, bet tai yra priešinga naujausiems gamtos mokslo daviniams!“ Gali pasitaikyti, kad vieną ar kitą Bažnyčios įsakymą palaikysi „per daug griežtu" arba „pasenusiu". Galbūt kad ir bažnytinėse įstaigose pastebėsi daug žmogiškų klaidų ar net sugedimo.

Mano mielas, tokias atvejais būk labai stiprus! Tai yra sielos bandymai, kurie dar tau neduoda teisės iš gryno užsispyrimo susidaryti „savarankišką" religiją. Geriau šitaip galvok: Savo mokslą Išganytojas paliko saugoti Bažnyčiai. Tai žinau ir tikiu. Todėl krikščionybėj negaliu rinktis: šitas daiktas gražus, šitas suprantamas, todėl juos priimsiu; šitas sunkokas, šitas nesuprantamas, todėl į juos netikėsiu. Ne! Aš negaliu būti ketvirtadaliu, trečdaliu ar puse krikščionis, o toliau „stabmeldys", „modernus", „pažangus" ar „individualus". Aš turiu būti visu 100 procentų katalikas, nes Dievas apreiškė man ne tik šitą ar kitą tikėjimo tiesą, bet v i s ą   t i e s ą paliko saugoti ir skelbti Katalikų Bažnyčiai.

Dievas nekalba kiekvienam žmogui paskirai ir neapreiškia jam savo valios. Tam tikslui jis yra įsteigęs Katalikų Bažnyčią. Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Eikite tat ir mokykite visas tautas, krikštydami jas... ir mokydami jas laikyti visa, ką tik jums esu įsakęs. Ir štai aš su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigai." (Mat. 28, 19-20). Šitais žodžiais Jis yra patikėjęs Bažnyčiai tolimesnį savo tiesų skelbimą.

Iš to kilnaus rūmo, kurį mes vadiname Katalikų Bažnyčia, negalima išimti nė vieno akmens. Jeigu negaliu suprasti vienos ar kitos josios mokslo tiesos, jeigu vienas ar kitas dalykas man atrodo negeras, tai dėl to negaliu dar sakyti, kad ten yra klaida arba kad Katalikų Bažnyčia yra atsilikusi, kad modernus jaunuolis negalįs būti katalikų ir tt. Galimas daiktas, kad mano abejonių priežastis yra mokslo stoka, menkas gyvenimo pažinimas arba mažas patyrimas. Apsidairęs aplinkui, matau, — tiek praeityj, tiek dabartyj, — kad žymiausi žmonijos dvasios atstovai, genialūs mokslininkai, menininkai, išradėjai visiškai neieškojo „savarankiškos religijos", bet buvo ištikimiausi Katalikų Bažnyčios sūnūs. Tad mano šešiolikmetinei galvai irgi nebus per daug nusižeminimo, jeigu ją nulenksiu prieš Bažnyčią ir ištikimai priimsiu visus jos dėsnius ir įsakymus, net ir tuos, kurie dabar man atrodo pasenę arba nelabai patogūs laikytis.

O kai pastebėsi ydų net ir švenčiausiuose asmenyse, jei rasi silpnybių tokioje ilgoje Bažnyčios istorijoj, ką tada daryti? Klausyk! Prieš garsų Ticiano paveikslą, vaizduojantį dožą Grimani, stovėjo kartą kurpius ir rūpestingai stebėjo šitą genialų kūrinį. Jis žiūrėjo, galop sako: „Paveikslas yra niekam nevertas! Vienos figūros bato dirželis yra negerai nupieštas!“ Žiūrėk, mano mielas, kad ir tu nebūtum toks Venecijos kurpius, kuris tik žiūrėjo į bato dirželį, o nematė didingos visumos.

TARP VILKŲ

Ar tu nemoki, mano drauge, su vilkais staugti? Išpūtei akis, išgirdęs tokį klausimą! Klausyk! Noriu tau nurodyti vieną pavojų, kuris gresia daugeliui jaunuolių. Atsimenu, gilų įspūdį man padarė, kai Kristaus kančios istorijoj perskaičiau apie Piloto bailumą! „Aš nerandu šitame žmoguje kaltės!", — sakė Pilotas. Tad paleisk jį, apgink nuo minios įtūžimo! Bet to jis nepadaro, nes girdi riksmus, kad įskųsią jį ciesoriui. — „Ak, ciesoriui! Tuomet galas mano karjerai! Tegul geriau žūsta Jėzus, o aš eisiu priekin!"

Toks Piloto bailumas pasikartoja ir daugelio jaunuolių gyvenime. Jie myli savo religiją, jie josios laikosi, tik reikia, kad draugijoj nebūtų kitaip manančių. Ir kai tik pradeda kas nors iš religinių dalykų tyčiotis, kai koks tuščiagalvis pienburnis pradeda pajuokti švenčiausius klausimus, tada jie rausta, traukiasi, bijo, kad tik jų nepajuoktų, kad tik nepavadintų vaikais arba davatkomis. Pradžioj jie susigėdę juokiasi kartu su visais, „kad neįžeistų kitaip manančių"; toliau pradeda jau laisviau galvoti, o galop staugia su vilkais, dėl žmonių baimės išsižada savo tikėjimo.

Bet tegul jie pagalvoja: kam jie išdavė tiesą? Pilotas išdavė miniai.

O jie? Jie keliems nepraustaburniams vaikėzams.

Didžios idėjos reikalauja kankinių. Lengva filosofuoti prie šiltos krosnies, prie apdengto stalo arba patogiam klubo fotelyj. Bet pasaulėžiūros galybė pasirodo tik tada, kada susigrumiama už gyvenimą ar mirtį, kada reikia paaukoti idėjų tarnybai ir turtą, ir gerą vietą, ir šeimą ir net gyvybę!

Šiuo atžvilgiu gali didžiuotis katalikų tikėjimu, nes jis milijonams davė jėgos pakelti baisiausius kankinimus.

Apie pirmųjų amžių kankinių skausmus yra prirašytos ištisos bibliotekos. Neįmanomas dalykas visus juos pavaizduoti. Bet tavo tikėjimo stiprėjimui labai pravers, jei apie juos paskaitęs, pamatysi, kad ne tik vyrai drąsiai ėjo kęsti, bet ir moterys, ir seneliai, ir mergaitės su berniukais — visi, visi išpažino Kristų, nors už tai kraujo ištroškusi merdinti stabmeldybė su savo cezariais, filosofais ir budeliais turėjo parengusi laužus ir ištekinusi kardus.

Taip, ten buvo ir kūdikių, kurie būtų išvengę baisių kančių, jei nors vieną smilkalo grūdelį būtų paaukoję stabams, jei bent vienu žodeliu būtų išsižadėję Kristaus. Bet ne, — jie to nepadarė!

Vieno vaiko — Origeno tėvas Leonidas sėdėjo kalėjime. Tuomet Origenas rašo jam laišką, kuriame prašo neišsižadėti tikėjimo, nors tuo būdu ir labai pakenktų savo šeimai. Leonidas drąsiai ėjo mirti, o Origenas su savo motina ir šešiais savo broliukais didvyriškai pakėlė tą didžiulį skurdą, į kurį jie visi pateko, žuvus jų tėvui.

Dvylikos metų berniukas Kirilas dėl katalikiško savo tikėjimo buvo išvytas iš namų. Stabmeldžių teisėjas, norėdamas jį įgąsdinti, parodė jam visus kankinimo įrankius. Tuomet Kirilas sušuko: „Tik greit, greit! Kad tik greičiau į dangų patekčiau!" O kankinamas jis guodė verkiančius žiūrėtojus.

Ištikimų tikėjimui kankinių kraujas tekėjo ne tik pirmaisiais amžiais. Didžios sielos visuomet kenčia už Kristų ir už paskelbtąjį Jo tikėjimą. Ir pats skaitei istorijoj kiek daug tvirtabūdžių vyrų savo gyvenimą pabaigė po budelio kirviu, nes nenorėjo išsižadėti savo tikėjimo (Anglijoj, pvz., vyskupas Fisher, kancleris Tomas Morus ir k.). Tad argi gražu iš bailumo išsižadėti religinių savo įsitikinimų dėl to, kad tuščiagalviai žmonės jį puola.

„Bet jie yra garbingų tėvų vaikai!" — pasakysi. Ne! Jie nėra garbingi. Kas drįsta' iš religijos tyčiotis, tas jau tuo pačiu įrodo savo nekilnumą.

„Bet tai yra jaunuoliai iš geriausių inteligentijos ratelių!" — Ne! Kur negarbinamas Dievas, ten nėra gerų ratelių!

„Bet jie yra vyresni už mane! Ką aš jiems darysiu!" Kas paliečia tavo religiją, nors būtų už tave ir daug vyresnis, pasakyk jam savo nuomonę, pasakyk rimtai, drąsiai ir griežtai. Į ginčus su tokiais nesileisk, nes naudos iš to vis tiek nebus, bet nepraleisk ramiai nė vieno įžeidimo. Tokiais atvejais įsivaizduok, kad Išganytojas vėl stovi prieš Pilotą, arba kad kas nors įžeidžia tavo motiną.

Katalikiškajį savo tikėjimą neleisiu niekinti! Juokų iš religinių dalykų nepakęsiu! Prie tikėjimo griovėjų, lyg koks bailys, neprisidėsiu! Sakysiu į akis tiesą ir neišsisukinėsiu, kaip Pilotas! O širdyje laikysiu visados Išganytojo žodžius: „Kas tik išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir aš išpažinsiu savo danguje esančiojo Tėvo akivaizdoje; kas gi manęs išsigins žmonių akivaizdoje, to ir aš išsiginsiu danguje esančiojo Tėvo akivaizdoje" (Mat. 10, 23-33).

IŠORINIS IR VIDINIS RELIGINGUMAS

„Aš esu religingas, tikrai religingas, bet kas vyksta tarp mano sielos ir Dievo, to niekam nerodau. Juk tai kitiems nė. nesvarbu. Religinis gyvenimas yra toks švelnus žmogaus sielos reiškinys, jog pasauliui rodyti jo nieku būdu negalima. Kiekvienas tegul jį ugdo slaptoje, kur niekas neprieina, niekas nemato. Svarbiausia viduje būti religingam, o visa kita, visokie išoriniai pasirodymai, visokios formos, ceremonijos, — tai tik antraeiliai dalykai . .

Taip kalba ir mano daugelis jaunuolių, net ir tokių, kurių religingumas iš tikrųjų yra neabejotinas. O ar žinai, dėl ko jie taip galvoja? Dėl to, kad šitose jų pažiūrose yra ir tiesos.

„Religija, — jie sako, — yra be galo švelnus žmogaus sielos reiškinys!" Ir visai teisingai! „Svarbiausia viduje būti religingam!" — Tai tiesa. Aš pats negandu pakankamai stiprių žodžių papeikti tam žmogui, kuris nežinia kokiu tikslu imasi išorinio maldingumo, pamėgdžioja religines praktikas, o sieloj klesti nedorybės ir dvasioj nėra nė vienos rimtos religinės minties.

Visa tai yra tiesa. Religingumas gali išsigimti į tuščias išorines formas, į beprasmiškas ceremonijas, jeigu tik jam pritrūksta vidinės šilimos ir nuosakaus gyvenimo. Ne tas yra religingas, kuris visa gerkle gieda šventas giesmes, jei jo siela kažin kur tuo metu laksto. Ne tas religingas, kurs daug meldžiasi, dažnai eina į bažnyčią, jei jis nuodėmėse gyvena, jei jo siela pilna puvėsių, jei jo širdis nemyli savo artimo. Toks išorinis religingumas yra tik karikatūra, yra tikrosios religijos prasmės išjuokimas, norįs pateisinti klaidingą tikėjimo supratimą.

Aišku, kad lemiančios vertės gyvenimui ir įsitikinimams turi tik vidinis religingumas. Bet iš to dar negalima išvesti, kad religines savo pažiūras reiktų nuo kitų slėpti. Nesakau, kad visur ir visada ant kiekvienos gatvės kampo turėtume trimituoti: štai koks aš religingas. Religinis gyvenimas iš tikrųjų turi klestėti tarp Dievo ir mano sielos. Bet patekus į draugiją, kur kalbama apie religiją, apie įsitikinimus ir dorovės dėsnius, savo tikėjimo gėdytis, dėl jo rausti ir tylėti — būtų principams neištikimumas, bailumas ir nepateisinamas nedrąsumas.

Eidamas gatve su kitaip tikinčiais draugais, žinoma, nevesk ginčų dėl tikėjimo. Bet jei prieisite bažnyčią ir jei tu nenusiimsi kepurės („religija yra mano vidaus reikalas!"), būsi bailys ir bailiai paslėpsi savo tikėjimą. Jei būdamas namie savo darbo kambarėlyj, klūpodamas melsi savo dangiškąjį Tėvą, puikiai elgsies; bet jei, šimtams matant, gėdysiesi priklaupti prieš nešamą ligoniui Švenč. Sakramentą arba mišių metu prieš pakeltą Ostiją, būsi nepateisinamas bailys! Žinau, kad esi skaisčios sielos jaunikaitis ir pats niekados nepradedi piktažodžiaujančių kalbų; bet jei draugijoj kiti pradeda, ir tu kartu su jais juokiesi, parodai bailų neištikimumą savo principams. Svarbiausia, žinoma, vidinis religingumas, bet vidinius savo įsitikinimus reik drįsti parodyti ir išorėje. Šitie „išoriškumai" dažnai esti vidaus sustiprinimas ir pagilinimas. Juk, rodos, savaime suprantama, kad kūnas pats klaupia, kai siela pradeda su Dievu kalbėti!

Teisingai savo dienoraštyj yra parašęs grafas Stephan v. Szėchėnyi, tas „didysis vengras"; „Savo jaunystę aš praleidau nieko nežinodamas ir nieko neveikdamas. Žinoma, nebuvau blogas ir sugedęs, bet ir nepastebėjau daugybės savo ydų, kurių turėjau. Labai ramiai žiūrėjau į didžiąją žmogaus gyvenimo kovą ir mokiaus ta mintimi, kad sielai reikia ne tik klausyti savo vidaus balso, bet ir kreipti dėmesio į išorines mūsų religijos formas".

Taigi nors ir tvirtinu, kad svarbiausia vidinis religingumas, be kurio išoriniai dalykai virsta beždžioniavimu, vis dėlto žiūrėk ir išorinių savo religijos formų. Jei reiks išpažinti savo tikėjimą, negaišuok nė valandėlės! O turime prisipažinti, kad daugelis katalikų nekartą ir labai svyruoja: „sakyti, nesakyti". O kitatikiai šiuo atžvilgiu yra daug paslankesni: jie net didžiuojasi savo tikėjimu. Šis mūsų gėdingumas yra pasidaręs tikrai „katalikiška liga".

Bet jei tik gerai pasvarstytum, kiek palaimos krikščionybė suteikė pasauliui per šiuos du tūkstančiu metų, tikrai rastum pagrindo šita religija pasigirti ir pasididžiuoti.

Nesvarstysime čia religinės ir dvasinės krikščionybės vertės, bet tik truputį paliesime, ką davė mūsų religija žmonijos civilizacijai. Įsivaizduok. kad krikščionybės nėra buvusios. Kiek tuomet pasauliui trūktų kultūrinių vertybių. Aplankyk didžiausius muziejus ir išmesk iš jų krikščioniškuosius kūrinius, kaip tuščios liks jųjų salės! Reiktų sugriauti ii’ gražiausias katedras, nes jos yra išaugusios  iš krikščionybės dvasios. Religija įkvėpė tokius muzikos genijus, kaip Handel, Palestrina, Beethoven, Mozart, Rossini. Pirmosios prieglaudos, našlaičių namai, auklėjamosios įstaigos -- vis tai išaugo iš viską apimančios krikščionių meilės. Mokyklų ir universitetų pradžia eina iš krikščionybės. Ir įsivaizduok dabar, kokia liktų baisi žmonijos gyvenime tuštuma, jei būtų pašalintas iš pasaulio Kristaus Kryžius!

Ne! Mano tikėjime nėra nieko, ko turėčiau gėdytis. Man lieka tik juo džiaugtis ir didžiuotis, didžiuotis ta religija, kuri taip. pakeitė žemės veidą ir taip gausiai palaimos suteikė visam pasauliui!

VYRIŠKASIS RELIGINGUMAS

Daugelis jaunų rimtų žmonių yra gąsdinami to prieštaravimo, kurį jie mato tarp išorinio jų pažįstamųjų religingumo ir didžiulio sielos tuštumo. Kiti vėl per daug religijoj vertina jausmus ir todėl rimtesnių žmonių esti pašiepiami. Juk reikia žinoti, kad religingumas yra Dievo garbinimas tiek protu, tiek valia, tiek širdimi. Taigi širdis arba jausmai turi čia dalyvauti, bet jie neprivalo nustelbti kitų elementų. Apie perdėtą jausminį religingumą galima pasakyti tai, kas, deja, nevieno taikomas visai religijai: jis tinka tik liaudžiai ir moterims.

Kaip? Religija tinka tik liaudžiai ir moterims? O mokytiems žmonėms nereikia? Žinoma, tikrai suprastas, teisingas, vyriškas religingumas yra b ū t i n a s  visiems!

Kas gi yra tas vyriškasis religingumas?

Gali kas nors iš religijos ir labiausiai šaipytis, vis dėlto turės pripažinti, kad ji yra gražiausias žmogaus papuošalas kilninąs visą vertę.

Mūsų laikais kai kas bandė religiją pakeisti įvairiomis mokslo spekuliacijomis, bet jų pastangos nuėjo niekais. Kur tik religija buvo išrauta, ten žuvo ir dorybės, ir sąžinė, ir būdas, žodžiu, — visi gražiausi žmonijos idealai. Tai rodo ir Graikijos istorija. Šitoj tautoj net ir didžiausių išminčių gyvenimas nebuvo laisvas nuo dorinių iškrypimų, nes jie, vargšai, nepažino tikrojo religingumo.

Bet kas gi yra tas tikrasis religingumas?

Tikrasis religingumas yra palenkimas žmogaus sielos Dievui, kaip mūsų Kūrėjui ir paskutiniam mūsų tikslui. Šis nusilenkimas  duoda mums jėgos kovoti su savimeile, laisvina mus nuo pasaulio ir nuo netvarkingų mūsų pačių geidulių. Religingumas tiek duoda atsparos sielai prieš pasaulį, jog neveltui jį Kantas pavadino „visuotine medicina", pagelbinčia mums pakelti visus skausmus.

Būti kareiviu, — sako vienas karo vadas, — reiškia: nevalgyti, esant alkanam; negerti, esant ištroškusiam; padėti sužeistiems savo draugams, nors pats vos tik bepaeini.

Būti Kristaus kareiviu, tai yra religingu jaunuoliu, reiškia: nenusidėti, nors pagundos ir labai vilioja; greit atlikti savo pareigas, nors jos ir labai nuobodžios atrodo; galop tarnauti Dievui, didvyriškai dirbant savo pašaukimo darbus.

Ištraukti iš degančio namo žmogų arba išgelbėti upėn įkritusį girtuoklį, be abejo, bus didvyriškas darbas. Bet kai kada gali būti lygios vertės ir numesti nuo tako stiklo šukę, kad kas kojos nesusižeistų, arba paimti apelsino žievutę, kad kas beeidamas neparslystų. Girdėjau, kad kartą buvęs jaunuolis, labai norįs padėti žmonėms, kuris tik sėdėjęs ant Dunojaus kranto ir žiūrėjęs, ar neįkris kas vandenin, kurį jis galėtų gelbėti. Manau, kad jis ir dabar ten tebesėdi; o gyvenime yra tūkstančiai mažų progų, kada galime kasdien daug gero padaryti. Gero darbo vertė nepareina nuo to, ar jis buvo karžygiškas, ar ilgai trūko, bet nuo noro pasiaukoti, nuo pastabumo, galop nuo meilės, su kuria jis buvo atliktas.

Jaunuolis, kuriam religingumas atima džiaugsmą, atima jaunuolišką būdą, — nėra mano idealas. Iš tikrųjų yra „maldingų jaunuolių", kurie baimingai bėga nuo savo draugų, kurie su nieku nedraugauja, nemėgsta jaunuoliško triukšmo, nekaltų žaidimų, į viską žiūri tik kaip į dėmesio nevertus ir net nuodėmingus darbus. Be abejo, jie yra geros valios ir gerų norų žmonės, bet jų tikrojo religingumo supratimas yra iškreiptas.

T i k r a i  r e l i g i n g a s  j a u n u o l i s  n ė r a  a t s i s k y r ę s. Jis nedaug kalba apie religingumą, bet pagal jį gyvena. Jis juo nesigiria, bet jo ir nesigėdi. Tarp savo draugų jis nenori pasirodyti esąs uoliausias, bet lengvapėdiškų jaunuolių draugijoj jis neleidžia savo įsitikinimo mažinti nė viena jota.

Deja, nevieno jaunuolio širdyje religingumas yra pasidaręs, labai skurdus. Ten, kažkur už debesų gyvena senelis Dievas, kuriam reikia kai kada pasimelsti, nes norima šio to išprašyti, kai kada Jo dar pribijoma. Bet tai ir viskas.

Tai yra tik religingumo griaučiai! Tai yra tik sudžiūvusi duona vietoj skanaus valgio! Jaunuolis, turįs gilų tikėjimą, neįsivaizduoja Dievo kažkur už debesų. Dievas yra begalinis; Jis pripildo visą pasaulį: „Jame mes gyvename, judame ir esame" ir net norėdami, begalėtume nuo Jo pabėgti.

Bet Dievas yra kartu ir begalinė Meilė, verčianti klaupti kiekvieną protingą sutvėrimą; Dievas yra begalinis Gėris, magnetine jėga traukiąs į save žmonių širdis.

Tikrai religingam jaunuoliui Išganytojas nėra tik šalta sąvoka, apie kurią jis mokos, kur ji gimė, kur gyveno ir kentėjo. Jėzus jam yra gyva tikrenybė, kurios dieviškas paveikslas degančia ugnimi yra įsispaudęs jojo sieloj. Be Išganytojo tokio jaunuolio siela, kad ir kažin kiek jis mokėtų, vis bus tik šaltas kapas, geriausiu atveju išmūrytas kapas, kurio skliautai papuošti brangiais meno kūriniais; bet vis tai yra tik kapas, šaltas, negyvas, slėgiąs kapas; kapas be dvasios ir širdies!

Daugelis jaunuolių religingumu laiko tik ilgas maldas ir vaikščiojimą bažnyčion. Bet tai yra tik išorinis religijos praktikavimas. Žinoma, jis irgi yra būtinas. Bet jei religingumas tuo ir baigiasi, tad labai lengvai jis virsta tik grynu paviršutiniškumu.

Iš tikro, vyriško religingumo aš reikalauju daug daugiau. Tikrasis religingumas yra Idėja, kuriai priklauso visas mano gyvenimas, yra mintis, kad aš, koks esu, kiekvienu širdies plakimu, kiekviena minute, kiekvienu mano sielos suvirpėjimu priklausau Visagalinčiam Tėvui, kuriam iš širdies meldžiuosi, džiaugsmingai lankau Jo šventyklas; kuriam noriu visur ir visada klusniai tarnauti. Tikrai religingam jaunuoliui malda nėra tik „Tėve mūsų", bet ir kiekvienas rašto darbas ir kiekvienas gražus žaidimas. Malda — jam pietūs, malda — mokslas, malda — pareigų atlikimas, malda — žaidimai, malda — visas jo gyvenimas, nes Juo jis nori pagarbinti Dievą.

Štai, mano mielas, vyriškasis religingumas! Pasakyk dabar, ar galvojai šitokiu būdu nors kartą, ką reiškia būti religingu jaunuoliu?

Bet ką galvos tas jaunuolis, kuris neturi vidinio užsidegimo, kuriam visas religingumas baigiasi tuo, kad verčiamas nueina sekmadieniais šv. mišių išklausyti ir vakarais beprasmiškai sukalba įprastą savo poterėlį! Vargšas! Jis tenkinas mažyčio upelio čiurlenimu, o šalia jo ūžia galingų upių vandens. Tikrasis religingumas žmogaus gyvenimui duoda paguodos ir džiaugsmo, drąsos ir susižavėjimo, kantrybės pakelti nelaimes ir skausmus.

MARIJOS PAVEIKSLAS

Tai įvyko vienos iškylos metu. Mes sustojome viduryj gražaus gluosnių miško ir ant lygios pievelės ištiesėme savo palapines. Netoli nuo stovyklos, kur čiulbėjo paukšteliai ir skraidė vabzdžių būriai, prie galingo ąžuolo prikabinome Marijos paveikslą.

Po pietų du berniukai kažin dėl ko pradėjo ginčytis. Ginčijosi, ginčijosi, galop vienam pritrūko kantrybės, šoko ant kito ir prasidėjo peštynės. Nebuvo tai gražus darbas, bet kas įvyko, tai įvyko.

Pusvalandžiui praslinkus, vaikščiojau vienas miške ir galvojau, kaip geriau susipešusius pabaudus.

Priėjau prie Marijos paveikslo. Ir ką matau! Vienas peštukas klūpo! Saulė šviečia ant nulenktos jo galvos, garsiai plaka jauna jo širdžiukė. Dievo Motina taip meiliai žiūri į klūpantį berniuką. Kai jis mane pamatė, aš jau buvau visai arti jo. Greit pašoko vargšelis išsigandęs ir susigėdęs, o ašaros byrėjo per nuraudusius veidus. Pasakiau jam keletą žodžių ir džiaugdamasis nuėjau toliau.

Štai, mano drauge, yra tikrai vyriškai religingas jaunikaitis! Religija buvo jam paguoda ir jėga. Jis padarė klaidą, kaip ir kiekvienas žmogus, bet jis stengėsi ją pataisyti ir pasimokyti ateičiai, ką retai kuris padaro. Vakare jau abu peštukai vėl buvo geri draugai.

Turėjau šitam būryj ir labai piktą berniuką. Jam baisiai buvo sunku skriaudą užmiršti ir atleisti. Net ir vakaro maldas bekalbant, jam vis virė pyktis. „Tėve mūsų, kurs esi danguje . . . Na, tą vaikėzą aš dar pamokysiu! . . . Ak, Dieve, juk taip negalima melstis! Pradėsiu iš pradžių: „Tėve mūsų . . . teesie šventas tavo vardas . . Bet dėmesys vėl nukrypo, ir jis vėl galvoja apie peštynes. Poterius vėl pradeda iš pradžių — ir taip trečią, ketvirtą, penktą kartą . . . „ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiam savo kaltininkams" . . . Ak, ką aš čia pasakiau? Aš atleidžiu? Bet, Viešpatie, juk jis pirmas mane įžeidė! Na, bet tiek to! Taigi: kaip ir mes atleidžiame . . . Taip, aš atleidžiu! Tegul bus tas užmiršta!" Tai buvo irgi vyriškai pamaldus jaunikaitis, nes iš religijos jis mokėjo semtis vyro vertų pasiryžimų.

Štai kitas vaizdas.

Tylioj bažnytėlėj prieš altorių klūpo jaunikaitis — visiškai vienas. Baisi audra siaučia šito vaikino sieloje. Čia jis atbėgo pas pasislėpusį Dievą Žmogų, kad išprašytų pagalbos kovoje su įkyriais gundymais:

„Viešpatie, tu esi skaistus, tu esi skaisčiausias pasaulyj! Tu žinai, kad aš nenoriu būti blogas, nenoriu nusidėti! Bet baisių gundymų ugnys kankina mane, neduodamos ramybės nei dieną nei naktį, o aš nenoriu nupulti!! Viešpatie, pragaro liepsnos teka mano gyslomis; rodos, kraujas pavirto į verdančią lavą. Vaizduotė man rodo viliojančių vaizdų, bet tu, Viešpatie, neleisi man nupulti, neleisi man nusidėti, ne, ne!“ —

Mirksi amžinoji lempelė, o Nukryžiuotasis maloniai žiūri į klūpantį ištikimą savo sūnų. Štai vyriškai religingas žmogus. Tikėjimas jam yra jėga kovoje su pagundomis.

Po visų šitų pastabų sakyk: Ar tikrai religija yra tik mažiems vaikams ir moterims?

Nieku būdu nemanyk (deja, yra tokių, kurie mano), kad tikrasis religingumas trukdo tau išplėtoti gražų, kilnų ir darbštų žemės gyvenimą. Netikėk, kad tas, kuris nori gyventi Dievo malonėje (nes tai ir yra tikrasis religingumas), turi gyvenime stovėti kitiems už pečių, turi atsilikti ir būti mažiau vertinamas. O pasitaiko jaunuolių, kurie taip apie religingumą galvoja ir, žinoma, juoju kratosi.

„Aš nenoriu būti „tokiu šventuoju", sakė kartą man 17 metų berniukas, kuris buvo gyvas, judrus, mėgo sportą, gerai mokėsi, buvo doras, tik nenorėjo būti „tokių šventuoju"!

Bet kas gi yra tas „toks šventasis"?

„Ogi, nenoriu būti galvą nuleidęs, nenoriu sėdėti už krosnies; nenoriu būti toks, kuris visur tik bloga mato, kuris nesijuokia, nežaidžia..."

Bet, berneli! Kas tau pasakė, kad tai yra tikrasis religingumas? Religija nori, žinoma, mus prirengti amžinajam gyvenimui, bet ji moko, kad šitą amžinąjį gyvenimą mes laimėsime tik garbingu žemės gyvenimu. Tokiu savo mokslu religija pakilnina -žmogiškas pastangas, ir tai nereiškia, kad jau negali būti linksmas, negali sportuoti, lankyti draugijų ir žengti priekin. Anaiptol! Gyventi Dievo malonėj ir būti religingam reiškia: jei meldiesi, melskis tavo širdyje gyvenančiam Kristui, kad tuo būdu padidintum savo maldos vertę; jei mokaisi, mokykis dėl savo Išganytojo ir tavo darbas bus malda; jei žaidi, ar sportuoji, ar linksminiesi, tegu būna visados su tavim Kristus ir tegul kasdieninį tavo gyvenimą Jis paverčia Dievo tarnyba. Štai, koks religingo jaunuolio gyvenimas, štai koks tikrasis religingumas.

Kas žmones labiausiai žavi? Ar galinga raumenų jėga? Ne! Bet apvaldyta, įprasminta jėga — štai kas jiems imponuoja. Aš dažnai matau ateinančius i stoti traukinius. Valandėlė prieš tai jis lėkė per laukus, per pievas, šniokšdamas skrodė orą, bet štai mašinistas spustelėjo rankenėlę, ir ūžiąs geležinis milžinas stoja. Nuostabu! Ir kas mums ten patinka? Ogi ta apvaldyta, pažabota jėga. — V y r i š k a s  r e l i g i n g um a s   k a i p  t i k  i r  s u t e i k i a  s i e l a i  š i t o k i o s  j ė g o s.

Didieji žmonės buvo pasirengę dėl savo sielos kad ir kažin ką paaukoti. Šv. Bernardą užpuolė sykį smarkios kūno aistros. Jis šoko tada į pusiau užšalusį ežerą, kalbėdamas; „Dabar aš pažiūrėsiu, ar mano kūnas dar ko nors norės?" Šv. Pranciškų taip pat kankino šitos aistros; tada jis šoko į erškėčių krūmą: „Pažiūrėsiu, ar kūnas dar ko nors norės?" Šv. Martynas dažnai kovodavo su savo kūnu. Jis kišdavo koją į ugnį ir sakydavo: „Skauda? O kai būsi pasmerktas, ar tada neskaudės?" Tai buvo tikri didvyriai, sąžinės ir būdo didvyriai.

Aš irgi nenoriu, kad būtum tokiu „šventuoju", apie kurį pirmiau kalbėjai. Religingas jaunuolis turi būti linksmas, lankstus, turi mokėti pasirodyti tiek mokslo, tiek ir visuomenės pasaulyj. Kiekvienu atžvilgiu jis turi būti vyras. Jei Viešpats tau suteikė aštrų protą ir didelių dvasios dovanų, būk mokslininku, būk geru savo srities specialistu, kuris būtų katalikų tikėjimo pažiba ir garbė. Toks žmogus, gyvenąs pagal religijos įsakymus, yra Bažnyčios pasididžiavimas ir gražiu savo pavyzdžiu gali tūkstančius pakreipti į religingumo kelią. Jei Dievas tau davė meno gabumų, būk menininkas, ištikimas savo tikėjimui, būk skaičiuje tų, kurių vardai kartojami per amžius ir kurie yra tikrojo meno pažibos ir Bažnyčios pasididžiavimas. Apskritai kuo bebūtum — inžinierium, žurnalistu, gydytoju, teisininku, pirkliu, ekonomistu — b ū k  v i s a d o s  v y r i š k a i  r e l i g i n g a s  i r  t i k r a i  i š s i l a v i n ę s. Jei su tikru religingumu eis kartu ir moksliningumas, tai pasaulis laikys tave vertingu modernaus žmogaus pirmataku.

Žinoma, pasauliui kiekvienas doras elgesys yra kvailybė ir pasipriešinimas prigimčiai; pasipriešinimas, taip, bet jis kuria kilnesnį, laisvesnį gyvenimą. Šv. Povilas važiavo laivu, pašvęstu stabmeldžių dievams Kastorui ir Poluksui, bet dėl to jis nepasidarė stabmeldys. Taip turime ir mes praleisti savo gyvenimą šiame sugedusiam pasaulyj, bet negalime patys sugesti.

Napoleono žygiuose pasitaikė sykį jaudinanti scena. Kovos laukas buvo nuklotas kritusiais kareiviais. Per jį su savo štabu jojo vyriausias kariuomenės vadas, ir žiūri viens sužeistasis su didžiausiu vargu atsisėda ir sudeda rankas ant krūtinės. „Ką čia darai, drauge?" — paklausė vadas. „Vakar aš kovojau", — atsakė jaunuolis, — „nes esu kareivis, dabar meldžiuosi, nes esu krikščionis. Vadas jam padavė ranką ir pasakė: „Tai yra tikras kareivis! ‘

Taip, išpildyti savo religijos ir pašaukimo pareigas—yra tikrasis religingumas, tikrasis būdo kilnumas.

RELIGIJA IR BŪDAS

Vyriškas būdas yra gražiausia ir vertingiausia pasaulio brangenybė. Tikras vyras yra tik tas, kuris aiškiai mato savo tikslą, kuris atsispiria gundymams, nuo savo pareigų kelio nenukrypsta nei dešinėn nei kairėn, kuris yra skaiščios širdies, švelnus su kitais, bet ištikimas savo principams. Štai vyriškas būdas! O kaip retai šiandien jis pasaulyj užtinkamas!

Tu nori toks būti? Taip, tikrai nori!

O ar žinai, kad šitam darbe tikrasis religingumas gali tau labai daug padėti?

R e l i g i n g a s  j a u n u o l i s  j a u č i a  s a v o  v e r t ę. Šito teisingo nujautimo šaltinis yra žinojimas, kad mes esame Dievo vaikai. Aš vertinu savo sielą, aš saugoju ją nuo nuodėmės ir puošiu ją kilniais darbais, nes žinau, kad ji yra didesnė gėrybė, negu visa prigimtis. Bet aš saugoju savo kūną ir neleidžiu jo pavergti blogiems įpročiams, nes tikiu, kad kūnas yra Šventosios Dvasios šventykla, kurias nevalia išniekinti.

Didingą savijautą gali turėti tik religingas jaunuolis. Tik tas eina per pasaulį iškėlęs galvą, kas moka Dievui nusilenkti. Tiesa, religingumas ir gryna sąžinė nemoko mus puikybės ir užsispyrimo, bet ji moko atsispirti svyruojančiai šių laikų moralei. Apsidairyk tik aplinkui: kas nusigrįžta nuo religijos ir Dievo, tas vergiškai lenkiasi žmonių reikalams ir užgaidoms. O mums religingumas duoda jėgos, kuri neleidžia, kad mes savo nuomones baimingai taikintume prie žmonių noro ir pagal jį kreiptume savo veiksmus. Religingas jaunuolis sugeba apvaldyti išorinio gyvenimo vilnis ir tuo būdu tapti nelygstamu savo vidaus, savo norų ir siekimų valdovu.

R e l i g i n g a s  j a u n u o l i s  a n a i p t o l  n ė r a  o p o r t u n i s t a s. Savo pažiūrų ir savo principų jis nepaneigs ir tada, kai atsidurs kitaip manančių savo pažįstamų draugijoj. Jis neprisidės prie lengvapėdiškų žmonių kalbos, nepritars piktžodžiaujantiems jų sumanymams, neabejos su netikinčiais, kad ir dėl to, jog „jų neįžeistų". Jis taip pat nėra nė savo nuotaikos vergas: vieną kartą linksmas be galo, kitą — vaikščioja, lyg žemę pardavęs. Ne! Jis visuomet elgiasi vyriškai, kalba rimtai ir skaidriai.

R e l i g i n g a s  j a u n u o l i s  n ė r a  m a t e r i a l i s t a s. Jis nesivaiko materialinių laimėjimų. Labiau už žemišką gerovę ir turtą jis myli antprigimtas vertybes. Negalėdamas praturtėti doromis priemonėmis, jis geriau pasirenka skurdo kelią; jis viską gali paaukoti, tik ne dorovę ir garbę. Kiekvieną dieną jis meldžiasi (žinoma, ir dirba), kad būtų geras žemės gyvenimas, bet jo širdis, sukurta vienam Dievui, niekados neprisiriša prie žemės gėrybių.

R e l i g i n g a s  j a u n u o l i s  n ė r a  e g o i s t a s. Jis moka valdyti savo geismus ir juos pažaboti. Jis žino, kad šalia jo pasauly gyvenama ir kitų žmonių, kad ne jis yra viso ko centras, bet kad reikia rūpintis ir kitų reikalais. Kur tik pasitaiko proga, jis stengiasi pagelbėti savo artimui. Didžiausias jo džiaugsmas — pradžiuginti kitą. Savo sprendimuose jis nėra perdaug griežtas ir nenuolaidus. Jis dirba, mokosi, stengiasi žengti priekin, bet tik garbingomis priemonėmis. Jis prie nieko nesimeilina ir niekam nepataikauja, kad pasiektų savo tikslą. Jis nejieško minios malonės ir labai gerai moka, jei tik yra reikalo, „verčiau Dievo klausyti, negu žmonių".

R e l i g i n g a s  j a u n u o l i s  n ė r a  p i k t a s,  i r z l u s  i r  a i kš t i n g a s. Kieno siela yra gerai sutvarkiusi savo santykius su Dievu, tas turi pilniausią teisę būti linksmas ir smagus. Verčiamas dėl ko nors papeikti savo draugą, jis aiškiai pasako jam, kas negera, — ir gana. Neapykanta ir susierzinimas jo širdžiai svetimi. Tėvams, broliams, sesutėms, savo draugams — žodžiu, visiems jis yra pasirengęs padėti, visus paguosti ir nuraminti.

Vienam pirkliui reikėjo jauno vaikino. Kokia penkiolika siūlėsi į tą vietą, bet jis priėmė vieną, nieku, rodos, nepasižymintį jaunuolį. „Kodėl tu šitą išsirinkai?" — paklausė draugai. — „Juk jis neturėjo jokių rekomendacijų!" — „O ne!" — atsakė pirklys, — „jis turėjo daugybę rekomendacijų. Prieš įeidamas, jis nusivalė kojas; įėjęs gražiai uždarė duris. Iš to supratai, kad jis mėgsta tvarką. Savo kėdę jis užleido įėjusiam seneliui. Iš to supratau, kad jis yra mandagus ir geros širdies. Jis paėmė knygą, kurią tyčia buvau padėjęs ant žemės. Tuo tarpu kiti per ją lipo ir spardė. Vadinasi, jis yra pastabus ir rūpestingas. Jis ramiai laukė ir nesigrūdo į priekį, kaip kiti. Vadinasi, jis yra kuklus. Kalbėdamasis su juo pastebėjau, kad jo drabužiai buvo rūpestingai išvalyti, plaukai tvarkingai sušukuoti, dantys išplauti. Kai rašė savo pavardę, mačiau, kad rankos buvo švarios ir panagės išvalytos". Štai kiek rekomendacijų! Toks religingas jaunuolis yra geriausias tikrojo religingumo įrodymas.

R e l i g i n g a s  j a u n u o l i s  n ė r a  p e s i m i s t a s. Brendimo metais jaunimą dažnai prislegia liūdesys ir pikta nuotaika. Bet tikrasis religingumas padeda visa tai pakelti ir pašalinti. Žinoma, ir religingas jaunuolis beaugdamas pastebi, kiek tarp žrAonių yra pikta, kiek becharakteriškumo ir nedorovingumo. Bet šitas patyrimas jo neveja nuo žmonių, nepadaro jo mizantropu. Žinoma, jo religingumas neleidžia jam elgtis taip, kaip ir kiti, teisinantis: „Ką čia bepadės prieš vėją pūsti". Jis nėra pesimistas, nes šalia blogų žmonių ypatybių, regi ir neabejotinai gerų. Jis mato daug kilnių, daug didvyriškų darbų ir tuo džiaugiasi; nedorovingumas ir pasaulio supuvimas netemdo jam šito kilnumo. „Religingas žmogus", sako vienas rašytojas, — yra lyg paukštis: jis dainuoja ir ant lūžtančios šakos, nes žino, kad turi sparnus". Religija ir yra tie sparnai, kurie mus iškelia viršum mūsų pačių, viršum vargingo mūsų buvimo ir viršum visų ankštų žemės ribų.

R e l i g i n g a s  j a u n u o l i s  n ė r a  n ė  v i e n a š a l i š k a s  i d e a l i s t a s. Tiesa, jis visados siekia didžių idealų, bet jis moka pasitenkinti ir mažesniais dalykais, nes žino, kad gyvenime šalia geriausių reikia kartais imtis ir vidutiniškų gėrybių, kurios gali būti dar naudingesnės tiek jo paties sielai, tiek artimo gerovei. Nepasisekimai, nelaimės ir visokie vargai nepakerta jam noro dirbti. Jis yra visados linksmas ir energingas.

Žodžiu, religingas jaunuolis yra tvirto būdo jaunuolis.

RINKIS!

Jei mes paklaustume šiandien suaugusius: „Pasakyk, drauge, kodėl tu esi katalikas? — deja, daugelis atsakytų: „Dėl to, kad mano tėvai tokie buvo, ir šitą religiją aš iš jų esu paveldėjęs!" Bet tu neturi taip atsakyti! „Kodėl esu katalikas? Dėl to, kad noriu! Dėl to, kad šventai esu įsitikinęs, jog katalikų tikėjimas yra paremtas dieviškąja tiesa, kad jaučiu, jog tik katalikiškąja religija pagrįstas gyvenimas gali būti laimingas. Ne iš įpročio esu katalikas, ne dėl to, kad katalikų apeigomis esu pakrikštytas, ne dėl to, kad tokie buvo mano tėvai (tai būtų maži nuopelnai), bet kad žinau, jog čia yra tikrasis tikėjimas ir jog jis yra didžiausias mano turtas. Žinoma, tai dar nėra svarbiausias mano religijos teisingumo įrodymas, bet esu įsitikinęs, kad joks tikėjimas taip gerai neatitinka kilniausių sielos troškimų, kaip katalikiškasis. Dievišką jo kilmę matau ir tame, kad jo globoj, jo įsakymų laikydomiesi išauga geriausi, kilniausių nusistatymų žmonės, nors šis tikėjimas nė kiek nepataikauja žmogaus prigimčiai. Jis apima ne tik išorinius mūsų darbus ir veiksmus, bet net ir slaptingiausias mūsų mintis. Tai iš tikrųjų yra griežčiausia religija, bet ji mane žavi tuo, kad šituo savo griežtumu milijonams žmonių nurodo gyvenimo prasmę ir tikslą".

Tokios kalbos aš laukiu ir iš tavęs!

Senaisiais krikščionybės laikais gyveno romėnas kareivis, vardu Marijus, kuris dėl savo narsumo buvo pramintas „vitis militaris“ — „viršininko ramstis". Jis pateisino šitą pavadinimą ir, pirmai progai pastitaikius, buvo išrinktas viršininku.

Bet štai ateina vienas kareivis, Marijaus priešininkas, ir praneša: „Marijus yra krikščionis! Jis negali būti viršininkas! Jo vieta priklauso man!" Marijus paklaustas neneigia: „Taip, aš esu krikščionis!" Jam duota trys valandos pagalvoti.

Marijus aplankė vyskupą ir prašė patarimo. Vyskupas nusivedė jį į bažnyčią, atsegė nuo jo šono kardą ir laikydamas jį vienoje rankoje, o Evangelijų knygą antroje, tarė: „Rinkis! Rinkis tarp Evangelijos ir kario garbės! Rinkis tarp gyvenimo ir mirties!" Kareivis ištiesė ranką į Evangeliją. Jis nelaukė nė trijų valandų ir pranešė savo nusistatymą. Marijus buvo nuteistas.

R i n k i s ! — sakys tau gyvenimas, šis naujų laikų gyvenimas.

R i n k i s! — sakys tau draugai, norėdami įtraukti tave į nedorus pokalbius.

R i n k i s! — sakys filosofinė skaityba; tu tiki, tuo tarpu aš tau sakau: „Dievas mirė!"

R i n k i s ! — sakys modemiški romanai, kinai, teatrai, puikiu stiliumi žadėdami tau aukso kalnus.

R i n k i s ! — Ar nori būti dorovingas jaunuolis, skaisčia siela ir didinga valia einąs per pasaulį ir nepaisąs lengvapėdžių nuomonės, ar ištižęs, sumintas moderniojo gyvenimo vergas?

Design by Joomla