KAIP ŽIŪRĖTI Į SKIEMONIŲ APSIREIŠKIMĄ
Žinios apie Skiemonių įvykius ateina įvairiais keliais. Vienos iš komunistinės spaudos, kitos laiškais, trečios per atvykstančius į Vakarų pasaulį.
Pirmoji vieša reakcija tilpo komunistų oficioze “Tiesoje”. “Tiesos” korespondentas V. Miniotas plačiau atpasakojo įvykį ir pridėjo savo komentarus su kaltinimais Skiemonių klebonui A. Papučkai, jog jis visą tą istoriją esąs sugalvojęs. Vėliau iškilo regėtojos Romos Macvytės liudijimas, kuris Lietuvoj, atrodo, nurašinėjamas ir eina per rankas. Keletas nuorašų yra pasiekę ir laisvąjį pasaulį.
Apie įvykį Lietuva pirmiausia sužinojo iš komunistinės spaudos. Žmonės pradėjo plaukti iš visur, pastaruoju laiku net iš Ukrainos, Gudijos, Latvijos. “Žmonių ten visuomet pilna: eina, važiuoja net iš toli lengvom mašinom” (laiškas). Didesni ar mažesni būriai, o kartais ištisos minios, kaip rašoma laiškuose, meldžiasi ir gieda apsireiškimo vietoje. ‘“Buvo tylus vakaras, tai už 2 kilometrų išgirdom, kaip žmonės gieda ir meldžias” (laiškas). Skiemonių bažnyčioj ištisom dienom ir net naktim klausoma išpažinčių. Dvasiniai atsivertimai gausūs. Esama ir įvairių pagijimų, net iš kaulų tuberkuliozės ir kitų sunkių ligų. “Mūsų Marija daug jau kam padėjo — kam akis; kam ranką sugrąžino” (laiškas).
Apsireiškimo kultas vyksta spontaniškai. Jis nei skatinamas, nei draudžiamas iš bažnytinės pusės. Sovietinė valdžia — vietinė ar įsakyta iš viršaus — praėjusią vasarą bandė drastiškai kovoti su plūstančių maldininkų miniomis. Tačiau ir šios priemonės nesulaiko žmonių. Jau yra parašyta “Giesmė į Mariją Skiemonyse” ir giedama Lietuvoj. Kažkoks dailininkas parengęs altorių su Apsireiškusios paveikslu, kurį vietiniai ateistai jaunuoliai bandė išniekinti, net uždegti, bet juos ištikusios nelauktos nelaimės.
Per dvejus metus nuo įvykio buvo galima surinkti daugiau medžiagos, ją palyginti ir šiek tiek patikrinti. Prieš vertinant įvykį, pirmiausia tenka pakartoti jo eigą, juoba, kad ne visi apie tai buvo skaitę ir gal ne viskas mūsų spaudoje dar buvo skelbta.
Kaip Marija pasirodė ir atrodė?
Apsireiškimas įvyko Janonių kaimo laukuose, kuris dabar priklauso kolūkiui. Pirmas regėjimas buvo 1962 liepos 13 — penktadienį 11 val. vakare. Regėtoja Roma Pranciška Macvytė, aštuoniolikmetė (g. 1944. I. 23), ėjusi dobilų lauku pas karvę ir staiga pamačiusi nepaprastą šviesą. Dar paėjusi pirmyn, pamačiusi altorių, kaip Skiemonių bažnyčios didysis altorius, kuriame degė dvi eilės žvakių, kiekvienoj po penketą. Altoriuje stovėjusi Marija balta suknele, perjuosta mėlynu kaspinu. Ji laikiusi pakėlusi rankas, kaip laiko kunigas šv. mišių metu. Virš galvos buvęs tamsus dangus, kuriame mirgėjo daug žvaigždžių. Marijos plaukai buvę palaidi, geltoni, lyg auksas, ilgi — ligi kojų.
Vieta, kur Marija pasirodė, buvo dobilienoj, 46 žingsniai ligi sodybų šulinio. (Macvyčių sodyba nuo šulinio — apie 100 metrų). Marija žiūrėjus sodybų linkui; už Marijos nugaros buvusi Petro Sadūno sodyba. Tas pirmas regėjimas trukęs apie 5—10 minučių. Mergaitė tuo metu, atrodo, nieko Marijos neklausė ir Marija taip pat nekalbėjo.
Antras regėjimas įvyko šeštadienį tą pačią vakaro valandą, kai mergaitė, motinos ir kaimynės Duntienės patariama, paėmusi rožinį į rankas, ėjo į tą pačią vietą. Pusiaukelėj ją apėmusi didelė baimė. Priėjus prie šulinio ji sustojusi ir staiga pamačiusi Mariją. Iš karto puolusi ant žemės ir keliais artėjusi prie jos. Šį kartą Marija stovėjusi ne ant altoriaus, bet ant nedidelio staliuko, kuris buvęs apdengtas balta drobule su kryžiukais.
Marija buvusi apsirengus kaip ir pirma. Jos plaukai buvę tokio pat ilgumo. Ant galvos buvusi lyg karūna, lyg erškėčių vainikas. Dabar Marija laikiusi rankas suglaustas, o ties krūtine, kairėj pusėj, buvusios priglaustos pražydusios lelijos.
Marija atrodžiusi truputį didesnė už mergaitę. (Mergaitės ūgis 160 cm.) Marijos balsas, kalbant, buvęs vidutinio stiprumo, labai gražus, kaip penkerių metų vaiko. Marijos akių mergaitė negalėjusi įžiūrėti, nes šviesa buvusi labai stipri. Žiūrėjusi tik į lūpas ir ją visą.
Ką Marija kalbėjo mergaitei?
Prisiartinusi keliais prie Marijos, mergaitė atsistojusi, kad galėtų pabučiuoti jos kojas. Pabučiavusi tą vietą, kur kojos galėjusios būti. Jos buvusios pridengtos rūbo ir ji jutusi, kad bučiuojanti rūbą, o ne kokią kitą medžiagą. Po to mergaitė atsiklaupusi ir visą laiką klūpojusi ir verkusi. Pro ašaras ji klausė Mariją:
— Švč. Mergele, kodėl man antrą kartą pasirodei? Kodėl nepasirodei kunigams, vyskupams ar maldingiems žmonėms, o man, tokiai menkai dulkei?
Marija atsakė;
— Mergele lelija, tu buvai to verta.
Tada mergaitė prašė:
— Švč. Marija, gelbėk žmoniją nuo pražūties ir ligų.
Marija atsakė:
— Žmoniją išgelbėsiu nuo pražūties tada, kai pasaulis pasidarys maldingas, o aš tave išgelbėjau nuo mirties, nes būtum šį mėnesį mirusi. Prieš šv. Jokūbo penktadienį prieik išpažinties, nes tai būtų buvusi tavo mirties diena. Prašyk žmonių, kad penktadieniais nevalgytų mėsos.
Švč. Mergelė toliau kalbėjo:
— Visiems, kurie tiki, kai sakysi mano šv. žodžius, prašyk sukalbėti po vieną poteriuką. Netikintiems netark nė žodžio.
Marija vis verkusi. Didelės auksinės ašaros blizgėjusios, riedėjusios per veidą ir kritusios ant jos rūbų. Aplink staliuką žydėję auksiniai dobilai. (Pievoje tuo metu dobilai buvę nupiauti ir sukrauti į žaiginius.)
Tada mergaitė, susiėmusi rankas, prašė Mariją, kad duotų nors vieną jos ašarą ir kad paliktų dobilus, žydinčius auksu. Bet Marija atsakė:
— Dobilai ir ašaros tai ne stebuklas. Aš padarysiu didesnį stebuklą, kada pradės žmonės melstis, kad net visas pasaulis tviskės ir mirgės.
Mergaitė dar paklausė Mariją:
— Ar yra kokia teisybė apie paparčio žiedą, kada žmonės jo ieško per Jonines?
Marija atsakė:
— Didesnės laimės niekur nerasi ir jos nebus, kokią tu čia pamatei.
Mergaitė vis verkė. Tada Marija jai tarė:
— Neverk, eik linksminkis su jaunimu, kaip ir ėjai, tik gražiai. O dabar eik namo, prikelk sesutes, broliukus ir tėvelius ir, kai sukalbės poterėlį, pasakyk, ką matei. O dabar linkiu ilgo amžiaus ir laimingo gyvenimo.
Mergaitė dar klausė Mariją:
— Kada dabar apsireikši?
Marija atsakė:
— Daugiau čia neapsireikšiu. Dabar apsireikšiu Egipte su dviem angelais. O jeigu tave kas nors užpultų — engėjai ar kas nors, tai ateik į šią vietą pasimelsti, aš tau visada duosiu patarimą.
Po to Marija iškėlusi rankas virš mergaitės galvos ir dingusi; dingusi lyg artėdama į mergaitę.
Tuo metu, kai mergaitė kalbėjo su Marija, kaimynystėje gyveną Biliūnai matę stiprią šviesą laukuose, bet nesuvokę kas ten vyksta.
Pirmieji, kuriem tą pačią naktį mergaitė papasakojo įvykį, buvo jos tėvai ir sesuo Onutė. Kaip Marija buvo prašiusi, jie prieš tai sukalbėjo po poterėlį. Brolis Bronius tuo metu buvo pas draugus. Kai grįžo, Romutė ir jam papasakojo, sukalbėjus vieną poterėlį.
Macvytės liudijime, tarp kitko, yra pridėtas vienas priedas, kuris turi ryšio nebe su apsireiškimu, bet su prasidėjusiu kultu. Po vienuolikos dienų, liepos 25-tą, dvi moterys su dukterimis iš kaimo atėjo į apsireiškimo vietą melstis. Prie jų nuėjo ir Macvytės motina su dukra Onute. Tur būt nenorėdamos, kad kas pastebėtų, jos sulindo į dobilų žaiginį, kuris buvo už pusantro žingsnio nuo apsireiškimo vietos. Pasimeldusios, jos išėjo iš žaiginio ir pamatė šviesą apsireiškimo vietoj, šviesa buvusi tokia, lyg kad suguldytum ant žemės keletą šviečiančių prožektorių. Onutė greit parbėgo namo pasakyti, ką matė. Tėvas — Macvys pirmasis išskubėjo ir dar matė gęstančią šviesą. O kai paskui išėjo Romutė, šviesos jau nebuvo.
Tikėtinumo klausimas
Pirmas dalykas, kuris turi rūpėti kiekvienam tiriančiam įvykį, tai liudijimo patikimumas. Svarbiausia liudytoja yra regėtoja. Ji, kaip rašo “Europos LF Bičiulis” pagal žinias, gautas iš Lietuvos, buvusi apklausinėta daugelio civilių ir dvasiškių ir rasta visiškai normali, sveika mergaitė. Prieš regėjimą ji nepasižymėjo kokiu ypatingu pamaldumu; nebuvo nei davatka, nei sentimentalistė religiniuose dalykuose. Buvo praktikuojanti, bet niekuo neišsiskirianti iš kitų.
Tokia liko ir po regėjimo. Iš paties regėjimo ji nedaro jokios reklamos. Kieno nors paklausta, ramiai ir visada vienodai pasakoja, kaip buvo. Komunistų ji buvusi tardoma, grasinama ir draudžiama kalbėti. Bet ji nebijo ir kartoja, ką mačiusi.
Vienas jos apklausinėjimas (atrodo, bažnytinis) buvo padarytas praėjus trim savaitėm nuo regėjimo. Apklausinėjimas užtrukęs nuo 10:30 ligi 4:00 po pietų. Mergaitės laikysena per visą apklausinėjimą buvusi rami, nuolanki, džiaugsminga ir nuoširdi. Savo liudijimą, kaip rašoma, ji duodanti blaiviu protu, laisva valia bei tyra širdimi, suprasdama, ką sakanti ir kam sakanti.
Taigi mergaitės asmuo ir jos laikysena prieš ir po regėjimo nekelia įtarimų ar abejonių tikėtinumo prasme. Jos motyvai liudyti įvykį yra grynai tikėjimiški.
Kitas klausimas, labai svarbus, tai ar pasakojimo turinyje, ypač Marijos žodžiuose, kuriuos mergaitė perduoda, yra kas nors priešinga ar nesuderinama su tikėjimo tiesomis bei dvasia? Atrodo, šito taip pat nėra, bent nebūtų galima įžiūrėti. Priešingu atveju, tektų galvoti, jog kažkas netvarkoj paties įvykio pagrinduose.
Dėl paties pasirodymo tikslo ir prasmės
Šis įvykis iškelia naują ir bene svarbiausią klausimą, būtent — kokia būtų buvusi
Marijos pasirodymo intencija, tikslas prasmė?
Tiesioginio atsakymo nerandame pačiame apsireiškimo turinyje. To nepasako nei Marija savo žodžiais. Tačiau iš ženklų ir Marijos žodžių galima ieškoti netiesioginio atsakymo.
Vienas dalykas atrodo būdingas, kad Marija pirmą kartą pasirodė bažnytiniame altoriuje, o antrą sykį — ant paprasto staliuko, koks būna šeimose. Bažnytiniame altoriuje ji prisistatė kaip “Orante” — tokioj pozoj, kaip ikonografijoj ji vaizduojama pakeltom, atskleistom rankom tarsi kunigas mišių metu. Ant šeimos staliuko — antru atveju — Marijos rankos jau buvo suglaustos, kaip kad ji vaizduojama Nekalto Prasidėjimo paveiksluose; šiuo antru atveju jos rankos glaudė ir nekaltybės simbolį — lelijas. Be kitko, bažnytiniame altoriuje Marija buvo tyli — nekalbanti, o ant šeimos stalo — bylojanti.
Šie ženkliniai - simboliniai skirtumai yra verti dėmesio. Atrodo, jog Marija lygiai nori likti besimeldžianti (Orante), taip pat ir garbinama bažnyčių altoriuose, kaip ir šeimų židiniuose. Bažnytiniai altoriai, galimas dalykas, bus toliau naikinami ir kultas turės vis labiau glaustis privačiuose namuose, šeimose. Ant privataus namų stalo Marija prisistato kaip Nekaltoji Mergelė pasipuošus lelijomis, kaip tai jau buvo mūsų tautoje iš seno įprasta ją garbinti. Marija ne tik pati glaudžia prie savęs lelijas, bet ir regėtoją vadina “mergele, lelija”. Bažnyčioje ji meldžiasi — užtaria, bet nekalba — nemoko; tai jos Sūnaus (ir jo parinktųjų) privilegija. Bet ji kalba, moko iš šeimos pjedestalo; čia ji Mergelė ir Motina — Auklėtoja.
Kiti du dalykai, atrodo, specialiai pabrėžti, turint galvoj dabartinius apsileidimus pasninko bei maldos srityje. Marija pirmąkart pasirodė penktadienį ir antrą sykį priminė penktadienius. Ji ragino regėtoją eiti išpažinties taip pat penktadienį (prieš šv. Jokūbą) ir prašė priminti žmonėm, kad penktadieniais pasninkautų. Kitas dalykas — dėl privačios, asmeninės maldos, vadinamų poterių. Marija dviem atvejais tai primena. ‘‘Prašyk sukalbėti po vieną poteriuką — visiems, kurie tiki”. Vertas dėmesio ir tas poterių ryšys su pasakojimu apie Mariją. Gerajai naujienai priimti reikia maldos, reikia dvasinio susitelkimo ir atsivėrimo.
Trečias savo visuotinumu reikšmingas dalykas — tai pasaulio gelbėjimas. Marija žada išgelbėti žmoniją nuo pražūties, kai pasaulis pasidarys maldingas. (Panaši sąlyga ir Fatimos pažaduose.) Kitoj vietoj Marija vėl kartoja: “Aš padarysiu didesnį stebuklą, kada pradės žmonės melstis”. Iš to gali
Roma Macvytė
ma spręsti, jog Marijos pasirodymo tikslas — pažadinti žmonių tikėjimą ir maldingumą, kad Dievas apsaugotų žmoniją ir Lietuvą nuo pražūties.
Panašumai su šiluviniu apsireiškimu
Šis apsireiškimas turi kai kurių panašumų su šiluviniu. Marija pasirodė tenai ir čia nuošalumoj — laukuose. Tačiau tie laukai Šiluvoj priklausė bažnyčiai; toj vietoj, prie akmens buvo paslėpti reikšmingi bažnytiniai dalykai. Janonių atveju toji vieta (žemė) kitados buvusi paaukota bažnyčiai statyti bet kilęs karas tai sukliudęs.
Abiem atvejais Marija pasirodė palaidais plaukais, kaip mūsų krašte būdinga mergaitėms. Rytietiniai papročiai dengia galvą visoms moteriškoms, tuo tarpu mūsų tautoj paprotinis galvos dengimas liečia tik ištekėjusias. Tuo galvos nedengimu, tais palaidais plaukais Marija prisistato mums kaip mergaitė — Mergelė (Virgo). Būdinga, jog ir regėtoja savo liudijime Mariją vadina tik “Švč. Mergele”, niekad Dievo Motina. (Be kitko, Macvytės liudijime nevartojamas žodis “Panelė” — tik “Mergelė”.) Marijos mergystė, pabrėžiama tuo pačiu būdu dviejuose apsireiškimuose, pasidaro verta dėmesio mūsų lietuviškajai Marijos ikonografijai. Dailininkai turės išsivaduot iš rytietinio (nūnai ir Vakaruose būdingo) Marijos galvos dangstymo.
Labiausiai krinta į akis tas Marijos graudis, tos ašaros tiek Šiluvos, tiek Janonių pasirodyme. Anuo metu Marija, klausiama, ko verkianti, atsakė: “Čia buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar ariama ir sėjama”. To meto diduomenės žvilgsnis, iš tikro, buvo nukrypęs nuo Kristaus į žemę — į lobį. Žymi dalis didikų ir bajorų buvo nuėjusi ligi visiško Kristaus dievybės neigimo. Nūnai padėtis atrodo gal dar liūdnesnė. Nebe atskiri sluoksniai, bet visa tauta yra išstatyta pavojui visiškai prarasti tikėjimą ir doros pagrindus. Šį kartą Marijos ašaros regėtojai atrodė ypatingai didelės. Marijos galvą puošė karūna, panaši į erškėčių vainiką.
Taigi, Marija antrukart prisistato mūsų tautai, o gal ir žmonijai, skausminigos Mergelės pavidalu. Žiūrint ikonografiškai, tai kažkas nauja mūsų krikščioniškai sąmonei. Ligšiol bažnyčiose ir mūsų liaudies mene Skausmingoji buvo vaizduojama tik Motina su nuimtu nuo kryžiaus Sūnumi.
Skausmingoji Motina buvo simboliu tylios, sukauptos, rymančios — ta prasme pasyvios ir receptyvios kančios, priimančios Dievo lėmimą. Tai aukos kančia, ne veiklos — rūpesčio, užuojautos, pagalbos.
Nūnai net dviejuose apsireiškimuose Marija prisistato verkianti ir kartu veikianti. Ji ateina, pasirodo, susiranda tarpininkus ir jiem kalba. Aišku, šis skausmo įkvėptas veiklumas yra motiniškas, bet gal dar labiau moteriškas - mergaitiškas. Ji nori padėti savo Sūnui, gydydama jo Mistinio Kūno narių — tikinčiųjų žaizdas. Šiluvoj ji tapo “Ligonių Sveikata” — toks jai buvo duotas titulas dėl daugelio pagydymų, fizinių ar dvasinių. Nūnai Janonyse ji daro tą patį.
Ar dėl to ji čionai gydo, kad regėtoja to prašė? Nebūtinai, nes pats jos apsireiškimas, kaip rodo visi buvę apsireiškimai, yra lyg neatsiejamai susijęs su gydomąja veikme. Tik įdomu, jog ir regėtojai, kaip mergaitei, išsprogo panašus veiklinis rūpestis, pro jos ašaras: “Švenčiausioji Mergele, gelbėk žmoniją nuo ligų”.
Džiaugsmas ir asmeninė laimė
Jei Skausmingoji Motina guodžia liūdinčius dėl artimųjų mirties, dėl pačios kančios ir gyvenimo vargų, tai Verkianti Mergelė — gydo ir grąžina gyvenimo džiaugsmą. Argi ne džiaugsmas galėti vėl dirbti, veikt, siekt, kovot atgautomis jėgomis? Bet Marijos mintis, atrodo, siekia toliau. Įsidėmėtini žodžiai regėtojai, išgelbėtai iš mirties:
— Neverk, eik linksminkis su jaunimu, kaip ir ėjai, tik gražiai!
Džiaugsmas daugelio tikinčiųjų pasąmonėję yra tapęs lyg neleistinu dalyku, lyg įtartinu, mažiausiai nesiderinančiu su Kristaus religijos dvasia. Ir religijos priešai (neišskiriant komunistinių ateistų) skelbia, jog krikščionybei rūpi tik žmones paruošti mirčiai, o ne gyvenimui. Bet argi Marijos Sūnus nekalbėjo apie gyvenimą, pilną gyvenimą, apie karališką puotą, apie paukščius, kurie moka gyventi ir be rūpesčių. Juk gyvenimas nėra tik kryžius, bet ir žydinčio džiaugsmo gėlės. Marija, rodos, kalba per vieną mergaitę visiem: “Neverkit, eikit ir džiaukitės, tik gražiai!
Šioj vietoj gal neatrodys banalus ir pačios regėtojos klausimas Marijai:
— Ar yra kokia teisybė apie paparčio žiedą, kada žmonės jo ieško per Jonines?
Paparčio žiedas yra fatalinės laimės simbolis. Gal tas simbolis nūnai lenkiamas kitai reikšmei: ieškoti laimės ir išganymo sovietinėj - ateistinėj sistemoj. Aklas prietarinis laimės ieškojimas yra būdingas daugeliui žmonių, gyvenančių ypač modernios civilizacijos sąlygose. Ta prasme pagoniškoji ir neo-pagoniškoji laimės samprata turi nemažų panašumų.
Į šį klausimą Marija atsako netiesiogiai, bet reikšmingai:
— Didesnės laimės niekur nerasi ir jos nebus, kokią tu čia pamatei.
Iš tikro, pamatyti nuostabią šviesą, supintą su gaivinančiom, lyg rasa, ašarom — vilties šviesą ir tikėjimo paguodą — yra labiau patikima laimė. Pagaliau, ką “tu čia matei”, yra dangaus talka žemei, paskata džiaugtis pro ašaras, palaima veiklai gelbstint kitiem, stiprinant jų dvasines jėgas. Laimės nereikia ieškoti, o ją priimti arba ją gauti duodant kitiem.
Pabaigai
Šios pastabos ir interpretacija yra visiškai asmeniška. Ją galima priimti arba nepriimti taip pat pagal asmenišką kiekvieno galvojimą. Apsireiškimai iš viso neturi dogminio įpareigojimo tikėti. Net ir tuo atveju, jei, sakysim, bažnytinė vyriausybė leistų statyti bažnyčią Janonyse ir garbinti Apsireiškusiąją — kiekvienas lieka laisvas tokį kultą remti, jame dalyvauti ar ne.
Jei nėra formalios pareigos šį įvykį priimti bei juo tikėti, tai lieka moralinė pareiga jo neatmesti, neniekinti, nebanalinti, priešingai — toliau svarstyti, tyrinėti ir iš vis rimtai bei pagarbiai jo atžvilgiu laikytis.
Kalbant apie tikėjimą, bent asmeniškąjį, mažiausiai turi reikšmės formalinė pusė. Mes visada žiūrime daugiau dvasios nei raidės akimis. Ir kai tokiom akim nūnai žvelgiam į savo tautą, vedančią sunkią, beveik desperatišką kovą prieš ateistinės imperijos pastangas sugniuždyti tikėjimą bei moralę, argi toks dangaus ženklas, kaip šis, nepasidaro giliai įtikimas?
Atsakymą matome labai teigiamą pačioj Lietuvoj — tariamą įvairių žmonių, neišskiriant besimokančio jaunimo. Tebėra ryškios ir neigiamos reakcijos iš komunistų pusės. Vėliausia žinia, išsiųsta iš Lietuvos š. m. kovo 25 dieną, abipuses reakcijas išreiškia dviem sakiniais: “Į Skiemonis žmones tebevažiuoja. Mergaitė (Roma) išsiųsta į mokyklą”.
Pagal ligšiolinį laiškų šifrą “mokykla” turėtų reikšti kalėjimą ar kitokį ištrėmimą. Bet, gal būt, kad regėtoja tik švelniausiu būdu izoliuota, pasiunčiant ją kur nors į mokyklinį bendrabutį.
Regėtoja yra dabarties jaunimo atstovė — jaunimo, kuriam tenka ir teks pakelti didelių bandymų. Ypatingi bandymai laukia šią trapią mergaitę, į kurią nugręžtos tikinčiųjų ir ateistų akys. Šių bandymų akivaizdoj vienas neseniai grįžęs iš Lietuvos vyras kreipėsi laišku: “Labai man norėtųsi prašyti, kad Jūs asmeniškai ir mūsų seselės melstumėtės už Romą Macvytę — Marijos regėtoją”.