Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus

 


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

  prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

  prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

  prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

  prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

 

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

  prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

  prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

  prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

  prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

  prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

  prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

 

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

  prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA
( 1771 - 1849 )
prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Straipsnių sąrašas

B. KRISTAUS BUVIMO ANT ŽEMĖS TĄSA

I skyrius. Nematomoji Bažnyčios realybė

“Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir nebus apmiręs, jis pasilieka vienas, o jeigu jis bus apmiręs, jis neša daug vaisiaus”. (Jn

12,24)

Grūdas apmiršta ir prisikelia, kad perduotų savo gyvybę varpai.

Taip ir Kristus mirė ir prisikėlė, kad gyventų mumyse.

Dieviškąjį gyvenimą, kuris buvo Jame visoje pilnumoje, Kristus dabar perduoda visam pasauliui ir jį gauna visos į gėrį linkusios sielos.

Varpa, kuri gavo savo užuomazgą grūde, auga ir bręsta naudodamasi visais Kristaus turtais.

Taip išsipildo žodžiai: "Aš esu gyvenimas. Aš atėjau, kad žmonės daugiau turėtų gyvenimo”.

Kristaus skleidžiamas žemėje dieviškasis gyvenimas praturtina tuos, kurie Jį priima, naujai juose įsikūnija, ir liks juose amžinai:

tai tokia pagrindinė tiesa, iš kurios išplaukia visuotinės krikščionybės visi nuostabūs turtai.

Tos ypatingos naujienos — krikščionybės rezultatas buvo ne tik iš jos sklindanti šviesa; pagal visuotinės Bažnyčios mokslą, Kristus atnešė žmonėms ne tik pagrindą kai kurioms tiesoms — jis atnešė Joms naują gyvenimą. (Z. Guano, “Katalikybė”)

Jei Kristaus buvimas tarp mūsų nesitęstų, tai negalėtume suprasti šių jo žodžių: “Aš esu su jumis visas dienas iki pasaulio pabaigos”. (Mt 25,20). “Jei kas mane myli, tas laikys mano žodžius ir mano Tėvas Jį mylės; mes pas į ateisime ir pasidarysime pas jį savo buveinę”. (Jn 14,23)..“Aš nepaliksiu jūsų našlaičiais; aš ateisiu pas Jus. Dar trumpą valandėlę, ir pasaulis jau manęs nebematys. Jūs gi mane matote, nes aš esu gyvas, ir jūs būsite gyvi. Tą dieną jūs pažinsite, kad aš esu savo Tėvuje, o jūs manyje ir aš jumyse”. (Jn 14,18)

1. Malonė.

Malonė kaip tik yra dieviškasis gyvenimas, kuris, tobulai būdamas Kristaus žemiškoje prigimtyje, išsilieja iš jos ir yra perteikiamas visai žmonijai, tai yra įliejimas į žmoniją dieviško.

Malonė — tai nuostabi gyvenimo srovė, kuri, išsiveržusi iš Dievo per Kristų, sugrįžta į Dievą, nunešdama kartu su savimi mūsų gyvenimą, mūsų darbus, mūsų silpnumus ir vargus, jeigu tik mes patys nesipriešiname Jo triumfuojančiai galiai.

Tasai dieviškasis gyvenimas neužmetamas mums, kaip drabužis ant kūno; jisai mūsų viduje; jis mus persunkia, kaip kad sultys persunkia medį bei visas jo gyvas dalis. Jis prasiskverbia į visą mūsų būtybę, kaip siela į kūną, ir tada kiekvienas mūsų veiksmas jau ne vien žmogiškas, o sudievintas ir jis jau įgauna amžiną vertę.

Tai, kas atlieka mumyse gerus darbus, tai ne mes vieni ir ne vien malonė, o mes drauge su malone. Kada darbas atliktas, jis malonės dėka turi dievišką vertę; jis drauge ir mūsų darbas, nes ir mes veikėme. Ir mes, ir malonė veikia išvien, nes įsikūnijimo malonė yra sujungimo dieviško ir žmogiško. Tokiu būdu, mes atliekame amžinojo užmokesčio vertus dieviškus darbus. (E. Mersas, "Moralė ir Mistinis Kūnas")

Toji gyvenimo srovė pasiekia kiekvieną sielą. Nė viena siela nelieka šalia jos veikimo. Malonė skverbiasi į pardavėją už prekystalio ir į kiekvieną iš pirkėjų, į stogo dengėją, besidarbuojantį kaimynystėje, į troleibuso vairuotoją, į kiekvieną praeivį gatvėje.

Jei siela atsisako malonę priimti, tai malonė stengiasi ją pamažu suminkštinti, kaip kad jūros banga daro, skalaudama be perstojo uosto užtvanką. Ir atvirkščiai, jei siela nesipriešina jos veržimuisi, tai ji pripildo sielą, iškelia ją, suteikia jai antgamtinį charakterį ir neša ją link Dievo.

Tokiu būdu, ant žemės mes nesame vieniši, su vargu besi skverbią link tolimo Dievo: Dievas yra tarp mūsų. Mums telieka Jį pažinti, pripažinti ir mylėti.

Dievas negali būti sutapatinamas su jo kūriniais, kas vestų į panteizmą. Bet, kaip geležis, išlaikydama savo prigimtį, pasikeičia, kai ji įkišama į ugnį, taip ir mūsų gyvenimas patenka į dievišką spindėjimą ir tuo sudievinamas.

Dieviškasis veikimas, pasireiškiąs mūsų sieloje malone, yra tiek stiprus, kad jis bendrai prašoka mūsų žmogiškąjį veikimą. Ir apaštalas Povilas, kalbėdamas apie malonės pirmaeilę reikšmę savo veikloje, pavartoja aštrius kaip kardas žodžius: "Gyvenu nebe aš, bet manyje gyvena Kristus”. Ar begali būti kas nors dar labiau įsitikinęs, kad Kristaus gyvenimas ant žemės tęsiasi?

Savo kilme malonė yra ta pati kaip pas vieną, taip ir pas kitą žmogų: ji — paties Dievo gyvenimas, žinoma, tokiame laipsnyje, kokiame tas gyvenimas gali būti suteiktas kūriniui.

Dėl to netenka stebėtis, kad tarp visų, kurie gauna malonę, tas dieviškasis gyvenimas užmezga giminystės ryšį, suvienydamas juos į didžiulę šeimą, bendruomenę, Bažnyčią (Bažnyčia ir reiškia bendruomenę).

Toje šeimoje teka vienas ir tas pats kraujas — malonė, kuri padaro mus “dieviškosios giminės” asmenimis. Žmogiškosios giminystės skirtumai nyksta, užleisdami vietą vienintelei pas Dievą reikšmę turinčiai Dievo vaikų giminystei.

Toje šeimoje Tėvas — Dievas; jis teikia gyvenimą savo viengimusiam Sūnui Jėzui Kristui, o per Jį ir Jame — savo įsūnytiems vaikams — žmonėms. Tokiu būdu, mes tampame Dievo vaikais, Kristaus broliais, vieni kitų broliais ir dangaus karalystės paveldėtojais. Kaip pasakyta Jono evangelijos pradžioje: “Tiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galios būti Dievo vaikais” (Jn 1,12).

Toje bendruomenėje, toje “Bažnyčioje” vyksta bendravimas tarp šventųjų, tai yra tarp visų, kurie gauna malonę, tarp esančiųjų danguje (triumfuojanti bažnyčia), skaistykloje (kenčiančioji bažnyčia) ar gyvenančių ant žemės (kovojanti bažnyčia). Tarp šių sielų egzistuoja glaudus bendradarbiavimas, broliška dvasinėje srityje tarpusavio pagalba; tai yra “šventųjų bendravimas”.

Bažnyčia — tai Kristus, visada pasiliekąs įsikūnijęs pasaulyje, įsijungęs į pasaulį, bet nuo pasaulio nepriklausąs. (Abatas Zoli, žurnale “La Rut” 1939. I)

Bažnyčia — tai Jėzus Kristus, pasklidęs ir suteiktas kitiems; tai — visas Jėzus Kristus, tai Jėzus Kristus savo pilnumoje. (Bos-suetas)

Bažnyčia — tai žmonija, kurią Kristus suorganizavo Dievuje. Pasaulyje dabar egzistuoja dieviško ir žmogiško sintezė, kurią sudaro Kristus įsikūnydamas ir kuri tęsiasi mumyse tuo nepertraukiamu bendru įsįkūnijimu, kuris vadinasi Bažnyčia. (Sertillanžas, “Netikinčiųjų katekizmas")

2. Mistinis Kristaus Kūnas.

Sąryšy su tuo besitęsiančiu Kristaus gyvenimu tarp mūsų, ypatingai reikšmingas ir vaisingas yra mokslas, vis labiau patraukiąs tikinčiųjų dėmesį ir plačiai išdėstytas vienoje popiežiaus enciklikoje: mokslas apie mistinį Kristaus kūną, išreiškiąs mūsų tikėjimą ir paslaptingą per amžius besitęsiantį gyvenimą to, kuris panoro palikti su mumis iki pasaulio pabaigos tokiu gyvybingu ir veikliu, kaip ir kadaise Palestinoje.

Mokinių visuma iš tiesų galima pavadinti kūnu, remiantis analogija gyvo organizmo, kuris sudarytas iš daugelio ląstelių ir organų, betgi gyvenančiu vienu gyvenimu. O kadangi tas bendras jo visų mokinių gyvenimas yra paslaptingai besitęsiąs paties Kristaus gyvenimas, tai aišku, kad tasai kūnas yra mistinis Kristaus Kūnas. Ir panašiai į tai, kaip mes kalbame apie gyvo organizmo sąnarius, visi krikščionys yra Kristaus mistinio Kūno nariai, pašaukti vieni kitiems padėti, kaip vieno organizmo dalys.

Nes, kaip kūnas yra vienas ir turi daug sąnarių, visi gi kūno nariai, nors jų yra daug, tačiau yra vienas kūnas, taip ir Kristus. Nes mes visi esame pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad būtume vienas kūnas, ar tai žydai, ar pagonys, ar vergai, ar laisvieji, taip pat visi esame pagirdyti viena dvasia. Juk ir kūnas yra ne vienas narys, be susideda iš daugelio. Taigi, jūs esate Kristaus Kūnas ir sąnariai vienas kito. (1 Kor 12,12)

Ir ar ne toji tiesa sukrėtė apaštalą Povilą kelyje į Damaską, kur jis ruošėsi persekioti krikščionis, kada jis išgirdo jam pasirodžiusio Kristaus žodžius: “Kam tu persekioji mane?” Tai reiškia, kad, pakeldamas ranką prieš krikščionis, Povilas pakėlė ranką prieš Kristų — persekiodamas krikščionis, jis persekiojo patį Kristų.

3. Vynmedis.

Kad suprastume, jog Jis pasilieka su mumis net į dangų įžengęs, Viešpats davė palyginimą, gal būt, dar geresnį negu apaštalas Povilas: “Aš — vynmedis, jūs vynmedžio šakelės”.

Iš tiesų, vynmedis reiškia augalą visumoje, tai — ir stiebas, ir šakelės. Kristus nesakė: “Aš stiebas” — Jis sakė: “Aš visas augalas, šakelės taip pat aš; Aš — visas vynmedis”. Tokiu būdu, krikščionys yra pilnutinio Kristaus sudedamosios dalys.

Vynmedžio pavyzdyje glūdi turtingiausias turinys:

Kaip vynmedį sodina tam, kad jis išleistų šakas ir per jas pareikštų savo gyvenimą, taip Kristus pasirodė tarp mūsų vien dėl to, kas suteiktų mums dieviškąjį gyvenimą.

Kaip vynmedis be šakelių, jei nebūtų nenaudingu, tai bent nepilnu ir bevaisiu augalu, taip ir Kristus be mūsų ne viską būtų pasiekęs, jei nebūtų buvę galimybės įvykdyti ir padaryti veiksmingu Jo mirtimi atbaigtą atpirkimą: todėl krikščionys yra būtina Kristaus dalis;

Kaip sultys ir šakelės vienos ir tos pačios, taip ir dieviškasis gyvenimas vienas Kristuje ir krikščionyse;

Kaip vynmedis šakoms, taip Kristus Jo gyvenimu gyvenančioms sieloms teikia vienybę.

Kaip šakelė negali duoti vaisių, jei ji atskirta nuo vynmedžio, taip ir krikščionio tik tie veiksmai yra nuopelningi ir turi amžiną vertę, kuriuos jis atliko būdamas vienybėje su Kristumi, tai yra malonės stovyje;

Kaip tik tuo momentu, kada lapas atsiskiria nuo jam egzistenciją teikusios šakelės, kada jis sukdamasis lekia į tariamą laisvę, kada jis apsiriboja vien tik savimi ir daugiau niekuo, — kaip tik tuo momentu jis tampa nukritusiu lapu, tai yra skirtu žūti. (P. Šarlis, "Visų valandų malda”)

Užbaiga.

Kristus ir toliau gyvena; Jis savo gyvenimą tęsia juose. Jis atėjo vien dėl jų, kad duotų juose šventumo vaisių: tokie visuotinės Bažnyčios mokymo pagrindai.

Krikščionybė nėra kažkas užbaigto: ji savo esme yra auganti ir besireiškianti. Ji auga ir reiškiasi dėl to, kad auga ir reiškiasi Kristus. Kirikščionybė yra Kristaus žmogiškumo vystymasis laike. Visais laikais ir visur, žmogumi tapęs Dievas, mistinio kūno galva prisijungia prie savęs naujus narius. Ta prasme visą laiką jis auga, pasipildo, kol pasiekia visą savo pilnumą. (K. Adams, “Jėzus Kristus”)

Krikščionybė giliausiu būdu išsiskiria iš visų kitų religijų tuo, kad nė viena iš jų niekada nedrįso tvirtinti, jog jos įkūrėjas ir toliau gyvena paslaptingu, bet realiu gyvenimu savo mokinių tarpe ne tik savo įtaka, savo religinėmis idėjomis ir doroviniais nuostatais, bet ir teisiogiai įjungdamas savo pasekėjus į savo gyvenimą.

Tas Kristaus besitęsiąs gyvenimas ant žemės duoda vienintelį pakankamą išaiškinimą, iš kur toji visuotinės Bažnyčios pilnuma, tas našumas ir dinamizmas: toji nevystanti jaunystė — visa tai yra to gyvenimo apraiškos.

II skyrius. Regimasis Bažnyčios pasireiškimas.

Kristaus darbas, aišku, buvo dvasinio pobūdžio, bet jis tai įvykdė žmonių kalbos žodžiais ir konkrečiais veiksmais. Todėl nėra nieko nuostabaus tame, kad tas vėliau Bažnyčiai pavestas darbas pagal Dievo valią turi būti tęsiamas tam tikruose apibrėžtuose rėmuose.

Mes jau minėjome, kad Kristus iš tiesų davė savo bažnyčiai tuos matomus rėmus. Bažnyčios pašaukimą ir organizaciją dabar teks detaliau panagrinėti.

Dievas pavedė Kristui trejopą darbą:

—    išmokyti žmones, kad jie pilnai sugebėtų išspręsti gyvenimo problemą. Dėl to atskleidė dieviškojo sumanymo visumą.

Jis buvo mokytojas tobula to žodžio prasme, kalbėjęs taip, kaip niekas kitas nekalbėjo.

—    Pašvęsti sielas, tai yra padaryti jas šventomis ir Dievui patinkančiomis.

Tam tikslui Jis jų vardu teikė Dievui vienintelę ir drauge begalinės vertės auką, savo kūno ir kraujo auką: tąja auka jis suteikė galimybę sugrįžti prie Dievo ir vėl dalyvauti dieviškame gyvenime.

Jis buvo kunigas tobuliausia to žodžio prasme, tai yra tobuliausias tarpininkas tarp Dievo ir žmonių.

—    Vesti žmones prie Dievo, duodant jiems praktiškame gyvenime taisykles ir realizuojant jų atžvilgiu iš Tėvo gautą valdžią.

Prisiartinęs Jėzus jiems kalbėjo šiuos žodžius: “Man duota visa valdžia danguje ir žemėje”. (Mt 28,18)

Jis buvo tobulas ganytojas, vedęs žmoniją prie Dievo.

Tą trejopą darbą Kristus vėliau pavedė savo Bažnyčiai, tai yra visiems, — nors ir skirtingu mastu — kurie seka juo: “Kaip Tėvas mane siuntė, taip ir aš jus siunčiu”. (Jn 20,21)

Taigi tas darbas pavestas ne vien bažnyčios vadovams, kaip dažnai klaidingai manoma. Priklausą bažnyčiai pasauliečiai taip pat yra Kristaus pasiuntiniai. Jie taip pat tam tikru laipsniu dalyvauja trejopame Kristaus darbe, jiems taip pat priklauso aktyvus vaidmuo, kaip mes greitai tai ir pamatysime.

1. Uždavinys nukreipti žmoniją į Dievą.

a) Valdžios būtinumas.

Norint bendruomenėje palaikyti tvarką, reikalinga valdžia, kuri rūpintųsi nustatytos programos vykdymu, rūpintųsi esamos grupės narių vienybe, pajungtų visuomenės gerovei jos pavienių narių veiklą, kuri būtina ir naudinga visai grupei, ir uždraustų tokias iniciatyvas, kurios, nors ir geros savyje, tačiau grasina atnešti nuostolį visuomenei.

Dėl to, kurdamas regimą bendruomenę, Kristus turėjo suburti savo mokinius aplink regimus vadovus.

Kaip jau sakėme, jis išrinko dvylika apaštalų ir davė jiems valdžią ant savo mokinių: “Kas jūsų klauso, tas manęs klauso”.

Vieną jis padarė apaštališkos Bažnyčios centru ir uola, ant kurios pastatyta Bažnyčia.

“Tu Petras (Uola) ir ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau aš duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surištas ir danguje”. (Mt 16,18)

Prisikėlęs iš numirusiųjų, Jis iškilmingai duoda Petrui įgaliojimus; tris kartus iš Jo sulaukęs meilės pareiškimo, Jis jam sako: “Ganyk mano avinėlius... Ganyk mano avis”. (Jn 21,15)

Toji regimoji bendruomenė turėjo egzistuoti visada, todėl aišku, kad Kristus tuos įgaliojimus skyrė ir teisėtiems Petro įpėdiniams ir apaštalams.

Tokiu būdu katalikų Bažnyčia pagal Kristaus valią sudaro vieningą organizaciją, kurią kai kurie teologai vadina monarchiškai organizuota; turi hierarchiją, tai yra “šventą valdžią”, priklausančią Petro įpėdiniams ir apaštalams, ir jai yra skirtas uždavinys išsaugoti teisingame kelyje nesuskaitomą daugybę link amžinybės keliaujančių mokinių.

Tokiu būdu bažnyčioje mes turime:

1.    Šv. Petro įpėdinį — popiežių.

2.    Apaštalų įpėdinius — vyskupus.

3.    Mokinių įpėdinius — visus kitus Bažnyčios narius, kaip kunigus, taip ir pasauliečius.

Popiežius ir vyskupai turi betarpiškai iš Dievo gautą valdžią

— Dievo nustatytą valdžią; tik jie yra Kristaus kaimenės ganytojai.

Popiežius ir vyskupai gali kai kurias savo pareigas pavesti vieniems ar kitiems mokiniams, gaunantiems tada kanonišką galią, tai yra galią, paremtą bažnyčios teise (kanonais). Tokią Jurisdikcijos teisę, pavyzdžiui, gauna kunigai.

b) Popiežius.

Žodis “popiežius” yra kilęs iš graikiško žodžio “pappas”, ir reiškia Tėvas. Toks pavadinimas — popiežius arba šventasis Tėvas

— bažnyčios galvai labiausiai tinka. Jo valdžia, kaip ir paties Dievo valdžia, turi būti, iš tiesų, grynai tėviška. Jis — “Bendras ištikimųjų tėvas”.

Jis galią turi vien tam, kad tarnautų Kristaus mokiniams ir todėl po visais savo oficialiaisiais dokumentais jis pasirašo: “Dievo tarnų tarnas”. Juk ir pats Kristus apie save pasakė: “Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti”. (Mt 20,28)

Kaip tik toks yra krikščioniškos valdžios supratimas, nes tokį nurodo Viešpats Evangelijoje ir tokį priima Bažnyčia: “Kas tik tarp jūsų nori būti didesnis, tebūnie jūsų tarnas”. (Mt 29,25)

Popiežių taip pat vadina Jėzaus Kristaus vikaru (vietininku), aukščiausiuoju Ganytoju, matomąja bažnyčios galva (nes Kristus yra jos nematomąja galva), visuotiniu Archiriejumi (tai yra aukščiausiu vyskupu).

Bažnyčios valdyme popiežius turi tiesioginę valdžią ant visų vyskupų ir ant visų ganomųjų be jokio tarpininkavimo. Jis valdo iki gyvos galvos.

Popiežius laikas nuo laiko sušaukia viso pasaulio vyskupų susirinkimą, kuris vadinamas visuotine santaryba ir patikslina ką nors bažnyčios mokyme. Pirmaisiais krikščionybės amžiais, o taip pat ir viduramžiais tuose susirinkimuose dalyvaudavo ir pasauliečiai. Kai kurie susirinkimai buvo sušaukti imperatorių iniciatyva (pvz. pirmasis visuotinis susirinkimas imperatoriaus Konstantino iniciatyva), bet visus susirinkimus patvirtindavo popiežius, ir popiežiaus delegatų sutikimas būdavo būtinai reikalingas nutarimų tikrumui.

Popiežius kartu yra ir Romos vyskupas. Kad apsaugotų dvasinę valdžią nuo pasaulinių valdžių spaudimo, Vatikano miestas (44 ha) yra paskelbtas nepriklausoma valstybe, kurios suvereninė valdžia priklauso popiežiui.

Su juo palaikančiose diplomatinius santykius valstybių vyriausybėse jam atstovauja apaštališkieji nuncijai.

c) Vyskupai.

Vyskupai, kaip apaštalų įpėdiniai, turi dvasinę valdžią ant bažnyčios tam tikros dalies, vadinamos vyskupija.

Keletas kaimyninių vyskupijų įjungiama į bažnytinį — administracinį vienetą. Čia vadovaująs vyskupas vadinamas arkivyskupu.

Kiekvienas vyskupas turi pagalbininkus, paprastai vadinamus generaliniais vikarais.

d) Kunigai.

Vyskupui padeda jo veikloje jo vyskupijos dvasininkai — kunigai.

Vieni iš jų — (parapijiniai kunigai) dvasiniai valdo tam tikras vyskupijos dalis, kurios vadinasi parapijomis, kiti moko tiesiogiai vyskupui priklausančiose įstaigose, vadovauja vienai ar kitai bažnytinės veiklos sričiai, ar užsiima dvasine vadovybe vienuolynuose, ligoninėse ir kt.

Keletas parapijų sudaro dekanatą.

Vyskupijose esą įvairių vienuoliškų bendruomenių nariai, o taip pat ir kunigai — vienuoliai, sudaro dvasininkiją.

e) Ištikimieji.

Visi kiti bažnyčios nariai vadinami ištikimaisiais. Iš tiesų, jie turi pasižymėti ištikimumu bažnyčiai ir jos hierarchijai. Jie neturi apsiriboti vien tik tikėjimo priėmimu, bet taip pat ir praktiškai paklusti kiekvienos teisėtai egzistuojančios bažnytinės valdžios reikalavimams, kaip tai daro ir visų kitų teisingai suorganizuotų bendruomenių nariai.

Aišku, daug žmonių, nuoširdžiai besilaikančių savo sąžinės nurodymų, bet nepakankamai pažįstančių tikrąjį Kristaus mokslą, išoriniai nepriklauso katalikų bažnyčiai ir net ryžtingai jai priešinasi, patekę vienokių ar kitokių prietarų nelaisvėn. Bet motiniškai į tas sielas žvelgdama Bažnyčia moko, jog negalimas daiktas, kad Dievas jas atstumtų ir neduotų savo malonės; todėl ji laiko, kad jie pagal teises priklauso jai, net ir tada, Jei Jie faktiškai pro ją praeina ar ją puola, ar priklauso prie atskalūnų kategorijos, tai yra krikštytų, bet nepripažįstančių bažnyčios popiežiaus valdžios, ar prie eretikų, atmetančių tą ar kitą Bažnyčios mokslo tiesą.

Gali būti ir tokia padėtis, kad patys tikintieji turi dalyvauti žmoniją prie Dievo vedančiame darbe, jei tai jiems paveda popiežius ar vyskupai.

Tokia dalinai tėvų padėtis vaikų atžvilgiu, mokytojų — mokinių atžvilgiu ir panašiai.

2. Uždavinys mokyti žmoniją.

Organizuota, regimoji bažnyčia turi visų pirma perteikti visoms kartoms — dabartiniu metu mūsų kartai ir šių dienų pasauliui — ir visoms žemės tautoms Kristaus atskleistas tiesas (tikėjimo dogmas) ir priemones eiti prie Dievo (dorovės taisykles). Ji tęsia Kristaus kaip mokytojo darbą.

a) Ką liečia tas uždavinys?

Uždavinys skelbti Linksmąją Naujieną liečia visus Bažnyčios narius. Kievienas iš jų privalo savo aplinkumoje skelbti Kristaus mokslą ir jo tiesas, bent savo pavyzdžiu. Kiekvienas turi būti Kristaus mokiniu, šalininku, liudininku, pamokslininku; kitaip jie išduoda Jo reikalą.

Kristus visiškai aiškiai apie tai kalbėjo: “Kas tik išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą aš išpažinsiu savo danguje esančio Tėvo akivaizdoje”: (Mt 10,32)

“Ką aš jums sakau tamsoje, sakykite šviesoje, ir ką girdite į ausį, skelbkite ant stogų”. (Mt 10,27)

Bet ne kiekvienas krikščionis turi pakankamai gabumų, kad galėtų mokyti su tikrumu. Todėl suprantama, kodėl Kristus to mokymo uždavinį labiausiai pavedė apaštalams ir jų įpėdiniams. Ypač jiems yra skiriami šie jo žodžiai: “Eikite tat ir mokykite visas tautas”. (Mt 28,19) Ir Jis pažadėjo visada būti su jais: “Ir štai, aš esu su jumis visas dienas, iki pasaulio pabaigai”. (Mt 28,20) Ir Jis jiems pažadėjo nuolatinę Šventosios Dvasios pagalbą: “Šventoji Dvasia primins jums visa, ką tik aš jums kalbėjau”. (Jn 14,26)

Tokiu būdu, mokymo uždavinys visų pirma priklauso popiežiui ir vyskupams; jie sudaro tai, kas vadinama mokančiąja bažnyčia. Kunigai ir kiti tikintieji, nors jie už perteikiamą tiesą ir neša dalį atsakomybės, tačiau sudaro mokomąją bažnyčią; kunigai gauna vyskupų įgaliojimus mokyti kitus tikinčiuosius.

Popiežius turi pilną mokymo galią. Jis turi teisę mokyti visą bažnyčią. Toji teisė priklauso ir vyskupams, kada jie tai daro visuotinėje vienybėje su popiežiumi.

Kiekvienas vyskupas atskirai vykdo tą uždavinį savo vyskupijos ribose.

b) Ko turi mokyti Bažnyčia?

Kristus perteikė savo apaštalams viską, kas būtina žmonėms žinoti. Apreiškimas užbaigtas.

Kaip jau sakėme, Kristus skelbė savo mokslą žodžiu. Jis nieko neužrašė. Po Jo apaštalai taip pat žodžiu skelbė Jo tiesas pasaulyje.

Tokiu keliu perduotų tiesų visuma vadinama žodiniu padavimu arba tiesiog padavimu.

Bet mes taip pat pažymėjome, jog Kristaus ir Jo apaštalų mokslo dalis paskui buvo užrašyta ir tai įvykdyta veikiant šv. Dvasiai, kas pašalina klaidos galimybę tame, kas užrašyta. Užrašymo visuma sudaro Naujojo Testamento Šventąjį Raštą.12

12 Padavimas tokiu būdu yra platesnis negu šv. Raštas. Padavimas apima Kristaus paskelbto mokslo visumą. Tai bus galima geriau suprasti iš tokio palyginimo: tam tikra mokslo įstaiga, pavyzdžiui, saugoja savo tradicijas (teises, papročius, šventes). Dalis jų užrašyta. Bet toji dalis nesudaro tradicijų visumos, kurios laikosi profesoriai ir studentai.

Bažnyčios uždavinys — mokyti padavime esančių tiesų, kurių didžioji dalis yra šv. Rašte.

Amžių bėgyje Bažnyčia vis geriau pažįsta tiesas, kurias turi perteikti tikintiesiems. Ji palaipsniui papildo tose tiesose esančių neišsemiamų turtų registrą.

Išlaikydama tikėjimo lobių neliečiamumą ir nepažeidžiamumą, ji, veikiant Šv. Dvasiai, palaipsniui atidengia pateikiamas tiesas, vis pilniau ir vis ryškiau išryškina tai, kas iki šiol buvo miglota.

Juk pats Viešpats Jėzus Kristus palaipsniui, atsižvelgdamas į žmogaus proto silpnumą, atidengė Naujojo Įstatymo ir Dievo

Karalystės paslaptis, išeidamas iš senojo Įstatymo žinomų principų (žiūr. Jo pasikalbėjimą su samariete, taip pat apaštalo Petro regėjimą sąryšyje su romėnų šimtininko Kornelijaus krikštu).

Dėl to Bažnyčia laikas nuo laiko paskelbia dogmas, kurios atrodo lyg ir naujos į mūsų dogmatinio supratimo atžvilgiu, bet netiesiogiai yra padavime ar Šv. Rašte.

Taip buvo pvz. ir su Marijos Nekalto Prasidėjimo dogma. Arba vėl Bažnyčia pateikia sielos aiškesnį supratimą ir gyvenimišką pritaikymą tų tiesų, kurios labai turiningos, nes jos yra pilnai išreikštos šv. Rašte (kaip tai yra mūsų dienose su mokslu apie mistinį Kristaus Kūną).

Taip elgdamasi Bažnyčia tik seka tuo, kuris Palestinoje pamažu atskleidė klausytojams savo mokslą.

Tebūna progresas, tebūna vis gilesnis supratimas tiek moksle, tiek ir pažinime, pas kiekvieną žmogų ir visoje bažnyčioje; bet tegu tas vystymasis vyksta pagal tą pačią idėjinę liniją ta pačia kryptimi ir ta pačia galvosena! (Pirmasis Vatikano susirinkimas, Dencingeris).

Iš kitos pusės primename, kad Kristaus mokslas turi persunkti visą žmogišką veiklą ir įnešti i ją malonės pradą. Be to, žmogiškoji veikla visą laiką vystosi, priimdama naujas formas ir iškelia naujus klausimus, kurie turi įtakos į tuometinį gyvenimą netgi ir tada, kai jie liečia vien tik medžiaginę sritį.

Iš to aiškėja, kad Bažnyčiai tenka patikslinti principų pritaikymą pasitaikantiems atskiriems atvejams. Popiežius tuos principus primena ir paaiškina jų praktiškąjį pritaikymą bulėmis, radijo transliacijomis, o ypač enciklikomis, tai yra laiškais, skirtais viso pasaulio vyskupams ir per juos visiems krikščionims, Tie laiškai paprastai gauna vardą iš pirmųjų jo teksto žodžių, ir jie parašyti visada lotynų kalba; pavyzdžiui, enciklika, išleista 1891 m. popiežiaus Leono XIII-jo apie darbininkų socialinę padėtį, vadinasi “Rerum Novarum”; enciklika, išleista 1931 m. popiežiaus Pijaus XI-tojo apie teisingumo principų atstatymą socialiniame gyvenime, vadinasi “Quadragesimo Anno”.

Vyskupai paprastai kreipiasi į savo ganomuosius ganytojiškais laiškais.

Mokančioji Bažnyčia turi teisę kištis visur, kur tik liečiama

Kristaus tiesa ir sielų išganymas. Tik ji pati, o ne pašalinės institucijos, kaip pvz., valstybė, turi teisę nustatyti, kiek toli tęsiasi jos veiklos laukas.

Bažnyčios darbas — skelbti tiesą; bet tiesa yra viena ir neina į kompromisus. Todėl tikroji Kristaus Bažnyčia negali būti nuolaidi principiniuose klausimuose, nors kartu ir atlaidi asmenims. Tuo pačiu tas nesitaikstymas, už ką Bažnyčia dažnai patiria priekaištų, faktiškai liudija jos tikrumą.

c) Ar gali Bažnyčia savo mokyme suklysti?

Aišku, kiekvienas ištikimas kunigas, vyskupas ir net popiežius gali kartais prijungti asmeniškas ir klaidingas nuomones prie tos tiesos, kurią jie turi skelbti.

Bet negali būti, kad organizacija, įsteigta paties Dievo ir gavusi iš Jo ypatingos pagalbos pažadą, suklystų esminiuose ir gyvybiniai svarbiuose klausimuose.

Ar gali Kristus, pasiuntęs apaštalus, kaip Jį siuntė Tėvas, neapsaugoti jų pačių ir jų įpėdinių nuo bet kokios esminės klaidos? Ar Jis, pašaukęs juos tam didžiam darbui, neapdovanojo jų Jam priklausančiu neklaidingumu?

Iš tiesų, Jis kalbėjo: “Šventoji Dvasia jus visus išmokys ir primins jums visa, ką tik aš jums kalbėjau” (Jn 14,26). Tie žodžiai būtų bereikšmiai, jei Bažnyčia galėtų suklysti.

Todėl Bažnyčia sako: apaštalų įpėdinius Kristus apsaugojo nuo klaidos tais atvejais, kada jie tam tikrose sąlygose moko tiesų, į kurias reikia tikėti, ir kada nurodo priemones, kuriomis reikia naudotis norint gyventi pagal Dievo valią. Kitais žodžiais, Jis padarė juos — tam tikrose sąlygose — neklystančius.

d) Neklaidingumo supratimas.

Neklaidingumas (neklystamumas mokymo klausimuose; jį galima taip pat pavadinti “nesuklydimu”) yra ypatinga Šventosios Dvasios pagalba, kurią Dievas duoda visai Bažnyčiai, kad ši sugebėtų išsaugoti neiškreiptas apreikštąsias tiesas ir jas teisingai perteiktų.

Popiežius turi neklaidingumą, bet tik prie tam tikrų sąlygų; tada, kai jis kalba apie moralę ar dogmas su aiškiai pareikštu ketinimu visoje pilnumoje panaudoti savo kaip Mokytojo pašaukimą. Tokiais atvejais sakoma, kad jis priėmė sprendimą “ex cathedra”, tai yra “iš katedros” — kaip ganytojas visų tikinčiųjų ir regimoji visuotinės Bažnyčios galva. Tai būna retai: pavyzdžiui, kada paskelbiamos dogmos.

Savo įprastinėje mokymo veikloje popiežius neturi tos ypatingos neklaidingumo dovanos ir yra galimybė suklysti. Betgi kiekvienas krikščionis turi jam paklusti, kaip karys savo viršininkui, nors šis pastarasis neturi garantijos nesuklysti.

Kiekvienas pavienis vyskupas jokiose aplinkybėse neturi tos ypatingos neklaidingumo dovanos. Bet bendras visų po pasaulį pasklidusių vyskupų mokslas neklaidingai išreiškia apreikštą tiesą.

Viso pasaulio vyskupai drauge su popiežiumi kartais bendrai susirenka į vadinamąjį visuotinį susirinkimą ir tada turi galimybę neklystamai patikslinti ką nors Kristaus moksle.

3. Uždavinys pašvęsti žmoniją.

Kristus buvo siųstas vadovauti mums ir išmokyti mus savo mokslo tam, kad mes vėl taptume Dievo draugais. Tokiu būdu, Jo darbas visų pirma liečia mūsų sielų pašventimą, tai yra Kristus siekia jas padaryti tyromis ir Dievui patinkančiomis.

Suartėti su Dievu mes galime tiktai per Kristų, ir per Kristų Dievas duoda mums galimybę dalyvauti dieviškame gyvenime.

Jame susitinka žmonijos veržimasis į Dievą ir Dievo maloningumas žmonėms.

Todėl Kristus yra tobulas tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, Vyriausias kunigas, turįs kunigystės pilnumą.

Kaip mes jau sakėme, Kristus, norėdamas mus padaryti Dievo vaikais, pasiaukojo. Be to, Jis įsteigė sakramentus: tai yra regimos priemonės, teikiančios ar padidinančios mumyse Dievo malonę.

Regimoji Bažnyčia yra “gyvenąs joje Kristus”, todėl ir vadovauja, ir moko vien tam, kad mus pašvęstų. Jos narių šventumas yra jai, kaip kadaise Kristui, pagrindinis visos veiklos tikslas.

Visa Bažnyčia yra didysis sakramentas pačia to žodžio prasme; tai — neregimos malonės regima forma, tai — empirinis organizmas, esąs dieviškojo gyvenimo įrankiu ir vadovu. (M. Meršas, “Moralė ir mistinis kūnas”)

Jie siūlo mums paties Kristaus paliktas priemones: dalyvavimą Jo aukoje, sakramentus.

a) Dalyvavimas Kristaus aukoje.

Mes jau kalbėjome apie tai, kad Kristus Didįjį Ketvirtadienį pats save paaukojo Tėvui ir pakvietė apaštalus “įsijungti”, tai yra, drauge su Juo dalyvauti aukoje.

Kristus galėjo tuo ir užbaigti: galimybė teikti Dievui šventąją auką ir susivienyti su ja komunijoje galėjo būti ir vienkartiniai duota tik tiems, kurie dalyvavo Paskutinėje Vakarienėje.

Bet, baigdamas vakarienę, Kristus įsakė, “Tai darykite man atminti”. (Lk 22,19)

Tais žodžiais Jis pavedė Bažnyčios atstovams apaštalams amžiais tęsti Jo auką Tėvui ir duoti Jo kūną ir kraują mokiniams, kad ir šie glaudžiai įsijungtų į Jo auką.

Auka kruvinu būdu buvo įvykdyta tam tikru laiku — Didįjį Penktadienį ir tam tikroje vietoje — ant Golgotos kalno, bet Bažnyčiai buvo uždėta pareiga ją Dievui aukoti visada ir visur kaip tik tokioje formoje, kokioje pats Kristus ją aukojo ketvirtadienio vakare prieš kančią.

Visa liturginės aukos reikšmė glūdi tame dvejopame akte, kurį Bažnyčia turi tęsti amžiais:

—    teikime Dievui vienintelės Jo vertos aukos,

—    suteikime tos aukos žmonėms, kad jie, susivienydami su ja, dalyvautų Kristaus aukoje ir tuo pačiu gautų dieviškosios meilės dovanų.

Liturgijos metu vyksta realus aukojimas: realus atnašavimas anksčiau nužudytos Aukos, kuri dabar ant altoriaus aukojama.

Realaus nužudymo liturgijos metu nėra, nes Kristus negali vėl naujai numirti. Realus Kristaus nužudymas buvo tik vieną sykį — Golgotoje; nuo Prisikėlimo momento Jo Kūnas, Kraujas, Siela ir Dieviškumas yra sujungti nesuardomai.

Bet liturgijos metu įvyksta, paskutinės Vakarienė pavyzdžiu, simbolinis nužudymas — Kūnas (duonos pavidalu) atsiskiria nuo Kraujo (vyno pavidalu).

Kunigui tik tarpininkaujant, liturgiją atlieka pilnutinis Kristus. Kristus su savo mistiniu kūnu, Kristus su savo Bažnyčia. O kadangi kiekvienas krikščionis priklauso Bažnyčiai, tai ir kiekvienas atnašauja tą auką drauge su kunigu, Bažnyčia ir pačiu Kristumi; tuo pačiu jis tam tikru būdu dalyvauja ir Kristaus kunigystėje.

Aukojamas taip pat pilnutinis Kristus, tai yra Kristus su savo mistiniu kūnu, su savo Bažnyčia. Tuo pačiu kiekvienas krikščionis turi save aukoti Dievui su Kristumi, per Kristų ir Kristuje.

Komunija sudaro neatskiriamą mišių dalį; ji išreiškia bažnyčios susivienijimą su jos Galva — Kristumi Jo Aukoje.

Bažnyčia įsako kiekvienam tikinčiajam bent vieną kartą į metus priimti šv. Komuniją ir tuo būdu jungtis su atnašaujama auka; tai atliekame gavėnios metu prieš Velykas.

Bažnyčia taip pat įpareigoja kataliką priimti šv. Komuniją kiekvieną kartą, kai jis dalyvauja šv. Mišiose, jeigu tik jo sąžinės neslegia sunkios nuodėmės.

Šimtmečių bėgyje Bažnyčia apsupo įvairiomis pareigomis tai, ką Kristus darė per Paskutinę Vakarienę. Tų apeigų visas turtingumas dabar glūdi šv. Mišiose.

Ir taip Bažnyčia jau dvidešimt amžių tęsia Kristaus auką, kurioje Kristus paaukojo save Dievui už žmonijos nuodėmes.

Dvidešimt amžių ji mums siūlo Kristų, kad mes komunikuodamiesi savo egzistavimą sujungtume su Tuo, kuris visą laiką aukojasi ant mūsų altorių, atstatydamas mūsų vienybę su Dievu.

Liturgija drauge su jos neatskiriama dalimi — Komunija — sudaro tobuliausią priemonę mūsų pašventinimui.

b) Sakramentai.

Malonė nematoma, kaip nematomas Dievas. Bet Kristaus valia ji paprastai mus pasiekia regimais keliais.

Tam tikslui Kristus įsteigė sakramentus, kurie pagal Bažnyčios mokslą yra “regimi Viešpaties įstatyti ženklai malonei įgyti ar padidinti mūsų sielose”.

Kristus tai darė, atsižvelgdamas į savo kaip Dievo ir žmogaus darbo charakterį. Jau savo įsikūnijimu Jis glaudžiai suvienijo Dievą ir kūrinį, dangų ir žemę, malonę ir prigimtį.

Kaip ir buvo galima tikėtis, Jo darbas pasireiškė taip pat susivienijimu dieviško ir žmogiško, dvasinio ir medžiaginio, regimo ir neregimo.

To perdavimui reikalingos žmogaus rankos ir kalba; reikalinga netgi negyvoji medžiaga: vanduo, duona, vynas, aliejus.

Mūsų pašventinimui Kristus įsteigė septynis sakramentus:

1.    “Būti šventu”, reiškia gyventi vienybėje su Dievu, todėl aišku, kad labai svarbus yra Švenčiausiasis Sakramentas arba Eucharistija.

Glaudžiai siedamasi su Paskutine Vakariene, Eucharistija mus veda prie paties malonės šaltinio: prie Golgotos aukos, iš kurios išteka mūsų atpirkimo veiksmingoji jėga;

Eucharistija sujungia mus su Tuo, kuris turi dieviškojo gyvenimo pilnumą;

Eucharistija yra tarsi įvadas į tą vidinę su Dievu vienybę, kuri sudaro mūsų amžinąjį gyvenimą.

Tokiu būdu, Eucharistija — tai priemonė, leidžianti mums aktyviai dalyvauti Kristaus aukoje, ir drauge sakramentas, didinąs mumyse dieviškąjį gyvenimą.

Iš jos visi kiti sakramentai įgauna savo prasmę ir savo aktyvumą; prie jos visi kiti veda, kaip bažnyčioje viskas veda į altorių, ant kurio įvyksta duonos ir vyno pasikeitimas į Kristaus Kūną ir Kraują.

2.    Norint dalyvauti per Eucharistiją Kristaus aukoje, reikia būti Kristaus mistinio kūno nariu.

Krikšto sakramentas mus įjungia į Bažnyčią, suteikdamas mums malonę.

Tasai sakramentas deda ant mūsų neišdildomą antspaudą, padarydamas mus Dievo vaikais ir Bažnyčios nariais; jis duoda mums teisę dalyvauti visoje Bažnyčios veikloje ir dalinai liturginėje aukoje.

3.    Krikštu įgytas ir Eucharistija padidintas dieviškasis gyvenimas negali būti mumyse užkonservuotas. Kristus atėjo dėl mūsų; Jo patraukianti jėga plinta kaip ugnis: “Aš atėjau ugnies siųsti į žemę, — sako Kristus, — ir ko norėčiau, jei ne kad kūrentųsi”. (Lk 12,49)

Krikščionis dalyvauja tame pavyzdiniame Kristaus veržlume, kuris ir jį apima; jis turi būti apaštalu, jis turi siekti, kad per Kristų jis visą visatą privestų prie Dievo.

Sutvirtinimo sakramentas įjungia krikščionį į bendrą

Bažnyčios tarnavimą ir teikia jam jėgų nešti už viską krikščionišką

atsakomybę.

4.    Norint priimti Dievą šv. Komunijoje, reikia būti, kaip mes jau sakėme, Jam patinkančiu; todėl, jei didelis nusikaltimas atitolina mus nuo Dievo, būtina gauti atleidimą.

Tam tikslui Kristus įsteigė Atgailos sakramentą, per kurį už nuodėmes atgailaująs žmogus gauna jų atleidimą.

Sužeistas pirštas kliudo visam organizmui. Taip ir nusidėjęs krikščionis savo kalte silpnina visos Bažnyčios gyvenimą. Pirštas sugyja tiktai viso organizmo dėka. Taip ir krikščionis atstato savo dvasinę sveikatą tik pasiduodamas bažnyčios veiksmui, jos atstovų veikimui, ir ištaisydamas įneštą žalą.

Tasai sakramentas sugrąžina mums Dievo malonę, jeigu mes ją praradome, padarę mirtiną nuodėmę; jisai padidina malonę, jei mes, pilnai nepraradę malonės, atgailaujame už mažus nusikaltimus, kurie parodo mūsų apsileidimą Dievo tarnyboje.

5.    Ligonių sakramentas grąžina krikščioniui ligoniui kūno sveikatą tais atvejais, kada tai naudinga sielai, o apie tai sprendžia Dievas; arba Jis paruošia sielą susivienijimui su Dievu, kuris tuo metu priimamas šv. Komunijoje.

6.    Kristus ypatingai laimino krikščionių jaunavedžių sąjungą ir pakėlė ją į moterystės sakramentą.

Tas sakramentas teikia jaunavedžiams malonę eiti drauge gyvenimo keliu, patinkančiu Dievui, ir jisai paruošia būsimų vaikų įstojimą į bažnyčią, kur jie galės dalyvauti Kristaus aukoje ir malonės dovanose.

7.    Kad aprūpintų savo bažnyčią naujais kadrais, Kristus įsteigė kunigystės sakramentą. Jį priimantieji gauna uždavinį tęsti Kristaus auką, teikti malonę per sakramentus, rūpintis užlaikymu tikėjimo visame jo grynume ir vadovauti krikščionių bendruomenei.

c) Sakramentų teikėjai.

Tiktai apaštalai ir jų įpėdiniai gavo pilną pašvenčiamąją galią Bažnyčioje; todėl tik popiežius ir vyskupai gali teikti visus sakramentus.

Kunigai, gavę kunigystės šventimus, turi gauti dar ir įgaliojimus iš savo vyskupo ir tik tada gali vykdyti savo pareigas. Tie įgaliojimai gali būti daugiau ar mažiau platūs ir dalinai, duodą teisę jiems teikti kai kuriuos sakramentus.

Pasauliečiai realiai dalyvauja Bažnyčios pašvenčiamoje veikloje. Mes jau kalbėjome apie aktyvų dalyvavimą, kurį jie turi priimti liturginėje aukoje.

Betgi pasitaiko atvejų, kada ir jie gali teikti kai kuriuos sakramentus. Kai kuriais išimtiniais atvejais jie gali teikti krikšto sakramentus ir tuo įvesti kūdikio sielą į dieviškojo gyvenimo sritį.

Iš kitos pusės, moterystės sakramente patys jaunavedžiai teikia sakramentą vienas kitam; kunigas dalyvauja kaip bažnyčios atstovas, o ne kaip asmuo, teikiąs sakramentą.

4. Bažnyčios šventumas.

Kristus priėmė tobulą žmogišką prigimtį, kurioje viskas buvo darnioje harmonijoje ir nebuvo nieko, kad bent kiek prieštarautų su ja susivienyti dieviškajai prigimčiai. Kaip tobula dieviško ir žmogiško sintezė, Kristus nebuvo palenktas nė mažiausiai nuodėmei, ir tuo pačiu nė mažiausiam priekaištui.

Mistiniame Kristaus kūne — Bažnyčioje to jau negali būti. Jame šventa tai, kas iš Dievo; gi tai, kas iš žmogaus pusės išplaukia, kaip medžiaga dėl Dievo veikimo, yra persunkta visais trūkumais, kurie būdingi žmogaus valiai.

Tokiu būdu, dieviško ir žmogiško sintezėje eančioje Bažnyčioje, neišvengiami netgi dideli trūkumai. Tie trūkumai neišvengiami ne tik tikinčiųjų tarpe, bet gali pasitaikyti ir pas ganytojus, kad ir kaip bebūtų aukštas jų rangas, nes Kristus savo dieviškąjį darbą patikėjo žmogiškoms rankoms.

Iš to išplaukia, kad jei Bažnyčia pilna teise priskiria sau šventumą, tai dėl to, kad ją įkūrė tas, kuris yra pats šventas, ir, kad ji turi priemones sieloms pašvęsti, tai jos nariuose gali visgi pasitaikyti suklydimų, ko pasitaiko ir kiekvienoje kitoje sąjungoje, kur veikia žmonės.

Krikščionybė rado žmogų ligonį savyje, ir ji rūpinasi jo išgydymu. Ji sudarė ne akademiją ar licėjų išrinktiesiems, ji įkūrė nusidėjėlių bendruomenę, priėmė moralę, pritaikytą nusidėjėliams, kur reikalaujama nuolatinių pastangų, kad iš naujo pakiltų, nes žmogus nuolat parkrinta. (Sertillanlas, "Krikščionybė ir filosofija")

Tokiu būdu, šešėliai, kurie yra Kristaus įsteigtoje bendruomenėje, neturi mus stebinti ir sukelti mumyse abejones, nes mes žinome, kad tai Dievo — žmogaus derinys.

Ir atvirkščiai, ar nereikėtų stebėtis ir žavėtis tuo, kad toji prieš 20 amžių sukurta bendruomenė ir dabar sveika savo principuose ir nežalota savo moksle, nežiūrint silpnumo ir netgi išdavystės jos daugelio narių?

Aišku, Kristus galėjo įsikišti, ir piktžolės būtų buvusios išrautos, bet juk Jis pats sakė, kad reikia viską palikti iki pjūties.

Tad nereikia mums stengtis būti gudresniais už Kristų ir reikalauti greitos bausmės.

5. Bažnyčios vienumas ir visuotinumas.

Tikėjimo išpažinime mes išpažįstame vieną, šventą, visuotinę (graikiškame tekste) ir apaštališkąją Bažnyčią.

Bažnyčia “viena” dvejopa prasme: yra tiktai viena vienintelė Kristaus Bažnyčia. Tos Bažnyčios viduje viskas suvienyta ir sujungta Kristaus meilės ryšiais.

Jėzus Kristus įkūrė tiktai vieną Bažnyčią, (plg Mt 16,18) “Kiekviena karalystė, kuri pati su savimi nesutinka, bus sunaikinta”. (Mt 12,25)

Visos Kristaus avys įjungtos į vieną kaimenę: “ir bus viena avidė ir vienas Ganytojas” (Jn 10,16).

Pagal Kristaus valią, Bažnyčia pasižymi siekimu visiškos vienybės visose gyvenimo srityse: pradedant laimingu tikinčiųjų susivienijimu dieviškoje Kristaus meilėje ir baigiant išorine vienybe hierarchinės kanoniškai — administracinės organizacijos; kitais žodžiais, Bažnyčios vienybė turi būti Dievo — žmogaus vienybe, nes, remiantis Kristaus žodžiais: “Kaip Tu mane siuntei į pasaulį, taip ir aš juos siunčiu į pasaulį”. (Jn 17,18) Bažnyčia yra įsikūnijusio Kristaus tąsa.

Kas liečia Bažnyčios vienybę, tikrą Kristaus valios išreiškimą, mes randame apaštalo Povilo mokyme apie Bažnyčią, kaip Kristaus kūno visumą: “Aš maldauju jus elgtis vertai pagal pašaukimą... rūpestingai palaikant ramybės ryšių dvasios vienybę. Vienas kūnas ir viena dvasia... Vienas Dievas visų Tėvas... (Ef 4, 1-6). Jis (Kristus) vienus davė apaštalus, kitus evangelistus, kitus ganytojus ir mokytojus, tarnystės darbui, Kristaus kūnui statyti.. .(Ef4, 11-12).

Remiantis tuo tekstu, Bažnyčia yra viena, ne tik dvasia — nematomas žmonių susivienijimas malone, — bet ir vienas kūnas, vienas matomas, gyvas visumos susirinkimas, viena tobula “Tikinčiųjų bendruomenė”, kur tikintieji tarp savęs sujungti organiniais ryšiais, yra palenkti nematomam gyvybiniam pradui ir matomam juos vienijančiam organui. (S. Tiškevičius, “DievoŽmogaus Bažnyčia’’)

Pagal dieviškąjį planą, Bažnyčios vienybė nėra vienodumas, o yra vienybė įvairume ir įvairumas vienybėje — tai yra pagrindinė sąlyga kiekvieno grožio ir visokio tobulumo. Sekminių dieną, kada stebuklingu Šventosios Dvasios atėjimu buvo toliau kuriama bažnyčia, jos daugialypė vienybė pasireiškė nuostabiu būdu: visi apaštalai buvo mažai išsilavinę žydai, moką tik savąją kalbą, bet staiga jie prabilo visomis tuo metu ten Jeruzalėje esančių tautų kalbomis: “Mes partai, medai, elumiečiai..., kretiečiai ir arabai, girdime juos mūsų kalbomis skelbiančius didžius Dievo darbus” (Apd 2,9-11). Be abejo, tam kalbų įvairumą atitiko ir kultūrų bei dvasinių orientacijų įvairumas. Dievui garbę pareiškiame ne tik tuo, kad jis skelbiamas visomis pasaulio kalbomis, kiek ypač tuo, kad visos tautos, nežiūrint jų gyvenimo būdo, galvosenos ir kultūros skirtumų, visgi sutinka su visu tuo, kas liečia Dievą ir sutartinai Jį garbina.

Mes randame tokį pirmųjų krikščionių padėkos maldos tekstą: “panašiai, kaip toji laužoma duona — kadaise išsklaidyta po kalvas, o paskui surinkta į vieną — taip ir Tavo bažnyčia tebūnie surinkta iš visų žemės kraštų į Tavo karalystę”, Panašiai, kaip kiekvienas grūdas bręsta lauke, kur jis buvo pasėtas, taip ir kiekvienas žmogus gyvena ten, kur Dievas jam paskyrė, ir turi augti dorybėse, atitinkančiose Jo dvasinio būdo ir gimtosios žemės ypatumus. Bet varpos surenkamos į visumą... Ir Viešpats įdiegė į žmogaus širdį troškimą susivienyti su visa žmonija ir drauge duoti garbę. Dostojevskis mato tame žmogaus dvasinės prigimties giliausią ypatybę — dvasinės vienybės ilgesį.

Ta pagal Dievo planą savo esme graži vienybė tik su dideliu vargu ir dideliais sunkumais realizuojama istorijoje. Veikiant krikščioniškai meilei, įvairumas tautų, asmenybių ir kultūrų praturtina kiekvieną tuo, kas randama pas kitus. Net patys pagrindiniai žmonių bendruomenės narveliai, kaip pvz. šeima, yra sudaryta remiantis tuo tarpusavio papildymo principu. Tą galima pastebėti ir neorganinio kosmoso sąrangoje iki smulkiausių detalių.

Bet kada krikščioniškoji meilė atšąla, tai tas įvairumas pasireiškia savo nedėkinga puse ir tampa šaltiniu priešiškumo, karų ir žudynių.

Nelaimei, atsitiko taip, kad krikščioniškos eros pirmojo tūkstanties metų bėgyje santykiai tarp Rytų ir Vakarų krikščionių pamažu prarado brolišką charakterį, o tai įvyko dėl istorinių, kai kada lemtingų priežasčių. Tokiu būdu, Rytų ir Vakarų krikščionys priėjo prie to, kad liovėsi bendrauti vieni su kitais, ir pradėjo vieni kitus peikti ir net niekinti.

Po keleto didesnių nesusipratimų, privedusių prie laikinio skilimo, įvyko, pagaliau, pražūtingas atsiskyrimas 1054 metais Konstantinopolyje patriarcho Michailo Kerullarijaus ir popiežiaus legato kardinolo Ilumberto.

Vakarų teologai pastaruoju metu pradeda abejoti to atsiskyrimo teisėtumu, remdamiesi tuo, kad dar prieš atsiskyrimą delegavęs kardinolą popiežius Leonas XI mirė, ir tuo būdu Ilumberto įgaliojimai buvo pasibaigę. Taigi kyla klausimas, ar Ilumbertas neperžengė savo įgaliojimų popiežiaus nebuvimo laikotarpyje — tuo labiau, kad jis buvo deleguotas apribotai spręsti tik kai kuriuos klausimus ir nebuvo įgaliotas spręsti tokio išimtinai Bažnyčios klausimo. Didelė dalis kaltės, kad nebuvo susitaikyta, o tas skilimas vis daugiau didėjo, tenka patriarchui Kerullarijui. Taip pat ir istoriniai įvykiai čia turėjo svarbų vaidmenį. Viena iš svarbiausių priežasčių, kad tas konfliktas pasiekė aukščiausią nebesutaikomumo laipsnį, yra ta, kad 1204 m. Konstantinopolį užėmė kryžiuočiai, kad barbariškai apiplėšė ir įkūrė taip vadinamą Lotynų imperiją. Reikia priminti, kad popiežius Inocentas III-sis aštriai tą aktą pasmerkė.

Kas liečia santykius su Rusijos bažnyčia, tai tenka pastebėti, kad krikščionybė Rusijoje prasidėjo kur kas anksčiau didžiojo atskilimo, o po jo, tokių kunigaikščių, kaip pvz. Jaroslavo Išmintingojo santykiai su Roma ir Vakarais buvo visai draugiški.

Totorių valdymo periode Rusija buvo atskirta nuo Vakarų, ir per visą tą laiką vienašališka, antiromėniška įtaka, ėjusi iš Bizantijos, perorientavo ją priešinga kryptimi. Prie to prisidėjo dar tas faktas, kad kaimyninės Rusijos valstybės — teutonų kalavijuočių ordinas, o taip pat Lenkija ir Lietuva — vedė agresyvią politiką, siekdama užgrobti rusų žemes. Pas rusus susidarė tvirtas antiromėniškas kompleksas, kurio dėka priklausymas Vakarų tipo krikščionybei buvo vertinamas priešiškai, buvo laikomas antirusišku ir antipravoslavišku.

Tokiu būdu, terminai “krikščionis — katalikas”, ir “krikščionis — pravoslavas”, kurie anksčiau papildė vienas kitą, vienas iš jų reikšdamas visuotinumą, o kitas — ortodoksiškumą (tikrą tikėjimą), kas būdinga vienai visuotinei Bažnyčiai, dabar buvo vienas prieš kitą pastatomi.

Buvo bandyta susivienyti Florencijos Visuotiniame susirinkime ir prieita prie sutarimo dogmatiniuose dalykuose, bet dėl nepalankių politinių sąlygų tas nedavė laukiamų rezultatų ir tam tikra prasme pagilino atsidalinimą tarp Rusijos ir Romos.

Tuo klausimu popiežius Pijus XII-sis laiške Rusijos tautoms 1953 m. rašo:

Ir jeigu tuo momentu bei vėliau dėl eilės nepalankių aplinkybių tie santykiai kaip iš vienos, taip ir iš antros pusės tapo vis labiau keblesni, ir dėl to pasidarė sunkesnis ir dvasinis bendravimas, — nors ligi 1448 metų nėra nė vieno oficialaus dokumento, kuriuo jūsų Bažnyčia (pravoslavų) būtų atskirta nuo Apaštališkojo Sosto, — slavų kaltė, o juo labiau ir mūsų pirmtakų kaltė, nes šie visada į slavų tautas žiūrėjo su tėviška meile.

Čia aukščiausias katalikų Bažnyčios autoritetas pabrėžia tą faktą, kad atsiskyrimo priežastimi yra eilė nepalankių istorinių konjunktūrų. Atsiskyrimo priešiškumą žymia dalimi pašvelnino Vladimiro Solovjovo veikalai, kuriuos jis, ir toliau likdamas ištikimu rusų pravoslavų bažnyčios sūnumi, drauge pripažįsta ir Romos popiežiaus, kaip Petro įpėdinio, visuotinį autoritetą.

Pergyvenant tragišką bedieviško materializmo epochą ypač svarbu, kad krikščionys suprastų, jog galima priklausyti vienai bažnyčiai, išlaikant visą savo dvasinį palikimą bei įvairumą, ir dėti pastangas priartėti ir pagaliau sugrįžti į pirminę bažnyčios vienybę. Galima sakyti, kad dvidešimtame amžiuje yra kur kas daugiau galimybių nugalėti tai, kas devynioliktame amžiuje atrodė nenugalima.

Įvairiose šalyse ir tarp įvairiausių krikščioniškų religijų prasidėjo galingas judėjimas, siekiąs nugalėti pertvaras ir atstatyti krikščionišką vienybę. Šitas judėjimas surištas taip pat su meile persunktu brolišku noru susipažinti vieniems su kitais ir praturtėti. Prie to puikaus judėjimo turime prisidėti ir mes...

Reikia pabrėžti jono XXIII iniciatyvos reikšmę, nes jis sušaukė Visuotinį Susirinkimą ir pasisakė objektyviai, pripažindamas visų atsakingumą.

Į popiežiaus Jono XXIII-jo laišką atsakė Konstantinopolio patriarchas Atenagoras: jo laiškas pilnas meilės, palankumo ir vilties (1959 m. sausio 1 d.).

“Mūsų džiaugsmas ypač tuo didelis, — rašo patriarchas, — kad kvietimas į vienybę ateina iš senojo krikščioniškojo centro — Romos”. Toliau, kalbėdamas apie dabartinę Romos padėtį, kada medžiaginė kultūra slopina dvasinę, patriarchas tęsia: “Suprasdami atsakomybę už tai, kas vyksta pasaulyje, krikščionys turi bendrauti vieni su kitais ir priartinti krikščioniškąją vienybę”.

Nurodęs, kad pravoslavų Bažnyčia jau dalyvauja tarpbažnytiniame sąjūdyje, patriarchas pareiškia, jog esąs pasiruošęs bendrauti su senąją Romos bažnyčia, kad palengvintų “tautų nusiminimą ir abejones”. Toliau patriarchas kalba apie susitikimo galimumą “bendram apsvarstymui milijonų tikinčiųjų reikalų ir išsprendimui šių dienų problemų. Dėl to mes laikome, — užbaigia patriarchas, — kad kiekvienas kvietimas į vienybę turi būti palydėtas veiksmais, įrodančiais, jog mūsų darbai atitinka mūsų žodžius. Todėl kol kas tas suartėjimas galimas praktiniu pagrindu, remiantis teisingumu, dvasine laisve ir tarpusavio pagalba.

Kai kurie skaitytojai gali preštarauti, “Visa tai puiku, bet vienybės vis tiek nepasieks: nei popiežius, nei Rytų patriarchai nenusileis, kada klausimas palies popiežiaus neklaidingumą”.

Į tai tenka atsakyti, kad viskas Dievo rankose. Mes turime melstis, kad būtų pasiekta vienybė Dievui patinkančiais keliais, netgi, jei iš mūsų pareikalautų aukų. Objektyvus išnagrinėjimas ginčytinų klausimų taip pat gali atverti visai nelauktas perspektyvas vienybei. Taip pvz., F. Dvorniko veikalai apie patriarhcą Focijų pakeitė nuomonę — į gerą pusę — apie jį Vakaruose. O kas liečia popiežiaus neklaidingumo klausimą, tai pateiksime čia ištrauką iš vyskupo Boleslavo Sloskansko straipsnio “Atsiminimai apie Egzarchą L. Fedorovą” (Solovkuose):

“Ypatingai glaudžiame kontakte tėvas Egzarchas buvo su Jo Eminencija Archiepiskopu Illarionu Troickiu, buvusiu Maskvos Dvasinės Akademijos Rektoriumi ir patriarcho Tichono dešiniąja ranka. Jie visada kalbėdavosi apologetinėmis temomis, liečiančiomis Rytų Pravoslavų ir Vakarų Katalikų Bažnyčias. Sykį tarp judviejų kilo karštas ginčas apie popiežiaus neklaidingumą tikėjimo ir doros dalykuose. Aišku, Jo Eminencija Illarionas buvo įsitikinęs tos dogmos priešas. Tėvui Egzarchui kažkaip pavyko padedant vienuoliams prasiskverbti į buvusią vienuolyno biblioteką ir ten surasti tos dogmos autentišką tekstą. Sekantį sykį susitikus, tėvas Egzarchas parodė savo pašnekovui — archivyskupui Illarionui tą autentišką katalikų mokslo apie popiežiaus neklaidingumą tekstą. Jo Eminencija, atidžiai jį perskaitė (jis gerai mokėjo lotynų kalbą), tiktai išskleidė rankas ir tiesiogiai pasakė, jog turįs pripažinti, kad jis iki to momento niekada nematė autentiško teksto apie popiežiaus neklaidingumo dogmą,, ir kad, perskaitęs tekstą, jis turįs atvirai pasakyti, kad toks mokslas apie popiežiaus neklaidingumą yra visiškai priimtinas ir Pravoslavų Bažnyčiai. Iki to laiko Eminencija buvo įsitikinęs, kad skelbdamas dogmą popiežius primeta tikintiesiems savo asmenišką tikėjimą, ir viskas. Remiantis dogmatiniu tekstu, išeina, kad popiežius tik atidengia visiems tikintiesiems pastovų, nepertraukiamą šventos Bažnyčios tikėjimą. Popiežius tik iškilmingai paskelbia tą Bažnyčios tikėjimą, pats jam paklūsta ir padaro jį privalomą visiems tikintiesiems.

III skyrius. Kristaus buvimo ant žemės bruožai

Iš to, kas anksčiau kalbėta, jau pakankamai aišku, kad Kristus ir toliau esti tarp mūsų; Jis per malonę gyvena mistiniame kūne. Bažnyčia tęsia Jo darbą. Jo Auka taip pat tęsiama ir pasiekia mus; netgi Jam priklausantį neklaidingumą mes taip pat randame dabar ant žemės.

Kristus nori gyventi čia ant žemės visoje pilnumoje, neišskirdamas nieko iš to, kas Jame yra.

Kaip varpos grūdai turi visus pagrindinius bruožus jiems gyvybę davusio grūdo, — formą, kokybę, augimo dėsnius — kaip jaunas vynmedis užlaiko visas savybes tos vynuogės, iš kurios jis išaugo, taip ir Kristaus mistiniame kūne turi pasikartoti tam tikri Jo žemiškojo gyvenimo bruožai. Kai kuriuos iš jų panagrinėsime.

1. Tęsiamas Kristaus darbas.

Dievas sutvėrė pasaulį jo neužbaigdamas; tą atbaigimo darbą Jis paliko žmonėms, kviesdamas juos bendradarbiauti atskleidžiant visatoje glūdinčias vertybes visų žmonių naudai ir Kūrėjo garbei.

Nuo pasaulio sutvėrimo, prieš žmogaus nupuolimą, jam buvo paskirtas uždavinys darbuotis dieviškoje statyboje. Nuodėmė primetė tam uždaviniui slegiančius, skaudžius bruožus.

Net 30 metų pats Kristus pakluso tam darbo įstatymui. Darbininko sūnus pats panoro būti tarp dirbančių žmonių. Tapęs dailide, Jis tuo pačiu pasirinko paprastą, monotonišką ir varginantį darbą, kad susilietų su begaline daugybe darbininkų, kurie taip pat tik tokios rūšies darbu teužsiimdavo.

Jis tikrai įsijungė į žmonių darbą, kad grąžintų tam darbui jo tikrąją vertę ir tą pirmykštę prasmę, pagal kurią žmogus yra Dievo Kūrėjo darbo tęsėjas.

Ir dabar bet kokia žmogaus veikla, kad ir pati paprasčiausia, jeigu tik toji veikla yra gera, ji yra paties Kristaus darbo tąsa.

Siuvėja, vėlai vakare užbaigianti savo darbą, akmenskaldys, žvarbiame vėjyje dirbąs prie kelio, šachmatininkas, motina, gimdanti kūdikį ar ruošianti valgį, įstaigos tarnautojas, eismo reguliuotojas, vairuotojas, mokinys klasėje — jie visi, jei tik jie visi “prisimena Dievą”, tai reiškia, jie yra malonės stovyje, — jie visi tęsia Kristaus darbą. Tai toks aukštas yra darbo supratimas, nušviečiąs net patį “nedėkingiausią” darbą ir teikiąs antgamtinę vertę net pačiam paprasčiausiam uždaviniui.

Dirbdami mes nesame “pasmerkti prakeikimui”, mes esame Dievo bendradarbiai, mes esame vaikai Tėvo name, mes esame besidarbuojančio Kristaus tęsėjai. Darbininko vardas vėl tapo garbingu.

Envangelijoje (Jn 21 1-14) yra epizodas, ypatingai aiškiai nušviečiąs tą kvietimą bendradarbiauti, kurį Kristus skiria savo sekėjams. Tai epizodas apie stebuklingą žvejonę, kuri buvo pravesta Kristui prisikėlus ir numirusiųjų. Kada apaštalai priplaukė prie kranto, jie ten rado Kristų jau iškepusį jiems keletą žuvų pietums.

Ir Kristus, rūpindamasis nepažeisti jų orumo, tarė: “Atneškite žuvis, kurias jūs pagavote”.

Tarytum Jis pats negalėjo jų pakankamai paruošti, kad visiems užtektų.

Bet Jis norėjo, kad ir apaštalai prisijungtų prie Jo gėrybių savo darbo vaisiais, ir norėjo per juos kiekvieną iš mūsų pašaukti jungtis kasdieniniu darbu prie Jo amžinosios veiklos.

2. Tęsiama Kristaus, kaip Sūnaus, meilė.

Kristaus širdyje buvo tokia meilė, vienintelė tos rūšies, kokia kūdikis myli savo motiną, ir mes jau matėme, kiek Jis padarė dėl savo Motinos.

Mirdamas ant kryžiaus, Jis pavedė ją apaštalui Jonui, ir Bažnyčia visada laikė, kad Jonas tuo atveju atstovavo visai žmonijai. Sakydamas jam: “Štai tavo motina”, Kristus išreiškė norą, kad Jo, kaip Sūnaus meilė, kuria Jis Motiną apsupo, taip pat tęstųsi ant žemės.

Tokiu būdu, Kristus ir dabar nesiliauja akivaizdžiai mylėti ant žemės savo Motiną ta meile, kurią mes pareiškiame jai.

Jis pats, pavyzdžiui, per mus ir drauge su mumis sukuria Bažnyčioje Dievo Motinai garbę ir šventes; Jis pats amžių bėgyje vis labiau išryškindamas skelbia per Bažnyčią tą išimtinę Dangaus Karalienės padėtį, Jis pats palenkia geriausias sielas pasišvęsti jai.

Tai reiškia, kad garbinimas Dievo Motinos visai nekomplikuoja mūsų tikėjimo ir nėra joks priedas mūsų kultui, tas garbinimas — tai viena iš paties Kristaus garbinimo apreiškimų.

Dievo Motinos dėka, Kristus mums tapo artimesniu; garbindami Dievo Motiną, mes, jos dėka, tampame artimesni Kristui.

Kaip Kristaus gyvenimas ir Jo atpirkimo darbas yra neįmanomi be Dievo Motinos, taip neįmanomas be jos ir mūsų prisirišimas prie Kristaus; savo buvimu Dievo Motina sudaro tą dvasinę atmosferą, kurioje ir tegali vystytis Kristaus garbinimas.

3. Tęsiama Kristaus kančia.

Jau pačioje pradžioje mes kalbėjome apie kančios problemos centrinę reikšmę kiekvienam, kas nori suprasti gyvenimo prasmę.

Mūsų dienomis siūloma daug žadančios pasaulio atnaujinimo programos; bet būtinumą skirti vietos ir kančiai jos visos nutyli. O tačiau, ką bedarytume, kančia niekada nebus pašalinta iš mūsų gyvenimo.

Pasirodo, tos teorijos gali patenkinti tik kai kuriuos idealistus ar netgi minią, bet tik kai kurį laiką; anksčiau ar vėliau bus paliktos, nes jos neatitinka tikrojo gyvenimo.

Ką gali pasakyti pasmerktas baigti savo dienas gipsiniame karste, kaulų tuberkulioze sergąs jaunas darbininkas, kada jam kalbama apie bedievišką revoliuciją, apie paskirstymą visų žemiškų gėrybių, apie paskutinę ir lemiamą kovą?

Į klausimą, kokį vaidmenį gali jis, ligonis, atlikti naujo pasaulio atstatyme, atsakymo nėra; Jo pašnekovas turės prisipažinti, kad dė tų, kurie kenčia, jokio uždavinio nepramatyta.

O tai reiškia pripažinimą, kad yra netinkama ir visa teorija: kaip mes jau sakėme įvade, toji teorija paprastai apeina, tylėdama vieną iš esminių žmogaus gyvenimo elementų.

Iš visų pasaulyje egzistuojančių mokslų tiktai vienas žiūri į kančią atmerktomis akimis, tiktai vienas skelbia apie kančią, ir, kas svarbiausia, suteikia jai vertę. Tai Kristaus mokslas; Kristaus, kentėjusio ant kryžiaus iš meilės žmonijai.

Kaip tik dėl to, kad tik dieviškasis bažnyčios Įkūrėjas ir Jo mokslas sujungė į vieną jaudinantį ir užbaigiantį akordą, tiek pašvenčiamos kančios, tiek ir krikščioniško džiaugsmo himno, kaip tik dėl to vien Bažnyčia duoda mums galimybę nukreipti visą mūsų energiją į absoliutų savo tobulėjimą ir tai be baimės iškreipti realybę. (Ž .M. Kardelis, "Fizinis išsivystymas ir katalikų mokslas”)

Dabar mes pajėgūs išspręsti kančios problemą. Pirmiausia primename tai, apie ką jau kalbėjome: žmogus pagal savo prigimtį palenktas kančiai;

tik pagal ypatingą Kūrėjo įsikišimą pirmieji žmonės buvo iš jos išvaduoti, kad turėtų galimybę gyventi Dievo malonėje be išorinių suvaržymų.

Kada žmogus prarado malonę, jis kartu su ja prarado ir tą išimtinę dovaną; jis patyrė kančią, kuri paskui dar padidėjo dėl jo asmeniškų nuodėmių.

Bet kodėl Kristus, grąžindamas mums malonę, neapsaugojo mus vėl nuo kančios, neapdovanojo nepaliečiamumu?

Pradžioje pažymėsime, kad Jis grąžino žmonėms malonę savo kančia; ir nėra abejonės, kad mums lengva priimti tą akivaizdžią tiesą!

Kristus tapo vienu iš mūsų, kad galėtų prisiimti mūsų gimtosios nuodėmės ir visų vėlesnių nuodėmių pasėkas. “Dabar aš džiaugiuosi kentėjimais už jus, ir, ko Kristaus kančioms netenka, tai aš papildau savo kūne Jo kūnui, tai yra bažnyčiai”. (Kol 1,24)

Tasai trumpas ir suglaustas tekstas nuostabiu būdu praplečia mūsų hipotezę. Kančia jau nebėra absoliutus blogis; ji tampa išrinktųjų dalyvavimu Atpirkime; ji pagrinde net nustoja buvusi bausme. Kiekvienas drauge su Kristumi kenčiąs žmogus tęsia Kristaus kančią ir užbaigia atpirkimo darbą.

Kristaus kančia ir Jo meilė, be abejo, turi begalinę vertę, ji tokia yra Kristaus valia, kad tos Jo dovanos papildo mūsų skurdų įnašą proporcingai tokiame laipsnyje, kiek mes sutinkame duoti iš to trupučio, kurį mes turime, ir kas vieninteliai Jam yra brangus. (A. Žoli, "Kilni tikėjimo rizika”)

Ir štai viena, anksčiau visų kitų pašaukta papildyti Išganytojo kančią, — tai toji, kuri, atrodytų, labiau už visus kitus turėtų būti pagailėta: tai Jo Motina.

Prisiminkime tai, kas įvyko ant Golgotos kalno: Kristus numirė ant kryžiaus, Jo kančios baigėsi, gi Jo Motinos kančios tęsėsi...

Kristus jos nepasigailėjo, norėdamas, kad ji būtų dalyve atpirkimo darbe, tai kaip gi galėtų Jis pasigailėti mūsų? Ir argi gali mokinys reikalauti dėl savęs daugiau, negu dėl mokytojo?

Kadangi mes pripažįstame Atpirkimą ir besitęsiantį Kristaus buvimą ant žemės, tai krikščioniškoji kančios prasmė tampa aiški.

Atpirkimas kančia neužbaigtas: Kristaus kančia turi būti tęsiama.

Paskalio išsireiškimu: “Kristus liko agonijoje iki pasaulio pabaigos”, reiškia, liks kenčiančiuose mistinio kūno nariuose. Kada ateis “pasaulio pabaiga”, atpirkimas bus užbaigtas. Kristaus kūnas nustos kentėti, vynmedis nebebus daugiau pjaustomas.

Kančia yra paslaptis. Klausimas tame, ar toji paslaptis gyvenimo ar mirties. (Ž. Bereris, “Kančios išaukštinimas")

Tiktai krikščionybė gali atsakyti: tai gyvenimo paslaptis. Tiktai ji priima, kaip ypatingai brangius bendradarbius, ligonius, silpnuosius, begalinę daugybę tų, kurie fiziniai ir moraliai kenčia... Kaip evangelijos palyginime šeimininkas į vaišes, taip ir ji su ypatingu džiaugsmu kviečia kenčiančius į gyvenimo pokylį, nes sveikieji taip dažnai jos kvietimą atmeta.

Toji knyga ypač skiriama nelaimingiems žmonėms, nepagydomiems ligoniams, kurie visam gyvenimui prikaustyti prie lovos. Dauguma iš jų — rinktinės aukos, bet ar daug iš jų žino, kad jie vykdo didįjį atpirkimo darbą ir dėl savęs ir dėl kitų?

Danguje ir ant žemės nebuvo nieko, kas taip labai prašytų, lyg išmaldos, meilės! Jo rankų žaizdos — tai du amžinai tušti krepšeliai, ir Jis juos tiesia mums tam, kad kievienas įdėtume į juos nors truputį savo kančių ir ašarų. (Giujsman, “Šv. Liudvinos gyvenimas’’)

Tai būtų apribojimas Kristaus dovanų, jei Jis būtų panorėjęs kentėti tiktai vienas ir paslėpti savo žaizdose visus atperkančios kančios turtus! Kryžius — tai karališka dovana. Turėti galimybę viskuo dalintis su Kristumi, — ir džiaugsmu ir kančia — visame tapti į Jį panašiu, žengiant Jo pėdomis pakilti į aukštumas, kurias Jis dėl mūsų užkariavo, ir nešti taip pat tą pačią naštą: kokia laimė kiekvienam, kuris gali tai suprasti. (Sertillanžas, “Netikinčiųjų katekizmas”)

Reikia kaulų tuberkulioze sergančiam darbininkui, apie kurį mes kalbėjome, parodyti Kristaus kryžių, reikia paaiškinti jam apie dieviškąjį planą, pagal kurį kiekvienas privalo viską, ką tiktai jis turi, pašvęsti kitų gerovei; nurodyti, jog jis, sukaustytas ligos ir negalįs pajudėti, yra Kristaus pašauktas jungti su Jo kančia savo skausmingą neveiklumą ir tuo prisidėti prie kitų atpirkimo, nes atpirkimo darbas dar neužbaigtas.

Ir jei Dievas įkvėps mums tinkamus žodžius, ligonio žvilgsnis atgys, dings įtempta veido išraiška, sugniaužti kumščiai atsileis, ir ligonis paims šalia ant jo lovos padėtą kryžių ir jis bus mums dėkingas už tai, kad mes sugebėjome padėti atrasti gyvenimo prasmę, pamažu jis pradės mažiau skųstis savo kančia, jis išmoks ją apvaldyti kaip priemonę, kaip darbininkas kad valdo savo instrumentą. Ir gal būt ateis diena, kada jis kančią tiek pamils, kad paliaus iš Dievo prašyti sveikatos, norėdamas iki mirties likti kenčiančio Kristaus palydovu.

Niekas mums nesvarbu, niekas: fizinis nuovargis, moralinės kančios, aš myliu tiktai Kristų ir Jo Motiną ir jiems noriu atiduoti savo gyvenimą, tuo išpirkdamas savo nuodėmes... Aš laiminga, bet ne dėl to, kad neturėčiau kančių, o jų dėka. (Ieva Laveljer "Asmeniškos pastabos”)

Tikiu, kad Jėzus Kristus įprasmino, nušvietė, beveik sudievino kančią. Tikiu, kad sielai kančia yra didžioji išganymo ir pašventimo varomoji jėga. Tikiu, kad Dievas yra meilė, kad Jo rankose kančia yra meilės priemonė, kurios dėka tobulėjame ir esame išganomi. (Elžbieta Leser, “Dienoraštis ir kasdieninės mintys”)

Nuostabiu katalikų mokslo laimėjimu yra tas vertybių iškėlimas, kur šalia Dievo teikiamų džiaugsmų yra skiriama ypatinga vieta kančiai... Tai stebuklas, tai — dieviškas darbas, tai — nuostabu, gal būt dar nuostabiau, negu tvėrimas. Prieš kančią nuleido rankas visi išminčiai... (P. Diupuė, “Laiškai ir apybraižos”) Taigi šimtą kartų tebūnie palaiminta kančia, mane privedusi prie Jo! (Fr. Koppe, “Geroji kančia”)

Kančioje tau stinga džiaugsmo dvasios. Kentėjimai — tai brangakmeniai, kuriuos tau Dievas davė, kad tu išgelbėtum savo brolius, o tu jam grąžini dirvos akmenis. Nejaugi aš galiu ramiai žiūrėti į brilijantus ir palikti juos išsekusioje sieloje?... Ne, aš baisiai noriu pasinaudoti tomis puikiomis dienomis, kad pasidalinčiau savo kančiomis su nelaimingaisiais. Neprarask nė grūdelio! Viską atiduok! Eikvok be saiko! (Ž. d-Arnu, “Kalba paliekančio šį pasaulį”)

Mes niekad neišsivaduotume iš mus surišančių pančių, jei pats Dievas neperpjautų kai kuriuos iš jų kančia... Kančia išvysto ir išlaisvina sielą; jos dėka, mes tampame laisvi. Teisingas įkainavimas vertybių, realybės pajautimas pasiekiamas tik kančia; palaiminti, kurie pažįsta kančią! (Ž. Leker “Pasitikėjimas”)

Žmogaus kančia, jau tuo pačiu, kad ji buvo priimta įsikūnijusio Žodžio, tapo perkeista. Tapusi viena su Dievu, ji įgijo dievišką vertę, ir iš nuodėmių pasėkos ji tapo nuodėmės priešnuodžiu, tapo naujo gyvenimo priešnuodžiu. (E. Meršas, “Moralė ir Mistinis Kūnas”)

Atperkamieji Kristaus kentėjimai atsinaujina, tęsiasi ir užsibaigia Jo mistiniame kūne... Kentėdamas savo mistiniame kūne, Kristus nori, kad mes dalyvautume atpirkime. Kadangi mes — Kristaus kūnas, ir kiekvienas iš mūsų — Jo sąnarys, — tai visa, ką kenčia Galva, turi kentėti ir sąnariai. (Popiežius Pijus XI)

4. Tęsiama Kristaus mirtis.

Tarp gyvenimo kryžių, kuriuos žmogus turi nešti, yra vienas, kurį jis labiausiai stengiasi visomis jėgomis atstumti, bet jokiu būdu tai jam nepavyksta: tas kryžius — tai mirtis: galvodami apie ją daugelis žmonių dreba.

Bet jie nesugeba žiūrėti realybei į akis.

Niekas nesprendžia apie siuvinį, žiūrėdamas į jo išvirkščią pusę, kur siūlai sumaišyti, kur betvarkėje jie tai dingsta, tai vėl pasirodo be aiškios priežasties. Išsiuvinėjimas yra padarytas, kad į jį būtų žiūrima iš gerosios pusės.

Taip yra ir su mirtimi: jei į ją pažvelgei iš mūsų pusės, tai ji — nesugrąžinamas praradimas visko, ką mes pasiekiame gyvendami ant žemės, arba bedugnė, praryjanti visas mūsų viltis ir visus mūsų pamiltus daiktus; tai nebūtis.

Bet jei ją sugretinti su Kristaus mirtimi, tai ji tampa mūsų egzistencijos sprendžiamuoju aktu, mūsų darbų apvainikavimu, aukščiausia auka, kokią mes tegalime teikti Dievui.

Kristus mirė, bet Jo mirtyje stinga mūsų mirties, kad atpirkimo darbas būtų pilnai įvykdytas.

O tada argi nėra garbė mums turėti galimybę susijungti su Juo aukščiausio kilnumo akte, kuriuo buvo apvainikuotas Jo žemiškasis gyvenimas?

Ir argi nėra meilės pasireiškimas ta galimybė atiduoti savo gyvybę už mylimąjį?

Krikščionis, norėdamas sutvarkyti savo gyvenimą taip, kaip Tas, kuris labiausiai pasiaukojo, tampa kunigu drauge su Kristumi Jo mirtyje ir užbaigia paskutiniame savo gyvenimo momente tą auką, kuriai jie buvo pašvęsti per krikštą ir kurią jis turėjo tęsti per visas savo gyvenimo dienas. (Bossuetas,Mąstymai apie Kristaus agoniją")

Tad ar galime mes vyti šalin mintį apie mirtį ir atsisakyti priimti atvira širdimi tai, kas turėtų mus suvienyti su Golgotos drama, ar galima atsisakyti, turtų, kurie tą dieną turėtų tapti mūsų?

Be to, mirtis nepertraukia mūsų gyvenimo, atvirkščiai, ji mums reiškia gyvenimo padvigubėjimo momentą; tai — uždangos pakėlimas, saulė, išnyranti pro rūkus, tai apsauganti mus šviesa, tai Viešpats, pasirodantis prieš mus visame savo grožyje, švelnus ir guodžiąs.

Mirtis — tai Dievo dalyvavimas. Bet, jeigu mes gyvename su Kristumi ir pasirengę mirti drauge su Juo — iš meilės Jam,

— tai ko mums bijoti mirties?

5. Kristaus prisikėlimas tęsiasi..

Tuo momentu, kada Kristus prisikėlė, pasaulio prigimties gelmėse kažkas pasikeitė. Kristus kėlėsi garbėje ir visa Jam buvo grąžinta su kaupu. Kažkas naujo pasirodė žemėje, visiškai pasikeitė visatos vaizdas.

Nuo to laiko visi patraukiami nesulaikoma srove paskui Prisikėlusį ir niekas negali sustabdyti jo didėjančio sąjūdžio.

Nei bedievių šėlimas, nei žmogaus abejingumas, — niekas negali pasipriešinti tam prisikėlimui. Jo prasmė:

Pirmiausia prisikėlimas sielų:

Dievas palaipsniui skleidžia gyvenimą tarp žmonijos, ir kiekviena malonės stovyje esanti siela kelia pasaulį, kuris anksčiau dėl nuodėmės buvo pasmerktas mirčiai.

Kiekviena siela pati kildama kelia ir pasaulį. (E. Lezeris) Ir atvirkščiai, kiekviena nuodėmė varžo dieviškojo elemento plitimą žmoguje, sulėtina veikimą to raugo, kuris turi perkeisti visą pasaulį i duoną, tinkančią liturginiam tarnavimui.

6. Prisikėlimas iš medžiaginio pasaulio.

Nuo to momento gamta gali vėl atlikti savo kilnų uždavinį: pagelbėti žmogui įvykdyti antgamtinį pašaukimą.

Tuo pačiu gamta pasikeičia: ji vėl tampa sakramentu, regimu ženklu, per ką Dievo malonė pasiekia mus; ji kalba mums, jei tik mes mokame jos klausytis, ji lydi mus savo kelyje į Dievą, jeigu tik mes jos nepiktnaudojame.

Prie tos temos mes dar grįšime.

Užbaiga

Kristus gyvena ir veikia tarp mūsų ir mumyse; Jo atėjimas buvo pasaulio aušra.

Tą naująjį pasaulį mes nuodugniai išnagrinėsime sekančiuose puslapiuose.

IV skyrius. Žmogus pagal Dievo planą

Įvadas.

Kristus, kaip jau sakėme, atėjo į pasaulį tam, kad įneštų naują raugą — malonę. Tuo viskas giliai keičiasi ir negali nesikeisti.

Bet čia kaip tik ir kyla klausimas: ar tas dieviškasis pradas, dabar įsiskverbęs į žmogiškąjį pradą ir per jį į visą, kas laikina,

— ar jis nepajudins sukurtojo pasaulio pačių pagrindų? Ar nereikės mums užmokėti labai aukštą kainą už tą malonę, padarančią mus Dievo vaikais.

Ir iš dalies, ar neteks mums paaukoti natūralius ir teisėtus mūsų būtybės siekius?

Kitais žodžiais, — tapdamas Kristaus mokiniu, ar nepaliaus žmogus buvęs pilnutiniu žmogumi?

Į tai mes jau atsakėme kategoriškai ne. Tarp Atpirkėjo ir Kūrėjo nėra prieštaravimo; malonė nepažeidžia prigimties; tai, kas amžina, nesužaloja laikino.

Teisinga ir atvirkščiai paėmus: žmogus, su visomis jame įdiegtomis neišsemiamomis galimybėmis, šeima ir valstybe, tos natūraliosios žmogiškos bendruomenės, ir pats medžiaginis pasaulis — visa tai pašaukta į nuostabų suklestėjimą, jei tik žmonija priima dieviškąjį planą visoje pilnumoje.

Reikia pakartotinai priminti: Kristus pasirodė tarp mūsų ne tam, kad sugriautų kūrimo darbą, o tam, kad darbą užbaigtų malonėje. Kryžius tai išreiškia simboliškai: ištiestos Kristaus rankos yra pasiruošusios apimti visą pasaulį, kad nuneštų jį Tėvui.

Tokia Kristaus valia ir toks bažnyčios mokslas: visos jos pastangos yra nukreiptos į tai, kad viską privestų prie Kristaus — visa pakartotų Kristuje, pagal apaštalo Pauliaus mokslą — nenuvertinant visa tai, kas egzistuoja, o priešingai, išvystant įdiegtas galimybes iki tokio laipsnio, iki kokio žmogus be malonės negali pakilti ne tik faktiškai, bet ir mintimis.

Malonė neatmeta natūralių įstatymų, kaip ir dieviškumas nepakeitė Atpirkėjo žmogiškosios prigimties. (E. Meršas, “Moralė ir Mistinis Kūnas”)

Jau pagonybė nebuvo prigimties priešu; bet tik krikščionybė sukilnina prigimtį, iškelia ją ir įveda į žmogiškąjį ritmą. (Bernanosas, “Kaimo kunigo dienoraštis”)

Mums tenka detaliau parodyti, jog Bažnyčios santykiai su grynai natūraliomis vertybėmis iš tiesų yra tokie, kaip ką tik suminėjome.

Bet, prieš pradedant nagrinėti Bažnyčios santykius su pasaulietiškiu gyvenimu, būtina padaryti tris paruošiamąsias pastabas:

1. Bažnyčia turi teisę kištis į pasaulietišką gyvenimą.

Tiesioginis Bažnyčios uždavinys — ruošti žmones antgamtinei paskirčiai ir duoti jiems — dėl tos jų paskirties — atitinkamas priemones.

Bet toji paskirtis glaudžiai surišta su tuo, kad žmogus išpildo savo žemiškąją užduotį.

Dėl to ypatingas Bažnyčios pašaukimas įjungia uždavinį priminti žmonėms ir apie jų žemiškąją paskirtį, ir Bažnyčia rūpinasi, kad žmonės gerbtų Dievo nustatytą natūraliąją dalykų tvarką.

Taigi Bažnyčia neišeina iš jai priklausančios veiklos ribų, kai ji patikslina prigimtį, nes žmogaus teises — kaip teisę į gyvenimą, į darbą ir teisingą uždarbį, į privatinę nuosavybę — arba kai ji primena teises ir pareigas šeimai, valstybei ir t.t.

Kiekvienu esminiu klausimu — darbo ir kapitalo, kino ir spaudos, rasės ir nacijos, medžiaginių gėrybių paskirstymo ir t.t.

—    Bažnyčia turi teisę ir pareigą, pasisakyti ir priminti principus, pagal kuriuos turi būti sprendžiami tie klausimai, ir pasmerkti tuo sprendimus, kurie prieštarauja antgamtinei žmogaus paskirčiai.

2. Bažnyčia neįpareigota nustatyti pasauliui tvarką.

Vienintelis Bažnyčios uždavinys — padėti žmogui gyventi pagal angamtinę paskirtį, ir ji tik tokiame laipsnyje turi užsiimti laikinuoju gyvenimu, kiek jis surištas su amžinuoju.

Dėl to Bažnyčia neįpareigota nustatyti pasauliui tvarką; ji nėra pašaukta pakeisti tas natūralias bendruomenes, kurias tam tikslui Dievas ir įsteigė: šeimą ir valstybę.

Ji kaip tik yra įpareigota pripažinti ir gerbti teisėtas jų bendruomenių teises ir netgi jas ginti, jeigu kas atsisakytų joms paklusti.

Iš to išeina, kad negalima iš Bažnyčios reikalauti to, kas neįeina į jos uždavinių sritį. Pvz., fizinė sveikata, bet į jos uždavinių sritį neįeina ieškojimas geriausių fizkultūros metodų.

Tačiau, jei kai kurie asmenys ar valstybės siūlo tokį fiz kultūros metodą, kuris priešingas dorovei (jeigu jis, pvz., vietoj kultūros diegia kūno kultą), tai Bažnyčia turi teisę ir pareigą tam nepritarti.

—    Bažnyčia gali priminti, kad turi būti tokie butai, kuriuose gyvenančios šeimos galėtų turėti ir auklėti keletą vaikų. Bet ne Bažnyčios pareiga nurodyti, kokiame stiliuje ir su kokiu kambarių išplanavimu reikia statyti namus I

Tačiau Bažnyčia visada pareikš savo nepritarimą, jei bus statomos gyvenvietės, kuriose nebus galima auklėti vaikų.

—    Bažnyčia gali priminti apie valstybės paskirtį, bet ne jos dalykas nurodyti, koks turi būti valdymo būdas.

Bet jei ta ar kita valstybė peržengia savo įgaliojimus, pažeisdama asmens ir šeimos teises, — Bažnyčia tai demaskuoja.

—    Ne Bažnyčia turi konkrečiai nustatyti darbininko uždarbio dydį. Bet ji privalo priminti, kad uždarbis turi suteikti darbininkui galimybę išlaikyti savo šeimą, kad smerktina tokia sistema, kuri neduoda tos galimybės.

Ir taip toliau. Taigi, nelauksime iš Bažnyčios visko, nekaltinsime jos, kad ji nevadovauja kiekvienam mūsų gyvenimo žingsniui.

Stalius neklausia pas architektą nurodymų, kaip geriau įkalti vinis ar nuobliuoti lentas. Bet visi įvairių profesijų atstovai turi teisę laukti iš architekto, kad jis duotų jiems pakankamai tikslų statomo namo planą.

Taip pat ir su Bažnyčia: jos uždavinys yra pateikti principus, pagal kuriuos turi būti sprendžiami pasaulietišką gyvenimą liečią klausimai, bet surasti praktiškus sprendimus ji palieka atskiriems asmenims ir kompetentingoms organizacijoms,

Ji pritaria kiekvienam sprendimui, kuris atitinka daiktų prigimtį ir antgamtinį žmogaus pašaukimą ir ji smerkia kiekvieną sprendimą, kuris tam priešingas.

Ir ji privalo gerbti teisėtas asmens teises; taip pat teises šeimos ir valstybės. Jas pažeisdama, ji parodytų, jog ji pati nėra kilusi iš Dievo. Nes pas Dievą negali būti prieštaravimo tame, ką Jis daro.

3. Nereikia Bažnyčios maišyti su atskirais jos atstovais.

Pagaliau primename, kad Bažnyčia, esanti dieviška savo kilme ir uždaviniais, kurie jai duoti mūsų atžvilgiu, drauge yra pavesta žmonėms ir todėl joje žmogiškasis elementas neišvengiamai susipina su dieviškuoju.

Taigi, turime iš anksto žinoti, kad atskiri krikščionys — ir netgi oficialūs Bažnyčios atstovai — kartais veikia ne pagal mokslą, kurį jie turi skelbti.

Kai mes kalbėsime, pavyzdžiui, apie Bažnyčios požiūrį į žmogaus kūną ir tą palankų dėmesį, kurį Bažnyčia jam skiria, ne vienas skaitytojas gali prieštarauti, primindamas, jog yra kunigų, kurie nusistatę prieš jaunimo užsiėmimą fizine kultūra.

Kai mes sakysime, kad Bažnyčia labai palankiai žiūri į mokslo progresą, skaitytojui net nereikės ypatingai įtempti atminties, kad prisimintų, jog tam tikru laiku Bažnyčios atstovas pasmerkė mokslinius Galilėjaus atradimus.

Reikia sąžiningai prisipažinti, jog Bažnyčioje buvo ir yra dar apsileidusių pasauliečių bei dvasiškių, nesiorientuojančių ir dargi nevertų, kaip kad būna pvz., ir karių bei štabo atstovų, neatitinkančių savo paskirties.

Saulės užlietame peisaže būna šešėlių. Taip ir Bažnyčioje. Bet tai neturi mums sutrukdyti pastebėti tą nuostabią šviesą, kuri iš jos liejasi apšviesdama visas žmogaus problemas, ir tie šešėliai neturi mums sukliudyti atskirti tos šviesos šaltinį Jėzų Kristų, kuris yra Bažnyčios Įkūrėjas, kuris pats apie save sakė, jog Jis yra Šviesa.

Pakalbėję apie tai, pradžioje pažvelgsime į žmogų kaip tokį ir, neužmiršdami ką tik minėtų pastabų, panagrinėsime, kaip Bažnyčia žiūri į įvairias žmogaus vertybes.

Design by Joomla