Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus

 


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

  prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

  prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

  prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

  prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

  prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Kristaus sekimas

prodeoetpatria

 

pdf

 

box

TIKIU DIEVĄ. MALDYNAS.
PARENGĖ KUN. STASYS YLA

prodeoetpatria

 

pdf

 

Knygos - Bažnyčia

 

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

ZENONAS IGNONIS 
PRAEITIS KALBA
Dienoraštiniai užrašai
GUDIJA 1941–1944

prodeoetpatria

 

pdf

 
J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.

Pasiaukojimas iki mirties 

  prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

  prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

  prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

  prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

  prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

  prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

  prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

  prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

  prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Karalaitis Šventasis Kazimieras

prodeoetpatria
 



pdf


 

ADELĖ DIRSYTĖ: gyvenimas ir darbai

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

 

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

  prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

  prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija
VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O. F. M.
JURGIS AMBRAZIEJUS PABRĖŽA
( 1771 - 1849 )
prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

Straipsnių sąrašas

TREČIASIS AKTAS. GIMTOJI NUODĖMĖ

Nurodžius mums, į kokį artumą su pačiu savimi Dievas pašaukė savo kūrinius, krikščionybė tvirtina, kad pirmoji žmonių karta iš savo kaltės prarado jiems teikiamą antgamtinę dovaną, kurią po to, solidarumo įstatymo dėka, prarado ir visos sekančios kartos.

Tą tiesą priimti labai sunku, ir ji sukelia daugelio mąstytojų stebėjimąsi. Be to, yra tikra ir tai, kad nėra kitos tokios bažnytinės dogmos, kuri būtų taip klaidingai ir sauvaliai aiškinama, kaip toji dogma.

Tam pirminiam nusikaltimui suverčiamas visas blogis, kurį tik mes kenčiame.

Būna ir taip, kad dar toliau nueinama, kad apkaltinamas Dievas nerūpestingumu, neįžvalgumu, žiaurumu:

Kodėl Jis nesiėmė priemonių sukliudyti?

Kodėl Jis iš visų galimų variantų kaip tik išsirinko tą žmoniją, kuriai buvo lemta nusidėti?

Kodėl Jis pajungė žmones tam baisiam solidarumo įstatymui, kurio dėka nekalti tampa svetimos piktos valios auka?

Kodėl Jis leido net pirmai kartai sudarkyti Jo darbą? Ir taip toliau...

Pasistenkime visa tai nušviesti.

1. Nuodėmės pramatymas.

Pirm visko prisiminsime, jog Dievas panorėjo sutverti būtybes, pajėgias asmeniško ir laisvo bendradarbiavimo Jo darbe būdu, pelnyti amžinąją laimę.

Bet, leisdamas žmogui su Juo bendradarbiauti, Dievas neišvengiamai sutvėrė žmogų, galintį nusidėti. Blogai panaudodamas gautas dovanas, tvarinys priskyrė sau beprasmišką galimybę kovoti su Dievu ir priešintis Jo plano įgyvendinimui.

Tokiu būdu, tverdamas žmogų, Dievas pramatė nuodėmės galimumą, kaip piktam panaudotos laisvės pasėką.

Jei Dievas nesustojo savo kūrybiniame akte, tai būkime tikri, kad jis pramatė darbe savo gėrio sumą, kuri begaliniai viršijo visą blogį, kilusį maištaujant žmogui.

2. Adomo nuodėmė.

Dabar pažymėsime akyliau, kame toji kaltė žmonijos aušroje.

Galime įvairiai suprasti:

a)    Kaip mes sakėme, silpnąją vietą sudarė žmogaus valia, kuri, likdama laisva, galėjo prieštarauti dieviškajai valiai. Dievo nurodymo atsisakymas buvo valios kvailo sprendimo pasėka.

b)    Kiti teologai teigia, kad Adomo nuodėmė, turėjo tam tikrą vaidmenį ir protas, širdis, bei jausmai, betgi valia nešusi pagrindinę atsakomybę, kaip kad esti kiekvienoje sunkioje nuodėmėje. Toks supratimas labiau organiškas, artimesnis žmonijos prigimčiai, kaip mes ją dabar pažįstame: visas žmogus dalyvauja nuodėmėje. Bet tai nebuvo nuodėmė, padaryta su vaikišku pažinimu ar tiktai lemtingas aplinkybių supuolimas: Adomas ją padarė visiškai sąmoningai.

Žmogus panoro ieškoti laisvės ne Dievuje, o savivaliavime. Jis nepaklausė kokioje tai srityje, kuri Apreiškimo nepatikslinta. Bet tas nepaklusnumas turėjo savyje ieškojimą nepriklausomumo nuo Dievo. Tai buvo tolygu atsisakymui nuo Dievo draugystės.

O tai buvo tolygu taip pat ir likvidavimui elemento, būtino kiekvienai sutvertai būtybei.

Taigi, tai buvo žingsnis į savižudybę.

Tai reiškė atmesti Dievo nustatytą tvarką ir pažeisti pasaulio harmoniją.

Pirmoje žmogaus nuodėmėje esmėje įvyko: išdidumo nuodėmė, neištikimybės ir nedėkingumo nuodėmė.

Sutvertasis Dievas (žmogus), kokiu jis buvo, naudojantis stipriu šv. Augustino išsireiškimu, nesuprato to, kad jis negali būti Dievu vien savo prigimties galia ir gali tokiu tapti tiktai jungdamasis prie tikrojo Dievo. (Katalikų Teologinis Žodynas straipsnis “Gimtoji nuodėmė")

3. Biblijos pasakojimas.

Dar kartą grįžtame prie Pradžios knygos pasakojimo. Jame mes rasime tai, ką dabar pateikėme.

Susidaro įspūdis, kad gundymas pasireiškė iš išorės: pasakojimo tęsinyje kalbama apie piktąją dvasią, demoną, kuris stengėsi sužadinti pirmųjų tėvų apetitą.

Bet ar dar reikia priminti, kad tas demono pavaizdavimas kalbančia gyvate atspindi materialų ir vaizdingą dalyko suvokimą?

Reikia išryškinti tai, ką moko Bažnyčia:

Pirm žmogaus Dievas sutvėrė laisvas, grynas dvasias (sveika filosofija prileidžia galimumą tokių kūrinių); kai kurie iš tų būtybių, piktnaudodami savo laisvę, ieškojo patys savyje savo laimės šaltinio, kai tuo tarpu tokiu šaltiniu tegalėjo būti tiktai Dievas. Jų išdidumas privedė juos prie nupuolimo.

Bet pagal solidarumo įstatymą, kuris jungia visas sutvertas būtybes, kaip medžiagines, taip ir dvasines, tai maištaujantys angelai tapo tuo pačiu kenksmingais dėl kitų dvasinių sutvėrimų.

Tokiu būdu, galima suprasti, kad stengdamosios įtraukti kitus į blogį, kuriuo jos pačios buvo persiėmę, tos puolusios būtybės pasistengė įteikti žmogui mintį taip pat apsieiti be Dievo.

Atkreipkime dėmesį į formą, kurioje vyksta gundymas: “Jeigu valgysite tą vaisių, būsite kaip dievai”.

Kaip jau sakėme, tai ir buvo tas vienintelis dalykas, kurio stigo žmonėms: būti kaip Dievas, tai yra gyventi nepriklausomai, tapti absoliučiais savęs šeimininkais.

4. Adomo sulauktos pasėkos.

Jos įvairios: suardyta nuostabi visos kūrinijos harmonija. Sutrikimai pastebimi visur.

a)    Visų pirma neišvengiamas santykių nutraukimas su Dievu.

Atsisakymas gerbti Dievo teises yra tolygus atsisakymui su juo draugystės. Panorėjęs tapti Dievui panašiu, žmogus pasidarė jo varžovu.6

6 Išsiaiškinti žmogaus puolimo pasėkas galima tiktai pripažįstant žmogų pagrindiniu ir vientisu sutvertos visatos centru, kas ir atitinka dievišką planą, paminėtą šv. Rašte ir Bažnyčios Tėvų veikaluose. Logiška galimybė tokio sukoncentruoto centro nurodyta neoplatonizmo filosofijoje, vienoje iš gražiausių pasaulyje filosofijų, kurios dėka egzistuoja šių dienų filosofija ir šių dienų mokslas dabartiniame išsivystyme. Pvz. geneologinį Hegelio, svarbiausio atstovo “Niurtenberginės linijos” filosofijos vystymąsi labai lengvai išvesti iš neoplatonizmo.

Tuo pačiu draugystė su Dievu tampa nebegalima, nebėra pašvenčiamosios malonės, nebegalima patekti j amžiną laimę.

Pradžios knyga nurodo, kad Dievas pavarė Adomą ir Ievą nuo savęs.

Žmogus, tasai Dievo vaikas, vėl tampa paprastu sutvėrimu: vietoj to, kad jis pakiltų kuo aukščiau, jis nukrinta į grynai žmogišką plotmę.

Jo puolimas padeda prarasti elementą, kurs būtinas jo laimei, nes žmogus buvo sukurtas tam, kad gautų pašvenčiamąją malonę.

b)    Toliau sutrinka santykiai su išoriniu pasauliu.

Žmogus prarado bet kokią kontrolę medžiaginiam pasauliui.

Visa darbo kaina (dabar jau sunkus darbas), jis vėl įgyja kai kurią galią. Po tūkstančių pastangų ir žiaurių nepasisekimų jis pasieks tokios galios — ir tai įvyks neužilgo, atsižvelgiant į tą lygį, kurį mes dabar turime.

Iš kitos pusės, pagal Kūrėjo planą, medžiaginis pasaulis turėjo žmogui pagelbėti suartėti su Dievu. Nuo to momento, kada žmogus nutraukė su Dievu santykius, žemiau jo stovįs pasaulis neskubėjo paklusti žmogaus veiksmui. Vietoj to, kad jam pagelbėtų, dažnai trukdydavo.

Visas pasaulis pasirodė esąs paliestas pirmosios nuodėmės. Kūriniai ir žmogus sudarė viena... nuo tos dienos, kada žmogaus širdis nusigręžė nuo Dievo... Visi daiktai prarado vienybę, kryptį, pasidarė neatidengtų vertybių padėtyje, pasidavė bet kokiam savivaliavimui, bet kokiam sielos polinkiui. (Ž. Muru, “Žmogaus gyvenimo krikščioniškoji prasmė”)

Pradžios knygos pasakojimas čia pakankamai aiškus: “Dėl tavęs prakeikta žemė”, — kalbėjo Dievas Adomui. Tai reiškia: žmogus visur sutiks pasipriešinimą ir turės sunkiai darbuotis, kad galėtų įsigyti tai, kas būtina gyvenimui.

c) Ir pagaliau tai buvo taip pat pusiausvyros praradimas pačiame žmoguje.

Dalykas tame, kad pažinimo, bebaimiškumo ir kitos dovanos buvo surištos su malone; kada malonė buvo prarasta, dingo ir dovanos.

Kūnas tapo palenktas kančiai ir mirčiai. Jam tenka visą laiką gintis nuo medžiaginio pasaulio, ir anksčiau ar vėliau neišvengs mirties. Ir Dievas paskelbia tą bausmę: “Aš padauginsiu tavo vargus, — sako Jis moteriai, — tu skausmuose gimdysi...”... “savo veido prakaite valgysi duoną”, — sako jis vyrui... Tai apie kančias. “Kadangi tu esi dulkės ir vėl dulkėmis pavirsi” — tai apie mirtį. Siela nebevaldys aklų kūno instinktų. Iškils nesutarimai tarp sielos ir kūno.

Protas, norėdamas praturtėti, turės naudotis pojūčiais. Išeidamas iš visiško nežinojimo, jis progresuos aklai, paliktas vien savo priemonėms. Sudėtingi ir netgi neišsprendžiami klausimai jį apsups iš visų pusių.

Valia, pakankamai neapšviesta proto, į visas puses traukiama geismų, lengvai pasiklys, ieškodama laimės ten, kur jos nėra.

Sutrikimas atsiranda pasaulyje.

Aišku, niekas nėra sugedęs savo pagrinde. Kiekvienas pastato akmuo sveikas. Medžiaginis pasaulis nesugadintas; nesugadintas nei žmogaus kūnas, nei jo protas, valia dar pajėgi siekti gėrio.

Bet viskas išsklaidyta. Dabar žmogui pačiam tenka surinkti savo ir medžiaginio pasaulio sudedamąsias dalis, tuo tarpu kai anksčiau Dievas jį apsaugodavo nuo tų ypatingų darbų. Neužbaigtą kūrybos darbą žmogui tenka pradėti žymiai žemesnėje plotmėje.

Ir tame — visa žmonijos istorija, nuo akmens amžiaus iki mūsų dienų: ilgos ir atkaklios pastangos žmogaus, kad pajungtų sau gamtos jėgas ir išgautų iš jų kai kurią naudą, kad kovotų su ligomis ir atitolintų neišvengiamą mirtį. Kad praplėstų pažinimo akiratį ir išspręstų savo egzistavimo problemas, kad apvaldytų savo būtybės įvairius siekius ir atstatytų savyje bent kiek pusiausvyros.

O nustoję telktis apie vieną meilės centrą — Dievą, žmonės pradeda veikti, spręsdami tą klausimą atskirai vienas nuo kito, tuo tarpu kai visa žmonija yra organizuota bendrai veiklai.

5. Dieviškojo plano išnaudojimas.

Vieno sutvėrimo kaltė negalėjo pakeisti dieviškojo plano, kuris nekeičiamas.

Taigi, Kūrėjo planas ir po pirmojo puolimo išliko visoje savo pilnumoje: žmogus liko pašauktas gyventi artumoje su pačiu Dievu. Savo tobulos pusiausvyros jis negali rasti kitaip, kaip antgamtinėje padėtyje, į kurią jis buvo nukreiptas iš pat pradžių.

Ką jis bedarytų, žmogus liks nepatenkintas, šalia savo žemiškų džiaugsmų, jis visada trokš grįžti į prarastą rojų.

Beieškodamas laimės žemėje, jis veltui stengsis sukurti gražiausias filosofines, ekonomines ir socialines sistemas; jo visos pastangos viena po kitos patirs nepasisekimą, nes jose nėra pagrindinio elemento: jo būtybės klestėjimo Dievo artumoje, kitais žodžiais, malonės gyvenime.

6. Gimtosios nuodėmės ir jos pasėkų perdavimas.

Įvykis su Adomu esmėje mus dažnai domina. Mus slegia mūsų pačių pažeminimas, ir tai sukelia mūsų pasipiktinimą.

Tame klausime mintys pakrinka, kaip ir visada kad būna, kai ginčas paliečia jautrią vietą.

Taigi, mes tapome tolimo protėvio žioplumo auka. Dėl vieno kaltės ir, atrodytų, be jokio mūsų dalyvavimo, mes esame pasmerkti tamsai, ligai, mirčiai. Ir tokią piktadarybę vykdo Dievas?

Argi čia nėra tipiškas neteisingumo pavyzdys, kurį mes smerkiame žmonėse?

Gal būt, kai kurie svarstymai įneš daugiau aiškumo į tą ginčą.

a) Visų pirma, pažymime, jog savo apkaltinimuose žmonės turi atmintyje tik malonę lydinčias dovanas (apsaugojimą nuo tamsos, kančios, mirties), o ne pačią malonę.

Būti Dievo vaikais, dalyvauti dieviškame vidiniame gyvenime — ne taip jau juos traukia. Išsivaduoti iš dantų skausmo, be vargo išspręsti matematikos uždavinį, — štai kas juos patenkintų.

Bet tai reikštų neleistiną esamos problemos susiaurinimą,

nesistengiant priimti to bendro sprendimo, su kuriuo susipažinsime, kai kalbėsime apie Kristų.7

7 Mes tada matysime, kad mums grąžinama tai, kas svarbiausia ir kad tuo pačiu mes patenkame į padėtį, beveik tokią pat gerą kaip toji, kurioje Adomas buvo iki nupuolimo: mes vėl atgauname galimumą dalyvauti dieviškame gyvenime. Kas liečia malonę lydinčias dovanas, (beaistriškumą, nemirtingumą ir kt.) mes matysime, kodėl jos nėra mums sugrąžintos.

Jūs skundžiatės, kad solidarumo įstatymas pakenkė mums rojuje; džiaukitės tuo, kad jis veikia mūsų naudai ant Golgotos. Tiedu glaudžiai surišti plane. Tiktai abstraktus proto žaidimas gali juos išskirti; ir tai — negeras žaidimas. Todėl, kad liūdnas nedėkingumo įrodymas yra atsisakyti pareikšti padėką Dievui ir neteisingai priskirti jam klaidas kūryboje. (Sertillanžas,Netikinčiųjų katekizmas”)

b) Be to, ar esame tikri, kad mes patys būtume pasielgę kitaip negu Adomas? Ar būtume išlaikę sau antgamtines dovanas, kurias jis gavo? Ar neturėtume prisipažinti, prisiminę savuosius nusikaltimus, kad savo santykiuose su Dievu mes parodėme ne mažiau nerūpestingumo, kaip Adomas?

Aišku, kad tuo mes užsitarnavome, patys būdami kalti, tą patį, ką dabar mes kenčiame dėl savo kaltės. O tai ar ne tas pats?

Ir jeigu mes sugretiname vargus, kuriuos mums tenka nešti dėl gimtosios nuodėmės, su tais, kuriuos mes patys užsitraukėme asmenišku nusikaltimu, tai ar visada persvara bus toje pačioje pusėje?

Šiaip ar taip, ar nereikėtų suteikti teisę spręsti gimtosios nuodėmės klausimus ir reikšti pretenzijas tik tiems, kurie “teisūs” prieš Dievą? Bet, pasirodo, jei mes imsime klausyti šventųjų, tai išgirsime tikriausiai, didelei mūsų nuostabai, kad jie gimtosios nuodėmės dogmą ir tos nuodėmės pasėkas priėmė besąlygiškai...

Nors mes daug ką ir praradome gimtosios nuodėmės rezultatais, bet tai, kas svarbiausia, iš mūsų nebuvo atimta — žmogus išlaikė savyje dieviškąjį paveikslą ir panašumą.

Kas gali drįsti kalbėti apie neteisingumą, jei po sulaužymo teisėtų reikalavimų, valdžia ne tik atleidžia, bet ir suteikia nusikaltusiems dar daugiau privilegijų? O tai kaip tik ir yra: Dievas

atleidžia, duodamas mums Kristų, ir telieka tarti Vakaruose giedamos Velykų naktį giesmės žodžius: “O, laiminga kalte, davusi galimybę mums gauti tokį Atpirkėją

c) Pagaliau, kad pilniau suprastume gimtąją nuodėmę, turime grįžti prie to paslaptingo, bet tikro solidarumo įstatymo, kuris valdo žvaigždžių kelius, kaip ir vystymąsi mūsų kūno ląstelių, ir nustato tarp visų žmonių vienybę pirmame žmoguje.

Aišku, mums sunku kentėti dėl gimtosios nuodėmės pasėkų, kaip ir dėl elgesio ir nerūpestingumo kitų žmonių; bet nereikia užmiršti, kad to įstatymo dėka, mes gauname beveik visas malones, kuriomis naudojamės. Jo dėka jo mes naudojamės gimdytojų rūpesčiu, šachmatininko darbu; kepėjo, gydytojo, piemens, ganančio bandą kalnų šlaituose, medvilnininko, besidarbuojančio Tolimųjų Rytų laukuose, žvejo, pasiekiančio net Arktiką.

Pasaulyje niekas nėra atskirtas vienas nuo kito. Dėl solidarumo srovės virpčioja visa kūrinių grandis nuo kiekvieno net mažiausios grandinėlės virpėjimo. Visi duoda ir visi gauna. Visi veikia ir iššaukia atsakomąjį veikimą. (E. Ello, "Filosofija ir ateizmas”)

Visa, kas aplink mus, visa, kas mumyse ir virš mūsų, sudaro nesuskaičiuojamus bevardžių darbininkų darbo vaisius, darbo, kuris organizuotas pagal solidarumo įstatymą, kad mums teiktų pagalbą.

Bet tada kam įžiūrėti tiktai neigiamą to įstatymo pusę? Kam reikalauti, kad Dievas pritaikytų jį vienpusiškai tiktai mūsų naudai? Kam kritikuoti įstatymą, kuris galų gale teigiamas?

Jeigu tik bus sąžiningai ir pilnai susumuota, tai paaiškės, kad solidarumas atneša daugiau gero, negu blogo... Mes norime negalimo pasaulio, kada, pasiduodami sentimentalioms nuotaikoms, reikalaujame, jog grandiozinis ir nuostabus kosminis solidarumas, apėmęs laikus, erdves ir pasaulius, veiktų vienpusiškai, vieninteliai ir išimtinai dėl žmonių laikinio gėrio. (Buaželio, “Transformizmo filosofiniai postulatai”)

Užbaiga

Ar skaitytojai pilnai patenkinti tuo. kas pasakyta? Ne. Lieka daug paslaptingo ir reikėjo to laukti, nes pati tema prašoka mūsų jėgas.

Mes matome žmogaus veidą visumoje, ir jis mums atrodo harmoningas. Bet įsivaizduokime protingą ir mąstančią skruzdę, kuri keliautų po mūsų veidą ir atrastų vieną po kitos jo dalis: “Kam tie burnos ir akių įdubimai? Kam tas kalnas nosies pavidale. Vienodas lygumas būtų daug gražesnis ir patogesnis .

Mes žmonės — šie pasaulio skruzdėlės; visuma išslysta iš mūsų žvilgsnio, mes matome tik smulkiąsias daleles, ir pagal jas mes norėtume spręsti apie viską. (Diuplessi, “Apologetika'' I t.)

Tiktai viena būtybė yra aukščiausiai logiškos dramos ir ją supranta: Dievas, nes Jis žino, kur Jis veda pasaulį. O norint suprasti taip, kaip Dievas, reikia būti Dievu.

Bet vis dėl to, kuo labiau mes įsigilinsime į tą temą. tuo geriau mums paaiškės gimtosios nuodėmės problema, nors esmėje ji visada liks tikėjimo paslaptimi. Galų gale tai yra lyg antraeilės reikšmės epizodas pasaulio dramoje kaip atvejis, kuriuo pasinaudoja Dievas, duodamas mums naują savo meilės įrodymą — Atpirkimą.

Design by Joomla