Mūsų darbai

Projektų vadovas monsinjoras
       Alfonsas Svarinskas
 
 
 
 

Knygos - Dievas, Jėzus Kristus


Dievas

Jonas Vytautas Nistelis
ŽODŽIO AIDAI












fotografinė kopija

JUOZAS PRUNSKIS
METAI SU DIEVU 

metai su Dievu





STASYS YLA
DIEVAS SUTEMOSE






 
Josemaría Escrivá de Balaguer 
KELIAS






 

Jėzus Kristus

KRISTAUS KANČIA

kristaus kančia





François Mauriac  
JĖZAUS   gyvenimas

 prodeoetpatria







 

G.Papini
Kristaus istorija I dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

G.Papini
Kristaus istorija II dalis

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Aleksandras Menis
ŽMOGAUS SŪNUS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

GIUSEPPE RICCIOTTI
KRISTAUS GYVENIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PRANAS MANELIS
KRISTUS IR
EUCHARISTIJA

 prodeoetpatria


pdf


box

 

PARAŠĖ TĖVAS
PAUL O’SULLIVAN 

GARBĖ JĖZUI KRISTUI

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Tėvas V. Mrovinskis, S. J.
Gavėnios Knygutė
ŠTAI ŽMOGUS 

 prodeoetpatria


pdf




 

Mons. Dr. Pr. Olgiati
JĖZAUS ŠIRDIS
IR MŪSŲ LAIKAI  

 prodeoetpatria


pdf




 

KUN. DR. K. A. MATULAITIS, MIC.
MEILĖS UGNIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

EMILE GUERRY
PILNUTINIS KRISTUS

 prodeoetpatria


pdf


box
 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS

TRISDEŠIMT MEILĖS
ŽODŽIŲ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Jėzus Kristus -
Pasaulio Išgelbėtojas
.

KUN. PRANCIŠKUS BŪČYS, M.I.C.,

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

 

Knygos - Bažnyčia

S. SAJAUSKAS 
J. SAJAUSKAS
NENUGALĖTIEJI

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Vysk.Vincentas Brizgys
Katalikų bažnyčia
Lietuvoje 1940-1944
metais 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Jaunuolio religija 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Stasys Yla
Marija prabilo Lietuvai 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

GYVENIMO PROBLEMOS
SPRENDIMAS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KLEMENSAS JŪRA
MONSINJORAS
ZENONAS IGNONIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

J. Bružikas S. J. ir
J. Kidykas S. J.
Pasiaukojimas iki mirties 

 prodeoetpatria


pdf




 

kun. B. Andruška J. S.

IŠPAŽINTIS 

 prodeoetpatria


pdf


box

 

TĖVŲ JĖZUITŲ LEIDINYS
Į priekaištus
TAIP ATSAKYK 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

B. Andruška, S. J.

Marija spinduliuose

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
AUGŠTYN ŠIRDIS

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. Juozas Prunskis
28 moterys

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vysk. Vincentas Brizgys
Marija danguje ir žemėje

 prodeoetpatria


pdf




 

Stasys Yla
JURGIS MATULAITIS

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Marijos Garbė

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

STASYS YLA
ŠILUVA ŽEMAIČIŲ
ISTORIJOJE 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

KUN. J. PRUNSKIS
AUŠROS VARTAI VILNIUJE

 prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

KUN. JUOZAS PRUNSKIS
MEILĖ IR LAIMĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

KUN. STASYS YLA
VAINIKUOTOJI ŠILUVĖ  

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Stasys Yla
Valančiaus tipo vadas

 prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS YLA
ŽMOGAUS RAMYBĖ

 prodeoetpatria


pdf


box

 

DR. JUOZAS PRUNSKIS
Mokslas ir religija

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Dr. J. Prunskis
Prie Vilties Kryžiaus

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Dr. Juozas Prunskis
SILPNAME KŪNE...

 prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Vincentas Brizgys
ŽMOGUS REALIAME
GYVENIME

 prodeoetpatria


pdf


box

 

K.J.Prunskis
Kaip Mirė
Nemirtingieji

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

M. KRUPAVIČIUS
KRIKŠČIONIŠKOJI
DEMOKRATIJA
prodeoetpatria


pdf


box
 
SKAUTŲ MALDOS 
Paruošė kun. St. Yla
prodeoetpatria


pdf



fotografinė kopija
 
Dr. Juozas Prunskis
VYRAI KLYSTKELIUOSE
prodeoetpatria


pdf


box

Arkivyskupas
Jurgis Matulaitis
Matulevičius

 prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 
Robertas Gedvydas Skrinskas
PILIGRIMO VADOVAS
Po stebuklingas Marijos vietas
prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

KUNIGAS
ANTANAS
ALEKSANDRAVIČIUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija
 

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE
Antanas Alekna

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

PAŽVELKIME Į MARIJĄ
Prel. Dr. F. BARTKUS

prodeoetpatria


pdf


box

fotografinė kopija

ŠV. PRANCIŠKAUS DVASIOS
SPINDULIAVIMAS
 Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
TREČIASIS ŠV. PRANCIŠKAUS 
ORDINAS
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

Knygos - Tėvynė

J. VENCKUS S. J.
KOMUNIZMO PAGRINDAI 

 prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

SUGRIAUTAS LIZDAS

 prodeoetpatria


pdf




 

J. V. Nistelis
EILĖS TYLUMAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

Apginti aukštesnį
Įstatymą

prodeoetpatria


pdf


box

 

Juozas Girnius
Pranas Dovydaitis

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

DIDYSIS JO

Nuotykis -
Prof. J.Eretas

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Paulius Rabikauskas
VILNIAUS AKADEMIJA
IR

LIETUVOS JĖZUITAI

prodeoetpatria


pdf


box

 

JONAS KAČERAUSKAS
BLAIVYBĖ LIETUVOJ

prodeoetpatria


pdf


box

 

Vyskupas Dr. V. Brizgys
Moterystė

prodeoetpatria


pdf


box

 

VYSKUPAS
VINCENTAS BRIZGYS
NEGESINKIME AUKURŲ

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ŽMONĖS IR 
ŽVĖRYS DIEVŲ
MIŠKE

prodeoetpatria


pdf


box

 

STASYS  YLA
ATEITININKŲ 
VADOVAS

prodeoetpatria


pdf


box

 
Stasys Yla
M.K. ČIURLIONIS 
KŪRĖJAS IR ŽMOGUS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
STASYS YLA
VARDAI IR VEIDAI
MŪSŲ KULTŪROS ISTORIJOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
Juozas Prunskis 
GELBĖJIMAS TREMTINIŲ 
IŠ MASKVOS LETENŲ
prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija
 
Mykolas Krupavičius
ATSIMINIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
MANO PASAULĖŽIŪRA
Redagavo
DR. JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box
M.KRUPAVIČIUS
VISUOMENINIAI 
KLAUSIMAI
prodeoetpatria


pdf


box
LIETUVIŲ 
ŠEIMOS TRADICIJOS
Stasys Yla
prodeoetpatria


pdf


box
RINKTINĖS MINTYS
Spaudai parengė
JUOZAS PRUNSKIS
prodeoetpatria


pdf


box

MOTINA
JUOZAS PRUNSKIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

BERNARDAS BRAZDŽIONIS 
POEZIJOS PILNATIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

VYTAUTAS DIDYSIS

prodeoetpatria


pdf




fotografinė kopija

 

LKMA knygos

Prel. ALEKSANDRAS
DAMBRAUSKAS-JAKŠTAS

UŽGESĘ ŽIBURIAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

J. VAIŠNORA, MIC.

MARIJOS GARBINIMAS 
LIETUVOJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

ANTANAS KUČAS

KUNIGAS
ANTANAS STANIUKYNAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 

JUOZAS ERETAS
KAZYS PAKŠTAS
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
IGNAS SKRUPSKELIS
LIETUVIAI XVIII AMŽIAUS
VOKIEČIŲ LITERATŪROJE
prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
 
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
II

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
JONAS GRINIUS
VEIDAI IR PROBLEMOS
LIETUVIŲ LITERATŪROJE
I

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Andrius Baltinis
VYSKUPO 
VINCENTO BORISEVIČIAUS
GYVENIMAS IR DARBAI

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija

Antanas Maceina
FILOSOFIJOS KILMĖ
IR PRASMĖ

prodeoetpatria

pdf



fotografinė kopija

Juozas Eretas
IŠEIVIJOS KLAUSIMAIS

prodeoetpatria


pdf


box


fotografinė kopija
Pranas Gaida 
Arkivyskupas Teofilius Matulionis

prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
JUOZAS ERETAS
 
VALANČIAUS ŠVIESA UŽ MARIŲ


prodeoetpatria

pdf


box


fotografinė kopija
ZENONAS IVINSKIS
LIETUVOS ISTORIJA
Iki Vytauto Didžiojo mirties

prodeoetpatria

pdf


fotografinė kopija

 

LKMA knygų fotografinės kopijos

Religija nėra privatus reikalasDraudimas šlovinti yra priartėjusios pabaigos ženklas Šventasis Tėvas Pranciškus, 2013 11 28, „Tikėjimas nėra privatus reikalas".

ŽINIŲ LAPELIS LIETUVIAMS, Nr. 1 2014 m. vasario 8 d.

Iš Šventojo Tėvo Pranciškaus homilijos Šv. Mortos Namuose 2013 11 28

(palyginimas Lk 21, 20-28 ir Dan 6, 1-24 su dabarties apostazija ir pagonių pilnatvę pagal mesijinę pranašystę Rom 11, 25-26)

Negalima kalbėti apie religiją, nes tai privatus reikalas. Religiniai ženklai pašalinami. Reikia paklusti šio pasaulio valdžios įsakymams. Daug kas leistina, galime daryti daug gražių dalykų, bet šlovinti Dievą - ne.

Popiežius Pranciškus pasmerkė abortusSusitikęs su diplomatiniu korpusu, akredituotu prie Šventojo Sosto, popiežius Pranciškus pareiškė griežčiausią iki šiol kritiką dėl abortų ir pasmerkė „siaubingą šios kultūros" žymę.

Užvakar popiežius Pranciškus susitiko su diplomatiniu korpusu, akredituotu prie Šventojo Sosto. Tra­diciniame naujametiniame susitiki­me dalyvavo visi ambasadoriai - ir tie, kurie nuolat reziduoja Romoje, taip pat tie, kurie tuo pat metu atsto­vaudami savo šalims ir kitur, reziduo­ja kitose sostinėse. Šiuo metu Šven­tasis Sostas palaiko diplomatinius santykius su 180 pasaulio valstybių. Be to, specialiųjų misijų rango san­tykiai palaikomi su Europos Sąjunga, Maltos ordinu ir Palestinos valstybe. Šventasis Sostas taip pat turi savo atstovus Jungtinėse Tautose ir kitose pagrindinėse tarptautinėse organiza­cijose. Romoje yra 82 valstybių am­basados prie Šventojo Sosto.

Jėzau atleisk, pakilti leisk, meldžiam padėk, pasigailėk.

  1. Kad kasdieninių rūpesčių sūkuryje užmiršau Tave.
  2. Kad per mažai stengiausi pažinti Tave ir Tavo valią.
  3. Kad pernelyg pasitikėjau savimi, o ne Tavimi.
  4. Kad nemylėjau Tavęs visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis.
  5. Kad užmiršdavau pasimelsti arba meldžiausi vien tik lūpomis, o širdis buvo toli nuo Tavęs.
  6. Kad atsitiktinai ir be pagarbos tariau Tavo vardą arba nusikeikiau.
  7. Kad gėdijausi ir labai nedrąsiai išpažinau tikėjimą, skelbiau Evangeliją ir liudijau Tave kitiems.

Musulmonai atsiverčia į krikščionybę

Evangelija yra aktuali ir skirta visoms tautoms. Tačiau žemėje yra vietų, kuriose Kristaus mokymas sutinkamas priešiškai. Tai vyksta musulmonų šalyse: išsižadėjus islamo ten gresia mirtis - jei ne pagal valstybės įstatymus, tai dėl šariato teisės (įstatymo, suformuluoto pagal Koraną, kurio laikytis privalo kiekvienas musulmonas). Daugelyje šių šalių taip pat numatytos griežtos bausmės tiems, kurie išdrįsta skelbti Jėzų Kristų.

Meksikos Gvadelupės Dievo Motinos paveikslo atsiradimo ir jo egzistavimo neįmanoma žmogiškai paaiškinti. Šiandien, po daugelį metų atliekamų mokslinių tyrimų, visi neturintys išankstinio nusistatymo gali įsitikinti, kad šis atvaizdas sukurtas Dievo.

Ne žmogaus rankų kūrinys

Gvadelupės Švenčiausiosios Merge­lės Marijos atvaizdas yra atspaustas ant indėniško apsiausto (tilmos), išausto iš agavos kaktuso pluošto. Tilmą indėnai naudojo įvairiems tikslams: dėvėdavo kaip apsiaustą, naktį naudodavo kaip ant­klodę, kartais - ir kaip hamaką vaikams.

Iš agavos pluošto indėnai taip pat darė krepšius ir maišus. Šio pluošto audinys panašus į mūsų maišų audinį, ant jo sunku ką nors nupiešti. Todėl nepaaiškinama, kaip ant jo atsirado toks subtilus, tapy­biškas vaizdas, kuris beveik penkis šim­tmečius išlaikė spalvų ryškumą, gelmę ir yra matomas dėl šviesos refrakcijos - taip, kaip, pavyzdžiui, šviesa atsispindi ant paukščių plunksnų ar vabzdžių sparnų.

Kad būtų išsklaidytos dvejonės dėl stebuklingo atvaizdo, 1976 metais buvo Į atliekami audinio tyrimai. Mokslininkai 1 nustatė, kad jis pagamintas iš agavų kak-1 tušo (Agavepopotule zacc)pluošto. Toks I pluoštas įprastai pradeda pūti jau po 20 metų, bet Marija paliko savo atvaizdą ant šios, pačios šiurkščiausios ir trumpa­laikės, medžiagos. Tai neįtikėtina: pra­bėgo beveik penki šimtmečiai, o audinys išliko nepažeistas, ir atvaizdas toliau stebina šviežumu, nors tilmos audinys jau seniai turėjo sutrupėti į dulkes. Aki­vaizdu, kad šiuo atveju susiduriame su neginčijamu stebuklu.

Pastovus masiškas pornografijos, seksualinio palaidumo, homoseksualizmo, kontracepcijos, abortų, eutanazijos ir gender ideologijos propagavimas yra didelė grėsmė mūsų civilizacijai.

Už demoralizacijos propagavimą yra atsakingi konkretūs asmenys, besiva­dovaujantys gender ideologija, kuri yra jų intelektualinis įrankis. Gender yra ne filosofijos kryptis, o primityvi ideologija. Filosofija, kaip mokslas, yra nešališkas ir nekompromisinis tiesos ieškojimas. O gender ideologija neieško tiesos, tik tar­nauja tam tikros grupės interesams.

Tai teigiu visiškai atsakingai, kaip profesionalus filosofas, kuris žino šim­tus Įvairių filosofijos krypčių. Pažvelgus į gender ideologiją iš istorinės perspektyvos aiškiai pastebima, kad ji visiškai - absurdiška, paniekinanti žmogaus loginį mąstymą ir pažinimą.

Mylėkite vieni kitus, 2014, Nr. 2

 

 

 

Išėjo naujas žurnalo "Mylėkite vieni kitus" numeris. Žurnalas leidžiamas lenkų, vokiečių, anglų, ispanų, latvių, lietuvių, portugalų, rumunų, slovakų, suomių, bulgarų, rusų, ukrainiečių, kinų, amharų (Etiopijos valstybė) kalbomis.

Leidėjas:

Wydawnictwo Agape, ul. Panny Marii 4, 60-962 Poznań, Lenkija, +48 61 852 32 82

Lietuvoje:

Asociacija Petrašiūnų gailestingumo namai.

http://www.mylekite-vienskita.org/

(paspauskite, jei norite padidinti paveikslėlį)

Tikiu į vieną Dievą, visagalį Tėvą, dangaus ir žemės, regimosios ir neregimosios visatos Kūrėją. Tikiu į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo:
Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo; gimusį, bet ne sukurtą, esantį vienos prigimties su Tėvu. Per Jį visa yra padaryta.
Jis dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus. Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi. Valdant Poncijui Pilotui,
Jis dėl mūsų buvo prikaltas prie kryžiaus, nukankintas ir palaidotas.
Kaip Šventajame Rašte išpranašauta, trečiąją dieną prisikėlė iš numirusių.
Įžengė į dangų ir sėdi Dievo Tėvo dešinėje.
Jis vėl garbingai ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti ir viešpataus per amžius.
Tikiu į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo ir Sūnaus, su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą, kalbėjusią per pranašus.
Tikiu vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę Bažnyčią. Pripažįstu vieną Krikštą nuodėmėms atleisti.
Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimo amžinojo gyvenimo.
Amen.

Ordinais apdovanotieji vyskupai, kunigai ir vienuoliai: seserys ir broliai

(I-asis laipsnis — Vyčio Kryžiaus ordino Didysis Kryžius, II-asis laipsnis — Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis
kryžius; lll-asis laipsnis — Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius; IV-asis laipsnis - Vyčio Kryžiaus ordino
 Karininko kryžius; V-asis laipsnis - Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžius;  Lietuvos Didžiojo
 kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiui galioja tas pats vertinimas).

Vysk. Jonas Kauneckas 1998 08 21 3-ojo laipsnio
Vysk. Jonas Boruta 1998 08 21 2-ojo laipsnio
Arkivysk.Julijonas Steponavičius (po mirties) 1999 02 01 2-ojo laipsnio
Vysk. Vincentas Borisevičius (po mirties) 1999 09 24 2-ojo laipsnio
Arkivysk. Sigitas Tamkevičius 2002 01-16 3-ojo laipsnio
Arkivysk. Mečislovas Reinys (po mirties) 2003 01 08 2-ojo laipsnio
Vysk. Teofilius Matulionis (po mirties) 2006 06 07 2-ojo laipsnio
Vysk. Pranciškus Ramanauskas (po mirties) 2006 06 07 2-ojo laipsnio
Kun. Julius Sasnauskas OFM 1996 06 21 4-ojo laipsnio
Kun. Bronius Laurinavičius (po mirties) 1998 08 21 2-ojo laipsnio
Kun.Juozas Zdebskis (po mirties) 1998 08 21 2-ojo laipsnio
Kun. Robertas Grigas 1998 08 21 3-ojo laipsnio
Mons. Alfonsas Svarinskas 1998 08 21 3-ojo laipsnio
Kun. Antanas Ylių Vilkas (po mirties) 1998 11-18 2-ojo laipsnio
Kun. Justinas Lelešius-Grafas (po mirties) 1998 11-18 1-ojo laipsnio
Kun. Karolis Garuckas S J (po mirties) 1999 02 01 4-ojo laipsnio
Kun. Virgilijus Jaugelis (po mirties) 1999 02 01 4-ojo laipsnio
Kun. Lionginas Kunevičius (po mirties) 1999 02 01 4-ojo laipsnio
Kun. Zigmas Neciunskas (po mirties) 1999 02-01 4-ojo laipsnio
Kun. Edmundas Paulionis 1999 02 01 4-ojo laipsnio
Kun.Kan. Vytautas Vaičiūnas 1999 02 01 4-ojo laipsnio
Kun. prel.Vincentas Vėlavičius (po mirties) 1999 02 01 4-ojo laipsnio
Kun. Pranas Gustaitis (po mirties) 1999 09 24 3-ojo laipsnio
Kun. Jonas Zvinys 1999 11 22 4-ojo laipsnio
Kun. Kan.Petras Našlėnas-Kerbelis (po mirties) 2000 05 15. 4-ojo laipsnio
Kun. Česlovas Kavaliauskas , 2001 01 24 4-ojo laipsnio
Kun.Jonas Lauriūnas SJ (po mirties) 2001 08 22 5-ojo laipsnio
Mons. Edvardas Semaška 2004 11 17 4-ojo laipsnio
Kun. Alfonsas Lipniūnas (po mirties) 2005 01 13 3-ojo laipsnio
Kun. Stanislovas Rimkus(po mirties) 2006 06 07 2-ojo laipsnio
Kun. Prel. Mykolas Krupavičius (po mirties)          2006 01 10 1-ojo laipsnio
Kun.prel.Juozas Laukaitis (po mirties) 2009 11 17 4-ojo laipsnio
       
Ses. Felicija Nijolė Sadūnaitė 1998 02 21 2-ojo laipsnio
Ses. Jadvyga Gema Stanelytė 1999 02 01 3-ojo laipsnio
Ses. Birutė Briliūtė 1999 02 01 4-ojo laipsnio
Br. Anastazas.Janulis (po mirties) 1999 02 01 4-ojo laipsnio
Ses. Julija Kuodytė 1999 02 01 4-ojo laipsnio
Ses. Bernadeta Mališkaitė 1999 02 01 4-ojo laipsnio
Ses. Genovaitė Navickaitė 1999 02 01 4-ojo laipsnio
Ses. Elena Suliauskaitė  1999 02 01 4-ojo laipsnio
Ses. Ona Vitkauskaitė 1999 02 01 4-ojo laipsnio
Br. Bronius Poškus 1999 07 01 5-ojo laipsnio
Ses. Ada Urbonaitė (po mirties) 2010 02 05 4-ojo laipsnio
Ses. Regina Teresiūtė 2013 07 06    
Ses. Monika Gavėnaitė  2013 07 06    
       
Kun. Kazimieras Kuzminskas    1999 02 01 LDK G 3-ojo l.
Kun. Jonas Kastytis Matulionis 1999 02 01 LDK G 3-ojo l.
Kun. Kazimieras Pugevičius 1999 02 01 LDK G 3-ojo l.
Kun. Algirdas Močius 1999 07 01 LDK G 5-ojo l.

Atsp. iš: L.K.M. akademijos suvažiavimo darbų 6 t., p. 99-130

Nesiimu aiškinti, kas yra gyvoji dvasia ir kas materializmas. Visa tai yra žinoma, ar bent prileidžiama, kaip žinoma 1. Nežiū­rint to, tema yra labai plati2, ne teoretinė, bet praktinė, konkreti, atsižvelgianti dabartinę padėti, ieškanti dabartinių uždavinių.

Vos pažvelgę į dabarties gyvenimą, tuojau pastebime, kad visa, kaip išsireiškė senovės filosofas panta rhei, visa juda, sukasi, kaip karuselėje, kad nieko nėra pastovaus, tikro, tarytum koks svaigulys būtų apėmęs žmoniją. Vieniems dabarties gyvenimas yra didelės krizės laikotarpis, kitiems gi tik paprastos, gyvenime normalios raidos apraiška. Vieniems tai atrodo išsiilgtos pažangos ir laimėjimų metai, kitiems, priešingai, didelio išsigimimo ir kone visiško pralaimėjimo epocha. Vieniems šis sukrėtimas duoda vil­ties laukti artimoje ateityje geresnių ir pastovesnių laikų, kitiems tai yra tik pranašas beartėjančio visiško chaoso, pasibaisėtinos anarchijos. Kaip ten bebūtų su kraštutinėmis nuomonėmis, ste­binčiam įvykius yra aišku, kad gyvename didingos evoliucijos laikotarpi. Iš siauro, uždaro planetarinio pasaulėvaizdžio perei­name į platų, atvirą, kosminį pasaulėvaizdį. Akiratis smarkiai išsiplečia.

Visi nujaučiame, kad kažkas baigiasi, kažkas miršta ir nesu­grąžinamai dingsta, ko nė jokiomis pastangomis nebesulaikysi; taip pat kad kažkas gimsta, kažkas ateina, formuojasi visiškai naujo, visiškai skirtingo nuo buvusiojo, ko tačiau dar nepajėgsi pakankamai užčiuopti, o dar mažiau suformuluoti, nes to viso dar nėra, o vien tik gilus ilgesys, troškimas, ieškojimas, laukimas. Jaučiame, kad esame pašaukti tatai sukurti.

Dainius A. Butautas

Publicistas, ekonomikos analitikas

Prisimenu keliolikos metų senumo įvykį. Prieš Šv. Velykas pajutau nenumaldomą troškimą eiti į Bažnyčią. Tuomet nesupratau nei kodėl, nei kaip tas poreikis kilo. Po sunkių darbo dienų būdavau taip išsekęs, nes nemokėjau skirti poilsiui deramos vietos savo gyvenime, kad nebebuvo jėgų nueiti į bažnytėlę. Kurioje paskutinį kartą buvau gal vaikystėje ir galbūt taip pat ta pačia proga. Nenuėjus po Šv. Velykų kažkodėl dėlto pajutau didelę tuštumą. Nors nesupratau, nei iš kur ta tuštuma, nei ką su ja daryti. Manau, kad ši iš kažkur atsiradusi nykuma turėjo reikšmės ir tolimesnei mano gyvenimo eigai.

Kaip ir beveik kiekvienais metais prieš Šv. Velykas vėl prasideda kryptingų straipsnių serija, nukreipta prieš Bažnyčią. Suprantama, kad būtina rašyti apie blogybes, bet ir jas galima aprašyti tokiu būdu, konstruktyviai, kad neatitrauktų žmonių troškimo būti išgelbėtiems ir išganytiems. Juk todėl visiems, ir visuomenei, ir valstybei bei tų pačių dienraščių tiražams, būtų tik geriau.

Sovietinės okupacijos laikais Bažnyčia taip pat buvo puolama. Kodėl? Juk ji nemoko blogų dalykų, o kaip tik moko gerų ir valstybei naudingų: moko ugdyti nuolankumą, paklusnumą, nusižeminimą, sąžiningumą, moko mylėti žmones, būti jiems atlaidiems ir gailestingiems. Juk tokie žmonės kiekvienos valstybės svajonė: kai žmogus yra ne tik išsilavinęs, bet neturi perdėtų pretenzijų, stengiasi stropiai vykdyti užduotis. Tad kaip tik okupacinė sistema turėjo visokeriopai remti Bažnyčią, kad padėtų išugdyti valstybei naudingus ir kompetentingus, vertybiniu pagrindu mąstančius žmones. Vis dėlto vyko priešingai: okupantai Bažnyčią naikino, tikinčiuosius, kunigus, net vyskupus kankino ir šaudė. Persekiojo kiekvieną, einantį į bažnyčią. Ir mūsų parapijietei, kai ji buvo maža, teko su tuo susidurti. Vieni išsigando, kiti ne. Bet tai neturėtų būti dingstis nemylėti artimo. Kaip tik dar daugiau reikia jį mylėti, nes jam trūko meilės, todėl ir neatsilaikė.

Kartą per užklasinę pamokų ruošą ir manęs auklėtoja paklausė: kada gi stosiu į komjaunimą? Gerai nesuprasdamas, nei kas tai yra, nei dėl ko tai darau, pasakiau - aš tikiu į Dievą! Jau kitą rytą buvau pakviestas pas mokyklos komjaunimo sekretorę ir dar kartą primygtinai paklaustas, kada gi stosiu į komjaunimą? Sakau, nevertas būti komjaunuoliu, bet jeigu išlaikysiu 8 klasės egzaminus penketais - pagalvosiu. Susikirtau jau per pirmąjį matematikos egzaminą - gavau ketvertą (dabar būtų 8). Nors porai šalia aplinkui sėdėjusiems padėjau gauti po 5.

Tad kodėl okupantai bijojo Bažnyčios? Net mažutės duonos gabalėlio bijojo ir draudė Jį dalinti. Kodėl? Istorija moko, kad ir Erodas bijojo ką tik gimusio Kūdikėlio Jėzaus. Net liepė išžudyti mažamečius kūdikius dėl vieno galimo paveldėtojo į sostą. Gal tai ir yra atsakymas - kartu su Jėzumi mes tampame Karalystės paveldėtojais. O jeigu Dievas su mumis - tai kas gi prieš mus? Ir ką gi man gali padaryti žmogus, jeigu Dievas yra su manimi?

Iš tiesų Bažnyčia nėra vien apeigos, kurios taip pat yra svarbios, o Šv.Mišios yra Tikėjimo centrinė ašis. Jose žmogus ištrūksta nuo rutinos, atgauna pažeistą pusiausvyrą, nusimeta per dieną užsidėtą kartais nepakeliamą naštą. Suprantama, ne todėl eini į Šv. Mišias, o kad pabūtum, pasikalbėtum su Jėzumi, pagerbtum Jį. „Pirmiausiai ieškokite Dangaus karalystės, o vis kita jums bus pridėta, nes dangiškasis Tėvas žino, kad viso to jums reikia“. Vadinasi, žmogus Šv. Mišiose tampa nauju žmogumi. Todėl ir kitą dieną jis vėl gali su visu pajėgumu statydinti geresnį pasaulį. Nors prieš tai jau atrodė, kad viso pasaulio rūpesčiai tave užgulė nepakeliama našta.

Okupantai bijo tikinčio žmogaus, nes negali jo kontroliuoti. Priešingai - tikintis net ir ypatingai sunkiose situacijose gali pašokdinti savo kankintoją. Girdėjau pasakojimą, kad Erodo tarnai norėjo palaužti vieną žmogų ir padėjo stiklinę vandens priešais kankinamąjį, kuris prieš tai turbūt burnoje ilga laiką neturėjo nė lašo vandens. Ir paklausė - ar nori? Šis gi pasiūlė tą stiklinę vandens pačiam kankintojui ir... nusišypsojo. Tokio žmogaus neįmanoma palaužti. Teko paleisti. Galima iš žmogaus atimti darbą, galima prirašyti daugybę neigiamų straipsnių, galima apipilti purvais, bet visa tai tik sustiprina žmogų.

Kartą dar studentui teko susidurti su situacija, kai pamąsčiau, kad kuo sunkiau žmogui, tuo jam geriau. Tuomet gali susiimti, susikoncentruoti... ir daryti, ką darai toliau. Beveik tuo pačiu metu perskaičiau Solženycino mintį: „Kuo žmogui sunkiau, tuo jam geriau“. Šis žmogus tikrai žino, ką sako. Solženycinas 1967 metų gegužės 19 d. savo šalies rašytojų sąjungai parašė laišką, kuriame pasiūlė jiems pasikeisti, kol dar yra laiko.

Bet jeigu okupantams rūpėjo, kad žmogus būtų kontroliuojamas, todėl puolė Bažnyčią, o iš tiesų patį žmogų, tai kodėl dabar laisvoje Lietuvoje tai kartojasi? Galgi okupantai niekur nedingo? Galgi jie ir toliau valdo valstybę, o tikintys žmonės anksčiau ar vėliau vis tiek ją išvaduos iš okupacijos ir vergijos gniaužtų. Juk neužtenka marksizmą pakeisti identišku liberalizmu, kad iškovotume tikrąją Nepriklausomybę. Tikrai, laisvės negalima iškovoti be tikėjimo, ir be meilės jos neišlaikysi.

                                                                                                       Dr. Arūnas Bubnys                                        

Antrojo pasaulinio karo metais Europos žydai patyrė milžinišką tragediją. Daugumoje nacių Vokietijos okupuotų šalių buvo iš dalies arba visiškai sunaikintos per šimtmečius čia gyvenusios skaitlingos žydų bendruomenės. Milijonai žydų buvo įkalinti ir žudomi koncentracijos stovyklose, getuose ir kalėjimuose, buvo sušaudyti netoli savo gimtųjų vietų esančiuose miškeliuose ir kitose atokiose vietose. Visose okupuotose šalyse naciai surado talkininkų, padėjusių jiems persekioti ir žudyti žydus. Kita vertus, visose pavergtose šalyse atsirado tūkstančiai geros valios ir humaniškų žmonių, kurie, rizikuodami savo gyvybe ir laisve, įvairiausiais būdais stengėsi padėti savo bendrapiliečiams žydams. Šiame straipsnyje bus kalbama apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir pavienių dvasiškių poziciją ir elgseną žydų genocido (holokausto) atžvilgiu, apie Bažnyčios tarnų pastangas gelbėti persekiojamus ir žudomus žydus.

                      Apie Lietuvos gyventojų paramą žydams nacių okupacijos laikotarpiu liudija išlikę archyviniai dokumentai, liudininkų prisiminimai, laiškai, moksliniai bei publicistiniai straipsniai ir knygos. Aktyviau šia tema Lietuvoje pradėta domėtis maždaug nuo 1997 m., kai Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus (toliau VVGŽM) išleido pirmąjį tęstinio leidinio lietuvių ir anglų kalbomis sąsiuvinį - “Gyvybę ir duoną nešančios rankos“. Šiai dienai yra išleista keturios minėto leidinio knygos[1]. Minėtuose leidiniuose yra daug faktų ir apie Lietuvos kunigus bei vienuolius įvairiais būdais padėjusius pasmerktiesiems žydams. Nagrinėjamai temai naudinga ir to paties muziejaus išleista pavardžių rodyklė “Žydų gelbėjimas Lietuvoje II pasaulinio karo metais 1941-1944 m. m.[2]. Pradedant 1989 m., kai Vilniuje buvo atkurtas valstybinis žydų muziejus, šio muziejaus Gelbėtojų skyriaus darbuotojai surinko dešimtis tūkstančių dokumentų ir liudijimų apie žydų gelbėjimą Lietuvoje. Surinktos medžiagos pagrindu leidžiamas tęstinis leidinys “Gyvybę ir duoną nešančios rankos“, publikuojami moksliniai ir populiarūs straipsniai, demonstruojamos parodos.           

Kyrie, eleison! Christe, eleison! Kyrie, eleison!

Kristau, išgirsk mus! Kristau, išklausyk mus!

Tėve, dangaus Dieve, pasigailėk mūsų!

Sūnau, pasaulio Atpirkėjau, Dieve, pasigailėk mūsų!

Kai sovietinis okupantas palaužė Lietuvos partizaninį frontą, liko vienintelė, nepasidavusi okupantui institucija - Lietuvos katalikų Bažnyčia. Ne fizine galia, o dvasine tvirtybe Bažnyčia viešai ir pogrindyje priešinosi okupantui, iš tikrųjų vedė Tautą doros keliu išsilaisvinimo link.

Kai kalbama apie Nepriklausomybės atgavimą, dainuojančiąja revoliuciją, visi nuopelnai perdėm priskiriami neva staigiai gimusiam Lietuvos Sąjūdžiui. Žinotina, kad Tautos Sąjūdis iš nieko negalėjo rastis; jam pagrindą ir ištakas suteikė Vasario 16-osios Lietuva, 1949 m. vasario 16-osios Deklaracija, partizaninio karo aukos ir atraminė uola - Lietuvos katalikų Bažnyčia, kurios sunaikinti ir jos veiklos nutraukti okupantas nepajėgė. Nors vyko nuožmi ateistinė propaganda, persekiojami bei žudomi dvasiškiai, uždarinėjamos bažnyčios, pakankamai didelė Tautos dalis okupantui nepasidavė, viešai ir pogrindyje okupacijai priešinosi. Tos nepalaužiamos ir nesunaikinamos dvasios užteko Sąjūdžiui rastis, per jį Nepriklausomybę atgauti.

Ypatingą vietą kovoje su okupantu užima prieš keturiasdešimt metų pradėtas leisti pogrindžio leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (LKBK). Nors šis leidinys nuožmaus persekiojimo sąlygomis negalėjo pasiekti visos Lietuvos visuomenės, tačiau slapčia išgabentas į užsienį ir skelbiamas per užsienio radiją, pasiekdavo tautos ausis, buvo šaukte šaukiančiu kreipiniu pagalbos į Laisvojo pasaulio tautų sąžinę.

Popiežius BENEDIKTAS XVI

Apaštališkasis laiškas motu proprio forma, kuriuo skelbiami Tikėjimo metai

PORTA FIDEI
(TIKĖJIMO VARTAI)

1. „Tikėjimo vartai“ (plg. Apd 14, 27), vedantys į bendrą su Dievu gyvenimą ir leidžiantys įžengti į jo Bažnyčią, mums visada atviri. Šį slenkstį galima peržengti, kai skelbiamas Dievas žodis ir perkeičiančiai malonei leidžiama ugdyti širdį. Žengti pro šiuos vartus reiškia leistis į kelionę, truksiančią visą gyvenimą. Tas kelias prasideda krikštu (plg. Rom 6, 4), kurio dėka Dievą galime vadinti Tėvu, ir baigiasi išėjimu per mirtį į amžinąjį gyvenimą, kuris yra Viešpaties Jėzaus prisikėlimo vaisius. Dovanodamas Šventąją Dvasią, jis norėjo visus į jį tikinčiuosius įtraukti į savo šlovę (plg. Jn 17, 22). Išpažinti tikėjimą į Trejybę – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią – reiškia tikėti į vienatinį Dievą, kuris yra Meilė (plg. 1 Jn 4, 8): į Tėvą, kuris, atėjus laiko pilnatvei, dėl mūsų išganymo atsiuntė savo Sūnų; į Jėzų Kristų, kuris savo mirties ir prisikėlimo slėpiniu atpirko pasaulį; į Šventąją Dvasią, kuri, laukiant Viešpaties šlovingo sugrįžimo, per šimtmečius veda Bažnyčią.

Dalius Stancikas

Tris dešimtmečius Prancūzijos Arkango miestui vadovavusiam merui Jeanui Micheliui Colo iškelta byla, jam gresia iki penkerių metų laisvės atėmimo bausmė ir 75 tūkst. eurų bauda, nes nesutiko sutuokti gėjų poros pagal neseniai priimtą tos pačios lyties asmenų santuokos įstatymą.

„Man santuoka yra moters ir vyro santuoka, sudaroma turint tikslą susilaukti vaikų. Aš nediskriminuoju, nes tos pačios lyties poros tiesiog yra nevaisingos. Tai lygybės parodija, didelė melagystė. Geriau jau rinktis kartuves nei nusileisti“, – sako J. M. Colo.

Klausimas retorinis: ar turėjo kitą pasirinkimą tikras krikščionis?

Šis prancūzas, kuris neabejotinai bus nuteistas, yra persekiojamas už savo ir savo protėvių įsitikinimus, todėl yra pats tikriausias naujausių laikų sąžinės kalinys. O šis atvejis yra tik viena dalelė bendros mozaikos, kurią vadinu liberalų diktatūra.

Audrius Bačiulis. Lietuvos valstybę ir tautą sukūrė krikščionybė ir Katalikų bažnyčia

Rinkimų batalijų įkarštyje pasimetė prieš kelias savaites paskelbta žinia, kad, galutiniais gyventojų surašymo duomenimis, 77,3 proc. Lietuvos gyventojų priskiria save Romos katalikų bažnyčiai. Per dešimtmetį nuo praėjusio gyventojų surašymo katalikų skaičius valstybėje sumenko vos 1,7 proc., tad galima drąsiai teigti, kad Lietuva buvo, yra ir išlieka katalikiška šalis.


Skaičius stebėtinai didelis, atmenant, kad penkis sovietmečio dešimtmečius Lietuvos gyventojai buvo auklėjami karingojo ateizmo dvasia, Bažnyčia persekiota ir bauginta, lankantieji pamaldas pašiepiami, laikomi nemokšomis ir keistuoliais. Juoba Lietuvai atsikovojus nepriklausomybę ir įsijungus į Vakarų pasaulį atsidūrėme tokioje pat pabrėžtinai sekuliarioje, Bažnyčios ir ypač krikščionybės atžvilgiu nepakančiai nusiteikusioje savo esme socialistinės Europos Sąjungos bendruomenėje.

Bernardinams paskelbus neobjektyvią informaciją apie Prancūzijos vyskupų požiūrį į Castellucci spektaklį, kai kurie intelektualai jau spėjo išvadinti mūsų vyskupus ir tikinčiuosius provincialais. O visai be reikalo, nes šiame spektaklyje nieko blogo neįžiūri anaiptol ne visi Prancūzijos vyskupai, gal tik vienas kitas, ir tas jų kvietimas į dialogą yra švelniai tariant keistas. Štai visai kitokie Prancūzijos vyskupų pasisakymai:

Mons. Henri Brincard, Puy-en-Velay vyskupas:

„Nebūtina būti mačius Roméo Castellucci pjesę, kad galėtume pasakyti, jog vien jos skaitymas verčia suabejoti dėl kultūros sąvokos ir tuo pačiu dėl to, kaip reikia suprasti „meninę laisvę“. Savo ruožtu aš manau, kad Castellucci pjesė yra – sakau pasvėręs savo žodžius – brutali, nemaloni ir bereikalingai provokuojanti.“ Visas tekstas prancūziškai yra čia.

Mons. Centène, Vano vyskupas:

„Tariamai kultūrinių ir meninių manifestacijų, puolančių Kristų ir Jo Bažnyčią, vis daugėja. Tuo metu, kai daugelyje šalių krikščionys vien už savo tikėjimą pakelia daugybę įžeidimų, nors jų gyvybei negresia pavojus, man atrodo tikrai būtina reaguoti ryžtingai.“ Visas tekstas.

Mons. Aumônier, Versalio vyskupas:

„Taip, aš jus raginu ir raginu krikščionis parodyti savo reakciją į spektaklius, provokuojančius ir įžeidžiančius mūsų tikėjimo atžvilgiu.“

Mons. Aubertin, Tūro vyskupas:

„Mes galime tik paskatinti krikščionis išreikšti savo jausmus.“

Mons. Bagnard, Arso vyskupas:

„Aš manau, jog svarbu reaguoti, kad tai, kas nepriimtina, nepasidarytų įprasta. Jūs teisingai priminėte, kad pats Prancūzijos vyskupų atstovas kvietė Prancūzijos katalikus ir visus geros valios žmones nelikti nebyliais, kad ši tyla nebūtų interpretuojama kaip pritarimas arba neutralumas.“

Mons. Aillet, Bayonne vyskupas:

Neatrodo, kad mus supanti kristianofobija, iš arti ar iš toli remiama slaptų grupių, jaudintų mūsų politinius vadovus. Ar mes vėl grįšime į atviro persekiojimo laikotarpį? Turbūt dar anksti tai pasakyti; tačiau bet kokiu atveju, kiekvieno kataliko pareiga yra ginti Kristų ir šventąją Bažnyčią.“

Mons. Raffin, Meco vyskupas:

„Žinokite, kad žiniasklaidos priemonių vadovų akyse tikinčiųjų pasauliečių protestai reiškia daugiau negu vyskupų protestai.“

 

Atkartodamas mūsų Mokytojo ir Viešpaties žodžius, kreipiuosiu į kiekvieną iš Jūsų, mano mylimi vyskupystės broliai: „ Kelkitės eime!" Eikime pasitikėdami Kristumi. Jis lydės mus tame kelyje į tikslą, kurįtik jis vienas tepažįsta.

JONAS PAULIUS

 

Ar tikėjimas apskritai dar gali tikėtis sėkmės? ...juk jis atitinka žmogaus prigimtį. Žmogus turi nenumaldomą nostalgišką troškimą siekti begalybės. Nė vienas iš ieškotų atsakymų nėra pakankamas; tik Dievas, kuris tapo Ribotu, kad sunaikintų mūsų ribotumą ir jį nuvestų į savo Beprotiškumo platybes, Gali atsakyti į mūsų būties klausimus. Todėl Taip pat ir šiandien krikščioniškasis tikėjimas sugrįš pas žmogų.

 

Joseph Ratzinger

 

Taigi kaip įmanoma, esant šiems susilpusiems raumenims, šiam lengvam pasidavimui melancholijai, šiam keistam mazochizmui, kurį šiandieninis gyvenimas linkęs skatinti, arba šiam abejingumui ir cinizmui, kurie dėl šiandieninio gyvenimo tampa reikalingi kaip vaistas, kad nepatirtum per didelio ir nenorimo vargo, kaip įmanoma priimti save ir kitus kokios nors prakalbos vardan? Negalima savęs mylėti, jei Kristus nėra esantis, kaip kad motina yra esantis savo vaikui. Jei Kristus nėra esantis dabar - dabar! - aš negaliu savęs mylėti dabar ir negaliu tavęs mylėti dabar

Luigi Giussani

 

Mindaugas BUIKA
 
 
Herojiška tarnystė
 
Vieno bene labiausiai žinomo iš naujųjų kankinių, komunistinio saugumo policijos nužudyto lenko kunigo Ježio (Jurgio) Popieliuškos (1947–1984) beatifikacija taps savotišku baigiamų celebruoti Kunigų metų akordu, liudijančiu daugelio dvasininkų tarnystę Bažnyčiai ir žmonėms iki aukščiausios gyvybės aukos sunkiais totalitarinių ideologijų valdymo dešimtmečiais. Birželio 6 dieną į Varšuvos centrinėje Juzefo Pilsudskio aikštėje rengiamas paskelbimo palaimintuoju liturgines iškilmes rinksis dešimtys tūkstančių maldininkų iš visos Lenkijos ir užsienio (ypač kaimyninių) šalių, kaip jie rinkosi prie kankinystę patyrusio kunigo kapo šalia Šv. Stanislavo Kostkos bažnyčios.
Per pastaruosius 25-erius metus J. Popieliušką pagerbti buvo atvykę daugiau kaip 18 milijonų žmonių. Prie jo kapo meldėsi popiežiai Jonas Paulius II ir Benediktas XVI, buvęs Jungtinių Valstijų prezidentas Džordžas Bušas (vyresnysis) ir buvusi Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Tečer. Čia lankėsi maldininkų grupės iš tolimojo Vietnamo ir Kubos, tai yra tų šalių, kurios vis dar kenčia nuo komunistų režimo, prašydamos užtarimo, kad visoms ateistinėms diktatūroms ateitų galas. Artėjant kunigo J. Popieliuškos beatifikacijai Varšuvos arkivyskupas Kazimiežas Nyčas kovo mėnesį paskelbtame ganytojiniame laiške išreiškė įsitikinimą, kad naujasis palaimintasis taps užtarėju ir gynėju danguje visų, kurie kenčia dėl valdžioje esančių melo ir išnaudojimo.
 
Sielovadinė parama streikuojantiems darbininkams
 
J. Popieliuška gimė 1947 metų rugsėjo 14 dieną Okopų vietovėje (netoli Suchovolos miesto) Šiaurės rytų Lenkijoje neturtingoje šeimoje. Pajutęs dvasinį pašaukimą 1965 metais įstojo į Varšuvos kunigų seminariją, kurią baigęs (įskaitant dvejus tarnybos kariuomenėje metus) 1972 m. gegužės 28 dieną gavo dvasinius šventimus. Darbavosi Lenkijos sostinės Šv. Stanislavo Kostkos parapijinės bendruomenės pastoracijoje. Ši bendruomenė ir jos dvasininkai iki 1989 metų buvo saugumo policijos ypatingo dėmesio objektu, nes joje būrėsi prieš ateistinę valdžią nusistatę intelektualai ir menininkai, susitikimus rengė savišvietos grupės, buvo publikuojama ir platinama pogrindinė literatūra.
Po 1979 metais įvykusio lenko popiežiaus Jono Pauliaus II padrąsinančio vizito, 1980-aisiais Lenkijoje susikūrus nepriklausomam „Solidarumo“ darbininkų sąjūdžiui, kun. J. Popieliuška tapo aktyviu sielovadiniu jo rėmėju, streikuojančių Varšuvos gamyklų neoficialiu kapelionu. Jis važinėjo po šalį,  aukojo darbininkų kolektyvams šv. Mišias, organizavo piligrimystes į garsiąsias šventoves, rūpinosi persekiojamųjų ir komunistų įkalintų šeimomis. Drąsaus dvasininko nesustabdė ir generolo Vojciecho Jaruzelskio 1981 metų gruodžio 13 dieną Lenkijoje įvesta nepaprastoji (karo) padėtis ir rezistencijos vadovų represavimas. Kunigo J. Popieliuškos „už tėvynę“ aukojamų šv. Mišių homilijas, kuriose buvo kritikuojamas komunistinės sistemos nežmoniškumas, nuolat transliavo Laisvosios Europos radijas ir jie tapo plačiai žinomi visame regione. Politiniai kaliniai, perduodami savo sveikinimus, jam rašė: „Tauta laukia jūsų pamokslų“.
 
Susidorojimo organizavimas ir įgyvendinimas
 
Be abejonės, tuometinės Lenkijos komunistinės saugumo policijos (Služba Bezpieczenstwa) tikslas buvo priešingas: įvairiais bauginimais ir provokacijomis ji stengėsi drąsų dvasininką nutildyti. Kun. J. Popieliuška ne kartą buvo suimtas, tardytas, apkaltintas „piktnaudžiavimu kunigiškomis pareigomis“  ir „antivalstybine agitacija ir propaganda“. Jo namuose slapta buvo bandyta paslėpti kompromituojančią medžiagą ir netgi ginklus. Nepavykus šioms provokacijoms rengtas fizinio susidorojimo planas. Pirmasis bandymas suorganizuoti automobilio katastrofą ir nužudyti kun. J. Popieliušką buvo surengtas 1984 metų spalio 13 dieną. Dvasininkui pavyko išvengti nelaimės, todėl netrukus įgyvendintas alternatyvus pagrobimo planas. Trys saugumo pareigūnai, persirengę kelių inspekcijos uniformomis, sustabdė 1984 metų spalio 19-osios naktį iš susitikimo su darbininkais grįžtančio kunigo automobilį. Žiauriai sumuštas dvasininkas buvo surištas, įgrūstas į automobilio bagažinę ir po kelių valandų, prikabinus sunkius svarsčius, įmestas į vandenį prie Vloclaveko miesto (už 100 kilometrų į šiaurę nuo Varšuvos). Žuvusio kun. J. Popieliuškos kūnas buvo surastas ir ištrauktas po vienuolikos dienų, spalio 30-ąją.
 
Nusikaltėlių išlaisvinimas ženklina nenuoseklumą
 
Šiuo susidorojimu su „Solidarumo“ kapelionu, kaip valstybinio teroro aktu, norėta atšaldyti pasipriešinimą generolo V. Jaruzelskio diktatūrai, ypač tarp dvasininkijos atstovų. Tačiau kunigo žmogžudystė, plačiai nuskambėjusi visoje Europoje, suveikė priešingai – pagreitino komunizmo žlugimą. Nepaisant visų karinės padėties suvaržymų, į kunigo J. Popieliuškos laidotuves lapkričio 3 dieną susirinko daugiau kaip 400 tūkstančių žmonių, ir tai tapo savotiška masine antikomunistinio protesto demonstracija. Pamaldoms vadovavęs tuometinis Varšuvos arkivyskupas kardinolas Juzefas Glempas homilijoje pabrėžė viltį, kad kunigo žūtis sustiprins gėrio jėgų proveržį. Laidotuvėse greta savo sūnų apverkiančios Mariano Popieliuškos buvo galima pastebėti maldoje susikaupusio „Solidarumo“ lyderio Lecho Valensos veidą.
Dar valdant generolui V. Jaruzelskiui buvo suimti kun. J. Popieliuškos žudikai: saugumo kapitonas Gžegožas Piotrovskis, du bendradarbiai – Lešekas Pekala ir Valdemaras Chmielevskis ir tiesioginis pasikėsinimo organizatorius pulkininkas Adamas Pietruška. Jie buvo nuteisti ir įkalinti, bet vėliau po kontraversiškos nuosprendžių peržiūros ir paskelbtos amnestijos išleisti į laisvę. Jau po komunizmo žlugimo du kartus – 1994 ir 2002 metais – dėl šio baisaus nusikaltimo į atsakomybę bandyta patraukti patį buvusį saugumo policijos vadovą generolą Vladislavą Ciastoną, bet jis abiem atvejais buvo išteisintas. Toks rezultatas, daugelio stebėtojų nuomone, tik patvirtina Lenkijos ir visos Rytų Europos pokomunistinės visuomenės nenuoseklumą vertinant savo istoriją.
 
Kankinystės patvirtinimas aktualus šiandienai
 
Bažnyčia šiuo atžvilgiu yra žymiai nuoseklesnė ir neblėstanti pagarba kunigo J. Popieliuškos atminimui buvo vainikuota 1997 metais Varšuvos arkivyskupijoje pradedant jo beatifikacijos procesą. Užbaigus šios bylos tyrimą dieceziniame lygyje, surinkta medžiaga 2001 metais buvo perduota į Vatikano Šventųjų skelbimo kongregaciją. 2006 metais bylos postulatorius kun. Tomašas Kačmarekas parengė išsamius vertinimus („positio“), patvirtinančius kun. J. Popieliuškos kankinystę, tai yra, kad jis „buvo nužudytas iš neapykantos Bažnyčiai ir Dievui“. Dar po dvejų metų Vatikane paskelbtas dekretas, kuriuo pripažintas žuvusio dvasininko gyvenimo herojiškas vertybių liudijimas, suteikiant jam Dievo tarno titulą. 2009-ųjų gruodžio 19 dieną popiežius Benediktas XVI patvirtino dekretą apie kun. J. Popieliuškos kankinystę ir tuo pradėjo jo beatifikaciją.
Prieš paskelbimą palaimintuoju duotame interviu Jungtinių Valstijų katalikų žinių agentūrai CNS, Lenkijos primas Gniezno arkivyskupas Henrikas Mušinskis sakė, kad herojiško dvasininko „šventumas pagrįstas elementariu teisumu, kuris suteikia viltį žmonėms netgi blogiausiose situacijose“. Kun. J. Popieliuška buvo „labai paprastas, netgi drovus asmuo“, kuris tapo tikru dvasiniu lyderiu dėl nesvyruojančios ištikimybės Kristui ir jo Evangelijai. Kunigo J. Popieliuškos liudijimas yra aktualus ir šiandienos jauniesiems katalikams, kurių kiekvienas skirtingais būdais yra pašauktas vesti krikščionišką šventumo kupiną gyvenimą ir kasdienybėje likti ištikimu savo sąžinei.
Pernai, minint kunigo kankinio Ježio Popieliuškos žūties 25-ąsias metines, tuometinis Lenkijos prezidentas Lechas Kačynskis jam (po mirties) suteikė šalies aukščiausią apdovanojimą – Baltojo erelio ordiną. Ta proga Lenkijoje buvo išleista speciali moneta ir pašto ženklas.
 
© 2010 „XXI amžius“

Andrius Martinkus

 

Užrašas ant patobulinto McDonald'o sumuštinio: "nes kūdikiai yra skanūs". Iš funnyjunk.com

 

Vytautas Radžvilas komunizmo ir demokratijos ginčą pavadino „šeimyniniu ginču“, nes „modernusis globalizmas ir komunizmas yra du dalyko, kuris vadinamas Apšvietos projektu, variantai“. Apšvietos projektas buvo grindžiamas prielaida, kad „šviečiant“ liaudį įmanoma patobulinti pačią žmogaus prigimtį. Tačiau yra viena kliūtis. Tai – „prietarai“, kurių pagrindinė skleidėja yra Katalikų Bažnyčia. Neatsitiktinai pirmas bandymas realizuoti Apšvietos projektą – Prancūzijos revoliucija – buvo kartu ir pirmas tokio masto proto vardu vykdytas išpuolis prieš Bažnyčią. Kitas, dar pretenzingesnis, bandymas buvo 1917 metų Rusijos revoliucija ir komunistinis homo sovieticus kūrimo užmojis. Žlugus komunizmui, pats Apšvietos projektas niekur nedingo. Priešingai, konkuruojantis jo variantas, Šaltojo karo metu eksploatavęs „demokratijos“, „liberalizmo“, „laisvės“, „kapitalizmo“ ir kitas etiketes bei tapatinamas su „Vakarais“, netekęs varžovo, netruko pasinaudoti monopolininko teikiamais pranašumais. Šis variantas, rūpestingai slėpdamas savo tikrąją prigimtį, ir toliau operuoja – reikia pripažinti, sėkmingai – senomis etiketėmis. Tačiau jo grėsmę suvokiantys pasaulinių procesų stebėtojai jam įvardinti turi atskirą terminą – „globalizmas“.

Nuomonė, kad ideologinė Šaltojo karo priešprieša yra šeimyninis kivirčas, grumtynės dėl palikimo, įmanomos tik todėl, kad tarp kovojančių pusių yra daugiau panašumų nei skirtumų, ir skamba kaip tikra šventvagystė ir tiems, kurie pralaimėjo, ir tiems, kurie laimėjo, kurie sugriovė „Blogio imperiją“ ir dabar „užsako muziką“. Tačiau tik ši nuomonė paaiškina, kodėl daugybė „Blogio imperiją“ griovusių „paprastų“ žmonių šiandien nesijaučia nei tikraisiais laimėtojais, nei „užsakančiais muziką“. Ši nuomonė paaiškina, kodėl, pavyzdžiui, rinkimus Lietuvoje laimėjusi „krikščioniška“ partija koalicijai sudaryti negali rasti geresnio sąjungininko už „tradicinę“ šeimą griaunančias ir antikrikščionišką dirbtinio apvaisinimo versiją propaguojančias liberalias jėgas. Ši nuomonė paaiškina, kodėl Lietuvos socialdemokratai taip lengvai ir greitai perėmė šiuolaikinei europinei socialdemokratijai būdingą seksualinių „mažumų“ protegavimo diskursą ir taip sunkiai persiima (jei tai ne eilinis apsimetinėjimas) „tradiciniu“ socialdemokratiniu etosu – kova už progresinių mokesčių įvedimą. Ši nuomonė paaiškina, kodėl prieš „kapitalizmą“ kovojanti „naujoji kairė“ Lietuvoje puikiai bendradarbiauja su laisvosios rinkos fundamentalistais liberalais visų „tradicinių“ dalykų „dekonstrukcijos“ bare. Taigi kodėl?

Todėl, kad „krikščioniškai“ partijai daug svarbiau už religinį ir moralinį „antstatą“ (atleiskite už marksistinę terminologiją, bet realybė negailestingai apnuogina Lietuvos politikoje veikiančių jėgų prioritetus) yra susitvarkyti ekonominėje „bazėje“, kitaip tariant, todėl, kad de facto ši partija vadovaujasi materialistine filosofija. Todėl, kad mūsų socialdemokratams socialinis teisingumas visada buvo antraeilis siekinys – ši partija yra komunistų partijos įpėdinė ir iš pastarosios paveldėjo žmogaus perdirbimo projektą, todėl visiškai neatsitiktinai, nugalėjus kitam Apšvietos variantui, kartu su liberalais puolė ardyti „tradicinę“ šeimą ir stumti antikrikščionišką dirbtinio apvaisinimo įstatymą. Todėl, kad „naujoji kairė“ iš tikrųjų nėra jokia reali alternatyva „kapitalizmui“ – savo antikapitalistine retorika ji kuria pasipriešinimo iliuziją, o iš tikrųjų savo realiais darbais (naikindama „tradiciją“) tik dar labiau sutvirtina ideologinį narvą, kuriame yra įkalinta žmonija. Šio narvo vardas – „globalizmas“.

Šiuolaikinio globalizmo varomoji jėga yra ta pati, kuri Prancūzijos revoliucijoje užsimojo sunaikinti Bažnyčią, o Rusijos revoliucijoje – dar ir nacionalinę kultūrą. Bažnyčia (o žvelgiant plačiau – krikščionybė, dar plačiau – didžiosios pasaulio religinės tradicijos) ir nacionalinė kultūra ir šiandien yra pagrindinės kliūtys, neleidžiančios globalizmui realizuoti jo baisiausių ir destruktyviausių potencijų. Todėl globalistinė destrukcija pirmiausia turi būti nukreipta prieš Bažnyčią (žvelgiant plačiau – religiją) ir nacionalinę valstybę (kultūrą) – institucijas, vis dar sugebančias išsireikalauti iš atskirų individų ištikimybės priesaiką. Šios destrukcijos akivaizdoje Bažnyčia ir nacionalinė valstybė, religingumas ir patriotizmas tampa sąjungininkais, nors, kaip matėme, nacionalinės valstybės iškilimas istoriškai ženklino societas christiana saulėlydį. Bažnyčios ir nacionalinės valstybės destrukcija vykdoma dėl žmogaus (individo) išlaisvinimo, tačiau tokio „išlaisvinimo“ rezultatas būtų totalus individo pavergimas, jo absoliutus pajungimas „ciesoriui“ pasaulyje be tėvynių ir be išėjimo į transcendenciją.

Kol pasaulyje egzistuoja „kritinė masė“ žmonių, tarnaujančių „Dievui ir tėvynei“, globalizmo dvasia, siekdama savo strateginio tikslo, priversta griebtis gudrių taktinių sprendimų. Vienas veikimo būdų yra pilietybės devalvavimas, pilietybės – kaip Dievo valstybės, taip ir nacionalinės valstybės – nuvertinimas mainais į „naujosios pasaulio tvarkos“ – Globalistano – pilietybės įgijimą. Pilietybė nuvertinama jos įgijimą padarant lengvu, mažai kam įpareigojančiu, jokios aukos nereikalaujančiu dalyku. Akivaizdžiausias pavyzdys – „dviguba pilietybė“, kurios taip geidžia „globalios Lietuvos“ šaukliai. „Dvigubos pilietybės“ atitikmuo religinėje sąmonėje yra fenomenas, kai, pavyzdžiui, „kataliku“ save įvardijantis asmuo prisipažįsta tikintis reinkarnacija ir vaikščiojantis į būrimo saloną. Senajame Testamente tai buvo vadinama „ištvirkavimu su svetimais dievais“. Pakeliui į galutinį tikslą – į visišką žmogaus užvaldymą – globalizmo dvasios tarpinis tikslas yra paversti jį tokiu ištvirkėliu. Viena koja žmogus jau Globalistane, bet psichologiškai jis dar ne visai pasiruošęs tapti visateisiu Globalistano „piliečiu“ – jo diskomforto šaltinis yra sunkiai nusakomas „ryšio“ su Lietuva jausmas. Ką gi, pašalinkime diskomfortą ir pamaloninkime tą kilnų jausmą – į „puikų naują pasaulį“ nedera žengti rūškanu veidu ir prislėgta siela! Ir „globalios Lietuvos“ strategai kiša žmogui antidepresantą – „dvigubą pilietybę“, turinčią pakelti ūpą į Globalistaną žygiuojantiems lietuviams.

O ką daryti su katalikais, kurie lyg ir nori dar būti katalikais, bet tą jų pagirtiną norą slopina įvairūs „bažnytininkų draudimai“, kurie „atstumia žmones nuo Bažnyčios“? Tokie katalikai viena koja jau vienmatėje Globalistano „ciesoriaus“ imperijoje, bet kažkokie iš transcendencijos sklindantys virpesiai dar pasiekia jų sielas ir verčia juos išgyventi dvasinį diskomfortą. Bet ar galima leisti, kad žygį į „šviesią ateitį“ temdytų kažkokios „praeities atgyvenos“? Jokiu būdu! Todėl pašalinkime „modernių“ katalikų dvasinio diskomforto priežastį. Liberalizuokime Bažnyčią! Kunigams duokime žmonas. Antrą kartą susituokusiems duokime Komuniją. Paaugliams duokime daugiau prezervatyvų. Atšaukime ekskomuniką už abortus. Leiskime apvaisinimą mėgintuvėlyje. Homoseksualizmą išbraukime iš nuodėmių sąrašo. Apskritai nekalbėkime apie nuodėmę. Geriau kalbėkime apie tai, kad piktas Dievas, iki šiol pavydžiai stebėjęs, ar žengiantis pro amžinybės vartus yra vertas jo valstybės pilietybės, yra miręs. Kalbėkime apie „gerąjį Dievulį“, dosniai dalinantį savo karalystės pilietybę visiems, kurie dar jaučia kad ir miglotą „ryšį“ su transcendencija. Ir globalizmo dvasia taip kalba. Ir taip kalbėdama, taip niūniuodama saldžią lopšinę, ji užmigdo šiandien vis dar katalikus tam, kad rytoj jie pabustų tikrais Globalistano „piliečiais“.

„Dievas ir tėvynė“, – tokia yra dvasinio pasipriešinimo globalizmui formulė. Ji nurodo du pasipriešinimo vektorius – „vertikalųjį“, kuris yra Dievo valstybės pilietybę turinčiųjų ryžtas ginti transcendentinę žmogiškosios egzistencijos dimensiją, ir „horizontalųjį“, kuriame akumuliuojasi žmogiškųjų būtybių pastangos kurti ir puoselėti nacionalines kultūras. Šie vektoriai sudaro metafizinį kryžių, kuris, būdamas vertikalią (didžiųjų religinių tradicijų pavidalu) ir daugybę horizontalių skirčių (nacionalinių valstybių ir kultūrų pavidalu) generuojanti jėga, vis dar neleidžia globalizmo dvasiai įsukti pasaulį į pragaištingą visa ko sumaišymo sūkurį. Gerai tai žinodama, globalizmo dvasia stengiasi atskirti vertikaliąją ir horizontaliąją pasipriešinimo sudedamąsias, o geidžiamiausias jos tikslas – šias sudedamąsias supriešinti tarpusavyje. Visiškai vienas nuo kito atskirti vertikalusis ir horizontalusis pasipriešinimo globalizmui vektoriai gimdo homo religiosus-kosmopolito ir homo nationalis-ateisto (arba agnostiko) idealius tipus. Aišku, idealių tipų tikrovėje pasitaiko retai. Paprastai tenka turėti reikalų su tarpiniais variantais. Dabartinė demografinė ir kultūrinė (multikultūrinė?) situacija Vakarų Europoje – puiki to iliustracija. Ne visi Europos musulmonai yra pamaldūs, o autochtoninėse Europos tautose vis dar daug tikinčių krikščionių. Vis dėlto tenka pripažinti, kad musulmoniška Europos mažuma yra arčiau pirmojo mūsų išskirto idealaus tipo, o autochtoniška Europos dauguma – arčiau antrojo. Ir ši dauguma – aišku, jeigu ji vis dar yra kažkas daugiau negu paprastas žaislas globalizmo žygyje visa ko sumaišymo link – turi suprasti, kad musulmonų (homo religiosus) problema yra ne islamas, o kosmopolitizmas. Tačiau dar svarbiau autochtoniškai Europos daugumai (homo nationalis) yra suprasti tai, kad pagrindinė jos pačios problema yra nutolimas nuo Dievo. Pats multikultūralizmo projektas atsirado kaip nutolimo nuo Dievo pasekmė. Šis projektas rėmėsi prielaida, kad į nutolusią nuo Dievo Europą atvykę musulmonai patys nutols nuo Dievo. Šito (garbė Dievui!) neatsitiko. Tačiau globalizmo dvasiai pavyko įtikinti daugumą europiečių, jog musulmonų problema yra ta, kad jie „nesiintegruoja“ į bedievišką Europos civilizaciją.

Nukrikščionėjusi Europa pražiopsojo, kad, atverdama duris musulmonams, ji atveria kelią misionieriškai religijai, kokia, beje, yra pati krikščionybė. „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19), – sako Kristus. Nukrikščionėjusią Europą Jonas Paulius II pavadino „misijų kraštu“. Tokiu kraštu, kaip reikalauja jo misionieriška prigimtis, ją laiko ir islamas. Jis tik dirba daugumai europiečių nepatinkantį darbą. Bet ir Bažnyčios darbas labai daug kam Europoje nepatinka. Išmintingas nacionalistas-antiglobalistas turi suprasti, kad Europos priešas yra ne islamas, o Europos bedievystė. Europos ir jos tautų priešas yra ta pati dvasia, kuri sukilo prieš Bažnyčią ir krikščionybę Prancūzijos revoliucijoje, naikino krikščionybę ir kūrė homo sovieticus komunizme, siekė ir siekia nukrikščioninti „demokratinę“ Europą. Satanistinę šios dvasios prigimtį liudija tai, kad kur tik ji prikiša savo nagus musulmoniškuose kraštuose – ryškiausias pavyzdys yra Irakas – ten iš karto pablogėja krikščionių mažumos padėtis. Vienas paskutinių šios dvasios „žygdarbių“ yra Libijos nuniokojimas.

Tęsdama Apšvietos inicijuotą žmogaus perkūrimo darbą, globalizmo dvasia siekia sumeistrauti naują homo porūšį, o gal net rūšį, kitokią nei homo religiosus ir homo nationalis. Naujasis žmogus turi atsirasti iš beformės krūvos, kuria globalizmas siekia paversti religijų ir tautų pasaulį. Globalistano „pilietis“ neatsitiktinai yra įkalintas kabutėse. Lygybė, kurią suponuoja pilietybės institutas, iš Globalistano yra pašalinta. Zygmunto Baumano ir kitų autorių aprašyta praraja tarp globalaus elito, kuris mėgaujasi globalizacijos teikiamais pranašumais, ir globalizuoto pasaulio masių, kurios yra globalizacijos aukos, dar nėra globalizmo dvasios antikūrybos viršūnė. Vadinamieji „transhumanistai“ jau dabar kalba apie naują žmonių rūšį, atsirasiančią tada (dauguma transhumanistų turi omenyje jau netolimą ateitį), kai pasitelkus mokslą ir technologijas bus neregėtu žmonijos istorijoje mastu praplėstos intelekto galimybės, visiškai įveiktos ligos, kentėjimas ir net pati mirtis. Sakysite – utopija. Bet Apšvietos projektas nuo pačios savo pradžios buvo utopinis, kas nesutrukdė jam būti daugybės kančių priežastimi ir pražudyti milijonus žmonių. Transhumanizmas tėra radikaliausias Apšvietos projekto variantas. Nemirtingumas (arba mažų mažiausiai keliskart išaugusi gyvenimo trukmė) nebus Homo sapiens – kuris yra esmiškai mirtingas – bruožas. Tai bus „transžmonių“, „antžmogių“ privilegija. Koks bus šitų būtybių santykis su mirtingaisiais? Transhumanistai piešia įvairius galimus ateities scenarijus – nuo fizinio Homo sapiens rūšies sunaikinimo iki taikios žmonių ir transžmonių koegzistencijos. Tačiau net paties optimistiškiausio mums, mirtingiesiems žmonėms, scenarijaus atveju Homo sapiens ateityje yra pasmerktas išnykti. Kaip kadaise Homo sapiens išstūmė Homo neanderthalensis, taip ateityje Homo sapiens bus išstumtas transžmonių – „žmoniją“ pakeis „transžmonija“.

„Dievas apsėjo pasaulį tautų sėklomis“ – tai, kad šie žodžiai priklauso nacionalizmo filosofijos korifėjui, Italijos patriotui, popiežiaus Pijaus IX ekskomunikuotam liberalui ir masonui Giuseppei Mazzini, tik dar kartą iliustruoja, kokia prieštaringa ir sudėtinga buvo Bažnyčios ir nacionalinės valstybės (ir tautos idėjos) santykių istorija. Tačiau šiandien šios dvi „vertikalųjį“ (Dievo valstybės pilietybė) ir „horizontalųjį“ (nacionalinės valstybės pilietybė) įsipareigojimus steigiančios tikrovės stovi bendro įsipareigojimus naikinančio, „šiapusybės“ ir „anapusybės“, profanum ir sacrum, „savo“ ir „svetimo“ (arba, jei norite, „kito“) skirtį niveliuojančio globalizmo viesulo akivaizdoje. Bažnyčia yra Dievo tauta (1 Pt 2, 9–10) ir kartu – Kristaus sužadėtinė (Ef 5, 32; Apr 19, 7), t. y. asmenybė pačia giliausia metafizine prasme. O kas yra tautos, kuriomis „Dievas apsėjo pasaulį“? Krikščioniškai minčiai jos gali būti „asmenybės“ geriausiu atveju perkeltine prasme. Akivaizdu, kad Motina Bažnyčia – kuri iš tikrųjų yra einančiųjų į išganymą Motina – ir „motina“ tėvynė yra skirtingo ontinio statuso tikrovės. Tautos hipostazavimas, suteikimas jai realios „asmenybės“ statuso neįmanomas be žmogaus asmenybės nuvertinimo ir sukuria pastarosios totalitarinio pavergimo filosofines prielaidas. Tačiau globalizmo iššūkio akivaizdoje visiškai nepriimtinas yra ir požiūris į tautą kaip į vien tik „įsivaizduojamą“ bendruomenę. (Atrodo, kad „globalios Lietuvos“ vizionieriai būtent taip ir „įsivaizduoja“ tautą.) Tauta nėra asmenybė, tačiau vis dėlto ji yra kažkas netgi labai realaus, kažkas, kas yra ne tiek „vaizduotės“ produktas, kiek veikiau tos vaizduotės sąlyga. Vargu ar gali padėti įvairios „organicistinės“ (à la Spengleris) metaforos, nepaliekančios vietos krikščioniškai istorijos pajautai būtinai laisvei. Tauta nėra vaikystės, jaunystės, brandos ir mirtimi pasibaigiančios senatvės periodus išgyvenantis „organizmas“. Dėl tos pačios laisvės problemos krikščioniškai minčiai nepriimtina ir Levo Gumiliovo etnogenezės koncepcija, pagal kurią tautų raida aiškinama materialia sąveika su ateinančiomis iš kosmoso energijomis. Galbūt Arnoldo Toynbee „iššūkio–atsako“ schema labiausiai tenkina krikščioniškos minties reikalavimus. Pati nebūdama asmenybė, tauta veikiau yra procesas (pirmiausia dvasinis, nors ir ne vien tik), kuriame žmogiškoji asmenybė atsako į slypinčius už įvairių istorinių išmėginimų dieviškosios Asmenybės iššūkius. Tautos raida atspindi atsako kūrybiškumą. Individualus asmuo-kūrėjas, viena vertus, yra aktyvus šio proceso subjektas; kita vertus, jis pats yra šio proceso kūrinys. Tautinis vyksmas nepavaldus lemties dėsniams – jis yra laisvės arena. Pasaulio istorija yra daugybės tokių laike ir erdvėje tarpusavyje sąveikaujančių vyksmų iniciacijos, augimo, stagnacijos, atgimimo, regreso, pabaigos laukas. Šiame lauke tautos-vyksmai prasideda ir leidžiasi į kelionę laike ir erdvėje, kurios metu patiria savo „žvaigždžių valandas“, intensyvios eigos ir silpno rusenimo periodus; vos rusenantis tautinis vyksmas gali įsižiebti su nauja jėga, bet gali ir užgesti, užleisdamas vietą kūrybiškesniam žmogiškam atsakui į transcendentinį iššūkį. Dievas išgano asmenis – ne tautas. Tačiau nuo Babelio bokšto statybos laikų Dievas kalba su žmonėmis tautų kalbomis, kurių spartus nykimas, įspūdingai aprašytas Davido Crystalo, negali nedžiuginti dvasios, kadaise vadovavusios Babelio bokšto statybai, o dabar siautėjančios globalizme.

„Nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo“ – rašo Paulius romiečiams. Ar tai reiškia, kad kiekviena valdžia yra gera? Aišku, ne – tvirtinti priešingai būtų absurdas. Nerono valdžia, kurios auka tapo pats tautų apaštalas kartu su daugybe kitų krikščionių, nebuvo gera valdžia. Tuomet kokia prasme ji buvo „iš Dievo“? Kokia prasme „iš Dievo“ yra valdžia, užsimojusi iš viešųjų dokumentų išguiti sąvokas „tėvas“ ir „motina“? Ar tik nebus tai to, kuris išmokė kalbėti „Tėve mūsų“, priešo valdžia? Ar dvasia, bandanti įteigti, kad tėvynė yra „globali“, nėra ta pati, kuri laikų pabaigoje „išeis suvedžioti tautų, gyvenančių keturiuose žemės kampuose, Gogo ir Magogo“ (Apr 20, 8)? Kokiu požiūriu ši valdžia gali būti „iš Dievo“? Atsakymas gali būti tik vienas – iššūkio požiūriu. Globalizmas yra išmėginimas, kuriame paradoksaliu būdu reikia įžvelgti transcendentinės valios iššūkį. Ar kol kas dar šimtuose ir tūkstančiuose tautinių vyksmų kurianti žmogiškoji valia sugebės duoti tinkamą atsaką? Kristus mirė už visų tautų žmones, bet ne už tautas. Dievas gelbsti visų tautų žmones, bet ne tautas. Gali būti, kad paskutinis tautų suvedžiojimas jau prasidėjo, ir Gogas su Magogu jau čia pat. Baltijos kelyje galingai liepsnojęs lietuvių tautinis vyksmas šiandien liūdnai rusena. Jis gali visiškai užgesti, palikdamas po savęs anglių krūvelę ir užleisdamas vietą tinkamesniam žmogiškam atsakui, bet gali ir įsižiebti su nauja jėga. Kaip atsitiks, gali paaiškėti jau ne tokioje tolimoje ateityje.

 

www.satenai.lt , www.propatria.lt , www.ekspertai.eu

Mindaugas BUIKA

 

Iškeltas nutylėjimo faktas

 

Pastaruoju metu, minint Vatikano II Susirinkimo 50-ąsias metines, nemažai kalbama apie šio reikšmingiausio XX amžiaus Katalikų Bažnyčios įvykio santykį su komunizmu. Tam skiriamos specialios apžvalgos ir netgi mokslinės konferencijos. Štai amerikiečių komentatorius Maiklas Mileris spalio mėnesį žurnale „The Catholic World Report“ publikuotame straipsnyje primena, kad XIX amžiaus antroje pusėje vykęs Vatikano I Susirinkimas buvo priverstas nutraukti savo darbus, kadangi Italijos karalius Viktoras Emanuelis vienydamas šalį užėmė ir aneksavo Romos miestą su žlugusia Popiežiaus valstybe, o ten tvarką prižiūrėję prancūzų kariai nebegalėjo garantuoti Susirinkimo tėvų saugumo. Maždaug po šimto metų savo sesijas pravedusiam Vatikano II Susirinkimui, atrodo, niekas netrukdė, tačiau tarptautinė atmosfera buvo įkaitusi. Jis vyko Šaltojo karo sąlygomis, kai Europa buvo padalinta į Vakarų (laisvojo pasaulio) ir Rytų (sovietinio totalitarizmo) karinių blokų priešpriešą, komunistų vadovaujama Sovietų Sąjunga plėtojo savo įtaką pasaulyje ir „nerami taika“ buvo palaikoma tik dėl abipusio susinaikinimo grėsmės galimo branduolinio konflikto atveju.

Nors nemaža Vatikano II Susirinkimo dalyvių dalis skaudžiai suvokė ir išgyveno tuometinio komunistinio režimo vykdytą Bažnyčios persekiojimą Rytų Europoje ir norėjo viešo tos sistemos pasmerkimo, tačiau oficialiuose Susirinkimo dokumentuose apie tai nieko nekalbama. Šis nutylėjimas dar labiau stebina, kadangi iki Vatikano II Susirinkimo beveik visi popiežiai savo enciklikose ir kituose magisteriumo dokumentuose pabrėžtinai iškeldavo ateizmu paremto marksistinio socializmo ir komunizmo ideologijos bei praktikos blogį, o 1958 metais miręs popiežius Pijus XII netgi komunistus buvo ekskomunikavęs, tai yra, atskyręs nuo Bažnyčios. Pavyzdžiui, neseniai miręs žinomas Italijos Katalikų Bažnyčios hierarchas kardinolas Džakomas Bifis, kuris du dešimtmečius (1984–2003) ėjo Bolonijos arkivyskupo tarnystę, 2007 metais publikuotoje ir plataus dėmesio susilaukusioje autobiografinėje knygoje „Memorie e digressioni di un italiano cardinale“ reiškia nuostabą, kad Vatikano II Susirinkimo pastoracinėje konstitucijoje „Apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje“ („Gaudium et Spes“) visiškai nutylėtas įspūdingiausias bei ilgiausiai trukęs tos epochos socialinis reiškinys – ateistinis komunizmas.

„Pradedant savo triumfu Rusijoje 1917 metais ir vėliau per 50 metų jis (komunizmas) sukėlė dešimtis milijonų smurtinių mirčių, masinio teroro ir nežmoniškiausių represijų aukų, o Susirinkimas apie tai nieko nepasakė, – rašo minėtoje knygoje kardinolas Dž. Bifis. – Komunizmas (pirmą kartą žmonijos istorijoje) praktiškai primetė jo pavergtiems gyventojams ateizmą, kaip oficialią filosofiją ir paradoksalią „valstybinę religiją“, ir Susirinkimas nors paliesdamas (labai abstrakčiai minėtoje pastoracinėje konstitucijoje – M. B.) ateistų klausimą, apie tai nieko nepasakė. Tuo pat metu, kai vyko Vatikano II Susirinkimo sesijos, komunistų kalėjimuose vis dar neapsakomą kančią ir pažeminimą patyrė daugybė „tikėjimo liudytojų“ (vyskupų, kunigų, Kristui ištikimų pasauliečių tikinčiųjų), bet Susirinkimas nieko apie tai nekalba“. Tai tuo labiau gali stebinti, kadangi 2000 metų Bažnyčios istorijoje vykę Visuotiniai Susirinkimai tradiciškai svarstė ir krikščionybės sklaidai aktualius visuomeninius klausimus (pavyzdžiu galėtų būti kad ir Konstancos Susirinkimas (1414–1418), suvaidinęs svarbų vaidmenį Žemaitijos krikštui). Pagaliau kaip tik Vatikano II Susirinkimo metu buvo pradėję kilti priekaištai Bažnyčiai dėl tariamai nepakankamos reakcijos nacių nusikaltimų Antrajame pasauliniame kare atžvilgiu, todėl jau komunizmo atveju reikėjo išsakyti aiškią ir autoritetingą nuostatą.

 

„Ekumeninis“ Meco susitarimas

 

Pasak daugelio komentatorių, sušaukęs Susirinkimą popiežius Jonas XXIII, rodydamas savo prigimtinį gerumą ir norėdamas keisti pirmtakų griežtą politiką, rodė gal kiek naivoką optimizmą dėl santykių su sovietiniu komunizmu gerėjimo ir tikinčiųjų veikimo normalizavimo. Jis bandė palaikyti draugiškus ryšius su tuometiniu Sovietų Sąjungos komunistiniu diktatoriumi Nikita Chruščiovu, iš kurio gavo asmeninį sveikinimą savo 80-ojo gimtadienio proga ir kurį priėmė audiencijoje Vatikane (tai davė užuomazgą vėlesnio popiežiaus Pauliaus VI pradėtai vadinamajai Rytų politikai Ostpolitik atsiveriant dialogui su komunistiniais Rytų Europos režimais; tai davė menkus rezultatus ir tik mažino pasitikėjimą Vatikanu tarp to regiono kovotojų už tikėjimo laisvę). Kitas Jono XXIII mokymas buvo ekumeninis siekis jo sušauktame Vatikano II Susirinkime matyti įvairių denominacijų, taigi ir Rusijos Stačiatikių Bažnyčios, atstovus. Pastaroji, stipriai kontroliuojama Kremliaus komunistinės vadovybės, pradžioje rodė aiškiai neigiamą nusistatymą. Netrukus po žinios apie Susirinkimo sušaukimą ir ekumeninį kvietimą jame dalyvauti, Maskvos patriarchato periodiniame leidinyje „Žurnal Moskovskoj Patriarchii“ pabrėžta, kad tas siūlymas „yra dar vienas bandymas išplėsti Romos hegemoniją“, kad Susirinkime bus reiškiamas politinis nusistatymas esą „nesuderinamas su krikščioniška dvasia“.

Tačiau ši pozicija netruko pasikeisti, paaiškėjus, kad Jonas XXIII yra pasirengęs daryti reikšmingas nuolaidas tokio dalyvavimo prielaidai, patikinant, jog Susirinkime nebus liečiamos komunizmo ir kitos „politinės problemos“. Italų apžvalgininkas vatikanistas Andrea Tornieli savo 2011 metais publikuotame komentare „Susirinkimo nusišalinimas nuo komunizmo“, nurodo 2007-aisiais publikuotą žinomo prancūzų publicisto Žano Madirono knygą „Meco susitarimas“, kurioje, remiantis įvairiais šaltiniais, kalbama apie neviešas Vatikano ir Maskvos patriarchato derybas dėl dalyvavimo Susirinkime klausimų. Prancūzijos šiauriniame Meco mieste, tarpininkaujant sovietų emisarui Sergejui Bolškovui ir Meco arkivyskupui Pauliui Jozefui Šmitui, 1962 metų rugpjūtį įvyko Maskvos patriarchato užsienio reikalų metropolito Nikodemo (vėliau archyvai patvirtino, kad jis buvo KGB agentas) ir Vatikano atstovo prancūzų kardinolo Eugenijaus Tisrano susitikimas, kuriame pasiektas žodinis susitarimas dėl Rusijos Stačiatikių Bažnyčios stebėtojų dalyvavimo Vatikano II Susirinkime sąlygų, tai yra, kad bus susilaikyta nuo komunizmo ir Sovietų Sąjungos kritikos.

Vėliau arkivyskupas spaudos konferencijoje patvirtino apie minėtąjį „incognito“ susitikimą ir kad Maskvos patriarchatas perėmė „oficialų kvietimą (į Vatikano II Susirinkimą) su sąlyga, kad jis turės nepolitinį pobūdį“. Taip iš Rusijos į 1962 metų spalį prasidėjusį Visuotinį Susirinkimą buvo pasiųsta du formalūs atstovai – vyresnysis kunigas Vitalijus Borovojus ir archimandritas Vladimiras Kotliakovas, kurie net neturėjo vyskupo titulo. Džiaugdamasis Kremliaus sąlygų išpildymu Prancūzijos komunistų periodinis leidinys „Nouvelle France“ 1963 metų sausio numeryje rašė, kad „pasaulinė komunizmo sistema“ pasiekė tokį „neginčijamą pranašumą“, jog netgi Katalikų Bažnyčios vadovybė „nebegali paprasčiausiai užsiimti įžūliu antikomunizmu. Todėl vesdama dialogą su Rusijos Stačiatikių Bažnyčia ji įsipareigojo, kad Vatikano II Susirinkime nebus tiesioginių išpuolių prieš komunistinę santvarką“. Kiek vėliau, 1963 metų vasarį, netgi Prancūzijos katalikų laikraštis „La Croix“ savo skaitytojus irgi informavo, kad Maskvos patriarchatui duotos žodinės garantijos dėl Susirinkimo „neopolitinio pobūdžio“. Tokio susitarimo ir pažadų buvimą patvirtino ir konstitucijos „Gaudium et Spes“ redakcinės komisijos sekretorius vokiečių teologas Bernardas Haringas, kuris žurnalistams sakė: „Aš tikrai žinau, kad popiežius Jonas XXIII pažadėjo Maskvos valdžiai, jog Susirinkimas nepaskelbs jokio komunizmo pasmerkimo, kad jame galėtų dalyvauti Rusijos Stačiatikių Bažnyčios stebėtojai“.

 

Politinio neutralumo siekis

 

Laikantis to susitarimo, nors Vatikano II Susirinkimo metu buvo siūloma į atskirus dokumentus įtraukti marksistinio socializmo ir komunizmo nusikaltimų kritiką bei išreikšti solidarumą už „geležinės uždangos“ kenčiantiems krikščionims, bet į tokius dalyvių grupių siūlymus ir peticijas atsižvelgta nebuvo. Štai Susirinkimo pradžioje, skelbiant „Kreipimąsi į pasaulį“ dėl visuotinės taikos, už šį dokumentą balsavo 2439 dalyviai, o „prieš“ – 15. Tie prieštaravusieji buvo Susirinkime dalyvavę išeivijos ukrainiečių rytų katalikų vyskupai (daugiausia iš Kanados ir Jungtinių Valstijų), kurie siūlė į šį dokumentą įtraukti aiškų teiginį dėl solidarumo „tylos Bažnyčiai“ – komunistų persekiojamiems vyskupams ir kunigams – „meldžiant Kristų, mūsų Viešpatį, kad Jis sutrumpintų šį išbandymų laiką“. Beje, ukrainiečių vyskupai reiškė protestą ir dėl Maskvos patriarchato, bendradarbiavusio su „ateistine valdžia“, delegatų dalyvavimo Susirinkime. Jie priminė, kad po Antrojo pasaulinio karo tuometinio diktatoriaus Josifo Stalino nurodymu Rusijos Stačiatikių bažnyčia perėmė milijonų Ukrainos katalikų bažnytinę jurisdikciją, taip „prieštaraujant dieviškajai ir žmogiškajai teisei“ buvo eliminuota ukrainiečių Rytų Katalikų Bažnyčia.

Išankstinė nuostata dėl Vatikano II Susirinkimo „politinio neutralumo“ ypač atsiskleidė, kai 1963 ir 1965 metų sesijose buvo svarstomas konstitucijos „Apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje“ projektas. Pradžioje tarptautinė 70 Susirinkimo tėvų grupė, vadovaujama Nankino (Kinija) arkivyskupo Pauliaus Ju Pino, pasiūlė išplėsti minėtos konstitucijos „Gaudium et Spes“ skyrių, skirtą ateizmui, nurodydama, kad būtent komunizmo ideologija išreiškia „karingiausią ateizmą bei šiurkščiausią materializmą“, kuriam būtina priešintis ginant tiesą. Anot arkivyskupo P. Ju Pino, tai būtina pabrėžti svarbiame Susirinkimo dokumente, kad „būtų patenkinti lūkesčiai tų tautų, kurios „kenčia komunizmo jungą ir patiria neapsakomą liūdesį dėl šio neteisingumo“.

Neįtraukus šio siūlymo ir 1965 metų gruodžio pradžioje bendrojoje Susirinkimo sesijoje svarstant galutinę konstitucijos „Gaudium et Spes“ redakciją jau daugiau kaip 400 Susirinkimo tėvų grupė, atstovaujanti 86 šalims ir vadovaujama brazilo arkivyskupo Proenso Sigo bei prancūzų arkivyskupo Marselio Lefebvro, pateikė dar vieną peticiją dėl formalaus komunizmo pasmerkimo. Šiame pareiškime primenama, kad visais amžiais Visuotiniai Bažnyčios Susirinkimai pasmerkdavo klaidas bei erezijas, o komunizmas yra pavojingiausia ateizmo apraiška, „visų erezijų samplaika“. Šio blogio nutylėjimas gali diskredituoti Bažnyčios mokymą, prieštaraujantį tam, ką ankstesni popiežiai yra kalbėję ir rašę prieš komunizmą, o komunistų režimą kenčiantys žmonės kaltintų Bažnyčią dėl oportunizmo (prisitaikėliškumo) ir neteisingo liudijimo. Grupės Susirinkimo tėvų peticijoje pabrėžta, kad toks nutylėjimas galėtų ne tik kelti painiavą tarp tikinčiųjų, tačiau būtų palankus ir pačiai komunizmo propagandai, „kuri išnaudos kiekvieną progą šį Susirinkimo nutylėjimą interpretuodama savo naudai“. Tačiau šis pareiškimas, apie kurio buvimą žinojo praktiškai kiekvienas Susirinkimo dalyvis, taip ir nepasiekė jungtinės komisijos, kuri redagavo paskutiniąją konstituciją. Toks užblokavimas, anot knygos „Il Concilio Vaticano II – Una storia mai scritta“ („Neatpasakota Vatikano II Susirinkimo istorija“) autoriaus italo istoriko Roberto de Matejo, „sukėlė didžiulį skandalą“. Jo manymu, „Susirinkimo nutylėjimas apie komunizmą buvo iš tikrųjų įspūdingas to istorinio susitikimo praleidimas“.

Amerikiečių tarptautinio bažnytinio gyvenimo apžvalgininkas Edvardas Pentinas gruodžio 10 dieną portale „The Catholic World Report“ patalpintame straipsnyje „Kodėl Vatikano II Susirinkimas ignoravo komunizmą“, nurodo ir kitą istoriko R. Matejo pastabą, kad jeigu Susirinkimas būtų be užuolankų pasmerkęs komunizmą, tai būtų pagreitinę jo žlugimą. „Įvyko priešingai, ir Vatikano „Ostpolitik“ tik prailgino realaus socializmo išlikimą Rytų bloko šalyse dar dvidešimčiai metų, suteikdama atramą į krizę vis labiau grimzdusiems komunistiniams režimams“. Ypač svarbu, jog negebėjimas įvardyti komunizmo, kaip „blogio ideologijos“, aukščiausiu Visuotinio Susirinkimo lygmeniu neužkirto kelio socialistinių nuostatų plėtotei pačios Bažnyčios viduje. Tai patvirtino ir vadinamosios marksistinės „išlaisvinimo teologijos“ atsiradimas Lotynų Amerikoje. Pagaliau reikiamai nepažabota ateistinio komunizmo ideologija daug prisidėjo prie dabartinio perdėtai sekuliarizuoto „pasaulio be Dievo“ susiformavimo, kurio ir siekė marksizmo bendrininkai.

 

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis „XXI amžius“, 2012 12 21

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Gianfranco Brunelli, II Regno, 2012 m. Nr. 18

Romoje j Sinodą dėl naujosios evangelizacijos susirinkusiems vyskupams Benedikto XVI spalio 11d. pasakytas pamokslas Tikėjimo metų atidarymo proga ir prisimenant prieš lygiai 50 metų prasidėjusį Vatikano II Susirinkimą gerai nušviečia popiežiaus mąstymo esmę apie tai, ką reiškia Bažnyčios liudijimas šiuolaikiniame pasaulyje. Pamokslas įveda ir į artėjančią encikliką apie tikėjimą, skelbiamą šventiniais metais, ir kartu leidžia prisiminti popiežiaus įvertinimą, kaip turėtume suprasti Vatikano II Susirinkimą, skaitytą Romos kurijoje 2005 m. gruodžio 22 d. Kitaip tariant, šiame pamoksle galime įžvelgti esminius Benedikto XVI pontifikato motyvus.

„Pastaraisiais dešimtmečiais plėtėsi dvasinė dykuma. Ką reiškia gyvenimas, pasaulis be Dievo, Susirinkimo laikais buvo žinoma tik iš kai kurių tragiškų istorijos puslapių, o šiandien tai matome aplink mus kasdien. Tuštuma išplito. Tačiau kaip tik šios dykumos, šios tuštumos patirtis mums padeda aiškiau suvokti, kas yra tikėjimo džiaugsmas ir kaip gyvybiškai jis svarbus mums, žmonėms. Patekę į dykumą suprantame, kas būtina gyvenimui. Dabartiniame pasaulyje matome daugybę ženklų, bylojančių apie gyvenimo prasmės, apie Dievo troškimą. Šioje dykumoje labiausiai reikalingi tikintys žmonės (...). Išgyventas tikėjimas atveria širdį Dievo malonei, kuri išlaisvina iš pesimizmo. Šiandien, dar labiau nei praeityje, „evangelizuoti" reiškia liudyti naują, Dievo perkeistą gyvenimą, ir būtent taip rodyti kelią [pasauliui]."

Popiežius įterpia šiuos Tikėjimo metus į Bažnyčios kelią, einamą po Susirinkimo: nuo Pauliaus VI 1967 m. paskelbtų Tikėjimo metų iki Didžiojo 2000 metų jubiliejaus Jono Pauliaus II pontifikato metu. Matydamas visą šią perspektyvą, Benediktas XVI iš naujo pasiūlo Susirinkimo metu ir po jo buvusių popiežių mokymą, apibrėždamas, kad juos suvokti yra neatidėliotinas Bažnyčios prioritetas. Benediktas XVI turi stulbinantį dabartinio pasaulio likimo ir tikėjimo šaltinių suvokimą, savo pontifikatu rodydamas, koks tikėjimas ir kokia evangelizacija yra iš tikrųjų reikalingi:„Nors Susirinkimas atskirai specifiškai nesvarstė tikėjimo temos ir nėra nė vieno specialiai tikėjimui skirto Susirinkimo dokumento, vis dėlto visus Susirinkimo darbus įkvėpė suvokimas ir troškimas, jog būtina iš naujo pasinerti į krikščioniškąjį mokymą, kad galėtume jį iš naujo įtikinamai pasiūlyti šiuolaikiniam žmogui."

Popiežius primena, kad Bažnyčia ir šiandien patiria gilios reformos poreikį, nuo to momento, kai atrodo netekusi kalbėjimo būdo, tinkamo šiandienos žmonėms, kai jos skelbiama žinia nėra girdima; nuo to momento, kai atsirado tartum atskilimas tarp klausimo ir pasiūlymo, tarp poreikio ir atsakymo. Benediktas XVI primena, kad tai turi būti iš esmės dvasinio pobūdžio reforma, paklūstanti atgailos ir apsivalymo dinamikai, kuri atgaivina krikščionims jėgas ir meilę, tačiau nesuteikia peno bevaisėms diskusijoms dėl pačios doktrinos, kurios rizikuoja suabejoti Bažnyčios mokymu: „Visoje Susirinkimo eigoje buvo juntama pozityvi įtampa, nuolat primenanti visiems skirtą pareigą iš naujo skelbti tikėjimo tiesą ir grožį mūsų laikais, neaukoti jo dabartinio meto reikalavimams ir neįkalinti praeityje. Manau, jog ypač dabar, kai minime tokią svarbią sukaktį, labai svarbu, kad Bažnyčioje vėl atgimtų anoji pozityvi įtampa, tasai troškimas vėl skelbti Kristų šiuolaikiniam žmogui. Tačiau, kad šis vidinis postūmis naujajam evangelizavimui neliktų tik idėja, bei kad būtų išvengta sumaišties, reikia, kad jis remtųsi aiškiu ir konkrečiu pagrindu, koks yra Vatikano II Susirinkimo mokymas. (...) Rėmimasis dokumentais apsaugos ir nuo kraštutinumų, nuo anachronistinės nostalgijos ir nuo bėgimo į priekį, bei padės suvokti naujumą kaip tęstinumą. "

Čia sugrįžtame ir prie Susirinkimo hermeneutikos, kurioje reforma suvokiama kaip tęstinumas. Būtent taip šią hermeneutiką apibrėžė Popiežius, parodydamas tikėjimo pirmenybę Bažnyčios gyvenime:„Pats tikėjimas, su visu savo didingumu ir platybe, yra vis nauja bažnytinė reforma, kurios poreikį visada išgyvename" (plg. su apaštališkojo laiško,yPorta jidei" motuproprio forma). Bažnyčios reformos tema, apimanti jos ir dvasinę, ir struktūrinę puses, yra labai svarbi krikščioniškos tradicijos apmąstymui per visą Bažnyčios istoriją. Todėl ir Susirinkimo tekstuose į ją taip dažnai atsigręžiama. Čia taipogi verta prisiminti, kaip „vystymosi" kategoriją naudojo pal. Džonas Henris NiūmanasŲohn Henry Newman). Savo veikale „Krikščioniškosios doktrinos vystymasis" (1845 m.) jis išdėstė santykį tarp tradicijos ir reformos kaip principų tęstinumą, principų, kurie ir praeityje būdavo apibrėžiami iš naujo, permąstomi ir pritaikomi skirtingiems kultūriniams kontekstams. Tačiau vystymasis, kuris apima suvokimo atsinaujinimą, nėra atsinaujinimas kaip paprasta inovacija, tačiau visų pirma išreiškia biblinę „naujumo" sampratą. Išlaikyti tradiciją naują, jauną - tai ir buvo gelminis Susirinkimo tikslas, kurio popiežius Jonas XXIII laukė kaip „naujųjų Sekminių".

 

Daniela Sala, II Regno, Ekumenizmo skiltis, Anglijos bažnyčia, 2012 m. Nr. 18

Arkivyskupo Rovano Viljamso pranešimas XIII-oje Visuotinėje vyskupų Sinodo apie naująją evangelizaciją asamblėjoje spalio 10 d. Romoje nušvietė neįprastą perspektyvą, kuriai Benediktas XVI skyrė daug dėmesio, iškeldamas ją į savo popiežiavimo centrą.

„Evangelizacija, kokia bebūtų, sena ar nauja, turi kilti iš gilaus pasitikėjimo, kad mes visi turime parodyti ir pasidalinti su pasauliu savo išskirtiniu žmogišku likimu", sakė Viljamsas, nes „liudyti Evangeliją reiškia liudyti, kad įmanoma būti tikrais žmonėmis", ir tai atitinka krikščioniškos antropologijos atsinaujinimą, kurį paskelbė Vatikano II Susirinkimas. Ir „žmogiškumas, kuriame augame dvasiškai, žmogiškumas, kuriuo, kaip Kristaus atpirkimo vaisiumi, norime dalintis su pasauliu, yra kontempliatyvus žmogiškumas". Tai yra dovana, kurią mes, krikščionys, galime nešti mūsų „žmogiškumo broliams".

Kontempliacija „yra daugiau nei tai, ką dažniausiai daro krikščionys: tai raktas į maldą, į liturgiją, į meną ir etiką, raktas į atnaujintą žmogiškumo esmę, kuri leidžia laisvai matyti pasaulį ir kitus pasaulyje". Tai yra „vienintelis geriausias atsakymas nuo tikrovės atitolusiam ir pakvaišusiam pasauliui, panašiam į mūsų finansinę sistemą, mūsų reklamos kultūrą ir mūsų chaotiškas ir nesuvaldomas nuotaikas, kurios skatina mus gyventi neatsakingai. Išmokti kontempliacijos reiškia išmokti tai, ko mums reikia, kad gyventume ištikimai, nuoširdžiai ir mylinčiai. Tai giliai revoliucingas faktas."

Atsivertimas į tikėjimą „nereiškia tik naujų įsitikinimų perėmimo, bet tapimą nauju žmogumi, žmogumi, esančiu bendrystėje su Dievu ir su kitais per Jėzų Kristų", ir šis pasikeitimas yra esminis kontempliacijos elementas. Kaskart, kai tai įvyksta, atrandu būdą, kuriuo turiu žiūrėti į kitus žmones ir dalykus dėl to, kad jie yra santykyje su Dievu, o ne su manimi. Čia, kaip tikroje meilėje, tikrasis teisingumas atranda savo šaknis".

Taigi dėl to, tęsė Kenterberio arkivyskupas, „evangelizacijos esmė yra parodyti pasauliui tikrą žmogaus veidą, kuris atspindi Sūnaus veidą, nukreiptą į Tėvą, taigi jis turi būti lydimas rimto įsipareigojimo skatinti tokią maldą ir kontempliavimo praktiką". Tai suteikia galimybę plėtoti dvasinį ekumenizmą kaip „bendrą bandymą skatinti ir plėtoti kontempliaciją su viltimi atnaujinti žmonijos veidą. Kuo labiau nutolsime vieni nuo kitų kaip krikščionys, tuo atnaujintas veidas atrodys mažiau įtikinantis".

„Tai, ką visų laikų žmonės atpažįsta šiose praktikose, yra tiesiog galimybė gyventi žmogiškesnį gyvenimą, mažiau trokštant pasisavinti, su daugiau vietos ramybei, su troškimu išmokti, sužinoti ir ypač - gyventi sąmoningai, suvokiant, kas yra tikras ir nesibaigiantis džiaugsmas, atrandamas pamirštant save, kas yra priešinga pasitenkinimui trumpalaikiu impulsu. Jei mūsų evangelizacija nesugeba visam tam atverti durų, rizikuoja palikti tikėjimo pagrindą ant nepakeistos žmonių įpročių visumos, (...) ir gerai žinomas rezultatas bus tas, kad Bažnyčia, deja, atrodys nerimastinga, užsiėmusi, konkuruojanti ir dominuojanti, kaip daugelis žmonių sukurtų institucijų. Tikros evangelizacijos autentiška iniciatyva visada bus ir nauja mūsų pačių kaip krikščionių evangelizacija, atradimas priežasties, dėl kurios mūsų tikėjimas yra kitoks, kodėl mus pakeičia; galų gale, mūsų naujo žmogiškumo atkūrimas".

„Mūsų mąstymas apie tai, kaip padaryti, kad Kristaus Evangelija vėl taptų neatsispiriamai patraukli mūsų laikų vyrams ir moterims. Tikiuosi - užbaigė anglikonų arkivyskupas - kad niekada neprarasime to, kas ją daro patrauklią mums, kiekvienam iš mūsų, kiekvieno mūsų tarnystėje".

 

Tikėjimo metai. Dievo troškimas.

Brangūs broliai ir seserys,

Apmąstymų kelias, kuriuo einame kartu šiais Tikėjimo metais, šiandien mus atveda prie ypač žavingo žmogiškos ir krikščioniškos patirties aspekto: žmogus savyje nešiojasi paslaptingą Dievo troškimą. Katalikų Bažnyčios katekizmas iš pat pradžių pateikia labai reikšmingą pastebėjimą: „Dievo troškimas yra įrašytas žmogaus širdyje, nes žmogus yra sukurtas Dievo ir Dievui; Dievas nuolat traukia žmogų prie savęs, ir tik Dieve žmogus suras tiesą ir laimę, kurių be paliovos ieško" (27).

Nors šiam tvirtinimui taip pat ir šiandien daugumoje kultūrinių kontekstų iš esmės pritariama, sekuliarizuotoje Vakarų kultūroje jis gali nuskambėti kaip provokacija. Daugelis mūsų amžininkų tvirtina, kad jie tokio troškimo tikrai nejaučia. Ištisose visuomenės srityse Jo nebelaukiama, nebetrokštama, priešais Jį tarsi liekama abejingais, net nesistengiama pasireikšti šia tema. Tačiau iš tiesų, tai, ką mes pavadinome „Dievo troškimu", visiškai neišnyko, šiandieninis žmogus taip pat įvairiais būdais savo širdyje jį jaučia. Žmogaus troškimai paprastai nukreipti į konkrečias vertybes, retai dvasines, tačiau visuomet kyla ir klausimas, kas iš tiesų yra gera ir vertinga, o tai reiškia, kad susiduriama su dalykais, kurie nuo žmogaus nepriklauso, kurių žmogus pats negali sukurti, bet juos privalo pripažinti. Tad kas gi gali pasotinti žmogaus troškimus?

Savo pirmojoje Enciklikoje „Deus Caritas est" bandžiau pasekti, kaip ši dinamika pasireiškia žmogiškoje meilės patirtyje, kuri dabartiniais laikais labai dažnai suvokiama kaip ekstazės momentas, kaip išėjimas iš savęs, kaip ta akimirka, kai žmogus pajunta, kad jo troškimai yra didesni už jį patį. Meilėje vyrai ir moterys vienas kito dėka naujai patiria gyvenimo ir juos supančios tikrovės grožį ir didingumą. Jei tai, ką patiriu, nėra vien iliuzija, jei iš tiesų siekiu mylimojo gerovės kaip kelio ir į savo gerovę, tuomet noriu ne pats būti centre, bet tarnauti, kol visiškai išsižadu savęs. Todėl atsakymas meilės patirties prasmės prašymui ateina per mūsų norų sutaurinimą ir išgydymą, reikalaujamų paties gėrio, kurio linkima kitam žmogui. Reikia lavinti, treniruoti, netgi pasitaisyti, kad iš tiesų trokštume tokio gėrio.

Pradinė ekstazė tokiu būdu pavirsta piligrimine kelione, „nuolatiniu ėjimu iš savęs į savo išsilaisvinimą dovanojant save patį, ir būtent per tai - ėjimu į savęs paties atradimą, maža to, Dievo atradimą" (Enc. Deus caritas est, 6). Einant tokiu keliu, vis gilės žmogaus meilės, kurią patyrė pačioje pradžioje, pažinimas. Taip pat vis labiau atsiskleis slėpinys, kurį ši meilė ženklina: net ir mylimas žmogus negali pasotinti troškimo, gyvo žmogaus širdyje, greičiau priešingai - kuo labiau autentiška meilė kitam, tuo labiau ji leidžia iškilti klausimams apie savo prigimtį ir likimą, apie tai, ar įmanoma, kad ji truktų amžinai. Taigi, žmogiškajai meilės patirčiai būdinga dinamika, kuri mus iškelia virš savęs pačių - tai gėrio patirtis, leidžianti išeiti iš savęs, kad atsidurtume priešais paslaptį, apgaubiančią visą egzistenciją.

Panašiai yra su kitomis žmogaus patirties rūšimis - draugyste, grožio išgyvenimu, troškimu žinoti: kiekvienas žmogaus patirtas gėris kreipia jo dėmesį į paties žmogaus slėpinį; kiekvienas troškimas, kurį žmogus jaučia savo širdyje, yra aidas to fundamentalaus troškimo, kuris niekada nėra visiškai pasotinamas. Žinoma, nuo šio paslaptingo troškimo neįmanoma tiesiai pereiti prie tikėjimo. Žmogus suvokia, kas jo nepasotina, tačiau nesugeba įsivaizduoti ar apibrėžti to, ko jis trokšta ir kas jį padarytų visiškai laimingą, to, ko jis ilgisi savo širdyje. Neįmanoma Dievo pažinti remiantis vien tik šituo žmogaus troškimu. Tai išlieka slėpiniu: žmogus siekia Absoliuto, tačiau savo paieškose jis juda pirmyn labai mažais ir netvirtais žingsniais. Vis dėlto šita troškimo patirtis, šita „nerami širdis", kaip sakė šv. Augustinas, yra labai svarbi. Tai liudija, kad žmogus savo viduje yra „religinga būtybė", maldaujanti Dievo. Galime su Pascaliu pasakyti: „Žmogus, begalę kartų viršijantis žmogų". Akys atpažįsta objektus, kai jie apšviečiami šviesos. Iš to kyla troškimas pažinti pačią šviesą, kuri leidžia viskam pasaulyje suspindėti ir uždega grožio jausmą.

Dėl to pagrįstai galime manyti, kad ir šiais laikais, iš pirmo žvilgsnio tokiais priešiškais bet kam, kas transcendentiška, įmanoma atverti kelią autentiškam religiniam gyvenimo suvokimui, liudijančiam, jog tikėjimo dovana nėra absurdiška ar iracionali. Būtų labai naudinga imtis tam tikros troškimų pedagogikos, tiek tiems, kas dar netiki, tiek tiems, kas jau gavo tikėjimo dovaną. Šią pedagogiką turėtų sudaryti du elementai. Pirmiausia reikia iš naujo mokytis mėgautis autentiškais gyvenimo džiaugsmais. Ne visi džiaugsmai turi vienodą poveikį: vieni palieka teigiamų pėdsakų, sutaurina sielą, padaro mus veiklesnius ir dosnesnius; kiti po pradinio blizgesio nuvilia ir palieka kartumą, nepasitenkinimą ir tuštumos jausmą. Reikia nuo pat vaikystės mokytis džiaugtis gyvenimu visose jo srityse - šeimoje, draugystėje, solidarizuojantis su kenčiančiaisiais, išsižadant savęs ir tarnaujant kitiems, meilėje pažinimui, menui, gamtos grožiui. Visa tai reiškia, jog turime lavinti savo vidinį skonį ir gaminti antikūnius prieš šiandien visur paplitusį lėkštumą ir visko banalizavimą. Taip pat ir suaugusiems reikia iš naujo atrasti šiuos džiaugsmus, trokšti autentiškos tikrovės, apsivalant nuo pasyvumo, kuriuo apsinešama. Tuomet bus daug paprasčiau išvengti ar atsisakyti viso to, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo patrauklu, tačiau vėliau pasirodo esant prėska, kas atneša priklausomybę, o ne laisvę. Tai ir leis iškilti tam Dievo troškimui, apie kurį kalbame.

Antrasis aspektas, neatsiliekantis nuo pirmojo, tai būtinumas nesitenkinti tik tuo, kas jau pasiekta. Tik tikrieji džiaugsmai gali mumyse išlaisvinti tą sveiką neramybę, kuri mus padaro reiklesnius ir skatina trokšti aukštesnio, gilesnio gėrio, ir kartu vis aiškiau pajusti, kad riboti dalykai negali užpildyti mūsų širdies. Šitaip išmoksime trokšti to gėrio, kurio negalime susikurti ar pasiekti vien savo jėgomis, ir nebijosime nei vargų, nei tų kliūčių, kurių priežastis yra mūsų nuodėmės.

Taip pat neturime užmiršti, kad šitokia troškimų dinamika yra visada atvira išganymui. Net ir tuomet, kai keliaujama klystkeliais, kai vaikomasi dirbtinių rojų ir, atrodo, nebesugebama ilgėtis tikrojo gėrio. Net ir nuodėmės prarajoje žmoguje neužgęsta ta kibirkštis, kurios dėka jis sugeba atpažinti tikrą gėrį, juo mėgautis, ir iš naujo pakilti į kelią, kuriame Dievas savo malonės dovanomis nepašykštės savo pagalbos. Juk visiems mums reikia eiti troškimų apvalymo ir pagydymo keliu. Visi esame piligrimai, keliaujantys į dangiškąją tėvynę, į tą tikrą ir amžiną gėrį, kurio niekas negalės iš mūsų atimti. Taigi, tai nereiškia užgniaužti troškimų, glūdinčių žmogaus širdyje, bet išlaisvinti juos, kad žmogus pasiektų savo tikrąją didybę. Kai troškimuose atsiveria langas į Dievą, tai jau yra ženklas, kad dvasioje slypi tikėjimas, kuris yra Dievo malonė. Šv. Augustinas taip pat pasakė: „Laukimu Dievas praplečia mūsų troškimą, troškimu praplečia dvasią, ir išplėsdamas ją padaro pajėgesnę".

Šioje piligriminėje kelionėje jauskimės visų žmonių broliais, bendrakeleiviais taip pat ir tų, kurie netiki, kurie ieško, kurie nuoširdžiai leidžiasi provokuojami savo tiesos ir gėrio troškimo dinamikos. Melskimės, kad šiais Tikėjimo metais Dievas atskleistų savo veidą visiems tiems, kurie nuoširdžia širdimi Jo ieško. Ačiū.

Benediktas XVI

...Norėjau nuoširdžiai garbinti Dievą, ginti skriaudžiamuosius. Norėjau reikalingiems padėti, juos pamokyti, bet jei nesugebėjau, prašau gerąjį Dievą, kad man atleistų...
(Ištrauka iš kun. B.Laurinavičius testamento: Adutiškis, 1981 m. birželio 4 d.)
 
 
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, iš juodos sovietų valdžios primestos užmaršties skraistės iškilo mūsų Tėvynei nusipelniusių žmonių vardai, apie kuriuos drąsiai su pasididžiavimu galime šiandieną šnekėti ir pelnytai juos įamžinti. 2000 m. kunigas Bronislovas Laurinavičius buvo įrašytas į Katalikų Bažnyčios pasaulio kankinių sąrašą, prezidento apdovanotas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (po mirties) už narsą, ištvermę ir pasiaukojimą kovojant dėl tautos laisvės. Šviesaus atminimo kunigui Broniui Laurinavičiui pagerbti Vilniuje, Kalvarijų, Verkių ir Žalgirio gatvių sankirtoje, 2010 m. rudenį iškilo skulptoriaus Antano Kmieliausko rausvo granito skulptūra, kurioje pavaizduotas Jėzus, nešantis kryžių.
 
Šių metų lapkričio 24 d. Švenčionių kraštas, kartu su visa Lietuva minės iškilios asmenybės, humanisto, kovotojo už teisybę ir žmogaus laisvę, kun. Broniaus Laurinavičiaus 30-ąsias mirties metines.
 
Kunigas Bronius Laurinavičius paliko didžiulį pėdsaką mūsų krašto bei visos Lietuvos istorijoje, kaip narsios sielos žmogus, be baimės krislelio akyse kovojantis už savo įsitikinimus ir tuo metu sunkius laikus išgyvenančią tautą. Ši asmenybė buvo tarsi laisvės iš priespaudos šauklys, kuris savo užsispyrimu ir kilniais siekias neleido eiliniam lietuviui paminti savo lietuviškumo ir su Dievo palaiminimu kovoti už kiekvieną naujai brėkštančią dieną. Kova už kiekvieno parapijiečio sielą ir buvo pagrindinis šios didžios asmenybės būties tikslas.
 
Viską išplaunanti ir ištrinanti laiko tėkmė nutrina žmonių vardus ir jų atminimą. Tačiau yra žmonių, kurių net ir visagalis laikas nesugeba nusinešti į užmarštį. Tai asmenybės pasirinkusios kovos, tikėjimo ir vilties kelią. Žmonės, kurie savo gyvenimo pavyzdžiu įkvepia kitus ir priverčia susimąstyti apie kiekvieno iš mūsų pasirinktą gyvenimo kelią.
 
Švenčionių r. savivaldybės mero Vytauto Vigelio potvarkiu buvo sudarytas organizacinis komitetas kunigo Broniaus Laurinavičiaus atminimui pagerbti ir įamžinti. Šis komitetas numatė 2011 – 2013 metais vyksiantį renginių ir priemonių ciklą. Vienas iš organizacinio komiteto veiklos pasiūlymų – Mėžionėlių gatvę pervadinti kunigo Br.Laurinavičiaus vardu.
 
Artimiausiu metu seniūnaičių grupė aplankys Mėžionėlių gatvės gyventojus, atsiklausdama jų nuomonės dėl šio sprendimo. Todėl maloniai prašome Mėžionėlių gatvės gyventojų įsileisti į savo namus apklausos darbo grupę ir išreikšti savo nuomonę.
 
Gerda URBONIENĖ
Nalšios muziejaus istorikė
 
Mėžionėlių gatvė – Švenčionėlių miesto istorijos ištakos
Ar galima pervadinti Mėžionėlių gatvę?
Tikrai negalima! Kodėl? Apie tai ir noriu plačiau parašyti.
Prieš 150 metų nutiesta geležinkelio Peterburgas -Varšuva magistralė ne tik davė pradžią Švenčionėlių miestui, bet ir ilgą laiką buvo aplinkinių kaimų gyventojų darbdavė ir maitintoja. Turint omeny tai, kad tada buvo carinės Rusijos, o vėliau kapitalistinės Lenkijos okupacijos laikai, kadrų klausimą geležinkeliui aptarnauti sprendė okupacinė valdžia. Ne paslaptis, kad inžinerijos-technikos ir kiti vadovaujantys postai atiteko rusų, o vėliau lenkų statytiniams. Eiliniai darbininkai: kalviai, šaltkalviai bei įvairių rūšių pagalbiniai darbininkai buvo samdomi iš Mėžionėlių, Dotinėnų, Burbų, Kvederiškių ir aplinkinių kaimų.
Geležinkelio apimtys plėtėsi, vystėsi aptarnavimo bazė: pastatyti garvežių depai, remonto dirbtuvės, elektros stotis, keleivių pervežimo stotis ir kt. Augo darbo rankų poreikis. Kaimiečiai, ypač bendruomenė, palikę vagoje plūgą, skubėjo prie samdomo darbo, o savus darbus tik priešokiais nudirbdavo. Toks įtemptas darbas ir gyvenimas reikalavo taupyti laiką. Iškilo poreikis trumpinti atstumą nuo namų iki darbovietės. Pirmieji šį klausimą pradėjo spręsti Mėžionėlių kaimo darbininkai. Kadangi šio kaimo žemės ribojosi su Švenčionėlių miesto žeme, mėžionėliškiai savo sklypų galulaukėje, prie keliuko iš kaimo į miestelį pradėjo ręsti gyvenamuosius namus. Statėsi, aišku, kiekvienas savo rėžyje, ir nameliai nebuvo labai ištaigingi, dažniausiai galu į kelią. Statėsi tik vienoje, kairėje, kelio pusėje, nes kitoje pusėje jau buvo ne jų žemė.
Prieš II-ąjį pasaulinį karą jau buvo 20 namų, tarp kurių dažniausiai intervalas siekdavo iki 100 metrų (taip buvo išsidėstę žemės rėžiai). Taip susiformavo Mėžionėlių kaimo „palydovas“ – beveik 2 km ilgio vienos pusės gatvė. Čia gyveno ir geležinkelyje dirbo ištisos giminės: tėvai, vaikai - broliai, pusbroliai. Žeimų buvo 4 namai, Barauskų 2, Maskevičiaus, Švalkaus, Astiko, Jarmalių ir kt. Dar ir šiandien, praėjus 100 metų nuo tų dienų, didesnė dalis namų tebestovi, ir juose gyvena buvusių geležinkeliečių palikuonys. Nesunku surasti Mastovičiaus dukrą Alytę ir jos vyrą geležinkeliečio sūnų Petrą Garlą; Žeimos dukrą Janutienę; Švalkaus žentą Šarką; Lazarenkas, Jarmalius ir kt.
Švenčionėlių miesto visuomenė turi būti dėkinga Mėžionėlių kaimo gyventojams ne tik už Mėžionėlių gatvę. 1905 metais, kun. Burbai organizavus pirmųjų maldos namų statybą, Mėžionėlių kaimo bendruomenė bažnyčios reikmėms skyrė 6 hektarus nuosavos žemės; šalia Mėžionėlių gatvės suformavo amžino poilsio vietą – kapines, kurių plotas šiuo metu siekia keletą hektarų, o ir vadinasi jos – Mėžionėlių kapinės. Jau vėlesniais metais ant Mėžionėlių kaimo žemių nutiestos Klevų, Liepų, Akacijų, Aušros, Alyvų gatvės. Pervadindami Mėžionėlių gatvę kitu vardu, mes atimtume, nusavintume kaimiečių statytą gatvę net nesusimąstydami, kas jiems atlygins už kažkada parodytą dosnumą. Nemanau, kad taip pasielgti būtų teisinga, todėl mažai tikiu, kad Mėžionėlių gatvės, o ir kaimo gyventojai (jų būtinai reikėtų atsiklausti) pritars sumanymui.
Kartu norėčiau pareikšti savo nuomonę dėl kun. Br. Laurinavičiaus atminimo įamžinimo.
Didžiulis kun. Br. Laurinavičiaus nuopelnas Švenčionėlių parapijai yra 1928 m. pradėtos statyti naujos bažnyčios užbaigimas. Tuo laikotarpiu dvasininkui durys į valstybines įstaigas buvo užtrenktos. Norint gauti leidimą tęsti statybą, reikėjo belstis į visokio rango valdininkų duris – nuo rajono iki Maskvos. Vienintelė išeitis, kuria kunigas sumaniai pasinaudojo, buvo tuo metu gana veiklus bažnyčios komitetas ir jo pirmininkas Limanovskis.
Prasidėjus statyboms buvo dar sunkiau: statybinės medžiagos limituotos, laisvai nusipirkti sunku, nes parduotuvės tuščios; kur gauti lėšų (valstybė nefinansavo); organizuoti darbo jėgą, specialistus. Begales rūpesčių turėjo spręsti klebonas kartu su komitetu ir parapijiečiais. Kun. Br. Laurinavičius su šia užduotimi sėkmingai susitvarkė.
Nemanau, kad kunigas Laurinavičius ir jo darbai Švenčionių krašte buvo užmiršti, bet tai nereiškia, kad jo atminimui nereikėtų skirti dar dėmesio. Graži atminimo lenta prie bažnyčios pagerbtų šviesaus atminimo kunigą ir ateinančioms kartoms išsaugotų žinią, kas rūpinosi šio religinio objekto statyba.
Lietuvoje nėra gilesnių tradicijų dvasininkų vardais pavadinti gatves, vietoves. Maironio, Vaižganto, Strazdelio ar kitų gatvių pavadinimai suteikti ne kaip dvasininkų asmenybėms, o rašytojams, poetams, menininkams pagerbti ir pavadintos ne jų pavardėmis, o pseudonimais. Vilniaus, Švenčionių, Kaltanėnų, Mėžionėlių, Malūno gatvės, Geležinkelio skersgatvis, Stoties aikštė – tai gatvės, kurios davė pradžią Švenčionėlių miestui. Jos yra miesto praeitis, jo istorija ir turi išlikti neliečiamos ateities kartoms.
 
Valentinas VAINAUSKAS
Mėžionėlių gatvės senbuvis
 
Paminėtos kunigo B. Laurinavičiaus 30-osios žūties metinės
Praėjo 30 metų, kai vėlyvą 1981 m. lapkričio 24 dieną Vilniuje eismo įvykio metu žuvo kunigas Bronius Laurinavičius. Manoma, kad prie kunigo žūties prisidėjo KGB, nes kunigo veikla buvo neparanki tuometinei valdžiai. Kadangi apie kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimą buvo plačiai rašyta Broniaus Lazaraičio parengtoje medžiagoje „Kunigas Bronius Laurinavičius – kuklus Lietuvos didvyris“, kuri buvo spausdinama keliuose „Švenčionių krašto“ laikraščio numeriuose, šį kartą norėčiau papasakoti apie šio iškilaus žmogaus 30-ųjų žūties metinių minėjimą, kuris vyko lapkričio 19 dieną Švenčionėliuose.
 
Nors, kaip jau minėjau, praėjo 30 metų nuo kunigo Broniaus Laurinavičiaus žūties, bet nei šio kuklaus ir drąsaus žmogaus vardas, nei jo nuveikti darbai nepamiršti, o paminklą sau – užbaigtą Švenčionėlių bažnyčią – jis pasistatė dar būdamas gyvas. Ko gero, ir jam pačiam užbaigta ir pašventinta Švenčionėlių bažnyčia buvo tikra laimės akimirka. Juk ne kiekvienam kunigui, net ir palankiu laikotarpiu tenka statyti bažnyčią, o užbaigti pradėtą statyti Švenčionėlių bažnyčią per patį vajaus laikotarpį prieš tikėjimą, buvo tikras didvyriškumas. Žinoma, kalbėdami apie Švenčionėlių bažnyčios statybą, negalime pamiršti ir kitų iki kunigo Broniaus Laurinavičiaus bažnyčią stačiusių kunigų: parapijos klebonų Ambraziejaus Jakavonio, Boleslovo Badzevičiaus nuopelnų, juolab, kad ir jie buvo nužudyti.
 
Minėjimas, skirtas 30-osioms kunigo Broniaus Laurinavičiaus metinėms, prasidėjo Šv. Mišiomis Švenčionėlių Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčioje. Mišias aukojo kunigą Bronių Laurinavičių gerai pažinoję monsinjoras Alfonsas Svarinskas ir kunigas Algimantas Keina, o Mišiose dalyvavo Švenčionėlių parapijos klebonas Edmundas Paulionis, Kaltanėnų klebonas Jeronimas Petrikas, kunigas Steponas Tunaitis. Kaip visada ugningai pamokslą sakęs monsinjoras Alfonsas Svarinskas ne tik prisiminė kunigą B.Laurinavičių, jo nuveiktus darbus, bet kvietė nenustoti kovojus. Pasibaigus Šv. Mišioms bažnyčioje buvo surengtas koncertas, kuriame grojo ir dainavo Švenčionėlių meno mokyklos auklėtiniai ir pedagogai, o kai Švenčionėlių kultūros centro ansamblis „Sudota“ uždainavo kunigo Broniaus Laurinavičiaus mėgtą dainą „Oi, neverk, motušėle“, visi buvę bažnyčioje žmonės atsistojo ir dainavo kartu. Tai buvo be galo jaudinanti akimirka, kuri tarsi priminė, kad kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimo idealai ir siekiai gyvena ir jam išėjus į amžinybę.
 
Išėję iš bažnyčios visi susirinko prie kunigo B.Laurinavičiaus kapo bažnyčios šventoriuje. Gėles padėjo ir minėjime dalyvavęs LR Seimo narys Valentinas Stundys bei Švenčionių vicemerė Raja Krupenina. Iš bažnyčios dauguma Šv. Mišiose dalyvavusių žmonių patraukė į Švenčionėlių kultūros centrą. Čia vyko antroji minėjimo dalis. Buvo atidaryta paroda „Gyvenimą pašventęs Altoriui ir Tėvynei“, kurios eksponatai vėliau buvo perduoti Nalšios muziejui. Muziejaus direktorė Alytė Šekštelienė, dėkodama už neįkainojamą dovaną, sakė, kad eksponatai bus deramai saugomi ir prieinami plačiajai visuomenei. Į minėjimą susirinkę žmonės ir kunigo Broniaus Laurinavičiaus giminės pamatė kunigo Algimanto Keinos susuktą filmą, skirtą kunigo B.Laurinavičiaus atminimui. Minėjime taip pat buvo apdovanoti geriausių rašinių ir piešinių konkursų nugalėtojai. Apdovanojimus įteikė LR Seimo narys Valentinas Stundys.
 
Žinoma, buvo ir prisiminimų, pamąstymų, nes kunigas Bronius Laurinavičius buvo iškili asmenybė, ir prisiminimai neišblėsta laike. Po poros metų, minėdami 100-ąsias kunigo Broniaus Laurinavičiaus (1913 – 1981) gimimo metines, manau, bus puiki proga dar kartą plačiau prisiminti šio žmogaus gyvenimo istoriją, kovą už Lietuvos laisvę, meilę žmonėms.
 
Algis JAKŠTAS
 
 

 

Įžanga

Remdamasis Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartimi dėl Lietuvos Respublikos kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovados, pasirašyta 2000 metų gegužės 5 dieną Vilniuje ir įsigaliojusia po apsikeitimo ratifikavimo dokumentais 2000 metų rugsėjo 11 dieną Vatikane, 2000 metų lapkričio 18 dieną Šventasis Sostas Vyskupų kongregacijos dekretu Christi discipuliLietuvos Respublikoje įsteigė Kariuomenės ordinariatą.

I) Kariuomenės ordinariatas

1 straipsnis 
Kariuomenės ordinariatas Kanonų teisėje prilyginamas diecezijai. Jam vadovauja vyskupas, kariuomenės ordinaras. Oficialiai jis vadinamas Lietuvos kariuomenės ordinaras.

2 straipsnis 
Kariuomenės ordinariatas tvarkomas pagal:

    a) Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartį dėl Lietuvos Respublikos kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovados (toliau – Sutartis); 
    b) šio statuto normas; 
    c) Popiežiaus Jono Pauliaus II 1986 metų balandžio 21 dienos apaštališkąją konstituciją Spirituali militum curae (toliau – SMC); 
    d) Kanonų teisės normas.

3 straipsnis 
Kariuomenės ordinariato tikslas – rūpintis Lietuvos Respublikos kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovada (plg. Sutarties 1 str. § 1).

4 straipsnis 
Kariuomenės ordinaro jurisdikcijai priklauso:

    a) Lietuvos kariuomenėje tarnaujantys katalikai kariai ir civiliai; 
    b) katalikai, jų šeimų nariai ir kiti kartu su jais gyvenantys katalikai; 
    c) katalikai, besimokantys karo mokyklose, pastoviai dirbantys karo ligoninėse ir kitose kariuomenės institucijose; 
    d) katalikai, vykdantys kariuomenės ordinaro jiems pavestą užduotį nuolat arba su kariuomenės ordinaro sutikimu.

5 straipsnis 
Kariuomenės ordinariato kurija ir pagrindinė Šv. Ignoto bažnyčia yra Vilniuje.

II) Kariuomenės ordinaras

6 straipsnis 
Popiežius laisvai skiria kariuomenės ordinarą. Prieš jį paskiriant, apie tai pagal Sutarties 2 straipsnį informuojamas Lietuvos Respublikos Prezidentas.

7 straipsnis 
Kariuomenės ordinaro jurisdikcija yra asmeninė, ordinarinė ir sava, bet vykdoma kartu su vietos ordinaru. Kareivinės ir kitos kariuomenei skirtos vietos pirmiausia priklauso kariuomenės ordinaro jurisdikcijai, o antraeile tvarka – diecezijos vyskupo jurisdikcijai. Esant neužimtoms kariuomenės ordinaro ar jo kapelionų pareigoms, diecezijos vyskupas ar vietos parapijos klebonas veikia pagal savą teisę (plg. SMC 5 str.).

8 straipsnis 
Kariuomenės ordinaras pagal teisę yra Lietuvos Vyskupų Konferencijos narys.

9 straipsnis 
Esant neužimtoms pareigoms arba tuo atveju, kai kariuomenės ordinarui yra sutrukdyta eiti jo pareigas, ir Šventasis Sostas nenusprendžia kitaip, konsultorių kolegija, laikydamasi Kanonų teisės, išrenka Kariuomenės ordinariato administratorių.

III) Kariuomenės ordinariato dvasininkai

10 straipsnis 
Kariuomenės ordinariato dvasininkiją sudaro dieceziniai kunigai ir kunigai vienuoliai, kurie, prieš tai gavę savo diecezijos vyskupo ar vienuolijos vyresniojo leidimą, yra pastoviai arba laikinai paskirti Lietuvos Respublikos kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovadai pagal Sutarties 4 straipsnį.

11 straipsnis 
Dieceziniai kunigai gali būti įkardinuojami į Kariuomenės ordinariatą pagal Kanonų teisės normas po atitinkamo bandomojo laikotarpio.

12 straipsnis 
Kunigai, pastoviai paskirti Lietuvos Respublikos kariuomenės sielovadai, vadinami Kariuomenės ordinariato kapelionais; jų teisės ir pareigos prilyginamos klebonų ir vikarų teisėms ir pareigoms.

13 straipsnis 
Kariuomenės ordinaras gali, iš anksto susitaręs su atitinkamu vyskupu ar vienuolijos vyresniuoju, laikinai ar konkrečiam tikslui priimti diecezinius kunigus ir kunigus vienuolius dirbti kariuomenės sielovadoje. Jie vadinami kariuomenės kapelionais tol, kol dirba kariuomenės sielovadoje, tačiau jurisdikcijos atžvilgiu jų statusas neprilygsta pastoviai paskirtų kariuomenės kapelionų statusui.

14 straipsnis 
Kariuomenės kapelionus skiria ir perkelia kariuomenės ordinaras. Kariuomenės ordinariato ir Krašto apsaugos ministerijos susitarimu kariuomenės kapelionams, paskirtiems rūpintis kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovada, skiriamos patalpos ir sudaromos materialinės sąlygos sielovadinei veiklai.

15 straipsnis 
Kariuomenės ordinaras dvasiškai ir materialiai rūpinasi Kariuomenės ordinariato kandidatų į kunigystę ugdymu. Kariuomenės ordinariato kandidatai į kunigystę gali būti ugdomi bet kurioje Lietuvos ar užsienio kunigų seminarijoje, iš anksto susitarus su atitinkamais vietos ordinarais. Ugdyti pašaukimus į kunigystę kariuomenės ordinarui padeda kariuomenės kapelionai.

16 straipsnis 
Rengdami tikinčiuosius priimti sakramentus, ypač santuokos, kariuomenės kapelionai laikosi Lietuvos Vyskupų konferencijos nustatytų normų.

17 straipsnis 
Visi kariuomenės sielovados centrai (kapelionatai) privalo turėti pakrikštytųjų, sutvirtintųjų, santuokų ir mirusiųjų registracijos knygas. Kiekvienų metų pabaigoje šių knygų įrašai turi būti perduoti Kariuomenės ordinariato kurijai ir saugomi kurijos archyve drauge su kitais oficialiais Kariuomenės ordinariato dokumentais.

18 straipsnis 
1. Kariuomenės kapelionus laisvai skiria, perkelia ir atleidžia kariuomenės ordinaras. 
2. Kariuomenės kapelionai taip pat netenka pareigybės:

    a) jiems pasiekus valstybės įstatymų nustatytą amžiaus ribą; 
    b) pasibaigus paskyrime nustatytam laikui; 
    c) jiems dėl teisėtų priežasčių atsistatydinus; 
    d) juos pašalinus iš pareigybės dėl teisėtos ir protingos priežasties.

3. Pastoviai paskirtiems kariuomenės kapelionams krašto apsaugos ministras suteikia atitinkamais valstybės įstatymais numatytus karinius laipsnius.

 

19 straipsnis 
Vadovaujant kariuomenės ordinarui bei kariuomenės kapelionams, į sielovadą gali būti įtraukti ir tinkamai dvasiškai bei profesiškai pasirengę pasauliečiai.

IV) Kariuomenės ordinariato kurija

20 straipsnis 
Kariuomenės ordinaras administruoja Kariuomenės ordinariatą, padedamas kurijos, į kurios sudėtį įeina šie asmenys: a) generalinis vikaras; b) kancleris; c) sekretorius; d) ekonomas; e) aptarnaujantis personalas.

21 straipsnis 
Pagal Kanonų teisės normas kariuomenės ordinarui padeda konsultorių kolegija, kunigų taryba, pastoracinė ir ekonominių reikalų tarybos. Aktyvią ir pasyvią rinkimų teisę turi tik pastoviai paskirti kariuomenės kapelionai.

V) Kariuomenės ordinariato tribunolai

22 straipsnis 
Bažnytinio pobūdžio teisminiuose procesuose, kuriuose svarstomos bylos, susijusios su Kariuomenės ordinariato tikinčiaisiais, kompetencija pirmoje instancijoje priklauso Vilniaus arkivyskupijos tribunolui, o antroje instancijoje – Kauno arkivyskupijos tribunolui.

VI) Baigiamieji potvarkiai

23 straipsnis 
Kiti klausimai, liečiantys Kariuomenės ordinariato ir Krašto apsaugos ministerijos tarpusavio santykius, sprendžiami laikantis Lietuvos Respublikos kariuomenės ordinariato Reglamento nuostatų (plg. Sutarties 10 str.).

24 straipsnis 
Šventojo Sosto išleistas, šis statutas įsigalioja, paskelbus jį oficialiame Lietuvos Vyskupų konferencijos leidinyje.

 


*2001 metų spalio 13 dieną Šventojo Sosto Vyskupų kongregacija patvirtino Lietuvos Respublikos kariuomenės ordinariato statutą. Kongregacijos dekrete nurodyta, jog šis statutas įsigalioja praėjus mėnesiui nuo jo paskelbimo oficialiame Lietuvos Vyskupų Konferencijos leidinyje dienos. (Statutas buvo paskelbtas „Bažnyčios žiniose", 2001 11 16, Nr. 21).

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

 

1. Lietuvos kariuomenės Ordinariato reglamentas (toliau – reglamentas) apibrėžia Lietuvos kariuomenės (toliau – kariuomenės) karo kapelionų sielovados krašto apsaugos sistemoje veiklą, praktinius aspektus, sąlygas ir ypatumus, nustato kariuomenės Ordinariato (toliau – Ordinariatas) ir krašto apsaugos sistemos institucijų (toliau – krašto apsaugos sistema) bendradarbiavimo principus įgyvendinant Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos 2000 m. gegužės 5 d. Sutarties dėl kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovados nuostatas. Šiame reglamente kariuomenės institucijos ir jose tarnaujantys asmenys atitinkamai reiškia visas krašto apsaugos sistemos institucijas ir jose tarnaujančius asmenis.

2. Savo veikloje Ordinariatas vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Kanonų teisės normomis, Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos 2000 m. gegužės 5 d. Sutartimi dėl kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovados (toliau – Sutartis) ir Lietuvos kariuomenės Ordinariato statuto nuostatomis, Lietuvos kariuomenės Ordinaro (toliau – Ordinaro) potvarkiais, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais bei šiuo reglamentu.

3. Ordinariatas yra juridinis asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka įregistruotas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje ir jam suteiktas identifikavimo kodas. Ordinariatas turi sąskaitas Lietuvos Respublikoje įregistruotuose bankuose, antspaudą su savo pavadinimu, bendrąjį ir raštų (lietuvių, anglų ir italų kalbomis) blankus.

4. Ordinariatas nėra kariuomenės sudėtinė institucija. Kariuomenėje yra dalis Ordinariato pareigybių, kurios finansuojamos ir aprūpinamos iš kariuomenei skirtų valstybės biudžeto lėšų pagal atskirą krašto apsaugos ministro patvirtintą Ordinariato išlaidų sąmatą. Šį etatų sąrašą kariuomenėje Ordinaro siūlymu tvirtina krašto apsaugos ministras.

5. Ordinariato finansinę ir materialinę apskaitą tvarko Ordinariato ekonomas arba jo vadovaujamas apskaitos poskyris. Kariuomenėje esančių Ordinariato etatinių pareigybių išlaikymo ir aprūpinimo finansinę ir materialinę apskaitą tvarko Lietuvos kariuomenės finansų ir turto tarnybos apskaitininkas.

6. Ordinariato kurija yra prie šv. Ignoto bažnyčios, Šv. Ignoto g. 6, LT – 2001 Vilnius.

 

II. ORDINARIATAS IR JO VEIKLOS SĄLYGOS

 

7. Ordinariatas Šventojo Sosto įsteigtas ir Ordinaras paskirtas remiantis Sutartimi.

8. Ordinariato administraciją sudaro Ordinariato kurija ir kapelionatai.

9. Kapelionatus, suderinęs su krašto apsaugos ministru, steigia Ordinaras. Jie steigiami didžiausiuose kariuomenės junginiuose ir daliniuose, karinių studijų ir mokymo institucijose. Prireikus bendru Ordinaro ir krašto apsaugos ministro susitarimu steigiamas papildomas kapelionatas.

10. Ordinaras, susitaręs su vietos vyskupu, gali paskirti kunigus kapelionais pagalbininkais, neinančiais nuolatinių tarnybinių pareigų kariuomenėje.

11. Ordinaras arba vyriausiasis kariuomenės kapelionas, suderinęs su dalinių (tarnybų) vadais (viršininkais), iš baigusių pagrindinį kario mokymo kursą privalomosios karo tarnybos karių, pasirenka tinkamus karius, jiems neprieštaraujant, padėti karo kapelionams šių karių tarnybos dalinyje (tarnyboje) laikotarpiu.

12. Katalikai, tarnaujantys kariuomenėje, turi teisę į šiuos sielovados patarnavimus:

12.1. priimti sakramentus, sekmadieniais ir švenčių dienomis dalyvauti Eucharistijoje (šv. Mišiose). Šią teisę turi ir kariuomenėje tarnaujančių asmenų šeimų nariai katalikai;

12.2. dalyvauti reguliariuose bendruose karo kapeliono susitikimuose su kariais tikybos ir dorovės klausimais;

12.3. asmeniškai susitikti su karo kapelionu;

12.4. gauti karo kapeliono pagalbą iškilus dvasinėms problemoms, ligos, sužeidimo ar kitokių sukrėtimų atvejais.

13. Kariai, kurie rengiasi krikštui ar kitiems sakramentams, turi teisę į tam būtinas sąlygas.

14. Pagal Ordinariato ir Krašto apsaugos ministerijos susitarimą kariuomenės įgulų dislokavimo vietovėse kariuomenėje tarnaujančių katalikų religinėms apeigoms skiriamos tam tinkamos krašto apsaugos sistemos padalinių patalpos koplyčioms įrengti.

15. Kariuomenės įgulų dislokavimo vietovėse esančių kapelionatų reikmėms naudojamų bažnyčių ir koplyčių patalpos, sutarus su krašto apsaugos ministru, įrengiamos, išlaikomos bei eksploatuojamos iš Ordinariatui skirtų biudžeto lėšų.

16. Sielovadai skirtos patalpos naudojamos pagal Ordinaro nustatytą tvarką. Jų paskirties negalima keisti be jo sutikimo.

 

III. KARO KAPELIONŲ TARNYBOS ORGANIZAVIMAS

 

17. Karo kapelionus skiria, perkelia ir atleidžia Ordinaras.

18. Ordinaras apie kapeliono paskyrimą, perkėlimą ir atleidimą raštu praneša krašto apsaugos ministrui ir kariuomenės vadui.

19. Ordinarui paskyrus kapelionus, krašto apsaugos ministras, jeigu kapeliono pareigybė numatyta iš biudžeto finansuojamų Ordinariato etatinių pareigybių sąrašo, teisės aktų nustatyta tvarka juos priima į profesinę karo tarnybą. Ordinarui atleidus kapelioną, krašto apsaugos ministras jį atleidžia iš profesinės karo tarnybos.

20. Karo kapelionams, priimtiems į krašto apsaugos ministro patvirtintas profesinės karo tarnybos pareigybes, Ordinaro teikimu teisės aktų nustatyta tvarka suteikiami karininkų laipsniai. Jiems taikomos teisės aktų nustatytos tarnybos aprūpinimo sąlygos ir socialinės garantijos. Detalius karo kapelionų profesinės karo tarnybos ypatumus, priėmimo į profesinę karo tarnybą, atleidimo iš jos ir kitas sąlygas nustato Krašto apsaugos tarnybos statutas ir kiti teisės aktai.

21. Kapelionams pagalbininkams, neįtrauktiems į Ordinariato pareigybių, finansuojamų iš biudžeto, sąrašą, jų pareigų vykdymo laikotarpiu išduodami jų statusą patvirtinantys pažymėjimai.

22. Eucharistija (šv. Mišios) po atviru dangumi aukojama karinėse teritorijose tik lauko pratybų metu.

 

 

IV. KARO KAPELIONŲ TEISĖS, PAREIGOS IR ATSAKOMYBĖ

 

23. Vyriausiasis kariuomenės kapelionas rūpinasi Ordinaro jurisdikcijai priskirtų asmenų sielovada, nuolat ugdo karo kapelionus.

24. Karo kapelionai rūpinasi karių ir kitų kariuomenėje tarnaujančių asmenų religiniu, moraliniu, etiniu, kultūriniu ir pilietiniu ugdymu, skleidžia kariuomenėje krikščioniškąją kultūrą.

25. Karo kapelionas laikydamasis konfidencialumo referuoja ir pataria dalinio (tarnybos) vadui moralės, dorovės, religijos, dalinio vienybės ir asmens gėrio puoselėjimo klausimais; dalyvauja vadovybės posėdžiuose sprendžiant šiuos ir panašius klausimus.

26. Karo kapelionai organizuoja susirinkimus ir pokalbius su kariais, ypač daug dėmesio skirdami religiniams principams bei moraliniams klausimams.

27. Karo kapelionas suteikia dvasinę pagalbą karių šeimų nariams, prireikus informuoja karinio dalinio (tarnybos) vadą (viršininką) apie iškilusias problemas.

28. Karo kapelionai tarnybos metu turi teisę kelti savo kvalifikaciją karo kapelionų kursuose ar kituose renginiuose, į kuriuos jie siunčiami bendru Ordinaro ir Krašto apsaugos ministerijos sutarimu.

29. Karo kapelionai už jiems paskirtą sielovados kariuomenėje vykdymą atsiskaito vyriausiajam kariuomenės kapelionui.

30. Ordinaras ir vyriausiasis kariuomenės kapelionas atitinkamai atsako už:

30.1. biudžetinių lėšų ir materialinių vertybių saugojimą, apskaitą bei racionalų ir tikslinį panaudojimą;

30.2. reikalingų lėšų bei materialinių vertybių poreikio apskaičiavimo pagrįstumą;

30.3. sudarytų sutarčių teisėtumą, įsigyjamų prekių, paslaugų ir darbų kokybę;

30.4. Kanonų teisės normų, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų laikymąsi.

 

V. KRAŠTO APSAUGOS SISTEMOS ĮSIPAREIGOJIMAI

 

31. Krašto apsaugos ministerijos, kariuomenės ir kitų krašto apsaugos sistemos institucijų vadovybės, padalinių vadai ir viršininkai bendradarbiauja su Ordinariatu ir karo kapelionais, sudarydami tinkamas sąlygas karių dorovinio, religinio švietimo ir moralinio asmenybės ugdymo, kariuomenėje tarnaujančių katalikų, sielovados patarnavimų bei dvasinės pagalbos srityse.

32. Krašto apsaugos sistemos institucijų vadai ir viršininkai, tarnaujantys kiti asmenys privalo gerbti ir garantuoti karių ir kitų karinėse institucijose tarnaujančių katalikų teisę netrukdomai praktikuoti tikėjimą bei gauti reikiamus sielovados patarnavimus, sudaryti jiems sąlygas šia teise pasinaudoti, o visiems kariuomenėje tarnybą ar darbą pradedantiems asmenims šias jų teises ir sąlygas išaiškinti.

33. Dalinių (tarnybų) vadai (viršininkai) turi sudaryti sąlygas sielovados renginiuose dalyvauti visiems norintiems kariams ir tarnautojams, jei tai netrukdo atlikti karines (tarnybines) užduotis (sargyba ir pan.), ir jų šeimų nariams. Dalinio (tarnybos) vadas (viršininkas) taip pat privalo sudaryti sąlygas karo kapelionams bent kartą per savaitę susitikti su jo dalinyje (tarnyboje) tarnaujančiais asmenimis paskaitos, pokalbio ar dvasinės konferencijos metu. Asmeniui pageidaujant, karo kapelionas laikosi pokalbio konfidencialumo.

34. Krašto apsaugos ministerija ir (ar) kariuomenės vadovybė kariniuose padaliniuose karo kapelionams suteikia darbo patalpas, darbui reikiamas priemones ir transporto paslaugas.

35. Krašto apsaugos ministerija pagal galimybes kapelionams tarnybos vietoje suteikia tinkamas tarnybines gyvenamąsias patalpas.

36. Karinio dalinio (tarnybos) vadas (viršininkas) privalo sudaryti sąlygas karo kapelionui asmeniškai susipažinti su tarnybą pradedančiais kariais ir išsiaiškinti jų religinius poreikius.

37. Katalikų, tarnaujančių kariuomenėje, maldingas keliones organizuoja Ordinariatas, suderinęs su Krašto apsaugos ministerijos vadovybe ir (ar) kariuomenės vadovybe. Techninę pagalbą šiais klausimais suteikia Krašto apsaugos ministerija ir (ar) kariuomenė.

38. Karių priesaikos, palaiminimo, kariuomenės švenčių, vėliavos ir patalpų laiminimo, laidotuvių bei kitų ceremonijų religinės dalies atlikimo vietą pagal ceremonijos kontekstą reglamentuoja Kariuomenės rikiuotės ir ceremonijų statutas. Ordinaras turi teisę nustatyti šio statuto laikymosi išimtis atliekant religines apeigas.

39. Karinio dalinio (tarnybos) vadas (viršininkas), kuriam pavaldus karys, nedelsdamas informuoja karo kapelioną apie kario mirties atvejį, sunkų sužeidimą ar kitą atsitikimą, kai kariui ar jo šeimos nariams reikalinga dvasinė pagalba.

40. Apie karo kapeliono darbo trūkumus ar kitus prasižengimus karinio dalinio (tarnybos), kuriame dirba kapelionas, vadas (viršininkas) informuoja Ordinarą arba vyriausiąjį kariuomenės kapelioną.

 

VI. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

 

41. Kilus nesutarimams dėl šio reglamento aiškinimo ar įgyvendinimo, bendro sprendimo ieško krašto apsaugos ministras ir Ordinaras.

42. Šį reglamentą ir jo pakeitimus tvirtina Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos Pirmininkas.

 

Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos

SUTARTIS

dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje



 

Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika (toliau vadinamos Susitariančiosiomis Šalimis);

siekdamos reglamentuoti santykius tarp Katalikų Bažnyčios ir Lietuvos Respublikos švietimo ir kultūros srityje;

Šventasis Sostas, vadovaudamasis Antrojo Vatikano Susirinkimo dokumentais, ypač Gravissimum educationis deklaracija, taip pat Kanonų teisės normomis, ir Lietuvos Respublika, vadovaudamasi savo Konstitucija;

remdamosi tarptautinės bendrijos pripažintu ir skelbiamu sąžinės ir religijos laisvės principu;

atsižvelgdamos į svarbų moralinį, kultūrinį ir istorinį Katalikų Bažnyčios indėlį į Tautos gyvenimą;

konstatuodamos, kad Lietuvoje katalikai sudaro gausiausią bendriją iš valstybės pripažintų tradicinių religinių bendrijų Lietuvoje;

susitarė: 
 

1 straipsnis

1. Lietuvos Respublika, vadovaudamasi religijos laisvės principu ir pripažindama prigimtinę tėvų teisę suteikti vaikams religinį auklėjimą, visose valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo įstaigose katalikų tikybos mokymui sudaro tokias pat sąlygas kaip ir kitų mokomųjų dalykų mokymui.

2. Valstybinėse arba savivaldybių ikimokyklinio ugdymo įstaigose tėvų ar globėjų pageidavimu sudaromos sąlygos katalikiškam ugdymui.

3. Pagarbą religiniams įsitikinimams, simboliams ir vertybėms privalu užtikrinti visose švietimo ir studijų institucijose. 
 

2 straipsnis

1. Gerbiant sąžinės laisvę, kiekvienam garantuojama teisė laisvai pasirinkti tikybos ar etikos kursą kaip privalomo dorinio ugdymo dalyką. Toks pasirinkimas neturi būti pagrindas diskriminacijai.

2. Lankančių mokyklą moksleivių iki Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyto amžiaus teisė rinktis tikybos ar etikos kursą priklauso jų tėvams ar globėjams. Moksleiviai, sulaukę Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyto amžiaus, turi teisę savarankiškai apsispręsti dėl tikybos mokymosi.

3. Valstybės ar savivaldybių globojamiems moksleiviams užtikrinama teisė mokytis katalikų tikybos, jei katalikybė yra jų šeimoje ar giminėje išpažįstama religija. 
 

3 straipsnis

1. Katalikų tikybos mokytojo kvalifikacija suteikiama Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, atsižvelgiant į Lietuvos Vyskupų Konferencijos nustatytas normas.

2. Katalikų tikybos mokytojai privalo turėti raštišką vietinio vyskupo siuntimą (missio canonica) mokyti tikybos. Šis siuntimas yra būtina tikybos mokytojo kvalifikacinių reikalavimų dalis. Nuo siuntimo panaikinimo momento mokytojas praranda teisę mokyti katalikų tikybos. Informavimo apie siuntimo netekimą procedūrą Lietuvos Respublikos įgaliota institucija ir Lietuvos Vyskupų konferencija nustato atskiru susitarimu.

3. Katalikų tikybos mokytojai valstybinėse arba savivaldybių mokyklose turi tokias pačias teisės ir pareigas, kaip ir kitų dalykų mokytojai. 
 

4 straipsnis

1. Švietimo įstaigose, kur mokoma katalikų tikybos kaip dorinio ugdymo dalyko, katalikų tikybos mokytojams ir moksleiviams suteikiamos tokios pat galimybės kaip ir kitiems mokomųjų dalykų mokytojams ir moksleiviams vystyti užklasinę veiklą, naudojantis šių įstaigų patalpomis ir ištekliais.

2. Lietuvos Respublika, vertindama Katalikų Bažnyčios indėlį į jaunimo ugdymą, remia katalikiškų jaunimo organizacijų veiklą, suteikdama vienodas galimybes, kaip ir kitoms Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka įregistruotoms jaunimo visuomeninėms organizacijoms, naudotis valstybinių arba savivaldybių švietimo įstaigų patalpomis ir ištekliais. 
 

5 straipsnis

Pagal susitarimą su mokymo institucijos vadovybe, Katalikų Bažnyčia gali organizuoti kursus ir užsiimti dvasiniu-religiniu lavinimu universitetuose ir kitose aukštojo mokslo institucijose. 
 

6 straipsnis

1. Katalikų tikybos mokymo programų, vadovėlių ir kitos didaktinės medžiagos švietimo įstaigoms rengimą organizuoja Lietuvos Vyskupų Konferencija, bendradarbiaudama su Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija. Parengtus vadovėlius tvirtina vartojimui Lietuvos Vyskupų Konferencija ir Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija.

2. Katalikų tikybos vadovėlių rengimas ir leidyba finansuojami pagal bendrą Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos nustatytą tvarką, bendradarbiaujant su Lietuvos Vyskupų Konferencija. 
 

7 straipsnis

1. Susitariančiųjų Šalių įgaliotos institucijos pagal savo kompetenciją užtikrina, kad katalikų tikybos mokymo turinys ir metodai atitiktų Katalikų Bažnyčios ir Lietuvos Respublikos nustatytus reikalavimus.

2. Katalikų tikybos mokytojo atestacija ir darbo priežiūra vykdoma Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, kartu dalyvaujant Lietuvos Vyskupų Konferencijos atstovams. 
 

8 straipsnis

Katalikų Bažnyčia turi teisę steigti įvairių tipų ir pakopų švietimo įstaigas ar būti viena iš jų steigėjų. Tokios institucijos kuriamos gavus raštišką kompetentingos Katalikų Bažnyčios vadovybės leidimą ir remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais. Šiose institucijose ugdoma pagal katalikišką doktriną, o bendrojo lavinimo dalykų mokoma pagal Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos patvirtintą programą. 
 

9 straipsnis

1. Valstybinėms ar savivaldybių švietimo įstaigoms, įsteigtoms kartu su Katalikų Bažnyčia, ir nevalstybinių bei nesavivaldybių katalikiškų švietimo įstaigų valstybinio standarto išsilavinimą suteikiančioms programoms finansuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka atitinkamai skiriamos biudžeto lėšos tiek, kiek to paties tipo ar pakopos valstybės ar savivaldybių švietimo įstaigoms. 
2. Nevalstybinių katalikiškų švietimo įstaigų papildomas programas finansuoja steigėjas. 
 

10 straipsnis

1. Susitariančiosios Šalys pripažįsta viena kitos aukštojo mokslo sistemų diplomus ir kvalifikacinius laipsnius.

2. Įgaliotos Susitariančiųjų Šalių institucijos keičiasi informacija kvalifikacijų pripažinimo srityje.

3. Lietuvos Respublika pripažįsta Teologijos fakulteto, veikusio 1940-1991 metais Kauno Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, išduotus diplomus ir suteiktus kvalifikacinius laipsnius.

4. Lietuvos Respublika, skirdama subsidijas valstybinėms aukštesniosioms ir aukštosioms mokykloms (įskaitant universitetus), skiria jas ir toms, kurios rengia katalikų tikybos mokytojus, taip pat valstybinėms aukštosioms mokykloms, kuriose yra įsikūrę katalikų teologijos fakultetai, religijos studijų centrai ar katedros. 
 

11 straipsnis

1. Kompetentinga Katalikų Bažnyčios vadovybė gali įkurti diecezines ir tarpdiecezines seminarijas dvasiniam bei intelektualiniam kandidatų paruošimui kunigystei. Seminarijų suteikiami aukštojo mokslo diplomai pripažįstami Lietuvoje, jei studijų lygis atitinka nustatytus aukštojo mokslo kvalifikacinius reikalavimus.

2. Seminarijų dėstytojai ir studentai turi tokias pačias teises ir pareigas, kaip ir kitų atitinkamos pakopos švietimo institucijų dėstytojai ir studentai.

3. Lietuvos Respublika remia katalikiškas seminarijas. Konkretus paramos dydis nustatomas atskiru Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos susitarimu. 
 

12 straipsnis

1. Remdamasi piliečių teise į informacijos laisvę, Katalikų Bažnyčia turi teisę naudotis visuomeninėmis žiniasklaidos priemonėmis. Katalikiškos radijo ir televizijos programos transliuojamos pagal atskirą Lietuvos Vyskupų Konferencijos ir Lietuvos Respublikos įgaliotos institucijos susitarimą.

2. Katalikų Bažnyčia, remdamasi Kanonų teise ir Lietuvos Respublikos teisės aktais, turi teisę steigti ir valdyti savo žiniasklaidos priemonių tinklą.

3. Gerbdamos religijos laisvės principą, Lietuvos Respublika ir Katalikų Bažnyčia bendradarbiauja, siekdamos žiniasklaidoje ir viešame gyvenime užtikrinti pagarbą religiniams įsitikinimams ir nuostatoms, taip pat etinėms bei religinėms vertybėms, religiniams simboliams bei sakraliniams objektams. 
 

13 straipsnis

1. Kultūrinis ir istorinis Katalikų Bažnyčios palikimas yra svarbi nacionalinio paveldo dalis, todėl Katalikų Bažnyčia ir Lietuvos Respublika ir toliau bendradarbiaus, kad išsaugotų šį paveldą.

2. Katalikų Bažnyčios archyvai, kurie buvo neteisėtai nusavinti laikotarpiu tarp 1940 metų birželio 15 dienos iki 1990 metų kovo 11 dienos, esantys valstybei priklausančiuose archyvuose, paliekami dabartinėse jų saugojimo vietose. Katalikų Bažnyčios įgaliotiems atstovams suteikiama teisė laisvai naudotis, tyrinėti ir skelbti šių archyvų medžiagą nemokamai.

3. Minėtų archyvų tvarkymo ir saugojimo sąlygas bei informacijos apie turimus dokumentus pateikimo tvarką apibrėžia atskira sutartis tarp Lietuvos Vyskupų Konferencijos ir Lietuvos Respublikos įgaliotos institucijos.

4. Lietuvos Vyskupų Konferencija ir Lietuvos Respublikos įgaliota institucija sudarys dvišalę nuolatinę komisiją, kuri:

- nustatys Katalikų Bažnyčios kilnojamų ir nekilnojamų kultūros vertybių, neteisėtai nusavintų nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d., ateities statusą, atsižvelgiant į jų religinę vertę; 
- parengs kilnojamų ir nekilnojamų kultūros vertybių sąrašus pilnam jų konservavimo ir restauravimo darbų valstybės finansavimui gauti; 
- parengs ir periodiškai patikslins kilnojamų ir nekilnojamų kultūros vertybių sąrašus prioritetine tvarka valstybės paramai gauti.

5. Katalikų Bažnyčia, siekdama, kad jos kultūros paveldas ir toliau būtų prieinamas visuomenei, užtikrina suinteresuotiems asmenims galimybę domėtis juo ir jį tyrinėti.
 

14 straipsnis

Ateityje kilus nesutarimams, aiškinant ar vykdant šią Sutartį, Susitariančiosios Šalys bendrai spręs juos, siekdamos draugiško sutarimo. 
 

15 straipsnis

Ši Sutartis įsigalios nuo to momento, kai Susitariančiosios Šalys praneš viena kitai apie procedūrų, reikalingų jos įsigaliojimui, atlikimą. 
 

Sudaryta Vilniuje 2000 m. gegužės 5 d. dviem egzemplioriais anglų ir lietuvių kalbomis. Abu tekstai turi vienodą galią. 
  
  
  
 

 Šventojo Sosto vardu                                                                    Lietuvos Respublikos vardu 
+ Erwin Joseph Ender                                                                         Algirdas Saudargas 
 

 

Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos

SUTARTIS

dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir Valstybės teisinių aspektų




 

Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika:

  • siekdami teisiškai sutvarkyti santykius tarp Katalikų  Bažnyčios ir Lietuvos Respublikos;
  • Šventasis Sostas, remdamasis II Vatikano Susirinkimo dokumentais ir Kanonų teisės normomis, ir Lietuvos Respublika, remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis;
  • atsižvelgdami į ypatingą Katalikų Bažnyčios vaidmenį, ypač ugdant lietuvių tautos moralės vertybes, bei jos istorinį ir dabartinį įnašą į socialinę, kultūrinę ir švietimo sritį;
  • pripažindami, kad Lietuvos Respublikos piliečių dauguma išpažįsta Katalikų religiją;
  • laikydamiesi tarptautinės teisės dokumentuose įtvirtinto religijos laisvės principo;

susitarė:

1 straipsnis

1. Lietuvos Respublika ir Šventasis Sostas sutinka, jog tiek Katalikų Bažnyčia, tiek Valstybė yra nepriklausomos bei autonomiškos kiekviena savo srityje ir, laikydamosis šio principo, glaudžiai bendradarbiauja siekdamos kiekvieno žmogaus ir visuomenės dvasinės ir materialinės gerovės.

2. Kompetentingos Lietuvos Respublikos institucijos ir kompetentingos Katalikų Bažnyčios institucijos abiem šalims priimtinais būdais bendradarbiauja švietimo, kultūros, šeimos, socialiniais, o ypač dorovės bei žmogaus orumo apsaugos klausimais. 
 

2 straipsnis

1. Lietuvos Respublika pripažįsta Katalikų Bažnyčiai juridinio asmens statusą.

2. Juridinio asmens teisės civilinėje teisėje pripažįstamos pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus visoms Katalikų Bažnyčios institucijoms Lietuvos Respublikoje, kurios pagal Kanonų Teisę turi viešojo ar privataus juridinio asmens statusą.

3. Kompetentinga Katalikų Bažnyčios institucija, vadovaudamasi Kanonų teisės normomis, gali įsteigti, pakeisti, panaikinti ir pripažinti bažnytinius juridinius asmenis. Kompetentinga valstybinė institucija informuojama apie tokius sprendimus, kad su jais susiję pasikeitimai būtų įregistruoti pagal valstybės teisės reikalavimus. 
 

3 straipsnis

Lietuvos Respublika garantuoja Katalikų Bažnyčiai bei jos juridiniams ir fiziniams asmenims laisvę palaikyti kontaktus ir nevaržomai bendrauti su Šventuoju Sostu ir kitomis Kanonų Teisės pripažintomis bažnytinėmis institucijomis tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. 
 

4 straipsnis

Lietuvos Respublika pripažįsta Katalikų Bažnyčiai laisvę vykdyti savo sielovadinę, apaštališkąją ir karitatyvinę misiją. Katalikų Bažnyčia savo socialinę, auklėjamąją ir kultūrinę veiklą vykdo pagal Kanonų Teisę ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytą tvarką. Taip pat Lietuvos Respublika pripažįsta Katalikų Bažnyčios ir jos bendruomenių laisvę viešai atlikti apeigas, organizuotis, mokyti ir teikti sielovadinę pagalbą  tikintiesiems ir pripažįsta visišką Katalikų Bažnyčios kompetenciją jos srityje. 
 

5 straipsnis

1. Kompetentinga Katalikų Bažnyčios vadovybė turi išskirtinę teisę laisvai tvarkyti bažnytinį gyvenimą, steigti ir panaikinti bažnytines provincijas, arkivyskupijas, vyskupijas, apaštalines administratūras, teritorines prelatūras, teritorines abatijas, asmenines prelatūras, parapijas, vienuolinius namus ir kitus bažnytinius juridinius asmenis.

2. Bažnytinių provincijų išorinės ribos Lietuvoje sutampa su Lietuvos Respublikos valstybine siena. 
 

6 straipsnis

1. Kompetentinga Katalikų Bažnyčios vadovybė turi teisę laisvai skirti asmenis į visas bažnytines pareigybes pagal Kanonų Teisės normas.

2. Vyskupų ir jiems kanoniškai prilyginamų asmenų paskyrimas, perkėlimas ir atleidimas iš pareigų priklauso išimtinei Šventojo Sosto kompetencijai.

3. Prieš paskelbiant apie diecezinio Vyskupo skyrimą, Šventasis Sostas pagarbos ženklan apie tai konfidencialiai informuoja Lietuvos  Respublikos Prezidentą.

4. Lietuvoje vyskupais gali būti skiriami tik Lietuvos Respublikos piliečiai. 
 

7 straipsnis

1. Lietuvos Respublika garantuoja laisvę išpažinti ir viešai praktikuoti katalikų religiją.

2. Lietuvos Respublika garantuoja bažnyčių ir koplyčių, taip pat tiesiogiai su šiomis kulto vietomis susijusių statinių, jų teritorijų ir religinio kulto objektų sakralumo gerbimą ir kompetentingos Katalikų Bažnyčios vadovybės prašymu juos gina.

3. Tik dėl svarbių priežasčių šio straipsnio 2 dalyje minimos vietos gali būti laikinai panaudojamos kitiems tikslams, jeigu buvo gautas vienareikšmis kompetentingos Bažnyčios vadovybės sutikimas ir jeigu yra išlaikoma pagarba sakraliniam šių vietų pobūdžiui.

4. Kompetentingos Bažnyčios vadovybės prašymu kompetentingos Lietuvos Respublikos institucijos ir jų atstovai gali imtis saugumo priemonių šio straipsnio 2 dalyje paminėtose vietose, jei tai būtina, ginant gyvybę ar sveikatą, taip pat gelbstint meninės ar istorinės vertės turtą.

5. Ypatingais atvejais šio straipsnio 2 dalyje paminėtose vietose Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija gali imtis saugumo priemonių, apie tai iš anksto nepranešdama kompetentingai Bažnyčios vadovybei, jeigu tai būtina viešajai tvarkai ar asmenų saugumui užtikrinti arba kultūros vertybėms išsaugoti; apie tai ji vėliau informuoja kompetentingą Bažnyčios vadovybę.

6. Jeigu viešos religinės apeigos, tokios kaip procesijos, kelionės į šventąsias vietas ir kitos, atliekamos šio straipsnio 2 dalyje nenurodytose vietose, kompetentinga Bažnyčios vadovybė apie tai informuoja kompetentingą valstybinę instituciją viešąjai tvarkai ir saugumui užtikrinti pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus. 
 

8 straipsnis

1. Lietuvos Respublika garantuoja, kad išpažinties paslaptis jokiu atveju nebus pažeista, net ir tada, kai kunigas kviečiamas liudytoju arba dalyvauja teisminiame procese.

2. Patraukus dvasininką baudžiamojon atsakomybėn, atitinkamos teisinės institucijos, atsižvelgdamos į dvasininkų sielovadinę atsakomybę tikintiesiems, apie tai informuoja kompetentingą Bažnyčios vadovybę, jeigu tai nepakenks bylos tyrimui. 
 

9 straipsnis

1. Nedarbo dienos yra visi sekmadieniai ir toliau išvardytos šventės:

a) I. 1 - Švenčiausios Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos iškilmė, - Naujieji Metai; 
b) Velykų II diena; 
c) VIII.15 - Švenčiausios Mergelės Marijos Dangun Ėmimo šventė - Žolinė; 
d) XI. 1 - Visų Šventųjų iškilmė; 
e) XII. 25 - Viešpaties Gimimas - Kalėdos; 
f) XII. 26 Kalėdų II diena.

2. Šios Sutarties Šalys gali pakeisti šį  nedarbo dienų sąrašą bendru susitarimu. 
 

10 straipsnis

1. Bažnytiniai juridiniai asmenys turi teisę įsigyti, valdyti, naudotis ir disponuoti  kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu pagal Kanonų Teisę ir Lietuvos Respublikos teisės aktus.

2. Juridiniai asmenys, išvardinti šios Sutarties 2 straipsnyje, bei bažnyčios, koplyčios ir kiti sakralūs statiniai, parapijų namai, kurijos, seminarijos, vienuoliniai namai ir kita šių juridinių asmenų nuosavybė, naudojama sielovados, karitatyviniams, socialiniams, švietimo ir kultūros tikslams, neapmokestinami valstybiniais mokesčiais.

3. Valstybė neapmokestina savanoriškų aukų Bažnyčiai ir aukų, skirtų jos sielovados, švietimo ir karitatyvinei veiklai.

4. Turtas ir pajamos, skirtos šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nenurodytiems tikslams, apmokestinami  Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. 
 

11 straipsnis

1. Katalikų Bažnyčia turi teisę statyti bažnyčias ir kitus bažnytiniams tikslams skirtus pastatus, plėsti ir atstatyti jau esančius Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka.

2. Tik vietos Ordinaras sprendžia apie būtinybę statyti tokius pastatus. Vieta šiems pastatams parenkama ir statyba vykdoma Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. 
 

12 straipsnis

1. Katalikų Bažnyčiai garantuojama teisė spausdinti, leisti ir platinti knygas, laikraščius ir žurnalus bei vykdyti kitą su jos misija susijusią leidybinę veiklą.

2. Valstybė  remia Bažnyčios ir jos juridinių asmenų bei organizacijų leidybinę veiklą socialinėje, kultūrinėje, švietimo, dorovės bei apaštalinėje srityse taip kaip ir kitų nevyriausybinių organizacijų tos rūšies leidybinę veiklą. 
 

13 straipsnis

1. Kanoninė santuoka nuo pat religinio jos sudarymo momento sukels civilines pasekmes pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, jei yra išlaikyti Lietuvos Respublikos įstatymų numatyti reikalavimai.

2. Laikas ir būdas, kaip kanoninė santuoka privalo būti įrašyta valstybiniame santuokų registre, nustatoma kompetentingos Lietuvos Respublikos valstybinės institucijos, suderinus su Lietuvos Vyskupų Konferencija.

3. Pasiruošimas kanoninei santuokai apima būsimųjų sutuoktinių supažindinimą su Bažnyčios mokymu apie santuokos sakramento kilnumą, jos vienumą bei neišardomumą, bei su civilinėmis santuokos pasekmėmis, numatytomis Lietuvos Respublikos įstatymuose.

4. Apie Bažnytinio Tribunolo sprendimus dėl kanoninės santuokos pripažinimo niekine ir Bažnyčios Aukščiausios Valdžios nutartis dėl santuokos ryšių nutraukimo privaloma informuoti kompetentingas Lietuvos Respublikos institucijas, siekiant sutvarkyti teisines šio sprendimo pasekmes pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus. 
 

14 straipsnis

1. Lietuvos Respublika garantuoja tikinčiųjų teisę steigti organizacijas Katalikų Bažnyčiai būdingiems tikslams siekti ir savo veiklai vykdyti. Tokių organizacijų veiklos civilinius aspektus reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės aktai.

2. Tikinčiųjų organizacijos ir institucijos pavadinime žodį “katalikų” turi teisę vartoti tik gavusios raštišką kompetentingos Bažnyčios vadovybės sutikimą.

3. Tikinčiųjų katalikiškas organizacijas Valstybė remia ir kviečia bendradarbiauti abipusiai rūpimais klausimais tais pačiais pagrindais kaip ir kitas nevyriausybines organizacijas. 
 

15 straipsnis

1. Lietuvos Respublika pripažįsta ir garantuoja Katalikų Bažnyčios teisę teikti sielovados paslaugas ligoninėse, vaikų globos namuose ir kitose sveikatos apsaugos bei socialinės globos įstaigose ir laisvės atėmimo vietose.

2. Sielovada valstybinėse ir savivaldybių įstaigose reguliuojama Katalikų Bažnyčios kompetentingų institucijų ir Lietuvos Respublikos kompetentingų institucijų susitarimu.

3. Dvasininkai darbui šio straipsnio 1 dalyje minimose įstaigose skiriami ir atšaukiami vietos Ordinaro dekretu. 
 

16 straipsnis

1. Katalikų Bažnyčia Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka gali steigti įstaigas karitatyvinei ir socialinei veiklai vykdyti.

2. Bažnyčios karitatyvinių ar socialinių įstaigų veikla ir jų išlaikymas reglamentuojamas pagal jų įstatus ir Lietuvos Respublikos teisės aktus; jos turi tas pačias teises ir pareigas kaip ir kitos institucijos, įsteigtos panašiems tikslams.

3. Katalikų Bažnyčia ir Lietuvos Respublika skatina bendradarbiavimą tarp jų karitatyvinių ir socialinių įstaigų.

4. Lietuvos Respublika jos teisės aktų numatyta tvarka teikia atitinkamą materialinę pagalbą Katalikų Bažnyčios karitatyvinėms ir socialinėms įstaigoms, kurios prisideda prie visuomenės gerovės. 
 

17 straipsnis

Šios Sutarties nuostatoms vykdyti bus sudaryta Mišri komisija iš abiejų Šalių atstovų. 
 

18 straipsnis

Ateityje kilus nesutarimams, aiškinant ar vykdant šią Sutartį, Šalys bendrai juos spręs, siekdamos draugiško susitarimo. 
 

19 straipsnis

Ši Sutartis įsigalios nuo to momento, kai Šalys praneš viena kitai apie procedūrų, reikalingų jos įsigaliojimui, atlikimą. 
 

Sudaryta Vilniuje 2000 m. gegužės 5 d. dviem egzemplioriais lietuvių ir anglų kalbomis. Abu tekstai turi vienodą galią. 
  
  
  
 

    Šventojo Sosto vardu                                               Lietuvos Respublikos vardu 
    + Erwin Joseph Ender                                                    Algirdas Saudargas

Vyskupas Vincentas Borisevičius

Kun. Kazimieras Prielgauskas

Kun. Motiejus Vėlutis

Kun. Juozapas Stasiulis

Kun. kan. Petras Rauda

 

 

Dr. Arūnas Bubnys

Antrojo pasaulinio karo metais Europos žydai patyrė milžinišką tragediją. Daugumoje nacių Vokietijos okupuotų šalių buvo iš dalies arba visiškai sunaikintos per šimtmečius čia gyvenusios skaitlingos žydų bendruomenės. Milijonai žydų buvo įkalinti ir žudomi koncentracijos stovyklose, getuose ir kalėjimuose, buvo sušaudyti netoli savo gimtųjų vietų esančiuose miškeliuose ir kitose atokiose vietose. Visose okupuotose šalyse naciai surado talkininkų, padėjusių jiems persekioti ir žudyti žydus. Kita vertus, visose pavergtose šalyse atsirado tūkstančiai geros valios ir humaniškų žmonių, kurie, rizikuodami savo gyvybe ir laisve, įvairiausiais būdais stengėsi padėti savo bendrapiliečiams žydams. Šiame straipsnyje bus kalbama apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir pavienių dvasiškių poziciją ir elgseną žydų genocido (holokausto) atžvilgiu, apie Bažnyčios tarnų pastangas gelbėti persekiojamus ir žudomus žydus.

Bronislovas Paukštys, kunigas, Pasaulio teisuolis (1897-1966)

Apie Lietuvos gyventojų paramą žydams nacių okupacijos laikotarpiu liudija išlikę archyviniai dokumentai, liudininkų prisiminimai, laiškai, moksliniai bei publicistiniai straipsniai ir knygos. Aktyviau šia tema Lietuvoje pradėta domėtis maždaug nuo 1997 m., kai Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus (toliau VVGŽM) išleido pirmąjį tęstinio leidinio lietuvių ir anglų kalbomis sąsiuvinį - “Gyvybę ir duoną nešančios rankos“. Šiai dienai yra išleista keturios minėto leidinio knygos1. Minėtuose leidiniuose yra daug faktų ir apie Lietuvos kunigus bei vienuolius įvairiais būdais padėjusius pasmerktiesiems žydams. Nagrinėjamai temai naudinga ir to paties muziejaus išleista pavardžių rodyklė “Žydų gelbėjimas Lietuvoje II pasaulinio karo metais 1941-1944 m. m.“2.Pradedant 1989 m., kai Vilniuje buvo atkurtas valstybinis žydų muziejus, šio muziejaus Gelbėtojų skyriaus darbuotojai surinko dešimtis tūkstančių dokumentų ir liudijimų apie žydų gelbėjimą Lietuvoje. Surinktos medžiagos pagrindu leidžiamas tęstinis leidinys “Gyvybę ir duoną nešančios rankos“, publikuojami moksliniai ir populiarūs straipsniai, demonstruojamos parodos.

 

„Fides“, Romoje veikianti tarptautinė katalikiška žinių agentūra, prasidėjus naujiesiems pristatė per pastaruosius kalendorinius metus nužudytus pastoracijos darbuotojus, mirusių ne natūralia mirtimi, o nužudytų smurtiniu būdu. Pagal žinias, sukauptas per 2012 metus, buvo nužudyta iš viso 12 pastoracijos darbuotojų – dešimt kunigų, viena vienuolė i viena pasaulietė.

"Fides“ pažymi, kad jau ketvirti metai iš eilės kai daugiausiai pastoracijos darbuotojų buvo nužudyta Amerikos žemyne, kuriame šiemet kraują praliejo šeši kunigai. Antroje vietoje seka Afrikos žemynas, kuriame buvo žudyta trys kunigai ir vienuolė. Trečioje – Azija, kur žuvo vienas kunigas ir viena pasaulietė. 

„Fides“ atkreipė dėmesį, kad nužudytųjų sąraše ne tik misionieriai „ad gentes“ siaurąja prasme, o visi pastoracijos darbuotojai, kurie mirė nuo smurto. Sąraše nekalbama apie kankinius, bet kaip apie „liudytojus“, kad nebūtų daromas poveikis galimam Bažnyčios vertinimui minimų asmenų atžvilgiu, bet ir todėl, kad kartais turima nedaug žinių apie jų gyvenimą ir mirties aplinkybes.

Didžioji dauguma 2012 metais nužudytų pastoracijos darbuotojų mirė per bandymus apiplėšti. Kai kurie užtiko vagis savo namuose ir jų kūnai buvo surasti su žiaurumo ir kankinimų žymėmis. Kiti buvo užpulti gatvėje.

Kun. David Donis Barrera, 70 metų amžiaus, parapijos klebonas Gvatemaloje, buvo užpultas ir nudurtas po nesunkaus eismo įvykio, kilus ginčui su keliavusiais kitu automobiliu.

Kun. Jenaro Aviña García, 63 metų amžiaus, parapijos klebonas Meksikoje, buvo nužudytas savo namuose ankstų rytą atidaręs klebonijos duris nežinomam asmeniui. 

s. Liliane Mapalayi, Jėzaus ir Marijos meilės seserų kongregacijos Kongo demokratinėje Respublikoje vienuolė, buvo mirtinai subadyta durklu būdama įprastinėje savo darbo vietoje: savo kongregacijos mokykloje, kurioje dirbo buhaltere.

Kun. Anastasius Nsherenguzi, 43 metų amžiaus, Tanzanijos kunigas, buvo sunkiai sužeistas Didįjį Penktadienį ir mirė po paros nieko nepasakęs. Po mirties paaiškėjo, kad grįžtantį po Mišių kunigą nužudė keli susiginčiję jaunuoliai, kuriuos kunigas bandė išskirti. Vienas akmeniu trenkė jam į galvą.

Kun. Luigi Plebani, 62 metų amžiaus, italas iš Brešios vyskupijos, misionierius ir „fidei donum“ buvo nužudytas Brazilijoje. Jis buvo surastas pakartas namuose su pleistru užklijuota burna.

Kun. Valentin Eduardo Camale, 49 metų amžiaus vienuolis, turbūt vagių itin žiauriai sumuštas Mozambike, kongregacijos misijos stotyje.

Kun. Pablo Emilio Sanchez Albarracin, Kolumbijos Bažnyčios dvasininkas, buvo užpultas parapijoje per apiplėšimą. Sunkiai sužeistas kunigas mirė ligoninėje po trijų dienų.

Katalikas maronitas, libanietis, kun. Elie Gergi al-Makdessi, 50 metų amžiaus, buvo nužudytas per apiplėšimą, už 10 km nuo Beiruto. Jis buvo pasmaugtas, paskui paskandintas. 

Kun. Teodoro Mariscal Rivas, 45 metų amžiaus, klebonas Meksikoje. Surastas nužudytas klebonijoje, su surištomis rankomis ir kojomis, maišu ant galvos.

Kun. Bruno Raharison SJ, Madagaskaro katalikų Jono XXIII kongregacijos ekonomas, buvo nužudytas per bandymą apiplėšti kelyje. 

Conchita Francisco, 62 metų amžiaus pasaulietė, buvo nušauta priešais Bongao katedrą, pietų Filipinuose, kur daug visuomeninės įtampos dėl regione veikiančių musulmonų sukilėlių, piratų, teroristų ir nusikaltėlių.

Kun. Eduardo Teixeira, 35 metų amžiaus, buvo nužudytas per apiplėšimą Brazilijoje. Tik prieš trejus mus priėmęs šventimus kunigas atidavė vagišiui piniginę, tačiau kai sėdosi atgal į automobilį buvo nušautas. 

Išvardyti dvylika asmenų nepadarė nieko stulbinančio, neišgarsėjo žiniasklaidoje; jie paprasčiausiai liudijo ėjimo su Jėzumi grožį, ėjimo ten, kur jis pašaukė paliudyti krikščionybę.

Sąrašai, kuriuos kasmet skelbia „Fides“ yra provizoriniai ir prie jų būtina pridėti sąrašą tų asmenų, apie kuriuos gal niekad nebus galima nieko sužinoti, gal net vardo, kurie visuose pasaulio pakraščiuose kenčia ir gyvybe sumoka už tikėjimą į Kristų. (Vatikano radijas)


 

 

Valstybės - bažnyčios atskirumas ar besiplečiančios kovos laukas?

 

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

 

Šiaurės Amerika susideda iš Kanados. JAV ir Meksikos. Kanados konstitucija garan­tuoja sąžines ir religijos laisvę, tos garantijos valdžios įsta­tymais gali būti apkarpytos ar net panaikintos. Istorijos tek­inėje Meksikoje valstybės ir bažnyčios santykiai buvo labai įtempti ir buvo priėję iki to, kad bažnyčių nuosavybės buvo atimtos ir suvalstybintos, buvo uždaryti vienuolynai, ku nigams buvo ne tik neleidžiama dalyvauti politiniamę gy-venime, bet nė viešai pasiro­dyti su kunigiškais drabužiais ir t.t. JAV konstitucija garantuoja tikėjimo laisvę, suteiktą Tvėrėjo ir pabrėžia valstybės ir bažnyčios atskirumą. Prie tokios tvarkos daug kas yra pripratę ir su ja susigyvenę, bet padėtis nėra statiška. Is­torija ritasi religijų ir bažnyčių nenaudai.

Popiežius Benediktas XVI, neseniai susitikęs su viena grupe JAV vyskupų, jiems kalbėjo apie tikėjimo ir kultūros santykį, apie šioje srityje atsi­randančius nesklandumus, apie tradicinių vertybių nyki­mą viešajame gyvenime ir apie šio reiškinio metamus iššūkius bažnytinei visuomenei, praneša Vatikano radijas. "Šian­dien Amerikoje matome, kaip pasaulėvaizdį, per laiką susi­formavusį iš tikėjimo, o taip pat įsipareigojimo moralinėms vertybėms, griauna naujos galingos, kultūrinės srovės, kurios ne tik atmeta judėjiškos ir krikščioniškos tradici­jos. skelbimą, moralinių verty­bių branduolį, bet vra priešiškos ir krikščionybei", toliau kalbėjo popiežius. Jis teigė, kad katalikų tradicija nesiva­dovauja aklu tikėjimu, bet remdamasi racionaliu požiū­riu į žmogų, jį ragina kurti tei­singą visuomenę, kurioje kiekvienas galėtu laimingai ir saugiai gyventi. "Bažnyčios ir valstybės atskirumas negali būti suvokiamas nei kaip draudimas Bažnyčiai pasisakyti visuomenės gyvenimo klausi­mais, nei kaip valstybės nesi­skaitymas su tikinčiųjų išpažįstamomis vertybėmis ir jų troškimu kurti savo visuome­nės ateitį", aiškino Benediktas XVI. "Reikia, kad visa Jungtiniu Valstijų katalikų visuo­menė suvoktų, kokie pavojai šiandien gresia Bažnyčios vyk­domam viešajam liudijimui, jog yra labai rimta grėsmė, kad radikalaus sekuliariznio srovės tęs bandymus suvaržyti ir vieną amerikiečiams bran­giausių laisvių - religijos laisvę", dėstė popiežius JAV vys­kupams.

JAVžiniasklaidoje vis ma­tome atvejų, kur dedamos aršios pastangos ne tik išlaikyti valstybės - bažnyčios atskiru­mą, bet užgožti bet kokias vie­šas užuominas apie religiją ir tikėjimą. Jų čia neišvardinsiu, bet noriu plačiau aprašyti tik vieną atvejį. Viskas prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo, 1954 m. Montana valstijoje, Norėdami pagerbti Dešimto­sios kalnų divizijos pasieki­mus minėtame kare, 1954 me­tais Kolumbo vyčiai pastatė statulą. Statula, vaizduojanti Kristų, buvo pastatyta valdžiai priklausančiame miške, ku­riame buvo įrengtas slidinėto- jų kurortas. Dabar, po 68 me­tų, "Laisvė nuo religijos fun­dacija" ("Freedom from Religion Foundation") nutarė, kad ši statula nusižengia vals­tybės - religijos atskirumo principui ir turi būti pašalinta.

Truputį istorijos. 1943 m. buvo atkurta Dešimtoji kalnų divizija, kurią sudarė slidinė- tojai, vėliau užsitarnavę pripa­žinimą kariniuose veiksmuo­se Italijos Alpėse. Po karo grįžę veteranai Whitefish kalnuose Montana valstijoje įkūrė slidinėjimo kurortą. Buvo panorėta pastatyti kokį nors paminklą tos divizijos žygdar­biams pagerbti. Buvo pasiūlyta Kristaus statula, nes daug panašių statulų veteranai buvo matę Alpių kalnuose. Grupė Kolumbo vyčių, kurie taip pat buvo veteranai, 1953 m. gavo specialų leidimą iš valdžios, kad galėtų pastatyti šventovę ar koplytėlę netoli aukščiausio slidinėjimo tako. Po metų ant šešių pėdu pako- pos buvo atidengta šešių pėdų vieno colio aukščio Kristaus, statula.

Dabartinės pastangos nuversti Kristaus statulą gali atsidurti teisme. Kolumbo vy­čius palaikantis advokatas aiš­kina, kad vyčių nuomojamas žemės sklypelis yra privatus ir kad statula išreiškia privačią, o ne vieša, žodžio laisvę.

Montana valstijos istori­nio paveldo biuras sutiko su Kolumbo vyčių teigimu, kad statula nėra tikinčiuosius trau­kianti vieta, kaip kad yra Liurdas ar Fatima. Prie statulos niekas nesimeldžia, bet ją matydami praeiviai turi progą pagalvoti apie jos istorinę prasmę ir slidinėtojų - kareivių žygdarbius. Sureaguodama į žiniasklaidos pranešimus, JAV Girių tarnybai visuomenė - pasiuntė apie 95.000 laiškų ir per40,000 atsiliepimųFacebook formate. Didelė daugu­ma remia statulos palikimą ten, kur ji dabar yra. Slidinė­jimo kurorto grupės preziden­tas Dan Graves tiesiog stebisi tokiu aršumu, pastebėdamas, kad dėl statulos niekada nėra girdėjęs jokių nusiskundimų. Jo pastangomis neseniai prie statulos buvo iškabinta lenta, kurioje aprašoma jos istorija ir prasmė. "Atrodo, kad jie bando iš mūsų atimti ne tik istorinę vertybę, bet net ban­do mums sakyti, kaip gyventi ir kokiomis vertybėmis_vadovautis su pasipiktinimu dėstė minėtas prezidentas. Vie­name susirinkime ten dalyva­vęs JAV Atstovų rūmų narys Dennv Rehberg iškėlė mintį tą žemės gabalėli išmainyti į kitą tokio pat didumo žemės lopynėlj, priklausantį slidinė­jimo kurortui.

Teismu vaidmuo tokiais atvejais nėra palankus religi­joms. Pernai JAV Aukščiau­sias teismas atsisakė peržiūrė­ti žemesnio teismo sprendimą, Utah valstijoje prie kelio pastatyti kryžiai prisiminti žuvusiems kelių policininkams yra prieš Konstituciją.

Kitame teisme buvo rasta, kad didelis kryžius, pastatytas ant valdiškos žemės j šiaurę nuo San Diego miesto irgi nusikalsta Konstitucijai.Šis kryžius buvo pastatytas veteranams pagerbti. Su sprendimu nesutikęs vienas teisėjas priminė, kad kryžiai yra dažni simboliai pagerbiant mirusius kareivius. 114 JAV Pilietinio karo paminklų turi kryžių. Tautinės kapinės Arlington prie JAV sostinės turi tris kryžių paminklus. Gettvsburg kapinėse yra du tokie pamink­lai, įvairūs kariuomenės vie­netai turi kryžių medalius.Ne per seniai juokais buvo sakoma, kad įsismaginusių ateistu pastangomis iš karinių kapiniu bus pašalinti visi kry­žiai, kad iš JAV dolerių bus ištrintas "In God We Trust" įrašas, kad iš kariuomenės ir JAV Kongresų rūmų bus išva­ryti kapelionai. Kaip matome, tie juokai nebėra juokai, bet plintančios pastangos pakeisti Amerika iki jos neatpažinimo.

Tėviškės Žiburiai 2012 06 22 Nr. 7

 

Herojiška tarnystė

Vieno bene labiausiai žinomo iš naujųjų kankinių, komunistinio saugumo policijos nužudyto lenko kunigo Ježio (Jurgio) Popieliuškos (1947–1984) beatifikacija taps savotišku baigiamų celebruoti Kunigų metų akordu, liudijančiu daugelio dvasininkų tarnystę Bažnyčiai ir žmonėms iki aukščiausios gyvybės aukos sunkiais totalitarinių ideologijų valdymo dešimtmečiais. Birželio 6 dieną į Varšuvos centrinėje Juzefo Pilsudskio aikštėje rengiamas paskelbimo palaimintuoju liturgines iškilmes rinksis dešimtys tūkstančių maldininkų iš visos Lenkijos ir užsienio (ypač kaimyninių) šalių, kaip jie rinkosi prie kankinystę patyrusio kunigo kapo šalia Šv. Stanislavo Kostkos bažnyčios.

Per pastaruosius 25-erius metus J. Popieliušką pagerbti buvo atvykę daugiau kaip 18 milijonų žmonių. Prie jo kapo meldėsi popiežiai Jonas Paulius II ir Benediktas XVI, buvęs Jungtinių Valstijų prezidentas Džordžas Bušas (vyresnysis) ir buvusi Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Tečer. Čia lankėsi maldininkų grupės iš tolimojo Vietnamo ir Kubos, tai yra tų šalių, kurios vis dar kenčia nuo komunistų režimo, prašydamos užtarimo, kad visoms ateistinėms diktatūroms ateitų galas. Artėjant kunigo J. Popieliuškos beatifikacijai Varšuvos arkivyskupas Kazimiežas Nyčas kovo mėnesį paskelbtame ganytojiniame laiške išreiškė įsitikinimą, kad naujasis palaimintasis taps užtarėju ir gynėju danguje visų, kurie kenčia dėl valdžioje esančių melo ir išnaudojimo.

Sielovadinė parama streikuojantiems darbininkams

J. Popieliuška gimė 1947 metų rugsėjo 14 dieną Okopų vietovėje (netoli Suchovolos miesto) Šiaurės rytų Lenkijoje neturtingoje šeimoje. Pajutęs dvasinį pašaukimą 1965 metais įstojo į Varšuvos kunigų seminariją, kurią baigęs (įskaitant dvejus tarnybos kariuomenėje metus) 1972 m. gegužės 28 dieną gavo dvasinius šventimus. Darbavosi Lenkijos sostinės Šv. Stanislavo Kostkos parapijinės bendruomenės pastoracijoje. Ši bendruomenė ir jos dvasininkai iki 1989 metų buvo saugumo policijos ypatingo dėmesio objektu, nes joje būrėsi prieš ateistinę valdžią nusistatę intelektualai ir menininkai, susitikimus rengė savišvietos grupės, buvo publikuojama ir platinama pogrindinė literatūra.

Po 1979 metais įvykusio lenko popiežiaus Jono Pauliaus II padrąsinančio vizito, 1980-aisiais Lenkijoje susikūrus nepriklausomam „Solidarumo“ darbininkų sąjūdžiui, kun. J. Popieliuška tapo aktyviu sielovadiniu jo rėmėju, streikuojančių Varšuvos gamyklų neoficialiu kapelionu. Jis važinėjo po šalį,  aukojo darbininkų kolektyvams šv. Mišias, organizavo piligrimystes į garsiąsias šventoves, rūpinosi persekiojamųjų ir komunistų įkalintų šeimomis. Drąsaus dvasininko nesustabdė ir generolo Vojciecho Jaruzelskio 1981 metų gruodžio 13 dieną Lenkijoje įvesta nepaprastoji (karo) padėtis ir rezistencijos vadovų represavimas. Kunigo J. Popieliuškos „už tėvynę“ aukojamų šv. Mišių homilijas, kuriose buvo kritikuojamas komunistinės sistemos nežmoniškumas, nuolat transliavo Laisvosios Europos radijas ir jie tapo plačiai žinomi visame regione. Politiniai kaliniai, perduodami savo sveikinimus, jam rašė: „Tauta laukia jūsų pamokslų“.

Susidorojimo organizavimas ir įgyvendinimas

Be abejonės, tuometinės Lenkijos komunistinės saugumo policijos (Služba Bezpieczenstwa) tikslas buvo priešingas: įvairiais bauginimais ir provokacijomis ji stengėsi drąsų dvasininką nutildyti. Kun. J. Popieliuška ne kartą buvo suimtas, tardytas, apkaltintas „piktnaudžiavimu kunigiškomis pareigomis“  ir „antivalstybine agitacija ir propaganda“. Jo namuose slapta buvo bandyta paslėpti kompromituojančią medžiagą ir netgi ginklus. Nepavykus šioms provokacijoms rengtas fizinio susidorojimo planas. Pirmasis bandymas suorganizuoti automobilio katastrofą ir nužudyti kun. J. Popieliušką buvo surengtas 1984 metų spalio 13 dieną. Dvasininkui pavyko išvengti nelaimės, todėl netrukus įgyvendintas alternatyvus pagrobimo planas. Trys saugumo pareigūnai, persirengę kelių inspekcijos uniformomis, sustabdė 1984 metų spalio 19-osios naktį iš susitikimo su darbininkais grįžtančio kunigo automobilį. Žiauriai sumuštas dvasininkas buvo surištas, įgrūstas į automobilio bagažinę ir po kelių valandų, prikabinus sunkius svarsčius, įmestas į vandenį prie Vloclaveko miesto (už 100 kilometrų į šiaurę nuo Varšuvos). Žuvusio kun. J. Popieliuškos kūnas buvo surastas ir ištrauktas po vienuolikos dienų, spalio 30-ąją.

Nusikaltėlių išlaisvinimas ženklina nenuoseklumą

Šiuo susidorojimu su „Solidarumo“ kapelionu, kaip valstybinio teroro aktu, norėta atšaldyti pasipriešinimą generolo V. Jaruzelskio diktatūrai, ypač tarp dvasininkijos atstovų. Tačiau kunigo žmogžudystė, plačiai nuskambėjusi visoje Europoje, suveikė priešingai – pagreitino komunizmo žlugimą. Nepaisant visų karinės padėties suvaržymų, į kunigo J. Popieliuškos laidotuves lapkričio 3 dieną susirinko daugiau kaip 400 tūkstančių žmonių, ir tai tapo savotiška masine antikomunistinio protesto demonstracija. Pamaldoms vadovavęs tuometinis Varšuvos arkivyskupas kardinolas Juzefas Glempas homilijoje pabrėžė viltį, kad kunigo žūtis sustiprins gėrio jėgų proveržį. Laidotuvėse greta savo sūnų apverkiančios Mariano Popieliuškos buvo galima pastebėti maldoje susikaupusio „Solidarumo“ lyderio Lecho Valensos veidą.

Dar valdant generolui V. Jaruzelskiui buvo suimti kun. J. Popieliuškos žudikai: saugumo kapitonas Gžegožas Piotrovskis, du bendradarbiai – Lešekas Pekala ir Valdemaras Chmielevskis ir tiesioginis pasikėsinimo organizatorius pulkininkas Adamas Pietruška. Jie buvo nuteisti ir įkalinti, bet vėliau po kontraversiškos nuosprendžių peržiūros ir paskelbtos amnestijos išleisti į laisvę. Jau po komunizmo žlugimo du kartus – 1994 ir 2002 metais – dėl šio baisaus nusikaltimo į atsakomybę bandyta patraukti patį buvusį saugumo policijos vadovą generolą Vladislavą Ciastoną, bet jis abiem atvejais buvo išteisintas. Toks rezultatas, daugelio stebėtojų nuomone, tik patvirtina Lenkijos ir visos Rytų Europos pokomunistinės visuomenės nenuoseklumą vertinant savo istoriją.

Kankinystės patvirtinimas aktualus šiandienai

Bažnyčia šiuo atžvilgiu yra žymiai nuoseklesnė ir neblėstanti pagarba kunigo J. Popieliuškos atminimui buvo vainikuota 1997 metais Varšuvos arkivyskupijoje pradedant jo beatifikacijos procesą. Užbaigus šios bylos tyrimą dieceziniame lygyje, surinkta medžiaga 2001 metais buvo perduota į Vatikano Šventųjų skelbimo kongregaciją. 2006 metais bylos postulatorius kun. Tomašas Kačmarekas parengė išsamius vertinimus („positio“), patvirtinančius kun. J. Popieliuškos kankinystę, tai yra, kad jis „buvo nužudytas iš neapykantos Bažnyčiai ir Dievui“. Dar po dvejų metų Vatikane paskelbtas dekretas, kuriuo pripažintas žuvusio dvasininko gyvenimo herojiškas vertybių liudijimas, suteikiant jam Dievo tarno titulą. 2009-ųjų gruodžio 19 dieną popiežius Benediktas XVI patvirtino dekretą apie kun. J. Popieliuškos kankinystę ir tuo pradėjo jo beatifikaciją.

Prieš paskelbimą palaimintuoju duotame interviu Jungtinių Valstijų katalikų žinių agentūrai CNS, Lenkijos primas Gniezno arkivyskupas Henrikas Mušinskis sakė, kad herojiško dvasininko „šventumas pagrįstas elementariu teisumu, kuris suteikia viltį žmonėms netgi blogiausiose situacijose“. Kun. J. Popieliuška buvo „labai paprastas, netgi drovus asmuo“, kuris tapo tikru dvasiniu lyderiu dėl nesvyruojančios ištikimybės Kristui ir jo Evangelijai. Kunigo J. Popieliuškos liudijimas yra aktualus ir šiandienos jauniesiems katalikams, kurių kiekvienas skirtingais būdais yra pašauktas vesti krikščionišką šventumo kupiną gyvenimą ir kasdienybėje likti ištikimu savo sąžinei.

Pernai, minint kunigo kankinio Ježio Popieliuškos žūties 25-ąsias metines, tuometinis Lenkijos prezidentas Lechas Kačynskis jam (po mirties) suteikė šalies aukščiausią apdovanojimą – Baltojo erelio ordiną. Ta proga Lenkijoje buvo išleista speciali moneta ir pašto ženklas.


Publ.: Codex epistoluris Vitoldi magni ducis Lithuuniue, 1376—1430, ed. A. Prochaska, (serija: Monumentu medii nevi historica res gestus Poloniue illustruntiu, t. 6), Cracoviae: Academia literarum Cracoviensis, 1882, p. 1018-1024. Utes uc resgestue inter Polonos Ordinemque Cruciferorum, t. III, ed. Adam T.Dzialyriski, Posnaniae, 1856, p. 184190. Codex Mednicensis seit Sumogitiue dioecesis, pars I, collegit Paulus Jatulis (serija: Fontes Historiue Lituuniae), Roma: Academia lituana catholica scientiarum, 1984, nr. 1, p. 2-13 (1416-02-13).

Dalis žemaičių skundo išversta j lietuvių kalbą ir paskelbta: „Žemaičių pareiškimas Konstanco Bažnyčios Susirinkimui ir valdovams“, iš lotynų k. vertė Dalia Dilytė, in: BRA'IŠ, t. 1: Nuo seniausiu laiktį iki XV amžinus pabaigos, sudarė Norbertas Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 517—518.


Šviesiausias kunigaikšti ir karalių karaliau, šventai gerbiami Kristuje rėvai ir dievobaimingi ponai! Kadangi ta šviesa, kuri apšviečia visą pasaulį, tik tada pradėjo apšviesti mūsų aklumo tamsumas, kai tos šviesos autoriui patiko pakviesti lietuvių gentį į tikrosios šviesos pažinimą, t. y. į katalikų tikėjimą. Daugelis mūsų brolių iš lietuvių genties, kurios mes esame kūnas ir kraujas, šventuoju krikštu yra atgimę ir ten pat Lietuvoje bendraudami su krikščionimis, pamokslininkų pamokyti, kiek galėjo suprato, kad išganymas, priklausomas nuo aukščiausio daiktų Kūrėjo, tegali būti skelbiamas tik tokių vyrų, kurie yra katalikai, pamaldžiai praktikuojantys Kristaus tikėjimą. Tie pamokslininkai plačiau mus mokė, kad visame pasaulyje nėra artimesnės aukščiausiam Dievui ir galinčios pasiekti platesnę ir vaisingesnę laisvę tautos, kaip krikščioniškoji tauta. Aukščiau minėti mūsų broliai skelbė mums kaip tikrą dalyką kad iš Aukščiausiojo lūpų išeinanti teisingumo pilnybė tarp krikščionių yra labiau mylima, negu tarp visų kitų tautų genčių, ir Dievo bei artimo meilė tokia jėga ir tokiu skelbimu tampa aiški, kad jie, tarsi ypatinga pareiga vienas su kitu surišti, niekam negali daryti to, kas patiems nepa-tinka, niekam negali linkėti to, ko patys nenori; iš to galima spręsti ar kas nors yra tikras krikščionis.

Japonijos Ambasadorės sveikimas

 

 

Tyla yra Dievo gimimo erdvė. Tiktai patys įžengdami į tylos erdvę, ateiname ten, kur gimsta Dievas. Žodžiai iš Išminties knygos: Juk kai visa buvo apgaubusi švelni tyla ir naktis jau buvo įpusėjusi, tavo visagalis Žodis žengė iš dangaus, nuo karališkojo sosto"(Išm 18,14). Kalėdos kviečia mus j šią Dievo tylą, o Jo slėpinys tokiai daugybei žmonių lieka paslėptas todėl, kad jie negali rasti tylos, kurioje veikia Dievas. Kaip mums ją surasti?
 
Nutilti reiškia surasti naują vidinę tvarką. Tai reiškia negalvoti vien apie daiktus, kuriuos galima parodyti. Tylėti reiškia išplėtoti vidinius pojūčius, sąžinės jausmą, amžinybės pajautą mumyse, gebėjimą girdėti Dievą.
 
Sakoma, jog dinozaurai išmirė, nes buvo evoliucionavę netikusia kryptimi: daug šarvų ir maža smegenų, daug raumenų ir maža proto. Ar tik mes irgi neevoliucionuojame klaidinga kryptimi - daug technikos, bet maža sielos?
 
„Nutilkime, pakalbėkime apie Išganytoją, nes jau arti vidurnaktis." Ar ne metas paklausyti šio raginimo? Ar ne metas pataisyti mūsų „evoliucijos" kryptį?
Ši krypties pataisa anaiptol nereiškia, kad reikia kvailai atsisakyti žmogaus darbo ir žemės dirbimo. Jos tikslas - leisti doroviniam ir religiniam protui atgauti savo erdvę žmoguje. Tikėjimo reikalaujama tyla neleis ekonominės - techninės civilizacijos sistemai iki galo įsiurbti žmogų ir jį paversti nuoga funkcija. Turime vėl išmokti suvokti, kad viduryje tarp mokslo ir prietarų yra dar kažkas - gilesnė dorovinė ir religinė įžvalga, vienintelė įveikianti prietarus ir, laikydama žmogų Dievo šviesoje, padaranti jį žmogišką.
 
Kalėdos turi mums padėti pataisyti kryptį, padaryti vienas kitam ir pasauliui paslaugą, kurios jam labiausiai reikia. Juk didžiausias žmonių vargas šiandien kyla ne dėl mūsų materialinių išteklių krizės, bet dėl to, kad užmūrijami langai į Dievą ir mums kyla grėsmė netekti širdies deguonies, žmogaus laisvės ir kilnumo branduolio.
 
Benediktas XVI
 
Kalėdų palaima.
 
Design by Joomla