viršelis
 

BENDRINĖ KALBA

THE LITHUANIAN CATHOLIC ACADEMY OF SCIENCES AND ARTS

ANTANAS SALYS

COLLECTED WRITINGS

I

STANDARD LITHUANIAN
(Contents pp. xi-xii) 
(Introductory Remarks pp. xxi-xxii)

Roma 1979

 Salys

LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA


ANTANAS SALYS

RAŠTAI

I

BENDRINĖ KALBA

1979

Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija
Piazza della Pilotta 4 

R O M A

Redagavo / Edited by
PETRAS JONIKAS 

© Sofija Salys, 1979

Spaustuvės išlaidas apmokėjo p. Sofija Salienė,
prisidėjus Lietuviu Fondui ir L. K. M. Akademijai

Spausdino Pontificia Università Gregoriana spaustuvė Romoje

PRATARMĖ

Čia skaitytojams pateikiami prof. Antano Salio kalbos mokslui ir jos praktikai skiriami raštai. Jų daugumoje nagrinėjami lietuvių kalbos klausimai, tik nedidelė likusioji dalis skirta apžvalginiams kitų kalbų dalykams. Persispausdinami periodiniuose ir neperiodiniuose leidiniuose pasirodę raštai, atskirai išleistos monografijos, o vienas kitas straipsnis spausdinamas ir pirmą kartą iš paliktų rankraščių.

Raštai suskirstyti į keturis tomus : I. Bendrinė kalba, II. Tikriniai vardai, III. Įvairūs straipsniai, IV. Lietuvių kalbos tarmės. Tomų eilė, leidėjo pageidavimu, nustatyta daugiau praktiniais sumetimais : pirmaisiais tomais leidžiami tie raštai, kurie gali būti įdomesni ir naudingesni platesniems skaitytojų sluoksniams. Juose lietuvių bendrinės kalbos kultūra besirūpinantieji skaitytojai ras ir šiandien reikalingų paaiškinimų bei patarimų. Ir pats raštų suskirstymas į tomus bei šių į skyrius teturi daugiau sąlyginį praktinį tikslą: tenorima skaitytojams palengvinti apžvelgti įvairiais sumetimais ir įvairiais laikotarpiais rašytų raštų bei straipsnių straipsnelių rinkinį.

Raštai pateikiami tokie, kokie jie buvo išspausdinti arba rankraščiais palikti, tik aiškias spaudos klaidas ištaisius. Prireikus raštų redaktoriaus pateikiamos trumpos pastabos atitinkamoje vietoje*.

Redaktorius dėkoja Sofijai Salienei ir jos dukteriai dr. Rimai Gaigalienei (Salytei), parūpinusioms šiam raštų rinkiniui reikalingą medžiagą bei raštų fotokopijas, prof. A. Salio svainiui Aleksandrui Vaškeliui, daug prisidėjusiam prie šio leidinio organizavimo ir medžiagos telkimo, Ignui Serapinui už pagalbą kai kuriais techniniais leidinio reikalais, o taip pat ir visiems kitiems, kuo nors prisidėjusiems prie šių raštų ruošimo spaudai.

Petras Jonikas

----------
* Knygų, leidinių bei raštų pavadinimų, bibliografinių išnašų rašymu ir šiaip viena kita smulkmena redaktoriniame tekste prisiderinama labiau prie leidėjo vartosenos.

TURINYS

Pratarmė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . VII
Antano Salio gyvenimo ir mokslinės veiklos pagrindiniai bruožai XIII
Introductory Remarks . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . XXI
Bendrieji paaiškinimai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .  XXIV

Bendresni straipsniai
   Kalba ir visuomenė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 3

   Gimtoji kalba ir mąstymas . . . . . . . . . . . . . . . . . .  6
   Mokykla ir kalbos jausmas . . . . . . . . . . . . . . . . . . 13
   Kalbos tikslumas ir kitkas . . . . . . . . . . . . . . . . .  16
   Iš naujybinės kalbos praktikos . . . . . . . . . . . . . . .  30
   Dėl įstojamųjų lietuvių kalbos egzaminų VDU . . . . . . . . . 33
   Lietuvių kalbos reikalas konservatorijoje ir teatre . . . . . 36

Rašyba
   Iš Rašibos Komisijos darbū . . . . . . . . . . . . . . . . .  41

   Rašybos reformos projektas (kartu su Pr. Skardžium
    ir J. Talmantu) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .  46

   Naujosios rašybos belaukiant . . . . . . . . . . . . . . . .  65
   Ties neužkastu rašybos kapu . . . . . . . . . . . . . . . . . 68
   Sutrumpinimai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 70
   Latvių rašybos klausimas . . . . . . . . . . . . . . . . . .  75
   Didžiųjų raidžių rašymas . . . . . . . . . . . . . . . . . .  75
   Lietuvių kalbos rašybos pagrindai . . . . . . . . . . . . . . 78
   Didžiųjų raidžių rašymas tikriniuose varduose . . . . . . .  101

Tartis ir kirčiavimas
   Kalba ir taryba (ortofonija) . . . . . . . . . . . . . . . . 119

   Bendrinė vaidybinė ir šnekamoji tartis . . . . . . . . . . . 121
   Priegaidės ir jų tarimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . 126
   Dvikalbių vaikų tarties taisymas . . . . . . . . . . . . . . 129

Žodžiu daryba ir kaityba
   Netaisyklingoji prieveiksmių daryba . . . . . . . . . . . .  137

   Moterų pavardinęs priesagos . . . . . . . . . . . . . . . .  139

Posakiai
   Vis dėlto : kaip danguje, taip ir žemėje . . . . . . . . . . 147

   Ir vis dėlto ne taip . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 152

Žodyno ir terminologijos straipsniai
   Neologisms in Modern Lithuanian . . . . . . . . . . . . . .  165

   Taisymai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 170
   Žodžio mada . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .  172
   Patyčios ir gėda . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 174
   Mūsų gentivardžiai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 176
   Keletas fotografijos terminų . . . . . . . . . . . . . . . . 189
   Kasdieninės kalbos ydos . . . . . . . . . . . . . . . . . .  191
   Kortų vardai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 195
   Žodyno gausinimas ir švarinimas . . . . . . . . . . . . . .  200
   Dar dėl a p j u n g t i . . . . . . . . . . . . . . . . . .  204
   Šaldytuvas ir “ fryzeris ” . . . . . . . . . . . . . . . . . 205

Trumpi patarimai
   Klausimų kraitelė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .  209

   Kalbos skiltelė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .  290

Du žodynėliai
   Kalbos patarėjas (kartu su Pr. Skardžium ir L. Dambrausku) . 369

   Prekybinės korespondencijos žodynėlis (kartu su L. Dargiu) . 455

Rodyklės (sudarė I. Serapinas) . . . . . . . . . . . . . . . . .  485

CONTENTS

   Preface . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .  VII
   Antanas Salys by P. Jonikas . . . . . . . . . . . . . . . . . XIII
   Introductory Remarks . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . XXI
   General Explanatory Notes . . . . . . . . . . . . . . . . . . XXIV

Articles on General Topics
   Language and Society . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 3

   The Native Language and Thought Processes . . . . . . . . . . .  6
   The School and Feeling for the Language . . . . . . . . . . . . 13
   The Preciseness of Language and Other Matters . . . . . . . . . 16
   From Practical Experience with a New Kind of Language . . . . . 30
   Concerning the Examination in the Lithuanian Language at the
      University of Vytautas the Great . . . . . . . . . . . . . . 33

   The Question of Lithuanian in the Conservatory and Theater . .  36

Orthography
   From the Work of the Commission on Orthography . . . . . . . .  41

   The Project for Orthographic Reform
      (coauthored with Pr. Skardžius and J. Talmantas) . . . . . . 46

   Awaiting the New Orthography . . . . . . . . . . . . . . . . .  65
   At the Open Grave of Orthographic Reform . . . . . . . . . . .  68
   Abbreviations . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 70
   The Question of Latvian Orthography . . . . . . . . . . . . . . 75
   The Writing of Capital Letters . . . . . . . . . . . . . . . .  75
   The Principles of Lithuanian Orthography . . . . . . . . . . . .78
   The Writing of Capital Letters in Proper Names . . . . . . . . 101

Pronunciation and Stress
   Language and Correct Pronunciation . . . . . . . . . . . . . . 119

   Standard Theatrical and Colloquial Pronunciation . . . . . . . 121
   Correct Pronunciation of Lithuanian Intonations . . . . . . .  126
   The Correction of the Pronunciation of Bilingual Children . .  129

Word Formation and Inflection
   Anomalous Adverb Formation . . . . . . . . . . . . . . . . . . 137

   Feminine Surname Suffixes . . . . . . . . . . . . . . . . . .  139

Sentences and Phrases
   About the Phrase : On Earth as in Heaven . . . . . . . . . . . 147

   It’s Still Not Correct . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 152

Lexical and Terminological Articles
   Neologisms in Modem Lithuanian . . . . . . . . . . . . . . . . 165

   Corrections . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .  170
   Fashions in Vocabulary . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 172
   Jeers and Disgrace . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 174
   Our Kinship Terms . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .  176
   Some Photographic Terms . . . . . . . . . . . . . . . . . . .  189
   The Mistakes of the Everyday Language . . . . . . . . . . . .  191
   Names of Playing Cards . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 196
   Enrichment and Purification of the Vocabulary . . . . . . . .  200
   More on “ apjungti ” . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 204
   Refrigerator and “ fryzeris ” . . . . . . . . . . . . . . . .  205

A Bit of Advice
   The Question Basket . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .  209

   A Short Column on Language . . . . . . . . . . . . . . . . . . 290

Two Glossaries
   The Linguistic Adviser (with Pr. Skardžius and L. Dambrauskas) 369

   A Glossary of Commercial Correspondence (with L. Dargis) . . . 455

Indices . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .  485

ANTANO SALIO GYVENIMO IR MOKSLINĖS VEIKLOS
PAGRINDINIAI BRUOŽAI

Antanas Salys gimė 1902 m. liepos 21 d. Rekẽtės k., Salantų vls., Kretingos aps. 1912-1915 m. lankė Salantų pradinę mokyklą. Privačiai pasiruošęs, 1918 m. stojo į Telšių gimnaziją, kurią baigė 1923 m. Lietuvos universitete Kaune 1923-1925 m. studijavo lietuvių kalbą ir lyginamąją indoeuropiečių kalbotyrą. Čia klausė Jono Jablonskio, Kazimiero Būgos, Alfredo Senno, Prano (Franz) Brenderio ir kitų paskaitų. Studentaudamas buvo ir K. Būgos ruošiamo lietuvių kalbos žodyno sekretorium. Jono Jablonskio rekomenduotas ir gavęs Švietimo ministerijos stipendiją, 1925-1929 m. Leipzigo universitete, Vokietijoje, studijavo baltistiką, lyginamąją indoeuropiečių kalbotyrą, o taip pat ir slavistiką. Čia jo profesoriai buvo J. Gerulis, R. Trautmannas, K. H. Meyeris, H. Junkeris, J. Hertelis, Heinzė, H. Drieschas ir kiti, o fonetikoje tobulinosi pas E. Sieversą ir 1929 m. rudens semestre pas G. Panconcelli-Calzia. 1929 m. gavo Leipzige daktaro laipsnį už disertaciją Die žemaitischen Mundarten : I. Geschichte des žemaitischen Sprachgebiets.

1930-1939 m. buvo Vytauto Didžiojo universiteto docentas (iš pradžių Teologijos-filosofijos fakultete, vėliau Humanitarinių mokslų fakultete), 1940-1944 m. Vilniaus universiteto docentas ir ekstraordinarinis profesorius. 1944-1946 m. dėstė Vokietijoje—Greifswaldo universitete (lietuvių ir rusų kalbas) ir Tübingeno universitete (baltistikos dalykus). 1947-1972 m. profesoriavo JAV — Pensilvanijos universitete docento, ekstraordinarinio ir nuo 1956 m. ordinarinio profesoriaus titulu.

Per savo palyginti netrumpą universitetinio darbo laikotarpį A. Salys žymia dalimi prisidėjo prie lituanistų, baltistų ir kitų kalbininkų paruošimo.

Šalia universitetinio darbo, A. Salys, be kitko, reiškėsi ir kitoje akademinėje, o taip pat ir visuomeninėje kalbinėje veikloje. 1939-1941 m. buvo Lituanistikos instituto (Kaune, Vilniuje, taip pat JAV) lietuvių kalbos skyriaus vedėjas, nuo 1941 m. iki 1944 m. vidurio Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių kalbos instituto direktorius ir Vilniaus universiteto senato sekretorius. Daug laiko A.Salys skyrė ir praktinei kalbinei veiklai, dirbdamas lietuvių bendrinės kalbos kultūros bei puoselėjimo darbą.

Bendradarbiavo įvairiuose kalbiniuose bei šiaip mokslo leidiniuose, kaip Gimtoji Kalba (nuolatinis redakcinės komisijos narys), Archivum Philologicum (Kaunas), Athenaeum (Kaunas), Tauta ir Žodis, Švietimo Darbas, Lietuviškoji Enciklopedija, Lietuvių Enciklopedija (nuo I raidės kalbotyros skyriaus redaktorius), Encyclo-paedia Britannica, Catholic Encyclopedia, Studi Baltici, Slavic and East European Journal (redakcinės komisijos narys), Publications of the Modern Language Association of America (1956-1960 m. MLA Rytų Europos kalbų ir literatūrų bibliografijos redaktorius). Priklausė eilei mokslo draugijų : be jau minėto Lituanistikos instituto, Latviešu Filologu Biedrībai (1930-1940 m. narys korespendentas), Lietuvių katalikų mokslo akademijai (Lietuvoje ir Amerikoje), Association of Teachers of Slavic and East European Languages, Modem Language Association, Linguistic Society of America, American Association for the Advancement of Slavic Studies, International Association of Slāvists, Acadėmie Internationale Libre des Sciences et des Lettres (Paryžius).

Ir paskutinėmis savo gyvenimo dienomis rūpinosi lietuvių kalbos likimu. Prieš mirtį, be kitko, pareiškė (žodžiai paimti iš teksto dokumentiniam filmui, vaizduojančiam pokalbį su A. Saliu) : “ Mano didžiausias troškimas, linkėjimas yra, kad lietuviškoji šeima išlaikytų gyvą senutę mūsų gražią kalbą ir ją perduotų ateinančioms kartoms, kad jaunoji mūsų karta ne tik patriotiškai šoktų, dainuotų, bet ir kalbėtų skambia lietuviška šnekta 1Pažymėjo, kad Lietuvoje pastebėjęs užsidegimo lietuvių kalbos tyrimo darbui, varomam plačia ir šakota vaga.

A. Salys mirė 1972 m. liepos 31 d. Filadelfijoje ; ten ir palaidotas.

A. Salio kalbinę veiklą žymia dalimi nulėmė to laiko gyvenimas, jo aplinkybės. Ypač iš pradžių, trūkstant specialistų, A. Saliui teko dėstyti universitete daugelį dalykų : kalbotyros įvadą, baltų kalbotyros įvadą, lyginamąją indoeuropiečių kalbų gramatiką, lietuvių kalbos dialektologiją, latvių kalbą ir kita ; taip pat nevieną epizodinį kursą (pavyzdžiui, tarties ydas, Vilniaus krašto vietoves). Atvykęs į JAV duonos kąsnio pelnytis, turėjo pereiti į slavistiką ir mokyti rusų ir lenkų kalbų, skaityti rusų kalbos istoriją, slavų kalbų lyginamąją gramatiką ir kita ; tačiau teko dėstyti taip pat kiek ir baltistikos (lietuvių, latvių, prūsų kalbas).

Pedagoginis universiteto darbas, kuri A. Salys vis rūpinosi gerai atlikti 2, ir ypač anuometinei visuomenei buvusi labai aktuali kalbinė praktika, kuri, kaip ir pats A. Salys pasisako, jį visą laiką traukė 3, atėmė jam labai daug laiko, kurio jau buvo nelengva nulykyti grynajai teorijai, tiriamojo pobūdžio veikalams.

A. Salio kalbotyriniai principai bei kalbinio darbo metodas paveldėti iš jo mokytojų, ypač K. Būgos ir J. Jablonskio, nors paskui ir savarankiškai prisitaikyti.

A. Salys pasižymėjo plačia erudicija 4 ir reiškėsi keliose kalbotyros srityse.

Jo pagrindinė specialybė buvo lietuvių kalbos tarmėtyra, kuri, kaip ir pats pasisako, daugiausia jį domino 5. Į ją įsitraukė, K. Būgos paskatintas, jau studentaudamas ir dirbdamas Būgos ruošiamo lietuvių kalbos žodyno sekretorium. Jo prašomas tada A. Salys apėjo žemaičių tarmines ribas tarp dounininkų ir dūnininkų, o paskui taip pat tarp aukštaičių ir žemaičių  6. Ir jo disertacija iš tarmių srities—nagrinėjanti žemaičių tarmių ploto, jo kitėjimo raidą. Tai pirmas platesnis mokslinis darbas, skirtas šiai sudėtingai ir ligi šiol tebenagrinėjamai problemai, kurios sprendimas faktiškai privalo ir kitų mokslo sričių pagalbos ir kuriai aiškinti kalbininkas čia tegalėjo duoti tik dalinį savo įnašą. A. Salys pirmas paruošė ir pilnesnę viso lietuvių kalbos tarmių ploto apžvalgą — vadovėlį studentams 7. Tai yra jo universitetinių paskaitų santrauka (išleista rankraščio teisėmis). Nors A. Salys čia rėmėsi tradicine (K. Jauniaus) tarmių klasifikacija, bet jis papildė, patikslino ir detalizavo tarmių suskirstymą, davė ryškesnį ir tikslesnį tarmių vaizdą, kartu paruošdamas ir pirmą lietuvių kalbos tarmių žemėlapį. Remdamasis ypač tikriniais vardais, užrašytais senosiose kronikose bei dokumentuose, jis nustatė, rodos, patikimą kai kurių tarmių izoglosių atsiradimo laiką. Vėliausią savo žodį tarmių skirstymo ir jų aprašo bei raidos požiūriu A. Salys davė Lietuvių Enciklopedijos XV tome, kur kritiškai pasisakė ir dėl jaunųjų Lietuvos dialektologų pasiūlytos struktūrinės lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos.

Su A. Salio pagrindine specialybe glaudžiai susijusi fonetika, kuria jis visą laiką domėjosi. Suorganizavo Lietuvos universitete fonetikos laboratoriją, skaitė ten bendrosios ir lietuvių kalbos fonetikos paskaitas, paskelbė straipsnių (daugiausia Lietuvių Enciklopedijoje) apie lietuvių kalbos garsus ir priegaidės, fonetiką ir rašybą.

A. Salys labai domėjosi lietuvių asmenvardžiais ir vietovardžiais. Tą jo susidomėjimą bus sukėlęs K. Būga, kurio paskaitų jis klausė ir kuris tuo metu rašė savo Aisčių praeitį vietų vardų šviesoje 8, tai susiedamas su dėstomuoju kursu 9. Vietovardžiais, o taip pat ir asmenvardžiais A. Salys plačiai pasirėmė savo disertacijoje, tyrinėdamas žemaičių tarmių ploto ribų raidą bei jo kitėjimą. Nuo to laiko jis neatlaidžiai domėjosi lietuvių bei baltų vardynu. Tam domėjimuisi paskui išorinį paskatą davė ir praktiniai sumetimai, kai Lietuvoje buvo ryžtamasi atlietuvinti istorijos būvyje susvetimintas, ypač suslavintas lietuvių pavardes ir vietovardžius. Tuo tikslu A. Salys dirbo ir kalbos patarėju prie Vidaus reikalų ministerijos sudarytoje pavardžių komisijoje, o taip pat tada atgauto Vilniaus krašto vietovardžių ir pavardžių komisijoje. Ir tam praktiniam reikalui teko gilintis į Lietuvos vietovardžių ir asmenvardžių istoriją, jų kitėjimo bei svetiminimo raidą. Jis davė nemaža gausiais duomenimis paremtų straipsnių apie senuosius Lietuvos vietovardžius ir asmenvardžius daugiausia Lietuvių Enciklopedijoje.

Kita A. Salio domėjimosi sritis buvo baltų kiltys bei tautos ir jų kalbos. Ir čia paskata bus buvusi gauta iš K. Būgos. Labiau į šį dalyką įsitraukė, kai jau savo disertacijoje susidūrė su žemaičių plote ar jo pakraščiais gyvenusiomis ir kitomis baltų kiltimis. Toliau gilinosi į šios srities tyrinėjimą ir pateikė istoriniais ir vardyno duomenimis paremtų tų kilčių straipsnių Lietuvių Enciklopedijoje. Vienas ar kitas šios srities klausimas bei teiginys dar privalo tolesnių tyrinėjimų.

Anksti A. Salys atkreipė dėmesį ir į leksikografijos bei leksikologijos sritį. Su ja susidūrė dar tebestudentaudamas ir būdamas K. Būgos lietuvių kalbos žodyno sekretorium, teikdamas Būgai ir žodyninės medžiagos. Tačiau didžiausias jo įnašas atiduotas šiuo metu plačiausiam ir geriausiam dvikalbiui (lietuviškai vokiškam) penkiatomiui Lietuvių rašomosios kalbos žodynui (Wörterbuch der litauischen Schriftsprache, I-V, Heidelberg, 1932-1968) 10.

Jį redagavo A. Seimas, M. Niedermannas ir Fr. Brenderis (iš pradžių, dar 1923 m., A. Sennui susitarus su K. Būga)11, o po Brenderio ir Niedermanno mirties žodynas buvo baigtas A. Senno ir A. Salio, kuris į to žodyno redakciją įėjo nuo II tomo 449 psl. (išspausdinto 1951 m.). Pagal prof. A. Senną, paskutinieji trys žodyno tomai yra vien tik A. Salio ir jo bendradarbiavimo išdava ; tik už tikrinių vardų lietuviškųjų lyčių atranką, išspausdintą priedu žodyno gale (481-560 psl.), atsakąs vienas A. Salys12. Žodyno rankraštis ir tada buvo redaguojamas A. Senno pagal jo kartu su A. Saliu paruoštą pirmaraštį. Nors medžiagos rinkimu visą laiką daugiausia rūpinosi A. Sennas, bet žymią dalį antraštinių žodžių, žodžių reikšmių bei frazeologinių pavyzdžių tada yra davęs A. Salys. Jis, be to, atrinko žodynui sovietinę lietuviškąją terminiją, taisė bei išmetė iš žodyno netikusias lytis ar posakius ir žodyną kirčiavo (nuo II t. 449 psl.)13. A. Salys davė ir lietuviškosios leksikografijos ir terminologijos bei jų raidos apžvalgą, kritiškai vertindamas ir sovietinę lietuviškąją leksikografiją ir terminologiją.

Dirbdamas žodyno darbą, A. Salys pastebėjo, kad ir istorinio pobūdžio (diachroniniuose) lietuvių kalbos žodžių nagrinėjimuose nevienur trūksta istorinės perspektyvos. Sakysime, nors mes ir turime etimologinį E. Fraenkelio žodyną, bet jis esąs su trūkumais, nes neskiriąs senųjų lietuvių kalbos žodžių nuo naujadarų. O tų naujadarų esanti daugybė dabartinėje lietuvių bendrinėje kalboje ir jie esą taip gerai sudaryti, kad net specialistas kalbininkas nepažįstąs, ar tai paveldėtinis žodis, ar naujadaras (kaip, pavyzdžiui, mokyklà, J. Jablonskio paleista į apyvartą dar Aušros laikais)14. Todėl, dar nebaigus minėtojo Lietuvių rašomosios kalbos žodyno, A. Salys pasisakė norįs paruošti nors trumpą istorinį lietuvių kalbos žodyną, kiek tai leidžia sąlygos už Lietuvos ribų. Jo paties žodžiais tariant, “ Sumanytasis žodynas turėtų būti palydas, kuris rašto žmones suvestų į pažines su dabar jau subrendusia mūsų bendrine kalba”15. Tačiau sumanymo įvykdyti jau nebespėjo, nors paliko surinktos medžiagos.

Labai daug dėmesio ir laiko A. Salys skyrė praktiniam lietuvių bendrinės kalbos darbui — tos kalbos ugdymui bei norminimui. Pirmą ryškesnį akstiną tam bus gavęs dar Telšių gimnazijos VI klasėje besimokydamas, kur, kaip jis pats prisipažįsta, jam atsivėręs naujas pasaulis. Mat, ligi tol jis tikėjo rašto kalbos autoritetu : viskas, kas parašyta knygoje ir laikraštyje — neginčytina, gera, tik reikia tuo pasinaudoti. Tą “ autoritetą ” jam sugriovė gimnazijoje atsiradęs naujas lietuvių kalbos mokytojas Matas Untulis (1889-1952), pats buvęs J. Jablonskio klausytojas. M. Untulis aiškino, kad “ ne viskas, kas knygose parašyta, yra taisyklinga ir gera ; kad reikia žiūrėti gyvosios žmonių kalbos — kaip žmonės kalba ; kad pvz. Jonas Jablonskis lietuvių kalbos taisyklingumą ir vartoseną kaip tik grindžia žmonių kalbos taisyklėmis ” 16. Tada jis ir apsisprendęs kalbotyrą studijuoti.

Universitete A. Salys gavo arčiau susipažinti su J. Jablonskio mokymu, jo pažiūromis į bendrinę kalbą, jos dėsningumo bei norminimo principus. Dar labiau A. Salys įsitraukė į bendrinės kalbos kultūros bei jos ugdymo darbą, kai pati bendrinė kalba atsidūrė prieš įvairius uždavinius, kuriuos staiga iškėlė naujai atkurtos nepriklausomos valstybės kultūros ir civilizacijos gyvenimo raida. Bendrinė kalba turėjo būti ugdoma, puoselėjama, padaryta pajėgi įvairiems to gyvenimo uždaviniams. Kalbininkų pagalba čia buvo reikalinga, jos prašėsi ir visuomeninio bei valstybinio gyvenimo institucijos ir atskiri asmenys. Sekdami apskritai europietine (nors ir ne anglosaksine) tradicija, lietuvių kalbininkai specialistai laikė savo pareiga prie bendrinės kalbos kultūros darbo prisidėti dar ir dėl to, kad nepakankamai pasiruošę įvairūs “ kalbos taisytojai ” grėsė bendrinės kalbos kultūros darbą suprofanuoti, pačią kalbą nemokšiškai darkydami ir susindami, kaip tai yra ir K. Būga pažymėjęs 17.

Nedidelio šių specialistų būrelio tarpe palyginti didelį ir reikšmingą savo įnašą bendrinės kalbos ugdymui ir norminimui yra davęs A. Salys. Bendrinės kalbos praktikos, jos ugdymo klausimais A. Salys daugiausia yra rašęs bendrinei kalbai skirtame žurnale Gimtojoje Kalboje (ėjusioje 1933-1939 m., iš dalies ir 1940-1941 m.), kurios jis buvo ir vienas kūrėjų ir nuolatinis jos redakcijos kolektyvo narys. Daug įtakos turėję bendrinės kalbos vartosenai ypač trumpi jo patarimai įvairiais kalbos praktikos klausimais paskelbti to žurnalo Klausimų kraitelės skyriuje, o taip pat ir Kalbos skiltelėje, 1938 m. spausdintoje Lietuvos Aido dienraštyje.

Nemaža A. Salys yra prisidėjęs prie rašybos klausimų nagrinėjimo, dalyvaudamas įvairiose rašybos bei jos reformų komisijose ir tose komisijose, kartu su kitais kalbininkais, ruošdamas įvairius rašybos ir jos reformų projektus. Tie reformos projektai (į kurių gilesnį sistemingą pagrindimą ir pãčios ad hoc sudarytos komisijos nekreipė didesnio dėmesio ar tam neturėjo laiko), kaip paprastai esti, vis sutikdavo vienos ar kitos rašybos vartotojų grupės pasipriešinimą ; projektai nesusilaukdavo ir administracijos (Švietimo ministerijos) pritarimo.

Ypač ryškius pėdsakus A. Salys yra palikęs terminų ir naujadarų kūryboje. Kilęs iš žodingųjų žemaičių krašto ir turėdamas gyvą ir aštrų kalbos jausmą, A. Salys yra sukūręs nemaža vykusių pagaulių terminų ir naujadarų, kurių daugumas bendrinėje kalboje ir prigijo. Daugiausia terminų jis sukūrė savo specialybės dalykams, ypač fonetikai. Jo sudaryti fonetikos terminai yra, pavyzdžiui, balsýnas “ vocalism ”, priebalsýnas consonantism ”, prãtaras “initial glide, Einsatz”, įgarsis “Eingang, Anglitt”, išgarsis “ Ausgang, Abglitt”, pertrumpì garsaĩ (trumpesni už trumpuosius), perilgì garsaĩ (ilgesni už ilguosius), jungmė̃ “ liaison, Bindung, Anschluss ”, garsų̃™™ pérkaita “ consonant shift, Lautverschiebung ”, pilnãgarsis “ polnoglasije ”. Jis taip pat pasiūlė nemaža ir kitų trūkstamų naujadarinių terminų bei žodžių, kaip póbūvis “ Beisammensein, Zusammensein ”, póžiūris “ Standpunkt ”, rankinùkas “ handbag, (Damen)handtasche, Täschchen ”, senatìs “dav-nost’ ” (rus., teisės terminas), staigmenà “ siurprizas ” (įtraukta ir į E. Fraenkelio lietuvių kalbos etimologinį žodyną), tarmė́tyra “ Mundart(en)-, Dialektforschung” 18. Naujadarų jis kūrė ir JAV gyvendamas kai kuriems į to krašto lietuvių kalbą įsigavusiems angliškiesiems skoliniams pasivaduoti, kaip avižiẽniai “ oatmeal ”, javiẽniai “ cereals ”, pigmenà bargain ”, pirkyklà “ shopping center ” 19, príeššalas “ antifreeze ”, taršà “pollution”.

Šioje naujadarų kūryboje, kaip ir iš cituotųjų pavyzdžių galima spręsti, A. Salys daugiausia naudojosi lietuvių kalbos sandare vyraujančia žodžių darybos priemone — priesagomis, o reikšmei pasirinkdamas kurią būdingesnę naujadaru reiškiamos sąvokos žymę. Kartais tokią žymę galėjo pakišti ir svetimas žodis, kuriam pakaitalu kurtas naujadaras, kaip kad staigmenà ( : staigùs, plg.vok. Überraschung). Paprastai naujadarams jo imti žodžiai iš gyvosios kalbos, kiek pakeitus bei suspecialinus jų reikšmę (kaip kad neretai darydavo ir J. Jablonskis). Toks yra ir rankinùkas, kuris pasiimtas iš jo motinos, šį žodį pavartojusios, kai ji sūnaus rankose pamatė mažą lagaminėlį20.

A. Salys bendrinės kalbos ugdymo bei norminimo darbą dirbo ir kitais būdais : sudarydamas tikrinių vardų (vietovardžių ir asmenvardžių) norminių lyčių sąrašus, žodynėlius, redaguodamas kai kuriuos veikalus, kirčiuodamas vadovėlių tekstą (Vargo mokyklai I-II d.), skaitydamas mokytojams paskaitų, būdamas kalbos patarėju Valstybės taryboje ir kitaip.

Apskritai, Antanas Salys, kurio universitetines paskaitas bei kalbinę veiklą su malonumu prisimena ir šių žodžių autorius, davė ryškų įnašą lietuvių bendrinės kalbos ugdymui ir norminimui, o lietuvių kalbos tyrinėjimo srityje palyginti nemaža nusipelnė dialektologijai, asmenvardžių ir vietovardžių istorijai ir gera dalimi prisidėjo prie jau minėto penkiatomio Lietuvių rašomosios kalbos žodyno paruošimo 21.

P. Jonikas

------
1
K.
Ostrauskas, Pokalbis su prof. Antanu Saliu, žr. Aidai, 1974 m., 82 psl. (Toliau sutrumpintai: Pokalbis). Plg. Atsisveikinant prof. Antaną Salį, žr. Aidai, 1972 m., 361 psl.
2 Pokalbis, žr. Aidai, 1974 m., 17-18 psl.
3 Ten pat, 70 psl.
4 Plg. ir W. R.
Schmalstieg, A. Salys — profesorius Amerikoje, žr.  Aidai, 1972 m., 362 psl.
5 Pokalbis, žr. Aidai, 1974 m., 19 psl.
6 Ten pat, 16 psl.
7 Lietuvių kalbos tarmės, Kaunas 1935; pataisyta ir papildyta laida pasirodė Tübingene 1946 m.
8 K.
Būga, Aisčių praeitis vietų vardų šviesoje, Kaunas 1924 ; žr Rinktiniai raštai, III t., Vilnius 1961, 728-742 psl.
9 Pokalbis, žr. Aidai, 1974 m., 16 psl.
10 Pirmojo tomo pirmasis sąsiuvinis išėjo 1926 m.
11 Prof. A. Seimas sakosi, kad čia jo bendradarbiavimas su K. Būga prasidėjęs 1923 m. pradžioje. Juodu abu surinkę bendrai vartojamu mokyklinių vadovėlių ir šiaip spaudinių žodžius bei terminus. Pats K. Būga tam reikalui A. Sennui padovanojęs dideli savo žodyninės medžiagos rinkinį ; 1924 m. pavasarį jis perdavęs A. Sennui savo alfabetiškai sutvarkytą lietuvišką rankraštį iki raidės U, sveriantį daugiau kaip centnerį (A.
Masionis, Dr. Alfredas Sennas, žr. Aidai, 1974 m., 387 psl.).
12 Ten pat.
13 Wörterbuch der litauischen Schriftsprache, II ir III tomo prakalbos.
14 Pokalbis, žr. Aidai, 1974 m., 20 psl.
15 Draugas, 1962. VIII. 11.
16 Pokalbis, žr. Aidai, 1974 m., 15 psl.
17 Plg.
K. Būga, Kalba ir senovė, Kaunas 1922, 44, 53, 133, 136 psl. žr Rinktiniai raštai, II t., Vilnius 1959, 37, 156, 159 psl.
18 Plg. Pokalbis, žr. Aidai, 1974 m., 76-77 psl.
19 Dar 1938 m. (žr. 321 psl.) A. Salys jau siūlė šį žodį, tik kiek skirtingesne, Lietuvos gyvenimo sąlygoms pritaikyta, “ supirkimo punkto ” reikšme.
20 Pokalbis, žr. Aidai, 1974 m., 76 psl.
21 Apie A. Salio gyvenimą ir darbus plg. dar : K.
Ostrauskas, Pokalbis su prof. Antanu Saliu, žr. Aidai, 1974 m., 14-20, 75-82 psl.; William R. Schmalstieg, A. Salys — profesorius Amerikoje, žr. Aidai, 1972 m,, 362-363 psl. ; P. Jonikas, Antano Salio mokslinė veikla, žr. ten pat, 364-371 psl.; V. Maciūnas, Lietuvių kalbai skirtas gyvenimas, žr. Draugas, 1972 m. spalio mėn., 254, 260, 266 nr.

 

INTRODUCTORY REMARKS

Prof. Antanas (in non-Lithuanian writings — Anton) Salys (1902-1972) was one of the foremost Lithuanian linguists. He studied the Lithuanian language and comparative Indo-European linguistics at the University of Kaunas from 1923 to 1925, and Baltic philology, comparative Indo-European linguistics and Slavic philology in Leipzig (Germany) from 1925 to 1929. Among others, his professors were : J. Jablonskis, K. Būga, G. Gerullis, R. Traut-mann, J. Hertel.

Upon completion of his studies with the degree of doctor of philosopy A. Salys taught mainly Lithuanian dialectology, phonetics and the Latvian language at the University of Kaunas (1930-1939) and the University of Vilnius (1940-1944). Prom 1947 to 1972 he lectured in Slavic and Baltic linguistics at the University of Pennsylvania in Philadelphia.

A. Salys served as the director of the Lithuanian Academy of Sciences’ Institute of the Lithuanian Language from 1941 to 1944. He also was a member of the editorial board of several publications, including Gimtoji Kalba (The Native Language), Lietuvių Enciklopedija (Lithuanian Encyclopedia ; Lithuanian language section), SEEJ, PMLA (bibliography of East European languages and literatures). He belonged to a number of American and Western European scholarly societies.

A. Salys’ principal field of specialization was Lithuanian dialectology. In his Lietuvių kalbos tarmės (Lithuanian Dialects; Kaunas, 1935 ; revised and enlarged edition Tubingen, 1946) he relies upon K. Jaunius’ classification of dialects, but gives a more accurate and detailed dialectal division and description of Lithuanian. He touches upon several questions of dialect history in his dissertation Die žemaitischen Mundarten : I. Geschichte des žemaitischen Sprachgebiets (in Tauta ir Žodis, VI, Kaunas, 1930) and in the article ,, Kelios pastabos tarmių istorijai ” (Several Remarks for the History of Dialects ; in Archivum Philologicum, IV, Kaunas, 1933) to which is also appended his map of the distribution of Lithuanian dialects. His final synoptic description of Lithuanian dialects is found in volume 15 of Lietuvių Enciklopedija.

Another field in which A. Salys worked actively was onomastics, especially the study of old Lithuanian personal names and toponyms. He made extensive use of onomastic data in his previously mentioned dissertation. In addition, A. Salys devoted considerable time to the determination of standardized forms of Lithuanian toponyms, personal names as well as surnames for everyday use. He compiled a fairly lenghty list of normalized proper names for the Wörterbuch der litauischen Schriftsprache (Litauisch-Deutsch), vol. 5, pp. 481-560.

A. Salys has also made a significant contribution to the above-mentioned five volume Lithuanian-German dictionary (begun by M. Niedermann, A. Senn and Fr. Brender) of which he is a coauthor from vol. 2, p. 449.

A. Salys took an active part in the development and codification of the Lithuanian standard language which was at that time, especially in the early days of the re-establishment of the Lithuanian state, a matter of concern to various institutions and to society in general. He worked not only in commissions for orthographic regulation and reform, but was particularly successful and influential in the coining of needed Lithuanian terminology and the determination of normalized forms for the standard language on the basis of the structure of Lithuanian as well as the developmental tendencies of the written language.

Virtually all of A. Salys’ linguistic writings are included in this collection. In view of certain practical considerations they have been divided by the editor into four volumes : I. Standard Lithuanian, II. Proper Names, III. Miscellaneous Articles, IV, Lithuanian Dialects.

P. J.

rankraštis
A. Salio rankraščio pavyzdys (sumažinta trečdaliu)

 

 

BENDRIEJI PAAIŠKINIMAI

Šiame tome A. Salio vartojamos, šalia kitu, plačiau pažįstamų, dar šiokios santrumpos: dkv. (= daiktavardis), GK (= Gimtoji Kalba), LKD (= Lietuviu kalbos draugija), SKS (= Spaudos kalbos sekcija, LKD skyrius), t (= tolimesnysis puslapis), t. p. (= tas pats), tt (= tolimesnieji puslapiai), VDU (= Vytauto Didžiojo universitetas).

Kai kurie į vieną ar kitą skyrių šiame tome dedami raštai ne būtinai tenagrinėja vieną temą, nors tokia tema ten paprastai ir vyrauja. Trumpų patarimų skyriuje vėl liečiamos įvairios temos (rašybos, kirčiavimo, žodžių darybos, žodžių reikšmės, posakių ...), bet čia buvo praktiniu ir bendrinės kalbos raidos požiūriu geriau visus tuos trumpučius atsakymus bei straipsnelius palikti neiškirstytus Klausimų kraitelėje ir Kalbos skiltelėje, kuriose jie ta eile ir buvo išspausdinti. Taip pat Žodyno ir terminologijos straipsnių buvo praktiškai patogiau nesujungti į vieną skyrių su Kalbos patarėju ir Prekybinės korespondencjos žodynėliu, juoba kad pirmajame žodynėlyje liečiami ir ne vieni žodyniniai bendrinės kalbos norminimo klausimai.

Bus suprantama, kad kalbininko raštuose jų redaktorius nesiėmė suvienodinti kai kurių autoriaus rašybos nevienodumų, jei tai nebuvo spaudos klaidos (pvz. keliuose straipsniuose po skaitmenų kelintiniams skaitvardžiams žymėti autoriaus rašomas taškas, iš pradžių vienur kitur parašoma klausymas „kláusimas”, turbūt, taippat ir kt.). Kiek nevienodumų galėjo įnešti ir vienas kitas redaktorius tų leidinių, kuriuose buvo išspausdinti autoriaus straipsniai. Bet tai nustatyti ir atitaisyti apskritai nebuvo įmanoma.

Kitos, atskiriems autoriaus straipsniams taikomos, šių raštų redaktoriaus pastabos dedamos tų straipsnių išnašose. Visos redaktorinės išnašos žymimos žvaigždute bei žvaigždutėmis, skiriant jas nuo skaitmenimis žymimų paties autoriaus išnašų.

BENDRESNI STRAIPSNIAI

KALBA IR VISUOMENĖ*

Kalba yra kažkas gerbtina ir dieviška visomis savo tautinėmis individuacijomis. Ir iš to kyla tautinės kalbinės apkantos, bet sykiu ir garbės reikalavimas.

K. Vossleris

Kalbos sąvoka apibrėžiama labai įvairiai, žiūrint kuriuo požiūriu į ją pažvelgsime. Daugis pasako: kalba žmogui yra reiškiamoji priemonė mintims, sąvokoms, norams reikšti. Tūlas dar pabrėžia : tik priemonė, daugiau niekas. Vadinasi, paradoksališkai kalbą galėtume dėti vienon grutėn kad ir su zenitine patranka. Mums čia juk vis viena, ar ji bolševikų, ar nacių gaminta ; svarbu tik, kad būtų taikli ir pagauli. Taip į dalyką žiūrint, tautines kalbas, žinoma, turėtų pakeisti tarptautinis žargonas arba, kitais žodžiais tariant, atskiroms kalboms nederėtų kovoti su svetimybių antplūdžiais, o verčiau noromis naudotis visomis vad. “ europietybėmis ”.

-------
*
Naujoji Romuva, 1937, 49 nr., 925-926.

Šiandien, tiesa, niekas ir neneigia kalbos priemoniškumo, bet visur tiek pat pabrėžiama, kad tatai nėra pati jos esmė. Kalbinis veiksmas yra jau, jei kalbama girdime ir suprantame. Ir čia jau nebe grynoji priemonė, kad kalbant klausytoją suponuojame. Tatai pirštu prikišamai parodo ano supratimo vienašališkumą, paneigiantį kalboje visuomeninį elementą, be kurio kalba nustotų buvusi kalba. Kalba pati viena negyvena, nėra organizmas, bet tik jo funkcija. Pvz., senųjų etruskų rašto paminklai (Italijoje), sulotynėjus pačiai tautai, mums šiandien bėra tik ženklai, neįmenama mįslė, o ne kalba tikrąja to žodžio prasme. Vadinasi, kalba glaudžiai susijusi su visuomene, yra tos visuomenės dvasios dėmuo. Kaip nelygios visuomenės, taip nelygios ir kalbos.

Mes, turėdami mintyje sakinį, bet jo nepasakydami, kad “ žodis ant širdies plūduriuoja ”, — jau ir mąstome kalbinėmis lytimis. Taigi kalbėjimas, mąstymas kalbinėmis lytimis, klausymas, supratimas — vis kalbos vartosenos esminės pusės. Kadangi niekas neginčija atskirų kalbų mąstysenos skirtingumo, tai tuo pačiu skirtingos ir kalbos. Europoje tatai ne taip ryšku, mat, daug kultūros bendrumo, o ir pačios kalbos daugumas giminaitės (indoeuropiečiai). Bet gana iškelti koją į užeuropius, ir tuojau kalboje reiškiasi ne tik skirtinga aplinka — gyvija, augmenija, bet ir mąstysena. Pvz., australams visai svetimas mūsų dešimtainis skaičių pasauks, jie teskaičiuoja tik iki 3—5. O kažkurios atogrąžinės salos gyventojai vis skirtingais skaitvardžiais (1—9) skaičiuoja kokoso riešutus, žmones, dvasias, gyvulius, medžius, valtis, kaimus, namus, kartis ir plantacijas. Primityviosioms tautoms neįmanoma sąvoką atskirti nuo daikto. Todėl tokios ir jų kalbos. Kaikurios Afrikos tautos atskirais žodžiais vadina įvairaus plauko karves, bet vienos sąvokos karvei nepažįsta.

Vadinasi, kalbos viena nuo kitos skiriasi ne tik išviršinėmis savo lytimis — skirtinga fonetika (pvz., liet. ir vok. t, liet. ir anglų v), akcentu, garsine žodžio puse (pvz. : ranka, moka, ruka, Hand, main, hasta ...), bet ir giliąja savo esme, susieta su tautos siela. Jei garsine lytimi tesiskirtų, seniai būtų įgyvendinta ir vienos pasaulinės kalbos idėja. Kokios savimylos būtų tautos, jei savo ypatumą pabrėžtų kalba, kuri, kaip priemonė, tebūtų lygi vokiečių ar anglų gamybos dviračiui ! Bet nusveria tai, kad tauta pati save kalboje pasako, kad kalba yra pagrindinis tautos sąvokos dėsnis, daug svarbesnis, pvz., kaip rasė. Kalbų skirtingumo esmę sudaro jų vidujinio, turininio sandaro skirtumai. Gretomis su skirtinga išviršine kalbos lytimi, kurią ausis girdi, eina ir ypatinga vidujinė kalbos lytis, kuri reiškiasi mąstysenos ir veiksenos skirtumais. Šita vidujinė kalbos lytis, kurioje sudėta visa tos kalbos turininė visuma, ir yra pats giliausias kalbos tautiškumo pradas. Vadinasi, kalbos yra tautiškos ne tuo ar kitu garsu ar žodžiu, gramatine lytimi, bet tik visu savo vidujiniu mąstomuoju turiniu.

Ir jeigu mūsų kalba tautiška, o ne šaltas bedvasis įrankis, tai mes visi turime jai ir priedermių, lygiai taip pat, kaip ir visose tautinės kultūros srityse. Kiekvieno mūsų duoklė kalbai skirtinga, nes kiekvienas skirtingą darbą dirbame, kitkuo verčiamės. Keliolika eilučių čia visko neaprėpsi. Bet, pvz., imkime kad ir mūsų inteligento šeimą, namus. Inteligentė moteris, šeimos motina galėtų ir turėtų prisidėti mūsų kalbos rūmą statant. Motinos kalbinė įtaka šeimoje labai didelė, ypačiai saugomoji. Vienas pradinės mokyklos mokytojas man nustebęs pasakojosi turįs mokykloj vaiką, kuris labai netvarkingai kirčiuoja ir visai neskiria ie ir ė, o ir uo, nors abu tėvai gryniausi zanavykai. O pasirodė, kalta miestietė auklė, tikriau sakant jos lenkiškai lietuviškas žargonas. Tėvai abu tarnauja, ypačiai motina maža tegali būti namie. Ir va mažasis zanavykiukas “ nutausta ”, ima kalbėti šančiškai. Apdairesnė motina verčiau būtų nė į namus neįsileidusi anokios kalbos nevalos. Ir vaikui, ir mokytojui mažiau tebūtų tekę rašybos vargo vargti.

Mūsų kalboje bene gausiausia mažybinių lyčių. V. Kalvaitis vienai mamai jų per 40 yra surašęs, pvz., mamaitė, mamulė, mamulytutė ir net mamaitužužėlė, mamužytėlužėlė! Bet lietuvio inteligento šeimoje, kur, kaip rodos, nekalbama nei rusiškai, nei lenkiškai, dažnai girdi tik : Vandzia, Vandźka, Staśka, Mańka, Vladekas, Antoša... Motina Aldoną malonėja Aliùsia, Aliùsenka, Aliusečka, Alečka, o tėvas vėl tepripažįsta Al’ka, kuri savo ruožtu atsilygina mamočka, mamka, papočka, papeńka... Ir tos “ maloninės ” kalbos paskui girdėti ir universitete, kur lietuvaitės studentės, trumpindamos tam tikras pavardes, draugiškai vadinasi Rachilkomis, Naśkomis... Čia mes tikrai esame lietuviškai paimlūs svetimosioms šiukšlėms. Bet kartą turėtume pasakyti ne, vadinsimės tik lietuviškai !

Piktjuokis jau ima girdint inteligentes moteris linksniuojant navoločkus, čecholus, petelnes..., nors mūsų kaime paprastai sakoma : antvalktis, antvalkalas, užvalktis, užvalkalas, antnartis, apvalkalas, įvalkalas, įnartis... ir spargintuvė, spirgintuvė, keptuvė, lenkelė... Taigi, rodos, yra iš ko ir pasirinkti. Ir čia reikia pridurti, kad kartais net tos mokslo įstaigos lektorės, kur rengiamos namų ruošos mokytojos ir instruktorės, pataiko viešoje paskaitoje vartoti tik paduškas ir abrūsus. O iš šalies tą nevalumą prikišus, sumoja atsikirsti : aš čia ne lietuvių kalbą dėstau.

Namudės terminais turi pačios moterys rūpintis. Čia dėkingo darbo būtų pagaliau ir įvairioms moterų draugijoms, tų draugijų sekcijoms. Kalbininkai gali tik padėti. Pradžią yra padaręs V. Kamantauskas su savo “ Kalbėkime lietuviškai ”.

Virtuvės, skalbyklos ir siuvyklos kalbos ydingumą galėtume iš dalies teisinti ir tuo, kad ji daugiau yra rašytinė, atmintinė, kur taisytojo pieštukas tik retkarčiais brūkšteli. Bet ir mūsų raštinės kalbai reikia dar gero šluotražio. Daugiur tebeviešpatauja : gumkos, knopkės, lineikos, cirkeliai, sušnuruoti, parėdymas, sulig prigulmybės, man įtikėtoje įstaigoje, nesiskaito gautas, manimi apklaustas,... nors žmoniškiau rašančiųjų jau kadai kadės vartojama : trintukas, smeigtukas ir mygtukas, liniuotė, skriestuvas, suverti, paliepimas, pagal priklausymą ir priklausytinai, man pavestoje ar mano vedamoje įstaigoje nėra gautas, mano apklaustas ar iškvostas. Kaip čia, taip ir kitur reikia gerų norų, pasiryžimo ir paslankumo.

Kaikas gali pasakyti, čia smulkmenos. Kitas dar pasišaipys : to ir betrūko, ims tarnaites, siuvėjas ir dar kažin ką kalbos mokyti ! Bet juokas juoku, o išdaigos atskirai. Svetimieji dažnai kaip tik iš smulkmenų ir apie mūsų kultūringumą sprendžia. Gana jiems žvilgterėti į Kauno restoranų valgių sąrašus ...

Prieš Did. karą, ėmus valyti mūsų bažnytinę kalbą, kaimynai rado reikalo prikišti, kad “ litewski chłop ” nesuprantąs litvomanų kalbos. Kalbos gryninimas, rodos, toks nekaltas dalykas, o vis tik nepatiko ir dabar netinka (pavardžių atlietuvinimas), kad grąžiname, anot Karlowicziaus betariant, “ civilizacinės geradarybės kvitus ”. Istorija nedvejojamai yra konstatavusi, kad tautų atgijimas prasideda kalbos atgijimu. Gana prisiminti, kad ir Ficbtės “ Die Reden an die deutsche Nation ”, jo vokiečių kalbos aukštinimą. Ir mūsų “ Aušros ” poetas gieda :

O brangi lietuviškoji,

Šventa kalba prigimtoji.

Už žemčiūgus tu brangesnė

Ir už viską meilingesnė.

Pats Viešpats kvapu savo

Yr atvėręs žodžius savo.

Tauta gyvybiškai jaučia, kad, kalbai žuvus, ir ji pati turės žūti. Ir Maž. Lietuvos lietuvius matome visų pirma dėl kalbos (peticijos kaizeriui) kovojant. Žymus prancūzų rašytojas Johannet yra pasakęs : “ Kalbos atgijimas yra pirmutinis tautos šaukimas prie ginklų ”. Mūsų visų priedermė tą ginklą aštrinti ir šveisti, kad deimantu švitėtų.

GIMTOJI KALBA IR MĄSTYMAS*

Niekas neneigs, kad kalba su mąstymu glaudžiai susijusi, viena antrą veikia. Jau senųjų sakyta : homo est animal rationale, quia orationale. Lietuviškai pasakytume : žmogus dėl to protingas, kad kalbingas.

-------
*Tautos Mokykla,
1938, 15-16 nr., 356-359.

Paprastai sakoma : kalba žmogui yra reiškiamoji priemonė. Ja išsakome savo mintis, norus. Ir kartais šita kalbos reiškiamoji vertybė laikoma esmine, net vienintele. Bet tai dar ne visa kalbos esmė. Juk taip pat kalbinis veiksmas, jei kalbama girdime ir suprantame. Kalba yra išraiška būtų įmanoma, jei kalba tebūtų vien kalbėjimas, kuris iš tiesų tėra tik viena pojūčiams suvokiamoji kalbos lytis, būtent pasakyta — ausiai, parašyta — akiai.

Bet mes kiekvienas galime naudotis ir naudojamės kalbinėmis priemonėmis ir nekalbėdami, galime turėti mintyse sakinį ir jo nepasakydami. Vadinasi, kalbinėmis priemonėmis naudojamės ir kalbinėmis lytimis mąstydami. Iš to išvada — kalba visuomet siekia ir į patį mąstymą, ji nėra paprastas įrankis, kaip rašomoji plunksna, kur mes neklausiame, iš kokio plieno ir kieno padaryta, tik žiūrime, kad gera būtu rašyti. Bet vėl kraštutinis būtų teigimas : kalba — balsingas mąstymas. Daugumas dabar sutinka su psichologu ir logiku Erdmannu, kad “visas sąmoningasis mąstymas yra kalbiškai formuluotas mąstymas”.

Taigi, kalbėjimas, mąstymas kalbinėmis lytimis, klausymas bei supratimas yra atskiros kalbos vartosenos esminės pusės. O vartojimas, kalbant apie suaugusius žmones, vėl suponuoja turėjimą, prieš kalbėjimą būtinas kalbos turėjimas. Šis pastarasis yra pirmojo pagrindas. Ir niekas šiandien neabejoja, kad žmogus turi vienas didesnį, kitas mažesnį kalbos turtą.

Kalba su mąstymu tiek yra suaugusi, jog apie jos našumą mąstymui sunku iš karto kas ir pasakyti. Tas našumas lengviau pastebimas, kur susiduriame su trūktinu kalbos turėjimu ar sutrikimu, pvz., kurčiai ir aklieji nebyliai, dalinė amnezija dėl sužeidimo į galvą ir t.t. Pvz., toks sužeidimas kalbos centre palietė spalvų vardus. Sužeistasis juslėmis spalvas skiria, bet vardų nežino. Taigi, skiria optiškai, bet ne kalboje. Daiktinius spalvų vardus moka vartoti : žolinė, žemuoginė, rugiagėlinė spalva. Duota išrūšiuoti, atrinkti įvairių spalvų siūlus. Rūšiavimas nereikalingas kalbinio darbo, nereikia atrenkant tarti spalvų. Bet vis tik kalbos reikšmė čia labai didelė. Normalus žmogus, matytą spalvą pavadindamas, pavadina tuo vardu ne juslinį įspūdį, bet sąvoką. Sutrikusysis, teatskirdamas žolinę spalvą, parodo teskiriąs tik daiktinį įspūdį. Sąvokos — žalias visai neturi. Normaliam gana pamatyti pavyzdinį siūlą, o sutrikusys net pririnkti negali.

Arba vėl kitas pavyzdys. Sakinių sudaromajam pajėgumui išbandyti duota žodžiai : vagiskopėčioslangaspinigai — laikrodis. 12—16 metų nebyliai sudarė šiuos sakinius.

1. Vagis daug kiaušinių ir pinigų pavogė.

2.    Stiegius deda prie stogo kopėčias, stogius nori užlopyti stogą, nes stoge yra skylė.

3.    Motina valo langus, langai švarūs.

4.    Žmogus dirba fabrike, jis daug pinigų uždirba, jis nori drabužius nusipirkti.

5.    Laikrodis kabo virtuvėje ant sienos, laikrodis švytuoja, vieną kartą jis stovėjo.

Panašiai atsakė ir sveiki 6—7 metų vaikai. Bet 13 metų normalus vaikas jau visai skirtingai : Kai vagis vagia, jis kopėčiomis įlipa pro langą ir pasiima pinigus ir laikrodį.

Nebylių mąstyme daug vaizduotės, daug nepagrįstų išprotavimų, kapoti sakiniai. Sveiko vyresnio vaiko mąstysena logiška, abstraktinė, ima siaurai sąryšiškai, ir pats sakinys sudėtesnis.

Šie pavyzdžiai mums sako, kad tam tikro žodyno turėjimas žmogui duoda ne tik vien reikiamas priemones daiktams arba dvasinei būsenai pažymėti ; sąvokinis daiktų supratimas, būsenų buvimas yra glaudžiai susijęs su pavadinimų turėjimu. Vardas ir sąvoka yra to paties turinio, būtent žodžio dvi pusės. Ne tik kalbėjimas, bet ir visas mąstymas ir veikimas yra su kalba glaudžiausiai susijęs. Taigi, ir sintaksiniai kalbos dėmenys yra giliai šaknis įleidę visame mąstyme. Jie yra formos, kuriose ir kuriomis mintis plėtojasi ir ryškėja.

Dėl tokio glaudaus mąstymo ir kalbos sąryšio kalboje yra sudėta visos mąstomosios ir reiškiamosios priemonės (garsinės lytys, sąvokos, sintaksinės kategorijos) ir tuo būdu iš bendros kalbos kalbinės bendruomenės nariai — tauta — gauna mąstymo pradų ir minčių reiškimo formos vienodumo. Vadinasi, kalbos nuo viena kitos skiriasi ne tik išviršinėmis savo lytimis, — skirtinga fonetika, akcentu ir garsine žodžių puse —, bet ir giliąja savo esme, susieta su tautos siela. Jeigu tik garsine lytimi kalbos tesiskirtų, tai seniai turėtų būti įgyvendinta ir vienos pasaulinės kalbos idėja. Turėtume tik stebėtis nepagrįsta tautų savimyla, kad jos savo skirtingumą kaip tik kalba pabrėžia ir tuo pačiu kultūros kūryboje dėl to kalbos skirtingumo su tiek sunkenybių grumtynių eina.

Bet iš tiesų kiekvienas, pramokęs svetimos kalbos kiek daugiau nei mokyklos suole, lengvai pastebi, kad kalbų skirtumų yra ne tik išviršinių, bet ir vidujinių, ir kaip tik subtilesnių, gilesnių. Iš kiekvieno mokančio gerai svetimą kalbą juk reikalaujame, kad jis, ta kalba kalbėdamas, ja ir galvotų. Todėl ir vertimas, geras vertimas, be galo sunkus, nes tikras vertėjas nepasitenkina garsiniu, žodiniu vertiniu, bet siekia ir į patį kalbos turinį. O šis tik su dideliu vargu iš vienos tautos į kitos tautos mąstymą perliejamas. Tai patvirtina visi gerieji vertėjai, kurie tik sugeba vadinamąją kalbos dvasią pajusti. Daugelį kalbų mokantieji kartais patys savimi nustemba, kaip jie skirtingai įvairiomis kalbomis mąsto.

Europiečiams, kur tiek daug ir kultūroje ir visame gyvenime bendra turi, kur kultūros vertybės sykiu su jų sąvokomis taip dažnai vienų iš kitų skolinamasi, tie kalbų esminiai mąstysenos skirtumai nebėra taip ryškūs ir griežti. Tautų bendravimas juos gerokai aplygino. Be to, čia dar turime turėti galvoje, kad mažne visos Europos kalbos priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai, taigi prieš 5000—6000 metų yra kalbėjusios viena kalba, mokslo vadinama indoeuropiečių prokalbe.

Bet kaip tik koją iškeliame už Europos ribų, kiekviename žingsnyje susiduriame su kalbos reiškiniais, kuriuos šiaip net įsivaizduoti būtų sunku. Ir tose kalbose reiškiasi ne tik skirtingos gyvenimo sąlygos ir aplinka, pvz., kad ir gyvijos bei augmenijos vardai, bet labai dažnai jos skiriasi ir paprasčiausiomis kalbos kategorijomis. Ryškiausias, tur būt, pavyzdys yra skaitvardžiai. Daugelis kalbų, pvz., Australijoje, tegali skaičiuoti iki 3—5. Tai jų skaičiuosenos pagrindas, kaip mums dešimtainė sistema. Ir misijų mokyklų mokytojai čia susiduria su stačiai nenugalimais sunkumais. Skaičiuosenoje vaikai nieku būdu nepajėgia peržengti 3—5 ribos. Dar keisčiau, kad, pvz., kai kurios indėnų kalbos skiria skirtingus skaitvardžius gyviems ir negyviems daiktams skaičiuoti. Pasitaiko net kad skirtingais skaitvardžiais skaičiuoja kailius ir žuvis, stovinčius ir gulinčius daiktus arba sėdinčius žmones. Atogrąžinių Moanų salų gyventojai skirtingais skaitvardžiais, nuo 1 iki 9, skaičiuoja : kokoso riešutus, žmones, dvasias, gyvulius arba medžius, kaimus, namus, valtis, plantacijas. Taigi turime gana kalbų, kurių kalbėtojams skaičių pasaulis visai kitoks atrodo.

Tokių pat didelių skirtumų yra ir reikšminėse kategorijose. Pvz., kai kurios Afrikos kalbos turi atskirus vardus įvairaus plauko karvėms, bet vieno karvės vardo nepažįsta. Kelios Šiaurės Amerikos tautos turi po 13 veiksmažodžių plauti, mazgoti sąvokai, būtent, rankoms, veidui, indams, drabužiams, mėsai ir t.t., bet bendrinio žodžio trūksta.

Tačiau to liekanų yra ir Europos kalbose. Pvz., ir mūsų gentivardžiai. Seniau skirta : Šẽšuras — vyro tėvas ir úošvis — žmonos tėvas, anýta — vyro motina ir úošvė — žmonos motina, dieveris — vyro brolis ir láiguonas — žmonos brolis, móša — vyro sesuo ir sváinė —žmonos sesuo, dėdė — tėvo brolis ir avýnas — motinos brolis. Dabar tie skirtumai sumišę, bet jie rodo, kad seniau bendresnių kategorinių sąvokų neturėjome. Tik dabar jos darosi: dėdė, úošvis, úošvė ir sváinis, sváinė sakomi abiem pusėm, tėvo ir motinos, vyro ir žmonos.

Taigi, gyvuoju patyrimu, ne vien abstrakcija prieiname išvadą, kad kalba ir mąstymas vienas su antru lygiuojasi. Kur svetimas abstraktusis, atsietinis mąstymas, ten ir kalboje trūksta tam priemonių, kaip anos karvės pavyzdyje. Iš to pat jau aišku, kad atskirų kalbų santykiai su mąstymu irgi skirtingi, išsiskiria mąstysenos tipai.

Gana čia mesti akį į tuos pačius skaitvardžius. Nors ir dešimtainė sistema, bet atskiros kalbos skiriasi. Lietuvių vienuolika, dvylika ... ir vokiečių elf, zwölf (gotų dar savotiškiau : ainlif, twalif) sudaryti iš vienas, du + likti (plg. mūsų senovės raštų : vienas liekas “ vienuoliktas ”, antras liekas, “ dvyliktas ” ir t. t.), vadinasi, kiek nuo dešimties lieka. Latvių vienpadsmit, divpadsmit seniau : vienpadesmits, divpadesmits) reiškia vienas, du po dešimties, o rusų odinadcat’, dvenadcat’ (iš senovės slavų jedinъ na desęte, dъva na desęte) vienas, du ant dešimties. Latviai vienuolika, dvylika dar pasako ir viendesmit viens, viendesmit divi, t. y. viena dešimtis vienas, du. Logiškai vienodo sandaro yra : lietuvių dvi dešimti vienas, du, latvių divdesmit viens, divi ir rusų dvadcat’ (iš dъva desęti) odin, dva. Bet jau vokiečių einundzwanzig mūsiškai išeina vienas ir dvi dešimti. Prancūzų quatre-vingts “ aštuonios dešimtys ” vėl reiškia keturias dvidešimt. Vadinasi, logiškai lygios sąvokos čia visai skirtingai pasakytos.

Čia tuojau ir tenka pabrėžti : kalba griežtosios mokyklinės logikos mastu negali būti matuojama. Bet taip yra buvę iki XIX amž. vidurio. Pvz. grecistas G. H e rm a n n a s, pasirėmęs Kanto geležinės logikos filosofija, buvo ir iš kalbos pareikalavęs 6 linksnių. Girdi, pagal Kanto kategorijas jų turį tiek būti, nors lyginamoji kalbotyra sako, kad indoeuropiečių prokalbėje jų iš viso buvo 8. Ir nenuostabu, nes ir Hėgelis filosofiškai įrodinėjo, kad tik 7 planetos tegalinčios būti.

Dabar logizmas kalboje savo amžių jau yra atgyvenęs. Jį, prieš 80 su viršum metų, yra palaidojęs H. Steinthalis savo veikalu “ Grammatik, Logik und Psychologie ”. Logikai, nagrinėjančiai mąstymo dėsnius, visiškai nerūpi, kaip ir iš kur atsiranda mūsų mintys, garsinės jų lyties visai nežiūri. Tokie sakiniai, kaip rytai rausta, rytai raudonuoja, rytai raudoni, rytai raudonos spalvos logiškai yra vieno galo. Logikai čia visur Adenas sprendimas, bet kalbotyrai tie 4 sakiniai nelygūs. Logiką teturime vieną, o kalbų devynias galybes. Žodis, kaip gramatinė kategorija, taip pat nesu tampa su sąvoka, kaip logine kategorija. Jei sutaptų, neturėtume kalboje sinonimų. Sprendimo dėmenų logika teturi tik du, subjektą ir predikatą, o sakinyje, be veiksnio ir tarinio, dar randame papildinį, pažyminį ir aplinkybes.

Iš to aišku, kad logika vien kalbos prigimties išaiškinti negalime. Tačiau klystame vėl manydami, kad kalbos kūryboje logika nė nedalyvauja. Kaip paprasto žmogaus kasdieniniuose veiksmuose visuomet reiškiasi ir protas, taip ir kalbos dalyse, jų atsiradime, pastebėti logikos dalyvumas.

Kalbininkų šiandien sutartinai pripažįstama, kad kalboje veikia vadin. liaudinė logika, kuri mums kartais ir nelogiška pasirodo. Tautotyra sako, kad grynasis nuosakusis mąstymas liaudžiai daug svetimesnis, nekaip tos pačios tautos mokytinei visuomenei. Liaudis kalba išreiškia ne tik savo mintis, bet ir visą sielą, kupiną jausmų ir vaizduotės. Čia pasakytume, turime jausminę logiką šalia mūsų protinės. Liaudis kalbėdama nelenda į tuos dvasios kaustomus formalizmo kamantus, kuriuos mes visi esame pratę nešioti. Čia mintis pritvinkusi emocijos, čia vėl laki vaizduotė į kurį pašalį nubloškia. Pvz. : ir neturėk tatai jo tiek proto, ir būk tu man jam tokiam kvailam, baisiai gražus, velniškai, pasiutiškai skanus, kaip tu lig šiol nenusprogai (= kad tu nusprogtum). Čia nepaisyta ne tik logikos, bet vietomis ir gramatikos. Ir ne mes vieni taip sakome. Plg. vokiečių das ist arg fein, saumässig fein, dem Hans seine T ante ( = Anso teta).

Paklausęs kur bėgi, vaikeli ? gausi, pvz., atsakymą : mama liepė tėtei pavakarę nunešti. Atsakymas, žiūrint klausimo, nelogiškas.

Lotynai jau II amž. po Kristaus sakydavo beneficio caecitatis “ aklumo dėka ”. Ir šitas “ nelogiškas ” posakis atsirado analogiškai pagal beneficia deorum servatus est “ dievų malone, pagalba apsaugotas ”.

Logiškai ir, jei norime, fiziškai visai paikai atrodo posakis : perkūnas žmogų nuspyrė, medį suspaudė. Jis toks pat netikslus, kaip ir graikų Zeùs hýei “ Zeusas lyja ”. Plg. ir rusų jego gromom ubiło, lot. fulminibus occisit. Taip pat nelogiškai sakome : sava mirtimi mirti (tartum kokią savą mirtį turėtume !), bet daugelio kalbų taip sakoma : lot. sua morte defunctus est (Suetonius), vok. seines Todes sterben, rusų umeret svojeju smertju. Sakome tiesiogine prasme : eik atnešk, eik gulti, bet logikai priešingai : eik tu, kur čia dabar važiuosi, pvz., prašydami, kad geras bičiulis pasiliktų nakvoti. Paryžiuje pardavėjos, įėjus kam krautuvėn, kartais kreipiasi : messieurs dames, nors pirkėjas vyras ir vienas pats. Ir mes kalbame apie istorijos šaltinius, nors jie nei šilti, nei karšti. Pagaliau tiek pat nelogiški ir geografų karštieji šaltiniai.

Čia matome, kad žodžio pirminė reikšmė yra išsekusi. Tokį reikšmės išsekimą pernai miręs prancūzų kalbininkas A. M e i l l e t yra praminęs gramatikalizacija. Plg. dar žmonių sakomus žodžius seilėtekis ir seilėgeris. Rodos, pastarasis netikslus, nelogiškas. Bet iš tikrųjų taip nėra. Mat, stengiasi seilės sulaikyti, sugerti. Šitie suminėti nelogiškumai vis tik kalbos praktikai nekliūva. Bet iš čia matome, kad kalba, vien formalinės logikos požiūriu žiūrint, išeina dažnai nelogiška. Kitais žodžiais sakant kalba turi savą — kalbinę logiką.

Kai kas — prieš kelerius metus vienas matematikas — retkarčiais šiūsteli prieš kilmininko konstrukcijas. Girdi, jos logikai priešingos. Imamas toks pavyzdys : Amerikos naikintojai Klaipėdos uoste. Ir išvedama, kad jie Ameriką naikiną ! Vadinasi, logikos “ pasimokę ” negalėtume sakyti nė Kauno kepėjai, siuvėjai, kirpėjai. Jie iš tiesų kada susidėję gali Kauną nukirpti ir susiuvę net iškepti ! O kaimo piovėjus prisiminus, net šiurpas turėtų nukratyti. Sakoma paprastai ir žydų kepykla. Logiškai galėtume išsivesti, kad čia žydai kepami, nes karvių girdykloje karvės girdomos.

Pagaliau, taip nugalvojus, pasidarytų nebeįmanomi nė Kauno miestas, Nemuno upė, tartum kažkoks Kaunas ar Nemunas miestą, upę turėtų. Ir tai galėtų, rodos, remti gretiminiais Tiškevičiaus Palanga, Oginskio Rietavas, kada tie miestai jų nuosavybė buvo.

Čia kiekvienas, nors kiek kalbiškai galvoti mokąs žmogus pasakys, kad toks logikos mastas netinka, kad mes kalbos pagal mokyklinės logikos reikalavimus perdirbti negalime. O užsispyrėliams tiesiog ir pasakysime — kalba ir liks tokia nelogiška.

Tačiau turime sutikti, kad, pvz., tų kilmininkų kai kur ir per daug, va, Šiaulių valdžios berniukų gimnazija. Žmogiškai būtų : Šiaulių valstybinė vyrų gimnazija. Geriau ir pradinė, ne pradžios mokykla. Taigi, ir mokytojas kalbos darbe visuomet turi žiūrėti pirma kalbinės logikos ir tik paskui ją derinti su mąstomąja.

Baigiu čia žymaus vokiečių kalbininko W. H a v e r s o žodžiais :

“ Visų pirma reikia atsiminti, kad idealinės kalbos nėra ir, pagal dalyko prigimtį, negali būti. Taip yra dėl savotiško kalbos atsiradimo ; ji juk nėra sugalvota kokio išminčiaus logiko ar gramatiko, kaip meniška sistema, tuo būdu, kaip šiandien kuriamos pasaulinės kalbos. Ne, planingas apskaičiavimas ir numatymas jos atsiradime tiek pat maža tereiškė, kaip ir randantis teisei, valstybei, papročiams. Šitaip neplaningai kalbai atsirandant iš atskirų momentinių visų kalbinės bendruomenės narių įnašų, ir pasidaro, kad kiekvienoje kalboje iš vienos pusės reiškiamųjų priemonių trūksta, o iš kitos — priešingai, yra tam tikros prabangos ir pertekliaus.

Vadinasi bendrinės kalbos kūrybos uždavinys čia yra rasti ar sudaryti pusiausvyrą : trūkstama prikurti, o nereikalinga išmesti. Ir to darbo didžioji dalis tenka mokyklai nudirbti.

MOKYKLA IR KALBOS JAUSMAS*

Kažinkur esu skaitęs tokį posakį : “ Siela ne radio aparatas, jos invairiomis kalbomis invairiai nenustatysi ”. Ir iš tiesų čia gili tiesa pasakyta. Atskirų tautų kalbinė mąstysena, visa minčių reikšsena griežtai skiriasi. Todėl sakoma, kad pigu išmokti svetimos kalbos, bet sunku jos dvasią pagauti. Kitaip ir būti negali. Juk kalboje pati tauta reiškiasi. Ir mūsų rašomosios kalbos tėvas yra pasakęs: “ Kalboje tauta pasisako, kas esanti, ko verta. Tautos kalboje yra išdėta visa jos prigimtis — istorija, būdo ypatybės, siela, dvasia ”. Nors tautos sąvoką apibrėžti be galo sunku ir daugelis nusivylę pasako : “ Tautybė yra iracionalinis, protu neapimamas dydis ”, bet pagrindinis tautybės sąvokos dėmuo vistik visiems palieka kalba. Paprastajame gyvenime kalba tautą daro.

----------
*Gimtoji Kalba
, 1935, 7-10. Šiame straipsnyje vietoje prielinksnio ir priešdėlio i(-) imama rašysi in(-), matyt, remiantis tuo, kad anuo metu rašybos reformos komisijos buvo siūloma taip rašyti. Plg. šio tomo straipsni Naujosios rašybos belaukiant (65-68 psl.). Šiokio rašymo projektą Švietimo ministerijai 1936.I.11 atmetus, to in(-) atsisakoma.

Didžiųjų tautų žmonės, išaugdami visai savoje, vien tautinėje, aplinkoje, ir kalboje svetimų intakų žymiai mažiau tegauna, negu tarp didžiųjų paskydusios mažosios tautos. Anų tautų bendrinės kalbos seniai nusistojusios, visa vartosena yra daugiau inprastinė, norma tvirta ir kiekvienas kalbantysis ar rašantysis lengvai skiria sava nuo svetima, taisyklinga nuo nevartotina. Kitais žodžiais sakant, didžiųjų kultūrinių kalbų veidas yra ryškesnis, jų dvasia skirtesnė, lengviau pajuntama. Kas kita su mažosiomis tautomis. Jų kultūras ir kalbas visuomet daugiau veikia svetimieji. Ypačiai šios intakos stiprios mažai tautai pakliuvus didžios valdžion ar šiaip draugėn susidėjus. Juk mes, pav., slavybių tik todėl turime daugiau nei vokietybių, kad pirma didelius gudų plotus in savo valstybę prisijungėme, o paskui dar su lenkais susidėjome. Vadinasi, mažųjų tautų kalboms daug sunkiau išlaikyti savo tautiškąjį pobūdį. Jų rašto kalbai, einančiai visų pirma šviesuomenei bendrine, tenka kurtis labai nepalankiomis aplinkybėmis, nes ta šviesuomenė dažnai iš seniau yra pratusi naudotis svetimomis kalbomis. Taigi, iš liaudies kalbos bedarant kultūrinę kalbą čia ypačiai lengva ją užkrėsti svetimybėmis. Grynai tautiška kalbinė mąstysena šiuo atveju kurkas sunkiau inmanoma.

Mūsų bendrinei kalbai pamatai padėti vos prieš 50 metų, tos pastato sienos dabar veik jau suręstos, bet stogas kloti paliks vistik dar ateinančiajai kartai.

Dėl tokios nesenos tradicijos lietuvių bendrinė kalba tebėra nenutrūkusi nuo liaudinės kalbos, vadinasi, ši pastaroji yra gyvasis jos šaltinis. Šitoks tų dviejų kalbų tarpusavio santykis mums .sakyte insako visoje kalbos ugdyboje to saito turėtis. Bet mūsų mokyklai čia aiškaus supratimo ir trūksta. Pasiaiškinsime pavyzdžiu. Kasdien, pav., girdime : kame dalykas?, ne tame reikalas, pirmo sausio, trisdešimto kovo, nors savo kalbos dėsniais tegalime pasakyti : kas dalykas?, ne tas reikalas, sausio pirma, kovo trisdešimta arba pirma sausio, trisdešimta kovo. Ir taip kalba ne tik rusų mokyklą ėję senesnieji inteligentai, bet ir mokytine jaunuomenė, kuri rusiškai nei raidės nepažįsta. Pigu pasakyti — iš senųjų užsikrėtė, bet daug svarbiau išsiaiškinti, kodėl taip lengvai užsikrečiama. Mūsų nuomone, čia daugiausia kaltas kalbos jausmo apmirimas. Sakau apmirimas, ne trūkumas, nes juk daugiau nei du trečdaliai mūsų jaunosios inteligentijos yra išėję iš grynai lietuviško kaimo ir iki gimnazijos nėra arčiau susidūrę su svetimomis kalbomis. Pagaliau ir pačioje augštesniojoje mokykloje tų kalbų neišmokstama tiek, kad jos savaime galėtų sudarkyti kalbinę nuojautą. Taigi, in šią mokyklą jaunuomenė atsineša gyvąją kalbą tikrąja to žodžio prasme, būtent, gimtąją tarmę, tik iš dalies aptašytą pradžios mokykloje. Tik nuo dabar kalboje prasideda persilaužimas :    tarmė pakeičiama bendrine kalba. Visų pirma išnyksta didžiosios fonetinės tarmybės, pav., Žemaičiuose ei, ou arba y, ūie, uo, savotiškas nosinių ą, ę tarimas, o Rytų Lietuvoje — runka, pinki, saula, taip pat žūsis, kyšt < kęsti, Dzūkuose vėl — Dzievas, nakcis ... Toliau kinta žodynas, prisiimama visa eilė naujų, tarmei svetimų žodžių. Vėliau tepakeičiama kaityba, o smulkesnių fonetinių tarmybių dar ir in Universitetą patenka, pav., žemaičių dieti, o rytiečių denelė ir donelė. Iš kitos pusės vėl žymių atmainų padaro visos kalbinės mąstysenos abstraktėjimas, kalbos tiesioginio objekto pakitimas, nes mokykloje kalbama apie tokius dalykus, apie kuriuos iki tol nei negirdėta. Dėl tų priežasčių jau savaime ima trūkti ryšys su gyvąja tarme. Ir nutrūkstama tiek, jog iš gimnazijos išėjęs abiturientas jau kalba laikraštine, knygine kalba, dirbtine ir formuliška. Taip mokyklos ir apmarinamas gyvasis kalbos jausmas. Dėl to jausmo apmirimo ir ima rodytis, kad tiksliau esą sakyti rašyti rado jį girtame stovyje, o ne rado jį girtą. Nelabai perdėsime pasakę, kad mokykloje bendrinės kalbos besimokant pamirštama gimtoji, būtent tarmė.

Tatai būtų normalu ir net girtina, jei išmokstamoji kalba būtų visai tobula ir paskui išmokta nereikėtų taisyti. Bet, deja, taip nėra. O nutrūkus anam gyvajam ryšiui bepasitaisyti jau labai sunku. Tada visas savo kalbos ydas tenka stačiai insiminti kaip “ draudžiamas ”, protu suprasti “ kalbininkų išrastąsias klaidas ”. Imsime kad ir tą pati kame dalykas ? Jo netaisyklingumą jau tenka grįsti rusišku в чем дело ?, o rusiškai nemokant vien insikalti: “ taip negalima sakyti ”. O šimtus tų “ taip negalima ” smegeninėn susidėti—stačiai kančia. Kas kita tebeturint gimtąją kalbos nuojautą. Tada anokie posakiai jau savaime negalimi, nes priešingi turimiesiems kalbos inpročiams. Čia galėtume pasakyti, “ kalbos uoslė ” kalimą atstoja.

Todėl mūsų mokykla ypačiai atsidėjusi turėtų ugdyti kalbos jausmą. Ir čia tuojau reikia pabrėžti, kad jis lengviausia iš gimtosios tarmės išugdomas. Tarmės reikšmė čia be galo didelė. Juk tarmė yra gyvasis šaltinis, iš kurio semiamės visų kalbos turtų ; ji tik viena gali suasmeninti stilių, nudažyti kalbą kurios vietos spalva, inkvėpti šilimos. Iš tarmės mes innešame kiekvienas savo indėlį ir bendrinėn kalbon. Juk ši pastaroji mums teprimeta tik fonetiką, kaitybą ir šį tą iš žodyno. Taigi, ir bendrinės kalbos mokant tarmė reikalinga ypatingos globos. Bet mūsų mokykla dažniausiai elgiasi priešingai. Tarmė laikoma kažkokia blogybe, bendrinės kalbos mokymo stabdžiu. Ir todėl stengiamasi mokinį ko greičiausiai nuo jos atpratinti, jis baramas už “ žemaičiavimą ” ir kitas būtas ir nebūtas tarmės nuodėmes. Mokytojas, pats dažniausiai vietos tarmės nepažindamas, bara smerkiamai, be jokių paaiškinimų. Mokinys, ką saviškai pasakęs parašęs, girdi vis tą patį “ taip negalima ”, “ čia tarmiškumas ”, o kartais dar su priedu à la “ tik žemaičiai gali taip kvailai sakyti ”. Taip “šviečiamas” jis ilgainiui insitiki, kad gimtoji tarmė niekam tikus, tik klaidinanti, kad tik laikraščiuose ir knygose gerai lietuviškai rašoma. Na ir, žinoma, toliau vengte vengia tos “ klaidingos ” tarmės.

Tuo būdu bendrinės kalbos mokymas visai atsiejamas nuo gyvosios žmonių kalbos. Kalbos jausmas, pasidaręs nebereikalingas, suskursta ir nebenaudojamas ilgainiui visai atrofuojasi.

Atsimenu savuosius lietuvių kalbos mokytojus. Iki VI kl. jų turėjau pakaitomis tris. Mokė mus gerai rašybos, barė, kad rašiniuose nesą “ minties ”. Vieną kartą, radęs sąsiuvinyje pabrauktą sakinio pradžią “matyti jis nenorėjo ..., kad ... ”, paprašiau paaiškinamas. Ir paaiškino, kad reikią “matomai, jis nenorėjo... ”, nes su bendratimi išeinanti “ visai ne ta mintis ”. Davė dar kitų panašių pavyzdžių, ir visi aiškiai “ supratome ”, kad bendratis čia nevartotina, kad mintis neišeina ... Mums, mokiniams, taip pat nei in galvą neateidavo, kad knygose gali būti kokių kalbos klaidų. Iš jų ne tik rašybos, bet ir visų inmantresnių “ išsireiškimų ” mokėmės. Tarmė mums tebuvo naudinga tik ie, uo rašymui susekti. Viskas pasikeitė gavus VI kl. naują mokytoją, išėjusį J. Jablonskio lietuvių kalbos kursus. Jis ėmė kalbėti apie grynąsias kalbos (ne “ minties ” !) klaidas ir taisyklingumo kriterijumi mokė laikyti žmonių kalbą. Vis kartodavo : “ kaimo žmonės taip nesako ”, “ žmonių sakoma ” ... Daugiui iš mūsų atsivėrė akys, pasijutome susiję su gyvąja kalba, mokėmės jau sąmoningai, nebebuvo to kalimo. Tik dėl šio savo mokytojo teigiamos intakos ir pats jaučiuos nukrypęs in kalbos darbą.

Dabar mūsų mokykloje daug kas yra pagerėję. Bet kalbos jausmo ugdymas vistik tebėra trūktinas. Iš in Universitetą ateinančiosios jaunuomenės nedaug tėra mokančių savarankiškai kalbiškai galvoti. Visur matyti palinkimas in besąryšinį atskirų faktų faktelių insiminimą. Tik mokykloje išmokę priaugančiųjų kartą insijausti in savo tarmę, pasidaryti ją atrama kalbiškai galvosenai ir susieję tiesiogiai su bendrinės kalbos mokymu — galime tikėtis pagyvinti mūsų šviesuomenės kalbinę nuojautą ir tuo pačiu pakelti rašto kalbos mokėjimą.

Čia keldamas tarmės reikšmę kalbos jausmo ugdymui visai neperšu mums “ sutarmėti ” ir atsisakyti nuo vienos bendrinės kalbos kūrimo. Tik norėjau pabrėžti, kad šis kūrimo darbas organiškai sietinas su liaudies gyvąja kalba, kad Rygiškių Jono žodžiais bendrinė kalba “ visomis tarmėmis surenkama ”.

KALBOS TIKSLUMAS IR KITKAS*

(Dėl Z. Žemaičio “Mūsų kalbos matematiškumo ir reformos reikalu”)

Įvadui

Prof. Z. Žemaitis yra žinomas musų matematikas. Bet, matyti, jo ir kalbos dalykais domimasi. Į mūsų kalbą profesorius norėjo pažiūrėti savo dalyko požiūriu. Tokie mėginimai, reikia pasakyti, yra naudinga medžiaga, skatina kalbos dalykus vispusiškiau aiškinti. Tačiau lengva čia ir nuklysti. Ir p. Žemaitis savo knygelėse taip pat daug ką teigia ir išvedžioja, su kuo kalbininkas nieku gyvu negali sutikti. Jos, tiesa, jau vertintos p. Pr. Skardžiaus (“Vairas” X., 1931.), bet “Židinio” redakcijos paprašytas nagrinėju čia kiek plačiau.

-------
*Židinys,
1931, 11 nr., 354-367.

Knygelėse yra šie skyriai : I. Bendros pastabos, II. Kai kurie kalbos netikslumo pavyzdžiai ir priežastys, III. Kalbos naujovybės ir naujadarai, IV. Kalbos reformos linkmė, V. Svetimų vardų ir žodžių rašymas ir VI. Lietuvių kalbos reforma ir latvių kalba.

Vadinasi, kalbama apie daug ką ir apie visiems rašto žmonėms rūpimus dalykus. Bet daugiausia vietos (18 iš 43 pusi.) skirta dabartinės rašomosios kalbos netikslybėms parodyti : “ pabėrėme visą sterblę kalbos netikslumo ir nematematiškumo gal kam neįdomių pavyzdžių, kurių gerokai prisižymėjome nuo senai, vartodami juos argumentais prieš kalbos taisytojus ” (22.) 1.

Autorius sako mūsų kalbą pasižymint “ dideliu įgimtu tikslumu, leidžiančiu jai lengvai nuosakiai žymėti ir trumpai reikšti švelniausias prasmės atmainas ” (3.) ir išranda, kad “ su tąja mūsų tiksliąja, matematiškiausia kalba kažkas negera darosi ” (4.).

Iš antraštės spėtume, kad kalbos tikslumas bus kaip nors įmantriai matematiškai matuojamas. Pasiskaičius tuojau matyti loginis mastas. Jis visur kyšote kyšo. Autorius paima iš laikraščių arba knygų kokį sakinį, ir jeigu jis, be konteksto, galima keliaip suprasti, tai jau ir netikslus. Tuo pačiu mastu išmastuota ir keletas mokyklų, draugijų ir kitokių vardų. Viskas išeina kalbininkams nepakelti, kam jie liepią visur kilmininką vartoti.

-------
1
Skaičiais nurodomi puslapiai.

Kalba ir logika

Visu pirma dėl paties vad. tikslumo masto. Tokiam loginiam mastui lengva atsirasti. Galvojame : logika — mąstymo mokslas, mintys reiškiamos kalba, vadinasi, kalboje turi ir logikos dėsniai atsiliepti. Glaudus minties ir kalbos, sąvokos ir žodžio santykis dar daugiau šitokį manymą paremia. Neįsivaizduodami minties be žodžio ir žodžio be minties, juodu visiškai suplakame, o iš to jau tik ir belieka išvesti logikos ir kalbos dėsnių tapatybė.

Iki XIX. amžiaus vidurio kalba ir telaikyta “ balsiu mąstymu ”. Pav., grecistas G. Hermann’as daug vargo padėjo bederindamas kalbos reiškinius su Kant’o kategorijomis. Pasirėmęs Kant’o filosofija jis iš kalbos buvo ir šešių linksnių pareikalavęs. Jų neturį būti nei daugiau nei mažiau. Nėra ko nustebti, nes juk ir Hegel’is filosofiškai įrodinėjo, kad tik 7 planetos tegalinčios būti !

Dabar logicizmas kalbotyroje yra jau atgyvenęs savo amžių. Ji palaidojo prieš 75 metus H. Steinthal’is (žiūr. jo “ Grammatik, Logik und Psychologie Berlin, 1855).

Logikai, nagrinėjančiai mąstymo dėsnius, visiškai nerūpi, kaip ir iš kur atsiranda mūsų mintys. Kalboje mintis išsakome žodžiais, o logika, nagrinėdama minties lytį, garsinės jos lyties nežiūri.

Tokie sakiniai kaip rytai rausta, rytai raudonuoja, rytai raudoni, rytai raudonos spalvos logikai yra vieno galo. Logikai čia visur vienas sprendimas, bet kalbotyrai tie 4 sakiniai nelygūs.

Žmogus, išmokęs kitą kalbą ir ja reikšdamas savo mintis, jau pakeičia tų minčių garsinę lytį, vadinasi, šioji logikai tėra tik neišvengiama būtinybė. Logiką teturime vieną, o kalbų devynias galybes.

Žodis, kaip gramatinė kategorija, taip pat nesutampa su sąvoka, kaip logine kategorija. Jeigu sutaptų, neturėtume sinonimų.

Sprendimo dėmenų logika teturi tik du, subjektą ir predikatą, o sakinyje be veiksnio ir tarinio mes dar randame papildinį, pažyminį ir aplinkybes.

Iš to aišku, kad logika mums kalbos prigimties išaiškinti negali. Tiktai pačių kalbos reiškinių tyrimas ir pažinimas padėjo mums susekti tas jėgas, kurios kiekvienoje kalboje veikdamos ją kuria ir gyvą laiko.

Mes nors ir atskyrėme logiką nuo gramatikos, bet vis tiek suklystume manydami, kad ji (logika) jau nė kalbos kūrime nedalyvauja.

Kaip paprasto žmogaus kasdieniniuose veiksmuose visuomet reiškiasi ir protas, taip pav. ir kalbos dalims atsirasti būtinas logikos dalyvavimas.

H. Paul’is Prinzipien der Sprachgeschichte ” šituos logikos ir gramatikos santykius šiaip apibrėžia : “ So notwendig es ist einen Unterschied zwischen logischen und grammatischen Kategorien zu machen, so notwendig ist es auf der andern Seite sich das Verhältnis beider zu einander klar zu machen. Grammatik und Logik treffen zunächst deshalb nicht zusammen, weil die Ausbildung und Anwendung der Sprache nicht durch streng logisches Denken vor sich gebt, sondern durch die natürliche, ungeschulte Bewegung der Vorstellungsmassen, die je nach Begabung und Ausbildung mehr oder weniger logischen Gesetzen folgt oder nicht folgt. Aber auch der wirklichen Bewegung der Vorstellungsmassen mit ihrer bald grösseren bald geringeren logischen Konsequenz ist die sprachliche Form des Ausdrucks nicht immer kongruent ” (36.).

Vadinasi, kalboje turime reikalo su vad. liaudine logika, kuri mums nevisuomet ir logiška pasirodo.

Tautotyra sako, kad grynasis nuosakusis mąstymas liaudžiai daug svetimesnis nekaip tos pačios tautos mokytinei visuomenei. Liaudis kalba reiškia ne tik mintis, bet ir visą savo sielą, kupiną jausmų ir vaizduotės. Kitaip sakant čia galėtume kalbėti apie jausminę logiką šalia mūsosios protinės. Liaudis mąstydama ir kalbėdama nelenda į tuos dvasios kaustomus formalizmo kamantus, kuriuos mes visi jau pratę nešioti. Imkime pavyzdžių.

Čia mintis pritvinkusi emocionalumo, čia ją vėl laki vaizduotė į kurį pašalį nubloškia. Tik klausykimės : ir neturėk tatai jo tiek proto ; ir būk tu man jam tokiam kvailam ; baisiai gražus ; velniškai skanus ; arklys kad šoks, koja kaip būtų sėtiniotik trakšt; kaip tu lig šiol nenusprogai ! (= kad tu nusprogtum). Nepaisyta ne tik logikos, bet ir gramatikos !

Ir ne mes vieni taip kalbame. Iš vokiečių pigu išgirsti : du bist mir eine Marke ; das ist arg fein, saumässig (!) fein ; dem Hans seine Tante (= Anso teta, atstoja kilmininką). Ir senieji graikai kartais vietoje vienam ūkininkui numirė vaikas pažodžiui pasakydavo vienas ūkininkas, numirė vaikas jo.

Mūsų protėviai, norėdami, kad jų vaikas savo pastogės netrūktų, pramindavo jį Norbutu (<*Nori-butas), o kiti — Mantvilu (< *Manti-vilas), kad nagai į save būtų kumpę. Graikas vos gimusiam vaikeliui duodavo Makrobios, ilgaamžio, vardą.

Galvojimo sukcesyvumas aiškiai matyti, kaip vaikas pasako aš suvalgysiu penkis (= kleckus) ir vieną. Bet rymėnai ir parašydavo tria milia militum et trecenti.

Paklausęs kur bėgi, vaikeli ? gauni pav. atsakymą mama liepė Kazei pavakarę nunešti. Ar bereikia egzotiškesnės galvosenos !

Jau II. amž. po Kristaus lotynai sakydavo beneficio caecitatis, aklumo dėka. Šita “ netikslybė ” atsirado senojo formuliško posakio beneficio deorum servatus ėst pavyzdžiu. Lot. nemo, kilęs iš * ne-homo , nė joks žmogus ’ savo reikšmės tiek nustojo, jog rašytojai parašo net nemo dies , nė jokia diena ’.

Goethės kalboje randame sie sind eben Herr (vienskaita!) geworden.

Lot. ager uber — , derlinga dirva ’, bet uber — , tešmuo ’. Ūkininkui tokia dirva, tiesa, ir buvo lyg melžiama karvė, o jo vaizdingos kalbos nesuprantantieji rymiečiai uber išsivertė pažyminiu. Ciceronas vartoja frugi homines , dori, vykę žmonės ’, bet frugi yra frux , vaisius ’ vienskaitos naudininkas. Šitas būdvardis galėjo atsirasti pav. iš tokio sakinio kaip hic ager frugi est , šita dirva vaisiui ’.

Vokiečiai sako der erste April , 1. balandžio ’ (iš senesnio der erste (Tag) Aprilis), rusai segodnia pervago aprelia (iš to Kauno žargone pirmo balandžio), prancūzai le premier avril, bet le cinq décembre, 5. gruodžio ’ (XVI. amž. : le cinguième décembre), o anglai paprastai the first of April, the fifth of December. Vadinasi, šie pastarieji išeitų iš visų galvotesni !

Koks “ nematematiškas ” yra mūsų posakis perkūnas nutrenkė arba nuspyrė , toks pat “ netikslus ” išeina ir graikų Zeùs hýei , Zeusas lyja ’. Plg. rusų jego gromom ubilo ir lot. fulminibus occisit (lex regia).

Senovės tautos saulę laikė dievų dievu, lietuviams ji buvo dievo dukterytė, latviai turėjo ir saulės dukterų (saules meitas), mums šiandien ji bėra tik dangaus švyturys, tam tikras dangojas, o astronomai saulių jau devynias galybes priskaito. Taigi, vienas kevalas beliko !

Ne kuo daug prasikiša ir mūsų dievas. Somų kalboms mes jį paskolinome su dangaus reikšme, pav. vepsiškai taivas, estiškai taewas , dangus ’. deivė ir mūsų pačių tarmėse gavo šmėklos vardą.

Kaip žiūrėti į tokią Suetonijaus pradėtą virtinę ? : sua morte defunctus est, sen. pranc. morz de sa mort, ital. morire di sua morte, vok. seines Todes sterben, rus. umeret’ svojeju smertju ir liet. sava mirtimi mirti.

Sakome eik atnešk, eik tu gulti (kartais dar reiškia ir eik šalin), bet labai dažnai geram bičiuliui, norint jam namo važiuoti ar gulti eiti, pasakome ir eik tu, kur čia dabar važiuosi ; eik eik, gulti įsigeidė. Vokiečiai taip pat sako kartais : Ach gehen Sie, bleiben Sie noch da ! Yra ko svetimšaliui nustebti, kad, įėjus Paryžiuje į krautuvę, mandagus pardavėjas kreipiasi į jį vis messieurs-dames. Kad pirkėjas vyras ir vienų vienas įėjo, to jis kreipdamasis nežiūri. Tokį reikšmės išsekimą A. Meillet jan seniai yra praminęs gramatikalizacija.

Daugis pasakys, kad čia suminėtieji “ nelogiškumai ” kalbos praktikai nekliūva. Su tuo visiškai sutinkame. Gal kartais daugiau sukliūtume ėmę visi “ matematiškai” kalbėti. Čia rūpėjo tik parodyti, kad kalba, vien formalinės logikos požiūriu žiūrint, yra nelogiška, o kas nori, gali sakyti — netiksli, nematematiška.

Čia neiškenčiu nepacitavęs keim eilučių iš W. Havers’o “ Handbuch der erklärenden Syntax ” 2: “ so muss man sich zunächst vergegenwärtigen, dass es keine Idealsprache gibt und der Natur der Sache nach auch keine geben kann. Das folgt schon aus der eigenartigen Enstebung der Sprache, die ja nicht von einem weisen Logiker oder Grammatiker als kunstvolles System erdacht worden ist, etwa in der Weise, wie man heute künstliche Weltsprachen schafft; nein, jede planmässige Berechnung und Voraussicht ist bei ihrer Entstehung ebensowenig im Spiel gewesen, wie bei der Entstehung von Recht, Staat und Sitte ... Bei dieser planlosen Entstehung der Sprache durch momentane Beiträge aller Mitglieder der Sprachgemeinschaft kann es nicht ausbleiben, dass jede Sprache auf der einen Seite Mangel an Ausdrucksmitteln hat, auf der anderen dagegen einen gewissen Luxus und Ueberschuss” (15.).

------
2
Iš tų knygų mano paimta ir veik visi minėtieji svetimųjų kalbų pavyzdžiai.

P. Žemaitis tikrai teisingai peikia laikraštininkų vartojamas ilgų ilgiausias kilmininkų virtines, bet per toli nueina visiškai pasmerkdamas tokius posakius kaip Kauno pradžios mokykla (12.). Tuo pačiu principu turėtų smerkti ir Kauno miestą, tvirtovę ; Saus-dravo, Juodosios upę; Sausgalvių, Vilkų kaimus ir t.t. Galime pasimankštinti “ aiškinti ”. Yra žmonių Kauno pavarde, vadinasi, turėsime pav. kokio nors Juozo ar Petro Kauno miestą, tvirtovę, nes vardų mes, nereikiant skirti kelių vienos pavardės žmonių, paprastai nesakome. Kodėl dabar Kaunas negali turėti kokio miestapalaiko, jei baudžiavos laikais buvo Oginskio Rietavas, Tiškevičiaus Palanga. — Kažkur Žemaičiuose esanti Juodoji Barbė, kurią aplinkiniai žmonės trumpai Juodąja vadiną ; o Sausdravo pavardė taip pat ten gerai žinoma. Vadinasi, išeitų, kad anos upės yra Juodosios Barbės ir Sausdravo nuosavybė. O jeigu Juodosios upė būtų parašyta sakinio pradžioje po taško, tai ją ir juodosios gyvatės upe galėtume palaikyti. — Dar blogiau su Sausgalvių ir Vilkų kaimais. Yra tokių pavardžių, bet gali dar kam ateiti į galvą ir tikrieji vilkai bei sausgalviai, menkos galvos, žmonės. Mažosios Lietuvos lietuviai kaimą vadina kiemu, taigi, turėtume Vilkų kiemą šalia Sidabrinių lapių ūkio, o Sausgalvių kiemą jau kaip nors sugretintume su psichiatrine ligonine.

Negi gautume vėl grįžti prie miestas, tvirtovė Kaunas, kauniška tvirtovė, upė Juodoji, kaimas Vilkai ... Juk labai daug kas mūsų rašomajai kalbai besikuriant taip ir rašė ! Vienas labai Lietuvai nusipelnęs mokytojas savo vizitinėje kortelėje buvo įsirašęs N. mokytojiškos seminarijos mokytojas. Tatai iš “Auszros ” laikų! Taip mes kalbėjome ir rašėme, kol iš savo smegeninės nepajėgėme išsikrapštyti gorod Kovno, učitelskaja seminarija ...

Ir ne mes vieni tokios “ menkos logikos”. Latviai irgi tesako tik Rigas pilsēta , Rygos miestas ’, Rīgas jūŕas līcis , Rygos įlanka Vecbebru biškopības un darzkopības skola , Vecbebrių bitininkystės ir daržininkystės mokykla ’. Senieji rymėnai sakydavo lacus Averni, flumen Silari, fons Camenarum.

Kilmininkas ir priesagos -inis, -iškas, -iškis

Autorius visu pirma nusiskundžia dainų kalba : “ ką tu padarysi su mūsų atkakliomis matematiškomis (= matematinėmis. A. S.) “ funkcijomis ”, jų “ šaknimis ” ir t.t., kai jos jokiu būdu nenori sutilpti į liaudies dainų gramatiškąsias (= gramatines. A. S.) formas. Ir bendrai, kaip tik sakinys pasidaro sudėtingesnis, liaudies dainų kalba ir jos taisyklės jam jau nebetinka, reikia naujų kelių ieškoti ” (5.).

Lietuvių tauta nors ir labai daininga, bet kasdieniniame gyvenime kalba šiaip sau kalba, ne dainomis dainuojasi. Mūsų rašomąją kalbą remia ir kuria visa gyvoji tautos kalba ir jos rašytiniai paminklai. A. a. J. Jablonskis yra ją į tą kelią įstatęs — ir juo tik turime mokėti eiti.

Kalbininkams patariama “ revizuoti savo įvairias kalbai sudarytas taisykles ” (6.). Tuojau pamatysime, kad tų tariamųjų revizuotinų taisyklių nėra nė sudarytų. Neaišku, ką autorius ir kalbininkais laiko. Iš taisyklių ” sprendžiant, tie kalbininkai nė kiek negudresni už vos į matematikos fakultetą spėjusius įsirašyti “ matematikus ”.

Imsime pačias knygelėse nagrinėjamąsias kalbos ydas.

1.    Posakių funkcijos trupmeninės šaknys, skaičiaus a kvadratinė, kubinė šaknis (5.) kalbininkui nėra ko smerkti, nes jie taisyklingi. Mums kaip tik nesuprantama autoriaus “ kalbininkų ” kubo šaknis. Tiesa, sakome medžio, ne medinė šaknis, dėl to, kad pav. geležinių šaknų nė nėra. Tačiau skirdami medžių šaknis rūšimis jau kalbame apie eglines, pušines, alksnines šaknis. Pirmajam posakiui atatikmenų gyvojoje kalboje irgi netruks, pav. Skersio gulbinės žąsys. Čia mintis išsakyta paprasta tiesiogine kalba, nepabrėžtinai. Pabrėždami atskiras to sakinio dalis galime pasakyti ir : gulbinės Skersio žąsys, gulbinės žąsys Skersio, žąsys Skersio gulbinės, žąsys gulbinės Skersio... Dėl tos pat priežasties visiškai lietuviškas sakinys miestas Kaunas didelis, nors paprastoje tiesioginėje kalboje sakome Kauno miestas — didelis.

Taigi, nėra ko mums sielotis dėl taisyklių, “ kurios ne tik sukaustė mūsų kalbą, padarė ją sunkią, nesklandžią, bet ir apnuogino ją nuo (!) įgimto jai didelio logiškumo, matematiškumo ” (4.—5.).

2.    Daugiausia netikslumo p. Žemaitis randa kilmininkų konstrukcijose. Toliau matysime, kad ne taip jau visa ir būtinai peiktina, kas jo peikiama. Nagrinėjamųjų sakinių autorius pats netaiso, bet iš viso ko matyti, kad kilmininkus visur norėtų daiktavardiniais būdvardžiais keisti. Primena priesagas -inis, -iškas, -iškis, bet, kaip iš kelių pavyzdžių matyti, tų priesagų reikšmės aiškiai neskiria. Dėl to čia trumpai jas panagrinėsime.

Kalboje yra tokių vad. nederinamojo pažyminio kilmininkų :

1. kaimo, darbo, vargo, širdies žmogus, 2. sodos vyrai, 3. proto (= protingas) šuo, 4. lauko, vidaus, medžio, geležies darbas, 5. žiemos (rogių), vasaros (ratų) kelias, 6. žiemos vartai (pav. apsidarei po žiemos vartais gulėti = labai šiltai apsidarei), 7. velnio išnara, šunies vaikas, kailis (= keikimai) ; katės mūka (= sudžiūvėlė), prūsų dievas (= supūrėlis), 8. upės, plūgo, arklo vaga ; grėblio, šakės kotas, 9. Reketės, kaimo, miesto, žydų, šunų mokykla, 10. Pilviškio kunigas, Imbarės mokytoja, 11. eglės, liepos, kadugio medis, 12. mūro, medžio siena, 13. akmenų, virbų, lentų tvora.

Versdami šituos sakinius rusiškai, visus, kurie pažodžiui išverčiami, išverstume su daiktavardiniais būdvardžiais, nors senajai bažnytinei slavų kalbai nesvetima ir stena kamene = rus. kamen-naja stena.

12. ir 13. pavyzdžius mes šiandien irgi visiškai reikšmės nepakeisdami pasakome : mūrinė, medinė siena ; akmeninė, virbinė, lentinė tvora, nes kilmininkas tik tvoros rūšį, jos medžiagą, terodo. Bet ant mūro, prie mūro užtverta tvora yra mūro tvora ir mūrine tevadinama tik reikiant ją išskirti iš kitų tvorų. Tarp eglės medžio : eglinio medžio, kaip medžiagos, skirtumo paprastai nejuntama. Tik sakydami eglės medis gražus = eglėgražus medis negalime kilmininko būdvardžiu pakeisti. Čia išskiriamojo, rūšies pažymio kaip tik vėl trūksta.

8.—10. pav. kilmininkus pakeitę būdvardžiais, į sakinių reikšmes taip pat įmaišome rūšinių arba vietinių pažymių, plūgo vaga > plūginė vaga atskiriant ją nuo kitokių vagų. Plg. katroje vagoje radai peilį, plūginėje ar žambinėje ? Kad palanginio kunigo ir imbarinės mokytojos reikšmės atskiestos vietiniu pažymiu, matyti iš lygiareikšmių palangiškis kunigas, imbariškė mokytoja (žiūr. toliau). Tiesiog vardui reikšti, vardiškai, reketinės ir žydinės mokyklos tipo posakių žmonių kalba, rodos, visiškai nevartoja.

1.—7. pav. su -iniais mano bent krašte visai nesakomi. Įsižiūrėję čia tuojau pažįstame tam tikrus savybės bei kokybės kilmininkus. Šitų kilmininkų, vadinasi, daiktavardiniais būdvardžiais nekeičiame. Bet jeigu žiemos, vasaros kelias yra žiemai, vasarai skirtas, žiemą vasarą važiuojamas kelias (= paskirties kilmininkas), tai šalia tuojau susidarome ir žieminį, vasarinį kelią. Taip pat juk paprastai sakoma : vasaros, darbo laikas, pietų metas šalia vasaros : vasariniai, darbo : darbiniai drabužiai, pietų : pietinis švilpis (= pietums švilpimas). Mano krašte (Salantai) tesakoma tik sodos (kaimo) vyrai, bet sodos ir sodinis Žvinklys. Tuo jis atskiriamas nuo kito vienkiemyje gyvenančio Žvinklio. Čia matyti, kaip tuojau išlenda vietinis pažymys.

Nenoriu tvirtinti, kad iškeltieji skirtumai visur ir visuomet griežčiausiai ir išlaikomi. Gyvoji kalba labai dažnai dėl įvairių priežasčių, pav. analogijos, ima kur nors dėsnį ir peršoka. Tam ji juk ir gyvoji !

Viena aišku, kad verčiant načalnoje učilišče lietuviškai pradžios mokykla nėra suklysta. Bet tiek pat taisyklingos yra pradinė (= skiriama mokslo pradžiai) ir pradedamoji (= kurioje mokslas pradedamas) mokykla.

Žmonių kalboje matyti visuotinis palinkimas išskiriamąjį (rūšies, paskirties, medžiagos, vietos...) kilmininką versti būdvardžiu. Dėl to ne pro šalį būtų ir pradžios mokyklą pakeisti pradine, juo labiau kad turime vidurinę, mokyklą.

Kiekvienas doras kalbininkas ne tik nedraus, bet ir patars kur reikiant vartoti veisliniai galvijai (13.) ; universitetinis darbas, žmogus; vietinės įstaigos (12.). Žmonių sakoma nupirkau veislės kumelę, mūsų karvėsveislės gyvuliai, kada norima pabrėžti tuos gyvulius tinkant veislei, geros veislės esant. Bet pabrėžiant paskirtį ir atskirtį visuomet sakoma veislinė kumelė, karvė. Tatai aiškiai matyti iš gretiminių paskirties naudininkų. Pav. : nebeturime veislinės (: veislei) kumelės, prisipirko veislinių (: veislei) karvių.

Žinoma, taip pat galime sakyti rašyti valstybinė opera, drama (14.) ir, pridedu, valstybinis teatras, monopolis, mokesnis ; valstybinė spaustuvė, degtinė ...

Bet valstybės tarybos ir valstybės gynėjo jau nebegalime versti valstybine taryba ir valstybiniu gynėju.

Pirmoji tada išeitų ne valstybės reikalų, įstatymų tarėja, bet tik valstybinė taryba, o antrasis pasidarytų kažkokiu “ kazionu ” gynėju. Plg. pranc. procureur de la Républiąue ,valstybės gynėjas ’, procureur supérieur de l'État ,vyriausias valstybės gynėjas ’.

Centro valdybos nėra ko vainoti (14.), ji vieno molio su miesto valdyba. Sąjungos, turėdamos skyrių, turi kiekviena ir savo centrą. Tie skyriai ir centras turi savo valdybas. Argi visas “Lietūkio” centras (Kaune) tėra viena jo centro valdyba ? Kalbėdami apie skyrines valdybas, žinoma, sakysime ir centrinė valdyba. Vardui reikšti čia -inio nereikia.

Vadinasi, visur, kaip pakliūnant, -inio priesagos negalime segioti, reikia tam tikros nuovokos 3.

---------
3
P. Jonikas “ Švietimo Darbe ” 1929., II. vykusiai yra bandęs šitą priesagą sistematizuoti reikšmėmis.

Mūsų liaudies kalboje ta priesaga daug plačiau vartojama negu mokytinės visuomenės kalbamojoje ir rašomojoje kalboje. Ėmę ją daugiau ir mokamai vartoti, bendrinei kalbai tik padėsime. Mes ir šita priesaga, kaip ir visomis kitomis, galime savo minčių reiškimą daug sugriežtinti.

3. Žmonės sako : vokietinė (= vokiečių) ir vokiška (= į vokiečių panaši) kepurė ; jo pati vokiečių veislės (= iš vokiečių kilusi), jos ir pagimimas vokiškas (= prigimtosios būdo ypatybės kaip vokiečių) ; prūsinė ( = iš Prūsų) veislė ir prūsiška (= kaip prūsų) veislė ; žydinių (= tų, kur žydai valgo) pyragų prisipirko ir žydiškus (= kaip žydų) pyragus kepa ; karvinė (= kuri karves žiūri) mergė ir karviška (= sutižusi) merga ; lašininis (= kur kiaulieną valgo) Joskė ir žmogiškas (= kaip lietuvis 4) žydas; velykinis laikas ( = Bažnyčios tempus paschale) ir velykiškas (= toks, kaip per Velykas esti, šiltesnis) laikas ; dvasinis balsas (= pro kurį iš armonikos oras išleidžiamas) ir dvasiškas (= labai geras ir doras) žmoguspieninė ( = piene virta) košė, silkiniai ( = iš silkės) kleckai ir pieniškas, mėsiškas (= su pienu, su mėsa taisytas) valgis ; žmoginis (= žmogaus pavidalo) stulpas, švilpis ; siūlinis ( = lyg siūlas) kirminas, žardkartinė (= ilga ir laiba) merga; vyriškas (= vyras), mot(e)riška ( = moteris), moteriško5 (= moteries) trumpas protas.

-------
4
Plg. kad, ten ne žmogus, o žydas važiuoja.
5 Dar su vyriška galūne. Seniau matyti sakyta moteriškas žmogus ‘ moteris ’.

Pavyzdžius sugretinus matyti, kad tiedvi priesagi kiekviena ką kita reiškia.

Vietoje -išk-inio būdvardžio mažne visuomet galime pasakyti kaip su tuo daiktavardžiu, iš kurio būdvardis padarytas, -iškas rodo panašumą, ir būtent labiau vidaus, ne viršaus. Tos priesagos būdvardžiai yra susiję su pačia daikto esme, su jo būties charakteringosiomis ypatybėmis, -inio priesaga būdvardį su daikto ypatybėmis, jo rūšimi, tesnsieja tik paviršiumi. Čia būdvardžio ir jo daikto santykis nėra esminis.

Tas priesagų reikšmės atskyris ryškiausiai iškyla aikštėn paskutiniuose pavyzdžiuose. Įdomiausia grutė yra žmoginis stulpas : žmogiškas žydas.

Kartais, tiesa, atrodo, kad abi priesagi viena reiškia, pav. žieminė : žiemiška kepurė, vasariniai : vasariški drabužiai. Tačiau ir čia seniau, matyti, skirtumo buvo, plg. tavo vasariniai švarkai žiemiški, ne vasariški (— šilti), žieminė kepurė, vasariniai drabužiai reiškia — žiemai, vasarai nešioti kepurę, drabužius.

Mums suprantama, kodėl kalbininkų “ vietoj valdiškas” mums liepiama beveik visur rašyti “valdžios” (9.). Čia pat tuojau p. Žemaitis šitą kilmininką ir nieku paverčia. Tam pasiima Šiaulių valdžios berniukų gimnaziją. Reikalauja, žinoma, valdiškos gimnazijos (= kaip valdžios, bet ne valstybinė !). Visiškai sutinkame, kad anas vardas labai nevykęs, padoresnis būtų Šiaulių valstybinė vyrų gimnazija. Gimnazija yra ne valdžios, bet valstybės. Vokiečiai sako Staatsgymnasium, staatliches Gymnasium, ne Regierungsgymnasium, rusai gosudarstvennaja gimnazija, latviai valsts, o ne valdības ģimnāzijā. Prancūzai valstybines mokyklas vadina viešosiomis — écoles publiques.

Man atrodo vykusiau ir vyrų, moterų, o ne berniukų (net bernaičių !), mergaičių gimnazija. Plg. latvių vīriešu, sieviešu ģimnāzijā. Vokiečių ir prancūzų čia nereikėtų žiūrėti. Tikras atsitikimas, o ne anekdotas, kad gudruoliai vienoje mūsų vyskupijoje buvo įsisteigę ir klierikų (!) seminariją.

Autorius pasirėmęs netaisyklingais, bet raštinėse klestinčiais valdiškais pinigais, rašalu, plunksnomis ... nuvažiuoja ir lig pradiškos mokyklos, nors kiek ir abejodamas (12.).

Jau 1921. m. Jablonskis (Biržiškos Mūsų raštų istorijoje ”) šalia valdžios kilmininko kur reikiant vartojo būdvardi, pav. valdinis laikraštukas, valdiniai raštai ... Vadinasi, kalbininkai už visus pirmesni yra vartoti būdvardžius ! Bet jie taip pat visuomet po kitų raštus knaisysis — literatai sakydavo blusinėja — ir barsis, jeigu mes priesagų neskirsime ir šiaip kalbą dergsime.

4.    Dar kelis žodžius dėl priesagos -iškis. Sakoma šiauliškis, šateikiškis kunigas, gydytojas, žmogus, alus ; sodiškis vaikis ; jonušiškė (= iš Jonušo pirkta) kumelė ; kalniškis (kalninis) Jurgaitis, nasrėniškis (nasrėninis) Vaičius, Kalniškis, Bugailiškis ; dvariškiai, sodiškiai, kauniškiai (= žmonės) ; Katkiškė (= Katkaus gyventoji vieta) ; Joniškis, Rumšiškės, Pilviškiai ; namiškis, vyriškis, moteriškė, tėviškė, jauniškė (= jaunimas) ; jūsiškis, maniškis ...

Čia turime daiktavardžių ir daiktavardžiais bevirstančių būdvardžių. Dėl to ir galūnė -is. Mažne visur čia jaučiamas artimumas su vieta, namais... Vietovardžiai ir pavardės tos žymės nebeturi, bet seniau bus turėję, pav. Pilviškiai neatskiriami nuo Pilvės, Kalniškis-—nuo kalno. Lengva suprasti vyriškis, moteriškė... šalia taip pat jau sudaiktavardėjusiu vyriškas, mot(e)riška.

Šiauliškė gimnazija, kaip ir panevėžinė amatų mokykla, tiesiog vardui reikšti žmonių nevartojama. Karikatūriškai atrodytų Šiauliškė valdiškoji berniukų (berniukams) gimnazija (9.) parašyta iškaboje.

5.    Visų p. Žemaičio suminėtų kilmininko pavyzdžių čia negalime išnagrinėti. Pačių posakių daug yra tokių, kuriuos kalbininkai seniai peikia ir visais pragumais taiso. Argi ir tokio galo sakiniai kaip kai dėl išlaikymo esamosios padėties vasaros šiaurės rytų Europos srityse (15.) autoriui atrodo kalbininkų darbo ! Kuo čia kalbininkas kaltas, kad vietoje vasaros rytų arba šiaurės rytų kokio nemokšos parašyta vasaros šiaurės rytų. Už nežmoniško kai dėl neužkliūta, matyti, jis atrodo tikslus ! Kalbininkai, autoriškai tariant, tuojau būtų “ dasiprotėję ” pataisyti ir vietos valstybės degtinės monopolio parduotuvės nėra (18.).

Bet daug randame ir niekuo nekaltų kilmininkų. Netikslybių pirmininku pastatytas sakinys Amerikos naikintojai Klaipėdos uoste (11.). Jis reiškiąs “ drąsuoliai arba niekšai, kurie Ameriką naikina ” (t. p.). Vadinasi, logikos pasimokę nebegalėsime sakyti nė Kauno kepėjai, siuvėjai, kirpėjai, skutėjai. Jie iš tiesų gali Kauną kada susidėję nukirpti, nuskusti ir susiuvę iškepti ... O apie kaimo piovėjus pamanius net šiurpas pakrato. Laimingas Kaunas, kad jie čia nė vasaromis nesilanko.

Autorius cituoja gilios ir gražios religingos šeimos tradicijos ir klausia : “ Tai ką čia pažymi būdvardžiai :“gilios ir gražios religingos” — šeimą ar tradicijas ? ” (16.). Nežiūrėdamas kirčio vietos aš tokią pat “ klaidą ” randu net jo knygelių antraštėje ! Juk ją galime suprasti Mūsų pasikalbėjimai matematiškumo ir reformos reikalu arba Mūsų (= Lietuvoje kalbamųjų) kalbų nuomonė matematiškumo ir reformos reikalu.

Mums šiaip žmonėms aiškūs ir taisyklingi taip pat ir šiokie išdėti išpeikti posakiai : Latvijos futbolo nugalėtojas ; stalių, šaltkalvių dirbtuvės (12.) ; ...pašalpa duodama nuo ketvirtos ligos dienos (15.) ; Net pritvinkusių tamsių Joninių vyšnių kerai ... (16.) ; Iš Maskvos didžiojo teatro meno pasaulio išėjęs (17.) ; Dar dėl parapijos kunigo taktikos (17.) ...

Žinoma, norėdamas kas gali ir kiek kitaip pasakyti. Pav. žmonių kalboje yra meistriškasis stalas , varstotas ir dėl to galėtume iškabose rašyti ir stališka, šaltkalviška dirbtuvė. Bet nė stalių, šaltkalvių dirbtuvė ne iš kelmo spirta, nes visi sakome žydų kepykla, skerdykla, nors ten žydų nei kepa nei skerdžia ...

Kitos klaidos ir neklaidos

Čia imame tik kelis autoriaus suminėtųjų pavyzdžių.

1. Netiesa, kad kalbininkai neleidžią sakyti ant žemės, ant sienos ... Kaip čia mes galėtume atstengti prieš tokią gyvosios kalbos vartoseną ! Autorius tvirtina, kad sakant kaip danguj, taip ir žemėj “ gaunasi (!) visai ne toji prasmė, kurią norima suteikti šiam poterių posmeliui ” (18.). Bet ką pasakysime, kad ir Mažvydas, nors katekizmą vertė iš lenkų kalbos, taip pat sako Buki tawa walia kaip dągui taip ir szemeie. Tik paskesnieji katekizmų rašytojai šitą “ nesusipratimą ” vėliau “ pataisė”. Dar ir šiandien — paprastojoje, ne dainų kalboje — galime nugirsti sėdo į arklį, arklyje sėdėdamas šalia sėdo ant arklio, ant arklio sėdėdamas. Taigi, tas vietininkas nėra kalbininkų išmonis. Sakydami vietoje sienoje kabo vien ant sienos kabo taip pat viso tikslumo nesupaisysime, nes pastarasis sakymas žmonių kalboje reiškia ir viršum sienos kabo. P. Žemaičio pakabink viny, kably (19.) man primena vieno zoologo tvirtinimą, kad sakant lydeka, šalia lydžio, reikią sakyti ir arkleka (= arklys) !

2.    Rašyti Olandai, Lenkai, Vokiečiai (14.) niekas neverčia. Kas nori, gali sveikas visuomet rašyti ir sakyti Olandija, Lenkija ... Taip juk dabar ir periodinės spaudos rašoma. Kai kurie anos darybos vardai, pav. Prūsai, tokie įprasti, jog vos retkarčiais terašome Prūsija. Rytprūsių, tur būt, nė autorius nenorėtų keisti *Rytprūsija. Kai kurios šitų -ijų tiesiog nei iš šio nei iš to atsiradusios, pav. Suvalkija, Vilnija ..., ir žmonija, ąžuolija nepateisinamos.

3.    Bendrinė kalba skiria domėtis ir dėmėtis. Žmonių sakoma : įsidomėjo (= įsižiūrėjo) kaip jautis į dažytus vartus, jis viskuo domisi (= interesuojasi) ir vaikai įsidėmi (= įsideda į galvą) suaugusiųjų žodžius. Iš tų veiksmažodžių pasidarome daiktavardžius domesys ir dėmesys ; jų ir reikšmės skirtingos. Matome, kad domėtis nereiškia teptis (22.).

4.    Posakius Asirai 725 m. Kristui negimus (= prieš Kristaus gimimą) nugalėjo ... (19.) ir ... atsisakė lankyti pamokas tol, kol gimnazija būsianti suvalstybinta (= ... kol gimnazija suvalstybinsią, ... kol gimnazijos nesuvalstybinsią) ir kalbininkai laiko nevykusiais. Bet taisyklingi yra žmonių kalbos posakiai dirbsiu, kol galėsiu ir dirbsiu, kol nebegalėsiu, arklys trauka (= daužosi, siunta), kol pažaboja ir arklys trauka, kol nepažaboja. Kalbininkai ligi šiol protestuoja tik prieš ką tik neperku, vis brangu ir panašias konstrukcijas. Tačiau ir čia reikia atsargos. Dėl to teks kituomet pakalbėti.

5.    Ką padarysi, kad žmonės sako šaltas : šaltis, bet svarus : svoris (31.). Taip pat sako ir šalti : šolėti. Sako, žinoma, matematika nesirūpindami. Kalbos mokslui žinomi vad. balsių kaitos dėsniai, bet autorius jų, matyti, nenorėtų pripažinti.

Svetimieji vardai ir žodžiai

Kad jie mūsų taip pakrikai rašomi, rūpi labai ir kalbininkams. Kalti čia daugiau rašytojai, kurie savo skoniu vienus vardus rašo su galūnėmis, o kitus be, vienus lietuvina, kitus vėl ne. Autoriaus siūlomoji tikrinių vardų rašyba (36.) gera, ji tokia paskelbta ir rašybos komisijos projekte.

Su kitų svetimųjų žodžių darybos ir rašybos siūlymais (36. tt.) sunkiau sutikti. Ką praktiškai laimėsime tuberkuliozą, sintaksę ... pakeitę tuberkuliozis, sintaksis ... Mes tos rūšies žodžius imame ne iš graikų ir lotynų, bet iš savo kaimynų — net nevisuomet iš tų pačių — skolinamės. Kitas, graikiškojo daiktavardžio žiūrėdamas, galėtų susimanyti sakyti ir paradoksonas. Nusižiūrėję į katalikas : katalikiškas, galėtume tuojau reikalauti ir praktišką pakeisti praktikišku. Kas iš to išeitų ? Gaudydami kilmę ir visus svetimuosius būdvardžius darydami stačiai iš graikiškų ir lotyniškų daiktavardžių, nebegalėtume sakyti nė natūralus, punktualus, kurie visiškai nepakeičiami kitką reiškiančiais natūriniu, punktiniu. Lotyniškas turi kelių šimtų metų tradicijų. Dėl to šiandien sakome rašome ir lotynai. Juokinga būtų čia pramanyti latinai, latiniškas (39.).

P. Žemaitis pasako naujieną, kad lot. tuntus, potestas, optimistą, maximalis italų “ be ceremonijų iškraipomi ” įgiugno, podestà, ottimista, massimale (39.). Jeigu pav. Mindaugas atsikeltų, tai jis, tur būt, taip pat mūsų dabartinę kalbą “ iškraipyta ” pavadintų. Mes juk vietoje senųjų lyčių ākuo, *medjai, *svetjas besakome šoku, medžiai, svečias. Kalbos raidos kalbotyra kalbos kraipymu nevadina.

Dėl latvių kalbos

Autorius mūsų rašomajai kalbai ugdyti perša latvių kalbos pavyzdį ir praktiką (42. t.). Noriu tik priminti, kad dėl kilmininkų ir latvius tiek pat tektų išpeikti kaip ir mus. Štai keli pavyzdžiai : Valsts Jelgavas skolotāju institūts , Valstybinis Mintaujos mokytojų institutas ’, Latvijas mākslas akadēmija, , Latvijos meno akademija ’, Liepājus latviešu skatuves biedrība , Liepojos latvių scenos draugija ’, Valsts Daugavpils baltkrievu vidusskola , Valstybinė Dinabarko gudų gimnazija ’. Taigi, latviai pasirodo taip pat ne tiksliau už mus bekalbą !

O už tokius “ nematematiškus ”, bet labai latviškus posakius kaip redz nākam(u) , mato ateinant ’, kuris lietuviškai išeitų regi *(at)einamą, latviai tikrai jau būtų į kailį duotini.

Tiesa, latvių laikraščių kalba mirgėte mirga tokiais “ tiksliais ” posakiais kaip atstāt uz brīvām kājām , palikti laisvą ’. Lietuviškai pažodžiui išsivertus — *palikti ant laisvu kojų. Šito rezginio vokiškai nemokėdami (auf freiem Fusse lassen) nė nesuprastume. Latviai ruošos mokyklą vadina mājturības skola = liet. *namų turybos mokykla. Be vokiečių Haushaltungssehule toks vardas nesuprantamas.

Latvių bendrinė, ypačiai laikraščių, kalba mums pavyzdžiu negali būti. Šiaip kitur, pav. kirčio reikalui, lietuvių kalbos tyrėjas latvių kalbą labai brangina.

IŠ NAUJYBINĖS KALBOS* PRAKTIKOS 1

Mūsų skaitytojai jau iš GK apžvalgų žino, kad vieno žurnalo skiltyse paskutiniu laiku yra pasireiškusi ypatinga kalbos srovė, kurią tekina trys žmonės. Vienas, rodos, net trivardis, jo lygmenys Gražvydas ir kitur glustelėjęs Aidutis. Jie išskyrė jau ir du frontus, save pasivadino liberaliuoju ir individualiuoju, kuris “ tebesilaikydamas gyvosios kalbos gairių, kaip būtino ir neginčijamo pagrindo, yra tačiau pasiryžęs ginti individualiąją kūrybą ir saugoti jos teisėtumą (Vairas, 1937, IX 19) ”.

-----
*Gimtoji Kalba,
1937, 134-137.
1
Ta pačia tema, kiek trumpiau, š. m. spalio 5 d. skaityta V. Radiofone.

 

Čia norime bent probėgšmais žvilgterėti į pačią tos laisvinęs srovės kalbos praktiką. Medžiagos tuo tarpu imame iš Maupassant’o “ Pjero ir Žano ” vertimo ir iš Gražvydo recenzijų.

Visų pirma keli sintaksės dalykai. Bendrinėje kalboje dabar griežtai skiriama : ligonis prašo kunigą (= ji patį ką padaryti) ir prašo kunigo, būtent, kad jį parvežtų. Taip pat sakoma : klausia tėvą ir klausia tėvo (pvz., ar namie). Bet aname vertime skaitome : “ Atėjo mintis paprašyti savo brolio šį pirmųjų trijų ar net šešių mėnesių mokestį (54) ”. Bendrinės kalbos praktika čia remiasi, kaip žinoma, rytiečių gyvąja vartosena, o ši vertėjo sankaita yra visai negirdėta dabartinei bendrinei raštų kalbai ir priešinga visų visoms tarmėms. Sutinkame, kad tai individualiosios kūrybos padaras, bet mūsų kalboje visai neteisėtas. Vėl randame : “ Išvyko apie 10 val., kad atvyktų pusryčiams (125)”. Lietuviškai sakome: verda ką pietums ir kviečia pietų, eina pietų. Tik labai iškilmingiems pietums kviečiami virėjai ir muzikantai, tik, žinoma, pietums tiekti ir val-gantiesiems pagriežti. Nė jokia kūryba čia neturi teisės dviejų vartosenų į vieną suplakti.

Pagal žmoninius posakius, kaip va bernai rugius piaunant mergas kad veikia, tai jau veikia, dabar sakoma ir tie váistai širdį veikia. Bet romano vertėjas čia išranda geriau esant sakyti : ...veikia į žmonių smalsumą (53), ... veikdami priešingai į jo mieguistą prigimtį (165) ”. Mat, čia svetimosios kalbos prielinksnį vartoja. Vertime skaitome ir šiokį posakį: “ Audros dienomis reikės ramstytis pertvaromis, kabintis už durų, kad nesiraityti ant grindų (189) ”.

Čia kad su bendratimi yra rusybė, ir jau iš mūsų raštų mažne išveista. Negi vertėjo “ individualioji kūryba ” būtinai jos privalo ?! Taip pat drąsiai verčiama : “ Aplamai, tai labai geistinas gyvenimas, kurį veda ant šių didžiųjų transatlantikų (173) ”. Mums ši svetimybė — gyvenimą vesti — neįmanoma ir bendrinei kalbai nepriimtina, bet vertėjas, tur būt, bus pasikliovęs savo “ europietiškumo ” tite. Biaurus žargoninis pas ją džiova irgi vertime randa savo atitikmenį : “ Pas pastarąjį prasimušė džiaugsmo krizis (63) ”. Ir šiuo keliu nueina net taip toli, jog verčia: “ ką ... suprato po šiuo posakiu (47), po šiais žodžiais (60) ”. Kyšo Čia aiški svetimybė. Lietuviškai sakant prielinksnio visai nereikia : ką suprato šiuo posakiu, šiais žodžiais.

Į kalbą brukamos ir kitos žargonybės : “Laikas nuo laiko jinai jam paimdavo ranką su tuo lengvu familiariškumu merginų, kurių glamonėjimas parsiduoda ( = parduodamas) (58), ... priduodavo (= teikdavo) ... didelio mirusio miško išvaizdą (21), ... padarė išsyk tą kuklų liūdno nustebimo mostą, nuduotą (= apsimetamą) ar nuoširdų (27), kame tai randasi (= yra) ? —tarė jis (79) ”. Taip pat ištisai drožiama: “ kame dalykas ?, dalykas ėjo ne apie jį ”. O Būtėnui prikišus dėl randasi, vertėjas tik pagailestavo, kad iš lietuvių kalbos vejamas toks europietiškas (!) posakis.

Tik labai keista, kad jų pačių Gražvydas panašiomis laisvėmis ir kūryba kitiems nė nenori leisti naudotis. Jis savo recenzijose nedvejodamas taiso ir peikia : žinojo (= mokėjo) kalbą, negalima praeiti pro šalį to puikaus spalvingumo, nekuriais (= kai kuriais) atžvilgiais, matomai ( = matyt) vėjas pakilo, jaučiasi baisiai nelaimingu (= nelaimingas), atrodė juokingu (= juokingas). Šiems taisymams, žinoma, tegalima tik pritarti. Bet neaiškus palieka tas kūrybos laisvės mastas. Išeitų, kad lietuvis versdamas gali rusybių primarginti, bet rusui lietuviškai rašančiam nedera jų vartoti. Ir dar keisčiau, kad paties recenzento lygmuo vis tik rašo : “ jie ... atrodo jam gražiausiais padarais (Vairas, 1936, XI 314) ”. Taip pat visai teisingai Gražvydas reikalauja rašyti judesiai, šnabždesys, be siaurojo ė, bet “ Pjere ir Žane ” vėl rašoma : skambesys, šlamesys, pašnekesys (41, 57, 52). Vadinasi, kitus pamoko, o savajam nė žodelio neprimetė.

Šio būrelio žmogaus iš teorijos paskelbta, kad lietuvių kalbai būtinai reikia svetimybių : anūko, rūbo, prieteliaus, mokslinčiaus, šposo, rėdytis, tėmyti. Bet iš jų praktikos šį sąrašą galime dar praplėsti : randeliu, blekinėmis dėžėmis, bakais, kantantu, stonu, palociais, rokuotis, bile, paduškaitėmis. Einamasis kelias aiškus, bet jo galas kažin ar prieinamas ...

Lietuviškai sveikinamės labà dienà, lãbas rýtas, vãkaras, bet iš “ Pjero ir Žano ” veikėjų girdime tik : labą dieną. Tur būt, dėl to, kad europiečiai, pvz., vokiečiai, sako Guten Tag, taigi galininką. Mums, rodos, turėtų būti ir nepadoru taip sveikintis.

Ne tik bendrinė, bet ir gyvoji žmonių kalba griežtai skiria atmintį ir atminimą, pvz., geros atminties (= galvos), atminimą kelia (= taiso, švenčia). Bet vertime viena ponia geria “ už palaimintą velionies Marešalio atmintį (75) ”. Lietuviui čia atmintis neįmanoma, mūsų kalbos dvasia reikalauja atminimo. O išversta taip todėl, kad rusai savo память abiem prasmėmis vartoja ir kad miesčionių žargone taip girdėti. Vertėjas, žinoma, ir čia galės šauktis “ europietiškumo ”. Toks pat europietiškas ” yra posakis : “ Jam tarnavo taikiniu Beausiras ir truputį ponia Rose-milly (75) ”, bet lietuviškajam kalbos jausmui visai neskanus.

Šis vertėjas — L. Gira dar pridėtų : “ karštas kalbos klausimų publicistas ” — tartum jau apsigimęs visokioms kalbos šiukšlėms rankioti ir platinti. Pvz., viename jo straipsnyje (Vairas, 1937, X 178 t) vėl randame porą šiokių “ dailenybių ” : “ Ne tame yra tikras savo tėvynės pamėgimas ir gerbimas, kad mes kitus smerktume ir kitų nekęstume. Laikraščiai... ima mieliau talpinti šį klausimą liečiančius straipsnius (Pabraukta mano. A. S.) ”.

Asmeninę kūrybą ginantieji, žinoma, kaip nė kuo dėtus vartoja baidyklinius gerbūvį, viršgamtišką, viršžmogišką, mažalietuvį, obalsį, bet dar nusikalta ir puspuodukis (36). Lietuvių kalbos dėsniais, tiesa, sudarome pusvaikį, pusbernį, bet šalia jų tėra tik : pusvai-kiukas, pusberniukas. Netaip seniai bandyta sukelti visus keturis vėjus prieš GK teikiamus draminis, dramiškas, sisteminis, sistemiškas ir panašius darinius. Tačiau šių kėlėjų praktikoje randame kitą kratinį : monumentališkas, vulgariškas, banališkas, dekoratyviškas, intelektuališkas, konfidentiškas šalia instinktyvus, sentimentalus pakaitais su sentimentališkas, pozityvus, mašinalus, agresyvus, modernus. Tiesą žmonės sako, kad liežuvis be kaulo ...

Stilius — opus dalykas. Stilius — asmenybės lygmuo. Naujukai išranda, kad GK ir stilių marinanti. Čia tik keliomis vertimo vietomis noriu pavaizduoti, kaip atrodo tas nemarinamas stilius ir kalba: “ Jis bijojo nusivylimo, trupučio skausmo ar liūdesio tuo atveju, jei naujiena, vietoje būti gera, būtų buvusi bloga, ir ją sustabdė (24). Ponia Roland, apdovanota puikia atmintim, kas liečia giminystės santykius, ėmėsi tuojau pat nagrinėti visas jungtuves iš savo vyro ir savo pusės, prisimindama kilimą ir sekti giminės išsišakojimą (23). Jis jau gulėjo, jau turėjo prieš tris savaites padaryti šį nutarimą, gimusį jame staigiai, be jokios abejonės, jo brolio ganto palikimo pasekmėj (50). — Aš tave palieku svajoti apie ateitį, kas dėl manęs, aš jaučiu reikalą vaikščioti (42). Pasikėlęs ir nusileidęs laiptais apie dvi ar tris valandas, jis pagaliau atidengė ant François I bulvaro šį tą gražaus (54). Pjeras atmerkė akis ir žiūrėjo, nustebęs dėl savo čionai esimo, pažadintas iš savo košmaro (91)”.

Apskritai, norintiems įsitikinti šios vad. liberalinės ir individualinės srovės atstovų kalbiniu pajėgumu, patartina tą vertimą paskaityti ištisai. Anie laisvininkai kartkartėmis perspėja mūsų visuomenę dėl GK ir jos darbininkų kalbinių nuomonių. Mums dėl vieno trejetuko nėra ko spėdinėti. Tačiau retkarčiais pravartu šį tą iškelti iš pačios jų kalbos darbo praktikos.

DĖL ĮSTOJAMŲJŲ LIETUVIŲ KALBOS EGZAMINŲ VDU*

Kaip žinoma, šį rudenį VDU vėl buvo įvesti sustiprinti įstojamieji lietuvių kalbos egzaminai visiems abiturientams, baigusiems gimnazijas su svetima dėstomąja kalba. Senato nutarimu į fakultetines egzaminų komisijas buvo priskirtas ir Humanitarinių Mokslų Fakulteto atstovas. Tuos egzaminus teko laikyti visų tautinių mažumų abiturientams, kur mokslą buvo ėję savosiose mokyklose.

------
* Gimtoji Kalba,
1937, 131-133.

Egzaminai pasibaigė, patenkinamai lietuviškai mokantieji į aukštąją mokyklą priimti. Tačiau ir neišlaikiusiems jos durys nepaliko visai uždaros, jie priimti laisvaisiais klausytojais ir po semestro galės egzaminus antrą kartą laikyti. Bet dėl egzaminų nesėkmingumo — ir su keistais priekaištais VDU — rado reikalo plačiau atsiliepti tik žydų mažuma. Neliesdami čia žydų spaudos, sustosime ties Apžvalga, skiriama lietuvių visuomenei. Ji po anų egzaminų, spalio mėn. 3 d. numeryje, įsidėjo tuo reikalu net vedamąjį, pavadinus jį “Nesusipratimas”. Ten skaitome: “ Laikraščiai praneša tiesiog neįtikinamą žinią, kad iš 90 žydų gimnazijų abiturientų, laikiusių universitete įstojamus egzaminus, iš lietuvių kalbos teišlaikė tik 15. Toks negirdėtas neišlaikiusių procentas rodo, kad čia kas nors yra netvarkoje. Arba šv. ministerijos atstovai gimnazijų egzaminuose yra netikę, arba universiteto egzaminų komisija yra per griežta, arba — nesinorėtų tuo tikėti — ji turi ir nevien kalbinius tikslus ...”

Šiais paskutiniais žodžiais, baigiamais daugtaškiu, VDU metamas nešvarus įtarimas. Stovėdami kalbos sargyboje, jaučiame čia priedermę atsiliepti iš faktinės pusės. Apžvalga aname straipsnyje savo skaitytojams primygtinai stengiasi įteigti, kad tie egzaminai buvę per griežti, kad “ tie patys ‘ nevykėliai kurie per 10-11 mokslo metų nesugebėjo išmokti mūsų valstybinės kalbos, pabuvę kokius vienerius metus užsienyje, sugebės eiti mokslus universitetuose, kurių kalbos jie iki tol nė žodžio nesuprato ... ”. Buvusiųjų egzaminų rašiniai mums pakankamai duoda medžiagos, kuri visai keista šviesa nušviečia valstybinės kalbos mokymą kai kuriose mažumų gimnazijose. Abiturientų rašoma : duovanos, pažinę, prisiryšęs, nauduotis, sviežiai, miegdama, neturėtųmėm, plėčiasi, ištykimi, ekonominiai sumėtimai, nusikalstomas darbas, neturėjo ginimo priemonių, šioj srityj turėsiu pasisiekimo, primityviškioji garo mašinelė, tormozavo prekybos plėstimąsi ... Net ir svetimuosius žodžius suméigiama parašyti : studioti, perespektyva, raalizuoti, ekspluoa-tuoti, silietra, zeologijos sodas ... Va keli sakinių rezgimo pavyzdžiai, parinkti iš atskirų rašinių: “ Beeidamas šaligatviu, jam koja išslydo, ir jis parpuolė, visiškai susimušęs. Įteikiau jam pirmą pagalbą ... Pas vienerius tie planai susiformuoja jaunystėje. Kalbėdamas apie gamtos mokslus, mums reikia žinoti. Pilietis yra vienas iš tarp kiti svarbus pagrindinis elementas valstybėje. Kas lemia man ateitis ? Pašildinę lygi tam tikro laipsnio vandenį, pvz., anglimis ar durpėmis, jis pradeda garuoti. Noriu aprašyti ją tuomet, kuomet ji gražiausiomis drabužiomis vilkasi ”.

Bet iš atskirų sakinių negi susidarysi pilną vaizdą. Duodame du rašinius ištisai :

Teisėtumas yra valstybės pamatas

Senu senovėje, kai žmonės gyveno atskyriomis šeimomis, turėjo kiekvienas žmogus savo teisėtumą.

Žmogus gyveno miške, lauke kartu su kitais žvėrimis ir gyvuliais. Jis žinojo miškų įstatymų — kiekvienas turi pasirūpinti maistu. Jis visai negalvojo kuriuo būdu galima ir kuriuo draudžiama jam paruošti šitą maistą. Žmogus, išgirdėjęs vakarais ar dienomis žvėrių staugimą, suprato, kad galingas liūtas išėjo maisto ieškoti. Liūtas drasko silpnesnius ir suvalgo juos, taip žmogus turi elgtis. Žmogus nugalėjo savo protu ir gana didele jėga savo priešus, arba silpnesnius gyvulius ir valgė jų mėsos. Įstatymas buvo : kas stiprus ir galingas, tas valdo ir tas turi teisės gyventi.

Žmogus visai negalvojo apie kitus žmones. Kai medžiai pradėjo ūžti ir gardžiai kvėpuoti, kai saulė leidos ir dangus paraudonavo, tada gal mąstė žmogus apie kilnesnius dalykus. Tada suprato, kad yra aukštesnė jėga. Žmogus turi neskriausti kitų.

Ne taip dabar. Yra valstybė, kurioj valdžia prižiūri gyvenimą. Valdžia gina visus gyventojus. Valdžia parūpina savo piliečius. Visi žmonės turi visas valstybės teises. Žmogus žmogui draugas, o ne žvėris. Visi žmonės yra lygūs valstybėje. Tai yra dabar kiekvienos valstybės pagrindas.

Gimtasai kraštas ir gamtos mokslai

Senų senovėje, kai žmonės dar nesuprato gamtos reiškinius, — kiekvienas toks reiškinys liko jiems stebuklu, kuri nesugebėjo išspręsti. O savaip suprantama : jei žmonės nesuprato gamtos reiškinių, tai, be abejo, apie gamtos išnaudojimą savo gyvenimo tobulinimui kalbos ir nebuvo. O kaip tik tame gamtos mokslo reikšmė yra didelė.

Laiko bėgyje žmonės pradėjo tyrinėti gamtos reiškinius, stengėsi jų išspręsti ir suprąsti. Jei prieš daugeli metų žmonės nesuprato, kad galima išnaudoti upių vandens sudarytą jėgą visokioms mašinoms varymui, tai tas dalykas yra dabar, gamtos mokslo dėka, žinomas net kiekvienam vaikui. Bet ar virš minėtas faktelis yra vienintelis ? — Į kur tik žmogau, pažiūrėsi, visur susidursi su gamtos reiškinius. Iš kur žino žmonės kaip iš paprastų žolių sudaryti visokių vaistų ? — tai gamtos mokslo dėka. Ilgus metus žmonės tyrinėjo visokių augalų ypatumą, o tai sužinoję, išmoko daryti vaistus. Statosi klausimas koks ryšis yra tarp gimtąjį kraštą ir gamtos mokslą.

Į tą klausimą nesunku atsakyti.

Savaip suprantama, kad tame krašte, kur yra daug mokančių gamtos mokslą, kraštas eina ir žydi, nes kiekvienas toks žmogus padeda valstybėj, tobulindamas savo krašto gyvenimą.

Juodu patys už save kalba, aiškinimų nebereikia. Šiųdviejų ir kitų panašių rašinių autoriams, tiesa, pasunkėja kelias patekti i universitetą. Ir kol valstybinė kalba kai kurių piliečių praktiškai dar niekiama, bent mūsų Almae Matris durys turi būti sandarios. Vilsimės, kad jos nė dėl kaitrų neims žiorúoti ...

Apžvalga, matyti, pati nujaučia ginanti neapginama. Todėl ir dangsto kuo kitu : “ O žydų gimnazijos Lietuvoje juk yra betarpiškai Šv. Ministerijos žinioje, jose lietuvių kalba einama Šviet. Min. nustatyta programa, mokytojai tvirtinami Šv. Ministerijos, egzaminai vyksta Šviet. Ministerijos atstovui dalyvaujant ”. Iš to išvada aiški : negali nemokėti. Ir va vienas labai rimtas žmogus šią dilemą juokdariškai išsprendė : “ Pavasarį mokėjo, o iki rudens ir pamiršo ! ” Tačiau straipsnio gale yla ir kyšteli iš maišo : “ Įstojami egzaminai universitete iš dėstomosios kalbos turi prasmę tik tiek, kiek gali būti pagrįstas įtarimas, kad dėl blogo dėstomosios kalbos mokėjimo abiturientas negalės eiti mokslų, nesupras paskaitų ”. Vadinasi, visas kalbos mokėjimas apribojamas vienu supratimu, anot žmonių betariant, kad negalėtų parduoti. Tačiau tai, mūsų galva, išeina privilegija krašto daugumos atžvilgiu. Ir pati Apžvalga žymioje vietoje yra išsirašiusi iš L. V. Konstitucijos : “ Negali būti teikiama ypatingų privilegijų nei mažinama teisių piliečiui dėl jo kilmės, tikėjimo, tautybės ”. Antra vertus, valstybinis universitetas savo auklėtinius rengia ne eksportui, kur lietuvių kalba galėtų būti ir nesvarbi, bet savo kraštui, kur su ta kalba lietuvių visuomenei tenka kiekviename žingsnyje susidurti. Taigi tai visuomenei ne visvien, kaip mūsų krašto piliečiai, ne svetimtaučiai, ypačiai inteligentai, moka valstybinę kalbą.

Dabar sópėjama dėl egzaminų nesėkmingumo. Bet paskutiniam Lietuvių Kalbos ir Literatūros Mokytojų Draugijos suvažiavimui priėmus rezoliuciją, kur pabrėžiamas reikalas pakelti lietuvių kalbos mokėjimą mažumų mokyklose, ta pati Apžvalga vėl pyko, kibo. — Šios pastabos taikomos visoms mažumoms, ne vieniems žydams. Kas prabilo, su tuo ir kalbamės.

LIETUVIŲ KALBOS REIKALAS KONSERVATORIJOJE IR TEATRE*

Jeigu blogai lietuviškai taria Žaliojo kalno Zigmusis ar Mitka, tai tas dar, pasakytume, galima ir pakenčiama. Tačiau tuo keliu eiti mūsų kultūrinėms įstaigoms ne tik negalima, bet ir neleistina.

------
* Gimtoji Kalba,
1938, 136-137.

Valstybinio teatro lietuvių kalbos reikalu (ypačiai pastaraisiais metais) rūpinamasi ir sielojamasi, o Kauno konservatorijoje lietuvių kalba visai nedėstoma ir apie jos reikalingumą jų net nekalbama. O juk konservatorija prusina operai solistus, vidurinėms mokykloms muzikos mokytojus, chorų dirigentus, vargonininkus, t. y. visus tuos muzikos specialistus, kurie lietuvių kalbą turi gerai mokėti, gražią lietuvišką tartį ne tik pažinti, bet ir mylėti.

Čia nenoromis prisimeni italų valstybines konservatorijas. Čia svetimšalis mokomas veltui, bet jis konservatorijoj turi mokytis ir laikyti italų kalbos, muzikos istorijos, meno istorijos, literatūros ir kitų italų kultūros dalykų egzaminus. Ar taip yra pas mus ? Mūsų konservatorijoje yra lėšų italų kalbos (ji reikalinga) lektoriui, bet iki šiol neatsiranda lietuvių kalbos mokytojui.

Dėl to būna graudžių ir drauge juokingų nuotykių. Štai baigia konservatoriją dainininkai, gauna į rankas diplomą, turi neblogus balsus, ateina į teatrą vietos prašyti. Staiga jiems pasako, kad teatrai rūpinti gera lietuviška tartis, todėl kandidatai į teatrą turėsią laikyti egzaminą. Tie kandidatai visi lietuviai, bet vienas žemaitis, antras aukštaitis, trečias gimęs Rusijoje ar aplenkėjusioje šeimoje. Beveik visi jie turi gimnazijos baigimo popierių, kitas ir mūsų universitetą baigęs, bet teatre neišlaiko lietuvių kalbos, tikriau sakant, tarties egzamino, ir jo ilgų metų vargas sudūžta į skeveldras. Kam tad jam reikalingas konservatorijos diplomas, gera balsinė medžiaga, muzikos kultūra ? Teatrai gal paranku tokiu būdu išvengti dainininkų antplūdžio, bet konservatorija, leisdama į pasaulį savo mokinius, turėtų apie tai rimtai pagalvoti ir lietuvių kalbos reikalą savo sienose, nors tuo tarpu ir skurdžiose, netrukdama sutvarkyti.

Teatre atsilikėlių dar yra tiek dramoje, tiek operoje. Buvo imamasi visokių priemonių, bet kai kurie artistai kietai užsivožė savo kiaute ir iki šiol blogai ir net negražiai kalba. Vienas giriasi baigęs lietuvišką gimnaziją, kitas sakosi kilęs iš nuokampaus kaimo, trečias iš senolės išmokęs lietuviškai, tai ko dar reikią ? Visi jie užmiršta, kad yra viena kultūrinė kalba visai Lietuvai, kad valstybinis teatras ne Anykščiuose, ne Plungėje ir ne Šiauliuose, kad aktorius, be visos eilės kitų dalykų, turi gerai mokėti savo kalbą, ir būtent bendrinę. Jeigu jau pakęstume iš dalies tarmišką, tarti, tai jokiu būdu ne slavybėmis “išpuoštą”. O turime artistų net ir su tokia “ lietuviška šnekta ”. Jie, ar šiaip ar taip versi, tikrai apsileidę, nerūpestingi ir, atrodo, visai nesidomi lietuvišku žodžiu ir jo nemyli. Tokiems, vis viena, kokiu balsu jie gieda, seniai jau būtų laikas susiprasti. Bet, deja, jie petingi ir pečiuoti, ir tų pečių šešėlyje puikiai jaučiasi. Tiesa, tokių maža, bet tegu žino jie, kad jų tariami žodžiai mūsų teatro salėje skamba ne tik svetimai, bet ir nevaleikiškai. Kai visur rodome pažangos, metas ir jiems iš vietos pajudėti, nes juk vis gali ateiti laikai, kad jų apsileidimas bus ne tik peikiamas, bet ir pasmerktas.

RAŠYBA

IŠ RAŠĪBOS* KOMISIJOS DARBŪ1

Apie Rašībos Komisijos susidarīmā ir jos pirmuosius darbus, balsiū rašībos reformā, jau “ Kalboje ” rašīta.

--------
* Kalba
, I, 2 sąs., 1930, 71-75.
1
Šis straipsnis spausdinamas tyčia projektuojamąja rašyba, kad visuomenė su ja geriau galėtų pasižinti.

Š. m. sausio mėnesio gale komisijos pirmininkas Pr. Skardžius išvažiavo in užsienius. Bedirbā paliko šie žmonės : J. Balčikonis, J. Jablonskis, A. Jakučionis, A. Kasakaitis, Z. Kuzmickis, A. Salis, J. Talmantas ir J. Žiugžda. Nieko netrukus komisijā ištiko skaudus smūgis : mirtis išplėšė mums geriausiājī narī — J. Jablonskį. Vasario 4 dienā su velionimi padarītas paskutinis posėdis. Pirmininkauti komisijai dabar teko man.

Ligi vasaros atostogų posėdžiuose apsvarstīta visa likusioji rašībos reformos projekto dalis : priebalsiai, vienu ir dviem žodžiais rašīmas, dalelītės, žodžio daliūkėlimas, svetimībės (tikrinės ir bendrinės) ir didžiūjū raidžiū rašīmas.

Čia trumpai atpasakosiu nutarimū stambmenas.

Priebalsiai. Visū pirma teko sprēsti priebalsiū minkštinimas. Projekte buvo siūlīta minkštuma žīmėti priebalsiū viršuje arba apačioje pridedamais tam tikrais ženkleliais, pav., k'autas , kiautas ’, gŕauti , griauti ’. Nutarta palikti senoji minkštinimo rašība : kiautas, griauti.

Iš dviejū priebalsiū rašībū, kilminės ir garsinės, komisija išsirinko pirmājā. Grīnas garsinis priebalsiū rašīmas niekados nėra buvēs insigalėjēs mūsū raštuose.

Iš garsū nusistatīta rašīti tik tuos žodžius, kuriu kilmė neaiški (aukštas, auksas, barzda ...). Taip pat rašomi ir tie aiškios kilmės žodžiai, kur atskiras koks garsas tam tikrais garsū raidos dėsniais īra kilęs iš keliū garsū (mėšlas <*mėž-slas: mėž-ti, krislas < *krit-slas: *krit-ti > kristi, žaislas < * žaid-slas : *žaid-ti > žaisti).

Dabar rašoma : grįšiu, lūšiu, atlyšiu (iš*grinž+siu, *lūž+siu, *atlīž+siu; plg. pil-siu, pīksiu), grimsiu, vesiu, mesiu (iš * g r i m z d + s i u, * ved+siu, * m e t + s i u), mesti, vesti (iš *met+ti, * v e d + t i ; plg. met-u, ved-u ir kep-u, kep-ti).

Dėl tū pačiū garsū dėsniū (ž + s > š, d + s > s, d arba t + t > st) nutarta rašīti iš garsū ir : grīštu, lūštu, atlīštu, grimstu, grimsti (iš*grinž+stu, *lūž+stu, *atlīž+stu, *grimzd + stu, *grimzd + ti).

To pat galo lītis mesdamas, vesdamas, mesdavo, vesdavo, mes-dinti, vesdinti ... (iš *met+damas, *ved+damas, *met + davo, *ved+davo, *met +dinti, ved + dinti) betgi nutarta rašīti senoviškai, su s, o ne su z.

Biauraus : bjauraus ir jo draugės rašība ilgai svārstītā. Pagaliau nutarta, dėl inpratimo, palikti senoji rašiba (be j!), nors ji tarimui ir priešinga.

Šakniniū priebalsiū rašīmui komisijos buvo nusistatītas vienas principas — kilmės aiškumas ar neaiškumas (žiūr. aukščiau), bet, priėjus prie atskirū žodžiū, dėl to jos nariu tarpe radosi didelis nuomonių skirtumas. Tatai atsiliepė ir nutarimams.

Nutarta rašīti : anksti, ankstības, ankstīvas, aukštas, angstītis, aukštas, barzda, baikštus, baugštus, bugštus, dībsoti, dīgsnis, daiktas, dirgsnis, didžkis, dručkis, dribšas, kipšas, knibčius, skirpstas, žiub-čius, žiubtuvis, žiupsnis, žioplīs, žiopsoti, sprigtas, strigtas, skaptas, kniūbsčias, sluogsnis, žingsnis, rūgštas, rūgštis, rūgštelėti, riogsoti, spogsoti, spīgsoti, žagsėti, spagčioti, žirgsoti, smaksoti, vėpsoti, kėksoti, krioksoti, kėpsoti, unkšti, inkšti, lazda, lizdas, gūžta, regztīs ...

Sudurtiniu žodžiu sudūrimo priebalsiams nustatita taip pat kilminė rašība : briedkriaunis, didžturtis, pussvaris ... Iš čia išskiriami tik : neklaužada, (iš * n e k l a u s - ž a d a), smailižius, (iš * smail-ližius) ...

g ir k kamiengalio veiksmažodžiu liepiamoji nuosaka nutarta rašīti vienodai : bėk (: bėgti), lėk (.- lėkti) ..., nes g + k ir k + mūsū kalboje išvirsta vienu k.

Priešdėliai rašitini iš kilmės : išdėti, užsukti, apgauti ..., išskīrus kelis žodžius, kur tas priešdėlis su žodžiu visiškai suaugēs, pav. iždas 2 (: iš-dėti), ampalas (iš antpalas) ...

-------
2
Čia turime galvoje dabartinē to prielinksnio lītī. Rītiečiū tarmės, senieji raštai ir slavū kalbos rodo, kad pirminė lītis īra buvusi iž.

 

Prielinksnis ir priešdėlis į visur rašytini in : in Kaunā, indēti, inbėgti, intakīs ... Tikriniams lietuviškiesiems vardams priimta irgi kilminė rašība. Tik neaiškios kilmės vardai terašītini iš garsū.

Pavizdžiai : Aukštuolis, Antsieniai, Aukštdvaris (Aukštadvaris), Daugintis, Degsniai, Grikšas, Išdagai, Jurkšas, Medsėdžiai, Ožkinis, Ožkabaliai, Padegpadžiai, Užpiliai, Užpaliai, Rutkus, Každailis, Skridaila, Vīžpiniai, Pusdešris, Pikčilingis, Balčas, Balčītis, Ičas, Daukantas, Daukša, Butkus ...

Iš šitū pavīzdžiū matīti, kad kilmės labai griežtai nėra žiūrėta.

Vienu ir dviem žodžiais rašīmas. Nustatīta : vienu žodžiu terašomi tik nutrupėjē žodžiai, šiaip visur kitur skīrium. Svarstant atskirus rašinius nuo to dėsnio vėl vietomis nukrīpta.

Nutarta vienu žodžiu rašīti : kartkartėmis, križkreižėmis, visuomet, niekuomet, kituomet, anuomet, kuomet, tuomet, ilguomet ..., anākart, anādien, šiandien, šiandienā, tādien ..., tuokart, šiuokart, šiuosīk, tuosīk, dusīk, trissīk ..., kitkas, viskas, vistat, vislab ... dvidešimt, trisdešimt ... ; visi įvardžiai ir prieveiksmiai su kažin, kaži ir kaž : kažinkas, kažikas, kažinkoks, kažkaip, kažkiek ... ; kanakas, velnžinkas, velnžinkur ..., anapus, anašal, abipus, šiapus ..., išties, iškart, išvien ..., pirmpiet, popiet, priešpiet, perpiet, porīt, užporīt..., šiemet, šīmet, aniemet, kitāmet ..., maždaug, mažkas ..., šenlink, tenlink, kurlink ..., todėl, kodėl, patol, pakol..., kaikas, kaikur, kaikada, kažkuris, kaikame ... (= įvardžiai ir prieveiksmiai), užpernai, propernai, perdaug, perilgai ..., sulig, kiekvienas ..., ištiesū, išviso, ištikrūjū, išnetīčiū ... (= prieveiksmiai), pergeras, kuogeriausias, kuogeriausiai ...

Rašītina sīkiu arba skīrium, pagal prasmē: dėlto: dėl to, šiaipjau : šiaip jau, vistiek : vis tiek, nuorīt : nuo rīt, núovakar : nuõ vakar, príevakar : pri vãkar, tuojaũ: tuo jaũ ...

Skirium nutarta rašīti : pat su visais žodžiais : tas pat, toks pat, ten pat, taip pat, per pat, pro pat, ans pat, iš pat, in pat, už pat ... ; lig ten, lig kur, ligi kol..., iki kur, ik kol, ik šiol ..., iš ten, iš čia, iš visur ..., šiaip taip, šiek tiek, antra tiek, dvieja tiek..., kas nors, kur nors, kas norint ..., bet kas, bent kas, bent kiek ..., toks jau, gal būt, tur būt, žūt būt ..., visu geriausias.

D a l e l ī t ė s. ne su būdvardžiais, daiktavardžiais ir prieveiksmiais, jei nėra sakininio neigimo, rašiti vienu žodžiu : nelietuvis, negeras, negerai, nelabai...

Jei ne eina paprastu neiginiu, tai su invardžiais ir invardiniais prieveiksmiais jis rašītinas skīrium : ne tas, ne jis, ne taip, ne tiek... Sīkiu rašīti : nekas (= niekas), nekoks (= menkas), nekaip (= menkai) ...

te, tebe ir be dalelīčiū rašība paliekama senoji : tedirbie, tiek tedirbo, teberašo, ar begīvas, tu vis tebejaunas ...

nebe su kitais žodžiais taip rašītina kaip ir ne.

Rašīti skīrium : be nesipeša (= ar nesipeša), kuo (ko) nesipeša (mažne pešasi), bet bene pešasi, kuone (kone).

ir nei paliekamos rašīti senoviškai : nė nesakīk, nei šis, nei tas ...

Dalelītės gi rašība dar galutinai nenustatīta.

Žodžio daliū kėlimas. Žodžiai nutarta kelti skiemenimis. Kur susiduria kelios priebalsės, iš jū in kitā eilutē tekeliama tik paskutinioji. Priešdėliai keliant skiriami nuo šaknies, bet patīs neskaidomi.

Pavizdžiai : ba-la, kel-mas, au-džia, (dž vienas garsas !), siau-čia, dal-gia-ko-tis, ož-ka-barz-dis, didž-tur-tis, višt-va-na-gis, auk-lė, pūs-lė, gink-las, moks-las, mels-vas, iš-virkš-čias, ap-ar-ti, api-kak-lė, apī-kai-mė, pa-gal-ba, par-ei-ga, po-sė-dis, prieš-dė-lis, užuo-mar-ša ...

Svetimībės. Svetimieji bendriniai žodžiai rašītini : literatūra, kultūra, natūra, natūralus, figūra..., aktīvas, pasīvas, aktīvus, pasīvus, primitīvus, archīvas, līra, līrika, satīra, hīdra..., bet fizika, muzika...', barjeras, karjera, objektas, subjektas, milijonas, bijologija, socijologija, fizijologija, socijalizmas, amonijakas, higijena..., ideja, idealas, tema, sistema, poezija, poetas, universitetas ...

Svietimieji tikriniai vardai, kurie nuo seniai žmoniū kalboje īra prigiję, rašomi iš garsū : Berlinas, Parīžius, Rīga, Rīmas, Varšuva, Krokuva, Prancūzija, Krimas ...

Šiaip svetimieji vardai rašomi originalo rašība, žinoma, jeigu tik raidīnas īra lotīniškas. Nelotīniškais rašmenimis rašīti vardai lietuviškai transkribuojami pagarsiui. Populiariniams raštams galima visur vartoti transkripcinė rašiba.

Svetimūjū vardū galūnėms rašīti nutarta :

1.    Jeigu svetimasis vardas baigiasi viena ar keliomis rašomomis, nors ir ne visomis tariamomis, priebalsėmis arba priebalsiškai ištariama priebalsė su balsėmis, jam pridedamos galūnės - as, - ius, - is, - a (tik vietovardžiams).

Pavīzdžiai : Stresemannas, Krügeris, Briandas, Chamberlainas, Malebrancheas, Shakespeareas, Mollis, Krylovas, NiemcewicziusAvignonas, Grenobleis, Clermontas, Orléansas, Nantesas, Lausannea, Toulousea, Plymouthas, Liverpoolis, Birkenheadas, Hullis, Saar-brückenas, Breslauas ...

2.    Svetimosioms i galūnėms pridedamas s.

Pavīzdžiai : Niemis, Mussolinis, Toricellis, Raczyńskis, Kra-sickis ...

3.    Galūnė a nekeičiama. Linksniuojama ji lietuviškai.

Pavīzdžiai : Almaviva, de Rivera, Capablanca, Bologna, Padua, Cordoba, Sevilla ...

4.    Galūnė e rašoma ė.

Pavīzdžiai : Goethė, Nietzschė, Leccė, Alicantė ...

5.    Rusiškūjū vardu galūnės - o ir ij transkribuojant verčiamos - a ir - is.

Pavīzdžiai : Glivenka, Krylenka, Merežkovskis, Bielinskis ...

6.    Prancūziškiesiems vardams kaip: Rousseau, Chardigny, Hér-riot, Daudet, Tardieu, Parmentier, Bordeaux, Chautenay, Beauvais, Roubaix ... galūnės nededamos. Jie taip pat ir nelinksniuojami.

Graikiškieji ir lotiniškieji vardai rašomi, kaip lig šiol buvo inprasta.

Pavīzdžiai : Aristotelis, Platonas, Ciceronas, Ovidijus, Horacijus, Terencijus, Edipas, Sofoklis, Eschilas, Seneka, Periklis, Cezaris, Plautas, Tacitas, Apollonas, Sulla ...

Didžiūjū raidžiū rašīmas. Didžiosiomis raidėmis nutarta rašīti :

1.    Dievo, Dievo asmenū, švenčiū vardai : Dievas, Dievas Tėvas ..., Velīkos, Sekminės ...

2.    Instaigū, draugijū, sājungū, partijū, taip pat instaigū viršininkū ir kiti tokie vardai, jeigu jie rašto tekste eina tikriniu vardu: Švietimo Ministerija, Švietimo Ministeris, Vītauto Didžiojo Universitetas, Telšiū Apskrities Viršininkas, Vilniui Vaduoti Sājungą...

3.    Sveikinamieji ir mandagumo žimimieji žodžiai : Sveikas, Tamsta, Jūs, Tù ...

Šitie čia atpasakotieji Rašībos Komisijos nutarimai nėra dar galutiniai. Viskas bus svarstoma dar ir “ antru skaitīmu ”. Šis tas, žinoma, pasikeis, išsilīgins. Kaikuriuose posėdžiuose ne visi nariai tebuvo, dėl to posėdžio daugumos sprendimus ne visur tegalime komisijos daugumos sprendimais laikīti.

Spaudoje komisijai buvo prikišta, kad ji vien in rašībos dalīkus “ nukrīpusi ”. Dėl to galime tik atsakītī, kad šiaip kalbos dalīkū komisija nė norėdama negali svarstīti, nes ji tėra sudarīta tik “ rašībai reformuoti ir nustatīti ”.

RAŠYBOS REFORMOS PROJEKTAS*

1. Įvadas.

Nuo praėjusio amžiaus pabaigos mūsų rašyba lig šiol nėra buvusi visą laiką vienoda.

Pirmasis aiškesnius ir nuoseklesmus pagrindus rašybai yra padėjęs P. Kriaušaitis savo 1901 m. “ Lietuviškos kalbos gramatikoje ”. Čia jis daugiausia eina kilminės rašybos keliu: rašoma, bįra, kįla, sužiųra, augštas, rūgštus, kibšas, migšas ... šalia biaurus, piauti ir kt. Beveik tuo pat keliu yra ėję vėlyvesni varpininkai, Jaunius, Būga (plg. jo 1913 m. “ Rašybos mažmožiai ”) ir kt.

Bet tokiai rašybai nebuvo lemta įsigalėti. Visų pirma iš pramintojo kelio pasuko pats P. Kriaušaitis (Rygiškių Jonas) ; pav., 1917 m. Voroneže išleistoje “ Mūsų rašyboje” vietoj lūšta, grįšta 1, augštas, rūgštus jis jau rašė lūžta, grįžta (taip siūlė rašyti ir K. Būga savo “ Rašybos mažmožiuose ”), aukštas, rūkštus šalia šąla, bįra, kįla, sužiųra, graibštus, knibčius, sraigtas ir kt. O vėliau Lietuvių Mokslo Draugijos leistųjų vadovėlių autoriai (P. Klimas ir kt.) tuo keliu dar toliau nuėjo : šalia aukštas, baikštus, baukštus, rūkštus, sluoksna, biaurus, piauti ėmė rašyti ir kyla, svyla, kiūra, sužiūra šalia šąla, kęra. Sugrįžęs iš Rusijos į Lietuvą, į tas pėdas įstojo ir Rygiškių Jonas ; o vėliau, 1919 m., tą vilniškę rašybą mokykloms patvirtino ir Švietimo Ministerija.

------
* Židinys
, 1933, 5-6 nr., 499-516. Ši straipsnį pasirašė “ Redakcinė Komisija : A. Salys, Pr. Skardžius, J. Talmantas ”.
1
Pats Jablonskis visą laiką palaikė šitokią rašybą. Grįžta, lūžta ėmė rašyti tik taikydamasis (kaip ir daug kur kitur rašyboje) prie kitų.

 

Tačiau tuo būdu rašybos klausimas dar nebuvo išspręstas.

K. Būga, sugrįžęs iš Rusijos, vilniškės rašybos nepriėmė : su mažomis atmainomis jis laikėsi savo pirmykštės, prieškarinės rašybos. Juo pasekė Lietuvoj A. Vireliūnas ir kt., užsienyje J. Endzelynas, R. Trautmannas ir kt.

Tokiu rašybos nevienodumu susirūpinusi, Švietimo Ministerija 1923 m. kreipėsi į tuometinį Humanitarinių Mokslų Fakulteto dekaną, prašydama pranešti fakulteto nuomonę dėl vartojamųjų rašybų. Fakultetas, prieš ką galutinai spręsdamas, panoro apie tai patirti platesnės visuomenės nuomonę, ir todėl tuo reikalu dekano vardu kreipėsi į lietuvių kalbos mokytojus, rašytojus, laikraštininkus ir kitus, turinčius nuolatinio reikalo su rašomąja kalba (žr. 1923 m. “ Lietuvos ” Nr. 53). Į tai atsiliepė visa eilė žmonių (J. Balčikonis, A. Giedraitis, M. Grigonis, A. Jakučionis, J. Laukaitis, P. Klimas, Pr. Mašiotas, J. Murka, St. Naginskas, Vydūnas ir kt.). Bet Humanitarinių Mokslų Fakulteto paskirtoji komisija atsakymams suredaguoti negalėjo visa susirinkti (plg. Hum. Mokslų F-to muziejaus Nr. 1562 Ser. 5), ir dėl to į Šv. Ministerijos klausimą nieko nebuvo atsakyta.

Po to oficialiai vadovėliuose, laikraščiuose kurį laiką toliau buvo vartojama daugiausia vilniškė rašyba. Bet ilgainiui pamažu vienas kitas ėmė ja nesitenkinti, po truputį tolti nuo jos. 1929 m., antruoju leidimu leisdamas “ Visuomenės įnamius ”, vieną kitą rašybos dalyką pradėjo keisti ir J. Jablonskis, didžiausias vilniškės rašybos ramstis ; o vėlesniuose savo priešmirtiniuose raštuose tuo keliu jis dar toliau nuėjo. Taip pat ir kiti nevisur tesilaikė vienodos rašybos.

Taip pradėjus rašybai įvairuoti, susidarė nemaža sunkenybių mokytojams, rašytojams ir kitiems rašto darbininkams. Dėl to spaudoje buvo pradėta reikšti net nepasitenkinimo susidariusiu būviu : buvo reikalaujama arba grįžti prie nekeistos vilniškės rašybos, arba ją visą keisti. J. Jablonskis (Rygiškių Jonas) pasirinko antrąjį kelią : pradėjęs vilniškę rašybą keisti savo raštuose vienui vienas, jis susirūpino ir visa jos reforma : parašydino Šv. Ministeriui prašymą, kur išdėstė visą rašybos sutvarkymo reikalą ir prašė sudarydinti prie Šv. Ministerijos Rašybos Komisiją. Tą prašymą pasirašė pats J. Jablonskis, Pr. Skardžius ir J. Talmantas. P. Šv. Ministeris sutiko su tuo prašymu, ir naujai sudarytoji komisija tuojau pradėjo savo darbą.

Pirmasis Komisijos posėdis įvyko 1929 m. gruodžio m. 1 d. Į jį nariais kviečiami atsilankė J. Balčikonis, S. Čiurlionienė, A. Kasakaitis (Šv. Ministerijos atstovas), Z. Kuzmickis, V. Mykolaitis, Pr. Skardžius ir J. Talmantas. Komisijos pirmininku buvo išrinktas Pr. Skardžius, sekretoriumi J. Žiugžda. Vėliau Komisijos nariais dar buvo kviečiami J. Bukota, A. Busilas, prel. A. Dambrauskas, M. Durys, N. Grigas, A. Jakučionis, K. Meškauskas ir A. Salys. Dėl įvairių priežasčių tuojau iš pradžios į Komisiją nėjo arba vėliau nuo jos darbo pasitraukė J. Bukota, A. Busilas, S. Čiurlionienė, prel. A. Dambrauskas, M. Durys ir V. Mykolaitis. Iš pradžios buvo posėdžiaujama Šviet. Ministerijoje, o po kelių posėdžių J. Jablonskio bute, ligi jo mirties, ir po to vėl Šv. Ministerijoje.

1930 m. pavasarį Komisijos pirmininkas Pr. Skardžius mokslo reikalu išvažiavo į užsienį, todėl jo vietoje pirmininku buvo išrinktas A. Salys. Bet tų pačių metų rudenį A. Salys dėl karinės tarnybos turėjo pasitraukti nuo pirmininkavimo (nariu posėdžiuose dalyvavo iki galo), ir į jo vietą vėl buvo išrinktas iš užsienio grįžęs Pr. Skardžius. Pagaliau išrinktas į Ligonių Kasos valdybą, iš pradžios nuo sekretoriavimo, o vėliau visai iš Komisijos pasitraukė ir J. Žiugžda ; jo vietoj iki galo sekretoriavo J. Talmantas.

Tuo būdu Komisijai bedirbant teko sutikti nemaža visokių kliūčių ir sunkenybių, bet vis dėlto darbas nebuvo nutrauktas : likę Komisijos nariai patvariai ir su pasiryžimu dirbo iki galo, ligi pagaliau 1932 m. lapkričio m. 6 d. visą darbą baigė — 42 posėdžiuose trimis skaitymais apsvarstė visus rašybos dalykus ir jiems suredaguoti bei vykdyti išrinko iš trijų narių, pirmininko Pr. Skardžiaus, sekretoriaus J. Talmanto ir nario A. Salio, komisiją. Štai dabar toji komisija suredagavusi ir teikia visuomenei visą rašybos projektą.

Rašybos Komisija, ruošdama šį projektą, ko mažiausia stengėsi nukrypti nuo ligšiolinių įprastinių, pateisinamų dalykų ; tik su dabartine gyvąja kalba nesutinkančius dalykus ji nori griežčiau formuluoti ir priešybes suderinti. Todėl ji eina šiokiu keliu.

Kad rašyba būtų vienodesnė, jos kalbiniu pagrindu yra imama vakariečių aukštaičių tarmė, bet nieku būdu ne visos Lietuvos tarmės. Toliau neinama nei vienu garsinės, nei kilminės rašybos keliu : gryna kilminė rašyba platesnei visuomenei yra didžiai sunki ir varginga, bet ir gryna garsinė rašyba nelengvesnė už kilminę, nes, rašant iš garsų, labai daug reiktų nukrypti nuo ligšiolinės rašybos ir vis dėlto norimo paprastumo ar didelio lengvumo tuo būdu negalima būtų pasiekti. Todėl Komisija, nenorėdama perdaug nutolti nuo dabartinės įprastinės vartosenos, balsius pasiryžo rašyti iš garsų, o priebalsius iš kilmės, bet tik tiek, kiek toji kilmė yra neabejojama ; ten, kur kilmė gali būti nevienoda arba neaiški, rašoma jau iš garsų (plg. skaptas ir skapiu bei skabiu ...).

Kad sėkmingiau būtų galima tas nužiūrėtasis tikslas siekti ir ko mažiausia kiltų nereikalingų nesusipratimų svarstant rašybos dalykus, Komisija iš savo darbo išskyrė visus nerašybos dalykus, kurie dažnai yra klaidingai rašybai priskiriami, būtent : seniai ir senai, motyna ir motina, klausymas ir klausimas, kaulyju ir kauliju, kone ir kuone, atatikti ir atitikti, indėti ir įdėti, taip ir teip, tarp ir terp ir kt. Visi tokie dalykai, Komisijos nuomone, patogiau yra svarstyti drauge su bendrinės kalbos tartimi, kuriai sutvarkyti netrukus irgi turės būti sudaryta atskira speciali komisija.

Pagaliau Komisija, skelbdama šį projektą, pageidauja, kad visi, kuriems tikrai rūpi rašybos dalykai, tartų dėl jo savo žodį bendriniais sumetimais, nes Komisija, dirbdama savo darbą, visą laiką prieš akis yra turėjusi bendrinį, ne kokį nors paskirą tikslą. Yra galimas daiktas, kad vienas kitas projekto dalykas kai kam atrodys gal nevisai tinkamas ; bet iš to, Komisijos nuomone, dar nereiktų spręsti, kad ir visi kiti dalykai yra niekam tikę. Pav., Komisijos nuomone, tikslingiau būtų ilgieji balsiai ą, e, į, ų, y žymėti brūkšneliu viršuje, bet jeigu vis dėlto daugumui pasirodytų, kad tai yra neparanku, Komisija prisispyrus iš paskutiniosios to negins : jai svarbu ne tiek kas nors savo įpiršti, bet tai, kad bent kartą praktikoje dažnai vartojami rašybos dalykai būtų galutinai sutvarkyti (susisteminti, suvienodinti, daugiau pagrįsti ...) ir tuo būdu vartotojui pasidarytų įmanomesni, nes juo jie pastovesni, juo daugumui aiškesni, lengvesni. Todėl visa, kas kam pasirodys netinkama ar nekaip reikiant pagrįsta, Komisija maloniai prašo paskelbti spaudoje arba jai tiesiogiai pranešti pirmininko vardu (Pr. Skardžius, Kaunas, Universitetas). Gavusi pastabas ir pataisas, Rašybos Komisija dar kartą atsidėjusi visa apsvarstys ir rūpinsis, kad tai būtų įvykdyta.

2. Balsiai

Šiandien rašomosios kalbos balsiams reikšti vartojame 12 raidžių : a, ą, e, ę, ė, i, į, y, o, u, ų, ū. Mūsų kalbos balsiai vieni tariami trumpai, kiti — ilgai, tęsiamai. Trumpųjų balsių rašmenys: a, e, i, u, o ilgųjų : ė, y, o, ū ir ą, ę, į, u. Šie keturi pastarieji vadinami nosiniais, bet rašomosios kalbos tarmėje jie tariami tik ilgai, ne pro nosį. Taigi, į ir y, ų ir ū tarimas niekuo nesiskiria. Dabartinis mūsų ilgųjų rašymas priešingas vienam iš pagrindinių fonetikos reikalavimų :    vienam garsui vienas rašmuo. Vadinasi, skirti senuosius nosinius nuo paprastųjų ilgųjų šiandien jau nebetinka. Bet ilgųjų ir trumpųjų balsių skirtumas lietuvių kalboje turi prasminės reikšmės, pav., žodžiams skirti : viras ir vyras, pusti ir pūsti ... Dėl to tas skirtumas būtinas ir rašybai. Ilgumas patogiausia žymėti brūkšneliu viršum raidės, nes tas brūkšnelis yra pasirodęs praktiškiausias ne tik kalbotyrinėje literatūroje, bet ir šiaip praktikos reikalams, pav., latvių kalboje*. Be to, brūkšniuotas ū mūsų jau seniai vartojamas. Ėmus vietoje ą, ę, i, y, ų, ū rašyti ā, ē, ī, ū sumažėja net ir dviem rašmenim. Balsei o brūkšnelio nereikia, nes ji rašomojoje tarmėje visuomet ilga. Trumpa ji tėra tik kai kuriuose skoliniuose ir svetimuosiuose žodžiuose, pav., istorija, filosofija... Plati ilgoji ē (dabartinė ę) skirtina nuo siauros ilgosios ė, nes taip griežtai skiriama rašomosios kalbos tarmėje, pav., kėlės(i) ir kėlęs ...

-------
* Ilgieji
ā ir ī čia spausdinami su brūkšneliais viršuje. Originale jie buvo išspausdinti su riestiniu (cirkumflekso) ženklu, nes originalą rinkusi spaustuvė neturėjo brūkšnelinių a ir i.

Žymėtinas tik prigimtinis balsių ilgumas, kur balsiai ilgi ir be kirčio. Iš prigimties trumpiesiems balsiams, kurie tik po kirčiu pailgėja, ilgumo ženklas nedėtinas, nes, kaitaliojantis kirčiui, tektų tas pats garsas dažnai įvairiai rašyti, pav., meta, meti.

Taigi, rašytina : diena dienā moko ; musē prarijēs nebeišspjausi ; moki žodī, žinai keliā ; laikas darbīmetī už prekē brangesnis ; šonas šīla, šonas šāla ; sudegė āžuolas be angliū, be pelenū, ...

3. Pbiebalsiai

Mūsų rašomoji kalba, žiūrint iš fonetikos pusės, turi 20 priebalsių, kuriems rašte žymėti turime iš viso 18 raidžių. Tie priebalsiai, rašmenimis parašyti, yra šie : b, c č, d, dz, dž, g, j, k, l, m, n, p, r, s, š, t, v, z, ž. Svetimiesiems žodžiams dar vartojame : f, h, ch, q, x, w.

1.    Priebalsių minkštinimas. Visi mūsų kalbos priebalsiai gali būti kieti arba minkšti. Prieš e, ę, ė, i, į, y tie priebalsiai rašomojoje kalboje visuomet ištariami minkštai, pav., bernas, geras, metas, kitas, vyras, vienas, sėkla. Prieš a, ą, o, u, ų, ū tie patys priebalsiai vieną kartą yra minkšti, kitą — kieti, pav., laukas : liaukos, kaušas : kiaušas, maukti : miaukti, krovė : griovė, žodis : žiodyti ... Iki šiol mūsų rašyba priebalsių minkštumo prieš minkštinamuosius balsius (e, i ...) atskirais ženklais nežymėjo. To žymėjimo rašyba visai ir nereikalinga, nes šitie balsiai minkština kiaurai visus priebalsius. Prieš neminkštinamuosius balsius (a, o, u ...) priebalsių minkštumas mūsų žymimas raide i. Toks žymėjimas, tiesa, priešingas fonetikos reikalavimams, nes i rašmeniu mūsų rašyboje reiškiame ir atskirą i garsą. Todėl priebalsių minkštumas būtų žymėtinas kitu ženkleliu, pav., kableliu po raidės arba, kaip latvių, apačioje raidės. Bet Komisija, žiūrėdama tradicinio įpratimo, daugumu balsų nutarė palikti senąjį priebalsių minkštinimą, t. y. rašyti : liaukos, kiautas, valia ...

2.    Priebalsių junginio rašyba. Dabartinė mūsų priebalsių rašyba nėra vienoda. Paviršiumis žiūrint ji atrodo kilminė, bet iš tikrųjų nėra tokia. Daug kas rašoma ir rašytina taip pat ir iš garsų. Tik mūsų priebalsius rašant, kartais ne vietoje ir be gyvo reikalo svyruota tarp tų dviejų rašybų. Dėl to šiandien turime daug tokių rašymų, kuriuos sunku ir išaiškinti ir pateisinti. Pav., rašome : grįžtu, grimztu (iš grįž + stu, grimzd + stu, plg. pyk-stu, pabūg-stu) ir grįšiu, grimsiu (iš grįž + siu, grimzd + siu, plg. pyksiu, pralobsiu), aukštas (:augesnis), sluoksnis (:sluogas) ir darbštus (:darbus), žingsnis (:žingine). Tie patys garsų junginiai čia vienur rašomi iš garsų, kitur iš kilmės. Todėl, kad daugiau būtų sistemos priebalsių rašyboje, Komisija vienu balsu nutarė :

a)    Visus priebalsių junginius š, ž + s rašyti š, o z, d, t + s visur — s. Pav. : aušta, brėkšta, klīštu (iš auš + sta, brėkš + sta, klįš + stu, plg. tem-sta, tolsta), lūšta, grīšta, tēšta (iš lūž + sta, grįž + sta, tęž + sta), lūšna, mėšlas (iš lūž + sna, mėž + slas, plg. plunksna, mokslas), aušiu, brėkšiu, kliš (iš auš + siu, brėkš + siu, kliš + siu, plg. tem-siu, tol-siu), lūši, grįšiu, teš (iš lūž + si, grįžsiu, tež + s), īzīsta, zīsiu, zirsiu (iš įzįz + sta, zyz + siu, zirz + siu), grimstu, subrūstu, grimsiu, subrusiu, vesiu (iš grimzd + stu, subrųzd + stu, grimzd + siu, subruzd + siu, ved + siu, plg. grimzd-o, su-bruzd-o, ved-ė), virstu, vīstu, mesiu (iš virt + stu, vyt + stu, metsiu, plg. virt-o, vyt-o, met-ė). — Bet, žinoma, rašysime : lūžti, grīžti, težti, īzīzti, zīzti, zirzti (:lūžo, grįžo, težo, įzizo, zyzė, zirzė, plg. bėgti : bėgo, pralobti : pralobo) ir grimsti, subrusti (iš grimzd + ti, subruzd-+ ti, plg. vestived + ti).

b)    Veiksmažodines lytis mesdamas, vesdamas (iš met + damas, ved + damas), mesdavo, vesdavo (iš met + davo, ved + davo), mes-dinti, vesdinti (iš met + dinti, ved + dinti) rašyti senoviškai su s, nes, dabar tas lytis iš bendraties darydamiesi, jų paprastai su senaisiais kamienais nebesiejame. Plg. ves-ti : ves-damas ir rašy-ti : rašy-damas. Čia šitoks rašymas nebegretinamas su tokių žodžių rašymu, kur kilmė iš kalbos tik gerai įsistebėjus susekama, pav., veizdėti (iš veid-dėti, plg. veidas), žaizda (iš žaid + da, plg. pažaida) ir kt.

c) Junginius k, g + k rašyti iš garsų, būtent visur k. Pav. : auklė, žirklės (iš aug + klė, žirg + klės, plg. duo-klė, baidy-klė), auk, bėk, suk (iš aug + k, bėg + k, suk + k).

d)    Junginius, kurių priebalsiai sunku suvaikyti, rašyti iš garsų, pav. : gūšta (tikrai nežinia, ar ji kilus iš gūž + sta ar gūž + ta, plg. lak-ta) ir kt.

e)    Tos pačios šaknies žodžių kaitomosiose ir išvestinėse lytyse besikaitaliojančius balsinguosius ir kimiuosius priebalsius rašyti iš kilmės. Pav. : bėgo : bėgioti : bėgailioti : bėgti : bėgšnoti : bėgterėti, dribo : dribsiu : dribti : dribsoti, lipīti : lipdau, sukau : sukti : sukdamas, košių : košdinti, drožiu : drožti, valstietis : valsčius, mostelėti : mosčioti ...

f)    Iš kilmės rašyti ir visus kitus žodžius, kur ta kilmė iš kalbos susekama. Pav. : augštas (:augesnis, augalotas, augumas), baig-štus (:baigus, baiginti), baugštus (:baugus, bauginti), bugštus (:būgo, būgauti), bėgštus (:bėglus, bėgu), darbštus, (:darbus, darbas), degsnis (:degu), daigstas (:daigyti), digsnis, dīgsnis, dīgsėti, dīgčioti (:dygu, dygėti), dingstis (rdingėti), dībsoti (:dybas, dybinėti), dirgsnis (:dirginti), dribšas, dribsoti, dribsoti (:dribo, dribine joti), grabštus (:grabinėti, grabalioti), graibštus, graibštas (:graibyti, pagraibos), gobšas, gobšius (:gobėtis, pragobėlis), gribštus, gribšnis, gribštelėti, grībščioti (:gribišas), jaugtas (:jaugiu), jauktas (:jaukinti), kabsoti (:kabėti) kapstas (:kapinėti), kėbsoti (:kėblinti), kepsnis, kepšas (:kepu, kepaišis), kibšas (:kibo, kibis ; kaip kibšas kimba), knibčius (:knibinėti), knibsoti (:knyboti), mergšė (:merga), migšas (:miginėti), mikšas (:miknoti, mykia), regztis (:rezginės), rakštis (:raku) rūgštus, rūgštis, rūgšnus, rūgtis, rūgštinė, rūgštelėti, rūgšnis (:rūgo, rauginti), riogsoti (:rioglinti), sagtis (:segu), sluogtis, sluogsnis, sluogsna (:sluogas, sluoguoti), smaigtis, smaigstis, smaigstītis (:smaigas, smeigiasi), skirbstas (:skirbo), spīgsėti (:spyguolė), spingsėti (:spingis), spragtas, sprigtas, spragčioti (:sprigsi, spragėti), strigtas (įstrigo), vangstītis (:vangus), vargšas (ivargas), vilgšnas (:vilgyti), žagsėti (:žagulys), žiubčius, žiubtuvis, žiubsnis (apžiaubė), žingsnis (:žingine), žirgsoti (:šžirgas), žibsoti (:žibėti), žlugtas, žlugtuvis (:žluginti), žvilgterėti (:atsižvilgėti) ...

g)    Neaiškios ar sunkiai susekamos kilmės žodžius rašyti iš garsų. Pav. : auksas, daiktas, duktė, lazda, lizdas, nikstas, kniūpsčias (plg. kniaubiasi : kniaupiasi), skaptas (plg. skapiu : skabiu), smak-soti, spoksoti, šmaikštis, šmaikštus, unkšti, unkščia, vėpsoti, žiopsoti...

h)    Iš garsų rašyti dručkis, drūčgalis ..., nes ištisiniame žodyje mūsų visur rašomas č. Taip pat ir dičkis, nes nežinia, ar jis susidaręs iš didž + kis, ar did + š + kis.

i)    Sudurtinių žodžių sudūrimo priebalsiams visur palikti senąją kilminę rašybą. Pav. : išsemti, užstoti, išbėgti, užpilti, apgulti, atduoti, didžturtis, briedkriaunis, žvakgalis, pussvaris ... Taip rašant lengviau pažinti žodžių sudedamąsias dalis, nors tariame paprastai; isemti, ustoti, aduoti, žvagalis ... Iš garsų rašyti tik : kažin, kaži, kaž, kažna, kana, neklaužada (iš neklausžada), smailižius (iš smail-ližius) ...

3)    J po p, b žodžio šaknyje. Šiandien beveik visoje Lietuvoje sakoma bjaurus, bjurti, pjauti, pjaulai, pjudyti, pjuvenos, pjūvis, pjūklas, spjauti, spjaudalai, spjūvis ... Čia p, b ne tik minkštinami, bet po jų dar aiškiai girdimas j. Dabartinė rašyba piauti, biaurus ... visiškai nerašo tariamo j garso. Komisija daugumu balsų nutarė anuos žodžius rašyti su J. Bjaurus, pjauti ... rašyboje negalima gretinti su labjau ir šlapjas, nes šiuos žodžius su j teištaria tik maža lietuvių dalelė, o visi kiti sako labiau, šlapias. Todėl Komisija nutarė ne žodžio šaknyje po p, b rašyti ne j, bet i, lygiai taip pat, kaip ir po m, v, po kurių j tarmėse dar iš senovės tebesakomas, pav., vėmjau, avjū.

4)    J prieš ie žodžio pradžioje. Prieš ie žodžio pradžioje visi lietuviai ištaria j. Dėl to ir Komisija nutarė rašyti ; jiešmas, jiena, jieva, jieškoti ...

4. Tikriniai daiktavardžiai

Tikrinius daiktavardžius (vardus, pavardes, pravardes, slapyvardžius, vietovardžius ...) rašyti vien iš garsų nėra patogu todėl, kad jie dažnai labai susiję su bendrinių daiktavardžių šaknimis. Komisija, norėdama išlaikyti vieną priebalsių rašybos principą, vienu balsu nutarė ir tikrinius daiktavardžius rašyti bendrinių rašyba, būtent : iš kilmės, kur ji aiški, ir iš garsų, kur kilmė nesusekama arba vardo lytis yra pakitusi. Pav. : Augštuolis, Degsniai, Išdagai, Pusdešris, Ožkinis, Ožkabaliai, Sluogsnaitis, Užpaliai ..., bet Auškalviai (iš Augštakalviai), Augždvaris (iš Augštadvaris), Jaupėnai (iš Javupėnai), Pikčilingis (iš Piktšilingis), Puidogalis (iš Puidokgalis), Grikšas, Mikšas, Mikštas, Rutkis (iš Rudkis), Pažertai (iš Paežeriai), Požerė, Vilkiškiai (iš Vilkijiškiai), Vilkaviškis (iš Vilkaujiškis) ...

5. Vienu ir dviem žodžiais rašymas

Ir vienu žodžiu rašymo dalyke mes savo rašyboje neturime vienodumo. Pav., rašome : kažkas, kitkas, viskas, šiemet, anąkart, ... bet kažin kas, kana kas, kaži koks, kažin kur, kaž kur, kaži kaip, tur būt, gal būt ... Toks rašymo nevienodumas gana painus. Tokių žodžių kaip kuomet, anąkart, poryt ... niekas nėra rašęs skyrium ; tie prieveiksmiai, sudurti iš dviejų sutrumpėjusių linksnių arba iš prielinksnio ir linksnio, visų laikomi vienu žodžiu. Bet tokio pat sudūrimo ir taip pat sutrumpėję yra ir kaž kur, kažin kiek, gal būt... Viso skirtumo čia tik tiek tėra, kad tie žodžiai, nors ir ne visi, turi dar laisvesnį kirtį.

1.    Nutrumpėjusieji žodžiai. Visus nutrumpėjusius žodžius, įgijusius vieno žodžio reikšmę, Komisija nutarė rašyti vienu žodžiu. Pav. : anakart, anuokart, anuomet, tuomet, kuomet, visuomet, niekuomet, tądien, šiandien, tuosīk, dusīk, trissīk, vislab, dvidešimt, keturiasdešimt, išties, išsīk, išvien, išrīt, begal, bereikal, pirmpiet, popiet, perpiet, perdien, porīt, užporīt, užvakar, nuovakar, prievakar, abipus, anapus, šiapus, anašal, galbūt, turbūt, žūtbūt, maždaug, mažkas, viskas, vistat, kažkas, kažikas, kanakas, kažinkoks, kažkoks, kažinkaip, kažkiek, kanakur, velnžinkas, šimtžinkur, dieva-žikas, kitkas, kittiek, šiemet, kitāmet...

Tačiau tos pačios lytys rašytinos ir skyrium, kai jos neturi vieno žodžio reikšmės. Pav. : nuo vakar (= dienos) man galva skauda ; po piet (= pavalgęs) eisiu gulti ; jis čia gal būt.

2.    Ištisiniai žodžiai. Iš ištisinių žodžių Komisijos nutarimu drauge rašytini tik visiškai į vieną suaugę žodžiai. Pav.:

betkas, bīkas, betkoks, betkuris, bīkoks, bīkuris, kaikas, kaikoks, kažkuris, kažkur, kažkada, kiekvienas, aliaivienas, pergeras, kuogeriau-sias, visugerasis, visugeriausias, užpernai, propernai, užpropernai, sulig, perdaug, permaža, pergerai, kodėl, todėl, dėlto, dėlko, patolei, pakolei, vistiek, visdėlto ...

Tie patys žodžiai tam tikrais atsitikimais, žinoma, rašytini ir skyrium. Pav. : kai kas duoda, imk ; kai kurī sutiksiu, paklausiuuž pernai dar mokesčiū nemokėjo ; per daug metū išsimokės ; dėl to dalīko galvos nesuksiu ; jis vis tiek teduoda ; vis dėl to savo vaiko vargsta.

Šiaip glaudžiau sušlijusius žodžius Komisija, dėl vienodumo, nutarė visur rašyti skyrium. Pav. : iš lėto, iš tikro, iš tikrūjū, iš tiesū, iš tolo, iš arto, iš lengvo, iš visur, iš kitur, be galo, kas nors, koks nors, kur norint, kame nors, šis tas, šioks toks, šen ten, šiaip taip, kiek tiek, šiek tiek, šiur tur, šiada tada, kitas kas, kita kas, kas kitas, visa kas, antra tiek, dveja tiek, daug kas, daug kur, daug kaip, maža kas, tas pats, šiaip kas, šiaip kokis, šiaip kur, taip kas, vienai vienas, ten linkui, šen linkui, bent kas, pro šalī, po visam, po visa ko ...

Komisija čia nusistatė rašyti skyrium todėl, kad, ėmus prieveiksminės reikšmės žiūrėti, kartais labai sunku riba besusekti. Rašant begalo, ištiesū ... tektų, labai nepaprastai, rašyti ir išpaleng-vėlio eina, išpaskos bėga, imknuodaikto (= paeiliui), susaule (= anksti) išvažiavo, neprošalī būtu turėti, išmažens (išmažumės) jau tingėjo, aš jau povisako ...

3. Dalelytės. Dalelytės mūsų ne visos vienodai su visais žodžiais rašomos. Rašybai suprastinti tenka ir čia šis tas keisti, vienodinti.

a)    Dalelytės gi, jau, pat su kaitomosiomis kalbos dalimis ir prielinksniais rašytinos skyrium, o visur kitur — drauge. Pav. : aš gi, jis gi, kas gi, sakau gi tau, tas jau, toks jau, sakīk jau jam, tas pat, toks pat, šioks pat, ī pat, per pat, nuo pat..., bet betgi, argi, dargi, jukgi, visgi, dėltogi, šalingi, taippat, šiaipjau, tuojau, vis jau ...

b)    Neigiamoji dalelytė ne visur rašytina drauge, išskyrus tik priešpriešos sąvokas ir sakinius, pav. : nežinau, nematīti, negeras, negerai, nelabai, nevisai, nevisur, nevisaip, nekaip, nekoks, nekas, nedarbas, nelietuvis ..., bet jis ne dirba, bet tinginiauja ; jam ne darbas rūpi, bet pinigai ; klausiu ne kaip, o kam ; ne visi, tik aš vienas ; ne ī kā jī īkiši ; čia ne jis ; tas darbas ne man ...

c)    Dalelytės te, be, tebe, nebe su veiksmažodžiais ir būdvardžiais rašytinos drauge, o kitur visur skyrium. Pav. : tiek težino, viskā bežinās, negaliu bematīti, jau nebematau, dar tebeturiu, šis vienas tegeras, ar jis begražus ?, jau nebejaunas, dar tebeskanus ..., bet kokia čia be kalba, jis jau nebe kunigas, be kas jam turėti! te kas duoda ...

Be, bene su veiksmažodžiais rašomi skyrium, jei jie turi ar reikšmę. Pav. : be (= ar) nenori valgīti ?, bene (= ar) buvai mieste ?

d) Dalelytės ir nei visuomet rašytinos skyrium. Pav. : nė kiek nemoka, jo nė nematīti, nė maž nedirba, nė vieno nebuvo ; iš jo nei žmogus, nei gīvulis ...

6.    Žodžio dalių kėlimas

Apskritai imant, žodžių dalių kėlimas pasilieka toks, koks lig šiol yra buvęs, būtent: žodžiai keliami skiemenimis, pav. : ba-la, kel-mas, au-džia, siau-čia (čia dž, č yra vieni garsai), ar-sime, ar-sim, o-ši-mas ...

Priešdėliai keliant neskaidomi, pav. : ap-ar-ti, apī-kak-lė, apī-kai-mė, pa-gal-ba, per-ei-ti, par-ei-ga, prieš-dė-lis, san-dė-lis, už-uos-ti, užuo-mar-ša ...

Bet ten, kur susiduria kelios priebalsės, iš jų į kitą eilutę visados yra keliama paskutinioji, o priešpaskutinė gali būti paliekama arba nukeliama į kitą eilutę drauge su paskutiniąja. Šitoks rašymas motyvuojamas tuo, kad tos priebalsės mūsų kalboje dažniausiai sudaro lyg ribą. Pav., žodis melsvas yra tariamas ne melsvas arba mels-vas, bet mels-svas, t. y. skiemenų riba čia yra priebalsėje s. Todėl, kad būtų patogiau tokiais atvejais kelti žodžiai, paliekamas tas kėlimas laisvesnei kėlėjo nuožiūrai, pav. : gin-klas, mokslas, melsvas, iš-virk-ščias, au-klė, pūslė ir gink-las, moks-las, melsvas, iš-virkš-čias, auk-lė, pūs-lė.

Sudurtiniai žodžiai senoviškai keliami, pav. : dal-gia-ko-tis, ož-ka-barz-dis, didž-tur-tis, višt-va-na-gis ... 7

7.    Sutrumpintieji žodžiai

Dažnai vartojamus ir daugumui suprantamus žodžius rašydami kartais trumpiname, pav. : kun. Mironas, kan. Tumas, šv. Petras, dr. Basanavičius, prof. Čepinskis-, t. ī. (= tai yra), k. a. (= kaip antai) ir t.t. (= ir taip toliau), pav. ( = pavyzdžiui), plg. (= palygink), žr. (= žiūrėk), psl. (= puslapis), 12 t. (jei vienas puslapis seka), 12 tt. (jei keli puslapiai toliau seka), pp. (= ponai ...).

Kartais žodžiai ne tiek yra trumpinami, kiek tam tikrais, lyg simboliškais rašmenimis pakeičiami ; tada po tokių trumpmenų nededama jokio ženklo, pav. : m (= metras), km (= kilometras), l ( = litras), G (= Celsijus), R (= Reomiūras) ...

Numeriai ir paragrafai sutrumpintai žymimi didžiosiomis raidėmis ir rašomi prieš skaitmenis, būtent : Nr. 142, § 13, §§ 14, 15.

8. Svetimybių rašymas

Svetimybės yra bendrinės ir tikrinės, todėl ir jų rašymas yra dvejopas.

1.    Svetimieji bendriniai žodžiai yra rašytini šiaip : literatūra, kultūra, natūra, natūralus... ; archīvas, aktīvas, pasīvas, aktīvus, pasīvus, līra, līrika, satīra, hīdra ..., bet fizika, muzika, stilius ... ; barjeras, karjera, objektas, subjektīvus, milijonas, bijologija, socijo-logija, socijalizmas, amonijakas, komedijantas ... ; tema, sistema, poetas, poezija, poema, universitetas ..., bet idėja, alėja, epopėja ... ; higijena (arba higijiena, plg. galvijiena), himnas, husaras, herbas, alkoholis, buhalterija ... ; graikas, pedagogija, archeologija, sfera ... ; chemija, choras, chirurgija ... ; klūbas, biūras, kooperacija ... ; populiarus, kanceliarija, planas, logika ... ; kentaurai, kedras, kiparisas ...

Šitaip rašydami, mes einame ligšioliniu įprastiniu keliu, todėl kartais nežiūrime pačios pirminės kilmės; pav., kai kuriuos žodžius rašome ne tiesiog iš graikų, bet iš lotynų ar kitos kurios Vakarų Europos kalbos, kur atskiri garsai ir skiemenys mums ilgainiui yra artimesni pasidarę. Tačiau slaviškojo (rusiškojo ...) siauro trumpo

e,    kuri dabar inteligentai dažnai svetimybėse taria, nerašome su tašku, nes mūsų siauras ilgas, su tašku žymimasis ė yra visai kitoks garsas ; to garso vietoj paliekame trumpą, atvirą e, tokį, kokį tariame žodžiuose mesiu, mesdamas. Be to, vartojame rašmenis

f,    h ir ch, nors jais žymimieji garsai mūsų kasdieninei kalbai yra apysvetimiai ; ph visai nevartojame. Taip pat vartojame j tarp balsių (pav., amonijakas, socijalus ...), nes mūsų kalba hiatų nepakenčia ; plg. apsì-avė — àpsiavė arba apsi ir t.t.

2.    Svetimieji tikriniai vardai, kur žinomesni ir dažniau vartojami, rašomi iš garsų ir įprastinio tarimo, pav. : Berlīnas, Parīžius, Rīga, Rīmas, Varšuva, Krokuva, Prancūzija, Krīmas, Daugpilis, Pskovas (Pliskuva), Voluinė, Lozana, Ženeva, Tulūza, Marselis, Breslavas ir kt.

Šiaip svetimieji vardai rašomi originalo rašyba, žinoma, jei raidynas yra lotyniškas. Nelotyniškais rašmenimis rašyti vardai transkribuojami paraidžiui.

Svetimųjų vardų galūnėms rašyti laikomės tokių dėsnių :

a) Jeigu svetimasis vardas baigiasi viena arba keliomis rašomomis ir tariamomis priebalsėmis, jam pridedamos galūnės -as, -ius arba -is, pav. : Stresemannas, Chamberlainas, Mollis, Krylovas, Niemceiviczius, Plymouthas, Liverpoolis Saarbrückenas ir kt. Čia apostrofo prieš pridedamąją galūnę nededame.

b)    Jeigu svetimasis vardas baigiasi netariama, bet rašoma balse arba priebalse, tai prieš pridedamąją galūnę rašomas apostrofas, pav. : Malebranche’as, F. de Saussure’as, George'as, Chateaubriand’as, Shakespeare’as ir kt.

c)    Svetimajai galūnei -i dar pridedamas -s, pav. : Niemis, Mussolinis, Toricellis, Raczyńskis, Krasickis ...

d)    Svetimoji galūnė -a nekeičiama ir linksniuojama lietuviškai, pav. : Almaviva, de Rivera, Capablanca, Bologna, Padua, Córdoba, Sevilla ...

e)    Galūnė -e rašoma . Pav. : Goethė, Nietzschė, Leccė, Ali-cantė ...

f)    Rusiškųjų vardų galūnės -o ir -ij transkribuojant pakeičiamos -a ir -is, pav. : Glivenka, Krylenka, Mereškovskis, Bielinskis ...

g)    Tokiems prancūziškiems ir kitokiems vardams kaip Rous-seau, Mirabeau, Hugo, Herriot, Daudet, Meillet, Tardieu, Chautenay, Beauvais ir kt. galūnės nededamos ; jie taip pat ir nelinksniuojami.

h)    Graikų ir lotynų kalbų tikrinių vardų šaknys nekeičiamos, pav. : Homeras, Aischilas, Oidipas, Aristotelis, Periklis, Platonas, Apollonas, Menelajus, Caesaris, Plautus, Marcus, Ovidijus, Teren-tijus, Horatijus, Glaudijus, Seneca, Sulla, Tacitas ... Šitie vardai rašomi tuo pat būdu, kaip ir dabartiniai Vakarų Europos.

ch) Latviškoms pavardėms su nesuminkštintomis galūnėmis pridedama -as, su suminkštintomis -is, pav.: Endzelínas, Zarinis, Bērzinis, Gelminis, Kaktinis ir kt.

9. Didžiųjų raidžių rašymas

Dabartinis didžiųjų raidžių rašymas dar nėra galutinai nusistojęs : vieni titulų, įstaigų ir kitus pavadinimus rašo vienaip, o kiti kitaip. Laukiamo vienodumo čia nėra. O jis mums taip pat reikalingas, kaip ir kitoms tautoms. Todėl su didžiąja raide rašytina :

1.    Žmonių vardai, pavardės, pravardės ir slapyvardžiai, pav. : Jonas, Petras, Daukša, Širvídas, Maironis, Raudonbarzdls, Karaliūnas Griežėlė ir kt.

2.    Žemių, valstybių, miestų, kaimų, jūrų, upių, kalnų, įstaigų, gatvių, bendrovių, draugijų, laikraščių ir kitokių panašių dalykų pavadinimai, pav. : Lietuva, Lenkija, Lenkai (lenkų žemė, kraštas), Prūsai, Žemaičiai, Paprūsė, Pabaltijis, Kaunas, Juodoji jūra, Nemunas, Laisvės alėja, Kranto gatvė, Valstībės Tarība, Lietuvos Seimas, Švietimo Ministerija, Krašto Apsaugos Ministerija, Ūkio Akademija, Vītauto Didžiojo Universitetas, Valstībės Kontrolė, “ Švīturio” bendrovė, Šv. Kazimiero Draugija, Naujokū Ėmimo Komisija, Valstībės Teatras, Humanitariniū Mokslū Fakultetas, Lietuvos Aidas, Šauliū Sājungą ir kt.

Tie žodžiai, kurie nėra laikomi pavadinimais, rašomi su mažosiomis raidėmis, pav. : “ Aušros ” laikraštis, Nemuno upė ir kt.

3.    Dievo, Dievo asmenų ir švenčių pavadinimai, pav. : Dievas, Dievas Tėvas, Dievas Dvasia šventoji, Viešpats, Išganītojas, Sekminės, Tris Karaliai, Šv. Petras (šventė), Kalėdos, Velīkos, Nauji Metai ir kt.

4.    Išskirtiniai valstybės, įstaigų, draugijų ir kiti tokie pavadinimai prašymuose, dokumentuose, valstybiniuose aktuose, laikraščiuose ir kt., pav. : Valstībės Prezidentas, Ministeris Pirmininkas, Universiteto Rektorius, Rīmo Popiežius, Lietuvos Metropolitas, Panevėžio Vīskupas, Lietuvos Gīnimo Komiteto Pirmininkas, Kauno Miesto ir Apskrities Viršininkas ir kt. Šiaip, apskritai kalbant, tie asmenys yra rašomi su mažosiomis raidėmis, pav. : Kaune buvo suvažiavē visū apskričiū, viršininkai ; valstībės prezidentas īra visos tautos renkamas.

5.    Sveikinimai ar mandagumo žymimieji žodžiai laiškuose, kvietimuose ir kitur, pav. : Sveikas, Tamsta, Gerbiamasis, Didžiai Gerbiamas Pone, Jūs, Tu ir kt.

6.    Su didžiąja raide tam tikrais atvejais yra rašomi ir paprasti bendriniai daiktavardžiai, kurie su ypatinga pagarba pabrėžiami arba iškeliami, pav. : džiaugdamiesi Laisve, nepamirškime ir pavergtūjū ; suvereninė valdžia priklauso Tautai.

10. Skyryba

Ligšiolinė mūsų rašomosios kalbos skyryba yra nevienoda ir dar galutinai nesutvarkyta, todėl ji atrodo labai paini ir sunki. Tai yra dėl to, kad skiriamųjų ženklų vartoseną lig šiol daugiausia esame rėmę kitų kalbų įsigalėjusiais skyrybos dėsniais ir su ja susijusius sintaksinius reiškinius daugiau aiškinome aprioriškai, ne kalba pagrįstais duomenimis.

Toks skyrybos padrikumas, aišku, praktikoje sudaro nemaža sunkenybių. Bet iš kitos pusės beišimtinių, didžiai griežtų dėsnių visiems skyrybos dalykams negalima sudaryti : tiek poezinė, tiek prozinė kalba dažnai esti labai įvairi, individuali, todėl kai kur skiriamieji ženklai tenka vartoti labai nepaprastai. Tad kaip čia reikia padaryti ? Komisija sau pasirinko tokį kelią : skyryba pirmiausia yra taikintina bendriniam reikalui, todėl jos pagrindai turi būti patys bendriausi, t. y. tokie, kurie mūsų kalbai yra charakteringi ir daugumui įmanomi ; visai individualūs, bendrinėje kalboje rečiau tepasitaiką dalykai yra tuo būdu paliekami nuošaliai, rašytojo nuožiūrai.

Taip pat Komisija negalėjo pasirinkti sau ir vieno formalaus skyrybinio masto: vien tik formaliai vartodami skiriamuosius ženklus ir visai neatsižvelgdami į pauzinius ir ritminius skyrimus bendrinėje šnekamojoje kalboje, mes visai nutolstame nuo gyvosios kalbos, ir dėl to skyryba lieka visiškai dirbtinas, abstraktus padaras, kuris praktikos reikalui (kalbėjimui ...) neturi jokios reikšmės. Todėl Komisija, nenorėdama perdaug nutolti nuo bendrinės šnekamosios kalbos, nenuėjo formaliu keliu, bet stengėsi skyryboje atvaizduoti jau gyvojoje kalboje įsigalėjusį arba beįsigalintį bendrinį skyrimą ir tuo būdu jį daugiau suderinti su kalbiniais sintaksės reiškiniais.

a)    Taškas.

Taškas yra dedamas, kada norima vienas sakinys visiškai atskirti nuo kito, pav. : Nuvažiavo motušė su dukrele. Tikrai, visur lig stiklinė blizgėte blizga visi pašalėliai. O katė, didelė rainė, sėdi pas krosnį, murkso, burkuoja (L. Pelėda).

Trumpasakėje kalboje dažnai taškais skiriami ir visiškai trumpi sakiniai, pav. : Žinau tave. Žinau aš visā tiesā. Bet atviras esi žmogus. Ne suktas. Tu vienas prieš mane neveidmainiauji. Todėl ir branginu tave kaip draugā (B. Sruoga).

b)    Kablelis.

1.    Kableliais apskritai yra skiriamos tos sakinio dalys, kurios eina po tos pat rūšies sakinio dalių ir jas paaiškina, papildo, pav. : žvirbliai sutūpė kanapėse, pačiose viršūnėse ; anksti rytā, tik prašvitus, ėjome kulti ; plaukti reikia ilgai, visas mėnuo.

2.    Kableliais yra skiriami priedėliai, kurie su pažymimuoju žodžiu yra sujungti tam tikrais žodžiais, pav. : atėjo žmogus, vardu Perkūnas ; vabzdžiai, arba būžiai, vasarā labai īgrīsta. — Čia kalbamieji jungiamieji žodžiai yra išskiriami drauge su priedėliais.

3.    Kableliais yra skiriami ir tokie priedėliniai žodžiai, kurie niekuo nėr prijungiami prie pažymimojo žodžio, bet tik yra paaiškinamai ar pabrėžiamai vartojami, pav. : Kēstutis, didīsis Lietuvos kunigaikštis, sumušė vokiečius ; atjojo bernužėlis, baltas gražus dobilėlis ; universiteto rektorius, Čepinskis, jau pradėjo eiti savo pareigas ; šitas vaikėzas, bjaurībė, išdaužė visus langus ; aš jam paro-disiu, tam nedorėliui.

4.    Kableliais išskiriami visi išskirtiniai pažyminiai, kurie eina po pažymimųjų žodžių, pav. : ar nesat kur matē broliū, juodvarniais lakiojančiū ? velnias, pasivertēs pele, išgraužė laivo dugne skīlē.

Čia posakis pasivertēs pele yra pažymininė žodžių grupė, einanti tik sakinio dalimi, bet ne ištisu, lig šiol vadinamu “ sutrauktiniu ” pažyminio sakiniu.

5.    Kableliais reikia apskritai skirti visi atskiri žodžiai arba ištisos žodžių grupės, kurias pabrėžiamai (melodija ir ritmu) išskiriame, iškeliame aikštėn, pav. : taigi, iš to nieko neišeis ; jis, be to, dar īra kvailas ; mes, tuo būdu, nieko nelaimēsim ; tamsta, toks geras, viskā mums padarīsi ; vaisiai, didumo sulig galva, krinta iš medžiū su triukšmu.

Čia reikia priskirti dar ir tokios išskirtinės žodžių grupės, kurios lig šiol paprastai klaidingai buvo vadinamos “ sutrauktiniais ” sakiniais, pav. : bīrant dirvoj, birs ir jaujoj ; nusekus vandenims, laivas sustojo ant Ararato kalno. Šitos grupės iš senovės yra buvusios paprasti dativi absoluti, dabar savo forma jau pasidarę nekaitomi. Pirmini jų pavidalą dar rodo tokie pavyzdžiai : buvo ten ik numirštančiam Herodui (Daukšos Post. 419) ; norinčiam būti tikrai dvasišku, reik išsižadėti artimū žmoniū (Valančiaus Tam. iš Kemp. 245) ; pamačiau dukrelē besėdinčiā ... Jų vietoje dabar jau pasakome : buvo ten iki numirštant Erodui ; norint būti tikrai dvasišku (-kam), reikia ..., pamačiau dukrelē besėdint... Seniau šalia tų linksnių dar buvo vartojamas net to dalyvio ir vardininkas, pav. : tapēs paklusnumi Dievui Tėvui net ik mirštās (aż do śmierci) Dauk. Post. 103 ; dabar jo vietoj dažniau naujadaru jau vartojame pus-dalyvį : net iki mirdamas. Taigi, šitos žodžių grupės iš pradžios tebuvo paprastos sakinio dalys ; tik ilgainiui kai kurios iš jų tapo išskirtinės, o kai kurios dar ir dabar tebėra, kokios buvusios — neišskirtinės. Todėl, suprantama, jos dabar nevisos vienodai yra skirtinos kableliais : tos iš jų, kurios yra tapusios išskirtinėmis, reikia skirti kableliais, o kurios tokios nėra, neskiriamos ir kableliais, pav. : sningant nevažiuosim ; jam skēstant padavė kartī ; saulei tekant (= saulės tekėjimu, saulės tekėjimo metu, saulėtekiu) esti labai gražu ; buvo ten lig saulei tekant (plg. mačiau paukšti skrendant) ; einant atsitiko nelaimė ir einant keliu atsitiko nelaimė (bet : vienā kartā, jam bevažiuojant su pinigais, ėmė temti).

Panašiai kaip apie žodžių grupes su padalyviu, reikia spręsti ir apie žodžių grupes su pusdalyviu, pav. : jis, dar vaikas būdamas, pamokslus piemenims sakīdavo ir būdamas lauke negaliu daug skaitīti.

Griežtai pasakyti, kurios tokios žodžių samplaikos yra išskirtinės. dabar nebe visados galima, todėl tam tikrais atvejais tai tenka individualiai spręsti.

6.    Jei keli pažyminiai, stovėdami pagrečiui, kiekvienas skyrium žymi pažymimąjį žodį, tai jie nuo vienas kito yra skiriami kableliais, pav. : atėjo jauna, sveika, graži, turtinga moteriškė. Bet jeigu kuris pažyminys drauge su pažymimuoju žodžiu sudaro vieną glaudų sąvokini vienetą, tada kableliu jis nėra atskiriamas, pav. : didelis, gražus vėjinis malūnas (plg. geležinkelis); pigus prūsinis spiritas.

O jeigu kuris pažyminys tik papildo, paaiškina kitą pažymini ir tiesiogiai nepriklauso nuo pažymimojo žodžio, tai jis išskiriamas kableliais, pav. : skanus, kauninis, alus ; atėjo bjaurus, toks susikūprinęs, žmogus.

7.    Vientisiniame sakinyje kableliais skiriama kryptis, įterptiniai žodžiai, teiginiai ir neiginiai ir įvairūs šaukiamieji arba parodomieji žodelyčiai, pav. : kūmute, kur taip bėgi ? aš tau, nedorėli, parodīsiu ; taip, dabar suprantu ; ne, iš čia tu neišeisi ; gerai, rītoj aš važiuosiu ī miestā ; na, dabar jūs gausit pīlos ; oi, kā tu padarei ? Jurgis, antai, jau seniai išlaikė egzaminus ; jis, mat, man čia ī akis līs ; tu, rodos, dar nesi pavargēs ; vadinas, iš to nieko gera neišeis ; vakar, sako, labai smarkiai lijo ...

Jeigu kryptis yra šaukiamai tariama, tai po jos yra dedamas ir šauktukas, pav. : vagie ! greičiau atiduok mano pinigus.

Jaustukas, sujungtas su kryptimi, kableliu jau nebeskiriamas, pav. : oi Dieve, Dievuli, kā aš padariau ?

Krypties taip pat kableliu nebeskiriame nuolatiniuose linkėjimuose, pav.: padėk Dieve! bet: padėk, Dieve, man išsisukti iš bėdos !

8.    Kableliais yra skiriamos kelios vienodos pasikartojančios, bet vienos sąvokos nesudarančios sakinio dalys, pav. : gana, gana, vaikeli ; jau, jau skrenda paukščiai ; eik, eik nuo mano galvosmušė, mušė, ir užmušė ; kad duosiu, kad duosiu tam bjaurībei.

Šiaipjau vienodos pasikartojančios ir vieną sąvoką reiškiančios sakinio dalys kableliais neskiriamos, pav. : pagirīje stovėjo maža maža ( = labai maža) trobelė ; tėvas motina (= tėvai) rūpinasi savo vaikais ; žmonės vasarā pluša dirba.

9.    Vienodos sutaptinio sakinio dalys yra skiriamos kableliais, pav. : vaikas rašė, skaitė, bėginėjo ; aš neturiu nei tėvo, nei motinostiek jis, tiek aš težinau ; aš turiu ir tėvā, ir motinā.

Jeigu sutaptinio sakinio pasikartojančias dalis tik vienas jungtukas tejungia, tai kableliu jos neskiriamos, pav. : neturiu tėvo nei motinos ; neturiu tėvo ir motinos.

10.    Šalutiniai sakiniai yra visados skiriami kableliais nuo pagrindinių, vistiek, ar jie prie jų yra jungtimis ar be jungčių prijungti, pav. : pasakīk, kad esi gudrus, kurio Čia dabar meto skambina; kā mes vadiname debesimis, īra tirštas, šaltas rūkas, iš kurio nieko aplinkui nematīti ; kur trumpa, ten ir trūksta ; kaip pasiklosi, taip išmiegosi.

11.    Šalutinis sakinys, jei eina tuojau po jungtuko, vistiek yra išskiriamas kableliais, pav. : šiaip nieko, bet, kai pamatė, davėjis man sakė, kad, nuvažiavēs ī miestā, tuoj eisiās savo pažistamūjū lankīti.

12.    Kableliais yra skiriami tik šalutiniai palyginamieji būdo aplinkybės sakiniai ; šiaip jau jungtukais kaip, negu, nei, nekuo ir kt. prijungiamosios atskiros sakinių dalys kableliais neskiriamos. Pav. : jis daugiau žino, negu aš; jis daugiau moka, kaip aš; bet : šnīpščia kaip gīvatė ; gieda kaip gaidīs (plg. gieda gaidžiu) ; akmuo kaip kumštis (čia kaip kumštis yra pažyminys; plg. žemė arti molio, stiklinė arti pilnio, artipilnė).

13.    Paprasti vienalaikiai ir jungtuku nesujungti sakiniai skiriami kableliais, pav. : šonas šāļa, šonas šīla, galva džiūsta, kojos pūsta.

Bet jeigu du tokie vienalaikiai sakiniai yra jungtuku ir siejami, tai jie kableliu nebeskiriami : jie sutampamai yra subordinuojami laikui, ir todėl jungtukas ir čia atstoja kablelį, pav. : Petras aria ir Jonas akėja ; šiandien po pietū Petras ars ir Jonas akės. — čia kablelio vaidmuo yra toks pat, kaip ir sakiniuose vaikas skaito, rašo ir vaikas skaito ir rašo.

Kableliais yra skiriami tik tokie paprastieji, jungtuku ir sujungti sakiniai, kurie vienas su kitu yra išvadiškai, priežastingai siejami, pav. : saulė patekėjo, ir mes išvažiavom ; čia juoda duona, ir tos neduoda ; tik papučia vėjas, ir vanduo tuoj ima banguoti ; jis paimti paėmė darbā, ir nieko nepadarė ; karalius laimē nužudė, ir juodu vėl gīveno ; aš viskā jiems pasakīsiu, išdrošiu ī akis, ir tiek.

Panašiai tokie sakiniai yra jungiami, kada jie yra šalutiniai, pav. : prievaizdas sakė, kad rītoj Petras ars ir Jonas akės.

14.    Laiškuose, knygose ir kt. kalbamoji vietovė yra kableliu skiriama nuo datos, pav. : Kaunas, 1932 II 13.

Adresuose po pavardės nededama jokio ženklo, pav. :

      J. Petraičiui
                        Kęstučio
12
                       Kaunas

15.    Paprasti vardai yra dedami prieš pavardes, pav., Petras Kriaušaitis. Bet kartais sąrašuose ir kt. nutolstama nuo tos normalinės vartosenos — vardas rašomas po pavardės, ir todėl Komisijos nuomone čia prieš vardą yra rašytinas kablelis, pav. : Kriaušaitis, Petras.

c) Taškas kablelis.

Jei kiekvieną iš sujungiamųjų sakinių norime pažymėti turint daugiau savaimingos reikšmės, tai tokius sakinius skiriame taškais kableliais, pav. : akis kaktoje švietė kaip saulė ; kasos ant galvos geltonos kaip auksas ; girdėjēs, kad daugelī vietūsumušti rusai lekia iš mūsū krašto ; kad ne tik gubernatorius, pats karalius išsigandęs, nebežinos, kas darīti.

d)    Dvitaškis.

1.    Dvitaškis yra dedamas prieš išskaičiuojamąją priedėlio žy-mimiųjų žodžių eilę, pav. : Eglė jau sulaukė trījū sūnū: Āžuolo, Uosio ir Beržo ; miške īra visokiū medžiū : egliū, pušū, beržū, alks-niū.

2.    Jei vienas sudedamojo sujungimo sakinys aiškina kitą, tai tarp jų dedamas dvitaškis, pav. : su žmonėmis nesusieidavo : nieko nuo jū nereikalavo, o jiems pasakīti vėl nieko neturėjo (L. Pelėda).

3.    Dvitaškiu taip pat yra skiriami du priežastingai sujungti sudedamieji sakiniai be jungiamojo žodžio, pav. : aš neisiu ī mo-kīklā : man galvā skauda.

4.    Kartais dvitaškis yra dedamas po ir tikrai ir kitų panašių posakių, kada toliau, po jų, yra reiškiama lyg paaiškinamoji arba konstatuojamoji išvada, pav. : Ir tikrai : gegutė deda kiaušinius svetimuose lizduose.

Kitais atvejais, kada toji išvada nežymu, dėtinas yra kablelis.

5.    Pagaliau dvitaškis yra dedamas po įterptinio sakinio, kuriuo buvo pertraukta tiesioginė kalba ir be kurio tas dvitaškis kalbamuosius sakinius vistiek būtų skyręs. Prieš tokį įterptinį sakinį yra rašytinas kablelis su brūkšniu, o po jo dvitaškis su brūkšniu. Čia kablelis pateisinamas tuo, kad įterptinius žodžius ir sakinius mes ir be to kableliais skiriame. Todėl yra rašytina : — Aš neisiu ī mokīklā, —sako Jonas :—man galvā skauda.

e)    Brūkšnis.

1.    Brūkšnis yra vartojamas tada, kai norima pažymėti minties pertrūkis, staigumas, statumas, besąlygiškumas, lakoniškumas, pav. : žiūriugaisras ; jisnieko nežino ; kur jojopatsai nežinojo ; kur nueisiučia namai ; atėjo Grabnīčiosspeigasatėjo Šv. Kazimierasspeigas.

Šiaipjau tariamai praleistųjų žodžių vietoj, kur balsu jokio minties pertrūkio nereiškiame, brūkšnio nededame, pav. : jo žiedas grīno aukso ; tai gīvi niekai ; pinigai galvažudžiai.

2.    Brūkšniais yra skiriami įterptiniai sakiniai, kurie yra kiek susiję su tais sakiniais, į kuriuos jie yra įterpti, pav. : šiandien mestai dažnai turime atsimintiesame labai nerangūs.

3.    Jeigu įterptinis sakinys yra įterptas toje vietoje, kur turi būti kablelis, tai jis išskiriamas kableliais su brūkšniais, pav. : jei šaltinis mažas ir vandens jame nedaug tėra,tai dažnai atsitinka,

—    tad geria vieni žmonės ; žmogau,aš ji visuomet taip vadinu,

—    paskolink man šimtā litū.

Jeigu įterptinis žodis arba sakinys iš viso sakinio norima ypatingai išskirti arba su kalbamuoju dalyku nieko bendro neturi, tai reikia jie išskirti skliauteliais, pav. : kalbos dalīkus mokantis (kalba apskritai nelengva išmokti) reikia gerai sau išsiaiškinti, suprasti, jei nori, kad jie nebūtu sunkūs vartoti.

4. Tiesioginėje arba netiesioginėje kalboje brūkšnis gali atstoti pastraipą, pav. :

Čigonas sako lietuviui : “ O kā, ponuti ? Gulkime pailsėti, ir katras geresnī sapnā sapnuosime, tam ir bus viščiukas ”. — “ Gerai ”, sako lietuvis.

f) Kabutės.

Perkeltos reikšmės, antraštiniai ir svetimieji žodžiai suimami į kabutes, pav. : tavo tas nuolatinis “ neisiu ” man labai nepatinka ; jo pasakīmas “ aš nenoriu ” īra neginčijamas ; Maironio “Jaunoji Lietuva” man seniau labai patiko ; jūsū “ moksliški galvojimai ” īra gīvi juokai ; jis priėjo prie manēs ir sako : “ Šiandien aš daugiau nebenoriu dirbti ”.

Kartais tam tikri žodžiai, kuriuos paprastai į kabutes suimame, gali būti ir kitokiu būdu (pav. kursyviniu šriftu) išskiriami, pav.: Maironio Jaunoji Lietuva man seniau labai patiko.

Projektinės rašybos pavyzdys

Per Šv. Petrā Varniuose šįmet buvo labai didelis prekīmetis. Aplinkiniai šnekėjo, jog kitais metais nebuvē tokios daugībės žmonių. Bet ir diena buvo labai graži : nors gaidīkste perėjo būrīs lītaus, bet diena nusigiedrijo ir buvo saulėta, keliai nė maž nedulkėjo.

Rītmetī, dar anksti, važiuojant nuo Ožtakiū kalno, netoli miesto pavaizdu keturi vieškeliai, — nuo Tverū, Laukuvos, Kaltinėnū ir Pavandenės, — kuriais žmonės be pertrūkio kaip virvės traukė i miesčiukā važiuoti, raiti ir pėsti. Stebėjos nevienas, kurgi galėjo ir sutilpti tokia daugībė žmonių. Ir teisībė, nuo pat aušros ligi pusdienio tvino ir tvino, miestelis ir visi jo užkampiai prisikimšo pičpilnaičiai vežimū, arkliū ir žmoniū, vos galėjo gatvėmis persigrūsti ; kitur norint išeiti teko lipti per rodiklius arba tekinius. Nors priemiestī stovėjo dešimtininkū visa šerenga, rikiuodami ir tvarkīdami, vienok per didelē miniā erčios padarīti ant kelio negalėjo. Cukraininkai, paupariai, komedininkai ir kiti, kuriems reikėjo rinkoje būdas pasisamdīti, turėjo brangiai užmokėti už vietā. Geras buvo dar uredninkui pelnas ir iš kitū pirkliū, kaip antai : iš puodžiū, skardininkū ir kitū tokiū. Visi jie, kol nusipirko savo prekėms pasiskleisti vietā, gerai užlopė batus policijai. O kur buvo arkliū turgus, iš ten policija nė žingsnio nebeatsitraukė : ten pervis geresnis jiems buvo uždarbis. Tokia vieta, žinoma, ir vagims gera : pasipirkē tvarkdarius, be baimės pardavinėjo ir mainikavo vogtus daiktus. (Žemaitės raštai, I tomas, 21-22 psl.).

NAUJOSIOS RAŠYBOS BELAUKIANT*

Mūsų rašybos klausymas gimė su pirmąja lietuviškąja knyga, būtent su Mažvydo 1547 m. katekizmu. Ir tokiu aiškumu, kaip 2x2 = 4, jo, galima tiesiai sakyti, niekuomet neišspręsime. Tai todėl, kad rašyba tėra sutartinis dalykas, o juk visos sutartys, pagal reikalą, keičiamos, net kartais laužyti laužomos. Rašybos išradėjų maža, paprastai kaimynės tautos raštą skolinasi viena iš kitos ir daugiau ar mažiau savo reikalams prisitaiko. Taip pat ir mūsų pirmieji rašytojai Mažvydas, Daukša, Širvydas savo rašybas darėsi lenkiškosios pavyzdžiu, vienas daugiau, kitas mažiau nuo jos nukrypdami. Iš lenkų rašybos tegavome du nosiniu ą ir ę, o jau Vilento raštuose vienur kitur pasirodo analogiškai pasidaryti ų, į. Mūsų kalboje skiriami ilgieji ir trumpieji balsiai, kuriems pasiskolintoje rašyboje neturėjome ženklų. Todėl, pav., kun. Blotnas jau 1600 m. bando ilgumus žymėti dvigubomis raidėmis. Tautinio atbudimo laikais lenkiškuosius cz, sz pasikeitėme čekiškais č, š ir išmėtėme ł, w. Taip pamažu ir susilopėme rašmenyną ir rašybą. Bet tuo pat jau “ Auszros ” laikais iškilęs rašybos vienybės reikalas ir po šiai dienai tebėra nebaigtas. Kiek čia mūsų, tos vienybės bejieškant, vargo padėta, matyti jau iš to, kad vien J. Jablonskio straipsniai apie rašybą sudaro ištisą, neseniai išėjusį, III jo raštų tomą.

--------
* Gimtoji Kalba,
1935, 15-18.

 

Vadinamosios jablonskinė (tikriau : vilniškė) ir būginė rašybos abi ėjo palengva susidariusių rašto inpročių keliu, bet susitarti nepajėgė. Prie Švietimo Ministerijos 1929 m. sudarytoji Rašybos Reformos Komisija 1933 m. pasiūlė vienu atžvilgiu radikalesnį rašybos projektą : panaikinti nosinius ir balsių ilgumą žymėti visur vienodai brūkšneliais (Žiūr. “ Rašybos reformos projektas ”, 46-65 psl.). Senovininkams tai, žinoma, negalėjo patikti. Periodinėje spaudoje pasirodė tik nepatenkintųjų balsų. Pritariantieji subruzdo vėlokai. Šviet. Ministerijoje tuo tarpu jau buvo spėjusi susidaryti nuomonė nepalanki bet kokiai griežtesnei reformai. 1934 m. dirbo po viena antros net dvi, iš dalies naujos sudėties, komisijos. Viršų ėmė senovininkai, tenorėjusieji tik išlyginti ligšiolinius rašybos nevienodumus. Bet ir jie nesutarė, pav., dėl piauti : pjauti, aukštas : augštas.

Taip ir užsimezgė neatmezgamas mazgas. O kasdienė rašto praktika verkiamai reikalauja, kad ir bet kokios, bet vienos rašybos. Ir griežtesnės reformos šalininkas turi sutikti, kad, nein-manant pasiekti idealo, privalu tenkintis ir jo trupinėliais, — kad tik rastųsi rašybos vienybė. Nors rašyba susitarimo dalykas, tačiau visų mūsų troškimas — pagal aplinkybes galimasis tobulumas. Iš šito susitarimo dvasios ir gimsta mūsų rašybos vienybė.

Rašybos dalyko galutinai išspręsti š. m. vasario mėn. 18 d. Respublikos Prezidento maloniu sutikimu pas jį buvo susirinkę ministeris J. Tonkūnas, gen. sekretorius K. Masiliūnas ir J. Balčikonis, Pr. Skardžius, A. Salys. Pasikeitus savo tarpe nuomonėmis priimti pagrindiniai mūsų rašybos principai. Jie “ Gimtojoje Kalboje ” jau taikomi nuo šio numerio. (Plg. dar mano trumputę santrauką “ Židinio ” 2 nr.). Kiekvienas tuojau pastebės, kad viršų yra ėmusi būginė rašyba. Čia duodu dar keletą paaiškinamųjų pastabų.

Veiksmažodžių bųva, lįja ..., kįla, spųra..., tįška, pųška..., vįsta, dųžta ... (= Rygiškių Jono Lietuvių kalbos gramatikos I veiksmažodžių sk. Ė, Fd ir e, J b pastraipų veiksmažodžiai) kilminė rašyba gali kam atrodyti persunki, nes, girdi, kitose jų lytyse tų nosinių nėra, o rašant bųva, lįja ... dar painiojasi bendratys būti, lyti ... su tokiais pat ilgais, bet jau skirtingais rašomais ū, y. Tai tiesa, bet, palikę kilminę balsių rašybą, kitaip negalime rašyti. Šalia šąla, bąla ... ligi šiol rašomi būva, lyja, kyla ... yra nesąmonė. Ir J. Jablonskis su šitokiu netikusiu rašymu tik rašybos vienybės trokšdamas buvo sutikęs : mat, iš Rusijos grįžęs rado Vilniuje Liet. Mokslo Draugiją taip rašant. Čia tas pats sunkumas, kaip ir dvejopai rašyti vienodai tariamą ilgąjį i, pav., žodžiuose grįžti ir gyvas. Dabar pradžios mokykloje teks sakyti “ taip rašoma, ir gana ”, o gimnazijoje jau turėsime aiškintis kilme. — Dėl nuoseklesnės priebalsių kilminės rašybos, turbūt, niekas nesiskųs. Juk tokių žodžių, kaip augštas (: augesnis, augalotas), rūgštis (: rūgo), baugštus (: bauginti), sluogsnis (: sluogas), strigtas (: nustrigo), žagsėti (: žagulys), kilmė kiekvienam aiški. Garsinės rašybos šalininkai čia sau tik insikalba “ paprastojo žmogelio ” supratimą. Kaipgi atrodytų žodyne striktas greta su strigti ? Rašyba mesdamas, vesdamas ... ir lūžta, grįžta ... palikta tik todėl, kad ji praktikai lengvesnė nei mezdamas, veždamas ..., lūšta, grįšta ...pjauti, bjaurus ... rašymą mūsų mokykla tikrai dėkui pasakys. Rašydami piauti, biaurus..., juk visai nepažymėdavome aiškiai tariamo j. Priekaištas, kad, girdi, tada reikėtų rašyti ir labjau, šlapjas, vemju, avjų, savaime atpuola : mes bendrinės kalbos tartimi čia j netariame. Dėl netikusio rašymo jaunuomenė jau ir tarti taip buvo bepradedanti, būtent be j : p'auti, b'aurus, kaip kiauras, šiaudas. Taip pat sveikintinas ir rašymas : jieškoti, jiešmas, Jieva ... Šios rūšies žodžius visi lietuviai taria pradžioje su j, tik kažinkodėl iki šiol vien jie taip terašėme, j nerašymas čia teisinta žemaičių tarme. Bet žemaičiai ie visur išverčia ei arba y, o kur ie turi iš rašomosios kalbos ė, ten ir jie taria jie-, pav., jiesti < ėsti. — Taip pat susisteminamas ir vienu bei dviem žodžiais rašymas, būtent priimta spausdintojo projekto rašyba : anąkart, dvidešimt, išvien, begal ..., bet aną kartą, dvi dešimti, iš vieno, be galo ... — Svetimieji bendriniai žodžiai nutarta rašyti : literatūra, natūralus, aktyvas, lyrika, satyra ..., bet fizika, stilius ... ; barjeras, objektas, milijonas, komedijantas ..., bet asociacija, biologija, periodas ... Pastaruosiuose žodžiuose, tiesa, dažnai tariamas ir j (asocijacija ...), bet nenusikalsime ir jo netardami, nes šiaip sambalsis (hiatas) lietuvių kalbai nesvetimas, plg. apsiėmė apsiarė, išsiošė ... Toliau rašytina : tema, poetas, idealas, ... bet idėja, epopėja (plg. siuvėja). f, ch, h rašoma ten pat, kaip ir ligi šiol, tik su p, k ir be h rašomųjų skaičius padauginamas : koras, karakteris, katekizuoti ... — Nauja yra priešdėlio ir prielinksnio į rašyba, būtent jis visur pakeičiamas in. pav., inėjo in mišką, inpilti, inbėgti. Dėl to tik mūsų kalbos skambumas laimi. Ir ištarti daug lengviau ineiti nei įeiti ; o įėjimą tardamas gali liežuvį nulūžti. Tokiais žodžiais, kaip innešti, innoris, ... nėra ko baidytis. Juos tarsime su vienu n, lygiai taip pat, kaip iššluoti, užželti tariame su vienu š, ž.

Pagal nutartus pagrindinius principus bus sudaryti ir netrukus išleisti platesni rašybos metmenys. Naujosios rašybos invedimu rūpinsis Švietimo Ministerija. Šiaip tuo tarpu visiems dar patariama rašyti senąja rašyba. Gimtojoje Kalboje ” naująja rašome norėdami iš anksto visuomenę su ja in pažines suvesti. — Tuojau pat reikės imtis ruoštis ir didįjį rašybos vadovą, kuris, be rašybos dėsnių ir žodyno, turės apimti ir tarties bei akcentologijos dalykus. Juk šiaip rašto žmogui visai nerūpi rašybos teorija, jam tik svarbu, kaip rašytina. Abejojamais atsitikimais rašantysis ir ras atsakymą rašybos žodyne. Toks žodynas turės būti mokytojo, laikraštininko, rašytojo kasdienis patarėjas. Tokius rašybos vadovus kitos tautos jau seniai turi; pav., vokiečių “ Der grosse Duden ” pernai išėjo 14 leidimas. Latviai ir 1933 m. išleido “ Latviešu pareizrakstības rokas grāmata ”.

Griežtesnės reformos šalininkai, žinoma, šiuo rašybos klausymo išsprendimu nebus visai patenkinti. Galėčiau, pagaliau, ir save čia priskirti, nes rašybos dalyke nesu senovininkas. Tačiau mums atrodo, kad “ pergriežtieji ” ir iš dalies turgų sugadino. Buvo insi-manyta net radikalios raidyno reformos. Kiti vėl siūlė nebeskirti ilgųjų balsių : girdi, pradžios mokyklų mokiniai tada mažiau klaidų darą. Tikra tiesa. Bet tų klaidų dar mažiau darytų, jeigu ir ė nuo e nebeskirtume ! Išėjo : daug užsiprašėme, maža gavome. Visi sutiksime, kad sutartoji rašyba ne pati tobulybė. Bet iš kitos pusės jai reikia pripažinti bent nuoseklumą, kurio labai trūko vilniškei rašybai. O svarbiausia, mano nuomone, kad kelių vietoje turėsime vieną rašybą.

TIES NEUŽKASTU RAŠYBOS KAPU*

Mūsų rašybos klausimas dabar bent oficialiai yra išspręstas. Švietimo Ministerija š. m. sausio mėn. 11d. aplinkraščiu paskelbė : “ visoms Švietimo Ministerijos mokykloms ir kitoms įstaigoms, kad joks naujas rašybos projektas nėra priimtas. Kol nebus oficialiai paskelbta kita rašyba ”, pavedama laikytis J. Jablonskio rašybos, vartojamos jo 1922 m. Lietuvių kalbos gramatikoje ”. Be to, dar Elta pranešė, kad “ Švietimo Ministerija dabartinėmis aplinkybėmis nerado galima patvirtinti nė vieno iš jai pasiūlytų rašybos reformos projektų ”. Kiek vėliau įsakyta ta pačia rašyba spausdinti ir didįjį lietuvių kalbos žodyną, redaguojamą J. Balčikonio. Kiekvienas, bent kiek nusimanąs apie žodyno darbą, gerai žino, kad tokio žodyno be 15 metų vargu viso susilauksime. O jį leidžiant rašybą kaitalioti vėl neįmanoma ar bent būtų neišmintinga. Todėl savotiškos prasmės įgyja ir anas “ kol nebus oficialiai paskelbta kita ”. Taigi, visiems greičiau ko nauja laukiantiems tegalime mūsų patarlę priminti : taisykitės, varnos, į užmarį lėkti. — Ką palaidoję, dar kapo neužkasę, kalbas sakome. Tam tėra ir šios mano pastabos. Apie didžio debesio mažą lietų — 1935 m. vasario mėn. 13 dien. nutarimus — savo skaitytojus esame seniau informavę. Bet ir tai mūsų taip trokštamai rašybos vienybei nebuvo lemta gimti. Nors anais nutarimais ir atsisakyta nuo rašybos reformos, tačiau švietimo vadovybė visgi nesiryžo sprendžiamojo žingsnio žengti, pageidavo “ kad kai kuriais klausimais galėtų plačiau išsitarti mokytojai praktikai ” (1935 m. ,, L. Aido” 140 nr.). Jiems aiškiai pasisakius už griežtesnę rašybos reformą (žiūr. “ Židinys ” XXII, 227 t.t.), tam pritarus taip pat Lietuvių Kalbos Draugijai ir, Švietimo Ministerijos pageidavimu, suderinus abiejų nuomones (žiūr. 1935 “ Gimtoji Kalba ” 149 t.t.), visas dalykas betgi vėl sutriko. Vėl tas pats neryžtingumas, o jo vaisiai — anas aplinkraštis. Bet ir jis dar toli gražu neišsprendžia visos rašybos problemos. Mat, Rygiškių Jono Lietuvių kalbos gramatika nėra rašybos kodifikavusi, o be kodifikacijos jos visiškas vienodumas nieku būdu neįmanomas. Charakteringi šiuo atžvilgiu yra raštai, kuriais yra pasikeitusios LKD ir Švietimo Ministerija (žiūr. š. m. “ Gimtosios Kalbos ” 1-2 nr.). Turime pabrėžti, kad ne viskas iš tų klausimų ir atsakymų yra paaiškėję praktikos reikalui. Visų pirma formalinė pusė. Rodos, ir formaliai sunku įmanyti, kad aplinkraštis, kuriuo bus įsakoma vienos ministerijos įstaigoms, tuo pačiu darytųsi visuotinai “ pakankama bazė pasidaryti išvadoms rašybos rūpimais klausimais ”. Ir iš tikrųjų : vieni tas išvadas darosi, kiti nė neketina. Pav., nė oficiozinis “ L. Aidas ” rašybos nėra atitinkamai pakeitęs, nors per pusantro mėnesio turėjo tam gražaus laiko. Ir kiti laikraščiai, kaip rašę, savaip teberašo. O spaudos įstatymo § 14 Švietimo Ministerijai pavesta visuotinė kalbos priežiūra, taigi, tuo pačiu ir rašybos dalykas. Bet vėl nežinoma, kaip galėtume iš periodinės ir neperiodinės spaudos reikalauti vienodos rašybos, neturėdami jos kanono. Iš Rygiškių Jono gramatikos nenustatytųjų rašybos dalykų kelis įdėm mini ir LKD raštas, pav., svetimųjų žodžių bei didžiųjų raidžių rašymas, kuris degamai prašosi sutvarkomas. O atsakyta šitaip : “ Bendrinių svetimybių rašymas labiau susijęs su kalbos, nei su rašybos dalykais ; tikrinių svetimybių rašymą Švietimo Ministerija yra linkusi laikyti neesminiu dalyku, nors ir šiuo atžvilgiu pataria laikytis Jablonskio transkripcijos Tesie jau bendrinės svetimybės daugiau su kalba nei rašyba susijusios, bet rašyti vis viena jas kaip nors reikia. Iš antros pusės čia pat vėl nutolstama nuo to “ nerašybiškumo ” principo, jei, paklausus dėl dėl, kodėl, todėl rašybos, atsakyta : “ Jokių nukrypimų nuo 1922 m. J. Jablonskio gramatikoje vartojamos rašybos Švietimo Ministerija nenumato ”. Juk dėl: dėl, kodėl: kodėl... kaip tik vien kalbos dalykas, o visgi įsakoma rašyti gramatiškai : dėl, kodėl, todėl. O tikrinių svetimybių rašybai suvienodinti, tiesą sakant, nė pirštu piršto nesukeista. Kaipgi pasinaudoti Jablonskio “ transkripcija ”, kad jis čia rašybą yra dešimtimis kartų kaitaliojęs ! Gramatikoje nesuminėtų žodžių rašybos reikalui, pav., dyksnis, striktas ... ar dygsnis, strigtas ... atsakyme paakinta į Jablonskio straipsnius III jo raštų tome. Tuo jau vėl pasukame iš gramatikos kanono į nekodifikuotus papildus. Juk visi žinome, kad J. Jablonskis įvairiais laikais įvairiai yra rašęs. Tai viena. Antra, sunku būtų, pav., iš periodinės spaudos reikalauti, kad, suabejojus kokio žodžio rašyba, laikraštininkas turėtų vis narplioti rašybinius straipsnius. — Ir apskritai tenka pasakyti, kad labai nepaprastas dalykas yra grįžti su rašyba 13 metų atgal. Kalbos istorija moko, kad rašybos raida eina priekin, o ne atgal. J. Jablonskis įsitikinęs, kad rūgšties, rūgštaus kilmė kiekvienam rašančiajam aiški, jau 1923 m. ėmė tuos žodžius taip ir rašyti. O dabar turime grįžti į rūkštį, rūkštus ! Bendrinės kalbos tartyje maždaug nuo 1927 m. spėjo įsigalėti : dėl, todėl, kodėl, o šiandien dėl rašybos atbuleikiškumo turėsime vėl ir tarimą mainikauti. Norime priminti dar šiuos Švietimo Ministerijos atsakymo žodžius : “ Rašybos reforma bus galima tik tuomet, kai ji bus įtikinamai išdiskutuota ir pakankamai pritaikyta praktikai ir kalbos dvasiai Tuo pasakoma, kad rašybos reformai dirbusieji (LKD, lituanistai mokytojai, universiteto žmonės) savo darbo nėra kaip reikiant atlikę. Kitų specialistų tuo tarpu Lietuvoje neturime. Taigi, savaime prašosi išvada, kad reikės naujos kartos kalbos darbininkų palaukti. Tikėkimės jų po laimingesne žvaigžde gimsiant ... Nuo 1922 m. mūsų rašyba, dažniausiai paties J. Jablonskio pastumiama, pamažu kito. Ir Švietimo Ministerijos Knygų Leidimo Komisija čia pasroviui plaukė. Nesu matęs nė vienos jos paskutiniu laiku išleistos knygos, kur būtų griežtai rašoma 1922 m. rašyba. Įdomu, kaip dabar seksis atsivertimas. Norėdami ar nenorėdami vis tiek turime pripažinti, kad Šv. Ministerijos aplinkraštis rašybos mazgo galutinai neatmezgė. Iki tvarkos ir vienybės dar toli šaukia.

--------
* Židinys,
1936, 2 nr., 218-219.

 

SUTRUMPINIMAI*

Rašydami dažniau pasitaikančius žodžius mėgstame daugiau ar mažiau trumpinti. Jau pats gyvenimas, darbo spartis (tempas) to reikalauja. Juk labai nepakabù būtų, pvz., ištisai rašyti kilomètrą, kilogrãmą, nes ir kalboje pastarąjį, sutrumpinę, dažnai kilù vadiname. Tačiau kokios sistemos dabartinėje mūsų trumpinimo praktikoje nė neieškok. Kelrodžiuose, pvz., kilometras rašomas : klm., kl., kil., kilm., kilom., km. ir tik labai retai — km, nors šis sutrumpinimas yra tarptautinis ir kituose kraštuose jau seniai vartojamas. Arba vėl mechaninę arklio jėgą technikos žmonės vieni trumpina HP (iš anglų horse-power), kiti PS (iš vok. Pferdestärke), o Liet. Enciklopedija susigalvojo — a. jėgų. Šitoks trumpinimas visai netikęs, nes “ lietuvinant visų pirma lauktume AJ arba aj, o antra, čia verčiau laikytis anų mokslo sutartųjų sutrumpinimų. Visai kitas klausimas, katrą iš tų dviejų sutrumpinimų mums pasirinkti. Čia net ne vieno termino dalykas, nes, sako, anglų HP sudaranti vidutiniškai 1,0138 vokiečių PS. Vadinasi, vartojant tatai būtina ir aiškiai skirti.

----------
*Gimtoji Kalba,
1936, 83-87.

 

Toks trumpinimo palaidumas jau seniai vertė atskirus žmones kokios nors išeities ieškoti. GK jau 1933 m. savo Klausimų kraitelėje tą dalyką buvo trumpai palietusi. 1935 m. Technikos ir ūkio Nr. 1(10) tuo pat suvienodinimo reikalu yra įdėtas S. Kolupailos straipsnis. Pagaliau praeitų metų spalio mėn. 18 dien. įsakymu Susisiekimo Ministerijoje įvesta vienoda sutrumpinimų sistema, o dabar tuo, rodos, yra susirūpinęs ir kainų tvarkytojas.

Mums susidarant sutrumpinimų sistemą, reikia, žinoma, žiūrėti ir kitų tautų, tikriau sakant, tarptautinės praktikos. Kokia nauja, savotiška trumpinsena būtų labai neparanki ne tik mokslui, bet ir šiaip gyvenimui. Būtent, susiduriant su svetimaisiais, tie nevienodi sutrumpinimai be galo painiotųsi. Susisiekimo Ministerija čia eina tikruoju keliu. Negalima sutikti tik su vienu kitu sutrumpinimu. Pvz., toks netikęs yra edm, sutrumpintas iš erdmeterio (< vok. E r d m e t e r). Mes, versdami vok. Festmeter liet. k i e t m e t r i u ir jį visai gerai trumpindami — ktm, negalime savo kalboj; palikti nė anos vokietybės. Kadangi tai yra tam tikras tūrio, pvz., sukrautų malkų, metras, galime pasidaryti tūrmetrį ir jį trumpinti — trm. Plg. ir vok. Raummeter (rm.).

Daugelis, ypačiai matų, cheminių elementų, sutrumpinimų dėl savo trumpumo tėra tik tam tikri sąvokos simboliai, reiškiami dažnai vienų viena raide. Po tokių trumpmenų nebededamas nė taškas, kuris tik spaustuvės darbą sunkina.

Čia duodame parinkę pluoštą plačiau vartojamųjų ar vartotinųjų sutrumpinimų.

Matai ir saikai

1.    Ilgis: kilometras — km, metras — m, decimetras — dm, centimetras — cm, milimetras — mm, hektometras — hm, anglų pėda — ' (pvz., 10' = 10 pėdų), anglų colis — ", anglų linija —'''1, sieksnis (2 m) — sk, jūros mylia —jm.

-------
1
Tokie yra tradiciniai šitų anglų matų sutrumpinimai. Bet spaustuvei neturint šitų ženklų trumpintina : pėda — p, colis — c ir linija — ln.

2.    Plotas: ketvirtainis kilometras — km2, ketv. metras — m2, ketv. decimetras — dm2, ketv. centimetras — cm2, ketv. milimetras — mm2, ketv. pėda —p2, ketv. colis — c2, ketv. linija — ln2ketv. sieksnis — sk2, hektaras — ha, aras — a ; margas — mr, dešimtinė— dš, valakas—vl. Metriniai ploto matai plačiausiai vartojami : km2, m2..., bet kartais būdavo rašoma ir qkm, qm ...

3.    Tūris:    kubinis kilometras — km2, kub. metras — m3, kub. decimetras — dm2, kub. centimetras — cm2, kub. milimetras — mm2, kietmetris — ktm, tū̃rmetris — trm ; kub. pėda —- p3, kub. colis — c3, kub. linija — ln3. Kai kas vietoje km3 parašydavo ir ckm.

4.    Saikai: hektolitras — hl, litras — l, decilitras — dl, cen-tilitras — cl, mililitras -— ml; pūras — pr, kibiras — kb, kvorta — kv.

5.    Svoris: tona — t, registrinė tona — rt, brutto reg. tona —    brt, netto reg. tona—nrt, centneris — cnt, kvintalas (100 kg) —    q, kilogramas — kg, gramas — g, decigramas — dg, centigramas —    cg, miligramas — mg, metrinis svaras (0,5 kg) —sv. Dabar kartais vartojama ir dvigubas centneris, kuris vokiečių pavyzdžiu trumpinamas — dz. Bet šis terminas yra grynai vokiškas (D o p p e l-z e n t n e r) ir mums geriau tinka kitur plačiau žinomas kvintalas (pranc. quintal metrique, anglų quintal, ispanų quintal metric o, čekų kvintal).

6.    Laikas: amžius — amž., dešimtmetis — deš., metai — m., mėnuo — mėn., savaitė-— sa., para •—pa., diena — dien., valanda — val., pusvalandis — pval.. ketvirtis valandos — ktvval., minutė — min., sekundė — sek. ; savaitės dienos : prd., ad., td., kd., pd., šd., sd.; “ akademiškai ” — c. t. (= c u m  t e m p o r e, pvz., 10 c.t. val. = 10 val. 15 min.), “ neakademiškai ” —s.t. (= sine tempore, pvz., 15 s.t. val. = 15 val.); pirmoje pusėje—p. pus., antroje pusėje — a. pus., prieš Kristaus gimimą — pr. Kr., po Kristaus gimimo—po Kr. Mokslo reikalams valanda ir sekundė paprastai trumpinama : h ( = hora), see., s.

7.    Pinigai. Litą ir centą dabar labai įvairiai trumpiname : lt., lit., lt, lit, Lit., Lt., Lit, Lt ir ct, ct., cnt, cnt., cent., cent. Kitos tautos savo piniginį vienetą dažniausiai trumpindamos rašo didžiąja raide ir visai nededa taško, pvz., latvių Ls ( = lats), vok. RM (=Reichsmark), italų L arba Lit (=lira italiana), čekų (= koruna čekoslovenská), austrų S (= S c b i l l i n g), anglų L(=pound sterling; sutrump. iš lot. libra “ svarstyklės, svaras ”), olandų Hfl (= olandų florinas). Su tašku trumpina danai ir švedai savo kronąKr. ir ispanai pesetąPta. Prancūzai franką paprastai trumpina fr. (= vienaskaita) ir frs (= daugiskaita), bet retkarčiais ir F be taško. Taigi ir mums geriausiai tiktų trumpinti — Lt. Didžiosios raidės neturėtume baidytis, nes taip trumpina ir tautos, rašančios daiktavardžius mažąja raide. Pagaliau piniginio vieneto vardą tam tikra prasme galėtume laikyti ir tikriniu daiktavardžiu. Centui trumpinti patogiausias — ct., nes ir kiti čia daugiau mažosiomis raidėmis rašo, pvz., anglų sh ( = s h i l l i n g), d (= p e n n y, pence; sutrump. iš lot. denarius “ denaras, mažas pinigėlis ”). Patogumo sumetimais piniginiuose raštuose, buhalterijoje patartina rašyti, pvz., Lt. 15,20 ir Lt. 15 ct. 20, bet šiaip spaudoje, žinoma, rašysime ir — 15 lt. 20 ct.

8.    Slėgimas:    atmosfera — at, absoliutinė atmosfera — ata, baras — b, milibaras — mb.

9.    Šilima. Šiaip spaudoje laipsnį dabar trumpiname dažniausiai laip. ir laipsn. Trumpesnis ir patogesnis pirmasis. Ypačiai teiktina būtų visuotina moksle vartojamoji trumpinsena, pvz., 15°C, 20°R, 40°F (== 15 laip. Celsijaus, 20 laip. Reomiūro, 40 laip. Farenheito), nes ji trumpa ir tiksli.

10.    Elektra: amperas — A, voltas — V, vatas — W, kilovatas — kW.

11.    Kelintiniai skaičiai. Kelintinius skaičius trumpindami dabar įvairiai žymime, pvz. : 3-sis, 3-oji, 3-ajarn ir kt. Geriausia ir patogiausia yra jų skaitmenis skirti taškais, pvz. : 1 (= viena) kuopa ir 1. (= pirmoji) kuopa.

Kiti sutrumpinimai

Šiaip sutrumpinimų yra devynios galybės. Vienus vartojame dažniau, pvz., kaimui, valsčiui, apskričiui, kunigui, generolui ... trumpinti, kitus rečiau, pvz., gimn., kunig., provin. arba tik specialinėje literatūroje, pvz., ide.—indoeuropiečiai, lyg. sv.—lyginamasis svoris. Čia neįmanoma juos visus surašyti. Bet jiems kokios sistemos, vienodumo irgi reikia. Pvz., kaimas dabar dažniausiai trumpinamas — km. Bet jis, turint tarptautinį km ( = kilometras), nebėra patogus ir pakeistinas jau Liet. Enc. vartojamu k. Vėl daktaro titulas vienų trumpinamas rusiškai d-ras, kitų Dr., retokai Dr. ir pagaliau — dr. Anglų, amerikiečių, o vokiškųjų kraštų tik teologijos daktarams, vartojamasis D. mūsų visai nepažįstamas. Visos Vak. Europos tautos, taip pat ir mūsų kaimynai latviai bei lenkai, šį sutrumpinimą rašo didžiąja raide. Taigi ir mums reikėtų rašyti Dr. Rusai, turėdami kitą raidyną, čia mums vargu gali eiti pavyzdžiu. Rašyti dr., matyti, susimanyta, dėl vokietybės baimės : mat, vokiečių visi daiktavardžiai didžiosiomis raidėmis rašomi. Net ir numerio ženklą nevienodai rašome. Dažniausiai vartojame Nr., bet vienas kitas prancūzų, rusų pavyzdžiu parašo ir №. Bandyta įvesti ir Ns, bet neprigijo. Teiktinas pirmasis ir visuomet rašytinas prieš skaitmenį, pvz., Nr. 314. Taip visas pasaulis rašo. Besaikiai lietuvintojai buvo išsigalvoję 314 Nr. Bet tekste, žinoma, galimas ir 314 nr. ; čia nr. tėra mūsų numerio sutrumpinimas.

Duodame paraidžiui surašę pluoštą šiaip trumpinimų.

adv. — advokatas
aps.
— apskritis 
buv. — buvęs, buvusi 
b-vė
— bendrovė 
bžk.
— bažnytkaimis 
dek.
— dekanas 
did.
— didysis, didžioji 
dg. — daugiskaita 
doc. — docentas 
Dr.
— daktaras (tik mokslo laipsnis) 
dr. — draugas 
dv.
— dvaras 
ež. —
ežeras 
fak.
— fakultetas 
gen. — generolas 
gim.
— gimė, gimęs,-usi 
gimn. — gimnazija 
gyd. — gydytojas 
gyv. — gyvena, gyventojų 
gub. — gubernija 
inž. — inžinierius
j.ltn.
— jaunesnysis leitenantas
k.
   — kaimas
k. a.
— kaip antai
kan.
— kanauninkas
kar.
— karininkas
kpt.
— kapitonas
kl.
— klasėkt. — kiti, kita
kun.
— kunigas
kunig.
— kunigaikštis
leid.
— leidimas
Lic.
— licenciatas
Itn.
— leitenantas
Mag.
— magistras
maž.
— mažasis,-oji
mir.
—mirė, miręs,-usi
mjr.
— majoras
mok.
— mokinystė
mokyt.
— mokytojas,-ja
mst.
— miestas
ord.
— ordinarinis
p.
— ponas, ponia, pietai
pp.
— ponai, ponios
pav. — paveikslas 
par.
— parapija 
plv. — palivarkas 
plg. — palygink
pris. adv.
— prisiekęs advokatas
prad.
— pradžios, pradinis
priv.
— privatinis
prel.
— prelatas
priv. doc.
— privatdocentas
prof.
— profesorius
prov.
— provizorius
psl.
— puslapis
plk.
— pulkininkas
puskar.
— puskarininkis
pvz.
— pavyzdys
r.
— rytai
sk.
— skaityk
skyr.
— skyrius
stud.
— studentas
š.
— šiaurė
šv. —
šventas
švč.
— švenčiausias
t.
— tomas
t
— tolimesnis, sequens (jei vienas psl.)
tt
— tolimesnieji, sequentes (jei daugiau psl.) 
techn. — technikas 
t. y. — tai yra 
t. p.
— tas pats
t.t.
— taip toliau
ūkin. — ūkininkas 
univ.
— universitetas 
v. — vakarai 
vad. — vadinamasis 
vls.
— valsčius 
vsd.
— vienasėdis 
virš.
— viršininkas 
vyr. — vyresnysis, vyriausiasis 
vysk. — vyskupas 
vn.
— vienaskaita 
žr.
— žiūrėk

LATVIŲ RAŠYBOS KLAUSIMAS*

Šių metų GK 101 jau buvo pranešta, kad latviai imąsi savo rašybą tam tikru įstatymu tvarkyti. Iš jų periodinės spaudos matyti, kad jau kuris laikas dirba ir atskira rašybos komisija, vadovaujama paties švietimo ministerio. Kaip Jaunākās Zińas praneša, komisijoje ypačiai norima sumažinti ilgųjų vartoseną. Esą nutarta rašyti : daram, zinām, darams, zinams, skatas, sakas vietoje dabar rašomų : darām, zinām, darāms, zināms, skatās “ žiūrisi ”, sakās, kurie dėsningai atliepia lietuvių dārom(e), sakom(e), daromas, sakomas, sakos(i). Taip pat esą nutarta, pvz., rašyti tik jūra vietoje jūr’a. Mums atrodo, ar kartais čia šiek tiek neatsirūgsta senoji gotiškoji rašyba, kur ilgumai labai nenuosekliai žymėta. Pats anuos žodžius iš Lietuvoje atsilankančių latvių daugiausia esu girdėjęs tariant su ilgaisiais balsiais. Ir per radiją panašiai girdime. Kažin ar, priėmus rašybai anas tarmines lytis, ir tartyje pavyks taip greit persilaužti ? Beje, ir jūra kažkaip nesutaria su didžiuoju Mylenbacho Endzelyno žodynu. Mums, lietuviams, žinoma, mieliau, kad giminaitėje latvių kalboje išliktų, pvz., ir sistemingas trumpųjų bei ilgųjų balsių atliepimas mūsų kalbos lytims.

------
* Gimtoji Kalba,
1937, 143-144.

 

DIDŽIŲJŲ RAIDŽIŲ RAŠYMAS**

Didžiosios raidės pirmiausia yra rašomos sintaksės pilnatims skirti :

a)    pirmajame rašinio žodyje,

b)    pirmajame žodyje po taško,

c)    po klaustuko ir šauktuko, pradedant kitą sakinį,

d)    po dvitaškio, pradedant tiesioginę kalbą, pvz. : Klausinėjo seserėlės: “Kas tave supynė?

-------
** Gimtoji Kalba,
1939,    147-149. Šis straipsnis Gimtojoje Kalboje išspausdintas be autoriaus parašo. Jis čia persispausdinamas tepraleidus jo pirmąją pastraipą, kurioje pasakyta, kad visuotinis susirinkimas Lietuvių kalbos draugijos posėdžiuose svarstęs A. Salio referuojamą didžiųjų raidžių rašymą ir priėmęs to rašymo pagrindus, kurie sutrumpinti ir esą skelbiami Gimtosios Kalbos skaitytojams.

 

Žiūrint tikrinės reikšmės, didžiosiomis raidėmis rašoma :

1. Žmonių vardai, pavardės, pravardės, slapyvardžiai ir prievardžiai, pvz., Petras, Kudirka, Žemaitė, Jonas Auksaburnis. — Čia priskirtini ir dinastiniai pavadinimai, pvz., Gediminaičiai, Burbonai. Didžiosios raidės taip pat paliekamos, autoriaus vardą vartojant perkeltine prasme, pvz., jau perskaičiau Maironį (= Maironio raštus).

2.    Dievų ir šiaip suasmenėjusių mitologinių būtybių vardai, pvz., Perkūnas, Jupiteris, Venera.

3.    Gyvulių, medžių, akmenų ir kitų padarų tikriniai vardai, pvz., Brisius, Banga, Baublys, Puntukas.

4.    Planetų, žvaigždžių ir žvaigždynų vardai, pvz., Marsas, Saturnas, Aušrinė, Sietynas, Paukščių Takas.

5.    Švenčių ir pusšvenčių pavadinimai, pvz., Velykos, Sekminės, Naujieji Metai, Vėlinės, Kūčios, taip pat Tautos Šventė, Pelenų Diena, Didysis Penktadienis, Joninės (= Šv. Jonas), Šv. Petras (= Petrinės).

6.    Geografiniai ir topografiniai vardai, pvz., Lietuva, Užnemunė, Vilnius, Nemunas, Šatrija, taip pat Lenkai (= Lenkija), Prūsai (= Prūsija), Sovietai, Reichas; Ugnies Žemė, Karpatų Ukraina, Višakio Rūda, Mažoji Azija, Didžioji Britanija, Juodoji Ančia.

7.    Miestų, priemiesčių, gyvenamųjų vietovių dalių, atskirų vietų ir šiaip geografinių kultūrinių vienetų ar sričių pavadinimai, pvz., Aušros Vartai, Žaliasis Kalnas (Žaliakalnis), Pabaltijys, Pamarys, Vakarai, Rytai.

8.    Įmonių, organizacijų ir valstybinių bei savivaldybinių įstaigų pavadinimai, neturį trumpintinių vardų, pvz., Šv. Kazimiero Draugija, Šaulių Sąjunga, Švietimo Ministerija, Vytauto Didžiojo Universitetas, Valstybės Kontrolė.

9.    Trumpintiniai verslo įmonių ir šiaip organizacijų vardai, pvz., Maistas, Lietūkis, Drobė, Parama, Sakalas, Spaudos Fondas, Kauno Audiniai, Pieno Lašas.

10.    Laikraščių ir kitų periodinių leidinių pavadinimai, pvz., Lietuvos Aidas, Tautos Mokykla, Darbai ir Dienos, Židinys, Lietuviškoji Enciklopedija.

Tam tikri žodžiai, jei neturi specialios išskirtinės reikšmės, bet tik šiaip sau tiksliau nusako tikrinio vardo sąvoką arba ją papildo, tikriniuose pavadinimuose rašomi mažosiomis raidėmis, būtent :

1. Prievardiniai daiktavardžiai : jūra, vandenynas, ežeras, upė, pelkė, kalnas, sala, pusiasalis, ragas, taip pat gatvė, aikštė, alėja, prospektas ir kt., pvz., Baltijos jūra, Metelio ežeras, Nemuno upė, Panevėžio miestas, Donelaičio gatvė, Vienybės aikšte, Aušros takas, Saulės rūmai.

2.    Karų ir ordinų bei žymenų pavadinimai, pvz., Didysis karas, Vyčio kryžius, Šaulių žvaigždė, Kryžiuočių ordinas.

3.    Literatūros (knygų, straipsnių ir kt. antraštės), meno kūrinių ir kalbos paminklų pavadinimai, pvz., Dainavos šalies senų žmonių padavimai, Altorių šešėly, Sirvydo Punktai sakymų, Daukšos postilė, Mažvydo katekizmas (netikriniai vardai).

4.    Pilnieji verslo įmonių ir šiaip organizacijų bei įstaigų pavadinimai, pvz., Kauno vartotojų b-vė “Parama” (arba : “Paramos” kooperatyvas), “Aušros” berniukų valstybinė gimnazija, “Trijų Milžinų” restoranas ir viešbutis ir kt.

Iš pagarbos ar mandagumo, taip pat norint ką labiau pabrėžti didžiąja raide rašytina :

a)    Dievas, Viešpats, Dievo Sūnus, Išganytojas, Šventoji Dvasia, Dievo Motina.

b)    laiškuose : Jūs, Tamsta, Sveikas ..., o prašymuose ir — Jo Ekscelencijai, Jūsų Ekscelencijai, taip pat ir pareigūnų pavadinimai, į kuriuos kreipiamės.

c)    atsietinės sąvokos ir institucijos, pvz., Laisvė, Tėvynė, Tauta, Bažnyčia ir kt.

Čia didžiųjų raidžių rašyme paliekama laisvė pačių rašančiųjų jausmui. Bet per didelis jų vartojimas vis dėlto nėra patartinas.

Kad aiškesnis būtų didžiųjų raidžių rašymas, reikia dar Įsidėmėti, kada turi būti rašomos mažosios. Jomis, be kitų bendrinių žodžių, dar rašytina :

a)    tautų vardai, pvz., lietuvis, latvis, vokietis;

b)    kraštų ir miestų gyventojai, pvz., žemaitis, prūsas, kupiškėnas, kaunietis;

c)    dvasinių ordinų ir brolijų nariai, pvz., jėzuitai, dominikonai, tretininkai;

d)    tikybų išpažintojai, pvz., krikščionys, katalikai, reformatai, kalvinai, budistai;

e)    politinių, pasaulėžiūrinių srovių šalininkai, tos rūšies partijų ar šiaip sąjungų, draugijų nariai, pvz., komunistai, liaudininkai, tautininkai, ateitininkai;

f)    valdovų, pareigūnų ir šiaip garbės vardai šiaip spaudoje, pvz., mikadas, negus, užsienių reikalų ministras, prezidentas, kariuomenės vadas, popiežius, Bažnyčios tėvai;

g)    tikriniai žmonių ir vietų vardai, vartojami bendriniais, pvz., ciceronas, krezas, mecenatas, nestoras, ventos “ žemos lankos ” (iš Ventos vardo) ;

h)    pamaldų pavadinimai, pvz., mišios, mišparai, valandos;

i)    kariuomenės rūšys, pvz., pėstininkai, raitininkai;

j)    šokių ir gėrimų vardai, pvz., suktinis, tangas, selteris, vytautas, birutė;

k)    iš tikrinių vardų padaryti būdvardžiai, pvz., prūsinis spiritas, ryginės panos, šliūpiniai raštai.

Šitie didžiųjų raidžių rašymo pagrindai yra jau daugelio, kad ir ne visai vienodai, vartojami. Čia mes tik visa tai daugiau susisteminame ir plačiau išdėstome, negu apie tai yra rašyta J. Jablonskio gramatikoje. Visai plačiai, su visomis smulkmenomis, tas dalykas, tikimės, kada nors bus aprašytas jau atskirame leidinyje.

LIETUVIŲ KALBOS RAŠYBOS PAGRINDAI*

Prakalba

Jau ne nuo šiandien lietuvių kalbos rašyboje pasireiškė suskydimo, įvairavimo. Nors 1919 m. Švietimo Ministerija mokykloms ir buvo patvirtinusi vad. vilniškę rašybą, Lietuvių Mokslo Draugijos vartotą pirmuosiuose jos išleistuose mokykliniuose vadovėliuose, ir grižus iš Rusijos, priimtą J. Jablonskio, tačiau gyvenime nevisi jos tesilaikė. K. Būga vartojo — su mažais pakeitimais — prieškarinę savo Rašybos mažmožių (Kaunas 1913) rašybą, nusistatytą kartu su latviu kalbininku J. Endzelynu mokslo raštams. Šita rašyba jis 1923 m. pradėjo leisti ir Lietuvių kalbos žodyną. Ir šiaip daug kas rašė būgiškai.

------
* Kaunas, 1943.
Lietuvių kalbos rašybos pagrindų antraštiniame puslapyje, vietoj autoriaus, nurodyta “ Lietuvos Mokslų Akademija, Lietuvių Kalbos Institutas ”; ten pat pažymėta, kad tie rašybos pagrindai “patvirtinti Švietimo Generalinio Tarėjo”. Knygelės prakalba 1943.1.15 Vilniuje pasirašyta Lietuvių kalbos instituto. Tačiau, tą knygelę ruošiant bei joje dėstomus rašybos pagrindus svarstant, kaip iš dalies galima spręsti ir iš pačios prakalbos, daugiausia pasidarbavo A. Salys ir Pr. Skardžius. Lietuvių kalbos rašybos pagrindų praleidžiama savoje vietoje ne būtina tos knygelės gale pridėta Žodžių rodyklė, kuri išskirstyta įjungiama į bendrąsias rodykles šio tomo gale.

 

Taigi greta buvo vartojamos dvi rašybos : vilniškė, arba jablonskinė, ir būginė. Toks rašybos nevienodumas, žinoma, ilgainiui darėsi nepakenčiamas nei mokyklai, nei šiaip visuomenei. Todėl Švietimo Ministerija 1923 m. vėl kreipėsi į Humanitarinių Mokslų Fakultetą, prašydama ji pranešti savo nuomonę dėl vartojamųjų rašybų. Šio savo ruožtu buvo atsiklausta visuomenės : kreiptasi į lietuvių kalbos mokytojus, rašytojus, laikraštininkus ir kt. Tačiau fakulteto skirtajai komisijai dėl gautųjų atsakymų negalint susitarti, į Švietimo Ministerijos klausimą nieko ir neatsakyta.

Po to oficialiai kurį laiką daugiausia buvo vartojama vilniškė rašyba. Bet 1929 m., antruoju leidimu leisdamas Visuomenės įnamius, vieną kitą rašybos dalyką jau keičia ir pats J. Jablonskis. Jis ima rašyti kįla, bųva, lūšta ... Taip pradėjus rašybą kaitalioti be jokių įspėjimų, susidarė nemaža painiavos. Spaudoje kilo didelis nepasitenkinimas tokiu rašybos būviu : buvo reikalaujama arba grįžti prie nekeistos vilniškės rašybos, arba ją visą keisti. J. Jablonskis pasirinko antrąjį kelią. Jo rūpesčiu 1929 m. gale prie Švietimo Ministerijos buvo sudaryta Rašybos Reformos Komisija. Ši komisija, kurios nariais yra buvę J. Balčikonis, N. Grigas, J. Jablonskis, A. Jakučionis, A. Kasakaitis, Z. Kuzmickis, A. Salys, Pr. Skardžius,

J. Talmantas, J. Žiugžda ir kt., paruošė tam tikrą rašybos reformos projektą ir paskelbė jį visuomenės kritikai (Rašybos reformos projektas. Kaunas 1933). Projektas, be ko kito, siekė ir raidyno reformos : vietoje ilgųjų ir nosinių siūlė įsivesti brūkšniuotąsias raides, o priebalsių minkštumą žymėti ne i, bet atskiru ženkleliu, dedamu viršuje ar apačioje priebalsio. Vadinasi, reforma buvo suprojektuota visai moderniai, pagal visus kalbotyros reikalavimus. Tačiau plačioji visuomenė šį projektą sutiko labai nevienodai : vieni reikalavo dar griežtesnės reformos, būtent nebeskirti ilgųjų ir trumpųjų balsių, o kiti vėl pasisakė prieš betkokį raidyno keitimą.

Pagaliau rašybos suskydimas spėja pagilėti dar ir komisijai tebedirbant. Mat 1931 m. pasirodo J. Jablonskio Urvinio žmogaus vertimas, suredaguotas jo dar prieš mirtį. Čia rašyba vėl šiuo tuo skiriasi, pvz. : teip, terp, nuo prieš dvejus metus išėjusių Visuomenės įnamių. Jieškodama betkokios išeities Švietimo Ministerija vėl sudaro kitą, mažesnę komisiją (J. Balčikonis, Z. Kuzmickis, M. Miškinis, A. Salys ir Pr. Skardžius). Ji, apsvarsčiusi susidariusią padėtį, atsisakė nuo raidyno reformos ir paruošė naują rašybos projektą, kuris išėjo gana artimas būginei rašybai. Vėliau į tą projektą buvo įtraukta prielinksnio ir priešdėlio in, in- rašymas vietoje į, į-. Bet kaiptik dėl to mažmožio jau priimto ir spaustuvės surinkto projekto įgyvendinimas 1935 m. pavasarį ir užkliuvo pačioje Švietimo Ministerijoje. Rašybos klausimo sprendimas buvo atidėtas ir mokykloms vėl įsakyta laikytis Rygiškių Jono 1922 m. Lietuvių kalbos gramatikos rašybos. Bet tuo būdu vistik nepasisekė išspręsti mūsų rašybos krizės : viena, toje gramatikoje trūko kaikurių konkrečių rašybinių nurodymų, antra, rašančioji visuomenė bei spauda per 13 metų nuo tos rašybos jau buvo daugiau ar mažiau nutolę. Taip pvz. ir A. Kalniaus, Z. Kuzmickio, J. Talmanto Lietuvių kalbos rašybos vadovėlis (Kaunas 1938) rašo “ negramatiškai ” dėl, rūgštus, rūgštis, rūgštynės. Mat ir pats J. Jablonskis jau 1923 m., dėstydamas universitete, buvo nuo del, rūkštus, rūkštis rašymo atsisakęs.

Įsikūrus Lituanistikos Institutui (1939) ir į jį įjungus Lietuvių Kalbos Žodyną, kuriam ligi tol vadovavo vienas J. Balčikonis, vėl iškilo nebaigta rašybos byla. Institutinėje Rašybos Komisijoje dirbo : J. Balčikonis, L. Dambrauskas, P. Jonikas, J. M. Laurinaitis, A. Salys, Pr. Skardžius ir J. Žiugžda. Jos darbą nutraukė politiniai 1940 m. įvykiai. Tarybiniais metais greitųjų buvo sudarytas radikalus rašybos pakeitimo projektas, bet nuo jo taippat atsisakyta.

Taigi rašybos klausimas mūsuose, nekalbant jau apie laikus prieš aną karą, sprendžiamas dvidešimt su viršum metų. Ir jis, žinoma, niekados nenustotų savo aktualumo, kol neturime vienos sistemingos ir oficialinės rašybos.

Nuo 1942 m. rudens prie Lietuvos Mokslų Akademijos leidžiamo Lietuvių kalbos žodyno redagavimo ėmus dirbti tam tikrai mokslinei komisijai, tarp kitų žodyno sandaro dalykų teko liesti ir rašybą. Tai buvo neišvengiama ypačiai todėl, kad iki šiol žodyno vartojamoji rašyba skyrėsi ne tik nuo Rygiškių Jono 1922 m. gramatikos, bet pagaliau ir nuo priešmirtinių jo raštų rašybos. Atrodė, kad tokios didelės mūsų kalbai ir tautai reikšmės dalykas, kaip dešimties ar daugiau tomų žodynas, vargu gali būti leidžiamas asmenine, nė kieno nepriimta nei tvirtinta rašyba. Todėl LMA prezidiumo nutarimu Lietuvių Kalbos Institute buvo sudaryta Rašybos Komisija : P. Jonikas, J. Otrębskis, A. Salys ir Pr. Skardžius. Ji, pasirėmusi ankstyvesniųjų komisijų siūlymais (ypač 1935 m.), paruošė rašybos pagrindų projektą, kuriuo nesiekiama esminės reformos, tik stengiamasi dabartinę mūsų įprastinę rašybą sutvarkyti, suvienodinti, smulkmeniškiau nusakyti kaikuriuos atvejus, išlyginti priešybes bei išmesti su gyvąja kalba nesuderinamus dalykus. Tas projektas 1942 m. lapkričio mėn. 11d. buvo apsvarstytas ir priimtas LMA Humanitarinio Skyriaus pilnaties posėdyje, o lapkričio mėn. 19 d. yra patvirtintas Švietimo Generalinio Tarėjo. Komisijos projektą priimant ir priimtąjį tvirtinant padaryta tam tikrų pakeitimų. Bet apskritai, išskyras mažmožius, jis sutinka su pirmykščiu 1935 m. projektu.

Šioje knygelėje ištisai pateikiamas oficialiai patvirtintasis Lietuvių kalbos rašybos pagrindų tekstas. Čia skelbiamieji pagrindai, žinoma, tėra tik metmenys, kuriais turės būti ruošiami rašybos vadovėliai ir žodynai. Abejojamiems ir naujai iškįlantiems rašybos dalykams spręsti Lietuvių Kalbos Institute (Vilnius, Antakalnio 6) palieka ir toliau veikti Rašybos Komisija, kuri patarimo reikalingiems mielai patarnaus.

Tikimės, kad ilgametės rašybos bylos galas tuo pačiu bus ir seniai visų laukiamos rašybos vienybės pradžia. Rašyba juk yra sutartinis dalykas, kur į visų asmenines nuomones niekur ir niekad neįmanoma atsižvelgti. Be to, didesnei, pvz. raidyno, reformai dabar ir ne metas. Ir didžiausias mūsų bendrinės kalbos ugdytojas

J. Jablonskis tos vienybės labui nekartą yra atsisakęs ir nuo skirtingų savo rašybinių pažiūrų.

1. Balsiai

§ 1. Bendrinės rašomosios kalbos balsiams reikšti vartojame 12 raidžių : a, ą, e, ę, ė, i, į, y, o, u, ų, ū. Mūsų kalbos balsiai vieni tariami trumpai, kiti — ilgai, tęsiamai. Trumpųjų balsių raidės : a, e, i, u, o ilgųjų : ė, y, o, ū ir ą, ę, į, ų. Šios keturios pastarosios (iš kilmės) vadinamos nosinėmis, bet bendrinėje kalboje jos tariamos tik ilgai, ne pro nosį. Vadinasi, į ir y, ų ir ū tarimas niekuo nesiskiria, pvz. : lįsti (: lenda), grįžo, brolį ir zyzti, vyžos, broly (viet.) ; siųsti, siųs, sūnų ir pūsti, pūs, sūnūs.

§ 2. Rašyboje žymimas tik prigimtinis balsių ilgumas, kur balsiai ilgi ir be kirčio, pvz. : grū́das, grūdaĩ, grūdẽlis, tylà, tỹlą, tylèsnis, nãktį, nãktys. Iš prigimties trumpi balsiai, pailgėję tik po kirčiu, rašomi visada vienodai, jų antrinis ilgumas rašyba nereiškiamas, pvz. : dãro, dãrymas, dárbas, mẽta, mẽtas, mẽtmenys ir daraĩ, darýti, darbaĩ, metì, metùs, metmenìms. Nors čia kirčiuotieji a, e tariami taippat ilgai, kaip ir ą, ę, atsiradę iš nosinių (an, en), to jų ilgumo rašte nežymime.

§ 3. Žodžio šaknyje po minkštųjų priebalsių terašoma e, pvz. : geras, geresnis, teka, veda, ledas, ledėti, metas, keras, čežėti, čekšnoti. Tik kaikuriuose svetimuosiuose žodžiuose, varduose, pavardėse rašoma ia, pvz. : kanceliarija, populiarus, instaliacija, Brianskas, Aliaska.

§ 4. Žodžio galūnėje ir priesagoje po minkštųjų priebalsių iš kilmės rašoma a, pvz. : stačias, kelias, vėjas, nauja, marčia, šalia, medžiams, keliams, gražias, šaukia, audžia, audžiamas (: ginčas, kuolas, kuolams, geras, velka, kanda, kandamas), keliai, keliais, vėjai, naujai, gražiai, šaliai (: kuolai, gerai, salai), vėliava, kuriava, painiava, baudžiava (: knypava).

§ 5. Kur žodžio galūnėje ar šaknies gale priebalsiai t, d bendrinėje kalboje išvirsta č, dž, ten niekur po jų nerašome e, o kur tie priebalsiai išlieka, ten visur e terašome, pvz. : medžiai, jaučiai, vedžiau, mačiau, stačiausias, saldžiausias ; bet : vedei, matei, statesnis, saldesnis.

§ 6. Atskirai įsidėmėtina kolei, tolei, ligi šiolei, dėlei, vėlei, palei rašyba.

§ 7. Žodžių sandūros balse e mūsų kalboje negali eiti. Rašoma : saldžiarūgštis, ugniakuras, rugiapjūtė, keliaklupstas.

§ 8. e, i, u ir ė, y, ū rašyboje skiriami iš bendrinės kalbos tarties, pvz. : keliu, lekia, neštuvai, degioti ir kėliau, lėkė, nėšiai piktas, likti, rišti ir pykti, lykyti, ryšys ; durti, pusti, turėti ir dūris, pūsti, tūris. Čia prigimtiniai siauri ilgieji balsiai skiriami nuo atvirų trumpųjų ne tik kirčiuotuose, bet ir nekirčiuotuose, prieškirtiniuose bei pokirtiniuose, skiemenyse.

§ 9. Vadinamosios nosinės ą, ę rašomos visur, kur bendrinėje tartyje girdimi ilgi a, e :

1.    nekirčiuotuose skiemenyse,

2.    kirčiuotuose skiemenyse, jei ilgumas išlieka ir kirtį nukėlus į kitą žodžio skiemenį (a) arba jei kaitomosiose lytyse pasirodo an,    en (b).

Pvz. : 1. ąsà, drąsùs, tąsýti, bąlù, ląstà, grąją, tãką, lópąs, tęsiù, kęrù, ìštęstas, gręžìmas, kãtę, dãręs, lęšiùkai; 2(a). grą̃žtas, kąsnis, spą́stai, mą̃sto (: grąžtlis, kąsniùkas, spąstùkai, mąstýti), gržti, tę́vas, rę́šė (toks paukštis), rę́žtis (: gręžìmas, tęvèsnis, ręšiù-kai, ręžinė́tis) ; 2(b). galą́sti, nusigą̃sti, ką́sti, mę̃sti, mę̃s, sprę́sti, švę̃sti (: galanda, nusigando, kanda, menčia, sprendė, šventė).

Be to, ę rašoma asmeniniuose įvardžiuose manę̃s, tavę̃s, savę̃s, o ą —- visų įvardžių kirčiuotuose vienaskaitos galininkuose, pvz. : tą̃, aną̃, katrą̃, kurią̃, ir moteriškosios giminės įvardžiuotinių būdvardžių vienaskaitos įnagininke ir daugiskaitos galininke, pvz:. gerą́ja, paskutinią́ja, gerą́sias, ištikimą́sias.

Žodžio, šaknyje ą, ę tegali eiti prieš Z, ra, n, r, s, š, v, z, ž.

§ 10. Priešdėlis są-, san-, sam-, nevartojamas atskiru žodžiu, rašomas : prieš j, l, m, n, r, s, š, v, z, žsą-, prieš d, t, g, k — san- ir prieš b, psam-.

Pvz. : sąjūdis, sąjunga, sąlaida, sąlažybos, sąmonė, sąmyšis, sąnarys, sąrašas, sąravus, sąsmauka, sąsūka, sąšlavos, sąžinė, sąvaržos, sąvarai ; sandėlis, santėmis, santaka, sangrėbos, sangrūdis ; sambrėškis, samburgos, samprotauti, sampilas.

§ 11. Nosinės i, ų bendrinėje kalboje visada tariamos kaip

y,    ū, ir todėl jų rašyba iš tarties nesusekama. Žodžio šaknies ilgieji y, ū rašomi į, ų :

1.    prieš s, ž, kur jie kaitaliojami su ę, ą, en, an, in, un ;

2.    pirminių veiksmažodžių esamajame laike, jei (a) bendraties kamiene yra trumpieji balsiai i, u ir jis pats baigiasi priebalsiais l, r, s, z, š, ž arba (b) kamieniniais y, ū, po kurių esamojo laiko lytyse eina j, v.

Pvz. : 1. drįsti, drįstu, drįsi (: dręsu, drąsus), grįžti, grįžau, grįš, grįžtė, grįžule, Grįžulo Ratas, Grįžoratas (: gręžti, grąžinti, grąža), mįslė (: mąslus, menu, manyti, mintis), lįsti, lįsiu (: ląsta, lendu, landžioti, lindėti), tįsti, tįsoti, tįsėti, tįsinti, tįsinėti, tįstelėti, tįst, tįsis, tįsus (: tęsti, tąsus), siųsti, siųsdinti (: siunčiu, siuntinys) ; skųsti, skųstinas (: skundžių, skundas) ; 2(a). kįla, svįlu, žili (: kil-ti, svil-ti, žil-ti), bįra, įra, svįra (: bir-ti, ir-ti, svir-ti), vįsta, drįska (: vis-ti, driks-ti), mįzga, rįzga (: migz-ti, rigz-ti) ; išklįšta, tįška, sumįšta (: iškliš-ti, tikš-ti, sumiš-ti), tįžta, įžta, panįžta (: tiž-ti, iž-ti, paniž-ti), dųla, spųra, sužiųra (: dul-ti, spur-ti, sužiur-ti), prųsta, sųsta (: prns-ti, sus-ti), brųzda (: bruz-ti), bliųška, pliųška, pųška (: bliukš-ti, pliukš-ti, pukš-ti), dųžta, sukiųžta (: duž-ti sukiuž-ti) ; 2(b). bųva, griųva, pųva, žųva (: bū-ti, griū-ti, pū-ti, žū-ti), lįja, gįja, pįja (: ly-ti, gy-ti, py-ti).

Visur kitur šakniniai ilgieji rašomi y, ū.

Pvz. : lūžti, lūžta, lūžo, dūkti, dūko, dūksiu, dygti, dygsta, dygo, atlyžti, atlyšiu, atlyžai, skystas, skysti, vysti, lysti, gysla, gyslinti, gniūžtis, gniūžtelėti, plyšys, plyšti, liūsti, liūdau, liūstu, pražysti, pražydo, ryžtis, ryžosi, trykšti, trykšta ; būti, būsiu, žūti, žūsiu, ryti, ryna, rysiu, pasrūti, pasrūsi, nuščiūti, lyti, lyną, lysių ; pūnu, pūsta, pūsi, būna, žūna, žūsta, griūna, džiūna, džiūsta.

Rašydami iš kilmės kįla, tįžta, prųsta, lija, bųva, griųva ..., išvengiame vidinio prieštaravimo nosinių ą, ę, į, ų rašymo sistemoje žodžio viduryje. Rašant šąla, kęra (iš *šanla, *kenra), nebūtų nuosaku rašyti kyla, būva, sūsta, nes šios lytys taippat yra kilusios iš *kinla, *bunva, *sunsta (plg. tikti : tinka, smukti : smunka).

Naujadarinės lytys : būna, griūna, lyna, ryna ir pūna, pūsta, žūna, žūsta šaknyje nosinių ų, į niekada nėra turėjusios (plg. gauti : gauna, trūkti : trūksta).

§ 12. Žodžių sandūros ir priesagų ilgieji balsiai terašomi y, ū.

Pvz. : darbymetis, dailyraštis, prekymetis, brangymetis, saldymedis, Ramygala, kojūgalis, galvūgalis; akylas, ausylas, barzdyla, jaunylis, ganykla, girdykla, baidyklė, asiūklis, baltymas, juodymė, eglynas, kaimynė, dumblynė, lentyna, malūnas, maigūnas, galūnė, viršūnė, imtynės, akytas, dantytas, bernytis, vištytė, Kubiliūtė, varliūkštis, šeimynykštis, pernykštis, ankstyvas, gimdyvė.

§ 13. Žodžio galūnėje y, ū rašomi į, ų :

1. kaitomųjų kalbos dalių vienaskaitos galininko ir daugiskaitos kilmininko linksniuose ir jų išvestinėse nekaitomosiose kalbos dalyse,

2.    veikiamųjų dalyvių esamojo laiko vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko linksniuose,

3.    tariamosios nuosakos trečiojo asmens lytyse,

4.    siekiniuose.

Pvz. : 1. paskutinį sūnų, šį treigį ; sakė jį šiokį, sakė jį tokį, sakė paskutinįjį ; trokštantį pagirdyk ; jis jau dešimtį duotas ; iš tų šiaudų nebus grūdų ; molis mūsų, jūsų visų brolis ; iš gerų dienų blogųjų nebeatsimena ; šįryt iš tikrųjų šalta ;

2.    jis turįs, o mes neturį ; sakosi namus žiūrįs, žiūrį ;

3.    kad rankas turėtų, vagį sugautų ; kas genio vaikus žinotų, kad patys neklyksėtų ;

4.    Anykščiai malkų pirktų važinėjo ; mane liepė eiti žarnų darytų, tave — pinigų skaitytų.

Visur kitur galūnėse rašoma y, ū.

Pvz. : eik tu, gaidy! akmeny velnio pėda palikusi ; tankūs miškai ; visi trys sūnūs susirinko ; mėnesienos naktys ; paskutinysis parėjo ; širdyje, širdyse pikta ; piemuo triū triū trimituoja ; pempės kvy kvy rėkia.

§ 14. Priešdėlis į- rašomas ir šiuose žodžiuose : įbuvys, įdaras, įkapės, įkilas, įkratas, įtaka, įtakas, įtarpas, įpiląs ... Bet tik : indas, indauja, indėvė, indėlis.

2. Priebalsiai

§ 15. Bendrinės kalbos priebalsiai, paprastieji ir sudėtiniai, yra žymimi šiais rašmenimis : b, c, č, d, dz, dž, g, j, k, l, m, n, p, r, s, š, t, v, z, ž.

§ 16. Tarptautinėse, lietuvių kasdieninėje kalboje dar neprigijusiose svetimybėse yra vartojami svetimieji priebalsiai f, h, ch, bet šiaip dažnai iš gyvosios ir bendrinės kalbos įprastinės ar įprantamos tarties f ir ch vietoje rašoma p ir k, o h visai išmetamas, pvz. : filosofija, fizika, fizionomija, formula, frakcija, futbolas, habilitacija, haplologija, hegemonija, hidroplanas, horoskopas, humanizmas, chaosas, chiromantija, chirurgija, chloroformas ..., bet : prancūzas, istorija, ostija, erezija, eretikas, katekizmas, katekizuoti, Kristus, kronika, kronikininkas ... ; tačiau vistik rašoma : chronologija, charakteris, charakteristika, charakterizuoti, choras ...

§ 17. Priebalsių minkštumui prieš balsius a, o, u žymėti yra vartojama balsė i, pvz. : kaulas : kiaulė, nukautas : kiautas, laukas : liaukos, lova : paliova, susti : siusti, žlugo : žliuga ir kt. Čia i yra ne atskiras balsis, bet tik priebalsio minkštinamasis ženklas.

§ 18. 1. Priebalsė j rašoma tarp balsių ir žodžio pradžioje prieš balsį arba dvibalsį (priešdėliniuose bei sudėtiniuose žodžiuose ir po priebalsio ar prieš priebalsį), pvz. : jauja, jaukus, jungti, klojo, apjojo, apjuosė ; jam, gerajam, geruoju, gerąja, gerieji, gerųjų, šiaipjau, taipjau ; vėjmalūnis.

2.    Taippat j rašomas po b, p žodžio šaknyje, pvz. : bjaurus, bjurti, pjaulai, pjovėjas, pjudyti, pjuvenos, pjūvis, pjūklas, rugiapjūtė, spjauti, spjaudalai, spjūvis ... Priesagose ir galūnėse po tų pačių priebalsių, taippat ir po m, v, visur rašomas tik i, pvz. : labiau, labiausiai, šlapias, šlapiausias, vėmiau, avių.

3.    Be to, j yra rašomas ir prieš ie žodžio pradžioje, pvz. : jie, jiešmas, jieškoti, jiems, jieva ... Prieš i rašomas j tik įvardyje jis (jisai), ji (jinai, jiji, jijė).

Rašydami bjaurus, pjauti ..., čia j pažymime ne tik priebalsio minkštumą, bet visų pirma atskirą, visose mūsų tarmėse aiškiai tariamą garsą. Kur bendrinėje kalboje ir daugyje tarmių to j netariame, pvz. : labiau, avių, ten jo ir nerašome. Taippat iš bendrinės tarties rašome ir jieškoti, jieva ...

§ 19. Tos pačios šaknies žodžių kaitomosiose ir išvestinėse lytyse besikaitaliojantieji balsingieji ir nebalsingieji (skardieji ir duslieji) priebalsiai rašomi iš kilmės, pvz. : diegia, diegti, diegtas, diegdamas, daigstyti ; dribo, dribs, dribti, drėbtas, dribsoti; kasa, kasti, kasdamas, kasdavo, kasdinti ; mezga, megzti, megzdamos, su-megzk ; pėsčias, pėsti ; valstietis, valsčius, valstybė ...

§ 20. 1. Iš kilmės priebalsiai rašomi ir visuose kituose žodžiuose, kur ta kilmė iš kalbos susekama, pvz. : áugštas ir aũgštas, augštaitis (: augesnis, augalotas, augumas), baigštus (: baigus, bai-ginti), baugštus (: baugus, bauginti), bugštus (: pabūgo, būgauti), bėgštus (: bėgu, bėgti), darbštus (: darbas, darbus), degsnis (: degu, dėgis, deginti), dirgsnis (: dirginti), dribšas, dribsoti, drybsoti (: dribo, sudribėlis, dryboti), graibštas, graibštus, graibštukas (: graibo, graibyti, graibinėti), graižtvos, graižtai “ utarai ” (: griežti, graižyti), jauktas (: jaukus, jaukinti), kibšas (: kibti), knibčius (: knibinėti), migšas (: migti, miginti), mikšas (: meknys, miknoti), regztys (: rezginės, regzti), riogsoti (: rioglinėti), probėgšmais (: prabėgti, prabėgimas), rakštis (: ranku, rakti, raktuvas), rūgštus, rūgštis, rūgštelėti (: rūgo, rūgti, rauginti), sagtis (: segu, segioti, sagutė), sluogtis, sluogsnis, sluogsna (: sluogas, sluoguoti, slėgti), smaigtis, smaigstis, smaigstyti (: smeigia, smeigti, smaigas), sprengsėti (: springti, sprangus), sprigtas, sprigta (: sprigis, spriegti), spragčioti (: spragėti), strigtas (: strigo, strigti), vangstyti (: vangus, vengti), vargšas (: vargas, vargus), žingsnis (: žinginė, žengti), žlugtas (: žlugo, žlugti, žluginti) ... Prie šio skyriaus tenka dar priskirti ir šiokius žodžius, kaip antai : gniaužtas, gniaužta “ sauja ”, gniūžtis, griežtas, gūžta, rėžtas, ruožtas ...

2.    Ištiktukai, jei jų kilmė iš kalbos lengvai susekama, ir iš jų padarytosios lytys rašomos iš kilmės, pvz. : burbt, burbtelėti (: burbia), dėbt, dėbtelėti (: dėbla), grįžt, grįžtelėti (: apsigrįžo), girgžt, girgžtelėti (: durys girgžda) ... Kurių kilmė neaiški ar gali būti dvejopa — rašoma iš garsų, pvz. : stypt, styptelėti (plg. stiepiasi : stiebiasi), vikst, vikstelėti (plg. viskinti : vizginti) ...

3.    Sunkiau susekamos arba neaiškios kilmės žodžiai rašomi iš garsų, pvz. : anksti, ankštas, auksas, daiktas, dičkis, dručkis, gurkšnis, gurkšnoti (plg. gurkia ir gurgia), inkstas, kniūpsčias (plg. kniūboti ir kniūpoti), lazda, lizdas, lukštas, makštys, mekslė, rykštė, rūškynės, skaptas (plg. skabiu, skobti ir skapiu, skopti, skopinys), skirpstas, stypsoti (plg. stiebiasi, stiebtis ir stiepiasi, stieptis, stypinėti), šmaikštus, šmukštus, vėpsoti, žiopsoti (plg. žioplas, žiopčioti ir žiobauti šalia žiogauti ir žiovauti) ...

4.    Priebalsių junginiai š, ž + s paprastai yra paverčiami į š, o s, z, d, t + s į s, pvz. : auš-siu > aušiu, grįž-siu > grįšiu, lūžsna > lūš-na, mėž-slas > mėšlas, veis-siu > veisiu, zirz-siu > zirsiu, ved-siu > vesiu, met-siu > mesiu ... Bet esamojo laiko lytys grįžta, lūžta, tęžta, nors ir yra kilusios iš grįž-sta, lūž-sta, tęž-sta, vien mokyklinės praktikos sumetimais yra rašomos su ž, ne su š.

Taippat rašome : grimzta, subrųzta (iš grimzd-sta, subrųzd-sta) ir grimzti, subruzti (plg. lūžta : lūžti).

5.    Veiksmažodinės lytys mesdamas, vesdamas, mesdavo, vesdavo, mesdinti, vesdinti ir kt. tais pačiais praktikos sumetimais, nesigilinant į pirminę kilmę, rašomos su s. Plg. maty-ti : maty-damasves-ti : ves-damas.

6.    Junginiai k, g + k ištisiniuose žodžiuose yra verčiami į k, pvz. : aug-klė > auklė, bėg-k >bėk, suk-k > suk ...

7.    Sudurtinių žodžių sandūros priebalsiai visur rašomi iš kilmės, pvz. : išsemti, išbėgti, užpilti, apgulti, atiduoti, didžiuotis, briedkriaunis, medkotis (peilis), šėmmargė (karvė), žvakgalis, pussalis ... Iš garsų rašytina tik įprastiniai]: kažin, kaži, kana, neklaužada, smaližius ir kt.

3. Tikriniai daiktavardžiai

§ 21. Tikriniai daiktavardžiai (vardai, pavardės, pravardės, slapyvardžiai, vietovardžiai ...) rašomi bendrinių rašyba, būtent : iš kilmės, kur ji aiški, ir iš garsų, kur kilmė nesusekama arba vardo lytis yra apkitusi, pvz. : Augštuolis, Augštikalniai, Degsniai, Išdagai, Imbarė, Į piltis, Pusdešris, Ožkinis, Ožkabaliai, Sluogsnaitis,

Užpaliai, bet: Jaupėnai (iš *Javupėnai), Mikšas, Rutkis, Vilkyškiai (iš *Vilkijiškiai), Vilkaviškis (iš *Vilkaujiškis) ...

4. Vienu ir dviem: žodžiais rašymas

§ 22. Du ar keli sutrumpėję žodžiai, įgiję vieno žodžio reikšmę, rašomi vienu žodžiu, pvz. : anąkart, anuokart, anuomet, tuomet, kuomet, visuomet, niekuomet, tądien, šiandien, tuosyk, dusyk, trissyk, dvidešimt, keturiasdešimt, išties, išsyk, išvien, išryt, begal, bereikal, pirmpiet, popiet, perpiet, perdien, poryt, užporyt, užvakar, núovakar, prievakar, abipus, anapus, šiapus, anašal, galbūt, turbūt, žūtbūt, maždaug, mažkas, viskas, vistat, kažkas, kažikas, kažinkas, kanakas, kažinkoks, kažkoks, kažinkaip, kažkiek, kanakur, velnžinkas, šimt-žinkur, dievažikas, kitkas, kittiek, šiemet, kitąmet, kaipmat, bemat ...

Tačiau tos pačios lytys rašytinos ir skyrium, kai jos neturi vieno žodžio reikšmės, pvz. : nuo vakar (= dienos) man galvą skauda ; po piet (= pavalgęs) eisiu gulti; jis čia gal būt.

§ 23. 1. Iš ištisinių žodžių drauge rašytini tik tie, kurie yra visiškai suaugę į vieną žodį, pvz. : betkas, bykas, daugkas, betkoks, betkuris, bykoks, bykuris, kaikas, kažkoks, kaikuris, betkur, daugkur, kažkur, kaikada, kiekvienas, pergeras, ùžpernai, propernai, užpropernai, sulig, perdaug, permaža, pergerai, kodėl, todėl, dėlto, dėlko, patolei, pakolei, kolkas, vistiek, visdėlto.

Tie patys žodžiai, kai jie turi ne vieno žodžio reikšmę, tam tikrais atsitikimais rašytini ir skyrium, pvz. : kai kas duoda, imk ; kai kurį sutiksiu, paklausiu ; už pernai dar mokesčių nemokėjo ; per daug metų išsimokės ; dėl to dalyko galvos nesuksiu ; jis vis tiek teduoda ; vis dėl to savo vaiko vargsta.

2.    Prieveiksmiai, sudaryti iš prielinksnio ir pilnos linksninės lyties ar prieveiksmio, rašomi skyrium, pvz. : iš lėto, iš tikro, iš tikrųjų, iš tiesų, be galo, be reikalo, po visam, po tam, po visa ko, iš palengvo, iš paskos, iš mažens, iš mažumės, iš jaunystės ... Taippat paprastai skyrium rašomi ir prielinksniai su prieveiksmiais, pvz. : ligi čia, iki čia, ligi šiolei, ligi šiol, lig šiol, ik tada, iš ten, iš visur, per ten, nuo čia, į kur ...

3.    Šiaip glaudžiai grupėmis susiję žodžiai, abu kaitomi ar visai nekaitomi, rašomi skyrium (ir be brūkšnelio), pvz. : šis tas, šioks toks, šen ten, šiek tiek, šiada tada, kas kita, kita kas, kas kitas, tas pats, toks pats, kas nekas, kur nekur, vos nevos, ne pro šalį, ko geriausias, ko geriau, visų geriausias, gerų geriausias, vienai vienas...

§ 24. 1. Dalelytės gi, jau, pat, nors, sau, tik su kaitomosiomis kalbos dalimis, prielinksniais ir kaikuriais prieveiksmiais rašomos skyrium, o kitur — drauge, pvz. : aš gi, jis gi, kas gi, sakau gi tau, tas jau, toks jau, sakyk jau jam, tas pat, toks pat, nuo pat, kas nors, katras sau, koks tik ..., bet : betgi, argi, dargi, jukgi, kadgi, visgi, kurgi, dėltogi, ogi, taippat, tenpat, kurnors, šiaipjau, tuojau, vis jau, šiaipsau, kaiptik, bettik, bytik, vistik ...

Jei šie žodelyčiai dalelytėmis neina, tai jie ir skyrium rašomi, pvz. : o jau rytoj reikės kulti ; bet pat pradžioje kitaip atrodė ; kaip tik pareis, ir važiuosime.

2.    Neigtukas ne rašomas drauge su veiksmažodžiais, būdvardžiais ir daiktavardžiais, pvz. : nežinau, nematyti, negeras, nedarbas, nelietuvis (= svetimtautis) ... Drauge ne rašomas taippat ir su kaikuriais prieveiksmiais bei įvardžiais : negerai, nevisai, netaip, (netaip brangiai temokėjau), nekaip, nevienaip, nevisur ; nevienas (nevienas taip sako), nesavas (= svetimas), nekas, nekoks (= blogas) ... Bet priešpriešos sąvokose bei sakiniuose ne čia jau rašomas skyrium, pvz. : jis ne dirba, bet tinginiauja ; jis ne geras, bet blogas ; jam ne darbas rūpi, bet pinigai ; klausiu ne kaip, bet kam ; ne taip daro, kaip reikia ...

3.    Dalelytės te, be, tebe, nebe su veiksmažodžiais ir būdvardžiais rašomos drauge, o visur kitur skyrium, pvz. : tiek težino, viską bežinąs, negabu bematyti, jau nebematau, dar tebeturiu, šis vienas tegeras, ar jis begražus ? jau nebejaunas, dar tebeskanus ..., bet : kokia čia be kalba, jis jau nebe kunigas, te kas (= tegu kas) duoda ...

Be, bene su veiksmažodžiais rašomi skyrium, jei jie turi ar reikšmę, pvz. : be (= ar) nenori valgyti ? bene (= ar) buvai mieste ?

4.    Dalelytė nei, nė visuomet rašoma skyrium, pvz. : (nei) kiek nemoka, jo (nei) nematyti, (nei) maža nedirba, (nei) vieno nebuvo ; iš jo nei žmogus, nei gyvulys. 5

5. Žodžio dalių kėlimas

§ 25. 1. Žodžiai keliami skiemenimis, pvz. : ba-la, kel-mas, siau-džia, siau-čia (čia dž, č yra vieni garsai), ar-si-me, ar-sim, o-ši-mas ...

2.    Vienaskiemeniai priešdėliai keliant neskaidomi, pvz. : apar-ti, per-ei-ti, par-ei-ga, prieš-dė-lis, san-dė-lis, už-uos-ti ... Bet dviskiemeniai priešdėbai skiemenimis skaidomi, pvz. : a-py-kai-mė, u-žuo-mar-ša ...

3.    Kur susiduria kelios priebalsės, iš jų į kitą eilutę keliama tik paskutinioji, pvz. : gink-las, moks-las, mels-vas, iš-virkš-čias, auk-lė, pūs-lė ...

4.    Sudurtinių žodžių sudedamieji sandai tarp skiemenų neskaidomi, pvz. : balt-a-kė, lap-kri-tis, šikš-no-spar-nis (ne : bal-ta-kė, šikš-nos-par-nis).

6. Santrumpos

§ 26. 1. Dažnai vartojami ir daugumui suprantami žodžiai rašant trumpinami, pvz. : kun. Katelė, kan. Tumas, šv. Petras, Dr. Basanavičius, prof. Avižonis ; t. y. (= tai yra), k. a. (= kaip antai), ir tt. (= ir taip toliau), pvz. (= pavyzdžiui), plg. ( = palygink), žr. (= žiūrėk), psl. (= puslapis), 12 t. (= jei vienas puslapis seka), 12 tt. (= jei keli puslapiai toliau seka), pp. (= ponai, ponios) ...

2.    Kur trumpinamieji žodžiai tam tikrais lyg simboliniais rašmenimis pakeičiami, po tokių trumpmenų nededamas joks ženklas, pvz. : m (= metras), km (= kilometras), l ( = litras), C (= Celsijus), R (= Reomiūras) ...

3.    Numeriai ir paragrafai sutrumpintai šiaip žymimi : Nr. 142 (arba tekste : 142 nr.), § 43, §§ 14, 15.

7. Svetimybių rašymas

§ 27. Svetimybės yra bendrinės ir tikrinės, todėl ir jų rašymas yra dvejopas.

Svetimieji bendriniai žodžiai yra rašytini šiaip : literatūra, kultūra, natūra, natūralus, tribūna, tribūnas, tribūnolas ..., bet : kurija, unija ... ; archyvas, aktyvas, pasyvas, aktyvus, pasyvus, lyra, lyrika, satyra, bet : hidra, hidroplanas, hidrometrija, fizika, muzika, stilius ... ; barjeras, karjera, objektas, subjektyvus, milijonas, valerijonai, bet : komediantas, variantas, asociacija, biologija, sociologija, socializmas, periodas, abiturientas, klientas ... ; tema, sistema, poetas, poezija, poema, universitetas ..., bet : idėja, alėja, epopėja ... ; higiena, himnas, herbas, alkoholis, buhalterija ... ; graikas, pedagogija, archeologija, sfera ... ; klubas, kubas, biuras, kooperacija ... ; populiarus, kanceliarija, reguliaminas ... ; planas, logika, melodija ... ; kentauras, kedras, kiparisas ... ; neurologija, neutralitetas, pseudonimas, terapeutija ...

§ 28. Svetimieji tikriniai vardai liaudiniuose, dažnai ir šiaip plačiajai visuomenei skiriamuose raštuose lietuvinami pvz. : Humboltas, Malebranšas, Ruso, Erijo, Mirabo, Mejė, Šekspyras, L. Džordžas, Tulūza, Ženeva, Šampane, Štetinas. Lietuvinant svetimieji garsai reiškiami artimiausiais lietuviškaisiais ; svetimųjų ženklų tiems garsams neįvedama.

Šiaip periodinėje spaudoje, ypačiai moksliniuose veikaluose, išskyrus jau sulietuvintus vardus (pvz. : Berlynas, Paryžius, Krokuva, Varšuva ...), visi kiti tikriniai pavadinimai paprastai rašomi originaline rašyba pagal šiuos dėsnius :

1.    Jeigu svetimasis vardas baigiasi viena arba keliomis rašomomis ir tariamomis priebalsėmis, jam pridedamos galūnės -as, -ius arba -is, pvz. : Straussas, Hauptmannas, Chamberlainas, Mollis, Krylovas, Niemceiviczius, Plymouthas, Liverpoolis, Saarbrückenas ir kt. Čia apostrofas prieš pridedamąją galūnę nededamas.

2.    Jeigu svetimasis vardas baigiasi netariama, bet rašoma balse ar priebalse, tai prieš pridedamąją galūnę rašomas apostrofas, pvz. : Malebranche’as, F. de Saussure’as, L. George’as, Chateaubriand’as, Shakespeare’as ...

3.    Svetimajai galūnei -i dar pridedamas -s, pvz. : Niemis, Mus-solinis, Toricellis, Raczyńskis, Krasickis ...

4.    Svetimoji galūnė -a nekeičiama ir linksniuojama lietuviškai, pvz. : Almaviva, de Rivera, Casablanca, Bologna, Padua, Cordoba, Sevilla ...

5.    Galūnė -e rašoma -ė, pvz. : Goethė, Nietzschė, Leccė, Alicantė ...

6.    Rusų vardų galūnės -o ir -ij transkribuojant pakeičiamos -a ir -is, pvz. : Glivenka, Krylenka, Merežkovskis, Bielinskis.

7.    Tokiems prancūzų, rusų ir kitokiems vardams, kaip Rousseau, Mirabeau, Hugo, Herriot, Daudet, Meillet, Tardieu, Chautenay, Beauvais, Bielyj, Budionyj ir kt., galūnės nededamos; jie taippat ir nelinksniuojami.

8.    Lotynų ir graikų kalbų tikriniai vardai rašomi taip, kaip jie mūsų kalboje įprasti ar įprantami tarti, pvz. : Ciceronas, Seneka, Klaudijus, Horacijus, Tacitas, Plautas, Markas Aurelijus, Sula, Komodas, Periklis, Aristotelis, Sokratas, Platonas, Apolonas, Mene-lajus, Homeras, Odisėjas ... Taippat nerašoma dvibalsių ae, oe, ai, oi, pvz. : Cezaris, Eschilas, Edipas, Eskulapas, Klitemnestra ...

9.    Latvių pavardėms su nesuminkštintomis galūnėmis pridedama galūnė -as, o su suminkštintomis -is, pvz. : Endzelynas, Berzinis, Celminis, Kaktinis, Zarinis ...

8. Didžiųjų raidžių rašymas

§ 29. Didžiosios raidės rašomos sintaksės pilnatims skirti :

a)    pirmajame rašinio žodyje,

b)    pirmajame žodyje po taško,

c)    po klaustuko ir šauktuko, pradedant kitą sakinį,

d)    po dvitaškio, pradedant tiesioginę kalbą, pvz. : klausinėjo seserėlės : “ Kas tave supynė ? ”

Žiūrint tikrinės reikšmės, didžiosiomis raidėmis rašoma :

1. Žmonių vardai, pavardės, pravardės, slapyvardžiai ir prievardžiai, pvz. : Petras, Kudirka, Žemaitė, Jonas Auksaburnis.

Čia priskirtini ir dinastiniai pavadinimai, pvz. : Gediminaičiai, Burbonai. Didžiosios raidės taippat paliekamos autoriaus vardą vartojant perkeltine prasme, pvz. : jau perskaičiau Maironį (=Maironio raštus).

2.    Dievų ir šiaip suasmenėjusių mitologinių būtybių vardai, pvz. : Perkūnas, Jupiteris, Venera.

3.    Gyvulių, medžni, akmenų ir kitų padarų tikriniai vardai, pvz. : Bristus, Banga, Baublys, Puntukas.

4.    Planetų, žvaigždžių ir žvaigždynų vardai, pvz. : Marsas, Saturnas, Aušrinė, Sietynas, Paukščių Takas.

5.    Švenčių ir pusšvenčių pavadinimai, pvz. : Velykos, Sekminės, Naujieji Metai, Vėlinės, Kūčios, taippat Tautos Šventė, Pelenų Diena, Didysis Penktadienis, Joninės (= Šv. Jonas), Šv. Petras ( = Petrinės), Mykolinės.

6.    Geografiniai ir topografiniai vardai, pvz. : Lietuva, Užnemunė, Vilnius, Nemunas, Šatrija, taippat Lenkai (= Lenkija), Prūsai ( = Prūsija), Reichas, Sovietai, Ugnies Žemė, Karpatų Ukraina, Višakio Rūda, Mažoji Azija, Didžioji Britanija, Juodoji Ančia.

7.    Miestų, priemiesčių, gyvenamųjų vietovių dalių, atskirų vietų ir šiaip geografinių kultūrinių vienetų ar sričių pavadinimai, pvz. : Aušros Vartai, Žaliasis Kalnas (Žaliakalnis), Pabaltijys, Pamarys, Vakarai, Rytai.

8.    Įmonių, organizacijų ir valstybinių bei savivaldybinių ištaigų pavadinimai, neturi trumpintinių vardų, pvz. : Šv. Kazimiero Draugija, Šaulių Sąjunga, Švietimo Ministerija, Vytauto Didžiojo Universitetas, Valstybės Kontrolė, Žemės Ūkio Rūmai, Savitarpinė Pagalba.

9.    Trumpintiniai verslo įmonių ir šiaip organizacijų vardai, pvz. : Maistas, Lietūkis, Drobė, Parama, Sakalas, Spaudos Fondas, Kauno Audiniai, Pieno Lašas.

10.    Laikraščių ir kitų periodinių leidinių pavadinimai, pvz. : Lietuvos Aidas, Naujoji Lietuva, Tautos Mokykla, Darbai ir Dienos, Židinys, Lietuviškoji Enciklopedija.

Tam tikri žodžiai, jei neturi specialios išskirtinės reikšmės, bet tik šiaipsau tiksliau nusako tikrinio vardo sąvoką arba ją papildo, tikriniuose pavadinimuose rašomi mažosiomis raidėmis, būtent :

1. Prievardiniai daiktavardžiai : jūra, vandenynas, ežeras, upė, pelkė, kalnas, sala, pusiasalis, ragas, taippat : gatvė, aikštė, alėja, prospektas ir kt., pvz. : Baltijos jūra, Metelio ežeras, Nemuno upė, Panevėžio miestas, Donelaičio gatvė, Vienybės aikštė, Aušros takas, Saulės rūmai.

2.    Karų ir ordinų bei žymenų pavadinimai, pvz. : Didysis karas, Vyčio kryžius, Šaulių žvaigždė, Kryžiuočių ordinas.

3.    Literatūros (knygų, straipsnių ir kt.) antraštės, meno kūrinių ir kalbos paminklų pavadinimai, pvz. : Dainavos šalies senų žmonių padavimai, Altorių šešėly, Sirvydo Punktai sakymų, Daukšos postilė, Mažvydo katekizmas (netikriniai vardai).

4.    Pilnieji verslo įmonių ir šiaip ilgesni organizacijų bei įstaigų pavadinimai, pvz. : Kauno vartotojų b-vė “ Parama ” (arba “ Paramos” kooperatyvas), Valstybinis tabako fabrikas “Patrimpas” Vilniuje, “Aušros” berniukų valstybinė gimnazija, Draugija nukentėju-siems dėl karo šelpti, “ Trijų Milžinų ” restoranas ir viešbutis ...

Bet iškabose, blankuose, antspauduose bei šiaip oficialiniuose raštuose ir čia rašoma didžiosiomis raidėmis, pvz.: “ Aušros ” Berniukų Valstybinė Gimnazija, Vilniaus Universitetas, Humanitariniu Mokslų Fakultetas (antspaude), Kauno Tabako ir Papirosų Fabrikas Aromatas ”.

Iš pagarbos ir mandagumo, taippat norint ką labiau pabrėžti, didžiąja raide rašytina :

a)    Dievas, Viešpats, Dievo Sūnus, Išganytojas, Šventoji Dvasia, Dievo Motina ... ;

b)    laiškuose : Jūs, Tamsta, Sveikas ..., o prašymuose ir — Jo Ekscelencijai, Jūsų Ekscelencijai, taippat ir pareigūnų pavadinimai, į kuriuos kreipiamės ;

c)    atsietinės sąvokos ir institucijos, pvz. : Laisvė, Tėvynė, Tauta, Bažnyčia ir kt.

Čia didžiųjų raidžių rašyme paliekama laisvė pačių rašančiųjų jausmui. Bet perdidelis jų vartojimas visdėlto nėra patartinas.

Kad aiškesnis būtų didžiųjų raidžių rašymas, reikia dar įsidėmėti, kada turi būti rašomos mažosios. Jomis, be kitų bendrinių žodžių, dar rašytina :

a)    tautų vardai, pvz. : lietuvis, latvis, vokietis ;

b)    kraštų ir miestų gyventojai, pvz. : žemaitis, prūsas, kupiškėnas, kaunietis, vilnietis ;

c)    dvasinių ordinų ir brolijų nariai, pvz. : jėzuitai, domininkonai, tretininkai ;

d)    tikybų išpažintojai, pvz. : krikščionys, katalikai, reformatai, kalvinai, budistai ;

e)    politinių, pasaulėžiūrinių srovių šalininkai, tos rūšies partijų ar šiaip sąjungų, draugijų nariai, pvz. : komunistai, liaudininkai, tautininkai, ateitininkai, aušrininkai ;

f)    valdovų, pareigūnų ir garbės vardai šiaip spaudoje, pvz. : mikadas, negus, užsienių reikalų ministras, prezidentas, kariuomenės vadas, popiežius, Bažnyčios tėvai ;

g) tikriniai žmonių ir vietų vardai, vartojami bendriniais, pvz. :

Ciceronas, krezas, mecenatas, nestoras, rentos “ žemos lankos ” (iš Ventos vardo), perkūnas (= griaustinis) ;

b) pamaldų pavadinimai, pvz. : mišios, mišparai, valandos ;

i)    kariuomenės rūšys, pvz. : pėstininkai, raitininkai ;

j)    šokių ir gėrimų vardai, pvz. : suktinis, tangas, selteris, Vytautas, birutė ;

k)    iš tikrinių vardų padaryti būdvardžiai, pvz. : prūsinis spiritas, šliūpiniai raštai, būginė rašyba.

9. Skyryba

Skiriamieji ženklai yra taškas (.), kablelis (,), taškas kablelis (;), dvitaškis (:), brūkšnys (—), brūkšnelis (-), klaustukas (?), šauktukas (!), kabutės (“ ”), skliausteliai ( ), [ ], daugtaškis (...).

a) Taškas

§ 30. 1. Tašku yra skiriami skirtingi, savarankiški tiesioginiai sakiniai, pvz. : Nuvažiavo motušė su dukrele. Tikrai, visur lyg stiklinė blizgėte blizga visi pašalėliai. O katė, didelė rainė, sėdi pas krosnį, murkso, burkuoja (L. Pelėda).

Trumpasakėje kalboje taškais dažnai skiriami ir visiškai trumpi sakiniai, pvz. : Žinau tave. Žinau aš visą tiesą. Bet atviras esi žmogus. Ne suktas. Tu vienas prieš mane neveidmainiauji. Todėl tave ir branginu kaip draugą (B. Sruoga).

2. Tituliniuose knygų lapuose po antraštės ir šiaip po įvairių įrašų (autoriaus parašo, leidimo vietos, datos ir kt.) taškas nededamas. Taippat taškas nededamas prašymuose, liudijimuose ar šiaip pažymėjimuose po tų įstaigų ar asmenų pavadinimų, į kuriuos yra kreipiamasi, pvz. :

Medicinos Fakulteto
                                 Dekanui
Prašymas

Po arabiškųjų kelintinių skaitmenų taškas dedamas tais atvejais, kada aiškumo sumetimais norima atskirti kelintinį skaitvardį nuo kiekinio, pvz.: 1. (= pirma) kuopa ir 1 (= viena) kuopa; taippat rašoma, pvz. : 1935.V.15. Šiaip po romėniškųjų kelintinių skaitmenų taškas nededamas, pvz. : III nuovada. Pridėtinėmis galūnėmis, pvz. : 8-as, 3-oji, kelintiniai skaitvardžiai nežymėtini.

Pagaliau taškas yra dedamas po skiriamųjų paragrafinių skaitmenų arba raidžių, jei po jų nėra skliaustelių, pvz. : § 15. ; I. Garsų mokslas; A. Žodžių daryba; bet: garsų yra dvi rūšys: 1) balsiai ir 2) priebalsiai arba : 1. balsiai ir 2. priebalsiai.

b) Kablelis

§ 31. 1. Kableliais yra skiriami išplėstiniai priedėliai, kurie eina po pažymimojo žodžio, pvz. : Algirdas, didysis Lietuvos kunigaikštis, sumušė rusus ; atjojo bernužėlis, baltas gražus dobilėlis.

Šitokios rūšies vienažodžiai priedėliai yra skiriami kableliais tik tada, kai jie pabrėžiamai vartojami : mes, mergaitės, vainikus pinsime ; šitas vaikezas, bjaurybė, išdaužė visus langus. Šiaipjau tokie nepabrėžtiniai priedėliai kableliais neskiriami, pvz. : gyveno pamotė ragana ; jis labai gailėjo savo motinėlės sengalvėlės.

Kableliais taippat neskiriamas priedėlis, paprastasis ar išplėstinis, kai jis vartojamas prieš pažymimąjį žodį, pvz. : didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas sumušė rusus. Jei kreipininį priedėlį sudaro įvardžiai tu, jūs su šauksmininko lytimi ir tariant tarp jų nėra pauzės, tai kableliu ar kableliais jie išskiriami abu kartu, o jei tokia pauzė yra — tai teskiriama viena šauksmininko lytis, pvz. : eik eik (pauzė), tu liurbi, nekalbėk man niekų ; arba : eik eik tu (pauzė), liurbi, nekalbėk man niekų ; bet tik : kur tu, kūmute, taip bėgi ? (čia po kur pauzės nesti).

2.    Kableliais yra skiriami priedėliai, kurie su pažymimuoju žodžiu yra sujungti tam tikromis jungtimis, pvz. : atėjo žmogus, vardu Perkūnas ; vabzdžiai, arba būžiai, vasarą labai įgrįsta. Čia kalbamieji jungiamieji žodžiai yra išskiriami drauge su priedėliais.

3.    Kableliais yra skiriami pažyminiai, kurie, stovėdami pagrečiui, kiekvienas skyrium žymi pažymimąjį žodį, pvz. : atėjo jauna, sveika, graži, turtinga moteriškė. Bet jeigu pažyminys ar keli pažyminiai pažymi ne vieną daiktavardį, bet keliais žodžiais išreikštą sąvoką, tai tarp jų kablelis nededamas, pvz. : nušovė riebią laukinę antį ; medžiuose kranksi baltasnapės juodosios varnos (plg. juodvarniai) ; kalne matyti augštas, kreivas vėjinis malūnas (plg. vėjma-lūnis) ; į mišką teko eiti šlapiu siauruoju keleliu ; uogaudamas pamečiau savo brangų naująjį peilį.

4. Kableliais išskiriami išskirtiniai pažyminiai, kurie eina po pažymimųjų žodžių, pvz. : prieš mane stovėjo vyras, jaunas, raudonas, suraitytais ūsais, linksmo veido ; į pirkią įbėgo šuo, visas susipurvinęs, šlapias ; ar nesate matę brolių, juodvarniais lakstančių.

5. Kableliais apskritai yra skiriamos tos sakinio dalys, kurios eina po tolygių sakinio dalių ir jas papildo, paaiškina, pvz. : atėjo bjaurus, toks susikūprinęs, žmogus ; skanus, kauninis, alus ; žvirbliai sutūpė kanapėse, pačiose viršūnėse ; anksti rytą, tik prašvitus, ėjome kulti ; plaukti reikia ilgai, visas mėnuo. Dėl tos pat priežasties kablelis yra dedamas ir prieš paaiškinamąjį t. y. (= tai yra), pvz. : gruodžio mėn. 16 dieną, t. y. šeštadienį, mes jau važiuosime Kalėdų atostogų.

6.    Kableliais reikia skirti visus atskirus žodžius arba ištisas žodžių grupes, kurias pabrėžiamai (melodija ir ritmu) išskiriame, iškeliame aikštėn, pvz. : jis, be to, dar yra kvailas ; tamsta, toks geras, mums viską padarysi ; vaisiai, didumo sulig galva, krinta iš medžių su triukšmu ; taigi, iš to nieko neišeis. Bet jei tokio išskyrimo, pabrėžimo nežymu, ir kablelio nededame : taigi iš to nieko neišeis ...

Taippat reikia skirti tik tokias dalyvines, pusdalyvines ar padalyvines žodžių grupes, kurios aiškiai yra tapusios išskirtinėmis sakinio dalimis, pvz. : ilgą ilgą iškėlęs žagarą, žmogelis žąsis varė į miestą parduoti; bijant dirvoje, birs ir jaujoje ; žaltys, atsigręžęs į Eglę, prašneko žmogaus balsu; velnias, pasivertęs pele, išgraužė laivo dugne skylę ; jis, dar vaikas būdamas, pamokslus piemenims sakydavo ; laputė, vištienos pririetus ir tiek palikus, kad antri būt pietūs, po kupeta užsnūdo valandėlę menką ... Dalyvinės grupės, eidamos po jungtukų, nuo jų kableliu neskiriamos, pvz. : ir taręs šiuos žodžius, niekšas pranyko ; atsimenu, kaip baigęs pradinę mokyklą, įstojau į gimnaziją.

Bet tokios žodžių grupės, kurios neatrodo išskirtinės, neskiriamos kableliais. Tokios grupės esti : 1. vieno žodžio, pvz. : nesėjęs nepjausi ; vaikai juokdamiesi spruko pro duris ; dirbant nereik juokų daryti ; 2. dalyvis, padalyvis, pusdalyvis su žodžiais kaip, prieš, ligi, lig, kiek, užuot, pvz. : dirbo ligi temstant, miegojo lig auštant ; buvo ten lig saulei tekant ( = lig saulei tekančiai) ; galėjai ir prieš važiuodamas apsidirbti ; ir jis dirbo kiek (kaip) galėdamas ; jis užuot dirbęs guli ; 3. 2—3 žodžių (pusdalyvines, padalyvinės) grupės, pvz. : jam skęstant (= jam skęstančiam) padavė kartį ; saulei tekant (= saulės tekėjimu, saulės tekėjimo metu, saulėtekiu) esti labai gražu ; tu parvažiavai jau rugius vežant; sūnaiti mano, jaunasai mano, nepulk į vargus jaunas būdamas ; verkė tėvas ir motina mane išleisdami, verkė broliai ir seselės lauku lydėdami. Bet jei minties aiškumas reikalauja, ir šiokiais atsitikimais dedame kablelį, pvz. : saulei leidžiantis, už miškelio mes arėme (kas kita : saulei leidžiantis už miškelio, mes arėme).

7.    Kableliais skiriamas kreipinys, įterptiniai žodžiai bei sakiniai, teigtukai, neigtukai ir įvairūs šaukiamieji žodelyčiai. Pvz. :

1. kūmute, kur taip bėgi ? aš tau, nedorėli, parodysiu ; 2. aš, rodos, nieko jam nesu padaręs ; tu, sako, vakar mieste buvęs ; taip, reikia tiesą sakyti, žvirblis dabar grobuonis ir vagis ; kaikurie paukščiai, kaip antai varnos, palieka ir žiemą Lietuvoje. Bet nėra skirtini kableliais nekaitomi įterptiniai žodžiai, taippat žodžiai, netekę pilnų forminių galūnių ir tapę beveik nekaitomais, bei kaikurie žodžiai ir su pilnomis forminėmis galūnėmis, pvz. : pagaliau darykit, kaip norit ; jis mat to nežinojęs ; štai viens jo tarnų pargrįžęs pasirodė ; Anglijoje antai dažnai gali matyti daržininkų pirkinėjant miesteliuose rupūžes ; jis turbūt dar ateis ; rasi įspįs saulė ir į mūsų langą ; kamša berods didelė, bet turgus mažas ; apskritai yra įrodyta, kad žmogui šitie nuodai nelabai tepavojingi ; velionis tėvas dar palyginti buvo tvirtas ; tu matyti nieko nežinai ; jei pavyzdžiui tylėtum, būtų daug geriau ; 3. taip, dabar suprantu ; ne, iš čia tu neišeisi ; gerai, rytoj aš važiuosiu į miestą ; na, dabar jūs gausite pylos ; 4. oi, ką tu padarei! ? ei, grįžkite atgal !

Jeigu kreipinys yra šaukiamai tariamas, tai po jo dedamas ir šauktukas, pvz. : vagie ! greičiau atiduok man pinigus. Jei kreipinys išreikštas vardininku ir nejaučiama aiškaus kreipimosi, tai jo paprastai nė kableliais neskiriame, pvz. : ar Jonas prausei ? kur Petras eini ? kam ponas liepei ?

Jaustukas, sujungtas su kreipiniu, kableliu neskiriamas, pvz. : oi Dieve, Dievuli, ką aš padariau ?!

Kreipinio taippat neskiriame nuolatiniuose linkėjimuose, pvz. : padėk Dieve!, bet : padėk, Dieve, man vargelį vargti !

8.    Kableliais yra skiriamos kelios vienodos pasikartojančios, bet vienos sąvokos nesudarančios ir su pauzėmis tariamos sakinio dalys, pvz. : gana, gana, vaikeli ; eik, eik nuo mano galvos ; mušė, mušė ir užmušė ; kad duosiu, kad duosiu tam bjaurybei.

Šiaipjau vienodos arba artimos (sinoniminės) ir vieną sąvoką reiškiančios sakinio dalys kableliais neskiriamos, pvz. : eik eik, kvailuti ; pagiryje stovėjo maža maža (= labai maža) trobelė ; kur tik pasižiūriuvis miškai miškai (= miškų miškai) ; aš atsikelsiu anksti anksti ; reiks tėvui močiutei sudiev pasakyti ; žmonės vasarą pluša dirba. Čiapat yra priskirtini ir tokie posakiai, kaip šis tas, šioks toks, skersai išilgai, vienas kitas ir kt.

9.    Vienodos sutaptinio sakinio dalys yra skiriamos kableliais, pvz. : vaikas rašė, skaitė, bėginėjo ; aš neturiu nei tėvo, nei motinos ; tiek jis, tiek aš težinau ; aš turiu ir tėvą, ir motiną.

Jeigu sutaptinio sakinio pasikartojančias dalis tik vienas jungtukas tejungia, tai kableliu jos neskiriamos, pvz. : neturiu tėvo nei motinos ; neturiu tėvo ir motinos.

Bet vienarūšiai sutaptinių sakinių nariai, jungiami priešpriešinėmis jungtimis bet, tačiau, nors ir kt., skiriami kableliais, pvz. : jis yra senas, bet vikrus ; jis buvo geras žmogus, nors kvailas.

10.    Šalutiniai sakiniai kableliais skiriami nuo pagrindinių, vistiek, ar jie prie jų yra jungtimis ar be jungčių prijungti, pvz. :

pasakyk, kad esi gudrus, kurio čia dabar meto skambina ; ką mes vadiname debesimis, yra tirštas, šaltas rūkas, iš kurio nieko aplinkui nematyti; kur trumpa, ten ir trūksta ; kaip pasiklosi, taip išmiegosi.

11.    Kableliais skiriami tik šalutiniai palyginamieji būdo aplinkybės sakiniai ; šiaipjau jungtimis kaip, negu, nei, neko ir kt. prijungiamos atskiros sakinių dalys kableliais neskiriamos, pvz. : jis daugiau žinos, negu aš sužinojau ; jis daugiau mokės, kaip tu mokėjai ; bet : šnypščia kaip gyvatė ; gieda kaip gaidys (plg. gieda gaidžiu) ; akmuo kaip kumštis.

12.    Paprastieji vienalaikiai ir jungtuku nesujungti sakiniai skiriami kableliais, pvz. : šonas šįlą, šonas šąla, galva džiūsta, kojos pūsta.

Bet jeigu du tokie vienalaikiai sakiniai yra jungtuku ir siejami, tai kableliu jie nebeskiriami, pvz. : Petras aria ir Jonas akėja ; šiandien po pietų Petras ars ir Jonas akės.

Kur rašytojas, jungdamas sakinius jungtuku ir, nori pabrėžti to jungimo išvadiškumą arba tarimo pauzę, galimas dėti kablelis, pvz. : tik papučia vėjas, ir vanduo tuoj ima banguoti ; aš viską jiems išdrošiu į akis, ir tiek. Bet jei to pabrėžimo nėra, kablelio galima ir nedėti : čia juoda duona ir tos neduoda ; saulė patekėjo ir mes išvažiavome. Taigi čia daugiau laisvės paliekama pačiam rašančiajam.

13.    Laiškuose, knygose ir kitur kalbamoji vietovė yra kableliu skiriama nuo datos, pvz. : Kaunas, 1932.II.3. Taippat cituojamasis autorius yra kableliu skiriamas nuo jo cituojamojo veikalo, pvz. : Būga, Kalba ir senovė, 45 psl. Tačiau trumpinant rašoma : Būga KS 45. Tomų, dalių žymimieji skaičiai, rašomi romėniškais skaitmenimis, kableliais nuo puslapiu skaičių nebeskiriami, pvz. : Būga KS I 45.

14.    Skiriamieji laiko tarpai — metai, mėnesiai, savaitės, dienos ir valandos—nėra vienodi pabrėžtiniai sakinio nariai, ir todėl jie kableliais neskiriami, pvz. : 1933 m. sausio mėn. 15 d. ; šeštadienį, 1933 m. sausio mėn. 15 d. 3 val. po pietų. Taippat kableliai nededami rašant sudėtinius matus, pvz. : 5 m 3 cm, 15 kg 750 g.

Tačiau šiokie paeiliniai vietos žymėjimai yra skirtini kableliais : Petras Jonutis gyvena Lietuvoje, Kaune, Kęstučio g-vė Nr. 12 (arba: Kęstučio 12), b. 8, sutrumpintai: Kęstučio 128.

15.    Jei vardas rašomas po pavardės, tai jis atskiriamas kableliu, pvz. : Kriaušaitis, Petras.

c) Taškas kablelis

§ 32. Jei kiekvieną iš sujungiamųjų sakinių norime pažymėti turint daugiau savaimingos reikšmės, tai tokius sakinius skiriame taškais kableliais, pvz. : Akys kaktoje švietė kaip saulė ; kasos ant galvos geltonavo kaip auksas. Girdėjo, kad daugelyje vietų sumušti rusai lekia iš mūsų krašto ; kad ne tik gubernatorius, pats karalius išsigandęs nebežino, ką daryti.

d)    Dvitaškis

§ 33. 1. Dvitaškis yra dedamas prieš išskaičiuojamąją priedėlio žymimųjų žodžių eilę, pvz. : Eglė jau sulaukė trijų sūnų: Ąžuolo, Uosio ir Beržo ; miške yra visokių medžių : eglių, pušų, beržų, alksnių.

2.    Jei vienas sudedamojo sujungimo sakinys aiškina kitą, tai tarp jų dedamas dvitaškis, pvz. : tenai gyvena mano mergelė : gale sodelio kiemelis, visų prastieji nameliai, visų gražioji mergelė.

Dvitaškiu taippat yra skiriami du priežastingai sujungti sudedamieji sakiniai be jungiamojo žodžio, pvz. : aš neisiu į mokyklą : man galvą skauda.

3.    Kartais dvitaškis yra dedamas po ir tikrai ir kitų panašių posakių, kada toliau, po jų, yra reiškiama lyg paaiškinamoji arba konstatuojamoji išvada, pvz. : ir tikrai : gegutė deda kiaušinius svetimuose lizduose.

Kitais atvejais, kada toji išvada nežymi, dėtinas yra kablelis.

4.    Pagaliau dvitaškis yra dedamas po įterptinio sakinio, kuriuo buvo pertraukta tiesioginė kalba ir be kurio tas dvitaškis kalbamuosius sakinius vistiek būtų skyręs. Prieš tokį įterptinį sakinį yra rašytinas kablelis su brūkšniu, o po jo dvitaškis su brūkšniu, pvz. : aš neisiu į mokyklą, —sako Jonas :man galvą skauda.

e)    Brūkšnys

§ 34. 1. Brūkšnys yra vartojamas tada, kai norima pažymėti minties pertrūkį, staigumą, statumą, besąlygiškumą, netikėtą mintį, pvz. : žiūriugaisras ; kur nueisiučia namai ; atėjo Grabnyčios speigas, atėjo Šv. Kazimierasspeigas; šiandien aš eisiu, o rytojtu (jei yra pauzė ir pabrėžiamas tu ; jei nėra pauzės ir pabrėžimo, tariama monotoniškai, rašytina : šiandien aš eisiu, o rytoj tu) ; be kirvio be kirvelio, be grąžto be grąžtelio, be medžio be medeliopastato tiltą.

Brūkšniais skiriami ir du išvadiškai sujungti sudedamieji sakiniai be jungiamojo žodžio, pvz. : prilijo laidarai —- reikia ligi kelių po srutas braidyti ; nuaugo piemenės kojaraišta, nepaeina.

Šiaipjau tariamai praleistųjų žodžių vietoje, jei balsu jokio minties pertrūkio nereiškiame, brūkšnio nededame, pvz. : jo žiedas gryno aukso ; tai gyvi niekai ; pinigai galvažudžiai.

2. Brūkšnys kartais, vietoje dvitaškio, dedamas ir priežastingai

jungiant sudedamuosius sakinius, pvz.: neturėjo laiko—jovalą jovė ; nekask duobės kitampats įkrisi.

3.    Brūkšniais, vietoje kablelio, skiriami ilgi priedėliai, taippat įterptiniai sakiniai, kurie yra kiek susiję su tais sakiniais, į kuriuos jie yra įterpti, pvz. : laimėstikros gerovės ir rimtiestenai nerasi ; vieną kartąmergaitė buvo jau dvylikos metųėmę šnekėtis dvariškiai.

4.    Jeigu įterptinis sakinys yra įterptas toje vietoje, kur turi būti kablelis, tai jis išskiriamas kableliais su brūkšniais, pvz. : jei šaltinis mažas ir jame vandens nedaug tėra,tai dažnai atsitinka, tad geria vieni žmonės.

Jeigu įterptinį žodį arba sakinį iš viso sakinio norima ypatingai išskirti arba jis su kalbamuoju dalyku nieko bendro neturi, tai reikia išskirti skliausteliais, pvz. : kalbos dalykus mokantis (kalbą apskritai nelengva išmokti) reikia gerai sau išsiaiškinti, suprasti, jei nori, kad jie nebūtų sunkūs vartoti.

5.    Tiesioginėje arba netiesioginėje kalboje brūkšnys gali atstoti pastraipą, pvz. :

Čigonas sako lietuviui : “ O ką, ponuti ? Gulkime pailsėti ir katras geresnį sapną susapnuosime, tam ir bus viščiukas ”. — “ Gerai ”, sako lietuvis.

Dialoginėje kalboje brūkšnys atstoja kabutes, jei dialogas pradedamas nauja pastraipa (apysakose, romanuose ...).

f)    Brūkšnelis

§ 35. Nuo brūkšnio skirtinas brūkšnelis (-). Jis vartojamas žodžiams kelti į kitą eilutę. Taippat brūkšnelį dedame ir ištiktu-kuose, kai pažymime, jog dvi greta stovinčios balsės priklauso ne vienam, bet dviem skiemenims, pvz. : čia paupy ri-u ! ri-u ! ri-u tilvikas sušuko. Tačiau kur dviskiemeniškumas savaime aiškus, brūkšnelio jau nededame, pvz. : aū, Jonai, kur tu eini ?

Brūkšnelį rašome, vengdami minties dvireikšmiškumo, ir jungdami tokius du žodžius, kurie glaudžiai siejami į vieną bendrą terminą, pvz. : akademijoje yra literatūros-istorijos (= literatūros ir istorijos) skyrius, matematikos-gamtos fakultetas ... Brūkšneliu jungiame ir sudėtines pavardes, pvz. : Putinas-Mykolaitis, Stuoka-Mantrimas-Gucevičius ... Bet tarp vardų brūkšnelis nerašomas, pvz.: Petras Jonas Staugaitis ...

g)    Klaustukas

§ 36. 1. Klaustuką dedame po tiesioginio klausimo ištisinio ar sudėtinio sakinio gale, po atskirų klausiamųjų žodžių, pvz. : Ar iš Vilniaus, didžio miesto, viešnelė mano ? Kam valgai, kad nenori ? Argi ? Ko trūksta mūsų kaimui ?

Po netiesioginio klausimo klaustukas nededamas pvz. : dabar nebežymu, kiek čia nuganyta ; dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.

2.    Viduryje sakinio klaustukas rašomas po klausiamųjų įvardžių ir atmintinių klausimų, pvz. : “ Ką ? Kaune buvai ? ” klausia kaimyną ; “ koks ?sakau.

3.    Šiaip dėl ko abejojant, klaustukas sakinyje suskliaučiamas, pvz. : pasakoja, prigėręs (?) Nevėžyje.

h) Šauktukas

§ 37. 1. Šauktukas dedamas po šaukiamojo sakinio, kuriuo reiškiamas įsakymas, noras, nuostaba, džiaugsmas, liūdesys ar šiaip pakilesnė nuotaika, pvz. : Ei ąžuolėli, atsidaryk, atsiverk ! Mat ir šuns kaltybė turi nukristi ant manęs !

2.    Šauktuku išskiriamas ir kreipinys, jei jis tariamas pabrėžiamai arba stovi neklausiamojo sakinio gale, pvz. : Vagie ! kepurė dega ! Ko tu čia lendi, bjaurybe !

Taippat šauktukas gali būti dedamas kablelio vietoje po šaukiamųjų jaustukų ir kitų žodelyčių, pvz. : ai ! kaip skauda galvą ; aa ! gavai, dabar žinosi tingėti ; kar ! kar ! sukrankė varna.

Čia priskirtini ir tokie sakymai, kaip antai : pirmyn ! atgal! sudiev ! labanaktis !

Laiško pradžioje kreipinį geriau skirti tik kableliu, ne šauktuku.

3.    Nustembamasis, pasipiktinamasis šauktukas sakinyje suskliaučiamas, pvz. : sakant vardininką “ šuva ”, ir kilmininkas “ šuvos(!) tegalimas.

4.    Klausimas ir šaukimas kartais sykiu reiškiami abiem ženklais, pvz. : vyručiai, kur jūs pirmiau buvote ?!

i) Kabutės

§ 38. Svetimosios kalbos, antraštiniai ir perkeltiniai bei ironiškos reikšmės žodžiai suimami į kabutes, pvz. : tavo tas nuolatinis “ neisiu ” man labai nepatinka ; jo pasakymas “ aš nenoriu ” yra neginčijamas ; jis priėjo prie manęs ir sako : “ Šiandien aš daugiau nebenoriu dirbti ” ; Maironio “ Jaunoji Lietuvaman labai patiko ; jūsų “ moksliški galvojimaiyra gyvi juokai.

Tam tikri žodžiai, kuriuos paprastai į kabutes suimame, gali būti ir kitokiu būdu (pvz. kursyviniais spaudmenimis arba didžiosiomis raidėmis) išskiriami, pvz. : Maironio Jaunoji Lietuva man labai patiko ; ar skaitei Tautos Mokyklą ? Kartais tokiems žodžiams nevartojame nei kabučių, nei kitokių spaudmenų, pvz. : tą klausimą Gimtoji Kalba jau aiškino ; Naujoji Lietuva išspausdino jo eilėraštį ...

j) Daugtaškis

§ 39. 1. Daugtaškį dedame parodydami pertrauktą ar nebaigtą mintį, ką nutylėdami, nepaprastą jausmą reikšdami, pvz. : o aš... ir akys raibsta ... ; saulė, girta kaip žemė, tuojau, tuojau nukris ... ; beregint aš tau ... !

2. Daugtaškiu parodome ir nebaigtą pavyzdžių eilę, pvz.: čia išleistas tam tikras jungiamasis žodelis : todėl, būtent ...

DIDŽIŲJŲ RAIDŽIŲ RAŠYMAS TIKRINIUOSE VARDUOSE*

1. Įvadas

Nerūšiniai vardai, gramatikos vadinami tikriniais daiktavardžiais, asmenvardžiai bei krikštavardžiai, pavardės, pravardės, prievardžiai, slapyvardžiai, vietų ir vandenų vardai, mūsų rašyboje iš seno be jokių svyravimų rašomi didžiosiomis pradinėmis raidėmis. Taip pat ir simbolinių perkeltinių pavadinimų, kaip Draugas, Akiračiai, Sakalas, Vaga (leidyklos), Spindulys, šviesa (spaustuvės), Parama (kooperatyvas), rašyba nekelia jokių abejonių. Bet įstaigų (valstybinių ir nevalstybinių), draugijų, sąjungų, prekybinių ir gamybinių įmonių, taip pat pareigūnų pavadinimų rašyme visada yra buvę nemaža nevienodumo.

--------
*Didžiųjų raidžių rašymas tikriniuose varduose
buvo A. Salio paruoštas ir vėliau jo, sutarus su tam tikra komisija, kiek keistas šiokiomis aplinkybėmis. 1970 m. vasarą Dainavos stovykloje (netoli Detroito) įvykusioje JAV ir Kanados ketvirtojoje Mokytoju savaitėje, dalyvaujant ir kai kuriems kalbininkams, buvo nusiskųsta tikrinių vardų rašymo įvairavimu lietuvių spaudoje, neigiamai veikiančiu ir lietuvių mokyklų darbą. Tos Mokytojų savaitės dalyviai paprašė, kad JAV LB Švietimo taryba imtųsi iniciatyvos sudaryti specialistų komisijai tam rašybos reikalui tvarkyti. Švietimo taryba netrukus sudarė komisiją iš St. Barzduko, L. Dambriūno, P. Joniko, A. Salio ir Pr. Skardžiaus, o A. Salys apsiėmė paruošti Didžiųjų raidžiu rašymo tikriniuose varduose projektą. 1971.III.18 A. Salio projektas jau buvo išsiuntinėtas komisijos nariams, kurie projektą svarstė ir įnešė kai kurių pakeitimų bei papildymų. 1971 m. birželio mėn. projektas buvo surinktas spaustuvėje (Čikagoje) korektūrinėmis skiltimis, tačiau vis dar kildavo kai kurių klausimų dėl galutinės jo redakcijos. A. Salio liga paskui nebeleido projekto galutinai suredaguoti. Minimųjų skilčių pradžioje A. Salys yra pažymėjęs, kad jų korektūra nesanti skaityta, nors skilčių paraštėse jo ranka pridėta viena kita juodraštinė pastaba, papildymas ar pataisa. Taip pat tose skiltyse yra kai kurių juodraštinių pataisų ir kitų asmenų ranka įrašytų. Šis straipsnis čia spausdinamas laikantis, kiek įmanoma, arčiau paties A. Salio paruoštojo rankraščio bei vėliau jo ranka įrašytų papildymų ir pataisų.

 

Siekdama didžiųjų raidžių rašymo suvienodinimo, LKD, tą klausimą 1939 m. svarsčiusi keliuose susirinkimuose, savo pasiūlymų santrauką buvo paskelbusi tų pačių metų Gimtosios Kalbos gruodžio mėn. numeryje. Veik pažodžiui tie pasiūlymai, tik kai kuriuos pavyzdžius pakeitus sovietiniais, pakartoti ir 1948 m. Lietuvoje išleistame Lietuvių kalbos rašybos žodyne. Bet vėliau ištisai prisiderinta prie rusų kalbos didžiųjų raidžių vartosenos. Plg. 1966 m. N. Grigo ir A. Lyberio Lietuvių kalbos rašybos žodyną mokykloms. Su LKD pasiūlymais apskritai sutinka ir Pr. Skardžiaus, St. Barzduko, J. M. Lauriniačio 1950 m. Lietuvių kalbos vadove duotosios didžiųjų raidžių rašymo taisyklės (“ Pradinių didžiųjų ir mažųjų raidžių rašymas ” 73-78 psl.). Galutinai nenusistojusį didžiųjų raidžių rašymą iš nepriklausomosios Lietuvos paveldėjo ir išeivijos periodinė spauda bei knygų leidyba. Be to čia įtakos daro ir gyvenamojo krašto kalbos, pvz. anglų labai laisvas didžiųjų raidžių vartojimas.

Gausus ir nenuosaikus didžiųjų raidžių vartojimas ypačiai yra neparankus periodinei spaudai. Todėl ir mūsų žemiau pateikiamuose siūlymuose einama jų vartojimo siaurinimo kryptimi.

Tikriniai ir bendriniai vardai. Tikrinio vardo sąvokos klausimu, kaip ir jo santykio su bendriniu vardu, kalbotyrinėje literatūroje yra įvairių, net visai priešingų nuomonių. Tačiau visų ieškoma atsakymo : ar tikrinis vardas išsako sąvoką ar tik daiktą pavadina. Apskritai visi žodžiai vienaip ar kitaip pavadina tikrovės daiktus ir reiškimus. Tai yra jų nominatyvinė arba vardijamoji funkcija. Bet tik tie žodžiai, kurie tą funkciją atlieka tiesiogiai ir betarpiškai, laikytini tikriniais vardais. Bendriniuose varduose nominatyvinė funkcija eina gretomis su semantine, nes tie vardai reiškia apibrėžtas požymines daiktų sąvokas. Kad mes pvz. Jonuku galime pavadinti kiekvieną berniuką ir stalu kiekvieną stalą, tai dar nereiškia, kad nominatyvumo atžvilgiu jie yra visai lygūs. Bendrinių vardų nominatyvumas yra mažesnis, labiau apribotas nei tikrinių. Stalo negalima pavadinti kėde, katės — karve, o Jonuku visgi galime pavadinti (jam duoti tokį vardą) bet kurį berniuką. Todėl ir lietuvis mums yra tik bendrinis vardas, nes lietuviu negalime pavadinti kiekvieno žmogaus. Daiktų požymius ar savybes gali išsakyti tik žodžiai, kurie reiškia sąvokas. O kadangi tikriniai vardai nėra tiesiogiai susiję su sąvokomis, tai jie nenurodo nė daikto požymių. Kaip tik tai ir yra svarbiausias bendrinių ir tikrinių vardų funkcinis skirtumas. Kitaip tariant bendriniai vardai su žymimuoju daiktu syja per sąvokas, kurios taikomos visai vienodų daiktų rūšiai, o tikriniai, priešingai, tiesiogiai sydami su vardijamuoju daiktu, jį ne tik sukonkretina, bet ir išskiria iš kitų panašių daiktų tarpo. Šių pastarųjų pagrindinė funkcija yra perdėm nominatyvinė, vardijamoji, o anų — pirmoje eilėje prasminė, sąvokos žymimoji. Požymius arba savybes savaime nusako tik tie daiktų vardai, kurie išreiškia sąvokas. Todėl tikrinis vardas, tiesiogiai nesuvokdamas to ar kito daikto sąvokos, tuo pačiu negali nusakyti nė daikto požymių. Pvz. Kaunas ir lietuviškai kalbančiam žmogui tėra tik plikas tikrinis (nes parašytas didžiąja raide) vardas. Mat taip vadinamas ne tik miestas, bet yra ir tokia pavardė, pagaliau tuo vardu kadaise Kaune ėjo savaitraštis ir plaukiojo prekybinis laivas. Vadinasi, Kaunas savaime nereiškia jokios sąvokos, tik įvardija vieną ar kitą daiktą, kaip gyvą, taip ir negyvą. O bendrinis dkv. kaunietis, visai priešingai, jau tiksliai nusako Kauno ar jo apylinkės gyventoją ir dar pažymi, kad jis vyras. Latviai vėl savąjį tikrinį Kauns (pavardė) nuo sąvokinio bendrinio dkv. kauns (gėda) atskiria tik didžiąja raide. Plg. taip pat mūsų Šaulys (pavardė, ežeras, vietinis laikraštukas, mokomasis šaulių laivas) ir šaulys.

Bet iš kitos pusės vėl negalima teigti, kad tikrinis vardas visai neturi ar neturėjo ryšio su kuria sąvoka. Mat faktiškai veik visi tikriniai vardai yra išriedėję iš bendrinių. Todėl kalboje nuolatos vyksta tikrinių ir bendrinių vardų tarpusavio mainai: tikriniai išvirsta bendriniais ir atvirkščiai. Tos nenutrūkstamos leksikos raidos pagrindas yra semantizacijos ir desemantizacijos procesas. Bendriniam vardui virstant tikriniu, siaurėja ir pagaliau visai išblėsta jo sąvokinis turinys, jis desemantizuojamas. Bet tiek pat yra ir bendrinių vardų, kilusių iš tikrinių. Šie tada vėl semantizuojami ir tuo būdu tikrinis vardas laiko būvyje įgyja paprastai naują sąvokinį turinį. Pvz. vad. paukštinė pavardė Varnas (retesnė Varna) be abejo yra desemantizuota iš bendrinių daiktavardžių. Ji praminta (pradžioje pravarde) vienam kuriam Varnų protėviui pagal jo turėtą ar tik jam primestą kokią varnišką ypatybę, kurios provaikaitis gali ir visai nebeturėti. Vadinasi, liko tik bereikšmė pavardė. Tokį jos raidos kelią patvirtina ir ta aplinkybė, kad pvz. žemaičiai, kuosą vadindami kovu ar kovarniu, nepažįsta nė Kuosos pavardės. Bendrinis vardas, išvirtęs tikriniu, gali ir vėl atvirsti bendriniu, bet tik naujai sąvokai reikšti. Pvz. dkv. margis reiškia ką margą, tokį jautį, šunį, katiną ar paukštį. Tuo žodžiu čia nusakomas gyvas daiktas, kur visai aiškus jo santykis su sąvoka, rodančia esminį požymį margumą. Tikrinis dkv. Margis, einąs jaučio, šuns, katino vardu ir, be to, pavarde, žinoma, yra išriedėjęs iš bendrinio, bet jau yra nustojęs būtino ryšio su margumo sąvoka. Paklausus, kodėl nemargas šuo vadinamas Margiu, galėtume išgirsti atsakant : seniau turėjom margą šunį, tai ir šį senu papratimu taip vadinam. O tei-raujantis, kodėl žmogus ar Trakų apyl. ežeras vadinamas Margiu, greičiausia, net galvą pakraipę, atsakytų : kad tokia jo pavardė, toks to ežero vardas. Čia vardas, nustojęs ryšio su sąvokos požymiu, lygiomis netenka jo ir su pačia sąvoka. Sąvoka juk negali egzistuoti be ją apibūdinančių požymių. Pagal dažną ir jau nusidėvėjusį šuns vardą margiais vadinami ir prastieji neveisliniai kaimo šuneliai, o tautosakoje žalas margelis jau vėl eina galvijo sinonimu. Čia abiem atvejais iš tikrinių vardų kilę bendriniai daiktavardžiai vėl reiškia sąvokas, bet jau naujas sąvokas, atsiradusias metonimijos keliu.

Tiesioginiai ir netiesioginiai vardai. Žiūrėdami tikrinių vardu sąvokinio turinio, juos skirstome dar tiesioginiais ir netiesioginiais . Tiesioginiame pavadinime jo nusakomieji žodžiai vartojami tiesiogine sąvokine prasme. Pvz. parlamentinės santvarkos lietuviškasis terminas steigiamasis seimas yra bendrinis pavadinimas, nes ta pati sąvoka pasakoma ir pro. assemblée constituente, ag. constituent assembly, vok. konstituierende (verfassungsgebende) Versammlung, rus. učreditel’noje sobranije. Bet tas sąvokinių žodžių derinys eina jau tikriniu vardu Steigiamasis Seimas, kada kalbame apie nepriklausomosios Lietuvos konstitucinį seimą. Bendrinių vardu seimas vartojamas kalbant pvz. apie senuosius bajorų seimus ar kazimieriečių seimą, bet Lietuvos Seimas arba stačiai Seimas yra jau vėl tikrinis Lietuvos valstybės parlamento pavadinimas, kaip ir amerikiečių Congress, vok. Reichstag (iki 1945), isp. ir port. Cortes, danų Folketing, isl. Althing. Taip pat ir iš bendrinės sąvokos pasaulio lietuvių bendruomenė yra atsiradęs tiesioginis tikrinis organizacijos vardas Pasaulio lietuvių bendruomenė. Tiesioginių tikrinių pavadinimų būdingas pažymys yra jų verčiamumas į kitą kalbą. Liet. Jungtinės Amerikos Valstybės versta iš United States of America, lygiai kaip ir prc. États-Unis d’Amérique, vok. Vereinigte Staaten von Amerika. Bet vėl posakis jungtinės Amerikos valstybės eina bendriniu pavadinimu, nes gali reikšti ne tik JAV, bet ir Braziliją (Estados Unidos do Brasil).

Netiesioginiuose tikriniuose pavadinimuose vardinių žodžių reikšmė taip pat yra netiesioginė, vien tik simbolinė, kuri faktiškai neturi jokio ryšio su pavadinimo semantiniu turiniu. Šios rūšies pavadinimuose tikrinio vardo nominatyvinė funkcija yra visų ryškiausia. Plg. kad ir šiuos pavyzdžius : Gabija (ugnies dievaitė, literatūros almanachas, žurnalas, metraštis, meno, muzikos ir dramos draugijos, leidykla), Dainava (Užnemunės sritis, keli Vilniaus krašto kaimai, upelis, muzikinis ansamblis, šaulių sporto klubas, girininkija, miškas, jaunimo stovykla), Nemunas (upė, geležinkelio stotis, žurnalas, metalo dirbinių gamykla, audinių fabrikas, sporto draugija), Sakalas (pavardė, leidykla), Švyturys (du almanachai, žurnalas, leidykla, šaulių sporto klubas). Netiesioginiai yra ir tokie kelių žodžių pavadinimai, kaip Paukščių Takas (žvaigždynas), Tėviškės Žiburiai (laikraštis), Rokų Miško Kelmynas (kaimas), Mergelės Akelės (du ežeriukai). Čia didžiosiomis raidėmis rašome visus sudėtinio pavadinimo žodžius. Tuo būdu pvz. kaimo vardą atskiriame nuo šiaip paprastojo Rokų miško kelmyno, o Paukščių Takas vėl grynas simbolinis pavadinimas, atsiradęs dėl liaudinės nuomonės, kad ta dangaus skliaute nusitiesusią balkšva juosta paukščiai traukia į pietus ar šiaurę. Arba Žąsino Kaklas, Šešupės intakas, gal riestumu ir panašus į gyvo žąsino kaklą, bet eina jau tikriniu upelio vardu.

Simboliniai pavadinimai yra tartum santrumpos ir praktikos sumetimais (jų pobūdžiui nusakyti) oficialinėje vartosenoje paprastai papildomi bendriniais žodžiais. Pvz. tautininkų organizacijų pavadinimas Jaunoji Lietuva Įstatuose turėjo vardinius priedėlius “ lietuvių tautinės jaunuomenės, tautiško jaunimo sąjunga, lietuvių moksleivių tautininkų draugovė ”, o to vardo žurnalas vėl po antraštės “ tautinės minties žurnalas, mėnesinis tautinės moksleivijos žurnalas ”. O santrumpos Lietūkis ištisinis prievardis buvo Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga. O pvz. jau labai griozdiškas sovietinis Lietžemūktiekimas vėl oficialiai vadinamas Lietuvos TSR Žemės ūkio ministerijos Vyriausioji materialinio-techninio tiekimo valdyba. Simbolinio vardo švietimo draugijos Saulė, Rytas, Žiburys ir Šviesa visos turėjo vardo nusakomąjį priedėlį, kuris įstatuose paprastai rašyta didžiosiomis raidėmis Lietuvių Švietimo Draugija. Šiaip spaudoje trumpinta pvz. “ Saulės ” Draugija (Dr-ja) arba dažniau “ Saulės ” draugija (dr-ja), taip pat vartota “ Žiburio ” gimnazija (gimn.), “ Saulės ” mergaičių seminarija (sem.), Kauno “ Saulės ” gimnazija.

Tiesioginiai tikriniai įstaigų, draugijų, sąjungų, fabrikų, bendrovių ir panašūs pavadinimai gramatikų ir rašybos vadovėlių paprastai rašyta didžiosiomis raidėmis : Krašto Apsaugos Ministerija, Žemės Ūkio Akademija, Humanitarinių Mokslų Fakultetas, Naujokų Ėmimo Komisija (J. Ambraška ir J. Žvirgžda 1937), Kauno Miesto Vykdomasis Komitetas, Vilniaus Berniukų Gimnazija, Švietimo ir Meno Darbuotojų Profesinė Sąjunga (K. Gasparavičius ir kt. 1948), Švietimo Ministerija, Švietimo Valdyba, Marijanapolio Kolegija, Krokialaukio Pradinė (Pradžios) Mokykla, Žemės Bankas, Gamtos Tyrimo Stotis, Kauno Miesto Savivaldybė, Lietuvių Kalbos Draugija, Sąjunga Lietuvai Vaduoti (Pr. Skardžius ir kt. 1950). Žiugžda ir Ambraška didžiosiomis raidėmis rašo ir pareiginius pavadinimus : Valstybės Prezidentas, Ministeris Pirmininkas, Universiteto Rektorius, Kauno Miesto ir Apskrities Viršininkas, Panevėžio Vyskupas. 1950 m. Vadovas, visai teisingai, pareigūnus taip rašyti pataria tik “ iškabose, spauduose, antspauduose, prašymuose, pareiškimuose, užuojautose ir kitur ”.

Bet šitoks gausus didžiųjų raidžių vartojimas rašto praktikoje niekados nebuvo visuotinis. Vadovėlinių siūlymų daug kur nesilaikyta ir dabar pvz. nesilaiko išeivijos periodinė spauda. Didžiųjų raidžių gausybė tekste nemaža gaišatis raidžių rinkėjui. O rašant pvz. ir pradinės mokyklos pavadinimą didžiosiomis raidėmis, pasidaro visai nebeaišku, kur pagaliau su jų rašymu sustoti. Sunkiai Įmanomi pvz. kad ir tokie rašymai : Lietuvių Centrinis Komitetas Nukentėjusiems Nuo Karo Šelpti, Lietuvos Antinacinės Rezistencijos Buvusių Politinių Kalinių Sąjunga, Lietuvos Žemės Ūkio Smulkiųjų Šakų ir Specialių Kultūrų Draugijų Sąjunga Sodyba (ir “ Sodyba ”). Ir J. Jablonskio čia svyruota. Jo vadovėliuose pavyzdžiais duota Valstybės Taryba, “ Saulės ” draugija, straipsniuose vėl rašo: Lietuvių Mokslo Draugija, Mokslo Draugija, Lietuvių Mokytojų Sąjunga, Mokytojų Sąjungos Valdyba, Kultūros ir Švietimo Sekcija, Tautos Taryba, Lietuvių Vyriausioji Taryba, Lietuvių Tautos Komitetas, Švietimo Ministerija, Švietimo Ministerijos Komisija, Universiteto Humanitarų Fakultetas, Kalbos ” Draugija, bet taip pat: Humanitarų fakultetas, Švietimo Ministerijos terminų komisija, Voronežo mokytojų kursai, Panevėžio mokytojų seminarija, Draugija nuo karo nukentėjusiems šelpti, Draugija Lietuvai pagražinti (žr. J. Balčikonis, Jablonskio raštai I-V).

Tiesioginiuose tikriniuose pavadinimuose didžiąsias raides visiems žodžiams (išskyrus junktukus ir prielinksnius) tektų palikti oficialinei ir šiaip išskirtinei jų vartosenai (įstatai, blankai, antspaudai, biuleteniai). Šiaip spaudoje, ypačiai periodinėje čia didžiųjų raidžių, išskyrus vardus, pavardes, vietovardžius ir įvairius simbolinius pavadinimus, rašytina tik tiek, kiek jų būtina sudėtiniam pavadinimui atskirti. Pvz. jokios painiavos negali sudaryti rašymas Chicagos (Čikagos) Lietuvių gydytojų draugija, Ohio Lietuvių gydytojų draugija, Pasaulio ir Amerikos Lietuvių gydytojų draugija, o pavadinimą triumpinant — Lietuvių gydytojų draugija (dr-ja). Taip pat rašytina : Balzeko Lietuvių kultūros muziejus, Bendrasis Amerikos lietuvių šalpos fondas, Amerikos lietuvių Romos katalikų federacija (trumpinant : Katalikų federacija, Federacija), Kauno Medicinos institutas, Šančių Siaurųjų ir plačiųjų geležinkelių dirbtuvės, Ekonominė karių bendrovė, Kauno Dramos teatras, Vilniaus Akademinis operos ir baleto teatras. Mat pavadinimai dažnai vartojami be vietovardžių ar pavardės ir tikslu po jų einantį žodį rašyti didžiąja raide, jeigu sudėtinis vardas nepradedamas bendriniu žodžiu.

Tokie pavadinimai, kaip Jaunimo Centras, Lietuvių Foto Archyvas, Karo Muziejus, nominatyvumu nė iš tolo neprilygsta tokiems tikriniams vardams, kaip Algirdas, Tautvydas, Vilnius, Žeimena. Šie kalboje visai negali išvirsti bendriniais vardais, o anuos tenka tik parašyti mažosiomis raidėmis, kad pavirstų paprastais bendriniais pavadinimais. Bet ir vien pirmąjį žodį parašius didžiąja raide, Jaunimo centras, Lietuvių foto archyvas, Karo muziejus atpažįstamai išskiriami iš bendrinių pavadinimų ir prigretinami prie tikrinių vardų.

2. Didžiosios raidės

A. Didžiosiomis pradinėmis raidėmis rašomi vieno arba ir kelių žodžių nerūšiniai arba simboliniai tikriniai vardai :

1.    Asmenvardžiai ir krikštavardžiai, prievardžiai, pavardės, pravardės, slapyvardžiai : Mindaugas, Kęstutis, Birutė, Jonas, Marija, Vytautas Didysis, Žygimantas Senasis, Aleksandras Makedonietis, Ričardas Liūto Širdis (Liūtaširdis), Daukantas, Kudirka, Ona Vytautienė, Rimgaila Kęstutaitė, Raudonbarzdis, Šlapjurgis, Vaižgantas, Žalia Rūta, Vincas Krėvė, Mykolaitis-Putinas, Šatrijos Ragana, Antanas iš Būgnų (Aišbė). — Čia priskiriami ir dinastiniai pavadinimai, pvz. Gediminaičiai, Jogailaičiai, Burbonai, Karolingai, Romanovai, taip pat perkeltinės vartosenos atvejai : Perskaičiau visą Maironį. Muziejus įsigijo retą Rubensą. Kad būtume turėję daugiau Basanavičių, Kudirkų.

2.    Dievų ir šiaip suasmenėjusiu mitologinių būtybių vardai bei prievardžiai : Perkūnas, Bangpūtys, Žemyna Žiedkelė, Jupiteris, Prometėjas, Afroditė, Dzeusas Griausmavaldis.

3.    Gyvulių, medžių, akmenų ir kt. vieniniai išskirtiniai vardai: Brisius, Širmis, Žalė, Miaukus, Rainė, Baublys, Puntukas, Avinas, Guoga, Velnio Tiltas (Nemuno rėvos).

4.    Suasmeninti bendriniai daiktavardžiai tautosakoje ir grožinėje literatūroje : Beržas, Drebulė, Šiaurys, Žirnis ir Pupelė, girių Monas (Kubilinskas), Gilė, Kankorėžis (V. Petkevičius), kitą kartą ėjusios per pasaulį Teisybė ir Neteisybė.

5.    Planetos, žvaigždės, žvaigždynai, zodiako ženklai ir kiti dangojai : Marsas, Venera, Neptūnas, Plutonas, Aušrinė, Šienpioviai (Orionas), Sietynas, Pietų Kryžius, Ožys (Ožiaragis), Vandenis, Paukščių Takas, Grįžulo Ratai. Vartojant išskirtinai planetų reikšme, taip pat galima rašyti ir : Žemė, Saulė, Mėnulis.

6.    Geografiniai ir topografiniai pavadinimai :

a) žemynai, jų dalys, geografiniai vienetai : Europa, Australija, Eurazija, Arktika, Antarktika, Užeuropiai, Mažoji Azija, Vakarų Europa, Šiaurės Amerika, Priešakinė Azija, Pietų Rytų Azija, Tolimieji Rytai.

b)    kalnai, kalnynai, ugniakalniai : Šatrija, Girgždutė, Everestas, Alpės, Karpatai, Uralas, Dinarų Alpės, Etna, Vezuvijus.

c)    salos, salynai, pusiasaliai, iškyšuliai, ragai, nerijos : Deimantinė, Pirtsalė, Kreta, Naujoji Žemė, Ugnies Žemė, Skandinavija. Labradoras, Užmaris, Kopgalis.

d)    valstybės, valstijos, žemės, kraštai, sritys : Lietuva (Lietuvos Respublika), Vidurio Lietuva, Rytų Lietuva, Mažoji Lietuva, Jungtinės Amerikos Valstybės (Valstijos), Vokietija, Vakarų Vokietija (Vokietijos Jungtinė Respublika), Rytų Vokietija (Vokietijos Demokratinė Respublika), Jugoslavija (Jugoslavijos Federacinė Liaudies Respublika), Kroatija, Juodkalnija, Lenkija (Lenkijos Liaudies Respublika), Didžioji Lenkija, Rusija, Gudija, Sovietų Sąjunga (Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga), Sovietija, Pensilvanija, Virginija, Šiaurės Karolina, Žemaičiai (Žemaitija), Užnemunė (Suvalkija), Dzūkija, Užkaukazė, Sibiras, Rytprūsiai (Rytų Prūsija), Pamedė, Skalva, Pakalnė, Lietuvos Didžioji Kunigaikštija (Kunigaikštystė), Šventoji Romos Imperija.

e)    vietovardžiai (miestai, miesteliai, priemiesčiai, kaimai, vie-nasėdžiai, girios, pievos, žemėvardžiai) : Vilnius, Klaipėda, Kudirkos Naumiestis, Nemunėlio Radviliškis, Senasis Daugėliškis, Aukštoji Panemunė, Žemaičių Kalvarija, Kauno Vokė, Lauko Soda, Trakų Pakapė, Vilkų Kampas, Lankos Laukas, Klausgalvų Medsėdžiai, Keturiasdešimt Totorių, Žirgų Ganyklos (Janapolės apyl. kaimas), Pavilnys, Valakampiai, Vilkpėdė, Žaliasis Kalnas (Žaliakalnis), Pleikė, Žalioji, Valduva.

f)    vandenvardžiai (vandenynai, jūros, ežerai, upės, raistai, pelkės) : Atlantas, Baltija, Alaušas, Lukštas, Juodieji Lakajai, Meldyno Kampas (ež.), Minija, Senoji Elmė, Baltoji Ančia, Velnio Gylė (Rovėjos intakas), Medaus Pelkė (Aunuvos intakas), Laukraistis, Laukesos.

7.    Švenčių, pusšvenčių ir šiaip įžymių datų pavadinimai : Kalėdos, Velykos, Atvelykis, Užgavėnės, Pelenė, Vėlinės, Joninės (Šv. Jonas), Dievo Kūnas, Visi Šventieji, Trys Karaliai, Šv. Mergelės Dangun Ėmimas (Žolinė), Viešpaties Atsimainymas, Naujieji Metai, Vasario Šešioliktoji, Liepos Ketvirtoji, Tautos Šventė.

8.    Geografiniai, kultūriniai bei religiniai vienetai, istorinės epochos ir įvykiai : Rytai, Vakarai, Lotynų Amerika, Renesansas, Švietimas (laikotarpis), Bažnyčia (organizacija), Rytų Bažnyčia, Šv. Sostas, Didysis Vilniaus Seimas.

9.    Parlamentų, jų rūmų, tarybų ir panašūs pavadinimai : Steigiamasis Seimas, Lietuvos Seimas, Lietuvos Taryba, Valstybės Taryba, Ponų Taryba, JAV Kongresas, Atstovų Rūmai, Senatas, Lordų Rūmai, SSRS Aukščiausiasis Sovietas, Tautybių Sovietas, Vokietijos Bundesratas, Izraelio Knesetas, Norvegijos Stortingas, Tautų Sąjunga, Jungtinės Tautos.

10.    Laikraščių ir kitų periodinių leidinių, enciklopedijų, metraščių, teisinių paminklų ir pan. pavadinimai : Draugas, Naujienos, Tėviškės Žiburiai, Argentinos Lietuvių Balsas, Rytinis Lietuvos Aidas, Aidai, Metmenys, Laiškai Lietuviams, Literatūra ir Menas, Gimtoji Kalba, Kalbos Kultūra, Tauta ir Žodis, Lietuvių Kalbotyros Klausimai, Lietuvių Enciklopedija, Mažoji Lietuviškoji Tarybinė Enciklopedija, Spaudos Metraštis, Lietuvos Metraštis, Lietuvos Statutas, Lietuvos Metrika, Jungtinių Tautų Charta, Lietuvių Charta.

11.    Trumpintiniai arba simboliniai verslo įmonių, šiaip organizacijų, pastatų vardai : Lietūkis, GerMaPo, Maistas, Drobė, Parama, Trinyčiai, Neringa, Vasara, Žuvėdra, Spindulys, Nida, Margutis, Kauno Audiniai, Spaudos Fondas, Lietuvos Atsiminimai (radijo valandėlė), Gintaras, Gyvataras, Žalgiris, Baltoji Gulbė.

12.    Pareiginiai pavadinimai grožinės literatūros kūrimuose atstojantys vardus ir pavardes : Asesorius, Stalininkas, Kaštelionas, Pakamorė, Teisėjas (A. Mickevičiaus Ponas Tadas), Teisėjaitis (J. Goštauto Ponas Teisėjaitis).

B. Sudėtiniuose tiesioginiuose pavadinimuose didžiąja raide rašomas tik pirmas išskiriamasis žodis ir vietovardžiai, pavardės bei simboliniai vardai :

1.    Aukščiausiosios valstybinės įstaigos, bendrinės politinės bei visuomeninės organizacijos, partijos: Ministrų taryba, Švietimo ministerija, Užsienių reikalų ministerija, Valstybės departamentas, Sveikatos, švietimo ir gerovės departamentas, Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, Amerikos lietuvių taryba, Pasaulio lietuvių bendruomenė, Lietuvių krikščionių demokratų partija (sąjunga), Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga, Respublikonų partija, Darbo partija, Lenkų jungtinė darbininkų partija.

2.    Administracinės, mokslo, mokymo bei tyrimo įstaigos, muziejai, teatrai, rūmai ir kt. : Kauno miesto savivaldybė, Telšių miesto valdyba, Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas, Kauno apskrities savivaldybė, Subačiaus valsčiaus taryba; Lietuvos Mokslų akademija, Lietuvių katalikų mokslo akademija, Žemės ūkio akademija, Veterinarijos akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Kauno Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas, Vilniaus Pedagoginis institutas, Kauno Politechnikos institutas, Pedagoginis lituanistikos institutas, Vytauto Didžiojo universitetas, Vilniaus universitetas (sovietinis : Vilniaus Valstybinis V. Kapsuko universitetas), Pensilvanijos universitetas, Šv. Juozapo kolegija, Kauno Aušros berniukų gimnazija, Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija, Vilniaus S. Neries vidurinė mokykla, Kauno Saulės mergaičių mokytojų seminarija, Prienų Žiburio gimnazija, Prienų vidurinė mokykla, Marijos aukštesnioji mokykla, Gamtos tyrimo stotis, Kauno Zoologijos sodas; Maironio muziejus, Bažnytinio meno muziejus, Šiaulių Aušros istorijos ir etnografijos muziejus, Kauno Valstybinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, Teatro ir muzikos muziejus Vilniuje, Telšių kraštotyros muziejus, Vilniaus pilies muziejus, Kūno kultūros rūmai, Knygų rūmai, Mokytojų namai.

Taip pat rašytina : Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto valdyba, Pasaulio lietuvių bendruomenės seimas, JAV LB Taryba, JAV Lietuvių bendruomenės centro valdyba, Australijos Lietuvių bendruomenės Adelaidės apylinkės valdyba, Kanados Lietuvių bendruomenės Toronto apylinkės seimelis.

3.    Draugijos, sąjungos, draugovės, klubai, fondai, kongresai, sambūriai ir panašios organizacijos : Lietuvių mokslo draugija, Lietuvių kalbos draugija, Lietuvos šaulių sąjunga, Lietuvių mokytojų tautininkų dr. J. Basanavičiaus vardo sąjunga, Lietuvių Romos katalikų susivienijimas Amerikoje, Amerikos lietuvių tautinė sąjunga, Ateitininkų federacija, Lietuvių moterų klubų federacija, Lietuvių aktyvistų frontas, Lietuvių fronto bičiuliai, Lietuvių rezistencinė santarvė, Lietuviškos knygos klubas, Chicagos Anglijos lietuvių klubas, Lietuvių tautinis akademinis sambūris, Lietuvių fondas, Tautos fondas, Lietuvos nepriklausomybės talka, Lietuvių religinė šalpa, Šventoji sąjunga, Vienos kongresas, Kultūros kongresas, Pasaulio lietuvių jaunimo kongresas, Antrasis Vatikano susirinkimas.

4.    Gamybinės įmonės, bendrovės, bankai, kooperatyvai, spaustuvės, leidyklos, ligoninės ir kitokios verslo organizacijos : Klaipėdos Tekstilės fabrikas, Kauno metalo gaminių gamykla Nemunas, Vilniaus Skaičiavimo mašinų fabrikas, Kauno Audinių fabrikas, Plungės Linų Audinių fabrikas, Šančių Siaurųjų ir plačiųjų geležinkelių dirbtuvės, Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga Lietūkis, Sakalo b-vė, akc. b-vė Pažanga, Lietuvos Komercijos bankas, Ūkio bankas, Kauno Šviesos spaustuvė, Spindulio akc. b-vės spaustuvė, Lietuvių Enciklopedijos leidykla, Nidos leidykla, Amerikos lietuvių akc. b-vė, Dr. J. Basanavičiaus Karo ligoninė, Prekybos ir pramonės rūmai, Trijų Milžinų viešbutis, restoranas Trys Mergelės.

5.    Ordinai, medaliai, žymenys : Vyčio Kryžiaus ordinas, Gedimino ordinas, Šaulių žvaigždė, JAV Kongreso Garbės medalis, Anglijos Raiščio ordinas, Suomijos Baltosios Rožės ordinas, Vokietijos Geležinis Kryžius, Trijų Liepsnų žymuo.

6.    Istoriniai įvykiai, karai, taikos sutartys ir kt. : Antantė, Didžioji prancūzų revoliucija, Spalio revoliucija, Didysis prūsų sukilimas, Didysis karas, Antrasis pasaulinis karas, Kryžiaus karai, Trisdešimties metų karas, Šiaurės karas, JAV Nepriklausomybės karas, Liublino unija, Bažnytinė unija, Didžioji Vakarų schizma, Suvalkų sutartis, Versalio taikos sutartis, Christburgo taika.

7.    Knygų, raštų, rinkinių, poemų, eilėraščių, giesmių, dainų, pasakų ir pan. pavadinimai : Žemaitės Raštai, K. Būgos Rinktiniai raštai, B. Kviklio Mūsų Lietuva, Donelaičio Metai, V. Krėvės Dainavos šalies senų žmonių padavimai, A. Šapokos Lietuvos istorija, Maironio Jaunoji Lietuva, A. Baranausko Sudiev, Lietuva, A. Strazdo Pulkim ant kelių, Stanevičiaus pasakėčia Arklys ir lokys, lietuvių pasaka Eglė žalčių karalienė, J. Jablonskio straipsnis Blusininko atsakymas neblusininkui. Bet atskirai įsidėmėtina : Šventasis Raštas, Naujasis Testamentas, Senasis Įstatymas, nors šiaip atskiros jų dalys rašytinos : Mozės Pirmoji knyga, Dovydo Psalmai, Saliamono Giesmių giesmė, Teisėjų knyga, Mato Evangelija, Apaštalų darbai, šv. Povilo apaštalo Antrasis laiškas korintiečiams, Trečiasis šv. Jono apaštalo laiškas, šv. Jono Apreiškimas.

Ta pati sudėtinių tiesioginių pavadinimų rašymo tvarka taikoma ir šiais atvejais :

1.    Vieno ar kelių laipsnių administracinės priklausomybės pavadinimai : Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos skyrius, Lituanistikos instituto Lietuvių tautotyros skyrius, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedra, Lietuvos TSR Mokslų akademijos Fizikos ir matematikos instituto Branduolinės fizikos ir radioaktyvių izotopų taikymo skyrius, Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros taryba, JAV Lietuvių bendruomenės Švietimo taryba.

2.    Mokslo įstaigų serijiniai leidiniai : Lietuvių katalikų mokslo akademijos Suvažiavimo darbai ; Lituanistikos instituto Mokslo darbai, Lietuvos TSR Mokslų akademijos Darbai, A serija : Visuomeniniai mokslai ; Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų Mokslo darbai : Kalbotyra.

3.    Daugiatomiai veikalai arba atskiros dalys : V. Krėvės raštai VI : Dangaus ir žemės sūnūs ; Lietuvių Enciklopedija XXXIV : Vienos kongresas — X spinduliai ; Lietuvių kalbos žodynas VIII : melūda — ožvilnis ; Senojo Testamento istorinė Antroji karalių knyga.

Simbolinius pavadinimus, kaip pvz. Draugas, Tėviškės Žiburiai, Spindulys, Žalgiris, Gintaras, knygų antraštes ir kt. spaudoje aiškumo sumetimais galima išskirti kursyvu, išretinimu arba ir kabutėmis. Bet tai nėra būtina, nes neišskyrimas vargu kada sudarytų painiavos.

Pabrėžimo, pagarbos ir mandagumo sumetimais didžiosiomis raidėmis rašoma :

1.    Išskirtinės, ypačiai pabrėžiamos sąvokos : Laisvė, Tėvynė, Tauta, Nepriklausomybė ir kt.

2.    Dievo, Dievo asmenų vardai ir kitos religinės sąvokos bei terminai : Dievas, Dievas Tėvas, Dievas Sūnus, Dievas Šventoji Dvasia, Švenčiausioji Trejybė, Viešpats, Išganytojas, Atpirkėjas, Gelbėtojas, įsikūnijęs Žodis, Švč. Mergelė, Dievo Motina, Nekalčiausioji, Mesijas, Žmogaus Sūnus, Amžinasis Tėvas, Taikos Kunigaikštis, Gerasis Ganytojas, Aukščiausiasis, Švč. Kūnas ir Kraujas, Šv. Komunija, Švč. Sakramentas.

3.    Kreipiniai ir titulai laiškuose, kvietimuose, pareiškimuose, garbės adresuose : Tamsta, Jūs, Sveikas, Tu, Gerbiamasis, Gerbiamoji Ponia, Mielas Broli, Brangioji Sesute, Brangieji, Mielas Kunige, Gerbiamasis Prelate, Ekscelencija, Pone Pirmininke, Didžiai Gerbiamas Pone Direktoriau. Taip pat apie trečiuosius asmenis, ypačiai reikšdami pagarbą asmeniui artimam tam, kuriam rašome, pvz. : aplankysiu Jūsų Tėvelius, viską pranešiu Sesutei, pasveikink Močiutę, perduokite linkėjimus Gerb. Klebonui.

Pirmuoju ir trečiuoju atveju čia daug laisvės paliekama rašantiesiems.

3. Mažosios raidės

Kad aiškesnis būtų didžiųjų raidžių rašymas, įsidėmėtina, kas rašytina mažosiomis pradinėmis raidėmis. Čia yra žymių skirtumų tarp anglų ir lietuvių kalbos vartosenos.

Mažosiomis, be kitų bendrinių daiktavardžių, dar rašomi :

1.    Tautų ir kilčių vardai : lietuviai, latviai, gudai, vokiečiai, prancūzai, amerikiečiai, brazilai, slavai, anglosaksai, sūduviai, pamedėnai, kuršiai, latgaliečiai, alemanai, joniečiai (jonėnai).

2.    Kraštų, miestų gyventojai, tarmių atstovai : aukštaičiai, žemaičiai, suvalkiečiai, vilniečiai, kupiškėnai, šeduviai, telšiškiai, klaipėdiškiai (klaipėdiečiai), kaliforniečiai, čikagiečiai, baisogaliai, pilviškiniai, priemokai, dzūkai, kapsai, zanavykai, vakariečiai, rytiečiai.

3.    Tikybų išpažinėjai : krikščionys, katalikai, stačiatikiai (pravoslavai), protestantai, metodistai, liuteronai, presbiterijonai, budistai, šamanistai.

4.    Dvasinių ordinų ir brolijų nariai : dominikonai, jėzuitai, kazimierietės, marijonai, pranciškietės, pranciškonai.

5.    Politinių partijų, organizacijų, visuomeninių srovių nariai, kalbų bei literatūrų specialistai : krikščionys demokratai, (valstiečiai) liaudininkai, socialdemokratai, komunistai, marksistai, respublikonai, aušrininkai, tautininkai, viltininkai, ateitininkai, jaunalietuviai, akiratininkai, santariečiai, neolituanai, žalgiriečiai, lituanistai, slavistai, anglistai, klasikai.

6.    Pareigūnai, kariniai laipsniai, įvairūs titulai : prezidentas, ministras pirmininkas, valstybės sekretorius, gubernatorius, kancleris, maršalas, generolas, pulkininkas, kapitonas, puskarininkis, popiežius, vyskupas, prelatas, dekanas, provincijolas, daktaras, daktaro kandidatas, magistras, licenciatas.

7.    Sekėjai, šalininkai : hitlerininkai, pilsudskininkai, smetonininkai, dekabristai, stalinistai, darvinistai, stachanoviečiai.

8.    Laikotarpiai, epochos, kultūrinės srovės : antika, viduramžiai, geležies amžius, mezolitas, pliocenas, penkmetis, gotika, barokas, klasicizmas, humanizmas, simbolizmas.

9.    Pasaulio šalys, klimatinės juostos : šiaurė (žiemiai), pietūs, rytai, pietų rytai (pietryčiai), atogrąžos (tropikai), atšiauriai (poliariniai kraštai).

10.    Savaitės dienos, mėnesiai, metų laikai, kalendoriniai ir šiaip laiko tarpai : pirmadienis, sekmadienis, sausis, gruodis, vasara, žiema, pusžiemis, apyvasaris, adventas, gavėnia, pusiaugavėnis, metų ketvirčiai, prieššventis, tarpušventis.

11.    Šokiai ir žaidimai: suktinis, malūnas, blezdingėlė, polka, valsas, fokstrotas, kazokas, mazurka, aguonėlė, kiaulė (kiaulikė).

12.    Gėrimai ir valgiai : stumbrinė, meškinis (krupnikas), midus, trejos devynerios, konjakas, činzanas, vytautas, birutė, šiupinys, kugelis, šaltanosiai, žlėgtainis (steikas), šašlikas.

13.    Neapibrėžtos reikšmės iš tikrinių vardų sudaryti vietovių pavadinimai : paprūsė, panemunė, pašešupys, pavilkijys, palatvė, priedzūkis, užplungis, užsalantis. Plg. Užventis, Užringuvis (kaimas) ir užventis, užringuvis (vietos už Ventos ir Ringuvos upių). Bet Pabaltijys, nes sąvoka aiškiai geografiškai apibrėžta. Taip pat: Panemunė (Aukštoji, Žemoji ir keli kaimai), Panemunis (mstl., vsd.), Panemuniai (k.).

14.    Pamaldos, maldos, mirusiųjų minėjimai, vestuvinės apeigos, pasilinksminimai : mišios, suma, mišparai, valandos, egzekvijos, devintadieniai (novenos), devintinės, metinės, keturiasdešimtė, litanija, mergvakaris (pintuvės), sugrąžtai, gegužinės, gužynės.

15.    Tikriniai žmonių, vietų, vandenų vardai išvirtę bendriniais daiktavardžiais : ciceronas, krezas, mecenatas, chuliganas, kvislingas, bostonas (tokia medžiaga), topazas, vatas, amperas, nestoras, ventos (žemos lankos), alaušai (daug prilieto ar prilyto vandens, klanai), nemunai (dideli vandenys, kelias Nemuno ledu).

16.    Iš tikrinių vardų padaryti būdvardžiai, daiktavardžiai, veiksmažodžiai ir prieveiksmiai : prūsinės prekės, kauninis alus, antaniniai obuoliai, žagarinės vyšnios, kaliforninės braškės, pilviškinis kunigas, šliūpiniai raštai, jablonskinė arba vilniškė rašyba, saliamoniškas sprendimas, maironiškas eiliavimas, stalinizmas, vietnamizacija, vietnamizuoti, maironinti stilių, būgiškai rašyti.

17.    Prievardiniai nusakomieji daiktavardžiai : vandenynas,

jūra, marios, įlanka, sąsiauris, kanalas, ežeras, upė, pelkė, raistas, kalnai, kalnynas, sąsmauka, sala, pusiasalis, iškyšulys, ragas, taip pat gatvė, aikštė, alėja, takas, rūmai ir kt. Pvz. Baltijos jūra, Kuršių marios, Kauno marios, Rygos įlanka, Panamos kanalas, Beringo sąsiauris, Didieji ežerai, Velykų salos, Balkanų pusiasalis, Gerosios Vilties ragas, Vienybės aikštė, Aušros takas, Pažangos rūmai.

4. Raidinės santrumpos

Ilgi pavadinimai neparankūs vartoti. Todėl, ypačiai periodinėje spaudoje, vienaip ar kitaip trumpinami. Pvz. Lietuvių Romos katalikų susivienijimas Amerikoje ir Susivienijimas lietuvių Amerikoje spaudoje paprastai trumpinami raidėmis LRKSA ir SLA, bet šiaip kasdienėje kalboje trumpiniu vardu eina Susivienijimas, o prireikus skirti, pridedama katalikų, tautininkų (tautiškasis). Taip pat ir Amerikos lietuvių Romos katalikų federacija (ALRKF) sutrumpintai pavadinama katalikų Federacija, o savybėje stačiai Federacija. Ir tai todėl, kad čia raidinės santrumpos net liežuvį lūžtant neištariamos. Bet kitos vėl, kaip BALF, VLIK, ALT, ALVUD, BATUN, sudaro lietuvių kalbai fonetiškai įmanomas žodiškas garsų samplaikas ir todėl, gavusios galūnes, išvirsta kaitomomis santrumpomis. Jau senokai imta rašyti Balfas, Vlikas, Altą ir Altas, paskutiniu metu pasirodė net Batunas. Kitų vėl rašoma BALFas, VLIKas, ALTa, ALTas, ALVUDas, BATUNas. Pastarasis rašymas, tiesa, brėžte pabrėžia pridėtą galūnę. Bet nieko nenustotume ir vien pirmąją raidę rašydami didžiąją. Santrumpos iš spaudos yra jau tiek įprastos, jog vargu ką galėtų suklaidinti ir vien pirmąja didžiąja raide rašant. O, be to, jos su mažosiomis raidėmis prilipdinėtomis galūnėmis nekaip ir atrodo. Toks rašymas bene ir rinkėjui daugiau gaišto sudarytų. Išvedę tokią rašybą, būdami nuoseklūs, turėtume kerėbliškai rašyti ir VLIKininkai, VLIKinis, VLIKiškas, suVLIKinti, taip pat už ALTą ALTiškesnis. Atsirado dar ir rašančių : VLIK-as, VLIK-ui, VLIK-an, BALF-ui ir net ALT-ba, ALT-bos, ALT-bai, ALT-bą (greta su ALT-os, ALT-oje), LB-nės, LB-nėjeį JAV-bių, JAV-bėmis. Bet vietoje LFB kažkodėl ten pat nerašoma LFB-lių, LFB-liai, LFB-liams.

Vienodumo sumetimais rašytina : Balfas, Vlikas ir automatiškai Altas, Alvudas, Batunas. Išimtis būtų tik įprastinė Elta. Siauriau vartojamoms santrumpoms, ypačiai kur nesudaro žodiškų garsų samplaikų, visai nedėliotinos galūnės. Jos palieka nekaitomos ir skaitytinos paraidžiui, pvz. AF (a-ef), SAS (es-a-es), SLA (es-el-a). Vargu kam ateitų į galvą čia pasidaryti Afa(s), Sasa(s), o su tokia APLGD ir norėdamas nieko nepadarytum.

Spaudoje vartojant raidines santrumpas, būtinas tam tikras saikingumas. Mat, mažiau žinomų organizacijų santrumpų skaitytojas dažnai galėtų nė nesuprasti. Bet iš kitos pusės dažnai vartojamiems įvairiems Bendruomenės padaliniams pravartu turėti įprastinių raidinių santrumpų. Todėl trumpintina : LB (Lietuvių bendruomenė), PLB (Pasaulio LB), ALB (Australijos LB), VLB (Vokietijos LB), PrLB (Prancūzijos LB), KLB (Kanados LB) ir JAV LB (su paliekamu tarpu).

Kitų neraidinių pavadinimų trumpinimų čia neliečiame. Tik pačios redakcijos galėtų susidaryti ir įsivesti kokią vienodesnę trumpinimo sistemą. Skundžiamasi vietos stoka. Bet atrodo, kad ji nelabai taupoma. Tame pačiame laikraščio numeryje skaitome : Lietuvių žurnalistų Chicagos skyriaus valdyba greta su L. žurnalistų sąjungos centro valdybos ... O juk galima trumpiau ir įmanomiau parašyti : LŽS Chicagos sk. v-ba, LŽS centro v-bos. Arba vėl plg. tokį rašymą : A. Liet. Kat. Moterų 15 kp. greta su L. K. Moterų Sąjungos susirinkimas.

TARTIS IR KIRČIAVIMAS

 


KALBA IR TARYBA (ORTOFONIJA)*

Mes turime devynias galybes visokių tarmių, tarmelių, bet taip pat turime ir vieną, nors dar jauną ir tebebręstančią, rašomąją kalbą. Ji yra ir mūsų šnekamoji, bendrinė kalba.

------
* Kalba, I, 1 sąs., 1930, 22-24.

Mokykloje mes visi pametame kai kuriuos savo prigimtuosius ir priaugtuosius kalbos įpratimus. Vieni išsižadame runkas (= rankos), katas (= katės), kiti dounas (= duonos), deinos (= dienos) ar dūnas, dynuos. Ir visų cikrieji Dzievo bimbalai išvysta paprastaisiais, išsišeria. Tatai darome dėl rašto, stengiamės kalbėti taip, kaip rašome.

Ta išmokstamoji bendrinė kalba, tikrai sakant, yra jau dirbtinė, nes niekas jos tokios nėra prigimęs. Net ir zanavykas — jo tarmė yra rašomosios kalbos pagrindas — čia šiuo tuo prasikiša, jei ne garsyn u, tai lytimis, žodynu.

Tačiau ir “ literatūriškai ”, ne tarmiškai, kalbantį labai dažnai jau iš pirmo pasakyto sakinio lengva pažinti, iš kokios tarmės jis kilimo. Tatai visiškai natūralu. Spausdintasis ir rašytasis raštas nėra gyvoji kalba, bet tik vada susikelti akustinį ir kinetinį kalbos vaizdą. Raidė nieko mums nepasako apie tikrąją garso prigimtį. Iš jos garso akustikos ir artikuliacijos negalime išskaityti. Vadinasi, raidė mūsų visiškai nemoko kalbos padargų judesių, reikalingų tam tikram garsui ištarti. Čia visi elgiasi iš prigimtųjų įpratimų ir, žinoma, kiekvienas kitaip. Tatai yra dėl to, kad tos jėgos, kurios žmogui kalbant ima veikti, nėra lygios ir ne visada vienodai, nekisdamos veikia. Juk mes iš rankos paleisdami akmenuką taip pat nesame dar tikri, kad būtinai pataikysime ten, kur norėjome.

Bet prieš šitą išcentrinę jėgą veikia dar kita įcentrinė — išlyginamasis polinkis. Kur gyvenimo aplinkybės iš visų krašto pusių suburia didesnį žmonių skaičių, ten atskiras tos visuomenės vienetas palengva prisipratina iš savo kaimynų kartais jam ir labai svetimų kalbinių įpročių. Didieji kalbos skirtumai toje visuomenėje vėl nudyla, ir tuo būdu susidaro nauja, lyg maišytinė kalba. Ir tatai nėra išvengiama, nes kalba — socialinis reiškinys.

Kalbininkas, tiesa, labai brangina tarmes. Jam visos gyvosios kalbos lytys yra lygios. Kalbos mokslas neskiria sūnų ir posūnių, dukterų ir podukrų. To mokslo atstovas, turėdamas prieš akis dvi žmonių kalbos lyti, nieku būdu nedrįs pasakyti vieną esant kuo blogesnę už antrą. Bet ir jis turi pripažinti aną socialinį faktorių, kad visuomenė sau darosi tam tikras kalbos normas. Šitokias normas susidaro ne tik atskirų žodžių ir lyčių vartosenai, bet ir ištarmei.

Dėl to visos kultūros kalbos, be visuotinių žodyno ir morfologijos dėsnių ir be vienos rašybos, turi dar ir savo tarybą. Ji susidaro taip pat labai įvairių visuomeninių veiksnių veikiama.

Prancūzijoje administracija iš Paryžiaus išnešiojo karaliaus ir jo dvaro kalbą (la langue du roi) po visas provincijas. Ji ilgainiui pasidarė prancūzams visais atžvilgiais, ir ištarme, paveikslinė.

Vokiečiams Luther’is sukūrė rašomąją kalbą, bet nedavė tarybos, kalbamosios kalbos. Čia padėjo tik didieji XIX. amž. Vokios istorijos įvykiai, iškėlę gyvenimo priešakin krašto šiaurę, Prūsus. Šiaurė pasisavino Aukštojoje Saksonijoje atsiradusią rašomąją kalbą, bet tiktai vienas jos lytis ; garsus pasiliko iš savo gimtosios vokiečių žemaičių (Plattdeutsch) tarmės. Šita kalba, su teatro ir kalbos mokslo atstovų 1898 m. kanonizuota taryba, ir yra šių dienų vokiečių sceninė kalba (Bühnensprache).

Visa Italija vėl nusilenkė Toscanos tarmei ir ištarmei. Rusams paveikslinė yra Maskvos ištarmė, o lenkams — Varšuvos. Šie vieną tarybą teatrui ir mokyklai nusistatė 1922 m., susirinkus Varšuvoje Lenkų Dramos Artistų Sąjungos suvažiavimui.

Mes savo rašomosios kalbos tarybos, tikrai sakant, dar neturime. Tiesa, mūsų gramatika sako : “ Rašomosios kalbos garsus tariame paprastai taip, kaip jie yra tariami Lietuvos panemunėse ”, bet iš tiesų tuo mokykloje maža kas tesirūpina. Iš Žemaičių gimnazijų išeina abituerientai, neišmokę skirti ie nuo ė, uo nuo o, o iš kitur vėl nenusikratę kietuoju l prieš ė ir pusilgiu i.

Mūsų teatro pažangumu čia reikia džiaugtis. Daugumas vaidilų dainuoja ir kalba dailiai zanavykiškai. Bet neseniai scenoje vėl girdėjau iš vienos dainininkės ė vietoje perdėm ie. Atrodo, kad ir žodžio galo taryba teatre šiek tiek apleista. Vadinasi, darbo, pratybų ir čia dar reikia.

Kai kas pasakys, vienos ištarmės iš visų negalime reikalauti, nes tatai priešinga gyvajai kalbos dvasiai. Kitas galėtų pamanyti : taryba mažmožis, reikia visų pirma rūpintis šiaip kalbos taisyklingumu.

Čia bet mus didžiai pamoko dabartinė Kauno kalbamoji kalba. Geriau pasiklausę, išgirstame keistų dalykų. Gatvėje, įstaigoje ir visur kitur tik ir girdi vis tą patį làbas pònas, su trumpais a, o ir nepaprastomis priegaidėmis. Visai “ modernios ” ir tokios lytys, kaip važiòć, važót, važòt (= važiuoti), važósu, važòsu (= važiuosiu). Iš u, ū, ir i, y randasi kažin kokie pusilgiai i ir u,o ir uo išsivysta vienas garsas, trumpas atviras o, etc.

Tiesa, taip kalba daugiau tie, kur dabar tik lietuviškai tepramoko. Yra bet jau, palyginti, nemaža ir tokių, kurie, norėdami nusikratyti iš kaimo atsinešta, mokykloje nepamesta tarme, tą naująją madą atsidėję ima sekti. Tuo ypačiai pasižymi moterys. Atvažiuoja į Kauną iš provincijos inteligentė mergaitė su negadinta, bet dar aiškiai pažįstama tarmiška ištarme, o, žiūrėk, po kelių mėnesių, po pusmečio ji jau visiškai taip pat “ cypčioja ”, kaip ir tikrosios kauniškės ! Jai atrodo daug elegantiškiau tarti ćiktài, o ne paprastai kaimiškai tiktaĩ ; ji nesąmoningai lyg jauste jaučia, kad tariant važiúosiu truks to “ Schwung’o ”, kurį kitos sugeba įdėti į trupučiuką dar ir pro nosį ištariamą važòsu.

Mums, iš mokyklos neišsinešusiems savo kalbos paveikslinės tarybos supratimo, čia labai sunku mados pagundai atsispirti.

Ta mūsų kalbos liga nėra dar sena, bet negydoma ji galėtų pasidaryti ir labai pavojinga, nes kalbos išsigimimas dažnų dažniausiai garsinėmis katastrofomis prasideda.

Dėl to mokykla turėtų ypačiai rūpintis duoti gerus pirmuosius mūsų bendrinės kalbos tarybos elementus. Mokytine jaunuomenė, turėdama grynos ištarmės nuojautą, tuojau ims anuo žargonu biaurėtis. Taigi mums reikia labiau imti domėtis kalbos garsine puse ir mokykloje duoti šiek tiek vietos ir fonetikai. Iš to paaštrės klausa ir ta pati rašyba bus lengviau išmokti.

BENDRINĖ VAIDYBINĖ IR ŠNEKAMOJI TARTIS*

Rašomąja kalba iš senovės esame inpratę vadinti tą kalbą, kuria rašome ir raštus spausdiname. Tas terminas mūsųi susidarytas ir gerai tiko tuo metu, kada rūpinomės tik viena rašto kalba, o šiaip gyvenime — gyvuoju žodžiu daugiau tarmėmis kalbėjome. Juk, pav., Baranauskas to ir teoriškai reikalavo : raštams — viena bendra kalba, o praktikai (ir viešajai !) — visos tarmės. Bet gyvenime šitoks dvejopumas teinmanomas tik tokiai Kinijai, kur senoji Konfucijaus kalba paveiksliniu raštu jungia in vieną tautą visus kinus, dažnai savo tarpe negalinčius nei susikalbėti.

Šiandien šalia rašomosios kalbos turime ir vieną šnekamąją kalbą. Ji yra viešoji žodžio kalba, ją girdime visų pirma mokykloje, kariuomenėje, sakykloje, teatre ir kitur. Abi tos kalbos vadinamos bendrinės kalbos vardu, nes ši kalba yra bendra, sutartinė visai lietuvių tautai, yra mūsų valstybinė ir kultūrinė kalba. Mokydamiesi jos mokykloje, mes savaime pametame kaikuriuos prigimtuosius, priaugtuosius kalbos inpratimus. Vieni išsižadame runkas, ronkas (= rankos), katas (= katės), doikto (= daikto), kiti dounas, dūnas (= duonos), deinuos, dynuos (= dienos), net senoviškos žansies su jos vaikais žonsis, žosis, žousis, žūsis. Ir visų cikrieji Dzievo bimbalai išvirsta paprastaisiais, išsišeria. Ir tatai darome stengdamiesi “ kalbėti taip, kaip rašome ”.

Iš rašomąja kalba parašyto kaimo rašto rašytojo tarmės dabar paprastai nebepažįstame, bet gyvu žodžiu kalbėdamas retas žemaitis ar rytietis augštaitis tesugeba pasislėpti. Vadinasi, mes parašytąjį žodį, jo rašmenis ne vienodai, bet tarmiškai tariame, kitais žodžiais sakant, neturime vienos tartiẽs. Tatai rodo, kad mūsų šnekamoji kalba šiuo atžvilgiu savo bendrybėmis yra atsilikusi nuo rašomosios. Ir visai suprantama : spausdintasis ar rašytasis raštas tėra tik vada mūsų smegenyse kalbiniams vaizdams sukelti. Pav., raidė visai neduoda akustinio garso vaizdo, mūsų nemoko kalbos padargų judesių, kurių reikia tam tikram garsui ištarti. Todėl tos pačios raidės garsą prancūzas taria kitaip, kaip anglas, o lietuvis vėl kitaip nei šiuodu abu — visi pagal savo inpratimus. Tatai tinka ir atskirų mūsų tarmių žmonėms. Vadinasi, šnekamosios kalbos tartis tegali lėčiau bendrėti nei jos lyčių vartosena arba žodynas, kuris šiuo atveju veik neatsilieka nuo rašomosios kalbos.

Bet vistiek ir tarčiai — pagal kalbos gyvenime veikiantį galingąjį asociacijos dėsnį — ilgainiui susidaro bendrinės normos, kurios kultūrinės kalbos raidai dažnai turi lemiamos reikšmės. Ryškus pavyzdys mums čia yra graikų kalba. Senosios Graikijos didybės metu insigalėjusi bendrinė kalba numarino gausias graikų tarmes, o šių dienų tarmės vėl naujai išriedėjo iš anos bendrinės kalbos. Pradžią tai naujajai raidai davė Graikijos sunykimas, atsiliepęs ir kalbai.

Kaip atskira kurios kalbos tarmė dėl tam tikrų istorinių aplinkybių virsta bendrine kalba, taip ir jos tartis gali susidaryti labai invairių visuomeninių veiksnių veikiama. Pav., Prancūzijoje administracija iš Paryžiaus išnešiojo po provincijas karaliaus raštinės ir dvaro kalbą. Šita kalba prancūzams pasidarė pavyzdinė ne tik lytimis, žodynu, bet ir tartimi. Vokiečiams rašomąją kalbą sukūrė Liuteris, bet bendrinė jos tartis vėl kitaip susidarė : augštaitiškoms (hochdeutsch) lytims pasiėmė žemaitišką (niederdeutsch) tarimą.

Mūsų bendrinės kalbos pagrindu laikoma vakariečių augštaičių pietinė patarmė, ypačiai jos šnektos tarp Vilkaviškio — Naumiesčio — Šakių — Višakio Rūdos. Tačiau lyčių, o dar labiau žodyno ir sintaksės atžvilgiu šitas pagrindas beturi tik teorinės reikšmės. Juk mes rašome sakome : dirbti, vaikams, geroms, dėl, kodėl, nors anoms šnektoms daug inprastesni : dirbt(ie), vaikam, gerom, dėl, kudė, kodėl. Bendrinės kalbos tarčiai teoriškai taippat galioja Rygiškių Jono labai kukliai nusakytas dėsnis : “ Rašomosios kalbos garsus tariame paprastai taip, kaip jie yra tariami Lietuvos panemunėse ... Kitų vietų lietuviai, kad ir taria ne visi viską vienaip, ką rašydami knygose rašo taip, kaip yra tų panemuniečių tariama ”. Vadinasi, čia nusileidžiama ir gyvosioms tarmėms, griežčiau tereikalaujama rašomosios, ne tariamosios normos.

Tačiau bendrinė kalba, nebūdama vienos kurios tarmės kopija, bet išaugusi iš visos tautos kalbos sintezės ir tuo būdu pasidariusi daugiau ar mažiau darytinė ir čia privalo tvirtesnių, pastovesnių dėsnių. Todėl visos kultūrinės kalbos šalia vienos oficialinės rašybos (ortografijos) — kalbai rašyti, turi ir kanoninę tarybą (ortofoniją) — tos kalbos garsams tarti, jos tarčiai normuoti ir ugdyti. Tos tarybos dėsniai sudaromi iš grožinės kalbos pavyzdingosios tarties inpratimų. O ši grožinė kalba visų pirma ugdoma teatre. Taigi, sceninė kalba paprastai eina ir visai bendrinei kalbai tarties pavyzdžiu. Tatai patvirtina daugelio kalbų praktika. Pav., Vokietijoje teatro ir kalbos mokslo žmonės 1898 m. yra susitarę dėl bendrinės tarties. Taippat ir Lenkijoje čia pradžią padarė dramos artistų sąjungos suvažiavimas 1922 m. Vėliau abiejuose šiuose kraštuose sceninės kalbos tartis priimta ir mokyklai, vadinasi — bendrinei kalbai.

Mūsų taippat teatras šiuo atžvilgiu pažangesnis nei mokykla. Scenoje, pav., vietoje grynų ilgųjų ė, o veik negirdėti tarmiškų ie, uo arba e, a ; tik dažniau prasprūsta vulgariniai pusilgiai ir pusatviriai e, o. Tačiau gimnazijų abiturientai in universitetą daugis ateina dar su labai tarmiška tartimi, kurią sunku ir mokant beperdirbti.

Kad mūsų bendrinės kalbos tartis greičiau nusistovėtų, kad teatras tikrai galėtų pasidaryti čia gyvuoju pavyzdžiu, šį rudenį, LKD rūpesčiu, iš V. Teatro artistų, rašytojų ir kalbininkų yra susidariusi tam tikra komisija. Ji turės mūsų visuomenei, tebevaišinamai rašybos žáimomis, duoti bendrinės kalbos tarybą.

Bendrinei tarčiai, kaip ir pačiai kalbai, taippat negalime kopijuoti vienos tarmės ar šnektos. Tenka rinktis vidurio kelią, šiuo atveju tarp zanavykų ir kapsų. Zanavykai tvirtagalę priegaidę taria ant abiejų dvibalsio balsių, abu jie pailgina, pav. : vaĩkas, geraĩ, sakeĩ, juõkas. Šitoks tarimas eitų prieš dabartinius tarties polinkius. Tenka rinktis kapsiškus : vaĩkas, geraĩ, sakeĩ, juõkas, nes ir daugumas mūsų tarmių čia kirčiuoja antrąją dvibalsio dalį. Lygiai taippat ir galūninius ilguosius, rašomus y, į, ū ir ą, ę, geriau tarti kapsiškai, kur jie vidutinio ilgumo, ne perilgi ir ne “ giedami ” kaip zanavykuose. Juk sūnūs, vagys, naktį, ranką, katę su perilgomis galūnėmis būtų sunku inprasti kitų tarmių žmonėms, tų ilgumų nebeturintiems. Iš kitos vėl pusės tvirtapradžiams dvibalsiams, sudarytiems iš u, i + l, m, n, r, tepriimtinas inprastinis tarimas su trumpais i, u. Kapsai, mat, taria ne pìlnas, kùrti, stùmti, bet pýlnas, kū́rt(ie), stū́mt(ie), nors be kirčio sako : pilnì, kurdinėti, stumdinėti.

Kadangi raštas tik apytikriai teatvaizduoja garsinę pusę, tai rašyba, garsų rašmenys, nėra tikrasis tarties mastas. Todėl ir tarybos dėsniai išvedami tik iš gyvosios bendrinės tarties stebėjimų ir jos polinkių. Nors mes sistemos sumetimais šalia kalnai, kalnais, storai rašome ir seniai, seniais, vikriai, bet tariame tik : senei, seneis, vikrei, nes taip šie dvibalsiai ir visų visose tarmėse tariami. Bet balsis a po minkštojo priebalsio ir po j dar tartinas a, tik kiek priešakesnis, “ minkštesnis ”. Tarimas važevo, tušče, vale, naujes (= važiavo, tuščia, valia, naujas) laikomas tarmybe, nes, viena, šis a tebėra sveikas daugelyje tarmių, o, antra, ir su parašytojo žodžio vaizdu geriau derinasi.

Sudurdami žodžius be jungiamųjų balsių sandūros priebalsius paprastai rašome iš kilmės : pussvaris, dalgkotis, šunnagis, žallapis, attraukti, atdėti, atdaras, iššokti, užžerti, užšokti, užsienis, išsemti, užsukti ... Gyvojoje kalboje dvyniniai priebalsiai (geminatos) netariami, sakoma : pusvaris, šunagis, žalapis, atraukti, įšokti, užerti. Ir bendrinei tarčiai tik tokį tarimą tegalima teikti, nes jį rodo kaikur ir pati rašyba, pav., šėmargėšėmmargė, svetimoteris (greta su svetimmoteris). Dėl asimiliacijos tariama paprastai ir dalkotis, adėti, adaras, ušokti (iš *d a l k k o t i s, *a d d ė t i, *a d d a r a s, *u š š o k t i). Kaikas, rašybos veikiamas, kartais taria ir atdaras..., bet tatai labai dirbtina, nes, žiūrėdami to paties asimiliacijos dėsnio, tariame juk visiškai natūraliai lengdamas, kazdamas, abdėti, iždėti, nors rašome iš kilmės lenkdamas, kasdamas, apdėti, išdėti. Bet užsienis, išsemti, užsukti ... jau tariama dažniau ušsienis, išsemti, ušsukti, o ne liaudiškai — usienis, isemti, usukti.

Čia iškėlėme tik vieną kitą mūsų tarties dalyką. To ir visų kitų tarybos dalykų griežtai turėtų laikytis grožinė scenos kalba, jos augštasis stilius. Čia privalu griežta ir tiksli artikuliacija tiek žodžiui, tiek atskiriems jo garsams ; galūniniai ir nekirčiuotieji ilgieji turi būti aiškiai ilgai tariami ir priegaidės ryškiai skiriamos. Tatai būtų pavyzdinė — vaidybinė tartis. Nuo jos scena, žinoma, gali pagal reikalą, ypačiai komedijoje, ir nutolti. Bet tada palaida, nerūpestinga tartis yra jau vaizduojamoji priemonė, o ne norma.

Šita bendrinė vaidybinė tartis turi eiti siekiamuoju pavyzdžiu ir sakyklai, kalbėtojo tribūnai, mokyklos katedrai. Ji yra apskritai iškilmingo, rimto viešojo žodžio tartis.

Mokykloje, pirmojoje bendrinės tarties kalvėje, šis idealas nėra dar visiškai pasiekiamas. Tam joje ir laiko trūktų. Bet tarties pagrindai kaip tik čia, o ne kur kitur padedami. Žemaitis, iš gimnazijos išeidamas, turėtų mokėti ištarti ė, o, o rytiečiui augštaičiui būtina išmokti ir nekirčiuotuosius dvibalsius ie, uo, bei ilgųjų ū, y tarties ; dienẽlė, puodẽlis, rūkýti, gyvénti, ne : denelė, podėlis, rūkyti, giventi. Taippat mokykloje visai tvirtai turime insikalti ilgųjų galūnių tarimą. Tatai pačios stambmenos ir labai svarbios. Vėliau, surembėjus kalbos padargams, čia be galo sunku ką bepataisyti. Tatai esu patyręs iš universitetinės mokymo praktikos. Dažnas busimasis lietuvių kalbos mokytojas jau organiškai nebepajėgia išmokti ė, o arba gryno dvibalsių aĩ, eĩ1 tarimo. Lengva insivaizduoti, kiek dėl to paskui turės nukentėti mokyklos darbas.

Tačiau čia mokyklai būtina ir tam tikra tartinė apykanta. Su smulkiosiomis tarminės tarties ypatybėmis nereikėtų nei kovoti : viena, visų (jų yra be galo daug !) vistiek negalėsime išveisti, o, antra, jos kalbos kiek ryškiau tarmiškai ir nenudažo. Tokiomis licentiae phoneticae laikytina, pav., daugelio lietuvių silpnesnis priebalsių minkštinimas prieš priešakinius balsius i, e, ė, kapsų platesnis e, panašus in ia, rytiečių kietėlesnis l ir t.t.

Taigi, mokykloje tinkamai sutvarkius tarties dalyką, galima laukti, kad ji tikrai sukurs mūsų kalbai vienodą — bendrinę šnekamąją tartį. Jos mes privalome kasdieniniame gyvenime, darbe susidurdami su žmonėmis ; pagaliau ja pasirodome ir svetimiesiems, užsieniečiams, turį kultūrinę kalbą, o ne tarmių kirbą, makalynę. O kad tuo būdu lengviausia pastoti kelią iš žargono pusės gresiančiam fonetiniam kalbos išsigimimui, esu jau 1930 m. prisiminęs “ Kalbos ” žurnale. Iš šitos tarties lietuviui inteligentui, pagal reikalą ir aplinkybes, nebus sunku ir augščiau pakilti, visai priartėti prie bendrinės vaidybinės tarties.

Reikalaudamas vienos bendrinės tarties visai neniekiu mūsų tarmių. Gimtosios tarmės didelę svarbą kalbos ugdybai esu jau anksčiau GK pabrėžęs.

Tarties reikalui dabar trūksta būtino vadovėlio. Tikimės, kad ateinančių metų būvyje mokykla ir visuomenė jo jau susilauks.

-------
1
Šitie dvibalsiai Lietuvos rytuose labai plačiai tariami išblyškę, gerkliniai, o dažniausiai dar išvirsta neaiškiais balsiais.

PRIEGAIDĖS IR JŲ TARIMAS*

Mūsų senoviška kalba iš kitų moderninių kalbų išsiskiria ir tuo, kad joje, be kirčio, dar skiriamos ir priegaidės. Kirtis yra balso pakėlimas arba, tikriau, sustiprinimas kuriame žodžio skiemenyje. Tas stipriau, pabrėžtinai tariamas skiemuo, sakome, yra kirčiuotas, turi žodžio kirtį. Kirtis mūsų kalboje vėl yra laisvas, kilnojamas, jį pagal tam tikrus dėsnius gali gauti bet kuris žodžio skiemuo. Juk sakome Kaũnas, bet Kaunè, taip pat vaĩkas, dóbilas, bet vaikaĩ, dobilaĩ.

-------
*Gimtoji Kalba,
1939, 81-83.

 

Bet kirčiuotasis skiemuo, jo balsis ar dvibalsis, ne visada vienaip tariamas, jis turi savo gaidą, melodiją, kitaip sakant, pati balso judėsena skiemenyje nėra vienoda. Šita kirčiuotojo skiemens tariamoji gaida ir vadinama priegaide, arba intonacija. Tų priegaidžių mūsų bendrinė kalba skiria tris. Tariant tvirtapradę, arba (tiksliau) stumtìnę, priegaidę, balsio pradžia arba dvibalsio pirmoji dalis, pirmasis jo sandas, tariama tvirčiau ir balsas lyg tartum stumte stumiamas. Pvz. : gývas, stóras, bė́gti, bū́ti, áukštas (būdvardis), káilis, ántis (paukštis), káltas ... O tvirtagalę, arba tęstinę, priegaidę tariant, balso spūdis ir jo vieta vėl kitoki : balsas eina tvirtyn ir kyla į balsio galą arba antrajame dvibalsio sande. Šios priegaidės tariamasis įspūdis yra ryškus tęsimas. Pvz. : gỹvis “ gyvumas ”, stõris, bė̃gis, bū̃vis, aũkštas (namų), kaĩlius “ kailiadirbys ”, añtis (marškinių), kal̃tas (būdvardis) ... Šiedvi priegaidės kaip tik daugiausia ir skiriasi viena balso stūmimu, antra — tęsimu. Plg. dar tarimą posakyje : kas to sū́rio sū̃ris (= sūrumas). Jeigu, tardami stumtinės priegaidės žodį, kirčiuotąjį garsą bandome ilgiau tęsti, tuojau priegaidė ima virsti tęstine. Šiaip priegaidėtasis garsas čia netąsus. O, priešingai, tęstinę priegaidę turįs garsas tariant galimas tęsti labai ilgai, ir dėl to tęsimo priegaidė nė kiek nepakinta. Šiedvi priegaidės gaunantieji balsiai yra iš prigimties ilgi arba dėl pačių priegaidžių pailgėja. Pvz., nešù, matýti tariami su trumpais e, a, o žodžiuose nẽša, mãto tie patys garsai, gavę tęstinę priegaidę, jau yra ilgi. Taip pat ilgus a, e dėl priegaidės tariame, pvz., ir žodžiuose kálnas, kélmas, nors šiaip tie garsai trumpi, pvz., kalnaĩ, kelmaĩ. Tačiau tęstinio dvibalsio antrasis sandas dėl priegaidės mažiau tepailgėja, pasidaro tik pusilgis. Pvz., žodžiuose laũkas, bal̃sas garsai u iv l tik truputį ilgesni už tuos pačius nekirčiuotus garsus lytyse laukaĩ, balsaĩ. Pagaliau trečią priegaidę turime, kur kirtį gauna trumpai tariamas balsis. Dėl balso spūdžio trumpumo ir staigumo ši priegaidė ir vadinama trumpinė. Pvz. : tàs, šakà, laukè, kìtas, bùtas ... Dėl balsio trumpumo tuo pačiu kairiniu ženklu priegaidę žymime, pvz., ir žodžiuose ùiti, tìltas, kùlti, lùnkas, stùmti, kùrti ..., nors šiaip čia priegaidė yra stumtinės prigimties. Tatai aiškiai parodo ir kirčio šokinėjimas. Pvz., sakome bùtas : butù : bùtai : butùs, bet tìltas : tìltu : tìltai : tìltus.

Apskritai priegaidės bendrinėje kalboje tariamos taip, kaip jas taria pietiniai aukštaičiai vakariečiai, būtent kapsai ir zanavykai. Tik čia įsidėmėtina, kad mišrieji dvibalsiai ì, ù + l, m, n, r tartini zanavykiškai, tai yra su trumpais ì, ù, nes kapsai, kad ir ne visi, juos tarmiškai pailgina, pvz., taria týltas, kū́lt(ie), kū́rt(ie). Iš kitos pusės vėl tęstiniai tikrieji dvibalsiai tariami kapsiškai su kirčiu ant antrojo sando, pvz., labaĩ, geraĩ, juõkas, nes zanavykai čia kirtį ir priegaidę ištęsa ant abiejų dvibalsio dalių, būtent taria labãĩ, gerãĩ, jũõkas. Taigi ir priegaidės dalyke, kaip ir visame garsyne (= garsų visetas), bendrinė tartis nėra vienos katros tų dviejų tarmių kopija, bet eina labiau derinamuoju vidurio keliu.

Mūsų tarmės, skirdamosi savo tarpe garsynu ir kaityba, žinoma, skiriasi ir kirčiu bei priegaide. Pvz., visa šiaurės Lietuva iki Šilutės — Raseinių — Giedraičių linijos kirtį daugiau ar mažiau iš galūnės atitraukia į žodžio šaknį. Todėl daugumas žemaičių taria, pvz., gal̃và, gèrà, aũsìs vietoje galvà, gerà, ausìs, kitaip sakant, kirtį padalija pusiau tarp šaknies ir galūnės. O šiauriniai aukštaičiai, ypačiai Mūšos upyne, dar stipriau atitraukdami, besako gal̃va, gèra, aũsis arba net gal̃v, gèr, aũss. Bet gera ausis ir iš atitrauktinio kirčio gali atpažinti senąjį kirčiavimą, nes atitrauktinės priegaidės yra kitokios negu senosios. Pvz., panevėžiškių tarime daiktavardis aũsis (iš ausìs) vis tik kitaip skamba nei busimojo laiko veiksmažodžio lytis aū̃sis.

Bet yra žymių tarminių skirtumų ir šiaip pačiame priegaidžių tarime, kur kirtis ir neatitrauktas. — Žemaičiai stumtinę priegaidę mažne visi išverčia laužtine: balsas viduryje priegaidėtojo garso staiga nutrūksta, lyg laužte nulaužiamas. Pvz., rýtas, bū́k jų tariama rîts, bûk. Be to, žemaičiai tęstiniuose dvibalsiuose kirtį visada deda ant pirmojo sando, taigi vietoje laĩkas, šaũkti, kal̃tas sako tik lãiks, šãukti, kãlts. — Rytiečiai lietuviai vėl stumtinę priegaidę yra labai suartinę su tęstine, nes ano būdingojo stūmimo jų tarime veik nebe žymu ir, pvz., Velýkos skamba tartum Velỹkos. Tęstinė rytiečių priegaidė, ypačiai dvibalsiuose, vakariečio lietuvio ausiai atrodo ir kaž kokia nepaprasta, pasakytume, “ suriesta ”, nes visa balso dinamika suspiečiama antrajame dvibalsio sande, kuris, be to, jau ir tariamas visiškai ilgai, ne pusilgis. Tam skirtumui išgirsti gana palyginti, kaip ištaria, pvz., žodį vaĩkas koks kupiškėnas ar panevėžiškis ir marijampoliškis kapsas. Negana to, rytiečiai tęstinę priegaidę žodžio galūnėje dar savotiškai sutrumpina, ją tartum kirste nukerta. Pvz., žodžiai, vaikaĩ, mataũ, kitũ., jų tariami lyg vaikaì, mataù, kitų́. — Bendrinės kalbos trumpiniai ì ir ù rytiečių ir žemaičių dažniausiai pailginami ir tariami su tam tikra antrine tęstine priegaide, pvz. vietoje vìsas bùvo rytiečiai sako vỹsas, bũvo, o žemaičiai čia ne tik priegaidę išverčia, bet ir pačius garsus taria labai atvirus, panašius į e ir o. — Dzūkai, kaip ir daugelis rytiečių, vienabalsiuose sunkiai beskiria stumtinę priegaidę nuo tęstinės, pvz., póvas jiems labai yra supanašėjęs su põnas. Ir gerą ausį turėdamas, dzūkas čia priegaidę daugiau suvaiko tik iš kirčio šokinėjimo, pvz., póvus, bet ponùs.

Bendrinė kalba, kaip garsynui, taip, žinoma, ir priegaidei privalo vienodesnės, pavyzdinės tarimo normos. Ir, kaip jau minėta, tą normą imame iš kapsų ir zanavykų tarmių, vadinasi iš tų pačių, kur mums daugiausia ir garsynui pavyzdžiu eina. Rūpindamiesi tarties kultūra, turime rūpintis ir vienodu, pavyzdiniu priegaidžių tarimu. Tas vienodumas bendrinėje kalboje yra mūsų siekiamasis idealas, jo turi siekti teatras, mokykla ir šiaip visi, kur kalba rūpinasi. Bet tam tikras, mūsų ausies neužgaunąs tarmiškumas čia nėra kokia didelė yda. Kiekvienam daugiau ar mažiau atsiliepia gimtoji tarmė, taigi ir iš jos įprastasis priegaidžių tarimas. Daug blogiau su vad. miesto žargonu. Čia mūsų kalbos skambioms priegaidėms tikra papiūtis. Juk iš miesto “ tiligentų ” kasdien girdime Káunas, táuta, láikas arba Kàunas, làikas, sakìk, làbas, pònas. Tai jau biauru ir kiekvienam, net tarmiškai kalbančiam ausį rėžia. Tačiau keista, kad atsiranda šitokio kalbalo net sekėjų, ypačiai iš moterų tarpo. Matyti, tatai ir mados dalykas. Betgi neleistina, kad kirčio ir priegaidės darkytojai, dažniau darkytojos, net viešai radijo bangomis darknotųsi. Tenemano dárknos, kad niekas nieko nesupranta. Ne, dabar pasitaiko jau ir antraklasių visomis keturiomis kaustytų. Kartą toks vyras, besiklausydamas, rodos, vienos tarybininkės kalbos, šitaip savo nuomonę išdėjo : “ kad mūsų klasėje būtų, ta be dveigio neišsisuktų ... Ir tai jau geras ženklas. Mūsų mokyklinės jaunuomenės kalbinė núojauta gyva ir gyvėja. Galime tikėtis, kad ir šis tarties — priegaidžių — dalykas su jaunąja karta gerės.

DVIKALBIŲ VAIKŲ TARTIES TAISYMAS*

Dvikalbumo (bilingvalizmo) problema Amerikoje yra labai gyva, ir mokslinės literatūros tuo klausimu yra nemaža.

------
*Švietimo Gairės,
1970, 3 nr., 15-20.

 

Dvikalbumas yra dviejų rūšių. Viena jų yra gimtasis arba ankstyvasis dvikalbumas, kai dar kūdikystėje natūraliai išmokstamos dvi šeimoje arba bežaidžiant su kitakalbiais vaikais beveik lygiai vartojamos kalbos. Antra dvikalbumo rūšis išsivysto, kai antroji kalba išmokstama vėliau. Tai yra vėliau įgytas arba suaugusių dvikalbumas, įgyjamas antrosios kalbos besimokant ar praktiškai ta kalba su kitais bekalbant.

Gimtasis dvikalbumas dažniausiai ilgai neišsilaiko. Paprastai šeimoje dviem kalbom lygiai ilgai nekalbama. Per ilgesnį laiką įsigali kuri nors viena kalba, o antrosios vartojimas sumenkėja. Tuo keliu ir vaikas pradeda vis daugiau vartoti tik vieną kalbą, o antrąją pamiršta, pasidarydamas tos kalbos nebyliu. Net ir abi kalbas šeimoje vartojant, vaikas įpranta daugiau į jų vieną, kuri daugiau įsigali. Antroji nevartojama pamažu pamirštama. Tuo būdu Amerikoje ir menkėja daugumos lietuvių vaikų savo gimtosios kalbos mokėjimas, vaikai įpranta vartoti anglų kalbą, ją vis daugiau ir geriau pasisavindami. Gimtajai lietuvių kalbai išlaikyti čia reikalinga sąmoningų pastangų : pasiryžimo tik ją vartoti šeimoje, jos mokėjimą pagilinti mokymosi keliu ir neleisti kitai kalbai ją išstumti, kitaip sakant, jai pasyviai sunykti. Tai yra galima, tik reikalinga, kad tėvai sąmoningai palaikytų jos vartojimą šeimoje ir tuo būdu apsaugotų vaikus nuo jos pamiršimo.

Tačiau apskritai dvikalbumas nėra natūrali arba paties gyvenimo sukurta padėtis. Ji yra dirbtinė padėtis, panašiai kaip dirbtinis įprotis yra prausimasis ir daugybė kitų kultūrinių reikalavimų. Šiaip gi savaime dvikalbumas, paliktas sau, ilgai neišsilaiko, nes jį neigiamai veikia ir sunaikina vaiko gyvenamoji aplinka. Jei tos aplinkos veikimui sąmoningai nepasipriešinama, viena iš vaiko vartojamų kalbų sunyksta. Visur vartodamas jo išmoktą svetimą kalbą, vaikas pamiršta savo tėvų arba gimtąją kalbą ir apie 11-12 metus, savosios kalbos nebevartodamas, jis jau maža jos bemoka, maža bežino jos žodžių, neteisingai beištaria jos garsus ir dėl to vis daugiau visur griebiasi svetimosios kalbos.

Vienokios ar kitokios kalbos vartojimas atsiliepia ir vaiko artikuliacijos bazės susidarymui, kalbos padargų dėstymui kalbant. Kiekvienas žmogus, kalbėdamas kuria nors kalba, susidaro savo artikuliacijos bazę, priklausančią nuo vienokių ar kitokių kalbos padargų vartojimo, tariant tos ar kitos kalbos garsus. Įvairios kalbos turi savo skirtingas artikuliacijos bazes. Pvz. anglų kalbos artikuliacijos bazė yra labiau užpakalinė, kalbos padargų dėstymas tingus, žandų kampas (burnos pražiojimas) mažas, lūpų judesiai neryškūs, apatinis žandas pastumtas į prieki (labiau britų negu amerikiečių tarime). O priešingai, prancūzai kalbėdami artikuliuoja labiau burnos tuštumos priekyje, kalbos padargus dėsto energingai, lūpų judesiai labai gyvi, pvz. apskritas jų sučiaupimas, tariant balsius o ir u, apatinis žandas atitrauktas atgal. Vokiečių (neskaitant užpakalinio melekėlinio r), slavų ir lietuvių artikuliacija yra vidurinio tipo : ne tokia ryški kaip prancūzų ir netaip tingi kaip anglų. Pvz. mūsų balsių o ir u labializacija (ypačiai rytiečių aukštaičių tarime) daug silpnesnė negu prancūzų, bet ryškesnė negu rusų kalboje.

Kiekviena kalba turi savo, nuo kitų kalbų skirtingą balsyną, tai yra balsių skaičių. Tas skirtingumas priklauso nuo kiekvienos kalbos turimų balsių kokybės ir kiekybės. Vienos tautos turi savo kalbose daug balsių (trumpųjų ir ilgųjų), fonetikos terminu vadinamų fonemų, kuriomis skiriamos žodžių reikšmės. Plg. butasbūtas, ta : tą (ilgas a), visti : vysti, jis mes : mes (įvardis, ilgas platus e), meta : mėta (ilgas siauras ė), koks : koksas (trumpas atviras o). Kai kas, ypačiai inteligentų tarpe, svetimuosiuose žodžiuose, pvz. universitetas, komitetas, taria kiek šiaurėlesnį trumpąjį e nei žodyje mesti. Tačiau to antspalvio balsio netektų laikyti atskira dvyliktąja fonema. Daugumas lietuvių žodžiuose komitetas ir mesti turi tą patį vienodą trumpą balsį e. Taigi lietuvių kalbos balsynas, palyginti, įvairus. Balsius skiriame ne tik trumpus ir ilgus, bet taip pat ir plačius bei siaurus. Yra kalbų, kur balsynas visai paprastas. Sakoma, kad pvz. eskimų kalba teturinti tik tris balsius. Anglų kalbos balsynas daug kuo skiriasi nuo lietuviškojo. Dauguma balsių nesutampa nei kokybiškai, nei kiekybiškai. Amerikiečių anglų kalbos tarime balsių ilgis neturi foneminės reikšmės. Pvz. žodžiuose book ir boot balsiai u skiriami ne tiek fonetiniu ilgiu, kiek skirtingu platumu ir siaurumu, priklausančiu nuo nevienodo liežuvio pakilimo ir jo raumenų įtampos. Tas pat tinka ir balsių atžvilgiu žodžiuose bit ir beet. Todėl, taisant dvikalbių vaikų tartį, ypačiai tenka kreipti daug dėmesio į ilgųjų balsių tarimą, kad jie nebūtų trumpinami, pvz. kad būdas, rytas nebūtų tariami būdas, ritas (su pusilgiu u ir i, kaip anglų booby, reed). Be to, mūsų ilgasis ū (rašomas ir ų) yra labiau labializuotas negu anglų kalboje, t. y. tariamas ryškiai apskritai sučiauptomis lūpomis. Tiek pat labializuotas yra ir mūsų balsis o, visada ilgas ir siauras. Reikia žiūrėti, kad dvikalbiai vaikai jo nesudvibalsintų, kaip anglų go. Atviras ir trumpas o bendrinėje kalboje tariamas tik naujuose skoliniuose, pvz. istorija, tonas, fosforas. Dvikalbiai vaikai labai dažnai balsi ė, pvz. žodyje dėti, taria dvibalsiškai, kaip anglų date.

Sunkumų yra ir su dvibalsiais. Dvibalsiai uo ir ie neturi atitikmenų anglų kalboje. Jų taisyklingo tarimo tenka atskirai mokyti. Patariama pratinti skirti, pvz. ko : kuo, to : tuo, oda : uodas, mėgo : miego, kėlė : kielė (paukštis). Taip pat tenka akylai sekti ir dvibalsių au, ai, ei tarimą, kad jų neperdirbtų į ou, ėi arba neišverstų vienbalsiais. Juk antros trečios kartos Amerikos lietuvius dažnai girdime tariant, pvz. kroujas, krojas, keip, kep vietoje kraujas, kaip. Čia, žinoma, atsiliepia ir anglų kalbos rašybos bei tarimo įtaka. Todėl nenuostabu, kad iš silpniau lietuviškai kalbančių studentų vietoje autonomija, Austrija irgi tenka išgirsti otonomija. Ostrija. Ir apskritai, tarptautinius žodžius tariant, mokytinės mūsų jaunuomenės kalboje dažnai kryžiuojasi angliškas ir lietuviškas tarimas. Dainavoje vieną visai taisyklingai kalbančią studentę girdėjau tariant ir sikologija vietoje psichologija. Tai, žinoma, yra fonetinė lietuviškojo ir angliškojo tarimo kryžmena (hibridas).

Taisydamas priebalsių tarimo ydas, mokytojas irgi turės nemaža darbo. Lietuvių ir anglų kalbos priebalsynas (consonantal system) taip pat daug kuo skiriasi. Priebalsiai p, t, k anglų kalboje yra aspiruoti, tariami su tam tikru priedvasiu. Lietuvių, kaip ir prancūzų bei rusų kalbose, jie yra gryni, be aspiracijos. Ta aspiracija panaši į silpną priebalsį h. Taigi su anglišku akcentu kalbantis vaikas žodžius ponas, tauta, karas tars tartum phonas, thauta (ar thotha), kharas. Reikia pratinti pvz. tarti aiškiai skiemenis pa, ta, ka. Lietuvių kalbos visi priebalsiai yra vėl poriniai kietumo-minkštumo atžvilgiu. Prieš balsius e ė, i, y (ir ę, į), dvibalsį ie ir kur minkštinimui rašomas i, mūsų kalbos priebalsiai visada tariami minkštai. Taigi tariame tako, bet teko (su minkštu t), taip pat kaušas, bet kiaušas, lapų, bet lapių. Anglų kalbos pučiamieji priebalsiai š ir ž (pvz. žodžiuose shoot, pleasure) lietuvio ausiai yra minkšti. Todėl dvikalbiai vaikai dažnai ir lietuviškai taria šiokti, žiodis. Reikia pratinti aiškiai skirti, pvz. šioks (įvardis) ir šoks (veiksmažodis), rašau ir rašiau, žuvis ir žiurkė, varžau ir varžiau. Ši kietųjų š ir ž minkštinimo yda labai dažna ir sunkiai ištaisoma. Tardami kietuosius š, ž, lūpas labiau atkišame į priekį.

Anglų kalboje žodžiai need ir neat skiriasi tik paskutiniojo priebalsio skardumu ar duslumu. O lietuvių kalboje dvejaip rašomi žodžiai tat ir tad (tada) pauzėje skamba vienodai, kitaip tariant, skardieji priebalsiai žodžio gale išvirsta dusliaisiais. Nors rašome kad, visad, tiesiog, bemaž, bet tariame kat, visai, tiesiok, bemaš.

Anglų kalboje pvz. discuss ir disgust priebalsis s po i tariamas vienodai, abiem atvejais duslus, o lietuviai rašo ir taria pvz. iškelti, bet ižgerti, nors rašome išgerti. Kitaip tariant, mes priebalsių samplaikoje supanašiname visus priebalsius pagal paskutinį duslų ar skardų. Nors rašome lipti : lipdamas, sukti : sukdamas, bet antruosius tų porų narius tariame likdamas, sugdamas. Plg. dar šlapdraba (tariama šlabdraba) ir anglų snapdragon (kur junginys pd išlieka nepakitęs). Anglų caps, gates, looks tariama su galūniniu dusliuoju s, o beds, robes, leaves, bides, feels su skardžiuoju z. Todėl ir dvikalbiai vaikai čia dėl anglų kalbos įtakos gali pradėti tarti su lietuvių kalbai priešinga asimiliacija, pvz. bėgz, dribz, kilz vietoje fonetiškai taisyklingų bėks, drips (rašoma bėgs, dribs), kils. Asimiliacijos atžvilgiu priebalsių samplaikoje neutralūs yra priebalsiai m, n, l, r, v ir j. Jie neveikia kitų priebalsių nei patys duslėja. Todėl tariame kaip rašome : smenga : zmenga, sliaukia : zliaukia, atveža : užveža, atjojo : užjojo, kąsnis : biznis.

Ypatingą dėmesį reikia kreipti į kietojo ir minkštojo priebalsio l tarimą. Amerikiečių kalboje kietasis l tariamas tik žodžio gale, pvz. wall, ball, o šiaip visur kitur sakomas vad. vidurinis l, kuris žymiai kietesnis už lietuvių minkštąjį l. Plg. anglų lips (lūpos) ir lietuvių lips, taip pat loop (kilpa) ir lietuvių lūpa. Mes tariame kalba, vilkas, bet kalbelė, kalbėti, kalbinti, vilkelis, vilkiukas (su minkštuoju l). Čia dvikalbiai vaikai bus linkę abiem atvejais tarti tą vidurinį apykietį l. Kad skirtų dvejopą, mokytojui teks gerokai padirbėti.

Pagaliau dvikalbumas nelygu dvikalbumui. Yra dvikalbių vaikų, kurių lietuviškoji tartis be priekaištų. Jų fonetiniai įgūdžiai apima abi kalbas, jų valdomas garsynas yra daug platesnis nei vienakalbių vaikų. Kitaip tariant, jie lietuviškai kalba be angliško akcento. Tai pasiekiama tik tuo atveju, jei šeimos kalba yra vien lietuviška ir tokia padėtis palieka ir vaikams pasiekus mokyklinį amžių, kada jie jau išmoksta ir angliškai. Blogiausia, kada lietuviškai kalbąs vaikas, bežaisdamas su angliškai kalbančiais išmokęs angliškai, ir į tėvus ima ta kalba kalbėti, nors šie į jį vis dar tebekalba lietuviškai. Tokia praktika veda į labai greitą lietuvių kalbos mirtį. Vaikas, vėliau paauglys, tampa vad. vienapusiu nebyliu : lietuviškai supranta, bet nekalba. Tėvų lietuvišką kalbėjimą jis pagaliau ima laikyti kvailu užsispyrimu, tik apsunkinančiu tarpusavio santykius. Juk žino, kad tėvai moka ir angliškai. Tai, girdi, kam užsispirti, jei visa aplinka yra angliška. Tokia paprasta yra vaikų ir net paauglių galvosena. Ir tai visai normalu. Žmogus iš esmės yra vienakalbis, toks jis gimsta ir auga. Dvikalbumui išlaikyti reikia tam tikros prievartos, ryžto, pasakyčiau, lygiai taip pat kaip ir vaikams praustis. Kuris gi vaikas neverkia motinos prausiamas ? Iš vaiko tenka primygtinai reikalauti, kad jis į tėvus kreiptųsi tik lietuviškai ir, ką lietuviškai klausiamas, lietuviškai ir atsakytų. Ypačiai čia svarbu, kad motina šiuo atžvilgiu būtų nenuolaidi. Paaiškinus, kad “ mes ” mokame dvejaip kalbėti, o kaimynai ir jų vaikai tik vienaip, vaikai lengvai pripranta prie dvikalbumo. Noriu čia priminti tikrai gyvenimišką pavyzdi. Pažįstu vieną senųjų ateivių šeimą, kurių duktė visai gražiai lietuviškai kalba, o sūnus net nė nesupranta. Tėvai (abu šiauliškiai) Amerikon atvažiavo 1912 m., ir čia jiems netrukus gimė duktė. Tėvas dirbo, o motina augino dukterį, kol ji pradėjo eiti į mokyklą. Nedirbdama neišmoko nė angliškai ir su dukterimi kalbėjo tik lietuviškai, nors ši iš kaimynų vaikų bežaisdama greitai pramoko angliškai ir ta kalba bandė ir mamą šnekinti. Tik iš to nieko neišeidavo. Sūnus gimė vėliau, kada motina jau šiaip taip grebezojo angliškai. Jam atbėgus iš gatvės ir bandant angliškai, motina jau suprato, ką jis sako. Ir pati ėmė maišytai kalbėti. Taip vaikinas ir užaugo vien angliškai bekalbančiu.

Kartais tvirtinama, kad vaikai, iki mokyklinio amžiaus visai nekalbėję angliškai, geriau išlaiko gimtąją lietuvių kalbą. Tai nevisai taip. Yra įrodyta, kad vaikas gali vėliau visai pamiršti net iki aštuonerių metų vartotą gimtąją kalbą. Nevartojama kalba vaiko ir net paauglio amžiuje lengvai miršta. Lietuvių kalbą gyvą gali išlaikyti tik šeimos kalbinė drausmė ir ryžtas. Šeštadieninė pradžios mokykla angliškai kalbančio vaiko į lietuvių kalbą nepajėgs grąžinti. Ji tik lietuviškai kalbantį gali rašto išmokyti.

ŽODŽIŲ DARYBA IR KAITYBA

NETAISYKLINGOJI PRIEVEIKSMIŲ DARYBA*

Prieveiksmius savo kalboje daromės pagal tam tikrus dėsnius. Jei pagrindinis žodis baigiasi galūne -as, tai prieveiksmis gauna galūnę -ai, pvz., gras : geraĩ, áukštas : aukštaĩ, pìktas : piktaĩ, greĩtas : greĩtai, ãtskiras : atskiraĩ, svtimas : svetimaĩ, raudónas : raudónai, protìngas : protìngai, kalnúotas : kalnúotai, dėmė́tas : dėmė́tai, vėlývas : vėlývai, lietùviškas : lietùviškai, pelnýtas : pelnýtai, suprañtamas : suprañtamai, ìštikimas: ištikimaĩ. Galūnę -tai gauna prieveiksmiai padaryti iš būdvardžių, kur baigiasi galūnėmis -us, -ias, taip pat iš veikiamųjų esamojo ir būtojo laiko dalyvių, pvz., gražùs : gražiaĩ, panašùs : panašiaĩ, lýgus : lýgiai, sunkùs : suñkiai, patogùs : patõgiai, tùščias : tuščiaĩ, ãtvirkščias : atvirkščiaĩ, geriáusias : geriáusiai ; žìnąs : žìnančiai, pritiñkąs : pritiñkančiai, pasiùtęs : pa-siùtusiai, vkęs : vkusiai. Tos pačios galūnės yra retesni dìdis : didžiaĩ, dìdelis : dìdeliai ir, be to, priešdėliuotieji bei sudurtiniai apýgeris : apýgeriai, pósunkis : pósunkiai, pùstikris : pùstikriai.

--------
*Gimtoji Kalba,
1939, 86-88.

 

Bet juk gausu mūsų kalboje ir vad. III linksniuotės būdvardžių galūne -inis, pvz., medìnis, geležìnis, daržìnis ... Kaip čia su prieveiksmių darymu ? Iš tos rūšies būdvardžių prieveiksmių galūne -iai paprastai nedarome. Lietuviškai nesakome : durys medinės, bet geležiniai atrodo; geležis mediniai nudažyta; jis ir laukus daržiniai dirba. Jei mums čia prireikia prieveiksmio, tai jį daromės tiesiog iš daiktavardžio su priesaga -iškai. Vadinasi, sakysime rašysime : durys medinės (geležinės), bet geležiškai (mẽdiškai) nudažytos ; jis ir laukus dar̃žiškai dirba. Tiesa, žemaičiai sako vidutìniai, galutìniai, paskutìniai, taip pat aukštesniojo laipsnio prieveiksmius gerèsniai, gražèsniai, suk-tèsniai, suprantamèsniai (tarmiškai : gerẽsniai ...). Bet iš tų kelių žodžių negalima išsivesti visuotinės taisyklės (prieveiksmių medìniai, daržìniai ... niekas Lietuvoje nepažįsta), be to, aukštaičiai tesako, rodos, tik vidutìniškai, galutinaĩ, paskutinaĩ, geriaũ, gražiaũ, sukčiaũ, suprantamiaũ. — Tačiau mūsų laikraščiuose pilna tokių posakių, kaip :    fiziniai stiprūs, psichiniai nesveikas, techniniai (net: technikiniai!) sunkiai įvykdomas, dvasiniai prislėgtas, patriotiniai nusiteikęs ... Čia tetinka tik : fìziškai, psìchiškai, tèchniškai, dvãsiškai, patriòtiškai ... Kai kada ir visai prieveiksmio nereikia. Pvz., sakinyje “ Seimas jau pernai ... principiniai pritarė ... trimečių priedo padidinimui ” geriau tinka iš prìncipo, o ne principiškai. Šalia kū́niškai, dvãsiškai subrendo galima visai lietuviškai pasakyti ir: kū́ną, dvãsią subrendo. Taip pat gerai tinka ir : gyvena dvãsią prislėgtas (plg. džiaugiasi žirgą dovanotas). Arba vėl ir periodinės spaudos įsikąstas žargoninis besąlyginiai tiek pat visai nereikalingas. Pvz., laikraščio sakinys “ Iki teismo laikys besąlyginiai kalėjime ” visai žmoniškai ir lietuviškai pasakomas: iki teismo laikys be są́lygų kalėjime.

Prieveiksmius daromės ne tik iš savųjų būdvardžių ar dalyvių, bet taip pat ir iš skolintinių, vad. tarptautinių. Mūsų kalbos dėsniais iš būdvardžių idealùs, aktyvùs, pasyvùs, subjektyvùs, realùs, natūralùs, modernùs, punktualùs, oficialùs ... tegalimi tik prieveiksmiai: idealiaĩ, aktyviaĩ, pasyviaĩ, subjektyviaĩ, realiaĩ natūraliaĩ, moderniaĩ, punktualiaĩ, oficialiaĩ ... Bet daugis dar sako ir rašo : ideãliškai, subjektỹviškai, natūrãliškai, moder̃niškai, oficiãliškai ... Tiesa, tokie prieveiksmiai galimi, bet tik iš daiktavardžių. Pvz. : dalyką reikia imti ne daiktiškai, bet ideãliškai (= kaip idealą); nors ir ne oficialas (pvz., kūrijos), bet oficiãliškai elgiasi ; ir šitas fotografas moder̃niškai (= kaip Modernas “ toks fotografinių vardas ”) fotografuoja ; tos nuotraukos ir pozityvas atrodo negatỹviškai ( = kaip negatyvas). Žinoma, čia galimi ne tik prieveiksmiai, bet ir būdvardžiai su -iškas : ideãliškas, oficiãliškas, moder̃niškas ... Bet tiesiog iš būdvardžio prieveiksmio su -iškai nedarome. Juk nesakome nė gẽras : g r i š k a i, gražùs : grãžiškai, bet tik geraĩ, gražiaĩ. Tačiau kur, nevartodami paties pagrindinio daiktavardžio, svetimuosius būdvardžius vis tik sakome su -iškas, žinoma, gretomis daromės ir atitinkamus prieveiksmius, pvz., auteñtiškas : auteñtiškai, dinãmiškas : dinãmiškai, ideñtiškas : ideñtiškai, drãstiškas : drãstiškai ...

Taigi mūsų prieveiksmių daryba dėsninga. Kokių ypatingų išimčių nėra. Tik visuotinai vartojama ne senaĩ, bet seniaĩ “ längst, давно ”, nors vėl tesakome jis senai (sẽnas) atrodo. Taigi kalbant ir rašant reikia vien šiek tiek apdairumo, pasakyčiau, tiesiog valyvumo. Bet, deja, mūsų, spauda, ypačiai periodinė, visokius tautiniai (= tautiškai) susipratusius, patriotiniai ( = patriotiškai) nusiteikusius yra jau per daug pamėgusi. Dėl tų netikusių prieveiksmių buvo jau kartkartėmis ir ne vien GK rašyta, su jais visą amžių kovojo ir velionis Rygiškių Jonas. Dalykas, rodos, mažas ir visiškai aiškus. Tačiau ir mažmožiuose pravartu drausmė. Ir visai jau negražu, kad kuris dienraštis įsideda net kalbininko straipsnelį dėl to netikusio -iniai, o paskui vėl jį perdėm vartoja, į aną patarimą nė neatsižvelgedamas.

MOTERŲ PAVARDINĖS PRIESAGOS*

Mūsų kalba, skirdamasi nuo daugumo Vakarų Europos kalbų, pvz., vokiečių, prancūzų, turi moteriškosioms pavardėms, kaip ir slavai, tam tikrų priesagų. Mes juk tomis priesagomis skiriame net tekėjusių ir netekėjusių moterų pavardes.

------
*
Gimtoji Kalba, 1939, 55-60.

Ir tų pavardinių priesagų mūsų gyvojoje kalboje net labai gausu. Pvz., iš vyriškos pavardės Balčiūnas (ji gausiausia Lietuvoje iš lietuviškųjų !) atskirose mūsų krašto vietose pasidaroma šitokių mergaičių pavardžių lyčių : Balčiūnaitė, Balčiūnaičia, Balčiūnytė, Balčiūnyčia, Balčiūniūtė, Balčiūnutė, Balčiūn(i)ūčia, Balčiūnikė, Balčiūn(i)ukė, o rečiau ir : Balčiūniotė, Balčiūnalė, Balčiūnėlė (Bal-čiūnelė), Balčiūnėčia, Balčiūniočia, Balčiūniokė ... Taigi gausumu vargu galėtų kas mus prilygti. Pirminė šių priesagų reikšmė, žinoma, nėra pavardinė, bet apskritai mažybinė, kartais maloninė, retkarčiais ir niekiamoji, pvz. : vietomis -alė. Plg. bendrinio daiktavardžio pelė̃ mažybines lytis : peláitė, pelýtė, peliùkė, pelìkė, pelẽlė, peliùtė, net peliõtė “ didoka pelė ”, pel(i)ū́tė, pelãlė “ didelė, padvėsusi pelė ”. Vienur kitur priesagomis net amžiaus skirtumas pažymimas, pvz., panemunėse ir kai kur vidurio Lietuvoje -(i)ukė sakoma tik mažai mergaitei, o suaugusiai - -ytė, -aičia. O galiniams rytiečiams vėl -iõtė paprastai yra suaugusi mergina. Seniau mergaičių pavardės buvo sudaromos ir stačiai su moteriškąją galūne -ė. Tatai pirštu prikišamai rodo Žemaičių XVII amž. metrikų knygos. Pvz., Skuodo, Salantų, Mosėdžio, Švėkšnos ... tų laikų metrikose randama Derkintė, Kedė, Raudė, Lokė, Šimkė ..., šalia Derkintis, Kedys, Raudys, Lokys, Šimkus ... Bet krikštijant Raudžio vaikai metrikose rašomi tik Raudaitė, Raudaitis. Vadinasi, jau suaugę jie pasidarydavo Raudė, Raudys.

Įdomu, kad šitokios mergaičių pavardžių darysenos liekanų iki pat mūsų dienų yra išlikę Užnemunėje, pvz., Griškabūdžio, Žvirgždaičių apylinkėse. Balčiū́nė pasakoma į subrendusią, kartais sentelėjusią merginą, nors šiaip paprastai Balčiūniū̃tė tevartojama.

Pagaliau gyvojoje kalboje priesagos segamos ir vyriškosioms pavardėms. Iš to paties Balčiūno padaromi : Balčiūnaitis, Balčiūn(i)ukas, Balčiūniokas, Balčiūnutis, Balčiūnytis, Balčiūnėlis, Balčiūnėkas, Balčiūnūtis, Balčiūnuitis, Balčiūnynas, Balčiūninas ... Tatai vaikinų, net suaugusių jaunuolių pavardės. Yra tarmių, kur, pvz., priesaga -aitis numetama tik kada vyras jau vedęs. Ir tikrai, šiaip sau gyvenime kaimo žmonės vaiko ar pusbernio juk Balčiūnu niekados nepavadins. Šviesuomenė nemažybines lytis čia ima perdėm vartoti todėl, kad taip rašome. Bet dažnai patys kalbėdami jaučiame tam tikrą kalbos jausmo prieštaravimą. Atsimenu, kartą velionis Rygiškių Jonas, įsikalbėjus apie pavardes, irgi sakėsi vis negalįs priprasti, kad I skyriaus suole sėdintį pipirą vadiname Laukiù, o universitetą baigiančią suaugusią moterį vis dar — Laukýte, nors ji jau visa Laukė̃. Tačiau siūlyti vartoti nesiryžo. Ir, žinoma, turėsime palikti dabartinę vartoseną, keisti ką būtų jau sunku.

Bet vis tik mergaičių pavardžių priesagų dalykas bendrinėje kalboje dar nėra galutinai nusistojęs. Tuo klausimu jau kelis kartus yra kreipęsi ir mūsų skaitytojai. Vieniems neaišku, kur vartoti -aite, -ytė, -iūtė ar -ūtė, kiti vėl abejoja dabar beįsigalinčios taisyklės -as : -aite, -is : -ytė ir t.t, tikslumu. Visų pirma reikia pabrėžti, kad anos 4 priesagos, tiesa, priklauso prie plačiausiai sakomųjų, bet nėra nė vienos gyvosios tarmės, kur jos visos būtų kartu vartojamos. Atskirose mūsų tarmėse paprastai viena kuri priesaga dedama visų galūnių vyriškosioms pavardėms. Jei kur dar sakoma ir antra priesaga, tai, kaip jau minėta, tik amžiaus skirtumui ar retai ir pagarbai reikšti. Plačiausiai iš visų priesagų pažįstama -aitė. Ji sakoma pietų ir rytų žemaičių, taip pat visoje vidurinėje Lietuvoje. O jei pridėsime rytiečių gretiminę priesagą -aičia (iš senovinės -aitjā), tai jos plotas apima veik du trečdaliu visos Lietuvos. Pagaliau -aitė XVII amž. vartojama ir pajūrio žemaičių, nors dabar jų besakoma -alė. Anais laikais ji taip pat pastebima Užnemunėje, net ir pačiuose Lietuvos rytuose. Priesaga -ytė ypačiai paplitusi panemunėmis tarp Kauno ir Vokietijos sienos, bet iš dalies siekia ir šiauriau bei ryčiau, kur susiduria su gretimine, jau perdėm rytietiška -aičia (iš -aitjā). Pagaliau -iūtė yra vėl pietų Lietuvos priesaga, pažįstama į pietus nuo Nemuno ir Neries. Šiaurinėje šio ploto dalyje ir kiek šiauriau sakoma vietomis ir -utė bei -iutė. Rytiečiuose čia atliepia -iūčia (iš -ūtjā). Taigi toks yra geografinis bei tarminis šių pavardinių priesagų pasiskirstymas. Vadinasi, taisyklė, pagal kurią dabar prie vyriškųjų pavardžių galūnių -as, -a dedama priesaga -aite, prie -is, -ys, -ė, -ia -ytė ir prie -ius -iūtė (-iutė), o -us— -ūtė (-utė), yra nauja ir šitokia forma gyvojoje kalboje niekur neveikia. Tačiau ją paremia nemaža rytiečių, tik vietoje -aite, -iūtė sako -aičia, -iūčia. Plg. 1935 m. GK 144. Šalia bendrinėje kalboje dabar įprantamų lyčių Daubaraitė (: Daũbaras), Burbaitė (: Bùrba), Mažutytė (: Mažùtis), Balsytė (: Balsỹs), Kielytė (: Kíelė), Gaulytė (: Gáulia), Kubiliūtė, Kubiliutė (: Kubìlius), Stankutė (: Stankus), tarmėse sakoma mišrai : Daubaraitė, Balsaitė, Kielaitė, Stankaitė arba, pvz., kapsų ir iš dalies zanavykų : Daubariūtė, Mažučiūtė, Balsiūtė, Kubiliūtė, Stankiūtė ir t.t. Ana taisyklė atsirado, rodos, apie 1920 m. ir visų pirma ją pradėjo taikyti mokyklose. Ligi tol įprastosios Jurkyniūtės ėmė virsti Jurkynaitėmis, o SragaitėsSragytėmis, nors šiaip ta taisyklė tik ilgainiui ir pamažu teįsigalėjo. Ir paties Rygiškių Jono duktė dar ilgai pasirašinėjo “ netaisyklingai ” — Jablonskaitė. Net dabar dar yra nemaža ir inteligenčių moterų, kur ne pagal taisyklę savo pavardes teberašo. Mat, nenori išsižadėti jau iš seniau, dažnai iš gimtosios tarmės įpratos lyties.

Bet iš kitos pusės reikia pasakyti, kad aną taisyklę pats gyvenimas pagimdė. Mat, praktikoje ji padeda, nors ir ne visada, iš mergaitės pavardės atpažinti vyriškąją jos lytį. Taigi minėtosios taisyklės reikėtų tvarkos sumetimais jau visuotinai ir laikytis. Iš vyriškųjų pavardžių galūnėmis -ius, -jus mergaičių pavardes labiau teiktina daryti priesaga -iūtė, -jūtė, nes ji daug plačiau vartojama nei -(i)iutė, pvz., Katìlius : Katiliūtė, Bar̃zdžius : Barzdžiūtė, Ambraziẽjus : Ambraziejūtė. Bet ir iš kietųjų -us vis tik teks daryti -ūtė, pvz., Daũkus : Daukūtė, Meĩlus : Meilūtė, nors priesaga -ūtė pavardėms nesakoma. Tačiau ją gali pateisinti rytiečių -ūčia, pvz., But-kūčia (: Butkus). Vartoti čia, kapsų pavyzdžiu, -iūtė bendrinei kalbai būtų neparanku, nes iš Meiliūtės, Daukiūtės galėtų kas imti ir išsivesti Meilių ir net nesamą Daũkių.

Atskirai dar reikia paliesti ir mergaičių pavardžių kirčiavimą. Gyvojoje kalboje čia pastebime tam tikro svyravimo. Šakninio kirčio pavyzdžių gausiau randame žemaičių ir šiek tiek rytiečių tarmėse. Žemaičiuose, nors ir ne visur, kirčiuojama, pvz., Bùrbaitė (: Bùrba), Kérpaitė (: Kérpė), Skérsaitė (: Skérsis), Rãpalaitė (: Rã-palis), Rùbužaitė (: Rùbužis), Bùivydaitė (: Bùivydas), Šrūnaitė (: Šrūnas), Grigáitaitė (: Grigáitis), Kãsbaraitė (: Kãsbaras), Petráuskaitė (: Petráuskis), Pocvyčaitė (: Pocvyčia), net Kùbilaitė (: Kubìlius), bet Mikáitė (: Mikà), Vilkáitė (: Vikas) Balsáitė (: Balss) Vaitkáitė (: Vaĩtkus), Lekstutáitė (: Lekstùtis), Vičiuláitė (: Vičiùlis), Almináitė (: Almìnas). Rytiečiai nuosekliai šakninį kirtį išlaiko tik tose mergaičių pavardėse, kur padarytos iš tėvavardinių pavardžių priesagomis -ūnas, -ėnas, -onis. Pvz., Balčiū́naičia, Ado-mė́naičia, Petrónaičia, Gabrė́niūčia. Retos yra, pvz., Báižiūčia (: Báižė), Daũderaičia (: Dauders, Daũderį), o priesaga -yčia visada jau gauna kirtį, pvz., Balčiūnýčia. Tumėnýčia.

Tačiau apskritai pavardes su -aite ir gyvojoje kalboje daugiau linkstama kirčiuoti priesagoje. Toks kirčiavimas teiktinas ir bendr. kalbai, išskyrus tik pavardes su -ū́nas, -ė́nas ir -ýnas, nes šiose priesagose kirtis daugumo išlaikomas. Taigi kirčiuotina : Burbáitė, Liepáitė, Byláitė, Buivydáitė, Armináitė (: Arminas), Petrauskáitė (: Petráuskas), Kaminskáitė (: Kamìnskas), bet Bradū́naitė (: Bra-dū́nas), Masiliū́naitė, Petrė́naitė, Tamulýnaitė. Vienur kitur ir pa-vardėse, rasi, kirčiuojama -aĩtė, bet tai jau tarmybė. Priesagos -iū̃tė, -jū̃ ir -ùtė pavardėse visada gauna kirtį, pvz., Avižiū̃tė (: Avìžius), Griniū̃ (: Grìnius), Statkevičiū̃tė (: Statkvičius), Zujū̃tė (: Zùjus), Sutkū̃tė (: Sùtkus). Tačiau rytiečiai savo gretiminę priesagą kirčiuoja tvirtapradiškai -(i) ū́čia, pvz., Dagiū́čia (: Dags), Katkū́čia (: Kãtkus). Priesaga -ytė taip pat visada turi kirtį. Tose vietose, kur ji pavardėms labiausiai vartojama, rodos, mažne ištisai kirčiuojama tvirtagališkai -tė, bet bendrinei kalbai visgi teiktina tvirtapradė priegaidė -ýtė. Mat, viena, ir šiaip daiktavardžiuose tą priesagą dabar tvirtapradiškai kirčiuojama, pvz., mergýtė, vištýtė ; o antra, tokiai priegaidei pritaria ir rytiečiai su savo gretimine -yčia.

Tekėjusių moterų, žmonų pavardės sudaromos priesaga -ienė. Tik žemaičiai čia turi -ėnė, bet jų sakoma ir balžė́nas, blakstė́nas, veršė́na, jautė́na ..., vietoje bendrinių lyčių balžíenas, blakstíenas, veršíena, jautíena ... Be to, ši priesaga žmonos reikšme vartojama ir šiaip bendriniuose daiktavardžiuose, pvz., brólienė, úošvienė, kálvienė. Ją, pagaliau, randame ir gyvulių, paukščių pataičių varduose, pvz., lokíenė, kiškíenė, gandríenė, žvirblíenė. Šios lytys savo reikšme aiškiai skiriasi, pvz., nuo úošvė, lokė̃, kìškė, gañdrė, kurios apskritai yra tik moteriškieji daiktavardžių úošvis, loks, kìškis, gañdras atitikmenys. Tik retkarčiais pasitaiko sumišimo. Pvz., šalia bičiùlė, piršlė̃, drìskė ta pačia reikšme pasakoma ir bičiulíenė, pirš-líenė, drìskiuvienė.

Jei priesaga -ienė dedama prie dviskiemenių -us, -ius galūnės pavardžių, tai daugumas lietuvių, išskyrus visus žemaičius ir iš dalies panevėžiškius bei biržėnus, ją paprastai išverčią -(i)uvienė. Pvz. : Sùtkuvienė (: Sùtkus), Daũkuvienė (: Daũkus), Grìniuvienė (: Grìnius), Taũčiuvienė (: Taũčius), Bazdžiuvienė (: Bazdžius). Mat, priesaga dedama stačiai prie kamiengalio balsio u ir susidaręs nepatogus ištarti garsii junginys -(i)uienė išverčiamas -(i)uvienė. Ir šitas dėsnis veikia ne tik pavardėse, bet šiaip daiktavardžiuose, pvz., kedžiuvienė, puõdžiuvienė, kupiuvienė (= kerdžiaus, puodžiaus, kurpiaus pati), sùkčiuvienė “ sukčė Bet visų visiems žemaičiams (taigi ir šiaurinei Klaipėdos krašto daliai) ir kai kuriems aukštaičiams -(i)uvienė visai svetima. Jų sakoma ne tik Raudienė (: Rauds), Girdenienė (: Girdnis), Luotienė (: Luõtė), Vainorienė (: Vainóra), bet ir Rankienė (Rañkus), Butkienė (: Bùtkus), Kan-čienė (: Rañčius), Dainienė (: Daĩnius). Ir vartoti čia paliktina laisvė, nes pavardės lytis yra juk ir širdies dalykas. Kam -(i)uvienė svetima, gali sakyti rašyti -ienė. Dažnai moteris, nemėgstančias anos priesagos, galima išgirsti ir šitaip atsikertant : kokia aš Butkuvienė, kad mano vyras Butkus, o ne koks Butkuvas ... Žemaičiai, matyti, nuo senų senovės -(i)uvienės nebeturi, nes jau nė XVII amž. metrikose jos pėdsakų nebematyti.

Bet jeigu -(i)us galūnės pavardės ilgesnės, kaip dviejų skiemenų, tai mažne visur dedama tik -ienė. Pvz.: Ambraziejienė (.'Ambrazijus), Kubilienė (: Kubìlius), Karalienė (: Karãlius), Valan-čienė (: Valañčius), Mackevičienė (: Mackvičius).

Dar lieka keletą žodžių pasakyti dėl -ienės ir -(i)uvienės kirčiavimo. Pastaroji priesaga kirčio niekada negauna. Moteriškojoje pavardėje išlieka vyriškosios pavardės lyties kirtis ir priegaidė. Žr. aukščiau minėtuosius pavyzdžius. Bet -ienės kirčiavimas nėra jau toks paprastas. Šaknyje kirtis paprastai išlaikomas, jei vyriškoji pavardė yra pirmosios kirčiuotės, t. y. turi pastovų šakninį kirtį ir tvirtapradę priegaidę arba jei tvirtagalė ar trumpinė priegaidė yra toliau, kaip antrame skiemenyje nuo žodžio galo. Pvz. : Klóvienė (: Klóva), Pémpienė (: Pémpė), Trùmpienė (: Trùmpa, Trùmpis), Júodienė (: Júodis), Rimgáilienė (: Rimgáila), Jonáitienė (: Jonáitis), Biliū́nienė (: Biliū́nas), Juozė́nienė (: Juozė́nas), Petrónienė (: Petrónis), Petráuskienė (: Petráuskas), Kamìnskienė (; Kamìnskas), Lãpinienė (: Lãpinas), Taũtvydienė (: Taũtvydas), Bùivydienė (: Bùivydas), Mìniotienė (: Mìniotas), Radãvičienė (: Radãvi-čius). Visais kitais atsitikimais kirčiuojama priesaga. Pvz. : Beržíenė (: Béržas), Kauníenė (: Kaũnas), Daukšíenė (: Daukšà, Daũkšas), Gabríenė (: Gabrs), Gerutíenė (: Gerùtis), Sėleníenė (: Sėlnis), Galvydíenė (: Galvdis). Tiesa, kai kada iš ano dėsnio iškrypstama, kirtis perdėm nukeliamas į priesagą. Bet bendrinėje kalboje vis tik dar reikėtų laikytis dvejopo -ienės kirčiavimo, nes gyvajai kalbai tas sumišimas dar, palyginti, svetimas.

Šiomis pastabomis tikimės atsakę į kelių mūsų skaitytojų klausimus. Jos galės padėti ir apskritai pačiai vartosenai nusistoti.

POSAKIAI

VIS DĖLTO : KAIP DANGUJE, TAIP IR ŽEMĖJE*

Dėl Viešpaties maldos trečiojo prašymo mūsų bažnytinėje kalboje vėl yra kilę tam tikro nesutarimo : kas teiktina — žemėje ar ant žemės. Tuo klausimu jau senokai yra rašę St. Yla, J. Vaišnys, L. Dambriūnas ir Pr. Skardžius (Lux Christi priedas 1953, Gimtoji Kalba 1959 nr. 4, 1960 nr. 2). Vartojama abejaip. Tur būt, niekas neneigs, kad klausimas yra ne tik semantinis, bet kartu ir kalbinis. Pravartu į jį žvilgterėti istoriškai.

---------
*Laiškai Lietuviams,
1971, 6 nr., 209-212.

 

Iš lenkų kronikininko J. Dlugoszo ir M. Stryjkowskio sužinome, kad Lietuvos krikšto metu (1387 ir 1413) Jogaila ir Vytautas patys mokę lietuvius Viešpaties maldos ir tikėjimo išpažinimo. O įvykių amžininkas magistras M. Kozlowskis, Krokuvos akademijos profesorius ir rektorius, netrukus po Jogailos mirties Bazelyje 1434 m. pasakytame pamoksle (ten vyko bažnytinis susirinkimas) stačiai tvirtina, kad karalius “ mokė juos (= lietuvius) tikėjimo išpažinimo ir Viešpaties maldos ir vienas išvertė iš mūsų vietinės ( = lenkų) kalbos į jų kalbą, kad tuo lengviau jie galėtų įsiminti Sintaksinės senojo Tėve mūsų teksto lenkybės švęskis (: święć się), ateik (: przyjdź), būk (bądź) ir žodžių tvarka (vardas tavo, karalystė tavo, valia tavo) irgi patvirtina, kad versta iš lenkų kalbos. Tačiau vertimas ne ištisai pažodinis. Lenkiškieji posakiai w niebie ir na ziemi visuose ankstyvuosiuose Tėve mūsų tekstuose lietuviškai verčiami vienodai vietininko linksniu. Plg. (dabartine rašyba) Mažvydo : Būki tavo valia, kaip danguj, taip ir žemėje (1547), Būk valia tavo, kaip danguj, taip ir žemė (sutrumpinta iš žemėje, 1559, 1570) ; Vilento : Būk valia tavo, kaip danguj, taip ir žemė (1579) ; Daukšos : Būk valia tavo, kaip danguj, teip ir žemėj (1595); M. Petkevičiaus: Būk valia tavo, kaip danguj, teip ir žemėj (1598) ; rytiečių katekizmo : Būk valia tava, kaip danguj (ryt. dunguj), tep ir žemėj (1605); Gwagnino kronikos lenkiškame vertime : Būk valia tava, kap danguj, teip ir žemėj (1611). O 1962 m. Vilniaus universiteto bibliotekoje buvo surastas dar senesnis XVI a. pradžios rankraštinis poterių tekstas, rašytas rytinių dzūkų tarme. Jame irgi skaitome : Būki tavo valia, kaip danguj, teip žemėj.

Verčiant pažodžiui, žinoma, lauktume tik ant žemės. Bet vertėjo lietuviškasis kalbos jausmas čia, matyt, įdėm reikalavo vietininko posakio, kad jis nukrypo nuo lenkiškojo teksto. Ir tai visai suprantama. Mat, posakyje kaip danguje, taip ir žemėje turime tokį pat dvejybinį vietos aplinkybės vietininką, kaip ir gyvosios kalbos pavyzdžiuose : Birstant (byrant) dirvoj, birs ir jaujoj. Žilas plaukas galvoje, velnias uodegoje. Kiaulė lauke dvokia, stale kvepia. Kalne rugelių tu neriši, šieno lankelėj tu negrėbsi. Mano močiutė aukštam kalnely, naujam grabely. Todėl šitokiems esamiesiems vietininkams rytiečių tarmėse atliepia ir atitinkami einamieji vietininkai : Žilė galvon, velnias uodegon. Dalgele pievon, žiburėlis sienon. Ir šiaip mūsų kalboje paprastų paprasčiausi tokie vietos aplinkybės vietininkai : Vietoj gulėdamas ir akmuo apželia. Srėbk sriubą, žuvį gale rasi. Tokio kelyje radęs neimčiau. Nestovėk lietuje, saulėje, vėjyje. Nė debesėlio danguj nematyti. Veik visuose minėtuose pavyzdžiuose gyvojoje liaudies kalboje čia sakomas arba galimas pasakyti ir kilmininkas su prielinksniu ant. Bet vis tik bendrinė kalba tuo keliu neina. Todėl ir vietoje vulgarinių rado ant stoties, susitiko ant gatvės, pastatė ant šventoriaus, sustojo ant turgaus, palikau ant kiemo, guli ant aslos, pririšo ant pievos, gyvena ant kaimo dabar pagal bendrą polinkį čia paprastai vartojame vietininko posakius. Taip pat visnotinai įprasta sakyti : žiūrėk paskutiniame puslapyje, patikrink žemėlapyje. Tik kalbos nevala čia pasakytų : ant puslapio, ant žemėlapio.

Poterių tekste ant žemės pirmą kartą paliudytas reformato S. Chilinskio 1658-59 m. rankraštiniame Naujojo Testamento vertime. K. Sirvydas savo Punktuose sakymų (1629) gretimais vartoja (ne poteriuose) : danguj ir žemėj ir ant dangaus ir ant žemės, taip pat ant svieto, ant žemės prispaudimas giminių. Net tame pačiame puslapyje jis dvejaip rašo : tiesoj žmonių, Dievo sūdė ir ant žmonių tiesos, ant Dievo sūdo, kur lenkiškajame tekste atliepia na sądzie ludzkim, na sądzie božym. Šie pavyzdžiai pirštu prikišamai rodo, kaip sintaksinės lenkybės ima viršų jo kalboje. Taip pat lenkiška sintakse dvelkia ir J. A. Giedraičio Naujojo Įstatymo (1816) vartosena : Ir bus ženklai ant saulės, ir ant mėnesio, ir ant žvaizdžių, o ant žemės suspaudimas giminių (Luko 21 : 25). Garbė ant aukštybių Dievui, o ant žemės pakajus žmonėms geros valios (Luko 2 14).

XVIII a. poteriai su visomis lenkybėmis, taigi ir su ant žemės, bažnytinėje kalboje išliko iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Konservatyvi ir lenkiškos tradicijos sunkinama bažnytinė vyriausybė nesiryžo reformai. Bet ryžtingai lietuviška kryptimi pasukęs vysk. Pr. Karevičius jau 1916 m. davė aprobatą naujiems, daugiausia J. Jablonskio patarimu pataisytiems poterių tekstams. Oficialiai tie poteriai, su žemėje vietoje ant žemės, Lietuvos bažnyčioms jo buvo įsakyti 1918 m. Tačiau po septynerių metų (1924) vyskupų konferencija kažkokiais sumetimais vėl sugrąžino ant žemės. Smulkiau žiūr. St. Ylos Liturginės terminijos klausimu (1953).

Dabar Lietuvoje meldžiamasi : Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. Tokį tekstą randame 1966 m. Vilniuje išleistame Apeigyne ir 1968 m. Liturginiame maldyne. Abu leidiniai turi ir Vatikano aprobatą. Išeivijoje vėl vieno kito spirte spiriamasi išlaikyti XVII a. lietuvių bažnytinės kalbos lenkinimo metu padarytą “ pataisą ” ant žemės (lenk. na ziemi). Plg. pernai Romoje išleistą Ordo Missae ir jį pasekusias Kunigų vienybės su vysk. V. Brizgio aprobata leidžiamas sekmadienines Mišias. Tai pataisai ginti pasišauta net su semantine ekvilibristika. Girdi, graikiškajame Evangelijos tekste (Mato 6 : 10) šiame prašyme vartojami du skirtingi prielinksniai en ir epi, kuriems juk atliepią vėl skirtingi prielinksniai ir kitų kalbų vertimuose : ang. in : on, vok. im : auf, pranc. au : sur. Iš to pigi išvada, kad ir lietuviškai nedera versti vien vietininkais. Gaila, kad Jogaila su Vytautu graikiškai nemokėjo ir “ netiksliai ” išvertė. Mat, vertė taip, kaip šiuo atveju gyvasis kalbos jausmas lėmė. Juodu pasielgė lygiai taip pat, kaip ir IX a. slavų apaštalai Kirilas ir Metodijus. Šiuodu, žiūrėdami slavų kalbos dėsnių, to paties prašymo posakį išvertė : na nebesi i na zem(l)i, o ne pažodžiui pagal graikų tekstą v nebesi i na zem(l)i. Mat, gimę Salonikuose, kurių apylinkėje gyveno daug slavų, nors ir graikai, iš mažumės buvo gerai išmokę slaviškai. O mozūro Chilinskio lietuvių kalbos mokėjimas buvo gana trūktinas. Juk kaip tik dėl netikusio vertimo buvo Londone nutrauktas ir jo Senojo Testamento spausdinimas. Prielinksnio ant gynėjai kažkodėl pamiršta, kad ir Vulgata čia nežiūri graikų prielinksnių priešybės, nes verčia vienodai sicut in caelo, et in terra. Kito gynėjo čia vėl sumesta, kad mūsų žemėje esą galima įtarti atsiradus pagal lot. in terra. Bet tam, kaip aukščiau matėme, nėra jokio pagrindo.

Arkiv. J. Skvireckas liko ištikimas karevičinei reformai. Jo Naujajame Testamente (visuose keturiuose leidimuose 1922-1947) lot. in terra ir super terram visur išversta žemėje. Tik Apaštalų darbų 9:4 ir 26 : 14 randame : sukniubęs ant žemės, parpuolus ant žemės. Čia prielinksnis (krypčiai nusakyti) visai savo vietoje, nors galima būtų pasakyti ir rytietiškai : sukniubęs žemėn, parpuolus žemėn. Plg. priežodį : Ką žmogus žemėn meta, ponas kišenėn deda.

Kitam vėl prielinksninis posakis ant žemės rodąs kalbos pažangą, jos modernėjimą. Mat, fleksinės kalbos savo raidos būvyje virsta analitinėmis, kur sintetinė kaityba pakeičiama prielinksnine. Plg. lotynų ir prancūzų kalbos linksniavimą. Bet mūsų bendrinė kalba tuo tarpu dar nepasinešusi ta linkme. Pagal priežodį šaukštu upės neišsemsi vis dar ir mokykloje mokome, kad taisyklingiau : pieštuku, plunksna rašyti, traukiniu važiuoti, laivu plaukti, savo protu gyventi. Nemanau, kad kada, atsisakę vietininko, imtume su klaipėdiškiais sakyti : Šiše vakar buvom į Klaipėdikę. Mūsų mokytojams gerai pažįstami ir sunkiai liežuvį beapverčiančių šeštadieninių mokyklų mokiniukų sakymai : mama yra į kambarį, aš nebuvau į mokyklą. Tai ne pažangos, o šiaip sau dviejų skirtingų kalbų sintaksinės simbiozės reiškinys. Taip pat mes vis dar be prielinksnio ant renkamės posėdžių, verdame ką pietums, lankomės susirinkimuose, koncertuose, pasimatome baliuose, vestuvėse.

Maldos vietininkas žemėje reikšme nieko nesiskiria nuo plačių plačiausiai sakomų posakių : gyvena savo žemėje, pasistatė (trobas) dvaro žemėje, tokioje žemėje gyvenk ir norėk, neganyk svetimoje žemėje, arklius rišame pirktojoje žemėje, gimtojoje žemėje, tėvų žemėje, šioje žemėje (religine prasme), visoje žemėje (visame pasaulyje). Liaudinėje kalboje, ypačiai rytiečių tarmėse, visais šiais atvejais sakomas ir kilmininkas su prielinksniu ant. Bet bendrinėje kalboje, daugiausia J. Jablonskio pastangomis, čia yra įsigalėjusi senoviškesnė vietininko konstrukcija. Todėl nedera ant žemės remti nė liaudiniu gano ant pūdymo, nes bendrinės kalbos posakis yra gano pūdyme, kaip kad ir šieną džioviname pievoje, avis laikome ganykloje. Vietininko posakiai sveikesni yra išlikę žemaičių tarmėse. Net ir visuotinai paplitusios slavybės ant svieto vietoje dažnai pasakomas vietininkas : susitiksime aname sviete, katrame jis dabar sviete (miręs ar gyvas) ?, visame sviete taip yra.

Kur esamajame vietininke susikerta vidaus ir paviršiaus reikšmės, dabartinėje bendrinėje kalboje daug kur yra įsigalėjusi prie-linksninė vartosena. Plg. net dainų kalbos ant kalnelio, pakalnėlėj dobilėliai žydėjo greta su kalne berželiai stovėjo, beržų lapeliai mirgėjo. Žemaičiai ir daugumas vakariečių aukštaičių dar aiškiai skiria sėdi lovoje (ligonis sėdom), vežime (tuščiame ant sėdynės) ir ant lovos (ant jos krašto, kojas nuleidęs), ant vežimo (ko prikrauto, pilno). Taip pat ir gulėti galima lovoje (nusirengus, apsiklojus) ir ant lovos (taip sau nuvirtus pailsėti, ant patalo viršaus). Todėl visai suprantami ir J. Jablonskio duoti pavyzdžiai : Katė gulėjo ant mano lovos. Jo knygos ant stalo gulėjo. Mat, katės paprastai tik taip ir teguli, o kada sakome knygą rasi stale, tai turime galvoje stalčių, stalo ištraukiamąją dėžę. Bet pasakymas sėdi kėdėje ne tik “šiandien dar nerėžia ausies”, o priešingai daugio taip ir tebesakoma ir rašytojų rašoma. Mat, kėdžių yra visokių visokiau-sių, su atlošais, su šoninėmis atramomis. O dėl sėdi kelme ar akmenyje nėra ko nė spyriotis, nes taip nė kadų kadai nesakyta. Mat, nė norėdami negalime į jų vidų atsisėsti, tik ant jų. Bet vėl nieku nedėtas priežodis : Šnypščia kaip kelme gyvatė. Taip pat žmonių pasakojama apie velnių pėdas akmenyse (juose įmintas).

Mums dabar nelogiški atrodo tautosakiniai vietininkai : Mano brolelis žirge sėdėjo (Gervėčiai). Mano mergelė stale sėdėjo (Rėzos Dainos). Svotai suole dainuoja ir valgo (A. Juškos Svodbinė rėda). Tačiau juos aiškiname vad. sintaksine priešprieša. Mat, gyvojoje kalboje pažįstami ir atitinkami kryptiniai posakiai : sėsti į žirgą (t. y. į balną), į stalą (prie stalo), nešti į stalą (stalan), sodinti į suolą (vestuvinėse apeigose). Lygiai taip pat rytiečiams sakant mesk žemėn, krinta žemėn, savaime suprantami ir J. Jablonskio iš jų kalbos duodami posakiai : Peilis žemėj gulėjo. Negulėk žemėje. O kam liepdami gulk, dėk, mesk ant žemės, žinoma, ir atsakyme tegalime laukti to paties ant žemės. Plg. dar : Mečiau ant stogo, nukrito ant žemės. Nelipk ant vežimo (šieno), būk (stovėk) ant žemės. Šių posakių ant žemės semantiškai atsako į klausimą ant ko, o maldos posakio semantinis klausimas yra kame, kur. Vadinasi reikalauja vietininko. Jei paukščiams skraidant mieste (žinoma, ore), miestui logiškai pripažįstame tris matavimus (ilgį, plotį ir aukštį), tai to negalime neigti nė žemei su jos vandenimis, laukais, miškais, oru ir, žinoma, žmonėmis. Kitaip tariant, ta žemė mums yra pasaulis. Kaip sakome pasaulyje, taip lygiai sakytina rašytina ir žemėje. Mat, kurmis vienaip gyvena žemėje, o žmogus kitaip, nors šis pastarasis gali ir kurmiškai gyventi.

Jeigu kam žemėje nepatinka, kad tai istorinė, o ne dabartinė vartosena, tai tuo pačiu mastu iš poterių tektų išmesti ir geidžiamosios nuosakos lytis teesie (paprastai tariama : tesie), teateinie, nes jos irgi “ istorinės ”. Dabartinės vartosenos gyvosios lytys yra tebūna (tebūva), teateina. Pataisytiems poteriams teesie ir teateinie paimta iš M. Lietuvos Šv. Rašto vertimų. J. Skvireckas jau 1922 m. N. Testamento leidime senovinę teesie bandė pakeisti kiek naujoviškesne tebūnie. Bet senųjų optatyvų pasirinkimas buvo labai vykęs : jie maldai suteikia tam tikro iškilmingumo. Kaipgi skambėtų pagal “ eilinio lietuvio kaimiečio ” kriteriją sumodernintas variantas : Tegul būna (Tebūna) Tavo valia, kaip danguj, taip ir ant žemės.

Kunigų (ne visų !) užsikirtimas dėl ant žemės iš dalies suprantamas, nes juk tas ant jau tris šimtus su viršum metų smigdomas mūsų smegeninėm. Dar gerai prisimenu, kaip senieji kunigai piktinosi dūšią pakeitus siela. Girdi, kam žmonių nuo amžių įprastą, nors ir svetimą žodį keisti kitu niekam negirdėtu ir dar labiau skambančiu rusiškai ... O juk protestai dėl Mergelės Marijos vos tik dabar aptilo.

Jau ne nuo vakar mūsų bažnyčiose giedama : Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms. Tariamo teologinio tikslumo saugotojai čia, rodos, dar nepareikalavo ant žemės (gr. epi gēs). Argi būtų susitaikę su Vulgatos “ netiksliu ” vertimu in terra (žemėje) ?

Beje, tenka tik pasidžiaugti, kad vysk. V. Brizgys savo gegužinėms pamaldoms skirtai knygai (1956) parinko tikrai lietuviškai skambančią antraštę : Marija danguje ir žemėje.

IR VIS DĖLTO NE TAIP*

Kolega L. Dambriūnas į mano straipsnį Laiškuose Lietuviams čia atsiliepia dvigubai ilgesniu ir gana mokomu. Mano tikslas buvo ribotas. Tenorėjau parodyti, kad pirmųjų mūsų rašto paminklų sutartinai vartotas Viešpaties maldos posakis kaip danguje, taip ir žemėje, grąžintas į poterius karevičinės reformos metu, yra teikti-nesnis nei nuo XVII a. įsigalėjęs “ pataisytas ” kaip danguje, taip ir ant žemės.

---------
*Aidai,
1972, 8 nr., 371-376. Šis straipsnis patikrintas iš rankraštinio originalo.

Tokią vartoseną grindžiau ne tik gyvosios kalbos pavyzdžiais, bet ir šiaip bendrinės kalbos aiškiu polinkiu panašiais atvejais vartoti vietininko posakius. Bet mano taip pat suminėti ir vartotini bei vulgariniai pavyzdžiai su ant. Žiūrint reikšmės, mūsų kalboje galima pasakyti : žemėje (kur gyvename, pasaulyje) ir ant žemės (ant ko, pabrėžiant paviršių). Todėl autorius be reikalo gilinasi dėl posakio ant žemės ir panašių svetimybės ar savybės. To klausimo visų sintaksinių išgalių aš savo straipsnyje nenagrinėjau, tik pažymėjau, kad poteriuose S. Chilinskio padaryta “ pataisa ” ant žemės bus atsiradusi pagal lenkų na ziemi. Panašios nuomonės yra ir Pr. Skardžius (žr. Gimtoji Kalba 1960, nr. 2: 36-37; Draugas, 1971. 10.30, 1972.1.15) ir, rodosi, P. Jonikas (kaip man yra minėjęs kun. J. Vaišnys). Kad senuosiuose raštuose vartojama ir ant žemės, menkas atradimas. Ir aš minėjau Sirvydą. Nenuostabu, kad ir Ledesmos katekizmo vertimuose poterių aiškinime pasitaiko prie-linksninis posakis. Mat poterių formulėje vertėjai pakartojo iš seno įprastą vietininką, o aiškinime jau pažodžiui išvertė lenkiškąjį tekstą : (čia) ant žemės (tu na ziemi) ir (ten) danguje (tam w niebie). Bet Daukša tik vienu atveju verčia su prielinksniu, o kitais dviem, nežiūrėdamas lenkiškojo teksto, tik vietininkais : “ Ir teipo sūnus Dievo danguje neturi motinos, o žemėje tėvo ” (Sittigo leidinio 31 psl.). O į klausimą, kur yra Dievas, jis atsako : “ Yra danguj ir žemėje, ir visokioj vietoj ” (47-48 psl.). Truputį keista, kad L. Dambriūnas šį Daukšos vertimą negirdomis nuleidžia, bet čia pat pakiša to paties lenkiškojo sakinio vertimą iš 1605 m. rytiečių katekizmo su ant : “ Danguj, ant žemės ir visokioj vietoj ” (tekste : Yra danguj ir ant žemės ir visokioj vietoj. A. S.). Jeigu Daukša nutolo nuo lenkiškojo teksto, tai, matyti, jautė, kad čia geriau tinka vietininko posakis. Savo straipsnyje minėjau, kad ypačiai rytiečių tarmėse kilmininkas su ant išstumia vietininko posakius. Todėl visai suprantama, kad ir rytietis katekizmo vertėjas tuo keliu nuėjo.

Suradus vertime ant žemės, nėra ko džiaugtis kaip tite, nes abiejuose katekizmuose yra ir šiokių kilmininko su ant posakių : ant mažos valandėlės (9), užžengė ant dangų, sėdi ant dešinės Dievo (23), sėdi ant tiesės Dievo (34), kelsis iš numirusių ant kūno ir ant dūšios (40), rasi ant galo tų knygelių (66), yra ant to pasaulio (67), ant širdies turime (76), ypačiai ant Velykų (ant Velykos, 87), priėmėme ant krikšto (95), neturėdami ant priejautos (paraštėje : sielos, 99), iž lenkiško ant lietuviško perguldytas (109), ant galo (prieveiksmis, 119, 121, 145), neveizdėk ant piktumo mano (127), ir ant kūno ir ant dūšios ligą nuodėmių kęsiu (129), neveizdėkig ant nuodėmių manų (136), ant pradžios šios dienos (156). Visur čia pažodžiui lenk. na išverstas ant. Taip pat ir maldos galas lenk. na wieki wieków verčiamas tik ant amžių amžinų. Ir dabar panašiais atvejais taip sakoma liaudinėje ir vnlgarinėje kalboje. Bet tai ne pavyzdys bendrinei kalbai. Vis tik abejoju, ar straipsnio autorius čia suminėtus posakius laikytų “ savais ” ir atsiradusiais dėl “ prielinksninių posakių daugėjimo tendencijos

Straipsnyje truks pliš bandoma įtikinti, kad vietininkas žemėje galinti būti lotynybė (in terra). Bet taip nėra. Jau vien formaliai kaip danguje, taip ir žemėje nelygu lot. sicut in coelo, et in terra, nes prieveiksmis taip turi atitikmenį tak tik lenkiškajame tekste. Ne ko verti ir autoriaus tie trys tariamos lotyniškos įtakos įrodymai. Pirma, Tėve mūsų maldos žodžių tvarka iš graikų tekstų yra perimta į lotynų kalbą (tik su vienu pakeitimu : ne nos inducas), iš šios į lenkų, o iš lenkų pagaliau į pirminį lietuviškąjį vertimą. Perdėm graikiška žodžių tvarka ir senosios bažnytinės slavų kalbos tekstuose. Tokia ji išliko ir iki šiol rusų stačiatikių ir unitų liturgijoje. Bet senuosiuose lenkų vertimuose yra ir tam tikro žodžių tvarkos svyravimo, pvz. įvardžio tavo (sen. lenk. twe, twa) vartosenoje. Plg. seniausio lenkiško rankraštinio 1407 m. Tėve mūsų vertimo (S. Vrtel-Wierczyński, Wybór tekstów staropolskich 1950, 49-50 psl.) twe imię, twa wola (tavo vardas, tavo valia) ir pirmojo spausdinto 1475 m. teksto imię twe, bet twa wola. M. Mažvydas savo 1547 m. katekizmui naudojosi lenkiškais Seklucjano (1545) ir Maleckio (1546) katekizmais. Abiejuose įvardis dedamas po daiktavardžio : imię twe, królestwo twe, wola twa. Bet Schadilkos XVI a. katekizme vėl skaitome : imię twe, bet twe królestwo, twa wola (žr. Chr. S. Stang, Die Sprache, des litauischen Katechismus von Mažvydas 1929, 177 psl.). Tas žodžių tvarkos svyravimas atsiliepė ir mūsuose. Mažvydo katekizme randame tavo valia (vėlesniuose jo raštuose tik valia tavo), o Vilniaus un-to bibliotekos už Mažvydą senesnis me rankraštiniame tekste skaitome : švęskisi vardas tavo, ateiki tavo karalystė, būki tavo valia. Taigi čia žodžių tvarka sutinka su seniausiųjų lenkų tekstų vartosena (viename už 1407 m. kiek vėlesniame tekste randame ir twe królestwo), o ne su lotyniškąja, kaip autorius drąsiai tvirtina. Taip pat nėra ko džiaugtis, kad 1605 m. katekizmo žodžių tvarka “ tobulai lotyniška ”, nes kaltes mūsų randame tik šiame paminkle ir pradedant A. Giedraičio Naujuoju Testamentu (1816) vėlesniuose priešreforminiuose poteriuose. Visi ankstesnieji variantai pažįsta tik mūsų kaltes (1547 : kaltybes), kur atitinka lenk. nasze winy. Taigi ta tariamoji lotyniškoji žodžių tvarka mūsų senajame (tik iš dalies) ir priešreforminiame Tėve mūsų yra ta pati vėlesnė lenkiškoji, galutinai lenkų vartosenoje nusistojusi po XVI a. : imię twoje, królestwo twoje, wola twoja.

Antruoju ir trečiuoju lotynų kalbos įtakos įrodymu autorius pats susiprieštarauja. Iš kur jis žino, kad daugiskaita danguose arba danguosu ir galininkas duoną mūsų visų dienų versta ne iš lenkų w niebiesiech ir chleb nasz powszedni arba greičiausia wszedni (taip yra dviejuose senuosiuose lenkų tekstuose), o iš lot. in coelis ir panem nostrum guotidianum ? Juk lot. gal. guotidianum būtų išvertę kasdienę arba kasdieninę. Plg. M. Lietuvos Šv. Rašto vertimų : Duoną mūsų kasdieniškąją duok mums šią dieną. Jų versta iš vokiečių kalbos (tägliches Brot).

Visuose variantuose, išskyrus tik Daukšos ir 1605 m. katekizmus, septintajame prašyme yra derinys viso pikto. Įvardinis priedas čia paimtas iš senesnio lenkiško teksto (po 1407 : wszego złego). Būdinga, kad konstrukciją su intarpu viso taip pat pažįsta ir IX a. senovės vokiečių aukštaičių Freisingeno Tėve mūsų : Uzzan kaneri unsih foną allem suntōn (W. Braune, Althochdeutsches Lesebuch 1965, 34 psl.). Daug vėliau tas intarpas pastebėtas viename XVI a. šveicarų reformatų vokiškame katekizme. Autorius kaip kirviu kerta : “ Lenkiški vertiniai senuose poteriuose tėra trys imperatyvai—švęskis, ateik, būk”. Tos sintaksinės lenkybės mano paminėtos. Ačiū nž pritarimą. Tačiau tai dar ne viskas. Be aukščiau minėtų visų dienų, taip pat lenkiški leksiniai vertiniai yra penktajame prašyme kaltes, kaltiemus (winy, winowajcom). Lot. debita ir debitoribus būtų išvertę tik skolas ir skolininkams, kaip kad yra padaręs J. Skvireckas. Lygiai taip pat iš graikiškojo teksto verčiama ir rusų bažnytinėje kalboje (dolgi, dolžndkom), anglų vad. King James Version (debts, debtors), vokiečių (Schulden, Schul-digern) ir pagaliau latvių (parādus, parādniekiem). Lebedys su Palionių dar spėja, kad greičiausia ir paskutinio prašymo nuogi viso pikto tenka laikyti lenk. zły (1375 : ote wszego złego) reikšminiu vertiniu, nes lot. malum veikiau būtų išvertę žodžiu blogas.

Lotyniškajai teorijai paremti bandoma nuabejoti ir istoriškai paliudytą faktą, kad Jogaila pats vertė poterius. Žinoma, tuščias daiktas įtikinėti, jei jį liečiąs, mano pažodžiui cituotas šaltinio liudijimas (“ vienas išvertė iš mūsų vietinės kalbos į jų kalbą ”) iš lengvos rankos nuneigiamas : “ vis dėlto neturime jokio įrodymo, kad jis tuos poterius išvertęs ”. Išeitų, kad magistras M. Kozłows-kis, Jogailos amžininkas ir jo atsteigtos Krokuvos akademijos profesorius bei rektorius (1410) netiesą skelbė. Bet kodėl jis tai būtų daręs ? Lenkų Dlugoszas, aprašydamas Žemaičių krikštą (1413), vėl pasakoja, kad su Jogaila atvykę lenkų kunigai lietuviškai nemokėję ir pats karalius žmones mokęs Viešpaties maldos ir Tikėjimo išpažinimo. Kad kitus mokė, tai ir pats naujakrikštis turėjo anksčiau išmokti. Jogaila Krokuvon atvyko 1386 m. vasario 14 d. ir kitą rytą jau buvo katedroje pakrikštytas. Jei jis ir buvo iš anksto krikštui ruošiamas, pvz. Vilniuje galėjusių būti lenkų pranciškonų, tai jau tik ne lietuviškai. Pranciškonų metraščiai irgi mini Jogailą vertus poterius (articulos fidei, Credo et Pater noster) ir juos žmonėms Lietuvos krikšto metu (1387) aiškinus. Iš jų taip pat sužinome, kad jis prieš grįždamas po krikšto Lietuvon pirma dar pasiuntęs kelis lietuviškai mokėjusius pranciškonus (idiomatis Lituanici gnaros) lietuvių paruošti krikštui (Žr. V. Gidžiūnas, De fratribus minoribus in Lituania 1950, 40, 62-63 psl.).

Straipsnyje ir vėl prisispyrus tvirtinama, kad maldoje dangus ir žemė priešpriešais sustatyti kaip vidus ir paviršius. Bet čia juk pertempta logika. Autorius nieku neįrodė, kad jo pamėgti miesto trys matavimai su namais bei visa erdve ir net skraidančiais paukščiais netinka žemei su jos vandenimis, laukais, miškais, oru ir, žinoma, žmonėmis. Negi Dievo valios meldžiame kokiai topografinei plokštumai, o ne žmonių gyvenamai žemei, pasauliui. Dar kartą pakartoju, kad Tėve mūsų treciojo prašymo semantinis klau-simas yra kame, kur, o ne ant ko. Į tą klausimą ir atsakome vietininku žemėje.

Nepatiko ir mano pastaba dėl optatyvo teesie. Girdi, tada “nuosekliai reikėtų nevengti ir kitų senų formų Atsisukęs pasakyčiau, kad pažangumo sumetimais kovojant dėl ant žemės, taip pat nenuoseklu nekovoti dėl tiek pat “ pažangių ” lyčių tėvai, kurs (kur), danguj, žemėj, atleidžiam, kasdieninės, šiandie, mum, kaltininkam. Juk pvz. dabar tik žemaičių ir iš dalies jų kaimynų šiaurinių vakarų aukštaičių besakomas senesnis daugiskaitos naudininkas su galūniniu priebalsiu s. Bet man šauksmininkas tėve yra iškilmingesnis nei kasdieniškasis tėvai, lygiai taip pat, kaip teesie stilistiškai skiriasi nuo tebūna, tegu būna.

O jau stačiai iš piršto išlaužta priekabė, kad aš J. Skvirecko N. Testamento vertime, “ aišku ”, nepalikęs “ tokių , barbarizmų ’, kaip ant žemės ”, nors tą posaki dar pakentęs A. Sabaliausko maldaknygėje. Autorius vėl negirdomis nuleido mano pastabą, kad J. Skvireckas visuose keturiuose leidimuose vartoja tik žemėje. Taigi ir pirmajame 1922 m. leidime, kada aš Telšiuose dar tebetryniau septintos klasės suolą. O kun. Sabaliausko vėl buvau įspėtas, kad vyskupų konferencijos patvirtinto poterių teksto neliesčiau. Beje, ir ta N. Testamento antrojo leidimo (1936) kalbinė priežiūra baigėsi labai nepaprastai. Paskaitęs Mato evangelijos pradžią, nurodžiau, kad reikėtų rašyti Dovydas, o ne Dovidas (taip buvo pirmajame leidime). Arkivyskupas nenorėjo sutikti, nes žydiškai čia esąs trumpasis i. Man priminus, kad jo rašoma Pilypas, nors graikiškai abu i trumpi, ginčas buvo išspręstas saliamoniškai : atspausdinta Dovidas (i su stogeliu, net ir vėlesniuose leidimuose). Tuo mūsų bendradarbiavimas staigiai ir nutrūko.

Istorinio kalbotyros metodo peikos ir struktūralistinio pamokslo čia plačiau neliečiu. Tik pastebėsiu, kad pasikliovę autoriaus į padanges keliamu “ struktūriniu, arba sinchroniniu ” metodu, bene ir dabar dar bažnytinėje kalboje tebeturėtume nesmertelną dūšią, grieką su griešninku, spaviednę su spaviednyčia ir spavied-ninku, klioštoriu su nobažnais zokaninkais ir minyškomis, peklą su viečnomis mūkomis. Tos rūšies slavybės mūsų raštų kalboje apie 1900 m. dar buvo tiek “ sinchroniškos ”, jog 1903 m. A. Lalio lietuviškai angliškame žodyne be jokių nuorodų gretimais kaip vartotini pateikiami skoliniai bromas, dūšia, klioštorius, minykas ir zakoninkas, minykė ir minyška, nobažnas, spavėdė ir spavėdnis, spavėdnyčia, pekla ir savi lietuviški pakaitai vartai, siela, vienuolynas, vienuolius, -ė, pamaldus, išpažintis, klausykla, pragaras. Tik griekas, nesmertelnas, smertis ir traicė jo nurodyti į nuodėmė, nemarus, mirtis ir trejybė.

Bet pagaliau šviesaus ir kalboje gerai nusimanančio kun. J. Laukaičio iniciatyva, pasitelkus (1909) kalbininkus J. Jablonskį, K. Būgą, J. Balčikoni ir J. Šlapelį, susirūpinta poterių reforma ir apskritai mūsų bažnytinės kalbos apvalymu bei reikiamų terminų nustatymu. Konservatyvi ankštoji bažnytinė vadovybė (A. Baranauskas, M. Paliulionis, G. Cirtautas) reformoms nepritarė. Senoji kunigų karta ypačiai priešinosi dūšios, čyščiaus ir peklos, grieko, pakūtos ir spavėdnės, traicės išveisimui. Juk tie skoliniai “ struktūriškai ” kalboje buvo prigiję jau keturi šimtai su viršum metų. O čia dabar įsimanyta juos pakeisti kalbininkų sugalvotais naujadarais skaistykla (kitų siūlyta šveitykla, šveistame), atgaila (kun. P. Sragio teikta opgaila), trejybė (kun. J. Geručio vartota trejotis). Taip pat ir siela religine prasme yra naujadaras. Atkraštinėse Salako ir Linkmenų tarmėse ji reiškia sielvartą (plg. sielotis, rūpintis, krimstis, sielvartauti), Daukšos kalboje sąžinę ir gyvatą, o M. Lietuvoje (Ruigio žodynas) alpulį, silpnumą, negalią. O Daukšos ir Sirvydo grieko pakaitai nuodėmė ir nusidėjimas vėl buvo seniai išnykę iš mūsų sumenkėjusių bažnytinių raštų. S. Daukantas viename laiške vysk. Valančiui džiaugiasi nuodėmę suradęs Daukšos Postilėje ir pats ją vėliau vartojo. Atgydžius nuodėmę ir nusidėjimą, užmirštin nuėjo kiti trys senųjų raštų pažįstami pakaitai : nuodžia (Daukša), nuodėja (Pabrėža) ir prasirastis (1605 m. katekizmas). O prieš Daukšos ir Sirvydo vietoje peklos vartotą pragarą galėjo šiauštis dar dėl to, kad gyvosiose tarmėse jis reiškia tik prarają (kelio), bedugnę ir, be to, dar rijūną, besotį, prasigėrėlį. Jeigu mūsų bendrinės kalbos kūrimosi metu būtume laikęsi vien moderniosios struktūrinės bei sinchroninės kalbotyros požiūrio “ taisyklinga, kas visuotinai vartojama ”, tai ta kalba šiandien būtų labai šiukšlėta. Juk tik kalbininkams iš tarminių užkampių iškasus kainą (Alsėdžiai) ir rūšį (Kvėdarna), atsikratėme čienios, cienios, cenos ir gatunko su zurtu ir sortu.

Kolega L. Dambriūnas kalba besidominčiai visuomenei žinomas labai pažangiomis kalbinėmis nuomonėmis, pvz. kad ir prieveiksmių su -iniai arba veiksmažodžių su -imas klausimu. Ne visi kalbininkai su juo sutinka. Pr. Skardžius jo pažiūrų kritikai skyrė ne vieną puslapį (Žr. jo Ankstyvesnė ir dabartinė lietuvių bendrinės kalbos vartosena). Žinoma, galima būti skirtingų nuomonių. Tik ateitis parodys, ar priesaga -iniai prieveiksmiuose tikrai paims viršų. Bet netikslu ir neatsakinga moksliniame leidinyje tvirtinti : “ Adverbs of this type (with the ending -iniai) are firmly (mano pabraukta. A. S.) established ... ” (Baltica in honorem Johannis Otrębski, Białystok 1966, 48 psl.), ypač kad Lietuvoje tie prieveiksmiai nepripažįstami norminiais (Žr. akademinė Lietuvių kal-bos gramatika II, 1971, 509-510 psl.), o išeivijoje tuo tarpu iš kalbininkų tik L. Dambriūnas juos propaguoja.

Prieš kuri laiką Drauge (72.6.3) vėl pasirodė jo ilgesnis straipsnis su tikrai akį pagaunančia antraštę Visuomenės kova su kalbininkais, kur vėl su ypatingu įstingu ne tik ginama, bet ir peršama prieveiksmių priesaga -iniai. Nemaža čia pakartota iš Aidų straipsnio. Bet daugiausia vietos skirta parodyti, kaip J. Jablonskis ir dabartiniai jo tariamieji pasekėjai prakaltę kalbą kuriančiajai visuomenei. Nuo daugelio minimųjų taisymų (jau veik pusšimčio metų senumo) seniai atsisakyta. Kalbininkų tie nebūtini taisymai savo laiku diskutuoti Švietimo Darbe ir Gimtojoje Kalboje. Pokariniam laikotarpiui dar plg. J. Palionio Pastabas J. Jablonskio Rinktinių raštų II tomo 519-531 psl. Autoriaus minima A. Piročkino knygutė Jono Jablonskio leksiniai taisymai (1970), iš kurios jis cituoja tuos “ neteikiamus ar tiesiog draudžiamus vartoti ” pavyzdžius, tiesą pasakius yra istorinio pobūdžio studijėlė ir liečia mūsų rašomosios kalbos raidos jau nueitą tarpsnį, o ne dabartį. Juk niekas dabar nebesijaudina dėl mūsų raštijoje kadaise vartotų kalbrėdos, santaikos, statrašo, žodinyčios vietoje dabartinių gramatikos, sintaksės, rašybos, žodyno ir vėlesnių nevykėlių, kaip pirmyn-eiga, kalbatyrys, sudurtinžodis, sudurtindalė. O tokia nepriklausomybė pirma paties Jablonskio pasiūlyta ir vartota netikusiam neprigulmingumui pakeisti (1912 m. Vilties 108 nr.). Man pačiam kartą pokalbyje priminus, kad protėviai (ir probočiai) žemaičių tarmėse yra gyvų gyviausi žodžiai, Jablonskis sutiko, kad ir prokalbė terminui geresnė nei jo anksčiau siūlytoji senkalbė. Šis termininių vedinių tipas dabar labai darus. Be ankstesnių naujadarų, kaip protėvynė, protautė, proseneliai, provaikaičiai, prosūnaitis, produkrai-tė (giminystei žymėti), prireikus vis sudaroma naujų, pvz. protarmė, prolytė, progarsis. Pr. Skardžiaus pavartota ir probalčiai, proslaviai. Priešdėliu pro- čia pasakome tai, kas vokiečių išreiškiama Ur-, o anglų proto- (Ursprache, proto language). Taigi abejočiau, ar autoriui tam kovingam straipsniui verta buvo tiek “ iš praeities stiprybės semtis ”.

Abiejuose Draugo ir Aidų straipsniuose vėl grįžta prie posakio tikėti į ką ir tikėti ką. Autorius tvirtina : “ Skirtumas tarp jų gali būti tik tas, kad prielinksninis posakis (tikėti į ką) rodo naujesnį kalbos raidos laipsnį ”. Ir taip ir ne. Verčiant Tikėjimo išpažinimą iš sen. lenk. Wierzę w Bog Otca (vėliau : Wierzę w Boga Ojca) lietuviškai pažodžiui (be jokių teologinių svarstymų !) išversta: Tikiu ing(i) Dievą Tėvą (Daukša, 1605 m. katekizmas). Taip pat ir : ing(i) Jėzų Christų, ing(i) Dvasią Šventą, šventą Bažnyčią visur esančią, kūno iž(gi) numirusių kėlimą ir gyvatą (gyvenimą) amžiną. Pažodiniai vertiniai iš seno, kaip tam tikros formulės, įsigalėjo bažnytiniuose raštuose. Bet tai nėra “ naujesnis kalbos raidos laipsnis”. Tokiu laipsniu nebent galėtume pripažinti tą faktą, kad bažnytinis prielinksninis posakis padėjo daugiau ir iš gyvosios kalbos išstumti senesnį gryną galininkinį. Pažodžiui iš lotynų kalbos verčiama ir sen. vok. aukštaičių tekstuose, pvz. VIII a. St. Galleno Credo : Kilaubu in kot fater, in Ihesum christ, kilaubu in uuihan keist, in uuiha khirihhun catbolica, in liip euuikan. Vėliau vokiečių pagal savo kalbos reikalavimus pakeista : Glaube an Gott Vater ir t.t.

Bet ir mūsų senuosiuose raštuose vienur kitur prasprunka galininkas be prielinksnio. Pvz. Vilentas savo 1575 m. katekizme rašo : Sakyk priegtam toje svetastyje ką tu tiki, ko ieškai ? — Tikiu anoje duonoje ir aname santį (t. y. esantį) kūną bei kraujį Pono mūsų Jėzaus Christaus paliktą ir įstatytą man. Bau tiki mano atleidimą santį Dievo atleidimą ? Daukšos katekizme, kur neverčiamas lenkiškasis tekstas, irgi skaitome : žynauja, buria, nuodija ... ant pauto veizdi ir kurie tą tiki (Sittig leidinio 73 psl.). Kuršaitis savo žodynuose pabrėžia bažnytinių raštų vartoseną tikėti į ką, o šiaip sumini dar tokius pavyzdžius : ką (ko) žmonės velijas, tai jie ir tik, aš tikiu prisikėlimą iš numirusių, jis netik Dievą esantį. Jablonskis Linksniuose ir prielinksniuose (67 psl.) iš gyvosios kalbos mini : Ar jie ką tiki ? Bene jie ką tiki ? Iš senųjų raštų dar jo duota : Tikėkim stipriai Kristų prisikėlusį. Šiaip šnekamojoje kalboje per bažnyčią, iš katekizmų plačiau yra įsigalėjusi prielinksninė sakysena. Ištisai ji vartojama senųjų poterių Tikėjimo išpažinime, kurio juk iš katekizmo mokytasi atmintinai. Bet šiaip kalboje, ne poterius kalbant, ir čia pasakoma be prielinksnio. Prisimenu vaikystėje tėvai ir davatkėlė, kuri mane rengė prie pirmosios komunijos, sakydavo tik : Ar išmokai Tikiu Dievą Tėvą? Matai, nemoki Tikiu Dievo Tėvo. Kalbėk Tikiu Dievą. Šiaip maldose tikiu su galininku be prielinksnio dažnai sutinkama ne tik XIX a. maldaknygėse, bet ir naujaisiais laikais : tikiu tą visą, ką tiktai Bažnyčiai apreiškei ; tikiu vis tai, ką Bažnyčia šventa tik ; tikiu visa, ką tiki ir moko Bažnyčia (Žr. S. Yla, Liturginės terminijos klausimu 21-25 psl.).

Dar dėl to atitikmens credo Deum (esse), credo in Deum : tikiu Dievą, tikiu į Dievą. Autorius, pasikliaudamas vien posakių formaliniu atitikimu, ranka numodamas į pastarojo atsiradimo istorinį kelią ir tuo lyg atmesdamas verstinių skolinių buvimą, su savo suktoka logika išveda, kad, girdi, “ pagal tą atitikimo kriterijų jie abu turėtų būti laikomi skoliniais ”. O kadangi kitų pirmasis posakis (be prielinksnio) “ nelaikomas skoliniu, tai tuo pačiu paneigiamas ir posakio struktūros skirtingumo kriterijus Dalykas jau nėra toks paprastas. Žvilgterėkime giliau, į posakio credo in Deum atsiradimą pačioje lotynų kalboje. Prielinksninė konstrukcija credere in aliquem visai svetima klasikinei kalbai. Ji pasirodo Vulgatoje ir kaip tik pažodžiui verčiant iš graikų kalbos (pisteô eis = credo in). Plg. Jono 7 : 5 credebant in eum (gr. eis auton), 10 : 26 credit in me (gr. eis eme), Rom. 10 : 14 in quem (gr. eis on), non crediderunt. Teologų čia daromas reikšminis skirtumas, be abejo, remiasi ankstyvųjų bažnytinių rašytojų vartosena. Pvz. credo in jau randame Tertulijono raštuose. Teologams, žinoma, daug svėrė kad ir šiokie šv. Augustino vartojami posakiai : Hoc ėst ergo credere in Deum, credendo adherere. Qui fidem habet sine spe et dilectione, Christum esse credit, non in Christum credit. Bet pačioje Vulgatoje prielinksninė vartosena yra tik kalbos, o ne reikšmės dalykas. Pvz. Luko 24 : 25 ad credendum in omnibus quae locuti sunt prophetae, Rom. 4 : 18 contra spem in spem credit teologiškai prielinksnis in, atrodo, yra ne vietoje. Todėl ir Skvireckas verčia tiksliau : tikėti visam, ką yra kalbėję pranašai ; prieš viltį tikėjo vilčiai. Iš kitos pusės. Ap. Darb. 16:34 et laetatus est cum omni domo sua credens Deo vėl naudininkas Deo teologams turėtų būti netikslus, nes pagal teoriją čia lauktina credens in Deum. Skvireckas versdamas pataiso : ir džiaugėsi su visais savo namais, kad buvo įtikėjęs į Dievą. Čia lot. Deo graikų tekste irgi atliepia naudininkas tô theô, nes Vulgata apskritai pažodžiui verčia graikiškąjį originalą.

Taigi nėra jokios abejonės, kad mūsų bažnytinės kalbos posakis tikėti į Dievą, į Kristų yra sintaksinis vertinys, kuris savo šaknimis nusiekia iki graikų kalbos. Bet sinchronizmu užsidegęs mūsų autorius, žinoma, viską ima tik formaliai. Jam abu posakiai (be prielinksnio ir su prielinksniu) vienalaikiai ir lygiaverčiai, bet priduria, kad prielinksninis rodąs kalbos raidos pažangą. Mat klasiškojo struktūralizmo sekėjams nedera žiūrėti atgal (į kalbos istorinę raidą), loginiai sprendimai daromi remiantis vien sinchronine kalbos medžiaga. Bet anksčiau matėme, kad beatodairiškas sinchronizmas būtų gerokai prišiukšlinęs mūsų rašomąją kalbą. Laimė, kad struktūralizmas tada dar buvo negimęs. Bet ir dabar, mums tebesirūpinant bendrinės kalbos lietuviškumu ir apvalymu nuo barbarybių ir makaronybių (daugiausia slaviškų), pasikliovimas struktūralizmo sinchronistiniu principu nebūtų į sveikatą. Pvz. mano lietuvių kalbos kurso klausytojai Pensilvanijos universitete nelabai pajėgdavo suprasti, kodėl mes iš rašomosios kalbos išmėtėme dūšią, iškalą, klioštorių su zokaninku, svietą, grieką, peklą, pakeisdami naujadarais, senais ir naujais, arba ribotais tarminiais pakaitais. Mat jiems kalbininkams, auklėtiems struktūralizmo dvasioje, mūsų kalbos gryninimas ir kova su slavybėmis atrodė lygus peiktinam purizmui. Pastebėjus, kad tos slavybės iš mūsų raštijos išnyko jau prieš penkiasdešimt su viršum metų, tada sutiko, kad lingvistiškai tai pateisinama : atleistina sena purizmo nuodėmė.

ŽODYNO IR TERMINOLOGIJOS STRAIPSNIAI

NEOLOGISMS IN MODERN LITHUANIAN*

Lithuanian is one of the most antiquated and conservative Indo-European languages. In comparative Indo-European grammars and etymological dictionaries forms of present-day Lithuanian appear together with those of ancient Sanskrit, Greek, Gothic and Old Church Slavic despite the fact that between them there is a space of 1000 to 2500 years.

--------
*Spausdinama iš palikto rankraščio.

 

On the other hand, Standard Lithuanian is still a comparatively young language. As early as the sixteenth and seventeenth centuries we find three starts, originating out of three different dialects, toward standardization initiated by ecclesiastic writers both in Prussian Lithuania and Lithuania proper. These first attempts, however, remained without any permanent results.

Modern Standard Lithuanian, in the true sense of the word, dates from the last quarter of the nineteenth century. In 1883, while the Russian prohibition of Lithuanian books was still in force, there appeared in Tilsit, East Prussia an unpretentious magazine published by an active group of Lithuanian patriots. It not only played a decisive role in the reawakening of Lithuanian national consciousness, but also ultimately gave a definite impetus to the formation of a standard language based on one dialect.

Here, then, we have a standard language still in the making. For this reason the formation of Standard Lithuanian is significant not only for Baltic Studies, but also, because of its methodological interest, deserves the attention of students of General Linguistics.

The question of neologisms is of importance to all standard languages, especially the newer ones whose speakers frequently feel a desire to purge their speech of foreign elements. The German Sprachgesellschaften of the seventeenth and eighteenth centuries may be mentioned as an example, and, in more recent times, the Deutscher Sprachverein and Engel’s Verdeutschungswörterbuch. Lomonosov and Karamzin played an important role in the history of Standard Russian during the eighteenth and early nineteenth centuries, and their work was succeeded by the organized efforts of the Russian Imperial Academy. But the most recent state-directed movement toward purification and rejuvenation of a language is to be found in Turkey, as a result of the reforms carried out by Kemal Atatürk.

In Lithuanian the need for neologisms was even more acute, not only to express modern concepts which had not existed previously, but also to replace a large number of already ingrained foreign borrowings.

According to Wilhelm Wundt, we can distinguish between popular and learned neologisms. The former ordinarily arise more or less naturally in the evolution of any language. Their authors are unknown. The second type is coined by educated individuals or, more infrequently, by philological groups seeking to influence the language artificially. Only two examples shall be mentioned here to illustrate the two cases.

The cigarette fighter appeared in Lithuania three to five years before World War I, and various terms in different dialects were invented by the common people to denote this little gadget — some of the words meaning “scratcher”, others “ kindler ” and still others “ fighter ”. But only the last form prevailed as being formally and grammatically most suitable.

The Latin word qualitas had been translated by Cicero from the Greek ποιότης and was afterwards taken over by all European languages, either as a loanword or a loan translation : French qualité, German Qualität, Russian kačestvo, Polish jakość, Lithuanian kokybė.

In the nineteenth century the Lithuanian Simonas Daukantas, a historian in the Romantic tradition, and the patriots of national reawakening were idealizing the Lithuanian past, taking pride in the power of the medieval Lithuanian Grand Duchy. Since the language was the sole remnant of that glorious past, they concentrated their attention in that direction. They set themselves a definite goal : to regain the original, though only imaginary, purity of the language. This attitude was strengthened by the fact that the writings of the sixteenth century revealed a language more purely Lithuanian than the publications of the eighteenth and nineteenth centuries which were saturated with Slavisms and Germanisms. To purify the language many new words were coined in haste and without too much attention to accuracy.

For the most part, however, 60 to 80 percent of the nineteenth century neologisms failed to take root in the standard language. The reasons seem to be the following : the neologisms were accidental coinings made by a variety of people, or they were of a strictly dialectal character, or their derivation did not comply with the structural rules of the spoken language.

Even the first Lithuanian philologists, Baranauskas and Jaunius, who were active at the turn of the century, were not successful in coining new words. Baranauskas, for example, made up the phonetic term šnypštynė to mean “ sibilant”. Not only did this not take root in the language, but it actually boomeranged. His students began to dub his Lithuanian lessons šnypštynė, and understandably so, since in everyday usage the word meant “ a hissing instrument ” or “ a place to hiss”.

Every educated Lithuanian today, even the non-philologist, when asked about such neologisms, would immediately answer that their coiners had no feeling for the language, no Sprachgefühl.

Fortunately, there appeared on the Lithuanian scene a man who was later called “ The Father of the Literary Language”. A teacher, later a university professor in Lithuania, Jonas Jablonskis (1860-1930), had taken his degree in Classical Philology at the University of Moscow.

He labored a full forty years at the task of perfecting the Lithuanian language. His first discussions of linguistic questions appeared in print around 1890, but the most productive period of his work began in 1904, after the 40-year prohibition of Lithuanian publications had finally been lifted.

Jablonskis remained faithful throughout to the fundamental principle proclaimed by the idealists of the period of national revival, namely to strive for a completely pure standard language. But his approach differed radically from theirs in that it was consistent and logical. He never formulated a theory as a guide for himself or others in the formation of new words. His procedure can be summarized under the following ten points :

1.    Removal of obvious and clumsy Slavic and German loanwords.

2.    Retention of foreign words with an international connotation, especially if they have been derived from the classical languages.

3.    Formation of neologisms to replace foreign words where the neighboring tongues had done the same.

4.    Replacement of discarded borrowings with words taken from living dialects and ancient writers.

5.    Adaptation of old words for new ideas by changing or restricting the meaning.

6.    Coining of entirely new words for completely new concepts.

7.    In the derivational process of neologisms Jablonskis aimed at expressing the conceptual content by using analogous notions or by applying the principle of loan translation.

8.    In all cases the word finally chosen must conform to the rules of spontaneous Lithuanian word-building.

9.    The basic means of formation of new words are : suffixes, prefixes and vowel gradation or ablaut.

10.    The so-called majority principle is the deciding factor in the choice of available means.

Most of the neologisms formed by Jablonskis took root in Standard Lithuanian. His work was so masterful that often his neologisms were later found to have actually existed in a certain dialect.

Jablonskis strove unswervingly to implant these words in the written as well as in the spoken language. This led at times to amusing situations as, for instance, when he tried to introduce the word degtukai “ matches ” to replace Slavic and German borrowings. While vacationing near a small country town he went through several shops asking for the as yet unheard of degtukai. In this manner he taught the townspeople a new word which quickly took hold in the standard language.

Jablonskis’ efforts to make up a very Lithuanian and expressive standard language were seconded by all Lithuanian intellectuals. Doctors, lawyers, priests (all of them country-horn and therefore well acquainted with Lithuanian customs and everyday speech) collected and sent to him rare words and grammatical material. Every Lithuanian patriot considered such aid to be a duty and an honor.

After the first World War the Lithuanian language became the official state language. Then, once more, in various walks of life the need for many more new terms was felt, and, once more, the problem of neologisms came to the fore.

Again Jablonskis put heart and soul into his work. With his help several vocabularies of new terms appeared as early as 1920. A Committee on Terminology was officially appointed by the government. In 1935, however, the work on terminology was taken over by a private organization, the Lithuanian Language Society, led by former pupils of Jablonskis. Finally, in 1940, after the establishment of the Lithuanian Academy of Arts and Sciences an official Department of Terminology was established. But, sad to say, the misfortunes of war and multiple occupations of the country once again destroyed everything.

As was to be expected, there were extremes, too, in this field. About 1924 the Secretary of the Committee on Terminology, Vire-liūnas, a very spirited amateur philologist, manifested some extremely puristic tendencies. He demanded the introduction of neologisms coined by himself for words like astronomy, history, electricity, theater. Public opinion did not favor this and chose to continue the middle-of-the-road policy initiated by Jablonskis.

In a very short time, scarcely half a century, the Modern Lithuanian Standard Language emerged and established itself definitely. The reason for its quick success may well lie in the fact that it is especially rich in structural means.

This may be illustrated by the following structural data : Lithuanian possesses over 300 suffixes. Of that number about 130 are productive today. There are also 35 prefixes and a varied gradation of vowels, which plays a very important part in the building of new words.

In present-day Standard Lithuanian we can frequently find, beside a few inherited old words, several dozen neologisms, all of them derived from the same root. The structural sameness of the inherited words and the neologisms enables the language to absorb a large quantity of new material.

In conclusion I would like to point to the fact that the growth and development of the Modern Standard Lithuanian Language constitutes a clear refutation of a popular fallacy which claims that not only common speech, but also the standard language are created by the masses.

Let me close with this short quotation from the excellent article “ Standard Lithuanian in the Making ” by my former teacher Alfred Senn : “ Today the Lithuanians boast of a standard language in which everything interesting the human mind can be successfully discussed.”

TAISYMAI*

(Iš SKS popiečių)

Laikraštininkų popietėse nagrinėjami kalbos dalykai gali būti įdomūs ir mūsų skaitytojams. Juk spaudos kalba mums visiems daro įtakos. Todėl šio to pasirinkdami iš tų popiečių kartais duosime ir GK skaitytojams. “ Aklai ” taisyti žodį žodžiu ar sakinį sakiniu tyčia vengiame. Teoriškai paaiškindami, norime patį skaitytoją paraginti kalbiškai galvoti, kalbos jausmą auklėtis. Iš numeruotų antraštinių paaiškinimų svetimomis kalbomis ir greitosiomis susekama teikiamoji vartosena. — Taisymus spausdiname kirčiuotus. Ištisai kirčiuotų tekstų skaitytojai yra kartkartėmis prašę.

---------
*Gimtoji Kalba,
1936, 11-13.

 

1.    mokė́ti ir žinóti (kalbą).

Dažnaĩ dár gir̃dime ir̃ skaĩtome: daũg kalbų̃ žìno, tókios pãreigos reikaláuja abiẽjų kalbų̃ žinójimo ir t.t. Tokià vartósena — gyvà slavýbė ; rùзнать язык, lenkų znač język vertinỹs. Lietùviškai tesãkome : kal̃bą mokė́ti, kalbõs m ok ė́ j i m a s. Tiesà, mẽs gãlime daũg kalbų̃ žinóti ( = kàd jõs yrà), bèt tóks žinójimas jùk nėrà mokė́jimas.

2. bendraĩ “ gemeinsam, сообща, вместе ” ir apskritai “ im allgemeinen, вообще ”.

Daũgis tuõs príeveiksmius vartójame mišriaĩ, neskirdamì; sãkome : jìs apiẽ dalỹką tìk bendraĩ:apskritaĩ kalbė́jo, bendraĩ:apskritaĩ jõs padėtìs nepasìkeitė. Tikslùmo sumetìmais verčiaũ bū́tų šiaĩp skìrti: jiẽ bendraĩ ( = sykiù, kartù, iš víeno) gyvẽna, dìrba, tãriasi ... ir̃ dalỹką tìk apskritaĩ (= aplamaĩ) nagrinė́jo, į̃ smùlkmenas nesigìlino, jõ dárbas ap-skritaĩ gẽras. Taĩgi, taĩp skìriant “bendraĩ kalbė́ti” réiškia, kàd kalbojè ir̃ kitì dalyváuja, kàd sykiù sù kitaĩs kal̃bama, õ “ apskritaĩ kalbė́ti ” pasãko, kàd kalbė́tojas, víenas tekalbė́damas, į̃ smùlkmenas nesiléidžia, apiẽ dalỹko vìsumą tèkalba. Bèt ir̃ šiuõs príeveiksmius skirdamì vis tíek tesakýsime : beñdrosios žìnios, pãstabos.

3.    daugùmas “ Vielheit, Menge, множество ” ir daugumà “Mehr-heit, Mehr, большинство”, mažumà “Minderheit, меньшинство”.

Mū́sų príesaga -umas paprastaĩ réiškia abstrãktines, atsietinès dáikto ypatýbes, pav. : kàs dienõs gražùmas, vãsaros šiltùmas, žiemõs šaltùmas. Todė̃l ir daugùmas réiškia apskritaĩ dìdelį skaĩčių, daũgį, pav.: õ žmonių̃ daugùmas atlaiduosè : prisikim̃šę visì pašaliaĩ! Plg. gretà mãžumas “ mažas skaĩčius, mãža ”, pav. : priẽ tokio darbo su mãžumu ( =mažu darbininkų skaĩčiumi) niẽko neužsikìši ; mãžumą (= trùputį), mažumė̃lį paláuk. Be tõ, dár daugùmas réiškia ir̃ “didžių̃ didžióji dalìs, mažnè visì”, pav.: daugùmas jaũ paválgė, kelyjè, daugùmas ( = iš tur̃gaus grį̃žtantieji) bùvo pérvažiavęs. O príesaga -uma vė̃l mū́sų kalbojè dažniáusiai paródo viẽtą, tùrinčią -u m u reiškiamų̃ ypatýbių :    ž e m u m à, aukštumà, l y g u m à, mẽdžio drūtumà... Kitur̃ tàs viẽtos pažymỹs ne tóks ryškùs, pav. : žuvìs íeško gilumõs, õ žmogùs, gerumõs ( = gẽro gyvẽnimo). Reikšmė̃s skirtùmas labaĩ geraĩ iškỹla grùtėje minkštùmas ( = minkštùmo ypatýbė) : minkštumà ( = minkštóji dúonos ar̃ кõ kìta dalìs, minkštìmas). Taĩgi, daugumà visų̃ pirmà tiñka parlameñto reikaláms, kur̃ jì susietà ir̃ sù atstõvų sė́dimąja vietà. Toliaũ ją̃ gãlime išplė̃sti ir̃ šiaĩp balsãvimui. Kitur̃ visur̃ sakýtina — daugùmas. Mažumà vartójama ir̃ vartótina ne tìk parlameñtui beĩ balsãvimams, bèt ir̃ svetimų̃ tautýbių valstýbės piliẽčiams — tautìnėms mažumóms — pažymė́ti. Mãžumas ir mažùmas “ mažùmo ypatýbė, Kleinheit, малость ” (pav., kàs tõ vaĩko mažùmas) bendrìnėje kalbojè skiriamì ir kir̃čiù.

4.    draugìngas “ gesellig, leutselig, общительный ” ir̃ draũgiškas “ freundschaftlich, дружеский ”.

Visų pirmà draugìngas yrà tàs, kàs daũg draugų̃ tùri, plg. vandenìnga ùpė, gyvatìngos viẽtos ( = kur̃ daũg gyvãčių), várpingos ãvižos, õ añtra — kās mė́gsta draugáuti, drauginiñkas, plg. barnìngas, darbìngas žmogùs. Taĩgi, ir̃ draugìnga valstýbė ar̃ organizãcija tėrà tà, kurì draugỹstės nesišãlina, patì jõs ieško ; õ jéi jì draũgiškai el̃giasi, yrà draũgė, tadà sakýtina rašýtina — draũgiška valstýbė, organizãcija. Skirtùmui dár plg. giminìngas: gìminiškas.

5.    valdiškas “ regierungsmässig, власти свойственный i v а l d ì n i s “ казенный ”.

Žiūrė́dami príesagų reikšmė̃s, viẽtoje val̃diškas laĩkraštis tùrime sakýti rašýti — valdìnis laĩkraštis, valdìnė spaudà, nès žmonių̃ sãkoma : kunigìniai laĩkraščiai (tám tìkrai jų̃ rū́šiai pažymė́ti). Vartódami kilminiñką valdžiõs, rū́šies nepabrė́žiame. Taip pàt netaisyklìngi ir̃: val̃diški pinigaĩ, bùtai, miškaĩ, arkliaĩ, val̃diškos mokỹklos ... Víen lògikos sumetìmais vartótina : valstýbiniai pinigaĩ, bùtai, miškaĩ, valstýbinės mokỹklos, nès taĩ priklaũso valstýbei, õ nè val̃džiai. Todė̃l netìkusi ir̃ valdžiõs gimnãzija. Arkliaĩ, kuriaĩs valdžiõs žmónės, valdiniñkai, važinė́ja, dažnaĩ tėrà tìk tám tikrám laĩkui pasamdýti, nè valstýbiniai. Šiuõ ãtveju ir̃ tikslù juõs vadìnti valdìniais. Taip pàt gãlime kalbė́ti apiẽ valdiniùs ( = valdžiõs) reĩkalus, skelbimùs, įsãkymus. Bèt, pabrė́ždami esmìnį panašùmą, sãkome ir̃ val̃diškas reĩkalas (= tóks kaĩp valdžiõs), žmogùs (= póelgiais į̃ valdžiõs žmónes panašùs). Plg. žỹdiškas, kiaũliškas žmogùs ir̃ žydinės, kiaulinės mer̃gos (= kur̃ pàs žydùs tarnáuja, kiaulès šẽria).

ŽODŽIO MADA*

Univerkoj mačiau fainacką fuksę ...

(Iš nugirsto pokalbio)

Kalba — mūsų dvasios pasaulio reiškiamoji priemonė — gyvendama savą gyvenimą, tuo įtimpos kinta. Kitaip ir būti negali. Didysis prancūzų kalbininkas A. Meillet, pernai miręs, yra labai teisingai pasakęs: “ Le langage est éminement un fait social ”. Taigi, jei kalbą laikome socialinio gyvenimo dėmeniu, turime pripažinti, kad ją veikia ir tie patys to gyvenimo veiksniai.

-------
*Studentų Dienos
, 1937, 5-6 nr.

 

Trumpu dviejų skiemenų žodeliu, paplitusiu iš Prancūzijos po visą Europą vos nuo XVII amž., vadiname senų seniausią žmogaus savybę kitais sekti. Dažnai nesikenčiame pamėgzdomis, bet vis tik madai šiuo ar tuo kiekvienas savo duoklę atmokame ; prastai kalbant, ir kalboje vieni esame didesni, kiti mažesni beždžionės.

Tie laikai, kada vyksta didžių politinių, religinių, technini u ar šiaip kokių įvykių, išsiskiria ir gyvesne kalbos kūryba, naujo-viniu pastangumu. Gana čia prisiminti, kiek mūsų pačių nuo 1918 m. padaryta. Nepilnų 20 metų būvyje, pvz., naujadarų esame prisikalę kelis kartus daugiau nei nuo Mažvydo per ištisus keturis amžius.

Tam tikros sąvokos imamos kalba reikšti sutartinai ir vienodai. Tas susitarimas gali būti savas lietuviškas arba iš kitur pasiskolintas. Ir čia visuomet siekiama tam tikro pagaulumo. Tik toks žodis ar posakis gali pasidaryti madinis. Pati forma ir kilmė čia maža tesveria. — Mūsų žmonės seniau paprastai kam ką sakydavo arba kreipdavosi stačiai, tiesiog. Tačiau rusų besposredstvennyj, vok. unmittelbar imta reikšti betarpiu, betarpišku, ir šis pastarasis mados galia ima viršų. Vokiečiai sako, kad berlynieti galima pažinti iš to, kad jis “ steht des morgens kolossal früh auf, weil es kolossal viel zu tun gibt; er kleidet sich kolossal schnell an und bemerkt dabei schon, dass es kolossal nasses Wetter ist ”. Taip ir mums nesunku pažinti dažną valdininką ar šiaip “ plunksnagraužį ”, kuris, asmeniškai neturėdamas galimybės, klausimą patiekia iš priklausomybės. Tatai raštinės mada ir, reikia pasakyti, labai pastovi ... Laikraštininkas, rodos, vėl tartum negalėtų gyvas būti be žygių darymo, domėn ėmimo, atkreipto dėmesio, padėtų pastangų, sąryšyje su, pagaliau ir be tamsių gaivalų ir neaiškių elementų. Ne be reikalo pernai suvalkiečiai nebesuprasdami stebėjęsi: “ Kaltina gaivalus ir elementus, o kimba į žmones ”.

Kaip liga, taip ir žodžio mada raita joja. Kažkas pavartojo paskirą, daugiui pasirodė, kad jis reiškia atskirą, ir šis tuojau “ ėmė eiti iš mados ”. Man pačiam teko vokiškąjį Standpunkt pakrikštyti požiūriu. Ir vėl dėl to vienam kitam nesupratusiam atžvilgis pasidarė “ nemodernus ”. Kaimo žmonės laikraščiuose labai dažnai randa klausimą, jį ir iš radijo, iš šviesuomenės kasdien girdi. Kartą kaimyno bernas atėjo pas ūkininką lopetos pasiskolinti. Šis prašomas iškilmingai atsako: “ Čia svarbus klausimas, mums patiems reikia ...” Arba vėl vienas buvusiųjų seimų atstovas sakėsi iš Telšių į Alsėdžius atvykęs diplomatiniu keliu. Tokių “ bez-džionybių ” galėtume labai daug pririnkti. Juk ir P. Andriušio dienai karštai pamėgzdų netrūko.

Nuvalkioti madiniai žodžiai ir posakiai kalbą apskritai lėkš-tina, padaro neasmenišką, bet ypačiai žalingos makaronybės. Deja, čia priklauso ir studentinė univerka. Ji yra gimusi Zoskų, Vandzkų ir Staskų draugėje. Lietuviškasis jausmas būtų tegalėjęs padiktuoti neverstetą, verstetą ar ką panašų. Negeresnis ir fuchsas. Gaila, kad įvežant niekas licencijos nepareikalavo. Tenemanai, kad jis gudriąją lapę reiškia. Priešingai, vokiečių studentų kalboje perdirbtas iš lotynų fex kvailys ”. Mūsų kariuomenė jau lietuviškiau naujokus vadina žaliaisiais kaziais arba tiesiog kaziais, kaziukais.

PATYČIOS IR GĖDA

DĖL MŪSŲ FIRMŲ VARDŲ *

Vienas žymus Vakarų Europos romanistas ir kultūros filosofas, nagrinėdamas kalbos ir tautos sąsajumą, yra pasakęs : Kalba yra kažkas gerbtina ir dieviška visomis savo tautinėmis individuacijo-mis. Ir iš to kyla tautinės kalbinės apkantos, bet sykiu ir garbės reikalavimas Tačiau vienu atžvilgiu mes per daug jau rodome tos apkantos ir per maža garbės. Turiu galvoje mūsų firmų vardus. Šiaip bendrinės kalbos kultūroje esame sparčiai pažengę. Gana čia palyginti kad ir spaudos kalbą 1920 ir 1937 m. Bet prekybos ir pramonės kalba, praskiesta svetimybėmis, visą laiką atsilikusi paskui klubunkščioja. O firmų vardais tiesiog imta iš mūsų kalbos begėdiškai šaipytis. Pristojo visus kaž kokia keista aitra, kad ir skarmaliui bei silkininkui būtinai prireikė įmonės pavadinime turėti Lietuvos vardą. Ir pasipylė iš gausybės rago lit, liet, U, lie. Va kad ir saujelė: Litpetrol, Littol, Literika, Litochim, Liteks, Litlin, Litrussam... su pasturlakais Veidrolit, Siūlolit, Skarolit, Pirštalit, Graveli t, Koferlit, Feinolit, Nerelit, Muilolit, Korlit, Odolit, Vilnalit, Verpalit, Š a l i t... ir jau  patriotiškesniais ” Lietstat, Lietgam, Lietcement, Lietbenzin, Lietbalt, Lietdaž, Lietuvat, Liet-kail, Lietriš, Lietrus, Lietkonserv, Liesil, L i v ė l a ... O reiškia šie kiurzos keverzos kartais visai kitus dalykus. Lietgam negamina nei Lietuvos, nei lietuvių, tėra chemijos-technikos laboratorija ; L i e t r i š, dėkui Dievui, teriša tik knygas, o Lietkail, nesibaimykime, vėl gyvulių kailius dirba ir dažo. Tarp ko kita, rodos nė Lietdaž neina lenkčių su kosmetikos salonais, tenkinasi vien dažų ir lakų gamyba. Vėl kas gali įspėti, kad Litrika —    trikotažų, Savolit — tualetinio muilo dirbtuvė ? Pirštalit yra trikotažo pirštinių ir baltinių fabrikas, bet į vardą vos pirštas tepateko. Ir pagaliau šiauliškė gražuolė Feinolit pasirodo besanti —    “ rūkomų, rašomų dalykų ir bilijardo rutulių išdirbimo dirbtuvė ” (!), o ją mergina Kauno Korlit — “ kaklaraiščių ir panček-laikių (!) fabrikas, sav. Cb. Koritčinskis ”.

-------
*Lietuvos Aidas,
1937, 548 nr.

 

Jeigu atsirado Lietūkis, kuris bent skamba žmoniškai ir su reikšme neapsilenkia, tai dar nebūtina, kad įkandin luksnotų: Lietrūta, Lietsėkla, Lietspiritas, Lietžuvis, Lietmetalas, Lietmedis, Lietvynas... Patiems banalu ir šlykštu, o užsieniams nesuprantama ir keista, kad visur tas pat kartojasi, lyg kokių kinų vardyne. Nežinau nė vieno krašto, kur taip nepagarbiai būtų valkiojamas jo vardas. Ir dažnas kokio palaikio lit savininkas jau ir pats jaučiasi lyg katinas pieną pa-liejęs, teisinasi dėl savo įmonės vardo: “kad  l i t ų  būtų”... O iš šalies juokdarys šnipšteli : “ čia l i t v i š sutrumpinimas ”.

Taip pat spiaute spiaunama į mūsų kalbą ir tokiais dariniais, kaip Ūkmaš, Dirblin, Semlin (== linų sandėlis), Ž e m p a k l i n ( = linų ir pakulų eksportas), Elektrotech, Tech-nomed, Technideg ( = deguonies dirbtuvė), V a n d e n k a n, Metaliumin, Gelvakan, Gelsan ( = geležies sankrova), Izoliat, Kašufa (= šukų ir sagų fabrikas). Kitos įmonės sumeigia net tokiais vardais vadintis : J a k o r, S a f j a n, Š t a r, Š l o s... Tikrai to jau ir betrūko !

Mes savo kalboje nesame pratę iš atskirų skiemenų durstytis naujų žodžių. Tą privilegiją palikime SSSR, kur viešpatauja ne tik fizkultūra, santechnika, profdviženije, prompredprijatije, bet ir Narkomvnutorg, Narkomzdrav, Narkompiščeprom... Tačiau mūsų Techpramonė taip ir prašosi sugretinama su chimpromyšlennost’.

Nuolaidumu ir gražumu čia nieko napasieksime. Tie žmonės, kur anuos vardus “ kuria ”, patys nepajėgs ir nepanorės mūsų suprasti. Va kaip paargumentuoja : “ J a k o r’ visi žino, o I n k a r o niekas nesupranta”. Sakančiojo atžvilgiu tai teisinga, bet negi visa Lietuva turi šitokiai “ teisybei ” lenktis. Ir reikia pasakyti, kad firmininkai čia pasižymi nepaprastu atstangumu. Jau Kauno savivaldybei tvarkant iškabų dalyką, jie piestu šoko prieš reikalavimą pridėti firmų pavadinimams bent lietuviškas galūnes. Tur būt, nemažesniu atšiaurumu pasižymi ir dabar, į prekybos registrą įrašant. Pasakoja, kad Šilkolev (sudarytas ir š i l k a s + Levušas) esąs iki kaulo įsitikinęs ne tik savo gražumu ir skambumu, bet ir visuotiniu klijentų pritarimu tam vardui. Ir kaipgi dabar tokį pašveitalą kokiu pilkutėliu pavadinimu keisi ! O Livėla, sako, atsižvelgdama į lietuvių kalbos “ dėsnius ”, sutinkanti vadintis Lieviela. Še tau ir pamokė mus nemokšas ...

Firmos, žinoma, visuomet atsikirs savo žinomumu, vardo komercine verte, santykiais su užsieniais ir dar kaž kuo. Bet toks “ Buv. Br. Šmidt ” fabrikas vis dėlto nepabūgo tariamųjų nuostolių, pasivadindamas “ Metalu ”. O čia kokios urkštyninės dirbtuvės ar krautuvėlės savininkas (su abiem bendradarbiais !) taria jau dangų griūvant, kaip tas katinas lapui ant uodegos užkritus. Jeigu dabar, registrą įvedant, neapsišvarinsime, paskui dar sunkiau bebus ką padaryti. Pagaliau, jei čia nepakaktų turimų įstatyminių priemonių, tai verta būtų pagalvoti ir apie atskirą įstatymą kovai su kalbos darkymu.

Čia malonu pastebėti, kad ir patys mūsų ekonomistai šiuo dalyku rūpinasi. T a u t o s   Ū k i o  rugpiūčio mėn. numeryje įdėtas net atskiras straipsnelis. Ten tarp ko kita skaitome : “ Argi tai ne pasityčiojimas iš lietuvių kalbos ? Nelietuviškoms pavardėmis prisaigstėme as ir is, o firmų vardams leidžiame ignoruoti ne tik kalbos, bet ir estetikos dėsnius ”. —Tikėsimės, kad keliamasis reikalas nesuduš į neryžties uolas.

MŪSŲ GENTIVARDŽIAI*

Keli mūsų skaitytojai anketoje yra pareiškę norą, kad GK panagrinėtų giminystės terminus. Šis straipsnelis tam reikalui ir skiriamas. Giminių visi turime, todėl jau pats gyvenimas reikalauja jiems ir tam tikrų gentivardžių Verwandschaftsnamen, названия родства ”. Kaimo žmonės giminystės santykiuose geriau orientuojasi, kaip šviesuomenė ; čia ir tos rūšies terminų daug gausiau. Bet iš kitos pusės atskiros tarmės labai įvairuoja. Pvz., sesers sūnus vadinamas net šešiais vardais : seseráitis, seseritis, seserė́nas, seserū́nas, seserýnas, seserū́tis. Bendrinė kalba čia reikalinga kokios normos. Be to, šnekamojoje inteligentų kalboje yra privisę svetimybių, kurios lengvai pakeičiamos savais žodžiais.

---------
*Gimtoji Kalba,
1937, 4-8, 20-24, 47-49, 75-77.

 

Pati giminystė yra dvejopa : kraujo, arba gimtinė, ir vedybinė. Bet gyvojoje žmonių kalboje čia kokio skirtumo nedaroma, paprastai abi reiškiamos tuo pačiu terminu : giminaitis arba gentis (geñtį) “ Verwandter, родственник ”. Rečiau pažįstami dar giminitis, giminiuõtis ir gentáinis, geñtinas. Vedybinę giminystę — affinitas, Schwägerschaft, свойство — kai kas yra bandę vadinti gentystė, bet ji neprigyja. Mat, tik retur, pvz., Kvėdarnoje, geñtys tereiškia “ affines ”. Daug geriau čia tinka svainstė greta su sváiniu “ Schwager, свояк ”. Tuo būdu giminstė ir gentstė palieka “ Blutsverwandschaft, кровное родство ” reikšti. Vartosime, žinoma, daugiau pirmąją, nes ji įprastesnė ir plačiau pažįstama. Iš giminė̃s, kuri reiškia ne tik “ Verwandschaft, Familie, Geschlecht, Stamm ; род, родня, семья, племя ”, bet ir “ Verwandter, родственник ”, turime dar veiksmažodžius giminiúotis ir gimináutis ir būdvardžius gìminiškas, giminùs, giminìngas. Pastarasis dabar dažniausiai vartojamas prasme “ verwandt, родственный ”, nors žmonėse paprastai reiškia “ daug giminaičių turįs ”, pvz., giminingi žmonės plačiai apvažiuoja, apeina. Tos pačios maždaug reikšmės, matyti, ir gimi-nė́tas (plg. smėlė́tas, rentė́tas išrantytas ”), kurį Kuršaitis duoda iš

giminystė

 

 

Pavadinimai reiškia giminystę su AŠ. Tiesioji giminystė pažymėta ištisinėmis, o šalutinė taškinėmis* linijomis. Civilinės teisės giminystės laipsniai parodyti arabiškais skaitmenimis: skaitoma išbrėžtosiomis linijomis. Rymiškieji skaitmenys rodo skirtingą laipsniuoseną pagal bažnytinę teisę. Iš krašto pažymėtos kartos: aukštyn ir žemyn.

* Originale : brūkšninėmis.

pietinės M. Lietuvos. Giminùs, -ì, gìminų ana reikšme yra pažįstamas Juškos žodyne : pagal mūsų giminùmo reikėtų lankytis. Šį būdvardį jau ir velionis K. Būga buvo ėmęs vartoti.

Giminystė skiriama tiesioji gerade Linie, прямая линия ” ir šalutinė “ Seitenlinien, боковые линии ” (žr. rodyklę) ir skaitoma giminystės laipsniais Verwandschaftsgrad, степень родства ”. Civilinėje teisėje tas laipsnis nustatomas iš gimimų skaičiaus, kurį turime tarp “ aš ” ir ieškomojo giminaičio. Bažnytinė teisė tiesiąją giminystę taip pat skaičiuoja, bet šalutinėje eilėje jau skiriasi (žr. rodyklę). Šiaip dar giminystę skaitome kartomìs (kartà, -õs, katą) Generation, поколение ”. Pvz., pirmos, antros kartos giminaičiai arba sudūrus pirmakačiai, antrakačiai ... Tiesiosios eilės giminystę vėl, skaitydami nuo savęs, skirstome į aukštutinę aufsteigende Linie, восходящая линия ” ir žemutinę absteigende Linie, нисходящая линия ”.

Šioje pastarojoje pirmo laipsnio ir pirmos kartos giminaičiai yra vaikaĩ: sū́nūs ir dùkterys. Šalia dukters gyvojoje kalboje dar pažįstama dukrà, -õs ir dūkrà, -õs. Iš jų plačiau sakoma pirmoji lytis ; ji taip pat ir bendrinėje kalboje įprastesnė. Be to, ja, ne dukterimi, naudojamės ir kitiems gentivardžiams darytis, pvz. : pódukra, dukráitė.

Po vaikų antroje kartoje eina vaikų vaikai, kurie dabar dažnai vadinami anū̃kais, anū̃kėmis. Tačiau tatai slavybė, pasiskolinta iš gudų ar ukrainiečių онук, kuriam atliepia rusų внук. Senojoje kalboje tai sąvokai reikšti yra nep(u)otis, kurį jau ir Mažvydas pažįsta. Moteriškajai giminei vartota dar trumpesnė lytis neptis ar neptė. Nors šiuodu žodžiai labai senoviški, sutinka su lotynų n e p o s “ Enkel, внук ”, n e p t i s “ Enkelin, внучка ” ir sanskrito n á p ā t, n á p t “ t. p. ”, tačiau dabartinėje gyvojoje kalboje nebepažįstami. Kaip neturinčius nė jokių žodinių giminaičių, juos būtų sunku prigydyti ir bendrinėje kalboje. Todėl čia reikia kito termino. Vietomis, rytų Lietuvoje ir Vilniaus krašte, sūnaus ar dukters vaikai vadinami — sūnáičiais, dukráitėmis ir dukteráitėmis. Panašiai galime ir visus vaikų vaikus vienu vardu vadinti vaikáičiais “ Enkel, внуки ”. Čia priesagą -aitis vartojame tokiu pat būdu, kaip ir tėvą vardinėse pavardėse ; pvz., Jonáitis pirma reiškė Jono sūnų. Ir dabar dar Razmo sūnus (nevedęs) tarmėse vadinamas Raz-máičiu. Dviprasmumo taip pat nėra ko bijoti.

Tolimesnėms žemutinės eilės kartoms žmonių kalboje, rodos, atskirų vardų nėra. Žemaičiai pažįsta próvaikį (pvz., tokį atsitikimą vaikai provaikiai minės), bet jis reiškia apskritai visus už vaikus tolimesnius tiesiosios eilės giminaičius. Trečiajai kartai žymėti teiktinas tos pačios darybos próvaikaitis Urenkel, пpa-внук ”. Prireikus skirti vyrus ir moteris, vartotina prósūnaitis, pródukraitė. Genealogijose ir teisėje su pro- teks eiti ir dar toliau, pvz., próprovaikaitis “ Ururenkel, праправнук ”.

Žemutinės eilės giminaičiai žemyn nuo savęs dabar dažnai vadinami aĩniais. Šitas žodis yra J. Basanavičiaus darbo, paleistas “ Aušroje ” (1885) kartu su aisiuliais “ t. p. ”, tačiau visai nevykęs. Jis, matyti, išsivestas iš tarminės veiksmažodžio lyties aĩna : turėta galvoje po mūsų “ ainantieji ”. Be to, darant galėjo paveikti ir vok. Nachkomme arba net Bretkūno at-ainis “ ateiva, atėjūnas ”. Šį buvo paskelbęs A. Bezzenbergeris savo veikale “ Beiträge zur Geschichte der litauischen Sprache ” (1877), kurį Basanavičius, kaip filologijos mėgėjas, be abejo, pažino. Vadinasi, visų pirma ainis bendrinėje kalboje turėtų išvirsti *einiù. Tiesa, žemaičių pažįstamas éinis, bet jis reiškia visai ką kita — greitą, eiklų žmogų. Šito nevykėlio vietoje teiktinas jau Daukšos vartotas palikuonis, -iẽs, pãlikuonį “ Nachkomme, потомок ”. Plg. dar senųjų žodynų palikis, palikė “ po tėvų palikęs sūnus, duktė ”.

Aukštutinėje eilėje po tėvų̃ (tė́vo ir mótinos) einantieji tėvų tėvai vadinami keliais vardais. Bõčius (daug. bõčiai — abiem giminėms) paskolintas iš gudų баця. Todėl netikę ir jo vedimai : próbočiai, prãbočiai. Taip pat slaviška yra ir bãba. M. Lietuvoje vėl vokietybės yra grū̃tė (iš vokiečių žemaičių kalbos), grõsė, gro-sù (iš grosse Mutter = Grossmutter) ir grū̃tis su grosùtis, grosùkas (iš *grosis grosser Vater = Grossvater). Lietuviški bóba, bobùtė, sẽnė, senù ir sẽnis, senùtis šiai sąvokai bendrinėje kalboje vėl būtų nepakãbūs. nes paprastai daugiau vartojami kitomis reikšmėmis. Bendrinei kalbai teiktini žemaičių gana plačiai pažįstami senõlis “ Grossvater, дед, дедушка ”, senõlė “ Grossmutter, бабка, бабушка ” ir abiem giminėms bendroji daugiskaita senõliai “ Grosseltern, дед да бабушка ”. Senuõlis, senuõlė —iš gyvosios kalbos trūktinai tepaliudyti — dabar vartojami daugiau bendrąja prasme — senis, senė. Vilniaus krašte senuõlis reiškia dar rąstą ( = senas medis), pvz., nuvažiavo medžian (= miškan) senuõlių.

Trečiajai kartai, vok. Urgrosseltern (Urgrossvater ir Urgrossmutter), rus. прадед и прабабка, gyvojoje žmonių kalboje tam tikrų išskirtinių vardų labai maža. Bet šiaip tolimesnei antros kartos giminystei žymėti yra jau net keli terminai. Kuršaitis duoda séntėvį “ Altvater, Ahn, Vorvater, Patriarch” ir sénmotę “ Grossmutter”. Pastarosios reikšmė ne visai tikra, nes Kuršaitis pats to žodžio nepažino (jį žodyne suskliaučia). D. Lietuvoje pažįstami prótėviai “ Voreltern, прародители, предки ” (pvz., tėvai protėviai to neatmena) apima apskritai ir visus už tėvus tolimesnius aukštutinės eilės giminaičius. Be to, prótėvis (vienaskaita) gali reikšti giminės pirmãtėvį, vok. Stammvater, rus. праотец, родоначальник. Tačiau šiai sąvokai labiau teiktinas Daukšos vartojamas pirmuonis, -is, pìrmuonį. Prósenis, kaip rodo snis “ senolis ”, savo reikšme lygus prósenoliui, o daugiskaita próseniai vėl reiškia ir visus už senolį tolimesnius giminaičius. Dar turime ir senuosius naujadarus pranokė́(: pranókti prabėgti ”) ir pirm(a)takū̃ną (: takū̃nas “bėgikas”), kuris Jablonskio, pagal pìrmlakus, pataisytas į pìrmtaką. Pìrmtakai gali tikti kartu visiems giminaičiams aukštyn nuo savęs, vok. Vorfahren, rus. предшественники.

Kaip šalia senùčio (= senolio) Juškos žodyne (prie žodžio karta) yra prósenutis, taip šalia senõlio bendrinėje kalboje gali būti vartojami žem. prósenolis “ Urgrossvater, прадед ”, prósenolė “ Ur-grossmutter, прабабка, прабабушка ” ir prósenoliai “ Urgrosseltern, прадед и прабабка ”. Kai kada gali prireikti ir ketvirtos kartos: próprosenolis Ururgrossvater, прапрадед ”, próprosenolė Urur-grossmutter, прапрабабка ”, próprosenoliai Ururgrosseltem ”.

Šalutinės eilės giminystė apima visus kilusius iš to paties asmens arba asmenų poros. Ji vadinama tikrąja (vollbürtig), jei visiems bendri abu protėviai, ir pusine (halbbürtig, единокровный, единоутробный), jei tik vienas iš protėvių bendras.

Tėvų broliai ir seserys dabar paprastai vadinami dė̃dėmis Onkel, дядя ” ir tetomìs Tante, тетка ”, nors platesne prasme šie vardai vartojami ir apskritai senesniems žmonėms. Dė̃ dar turi ir retesnes gretimines lytis dė̃dis, dė̃džius. M.Lietuvoje seniau ir moteriškai giminei vartota dėdė šalia vyriškosios dėdis. Dažnai pravartu skirti tėvo ir motinos pusės dėdes bei tetas. Žmonių kalboje ir randame : avýnas, brolis, “ motinos brolis, lenkų wuj ”; avà “ motinos sesuo, wujenka ”. Šiais savais gentivardžiais turime pasikeisti dar retkarčiais iš miesto inteligentų girdimas makaronybesi “ vujenkas ir vujaškus ”. D ė̃dina “ tėvo sesuo, stryjenka ” bendrine kalbai vis tik negalės tikti, nes tuo pačiu vardu daugiur vadinama ir dėdienė dėdės žmona ”. Turint atskirą terminą motinos seseriai, jos ne labai nė bereikia.

Dėdės ir tetos vaikai žmonių vadinami keliais vardais. Jų yra net dvireikšmių : brolė́nais ir seserė́čiomis rytų Lietuvoje mišrai vadinami dėdžių tetų ir brolių seserų vaikai. Šitoks vartosenos mišrumas, matyti, yra senas, nes ir latvių brālēns abiem reikšmėmis vartojamas. Bet dviprasmumas čia labai nepatogus. Tenka imti kurį kitą terminą. Vakarų ir vidurio Lietuvoje Vetter, двоюродный брат vadinamas pùsbroliu, o Kusine, двоюродная сестра —pùssesere. Taip reikėtų vartoti ir bendrinėje kalboje. Gana būdingi dėdė́nas “ dėdės sūnus ”, tetė́nas tetos sūnus ” ir tetu-lė́nas “ t. p. ”, padarytas iš tetùlės teta ”, čia dėl savo retumo negalėtų tikti. Be to, tetė́nas dar reiškia ir tetos vyrą ir net stačiai dėdę. Tai dėl to, kad žmonės ir šiaip dažnai tetos vyrą dėde vadina. Tetulýna tetos duktė ” ir pavardė Dė̃dynas vėl rodo, kad kadaise šį gentivardį esame daręsi ir su priesaga -ynas. Plg. žemiau seserýnas. Be to, pažįstami brolaĩtis pusbrolis ”, šalia su brólaičiai  pajauniai ”, brólainis motinos brolio sūnus ”, kuris betgi reiškia ir sesers vyrą. Dar rečiau šioms giminystės sąvokoms sakomi : brótas, brótis, moter. gim. brótė (plg. brótis, brótautis, brótintis “ broliuotis, bičiuliautis”), M. Lietuvoje brotùžis ir, tur būt, iš jo sutrumpintas brožis, o senovėje taip pat brosis, brosė (plg. brósauti  pasižinti, draugauti ”). Visos šios lytys yra maloninės ir vestinos iš pirmykščio *b r ó t u o (kilm. b r ó t e r s, senoviškai — bróteres), kurį rodo dainų broterėlis ir latvių brātarītis. Čia pat priklauso ir prūsų brati, brote brolis”. Bet dar čia reikia priminti, kad pùsbroliais ir pùsseserėmis daugiur vadinami ir ne vieno tėvo ar motinos broliai ir seserys. Tačiau šia reikšme, vengdami dviprasmumo, jų bendrinei kalbai, žinoma, negalime teikti.

Brolių ir seserų vaikams — brólvaikiams ir sesérvaikiams —-vadinti taip pat yra keliolika vardų. Iš jų plačiau pažįstami ir todėl patartim vartoti : brolė́nas brolio sūnus ”, seserė́nas sesers sūnus ” ir brolė́čia brolio duktė ”, seserė́čia sesers duktė ”. Apibendrinant pirmieji vadinami brolė́nais Neffe, племянник ”, o antrosios —seserė́čiomis “ Nichte, племянница”. Tuo pačiu principu gyvoji kalba šių gentivardžių darosi ir su priesagomis : -aitis, -ūnas, -ietis, -ynas, -utis, -ytis, -ikas, -inčia, pvz. : brólaitis, brólaitė, seseráitis, seseráitė (ir seseráičia), broliū̃nas, seseritis, seserýnas, seserū́tis, brolyčia, brolìkas, seserinčia. Toliau dar pažįstami sūnė́nas ir dukterė́čia, bet jie vietomis reiškia ir sūnaus bei dukters vaikus, taigi vaikáičius. Plg. dar dukterė́nas dukters sūnus ”, dukterė́ dukters duktė ”. Nors ir brolė́nas (taip pat ir brolėnas) su seserė́čia dvireik-šmiai, bet jie tiks geriau, negu sūnė́nas, dukterė́čia, nes aiškiau nusako giminystę kartos atžvilgiu.

Brolėnų ir seserėčių vaikams atskiro pavadinimo neturime. Pagal kartą jie vadintini vaikaičiais. Kadangi žmonės šalutinės eilės giminaičius, skirdami nuo tiesiosios, paprastai vadina netikraisiais, tai ir čia, tiksliau nusakant, galėtume kalbėti apie netikruosius vaikaičius. Bet dviejų žodžių terminas nėra parankus. Nusižiūrėjus į pusbrolius, pusseseres, galima būtų pasidaryti pùsvaikaičius su pùssūnaičiais ir pùsdukraitėmis. Tuo keliu eina kai kurie teisininkai. Bet kadangi pus- retkarčiais duoda ir bloginamosios reikšmės, pvz., pùsgalvis, pùsbernis, pùsprotis, tai gentivardžiuose neverta būtų jų dauginti. Bene geriausiai čia tiktų priešdėlis pa-, po-, kurį turime pusinės giminystės terminuose, pvz., patė́vis, pósūnis, čia ir kituose tos rū́šies dariniuose šiuo priešdėliu išreiškiame netikrumą, ko tikro atstojimą ir šiaip menkumą, pagaliau panašumą. Plg. pakrė́slis “ krėsliškas įtaisas kam paremti, padėti ”, pãsmalkis šlapių malkų garas ”, pažénklis ženklas; modelis”; pãram(s)tis ramstis ”, pajauns ir pabrols jaunosios palydas” (= jaunikio, brolio pavaduotojas), pobūdis ir pabudas, pameistrs šioks toks meistras ”, pokaršis tokia karšis (žuvis) ”, posmilgė tokia į smilgą panaši žolė, Windhalm, метлица, Apera spica venti ”. Iš šių pavyzdžių galime darytis ir gentivardžius: posūnaitis Grossneffe, двоюродный внук ”, podukraitė Grossnichte, двоюродная внучка ”, kurie kartu bus povaikaieiai.

Toliau póvaikaičių vaikai — vienoje kartoje su provaikaičiais — vadintini pãprovaikaičiais : pãprosūnaitis Urgrossneffe, троюродный внук”, pãprodukraitė Urgrossnichte, троюродная внучка ”.

Pusbrolių pusseserių vaikai yra vienos kartos su brolėnais seserėčiomis, todėl, tuo pačiu principu vadinant, jie išeina : póbrolėniai двоюродный племянник ”, póseserėtės двоюродная племянница ”, о tiksliau skiriant gaunami dar póseserėniai ir póbrolėtės.

Pagaliau šalutinėje eilėje senolių broliams ir seserims, žiūrint visos giminystės sistemos, taip pat tenka pósenoliu Grossonkel, Grosstante, двоюродный дед, двоюродная бабка ” vardas. Jų vaikai bus pódėdės дядя двоюродный ” ir pótetės тетка двоюродная ”, o vaikaičiai —pãpusbroliai брат троюродный ” ir pãpusse-serės “ сестра троюродная ”.

Gimtinė giminystė, žinoma, siekia dar daug toliau, bet praktikoje, išskyrus genealogijas, su tuo retai kada susiduriame. Jei čia jau prireikė darytis nemaža naujų gentivardžių, tai tolimesnieji visų visi būtų darytiniai. Iš to taip pat matome, kad žmonės giminystę nelabai toli teskaito. Tolimesnius giminaičius vadina devin-kačiais, devinšlãkiais, taip pat pagentáiniais.

Kartinės giminystės terminai yra, pvz. : brolstė ir brolavà, -õs, brõlavą brolių giminystė, Bruderschaft, братство, братское родство ”, seserstė seserų giminystė, Schwesterschaft, сестричество ”, vaikstė vaikų giminystė su tėvais, Kindschaft ”. Visi broliai ir visos seserys kartu vadinami brolijà, seserijà, pvz., į broliją (= pas brolius) išvažiavo.

Pusiniai giminaičiai visų pirma yra ne vieno tėvo ar ne vienos motinos vaikai. Bet šiaip pusinės giminystės sąvoka daug platesnė. Čia galima skirti giminystę : 1) tarp pirmųjų vedybų vaikų ir antra-vyrio arba antrapatės, 2) tarp ne vieno tėvo ar ne vienos motinos vaikų ir 3) tarp našlių vedybomis suvestų vaikų. Tie, kuriems yra mirę vyras arba žmona, paprastai vadinami ir vadintini : našlỹs “ Witwer, вдовец ”, našlė̃ “ Witwe, вдова ”. Iš jų turime išvestinius našlstė Witwen-, Witwerstand, вдовство ” ir našláuti našliu, našle gyventi, вдовствовать ”. Rečiau, labiau dainose, tai pačiai sąvokai dar pažįstami : šeirs, šeirė̃. Antrųjų, trečiųjų vedybų žmona ar vyras dabar bevadinami: antróji, trečióji žmonà, antràsis, trečiàsis výras. Tačiau gyvojoje kalboje tam randame ir atskirų pavadinimų. Antroji žmona vadinama antrãpatė ir antrãvada, o trečioji — trečiãpatė. Antrasis vyras, atėjęs į našlės namus, yra preĩkšas, užkurs (užkurs), nors pirmasis reiškia taip pat jaunikį, o antruoju vadinamas ir įvestims žentas. O trečiasis vyras vėl turi keistoką vardą užtups, Žemaičiuose ir ánčtupinis. Šiuos terminus, išskyrę du paskutiniuosius, prireikus galime pavartoti ir bendrinėje kalboje.

Našlio antroji žmona jo pirmiesiems vaikams yra pãmotė “ Stiefmutter, мачеха ”. Ji plačiai pažįstama visoje Lietuvoje ir atstoja skolintinę gudišką mõčeką. Vyriškasis pamotės atitikmuo visų vadinamas patė́vis “ Stiefvater, отчим ”. Vaikas, randamas vedant arba atitekant, patėviui ir pamotei bus pósūnis Stiefsohn, пасынок ” ar pódukra “ Stieftochter, падчерица ”. Rečiau dar sakoma ir pódūkra, pódukrė. Iš tų trijų teiktina pirmoji lytis. Posūniai ir podukros pačių žmonių vadinami vienu vardu : póvaikiai  Stiefkinder, пасынки и падчерицы ”. Ne vieno tėvo ar ne vienos motinos vaikų tarpusavio giminystei pažymėti atskiro vardo gyvojoje kalboje nerandame. Jie vis viena vadinasi bróliais, seserimìs arba pùsbroliais, pùsseserėmis. Kartais nusakoma aprašomai : netikríeji bróliai sserys. Vengiant dviprasmumo, nusižiūrėjus į turimuosius šios giminystės terminus, lengvai pasidaromi : póbrolis “Halbbruder, единокровный, единоутробный брат ” ir póseserė Halbschwester, единокровная, единоутробная сестра ”. Darybai plg. pã-brolis, pabrols (žr. aukščiau) ir latvių p a m ās a (= pa + māsa “ sesuo ”).

Susivedę našliai gali abu turėti vaikų iš pirmesniųjų vedybų. Nors šie savo tarpe ir nėra kraujo giminaičiai, bet šiaip gyvenime dažnai giminiuojasi. Tėvų atžvilgiu tokie vaikai vadinami suvestìniai сводные дети ”. O savo tarpe vadintis pažįstamas į́brolis  Stiefbruder, сводный брат ”, šalia kurio pasidarytina ir į́seserė  Stiefschwester, сводная сестра ”.

Visai tėvų neturintieji vaikai vadinami našláičiais, našláitėmis “ Waise, сирота ”. Siratà, siratė̃lis, siratė̃ yra skolintiniai (iš gudų ar lenkų) ir todėl nevartotini.

Dažnai žmonės prisiima visai svetimus vaikus. Tas paprotys, matyti, senas, ir mūsų kalboje tokiems priimtiniams vaikams yra keletas atskirų vardų. Sūnumi priimtasis vadinamas į́sūnis ange-

giminystė
 

Tikrieji giminaičiai sujungti ištisinėmis, o pusiniai taškinėmis* linijomis
* Originale : brūkšninėmis.

nommener Sohn, Wahlsohn, приемный сын ”, dukterimi — į́dukrė, į́dukra, į́dukterė “ angenommene Tochter, Wahltochter, приемная дочь ”. Plačiau pažįstama ir įprastesnė į́dukrė. Bendrasis vardas priimtiniams vaikams yra į́vaikiai Wahlkinder, приемные дети ”. Be to, dar turime išvestinius įsūnstė ir įsū́nyti, įsū́ninti an Kindes Statt annehmen, adoptieren, усыновить ”. Iš tų dviejų veiksmažodžių labiau įprastas pirmasis ir paprastai vartojamas tiek įsūniui, tiek įdukrei. Toks pat dvireikšmis yra ir rusų уысновить. Norėdami skirti, galėtume pasidaryti ir įdùkryti, įdùkrinti. Rytų lietuviai (ir M. Lietuvos žodynai) įsūnius, įdukres ir įvaikius vadina ir ìšsū-niais, ìšdukromis, ìšdukterėmis, ìšvaikiais, bet bendrinėje kalboje jie iki šiol nevartojami, nes anie geriau nusako pačią sąvokos esmę ir todėl vartosenoje parankesni. Kai kur įdukrė dar vadinama duktrė. Svetimą vaiką priėmusieji jam yra į́tėviai Wahl-, Adoptiveltern, приемные родители, усыновители ”, atskirai — į́tėvis “ Wahl-, Adoptivvater, приемный отец ”, į́motė Wahl-, Adoptivmutter, приемная мать”. Be to, dar sakomas augìntinis, -ė, “питомец, воспитанник, Pflegekind ”, kuris šiaip gyvenime dažnai painiojamas su įvaikiu. Bet teisėje jie griežtai skiriami : vaikų teises teturi tik įvaikiai.

Dar yra likusi panagrinėti vedybinė giminystė. Ji randasi vedant ir tekant. Dabar bendrinėje kalboje jau yra nusistojusi vartosena : iš vyro pusės vèsti “ heiraten von männlicher Seite, жениться ”, o iš moteries — tekė́ti “ heiraten von weiblicher Seite, выйти замуж”. Reikšmės raida čia visai paprasta. Vèsti visų pirma reiškė — į savo namus, ūkį, giminę parsivesti. Kadangi paprastai vyrai vesdavosi žmonas, tai šis terminas jiems ir prigijo. Bet Maž. Lietuvos tarmėse ir moterys gali vesti. Nors dabar šis veiksmažodis čia vartojamas bendrąja prasme “ heiraten ”, kaip Did. Lietuvoje “ ženytis ”, bet seniau, matyti, sakytas tik moteriai vyrą į savo namus parsivedant, nes iš tėvų namų kitur išeinanti mergaitė ir ten ìšteka arba nùteka. Pvz., Kuršaitis savo vok.-lietuviškajame žodyne (prie žodžio heiraten) duoda : Jùrgis Grýtą vdęs ir Grýta Jùrgį vdusi, bet Gryta už Jùrgio ištekė́jusi arba nutekė́jusi, jeigu ji į jo ūkį ateina. Taip pat ir Žemaičiuose paveda ir į́veda (į savo ūkį) ne tik moteris, bet ir vyrus. Plg. dar įvestìnis, parvestìnis vyras. Iš sudurtinių susivèsti “ einander heiraten ” rodo tarpusavio veiksmą, o apsivèsti vėl bendrinėje kalboje vengiamas. Jis veikiausiai yra kontaminacijos (sąmaišos) keliu kilęs iš vesti -)-apsiženyti. Veiksmažodiniai daiktavardžiai yra : veds “ jaunasis, Freier ” (daugiau vestuvinių apeigų terminas), vedýbos (vedýba), vedimas “ Heirat von männlicher Seite, женитьба ” (plg. dalýbos, derýbos, lažýbos, piršlýbos, žvejýba...) ir vestuvės “ veselija, Hochzeit, свадьба ”. Dar pažįstamas vedklis “ suaugęs, galįs vesti jaunikaitis ir (paniekinamai) jau vedęs žmogus ”, kuris greta reiškia ir per mėšlavežtį prie arklių statomą berniuką.

Tekė́ti pirminė reikšmė yra —bėgti, plg. tekinė́ti “ bėginėti ”, tkinas, tekū̃nas, takū̃nas “ bėgūnas, Läufer ”. Vadinasi, mergaitė ištekėdama iš tėvų namų išeina, išbėga. Kadangi retkarčiais ir vyras kitur išeina, tai M. Lietuvoje pasakoma ir senoviškai : Jurgis už Grytos ištekėjęs arba nutekėjęs (= į jos namus). Vedýboms čia atliepia net trys žodžiai : tekýba, tekū̃tė, tekė̃stos “ tekėjimas, Heirat von weiblicher Seite, выход замуж ”. Nuotaka, su gretiminėmis tarminėmis lytimis núoteka, núotakuolė, núotekuolė, tekū́tė, tekùtė (pvz., tekučių daug, bet veducių maža), žmonių vadinama suaugusi, galinti tekėti mergaitė, kuri rengiasi tekėti, prieš vestuves ir vestuvių metu “ heiratsfähige Jungfrau, девица ; Braut, невеста ”, kai kur net sužieduotinė. Bet šiaip “ sich verloben, обручаться ” sąvokai reikšti mes vėl turime tris terminus, susijusius su dvejomis senovinių vestuvių apeigomis : susižadė́ti, su(si)derė́ti su sužadėtùvėmis, sánderybomis, arba derýbomis (— piršlys su nuotakos tėvais tariasi dėl vedybų ir kraičio), susižiedúoti su sužieduotùvėmis, arba žiedý-nomis (= po ūkvaizdžių jaunieji sumaino žiedus). Bendriniu terminu teiktina : su(si)žadė́ti, sužadė́tinis, sužadė́tinė, sužadėtùvės, tačiau prireikus galime ir griežčiau skirti ; su(si)žadė́ti “ (sich)ver-sprechen, помолвить(ся) ”, sužadė́tiniai “ Versprochene, помолвленные ” ir su(si)žiedúoti “ (sich)verloben, обручать(ся) ”, sužiedúotiniai “ Verlobte, обрученные ”. Platesnės sąvokos yra : jaunìkis jaunàsis “ Bräutigam, жених ” ir núotaka (žr. aukščiau), sykiu — jaunìkiai, jauníeji “ Brautleute ”. Bet ir čia gyvosios kalbos kartais skiriama : jaunìkis apskritai suaugęs jaunikaitis, galis vesti, ką merginąs “ женимый парень, приискивающий себе невесту ”, о jaunàsis, jaunóji — prieš pat vedybas ir vestuvių metu. O jaunìkė, rodos, tik šiaip jauną mergaitę tereiškia, plg. dar jaunìkė (= jauniklė) vištà.

Čia reikia paliesti ir pati santuokos terminą. Dabar daugio, net teisininkų, painiojama ir mišrai vartojama : sántuoka, sutuoktùvės, vedýbos ir jungtùvės. Ir jie visi reikalingi, bet kiekvienas savoje vietoje. Veiksmažodį tuokti visų pirma randame Valančiaus “ Antano Tretininko pasakojime ” : “ —- Na, Mikita, duosiu jums su Naste šliūbą ! Šie ir atėjo, o senis sudėjęs jų rankas su skepeta surišo, ir taip sutuokė ”, jeigu jis nėra įdėtas tą rinkinėlį vėliau redagavusio kun. Andziulaičio. Toliau tuoktis pavartota “Aušroje” (1885). Jablonskis savo rankraštiniame žodynėlyje turi (iš mokyt. Jasulaičio) įsirašęs susituokė = susivedė, o toje pačioje “ Aušroje ” (1884) yra ir santuoka. Atrodo, kad pramanyti juodu negalėtų būti, nors iš gyvosios kalbos niekur dabar neužrašyti. Gera būtų, kad kuris mūsų skaitytojas pastebėjęs praneštų. Anksčiau minėtieji pavyzdžiai rodo, kad tuokti, tuoktis, sutuokti, susituokti reiškia “ (sich) verehelichen, eheschliessen, сочетать(ся) браком ” ; sutuoktùvės bus “ Verehelichung, Eheschliessung, бракосочетание ” ir vartojamos taip pat jau “ Aušroje ”, o sántuoka —  Ehe, Ehestand, брак, супружество ”. Toliau lengva pasidaryti : sutuoktìnis “ Ehemann, Ehegatte, супруг ”, sutuoktì “ Ehefrau, Ehegattin, супруга ”, sykiu — sutuoktìniai “ Eheleute, Ehegatten, супруги ”, santuokiniai, nesantuokiniai “ eheliche, uneheliche, брачные, внебрачные ” vaikai ir pagaliau ištuokti “ ehescheiden, разводить, расторгнуть брак разводом ”. Šalia vedý galima vartoti ir daugiskaitines tekýbas. Taip vienodžiau, o be to, ir daugumas tos rūšies darinių sakomi daugiskaitoje. Žr. aukščiau. Vien bažnyčiai paliktina jùngti, sujùngti, “ trauen, венчать, повенчать ”, jungtùvės “ Trauung, венчание ”. Iš tradicijos čia turime palikti ir moterỹstę (sakramento prasme), nors šiaip sąvoka ir netiksli.

Sutuoktinis, sutuoktinė tėra reikalingi tik įstatymų kalbai, šiaip gyvenime, žinoma, visuomet vartos vý ir žmoną. Taip pat turime dar senų seniausius pàts ir patì, tik pastaroji vietomis turi neigiamo priereikšmio.

Pradžioje esame trumpai prisiminę, kad vedybinei giminystei —    affinitas, Schwägerschaft, свойство — reikšti geriausiai tinka svainỹstės terminas, pasidarytas iš sváinio. Gyvojoje kalboje ir žodynuose svainis ir retesnis svainius yra kelių reikšmių : 1. žmonos, vyro brolis ; 2. sesers vyras ; 3. žmonos sesers vyras. Moteriškasis atitikmuo svainė paprastai reiškia žmonos seserį, bet taip pat ir brolio žmoną, vyro brolio žmoną. Dabar sváinis, -ė plačiau pažįstami Užnemunėje (seniau ir M. Lietuvoje) ir Lietuvos rytuose. Iš suminėtųjų reikšmių aiškiai matyti, kad jais tereiškiama tik vedybinė giminystė. Tatai sutinka ir su pačia žodžio etimologija, nes sváinio pagrindinė reikšmė yra “ savasis, saviškis ”, iš nebeturimo būdvardžio *s v a i n a s  (plg. prūsų s w a i s “ savas ”, slavų s v o j ь “ t. p. ”). Šitaip kas kartais jį įtaria rusybe, bet be jokio pagrindo. Mūsų sváinis paveldėtas iš senovės, kaip ir tos pačios šaknies bažnytinės slavų kalbos s v ь s t ь “ žmonos sesuo ”, senovės vokiečių aukštaičių s w o i o “ žmonos brolis, sesers vyras, žmonos arba vyro tėvas ”. Kirčiuotina tik svainis, -ė, tam pritaria ir latvių svaĩnis (plg. liе. líepa : la. liẽpa). Kuršaitis, nebepažindamas to žodžio iš gyvosios kalbos, dažnai kirčiuoja klaidingai svanis, svanius. — Bendrinei kalbai svainis, -ė teiktina vartoti dve-jaip : 1. apskritai vedybiniam giminaičiui, norint išreikšti vok. Verschwägerte, rusų свойственник, свойственница; 2. vadinti —    vyro broliui ir seseriai, žmonos broliui ir seseriai, sesers vyrui, žmonos sesers vyrui ir vyro sesers vyrui. Jie turi pakeisti šiomis pastarosiomis reikšmėmis įsigalėjusias svetimybes švógėris ir švógerka, gautas iš vokiečių per lenkų szwagier, szwagierka. M. Lietuvos švógėris, švė́gerkė artimesni vokiškosioms lytims. Juos ir nesunku iš kalbos išveisti, nes yra visai jauni skoliniai, XVI amž. raštuose dar nepažįstami. Tiesa, sváinis, -ė palieka daugiareikšmiai, bet, pvz., ir vokiečiai teturi tik Schwager ir Schwägerin, Schwippschwager ir Schwippschwägerin. Vadinasi, dabar vienu vardu vadinama po kelis svainystės laipsnius. Visi svainiai ir svainės kartu vadintini svainijàplg. brolijà, seserijà. Svainio žmoną bendrinėje kalboje, žinoma, vadinsime svainíenė, o abu — svainia, pvz., laukiame svainių atvažiuojant. Tačiau senojoje kalboje ir dainose turime dar ir kelis atskirus terminus, kuriais išskiriame vieną kitą svaininį giminaitį. Iš dainų ir vestuvinių papročių veik visoje Lietuvoje pažįstami: dieverìs, -iẽs, díeveri, rečiau dieverỹs “ vyro brolis, деверь ” ir móša

“ vyro sesuo, золовка ”. Abu labai seni, iš dalies net senesni nei lietuvių latvių prokalbė. Plg. senovės slavų d e v e r ь , latvių m ā s a “ sesuo ”, prūsų m o a z o “ teta ”. Išvestiniai yra : dieve-rijà dieveriai, dieverių namai ”, dieveríenė “ dieverio žmona ” ir mošė́nas “ mošos vyras ”. Daugiskaita dieveria prireikus galima kartu vadinti dieverį su žmona, pvz., dieveriai atvažiavo, pas dieverius buvome. Toks pat senovinis, bet ir dainose jau apyretis : láiguonas ir laigūnas žmonos brolis, шурин ”. Senuosiuose žodynuose ir Kleino 1653 m. gramatikoje dar randame : jentė, jenters (plg. senovinę mótė, móters ir dabartinę duktė̃, dukter̃s) “ vyro brolio žmona ”. Tačiau šiai sąvokai dabar paprastai sakoma sváinė arba brólienė, nors pastaroji visų pirma reiškia savo brolio žmoną. Norėdami atskirais atsitikimais tiksliau nusakyti svaininę giminystę, žinoma, turėsime bent kai kuriais ir iš šių gentivardžių naudotis.

Svaininė giminystė
svaininė

Tikrieji giminaičiai sujungti ištisinėmis, o svaininiai taškinėmis* linijomis.
* Originale : brūkšninėmis.

 

Atitekėjusi mergaitė vyro tėvų vadinama martì, -čiõs, mar̃čią “ Schwiegertochter, сноха, невестка ”. Ta reikšme ji vartojama bendrinėje kalboje. Bet šiaip tarmėse martì dar reiškia ir brolio žmoną, vyro seserį, net nuotaką ir sužadėtinę. Pašaliniai žmonės jaunąją žmoną per vestuves dar kurį laiką po vestuvių vadina ir jaunãmartė. Vyro tėvas marčios vadinamas šẽšuras, rečiau šẽšiuras “Schwiegervater, свекор”, o motina — anýta “Schwiegermutter, свекровь ”. Abu tėvai kartu bus šešuraĩ “ Schwiegereltern, мужнины родители”. Šitaip dar gana plačiai Lietuvoje vartojama ir todėl teiktina ir bendrinei kalbai. Kai kuriose tarmėse, pvz., žemaičių šẽšurui ir anýtai yra apibendrinti uošvis, -ė, kitaip sakant, tais pačiais vardais vadinami ir vyro ir žmonos tėvai. Tačiau daug plačiau sakoma ir visuotinai teiktina: úošvis “ žmonos tėvas, тесть ”, úošvė “ žmonos motina, теща ”, úošviai “ žmonos tėvai, женины родители ”. Uošvių namai, žmonos tėviškė daug kur vadinami uošvijà, o rytiečių ir uošvỹnė. Dukters vyras tėvams yra žéntas “ Schwiegersohn, зять ”.

Mums trūksta termino išreikšti vokiečių sich verschwägern, rusų вступить в свойство, посвоиться “ sudaryti svaininės giminystės ryšius ”. Aprašomai pasakytume sueti į svainỹstę, bet pagal giminiúotis, susigiminiúoti galima pasidaryti ir svainiúotis, susisvainiúoti. Kadangi giminiúotis reiškia ir “ giminystės ryšius laikyti, giminiškai gyventi ”, tai ir svainiúotis prireikus galėtume panašia reikšme pavartoti.

Teisės požiūriu žiūrint, svainiais (plačiąja prasme) laikomi tik tikrieji antrojo sutuoktinio, žmonos arba vyro, giminaičiai. Ta svainystė yra tos pačios kartos ir laipsnio, kaip ir sutuoktinio giminystė, ji nenutrūksta nė santuokai pasibaigus. Tačiau šiaip gyvenime (ne teisine prasme) svainystė vadinama, pvz., ir sutuoktinio gimininis santykis su antrosios pusės svainija.

Yra nemaža ir vestuvinių, ypačiai apeigų, terminų, bet jie gentivardžiams jau nebepriklauso. — Viliamės, kad šitos mūsų pastabos palengvins skaitytojams susivokti kartais labai pinkliuose giminystės santykiuose ir pavadinimuose. Apskritai reikia pasakyti, kad mūsų šviesuomenė čia daug menkiau nusimano nei kaimas. Jai lietuviškuosius gentivardžius dar reikia prigydyti.

KELETAS FOTOGRAFIJOS TERMINŲ*

Žadėję (žr. 259 psl.) čia kiek plačiau pasisakome dėl kelių fotografijos terminų. Apskritai šios srities lietuviškaisiais terminais niekas atskirai nėra rūpinęsis, juos kūrė pats gyvenimas, fotografijos mėgėjų praktika. Todėl nenuostabu, kad vienur kitur ir pro šalį “ prakurta ”. Bet visų pirma turime būti dėkingi pirmojo mūsų fotografijos vadovėlio autoriui (K. Laucius, Fotografuoti gali kiekvienas. II leid. 1938), pramynusiam čia taką ir davusiam visą eilę gana vykusių terminų. Juk, pvz., péršviesti “ per daug šviesos duoti, vok. überlichten”, péršviestas “ per daug šviesos gavęs, überbelichtet”, neprišviẽsti “ per maža šviesos duoti, unterbelichten”, neprìšviestas “ per maža šviesos gavęs, unterbelichtet”, ieškiklis “ kuo fotografuojamasis vaizdas ieškomas, Sucher” tikrai yra gerai nusisekę. Taip pat nepeiktini ir plokščiãfilmė, filmryšis vokiškiems Planfilm ir Filmpack pakeisti.

------
*Gimtoji Kalba,
1938, 149-151.

 

Fotografuojant dažnai tam tikrais prietaisais matuojama atstumas ir apšvietimas. Vokiečių šie prietaisai vadinami Entfernungsmesser ir Belichtungsmesser. Lietuviškai girdėti vadinant atstumo arba tolumo, apšvietimo matuotojas, ma-tuotuvas, o vadovėlyje vartojamas vėl matiklis. Teiktini trumpesni ir pagaulesni : tolìmatis, šviesómatis. Be to, matiklis turėtų būt padarytas iš matyti, nes iš matúoti tegalima matuõklė, plg. važiuõklė, švytuõklė.

Šviesa į fotografinę kamerą įleidžiama pro angelę, vadinamą diafragmą. Taip vartoja ir kai kurios kitos kalbos. Vokiečiai turi savo žodį Blende. Kadangi šviesa pro ją įšviečia, tai lietuviškai diafragmą galima pavadinti į́švaita, plg. į́landa (: įlįsti), įtaka (: įtekėti) “ vieta įlisti, įtekėti ”. Įšvaitai atidaryti paspaudžiamas tam tikras, paprastai iš vielos padarytas, spaustùkas, vok. Auslöser. Vadinti jo išjungikliu nederėtų, nes iš tikrųjų jis įjungia, o ne išjungia. Prie mūsų vartojamo spáusti, paspáusti kaip tik geriausiai tinka spaustùkas. Darant nuotrauką arba stačiai, kaip žmonės sako, traukiant prieš saulę, ant objektyvo užmaunamas toks gaubtelis, kuris jį saugo nuo tiesioginių spindulių. Todėl šis prietaisas ir var-dintinas saulė́gaubtis, vok. Gegenlichtblende, Sonnenblende.

Fotografinis statỹvas šiaip labai dažnai vadinamas tiesiog kójomis; norint galima vartoti ir pastõvas, pastõlis (plg. š. m. GK 108) arba dar trumpesnis stõvas. Kad aparatą galėtų laisvai sukinėti į visas puses, ant stovo užsukama rutulìnė są́nara, vok. Kugelgelenk; ji aparatą nerte suneria su stovu. Tiesa, terminas dvižodis, bet ir kitos kalbos ne trumpesnius turi : rusų шаровое соединение, anglų ball-and-socket. Vartodami galime ir trumpinti, sakyti tik sąnara, nes jos paprastai visos rutulinės.

Filmuojama į plokštelès arba filmas. Pastarosios vėl yra dvejopos : plokštìnės —ištisos ir ritìnės — susuktos į rites (rìtė “ spūlė ”, Viekšnių apyl. žodis). Norint galima vartoti plokščiãfilmė, vok. Planfilm, ir, sutrumpinus, vietoje ritìnė filmą stačiai ritìnė, vok. Rollfilm, ypačiai kur būtina griežtai sąvokas skirti. Šiaip sau gyvenime “ rolfilma ” vadinama tiesiog fìlma. Kartais gali prireikti skirti ir filminę kamerą nuo ritinìnės, vok. Rollfilmkamera.

Fotografuojant kambaryje prieš langą, dažnai nuotraukose atsiranda savotiškų šviesos dėmių, kurias fotografai kartais vadina “ aureolėmis ”, vok. Lichthof. Terminu čia teiktinas pãšvaitas, -ai, kuris žmonių kalboje reiškia pašvaistę ir apskritai bet koki neaiškų šviesulį. Pvz., galime pasakyti : nuotrauka išėjo su pa-švaitu arba pašvaitúota, jeigu tų pašvaitų̃ keli. O būdvardis pašvaitùs, -ì (plg. skardas : skardùs, svãras : svarùs) vėl labai gerai tinka apibūdinti tokiai (blogai) fotografinei medžiagai, kuri duoda pašvaitų̃. Pvz., pasakytume : tos firmos ir plokštelės ir filmos labai pašvaĩčios. Filmų indaruose rašomą vok. lichthoffrei, anglų anti-halo, lietuviškai turime taip pat versti nepašvaitùs, -ì.

Nuotraukos negatyvą reikia áiškinti, vok. entwickeln (žiūr. 259 psl.) tam tikrame skiedinyje, kuris vadinamas aĩškalas, vok. Entwickler. Išaiškintą negatyvą dabar fotografai paprastai fiksuoja. Bet šitą sąvoką galime labai gerai pasakyti ir savo žodžiu grū́dinti, vok. fixieren. Juk kaip tik užgrū́dintas negatyvas nebegenda, paveikslas nebeišnyksta. Grūdinamasis skiedinys vėl bus grū́dalas, vok. F i x i e r. Kai kur ir kalviai pažįsta grū́dalą, juo vadina bet kokį skystį, pvz., aliejų ir vandenį, kuriame ką grūdina. Darybai plg. tẽpalas, mir̃kalas, mìtalas “maistas”, dãžalas, žìbalas. Aiškintojas ir grūdintojas reiškia veikėjus, ir todėl skiediniams vadinti netinka.

Čia panagrinėjome tik keletą svarbesnių fotografijos terminų, ėmėme daugiau tuos, dėl kurių mūsų skaitytojai buvo kreipęsi. Pageidautina, kad terminų reikalu imtų rūpintis ir Lietuvos Foto Mėgėjų Sąjunga. Visi jai būtų už tai dėkingi ir prireikus patalkintų.

KASDIENINĖS KALBOS YDOS *

Kalbėdami apie kalbos ydas, dažniausiai galvoje turime rašytąjį žodį arba, tikriau sakant, spausdintąjį. Kartkartėmis skaitome kalbinių recenzijų, kur peikiama ar, rečiau, giriama kurios knygos kalba. Retkarčiais vienas kitas spaudoje pasipiktina ir netikusiu, bloga kalba parašytu kuriuo viešesniu parašu. Mat, parašyta, išspausdinta labiau akis bado.

-------
*
Gimtoji Kalba, 1939, 115-118.

Tačiau kasdieninėje šnekamojoje mūsų kalboje tų ydų daug apsčiau. Viena, kalbame visi daugiau nei rašome, o, antra, rašydami vis pagalvojame, kaip čia geriau, “ lietuviškiau ” parašyti. O gyvu žodžiu kalbėdamas dažnas pagalvoja : kaip pasakysi, taip nepagadinsi. Šiuo atžvilgiu, reikia pasakyti, kad mūsų aplaidumas pernelig didelis. Ir kaip tik dėl tos priežasties ir raštų kalbai sunkiau gerėti, nes sakomasis žodis juk labai glaudžiai susijęs su rašomuoju.

Kasdieninės kalbos ydų randame ne tik sakinyje, tartyje, kirčiavime, bet taip pat ir žodyne. Tiesa, daugumą bendrinės kalbos žodžių turime iš gyvosios žmonių kalbos, bet išskirtinėms sąvokoms — terminams gyvojo kalbos turto ne visuomet tepakanka. Žodžių dažnai tenka naujai darytis, kaltis arba net skolintis. Ir čia jau daugiau pavojaus į šunkelius iškrypti.

Šiuo kartu, nekliudydami specialinių sričių, nors trumpai paliesime vad. kasdieninio gyvenimo terminus. Čia visų pirma susiduriame su visokiomis svetimybėmis. Jų ypačiai gausu paprastojoje amato, krautuvės, net virtuvės kalboje, kur bendrinės kalbos gryninamoji įtaka tik labai lėtai tepasireiškia. Rasime tačiau ir netikusių, netaisyklingų naujadarų, bet žymiai mažiau. Daugiur betgi mūsų kaimas kasdieninio gyvenimo reikalams turi gerų ir vykusių terminų, tik mes jų nežinome ir verčiamės daugiausia miestinėmis makaronybėmis.

Imkime kad ir namudės (vok. Hauswesen, rus. обиход) dalyką. Jau prienamėje randame g o n k a s, o pro duris eidami susiduriame su adverijomis ir zoviesais. Lenkiškas gonkas ar gonką visais atžvilgiais gali pakeisti plačiai pažįstamas príeangis (tarmėse ir priñgis). Mažiau čia tiktų taip pat iš gyvosios kalbos pažįstami príenamis ir príebutis. O adverijai ir zoviesui lietuviški pakaitai yra žemaičių staktà, -os ir vỹrius (iš veiksmažodžio vérti). Nuo seniau jau vartojame príeškambarį, bet paskutiniu laiku statybininkai čia dar įsimanė įveisti anglišką holą ir vokišką halę. Bet šiuo atveju anglų hall reiškia mūsų príemenę (priemenė̃, -ė̃s) ir ją reikėtų vartoti, jeigu, žinoma, yra reikalo ją skirti nuo paprastesnio ir mažesnio prieškambario. Iš čia turime išmesti ir rusiškąją viešalką, jos vieta priklauso lietuviškai kabỹklai. Atskiram drabužiui pakabinti vėl yra pakabà, -õs, pãkabą, o į patį drabužį įsiuvamas — kabìklis arba kabinõtas. Pagaliau pravartu apsigerbti ir pačiuose kambariuose. Vietoje d i v o n o patieskime pãtiesalą, o kur reikiant ir takẽlį, tik ne d o r o ž k ą. Daugiur prie langų tebekybo firankos ir štoros, nors pirmąsias lietuviškai vadiname langãtiesėmis arba añt-langėmis, o pačius langus užleidžiame úolaidomis. Langus atidarius vis dar eina c i o n g a s, tačiau turėtų traukti traũksmas arba sker̃svėjis, kiaurãvėjis, kiaurãpūtis. Pagaliau ir fortkos vietoje vartotina órlaidė, o kad sienos nedrėktų, reikia órtakių, tik ne rusiškų vozduškų. Apsišviesti turime lempą, ir šito daugelio

kalbų — rus. лампа, lenk. l a m p a, pranc. l a m p e, vok. L a m pe— vartojamo skolinio (iš graikų l a m p á s “ žiburys, deglas”), žinoma, iš savo kalbos nemesime, bet knatui ir abažūrui turime gražius pakaitus — dagtìs ir gaũbtas. O paskui elektrinę lempą vis dar velkasi šniūras (jei ne šnuras!) su štepseliu ir knopke, nors seniai jau turime nusikalę visai gerus naujadarus — laĩdas, kištùkas, mygtùkas. Taip pat ir liustrą gali pakeisti lietuviškasis sietýnas, vartojamas perkeltine prasme.

Einame į miegamąjį, ir vėl kiek makaronybių vartojama jau vien lovos apdarams vadinti : čecholas, navalačka, kaldra, adiejalas, kapa... O lietuviškai tatai vadintina : apmaũtas ar añtnartis, ùžvalkalas ar añtvalktis, añtklodė, apklõtas, lovãtiesė. Daugis šeimininkių, net inteligenčių, dar nėra išsižadėjusios nė perinos, sieniko (ar šieniko), net p a d u š k o s, nors mūsų lietuviškojo kaimo čia iš seno pažįstami patalaĩ, čiužinỹs ir príegalvis bei pagálvė.

Taip pat ir mūsų pačių apdaro pavadinimuose daug rasime ko taisyti. Visų pirma vietoje gudiškų rūbų tevartotina drabùžiai, o kostiumas yra kartà, -õs, kar̃tą arba eilù ; toliau k u r t k ą labai gerai pakeičia vilniečių dzūkų įsùtė (: įsas “ trumpas ”) arba net striùkė, o doždeviką ar regenmantelį — lytìnis (suprask : apsiaustas), kuris kartais turi ir gobtùvą, tik ne kapišoną ar bašliką. Kravato ir galstuko ar halstuko vietoje po kaklu riškimės tik kaklãraištį, o k a š n ė mūsiškai vėl yra pakaklìnis. Kad g u z i k a s yra sagà, tur būt, visi žino, bet pravartu įsidėmėti ir kolioniko (arba galioniko) bei zaponkos pakaitai — segùtis ir są́saga. Tam tikras spauste užspaudžiamas sagas dažnai girdėti vadinant lenkiškai začaskomis, o žmonių kalbos čia pažįstamas labai pagaulus spaũstas, -ai. Sagos darybinė giminaitė yra sagė̃, ir tuo vardu vadinama moterų nešiojamoji b r o š k a. — Dar kad ir porą žodžių apie ãvalynę (ne avalinė!). Metas jau būtų moterims išsižadėti kurkų (arba korkų, kablukų), juk kulnys gali būti ne tik žemos, bet ir aukštos. Be to, lodočkas gali vadinti kurpaitėmis, o pantofliai—yra šliùrės, šlepẽtės. Vyrų nešiojamus getrus vėl visai žmoniškai galime pakrikštyti añtkurpiais. Netikusios yra ir liakierkos, ypačiai dėl savo galūnės. Turi vadinti lietuviškiau : lakìniai, lakúotiniai (= batai), lakìnės, lakúotinės (— kurpės).

Dar pasisukinėkime ir po virtuvę. Čia kovą su svetimybėmis pradėjo visų pirma namų ruošos kursai ir mokyklos. Daug jau turime ir gerų lietuviškų terminų. Ir tikrai garbės nedaro, kad net inteligentės moterys nepajėgia atsisakyti nuo petelnės ( = spar-gìntuvė), duchovkos ( = órkaitė), bratvankos ( = keptùvas), tarkos (= trintuvė̃), t a c o s (= padė̃klas), s c i r k o s (= pašluõstė, šluõstė), kad vis dar tebemėgsta tušyti ir s m ož y t i, nors turėtų troškìnti ir spìrginti. Ir vadinamąją virtuvės plytą turėtų pakeisti mū̃ris, o jo kūryklos rešiotka mūsiškai yra tiesiog gardelė.

Ir rūkytojams pravartu kai kur būti lietuviškesniems. Vietoje cigarnyčios, mundštuko, bankrutkos, taba-kerkos ir mašinkos ar benzinuvkos vartotina: rūkìklis, kandìklis, suktìnė, tabõkinė, brėžẽklis. — Taip pat ir namų darbo gėrimus dažnai mėgstame svetimais vardais vadinti, pvz., kvasas, nalivka, vyšniuvka, slyvuvka..., nors, rodos, daug galvos nereikia laužyti, kad sakytina : añtpilas ar ùžpilas, vyšnìnė, slyvìnė. Kitas dar ir stumbrì táikstosi “ šauniau ” zubrovka pavadinti. Be to, ir lietuviškojo krupniko vardas taip pat nelietuviškas, o lenkiškas. Žmonių jis vietomis labiau priderintas prie mūsų kalbos ir vadinamas kruõpininku. M. Lietuvos lietuviai šiam gėrimui iš seno turi lietuvišką pavadinimą meškìnis. Net Rytprūsių vokiečių kalboje jis daugiau pažįstamas skoliniu Meschkinnis, negu vokiškuoju atitikmeniu Bärenfang.

Pagaliau kasdieniniame gyvenime tenka vartoti visą eilę žodžių, kurie jau priklauso amatų ar technikos sričiai. Visų pirma čia turime išsižadėti bent apcūgų, šcipcų, atviortkų, šriūbų, muterkių (ar materkų) su gvintais, prabajų, zamkų... Jų vietoje vartotina : rẽplės, žnýplės, suktùvas, sráigtas, veržlė̃ ar sráigė, srỹgiai (:sríegti “ gvintuoti ”), kéngė, ùžraktas.

Šioje kovoje su kasdieninėmis žodyno ydomis labai svarbu visuotinis ryžtumas. Jei mes kiekvienas ir kasdieniniame gyvenime, kalbėdami gyvuoju žodžiu, tiek kambaryje, tiek virtuvėje, kovosime su žargonu, tikrai ilgainiui apsišvarinsime. Šiuo atsitikimu ypačiai didelis uždavinys tenka šviesuomenei, jos šeimoms, mokyklai, nes tik čia teįmanoma kalbos drausmė. Bet koks aplaidumas gali ir viską sugadinti. Štai ir pavyzdys. Viena amatų mokykla su savo mokiniais dirbo praktikos darbus prie namų statybos. Mokiniai kalbėjo biauriu žargonu. Čia pat maišėsi mokytojai, kurie ne tik savo auklėtinių neperspėjo, bet ir patys techniniais “ perlais ” žarstė. Bet sąskaitoms rašyti tuojau imdavo ir “ atlietuvėdavo ”, jas rašė visai pakenčiamai, be tų makaronybių, kur šiaip visuotinai vartodavo. Vadinasi, mokyklos suolui vienas mastas, o gyvenimo praktikai kitas. O to kaip tik neturėtų būti, nes tik

kasdieninė gyvoji vartosena gali kalboje prigydyti naujus žodžius, ypačiai terminus. Taigi kalbinis valyvumas mums visur privalomas.

KORTŲ VARDAI *

Mūsų skaitytojai yra pageidavę, kad atskiru straipsniu pasisakytume dėl vartojamųjų ir ypačiai vartotinųjų kortų vardų. Gavę kiek medžiagos iš GK skelbtosios anketos ir šiaip daugiau pasirinkę gyvosios kalbos duomenų, čia kortų vardus panagrinėsime kiek plačiau.

--------
*
Gimtoji Kalba, 1940, 67-72.

Jau ir pačias kortas ne visi lietuviai vienodai vadina. Plačiausiai, bent daugumo aukštaičių, sakoma kortos. Šį vardą jau pažįsta ir XVI amž. rašytojai, pvz., Daukša, Petkevičius. Jis mūsų pasiskolintas iš lenkų ir gudų karta, kuri savo ruožtu vėl gauta iš Vak. Europos (plg. it. c a r t a, pranc. c a r t e, vok. K a r t e) ir per lotynų c h a r t a yra kilusi iš graikų c h á r t ë s “ papiraus lapas (rašyti) ”. Kitaip sakant čia turime vad. tarptautinį žodį. Kai kur M. Lietuvoje ir vietomis veliuoniškiuose dar vartojamas šio skolinio perdirbinys kvõrtos (kvortà,-os, kvõrtą). Žemaičiai vėl turi fonetiškai naujesnę lytį kar̃tos (kartà,-õs, kar̃tą). O Užnemunėje kortos dar vadinamos ir kazìromis, kazìrėmis, kazỹrėmis (iš lenkų k o z y r a “ pasirenkamoji, šviečiamoji korta ”), taigi perkeltiniu šviečiu vardu. Bendrinei kalbai, žinoma, teiktina dabartinė įprastinė lytis kõrtos,-ų̃ (vn. kortà,-õs, kõrtą), nors šiaip vakariečių tarmėse dažnai dar tebekirčiuojama senoviškai kõrtos,-ų.

Šio daiktavardžio išvestinis veiksmažodis yra kortúoti,-úoja, -ãvo (rytiečių ir kortóti, kortója, kortójo), o kas kortuoja arba labai mėgsta kortuoti, tas — kortininkas. Šiuodu žodžiai pakeičia slavybes kortavóti (kartavoti) ir kortauniñkas (kartauniñkas), paskolintas iš lenkų k a r t o w a ć ir k a r t o w n i k. Kaip kitų kalbų pvz., rusų играть в карты, vok. K a r t e n   s p i e l e n), taip ir mūsų jau nuo XVI amž. sakyta kortomis žaisti. Veiksmažodžio žáisti vartosenai susiaurėjus, dabar bendrinėje kalboje paprastai besakoma kortomis lõšti. Iš žmonių kalbos ta pačia reikšme dar pažįstama ir kortàs mùšti.

Kadangi yra ir kitokių kortų, pvz., buriamųjų (vok. Zauberkarten), tai lošti vartojamosios kortos tiksliau vadinamos lošiamosiomis kortomis “ Spielkarten, игральный карты ”. Tam tikras kortų skaičius, pvz., 32 ar 52, kurį rusai vadina колода, o vokiečiai  S p i e l, lietuviškai vadintinas málka, -os. Šia reikšme tą žodį gana plačiai vartoja žemaičiai, ir jis visiškai gali pakeisti skolintinę kalãdę. Žmonių dar skiriama ponìnės (paveiksluotos) ir akìnės kortos. Šios pastarosios, lošiant paprastuosius lošimus, sudaromos iš 52 lapų malkos atliekamųjų kortų.

Lietuvoje jau nuo XVII amž. buvo pažįstamos dvejopos kortos, būtent vad. p r a n c ū z i n ė s  ir  v o k i e t i n ė s, kurios skiriasi ne tik spalvų, bet ir figūrų pavadinimais. Mūsų vartosenoje tie abeji pavadinimai yra sumišę. Be to, vieni kortų vardai išsiversti lietuviškai, o kiti tiesiog pasiskolinti iš kaimyninių kalbų. Todėl šiandien atskirose Lietuvos vietose vartojamieji kortų vardai gana žymiai skiriasi. Betgi iš jų galima atrinkti, kas mūsų kalbai labiau sava ir bendrinei vartosenai teiktina. Tokia atranka rodo, kad, pvz., inteligentų tarpe dažnai girdimi karo ir trefai gyvajai kalbai visiškai svetimi. Apskritai kaimo žmonės lietuviškų kortų vardų vartoja kur kas daugiau nei šviesuomenė.

Visų pirma panagrinėsime pačių spalvų vardus. Jų prancūziškieji ir vokiškieji pavadinimai daugumas yra susiję su spalvos žymimųjų akių piešiniais ir jų panašumu. — Prancūzų  t r è f l e ( = dobilas), arba c r o i x ( = kryžius), kur vokiečiai verčia K r e u z, o savosiose kortose vadina E i c h e l ( = gilė), rytiečių lietuvių paprastai vadinama krỹžiai, kryžaĩ, o žemaičių ir vakariečių — gìlės, gìlys, gìliai, giliùkai, nors Užnemunėje retkarčiais girdėti ir krỹžiai, o dzūkuose net žalandžiai (iš lenkų ż o ł ą d ź “gilė”). Bendrinei kalbai teiktinos gìlės,-ių (gìlė,-ės), kaip plačiausiai sakomos visoje vakarų Lietuvoje. Šis vardas taip pat, rodos, nesvetimas ir M. Lietuvai. “ Inteligentiniai ” trèfai (iš rusų треф ir lenkų  t r e f) yra gryna miesto žargonybė, gyvojoje kalboje visai nepaliudyta. — Prancūzų c a r r e a u ( = keturkampis) vokietinėse kortose atliepia S c h e l l e ( = apvalus skambaliukas, žvagalas). Ši kortų spalva Lietuvos rytuose dažniausiai vadinama lenkišku skoliniu zvankaĩ, zvònkai, dzvankai, dzvònkai, zvònkos, dzvònkos (iš lenkų  d z w o n k i  arba senovinės lyties z w o n k i “ skambaliukai, kortų spalva ”). Žemaičiai čia sako bū̃gnai, kurie, greta su bū̃bnais, dažnai girdėti ir Užnemunėje, retkarčiais net ir rytiečiuose. Iš kai kuriu Lietuvos vidurio vietų dar pažįstami būbinaĩ, bubinaĩ. Visų šitų lyčių pagrindas yra rusiškasis tos spalvos kortų pavadinimas бубны, kuris savo ruožtu yra vok.  S c h e l l e n vertinys. Be to, Užnemunėje dar sakoma ir bùlkai, bùlkos (iš lenkų bułki “ bandutės, kortų spalva ”), taip pat bùlvės, bùlbės, o vienur kitur vidurio Lietuvoje ir bulbaĩ. Šie trys pastarieji vardai, matyti, praminti pačių lietuvių dėl vokietinių kortų spalvos ženklo šiokio tokio panašumo į bulvę. Visuotinei vartosenai, rodos, geriausiai tinka bū̃gnai. Viena, ši lytis labiausiai yra aplietuvėj usi, o antra, greta su bū̃bnais, daugiau ar mažiau pažįstama veik visame lietuvių kalbos plote. — Prancūzų  p i q u e ( = ietis) esąs susidaręs pagal italų s p a d a (= kalavijas), o šis pavadinimas vėl susijęs su kortos piešiniu. Iš prancūzų pasiskolinta ir rusų пик, lenkų pik. Vokiečiai savosiose kortose šią spalvą vadina G r ü n (= žalias) arba L a u b ( = lapai). Lietuvoje plačiausiai vartojamasis vardas vynai, vynai yra lenkybė. Mat, lenkai seniau vietoje dabartinio p i k vartojo w i n o (dėl spalvos ženklo panašumo į vynuogių lapą). Vynų visai nepažįsta tik žemaičiai ir jų vietoje sako lapai. Taip šią spalvą vietomis tebevadinanti senoji karta ir Užnemunėje. Rytiečiuos esą, rodos, girdėti ir lãpiai. Šalia vỹnų vienur kitur sakoma ir pýkiai, pìkai, taip pat retkarčiais varnaĩ. Šis vardas pramintas jau mūsų pačių, matyti, dėl spalvos juodumo. Bendrinei kalbai reikėtų imti lapùs, nes dabar Lietuvoje vartojamųjų kortų šios spalvos ženklas tikrai primena lapą. Vỹnai būtų suprantami tik vokietinėse kortose. -— Paskutinė spalva prancūzų vadinama c o e u r ( = širdis), vokiečiai ją verčiasi H e r z, o savosiose kortose vadina Rot (= raudonas). Visame mūsų kalbos plote šiai spalvai pažįstamas vardas čìrvai, čir̃vai, čirvaĩ, čìrvos, čìrviai. Kilimo jis yra rusiškas — черви (plg. dar lenkų c z e r w i e ń, kuris seniau buvo vartojamas vietoje dabartinio prancūziško  k i e r). Etimologiškai черви jungtinas su lenkų c z e r w o n y, gudų  c z y r w o n y “raudonas”, taigi yra vokiškojo R o t vertimas. Žemaičiai dažnai pasako ir šir̃vai. Ši lytis, žinoma, tėra tų pačių čir̃vų liaudinė etimologija, perdirbinys pagal šir̃vas. Bendrinei kalbai jau velionio J. Jablonskio teikta vartoti šìrdys,-džių̃, kurias pažįsta kai kurios dzūkų tarmės. Tam pritaria rytiečiuose girdėti širdžiaĩ, o taip pat ir žemaičių rečiau pasakomos šérdys,-dų̃, (plg-medžio š e r d i s). Be to, Jablonskis, J. Balčikonio žiniomis, būgnus vadindavęs savo paties naujadaru raũdėmis, taip pat vartodavęs gilès ir lapùs. Būgnų, matyti, bus vengęs, norėdamas turėti visiškai lietuviškus kortų spalvų vardus. Tačiau matėme, kad ir jie vis tik yra verstiniai. Todėl galime palikti ir labai plačiai gyvosios kalbos vartojamus būgnùs. Juk ir šiaip šis žodis, nors ir skolinys, mūsų bendrinėje kalboje vartojamas.

Dar lieka peržvelgti kortų figūrų vardus. — Tūzas pažįstamas visų lietuvių, tik kirčiuojamas dvejaip : tū̃zas (rodos, dažniau) ir tū́zas. Be to, rytiečių dar tariama ir tùzas. Jis paskolintas iš rusų туз, kuris vėl yra vok. žemaičių dūs “ du ” (mat, vokietinių kortų tūze yra dvi akys) vaikas. Nors rytiečiuose ir esąs girdėtas lietuviškas pakaitas senis, bet jis nėra būdingas ir todėl tenka pasilikti įprastinį tū̃zą. Karãlius, pranc, r o i, vok. K ö n i g, mūsų pasiskolintas iš rusų король ir tuo vardu visoje Lietuvoje vadinamas. — Keblu jau yra su vad. “ karalienės ” vardu. Rytų Lietuvoje ši korta vadinama ponià, panà, panýtė, panẽlė, rečiau damà, karalíenė ir net Marýtė, kuri, greta su damùkė, karalíenė, panùkė, mergaĩtė, pažįstama ir dzūkų. Panà taip pat sakoma pietinių žemaičių ir paprūsėje prie Nemuno, greta su damà ir dámke. Pirmieji penki pavadinimai vienu ar kitu būdu yra susiję su rusų ir lenkų дама, d a m a (iš prane, d a m e), o karalíenei vėl atliepia lenkų k r ó l o w a. Marýtė, tur būt, paimta iš marijõšiaus (iš lenkų m a r j a s z “t. p.” < pranc, m a r i a g e “ vedybos ”) lošimo. Pagaliau dámkė gauta iš vok. žemaičių d a m k e “ panelė ”. Užnemunėje, ypačiai zanavykuose ir kapsuose, vėl įprastinis vardas yra aukštỹs, aũkštis, aũkšte, aukštùkas, aukštùkė, išverstas iš vok. O b e r ( == aukštutinis). Plg. dar ir lenkų w y ż n i k. Žemaičių gálvinis, galvinỹs (gálvinį), galvìnis jau yra mūsų pačių darbo ir tuo vardu pramintas nusižiūrėjus į vokietinių kortų paveikslą, kur spalvinė akis žymima viršuje, prie galvos. Seniau visoje Lietuvoje pažįstamas pam̃pelis, pámpelis, pam̃pelius (per lenkų p a m f i l “moteriškoji kortų figūra”, iš pranc. p a m p h i l e “ toks kortų lošimas ”) dabar jau veik visiškai pamirštas. — Trečioji paveiksluotoji korta prancūzų vadinama v a l e t ( = tarnas, bernas), o vokiečių U n t e r ( = žemutinis). Ji mūsuose turi gausiausiai vardų. Rytų Lietuvoje sakoma : bortà, bortẽlis, bòrtinis, bortinỹs, bortinùkas, borciùkas, borčiùkas, barsiùkas (!) ; kaplỹs, kapliùkas, kirstùkas, kapõčius, kapočiùkas, kalpùkas, kalpo-čiùkas ; berniùkas, berniõkas, bernẽlis ; kojùkas, pantinùkas. Bortà su keturiais savo vediniais taip praminta dėl b o r t o s (iš lenkų b a r t a “ plačiaašmenis kovos kirvis ”), kurią matome tos kortos figūros rankose. Taip pat aiškintina ir kaplỹs su kapliukù, kirstùkas bei skolintinis kapõčius (iš lenkų k o p a c z “ kapoklė ”). Bet borciùkas, borčiùkas, barsiùkas greičiausia kildintini iš lenkų b o r c i u c h, b o r c z u c h, b o r s u k “ plačianosis mažomis akimis žmogus ”. Kalpùkas su kalpočiukù yra perdirbtinės latvybės (plg. latvių k a l p s, k a l p i ń š “ dviakė kortų figūra”). Berniùkas, berniõkas, bernẽlis yra išsiversti iš rusų валет ar lenkų w a l e t (abu iš pranc, v a l e t) arba, rasi, ir iš vokiškojo to paties pranc, v a l e t vertimo B u b e. Kojùkas vėl šiaip ar taip sietinas su žemiau minimu kojiniu, o pantinùkas ir bus pramintas iš kurios piešinio ypatybės. Užnemunėje ši korta paprastai vadinama žemỹs, žẽmis, žemùkas, rečiau žèmckis, zem̃skis. Tatai yra vok. U n t e r  vertimas, kaip ir lenkų n i ż n i k, iš kurio paskolintas ir tvere-činių (Vilniaus krašte) nìžninkas. Pastarųjų dviejų èmckis, zem̃skis) lytys dar suslavintos. Be šių pavadinimų Užnemunėje retkarčiais girdėti ir borčiùkas, bartùkas, kirvùkas, pinčius, bern(i)ùkas, taip pat kulniùkas (pravardžiuojamas vardas). Žemaičių, kaip ir “ karalienei ”, čia prasiminta savas vardas : kójinis, kojinỹs, kojìnis ir, matyti, todėl, kad spalvinė akis vokietinėse kortose yra žemai, tarp figūros kojų. — Bendrinei kalbai vietoje inteligentų mėgstamų, bet svetimų damos ir valeto teiktini visiškai lietuviški gálvinis ir kójinis arba verstiniai aukštỹs ir žemỹs. Juos juk plačiai paremia ir gyvoji žmonių kalba.

Akinėms figūroms vadinti, be jau minėtojo tū̃zo, teiktina: dešim̃tokė, devýnakė, aštúonakė, septýnakė, šẽšiukė, peñkakė, ketùrakė, trìakė, dvìakė. Šitie pavadinimai, išskyrus šẽšiukę, plačiai vartojami visoje Užnemunėje, taip pat vidurio bei rytų Lietuvoje (nuo dešim̃takės iki peñkakės) ir iš dalies pietų žemaičiuose (pvz., devýnakė, aštúonakė, septýnakė). Šẽšiakė pažįstama tik kai kurių rytiečių, užnemuniečiai ir žemaičiai besako tik trumpąją lytį šẽškė, šèškė, be jungiamojo balsio. To paties galo yra ir rytiečių : deši(u)makė̃, dešimãkė, devyniakė̃, devyniãkė, devyn(i)akỹs. Iš kitų kiek dažniau sakomų lyčių paminėtina : dešim̃kė, dešìmkà, deviñkė, devìnkà, aštuñkė, aštañkė, aštánka, aštunká, septiñkė, septìnka ir (Užnemunėje) peñkakis, ketùrakis, trìakis, dvìakis. Gana retos yra dẽvynė, dèvynė, sẽkmė, šẽštokė, peñtakė (< peñktokė). Visai rupios slavybės yra diskà, dìske, desėtkà, desiatkà (iš rusų десятка), de-vetkà, deviatkà (iš rusų девятка), dzevetka (iš gudų d z i a w i a t k a), dzieviontkà (iš lenkų dziewiątka). Iš vokietybių paprūsėje pažįstama cėnė “ dešimtakė ” (iš vok. Z e h n “t. p.”) ir zýbkė “septynakė” (iš vok. žem. s î b k e), kuri, patekusi į rytiečius, išvirto net zilke.

Atšviestą ar pasirinktą vyriausiąją kortų spalvą daugumas vadina kòzieriais, kõzeriais, kòzarais (iš lenkų k o z e r < turkų k o z “t. p.”) arba triùpais, trùpais (iš vok. tarminio t r u f “t. p.”) trum̃piais (iš vok. T r u m p f “t. p.”). Bet turime trejetą ir savų lietuviškų vardų. Iš Žemaičių pažįstami vir̃tis ir šviẽtalas, Užnemunėje girdėtas švietỹs, o Šiaulių apyl. šviẽtis. Kozerio pakaitu geriausiai tinka švietỹs, šviẽtį, šviečiaĩ. Mat, šviẽsti, atšviẽsti, pašviẽsti “ kozeriuoti ” reikšme sakoma mažne visoje Lietuvoje. Naujuosiuose lošimuose vartojamasis d ž o k e r i s  yra angliškos kilmės. Anglų kalboje j o k e r visų pirma reiškia juokdarį, o kai kurių lošimų vyriausiajam šviečiui šis žodis imta vartoti todėl, kad toje kortoje dažnai būdavo įrašomas koks juokingas posakis. Norint džokeriui turėti lietuvišką pavadinimą, šviečio pavyzdžiu galimas pasidaryti juokỹs, juõkį.

Be to, dar įsidėmėtini lošimo terminai : kir̃sti “ stechen, крыть, бить”, kir̃tis “ Stich, взятка”, maišýti, maĩšo, maĩšė (žemaičių ir mišýti, mìšo, mìšė) “ mischen, тасовать ”, kélti, pérkelti (sumaišius), dalýti dalìja, dalìjo (kortas lošikams), dúoti arba eĩti (pradedant lošti ar nukirtus), primèsti (prie spalvos arba daug akių), deñgti “ užversti pašviestą kortą, kad iš malkos daugiau nebeimtų ”, pir̃kti “ traukti tam tikrą akių skaičių ”.

Tikimės, kad šios pastabos bent kiek prisidės prie kortų vardų suvienodinimo ir lietuviškesnių įsigalėjimo.

ŽODYNO GAUSINIMAS IR ŠVARINIMAS*

Mokinys arba ir šiaip kalbos vartotojas savo žodyną gausina ir turtina didindamas vartojamųjų žodžių skaičių. Žodyną švariname išmesdami iš bendrinės kalbos, ypačiai šnekamosios, nereikalingas, nors ir iš seno vartojamas svetimybes. Tokios, dabar jau veik pamirštos slavybės yra pvz. gromata, čėsas, ščėstis (ir čėstis), kurias yra pakeitę savi paveldėtiniai lietuviški žodžiai laiškas, laikas, laimė. Daukšos raštuose vartotą grieko pakaitą nuodėme jau S. Daukantas buvo suradęs ir tuo radiniu džiaugiasi viename laiške vysk. Valančiui. Aušros ir Varpo rašytojai lenkybę iškala (ir škala) bandė pakeisti nevykusiais naujadarais mokslinyčia (jau Valančius ją vartoja Žemaičių vyskupystėje), mokslainė, moksla-vietė, mokintuvė, bet jau XIX a. gale (daugiausia Jablonskio rūpesčiu) įsigalėjo dabartinė mokykla (sudaryta pagal gausius gyvosios kalbos vedinius, kaip ganykla, gulykla, knisykla, plukykla ...).

--------
*Šis straipsnis spausdinamas pirmą kartą iš palikto rankraščio, A. Salio ranka parašyto, kaip iš turinio matyti, ne anksčiau kaip 1969 m.

Šiaip žmogaus vartojamų žodžių žodynas susideda tik iš kelių tūkstančių žodžių, kurių jam pakanka kasdieninio gyvenimo reikalui. Bet mokytinės visuomenės nario žodynas, žiūrint jo specialybės, jau kelis kartus gausesnis. Pvz. atskiriems rašytojams leidžiami jų raštų žodynai, kur suregistruojami visi jų vartoti žodžiai, kartais net visų visos tų žodžių lytys. Tokį keturių tomų žodyną rusai yra išleidę Puškinui, o lenkai A. Mickevičiui. Mūsų Donelaičiui panašų žodyną yra sudarinėję jo raštų leidėjai A. Schleicheris (1865), G. H. F. Nesselmannas (1869), o 1964 m. atskiru leidiniu Vilniuje išleista J. Kabelkos “ Kristijono Donelaičio raštų leksika ”. Tai tikra to žodžio prasme yra šio rašytojo žodynas, kur galima pasitikrinti, ar kurį žodį ar jo lytį yra Donelaitis vartojęs. Bendrinis kultūrinės kalbos žodynas paprastai sukasi apie 100.000 žodžiu. Tokie pvz. yra vienatomiai aiškinamieji anglų kalbos žodynai, vad. College edition, kaip tradicinis Websterio žodynas ir naujausi Random House ir American Heritage leidyklų. Kadangi jie yra enciklopedinio pobūdžio, kur dedami ir tikriniai vardai, tai įtraukų (entry) skaičius pašoka iki 150.000. Lietuvių kalbos ir literatūros instituto 1954 m. (Čikagos 1962 m. apvalytas perspaudas) išleistas “ Dabartinės lietuvių kalbos žodynas ” turi apie 45.000 žodžių. Bet jeigu jame atskirais įtraukais eitų visi priešdėlėtieji veiksmažodžiai (ap-, iš-, į-, nu-, su-, per-, už-...), taip pat veiksmažodiniai daiktavardžiai su -imas, -ėjas, tai nebe daugio susidarytų 100.000 žodžių. Platesnis nei vilniškis yra A. Senno ir mano lietuviškai-vokiškas Lietuvių rašomosios kalbos žodynas ” (išleistas C. Winterio leidyklos Heidelberge 1932-68), bet jo jau yra penki tomai, o jei I-is tomas būtų buvęs tokios pat apimties, kaip vėlesnieji, tai būtų susidarę net septyni tomai. Jame atskirai paraidžiui įtraukti priešdėlėtieji veiksmažodžiai ir visi daiktavardiniai veiksmažodžių vediniai. Vad. tezauriniai žodynai apima bet kurios kalbos visų laikotarpių (nuo pat raštijos pradžios) žodžių lobį ir jų susidaro dešimtys tomų. Akademinio “ Lietuvių kalbos žodyno ” nuo 1941 m. iki šiol yra išėję aštuoni tomai (iki P raidės), o iš viso turėtų būti penkiolika. Ketinama baigti 1980 m.

Ne visi žodžiai gyvenime ir literatūroje yra lygiai dažnai vartojami. Todėl ir jų įtraukimas į vienokį ar kitokį žodyną priklauso nuo vartojimo dažnumo. Praktikos reikalui, ypačiai svetimosioms kalboms mokytis sudaromi vad. dažnuminiai žodynai (frequency dictionary), kur matematiškai apskaičiuota, kurie žodžiai kalbos vartosenoje dažniausi ir tuo pačiu visų pirma išmoktini. Tokių žodynų yra anglų, prancūzų, vokiečių ir kt. kalboms. Jis išleistas net latvių kalbai. Dažnuminiams žodynams ruošti dabar naudojamasi kompiuteriais ir tai žymiai palengvino jų sudarinėjimą. Seniau daug kur vaduotasi vartosenos nuojauta. Bet ir dažnuminis žodynas, sudarytas atrenkant dažniausiai vartojamus žodžius, nėra pastovus, nes vartosena kinta kartu su socialinės santvarkos ir kitokiais pakitimais.

Mūsų išeivijos priaugančiosios kartos lietuviškasis žodynas yra gana skurdus, nes gyvename svetimoje aplinkoje. Pasakyčiau, tai yra virtuvinis žodynas, kuris apsiriboja paprasčiausiomis konkrečiomis kasdieninio gyvenimo sąvokomis. Jam trūksta abstraktinių sąvokų, įvairių terminų ir šiaip pavadinimų. Kaip sakoma, “ jaunuolis nesugeba lietuviškai išsireikšti, nes jo mokykla angliška ”. Vienakalbėje visuomenėje mokyklinės jaunuomenės žodyno gausėsimas vyksta natūraliai, lygiagrečiai su mokslo pažanga.

Mūsų šeštadieninė lituanistinė mokykla yra tik priedas prie angliškosios mokyklos. Todėl joje tenka atskirai rūpintis ir lietuvių kalbos žodyno gausinimu, kitaip tariant mokinių iš šeimos atsineštojo papildymu, pasakyčiau, suinteligentinimu.

Žodyną visų pirma gausina skaitymas. Bet tos skaitybos bent pradžios mokykloje nėra daug. O, be to, ir pačių šeštadieninių mokyklų lygis labai nevienodas, kaip ir mokytojų pasiruošimas. Kad mokiniai, išeidami lituanistinės mokyklos aštuonis skyrius, įsigytų pakenčiamą lietuvių kalbos žodyną, jo gausinimą reikėtų vykdyti pagal tam tikrą planą. Mokytojams naudotis turėtų būti išleistas vad. mažuminis (minimumo) žodynas. Jame dažnuminiu principu būtų atrinkti kiekvienam skyriui privalomi žodynėliai. Netiktų, žinoma, mokinius versti tokius žodynėlius kalte iškalti. Supratingas mokytojas tik žiūrėtų, kad mokiniai mokslo metų būvyje savo darbo eigoje tą žodynėlį pasisavintų. Minimumo žodyną talkos būdu nesunku būtų ir sudaryti. Faktiškai tai būtų bent 5000 žodžiu sąrašas, pailiustruotas, kur reikiant, vartosenos posakiais. Gal Švietimo Tarybai vertėtų šiuo reikalu susidomėti. Reikia atsiminti, kad į šeštadienines mokyklas vis daugiau ateis mokinių menkai arba ir visai nebekalbančių lietuviškai. Juos teks mokyti ne tik kaip lietuvišką sakinį suregzti, bet ir paprasčiausio kasdieninės kalbos žodyno. Teks iš dalies taikyti ir svetimųjų kalbų dėstymo metodus, kaip jie taikomi angliškai kalbantiesiems. O pvz. kolegijose pasitenkinama, jei studentas pirmųjų metų svetimosios kalbos kurse aktyviai pasisavina bent tūkstantį tos kalbos žodžių, neskaitant vad. tarptautinių žodžių atitikmenų. Lietuviškai dar kalbantiems mokiniams pradinės mokyklos kursui 5000 žodžių, žinoma, gali būti ir per maža. Tokiu atveju mokytojas pats galės papildyti mažuminį žodyną, pridėti ypačiai trūkstamų abstraktinių sąvokų žodžių. Sudarant mažuminį žodyną, žinoma, tektų atsižvelgti ir į mokykliniuose vadovėliuose vartojamąjį žodyną, kiek jis yra gyvenimiškas, t. y. kiek jame atsispindi kasdieninė šnekamoji kalba. Mūsų lietuviškoji visuomenė dabar yra gryna miestinė. Todėl ir lituanistinėje mokykloje praktiškai turi atkristi veik visas žemės ūkio ir namų pramonės žodynas. Mokiniams nebeaktualūs tokie žodžiai, kaip linmarka (ir marka), mintuvai, šukuočius, vytuvai, nytys, riestuvas, piesta, muštokė arba muštuvis, žaizdras, kalvė, jauja, kluonas, diendaržis ir daugelis kitų. Bet iš kitos pusės rugiai, kviečiai, avižos ir linai liks ir mieste lietuvio žodyne. Mat valgome ruginę ir kvietinę duoną, pusryčiams ir avižinę tyrę arba košę. Ang. oatmeal mums yra avižienė (taip jau vartojo Vydūnas), o oatmeal cookies vadintini avižainiais pyragaičiais ar stačiai avižainiais (plg. viekšniškių žem. avižainis, avižinių miltų ragaišis). Kai kada dar vartojame ir linines staltieses bei nosines.

Mažuminio žodyno metodas vartojamas dabar ir Lietuvoje dėstant rusų kalbą (pradedama jau antrajame pradinės mokyklos skyriuje !). Išleistas (V-VIII klasei) net tam tikras žodynėlis ir, žinoma, rus. slovar'-minimum pavyzdžiu pavadintas Rusų kalbos žodynas minimumas (1969). Rengiamas ir kitas mažuminis žodynėlis II-IV klasei pagal nerusiškųjų sovietinių respublikų pavyzdžius. Tokie žodynėliai, suprantama, yra viena iš sovietinio režimo priemonių pakelti rusų kalbos mokėjimui, kitaip tariant priversti mokyklinę jaunuomenę išmokti rusiškai. Mat prasidėjęs su okupacija iki pat šiol tebėra gyvas, nors ir pasyvus priešinimasis rusų kalbai. Penketukais besimoką mokiniai dažnai brėžte pabrėžia, kad iš rusų kalbos “ užtenka troikos ”, t. y. trejetuko.

Nustatyti, kiek gausus yra mokinių žodynas, šeštadieninės mokyklos mokytojui nesunku vad. žodynine apklausa. Mokiniams išdalijamas žodžių sąrašas, kuriame jie turi pabraukti ar kitaip kaip pažymėti visus nežinomuosius žodžius. Pabrauktuosius žodžius mokytojas paaiškina (gali išversti ir angliškai), duoda vartosenos pavyzdžių. Ir tokių apklausų per mokslo metus galima padaryti net keletą. Nors mažuminis žodynas būtų suskirstytas paskyriui, bet mokytojas tuo nebūtų varžomas, nes apklausą pats nustatytų, kiek kurių mokslo metų būvyje įmanoma praturtinti mokinių aktyvųjį žodyną. Pradinėje mokykloje įsigijus kad ir tų 5000 pagrindinį žodyną, aukštesniojoje lituanistinėje mokykloje jis savaime gausėtų skaityba ir plačiau einant atskirus dėstomuosius dalykus.

Mūsų naujuosius ateivius, staiga atsidūrus angliškai kalbančioje aplinkoje, griūte užgriuvo ypačiai žodyno svetimybės, visų pirma tos, kurias jau buvo pasisavinusi senoji ateivių karta. Universitetą išėjusią dipukę, bet nė žodžio angliškai nemokančią, tikrą grynorką (mot. gim. vedinys su slaviška priesaga -ka iš vyr. gim. grynorius, perdirbto iš ang. greenhorn, menkinamas naujo ateivio pavadinimas) nuoširdžiai pasitiko sena lietuvė amerikonka ir, parodžiusi jos šeimai antrame aukšte skirtą kambarį, įspėjamai pridėjo : Vačyk stepsus, pakabink kautą į klazetą. Vos vieną žodį tesupratusi, klausiamai sužiuro į vyrą, kuris jau Vokietijoje buvo pradėjęs mokytis anglų kalbos. Bet vos po metų, vedžiodama velionį V. Krėvę po savo skolon nusipirktą namą, jau pati aiškino, kad vonioje patogumui dar pastatysianti klazetą. Profesorius nesupratęs ir klausia : Tai ant dviejų kelmų sėdėdami į vienas kitą žiūrėsite ? Paaiškintas, kad pirksianti voniai spintą, tik nusispiovė ir pasakė : Aš niekaip neišmokstu amerikoniškai.

DAR DĖL APJUNGTI*

Šiame kalbos skyrelyje porą kartų buvo patarta nevartoti iš Lietuvos spaudos ir pas mus atkilusio veiksmažodžio apjungti, kur paprastai iki šiol vartodavome jungti ir sujungti. Vyt. Alantas (laiške redakcijai) pagal grutes (poras) apgalvoti : sugalvoti, apdaužyti : sudaužyti, aplietuvinti : sulietuvinti norėtų reikšmėmis skirti ir apjungti : sujungti. Girdi, teisingiau skamba posakis : Mindaugas Lietuvą apjungė, bet ne sujungė. Taip pat tėvynės meilė galinti piliečius apjungti ir sujungti. Viskas čia priklauso nuo veiksmo pilnumo, jo baigtumo ar nebaigtumo.

--------
*
Laiškai Lietuviams, 1972, 6 nr., 207-208.

Lietuvoje prieš netikusią apjungti vartoseną jau prieš keletą metų yra pasisakę kalbininkai K. Ulvydas ir A. Žirgulys. Pastarasis savo taisymuose iš sovietinės spaudos cituoja tokius posakius : Taip įsikūrė sekcija, apjungianti visus lietuviško teatro kūrėjus. Šis siauras žemės ruožas apjungia abu kraštus. Didžioji pergalė įgalino visas žemes apjungti į vieną valstybę (Kalbos Kultūra XII, 8). Pirmuose dviejuose sakiniuose lietuviškai tinka tik jungti, o paskutiniame — sujungti. Juk eigos veikslu paprastai sakome rašome : jungti jėgas, elektros laidus ; mus jungia bendros pažintys, pažiūros ; juos jungė gilus draugystės jausmas, giminystės ryšiai ; tėvynės meilė jungia lietuvius kovai dėl tautos laisvės ; Panamos sąsmauka jungia Šiaurės ir Pietų Ameriką. Ir J. Jablonskis savo 1922 m. gramatikoje rašo : Čia yra jungtukų, kuriais jungiame sakinio dalis (du veiksniu, du tariniu, du papildiniu, du pažyminiu, du aplinkybės žodžiu) ir atskirus sakinius. Prireikus, tam tikrais atvejais čia, žinoma, galime pavartoti ir įvykio veikslo veiksmažodį sujungti.

Veiksmažodžių vediniuose mūsų priešdėliams ap- ir su- dažnai atliepia rusų ob-, o- ir so-, s- (liet. apdėti, aprašyti, apstatyti = rus. obložit’, opisat’, obstavit’, liet. sudėti, susirašyti, sustatyti = rus. složit’, spisat’sia, sostavit’). Tai normalios struktūrinės panašybės. Bet Lietuvoje, dažnai versdami iš rusų kalbos, ėmė mechaniškai ir rus. objedinit’ versti apjungti ir apvienyti, o rus. sojedinit’ — sujungti, suvienyti. Kadangi tiedu rusų veiksmažodžiai skiriasi sintaksine vartosena, tai ir vertėjai, sekdami jų pavyzdžiu, kur kalbama apie teritorijas, įmones, draugijas, visur ėmė brukti apjungti, rečiau apvienyti. Tai pamėgzdų darbas, o ne savaiminė darybinė analogija su tokiais veiksmažodžiais, kaip apgaubti, apkabinti ir pan. Čia tokia pat sovietybė, kaip ir iš rusų kalbos išsiversti kerėbliški sudurtiniai būdvardžiai bendraliaudinis ir visaliaudinis (-nė šventė), bendragamyklinis (-nės išlaidos), bendrasąjunginis (-nės ministerijos) ir visasąjunginis (suvažiavimas), taip pat net kai kurių kalbininkų vartojami terminai bendratautinė kalba, bendrabaltiška priesaga. Lietuviškai galime juk paprastai pasakyti : bendra liaudinė šventė, visuotinė liaudies šventė, bendrosios gamyklinės išlaidos, sąjunginės ministerijos, bendra (bendroji) tautinė kalba, bendrinė tautos kalba, bendra baltiška priesaga. Anokiais sudurtiniais būdvardžiais, atrodo, siekiama ir tam tikro stiliaus pompastiškumo, kuris savas ir rusų kalbos gausiems sudurtiniams būdvardžiams su obšče- ir vse-.

Veiksmažodžio jungti su priešdėliu ap-, kaip svetimo mūsų bendrinei kalbai, neduoda ne tik Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, bet ir didysis akademinis (IV t.). Jo taip pat nevartoja nė naujausias A. Lyberio Lietuvių-rusų kalbų žodynas (1971).

Anuos V. Alanto minimus posakius savo kalba paprastai pasakome : Mindaugas Lietuvą jungė (bandė jungti), bet nesujungė ; tėvynės meilė piliečius gali jungti ir sujungti.

Tiesa, sakydami skarelę rišo, surišo, ką skarele aprišo, turėdami galvoje jaučius ir jungą, galime pasakyti ne tik jungą jungia, sujungia, bet ir jaučius jungu apjungia (užmauna ant sprando). Bet čia apjungti nereiškia “ sudaryti vieną iš kelių atskirų daiktų ”, o tik “ vieną daiktą apdėti aplink kitą, apie jį apsukti ”. Pagaliau čia nedera nė aprinkti : surinkti (obuolius) analogija. Mat, šiuo atveju aprinkti reiškia “ pasirinktinai rinkti (pvz. kur didesni, gražesni) ”. Žinoma, taip pat netikslu vartoti : JAV Bendruomenės apygardos apjungia apylinkes. Čia visiškai pakanka bepriešdėlinio veiksmažodžio jungia.

ŠALDYTUVAS IR “ FRYZERIS ” *

Ang. refrigerator, dažnai senu papratimu tebevadinamam icebox, jau visuotinai yra prigijęs šaldytuvas. Šis naujadaras jau minimas 1905 m. A. Lalio žodyno angliškoje dalyje. J. Baronas savo 1932 m. žodyne dar tebekirčiavo pirmąjį to žodžio skiemenį (tvirtaprade priegaide), bet dabar bendrinėje kalboje kirtis pagal kitų tos priesagos vedinių analogiją nukeltas į trečiąjį skiemenį. Šnekamojoje kalboje dažnai šaldytuvu netiksliai vadinamas ir vėsintuvas (airconditioner). O ang. freezer, kaip naujas skolinys, kasdieninėje kalboje gavo tik lietuvišką galūnę ir dar tebelaukia kokio savo pakaito. Tiesa, 1962 m. Gimtojoje Kalboje buvo pasiūlytas pavadinimas šaldykla. Bet, rodos, ji nepaplito. Mat, vediniai su priesaga -ykla paprastai reiškia kokią didesnę patalpą ar vietą. Šiaip vartotojo sąmonėje virtuvinis šaldytuvas ir “fryzeris ” (dažnai sujungti į vieną) yra susijęs su tam tikros šaldomosios spintos ar dėžės sąvoka. Todėl pvz. vokiečiai ir vartoja terminus Kühlschrank (seniau Eisschrank) ir Gefriersehrank. Šaldykla labai gerai tinka versti ang. refrigeration arba cold storage plant, vok. Kühlhaus, Gefrieranlage. Ir A. Lyberio žodyne šaldykla rusiškai verčiama tik cholodil’noje pomeščenije.

--------
*
Laiškai Lietuviams, 1972, 6 nr., 208-209.

Žymiai geriau “ fryzeriui ” vadinti tiktų šaldyklė (su kirčiu ant antrojo skiemens), nes priesaga -yklė yra siauresnės reikšmė? (plg. maudykla : maudyklė, prausykla : prausyklė). Bet šiai terminų porai šaldytuvas : šaldyklė trūksta ryškesnio forminio priešpriešumo (abu tos pačios šaknies). Ir jei dėl to šaldyklė neprigytų, tai “ fryzeriui ” tektų pritaikyti vieną iš trijų jau atgyvenusios skolintinės ledaunės (iš lenk. lodownia, ang. icehouse) lietuviškųjų pakaitų. J. Jablonskio jau 1918 m. buvo pasiūlyta ledūnė (jo kirčiuota kaip galūnė, bet 1954 m. žodyne naujoviškiau su tvirtagale priegaide), vėliau A. Vireliūno — ledudė (plg. peludė, aludė), o 1934 m. GK — ledainė. Iš jų ledainė (plg. cukrainė, svetainė) labai gerai tinka vadinti įvairioms ledų parduotuvėms ir kioskams, dažnai vadinamiems firminiais vardais, kaip Dairy Queen, Dairy Cottage. Iš likusių dviejų, rodos, pagaulesnė vartoti būtų ledūnė. Juk “ fryzeryje ” kaip tik laikomi ledai ir sušaldyti apledėję įvairūs maisto gaminiai. Be to, pasirinkę skirtingų šaknų terminus, vartosenoje išvengtume pavadinimų painiojimo.

Ne vien dėl vienašališkumo, bet ir šiaip darybiniais sumetimais netiktų nė įvykio veikslo veiksmažodžio sušaldyti teorinis vedinys sušaldytuvas. Šios priesagos priešdėliniai dariniai gana reti (plg. nuleistuvas, tokia staklių dalis, pertrauktuvas, ratų pertraukos arba įšautis), o su priešdėliu su- neturime nė vieno. Taip pat ir rūšiniais terminais, kur atliepia ang. frozen, vartojame tik eigos veikslo dalyvius arba išvestinius būdvardžius, pvz. šaldyta arba šaldytinė mėsa, šaldytos, šaldytinės daržovės, sunkos.

TRUMPI PATARIMAI

KLAUSIMŲ KRAITELĖ *

Sugeriamasis popierius * Löschpapier, promokatel'naja bumaga ’.

Geriau tinka nekaltinis nuspaudžiamàsis põpierius. Tam pačiam reikalui žmonių vartojamas núospaudas visiškai gali pakeisti nuspaudžiamąjį presą.

--------
* Šia antrašte buvo pavadintas
Gimtosios Kalbos skyrius, kuriame buvo duodami atsakymai į skaitytojų keliamus rašybos, gramatikos ir žodyno klausimus, čia persispausdinami pamečiui atsakymai, pateikti A. Salio, praleidus kitų autorių (P. Joniko, prel. J. Laukaičio, J. M. Laurinaičio, Pr. Skardžiaus, J. Talmanto) atsakymus. Kiekvienos grupės tokių atsakymų, spausdintų viename kuriame Gimtosios Kalbos sąsiuvinyje, pabaigoje nurodomas šaltinis: metai, mėnuo ir puslapiai. Suvienodinama šio skyriaus grafika : viskas spausdinama 10 punktų rašmenimis, nors Klausimų kraitelė nuo 1938 m. 3 nr. buvo spausdinta petitu. Be to, klausimo pastraipoje klausiamieji žodžiai (pavyzdžiai) bei jų formos paprastai pateikiamos čia kursyvu, nors 1933-1935 m. Gimtojoje Kalboje tie patys dalykai dar buvo spausdinami išretintais ar iš dalies ir riebiais rašmenimis.

Prieškariniai laikai ir pomirtinis gyvenimas.

Tokios darybos būdvardžių tam tikroms sąvokoms reikšti būtinai reikia ir jie bendrinei kalbai labai parankūs. Jų darybos nėra ko įtarti. Sakome priešpaskutinis, nors * priešpaskučio ir neturime.

Jėzus, jėzuìtai ar Jezus, jėzuitai, jezavitai ?

Įprastinio Jėzaus neverta keisti tarmėse sakomu J e z u m i. Liaudinis slaviško kilimo jezavitas (seniau ir j e z u v i t a s) taip pat niekuo negeresnis už jėzuitą.

Stebuklas ar stebuklas ?

Gyvojoje kalboje yra abi lyti. Bet, įpratus rašyti su trumpuoju u, nebereikia kaitalioti.

Lošti kortas ir lošti kortomis.

Senesnis būtų galininkas, nes l õ š t i  čia seniau, matyti, reiškė ‘versti’. Plg. a t l õ š t i  ‘atversti, atkalti’. Bet ‘ igrat’, spielen ’ reikšmei išriedėti galėjo turėti įtakos ir kitas tos pačios šaknies veiksmažodis l õ š t i, l õ š t a, l õ š o, kuris reiškia ‘ dūkti, siusti (žaidžiant)’ ir ‘kaltis, remtis’. Seniau sakę g r a j y t i  k o r t o m i s, analogiškai sakome ir l o š t i   k o r t o m i s. Kokio netaisyklingumo čia nėra. Plg. dar griežti dantis ir griežti dantimis.

Lygus kam, ir lygus su kuo.

Šituodu posakiu abu taisyklingu ir lietuvišku, tik reikšmėmis skiriasi : a) 1. Ne su sau lygiu nesusidėk, 2. Žmogus žmogui nelygus ir b) 1. Su medžiu lygus, niekad saulės nemato, 2. Duktė jau su motina lygi. Pirmuosiuose pavyzdžiuose lygus pabrėžia vidaus ir išorės ypatybių bendrąjį nelygumą, nevienodumą, o antruosiuose — iškelia matuojamai kokią atskirą išorės ypatybę, šiuo atsitikimu aukštumą. Dėl to nelygu pasakyti jis man lygus (= neturi ko prieš mane lenktis, žemintis) ir jis su manimi lygus ( = vienodo augumo).

Jis nori mums prilygti.

Posakis visiškai taisyklingas, čia prilygti reiškia ‘ susilyginti, vok. gleichkommen ’ ir reikalingas naudininko linksnio. Su galininku prilygti reiškia ‘suderėti’, pav., Velykos, o šeimyna dar neprilygta.

Garlaivis ar garlaivys ?

Bendrinei kalbai tetinka gárlaivis, nes paprastai sakome rašome orlaivis, ratlankis, avikailis, gandralizdis, piliakalnis, darbymetis...

Orlaivis ir lėktuvas.

Reikia juodu skirti. Pav., aeroplanas yra lėktùvas, vok. Flugzeug, o cepelinas — órlaivis, vok. Luftschiff.

Žabángai ar žabángos ?

Abi lyti gyvos žmonių kalboje. Rašomojoje kalboje įprastesnė žabángai.

Rusiškai lietuviškas žodynas.

Šios rūšies posakius pateisina, pav., juodaĩ raudónas, kuris reiškia ne tik ‘ pro juodumą raudonas ’, bet ir ‘ juodos ir raudonos spalvos’. Pav., langinės baltai žaliai dažytos, kaip veizdėte veizdi. Plg. júodraudonė skepeta ‘ juodais raudonais langais ’.

Protauti, protuoti ir mintyti.

Jau seniai turime įprastą protáuti ir nėra reikalo jo keisti pramanytu protúoti. Plg. vienos reikšmės juokauti ir juokuoti. Nusižiūrėjęs į akis: akýti, dalìs: dalýti, Jaunius buvo nukalęs mìslyti < rus. myslit’ pakaitą mintýti. Bet turint galvoti, manyti mums jo, rodos, nebereikia.

Pãstaras ‘ paskutinis ’.

Be reikalo kai kas seneliu pastaru pasikanda. Jis bendras lietuviams ir latviams, be to, dar turi giminių lotynų ir slavų kalbose. Plg. mūsų pastùrgalis, pasturlakos ‘ blogieji grūdai, atbaros ’.

Jis įpuolė į nuodėmę,.

Žmonių tiek pat taisyklingai sakoma : Į klaną puolęs sausas nekelsi, Nepulk į vargus, jauna būdama.

Kajuta ar kajutė ?

Jeigu jau bendrinei kalbai pasirinkome minutę, sekundę, tai verčiau rinktis ir kajutę. Iš žvejų kalbos turime jai gerą ir lietuvišką pakaitą : p a r a g ė̃, -ė̃ s, p ã r a g ę.

Prirengiamoji ar rengiamoji klasė ?

Už abi geresnis ir trumpesnis príešklasis.

Iš manęs atėmė, pavogė ir nuo manęs atėmė, pavogė.

Žemaičiai šiuose posakiuose tesako tik nuo prielinksnį. Aukštaitiškas iš manęs atėmė įprastas bendrinėje kalboje ; žemaitiškoji konstrukcija čia reikštų ‘ arti pas mane buvusį daiktą atėmė ’.

Jis su mumis nė kiek nesiskaito.

Posakis nėra lietuviškas, bet siūlomasis pakaitas jis mūsų nė kiek nežiūri kiek kitką reiškia. Visai lietuviškai sakome su juo sunku skaitytis ‘sąskaitų, reikalų turėti’, skaitykis su manim, katras greičiau suskaitysiva. Šitą skaitytis galime ir anam reikalui praplėsti.

Gimdýtojai ar gìmdytojai ?

Rašomojoje kalboje sakoma gimdýti ir dėl to gimdýtojai, kaip sakýti: sakýtojas, rašýti: rašýtojas. Tarmėse yra ir gìmdyti: gìmdytojai. Šios kirčio vietos senumą rodo ir raš. k. gim̃dyvė.

Pats geràsis ir pats geriáusias.

Sakydami visų gerasis: visų geriausias, tiek pat lietuviškai sakome ir pats gerasis: pats geriausias. Rusybės čia nėra ko ieškoti.

Išvažiavo vieną dieną ir vienai dienai.

Abu posakiu taisyklingu. Galininkas šiam reikalui sakomas žemaičių ir panemuniečių, o naudininkas kai kurių rytiečių.

Laikas nuo laiko valdžia atitekdavo į jo rankas.

Šitą verstinį skolinį galime pakeisti, kaip kur reikiant, tárpais, rẽtkarčiais ir net kar̃tkarčiais, -tėmis*.

Ar visiškai netikęs kreipinys poniute ?

Ir dar “ malonesnių ” kreipinių yra liaudies kalboje. Plg. ponytėle, ponytelaite, ponaitėli, ponužėli... Bet rimtam inteligentui žmogui ir rimtai kalbai tie kreipiniai nedera. Kratomės poniute dėl to, kad ja varyte varoma iš kalbos ponia. Nepakeliui čia mums su kai kuriais rytiečiais, iš “ malonės ” vietoje avis avelė besakančiais **.

* Gimtoji Kalba, 1933 m. sausio mėn., 10-13 psl.

** Gimtoji Kalba, 1933 m. vasario mėn., 28-29 psl.

Dr. ar d-ras ?

Daktaro titulą daugumas Vakarų Europos kalbų trumpina Dr. Su didžiuoju d rašo ne tik vokiečiai, bet ir prancūzai. Taip reikėtų ir mums trumpinti. D-ras trumpinti pasipratinome iš rusų.

Kaip trumpinti : klm., km. ar km ?

Daugelis vadinamųjų sutrumpinimų tėra tik tam tikri sąvokos simboliai. Dėl to jiems ir taškas (vokiečių, prancūzų ...) nededamas. Tuo sumetimu be taško pasiūlytas S. Čiurlionienės ir P ponui, poniai, panelei sutrumpinti. Čia ir spaustuvės darbas lengvinamas. Mums, trumpinant matus ir saikus, reikėtų, kur galima, žiūrėti kitų tautų jau turimų įpratimų. Tada lengviau susiprasti. Patariame trumpinti : 1. ilgio matus: km, m, dm, cm, mm ; 2. ploto matus: qkm, ha, a, qm, qdm, qcm, qmm ; 3. tūrį ir saiką: cbm ( = kubinis metras), cdm, ccm ( = kub. cm), cmm, hl, l, ml; 4. s v o r į : t ( = tona), ctr, dc (= dvigubas ctr), kg, hg, g, mg. Trumpinimai km2, m3 spaustuvėms nepatogūs.

Jū́ra ir jū́ros : jū́rės.

Įpratus sakyti rašyti j ū́ r a, geriau ir daugiskaitai — j ū́ r o s. Taip sakoma žemaičių ir kai kurių Mažosios Lietuvos lietuvių. J ū́ r ė s  beveik neturi vienaskaitos ir dainose (jūrės marios) reiškia — vandens platybes.

Príežadas ar prýžadas ?

Dėl vienodumo rašom, kalbai teiktina tik priežadas, prieklėtis, priepuolis, prievakaris, priešakys,... Lytys p r y - sakomos žemaičių ir vietomis, mišrai su p r i e -, vakarų aukštaičių. Tačiau šalia priežadas sakome rašome vien prižadėjimas, prižadėtojas, prižadėti. XVI amž. dar tebesakyta priežadėti, priesakyti, . . . ; dėl to ir priežadas, priesakas, ...

Varžýtynės ar varžýtinės ?

Tarmėse pažįstamos ir varžýtinės šalia peštinių, muštinių. Bendr. kalboje vartojamos peštynės, muštynės; dėl to teiktinos ir varžytynės.

Nr. 275 ar 275 Nr. ?

Visos kalbos paprastai Nr. rašo prieš skaičių. Taip reikėtų ir mums daryti. Bet tekste, trumpinant žodi numeris, žinoma, ji rašome po skaičiaus, pav., “ Liet. Aido ” 5 nr.

Radio, kino, tango, solo, taksi, džimi, ... ar radijas, kinas, tangas, taksis, džimis, ... ?

Šitos rūšies žodžiai ateina pas mus iš kitur be galūnių. Šviesuomenės kalboje jie tokie dažnai ir palieka : įprantame svetimą lytį. Bet liaudies kalba čia galūnės šaukte šaukiasi. Plg. baudinius radỹs, rãdis, džimis. Dažniau ir plačiau vartojamieji žodžiai sužmonėja ” ir bendrinėje kalboje. Kinas nebėra mums baudinė lytis. Taip pat, tur būt, įsigalės tãksis, plg. kauniečių mėgiamą mažybinį taksiùką. Bet r a d i o  ar s o l o, matyti, galūnės nebeįsigis : pirmasis dėl visos galūnės svetimumo, o antrasis — vartosenos siaurumo. Tenka čia pačiam gyvenimui palikti išspręsti galūnės klausimą. Kultūrinei kalbai begalūniai žodžiai neišvengiamas dalykas. Pav. ir Hugo, Rousseau nebeišversime Hugu, Rusu ar Hugo’u, Rousseau ’ u. Bet iš kitos pusės Tripolis, Kongas, Kilimandžaras jau įprasti ir įsigalėję. Tik saugok, Dieve, nuo vireliūniškės P e r u v o s !

Ar nereikėtų USA vadinti Amerikos Jungtine Valstybe ?

Geriau senoviškai vartoti daugiskaitą, nes vienaskaita įprasta vadinti atskiras Jungtinių Valstybių valstybėles, pav., New Yorko valstybė. Tiesa, oficialiai jungtinėmis valstybėmis vadinasi dar Brazilija, Meksika ir net Venecuela, bet Europai tie vardai svetimi.

Ar verta kablebais skirti tarytum, rodos, rasi, ... ?

Skiriame rusų įpratimu. Neskyrę nieko nenustotume. Bet tam reikia oficialaus įsakymo.

Ordinas ar ordenas ?

Visur dabar pagautas vartoti òrdinas. Dėl to nebeverta grąžinti seniau vartotojo o r d e n o, nes ir jis gyvojoje kalboje dar nebuvo įleidęs šaknų.

Pionierius ar pionieris ?

Sakydami rašydami direktorius, redaktorius, turime rinktis ir pionierių.

Egzaminas ar ekzamenas ?

Bendr. kalbai teiktinas seniai jau liaudies kalbos pažįstamas skolinys egzãminas, o ne rusiškoji jo lytis ekzamenas.

Pagálba ar pãgélba ?

Abi lytys taisyklingos ir gyvojoje kalboje sakomos. Balsio laipsnis čia ne visada vienodas. Plg. pasakomìs: pasekomìs eiti, pataikà: pateikà ‘ valinėjimas, nieko nedirbimas pašavà: pašuvà ‘ audžiant pašaunamas siūlas ’ : pašovas ‘ kas po apačia pašaunama, pakišama ’. Bendr. kalbai teiktina pagálba, nes sakome rašome : pãsaka, paskálba, pakantà, pagarbà, ...

Kaip liet. включительно, einschliesslich ?

Dabar vartojams imtinai nėra tikęs. Tuo terminu norime pasakyti, ką į ką įskaitą, priskaitą, o ne imą. Dėl to jis ir verstinas — įskaitýtinai, priskaitýtinai. Reikalui, ką norėdami išskirti, analogiškai galime vartoti ir išskaitýtinai.

Garmuvienė, Raščiuvienė, ... ar Garmienė, Raščienė, ... ?

Iš vyriškų pavardžių Garmus, Raščius, prie kamieno Garmų-, Raščiu- pridėjus galūnę -ienė, mūsų kalbos garsų dėsniais atsirado Garmuvienė, Raščiuvienė. Bet kaip rodo visų lietuvių karalius: karalienė (ne *karaliuvienė) čia kamiengalis u kartais ir numetamas. Dėl to sakoma Gar-m-ienė, Rašč- ienė. Žemaičiai tepažįsta tik -ienė, o -uvie-nė, vietomis greta su -iene, plačiai sakoma visų kitų lietuvių. Bet iš pavardžių su -v i č i u s visur daromasi -v i č i e n ė. Su šia išimtimi -u v i e n ė teiktina ir bendr. kalbai. Tačiau, žinoma, negalėsime versti žemaitės B a r t k i e n ė s  persikrikštyti jai visai svetima B a r t k u v i e n e. Čia reikia laisvės palikti.

Kaip vadinti mėnesius vardininko linksniu ?

Trumpindami žmonės sako ne tik sausis, vasaris, gruodis..., bet ir gegužė̃ (gegužis), líepa, spãlis. Taip, prireikus, ir galima vadinti.

Sprendimas ar sprendinys ?

Įprastinio sprendimo nėra ko keisti sprendiniu. Priesaga -i/ymas ir išveiksmažodiniuose daiktavardžiuose reiškia ne tik veiksmą, bet ir daugiau ar mažiau konkrečias sąvokas. Plg. arimai, vežimas, audimas, gėrimas, skynimas, rietimas (audeklo), plėšimas ‘ naujiena, plėšinys’, lydimas (lydymas), pūdymas,... Taigi, teismo sprendimas gali reikšti ir sukonkretintus судебное решение, Gerichtsurteil. Priesaga -inys labiau vartojama apčiuopiamiems daiktams, pav. : pirkinys, rentinys, skendinys, mokinys, tinginys, ... Teismo sprendimas toks mums nėra. Geriausiai reikšmės skirtumas iškyla, sugretinus prašymą su prašiniu. Prašinỹs tėra prašomas daiktas arba dalykas. Rašytu prašymu ko nors prašome, dėl to jis pats nėra prašinys. Šitaip reikia skirti ir sprendimą nuo sprendinio. Visiškai vietoje sprendinys yra matematikoje, kur juo reiškiama формула, формула решения (задачи) *.

------
*
Gimtoji Kalba, 1933 m. kovo men., 39-43 psl.

Ar ne geriau vietoje MaskvàMaksvà ?

Kad Maksva sena, rodo pavardė Maksvytis. Bet kokia brangenybė ji nėra, nes atsirado, dėl garsų sankaitos, iš tos pačios Maskvos. Plg. rytiečių latrankis ratlankis. Bend. kalbai užtenka paprastosios Maskvos.

Briedis ir élnias.

Tuodu vardu gyvojoje kalboje m i š r a i vartojamu dviem girios raguočiam: A l c e s  alces, vok. Elch (Elen), rus. олень, ir C e r v u s elaphus, vok. H i r s c h, rus. лось, vadinti. Taip pat neskiria aiškiai nė latviai su prūsais. Atskirose vietose paprastai pažįstamas tik vienas kuris vardas. Alces alces plačiau vadinamas b r í e d ž i u. Taip vartoja, rodos, ir mūsų zoologai. E l n i o  vardas labai senas, bendras visoms indoeuropiečių tautoms. Daugumo šių kalbų liudijimu jis reiškia — C e r v u s  elaphus. Taigi, rašom, kalbai teiktina : b r í e d i s  лось ir é l n i a s  олень.

Šuõ, šuñs, šùn (naud.), šùnes, šunų̃ ir šuvà, šunis, šùnio, šùnys, šunių̃.

Negausingoje penktojoje linksniuotėje pamažu įsigali kitu linksniuočių galūnės. Dėl to šalia raš. kalbos n o r m i n i ų  lyčių šuo, šuns; šunes, šunų leistina ir šunies, šunys. Senąjį naud. š ù n (iš šuni) bendr. kalboje yra visiškai pakeitęs šuniui. Tarmiškos ir nevartotinos lytys šuva, šunio, šunių.

Didžiosiomis ar mažosiomis raidėmis rašyti įstaigų vardus ?

Iki šiol čia kokio vienodumo nėra : rašoma labai mišrai. Mūsų nuomone, reikėtų rašyti didžiosiomis raidėmis, nes įstaigų vardai juk yra tikriniai daiktavardžiai. Taigi, teiktina : Švietimo Ministerija, Vytauto Didžiojo Universitetas, Kauno Miesto Valdyba...

Tikriniais vardais, kaip oficialinės institucijos, eina ir Respublikos Prezidentas, Krašto Apsaugos, Ministeris, Piliečių Apsaugos Departamento Direktorius... Jungiamieji žodelyčiai rašytini mažąja raide, pav., Kauno Miesto ir Apskrities Viršininkas. Bet, žinoma, rašysime : “ Kiekviename krašte švietimo ministerija rūpinasi švietimo reikalais ” ir “ Reikia išaiškinti kriminalinės policijos reikšmę valstybės saugumui ”. Čia tuodu vardu neina tikriniais vardais. Taip pat mažosiomis raidėmis rašytina : Latvijos užsienių reikalų ministerija, Vokietijos teisingumo ministeris..., nes latviškai ir vokiškai tie vardai kitoki.

Núosavas ‘ eigen, собственный ’ ir sãvas, ‘ sein, свой ’.

Toks yra šio įvardžio ir išįvardinio būdvardžio pagrindinis reikšmės skirtumas. Sakydami nuosavas, visuomet brėžte pabrėžiame nuosavybę, kad daiktas mums priklauso. Dėl to tesakome tik savas žmogus, vaikas, nes žmogus nėra nuosavybės dalykas. Gyvoji žmonių kalba čia dažniausiai abiem reikalam verčiasi vienu savas arba savo. Rytų Lietuvoje net savybė pažįstama nuosavybės prasme. Bet, pav., posakis savi namai vis tiek yra dviprasmis. Jis reiškia ir nuosavus namus ir namų židinį. Plg. savi namai visiems miela. Nuosavi namai — tėra vienaprasmiai. Taigi, bendr. kalboje, reikiant kur didesnio tikslumo, būtina šio skirtumo žiūrėti.

Skuñdas ar skundà ?

Gyvos abi lytys. Žemaičiai ir Maž. Lietuvos vakariečiai sako s k u n d à, -õ s. Bendr. kalboje jau įsigalėjęs s k u ñ d a s.

Spalių ar spalio mėnuo ?

Senesnė ir tarmėse tebegyva vienaskaita. Dabar raš. kalboje (dėl tariamo logiškumo !) visur pagauta vartoti daugiskaita. Atkeisti vienaskaita nebeverta. Plg. dar 215 psl.

Kuo skiriasi : klausti ir paklausti ?

Visų pirma čia yra veikslo skirtumas. Nepriešdėlėtu veiksmažodžiu pasakome, kad veiksmas eina, — eigos veikslas. Ar veiksmas baigsis ir kuo baigsis, mums čia nerūpi. Kada turime galvoje veiksmo galą, įvykį, sakome tą patį veiksmažodį su priešdėliu (jų gali būti įvairių) — įvykio veikslas. Pav. : 1. Teisėjas visus pakarčiui klausia, penkis jau paklausė, 2. Klausei, klausei ir — nepaklausei. Plg. dar: 1. Dūrė mietą, kol visą sudūrę, 2. Vienas kasa kasti, o antras — iškasti. Sakome klausk kelio ir paklausk kelio, žiūrėdami, turime ar neturime veiksmo įvykį galvoje. Apgalvoję, pabrėžtinai čia pasakysime įvykio veikslą, o staiga šokęsi — eigos. Be to, paklausti kartais įgyja ir mažybinės reikšmės, pav., tą paklausk, paklausk ir imk kitą ( = šiek tiek paklausęs klausk kitą). Plg. : 1. Išėjo pamedžioti, 2. Jis turi gauti pasikeikti, 3. Neleido vandeniui nė pašilti. Visuose šiuose pavyzdžiuose veiksmo tėra “ nedaug ”, jo mažybė pasakyta.

Sutaisyti ir pataisyti batus.

Šių dviejų veiksmažodžių reikšmė aiškiai skiriasi priešdėliais. Sakydami įvykio veikslą pataisyk batus, norime, kad tuos batus ne tik taisytų, bet ir tikrai pataisytų. Bet ta pačia lytimi reiškiame ir mažybinį veiksmą : kad tik šiek tiek pataisytų. Kas kita sutaisyk batus, čia veiksmas apima visą daiktą, tenka visoms jo dalims. Taigi, sakydami sutaisyk batus, pasakome, kad viską sutaisytų, nieko nepaliktų nepataisyta. Plg. padirbo stalą, kėdes ir sudirbo ( = visų visą) kraitį.

Ištaisyti ir pataisyti klaidą.

Pataisyti reikšmė aiški iš ką tik išaiškinto klausimo. Bet ištaisiau klaidą, reikšdamas taip pat įvykio veikslą, pabrėžia labiau, kad ta klaida visiškai pataisyta, kad jos nė žymių nebeliko. Sakant vienaskaitą čia tarp tų dviejų priešdėlių didelio esminio skirtumo nėra, bet visi aiškiai jaučiame, kad ištaisyt veiksmo kryptis yra išvidinė, ne įvidinė. Ryškiau skirtumas iškyla daugiskaitoje: pataisė klaidas ir ištaisė ( = visų visas ir visiškai) klaidas. — Bet kartais tuodu veiksmažodžiu reiškia ir — padaryti, pakišti kam klaidą, kad įkliūtų, pav. : aš jam mažą klaidelę pataisiau, tuojau ir suklydo; klaidų jis kasos knygose tiek ir tiek ištaisė! Plg. dar : su juo nieko neištaisysi ( = neveiksi, nepadarysi), nieko neištaisysi, gausi mokėti.

Išbraukti ir užbraukti žodį, sakinį.

Išbraukti veiksmo kryptis yra išvidinė, norime pasakyti, kad žodžio ar sakinio (tikriau : jų turinio) čia nebeliktų. Plg. ką tik išaiškintą klausimą. Užbraukti veiksmo krypties neturi, užbraukiamasis dalykas čia pat lyg panaikinamas, lyg slėpte paslepiamas. Plg. ištrinti: užtrinti, kur skirtumas kyšote kyšo. Tačiau ar žodį išbrauksime ar užbrauksime, rezultatas išeina vis viena tas pats ; čia skirtingais priešdėliais iškeliame tik sakytojo sakomąjį požiūrį. Bet narys iš draugijos (pagrindinė reikšmė: iš draugijos knygų) išbraukiamas ( = nebelaikomas nariu) ir čia užbraukti nėra lygu išbraukti. — Ne be to, kad ir šiuodu veiksmažodžiu kitų reikšmių neturėtų. Plg.: kad ji užbrauks ( = drėbs) žodį, neturėsi ko sakyti; šiuodu susitikusiu išbraukia rodą (=geba ir moka šnekėtis).

Atsiųsti ir prisiųsti.

Šiuodu veiksmažodžiu bendr. kalboje vartojamu mišrai tam pačiam reikalui. Tačiau kai kurie kalbos taisytojai tiesiog atsibėgėdami puola prisiųsti, nelietuvišku išvadina. Jis niekuo niekam nėra prasikišęs. Sakome :    atmesk ( = mesk šen man) ir p r i m e s k ( = atmesk prie pat manęs) man kirvį, atnešė ir prinešė ( = visai arti) gerti. Lygiai taip pat skiriama gyvojoje kalboje : atsiuntė kelio žiūrėti ir kaip tokį vandens bijantį prisiuntė ( = visai arti, prie pat) tilto apžiūrėti. Ir Kuršaitis aiškiai skiria: atsiųsti ‘ hersenden’, prisiųsti ‘hinzusenden’. Kadangi šiaip sau siunčiant, šis atstumo ir artumo skirtumas paprastai nesvarbus, tai vartosenoje priešdėlių reikšmės sumišo ir šiandien vis viena, ar paštu atsiunčiame ar prisiunčiame. Ir Kuršaitis zusenden verčia — kam ką atsiųsti, prisiusti. Čia norėjome tik parodyti, kad prisiųsti vartojimas atsiųsti reikšme nėra rusybė (prislatj), bet pačios lietuvių kalbos naujadaras.

Bendr. kalbai imsime, žinoma, geriau atsiųsti. Prisiųsti vartosime senoviškai, norėdami pabrėžti siunčią — pas pat ką arba iki pat kokios vietos. Plg. prisiuntė pas (pat) kunigą, prie (pat) kunigo, iki (pačios) upės. — Žinoma, taip pat sakysime prisiųsti veiksmo daugybei pažymėti, pav., kad prisiuntė baimes visokių dovanų*.

---------
*
Gimtoji Kalba, 1933 m. balandžio mėn., 58-63 psl.

Visuosna laukúosna, visuosen laukúosen. visúosin laukúosin.

Rytų Lietuvoje labai gausu vietininkų. Ypačiai rytiečių kalboje gyvi einamieji vidaus vietininkai, kurie ir Lietuvos vakaruose yra dar prieveiksmiuose išlikę, pav. laukan, vidun, šalin... To viet. vien. lytys dažnai vartojamos ir rašomojoje kalboje. Daugiskaita raštų kalbai ne tiek plačiai įprasta. Pačių rytiečių gyvojoje kalboje esamojo ir einamojo vietininko lytys daugiur į vieną suplaktos. Pav., galūnėms nutrumpėjus, labai plačiai sakoma : buvau svečiuos ir važiuoju svečiuos. Kadangi rašom, kalbai šitokia vartosena visiškai svetima, dėl to ir rytiečiai, kalbėdami bendrine kalba, ima sakyti buvau svečiuos (e) ir važiuoju į svečius. Viet. svečiúosna, píevosna sudaryti iš senųjų gal. *svečiúos, *píevos (plg. gerùs : gerúos-ius, geràs : gerós-ias ‘ gerąsias ’) ir po linksnio -n a, reiškusio kryptį. Kai kurioms rytiečių šnektoms šitas vietininkas pasirodė per maža teturįs “ einamumo ” ir jam pridėta iš vienaskaitos dar kartą -n (iš -n a, plg. rankosna). Taip atsirado svečiúosnan, avižósnan... Panaši ir visuosen laukuosen kilmė. Vietoje raš. k. laukuose rytiečių vietomis dar sakoma laukuosi (iš *laukuosę, plg. t y s t iš t ę s t i). Pridėjus iš vienaskaitos -n ir išeina rytietiška lytis 1 a u k u o s i n, kuri raš. k. turi išvirsti l a u k u o s e n (plg. ryt. p i n k i iš p e n k i). — Šie vietininkai yra brangus kalbos turtas, jie gražiai tarmiškai papuošia rytiečio rašytojo kalbą, bet norminėmis lytimis bendrinėje kalboje negali eiti dėl siauros vartosenos. Be reikalo čia kai kurie laikraštininkai šaunasi visiškai išnaikinti galininką su prielinksniu (važiuoju į svečius...).

Charakteris, chaosas, chromas ... ar karakteris, kaosas, kromas ?

Mūsų liaudies kalbai garsai ch, h, f svetimi. Plg. liaudinius karaktorius, kolíera, aktãras, jektãras ( = hektaras), pãbrikas, prapẽsorius... Dėl to vis atsiranda norinčių šituos garsus išveisti ir iš mūsų bendrinės kalbos. P liga seniai jau persirgome : Jauniaus pusikės (= fizika) niekas nebepasigenda. Dabar kažin kuri bala ar jūra vėl atplovė k. — Svetimuosius žodžius į raš. k. skolinamės paprastai ir svetimomis, ne baudinėmis, lytimis. Plg. raš. k. materiãlas, metãlas, polìcija, žurnãlas, instrumeñtas... ir liaudies materijõlas ir matarijõlas, metõlas, palìcija, (d)žiurnãlas, įstrameñtas ir strameñtas... Dėl to nėra ko vengti nė f, ch, h. Liaudies kalbai, tuos garsus išmetę, vis tiek neįsiteiksime, nes skolinamieji žodžiai ne jais vienais svetimi, svetimi visa savo lytimi. Instrukcijoje mūsų žmonės susiranda prielinksnį in-, ir jį pritaiko savo tarmei (įstrùkcija) arba, kaip nereikalingą, numeta (s t r u k c i j a). Departameñtui atrodo nereikiant d e, ir pasidaro partameñtąAutomòbilis, sumišęs su autobusù, duoda amtamabū̃zą ir antabū̃zą. Tik liaudiniai skoliniai ir šiaip vienas kitas “ sužmonėjęs ” žodis terašytini be h ir su k, pav. armonika, katekizmas, Kristus, čia mums harmonija, harmonizuoti, katechetika, katechizuoti, christianizacija nieko nekliūva, nes ir tariame tuos žodžius skirtingai. Visa mūsų šviesuomenė rašomą ch taip jau yra ir pratusi tarti. Nedera mums kalbos įpratimus tampyti kaip tam gudui dūdas.

1933 m. gegužis mėn. 15 d. ar gegužės mėn. 15 d. 1933 m.

Visų seniai įprasta datose metus rašyti prieš mėnesį. Tokia yra ir žmonių kalbos vartosena. Paprastąja žodžių tvarka sakome : pernai gegužės mėnuo buvo šiltesnis už šių metų birželį; prieš karą tų metų balandyje jau sėjome; retų metų rudenį tegali ten dirvas susiarti. Pagaliau, kaip atrodytų parašius gegužės mėn. 15 d. š. m. ? ! Trumpai data taip pat geriau rašyti 33. V.15., o ne 15.V.33. Svetimųjų rašymo nėra mums ko žiūrėti.

Atsiskaityti kam, su kuo ar prieš ką ?

Gyvojoje kalboje sakoma : 1.man jis nespirsis ( =man neatsisakys) padėti nuvažiuoti, 2. ilgai su tavim spyrėsi (ginčijosi), 3. kad spiriasi ir prieš kleboną (= drąsiai kerta prieš), čia antrajame pavyzdyje veiksmas yra abipusis, eina priešpriešais, o pirmajame — vienpusis, be to priešpriešumo. Trečiasis pavyzdys aiškiai pabrėžia veiksmo vienpusį priešingumą. Labai ryškiai reikšmės skirtumas iškyla posakiuose : atsilinkčioję Šiluvai ( = mes jai linkčiojome), drožėme namo ir kol su visais atsilinkčiojo (= visi linkčiojosi), kol išvažiavo. Naudininko ir galininko su prielinksniu posakių skirtumas iš dalies kalboje yra išblukęs. Dėl to tėvui nusikalto ir prieš tėvą nusikalto dažnai suplakama, nors pastarojo priešumas vis dar jaučiamas. Plg. jis prieš mane kursto. Sakydami aš jam atsilyginsiu, pasakome tiesiog, be kokių derybų, atlyginsią, ką už duota atiduosią. Dėl to, pav., norėdami pasakyti apyskaitas nusiuntę Tiekimų Valdybai, sakome : mes Tiekimų Valdybai atsiskaitėme. Bet vakar su juo atsilyginau = vakar su juo sąskaitas suvedžiau ir jam atsilyginau. Taigi, sakydami su Tiekimų Valdyba atsiskaitėme, pasakome su ją kokį reikalą turėję ir jį baigę. Pagaliau, prieš Tiekimų Valdybą atsiskaityti reikštų — jos akivaizdoje arba prieš jos norą atsiskaityti. Plg. prieš visus gavo jį perprašyti ir savo padarysiu, kad ir prieš patį velnią ( = nors ir velnias priešintųsi) *.

------------
*
Gimtoji Kalba, 1933 m. gegužės mėn., 77-80 psl.

Pagarsėti, pragarsėti ir išgarsėti.

Pagrindinio veiksmažodžio garsė́ti pirmoji reikšmė yra — garsą iš savęs leisti, schallen, звучать, o antroji — garsyn eiti, garsesnis darytis. Plg. gerėti, piktėti. Tiedvi abi reikšmi tenka ir priešdėlėtiesiems veiksmažodžiams. Reikšmės skirtumus iškelsime pavyzdžiais : I. 1. Tas buvo devintojoje parapijoje pagarsėjęs (= jo garsas tiek plačiai buvo pasklidęs) ; 2. Ir toks daktaras, žiūrėk, pagarsės, pagarsės ( = šiek tiek, tam tikrą laiką), o paskui niekasnebevažiuos, 3. Per metus, antrus jis pagarsės ( = pasidarys garsesnis); II. 1. Brolis mokslu pragarsėjo (= garso įgavo, garsus pasidarė), o šis gėrimu, 2. Staiga garsėjo ( = garsyn ėjo), greitai ir pragarsėjo ( = garsas praėjo); III. 1. Visoje Lietuvoje išgarsėjo (= garsas plačių plačiausiai išsklido), 2. Su pinigais ir jo garsas išgarsės ( = garsas sykiu su pinigais išnyks). Plg. dar: aũšti: paaũšti: praaũšti: išaũšti, riebė́ti: pariebėti: prariebė́ti :išriebėti ir turtė́ti: paturtėti: praturtėti: išturtėti. Pavyzdžių I. 3 ir II. 1 reikšmės labai artimos, dėl to vartosenoje ir plačiau p a- ir p r a- sumyšta.

Pusiasalis ar pussalis ?

Žodžiams sudurti mūsų kalboje vartojami balsiai a, o, ė, i, y, u ir ū. Pav. : dalgiakotis, bandotakis, saulėlydis, akivaizda, darbymetis, tarpušventė, galvūgalis. Tarmėse tie jungiamieji balsiai kartais iškrinta, pav. pasakoma: dalgkotis, tarpšventė, pussalis. Bendrinei kalbai sudurtiniai žodžiai teteiktini su jungiamaisiais balsiais.

Baltiniaĩ ar skalbiniaĩ?

Kai kurie kalbos taisytojai visai be reikalo liepia baltinius keisti skalbiniais. Abu šie žodžiai geri. Baltiniai jau pažįstami Kuršaičio baltintų verpalų reikšme. Žemaičiuose (Endriejave) baltiniais ir baliniais vadina audeklus ir visus apatinius drabužius, kurie yra balti arba baltinami.

Šalia baltinių yra žinomi ir baltieji, pav. jis po baltųjų gavo bėgti iš trobos.

Skalbiniais vadina visa tai, kas skalbiama. Ir marginius galima pavadinti skalbiniais, bet baltiniais jų nevadiname.

Pusiausvyra ar pusiausvira ?

Abu žodžiai geri, bet skiriasi savo reikšme. Pusiáusviras, pusiáusvira (būdvardis) pusiau per ką persviręs ; pusiáusvyra, -o s (daiktavardis), fizikos terminas, vok. Gleichgewicht, rus. равновесие.

Krautuvė, parduotuvė ar sankrova, pardavyklà ?

Priesaga -tuvė, be paprastosios savo įrankinės reikšmės (kultuvė, praustuvė...), kartais reiškia jau vien vietą. Pav. sakoma čia mano gimtùvė ( = gimtinė), čia mano augtùvė ( = augtoji vieta) — čia pat ir mirsiu (Seda). Ir Kuršaitis duoda g i m t u v ė̃ ‘ Geburtsort ’. Šiaip gimtùvė dar reiškia ir gimdą. Iš įrankio, padargo išriedi vietos reikšmė. Maltuvё reiškia ir malamąjį kambarį ir girnas, o spaustuvè (vard. spaustùvė) ‘ Druckerei ’ seniau vadinta spaustuvai (Kuršaitis : Werkzeug zum Drucken, Presse, Kelter). — Vok. (Kauf) laden, rusų лавка mūsų vykusiai pasikrikštyta krautuve. Tas terminas jau prieš karą yra prigijęs ir dėl to nebuvo ko tam pačiam reikalui kaltis naujos parduotùvės. Ir dabar paprastai sakome krautùvininkai, ne parduotùvininkai. Parduotuve prireikus galėtume vadinti vok. Verkaufstätte, o pardavykla būtų — Verkaufsplatz. Sánkrova maždaug atitinka rusų магазин ir kartais склад*.

* Gimtoji Kalba, 1933 m. rugpiūčio-rugsėjo mėn., 105-107 psl.

Po to ar paskui ?

Visų pirma skiriame pãskui ir paskuĩ. Pirmasis yra prielinksnis, antrasis — prieveiksmis, pav. : šuo pãskui žmogų bėga ir aš tau paskui pasakysiu. Po tõ prieveiksmiu neina ; šis prielinksnis su įvardžiu pakeičia sakinyje daiktavardį, pav., glaudžiai išvadiškai susiedamas pagrindinio ir šalutinio sakinių veiksmus. Pav. : 1. Kaip aną kartą drėbiau žodį, po to jis manęs tariasi nematąs; 2. Kaž kada susipyko va, po to ir nebesisveikina; 3. Kaip po to, taip ir nieko (toks pertaras). Posakyje pašauks, pašauks ( = pasibars), paskui ir nutils to išvadiškumo nėra, veiksmai šiaip sau po vienas antro eina. Čia paskui mažne lygus vėliaũ, o anuose pavyzdžiuose (1., 2.), kaip tik priešingai, po to vietoje teįmanomas tuojau. Tas paskui nuolaidiškumas labai ryškus ir posakyje kaip perpyko, nusiramino, paskuĩ ( = palaukęs, po valandėlės) aš jam ir sakau. Taigi, po to reiškia maždaug vok. darauf, danach, rus. после того, o paskui — nachher, потом.

 

Ar kañklių vardas lietuviškas ?

Mūsų kañklėms (tarmėse ir kañkliai) atliepia ne tik latvių kuokle(s) (plg. r a n k a > la. r u o k a), bet jos baltų poskolintos dar ir suomiams. Suom. kantele ‘ arfa ’ rodo, kad seniausia lytis bus buvusi * kantlės (plg. Sembos prūsų eb-sentliuns = apženklinęs) ir reikšme, tur būt, jungtiną su lot. c a n t u s ‘ giesmė, daina Taigi, kanklių vardas labai senas ir jo lietuviškumu negalime abejoti.

Pakaità, pãkaitas ar pãkaitalas ?

Šių žodžių vartosena labai mišra. Bet žiūrint kitų tos darybos žodžių analogijos rašom, kalbai teiktina : pakaità, -õs, pãkaitą — veiksmui, o pãkaitas — daiktui reikšti. Taip pat ir pãkaitalas reiškia daiktą, bet jis dažnai, kaip ir daug kitų žodžiu su -alas (pliurpalas, gėralas, plepalas...), turi niekinamos, peikiamos prasmės. Prieveiksmiui greta su pasakomis, pasėkomis irgi geriau sakyti pakaitomis (dirba).

Ar taisyklinga : fiziniai silpnas, psichiniai nesveikas ?

Netaisyklinga. Tik žemaičiai vietomis pažįsta prieveiksmius vidutiniai, galutiniai, o visi kiti lietuviai sako tik vidutiniškai, galutinai. Šiaip iš kitų būdvardžių su priesaga -inis nė žemaičiai nesidaro prieveiksmių -iniai. Sakoma :    žieminiai, vasariniai (šalia šiek tiek reikšme skirtingų žiemiški, vasariški) drabužiai, bet tik žiemiškai, vasariškai ( = žieminiu, vasariniu apdaru) rengiasi, dėvi, žiemiškai ( = rogėmis) važiuoja. Dėl to iš analogijos turime sakyti rašyti ir fiziškai silpnas, psichiškai nesveikas. Velionis Rygiškių Jonas, visą amžių su šia biauria klaida kovodamas, buvo jau mus nugrėsęs nuo visų fiziniai stiprių ir psichiniai nusilpusių, bet paskutiniu laiku spauda, ypačiai oficiozinė, vėl juos įsikando vartoti. — Jei -inis priesagos būdvardis yra išvirtęs daiktavardžiu, tai ši priesaga, žinoma, ir prieveiksmyje išlieka, pav., tas visus šokius suktiniškai ( = panašiai į suktinį) šoka.

Atskiras, paskiras ir pavienis.

Seniau mūsų rašomojoje kalboje dėl teisių yra kovoję atskiras ir pavienis, o paskutiniu laiku dar pasišovė ir paskiras.

Priešdėlio at- reikšmė trejopa : 1. ‘šalin, tolyn’ (atskiria arba atitolina), pav., atstok nuo manęs, iš atsto žiūri; 2.    ‘ atgal ’ (į senąją vietą), pav., atgrįžti, atgrąžtai; 3.    ‘šen’, pav., ką čia to atnešalo atnešė. Kaip ir veiksmažodis atskirti rodo, ãtskiras priklauso pirmajai reikšmės kategorijai. To pat galo yra ir būdvardis ãtskidas, pav., jie atskidaĩ (== skyrium, atskirai, toliau) nuo kaimo gyvena, kuris taip pat turi gretiminį pãskidas, pav., kaip kirtome, šakos miške pãskidos ( = išmėtytos, nesukrautos) ir paliko. Plg. dar p ãs k i n u s ( = taip kaip kirsta, skinta, nerinktus) virbus veža, šienas papjauna (=kaip nuplautas, negrėbtas) tebėra. Taigi, pav., paskiras vaikų būrys bus — išsimėtęs, išsisklaidęs. Vadinasi, ir sakydami atskiri žmonės pabrėžiame kiekvieno jų atskiriamąjį, o paskiri žmonės — tik visumos skaidomąjį, skirstomąjį momentą. Kadangi rus. отдельный (vok. einzeln) taip pat pirmąjį momentą pabrėžia, tai geriausia jį ir reikšti įprastiniu atskiras. Juk į ką būtų panašu pasakius jis paskirai (vietoje atskirai) gyvena. Kaimas gali paskirai (= vienkiemiais) gyventi, bet ne vienas žmogus. Prieveiksmis paskira, paskiromis reiškia dar ir ‘ paskirmais, pasiskirdamas ’, pav., kleckams parink paskira kur didesniu bulvių. — Pavienio pagrindinė reikšmė ‘ po vieną ’. Žmonių sakoma : paviẽnis ( = vienkinkis, vienu arkliu važiuojamas) vežimas, imk paviẽniui, pavineriui ( = po vieną ir paeiliui). Rusiškai paviẽnis išverčiamas поединный. Ta prasme, kur reikiant, galime jį ir vartoti. Šia proga ir apskritai norime visiems patarti būti atsargesniems su madinėmis kalbos naujenybėmis. Be gyvo reikalo nekaitaliokime senųjų įpratimų.

Laida ir leidimas.

Bendrinei kalbai patariame šiaip skirti : laidà, -õs, laĩdą — leidžiamo veikalo sąsiuvinis, vok. Lieferung, rus. выпуск; leidìmas, -ai — veikalo leidžiamasis kartas, vok. Auflage, rus. издание. Pirmasis terminas taip pat vartotinas ir kelis kartus per dieną leidžiamiems laikraščiams :    rytmetinė, vakarinė laida, vok. Morgen-, Abendausgabe. Šiaip dar laida vadiname sykiu kurią mokyklą baigiančių žmonių grupę, pav., “Aušros” gimnazijos laidos visuomet didelės. Be to, dar plg. saulė arti laidõs ( = greit nusileis).

Kooperacija ar koperacija ?

Prieš keletą metų spaudoje paleista koperatỹvas, koperãcija. Tačiau * zològija niekas, rodos, nerašė. Dabar vėl ir anuodu žodžiu dažniau rašomu su dviem o. Patariame : kooperúoti, kooperãcija, koordinúoti, koordinatà, zoobiològija, zoolìtas, zootòmija...

Pasiremiant, pasirėmus, pasirėmęs, pasiremdamas ar remdamasis įstatymu įsakau ... ?

Visai netinka šiam posakiui pasìremiant ir pasirė̃mus; su pirmuoju jis reikštų ‘kaip įstatymu remiasi ( = kas kitas), aš įsakau ’, o su antruoju — ‘kaip įstatymu ( =kas kitas) pasirėmė arba po pasirėmimo (nebūtinai aš rėmiausi !) įstatymu, aš įsakau ’. Gauname juk du veikėju ! Kitos trys dalyvinės lytys čia dera, bet šiek tiek reikšme skiriasi. Pasiaiškinsime gyvosios kalbos pavyzdžiais. Sakoma: 1. Iš vieškelio pasisukdamas ( = kaip sukausi, sukimosi metu) sutikau ; 2. Nuo klėties (nu)lipdamas (=kaip lipo, belipdamas) koją išniro; 3. Du gaigalėliu plaukė, plaukdamu ( =tuo pat metu) juodu šaukė ; 4. Vaikai juokdamiesi spruko ( = juokėsi ir spruko) pro duris ; 5. Lazda, mietu pasiremdamas eina, vaikščioja (= ėjimo, vaikščiojimo metu remiasi) ; 6. Alkūnėmis ramstydamasis ir beišlendąs ( = ramstosi ir lenda) iš palovio ; 7. Iš vieškelio pasisukęs ( = kaip pasisukau, po pasisukimo) sutikau ; 8. Žaltys, atsigręžęs į Eglę, prašneko ( = atsigręžė ir paskui prašneko) žmogaus balsu ; 9. Žiūriu, lazda pasirėmęs skaito (= yra pasirėmęs ir skaito). Matome, kad 1-6 pavyzdyje abu veiksmu vyksta vienu metu arba pirmajam nepasibaigus jau antrasis prasideda, o 7-9 — jiedu eina po vienas antro. Taigi, griežtai imant, ir posakiai pasirėmęs įstatymu įsakau = ‘ pasirėmiau įstatymu ir įsakau ’, pasiremdamas įstatymu įsakau =‘ pasiremiu įstatymu ir įsakau ’,o remdamasis įstatymu įsakau = ‘ remiuosi įstatymu ir įsakau ’. Pasiremdamas ir remdamasis skiriasi tik tiek, kad pirmasis yra įvykio, o antrasis eigos veikslo. Kokio reikšmės skirtumo čia kartais ir visai nėra, pav., nėra kur dėtis ir nėra kur pasidėti. Bet žmonių tam pačiam reikalui sakoma ir : 1. Žydas atsispirdamas ir atsispyręs už karvę penkdešimtę ( = 50 litų) siūlo ; 2. Tas atsiversdamas ir atsivertęs geria ( = didelis girtuoklis); 3. Kad bėga, kad bėga susilenkdami ir susilenkę. Šiuose pavyzdžiuose būtojo laiko dalyvis reiškia tik labiau nuolatinę, vientisinę, o vad. pusdalyvis — kartkartinę būseną, su kuria susietas veiksmažodžiu išreikštasis veiksmas. Kur kartkartinis veiksmas būtinas, ten būtasis dalyvis nė nesakomas. Plg. 5 ir 9 pavyzdį. Paprastai nesakome lazda pasirėmęs eina, bet visiškai įmanoma — lazda pasirėmęs važiuoja ( = visam važiavimui pasirėmė). Veiksmažodžiai įsakyti, vykdyti, pranešti, įspėti, priminti, prašyti nėra slinkties veiksmažodžiai, dėl to su jais visuomet galimos vartoti ir dalyvių ir pusdalyvių lytys. Taisyklingumo jos visos lygios.

Viršininko pavedamas, pavestas ar viršininkui pavedus prašau ... ?

Gyvojoje kalboje sakoma: 1. Padaro liepiamas, lieptas, (pa)liepus ; 2. Jis gers ir neprašomas, neprašytas, neprašius; 3. Šunelis bet ką duodamas, duotas, davus ėda ; 4. Rėkia, it galą daromas, kaip galvon skeltas.

Neveikiamaisiais dalyviais čia pasakomas veiksmažodžio veikėjo iš šalies gaunamas ar gautas veiksmas. Laikas ne visuose pavyzdžiuose vienodai reikšmingas. Pav., 4 pavyzdyje tas skirtumas labai ryškus : čia rėkia, kada jam galas daromas, o čia — po galvon skėlimo, vadinasi, vėliau. Formaliai tas pat ir kituose pavyzdžiuose, bet logiškai liepiamas padaro ir lieptas padaro ne kuo besiskiria, nes faktinai ir pirmajame posakyje darymas eina po liepimo. Nors viršininko pavedamas prašau = ‘viršininkas man paveda ir dėl to aš prašau’, o viršininko pavestas prašau =‘ viršininkas man pavedė ir dėl to aš prašau ’, tačiau esminio prasmės skirtumo vistiek nėra. Vadinasi, vartoti galime abu posakiu. Sakydami viršininkui pavedus prašau pasakome tik apskritai, kad viršininkas yra pavedęs (ne pats tą dalyką atlieka), nepabrėžiame, kad tai mums pavesta. Formaliai šis posakis = ‘ viršininkui esant pavedusiam prašau ’. Plg. rytiečių visus darbus pametusi reiks (= man) šaudyklę šveisti. Čia pametusi yra senasis naudininkas su nenutrupėjusia dar galūne, neišvirtęs vad. padalyviu *.

 

* Gimtoji Kalba, 1933 m. lapkričio-gruodžio mėn., 141-145 psl.

Priderėti, prigulėti ar priklausyti ‘ gehören ’.

Bendrinės kalbos oficialinė lytis dabar yra priklausyti. Vartojama paprastai su naudininku be prielinksnio, pav., man priklauso pusė tėviškės; tos pievos dvarui priklauso. Rečiau pasakomas ir prie su kilmininku, pav., Jonas prie mūsų priklauso ( = yra iš mūsų būrio, drauges) ; pusė kelio priklauso prie kaimo žemės, pusė prie dvaro. Čia turime galvoje tik sudedamąją dali, o ne nuosavybinį priklausymą.

Pirmuoju du veiksmažodžiu ta pačia prasme vartojami liaudies kalboje. Ši jų reikšmė seniau įtarta svetima ir dėl to vengta vartoti.

Tačiau lietuviškumo visi lygūs. Vienam atliepia vokiškas atatikmuo, kitiem dviem — slaviškas. Bet reikšmės raida, ypač pirmojo ir trečiojo, gali būti ir visai savarankiška. Plg. vaikis ( = bernas) man nebepriklauso ( = nebenori manęs klausyti), ar jam taip pridera ( = tinka, padoru) elgtis.

Vonia ar tynė ?

Abu tuodu žodžiu svetimu. Vonia, vonios — paskolinta iš slavų, plg. rusų ванна, lenkų wanna. Lietuvių kalbos dėsniais slavų a senesniuosiuose skoliniuose atliepia o, plg. p õ n a s iš gudų пан. Vėliau skolinta yra v a n à, v ã n o s, plg. p a n à  iš gudų панна ar lenkų p a n n a, su išlikusiu slavišku a. Týnė, -ė s mūsų gauta iš vidurinių amžių vokiečių žemaičių tine ‘kubilas, rėčka’. Taigi, ši nė kuo nelietuviškesnė už vonią ir be to dar reta kur žinoma. Vartoti teiktina už v a n ą senoviškesnė vonia.

Susitikti su kuo ir ?

Sakome : parnešiau ir parsinešiau vandens, ãdė ir a d ė s i pirštinę. Įvardžiu -si čia pasakome sau ką darą. Tokio pat reikšmės skirtumo reikėtų rasti ir sakymuose : turguje, sutikau ir susitikau kaimyną, parvažiuodamas jo nesutikau ir nesusitikau. Bet šita sau reikšmė čia labai išblukusi, jos nė nebejaučiame. Tokį pat “ ištuštėjusį ” -si sakome, pav., pavalgęs ir pasivalgęs pietus išėjo. Sakydami dangus su žeme susimaišė (= dargana), plikas su gauruotu pešasi, pasakome tarpusavio veiksmą. Dėl to ir posakyje turguje susitikau su kaimynu pagrindinė tarinio reikšmė taip pat yra tarpusavinė, dvipusė. Sakant šį veiksmažodį su galininku veiksmas eina tik iš vienos pusės. Bet praktikoje šitie skirtumai maža reikšmės teturi. Dėl to ir žmonių kalboje abu posakiu mišrai vartojamu. Plg. dar šiandien jį ir su juo sueisiu. Žemaičiai čia turi ir -si- : vakar jo ir su juo nesusiėjau. Bendrinei kalbai galima teikti : sutikti ką ir susitikti su kuo.

Ar būtinas pirmasis kablelis sakinyje “ Žemaitė, matydama, kokią skriaudą daro mūsų tautai ta yda, stengiasi išvaduoti ...” ?

Šiuo atsitikimu kablelis dedamas. Sakinio prasmė juk yra : Žemaitė, matydama tos ydos mūsų tautai daromą skriaudą, stengiasi išvaduoti ...” *.

--------
*
Gimtoji Kalba, 1934 m. sausio-vasario mėn., 25-26 psl.

Bažnytkiemis ar bažnytkaimis ?

Bažnýtkiemis (ir bažnýčkiemis) ‘ Kirchdorf, село ’ pažįstamas iš tų vietų (Maž. Lietuva...), kur káimas vadinamas kiemù. Taigi, jau vien iš logikos pusės žiūrint bendrinei kalbai teiktinesnis bažnýtkaimis. Jis visai be reikalo kai kurių taisytojų ujamas.

Stãlinė ar stálčius ?

Stálčius ‘ ištraukiamoji stalo dėžė, (seniau) kėdė, sostas, sostinė ’ paskobntas iš lenkų stolec ar gudų столец. Todėl teiktinesnis naujadaras stãlinė.

Baltiniaĩ ar skalbiniaĩ ?

Žiūr. atsakymą 223 psl.

Servetė̃ ar lū́pšluostis ?

Iš lenk. serwetka sulietuvinta servetė̃lė geresnė už griozdą lū́pšluostį. Šis nusikaltas nusižiūrėjus į tokį pat nevykusį, bet jau įsigyvenusį, kalinį rañkšluostį.

Smėlė́tas ar smėlìngas kelias ?

Priesaga - ė t a -, kaip ir - o t a -, -uota-, dažniau reiškia “ paviršiaus, aikštės, visai matomą daiktų ypatybę ” (Jablonskis), pav. :    žvaigždėta naktis, saulėta diena, dirsėti rugiai, usnėtos avižos, duobėtas kelias, barzdotas, kuprotas žmogus, gumbuota lazda ... Priesagą - i n g a -Jablonskis aiškina : “ reiškia paprastai daikto vidaus ypatybę, išeinančią dažnai arba kartais ir aikštėn ” (Liet. k. gram. II 218), pav.: mėsingas jautis, piršingas arklys, kūningas žmogus, žuvingas ežeras, veršinga ( = turėsianti) karvė. Tas priesagų reikšmės skirtumas labai ryškiai iškyla posakiuose : pilvotas ( = atsikišusiu, išvirtusiu pilvu) ir p i l v i n g a s ( = apvalaus, kieto ir dailaus pilvo) arklys, širdingas ( = širdies, geras, bet kartais ir piktas, įširdęs) žmogus ir širdėtas (= širdelėmis austas) rankšluostis. Tiesa, kartais mišriai, be kokio skirtumo, tam pačiam reikalui pasakoma ir lytinga: (žem.) lytota vasara. Tačiau dažniausiai reikšmės atšešėlio vis jaučiame : skaringi ( = geros skaros, pluošto) linai ir skarotos ( = tankių šakų, pluskotos) eglės, varpingos ( = didelėmis, derliomis varpomis) ir nevarpuotos ( = maža varpų) avižos. — Taigi, ir keliui labiau tiktų smėlėtas, o priesmėlio žemei, dirvai — smėlingas. Plg. Valančiaus “ Žiwatas Jėzaus Kristaus ” 35 pusi. : ... kelias buvo akme n u o t a s, smilt ėtas ir kalvotas; vaikelis Jėzus vos sekmus metus amžiaus savo teturįs nestengė pėsčia eiti ”.Jo smiltėtas padarytas iš smiltis. Rašomojoje kalboje dažniau vartodami smėlys, smė̃lio, sakysime rašysime ir smėlė́tas.

Katraip geriau vartoti ryšium, sąryšyje ar ryšyje ‘ in Verbindung, в связи ? ’ i

Be abejo, šiai sąvokai reikšti mums reikia turėti savą šabloninį atitikmenį. Taisytojų peršamu dėl to ir kitais dalyviniais pakaitais čia negalėsime išsiversti. Mums atrodo labiau teiktinas ryšium (paleistas, rodos, L. Kuodžio). Jis susidarytas pagal skyrium, paskum. Šis paskutinysis rodo, kad linksniuotės skirtumas (skyrius : ryšys) čia nieko nekliūva. Iš analogijos ir kirčiuotina rỹšium (tiesa, prieš paragrafines taisykles !).

Ar vartotina pergyventi ir pergyvenimas vok. ‘ erleben ’ ir * Erlebnis ’ reikšti ?

Čia, žinoma, turime verstinį skolinį, bet geresnio pakaito niekas nėra suradęs. Pati vartosena mūsų kalbos dvasiai nepriešinga. Ir žmonės, pav., pasako: ko aš per tą karę (=karą) nepérgyvenau. Plg. dar : miesčionys visą darbėlaikį ant kartimis persėdi (žem.). Kitų teikiamasis išgyventi (ir išgyvenimas) niekuo negeresnis, tik painiojasi su paprastuoju įvykio veikslo veiksmažodžiu. — Be to, pergyventi dar reiškia ir ‘ ilgiau už ką gyventi ’, pav. : kartais tėvai vaikus pergyvena.

Ar taisyklinga “ Rymo miestas, Italijos viduryje ...” ?

Šis posakis mūsų rašomojoje kalboje (laikomas slavybe. Sakinių jungiamąjį k ą čia keičiame kur:    “ Rymo miestas, kur Italijos viduryje ...” .

Kodėl akių nesumerks taisoma į bluosto nesudės ?

Abu posakiu taisyklingu ir lietuvišku. Taisytojai čia vien savo užgaida taiso. Taip pat sakoma ir: akių nesudės.

Ar kortuoti keistina lakštuoti ?

Čia vėl toks pat kokio taisytojo išmonis. Matyti, norėjo už visus lietuvius lietuviškiau pasakyti. Mums visų pirma lakštutė (lakštingala) lakštuoja. Paskui lakštuoti reiškia ‘ knygų lakštus ( = lapus) greitai versti ’. Iš analogijos, rasi, kuriame mūsų krašto užkampyje sakoma ir lakštuoti ‘ kortuoti ’. Ėmus taip vartoti, tektų ir kortoms prasimanyti kokias *lakštas ar įprastinio lakšto reikšmę keisti. Tai būtų lygu šviežią sviestą keisti nauju sviestu ...

Duobti ar daubti ‘ skopti, aushohlen ’ ?

Labiau įprastas duõbti (duobti), bet taip pat taisyklingas ir daũbti. Plg. tos šaknies daiktavardžius : duobė̃, duobà, ‘ drevė dúoba ‘ pirtis ( = seniau žemėje iškasta ?) ’ ir d a u b a (etimologiškai — labai didelė duobė).

Vežioti, pešioti ... ar važioti, pašioti ?

Iš paprastųjų kartinių veiksmažodžių dègti, pèšti, sègti, tepti, vesti, vežti... turime dvejopų - i o j a -kamieno kartotinių (dažninių) veiksmažodžių lyčių. Šalia degióti, pešióti, vežióti teplióti (iš *tepjóti, plg. spjauti: ryt. spliauti)... sakoma, su kitu šaknies balsio laipsniu, ir dagióti, pašióti, važióti, tapióti... Šie pastarieji veiksmažodžiai yra išdaiktavardinės kilmės. Patys daiktavardžiai čia gali būti ir visai reti ar net ištisiniais nė nebevartojami. Čia sugretiname: dagióti: dagà, dãgas ‘ karštis ; piūtis, derlius pašióti: núo-pašos ‘ kas vilnas pašant atmetama važióti: vãžis ‘ tokios rogės pavaža, tapióti: iñ-tapas ‘ apgamas ’ ( = lyg kas tepte užtepta). Tie patys kartotiniai veiksmažodžiai taip pat padaromi ir stačiai iš kartinių veiksmažodžių : tada, žinoma, nė jų šaknies balsis nesiskiria. Pav., teturime tik nèšti: nešióti, nors kaip sąnašos, ap-našos rodo, būtų galėjęs atsirasti ir * n a š i ót i.

Bendrinėje kalboje esame jau įpratę vežioti, pešioti, segioti, vedžioti... Taip reikėtų ir vartoti, ypačiai kad tas pats balsis juos geriau susieja ir su pagrindiniais kartiniais veiksmažodžiais vežti, segti... Daug nesigilindami visi jaučiame byloti, pasakoti... sąryšį su byla, pasaka, o veiksmažodžiuose sagioti, dagioti daiktavardžių jau nebenumanome *.

Įpiltis ar Impiltis ?

Vietų vardus rašant visuomet žiūrima gyvosios kalbos vartosenos. Tarminės lytys pagarsiui verčiamos rašomosios kalbos lytimis, vadinasi, negalime atskirų garsų nei pridėti, nei išmesti. Kadangi vietos žmonės piliakalnį ir abu kaimus vadina Įpiltimi (Įpiltìs,-iẽs, Įpilti), tai ši lytis vartotina ir bendrinėje kalboje. Impiltis vienas kitas parašo sekdami senąja aktų ir žemėlapių tradicija : Импильты, Impilty. Nors taippat ir XIII a. kronikos su savo Empilten, Ampile rodo vietovardį kilus iš in+pilti == *Inpiltis > *Impiltis, bet žemaičių tarmėje, i m p i l a m s virstant į p i l a i s, tais pačiais garsų dėsniais iš senovinės *Impilties išriedėjo naujesnė Įpiltis. Jos dabar ir turime laikytis.

Daĩgstas, dáigstyti ir peltaks, peltakiúoti ?

Praeitų metų GK 112 pusl. svetimiems “ fastriga, fastriguoti ” pakeisti duotieji daĩgstas, dáigstyti žmonių kalboje gyvi ir jau seniai žodynų pažįstami. Klausėjo dr. A. Minkevičiaus žiniomis Molėtų ir Videniškių apyl. tam pačiam reikalui vartojami péltakis, péltakėti kitur dažniau sakomi : peltakỹs, peltakiúoti ir paprastai reiškia rus. строчка, строчить, vok. Steppnaht, steppen **.

-------
*
Gimtoji Kalba, 1934 m. kovo-balandžio mėn., 53-56 psl.
**
Gimtoji Kalba, 1935 m. spalio mėn., 123 psl.

Ar tikslu sakyti rašyti didesnė, didžioji pusė ?

Griežtai logiškai imant, žinoma, būtų netikslu, nes didesnė, mažesnė pusė nebėra tikroji pusė, o tik dalis. Tačiau kalbos logika daugiur su mokykline dabar nebesutinka. Tatai pasidarė dėl kalbos raidos, reikšmės kitimo. Taip pat visai prieš logiką sakoma ; velniškai ( = nepaprastai, labai) skanus, Nẽmunas ( = Nu-muno vanduo) eina, perkūnas (= žaibas) nutrenkė, nuspyrė (tartum arklys !). Plačiau šiuo klausimu žiūr. mano straipsnyje “Kalbos tikslumas ir kitkas” 16-30 psl. Paprastojoje žmonių galvosenoje pusė nereiškia matematinės pusės, kuri pagaliau mažne tik teoriškai ir teįmanoma. Juk obuolį nelygiai pusiau perpiovę, ir gauname vieną pusę didesnę už antrą. Plg. dar: jam dešiniąją pusę (= ranką ir koją) atėmė (=supara-ližavo), jau į gerąją pusę (= geryn) eina, iš kitos pusės ( = krašto) parsiplovė, pùsvalgiai ( = valgydami) prie gaisro išbėgo. Vadinasi, negalime smerkti nė žmonių plačiai sakomų didesniu, mažesniu, didžiųjų, mažųjų, pilnų, nepilnų pusių. Ir kitos kalbos tatai pažįsta, pav., lat. mazā, lielā puse, vok. kleinere, grössere Hälfte.

Vandžiogala ar Vendžiogala ?

Senoji lytis yra Vandžiógala. Ją paliudija XIV a. kryžiuočių kronikų Wandyagel ir XVI a. gudiškoji Вондзякгола. Sis vietovardis sudarytas iš asmenvardžio Vandỹs + gãlas “ kraštas, kampas, pusė ”, taigi pradžioje reiškė — Vandžių gyvenamą kaimą. Tos pat darybos, pav., ir Ariógala < Arỹs galas. Rečiau žmonėse sakomoji Vendžiógala bus atsiradusi dėl lenk. Wędziagola įtakos arba ir tiesiog fonetiškai, plg. tarm. Endriẽjus < Andriẽjus. Bendrinei kalbai teteiktina Vandžiogala.

Baisogala ar Baisiogala ?

Žmonių ši vietovė vadinama Baisógala. Kietą s rodo ir XVI a. Бойсакгола. *Baisiógalą gudiškai būtų rašę * Бойсякгола. Taigi rašytina sakytina tik Baisógala.

Jėsià ar kaip kitaip ?

Iki šiol daugumas taip rašė. Bet vietos žmonių šios upės vardas tariamas : Jiesià,-iõs, Jiẽsią. Taip ją reikia ir vadinti.

Archyvaras ar archyvarijus ?

Jo pagrindas yra iš lot. a r c h i v u m su priesaga -arius pasidarytas nauj. lot. būdvardis archivarius, -a, -u m “prie archyvo priklausąs ”, įgijęs paskiau daiktavardžio reikšmę “ archy-vininkas ”. Tos rūšies svetimybės į mūsų kalbą yra įvairiais keliais ir laikais patekusios. Seniausi yra, pav., sekretõrius, misi(jo)nõrius ir misi(jo)niẽrius, kalendõrius (:nauj. lot. secretarius, missionarius, lot. calendarium), gauti iš gudų ir lenkų секретарь, sekretarz, misjonarz, календарь, kalen-darz. Vėliau imamės iš vakarų Europos kalbų, pav. : notãras, komisãras, vikãras (:notarius “ greitarašys ”, commissarius “įgaliotinis”, vicarius “vietininkas”), plg. vok. Notar, Kommissar, Vikar, pranc. notaire, commissaire, vicaire. Tai grupei priklauso ir archyvãras. Senasis kamìsorius (комиссаръ, komisarz) “ vyriausias dvaro prievaizdas ”, žinoma, nebegali atstoti naujųjų laikų komisãro. Gretomis bendrinėje kalboje tebevartojami veterinãras ir veterinõrius, bet viršų, tur būt, paims pirmasis. Kai kas parašo archyvãrijus todėl, kad ir rusų — архивариус. Nevartojant notãrijus ir kt., nė šis mums netinka *.

Ar tikslu Kauno aps. Lapių bažnytkaimį, kur yra ir mokykla ir pašto agentūra, vadinti — Mažosios Lapės ir tuo būdu skirti nuo netoli esančio Didžiųjų Lapių km., nors šis dabar mažesnis ir gyventojų dalis yra išsikėlusi į viensėdžius ?

Mūsų žiniomis priedas Mažosios yra atsiradęs vos 1927 m., įsteigus čia naują pradinę mokyklą ; o žmonės šią vietovę paprastai — Lapėmis tevadiną. Matyti, norėta oficialiai skirti nuo Didžiųjų Lapių, nors ir šios, rodos, dažniau stačiai Lapėmis vadinamos. Šių skiriamųjų priedų nepažįsta nė rusų generalinio stabo žemėlapis 1:100.000. Todėl galėtume vartoti tiesiog: Lãpių bažnytkaimis ir Lãpių kaimas. Tik, žinoma, tai turėtų oficialiai sutvarkyti atitinkamos įstaigos. — Sako, esą tariama ir Lãpiai. Gal kas teiktųsi tiksliau mums pranešti.

--------
*
Gimtoji Kalba, 1936 m. kovo mėn., 41-43 psl.

Užpaliai ar Ušpaliai ?

Šią vietovę dažnai rašydavome Ušpãliai, tur būt, dėl to, kad taip Rygiškių Jono gramatikoje rašoma. Bet ir jos teikiamieji Oškabaliaĩ, Iždagaĩ ... vis tiek neprigyja, nes čia kilmė perdaug jau aiški. Tos rūšies vietovardžius dabar paprastai rašome iš kilmės : Ožkabaliaĩ, Išdagaĩ, Ùžtiltis, Ùžduobulis ... Taigi teiktina rašyti vien — Užpãliai. Vietovardžio kilmė visai neabejotina : ùž + pãlios “ pelkės, balos, raistai ”. Vadinasi, Užpaliai reikšmės atžvilgiu yra lygūs Užpelkiams, Užbaliams. Senoji (rytietiškoji) šio vietovardžio lytis yra buvusi *Užupaliai. Tatai paliudijo vokiečių metraščių 1373 m. paminėtas : c a s t r u m ( = pilis) Usupalle.

Ar gerai verčiama ganzheitlicher Leseunterrichtištisiniu, visuminiu skaitymo mokymu ?

Tinkamas atrodo pirmasis terminas. Jau Juškevičiui ištisinis yra цельный, całkowity. Plg. dar: ištisìniai marškiniai (priešybė : pridurtiniai), poteriai (= paprastieji), šiaudai ( = ilginiai). Panašiai turime pasidarę ir ištisinį sakinį bei laikus. Vadinasi, šitą skaitybos ( = skaitymo mokslo) metodą trumpai galime vadinti — ištisiniù (vok. Ganzheitsmethode), o jo priešybę (vok. synthetische Methode) — sudėtiniu metodù.

Korporacinė ar korporatyvinė santvarka ?

Kadangi šios santvarkos pagrindas yra tam tikros korporacijos, tai ji ir vadintina — korporacine. Būdvardį čia daromės tiesiog iš daiktavardžio. Korporatyvinis imta vartoti nusižiūrėjus į svetimuosius, pav., vok. korporatives System, Korporativstaat. Juk taip pat mūsų kalbai labiau tinka eksperimentinė, o ne eksperimentalinė psichologija *.

--------
*
Gimtoji Kalba, 1936 m. gegužės mėn., 69-70 psl.

Ar Kulautuvos vardas lietuviškas ir kokia jo kilmė ?

Ši vietovė labai sena. XIV amž. ji kartkartėmis puolama kryžiuočių ir pirmą kartą ordino metraščiuose paminėta 1364 m. kaip villa (= kaimas) Kalanten, kuri tėra skaitymo klaida vietoje * Kalauten. Be to, tų pačių metraščių rašoma ir Galanten, Gallanten, Golanten, Golandia ir net Kalanken. Tos lytys su g bus atsiradusios dėl vokiečių neskyrimo k ir g garsų. Ir dabar, pvz., saksai veik negali atskirti tarime kehren “šluoti” nuo gären “rūgti”. Kadangi metraščiai rašyti vokiečių lotyniškai arba vokiškai, tai ir vietovardžio galūnė pritaikyta tų kalbų dėsniams : vok. -e n, lot. -i a. Plg. tų pačių metraščių Caltenenen = Kaltinėnai, Kosleykin = Kušleĩkiai, Medeniken = Mẽdininkai. Taigi Kulautuvą XIV amž. lietuviai bus tarę — *Kulautaĩ, nes kur turėta priesaga -uva, ji ir vokiečių šiaip taip išreiškiama, pvz., Mitow = Mituva, Lukowe = Laukuva. *Kulautaĩ bus atsiradę iš pavardės *Kùlautas (plg. Vỹniautas, Gẽdautas), kuri savo ruožtu yra išvestinė iš * K ù l a s (išlikusi ši yra Skuodo apyl. kaimo varde Kùlai ir taip pat tėvavardinėse pavardėse Kul-aitis, Kul-ėnas) su priesaga -autas, kaip ir anas Gẽdautas iš pirminio Gẽdas (plg. dar: Ged-aitis, Ged-ū́nas, Ged-ùtis). Vėliau *Kulautaĩ, pridėjus dar naują priesagą -uva, išvirto dabartine — Kuláutuva. Šitą priesagą randame kaip tik ir kaimyninių vietovių varduose : Gaižuva, Pačtuvà (seniau : *Paštuva, plg. XVI amž. Poštovo ir kryžiuočių Pastow, Pastovia; galėjo paveikti pãčtos < p o c z t a, rusų počta analogija), Padauguva. Ji (-uva) vartojama vietai reikšti, pvz., rãguva “ staigi įkalnė, dauba ”, siẽtuva “ gili vieta upėje ”, ir todėl labai dažna vietovardžiuose, plg. Linkuvá, Laĩžuva, Ilguvà, Raguvà, pagaliau ir Lietuvà. Vadinasi, Kuláutuva reiškia — *Kulautų̃ gyvenamąją vietą, nors šios pavardės dabar Lietuvoje nė gyvos nebeturime. Dabartinė vardo lytis, matyti, jau XVI amž. buvo visuotinai vartojama vietoje senųjų * Kulautų, nes gudiškoji mūsų valstybės raštinė nuosekliai rašo Kolovtovo ir rečiau Kolotovo. Taigi šios mūsų beaugančios vasarvietės vardas yra lietuviškas ir labai senas *.

-------
*
Gimtoji Kalba, 1936 m. birželio mėn., 99 psl.

Kuria prasme vartotinas žodelis beĩ ?

Šitas jungtukas gyvojoje žmonių kalboje dabar beveik nebepažįstamas. Senojoje kalboje jis vartojamas vienarūšėms sakinio dalims, dažniausiai daiktavardžiams, poriškai jungti. Pvz. : tėvas bei motina ; turėjo du vaiku : sūnų bei dukterį; aš išgėriau krū-zelaitį (= puoduką) balto bei raudono alaus. Taigi bei =ir, tik jis jungia glaudžiau, poriškai. Prasme “ ar, arba ” šis žodelytis negalimas vartoti.

Posėdžio (susirinkimo) dienótvarkė ar darbų̃ tvarkà, darbótvarkė ?

Iki šiol vartojome dienotvarkę, pasidarytą pagal vokiečių Tagesordnung. Betgi susirinkimai, posėdžiai paprastai kelias valandas tetrunka. Taigi geriau vartoti darbų̃ tvar̃ką arba sutrauktinę darbótvarkę. Nebent tik suvažiavimams, konferencijoms dienótvarkė tiktų, ypačiai jei į ją įtraukta ne vien darbai. Šiaip dienotvarkė vartotina “ gyvenimo ir darbo tvarkos ” terminu, pvz., vienuolynuose, bendrabučiuose.

Nr. 25 ar 25 Nr., Nr. ar Ns, No ?

Nr. visuomet rašytinas prieš skaičių. Plg. 214 psl. Daugumas kalbų numerį trumpina Nr. Taip ir mes darykime. № ir No dažnai vartoja prancūzai ir rusai. Iš kažkur atsiplovęs Ns iš to dienraščio jau spėjo išnykti.

Pasirėmęs viršišdėstytais daviniais (ar duomenimis ?) ir surašiau šį aktą.

Iš seniau turėjome davinį (: davė ; plg. siuvinỹs : siuvo, ploviniaĩ : plovė ...). K. Būga kalbos reikalams pasidarė dúomenį ir vartojo fakto prasme : kalbos dúomenys. Daugelis davinį benorėjo vartoti tik kareivio daviniui, rus. паек. LKD Terminologijos Komisija siūlo vartoti : davinỹs, dãvinio, daviniaĩ — данное, das Gegebene ir duomuõ, dúomenį, duomenų̃ — факт, Tatsache.

Be to, šiame sakinyje netikęs yra “ viršišdėstytais ”. Mūsų kalboje tokių žodžių, kaip *viršpadėtas, *viršišmėtytas, * viršparašytas... nėra. Todėl negalimi nei viršišdės-tytas, nei viršminėtas. Tatai grynos rusybės. Lietuviškai galime pasakyti: anksčiau išdėstytais arba tiesiog — išdėstytais.

Įkeitimo ar įkaito aktas (kuriuo įkeičiamas turtas) ?

Geriau tiktų į̃kaito ãktas, plg. núomos sutartìs. Galima būtų vartoti ir įkeičiamasis aktas, plg. karių kalbos leidžiamasis ( = raštelis), su kuriuo kareiviai išleidžiami į miestą.

Kaip pataisyti : “ Darau šį prierašą (užrašą) tame, kad sutartus pinigus (sutartą kainą, sumą) iš pirkėjo pilnai gavau ” ?

Labai paprastai : “ Prirašau, kad sutartus pinigus (sutartą sumą) iš pirkėjo visus (visą) gavau ”. Vartoti aktuose “ sutartą kainą gavau ” būtų logiškai ne visai tikslu.

Vekselį išpirkti, apmokėti ar sumokėti ?

Geriausiai tinka išpirkti, nes mes, tam tikrą sumą sumokėję, norime vekselį atgal gauti, vadinasi, jį išperkame. Apmokame arba tiesiog mokame paprastai sąskaitas.

Pinigus išmainyti, iškeisti ar pakeisti ?

Visi trys žodžiai gyvojoje kalboje vartojami. Plačiau, rodos, įprastas keisti. Todėl jis ir patartinas vartoti. Iš to veiksmažodžio galime pasidaryti ir keitỹklą “ Wechselstube, разменная касса ”. Ji daug geresnė už dabartinį griozdą pinigų keitimo kasą.

Kuo skiriasi skaityti ir skaičiuoti ?

Mes skaitome knygas ir paeiliui ( = vienas, du, trys...) bet kokius daiktus, taip pat ir pinigus. Taigi mūsų skaityti reiškia ne tik читать, lesen, bet ir считать, zählen. Skaičiuoti vartojame, turėdami galvoje skaičių išvedimą, bet kokį darbą su skaičiais. Plg. darybai žingsniúoti : žiñgsnis, vingiúoti : vìngis. Vadinasi, skaičiuoti reiškia rus. счислять, вычислять, исчислять, расчислять, vok. rechnen, berechnen. Taigi sakome : mokomės skaičiuoti (= keturių aritmetikos veiksmų, plg. moku skaityti ir skaičiuoti), skaitytuvais skaičiuojame, inžinieriai tiltus (prieš statydami) skaičiuoja, rangovas neapsiskaičiavo ir prikišo*.

--------
*
Gimtoji Kalba, 1936 m. spalio mėn., 127-129 psl.

Kaip lietuviškai versti vok. grün ir roh, pvz. : grünes Garn ir Rohgarn ?

Vok. grün, rusų зеленый mūsiškai visuomet verčiami — žalias, bet su r o h jau visai kitas dalykas. Šis vokiečių kalbos būdvardis be galo daugiareikšmis. Papročių, elgesio ir apskritai dvasios srityje jis lietuviškai verstinas : nešvankus, nelemtas, nepadorus, galvijiškas, žiaurūs, nemokytas ... Bet, kaip iš paminėtojo pavyzdžio matyti, mūsų klausėjas turi galvoje medžiaginę to žodžio reikšmę. Maisto produktams ir čia be dviprasmybės pavojaus vartojame ir turime vartoti žalią, pvz. : žalia mėsa, žalios bulvės, žali kiaušiniai, vaisiai ... Šiuo būdvardžiu čia pasakome, kad kas yra nevirtas, neišviręs, nenunokęs. Bet pramonėje ir prekyboje žalias ne visur tetinka, pasidaro dviprasmas ir todėl nepatogus. Kitais vėl atvejais vok. r o h negalimas versti žaliu. Imsime keletą pavyzdžių. Rohseide, Rohleinwand Rohflachs, Rohglas, Rohsteine, Rohschwefel, Rohsaft... lietuviškai galime vadinti : nebaltintas šilkas (ir : nebaltinti šilkiniai siūlai), drobė, nemirkyti linai, netekintas stiklas, netašyti akmenys, nevalyta siera, sultys. Iš kitos pusės vėl Roherzeugnisse, Rohmaterial, Rohfelle, Rohhaut verstina : neapdirbti gaminiai, medžiaga, ne(iš)dirbti kailiai, oda. Čia pasakome, kad tiems daiktams galutinio apdirbimo trūksta, kad jie dar netinka vartoti. Sakydami žali kailiai, odos, dažniausiai turime galvoje juos ką tik nuluptus, nedžiovintus, o ne(iš)dirbtais paprastai vadiname jau išdžiovintus, bet dar neraugintus ir nemintus. Bet kai kada pats neapdirbtumas arba jo rūšis daiktui nėra būdingas, dažnai norime tik pasakyti, kad tas daiktas tėra medžiaga tam tikros rūšies gaminiams. Čia, turėdami pasidarę žãliavą Rohstoff, сырье reikšti, galime iš jos darytis ir būdvardį žaliavìnis. Plg. pyliavìniai (pyliavai paskirti, pyliavomis supilti) grūdai, ganiavìnis (ganyklinis, už ganiavą mokamas) mokestis. Taigi, kur reikiant, galima vartoti ir : žaliavìnis šilkas, stìklas, plienas (= Rohstahl, сырцовая сталь), žaliavìnė drobė, siera (iš kurios gaminami įvairūs sieros gaminiai), taip pat, žinoma : žaliavìniai siūlai “ Rohgarn, сырые, сырцовые нитки ”. Šitaip vartoti pakabu, ir žalio dviprasmumo išvengiame. Juk, pvz., tokiai muitinei čia itin svarbu sąvokos griežtumas.

Tikėti Dievui, Dievu, į Dievą ar Dievą ?

Mes pirma daug krikščionybės terminų esame gavę iš gudų, pvz.: bažnyčia < божница, Kalėdos, Velykos ..., o paskui mūsų bažnytinei kalbai didelės įtakos yra turėjusi lenkų kalba. Todėl jau pačiuose senuosiuose raštuose rašoma : tikiu in(gi) Dievą Tėvą, kuris yra wierzę w Boga Ojca (vėl iš: credo i n Deum Patrem) vertinys. Senoviškas ir tikrai lietuviškas čia yra buvęs galininkas be prielinksnio. Dar ir dabar ši vartosena daugiur tebėra gyva, ypačiai neiginyje, pvz. : jis nė Dievo nebetikįs, tas nieko, nė velnio nebetiki. Kuršaitis taip pat duoda posakių be prielinksnių : ko žmonės nor, tai jie ir tik, aš tikiu kūno prisikėlimą, tikiu Dievą ẽsantį. Todėl 1918 m. taisant poterių kalbą, šis prielinksnis, Jablonskio patarimu, ir buvo visai teisingai išmestas. Tik kažin kuriais metais vyskupų konferencija jį vėl nei iš šio nei iš to grąžino. Ir dar keisčiau, kad čia, rodos, nemaža nusvėręs vienas aukštas bažnytinis dignitorius, kur pats nė žodžio lietuviškai nemokėjo. Kad čia galininkas be prielinksnio senas, tam pritaria ir latvių kalba : tici māńus, dari labi “ tikėk monus, daryk gerai ”. Taip reikėtų ir vartoti teologijoje ir apskritai bažnytinėje kalboje.

Šiaip gyvenime, kalbėdami apie žmones, dabar tikėti dažniausiai sakome su įnagininku, pvz. : jis manimi tiki, pasitiki, svetimu labai neišsitikėk, Dievo pagalba tikėk, bet ir pats netingėk. Tačiau pasitikėti galime ne tik žmogumi ar daiktu, bet ir Dievu : Dievu pasitikėk, bet ir pats nežioplinėk. Betgi gyvojoje kalboje gretomis su įnagininku sakomas ir naudininkas, pvz. : ar tu jam (ir : juo) tiki, kam tikėk netikėk, žydui netikėk. Naudininką pažįsta ir latvių kalba. Tik čia lietuvius veikiausiai bus paveikę slavai, o latvius vokiečiai. Plg. я ему верю = aš jam tikiu, ich glaube ihm = es vińam ticu.

Taigi teologine prasme teiktina tikėti ką, o šiaip kitur — tikėti kuo arba kam. Tuo būdu tikėti į ką pasidaro liekas ir visai nebereikalingas.

Ar gali bausmė ištikti ?

Veiksmažodis ištikti rašomojoje kalboje paprastai tevartojamas tik viena reikšme “ atsitiko, įvyko ”, bet žmonių kalboje jis labai reikšmingas. Tatai gali parodyti šie pavyzdžiai : 1. Dainos atliko, verksmas ištìko (= suėmė), kad reikia tekėti, 2. Kad vėjas ištiñka (== užpuola), linksta girios medžiai, 3. Bejuokuodami ir ištiks į tiesą, susibars (=iš tiesų susibars), 4. Tuojau vyras ( = vaikas) ištiko į ašaras ( = ėmė verkti), 5. Ištiko ponas per ausį ( = uždaužė) piemeniui. Plg. dar bažnytinės kalbos : Viešpatį Jėzų ištiko į (per) veidą.

Iš šitų pavyzdžių matyti, kad perkeltine prasme ir bausmė gali ką ištikti.

Nepriklauso manęs, nuo manęs ar nepareina nuo manęs ?

Veiksmažodis pareĩti (nuo ko) “ abhängen, зависеть ” ir su juo susijęs daiktavardis pareigà mūsų bendrinėje kalboje ypačiai paplito tik po Did. karo. Juos duoda Rygiškių Jonas “ Mūsų žodynėlyje ” (1918). Ėmęs, matyti, yra iš Kuršaičio. Tai rodo jau ir sakinys “ Man pareĩna (plg. pareigà) duoti, o tau imti ”, kuris tik perdirbtas iš kuršaitinio “ mán pareĩtis duoti, o tau im̃ti ”. Kuršaitis liet. žodyno dalyje sangrąžinį veiksmažodį pareĩtis verčia “ zukommen ”, paskui dar duoda prieveiksmius pareĩnančiai, pareitinaĩ “ zukommenderweise ”, o vokiškojoje randame prie: 1. ankommen: vìslab pareĩtis añt tikė́jimo “es kommt alles auf Glauben an ”, taĩ vìslab añt tõ pareĩtis, kaip trõруjas “ alles kommt auf Glück an”; 2. zukommen ( = ankommen) : mán rãštas parė̃jęs “ es ist mir ein Schreiben zugekommen ”, tie piningaĩ man pareĩtis (nicht : parsi-eĩt) “ das Geld kommt mir zu ”, sū̃džiai pareĩtis (oder : puolas) teĩsiai sū̃dyti “ es kommt dem Richter zu gerecht zu richten ” ; 3. abhangen: taĩ ne añt manęs pareĩtis, taĩ ne mãno vãlėje stóv “das hangt (= hängt A. S.) nicht von mir ab ”, taĩ añt oro pareĩtis, taĩ añt tõ pareĩtis, kõks óras bùs “ das hangt vom Wetter ab ” ; 4. abhängig: priẽ šíepies bė̃gio añt to pareĩtis, kõks vė́jas “ der Lauf des Schiffes ist vom Winde abhängig ”; 5. Abhängigkeit: kadángi priẽ mãno sveikãtos labaĩ añt tõ pareĩtis, kõks óras “ das geschieht wegen der Abhängigkeit meiner Gesundheit vom Wetter ”. Tyčia išrašiau visus rastuosius pavyzdžius, kad vartosena aiškiau iškiltų. Iš tų pavyzdžių, ypačiai iš vokiškųjų vertimų, matyti, kad Kuršaičio pareiti prasme “ priklausyti ” greičiausia (verstinė) vokietybė 1. Pradžią bus davę tokie taisyklingi atitikmenys, kaip traukinys (M. Lietuvoje : trū̃kis) pareina = der Zug kommt an. Plg. dar aukščiau 2. Pagal jų analogiją išversti ir anie posakiai, taip pat ir kiti (mano Klaipėdos krašte girdėti) : darauf kommt es nicht an = ant to nepareina, es kommt auf die Grösse an = tai ant didumo pareina. Dėl to labai įtartinas atrodo ir “ Mūsų žodynėlio ” sakinys : kad ant didumo pareitų, karvė kiškį pagautų. Šį spėjimą paremia ir tas faktas, kad pareiti —priklausyti D. Lietuvoje, išskyrus pačią Paprūsę, rodos, nepažįstama. Esu Žemaičiuose girdėjęs kiek tau pareina gauti (pinigų), bet paprastai ir žemaičių sakoma tik : kiek tau prieina, reikia, kiek tu turi gauti.

Taigi patartina vartoti ir sintaksiškai neabejotinai lietuvišką priklausyti. Reikšmė “ abhängen, зависеть ” čia visai suprantamai yra išriedėjusi iš tokių posakių, kaip vaikai tėvo nepriklauso (= nenori, vengia klausyti), visuomet mums prie darbo priklauso (= kviečiamas dirbti paklauso, padeda), gera turėti priklausantį ( =gera valia, klausymu su kuo susirišusi) žmogų. Plg. dar “ Mūsų žodynėlyje ” klausyti. Dabar raštuose, taip pat jau ir gyvojoje kalboje priklausyti yra vartojamas ne tik su vienu kilmininku, bet ir su prielinksniu nuo, pvz., jis manąs priklauso ir nuo manąs priklauso. Tas pats priklausyti su naudininku reiškia ką kita — gehören, принадлежать.

Dar dėl pareigos. Kuršaitis ją verčia Pflicht ir dar (vokiškai) paaiškina : “ iš tikrųjų kas kam daryti, bet taip pat ir gauti priklauso (zukommt) ”. Bet šis žodis, matyti, žmonių kalbai buvo apysvetimis, nes vokiškojoje žodyno dalyje pasakyta, kad jis tevartojamas raštuose (in der Schriftsprache). Pirminė pareigõs reikšmė yra “ parėjimas ”, plg. to paties Kuršaičio prýeiga (raš. k. : príeei-ga) “Zugang, priėjimas”. Pflicht, долг, обязанность reikšti iš seno ir gana plačiai pažįstama priedermė̃, príedermę (: priderėti). Pãreigą nebent galėtume palikti tarnybinei vietai, должность atskirti *.

------
1
Šios nuomonės yra ir Pr. Skardžius 1933 m.
Tautos Mokyklos 67 psl.
*
Gimtoji Kalba, 1936 m. gruodžio mėn., 158-162 psl.

Veivìržėnai, Endriejãvas ar Vevìržėnai, Andriejãvas ?

Taisyklingos ir vartotinos tik pirmosios lytys. Tarmiškai vietos žmonių tariama Vēveržienā, su ilgu e po v. Toje tarmėje sakoma ir kēkte, rēkiete, grētā “ keikti, reikėti, greitai Taigi tarminę lytį dėsningai verčiant į rašomąją kalbą, išeina — Veivìržėnai. Veviržėnai imta rašyti tarmės nesupratus. Be to, tolimesnieji veiviržėniškių kaimynai e po v yra jau ir sutrumpinę, taria Veveržienā. Kad čia dvibalsis ei senas, pirštu prikišamai rodo ir Veivìržo (tarmiškai : Vēveržos) upės vardas, kuris XIV a. vokiečių ordino šaltiniuose rašomas ir Weywirs. Karo Topografijos skyriaus išleistame žemėlapyje vėl įrašytas ìškraipa — Vieviržas. Upė teka pro pat miestelį, iš jos vardo su priesaga -ėnai ir pasidaryta Veivìržėnai. Plg. dar Žemaičiuose upinius vietovardžius : Judrė́nai : Jùdrė, Babrungė́nai : Babrùngas, Darbė́nai: Darbà. — Antrasis miestelis tarmiškai vadinamas Endriejáus, kilm. Endriejãva. Taigi vėl išeina tik — Endriejãvas. Vardą šis miestelis turi iš Andriejaus Pacevičiaus, 1780 m. pastačiusio čia bažnyčią. Andriẽjus žemaičių vadinamas Endriẽjumi. Iš šios vardo lyties su slaviška priesaga -avas ir pasidarytas Endriejãvas arba, tikriau sakant, dvarininko pramintasis Andrzejów žmonių prisitaikytas savo kalbai. Endriẽjų taip pat pažįsta ir rytų lietuviai, plg. Indrioniškį ir pavardes Indriūną, Indrelę, kurie rašomąja kalba vadintini : Endrióniškis, Endriū́nas, Endrelė, nes vietos tarmėje ir penki tariami pinki. — Kad savivaldybių įstatyme anuodu vietovardžiai netaisyklingai parašyti, nėra ko žiūrėti. Nėra nė jokio įstatymo, kuris vietovardžių rašymą būtų vienaip ar kitaip nustatęs. Šį dalyką galutinai sutvarkys V. R. M. Pavardžių Komisijos ruošiamas vietovardžių žodynas. Be to, Endriejavas bus sulietuvintas, greičiausia gaus Endriejiškės vardą.

Jū́rė ar Jū́ra (kaimas ir stotis) ?

Ši Višakio Rūdos vals. vietovė žmonių vadinama tik Jū́rė, kaip ir to paties vardo upelis. Taip reikia ir vartoti. Jūra įsiveisė iš buvusios rusų raštinės ir rusiškų vokiškų žemėlapių. Iš dalies galėjo vartosenoje suklaidinti ir dvejopa bendrinio daiktavardžio lytis : jū́ra ir jū́rė.

Bìržė ar biržis “ Waldrevier, делянка ” ?

Gyvojoje kalboje pažįstamos abi lytys, pirmoji, rodos, šiek tiek plačiau. Kadangi ir miškininkams ji įprastesnė, todėl teiktina visuotinai vartoti. Rečiau kirčiuojama ir bir̃žė. Biržis nepatogi ir tuo, kad labai įvairiai kirčiuojama ir linksniuojama : bìržis,-ies, biržìs,-iẽs, bìržis,-io, bir̃žis,-io. Kilme biržė ir biržis sietina su veiksmažodžiais bir̃žti, bir̃žyti, bir̃žioti “ sėjamąjį barą dirvoje žymėti ” ir visų pirma kaip tik tą koja Išbiržtąją vagelę ir patį sėjamąjį barą ir reiškia. Žemaičių dar pažįstama sudurtinė sė́biržė “ sėjos baras ”. Iš baro prasmės vėliau reikšmiškai išriedėjo ir miško išilginio ruožo vardas. Kai kur biržiù ir dabar dar tebevadinamas iškirsto miško ruožas, priaugęs krūmokšnių ir atskirų medžių. — Bìržis “ biržtva, beržynas ” čia nepriklauso ir neatskiriama nuo béržo.

Eigùlis ar eigulỹs “ medininkas, Forstwart, лесной сторож, лесник ”?

Šis terminas, būtent eigùlis, paleistas senosios Terminologijos Komisijos. Taip reikėtų ir vartoti. Darybos atžvilgiu jis turi atitikmenį Eigùl kaimą (pakaunėje). — Apskritai imant miškų ūkio terminai nėra dar kaip reikiant sutvarkyti. Pvz., netikęs (svetimas) yra jau ir urė̃das. Miškininkams čia pravartu būtų susirūpinti.

Ar galima vartoti švíežias ?

Šis žodis, tiesa, pasiskolintas iš gudų свежий ir dar garsų supanašinimo keliu perdirbtas iš pirmesnio šviežias. Jam mes savo pakaito neturime ir vartojame greta su tokiais pat svetimais žodžiais, kaip bažnýčia, šil̃kas, stìklas, pipìras ... Latviai čia turi svaigs, kuris galėtų būti senas (baltiškas) ir atliepti praslaviškam * s v e ž ъ. Tačiau įtariamas kaip dirbtinis. Lietuviškai būtų *svaigas, bet jis painiotųsi su svaigùs ir svaĩgti, svaigìnti.

Ar galima sveikintis sutrumpintai: lãbas ! ?

Ištisiniai mūsų pasisveikinimai, žinoma, yra : lãbas rýtas, vãkaras ! labà dienà ! Žr. GK 1933, 2 t. Bet vartojant jie, patogumo sumetimais, dažnai trumpinami. Pvz., Žemaičiuose sakoma : labrýt, labvãkar, labdiẽn ! Panašiai elgiasi ir latviai. Šviesuomenė savo kalboje nusimetė antrąją pasisveikinimo dalį ir apibendrino vyriškąją giminę. Prisimenu, kad ir velionis K. Būga, žodyno redakcijoje mano sveikinamas labas rytas !, paprastai atsakydavo trumpai, su kietu rytietišku ł: lãbas ! Toks trumpinimas nepeiktinas ir patogus. Plg. ir vokiečių Morgen ! vietoje Guten Morgen ! Kad lãbas ! žydiškai skambąs, nieko nekliūva : mūsų kalba ne žydiška, bet lietuviška.

Kada prieš nei kablelį rašyti ?

Rygiškių Jonas savo 1911 m. sintaksėje ir vėliau gramatikoje sako : “ Sudėtiniame sakinyje kablelį dedame, jungdami kelias vienodas sakinio dalis sudedamaisiais jungtukais (jungdami dvi dali, kablelio dažnai ir nededame) ”. Vadinasi, palieka tam tikros laisvės, bet nedėjimo pavyzdžių nė katrur neduoda. Bet P. Klimas savo sintaksėje jau ir pavyzdį prirašė : Jis neklausė nei tėvo nei močiutės. Tačiau tatai praktikoje neprigijo : dabar prieš antrąjį nei kablelis dedamas. Bet jeigu sutaptinio sakinio pasikartojančias dalis tik vienas jungtukas tejungia, tai kableliu jos neskirtinos, pvz. neturiu tėvo nei motinos. Taip pat daroma ir su jungtuku ir, pvz., vyrai ir sėja, ir akėja, bet vyrai sėja ir akėja.

Kuri lytis taisyklingesnė : žaginỹs ar žárdas ?

Kaip vadinti atskiras žaginių rūšis : Hüttenreuter, шатра; Drei-bockreuter, пирамида; Schwedenreuter, изгорода, вешалки; šakotas Dreibockreuter, козел?

Visų pirma žardą reikia visai išskirti, nes jis žmonių kalboje paprastai reiškia gana aukštą statinį iš gulstinai poromis sudėtų karčių sėmenims ir rečiau sėkliniams dobilams džiovinti. Kartais žardai esti net po stogu ; žemaičiai tokius įvažiuojamus žardus vadina žardiniñkais. Iš pirmųjų dviejų bendrinei kalbai teiktinas tik žaginỹs; viena, jis daug plačiau nei žaiginỹs ir pažįstamas, antra, ir kitų giminaičių žodžių turi, pvz. : žãgas “ bragas ”, žãg--aras (plg. žãbas : žãbaras).Hüttenreuter, шатра visai panašus į stogą, todėl jam gerai gali tikti stogìnio žãginio vardas. Dreibockreuter’iui vėl būdingos trys kojos, ir jis vadintinas trikojù žãginiu arba sutrumpinus stačiai trikoju, nes iš tikrųjų jį tos trys kojos (kartys) ir sudaro (plg. žemaičių trikojis “ senoviškas katilas trimis kojomis ”). Antrasis Dreibockreuter skiriasi savo šakotomis kojomis. Žiūrėdami visos sistemos ir visai jau tiksliai jį turėtume vadinti šakótiniu trikojù žaginiu. Tačiau ilgąjį vardą trumpindami gausime šakótinį trikõjį arba ir vieną šakótinį. Schwedenreuter savo konstrukcija panašus į lietuviškąjį žardą, ir todėl jam geriausiai tinka žardìnio žãginio vardai *.

--------
*
Gimtoji Kalba, 1937 m. vasario mėn., 26-29 psl.

Gė̃ralas ar gėrìmas ?

Dabar bendrinėje kalboje tie žodžiai vartojami mišrai ir ta pačia reikšme. Gyvojoje kalboje yra kiek kitaip. Priesaga -alas ir dabar dar tebėra darì, su ja kasdien pasidaroma naujų žodžių, ypačiai iš veiksmažodžių. Čia ji paprastai reiškia to veiksmažodžio veiksmo padarą, daiktą ir rečiau patį veikėją ar net veiksmą. Keli pavyzdžiai : ãpmušalas, pãmušalas, geĩdalas, ė̃dalas, jõvalas, srė̃ba-las, sriuõbalas, mìtalas, ráugalas, pẽralas (= kas perima), šnẽkalas, var̃valas, tar̃škalas, vìralas, lẽsalas, ver̃palas, kẽpalas ... Kai kurie tos rūšies dariniai turi bloginamosios reikšmės. Pvz., žemaičiai šalia kiaulių ė̃dalo ir gė̃ralą paprastai vartoja kalbėdami apie gyvulius arba norėdami pabrėžti kokio gėrìmo menkumą. Tokie pat yra ir srė̃balas, sriuõbalas, mìtalas, pẽralas, nors, pvz., vìralas, ver̃palas visai neturi to bloginamojo priereikšmio. Jo nejaučiame nė senuosiuose dariniuose, pvz. : gãbalas, kaũkalas, kẽvalas, áugalas, reĩkalas, vir̃balas, mãšalas, pavìdalas ... — Bendrinėje kalboje paprastai vartotina gėrimas, -ai, o gėralą galėsime sakyti gėrimui neigiamai apibūdinti. Plg. įprastinius pliur̃palas, plẽpalas, taũškalas. **

------------
**Gimtoji Kalba,
1937 m. birželio mėn., 97 psl.

Kuo skiriasi rū̃bai, drabùžiai, drpanos ir dangá ?

Visų pirma dėl rūbų. Nors jie ir visose iškabose rašomi, bet nevartotini. Tatai yra skolinys iš gudų руб, žmonių kalboje paplitęs per bažnyčią. Kai kurios tarmės ir dabar tepažįsta tik Kristaus rūbą. Turint gana savų žodžių, skolinio nė nereikia. Plačiausiai vartojami ir bendrinei kalbai teiktini drabùžiai “ Kleidung, одежда ”. Tarmėse yra ir gretiminių lyčių : drabužiai ir drobùžiai. Pastaroji lytis rodo, kad jie vienos kilmės su dróbe. Drabužių prasme vienur kitur vartoja ir drãpanas, bet, rodos, plačiau jos reiškia tik baltinius, ir ne vien dėvimuosius, bet ir stalinius. Tam pritaria ir išvestinis drapãnė, antdrapanės. Dangõs pirmoji reikšmė yra, apskritai, bet kokia dengiamoji priemonė, apdangalas, uždangalas. Bet kadangi deñgti gali reikšti ir apdaryti, aprengti, pvz., neturi kuo nuogio pridengti (= apsidaryti), tai ir dangá, vartojama “ Bekleiden, Bekleidung, одевание ” reikšme. Pvz., man vienai visos šeimynos dangà (= apdarymas). Maždaug tos pačios reikšmės yra ir dangó (tokiai šeimynai kiek dangovės reikia), taip pat (retesnis) dangõjus. Čia priklauso ir ãpdaras, pvz., neturi žiemiško apdaro.*

--------
* Gimtoji Kalba,
1937 m. rugsėjo mėn., 117-118 psl.

Ar taisyklinga acidinė, mezoacidinė, hiperacidinė sritis (= pelkės plotas, kur rūgštus vanduo) ?

Žinoma, taisyklinga. Bet galima tą pat ir lietuviškai pasakyti : rūgščióji, pùsrūgštė, per rūgščióji sritis. Juk agronomai kaip tik kalba apie rūgščias dirvas. Pagal rūgštìniai obuoliai, pùsapvalinis kaltas galima vartoti ir rūgštìnė, pùsrūgštinė sritìs. Įvardžiuotinė galūnė ir priesaga -inis čia abi yra rūšinės reikšmės. Bet negalimos ir netaisyklingos būtų lytys : *pusrūgščioji, *per rūgštinė.

Ar taisyklingi ir vartotini žodžiai : pagraženė (pvz., Alfredas pasidarė vasarvietės pagraženė), plauktinukas “ Badehose, трусик ”, žymesnybė, regykla “ scena ” ?

Pagražẽnė esąs rietaviškių žemaičių žodis ; tuo vardu seniau vadindavę Oginskio Rietave rengiamas parodas, pvz., tokį audeklą gali į pagražẽnę statyti. Baronas vėl savo žodyne rusų краса verčia — pãgražena. Pirminė pagraženės reikšmė yra veiksminė — gražinimasis. Plg. gražinasi sau užstalėje ir gana, išėjo po miestą pasigražinti ( = kitiems pasirodyti, pasivaidinti). Bet ji gali ir sudaiktėti, kaip tų pačių žemaičių kepẽnė, kuri reiškia ir kepimą (perkeltine prasme : barimas) ir kepsnį. Pvz. : Prieš Velykas turėjome kepẽnės. Gausi gerai kepẽnės. Iešmą ilgai drožiant, šuo kepẽnę pagauna. Taip pat ir perẽnė dvireikšmė : pėrimas ( = mušimas) ir pirtis. Iš Juškos dainų dar pažįstama karẽnė “ kariavimas, karas ”. Taigi norint pagražẽnė galima vartoti tam tikra gražybės, papuošalo, pašvaitalo prasme. — Plauktinùkas yra naujadaras, matyti, pasidarytas megztinùko ir kt. pavyzdžiu, bet darybos atžvilgiu ne labai vykęs. Juk megztinis yra megztas drabužis, o *plauktìnis (iš jo plauktinùkas) negi — plauktas. Mums geresnės atrodo glaudìnės (suprask : kelnaitės) arba glaũdės, kurias randame ir V. Kamantausko “ Kalbėkime lietuviškai ”. — Žy-mesný yra velionies Tumo-Vaižganto darbo : jis L. K. Mokslo Akademijos ketintą leisti biografinį žodyną buvo pakrikštijęs — žymesnybių žodynu. Sudarytas šis žodis iš žymesnis + ybė, kaip iš žem. vyresnis “ bet koks viršininkas ” — vyresnýbė “ vyresniai, viršininkai” (plg. põnai : ponýbė). Tačiau vyresný yra kolektyvinė sąvoka, o žymesnybėmis norėta vadinti atskirus žymesnius žmones. Geriau, rodos, šiam reikalui tiktų žymý arba ir žymenýbė. Plg. žmonių kalboje : Begalinė ji čia dailýbė, dailenýbė ! — Regyklà jau seniai vartojama Vydūno, jo, tur būt, ir nusikalta iš regėti. Tačiau darantis ar tik paskata neprisidėjo vok. Schaubühne. Kadangi scenoje vaidinama, tai lietuviškuoju terminu geriau tiktų vaidyklà. Ji jau retkarčiais ir vartojama.

Ar mokytinis ir mokinys lygiomis vartotini ?

Tuodu žodžiai bendrinėje kalboje skiriami ir skirtini. Visų pirma senoji bažnytinė kalba Kristaus mokinius perdėm vadina mókytiniais, mokìntiniais. Gyvojoje kalboje mókytinis dar reiškia ir mokytą, mokslą ėjusį žmogų, pvz., didelis tu čia mókytinis. Todėl Rygiškių Jonas Mūsų žodynėlyje ” jį teikė vartoti ir inteligento prasme. Kuršaičiui mokìntinis (tarmiškai : mokį́tinis) yra ir tiesiog — Schüler, Lehrling ( = amato mokinys). Tačiau bendrinėje kalboje šiai sąvokai dabar vartojame mókinį. Jis nėra naujadaras. Plg. Juškos dainose : “ Veliuonos, Kretingos mokiniai gromatą rašė ”. Užnemunėje vienur kitur esą dar sakoma : mokinỹs, mokinùkas “ arti mokomas jautis ”. —Visai be reikalo kai kas ir bažnytinėje kalboje mokytinį verčia mokiniu. Tai jau ne tik kalbos kernojimas, bet ir žaimójimasis iš švento daikto.

Ėmus š. m. GK V 80 siūlymu vartoti radijas, kaip rašytini radiofonas, radiometras, Radio Stotis ir kiti panašūs žodžiai ?

Radio yra dirbtinis žodis, pasidarytas iš lot. radius “ spindulys ” 1921 m., visų pirma, rodos, pavartotas paties Marconio. Dabar šis terminas yra bendroji sąvoka (gyveniminė, ne mokslinė !) apibrėžti kalbos, garso ir paveikslų siuntimui elektromagnetinėmis bangomis. Plg. kad ir garsiosios amerikiečių radijo bendrovės pavadinimą Radio Corporation of America. Todėl nieku nėra pagrįstas vieno kito tvirtinimas, kad radio tesąs tik priešdėlis, kaip ir termo-, pvz., žodžiuose termometras, termografas. Radiofonas, radiofonija, radiometras, radiomikrometras (mikroradiometras), radio-goniometras, radioskopija ... mums eina ištisiniais svetimaisiais žodžiais ir todėl su radiju nejungtini. Kas, žinoma, rašo socijologija, socijalizmas ..., turi rašyti ir radijofonas. Kas kita radijo stotis, bangos, siųstuvas, zuikis. Čia turime dvižodžius terminus, kurių antrasis lietuviškas. Todėl ir rašome skyrium. Bet į tą būrį priskiriami ir radijo aparatas, amatorius, dirigentas. Tačiau, tur būt, parankiau bus rašyti radiotelefonija, radiotechnika, radiotelegrama, o ne radijo telefonija, technika, telegrama. Pagaliau vietoje radioterapija parašius radijo terapija, sąvoka galėtų išeiti ir dviprasmė. Tikra pamėklė būtų : Valstybės Radijo Fonas ! — Dar pora žodžių dėl pačios lyties rãdijas. Žmonėse, liaudyje sakoma dar ir rãdija, rãdijus, rãdė, rãdis. Rãdija gal net plačiausiai iš visų paplitusi. Bet pasirinkta vis dėlto rãdijas, kad jis ir gimine sutinka su iki šiol vartotuoju radio. Jau pats pakaitinių lyčių gausumas liaudinėje kalboje rodo, kad nelinksniuojamoji lytis mums netinka. Biuro niekas nebesako, tik “ šaunesniuosius ” betraukia kino, šiaip žmones patenkina ir kinas. Taip pat susigyvensime ir su radiju.

Ar ne geresni popieròsas, poperòsas, negu papiròsas ?

Žmonių kalboje pažįstamos visos trys lytys, net ir daugiau, pvz., popierosà, papierosà. Vienam kitam papiròsas atrodo rusybė. Bet iš tikrųjų rusų папироса esanti pasiskolinta iš lenkų. Tos pat kilmės yra ir visos mūsosios lytys : popieròsas, poperòsas papieros, popierosà, papierosàpapièrosa ir papiròsas iš papiros. Tik popieròsas, popierosà, poperòsas sugretinti su põpieriumi, poperiu ir gal šiek tiek seniau paskolinti, negu papiròsas, papirosà. Pagaliau šis žodis tik perpus ir lenkiškas, sudarytas iš papier “popierius” + ispaniška priesaga -os, kurią randame cigarų, isp. cigarros (vn. cigarro, pagal panašumą iš cigarra “biržė, avižė, toks vabzdys”) ir jų rūšių, pvz. Habanos “ Havanos cigarai ”, pavadinimuose. Įpratus vartoti papirosùs, nebėra reikalo jų keisti popieròsais. Taip pat ir latviai sako papiross *.

----------
*
Gimtoji Kalba, 1937 m. spalio mėn., 137-140 psl.

Ar ačiū kur tariama su ilguoju ū ?

Taip, rodos, taria daugumas aukštaičių tarmių. Plg. Būgos “Lietuvių kalbos žodyną” II 11 t. Todėl ir bendrinei kalbai teikiama ãčiū. Žemaičiuose retkarčiais girdėti ir ãčiu, paprastai ãčiuo.

Veislinis ar veislingas eržilas ?

Čia turime dvi visai skirtingas sąvokas. Veislìnis reiškia veislei paliktą, laikomą, geros veislės eržilą, o būdvardžiu veislìngas vėl pasakome vislumą, daug vaikų turėjimą. Pvz., veislinga kiaulė ( = po daug paršiukų veda) ; ir tų burliõkų veislingùmas, vaikų pilnos kertės. Taigi veislìngu galima vadinti tokį eržilą, kur daug kumelių apeina, kurio daug kumeliukų. — Kad per radiją vietoje veislìnis girdėti veislìngas, tai rodo tik skaitančiojo kalbinį nevalùmą.

Kaip lietuviškai vadinti verdamąją “plytą”, “плита”, “Küchenherd ” ?

Žemaičių šiam reikalui vartojamas mū̃ris (ir mūrỹs). Jis kilme jungtinas su mū́ru, kuris savo ruožtu yra skolintinis (iš lenkų mur ar vidurinių amžių vokiečių žemaičių mûre). Bet visgi mū̃ris daug geresnis už daugiareikšmę plytą.

Ulõnas ar ulãnas ?

Ulnas yra paskolintas iš lenkų u ł a n, reiškusio seniau lengvąjį raitininką totorišku apdaru ; tačiau pats žodis yra turkiškos kilmės o g l a n “ vaikas, vergas ”. Lytimi ulnas yra senoviškesnis už ulną, nes senesniuose skoliniuose slavų a atliepia mūsų o, pvz., pnas (iš gudų панъ ar lenkų p a n), psmas (iš gudų пасмо). Plg. dar grutes : advaktas: advoktas, Antnas : Antnas, materijlas : materi(j)las ir kt. Ir gyvojoje kalboje, rodos, plačiau sakomas ulnas, todėl teiktinas ir bendrinei kalbai. Taip ir kariuomenė vartoja.

Kaip versti rusų чехол?

Šis žodis rusams daugiareikšmis ir todėl lietuviškai įvairiai verstinas. Lovos apdarams (priegalviams, patalams) čia žmonių vartojama : añtvalktis, añtvalkalas, añtnartis, ùžvalktis, ùžvalkalas,  ãpvalkalas ... Taigi pasirinkti turime iš ko. Ir gėda, kad inteligentų šeimose dar tebekeroja “ čecholai ” su “ navoločkomis ”. Klausėjo suminėti *apmaukalo niekur nesame girdėję. Ginklams ar šiaip kokiems įrankiams tinka makštìs,-iẽs “ Scheide, Futteral, ножны, футляр ”. Kiek bendresne reikšme, pvz., baldams ar šiaip kokiems daiktams, vartotini apmaũtas, imaũtas. Dar yra ir ãptraukus, ãptraukalas. Bet šiuodu, ypačiai pirmasis, pravartu turėti tai medžiagai vadinti, kuria aptraukiame, apmušame (dėl to ir : ãpmušus, ãpmušalas) minkštuosius baldus, kailinius. Pagaliau rusai anuo žodžiu vadiną ir tam tikrą apatinį drabužį, moterų velkamą po plono, permatomo apdaro. Čia iš gyvosios kalbos galima pasiūlyti : pavilkinỹs, pãvilkinį ir pavilktìnė, pavilktìnis *.

----------
*
Gimtoji Kalba, 1937 m. lapkričio mėn., 153-164 psl.

Kaip skirtina tiekti ir teikti ?

Pagrindinis ir bendrasis reikšmės skirtumas yra : tiẽkti = daryti, dirbti, gaminti, o teĩkti — duoti. Todėl tiẽkiame valgį, vaišes, drabužį, ūkio padargus ... Pvz. : pietus ištiekė kas vien reikiant; tiẽkiasi, pasìtiekė — svečių laukia ; ir pritiekìmas toms krikštỹnoms : per savaitę nesuvalgytų ; iš algos jis nė kailinių neį(sì)tiekė; kokius arklius susìtiekė ( = įsigijo). Sangrąžinis tiẽktis dar reiškia ir ketinti, rengtis, pvz., tiẽkėsi tiẽkėsi važiuoti, taip žadals ir išėjo. — Iš kitos pusės galime teĩkti džiaugsmą, viltį, garbę, valdžią, pagalbą, žinias ir šiaip daiktus. Šiame veiksmažodyje visai nėra gaminamojo reikšmės atšešėlio, kuris labai ryškus aname. Toliau teĩkti reiškia ir rekomenduoti, pvz., teikiamasis laiškas. Iš priešdėliuotųjų lyčių skirtinga reikšme išsiskiria : 1. nuteĩkti “ dvasios būseną kurion (paprastai : gerojon) pusėn pakreipti, geneigt machen, расположить, настроить, pvz., kur nebus linksmas, taip svečio nùteiktas, alus nenusiteĩkęs ( = nenusisekęs) ; 2. suteĩkti “ sutikti, sugyventi ”, pvz., mūsų katė su šuniu suteĩkia; 3. prisiteĩkti, įsiteĩkti “ prisitaisyti, prisigerinti ”, pvz., jis sugeba visur prisiteĩkti, ilgainiui įsiteĩks. Sangrąžinis teĩktis vėl reiškia ir malonėti, pvz., teĩkėsi atsilankyti. Liaudies kalboje įteĩkti sakomas dar ir “ paskolinti ” prasme (Juškos žodynas), o pateĩkti — “ dykinėti, vanginėti ” (Kuršaičio liet.-vok. žodynas). Dabar bendrinėje kaboje pateĩkti dažniausiai reiškiame “ paduoti, pristatyti ” ir šį veiksmažodį griežtai reikia skirti nuo patiẽkti “ pagaminti, padaryti ”. Todėl tikri kažin kokio kiùr-zos kevérzos padarai yra “patiẽkti prašymą, įrodymą, klausimą ”. Šiuo atveju vartotina pateĩkti, įteikti, paduoti ... arba ir tiesiog — prašýti, įródyti, (pa)kláusti *.

--------
* Gimtoji Kalba,
1937 m. gruodžio mėn., 168 psl.

Inžinerijos ar inžinierijos batalionas ?

Sakydami rašydami inžinirius, turime vartoti ir inžinirijos batalionas, čia inžinirija nereiškia “ inžinierių būrio ”, o gretin-tina su sanitãrija (: sanitãras), akušèrija (: akùšere), veterinãrija (: veterinãras), odontològija (: odontològas). Mat, čia savo kitką reiškiančia priesaga -ija (plg. lãpas : lapijà, ą́žuolas : ąžuolijà, mólis : molijà, ždas : žydijà ...) tik pakeičiame lotyniškąją priesagą -ia, lygiai taip pat, kaip per slavus gautuosiuose žodžiuose istòrija, bestija, kanceliãrija (: lot. historia, bestia, cancellaria).

Kaip lietuviškai (nedaiktine prasme) F a l s c h, фальшь?

Veiksmažodžių šiai sąvokai artimų savo reikšme turime net kelis : dė́tis, apsimèsti, prisimèsti. Iš jų kurio reikėtų darytis ir daiktavardį. Geriausiai, rodos, tiktų dė́tis. Plg., pvz., dė́sis nieko nežinąs, šventu dẽdasi, o velnią širdyje turi, kelio dė́jęsis (= apsimetęs kelio pasiklausti) užėjo, juoku dė́jęsis ( = tartum juokais) visus gerai primušė. Veiksminis daiktavardis dė́jimasis vis tik vartosenai dar nebūtų pakankamai pagaulus. Žemaičiai čia turi dė́senos. Plg. kas jo dė́senos ( = apsimetimas), kas dailinsenos ( = dailinimasis), tokia savo d ė́ s e n o s man jau kailį paėdė (= labai įkyrėjo), iš tos dė́senos kitiems tik j u õ k s e n o s. Kaip iš pavyzdžių matyti, šios rūšies darinių kai kuriose žemaičių šnektose (Salantai, Mosėdis, Skuodas ...) gana gausu. Pati lytis, nelinksniuojama, kitiems lietuviams visai nepaprasta ir yra sangrąžinės darybos, sudaryta iš senovinio vardininko * d ē s e n ā + s(i), vėliau išvirtusio dė́senos (plg. Mažvydo žā-dis >žõdis). Plg. ir latvių skriešanās “bėgtynės”, kuriam atliepia žemaičių skriẽsenos. — Kadangi žemaičių elgìmos (nelinksniuo-jamas !) bendrinėje kalboje pakeičia elgìmasis, tai ir čia bendrinei kalbai teiktina dė́senasi. Linksniuotina: dė́senasi, dė́senosi, dė́se-naisi ... ir vietininkas — dė́senosi. Šalia dė́tis “ falšiuoti, фальшить ” galima, prireikus, dar vartoti ir dažninį dė́sčiotis. Iš jo vėl galime pasidaryti dėsčiū̃ką “ kas dėsčiojasi, apsimeta ”. Plg. versčiū̃kas “ kas kitaip kalba, kalbą verčia ”. Būdvardžiu galėtų tikti dėstùarba net geriau dė́sčias. Tuo būdu galime sakyti : jo būde visuomet žymu ir dė́senosi ( = “ falšiaus ”) ; tikisi dė́senasi laimėsiąs ; kiekvienas savaip dẽdasi, dė́sčiojasi ( = “ fal-šiuoja ”) ; jis labai dėstùs, dė́sčias ( = “ falšyvas ”) žmogus, tikras dėsčiū̃kas (=“ falšiuotojas ”). Bet šiaip, žinoma, kalbėdami apie konkrečius daiktus, sakysime : padìrbti, padirbinė́ti, padìrbtas, netìkras, padirbė́jas.

Jeigu ana dė́senasi visgi atrodytų sunkiau priprantama, ne iš kebo būtų dė́stis, -ies. Ji taip pat nekaltinė, tik gyvojoje kalboje reiškia kitką, atsitikimą, nuotykį. Bet kadangi šia reikšme bendrinėje kalboje nevartojama, ją galima ir kiek perkelti.

Ministras ar ministeris ?

Dabar ir šiųdiene reikšme žmonių kalboje pažįstamos abi lytys. Minìstrą randame rytiečių, žemaičių ir dzūkų tarmėse, o minìsteris žinomas iš M. Lietuvos (Kuršaitis) ir kapsų (Basanavičiaus “ Lietuviškos pasakos” IV, 180). Jie mūsų iš dvejur pasiskolinti: minìstras iš lenkų minister (kilm. ministrą), rusų министр, o minìsteris iš vok. Minister. Su tuo sutinka ir pati žodžio geografija. Dabartine reikšme minìstras, minìsteris nėra seni : jais tik nuo XVII amž. pradėta vadinti aukštuosius valdininkus. Seniau jis reiškė apskritai tarną, tarnautoją. Ir mūsų XVI amž. raštų (Daukša, Sirvydas, Petkevičius) tepažįstamas tik minìstras “ pamokslininkas, kunigas (paprastai protestantų) ”. Reikšmės raidai plg. lot. minister verbi divini “ Dievo žodžio tarnas ”. Kad minìstras būtų specialiai slaviškas, negalima sakyti, nes ir patys slavai dvejaip vartoja : lenkų minister, gudų министар, o čekų m i n i s t r, rusų министр. Iš kitos pusės ir prancūzai sako ministre, o italai ir ispanai — ministro. Ir tas nevienodumas radosi todėl, kad lot. vd. minister kituose visuose linksniuose atliepia kamienas ministr - (ministri, ministram ...). — Panašų svyravimą turime ir žodžiuose méistras (iš lenkų m a j s t e r, kilm. m a j s t r a, arba gudų майстар) ir meisteris (iš vokiečių M e i s t e r). Pirmasis pažįstamas daug plačiau, jau ir iš senųjų raštų, pvz., Sirvydo maistras, Chilinskio maistris. Taip pat iš senovės ir mìstras (iš lenkų m i s t r z) meistras, mokytojas” ; jis dar visai gyvas M. Lietuvoje, dar plg. š(i)ulmistras “ mokytojas ” (: vok. Schulmeister). Meisteris (plg. K. Naumiesčio apyl. dainą : Zalatoriau, meisterėli, pazalatyk vainikėlį) yra visai naujukas, nes jo nepažįsta nė Kuršaitis, nors, rodos, čia vokiečių įtaka turėtų labiau reikštis. — Dabar esame įpratę vartoti ir magistras (jau Sirvydas duoda būdvardį magistrinis), bùrmistras (M. Lietuvoje : burmìstras ir burgimìstras), regìstras, semèstras, tri-mèstras ..., taip pat mètras, lìtras, tìgras (liaudiniai : mė́teris, lìte-ris) ... Vartosenoje svyruoja kapelméistris : kapelméisteris ir paprastai sakoma rašoma tik filìsteris. — Iš to matyti, kad istoriškai ir analogiškai mums geriau tiktų minìstras. Tačiau minìsteris yra įsigalėjęs nuo spaudos atgavimo laikų (jau Vilniaus Žiniose) ir, matyti, greičiausiai dėl vad. europizmo principo ” (plg. Draskiaus straipsnius 1908 m. Draugijoje). Susigrąžinus minìstrą, vis tik ministèrija verčiau turėtų palikti. Ir italai su ispanais sako ministro, bet — ministero, ministerio. Tik latviai šalia ministrs turi ir ministrija, o anglai atvirkščiai : minister, bet ministry. — Taip pat ir filisteriui nebeverta butų palikti vienam bestypsančiam *.

Kaip versti по принадлежности?

Dabar raštuose viršininkų rašomieji sulig prigulmybės, sulig priklausomybės tikrai visai nevykę ir netaisyklingi. Žmoniškiau jau būtų — pagal̃ priklaũsymą. Bet, rodos, galime dar trumpesnį ir parankesnį posakį pasidaryti. Dabar jau vartojame išneštinaĩ, išgertinaĩ, pvz., svaigiųjų gėrimų prekyboje. Žemaičiuose plačiai sakoma nakvótinai, gulė́tinai, atiduotinaĩ, nurautinaĩ, atsimintinaĩ... Pvz. : mergė į Sekmines išėjo nakvótinai, gulė́tinai (= ten pat ir nakvos, gulės) ; neparduos, bet atiduotinaĩ ( = už gauta vėl turi atiduoti) gausi; linus atpirko nurautinaĩ (= pats pirkėjas nusiraus) ; jie linus visuomet atsimintinaĩ (= vieni kitiems į talką, į ãtminus eina) mina. Taigi analogiškai galimas ir priklausýtinai. Pvz. : prašymas priklausýtinai pasiųstas Zarasų Apskrities Viršininkui, kvota jo padaryta nepriklausýtinai **.

---------
*
Gimtoji Kalba, 1938 metu vasario mčn., 24-27 psl.
**
Gimtoji Kalba, 1938 m. kovo mėn., 43 psl.

Ar vartotina mokinti ?

Žmonių greta sakoma mókyti ir mokìnti (tarmiškai : mokį́ti). Abu žodžiai lietuviški ir geri. Bet bendrinei kalbai teiktinas tik mókyti, nes sakome ir mókytojas, ne mokìntojas (tarmiškai : mokį́tojas). Plačiau žr. 1936 m. GK 94 t.

Jis man labai draugiškas ar draugingas ?

Šiuodu žodžius reikia reikšmėmis skirti. Būdvardžiu draũgiškas pasakome esmines, daugiau vidaus, ypatybes, vokiškai kameradschaftlich, rusiškai товарищеский, o draugìngas vėl reiškia daug draugų turintį ir, be to, linkusį draugauti, vok. gesellig, rusų общительный. Sakome : draugìngas žmogus paprastai yra ir draũgiškas. Aname sakinyje tetinka draũgiškas. Spauda ir netikusiai vartoja — draugìngos valstybės, nors galvoje turi jų draugiškumą. Taigi : draũgiškos valstybės.

Visapusiškas, visapusiškai ar vispusiškas, vispusiškai ?

Dabar vartojama abejaip. Panašiai yra ir su vienapùsiškas : vienpùsiškas. Teiktinesnės, rodos, būtų pilnosios lytys. Juk sakome : visažìnis, vienaltis, vienaltiškas, vienarū̃šis, vienareĩkšmis, nors dažniau tik vienplaukis, vienmarškinis ...

Griovis ar griovys, skirsnis ar skirsnys ?

Bendrinei kalbai labiau įprasta, taigi ir vartotina griovỹs, kaip ir lovỹs, dagỹs, tekỹs. Bet iš kitos pusės teteiktina tik skìrsnis, nes sakome rašome : dìrgsnis, ką́snis, síeksnis, slúoksnis, žiñgsnis.

Ar galimos Žemaitija, Suvalkija ?

Iš seno žmonių pažįstama tik Žemaĩčiai ir Aukštaĩčiai. Tai rodo ir senieji istoriniai šaltiniai. Plg. 1322 m. Gedimino sutartyje su Ordinu : Eustoythen, Samaithen (-e n galūnė — vokiška) ir Vytauto 1420 m. laiške : Szomoyth, A u x t o t e. Taip geriau būtų ir vartoti. Bet Klaipėdos krašte (Vilkyškių apyl.) esą sakoma : Laũksargiuose gyva Žemaitija (= daug žemaičių, žemaitiškai kalbančių). Reikšmei plg. molijà, ąžuolijà, žydijà, “ miesto dalis, kur daug žydų gyvena ”. Taigi analogiškai, pagal Vokietìją, Lénkiją, Lãtviją, atsirado ir Žemaitijà, Aukštaitijà. Reikš-miškai tai visai suprantama, ir šių darinių gal nevertėtų labai smerkti. Bet Suvalkijà, taip pat Vilnijà, Kaunijà jau pateisinamos nebent tik analogija. Iš miestų vardų su priesaga -i j a krašto-vardžių paprastai nedarome. Suvalkija vadintina Ùžnemune, o Vilnija — Vilniaus kraštù. Juk sakome ir Klaĩpėdos kraštas, ne *Klaipėdija!

Kaip trumpinti amžių ?

Paprastai trumpinama amž., tik labai retai a. Pirmasis trumpinimas aiškesnis.

Ar skirtina nuoširdus ir širdingas ?

Tiesa, kai kuriose tarmėse širdìngas reiškia ir “ piktas, ūmus, zornig, сердитый ”, bet daugumui — “ geras, malonus, herzlich, gütig, сердечный, задушевный ”. Ir bendrinėje kalboje nuoširdùir širdìngas vartojami sinonimais. Anas reikšmės dvejopumas visai suprantamas. Pagrindinė širdingo reikšmė yra — širdies turėjimas (plg. petingas vyras, liemeninga eglė), o širdies galima turėti ir geros ir blogos.

Nervingas ar nerviškas žmogus ?

Būdvardis nerviškas reiškia daugiau esminį panašumą. Plg. žydiškas žmogus (= panašus į žydą), miestiškas (— kaip miesto žmonių) drabužis. Sakome : protìngas, išmintìngas, ydìngas žmogus. Taigi šiuo atveju teiktina ir nervìngas, čia juk norime pasakyti ko turėjimą, ne panašumą. Jei kas piktas, irzlus, tai tartum ir nervų daugiau turėtų.

Kišenė ar kišenius ?

Šis žodis yra skolintinis (iš lenkų kieszeń), tik baudinės etimologijos keliu sujungtas su lietuviškuoju kìšti. Rytų lietuviai dar ir dabar tebeturi neperdirbtą skolininę lytį kešẽnius, kai kurie žemaičiai kešẽnė. Nors panemuniečiai paprastai sako kišẽnius, bet bendrinėje kalboje įprasta ir vartotina kišẽnė. Ši lytis ypačiai pažįstama ir žemaičių.

Kuo skiriasi panevėžiškis ir panevėžietis ?

Kalbant apie Pãnevėžio miesto ar apyl. gyventoją, čia jokio skirtumo nėra. Vienose tarmėse sakoma panevėžìškis, kitose — panevėžiẽtis. Tai pačiai sąvokai Lietuvos rytuose girdime dar ir priesagą - -ėnas, pvz., kupiškė́nas, anykštė́nas, rokiškė́nas ..., kur kiti

pasako kupiškiẽtis, rokiškiẽtis ... Tik jeigu pats vietovardis jau turi priesgą -išk-, tai antrą kartą ji nebededama. Todėl iš Vilkavìškio, Pìlviškių teturime tik vilkaviškiẽtį, pilviškiẽtį, nors krašte dažniau sakoma vilkaviškìnis, pilviškìnis. Čia daug nusveria vietos vartosena. Pvz., keista būtų klaipėdiškiùs vadinti klaipėdė́nais, o bìržė-nusbiržìškiais. Taip pat vienareikšmiai yra ir žemaičių sodiškis, aukštaičių sodiẽtis. Bet šalia kaimiẽčio, rodos, kaimiškio visai neturime. — Tačiau kalbėdami, pvz., apie alų, galime sakyti tik panevėžìškis, panevėžìnis ; panevėžiẽtis būdvardžiu neina.

Lupėjas ar lupikas “ kur paskerstus gyvulius lupa ” ?

Žmonių sakoma abejaip. Bet tam tikro amato žmogui, vok. Abdecker, Schinder, rusų живодер, vadinti, rodos, geriau tiktų lupikas. Plg. skalìkas “ toks šuo ”, šėrìkas “ kur dvaruose gyvulius šeria ”, romìkas “ kastratorius ”, pėrìkas “ kur pirtyje peria ”. Čia vis pasakome nuolatinį darbą. Ir Kuršaitis skiria pirkė́ją “ Kaufer ” nuo pirkìko “ der mehrfach kauft ”. Kitais žodžiais tariant, pirkė́jas yra kiekvienas, kas nors sykį ką perka, o pirkìkas — kas tuo verčiasi. Kad lupìkas vartojamas ir šiaip blogam žmogui, pvz., kur dideles palūkanas ima, vadinti, vargu galėtų kuo kliūti. Juk ir anie svetimieji terminai taip pat dvireikšmiai. Žinoma, šios priesagos visuotinai negalėsime taikyti. Sakysime, kaip sakę : siuvė́jas, audėja, skalbėja ... Bet būtų pravartu skirti vežė́ją “ furmonas ” ir vežìką “ izvoščikas ” *.

--------
*
Gimtoji Kalba, 1938 m. balandžio mėn., 56-67 psl.

Ar kirčiavimas padangė̃, -ė̃s, pãdangę klaidingas ?

Neklaidingas. Iš žmonių kalbos pažįstamas labai įvairus kirčiavimas : padángė, padñngė, padangė̃ ir pãdangė. Kalbininko akimis žiūrint nė viena iš šių lyčių nėra klaida. Bet normine lytimi teiktina padángė. Jei kas poezijoje pavartoja nenorminę lytį, tatai jau licentia poetica.

Kuo skiriasi kalbėti ir šnekėti ?

Šiuodu žodžiai yra sinonimai. Kartais vartosenoje nėra veik jokio skirtumo, pvz., visaip žmonės šneka, visaip kalba. Bet dažniau šnekė́ti(s) reiškia labiau paprastą kalbą, tarpusavio malonumui, kartais ir nerimtą. Tas skirtumas žymu ir daiktavardžiuose šnekà ir kalbà. Todėl sakoma, rašoma : vidaus reikalų ministras pasakė ilgesnę kalbą, po jo dar kalbėjo keli tautos atstovai. Šiuo atsitikimu šnekėti, šnekà, netiktų, taip sakydami nekaip tas kalbas vertintume. Todėl ir maldas, poterius kalbame. Šnekėti ir jo išvestinių reikšmės atšešėlis gerai jaučiamas ir iš posakio alutis šnekutis.

Ar vartotina nažutka “ toks moteriškas drabužis ” ?

Nevartotina. Tatai yra lenkybė (lenkų narzutka). Lietuviškai galime sakyti trumpìkė, paláidinė, palaidinù arba vadinti svetimu žodžiu bliùzė. Tik bliuzka dėl savo įdėm lenkiškos priesagos neteiktina.

Egiptas ar Aigiptas ?

Sena tradicinė lytis yra Egìptas. Jį raudame ir visuose Šv. Rašto vertimuose. Aigìptas buvo atsiradęs kartu su paidagogu, bet šio nebevartojant, nebereikia nė ano.

Kodėl óda, o ne odà, ?

Taip jau kalboje yra. Tos tarmės, kur šį žodį turi, kirčiuoja óda. Odà, yra kirčio naujadaras, atsiradęs tų kalboje, kurie ją tik

iš raštų tepažįsta. Kadangi -a galūnės žodžiai kirtį dažniau turi gale, tai ir ó prie jų prisiderino. Bet tokia naujenybė bendrinei kalbai neteiktina.

Kodėl vartojama lietùs, bet lýti ?

Čia yra įpročio dalykas. Be to, ir gyvojoje kalboje, rodos, plačiau sakoma lietùs, ne lytùs. Kalbiškai žiūrint, čia turime balsių kaitą. Plg. díegti : dýgti, šliẽti : šlýti.

Griñdžia ar greñdžia ?

Norminėmis lytimis teiktina grį̃sti, gridžia, gridė. Tarmėse sakoma ir gredžia, grido, taip pat ir greda, kaip lį̃sti, leda.

Ar tinka rašyti “ su aukšta pagarba ” ?

Lietuviškiau bus : su didžia pagarba. Mat, lietuviai paprastai didžiai, ne aukštai gerbia. Aukštą pagarbą esame įpratę pagal kitų kalbų pavyzdžius.

Ar nevertėtų skirti tik ką “ tik dabar, neseniai ” ir ką tik “ vos vos, sunkiai ” ?

Tiesa, kai kur panašiai skiriama. Matyti, taip yra ir klausėjo tarmėje : jis tik ką (= visai neseniai) išėjo, aš ką tik (= labai sunkiai) užsikėliau ant pečių. Bet daugumui tarmių toks griežtas skyrimas svetimas. Žmonėse girdime ir: jie ką tik (= neseniai) atsikėlę, vaikas ką tik ( = maža betrūko) nenukrito. Taigi ir bendrinėje kalboje to skyrimo nebūtų kaip reikalauti.

Katraip taisyklingiau : “ Mes įrašėme Tamstų sąskaitos kreditan pervesti (išmokėti, įrašyti) Vykintui Mangirdui ”, ar “ ...pervedimui (išmokėjimui, įrašymui)...”, ar pagaliau “ ... pervestinus (išmokėti-nus, įrašytinus) ...” ?

Visų pirma, pats veiksmažodis pervesti mūsų bankų netikusiai vartojamas. Jis tėra vergiškas rusų перевести vertimas. Juk bankininkų, prekybininkų, deja, vis ir sakoma rašoma : pervedėme paštu, telegrafu. Atrodo, kad prasmė nenukentėtų, jei pasakytų : pasiuntėme, persiuntėme, perrašėme (juk pinigų gali ir nesiųsti, tik pranešti). Šiaip žmonės dabar pinigų paštu nebevedžioja, tik siunčia. — Ano sakinio įmanomiausia ir paprasčiausia yra pirmoji konstrukcija su bendratimi, taigi : “ Mes įrašėme Tamstų sąskaitos kreditan pasiųsti, persiųsti, perrašyti (išmokėti, įrašyti) Vykintui Mangirdui ”.

Kaip versti fotografijos terminą vok. entwickeln, pranc. développer, rusu проявить, проявлять?

Klausėjas sumini dabar vartojamus terminus : áiškinti, rỹškinti, výstyti, iššaũkti, gaivìnti. Visai teisingai pastaruosius tris laiko nevykusiais ir nepriimtinais. Tektų rinktis áiškinti ar rỹškinti. Dabar, rodos, plačiau vartojamas áiškinti. Taigi reikėtų jo ir laikytis. Jeigu būtinai norėtume turėti naują, tik šiam reikalui vartojamą terminą, tai ji galėtume daryti iš senoviškojo ỹškus, kuris yra būdvardžio áiškus sinonimas. Tada turėtume ỹškinti. Bet vargu jis galėtų prigyti. Greičiausia teks tenkintis dabartiniu áiškinti. — Mus yra klausę ir daugiau fotografijos terminų. Daugeliui fotografijos mėgėjų šis dalykas gana aktualus. Netrukus šiuo klausimu duosime atskirą straipsnį.

Ar gerai sudarytas žodis pusvalandis ?

Visai gerai. Darant sudurtinius su pus-, pusia-, pusiau-, nevi-suomet jų giminė tederinama su antruoju žodžiu. Tai tariamajai taisyklei prieštarauja tokie žodžiai, kaip pùsdienis, pusiáudienis, pùs(iau)žiemis, pùsvarsnis (: varsnà) ... Pagaliau yra visa eilė žodžių, kur dvejaip sakoma : pùskapis, -ė, (: kapa), pùskepalis, -ė, pùs(iáu)-naktis ir pùsnaktė, pùspūris, -ė (:-pū́ras “toks saikas”)... Juk ir iš senojo skobnio adynà (iš gudų h o d i n a “ laikas, valanda ”) turime pùsadynis ir pùsadynė. Naujai darantis pùsvalandį, matyti, labiau nusižiūrėta į pirmąjį.

Gegužinė ar gegužynė ?

Gegužì yra sudaiktavardėjęs būdvardis iš žodžio gegužė̃, todėl ir rašytinas kaip ir kiti tos rūšies žodžiai, pvz., alinė, druskinė, bimbalinė (dažnas pamiškių karčiamų vardas). O gegužỹnė galėtų būti tokia vieta, kur daug gegùžių, arba asiū̃klių (lot. Equi-setum arvense) auga. Gegužì yra naujadaras (plg. lenkų majówka), atsiradęs prieš Did. karą. Rygiškių Jonas 1912 m. Viltyje, pagal daugiskaitines Petrìnės, Sekmìnės, vardìnės, išleistuvės ..., buvo pataręs vartoti ir gegužìnės. Bet ši daugiskaita neprigijo, ir greičiausia todėl, kad kalbantieji galvoje čia turi pasilinksminimo, pramogos vaidinį, vadinasi, vienaskaitinę sąvoką. Ir vienaskaita gegužì tikrai galima. Plg. Šilìnės “ kelių dienų atlaidai Šiluvoje ” ir Šilìnė “ didžioji tų atlaidų diena Plg. dar 1934 GK 119.

Ar nėra pakaito svetimam prieveiksmiui punktualiaĩ ?

Žmonių kalboje šiam reikalui kai kur sakoma laikù, pvz., jie kulti niekuomet laikù nepradeda ; tik laikù atvažiuok, nesi-vėluok. Todėl galima pasakyti ir : vaidinimą laikù, labai laikù pradėjo. Kartais pakvietimuose rašoma : Pradžia : punktualiai 20 val. Čia, nenorint svetimo žodžio, galima visai paprastai parašyti : Pradžia : lygiai 20 val. Duodami pakaitą, tuo dar svetimojo žodžio nesmerkiame. Juk vartojama dar ir punktualùs, punktualùmas, kuriuos nevisuomet tikslus, tikslumas gali pakeisti. Tačiau punktualiaĩ, norėdami, galime ir saviškai nusakyti.

Kaip vadinti “ spūską ”, kur vandenį tvenkinyje užlaiko ?

Visas tas įrengimas kartu su pylimu kai kur vadinamas tvankà, -õs, tvañką, ir pylà, -õs, pỹlą. Ypačiai pastarasis žodis, kiek reikšmę susiaurinus, galėtų tikti “ spūsko ” pakaitu.

Skáutas ar skaũtas ?

Liaudies kalboje girdėti kirčiuojant ir skatas, bet mokytine visuomenė daugiausia taria tik skáutas, -ai. Toks pastovus kirtis (mažiau klaidų darys !) teiktinas ir bendrinei kalbai *.

--------
*
Gimtoji Kalba, 1938 m. spalio mėn., 123-125 psl.

Sąskrydis ar sąskridis ?

Tos rūšies žodžiai paprastai šaknyje gauna ilgąjį balsį arba net jį pakeičia kitu (kokybinė kaita). Pvz.: sámbrūzdis, są́mysis, sántėmis, są́spūdis, są́spyris, sámprotis (: suprasti), sántėkis (: sutekėti) ... Taigi tegalimas tik są́skrydis (: suskristi).

Kaip tartinas ir kirčiuotinas lietuviškas vardas Valdas ?

Šis vardas bene bus pačių kalendorininkų pasidarytas, nors antruoju kamienu jis iš seno pažįstamas. Plg. lietuvių Vìs-valdas, prūsų Ein-valdas, Kóvaldas, Nóvaldas. Turime dvišaknius Taũtkan-tas, Taũtvaišas ir Káñ-tautas (iš * K a n t -t a u t a s), Vaĩš-tautas greta su trumpiniu vardu Taũtas, Taũčius. Taigi dėl galėjimo galėjo būti ir Valdas. Plg. M. Lietuvos pavardes Val̃džius, Valdáitis ir Smilgių apyl. kaimą Valdeĩkiai. Val̃džius rodo, kad kirčiuotina ir Val̃das. Pagal mūsų kalbos dėsnius jis tartinas su kietu l, bet Valdeĩkiai, Valdẽlis, žinoma, jau turės minkštą l (plg. malda : maldẽlė).

Vertybės ar vertybiniai popieriai ?

Rūšį geriau žymėti būdvardžiu, ne kilmininku. Todėl vartosenai teiktina vertỹbiniai põpieriai. Plg. žmonių kalbos butìniai (: butà “ ūkis ”), žemìniai (: žemė) popieriai.

Kada sakinius jungiant vartoti kad ir kada jog ?

Dar visai neseniai jóg sakiniams jungti labai plačiai vartota. Štai keletas pavyzdžių : 1. Matai pati, jog aptekome darbais. 2. Matot pačios, mergužėlės, jog aš kareivis. 3. Tuodu kauku pamačiusiu, jog inde yra ne žildiniai, bet mėšlai, pradėjo tarp savęs šnekėtis. 4. Kita sėkla išdygus padžiūvo, jog neturėjo drėgnumo (Sirvydas). 5. Garbiname Tave, jog iš dangaus žemėn nužengti teikeisi. 6. Murmėjo ubagai susėdę eiloje, jog nieks nesirūpinąs dalyti duonos. Tačiau dabar visuose šiuose sakiniuose paprastai linkstame vartoti vien kad. Ir jog jau nuo pat XVI amž. mūsų raštuose pamažu ima virsti kad. Net Kleinas savo 1653 m. gramatikoje pataria geriau vartoti kad. Kiek gyvesnis jog yra šiokiuose posakiuose : 1. Peliutė taip apsiprato, jog nieko nebebijojo. 2. Taip išdėjo, taip išdirbo, jog šuo mėsos neėstų. 3. Šunys tokie pikti, jog niekas negali įeiti. 4. Žmonių kasmet tiek priauga, jog visi nebegali išmisti. Bet ir čia bene jau daugumas sako kad. Taigi nė po taip, tiek, toks, rodos, nebeverta to jog būtinai reikalauti. Šiaip, žinoma, šį jungtuką galime vartoti, ypačiai kur sakinyje daug kad susigrūda. Kokio visai aiškaus skirtumo tarp kad ir jog vartosenos nerodo nė senieji raštai.

Ar galima vartoti senìmas greta su jaunìmas ?

Senìmas žmonių pažįstamas Miroslave ir kitur. Bendrinėje kalboje senì pirmas, rodos, yra pavartojęs A. Smetona, ir kaip tik gretomis su jaunimù. Šitokioje grutėje senìmas ypačiai gerai tinka. Jo darybai irgi nieko negalima prikišti. Plg. dar jaunúomenė : senúomenė, jaunãtvė : senãtvė.

Ar posakis Gavau dovaną “ Jaunoji Lietuva ” visai netaisyklingas ?

Taip, netaisyklingas. Mūsų kalbai šios rūšies sakysena visai svetima. Čia turime visada suderinti linksnį. Taigi sakytina rašytina : Gavau dovaną “ Jaunąją Lietuvą Ir su dalies kilmininku tegalima tik taip pasakyti: Gavau dovanų “Jaunąją Lietuvą”. Kauno žargone galima išgirsti ir: Dirbu bendrovėje “ Ranga ”, pasiskolino iš spaustuvės “ Spindulys ”, išnešė į skalbyklą “ Bitelė ”. Mūsų kalbos dvasia reikalauja : Dirbu “ Rangos ” bendrovėje, pasiskolino iš “ Spindulio ” bendrovės, išnešė į “ Bitelės ” skalbyklą. Dar galima būtų pasakyti ir : Dirbu bendrovėje “ Rangoje ”, išnešė į skalbyklą “ Bitelę ”.

Kuo pakeistini šriūbštokas, šriūbas, bormašinė, kurvimetras, plombi-ras, špuntoblis ?

Šriūbštõkas, šrū́vštukas pasiskolintas iš vokiečių žemaičių Schruwstock, pirmasis greičiausiai ne tiesiog, bet per lenkus. Liaudinė etimologija iš jų dar pasidarė šliūkštõką. Kadangi kalvis šriūbštoku veržia, dirbamą daiktą jame įsiveržia, tai iš šio veiksmažodžio reikėtų darytis ir lietuviškąjį vardą. Nusižiūrėjus į tokius žodžius, kaip slėgtùvai (sūriui slėgti), karštùvai, mintuvai, vytùvai (siūlams vyti), rištùvai (šluotoms, linams rišti), galima vartoti ir veržtùvai. Šis įrankis sudėtas iš kelių dalių, todėl, rodos, geriau tiktų daugiskaitos lytis. Bet pagal galąstuvas, kultuvas, riestuvas (audeklui staklėse riesti) galimas ir veržtùvas.Šriūbui (iš lenkų ar gudų s z r u b) lietuviškasis pakaitas yra sráigtas, -ai, duotas dar senosios terminologijos komisijos. — Bormašinė (iš vokiečių Bohrmaschine) lietuviškai vadintina gręžiamóji mašiná. Jeigu ji labai paprasta, sakysime, rankoje valdoma, galėtų tikti stačiai gręžtùvas.Kurvimetru matuojamos kreivės, taigi ir pakaitu teiktinas kreivė́matis.Plombiras paprastai yra tam tikros žnyplės plombai suspausti. Todėl ir terminu galima vartoti plombìnės žnyplės. Pasakys, kad dvižodis vardas nepatogus. Ir iš tiesų, kur tos žnyplės dažniau vartojamos, pakaks net trumpintinės lyties plombìnės, pvz., duok plombines, kur plombìnės ? — Špuñtoblis ir kai kuriose tarmėse špuntóbelis (plg. vok. S p u n d b o-b e l) susijęs su veiksmažodžiu špuntúoti, kurio svetimesnė lytis yra špuntavóti (iš lenkų s z p u n t o w a ć), ir daiktavardžiu špuñtas (iš lenkų s z p u n t). Lenkai vėl yra skolinęsi iš vokiečių S p u n d, o vokiečiai iš romanų kalbų (plg. italų s p u n t a r e), kurioms lotyniškasis prožodis yra p u n c t u m “ dūris, skylė ”. Taigi žodis, ligi mus pasiekdamas, yra ėjęs per rankų rankas. Todėl reikėtų pagalvoti, ar apskritai beverta špuñtas, špuntúoti ir špuñtoblis iš mūsų kalbos mesti. Bet žmonių kalba vis tik turi ir savų žodžių : skrósti “ špuntuoti ”, ìšskroda, į́skroda “ špuntas (įskro-džiamasis), vok. Nut ”. Pvz., sakoma : lubas reikia ne suobliuoti, bet skróste sukrósti. Iškiląjį špuntą, kur į išskrodą įeina, galima būtų pavadinti añtskroda. Špuñtoblis vėl būtų skrodžiamàsis  õblius arba tiesiog skrostùvas. — Mūsų stabų ir apskritai visų amatų terminologija reikalinga dar tvarkymo ir valymo. Tuo turėtų susirūpinti amatų mokyklos ir jų vadovybė *.

* Gimtoji Kalba, 1938 m. lapkričio mėn., 137-139 psl.

Kada vartotina rengti(s), o kada — ruošti (s) ?

Dabar kalboje šiuodu veiksmažodžiai paprastai vartojami sinonimais. Todėl tarp posakių rengiasi eiti į bažnyčią ir ruõšiasi eiti į bažnyčią nebėra skirtumo. Bet priešdėliuotieji veiksmažodžiai apsireñgti ir apsiruõšti dar reikšmėmis skiriami. Pvz., sakoma ; apsìrengė ( = apsivilko, apsitaisė), ir išvažiavo ; apsiruõšusi ( = apėjusi ruošą, apyvoką, apsitvarkiusi) gabu ir pasėdėti. Pirmykštė reñgti(s) reikšmė bus buvusi “ lenkti(s) ”, plg. rangýti(s), o ruõšti(s) — “ būti veiklus, judrus ”. Plačiau žiūr. 1936 GK 145 t.

Adveñtas ar ãdventas ?

Gyvojoje kalboje dabar pažįstamos abi lytys : pirmoji labiau mūsų krašto vakaruose, o antroji — rytuose. Advetas kirčiu sutinka su daugeliu kitų žodžių (daugausia skobniai), kur baigiasi kirčiuotu -etas, pvz., sakrametas, atrametas, pudametas, punda-metas ir kudametas, rametas ... Jis teiktinas ir bendrinei kalbai. Taip jau kirčiuota ir M. Daukšos XVI amž. O ãdventas yra gretiminė lytis, kurios kirčio vieta sutinka su lenkų adwent vardininku. Be to, yra pastebėta, kad daugelio senųjų skolinių kirčio vieta yra pakeičiama ir dėl kitų (pvz., analogijos) priežasčių.

Ar nevertėtų įterptinį paprastai skirti kablebais ?

Žinoma, tą įterptinumą norint ypačiai ryškiai pabrėžti, galima ir skirti. Toks yra ir klausėjos sakinys : tuo laiku ji, paprastai, ilsisi. Čia kablebais neišskyrus, kitas, rasi, galėtų ir apie kokį paprastą ilsėjimąsi pagalvoti.

Ar galima mišką auklėti ?

Dabar, tiesa, bendrinėje kalboje áuklėti (plg. áuklė) labiau įprasta žmonėms. Bet gyvojoje kalboje, pvz., sakoma ir užsiáuklėjo ( = užsiaugino) ilgus plaukus. Sąvokas mišką augìnti ir mišką áuklėti, rodos, net galima būtų skirti. Veiksmažodžiu augìnti pasakome tik “ daryti, kad augtų, leisti augti ”, o áuklėti jau parodo tam tikrą kultūrinamąjį veiksmą. Taigi galėtume pasakyti : geras sodininkas medelius ne tik augìna, bet ir áuklėja ( = genėja, vainiką augina).

Katraip taisyklingiau : “Šį papildomą pareiškimą laikau esmės priedu prie mano 1938 m. rugsėjo mėn. 6 d. pareiškimo kapitalui mirties atsitikimui drausti ” ar “Šį papildomą pareiškimą laikau esmės priedu prie mano kapitalo draudimo mirties atsitikimui 1938 m. rugsėjo mėn. 6 d. pareiškimo ” ?

Pirmoji sakysena kalbos atžvilgiu visai taisyklinga, tik vietoje esmės priedu geriau tiktų esminiu priedu. Bet antroji redakcija griozdiška ir neįmanoma *.

----------
*
Gimtoji Kalba, 1938 m. gruodžio mėn., 161-162 psl.

Ar šalia fizinis, fiziškas vartotinas fizikinis ?

Klausėjas norėtų greta su fizika turėti ir būdvardį fizikinis, nes ir vokiečiai skiria : p h y s i s c h e Arbeit “fizinis darbas”, bet physikalische Grösse“ fizinis dydis ”. Tačiau priduria, kad kitos kalbos čia taip pat vieną būdvardį teturi : pranc. physique, rusų физический, anglų physical. Fizikai linkstą vartoti : fizinis, fiziškas darbas, bet fizikinis ar fizikos dydis, nors paprastai saką fizinis kūnas ( = vok. physikalischer Körper). — Jau fizinis kūnas rodo, kad fizikinis yra ne toks jau reikalingas naujadaras. Atrodo, kad, daugeliui kitų kalbų čia skirtumo nedarant, ir mes galime išsiversti būdvardžiais fizinis, fiziškas, Juk šalia akustika, balistika, fonetika, kinetika, mechanika, metafizika, tragiką ... tesakome akustinis, balistinis, fonetinis, kinetinis, mechaninis, metafizinis, traginis... arba tam tikrais atsitikimais akustiškas, mechaniškas, tragiškas ... Dar retkarčiais parašoma pasakoma technikinis, bet daugumas tenkinasi techniniu, technišku. Bet, žinoma, skirsime kronikinės ar chronikinės žinios ir chroninės ligos, nes čia būdvardžiai visai skirtingų reikšmių. Taip pat dabar jau įprasta vartoti klasikinės ( = graikų ir lotynų), ne klasinės kalbos, nors, pzv., vokiečiai sako klasische Sprachen. Mat, mūsų labiau susiejama su daiktavardžiu klasikas, todėl jau tiesiog iš jo ir būdvardis pasidaromas. Plg. katalikas ir katalikinis (pvz., katalikiniai laikraščiai). Vokiečių katholisch, rusų католический atliepiančio *katolinis visai neturime. Bet vis tik paprastai sakome klasiškas darbas, pavyzdys, nes šiuo atveju įdėm su klasiku nesiejame. Taigi, prireikus, ir iš techniko, mechaniko galime tam tikram reikalui darytis būdvardžius technikinis, mechanikinis. Žmonėse irgi esu girdėjęs technikines markas (= kur pagal techniko nurodymus iškastos), o liaudinis makãnikas turi greta ir būdvardžius makanikinis, makanikiškas. Todėl ir fizikų pažiūras, mūsiškai apibūdindami, galėtume fizikinėmis pavadinti. Bet šiaip tevertėtų kalbėti tik apie fizinius kūnus ir dydžius.

Ar jau galutinai pribaigti Ušpaliai ir tevartotini Užpaliai ?

235-236 psl. esame teikę rašyti Užpãliai ir nurodėme, kad šis vietovardis etimologiškai galima aiškinti iš už + pãlios ir kad senoji lytis bus buvusi *Užupaliai (plg. 1373 m. castrum Usupalle). Klausėjo dar minimas ùžpalas “ ant ledo išsiveržęs vanduo, ampa-las ”, ir jį, tiesa, galima būtų, nors ir netiesiogiai, jungti su Užpaliais. Jei nuo užpalo praminta pro Užpalius tekančioji Užpãlė, tai ji savo ruožtu galėjo duoti vardą ir Užpãliams. Bet kartais pasitaiko, kad smulkesni upeliukai patys vardą gauna nuo vietovės, pro kurią teka. Bet ir pãlios “balos, pelkės ”, matyti, rytiečiams nėra buvusios svetimos, nes jų keliose vietose pažįstama pavardė  Ùžpãlis, kuri kai kur vėl suslavinta į Užpalevičius. Iš pavardžių, kaip žinoma, taip pat atsiranda vietų vardų. — Pagaliau, ar vienaip ar kitaip aiškinsime Užpalių kilmę, bet visos etimologijos sutartinai rodo, kad rašytina tik Užpaliai. Ušpaliai rašėme tik todėl, kad Rygiškių Jonas taip buvo savo gramatikoje greta su Oškabaliais, Vyšpiniais (= Ožkabaliai, Vyžpiniai) parašęs.

Šokoladas, marmeladas ar šokoladė, marmeladė ?

Šokolãdė, marmelãdė tesakoma tik M. Lietuvoje ir pasiskolinta iš vokiečių Schokolade, Marmelade. D. Lietuva šiuos žodžius gavo per slavus. Rusų kalboje, pvz., jie vyriškos giminės. Ir mes bendrinėje kalboje vartojame šokolãdas, marmelãdas. Liaudies kalboje randame visokių visokiausių lyčių, pvz., čekulẽdas, murmulẽdas, marmulãdas, marmalãdas.

Viename verstiniame fizinės geografijos vadovėlyje žemės plutos istorijos eros pavadintos: azojinė, paleozojinė, mezozojinė, kaino-zojinė. Rusai vadina : архейская, палеозойская, мезозойская, кайнозойская эра. Kaip reikėtų mums vadinti ? Be to, ar galim a palikti tarptautinį eros pavadinimą, o jos dalį, rusų период, pavadinti gadyne?

Dabar geologijoje tų erų, rodos, dažniausiai skiriamos penkios, bet terminai vartojami gana įvairūs. Mūsų geologus mačiau rašant: archeozojas, proterozojas, paleozojas, mezozojas, keinozojas. Vokiečių vartojama : Archaikum, Eozoikum, Paläozoikum, Mesozoikum, Neo-zoikum. Kiti autoriai vietoje Neozoikum duoda Känozoikum. Gretimais vartojama ir archäische, eozoische, paläozoische, mesozoische, neozoische, arba känozoische Ära. Turi pagaliau visai vokiškus pavadinimus : Urzeit, Frühzeit, Altzeit arba Altertum, Mittelalter, Neuzeit. — Visų pirma keinozojas ir kainozojinė era. Terminas sudarytas iš graikų kainós “ naujas ” + z ō (i) o n “ gyvūnas ”. Kadangi rašome pedagogas, o ne paidagogas (gr. paidagogós “ vaikų prievaizdas, auklėtojas ”), tai tegalima ir kenozoinė era, kenozojas. O keinozojas, matyti, per nesupratimą išrastas. Taigi dvižodžiai terminai būtų : archainė, eozoinė, palezoinė, mezozoinė ir neozoinė era. Tik rašant socijologija, perijodas ... galėtų rašyti ir archajinė, neozojinė ... — Era laiko prasme vartojama ir mūsų geologų, o kalbant apie sluoksnius, stratigrafiškai, jai atliepia grupė. Po eros palaipsniui eina : periodas, epocha, amžius ir fazė. Norint lietuviškų terminų, rodos, galima būtų vartoti laikai, laĩkmetis, laikótarpis, ámžius, tar̃psnis. Juk, pvz., vietoje krikščionýbės era ir dabar dažnai sakome rašome krikščionýbės laikai. Jeigu kas iš geologijos rašoma platesnei visuomenei, ne pro šalį pačioms eroms turėti lietuviškus pavadinimus. Aišku ir suprantama būtų : pirminiai, ankstyvieji, senieji, vidurinieji ir naujieji laikai.Periodą keisdami gadýne, ne ką telaimėtume, nes ir ji (senuosiuose raštuose dar : gadyna) pasiskolinta iš gudų g o d i n a.

Kaip versti vok. Beraubung ir Plünderung?

Vokiečių veiksmažodis berauben turi kelis reikšmės atšešėlius, todėl ir betuviškai, pagal reikalą, verstina : apgróbti, nugróbti (ką), pagróbti (ką iš ko), apvõgti, nuvõgti, pavõgti, apiplė́šti, nuplė́šti, atim̃ti (pvz., gerą vardą). Taigi ir Beraubung versti galime iš tų visų veiksmažodžių darytis daiktavardžius su priesaga -imas. Plünderung tiksliausia versti plėšìmas. Klausėjo minimasis plėšikãvimas yra kiek kitos reikšmės. Jis padarytas iš plėšikáuti, o šis vėl yra išvestas iš plėšìkas. Plėšikáuti reiškia “ plėšikas būti, plėšiku verstis ”, plg. vežikáuti, lupikáuti. Gróbti, pagróbti ... galima ir nematant, slapta, su apgaule, o plėšiama jau visai atvirai, griebiamasi jėgos ir prievartos. Todėl tikras plėšikas žmogų apiplėšia, o šiaip kokie sukčiai, apgavikai gali jį apgrobti, nugrobti arba iš jo ką pagrobti. Taip vartojama ir skiriama gyvojoje kalboje. Taigi ir teisinius terminus kuriantis, reikėtų į tai atsižvelgti.

Katraip taisyklingiau : gavo žemę nuosavybėn ar nuosavybei, sklypas paliktas bendroje kaimo nuosavybėje ar bendra kaimo nuosavybe ?

Pirmoji sakysena, jei ir yra susidariusi kitų kalbų pavyzdžiu, bet jau seniai mūsų gyvojoje kalboje pažįstama. Vakarų lietuviai, žinoma, čia pasakys ir : gavo į nuosavybę. Taip pat juk sakoma : ta žemė dabar mano nuosavybėje. Pasakę čia vardininką nuosavybė, gauname kitą reikšmės atspalvį. Kad anokia vietininko ar galininko su prielinksniu vartosena galima, rodo ir šie žmonių kalbos pavyzdžiai : mažiausias daiktelis yra mano žinioje (= žinau, kur kas yra, kur kas padėta) ; pasidėk, pasiimk į savo žinią, savo žinion (= kad prireikus žinotum, rastum). Vadinasi, teisinei kalbai galime palikti dabar jau įprastus posakius : gauti nuosavybėn, turėti nuosavybėje. — Sakysena “ gavo žemę nuosavybei ” yra naujadaras. Ją galėtume pagrįsti nebent tam tikru naudos arba nenaudos naudininku. Pvz. : laimei (ir : laimė) gavau įsikibti į karklą, ir nenuskendau. Plg. dar Žemaitės : Nors niekas jo kalbos nesiklausė, bet mergos sukinėjosi po virtuvę, — šnekėjo jo laimei, — gal kuri ponui ir atkartos jo kalbą. — Iš kitos pusės tarp posakių : sklypas paliktas bendroje kaimo nuosavybėje ir ... bendra kaimo nuosavybe galėtų būti šiokio tokio skirtumo. Sakysime, kaimas turi kokią bendrą nuosavybę, ir atskiras sklypas tikrai gali būti paliktas toje nuosavybėje. Bet jeigu tik norime pasakyti, kad jau pats sklypas bus bendroji kaimo nuosavybė, ją sudarys, tai geriau būtų sakyti : sklypas paliktas bendra kaimo nuosavybe. Plg. žmonių kalbos : į Ameriką išvažiuodamas, jam laikrodį dovanomis paliko ; ne dovanomis gavau, bet pirkau. Pastarasis posakis rodo, kad analogiškai galima būtų pasakyti ir : nuosavybe gauti. Taigi taisyklingumo taisyklinga net keleriopa sakysena.

Ar rašymas Birūtė klaidingas ?

Taip, klaidingas. Seniau dažnai tekdavo matyti taip rašant. To vardo nepažįstančiuosius, matyti, bus supainiojusi mergaičių pavardinę priesaga -iūtė, pvz., Kubiliū̃tė (: Kubìlius), Biziū̃tė (: Bì-zas), Kudirkiū̃tė (: Kudìrka), Laukiū̃tė (: Laukỹs), kuri kai kurių Užnemunės tarmių dedama visų galūnių vyriškosioms pavardėms. Palangiškai žemaičiai kalno vardą taria tik Birùtė. Taip, žinoma, tegalima ir mūsų kunigaikštienę vadinti. Savo lytimi šis vardas greičiausiai yra mažybinis, maloninis, išvestas iš pagrindinės lyties *Birà ar *Bìrė. Kamienas bir- pažįstamas ir dvišaknėse pavardėse, pvz., Bìr-mantas, Bir-gė́la, Bìr-vydas, taigi tikrai senas. Įdomu, kad pavardėse Birù turi ir vyrišką atitikmenį Birùtis (net 15 šeimų visoje Lietuvoje) su suslavinta Birutãvičius. O Birùtis vėl yra Birõs ar Bìro vaikas arba stačiai mažasis Birà, Bìras, kurių Lietuvoje taip pat netrūksta. Retkarčiais būdavo rašoma ir Byruta, Biruta. Tačiau šitos lytys mūsų inteligentų tarpe buvo įvisusios iš lenkų. Ir gudiškieji mūsų metraščiai rašo Бирюта, Бирута: mat, slavų kalbų dėsniais mūsų galūninį pakeičia -a *.

-------
*
Gimtoji Kalba, 1939 m. sausio men., 11-14 psl.

Alfabetas ar abėcėlė ?

Pirmasis yra svetimas, vad. tarptautinis, pvz., vok. Alphabet, pranc. ir anglų alphabet (tik nevienodai tariama!), italų ir ispanų alfabeto, lenkų a l f a b e t, latvių alfabēts... Pagrindas visiems yra lotyniškasis alphabētum (pažįstamas jau pirmųjų bažnytinių rašytojų, pvz., šv. Jeronimo), kuris savo ruožtu kilęs iš graikų alphábētos, sudaryto iš graikiškų pirmų dviejų abėcėlės raidžių alpha ir bēta pavadinimų. Klausėjo minimas alfavitas yra perdėm rusiškas, būtent алфавит. Mat, rusai graikiškos kilmės žodžiuose paprastai turi viduramžines bizantines lytis. Tada graikai vietoje bēta jau tarė v i t a. Taigi ir mums tetinka alfabètas. Žargoninis alfãbetas (net su minkštu l !) yra lenkiškos kilmės. — Mūsų pačių darbo abėcė̃lė pažįstama jau iš senųjų žodynų. Gyvojoje kalboje ji dar reiškia ir apskritai elementorių. Savo lytimi abėcėlė, nors ir yra išvestinė iš ãbėcė̃ “ abc tarimas, rašto mokymas ”, bet dabar jau nebeturi mažybinės reikšmės. Kartais matyti rašant ir abėcėlė, tačiau iš žmonių kalbos ši lytis, rodos, negirdėta. — Vartosenai labiau teiktina abėcė̃lė ir išvestiniai abėcėlìnis, abėcė̃liškas. Be to, Rygiškių Jono tam pačiam reikalui nukaltas visai vykęs raidýnas. Prieveiksmį abėcė̃liškai ir įnagininko posakį abėcė̃lės tvarkà pasakome ir visai trumpai, bet aiškiai — paraidžiuĩ (pvz., rašyti sąrašus, tvarkyti korteles). Šis prieveiksmis, žinoma, dar reiškia ir vok. buchstäblich, rusų буквально.

Bereikalingas ir nereikalingas.

Antrojo žodžio reikšmė visiems aiški, bet pirmasis mūsų tarmėse dvejaip vartojamas. Žemaičiams, pvz., bereikalìngas yra “ dar reikalingas, reikalaująs ”. Jų sakoma : ko čia tas piemuo bereikalingas ( = ko jam bereikia) ? Putra paliko bereikalìnga druskos ( = jai druskos per maža). Plg. dar : nieko nesu reikalìngas, nieko neprašau. Taigi čia bereikalìngas ir nereikalìngas griežtai skiriami. Bet kitur, pvz., Užnemunėje ir Rytiečiuose, bereikalìngas reiškia “ nereikalingas ”. Pvz. : Dievas nieko bereikalìngo nesutvėrė ; bereikalìngai tu čia šneki. Vadinasi, ši vartosena yra gyvosios kalbos duomuõ, ir todėl nieku būdu nesmerktina. Bendrinės kalbos palinkimas į ją visai aiškus. Taigi neverta būtų prieš tą palinkimą nė kovoti. Pačią raidą ir galima paaiškinti. Mat, prieveiksmis be reĩkalo reiškia ir “ nereikalingai ”, pvz., visai be reĩkalo parvežė. Paskui atsiranda daiktavardis bereĩkalas “ nebuvimas reikalo, priežasties ”. Pvz. : visai už bereĩkalą gavo barti. Tas daiktavardžio radimasis labai ryškus šiokiam pokalbyje: — Be reĩkalo vargsti dirbi tą tiltą...— Koks čia bereĩkalas, o kaip išvažiuosi nedirbęs ! O kadangi šalia nereikalingas vartojamas be reikalo, bereikalas, tai iš to lengvai galėjo atsirasti ir bereikalingas “ nereikalingo ” réikšme. Nors šiaip kartais kalboje atsiranda lyčių, kur kitų gretybių ir trūksta. Pvz., žmogus kartą, labai skųsdamasis vokiečių okupacija, pasakė : tie prūsai begalìngai visus ir spaudė. Toje tarmėje paprastai sakoma be gãlo. Bet kalbančiajam, matyti, ši lytis iškęstiems vargams apibūdinti pasirodė neraiški, todėl jis ir griebiasi vaizdesnės priesagos -ingai.

Po žemè ar po žmėmis, privežti žmės ar žmių ?

Apie mirusį žmogų ar apskritai apie mirtį kalbėdami, tesakome tik vienaskaitą. Pvz. : jis jau seniai po žeme, lig vasaros tikrai bus po žeme (= mirs). Taip pat sakoma : kalba kaip po žeme ( = neaiškiai, negirdimai) ; sveikatą Amerikoje po žeme (t. y. anglis kasdamas) paliko. Šiuose pavyzdžiuose galvoje turime apskritai žemę, ją visą, ne kokią supiltą krūvą. Taip imant, daugiskaitos nė nėra. O po žẽmėmis paprastai sakoma tada, jei suversta kokia krūva ar šiaip kur papilta, net tos pačios žemės paviršiuje. Pvz. : vėtỹklė (tokia drobulė) daržinėje nuo bulviakasio po žẽmėmis tebėra ; koks čia tas rūsio dėjimas, visi spaliai po žẽmėmis paliko. Šiuo atveju turime tokią pat daugybės daugiskaitą, kaip grūdaĩ, pelenaĩ, pelaĩ, spãliai, dùlkės, sė́lenos ... Vienaskaita čia jau reiškia atskirą dalelytę, pvz., spãlis, sė́lena, dùlkė ... Plg. posakį : akyje tokią žẽmę ar šapą rado. Kalboje taip pat skiriama ir : peilį radau žẽmėje (= lauke, pvz., ardamas) žẽmėse (= kur šiaip įmaišytą). Sakysenoje privežti žẽmės ar žẽmių griežto reikšmės skirtumo nėra. Tarmėse, pvz., mišrai sakoma: parsivežė smìltiẽs ir smìlčių̃, bet paprastai, rodos, tik—smė̃lio, mólio, gráužo (žvỹro). Bet jeigu iškasta, supilta ar šiaip paláida vežama, tai dažniausiai vis tik sakome daugiskaitą — žẽmės. O iš kitos pusės pasakysime vėl : žẽmę ima, veža iš šlaito, pvz., kaip tam tikrą medžiagą kuriems nors reikalams.

Kaip vartoti : grẽtimos ar kaimýninės valstybės ?

Grẽtimas, -à, tarmėse ir gretýmas, -a, taip pat grẽtas, -à reiškia šalia, šalymais, greta esantį, susiduriantį, “ nebenan befindlich, anstossend, angrenzend, рядом находящийся, смежный ”. Pvz. : grẽtimas kaimynas, dirvos mūsų grẽtimos, gretimame kambaryje gyvena. O kaimýninis, -ė yra tik “ benachbart, Nachbar-, соседний ”. Sąvoka kaimýninis yra platesnė nei grẽtimas. Vadinasi, ir negretimos valstybės gali būti kaimyninės. Taip reikėtų skirti ir bendrinėje kalboje.

Dabar rašoma : Nemune daromos b u n o s iš akmenų ir f a š i n ų. Ar negeriau : Nemune daromos kam̃šos iš akmenų ir žãbų ?

Visai teisingai klausėjas priduria : taip pasakytų paprastas žmogus, kad ir svėdasiškis. — Kamšà, -õs, kam̃šą Lietuvoje gana plačiai pažįstama ir ji kaip tik reiškia kimštinį (iš virbų̃, žãbų, šatrų̃) kelią, pylimą, tvanką. Taigi vokiškai b ū n a i (taip bent reikėtų jau rašyti !) geriausias pakaitas, net nė kaltis nereikia. Bet, rasi, kas pasakys : kamšà neatitinka tiksliai b ū n o s sąvokos. Tokį galima atklausti : o pìrmininkas ir vir̃šininkas ar atitiko ? Mat, prieš Did. karą mūsų žmonės paprastai kalbėdavo apie piaunamo baro ar dvaro kumiečių pirmininką ir piemenų viršininką. Pasakoja, kad panevėžiškiai net per abu ūsus šyptelėję, kai jiems paskyrę pirmąjį apskrities viršininką. Tariamo netikslumo nėra ko baidytis. Žodis, ėmus vartoti, savaime sutikslėja. Taip bus ir su kamšà, ypačiai todėl, kad ji kitomis savo reikšmėmis (kamšatìs, spū́stis ; kamšlỹs, rijū̃nas) bendrinėje kalboje veik nevartojama. F a š i n à per kelintas rankas gauta vėl iš prancūzų. Pakaitu žãbai (yra ir : žabrai, žabarai ...), žinoma, taip pat tinka. Tikrąsias faši-nas, t. y. surištus žabų ryšulius, galima vadinti žabìnėmis arba geriau žabìniais, čia ir tikslu ir sava.

Sprogstanti ar sprogstama, deganti ar degama, tepanti ar tepama medžiaga ? O gal medžiagoms nusakyti geriau tiktų sprogalai, degalai, tepalai, bet ne sprogmenys, degmenys, nes tesakoma tik tepalai, ne tepmenys ?

Medžiaga, kuri uždegta dabar šiuo metu dega arba sprogsta, žinoma, yra dẽganti, sprógstanti mẽdžiaga. Čia pasakome tam tikrą vykstantį veiksmą. Taip tegalėtume suprasti ir tẽpančią medžiagą. Bet reikšdami būdingas, nuolat turimas savybes arba paskirtį, paprastai vartojame neveikiamųjų dalyvių lytis. Pvz. : nedū̃žtamas puodas, atliẽkamas laikas, nèdegamas stogas, neplýštamas daiktas, péršlampamas drabužis. Taigi sprogstamà, degamà ar tepamà medžiaga yra tokia, kur apskritai turi savybę sprogti, degti arba tinka kam tepti. Norint vienažodžių terminų, galima drąsiai vartoti sprogalaĩ, degalaĩ, greta su pačių žmonių iš seno sakomu tepalaĩ. Bet sprógmenys, ir sprõgalus ėmus vartoti, rodos, būtų reikalingi. Sprogalaĩ atitiktų vokiečių Sprengstoffe, o sprógmenys (vienaskaita : sprogmuõ, sprõgmenį)Sprengmittel arba Sprengkörper. Dẽgmenys vėl galėtų tikti įvairioms padegamosioms priemonėms, pvz., kad ir tos rūšies šaudmenims, vok. Brandgeschosse, vadinti. Degalaĩ būtų skystasis kuras, vok. flüssige Brennstoffe, o tepalaĩ — Schmierstoffe.

Kaip vienu žodžiu versti vokiečių Zahlung s-, Beförderung s-, Heilmittel ir t.t. ?

Dabar, tiesa, dažniausiai verčiama dviem žodžiais : mókamosios, pérvežamosios, gýdomosios priemonės. Bet čia galime visai gerai pasinaudoti priesaga -menys (vienaskaita : -muo). Ji visoje eilėje žodžių turi daugiau ar mažiau priemoninės reikšmės. Plg. skíemenys (<skíedmenys) “ skalos, kur audeklo apmatus skiedžia ”, ė́dmenys “ėdamieji padargai ir kas ėdama” (pvz., už ė́dmenis kentės sė́dmenys), žiódmenys “ burna, nasrai ”, vẽdmenys “ gyvulio gimdomoji anga ”. Taigi pagal šiuos pavyzdžius galime pasidaryti: mókmenys, -ų̃, vẽžmenys, -ų̃, gýdmenys, -ų̃. Pirmieji du terminai jau vienur kitur ir vartojami. Jie, žinoma, daug parankesni ir pagaulesni už anuos dvižodžius. Tačiau ar ši priesaga visų visiems vokiečių -mittel tiktų reikšti, sunku iš karto pasakyti. Kartais, atrodo, jis visai neverstinas. Pvz., Arzneimittel mums yra tiesiog váistai.

Mokesčius išieškoti ar išreikalauti ?

Gyvojoje žmonių kalboje posakiai skolõs išieškóti, mokesčius išieškóti ir t.t, reiškia jau tam tikrą priverstinį, teisminį ar administracinį reikalavimą. Pvz., sakoma : prašiau reikalavaũ — nedavei, o su antstoliu ir išieškójau. Taip ir reikėtų skirti. Mokesčių pirma reikaláuja, o jei išreikaláuti nevyksta, tai ima administracinėmis priemonėmis ieškóti ir, žinoma, jei yra iš ko, tai gali ir išieškóti.

Liùdininką ar liùdytoją apklausti ar nuklausti ?

Dabar dar mišrai tebevartojami liùdininkas ir liùdytojas. Labiau patartinas pastarasis. Mat, jis pasidaromas stačiai iš veiksmažodžio liùdyti. Liùdininkas dabar mums yra kažkoks vienstypis, nes žodžio * l i u d a s, iš kurio jis turėtų būti padarytas, dabar savo kalboje nevartojame. Plg. dar 1933 m. GK 28. Liudytojus tárdytojas ir teismas paprastai kláusia, apkláusia. Taip reikėtų ir vartoti. Nukláusti čia visai netinka. Plg. várginti : nuvárginti, baũsti : nubaũsti. Žinoma, jei kas tardytojo ar teismo buvo gerai į nagą suimtas ir išraudęs “ pritrenktas ” išeina, galime pasakyti ir: žiūrėk, koks jis nukláustas, nutárdytas*.

--------
*
Gimtoji Kalba, 1939 m. vasario mėn., 25-28 psl.

Katraip vartoti : betarpiškai, betarpiai, netarpiškai, netarpiai ar tiesiogiai (pvz., kreiptis, siųsti, pildyti) ?

Turime savo kalboje : begė́dis : begė́diškas, bejė̃gis : bejė̃giškas, beprõtis : beprõtiškas, besmegnis : besmegniškas, besótis : besótiškas, bešidis : bešidiškas ... Taigi dėl galėjimo galimas ir naujadaras betapis:    betapiškas, vok. unmittelbar, rusų беспосредственный, непосредственный reikšti. Kaip iš anų būdvardžių daromės prieveiksmius bejėgiškai, bešir̃diškai, beprtiškai ..., taip ir iš betar̃piškas padaromas betar̃piškai. Ši naujadarinė grutė betar̃pis, betar̃piškas, betar̃piškai, betarpiškùmas pravarti ir bendrinei kalbai, ypačiai kaip terminas, pvz., filosofijoje, matematikoje ar net technikoje. Bet greta betar̃piškai ta pačia reikšme vartojamas betar̃piai yra lyg tam šuniui penkta koja. Tiesa, jį randame Pãbrėžos raštuose (turėsma pripažinti, jogei, ar tai betarpiai ir stačiai, ar per kitus sutvėrimus, iš augymių vis turiam), bet tai greičiausia jo paties kalinys. Ir laikraščiai kartais parašo ar inteligentai pasako : beprãsmiai kalba, bespal̃viai atvaizduota, bešaliai pasielgė, bejaũsmiai sudribo į kėdę. Tačiau gyvoji kalba šios darybos prieveiksmių visai nepažįsta. Juos čia daromės su -iškai, taigi ir beprãsmiškai, bespal̃viškai, bešãliškai, bejaũsmiškai. Vadinasi, betar̃piai kalbiškai nepagrindžiamas, o be to, turint betar̃piškai, nė nereikalingas. — O netarpiai, netarpiškai visai jau nevykusios mūsų raštinių išperos. Yra, tiesa, būdvardis tarpùs, -i, tar̃pų, kuris reiškia vešlų, der̃lų (: tar̃pti) ir lengvai tirpstamą (: tir̃pti). Taigi koks augalas gali tarpiai ar netarpiai augti ; taip pat netarpiai tirpsta ir netarpus metalas. O netarpiškai tebūtų padaromas iš kokio nesamo netarpo (plg. nelietùvis : nelietùviškai, nedõrėlis : nedõrėliškai), ir išeitų stačiai nesąmonė. Abu šiuodu nebuvėliai, lygiai kaip ir netar̃piškas, netarpinis, tėra akli paraidiniai rusų непосредственно, непосредственный vertiniai, ir todėl nevartotini. — Tiesiógiai arba tiesióg (tik ne tiesióginiai, tiesioginai !) gyvojoje kalboje labai plačiai sakomas ir šiaip vartosenai daug geriau tinka, negu nauji-nis betar̃piškai. Galima paprastai ir žmoniškai sakyti rašyti : pasiuntėme tiesiógiai, ne per viršininką ; jam tiesiógiai ir pildyti pavesta ; reikėjo kreiptis tiesióg, būtų buvę greičiau. Žinoma, taip pat ir tiesioginis viršininkas daug teiktinesnis, negu raštinių pamėgtasis betar̃piškas *.

---------
*
Gimtoji Kalba, 1939 m. kovo mėn., 40-41 psl.

Katraip kirčiuoti : raĩdė, Jogáila, parodà, pamokà, valandà, pratìmas, savaĩtė ar ráidė, Jógaila, próda, pmoka, vlanda, svaitė ?

Raidė, kitaip literos pakaitas, mūsų gramatinėje terminologijoje visų pirma pavartota Baranausko. Ją greičiausia bus nusikalęs, nusižiūrėjęs į rytiečių pažįstamą būdvardį raidùs “ aiškus ”, nes kaip tik jų pačių sakoma ir radūs raštai, pvz., audeklo, juostos. Toks žodžių sugretinimas savaime galėjo pakišti mintį naujadarui. Būga savo “ Aistiškuose studijuose ” (164) kirčiuoja radė, taip visados tardavo ir Jablonskis. To kirčio reikėtų ir laikytis. — Paprastai kirčiuojama Bugáila, Rimgáila, Norgáila, Vygáila, taigi teiktina ir Jogáila. Tačiau vienas XVI amž. eiliuotinis sveikinimas tartum rodytų buvus ir Jógaila. Plg. dar pavardę Jógilas. — Žmonėse girdėti kirčiuojant trejaip : pãroda, paróda ir parodàtaip pat dvejopai : pãmoka ir pamokà. Bet paskutiniu laiku labiau įsigali parodà, -õs, pãrodą ir pamokà, -õs, pãmoką. Todėl šis kirčiavimas labiau ir teiktinas. — Gyvoji kalba, šiuo atveju žemaičiai, tepažįsta tik valandà, -õs, vãlandą. Taip kirčiuoja ir Daukša, Kuršaitis. Vadinasi, vãlanda tėra veikiau tik žargono padaras. — Toks pat žargoninis yra ir prãtimas. Pasakojama, kad pirmas šitaip “ prakirčiavęs ” kaž kuris lektorius vienuose kursuose, o iš čia jau paplitę ir kitur. Mūsų kalbos dėsniais kirčiuotina tik pratìmas, -ai. Savaitė mūsų yra pasiskolinta iš prūsų kalbos. Taip pat prūsų palaikas yra ir iš M. Lietuvos vakarinio pakraščio pažįstama pusiasavaitė “ trečiadienis ”. O prūsai vėl bus daręsi pagal vokiečių Mittwoch. Klaidingai manydami, kad čia sudurtinis žodis, seniau parašydavo sąvaitė, sanvaitė. Bendrinėje kalboj sakydami mergáitė, egláitė, turime kirčiuoti ir saváitė.

Įgalioti, įgaliojimas, nuomoti, nuomojimas ar įgaliuoti, įgaliavimas, nuomuoti, nuomuojimas ?

Iš moteriškosios giminės daiktavardžių galūne -a veiksmažodžius paprastai daromės su priesaga -oti, pvz., valia : valióti, stokà : stokóti, vagà : vagóti. Taigi sakytina rašytina ir galià : galióti, įgalióti ; núoma : núomoti, išnúomoti. O iš čia jau ir daiktavardžiai : galiójimas, núomojimas, išnúomojimas. Žemaičiuose núomoti net labai gyvas.

Kaip geriau rašyti : II-tros, II-os ar II klasės mokinys ?

Paprotį dėti po brūkšnelio prie skaitmens kelintinio skaitvardžio galūnę esame paveldėję iš rusų. Šie vėl pasiėmė iš prancūzų. Tiesą sakant, paprasčiau rašyti be to priedo. Kartais jau ir akiai negražu, kai randi prikárliota -oji, -osios, -asis, -ajam, -ieji, -uju ir 1.1. Rašant kelintinius skaitvardžius nuosekliai rymėnų, o kiekinius — arabų skaitmenimis, prasmės painiavos, rodos, negali kilti. Taigi geriau ir rašytina : II klasės mokinys, V skyrius, XI amžius, bet 3 klases anksčiau namõ paleido, svetimųjų jungą vilko ištisus 4 amžius.

Ar galima rašyti be kablelio : B-vė Siūlas Biržai ?

Ištisiniame tekste čia tarp Siūlas ir Biržai kablelį būtinai reikėtų dėti, nes čia turime lyg du atskirus sakinius. Tačiau adresuose, kur vietos pavadinimas paprastai rašomas kitoje eilutėje ir dažnai dar išskiriama rašmenimis, tas kablelis nebūtinas. Be jo rašant, net daug gražiau atrodo. Juk vien grožio sumetimais dabar nė knygų viršeliuose jokių skirtukų nebededama *.

--------
*
Gimtoji Kalba, 1939 m. balandžio mėn., 60-61 psl.

Kaip vartoti teismo kalboje stoti ir atvykti, pvz., niekas nestojo ar neatvyko ?

Tuodu veiksmažodžiai klausėjo minimuose pavyzdžiuose nėra vienos reikšmės, todėl ir skirtini. Žmonių sakoma stóti teisme, į teismą, prieš teismą (= čia teismas sėdi, o žmogus prieš ji atsistoja ...). Taip sakydami, visuomet turime galvoje šiokį ar tokį dalyvavimą byloje, būtent atsakovu, ieškovu ar tik liudytoju. Kitais žodžiais sakant, teisme, byloje stója tie, kur bylinėjasi, bylininkai. Tačiau, žinoma, ir bylininkas gali atvỹkti į teismą, bet nestóti. Pvz., žmonių sakoma : pats nestójo, pasamdė ir pastatė advokatą. Paprastai pirma į teismą atvỹkstame, o paskui jau stójame. Teisėjai taip pat atvyksta, bet jie ne stoja, o teisia. Jeigu protokole parašoma niekas nestójo, tai tuo dar nepasakoma, kad neatvyko. Mat, koks žiopla gali šaukiamas ir neatsiliepti.

Ar galima vartoti : Eidami, einant Jūsų 1939 m. sausio mėn. 27 dienos raštu, pranešame ... ?

Negalima. Vietoje eidami, einant rašytina pasirėmę, remdamiesi. Nei raštais, nei įstatymais nevaikščiojame. Kai kada einant, eidamas ... pakeičiamas ir prielinksniu pagal, pvz., nubaudė eĩnant ( = pagal) įstatymą. Plg. dar GK 1934 V 74 ir 1936 I—II 16.

Ar geri posakiai : Pildydami aplinkraštį Nr. 1785, siunčiame ... Atsakydami į Jūsų 1939 m. sausio 11 d. raštą, pranešame ... arba tiesiog — Į Jūsų 1939 m. sausio 11 d. raštą pranešame ... ?

Visi trys posakiai taisyklingi ir galimi vartoti. Pastarasis, nors yra sutrumpintas, bet taip pat visiškai aiškus. Katrą iš tų dvieju vartoti — ilgąjį ar trumpąjį — tai jau yra skonio, kartais mandagumo ir pagarbos dalykas.

Ar tinka vok. Säule versti kolona, o Pfeilermūrstulpis ?

Skolintinė kolonà jau mūsų ta réikšme ir vartojama. Kai kas yra bandęs ją keisti šulù, stulpùi, bet neprigijo. Žodis mū́rstulpis galėti galimas, bet juk “ pfeileriai ” gali būti ir ne mūriniai. Kaip iš klausėjo brėžinėlio matyti, jis galvoje turi paremiamąjį “ pfei-lerį ”. Čia labai gerai gali tikti žodis pãstapas, -aĩ, kuris reiškia tam tikrą ramstį ir, tur būt, etimologiškai yra giminaitis su stẽ-pinti “ tvirtinti, tikrinti ”, stapýtis “ apsistoti, ramiai stovėti ” ir kt. Bet, pvz., atremiamajam pastapui, vok. Strebepfeiler, vadinti jau geriau tiktų ãtstapas, -aĩ. Reikšmės skirtumui plg. pasparà ir atsparà.

Ko vertas dabar paplitęs žodis vajus ?

Tiesa, jis ypačiai dabar paplitęs. Girdime apie spaudos, ginklų vajų. Bet jau ir prieš keletą metų viena antra organizacija skelbė narių vajus. Iš karto vãjus, -aus atrodo nieku nedėtas. Etimologiškai jį, rodos, galėtume sujungti, kad ir su vajóti “ kartkartėmis vyti, ganioti ”. Bet visa bėda, kad jam kojos iš kitur dygusios. Pas mus vãjus atkeliavo iš Amerikos. Tenykščių lietuvių spaudoje jis jau senėliau vartojamas ir, kaip daugelis kitų ameri-kybių, yra paskolintas iš anglų v i e (skaitoma : vai) “ lenktyniuoti, stengtis įgyti pirmenybę, viršų ”, kuris retkarčiais pavartojamas ir daiktavardžiu. Mes dabar vajumi mažne visada reiškiame telkimo sąvoką. Taigi šios prašalaitės svetimybės vietoje galima ir teiktina vartoti savoji talkà. Ir iš tikrųjų, pvz., giñklų talkà daug raiškesnė nei ginklų vajus.

Ar autokaras turi ką bendro su tuo karu, karuku, kur žemes ar ką kitką vežioja ?

Iš vardo tikrai panašu. Bet autokarą į žmones paleidusieji tikrų tikriausia apie tą vokiškąjį (plg. rytprūsiškį kar “ Karre, Kar-ren ”) vienračio vardą nė nesàptelėjo. Mat, prancūzai sako autocar, kurį vokiečiai vadina Rundfahrtauto, tai ir mūsiškiai tuojau čiupt irgi pasigavo. — Seniau žmonės dirbdindavosi gražių, raštais išrašytų važiuojamųjų padargų, vadinamųjų važių. Tiesa, vãžis (važỹs) žieminis, bet jo nykstantį vardą ir autokarui pritaikius, nieko pikto neatsitiktų *.

--------
*
Gimtoji Kalba, 1939 m. gegužės mėn., 72-74 psl.

Kaip versti cukraus gamybos liekaninius produktus, vok. vadinamus Schnitzel, Trockenschnitzel, Steffen-schnitzel, Melasse?

Vok. Schnitzel, kaip ir pats klausėjas mini, dabar paprastai vadinama ìšspaudomis. Taip vartoti, matyti, imta pagal sėmenų ir kitų išspaudų analogiją. Tačiau taip vadinti netikslu, nes čia cukriniai burokai visai nespaudžiami, o tik supiaus-tomi, tikriau sakant sudrožiami, sugraižomi ir iš tų droženų, graiženų išplaunamas cukrus. Taigi, norint tikslesnio termino, ir vartotina dróženos, -ų ar gráiženos, -ų. Darybai plg. skùtenos, lùpenos “ kas suskųsta, sulupta ”, pùrenos “ išpurusi žemė ”. Kadangi burokai ir šiaip gráižomi (ne tik lapai, bet ir patys gyvuliams šeriant), tai, rodos, teiktinesnės būtų gráiženos. Šitą terminą priėmus, žinoma, cukraus gamyboje tektų kalbėti ir apie burokų gráižymą bei gráižomąsias mašinas. O vok. Trockenschnitzel vėl verstina džiovintos gráiženos, nes tik tuo ir tesiskiria nuo paprastųjų. Kiek kitaip yra su vad. Steffenschnitzel graiženomis ; jos gaunamos gaminant cukrų Steffeno būdu, būtent graiženos plikyte plikomos, tvilkomos. Todėl lietuviškai paprasčiausia būtų sakyti plikýtos gráiženos. Ir patys vokiečiai kartais vartoja Brühschnitzel. Be to, dar skiriama žãlios “ grüne Schnitzel ” ir raugìntos “ Sauerschnitzel ” graiženos. Vok. M e l a s s e yra paskolinta iš prane, m é l a s s e “ cukraus sirupas ”, rusai irgi turi меласса. Todėl ši sutarptautė-jusį žodį ir mes galime vartoti. Tik sakytina, rašytina melasà, -ãsos, o ne melasas, kaip vienas kitas buvo ėmę vartoti.

Kaip vartoti burokas, runkelis ar dar kaip kitaip ?

Šitas augalas, lot. beta, mūsų žmonių vadinamas labai įvairiais, bet vis skolintiniais vardais : burõkas, brõkas (gudų ir lenkų burak), batvìnis (gudų b a ć v i ń n i a iš senesnio *batvinja, plg. rusų ботвинья), bar̃štis ir su įterptiniu k bar̃kštis (gudų b o r š č), cvìklas, svìklius, cvìklas (lenkų ćwikła iš senesnio *swikla, plg. rusų свекла), runkelis (vok. R u n k e 1) ir ruñkulis (per latvių runkulis “ t. p. ”), rievė (vok. žemaičių r ê w e, plg. Rübe). Labiausiai iš visų paplitęs yra burõkas. Runkelis ėmė tik dėl to labiau įsigalėti, kad daugis rašančiųjų palaikė jį savu žodžiu, nepažino esant vokišką. Kaip vokietybė jis ir pažįstamas daugiau Užnemunės paprūsėje, o ruñkulis — pa-latvėje. Neturėdami grynai lietuviško vardo, turime vartoti kurį skolinį. Teiktinas plačiausiai mūsų krašte sakomas burõkas.

Zigmantas ar Žygimantas ?

Mūsų kunigaikščiai yra buvę tik Žygimantai. Tatai rodo ne tik gudiškųjų šaltinių rašomasis Жикгимонтъ, bet ir dabartinė pavardė Žýgmantas, taip pat M. Lietuvos kaimų pavadinimai Žygmantaĩ, Žygmantynaĩ. Žýgimantas taip sutinka su Žýgmantas, kaip Gedimìnas su dabartinių Gedmìnas. Zigmantas ėmė rašyti nusižiūrėję į lenkų Zygmunt, kuris vėl yra paimtas iš vok. S i g m u n d (sutrumpintas iš S i g i s m u n d). Sis garsus vokiečių vardas pasiskolintas ir prancūzų (Sigismond) bei italų (G i s m o n d o). Todėl nenuostabu, kad ir mūsiškis, dėl skambėjimo panašumo, pagal jį perdirbtas. Galima kalbėti tik apie Zigmantą Vazą, kuris, būdamas svetimos kilmės, žinoma, negalėjo turėti lietuviško vardo. Darybos atžvilgiu Žýgimantas sudėtas iš žygi (; žygis) + m a n t a s (: mantùs “ išmanus, supratingas, tinkąs”). Plg. dar klaipėdiškių pavardę Žýgaudas (iš *Žýgigaudas).

Kalavijuočiai ar kalavininlcai ?

Kadangi sakome rašome kryžiuõčiai, tai iš panašumo geriau tinka ir kalavijuõčiai. Istorikų tam pačiam reikalui dar kartais vartojama ir kardiniñkai. Tačiau šis pavadinimas ne visai tetinka, nes kalavijuočiai savo apsiauste turėję išpieštą kalaviją, o ne kardą.

Kaip kirčiuoti Smetonà ar Smetóna, Kudìrka ar Kudirkà, ?

Šios pavardės vietos žmonių kirčiuojamos Smetonà, -õnos ir Kudìrka, -os. Antraip nukirčiuoja tik tie, kur iš savo tarmės tų pavardžių nepažįsta. Mat, Kudirkų tėra tik Užnemunėje, o Smetonos vėl yra rytiečiai.

Ar galima sakyti : žmogžudys kirviu sukapojo, suskaldė žmogui galvą ?

Žinoma, kad galima. Kas kita būtų, pvz., pasakius perkirto. Čia turime galvoje vieną kirtį, o sukapóti gali keliais kirčiais, nors ir ne būtinai į gabaliukus. Plg. gaidys rankas sukapójo. Sakydami suskáldė, pasakome, kad galva labai smarkiai sužalota, skelte perskelta. Šiaip dar suskáldė, vaizdingai kalbant, pasakoma ir vietoje sukapójo. Plg. posakį añtausius skáldyti, apskáldyti “ ausų duoti ”.

Šermenys, budynės ar pagrabas ?

Pastarasis žodis yra slavybė, paskolintas iš gudų p o g r o b laidotuvės ”. Šer̃menys, -ų̃ sakoma aukštaičių, o budỹnės, -ių, dažniau budỹnė, daugiau tik žemaičių. Be to, dar pažįstama bu-dė́tuvės ir retesnės bùdės, -džių. Yra pagaliau ir tam tikro skirtumo. Šérmenys tesakoma kalbant apie numirėlį, o budỹnė(s), budė́tuvės ir bùdės gali reikšti ir apskritai budėjimą, nemiegojimą, vok. W a c h e n, rusų бдение.

Kaip kirčiuoti vienaskaitos naudininkai : naũjai, grãžiai, pãčiai (įvardis) ... ar naujái, gražiái, pačiái ... ?

Įprastinė bendrinėje kalboje yra pirmoji kirčiuosena, jos reikėtų ir laikytis. Tačiau tarmėse daugiur, ypačiai Užnemunėje, jau sakoma ir naujoviškai naujái, gražiái, pačiái ...

Ar galima pasakyti : mus aušra išaušo nuvargusius ?

Galima. Plg. dar žmonių sakymą : mane pareinant a p a ũ š o. Mūsų kalboje veik visi veiksmažodžiai, nors ir nedarybiniai, gali būti galiniuotiniai, t. y. pasakomi ir su galininku, ypačiai vaizdingai, pabrėžtinai ką pasakant, pvz., baltąsias rankeles nurýmojo, kur tu dabar galvą trū́ksti ( = bėgi, leki)?*

------
*
Gimtoji Kalba, 1939 m. birželio men., 92-94 psl.

Kodėl Naujoji Vilnia, o ne paprastai Vilnia ?

Klausėjas samprotauja : “ Vilnia tėra vienintelė Lietuvoje, bet ir kur kitur tas vardas nesutinkamas ; tad jam ir priesaga Naujoji nėra reikalinga, tik apsunkina jo vartojimą”.—Tiesa, dabar tuo vardu tik vieną vietą tevadiname, būtent, lenkų N o w a Wilejka vadintąją. Ir jie taip vadina todėl, kad ryčiau, prie Neries, dabar rusų pusėje, yra dar kita senesnė W i l e j k a. Taip pat šitas vietoves dabar skiria ir gudai bei rusai. Savo vardus jos yra gavusios nuo upių. Per pirmąją vietovę teka W i l e j k a, o pro antrąją — Neris, slavų vad. W i l j a. Lenkiškasis upės vardas W i l e j k a yra naujas, nes dar XVII amž. Vilniaus miesto lenkiškai rašytuose aktuose ji retkarčiais dar tebevadinama Wilna arba dažniau (matyti, kad nesipainiotų su miesto vardu) W i 1 e n k a. Dar aiškesnę lytį randame gudiškuosiuose mūsų valstybės aktuose, būtent : Вильня. O jos lietuviškasis pagrindas yra Vilnia, kuri, kaip upės vardas, neatskirtina nuo bendrinio žodžio vilnià, -iõs (ir Vil̃nios), vil̃nią “ banga ”, plačiau pažįstamo Rytų Lietuvoje. Todėl vieno kito tai Vilniuje į Nerį įtekančiai upei vadinti vartojamasis vardas *Vilnelė visai netikslus, nes vergiškai išsiverstas iš Wilenka, Wilejka. Taigi pagal upės pavadinimą ir miestas lietuviškai vadintinas Vilnia. Dabar dėl to pažyminio naujoji. Žinoma, rusų pusėje esančiosios Vileikos nevadindami Vilnia, galėtume to pažyminio ir nebedėti. Bet praktikos sumetimai vis tik verčia jį palikti. Vardų panašumas Vilnius : Vilnia sudarytų didelės painiavos geležinkeliams ir paštui. Dėl to paklystų labai daug siuntų. Ir mūsų Geležinkelių Valdyba kaip tik yra įdėm pageidavusi tą pažyminį palikti. Iš kitos pusės Vilnius daugelio vidurio ir rytų lietuvių vadinamas Vilnia (plg. iš tos lyties kilusį gudiškąjį Vilniaus vardą — Vilnia). Taigi, galima sakyti, turime ne vieną, bet dvi Vilnias. Vadinasi, dabar vartojamoji Naujoji Vilnia nieku nedėta. — Tarp ko kita pažymėtina, kad N. Vilnia miestu pasidarė vos nuo 1903 m. Anksčiau ta vieta buvusi vadinama Rokantiškėmis, lenkiškai Rakanciszki (Rekanciszki, Rękaciszki). Ir dabar dar prie N. Vilnios tebėra to vardo kaimas *.

------------
*
Gimtoji Kalba, 1940 m. vasario mėn., 25-26 psl.

Ar gerai radijo pranešėjų tariama : svetimšalis, pasienis, klausimas ?

Svetimšãlis, -ė kirčiuojama gerai. Kirčio atžvilgiu tai yra sudaiktavardėjęs būdvardis, toks pat kaip svetimnaũdis, -ė, svetim-var̃dis, svetimtaũtis, -ė. Svetim̃šalis, -io tegalėtų reikšti tik svetimą šalį. Plg. svetim̃žodis, svetim̃ženklis.Pãsienis yra žemaitybė, ir bendrinei kalbai teiktina tik pasíenis. Taip pat bendrinėje kalboje jau visuotinai įprasta skirti : kláusimas “ Frage, вопрос” ir klausìmas “ Fragen, спрашивание”. Pvz., šis kláusimas dar neaiškus, bet tas nuolatinis klausìmas visiems įkyri.

Alkoholimetras ar alkoholiometras ?

Kitomis kalbomis šitas areometras alkoholiniams skysčiams vadinamas :    vok. Alkoholometer, prane, alcoolometre (alcoomètre), rusų алкоголометр. Taigi ir mūsiškai šitą arabiškai graikiškos kilmės žodį reikėtų rašyti ir tarti alkoholomètras. Alkoholiometras yra lenkiškojo alkoholometr vaikas, o alkoholimetras, matyti, šiaip kieno nors analogiškai perdirbtas pagal tokius žodžius kaip densimetras, perimetras.

Kaip rašytina Martinaitis ar Martynaitis ?

Tiesa, tarmėse galima girdėti tariant ir su trumpuoju i, būtent, Martináitis. Tačiau tose tarmėse paprastai tariama ir givẽnimas, grudẽlis. Kitaip sakant, nekirčiuoti ilgieji balsiai yra sutrumpėję. Kur ilgieji balsiai ir be kirčio išlaikomi sveiki, ten ir ana pavardė ištariama Martynáitis. Tokia lytis teiktina ir bendrine. Pagaliau ilgąjį y rodo ir vardas Martýnas, iš kurio ši pavardė yra išriedėjusi.

Išmieros, išmatavimai ar motys, pvz., namo ilgis, aukštis ir plotis ?

Išmieros visiškai netinka, nes yra tikras nuokartas (bastardas), atsiradęs iš rusų измерения. Taip pat ir išmatãvimai neparankūs techniniu terminu. Juk priesaga -imas dažniausiai reiškiame veiksmą. Paskutinysis žodis visai gerai šiai sąvokai gali tikti. Tik vartoti labiau teiktina vyriškoji lytis mõčiai, -ių (vn. : mõtis) ; plg. sver̃ti : svãras : svõris, vèsti : vãdas : į́vodis (pvz., kas to alaus į́ v o-d i s, t. y. įvadumas, gerumas gerti).

Ar galima kuo pakeisti dušą ?

Šis itališkos kilmės (docciadocciare “ laistyti ”, kuris yra išriedėjęs iš lot. *ductiare “ vesti vandeni ”, o šis vėl savo ruožtu iš ductus “vestas”) skolinys vartojamas ne tik rusų (душ), bet taip pat ir vokiečių (Dusche), latvių (duša)... Taigi jis galimas laikyti vad. tarptautiniu žodžiu ir nebūtinai keistinas. Norint savo pakaito, šiek tiek praplėtus reikšmę, visai gerai tiktų čiurkšlỹs, čiur̃kšlį. Savo tikrąja réikšme “ srovė, striūklė̃, urulys ” jis dabar retai kada vartojamas, o dušui būtų tikrai vaizdingas lietuviškas pakaitas. Plg. žmonių posakį : vanduo čiurkšliù čiurškia per kiaurą dugną. Taigi šalia daiktavardžio turėtume dar ir atitinkamą veiksmažodį čiur̃kšti, čiur̃škia, čiur̃škė. Mūsų kalbos dėsniais taip pat galimas ir būdvardis čiurkšlùs, -ìVadinasi, susidaro visa reikiama žodinė giminė *.

--------
*
Gimtoji Kalba, 1940 m. kovo mėn., 39-40 psl.

Kaip lietuviškai versti rusų учет?

Šis žodis nėra vienareikšmis, ir pati jo vartosena labai plati. Visų pirma учет векселей yra tam tikra prekybinio kredito rūšis, ir mūsų tatai buvo vadinama svetimu žodžiu — vèkselių diskòntas. Kadangi čia iš anksto yra atskaitomos palūkanos, tai lietuvišku diskonto pakaitu teiktina atskaità, -õs, ãtskaitą. Yra net tam tikrų bankų, kurių pagrindinės operacijos yra vekselių atskaita. Rusų jie vadinami учетные банки, o vokiečių Diskonto-Bank. Mūsiškai būtų — atskaitìniai bánkai. О учитывать вексель, einen Wechsel diskontieren lietuviškai reikėtų versti — atskaitóti vékselį. Darybai plg. vagà: vagóti (= daryti vagas). — Bet народно-ховяйственный учет tarybinėje ūkio sistemoje vėl reiškia jau visai ką kita. Tatai yra ūkinių ir demografinių vyksmų pavaizdavimas skaitmenimis, tų vyksmų skaičiavimas ir apskaitymas. Pačia plačiausia prasme, ypačiai pažymėti

veiksmo eigai čia galėtų tikti skaitýba, plg. derýbos, dalýbos. Bet kadangi šis terminas mūsų kalboje yra prigijęs kitam reikalui, būtent skaitymo taisyklėms bei technikai reikšti (plg. rašýba, skyrýba) ir, be to, rusų учет labiau nusako pačią veiksmo išdavą, tai lietuviškuoju atitikmeniu čia teiktina apskaità, -õs, ãpskaitą. Gretiminė ilgoji apýskaita, отчет, rodos, niekur neturėtų kliūti. Formaliai imant, учет taip pat galėtume versti ir sąskaityba (plg. sánderybos), bet ji mums dabar jau reiškia счетоводство. Taigi народно-хозяйственный учет ištisai verstinas — liáudies ū́kio apskaita. Ši apskaita savo ruožtu vėl skirstoma į buhalterìnę, бухгалтерский учет ir statistinę, статистический учет. Gamyboje dar susiduriame su оперативно-плановый ir оперативно-технический учет. Lietuviškai galima versti : planìnė operacì ir technìnė operacìnė apskaità. Pagaliau, švietimo srityje mokinio pažangumo vertinimas (egzaminai) bei jo charakteristika irgi yra mokyklìnio dárbo apskaitõs (учет школьной работы) dalykas.

Ar galima kaip sutrumpintai lietuviškai išversti Совнарком, Нарком-нрос, исполком?

Grynai mechaniškai imant, tokie trumpintiniai vertimai, žinoma, būtų galimi. Tada iš Liaudies Komisarų Tarybos išeitų, pvz., Liaukomtarà, Švietimo Liaudies Komisariatas pasidarytų Švieliau-komas, o vykdomasis komitetas išvirstų vykomù. Tačiau kalbiškai šitokios santrumpos mūsų kalboje būtų keistos.

Kaip lietuviškai vadinti совхоз, колхоз ir išvestiniai совхозник? колхозник ?

Rusu совхоз yra sutrumpintas iš советское хозяйство, kuris lietuviškai verstinas — tarýbinis ū́kis (plg. dabar vartojamą valstýbini ū́kį). Norėdami turėti vienažodį pavadimą, galėtume trumpinti — tarýbūkis (plg. saldýžolėsaldýbžolė). O sakant dvarìškiai, dvarìniai ( = žmonės), sodìškiai (: sodà “kaimas”) “ kaimiečiai ”, tiek pat būtų galimi ir tarybūkìškiai, tarybūkiniai, совхозники. Tačiau vis tik skambumo ir kitais sumetimais labiau teiktinos pilnosios lytys : tarýbinis ū́kis ir tarýbinių ū́kių valstiẽčiai. — Taip pat ir колхоз yra atsiradęs iš коллективное хозяйство. Palikę svetimąjį žodį, lietuviškai gauname kolektyvìnį ū́kį, ir kokios įmanomesnės santrumpos negalime pasidaryti. Čia įsidėmėtina, kad vokiškai leidžiamoje tarybinėje literatūroje taip pat vartojama tik Kollektivwirtschaft, Sowjetwirtschaft, o ne kokios nebuvėlės Kollwirtschaft, Sowwirtschaft. Kitais žodžiais tariant, žiūrima vokiečiu kalbos polinkių. Bet, rodos, dalyko esmės neiškreiptume, jei kolchozą lietuviškai sutartume vadinti bendriniù  ū́kiu arba, trumpiau, bendrãūkiu. Kolchozninkas tada būtų — bendrìnio ū́kio valstiẽtis arba bendraūkìškis ar bendraūkìnis. Pagaliau kolektyvinio ūkio sąvokai reikšti galėtume panaudoti labai trumpą ir pagautų žodi bendrė̃ “bendra pieva”. Jis dabar bėra vartojamas daugiau tikriniuose ganyklų, pievų, miškų varduose. O taip praminta todėl, kad seniau žmonės šitomis žemėmis bendrai naudojosi, jas visas kaimas sykiu valdė. Toks pat trumpas būtų ir bendrìškis ar bendriẽtis kolchozininkui vadinti. — Ar kuris iš teikiamųjų pakaitų prigis, ar pasibksime tiesiog prie kolchozo ir kolchozininko, parodys pati vartosenos praktika.

Ko vertas partijos istorijos lietuviškajame vertime vartojamas perlenkimas ?

Tatai tėra nevykęs žodinis rusų перегиб vertimas. Turime gerą atitikmenį rusiškajam уклон — núokrypa. Pagal ją galime pasidaryti pérkrypą, kuri visiškai gerai nusako перегиб tikrąją prasmę. Veiksmažodis leñkti perkeltine réikšme, artima rusų делать перегибы, mūsų nevartojamas, ir todėl negalėtų čia tikti nė pérlanka ar pérlinkis, kurie reiškia perlenktą, perlinkusią vietą, pvz., arklio nugara su pérlinkiais, pérlinkiuota.

Kaip suprasti vieno dienraščio straipsnio antraštę “ Sveikintinas Vilniaus Universiteto studentų išstojimas” ?

Paties straipsnio neskaičius, tik šitaip gabma suprasti : studentai sveikintini už išstojimą iš Vilniaus Universiteto. Ir tai, žinoma, nesąmonė, nes aname straipsnyje visai apie ką kita kalbama. Čia tas pats dalykas, kaip ir su “ sėdėti kepurėje ”. Mat, kažkam atėjo galvon išsiversti pažodžiui betuviškai rusų выступление ar lenkų w y s t ą p e n i e. Ir va, iš kur šiam “ išstojimui ” kojos dygusios. Vokiečiai čia taip pat sako Auftreten, bet mūsų kalbai tatai visai nedera, nes nei veiksmažodis išstóti, nei išvestinis daiktavardis neturi anos perkeltinės reikšmės. Lietuviškai čia galime, žiūrėdami prasmės atšešėlių, vartoti pasisãkymas, pasiródymas, žỹgis.

Kaip lietuviškai vadinti Vilniaus priemiesčius Pośpieszka ir Wolokumpie?

Už Antãkalnio, toje vietoje, kur seniau baigėsi arklinio tramvajaus linija, kadaise yra buvusi to vardo priemiestinė smuklė.

Ji pažymėta vardu Поспешка ir tam tikru ženklu net rusų 1865 m. štabiniame žemėlapyje. Słownik Geograficzny irgi 1887 m. tebekalba apie smuklę. Bet jau 1859 m. Jan ze Śliwina išleistame Vilniaus vadove “ Przechadzki po Wilnie ” minima ir kaip prekyvietė. Tačiau senasis šio priemiesčio vardas yra visai kitas. Lenkiškai aplinkinių žmonių ir dabar tebevadinama Wierszupka, Wir-szupka. Pirmoji lytis įrašyta ir vokiečių štabiniame (1:100 000) žemėlapyje. Senesnės lytys yra Wierszupa, Wirszupa, Виршупы, o Brauno vokiškame Vilniaus plane (iš XVI amž. pusės) rašoma Wersoppe. Ši lytis ir senesniosios lenkiškosios sutartinai liudija lietuvišką lytį Vešupė. Tuo vardu turime Lietuvoje daugybę upe-lių. Ir tikrai, upeliuką randame ir mūsų kalbamojoje vietoje. Pradžią vietovei davė dar Žygimanto Senojo prie šios Veršupės pastatyti medžioklės rūmai. O du 1598 m. dokumentai jau mini дворъ Виршупы. Ši rusiškoji lytis savo daugiskaitine galūne jau rodo tikrą suvietovardėjimą — Vešupiai (plg. to pat vardo kaimą Kidulių vals., Šakių aps.). Nors vardas gražumu nepasižymi, bet, brangindami senovę, tik taip turime vadinti aną priemiestį. Lytis *Višupiai negalima, nes tokios darybos vietovardžių Lietuvoje visai nėra. — Iš šiaurės prie Veršnpių prieinąs vasarinių kaimas Wołokumpie lietuviškai reikėtų vadinti Valãkampiais ar Valãkampių. Ši vietovė bus žymiai jaunesnė, bet 1865 m. žemėlapyje irgi jau pažymėta, tik be nosinio m — Волокуне (su korektūros klaida vietoj Волокупе, plg. Słownik Geograficzny Wołokup).

Ar taisyklingas pavadinimas Marksistiniai Leninistinis Universitetas ?

Netaisyklingas. Turi būti : Marksistinis Leninistinis Universitetas. Prieveiksminis posakis čia yra rusybė. Bet ir šiaip, kur reikiant, prieveiksmių iš būdvadžių su galūne -inis nedaroma, juos atstoja prieveiksmiai su -iškai. Todėl gabma kalbėti tik apie marksìstiškai, o ne marksistiniai nusistačiusį žmogų.

Katraip geriau vartoti partijos vardo sutrumpinimus : VKP(b), LKP(b) ar VK(b)P, LK(b)P ?

Pagal lietuvių kalbos dėsnius turime sakyti rašyti : Visasąjunginė Komunistų (bolševikų) Partija, Lietuvos Komunistų (bolševikų) Partija. Todėl ir santrumpose raidę b reikia įskliausti tarp K ir P. O santrumpa VKP(b) atliepia rusiškajam partijos pavadinimui — Всесоюзная Коммунистическая Партия (болшевиков).

Lietuviškai rašydami, žinoma, lietuvišką ir raidinę santrumpą turime vartoti.

Kaip rusų raidėmis rašytini vietovardžiai Šiauliai ir Švenčionys ?

Visų pirma reikia pažymėti, kad perdėm paraidinis (translite-racinis) rašymas Шиауляй ir Швенчионис būtų visiškai netikęs, nes mūsų i po š, l ir c šiuose vietovardžiuose tėra tik minkštinamasis ženklelis, o ne atskiras garsas. Todėl tenka rašyti fonetiškai, būtent, lietuvių kalbos garsus reikšti artimiausiais rusų kalbos garsais. Taigi pérrašą (transkripcija) turi būti tokia, kad ir nelie-tuvio skaitomas perrašytinis vietovardis skambėtų bent panašiai į lietuviškąją lytį. Vadinasi, Šiauliai ir Švenčionys rusiškai perra-šytini — Шяуляй, Швенчёнис. Ilgasis y perrašiniuose palieka neišreikštas, nes rusų kalba neskiria ilgųjų balsių ir tam savo raidyne neturi rašmenų. Galūninis -iai, nors mūsų paprastai tariamas kaip -ei, vis tik geriau rašytinas -яй ne -ей. Mat, rusų kalbos e daug siauresnis už lietuviškąjį, ir todėl, rašant Шяулей perrašinys fonetiškai išeitų netikslesnis negu Шяуляй. Kai kas dar galėtų pasakyti, kad, žiūrint rusų kalbos fonetikos ypatybių, reikėtų rašyti Шяуляй, Швенчонеляй. Mat, rusų, kalboje š, č ne minkštinami. Bet čia turime pastebėti, kad dėl tokio pučiamųjų priebalsių ir sutaptinių (afrikatų) č, sukietinimo tektų iškraipyti nemaža vietovardžių. Juk tada turėtume rašyti ne tik Biržai — Биржай, bet ir KražiaiКражай. Pagaliau jau ir au reikšdami ay mes ne kiek težiūrime rusų kalbos polinkių, nes šiaip greičiau turėtume rašyti ав. Plg. automobilis : автомобиль, maurai (tautos vardas) : мавры. Taigi, prireikus kur rusiško perrašinio, teiktina tik — Шяуляй, Швенчёнеляй.

Ar apyskaita keistina ataskaita ?

Mūsų įprastinės apýskaitos nėra nė jokio reikalo keisti kitu žodžiu. Ji paprastai vartojama tokiuose posakiuose, kaip darbų̃, veikimo apyskaita. Čia rytietiškoji atãskaita arba atskaità visiškai netiktų, nes juk nieko iš darbų ar veikimo n e a t s k a i t o m a, tik apskaitoma, kiek tų darbų padaryta arba kiek nuveikta. Matyti, kam pasišovė rusiškasis отчет ir pagal jį (от- ; ata-) ėmė vartoti atãskaitą. Pagaliau ši netikusi vartosena nėra naujiena, jau pirmuosiuose mūsų laikraščiuose po 1905 m. rusų отчет taip buvo lietuviškai verčiamas. Tik J. Jablonskis, pasiūlydamas apýskaitą, išveisė tą vertinį iš bendrinės kalbos. — Šiaip pats žodis atãskaita, geriau — ataskaità, -õs, ãtaskaitą, žinoma, nėra nieku dėtas. Bet jis vartotinas tik atskaitymo réikšme ir rusiškai verčiamas вычет, отчисление. Dėl atskaità diskontas, учет векселей ” žiūr. 281-282 psl.

Produktìngas ar produktyvùs ?

Šių dviejų žodžių vartosenoje nereikėtų painioti. Visų pirma produktìngas yra tas, kas daug produktų turi. Galėtume kalbėti apie produktingą krautuvę, sandėli, kur gausu visokių produktu. Plg. žodìnga, vaizdìnga kalba, akmenìngas laukas. O produktyvùs (iš nauj. lotynų prōductīvus) savo reikšme atitinka vok. produktiv, rusų продуктивный. Todėl kalbame apie produktỹvų ar neproduktỹvų darbą, ūkį, gamybą, net žmogų (kuris daug ar maža padirba). O produktyvì mašina yra tokia, kuria galima daug ir greitai ko pagaminti. Gamybos sričiai, norint vietoje svetimo žodžio turėti visai lietuvišką pakaitą, labai gerai galėtų tikti gamùs, -aũs, gãmų. Tada turėtume visą grutę : gamìnti “ produkuoti ” : gamyba “ produkcija ” : gamùs “ produktyvus ” : gamùmas “ produktyvumas ”. Taigi produktìngas “ turis daug produktų ” skirtinas nuo produktyvùs “ gamus, našus, darbus ”. Ši netikusioji produktìngo vartosena vis atsibepia iš tų laikų, kada vietoje dabartinių aktyvùs, -aũs, aktỹvu, pasyvùs, -aũs, pasỹvų buvo imta vartoti aktìngas, pasìngas.

K. Būgai “ Kalboje ir senovėje ” nupeikus šiuos naujadarus, jie iš mūsų raštų pamažu ir išnyko. Bet aktìngas paskutiniu laiku vėl vienur kitur ima rodytis. Tačiau iš daiktavardžių ãktas ir pã-sas( ! ) nieku būdu negabme darytis visai ką kitą reiškiančių aktìngas, pasìngas. Šių vad. tarptautinių žodžių priesagos nebetuvinti-nos, ir turime tenkintis ištisiniais aktyvùs (plg. aktyvìstas), pasyvùs. Plg. vok. aktiv, p a s s i v, rusų активный, пасивный *.

------
*
Gimtoji Kalba, 1940 m. lapkričio-gruodžio mėn., 132-137.

Ar vartotina atãskaita ?

Šitas žodis nėra nieku dėtas. Pati jo lytis, nors Lietuvių Kalbos Žodyno duomenimis iš gyvosios kalbos ir nepaliudyta, bet dėl priešdėbo ata- laikytina rytietiška. Plg. rytiečių atãkaita “ vieta prieš saulę, įsaulis ”, atãmaina, atãmatos, kurių vietoje vakarų lietuviai paprastai sako : atkaità, atmainà, ãtmatos. Taigi bendrinei kalbai geriau teiktina ir lytis atskaità. Gyvojoje žmonių kalboje atskaità, ir ãtskaita visų pirma reiškia išskaitymą, skaitymą, pvz., knygoje nebegalima rasti atskaitos ( = nebegalima išskaityti, kas toliau eina). Čia atskaità, savo reikšme neatskiriama nuo veiksmažodžio atskaitýti “ iki tam tikros vietos nuskaityti, tam tikrą dali perskaityti ”. Plg. posakius : knygą jau lig pusės atskaičiau: užsibrėžk, kiek atskaitei, paskui užmirši. Naujada-riškai atskaità arba dažniau ãtaskaita vartojama ir aritmetiniam atskaitymui, apskaičiavimui, apyskaitai ir pagaliau diskontui (vekselių) reikšti. Dėl atãskaitos vartojimo vietoje apýskaitos praeitų metų GK esame šitaip rašę : “ Mūsų įprastinės apýskaitos nėra nė jokio reikalo keisti kitu žodžiu. Ji paprastai vartojama tokiuose posakiuose, kaip darbų̃, veikìmo apýskaita. Čia rytietiškoji atãskaita arba atskaità visiškai netiktų, nes juk nieko iš darbų ar veikimo neatskaitoma, tik apskaitoma, kiek tų darbų padaryta arba kiek nuveikta. Matyti, kam pasišovė rusiškasis отчет ir pagal jį (от- ; ata) ėmė vartoti atãskaitą. Pagaliau ši netikusi vartosena nėra naujiena, jau pirmuosiuose mūsų laikraščiuose po 1905 m. rusų отчет taip buvo lietuviškai verčiamas. Tik J. Jablonskis, pasiūlydamas apýskaitą, išveisė tą vertinį iš bendrinės kalbos ” (285 psl.). Ir šiandien prie tų žodžių nėra ko pridėti. Ėmus visur vartoti ãtskaitą ar atãskaitą vietoje apýskaitos, ši pastaroji pasidarytų visai nebereikalinga, o ji vis tik yra įprastesnė ir taisyklingesnė. Taigi apýskaita reikština отчет, o atskaita verskime rusų вычет, отчисление.

Kaip išversti lietuviškai отчество?

Rusams отчество reiškia tėvo vardą. Lietuviškai, kur reikiant, pvz., įvairiuose blankuose, dabar rašoma ar spausdinama : tėvo vardas. Norint šiai sąvokai turėti atskirą vieną žodį terminą, teiktina sudurtinis tėvãvardis. Jis kalbininkų jau nuo seniau vartojamas asmenvardžių tyrinėjimuose, ir būtent vok. Patronymikon reikšti. O vad. patroniminės pavardės, kaip Jonáitis, Petrė́-nas, Stasiū́nas, juk visos ir yra kilusios iš tėvų vardų. Rusams posakyje Петр Николаевич pastarasis žodis yra отчество, o to Petro tėvo vardas (= имя отца) vis tik bus Николай. Vadinasi, ir lietuviškai tos sąvokos skirtinos, būtent tėvavardis vartotinas tai specialiajai su -ович, -евич galūne sudaromai tėvo vardo lyčiai vadinti.

Kaip lietuviams rašyti rusiškai arba dviem kalbom rašomuose dokumentuose savo vad. отчество, pvz., Petras Raštutis, Juozo s. arba Ona Masiulytė, Jono d. ?

Lietuviai dabar vad. tėvavardžių neturi, todėl, kur prireikus, pvz., dokumentuose tikslumo sumetimais ir rašoma : Juozo s. (ūnus), Jono d. (ulctė.) Bet būta kitaip. Ir mes iki pat XVII amž. esame vartoję tėvavardžius su galūnėmis -aitis, -onis, -ūnas, -ėnas ... Tik tie tėvavardžiai mums paprastai atstodavo dabartines pavardes, kurių daugis valstiečių dar neturėjo. XVI amž. dokumentuose, pvz., skaitome Gedminas Daugintaitis, Gedeika Andriejūnas, Jonikas Daugučionis. O vienoje lotyniškoje XVII amž. galo metrikoje kažkokio mirusio Raudaičio tėvas tebevadinamas Raudys. Ir dabar dar mūsų tarmėse jauną Laukio sūnų pavadina Laukáičiu, kitur net Laukýnu (plg. pavardes Tamùlis : Tamulýnas, Jur̃kus : Jurkýnas). Tačiau priesaginių tėvavardžių greta su pavarde niekur dabar lietuvių nevartojama. Taigi, mums neturint tėvavardžių, anuodu pavyzdžius rusiškai galėtume tiesiog rašyti: Петрас Раш-тутис, сын Йуозаса ir Она Масюлите, дочь Йонаса. О jeigu rusiškame tekste norėtume pavartoti tikrą tėvavardį, tai vietoje сын Йуозаса, дочь Йонаса būtu teiktini Йуозасович, Йонасовна. Kai kam, rasi, atrodytų rašytina Йуозович ir Йоновна, nes juk -as yra galūnė. Bet dėl tokio galūnės numetimo nelietuviams būtų sunku atsekti vardininko lytis, o dėl to galėtų susidaryti painiavos. Jeigu jau Juozo ir Jono, rusiškuose dokumentuose mes nekeičiame į Иосип ar Осип ir Иван, o rašome Иуозас, Йонас, tai verčiau ir tėvavardyje išlaikyti pilnąją vardininko lytį.

Ar ne prieštaravimas rašyti lig šiol, bet ligšiolinis ?

Paviršiumis žiūrint gali atrodyti ir prieštaravimas. Bet juk sudurtinius būdvardžius mes visada rašome sykiu, pvz., kasdieninis, šiandieninis, artipilnis (artipilnė stiklinė), paskuigalis, nors šiaip rašome kas dieną, šią dieną, arti pilnio, paskui galo. Žinoma, lig šiol, atsiradusį iš ligi šiol, nusižiūrėję į kasdien, šiandien, galėtume rašyti ir ligšiol. Bet kadangi dabartinė rašyba čia rašo skyrium lig šiol, tai jos laikomės ir GK. Rašyba juk visų pirma yra susitarimo dalykas, ir svarbiausia jos vienodumas bei visuotinumas.

Kaip geriau versti прогульщик?

Šiuo tarybiniu terminu vadinamas tam tikras darbo gaišėjas. Spaudoje jis verčiamas dykinė́tojas, dykū̃nas, o paskutiniu laiku ir

vaikštéiva. Pirmieji du žodžiai anos sąvokos kaip reikiant tiksliai dar nenusako, jie labiau atitinka rusų бездельник, праздношатающийся, o dykū̃nas, be to, dar reiškia ir шалун, проказник. Naujadaras vaikštéiva, rodos, geriau tinka, nes jam ir pačia savo šaknimi atliepia rusiškajam terminui. Dėl darybos plg. skurdéiva “ skurdžius, бедняк, голяк ”. Taip pat galima būtų vartoti ir iš gyvosios kalbos pažįstamas vaikštìkas, kuris reiškia šiaip vaikščiojantį žmogų, paskui ir valkūną. Ši reikšmė jau labai priartėja prie прогульщик sąvokos. Katras iš jųdviejų prigis, parodys pats gyvenimas. Gali net ir visai kitas dar pagaulesnis žodis pasišauti. Be to, dar reikalingi lietuviškų atitikmenų ir “ progulščiko ” giminaičiai прогул, прогулять. Veiksmažodžiui vartotina praváikščioti (plg. pravaikščiojo pietus, traukinį, t. y. pasivėlavo, praleido), o прогул galima vėl išsivesti prãvaikštas. Darybai plg. prãminąs “ pirmosios minamų linų saujos ; sviestą mušant į grietinę dedamas seno sviesto gabaliukas ”, prãnaras arba prãnara “ nuoauga, verpetas lentoje, medyje ”. Kaip prãminąs, prãnaras yra tai, kas praminta, pranirę ar pranarinta, taip ir prãvaikštas gali reikšti pra-vaikščiotą laiką *.

* Gimtoji Kalba, 1941 m. sausio-kovo mėn., 46-47 psl.

KALBOS SKILTELĖ *

MODERNUS, NE “ MODERNIŠKAS ” **

Kurie kalboje valyvesni, paprastai vartoja :    modernus, originalus, primityvus, oficialus... ir išvestinius moderninis, oficialinis..., prieveiksmiais moderniai, oficialiai... Tik tokia vartosena ir tesuderinama su mūsų kalbos dėsniais. Vadinasi, arba lotyniškajam žodžiui paliekame originalinę galūnę ir toliau ji lietuviškai kaitome, arba dar -is (originalis, oficialis) pakeičiame -us. O Vakarų Europos kalbų pvz., vokiečių, prancūzų, požiūriu žiūrint, visur tik -u s pridedame. Dar seniau vieno kito bandyti vartoti specialis, socialis, oficialis... mūsų kalbai nėra tikę, nes atrodo daiktavardiškai (plg. miegalis, snaudalė ...) ir, svarbiausia, iš jų negalime pasidaryti prieveiksmių. Kaip šalia saldus, baltas, rūgštus sakome saldiniai, baltiniai, rūgštiniai obuoliai, taip ir gretomis su modernus, oficialus..., kur reikiant, rūšiai žymėti vartotina moderninis, oficialinis. Nesakydami “ geriškas, gražiškas ”, negalime iš vieno būdvardžio darytis kito su priesaga -iškas. Taigi moderniškas ” ir visa jo draugė mūsų kalbos dėsniais nepateisinama. Galėtume nebent kalbėti tik apie modernišką fotografiją, kuri savo technika panaši į “ Moderno ” darytąsias.

---------
*Trumpi kalbos patarimai spausdinti
Lietuvos Aide 1938 metais, paprastai 4 puslapyje, o nuo spalio 17 dienos — trečiame. A. Salys šių straipsnelių spaudos klaidas atitaisydavo vėlesniuose Lietuvos Aido numeriuose Kalbos skiltelės prierašuose savo straipsnelių gale. čia tie prierašai praleidžiami, ištaisius spaudos klaidas pačiuose straipsneliuose savo vietoje.
     Straipsneliuose kartais tęstinės (tvirtagalės) priegaidės balsės, matyt, dėl techninių priežasčių, išspausdintos su stogeliu (pvz.
â), čia jos spausdinamos su įprastiniu cirkumflekso ženklu (pvz. ã).
     Du vieniši trumpi straipsneliai —
Rūpintojėlis, ne smutkelis ir Ne ‘subuvimas’, bet ‘pobūvis’ — pripliekiami prie šio skyriaus, nors jie Lietuvos Aide buvo spausdinti dar keletą metų prieš Kalbos skiltelės atsiradimą.
** Lietuvos Aidas, 1938.1.24, 35 nr.

NE “ GORNOSTAJUS ”, BET ŠERMUO, ŠERMUONIS*

Berašant apie Egipto karalienės puošnųjį apdarą, laikraštininkams pakliuvo po nago ir tas “ gornostajus ”. Tačiau kiekvienas rusiškai mokąs supras, kad čia tik lietuviška galūnė teprisegta. Vokiškai tas pats žvėrelis vadinamas “ Hermelin”. Seniau kažkur spaudoje esu matęs ir taip rašant. Bet mums nė katro nereikia, turime tam žvėreliui senų savų žodžių. Būtent : šermuo, šermuonis, šarmuo. Plačiau, rodos, vartojamas pirmasis, jis linksniuojamas ir kirčiuojamas kaip piemuo. Kadangi penktosios linksniuotės daiktavardžių nėra daug, tai iš analogijos jie kalboje pereina į kitas linksniuotes. Taip ir iš senoviško šermuo atsirado naujesnis šermuonis (kaitomas kaip obelis), kuris vartoti bene ir parankesnis, nesipainios su šermenimis. Labiau jau tarmiškas š a r m u o. Seniau, matyti, esame dar turėję ir šermultį, tai rodo mūsų pavardė Šermulis ir pagaliau latvių kalba. Įsidėmėtina, kad šarmuonys, šermuonėlis, šermunėlis, rytiečių širmuonėlis vėl yra kitas žvėriukas, kitaip vadinamas žebenkštis, rusiškai “ laska ”, vokiškai “ Wiesel ”. Taigi turint seną, net iš prokalbės paveldėtą, savą žodį, anos rusybės reikia būtinai vengti. — Ir apskritai mes įvairiems kailiams vadinti per daug dar vartojame svetimybių. Vis girdi “ norkas, kotikas ”. Pirmajai turime lietuvišką pakaitą audinė, o antrasis vadintinas kačiuku, katinaičiu. Šis vardas kilęs iš tam tikrų ruonių rūšies, kur rusai vadina “ jūros katinu ”, o vokiečiai “jūros lokiu ”. Jei lietuviškoji visuomenė čia rūpinsis lietuviškus pavadinimus tevartoti, tai ir kailininkai turės prisiderinti, išmokti.

--------
*
Lietuvos Aidas, 1938.1.25, 37 nr.

VIS DAR ŠMĖKLOJASI “ SPAUSDINIAI ” **

Paprastai sakome rašome spaudinys, spaudiniai, bet kartkartėmis pastebėti vartojant ir “ spausdinys, spausdiniai ”, net tiesiog “ spausdintas Šie pastarieji dariniai netaisyklingi, o “ spausdintas ” vėl vergiškas vokiško “ Gedrucktes ” vertimas. Daiktavardžius su priesaga -i n y s savo kalboje daromės iš būtojo laiko veiksmažodžių kamieno, pvz. : skendinys (: skendo), radinys (: rado), krėtinys (: krėtė), mezginys (: mezgė). Tuo būdu iš spaudė padaromas spaudinys, kaip iš kūrė—kūrinys (ne kūrinys !). Vartojantiems “spausdini”, matyti, painiojasi veiksmažodis spausdinti, nors iš jo būtojo laiko (spausdino) tegalėtų išeiti nebuvėlis “ spausdini-nys ”. Antra vertus, čia parūpinamojo veiksmažodžio lytis nė nedera, nes spaudinys juk yra spaustuvės spaudžiamas, išspaustas dalykas. Velionis Rygiškių Jonas su “spausdiniu” kovojo visą amžių, negi mes nepajėgtume juo nusikratyti. Visų pirma mūsų įstaigos ir šiaip įmonės turėtų išmesti laukan spaudus (jis daug geresnis už prašaleitį “ štampą ”) su klaidingais parašais. Tada pamažu visi greičiau įprasime taisyklingąją lytį.

-------
**
Lietuvos Aidas, 1938.1.26, 39 nr.

dėl prūsų vado Manto vardo *

Šio garsaus prūsų sukilimo vado vardas pas mus supopuliarintas dviem naujais vertimais. Bet viename randame rašant Mantas, kitame jau vėl M o n t ė. Prūsų kalba yra lietuvių kalbos giminaitė ir ypačiai panašūs vardynai (asmenvardžiai ir vietovardžiai). Taigi mažne visada prūsų asmenvardžiams randame atitikmenų ir lietuvių kalboje. Žymusis prūsų vadas lotyniškoje Petro Dusburgiečio chronikoje rašomas Henricus Monte. Iš šio vokiško jo krikštavardžio išriedėjo ir tas menkai besuprantamas Herkus. O Monte yra vokiečių perdirbtas iš Mantas. Mat, vardams nukandžiojamos galūnės, ir a n kartais paverčiama o n arba ir u n. Tatai rodo ir kiti prūsų vardai, pvz., Monte-myle, Muntemil, Kymunt, Noremunt, kuriame atsiliepia lietuvių Mant(i)milas, Kymantas, Nor(i) -mantas. Žinoma ir daugiau prūsų anuo vardu. Rašoma : Monte, Munte, bet ir Manto, taip pat minimas prūsas Mantuche (= Mantukas). Žemaičiuose XVI amž. randame Staniulį Mantaitį, kuris yra išvestinis iš Mantas. Tos pačios šaknies yra ir dabartinės pavardės Mančys, Mančins, o Klaipėdos aps. seniau dar buvęs kaimas Mantėnai. Taigi taisyklinga tėra tik lytis Mantas. Ji vien ir vartotina. Reikėtų ir Klaipėdoje gatvės vardą ištaisyti.

-------
*
Lietuvos Aidas, 1938.I.27, 41 nr.

RASTINUKAS SĄVADAS*

Iš laikraščių sužinome išėjus vieno departamento aplinkraščių sąvadą. Vadinasi, pasakytume, mūsų kalba pragurbo vienu nauju žodžiu. Bet vargu taip. Darybos atžvilgiu, žinoma, nieko neprikiši, plg. sąvaras, sankalas, sangulas ir gausias moteriškąsias sąvartas, sąvalkas, sankrytas... Tačiau iš karto tuojau pakvimpa rusišku “ svod zakonov ”, kurį mes betuviškai vadiname įstatymų rinkiniu. To, rodos, ir pakanka, galima, prireikus, išleisti ir aplinkraščių rinkinį. Be to, šis rasti-nukas ir kitu atžvilgiu nebus patogus, ypačiai įstatymų žmonėms ir patiems tvarkos žiūrėtojams. Juk moteriškoji sąvada ir išvestiniai sąvadauti, sąvadybos visai ką kita reiškia. Iš to kitas gali ir juoko patraukti.

SUSISIEKIMAS IR EISMAS**

Mada visur veikia, taip pat ir kalboje. Pasirodė mūsų spaudoje eismas, ir stvėrėsi jo visi, kaip vaikas titės. Mat, daugiam bus pasirodę, kad Čia naujas pakaitas “ netikusiam ” susisiekimui. Tačiau taip nėra, jie abu geri, bet kiekvienas savo vietoje. Eismas yra senosios Terminologios Komisijos darbo, nukaltas fizikams, bet tik paskutiniu laiku jis imta vartoti judėjimo prasme. Jis sudarytas iš eiti su priesaga -s m a s. Ši priesaga savo reikšme artima priesagai -imas, tik reiškiamą veiksmą daugiau sudaiktina, neturi nuolatinumo atspalvio, pvz., šaukimas: šauksmas, jautimas: jausmas. Taigi panašiai skiriasi ir ėjimas — eismas. Plg. dar Jablonskio duodamą pavyzdį : kareivių ir bėgsmas buvo neapsakomas. Taigi galima kalbėti apie traukinių, autobusų eismą, vadinasi, ėjimą. Bet šiaip kitur vartotina susisiekimas. Todėl netikę posakiai : “ Blogas eismas su Žemaičiais, sunkus eismas autobusais ir Suvalkų krašto plentais ”. čia geriau tinka įprastinis susisiekimas. Ir toliau, žinoma, sakysime : gatvėse didelis judėjimas. Taigi eismas daugiau tinka tik specialiniu terminu susisiekimo sričiai.

-------
*
Lietuvos Aidas, 1938.1.28, 43 nr.
**
Lietuvos Aidas, 1938.1.29, 45 nr.

JŪREIVIS, JŪRININKAS IR KITKAS *

Mums šiuo reikalu rašo vienas jūrininkas. Labai teisingai pastebi, kad dabar spaudoje šiuodu žodžiai vartojami visai mišrai. Jo samprotavimu jūreivį, gretindami su moksleiviu, kareiviu, keleiviu, praeiviu..., turėtume vartoti kalbėdami apie žmones, kur “ eina į jūrą ” ( = jūromis plaukioja), kur tik tam tikrą laiką tą darbą dirba, bet nėra amatiniai specialistai. O jūrininkas, lyginant su mokslininku, karininku, teisininku, miškininku..., vėl, esą, geriau tiktų nusakyti asmeniui, išėjusiam tam tikrą jūrų mokslą, įsigijusiam specialybę. Ir priduria teikiamosios vartosenos pavyzdį : žvejai nuo pat mažens įpratę į nelengvą jūreivio darbą, bet į jūrininkus išeiti negali dėl mažo mokslo. — Tokia vartosena bendrinei kalbai tikrai labai paranki, ypačiai prisiminus grutę kareivis: karininkas. Abu anuodu žodžiu yra naujadarai ir juos galime funkciškai pagal reikalą skirti. Šis palinkimas matyti jau ir J. Šlapelio žodyne (1921), kur jūreivis rusiškai verčiama “ morechod , moreplavatel ”, o jūrininkas “ moriak, matros ”. Tik, nusižiūrėjus į kareivį, “ matrosą ” geriau būtų vadinti jūreiviu. Be to, žinoma, jūrininku tam tikrais atsitikimais gali būti vadinamas ne tik specialistas jūrų plaukiotojas, bet ir šiaip jūrų tyrėjas.—Vartotina prekybinis laivynas (= prekybai skirtas), bet laivų gali būti ne tik prekybinių, bet ir prekinių (= kuriais prekės vežamos). Taip pat teiktina karo, karinis laivas arba laivynas. Čia pasakoma tik tam tikra rūšis. Jeigu tas laivynas gerai kaunasi ar šiaip pasižymi savo kariškomis ypatybėmis, tada jį pavadinsime (tarmiškai) karišku laivynu. Plg. senovinė ir senoviška daina. Geriau, rodos, tinka ir povandeninis laivas, ne nardomasis. Juk jis skirtas po vandeniu plaukioti, ne nardyti. Pagaliau ir kitos kalbos šiam terminui nardymo sąvokos nebevartoja. Žvejas, tiesa, senoviškesnis už žvejys, bet dabar labiau įprantama vartoti pastaroji lytis. Senų senovėje esame sakę ir karias, bet dabar besakome k a r y s, nors dažniau svečias, ne svetys.

--------
*
Lietuvos Aidas, 1938.I.31, 47 nr.

VIS TIK PUSKARININKIS, NE “PUSKARININKAS”**

Vienas skaitytojas norėtų, kad vietoje dabartinio puskarininkis būtų rašoma sakoma “ puskarininkas ”. Girdi, šis žodis esąs vienos šaknies su karininkas, o parašius daug. kilm. puskarininkių, vėl moteriškai atrodąs, tartum vard. būtų “ puskarininkė ”.—Tačiau taip negalėsime daryti. Visų pirma, jei su pus- suduriame daiktavardį galūne -a s, tai ją savo kalbos dėsniais paprastai pakeičiame -i s. Pvz. : pusbernis, pusmetis, pussvaris, pusparšis, puseržilis, pusauksinis ( = pusė auksino “ toks pinigas ”). Pagaliau pažįstamas ir visai panašios darybos puspirmininkis, kuriuo dvaruose vadinama lauko darbų pirmininko (jis pirmas dirba) pavaduotojas, netikrasis pirmininkas. Tiktai mažybiniai ir maloniniai su priesaga -(i)ukas išlaiko nekeistą galūnę, pvz., pusberniukas, pusvaikiukas. Taigi, prireikus, galima pasakyti ir puskarininkiukas. O galūnių panašumu nėra vėl ko sirgti. Jau mūsų kalba tokia, kad ne iš visų linksnių tegalime vardininką atpažinti. Plg. lankas, lanka, bet lankų, arba velnias, genys, bet velnių, genių, pagaliau šaulys, šaulė, o tik — šaulių. Vadinasi, taisyklingas tėra tik puskarininkis, jis ir tevartotinas. “ Puskarininkas ” buvo tik nemokėlių paleistas.

--------
 **
Lietuvos Aidas, 1938.II.1, 49 nr.

ATITINKAMAS ,ATATINKAMAS IR JŲ DRAUGĖ *

Vėl mus prašo pasisakyti dėl atatinkamo vartosenos. Tiesa, kad jis, o ypač prieveiksmis atatinkamai mūsų spaudoje ir raštinės kalbos dažni svečiai. Kalbininko akimis žiūrint pati lytis niekuo dėta. Tik ji yra rytietiška. Rytiečiai priešdėlį ata- vartoja labai plačiai. Jų sakoma ir: ataduoti, atadaryti, atanešė, atavežė, atadaras, atabulas, atažagarias, atamaina... Čia bendrinėje kalboje esame pratę sakyti rašyti : atiduoti, atidaryti, atnešė, atvežė, at(i) daras, atbulas, atžagarias, atmaina. Taip tenka žiūrėti ir į atatinkamą. Bendrinei kalbai įprastesnė lytis atitikti, todėl ir visose jos išvestinėse vartotina priešdėlis ati-, pvz. atitinkamas, atitinkamai, atitikimas, atitikmuo ( = tai, kas ką atitinka). Tai yra norma kasdieninei paprastajai kalbai. Nors ir čia vienas kitas žodis, patekęs iš rytiečių, gali išlikti su ata-, pvz., atatupstas, atatupstomis. Sangarsio tt šiokiais atvejais bendrinė kalba vengia, o koks atitupstas vėl neįmanomas. Dailinėje, rašytojo, ypačiai rytiečio kalboje, žinoma, ir ata- galės rasti sau vietos.

* Lietuvos Aidas, 1938.II.2, 51 nr.

TIEKTI IR TEIKTI*

Skaitytojų prašomi čia tik trumpai pasisakome dėl šių dviejų veiksmažodžių reikšmės ir vartosenos. Plačiau apie tai esu rašęs praeitų metų Gimtosios Kalbos “ Klausimų kraitelėje ” (žr. 251 psl.). Pagrindinis ir bendrasis reikšmės skirtumas yra : tiekti = daryti, dirbti, gaminti, o teikti = duoti, pristatyti. Todėl tiekiame valgį, vaišes, drabužį, ūkio padargus, o iš kitos pusės galime teikti džiaugsmą, viltį, garbę, valdžią, pagalbą, žinias ir šiaip daiktus. Todėl netaisyklingi yra posakiai : patiekti raštą, prašymą, įrodymą, klausimą. Vartotina šiuo atveju pateikti, įteikti, paduoti... ar ir tiesiog prašyti, įrodyti, (pa)klausti. Apie raštų tiekimą galima būtų kalbėti nebent tada, jeigu kokio nesumataus viršininko siunčiami raštai yra kito žmogaus ne tik parašyti, bet ir apmesti, paruošti.

-------
*Lietuvos Aidas
, 1938.11.3, 53 nr.

DĖL “ARO” IR ERELIO**

Vienas iš senesnių spaudos darbininkų mums rašo : “ O dabar panaikink Tamsta “ arą ”. Jau jis man įgriso. Deja, ir aš esu ranką pridėjęs prie jo įgyvendinimo. Daugelis mano, kad erelis esanti mažybinė lytis. Kaip dar iš karvelio nepadarėme “ karvo ” ! ”. Tiesa, kad erelis nėra mažybinė lytis. “ Aras ” per nesupratimą padarytas ir paleistas Juškos, net į jo paties surinktąsias dainas įbruktas. Apie jį jau 1922 m. yra rašęs ir velionis K. Būga “ Kalboje ir senovėje ” (55). Taigi buvo, rodos, laiku pertarta, įspėta. Bet per 15 metų nieko nepakito. Iš šalies žiūrint atrodo, kad literatai ant to “ aro ”, anot žemaičio betariant, gyvi likę. Kad poetai taip kėčia, tegu sau “arauja”, bet bent šiaip raštuose, taip pat ir gamtos moksluose “ arui ” tikrai neturėtų būti vietos. Čia gana mums erelio.

---------
**Lietuvos Aidas
, 1938.II.4, 55 nr.

MOKĖKIME SAVO TAUTOS VARDĄ TARTI ***

Vieni esame žemaičiai, kiti aukštaičiai ; šių vėl yra ir zanavykų, ir kapsų, ir dzūkų, ir čiačiokų, kur Čia visus supaisysi. Bet visi vienu vardu vadinamės lietuviais, seniau dar ir lietuvininkais. Bet labai negražu klausytis, ypačiai viešose kalbose, kad tą savo vardą daug kas visaip keverzojame. Čia vienas taria lietuvỹs, lietuvių̃, kitas vėl su lietùviu, lietùvius, trečias líetuvių, líetuvius, pagaliau net ir vardininkas, ypačiai Klaipėdos krašte, girdėti líetuvis. Rodos, nesunku įsidėmėti, kad mūsų tautos vardas šitaip linksniuojamas ir kirčiuojamas :

Vienaskaita
lietùvis 
lietùvio 

liet
ùviui 
liet
ùvį 
lietuvi
ù 
liet
ùvyje 
liet
ùvi !

Daugiskaita
lietùviai 

liet
ùvių 
liet
ùviams 
lietuvi
ù
liet
ùviais 
liet
ùviuose 
liet
ùviai !

Tatai yra vienintelis taisyklingas tarimas. Kirtis lygiai taip pat kilnojamas linksniuojant ir moteriškąją giminę lietùvė,lietuváitė turi pastovų nekilnojamą kirtį ant a i. Suvalkiečių lietuvỹs ir lietuvė̃ (kitur taip vadina lietùvą bet kam lieti, tirpyti) yra naujadarai, kaip ir vokietỹs. O tokios lytys, kaip líetuvio, líetuvius... yra pačių mūsų inteligentų išmonis. Taip pat ir krašto vardas taisyklingai kirčiuotinas : Lietuvà, Lietuvõs, Líetuvai, Líetuvą, su Líetuva, Lietuvojè, Líetuva! Daug kas netaisyklingai galininką taria su tvirtagale priegaide Liẽtuvą, o paskui jau ir įnagininką su Liẽtuva. Randasi dar ir tokių, kur, nusižiūrėję į dainos ir žaidimo kirtį, taria reikiant sakyti Lietùvą. Bet juk daugis bus pastebėję, kad dainoje labai dažnai nukrypstama nuo tikrojo kirčio. Taigi iš jos negalime spręsti. —Ta pačia proga priduriu, kad ir savo artimųjų kaimynų vardus turime tarti lãtvis, lãtviai, vókietis, vókiečiai, ne latvỹs, latviaĩ, vokietỹs, vokiečiaĩ. Taip pat kirčiuotina lénkai, o ne lenkaĩ. Visi turime atsiminti, kad savo pačių vardą mokėti tarti mums yra ir garbės ir padorumo dalykas.

--------
*** Lietuvos Aidas, 1938.II.7, 59 nr.

DAUGIAU KALBOS DRAUSMĖS *

Rašydami visuomet daugiau apgalvojame, apsvarstome nei gyvu žodžiu kalbėdami, ypačiai jei tas žodis nėra viešasis, bet eina paprasta kasdienine susižinojimo priemone. Todėl ir mūsų rašomoji bendrinė kalba yra daug grynesnė nei šnekamoji. Tur būt, nerasime mūsų šviesuomenėje žmogaus, kuris nežinotų, kad “ ciongas ” yra skersvėjis, kiauravėjis, “ vailokas ” — tūbas, “ spinka ” — atkaltė, atloša, “ vendzyti ” — būdyti, rūkyti, “ sokas ”—sunka, “ vyšniuvka ” — v y š n i n ė, “ švogerka ” — svainė, “ štepselis ” — kištukas... Ir rašte jau niekas šių makaronybių nebevartoja. Bet kas kita šiaip sau kalbant, namie, su tarnais, su darbininkais, turguje, krautuvėje. Čia dar apyvarais velkini tebevaikščiojame, visai maža pažangos terodome. Mat, ant užkulnių nelipami, raminamės, anot to betariant, “ kuo pavadinsi, tuo nepagadinsi — Šeštadienio apyvakariu kauniškius paprastai smarkiau nei šiaip dienomis suima bendras rūpestis — kad pilvui nėra šventos, kaip tam šuniui pasninko. Ir pilnos tada krautuvės, įėjęs gausi ir eilėje pastovėti. Ir klausais kauniškių pilvų pageidavimų. Ir va jie : “ sasiskos, kelbasos, šinkos, palengvicos, lososina, minogos, sardin-kos, smožyti taukai, alanskas sūris, muštarda ” ir šiaip dar kiti “ prismokai ” ... Ir dėl to peršasi išvada, kad tie pilvai kaž kaip “ vzdzienčnai ” tebegyvena “ Bromos atvertos ing viečnastį čėsus”. Bet juokas juoku, o pokštai atskirai. Šį reikalą turime šiaip ar taip tvarkyti. Ir anaip kalba ne tik tarnaitės, ne prastuomenė, bet inteligentės moterys (vyrai čia mažiau reikalo ir progos teturi), išėjusios jau lietuviškas gimnazijas, deja, net mokytojos. Skundžiamasi namų ruošos terminų trūkumu, bet nė esamaisiais nesinaudojama. Kalbos darbininkų čia stengiamasi padėti. Plg. kad ir V. Kamantausko “ Kalbėkime lietuviškai ”. Jei ir ne visa teikiama prigis, bet daug daug naudingo patarimo ten rasime. Kasdieninėje kalboje mums, tiesiai sakant, trūksta bet kokios drausmės. Ir susidrausminti, duoti pavyzdį turi ne kas kitas, tik inteligentija. Jei pasiryšime, ir laimėsime.

-----
*
Lietuvos Aidas, 1938.II.8, 61 nr.

BŪKLĖ, BŪVIS, PADĖJIMAS, PADĖTIS IR STOVIS*

Šie žodžiai mūsų bendrinėje kalboje ligi šiol vartojami labai mišrai, be jokio atskyrio.

Tačiau jie nėra vieno galo ir skirtini.

Plačiau dėl jų vartosenos pasisakyta š. m. Gimtosios Kalbos pirmame numeryje (“Klausimų kraitelėje”). Būklė pažįstama jau ir iš senųjų raštų, bet jos reikšmė labai įvairi : “ gyvenimas, amžius, namai, gyvenamoji arba būtoji, gyventoji vieta, sodyba ; būvis, padėjimas J. Jablonskis buvo ją pasiūlęs vartoti rusų “ položenije ”, vokiečių “ Lage ” reikšti. Tačiau dėl savo daugiareikšmiškumo ir konkretinės priesagos -k 1 ė (plg. duoklė, gerklė, žirklės...) ji tam nevisai tetinka. “ Položenije ” ir “ Lage ” prasme iš seno žmonių kalboje sakomas padėjimas, plg. priežodiškai vartojamą “ iš to padėjimo nėra kito išėjimo ”. Dėl trumpumo ir parankumo vartoti už padėjimą dar teiktinesnė padėtis, nes juk sakoma : įtartis: įtarimas, pažintis: pažinimas. Ir be to padėtis nekaltinė, tik iš gyvosios kalbos pažįstama kita, padedamosios vietos (taip pat ir padėjimas šia reikšme vartojamas !), reikšme. Būvis geriau paliktinas filosofinėms sąvokoms “ bytjo, sušče-stvovanije, Existenz, Dasein ” reikšti. Stovis jau randamas Sirvydo žodyne ir taip pat skirtinas nuo padėties. Juo galima vadinti rusų “ sostojanije ”, vokiečių “ Zustand ”.

-------
*
Lietuvos Aidas, 1938.II.9, 63 nr.

ĮSKAITA (s) IR IŠSKAITA*

Šiuodu žodžiai, rodos, visiems suprantami ir šiaip, kur reikiant, taisyklingai vartojami. Bet vienas skaitytojas klausia, kodėl įstaigos dažnai kalba apie “ įskaitas ”, nors, pvz., algą gaunančiam kaip tik iš algos išskaito. Ar tai nesanti nesąmonė ? Ir man mažne taip atrodo. Juk paprastai sakome : skolą iš algos išskaitė, atskaitė. Abu veiksmažodžiai čia maždaug tą pat reiškia, tik priešdėliu a t- labiau pabrėžiame atskyrimą, atidalijimą, plg. išėmė, atėmė, išplėšė, atplėšė. Taigi paprastąja galvosena išeina :    i š s k a i t a — jeigu išskaitoma, atskaita — jeigu atskaitoma. Seniau ir dabartinę a p y s k a it ą vadindavo atskaita, mat, vergiškai versdavosi rusų “ otčiot ”. Ir dėl tos “ įskaitos ” bene bus kalta ta pati rusų kalba su savo “ načiot ”. Tas terminas kaip tik rusų administracijos ir vartotas i š s k a i t a i reikšti. Koks gudreiva, žinoma, galėtų ir šiaip sumesti pasakyti : įstaiga, tarnautojui mokėdama algą, įskaito į ją ir tą sumą, kurią jis avansu buvo gavęs. Bet kadangi faktiškai algos gauna mažiau, tai ir teįmanoma tik apie išskaitymą kalbėti. Sakydami įskaityti, galvoje turime pridėjimą arba šiaip kokį teigiamą veiksmą. Iš šio veiksmažodžio pasidaroma ir įskaita ar, geriau, įskaitas. Mat, su priešdėliu į- dažnesnė galūnė -a s, o su i š- vėl -a. Todėl, pvz., universitete studentams įskaitomi semestrai, dėstytojai duoda klausytų kursų įskaitus. Šis terminas daug geresnis už rusiškojo “ začiot ” lygmenį užskaitą.

Dar būna pats posakis : daryti išskaitas. Paprastai, žinoma, sakysime : man labai daug išskaitė, tau iš algos išskaitys. Keverziškai atrodytų : man labai didelę i š s k a i t ą padarė, tau iš algos padarys išskaitą. Bet kai kada anas posakis raštinės ir įstatymų kalboje neišvengiamas ir būtinas, pvz., Valstybės Kontrolė daro išskaitas. Juk jau ir išlaidas, įtaką darome.

------
*
Lietuvos Aidas, 1938.11.10, 65 nr.

KAIP LIETUVIŠKAI “ TRAMPLYNAS ” ? *

Sporto žmonės čia norėtų savo lietuviško žodžio. Ir tai visai suprantama. “ Tramplinu ” paprastai vadinama lenta, nuo kurios plaukikai į vandenį šoka. Bet kai kas tuo pačiu žodžiu jau ima vadinti ir staigią dirbtinę nuokalnę, kur pašliūžininkai šliuoždami į orą išlekia. Anas žodis yra prancūziškas — t r e m p l i n. Vokiečiai sako : Sprungbrett, Schwungbrett, o pašliūžoms — Sprungschanze. Mes čia galime pasinaudoti žemaičių turimu žodžiu šañkynė. Taip vadinama vaikų pasidaromas bet koks įrengimas šokinėti žemyn ar į aukštį. Šiaip dar šañ-kyne pavadina ir staigų šlaitą, kur tik šokte galima nušokti, taip pat kelyje, ypačiai žiemą, išmuštą duobę, kur važiuojant labai krato, t.y. šankìna. Šis žodis “ tramplinui ” pakeisti, rodos, visai gerai tinka. Darybos atžvilgiu jis turi nemaža draugų, pvz., ãvalynė (ne avalinė!), liñgynė “kartis lopšiui pakabinti ”, pãtalynė “ patalai su priegalviais, lovos apdarai ”, pãdarynė “padargai”. Jei pašliūžininkai savo šañkynei norėtų turėti atskirą terminą, tai galima patarti vartoti núosklanda. Ji taip pat pažįstama iš gyvosios kalbos ir reiškia vietą, kur rogės į šalį, nuo kelio sklendžia. Pagaliau, rasi, ir pats veiksmažodis praverstų terminu, pvz., jis labai gražiai skleñdžia nuo núosklandos. Sklandytuvai su sklandymu čia, rodos, negalėtų vartosenoje painiotis.

* Lietuvos Aidas, 1938.II.11, 67 nr.

KELETAS ĮSIDĖMĖTINŲ IR NAUJŲ ŽODŽIŲ *

Lietuvių Kalbos Draugijos Terminologijos Sekcija yra priėmusi pagrindinius filosofijos terminus. Gimtoji Kalba dabar kiekviename numeryje duoda iš jų parinkusi būdingesnių ir šiaip gyvenime labiau reikalingų. Su vienu kitu terminu norime suvesti į pažines ir savo skaitytojus :

Añtžmogis — Übermensch ; “ viršžmogis ” — netaisyklingai sudarytas.

Apkantùs, apkantì, apkañtų — kas kitam žmogui, jo pažiūroms turi apykantos, apkantos.

Atsiẽti — abstrahuoti ; atsajùs, atsajì, ãtsajų — abstraktyvus, t.y. lengvas abstrahuoti ; atsaja, atsajõs,  ãtsają — abstrakcija.

Atžangà, atžangõs, ãtžangą — regresas ; atžangùs, atžangì, atžañgų— regresyvus.

Aumuõ, aumeñs, aũmenį — intelektas, rassudok, Verstand, o prõtas — Vernunft, razum, pvz., protingas žmogus ne visados yra aumeningas ; pats žodis paimtas iš rytiečių tarmių : aũmoniom (prieveiksmis) “ ant numanymo, apgraibomis ”, aumenys (daugiskaita) “atmintis”.

Buitìs, buitiẽs, buĩtį — gyvenimo būdas, gyvensena, Lebensweise, byt, o būtìs, būtiẽs, bū̃tį — egzistencija, Dasein, bytjo. Pvz., kaimiečių buitis kitokia, kaip miestiečių; kiekvienas pasaulio daiktas turi savo būtį.

Būtýbė — gyva esybė, Wesen, Lebewesen, o esybė — viskas, kas yra, Sein. Pvz. : žmogus yra aukštesnė būtybė už gyvulį, mintis yra proto esybė.

Dorà, dorõs, dõrą — moralė, Sittlichkeit, nravstven-nost’, o doróvė — doros lygis, gyvenimas, Sittlichkeitszustand, nravstvennoje sostojanije. Pvz. : dorovė yra žmonių gyvenime įvykdyta dora.

Imlùs, imlì, im̃lų— kas greitai, daug (į galvą) paima, receptyvus, vospriimčivyj, aufnahmefähig. Pvz. : ne visi mokiniai vienodai imlūs, t.y. nevienodai sugeba pasisavinti mokomąją medžiagą.

Ìšprotis, ìšpročio — proto sprendimas, Vernunftschluss, umozakliučenije. Pvz.: žmogus dažnai samprotauja išpročiais. Iki šiol vartotasis išprotavimas reiškia daugiau patį veiksmą ir dėl ilgumo nepagaulus vartoti.

* Lietuvos Aidas, 1938.11.12, 69 nr.

NE “ SĄMOJUS ”, BET SĄMOJIS*

Mums trūko žodžio tai sąvokai, kur rusai vadina “ ostro-umije, ostrota ”, o vokiečiai “ Witz ”, Ir čia pagelbėjo pati gyvoji kalba, žodingieji žemaičiai. Kvėdarniškiuose švyptelėjo sąmojis (kirtis ant ą). Jie jau ir anksčiau mūsų bendrinei kalbai yra rūšį (tik kirčiuoti reikia taisyklingai : kaip valtis !) padovanoję. Žodi radome, turime, ir, rodos, jau viskas gerai. Bet va kaž kam sąmojis keverst ir išvirto “sąmojumi”! Ir tas “ sąmojus ” jau spėjo j vienos knygos antraštę Įsirioglinti. Tačiau jis vis tiek iš kelmo spirtas, niekur negirdėtas, todėl ir netikęs, nevartotinas. Matyti, neišmaningesniems pasivaidino rytojus, ėmė ir sudėjo grutėn. Ir kiti visi anokios darybos žodžiai, pvz., sąmyšis, sąnaris, santėmis, santykis, sambrėškis (: sumišti, sunerti, sutemti, sutikti, subrėkšti) pirštu prikišamai rodo, kad “ sąmojus ” negalimas. Yra veiksmažodis sumoti, sumoju, sumojau (tvirtapradė priegaidė ant o) ir iš jo dėsningai pasidarytas sąmojis. Reikia viltis, kad visi sąmojingesnieji mokės taisyklingai sąmojauti, kad ir kitus nuo ‘ sąmojaus ” atgrės.

DAR DĖL “ SĄVADO ” **

Praeito šeštadienio rytmetinėje laidoje, “ žodžio aikštėje ”, randame pasiaiškinimą dėl “ sąvado ”. Būtinai reikią skirti “ so-branije zakonov ” nuo “ svod zakonov ”, taip skirią ir vartoją patys teisių profesoriai. Kad reikia, negi ginčysies ! Dar pasakyta : “ Jei aukštojo juridinio mokslo įstaiga oficialiai vartoja terminą “ sąvadas ”, tad, rodos, teisininkams bei tvarkos žiūrėtojams taip pat nebūtų jokio nepatogumo ši terminą vartoti ”.

Apie oficialumą čia negalėtume kalbėti, nes tam trūksta reikiamų nuostatų. Dėstytojai terminus vartoja patys pasirinkdami. Juk ne taip seniai J. Stravinskas (L. A. 1937 m. Nr. 488) skundėsi, kad net teismuose (visai jau oficialiai !) vienas teisėjas bylą “ nutraukia ”, kitas — “ panaikina ”, o trečias — “ numarina ”. O greta vartojant sąvada “ svodnik, svodnica. Kuppler, Kupplerin ” ir sąvadas “ svod zakonov ”, vis dėlto nepatogumo būtų visokio. Ir tas pats teisininkas, kuriuo pasiaiškinto jai daugiausia remiasi, man yra sakęs, kad šis sutapimas nepatogus ir tikrai reikėtų kito termino. Sąvadas, šiaip ar taip, vis tik vergiškas vertimas. Rodos, galėtų tikti ta pati santrauka arba, norint geriau išskirti, retesnis santraukas. Juk paprastai anam reikalui sakoma ir sutraukti, ne suvesti. Jeigu, pagaliau, kas čia taip labai maustų to “ vedimo ”, tai bent šaknies balsį reikėtų pakeisti. Kalboje ta pačia reikšmė vartojama ne tik ištaka, įtaka, atmatos, sąnašos, bet ir ištoka, įtoka, atmotai, sąnošai. Taigi galimas ir sąvodas. Jis vis būtų kiek patogesnis. — Apskritai visoks “ užkietėjimas terminuose ” negali būti sveikas, pats gyvenimas ilgainiui netikusiems geresnių pakaitų randa. Dabar teisininkų vartojama “ įvedimas į valdymą ” (= vvod vo vladenije), o žemaičiai lygiai tam pačiam reikalui iš senų senovės sako — į v o d a s.

-------
* Lietuvos Aidas,
1938.11.14, 71 nr.
** Lietuvos Aidas,
1938.11.17, 74 nr.

NE VISADA GALIMA TILPTI IR TALPINTI*

Šiuodu žodžiai, rodos, tokie paprasti, kasdieniniai. Žmonės sako : ir kyka (= keikimas) baisiausia, varė velnių pūrais, nė troboje nebetilpo; kur čia su tokia vaikų goniava (= būrys ; tvirtagalis o) susitalpins. Bet kai kuriems laikraštininkams vis tik dar šių veiksmažodžių vartosena galvoje netelpa. Ir rašoma : laikraštyje “ tilpo ” žinia, “ patalpintas ” straipsnis, o redakcijos savo bendradarbiams vėl atsakinėja : Tamstos korespondencija “ tetilps ” kitame numeryje, eilėraščio negalėsime “ talpinti ”. Ir suprask dabar žmogus ? Negi ta korespondencija tokia didelė, kad kitam numeriui teko atidėti. O eiliakalys gimnazistas net gąs-telėti turėtų, kaip jo keli eilesiai (geriau nei “ posmai ”) tiek ištįso, jog nė visame žurnale nebegali tilpti, čia kiekvienas, kurio galva ne lapams pribirti, rodos, turėtų suprasti, kad taip rašyti ir sakyti paika. Į laikraštį galime ką dėti ar nedėti, jame spausdinti. Tik apie vietą, jos buvimą ar trūkumą kalbėdami, galime vartoti tilpti, talpinti. Taigi, laikraštininkai pasirodykite ir šiame mažmožyje apdairesni !

-----
*
Lietuvos Aidas, 1938.II.18, 76 nr.

KASACIJOS AR KASACINIS SKUNDAS *

Mūsų mįslė sako : akmens kojos, medžio liemuo, stiklo akys, šiaudų kepurė (= namas). Taip pat dainose dainuojama apie aukso žiedelį, vario tiltelį, valios mergelę, širdies bernelį. Ir priežodis mus perspėja : girios paukštis į girią ir žiūri. Bet šiaip paprastai kalbame apie akmenines sienas, medinius namus, šiaudinius stogus, auksinius, varinius pinigus, širdinius vaistus (= širdžiai gydyti), girinius obuolius, naminius, laukinius gyvulius. Sakome darbo žmogus, bet daugiau — darbinis arklys. Apskritai, norėdami ką daugiau rūšiškai, išskirtinai pasakyti, sakome ne kilmininką, bet būdvardį su priesaga -inis. Ir tai labai ryšku reiškiant paskirtį, tikslą, tinkamumą. Pvz. : dalinis ( = daliai paskirtas arba dalies gantas) arklys, pieninė mašina, išeiginiai drabužiai, markinęs ( = kur į marką eina) kelnės, sėkliniai dobilai. Taigi ir nusakant skundo paskirtį, geriau vartoti : kasacinis, apeliacinis skundas. Plačiau apie priesagos -inis vartoseną yra rašyta 1935 m. Gimtojoje Kalboje.

PASEKMĖ AR PASĖKA?**

Pasekmė jau iš seniau mūsų raštuose vartojama. Kai kas jai prikišdavo netaisyklingumą, girdi, turėtų būti pasekmė, nes sakoma sėkmė. Tačiau taip nėra. Šalia tėkmės pažįstama ir tekmė, o kad senųjų žodynų sekmė “ pasakėčia, pasisekimas ” gali būti skaitoma ir su plačiuoju e, tam pritaria ir latvių sekmė “ pasisekimas ”. Darybos pasekmė tokia pat, kaip padermė, patarmė “ patarimas, patarlė ”. Kaip padermė yra “kas paderėjo (= užaugo, pavyko)”, patarmė — “kas patarta”, taip ir pasekmė reiškia “kas pasekė”. Pasėką ir paseką kaž kas nusikalė vengdamas pasekmės. Darybai plg. pasekomis eina, paniura, bet ir paniūra “ paniuręs žmogus ”, pakyla “ nauda ” (pvz., iš kurapkos nei pakylos, nei skriaudos). Tačiau jų, turint pasekmę, nė nebereikia.

---------
*
Lietuvos Aidas, 1938.11.19, 78 nr.
**
Lietuvos Aidas, 1938.11.21, 80 nr.

ABUOJAS REIŠKIA “ PIKTAS, BIAURUS, BLOGAS, ĮŽŪLUS ” *

Pasipiktinęs rytietis mums rašo, kad laikraščiai ėmę painioti abúoją su abejingu, pvz., visuomenė šiuo atžvilgiu yra labai abuoji. Ir Čia ne tik reikšmė sukeista, bet ir pati lytis iškreipta. Abúojas, abúoja (ne abuojus, abuoji !) sakomi tik rytiečių. Štai keletas pavyzdžių : tai abúojas vaikas, niekur jo nepasiųsi, jo pati labai abúoja ( = keikiasi, vaikus muša), sninga, lyja — labai abuojas oras ; čia man abúoja, nebegaliu gyventi. Iš būdvardžio pasidaromi ir daiktavardžiui abuojýbė, abuojùmas. Pvz. : ar neisi namo neerzinęs šunų, tu abuojýbe ! jis abuojumù visa ima. Taigi abúojas su abejingu tik tiek bendra teturi, kad pirmosios dvi raidės panašios. — Ir čia nebe pirmas kartas toks painiojimas. Prieš keletą metų paleidau požiūrį vok. “ Standpunkt ”, rusų “ točka zrenija ” reikšti, ir tuojau jį pagavo vartoti vietoje atžvilgio, bet pamažu vėl liovėsi. Iš seno įprastą ãtskirą — taip pat “ madininkai ” šoko keisti pãskiru, lyg tik šis spėjo pasirodyti. Jau 1933 m. teko aiškinti (žr. 226 psl.), kad galima kalbėti apie pãskirą (= išsisklaidžiusi) vaikų būrį, bet tik apie ãtskirą (= vieną) žmogų. Taip pat tik kaimas gali paskirai (= vienkiemiais) gyventi, o ne vienas žmogus. Ir dar ta yda ligi šios dienos neišnyksta. Geriau nepažįstamo žodžio visai nevartoti, negu bet kaip kraipalioti.

NE “AKTINGAS”, BET AKTYVUS**

Savąją priesagą -i n g a s dažnai segame ir svetimiesiems žodžiams. Sakome : simpatingas, talentingas, tendencingas, taktingas... čia ta priesaga pasakome, kas ko turi, kas ko pilnas. Didžiojo karo metu buvo dar paleisti aktingas, pasingas, subjektingas, objektingas ir net partingas. K. Būgai perspėjus (Kalba ir senovė 50), šis ir visi naujukai pamažu pradėjo nykti. Tik paskutiniu laiku aktingas ima vėl šen ten geivelėtis. Mes priesagą -ingas paprastai dedame prie turimų ir tos pačios reikšmės daiktavardžių. Bet dabar “paso” (ne pasportas !) visai neturime, o aktas vėl kitką reiškia, nebe šiaip sau veiksmą. Todėl nedera nė aktingas, pasingas, čia daug geriau tik lietuviškai persirašyti lotyniškuosius būdvardžius ir vartoti : aktyvus, pasyvus, subjektyvus, objektyvus, primityvus, partyvus... Jie trumpesni ir parankūs vartoti, tiek pat lengvai iš jų padaromi prieveiksmiai (aktyviai...) ir daiktavardžiai (aktyvumas, aktyvybė...). Partingas bus kraštas, kur daug partijų, lygiai taip pat, kaip poetinga šalis, kur daug poetų.

------------
* Lietuvos Aidas,
1938.II.22, 82 nr.
**
Lietuvos Aidas, 1938.II.23, 84 nr.

TIK ŽMONES SLAUGOME, NE-ODAS ! *

Kad pigios, sensacinės spaudos kalba ypačiai bloga, visi pastebime. Ir dar blogiau, kad ją skaitančioji visuomenės dalis ypačiai paimli visokioms kalbos šiukšlėms. Jau kelinti metai vienas vad. šventinis savaitinukas savo “ pakampėse ” vis rašo pliekia apie odos, veido, rankų, antakių, grožio “slaugymą”. Ir ko ten neprislaugoma ! Pamanytum, rašo nemokėla, redaktoriai apvažūs vyrai — netaiso. Bet ar patikėsite, kad iš tų “ pakampių ” kas kalbos mokytųsi ? Tačiau, anot jų pačių betariant, “ faktas ant veido ”. Tikrai jau randasi anaip “ besislaugancių ”. Juk tai yra biauriausias, vergiškiausias vokiškojo pflegen vertimas. Lietuviai teslaugo žmones : ligonis, pavargusius, vaikai senus tėvus, jaunesni vyresnius ir t.t. Tiesa, vokiečiai kalba apie “ Körperpflege ”, jie gali ir “ die Haut pflegen ”. Bet mes, imdami “ veidą slaugyti ”, tiesiog spiaute spiauname savo kalbai į veidą. Žmoniškai ir lietuviškai čia galime vartoti : prižiūrėti, priežiūra. Tik, deja, vėl metų metus ant dėžučių rašoma — “odos priežiūrai ”. Jeigu randama priemonių rašyti mokantiems sudrausti, kad ne viską rašytų, tai argi nesirastų jų pamokyti ir tiems, kur nemoka rašyti, o rašo — kaip tinkami.

SVEČIUS KVIEČIAME PIETŲ, O VIRĖJĄ PIETUMS!**

Labai dažnai dar girdime sakant ir skaitome rašant : pakvietė pietums, vakarienei; ar važiuosi Kalėdoms, Velykoms? paleido, išvyko atostogoms, susirinko posėdžiui, pavasario sesijai ir t.t. Čia juk turime galvoje, kad pakviestasis pietus, vakarienę valgys, išvažiavusysis ar išvykusysis Kalėdas, atostogas kur leis, o susisirinkusieji vėl posėdžiaus. Šiokiais atvejais žmonių sakoma : vyrai jau pietų pareina, piemenę atostogų išleidė (rytiečiai), prigulė apypietės, perpietės, arklius nakties išjojo, o iš kitos pusės, pietums šutinio išvirė, Velykoms pyragus kepa, arkliams perpietei, nakčiai įdėk dobilų. Čia reikšmių skirtumą kiekvienas ir neaiškintas aiškiai numano. O palyginę tuojau vėl pastebime, kad anie aukščiau minėtieji posakiai visai nevykę. Galime pietums, vakarienei ( = taisyti) kviestis (samdytis) virėją, o iškilmingesniais atsitikimais ir muzikantus (= pagriežti). Taip pat didelio skirtumo yra tarp : parsivežė draugą atostogų (= draugas atostogaus) ir atostogoms ( = drangas parsivežtas paties reikalui). Plg. dar : pasilik vakarienei ( = nesuvalgyk visko) ir vakarienės ( = vakarieniauti). Taigi ir anuo atveju sakytina rašytina : pakvietė pietų, išvyko atostogų, susirinko posėdžio... — Naudininku čia pasakome, kuriam tikslui kas daroma, skiriama, o kilmininku — siekiamą, norimą dalyką, siekinį.

--------
*
Lietuvos Aidas, 1938.11.24, 86 nr.
**
Lietuvos Aidas, 1938.11.25, 88 nr.

Žygimantas ir Zigmantas*

Prašo pasisakyti dėl šių dviejų vardų : katraip vadintini mūsų kunigaikščiai. — Ir mūsų istorikai čia nevienodai vartoja, bet daugiau, rodos, rašo Zigmantas. Taip daro ir užpernai išėjusi didžioji “ Lietuvos istorija ”. Tačiau šitokia vartosena nieku nėra pagrįsta. Ir patys istorikai, be abejo, geriausiai žino, kad gudiškai rašytieji šaltiniai perdėm rašo Ž i g i m o n t, lotyniškieji — Sigismundus, vokiškieji Sigismund ir lenkiškieji — Zygmunt. Lytis Žigimont, Žigimontovič pažįstama ir šiaip iš XVI amž. aktų. Tuo vardu vadinasi ne tik kunigaikščiai, bet ir paprasti mirtingieji. Man pasakojo, kad vienas kitas istorikas šią lytį laiką rusiška (!) ir todėl nevarto ją. O yra visai priešingai : Zigmantas — lenkiškai vokiškas, Žygimantas —    grynai lietuviškas. Mes dar ir šiandien turime nemaža gyvų pavardžių Žygmantas, paskui Klaipėdos krašte, Vilkyškių apyl. yra kaimas Žygmantai, o Rytprūsiuose, Įsruties apskr. —    Žygmantynai. Senelis Žýgimantas taip santykiauja su Žýgmantas, kaip Gedimìnas su dabartiniu Gedminas. Kitais žodžiais tariant, naujaisiais laikais yra iškritęs vad. jungiamasis balsis i. Pats vardas sudėtas iš ž y g i (: žygis) + mantas (: mantus “išmanus, supratingas, tinkąs”). Panašios darybos yra klaipėdiškių pavardė Žygaudas (iš *Žygigaudas per * Žyggaudas) ir, rasi, * Žybartas (jei per *Žybartas iš Žygibartas). Kaip šalia Ged(i)mino, Ged(i)kanto..., Mantigailos, Mant(i)rimo . . . yra trumpinių pavardžių Gẽdas, Gedùtis..., Mañtas, Mañčius, prūsų Mañtotas..., taip gretimomis su Žyg(i)mantu turime gyvus Žýgas, Žỹgus, Žygùtis, Žýgota... Taigi giminės apstu. — Mūsų Žýgimantas skambėjimu panašus į vokiečių Sigismund (reiškia : “ pergalės apsauga ”), ir todėl lotyniškai ar vokiškai rašytuose dokumentuose taip ir pakeičiamas, net pačių lietuvių. Mat, šis vardas garsus, pasiskolintas juk ir prancūzų (Sigismond), italų (Gismondo). Vokiečiai turi dar ir trumpesnę lytį S i g m u n d, iš jos ir pasiėmė lenkai savo Zygmunt. O mes šį vėl persidirbome Zigmantų, nes gausiai turime Gedmantų, Normantu, Žadmantų... Ir tas lenkiškasis perkrikštas yra tiek paveikęs, jog Žygmantas ir pavardėse daugiur išverstas Zýgmantas, Zýgmanta. Kati vėl tik taip (poniškiau!) rašosi, nors vietos žmonių tariama su ž. Taigi Zigmantais mūsų kunigaikščių vadinti nedera. Galima kalbėti nebent apie Zigmantą Vazą, kuris jau buvo visai svetimos kilmės.

* Lietuvos Aidas, 1938.III.1, 94 nr.

TERMINŲ REIKALU *

Vienos didelės įmonės tarnautojas mums rašo : “ Kartais besistengiant kurio rašto kalbą “ atversti ”, nors kiek pataisyti, tenka susilaukti ir pašaipos ar nepasitenkinimo iš rašiusiojo pusės. Kaip pastebėjau, mūsų įstaigose ir įmonėse, svarbiausia, žiūrima paties turinio, reikalo, o jau rašto kalba, tai ... et, ar ne vis tiek, kaip pasakyta ! Paskui, čia jau nieko ir kaltinti negalima, įvairiose srityse beveik visiškai neturime terminų. Mūsų fabrike, pvz., mašinos, jų dalys, įrengimai, įrankiai ir kt. beveik ištisai vadinami svetimais pavadinimais, daugiausia vokiškais : šaibos, fasungai, laveriai, ventiliai, net obliarkos ir t.t. — tikras Babelis ! Pasikalbi su technikais -— skundžiasi, sako, kaip vadinsi, jei nėra nustatytų terminų, ir kas bus, jei kiekvienas inžinierius savaip krikštys ”. —

Čia vėl keliamas opus ir daug kartų judintas reikalas. Ir labai teisingai pastebėta, kad atskiram žmogui, net savo srities specialistui, sunku kas padaryti. Savanorių darbininkų, pvz., Lietuvių Kalbos Draugijos Terminologijos Sekcijos, čia per maža, negali apspėti. Antra, terminams gyvenime prigydyti reikia ir oficialinės sankcijos. Turėjome valstybinę Terminologijos Komisiją, bet jau 10 su viršum metų, kaip ji mirė ... Terminų reikalas yra ir kalbos kultūros reikalas, todėl niekados nepamirštinas. Šį dalyką, šiaip ar taip, turėtų imtis tvarkyti mūsų švietimo vadovybė. Visi, kam tikrai rūpi mūsų kalbos labas, bus jai dėl to tikrai dėkingi.

* Lietuvos Aidas, 1938.III.2, 96 nr.

FAKTIŠKAS, FAKTIŠKAI, NE “ FAKTINAS, FAKTINAI ” *

Dabar labai mišrai vartojamas faktiškas ir “ faktinas ”, faktiškai ir“ faktinai ”. — Prie svetimųjų žodžių paprastai, pagal reikalą ir prasmę, dažnai dedamės ir priesagas -inis, -iškas. Pvz., inteligentinė visuomenė ne visuomet inteligentiška, iš demokratinės vyriausybės ir darbų demokratiškų reikėtų laukti. Priesaga -inas dabartinėje kalboje paprastai rodo, kas kuo apkibęs, aptekęs, pvz., molinas, taukinas, purvinas, miltinas, kruvinas, dulkinas... Senojoje kalboje, tiesa, auksinas (būdvardis !), sidabrinas, ąžuolinas... reiškė ir — auksinis, sidabrinis, ąžuolinis, bet dabar tos rūšies darinių beturime maža ir jie nuo būdvardžių su -inis visai atsiję, pvz., amžinas, aklinas, varginas ( = vargingas, sunkus) ; kiti vėl, kaip galutinas, laikinas..., eina greta su galutinis, laikinis. Dėl tos priežasties iš fakto geriau darytis faktinis, faktiškas ir faktiškai. Kažin kieno paleisti faktinas, faktinai dabartiniams mūsų kalbos polinkiams nėra būdingi.

------
*
Lietuvos Aidas, 1938.III.3, 98 nr.

KAIP KALBA MAITOJAMA **

Skundžiamės periodinės spaudos kalbos ydomis, bet kur kas blogiau su vad. reklamine, skelbimine, pagaliau etiketine kalba. Čia juk rašo kaip kas tinkamas. Tur būt, dar daugis atsimena, kaip, reklamuojant vieną paskaitą, visame Kaune nuo stulpų “švietė”:    Pramušė dvylikta valanda. Ir tokių “ pašvaitalų ” pilna mūsų įmonių, prekybininkų leidžiamuose ir plačiai skleidžiamuose lapeliuose, kataloguose ir kitoje tos rūšies spaudoje. Vienas skiltelės bičiulis mums atsiuntė prie vaistų rastą lapelį. Jame šitiek parašyta : “ Pridėtas įlenktas stiklinis lazdėlis yra patogesniam lašinimui iš butelio. Storesnis lazdėlio galas įkabinamas į butelio vidų už gerklelės kranto. Antras lazdėlio galas kabina iš butelio gerklelės, ore. Prie pilimo iš butelio ties lazdelių, galima tada lengvai ir patogiai lašinti ”. Ir dar reikia pridėti, kad tas pat antroje lapelio pusėje parašyta vokiškai — ir visai be klaidų. Arba vėl vienos firmos atstovybės išleistoje 21 psl. didumo reklaminėje knygelėje mus vaišina šiokiomis gergėrmėmis : “ Bendrai reikia sakyti, kad pastatyti aero generatorių 15-20 metr. aukštyje, kas mūsų sąlygose daugumoje atsitikimų pakanka, lengvai galima padaryti, nes pakanka nukirsti vieną pušį reikalingo ilgio su plono galo storumu 5"-8", ... aero generatorius prie didelio vėjo triukšmauja ir trukdo nakties poilsį ... Jeigu pasirodo daugiau kaip 32° Bé, reikia pripildyti destiliuoto vandens, bet jeigu mažiau su atmiešta vandenyje sieros rūgštimi kol areometras rodo 32° Bé ... aerometro pagalba nugeriama dalis rūgšties ir jos vietoje dapil-doma vandens ...” Ir tokia kalba parašyta visa knygelė, o vienoje iš įdėtų lentelių net : “ Liepajas rajonas, Iekšzem. rajonas ” !!! — Aiškinti, čia, rodos, nereikia, kad kai kas labai gerai sugeba tik iš mūsų kalbos pamėtotis ir šaipytis. Veikia spaudos įstatymas, jame yra ir tam tikras kalbos straipsnis. Rodos, gana apdairiai žiūrima, kad nerašytų netinkamų ar šiaip nederamų dalykų. Tik kažkaip primerkta akis anam kalbos straipsniui. Vilsimės, kad atitinkamos įstaigos ir čia pasirūpins ką padaryti.

-------
**
Lietuvos Aidas, 1938.III.5, 100 nr.

DĖL RIMTO REIKŠMĖS *

Vienas teisininkas klausia, ar gerai teismų vartojama “rimtas, ne rimtas argumentas, įrodymas ”, nors galvoje turima tų argumentų ar įrodymų stiprumas, įtikinamumas ar silpnumas, menkumas, neįtikinamumas. — Šis būdvardis (tikriau sakant, būdvardžiu išvirtęs dalyvis) taip santykiauja su rimti, remti, kaip ir šaltas: šalti, baltas: balti, taip pat girtas: gerti, tvirtas: tvirti, tverti. Plg. dar suktas, siustas žmogus, kur dalyvis dar tebebūdvardėja. Taigi pirmoji rimto reikšmė yra — nurimęs, ramus (iš dar senesnės : parimęs, pasirėmęs, pvz., rankomis). Žmonių sakoma : rimtas ( =ra-mus, kur nesibaido, vienodai traukia) arklys rimtai ir bėga, rim-tai sėd(i) mergaitė (dainose). Bet toliau jau yra išriedėję ir kitų antrinių reikšmių. Dabar visuotinai sakoma ne tik rimtas žmogus, bet ir dalykas, klausimas. Plg. mįslę : nei šis, nei tas, o daug rimtų dalykų pasako (Akiniai). Pagaliau rimtas gauna reikšmę — atkilnus, tvirtas, stiprus. Pasakoje skaitome : Kam pastatėt rimtą svirną, kam atvedėt ristą žirgą, kam paklojot šalavijų lovą ? Šią reikšmę jau ir Daukantas pažįsta. Jo raštuose, pvz., randame : visi buvo augumo vidurinio, ne taip smulkio (= smulkaus), kaip rimto; kame-ne-kame rimtos pilys riogsojo ; jei tų pulkų nustojo, tuojau kitus rimtesnius į tą vietą išleido. Tas pats Daukantas kalba jau ir apie rimtą ginklą. Taigi visai galimi ir rimtas, nerimtas argumentas, įrodymas. Čia tik pasinaudojame turimu reikšmės raidos polinkiu. Žinoma, taip pat tinka ir stiprus, tvirtas, silpnas...

------
*
Lietuvos Aidas, 1938.III.7, 102 nr.

NE “ DAUGUMOJE ”, BET DAUGUMAS PRITARĖ *

Prieš kelias dienas vėl laikraštyje skaičiau šiokius posakius : “Daugumoje nebeįstengė prisitaikyti prie naujojo gyvenimo, susirinkusieji daugumoje tam pritarė ”. Šitas vietininkas yra gyva rusybė. Jau velionis J. Jablonskis su juo visą amžių kovojo. Tačiau vis dar neišnyksta, piktžoliškų atžalų leidžia. — Čia visų pirma reikia skirti daugùmas ir daugumà. Daugumas paprastai reiškia didelį skaičių, daugį, pvz., o žmonių daugùmas atlaiduose : prisikimšę visi pašaliai ! Paskui daugùmas reiškia “ didžių didžioji dalis, mažne visi ”, pvz., daugùmas jau pavalgę, daugùmas ( = iš turgaus grįžtančiųjų) buvo jau pérvažiavęs. Taigi turime sakyti rašyti ir: daugùmas pritarė, sutiko, nebeįstengė. Taip mūsų žmonių ir sakoma. Plg. dar: daugùmas jau žino, sužinojo. Priesaga -umà vėl dažniausiai parodo vietą, turinčią priesaga -ùmas reiškiamų ypatybių. Plg. aukštùmas: aukštumà, lygùmas : lygumà, dar : kas to ąžuolo storùmas ir dar per pačią storumą (= storąją vietą) piauti. Lietuviškai nebent galime pasakyti : pačioje daugumojè ( = toje vietoje, kur daugiausia žmonių) bestovįs. Taigi daugumà, visų pirma reikštų vietą, kur ko daug yra. Plg. dar gražų žmonių posakį : žuvis ieško gilumos, o žmogus gerumos ( = gero gyvenimo). Be to, daugumà, kaip ir mažumà, dera parlamento reikalams, kur ji susieta ir su atstovų sėdimąja vieta.

* Lietuvos Aidas, 1938.III.9, 106 nr.

DĖL SRITINIŲ TAUTIŠKŲJŲ APDARŲ PAVADINIMŲ *

Vitrinose, lietuviškai tariant prekylangiuose (plg. prekyvietė, prekymetis) matyti išstatytų moteriškų tautiškųjų drabužių. Pridėliota ir parašų : žemaitė, dzūkė, kapsė, aukštaitė. Reikia džiaugtis, kad pagaliau į šį dalyką imta rimčiau, etnografiškiau žiūrėti. Turime būti dėkingi dailininkams, kur šia sritimi atsidėję rūpinasi. Nežinau, ar anie pavadinimai jų pasiūlyti. Bet dėl vieno tinkamumo reikia labai paabejoti. Turiu galvoje aukštaitę. Jau iš XIII amž. pažįstamu Aukštaičių vardu seniau vadinta rytinė dabartinės Lietuvos dalis už Nevėžio ir Nemuno (žr. mano straipsnį “ Lietuviškojoje Enciklopedijoje ”). Ši geografinė istorinė sąvoka dabar mažne visai yra išvirtusi kalbine : aukštaičiais vadiname visus lietuvius, kurie kalba nežemaitiškai, taigi ir kapsus su dzūkais. Todėl sugretinimas : dzūkė, kapsė ir aukštaitė nėra parankus ir daugiui galėtų būti nesuprantamas. Dialektologijoje visus aukštaičius, gyvenančius į rytus nuo linijos Joniškis — Radviliškis — Surviliškis — Musninkai, vadiname rytiečiais. Jei anos “ aukštaitės ” apdaras iš šios rytų Lietuvos dalies, tai verčiau vadinti rytiete. Šitaip vartojant nebus páinelių. O prireikus aukštaitės vardu galės vadinti kapsę, dzūkę ir rytietę visas kartu.

----------
* Lietuvos Aidas, 1938.III.10, 108 nr.

DRŪTAS IR STORAS**

Klausėjas, pastebėjęs šiuodu žodžiu reikšmėmis kaitaliojantis, sako : Kaip iš šitos visos painiavos išsipainioti ? ” — Kad iš to reikia vienaip ar kitaip suktis, sutinkame. Bet pirma norime priminti, kad ir šiaip savo kalboje turime nemaža žodžių, kur dėl reikšmės skirtumo kartais tenka labai nustebti. Pvz., smagus pajūrio žemaičiams yra “ sunkus ”. Ir kaip dabar jį suderinti su aukštaitiškąja reikšme “linksmas”! Bet smagus ( = pritinkąs, patogus) botagas ir smagiai (= stipriai, kaip reikiant) arkliui sukirsti — abi anas kraštutines reikšmes sujungia draugėn. Pagaliau smagi ranka yra ta, kur gerai tinka, gali smogti. Sunkiu daiktu vėl patogiau smogti, o iš patogumo, glaudumo reikšmės pamažu išriedi ir “ linksmas Panašiai santykiauja ir miklaus reikšmės:    žemaitiškai “kietas”, o aukštaitiškai “lankstus, vikrus”. — Taip ir drūtas (tarmėse ir: driūtas, drūktas, druktas) vieniems lietuviams reiškia “ stiprus, tvirtas ”, o kitiems — “ storas ”. Reikšmiškai tai visai suprantama : stipresnis paprastai ir storesnis. Kad pirmoji reikšmė (stiprus, tvirtas) senesnė, rodo ir senųjų prūsų žodžiai d r u v i s “ tikėjimas ”, druvīt “ tikėti ”. Ir bendrinė kalba aiškiai linksta į šią senesniąją reikšmę. Taip visiems ir reikėtų vartoti. Todėl ir drūtmedis teiktinas kietmedžio, o ne stormedžio reikšme; taip pat drūtėti — stiprėti, tvirtėti. Tik visuotinai įprastą d r u č k į, tur būt, ir toliau vartosime greta su storuliu.

----------
** Lietuvos Aidas, 1938.III.il, 110 nr.

VYTIS, VYČIO, O NE VYTIS, VYTIES*

Vienas iš senesnių mūsų mokyklos darbininkų rašo : “ ... neseniai čia kalbos kertelėje priminė, kad reikia tarti lietùvis, Lietuvà, bet 16 vasario iškilmėse kone pusė kalbėtojų keverzodami kirčiavo lietùvį. Ir mūsų baltąjį Vỹtį, lyg niekindami, tarė “vytìs”. Vytìs yra rykštė, maža šakelė...” — Vỹtis, kilm. vỹčio, įnag. vyčiù, yra Daukanto darbo žodis. Jis tuo vardu vadina ne tik mūsų valstybinį ženklą, bet taip pat ir riterį, raitą pasiuntinį. Šį žodį kaldamasis Daukantas bus nusižiūrėjęs ir į Ordino šaltinių minimus prūsų vitingus ( = bajorai, kariai). Ir mums nėra jokio pagrindo daukantinės lyties perdirbinėti į vytìs, vytiẽs, jau vienas nepatogus sutapimas turi mus nuo šios pastarosios atgrėsti. Ir Gimtosios Kalbos pernai metų 9 nr. dėl to buvo rašyta, išaiškinta kaip vartoti. Bet kaip į ką įsimerkia, įsilinguoja, nors pelkę degtum — nebeatkratysi. — Tas pat ir su lietùvio tarimu. Rašyta Gimtojoje Kalboje, kelis kartus sakyta per radiją, pagaliau dienraštyje — išlinksniuota. Bet kur tau ! Daugumas gražbylių tokį menką dalyką stačiai negirdomis nuleidžia... Tačiau bent tuo galime džiaugtis, kad jaunuomenė čia išsiskiria, rodo daug pažangos. Tatai ir mūsų mokyklos nuopelnas. Jos pastangumas, vilsimės, neatlyš.

* Lietuvos Aidas, 1938.III.12, 112 nr.

... gimęs iš tėvo Lietuvos piliečio *

Įstatymininkas nori tiksliai, bet trumpai nusakyti, kad tėvas tuo metu, kai vaikas gimė, buvo Lietuvos pilietis. Todėl klausia dėl šių trijų redakcijų : 1. santuokinis vaikas, gimęs iš tėvo Lietuvos piliečio, 2. santuokinis tėvo Lietuvos piliečio vaikas, 3. santuokinis vaikas, gimęs tėvui Lietuvos piliečiui. — Sutinkame su klausėju, kad norimoji sąvoka geriausiai nusakoma pirmąja redakcija. Čia, rodos, abejojimo dėl tėvo pilietybės gimstamuoju metu negalėtų kilti. Tiek pat nedviprasmiška atrodo ir trečioji redakcija. Bet ji vartoti nebūtų paranki, pvz., susigrūdus daug naudininkų : santuokiniam vaikui, gimusiam tėvui Lietuvos piliečiui. Antra vertus, šiuo vad. nuotykio naudininku daugiau pasakome, kas savaime atsitinka, nutinka. “Jonui sūnus gimė ” lygintinas su “jam arklį pavogė, katiniukui lapelis ant uodegytės nukrito ”. Bet jau ir 1824 m. rėziškiame Šv. Rašto vertime skaitome : Abraomui gimė Izaokas, kur 1701 m. vertimas turi : Abrahomas pavaisė Izaoką. Dėl prielinksnio ir dėl “ gimimo iš tėvo” nėra ko būkštautis. Pačių žmonių sakoma : iš pirmojo vyro buvo gimę trys vaikai, o antrojo paliko du.

VAISTINĖ IR APTIEKA**

Mus klausia : kam vaistinės viename lange rašo “ vaistinė ”, o kitame — “ aptieka ”, kam tas dvilypumas ? — Tikrai keistas daiktas. Juk visi geriausiai žino, kad váistinė (taip kirčiuo-tina !) ir aptiekà tas pat, tik pirmoji lietuviška, o antroji svetima. Paprastai besakome tik váistininkas, ne aptiekorius, ir įstatymai, rodos, apie váistines tekalba. Bet aptiekà dar vis pasturlakų velkasi. Languose dvejopai rašyti bene bus įpratę nuo to laiko, kada váistinė, kaip naujadaras, mažiau tebuvo žinoma. Tada ir buvo pateisinama. Bet dabar, matyti, toks rašymas priepročiu virto, ir patys rašantieji nemoka tiksliai paaiškinti, kodėl taip daro. Taigi iš tiesų jau metas tą atsigyvenusį dvejopumą pašalinti, visur tik vaistinė berašyti. Tikėsimės, kad vaistininkai, patalpas remontuodami, to nepamirš.

-------
*
Lietuvos Aidas, 1938.III.14, 114 nr.
** Lietuvos Aidas, 1938.III.15, 116 nr.

taisymai”*

Kad mūsų raštų, ypačiai spaudos kalboje yra daug taisytinų ydų, visiems aišku ir neaiškinus. Ir visokiais būdais rūpinamasi tų ydų išveisimu. Leidžiamas juk atskiras kalbos laikraštis Gimtoji Kalba, stiprinamas kalbos mokymas mokykloje, net į spaudos įstatymą įtrauktas tam tikras kalbos straipsnis (deja, jis tebelaukia vykdomas !). Bet vis kartkartėmis pastebime ir neprašytų “ taisytojų ”, kur stačiai į lankas nutaiso. Šit Žemaitės rašytojos romanas. Jame ir veikia tie patys žemaičiai. Ir va leidėjas, ne bet koks, mažne pats stambusis, “ ištaisydina ” kalbą. Autorės smiltis pataisyta smėlys, virbai — žabai, begėdė — besarmatė, buta — ūkis, raištis — skara, mietas — kuolas, puodas — puodynė, milo galelis — milo gabaliukas, trobelninkai — trobininkai, Vincė, Tadė — Vincas, Tadas, laknojimas (šunies) — čiauškėjimas ... Vadinasi, iš buitinio romano išbraukytos žemaitybės, sujauktos vaizduojamosios priemonės. O vietoje pasitarę ir niekis, niekai įbrukta “ pasirodavoję ”, “ baikos ” ! Tai yra ne taisymas, bet kaž koks darknojimas. Mūsų tarmės, jų žodynas, sintaksė, yra gyvasis šaltinis, iš kurio didžių turtų plūsta į bendrinę kalbą. Ir mažne visi mūsų žymesnieji rašytojai tuo turtu apsčiai naudojasi. Be fotografuote fotografuojančios Žemaitės prisiminkime kad ir Vaižgantą su Krėve. Juk buitinė tikrovė, pasakytume vietiškumas, veik neįmanoma be tarminių priemonių pavaizduoti. Kartais net ir šimtaprocentinio tarmiškumo pravartu. Ko būtų verta S. Čiurlionienės “ Šventmarė ” grynai aukštaitiškai parašyta ! Turime būti tikrai dėkingi tiems leidėjams, kurie rūpinasi ir savo leidinių kalba, prireikus pasiieško taisytojo. Bet, meldžiamieji, neapsileiskite dárknomis, abejodami atsiklauskite išmaningesnį.

KŪNAS IR LAVONAS**

Vienas mokyklos darbininkas, turįs labai gyvą žmoninės kalbos nuojautą, mums rašo : “ ... esu įpratęs girdėti ir sakyti iš mažens : paskendo, jo kūno nerado, mirusiojo kūną palaidojo ... Dabar rašo : lavoną išgriebė, lavoną palaidojo.

Nežinau gerai, kokia prasme vartojamas lavonas mano krašte, bet tiktai nesakoma — palaidojo lavoną, nes tai būtų per daug šiurkštų, negražu, biauru — Etimologiškai imant lavónas yra — paliovęs gyvas būti, t.y. nebegyvas žmogus ar šiaip kokio gyvūno kūnas. Daukša (XVI amž.) rašo : “ neestig Dievas Dievu išdvėsusių ( = dvasią išleidusių) lavonų, bet žmonių gyvųjų ”. Kitur vėl pavartoja greta : “ ... ant kūnų patriarchų ir kitų šventųjų ir kurių norint žmonių lavonų gulinčiųjų ...” Kuršaitis sako net : “ lavoną palydėti, palaidoti ”. Tačiau dabartinėje vartosenoje lavonas turi jau ir bloginio priereikšmio. Todėl kalbėdami apie mirusįjį su pagarba, per laidotuves paprastai tesakome kūną. Plg. žmoniii kalbos posakius : kūną keturiais vežė, per naktį kūnas bažnyčioje buvo, kūną į duobę leidžia. Juk ir bažnytinėje kalboje sakoma : Jėzaus kūną nuėmė nuo kryžiaus, palaidojo, šventųjų kūnai. Lavonas vartotinas ten, kur kalbame labai daiktiškai, nesiejame su vardu. Todėl sakoma ir sakytina : jūra išmetė lavoną, rūsyje rado moteriškės lavoną. Taip pat medikai kalba apie lavonų skrodimą, konservavimą. Ir vieta lavonams laikyti yra — lavoninė. — Kuršaičiui bene bus atsiliepusi vokiečių “ Leiche ” su savo vartosena.

---------
*
Lietuvos Aidas, 1938.III.16, 118 nr.
** Lietuvos Aidas, 1938.III.17, 120 nr.

“ DIDLIETUVIAI ” IR “ MAŽALIETUVIAI ” *

Tie žodžiai vis kartkartėmis pasirodo mūsų spaudoje. Prieš kelias dienas vienoje recenzijoje vėl radau — “mažalietuvišką gyvenimą ”. -— Yra kalboje :    dìd(ž)mergė, dìd(ž)pinigis ( = didelis pinigas, moneta), dìdžuvė, didžponis, dìdžkarčiamė, dìdžiasviestis ( = sviestas, kur pasukos neišsiskyrusios) ..., o iš kitos pusės vėl : didū̃sis, “dideliais ūsais”, didlaũkis “kas daug lauko, žemės turi”, didžiñgsnis “ kur dideliais žingsniais eina ”, did(ž)pinìgis “kam daug pinigų, kapitalistas”... Taip pat pažįstami mãžvaikis, mažãvaikis “ mažas vaikas, niekdžiugis ” ir mažavaĩkis “kas maža vaikų turi”, maž(a)kal̃bis, mažamẽtis. Prie šių reikšmiškai tinka ir naujieji dìdmiestis, dìd(ž)laivis... Bet *dìdlietuvis, *mažãlietuvis reikštų didelį, mažą lietuvį, o *didlietùvis, mažalietùvis — kas didelį, mažą lietuvį turi ! O anais žodžiais norima visai kas kita pasakyti, skirti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos lietuvius. Ir kaltasi pagal vokiečių Grosslitauer. Juk ir Grossdeutscher buvo išsivertę didvokiečiu. Mūsų kalba nėra tokia, kad mėgtų darinius kaip “ Dudelsackpfei-fergeselle ”. Neturime juk nė “ Didlietuvės, Maž(a)lietuvės ”, o tik — Didžiąją ir Mažąją Lietuvą. Didžiãrusiais, mažãrusiais Čia negalime teisintis, nes ir jie tėra tik vertiniai. Dabar dažniau ir vartojame : rusai, ukrainiečiai, gudai. Tokiu būdu, žiūrėdami savo kalbos dvasios, turime sakyti rašyti : Didžiosios, Mažosios Lietuvos lietuvis. Posakis, tiesa, ilgas. Bet ką padarysi, kad mūsų kalba tokia ilginė. Mes turime septynis linksnius, o kitos kalbos visai nelinksniuoja. — Perkeltine prasme sakome didis, didelis lietuvis — kas labai lietuviško nusistatymo, Lietuvai daug dirba. Čia galimas būtų ir naujadaras dìdlietuvis, bet jis nereiškia Did. Lietuvos gyventojo. O mažãlietuvis perkeltinai vėl išeitų — menkas, netikęs lietuvis.

---------
* Lietuvos Aidas,
1938.III.19, 124 nr.

DĖL JAUNALIETUVIO KIRČIO *

“ Jaunosios Lietuvos ” sąjungos nariai sutrumpintai vadinami jaunalietuviais. Daryba žodis niekuo nedėtas, sudurtas iš jaunas + lietuvis. Plg. jaunãmiškis, jaunãvaikis “ jaunas vaikinas ”, jaunãmartė, senãmiestis... Bet kirtis šitam naujadarui yra prisipliẽkęs nei šioks, nei toks. Dažniausiai girdime sakant : jaunalietùvis, jaunalietùvė, jaunalietùviai... Atleiskite palyginimą, bet tuojau kišasi sudurtiniai būdvardžiai su — liežùvis. Plg. taip pat būdvardžius jaunamẽtis, šventadiẽnis (pvz., drabužis) greta su daiktavardžiu šventãdiẽnis. Jaunalietuvis, kaip ir prieš Didįjį karą mūsų laikraščių vartotas jaunãturkis (taip ir kirčiuodavę!), mums eina daiktavardžiu. Todėl jis ir kirčiuotinas geriau daiktavardiškai, pagal kitus tos rūšies pavyzdžius :    jaunãlietuvis, jaunãlietuviai, taip pat jaunãlietuvė. Kirtis pastovus, nekilnojamas. Man pačiam yra tekę vienur kitur girdėti ir kaimo žmones taip kirčiuojant. Jaunalietuvis nebent būtų aiškinamas sudaikta-vardėjusiu būdvardžiu, padarytu iš nesamo sudurtinio daiktavardžio. “Jaunãlietuvė”, kaip ragùvis, linkùvis ( = tos apylinkės gyventojas) iš Raguvõs, Linkuvõs. Bet naujaromùvis (:“ Naujoji Romuva ”, korporacija) ir formaliai tėra būdvardinės kilmės. — Ta pačia proga noriu priminti dar vieną žodį, kurį vėl nevykusiai būdvardiškai kirčiuojame. Turiu galvoje didvyrį. Daiktavardžiui dìdmergė, dìdponis, vietovardžiai Dìdlaukis, Dìdmiškis, Dìdsodė rodo, kad kirčiuotina dìdvyris, dìdvyriai (su pastoviu kirčiu !). Bet ir iš žmonių kalbos pažįstamas dìdvyris “ aukšto ūgio žmogus”. Tačiau jau Sirvydas pažįsta didžiavyris “herojus”. Lytis didvýris tėra abejotinai paliudyta. Dabar daugelio tariamas didvỹris išeina būdvardis, kaip didvỹžis “ didelėmis vyžomis ”; didvỹrė gali būti moteris, kur didelį vyrą turi. Teiktina tik dìdvyrė, kaip ir dìdvyris.

* Lietuvos Aidas, 1938.III.22, 129 nr.

GANA MUMS “ JEVROPOS ” *

Paskutinėmis dienomis Europos vardas dažnai minimas. Bet iš kelių paskaitininkų ar apžvalgininkų lūpų radijo bangomis, tikrai “ raškai ”, skambėjo vien “ Jevròpa ”. Neiškenčiu dėl to nerašęs, nes senoji karta mažne tik taip ir tetaria. Žinom geografijos, istorijos mokytojų, išėjusių rusų mokyklas, kurie šitą perdėm rusišką tarimą nesąmoningai įteigia ir savo mokiniams, vadinasi ateities lietuviškajai visuomenei. Mūsų kalba turi savus fonetikos dėsnius ir todėl jai nepakeliui su rusų “ Jevgenij, Jegipet, Jelena ”. Mes sakome Eugènijus, Egìptas, Elenà. Todėl turime tarti Európa. Mūsų žmonių šis žodis ne nuo vakar pažįstamas. Daugiur tarmėse tariama Aurópa, svetimesnis dvibalsis e u pakeičiamas a u. Tačiau bendrinė kalba aną dvibalsį palieka, kaip ir kituose svetimuose žodžiuose, pvz., neurastenikas, neurologija. O garsas o šiame žodyje kaimo žmonių, rodos, gana plačiai tariamas taip pat lietuviškai, t.y. ilgas ir tvirtapradis. Vadinasi, nėra būtino reikalo bendrinei tarčiai teikti miestiško, trumpo o. Su ilgu o tariant ir kirtis gali palikti įprastinėje vietoje : Európa. Priėmus tarti o trumpą, žargoninė Jevrópa, Európa, mūsų kirčiavimo dėsniais turėtų išvirsti Europà, kilm. Euròpos. O persilaužti čia sunkiau, negu priimti žmoninė Európa. — Tiek pat netikusiai rusiškai daugio tariama ir rašoma jerarchija, jeroglifai. Čia, žiūrėdami graikų kalbos ir Vakarų Europos įpročių, turime sakyti, rašyti tik hierarchija, hieroglifai. Taigi, lietuviškai tardami evangeliją, eretiką, būkime ir Europai valyvesni, tetarkime Európa.

------
*
Lietuvos Aidas, 1938.III.25, 135 nr.

DĖL SVETIMŲJŲ VARDŲ RAŠYMO *

Svetimiesiems vardams, pavardėms, vietovardžiams rašyti dar neturime tvirtų ir pastovių įpročių. Ir periodinė spauda, tiesa, daugiau rašo iš originalo, kaip patys svetimieji, bet dalis taip pat — ir lietuviškai, pagal tarimą. Šio pagrindinio klausimo čia nespren-džiame, tačiau reikia pripažinti, kad kaimui skiriamajai spaudai lietuviškas rašymas tikrai būtų sveikesnis. — Čia norim iškelti kelias originališkojo rašymo ydas. Mūsų kalba yra kaitomoji, todėl buvusiuose žurnalistų kalbos kursuose patarta galūnes dėti ir svetimiesiems vardams, nors šiaip rašomiems iš originalo. Taip dabar daugumo ir daroma. Bet vardams galūne o, rašoma arba tik tariama, taip pat ir tiems, kur baigiasi kitais tariamais balsiais, bet rašomais visai kitaip, -— lietuviškas galūnes bedėti neverta. Tokie vardai yra Hugo, Rousseau, Herriot, Daudet, Tardieu, Bauvais, Dumas, Denis, Barthou... Tada turėtų rastis Hugoas, Daudetas, Barthouas..., kur iš tikrųjų išeina keisti kibyklai. Kad čia ir kiek dėl galūnės kovotume, nieko nelaimėsime : jausmas piestu stoja. Todėl be reikalo kai kas pradėjo rašyti Daladieras, d’Anunzias vietoje Daladier, d’Anunzio. Rašydami su galūne Gandhis, vėl linksniuoti turime Gandhžio, Gandhžiui... Čia dh yra lygus d, tik kiek kitaip (aspiruotai) tariamas. Vadinasi, Gandhio, Gandhiui... visai nedera, nes nerašome nė gaidio, gaidiui . . . Jeigu kitų tautų vardus rašome taip, kaip jie patys, tai lygiomis turime elgtis ir su lenkais. Rašytina Košcialkowskis, Szembekas, o ne Koscialkovskis, Šembekas. Kitas reikalas su tų vardais, kur vartoja nelotynišką raštą. Čia rašytina pagal tarimą. Todėl kinų miestas, anglų rašomas Ishui, lietuviškai rašytinas I š u j i s. Taip pat netikę Tsinanas, Tsingtavas, gana — Cinanas, Cingtavas. Juk ts tariamas c. Vakarų Europos kalbose ts suprantamas, nes c rašmeniu dažnai reiškiami kitoki garsai. Vieno kito rusiškieji vardai suméigiami net pusiau prancūziškai ar vokiškai parašyti :    Boudenny, Lewinas, Botškarjeva (iš vokiečių : Botschkarjewa). Rašytina savaip : Budionas (Budionnyjas būtų per gramozdiškas), Levinas, Bočkareva. — Čia iškėliau vieną kitą mažmoži. Ištisai svetimųjų vardų rašymą reikės tvarkyti kartu su visa rašyba. Dabar turime reikalauti bent šiokio tokio nuoseklumo, kad nemaišytų keleriopai.

* Lietuvos Aidas, 1938.III.26, 137 nr.

DĖL TUO TARPU*

Mums atsiuntė iš dienraščio išrašytus sakinius : “ Generolo Franco kariuomenė yra visai arti Madrido, o tuo tarpu kaip Madrido šiaurės ir pietų iškyšuliai yra išsikišę į priešo pusę. Tuo tarpu praėjusiais metais ..., ... tuo tarpu tais pačiais metais ...” Atsiuntusysis pabraukė tuo tarpu ir klausia, argi čia ne rusybė “ meždu tem kak ”. — Tikra tiesa. Lietuviškai sakoma : tuo tarpu ( = dabar, kurį laiką) niekur nevažiuosiu, tuo tarpu (=tada, tuo metu, kada kas įvyko) nepasitaikė troboje; pasėjus tuo tarpu ligi šienapiūtės ( = ligi piaunant) griovius kasame ; palinguok vaiką, o aš tuo tarpu kiaules pašersiu ; tuo tarpu, kaip suėjo į trobą, ir išjojo arklius. Jau iš šių pavyzdžių matyti skirtinga lietuviškoji vartosena. Mūsų tuo tarpu sakinių sujungime rodo tam tikrą pakaitais ir tuo pačiu metu vykstantį veiksmą. Praktikos reikalui geriausiai įsidėmėti, kad tuo tarpu negali reikšti “bet, tačiau”. Šiuo būdu vartosenoje nesunku susivokti. Todėl ir anie sakiniai pataisytini : “ Gen. Franco kariuomenė yra visai arti Madrido, o (ir: bet, tačiau) Madrido šiaurės ir pietų iškyšuliai yra ... Bet (o, tačiau) praėjusiais metais ..., ... tačiau (o, bet) tais pačiais metais ”. Taigi tuo tarpu mūsų kalboje sakinių jungtuku neina. Ir šiaip vientisiniame sakinyje nevartotinas prasme “ bet, tačiau ”.

------
*
Lietuvos Aidas, 1938.III.28, 139 nr.

PER DAUG VISOKIŲ “ PUNKTŲ ” **

Svetimas žodis mums daugiau ar mažiau yra tuščiaviduris. Neturėdami gyvosios reikšmės nuojautos, tokio žodžio vartoseną kartais ir labai išplečiame, ją stačiai skolinamės. — Taip mūsuose labai išsišakojęs yra punktas, kurio protėvis lotyniškasis punctum “ dūris, taškas ”. Kasdien vis girdime ar skaitome supirkimo, pereinamuosius punktus, sveikatos reikalams vėl yra injekcijų punktų, teisininkai savo darbe taip pat punktais ramstosi, prekybininkas kalba apie gerą punktą krautuvei, besiginčinantieji viename punkte sutinka, kitame ne. Ir tokių punktų galėtume baimes “ pripunktuoti ”. Tačiau jų tikrai per daug. “ Supirkimo punktą ” labai gerai galime pasikeisti p i r k y k l a. Tai bus trumpiau ir žmonėms suprantamiau. Juk iš seno sakome virtykla, girdykla, gulykla, knisykla, taupykla . . ., o naujai pasidaryta skaitykla, kirpykla, siuvykla, prausykla... Priesaga -ykla vis reiškia vietą, kur kas daroma. Taigi, kur perkama, ten — pirkykla. Jeigu tokioje vietoje gyvuliai ar kas kita tik priimama, o pinigai kada vėliau temokama, tai tiktų ir ėmykla. “ Pereinamajam punktui ” vadinti derėtų žmoninė péreiga “ vieta, kur pereinama ”. Jeigu atrodytų, kad ji painiosis su pareiga, tai teiktina pérėja. Pastaroji vartojama ir geografų tam tikroms kalnų pereinamosioms vietoms. Kad šis žodis nė kuo nedėtos darybos, rodo ir kilmininkinis prieveiksmis perėjos “ ištisai, kiaurai ”. Įstatymų kalboje, rodos, vėl daug kur punkto vietoje tinka pastráipa, kurią jau seniai esu pasiūlęs vokiškajam “ abzacui ” pakeisti. Pasidaryta ši iš Kuršaičio pažįstamo prieveiksmio pastráipomis “ palaipsniui, šoksniais ”, giminaičio su stráipsniu (taip ir tvoros tarpas vadinamas !). Gudiška posmą galime nebent audėjoms palikti, o “ abzacui ” jis lyg šunini kamantai. Krautuvei vėl pakanka vietos, o ginčininkams dera dalykas. Taigi tų “ punktų ” galime ir mažiau tevartoti. Bet, žinoma, “injekcijų punkto” jau švirkštykla nevadinsime. — Dar noriu pridurti, kad ir “ punktirui ” senosios Terminologijos Komisijos yra nukalta gana vykusi taškuotė. Tad ir “ punktiruoti ” galima pakeisti taškuoti. Tiesa, be svetimųjų žodžių neišsiversime. Tačiau ir dauginti jų neverta. Argi geriau, kad koks “ tiligentas ”, dangų ragu rėždamas, teigia “ diplomatišku keliu ” iš Telšių į Alsėdžius atvažiavęs.

------------
**
Lietuvos Aidas, 1938.111.29, 141 nr.

KUO PAKEISTI “ DEZERTYRĄ ” ? *

To mus klausia teismo žmogus. Dėl galėjimo, galime ir šj žodį vartoti, nes yra vad. tarptautinis. Bet ir savų pakaitu netrūksta. Pažįstami gyvi, žmoniniai : bėglys, bėgūnas, pabėgėlis. Pastarasis paprastai ta viena reikšme ir tevartojamas, net pati jo priesaga tam dera, yra bloginamoji, peikiamoji. Plg. apsnūdėlis, pamišėlis, nešvankėlis. Todėl ne visai tepritiktų kalbėti apie susipratėlius lietuvius. Bėglys ir bėgūnas be “dezertyro” dar reiškia ir tą, kuris gerai gali bėgti, yra bėglus. Bet dėl to dar bėglį “ dezertyrui ” galime visai nesibáimydami vartoti. Jis trumpas ir parankus. Bėgūną palikime tam tikrai arklių veislei, kur dabar be reikalo rusiškai “ risokais ” vadinama. Be to, dar bėgūnas žmonių kalboje sakomas ir technikos reikalui, būtent reiškia vokiečių “ Schwungrad ”, rusų “ machovik ”. Man jis atrodo geresnis už technikų dabar vartojamą smagratį. Tos abidvi teikiamosios reikšmės, rodos, vartosenoje negalėtų viena antrai kliūti. Taigi “ dezertyrą ” lietuviškai vadinkime bėgliu ar pabėgėliu. Pats gyvenimas parodys, katras paims viršių. Spėju, kad bėglys.

KARTAIS IR TRUMPA NETRŪKSTA **

Viešieji parašai, įvairūs įspėjimai paprastai rašomi trumpi. Tačiau jie turi būti ir pakankamai aiškūs, nedviprasmiški, kad žmonės iš to juoko netrauktų. Bet kartais ir čia, anot to žemaičio betariant, prakišame pro šikšnelę, persistengiame. Va parašyta : “ Keleiviams duris darinėti draudžiama. Liesti signalo ir valdymo įrengimus keleiviams draudžiama ”. Matyti, rašytojai norėjo būti labai tikslūs, norėjo keltuvo konduktorių iš to draudimo išskirti. Bet ar to reikia ? Juk kiekvienas suprantame, kad jis tų įrengimų nelietęs nė mūsų nepavėžintų. Geležinkelių terašoma : “ Traukiniui einant duris darinėti draudžiama ”. Ir niekas tokio parašo klaidingai neperpranta, prie geležinkeliečių nekimba, jei jie ir traukiniui einant prireikus duris varsto. Taigi nė anuose parašuose nereikėjo to keleivio įdėmnai užkliūti, jis ir be to žino, kad jam parašytas. Ir, rodos, geriau būtų : “ Liesti signalinius ir valdomuosius įtaisus draudžiama ”. — Iš kitos pusės man vėl priminė mėsinėse ir šiaip maisto dalykų krautuvėse kabinamus spausdintus įspėjimus : “ Spiaudyti ir rankomis liesti draudžiama”. Knibčius, žinoma, čia savaip ir linksmai gali nuaiškinti. Vadinasi, įspėjamuosius parašus rašant visuotinio tikslumo nesupaisysime. Čia svarbu trumpumas ir paprastasis aiškumas.

-------
*
Lietuvos Aidas, 1938.III.30, 143 nr.
**
Lietuvos Aidas, 1938.III.31, 145 nr.

DAR ATSIRŪGSTA “ APVAIKŠČIOTI ” *

Neseniai viename straipsnyje skaičiau : “20 metų sukaktis nebus Amerikoje apvaiščiojama vieningai”. Gauname “ apvaikščioti ” išgirsti dar ir iš sakyklos ir šiaip vienur kitur. Ir čia tas veiksmažodis ėjimo nerodo, tik “ švęsti ” tereiškia. Tatai nėra mūsų kalbos turtas, bet lenkiška pranara, vertinys iš “ obchodzić ”, palikęs iš “ Bromos atvertos ing viečnastį ” laikų. Ir iš tiesų skurdžiakalbėse XVIII-XIX amž. tikybinėse knygelėse šventės veik perdėm “ apvaikščiojamos ”. Mums šita lenkybe tikrai jau metas nusikratyti. Lietuviškai tesakome : apvaikščiojau laukus, kad gyvuliai nebūtų kur įsilaužę, visus kaimynus apvaikščiojo, kol gavo ; ligi temstant reikėjo apsivaikščioti, visko prisinešti. Rygiškių Jono amžius, pasirodo, buvęs per trumpas šiai šiukšlei išveisti. Taigi ne įnosiaĩ sau įsidekime, kad apvaikščioti nereiškia “ švęsti, minėti (sukaktį) ”.

KUO PAKEISTI “ KOŠMARĄ ” ? **

Nors šį žodį esame įsipratinę iš rusų, bet šių jis pasiskolintas iš prancūzų cauchemar. Taigi galėtų iš dalies vadinti lyg ir tarptautiniu. Bet reikėti jo mums ne kiek ir tereikia. Mat, turime kelis savus pakaitus. Did. Lietuvoje pažįstama : slogùtis “ spaudimas, troškinimas, smaugulys miegant ”, slogulỹs “ spaudimas krūtinėje ”. Jų artimieji giminaičiai yra slogà ir slõgas “bet koks sunkus daiktas kam prislėgti, balastas”, toliau sluõgas, slúogtas, slúogtis “ tas pats Veiksmažodis vėl yra slogìnti. Iš Maž. Lietuvos Kuršaičio duota slėgėlė (galin. slėgėlę) ir vokiškai jo verčiama “ der aufliegende Alp ”, dabartine vokiečių kalba tariant “ Alpdrücken ”. Iki šiol, rodos, slogùtis jau retkarčiais ir vartotas. Jį visų pirma “ košmaro ” vietoje ir reikėtų teikti. Nors jis žmonių ir siauresne prasme tesakomas, bet bendrinėje kalboje galima ir išplėsti. Taigi prireikus galime kalbėti ir apie visuomenės slogutį, apie slogutį sloginantį visą kraštą. Savas žodis bus daug suprantamesnis ir pakabesnis vartoti nei svetimasis.

-------
* Lietuvos Aidas,
1938.IV.1, 147 nr.
**
Lietuvos Aidas, 1938.IV.2, 149 nr.

“ GUSARAS ” SU “ JUMORU ” *

Svetimuosius žodžius į bendrinę kalbą imamės daugiau žiūrėdami Vakarų Europos kalbų tarsenos ir rašysenos. Mes sakome rašome tik himnas, pitija, babiloniečiai, ne gimnas, pifija, vaviloniečiai. Mat, rusai čia eina kitais keliais, net nuo kitų slavų skiriasi. Tačiau retkarčiais dar rusybių vis išlenda. Neseniai rašėm prieš “ Jevropą, jeroglifus ir jerarhiją Bet ir “ gusaras ” su “ jumoru ” verti pavajoti. “ Gusaras ” dėl g yra perdėm rusiška lytis. Pats žodis yra greičiausia vengriškos kilmės — h u s z á r (husz “ dvidešimt ” ar “ mokestis ”), kuris visų pirma reiškė nuo 20 ūkininkų karan statomą raitininką. Yra dar antras aiškinimas : iš vidurinių amžių lotynų cursarius “ jūrų plėšikas”, kuris vengrų išverstas Husarius, huszaro “plėšikas”. Kitos kalbos turi : vokiečių — H u s a r, anglai — h u s s a r, prancūzai — hussard, ispanai — h u s a r, italai — u s s a r o, lenkai — huzar, čekai — h u s a r, latviai — h u z ars, tik serbai lygiomis su rusais — g u s a r. Kiekviena kalba truputį savaip perdirba : italai neturi h, o prancūzai nors ir rašo, bet netaria. Lietuviai šį žodį ir ne nuo vakar dienos pažįsta. Sena liaudinė lytis yra uzãras. Šalia jos, kaip naujesnę, Kuršaitis duoda ir h u z ã r a s. Yra dar ir laukinės gėlės vardas uzarėlis, kitaip vadinamos rėžiuku (Nasturtium). Vadinasi, rusiškas “gusaras ” mūsų kalboje nieku nepateisinamas. — Tokio pat molio yra ir “ jumoras ” su visa savo gimine. Žodžio kilmė (iš lotynų humor “ drėgnumas, šlapumas ”) ir kitų kalbų praktika — vok. H u m o r, lenkų h u m o r, latvių h u m o r s — rodo reikiant rašyti su h. Rusai, mat, savaip persidirbo prancūzų be h tariamą h u m o u r, pradžioje prisidėjo j. — Taigi vietoje “gusaras” vartotina h u z a r a s, jei jau nenorima žmoninio u z a r o, taip pat ne “ jumoras, jumoristas, jumoristika, jumoreska ”, — bet humoras, humoristas, humoristika, humoreska.

-------
*
Lietuvos Aidas, 1938.IV.4, 151 nr.

AB NE PER DAUG “ SEMIAMA ” ? *

Visai neseniai skaičiau toki sakinį: “Maironio “Pavasario balsų” išėję penkios laidos ( = leidimai. A.S.) ir yra išsisėmusios ”. Kartais ir knygynuose ar leidyklose, paklausus kurios senesnės knygos, atsako : “ Nebeturime, jau išsemta”. Norima tuo, žinoma, pasakyti, kad knyga išparduota, išpirkta. Šiaip žmogus anos sakysenos gali ir visai nesuprasti, mat, mes prie šios perkeltinės reikšmės nesame pripratę. O leidėjų ir knygininkų taip imta sakyti todėl, kad kitomis mūsų kaimyninėmis kalbomis anaip sakoma, pvz., rusų “ izdanije isčerpano ”, vokiečių “ die Auflage ist erschöpft ” ir t.t. Vokiečiai, tiesa, gali išsemti ne tik jėgas, bet ir kantrybę, priemones, kasą, pajamas, dirvą, net kūną. Rusai jau mažiau besemia. Lietuviai paprastai semia tik skystus daiktus ir biralus, pvz., grūdus, miltus ir kt. Kai kas naujoviškai, kitų kalbų pavyzdžiais, ima sakyti ir: išsisėmė jėgos, publicistai ilgainiui išsisemia. Čia reikšmės perkėlimas, rasi, ir ne pro šalį. Bet priemonių, kantrybės, kreditų tikrai jau nereikėtų s e m t i. Čia samstymas mūsų kalbai svetimas. Taigi ir knygas ne “ išsemkime ”, bet išparduokim e, išpirkime.

NE “ GERBŪVIS ”, BET GEROVĖ**

“ Gerbūvis ” mūsų spaudoje nors ir nebedažnas, bet retkarčiais pasišmaižo. Prašo pasisakyti, ko jis vertas. —Šis žodis, rodos, ar ne amerikiečių lietuvių darbo, sudėtas iš g e r a s + būvis. Tokios darybos žodžių turime vos vieną antrą, pvz., Sirvydo ilgalūkis “ kantrumas ”, skerspiūvis “ skersinis piūvis ”. Ir šiuodu, mano galva, taip pat naujadarai, pastarasis, rasi, tik pusinis, nes žmonių tariama skerspiūvė “ toks ilgas skersinis piūklas ”. Be to, “ gerbūvis ” yra stačiai lenkiško dobrobyt vertinys. Kad jis skambėtų žmoniškai, taip pat negalima pasakyti. Taigi “gerbūvis” nevartotinas, turime gerovę, kuri jį visada gali atstoti.

--------
*
Lietuvos Aidas, 1938.IV.5, 153 nr.
**
Lietuvos Aidas, 1938.IV.6, 155 nr.

KUO PAKEISTI “ FACHVERKĄ ” ? *

Fachverkas yra specialiai vokiška sąsparinės statybos forma. Todėl ir pats terminas dažnai vokiškas vartojamas. Norint galima būtų susirasti ir lietuvišką pakaitą. Kuršaitis savo vokišk.-lietuviškajame žodyne duoda : Fachwerk — sker̃skryžiai. Prieveiksmiškai pasakytume: namus sker̃skryžiais statys. Žemaičiai dar pažįsta prieveiksmį krỹžkryžiais “visaip kryžiškai ”, iš jo galime išsiversti ir vardininką krỹžkryžiai. Šiuodu žodžiai nekaltiniai, pirmasis jau pačių žmonių “ fachver-kui ” vadinti vartojamas. Taigi, norint lietuviško termino, patartina : sker̃skryžiai arba krỹžkryžiai.

RANDASI NEREIŠKIA “ YRA ” **

Rodos, nebeverta būtų dėl to rašyti. Ir pirmaklasiai retai tą klaidą bedaro. Bet kur tau ! Vieno apskr. miesto Mokytojų Knygynas ėmė ir paskelbė duosiąs 100 litų tam, “ kas nurodys kur randasi rašomoji mašinėlė ( = čemodanėlis) ... pavogta ... š. m. kovo 24 — turgadieny ”. Visas skelbimas (skirtukai !) lyg tyčia pãmėtojasi iš mokytojų. Bet čia tekalbėsiu tik dėl randasi. Lietuviškai sakoma: rudenį randasi (= pasidaro) šalta; kas jam radosi ( = atsitiko), kad išbėgo ? vaikų nepirksi, patys rasis (= atsiras); juk žadėtu laiku radausi (= atvykau). Bet iš nevaleikų vis dar girdime : jis randasi ( = yra) kambaryje, kur randasi (= yra) brolis ? Čia randasi yra biauri rusy-bė — “ nachoditsia ”. Visi turime jos vengti. Lietuviškai posakis randasi kambaryje tegali reikšti vien — pasirodo, atsiranda kambaryje. Taigi randasi reikšme “ yra ” niekuomet nevartotinas.

METRAŠTIS IR APYSKAITA***

Mums rašo, kad įvairios įstaigos spausdinamas savo darbų apyskaitas vadinančios nevienodai : metraščiais ir apyskaitomis. Prašo paaiškinti, katraip vartoti. — Dalykas visai paprastas. Metraštis, kaip ir savaitraštis, dienraštis, paprastai yra periodinis leidinys, leidžiamas kartą per metus. Pats vardas turinio nenusako ; yra mokslo, literatūros, statistikos metraščių. Todėl ir apyskaitas tik tada galima būtų metraščiais vadinti, jeigu jos kasmet leidžiamos. Bet kadangi metraštis per plati sąvoka, tai metines apyskaitas verčiau apyskaitomis ir vadinti. Leidžiančiuosius ar nebus greitosiomis suklaidinusi vokiškoji grutė :    Jahrbuch ir Jahresbericht. Bet iš tikrųjų Jahrbuch, rusų ežegodnik = metraštis, o Jahresbericht, rusų godovoj otčiot = metinė apyskaita. — Rašyti “ N. N. Ministerijos 1936 metraštis” tikrai netinka. Taip rašant, po 1936 reikia pridėti “ metų ”. Bet dar geriau antraštėje rašyti “ N. N. Ministerijos metraštis”, o metus jau dėti žemiau, kitoje eilutėje. Taigi metraštis ir apyskaita griežtai skirtini visų pirma periodiškumo atžvilgiu.

------
*
Lietuvos Aidas, 1938.IV. 7, 157 nr.
**
Lietuvos Aidas, 1938.IV.8, 159 nr.
***
Lietuvos Aidas, 1938.IV.9, 161 nr.

DIRBINYS, NE “ IŠDIRBINYS ” *

Ir spaudoje skaitome, ir iškabose akis bado nekepėlis “ išdirbinys ”. Daugumas šios rūšies darinių mūsų kalboje sakomi be priešdėlio, pvz. mišinys, siuvinys, malinys, lašinys “ lašamas vanduo ”, smilkinys, griežinys, tinginys... Net ir tais atvejais, kur veiksmažodžius paprastai sakytume su priešdėliu (įvykio veikslas), išvestiniai žodžiai su -i n y s to priešdėlio neturi. Sakome tik plėšinys, tirpinys, skendinys..., nors turime galvoje išplėštą lanką, ką nors ištirpyta, nuskendusį žmogų. Žmonių sakoma : gražiai padirba, kaip jis taip ir išdirba? Bet šalia girdime : tų savo dirbinių turi kertes prisikrovęs. Ir tas “ išdirbinys ” sveriasi, nelyginant, varlė ant sluogo, nepasiduoda išveisiamas. O tai dėl to, kad dažniausiai jį vartojantieji, visoki dirbtuvininkai, muitininkai, nepajėgia iš savo smegeninės iškrapštyti rusiško “ izdelije Iš čia ir prikergtas dirbiniui tas i š. Tiesa, turime keletą ir priešdėlėtų žodžių, pvz., atpuolinys “ atsimetėlis ”, pasiuntinys, pavilkinys “ apatinis sijonas ” ir naujadaras padarinys. Tačiau čia priešdėlis visai suprantamas, nes be jo tie žodžiai ką kitką reikštų, pvz., siuntinys. “Išdirbinys” mums nieko naujo nepasako. Taigi tevartotinas tik grynai lietuviškas dirbinys.

* Lietuvos Aidas, 1938.IV.11, 153 nr.

DĖL VARDO KILMININKO IR VARDININKO *

Senoviška mūsų kalbos ypatybė yra vad. vardo kilmininkas, pvz., Telšių miestas, Nemuno upė, R ė k y v o s ežeras, eglės medis ... Rečiau besakoma : tėvo nabašninkas, uodo nabagas..., tarminės retenybės:    žydo sukčius, vokiečio išvisa. Čia dabar senovę pakeičia naujovė: nabašninkas (= velionis) tėvas, nabagas (= vargšas) uodas, sukčius žydas, išvisa vokietis. Todėl greta su Rygiškių Jono duodamomis “ Saulės ” draugija, “ Švyturio ” bendrove, dabartine “ Šviesos ” spaustuve sakome rašome jau ir kavinė “ Aldona ”, AB “ Maistas ”, Koop. B-vė “ Spaudos Fondas ”. Tatai yra naujadarai, bet nebeišvengiami. Tačiau, ir taip ėmę vartoti, tesakome tik : “ Maisto ” gaminiai, “ Spaudos Fondo ” leidiniai. Bet jau šmėklojasi ir “ Lana ” išdirbiniai, iš laikraščio “ Ūkininko Patarėjas ”, dirba bendrovėje “ Ranga ”. Šitokie posakiai jau visai negalimi, priešingi mūsų kalbos dvasiai. Lietuviškai tegalime sakyti : “ Lanos ” dirbiniai, iš “ Ūkininko Patarėjo ” laikraščio, dirba “ Rangos ” bendrovėje. Galėtų, prireikus, pasakyti ir : iš laikraščio “ Ūkininko Patarėjo ”, dirba bendrovėje “ Rangoje ”, nors tikrai gyvais šių posakių ir negalime laikyti. Taigi sudėtiniame pavadinime reikia linksniuoti ne tik pažymimuosius žodžius, bet sykiu ir tikrinį vardą.

NE “ FIZINIAI ”, BET “ FIZIŠKAI ” **

Iš būdvardžių baltas, gražus daromės prieveiksmius baltai, gražiai. Bet iš medinis, geležinis, daržinis prieveiksmių su galūne -i a i neturime. Lietuviškai nesakome : durys medinės, bet geležiniai atrodo ; jis ir laukus daržiniai dirba. Jei mums čia prireikia prieveiksmio, tai jį daromės tiesiog iš daiktavardžio su priesaga -iškai. Vadinas, sakysime : durys medinės (geležinės), bet geležiškai (mediškai) nudažytos ; jis ir laukus daržiškai dirba. Tiesa, žemaičiai sako vidutiniai, bet iš to ir kelių kitų žodžių negalime išsivesti visuotinės taisyklės, ir be to, aukštaičiai tepažįsta tik vidutiniškai. — Tačiau mūsų laikraščiuose pilna tokių posakių, kaip fiziniai stiprūs, techniniai (net : technikiniai !) sunkiai įvykdomas, dvasiniai prislėgtas, patriotiniai nusiteikęs ... čia tetinka tik : fiziškai, techniškai, dvasiškai, patriotiškai... Kai kada ir visai prieveiksmio nereikia. Pvz., sakinyje “ Seimas jau pernai ... principiniai pritarė... trimečių priedo padidinimui” geriau tinka iš principo, o ne principiškai. Šalia “kūniškai, dvasiškai subrendo ” galima visai betuviškai pasakyti ir: kūną, dvasią subrendo. Taip pat gerai tinka ir : gyvena dvasią prislėgtas (plg. džiaugiasi žirgą dovanotas). Taigi būdvardžiams su priesaga -inis prieveiksmius darome su -i š k a i.

-------
*
Lietuvos Aidas, 1938.IV. 13, 167 nr.
**
Lietuvos Aidas, 1938.IV.14, 169 nr.

NELEMTASIS “ KAS LIEČIA ” *

Yra toks veiksmažodis liesti. Jis savo vietoje niekuo nedėtas. Krautuvėse parašai įspėja, kad neliestume rankomis maisto dalykų; technikoje kalbama apie liečiamuosius taškus, plokštumas. Vis tai kalba, kaip kalba. Bet kaip žmogus suprasi tokius posakius : Kas liečia mane, tai aš sutinku ; kas liečia susitarimo politinę pusę, ji turi didelės reikšmės ? Lietuviškai galvodami, pirmąjį sakinį tegalime tik šitaip suprasti : jei kas mane liečia (vadinasi, čiupinėja !), tai sutinku, kitaip sakant, nesipriešinu liečiamas. Bet juk sakantysis kitką norėjo pasakyti ! Ir šitas nebuvėlis “ kas liečia ” tėra rusiškojo “ čto kasaetsia ” pasturlakas. Žmonės čia žmoniškai ir pasakytų : kai aš (dėl manęs, kiek aš ...), tai sutinku. Antrąjį sakinį irgi visai paprastai pasakome, kad ir šiaip : jei imti (imsime, imame) susitarimo politinę pusę, ji ... Taigi “ kas liečia ” nevartotinas, jį pakeičiame posakiais su kai, dėl, kiek, jei.

REIKIA IR KALBOS DRAUSMĖS **

Negalima sakyti, kad mūsų visuomenė kalbos dalyku nesidomėtų. Tą domėjimąsi rodo ir atskiras kalbos laikraštis Gimtoji Kalba, kur su pasisekimu jau šeštus metus eina, pagaliau dažni kalbiniai straipsniai mūsų spaudoje, net kalbos kursai, pvz., kad ir Šaulių Sąjungos dabar suruošti. Tai vis reiškiniai, kur džiugina kiekvieną kalbos darbininką, žadina dar didesnį kalbos kultūros pastangumą. Bet yra ir negerybių. Turiu galvoje mūsų kalbinį nedrausmingumą. Kalbos patarimai rašto visuomenei juk duodami prieinamai, suprantamai. Jų nereikia ieškoti kur mokslinių žurnalų ūžglūdose ar šiaip retuose leidiniuose. Gimtąją Kalbą gauname už pustrečio lito metams, o Kalbos Skiltelę reikia tik paslinkti dienraštyje pasiskaityti. Tačiau turime atvirai prisipažinti, kad duodamus patarimus daugis dar pro pirštus leidžia. Pvz., pats autorius straipsnyje rašo taisyklingai modernus, bet laikraščio žmogus, kur antraštes dėlioja, joje vėl lepteli modernišką. Rašyta dėl tilpti ( = dėti, spausdinti) nevykusios vartosenos, sakyta, kad tokiems vardams, kaip Daladier, nebereikėtų galūnių dėti. Bet kur tau ! Kiti laikraštininkai nė vaũ-rės nevaũrinėja : senu įsilingavimu straipsnius “ talpina ”, priemones “ semia ”, kasdien “ Daladierą ” mini. Pagaliau pasirodo naujas dienraštis, kuris, lyg tyčia, visas kalbos šiukšles rinkte renka, jomis savo naujuosius skaitytojus vaišina. — Kad kalbos nevaleikų niekados netruks, su tuo reikia sutikti. Bet nepakenčiamas daiktas, kad amatiniai laikraštininkai ir šiaip spaudos darbininkai, ką patariami, ranka numotų ar negirdomis nuleistų. Toks aplaidumas stačiai nedovanotinas. Redaktoriai turėtų čia parodyti tam tikro ryžtumo ir griežtumo. Vienu žodžiu reikia didesnės kalbos drausmės. To turime reikalauti visi, kam mūsų kalba tikrai rūpi.

--------
*
Lietuvos Aidas, 1938.ĪV.19, 171 nr.
** Lietuvos Aidas, 1938.IV.27, 185 nr.

DĖL MĖNESIO DIENOS RAŠYMO IR VARTOJIMO *

Vienas skaitytojas mums rašo : “ ... data dažnai rašoma šitaip, pvz., 16.II. Mano išmanymu reikia rašyti II.16, nes sakoma vasario 16 d., bet ne 16 vasario“. Taip griežtai teigti negalime. Ilgajame posakyje, tiesa, paprastai sakome : vasario mėnesio 16 diena, bet trumpintiniame pačių žmonių dvejaip sakoma : vasario 16 ir 16 vasario. Čia rusybės nėra, todėl galime rašyti : 16.II. Klausėjas čia bene bus turėjęs galvoje netikusį kilmininką. Mūsų ausis kasdien kalte kala tokie posakiai, kaip, pvz., moka pirmo kiekvieno mėnesio, atvažiuosiu dvidešimto kito mėnesio, penkiolikto būsiu Kaune, ateikite pirmo liepos, šiandien trečio balandžio ir t.t. Šitas kilmininkas tikrai biauri rusybė. Ir tikrai nuostabu, kad jos yra prigožėjusi visų mūsų intelingentų kalba. Veik tik taip ir tegirdi kalbant. Mūsų kalboje mėnesio dienos skaičius yra moteriškos giminės, visada derinamas su žodžiu diena (trumpintiniame posakyje pati diena išleidžiamas), o ne su mėnesio vardu. Taigi lietuviškai sakome ir tegalime sakyti tik : moka pirmą kiekvieno mėnesio, atvažiuosiu dvidešimtą kito mėnesio, penkioliktą būsiu Kaune, ateikite pirmą liepos, šiandien trečia balandžio, palaukite pirmos gegužės, ruošiasi dešimtai rugsėjo ir t.t. Šiuose posakiuose žodis diena nors ir nepasakytas, bet suprantamas, ir su jo linksniu derinamas skaičius. Kadangi mūsų kalboje sakinio žodžių tvarka laisva, tai galima ir sakoma taip pat ir: gegužės pirma, ruošiasi rugsėjo dešimtai. Sakydami šiaip sau kelintinį mėnesio dienos skaičių, vartojame paprastąsias, neįvardžiuotines skaitvardžio lytis. Nei iš šio, nei iš to radiofono pranešėjai tuo įtimpõs, pradėdami dienos programą, vis kartoja : šiandien balandžio mėn. dvidešimt devintoji diena ir t.t. Gana čia paprastosios lyties : dvidešimt devinta. Įvardžiuotinės lytys tesakomos tik dienos skaičių vartojant išskirtine prasme. Pvz., galima rugsėjo aštuntoji arba aštuntoji rugsėjo, jeigu kalbame apie šventę. — Taigi rusiškos sakysenos, pvz., pirmo balandžio, atvažiavo antro gegužės reikia būtinai vengti.

* Lietuvos Aidas, 1938.IV.29, 189 nr.

VADOVAUTI, ATSTOVAUTI, KAM, O NE “ KĄ ” *

Iš seno sakome : negalime dviem ponam tarnauti, mišioms tarnauju, ilgai rusams vergavome, velnias jam gali bernauti, ne žmogus. Čia turime vad. paskirties naudininką, veiksmažodis derinamas su naudininko linksniu. Tokie pat veiksmažodžiai yra ir vadovauti, atstovauti, viešpatauti... Todėl analogiškai vartotina : vadovauti kariuomenei, darbams, tyrinėjimams ..., atstovauti Lietuvai, kraštui, draugijai, šalims (teisme) ..., viešpatauti visam pasauliui (= viršų turėti, valdyti). Vadinasi, turime sakyti rašyti : Lietuvai Vokietijoje atstovauja Dr. J. Šaulys. Dabar daugelio vartojamas galininko posakis, pvz., atstovauja Vokietiją, vadovauja pulką yra pasidarytas pagal svetimųjų kalbų pavyzdžius. Taip pat ir padėkos sakinys “ dėkoja ... už rūpestingą visų rekolekcijų vadovavimą ” pataisytinas : “ dėkoja už rūpestingą visoms rekolekcijoms vadovavimą ”. Jei pasakome laiką, žinoma, tinka tada ir galinin-kas. Žmonės sako : ana mergaus, o tu dar bernauk metus, ir veskitės paskui. Todėl prireikus pasakysime : jis Italijoje Lietuvai penkerius metus atstovavo, šiems darbams tik kelias dienas tevadovavo. Taigi, įsidėmėtina, kad vadovauti, atstovauti, viešpatauti..., nusakant paskirtį, sakomi tik su naudininko linksniu, ne su galininku.

------
*
Lietuvos Aidas, 1938.V.2, 193 nr.

NE “RŪBAI”, BET DRABUŽIAI*

Šiuo reikalu prašo pasisakyti redakcijos žmogus. — Tiesa, rūbų pilnos visos iškabos, daugio kalbama ir rašoma apie tautiškus rūbus. Bet taip nereikėtų daryti. Tatai yra skobnys iš gudų rub, žmonių kalboje paplitęs per bažnyčią. Kai kurios mūsų tarmės ir dabar tepažįsta tik Kristaus rūbą, o šiaip vartoja kitus, savus žodžius. Ir iš tiesų : lietuviškų pakaitų skolintiniam rūbui turime net kelis. Taigi svetimybės nė nebereikia. Plačiausiai vartojami ir bendrinei kalbai teiktini drabužiai. Tarmėse dar sakoma drabūžiai ir drobužiai. Pastaroji lytis rodo, kad visi šie žodžiai jungtini su drobe. Vienur kitur drabužių prasme sakomos ir drãpano“, bet, rodos, plačiau jos reiškia tik baltinius, ne vien dėvimuosius, bet ir stalinius. Bendresnės prasmės yra :    ãpdaras, apdaraĩ (pvz., neturi žiemiško apdaro), dangà (pvz., man vienai visos šeimynos danga, t.y. apdarymas), dangóvė (pvz., tokiai šeimynai kiek dangovės reikia) ir gana retas dangõjus. Vadinasi, savų žodžių netrūkstame. Svetimus rūbus pakeiskime drabužiais arba, kalbant bendresne prasme — apdarais, danga. Dėl to esu jau rašęs ir pereitų metų Gimtojoje Kalboje (žr. šio tomo 246-247 psl.). Tik pasiryžkime !

LAKAS, NE “ LEKERIUS ” **

Mus klausia, katra iš tų dviejų lyčių teiktinesnė, vartotina. — Tiesa, abi svetimos, skolintinės. Bet teiktina tik pirmoji, jau ir Kuršaitis savo žodyne ją duoda. Taip vartoja ir daugumas Europos kalbų, pvz., vokiečių Lack, prancūzų laque, anglų l a c, rusų, čekų ir serbų lak. Šis žodis Europoje yra paplitęs per italų l a c c a, kuris vėl per persų lak gautas net iš Indijos.

Naujosiose indų kalbose, pvz., hindustanio turime lākh, kuris savo ruožtu yra išriedėjęs iš sanskrito lāksā , reiškiančio ženklą, dėmę, 100 000 ir pagal šį pastarąjį, t.y. vabzdžių daugybę, dėl kurių kandžių tam tikro ąžuolo lapai išleidžia spindinčius sakus, pagaliau ir — laką. Vadinasi, žodžio istorija gana nepaprasta. Bet ji taip pat rodo, kad indiškajam originalui arčiausia lytis lakas. Mūsų liaudinės kalbos lẽkerius, kaip ir gretiminės lẽkerė ir lẽkėrė, yra perdėm lenkiškos kilmės, iš lakier. Taigi ir mums, žiūrint daugumo kitų kalbų vartosenos, sakytina rašytina tik lakas. Taip pat ir išvestinis veiksmažodis yra lakúoti, ne “ lakiruoti ”. Be to, ir lakuotos odos batus turime vadinti ne “ lakierkomis ”, bet lakúotiniais ( = batai) ar dar geriau lakúotinėmis ( = kurpės). Plg. panašios darybos siūtinius, kaltinius batus.

-----
*
Lietuvos Aidas, 1938.V.3, 195 nr.
**
Lietuvos Aidas, 1938.V.4, 197 nr.

KUO PAKEISTI “ ŽVYRĄ ” ? *

Žvyras su gretiminėmis lytimis žvyrius, žvyris yra slavybė, paskolintas iš gudų ar lenkų żwir. Nors šis skolinys ir plačiai gyvojoje kalboje sakomas, bet ypačiai apsčiai turime ir savų žodžių. Čia suminėsiu žinomiausius : graužas (plg. žmonių posakį : rugiai kaip graužas, t.y. gryni, gražūs), žvirgždas ir žvizdras, žviegzdros ir žiezdros, gargždas (iš to ir Gargždų miesto vardas) ... Taigi pasirinkti turime iš ko. Visi šitie žodžiai yra sinonimai, skiriasi tik reikšmės atšešėliais, pvz., stambumu, smulkumu, spalva. Net nuostabu, kodėl anos svetimybės lig šiol dar neišveisėme. Juk tokias kainą (Alsėdžiai), rūšį (Kvėdarna), iš užkampių ištraukę, prigydėme bendrinėje kalboje. “ Žvyrui ” pakeisti labiausiai teiktini gana plačiai vartojami gráužas ir žvir̃gždas. Juos kelių reikalams yra pasiūliusi jau senoji Terminologijos Komisija. Prireikus juodu galima būtų reikšme ir šiek tiek skirti. Mat, graužas daugiau reiškia stambų “žvyrą”. Atsisakius nuo jo, nebereikėtų taikstytis nė su išvestiniais žvyrynas, žvyrduobė, žvyruoti... Galime ir turime sakyti rašyti graužynas, gráužduobė, graužúoti (kelią), žvirgždynas, žvirgždãduobė, žvirgždúoti. Kai kurie šių žodžių iš seno pačių žmonių sakomi. Plg. dar graužynė, žvirgždynė ( = tokia žemė, vieta). Taigi “ žvyras ” lietuviškai — žvirgždas, graužas.

-------
*
Lietuvos Aidas, 1938.V.5, 199 nr.

BŪTINYBĖ, NE “ BŪTENYBĖ ” IK, KITKAS *

Spaudoje ir šiaip kitur būtiną dalyką ar reikalą vis dar girdime vadinant būtenybe. Tiesa, yra žodžių su priesaga -enybė, pvz., baisenybė, brangenybė, dailenybė “ dailus, meniškas daiktas, dirbinys”, didenybė, retenybė, šventenybė... Šia priesaga paprastai pasakome jau visai konkrečius daiktus, retkarčiais ir asmenis. Tuo reikšmės visišku sudaiktėjimu anie žodžiai ir skiriasi nuo savo giminaičių su priesaga -ybė, pvz., baisybė, brangybė, dailybė, didybė, šventybė... Tos rūšies žodžiai reiškia ir daiktus, ir atsietinį (abstrakcinį) ypatumą ar ypatybes. Sakoma : jis toks biaurybė ( = biaurus žmogus), visokių gėrybių (= gerų daiktų) prisitiekė, bet taip pat — kas to gyvio biaurybė (= biaurumas), širdies gerybė (= gerumas) laimi žmones. Priesagų -ybė ir -umas skirtumui plg. dorybė: dorumas, kantrybė ( = kantrumo dorybė) : kantrumas, puikybė ( = puikus daiktas ir tokia nedorybė): puikumas ( = apskritai ypatumas), ypatybė: ypatumas (pvz., dalyko ypatybių gali būti daug, bet jo ypatumas tėra vienas). — Iš būti turime būtybę (= būvąs daiktas, paprastai gyvas), ir b ū t e n y b ė, pagal aukščiau duotuosius pavyzdžius, tą pat tereikštų. Bet čia norime visai kitką pasakyti, išreikšti vok. Notwendigkeit, rusų neobchodimost'. Taigi turime darytis iš būtinas+ybė, ir gauname būtinybė. Būtenybė yra kažin kieno nevykęs išmonis, ir todėl nevartotina. — Dar noriu pridurti, kad -ýbė, -enýbė bendrinėje kalboje kirčiuojamos tvirtapradiškai. Taigi tos priesagos žodžiai turi visada pastovų, nekilnojamą kirtį ant y. Tarmėse yra ir kitaip.

TIKSLO NAUDININKAS **

Seniau (žr. 306-307 psl.) KS esu rašęs dėl netikusios naudininko vartosenos. Mūsų kalboje negalimi tokie posakiai, kaip : išvažiavo Kalėdoms, atostogoms, mane pakvietė vakarienei. Čia reikia kilmininko : išvažiavo Kalėdų, atostogų, mane pakvietė vakarienės. Šiais sakymais pasakome siekiamą, norimą dalyką, vadinasi, čia turime siekinio kilmininką. Bet jeigu reiškiamas tikslas ir paskirtis, kuriems kas daroma ar skiriama, tai gretimais sakoma — naudininkas. Todėl jau aną kartą rašiau: svečius kviečiame p i e t ų (= valgyti), o virėją pietums ( = virti, taisyti) ! -— Dabar vėl mūsų spaudos žmonės ir šiaip kalbantieji rašantieji be reikalo į kitą linksnį smeĩgiasi, tartum per tvorą į dobilus. Turiu galvoje tokius posakius : Švietimo Ministerija paskyrė 30 stipendijų studijuoti jūrininkystę užsienyje. Bravoras (= alaus darykla) numatoma žymiai padidinti ir jo gamybą išplėsti tiek, kad gaminamo alaus pakaktų aprūpinti visą Žemaitiją. Čia tik porą sakinių daviau, bet tokios vartosenos iš laikraščių nors rieškučiomis semk. Pabrauktųjų galininkų vietoje čia reikia naudininkų : jūrininkystei, visai Žemaitijai (geriau dar būtų senoviškai : visiems Žemaičiams). Juk čia aiškiai pasakome tikslą. Mūsų žmonės sako : plytas veža bažnyčiai statyti. Taigi jei su bendratimi pasakome daromo ar darytino darbo tikslą, tai šis tikslo daiktavardis su bendratimi derinamas naudininko linksniu. Vadinasi, turime sakyti rašyti : paskolink užrašus egzaminui ruošti, duok peilį duonai riekti, paimti. Galininkai egzaminus, duoną čia būtų biaurios klaidos.

--------
*
Lietuvos Aidas, 1938.V.7, 203 nr.
**
Lietuvos Aidas, 1938.V.10, 207 nr.

IR K Ą KARTAIS NETAISYKLINGAS *

Vienas skaitytojas klausia, ar taisyklingas šitoks posakis : prie ano krūmo, į kairę nuo keliuko. Žinoma, netaisyklingas. Tatai yra slavybė. Lietuviškai pabrauktojo k ą vietoje tegalime sakyti kuris, kurs arba, sutrumpindami, kur. Žmonių juk tesakoma : anas, kur (kurs, kuris) po kaimus valkiojasi ; pas tą, kur (kurs, kuris) miesto gale gyvena. Taigi, jungiant pagrindinį sakinį su šalutiniu, k ą nevartotinas ten, kur jis reiškia kuris, kurs, kur. O tai jau mums pati kalbos nuojauta pasako. — Kartais ir kas ne kur reikiant vartojamas. Pvz. : Jis ir Lietuvai daug yra nusipelnęs, kas šiuo atveju ypačiai pabrėžtina. Čia sakinį, kad taisyklingas išeitų, reikia jau suskaldyti : Jis ir Lietuvai daug yra nusipelnęs. Tai (tatai) šiuo atveju ypačiai pabrėžtina.

------
*
Lietuvos Aidas, 1938.V. 11, 209 nr.

DĖL KELETO VIETOVARDŽIŲ *

Matydami netaisyklingai rašomą savo gimtosios apylinkės vietovardį, kiekvienas piktinamės. Pykstame, kam kraipo, tikrąjį vardą maitoja. Taip yra su žinančiu, tą vietą pažįstančiu. Bet šiaip žmogus negi užuosi, kaip koks miesčiūkštis kurioje nuokampesnėje vietoje vadinamas. Galutinai su vietovardžių rašymu tesusitvarkysime tik tada, kai bus išleistas ruošiamasis vietovardžių žodynas. — Čia suminėsiu tik keletą vardų, kur rečiau ar dažniau pro šalį prarašome. Pakaunėje tėra Petrošiūnai, ne“ Petrašiūnai ” ar žargoniniai “ Petrašunai ”. Taip pat netoli ir Rum̃šiškės, ne “ Rumšiškiai ”. Iš seniau jau klaidingai rašoma “Širvintai”, reikia — “Šir̃vintos ” (tai rodo tos ir vietos Širvintėlės !). Ne labai seniai buvo pasirodžiusios “ Dusėtos ”, bet joms atsispyrė taisyklingos Dùsetos (kilm.: Dusetų). Deja, kaimyniniai Jūžintai (gal. Jū̃žintus) labai dažnai rašomi netikusiai — “ Južintai ”. Iš vietos žmonių tarimo reikia rašyti ir:    Jiẽznas, Veisiejai, Perlojà, Pakrúojis (ten upė : Krúoja), Nemajūnai, Kar̃tena, Sedà, Saũgos, o ne — “ Jeznas, Veisėjai, Perlojus, Pakruojus, Nemaniūnai, Kartena, Sėda, Saugai ”. Paštas ir geležinkebai, reikia pasakyti, vietovardžių reikalu tikrai rūpinasi. Bet va “ Kelionių Vadovas ” ir ne be įtarties. Išspausdinta, pvz. : “ Anglonėnai, Maištai, Rūkai, Ubiškė, Vilkiškiai ”, o turėtų būti : Agluonėnai, Molėtai, Rukai, Ubiškė, Vilkyškiai (sutrumpėję iš Vilkijiškiai). Dar noriu pridurti, kad tevartotina tik Liepója. Taip tą latvių miestą vadina žemaičiai. Mat, prieš karą, važmõs (geriausias pakaitas svetimam “ frachtui ” !) pa-meĩlę, iš ten prekes vežiodavo. “ Liepojus ”, rodos, niekur nesakoma, be reikalo ir Klaipėdoje “ Liepojaus ” gatvė rašoma. Žemaitiškoji lytis Liepója pagarsiui sutinka ir su latviškąja — Liepāja. — Tuo tarpu patarimas : nežinodami kurį vietovardį kaip rašyti, pasiklauskime išmaningesnį.

SUDĖTIS IR SĄSTATAS**

Labai dažnai kalbama ir rašoma apie valdybų, komisijų sąstatą. Tokia vartosena jau visų pirma tuo keista, kad paprastai sakoma ir sakytina : valdyba, komisija sudėta (susideda čia netinka) iš penkių narių arba dažniau : valdybą, komisiją sudaro penki nariai. Vadinasi, norėdami pasakyti, kiek valdyboje žmonių, nesakome : valdyba sustatyta iš penkių narių, nei valdybą sustato penki nariai. Taigi mūsų kalbai čia tetinka tik — sudėtis. Kalbėtina rašytina ne tik apie aritmetinę, bet ir apie valdybos, komisijos sudėtį. Dažno šia reikšme vartojamas sąstatas yra tikras prašaleĩtis. Mat, nusižiūrėta i rusų sostav.

Šiaip pats žodis sąstatas niekuo nedėtas, savo vietoje visai tinka. Jis vartotinas ten, kur tikrai sustatymą norime pasakyti. Pvz., galime kalbėti apie vienokį ar kitokį traukinio sąstatą, t.y. vagonų tarpusavio sustatymą, jų eilę. Bet ir čia būtina sudėtis, kur norime pasakyti, iš ko traukinys sudėtas (riedmenys ir traukinį aptarnaujantieji žmonės). Vadinasi, pagal prasmę galime kalbėti, pvz., apie klaipėdinio (=kur į Klaipėdą eina) traukinio sąstatą arba sudėtį. Svetimomis kalbomis verčiant, sudėtis reiškia “ Zusammensetzung, Addition, sostav, složenije ”, o sąstatas — “ Zusammenstellung, Dislokation, razmeščenije, raspredelenije Bet kadangi rusų abiem atvejais ir prasmėmis sakoma ir s o s t a v, tai jų vartosenos negalime imti savajai mastu. Įsidėmėkime : vartotina valdybos, komisijos sudėtis, o ne sąstatas.

---------
*
Lietuvos Aidas, 1938.V.13, 213 nr. ** Lietuvos Aidas, 1938.V.16, 217 nr.

KUO PAKEISTI “ DRAPAKĄ ” *

Šis žemės dirbamasis padargas musų krašte nėra senas. Todėl ir jo vardas drapakas, drapokas skolintinis, slaviškas. Tačiau termino svetimumas visų jaučiamas, vengia jo ir žemės ūkio spauda. Dabar dažniausiai vartojamas dvižodis pavadinimas spyruoklinės akėčios, o veiksmažodžiui drapakuoti, drapokuoti pakeisti jau net trijų žodžiu prireikia : akėti spyruoklinėmis akėčiomis. Ir neaiškinus aišku, kad čia tik bado terminai, ir vartoti labai nepagáulūs. Su geru pakaitu čia mums pasišauna pajūriškiai žemaičiai, būtent Darbėnų, Palangõs, Grūšlaukio apybnkėse “ drapakui ” pažįstamas savas lietuviškas vardas — brìžės (kilm. : brìžių). Kitur vėl žemaičių brìžėmis dar vadinama tam tikros akėčios. Matyti, žodis pačių žmonių prisitaikytas naujajam “ drapakui ”. Šalia daiktavardžio sakomas ir veiksmažodis brìžioti, pvz., mano vaikis (= bernas) žiópla, išbrìžiojo sudygusias avižas ; viena savaite susibrìžiojau visas dirvas. Pats žodis yra etimologiškai giminaitis su veiksmažodžiais brėžti, braižyti ir kaip terminas vaizdus ir parankus. Todėl žemės ūkio spaudoje, ūkinių mašinų kainoraščiuose “ drapaką ” turėtų pakeisti—brižės.

------
*
Lietuvos Aidas, 1938.V.18, 222 nr.

KELIOS SMULKMENOS *

Vienas skaitytojas klausia, katraip vartoti : durų ar durių. Jo krašte žmonės saką durių. — Tiesa, kad gyvojoje kalboje turime abi lytis. Bendrinė kalba iš dvejinių lyčių paprastai renkasi vieną kurią. Ir čia vartosenai labiau teiktina senoji lytis dùrų, taip pat ausų, žąsų, šunų, kaip ir piemenų, seserų... Taip ir žmonių kalboje plačiai tebesakoma. Pagaliau tos lytys rašomojoje kalboje yra ir tradicinės, įprastinės. Bet šitaip vartodami, vis tik sakysime rašysime vien širdžių, nakčių..., nors tarmėse sakoma ir širdų, naktų. — Kitas vėl klausia : burės ar būrės, vieversys ar vėversys. — Mūsų kalboje tėra tik burės (kilm. : bùrių), o “ būrės ” — stačiai iš piršto išlaužtos. Matyti, kas, to žodžio nepažindamas, brūkštelėjo ilgąjį ū, o periodinė spauda pasišovė klaidą paplatinti. Bendrinėje kalboje tevartotinas vieversys. Jau velionis K. Būga savo “ Kalboje ir senovėje ” tatai yra pabrėžęs. Vėversys bene bus paplitęs dėl Kuršaičio kaltės. Bet jis iš savo tarmės negalėjo skirti i e nuo ė. Šis paukštelis, be to, yra daugiavardis. Dar sakoma: vivirsys, voversis, voversys, vyturys, cyrulys, cyrulis. Bet bendrinėje kalboje paprastai tevartojame vieversį ir vyturį.

KAIP VADINTI “ CUKRAUS MILTUS, PUDRĄ ” ? **

Tiesa, taip dabar daugio ir vadinama. Tą pat randame ir “ Lietuvos Cukraus ” įvairiuose pranešimuose spaudai. Taip imta vartoti, matyti, todėl, kad vokiečių sakoma Zuckermehl ir Zuckerpuder. Vadinasi, tik išsiversta betuviškai. Neseniai dar vis vartodavo ir cukrus gabalais. Bet jau patys cukrininkai, dėl šio termino suabejoję, atsiklausė ir patarti bevartoja gabalinis cùkrus. Prieš Didįjį karą cukrus buvo gaminamas bei pardavinėjamas ir galvomis. Žmonės tokį cukrų vadindavo — galviniù cukrumi. Taigi gabalinis cukrus pasidarytas visai gerai, iš turimos analogijos. Prie šitų dviejų cukraus rūšių prašyte prašosi ir trečioji — miltinis cukrus. Galėtume, žinoma, sakyti ir pudrinis cukrus, bet kam dar svetimo žodžio, kad ir savuoju galima išsiversti. Miltinis cukrus malte malamas, todėl terminu visai gerai tiktų ir maltinis cukrus. Jis, rodos, būtų net teiktinesnis, nes visai savarankiškai sudarytas, neįtariamas verstiniu skoliniu. Taigi, prireikus, sakykime rašykime:    smulkùsis, gabalìnis ir maltìnis arba miltìnis cukrus.

--------
*
Lietuvos Aidas, 1938.V.19, 223 nr.
**
Lietuvos Aidas, 1938.V.20, 225 nr.

“ STATINĖ IŠ PO MELASOS ” *

Mus vėl klausia, ar taisyklingas šitoks derinys. — čia, matyti, galvoje turima statinė, kurioje buvo melasa. Mūsų žmonės sako : silkìnės, vynìnės statìnės, žibalìniai, aliejìniai arba alyvìniai kubilaĩ. Taip vadinama statinės ir kubilai, kuriuose silkės, vynas, žibalas, alyva pardavinėjama ar laikoma. Girdime čia retkarčiais ir kilmininką, pvz., silkių statinė, žibalo kubilas. Bet norint išskirtinai pabrėžti, kokia statinė, koks kubilas, paprastai sakoma būdvardiškai su priesaga -inis. Antra vertus, silkių statinė (ir: statinė silkių) reiškia ir statinę su silkėmis. Taigi vietoje ano nevykusio rezginio teiktina — melasinė statinė. Taip vadintina statinė, kurioje melasa laikoma, kuri melasai vežioti, siųsti skirta. Bet kartais, galbūt, tos paskirties nenorėsime pabrėžti, teturėsime galvoje tik tai, kad statinėje melasos būta. Gyvojoje kalboje šiam reikalui sakoma : silkinà,, silkiúota statĩnė, žìbalinas, žibalúotas kùbilas. Taigi, prireikus, galima sakyti rašyti ir — melasinà, melasúota statìnė. — Dar noriu pridurti, kad mūsų kalbai perdėm svetimi posakiai, kaip statinė nuo silkių, nuo melasos. Šitokia vartosena visai netikusi. Parašoma dar dvejaip : melasa ir melasas. Labiau teiktina pirmoji lytis — melasà, kilm. melãsos.

---------
*
Lietuvos Aidas, 1938.V.21, 227 nr.

KIRČIAVIMO REIKALU *

Mūsų kalbos kirtis laisvas, slankus. Pagal tam tikrus dėsnius jis šokinėja tarp šaknies ir galūnės, kirti gali turėti ir priesagos. Juk sakome, pvz., Lietuvà, Líetuvą, bet — lietùvis. Ir tokį savo kalbos kirčiavimą esame prigimę, priaugę. Net ir Lietuvos šiaurėje, kur galūninis kirtis atitraukiamas į žodžio šaknį, senąją kirčio vietą ne taip jau labai sunku atsekti. Kai klausais kaimo žmogų kalbant, girdi, tiesa, kiekvieną šį tą tarmiškai kirčiuojant, kitą vėl kirtį atitraukiant, bet šiaip tas kirčiavimas yra tvarkingas, nuo bendrinės kalbos normos tenukrypsta pagal šiokį ar kitokį dėsnį. Bet mūsų mokytinę visuomenę čia yra kažkokia antmetinė pristojusi. Dar kaip šiaip sau žmogus su žmogumi kalbasi, pusė bėdos. Bet tik prasižioja žodį kitą viešai pasakyti, kad ima glyžúoti, nors ausis klausydamas užsikimšk. Ir kreivezojami paprastų paprasčiausi žodžiai, pvz., vietoje žmoniškų visomìs dienomìs, kariúomenė, Klaĩpėda, Palangà girdime “ inteligentiškus ” — visómis dienómis, kariuomẽnė, Klaipė́da (ė su kirčiu), Palánga. Juk stačiai gėda, kad nei savo tautos, nei krašto vardo nepajėgiame taisyklingai tarti (lietùvis ir Lietuvà net KS buvo išlinksniuota !). Visų visiems biauriakalbiams ir kreivakirčiams, žinoma, burnos neužimsime. Tačiau neleistinas dalykas, kad radijas mus kasdien vaišintų ne tik ydinga kalba, bet ir visai subiurusiu kirčiavimu. Čia reikia kas daryti. Jei radiofonas iš savo pranešėjų reikalauja tvarkingos kalbos, tai kodėl to negali pareikalauti bent iš nuolatinių bendradarbių, paskaitininkų, valandėlių vedėjų ir kt. ? Parodžius tam tikro griežtumo, dalykai tikrai pagerėtų. Juk ir teatras ta pačia liga sirgo, bet padirbėjęs taisosi, iš ligos pósargos beliko. — Žinoma, smulkesnių kirčio svyravimų buvo ir bus, pati gyvoji kalba tatai rodo. Pvz., vienas skaitytojas klausia, kaip kirčiuotina šautuvas, durtuvas, piliakalnis, kitas vėl prašo išspręsti kirčio ginčą dėl išsimiegu. Bendrinei kalbai teiktina: šáutuvas, dùrtuvas, pìliakalnis ir išsimiegù (bet : išsimiẽga!). Tačiau ir šautùvas, durtùvas, piliãkalnis, išsìmiegu nėra tikros klaidos, tik tarmybės. Visai nekęstini žargoniniai šaũtuvas, dur̃tuvas ir išsimiẽgu (su atitrauktiniu kirčiu).

-------
*
Lietuvos Aidas, 1938.V.24, 231 nr.

KUO PAKEISTI “ ŠLEPERĮ ” ? *

Tuo vokišku — Schlepper — vardu kartais spaudoje pavadinami tam tikri mažesni laivai, kur velka vytinès (jau Daukšos XVI amž. pažįstamas žodis, geriausias pakaitas svetimam baidokui) valtis ir nebegalinčius plaukti laivus. Šis žodis laivybos terminuose yra įsiveisęs drauge su kitomis gausiomis vokietybėmis. Bet jo mums, tiesą sakant, nė nereikia. Žmonių kalboje yra vilktùvas, taip vadinamas bet koks padargas kam vilkte vilkti. Kartais ir į žmogų pasakoma vilktùvas, jeigu kuris ypačiai sugeba sunkius daiktus nešti vilkti, lyg tam vien ir tetinka (plg. ji tokia šliaužtùvas, t.y. namų apyvokos juodiesiems darbams dera). Ir šiuo savo žodžiu, kiek praplėsta reikšme, galime visai gerai pakeisti “ šleperį ”. Kartais dar girdėti “ buksiruoti ” ir “paimti ant buksiro ”. Čia irgi tinka mūsų pačių — vilkti, paimti vilkti. Vokiečiai savo Schlepper vartoja ir traktoriui vadinti. Ir mes čia galėtume vilktùvą sakyti. Bet šiuo paskutiniu atveju, tenorint lietuvišką žodį vartoti, tiktų dar ir trauktùvas, greta su veiksmažodžiu traukti. Taigi vokišką “ šleperį ” visur pasikeiskime savu vilktuvù, jį arba trauktùvą norėdami galime vartoti ir traktoriaus vietoje.

IŠKYLA, NE “ IŠKILA ” **

Daugis vietoje ekskursijos, ekskursininko ir ekskursuoti ima vartoti savus žodžius. Tatai geras daiktas. Tik peiktina, kad spaudoje tie žodžiai netikusiai rašomi. Laikraščiuose skaitome : surengė iškilą, vis dar neišmokstame tinkamai iškilauti, iškilautojai. Čia visur reikia rašyti ilgąjį y. Į bendrinę kalbą iškyla bus patekusi per Žemaitę. Jos kalboje tas žodis reiškia iškilmę, procesiją, pagaliau šiaip iškilniau kur vykstantį žmonių būrį. Žemaičių čia tariama su ilguoju y, taigi trumpąjį rašyti nė nedera.

Šiaip turime tos rūšies žodžių ir su trumpaisiais balsiais, pvz., iširos “ iširę daiktai ”, išskiros “ išrankūs, atmatos ”, išskinos “išskintoje, iškirstoje vietoje palikę medžiai”. Bet čia pasakome daiktą ar vietą, o iškylos reikšmė yra veiksminė. Tačiau visų pirma mums nusveria, kad pastarasis žodis pačių žmonių tariamas su ilguoju y. Taigi sakykime rašykime : iškyla, iškyláuti, iškyláutojai arba iškylininkai. — Ta pačia proga noriu pridurti, kad rašytina ir išvyka, o ne “ išvika ” (plg. išnyka “sunykęs, menkas žmogus”). Ji yra mažne iškylos sinonimas, bet teatrui labai gerai tinka ir vokiškojo Gastspiel pakaitu.

-------
*
Lietuvos Aidas, 1938.V.25, 233 nr.
**
Lietuvos Aidas, 1938.V.28, 237 nr.

RYŠULYS IR PUNDELIS*

Mus klausia, katras iš šių dviejų žodžių teiktinesnis. Ryšulį iš vieno įstatymo projekto redaguotojai kaip tik išbraukę, pundeliu pakeitę. — Tiesą sakant, braukdami jie pro šalį prabraukė. Kiekvienam ir neaiškinus aišku, kad ryšulys lietuviškas (giminė su rišti) ir nieko nedėtas. Ryšulį galima iš bet ko surišti, taigi visai gerai tinka ir linų ryšulys. O pundelis yra skolintinis. Jis gali būti mažybinis iš pundo, mūsų pasiskolinto iš senovės rusų ar germanų, arba greičiausiai yra tiesiog vokietybė. Mat, vokiečių Bündel “ ryšulys ” tarmiškai tariamas ir Pundel. Plg. dar pungulis, p u n g u 1 y s, kilusius taip pat iš tarmiško vokiško Pungel “ryšulys”. Čia tik galūnė sulietuvinta. Pagaliau ir b u n t a s su mažybiniu bunteliu yra vokiškos kilmės. Dabar vokiečių sakoma Bund, bet vidurinių amžių kalboje yra bunt. Taigi ryšulys neabejotinai geresnis už pundelį. Prireikus, žinoma, galima iš jo darytis ir mažybinių : ryšuliukas, ryšulėlis.

ATSIEKTI IR PASIEKTI**

Šiuodu žodžiai labai dažnai vartojami mišriai, neskiriami. Žmonių kalboje sakoma : aukštai yra, vargu pasieksi; per tvorą negaliu pasiekti, bet iš kitos pusės ir : siek, ar atsieksi ligi manęs (= ištiesk ranką, ar priteks ligi manęs) ; a ts i e k atgal, į užpakalį, ir paimsi. Priešdėlis a t - čia rodo veiksmo, siekimo kryptį, ir būtent pirmajame sakinyje — “ šen ”, t.y. pas sakantįjį, o antrajame — “ atgal ”. Bet dažnai greta pasiekė tikslą girdime ir atsiekė tikslą. Čia paprastai tenorime pasakyti veiksmo įvykimą, pabaigą, pati siekimo kryptis mums visai nesvarbu. Taigi ir tevartotina — pasiekti tikslą, veiksmažodis atsiekti šiuo atveju nedera. Tiesa, atsiekti dar pasakoma ir kiek kitokia reikšme, pvz., tos virvės atsiek penkis sieksnius (= ištiestomis rankomis, t.y. sieksniu atmatuok) ir nupiauk ; siek dabar tu, aš jau savo atsiekiau ( = kiek norėjau, kiek reikėjo). Bet ir čia atsiekti nėra lygu pasiekti. Taip pat ir nusistatymus, norus tegalima tik pasiekti. O atsiekti tik retkarčiais teprieina pavartoti, ji sakydami, vis turime galvoje — šen, pas mane, atgal, į užpakalį. Tokia šių dviejų žodžių vartosena jau įprasta ir teiktina bendrinei kalbai. Tarmėse gali būti kartais ir kitaip sakoma.

---------
*
Lietuvos Aidas, 1938.V.30, 239 nr.
**
Lietuvos Aidas, 1938.VI.2, 245 nr.

PRAŠALEITIS “ TĖMYTl(S) ” *

Šis žodis mūsų yra pasiskobntas iš gudų tiamit(sia). To daugis nejaučiame, nes retas kas gudiškai temokame. Todėl jį ir iš kalbos sunkiau išveisti. Velionis Rygiškių Jonas jau prieš Didįjį karą savo taisymuose kartkartėmis yra prieš jį pasisakęs. Bet ir dabar dar spaudoje skaitome ir šiaip girdime : reikia blaiviai viską tėmyti ir apskaičiuoti, tėmijant iš šalies atrodo ..., patėmijo keistą dalyką, reikia gerai įsitėmyti, t ė m ij a s i, ką kiti sako ... Visuose šiuose posakiuose mes labai gerai galime ir savais žodžiais išsiversti. Svetimybė čia, kaip kur reikiant, pakeistina : stebėti, pastebėti, dėmėtis, įsidėmėti, dėtis į galvą, kartais ir tiesiog — žiūrėti, pvz., tėmijant ( = žiūrint)iš šalies. Dar reikia pastebėti, kad ši gudybė gyvojoje kalboje ne visur nė tepažįstama. Į inteligentų kalbą tėmyti(s) bus prisipliekęs daugiau iš raštų. Turėtume pagaliau juo nusikratyti. — Ta pačia proga priduriu, kad reikia skirti dėmėtis ir domėtis. Domėtis reiškia “ interesuotis ”, o dėmėtis — “dėtis į galvą”, vokiškai merken, aufmerken, rusiškai vnimat’, zamečat’. Pvz., sakoma : jis viskuo domisi ir dėmis ką pasakomas. — Taigi vietoje tėmyti(s) sakytina, rašytina stebėti, dėmėtis...

NE “parėdymas”, BET PALIEPIMAS IR DAR ŠIS TAS**

Kas nežino parėdymo! Duodančių tuos parėdymus labai daug, o gaunančių devynios baimės. Prireikė, mat, išsiversti rusų rasporiaženije, ir kad tik bet koks žodis po nagu. Taip parėdymas ir “įsirėdė” į raštinės kalbą. Dabar, tiesa, žodis mūsiškai skamba, bet jo pagrindui rėdyti kojos dygusios iš gudų riadit’. Prasmės atžvilgiu parėdymą geriausiai atstoja savasis paliepimas. Jį ir tereikėtų vartoti. Čia gretimais tuojau turime ir veiksmažodį paliẽpti, kuris trumpesnis ir daug patogesnis nei kancebarinis duoti parėdymą. — Tuo pačiu prãgumu reikia priminti, kad ir rėdytis nevartotinas. Turime gana savų pakaitų : vilktis, darytis, rengtis, puoštis, šviestis... Tiek pat svetimi ir rėdas“ tvarka, santvarka ” su urėdu (iš gudų uriad). Pastarasis senojoje kalboje reiškė visų pirma valdžią, tarnybą, paskui ir tarnautoją, valdininką. Taip ir dabar tebevartoja Maž. Lietuvos bažnytinė kalba. Did. Lietuvoje urėdus turėjome dvaruose. Mūsų valdininką klaipėdiškiams irgi atstoja urėdininkas. Kažin kas, susižavėjęs urėdo “lietuviškumu”, pasiėmė jį, anot to žemaičio betariant, kaip brangų grybą, miškų reikalams. Pravertėtų miškininkams čia pasiieškoti geresnio, tikrai lietuviško termino.

-------
*
Lietuvos Aidas, 1938.VI.3, 247 nr.
**
Lietuvos Aidas, 1938.VI.4, 249 nr.

NE “ NOL ”, BET NULIS*

Tiesą sakant, nol' šiandien nebe toks agnùs, jo nebeskardena telefonininkės. Bet kad būtų išnykęs, ir negalima pasakyti. Tačiau to tikrai reikia. Tik vieni rusai tesako nol', greta su nul'. Bet ir mūsų mokytiniai, ėję rusų mokyklą, kiti tik jos pasmilę, kartais parodo ypatingo prisirišimo prie to rusiško nol'. Jo daugis net nelinksniuoja nei galūnės deda, pagaliau net su minkštu l taria. Tarsena, tiesa, jau labai tiksli, tik, deja, ne lietuviška, bet rusiška ! Žiūrint kitų kalbų vartosenos, ir mums sakytina rašytina nùlis. Taip vartoja ir matematikai. Seniau esu kažką girdėjęs teikiant nùlius; mat, patys lotynai saką nullus. Bet ketvirtosios linksniuotės lytis čia ne taip paranku vartoti. Antra, nùlis jau ir visuotiniau įprastas, neverta kasdien kaičioti. Be to, ir Maž. Lietuvoje sakoma niùlis, rečiau nùlė. Bet Žemaitės kalboje, žinoma, nõlį, kuriuo Leonas Pagirys “ paršedninką ” vaišino, turėsime palikti. Bet šiaip visur kitur vietoje nòl' ar nòlis tevartokime tik — nùlis.

* Lietuvos Aidas, 1938.VI.7, 251 nr.

DIDŽIŲJŲ RAIDŽIŲ RAŠYMAS *

Kasdien rašydami, turime tam tikru įpročių ir didžiosioms raidėms. Paprastoji taisyklė yra — didžiosiomis raidėmis rašomi tikriniai vardai. Ir čia neabejojame, jei turime vieno žodžio vardą, pvz., Petras, Vygaila, Panevėžys, Dubysa, Židinys, Maistas... Sunkiau, kur vardas ar pavadinimas sudėtas ’š kelių žodžių. Pvz., rašome tik Nemuno upė, Daukanto g-vė..., bet Šv. Kazimiero Draugija, Vytauto Didžiojo Universitetas, Valstybės Taryba... Čia paprastai ir vadovaujamės bendruoju dėsniu : sudėtiniame pavadinime didžiosiomis raidėmis rašomi visi žodžiai, kurie jį esmiškai sudaro, ištisai jam priklauso. Sakydami Nemuno upė, tikriniu vardu telaikoma tik Nemunas, o upė eina jau paaiškinamuoju žodžiu. Kas kita Šv. Kazimiero Draugija. Čia žodis draugija yra esminis tikrinis vardo elementas, be jo nė tos sąvokos nebeliktų. Tačiau šį bendrąjį dėsnį taikant vis randasi dar neaiškumų. Todėl rašybos dalykas yra smulkiau nusakyti atskirus didžiųjų raidžių rašymo atsitikimus. Ir tatai daryta abiejuose rašybos reformos projektuose, kuriems tačiau nebuvo lemta tapti kūnu. Pagaliau su dabartiniais polinkiais sutinkanti didžiųjų raidžių rašymo sistema duota ir naujajame trijų autorių rašybos vadovėlyje. Ta sistema — apie kitas vadovėlio puses čia nekalbu — galime drąsiai naudotis, bus bent daugiau vienodumo. — Juk be reikalo dabar daugio rašoma Laisvės Alėja, net Gėlių Ratas. Čia antrasis žodis gretintinas su gatve, aikšte ir rašytinas mažąja raide. Be to, tų alėjų ir ratų turime po kelis jau pačiame Kaune. Teiktinas dalykas ir pareiginius vardus, pvz., švietimo ministras, seimo pirmininkas šiaip spaudoje, ne prašymuose, rašyti mažąja raide. —Ta pačia proga ir dėl klausto bažnyčios dvejopo rašymo. Paranku ir tuo pat stačiai būtina skirti pastatą nuo organizacijos. Pastaroji rašytina didžiąja raide, pvz., valstybės ir Bažnyčios santykiai gerėja. Tiek pat didžiąja raide reikėtų rašyti ir pažymimuosius žodžius, pvz., Katalikų Bažnyčia, Stačiatikių Bažnyčia. Bet šiaip, turėdami galvoje pastatą, žinoma, terašysime mažosiomis raidėmis, pvz., Kretingoje nugriaudino stačiatikių bažnyčią.

* Lietuvos Aidas, 1938.VI.8, 253 nr.

DAUGISKAITINIS PRAŠOM*

Vienas skaitytojas rašo : “ Daugumas sako : prašom sėsti, prašom sakyti ir t.t. Man rodos, jeigu vienas žmogus kreipiasi į kitą, tai reikėtų sakyti prašau. Gal tas prašom “ karališkas ” ar kitokios kilmės ? Negalima pateisinti to prašom ir tuo, kad esą taip sakoma dėl to, nes norima pabrėžti, kad prašo ne vienas, bet šeimos ar kito kurio kolektyvo vardu, vadinasi, daugiskaitoje”.—Vien logiškai težiūrint, žinoma, tebūtų pateisinama vienaskaita. Bet kad čia kalba tos griežtos logikos nežiūri. Mūsų gyvoji kalba, net ir tos tarmės, kur mandagumo reikalui tik tamsta, tamysta (su veiksmažodžio vienaskaita !) tepažįsta, labai plačiai sako daugiskaitiškai : prašom į vidų ( = į trobą, į kambarį), prašom valgyti ir t.t. Vadinasi, turime sutikti su faktu, kad taip vartojama. Toks vartosenos aiškinimas jau kitas dalykas. Ir greičiausia pats klausėjas jau gerai paaiškina, kad prašoma visos šeimos, visų namiškių vardu. Šiuo atveju daugiskaita panašiai sakoma ir kitų kalbų. Jau Homero Achillas, užmušęs Hektorą, daugiskaitiškai išsitaria. Taip pat gana senas dalykas yra ir pluralis auctoris, betuviškai tariant, autorinė daugiskaita, kurią poetas ir apskritai rašytojas, dažnai recenzentas pavartoja vienaskaitos vietoje. Todėl nepeiktini nė radijo pranešėjų: pranešime, paskaitysime, patikrinsime ( = laikrodžius). Čia juk kalba visos įstaigos vardu, o sakant patikrinsime, turimi galvoje ir radijo klausytojai. Tai nepaprastajai daugiskaitai priklauso ir karalių pluralis majestaticus. Jis eina nuo Kserkso per Rymo ciesorius iki mūsų laikų. — Taigi, mandagumo forma daugiskaitinis prašom ar prašome iš seno sakomas ir galimas sakyti.

* Lietuvos Aidas, 1938.VI.9, 255 nr.

BOMBONEŠIS, NE “ BOMBOVEŽIS ” **

Mums rašo : “ Dienraštinėje spaudoje dažnai galima rasti, kad bombonešiai apmėtę kurį miestą, padarydami nuostolių ir t.t. Tačiau vėl kiti rašo : manevrų metu buvo pademonstruoti modernūs bombovežiai. Ar tik nebus tie patys bombonešiai, vadinami dvejaip ? ” — Bombarduojamuosius lėktuvus — vokiečių Bombenflugzeug, anglų bomber, prancūzų avion de bombardement — jau senokai pradėjome vadinti bombonešiais. Ne be to, kad šį žodį susidarant nebūtų atsiliepę ir kitų kalbų pavyzdžiai, juk retkarčiais ir vokiečių pasakoma Bombenträger. Spaudoje šmėkštelėjęs bombovežis, žinoma, tėra tik naujas darinys, tikriau sakant, vertinys, tam pačiam daiktui vadinti. Mat, ir kitų kartais panašiai pasakoma, pvz., latviai turi pasidarę bumbvedẽjs (bumba “bomba” + vedẽjs “ vedėjas, vežėjas ”). Bombovežį bus bene paleidęs kuris pramanesnis laikraštininkas. Tačiau mums, rodos, gana iš seniau turimojo bombonešio. Keisdami nieko nelaimėsime.

** Lietuvos Aidas, 1938.VĪ.11, 259 nr.

KUO PAKEISTI “ TRANSPORTIRĄ ” *

Šis tam tikro kampų matuojamojo puslankio vardas mūsų pasiskolintas iš rusų, o jų iš prancūzų transporteur, kuris pažodžiui reiškia pernešėją, perkėlėją. Mat, juo kampus, matuojant ar braižant, galime iš vienos vietos į kitą perkelti. Vokiečiai šį prietaisą vadina Winkelmesser, rečiau Grandmesser. Taigi ir mums ne pro šalį turėti savo žodį. Klausėjas, matyti, nebus pastebėjęs, kad matematikų jau seniai vartojamas lietuviškas pakaitas — mãtlankis. Jis sudarytas iš matas+lankas, vadinasi, kaip rãtlankis. Matlankis trumpas ir raiškūs, todėl visai gerai tinka svetimam “ transportirui ” pakeisti.

DAR DĖL KELIŲ VIETOVARDŽIŲ **

Skaitytojai vėl prašo paaiškinti vieno kito vietovardžio rašymą ar tarimą. —- Iš Vyžuonų klausia, kaip iš tikrųjų rašytinai šios vietovės vardas, nes esą vadinama ir rašoma Vyžuonos, Vyžuonys, Vyžonys, Vyžuona, Vižuona... Pačių žmonių šis vietovardis tariamas Vyžanas (kirtis ant y ir ilgas galūninis a). Tarmiškąją lytį verčiant į bendrinę kalbą, išeina Vyžuonos, nes nekirčiuotieji dvibalsiai u o toje tarmėje susilpnėja į a, kitur į trumpą o, pvz., juodų tariama jadų ar jodu. Taigi sakytina rašytina tik Vyžuonos (tvirtapradė priegaidė ant y), kilmininkas Vyžuonų (tvirtagalė priegaidė ant ų).

Miesto vardas yra išvestinis iš upės vardo. Mat, per Vyžuonas teka Šventosios intakas Vyžuonà. — Vienas varėniškis (vietos tarme : varėnis !) rašo, kad jo krašte tariama Trakaĩ, ne Trãkai, kaip kalbininkų reikalaujama. Čia betgi reikia žiūrėti vietos žmonių tarimo, ir kaip tik artimojoje Trakų apybnkėje tesakoma vien Trãkai, Trãkų. Tolimesnių vietų žmonės vietovardžių kirčiui nėra visai ištikimi, dažnai nuklysta, apibendrina. Kadangi daugumas vietovardžių turi kirčiuotą galūnę -a ĩ, tai panašiai imama sakyti ir Trakaĩ. Juk daugis, nežinodami, ir vietoje Krãžiai, Taurãgnai kirčiuoja klaidingai Kražiaĩ, Tauragnaĩ. Taigi dėsninga ir teiktina tėra lytis : Trãkai, Trãkų, bet Trakùs.

Vėl mokytojas piktinasi, kad rašoma su brūkšneliu : Kazlų-Rūda, Višakio-Rūda, Ąžuolų-Būda... Iš tikrųjų šitoks rašymas niekam netikęs. Juk pirmuoju sudėtinio vardo žodžiu tik antrasis išskirtinai pažymimas. Mat, tame krašte Rūdų ir Būdų yra po kelias. Rašydami Raseinių Magdė, Telšių Pliumpis, pagaliau Žemaičių Kalvarija, Kudirkos Naumiestis, ir anuos vietovardžius turime rašyti be brūkšnelio. Dar noriu priminti, kad Kazlų Rūda žmonių paprastai vadinama Kazlais. Taigi dvilypio vardo nė nereikėtų. Dar rašoma Žarėnai-Latveliai. Tatai dvivardis Šiaulių aps. bažnytkaimis. Senesni, rodos, ir dažniau vartojami — Žarėnai. Abiem vardais vadinama, matyti, kad lengviau būtų skirti nuo Telšių aps. Žarėnų. Brūkšnelis čia labiau pateisinamas, bet berašant pamotė ragana (seniau : pamotė-ragana!) taip pat nebūtinas. Tačiau pavardiniuose deriniuose, pvz., Tumas-Vaižgantas, Vabalas-Gudaitis, brūkšnelius verčiau palikti. Viena, taip jau esame iš seniau įpratę, antra, ir kitos kalbos panašiai rašo. — Taigi rašyti ir sakyti teiktina : Vyžuonos, Trãkai, Ąžuolų Būda.

------------
*
Lietuvos Aidas, 1938.VI. 14, 263 nr.
** Lietuvos Aidas, 1938.VI.15, 265 nr.

PER DAUG SVETIMĖJAME *

Mokytinės visuomenės žmogus, žinoma, kalba ir visada kalbės kitaip nei kaimietis. Su sąvokų pasaulio kitimu ir plitimu kinta ir pati kalba. Todėl inteligento kalboje daugiau atsajumo, svetimu žodžiu tariant abstrakcijos, o kaimo žmonių kalbėsenoje — daiktiškumo. Dėl kultūros mainų visose kalbose randame ir svetimų, iš kitų skolintų žodžių. Bet taip pat visos kultūrinės kalbos rūpinasi, kad tų svetimybių per daug neprigožėtų. Ir mes, pradėję Aušros laikais, tebevalome, tebegryniname savąją kalbą. Kiek kitaip žiūrima į vad. tarptautinius žodžius. Tačiau nesveika, jei ir jų kalboje per daug privysta. Kartą rašiau jau dėl punktų. Vadinamasis tarptautinis žodis yra daugiau tuščiaviduris, tai jo griebiamasi kad ir mažiausiai, kartais tik įsivaizduojamai reikšmės skirtybei nusakyti. Imkime kelis pavyzdžius. Prieš keletą metų Alytuje džiovininkams buvo įsteigtas toks aziliumas. Žodis kaip žodis, per lotynų asylium kilęs iš vėlyvo graikiško ásylion (suprask :    h i e r ó n), reiškusio šventą saugią vietą, kur galima pasislėpti. Pažįstu žmogų, kuris, rodos, pats pirmasis pateko į aną įstaigą. Jis pasakojo, kad alytiškiai, klausiami aziliumo, niekaip nesupratę, kas čia per daiktas galėtų būti, ir abejoję, vargu ar ką bendra su asilu turėtų ... Žmoniškai ir suprantamai būtų buvę pavartoti prieglaudą. Laimė tik, kad ši įstaiga išaugusi ir kitu vardu pasivadino. Šiaip dar aziliumas, geriau azilis, reiškia dar prieglobą, net prieglobstį. Pvz. toks vokiečių Asylrecht lietuviškai verstinas — prieglobos téisė. — Neseniai laikraščiai vėl rašė apie defektyvių vaikų izoliatorių. Pasakyta tikrai mediciniškai, bet šiaip visuomenei neįkandamai. Paprasčiau būtų ir čia prieglauda arba, norint ypačiai atskyrimą pabrėžti, — ãtskyra. Pedagogikoje ir medicinoje, žinoma, galima kalbėti apie defektyvinius vaikus. Bet defektui turime ir savą seną žodį kliáuda (rečiau : kliáudė, kliáudis, Daukšos — kliaudžia), greta su būdvardžiu kliaudìngas. Jis dabar veik nevartojamas, bet daugiur tiktų defekto pakaitu. Taigi, galėtume kalbėti ir apie kliaudìngus vaikus. — Čia pat prisimenu ir ligoninių žargono e k z i t u o t i (pasidarytas iš medicininio e x i t u s letalis “ mirimas, mirtis Girdėjom, kad Kauno ligoninėse niekas nebemirštąs, visi tik e k z i t u o j ą. Ir taip įmantriai kalbą ne tik gydytojai, bet ir sargai, tarnaitės. Rusai jau saką “ bolnoj temperaturit ”, ar ir mūsiškiai nepradės temperatūruoti! Juk karščiuoti labai paprastas, kaimiškas, toks pat, kaip ir mirti. — Per vienas krepšinio rungtynes radijo bangomis po visą Lietuvą skambėjo ir treningo ancugai. Vadinasi, kaip angliškai vokiškai (Training-Anzug) pasakysi, tai gerai, o lietuviškas mankštos ar mankštinis apdaras jau per prastas. Žinau, kad sporto žmonės tikrai kalbos dalyku rūpinasi, bet čia pravartu daugiau susidrausminti. Patys būkime kalboje valyvesni ir nepratinkime kaimo beždžioniauti su kombinacijomis, absaliutiškais samuliantais...

* Lietuvos Aidas, 1938.VI.20, 271 nr.

dėl Mažosios Lietuvos vardų rašymo *

Kad Maž. Lietuvos vietovardžiai mažne perdėm lietuviški, visi gerai žinome. Bet ir toliau Rytprūsiuose gausu prūsiškų vardų, kurie savo lytimis visai artimi mūsiesiems. Maž. Lietuvos lietuviai savo krašto vietas visada tik lietuviškai vadina sako : Gãstos, Labguvà, Naujóji, Pakalnė (Nemuno žiočių sritis) ..., ne Heinrichswalde, Labiau, Neukirch, Niederung... Rodos, savaime suprantama, kad ir mes taip turėtume daryti. Bet labai dažnai išeina kitaip. Neseniai viename laikraštyje skaitėme :    Mauer, Dargainen, Švencait (ežerai), Angerburgas ir Angerapp. Rašyta jau tikrai vokiškai (galūnės)!, bet vėl prarašyta. Mat, Švencait išėjo, kaip tam čigonui arklys, valandėlę juodas, valandėlę baltas, tai yra keršas. Juk vokiečiai rašo Schwenzait. Lietuviškai reikėtų rašyti :    Maura, Dargainis, Šventaitis, Ungura (miestas ir upė). Žinoma, korespondentas ne visuomet gali greitosiomis susigaudyti, turime atleisti. Bet bent žymesnių vietovių vardus turėtume gerai įsidėmėti ir lietuviškai rašyti. Kebas dešimtis Maž. Lietuvos žinomesnių vietovardžių esu surašęs 1933 m. Gimtojoje Kalboje. Lietuviškai rašyti yra ir mūsų pačių garbės dalykas. Visos kalbos vietovardžius, net ir užsieninius, rašo taip, kaip tomis kalbomis vadinama, kaip iš tradicijos yra pratusios. Vokiečių Aachen ir Köln prancūzai vadina ir rašo Aix-la-Cha-pelle ir Cologne, lenkai vokiečių Leipzig ir Breslau — tik Lipsk ir Wrocław, o vokiečiai čekų Brno ir Cheb Brünn ir Eger. Todėl nėra ko pykti, jei vokiečiai ir lenkai savo kalbų įpratimais rašo Memel, Heydekrug, Schoden...ir Oława, Przełaje, Szydłów..., o ne Klaipėda, Šilutė, Skuodas, Alovė, Perloja, Šiluva... Bet taip pat niekas neturi teisės nė mums prikaišioti, kad lietuviškai rašome Rytprūsių ar Vilniaus krašto vietovardžius. Tatai yra mūsų kalbinė priedermė.

PORA SMULKMENŲ **

Yra toks angliškas žodis match, kurį ir mūsų šachmatininkai labai mėgsta. Nežinau, ar jo vietoje tiktų žaidynės ar žaidinys, bet bent pačią svetimybę reikėtų žmoniškai rašyti. Dabar daugio rašomas matčas yra kaž koks angliškai lietuviškas kibyklas. Mat, tie rašytojai bus žinoję, kad anglų ch tariamas č, tai jį ir sudėjo į grutę su t. Betgi anglai junginį tch, fonetiškai žiūrint, tetaria tš, mūsiškai rašant, č. Taigi tegabma rašyti tik mačas. Tiksliau sakant ir a, po m yra tarpinis garsas tarp a ir e. Bet to rašydami jau nebepáisome. — Taip pat vis šmėklojasi lengvaatletas, lengvaatletai. Vokiečiai, tiesa, sako Leichtathlet ir Athlet, bet mes, žodžius sudurdami, galūnes keičiame. Taigi mūsų kalbos dėsniais tegalimas tik lengvaatletis arba trumpesnis lengvatletis (kirtis ant n). O Schwerathlet lietuviškai būtų sunkiaatletis ar sunkatletis. Kas nesivaiko sudurtinių žodžių, visai žmoniškai pasakytų — lengvasis, sunkusis atletas. — Vėl paleido po laikraščius žmonėtis rusėnus. Ši Čekoslovakijos mažuma slaviškai vadinama r u s i n a i s (čekų : rusin), taip ir mes turime vadinti. Rusėnas tebūtų ruso vaikas ar nebuvėlės R u s o s apylinkės gyventojas, kaip, pvz., brolėnas, seserėnas “ brolio, sesers sūnus ”, kupiškėnas.

-------
*
Lietuvos Aidas, 1938.VI.22, 275 nr.
**
Lietuvos Aidas, 1938.VI.23, 277 nr.

DAR KITAS “ TRANSPORTIRAS ” *

Neseniai kampų matuojamąjį transportirą patarėme lietuviškai vadinti matlankiu. Bet klausėjas rašo čia turėjęs galvoje popieriaus lakštą storomis juodomis linijomis, tą kur, rašant nelinijuotame popieriuje, pasidedamas po apačia. — Tiesa, ir šis popierius kartais taip vadinamas. Bet tikrasis, ir kitų kalbų vartojamas, terminas yra transparantas. Jis mūsų per slavus pasiimtas iš prancūzų transparent (naujinis lotynų transparens “ permatomas ”), reiškiančio permatomą, peršviečiamą paveikslą, tokį aliejinį popierių iliuminacijoms ir pagaliau tą rašant pasidedamąjį popierių. Ir visomis trimis reikšmėmis šis žodis vartojamas ne tik prancūzų bet ir kitų kalbų. Taigi yra vadinamasis tarptautinis. Lietuvišku pakaitu, rodos, visoms reikšmėms gerai tiktų péršvaitas. Jis padarytas iš peršviesti, lygiai kaip ir pačių žmonių kalbos atšvaitas “ atspindis, atspindūlis ; reflektorius” iš atšviesti. Be to, žemaičių pažįstamas ir kitas tos pačios darybos žodis su priesaga -alas, būtent péršvaitalas, pvz., toks valgis tikras pilvui péršvaitalas (=naujiena, retenybė). Plg. dar pãšvaitas “ pašvaistė, pašvaisrė ” (pvz., danguje pašvaitas matyti), pašvaitalas “papuošalas”. Taigi norėdami transparantą lietuviškai gabme vadinti péršvaitu.

-----
*
Lietuvos Aidas, 1938.VI.24, 279 nr.

TRIMIČIUS IR TRIMITININKAS*

Dėl šių dviejų žodžių vartosenos klausia skaitytojas iš karių tarpo. — Gerumo abu žodžiai geri. Trimitininkas pažįstamas ir Juškos bei Kuršaičio žodynų, pastarajam jis reiškia žmogų turintį reikalų su trimitais, jų dirbėją, taip pat trimituotoją. Trimičius lietuvių kalbos žodyno medžiagoje tėra užrašytas tik iš karinės raštijos. Šiaip daiktavardiniai vediniai su -ius labai dažnai reiškia kurio daikto dirbėjus, amato žmones, pvz., balnius, kurpius, kailius, langius, net katìlius, kubìlius “ kas katilus, kubilus dirba ”, girnius “ girnų dirbėjas, akmenkalys ” (iš to ir amatinės pavardės : Katìlius, Kubìlius, Girnius). Plg. dar anglius, drùskius, avìžius, lašìnius, pinìgius, sapnius, ragãnius... Vis tatai žmonės, kurie šių ar kitų reikalų turi su anglimis, druska, avižomis... Darybos trimìčius (:trimìtas) toks pat, kaip rãčius, skiẽčius, rėčius (: ratas, skietas, rėtis). Kariuomenės reikalams bene geriau tiktų trimìtininkas greta su ginklininku, sandėlininku... Ir Jablonskis Amičio vertime, kur kalbama apie narsųjį Sardinijos italiuką, vartoja būgnininką, ne b ū g n i ų. Ir apskritai priesaga -ius dabar nebėra dari, naujiems žodžiams kaltis veik nebevartojama. Trimìčiumi, prireikus, galėtų vadinti patį trimitų dirbėją. Bet šiaip bendrinėje kalboje tuodu žodžiai eina sinonimais.

DAR DĖL “ ŽVYRO ” **

Prof. Pr. Juodelė nenorėtų žvyro išsižadėti. Privačiu laišku šį žodį yra užtaręs ir vienas mokytojas. — Kad žvyras slaviškas, su tuo vis tik gauname sutikti. Gudai, tiesa, turi ir iš lietuvių skolintų žodžių. Bet żwir sakomas ir giliau Lenkijoje, turi net išvestinių lyčių, pvz., żwirówka “ toks sausų vietų augalas ”. Vargu lietuviškas skolinys būtų galėjęs tiek toli paplisti. Antra vertus, jau ir pats veiksmažodis žvyravoti slaviškas, plg. lenkų żwirować ir tokius skolinius, kaip būdavoti, dėkavoti, kryžiavoti. Kaip iš kryžiaus ir dėkos dabar turime kryžiuoti, dėkoti, taip ir iš žvyro — žvyruoti. Jei žodis “skamba gražiai lietuviškai”, tatai dar nerodo, kad jis būtinai ir betuviškas. Juk gražiai skamba ir muilas, kubilas, gatvė, kviečiai, o vis tik kalbų mokslas sako, kad pirmieji du yra slaviški, o pastarieji germaniški. Kas skolinta ir kas iš giminystės bendra, kalbotyros nustatoma tam tikrais garsų dėsniais. Todėl rusų živoj ir mūsų gyvas giminaičiai, bet žyvatas jau slaviškas skobnys, o gyvata (s) vėl lietuviškas. — Žmonių kalbai, ne geologui, graužas, žvirgždas ir žvyras tikrai sinonimai, nors ir aš pats aiškiai pabrėžiau, kad skiriasi stambumu, smulkumu ir spalva. Lietuvių kalbos žodyno žiniomis, pvz., graužas anykštėnuose reiškiąs smėlį su akmenukais, o kupiškėnuose — smulkų žvirgždą. Žinoma, gali būti ir daugiau visokių reikšmės skirtumų. Mano tikslas tebuvo priminti, kad svetimam žvyrui turime pakankamai savų pakaitų. O pačių atitinkamų sričių specialistų dalykas yra nusistatyti, kuriai sąvokai kuri žodi taikyti ir susitarus vienodai vartoti. Šiaip žmonės, kur žemę aria, kalboje nėra tokie tikslūs, graužo ar žvirgždo grūdelių milimetrais nematuoja.

--------
*
Lietuvos Aidas, 1938.VI.25, 281 nr.
**
Lietuvos Aidas, 1938.VI.27, 283 nr.

DAR APIE “GUSARĄ” *

Dėl jo atsibepė ir Pr. Skardžius. Šių metų Gimtosios Kalbos 5 nr. rašo : “ Žodžių abstraguoti, gusaras... priebalsio g mes negalime pateisinti : čia jis, be jokios abejonės, yra paimtas iš rusų kalbos, ... tad būtinai turime sakyti ... h u s a r a s (vengrų h u s z a r “ dvidešimtasis ” iš h u s z “ dvidešimt ”) ... Pagaliau kai kieno nereikalingai šiame žodyje siūloma vietoje s rašyti z : viena, lig šiol mūsų daugiausia buvo tariama, gusaras arba husaras, ne guzaras arba h u z a r a s ; antra, mūsų dainose šalia suvalkiečių (h) u z a r ų dar yra pažįstami ir u s a r a i ; trečia, tariamojo z nėra ir šiame vengrų žodyje”.—Kadangi tas “ kai kieno ”, rodos, tegaliu būti aš, tai pravartu ir kiek pasiaiškinti. Visų pirma s ir z klausimo iš esmės savo pastaboje nesprendžiau, Juškos dainų rinkinių u s a r o įdėm nė nepaminėjau. Pats rašydamas linkau į u z a r ą, nes ir pasisakiau sąlygiškai : “ ... vietoje gusaras vartotina huzaras, jei jau nenorima žmoninio uzaro. Nėra tikslu teigti, kad pastaroji lytis suvalkiečių žodis. Net ir Lietuvos rytuose kai kur gėlei pažįstami uzorėliai, o apie uzarėlį, rodos, girdėta ir Žemaičiuose dainuojant. Pagaliau ir rašomojoje kalboje uzaras nėra jau tokia retenybė, nes pats Jablonskis jį duoda savo vadovėliuose ir priedėliu Raš. pažymi paėmęs iš “mūsų raštų”. Rytiečių uzorėlis rodo šalia uzaro buvus, o gal būt, ir tebesant senesnį uzorą (plg. nelygaus amžiaus skolinius pana ir ponas). Taigi gauname tris lytis: uzaras, uzoras ir usaras. Rasi, kas įtartų, kad pirmųjų dviejų lyčių z yra vokietybė. Bet, rodos, ne taip. Šis mūsų žodis, matyti, iš lenkų paskobntas dviem lytimis. Jų kalboje randame gretimai Huzar, Uzar ir Husar, Usar (Husarz, Usarz). Savo str. nors ir próbėgšmais tepaliečiau pačią skolinio etimologiją, bet nurodžiau du galimumus. Pr. Skardžius nedvejodamas pasisako.

Tiesa, jo duodamoji etimologija — vengrų huszár “ dvidešimtasis ”— eina per vokiečių žodynus nuo pat Adelungo (XVIII amž. žodyninkas) per Grimmą iki Klugės-Götzės (1884 m). Bet A.J. Storferio ji dabar sugriauta, nes įrodyta, kad huzarones, huzarii “ plėšikai ” pažįstami dar prieš karaliui M. Korvinui (1458-90) įvedant Vengrijoje to vardo raitininkus. Ir šiose dokumentinėse lytyse turime ir tą “ tariamąjį ” z. — Sutinku, kad man greta su u z a r u verta buvo paminėti ir u s a r ą, kartą minėtą Pr. Skardžiaus. O uzorėlio, aną straipsniuką rašydamas, dar nė nežinojau. Mat, diena dieną moko. Bet jau kitą taisant dar pravarčiau apdairumo ir tikslumo. Tačiau to iš puspenktos Gimtojoje Kalboje parašytos eilutės nematyti. — Mano galvai atrodo, kad uzaras (Kuršaičio ir : h u z a r a s) su savo gėliniais draugininkais uzarėliais, uzarukais, uzaručiais ir ūzarais, ūzarėliais, ūzar(i)ukais, ūzaručiais, uzorėliais... lietuvių plačiau pažįstamas nei usaras. Todėl man nedrąsu būtų reikalauti būtinai husaro. Juk jis faktiškai tik rašto žmonių neseniai pertaisytas iš gusaro. Vadinasi, uzaras ir naujybinis huzaras nieku nėra priešingi kalbos duomenims. Jie vartoti ir vartotini.

-----
* Lietuvos Aidas, 1938.VI.28, 285 nr.

PALANGA IR KITKAS *

Jau pats vasarojamasis metas. Tam šį tą pravartu ir iš kalbos prisiminti. — Visų pirma įsidėmėkime, kad, sakydami Palánga, jau stačiai pamėtojamės. Žemaičiai tesako tik Palangà, Palangõs, Pãlangą. Taigi, ši mūsų vasarvietė kirčiuotina lygiai kaip pabaigà., kuri žemaičių irgi tariama pabangà. Dėl to ir priežodis : Palangà, svieto pabangà. Per Palangą tekančioji upė bendrine kalba vadintina Rąžė (su pastoviu kirčiu ant tvirtapradžio ą). Vietos žmonių, tiesa, tariama Roužė, bet palangiškiai ir vietoje kąsti sako kousti. Iš vasarotojų dažnai girdima Ronžė yra tikra keršmargė. Mat, žemaičiams tebetariant dar senoviškai Ránžė, šios upės vardas lytimi Ronža (apie XVI amž.) pateko į gudiškąją senosios mūsų raštinės kalbą, iš jos išdygo lenkiška Rąžą, o ši nemokėlių pertaisyta “ lietuviškiau ” R o n ž ė. Iš Palangos daugis nukyla ir į Nimerzatę. Tačiau šita lytis pramanytinė, vietos žmonės sako Nemeržatà, Nemeržetà, arba senoviškiau — Nemersatà. Taip įvairiai tariama todėl, kad šis vietovardis kuršiškos kilmės (Nemiras +sāta, sēta “ aptvaras, kiemas, ūkis, namai ”). Vartosenai labiau teiktina pirmykštesnė Nemersatà. Vokiškas perkrikštas yra Nimmersatt, kurį kažkas buvo bandęs atkrikštyti Besočiais. Bet tatai niekų darbas. Toliau dar įsikaltina Klaĩpėda (su pastoviu kirčiu !), taip pat Kretingà, Kretingõs, Krẽtingą. Šiuos vardus visi žinome ir kartkartėmis tariame. Negi jau negalėtume išmokti taisykbngai ištarti ! — Paskutiniais metais daug vasarojamųjų terminų, jei taip pasakytume, yra sulietuvėję. Jablonskis prigydė vasarótoją, šį tuojau pasekė vasarvietė. Ir ji nieku neblogesnė už vokišką kurortą. Tikrą gydomąją vasarvietę, pvz., Birštoną, galime stačiai gydykla vadinti. Pernai vilą ir iš dalies sanatoriją (kur šiaip sau, be gydytojo, vasaroja, ilsisi) pakeitė vasarinė, o pliažą— žvejų seniai vartojamas pãplūdimis (žiūr. 1937 m. Gimtojoje Kalboje ; po d trumpas i !). Šiemet, atrodo, jau ir kurhauzas smunka nuo nario. Laikraštininkai, pernai patarti, dabar vis plačiau ima rašyti svetainė. Ji, kiek kita prasme, iš seniau vartojama Amerikos lietuvių ir Klaipėdos krašte. Ir svetainei pakeitus vokietini kurhauzą, žinoma, nieko nenustosime. Taip pat vargu kam blogėtųsi, jei kabinos vietoje imtume sakyti rašyti drabùžinė. Tiesa, ji reiškia ir šiaip didesnę patalpą drabužiams pasidėti, pasikabinti. Bet čia vis daugiau įprantame vartoti kabyklą. Taigi painiavos, rodos, negalėtų rastis. Dabar mišriai vėl eina maudỹklė ir maudyklà. Vietai, kur maudomės geriau tiktų maudyklà, plg. čiuožyklà, knisyklà, gulyklà, virtyklà (kur važiuojant virstama), ji atitiktų vok. Badeplatz, Badestelle. O maudỹklė galėtų palikti tam tikrai įstaigai, vok. Badeanstalt, rusų kupalnoje zavedenije, vadinti. Be to, priesaga -yklė daugiau reiškia įnagį, pvz., kapstyklė, kratyklė, šaudyklė... Vienas akylas laikraštininkas neseniai rašė apie pažangą nuo maudymosi kostiumo per plauktinuką iki glaudžių. Glaũdės (kilm. : glaũdžių) naujadaras iš glaudus, bet trumpas ir parankus vartoti.

--------
*
Lietuvos Aidas, 1938.VI.30, 287 nr.

LABA DIENA, NE “ LABĄ DIENĄ ” *

Paprastai visi sveikinamės : labas rytas, labas vakaras, bet kartkartėmis girdime jau, ypačiai inteligentų tarpe, ir — lãbą diẽną. Vadinasi, čia šalia anų vardininkų imamas sakyti galininkas. O paklausus kodėl, dažnas samprotauja : girdi, duodu, linkiu labą dieną, todėl vardininko linksnis čia netinkąs. Ir dar ko : “ teisingiau ” esą būtų sakyti ir — “ labą rytą, vakarą — Bet iš tikrųjų taip nėra. Iš senų senovės lietuvių sveikinamasi vardininku : labas rytas, laba diena, labas vakaras! Tatai patvirtina gyvoji žmonių kalba ir senieji raštai. Tik M. Lietuvoje, dėl vokiečių kalbos įtakos, jau senokai yra įvisęs galininkas labą dieną ( = vok. G u t e n T a g). Bet ir ten senieji šaltiniai tepažįsta tik — lab (a)s ryt(a)s, vakar(a) ! Vokiečiuojantieji, žinoma, dabar jau pasako ir labą rytą, vakarą. Sveikindamiesi vardininku, tartum turime galvoje : tesie Jums labas rytas, laba diena ! Plg. dainose : labas rytas, mergužėle ! Labas vakars, poni svočia ! Tačiau tam tikrais atsitikimais, visai taisyklingai, galime pasakyti ir kitus linksnius. Pvz. : duok labą dieną (= pasisveikink), nė labos dienos vienas kitam nesako. — Seniau ir pats žodis labas buvo kažkam prakaltęs, girdi, esąs latviškas. Buvo prasimanyta : geras rytas, gera diena. Bet velionis Būga mūsų senelį labą apgynė.

Taigi sveikinkimės : labas rytas, labas vakaras, labà dienà. Sutrumpintai, ne tiek pagarbiai, pasakome ir : labas! Labos nakties linkint irgi sakytina : labà naktĩs ar labãnaktis.

-------
*
Lietuvos Aidas, 1938.X.17, 470 nr.

DĖL “ KULTŪRKLUBO ” *

Jau kuris laikas, kaip laikraščių skiltyse ėmė šmaižytis “ kul-tūrklubas ”. Nusimanantesnieji spaudos darbininkai vis dar rašo žmoniškai — kultūrinis klubas. Žmonių sakoma : pikta žinia raita joja. Taip yra ir čia, šis nevykęs žodis — kelią nepastojamas— pamažu plinta. Netikęs jis dėl to, kad panašių sudurtinių žodžių savo kalboje nesidarome : kultūriniai augalai, kultūrinės pievos, kultūrinis ūkis ... Antra vertus, “ kultūrklubas ” turi ir darybos ydą. Pagal mūsų kalbos dėsnius tegalėtų būti — kultūrklubis, plg. varnalizdis, ratlankis ... Bet ir taip pataisytas jis nekas, skamba su kaž kokiu prieskoniu.

Taigi, “ fizkultūra ” pakvipusio “ kultūrklubo ” nevartokime, pakanka mums kultūrinio klubo.

MOKĖKIME IR GATVĘ TARTI**

Gatvė mūsų inteligentų dažnai kirčiuojama, kaip katė. Mat, šis žodis mūsų bendrinėje kalboje naujas, daugeliui iš gimtosios tarmės nepažįstamas. Todėl dėl kirčio ir suklystama. Gatvė yra pajūrinių žemaičių žodis (tiesa, jam kojos dygusios net iš senovės skandinavų), per Daukantą patekęs į bendrinę kalbą. O žemaičių tariama tik gãtvė, vadinasi, kirčiuojama kaip lãpė. Tokia kirčiuosena visuotinai ir teiktina. — Miesto gãtvės palydai yra aikštė, alėja ir prospektas. Ir juos dažnas tariame ne kaip reikiant. Aikštė yra mūsų pačių žodis ir gyvojoje žmonių kalboje ji kirčiuojama, kaip giesmė. Todėl kartais girdima aĩkštė — netaisyklinga. Skolintinius alėją ir prospektą turėtume kirčiuoti : alėjà (kirtis šokinėja, kaip žodyje dvasià), prospèktas (kaip verpẽtas). Žargoninė alèja mūsų kalbos dėsniais negalima, o próspektas su miestiniu próspektas vėl savo kirčiu lenkiški. Sakydami architèktas, dialèktas, intelèktas..., turime tarti ir prospèktas.

Taigi, įsidėmėkime tarti: gãtvė, aikštė (kirtis ant ė), alėjà, prospèktas.

-----
*
Lietuvos Aidas, 1938.X.18, 472 nr.
**
Lietuvos Aidas, 1938.X.19, 474 nr.

DĖL VIENO PRIBUIŠIO *

Vakar dienos dienraščiuose pasirodė naujukas Kelitas. Tatai sutrumpinimas Lietuvos Geležinkelių Kelionių Biurui. Tą pat dieną išsiuntinėtuose reklaminiuose atvirukuose jis, pasirodo, jau spėjęs išsišerti į Kelit, net pasidaręs visai “ europietiškas ”, nebelinksniuojamas. Juk rašoma : sąžingą patarnavimą rasite “ Ke-lit ”, ... tvarkykime savo kelionę tik per “ Kelit ”. Jis atsistoja greta su garsiaisiais Pirštalit, Feinolit, Koferlit, Skarolit, Dėžėlit... Kas šių pastarųjų kalviai (ir sakosi kalą iš patriotizmo !), rodos, visi gerai žinome. Kad šitie dariniai spiūvis mūsų kalbai į veidą, esu jau pernai rašęs Liet. Aide. Bet jie, matyti, vienam kitam labai “ feini ” ir patrauklūs, kad šią gražiai besitvarkančią mūsų įstaigą tokion vardo draugėn sudėjo. Tiesa, pavadinimas Lietuvos Geležinkelių Kelionių Biuras vartoti neparankus, per ilgas. Bet jei negana raidinio sutrumpinimo L G K B (ar tik KB), rodos, galėjo susirasti kokį kitą trumpą ir skambų vardą. Kuo blogi būtų Kelionė ar Kelias ? Pagabau tas Kelit nė nėra tikrojo pavadinimo sutrumpinimas ir nežinia, ką jis reiškia. Ar tai yra “ kelias (kelionė) Lietuvai ”, ar “ kelias litams ” ? Mat, Lietuva ir litas, anot juokdarių betariant, tos rūšies pavadinimuose dėl “ litviš ” analogijos yra sumišę.

Bet ar šiaip ar taip, trumpintinį vardą renkantis reikėjo būti apdairesniems. Tačiau pasitaisyti niekuomet nevėlu.

PIEŠTUKAS ne“ PAIŠELIS ” **

Mums rašo :    “Paišelis girdimas ne tik visoje Lietuvos inteligentijoje, bet ir VDU Humanitarinio Fakulteto auditorijose (studentės, gal dar ir ne I sem.). O pradžios mokyklos mokinių — Kaune ir provincijoje — kitaip jį vadinant nė negirdėjau ”. —-Turime tris žodžius : paišelis, paišiukas ir pieštukas. Visi jie yra naujadarai, atsiradę svetimybei (aluvka, alupka, aluopka...) pakeisti. Paišelis ir paišiukas tikrai netikę pakaitai, mat, nei šiaip nei taip sudaryti. Yra gyvojoje žmonių kalboje žodis paĩšas “ dėmė (dažniausiai suodžių), degančios skalos anglis ”. Taigi mažybiniai paišelis ir paišiukas tegalėtų, rodos, reikšti dėmelę ar skalos anglelę. Kad paišelis nenusisekęs naujadaras, J. Jablonskis yra rašęs jau 1917 m. Santaroje ir siūlęs ji pakeisti pieštuku. Pieštukas dažnai vartojamas ir piešti, todėl jis iš to veiksmažodžio ir padarytas. Jo giminaičiai yra plaktukas, teptukas, segtukas, mygtukas. . . Paskutinieji trys taip pat naujadarai. Kadangi sakome piešti, piešinys (kalbėdami apie paveikslą), o ne paišyti, paišinys, tai ir paišiukopaišyti nėra kaip darytis.

Taigi vartoti teiktinas tik pieštukas.

-------
*
Lietuvos Aidas, 1938.X.20, 476 nr.
**
Lietuvos Aidas, 1938.X.22, 480 nr.

“valdiškas” ir kitkas *

Mums vėl rašo : “ Nors jau buvo rašyta apie priesagų -iškas ir -inis reikšmes, tačiau visur dar šnekama : valdiškas namas, valdiška tarnyba, valdiškas miškas. Prieplaukoje pusmetrinėmis raidėmis jau keleri metai šmėkšo “Valdiškų Garlaivių Prieplauka”.—Ką įpratus sunku benugrėsti. Taip yra ir su valdišku. Šiaip šis žodis nieku nedėtas, savo vietoje gerai tinka. Pvz. : darbas išėjo valdiškas ( = kaip valdžios); dirba ne ūkiškai, bet valdiškai. Bet anuose pavyzdžiuose priesaga -iškas netinka. Priklausomybei, rūšiai, kilmei, paskirčiai ir t.t. žymėti paprastai sakome priesagą -inis, o -iškas vėl daugiau parodo esmines ypatybes, susijusias su panašumu. Todėl gyvojoje kalboje, pvz., skiriama prūsinės ( = iš Prūsų pirktos, tos veislės) ir prūsiškos ( = tik panašios į prūsines) karvės. Taigi mūsų kalbos polinkiais čia tegabma : valdinis namas, miškas, valdinė tarnyba, nes šiuo atsitikimu ne panašumą pasakome. Tačiau dėl pačios sąvokos tikslumo (pvz., miškas priklauso ne valdžiai, bet valstybei) šiuo atveju vartotina valstybinis. Taip pat ir gimnazijos yra valstybinės, ne valdžios (metas būtų Kautis taip vadinti !). Bet laikraščių jau gali būti valdinių ( = kurie valdžios pusę laiko, kuriuos valdžia remia). Visgi reikia priminti, kad paprastai sakome : mėsiškas, pieniškas valgis, vyriški, moteriški drabužiai ..., nors jais daugiau rūšį, ne panašumą reiškiame. Taip pat ir lietuviškas cukrus (amerikiečiams ir: lietuviška degtinė, lietuviški saldainiai, kumpiai) dažnesnis už lietuvinį cukrų. Bet tikslumo sumetimais verčiau būtų aiškiai skirti : vokietiniai šautuvai, suominiai peiliai, prancūziniai kvepalai, švedinis plienas ( = iš tų kraštų, ten gaminta) ir vokiški šautuvai, suomiški peiliai (= jei pagal svetimus pavyzdžius pas mus pagaminta). Prireikus taip pat galima būtų skirti anglinė ir angliška medžiaga (drabužiams). Bet medžioklinis šautuvas reikalauja ir karinio (ne kariško !) šautuvo. Tačiau prie vyriškų drabužių galėtų gerai tikti ir kariški ( = karių dėvimi).

Taigi valdiškas tereiškia “ toks kaip valdžios, panašus į valdžios ”, o kas valdžios yra, kas jai priklauso, kas su ja susijęs, tas — valdinis.

* Lietuvos Aidas, 1938.X.26, 486 nr.

NERVINGAS, NE “ NERVUOTAS ”, “ NERVIŠKAS ” *

Dabartiniais laikais nervai labai dažnai minimi, sakoma, kad gyvename nervų amžių. Be tų nervų inteligentų kalboje girdime dar išvestinius nervuotis, nervuotas, nerviškas... Šiais naujadarais pasakome tam tikras sąvokas, kurių turi ir kitos kalbos, pvz., rusų “ nervnyj ”, vokiečių “ nervos ” ir t.t. Tik, gaila, kad čia menko kalvio būta. Prieš nervuotą J. Jablonskis yra jau pasisakęs 1911 m. Viltyje ir jo vietoje patarė vartoti nervingą. Ir iš tikrųjų, priesaga -uotas reiškia paviršiaus, visai matomą ypatybę, kartais tiesiog pasako, kuo kas aptekęs, aplipęs.

Pavyzdžiui : kalnuota žemė, gauruotas šuo, vainikuotos mergaitės, jis visas spaliuotas, kojos mėšluotos. O juk anuo atsitikimu norime išreikšti vidaus ypatybę, tik ir aikštėn išeinančią. Tam ir tinka priesaga -i n g a s. Žmonės tas priesagas moka gražiai skirti, nes sako : vaikinga ( == turėsianti, vesianti, dieni) kalė ir vaikuotas ( = vaikai po kaklu matyti) vėžys. Plg. dar pilvotas ( = dideliu, išdribusiu pilvu) ir pilvingas (= gero pilvo, sveikų vidurių) arklys. Taip pat ir nerviškas čia nedera, nes tik esminį panašumą tereiškia (žiūr. 359 psl.). Jeigu nervuoti(s) palyginame su kaupuoti, viršuoti ( = kaupą, viršų dėti), mėšluoti (žemę), vaikuotis, pagaliau meluoti, juokuoti (juokauti), tai irgi tuojau aišku, kad anas žodis su yda. Jam pakeisti teiktina nervinti (s), kaip varginti (s), žadinti (: žadas), širdinti ( = pykinti) ... Taigi sakykime, rašykime : nervingas ir nervinti (ką kitą), nervintis (pats).

--------
*
Lietuvos Aidas, 1938.X.27, 488 nr.

DĖL “ BRAVORO ” *

Lenkiškasis ar gudiškasis browar, kuris savo ruožtu yra vokiškas, mūsuose išvirto brãvoru, brãvaru, Taigi turime skolinį. Daugio jis dabar plačiai vartojamas. Jį randame net bendrovių pavadinimuose. Pvz., yra tokia Akc. Alaus Bravoro B-vė “ Gubernija ”, taip pat Klaipėdos Akc. Alaus Bravoras. Ypačiai keista, kad ši slavybė veisiama ir Klaipėdos krašte. Ji, rodos, ten žmonių veik nepažįstama. M. Lietuvoje vartojama b r ū ž ė, paskolinta iš vokiečių žemaičių tarmės brûhûs ( = vok. Brauhaus). Kadangi visoje Lietuvoje sakoma alų daryti ir aludaris “alaus darytojas”, tai ir alaus daromajai įmonei vardą gabme darytis iš to paties veiksmažodžio. Ir iš tikrųjų, jis jau senokai pasidarytas — alaus darykla. Reikia džiaugtis, kad kai kurie alaus pramonininkai jau patys neraginami vartoja lietuviškąjį terminą. Rasi, kas prikištų, kad jis nepatogus, nes dvižodis. Bet juk ir bravoro gerbėjai čia vis alų prideda. Mat, jiems vis, kur buvęs nebuvęs, kišasi rusų pivovarennyj zavod, pagaliau ir vokiečių Bierbrauerei.

Taigi bravoras, bravaras mums šiandien yra nebereikalinga slavybė, ir jo vietoje visuotinai vartotinas betuviškas pakaitas alaus darykla.

KUO PAKEISTI “ VAILOKUS ” ? **

Mūsų krautuvininkai ir visoki perprekiai (perprekis pačių žmonių pakaitas “ perkupčiui ” !) ligi šiol tepripažįsta tik “ vailokus ”. Bet šitam avalui turime ir geresnių vardų. Kadangi “ vailokai ” velte veliami, tai žmonių gana plačiai (aukštaičių ir žemaičių) vadinami tiesiog veltiniais. Šis pavadinimas ne tik lietuviškas, bet ir iš karto kiekvienam suprantamas. Dar yra ir antras vardas — tūbai (tvirtapradė priegaidė ant ū). Žodis tūbas (ir tūba)“ vok. Filz, rusų voilok ” taip pat senas (plg. pavardę Tūbausis ir kaimo vardą Tūbausiai), turimas ir latvių, bet kalbininkų teigimu kadai kadės paskolintas iš senųjų skandinavėnų ar, greičiausia, kiek vėliau iš pavyslio gotų. Kitaip sakant tūbas yra tokių pat senų skolinių gatvės ir kviečio draugas. Kaip šiedviem, taip ir anam mūsų kalboje pripažintinos piliečio teisės. Kur dabar vartojame akis badančią rusybę vailoką, tobau verčiau vartokime senesni tūbą. Tiesa, žemaičiai po pakinktų, pvz., po pernugario dedamą tūbą kai kur irgi vadina veltiniu (vard. : veltinys), ir jį, norint, galima būtų išplėsti apskritai “ vailokui ” vadinti.

Taigi avimiesiems “ vailokams ” pakeisti geriausiai tinka veltiniai, o šiaip sau “ vailokui ” — tūbas arba veltinys.

--------
*
Lietuvos Aidas, 1938.X.29, 492 nr.
**
Lietuvos Aidas, 1938.XI.3, 498 nr.

SKĖTIS, O NE “ LIETSARGIS ” *

Neseniai čia kalbėjome apie nevykėlį “ paišelį Dabar mums iš šalies primena ir kitą jo įbrolį “ lietsargį ”, taip pat visos Lietuvos vartojamą. — Seniau vertėmės svetimais parasonais, parasoliais, parasodninkais. Suskatus valytis raštų kalbą, ir čia prireikė pakaito. Ir, matyti, kažkam atėjo į galvą jį verste išversti kad ir iš vokiečių Regenschirm. Taip ir atsirado lietsargis, vadinasi, lietaus sargas. Nors kai kam vasarą pravartu ir saulės sargas, bet saulėsargio (plg. vok. Sonnenschirm) iki šiol nesulaukėme. Ir Palangoje į pajūrį tuos pačius lietsargius nešasi, nors jais nuo saulės, ne nuo lietaus ginasi. Taigi šis vertinys, ar šiaip ar taip suksime, vartoti nepagautus. Ir to naujadaro nė nereikėjo. Žmonių iš seno tam turimas skėtis (tvirtagalis ė !). Jį jau duoda ir Juška savo žodyne. Skėtis padarytas iš veiksmažodžio skėsti, o kur šio vietoje sakoma kėsti, ten ir skėtį vadina kėčiu. Bendrinei kalbai, žinoma, teiktinas tik skėtis. Jis trumpas, gerai nusako patį dalyką ir, svarbiausia, tinka visais atsitikimais. Prireikus galime skirti lietinį, saulinį ir net sodinį (kur soduose ar prie kavinių statomi : vok. Gartenschirm) skėtį.

Taigi vietoje nevykusio verstinio “ lietsargio ” vartotinas senas ir nekaltinis  skėtis.

------
*
Lietuvos Aidas, 1938.XI.4, 500 nr.

NELEMTOJI “ TARENA ” *

Yra mūsų kalboje žodžiai : gálvena (linų galvenos, arba galviniai), kójenà “ nuo gyvulio kojos nuluptas kailis ”, jautenà, kiškenà, stirnenà “ tokie kailiai ”, pagaliau pù-venos, skùtenos, piùvenos, pùrenos “ išpurusi žemė ”... Ir pagal šiuos pavyzdžius t a r e n a turėtų reikšti kažin kokio nesamo taro ar taros kaili arba tiesiog jau tarimo liekanos, atmatos. Bet kur tau ! Šituo žodžiu kūjo nenuvaldąs kalvis pavadino vokiečių Aussprache, rusų proiznošenije. Ir tas kailinis terminas tiek įsišaknijo, jog sunkiai ir beišvaromas. Teatro žmonės, rodos, jau pamažu nupranta. Bet va laikraščiuose vėl skelbiasi mokytoja, taisanti “ kalbos ir tarenos trūkumus ”. Anai sąvokai reikšti turime iš Vilniaus krašto lietuvių vienos tarmės labai gerą žodį tartìs (kilm. tartiẽs, galin. tartį, su tvirtagaliu r). Pvz., girdėtas posakis : Pono tartìs kitokia, kaip mano. Šitas terminas dabar vartojamas jau visų mūsų kalbininkų. Ta pačia proga noriu priminti, kad nuo tartiẽs skirtina tarsena “ištarimo būdas”, vok. Sprechweise, ir taryba “ taisyklės, kaip tarti ” (plg. rašyba). Taigi vietoje netaisyklingos darytinės tarenos vartotina iš gyvosios kalbos paimta tartìs.

DĖL “ ĮSTATYMDAVYSTĖS ” **

Kuriantis bet kuriai sričiai savus terminus, lengviausias dalykas yra juos verste verstis iš kitų kalbų. Tačiau čia kalbai yra ir didelių pavojų nustoti savitumo, pasidaryti tarptautiniu žargonu. Mūsų bendrinės kalbos pirmieji ugdytojai ėjo vidurio, taigi aukso keliu. Tokie žodžiai, kaip kiekybė, kokybė... yra verstiniai, bet jie eina nuo pat graikų per visas kultūrines Europos kalbas. Ir niekam nė mūsuose jie nėra užkliuvę. Bet va rusai turi rukovodstvo, vokiečiai vėl — Handbuch. Ir tuojau lengvos rankos mums kišamas rankvedis, rankvedėlis, o M. Lietuvoje ir — rankos knygos, net rankknygos. Mūsų kalbos jausmas, žinoma, piestu stoja prieš šitokius darinius. Ir šiandien visiškai pakanka vadovo arba paprastai (J. Jablonskio susmulkinto) vadovėlio. — Toks pat griozdas ir įstatymdavystė, vergiškai išversta iš rusų zakonodatelstvo, vokiečių Gesetzgebung. Ji teisininkų labai mėgstama, visur vartojama. Bet juk paprastai sakome seimas, vyriausybė įstatymus leidžia, o ne duoda. Taigi, rodos, prasmė nenukentėtų, jei ir paprasčiau, bet žmoniškiau pasakytume — įstatymų leidimas arba tam tikrais atsitikimais ir įstatymų leidyba. Taip pat įstatymų leidėjas daug vertesnis, nei įstatymdavys (rusų zakonodatef, vokiečių Gesetzgeber), o įstatymdavystės įstaigą galime vadinti įstatymų leidžiamąja įstaiga. Juk ir tokie prancūzai sako legislation ir legislateur. Vadinasi, nė mums nebūtų ko būkštauti. Kitas, rasi, pasakytų — vienas žodis patogiau vartoti. Taip, patogumo patogiau, bet mūsų kalba jau tokia, kad sudurtinių žodžių ne per daug tevartoja. Mums visai keistai atrodo, pvz., vėjmalūnis ar gelžkeldvaris, atsiradę M. Lietuvoje pagal vokiečiu Windmühle ir Bahnhof.

Taigi, vietoje griozdiškos sudurtinės įstatymdavystės vartotina įstatymų leidimas ar, kur reikiant, įstatymų leidyba.

--------
*
Lietuvos Aidas, 1938.XI.5, 502 nr.
**
Lietuvos Aidas, 1938.XI.9, 508 nr.

NE “ OBALSIS ”, BET ŠŪKIS, POŠŪKIS*

Iš mūsų raštų obalsis jau buvo beveik išnykęs. Visi vartojome dažniausiai šūkį. Tačiau paskutiniu laiku spaudoje vėl ėmė gaĩvelėtis ir pirmasis, pvz., jį skaitome viename atsišaukime į mūsų visuomenę. O verta, kad jis visiškai išnyktų, anot to betariant, letenas pakratytų. Obalsis yra naujadaras ir labai keistos darybos : o + balsas. Ir paklauskime, kodėl taip negirdėtai neregėtai pasidaryta. O čia kaltas tik lenkų okrzyk ir, gal būt, dar rusų oklik. Vadinasi, turime darybinę svetimybės kopiją. — Šūkis (tvirtagalis ū) yra senas žmonių žodis ir visų pirma reiškia (paprastai kartinį) sušukimą, šauksmą, vadinimą. Pvz., sakoma: vienu šūkiu atšaukiau, paršaukiau. Kiek réikšmę išplėtę, jį galime drąsiai vartoti ir lozungo, devizo vietoje. Taip dabar plačiai ir vartojama. J. Jablonskio seniau yra pasiūlytas dar póšūkis. Ir jis taip pat gerai tinka. Yra dar vienas šūkio giminaitis šūksnis. Bet jis dabar bendrinėje kalboje dažniau vartojamas šokimo, tikriau sakant, šoksnio, šokio prasme. Pagaliau ir šūkis (: šukuoti, šokti) gyvojoje kalboje turi ir šią paskutinę reikšmę, pvz., šūkiais bėgti. Bet tatai anam šūkiui (: šūkaut i, šūkinti, šaukti) nieku nekliūva.

Taigi vietoje kreivo molináičio obalsio sakytinas rašytinas šūkis arba ir pošūkis.

------
*
Lietuvos Aidas, 1938.XI.12, 614 nr.

Rūpintojėlis, ne smutkelis *

Vakar buvo statoma nauja drama “ Smutkelio šalis ”. Bet kuriems galams jos varde ta slavybė (smutkelis: smūtkas iš lenkų s m u t e k ar gudų s m u t o k) ! Turime savą nekaltini rūpintojėlį; tuo vardu liaudies mene vadinama ranka pasirėmusio, susirūpinusio Kristaus statulėlė. Taigi, mūsų bendrinėje kalboje anai svetimybei vietos nėra. Kalbėjom tuo reikalu ir su teatro kalbos taisytoju. Pasakė, kad autorius nenusileidžiąs, būtinai reikalaująs smutkelio ir tą savo reikalavimą rūpintojėlio “ nevaizdingumu ” grindžiąs. Iš bažnyčios kalbos s m u t k a i seniai jau išnyko. Kieno galia turėtų ir iš teatro tą piktžolę išveisti ?

Ne “ subuvimas ”, bet pobūvis **

Prieš kelias dienas spauda pranešė, kad viena studentų korporacija susilietuvinusi kai kuriuos korporacinius terminus. Dalykas sveikintinas ir girtinas. Tik naujieji terminai turi būti ir nagingo kalvio darbo: lietuviški ne tik garsais, bet ir dvasia. “ Bierabendą ” keičiant “ subuvimu ” kaip tik, žemaitiškai tariant, ir prašauta pro šikšnelę. Mūsų kalboje veiksmažodis subūti, tiesa ... pažįstamas, bet jis reiškia —“tam tikrą laiko tarpą išbūti”. Pav.: Ar tu jau mėnesį subuvai ( = pilną mėnesį ištarnavai) ? Ji nė metų nesubuvusi mirė (= nė metų nesukako nuo ištekėjimo lig mirštant). Tą pat tegali reikšti ir išveiksmažodinis daiktavardis subuvimas. Vadinasi, anam reikalui netinka. Ši netikusioji to žodžio prasmė yra išsiversta iš vok. “ Beisammensein, Zusammensein ”. Todėl visų pirma Klaipėdoje ir pasirodė “draugiški subuvimai” ( = geselliges Beisammensein). Tiesa, Kuršaičio žodyne yra subūti “ zusammen sein ”, bet vok. lietuviškojoje dalyje tas pats veiksmažodis verčiamas tik — krūvoj būti. Čia, matyti, pagal grutę sueiti : zusammenkommen pasidaryta ir anas subūti. Juk ir šiaip M. Liet. dėl vokiečių kalbos įtakos yra atsiradę keistokų davinių, pvz., “ Versammlung ” maldininkų išsiversta surinkimas, nors mūsų kaltos dvasia čia susirinkimo reikalauja.

Bierabendą ” studentai yra jau alučiu pasikrikštiję. Tokia metafora, žinoma, galima. Bet iš kitos pusės ne visur ir ne visų alus geriamas. Vadinasi, reikia kito žodžio. Čia, nusižiūrėję į postovį, pobėgį, polaidį, pogūlį, poilsį ..., galime vartoti póbūvį. Jis “ Beisammen-, Zusammensein ” sąvokai reikšti visai gerai tinka. Plg. žmonių posakį : pabūkime, pasikalbėkime, ar pekla dega.

-------
*
Lietuvos Aidas, 1934 m., 269 nr.
**
Lietuvos Aidas, 1936 m., 572 nr.

DU ŽODYNĖLIAI

KALBOS PATARĖJAS *

Pratarmė

Iš anksto pasižadėję Gimt. Kalbos skaitytojams šiemet paruošti Kalbos patarėją, dabar tą savo pažadą pildome : surinkę svarbesniuosius per septynerius metus Gimt. Kalboje svarstytus dalykus, dar nemaža jų iš kitur parankioję ir, viską žodyniškai sutvarkę, skelbiame štai čia platesnei visuomenei. Šio leidinio tikslas yra labai siauras — suglaustai ir įmanomai kalbos praktikams duoti tai, kas lig šiol išblaškytai ir nevienodu būdu mūsų pačių ar kitų įvairiose vietose buvo paskutiniais metais rašoma apie aktualesniuosius bendrinės kalbos, daugiausia žodyno, dalykus ir dabar kasdieniniam vartotojui sunkiau yra prieinama.

-------
* Jį paruošė L. Dambrauskas, redagavo A. Salys ir Pr. Skardžius. Išleistas
Gimtosios Kalbos knygynėlio serijos pirmuoju numeriu Kaune 1939 m.

Savaime suprantama, rašant žodynine tvarka ir suglaudžiant draugėn ne vienu laiku svarstytuosius dalykus, visai nėra reikalo ir tiesiog yra negabma nedidelėje knygelėje pakartoti visa, kas jau buvo anksčiau sakyta. Mes čia to ir nesistengiame daryti. Visų pirma į šį leidinį esame rūpinęsi suimti visai aiškias sutinkamas darybines ar žodynines kalbos klaidas. Toliau nemaža duodame svetimybių, kurios mūsų bendrinėje kalboje tikrai nevartotinos ir galimos pakeisti tinkamais savais gyvosios kalbos žodžiais arba naujadarais. Taip pat esame įtraukę vieną kitą vengtiną tarmybę, kai kuriuos visai netinkamai kirčiuojamus žodžius ir šiaip dažnesnius nevykusius sintaksės dalykus. Be to, kai kurių žodžių yra griežčiau sutikslinamos (precizuojamos) bg šiol aiškiai neskirtos specialinės reikšmės.

Visa duodamoji medžiaga tvarkoma šiaip. Visų pirma juodu spaudmeniu ** rašomi antraštiniai žodžiai, kurie, daugiausia paimti iš ligšiolinės vartosenos, toliau yra taisomi, pakeičiami savais žodžiais arba šiaip aiškinami. Jeigu kuris iš jų yra netinkamas arba klaidingas, tai šaba jų dedamas brūkšnys ir toliau rašomas teikiamasis pakaitas, vienas arba keli. Jeigu kuris žodis yra gerai sudarytas, taisyklingas, bet bendrinei kalbai vis dėlto teikiamas kitas, už jį geresnis ar įprastesnis, tai šalia jo dedamas kablelis. Jei kurie žodžiai yra tolygūs, vienodai geri ir vartotini, tai tarp jų rašomas lygybės ženklas. Be to, antraštiniai nevartotinieji žodžiai nekirčiuojami. Po svetimybių tarp skliaustelių visados pažymima kilmė. Jei aišku, iš kurios kalbos yra kuris žodis paskolintas, tai nurodomas tik vienas šaltinis, jei neaišku, tai du arba net ir trys. Jei antraštinis svetimas žodis savo parašymu niekuo nesiskiria nuo paties šaltinio, tai antrą kartą jis nė nebekartojamas, tik nurodoma, iš kur tas žodis yra paskolintas. Paaiškinimų, daugiau ar mažiau, duodama tiek, kiek pasirodė esant reikalinga, kad skaitytojai mūsų teigimus galėtų sąmoningai suprasti, o ne būtų verčiami jais tikėte tikėti. Tam pačiam reikalui, kur reikia, dar duodame ir pavyzdžių, kuriuose išretintu spaudmeniu pirma parašome, kas kaip turi būti vartojama, o toliau, skliausteliuose, dar dažnai parodome, ir kas bendrinėje kalboje atitinkamoje vietoje nevartotina. Rusų ir gudri kalbų atitikmenis rašome lotyniškais rašmenimis, kad tai lengviau būtų suprantama šių kalbų nemokantiesiems. Pagaliau tais pačiais praktikos sumetimais nenurodinėjame ir šaltinių, iš kur kas imta ar kuo naudotasi ; tik tiek čia galime pastebėti, kad savo teigimams visų pirma esame stengęsi naudotis visai tikrais gyvosios kalbos duomenimis arba tokiais naujadarais, kurie lengvai gali būti pačios gyvosios kalbos pavyzdžiais pateisinti. Bet vieną kitą dalyką, atsižvelgiant į šių dienų vartosenos reikalavimus, teko kiek ir naujau formuluoti arba, tuo tarpu nerandant visai aiškios išeities, tik nurodyti besusidarančią naują kryptį šio ar kito žodžio bei posakio vartosenoje.

--------
**Šiame leidinyje, dėl techninių priežasčių, surinkta neriebiais rašmenimis.

Teikdami visuomenei šitokį Kalbos patarėją, mes nemanome, kad jis galėtų arba bent pretenduotų atstoti kokį sistemingą ištisą bendrinės kalbos vadovą, kaip kad spaudoje vieno kito buvo pageidauta. Ne, šiuo savo leidiniu mes tik norime bendrinės kalbos dalykais besidominčiai visuomenei suteikti pačios reikalingiausios pagalbos, kurios dabar kasdieniniam praktikui yra ne visados lengva gauti, nes tam reikalui išleistosios brošiūrėlės (pvz., V. Kamantausko “ Trumpas kalbos netaisyklingumų ir barbarizmų žodynėlis ”, Rygiškių Jono “ Mūsų kalbos žodynėlio dalykai ” arba V. K-ko “ Kalbėkime lietuviškai ”) savo pobūdžiu bei aiškinimais yra didžiai trūktinos, o rašomosios kalbos žodynas Lituanistikos Instituto kalbos skyriaus tik dabar pradėtas ruošti. Bet, antra vertus, bendrinės rašomosios kalbos žodynas nė negali apimti viso, kas šioje knygelėje skaitytojui teikiama : čia pirmoje vietoje imami taisytinieji arba aiškintinieji, o ten, rašomajame žodyne, tegalės būti duodami tik vartotinieji dalykai, t. y. taisyklingieji mūsų gyvosios kalbos duomenys arba visai vykę naujadarai. Taigi mūsų Patarėjas ir busimasis rašomosios kalbos žodynas tiek savo pobūdžiu, tiek turiniu yra visai skirtingi ir todėl vienas kito negalės atstoti.

Šį leidinį, kuriuo pradedamas Gimtosios Kalbos knygynėlis, esame ruošę trise : L. Dambrauskas yra surinkęs ir surašęs visą kalbinę medžiagą, o redagavę A. Salys ir Pr. Skardžius : pirmajam iš jųdviejų dėl nenumatytos kelionės yra tekę pagrindžiai redaguoti tik 28-46 psl.*, o antrajam — visa likusioji dalis; tačiau papildomai, ypač korektūroje, šalia Pr. Skardžiaus didesnę šios knygelės dalį dar yra tekę kartą ir A. Saliui peržiūrėti. Dėl pagrindinių dalykų esame taręsi visi trys drauge, todėl už šį leidinį visi trys vienodai ir esame atsakingi.

-----
*Šiame leidinyje nuo žodžio
bukietas 383 psl. iki žodžio gžankos 395 psl.

Sutrumpinimai

angl. = anglų, angliškai.

būdv. = būdvardis, būdvardinis.

daik. = daiktavardis, daiktavardinis.

dg. = daugiskaita, daugiskaitos.

gr. = graikų, graikiškai.

gud. = gudų, gudiškai.

hibr. = hibridas (pusiau lietuviškas, pusiau svetimas žodis ar posakis).

km. = kilmininkas.

lenk. = lenkų, lenkiškai.

lot. = lotynų, lotyniškai.

plg. = palygink.

pranc. = prancūzų, prancūziškai.

priel. = prielinksnis.

priev. = prieveiksmis.

pvz. = pavyzdžiui.

ryt. = rytiečių, rytietiškai.

rus. = rusų, rusiškai.

sen. = senovės, senoviškai.

sk. = skaityk.

t. y. = tai yra.

tarm. = tarmybė, tarminis žodis ar posakis.

ukr. = ukrainiečių, ukrainietiškai.

vok. = vokiečių, vokiškai.

žem. = žemaičių, žemaitiškai.

žr. = žiūrėk.

< = yra kilęs iš.

> = yra pavirtęs į.

= yra lygu.

* = dabar nebepažįstamas, bet seniau galėjęs būti žodis.

 

 

Abažūras (lenk., rus. abažur < pranc. abat-jour) —gaubtas, -ai.

abelnas (gud. obel’nyj), priev. abelnai — ãpskritas, -à, ãplamas, -à, beñdras, -à, priev. apskritaĩ, aplamaĩ, pvz., jis apskritai, aplamai (ne abelnai!) nieko nenusimano.

abypus — abipus.

ablikas, aplikas (gud. haplik) —kabė̃, -ė̃s, kãbę, kabẽlė, kabi-nùkas.

abrūsas (gud. obrus) — rañkšluostis, -čio.

absurdas (lot. absurdum), nesą́monė, -ės.

abzacas (rus. abzac < vok. Absatz) — pastraipa, -os (tekste).

ãčiū (gud. a c i u), kaip ir dė̃kui (gud. diakuj), yra gudybė. Teiktinesnis dėkui, nes, be to, šis žodis dar turi visą eilę giminiečių : dėkà. dėkìngas, dėkóti, padėkà. Bet nesmerktinas ir ačiū.

ãdresas, -aĩ = añtrašas, -ai “ Adresse, adres ; Aufschrift, nadpis’.” Lig šiol darytasis skirtumas tarp adreso “ Adresse, adres ” ir antrašo “ Aufschrift, nadpis’ ” nėra būtinai reikalingas, nes reikšmės atžvilgiu antrašas gali būti rašomas ne tik sienose, stulpuose, kapų paminkluose, bet ir vokuose bei šiaip kur popieriuje. Todėl, mūsų nuomone, antrašas toliau gali atstoti ir adresą.

adverija (gud. o d v e r’ j a) — staktà, km. stãktos.

advòkatas — advokãtas, -ai.

afrontas (rus. afront < pranc. affront) — akìbrokštas, -ai : jis man didelį akìbrokštą ( = nešlovę, gėdą) padarė.

agrònomas — agronòmas, -ai.

aibė (tarm.) — éibė, -ės.

Tokios pat tarmybės yra ir aketė, aiklus, aikvoti, aižėti arelis, asti, ažeras, ažia, kurių vietoj bendrinėje kalboje sakytina : eketė̃, -ė̃s, ketę, eiklùs, -ì, eikvóti, -ója, -ójo, éižėti.-i, -ėjo, ekė́čios, -ių, ekė́ti, erlis, sti, žeras, ežià, -õs.

Aigiptas, Egìptas.

ainis (Basanavičiaus nevykusiai išvestas iš atainis “ ateivis ”)— palikuonis, -iẽs, palikuonį.

Airiogala — Ariógala, -os.

akcioniẽrius, ãkcininkas, -ai.

akėčios, akėti (tarm.) — ekė́čios, -ių, ekė́ti. Žr. aibė.

akylus, akybai — akýlas, -a, priev. akýlai.

akýmirka, akýmirksnis, akìmirka, -os, akìmirksnis, -io.

akýplėša, akiplėša, -os.

akiplė̃šiškas — akìplėšiškas, -a.

akýratis, akìratis, -io.

akývaizda, akìvaizda, -os.

akselbantas (rus. aksel’bant < vok. Achselband) — perpetė, -ės.

akselis (vok. žem. h a k s e l) — kapojaĩ, -ų̃, -ójus.

aktivus — aktyvùs, -ì, priev. aktyviai. Žr. -i v u s. 

akula (rus.) — ryklỹs, rỹklį, 

aldija (tarm.) — eldijà, -õs, el̃diją. Žr. aibė.

Aldòna — Aldonà, -õnos (l tartinas kietai !).

ale (lenk.) — bet.

alfãbetas — alfabètas, -ai (l tartinas kietai !), raidýnas, -ai.

Alỹtus — Alytùs, -aũs, Alỹtų,

alkogolis, alkolis — alkohòlis, -io. 

almazas (rus. a 1 m a z) — deĩmantas, -ai. 

altana (lenk.) — pavė́nė, pavíetė, lapìnė.

amazonka (lenk., rus.) — amazònė, -ės (plg. pranc. amazone),

ambona (lenk.) — sakyklà, -ỹklos. 

aną kart — aną̃kart, 

analizas — anãlizė, -ės.

Šios rūšies graikų kalbos žodžius daugiau linkstame vartoti su galūnėmis -ė, pvz., dozė, krìzė, siñtaksė, siñtezė, tèzė. Todėl vartotina ir diagnozė, prognozė, psichozė, tuberkulozė ir kt.

-ančiai.

Kaip iš veikiamųjų būtojo, taip ir iš tos pat rū́šies esamojo laiko dalyvių mūsų kalboje gali būti sudaromi atitinkami dalyviniai prieveiksmiai, pvz., pakañkančiai (neturi pakankančiai duonos), prìderančiai (jis viską priderančiai daro), reginčiai (anas reginčiai meluoja, reginčiai paėmė, t. y. iš po akių) ir kt. Bet šiaipjau gyvojoje kalboje tokių prieveiksmių ne visur vienodai gausiai telinkstama darytis, ir todėl bendrinei kalbai teiktinesni yra neveikiamųjų esamojo laiko dalyvių prieveiksmiai, pvz., jis viską įtikinamai daro, anas regimai vagia ir kt. 

anglis, -io, anglìs, -iẽs, añglį.

Anýkščiai — Anykščiaĩ, -ių̃, Anýkščius,

ankieta — anketà, -ètos. Žr. -etas. 

ankštus — añkštas, -à.

Sakoma : čia ankšta gyventi, labai ankštas kambarys. Ne visai tinka vartoti ankšti ryšiai, ankštai susiję ; geriau sakyti : glaũdūs ryšiai, glaũdžiai susiję. anót ir pasàk.

Priel. anot vartojamas, kada tiksliai pakartojami kieno kito žodžiai, pvz., jis, anot tėvo, kvailas per visą pilvą ; priel. pasak vartojamas, kada atpasakojami kieno kito žodžiai, pvz., ir Petras, pasak jo, nieko priešingo neturėsiąs.

ant.

Priel. ant mūsų kalboje daugiausia vartojamas pažymėti, kas ant ko yra, pvz., knyga yra ant stalo, jis užsidėjo kepurę ant galvos, atsisėdo ant kelmo, ant stogo gandras tupėjo ir kt. Ypatingesni atvejai yra : tu ant manęs pyksti, eik ant nuomonės, važiuoja ant namų (= namų link) ir kt. Šiaipjau, norint pažymėti kokį daiktą esant tam tikroje vietoje (plokštumoje, daikto viduje ir kt.), veikiau vartotinas vietininkas, pvz., gyvenu Žaliajame kalne, kieme akmenų primėtyta, guli lovoje, rašo lentoje ir kt. Visai nevartotinas prielinksnis ant šiuose verstiniuose posakiuose : ant galo ( = pagabau), ant išsimokėjimo ( = išsimokėtinai), ant mano atsakymo (= mano atsakymu), kviečia ant pietų ( = pietų), ant rytojaus ( = rytojaus dieną, metą, rytą), ant sveikatos ( = į sveikatą), ant visados ( = visám [laikui] atsisako nuo savo teisių, plg. jis neilgam teišėjo į miestą) ir kt.

antgalvis (verstas iš lenk. nagłówek) — antraštė, -ės.

antkritis — añtkrytis, -čio, plg. ãtkrytis, ãtspyris, į́mygis, pókylis, są́jūdis ir kt.

antonovka (rus.) — antanìnis (obuolys),

añtrašas žr. adresas

antspalvis — ãtspalvis, -iai, atšešėlis, -iai. 

antspauda — añtspaudas, -ai.

anūkas, -ė (gud., ukr. u n u k) — sūnáitis, dukráitė; dg. anūkai — vaikų vaikai, vaikáičiai, pãlikuonys, -iũ. 

apalka (gud. o p o l o k) — papéntis, -čio.

apart (veikiausiai per lenkų kalbą iš pranc. à part “ išskiriant, išskyrus ”) — be “ ausser, krome ” : be pinigų (ne apart pinigų !), jis dar gavo ir miško medžiagos, 

apcūgai (gud. a b c u g i) — replės, ių.

apdėtas mokestis (vergiškas rusų naložennyj platež vertimas) — išperkamasis mokestis ; apdėtu mokesčiu — išpirkti-nai. Atsiųsk man knygą išpirktinai (ne apdėtu mokesčiu!).

apdraudimo draugija — draudìmo draugijà, -ìjos.

apdūmoti, apdūmojimas (iš dūmoti < gud. d u m a t’ ar lenk. d u m a ć) — apmąstýti, apmą̃stymas. Tačiau meditacijos ” vadintinos tiesiog mąstymais, 

apeiti rūpėjimo reikšme mūsų kalbai yra svetimas ir todėl nevartotinas : vietoj tai man neapeina (versta iš lenkų to mi nie obchodzi) sakytina: tai man nerūpi

apgyventas ir gyvenamas (kraštas).

Šie du posakiai reikšmėmis skirtini tuo pat būdu, kaip ir, pvz., aptašytas baslys ir tašomas baslys, aprengtas vaikas ir rengiamas vaikas.

apibrėžimas, -ai = vok. Definition, Definieren, rus. opredelenije. Žr. apibrėžti,

apibrė́žti, -ia, -ė reiškia pasakyti, kuo kas yra, vok. definieren, rus. opredel’at’. Plg. aptarti, 

apìkaklė, apýkaklė, -ės.

apystova (vergiškas rus. obstanovka vertimas) — aplinkýbė, -ės.

apkrikštyti — pakrìkštyti, -ija, -ijo.

apleisti reiškia 1) nežiūrėti, kuo nors nesirūpinti (pvz., apleido žemę, apleistas ūkis) ir 2) palikti, išvažiuoti iš kur (pvz., apleido gimtąją šalį). Nemaišytina su praleisti, pvz., skaitydamas praleido (ne apleido!) daug puslapių,  

ãpsiaustas — apsiaũstas, -ai “ ploščius ” skirtinas nuo dalyvio àpsiaustas, -à.

apsieiti vartotinas išsivertimo reikšme (pvz., apsieisiu ir be tų pinigų), bet nevartotinas vietoje elgtis, pvz., jis negerai elgėsi (ne apsiėjo!).

apsivesti — vesti (apie vyrą kalbant), (iš)tekėti (apie mergaitę), susivesti, susituokti (apie abu). Pvz., Petras jau vedė (ne apsivedė!), jis jau vedęs

apskritys — apskritis, -iẽs, ãpskritį (moteriškosios giminės), 

aptarimas = vok. Besprechen, rus. obsuždenije. Žr. aptarti.

aptar̃ti, àptaria, àptarė reiškia nuspręsti ką dėl ko, vok. besprechen, rus. o b s u d i t’. Žr. apibrėžti.

aptieka (gud., lenk. apteka) — váistinė, -ės.

apturėti (versta iš lenk. otrzymać) — gauti: laišką gavo (ne apturėjo!).

apvaikščioti (šventę, vardines) — švę̃sti (šveñčia, šveñtė), kélti ; šiemet atlaidus labai iškilmingai šventėme (ne apvaikščiojome!). Apvaikščioti ta reikšme yra vergiškai versta iš lenk. obchodzić (pvz., święto), 

apvéizda, apváizda, -os. 

apvesdinti — vèdinti, vèsdinti. 

aras (pramanytas žodis) — erẽlis, -iai. 

archeòlogas — archeològas, -ai. 

arelis (tarm.) — erẽlis. Žr. aibė

arkužas (lenk. arkusz) — lãkštas, -ai. 

arklydė — arklìdė, -ės.

armyderis (lenk. harmider) — triùkšmas, -ai.

armoška (gud. harmoška) — armònika, -os. 

armotà, -õtos (lenk. armata) — patránka, -os. 

aršus (gud. h o r š i j) — smarkùs, -i, pvz., smarkūs (ne aršūs !) priešai, smarki kova.

artavoti (gud. hartovac’, lenk. hartować) — grūdinti, -ina, -ino.

artymas (tarm.) — ar̃timas, -à.

asetras (gud. o s e t r) — erškẽtas, -ai.

asmeniškai dabar vartojamas ten, kur vokiečiai sako persönlich, rusai lično, ir tėra šių pažodinis vertimas. Be to, čia priesaga -iškai ne visiškai sutinka su jos įprastine reikšme mūsų kalboje. Seniau jo vietoje teiktasis pats (pvz., pats pranešiau, pats į jį kreipiaus) neprigijo, nes ką kita ir reiškia, būtent vok. selbst, rus. sam

asmẽniškas — ãsmeniškas, -a. Žr. -iškas.

-astis.

Ši priesaga vienuose žodžiuose gab būti paskolinta (pvz., amžinastis veikiausiai pagal amžių, amžiną versta iš viečnasties ir kt.), bet daugely žodžių šalia -estis ji yra sava, pvz., eĩgastis, gývastis, káršastis “karšatis”, keĩkastis, nẽrimastis, pỹkastis greta keĩkestis, lū̃kestis, pỹkestis ir kt. Čia turime reikalo su senu santykiu -t- : -st-, plg. gyva-tà : gyva-stà, karša-tis : kárša-stis, ver̃pa-tė : verpa-stis ir kt. Dėl a : e prieš -t- (-st-) plg. dova-nà : žem. dove-nà, válka-ta : válke-ta ir kt. Dabartinėje gyvojoje kalboje ši priesaga nebegaji, todėl bendrinėje kalboje eigasties, gyvasties, retesnės karšasties, nerimasties (-čio) vietoje daugiau bnkstama vartoti eisena, gyvybė, karšatis, nẽrimas, nors nesmerktini ir pirmieji. Dėl tos priežasties ir savasties vietoje vartotina visuotinai jau įsigalėjusi nuosavýbė. 

ašaróti, ašarótas — ãšaroti, ãšarotas, 

at- ir par-

Kalbant apie žmogų, grįžtantį į nuolatinę gyvenamąją vietą, vartojamas priešdėlis par-, kitais atvejais at-, pvz., kaimynas parėjo, parvažiavo namo, parsinešė pinigų, bet: kaimynas pas mane atėjo (ne visam laikui, pabus kiek ir išeis), ateidamas atsinešė ir pinigų. O pietų, vakarienės galima ateiti (svečias) ir pareiti (namiškis).

ata- (tarm.) — ati-: atidirbti, atitikti, atitinkamas (ne atadirbti, atatikti, atatinkamas ir kt. !).

ateĩtininkas — ateitiniñkas, -ai.

atgal kartais yra nevykusiai vartojamas tam tikruose verstiniuose posakiuose; todėl, pvz., vietoj keletą metų tam atgal ( = rus. neskol’ko let tomu nazad) sakytina : prieš kelerius metus, prieš keletą metų

atydus — atidùs, -ìdų, priev. atidžiaĩ.

atitikti kam — atitikti ką, pvz., jo darbai visai neatitinka žodžių (ne žodžiams!). Plg. kirvis kotą atitiko, 

atjaũsti skirtinas nuo užjaũsti : atjausti reiškia vėl pradėti jausti tai, kas pirmiau buvo jaučiama, lygiai kaip pažintas dalykas po kurio laiko vėl esti atpažįstamas, o užjausti reiškia “ mitleiden, sočuvstvovat’ ”. Pvz., jis visai nebeatjaučia tos nelaimės, kurią jam teko seniau pergyventi, bet: mes vargšus užjaučiame ( = jų gailimės, pergyvename jų vargus), 

atminìmas, -ai =vok. Andenken, pvz., jo atminimui (ne atminčiai!) pastatytas paminklas, 

atmintìs, -iẽs = vok. Gedächtnis, pvz., vaikas turi gerą atmintį.

atnašà, -õs, ãtnašą bažnytinėje kalboje reiškia visa tai, kas atnešama aukai, todėl ji negali atstoti aukos.

atsãkąs, -anti, priev. atsãkančiai (ati)tinkamo, gero, vykusio reikšme galėtų būti ir lenkų odpowiedni vertimas, bet tokie posakiai, kaip atsakomas ( = tinkamas) arklys rodo, kad jis greičiausiai ir be svetimos įtakos galėjo mūsų kalboje atsirasti, atsakomingas — atsakìngas, -a.

Atsakomingas mums neįprastu būdu yra sudarytas iš atsakomas ir todėl nevartotinas, o atsakingas yra gyvas žmonių kalbos žodis, veikiausiai sudarytas iš ãtsakas “ atsakymas ”.

atsidusėti — atsidūsė́ti, atsidū̃si, -ėjo.

atsiekti (tikslą) — pasíekti, -ia, -ė. Bet, žinoma, visiškai taisyklingas bns, pvz., posakis: siek per tvorą, ar atsieksi ligi manęs.

atsinešti prie ko (verstas iš rus. otnosit’sia k čemu, komu) — žiūrėti i ką, rūpintis kuo, elgtis su kuo : nesirūpina priedermėmis, šaltai žiūri į priedermes (ne šaltai atsineša prie priedermių !), nemandagiai elgiasi su vyresniaisiais (ne nemandagiai atsineša prie vyresniųjų !).

atsitikìmas, -ai yra tai, kas atsitinka netikėtai, vok. Ereignis, Zufall, rus. slučaj, proisšestvije. Žr. įvykis, nuotykis.

atsitiktinas — atsitiktìnis, -ė, vok. zufällig, rus. slučajnyj, bet priev. atsitiktinai.

atsižymėti — pasižymė́ti, pasižỹmi, -ė́jo.

atskaità skirtina nuo apýskaita : pagal savo darybą atskaita turi reikšti tai, kas nuo ko atskaitoma, kas lieka ką atskaičius (plg. audeklo atkarpa, grūdų atmatos ir kt.), o apyskaita reiškia tai, kas yra apskaityta, kas gaunama ką apskaičius ; pvz., draugijos valdyba kasmet visuotiniame susirinkime praneša savo veiklos apyskaitą; šiemet buhalteris kaip reikiant visų pajamų bei išlaidu n e a p s k a i t ė (t. y. skaitydamas jų kaip reikiant nesuvedė), ir todėl metinė įmonės a p y s k a i t a išėjo ne visai tiksli. Plg. dar turto apýrašas ( = aprašas, aprašymas) ir kt.

atspausdinti skirtina nuo išspausdinti : mes tegalime atspausdinti jau spausdintą dalyką, o išspausdinti knygą tenka dar visai nespausdintą.

ãtstovas — atstõvas, -ai, plg. atstóti : atstõvas, žinóti : žinõvas, taip pat vadõvas, valdõvas ir kt.

atstovauti ką — atstováuti kam : jis mūsų draugijai (ne draugiją!) atstovauja, bet : trejus metus atstovavo.

atstupnieji žr. o t s t u p n o j e.

atvėjas — ãtvejąs, -ai.

atviortka (rus. otvertka) — suktùkas, suktùvas (ne atsuktuvas!).

atvirutė, -kė — atvirùkas, -ai (pašto).

ãtžvilgis, -iai = vok. Rückblick, Hinsicht, rus. otnošenije ; šiuo atžvilgiu = rus. v etom otnošenii. Žr. po ž i ū r i s.

augalótas — áugalotas, -a.

aukáuti, -áuja, -ãvo = rinkti aukas. Žr. aukuoti.

áuklė, -ės = augìntoja, -os.

aũklė, -ės = aũtas, -ai.

auklė́ti (“auginti”), auklė́jimas, auklė́tinis, auklė́tojas — áuklėti, áuklėjimas, áuklėtinis, áuklėtojas, 

aukštai gerbiamas — didžiaĩ gerbiamas, 

aukštáitis — aukštaĩtis, -ė.

aukuoti — aukóti, -ója, -ójo “duoti aukų”. Žr. aukauti, -ausia ir -ausiai yra skiriama : iš niekatrosios giminės būdvardžių sudarytieji aukščiausieji laipsniai turi galūnę -ia, o atitinkamų prieveiksmių — -iai, pvz., gražùgražiáusia, bet gražiaĩ — gražiáusiai. Tik išskirtina anksčiausia, daugiausiaankstì, daũg.

áutas, -ai = automobìlis, -io.

aũtas, -ai = autskarỹs, aũtskario. 

autòbusas — autobùsas, -ai.

automatrica — automotrisà, -ìsos (plg- pranc. automotrice).

avalinė — ãvalynė, -ės ( = ãpavas), 

avinyčia — avìdė, -ės. Žr. -i n y č i a.

Babka (gud., lenk) — bóba, -os.

babkavi (lenk. bobkowi) lapai — láurų lapai, 

bačka (gud. b o č k a) — statìnė, -ės, šùlė, -ės. 

baidarka (rus.) — baidãrė, -ės.

bakabardai (lenk. bokobrody), bakai — žándenos, -ų̃.

bakūžė (vok. žem. backbûs) — lūšnẽlė, trobẽlė, 

balana (gud. b o 1 o n a) — skalà, -õs, skãlą, 

baldaĩ — bal̃dai, -ų.

baliavoti, balius (lenk. balować, bal < vok. Ball) — puotáuti, puotà, -õs, puõtą, pókylis, -io.

balkė, balkis (gud. b a l' k a, vok. Balken) — sijà, -õs. 

balsiai = gar̃siai, pvz., balsiai ( = garsiai) kalba. Šis prieveiksmis yra sudarytas iš būdvardžio balsùs šalia balsas, kaip gdžiai, nasiaigodùs, narsùs greta gdas, nasas. 

baltgudis (verstas iš belorus) — gùdas, -aĩ. 

baltimas — báltymas, -ai.

baltiniai, -ių̃, báltinius = vok. Wäsche, rus. b e l' j e, balti ar baltinami daiktai, skalbiami apatiniai drabužiai, 

bangžuvis — bangìnis, -io.

bankrutka (lenk. b a n k r ó t k a) — suktìnė, -ės.

bantas (rus. b a n t < vok. Band) — kãspinas, -aĩ, kaspinė̃lis, -io.

baraškas (rus. barašek) — avenà, -õs, ãveną, ėrenà, -õs, ė́reną.

baravykas (gud., rus. b o r o v i k), storkõtis, -čio, tikrìnis, -io.

bargas (lenk. b o r g) — kredìtas, -ai, pãtykis, -io.

baronka (gud. baranka) — riestaĩnis, -io.

barsukas (gud. b a r s u k, lenk. b o r s u k) — opšrùs, -aũs, õpšrų.

bašbkas (rus. b a š l y k) — gobtùvas, -ai.

batarėja (rus.) — batèrija, plg. galerija, loterija.

batareika (rus.) — batèrija, baterijė̃lė.

baudžiavà, — baũdžiava, -os.

baudžiauniñkas — baudžiáuninkas, -ai.

baumkuchenas (vok. Baumkuchen) — láistytinis, -io, raguõtis, -čio.

bedar̃bė, -ės reiškia moterį, kuri neturi darbo (plg. beprõtė, bešir̃dė, bevaĩkė), todėl nedirbamo meto, nedarbo reikšme ji nevartotina. Žr. nedarbas

begaliniai — be galo. Žr. -iniai.

bėgyje dabar dažnai mėgstama vartoti verstiniuose posakiuose, pvz., dviejų savaičių bėgyje ir kt. Lietuviškai tai sakytina : dviejų saváičių būvyje, metu, per dvi saváites, dviejose saváitėse.

bejėgiai — bejė̃giškai.

Prieveiksmių bejėgiai, betarpiai, betiksliai, bevilčiai, beprasmiai nebnkstama sudarinėti, todėl jų vietoje sakytina bejė̃giškai, betárpiškai, betìksliškai, bevìltiškai, beprãsmiškai.

belaĩsvė, -ės reiškia moterį, neturinčią laisvės, paimtą į nelaisvę, plg. bedar̃bė, beprõtė. Žr. neláisvė

bendralaikis, bendrametis — vienmẽtis, -ė, ámžininkas, -ai. 

beñdras, -a (būdv.) reiškia 1) priklausąs keliems asmenims (vok. g e m e i n, rus. o b š č i j), pvz., bendras kambarys, ir 2) visumos (-inis), vok. a 11 g e m e i n, pvz., bendrosios žinios, pastabos.

beprãsmis visų pirma yra būdvardis, pvz., beprasmis (= be prasmės) žodis, darbas ; plg. bedùgnis (= be dugno), kubilas, beprõtis žmogus ir kt. Dėl priev. beprasmiai žr. bejėgiai.

bereikalingas yra dvejopos reikšmės : “ dar reikalingas ” ir “ nereikalingas ”, pvz., kam čia jis bereikalingas ( = kam čia jo bereikia) ? nešnekėk čia bereikalingai (=be reikalo, nereikalingai). Ši pastaroji lytis, kad ir antriniu būdu vėliau sudaryta, veikiausiai pagal be reikalo ir kt., kaip gyvosios kalbos duomuo nesmerktina ir bendrinėje kalboje, 

beretka (rus.) — berètas (plg. pranc. b é r e t), beretùkas. 

bešaliai — bešališkai. Žr. bejėgiai.

betarpiai — betárpiškai. Žr. bejėgiai,

betarpiškas viršininkas — tiesióginis viršininkas, 

betiksliai — betìksliškai. Žr. bejėgiai.

betvar̃kė, -ės reiškia moterį, kuri nežiūri tvarkos. Žr. bedarbė,

betvarkiai — betvar̃kiškai. Žr. bejėgiai

bevelyti žr. velyti.

bevilčiai — bevìltiškai. Žr. bejėgiai,

beviltingas — bevìltiškas, -a. 

beviltis (būdv.)—be vilties.

Neviltis yra vilties neturėjimas, nusiminimas.

bez(d)as (gud., lenk. b e z) — alyvà, -ỹvos. 

bezmėnas (gud., rus. b e z m e n) — búožė, -ės. 

bibliotekorius — bibliotèkininkas, -ai.

biednuomenė (bibr.) — vargúomenė, -ės, vargdiẽniai, -ių.

bigosas (lenk. b i g o s) — šiupinỹs, šiupinio.

bile (lenk. b y 1 e) — kad tik : kad tik (ne b i 1 e !) pinigų turėtų, nusipirkti visuomet gaus. 

bintas (rus. b i n t < vok. Binde) — tvártis, -čio, vỹturas, -aĩ. 

bintuoti — tvérti, tvárstyti, vỹturti, 

biržis (tarm.), bìržė “Waldrevier, dėl’anka”, 

biskis (vok. žem. b e s k e), bis(š)kutis — truputỹs, trupučio (arba trùputis, trupùtis), 

bitka (lenk., rus.) — kir̃tis, -čio (lošiant kortomis), 

bitkai (rus. b i t k i) — kultìniai, -ių. 

biurkas (lenk. b i u r k o) — rãšomasis stalas.

biuvuaras (rus. b i u v a r < pranc. b u v a r d) — pãtiesalas, -aĩ.

blėdis (gud. b l’ a d’), blėdingas — žalà, -õs, žalìngas, -a.

blėka (gud. b 1 i a c h a, lenk. b 1 a c h a) — skárda, -os.

blėkai (iš p 1 ė k a i < lenk. f 1 a k i) — žarnõkai, -ų.

blėkinė — skardìnė, -ės. Žr. blėka.

blynas (gud., lenk. b l i n) — skliñdis, -džio.

bliūdas (gud., rus. b l’ u d o) — dubuõ, -eñs.

bliuzka (lenk. b 1 u z k a) — trumpìkė, palaidinùkė, bliùzė (plg. pranc. b l o u s e).

bloznas (gud. b l a z e n, lenk. b ł a z e n) — var̃valas, -aĩ, pienburnis, -ė.

blūdas (gud. blud.) — pamišìmas, pasiutìmas. Žr. b l ū d y t i.

blūdyti (gud. blud i t’) — kliedė́ti, kláidžioti, pamìšusiam, pasiùtusiam būti.

bobras (rus. b o b r) — bẽbras, -ai.

bočius (gud. b a c i a) — senẽlis, senõlis.

bokalas (rus. b o k a l) — stìklas, -aĩ, taurė̃, -ė̃s, taũrę.

bonka (lenk. b a ń k a) — butelỹs, bùtelio ; taurė̃ (gydomoji).

boti (iš d b o t i < lenk. dbać) — ko žiūrėti, páisyti,

bõvelna, -os (lenk. bawełna), mẽdvilnė, -ės (versta iš vok. Baumwolle),

braižas — rašýsena, -os. 

braižinỹs — brėžinỹs, brėžinio.

brandmaueris (rus. brandmauer < vok. Brandmauer) — gaisrìnė siena, gaisrãsienė, aklãsienė, aklìnė, 

bravoras (gud. b r o v a r, lenk. browar) — alaus darykla, -ỹklos.

briežti — brė́žti, -ia, -ė.

britva (gud. b r y t v a, rus. b r i t v a) — skustùvas, -ai.

britvonas (lenk. brytwana) — keptùvas, -ai. 

broška (lenk. broszka < pranc. b r o c h e) — sagė̃, -ė̃s, sãgę. 

brudas (gud., lenk. brud) — nešvarýbė, biaurýbė. 

brukas (lenk. bruk) — grindinỹs, griñdinio, 

būda (gud., lenk. buda) — palapìnė ; (šuns) gur̃bas, sargìnė (sargo būda).

budilnikas (gud. b u d z i l' n i k, rus. b u d i l' n i k) — žãdintuvas, -ai, žãdinamasis (laikrodis),

bugalteris (rus. -g-) — buhálteris, -io.

buitìs, -iẽs, buĩtį yra mūsų pačių žodis ir reiškia žmonių buvimo, gyvenimo būdą, vok. Lebensweise, rus. b y t, pvz., kaimiečių buitis yra kitokia, negu miestiečių, 

bujoti (lenk. bujać) — áugti, vešė́ti, klestė́ti, 

būk jungtimi nevartotinas, nes gyvajai kalbai jis yra nebūdingas, veikiausiai verstas iš kitos kalbos (pvz., lenk. bądź), ir todėl užuot “ jis sakosi, būk nieko nežino (-ąs) ” arba “ žmonės pasakoja, būk jis pabėgęs į užsienį ” sakytina : jis sakosi nieko nežinąs, žmonės pasakoja, kad jis pabėgęs į užsienį, žmonės pasakoja jį į užsienį pabėgus, 

bukietas (lenk. b u k i e t < pranc. bouquet) — púokštė, -ės bukètas, -ai.

būklė̃, -ė̃s, bū́klę (arba bū́klė) yra gyvenimas, amžius, namai, gyvenamoji arba būtoji, gyventoji vieta, sodyba ; būvis, padėjimas.

būna (vok. Buhne) — kamšà, -õs, kam̃šą.

būrė — bùrė, -ės.

burka (rus.) — keliõninė, -ės.

bū́sena, -os reiškia buvimo būdą, vok. Daseinsart, Zustand, rus. bytijnoje sostojanije.

būtenybė — būtinybė “Notwendigkeit, neobchodimost’”, sudaryta iš bū́tinas, ne iš *būtenas.

buterbrodas (rus. buterbrod < vok. Buterbrot) — sumuštinė, -ės, ùžkandinis, -io.

būti geru, drąsiu — būti geram, drąsiam, pvz., reikia (galima, tinka, naudinga) būti geram (ne geru!), 

būtýbė, -ės reiškia gyvą esybę, vok. Lebewesen, rus. živoje suščestvo. Žr. esybė.

bũtis, -iẽs, bū̃tį reiškia buvimą, vok. Existenz, Sein, rus. b y t i j e.

bū̃vis, -io reiškia buvimą, vok. Existenz., rus. bytije, suščestvovanije. 

bzikas, bzdikas (lenk. bzik) — nìkis, -io.

Cera (lenk.) — véido spalvà.

cerata (lenk.) — vaškýtoji drobė, vaškýtinė.

ceravoti (lenk. cerować) — adýti, ãdo, -ė.

chalatas (rus. chałat, lenk. chałat) — pãlaidìnis, -io.

chimija (rus.) — chèmija, -os.

chlamas (rus. chlam) — šlam̃štas, -ai, láužas, -aĩ.

chrustai (lenk. chrusty) — nárstytiniai, narstùkai, lùšnapančiai, verstìniai, ausẽlės.

cibukas (gud. c y b u k) — pypkiãkotis, -čio.

cibulis (šen. lenk. c y b u 1 a) — svogū̃nas, -ai.

cifra (rus. c i f r a, lenk. cyfra) — skaitmuõ, -eñs, skaĩtmenį.

cigarnyčia (lenk. cygarnica) — rūkìklis, -io.

cigonas, čigõnas (įprastesnė lytis).

cimbruvka (lenk. cembrówka) — añtkrantė, -ės.

ciocė (lenk. ciocia) — tetà, -õs, tẽtą, tetùlė, 

ciongas (lenk. ciąg) — sker̃svėjis, traũksmas, -ai, traũkas, -ai, kiaurãvėjis.

cirkelis (lenk. cyrkiel < vok. Zirkel) — skriestùvas, -ai.

collega (lot.) — kolegà,, -ègos.

cukrinyčia (hibr.) — cùkrinė, -ės. Žr. -i n ė.

cviekas (gud. c’ v i e k, lenk. ćwiek) — vinis, -iẽs.

cvibelkliopsas (vok. Zwiebelklops) — svogūnė̃tis, -čio.

Čainikas (lenk. czajnik, rus. č a j n i k) — arbatìnis, -io.

čecholas (rus. č e c h o l) — apmaũtas, -ai, añtnartis, -čio (antklodei, lagaminui), añtvalkalas, -aĩ, añtvalktis, -čio. Žr. dar novalačka.

čemodanas (rus. č e m o d a n) — lagamìnas, -ai.

čestavoti (gud. č e s t o v a t’) — vaišìnti, -ìna, -ìno. 

čėdyti (gud. š č a d i t’) — laikýti, taupýti, taũpo, -ė, tausóti, taũso, -ójo.

čielas (gud., rus. cielyj) — ištisas, sveikas ir kt., pvz., ištisus metus tarnavau, džiaukis sveiką kailį išnešęs, sveikieji skaičiai ir t.t.

čiepyti (lenk. szczepić) — skiẽpyti, -ija, -ijo.

čierka, čėrka (gud. č a r k a, lenk. czarka) — stiklẽlis, -iùkas, taurẽlė.

či(u)gūnas (gud. č y g u n) — ketùs, -aūs, kẽtų (“ špyžius ”).

čvertis (gud. čvert’, lenk. ćwierć) — ketvir̃tis, -čio.

Da-

Šis priešdėlis prie veiksmažodžių, reiškiančių veiksmo pabaigą, yra slaviškai vartojamas ; todėl vietoje daeiti, damo-kėti, dar ašy ti, dasiklausti, dasiprotėti, dasišaukti ir kt. sakytina : prieiti, primokėti, prirašyti, prisiklausti, suprasti (susiprotėti), prisišaukti.

daboti (greičiausiai su įterptiniu a per dboti iš lenk. d b a ć) — saugoti, -o, -ojo, žiūrėti.

dáilė (pramanyta kirčio vieta !) — dailė̃, -ė̃s, dailę “ bildende Kunst, iz’aščnoje iskustvo, chudožestvo ”.

dailydė — dailìdė, -ės.

dailininkas — daibniñkas, -ai. Žr. -i n i n k a s.

daleisti — (pri)léisti : jis neleis, neprileis (ne nedaleis !) to daryti ; sakysime, sakykime, manykime (ne daleiskime!), kad jis sutartu laiku neatvyks. Žr. d a-.

daliẽs kilmininkas vartojamas, kai kalbama apie daikto dalį ar apie vienos rūšies daiktų tam tikrą dalinį, kiekį, pvz., rytoj pas juos bus svečių (ne svečiai!), valdovas ir pats turėjo vaikų (ne vaikus !), duok man duonos, pinigų (duok duoną, pinigus reiškia kepalą, visus pinigus, kiek turi). Tam tikrais atvejais sakoma : reiškiu užuojautą (visą) ir reiškiu užuojautos (dalį), turiu viltį ir turiu vilties, kad jis pasveiks. Taip pat taisyklingi yra ir posakiai : kada svečiai (= žinomas skaičius, tie, apie kuriuos kalbėta) atvažiuoja?, jis turi gerus vaikus ( = jo vaikai geri), atvažiuodamas ir dukteris ( = visas, kiek turi) atsivežk. Rečiau dar pasakoma ir : duok, paskolink peilio ( = kam atpiauti, trumpam laikui).

dalykas tame, tame dalykas yra verstinės rusybės (delo vtom, v tom delo), lietuviškai sakytina : tas dalykas, toks dalykas, tas yra, tai svarbu ir kt., pvz., tai yra, dalykas tas (ne tame dalykas!), kad niekas nenori dirbti; n e tai svarbu (ne ne tame dalykas!), kad tu rytoj negalėsi išvažiuoti, 

dalinti, dalýti, -ìja, -ìjo. 

damokėti — primokė́ti. Žr. d a-, 

darbiečių partija — darbo partija (Angbjoje). 

darbótvarkė, -ės reiškia posėdžių, susirinkimų darbų tvarką. Žr. dienotvarkė.

daryti ką (ne)laimingu — d. ką (ne)laimingą : jis mane nelaimingą (ne nelaimingu !) padarė. Žr. dvejybinis galininkas.

daryti pamokas (rus. dielat uroki) — ruošti, mokytis pamokas.

daryti pranešimą reiškia ką kita, negu pranešti, pvz., draugijos pirmininkas daro pranešimą, bet: kaimynas pranešė ( = pasakė) naujieną. — Taip pat skirtina kelti klausimą, rengti minėjimą, daryti bandymą nuo klausti, minėti, bandyti ir t.t.

dasilytėti — prisilytė́ti. Žr. d a-.

dasiprotėti — supràsti, susiprotėti, pastebė́ti. Žr. d a-,

datos rašymas. Įprastinė tvarka : 1937 metų gegužės mėnesio 15 diena ; sutrumpintai: 1937 m. gegužės 15 d. arba 1937.V.15. 

daugiau : sirgo daugiau kaip (nei) metus (ne daugiau metų!), laimėjo daugiau kaip 10 litų (ne daugiau dešimties btų !). Žr. mažiau, 

daugiausiai — daugiausia. Žr. -a u s i a.

daugìniai skaitvardžiai sakomi su daugiskaitiniais daiktavardžiais, pvz., v i e n e r i (vieni) marškiniai, dveji metai, trẽjos durys. Tie skaitvardžiai vartojami ir su šiaip daugiskaita, jeigu ji reiškia kurį sudėtinį vienetą, pvz., čia treji (= trijų ūkių) piemenys gano, šiame kambaryje v i e n e r i (vieni), o aname dveji langai ; žvirblis per metus dvejus vaikus veda.

daugumà, -õs, daugumą reiškia kurios nors konkrečios grupės didesniąją dalį (vok. Mehrheit, rus. bol'šinstvo), pvz., susirinkìmuose klausimai sprendžiami balsų dauguma, seimo dauguma. Plg. mažumà, pvz., tautinės mažumos. Netaisyklingai vartojami šiokie to žodžio vietininkai : daugumoje (= dauguma«) tam pritaria, jie daugumoje (= dauguma, daugiausia) lietuvių sūnūs. Bet taisyklinga : parlamento daugumoje yra ir mažumų, 

daugùmas, -o reiškia 1) didelį skaičių, daugybę, pvz., žmonių daugumas atlaiduose, ir 2) didžiąją ko nors (kada tiksliai neapibrėžta) dalį, pvz., daugumas jau pavalgė (vok. Vielheit, Mehrbeit, rus. mnogočislennost', m n o g o s t').

davinỹs, -iaĩ yra tai, kas duota, vok. das Gegebene, rus. d a n n o j e ; Ration, pajok; pvz., uždavinio, statistikos daviniai, kareivio davinys. Plg. d u o m u o. 

dãžnas, -à, priev. dažnaĩ (vok. o f t, rus. č a s t o) skirtina nuo tánkus, -i, priev. tánkiai (vok. d i c h t, rus. p l o t n o), pvz., dažnas atsitikimas, bet tankus audeklas ; jis d a ž n a i serga, bet ji tankiai audžia, jis tankiai kalba, 

dažniausia — dažniausiai. Žr. -a u s i a. 

debesỹs (tarm.), debesìs, -iẽs, dẽbesį, 

dejà — dejà.

dėka jam — dėl jo, jo dėkà : dėl jo, jo dėka (ne dėka jam!) aš išsigelbėjau.

dekis (vok. D e c k e) — ùžtiesalas, -aĩ, užklõtas (lovai) ; príedangas, -čio (kebonei) ; mìtukas, -ai (arkliui),

dekoltė (rus. dekol’te < pranc. décolleté) — iškir̃ptė, -ės. 

dėkui žr. ačiū.

dėl (kietas l!) yra dar dažnai netaisyklingai vartojamas, pvz., nusipirko dėl vakarienės ( = vakarienei), knygos rašomos dėl skaitymo ( = skaityti). Bet nieku nedėti posakiai : dėl niekų pyksta, tiek dėl mūsų vargo. Žr. tikslo naudininkas.

dėlto skirtinas nuo dėl to, pvz., dėlto (= visgi, tačiau) jis žino, vis dėlto ketino ateiti, bet : dėl to (= dėl to dalyko) neverta tiek vargti, vis dėl to dalyko jis turės pasitraukti, 

delianka (rus.) — bìržė, -ės.

delikatesas (rus. delikates < pranc. délicatesse) — skanė̃stas, -ai.

delikatnas (gud., rus. delikatnyj, lenk. delikatny) — švelnùs, delikatùs, -ì, -ãtų, priev. debkačiaĩ (plg. lot. dēlicātus “ puikus, švelnus ”).

dėmė́tis, dė̃misi, -ė́josi reiškia dėtis galvon (įsidėmėti). Žr. domėtis.

desenis (lenk. d e s e ń < pranc. d e s s i n) — rãštas, -ai.

desėtkas (gud., rus. desiatok) — dešimtìs, -iẽs, dẽšimtį, 

destis — dẽstis (iš *d e d - t i s i, plg. dẽda), 

dezertyras, bėglỹs, bė̃glį, pabė́gėlis, -iai.

dežuruoti, budėti, bùdi (ne budėja), -ė́jo : bùdįs valdiniñkas (ne b u d ė j a n t i s  v. !), budė́tojas, 

diedukas “ motinos, tėvo tėvas ” (sudarytas iš diẽdas < gud. d e d) — senõlis, senẽlis.

didvỹris, -ė, didvỹriškas, -a — dìdvyris, -ė, dìdvyriškas, -a.

didžiuma (tarm.), didumà, -õs, dìdumą.

dienynas (= daug dienų) nevartotinas vietoj dienoraščio ( = padieniui surašyti įvykiai, atsiminimai) ar žurnalo, kurį galėtų atstoti dienìnis.

dienótvarkė, -ės reiškia dienos tvarką, pvz., suvažiavimų, trunkančių visą dieną, vienuolynuose, bendrabučiuose. Žr. darbotvarkė.

diktas (vok. d i c h t) - tvìrtas, stiprùs.

dingstìs, -iẽs, diñgstį yra pretèkstas, vok. V o r w a n d, rus. p r e d l o g: ėmė ta dingstimi (dingsčià) ir išvažiavo į miestą.

dynia (lenk., rus.) — moliū̃gas, -ai.

dìrbtinas, -à ir dirbtìnis, -ė : pirmasis yra reikiamybės dalyvis, o antrasis rūšinis būdvardis, todėl skirtina, pvz., dìrbtinas darbas (kuris turi būti dirbamas) ir dirbtìnės (= dirbte padirbtos) trąšos. Plg. gìrtinas, bártinas ir drožtìnis, kaltìnis, lenktìnis (peilis) ir kt. Bet prieveiksmis tėra dirbtinaĩ

dìrbtuvė — dirbtùvė, -ės. 

dirksnis — dìrgsnis, -io, plg. dìrginti, 

dišlius (lenk. dyszel) — grãžulas, -aĩ, rodìklis, -io. 

dyvinas (iš d y v n a s < gud. divnyj) — nuostabùs, -ì, įstabùs, -ì.

divizka (lenk. devizka) — grandinė̃lė, -ės.

divonas (lenk. dywan) — pãtiesalas, -aĩ.

dokauka (lenk. dachówka) — stiegė̃, -ė̃s, stiẽgę, stiegėlė̃, -ė̃s, stíegėlę.

dolaras (rus. dolar) — dóleris, -io.

domė — dėmesỹs, dė̃mesio.

domė́tis = interesuotis (žr. dėmėtis); domesỹs, dõmesio (ne domesys!). Žr. -e s y s. 

dóvana — dovanà, -õs, dóvaną.

Dovidas — Dóvydas.

doždevikas (rus. doždevik) — nepéršlampamas, nepérlyjamas apsiaũstas, lytìnis (t. y. drabužis), 

drapakas (lenk. drapak) — spyruoklìnės ekė́čios, brìžės, -ių. 

drapakavoti (lenk. drapakować) — brìžioti, -oja, -ojo, spyruoklinėmis ekėčiomis ekėti.

dratas, drata (lenk. d r ó t < vok. D r a h t) — vielà, -õs, viẽlą,

draugìngas, -a = vok. g e s e ll i g, rus. obščitel’nyj, pvz., draugingas žmogus turi daug draugų. Žr. draugiškas.

draũgiškas, -a reiškia turintį esminių draugo ypatybių, vok. kameradschaftlich, rus. tovariščeskij, družeskij. Todėl draũgiška (ne d r a u g i n g a !) vals-tybė. Žr. -iškas,

drėvė — drevė̃, -ė̃s, drvę. 

drigantas (lenk. drygant) — ežilas, -ai.

drobyna [vežimo] (lenk. drabina) — gardìs, -is, gadį, gadė.

druskinyčia (lūbr.) — druskinė, -ės. Žr. -i n y č i a. 

drū́tas, -à ir stóras, -à : drūtas medis, žmogus (kalbant apie apvalius daiktus), bet stora lenta (kalbant apie plokščius daiktus). Tarmėse drūtas reiškia ir stiprus. 

duchovka (rus.) — órkaitė, -ės. dulėti — dūlė́ti, dū̃la, -ė́jo.

dūmoti (gud. d u m a t’, lenk. dumać) — mąstýti, galvóti.

duomuõ, -eñs, dúomenį = fãktas, -ai (kalbotyroje ir kt.). 

duoslus, duosnus — doslùs, dõslų, dosnùs, dõsnų, priev. dõsliai, dõsniai.

durnius (lenk. dureń) — kvails ; durnių volioti    — kvailúoti, máitotis, darkýtis.

duršliakas, duršliokas (lenk. durszlak < vok. Durch-schlag) — rė̃tis, -čio (virtutės rykas) ; laistìklis (daržininko) ; smgtis, -čio (techn.).

dvasiniai (priev.) — dvãsiškai. Žr. -i n i a i. 

dvasiškis, dvasiškijà, dvãsininkas, -ai, dvasininkijà, -ìjos. 

dvejybinis galininkas.

    Valdžia paliks klausimą atvirą (ne atviru!), padaryk mane mokytą ir išmintingą, aš tave — turtingą padarysiu (ne ...mokytu ir išmintingu...turtingu!); bet : visi jį kvailu laiko, 

dvikovė, dvikovis — dvikova, -os.

dviprasmiai (priev.) — dviprasmiškai. Žr. bejėgiai,

džemperis (rus. džemper< anglų j u m p e r) — megztinis, -io, nertinis, -io.

 

Echidnas (rus. echidnyj) — piktas ir buklus, vylingas, -a, gyvãtiškas, -a.

efiras (rus. e f i r) — èteras, -o (plg. vok. Äther, pranc, é t h e r < gr. a i t h ē r).

egzamenas (su rus., vok. -e-) — egzãminas, -aĩ. eigulys (tarm.), eigùlis, -io.

einant, pvz., įstatymais (sutarties penktu straipsniu) — įstatymais, pagal įstatymus ; sutarties penktuoju straipsniu, pagal sutarties penktąjį straipsnį, pasirėmus (pasirėmęs), remdamasis, remiantis įstatymais, sutarties penktuoju straipsniu ir t.t, 

eisena — eitnės, -ių ( = procesija).

  Eisena reiškia ėjimo būdą, plg. rašysena, galvosena = rašymo, galvojimo būdas.

eĩsmas reiškia ėjimą, judėjimą, tik labiau sudaiktintą (neturi veiksmo nuolatinumo atspalvio), taigi tinka techniniu terminu susisiekimo srityje svetimai cirkuliacijai pakeisti, pvz., traukinių, autobusų eĩsmas. Bet šiaip kitur vartotina susisiekimas, pvz., blogas susisiekimas (ne eismas!) su Žemaičiais. Taip pat sakytina, rašytina : gatvėse didelis judėjimas (ne eismas!), 

elgėsys — elgess, egesio, Žr. -e s y s. 

elgėta, elgetà — egeta, -os.

elinas (rus. ellin) — helė̃nas, ai ( = gr. hellēn), elnis, élnias, -iai.

Ėlsinkiai — Helsinkis. erdvė̃ — érdvè, -ės.

esýbė, -ės reiškia visa tai, kas yra, vok. Sein, Seiende, rus. suščeje, bytije.

-esys ir -ėsys.

   Veiksmažodiniai daiktavardžiai dažniau turi priesagą -esys abstrakčios, rečiau konkrečios reikšmės, pvz., elgess ilgess, judess ir ėdess “ ėdalas ”, kepess “ keptas kiaušinis ” ir kt.. Čia pat priskirtinas ir trobess, tróbesį. Priesagą -ėsis turi : gardė̃siaĩ, griuvė̃siai, pelė̃siaĩ ir kt.

esmėje, esminiai — iš esmė̃s, esmė : šie du dalykai iš esmės, savo esmè (ne esmėje ar esminiai!) skirtingi, 

-esnis (tarm.), -estis.

    Bendrinėje kalboje yra daugiau įsigalėjęs mókestis rū̃pestis, ne žemaitybės mokẽsnis, rūpẽsnis. 

-ètas žr. -otas.

-ètas, -età, -ètė.

   Svetimuosiuose žodžiuose vartojamos priesagos -ètas, -età, -étė (ne -ietas, -ieta, -ietė !), pvz., bufètas, kvartètas, sonètas, bukètas, kotlètas, anketà, -ètos, estafètė, rakète, kokètė, servètė, etikètė (ne etikietė !) ir kt.

etažerka (lenk., rus.) — etažèrė (plg. pranc. étagère), kng-dėtė, kngdėtis, -čio ar knginė.

 

Faktinas, faktinai — fãktiškas, faktìnis, priev. fãktiškai,

fakelas (rus. f a k e l < vok. F a k e l) — dglas, -aĩ.

falbana, falbanka (lenk.) — klotinùkas, rauktinùkas.

falda (lenk. fałd) — klõstė, klótinė.

falšyvas (lenk. fałszywy < vok. falsch) — netikras, klastìngas, melagìngas, pasalùs.

fanaberija (lenk. fanaberja) — pasipūtimas, putlùmas,

fantas (lenk., rus. fant < vok. Pfand) ùždėlis, -io, ùždas, -ai.

farforas (rus. f a r f o r) — porcelãnas.

faršas (lenk. farsz, rus. f a r š) — įdaras, -aĩ, kašalas, -aĩ.

farširuoti (sulietuvintas iš lenk. farszyrować, rus. farširovat’) — kimšti, pridaryti, pvz., kimšti pomidorai, kimšta žuvis ar pridaryti pomidorai, pridaryta žuvis.

fasolis (rus. f a s o l’, lenk. fasola) — puplė, -ės.

fastriga (lenk. fastryga) — dáigstas, -ai, peltaks, péltakį, 

fastriguoti (perdirbtas iš lenk. fastrygować) — dáigstyti, peltakiúoti.

fašina (lenk. faszyna < vok. Faschine) — žabinis, -io.

fejerka (lenk. fajerka) — lankaĩnis, -io.

fetras (rus. f e t r < prane, f e u t r e) — tū́bas, -ai, tūbà, -õs, tū́bą.

fijolka (lenk. f i a ł e k) — kvapùtė, žibùtė, žibuõklė.

filcas (lenk. f i 1 c < vok. Filz) — tū́bas, -ai, tūbã, -õs, tū́bą.

file (rus. f i 1 e < prane, filet) — nugarìnė.

finikietis (rus. -i-) — fenikitis, -čiai.

finka (rus.) — suomìnis (peilis), -io, suominùkas.

fioletavas (lenk. fioletowy) — violetìnis, -ė.

firanka (lenk.) — langãtiesė, añtlangė.

fiziniai — fiziškai. Žr. -i n i ai.

flygelis (rus. f l i g e l’ < vok. Flügel) — sparnas (namų), atšlaĩnis, -io, šalìnamis, -io.

fliugeris (rus. fliuger < vok. F l ü g e r) — vė́lunga, vė́trunga, vė́pūtė.

fonaras (rus. fonar’) — žibintùvas, žibiñtas.

forelė (rus. f o r e l' < vok. Forelle) — upė́takis, -io, šalvìs, -is, šavį.

foršmakas (rus. foršmak < vok. Vorschmack) — prãkandas, -aĩ.

fortka (rus.), furtka (lenk.) — órlaidė, langlis.

frantas (lenk., rus. frant) — dabita, -ìtos, gražéiva, puošéika.

frenzelis (lenk. frenzel) — spùrgas, -aĩ.

frizuoti (perdirbtas iš lenk. fryzować) — raitýti, gárbanoti,

fufaika (rus.) — megztìnis, -io, nertìnis, -io.

fundyti (perdirbtas iš lenk. fundować) — statýti, pikti, vaišinti.

funikuleras (rus. funikuler < prane, f u n i c u l a i r e, — keltuvas, -ai.

futliaras (rus. f u tl i a r), futeralas (lenk. futeral< vok. Futteral) — makštis, -is, imaũtė (įkišti), dėklas, -ai (įdėti),

futra (lenk. futro) — kailiniai, -ių̃, káilinius.

 

Gadynė (perdirbta iš gadyna < gud. g o d i n a) — laĩkas, laikotarpis.

gaida, -õs, gaĩdą — gáida, -os.

gailesys — gailess, gailesio. Žr. -e s y s. 

gairė̃ — gáirė, -ės.

gaivalas, -aĩ = vok. Grundstoff, Grundtrieb, rus. stichija. Pvz., vanduo, ugnìs, elektrà yra gaivalai,

gale — galià, km. gãlios. 

galereta (lenk.) — drebùčiai, -ių. 

galifė (rus.) — pūslìnės, pūstìnės kelnės, 

galininkas ir vardininkas su bendratimi.

    Po veiksmažodžių galima, reikia, tenka ... ir niekatrosios giminės būdvardžių lengva, malonu... su bendratimi galima sakyti galininką ir vardininką (vardininkas vartojamas daugiau rytiečiuose, kitur galininkas), pvz., reikia, malonù skaityti knygas ir reikia, malonu skaityti knygos. Bendrinei kalbai teiktinesnis pirmas posakis (su galininku), nes plačiau vartojamas. 

galimai — kaip galima, kiek galint, kiek galėdamas, -a : viską reikia daryti kaip galima, arba kiek galint, greičiau (ne galimai greičiau); padaryk kiek galėdamas (kiek galint) greičiau, 

galimýbė, -ės = vok. Möglichkeit, rus. vozmožnost’.

   Galima sakyti : žmogus turi įvairių galimybių tobulėti ; visas galimybes sunku numatyti. Bet šiaip, kur pakakome tik paprastą galėjimą, visai nėra reikalo tos galimybės kalbon brukte brukti. Pvz.. vietoje “ neturėjau galimybės parvažiuoti, ieško galimybės nusipirkti ūkį ” pasakytina papraščiau ir žmoniškiau : negalėjau parvažiuoti, rengias, rūpinas nusipirkti ūkį. Verstinis posakis duoti galimybės pakeisti-nas lietuvišku dariniu įgãlinti, pvz., jis mane įgalino (ne man davė galimybės!) išeiti mokslą. O toks pat gauti galimybės visai žmoniškai išreiškiamas vienu galėti, pvz., ar gaus galimybės (=ar galės) išvažiuoti. Be to, galimybė skirtina nuo galimumo, žr. ý b ė ir -u m a s.

gãlininkas — galiniñkas, -ai. Žr. -i n i n k a s.

galioje būti — galioti, turėti galią : Lietuvoje tebegalioja, tebeturi galią (ne tebėra galioje!) prieškariniai Rusijos įstatymai.

galiorka (rus. galerka) — galèrija, -os.

galka (gud., lenk.) — bubulas, -aĩ, bumbólas, -ai, búožalas, -aĩ (lazdos) ; mėsos grumulė̃lis (sriuboje), 

galutinas — galutìnis, -ė, bet priev. galutinaĩ, 

galvosūkis — galvósūkis, -io.

gamakas (su rus. g-) — hamãkas, -ai (plg. prane, h a m a c, angl. h a m m o c k), regztìs, -is, rgztį.

garbanúoti — gárbanoti, -oja, -ojo (iš g á r b a n a, -o s), 

gatvė̃ — gãtvė, -ės.

gaunasi įspūdis, kad ... — gaunamas įspūdis, kad (priešas nemano nusileisti).

gązdinti — gą́sdinti, -ina, -ino.

gėda, -õs — gė́da, -os. 

gedėti — gedė́ti, gdi, -ė́jo.

gėdula(s), gedulingas — gdulas, -aĩ, gedulìngas, -a.

gegužìnė, -ės yra naujadaras, reiškiąs pavasarinį pasilinksminimą ore (plg. lenk. majówka). Šiaip šiam žodžiui nieko negalima prikišti, plg. alinė, bimbalinė (dažnas pamiškių smuklių vardas).

gegužnė, -ės yra vieta, kur yra daug gegùžių ( = asiūklių) ar kur ggužės (gegùtės) mėgsta rinktis, kukuoti. Plg. g y-vatnė, dumblnė ( = vietos, kur daug gyvačių, dumblo).

gegužis — gegužė̃ (mėnuo). — Kiti mėnesiai vadinasi : saũsis, vasãris, kóvas, balañdis, biržlis, líepa, rugpiū́tis, rugsė́jis, spãlis, lãpkritis, grúodis. Tai yra jų trumpintiniai vardai. Sudedami vardą su mėnesiu, žinoma, sakome rašome : sausio, gegužės, spalio mėnuo.

gelžbetonas — gélžbetonis, -io. Plg. dalgiãkotis, brólvaikis.

gelžkelis, geležìnkelis, -io (šalia geležìs, geležìnis, ne žem. gelžìs, gelžìnis).

genezis — genèzė, -ės. Žr. analizė,

gentkartė — kartà, -õs, katą. gerbas (rus. g-) — hebas, -ai.

gerbūvis (plg. lenk. dobrobyt, vok. Wohlsein) — geróvė, -ės.

gercogas, -ystė (rus. g-) — hecogas, -ai, -stė.

gėrėtis, gėrė́tis, gė̃risi, -ė́josi.

gerýbė (vok. Güte, rus. d o b r o t a) ir gėrýbė (vok. Gut, rus. d o b r o) skirtina reikšmėmis, pvz., nepaprasta to žmogaus gerybė ( = gerumas), jie turi visokių gėrybių ( = gerų daiktų) prisitaisę.

gerkulesas (rus. gerkules) — herkulìnės kruõpos.

gerojus (su rus. g-) — heròjus, -aus.

getrai (rus. g e t r y < pranc. g u ê t r e) — añtkurpiai, -ių.

gi

     Su kaitomaisiais žodžiais ir prielinksniais gi rašomas atskirai, su kitais žodžiais kartu, pvz., jis gi man kitaip sakė, sakau gi tau ..., bet : agi, bètgi, dárgi, vìsgi, taĩgi ir t.t, 

giacintas (su rus. g-) — hiacìntas, -ai. 

gigiena (su rus. g-) — higienà, -ènos. 

gilza (rus., lenk. g i 1 z a < vok. Hülse) — tūtlė, -ės 

girtáuti ir girtuokliáuti ( = vok. saufen, rus. p j a n s t v o v a t’) abu vienodos reikšmės ir galimi vartoti, 

gisla — gýsla, -os. 

gyvastis, gyvýbė, -ės. Žr. -a s t i s.

glencavoti (lenk. glancować < vok. glanzen) — blizginti,

gletčeris (rus. gletčer < vok. Gletscher) — ledýnas, -ai. 

gniūsas (gud. g n i u s) — gývis, -io, vabzds. 

gniūžti — gniùžti, gniū̃žta, gniùžo. 

godóti, godõnė, gebti, pagarbà, -õs, pãgarbą. 

gojus (gud., lenk. g a j) — akas, -ai, giráitė, bìržtva, 

gonkas, gonkos (lenk. g a n e k) — príeangis, -io, príebutis, -čio. 

gontas (lenk. g o n t) — málksna, skiedrà, -õs, skíedrą, 

gornostajus (gud., rus. gornostaj) — šermuõ, -uonis, šér-muonį, šermuonis, -is.

goržetka (rus.) — goržètė, -ės ( = pranc. gorgette), plg. etažèrė = pranc. étagère, kokètė = coquette ir kt.

gotovalnia (rus.) — braižklinė, -ės.

grãbas, -aĩ (gud. lenk. grob), kastas, -ai (sen. gud. *korstъ arba k o r s t a).

grabė (vok. Graben) — griovs, griõvio.

grabnyčia (lenk. grobnica) — graudulinė (t. y. žvakė).

gracuoti (perdirbtas iš lenk. gracować) — grémžti, grámdyti.

grafinas (rus. grafin) — rópinė, -ės.

grąsinti — grasìnti, -ìna, -ìno.

grenkos (rus. g r e n k i) — skrebùčiai, -ių.

gręsti, gręsia, gręsė — grė̃sti, grsia, grė̃sė.

grybas (gud. g r y b, rus. g r i b), krembls, kreblį, budìs, -is.

gryčia (per grinyčià iš gud. grydnica) — trobà, -õs, tróbą, pirkià, km. pikios.

grietìnė, grietinė̃, -ė̃s, gritinę. 

gríežtai, griežtaĩ, 

grimorius — grimúotojas. 

grimsti — grizti, grizta, grizdo. 

grobuõnis — grobuoniì, -is, gróbuonį, 

gróvas (vok. žem. g r ô w), grãfas, -aĩ. grõžė, grõžis, -io.

grucė (lenk. g r u c a) — grūstiniaĩ, -ių̃, grū́stinius, kruštinė.

gručkas (lenk. gruszki “ tokia bulvių rūšis ”) — grižtis, -čio, sėtins, sė́tinio, sė́tinis, -io. 

grūmoti — grūmóti, -ója, -ójo.

gruntas (lenk. grunt < vok. G r u n d), grùžas, įžemis, -io.

grūšia (lenk. grusza) — kriáušė, -ės.

gruzovikas (rus. gruzovik) — suñkvežimis, -io.

gunas (su rus. g-) — hùnas, -ai.

gundinti — gùndyti, gùndo, gùndė.

gūnia (gud., lenk. gunia) — mìtukas, -ai.

gurguõlė — gùrguolė, -ės.

gusaras (su rus. g-) — husãras, -ai.

guzas (gud., lenk. g u z) — gubas, -aĩ.

guzikas (gud., lenk. guzik) — sagà, -õs, sãgą.

gvintas (lenk. gwint) — srgis, -io.

gvintuoti — sríegti, srygiúoti.

gžankos (lenk. grzanki) — skrebùčiai, -ių.

 

Haftas, dažniau dg. haftai (lenk. h a f t < vok. Haft) — adins, -iaĩ, ãdinius.

halštukas (vok. H a 1 s t u c h) — kaklãraištis, -čio.

-iausis (tarm.) — -iáusias, pvz., geriáusias, -i a (ne g e r i a u s i s !).

-ýbė ir -ùmas.

  Šių priesagų dariniai dažnai savo reikšme yra vieni kitiems labai artimi, tam tikrais atvejais net lygūs, bet kartais jie ir nesutampa : pirmaisiais (t. y. su priesaga -ybė) linkstama daugiau žymėti konkretesnę, kiekvienam atskiram atvejui esmingiau galvojamą ir todėl ilgiau trunkančią daikto savybę, kartais net patį konkretų daiktą, o antraisiais, su priesaga -umas, dažniau reiškiama gryna abstraktybė, pati abstrakčioji ypatybė. Pvz., baisùmas visų pirma yra baisi daikto kokybė, baisus tos kokybės buvimas, o baisýbė yra pati baisi savybė, kartais net pats baisus daiktas. Plg. dar gražýbė “gražus daiktas”, gėrýbė “geri daiktai, turtas”, kaltýbė “ kaltė , p o n ý b ė “ ponai, ponija ”, šunýbė “ šuniškas darbas ”, bet: kas to daikto gražùmas !, kas jo gerùmas! ir kt. Todėl pagal tai sakytina : reikia atlikti visas formalýbes (ne formalumus!), jo specialybė yra lietuvių kalba, mūsų bendrinėje kalboje yra nemaža t a r m ý b i ų (ne tarmiškumų!), ne kiekviena s v e t i m ý b ė (t. y. svetimas žodis ar posakis) uitina iš mūsų kalbos, mūsų rašyboje yra nemaža priešýbių ir nevienodýbių (t. y. priešingų ir nevienodų dalykų) ir kt.

idealis, ideališkas — idealùs, -ì, priev. idealiaĩ (ne ideãliai !). Žr. -iškas.

idėja — idėjà, -ė̃jos.

įdomautis — domė́tis, dõmisi, -ė́josi : jis viskuo domisi ( = interesuojasi), ne įdomaujasi.

įdominti — dõminti, -ina, -ino : jį viskas domina ( = interesuoja) (jam viskas įdomu), ne įdomina.

-ienė.

Moteriškosios pavardės ar šiaip gimininiai vardai su šia priesaga kirčiuojami dvejopai : kirtis išlaikomas šaknyje, jei vyriškoji pavardė turi pastovų šakninį kirtį ir tvirtapradę priegaidę arba jei tvirtagalė ar trumpinė priegaidė yra toliau, kaip antrame skiemenyje nuo žodžio galo, pvz., Trùmpienė, Jonáitienė, Biliū́nienė, Juozė́nienė, Petrónienė, Taũtvydienė, Bùivydienė, Mìniotienė, brólienė, kálvienė ; kitais atvejais kirčiuojama priesaga, pvz., Kauníenė, Gerutíenė, Galvydíenė, Balsíenė, lokíenė, gandríenė ir t. t.

Šiaip bendriniai daiktavardžiai su šia priesaga turi tvir-tagalę priesagą, pvz., vakarinė, kiaušini ir kt. Žr. dar -u v i e n ė.

íeškoti (tarm.) — ieškóti, íeško, -ójo.

įgaliavimas — įgaliójimas, -o.

įgaliuoti — įgalióti, -iója, -iójo.

-ijà.

  Žodžiai su šia priesaga turi 1) kolektyvinę reikšmę, pvz., lapijà, -ìjos, vyrijà, (= daug lapų, valsčiaus sueiga) ; analogiškai sakoma ir studentijà, moksleivijà, kunigijà. 2) Reiškia tam tikrą žmonių gyvenamą arba kieno valdomą plotą, kraštą, pvz., Lãtvija, Vokietijà, -ìjos, vyskupijà, girininkijà. Pagal tai dabar jau sakoma ir Prū́sija, Žemaitijà, vietoj senesnių tikrinių daugiskaitinių daiktavardžių Prū́sai, Žemaĩčiai. Bet šalia to vis dėlto ne visai tinka vartoti Suvalkijà, Vilnijà ir kt., — tam reikalui sakytina Suvalkų, Vilniaus kraštas. Mūsų valdomoji Suvalkų krašto dalis yra dar ir Užnemune vadinama, įkainuoti — įkáinoti, -oja, -ojo. Žr. kainuoti, 

iki.

  Su priel. iki bendrinėje kalboje paprastai sakomas kilmininkas, pvz., dirbo iki pirmos valandos; bet gyvojoje kalboje tam reikalui yra vartojamas ir naudininkas : įbrido į vandenį iki juostai, iki šv. Petrui dar daug laiko ir kt.

įkirus — įkyrùs, -ì, įkỹrų, priev. įkyriaĩ.

-yklà.

Žodžiai su šia priesaga visuomet vienaskaitos vardininke turi kirtį galūnėje, pvz., mokyklà, -ỹklos, kirpyklà,, -ỹklos (ne mokỹkla !). Kas kita -ỹklė, pvz., baidỹklė, maudỹklė. 

ilgáiniui — ìlgainiui, ilgesys — ilgesỹs. Žr. -e s y s.

-imas.

   Šios priesagos daiktavardžiai, turėdami veiksminę reikšmę, yra priesagoje kirčiuojami, pvz., gėrìmas, klausìmas “ das Fragen ”, pylìmas, skynìmas, skyrìmas, o būdami konkrečios reikšmės, dažnai turi ir šakninį kirtį, pvz., gė́rimas “ gė̃ralas ”, klausimas “ die Frage ”, padė́jimas “ podėlis ”, pýlimas ( = užtvanka), skýnimas, “ išskintas, iškirstas miškas ”, skýrimas “ skląstis, sklastymas ” ir kt. 

imbrikas (lenk. i m b r y k) — arbatìnis, -io, arbatinùkas, 

imti domėn, dėmesin — kreipti dė̃mėsi, dėmė́tis : jis į nieką nekreipia dėmesio, jis niekuo nesidė̃mi (ne nesiima domėn!).

imtinai — įskaitýtinai, priskaitýtinai, vok. einschliesslich, rus. vkliučitel'no.

-inas ir -inis.

Dìrbtinas, -à, skaitýtinas, -a, siū́tinas, -à yra reikiamybės dalyviai, reiškią veiksmą, kuris turi būti atliktas ; dirbtìnis, -ė, skaitýtinis, -ė, siūtìnis, -ė yra būdvardžiai. Skirtinga šių lyčių reikšmė matyti ir šiame sugretinime : skaitýtina knygá (= knyga, kurią reikia skaityti, kuri turi būti perskaityta) ir skaitýtinės mišios ( = mišios, laikomos skaitant maldas, ne giedant, plg. giedotinės mišios). Todėl ir rašte bei kalboje šios lytys nemaišytinos.

ìndas, -aĩ — iñdas, -ai.

indijonas — indė́nas, -ai.

indusas (rus. indus) — iñdas, -ai.

-inė.

      Daiktavardžiai su šia priesaga reiškia kokį indą, trobesį ar vietą, kur laikomi vienos rūšies daiktai ar mdžiaga. Šių žodžių kirtį rodo dg. kilmininkas tų daiktavardžių, iš kurių šie priesaginiai žodžiai yra sudaryti : jei dg. kilmininkas turi šakninį kirtį, tai ir priesaginis žodis bus šaknyje kirčiuojamas ; jei kilmininko kirtis galūnėje, tai priesaginis žodis turės kirtį priesagoje, pvz., drùskinė, -ės, málkinė, pltinė, svíestinė, pipìrinė, ligóninė, pùdrinė, rãštinė, plùnksninė (plg. drùskų, málkų ir t.t.), bet pelenìnė, viralì (plg. pelenų̃, viralų̃). Išimtis : vapinė.

-ynėti — -inėti.

Rašoma darinėti, rašinėti, ne darynėti, rašynėti, nes šie veiksmažodžiai sudaryti iš šaknų dar-, raš- ir priesagos -inėti. Plg. sukinėti ir kt.

-ingas.

      Ši priesaga reiškia pagrindiniu žodžiu išreikštų daikto ypatybių turėjimą, gausumą, pvz., grūdìngos avižos (kuriose yra daug grūdų), pinigìngas žmogus (kuris turi daug pinigų), protìngas vaikas (kuris turi proto, yra su protu), vandenìnga upė (kurioje yra daug vandens), žuvìngas ežeras (kuriame yra daug žuvies) ir kt.

Ši priesaga savo reikšme skiriasi nuo priesagų -otas, -uotas, -ėtas, kurios reiškia daugiau daiktų paviršiaus ypatybę. Plg. pilvotas ( = atsikišusiu, dideliu pilvu) ir pilvìngas ( = apvalaus ir dailaus pilvo) arklys, širdėtas ( = širdelėmis austas) rankšluostis ir širdingas ( = geros širdies, geras, bet kartais ir piktas, įširdęs) žmogus. Žr. -otas. -iniai.

Prieveiksmių su galūne -iniai iš būdvardžių nelink,starria sudaryti. Todėl sakytina ne dvasiniai, psichiniai, ekonominiai, bet dvãsiškai, psìchiškai, ekonomiškai ir t.t., pvz., šalis sustiprėjo ekonòmiškai, ne ekonominiai. Labai retos išimtys yra begaliniai, vidutiniai; jų vietoje dabar plačiai sakoma ir be galo, vidutiniškai.

-inyčia (sl. -inica) nevartotina priesaga. Sakytina avìdė, langìnė (langinės), var̃pinė, ne avinyčia, langinyčia, varpinyčia.

-ininkas.

Seniau su šia priesaga žodžiai buvo kirčiuojami šiaip : jei dg. kilmininkas turi kirtį galūnėje, pvz., darbų̃, dainų̃, tai iš šių žodžių padaryti naujieji su priesaga -ininkąs kirčiuojam priesagoje, pvz., darbiniñkas, daininiñkas, daliniñkas, kaltiniñkas, maininiñkas, maldiniñkas, merginiñkas, šeiminiñkas, talkiniñkas ir kt. ; o jei dg. kilmininkas turi kirtį šaknyje, tai ir sudarytieji naujieji žodžiai taip pat kirčiuojami šaknyje, pvz., ū́kininkas, gìrininkas, rãštininkas, pamókslininkas (plg.  ū́kių, gìrių, rãštų, pamókslų). Todėl pagal šią taisyklę kirčiuo-tini visi naujai sudaromieji žodžiai : aušriniñkas, ateitiniñkas, dailiniñkas, dvariniñkas, kariniñkas, saviniñkas, tautiniñkas, valdiniñkas ir kt. Bet šalia to yra ir senų išimčių (pvz., dažininkas, mė̃sininkas, pìrmininkas, pukininkas, vapininkas, višininkas ir kt.), kurias dabar daugiau linkstame kirčiuoti šaknyje, nors sakome daržų̃, mėsų̃, pirmų̃, pulkų̃, varpų̃, viršaũus. Tai yra, matyti, dėl to, kad šitie pagrindiniai žodžiai ilgainiui buvo pradėti naujai, galūnėje, kirčiuoti, o antriniai dariniai su priesaga -ininkąs išlaikė lig šiol pirmykštę šakninę kirčio vietą. Taip pat prie pirmykštės kirčio vietos sumaišymo yra prisidėję ir kiti veiksniai (pvz., tarmių sumišimas, miestinis žargonas ir kt), todėl daug kas jau kirčiuoja ir aũšrininkas, skõlininkas, šãlininkas ir kt. Tačiau bendrinei kalbai šitoks kirčiavimas neteiktinas, nes žmonių kalboje tiek pat gyvi su taisykle sutinkantieji skoliniñkas, šaliniñkas ...

-inis.

Su šia priesaga daromi būdvardžiai iš daiktavardžių, būdvardžių, skaitvardžių, neveik, dalyvių, prieveiksmių, pvz., auksìnis, saldìnis, antrìnis, dirbtìnis, tuometìnis, ligšiolìnis. Pagrindinės būdvardžių su šia priesaga reikšmės yra kelios Jie, būtent, reiškia : 1) medžiagą, iš kurios kas padaryta, pvz., geležinė lazda, linìnis siūlas, molìnis puodas, 2) daikto priklausomybę, pvz., kapìnis akmuo, jautìnis ragas, valdì įstaiga, 3) vietą, kur kas yra, gyvena, pvz., laukì antis, namìnis gyvulys, aplinkìniai gyventojai, 4) rūšinę daikto ypatybę, pvz., saldìnis obuolys, statì tvora, pirktìniai marškiniai, 5) paviršutinį daikto panašumą, pvz., burokìnės (raudonos kaip burokai) bulvės, siūlìnės šaknys, kamuolìnis (kamuolio pavidalo) žaibas ir kt. Todėl ši priesaga skirtina nuo -iškas. -inti ir -yti.

Yra veiksmažodžių, kurie víena reikšme su abiem priesagom vartojami, pvz., báldytibáltinti, dalýtidalìnti, gesýti gesìnti ir t.t. Bendrinėje kalboje linkstama šiaip vartoti : dalýti (dalìja, -ìjo), mókyti (ne mokìnti !), pkdyti, vkdyti, vìrkdyti, lýdyti, migdýti, bet báltinti, gesìnti, grasìnti, grū́dinti, mankštìnti, naikìnti.

ypas (vok. žem. hîp) — kitis, -čio, gùrkšnis, -io ; maũkas, klùkšnis, -io.

ypata — asmuõ, -eñs, ãsmenį. įpatingas — ypatìngas, -a. įplaukos — pãjamos, -ų̃.

įprotis = vok. Gewohnheit, rus. privyčka. Įprotis yra individualinis dalykas ; tuo jis skiriasi nuo papročio, kuris yra visuomeninio pobūdžio. Plg. kai kurie vaikai turi blogų įproč i ų. Žr. paprotys.

įrodyti = b e w e i s e n, d o k a z a t’. Savo reikšme šis veiksmažodis skiriasi nuo išródyti. Plg. visus argumentus išrodė ( = išdėstė), bet dalyko neįrodė, 

ysčius — į́sčios, -ių. 

įsimylėti į ką — įsimylė́ti ką. 

įsitėmyti — įsidėmėti, įsižiūrėti. Žr. t ė m y t i. 

įsivaizdinti, įsivaizdúoti, -úoja, -ãvo.

įspūdis, -džio : tai padarė man (ne į mane!) didelį įspūdį, įstatymdavystė (vergiškai versta iš rusų zakonodatel’stvo) — įstatymų leidimas, leidýba.

iš kalno (lenk. z góry) — iš añksto : pinigus pareikalavo sumokėti iš anksto (ne iš kalno!),

iš priežasties — dėl priežasties : dėl sausos vasaros (ne iš priežasties sausos vasaros!) rąstų į Vilnių neplukdo.

ìšdava, -os = vok. Ergebnis, Resultat, rus. rezultat.

    Išdava, pasekmė, padarinys yra sinonimai,

išdirbinys — dirbins, dirbinio.

išėjo valandėlę iš trobos ir išėjo valandėlei iš trobos abu posakiai taisyklingi ir galimi vartoti.

išgyventi reiškia maždaug vok. eine Zeitlang wo zubringen, wohnen, rus. p r o ž i t’, pvz., šiame mieste išgyvenau penkerius metus. Ką kita reiškia pergyventi (žr.).

išguldyti (versta iš lenk. wykładać) — dėstyti: turi būti dėstoma (ne išguldoma!) ir mūsų kalba, 

išimtinas, -ã ir išimtinis, -ė. Žr. -i n a s ir -i n i s. 

iškada (lenk. szkoda, gud. *i š k o d a) — žalà, -õs.

-iškas pirmiausia žymi būdingąsias daikto ypatybes, kuriomis jis yra į ką panašus arba kurios tik jam pačiam tėra esmingos, susijusios su jo esme, pvz., giminiški žmonės (t. y. svetimi kaimynai kaip giminės), kálviškas ( = toks kaip kalvio) kūjis, lẽpšiškas ( = sulepšėjęs, visai apsileidęs, nestiprus) žmogus, móteriškas darbas (= kurį turi moterys atlikti, kuris tik moterims tetinka dirbti), pieniškas ( = su pienu taisytas) valgis, põniška (== tokia kaip ponų, ponams būdinga) liga, vaĩkiškas ( = vaikui būdingas) darbas ir kt. Todėl įsidėmėtinas skirtumas tarp -iškas ir priesagos -inis (žr.), kuri kartais reiškia daikto paviršiaus panašumą arba pavidalą, pvz., burokinės ( = panašios į burokus), grūdinės ( = tokios smulkios kaip grūdai) bulvės, ledinė (= tokia kaip ledas) druska, sidabrinė rasa ir kt.

Kartais, dėl svetimų kalbų 5takos, priesaga -iškas netinkamai vartojama vietai ir priklausomybei žymėti, pvz., dangiškas ( = dangaus) tėvas, valdiška ( = valdinė) vieta, žemiška ( = žemės, žeminė) karalystė ir kt.

Taip pat nevartotina priesaga -iškas svetimuose būdvardžiuose ideališkas, individuališkas, natūrališkas, moderniškas, pasyviškas, pozityviškas ir kt. Šių vietoj tinkamesni yra : idealùs, -ì, natūraluùs, -ì, modernùs, -ì, pasyvùs, -ì, pozityvùs, -ìViena, jie trumpesni, dėl to ir patogesni ; antra, iš jų lengviau sudaromi ir vediniai, pvz., individualiai, individualinis (rūšinis būdvardis ! plg. saldùs ir saldìnis), individualumas, individualybė ir kt. ; trečia, priesaga -iškas, mūsų kalboje turinti ypatingą reikšmę, čia nieko naujo nepasako, iškila — ìškyla, -os.

Iš veiksmažodžių mìgti, kìlti, rìšti, tìkti, tvìnti, sujùsti, skrìsti turime susidarę daiktavardžius į́mygis, pókylis, są́ryšis, sántykis, pótvynis, są́jūdis, są́skrydis ir t.t. (su ilgaisiais y, ū !). iškišulys — iškyšuls, iškyšulio.

išmetinėti, išmetinėjimas — prikáišioti, príekaištas : ko tu man vis prikáišioji (ne išmėtinėji!) dėl tų pinigų ; jis negirdėjo jokių príekaištų (ne išmetinėjimų!), 

išmislas (pusiau verstas iš lenk. wymysł, gud. v y m y s l arba vymysel) — prasimãnymas, ìšmonė, išnešti : teismas nuspréndė, paskélbė sprendimą (ne išnešė sprendimą!). Buvo pareikštas (ne išneštas!) pageidavimas. Visa tai tesudarė (ne teišnešė !) vos 15 % apyvartos, 

išnuomoti žr. n u o m u o t i.

išpulti — 1) pareĩti, tekėti, 2) priderė́ti, tìkti : jam tiek pareina, tenka (ne išpuola!) mokėti ; taip nepridera, netinka (ne neišpuola!) elgtis, 

išrišti klausimą, uždavinį (verstas iš lenkų rozwiązać kwestję) — išspręsti klausimą, uždavinį, 

išrokavimas (sudarytas iš rokuoti) — išskaičiavimas.

išsivystyti žr. vystyti (s),

iššaukia ligą (mikrobai) — sukelia ligą.

iššventinti (į kunigus) — įšvęsti, įšventinti kunigu (į kunigus),

 ištautėti, nutautėti — nutaũsti, nutaũsta, nutaũto : priespaudos metu daug lietuvių n u t a ũ t o (ne ištautėjo !). 

išvyko gastrolėms — išvyko gastroliuoti, gastrolių.

    Žr. siekinio kilmininkas.

įtakà, -õs, į́taką : jis turi jiems (ne į juos!) įtakos; jis yra jiems įtakus (įtakingas), turi didelę įtaką, 

įtarti kame — įtarti kuo, dėl ko : jį visi įtaria žmogžudystedėl žmogžudystės (bet ne žmogžudystėje!), 

įtekmė — įtaka, -õs, įtaką, įtikinančiai — įtìkinamai. Žr. -a n č i a i.

įvykdinti — įvkdyti.

įvykis, -io = visa, kas įvyksta, vok. Ereignis, Geschehnis, rus. proisšestvije, sobytije. Žr. nuotykis.

-ivus — -yvùs, -ì: aktyvùs, -ì, pasyvùs, -ì, objektyvùs, -ì, pozityvùs, -ì ir t.t. (priev. aktyviaĩ, objektyviaĩ ir t.t.), ne aktivus, pasivus ir ne aktyviškas, pasyviškas, Žr. -iškas, 

įžūlūs — įžūlùs, įžū́lų, priev. įžūliaĩ.

 

Jaknos — jknos, -ų.

jarmurlka (lenk. jarmułka) — šlìkė, -ės, šašbaudà, -õs, šãš-baudą, šãšdanga, -os.

jaunalietùvis, jaunãlietuvis, -iai.

jaunãtvė ir jaunstė yra abu geri žodžiai, tik pastarasis įprastes-nis, nes priesagą -atvė beturime tik keliuose žodžiuose, pvz., senãtvė, šienãtvė šienapiūtė ” ir kt. 

jažynka (lenk.) — žalsė, 

jerunda (rus.) — nikai, vienì nikai.

Jėzus, jėzuitas — Jė́zus, jėzuìtas,

jiega — jėgà, -õs, jė̃gą.

jog ir kad yra vienos reikšmės jungtys ; dažniau vartojamas kad. Du šalutiniai sakiniai dėl sakinio sklandumo prie pagrindinio dažnai jungiami vienas viena, antras antra jungtimi, pvz., aš girdėjau, kad Jonaitis sakė, jog jo brolis jau pasveikęs. 

jo(r)markas (lenk. j a r m a r k, rus. j armarka < vok. J a h r m a r k t) — prekymetis, -čio. 

jotvingis — jótvingas, -ai. 

judesys — judess. Žr. -e s y s. 

judomas (turtas) — jùdamas, -à. 

juka (lenk. j u c h a) — kruvinė, -ės.

jumoras (rus. jumor) — humòras, -o (plg. vok. Humor, pranc., angl. humour < lot. hūmor drėgmė ”). 

jūreĩvis “kas į jūrą eina ( = jūromis plaukioja)”, o jū́rininkas “ jūrų mokslą išėjęs žmogus ; jūrų tyrinėtojas ”. Plg. kareĩvis ir kariniñkas. 

juslė̃, -ė̃s = vok. Sinn, rus. č u v s t v o.

   Juslės yra šios : girdà, -õs, gidą, klausà, -õs, klaũsą (vok. Gehör, rus. sluch), regà, -õs, r (vok. Gesicht, rus. z r e n i j e), uoslė̃, -ė̃s, uõslę (vok. Geruchsinn, rus. obonianie), lytà, -õs, l (vok. Tastsinn, rus. osiazanije) ir skõnis, -io (vok. Geschmack, rus. vkus), 

juška (rus.) — speñgtis, -čio, ùžvožas, -ai, kaĩštis, -čio.

 

Kabakas (rus. kabak) — smuklė, -ės.

kabina, -ìnos, drabužìnė, -ės.

kablukas (rus. kabluk) — kulnìs, -is, kunį.

kačerga (gud. kočerga) — pagaĩkštis, -čio.

kad.

Kad nei su bendratimi, nei su padalyviu nevartotinas šalutiniuose tikslo ir siekimo sakiniuose. Sakome : taupė pinigus knygoms nusipirkti, norėdamas knygų nusipirkti, kad nusipirktų knygų; nuvažiavo į Palangą jūros pamatyti, norėdamas jūrą pamatyti, kad pamatytų jūrą. Netaisyklinga : taupė pinigus, kad nusipirkti (kad nusipirkus) knygų, nuvažiavo į Palangą, kad pamatyti (kad pamačius) jūrą. 

kadaisia(i) — kadáise. kadañgi — kadángi.

kafeinikas (rus. kofejnik) — kavìnis, -io, kavinùkas,

kai dėl — dėl : dėl manęs (ne kai dėl manęs!) tai galėjai atostogauti visą žiemą; dėl šio dalyko (ne kai dėl šio dalyko!) niekas ir nesiginčijo, 

kaimnė — kaĩmenė, -ės. 

kainà — káina, -os.

kainúoti — káinoti, -oja, -ojo (= nustatyti kainą),

kaip sykis — kaip tik : Oidipas kaip tik (ne kaip sykis!) vyksta į Tebus.

Kaĩšiadorys — Kaišiadórys, -ių̃, -óris.

kajutė (rus. kajuta < vok. Kajüte), paragė̃, -ė̃s, pãragę (M. Lietuvos žvejų žodis, sudarytas iš ragas, laivo priešakys !). 

kakao (rus.) — kakavà, -ãvos.

kaladė (per kaladà, -odos iš gud. koloda) — trìnka, -os ; (kortų) málka, -os.

kabininkas — kalbiniñkas, -ai.

kaldra (lenk. kołdra) — añtklodė, -ės, apklõtas, -ai.

kaleñdorius — kalendõrius, -iaus. 

kali druska — kãlio, kalìnė druskà.

    Nekaitomi žodžiai mūsų kalboj paprastai nevartojami. Sakome : kìnas, rãdijas, áutas, ne kino, radio, auto ir t.t. 

kalkė — anglìnis põpierius.

kalnierius (lenk. kołnierz) — apýkaklė, -ės.

kalvaratas, kalvartas (lenk. kołowrót) — ratlis (verpiamasis).

kambala (rus.) — plkšnė, plkštė, vienpùsė.

kame ir kur bendrinėje kalboje neskiriama, todėl vienodai galima sakyti : kame tu buvai ir kur tu buvai

kame dalykas (rus. v čem delo) — kas yra, koks dalykas, kuris čia galas. Žr. tame.

kame jis kaltas (rus. v čem on vinovat) — kuo (dėl ko) jis kaltas, pvz., jis nekaltas, kad susirinkimas neįvyko ; dėl šito nepasisekimo esame visi kalti, 

kame tai — kažkame, kažin kame, kažkur, kažin kur : kažin kame, kažin kur (ne kame tai!) mačiau tą paveikslą. Kas kita : kame tai ( = tą dalyką) matei ? 

kamìnas (rus. k a m i n) — židins, žìdinio, 

kamizelka (lenk.) — liemnė.

kanapka (lenk.) — kanapà, -ãpos (plg. prane, canapé),

kanarka (lenk. kanarek) — kanarė̃lé.

kančiukas (gud. k o n č u k, lenk. kańczuch) — stìrnakojis, -o, stirnìnis, -io.

kanuolė (vok. žem. k a n ô l) — patránka, -os.

kapa (lenk.) lovâtiesè, (lovos) ùžtiesalas, -aĩ.

kapčius (gud. k o p e c, lenk. kopiec) — ežiãženklis, -io, ereks, rekio ; kauburs, kaũburio. 

kapella — kapelà, -èlos.

kapišonas (lenk. kapiszon) — gobtuvas, -ai, vaurà, -õs, vaũrą.

kaprisas (lenk. kaprys < prane, caprice), kaprizas (rus. k a p r i z) — áikštis, -ies, ùžgaidas, -ai.

kaprizytis, kapriznas (žr. aukščiau) — áikštytis, -ijas, -ijos, užgai-dáuti ; aikštìngas, užgaidùs, -ì, ùžgaidų, nertìngas, -a. 

karafka (lenk.) — rópinė, ės. Žr. grafinas, 

karčiama (gud. k o r č m a, lenk. karczma) — smùklė, -ės. 

kadas — kárdas, -aĩ.

karė, kãras, -aĩ.

kãrininkas — kariniñkas, -ai. 

kariuomnė — kariúomenė, -ės. Žr. -u o m e n ė. 

karlikas (lenk., rus. karlik) — neū́žauga, -os, galvóžis, -io (paniekinamai).

karnyzas (rus. k a r n i z) — atbrailà, -õs, ãtbrailą.

karžygis — karžygs, kažygio.

kasdinis ir kasdienìnis abu taisyklingi ir geri žodžiai : pirmasis yra sudarytas iš kas dieną (plg. šių metu > šiųmtis, -ė), o antrasis su priesaga -inis gali būti iš pirmojo išvestas arba tiesiog iš kas dieną sudarytas (plg. lig šiol > ligšiolìnis). 

kas liečia mane (versta iš rus. čto kasajetsia meni a) — dėl savęs : dėl savęs (ne kas liečia mane!) tai aš esu ramus ; taigi dėl žemių (ne kas liečia žemes!) nepavyko susitarti.

kas link (lenk. co d o): tautybės (ne kas link tautybės!) jie visi yra lietùviai. Norėjau paklausti apie savo brolį (ne kas link savo brolio!). O kaip su tuo dalyku, dėl to dalyko (ne kas link to dalyko!)?

kas tai (rus., lenk. k t o  t o) — kažkàs, kažin kas : kažkas (ne kas tai!) atėjo. Kas kita : kas tai (= tą dalyką) pasakė.

kašė (lenk. kosz) — pintinė, kraitė, kraitlė, kržis, -io, krstis, -čio.

kašne (rus. k a š n e < prane, cache-nez) — pakaklìnis, -io.

kaštuoti (perdirbtas iš lenk. kosztować< vok. k o s t e n) — atsieiti.

katarinka (lenk. katarynka) — rylà, -õs, rlą.

katras ir kuris.

  Kai kieno vartojamas katras, kalbant apie du daiktus, ir kuris, kalbant apie daugiau daiktų, pvz., katras vaikas (iš dviejų) atėjo ir kuris vaikas (iš daugelio) atėjo. Tačiau daugelis tarmių to skirtumo nepažįsta, tad nebėra reikalo jo griežtai laikytis nė bendrinėje kalboje. 

kaũkė — káukė, -ės.

kazirkas (rus. kozyriok) — snaplis, -io, kaušlis, -io, priekaktis, -čio.

kdė — kėdė̃, -ė̃s, kė̃dę.

kėgliai (rus. kegli < vok. Kegel) — kūgliai, rutuliaĩ.

Keistutis — Kęstùtis, -čio.

kelbasa (lenk. kiełbasa), kilbasa (gud.) — dešrà, -õs, dšrą.

kelbukas, kilbukas (su priesaga -ulcas sudarytas iš kelbas < lenk. kiełb) — grùžas, -aĩ, grùžė, gružuls, grùžulio, gruzdis, -džio.

keletą, -os — kletas, -o.

keliauniñkas toks pat geras, kaip ir keliáutojas, keleivis ir savo vietoj vartotinas.

kelnė (lenk. kielnia) — mentė̃, -ė̃s, meñtę (mūrininko).

keno, niekeno (tarm.) — kienõ, nikieno.

kepka (rus.) — kepuráitė.

kėsintis — kėsìntis, -ìnasi, -ìnosi.

kybinti — kìbinti, -ina, -ino.

kieliškas (lenk. kieliszek) — stikllis, -iùkas, taurlė.

kieno tai — kažkienõ, kažìn kieno : kažkieno (ne kieno tai!) čia eita. Kas kita : kieno tai ( = tas) darbas ? Žr. kas tai.

kylys (vok. žem. kîl “ Keil ”) — pléištas, -ai.

kilmininkas su neveikiamuoju dalyviu.

   1)    Sakoma : jis buvo plėšikų užmuštas, o paskui sniego užpustytas, ne ...plėšikais užmuštas ir sniegu užpustytas (įnagininką čia vartoja rusai).

     2)    Linų minamoji mašina (= linams minti mašina), ne mašina linus minanti.

kinò (rus.) — kìnas, -ai. Žr. kali druska,

kinžalas (rus. k i n ž a l) — dùrklas, -ai. kišenius, kišnė, -ės.

Klaipė̃da — Klaĩpėda, -os.

klapanas (rus. k l a p a n) — vožtùvas, -ai.

klastuoti — klastóti, -ója, -ójo (iš klastà, -õ s, plg. vagóti: vagà, núomoti: núoma ir kt.). 

klaupka (hibr.) — súolas, -aĩ, klaũptas, -ai. 

klausìmas ir kláusimas žr. -imas. 

kláusti ką ir ko.

    Geriau sakyti : klausė vaiką poteriu negu klausė vaiko poterių; klausė praeivį kelio (kur yra reikalingas kelias) ir t.t. Žr. dar prašyti, 

kleckai (gud. kliocki) — kukuliai, gražuliai, 

klemeris (vok. Klammer) — są́varža, -os, važlankis, -io. 

klėtka (gud. k 1 e t k a, lenk. k 1 a t k a) — navas, -aĩ, narv-lis, -io.

klėtkuotas (žr. klėtka) — langúotas, -a (pvz., sijonas),

kliaksas (rus. kliaksa) — juoduls, “ žydas ”.

kliamra (lenk. klamra, gud., rus. kliamra < vok. Klam-m e r) — sagtìs, -is, kebklis, -io, apkabà, -õs, są́varža, -os. Žr. dar klemeris.

kliapa (lenk. klapa < vok. Klappe) — atvartas, -aĩ, ãtklastas, -aĩ.

kliapsas (vok. Klaps) — plekštelėjimas. Plekštelti (ne duoti kliapsą!).

klijonka (rus. k l e j o n k a) — vaškýtoji dróbė, vaškýtinė.

klynas (lenk., gud. klin) — pléištas, -ai; įsiuvas, -ai (drabužiuose) ; (lauko) kyšuls, kšulio, 

kliomba (lenk. k l o m b) — gelių̃ lýsė, gėlýnas, -ai. 

kliubas, klubas — klùbas, -ai.

knatas (gud., lenk. knot) — dagtìs, -is, dãgtas, -ai.

kniksas (vok. K n i c k s) — tū́psnis, -io, tū́ptelėjimas ; tū́ptelti (= kniksą daryti), 

knopka (rus.) — mygtùkas, -ai.

kodelnyčia (lenk. kadzielnica) — smilkýtuvas, -ai.

kodylas (gud. k a d i l o) — smilkalaĩ, smikalus, 

koks tai — kažkóks, kažìn koks : kartą atėjo kažkoks (ne koks tai!) žmogus. Žr. kas tai.

kol.

   Šalutiniuose sakiniuose su jungtimi kol veiksmažodis gali būti neigiamas ir teigiamas, pvz., kol nevarė, tol niekas ir nesiskirstė ; kol tu nebūsi atsikėlęs, tol ir aš nieko nedarysiu ; bet : dirbsiu, kol galėsiu (čia netinka : kol negalėsiu); mušė, mušė, kol (= ligi) užmušė ir kt. 

kolieka (gud., lenk. k a l e k a) — luošs, lúošio. 

koliekas, -a — lúošas, -à

kolionikas (lenk. kolonik) — segùtis, -čio. 

kolioti (lenk. kalać) — plū́sti, kõneveikti.

kolje (rus. kolje < pranc. collier) — añkaklė, -ės, kaklìnis, -io, perlų vėrins, vė́rinio.

kombinetka (rus.) — kombinètė ; plg. kokètė, marionètė, servètė ir kt.

konfitūros (lenk. konfitura < pranc. confiture) — uoginė, -ės.

kontrabandistas, kontrabándininkas, -ai.

kontragentas (su rus. -g-) — kontraheñtas, -ai (iš lot. dalyvio contrahens, -entis “ sudarąs sutartį ”). 

kontūras (lenk., rus. k o n t u r < pranc. c o n t o u r), apýbrai-ža, -os.

konvertas (rus. konvert) — vókas, -ai.

kopė́čios — kópėčios, -ių̃.

koperacija — kooperãcija, -os.

koptūras (gud., lenk. kaptur) — gobtùvas, -ai. 

korka, korkas (gud. korka, lenk. korek) — kaštis, -čio ; (bato) kulnìs, -is, kunį.

korporatyvinė santvarka — korporacinė santvarka,

kostiumas (rus. kostium < pranc, costume) — kartà, -õs, katą, eilė̃, eilùtė.

košė (gud., lenk. kaša) — trė, -ės.

košeliena (per košelyna, kvošelyna perdirbta iš gud. kvašenina) — šaltíena, -os, drebùčiai, -ių. 

koziris (rus. kozyr’) — švitalas, -aĩ (kortose), 

kralikas (lenk. królik) — triùšis, -io. 

kranas (gud., lenk. kran) — čiáupas, -aĩ.

kravatas (lenk. krawat < prane, cravate) — kaklãraištis, -čio.

kremavas (lenk. kremowy) — kremìnis, -ė.

Krtinga — Kretingà, -õs, Krtingą.

kriaučius (gud. k r a v e c, lend. krawiec) — siuvė́jas, -ai.

krienai (gud. c h r e n), kartnės, -ių, kartuõlės, -ių.

krivūlė — krivū̃lė, -ės.

krizis, krìzė, -ės. Žr. analizė.

kubas — kùbas, -ai.

kudlos (gud. k u d l y, lenk. kudły) — gauraĩ, -ų, gaurùs ;

   -otas — gaurúotas, -a.

kūkalis (gud. kukol’) — ráugė, -ės. 

kulipka, kulkà, km. kukos, 

kulkosvaidis, kulkósvydis, -džio.

kulokas (gud., rus. kulak) — kùmštis, -čio ; búožė (komunistinėje terminologijoje),

kulturklūbas — kultūrinis klubas.

kuo geriausias, kuo daugiausia, ko geriausias, ko daugiausia, kuomet tėra prieveiksmis, todėl jungtimi šalutiniame sakinyje nevartojamas, pvz., pasikalbėsim, kai, kada (ne kuomet!) sugrįšiu, 

kuone, konè.

kuopa, -õs — kúopa, -os.

kuprinti — kū̃printi, -ina, -ino.

kur tai (versta iš gud., rus. g d e to) — kažku, kažin kur: pieštukas kažkur, kažin kur (ne kur tai!) dingo. Kas kita : kur tai ( = tą dalyką) girdėjai ? Žr. kas tai. 

kurapka (gud. kuropka) — slampà, -õs, slapą. 

kuryba, kurimas, kurinys — kūrýba, kūrìmas, kūrins, kū́rinio.

kuris tai — kažkurìs, kažìn kuris : kažkuris (ne kuris tai!) vaikas įbėgo ir suriko. Kas kita : kuris tai ( = tą dalyką) iš jūsų pamatė ? 

kùrjeris, pasiuntins, pãsiuntinio. 

kurkos (rus. kurki) — kunys, -ių̃.

kurortas (rus. kurort < vok. Kurort), vasárvietė.

kurortininkas (žr. kurortas), vãsarotojas, -ai. 

kurtka (lenk., rus.) — striùkė, -ės, palaidinùkas, -ai, įsùtė, -ės (iš  į́sas, -à “ trumpas ”).

kusi (rus.) — imk, puci (žem.).

kušetka (rus.) — kušètė, -ės (plg. prano, couchette).

kvarbatkos (gud. chvorbotki < sen. lenk. forbotki) — pinikai, mezginiai, nėriniai, nėrinius, 

kvarcas (rus. k v a r c < vok. Quarz), pùtnagas. 

kvasas (lenk. kwas) — girà, -õs. 

kvepalai, kvepalaĩ, -ų, kvpalus. 

kvėpia — kvpia, kvėpė, kvėpti.

kvoldas (gud. c h w a l d < lenk. fałd) — klõstė, -ės, klótinė, -ės.

 

Labą rytą, labą dieną — lãbas rýtas, labà dienà (vardininkas čia mums yra įprastesnis negu galininkas), 

labdaringas vakaras, labdaringa draugija — labdarýbės, lãbdaros, labdarinis (-ė) vakaras, draugija. Žr. - i n g a s. 

laidà, -õs yra vok. Lieferung, Ausgabe, rus. v y p u s k, pvz., laikraščio rytinė, vakarinė laida, pirmoji mokyklos (jos baigusių mokinių) laida, trečioji šios knygos laida jau pasibaigė. Žr. leidimas.

láiduoti, láidas — laidúoti, -úoja, -ãvo (= garantuoti); laĩdas, -ai (= garantija).

laidóti, laidótuvės — láidoti, -oja, -ojo ; láidotuvės, -ių.

laikas nuo laiko — kar̃tais, retkarčiais, katkarčiais : kartais, retkarčiais (ne laikas nuo laiko!) ir jis čia pasirodydavo.

laike pietų, švenčių ... — pietų, švenčių metù, per pietus, per šventes, pvz., per dvi saváites (ne laike dviejų savaičių !) bus viskas padaryta, 

laikyti ką už ką (slaviškas vertimas) — laikyti ką kuo : visi ji kvailiu (ne už kvailį!) laiko, 

laiko (pobūvio) galininkas ir naudininkas : jis kelias dienas išvažiavo atostogų, pasiprašė jį bent pusvalandį į trobą ir jis kelioms dienoms išvažiavo atostogų, pasiprašė jį bent pusvalandžiui į trobą. Abeji posakiai taisyklingi.

laiko įnagininkas : kur vakar buvai šiuo metu (ne šiame laike!) ? Traukinys išeina septyniomis (ne septyniose!). Ta proga (ne prie tos progos!) galėjai ir ligonį aplankyti.

laiko naudininkas : pasiūk drabužį Sekminėms (ne ant Sekminių!), gavo darbininką trejiems metams (ne ant trijų metų!).

laiko bėgyje (versta iš rus. v tečenii vremeni) — ìlgainiui, su laiku : ilgainiui (ne laiko b ė g y j e !) ir jie išmoks taisyklingai kalbėti.

laikotarpyje : per dvi savaites (ne dviejų savaičių laikotarpyje!) viską padarysiu,

laikui bėgant — ìlgainiui, su laiku : ìlgainiui, su laiku (ne laikui bėgant!) ir jis pasveiks. Žr. laiko bėgyje

laĩpsnis — láipsnis, -iai. 

laiptai — láiptai, -ų. 

laisvanoris — savanõris, -ė.

láisvas — laĩsvas, -à, priev. laisvaĩ, bet l á i s v ė, -ės.

laĩškas, láiškas, -aĩ. laižybos — lažýbos, -ų.

lakiruoti batai — lakúoti, lakúotiniai batai,

langinyčios — langìnės, -ių. Žr. -i n y č i a. 

latynas, latyniškas — lotnas, -ai, lotniškas, -a. 

latvs, -iaĩ — lãtvis, -iai.

Latvijà, Lãtvija, -ijos.

laukas (sąsiuvinio) — paraštė̃, -ė̃s, pãraštę.

lazankos (lenk. łazanki) — skrliai, -ių.

lėbauti (perdirbtas iš lenk. labować) — puotáuti, ū̃žti, girtáuti.

ledaunė (lenk. lodownia) — ledū́ne, ledìnė, ledaĩnė,

legionierius, legiònininkas, -ai.

leidimas (kalbant apie knygas) yra vok. Auflage, rus. i z d a n i j e, pvz., V. Krėvės “ Raganius ” yra Spaudos Fondo leidimo (t. y. jį yra Spaudos Fondas išleidęs), 

leika (gud.) — piltùvas, -ė̃lis. 

lėkštė̃ — lė̃kštė, -ės.

lenciūgas (gud. 1 a n c u g) — grandìnė, -ės.

lengvaatletas — lengvãatletis, leñgvatletis, lengvàsis atlètas. Plg. lengvabū̃dis (ne lengvabūdas !). lenkaĩ,

Lenkijà — lénkai, -ų, Lénkija, -os. 

lermas (vok. Lärm) — triùkšmas, -o.

lė̃šos, -ų̃ — lė́šos, -ų.

letučka (rus.) — skrajùtė, -ės, lapẽlis, -io.

liakerkos (lenk. lakierki) — lakúotiniai (batai), lakúotinės (kurpės).

liaudìs, -is — liáudis, -ies.

Liepojus — Liepója, -os.

lietsargis — skė̃tis, -čio.

Líetuva, Lietùva — Lietuvà, -õs, Líetuvą,

lietuvių kalboje (išėjo, pasirodė knyga) — lietuvių kalba, 

ligonbutis (plg. vok. Krankenhaus) — ligóninė, -ės. 

lygsvara (versta iš rus. ravnovesije ar vok. Gleichgewicht) — pusiáusvyra, -os. 

liguistas (tarm.), ligū́stas, -a.

liktarnia (gud. lichtarnia) — žibintùvas, -ai. žibiñtas, -ai.

liktorius (gud. 1 i c h t a r’, lenk. lichtarz) — žvakìdė, -ės.

lineika (rus.) — liniuõtė, -ės.

lioduoti (bateriją) (vok. laden) — kráuti b.

lištva, ličtva (lenk. l i s z t w a, gud. lištva) — vãras, -aĩ.

liudesys — liūdess, liū̃desio. Žr. -e s y s.

liūdyti — liùdyti, -ija, -ijo ; daiktavardžiai : liùdytojas, liùdijimas (ne l i u d y m a s !). Plg. dantìja, -ì j o, -ý t i : dantìjimas, rūdìja, -ìjo, -ýti — rūdìjimas, 

liuftas (lenk. l u f t < vok. Luft [loch]) — dū́mtraukis, -io. 

liukras (lenk. lukier) — glãjus, -aus.

liuosas (vok. žem. los) — laĩsvas, atliekamas, atspėjamas ; laisvãlaikis, atliẽkamas, atspė́jamas laikas, spė̃tas (ne liuoslaikis!); atleisti (ne paliuosuoti!) iš pareigų.

liustras (rus. liustra) — sietýnas, -ai.

livas, lyvas — lýbis, -iai.

lyveris (rus. 1 i v e r) — (daržininko) laistìklis ; (gyvulio) plaũt-kepenys.

lodočkos (rus. lodočki) — kurpáitės, -čių.

lososina (rus.) — lašišà, -ìšos.

lõšti, -ia, -ė. Sakome : lošia kortomis, šãchmatais; pinigus pralošė, bet:    žaidžia futbolą, tenisą, krepšinį ; komediją, dramą vaidina,

loterėja (rus.) — lotèrija, -os.

lozungas (rus. 1 o z u n g < vok. Losung) — šū̃kis, -io.

lušys — lū́šis, -ies.

lušna — lūšnà, -õs, lū́šną.

 

Madnas (lenk. modny, rus. modnyj) — madìnis, -ė, madìngas, -a.

malačius, molodec (rus.) — vkęs, -usi, vyras ”.

maldaujančiai — maldáujamai. Žr. -ančiai

maliorius (lenk. malarz) — dažýtojas, -ai. 

maniška (rus.) — krūtìnė.

mankietas (lenk. mankiet) — rankógalis, -iai.

mantelis (vok. M a n t e l) — apsiaũstas, -ai. 

manto (rus. manto < pranc, manteau) — apsiaũstas, -ai. 

manžetas (rus. manžeta < prane, manchette) — rankógalis, -iai.

Marija — Marija, -ìjos.

marinavoti (lenk. marynować) — marinúoti (plg. pranc, m a r i n e r).

mãrios, -ių (ne m ã r ė s, -i ų !) : Kušių mãrios.

maršãlas — máršalas, -ai.

marùs, -ì — kurs lengvai, greitai miršta, vok. sterblich, nichtlebensfähig, rus. nežiznesposobnyj. Pvz., katė n e m a r ù s gyvulys. Žr. mirštamas, mirtingas.

masìnti — mãsinti, -ina, -ino.

maslionkos (lenk. maślanki) — pãsukos, -ų.

mãšìna — mašinà, -ìnos.

mašinìstė, mašìninkė, -ės (ne mašiniñkė!).

mašinka (lenk. maszynka) — mašinė̃lė, -ės. 

maštabas (rus. masštab < vok. Massstab) — mãstas, -ai : viską daro plačiu mastu (ne plačiu maštabu!); (žemėlapio) mastlis, -io.

matavas (rus. matovyj) — matìnis, -ė (plg. prane, mat): matìnė lemputė.

matčas — žaidnės, -ių, žaidins, žáidinio.

matikas (gud., lenk. motyka) — kauptùkas ; (kepurės) snãpas, -lis.

matomai — matýti : jis, m a t y t (i) (ne matomai!), nieko nežinojo, bet : jis matomai padėjo daiktą (t. y. taip, kad tas daiktas būtų matomas).

matrosas (rus. matros < vok. Matrose) — jūreĩvis, -io.

matroska (rus.) — jūrinìnkė, -ės.

maudyklà, -klos yra maudymosi vieta, vok. Badeplatz, rus. miesto dlia kupanija.

maudklė, -ės yra maudymosi Įtaisas, namas, vok. Badean-stalt, rus. k u p a 1’ n i a.

mazurkas (lenk. mazurek) — mozū̃ras, -ai.

mažiau.

   Nors gyvojoje kalboje retkarčiais yra pasakoma : jis įbrido į vandeni aukščiau (ar žemiau) kelių, tačiau plačiau taip aukštesniojo laipsnio prieveiksmių nebelinkstama vartoti. Dėl to ir bendrinėje kalboje toliau sakytina : jis gavo mažiau kaip (arba negu, nekaip, néi) penkis litus (ne mažiau penkių litų!).

Mažvdas — Mãžvydas ; plg. Mañtvydas, Mìlvydas ir kt. mednyčia (gud. m e d n i c a, lenk. miednica) — varìnė. 

medžiagã — mdžiaga, -os, bet: medžiagìnis, -ė. 

medžiaginiai — mdžiagiškai. Žr. -i n i a i.

meilė prie ko — meilė ko, kam :jo tėvynės meilė (ne meilė prie tėvynės!) buvo didelė; vaikų meilė tėvams (ne prie tėvų!) yra įgimtas dalykas, 

melsvas, melsvas, -à

mė́nesiena, mėnesíena, -os.

mėnesių vardai : saũsis, vasãris, kóvas, balañdis, gegužė̃, biržlis, liepa, rugpiū́tis, rugsė́jas, spãlis, lãpkritis, grúodis. 

meniu (rus. meniu < pranc. menu) — valgiãraštis, -čio, valgių sąrašas. 

mtas ir mtai.

    Metas yra laikas “ vok. Zeit, rus. pora, vremia ”, pvz., kuris dabar mẽtas? Šiuo metù viskas brangu. Metai — 12 mėnesių laikas, vok. J a h r, rus. god.

Metliai — Meteliaĩ, -ių, Mtelius (miestelis),

mètodas, metode — metòdas, -ai. 

metturgis — prekýmetis, -čio. 

mielu noru, su mielu noru (tai padarysiu), 

miera (gud., rus. mera) — mãtas, -ai, saĩkas, -ai. 

mieruoti (sudarytas iš miera) — matúoti, -úoja, -ãvo, seikė́ti, seĩki, -ė́jo (kalbant apie biralus).

mylėti ir mė́gti yra daug kur skiriama : pirmasis vartojamas kalbant daugiau apie žmones ar šiaip gyvas būtybes, o mėgti — apie daiktus, pvz., jis labai mýli vaikus, gyvulius, bet: mėgsta (ne myli) muziką, sportą, skanėstùs ir kt. Indi-vidualiai, ypač literatūrinėje kalboje, mylėti metaforiškai gali būti ir plačiau vartojama, pvz., jis labai myli (ne būtinai mėgsta!) gamtą, myli dangų, mišką ir kt. Be to, mylėti dar reiškia ir “ vaišinti ”, pvz., mus svečiuose didžiai my-lėjo (t. y. vaišino). Iš kitos pusės, mėgti (= pakęsti) gali būti vartojama ir kalbant apie žmones, pvz., jis manęs labai nemėgsta (t. y. nepakenčia).

mylėtojas (žr. mylėti) — mėgė́jas, -ai : mokslo mėgė́jų (ne mylėtojų!) draugija.

Mindaugis — Mìndaugas, -o.

minoga (rus.) — devynãkė.

mintinai — atmintinai (= vok. auswendig, rus. na pamiat’) : eilėraščiai paprastai duodami mokiniams išmokti atmintinai (ne mintinai !). 

mintiniai (egzaminai) — žodìniai, atsãkomieji egz. (kai per egzaminus atsakoma žodžiu).

mintyti dėl darybos yra galimas žodis, plg. mintìs : mintýti, kirmìs : kirmýti, rūdìs : rūdýti ir kt. Bet, turint bent kelis tos reikšmės gražius senus veiksmažodžius (galvóti, mąstýti, manýti), nebereikalingas ir šis darytinis žodis, 

mìrštamas, -a yra vok. tödlich, rus. smertel’nyj, t. y. toks, kuris linkęs mirti, kuris su savim neša mirtį arba yra mirties priežastis, pvz., jo liga nemirštama — pagis; mìrštama nuodėmė. Žr. marus, mirtingas, 

mirti badu ir iš (nuo) bado yra abu geri posakiai, tik pirmasis yra senesnis ir įprastesnis. Plg. dar juoktis, tyčiotis kuo ir iš ko, kratyti ko (kuo) ir nuo ko ir kt.

mitinas, -à dėl darybos gali būti sudarytas kad ir iš savaiminio miti (plg. bū́tinas, -à : bū́ti ir kt.), bet reikiamybės dalyviu jo jau nebelinkstama vartoti. Tačiau prieveiksmis mirtinaĩ dar pažįstamas : jis apsirgo mirtinaĩ, jį sumušė, sužeidė mirtinai.

mirtìngas, -a kuris miršta, neamžinas, vok. sterblich, rus. smertnyj, pvz., žmogaus dvasia nemirtinga, o kūnas mirtingas ir net marus. Žr. marus, mirštamas.

misionieris, misionorius — misionirius, -iaus, mìsininkas, -ai.

mįslė — mįslė̃, -ė̃s, mį̃slę, 

mytas — mìtas, -ai.

mizernas (lenk. mizerny) — meñkas, -à.

močalka (rus.) — plaušìnė, plaušaĩ, -ų̃, plaušùs, plū̃šos, -ų̃.

močeka (gud. mačecha) — pãmotė, -ės.

moderniškas — modernùs, -ì, modenų, priev. moderniaĩ. Čia priesaga -iškas nieko naujo nepasako, ir todėl be jos galime puikiausiai apsieiti, juo labiau, kad be tos priesagos patogiau ir antrinius darinius sudaryti, pvz., modernùs, modernìnis, modernùmas, modernýbė. Plg. dar lot. modernus “ naujas ”, pranc, moderne, vok. modern ir kt. Žr. dar -iškas, 

mogliuoti, mogliai (lenk. maglować, magiel < vok. mangeln, Mangel) — brūškúoti, brū̃škos, -ų.

mokesnis (tarm.), mókestis, -čio.

mokė́ti skirtina nuo žinóti : mokė́ti reiškia ką išmokus turėti galvoje, atsiminti, t. y. praktiškai sugebėti kuo nors pagrindžiaĩ naudotis (= vok. können [psichine prasme], rus. umet’, znat’, tviordo pomnit’), o žinóti galima tai, kuo yra įsitikrinta (vok. wissen, rus. umet’, znat’), pvz., vaikai jau móka poterius ; kai išmoksi visą pamoką, eilėraštį, tada ir mokėsi (ne žinosi!); lietuvių kalbą jis gerai moka (t. y. jis lietuvių kalbą yra gerai išmokęs, gerai lietuviškai kalba), bet: jis viską žino, kur kas yra padėta ; aš žinau, kad tu rytoj ateisi ; aš žinau daugybę kalbų (t. y. žinau daugybę kalbų esant), bet ne visas jas móku; galima daug ką žinóti, bet ne viską mokėti

mokkla — mokyklà, -klos. Žr. -y k 1 a. 

mokinti (tarm.), mokyti, -o, -ė. Žr. -y t i ir -i n t i. 

mókytinis, -iai visų pirma Šv. Rašto kalboje yra Kristaus mokinys. Dabar vienur kitur šiuo žodžiu yra vadinamas ir inteligeñtas, pvz., ten buvo nemaža ir mókytinių (= inteligeñtų). 

mokýtojas — mókytojas, -ai.

  Iš veiksmažodžių mókyti, tárdyti, gáudyti, šáudyti sudarytieji daiktavardžiai su priesaga -tojas turi kirtį toje pat vietoje : mókytojas, tárdytojas, gáudytojas, šáudytojas ir t.t., o iš veiksmažodžių ganýti, rašýti bus ganýtojas, rašýtojas. 

mokolas (gud. macbalo) — teptùvas, -ai, teptùkas, -ai. moksliñčius liaudinėje kalboje yra toks žmogus, kuris daug žino arba dedasi daug žinąs. Dėl darybos jis gali būti mūsų pačių žodis (plg. káršin-ti : karšiñčius, žìbinti : žibiñčius ir kt.). Be to, jis gali būti analogiškai sudarytas ir pagal galiñčius, išmiñčius, gudriñčius ir kt. Iš dalies galėjo tokiai darybai turėti įtakos ir tokie skobniai kaip liesiñčius “ miško sargas, eigulis ” arba tokie mūsų perdirbiniai kaip mediñčius “ t. p.” ir kt. Bet tiek dėl reikšmės, tiek dėl priesagos savotiškumo nebeapsimoka jau įsigalėjusio mókslininko vietoje vartoti moksliñčių ; nebent galima būtų tą žodį pakęsti baudinėje, buities vaizduojamojoje ar šiaip literatūrinėje kalboje. Be to, mokslinčius kartais vartojamas ir su bloginamuoju priereikšmiu.

Malėtai — Molė́tai, -ų.

morai (gud., lenk. mary) — neštùvai, -ų.

Morzė (rus.) — Morsas (plg. angl. Morse).

mostis (gud., rus. m a s t’) — tpalas, -aĩ; (arklių) pláukas.

moterìs, -is — móteris, -ies.

mótyna (tarm.), mótina, -os.

mozolis (lenk. mozol) — núospauda, -os, sąvėlė̃, -ė̃s, są́vėlę, pópūtė, -ės, trynė̃, -ė̃s, trnę. 

mufta (rus.) — movà, -õs, mõvą, ùžmova, -os. 

mugė — mùgė, -ės.

muliorius (lenk. mularz) — mū́rininkas, -ai.

munštukas (lenk., gud. m u n š t u k < vok. Mundstück) — kandiklis, -io.

muštarda (lenk. musztarda), muštrikas (vok. M o s t r i c h) — garstýčios, -ių.

muterka (lenk. m u t e r k a), moterka — veržlė̃, -ė̃s, vežlę.

 

Nabagas (gud. n e b o g arba sen. lenk. niebóg)— vagšas, -ai.

nabašnykas, nabaštikas (perdirbtas iš gud. neboščik, lenk. nieboszczyk) — veliónis, -io.

nachalas (rus. n a c h a l) — akiplėša, -os. 

nachališkas (žr. nachalas) — akìplėšiškas, -a, įžūlùs, -ì

nadzievoti (lenk. nadziewać), nadzievonė (lenk. nadziewanie) — kišti ; į̃daras, -aĩ, kašalas, -aĩ. 

náikinti, naikìnti, -ìna, -ìno. 

nayvus — naivùs, -ì, naĩvų, priev. naiviaĩ.

naktaiza (angį. necktie) — kaklãraištis, -čio, kaklãryšis, -io.

nalivka (rus.) — añtpilas, ùžpilas, 

narai (rus. nary) — gùltas, -ai.

naravas (gud., rus. n o r o v, lenk. narów) — natas, -ai, nir-tuls, nitulio.

naravistas (gud. norovistyj, lenk. narowisty) — nartùs, natų, nertìngas, -a.

natūralis, natūrališkas — natūralùs, -ì, -ãlų, priev. natūraliaĩ. Žr. -iškas.

naujienybė — naujenýbė, -ės.

nažutka (lenk. narzutka) žr. bliuzka. 

nė ir nei mūsų tarmėse retai kur griežtai skiriama, todėl ir bendrinėje kalboje būtų galima apsieiti be to skirtumo, kuri tarp jų dabar darome : mums visiškai gali užtekti ir vieno plačiau žinomo nei, pvz., aš nei tėvo neturiu ; jis nemoka nei skaityti, nei rašyti.

neatbūtinaĩ ir būtinaĩ reikia skirti : pabūk pas mus kiek ir neatbūtinaĩ (taip, kad mums nereikėtų pas tave tiek atbūti); aš ariau jam neatbūtinaĩ (t. y. jis man už tai nebeturės atarti, to darbo atbūti), bet: tu būtinaĩ ( = “ kanečnai ”) turi važiuoti į miestą ; būtinaĩ tai man padaryk iki pietų.

nedárbas yra toks būvis, kai nėra darbo (= vok. Arbeitslosigkeit, rus. bezrabotica), ir skirtinas nuo bedarbės (žr.).

nedateklius (hibr.) — nepriteklius, -iaus.

nederinamojo pažyminio įnagininkas : visi kareiviai buvo baltomis kepurėmis (ne baltose kepurėse!), ji eidavo į bažnyčią kasdieniniais drabužiais (ne kasdieniniuose drabužiuose!),

neiginio kilmininkas.

     Tiesioginio papildinio galininkas, pakeitus teigiamąjį tarinį neigiamuoju, virsta kilmininko papildiniu, pvz., turiu knygą, bet : neturiu knỹgos. Todėl sakoma : niekas j o (ne jį!) neprašė, nesisekė aprūpinti visų reikalų (ne visus reikalus!), nesutiks atiduoti nei mažiausio žemės gabalėlio (ne mažiausią ž. gabalėlį !) ir t.t.

neitralus — neutralùs, -ì, -ãlų, priev. neutraliaĩ,

nekuris (retas ir apysvetimis įvardis) — kai kuris : kai kurie (ne nekurie!) taip daro.

neláisvė, -ės yra toks būvis, kai žmonės gyvena be laisvės, pvz., priešai paėmė daug kareivių į nelaisvę. Žr. belaisvė, 

nelaisvis — belaĩsvis, -ė (žmogus paimtas į nelaisvę), 

neprigulmybė, neprigulmingas —. nepriklausomýbė, nepriklausomas, -a.

Nėris — Nerìs, -is, Nrį (moteriškosios giminės),

nerviškas, nervuotas — nervìngas (žmogus), t. y. piktas, pairusių nervų.

nervuotis — nervintis, -asi, -osi.

neščia — nėščià, -õs, nė̃ščią, 

nšinas, -à.

Su šios rūšies veiksmažodiniais būdvardžiais (nẽšinas, vẽdinąs, gẽninas) paprastai sakomas daiktavardžio įnagininkas, pvz., motina ėjo vaiku nešina ( = ėjo vaiką nešdamasi).

nešintis — nė̃šintis, -inasi, -inosi.

nešti yra visai netinkamai vartojamas tam tikruose posakiuose, pvz., jie susirinkime išnešė ( = iškėlė) sumanymą, teisėjai išnešė jam mirties sprendimą ( = teisėjai nuteisė jį mirtimi, mirti) ir kt.

neturtis — betutis, -čio. Plg. berañkis, beprõtis ir kt.

netvarkà, -õs, ntvarką yra toks būvis, kai nėra tvarkos, pvz., kambary buvo didžiausia netvarka ( = vok. Unordnung, rus. besporiadok). Žr. betvarkė.

neūžauga — neū́žauga, -os.

neužilgo (versta iš lenk. niezadługo, rus. nezadolgo) — netrukus, greĩtai : netrukus (ne n e u ž i l g o !) jis sugrįš, 

nezabudka (rus.) — neužmiršuõlė, -ės.

nežiūrint to yra verste versta iš rus. nesmotria na eto, pvz., šiokiuose posakiuose : nežiūrint to jis sugrįžo (= jis vis dėlto...); nežiūrint to, kad jau buvo vėlu, mes vis dėlto išvažiavome (= nors ir buvo jau vėlu, mes ...); nežiūrint savo rūpestingumo, jis ne viską spėja padaryti (= jis, kad ir rūpestingas, ne viską ...) ir kt. 

nianka (gud. n i a n’ k a, rus. n i a n’ k a) — áuklė, -ės. 

niekinančiai — niekinamai. Žr. -ančiai, 

nieko panašu, gera (tarm.), nieko panašaus, gero.

   Kilmininkas čia daug plačiau vartojamas, todėl ir bendrinėje kalboje jis teiktinesnis, negu niekatroji giminė, pvz., nieko gero negirdėjau ; nieko panašaus (ne p a-n a š u !) nebuvo ir t.t. Teigiamuose sakiniuose pirmosios linksniuotės būdvardžių niekatroji giminė dar dažniau vartojama, pvz., jis man padarė daug gera, bet linkėdami sakome tik viso gero! Antrosios būdvardžių linksniuotės niekatroji giminė bendrinėje kalboje šiuo atveju visai nebevartojama, pvz., sakoma tik : padaryk man ką malonaus ir kt. 

niekumet — niekuomèt, plg. kuomèt, tuomèt, 

niuniuoti — niūniúoti, -úoja, -ãvo. 

niurūs — niūrùs, -ì

nol(is) (rus. nol’) — nùlis, -io.

noperckas (gud. naperstok) — pirščiùkas, -ai, siuvamàsis žiedas.

nopielnykas (rus. napil’nik) — brūžklis, -io, dìldė,

nóriai yra sudarytas iš dar senesniuose kalbos šaltiniuose vartojamo būdvardžio nórus šalia nóras (plg. basas : balsùs : basiai, gõdas : godùs : gõdžiai, nasas : narsùs : nasiai ir kt.) ir dar dabar tarmėse plačiai vartojamas, pvz., jis viską labai nóriai dirba, valgo ir kt. Taigi nėra jokio reikalo jo keisti į noringai, su noru ar mielai.

novalačka (rus. navoločka) — ùžvalkalas, -aĩ, añtvalktis, -čio, ãptraukalas, -aĩ.

nuduoti (versta iš lenk. udać, udawać) — apsimesti, dėtis, pvz., jis dedasi (apsimeta) kvailas (ne ... n u d u o d a kvailą !). Kas kita : nudavė (= išleido) dukrelę už šimto mylelių.

Numeris sutrumpintai rašytinas šiaip : Nr. 299 arba 299 nr., bet nerašome : 229 Nr., Ns 299, 299 Ns ar kaip kitaip.

nuobradas (per nobrãdas paskolintas iš gud., rus. nabród) — nenáudėlis, válkata. 

nuodėmė̃ — núodėmė, -ės. 

nuomà, -õs — núoma, -os. 

nuomóti, nuomúoti — núomoti, -oja, -ojo.

     Nesakytina :    išsinuomoja kambarys (plg. rus. sdajotsia komnata), kaip ir parsiduoda namas, bet :    išnúomojamas kambarys, parduodamas namas.

nuosaikùs, -aĩkų, kuris žino, turi saiką, vok. mässig, gemässigt, rus. umerennyj, pvz., nuosaikus žmogus viską ir daro nuosaikiai (t. y. su saiku, neiškrypdamas į kraštutinybes) ; jo arklys nuosaikus (eina, bėga vienodai).

nuosavýbė, -ės yra daiktas, kuris kam priklauso, vok. Eigentum, rus. sobstvennost’. Žr. savybė,

nuoseklùs, núoseklų, priev. nuosekliaĩ = konsekventùs, priev. kon-sekvenčiaĩ, vok. konsequent, folgerichtig, rus. p o s l e d o v a t e l’ n y j.

núostabus — nuostabùs, núostabų, priev. nuostabiaĩ,

núošimtis, -io pagal savo darybą reiškia tai, kas imama nuo šimto, ir todėl visiškai gali atstoti procentą,. 

núoširdus — nuoširdùs, núoširdų, priev. nuoširdžiai, 

núotaika, -os = vok. Stimmung, rus. nastrojenije. Nesakoma tik : visi buvo geroje nuotaikoje (tai yra gryna rusybė :v chorošem nastrojenii!), bet visi buvo gerai nusiteikę, visų nuotaika buvo gera arba visi buvo gerõs nuotaikos. Žr. ūpas.

nuotikis — núotykis, -io reiškia netikėtą įvykį, vok. Abenteuer, rus. prikliučenije. Žr. įvykis,

nusakomasis kilmininkas.

    Sakoma: gerumo jis geras, bet visai negudrus, kilimo jis iš Švėkšnos (ne kas link [dėlgerumo..., kas link [dėl] kilimo!), 

nusikalsti prieš ką — nusikalsti kam : žmonės nusikalsta (nusideda) Dievui (ne prieš Dievą!), 

nusimanyti kame — nusimanyti apie ką : jis nusimano apie lietuvių kalbą (ne ...lietuvių kalboje!), 

nusistovėti ir nusistoti gyvojoje kalboje yra šiaip vartojama : nusistojo vanduo (buvusios drumzlės jame nusėdo) ; kai nusistos ( = nusės) batviniai (gira), tada galėsit gerti ; nenusistojusiam ( = drumstam) vandeny nesmagu maudytis, bet: nusistovėjo arklys ( = nuėjo nuo kojų, pasidarė nebegreitas ...) ; kumelys nusistovėjęs ( = nieko nedirbęs, įsidykėjęs), tai sunku ir besuvaldyti ; kai viskas nusistovės, nurims, tada ir bus galima pradėti tvarkytis ir kt.

nuspausdžiamasis presas — núospaudas, -ai.

nustoti ir netekti yra vienodai geri ir tolygios reikšmės veiksmažodžiai ir todėl abu vartotini, pvz., jis nustojo ( = neteko) viso savo turto, kare žmonės daug ko nustoja (== netenka).

 

Obalsis (verstas iš lenkų ogłos) — šū̃kis, -io.

objektivus — objektyvùs, -ì, priev. objektyviaĩ. Žr. -i v u s.

obnovka (rus.) — naujieji (drabužiai) ; įvilktùvės, -ių.

odà, -õs — óda, -os.

omė̃, -ė̃s, õmę = instìnktas, -ai.

omenyje (ir omenėje) savo reikšme tolygu galvojè (pvz., jis to visai neturėjo omenyje = galvoje), nes žmonių kalboje, ypač žemaičių tarmėse, taip plačiai ir sakoma, pvz., man nė į omenę ( = į galvą) neatėjo, kad aš tai turiu ; turėk o m e n ė j ( = galvoj), kad tas arklys geras ; man to nė o m e n ė j nebuvo ir kt.

oranžerėja (rus. oranžereja) — oranžèrija (plg. pranc. orangerie).

ordenas — òrdinas, -ai.

órlaivis, -io = dirižãblis, vok. Luftschiff, o lėktùvas = aeroplanas, vok. Flugzeug.

-ótas, -úotas, -ė́tas.

   Šios priesagos reiškia daugiau paviršiaus, matomą daiktų ypatybę, pvz., barzdótas, kuprótas žmogus, gumbúota lazda, kalnúotas laukas, pūslė́ta ranka, skylė́ta siena ir kt. Kartais ši priesaga savo reikšme suartėja su priesaga -ingas, pvz., akmenuotas ir akmeningas laukas, o kartais su -inas, pvz., degutúotos ir degùtinos rankos, dumblúotas ir dumblinas vanduo ir kt. Žr. -ingas

otstupnoje, otstupnovo (rus.) — pãmokestis, -čio, perleidžiamieji, pvz., kiek duosi pamokesčio, perleidžiamųjų?

 

Pabaltija — Pabaltijs, Pãbaltijo. Plg. girià — pagirỹs, Vilkijà — Pavilkijỹs ir t.t, padalyvis.

Kai sakinyje ir jo išskirtinėj aplinkybėj kalbama apie tą patį asmenį ar daiktą, vartojamas pusdalyvis, ne padalyvis, pvz., gyvendamas kaime, jis jautėsi gerai (jis gyveno ir jis jautėsi), ne gyvenant kaime, jis ... Padalyvis vartojamas kalbant apie du daiktus, pvz., saulei tekant, šilas nubunda (saulė teka ir šilas nubunda), 

padalka (gud. podolok, lenk. podolek) — príeduras, -aĩ, pridukas, -ai.

padarins, pãdarinio = vok. R e s u 1t a t, Erzeugnis, rus. posledstvije, rezultat. Žr. išdava,

padėtìs, -is, pãdėtį = vok. L a g e, rus. položenije, pvz., daikto padėtis, miesto padėtis labai graži, jo padėtis ( = padėjimas) nekokia. 

padõrus — padorus, -õrų, priev. padõriai. 

paduška (gud., lenk. poduška) — príegalvis, pagálvis, -io. 

paduškėlė (antspaudams) — paspaudė̃, -ė̃s, pãspaudę. 

paeiti iš ko (lenk. pochodzić) — būti kilusiam iš ko : jis kilęs (ne jis p a e i n a !) iš garsios giminės ar jis kilimo yra iš garsios g. Žr. nusakom. kilmininkas, 

pagélba, -os yra vėliau pagal gélbėti, gélbsti perdirbta iš pagálba, -os (plg. vedavadas, šelpti : pašalpà, ir kt.), bet vis dėlto ji, p a g e 1 b a, jau yra labai plačiai vartojama ir todėl klaida nebelaikytina.

pagrabas (gud. p o g r o b) — šemenys, -ų̃, budnė, budnės, -ių.

pãgrindas, -aĩ = vok. Grundlage, rus. o s n o v a. Žr. p amatas.

pãgunda — pagùnda, -os.

pedãgogas — pedagògas, -ai.

paieškau (skelbimuose), paieškojimas — íeškau, ieškójimas,

paisýti, paĩso, -ė (miežius) ir páisyti, -o, -ė = ko žiūrėti, į ką kreipti dėmesį.

paišelis (turėtų būti sudarytas iš *paišas, kurio visai nėra) — pieštùkas, -ai, plg. plaktùkas, trintùkas ir t.t. 

pãjūris, pajū́ris, -io.

pakartótinas, -a (reikiamybės dalyvis) yra turįs būti pakartotas, o pakartótinis, -ė (būdvardis) reiškia antrą kartą daromas

pakasynos (hibr.) — láidotuvės, ių.

pakitėti — pakylė́ti, -ė́ja, -ė́jo. Plg. neštipanėšėti, tilti : patylėti ir kt.

palaikyti ką už ką — palaikyti ką kuo : kuo (ne už ką !) tu mane laikai ?

Palánga — Palangà, -õs, Pãlangą.

palyginus ir palyginti.

   Sakoma : Joną su Petru palyginus, matyti aiškus skirtumas, bet: audra padarė, palyginti (ne palyginus!), tik nedidelių nuostolių. 

palikuõnis — palikuonis, -is, pãlikuonį. 

paliudymas — liùdijimas, -ai. Žr. liudyti, 

paliuosuoti — atléisti, išvadúoti. Žr. liuosas

palocius (lenk. p a ł a c) — rū́mai, -ų. 

paluba (rus.) — bliktìs, -is, dnis, -io.

pãmatas, -aĩ — vok. Fundament, Grund, rus. osnovanije. Žr. pagrindas.

panašus kam (rus.) — panašus į ką : jų papročiai p a n ã š ū s į lietuviškus papročius (ne liet. papročiams!); krautuvėj buvo degtukų, muilo ir panašių (ne tam panašių!) smulkių prekių.

pančiaka (lenk. pończocha) — kojinė, -ės.

Pnemunė — Panemùnė, -ės.

panėšėti, panėšėti, -ė̃ši, -ė́jo reiškia : truputį panešti ir būti panašiam

papa, pópiežius, -iaus.

papėdininkas (nevykęs naujadaras) — palikuonìs, -is, pãlikuonį (senas, jau Daukšõs ir kt. vartojamas žodis), 

papkė (rus. p a p k a) — kartònas, ãplankas, -aĩ (byloms), luobaĩ, lúobus.

pãprotis — paprots, -čiaĩ, vok. Sitte, Gebrauch, rus. obyčaj. Žr. įprotis,

par- žr. -a t.

paralyžius (lenk. paraliž) — stãbas, -aĩ, stãbligė, -ės, pvz., jį stabas ištiko.

paramas (gud. porom) — kéltas, -ai.

parapijinis, parapìnis, -ė.

parasonas (lenk. p a r a s o n, perdirbtas iš parasol< pranc. parasol) — skė̃tis, -čio.

parėdas (gud. p o r i a d) — ãpdaras, -aĩ, pãpuošalas, -aĩ.

parėdymas (žr. rėdyti) — įsãkymas, paliepìmas : prašau paliepimo, įsakymo, nurodymo (ne prašau parėdymo!), laukiu įsakymo, paliepimo, pranešimo (pagal reikalą galima pasirinkti bet kurį žodį), 

pareigà, -õs, pãreigą, priedermė̃, -ė̃s, priedermę ir príevolė, -ės yra sinonimai (artimos reikšmės žodžiai), būtent: pareiga ( = vok. Amt, Pflicht, rus. dolžnost’, obiazannost’) yra daugiau susijusi su tarnyba, priedermė (= vok. Pflicht, Schuldigkeit, rus. dolg, obiazannost’) — su dora, o prievolė — ( = vok. Bedurfnis, Pflicht, rus. potrebnost’, povinnost’)— su tuo, kas būtina, neišvengiama, pvz., valdininkai ne visi kaip reikiant atlieka savo pãreigas; rūpintis savo gimtąja kalba yra visų sąmoningų piliečių priedermė; karinė prievolė dabar Lietuvoje yra visuotinė, 

pareigonis, pareigū̃nas, -ai.

pareiti nuo ko — priklausyti nuo ko (= vok. abhängen, rus. z a v i s e t’), pvz., darbo našumas priklauso ir nuo darbininkų sveikatos. Žr. priklausyti. 

pãroda, paróda — parodà, -õs, pãrodą.

pas jį yra — jis turi. Sakoma : pas kaimyną yra svečių (nurodoma vieta) arba kaimynas turi svečių. Bet nesakoma : pas jį yra daug pinigų (jei tie pinigai yra jo nuosavybė), bet : jis turi daug pinigų (pažymima priklausomybė, nuosavybė). Taip pat : jam dantis skaudėjo (ne pas jį dantys skaudėjo = rus. u nego zuby boleli!), 

pasak žr. anot.

pasaulėžvalga, pasauli(o)žiūra — pasaulė́žiūra, -os.

pasėka, paseka — pasekmė̃, -ė̃s, pãsekmę, vok. Folge, Resu1tat, rus. posledstvije. Pasekmės sinonimai yra išdava, padarins. Pvz., viso to pasekmė buvo ta, kad jie tarp savęs pradėjo peštis (ne viso to pasekmėje jie ... !). 

pasekmingas — sėkmìngas, -a, priev. sėkmìngai, 

pasiekti ko — pasiekti ką : jie pagaliau pasíekė tikslą (ne tikslo !).

paskuĩ yra prieveiksmis ir prielinksnis, pvz., aš tau paskuĩ pasakysiu ir šuo bėga paskuĩ mane. Dėl to pãskui ir paskuĩ toliau nebesiūloma skirti bendrinėje kalboje, nes gyvojoje kalboje tas skirtumas ne visur tepažįstamas. 

pasoga (gud. p o s a g [a] ) — kraĩtis, -čio. 

pãstánga — pastanga, -õs, pãstangą. 

pastoti (į mokyklą) — įstóti, -ója, -ójo. 

pastõvus — pastovùs, -õvų, priev. pastõviai. 

pãšalpa, pašalpà, -õs, pãšalpą. 

pašnekesys — pašnekess. Žr. -e s y s. 

patalìnė — pãtalynė̃, -ės.

patėmyti (žr. t ė m y t i) — pastebė́ti, pàstebiu, -ė́jau.

patkava (gud., lenk. podkova) — pasagà, -õs, pãsagą. 

patõgus — patogùs, -õgų, priev. patõgiai. 

pãtranka — patránka, -os.

patrova (lenk. potrawa) — vagis, -io, duotė̃, -ė̃s, duõtę.

pats geriáusias yra toks pat geras posakis, kaip ir pats gerasis. 

pavaldinys — valdins, vadinio.

paveikti į ką — paveikti ką : tas įvykis labai j į (ne į jį!) paveikė.

pavelyti (žr. velyti) — léisti.

pavydalas — pavìdalas, -ai : grynoji klintis kai kada pasitaiko kristalų pavidalo (ne pavidale!); auksas ir sidabras pasitaiko gryno pavidalo (ne gryname pavidale!).

pavirsti kuo ir pavirsti į ką yra abu taisyklingi ir lietuviški posakiai, pvz., pavirto arkliu ir pavirto į arklį,

pãvyzdis — pavyzds, pãvyzdžio : jis, pavyzdžiui (ne p a v y z d i n !), to visai nesupranta, 

pazaras (gud. p o z o r) — pašvaĩstė, -ės. 

pãžanga — pažangà, -õs, pãžangą. 

pečionė (sudaryta iš pečiaus) — dė́klė, -ės. 

pečius (gud. peč’) — krosnis, -ies. 

pendzelis (lenk. pędzel) — teptùkas, -ai. 

per ir pro.

    Sakoma: ėjo per lauką, šoko per griovį, bet: pro langą žiūrėjo, pro skylę išlindo ; taip pat: važiavo pro šalį, pro bažnyčią ir kt.

perdėtinis (verstas iš lenk. przełożony) — vyresnsis, višininkas, -ai.

pérgyventi = vok. erleben, überleben, rus. perežit’ : daug vargo teko karo metu pergyventi ( = iškentėti) ; tėvai kartais ir vaikus pergyvena. Žr. išgyventi

peryna (gud., rus. perina, lenk. pierzyna) — patalaĩ, -ų̃, pãtalus.

perkupčius (hibr.) — pepirklis, -io, peprekis, -io.

pérnešti mūsų kalboje reiškia “ nešti per ką ” arba “ nešti iš vienos vietos į kitą”, pvz., vos pérnešėm visus daiktus per upę ; jau visas knygas pérnešė iš vieno kambario į kitą. Bet pérnešti “ pakęsti, pakelti, iškęsti, iškentėti, ištverti ” gali būti verstinė slavybė (plg. rusų “ mnogo goria my perenesli” = mes daug vargo iškentėjome, pakėlėme); bet, sprendžiant iš tokių vietomis gyvojoje kalboje vartojamų posakių kaip aš nebepérnešu vargų ir kt., atrodo, tai galėtų būti ir lietuviška metafora. Tačiau vis dėlto paprasčiau ir patikimiau yra sakyti “ man teko daug visokių nemalonybių, gėdos patirti, iškęsti, pakelti, turėti”, ne pernešti, 

peronas (rus. p e r o n < pranc, p e r r o n) — príestotis, -čio. 

persiimti kuo (lenk. przejąć się czym vertinys) — būti apimtam, perimtam, prisiimti, persiimti ko, pvz., vaikai buvo susidomėję (ne persiėmę!) mokytojo pasakojimu; jie visi buvo labai perimti, apimti svetimõs dvãsios, jie visi buvo prisiėmę, pérsiėmę svetimos dvasios ir kt. (ne persiėmę svetima dvasia!). Plg. aš tos sriubõs (arba nuo tos sriubos) net persivalgiau: tokia ji skani buvo. 

per(si)statyti (susipažįstant ar supažindinant) — pri(si)statýti. 

petelnia, -ė (gud. patelnia, lenk. patelnia) — spirgintù-vė, -ės, keptùvė, -ės.

piela (slavų pila) — piū́klas, -ai (tartina p j ū́ k l a s, -ai!),

pielavoti, pilavinos (gud. pilovat’, lenk. piłować, piłowiny) — piáuti, piáunu, pióvė ; piùvenos, -ų. 

pielyčia (gud. pilica) — brūžklis, -io, dìldė, 

pigułka (lenk. pigułka) — žirnlis, piliùlė (plg. pranc, p i l u l e).

pirm negu yra verstinė slavybė (plg. rusų prežde čem . . .), todėl nevartotina, pvz., ligi (ne pirma negu!) eisite į miestą, pasirūpinkite pinigų.

pirmo sausio ir t.t, yra grubus vertimas iš slavų kalbų (plg. rus. piervogo janvaria, lenk. pierwszego stycznia), todėl jo vietoj sakytina: saũsio pirmà, pirmóji (diena) arba pirmà, pirmóji saũsio. 

pirmyneiga — pažangà, -õs, pãžangą. (Pats žodis pirmyn yra visai geras).

pirmtakūnas — pìrmtakas, -ai, vok. Vorläufer, rus. predšestvennik.

piečius (lenk. plac < vok. Platz) — sklpas, -ai.

plėčka (gud. pliaška arba lenk. flaszka) — buteliùkas, 

pleisteris, pliasteris (gud. pliaister, lenk. plaster) — traũklapis, -io.

plėmas (lenk. plama) — dėmė̃, -ė̃s, dė̃mę.

plėmuoti (iš plėmas) — dėmė́ti, -ė́jų, -ė́jau. 

pletkas, pliotkas (lenk. plotka) — plpalas, -aĩ, liežùvis, -iai, apkalbà, -õs, ãpkalbą.

pletkavoti (lenk. plotkować), pletkininkas (iš pletkas) — liežuváuti, plpalus nešioti ; liežuvininkas, -ai. 

pliažas (rus. pliaž < pranc, plage), paplūdims, pãplūdimio, atkrañtė, krañtas, -aĩ.

plytnyčia (gud. plitnica) — pltinė, -ės. Žr. -i n y č i a.

pliušavas (lenk. pluszowy) — pliušìnis, -ė. 

ploščius (gud. p l a š č, lenk. płaszcz) — apsiaũstas, -ai. 

plū̃gas, -ai yra aiškus skolinys (gud., rus. plug, lenk. p ł u g < vok. Pflug); bet kadangi juo yra žymima tam tikra arklo rūšis (t. y. geležinis arklas), tad arklas (medinis, su geležinėmis žagrėmis) dabar daugelio yra suprantamas visai atskiru dalyku ir todėl vartojamas greta naujojo plūgo. Dėl reikšmės arklas galėtų visai pakeisti plūgą, bet ta reikšmine galimybe iš pradžios niekas nepasinaudojo, ir dabar, kada arklas su plūgu mūsų visuomenės kalbinėje sąmonėje yra jau įsigalėję kaip du skirtingi ūkio padárgai, atrodo nebelengva bus vieną kitu pakeisti. Nieko čia nepadėjo ir J. Jablonskio 1918 metų mėginimas pirmykštį arklą vadinti žambiù, o plūgą árklu.

po paprastai yra vartojamas su įnagininku (pvz., po stalù, po suolu ir kt.), su galininku (pvz., braidė po vandenį) ir kilmininku (pvz., po šv Petro, po Kalėdų), bet gyvojoje kalboje iš senovės yra dar taisyklingai vartojamas ir su naudininku, pvz., po visam ( = po pamaldų) išėjo iš bažnyčios, važiuoja po kairei, viskas tebėr po senovei, dar ir po šiai dienai jis negali atsigauti ir t.t, 

podė, podis (vok. žem. pôde) — krìkšto tė́vas, mótina (ir krikštãtėvis, -io, krikštãmotė) ; krikšto duktė, sūnus (ir krikštã-dukterė, krikštãsūnis, -io).

podliza (rus.) — šunuodgis, -ė, púodlaižis, -ė, palaižà, -õs, pã-laižą.

podriadas, podriadčikas (rus. podriad, podriadčik) — parangà, õs, pãrangą ; rangõvas, -ai. 

poeta (lenk.) — poètas, -ai.

poetingas, -a skirtinas nuo poètiškas, pvz., poetìngas kraštas (kuriame yra daug poetų) ir poètiškas kūrinys (kuris būdingas poetui), poètiška ( = lygiai tokia, kaip poeto) siela ir kt. Žr. -i n g a s ir -iškas, 

pokilis — pókylis, -io.

polendvica (lenk. polędwica) — nugarìnė, -ės.

policistas, policijantas — polìcininkas, -ai. 

poliruoti, svìdinti, -ina, -ino.

pončkas (lenk. pączek) — spùrgas, -aĩ, spurgìnis, -io.

popiera, popieris (tarm.) — põpierius, -iaus. 

pop(i)erosas — papiròsas, -ai. 

pompa (lenk.) — siurbls, siublio.

portmone (rus. < pranc, porte-monnaie), portmonetka (lenk.) — pinigìnė, -ės.

portsigaras (rus. portsigar < pranc, porte-cigares) — papiròsinė, -ės.

postas (rus. post) — póstovis, -io.

potvinis — pótvynis, -io.

pozas (gud., lenk. p a z) — są́laida, -os, ìšskroda, -os.

pozyti (gud. p a z i t’) — skrósti, -džia, -dė. 

pozitivus — pozityvùs, -ì. Žr. -i v u s.

póžiūris, -io = vok. Stand-, Gesichtspunkt, rus. točka zrenija: šiuo póžiūriu = rus. s etoj točki zrenija. Žr. atžvilgis, 

prãbanga — prabangà, -õs, prãbangą, 

prabočius (žr. bočius) — prósenis, -io, prótėvis, -io. 

prabū́ti ir išbū́ti yra abu geri, tik norint galėtų būti kiek savo reikšmėmis skiriami, plg. pragyventi ir išgyventi, praleisti ir išleisti ir kt. 

pradžiõs mokyklà dabar yra oficialiai vartojama. Bet visai gerai techniniu terminu gali būti sakoma ir pradì (t. y. mokslo pradžiai skiriama) mokykla.

pragarsėti ir išgarsėti : Jonas savo girtuokliavimu jau seniai yra pragarsė́jęs ( = pasidaręs garsus, įgavęs garso) ; staiga garsėjo, garsėjo (= ėjo garsyn), ir greitai visai pragarsėjo ( = praėjo garsas) ; bet: visame krašte išgarsėjo (= pasidarė visur garsu, garsas labai plačiai išsklido) ; su pinigais ir jo garsas išgarsės ( = drauge su garsu išnyks), 

pragyvénti ir išgyvénti abu drauge vartotini, pvz., iš tokios algos aš niekaip negaliu pragyventi; pragyvenimas mieste labai brangiai atsieina; pragyvenau, praleidau savo jaunystę, ir dabar gabu sau ramiai laukti senatvės ; bet: dabar žmonės jau tiek ilgai nebeišgyvena, kaip seniau ; aš visą gyvenimą taip išgyvenau, ir man buvo gerai ; su juo aš ir metų nebeišgyvenčiau, 

prajausti — nujaũsti, -čia, nùjautė, 

prajovas (gud. projava) — reiškins, réiškinio, 

prãkalba — prakalbà, -õs, prakalbą, 

prakilnùs, -ì ir kilnùs, -ì yra abu geri žodžiai, 

pramatýti ir numatýti mūsų kalboje vietomis yra vartojama vienoda reikšme, bet norint gali būti ir skiriama, pvz., jis lig šiol nieko nematė, tik dabar staiga pramatė (t. y. ėmė matyti, praregėjo), bet : iš anksto sunku viską numatyti ( = vok. voraussehen, rus. predvidet’), kas toliau bus.

prãmoga — pramogà, -õs, prãmogą,

pranokė́jas, pirmtakas, -ai. 

prasikalsti, nusikalsti.

prasižengti, prasižengimas, prasižengėlis yra rečiau vartojami ir mūsų kalbai ne visai būdingi, iš dabes net gali būti ir verstiniai skobniai (plg. lenk. przestępca “piktadarys, nusikalt4lis ”, przestępstwo “ piktadarystė, nusikaltimas ” ir kt.), todėl bendrinei kalbai veikiau teiktina nusižeñgti, nusikasti, nusižengìmas, nusikaltìmas ir nusižeñgėlis, nusikatėlis.

prasmė̃, -ė̃s, prãsmę “ vok. Sinn, rus. smysl ” skirtina nuo reikšmė̃, -ė̃s, réikšmę “ vok. Bedeutung, rus. značenije ” : pirmoji yra loginė dalyko esmė, o antroji — jo vertingumas kuriam kitam dalykui. Žodžio prasmė liečia jo turinį, o žodžio reikšmė — jo apimtį. Mūsų žodžių réikšmės dažnai kinta ; pvz., pasáulis dar neseniai réiškė vietą po saule (plg. palóvis, pasùolė ir kt.), o dabar jau yra ir svietas, vok. Welt ”. Taip pat ir žmonių pasakymai nevienoda prasmè (ne prasmėje!) yra suprantami.

prašyti ką ko : prašau tėvą pinigų, ligonis prašė Joną kunigo (= prašė Joną, kad kunigą parvežtų), maloniai prašau Tamstą (ne Tamstos!) leisti... ir kt. Šitoks galininko ir kilmininko skyrimas tam reikalui yra tuo labai patogus, kad jis niekados nesukelia jokios dviprasmybės ir įgalina daug lengviau skirti gretimines reikšmes, pvz., Jonas prašė Petrą Marytės laiško (t. y. Marytei priklausančio laiško, kurį šiuo tarpu turėjo Petras).

presas (rus. press < vok. Presse, pranc. presse) — spaudnė, -ės, spaustùvas, -ai.

pribūti gali būti verstas iš rus. p r i b y t’, lenk. przybyć ir vok. z u n e h m e n, pvz., jis paskirtu laiku nepribuvo ( = neatvyko) ir jis jau tris kilogramùs pribuvo (= priaugo).

prìderančiai, prìderamai. Žr. -ančiai.

pričioska (rus.) — šukúosena, -os, sušukãvimas.

prie kartais netinkamai yra vartojamas verstiniuose posakiuose, pvz., prie geriausių norų ( = geriausiais norais, kad ir kaip norėdamas) to negaliu padaryti, aš nieko jau daugiau negaliu prie to (= dėl to) pasakyti, taip pat: prie ko čia aš? (iš rusų pri čiom zdes’ ja — kuo aš čia (dėtas) ?) ir kt.

prielankùs, -ì ir palankùs, -ì yra abu geri, gyvojoje kalboje vartojami ir vienodos reikšmės būdvardžiai, būtent: prielankùs visų pirma yra tas, kuris gali arba yra pratęs prie ko lenktis, prilinkti (plg. leisti ir prielaidùs), o palankùs — tas, kuris sugeba palinkti, pasilenkti, plg. Kuršaičio palankùs “ biegsam, geschmeidig, rus. gibkij ”. Ilgainiui šių žodžių reikšmės galėjo suartėti ir imti žymėti tai, kas vokiečių yra geneigt, rus. sklonnyj. Dabar bendrinėje kalboje daugiau yra įsigalėjęs palankùs, -ì, palañkų, priev. palañkiai.

príešas, -ai ir príešininkas, -ai yra skirtini : pirmasis yra tas, kuris prieš ką kovoja, vok. Feind, rus. vrag, o antrasis — tas, kuris kitam priešinasi, oponuoja iš principo, vok. Gegner, rus. protivnik.

príešgina, príešgyna, -os (kuris visados spyriuojasi iš savo pobūdžio).

prietelius (gud. prijatel') — bičiùlis, -io.

prietykis, núotykis, -io.

prigulėti (priklausymo réikšme verstas iš lenkų należeć) — priderė́ti, priklausýti, pvz., tie pinigai jam pridera, priklauso (ne priguli!).

priklausyti kam (= vok. gehören, rus. prinadležat’, pvz., tos pievos priklauso dvarui) ir priklausyti ko, nuo ko ( = vok. abhängen, rus. z a v i s e t’), pvz., laimė nepriklauso turtų, arba nuo turtų; valdininkas priklauso viršininko, arba nuo viršininko. Žr. pareiti.

priklus (lenk. przykry) — nemalonùs, -ì, nesmagùs, -ì.

prikuska (rus.) — príekanda, -os, pakandà, -õs, pãkandą : gėriau arbatos su príekanda, arba p ã k a n d a. 

primieruoti, primierka (žr. mieruoti) — pri(si)matúoti, pri(si)-matãvimas.

principe — iš principo : vyriausybė iš principo (ne principe !) pritarė šiam sumanymui,

prisieiti (versta iš rus. prichodit’sia) — tekti, reikėti, prireikti, pvz., tau dar teks, arba reikės (ne prisieis = rus. pridiotsia !) pakentėti. Bet visai taisyklingai : per dieną eidamas prisiėjo (plg. prisiklausė, prisivalgė).

prisiekdinti — prisaikìnti.

prisižiūrėti kam — prisižiūrėti ko, įsižiūrėti į ką, pvz., prisižiūrėjęs visokių gražių dalykų parodoje, nenori ir namo eiti ; gerai įsižiūrėk į šį paveikslą (ne prisižiūrėk šiam paveikslui!), 

prismokas (lenk. przysmak) — príeskonis, -io. 

prišakys, tarm. pryšakys, priešakis — priešaks, priešakio, 

privalýti, -o, -ė = reikėti, būti reikalingam, vok. bedürfen, sollen, rus. nuždat’sia, dolženstvovat’, pvz., žmogus privalo mylėti artimą (= žmogui reikia mylėti artimą) ; jis neprivalo (= jis nėra reikalingas, jam nereikia) svetimos pagálbos.

privãlomas, -a = būtinas, reikalingas iš priedermės, vok. notwendig, obligatorisch, rus. dolžnyj, obiazatel’nyj, pvz., pradinis mokslas dabar Lietuvoje yra visiems privalomas.

privalùmas (žr. privalus) = vok. Notwendigkeit, rus. neobchodimost’, todėl nevartotinas ypatybės ir savybės vietoje, pvz., tas daiktas turi ir gerų ypatybių ar savybių (ne privalumų!), 

privalùs, -ì = būtinas, reikalingas, vok. notwendig, unentbehrlich, rus. neobchodimyj, nužnyj; pvz., darbas privalomas, o duona privali, 

privatiškas — privatùs, -ì, -ãtų, priev. privačiaĩ. Žr. -iškas

progà, -õs — próga, -os. Žr. laiko įnagininkas, 

prosas (gud. p r a s, lenk. p r a s a) — laidnė, -ės. prosavoti (lenk. p r a s o w a č), prosyti — láidyti, lýginti. 

proškas (lenk. proszek) — miltliai, -ių. 

prūdas (gud. p r u d) — tvenkins, tveñkinio, kū́dra, -os. 

prūsokas (gud., lenk. p r u s a k) — kakšlė̃, -ė̃s, kãkšlę. 

psichiniai — psichiškai. Žr. -i n i a i. 

pulsas (lenk. puls, rus. pul's) plastà, -õs, plãstą. 

 pusbliūdis (hibr.) — pùsdubenis, -io. 

pusbonkė (hibr.) — pùsbutelis, -io.

pusiáusvyra, -os (fizikos terminas) = vok. Gleichgewicht, rus. ravnovesije; pusiáusviras, -a (būdv.) pusiau per ką pers viręs.

puskarininkas — pùskarininkis, -io, plg. bérnas — pùsbernis, kùnigas — pùskunigis.

 

Radio — rãdijas, -o. Plg. kali druska.

Radvyla — Radvilà, -ìlos.

radzinka (iš r a z i n k a) žr. r a z i n k a. 

ragažė (gud., rus. r o g o ž a) — plaušìnė, -ės. 

ragotinė (gud. rogatina) — íetis, -ies. 

raidė̃ — raĩdė, -ės.

raiškùs, -ì = vok. expressiv, rus. vyrazitel’nyj, pvz., raiškùs ( = ekspresyvus) yra žodis, kuris gyvai įteigia savo reikšmę. Žr. ryškus.

raitelis (pagal raĩtas perdirbtas iš vok. Reiter; priesaginis vok. -ter į mūsų -telis buvo pakeistas disimiliaciniu būdu, plg. revorveris >revolvelis) — raĩtininkas, -ai (senas terminas, pažįstamas jau senuosiuose mūsų raštuose ir paskolintas į gudų kalbą net prieš kelis šimtmečius).

rakalis (per r a k e r i s perdirbtas iš vok. R a c k e r) — lupìkas, -ai, odlups, ódlupio. 

rakas (gud., lenk. rok) — teminas, -ai. 

ramatas — saũsgėla, -os, reumãtas, -ai. randelis,

randelis (lenk. rondel) — prikaistùvis, -io. 

rankvedis, -ėlis (verstas iš rus. rukovodstvo) — vadõvas, -ai, vadovė̃lis, -io.

rasalas (gud. rosol) — mikalas, -aĩ.

rasoda (gud., lenk. rosada <rozsada), rasodnikas (lenk. rozsadnik) — daigaĩ, -ų̃, dáigus ; daigýnas, -ai.

rastis = atsirasti, pvz., pavasarį randasi ( = atsiranda) vis daugiau ir daugiau uogų. Bet rastis “ būti, vok. sich befinden ” yra versta iš rus. nachodit’sia; todėl, pvz., vietoj “ Kaunas randasi dideliame slėnyje ” sakytina : Kaunas yra dideliame slėnyje, 

rašliavà — rãšliava, -os. 

raštaĩ, -ų̃ — rãštai, -ų, raštùs.

razinka (lenk. rozynka) — razinà, -ìnos (plg. vok. Rosine < pranc. r a i s i n).

reališkas, realingas — realùs, -ì, -ãlų, priev. realiaĩ, Žr. -iškas,

rėdyti (gud. riadit’) — rengti, daryti, taisyti, tvarkyti, pvz., jis buvo gražiai apsirengęs, apsitaisęs, apsidaręs (ne apsirėdęs!); Dievas viską, išmintingai sutvarkė (ne surėdė!) ir kt. Taip pat vengtini ir kiti žodžiai, sudaryti iš rėdyti, pvz., rėda, rėdyba, rėdytojas, surėdymas ir kt. Žr. dar parėdymas

regenmantelis (vok. Regenmantel) — nepéršlampamas, nepérlyjamas apsiaũstas, -ai, lytìnis, -io, dulkìnis, -io (nuo dulkių).

reikia darbas dirbti ir reikia darbą dirbti yra abu geri posakiai, tik paskutinysis, su galininku, yra plačiau vartojamas vak. aukštaičių bei žemaičių tarmėse ir todėl teiktinesnis bendrinei kalbai.

reikti, reikėti ; kitos lytys : reĩkia, reikė́jo, reikė̃s, reikė́ti, bet prireĩkia, prìreikė, prireĩks, prireĩkti.

reiškia — vadìnas : tu, vadinas (ne reiškia = rus. z n a č i t !), rytoj neisi į mokyklą. Kas kita : k ą (ne kas!) tai jam réiškia?

rekordą pastatė, sumušė — pasiekė, laimėjo rekordą,

rendevū (pranc. rendez-vous) — pasimãtymas. 

reñgti(s) ir ruõšti(s) paprastai vartojama viena reikšme, pvz., rengiasi ir ruošiasi kelionėn. Bet kartais jų reikšmės esti ir skirtingos, pvz., išėjo apsirengęs ( = apsivilkęs) ir išėjo apsiruošęs ( = apėjęs ruošą), 

retežis, -ius (gud. retiaz’) — grandinė, -ės. 

reumatizmas (lenk. reumatyzm), saũsgėla, -os. 

rezultãtas, -ai (kietas l !), kuris lietuviškai gali būti verčiamas ìšdava, pãdariniu, pãsekme ir vaĩsiumi, kartais sakinyje, rusų kalbos pavyzdžiu, yra visai netinkamai vartojamas, pvz., galutiniame rezultate ( = galų gale) jis nieko nelaimėjo ; galutiniame rezultate jis viską prarado (= rezultatas buvo tas, kad ...). 

riabčikas (rus. r i a b č i k) — jerubė̃, -ė̃s, jrubę. 

ricierius (lenk. rycerz) — rìteris, -io.

ridikiulis (rus. ridikiul’ < pranc, ridicule) — rankinùkas, -ai.

rinka (lenk. rynek) — prekývietė, -ės.

rinkė (vok. žem. rinke, rink) — lankaĩnis, -io. 

risokas (lenk. rysak) — ristõkas, -ai, ristū̃nas, -ai. 

risorai (rus. r e s s o r y, lenk. resory < prance, r e s s o r t) — lìngės, -ių, liñgynės, -ių. 

ryšy žr. sąryšy.

ryškùs, -ì, rškų = vok. deutlich, rus. otčetlivyj : raiški kalba paprastai esti ir ryški; raiškumas priklauso nuo įtaigumo, ryškumas — nuo aiškumo. Plg. dar raiškus, 

rišti (klausimą) žr. išrišti.

ryzas (gud. r i z a, lenk. ryza) — skamalas, -ai, skùduras, -aĩ.

rogatka (rus.) — tìmpa, -os.

rokuoti(s) (perdirbta iš rokavoti< lenk. rachować) — skaitýti(s), skaičiúoti.

rolė (vok. Rolle), vaidmuõ, -eñs, vaĩdmenį,

rolikas (rus. rolik) — skrituliùkas, -ai.

Romà ir Rmas.

Liaudies kalboje tėra žinomas tik Rymas (iš gud. R i m ar lenk. R z y m), tačiau spaudoje vis daugiau jau įprantama vartoti Romą. Jos belieka ir laikytis, 

rūbas (gud. r u b) — drabùžis, -io, ãpdaras, -aĩ, drapanos, -ų. 

rubežius (gud. r u b e ž) — ribà, -õs, síena, -os. 

rūgoti (gud. rugat’) — bárti(s), murmė́ti, 

ruja (lenk.) — gaujà, -õs, gaũją. 

rujoti (žr. ruja) — gaujóti.

ruletka (rus. ruletka < pranc, roulette) — rulètė, -ės.

rulis (rus. rul') — vaĩras, -aĩ.

ruñkelis (vok. Runkel) ir burõkas (gud., lenk. burak) yra abu skoliniai, bet plačiausiai žinomas burõkas ; ji galime ir vartoti.

ruošti(s) žr. rengti (s),

rūpesnis (tarm.), rū̃pestis, -čio.

rūpintis apie ką — rūpintis kuo : kas pasirūpins maistu (ne apie maistą!), 

ruporas (rus. r u p o r) — garsintùvas, -ai. 

rūstáuti — rū́stauti, -auja, -avo. 

rūšìs, -is, rū̃šį — rū́šis, -ies.

ruštavonė (lenk. rusztowanie) — láiptos, -ų, pastõliai, -ių.

ružavas (lenk. różowy) — rožìnis, rožės spalvõs. Nevartotini ir kiti panašios rūšies skobniai, pvz., lelijavas, vyšniavas ; jų vietoje sakytina: lelijìnis, vyšnìnis, be slaviškos priesagos -avas.

 

saidokas (gud., lenk. sajdak) — lañkas, -aĩ, kìlpinis, -io.

sąjūdis — są́jūdis, -džio. Žr. iškila, 

samavoras (rus. samovar) — virtùvas, -ai. 

sąmišis — są́myšis, -io. Žr. iškila.

samogonas, -ka (rus. samogon, - k a) — naminė (t. y. namie varyta degtinė), 

sąmojus — są́mojis, -o.

samoučka (rus.) — savìmoka, -os, savamõkslis, -ė.

sandarbininkas (verstas iš vok. Mįtarbeiter) — bendrada-bis, -ė.

sángrąžiniai veiksmažodžiai.

    Sangrąžos dalelytė -si prie veiksmažodžių reiškia “ sau, save” ir “vienas kitą”, pvz., perkasi ( = perka sau), prausiasi ( = prausia save), mušasi ( = muša vienas kitą) ir kt. Mums apysvetimiai su ta dalelyte yra saváiminiai veiksmažodžiai, todėl dažnai dar sakome : driñka, geñda, kla, kiñta, krpsta, pliñta, vista, vsta (viñsa), taip pat didėja, mažėja ir kt. Bet dabar, iš dabes kaimyninių slavų kalbų paveikti, jau daug kur sakome ir drikiasi, gadìnasi, keĩčiasi, kliasi, plčiasi, veĩsiasi, dìdinasi, mãžinasi. Tačiau šios rū́šies lyčių mūsų kalboje gali būti susidariusių ir savarankiškai, nes kai kurios iš jų turi skirtingas reikšmes, pvz., medis jau krypsta, siena jau pakrypusi, bokštas virsta, vaikai suvirto į krūvą ir jis kreipiasi (ne krypsta!)į mane savo reikalu, jie verčiasi (ne virsta!) prekyba ir kt. Šiaipjau, kur reikšmės neįvairuoja, bendrinėje kalboje patartina daugiau vartoti savaimines lytis, pvz., genda, kyla (pvz., debesys, saulė, lėktuvas ...), plinta (pvz., gandai ...), didėja, mažėja ir kt., nors gyvojoje kalboje jau labai plačiai sakoma ir driekiasi, keliasi (pvz., iš lovos), veisiasi ir kt. Kai kuriais atvejais kitaip ir negalima pasakyti, pvz., leidžiasi saulė. Ypač atkreiptinas dėmesys į tokius posakius : man nesinori miego, valgyti, kažkodėl nesimiega ir kt. Jais mes daugiau reiškiame pasyvumą, ne valios veiksmą : sakydami man nesinori miego, mes lyg norime pasakyti : dėl norėjimo aš noriu ar galiu norėti miego, tik dėl ne nuo mano valios priklausančių priežasčių negaliu miegoti, neima miegas. Todėl yra galimas daiktas, kad šis posakis ir nėra būtinai verstas iš rusų mne ne chočetsia spat’. Kas kita yra tokie posakiai, kaip išsinuomoja butas, parsiduoda, statosi namas ir kt. : tai, be abejonės, yra aiškūs vėlyvi vertimai (plg. rus. sdajotsia kvartira, prodajotsia dom ir kt.), ir todėl jų kiek galint reikėtų véngti bendrinėje kalboje, 

sankeleivis (verstas iš vok. Mitreisender ar rus. sputnik) — keliõnės draũgas, keliãbendris, bendrakeliõnis. 

santikis — sántykis, -io. Žr. iškila.

sardinka (lenk. sardynka) — sardìnė, -ės (plg. vok. Sardine, pranc. sardine).

sąryšyje — ryšium ( = vok. in Verbindung, rus. v sviazi): ryšium (ne sąryšyje!) su pablogėjusiais santykiais atsistatydino vyriausybė,

sąsiuvinys — są́siuvinis, -io. 

sąskridis — są́skrydis, -io. Žr. iškila.

sąstatas gali būti sudarytas greta sustatýti, kaip sañdaras šalia sudarýti. Dėl to galime kalbėti apie traukinio sąstatą, apie žodyno, ministrų kabineto sandarą (sudarymą) ir kt. Tuo būdu sąstatas yra sustatymo, o sandaras — sudarymo išdava. Tik atkreiptinas dėmesys į svetimus verstinius posakius, pvz., atvyko artistų grupė tokiame sąstate ( = rus. v takom s o s t a v e) ; visai lietuviškai ši sakinį galime ir šiaip nusakyti : atvyko artistų grupė tokios sudėties, arba tokio sandaro. 

satirà, -ìros, satyrà, -ros.

sauvaliã, -ãlios, sauvãlis, sauvaliáuti gali būti sutraukta iš savavalià, -ãlios, savavãlis, -ė, savavaliáuti ir todėl netaisytina.

sąvadas įstatymų (versta iš rus. svod zakonov) — įstãtymų rinkins.

sãvaitė — saváitė, -ės. savãnoris — savanõris, -ė.

savarankus, savarankiai — savarañkis, -ė (pvz., žmogus), savarañkiškas, -a (pvz., darbas), priev. savarañkiškai, pvz., savarankis žmogus savarankiškai (ne savarankiai!) ir elgiasi. Plg. begėdis, vienašalis žmogus ir begėdiškas, vienašališkas darbas.

savastis — nuosavýbė, -ės. Žr. -a s t i s.

savažudis — savìžuda, nusižudėlis.

savýbė = vok. Eigenschaft, rus. svojstvo. Savybė skirtina nuo savumo, kaip ypatybė ( = vok. Eigentümlichkeit, rus. osobennost’) nuo ypatumo. Žr. -y b ė ir -umas.

savìmonė (filosofijos terminas) = vok. Selbstbewusstsein, rus. samosoznanije.

savistovus (verstas iš rus. samostojatel’nyj) — savarañkis, -iškas, nepriklaũsomas, -a.

savìtarpis yra daiktavardis, ne būdvardis, todėl sakytina : savìtarpio, arba savìtarpiniai, santykiai (ne savitarpiai santykiai !) ir t.t.

sėbras (gud. s i a b e r) — draũgas, -aĩ, beñdras, -ai.

Sėda — Sedà, -õs, Sdą.

Seirijai — Seirìjai, -ų.

skąs, -anti negali būti pakeistas įvardžiu kitas. Pvz., sakinyje pasakysiu kitą, dieną įvardis kitą nebūtinai turi reikšti antrą (t. y. rytojaus) dieną : kita diena gali būti ir ne ta, kuri tuojau eina po kalbamosios. Todėl norėdami šią pirmąją pažymėti, turime sakyti ir skančioji diena (t. y. ta, kuri, seka, tuojau eina po šios dienos). Šitokią vartoseną, pradedant jau senaisiais mūsų raštais, yra nulėmusi ne baudinės, bet rašomosios kalbos praktika ir reikšmės skirtingumas. Plg. vok ein anderer ir folgender Tag, rus. drugoj ir sledujuščij den’ ir kt.

seklyčia (per sveklyčią, svetlyčią paskolinta iš gud. svietlica) — mnė, -ės (gyvas žmonių kalbos žodis!).

sekmė, sekmingas — sėkmė̃, -ė̃s, sė̃kmę, sėkmìngas, -a.

sekti ką ir sekti kuo.

  Sekti ką = vok. jemandem nachspüren, nachfolgen, rus. sledit’ kogo, pvz., šeimininkė vištą seka (t. y. žiūri, kur ji nueis) ; šuo šeimininką seka. Sekti kuo = vok. nachahmen, rus. podražat’, pvz., šis poetas Maironiu pasekė, sūnus tėvu pasekė (= tėvo pėdomis nuėjo), jis tariasi Kristumi sekąs (t. y. Kristaus pėdomis einąs).

selìnti ir sė̃linti abu yra kalbos duomenys, tik pastarasis, sėlinti, dabar yra daugiau įprastas.

seniai ir senai dabar savo reikšmėmis taip skiriami : seniai = vok. lange, seit langer Zeit, rus. d a v n o (pvz., jis seniai pas mus bebuvo), o senai yra prieveiksmis iš būdvardžio senas, pvz., jis senai (= senas) atrodo, 

senobė (tarm.), senóvė, -ės. 

senuolis — senõlis, -io.

sermėga (gud. sermiaga) — milìnė, rudìnė,

servetka (lenk. serwetka) — servètė, -ės. siečka žr. akselis.

siekinio kilmininkas dažniausiai vartojamas su vadinamaisiais slinkties veiksmažodžiais : eiti, vykti, siekti, važiuoti, prašyti ir kt. Juo paprastai pasakome siekiamąjį daiktą, pvz., vyrai jau pietų (ne ant pietų ar pietums!) pareina, jis išvyko atostogų (ne atostogoms ar ant atostogų!), ligonis prašė gydytojo (kad parvežtų gydytoją) ; leiski, berneli, močiutės atlankyti, 

siekis — siekìmas, -ai, tìkslas, -aĩ. 

sielà — síela, -os.

sierenkiai obuoliai (rus. seren’kije) — molìniai,

sietka (rus. setka) — tinkllis, -io ; sietlis (arbatai košti), sistematizuoti mūsų kalbos pavyzdžiais gali būti trumpiau nusakomas, būtent — sistèminti, t. y. daryti sistèmą, pagal sistemą tvarkyti. Lygiai taip pat mūsų kalboje vietoje idealizuoti, legalizuoti galima sakyti idealinti, tegalinti (t. y. daryti ką idealų, legalų).

siū́liju, -yti, siū́lau, siū́liau, siū́lyti.

skaityti ką kuo (verstinė rusybė) — laikyti ką kuo : jį visi laiko (ne skaito !) neišmanėliu. Bet sakytina : jis su manim visai nesiskaito (nors ir rusų panašiai sakoma : on so mnoj sovsem ne š č i t a j e t s i a).

skaitliukai (nevykęs naujadaras) — skaitytùvai ; (elektros) skaitìklis, -io.

skaitlius, -iaus yra gyvosios žmonių kalbos žodis, daugiausia žemaičių ir vak. aukštaičių vartojamas. Bet dabartinėje bendrinėje kalboje jau visuotinai yra įsigalėjęs skaĩčius, -iaus, ne skaitlius, todėl šalia jo toliau sakytina ir skaičiúoti, skaitmuõ, -eñs, skaĩtmenį, gausùs, gaũsų ar gausìngas, -a, ne skaitliuoti, skaitlinė, skaitlingas. Ypač nevartotinas yra būdvardis skaitlingas : pagal savo darybą jis visų pirma turėtų reikšti “ turįs daug skaičių, vok. zahlreich, rus. mnogočislennyj ” (plg. pinigingas “ geldreich ” ir kt.). Bet kadangi mes savo kalboje tam reikalui turime bent keturis būdvardžius, būtent — gausus, gausingas ir apstus, apstìngas “ zahlreich, reichlich, obil'nyj, mnogočislennyj ”, tad nebėra jokio reikalo vartoti skaitlingo, sudaryto iš bendrinėje kalboje nevartojamo skaitliaus. 

skaitlinė žr. skaitlius

skaitlingas žr. skaitlius.

skalbiniai yra skalbiamieji drabužiai. Žr. baltiniai,

skarbonka (lenk.) — aukų dėžutė, aukìnė, -ės. 

skaũda galvà ir skaũda gálvą yra vienodai vartojami posakiai, bet įprastesnis ir senesnis, atrodo, yra antrasis, 

skaurada (lenk. skowroda, gud. skovoroda) — keptùvė, spirgintùvė.

skaūtas — skáutas, -ai.

skebti — skélbti, -ia, -ė.

ski (anglį. s k e e) — pašliū́žos, -ų, slìdės, -džių.

skindelis (vok. žem. s c h i n d e l e) — málksna, -os, stiegėlė̃, -ė̃s, stíegėlę.

skladas (rus. sklad, lenk. skład) — sándėlis, -io, pódėlis, -io.

skiepas (lenk. sklep) — rūss, rū̃sio.

skonìs, -is, skõnis, -io.

skribelė — skrybėlė̃, -ė̃s, skrýbėlę.

skūra (gud. skura) — óda, -os, káilis, -io.

skųstis ant ko — skųstis kuo : Petras kaimynu (ne ant kaimyno!) skundžias ; ligonis viduriais skundžias, 

slapyvardė — slapývardis, -džio. 

slauginti — slaugýti, slaũgo, slaũgė, 

slavis, slavėnas — slãvas, -ai. 

slegia, slė́gti, slė́gia, slė́gė, slė́gti, 

slė̃nis (tarm.), slėns, slė̃nio. 

slojikas (lenk. słoik) — stiklìnis, -io. 

smakas (lenk. smok) — slìbinas, -aĩ.

smala (gud. s m o l a, lenk. smoła) — dervà, -õs, devą.

smė̃lis (tarm.), smėls, smė̃lio.

smetona (gud. smetana) — grietinė̃, -ė̃s, gritinę.

smičius (lenk. smycz) — griežklė, -ės. 

smožyti (lenk. smażyć) — kèpti, spirginti, 

smūtkelis (sudarytas iš smūtkas < lenk. smutek, gud. smutok) — rūpintojėlis, -io. 

sõdnas (tarm.), sõdas, -ai.

sodžialka (gud. sažalka) — kū́dra, -os, tvenkins, tveñkinio.

sofka (lenk.) — sofà, km. sòfos (plg. pranc. sofa), 

 sokas (lenk. sok) — sunkà, -õs, suñką.

solidnas (lenk. solidny, rus. s o 1 i d n y j) — solidùs, -ì, solìdų ( = pranc, s o l i d e < lot. solidus).

sosas (lenk. s o s < pranc, s a u c e) — pãdažas, -aĩ, dažins, dã-žinio, dãžalas, -aĩ.

sosiska (rus. sosiska < pranc, saucisse) — dešrlė. soska (rus.) — žindùkas, -ai, čiulpùkas, -ai.

spalių (mėnuo), spãlio mėnuo, spãlis, -io. Žr. mėnesių vardai.

spalvuotas — spalvótas, -a.

spatas (vok. S p a t e n) — kastùvas, -ai, lopetà, -õs, lópetą,

spausdìnti, spausdinys — spáusdinti, -ina, -ino, spaudins, spáudinio (iš s p á u d ė, plg. šovinỹs, šóvinio:šóvė). 

spáustuvė, spaustùvė, -ės.

spreñdžia, sprę̃sti — spréndžia, spréndė, sprę́sti,

sprenžina (gud. sprenžyna, lenk. sprężyna) — spyruõklė, -ės.

srytis — sritìs, -is, srìtį.

stabmediškas — stãbmeldiškas, -a (iš s t a b m e l d s, stabmeldžio, ne stabmel̃džio!),

stalavotis, stalauninkas (lenk. stołować się, stołownik) — válgyti, válgytojas.

stalčius (gud., lenk. stolec) — stalinė, -ės.

staldas (vok. žem. stall) — tvártas, -ai.

staliarka, staliorius (lenk. stolarka, stolarz) — medžio darbai ; stalius, -iaus, dailìdė, -ės.

stanikas (lenk. stanik) — liemnė, -ės, liemenė̃lė, -ės.

stebė́tinas, -a dalykas visų pirma yra toks, kurį reikia stebėti, kuriuo reikia stebėtis, o toliau gali būti ir nuostabus, įstabus dalykas. Pats tas žodis jau sutinkamas ir senuosiuose raštuose.

stebė́tis iš ko ir stebė́tis kuo yra abu vienodai vartotini posakiai, tik toks yra skirtumas, kad pirmasis iš jų naujesnis, o antrasis senesnis.

stebūklas, stebùklas, -ai.

steñgtis — sténgtis, sténgiuos, sténgiaus.

stylius — stìlius, -iaus.

stikliorius (pagal stiklas iš gud. s t e k l i a r’) — stìklius, -iaus.

stipendiatas — stipeñdininkas, -ai.

stonas (lenk., gud. stan) — lúomas, -ai.

stovyla, stovylas (gud. s t a v i l o) — statula, -õs, stãtulą.

stõvis, io = vok. Z u s t a n d, rus. sostojanije.

   Stovis yra išvidinis dalykas, padėtis — išviršinis. Plg. sąmonės stovis ir miesto padėtis. Tik kartais netinkamai šio žodžio vietininkas yra vartojamas tam tikruose verstiniuose posakiuose, pvz., jį rado girtame stovyje (plg. rus. vpjanom vide, sostojanii); lietuviškai sakytina : jį rado girtą, 

straĩpsnis — stráipsnis, -io.

str(i)ūgas (gud., lenk. strug) — drožtùvas, -ai, leistùvas, -ai.

subjektivus — subjektyvùs, -ì, -vų, priev. subjektyviai. Žr. -i v u s. subtiliškas, subtelus — subtilùs, -ì, subtìlų, priev. subtiliaĩ (plg. lot. subtĩlis “ smulkus, plonas, gležnas, lepus ”).

subuvimas (plg- vok. Beisammen-, Zusammensein) — póbūvis, -io.

Sudavija, sudavas, sūdas — Sūduvà, -õs, sūdùvis, -ė.

sueigà — sùeiga, -os.

sugeriamàsis põpierius, nuspaudžiamàsis p., núospaudas, -ai.

suįdominti — sudõminti, -ina, -ino.

sukaktìs, -is, sùkaktį ir sukaktùvės, -ių reikšmėmis skirtina šiaip : sukaktis yra sukakimo išdava (plg. sutartis susitarimo išdava), o sukaktuvės yra sukakties minėjimas, šventė, plg. sutartùvės, pabaigtùvės, skerstùvės ir kt. 

sukė (tarm.) — sùko, sùka, sùkti, 

sukurys — sūkurs, sū̃kurio.

sulig gyvojoje kalboje daugiausia vartojamas su įnagininku, pvz,. turime pašaro tik sulig šventėmis, upė bėga sulig krantais, jis sulig manim didumo ir kt. Retkarčiais šis prielinksnis pasakomas ir su kilmininku (pvz., sulig Jurgio ir kepurė), bet bendrinėje kalboje vis dėlto tevar-totinas tik su būdingesnių įnagininku, plg. upė bėga sulig krantais = lygiai su krantais

sumoje dažnai vartojama visai svetimai, pvz., prašau išduoti avansą 100 litų sumoje, priimtas biudžetas 300 milijonų litų sumoje. Visai lietuviškai galime tai šiaip pasakyti : prašau išduoti avansą 100 litų sumõs ar 100 litų avansą, priimtas 300 milijonų litų biudžètas ir kt. O kalbėdami apie sąskaitas bei vekselius, galime sakyti ir naudininką, pvz., išrašė sąskaitą 10 litų sumai, išdavė vekselį 500 litų sumai.

sunkiaatletas — sunkiãatletis, -čio, suñkatletis, -čio, sunkùsis atletas.

suokalbis, suokalbininkas — są́mokslas, -ai, są́mokslininkas, -ai.

surėdymas (žr. rėdyti) — sutvakymas, sántvarka. 

susiįdomauti — susidomė́ti, susidõmi, -ė́jo.

susižadė́ti ir susižiedúoti skirtini reikšmėmis šiaip : susižadėti, kada vienas antram pasižada, vok. sich versprechen, rus. pomolvit’sia; susižieduoti, kada pasikeičiama žiedais, vok. sich verloben, rus. obručat’sia. Pagal tai skirtini sužadė́tinis, -ė ir sužiedúotinis, -ė. 

sustatyti — sudarýti, sukùrti : sukūrė, parašė (ne sustatė!) eilėraštį, sudarė (ne sustatė!) žodyną, 

sūtemos — sùtemos, -ų. 

sutverti žr. tverti, 

sutvertojas, tvėrė́jas, sutvėrė́jas, -ai.

Suvienytos Amerikos Valstybės — Jungtinės Amerikos Valstybės (sutrumpintai : JAV).

sužadėtinis, sužieduotinis žr. susižadėti.

svetimšãlis, -ė, svetimtaũtis, -ė yra svetimos šalies, svetimos tautos vyras, moteris, 

svetimieji bendriniai žodžiai dažnai yra kirčiuojami svetimai, taip, kaip jie kirčiuojami tose kalbose, iš kurių ar per kurias jie pas mus yra atėję. Bet toks kirčiavimas mūsų kalbai netinka. Bendrinėje kalboje svetimieji žodžiai kirčiuotini, kaip atitinkami savi lietuviški žodžiai : aferà, -èros, afišà, -ìšos, agentūrà, -ū̃ros, aksiomà, -òmos, alėjà, -ė̃jos, alyvà, -vos, ambasadà, -ãdos, anginà, -ìnos, antenà, -ènos, Argentinà, -ìnos, atakà, -ãkos, atmosferà, -èros, balerinà, -ìnos, barikadà, -ãdos, bibliotekà, -èkos, blokadà, -ãdos, brigadà, -ãdos, cenzūrà, -ū̃ros, citrinà, -ìnos, Čikagà, -ãgos, damà, dãmos, datà, dãtos, diagramà, -ãmos, disciplinà, ìnos, dramà, drãmos, elektrà, -èktros, emblemà, epochà, -òchos, erà, èros ir kt., ne afèra, afìša, agentū̃ra, alė̃ja, alva. Visi šios rūšies svetimieji žodžiai kirčiuotini kaip rankà, rañkos, vištà, vìštos, mokyklà, -klos, gyvatà, -ãtos ir kt.

Toliau taip pat kirčiuotina : agronòmas, alfabètas, antro-pològas, aspèktas, autobùsas, automobìlis, balkònas, baromètras, biogrãfas, biudžètas, bufètas, cemeñtas, defèktas, dekrètas dialògas, fenomènas, fotogrãfas (plg. fotogrãfija), hektãras, kabinètas, manifèstas, metòdas, mikroskòpas, milimètras, monològas, motòras, objèktas, orkèstras, paragrãfas, procèsas, prodùktas, projèktas, prospèktas, protèstas, protokòlas, regrèsas, semèstras, sezònas, skelètas, soprãnas, subjèktas, termomètras.

Būdvardžiai : individualùs, -ì, intymùs, -ì, modernùs, -ì, muzikalùs, -ì, neutralùs, -ì, oficialùs, -ì, originalùs, -ì, punk-tualùs, -ì, racionalùs, -ì, radikalùs, -ì, realùs, -ì, sentimentalùs, -ì, subjektyvùs, -ì, ir visi su galūne -yvùs (žr. -ivus) kirčiuojami linksniuojant kaip malonùs, -ì.

Iš šių būdvardžių padaryti prieveiksmiai dažniausiai kirčiuojami gale, pvz., punktualiaĩ, oficialiaĩ ir t.t,

svinas, -aĩ ir klė́tis, -ties yra abu savi žodžiai ir todėl abu vartotini ; teiktinesnė klė́tis, nes plačiau žinoma, 

sviteris (rus. s v i t e r < angl. sweater) — megztinis, -io, nertinis, -io.

 

šaldyklà, -klos yra vieta, kur kas šaldoma,

šaldytùvas yra šaldymo įtaisas, įrankis.

šalè — šalia (yra suprieveiksmėjęs arba suprielinksnėjęs vienaskaitos įnagininkas, toks pat, kaip nakčià, šìrdžia ir kt.).

šãlininkas — šalmiñkas, -ai. Žr. -i n i n k a s.

šarončius (lenk. szarańcza) — skėrs, skė̃rio, 

šaritkų (bažnyčia) — šarìčių b. 

šarmanka (rus.) — rylà, -õs, rlą.

šarpus (vok. žem. š a r p) — spė́rus, -i, greĩtas, -à, vikrùs, -ì.

ščypcai (gud. š č i p c y, lenk. szczypce) — žnplės, -ių. 

ščyras (sen. lenk. szczyry)— nuoširdùs, -ì, núoširdų, širdìngas, -a ; uolùs, -ì, uõlų, stropùs, -ì, strõpų, 

šeimà ir šeimýna.

    Šeima reiškia tėvus ir vaikus. Šeimyna yra platesnė sąvoka : ją sudaro šeima su artimesniais giminaičiais (pvz., seneliais) ir net samdiniais. Tarmėse abu šie žodžiai dažnai turi ir vienodą reikšmę, 

šelti — šė̃lti, -sta, šė̃lo.

šėpà, km. šė̃pos (lenk. szafa ar gud. š a p a), spìnta, -os (greta s p ì n d a, -o s iš vok. žem. spind), 

šezliongas (lenk. szezlong < prane, chaise longue) — ilginė (kėde). 

šiaurė̃ — šiáurė, -ės.

šiaučius, šaučius (lenk. szewc, gud. š a v e c) — kupius, -iaus, batsiuvs, batsiuvio.

šyberis (vok. S c h i e b e r) — kaĩštis, -čio, speñgtis, -čio. Žr. j u š k a.

šienikas (pagal šinas iš lenk. siennik) — čiužins, čiùžinio.

šyna (lenk. szyna, gud. š y n a) — rãtlankis, -io.

šinelis (rus. š i n e l’) — milìnė, -ės. 

šinka (lenk. szynka) — kupis, -io. 

širdìngas, -a yra 1) nuoširdùs, -i ir 2) piktas, įširdęs, 

šiška (lenk. szyszka, gud. š y š k a) — kankórėžis, -io, gurgù-tis, -čio, žebels, žbelio.

škotas (lenk. s z k o t) — skòtas, -ai (plg. angl. S c o t),

šlapùkė (kempinė) yra gumikė pirštams šlapinti, 

šlėga (lenk. s z l a g a) — kūlė̃, -ė̃s. kū̃lę, tvoklė̃, -ė̃s, tvõklę. 

šliafrokas (vok. Schlafrock) — naktìnis apsiaũstas naktì-siaustis, -čio, kambarinis apsiaustas, 

šlipsas (vok. Schlips) — kaklãraištis, -čio. 

šliūbas (lenk. ślub) — jungtùvės, -ių. 

šližikai (ś 1 i ż y k i) — prėskùčiai, -ių. 

šmotas (lenk. szmat) — gãbalas, -aĩ. 

šnapsas (vok. Schnaps) — degtìnė, -ės.

šniūras, -elis (lenk. sznur) — vivė ; bãtraištis, -čio, vastis, -čio, ùžvartis, -čio.

šniuravonė (lenk. sznurowanie) — várstytinis, -io.

špalta (lenk. s z p a 11 a < vok. Spalte) — skìltis, -ies. 

špikas (lenk. szpik) — smgenys, -ų̃, čiùlpos, -ų̃

špikuoti (perdirbtas iš lenk. szpilkować) — smaigýti, smaĩgo, -ė, smaigstýti, smaĩgsto, -ė. 

špilka (lenk. szpilka) — segtùkas, -ai. 

špižius (lenk. spiż), špižinis — ketus, -aũs, ketinis, -ė. 

špokas (lenk. szpak) — varnė́nas, -ai. 

šporas (rus. š p o r a < vok. Sporn) — pentìnas, -ai. 

šposas (vok. S p a s s) — pókštas, -ai, išdáiga, -os. 

špūlė (lenk. s z p u 1 a < vok. Spule) — rìtė, -ės. 

šriftas (rus. š r i f t < vok. Schrift) — spaũdmuõ, -eñs, spaũd-menys, -ų̃.

šriūbas, šriūbavoti (gud. š r u b, lenk. śruba < vid. vok. žem. schrūbe) — sráigtas, -ai; sráigtą sukti,

štakietas (lenk. sztachet < vok. Staket) — statins, stã-tinio, statìnis, -iai.

štampas (rus. š t a m p < vok. Stampfe), štampuoti — spaudas, -ai, spaũstė, -ės ; spaudúoti, spausčiúoti.

štatas (rus. š t a t < vok. Staat) — valstýbė, -ės, pvz., Jungtinės Amerikos Valstýbės.

štepselis (rus. štepsel’ < vok. Stepsel) — kištùkas, -ai.

štoporas (rus. š t o p o r) — trauktùkas, -ai, atkimštė̃, -ė̃s, ãtkimštę.

štora (rus.) — užúolaida, -os.

Štrausas (vok. Strauss) — strùtis, -čio.

štuka, dg. štukos (lenk. s z t u k a < vok. Stück), štukavoti (lenk. sztukować) -— gabalas, -aĩ; juõkas, -aĩ, išdáiga, -os, pókštas, -ai ; juokùs ar išdáigas daryti, juokùs krė̃sti, juokáuti.

šventãdienis, -io (daikt.) = šventà diena; šventadiẽnis, -ė (būdv.) = šventai dienai skirtas, pvz., šventadiẽniai drabužiai.

šventýbė ir šventenýbė vienareikšmiai žodžiai, plg. didybė ir didenybė. Todėl galima tituluoti : Jo Šventybė ir Jo Šventenybė.

švogeris, -ka (lenk. szwagier, -ka < vok. Schwager) — sváinis, -io, sváinė, -ės.

 

tabakierka, -kerka (lenk., rus.) — tabõkinė, -ės.

tabõka — tabokà, -õkos.

taburetka (rus. < pranc, tabouret) — taburètė, -ės. taca (lenk.) — padė̃klas, -ai.

tàd skirtina nuo tat (tai) : tat, tai, tatai visų pirma yra niekatrosios giminės įvardžiai, pvz., visa tat (t a i) iš anksto buvo paruošta. Be to, tai yra dar vartojama ir jungtimi, pvz., jei negali, tai nė nepradėk. Tad (iš tada) vartojamas daugiau prieveiksmiškai (pvz., tad kągi pasakysi), bet ir jis taip pat kartais gali eiti jungtimi, pvz., kadángi niekas nenori to daryti, tad teks vienam iš mūsų tai atlikti, 

taip vadinamas, -a (versta iš rus. tak nazyvajemyj, lenk. tak zwany ar vok. so genannt)— vadinamasis, -oji, pvz., dabar atsiranda kaskart ir daugiau vadinamųjų (ne taip vadinamų!) inteligeñtų bedabių, 

taisklingas — taisyklìngas, -a.

taktiškas (žmogus) — taktìngas, -a (kuris turi takto, yra su taktu) : taktìngas žmogus taktìngai (ne taktiškai!) ir elgiasi. Žr. -i n g a s ir -iškas,

talpìnti pagal savo darybą visų pirma reiškia “ daryti tapų ”, paskui “ kam ieškoti talpõs ar duoti talpą (arba pãtalpą) ”, pvz., šitame bute tegalima tik du gyventojus sutalpìnti, daugiau jame nebètelpa, nes per maža vietos. Todėl visiškai netinka vartoti talpìnti vietoje “ dėti, spausdinti ”, pvz., užuot sakius “ mano straipsnis buvo patalpintas viename dienraštyje ”, reikia sakyti : mano straipsnis buvo išspausdintas (arba įdėtas) viename dienraštyje, 

tame nevartotinas aiškiuose verstiniuose posakiuose, pvz., nelaimė tame ( = rus. nescastije v tom), kad daugelis emigrantų užmiršta gimtąją kalbą ir kt. ; visai lietuviškai sakytina:    nelaimė ta (arba tik : nelaimė), kad ... Taip pat vietoj ne tame dalykas, ne tame reikalas sakytina : ne tas dalykas, ne tas reikalas. Žr. kame dalykas.

tamprus, -ì, taprų, yra jungtinas su tepti, tampýti ir visų pirma reiškia “linkstantį temptis ”, t. y. stiprų, netrūkstantį, sta-mañtrų, stangų, elastingą (plg. ėdrùs “ kuris gerai, daug ėda ”, jautrùs “ gerai jaučiąs, budrus, jausmingas ”, tukrùs “ kurs greitai tunka, turįs daug riebalų, tukinąs ” ir kt.), todėl ir tamprūs ( = stiprūs, nenutrūkstą) santykiai bus kiek kitokesni, kaip glaũdūs ( = artimi) santykiai, tankiai žr. dažnai.

tapetai (lenk. tapety) — išmušalaĩ, ìšmušalus.

tardyti, tardýtojas — tárdyti, -o, -ė, tárdytojas. 

tarena netinka nei tarimui, nei tarsenai reikšti: viena, priesaga -ena dabar beveik nebevartojama veiksmui žymėti ; antra, veiksmo būdui žymėti dabar jau vykusiai yra įsigalėjusi priesaga -sena (pvz., eisena, rašýsena ir kt.), ir trečia, tarimo rūšiai (vok. Aussprache, rus. proiznošenije) reikšti jau turime savo gražų žodį tartìs, -is, tati. Žr. tarsena ir tartis.

tarinio (sudurtinio) sudedamąja dalimi gali eiti daiktavardžio vardininkas ir įnagininkas, pvz., jis buvo visų mėgstamas ir laukiamas svečias (ne mėgstamu ir laukiamu svečiu!), jis buvo narsus karys (ne narsiu kariu!), bet: jis buvo kunigas, daržininkas ir jis buvo kunigu, daržininku. Skirtumas čia yra tas, kad vardininkas reiškia daugiau įprastinį veiksnio darbą, įprastinę buitį, o įnagininku pasakome, kuo kas yra, dedasi, yra laikomas tam tikru laiku.

Sudurtiniame tarinyje paprastai tevartojamas būdvardžių vardininkas, ne įnagininkas, pvz., jis jaučiasi laimingas (ne laimingu!), dedasi geras (ne geru!) ir kt.

tarkavoti, tarka (lenk. tarkować, tarka) — trìnti, trintùvė, -ės.

tarpusaviai santykiai — tarpusavio santykiai, nes tarpusavis yra daiktavardis, ne būdvardis. Žr. savitarpis

tasena, -os yra tarimo būdas, vok. Diktion, Sprechweise, rus. dikcija. Žr. tartis.

tartis, -is, tatį yra tarimo rūšis, jo išdava (= vok. Aussprache, rus. p r o i z n o š e n i j e), pvz., kiekvieno gero artisto turi būti gera, taisyklinga, ryški tartis ir graži, raiški (= ekspresyvi), meniška tarsena, 

tartokas (lenk. tartak) — leñtpiūvė, -ės. 

tat žr. tad.

taũtininkas — tautiniñkas, -ai.

teikti žr. tiekti.

teisė̃, -ė̃s, teĩsę — téisė, -ės, téisininkas, -ai (ne teĩsininkas!). Taip pat Įsidėmėtina : jis neturi jokių teisių i mano nuosavybę (ne mano nuosavybei ar prie mano nuosavybės !). 

téisėtas, teisė́tas, -a.

teismas ėjo prie uždarų durų — teismas ėjo (arba byla buvo sprendžiama) uždaromis durimis ( = slaptai, neviešai).

teisùs, teĩsų = vok. recht, rechtlich, rus. pravyj, spravedlivyj: teisus yra tas, kieno veiksmai ir teigimai atitinka tiesos ir teisingumo reikalavimus. Žr. tiesus

telefonistė, telefòninkė, -ės, plg. mašìninkė.

Tešiai — Telšiaĩ, -ių̃, Télšius.

tėmyti (gud. t i a m i t’) — stebė́ti, stbi, -ė́jo.

tepliorius (hibr.) — tapýtojas, -ai.

terioti (gud. teriat’) — niõkoti, siaũbti, naikìnti, pvz., priešas užplūdęs nuniõkojo, nùsiaubė, sunaikìno (ne nuteriojo!) visą kraštą, 

tyčiótis — týčiotis, -iojasi, -iojosi kuo arba iš ko. 

tikti reiškia “ ruošti, rengti, gaminti ”, o teĩkti — “ duoti ”, pvz., šeimininkė tiẽkia (pàtiekė) pietus, bet: sodas suteikia daug naudos ir malonumo ; aš jam jau įteikiau visus dokumentùs, taip pat : teĩkis ( = malonėk) man tai pasakyti.

tiesioginiai — tiesiógiai, tiesióg. Žr. -i n i a i.

tiesùs, tisų = vok. wahrhaft, aufrichtig, rus. priamoj, iskrennij, pvz., tiesus yra tas, kieno žodžiai atitinka mintis. Žr. teisus.

tikė́ti vartotinas su galininku ir įĮnagininku, pvz., tikiu Dievą ( = tikiu Dievą esant, tikiu, kad Dievas yra) ir t i k i u ( =pasitikiu) tavimi, tavo žodžiais (ne tau, tavo žodžiams!). Tikiu į Dievą yra verstinis bažnytinės kalbos padaras (plg. lenk. wierzę w Boga, lot. credo in Deum). Taip pat, iš visko sprendžiant, mūsų kalbai svetimas yra ir naudininkas, nors jis raštuose ir šiaip tarmėse jau plačiai yra pažįstamas : viena, pagrindo įnagininkas čia yra senesnis ir dabar vietomis būdingai tebėra vartojamas (pvz., netikėk ráišu vilku kojos nepadaužęs; jis visai netiki tuo váistu; manim, ne kuo kitu tikėk ir kt.) ; antra, naudininkas tam reikalui nėra būdingas ir mūsų kalboje iš seniau nevartojamas, todėl sakome ne džiaugiuos, stebiuos tavo žodžiams, bet džiaugiuos, stebiuos tavo žodžiais (arba iš tavo žodžių), rūpinuos tais dalykais, o žemaičiams net nesvetimi ir tokie posakiai, kaip jis nekenčia manimi ir kt. Taigi bendrinėje kalboje vis dėlto pirmiausia tikėti reikėtų vartoti ne su naudininku, bet su įnagininku : tikiu tavimi, tavo žodžiais; netikiu jokiais vaistais; tikėk ( = pasitikėk) manim, kaip aš tavim; tikiu Dievu ( = juo pasitikiu, jis yra mano tikėjimo pagrindas) ir kt.

tikrenybėje, tikrumoje prieveiksmiais nevartotini, todėl jų vietoje sakytina : iš tiesų, iš tikrųjų (ne tikrumoje = rus. v dejstvitel’nosti!) jis yra labai turtingas.

tikslas.

   Sakome :    kuriuo tikslu ( = reikalu) čia atėjai, bet : kuriam tikslui tuos įrankius čia atsinešei ?

   Atėjau papasakoti naujienų (ne atėjau su tikslu papasakoti naujienų !) ; tie gandai esą išplatinti pakenkti (ne tikslu pakenkti!) geriems kaimynų santykiams.

tikslo aplinkybei žymėti yra vartojamas naudininkas, bendratis ar naudininkas su bendratimi, pvz., gavau knygą pasiskaityti (ne dėl pasiskaitymo ar pasiskaitymui!), plytas veža bažnyčiai, bažnyčiai statyti (ne bažnyčios statymui, bažnyčią statyti ar dėl bažnyčios statymo!), parsivedė piemenį karvėms ganyti (ne karves ganyti ar karvių ganymui!), karvės laikomos pienui (ne dėl pieno, nes prielinksnis dėl mūsų kalboje reiškia priežastį, ne tikslą !).

tilpo (straipsnis laikraštyje) — buvo įdėtas, išspausdintas. Žr. talpinti.

tóbulas, -à, tóbulas, -à, priev. tobulaĩ.

toliai, koliai, šioliai, déliai, pakai, vėliai — tolei, kolei, šiolei, dėlei, palei, vėlei.

tonfilma (vok. Tonfilm) — garsìnė filma.

tormozas (rus. t o r m o z), tormozuoti — stabds, stãbdžio, stab-dýti.

tramplynas (rus. tramplin < pranc. tremplin) — šañkynė, -ės, šoknė, -os.

transportiras (rus. transportir < pranc. transporteur) — mãtlankis, -io.

tribušonikas (lenk. trybuszonik) — atkimštė̃, -ė̃s, ãtkimštę, trauktùkas, -ai, kamščiãtraukis, -io. 

trìkampis, -io (daikt.) = trikampė figūrà ; trikapis, -ė (būdv.) = turįs tris kampus, pvz., yra geometrinių trikapių, keturkapių ir kitokių figūrų, 

triobėsys — trobess, trobesio. Žr. -e s y s.

trisdešimto kovo — trisdešimta kovo, kovo trisdešimtoji ( = diena). Žr. pirmo sausio,

trivoti (gud. t r i v a t’) — tvérti, ištvérti,

 trusikai (rus. t r u s i k i) — glaudìnės, -ių, kelnáitės, -čių. 

trūsti, trūsas, triū̃sti, -ia, -ė, triū̃sas, -ai.

tùjinti, tujúoti = vadinti ką “ tu ”, vok. duzen, rus. t y k a t’,

tū́las, -ã reiškia dažnas, ne vienas, daug kas, vok. mancher, rus. m n o g i j e. Todėl sakytina : gyveno vienas žmogus (ne tūlas ž m o g u s !), jei čia apie tam tikrą vieną žmogų kalbama.

tupė́ti, tùpi, -ėjo ir tū̃pti, tùpia, tū̃pė (įsidėmėtina rašyba !).

tūravoti (lenk. wtórować) — añtrinti.

turėti ( = vok. haben, rus. imiet’) ir tūrėti = laikyti (vok. halten, rus. d e r ž a t’),

turnyras, žaidnės, -ių.

turtingas pinigų, pinigingas (ne turtingas pinigais!),

tušyti (lenk. tuszyć) — troškinti.

tverti mūsų kalboje visų pirma reiškia “ griebti ; umzäunen, goro-dit’ ; rišti (žaizdą, dalgį) ; trivoti, dauern, aushalten, vyder-žat’ ”. Pats žodis tvérti “kurti, schaffen” nėra paskolintas iš slavų : jei būtume jį pasiskolinę, tai dabar turėtume ne tverti, bet tvãriju, tvãryti (iš lenk. tworzyć) arba *tvariju, *tvarýti (iš gud. tvorít’). Tvérti “ schaffen ” gali būti tik reikšminis skolinys, t. y. pati šio veiksmažodžio lytis yra mūsų, tik jo reikšmė gali būti pasiskolinta <š slavų, nes mūsų kalboje nėra išlikusių pėdsakų, kurie rodytų šį veiksmažodį turėjus “ darymo ”, “ kūrimo ” ar “ leidimo ” reikšmę, nors reikšmės raidos atžvilgiu tai ir galėjo būti. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad tvérti “ kurti, leisti, schaffen ” yra plačiai vartojama visoje Lietuvoje, ypač bažnytinėje kalboje, ir, be to, turime kelis to veiksmažodžio plačiai žinomus antrinius darinius (pvz., sutvėrė́jas, sutvėrìmas “ kreatūra ” ir kt.), tai, atrodo, šio žodžio nebevertėtų uiti lauk vien tik dėl to, kad jo reikšmė gali būti ir ne visai lietuviška. Juk mes iš bažnytinės kalbos ir daugiau turime tokių reikšminių skolinių, pvz., są́žinė (“mo-ralinės sąmonės ” reikšmę ji per slavų kalbas yra gavusi iš lot. conscientia < gr. syneidēsis “ Mitwissen, Gewissen ”), išga-nýtojas (verstas iš gud. s p a s i t e 1’ < sъ-p a s i t e lь), kuris tiesiogiai turėtų reikšti tą, kuris ką išgano (plg. piemuo išganė visas pievas, vėjas išvartė medžius) ir kt. Kurti taip pat mūsų kalboje tėra reiškęs tik “ feuern, heizen ; bauen, errichten ”, o dabar neseniai jam esame davę ir naują reikšmę “tverti, schaffen, diehten ”, pvz., rašytojai kuria kurinius, rašytojų kūrýba ne visų yra vienoda ir kt. Panašiai galime sakyti ir : Dievas sukūrė pasaulį, Dievas yra pasaulio kūrėjas (savo pirmykšte reikšme — “ statytojas, budavotojas ”). Pagaliau senuosiuose raštuose ta reikšme buvo vartojama ir léisti, pvz., Dievas léido ( = sutvėrė, sukūrė) pirmąjį žmogų, pasaulį ; bet dabar tai jau ne be visai yra įprasta. Taigi vok. schaffen, rus. tvorit’ dabar galime versti bent trimis veiksmažodžiais : tvérti, kùrti ir léisti.

 

Ūgdyti, ugdýti, ùgdo, -ė.

uknolis (gud. uchnal' < lenk. hufnal < vok. Hufnagel) — pasagìnė (vinìs).

ùksusas (gud. uksus), ãctas (lenk. o c e t < lot. acētum).

ulioti (gud. huliat’) — linksmintis, pramogas lankyti, trankýtis, ū́žauti, puotáuti ...

-umà visų pirma yra vartojama vietai žymėti, pvz., lygumà, aukštumà, žemumà, platumà, dykumà (=lygi, aukšta, žema, plati, dyka vieta, žemės plotas). Kitokią reikšmę turinčios išimtys yra negausios : daugumà, mažumà, šilumà ( = šilimà) ir kt.

-umas žr. -y b ė.

univerka (lenk. uniwerek) — universitètas, -ai.

-úomenė.

   Šios priesagos žodžiai kirčiuotini priesagoje, pvz., jaunúomenė, kariúomenė, visúomenė (ne jaunuomẽnė, kariuomėnė, visuomẽnė!).

-uotas žr. -o t a s.

ū̃pas, -ai = nuotaika, vok. Laune, Stimmung, rus. nastrojenije. Be to, ūpas reiškia dar ir šėlą, pasiutimą. Nesakoma tiktai :    jis buvo gerame ūpe (= rus. v chorošem nastrojenii), bet: jis buvo gero ūpo ar jo ūpas buvo geras:    Žr. nuotaika.

-uvienė vartojama moteriškoms pavardėms sudaryti iš u- arba ju-kamieno vyriškų pavardžių, ypač tokių, kurios baigiasi -čius arba -džius, pvz., Sùtkuvienė, Grìniuvienė, Puõdžiuvienė, Salãdžiuvienė. Bet žemaičiams ir kai kuriems aukštaičiams priesaga -uvienė yra svetima : jie sako Starkíenė, Sutkíenė, Lipčíenė. Galima tad sakyti abejaip, destis, kaip kur kas vartoja. Tik įsidėmėtina, kad priesaga -uvienė niekados neturi kirčio. Žr. -i e n ė. 

uzbonas (su priedėtiniu u- iš gud. arba sen. lenk. z b a n) — puodnė, -ės, ąsõtis, -io. 

uždaryti knygą — užversti knygą, 

užduotis — uždavins, ùždavinio.

uždūšinė, paprastai dg. uždūšinės (per zadušna, zadušnos versta iš lenk. zaduszny [dzień]) — Vėlìnės, -ių. 

užganėdinti — paténkinti, -ina, -ino.

užįdomauti — sudõminti, -ina, -ino. Žr. įdomautis, įdominti.

užimti žr. užsiimti.

užmesti, užmetinėti, užmetimas (versta iš lenk. zarzucić, zarzut) — prikìšti, príekaištas, -ai, pvz., šis darbininkas gerai savo darbą dirba, nieko jam negalima prikìšti, užtat niekas jam ir neprikáišioja (nedaro príekaištų)

Užnemunis — Ùžnemunė, -ės (Suvalkų kraštas), 

užsiimti, užsiėmimas (versta iš rus. zanimat’sia, zaniatije, lenk. zająć się, zajęcie) daug kur bendrinėje kalboje gali būti nevartojama, pvz. ką jis veikia, kuo verčiasi (ne kuo užsiima!)? Verčiasi (ne užsiima !) amatu. Visai netinka sakyti : tas klausimas jį labai užima vietoj labai domina; įdomus (ne užimantis!) dalykas. Bet jau esame įpratę sakyti ir neturime kuo tinkamai pakeisti : jis užima dvi vietas, darbas užima daug laiko, aš esu labai ùžimtas — labai neturiu laiko ir kt.

užsimokė́ti sakoma tokiuose sakiniuose, kaip, pvz., jis pats už prekes užsimokės; bet nesakytina : tai jam daryti neužsimoka vietoj neišsimoka ar neapsimoka, 

užtraukti paskolą (versta iš lenk. zaciągnąć pożyczkę) — imti paskolą, 

užvesti.

Sakoma : užvedė arklį ant kalnelio, bet nesakoma : užvedė knygą, kalbą, bylą, laikrodį, sodą ir kt. Čia geriau tinka : įsitaisė knygą, pradėjo kalbą, iškėlė bylą, prisuko laikrodį, į v e i s ė sodą. Žr. vesti, 

užvydėti, pavydė́ti, pavýdi, -ė́jo.

vadà, -õs, vãdą = vok. Veranlassung, rus. povod. Šio žodžio sinonimai yra: próga, dingstis (= pretèkstas). Pvz., kartais nedideli dalykai yra vada procesui iškelti.

vãgonas — vagònas, -ai.

vaidentuvė — vaizduõtė, -ės. 

vaidyla — vaidilà, -ìlos.

vailokas, vailokinis (gud. vojlok) — tū́bas, -ai, tūbìnis, -ė, veltìnis, -ė.

vaistaĩ, vaistinė — váistas, -ai, váistinė, -ės.

vaĩzdas — váizdas, -aĩ.

vajus (angį. v i e, sk. vai) — talkà, -õs, taką,

vaitas (gud. v o j t, lenk. wójt) — viršáitis, -čio. 

vãlanda — valandà, -õs, vãlandą. vadininkas — valdiniñkas, -ai. Žr. -i n i n k a s. 

vadiškas = toks, kaip valdžios, vok. regierungsmässig, rus. vlasti svojstvennyj. Todėl sakytina ne valdiškas miškas, valdiška tarnyba, bet valdinis miškas, valdinė (valstýbinė) tarnyba. Žr. -iškas, -i n i s.

valizka (lenk.) — lagamìnas, -ai.

valstija — valstýbė, -ės.

vana (lenk., rus. v a n n a < vok. Wanne) — voniã, -iõs, võnią (taip pat kilusi iš lenk. wanna ar gud. v a n n a, tik yra seniau paskolinta ir dabar plačiai pažįstama), 

vardo (paaiškinamasis) kilmininkas.

   Sakytina : dirbu “Rangos” bendrovėje, buvau “Spindulio” spaustuvėje, “Paramos” krautuvėje, ne... bendrovėje “Ranga”, spaustuvėje “Spindulys”, krautuvėje “Parama” ir kt.

vardùvės — vardìnės, -ių, vardãdienis, -io. Vardìnės, sudarytos iš vadas, yra gretintinos su Sekmìnėmis, Jonìnėmis ir kitomis tokiomis šventėmis, kurios kasmet kartojasi. Žodžiai su priesaga -uvės daromi iš veiksmažodžių (pvz., įkùrti — įkurtùvės, išléisti—išleisùvės, láidoti — láidotuvės) ir reiškia atsitiktinius susirinkimus bei šventes. 

vagiai ir vargù dabar yra vienareikšmiai (pvz., vargiai, arba vargu, tau pasiseks), nors iš pradžios pirmasis taip skyrėsi nuo antrojo, kaip, pvz., baĩsiai nuo baisù. 

varsa (gud. v o r s a) — spalvà, -õs, spavą.

varžytinės — varžýtynės, -ių, plg. lenktỹnės, imtỹnės, galė́tynės ir kt.

vazaunė (lenk. wozownia) — rãtinė, -ės.

veikti į ką — veikti ką, pvz., rūkymas blogai veikia sveikatą (ne į sveikatą!),

vėją — vejà, -õs, vją.

vėliai žr. toliai.

vėliau : ne vėliau kaip sausio 1 d. (ne ne vėliau sausio 1 d. !). Žr. daugiau, mažiau,

vėliavà — vė̃liava, -os, plg. baũdžiava, -o s, mẽzliava, -o s, g ã n i a v a, -o s ir kt.

Vė̃linės, Vėlìnės, -ių.

velyti (gud. velit’) — linkėti, pvz., linkiù (ne veliju!) viso labo ! Žr. pavelyti,

veltui — véltui.

vend(z)yti (lenk. w ę d z i ć) — rūkýti, bū́dyti, -o, -ė.

veñgti — véngti, -ia, -ė.

vegas, vergìja — vérgas, -aĩ, vergijà, -ìjos.

veterinõrius, veterinãras, -ai, plg. notãras, vegetãras, vikãras.

vidutiniai — vidutìniškai. Žr. -iniai.

viedras (gud. viedro) — kibìras, -ai. 

vienašaliai — vienašãliškai. Žr. bejėgiai.

vienãtvė = vok. Einsamkeit, odinočestvo, pvz., vienatvėje žmogus gali jaustis ir tada, kai jis nėra vienumoje (nėra vienas). Žr. vienuma 

vienbalsiai dėl galėjimo gali būti sudarytas (plg. gyvena pusbadžiai, vienbasiai apsiavęs ir kt.), tačiau įprastesnis ir senesnis posakis yra vienu balsù, pvz., visi vienu balsu nutarė, kad tuoj reikės rugius vežti, 

vienintelis, vieniñtelis, -ė.

vientautis — tautitis, -ė, pvz., mūsų tautiečių (t. y. mūsų tautos žmonių) yra visuose pasaulio kraštuose, 

vienumà, -õs = vok. Abgeschiedenheit, rus. uedinenije, pvz., vienumoje yra žmogus, kai pasilieka vienas. Žr. vienatvė.

viešalka (rus.) — kabyklà, -klos ; pakabà, -õs (atskiram drabužiui pakabinti), kabìklis, kabinõtas (į drabužį įsiuvamas), 

vietininko klaidos : kario karjerą pradėjo leitenanto laipsniu (ne laipsnyje!); Lietuvos istorija žymia dalimi (ne žymioj dalyj!) tautų santykių istorija ; skaičiau rusišką, rusų kalba parašytą (ne rusų kalboje!) knygą ; mirusieji laidojami viršutiniais drabužiais (ne viršutiniuose drabužiuose!); daugumas valdininkų (ne valdininkai daugumoje!) gyvena gerai ; negalėjo svarstyti visai nepriklausomai (ne pilnoj nepriklausomybėj!)

vietoj to, kad — užuot: užuot rašęs (ne vietoj to, kad rašyti!), jis ėmė skaityti ; užuot (ne vietoj !) dirbęs, nuėjo gulti, 

vykinti, vykdinti — vkdyti, -o, -ė. 

vìla — vilà, km. vìlos, vasarìnė, -ės. 

vylyčia (gud. vilica) — strėlà, -õs, strė̃lą.

Vilija (gud., lenk.) — Nerìs, -is, Nrį.

vilius, vilingas — vlius, -iaus, vylìngas, -a.

vilkolakis (lenk. wilkołak) — vilkãtas, -ai, vilkatà, -ãtos, viktrasa, -os.

virdulys — virtùvas, -ai (samavoras).

virš yra sutrumpintas iš viršui ar viršum ir gyvojoje kalboje yra visai taisyklingai vartojamas prielinksniu, pvz., kregždės skraido virš ( = viršum) bažnyčios, virš malūno pralėkė pulkas varnų ir kt., plg. latvių virs jumta “ ties stogu, über dem Dach ”. Visai svetimi mums yra tokie posakiai, kaip “ gavau virš šimto litų ” ir kt. Čia virš šimto yra tiesiog versta iš rus. sverch sta, todėl lietuviškai tesa-kytina : gavau daugiau kaip (negu) šimtą (arba per šimtą) litų. Taip pat netinka ir viršišdėstytas, viršmi-nėtas vietoj anksčiau (ar aukščiau) išdėstytas, minėtas, pvz., prisimink aukščiau (ar a n k s č i a u) išdėstytus (ne viršišdėstytus !) dalykus, 

viršgamtinis, viršetatinis (versta iš rus. sverchestestvennyj, sverchštatnyj) — antgamtìnis, antetatìnis, pvz., antetatinis tarnautojas, antnorminės (ne viršnorminės!) valandos ir t.t.

viršžmogis (verstas iš rus. sverchčelovek) — añtžmogis, -io. visame jie kalti — viskuo (dėl visko) jie kalti, plg. kuo (ne kame !) jis kaltas. Žr. dar kame. 

výstyti(s) gali būti vartojamas konkrečia ir perkeltine reikšme, pvz., dabar jau maža kas bevysto vaikus, bet: galima gerai išvystyti ne tik fizines, bet ir dvasines pajėgas ; taip pat ir motoras gali išvystyti didelį greitį, 

visuose atvejuose, atsitikimuose — visais atvejais, atsitikimais (kreipkis į jį).

visuomnė — visúomenė. Žr. -u o m e n ė.

visuotinas — visúotinis, -ė, bet visúotinai. 

všnia — vyšnià, km. všnios.

vtis, -čio (tautos herbas) ir vytìs, -is, vtį (virbas).

vokiets, -čiaĩ, Vokietìja — vókietis, -čiai, Vokietija, -ìjos. 

volas (lenk. wał) — pýlimas, -ai ; ristùvas (dirvai lyginti), 

vosilka (lenk. w a s i ł k a, -e k, gud. vasiliok) rugiagėlė, rugìgėlė.

vualka (rus. vual' ka, vual' < pranc, voile) — vuãlis, -io, šdas, -ai.

 

zacirka (lenk.) — kankolinè, -ės.

zapekanka (rus.) — ãpkepas, -aĩ.

zapinka, zaponka (rus. zaponka) — segùtis, -čio, są́saga, -os.

zatšaska (lenk. zatrzask) — spaũstas, -ai.

zažigalka (rus.) — brėžklis, -io, degklis, -io.

zemliokas (rus. zemliak) — tautitis, -ė, žemitis, -ė.

Zigmantas ir Žýgimantas.

  Lietuvos kunigaikščiai yra buvę Žýgimantai, ne Zigmantai. Tai rodo ir dabartinė pavardė Žýgmantas (iš Žýgimantas), kaimų pavadinimai Žygmantaĩ, Žygmantynai. Žygimantas sudėtas iš žygi ( = žygis) + mantas ( = išmanus, supratingas). Plg. pavardę Žýgaudas iš ( *Ž ý g i g a u d a s). Zigmantas per lenkų Zygmunt atėjęs iš vokiečių Sigmund (iš Sigis-m u n d), kuris savo ruožtu paskolintas iš pranc. Sigismond bei italų Gismondo. Todėl tik Zigmantas Vaza gali būti tuo vardu vadinamas, nes jis buvo nelietuvis. 

zovada (lenk. zawód) — šúoliais, pvz., arklys bėga šuoliais (ne zovada!).

zoviesas (gud. zaves) — vrius, -iaus.

zubras (rus. z u b r) — stubras, -ai.

zubryti, zubryla (rus. zubrit’, zubrila) — kálti, kalìkas.

zubrovka (rus.) — stumbrìnė, -ės.

zupė (lenk. zupa) — sriubà, -õs, sriùbą.

žaĩsti, žaĩslas — žáisti, -džia, -ė, žáislas, -aĩ.

žėlaba (gud. žaloba) — gdulas, -aĩ.

žele (rus. ž e l e < prane, gelée) — drebùčiai, -ių.

žėrėti — žėrė́ti, žė̃ri, -ė́jo.

žestas (rus. ž e s t < pranc., geste) — mõstas, -ai.

žydrus — žýdras, -à. 

žilvytis — žilvìtis, -čio.

žingeidus yra nevykusiai sudarytas būdvardis versti vok. neugierig, rus. liubopytnyj ar lenk. ciekawy, nes mes paprastai nelinkstame sudarinėti sudėtinius būdvardžius su galūne -us, pgl. dykaduõnis, geranõris, silp-navãlis, mėšlãvežiai ratai, sausaklõdis ir kt. Jis yra pakeistinas savu būdvardžiu smalsùs,-ì, smasų, priev. smasiai. Plg. dar savarankus

žinys — žyns, žnio. 

žinóti žr. mokėti.

žiurstas (per šiurštas iš vok. žem. š o r š t) — prijuõstė,-ės, prikštė,-ės.

žmõgiškas = vok. menschlich, rus. čelovečeskij : žmogiškas veiksmas, kuris atitinka žmogaus prigimtį. Žr. žmoniškas.

žmõniškas = vok. menschlich, rus. čelovečnyj, gumannyj: žmoniškas veiksmas, kuris sutinka su žmonių meile ir jų gerbimu.

žodis žodin — pažodžiui, vok. wörtlich, rus. doslovno, slovo v slovo, pvz., jis visą veikalą pažodžiui (ne žodis žodin!) išvertė.

žvilgsnis reiškia pažvelgimą ir nemaišytina su atžvilgiu. Žr. atžvilgis.

PREKYBINĖS KORESPONDENCIJOS ŽODYNĖLIS *

Čia duota ne tik prekybinės korespondencijos, bet ir šiaip su prekyba susijusių terminų. Daugumas jų gyvenime jau vartojami iš seniau, bet gerokas žiupsnis yra ir naujų, savo ir mokyklos reikalui nusikaltų ar nusikaldintų. Pati vartosenos praktika parodys, kiek iš šių naujųjų tikrai prigis. Visų sričių terminai prašyte prašosi oficialiai sutvarkomi. To trūkstant gauname kitaip verstis.

Žodynėlyje duota lietuviškų pakaitų ir vad. tarptautiniams žodžiams. Tuo nenorime pasakyti, kad šie pastarieji būtų visai išmestini. Tačiau kartais labai pravartu turėti ir savą žodį. Terminai ištisai išversti vokiškai, daugelis angliškai **, vienas kitas ir rusiškai. Aiškinamųjų pavyzdžių, dėl vietos stokos, nedaug tedėta. Specialistams terminai ir šiaip bus suprantami, o mokykloje paaiškins mokytojas. Kirčiui ir priegaidei susekti pažymėtos ir reikiamosios lytys.

---------
*L.
Dargis, Prekybinė korespondencija, Kaunas 1938, 160-179 psl.

Prekybinės korespondencijos žodynėlis (L. Dargio knygoje pavadintas Žodynėliu) buvo sudarytas tuo būdu, kad L. Dargis sutelkė anuo metu jo ir kitu Lietuvoje dažniausiai vartojamus reikalingiausius ūkinius terminus, juos išvertė į vokiečių, dalį ir į anglų kalbą, o A. Salys padėjo tuos terminus sulietuvinti, nustatyti jų lietuviškąsias lytis. Dalis tų terminų (pavyzdžiui, antspaudas, įmonė, perlaida) buvo kitu jau anksčiau sudaryta, o kita dalis (kaip atlyginimas, išrankos, palūkanos) jau iš seno vartojama. Tačiau daugumą terminu, dažniausiai nelietuvišku, teko naujai apdoroti, susikurti nauju lyčių, išvestu iš jau vartojamu žodžiu. A. Salys, L. Dar-giui paaiškinus kurio termino sąvoką, dažnai pasiūlydavo po kelis lietuviškus terminų atitikmenis, pagaliau kartu su L. Dargiu pasirinkdavo tą žodį bei jo formą, kuri abiem labiau patikdavo. Pats L. Dargis vėliau (1975) yra pareiškęs, kad čia “ lietuviškosios dalies naujų terminų pagrindinis autorius buvo prof. A. Salys Anuo metu (1938) šie terminai buvo paskelbti taip pat ir Tautos Ūkio žurnale. Prieš čia persispausdinant, šį žodynėlį dar peržiūrėjo L. Dargis ir visur pridėjo angliškuosius terminų atitikmenis, kur jų 1938 m. knygoje dar nebuvo.

** Taip buvo 1938m. leidinyje; dabar čia visur duodami ir angliškieji terminų atitikmenys. — Taip pat žodynėlio originale riebiomis raidėmis surinktieji antraščiažodžiai čia pateikiami šviesiais rašmenimis.

 

Adresúojamoji mašinà Adressiermaschine ; addressing machine

adresų̃ knygà Adressbuch ; address book

anglìnis põpierius (“ kalkė ”) Kohle, Kopierpapier ; carbon paper añtdividendis, -džio, añtpadalis, -io Super-, Mehrdividende ; special, extra dividend

añtdrauda, -os Überversicherung ; overinsurance. — Antdraustoji drauda vadinama añtdrauda. 

antdraũsti, antdraũdžia, añtdraudė überversichern ; to overinsure 

añtkortis, -čio Kopf der Karte ; index card heading 

añtlaiškis, -io Briefkopf; letter heading 

antrãraštis, -čio zweite Ausfertigung ; second original 

añtrininkas, -ai Duplikat; duplicate 

antrìnės palū́kanos Nachzinsen ; secondary interest 

añtsaikis, -io Übermass, Überschuss (bei Hohlmass) ; overmeasure-ment

añtsąskaitis, -čio Kopf der Faktura, der Rechnung; invoice heading añtspaudas, -ai Siegel, Stempel; seal

añtsvoris, -io Übergewicht; overweight. — Svorio antviršius, priedus vadiname añtsvoriu.

añttaris, -io Übertara, Supertara, Zuschlagstara ; overtare, over-taring

añtviršis, -io Überschuss ; extra addition. — Kas yra daugiau, t.y. viršaus svorio, saiko ar mato, vadinama añtviršiu. Jis svorį, saiką duoda su añtviršiu. 

apdairà, -õs, ãpdairą Umsicht; circumspection 

apdairùmas Umsichtigkeit; circumspection 

apdairùs, apdaĩrų umsichtig; circumspect

apibū̃dinti charakterisieren, beschreiben; to characterize, to describe

api betreff; concerning, about

apimlùs, apilų umfänglich ; extensive

apimtìs, -is, ãpimti Umfang ; extent, circumference, volume

apyskaitìniai mtai Rechnungsjahr ; business, fiscal year 

apývarta Umsatz, Umlauf; turnover, sales aplaidà, -õs,

ãplaidą Fahrlässigkeit; carelessness, negligence 

aplaidùmas Fahrlässigkeit; carelessness, negligence. — Aplaidùmas kenkia firmos vardui, tam atsiliepia ir mažiausia aplaidà.

aplaidùs, aplaĩdų fahrlässig ; careless, negligent

aplinkà, -õs, ãplinką Umgebung, Milieu ; surroundings, environment

apmokà, -õs, ãpmoką Begleichung(ssumme) ; payment. — Apmokamoji suma yra apmokà.

apmokė́jimas Begleichen, Begleichung ; payment

apmokė́ti begleichen ; to pay, to settle 

apmuità, -õs, ãpmuitą Zollbetrag ; customs, duty 

apmuĩtinti verzollen ; to pay customs, duty 

apsaugìnis muĩtas Schutzzoll ; protective duty 

apsimókamas (dárbas) rentabel ; profitable

apsipikti, apsiperka, apsipiko falsch kaufen, sich eindecken ; to buy too dearly, to overpay, to shope 

ãsmeniskai persönlich ; personally ãteilis, -io Zeileneinrückung ; margin 

atidarýti (krautuvę) eröffnen ; to open 

atidė́ti stunden ; to postpone

atidėjimas Stundung, Moratorium ; postponement, respite, delay

atìdus, atìdų achtsam ; alert, attentive

atidùmas, atidžià, atidžios Achtsamkeit, Aufmerksamkeit ; alertness, attentiveness

atkarpà, -õs, ãtkarpą Kupon ; coupon atkarpų̃ lãpas Kuponbogen ; coupon sheet 

ãtklausas, -aĩ Rückfrage ; further inquiry, check-back atlaidà, -õs,

ãtlaidą (nuo dalies atsakymo) Befreiung, Nachlass ; remission, reduction

atlaikìnės, liekanìnės ãkcijos Verzugsaktien ; unsold shares

atlankìnis atvirùkas Klebepostkarte ; folding postcard

atlikamoji vietà Erfüllungsort ; place of delivery, settlement

ãtlygi dúoti kompensieren, ersetzen ; to compensate

atlýginimas Vergütung ; compensation, payment

atlýginti vergüten ; to compensate

ãtlygis, -io Kompensation ; compensation

àtlikta erledigt ; accomplished

atlìkti erledigen ; to accomplish, to execute

atlikìmas Erledigung ; accomplishment, dispatchment, execution atmèsti (pasiūlymą, užsakymą) ablehnen, zurückweisen ; to decline, to reject

atmetìmas Ablehnung, Zurückweisung ; rejection

atmokà, -õs, ãtmoką Rückzahlung ; repayment, redemption. — Turi daug atmokų̃ mokėti, todėl ir visas a t m o k ė́ j i m a s pasunkėja.

atmokė́jimas Rückzahlen, Rückzahlung ; repayment, redemption

atmokestìnė prekýba Kostgeschäft ; continuation business, contango

ãtmokestis, -čio Kostgeld ; continuation rate, contango

atmokė́ti rückzahlen ; to repay 

ãtmušas, -aĩ Durchschlag ; (carbon)copy

atmušìnis põpierius Durchschlag-, Durchschreibepapier ; duplicating paper

atmùšti Durchschläge anfertigen ; to copy

atódaira Rücksicht, Rücksichtnahme ; consideration 

atrankà, -õs, ãtranką Auslese ; selection

ãtrašas, -aĩ Stornierung, Berichtigung ; correction, rectification

atrašýti stornieren, berichtigen ; to correct, to rectify 

atrinkìmas Auslese ; selection 

atriñkti auslesen ; to select

atsakìngas, atsãkomas verantwortlich ; responsible

atsãkymas Beantwortung, Antwort, Haftung ; answer, reply, liability

atsakýti beantworten, verantworten, haften ; to answer, to reply, to be liable for. — Į mūsų laišką dar neatsãkė. Kas už tvarką a t s ã k o ? Už nuostolius a t s ã k o pardavėjas. atsakýtinai mit Obligo, mit Verbindlichkeit ; with obligation, binding

atsiklausìmas Rückfragen, Erkundigung ; inquiry

atsikláusti rückfragen ; to inquire

atsisakýtinai frei, freibleibend ; without obligation, subject to confirmation. — Prekes siūlo atsisakýtinai, t.y. pasilieka teisę nuo pasiūlymo atsisakyti, 

atsiskaitýti ab rechnen, verrechnen ; to pay off, to settle 

atsiskaitýtinai zur Verrechnung ; by payments on accounts 

atsiskaĩtymas Abrechnung ; settlement

atsiskaĩtomasis čekis Verrechnungsscheck ; settlement check

atsiustinaĩ mit Zusendung ; including deh very. — Nupirko a t s i ų s t i n a ĩ, t.y. pardavėjas pirkėjui atsiųs. 

atsižvegti Rücksicht nehmen ; to consider, to take into consideration

atskaità, -õs, ãtskaitą Abzug ; discount, deduction

atskaitýti abziehen ; to discount, to deduct 

atskaĩtymas Abziehen, Abziehung ; discount, deduction ãtskiras,

atskiràsis (specialus, specialinis) besonder, spezial ; special.

Atskiríeji (specialiniai) paklausimai, pasiūlymai, atskirìnis muitas spezifischer Zoll ; special customs, duty 

atšaũkiamas kündbar ; recallable, retractable, terminable 

atšaukiamùmas Kündbarkeit ; possibility to recall, to retract, to terminate

atšaukìmas Widerrufen, Widerruf ; recall, retraction, termination

atšaũkti wiederrufen ; to recall, to call off ; to retract, to terminate 

atviràsis kredìtas ungedeckter Kredit ; open account credit 

atvirùkas, -ai Postkarte ; postcard 

atžangà, -õs, ãtžangą Rückschritt, Regress ; regress, retrogression 

atžangùs, atžañgų rückschrittlich, regressiv ; regressive, retrogressive

atžvalgùs, atžvagų rücksichtsvoll ; considerate, thoughtful. — Jis savo klijentams labai atžvalgùs, i visus jų reikalus atsižvel̃gia.

áukso tãškas Goldpunkt ; gold-bullion-point

Bánko, bankìnė pérlaida Banküberweisung ; bank remittance, transfer, cashier’s check 

baudà, -õs, baūdą Strafe ; fine 

bendraskõlis, -ė Gemeinschuldner ; fellow debtor 

bendríeji paklausìmai allgemeine Anfragen ; circular inquiries 

bendríeji pasiū́lymai allgemeine Angebote ; circular offers 

beteĩsmis susitarìmas aussergerichtlicher Vergleich ; out of court settlement

bevadis čèkis Überbringerscheck ; bearer’s check

brangìnti, pabrangìnti verteuern ; to raise, to increase (the price) 

branginiñkas, -ė wer hohe Preise verlangt, ansetzt ; one who sells dearly, expensive ; dorožila, doroguša. — Iš branginiñko p i g i n i ñ k a s nenupirks.

brangýmetis Teuerung, teuere Zeit ; dearness, dearth

brángti, brángsta, brángo teuer werden ; to go up in price 

būdìnė prekýba Hökerhandel ; hawking trade 

bū̃dininkas, -ai Höker ; hawker, peddler

Čèkis Scheck ; check

čèkių ir vekselių apývarta, judė́jimas Scheck-Wechselverkehr ; turnover, circulation of checks and bills

Dalìnė siuntà Teilsendung ; partial shipment

daliniñkas Teilhaber ; partner, joint owner 

dalìnis atlikìmas Teilausführung ; partial execution 

dalìs, -is Teilquantum, besonderer Posten, Anteil ; part, share. — Prekes prašau pristatyti dalimis. Savo d ã l į perleido kitam.

dalýbos Teilung ; partition, distribution

dalýkinis teminas, pósakis Pachausdruck ; technical term, expression

dalko, sritis pažinimas Fachkenntnis ; subject, field knowledge

dalko, sritis žinõvas Fachkenner ; subject, field expert 

dalyvãvimas pelnè, žr. pelninis dalyvumas

darbìngas arbeitsfähig; able to work.—Kas gali, pajė́gia dirbti, tas darbingas.

darbingùmas Arbeitsfähigkeit ; working capability

darbštùmas Arbeitsamkeit, Fleiss ; diligence

darbštùs, dabštų arbeitsam, fleissig; diligent. — Kas darbą mė́gsta, jam atsideda, tas darbštùs,

darbùmas Leistungsfähigkeit ; productivity

darbùs, dabų leistungsfähig ; productive. — Kas daug padaro, nudirba, tas darbùs. Didelis jo darbùmas

datìnis vèkselis Präziswechsel ; fixed date bill

daũginti (raštą) vervielfältigen, multiplizieren ; to increase quantity, to multiply

dažìnis, kopijìnis pieštukas Kopier-, Tintenstift ; copying (ink), indelible pencil

debetìnis pranešìmas Belastungsanzeige ; debit note

derė́tis feilschen, handeln, verhandeln ; to haggle, to bargain 

derýbos Feilschen, Verhandlungen ; haggling, bargaining. — Kainos be derýbų — feste Preise, 

dervãdrobė Teertuch ; canvas

didmeniñkas Grosshändler ; wholesale dealer, merchant

didmenìnė núolaida Rabatt ; wholesale discount, rebate 

didmenìnė prekýba Grosshandel ; wholesale trade 

dìdmenos, -ų̃ Engrosswaren ; wholesale goods 

didmuõ, didmeñs, dìdmenį Umfang, Grösse ; dimension, size, bulk, volume

dirbins, dirbinį Fabrikat, Erzeugnis ; artifact, product

diskòntas Diskonto ; discount

diskontãvimas Diskontierung ; discounting

diskònto, diskontìnis kredìtas Diskontkredit ; discount credit

diskontúoti diskontieren ; to discount

divideñdas žr. padalas

dokìniai mókesčiai Dockgebühren ; dockage, dock charges

dokumentìnis akreditvas dokumentäre Akkreditiv ; documentary letter of credit

draudà, -õs, draũdą Versicherungssumme ; insurance amount

draũdlakštis, -čio Police ; insurance policy 

draũdpinigiai Premie ; insurance premium 

draũgiškas vèkselis Gefälligkeitswechsel ; accommodation bill 

draustìnis, įvetintas, įvetintinis (laiškas) Wertbrief ; insured (letter)

dvigubìnis kvìtas Doppelquittung ; duplicate, double receipt

Firmos bū́stinė Firmensitz ; firm’s, company’s headquarters

firmos vadas Firmenruf ; firm’s reputation, standing, good will 

firmos žénklas Firmenzeichen ; trademark

firmos apibū̃dinimas Beschreibung der Firma ; firm’s, company’s description

 

Gãbalas, -aĩ Stück, Kollo, Kolli ; piece

gabalìnis muĩtas Stückzoll ; specific customs, duty 

galìnis atsiskaĩtymas Ultimoabrechnung ; final, end of the month settlement

galiójamasis laĩkas Gültigkeitsdauer, Laufzeit ; validity period

galióti Gültigkeit haben ; to be valid

gamìnimas Produzieren, Herstellung, Herstellen ; production

gamins, -io žr. dirbinys

gamìnti produzieren, herstellen ; to produce

gamìntojas Produzent, Hersteller ; producer

gamýba Produktion ; production

garbė̃s mokė́jimas Ehrenzahlung ; payment for honor

gaunamíeji laiškaĩ eingehende Briefe ; arriving mail 

gaunamóji sumà Empfangsbetrag ; amount receivable. — Gaunamóji sumà yra ta, kurią gauname arba kuri priklauso gauti, gausimóji — kurią gausime ar tikimės gauti, o gautóji — kurią jau esame gavę. 

gausimóji sumà der zu erhaltende Betrag ; amount to be received 

gáuta gyvaĩs pinigaĩs bar erhalten ; received in cash 

gautóji sumà der erhaltene Betrag ; received amount 

gavė́jas Empfänger ; receiver

gavìmo patvìrtinimas Empfangsbestätigung ; receipt confirmation, acknowledgment

gyvaĩs mokantsis Barzahler ; cash payer

gyvenà, -õs, gýveną Curriculum vitae, Lebenslauf ; résumé

gyvì, gyvíeji pinigaĩ Bargeld ; cash

gyvìnė núolaida Kassakonto ; cash discount, allowance for paying in cash

gyvìnę prekýba, prekýba gyvaĩs Kassageschäft ; cash trade, business

greitóji (keleìvinė) skubà als Eilgut ; by express (fast) trains, express delivery

grynàsis penas Reingewinn ; net profit

grynàsis jūrìnis važtãraštis reiner Seefrachtbrief, Konossament ; clean bill of lading

grynìnis kvìtas reine Quittung ; clean receipt

 

Ipotekìnis kredìtas Hypothekarkredit ; mortgage loan

iš añksto mokė́ti vorauszahlen ; to pay in advance 

išdavà, -õs Ergebnis, Erlös ; result, product 

išdavùmas Ergiebigkeit ; productivity

išdavùs, ìšdavų ergiebig ; productive. — Išdavì žaliava, iš kurios galima daug pagaminti. Nelygu žaliavų išdavùmas. Ir žmogaus darbas gali būti išdavùs, tačiau to darbo ìšdavos labai įvairios. 

išduodamàsis pažymėjimas Auslieferungsschein ; debvery order 

išgalióti Vollmacht annuberen ; to cancel, to annul. — Pranešame, kad jis mūsų jau seniai išgaliótas. 

iškraunamàsis uõstas Löschungshafen ; port of discharge 

iškráustyti (sandėlį) räumen ; to clear out 

ìšlaiškis, -io Schlussformel, Briefschluss ; complimentary close 

ìšmoka, -os Abzahlung ; payment on account ; installment. — Išsimokė́jimą greitai baigs, tris ìšmokas beturi. 

išmestinaĩ, pamestinaĩ zum Schleuderpreis ; to sell at throwaway prices. -— Krautuvę iškelia kitur, viską išmestinaĩ pardavinėja. Iš toli atvežęs, turi kartais pamestinaĩ parduoti.

išmestìnė káina Schleuderpreis ; throwaway price

išmestìnė prkė, ìšmota Schleuderware ; merchandise selling at a throwaway price

išpajamóti Einnahmen ausbuchen ; to write off income

išpardavìmas Ausverkauf ; sale, clearance sale 

išpardúoti ausverkaufen ; to sell off, to clear shop 

ìšperkamas tilgbar ; redeemable išperkamàsis fondas Tilgungsfond ; sinking fund 

išperkamàsis mõkestis Nachnahmegebühr ; cash on delivery 

išperkamàsis teminas Einlösungs-, Tilgungstermin ; redemption time

išperkamóji komisija Nachnahmeprovision ; cash on delivery commission

ìšpirka Nachnahme, Nachnahmebetrag, Einlösungs-, Tilgungssumme ; cash, collection on delivery, installment

išpirkìmas Nachnahmenzahlen, Einlösung, Tilgung ; redemption, installment (payment)

išpikti einlösen, tilgen, die Nachnahme zahlen ; to redeem, to pay installment

išpirktinaĩ per Nachnahme ; to send by way of cash on delivery. — Prekes pasiuntėme i š p i r k t i n a ĩ ( = mokėti reikės at -siimant).

ìšrankos, -ų Ausschuss ; leftovers, leftover goods. — Viskas išparduota, ìšrankos beliko,

išrašýti ausfertigen ; to write out 

ìšskaita, -os Abzug; deduction 

ìšskaitýti abzieben ; to deduct

išskaitýtinai ausschbesslich, abzüglich ; with deduction

ìšskyra, -os (klauzulė) Klausel; clause

išsimokamàsis pardavimas Abzahlungsgeschäft; installment selling

išsimokė́jimas Abzahlung ; paying by installments 

išsimokė́ti abzahlen ; to pay by installments 

išsimokė́tinai auf Abzahlung ; by installments 

išsiunčiamóji, siunčiamóji vietà Versandort; dispatching place 

išsivežtinaĩ zur Abfuhr ; with own pickup (of goods). — Fabrikas kalkių purvą atiduoda išsivežtinaĩ.

ìštrauka, -os Auszug ; excerpt, bank account statement

išvežamàsis muĩtas Ausfuhrzoll; export customs, duty 

ìšvažos, -u Ausfuhr, Ausfuhrgüter; exports. — Mūsų išvežìmas nepasižymi dideliu ìšvažų įvairumu.

ìšvažų są́rašas Verzeichnis der ausgeführten Waren; specification of exported goods

išvežamàsis pranešìmas Ausfuhrdeklaration ; export declaration

ìšvežamosios, išvažìnės prkės Ausfuhr-, Exportwaren ; exports, goods to be exported

išvežamóji vertė̃ Ausfuhrwert; export value

išvežìmas Ausführen, Ausfuhr, Export; export

 

Įgaliójimas Bevollmächtigung, Vollmacht; authorization

įgalióti bevollmächtigen ; to authorize 

įgaliótinis Bevollmächtigter ; representative, proxy 

įgaliótojas Bevollmächtigen ; mandator

į́kaitas, -aĩ Pfand, Pfandgegenstand ; security, collateral, mortgage

įkaitìnė skolà Pfandschuld ; collateral, mortgage loan 

įkarpa Kartenverzahnung ; notch, punch 

įkeĩsti pfänden, verpfänden ; to mortgage, to pledge 

į́laiškis, -io Eingangsformel, Briefanfang ; beginning of a letter

įmokà, -õs, įmoką Einzahlung ; installment payment. — Įmokė́jimą palengvino, išdėstė kelioms įmokóms, 

įmokė́jimas Einzahlung; payment 

įmokė́ti einzahlen ; to pay in, to make a payment 

įmokė́tojas Einzahler ; payer

į́monė Werk, Betrieb, Unternehmung ; enterprise

įpajamóti Einnahmen buchen ; to post, to enter receipts 

į̃perkamas, -à erschwinglich, zugänglich im Preis; affordable, attainable, possible to buy. — Ta kaina, prekė visai įperkama. Ten galima įperkamaĩ, įperkamiaũ gauti. 

įpirkà, -õs, į́pirką (bonusas) Bonus ; bonus 

įrãšymas Eintragung, Buchung ; entry, posting 

įrašýtas, įrašýtinis (registruotas) einschreiben ; registered 

įrašýti eintragen, buchen ; to make an entry, to post, to register 

įrašýti náudai, į są́skaitą, kreditúoti erkennen; to credit 

įrašýti nenáudai, į są́skaitą, debitúoti belasten ; to debit 

įsakýtinis (prekybos) Agent; agent 

įsakýtinis vekselis bezogener Wechsel; draft 

įskaitýtinai einschliesslich; including  į́spaudas, -aĩ Stempel; impression

įstatymìniai núostatai gesetzliche Bestimmungen; legal regula-tions, rules

įtaigùs, įtaĩgų suggestiv, anregend ; suggestive

įteĩgti, itaigáuti suggerieren, anregen ; to suggest 

į́važos, -ų̃ Einfuhrgüter ; imports. — Lietuvos užsienių prekyboje į v a ž ų̃ kasmet daugėja.

įvažų̃ są́rašas Verzeichnis der eingeführten Waren ; import entries, specification of imported goods 

įvežamàsis muĩtas Einfuhrzoll; import customs, duty 

įvežamàsis pranešimas Einfuhrdeklaration ; import entry 

įvežamóji vertė̃ Einfuhrwert; import value 

įvežamosios, ivažìnės prkės Einfuhrwaren ; imports 

įvežìmas Einführen, Einfuhr, Import; import

 

Judamàsis dárbas Fliessarbeit; automated work, automation, con-veyer System

jungtìnis, -ė vereinigt; united. — Jungtìnės alaũs darklos.

jūrìnis pérvežimas, transportas Seetransport; forwarding by sea, sea transportation

jūrìnis važtãraštis (konosamentas) Seefrachtbrief, Konnossament; bill of lading

jū́ros kẽlias Seeweg ; sea way, sea route

 

Káina vitoje Locopreis ; spot price

káiningai preiswert; priceworthy kainóraštis Preiskurant, Preisverzeichnis ; price list 

káinos padìdinimas Preiserhöhung ; price increase 

káinos sumãžinimas Herabsetzung des Preises, Preisermässigung ; price cut, reduction

káinoti werten, bewerten, kosten ; to price, to fix prices

káinų judė́jimas Preisbewegung, Preisgestaltung ; price movement 

káinų lgis Preislage ; price level

káinų núokrytis Tiefstand der Preise ; deep drop in prices, bottom of the slump

káinų pókylis Hochstand der Preise; high rising, alltime high prices

kelionìnis draũdlakštis Reisepolice ; voyage policy

ketvirtìnis formãtas Quartformat; business size (typewriter paper)

kiekìnė núolaida Mengenrabatt; quantity rebate

kilìmas Hausse ; rise of price0, bull market, boom

kilmė̃s pažymė́jimas Ursprungszeugnis ; certificate of origin

kilnojamýbės Mobilien ; movables, durables

kilnojamýbiu prekyba Mobilienhandel; business in movables, durables

klausė́jas Anfragender ; inquirer

klausiamàsis, kláusimų lãpas Fragebogen ; questionnaire klijuõte Sperrholz ; plywood

kngų baigìmas (jeigu imama kitos knygos) Bücherabschluss ; closing accounts (at end of accounting period)

kngų suvedimas (metų gale) Bücherabschluss ; closing accounts, book balancing 

kokýbė Qualität ; quality

kokýbę nustatýti mustern ; to muster, quality control

komanditìnė bendróvė Kommanditgesellschaft; limited partnership

komìsas, komìsija Kommission ; commission

komìsinė prekýba Kommissionsgeschäft; commission business

komìsininkas Kommissionär ; agent

konsignacìnė, pavadìnė są́skaita Konsignationsrechnung ; consignment invoice

konsignúojamosios, pavadìnės prkės Konsignationswaren; consignment

konsulatìne są́skaita Konsulatsrechnung ; consular invoice

kopijìnis pieštùkas žr. dažinis pieštukas 

kortlės skìltys Felder der Karte ; index card’s columns 

kortelýnas Kartei, Karthotek ; card index

krantìnės mokestis Kaigeld, Kaigebühren, quay dues, wharfage

kraunamosios ìšlaidos Einladekosten, Ladekosten ; loading cost, expenditure

kraustà, -õs, kraũstą Umzugsgeld ; pay for moving

kráuti (prekes) laden ; to load 

krautùvė, -ės Laden ; shop, store 

kreipins, kreĩpinį Anredeformel; salutation, greeting 

kritìmas Baisse ; fall (of prices), slump, bear market 

krovà, -õs, krõvą Ladung, Last; loading, cargo. — K r õ v ą dažniausiai sudaro keli kroviniaĩ

krovãraštis, -čio Ladeschein ; way bill, bill of lading 

krovìkas, -ai Lader ; loader, shoreman 

krovins, króvinį Ladungsstück ; load 

kursãrastis, -čio Kurszettel; stock exchange quotations 

kùrsų lgis Stand der Kurse ; price level 

kvìtas, -ai Quittung ; receipt

 

Laĩdas, -aĩ Bürgschaft; guarantee, warranty

laidúoti, laidúoja, laidãvo bürgen, garantieren ; to guarantee, to warranty

laidúotojas Bürge ; guarantor

laiškìnis užsãkymas, užsãkymas láišku briefliche Bestellung ; order by letter

láišku brieflich ; by means of a letter

láišku užsakýti brieflich bestellen ; to order by means of a letter

laivìnė Schiffswerft; dock yard 

laĩvininkas Reeder ; shipowner 

laivýba Schiffahrt; navigation

laivúojamieji vándenys schiffbare Gewässer ; navigable waters

laivúojamas schiffbar ; navigable 

laivúoti schiffahren ; to navigate

laivù sių̃sti, išsių̃sti verschiffen ; to send by way of ship

lãkštas, -ai Obligation, Schuldverschreibung ; bond 

lãkšto turė́tojas Inhaber der Obligation ; bondholder 

laikìnis draũdlakštis Zeitpolice ; time-limited policy 

laikótarpinis vèkselis Nach-, Zeitsichtwechsel; after sight bill 

laisvóji prekýba Freihandel; free trade, freedom of trade 

laiškìnė paslaptìs Briefgeheimnis ; letter confidentiality, classification

laiškìnis põpierius Briefpapier ; letter paper, note paper

laiškìnis telkìmas, laiškìnė talkà Briefwerbung ; letter advertising, selling by letters

láiško tèkstas Text des Briefes ; body of the letter

laivãraštis, -čio Schiffsbericht; ship’s report

laĩvo núomos sutartìs Charterpartie, Befrachtungsbrief; charter party

langìnis vókas Fensterbriefhülle ; window envelope

lankstà, -õs, lañkstą Faltmarke ; fold 

lankstýti falten ; to fold

lañkstomoji mašinà Brieffalzmaschine, Falzmaschine ; folding machine

leidìmas iškráuti Ladungsanweisung, Löscherlaubnis ; permit to unload

lengvóji važtà Leichtgut; light load, goods

leñgvosios prkės Leichtgut; light goods, merchandise

lenktìnė kortlė Doppelkarte ; folded card

lenktnės Wettbewerb, Konkurrenz ; competition

ldraštis, -čio Begleitbrief, Begleitschreiben ; note, letter of advice

lombardìne prekýba Lombardgeschäft; pawnbroker’s trade

luobaĩ, -ų̃, lúobus Registratur; folder

 

Madà, -õs Mode ; fashion, vogue

madìnė prkė Modeartikel ; fashionable merchandise, article

madìnis Mode (artikel) ; fashionable (article)

mãdiškas modisch ; fashionable. — Ne visos madìnės prekės tėra tikrai mãdiškos

mainaĩ, -ų̃ Tausch ; exchange, barter 

mainų̃ prekýba Tauschhandel; barter (trade) 

malūnìnė prãmonė Mühlenindustrie ; flour (mill) industry 

mãstas, -ai Mass, Massstab ; measure, scale. — Viską plačiu mastù daro. Mastù vadiname ir matuojamąją lazdelę, 

mašìninkas Stenotypist ; typist 

mãtas, -ai Mass ; measure

matìnis muĩtas Masszoll ; measurement customs, duty

mãtomoji atsargà sichtbare Vorräte ; visible stock, inventory, supplies

matúoti messen ; to measure

mažmenìnė prekýba Kleinhandel; retail trade, business

mažmeniñkas, -ai Kleinhändler ; retailer

mažmenìnis prekeĩvis, prekeĩvis mažmeniñkas Detailreisender; retail salesman, commercial traveller

mãžmenos, -ų̃ Kurzwaren, Detailwaren; retail goods, haberdashery. — Parduoda mažmenomìs ir didmenomìs. 

mažmuõ, -eñs, mãžmenį Minimum ; small quantity, smallness 

menkavrtis, -ė minderwertig ; inferior, of inferior quality 

modernùs, modenų, priev. : moderniaĩ modern ; modern 

mokà, -õs, mõką Zahlung ; payment. — Mokėjimas palengvintas, galima keliomis mokomìs mokėti 

mokamàsis raštas, láiškas Zahlungsbrief; letter of payment 

mokamàsis teminas, laĩkas Zahlungstermin ; term of payment, maturity day

mokamóji dienà Fälligkeitstag, Sichtag ; payday, due day

mókamosios są́lygos Zahlungsbedingungen ; payment conditions, provisions, rules 

mokė́jimas Zahlung ; payment 

mokė́jimas gyvaĩs Barzahlung ; cash payment 

mokė́sena Zahlungsart, -weise ; way of payment 

mokė́toji dienà Zahltag ; day on which the payment was made 

mókytinis, -ė mit Schulbildung ; graduate, holder of a degree. — Mūsų visi tarnautojai mókytiniai, yra išėję tam tikras mokyklas.

mókmenys, -ų̃ Zahlungsmittel ; means of payment

mokùmas Zahlungsfähigkeit ; solvency

mokùs, mõkų zahlungsfähig ; solvent. — Šis pirkėjas mokùs, bet anas dar mokèsnis. Nelygu klijeñtų mokùmas

mõtis, -čio (“išmiera”) Abmessung; measure, measurement 

muĩto atgaunamàsis pažymė́jimas Zollrückgabeschein ; overentry certificate

muštìnis, -io Münze ; coin

 

Náudai zu Gunsten ; to someone’s favor

nameĩvis Hausierer, Haueierhändler ; hawker, peddler 

naminė́jamoji, panamìnė prekyba Hausierhandel ; hawker, peddler trade

naminė́ti hausieren, Hausierhandel treiben ; to hawk, to peddle

neapmokė́tas unfrankiert ; unpaid, not prepaid (letter)

neatidùs, neatìdu unachtsam, achtlos ; careless, negligent 

neatidžià, neatìdžios Unachtsamkeit, Achtlosigkeit ; carelessness, negligence

neatšaũkiamas unkündbar ; irrevocable

neatšaukiamùmas Unkündbarkeit ; irrevocability 

neatsakýtinai freibleibend, unverbindlich, ohne Obligo ; without obligation. — Žinias teikia neatsakýtinai, t.y. už jų tikrumą neatsako.

negrynìnis kvìtas unreine Quittung ; foul receipt

negrynàsis jū́rinis važtãraštis unreiner Seefrachtbrief, Konossa-ment ; foul bill of lading

neìšmoka, nepríemoka Rückstand ; in arrears, remaining behind payments. — Kad nemokėta, neišmokėta, kalbame apie neìšmoką, o jei nebaigta mokėti, neprimokėta — apie nepríemoką; neìšmokos, nepríemokos turėti — im Rückstand sein.

nekilnojamýbės Immobilien ; immovables, real estate

nemãtomoji atsarga unsichtbare Vorräte ; invisible stock, inventory

nemókytinis ohne Schulbildung ; without training, unlearned

nemokùmas Zahlungsunfähigkeit, Insolvenz ; insolvency 

nemokùs, nemõku zahlungsunfähig ; insolvent 

nepàprastas, nepaprastàsis pasiūlymas Sonderangebot ; special offer 

nepilnàsis pérrašymas unausgefülltes oder offenes Giro ; blank endorsement

nepilnóji komìsija Nettokommission ; net commission

nepinigìnis mokė́jimas bargeldlose Zahlung ; non-cash payment 

nepríemoka Minderzahlung, Fehlbetrag ; incomplete payment 

nesumìnis draũdlakštis Pauschalpolice (untaxiert) ; open, floating policy

nešìkas, -ai Träger ; porter

neterminìnis freibleibendes (ohne Fristsetzung) ; without fixed date netesė́ti nicht erfüllen (eine Verpflichtung) ; to break one’s obligations

netesimóji baudà Konventionalstrafe ; penalty for nonfulfillment

netikrìnė są́skaita fingierte Rechnung ; pro forma invoice 

nevetas pãrašas ungültige Unterschrift ; invalid signature 

niekenà, -õs, níekeną Brack ; defective merchandise, refuse 

niekìkas, -ai Bracker ; quality controller

níekti, níekia, níekė bracken ; to look for defective merchandise

niektìnis, -ė brack, brackig ; defective

normìnis formâtas Normformat ; norm, government regulated size

notarìnis įgaliójimas Notarialvollmacht ; notary public authorization

nuderė́ti abdingen, abhandeln ; to beat down in bargaining

núodarbis, -io Leistung (des Angestellten) ; piece of work, performance

nuodarbùmas, žr. nuodarbus

nuodarbùs, nuodabų leicht und schnell verrichtbare (Arbeit) ; productive, high yielding. — Ne kiekvienas darbas nuodarbùs, greitas, lengvas dirbti ; priešpietinės valandos nuodarbèsnės; nelygu dienos nuodarbùmas. 

núodera abgedungene Summe, Abzug ; deduction, concession as a result of bargaining.

núolaida Abzug, Ablass ; discount, deduction, reduction. — Núolaida vadiname, kas parduodančiojo nuléidžiama, o núodera — kas pirkėjo nuderė́ta. Tačiau pardavėjas ir tą n ú o d e r ą vadina núolaida. 

nuolaidùs, nuolaĩdų nachgiebig ; yielding, compliant 

nuolaidumas Nachgiebigkeit ; complaisance 

nuolatìnis klijeñtas Dauerkunde ; steady customer 

núoraša, -os Abschreibung; transcript, crediting one’s account. — Nurašomąją sumą vadiname núoraša. Dviem núorašomis nurašė. Nurašymą žinojo, tik pati núoraša nebuvo aiški, 

núorašas Kopie ; copy

nuorašìnis põpierius Abschriftspapier ; onionskin copy paper

núosavas, -à eigen ; own nuosavýbė Eigentum ; ownership

nuosavýbės téisė Eigentumsrecht; right of ownership, copyright

nuosavýbės teisės pasilikìmas Eigentumsvorbehalt; ownership rights reservation

nuostolìngas verlustreich ; detrimental, involving much loss núostolis, -iai Verlust; loss

núostolių atlýginimas Schadenersatz, Entschädigung ; indemnification

núosvoris, -io Fehlgewicht, Manko, Ausfall; shortweight, underweight

núošimtis, -čio Prozent; percentage

núotąsa Verzug, Verzögerung ; delay. — Pristatant núotąsos tebuvo trys dienos, bet kartais ir mažas nutęsìmas nuostolingas.

nuotąsùs, nuotąsų verzögernd ; delaying. — Šitokia pristatysena labai nuotąsì; tos firmos nuotąsùmas nepakenčiamas.

nurãšymas Abschreiben ; writing off (bad debts), annual depreciation

nurašýti abschreiben ; to write off, to depreciate annually

nusiléisti nachgeben ; to give in, to concede

nusveti schlecht abwiegen, nicht genügend Gewicht geben ; to give bad weight. — Nežiūrėk, tuojau nuo centnerio vieną du kilogramus ir nusver̃s; kiek nùsvėrė, tiek núosvorio ir rado.

nutęsìmas Verzögerung ; delaying

nutę̃sti verzögern ; to delay

nutráukti (sutartį) kündigen ; to break off (an agreement)

 

Pãagentis, -čio Unteragent; subagent

pabrė́žti betonen ; to emphasize

pãdalas, -aĩ; pelnins, peninį (dividendas) Dividende, Gewinnanteil ; dividend

padarins, pãdarinį Resultat; result, consequence

padarùs, pãdarų erzeugend, produktiv; productive, efficient. — Tik įpratęs darbininkas yra padarùs, jo atlyginimo didumas priklauso nuo padarùmo.

padarùmas Produktivität; productivity, efficiency 

padė̃kos láiškas Dankschreiben ; letter of thanks 

padieniuĩ, padačiuĩ nach Tagen, nach Datum, chronologisch; daily, day after day

paga núostatus vorschriftsgemäss ; according to regulations, instructions

pagavà, -õs, pãgavą Blickpunkt, Blickfangpunkt, blickfangende Ware ; eyecatching (in advertising or packaging) wares 

pagavùmas Blickfänglichkeit; eyecatching quality 

pagavùs, pãgavų den Blick fangend, blickfänglich ; eyecatching. — Kiekviename gerame reklaminiame plakate randame ir bet kokią pãgavą. Prekylangyje išdėti daiktai nėra vienodai pãgavūs, ne kiekvienas žiūrėtojo akį tepagauna. Pagaviáusia prekylangio prekė taip pat vadinama pãgavaPagavùmo prekė pagavi, bet kokybė menka, 

pagrindinės ãkcijos Stammaktien ; original shares, common stock 

pãgristas, -ã, priev. : pagrįstaĩ begründet; founded, based 

pajamìniai mókesčiai Einnahmesteuern ; income taxes 

Pãjamos, -ų̃ Einnahmen ; income

pajamóti einziehen ; to receive an income, to enter as an income

pakartótinis apdraudimas Nachversicherung ; additional insurance 

pakartótinis apmuĩtinimas nachträgliche Verzollung; additional, supplementary duty payment

pakartótinis pristãtymas Sukzessivlieferung ; successive delivery

pakartótinis užsãkymas Nachbestellung ; repeat-order 

paklausà, -õs, pãklausą Nachfrage ; demand 

paklausìmas Anfrage ; demand, inquiry

pãkortis, -čio Euss der Karteikarte ; bottom of the index card

pakraštìnė prekýba Küstenhandel; coasting trade 

palankà, -õs, pãlanką Begünstigung, Entgegenkommen; favor, protection, patronage

palankõs, palankìnis muĩtas Begünstigungszoll; differential, preferential, protective duty

paliepìmas Anordnung; command, decree 

palipti anordnen ; to command, to decree 

palū́kanos, -ų Zinsen ; interest

palükanóti, palūkanója, palūkanójo verzinsen, valutieren; to charge interest

pamestinaĩ, žr. išmestinai

pãmokestis Rücktrittzahlung, Verzichtgeld, -leistung ; withdrawal payment; otstupnoje

pamokė́ti zahlen für den Rücktritt; to pay for withdrawal

panamìnė, naminė́jamoji prekýba Hausierhandel ; hawker, peddler trade

panamiuĩ vom Hause zum Hause ; from house to house. — Jis panamiuĩ prekiauja, n a m i n ė́ j a. 

papìldyti ãtsargą Vorräte ergänzen, den Bedarf decken ; to supply inventories, to stock

paprastàsis vèkselis Solawechsel ; promissory note, sole bill

paprastóji, mažóji skubà als Frachtgut; by goods, freight train

paprastóji kortlė Grundkarte ; ordinary mailing card

paprastóji skolà Buchforderung ; personal debt

paprotìne tarà Usanztara ; customary tare

paprotìniai vekseliai Usowechsel; bills at usance

parãginimas Anmahnung ; reminder

paraidžiuĩ, paga raidýną alfabetisch ; alphabetically

parangà, -õs, pãrangą Übernahme eines Auftrages, einer Lieferung ; acceptance of a contract; podriad

parankà, -õs, pãranką Auswahl, Wahl; selection, choice. — Didelė parankà kartais pirkėjui ir pasirinkìmą pasunkina, 

paraštė̃, -ė̃s, pãraštę der freie Rand ; margin

pardavė́jas, -ai Verkäufer, Laden Verkäufer ; salesman, seller, dealer

pardavìmas Verkauf; sale

pardavìmas, pirkìmas gyvaĩs Kassageschäft; cash' trade, selling, buying

parduodamóji prekýba Verkaufsgeschäft; selling business, trade

parduodamóji są́skaita Verkaufsrechnung ; sales invoice 

pardúodamosios są́lygos Verkaufsbedingungen ; selling terms 

pardúoti absetzen, verkaufen ; to sell 

pareikaláutinai (pirkti) auf Abruf; buyer’s call pareikalãvimas Bedarf; demand

pareikaláutinis pirkimas der Kauf auf Abruf; call purchase

pareikštìnis vèkselis Sichtwechsel; bill payable at sight, sight draft

pasaulìnis atvirùkas Weltpostkarte ; Postal Union postcard

pasienìnė prekýba Grenzhandel; border trade 

pasirinkìmas Wahl, Auswahl; selection, choice 

pasirinktinaĩ zur Auswahl; according to choice, selection 

pasiteiraujámasis láiškas Erkundigungsschreiben ; letter of inquiry pasiūlà, -õs,

pãsiūlą Angebot; supply paskatà, -õs,

pãskatą Anregung ; incentive, stimulus 

paskirtóji vietà Bestimmungsort; place of destination 

pasiuntà, -õs, pãsiuntą Lieferung ; delivery, dispatch. — Prekes pristatysime dviem pasiuntomìs.

pastráipa Absatz ; paragraph. —Pastráipomis rašytas laiškas aiškesnis.

paštìniai, -ių Porto, Postgeld ; postage.—Mažam siuntiniui paštinių (suprask : mokesčių) daugiau išeina.

pãšto, paštìnė pérlaida Postanweisung ; postal money order pateĩkti,

pateĩkia, pàteikė vorlegen ; to present 

patikė́tinės išlaidos Vertrauensspesen ; trustee charges, fee 

patikė́tinis Vertrauensmann ; trustee

patvìrtinamasis láiškas Bestätigungsschreiben ; letter of confirmation

pavadà, -õs, pãvadą, konsignâcija Konsignation ; consignment

pavadìnė są́skaita, žr. konsignacinė sąskaita pavadìnės prkės, žr. konsignuojamosios prekės 

pavyzdìnis ryšuls Probeballen ; sample bale 

pavyzds, pâvyzdi Muster, Probe ; sample

pavyzdžiúoti, pavyzdžiúoja, pavyzdžiãvo mustern, Probe ziehen; to sample

pelnìnis dalyvùmas, dalyvâvimas pelnè Teilnahme am Gewinn, Gewinnanteil ; participation in a profit 

pelnins, žr. padalas

perdirbinių̃ prekýba Veredelungsverkehr ; free entry of goods to be finished and re-exported 

pérdraudimas Rückversicherung ; reinsurance 

pérdrausti rückversichern ; to reinsure perkamóji prekýba Kaufgeschäft ; buying trade, business 

perkamóji, pirkìmo sąskaita Einkaufsrechnung ; buying invoice 

pérkelti übertragen ; to carry over

pérkraunamasis uõstas Umschlagshafen ; transshipment port

pérkraunamoji vietà Umschlagsplatz, -ort ; transshipment place 

pérkrauti Umschlägen ; to reload

pérkrova Umschlagsgut, Umschlagsware, Umladegut ; transshipment goods, load

pérkrovimas Umladung ; transshipment

pérlaida Überweisung, Anweisung ; money order 

perlaidùs, perlaĩdų leicht abtretend, abzutreten ; one who transfers easily, lightly. — Perlaidùs žmogus greitai ir lengvai kitam perleidžia. Reikalas labai perlaidùs, 

pérleidėjas Abtretender, Übertragender ; transferrer 

pérleidimas Abtretung, Übertragung ; transfer 

pérleidžiamas abtretbar, übertragbar ; transferable 

pérleidžiamas raštas, dokumeñtas übertragbare Urkunde ; transferable document, deed

pérleidžiamas rãštas Abtretungsurkunde ; letter of transfer, certificate of title, deed

perleidžiamùmas Übertragbarkeit ; transferability

pérleisti abtreten, überlassen ; to transfer. • N. N. yra man skolingas Lt 100, —, šią skolą sutinku Tamstai pérleisti, 

pérpakuoti umpacken ; to repack pepirklis, -io Makler ; broker 

perpirkliáuti maklern ; to carry on brokerage 

perprekiáuti Vorkauf-, Aufkaufhandel treiben ; to forestall 

peprekis, -ė Vorkäufer, Aufkäufer ; forestaller. — Kas perka ir vėl tuojau parduoda, iš to pelnosi, tas yra per̃prekis (“ perkupčius ”). Ne kiekvienas tesugeba perprekiáuti. 

pérrašąs Indosoament ; endorsement 

pérrašininkas Indossant ; endorser, endorsor 

pérrašyti überweisen, umschreiben, indossieren ; to endorse 

pérsavinimas Übereignung (Kreditsicherung durch Übereignung) ; transfer, cession of ownership rights

pérsavinti übereignen ; to transfer, to cede ownership rights 

pérsiųsti übersenden ; to send, to forward, to transmit, to consign, to remit

pérstovėti überliegen ; to lay over, to be on demurrage

pérstovinti überhegen lassen ; to let lay over, to let demur. — Per neapsižiūrėjimą vieną vagoną pérstovino visą savaitę, 

pérstovio laĩkas Überhegezeit ; demurrage

pérstovis, -io Überhegen ; lying-over time, days of demurrage. — Nesuspėjo iškrauti ir susidarė kelios dienos pérstovio. Už pérstovėtą laiką reikia atskirai mokėti, 

pérvažos, -ų Transit-, Durchgangsgüter ; transit goods 

pérvažinė, tranzitinė prekýba Durchgangshandel ; transit trade 

pérvažinės, tranzitìnės prkės Durchgangswaren ; transit goods 

pérvežamasis muĩtas Durchfuhrzoll ; transit duty 

pérvežėjas Beförderer ; forwarding agent

pérvežti (iš vietos i vietą) befördern ; to forward, to transport

piginė́ti wohlfeil zu kaufen suchen ; to look for bargains. — Piginė́ja, ieško nebrangiai, negreit nupirks, 

piginiñkas, -ė wer billig verkauft oder zu kaufen sucht ; one who looks for bargains. — Pigininkù vadinamas, kas pigiai parduoda arba pirkti ieško.

pìginti, atpìginti, nupìginti verbilligen ; to make cheaper, to cheapen

pigýmetis wohlfeile Zeit ; cheap times, slump period

pigmenà, -õs, pìgmeną billige Ware ; rather cheap merchandise ; deševka 

pìgti, piñga, pìgo billig werden ; to grow cheap, to fall in price 

pilnìnis svõris Ganzgewicht; full weight, gross weight 

pinigaĩ gãvus dokumentùs Kasse gegen Dokumenten ; cash against documents

pirkė́jas, -ai Kunde, Käufer ; customer

pirkìkas, -ai Käufer, Einkäufer; buyer, purchaser. — Pirkimas yra pirkìko darbas, verslas ; kas ką perka, tas yra pirkė́jas.

pirkìmas greitúoju pristãtymu Kauf auf prompte Lieferung ; buy-ing by terms of prompt delivery

pirkìmas greitúoju prisiuntimù Kauf auf prompte Verstand ; buying by terms of prompt dispatch

pirkins, pikini Kauf gegenstand, das Gekaufte; bought merchandise

pirkýbos, -ų Handelstransaktion ; business transaction pirkliáuti Handel treiben; to trade. — Jau ilgus metus pirkliáuja, pirkliu verčiasi.

pirkls, piklį Kaufmann ; merchant, trader, dealer

pirklùmas Kaufkraft; purchasing power

pirklùs, piklų kaufkräftig ; able to buy, having buying power. — P i r k l ù s yra tas, kas gali, turi kuo pirkti. Sunkmečiu ir visuomenės pirklùmas sumažėja. 

piksena Kaufart, -weise ; way, manner of buying 

pirmáraštis, -čio Urschrift, erste Ausfertigung ; original 

pirmenýbė Vorrecht; preference, priority 

pirmenýbinės ãkcijos Vorzugsaktien ; preferred stock 

pirmn datúoti vordatieren ; to date in advance 

plaũkiąs, -anti, plaũkiant schwimmend ; floating. — Plaũkiančios prekės negaliu pirkti, palauksiu ligi ji bus Klaipėdoje. Visą kavą pardaviau dar plaūkiant

pódėlis, -io Lagerung ; warehouse goods, warehousing 

pódienis, -io, priedìnė dienà Verzugstag, Repekttag ; day of grace 

põpieriaus prekýba Papierhandel; the paper trade

popierìnė prekýba Fiktivgeschäft, Scheingeschäft; fraudulent, feigned trade, shady deal

póstovis, -io Posten ; post, position, kind of employment

póterminis, -io Nachfrist; respite, extension of payment time 

pradìnis kùrsas Anfangskurs ; initial, opening price 

prãdovis, -io Vorschuss ; advance money

pradúoti vorschiessen, auf Abschlag geben ; to advance money. — Dar prieš sulygstant penkis šimtus litų pràdavė. Kas tas prãdovis, gali ir atsisakyti, 

pranešamàsis teminas Kündigungsfrist; notice-giving term 

pranešamóji dienà Erklärungstag ; notice-giving day (of delivery) 

pratęsiamóji prekýba Prolongationsgeschäft ; continuation business, trade, pyramiding

pratęsìmas Prolongierung, Aufschub (der Zahlung) ; prolongation, extension (of payment) 

pratę̃sti prolongieren ; to prolong, to extend

prãženginas, -à, priev. : praženginaĩ mit Zeilenausrückung , salient (lines as in some letter writing). — Laišką rašant reikia žiūrėti, kad eilutės nebūtų prãženginos, viena pro kitą neprasikištų. Retkarčiais kai kas ir tyčia rašoma praženginaĩ. 

prekeĩvis, -io Reisender, Handelsreisender ; commercial traveller, travelling salesman

prekiáujami, prekiáujamieji põpieriai handelbare Urkunden ; negotiable instruments

prekiáuti handeln ; to trade, to deal. —Prekiáuja grūdais ir gyvuliais.

prekiáutojas Handelnder, Händler ; dealer, trader

prekìjas, -ai Handelsmann ; tradesman, businessman, shopkeeper

prekìnis kredìtas Warenkredit ; goods credit

prkių pérvežimas Güterbeförderung, Gütertransport ; forwarding, transporting of goods 

prekýba gyvaĩs, žr. gyvinė prekyba

prekýbinė padėtìs geschäftliche Lage ; business situation, outlook, conditions

prekýbiniai papročiai Usanzen, Handelssitten ; commercial customs, usage, practice

prekýbininkas Handeltreibender, Kaufmann ; tradesman. — Žmogų, kur prekyba verčiasi, vadiname prekýbininku,

prekýbinis susirašinėjimas Handelsbriefwechsel ; commercial correspondence

prekýbos šaka Handelsbranche, Handelszweig ; branch of trade, line of business

prekýlangis, -io Schaufenster ; shop window, show window

prekýmetis, -čio Jahrmarkt ; fair

prekýraštis Prospekt, Faktura ; prospectus, pro forma invoice

prekývietė Marktplatz ; market place

premijìnė prekýba Prämiengeschäft ; optional trade, business, trade in options

premijìnė prekýba parduotinaĩ Nochgeschäft auf Geben ; put of more seller’s option

premijìnė prekýba pirktinaĩ Nochgeschäft auf Nehmen ; call, buyer’s option

premijìnė prekýba parduotinaĩ ir pirktinaĩ Stellgesehäft, das Geschäft auf Geben und Nehmen ; double option, put and call option

príedrauda Zuschlagsversicherung ; additional insurance

prieminùs, príeminu erinnernd ; remembering, recalling, reminding. — Firma labai p r i e m i n ì, nemokant tuojau primena, ragina.

príemoka Zuschlag, Zulage ; additional payment

príepelnis, -io Bonus, Gewinnzuschuss ; bonus, extra dividend 

príepirka Zukauf, das Zugekaufte ; additional buying 

príesvoris, -io Gutgewicht, Gewichtszugabe, Dekalo ; weight allowance

príešakininkas Vordermann ; previous holder

priešìnis ieškins Gegenforderung ; counterclaim 

priešìnis pasiū́lymas Gegenvorschlag; counterproposal, counterproposition.

priešlaikìnis pãdalas, pelnins Abschlags-, Interimsdividende; interim dividend, dividend on account

príešuos tis, -čio Reede ; roadstead

prievartìnis panaikìnimas Zwangsauflösung ; compulsory liquidation, annulment

príevažos, -ų Zufuhrwaren ; loads, goods, cargo to be loaded

priimamàsis rãštas Anlieferungsschein; shipping note 

priiti (akceptuoti) akzeptieren, annehmen ; to accept 

priiti atgal zurücknehmen ; to take back

priimtìs, -is, prìimti (akceptas) Annahme, Akzept; acceptance

primiñti erinnern ; to remind

pripakúoti beipacken ; to pack along with. — Siunčiant galima ir kitko pripakúoti. Nupirktas prekes reikės nusiųsti kitai firmai pripakúoti

pripikti zukaufen ; to buy in addition

prirašýti ausfüllen ; to fill out a form. — Prašau prirašýti šį blanką.

prisipikti eindecken ; to buy enough

prisveti Gutgewicht geben ; to give weight allowance. — Parduodamas nenorėk, kad p r i s v e t ų, džiaukis jei n e n ù s v e r i a ; kas viršaus p r ì s v e r t a, yra príesvoris,

pristãtymas véltui Zustellung frei ; free delivery 

pristatýsena Lieferungsart ; way, manner of delivery 

pristatýti liefern ; to deliver, to forward

pristatýtinai mit Zustellung ; delivery included. — Tik pristatýtinai teperka, t.y. nupirkus pardavėjas turi pristatyti,

pristatýtojas, -ai Lieferer ; deliverer, carrier 

pristãtomasis laĩkas Lieferungszeit; time of delivery 

pristãtomasis rãštas Lieferungsschein ; bill of delivery 

privežìmas Zufuhr ; taking to, carrying to 

privèžti zuführen, zufahren ; to take to, to carry to 

pùskainiui, pùsvelčiui zum Spottpreis ; at half price, at dirt cheap prices, at a ridiculous price. — Išvažiuodamas viską pùskainiui, pùsvelčiui išpardavinėjo.

 

Rãginamasis rãštas Mahnungsschreiben ; reminder, letter of admonition

rãginimas Mahnung, Anmahnung ; reminder, admonition

rãginti mahnen ; to remind, to admonish rañkpinigiai Handgeld ; handsel, bounty 

rãktas, -ai Code, Telegrammschlüssel; code

rašýtinė sutartìs schriftlicher Vertrag ; written agreement, contract

regìstras Register; register, index

reikaláuti fordern ; to demand, to claim

reikalãvimas Forderung ; demand, claim

reikalų̃ vedė́jas Geschäftsführer ; manager

reklamìnis, telkiamàsis láiškas Werbebrief; advertising, customer-wooing letter

remiteñtas, gavė́jas Remittent; payee ribìnė káina Limitpreis ; limit, price limit

ribótinis pérrašymas beschränktes Giro, Rektaindossament ; restrictive endorsement

rietìmas, -ai (medžiagos) Stoffballen ; roll 

rinkà, riñkos Markt; market 

rinkins, riñkinį Sammlung ; collection 

riñkos, tugaus žìnios Marktberichte ; market report, news 

ryšuls, ršulį Ballen ; bale, pack, bale of goods 

rūšìnis svõris spezifisches Gewicht; specific weight 

rū́šis, -ies Sorte, Qualität ; sort, kind, quality, brand 

rūšiúoti sortieren ; to sort

 

Sándėris Geschäft ; agreement, contract

sándėris plaũkiančia preke Geschäft in schwimmender Ware ; contract on goods, cargo afloat

sánderybos Übereinkunft; agreement 

sánkrova Warenhaus ; warehouse sántoris Vergleich ; arrangement ; sdelka

saugìraštis Aufbewahrungsschein ; warehouse, depository receipt

saugõs priedermė̃ Aufbewahrungspflicht; duty to keep goods, valuables in warehouse or depository 

saugóvė (seifas) Stahlkammer ; safe 

saugùmas Sicherheit; safety, security

saugùs, saũgu sicher ; safe, secure. — Pinigus laiko saugiojè vietoje.

savìkainė Selbstpreis ; one’s own, original cost, cost price

savìnė prekýba Eigenhandel; one’s own business 

są́skaita Rechnung, Konto ; invoice, account

są́skaitą apmokė́ti Rechnung begleichen, bezahlen ; to pay the invoice

są́skaitą išrašýti, išdúoti Rechnung ausstellen, aushändigen ; to issue the invoice

są́skaitą parašýti, išrašýti Rechnung ausschreiben ; to write out the invoice

są́skaitos ìštrauka Kontoauszug ; accounts statement, bank statement

schemìnis brėžins schematische Zeichnung ; schematic drawing

segtùkas, -ai Reisstift; paper clip segtùvas Hefter ; stapler

senatìnis čèkis verjährter Scheck ; out of date check senatìs, -is,

snatį Verjährung ; coming under the statutes of limitation

séndaikčiai Trödel, Trödelware ; secondhand goods, articles

séndaikčių prekýba Trödelhandel; secondhand goods, antique trade, business

séndaiktinė Trödelbude ; antique shop

séndaiktininkas Trödler; dealer in secondhand goods, antique objects

sienìnė ekspedìcija Grenzexpedition ; border forwarding

siū́lyti anbieten, offerieren ; to offer, to bid

siunčiamíeji laiškaĩ Ausgehende Briefe ; letters being mailed, outgoing letters

siuntà, -õs, siuñtą Sendung ; shipment, consignment

siuntins, siuñtinį Partie, Postpacket; parcel, lot, package 

skersúotinis čèkis gekreuzter Scheck ; deposit check 

skiriamóji žymė̃ Erkennungszeichen; distinctive feature, trademark

skirtumìnė prekýba Differenzgeschäft; arbitrage, speculation in differences

skýriaus vedė́jas Abteilungsleiter ; department head, manager

skoliniñkas Kreditnehmer ; debtor skõlintojas Kreditgeber ; creditor

skubìnė važtà Expressgut; goods sent by passenger train

skubìnis express ; express (dispatching of goods)

slaptãraštinė, šifrìnė telegrama Chiffretelegramm ; coded, cipher telegram

slaptãraštis Chiffre, Geheimschrift ; code, cipher

smùlkiosios prkès Kleinwaren, Kurzwaren ; haberdashery 

smulkùs ãdresas genaue Adresse ; precise, correct address 

spalvótas, spalvìnis pieštùkas Farbstift ; colored pencil 

spaũdas, -aĩ (“ štampas ”) Stempel ; stamp. — Spaũdas skirtinas nuo añtspaudo. Ir auksiniai, sidabriniai daiktai spaudúojami tam tikrais spaudaĩs, jais įspaudžiami įspaudaĩ.

spaudins, spáudinį Drucksache, Druckschrift ; printed matter

spaudúoti stempeln ; to stamp

specialìnė einamóji są́skaita laufende Rechnung ; on call account, loan

specialìnė, šakìnė prekýba Spezialgeschäft, Branchehandel ; specialized, specialty trade, business

spekuliacìnė prekýba Spekulationsgeschäft ; speculation trade, business

stabdýti sperren (Scheck) ; to stop (check), stop payment request

stálčius, stalinė Schublade ; drawer

steigė́jų ãkcijos Gründeraktien ; founder’s stock, shares

steĩgiamosios, steigtìnės ãkcijos Gründungsaktien ; original stock, shares

stopà, stòpos Ries ; ream (of paper)

suderė́ti abmachen ; to make an agreement, to conclude a bargain

sudėtìnė krovà Sammelladung ; combination shipment, collective consignment

sukčìnės bendróvės Schwindelgesellschaften ; bubble, fraudulent companies

sumãžinimas Herabsetzung ; reduction

sumãžinti herabsetzen ; to reduce 

suñkiosios prkės Schwergut ; heavy goods

susirašinė́jimo skrius Briefwechselabteilung; correspondence, mailing department

supakãvimas Verpackung ; packing

supakúoti verpacken ; to pack up 

su pavyzdžiaĩs bemustert ; samples enclosed

susivienijimas, susijungìmas Fusion, Verschmelzung ; amalgamation, consolidation, conglomeration

sustatýti balánsą Bilanz ziehen ; to make out the balance sheet 

sutartìnis pirkìmas Fixhandelskauf ; buying according to agreement

sutartìs, -is, sutartį Vertrag ; agreement ; dogovor

sutarts vitos vèkselis, sutartìnis vèkselis Domizilwechsel ; domiciliary bill, draft.

sutìkti überemstimmen ; to be in balance. — Pajamų ir išlaidų knygos s u t i ñ k a.

svarstyklìnis mókestis Wiegegeld ; weighing fee

svorìnis muĩtas Gewichtszoll; weight duty

 

Šalutìnės, pagalbìnės kngos Nebenbücher; secondary, auxiliary books (in bookkeeping)

 

Taksà, -õs Taxe ; set price, rate

talkà, -õs, taką Werbung ; advertising, customer-wooing, however first meaning still is — mutual assistance 

talkùmas Werbekraft; advertising efficiency, efficiency in wooing 

talkùs, takų werbekräftig, werbend ; one who is efficient in advertising, wooing

tárpininkas Vermittler ; middleman, mediator

tarpininkáuti vermitteln ; to mediate tarúoti tarieren ; to tare

teikiamàsis láiškas Rekomendationsschreiben ; letter of recommendation

teikìmas, rekomendãcija Rekomendation ; recommendation

teĩkti geben, gewähren, einreichen, empfehlen ; to give, to allot, to submit, to recommend. —- Galima paskolą teĩkti (= duoti), dokumentus pateĩkti, įteĩkti. Plg. tiekti, 

teĩsmo vietà Gerichtsstand ; place of jurisdiction 

telegrafìnė pérlaida telegraphische Überweisung ; telegraph money order, express money order 

telegrafìnis atsãkymas Drahtantwort ; cable answer 

telegrafìnis išmokė́jimas telegraphische Auszahlung ; telegraphic, cable remittance

telkìkas Werber ; advertiser, one who woos customers

telkìmas Werben, Werbetätigkeit; advertising, wooing activity 

tekmenys, -ũ Werbesachen ; means of advertising, wooing tekti werben ; to advertise, to woo teminas Ziel; term

terminìnė prekýba Termingeschäft; trading in commodities futures, futures contracts

terminìnis befristet; with set term

temino nustãtymas Festsetzung einer Frist; to set a term, to fix a term

tesė́ti halten, einhalten ; to carry out, to fulfill. — Ar sutartą dieną, pristatymą tęsė̃s?

tikti versorgen, Vorräte anschaffen ; to supply, to provide. — Intendantūra kariuomenei t i k i a aprangą ir kitus reikmenis. Plg. teĩkti.

tolimèsnis gabẽnimas Weiterbeförderung ; reforwarding

tolimèsnis kreditãvimas Weitergewährung des Kredits ; credit, loan renewal

tolìnė prekýba Distanzhandel ; distance trade

tranzìtas Durchgang ; transit

tranzitìnės prkės, žr. pervažinės prekės

tranzitìnė prekýba, žr. pervažinė prekyba

tranzitìnis muĩtas, žr. pervežamasis muitas

trasañtas, įsakýtojas Wechselaussteller, Trassant ; drawer

trasãtas, isakýtinis Bezogener, Trassat ; drawee

trasúoti ziehen ; to draw

tratà, -os Tratte ; draft

trauktinaĩ (“ tiražo keliu ”) by way of drawing lots (used in taking serial bonds out of circulation). — Paskolos lakštai trauktinaĩ išimami iš apyvartos, 

trūktìnis vèkselis notleidender Wechsel ; bill in distress 

tvirta káina fester Preis ; fixed price tùzinas, -ai Duzent ; dozen

 

Uždaras láiškas geschlossener Brief ; closed letter

užsãkymas Bestellung ; order, ordering 

užsakýti bestellen ; to order

užsakýtojas Besteller, Auftraggeber ; orderer, subscriber

užsãkomasis rãštas Bestellschreiben ; ordering letter 

ùžsienių prekýba Aussenhandel ; foreign trade 

ùžstatas, -aĩ Pfand, Kaution ; security, pawn, mortgage 

užstatýti verpfänden ; to give security, to pawn, to mortgage

 

Vadýba Verwaltung ; management, administration ; vedomstvo

vairiniñko kvìtas Steuermannsquittung ; mate’s receipt 

vamzdìnis atvirùkas Rohrpostkarte ; pneumatic postcard 

vamzdìnis pãštas Rohrpost ; pneumatic post

vandeñs klias Wasserweg ; waterway. — Lakuojamos upės, ežerai ir jūros yra vandeñs keliai, 

vandenìnis pérvežimas, transpòrtas Wassertransport ; waterway forwarding, transport

vardìnė, nominalìnė sumà, vertė̃ Nominalwert, Nominalsumme ; nominal amount, value, face value

vardìnis čèkis Namensscheck ; personal check 

važyklà, -ýklos Fuhrgeschäft ; carrier, trucking enterprise

varžýtinės, -ių Auktion, öffentliche Lieferungsausschreibung ; auction, competitive bidding

važmà, -õs Fracht, Frachtgeld ; freight. — Važmà vadinamas v a ž t õ s mokestis ar atlyginimas. 

važmuõ, -eñs, vãžmenį Frachtsatz ; freight rate 

važtà, -õs Fracht, Frachtgut ; load, freight, shipment, cargo 

važtãraščio añtrininkas Frachtbriefduplikat ; bill of lading duplicate

važtãraštis, -čio Frachtbrief ; bill of lading

važtiniñkas Frachtführer ; carrier, forwarding agent 

važts príemoka Primgeld, Frachtzuschlag ; supplementary shipment charge, primage

važùs, vãžų transportabel ; easily transportable

veiklà, -õs, veiklą Tätigkeit ; activity 

vekselìnè sumà Wechselbetrag ; amount of the bill 

vekselìniai pinigaĩ Wechselvaluta ; money received after discounting or presenting bills

vèkselio davė́jas Wechselaussteller ; drawer, maker

vèkselio gavė́jas Wechselempfänger ; drawee vèkselio laikýtojas Wechselinhaber ; payee

vèkselių domicilijãvimas Domizilierung von Wechsel ; domiciliation of bills

vèkselių protèstas (protestavimas)    Wechselprotest ; protesting foreign bills, notice of nonacceptance of domestic U. S. bills

vetas pãrašas gültige Unterschrift ; signature of one who is entitled to draw bills

vetinimas Wertung ; valuation, estimation

vertìnis muĩtas Wertzoll ; ad valorem duty, value duty 

vertýbiniai ppieriai Effekten, Wertpapiere ; valuable documents, negotiable instruments, securities 

vetinti werten ; to valuate, to estimate 

vertýbė Wertsache ; valuable article, object 

vèsti (knygas, buhalteriją) führen ; to keep books, accounts 

vežimìnė važmà Fuhrlohn, Fuhrgeld ; carriage, cartage, now trucking fare

vidaũs ãdresas Innenadresse ; domestic address

vidaũs prekýba Binnenhandel ; domestic trade, business 

vidaũs sántvarka Innenorganisation, -betrieb ; inner organization (of the enterprise)

vidaũs vèkselis Inlandswechsel ; domestic, inland bill, draft

vidurìnis atsiskaĩtymas Medioabrechnung ; fortnightly settlement 

vidùrkortis Rumpf der Karte ; body of the card 

vidùrsąskaitis Rechnungskorpus ; body of the invoice 

vidutìnė tarà Durchschnittstara ; average tare víenetas, -ai Einheit ; unit

vienìnė prekýba Einzelhandel ; retail trade, business

vienìnė, vieniñtelė atstovýbė Alleinvertretung ; exclusive, sole agency

vienìnis muĩtas Einheitszoll ; uniform duty

vienìnis pirkls Einzelhändler ; individual, sole trader, merchant

višas láiškas (be paslapčių) offener Brief ; open letter

vietìnė prekýba Platzhandel ; local, domestic trade

vietìnis bánkas Lokalbank, Platzbank ; local, domestic bank

vietìnis vèkselis Platzwechsel ; local bill

vilkstinìnė prekýba Karawanenhandel ; caravan trade

višininkas Prinzipal, Geschäftsberr ; bead, chief, boss

visuotìnė atstovýbė Generalvertretung, -agentur ; general agency

visuotìnis įgaliójimas Generalvollmacht ; general authorization

vytìnė (“ baidokas ”) Barke ; barge

vytìninkas, -ai (“ baidokininkas ”) Barkenführer ; barge pilot, navigator

vokìnè kortlė Umschlagskarte ; envelope card

 

Žmės klias Landweg ; land road, highway. — Žẽmės keliù pristatymas brangesnis, negu vandeniu, 

žemìnis pérvežimas, transportas Landtransport ; land transport, conveyance

ženklìnė kortlė Leitkarte ; marked card

ženklìnė prkė Markenartikel ; trademark good, commodity 

ženklúojamoji mašinà Frankiermaschine ; stamping meter 

ženklúoti frankieren ; to stamp, to use stamping meter 

žinìnė Auskunftei ; information, inquiry, inquiry office 

žìnios, -ių̃ Auskunft, Referenzen ; information 

žinių̃ skrius Auskunftsstelle ; information office, center 

žinių̃ teikìmas Nachrichtenübermittlung ; information, news conveyance

žinýba Auskunfteiwesen ; information service, media

žinvas, ekspèrtas Sachwerständiger ; expert, arbitrator 

žirgllis Reiter, bewegbche Tabe ; index card pointer 

žodìnė sutartìs mündlicher Vertrag ; oral agreement

RODYKLĖS

Šio tomo rodyklės yra trejopos : 1. norminamu žodžių ir posakių (kurių siūlomos norminės bendrinės lytys) ; 2. kitų kalbų žodžių bei posakių, kuriems teikiami lietuviški atitikmenys; 3. pavardžių bei asmenvardžių (tačiau norminamos pavardės duodamos pirmajame šių rodyklių skyriuje).

Rodyklėse nebekartojami šio tomo Dviejų žodynėlių skyriaus antraščiažodžiai, kurie ten jau ir išskaičiuoti abėcėline tvarka. Rodyklėse taip pat praleidžiami šiame tome skyrybos reikalui duoti pavyzdžiai, o patys rodyklių žodžiai visur pateikiami nekirčiuoti.

Tomo tekste rusiškais rašmenimis spausdinti žodžiai rodyklėse perrašomi lotynų raidėmis.

Šias rodykles, pagal bendrus redaktoriaus nurodymus, sudarė Ignas Serapinas.

1. Norminamieji žodžiai ir posakiai

A, Ą
A 73, 114
a 71, 213 
a. 255
abažūras 193
abėcė 268 
abėcėlė 268 
abėcėlė 268 
abėcėlės tvarka 268 
abėcėlinis 268 
abėcėliškas 268 
abejingas 305 
abipus 43, 53, 87 
abiturientas 89 
AB “ Maistas ” 328 
abrūsas 5
absoliutiški samuliantai 349
abstraguoti 353
abuojas 305
abuojybė 305
abuojumas 305
acidinė sritis 247
ačiū 249
ačiū 249
ačiuo 249
adiejalas 193
adyna 259
Adomėnaičia 141 
adv. 74
advakotas : advokatas 250
adventas 113, 263
adverijos 192
aeroplanas 210
AF (a-ef) 115
Afroditė 107
Agluonėnai 336
agresyvus 32
aguonėlė 113
Aidai 109
Aigiptas 257
aikštė 114, 357, 358
ainiai 179
Aischilas 57
aisiuliai 179
aiškalas 191
aiškinti 191, 259
aiškintojas 191
aiškus 259
AJ 70
aj 70
a. jėgų 70
akc. b-vė Pažanga 110
akėti 337
akyje žemę rado 270
akylas 83 
akinės kortos 196 
Akiračiai 101 
akiratininkai 113 
akytas 83 
akių nesudės 232 
akių nesumerks 232 
akivaizda 223 
aklinas 309 
akmeninės sienos 304 
akmeninė tvora 23 
akmeningas laukas 286 
akmeny velnio pėda 84 
akmenų tvora 23 
aktas 286, 305 
aktingas 286, 305, 306 
aktyvas 44, 56, 67, 89 
aktyviai 138, 306 
aktyvybė 306 
aktyvumas 306
aktyvus 44, 56, 89, 138, 286, 305, 306
akustika 264
akustinis 264 
akustiškas 264 
akušerija (: akušerė) 251 
alaus darykla 361 
alaušai 114 
Alaušas 108
ALB (Australijos LB) 115
Aldona 5 
Alečka 5
alėja 56, 89, 114, 357, 358
Aleksandras Makedonietis 107
alemanai 112
alfabetas 268
alfavitas 107
Algirdas 107
aliaivienas 54
Aliaska 81
Alioante 45, 57, 90
aliejinis kubilas 339
A. Liet. Kat. Moterų 15 kp. 115
alinė 259
Aliusečka 5
Aliusia 5
Al’ka 5
alkoholimetras 280
alkoholiometras 280 
alkoholis 56, 89 
alkolometras 280 
alkūnėmis ramstydamasis 227
Almaviva 45, 57, 90
Alminaitė 141
Alminas 141
Alovė 350
Alpės 108
alpulys XXIII
ALRKF 114
ALT 114
ALTa 114
Alta 114
ALT-a 115
AL Tas 114
ALT-ba 115
Altorių šešėly 77, 92
aludaris 361
alų daryti 361
aludė 206
alutis šnekutis 257
ALVUD 114
ALVUDas 114, 115
Ambraziejūtė (: Ambraziejus) 141
amerikiečiai 112
amerikonka 203
Amerikos Jungtinė Valstybė 214
Amerikos lietuvių ako. b-vė 110 
Amerikos lietuvių Romos katalikų federacija 106, 114 
Amerikos lietuvių taryba 109 
Amerikos lietuvių tautinė sąjunga 110
Amerikos naikintojai 12
Amerikos naikintojai Klaipėdos uoste 27, 44, 56 
amonijakas 44, 56 
ampalas 42 
amž. 72, 255 
amžinas 309 
Amžinasis Tėvas 112 
amžius 255, 266 
aną 82 
anądien 43
anąkart 43, 53, 67, 87
aną kartą 67
ana mergaus, o tu bernauk 331
aname sviete 150
anapus 43, 53, 87
anas, kurs po kaimus valkiojasi 335
anašal 43, 53, 87
ančtupinis 183
Andriejavas 243
Andriejus Pacevičius 243
Anglijos Raiščio ordinas 111
anglinė medžiaga 360
anglistai 113
angliška medžiaga 360
anglosaksai 112
anglius 352
angstytis 42
aniemet 43
Anykščiai malku pirktu važinėjo 84
anykštėnas 256
anyta 9, 188, 189
anksti 42, 86
ankstybas 42
ankstyvas 42, 83
ankstyvieji laikai 266
ankštas 86
ant 148-150, 152, 153
ant amžių amžinu 153
Antanas iš Būgnu (Aišbė) 107
antaniniai obuoliai 114
Antantė 111
ant arklio sėdėdamas 28
antausius apskaldyti 278
antausius skaldyti 278
ant dangaus ir ant žemės 148
ant Dievo sūdo 148
antdrapanės 246
antika 113
antis (paukštis) 126
antis (marškinių) 126
ant kalnelio 150
antklodė 193
ant ko 150, 156
antkurpiai 193
antlangės 192
ant lovos 150
antnartis 5, 193, 250
Antonas : Antanas 250
Antoša 5
antpilas 194
ant puslapio 148
antrakar čiai 178
antrapatė 183
Antrasis pasaulinis karas 111
Antrasis Vatikano susirink. 110
antrasis vyras 183
antra tiek 43, 54
antra vada 183
antroji žmona 183
Antsieniai 42
ant sienos 27, 28
antskroda 263
antspaudas 455 
ant svieto 148, 150 
ant to nepareina 242 
antvalkalas 5, 250 
antvalktis 5, 193, 250 
ant vežimo 150 
ant žemėlapio 148 
ant žemės 27, 147-150, 152, 153, 156
antžmogis 301
ant žmonių tiesos 148 
anūkas 31, 178 
anūkė 178 
anuokart 53, 87 
anuomet 43, 53, 87 
ans pat 43 
aparti 44, 55, 88 
Apaštalų darbai 111 
apcūgos 194 
apdaras 332 
apdaužyti 204 
apdėti 124
apeliacinis skundas 304
apgaila XXIII, 157 
apgalvoti 204 
apgauti 42 
apgrobti 266 
apgulti 52, 86 
apygeris : apygeriai 137 
apykaimė 44, 55, 88 
apikaklė 44 
apykaklė 55 
apiplėšti 266
apyskaita 282, 285, 287, 299, 326
apyvasaris 113
apjoti 85
apjungti 204, 205
apjuosti 85
apkantus 301
apklausti 272
apklotas 193
aplankysiu Jūsų Tėvelius 112
aplietuvinti 204 
APLGD 115
aplinkraščių rinkinys 293
apmarinti 15 
apmautas 193, 250 
apmirti 15 
apmušas 250 
apmušalas 246, 250 
Apollonas 45, 57 
Apolonas 90 
aprinkti 205
aprūpinti visai Žemaitijai 335
aprūpinti visą Žemaitiją 335
aps. 74
apsiarė 67
apsiavė 56
apsiėmė 67
apsimesti 252
apsirengti 263
apsiruošti 263
apsivesti 185
apskaita 281
apskritai 170
apsnūdėlis 322
apšvietimo matuotojas 190
apšvietimo matuotuvas 190
aptašyti 14
aptieka 314
aptiekorius 314
aptraukalas 250
aptraukas 250
a. pus. 72
apvaikščioti 323
apvaikščioti laukus 323
apvalkalas 5, 250
apvienyti 204
apvogti 266
aras 296
ar begyvas 43
archeologija 56, 89
architektas 357
archyvaras 235
archyvarijus 235
archyvas 44, 56, 89
Argentinos Lietuvių Balsas 109
argi 54, 88
arimai 216
Aristotelis 57, 90
ar jam taip pridera elgtis? 229
ar jis begražus ? 55
arkle ka 28
arkliams nakčiai įdėk dobilų 307
arklyje sėdėdamas 28
arklys tranka, kol pažaboja 28
arklius nakties išjojo 307
Arktika 107
Arminaitė 142
Arminas 142
armonika 221
arti pilnio 288
artipilnis 288
ar tu jam (ir : juo) tiki? 240
ąsa 82 
asesorius 109 
asiūklis 259
asmeniškai neturi galimybės 173
asociacija 67, 89
asocijacija 67
aspiruotas 131
aš gi 54, 87
aš jam tikiu 240
aš jau povisako 54
aš tau paskui pasakysiu 224
aš tikiu kūno prisikėlimą 240
aštunkė 199
aštuntoji rugsėjo 331
aštuonakė 199
at, ata 73
atabulas 295
atadaras 295
atadaryti 295
ataduoti 295
atainis 179
atakaita 286
atamaina 286, 295
atamatos 286
atanešti 295
ataskaita 285-287
atatikti 48
atatinkamai 295
atatinkamas 295
atatupstas 295
atatupstomis 295
atažagarias 295
atbulas 295
atbuleikiškumas 70
atdaras 124
atdaryti 124
atdėti 124
atduoti 52
ateik 147, 155
ateikite pirmą liepos 331
ateikite pirmo liepos 330
ateitininkai 77, 92, 113
Ateitininkų federacija 110
ateiva 179
atėjūnas 179
atgaila XXIII, 157
at(i)daras 295
atidaryti 295
atiduoti 86
atiduotinai 254
atimti 266, 299
atitikmuo 295
atitikti 48, 295
atitinkamai 295 
atitinkamas 295 
atjojo : užjojo 132 
atkaita 286 
atkaltė 298 
atkreipti dėmesį 173 
Atlantas 108 
atliekamas laikas 271 
atlyginimas 455 
atlyšiu 83 
atlyžti 41, 42 
atloša 298 
atmaina 286, 295 
atmatai 303 
atmatos 286, 303 
atminimą kelti 32 
atnešti 295 
atogrąžinė 4 
atogrąžinis 9 
atogrąžos 113 
atostogų išleido 307 
Atpirkėjas 112 
atplėšti 299 
atpuolinys 327 
atramentas 263 
atrodo juokingas 31 
atrodo juokingu 31 
atsaja 301 
atsajus 301
atsakydami į sausio 11d. raštą, pranešame 275
atsiek atgal 342 
atsiekti 342, 343 
atsieti 301 
atsimintinai 254
atsisakė lankyti... kol gimnazija būsianti suvalstybinta 28
atsisakyti kam prieš ką 222 
atsiskaityti su kuo 222 
atsiusti 219 
atskaita 285-287, 299 
atskaitymas 286 
atskaitiniai bankai 281 
atskaityti 287, 299 
atskaitoti vekselį 281 
atskidas 226 
atskyra 349 
atskirai gyvena 226 
atskiras 173, 226, 305 
atskiras : atskirai 137
atskyris 25
atskiri žmonės 226 
atspara 275 
atstapas 275 
atstengti 27 
atstovauti draugijai 331 
atstovauti ką 331, 332 
atstovauti Lietuvai 331 
Atstovų Rūmai 109 
atstumo matuotojas 190 
atstumo matuotuvas 190 
atšiauriai 113 
atšvaitas 351 
atšviesti 199, 351 
attraukti 124
atvažiuosiu dvidešimtą kito mėnesio 331
atvažiuosiu dvidešimto kito mėnesio 330
Atvelykis 108 atvykti į teismą 274 atviortka 194
atvirkščias : atvirkščiai 137
atžagarias 295
atžanga 301
atžangus 301
atžvilgis 173
audėja 257
audimas 216
audinė 291
audžia 44, 55, 81
audžiamas 81
augalas 246
auginti 264
augintinis, -ė 184
augmenija 4, 9
Augštadvaris 53
augštaitis 85
Augštakalviai 53
augštas 46, 51, 66, 85
Augštikalniai 86
Augštuolis 53, 86
augtuvė 224
Augždvaris 53
auk 51
auklė 44, 51, 55, 88, 263
auklė 263, 264 
auksas 41, 52, 86 
auksinas (būdv.) 309 
auksiniai pinigai 304 
aukso žiedelis 304 
Aukščiausiasis 112
Aukštadvasis 42
Aukštaičiai 255 
aukštaičiai 112 
aukštai gerbti 258 
aukštaitė 312 
Aukštaitija 255
aukštas (būdv.) 41, 42, 46, 50, 126
aukštas (namu) 126
aukšte 198
aukštis 198
aukštys 198
Aukštoji Panemunė 108
aukštukas 198
aukštukė 198
aukštumas: aukštuma 311
Aukštuolis 42
aukštutinė 178
aumuo 301
Auropa 318
ausylas 83
ausis 127
australas 4
Australija 107
Australijos Lietuviu bendruomenės Adelaidės apyl. valdyba 110 
Austrija 131 
ausų 338 
ausų duoti 278 
Auškalviai 53 
Aušrinė 76, 91, 107 
aušrininkai 92, 113 
“ Aušros ” Berniuku Valstybinė Gimnazija 92
“ Aušros ” berniukų valstybinė gimnazija 77, 92
“ Aušros ” laikraštis 58 
Aušros takas 77, 91, 114 
Aušros Vartai 76, 91 
aušti 51
autentiškas : autentiškai 138
autokaras 276 
autorinė daugiskaita 346 
ava 180
avalynė 193, 300
avelė 212 
Avignonas 44 
avikailis 210 
avinas 107 
avynas 9, 180 
avis 212
avis laikome ganykloje 150
aviu 85
avjų 52, 67
avižainis 202 
avižienė 202 
avižieniai XIX 
avižiniai pyragaičiai 202 
Avižius 142 
avižius 352 
Avižiūtė 142 
avižos 202 
azilis 349 
aziliumas 349 
ąžuolas : ąžuolija 251 
ąžuolija 28, 255 
ąžuolinas 309 
Ąžuolu Būda 348

B

b 73
baba 179
babiloniečiai 234
Babrungėnai : Babrungas 243
baidyklė 51, 83
baidokas 341
baigštus 51, 85
baikštus 42, 46
baisenybė 334
baisiai gražus 11
baisybė 334
Baisiogala 234
baisiogaliai 112
Baisogala 234
Baižė 142
Baižiūčia 141
bakas 31
bala 44, 55, 88
bąla 66
Balčas 43
Balčytis 43
Balčiūnaičia 139, 141
Balčiūnaitė 139
Balčiūnaitis 140
Balčiūnalė 139
Balčiūnas 139, 140
Balčiūnė 139
Balčiūnėčia 139
Balčiūnėkas 140
Balčiūnelė 139
Balčiūnėlė 139
Balčiūnėlis 140
Balčiūnyčia 139, 142
Balčiūnikė 139
Balčiūninas 140 
Balčiūnynas 140 
Balčiūniočia 139 
Balčiūniokas 140 
Balčiūniokė 139 
Balčiūniotė 139 
Balčiūn(i)ūčia 139 
Balčiūn(i)ukas 140 
Balčiūniukė 139 
Balčiūniūtė 139 
Balčiūnuitis 140 
Balčiūnutis 140 
Balčiūnūtis 140 
BALF 114 
BALFas 115 
BALF-as 115 
Balfas 114, 115 
baliniai 223, 230 
balistika 264 
balistinis 264 
Balkanų pusiasalis 114 
balnius 352 
balsai 126 
Balsaitė 141 
balsas 126 
balsynas XIX, 130 
Balsys 141 
baltai 238
baltai žaliai dažytas 211
baltakė 88 
baltas 290, 328
baltąsias rankeles nurymojo 279
baltieji 223 
Baltija 108
Baltijos jūra 77, 91, 114
baltymas 83 
baltiniai 223 
baltiniai obuoliai 290 
Baltoji Ančia 108 
Baltoji Gulbė 109 
bąlu 82
Balzeko Lietuviu kultūros muziejus 106
balžėnas 142
balžienas 142 
banališkas 32 
bandotakis 223 
Banga 76, 91 
Bangpūtys 107 
bankrutka 194
Baranausko Sudiev Lietuva 111
barjeras 44, 56, 67, 89
barkštis 277
barokas 113
barsiukas 198
barštis 277
Barthou 319
Barthouas 319
Bartkienė 215
bartukas 198
barzda 41, 42
barzdyla 83
barzdotas žmogus 231
Barzdžius 142
Barzdžiūtė 141
Barzdžiuvienė 142
Basanavičiaus Karo ligoninė 110
bašlikas 193
BATUN 114
BATUNas 114
Batunas 114, 115
batvinis 277
Baublys 76, 91, 107
baudžiava 81
baugštus 42, 46, 51, 66, 85
b’auras 67
bausmė ištiko 241
bausti : nubausti 272
Bauvais 319
Bažnyčia 77, 92, 108
bažnyčia 240, 244
Bažnyčios tėvai 78, 92
Bažnytinio meno muziejus 110
bažnytkaimis 230
bažnytkiemis 230
be 88
be (ar) 88
Beauvais 45, 57, 90
bėgai 53, 67, 87
begalingai 269
be galo 54, 67, 87, 269
begalo 54
begėdė 315
begėdis : begėdiškas 272
bėgis 126
bėglys 322
begražus 88
bėgs 132
bėgštus 51, 85
bėgti 126, 185
bėgūnas 322
bei 237
bejėgiškai 272
bejausmiai 272
bejausmiškai 273 
bejėgis : bejėgiškas 272 
bėk : bėgti 42, 51, 86 
be kalba 88 
be kas jam turėti! 55 
bemat 87 
bematyti 88 
bemaž 131 
bendrai 170
bendra kaimo nuosavybė 267
Bendrasis Amerikos lietuvių šalpos fondas 106 
bendraūkinis 283 
bendraūkis 283 
bendraūkiškis 283 
bendre 283 
bendrietis 283 
bendrinė kalba 122 
bendrinė šnekamoji tartis 125 
bendrinio ūkio valstietis 283 
bendrinis ūkis 282, 283 
bendriškis 283
bendroje kaimo nuosavybėje 267
bene 88
bene buvai mieste? 55
bene nenori valgyti? 55 
bene pešasi 44 
be nesipeša 44 
bent kas 43, 54 
bent kiek 43 
benzinuvka 194 
beprasmiai 272 
beprasmiškai 273 
beprotis : beprotiškas 272 
beprotiškai 272, 273 
bereikal 53, 87 
bereikalas 269 
bereikalingai 269 
bereikalingas 269 
be reikalo 87, 269 
Beringo sąsiauris 114 
Berlynas 44, 56, 89 
bernai rugius piaunant mergas veikia 30
bernas 50
bernelis 198 
berniokas 198 
bernytis 83 
berniukas 198 
Berzinis 57, 90 
Beržas 107
Beržienė (: Beržas) 143
besąlyginiai 138 
be sąlygų 138 
besąryšinis 16
besmegenis : besmegeniškas 272
Besočiai 355
besotis : besotiškas 272
bespalviai 272
bespalviškai 273
bestija 252
bešaliai 272
bešališkai 273
beširdis : beširdiškas 272
beširdiškai 272
betarpiai kreiptis 272
betarpis : betarpiškas 272
betarpiškai kreiptis 272
betarpiškas 172
betarpiškumas 272
betgi 54, 88
bet kas 43
betkas 54, 87
betkoks 54, 87
betkur 87
betkuris 54, 87
bet pat 88
bettik 88
bežinąs 88
biaurybė 334
biaurus 42, 46, 52, 66
bičiulė 142
bičiulienė 142
Bielyj 90
Bielinskis 45, 57, 90
bijologija 56 
bykas 54, 87 
bykoks 54, 87 
bykuris 54, 87 
Bylaitė 142 
bile 31 
bilijonas 44
Biliūnienė (: Biliūnas) 143
bimbalinė 259
biologija 67, 89
bira 46, 83
Biras 268
Birgėla 268
Birkenheadas 44
Birmantas 268
Biruta 268
Byruta 268
Birutavičius 268
Birutė 107, 268
Birutė 267 
birutė 78, 93, 113 
Birutis 268 
Birvydas 268 
biržė 244 
biržėnai 256 
biržės 337 
biržioti 244 
biržis 244 
biržiškiai 256 
biržyti 244 
biržti 244 
bytik 88 
biuras 89 
biuras 56 
biuro 249
Biziūtė (: Bizas) 267
bjaurus 42, 52, 66, 85 
bjurti 52, 85 
blakstėnas 142 
blakstienas 142 
blėkinės dėžės 31 
blezdingėlė 113 
bliuška 83 
bliuze 257 
bliuzka 257 
blogas 155 
bluosto nesudės 232 
blusinėtis 26 
boba 179 
bobutė 179 
bočiai 179 
bočius 179 
Bologna 45, 57, 90 
bombonešis 346, 347 
bombovežis 346, 347 
borciukas 198 
borčiukas 198 
Bordeaux 45 
bormašinė 262 
borta 198 
bortelis 198 
bortinis 198 
bortinys 198 
bortinukas 198 
bostonas 114 
Botškarjeva 320 
Boudenny 320 
Bradūnaitė 142 
Bradūnas 142 
braižyti 338 
brangenybė 334 
brangybė 334 
Brangieji 112 
brangymetis 83 
Brangioji Sesute 112 
bratvanka 194 
bravoras 361 
brazilai 112 
brėkšta : brėkšiu 51 
Breslauas 44 
Breslavas 56 
brėžeklis 194 
brėžti 338 
Briandas 44 
Brianskas 81 
briedis 216
briedkriaunis 42, 52, 86
Brisius 76, 91, 107
brižės 337, 338
brižioti 338
brokas 277
brolaičiai 181
brolainis 181
brolaitė 181
brolaitis 181
brolava 182
brolėčia 181
brolėnai 180, 181
brolėnas 181, 351
broli 81
broly (viet.) 81
broliai 183
brolyčia 181
brolienė 142, 188
brolija 182, 187
brolystė 182
broliūnas 181
brolvaikiai 181
bromas 156
brosauti 181
brosė 181
brosis 181
broška 193
brotas 181
brotautis 181
brotė 181
broterėlis 181
brotintis 181
brotis 181
brotužis 181
brožis 181
brt. 72
Buki tawa walia kaip dągui taip ir szemeie 28
bruzda 83
brūžė 361 
bubinai 196 
būbinai 196 
būbnai 196, 197 
būdas 130 
budavoti 353 
budės 278 
budėtuvės 278 
budynė 278 
budynės 278 
Budonas 320 
Budionyj 90 
budistai 77, 92, 113 
Bugaila 273 
Bugailiškis 26 
būginė rašyba 93 
būgiškai rašyti 114 
būgnai 196 
būgnininkas 352 
būgnius 352
Būgos Rinktiniai raštai 111
bugštus 42, 51, 85 
buhalterija 56, 89 
buhalterinė apskaita 282 
buitis 301
Buivydaitė 141, 142
Buivydas 141
Buivydienė (: Buivydas) 143
būk 127, 147, 155 
būklė 298 
bulbai 196 
bulbės 196 
bulkai 196 
bulkos 196 
bulvės 196 
būna 83 
bunos 270 
buntas 342 
buntelis 342 
Burba 141 
Burbaitė 141, 142 
Burbonai 76, 91, 107 
burbt 86 
burbtelėti 86 
burės 338 
būrės 338 
burgimistras 253 
burmistras 253 
burokas 277 
buta 315
butas 127
butas : būtas 130
būtenybė 334
būti 66, 83, 126, 334
būti : būsiu 83
būtybė 301, 334
būtinas 334
būtinybė 334
butiniai popieriai 261
Butkienė (: Butkus) 143
Butkūčia 141
Butkus 143
Butkuvienė 143
buv. 74
buva 66, 79, 83
būva 66, 83
būvis 126, 298
buvo 128
būvo 128
b-vė 74
bžk. 74

C

C 56, 89 c 71 
c2 71 
c3 72
Caesaris 57
Capablanca 45, 57 
Casablanca 90 
cbm 213 
ccm 213 
cdm 213 
Celminis 57, 90 
cena 157 
cėnė 199
Centrinė valdyba 24
Centro valdyba 24 
cepelinas 210 
Cezaris 45
Chamberlainas 44, 57, 90
chaosas 84, 221 
charakteris 84, 221 
charakteristika 84 
charakterizuoti 84 
Chardigny 45 
Chateaubriand’as 57, 90 
Chautenay 45, 57, 90 
chemija 56
Chicagos Anglijos lietuvių klubas 110
Chicagos (Čikagos) Lietuvių gydytojų draugija 106 
chiromantija 84 
chirurgija 56, 84 
chloroformas 84 
choras 56, 84 
Christburgo taika 111 
christianizacija 221 
chromas 221 
chronikinės žinios 264 
chroninės ligos 264 
chronologija 84 
chuliganas 114 
Ciceronas 45, 90 
Ciceronas 78, 93, 114 
cienia 157 
cigarnyčia 194 
Cinanas 319 
Cingtavas 319 
ciongas 192, 298 
cirkelis 5 
cyrulis 338 
cyrulys 338 
ckm 72 
cl 72
Claudijus 57
Clermontas 44 
cm 213 
cm2 71 
cm3 72 
cmm 213 
cnt 72
Cordoba 45, 57, 90
ct 72 
c.t. 72
cukraus milteliai 338
cukraus pudra 338 
cukrus gabalais 339 
cviklas 277

Č

čecholas 5, 193
čekšnoti 81 
čekuledas 265 
čėsas 200 
čėstis 200 
čežėti 81
čia ant žemės 152
čia ne jis 54
čienia 157
čikagiečiai 112 
činzanas 113 
čirvai 197 
čirviai 197 
čirvos 197 
čyščius XXIII, 157 
čiuožykla 356 
čiurkšlys 281 
čiurkšliu 281 
čiurkšlus 281 
čiurkšti 281 
čiužinys 193

D

D 73
d 72
Dagys 142
dagys 255
Dagiūčia 142
dagtis 193
daigstąs 51, 233
daigstyti 85, 233
daiktas 42, 52, 86
daiktelis yra mano žinioje 267
dailenybė 248, 334
dailybė 248, 334
dailinsenos 252
dailyraštis 83
Dainava 104
Dainavos šalies senu žmonių padavimai 77, 92
Dainienė (: Dainius) 143
daktaras 73, 113 
daktaro kandidatas 113 
Daladier 319, 330 
Daladieras 319 
dalgiakotis 44, 55, 223 
dalgkotis 124 
dalybos 185, 282 
dalykas 321 
dalyti 200 
dalkotis 124 
dama 198 
damkė 198 
damukė 198 
danga 246, 332 
dangojai 107 
dangojas 20 
dangojus 247, 332
dangovė 247, 332
danguj 156 
danguj ir žemėj 148 
danguose 154 
danguosu 154 
dantytas 83 
d’Anunzias 319 
d’Anunzio 319 
darai 81
darau ši prierašą tame ... 238
darbai 81
Darbai ir Dienos 76, 91
darbas 81
Darbėnai : Darba 243
darbymetis 83, 210, 223 
darbiniai drabužiai 23 
darbinis arklys 304 
Darbo partija 109 
darbotvarkė 237 
darbštus 50, 51, 85 
darbų apyskaita 285, 287 
darbų tvarka 237 
daręs 82 
Dargainis 350 
dargi 54, 88 
darymas 81 
daryti 81 
daryti išlaidas 300 
daryti išskaitas 300 
darytinė (kalba) 123 
darytis 344 
daryti žygiu 173 
darknos 128 
darknotis 128 
daro 81
dar tebeskanus 55
dar tebeturiu 54 
darus 158 
darvinistai 113 
daržiniai 137 
daržinis 137, 328 
daržiškai 137 
dauba 232 
Daubaraitė 141 
Daubaras 141 
Daubariūtė 141 
daubti 232 
Dauderaieia 142 
Dauderys 142 
Daudet 45, 57, 90, 319 
Daudetas 319 
Daugintis 42 
daug kaip 54 
daugkas 54, 87 
daugkur 54, 87 
Daugpilis 56 
dauguma 170, 312 
daugumas 170 
daugumas pritarė 311 
daugumoje pritarė 311 
Daukantas 43, 107 
Daukanto g-vė 345 
Daukius 141 
Daukiūtė 141 
Daukša 43, 57
Daukšienė (: Daukša, Daukšas) 143
Daukšos postilė 77, 92
Daukus 141, 142
Daukuvienė 142
davinys 238
dažalas 191
dažnuminiai žodynai 201
dc 213
dėbt 86
dėbtelėti 86
dėdė 9, 180
dėdės 180
dėdėnas 180
dėdienė 180
dėdina 180
Dėdynas 181
dėdis 180
dėdžiai 180
detektyviniai vaikai 349
defektyvių vaikų izoliatorius 349
degalai 271
degama medžiaga 271
deganti medžiaga 271
degioti 82
degmenys 271
Degsniai 42, 53, 86
degsnis 51, 85
degtukai 168
Deimantinė 108
deina (= diena) 119
deinuos, dynuos (= dienos) 122
dėjimasis 252
dek. 74
dėka 253
dekabristai 113
dekanas 113
dėkavoti 353
dėkoja už rekolekcijoms vadovavimą 331
dekoratyviškas 32
dėkoti 353
dėl 69, 123
dėl 69, 70, 123, 329
dėl : dėl 69
dėlei 82
dėlko 54, 87
dėl parapijos kunigo taktikos 27
dėl to 87
dėlto 54, 87
dėlto : dėl to 43
dėl to dalyko galvos nesuksiu 54
dėltogi 54, 88
dėmesys 28
dėmėtas : dėmėtai 137
dėmėtis 28, 343
demokratinė vyriausybė 309
demokratiški darbai 309
dengti 200, 246
Denis 319
densimetras 280
derybos 182, 185, 186
de Rivera 45, 57, 90
Derkintė 139
Derkintis 139
dėsčius 252
dėsčioti 252
dėsčiūkas 252
dėsenasi 252
dėsenos 252
desėtka 199
destis 252
dėstus 252
deš. 72
dešimakė 199
dešimka 199
dešimkė 199
dešimtakė 199
deši(u)makė 199
dėti 131, 303
dėtis 252
dėtis į galvą 343
devetka 199
deviatka 199
devynakė 199
devynė 199
devyniakė 199
devyn(i)akys 199
devynios galybės 18
devinka 199
devinkarčiai 182
devinkė 199
devinšlakiai 182 
devintadieniai 113 
devintinės 113 
devizas 364 
dezertyras 322 
Dėželit 358 
dg 72 
dg. 74
diafragma 190
dialektas 357 
dybsoti 42, 51 
dičkis 52, 86 
did. 74
didelis : dideliai 137
didelis lietuvis 317
didenybė 334
didesnė pusė 234
didybė 334
didieji ežerai 114
Didysis karas 77, 92, 111
Didysis Penktadienis 76, 91
Didysis prūsu sukilimas 111
Didysis Vilniaus Seimas 108
didis lietuvis 317
Didlaukis 318
didlaukis 316
didlietuviai 316
didlietuvis 317
didmergė 318
didmiestis 316
Didmiškis 318
didponis 318
Didsodė 318
didūsis 316
didvyrė 318
didvyris 318
didvyžis 318
didvokietis 317
Didžiai Gerbiamasis Pone Direktoriau 112
Didžiai gerbiamas Pone 58
didžiai gerbti 258
didžiarusis 317
didžiasviestis 316
didžiavyris 318
didžingsnis 316
Didžioji Britanija 76, 91
Didžioji Lenkija 108
Didžioji prancūzu revoliucija 111
didžioji pusė 234
Didžioji Vakaru schizma 111
Didžiosios Lapės 235
Didžiosios Lietuvos lietuviai 317
didžiuotis 86
didžkarčiamė 316
didžkis 42
did(ž)laivis 316
did(ž)mergė 316
did(ž)pinigis 316
did(ž)ponis 316
didžturtis 42, 44, 52, 55
didžuvė 316
diegdamas 85
diegia 85
diegtas 85
diegti 85
diegti : dygti 258
dien. 72
diena 331
diena dieną moko 50
diena karšta 173 
diendaržis 202 
dienelė 125 
dienotvarkė 237 
dienraštis 327 
Dievas 45, 58, 77, 92, 112 
Dievas Dvasia Šventoji 58 
Dievas Sūnus 112 
Dievas Šventoji Dvasia 112 
Dievas Tėvas 45, 58, 112 
dievažikas 53, 87 
dieveriai 188 
dieverienė 188 
dieverija 188 
dieveris 9, 187 
dieverys 187 
Dievo Kūnas 108 
Dievo Motina 77, 92, 112 
Dievo pagalba tikėk, bet ir pats netingėk 240 
Dievo sūde 148 
Dievo Sūnus 77, 92 
Dievu pasitikėk, bet ir pats nežioplinėk 240 
dygčioti 51 
dygo 83 
dygsėti 51 
digsnis 51 
dygsnis 42, 51, 69 
dygsta 83 
dygti 83 
dykinėtojas 288 
dykūnas 288, 289 
dyna ( = diena) 119 
dinamiškas : dinamiškai 138 
Dinaru Alpės 108 
dingstis 51
diplomatiniu keliu 173
dirba bendrovėje “Ranga” 328
dirba bendrovėje “ Rangoje ” 328
dirba
Rangos ” bendrovėje 328
dirbinys 327
Dirblin 175
dirbsiu, kol galėsiu 28
dirbsiu, kol nebegalėsiu 28
dirbti 123
dirbt(ie) 123
direktorius 215
dirgsnis 42, 51, 85, 255
dirsėti rugiai 230, 231
diska 199
diske 199
divonas 192
dl 72
dm 71, 213
dm2 71
dm3 72
dobilai 126
dobilas 126
doc. 74
domesys 28
domėtis 28, 343
domininkonai 77, 92, 113
Donelaičio gatvė 77, 91
Donelaičio Metai 111
dora 301
dorybė 334
dorovė 301
dorožka 192
douna, dūna (= duona) 119, 122
Dovidas 156
Dovydas 156
Dovidas 156
Dovydo Psalmai 111
doždevikas 193
Dr. 73, 74
dr. 73
drabužiai 193, 246, 332
drabužiai 332 
drabužinė 355 
draminis 32 
dramiškas 32 
drapakas 337 
drapakuoti 337 
drapanė 246 
drapanos 246, 332
drapokas 337
d-ras 73, 213 
drastiškas : drastiškai 138 
drąsus 82
Draugas 101, 109, 112
draugas parsivežtas atostogoms 307 
Draugija Lietuvai pagražinti 106 
Draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti 92
Draugija nuo karo nukentėjusiems šelpti 106 
draugingas 171, 254 
draugingos valstybės 254 
draugiškas 171, 254 
Dr. Basanavičius 89 
dr. Basanavičius 55 
drėbtas 85 
Drebulė 107 
dribsoti 85 
drybsoti 51 
dribšas 42, 51, 85 
driska 83 
driskė 142 
driskiuvienė 142 
drįsti, drįstu, drįsi 83 
Drobė 76, 91, 109 
drobė 246, 332 
drobužiai 246 
droženos 276 
drūčgalis 52 
dručkis 42, 52, 86, 313 
druktas 313 
drūktas 313 
druskinė 259 
draskius 352 
drūtas 312, 313 
drūtėti 313 
drūtmedis 313 dš 71
Dubysa 345
duchovka 194
duktė 52, 178, 188
duktė jau su motina lygi 210
dūkti, dūko, dūksiu 83
dukra 178
dukraitė 178
dukraitės 178
dukteraitės 178
dukterė 184
dukterėčia 181
dukterėnas 181
dukterėnė 181
dukterys 178 
dūla 83 
dulkė 270 
dulkės 269 
dulkinas 309 
Durnas 319 
dumblynė 83 
dūna (= duona) 119 
duoba 232 
duobė 232 
duobėtas kelias 231 
duobti 232 
duoklė 51
duok peilį duonai riekti 335
duomuo 238
duona mūsų visų dienų 154
duoti 200
duoti parėdymą 344
dūris 82
durys medinės, bet geležiškai nudažytos 328
durių 338 
durti 82 
durtuvas 340 
durų 338 
Dusetos 336 
dusyk 43, 53, 87 
dušas 281 
dūšia 156, 157, 160 
dūžta 66, 83 dv. 74 
dvariniai 282 
dvariškiai 282 
dvariškis 26 
dvasia 357 
dvasią prislėgtas 138 
dvasią subrendo 138, 329 
dvasiniai (priev.) 138 
dvasiniai prislėgtas 329 
dvasinis balsas 25 
dvasiškai 138, 329 
dvasiškai subrendo 329 
dvejaip 133 
dveja tiek 43, 54 
dviakė 199 
dviakis 199
dvidešimt 43, 53, 67, 87
dvidešimt devinta diena 331 
dvidešimt devintoji diena 331 
dvi dešimti 67
dvyniniai priebalsiai (geminatos) 124
dz 72
Dzeusas Griausmavaldis 107
dzevetka 199
dzūkai 112
dzūkė 312
Dzūkija 108
dzvankai 196
dzvonkos 196
džiaugdamiesi Laisve, nepamirškime ir pavergtųjų 58 
džimi 214 
džimis 214
džiovintos graiženos 277
džiūna 83 
džiūsta 83 
džokeris 199

E, Ė

ėdalas 246
Edipas 45, 90
edm 71
ėdmenys 271
Egiptas 257, 318
eglaitė 274
eglės medis 23, 328
eglynas 83
eglinė šaknis 22
eglinis medis 23
egzaminas 215
egzekvijos 113
eidami 27
dienos raštu 275
eigos veikslas 204, 218
eigulis 244
eigulys 244
eik tu, gaidy ! 84
eik tu, kur čia dabar važiuosi 11, 20
eilutė 193
einant 27
dienos raštu 275
eina pietų 30
Einvaldas 260
eismas 293
eiti 200, 293
ėjimas 293
Ekonominė karių bendrovė 106
Ekscelencija 112 
ekskursija 341 
ekskursininkas 341 
ekskursuoti 341
eksperimentalinė psichologija 236
eksperimentinė psichologija 236 
eksploatuoti 34
ekzamenas 215
ekzituoti 349 
Elektrotech 175 
Elena 318 
elgimasis 252 
elgimos 252 
elnias 216 
Elta 115 
ėmykla 321 
Endrelė 243 
Endriejavas 243 
Endriejiškė 243 
Endriejus 243 
Endrioniškis 243 
Endriūnas 243 
Endzelynas 57, 90 
epocha 266
epopėja 56, 67, 89 
era 266 
erdmeteris 71 
erelis 296 
eretikas 84, 319 
erezija 84 
Erijo 89 
Eschilas 45, 90 
esybė 301
Eskulapas 90 
esmės priedas 264 
esminis priedas 264 
Etna 108 
Eugenijus 318 
Eurazija 107 
Europa 107, 318 
europietybės 3 
evangelija 319 
Everestas 108 
ež. 74 
ežeras 114  

F

fachverkas 326
fak. 74 
faktas 309 
faktinai 309 
faktinas 309 
faktiškai 309 
faktiškas 309 
fašina 270 
fazė 266
Federacija 106, 114
Feinolit 174, 358
figūra 44 
fiksuoti 191 
filisteris 253, 254 
filma 190
filminė kamera 190
filmryšis 190 
filosofija 49, 84 
firankos 192 
fizijologija 44
fizika 44, 56, 67, 84, 89, 264
fizikinis 264
fiziniai 138, 328
fiziniai stiprūs 328
fizinis 264
fizionomija 84
fiziškai 138, 328, 329
fiziškas 264
fizkultūra 175
fokstrotas 113
fonema 130
fonetika 264
fonetinis 264
formula 84
fortka 192
fosforas 131
fr 72
frakcija 84
fryzeris 206 
frs 72 
fuchsas 173
funkcijos trupmeninės šaknys 22
futbolas 84

 

G

g 72, 213
gabalas 246
gabalinis cukrus 339
Gabija 104
Gabrėniūčia 141
Gabrienė (: Gabrys) 142
gadynė 266
gaivinti 259
Gaižuva 237
galąsti 82
galąstuvas 262
galbūt 53, 87
gal būt 43, 53, 87
galelis 315
galia : galioti 274
galstukas 193 
galūnė 83 
galutinai 137, 225 
galutinas 309 
galutiniai 137 
galutinis 309 
galva 127 
galvena 363
Galvydienė (: Galvydis) 143
galvijiškas 239
galvinis 198, 199
galvinys 198
galvinis cukrus 339
galvosena 16
galvoti 211
galvūgalis 83, 223
gamyba 286
gaminti 286
Gamtos Tyrimo Stotis 105
Gamtos tyrimo stotis 110
gamumas 286
gamus 286
Gandhis 319
gandras 142
gandre 142
gandrienė 142
ganiavinis mokestis 240
ganykla 83, 200
gano ant pūdymo 150
gano pūdyme 150
gardelė 194
gargždas 333
garlaivis 210
garlaivys 210
Garmienė 215
Garmus 215
Garmuvienė 215
garsu perkalta XIX
Gastos 350
gatunkas 157
gatvė 114, 353, 357, 358, 362
gaubtas 193 
Gaulia 141 
Gaulytė 141 
gauruotas šuo 360 
gauti nuosavybėn 267 
gavau dovaną «Jaunoji Lietuva » 261
gavėnia 113
gavo į nuosavybę 267 
gavo žemę nuosavybei 267 
gavo žemę nuosavybėn 267
Gedaitis 237
Gedas 237, 308
Gedautas 237
Gedeika Andriejūnas 288
Ged(i)kantas 308
Gediminaičiai 76, 91, 107
Gediminas 277, 308
Gediminas Daukantaitis 288
Gediminas : Gedminas 307, 308
Gedimino ordinas 110, 111
Gedmantas 308
Gedūnas 237
Gedutis 308
gegužė 216, 269
gegužės mėn. 15 d. 1933 m. 221
gegužės pirma 331
gegužinė 259
gegužynė 259
gegužinės 113, 259
geidalas 246
Gelbėtojas 112
geležies amžius 113
geležiniai 137
geležinis 137, 328
geležiškai 137
Gėlių Ratas 345
Gelsan 175
Gelvakan 175
gelžkeldvaris 364
gen. 74
generolas 113
genys 295
gentainis 176
gentinas 176
gentis 176
gentys 176
gentystė 176
gentivardžiai 9, 176
George’as 57
gera 127
gera atmintis 32
gerai 123, 127, 138
gerąja 82
gėralas 246
geras 50, 81
gerąsias 82
Gerasis Ganytojas 112
gera turėti priklausanti žmogų 242
Gerbiamasis 58, 112
Gerbiamasis Prelate 112
Gerbiamoji Ponia 112
gerbūvis 32, 325
geresniai 137 
geresnis 81 
gerėti 222 
geriau 137
geriausias : geriausiai 137
gerybė 334
gerieji 216
gėrimas 216, 246
GerMaPo 109
gerom 114
geroms 123
Gerosios Vilties ragas 114
gerovė 325 
gerų geriausias 87 
gerųjų 85 
geruoju 85
Gerutienė (: Gerutis) 143
getrai 193
gyd. 74
gydykla 355
gydmenys 271
gydomosios priemonės 271
giesmė 357
gija, gyti 83
gilė 107, 196
gilės 196
giliai 196
gilios religinės tradicijos 27
gilys 196
giliukai 196
gim. 74
gimda 224
gimdyti 212
gimdytojai 212
gimdyvė 83, 212
gimęs iš tėvo Lietuvos piliečio 314
giminaitis 176
giminautis 176
giminė 176
giminėtas 176
giminietis 176
giminingas 176
giminystė 176
giminystės laipsniai 178
giminiškas 176
giminiuotis 176, 189
giminumas 178
giminus 176, 178
gimn. 73, 74
gimnazijos laida 227
Gimtoji Kalba 109
gimtuvė 224
ginklas 44,
55, 88
ginklininkas 352
ginklų talka 276
Gintaras 109, 112
Girdenienė (: Girdenis) 143
girdykla 83, 321
Girgždutė 108
girgžt 86
girgžtelėti 86
giriniai obuoliai 304
girios paukštis 304
girių Monas 107
Girnius 352
girnius 352
girtas : gerti 310
girtuoklis atsivertęs geria 228
gysla 83
gyslinti 83
gyv. 74
gyvas 66, 126, 353
gyvata XXIII
Gyvataras 109
gyvata(s) 353
gyvena ant kaimo 148
gyvena dvasią prislėgtas 329
gyvenimą vesti 31
gyventi 125
gyvija 4, 9
gyvis 126
glaudės 247, 356
glaudinęs 247
glaudus 356
Glivenka 45, 57, 90
glustelėti 30
gniaužta 86
gniaužtas 86
gniūžtelėti 83
gniūžtis 83, 86
gobšas 51
gobštus 52
gobtuvas 193
Goethė 45, 57, 90
gonkos 192
gomostajus 291
gotika 113
grabštus 51
graibštas 51, 85
graibštukas 85
graibštus 46, 51, 85
graikas 56, 89
graižtai 85
graižtvos 85
graiženos 276 
graižymas 277 
graižyti 276
graižomosios mašinos 277
grajyti kortomis 210 
gramatika 158 
gramatikalizacija 12, 20 
gramatinės formos 22 
gramatiškos formos 22 
graužas 333, 334, 353 
graužduobė 333 
graužynas 333 
graužynė 333 
graužuoti 333 
Gravelit 174 
gražesniai 137 
graži 279
gražiai 81, 138, 328
gražiai padirba 327 
gražiau 137 
gražintis 247 
grąžtas 82
gražus : gražiai 137, 328
gražus : gražiškai 138 
grėblio kotas 23 
greitas : greitai 137 
grenda 258 
grendžia 258 
Grenobleis 44 
gretas 270 
gretimas 270 
gretymas 270 
gretimas kaimas 270 
gretimos valstybės 270 
gręžiamoji mašina 262 
gręžimas 82 
gręžti 82 
gręžtuvas 262 
gribščioti 52 
gribšnis 52 
gribštelėti 52 
gribštus 52
griekas XXIII, 156, 157, 160, 200
griešninkas 156
griežinys 327
griežtas 86
griežti dantimis 210
griežti dantis 210
Grigaitaitė (: Grigaitis) 141
Grikšas 42, 53
grimsti 42, 50, 51
grimzti 51, 86
Grinius 142
Griniūtė 142 
Griniuvienė 142 
grynorius 203 
grynorka 203 
griovis 255 
griovys 255 
grįsti : grindžia 258 
grįš 83
grįšiu, grįštu 41, 42, 50, 51
grįsta : grįžta 46, 66 
Gryta Jurgį vedusi 185 
Gryta už Jurgio ištekėjusi 185 
Gryta už Jurgio nutekėjusi 185 
griūva 83 
griūna 83
grįžau, grįžo 81, 83
Grįžoratas (: grįžti, grąžinti) 83
grįžt 86
grįžta 86
grįžtė 83
grįžtelėti 86
grįžti 51, 66, 83
grįžtu 50
grįžule 83
Grįžulo Ratai 107
Grįžulo Ratas 83
grobti 266
gromata 200
grosė 179
grosukas 179
grosutė 179
grosutis 179
grūdai 81, 269
grūdalas 191
grūdas 81
grūdelis 81
grūdinti 191
grūdintojas 191
gruodis 113, 215
grupė 266
grutė 25
grutė 179
grūtis 179
gub. 74
gubernatorius 113
gudai 112, 317 
Gudija 108
gulbinės Skersio žąsys 22
gulbinės žąsys Skersio 22 
gulėtinai 254 
gulykla 200, 321, 356
guli ant aslos 148
gulima lovoje 150 
gumbuota lazda 231 
gumka 5 
Guoga 107 
gurkšnis 86 
gurkšnoti 86 
gusaras 324, 353 
gūšta 51 
guzaras 353, 354 
guzikas 193 
gužynės 113 
gūžta 42, 86 
gvintai 194

H

h 72
ha 71, 213
habilitacija 84 
halė 192 
halstukas 193 
haplologija 84 
harmonija 221 
harmonizuoti 221 
Hauptmannas 90 
hegemonija 84 
herbas 56, 89 
Herriot 45, 57, 90, 319 
Hfl 72 
hg 213 
hibridas 131 
hidra 89 
hydra 44, 56 
hidrometrija 89 
hidroplanas 84, 89 
hierarchija 319 
hieroglifai 319 
higiena 89
higijena : higijiena 44, 56
himnas 56, 89, 324 
hiperacidinė sritis 247 
hitlerininkai 113 
hl 72, 213 
hm 71 
holas 192 
Homeras 90 
Homeras 57 
Horacijus 45, 90 
Horatius 57 
horoskopas 84
HP 70, 71
Hugo 57, 90, 214, 319
Hugoas 319 
Hullis 44
Humanitarinių Mokslų Fakultetas 58, 90, 105
Humanitarų Fakultetas 106
humanizmas 84, 113 
Humboltas 89 
humoras 324 
humoreska 324 
humoristas 324 
humoristika 324 
husaras 56, 353 
huzaras 324, 353, 354

I, Į, Y

įbrolis 183
įbuvys 84
Ičas 43
įdaras 84
ide. 73
idealas 44, 67
idealiai 138
ideališkai 138
ideališkas 138
idealus 138
idėja 44
idėja 56, 67, 89
identiškas : identiškai 138
įdėti 48
ydingas žmogus 256
įdukra 184 
įdukrė 184 
įdukrinti 184 
įdukryti 184 
įdukterė 184 
įeiti 67 
įėjimas 67 
ieškiklis 190 
ieškoti 272 
įgaliavimas 274 
įgaliojimas 274 
įgalioti 274 
įgaliuoti 274 
įgarsis XIX
į Jūsų...d. raštą pranešame 275
įkaito aktas 238 
įkapės 84
įkeičiamasis aktas 238
įkeitimo aktas 238 
iki čia 87 
iki kol 43 
iki kur 43 
įkilas 84 
iki šiol 43
į klaną puolęs sausas nekelsi 211
įkratas 84
ik tada 87
į kur 87
įlanka 114, 190
ilgalūkis 325
ilgio matai 213
ilguomet 43
Ilguva 237
įmantriai 17
Įmautas 250
Imbarė 86
Imbarės mokytoja 23
imbarinė mokytoja 23
imbariškė mokytoja 23
imk nuodaikto 54
imk pavieneriui 226
imk pavieniui 226
imlus 301
įmonė 455
įmotė 184
Impiltis 233
imti domėn 173
imtinai 215
imtynės 83
įnartis 6
inbėgti 42, 67
indas 84
indauja 84
indėlis 84
indėti 42, 48
indėvė 84
Indrelė 243
Indrioniškis 243
Indriūnas 243
ineiti 67
inėjo in mišką 67
injekcijų punktas 321 
Inkaras 175 
in Kauną 42 
inkstas 42, 86 
innešti 67 
innoris 67 
in pat 43 
inpilti 67 
instaliacija 81 
instinktyvus 32 
intakys 42 
intelektas 357 
intelektuališkas 32 
inteligentinė visuomenė 309 
inteligentiška visuomenė 309 
inž. 74
inžinerijos batalionas 251
inžinierijos batalionas 251
inžinierius 251
į pat 54
ypatybė 334
ypatumas 334
įpiląs 84
įpiltis 86, 233
įpulti į nuodėmę 211
įra 83
yra 326
įrašėme Tamstos sąskaitosk reditan pervesti Vykintui 259 
įrašymui 258 
įrašyti 258, 259
ir būk tu man jam tokiam kvailam
11
ir džiaugėsi..., kad buvo įtikėjęs į Dievą 160
ir neturėk tatai jo tiek proto 11
įrodyti 251
ir t.t. 55, 89
įseserė 183
Ishui 319
įsidėmėti 343
įsidomėjo kaip jautis į vartus 28
įsikalti 15
įsikūnijęs Žodis 112
įsiteikti 251
įsitėmyti 343
įskaita(s) 299
įskaitas 300
įskaityti 299, 300
įskaitytinai 215
įskroda 262
įstatymdavys 364
įstatymdavystė 363, 364
įstatymdavystės įstaiga 364
įstatymų leidėjas 364
įstatymų leidyba 364
įstatymų leidimas 364
įstatymų leidžiamoji įstaiga 364
įstatymų rinkinys 293
įstatymus leisti 364
istorija 49, 84, 131, 252
istorijos šaltiniai 12
įsiminti 184 
įsūnis 183 
įsūnystė 184 
įsūnyti 184 
įsutė 193 
iš arti 54 
išbėgti 52, 86 
išbraukti rodą 219 
išbraukti žodį 219 
iš čia 43
Išdagai 42, 53, 86, 236
išdaiga 6
išdėti 42, 124
išdirbinys 327
išdukros 184
išdukterės 184
išeiginiai drabužiai 304
išėjo pamedžioti 218
Išganytojas 58, 77, 90, 112
išgarsėti 222
išgarsis XIX
išgerti 132
išgertinai 254
iš gerų dienų nė blogųjų nebeatsimena 84
išgyventi 232
išimti 299 
iširos 341 
iš jaunystės 87
iš jo nei žmogus, nei gyvulys 55
išjungiklis 190
iškala 160, 200
iškart 43
iškelti 132
iškila 341
iškyla 341, 342
iškilauti 341
iškylauti 342
iškilautojai 341
iškylautojai 342
iškylininkai 342
yškinti 259
iš kitur 54
išklįšta 83
yškulys 114
yškus 259
iš laikraščio “ Ūkininko Patarėjas ” 328
iš laikraščio ‘‘Ūkininko Patarėjo” 328
išleistuvės 259
iš lengvo 54
iš lėto 54, 87 
iš manęs atėmė 211 
iš Maskvos didžiojo teatro meno pasaulio išėjęs 27 
išmatavimai 281 
iš mažens 87
išmažens (išmažumės) jau tingėjo 54
iš mažumės 87
išmieros 281
išmintingas žmogus 256
išmokėjimui 258
išmokėti 258, 259
išmokėtinus (įrašėme) 258
išmonis 28
išneštinai 254
išnetyčių 43
išnyka 342
išnuomojimas 274
išnuomoti 274
išpalengvėlio eina 54
iš palengvo 87
išparduoti 325
iš paskos 87
išpaskos bėga 54
iš pat 43
išpažintis 156
išpirkti 325
išplėštas plėšinys 327
išplėšti 299
iš principo 138, 329
išprotis 301
išrankos 455
išryt 53, 87
išsemti 52, 86, 124, 325
išsyk 53, 87 
išsimiegoti 340 
išsiošė 67 
išsisemti 325 
išskaita 299 
išskaityti 299, 300 
išskaitytinai 215 
išskaitumas 299 
išskinos 341 
išskiros 341 
išskroda 262 
išspaudos 276 
išstojimas 283 
išstoti 283 
išsūniai 184 
iššaukti 259 
iššluoti 67 
iššokti 124 
ištaisyti klaidą 219 
ištaka 303 
ištarmė 120 
ištekėti 185 
iš ten 43, 87 
ištęstas 82 
išties 43, 53, 87 
ištiesų 43, 54 
iš tiesų 54, 87 
ištikimas : ištikimai 137 
ištikimąsias 82 
iš tikro 54, 87 
ištikrųjų 43 
iš tikrųjų 54, 87 
ištikti 241
ištisiniai marškiniai 236
ištisiniai poteriai 236
ištisiniai šiaudai 236
ištisinis sakinys 236
ištisinis skaitymo mokymas 236
ištoka 303
iš tolo 54
ištrinti 219
ištuokti 186
iš tų šiaudų nebus grūdų 84
Išujis_ 319
iš “ Ūkininko Patarėjo ” laikraščio 328
išvaikiai 184
įšvaita 190
išvažiavo Kalėdoms 334, 335
išvažiavo Kalėdų 335 
išvažiavo vieną dieną 212 
išvažiavo vienai dienai 212 
išvien 43, 53, 67, 87 
iš vieno 67
iš vieškelio pasisukdamas 227
išvyka 342
išvyko atostogoms 306, 335
išvyko atostogų 307, 335 
išvirkščias 44, 55, 88 
išviso 43
iš visur 43, 54, 87
įtaka 84, 190, 303
įtakas 84
įtarpas 84
įtartis : įtarimas 299
įteikti 251
įtėviai 184
įtėvis 184
įvaikiai 184
įvaikis 185
įvalkalas 5
įveda (žmoną ar vyrą) 185
į vestinis vyras 185
įvykio veikslas 204, 218
įvodas 303
įzysta 51
Izoliat 175
Izraelio knesetas 109
Iždagai 235
iždas 42
įžta 83


J


Jablonskaitė 141
jablonskinė rašyba 114 
Jakor 175 
jam 85
jam arklį pavogė 314
jam ne darbas rūpi 54 
jam tarnavo taikiniu 32 
jaučiai 82
jaučiasi nelaimingas 31
jaučiasi nelaimingu 31 
jaugtas 52 
jauja 85, 202 
jauktas 52, 85 
jaukus 85 
jaunalietuviai 113 
jaunalietuvis 317 
jaunamartė 188, 317 
jaunametis 317 
jaunamiškis 317 
jaunasis 186 
jaunaturkis 317 
jaunatvė : senatvė 261 
jauna vaikis 317 
jau nebejaunas 55 
jau nebematau 54 
jaunieji 186 
jaunikė 186 
jaunikė višta 186 
jaunikiai 186 
jaunikis 186 
jaunylis 83 
jaunimas 261 
Jaunimo Centras 107 
Jaunimo centras 107 
jauniškė 26 
jaunoji 186
Jaunoji Lietuva 107
Jaupėnai 53, 86 
jautena 363 
jautena 142 
jautiena 142 
jautimas : jausmas 293 
JAV 104 
JAV-bės 115 
javieniai XIX JAV Kongresas 109 
JAV Kongreso Garbės medalis 111 
JAV LB 115 
JAV LB Taryba 110 
JAV Lietuvių bendruomenės centro valdyba 110
JAV Lietuvių bendruomenės Švietimo taryba 111
JAV Nepriklausomybės karas 111
jei 329
jei imti (imsime) susitarimo politinę pusę, ji... 329 
jentė 188 
jerarchija 318 
jeroglifai 318 
Jėsia 234 
Jevropa 318 
jezavitas 209 
jėzuitai 209
jėzuitai 77, 92, 113, 209
Jėzus 209 
Jėzus 209 
jezuvitas 209 
ji (jinai, jiji, jijė) 85 
jie 67, 85
jie atskidai gyvena 226
jiems 85
jiena 52
Jiesia 234
jiesti (žem.) 67
jieškoti 52, 67, 85
jiešmas 52, 67, 85
Jieva 67
jieva 85
Jieznas 336
jis (jisai) 85
jis čia gal būt 53
jis gi 54, 87
jis ir laukus daržiškai dirba 328 jis Italijoje Lietuvai atstovavo 331, 332
jis jau dešimtį duotas 84 jis jau nebe kunigas 55
jis manęs priklauso 242
jis manimi pasitiki 240
jis manimi tiki 240
jis man lygus 210
jis mūsų nežiūri 212
jis nė Dievo nebetikįs 240
jis ne dirba, bet tinginiauja 54
jis nuo manęs priklauso 242
jis randasi kambaryje 326
jis su manimi lygus 210
jis turįs, o mes neturį 84
jis visas spalvuotas 360
jis viskuo domisi 28
jis vis tiek teduoda 54
j. ltn. 74
jm 71
Jo Ekscelencijai 77, 92
jog 261
Jogaila 273
Jogailaičiai 107
Jonaitis 178, 287
Jonaitienė (: Jonaitis) 143
Jonas 57, 107
Jonas Auksaburnis 75, 90
Jonas prie mūsų priklauso 229
jo nė nematyti 55
joniečiai (jonėnai) 112
Jonikas Daugučionis 288
Joninės 76, 91, 108
Joniškis 26
Jonui sūnus gimė 314
Jonukas 102
jonušiškė kumelė 26
jovalas 246
judėjimas 293
judesiai 31
Judrėnai : Judrė 243
Jugoslavija 108
Jugoslavijos Federalinė Liaudies Respublika 108 
jukgi 54, 88 
jumoras 324 
jungmė XIX jungti 186, 204, 205 
Jungtinės Amerikos Valstybės (Valstijos) 108
jungtinės Amerikos valstybės 104
Jungtinės Tautos 109 
Jungtinių Tautų Charta 109 
jungtuvės 186 
juodai raudonas 210 
Juodieji Lakajai 108
Juodienė (: Juodis) 143
juodymė 83 
Juodkalnija 108 
Juodoji Ančia 76, 91 
Juodoji Barbė 21 
Juodoji jūra 57 
Juodosios upė 21 
juodraudonė skepeta 211 
juokas 123, 127 
juokauti 211 
juokys 199 
juoknoti 361 
juoksenos 252 
juokuoti 211
Juozėnienė (: Juozėnas) 143
Jupiteris 76, 91, 107
Jūra 243
jūra 114, 213
Jūrė 243
jūreivis 294
jūrės marios 213
Jurgis Grytą vedė 185
Jurgis už Grytos ištekėjo 185
Jurgis už Grytos nutekėjo 185
jūrininkas 294
Jurkynaitė 141
Jurkyniūtė 141
Jurkšas 42
Jurkus: Jurkynas 288
jūros : jūrės 213 
Jūs 45, 58, 77, 92, 112 
jūsiškis 26 
juslės 7
Jūsų Ekscelencijai 77, 92
Jūžintai 336

K

k. 73, 74 k.a. 55, 74, 89 
kabykla 356 
kabiklis 192 
kabina 355 
kabinotas 192 
kablukai 193 
kabsoti 52 
kačiukas 291 
kad 131, 261 
kadai kadės 5
kad ant didumo pareitų, karvė kiškį pagautų 242
kad būtume turėję daugiau Basanavičių, Kudirką 107
kadgi 88
kad rankas turėtų, vagį sugautų 84
kai 329
kai aš (dėl manęs), tai sutinku 329
kai dėl išlaikymo esamos padėties 27
kaikada 43, 54, 87
ką į kairę nuo keliuko 335
kaikame 43
kaikas 43, 54, 87
kai kas 54, 87
kaikoks 54, 87
kaikur 43, 54, 87
kai kuri 54, 87
kaikuriais atžvilgiais 31
kaikuris 43, 54, 87
kailis 126
kailius (kailiadirbys) 126, 352
kaimas 73 
kaimas Vilkai 21 
kaimietis 256 
kaimynė 83
kaimyninės valstybės 270
kaimiškas 256 
kaimo mokykla 23 
kaimo piovėjai 12, 27 
kaimo žmogus 23 
kaina 157, 333 
kaip 152
kaip danguje, taip ir ant žemės 152
kaip danguje, taip ir žemėje 148, 152, 153
kaip danguj, taip ir žemėj 27
kaip jis taip išdirba ? 327 
kaipmat 87 
kaiptik 88 
kaip tik 88
kaip tu lig šiol nenusprogai 11
kai susipykova, po to ir nebesisveikina 224
kajuta 211 
kajutė 211 
kaklaraištis 193 
Kaktinis 57, 90 
kaladė 196 
kalavijuočiai 278 
kalavininkai 278 
kalba 3, 4, 6, 7, 132, 257 
kalbalas 128 
kalbat yrys 158 
kalbelė 132 
kalbinti 132 
« Kalbos » Draugija 106 
kalbos duomenys 238 
kalbos giminaitės 4 
Kalbos Kultūra 109 
kalbrėda 158 
kaldra 193 
Kalėdos 58, 108, 240 
kalendorius 235 
kaliforniečiai 112 
kaliforninės braškės 114 
kalnai 114, 124, 126 
kalnas 126 
kalnais 124
kalne berželiai stovėjo 150
kalnynas 114 
kalninis Jurgaitis 26 
Kalniškis 26 
kalniškis Jurgaitis 26 
kalnuota žemė 360 
kaipo čiukas 198 
kalpukas 198 
kaltas (Įrankis) 126 
kaltas (būdv.) 126, 127 
kaltes mūsą (atleisk) 154 
Kaltinėnai 236 
kaltiniai batai 333 
kalvė 202 
kalvienė 142 
kalvinai 77, 92 
kame 151, 156 
kame dalykas ? 14 
kame nors 54 
Kaminskaitė 142 
Kaminskas 142
Kaminskienė (: Kaminskas) 143
kamisorius 235
kamša 270
kamšas 270
kan. 74
kan. Tumas 55, 89
kana 52, 86
Kanados Lietuvių bendruomenės Toronto apyl. seimas 110
kanakas 43, 53, 87 
kana kas 53 
kanakur 53, 87 
kanalas 114
kanceliarija 56, 81, 89, 252
kancleris 113 
Kančienė (: Kančius) 143 
kandiklis 194 
kanklės 225 
kankliai 225 
kankorėžis 109 
kanonas 69 
Kantautas 31, 260 
kantrybė 334 
kantrumas 334 
kaosas 221 
kapa 193
kapelmeistris : kapelmeisteris 253
kapišonas 193
kapitonas 113
kaplys 198
kapliukas 198
kapočiukas 198
kapočius 198
kapsai 112
kapse 312
kapstąs 52
kapstyklė 356
kar. 74, 295
karakteris 67, 221
Karalienė (: Karalius) 143, 198
Karaliūnas Griežėlė 57
karalius : karalienė 197, 215
karas 131, 276
kardininkai 278
karenė 247
kareivis 294
karias 294
karinis laivynas 294
karinis šautuvas 360
karys 294
kariškas laivynas 294
kariški drabužiai 360
kariuomenė 340
kariuomenės vadas 78, 92
karjera 56, 89
Karolingai 107
Karo Muziejus 107
Karo muziejus 107
Karpatai 108
Karpatų Ukraina 76, 91
karščiuoti 349
karštuvai 262
karta 178, 180, 193
kartais tėvai pergyvena vaikus 232
Kartena 336
kartkarčiais 212
kartkartėmis 43, 212
karukas 276
karvelis 296
karvinė mergė 25
karviška merga 25 
kasa 85
kasacijos skundas 304
Kasbaraitė 141 
Kasbaras 141 
kas dalykas ? 14 
kasdamas 85, 124 
kasdavo 85 
kasdien 288 
kas dieną 288 
kasdienė 154 
kasdieninė 154 
kasdieninės 156 
kasdieninis 288 
kasdinti 85
kas genio vaikus žinotų, kad patys neklyksėtų 84 
kas gi 54, 87
kas jam radosi, kad išbėgo 326
kas kita 87 
kas kitas 54, 87
kas liečia mane, tai aš sutinku 329
kas liečia susitarimo politinę pusę 329
kas nekas 87
kąsnis 82, 255 
kąsnis : biznis 132 
kas norint 43 
kas nors 43, 54, 88 
kasti 85 
kąsti 82
kas to sūrio sūris 126
kašnė 193 
kaštelionas 109 
Kašufa 175
katas (= katės) 119, 122
katalikai 77, 92, 112 
katalikas : katalikiškas 29, 265 
katalikinis 265 
katalikiniai laikraščiai 265 
Katalikų Bažnyčia 345 
Katalikų Federacija 114 
Katalikų federacija 106 
Katalikų Susivienijimas 114 
katė 357 
katechetika 221 
katechizmas 84, 221 
katė gulėjo ant lovos 150 
katekizuoti 67, 84 
ką tik (neseniai) 258 
ką tik neperku, vis brangiau 28
katilius 352 katinaitis 291
katiniukui lapelis ant uodegytės nukrito 314
Katkiškė 26 
Katkūčia 142 
Katkus 142
katras greičiau suskaitysiva 212
katras sau 88 
kaukalas 246 
kaulas : kiaulė 84 
kaulyti : kauliju 48 
kaulyti : kaulyju 48 
Kaunas 57, 103, 126, 128 
Kaunienė (: Kaunas) 143 
kaunietis 77, 92, 103 
Kaunija 255 
kauninis alus 114 
kauniška tvirtovė 21 
Kauno apskrities savivaldybė 109 
Kauno Audiniai 76, 91, 109 
Kauno Audinių fabrikas 110 
Kauno Aušros berniukų gimnazija 110
Kauno Dramos teatras 106
Kauno kepėjai 12, 27 
Kauno marios 106 
Kauno Medicinos institutas 106 
Kauno metalo gaminių gamykla Nemunas 110
Kauno miestas 12, 21, 22
Kauno Miesto ir Apskrities Viršininkas 58, 106, 217 
Kauno Miesto Savivaldybė 105 
Kauno miesto savivaldybė 109 
Kauno Miesto Valdyba 217 
Kauno Miesto Vykdomasis Komitetas 105
Kauno Politechnikos institutas 109
Kauno pradžios mokykla 21 
Kauno “ Saulės ” gimnazija 105 
Kauno Saulės mergaičių mokytojų seminarija 110
Kauno Šviesos spaustuvė 110
Kauno Tabako ir Papirosų Fabrikas “Aromatas” 92
Kauno Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas 109
Kauno Valstybinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus 110 
Kauno vartotoju b-vė “Parama” 77, 92
Kauno Vokė 108
Kauno Zoologijos sodas 110
kaupuoti 360
kaušas : kiaušas 50, 131
kavinė “Aldona” 328
kazimierietės 113
kazirės 195
kaziros 195
kaziukai 173
Kazlai 348
Kazlų Rūda 348
Kazlų-Rūda 348
kazokas 113
kaž 52
Každailis 43
kaži 43, 52, 86
kaži kaip 53
kažikas 43, 53
kaži koks 53
kažin 43, 52, 86
kažinkaip 53, 87
kažinkas 43, 87
kažin kas 53
kažin kiek 53
kažinkoks 53, 87
kažin kur 53
kažkaip 43
kažkas 53, 87
kažkiek 43, 53, 87
kažkoks 53, 87
kaž kur 53
kažna 52
KR 358
kb. 72
Kč 72
kėbsoti 52
Kedė 139
Kedys 139
kedras 56, 89
keisti 238
keitykla 239
kėksoti 42
kėlė : kielė 131
keleiviams duris darinėti draudžiama 322
keleivis 294 
kėlės (i) 44 
kėlęs 44 
keliai 81 
keliaklupstas 82 
kelias 81, 358 
kelionė 358
Kelit 358
Kelitas 358 
kelmai 126
kelmas 44, 55, 88, 126
kelti 199
kengė 194
kentaurai 56
kentauras 89
kepalas 246
kepenė 247
kepimas 247
kepsnis 52, 247
kėpsoti 42
kepšas 52
keptuvas 194
keptuvė 5
kęra 46, 83
keras 81
kerdžiuvienė 142
Kerpaitė 141
Kerpė 141
kėsti 362
Kęstutis 107
kešenė 256
kešenius 256
kėtis 362
keturakė 199
keturakis 199
keturiasdešimt 53, 87
keturiasdešimtė 113
Keturiasdešimt Totorių 108
kevalas 246
kg 70, 72, 213
kiaulė 113
kiauliškas 172
kiaurapūtis 192
kiauras 67
kiauravėjis 192, 298
kiaušas 131
kiautas 50
kibšas 46, 52, 85
kiek 329
kiekybė 363
kiek tau pareina gauti 242
kiek tau prieina gauti 242
kiek tau reikia gauti 242
kiek tiek 54
kiek tu turi gauti 242
kiekvienas 43, 52, 87
kielė 141
kielytė 141
kil. 70
kila 46, 66, 79, 83
kyla 46, 66, 79 
kilas 70
Kilimandžaras 214
kilm. 70 
kilom. 70 
Kymantas 292 
kinas 214, 249 
kinetika 264 
kinetinis 264 
kino 214, 249 
kiparisas 56, 89 
kipšas 42 
kirba 125 
kirčiuotas 126 
kirpykla 321 
kirsti 199 
kirstukas 198 
kirtis 126, 199 
kirvukas 198 
kišenė 256 
kišenius 256 
kiškė 142 
kiškena 363 
kiškienė 142 
kiškis 142 
kyšoti 17 
kišti 256 
kištukas 193, 298 
kitas 127 
kita kas 54, 87 
kitąmet 43, 53, 87 
kitas kas 54 
kitkas 43, 53, 87 
kittiek 53, 87 
kituomet 43 
kiūra (: kiurti) 46 
kl. 70, 74
Klaipėda 108, 340, 350, 355
klaipėdėnai 256
klaipėdiškiai (klaipėdiečiai) 112, 256
Klaipėdos kraštas 255 
Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas 109
Klaipėdos Tekstilės fabrikas 110
klasicizmas 113
klasikai 113
klasikas 264
klasikinės kalbos 264
klasiškas darbas 265
Klaudijus 90
klausei, klausei ir nepaklausei 218
Klausgalvų Medsėdžiai 108
klausia tėvą 30 
klausia tėvo 30 
klausykla 156
klausimą pateikia iš priklausomybės 173
klausimas 48 klausymas 48
klausimas dar neaiškus 173, 280
klausinėjo seserėlės : « Kas tave supynė ?» 75, 90 
klausyti 242
klausiu ne kaip, o kam 54
klausk kelio 218
klausti 218, 272
klazetas 203
KLB (Kanados LB) 115
kliauda 349
kliaudė 349
kliaudingas 349
kliaudingi vaikai 349
kliaudis 349
kliaudžia 349
klientas 89
klieriku seminarija 26
klioštorius 156, 160
klišti, kliš 51
Klitemnestra 90
klm. 70, 213
kloti 85
Klovienė (: Klova) 143
klubas 89
klubas 56
kluonas 202
km 56, 70, 73, 213
km. 73
km2 71
km3 71, 72
knaisytis 26
knatas 193
kniaubtis 52
knibčius 42, 46, 52, 85
knybsoti 52
knygą rasi ant stalo 150
knygos ant stalo gulėjo 150 
Knygų rūmai 110 
knypava 81 
knisykla 200, 321, 356 
kniūbsčias 42 
kniūpsčias 52, 86 
knopkė 5, 192 
ko : kuo 131 
kodėl 123
kodėl 43, 54, 69, 70, 87, 123
kodėl : kodėl 69
Koferlit 174, 358
ko geriau 87
ko geriausias 87
kojena 363
kojinis 198, 199
kojinys 199
kojos 190
kojos mėšluotos 360
kojūgalis 83 
kojūkas 198 
kokia čia be kalba 55 
kokybė 166, 363 
koks tik 88 
kolchozas 283 
kolchozininkas 283 
kolei 82
kolektyvinis ūkis 282
kol gimnaziją suvalstybinsią 28
kolionikas 193
kolona 275
kombinacijos 349
komediantas 89
komedijantas 56, 67
komisaras 235
komitetas 130
Komodas 90
komunistai 77, 92, 113
kone 48
konfidentiškas 32
Kongas 214 
konjakas 113
koop. B-vė “ Spaudos Fondas ” 328
kooperacija 56, 89, 227
kooperuoti 227
koperacija 227
Kopgalis 108
koras 67
korkos 193
Korlit 174
korporacinė santvarka 236
korporatyvinė santvarka 236 
korta 195 
kortas mušti 195 
kortininkas 195 
kortomis lošti 195 
kortomis žaisti 195 
kortos 195 
kortoti 195 
kortuoti 195, 232 
Koscialkovskis 319 
Kościalkowskis 319 
kostiumas 193 
košmaras 323 
Kovaldas 260 
kovo trisdešimta 14 
kozarai 199 
kozeriai 199
ko žmonės nor, tai jie ir tik 240
kpt. 74 Kr. 72
Kranto gatvė 57
Krasickis 44, 57, 90
Krašto Apsaugos Ministerija 58, 105
Krašto Apsaugos Ministeris 217
kratyklė 356
kraujas 131
krautuvė 224
krautuvininkas 224
kravatas 193
Kražiai 348
kreiptis tiesiog 273
kreivėmatis 262
Kreta 108
Kretinga 355
kretinys 291
Krėvės Dainavos šalies senu žmonių padavimai 111
Krėvės raštai VI : Dangaus ir žemės sūnūs 111 
krezas 78, 93, 114 
krikščionybės era 266 
krikščionybės laikai 266 
krikščionys 77, 112 
krikščionys demokratai 113 
Krylenka 45, 57, 90 
Krylovas 44, 57, 90 
Krimas 44 
Krymas 56 
krimstis XXIII krinta žemėn 151 
krioksoti 42 
Kristaus rūbas 332 
Kristui negimus (= prieš Kr .g.) 28 
Kristus 84, 221 
kryžai 196 
kryžiai 196 
Kryžiaus karai 111 
kryžiavoti 353 
kryžiuočiai 278 
Kryžiuočiu ordinas 77, 92 
kryžiuoti 353 
kryžius 353 
kryžkreižėmis 43 
kryžkryžiai 326 
kryžkryžiais 326 
kryžmena 131 
Kroatija 108 
krojas 131
Krokialaukio Pradinė (Pradžios) Mokykla 105
Krokuva 44, 56, 89 
kromas 221 
kronika 84 
kronikinės žinios 264 
kronikininkas 84 
krovė : griovė 50 
Kruoja 336 
kruopininkas 194 
krupnikas 194 
kruvinas 309 
krūvoj būti 365 
kt. 74 ktm 71, 72 
ktvval. 72 
kubas 89 
Kubilaitė 141 
kubilas 353
Kubilienė (: Kubilius) 143
Kubilius 141, 352 
Kubiliutė 83, 141 
Kubiliūtė (: Kubilius) 141, 267 
Kūčios 76, 91 
kudė 123
Kudirka 75, 90, 107, 278
Kudirkiūtė (: Kudirka) 267
Kudirkos Naumiestis 108, 348
kugelis 113
Kulai 237
Kulaitis 237
Kulautuva 236
Kulenas 237
kulnis : kulnys 193
kulniukas 199
kulti 127
kult(ie) 127
kultūra 44, 56, 89
kultūrinis klubas 357
kultūrklubis 357
Kultūros ir Švietimo sekcija 106
Kultūros kongresas 110 
kultuvas 262 
kultuvė 224 
kun. 74
kūnas 315, 316
kūną subrandino 138, 329
kunig. 73, 74
kūningas žmogus 231
kūniškai subrendo 329
kun. Katelė 89
kun. Mironas 55
Kūno kultūros rūmai 110
kuogeriausiai 43
kuogeriausias 43, 54
kuomet 43, 53, 87
kuone (kone) 44, 48
kuo (ko) nesipeša 44
Kuosa 103
kupiškėnai 112
kupiškėnas 77, 92, 351, 356
kur 156
kurdinėti 124
kur galvą trūksti ? 279
kurgi 88
kurhauzas 355
kuria va 81
kurija 89
kūrinys 292
kuris į kairę 335
kurkos 193
kurlink 43
kur nekur 87
kur norint 54
kurnors 88
kur nors 43
kurortas 355
kurpaitės 193
kurpius 352
kurpiuvienė 142
kur randasi brolis ? 326
kurs (kur) 156
kuršiai 112
Kuršių marios 114
kurti 124, 127
kūrt(ie) 124, 127
kurtka 193
kurvimetras 262
Kušleikiai 236
kv 72
kvasas 194
kviečiai 202, 253
kviečia pietų 30
kvietys 362
Kviklio Mūsų Lietuva 111
kvislingas 114
kvortos 195
kW 73

L

L 72
L arba Lit 72
l 56, 72, 89, 213 
laba diena 32, 244, 356, 357 
labą dieną 32, 356 
labai 127 
labanaktis 357 
laba naktis 357 
labas 128, 244, 356 
labas ponas 120 
labas rytas 32, 244, 356 
labas vakaras 32, 244, 356, 357 
Labguva 350 
labiau 52, 85 
labiausiai 85 
labjau 52, 67 
Labradoras 108 
laida 226 
laidas 193 
laigonas 9 
laigūnas 188 
laiguonas 188 
laikai 266 
laikas 127, 128, 200 
laikas darbymety už prekę brangesnis 50
laikas nuo laiko 212
laikinas 309 
laikinis 309 
laikmetis 266 
laikotarpis 266
laikrodi dovanomis paliko 267
laiku 260 
laimė 200
laimei (: laimė) gavau įsikibti ir ne nuskendau 267 
laip. 73 
laipsnis 73 
Laisvė 77, 92, 112 
Laisvės Alėja 345 
Laisvės alėja 57 
laisvininkai 33 
Laiškai Lietuviams 109 
laiškas 200 
Laižuva 237 
lakas 332, 333 
laki vaizduotė 11 
lakinės (kurpės) 193 
lakiniai (batai) 193 
laknojimas 315 
lakštuoti 232
lakštutė (lakštingala) lakštuoja 232
lakta 51 
lakuoti 333
lakuotinės (kurpės) 193, 333
lakuotiniai (batai) 193, 333
“Lana” išdirbiniai 328langatiesės 192
langius 352
lanka 295
lankas 295
Lankos Laukas 108
“Lanos” dirbiniai 328
lapai 197
lapas : lapija 251
lapė 171, 357
Lapės 235
Lapiai 235
lapiai 197
Lapinienė (: Lapinas) 143
Lapių bažnytkaimis 235 
Lapių kaimas 235 
lapkritis 88 
ląsta 82
Lašininis Joskė 25
lašinys 327 
lašinius 352 
latgaliečiai 112 
latinai 29 
latiniškas 29 
latrankis 216 
latviai 112 
Latvija 255
Latvijos futbolo nugalėtojas 27
Latvijos užsienių reikalų ministerija 217
latvis 77, 92, 297
laukai 126
Laukaitis, Laukio sūnus 288
laukas 126
laukas : liaukos 50, 84
lauke 127 
Laukė 140 
Laukesos 108
Laukynas, Laukio sūnus 288
Laukys 140 
Laukytė 140 
Laukiūtė (: Laukys) 267
lauko darbas 23
Lauko Soda 108
Laukraistis 108
Laukuva 237
Lausannea 44
laužtinė 127
lavonas 315, 316
lavoninė 316
lazda 42, 52, 86
lazda pasiremdamas eina 227
lažybos 185
LB (Lietuvių bendruomenė) 115
LB-nė 115
Leccė 45, 57, 90
ledainė 206
ledas 81
ledaunė 206
ledėti 81
ledudė 206
ledūnė 206
leid. 74
leidimas 226
leidžiamasis (= raštelis) 238
lėk (: lėkti) 42 
Lekstutaitė 141 
Lėkštutis 141 
lėktuvas 210 
lempa 192 
lengvaatletai 351 
lengvaatletas 351 
lengvaatletis 351 
lengvasis atletas 351 
Lenkai 28, 57, 76, 91 
lenkai 297 
lenkdamas 124 
lenkelė 5
Lenkija 57, 108, 255
Lenkijos Liaudies Respublika 108
lenkti 283
Lenkų jungtinė darbininkų partija 109
lentyna 83
lesalas 246
lęšiukai 82
Levinas 320
Lewinas 320
LFB 115
LFB-liai 115
L. George’as 90
LGKB 358
liakierkos 193
liaudies ūkio apskaita 282
liaudininkai 77, 92
liaukos 50 
libdamas 132 
lic. 74
licenciatas 113
lydeka 28
lydimas (lydymas) 216
lydys 28
liemeninga eglė 255
liepa 215 
Liepaitė 142 
liepiamas padaro 228 
Liepoja 336 
Liepos Ketvirtoji 108 
lieptas padaro 228 
Liesil 174 
liesti 329
Liesti signalinius įtaisus draudžiama 322
Liesti signalo įrengimus keleiviams draudžiama 322 
Lietbalt 174 
Lietbenzin 174 
Lietcement 174 
Lietdaž 174 
Lietgam 174 
lietinis skėtis 362 
Lietkail 174 
Lietkonserv 174 
Lietmedis 174 
Lietmetalas 174 
Lietriš 174 
Lietrus 174 
Lietrūta 174 
lietsargis 362 
Lietsėkla 174 
Lietspiritas 174 
Lietstat 174
Lietūkis 76, 91, 105, 109, 174
lietus 258
Lietuva 57, 76, 91, 108, 237, 297, 313, 340 
lietuvaitė 297 
Lietuvat 174 
lietuvė 297 
lietuviai 112, 296 
lietuvininkai 296, 297 
lietuvinis cukrus 360 
lietuvis 77, 92, 102, 313, 340 
lietuviška degtinė 360 
lietuviškas 137 
lietuviškas cukrus 360 
lietuviški saldainiai 360 
Lietuviškoji Enciklopedija 76, 91 
Lietuviškos knygos klubas 110 
Lietuvių aktyvistų frontas 110 
Lietuvių Centrinis Komitetas Nu-kentėjusiems Nuo Karo Šelpti 106 
Lietuvių Charta 109 
Lietuvių Enciklopedija 109 
Lietuvių Enciklopedijos leidykla 110 
Lietuvių fondas 110 
Lietuvių Foto Archyvas 107 
Lietuvių foto archyvas 107 
Lietuvių fronto bičiuliai 110 
Lietuvių gydytojų draugija 106 
Lietuvių Kalbos Draugija 105 
Lietuvių kalbos draugija 110 
Lietuvių kalbos ir literatūros institutas 109
Lietuvių Kalbos Klausimai 109
Lietuvių kalbos žodynas 111 
Lietuvių katalikų mokslo akademija 109
Lietuvių katalikų mokslo akademijos Suvažiavimo darbai 111
Lietuvių krikščionių demokratų partija (sąjunga) 109 
Lietuvių Mokytojų Sąjunga 106 
Lietuvių mokytojų tautininkų dr. J. Basanavičiaus vardo sąjunga 110
Lietuvių Mokslo Draugija 106 
Lietuvių mokslo draugija 110 
Lietuvių moterų klubų federacija 110 
lietuvių pasaka Eglė žalčių karalienė 111
Lietuvių religinė šalpa 110
Lietuvių rezistencinė santarvė 110 
Lietuvių Romos katalikų susivienijimas Amerikoje 110 
Lietuvių tautinis akademinis sambūris 110
Lietuvių Tautos Komitetas 106
Lietuvių Vyriausioji Taryba 106 
Lietuvių žurnalistų Chicagos skyriaus valdyba 115
Lietuvos Aidas 58, 76, 91
Lietuvos Antinacinės Rezistencijos Buvusių Politinių Kalinių Sąjunga 106
Lietuvos Atsiminimai (radijo valandėlė) 109
Lietuvos Didžioji Kunigaikštija (Kunigaikštystė) 108
Lietuvos Geležinkelių Kelionių Biuras 358
Lietuvos Gynimo Komiteto Pirmininkas 58
Lietuvos Komercijos bankas 110
Lietuvos Metraštis 109 
Lietuvos Metrika 109 
Lietuvos Metropolitas 58 
Lietuvos Mokslų akademija 109 
Lietuvos nepriklausomybės talka 110
Lietuvos Respublika 108
Lietuvos Seimas 57, 58, 104, 108 
Lietuvos Statutas 109 
Lietuvos šaulių sąjunga 110 
Lietuvos Taryba 108 
Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų Mokslo darbai : Kalbotyra 111 
Lietuvos TSR Mokslų akademijos Darbai 111
Lietuvos TSR Mokslų akademijos Fizikos ir matemat. inst. skyrius 111
Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga 109
Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga Lietūkis 110 
Lietuvos Žemės Ūkio Smulkiųjų Šakų Draugija 106 
Lietvynas 174 
Lietžemūktiekimas 105 
Liet žuvis 174 
Lietviela 175 
liežuvis 317 
ligi čia 87 
ligi kol 43 
ligi kur 43 
ligi šiol 87, 288 
ligi šiolei 82, 87 
ligonis prašo kunigą 30 
ligonis prašo kunigo 30 
lyg. sv. 73 
lig šiol 87, 288 
ligšiol 288 
ligšiolinis 288 
lig ten 43
lygumas : lyguma 311
lygus kam 210 
lygus : lygiai 137 
lygus su kuo 210 
lįja 66, 83
lyja 66
lykyti 82
likti 82
lyną 83
linai 202
lineika 5
lingynė 300
liniuotė 5
linkmė 17
Linkuva 237
linkuvis 317
linmarka 202
linų ryšulys 342
lipti : lipdamas 132
lyra 44, 56, 89
lyrika 44, 56, 67, 89
lįsti 83, 258
lysti 83
litanija 113
Liteks 174
litera 273
literatūra 44, 56, 67, 89
Literatūra ir Menas 109 
Literika 174 
literis 253 
lyti 66, 83, 258 
lytinis (apsiaustas) 193 
Litlin 174 
Litochim 174 
Litpetrol 174 
Litrussam 174 
Littol 174 
lituanistai 113
Lituanistikos instituto Lietuvių tautosakos skyrius 111
Lituanistikos instituto Mokslo darbai 111 
lytus 258 
Liublino unija 111 
liudininką apklausti 272 
liudininką nuklausti 272 
liudininkas 272 
liudyti 272
liudytoją apklausti 272
liudytoją nuklausti 272 
liudytojas 272 
liūsti 83 
liustras 193 
liuteronai 113 
Livėla 174, 175 
Liverpoolis 44, 57, 90
lizdas 42, 52, 86
LK(b)P 284 
LKD 123
LK Moterų Sąjunga 115
LKP(b) 284 
ln2 71 
ln3 72
lodočkos 193
logika 58, 89
Lokė 139
lokė 142
lokienė 142
Lokys 139
lokys 142
Lordų Rūmai 109
lošiamosios kortos 195
lošti 209
lošti kortas 209
lošti kortomis 209
lotynai 29
lotyniškas 29
Lotynų Amerika 108
lova : paliova 84
lovatiesė 193
lovys 255
Lozana 56
lozungas 364
LRKSA 114
Ls 72
Lt 72
Lt. 15,20 73
Lt. 15 ct. 20 73 
ltn. 74 
lukštas 86 
Lūkstas 108 
lunkas 127
Luotienė (: Luote) 143
lūpa 256 
lupėjas 256 
lupenos 276 
lupikas 256 
lupikauti 266 
lūpšluostis 230 
lūšna 51, 86 
lūšta 51, 66, 79 
lūšta : lūžta 46 
lūžti 51, 66, 83 
LŽS centro valdyba 115 
LŽS Chicagos sk. valdyba 115 
L. žurnalistų sąjungos centro valdyba 115

M

m 56, 71, 72, 81, 89, 213
m2 71 
m3 71
Mackevičienė (: Mackevičius) 143
mačas 351 
mada 172 
Mag. 74
magistras 113, 253
magistrinis 253 
maigūnas 83 
mainikauti 70 
maironinti stilių 114 
Maironio Jaunoji Lietuva 111 
Maironio muziejus 110 
Maironis 57
maironiškas eiliavimas 114
Maistas 76, 91, 109, 345
“ Maisto ” gaminiai 328
maistras 253
maistris 253
maišyti 199
maišytinė kalba 119
makalynė 125
makanikas 265
makanikinis 265
makanikiškas 265
Maksvytis 216
makštis 250
makštys 86
Malebrancheas 44
Malebranche’as 57, 90
Malebranšas 89
malinys 327
malka 195
maltinis cukrus 339
maltuvė 224
malūnas 83, 113
mama 5
mamaitė 5
mamaitužėlė 5
mamka 5
mamočka 5
mamulė 5
mamulytutė 5
mamužytėlužėlė 5
Mančėnai 292
Mančys 292
Mančius 292, 308
mane pareinant apaušo 279
manęs 82
manimi apklaustas 5
maniškis 26 
manyti 211
man įtikėtoje įstaigoje 5 Mańka 5
mankštinis apdaras 349
mankštos apdaras 349 
man liepė eiti žarnų darytu 84 
mano apklaustas 6 
mano vedamoje įstaigoje nėra gautas 6
man pareina duoti, o tau imti 241
man priklauso pusė tėviškės 229
man vienai visos šeimos danga 246
Mantas 292, 308
Mantigaila 308
Mant(i)milas 292
Mant(i)rimas 308
Manto 292
Mantotas 308
mantus 278
Marcus 57
marčia 81
margiai 104
Margis 103
margis 103
Margutis 109
Marija 107
Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija 110
Marijanapolio Kolegija 105 marijonai 113
Marijos aukštesnioji mokykla 110
marijošius 198
marios 114
Marytė 198
marka 202
Markas Aurelijus 90
marksistai 113
Marksistiniai Leninistinis Universitetas 284
marksistiškai nusiteikęs žmogus 284
marmeladas 265
marmelade 265
marmuladas 265
Marsas 76, 91, 107
Marselis 56
maršalas 113
marti 188
Martinaitis 280
Martynaitis 280
Martynas 280
Masiliūnaitė 142
Maskva 216
mastas 17
mąstysena 4, 13
mąsto (: mąstyti) 82
mašalas 246
mašinalus 32
mašinka 194
matau 128
matčas 351
matematinės 22
matematiškos 22
materijolas : materi(j)alas 250
materka 194
matiklis 190
matlankis 347, 351
Mato Evangelija 111
matomai (= matyt) vėjas pakilo 31
matuoklė 190
matuoti 190
maudykla 356
maudyklė 356
maudymosi kostiumas 356
maukti : miaukti 50
Maura 350
mazurka 113
maž. 74
maž(a)kalbis 316
maža kas 54 
mažalietuvis 32, 316, 317 
mažametis 316 
mažarusiai 317 
mažavaikis 316 
maždaug 43, 53, 87 
mažkas 43, 53, 87 
mažlietuviškas gyvenimas 316 
Mažoji Azija 76, 91, 107 
Mažoji Lietuva 108 
Mažoji Lietuviškoji Tarybinė Enciklopedija 109 
Mažosios Lapės 235 
Mažosios Lietuvos lietuviai 317 
Mažučiūtė 141 
mažuma 312
mažuminis (minimumo) žodynas 202
Mažutis 141
Mažutytė (: Mažutis) 141
mažvaikis 316 
Mažvydo katekizmas 77, 92 
mecenatas 78, 93, 114 
mechanika 264 
mechanikas 265 
mechanikinis 265 
mechaninis 264 
mechaniškas 264 
Medaus Pelkė 108 
mediniai 137 
mediniai namai 304 
Medininkai 236 
medinis 137, 328 
mediškai 137 
medkotis 86 
Medsėdžiai 42 
medžiai 82
medžioklinis šautuvas 360
medžio šaknis 22 
mėgo : miego 131 
megzti 85 
megztinukas 247 
Meiliūtė (: Meilius) 141 
Meillet 57, 90 
Meilutė (: Meilus) 141 
meisteris 253 
meistriškasis stalas 27 
Mejė 89 
mekslė 86 
melasas 277, 339 
melasina statinė 339 
melasinė statinė 339 
melasuota statinė 339 
Meldyno Kampas 108 
melodija 89 
melsvas 44, 55, 88 
meluoti 361 
mėn. 72
Menelajus 57, 90
mėnesienos naktys 84
Mėnulis 107
Merežkovskis 45, 57, 90
mergaitė 198, 274
Mergelė Marija 162
Mergelės Akelės 105
mergytė 142
mergšė 52
mergvakaris 113
mes (veiksm.) : mes (ivard.) 130
męs 82
mesdamas 42, 51, 56, 66, 86
mesdavo 42, 51, 86 
mesdinti 42, 51, 86 
Mesijas 112 
mėsingas jautis 231 
mėsiškas valgis 359
mesk ant žemės 151
mesk žemėn 151
mesti : mesiu 42, 51, 56, 82, 130
mesti aki 10
meškinis 194
meškinis (krupnikas) 113
mėšlas 41, 51
mėšluoti 360
meta : mėta 130
metafizika 264
metafizinis 264
“Metalas” 175
Metaliumin 175
metas 50, 81
Metelio ežeras 77, 91
mėteris 253
metinė apyskaita 327
metinės 113
Metmenys 109
metmenys 81
metodistai 113
metraštis 326, 327
metų ketvirčiai 113
mezga (: megzti) 85
mezginys 291, 292
mezoacidinė sritis 247
mezolitas 113
mg 213
Miaukus 107
midus 113
Mielas Broli 112
Mielas Kunige 112
miestas Kaunas 21
miestas Kaunas — didelis 22
miestiškas drabužis 256
miesto valdyba 24
mietas 315
migšas 46, 52, 85
mygtukas 5, 193, 359
Miką 141
mikadas 78, 92
Mikaitė 141
miklus 313
Mykolaitis-Putinas 107
Mykolinės 91 
mikroradiometras 248 
Miksas 53, 87 
miksas 52, 85 
Mikštas 53
milijonas 44, 56, 67, 89
miltinas 309
miltinis cukrus 339
min. 72 
Mindaugas 107 
Minija 108 
minykas 156 
minykė 156
Miniotienė (: Miniotas) 143
ministerija 253 
ministeris 253
Ministeris Pirmininkas 58, 105
ministeris pirmininkas 113
ministras 253
Ministru taryba 109
minyška 156
mintyti 211
mintuvai 202, 262
minutė 211
mir. 74
Mirabeau 57, 90
Mirabo 89 
mirkalas 191 
mirtis 156 
misi(jo)nierius 235 
misi(jo)norius 235 
mįslė 83 
mislyti 211 
mistras 253 
mišinys 327 
mišioms tarnauti 331 
mišios 78, 93, 113 
mišyti 199 
miškininkas 294 
mišparai 78, 93, 113 
mitalas 191, 246 
Mituva 237 
mįzga 83 
mjr. 74 
ml 72, 213 
mm 71, 213 
mm2 71 
mm3 72 
močeka 183 
močia, močiai 281 
močiutę pasveikink 112 
Modernas 138 
moderniai 138, 290 
modeminis 290
moderniška fotografija (pagal “ Modemą”) 290
modemiškai 138 
modemiškas 138, 290, 330 
modernus 32, 138, 290, 330
mok. 74
moka pirmą kiekvieno mėnesio 331
moka pirmo kiekvieno mėnesio 330 
mokesčius išieškoti 272 
mokesčius išreikalauti 272 
mokėti 170 
mokykla 200
mokyklinio darbo apskaita 282
mokinys 216, 248
mokinti 254
mokintinis 248
mokintojas 254
mokintuvė 200
mokinukas 248
mokyt. 74
mokyti 254
mokytine visuomenė 11, 19, 25
mokytinis 248 
mokytojas 254
mokytojiškos seminarijos mokytojas 21
mokytojų namai 110
Mokytojų Sąjungos Valdyba 106
moki žodi, žinai kelią 50
mokmenys 271
mokomosios priemonės 271
mokslainė 200
mokslas 44, 51, 55, 88
mokslavietė 200
moksleivis 294
mokslinčius 31
mokslinyčia 200
mokslininkas 294
Mokslo Draugija 106
mokslu pragarsėjo 223
Molėtai 336
molija 255
molinas 309
molis : molija 251
molis mūsų, jūsų visų brolis 84
Mollis 44,' 57, 90
Monte 292
Montė 292
monumentališkas 32
moša 9, 187
mošėnas 188
motė 188
moterystė 186
mot(e)riška 25
moteriškė 26
moteriški drabužiai 259
moteriško trumpas protas 25
motina 48, 179 motyna 48 motis 281 
motys 281
Mozės Pirmoji Knyga 111
mr. 71
mst. 74
muilas 354
Muilolit 174
mum 156
mundštukas 194
Munto 292
mūras 250
mūrinė siena 23
mūris 194, 250
mūrys 250
murmuledas 265
mūro siena 23
mūrstulpis 275
mus aušra išaušo nuvargusius 279
musę prarijęs nebeišspjausi 50 
Mussolinis 44, 57, 90 
mūsų karvės 24
mūsų pasikalbėjimai reformos reikalu 27
muštynės 213
muštokė 202 
muštuvis 202 
muterkė 194
Muziejus Įsigijo retą Rubensą 107
muzika 44, 56, 89

N

nabagas uodas 328
nabašninkas tėvas 328
naktis, nakčiu 338
naktis, naktų 81, 124, 338
nakvotinai 254
nalivka 194
naminiai gyvuliai 304
namiškis 26
namudė 5
Nantesas 44
Naška 5
nasrėninis Vaičius 26
nasrėniškis Vaičius 26 
našlaičiai 183 
našlaitės 183 
našlauti 183 
našlė 183 
našlys 182 
našlystė 183 
našumas 7 
natūra 44, 56, 89 
natūraliai 135 
natūrališkai 138
natūralus 29, 44, 56, 67, 89, 138
natūrinis 29
nauja 81, 279
naujadarai 17
naujai 81
naujaromuvis 318
Naujasis Testamentas 111
Nauji Metai 58
naujieji laikai 266
Naujieji Metai 76, 91, 108
Naujienos 109
Naujoji 350
Naujoji Lietuva 91
Naujoji Vilnia 279, 280
Naujoji Žemė 108
Naujoku Ėmimo Komisija 58, 105
naujukai 32
navalačka 193
navoločkas 5
nažutka 257
ne 88
neaiškūs elementai 173
neapdirbta medžiaga 239 
neapdirbti gaminiai 239 
nebaltinta drobė 239 
nebaltintas šilkas 239 
nebe 88 
nebejaunas 88 
nebe kunigas 88 
nebematau 88
nebeturime veislinės kumelės 24
nedarbas 54, 88
nedegamas stogas 271
nedorėlis : nedorėliškai 273
ne dovanomis gavau, bet pirkau 267
nedūžtamas puodas 271
negalia XXIII
negalima dviem ponam tarnauti 331
negaliu bematyti 54
negatyviškai 138
negerai 43, 54, 88
negeras 43, 54, 88
ne geras 88
negus 78, 92
nei 88
no į ką jį įkiši 54
neišdirbta oda 239 
ne(iš)dirbti kailiniai 239 
nei šis, nei tas 44 
neišviręs 239
nei žmogus, nei gyvulys 88
ne jis 43
nekaip (= menkai) 43, 54, 88
ne kaip 88
Nekalčiausioji 112
nekas (= niekas) 43, 54, 88
nė kiek 88
nė kiek nemoka 55
neklaužada 42, 52, 86
nekoks (= blogas) 88
nekoks (= menkas) 43, 54
nekuriais atžvilgiais 31
nelabai 43, 54
neleido nė pašilti 218
nelemtas 239
nelietuvis 43, 54, 88
nelietuvis : nelietuviškai 273
Nemajūnai 336
nemarus 156
nematematiška kalba 88
nematyti 54, 88
nė maž nedir ba 55, 0
Nemersata 355
Nemeržata 355
Nemeržeta 355
nemirkyti linai 239
nemokytas 239
nemunai 114
Nemunas 57, 76, 91, 104
Nemunas eina 234
Nemunėlio Radviliškis 108
Nemuno upė 12, 58, 77, 91, 328, 345
nė nematyti 88
nė nesakyk 44
nenunokęs 239
neolituanai 113
nepadorus 239
nepareina nuo manęs 241
nepašvaitus 191
neplyštamas daiktas 271
neprigulmingumas 158
nepriklauso manęs 241
Nepriklausomybė 112
nepriklausomybė 158
nepriklauso nuo manęs 241
neprišviestas 190
neprišviesti 190
ne pro šalį 87
neprošalį būtų turėti 54
neptė 178
neptis 178
Neptūnas 107
nep(u)otis 178
nereikalingas 269
Nerelit 174
Neringa 109
nervai 360
nervingas 256, 360
nervinti (s) 361
nerviškas 256, 360
nervuotas 360
nervuoti(s) 360
nesantuokiniai 186
nesavas 88
nesiskaito gautas 5
nesmertelna dūšia 156
nesmertelnas 156
nestoras 78, 93, 114
ne su sau lygiu nesusidėk 210
nėšiai 82
nešti 126
nešti į stalą 151
neštuvai 82
nešvankėlis 322
nešvankus 239
netaip 88
ne taip 43, 88
ne tame yra tėvynės pamėgimas 32
ne tame reikalas 14
netarpiai kreiptis 272
netarpiai tirpsta 273
netarpiškai kreiptis 272
ne tas 43
ne tas reikalas 14
netašyti akmenys 239
Neteisybė 107
netekintas stiklas 239
ne tiek 43
netikras 252
netikrieji broliai 183
netikrieji vaikaičiai 181
netikrosios seserys 183
netikslybė 17
net pritvinkusių tamsių Joninių vyšnių kerai 27
neturi kuo nuogio pridengti 246
neurastenikas 318 
neurologija 89, 318 
neutralitetas 89 
nevaleiviškai 37 
nevalyta siera 239 
nevalytos sultys 239 
neverstetas 173 
ne vienaip 88 
nevienas 88
nė vieno nebuvo 55, 88
nevirtas 239 
nevisai 54, 88 
nevisaip 54
ne visi, tik aš vienas 54
nevisur 54, 88
nežinau 54, 88
Nida 109
Nidos leidykla 110
niekai 315
niekis 315
nieko neištaisysi, gausi mokėti 219
nieko nesu reikalingas 269
niekuomet 43, 53, 87
Niemcewiczius 44, 57, 90
Niemis 44, 57, 90
Nietzschė 45, 57, 90
nikstas 52
Nimerzatė 355
nytys 202
niulis 344
nižnikas 198
No 238
nobažnas 156
nobažni zokaninkai 156
nol 344
nolis 344
Norgaila 273
Nor(i)mantas 292
nori mums prilygti 210
Normantas 308
Norvegijos Stortingas 109
notaras 235
Novaldas 260
Nr. 73, 238
nr. 73
Nr. 142 56, 89
nrt. 72
Ns 73, 238
nublokšti 11
nugrobti 266
nukautas : kiautas 84
nulė 344
nulis 344
nulius 344
nuo čia 87
nuodėj a XXIII, 157
nuodėmė XXIII, 156, 157, 200 
nuodžia XXIII, 157 
nuojauta 14 
nuokampus 37 
nuokrypa 283
nuolatinis klausimas visiems ikvr 280
nuoma : nuomoti 274
nuo manęs atėmė 211
nuomojimas 274
nuomos sutartis 238
nuomoti 274
nuomuojimas 274
nuomuoti 274
nuo pat 54, 88
nuoryt : nuo ryt 43
nuosakus 19
nuosavas 217
nuosavybė 267
nuosavi namai 217
nuosklanda 300
nuospaudas 209
nuoširdus 255
nuotaka 185, 186
nuotakuolė 185
nuoteka 185
nuotekuolė 185
nuovakar 43, 53, 87
nuovakar: nuo vakar 43
nuo vakar (= dienos) 53, 87
nuplėšti 266
nurautinai 254
nuščiūti 83
nusidėjimas XXIII, 157
nusigąsti 82
nusikalstamas darbas 34
nuskendęs žmogus 327 
nuspaudžiamasis popierius 209 
nuspaudžiamasis presas 209 
nuteikti 251 
nutekėti 185 
nuvogti 266

O

obalsis 32, 364, 365
obelis 291
objektas 44, 56, 67, 89
objektingas 305 
objektyvus 306 
oda 257
oda : uodas 131
Odisėjas 90 
Odolit 174 
odontologija 251 
odos slaugymas 306 
oficialiai 138, 290 
oficialiais 290 
oficiališkai 138 
oficiališkas 138 
oficialus 138, 290 
ogi 88
Oginskių Rietavas 21
Ohio Lietuviu gydytoju draugija 106
Oidipas 57
Olandai: Olandija 28
Ona Masiulytė, Jono d. 288
Ona Vytautienė 107
ord. 74
ordenas 214
ordinas 214
originalus 290
orkaitė 194
orlaidė 192
orlaivis 210
Orleanas 44
ortakiai 192
ostija 84, 131
ošimas 55, 88
Ožkabaliai 235, 265
Ovidijus 45, 57
Ožys (Ožiaragis) 107
Ožkabaliai 43, 53, 86, 236, 265
ožkabarzdis 44, 55
Ožkinis 42, 53, 86


P

p 71, 74
p2 71 
p8 72 
pa 72
pabaiga 355
Pabaltijys 57, 76, 91, 113
pabanga 355
pabėgėlis 322
paberti 17
pabrolis 183
pabrolys 182, 183
pabūdas 182
pabūgti 50
padangė 257
padarynė 300
Padauguva 237
Padegpadžiai 43
padėjimas 298
padėklas 194
padermė 304
padėti pastangų 173
padėtis 298
padirbėjas 252
padirbinėti 252
padirbo stalą 218
padirbtas 252
padirbti 252
Padua 45, 57, 90
paduoti 251
paduška 5, 193
paduškaitė 31
pagalba 44, 55, 215
pagal įstatymą 275
pagal priklausymą 6, 254
pagalvė 193
pagarba 215
pagarsėti 222
pagelba 215
pagentainiai 182
pagrabas 278
pagražena 247
pagraženė 247
pagrobti 266
paidagogas 257, 266
paimti vilkti 341
painiava 81
paišas 359
paišelis 358, 359
paišinys 359
paišyti 359
paišiukas 358, 359
pajaunys 182
pakaba 192
pakabink viny 28
pakaita 225
pakaitas 225
pakaitalas 225
pakaitomis 225
pakaklinis 193
Pakalnė 108, 350
pakalnėj dobilėliai žydėjo 150
Pakamorė 109
pakanta 215
paklausk kelio 218
(pa)klausti 218, 251
pakol 43
pakolei 54, 87
pakrėslis 182 
Pakruojis 336 
pakūta XXIII, 157 
pakvietė pietų 307 
pakvietė vakarienei 335 
pakvietė vakarienės 335 
palaidinė 257 
palaidinukė 257 
Palanga 340, 355 
palanginis kunigas 23 
palangiškis kunigas 23 
palatvė 113
palaukite pirmos gegužės 331
palei 82
paliepimas 6, 343, 344
paliepti 344 
palikau ant kiemo 148 
palikė 179 
palikis 179 
palikuonis 179 
palios 265
paliovęs gyvas būti 316
palocius 31 
pamaldus 156 
Pamarys 76, 91 
Pamedė 108 
pamedėnai 112 
pameistrys 182 
pamišėlis 322 
pamoka 273 
pamotė 183 
pamotė-ragana 348 
pampelis 198 
pampelius 198 
pamušalas 246 
pana 198
Panamos kanalas 114
panašus : panašiai 137
panelė 198
Panemunė 113
panemunė 113
Panemuniai 113
Panemunis 113
Panevėžys 345
panevėžietis 256
pane vėžinė amatu mokykla 26
panevėžinis alus 256
Panevėžio miestas 77, 91
Panevėžio mokytojų seminarija 106
Panevėžio Vyskupas 58, 106
panevėžiškis 256
panytė 198 
paniūra 304 
paniūra 304 
panįžta (: panižti) 83 
pantinukas 198 
pantofliai 193 
panukė 198 
papenka 5 
papierosa 249 
papirosas 249 
paplūdimis 355 
papočka 5 
paprastai 263 
paprodukraitė 182 
paprosūnaitis 182 
paprovaikaičiai 182 
Paprūsė 57 
paprūsė 113 
papusbroliai 182 
papusseserės 182 
par. 74
paradoksonas 29
paragė 211
paraidžiui 268
Parama 76, 91, 101, 109
“Paramos” kooperatyvas 77, 92
param(s)tis 182
parasodninkas 362
parasolis 362
parasonas 362
pardavykla 224
parduotuvė 224
parėdymas 5, 343, 344
pareiga 44, 55, 88, 241
pareinančiai 241
pareiti 241, 242
pareitinai 241
pareitis 241
parinys 327
Paryžius 44, 56, 89
Parmentier 45
paroda 273
parsiduoda (= parduodamas) 31
parsivežė draugą atostogų 307 
parsivežti graužo 270 
parsivežti molio 270 
parsivežti smėlio 270 
parsivežti smilčių 270 
parsivežti smilties 270 
partingas 305, 306 
partyvus 306
parvesti (žmoną ar vyrą) 185
parvestinis vyras 185 
pasaka 215 
pasas 286 
pasaulyje 151
Pasaulio ir Amerikos Lietuvių gydytojų draugija 106
Pasaulio lietuviu bendruomenė 104,109
pasaulio lietuvių bendruomenė 104
Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros taryba 111
Pasaulio lietuvių bendruomenės seimas 110
Pasaulio lietuviu jaunimo kongresas 110
paseka 304
pasekmė 304 
pasėkomis eiti 304 
pasidėk į savo žinią 267 
pasidėk savo žinion 267 
pasiekti 342, 343 
pasienis 280 
pasigražinti 247 
pasilik pas mus vakarienės 307 
pasilik vakarienei 307 
pasingas 286, 305, 306 
pasiremdamas 227 
pasiremdamas įstatymu įsakau 227 
pasirėmęs įstatymu įsakau 227 
pasirėmęs viršišdėstytais daviniais 238
pasirėmęs viršišdėstytais duomenimis 238
pasiremiant 227
pasirėmus 227 
pasirodymas 283 
pasisakymas 283 
pasitarę(s) 315 
pasiuntinys 327 
pasiųsti 258, 259 
pasiųsti tiesiogiai 273 
pasiutęs : pasiutusiai 137 
pasiutusiai skanus 11 
pasyvas 44, 56 
pasyviai 138
pasyvus 44, 56, 89, 138, 286, 306
pas ją džiova 31
paskaityti 346
paskalba 215
paskirai 305
paskiras 173, 226, 305
paskiras vaikų būrys 226
paskiri žmonės 226 
paskolink užrašus egzaminui ruošti 335
paskui 224
paskuigalis 288
paskui galo 288
paskum 231
paskutinai 137
paskutiniai 137
paskutiniąja (: paskutinioji) 82
paskutinysis parėjo 84
paskutinį sūnų 84
pasmalkis 182
paspara 275
paspausti 190
pasrūti 83
pastapas 275
pastaras 211
pastatė ant šventoriaus 148
pastebėti 343 
pastolis 190 
pastovas 190 
pastraipa 321 
pastraipomis 321
pašalpa duodama nuo ketvirtos ligos dienos 27
pašauks, paskui ir nutils 224
pašešupys 113
pašioti 232
pašluostė 194
pašnekesys 31
Paštuva 237
pašvaitas 191, 352
pašvaituota 191
pašvaitus 191
pašviesti 199
pataisyti 218
pataisyti klaidą 219
patalai 193
patalynė 300
patarmė 304
pateikti 251
patėvis 182, 183
pati 187, 279
patiekti 251
patiesalas 192
patikrink žemėlapyje 148
patikrinsime laikrodžius 346
patogus : patogiai 137
patol 43
patolei 54, 87
patriotiniai nusiteikęs 329
patriotiškai 138, 329
pats 187
pats gerasis 212
pats geriausias 212
pats geriausis 212
paukščiai skraido mieste (ore) 151
Paukščiu Takas 76, 91, 105, 107
p’auti 67
pav. 55, 74
paveikslinis raštas 121
pavidalas 246
pavienis 226
pavilkijys 113
pavilkinys 250, 327
pavilktinė 250
Pavilnys 108
pavogti 266
pažaida 51
Pažangos rūmai 114
paženklis 182
Pažeriai 53
pažinti : pažinimas 299
pedagogas 266 
pedagogija 56, 89 
Pedagoginis lituanistikos institutas 109
peika 156
peilis žemėj gulėjo 151
pekla XXIII, 156, 157, 160
pelai 269
pelaitė 139
pelalė 139
pelė 139
pelelė 139
pelenai 269
Pelenė 108
Pelenu Diena 76, 91
pelikė 139
peliotė 139
pelytė 139
peliukė 139
peliutė 139
pel(i)ūtė 139
pelkė 114
pelnytas : pelnytai 137
peltakys 233 
peltakiuoti 233 
pempės kvy kvy rėkia 84 
Pempienė (: Pempė) 143 
penkakė 199 
penkakis 199
penkioliktą būsiu Kaune 331
penkiolikto būsiu Kaune 330 
penkmetis 113 Pensilvanija 108 
Pensilvanijos universitetas 110 
pentakė 199 
peralas 246 
perdaug 43, 54, 87 
per daug 87
per daug metų išsimokės 54
perdien 53, 87
perduokite linkėjimus Gerb. Klebonui 112
pereinamasis punktas 321
pereiti 55, 88
perenė 247
pergerai 54, 87
pergeras 43, 54, 87
pergyvenimas 231
pergyventi 231
perijodas 266
pėrikas 256
Periklis 45, 57, 90
perilgai 43
perilgi garsai XIX
perimetras 280
perinti 193
periodas 67, 89, 266
perkelti 199
perkirsti 278
perkrypa 283
Perkūnas 76, 91, 93, 107
perkūnas nutrenkė 234
perkūnas žmogų nuspyrė 11
perlaida 455
perlanka 283
perlenkimas 283
perlinkis 283
perlinkiuotas 283
Perloja 336, 350
permaža 54, 87
pernykštis 83
per pat 43, 54
perpiet 43, 53, 87
perprekis 361
perrašyti 258
persilaužimas 14
perskaičiau Maironį 76, 91, 107
persiusti 258, 259
peršlampamas drabužis 271
peršvaitas 351
peršvaitalas 351, 352
peršviestas 189
peršviesti 189, 351
per ten 87
pertrumpi garsai XIX per tvorą negaliu pasiekti 342 
Peruva 214 
pervesti 258
pervežamosios priemonės 271
pėsčias 85 
pėsti 85
pėstininkai 78, 93
pešioti 232
peštynės 213
petelnė 5, 193
petingas vyras 255
Petras 57, 75, 90, 345
Petras Raštutis, Juozo s. 288
Petrauskaitė 141, 142
Petrauskas 142
Petrauskienė (: Petrauskas) 143
Petrauskis 141
Petrėnaitė 142
Petrėnas 287
Petrinės 259
Petronaičia 141
Petronienė (: Petronis) 143
Petrošiūnai 336
piauti 46, 52, 66
piemenų 291, 338
piemuo triū triū trimituoja 84
pieninė košė 25
pieninė mašina 304
pieniška sriuba 359
pieniškas valgis 25
Pieno Lašas 76, 91
piesta 202
piešinys 359
piešti 359
pieštukas 358, 359
pietinis švilpis 23
Pietų Kryžius 107
pietums šutinio išvirė 307
pietų rytai 113
Pietų Rytų Azija 108
pietūs 113
pigmena XIX
pįja (: pyti) 83
pikai 197
Pikčilingis 43, 53
pykiai 197
piktas 82
piktas : piktai 137
piktėti 222
piktjuokis 5 pyla 260
pildydami aplinkrašti ..., siunčiame 275
piliakalnis 210, 340
pyliaviniai grūdai 240 
Piliečių Apsaugos Departamento Direktorius 217 
Pilypas 156 
pilnagarsis XIX pilnas 124 
pilsudskininkai 113 
pilvingas arklys 360 
Pilviškiai 26, 256 
pilviškietis 256 
pilviškiniai 112 
pilviškinis 256 
pilviškinis kunigas 114 
Pilviškio kunigas 23 
pilvotas arklys 231, 360 
pinčius 198 
pinigius 352 
pinigų keitimo kasa 239 
pinigus iškeisti 238 
pinigus išmainyti 238 
pinigus pakeisti 238 
pionieris 215 
pionierius 215 
pipiras 244 
pirkėjas 256 
pirkikas 256 
pirkykla XIX, 321 
pirkinys 216 
pirkti 200 
pirma sausio 14 
pirmadienis 113 
pirmakarčiai 178 
pirm(a)takūnas 180 
pirmyneiga 158 
pirminiai laikai 266 
pirmininkas 270 
pirmlakai 180 
pirmo balandžio 20 
pirmo sausio 14 
pirmpiet 43, 53, 87 
pirmtakai 180 
pirmtakas 180 
pirmuonis 180 
piršlienė 142 
piršlybos 185 
Pirštalit 174, 358 
Pirtsalė 108
pitija 324
piuvenos 363 
pjaulai 62, 85 
pjauti 52, 66, 85 
pjovėjas 85 
pjudyti 52, 85 
pjūklas 52, 85 
pjuvenos 52, 85 
pjūvis 52, 85 
plaktukas 359 
planas 56, 89
planinė operacinė apskaita 282
Platonas 45, 57, 90 
plauktinukas 247, 356 
Plautas 45 
Plautus 57
PLB (Pasaulio LB) 115
Pleikė 108 
plepalas 246 
plėšikas 266 
plėšikauti 266 
plėšikavimas 266 
plėšimas 216, 266 
plėšinys 327 plg. 55, 74, 89 
pliažas 355 
plikytos graiženos 277 
Plymouthas 44, 57, 90 
pliocentas 113 
plyšys 83 
plyšti 83 
plyta 194, 250
plytas veža bažnyčiai statyti 335
pliurpalas 246 
pliuška (: pliukšti) 83 
plk. 74
plokščiafilmė 190
plokštelė 190 
plokštinės filmos 190 
plombinės žnyplės 262 
plombiras 262 
ploto matai 213 
plūginė vaga 23 
plūgo vaga 23 
plukykla 200
Plungės Linų Audinių fabrikas 110
plunksna 51 
Plutonas 107 p Iv. 74
po baltųjų gavo bėgti 223
pobėgis 366 
pobrolėniai 182
pobrolėtės 182
pobrolis 183 
pobūdis 182 
pobūvis XIX, 365, 366 
Pocevičaitė 141 
Pocevyčia 141 
podėdės 182 
podėlis 125 
podukra 178, 183 
podukra 183 
podukraitė 182 
podukrė 183 
poema 56, 89 
poetas 44, 56, 67, 89 
poetinga šalis 306 
poezija 44, 56, 89 
pogulis 366 
poilsis 366 
pokaršis 182 
po Kr. 72 
polaidis 366 
polka 113
pomirtinis gyvenimas 209
ponai: ponybė 247 
ponaitėlis : ponaitėli 212 
ponas 128, 131, 250 
Pone Pirmininke 112 
ponia 198, 212 
poninės kortos 196 
ponytelaitė 212 
ponytėlė 212 
poniutė 212
Pono tartis kitokia, kaip mano 363
Ponų Taryba 109
ponužėlis : ponužėli 212
poperius 249
poperosas 249
popierius 249
popierosa 249
popierosas 249
popiet 43, 53, 87
po piet 53, 87
popiežius 78, 92, 113
populiarus 56, 81, 89
poryt 43, 53, 87
posėdis 44
poseneliai 182
poseserė 183
poseserėnai 182
poseserėtės 182
posmas 250, 321
posmilgė 182
postovis 366
posūnaitis 182 
posūnis 182, 183 
posunkis :
posunkiai 137 
pošūkis 364, 365 
po tam 87 
potetės 182 
po to 224 
povaikaičiai 182 
povaikiai 183 
povandeninis laivas 294 
povas 128 
po visa ko 54, 87 
po visam 54, 87 
pozityvus 32 
po žeme 269 
po žemėmis 269 
Požerė 53
požiūris XIX, 173, 305
pp. 55, 74, 89 
p. pus. 72 
pr 72 
pr. 72
prabajus 194
prabočiai 179 
prad. 74
pradedamoji mokykla 24
pradinė mokykla 12, 24 
pradiška mokykla 26 
pradžios mokykla 12, 24 
praeivis 294 
pragaras 156, 157 
pragarsėti 222 
pragumas 27 
praktiškas 29 
praminąs 289
pramušė dvylikta valanda 310
pranara 289
pranaras 289
pranciškietės 113
pranciškonai 113
prancūzai 112
prancūzas 84
Prancūzija 44, 56
prancūzinės kortos 196
prancūziniai kvepalai 360
pranešime 346
pranokėjas 180
prasirastis 157
prašau sėsti 346
prašymas 216
prašinys 216 prašyti 251, 346
prašom sakyti 246
pratimas 273
prausykla 321
praustuvė 224
pravaikščioti 289
pravaikštas 289
pražysti : pražydo 83
preikšas 183
prekybinis laivynas 294
Prekybos ir pramonės rūmai 110
prekylangis 312
prekymetis 83
prel. 74
prelatas 113
presbiterij onai 113
prezidentas 78, 92, 113
pribuišis 358
priderėti 229
priduoti 31
prieangis 192
priebalsynas XIX, 131
priebutis 192
priedermė 6, 242
priedvasis 131
priedzūkis 113
priegaidė 126
priegalvis 193
prieglauda 349
priegloba 349
prieglobos teisė 349
prieglobstis 349
pryeiga (= prieeiga) 242
prieklėtis 213
priemenė 192
priemoniškumas 3
prienamė 192
prienamis 192
prieniokai 112
Prienų vidurinė mokykla 110
Prienų Žiburio gimnazija 110 
priepuolis 213 
priesakas 213 
priesakyti 213 
Priešakinė Azija 108 
priešakys 213 
priešalas XIX priešdėlis 44, 55, 88 
prieškambaris 192 
prieškariniai laikai 209 
priešklasis 211 
priešpaskutinis 209
priešpiet 43
prieššventis 113
prieš Tiekimų Valdybą atsiskaityti 222
prieš viltį tikėjo vilčiai 160
prietelius 31 
prievakar 53, 87 
prievakar : prie vakar 43 
prievakaris 213 
priežadas 213 
priežiūra 306 
prigulė apypietės 307 
prigulė perpietės 307 
prigulėti 229 
priklausyti 229, 242 
priklausytinai 6, 254 
prilygti 210 
primesti 200
primityviškioji garo mašinėlė 34
primityvus 44, 290, 306 
principiniai 138 
principiniai pritarė 329 
principiškai 138, 329 
pringis 192
prirašau, kad sutartus pinigus iš pirkėjo gavau 238
prirengiamoji klasė 211 
pririnkti 7
pririšo ant pievos 148
pris. adv. 74 
prisimesti 252
prisipirkome veislinių karvių 24
prisiteikti 251
prisiųsti 219
priskaitytinai 215
pritinkąs : pritinkančiai 137
priv. 74
priv. doc. 74
privežė žemės 269
privežė žemiu 269
pryžadas (= priežadas) 213
prižadėjimas 213
prižadėti 213
prižadėtojas 213
prižiūrėti 306
pr. Kr. 72
PrLB (Prancūzijos LB) 115
probalčiai 158 
probėgšmais 85 
probėkšmais 30 
probočiai 158, 179 
produkraitė 158, 179
produktinga krautuvė 286
produktingas 286 
produktyvi mašina 286 
produktyvus 286 
produktyvus darbas 286 prof. 7 4
prof. Avižonis 89
prof. Čepinskis 55 
progarsis 158 
prokalbė 158 
prolytė 158 
Prometėjas 107 
pro pat 43 
propemai 43, 87 
proproseneliai 180 
proprosenelis 180 
proprovaikaitis 179 
proseneliai 158 
proseniai 180 
prosenis 180 
prosenolė 180 
prosenolis 180 
prosenutis 180 
proslaviai 158 
prospektas 357, 358 
prosūnaitis 158, 179 
pro šalį 54 
protarmė 158 
protas 301 
protautė 158 
protauti 211 
proterozojas 266 
protestantai 113 
protėviai 158, 179 
protėvynė 158 
protėvis 179 
protingas 6
protingas : protingai 137
protingas žmogus 256 
proto esybė 301 
protuoti 211 
prov. 74 
provaikis 178 
provaikaičiai 158 
provaikaitis 178 
provin. 73 
provincijolas 113 
Prūsai 28, 57, 76, 91 
prūsas 77, 92 
prūsinės karvės 359 
prūsinės prekės 114 
prūsinė veislė 25
prūsinis spiritas 78, 93
prūsiška veislė 25 
prūsiškos karvės 359 
prusta (: prusti) 83 
prūsu dievas 23 PS 70, 71 
pseudonimas 89 
psichiatrinė ligoninė 21 
psichiniai 138 
psichiniai nesveikas 225 
psichiškai 138 
psichiškai nesveikas 225 
psichologija 131 
Pskovas (Pleskuva) 56 
psl. 55, 74, 89 
pudamentas 263 
pūdymas 216 
pudrinis cukrus 339 
Puidogalis 53 
puikybė 334 
puikumas 334 
pulkininkas 113 
pundamentas 263 
pundas 342 
pundelis 342 
pungulis 342 
pungulys 342 
punktas 320, 321, 349 
punktinis 29 
punktualiai 138, 260 
punktualumas 260 
punktualus 29, 138, 260 
Puntukas 76, 91, 107 
puodas 315 
puodelis 124 
puodžiuvienė 142 
puoštis 344 
purenos 276, 363 
purvinas 309 
pusadynė 259 
pusadynis 259 
pusapvalinis kaltas 247 
pusauksinis 295 
pusbernis 32, 181, 295 
pusberniukas 32, 295 
pusbroliai 181, 183 
pusbrolis 180 
Pusdešris 43, 53, 86 
pusdienis 259 
pusdukraitė 181 
puseržilis 295 
pusgalvis 181 
pusiasalis 114, 223 
pusiasavaitė 274 
pusiaudienis 259 
pusiaugavėnis 113 
pus(iau)naktis 259 
pusiausvira 223 
pusiausvyra 223 
pus(iau)žiemis 259 
pusinė 180 
puskapis 259 
puskar. 74
puskarininkas 294, 295
puskarininkė 295 
puskarininkis 113, 294 
puskepalis 259 
pūslė 44, 55, 88 
pusmetis 295 
pusnaktė 259 
pusparšis 295 
puspirmininkis 295 
pusprotis 181 
puspuodukis 32 
puspūris 259 
pusrūgštė sritis 247 
pusrūgštinė sritis 247 
pussalis 86, 223 
pusseserė 180 
pusseserės 181, 183 
pussūnaičiai 181 
pussvaris 42, 52, 124, 295 
pūsta 83
pūsti 49, 81, 82, 83
pustikris : pustikriai 137 
pusvaikaičiai 181 
pusvaikis 32 
pusvaikiukas 32, 295 
pusvarsnis 259 
pusžiemis 113 
puška 66, 83 
pūva 83 
puvenos 363 
pval. 72, 259 
pvz. 74, 89

Q

q 72
qcm 213 
qdm 213 
qkm 71, 213 
qm 71, 213 
qmm 213

R

R 89 r. 74

Rachilka 5
račius 352
Raczyńskis 44, 57, 90
Radavičienė (: Radavičius) 143 
raidė 249 
radija 249
radijas 214, 248, 249
radijo amatorius 248 
radijo aparatas 248 
radijo bangos 248 
radijo dirigentas 248 
radijofonas 248 
radijo siųstuvas 248 
radijo stotis 248 
radijo technika 249 
radijo telefonija 249 
radijo telegrama 249 
radijo terapija 249 
radijo zuikis 248 
radijus 249 
radinys 291 
radio 214, 248, 249 
radiofonija 248 
radiogoniometras 248 
radiometras 248 
radiomikrometras 248 
radioskopija 248 
radio stotis 248 
radiotechnika 248 
radiotelefonija 248 
radiotelegrama 248, 249 
radioterapija 249 
radis 249
rado ant stoties 148
rado girtą 15
rado girtame stovyje 15
ragas 114
raganius 352
Raguva 237
raguva 237
raguvis 317
raidė 273
raidynas 268
raidus 273
raidūs raštai 273
Rainė 107
raistas 114
raištis 315
raitininkai 78, 93 
rakštis 52, 85 
ramentas 263 
Ramygala 83 
randasi 31, 326 
randelis 31 
rangyti(s) 263 
ranką 124
Rankienė (: Rankus) 143
rankinukas XIX
rankknygos 363
rankos knygos 363
rankšluostis 230
rankvedėlis 363
rankvedis 363
Ranžė 355
Rapalaitė 141
Rapalis 141
Raseinių Magdė 348
Raščienė 215
Raščius 215
Raščiuvienė 215
rašyba 65, 158, 282
Rašybos Reformos Komisija 65
rašyti : rašydamas 51, 131
rašytojas 212
rašmenynas 65
ratlankis 210, 216, 347, 357
Raudaitė 139
Raudaitis, Raudžio s. 139, 288
Raudė 139 
raudės 197
Raudienė (: Raudys) 143
Raudys 139
raudonas : raudonai 137
Raudonbarzdis 57
raugalas 246
raugintos graiženos 277
Razmaitis 178
Rąžė 355
realiai 138
realus 138
rėčius 352
redaktorius 215
rėdas 344
rėdyti 344
rėdytis 31, 344
reformatai 77, 92
regenmantelis 193
regėti 248
regykla 247
registras 253
reguliaminas 89
regztis 52
Reichas 76, 91
reikalas 246
reikalauti 272
reketinė mokykla 23
Rėkyvos ežeras 328
remdamasis įstatymu įsakau 227
remdamiesi 275
Renesansas 108
rengiamoji klasė 211
rengti(s) 263, 344
rentėtas 176
rentinys 216
replės 194
respublikonai 113
Respublikonu partija 109
Respubbkos Prezidentas 217
restoranas Trys Mergelės 110
ręšė 82
rešiotka 194
retenybė 334
retkarčiais 212
rėžiukas 324
ręžtis 82
Ričardas Liūto Širdis (Liūtaširdis) 107
riestuvas 202, 262
rietimas 216 
rievė 277 
Ryga 44, 56 
ryginės panos 78 
Rygos įlanka 114 
rykštė 86 
Rymas 44, 56 
Rimgaila 273 
Rimgaila Kęstutaitė 107 
Rimgailienė (: Rimgaila) 143 
Rymo miestas, ką Italijos viduryje 232
Rymo miestas, kur Italijos viduryje 232
Rymo Popiežius 58
rimtai sėd(i) mergaitė 311
rimtas argumentas, įrodymas 310
rimtas arklys 311
rimtas augumas 311
rimtas ginklas 311
rimtas klausimas 311
rimtas, nerimtas įrodymas 311
rimtas svirnas 311
rimti pulkai 311
rimti : remti 310
rimtos pilys 311 
riogsoti 42, 52, 85 
ryšyje 231 
ryšys 82 
ryšium 231 
ryškinti 259 
rišti 82, 342 
rištuvai 262 
ryšulėlis 342 
ryšulys 342 
ryšuliukas 342 
Rytai 76, 91, 108 
rytai 113 
Rytas 105 
rytas 127, 130 
ritė 190
ryti (: ryna, rysiu) 83
rytiečiai 112 
rytietė 312 
ritinė 190 
ritinės filmos 190 
ritminė kamera 190 
Rytinis Lietuvos Aidas 109 
rytmetinė laida 226, 227 
rytojus 302
Rytprūsiai : Rytprūsija 28, 108
Rytų Bažnyčia 108 
Rytų Lietuva 108 
Rytų Vokietija 108 
rįzga 83
ryžtis : ryžosi 83
RM 72
Rokantiškės 280
rokiškėnas 256
rokiškietis 256
Rokų Miško Kelmynas 105
rokuotis 31
Romanovai 107
romikas 256
Ronža 355
Ronžė 355
Roubaix 45
Rousseau 45, 57, 90, 214, 319
rt. 72
rūbai 193, 246, 332
rūbas 31 
Rubužaitė 141 
Rubužis 141 
rudenį randasi šalta 326 
rugiagėlinė spalva 7 
rugiai 202 
rugiapjūtė 82, 85
rugsėjo aštuntoji 331
rūgščioji sritis 247
rūgštas 42
rūgštelėti 42, 85
rūgštinė sritis 247
rūgštiniai obuoliai 247, 290
rūgštis 42, 66, 70, 85
rūgštus 46, 52, 85, 290
Rukai 336
rūkiklis 194
rūkyti 125, 298
rūkštis : rūkštį 70
rūkštus 46, 70
rūmai 114
Rumšiškės 26, 336
runka, ronka (= ranka) 119, 122
runkelis 277
runkulis 277
ruošiasi dešimtai rugsėjo 331
ruošiasi rugsėjo dešimtai 331
ruošti (s) 263
ruožtas 86
rūpintis XXIII
Rūpintojėlis 365
rusai 317
rusenai 351
Rusija 108
rusinai 351
rusiškai lietuviškas žodynas 210 Ruso 89
Rusos apylinkė 351
rusu kalbos žodynas minimumas 203
rūšis 157, 302, 333
rūškynės 86
Rutkis 53, 87
Rutkus 43
rutulinė sąnara 190

S

S 72Sa 72, 273, 274
Saarbrückenas 44, 57, 90
Safjan 175
saga 193
sagė 193
sagtis 52, 85
saitas 14
sąjūdis 82
sąjunga 82
Sąjunga Lietuvai Vaduoti 105
Sakalas 76, 91, 101, 105 
Sakalo b-vė 110 
sakau gi tau 54, 87 
sakei 123
sakė ji šiokį, sakė jį tokį 84
sakyk jau jam 54, 88
sakosi namus žiūrįs 84
sakramentas 263
sala 114
sąlaida 82
sąlažybos 82
saldesnis 82
saldymedis 83
saldiniai obuoliai 290
saldyžolė 282
saldus 290
saldžiarūgštis 82
saldžiausias 82
saliamoniškas sprendimas 114
Saliamono Giesmių giesmė 111
sambalsis 67
sambrėškis 82, 302
sambrūzdis 260
samburgos 82
sąmyšis 82, 260, 302
sąmojauti 302
sąmojis 302
sąmojingesnieji 302
sąmojus 302
sąmonė 82
sampilas 82
samprotauti 82
samprotis 260
sąnara 190
sąnaris 302
sąnarys 82
sąnašai 303
sąnašos 303
sanatorija 355
sandėlininkas 352
sandėlis 55, 82, 88
sanderybos 186, 282
sangrėbos 82
sangrūdis 82
sangulas 293
sanitarija 251
sankaita 30
sankalas 293
sankrytas 293
sankrova 224
santaika 158
santaka 82
santariečiai 113
santechnika 175
santėkis 260
santėmis 82, 260, 302
santykis 302
santrauka 303
santraukas 303
santuoka 186
santuokiniai 186
sanvaitė 274
sapnius 352
sąrašas 82
sąravus 82
sąryšyje 231
sąryšyje su 173
sąryšiškai 8
SAS (es-a-es) 115
sąsaga 193
sąsiauris 114
sąskaityba 282
sąskridis 260
sąskrydis 260
sąsmauka 82, 114
sąspyris 260
sąspūdis 260
sąstatas 336, 337
sąsūka 82
sąšlavos 82
satyra 44, 56, 67, 89
Saturnas 76, 91
Saugos 336
Saulė 105, 107
saulė arti laidos 227
saulėgaubtis 190
saulėlydis 223
saulėsargis 362
“ Saulės ” Draugija 105
“ Saulės ” draugija 106, 328
“ Saulės ” mergaičių seminarija 105
Saulės rūmai 77, 91
saulėta diena 230
saulinis skėtis 362
Sausgalvių kaimas 21
sausio pirma 14
sausis 113, 215
sąvadas 293, 302, 303
sąvaitė 274
savaitraštis 327
sąvalkas 293
sava mirtimi mirė 11, 20
sąvarai 82
sąvaras 293
sąvartas 293 
sąvaržos 82 
savas 217 
savas žmogus 217 
savęs 82
Savitarpinė Pagalba 91
sąvodas 303
Savolit 174
sąžinė XXIII, 82
scirka 194
sėbiržė 244
sec. 72
Seda 336
sėdi akmenyje 151
sėdi kėdėje 150 
sėdi kelme 151 
sėdi lovoje 150 
sėdmenys 271 
sėdo ant arklio 28 
sėdo į arklį 28 
segtukas 359 
segutis 193 
seilėgeris 12 
seilėtekis 12 
seimas 104
seimo pirmininkas 345
sek. 72 
sėkla 50
sėkliniai dobilai 304
sekmadienis 113 
sėkmė 199, 304 
sėkmė 304
Sekminės 45, 58, 76, 91, 259
sekretorius 235 
sėlena 270
Sėlenienė (: Sėlenis) 143
sėlenos 269 
selteris 78, 93 
semestras 253 
Semlin 175 
senai 48, 138 
senamiestis 317 
Senasis Daugėliškis 108 
Senasis Įstatymas 111 
Senatas 109 
senatis XIX senė 179 
Seneca 57 Seneka 45, 90 
seniai 48, 124, 138 
senieji laikai 266
senimas 261
senis 179, 180 
senkalbė 168 
seninote 179 
Senoji Elmė 108
Senojo Testamento istorinė Antroji karalių knyga 111 
senolė 179 
senoliai 179 
senolis 179, 180 
senovinė daina 294 
senoviška daina 294 
sentėvis 179 
sentimentališkas 32 
sentimentalus 32 
senuolė 179 
senuolis 179 
senutė 179 
senutis 179, 180 
septynakė 199 
septinka 199 
septinkė 199 
servetėlė 230 
seseraičia 181 
seseraitė 181 
seseraitis 176, 181 
seserėčios 180, 181 
seserėnas 176, 181, 351 
seserietis 176, 181 
seserija 182, 187 
seserynas 176, 181 
seserys 183 
seserystė 182 
seserų 338 
seserūnas 176 
seserūtis 176, 181 
seservaikiai 181 
sėsti į žirgą 151 
Sevilla 45, 57, 90 
sfera 56, 89 
sh 72
Shakespeareas 44
Shakespeare’as 57, 90 
siausti : siaučia 44, 55, 88 
siausti : siaudžia 88 
Sibiras 108 
sidabrinas 309
siek, ar atsieksi ligi manęs 342
sieksnis 255
siela XXIII, 151, 156, 157
sielotis XXIII, 157 
sielvartas XXIII 
sielvartauti XXIII 
sienikas 193 
sienoje kabo 28 
Sietynas 76, 91, 107 
sietynas 193 
sietuva 237 
silkina statinė 339 
silkinė statinė 339 
silkiniai kleckai 25 
silkiuota statinė 339 
silkių statinė 339 
silpnas argumentas 311 
simbolizmas 113 
simpatingas 305 
sintaksė 29, 158 
sintaksis 29 
sirata 183 
siratėlis 183
Sirvydo Punktai sakymu 77, 92
sistema 44, 56, 89
sisteminis 32
sistemiškas 32
siūlinis kirminas 25
Siūlolit 174
siųsdinti 83
siustas žmogus 311
siusti : sius 81, 83
siūtiniai batai 333
siuvėja 67
siuvėjas 257
siuvykla 321
siuvinys 238, 327
sk 71, 74
sk2 71
skaičiaus a kvadratinė šaknis 22
skaičiuoti 239
skaistykla XXIII, 157
skaityba 282
skaitykis su manim 212
skaitykla 321
skaityti 239
skaitytis 212
skaitytojas 212
skalbėja 257
skalbiniai 223, 230
skalikas 256
Skalva 108
skambesys 31
Skandinavija 108
skaptas 42, 48, 52, 86
Skarolit 174, 358
skautas 260
skendinys 216, 291, 327
Skersai tė 141
Skersio gulbinės žąsys 22
Skersis 141
skerskryžiai 326
skerskryžiais statyti 326
skerspiūvė 325
skerspiūvis 325
skersvėjis 192, 298
skėsti 362
skėtis 362
skiečius 352
skiemenys 271
skynimas 216
skyr. 74
skirbstas 52
skyryba 58, 282
skyrinė valdyba 24
skyrium 231
skirpstas 42, 86
skirsnis 255
skirsnys 255
skirtesnis 13
skystas 83
skysti 83
sklandymas 300
sklandytuvas sklendžia 300
skolos išieškoti 272
Skridaila 43
skriesenos 252
skriestuvas 5,6
skrodžiamasis oblius 263
skrosti 262
skrostuvas 263
skunda 218
skundas 218
Skuodas 350
skurdeiva 289
skusti 83
skųstinas 83
skutenos 276, 363
SLA (es-el-a) 114, 115
slaugyti 306
slavai 112
slavistai 113
slėgėlė 323
slėgtuvai 262
sliaukia : zliaukia 132
slyvinė 194
slyvuvka 194
sloga 323
slogas 323
sloginti 323 slogulys 323 slogutis 323
slogutis slogina visą kraštą 324
sluogas 323
sluogsna 52, 85
Sluogsnaitis 53, 86
sluogsnis 42, 52, 66, 85
sluogtas 323
sluogtis 52, 85, 323
sluoksna 46
sluoksnis 50, 255
smagiai 313
smagi ranka 313
smagratis 322
smagus 312
smaigstis 52, 85
smaigstyti 85
smaigtis 52, 85
smailižius 42, 52
smaksoti 42, 52
smaližius 86
smegeninė 15, 21
smeigtukas 5
smėlėtas 176, 230
smėlingas 230
smenga : zmenga 132
smertis 156
Smetona 278
smetonininkai 113
smilkinys 327
smiltis 315
smogti 313
smožyti 194
smulkusis cukrus 339
smutkai 365
Smutkelis 365
socialdemokratai 113
socializmas 89
socijalizmas 44, 56, 248
socijalus 56
socijologija 56, 248, 266
Sodyba 106 
sodietis 256 
sodinis skėtis 362 
sodinis Žvinklys 23 
sodinti į suolą 151 
sodiškiai 26 
sodiškis 256 
sodiškis vaikis 26 
sodos vyrai 23 
sodos Žvinklys 23
Sofoklis 45
sokas 298 
Sokratas 90 
solo 214 
sopėti 36 
sortas 157 
Sovietai 76, 91 
Sovietija 108 
Sovietu Sąjunga 108 
Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga 108 
spagčioti 42 
spaliai 269 
spalio mėnuo 218 
spalio revoliucija 111 
spalis 215, 270 
spalių mėnuo 218 
spargintuvė 5, 193, 194 
spartis 70 
spąstai 82 
spaudinys 291, 292 
Spaudos Fondas 76, 91, 109 
“ Spaudos Fondo ” leidiniai 328 
Spaudos Metraštis 109 
spausdiniai 291 
spausdinti 303 
spaustas 193 
spausti 190 
spaustukas 190 
spaustuvai 224 
spaustuvė 224 
spavėdė 156, 157 
spavėdnė XXIII spavėdnyčia 156 
spavėdnis 156 
spaviednė 156 
spaviednyčia 156 
spaviedninkas 156 
spiaudyti ir rankomis liesti draudžiama 323 
spygsėti 52 
spygsoti 42
Spindulio akc. b-vės spaustuvė 110
Spindulys 101, 109, 112
spingsėti 52
spinka 298
spirginti 194
spirgintuvė 5
spyruoklinės akėčios 337
spjaudalai 52, 85
spjauti 52, 85
spjūvis 52, 85
spogsoti 42
spoksoti 52 
spragčioti 52, 85 
spragtas 52 
sprendimas 216 
sprendinys 216 
sprengsėti 85 
sprigta 85 
sprigtas 42, 52, 85 
sprogalai 271 
sprogmenys 271 
sprogmuo 271 
sprogstama medžiaga 271 
sprogstanti medžiaga 271 
spura 66, 83 
spūska 260 
Sragaitė 141 
Sragytė 141 
sraigė 194 
sraigtas 194, 262 
sraigtus 46 
srėbalas 246 
srygiai 194 
sriuobalas 246
SSRS Aukščiausiasis Sovietas 109
s.t. 72
stachanoviečiai 113
stačiai 172 
stačias 81
stačiatikiai 112, 113
stačiatikių Bažnyčia 345
stačiausias 82
staigmena XIX
stakta 192
stalas 102
stalčius 230
stale sėdėjo 151
stalinė 230
Stalininkas 109
stalinistai 113
stalinizmas 114
stališka dirbtuvė 27
stalių dirbtuvės 27
Stanevičiaus pasakėčia 111
Staniulis Mantaitis 292
Stankiūtė 141
Stankus 141
Stankutė 141
stapyti 275
Stasiūnas 287
Staśka 5, 173
statesnis 82
statinė iš po melaso 339 
statinė nuo melaso 339 
statinė nuo silkių 339 
statinė silkių 339 
statistinė apskaita 282 
statyvas 190 
Statkevičius 142 
Statkevičiūtė 142 
statraša 158 
stebėti 343 
stebuklas 209 
stebuklas 209
Steigiamasis Seimas 104, 108
steigiamasis seimas 104
stepinti 275
sterblė 17
stiklas 244
stilius 56, 67, 89
stipendija jūrininkystei studijuoti 335
stypsoti 86
stypt 86
styptelėti 86
stirnena 363
stoginis žmogus 245
stogius 8
stoka : stokoti 274
stonas 31
storai 124
storas 126, 312
storis 126
storulis 313
storumas 311
stoti į teismą 274
stoti teisme 274
stovis 190, 298
straipsnis 321
Straussas 90
Stresemannas 44, 57
strigtas 44, 52, 66, 69, 85
striktas : strigti 66, 69
striukė 193
stud. 74
stulpas 275
stumbrinė 113, 194
stumdinėti 124
stumti 124, 127
stūmt(ie) 124
stumtinė 126
su aukšta pagarba 258
Subačiaus valsčiaus taryba 109
subjektas 44
subjektingas 305 subjektyviai 138
subjektyviškai 138
subjektyvus 56, 89, 138, 306
subrusti 51
subruzta 86
subūti 365, 366
subuvimas 365
sudaužyti 204
sudegė ąžuolas be anglių 50
sudėtesnis 8
sudėtinis metodas 236
sudėtis 336, 337
su didžia pagarba 258
sudirbo kraiti 218
sudurtindalė 158
sudurtinžodis 158
sūduviai 112
sueiti 365
sueiti į svainystę 189
sugalvoti 204
sugeriamasis popierius 209
sugrąžtai 113
sujungti 186, 204
su juo nieko neištaisysi 219
su juo sunku skaitytis 212
suk 51, 86
sukapoti galvą 278
sukčius : sukčiau 137
sukčius žydas 328
sukčiuvienė 142
sukiužta 83
suktas žydas 310
suktesniai 137
sukti : sukdamas 51, 132
suktinė 194
suktinis 78, 93, 113
suktuvas 194
Sula 90
sulietuvinti 204
sulig 43, 54, 87
sulig prigulmybės 5, 254
sulig priklausomybės 254
Sulla 45, 57
sulotynėti 3
suma 113
su medžiu lygus 210
sumegzti : sumegzk 85 
sumišti : sumišta 83 
sumoti 302
su mumis nesiskaito 212
sūnaičiai 178 
sūnėnas 181
sunka 298
sunkatletis 351 
sunkiaatletis 351 
sunkus : sunkiai 137 
sunkusis atletas 351 
sūnūs : sūnų 81, 124, 178 
suole dainuoja ir valgo 151 
Suomijos Baltosios Rožės ordinas 111
suominiai peiliai 360
suomiški peiliai 360
supirkimo punktas 321
suprantamas : suprantamai 137
suprantamesniai 137
suprantamiau 137
surinkimas 366
susaule išvažiavo 54
susibrižiojau visas dirvas 338
su(si)derėti 185
susigiminiuoti 189
susirinkimas 360
susirinko posėdžiui 306
susisiekimas 293
susisvainiuoti 189
susitiko ant gatvės 148
susitikti ką 229
susitikti su kuo 229
susituokti 186
susivesti 185
Susivienijimas 114
su(si) žadėti 185, 186
su(si) žieduoti 186
suskaldyti galvą 278
sųsta (: susti) 83
sustatymas 337
susti : siusti 84
sustojo ant turgaus 148
sušaldyti 206
sušaldytuvas 206
sušnuruoti 5
sutaisyti 218
suteikti 251
Sutkus 142
Sutkūtė 142
Sutkuvienė 142
sutraukti 303
sutuokti 186
sutuoktinė 186, 187
sutuoktiniai 186
sutuoktinis 186, 187
sutuoktuvės 186
sulvagysiu penkis ir vieną 19
suvalkiečiai 112 
Suvalkija 28, 255 
Suvalkų sutartis 111 
suvereninė valdžia priklauso Tautai 58
suverti 6
suvesti 303 
suvestiniai 183 
suvienyti 204 
suVLIKinti 115 
sužadėtinė 186 
sužadėtiniai 186 
sužadėtinis 186 
sužadėtuvės 185 
sužieduotiniai 186 
sužieduotuvės 186 
sužiūra (: sužiurti) 83 
sužiūra (: sužiurti) 46 
sv. 72
svaiginti 244
svaigti 244 
svaigus 244
svainė 9, 187, 188, 298
svainiai 187 
svainienė 187 
svainija 187 
svainis 176, 187 
svainystė 176, 187 
svainiuotis 189 
svainius 187 
svarbus klausimas 173 
svarus 28 
svečias 294
svečius kviečiame pietą 306, 335
sveikas 45, 58, 77, 92, 112 
Sveikatos, švietimo ir gerovės departamentas 109 
svetainė 206, 355 
svetimas : svetimai 137 
svetimmoteris 124 
svetimnaudis 280 
svetimoteris 124 
svetimšalis 280 
svetimtautis 280 
svetimu labai neišsitikėk 240 
svetimvardis 280 
svetimženklis 280 
svetimžodis 280 
svetys 294 
svietas 160 
sviežias 244 
sviklius 277
svyla 46
svilu 83 
svįra 83
svorio matai 213
Szembekas 319

Š

š. 74
šaka 127
šakotinis 245
šakotinis trikojis 245
šakotinis trikojis žaginys 245
šaldykla 206
šaldyklė 206
šaldytuvas 205
šalia 81
šaliai 81
šalingi 54
Šalit 174
šaltanosiai 113
šaltas : šaltis 28, 310
šalti : šolėti 28
šalutinė 178
šamanistai 113
Šampane 89
Šančių Siauruju ir plačiųjų geležinkeliu dirbtuvės 106, 110
šankynė 300 
šankinti 300
Šapokos Lietuvos istorija 111
šarmuo 291 
šarmuonys 291 
šašlikas 113 
šateikiškis kunigas 26 
Šatrija 76, 91, 108 
Šatrijos Ragana 107 
šaudyklė 356 
šaukimas : šauksmas 293 
šaukštu upės neišemsi 150 
šaukti : šaukia 81, 127 
šaulė 295 
šaulys 103
Šaulių Sąjunga 58, 76, 91
Šaulių žvaigždė 77, 92, 111 
šautuvas 340 
šcipcai 194 
ščėstis 200 
šeduviai 112 
šeimynykštis 83 
šeirė 183 
šeirys 183 
Šekspyras 89
šėmargė (iš šėmmargė) 124
Šembekas 319
šėmmargė 86
šenlink 43
šen linkui 54
šen ten 54, 87
šerdys 197
šėrikas 256
šermenys 278
šermultis 291
šermuo 291
šermuonėlis 291
šermuonis 291
Šerūnas 141
Šerūnaitė 141
šešiakė 199
šešiuras 188, 189
šeškė 199
šeštadieni, 1933 m. sausio mėn. 15 d. 3 val. po pietų 97
šeštakė 199 
šešurai 188 
šešuras 9, 188 
šiada tada 54, 87 
šią dieną 288
šiaipjau : šiaip jau 43, 85, 88
šiaip kas 54
šiaip koks 54
šiaip kur 54
šiaipsau 88
šiaip taip 43, 54
šiandie 156
šiandien 43, 53, 87, 288
šiandieną 43 
šiandieninis 288 
šiandien trečia balandžio 331 
šiandien trečio balandžio 330 
šiapus 43, 53, 87 
šiaudas 67 
šiaudiniai stogai 304 
Šiauliai 285 
šiauliškė gimnazija 26 
Šiauliškė valdiškoji berniukų (berniukams) gimnazija 26 
Šiaulių Aušros istorijos ir etnografijos muziejus 110
Šiaulių valdžios berniuku gimnazija 12, 26
Šiauliu valstybinė vyru gimnazija 12, 26
Šiaurės Amerika 108
Šiaurės karas 111 
Šiaurės Karolina 108 
Šiaurys 107 
šiek tiek 43, 54, 87 
šiemet 43, 53, 87 
šiems darbams tik kelias dienas tevadovavo 332
šieną džioviname pievoje 150
Šienpioviai (Orionas) 107
šikšnosparnis 88
Šilinė 260
Šilinės 259
šilkas 244
Šilkolev 175
Šilutė 350
Šiluva 350
šįmet 43
Šimkė 139
Šimkus 139
šimtžinkur 53, 87
šioks 131
šioks pat 54
šioks toks 54, 87
širdies bernelis 304
širdyje, širdyse pikta 84
širdingas 255
širdingas žmogus 231
širdinti 361
širdys 197
širdų : širdžių 338
širdžiai 197
šįryt iš tikrųjų šalta 84
širmis 107
širmuonėlis 291
širvai 197
širvas 197
Širvydas 57
Širvintėlės 336
Širvintos 336
šis tas 54, 87
šis vienas tegeras 54, 55
šį treigį 84
š(i)ulmistras 253
šiuokart 43
šiuosyk 43
šiupinys 113
šiur tur 54
šiūstelėti 12
škala 200
šlamesys 31
šlapdamas 132 šlapias 52, 85
šlapiausias 85
šlapjas 52, 67
Šlapjurgis 107
šleperis 341
šlepetės 193
šliaužtuvas 341
šlieti : šlyti 258
šliūkštokas 262
šliūpiniai raštai 78, 93, 114
šliurės 193
Šlos 175
šluostė 194
šluotražis 5
šmaikštis 52
šmaikštus 52, 86
šmukštus 86
šnabždesys 31
šneka 257
šnekalas 246
šnekėti 257
šnypštynė 167
šniūras 193
šokoladas 265
šokolade 265
šonas šyla, šonas šąla 50
šposas 31
špuntas 262
špuntavoti 262
špuntobelis 262
špuntoblis 262
špuntuoti 262
šriūbas 194, 262
šriūbštokas 262
šrūvštukas 262
Štar 175
štepselis 193, 298
Štetinas 89
štoros 192
šūkiais bėgti 365
šūkis 355, 364, 365
šūksnis 364
šukuočius 202
šulas 275
šunies vaikas 23
šunnagis 124
šuo 217, 338
šuo paskui žmogų bėga 224
šv. 74 Švč. 74
Švč. Kūnas ir Kraujas 112
Švč. Mergelė 112
Švč. Sakramentas 112
švedinis plienas 360
švėgerkė 187
šveistame XXIII, 167
šveitykla XXIII, 157
Švenčiausioji Trejybė 112
Švenčionys 285
šventadienis 317
Šventaitis 350
šventenybė 334
šventybė 334
Šventoji Dvasia 77, 92
Šventasis Raštas 111
Šventoji Romos Imperija 108
Šventoji sąjunga 110
švęskis 147, 155
švęsti 82, 323
šviečiai 199
Šviesa 101, 105
šviesomatis 190
šviesti 199
šviestis 344
švietalas 199
Švietimas 108
Švietimo ir Meno Darbuotoju Profesinė Sąjunga 105
Švietimo Ministerija 45, 58, 76, 91, 105, 106, 217 
Švietimo ministerija 109 
Švietimo Ministerijos Komisija 106 
Švietimo Ministerijos terminu komisija 106
švietimo ministras 345
Švietimo Valdyba 105 
švietis 199 
švietys 199 
šviežias 244 
švirkštykla 321 
švytuoklė 190
“ Švyturio ” bendrovė 58, 328
Švyturys 105 
šv. Jono Apreiškimas 111 
Šv. Juozapo kolegija 110 
Šv. Kazimiero Draugija 58, 76, 91, 345
Šv. Komunija 112
Šv. Mergelės Dangun Ėmimas (Žolinė) 108 
švogeris 187 
švogerka 187, 298 
šv. Petras 55, 58, 76, 89, 91 
šv. Povilo apaštalo Antrasis laiškas korintiečiams 111 
Šv. Sostas 108

T

t 72, 74, 213
t. 74
ta : tą 130
tabakerka 194 
tabokinė 194 
taca 194
Tacitas 45, 57, 90
tad 131
Tade 315
tądien 43, 53, 87
tai ant didumo pareina 242
Taikos Kunigaikštis 112
taip 48
taipjau 54, 85
taip kas 54
taippat 54, 88
taip pat 43
takelis 192
taksi 214
taksis 214
taksiukas 214
taktingas 305
talentingas 305
talpinti 303
talpinti straipsnius 32
tamysta 346
Tamsta 45, 58, 77, 92, 112
tamsta 345 
tamsūs gaivalai 173 
Tamulynaitė 142 
Tamulis : Tamulynas 288 
tangas 78, 93, 214 
tankūs miškai 84 
Tardieu 45, 57, 90, 319 
taryba 363
taryba (ortofonija) 119, 120
tarybinis ūkis 282
tarybiniu ūkiu valstiečiai 282
tarybūkiniai 282
tarybūkis 282
tarybūkiškiai 282
tarka 194
tarmėtyra XIX
tarp 48
tarpais 212 
tarpiai augti 273 
tarpsnis 266 
tarptautinis žargonas 3 
tarpti 273 
tarpus 273 
tarpušventė 223 
tarpus ventis 113 
tarsena 363 
tarša XIX tarškalas 246 
tartis 70, 122, 363 
tas 127
tas buvo devintojoje parapijoje pagarsėjęs 222
tas darbas ne man 54 
tąsyti 82 
tas jau 54, 88
tas nieko, nė velnio nebetiki 240
tas pat 43, 54, 88
tas pats 54, 87
taškuotė 321
taškuoti 321
tat 131
Taučius 142, 260
Taučiuvienė 142 
taukinas 309 
taupykla 321 
Tauragnai 348 
tauškalas 246 
Tauta 77, 92, 112 
tauta 128, 131 
Tauta ir Žodis 109 
Tautas 260 
Tautybių Sovietas 109 
tautiniai (= tautiškai) 138 
tautininkai 77, 92, 113 
Tautininkų (tautiškasis) susivienijimas 114 
Tautkantas 260 
Tautos fondas 110 
Tautos Mokykla 76, 91 
Tautos Šventė 76, 91, 108 
Tautos Taryba 106 
tautotyra 19 
Tautų Sąjunga 109 
Tautvaišas 260 
Tautvydas 107
Tautvydienė (: Tautvydas) 143
tavęs 82 
tavo 153 
tavo valia 154 
te 88
teateina 151
teateinie 151
Teatro ir muzikos muziejus Vilniuje 110
tebe 88
teberašo 43
tebeskanus 88
tebeturiu 88
tebūna 151, 156
techn. 74
Technideg 175
technikas 265
technikinės markės 265
technikiniai 138
technikinis 264, 265
techninė operacinė apskaita 282
techniniai 138
techniniai sunkiai įvykdomas 328, 329
techninis 264 techniškai 138, 329 
techniškas 264 
Technomed 175 
tedirbie 43 
teesie 151, 156 
tegeras 88 
tegu būna 156 
teikti 251, 296 
teikti džiaugsmą 296 
teiktis 251 
teip 48, 79 
Teisėjas 109 
Teisėjaitis 109
teisėjas pakarčiui klausia 218
Teisėjų knyga 111
Teisybė 107
teisininkas 294
teismo sprendimas 216
te kas 88
tekėstos 185
tekėti 81, 185
tekyba 185
tekybos 186
tekinas 185
tekinėti 185
tekys 255
tėkmė 304
tekti 131
tekučių daug, bet vedučių maža 185
tekūnas 185 
tekutė 185
tekūtė 185
telšiškiai 112
Telšių Apskrities Viršininkas 45
Telšių kraštotyros muziejus 110
Telšių miestas 328
Telšių miesto valdyba 109
Telšių Pliumpis 348
tema 44, 56, 67, 89
tėmijant 343
tėmyti 31
tėmiti(s) 343
temperatūruoti 349
temti 51
(ten) danguje 152
tendencingas 305 
tenlink 43 
ten linkui 54 
ten pat 43 
tenpat 88 
tepalai 271 
tepalas 191 
tepama medžiaga 271 
tepanti medžiaga 271 
teptukas 359 
terapeutija 89 
Terencijus 45 
Terentijus 57 
terminas 192 
termografas 248 
termometras 248 
terp 48, 79 
tęsti 82 
tęstinė 126 
teta 180 
tetėnas 180, 181 
tetulė 180 
tetulėnas 180 
tetulyna 181 
tėvai 156, 179 
tęvas 82 
tėvas 179
tėvas bei motina 237
tėvavardis 287 
tėve 156 
Tėve mūsų 147 
Tėvynė 77, 92, 112 
tėviškė 26
Tėviškės Žiburiai (laikraštis) 105, 109, 112
tėvo nabašninkas 328
tėvo vardas 287 
tėvų tėvai 179 
tezauriniai žodynai 201 
težinoti 88 
tęžta (: težti) 51, 86 
t.y. 55, 74, 89
Tiekimų Valdybai atsiskaitėme 222
tiek tedirbo 43
tiek težino 54
tiekti 251, 296
tiekti valgi 296
tiektis 251
tiesioji 178
tiesiog 131, 172, 273
tiesiogiai 273
tiesiogiai kreiptis 272
tiesioginis viršininkas 273
tie vaistai širdį veikia 30
tigras 253
tikėti Dievą 240
tikėti Dievu 240
tikėti Dievui 240
tikėti į Dievą 240
tikėti į ką 158, 159
tikėti ką 159
tikėti visam, ką yra kalbėję pranašai 160
tikiu Dievą 159
tikiu Dievą esantį 240
tikiu į Dievą 159, 160
Tikiu ing(i) Dievą Tėvą 158
tikiu in(gi) Dievą Tėvą 240
tik ką 258
tikroji 180
tikslumas 260
tikslus 260
tylą (: tyla) 81
tylesnis 81
tilpti 303, 330
tiltas 127
tynė 229
tinginys 216, 327
tirpinys 327
tirpti 273
tįsėti 83
tįsinėti 83
tįsinti 83
tįsis 83
tįsoti 83
tįst 83
tįstelėti 83
tįsti 83
tįsus 83
tiška (: tikšti) 66, 83
Tiškevičių Palanga 21
titė 31
tįžta (: tižti) 83
to : tuo 131 
todėl 69
todėl 43, 54, 69, 70, 87
toks jau 43, 54, 88 
toks pat 43, 54 
toks pats 87 
tolei 82 
tolimatis 190 
Tolimieji Rytai 108 
tolti 51
tolumo matuotojas 190
tolumo matuotuvas 190 
tonas 131 
topazas 114 
Toricellis 44, 57, 90 
tormozavo prekybos plėtimąsi 34 
Toulousea 44 t.p. 74 
tragika 264 
traginis 264 
tragiškas 264 
traicė XXIII, 156, 157 
Trakai 348 
Trakų Pakapė 108 
tramplynas 300 
transparantas 351, 352 
transportiras 351, 347 
traukinio sąstatas 337 
traukinio sudėtis 337 
traukinys pareina 242 
Traukiniui einant duris darinėti draudžiama 322 
trauksmas 192 
traukti 341 
trauktuvas 341 
trečiapatė 183
Trečiasis šv. Jono apaštalo laiškas 111
trečiasis vyras 183
trečioji žmona 183 
trefai 196 
Trejybė XXIII trejybė 156, 157 
trejos devynerios 113 
Trejotis XXIII trejotis 157 
treningo ancugai 349 
tretininkai 77, 92 
triakė 199
triakis 199
tribūna 89 
tribūnas 89 
tribunolas 89 
Trijų Liepsnų žymuo 111 
“ Trijų Milžinų ” restoranas ir viešbutis 77, 92, 110 
trikojis 245 
trikojis žmogus 245 
trykšti 83 
trimestras 253 
trimičius 352 
trimitininkas 352 
Trinyčiai 109 
trintukas 5 
trintuvė 194 
Tripolis 214 
trisdešimt 43
Trisdešimties metų karas 111
trisdešimto kovo 14
Trys Karaliai 58, 108
trissyk 43, 53, 87
triupai 199
trm 71, 72
trobelninkai 315
trokštantį pagirdyk 84
troškinti 194
trūktinas 7
trumpiai 199
Trumpienė (: Trumpa, Trumpis) 143
trumpikė 257
trumpinė 127
trumpinsena 71
trumpmena 71
trupai 199
Tsinanas 319
Tsingtavas 319
tt 74
t.t. 74
Tu 45, 58, 112
tūbai 362 
tūbas 298 
Tūbausiai 362 
Tūbausis 362 
tuberkulioza 29 
tuberkuliozis 29 
Tulūza 56, 89 
Tumas-Vaižgantas 348 
Tumėnyčia 142
tuojau : tuo jau 43, 54, 88, 224
tuokart 43 
tuokti 186
tuoktis 186
tuomet 43, 53, 87 
tuosyk 43, 53, 87 
tuo tarpu 320 
tur būt 43, 53 
turbūt 53, 87 
turėjimas 7 
turėti 82
turėti nuosavybėje 267
turguje susitikau kaimyną 229 
turguje susitikau su kaimynu 229 
turi pasikeikti 218 
tūris 82
turtėti : paturtėti : praturtėti : išturtėti 223
tuščias : tuščiai 137
tušyti 194
tu vis tebejaunas 43
tūzas 197 
tūzas 197, 199 
tvanka 260
tvirtagalė priegaidė 126
tvirtapradė priegaidė 126 
tvirtas 310 
tvirtas Įrodymas 311

U, Ū

Ubiškė 336ugdyba 14
ugniakuras 82
Ugnies Žemė 76, 91, 108
uiti 127
ūkin. 74
Ūkio Akademija 58
Ūkio bankas 110 
Ūkmaš 175 
ukrainiečiai 317 
ulanas 250 
ulonas 250 
Ungura 350 
unija 89 
univ. 74 
univerka 173
universitetas 44, 56, 89, 130
universitetinis darbas 24 
Universiteto Humanitarų Fakultetas 106
Universiteto Rektorius 58, 105, 106
unkšti 42, 52 
uodo nabagas 328 
uošvė 9, 142, 189 
uošviai 189 
uošvienė 142 
uošvija 189 
uošvynė 189 
uošvis 9, 142, 189 
upė 114 
upė Juodoji 21 
upės vaga 22 
Uralas 108 
urėdas 244, 344 
urėdininkas 344 
usarai 353 
usaras 354 
usnėtos avižos 231 
Ušpaliai 235, 265 
ušsukti 124 
ūzarai 354 
uzaras 324, 354 
ūzarėliai 354 
uzarėlis 324, 354 
ūzar(i)ukai 354 
uzaručiai 354 
ūzaručiai 354 
uzarukai 354 
uzoras 354 
uzorėliai 354
už ALTą ALTiškesnis 115
Užbaliai 236
užbraukti žodį 219
Užduobulis 236
Užeuropiai 107
užeuropis 4
Užgavėnės 108
Užkaukazė 108
užkurys (užkurys) 183
Užmaris 108
Užnemunė 76, 91, 255
Užnemunė (Suvalkija) 108
užpalas 265
Užpalė 265
Užpalevičius 265
Užpaliai 43, 53, 87, 235, 265
užpalios 236
Užpalis 265
Užpelkiai 236
užpernai 43, 54, 87
už pernai 87
už pernai dar mokesčiu nemokėjo 54
užpilas 194 
Užpiliai 43 
užpilti 52, 86 
užplungis 113 
užporyt 43, 53, 87 
užpropernai 87 
užraktas 194 
Užringuvis 113 
užsalantis 113
Užsienio reikalu ministerija 109
užsienio reikalu ministras 78, 92
užsienis 124
užskaitas 300
užstoti 52
užsukti 42, 124
užšokti 124
Užtiltis 236
užtrinti 219
užtupys 183
užuolaidos 192
užuomarša 44, 55, 88
užuosti 55, 88
užvalkalas 5, 193, 250
užvalktis 5, 250
Užventis 113
Užventis 113
užvakar 53, 87
užželti 67
užžerti 124

V

V 73
v. 74Vabalas-Gudaitis 348
vad. 74 
Vadovas 106 
vadovas 363 
vadovauti kam 331, 332 
vadovauti kariuomenei 331 
vadovėlis 364 
Vaga 101
vaga : vagoti 274, 281
vagys 124
Vaičiulaitė 141
Vaičiulis 141
vaidykla 248
vaikas 123, 126, 128
vaikas ištiko į ašaras 241
vaikai 126, 128, 178
vaikaičiai 178, 181
vaikai įsidėmi suaugusiųjų žodžius 28
vaikai tėvo nepriklauso 242
vaikam 123
vaikams 123 
vaikinga kalė 360 
vaikystė 182 
vaikšteiva 289 
vaikštikas 289
vaikų nepirksi, patys rasis 326
vaikuotis 361 
vaikų vaikai 178 
vailokai 361, 362 
vailokas 298
vainikuotos mergaitės 360
Vainorienė (: Vainora) 143
vainoti 24
vaistai 271
vaistai veikia širdį 30
vaistinė 314
vaistininkas 314
Vaištautas 260
Vaitkaitė 141
Vaitkus 141
vaizdinga kalba 286
Vaižgantas 107
vajoti 276
vajus 276
Vakarai 76, 91, 108
vakariečiai 112 
vakarinė laida 226, 227 
Vakarų Europa 107, 108 
Vakarų Vokietija 108 val. 72
Valakampiai 108, 284
Valakampis 284
Valančienė (: Valančius) 143
valanda 273
valandos 78, 93, 113
Valdas 260
Valdaitis 260
Valdeikiai 260
Vaidelis 261
valdybą sudaro penki nariai 337
valdyba sudėta iš penkių narių 337
valdinė tarnyba 359
valdiniai raštai 26
valdininkas 344
valdinis 171, 360
valdinis laikraštis 26, 359
valdinis namas 359
valdiškai 359
valdiškas 25, 171, 359
valdiški pinigai 26
Valdiškų Garlaivių Prieplauka 359
Valduva 108
valdžios 26
Valdžius 260 
valerijonai 89 
valetas 199 
valia 50 
valia tavo 154 
valia : valioti 274 
valios mergelė 304 
valsas 113 
valsčius 85 
valstybė 85
Valstybės departamentas 109
valstybės gynėjas 24 
Valstybės Kontrolė 58, 76, 91 
Valstybės Prezidentas 58, 105 
valstybės prezidentas yra tautos renkamas 58
Valstybės Radijo Fonas 249
valstybės sekretorius 113 
Valstybės Taryba 57, 106, 108, 109, 345
valstybės taryba 24
Valstybės Teatras 58 
valstybinė opera 24 
valstybinė spaustuvė 24 
valstybinė taryba 24 
valstybinis 171 
valstybinis gynėjas 24 
valstybinis miškas 359 
Valstybinis tabako fabrikas “Patrimpas ” Vilniuje 92 
valstybinis teatras 24 
valstybinis ūkis 282 
(valstiečiai) liaudininkai 113 
valstietis 85 
vandenynas 114 
Vandenis 107 
Vandenkan 175 
Vandzia 5 
Vandžka 5, 173 
Vandžiogala 234 
vangstyti 85 
vangstytis 52 
vardinės 259 
varginas 309 
varginti : nuvarginti 272 
varginti(s) 361 
vargšas 52, 85 
variantas 89 
varliūkštis 83 
varnai 197 
varnalizdis 357
Varnas 103
varpingos avižos 171
Varšuva 44, 56, 89
vartai 156
vartojimas 7
vartosena 7, 27
varvalas 246
varžyti 131
varžytinės 213
varžytynės 213
Vasara 109
vasara 113
vasarinė 355
vasariniai drabužiai 23
vasariniai javai 225
vasariniai švarkai žiemiški 25
Vasario Šešioliktoji 108
vasaris 215
vasariški drabužiai 25
vasaros laikas 23
vasarotojas 355
vasarvietė 355
važioč (= važiuoti) 121
važioti 232
važis (važys) 276
važiuoja Kalėdoms 306
važiuoju į svečius 221
važiuoklė 190
važiuoti 121
vedeklis 185
vedyba 185
vedybinė giminystė 185
vedybos 185, 186 
vedimas 185 
vedys 185 
vedmenys 271 
Veidrolit 174
veikimo apyskaita 285, 287
veiksena 4
Veisiejai 336
veislės gyvuliai 24
veislės kumelė 24
veislinė kumelė 24
veislingas eržilas 249, 250
veisliniai gyvuliai 24
veislinis eržilas 249, 259
veisti 86
Veiviržas 243
Veiviržėnai 243
veizdėti 51
vėjai 81
vėjas 81
vėjmalūnis 85, 364
vekselį apmokėti 238
vekselį išpirkti 238
vekselį sumokėti 238
vekseliu diskontas 281
vėlei 82
vėliau 224
vėliava 81
velykinis laikas 25
velykiškas laikas 25
Velykoms pyragus kepa 307
Velykos 45, 58, 76, 91, 108, 127, 240
Velykų salos 114
Vėlinės 76, 91, 108
vėlyvas : vėlyvai 137
velnias 295
Velnio Gylė 108
velnio išnara 23
Velnio Tiltas 107
velniškai skanus 234
velnžinkas 43, 53, 87
velnžinkur 43
veltiniai 361, 362
vemti 52, 67
vendzyti 298
Vendžiogala 234
Venera 76, 91, 107
ventos 78, 93, 114
vėpsoti 42, 52, 86
verda ką pietums 30
verpalas 246
Verpalit 174
verpetas 357
Versalio taikos sutartis 111
versčiūkas 252
verstetas 173
veršėna 142
veršiena 142
Veršupė 284
Veršupiai 284
vertybės popieriai 261
vertybiniai popieriai 261
veržlė 194
veržtuvai 262
veržtuvas 262
vesdamas 42, 51, 66, 86
vesdavo 42, 51, 86
vesdinti 42, 51, 86
vėsintuvas (air conditioner) 205
vesti 42, 51, 185
vesti: vadas : įvodis 281
vestuvės 185
veterinaras 235 
veterinarija 251 
Veterinarijos akademija 109 
veterinorius 235 
vėversys 338 
Veviržėnai 243 
Vezuvijus 108 
vežėjas 257 
vežikas 257 
vežikauti 266 
vežimas 216 
vežioti 232 
vežmenys 271 
Vyčio kryžius 77, 92 
Vyčio Kryžiaus ordinas 110 
viduramžiai 113 
vidurinė mokykla 24 
vidurinieji laikai 266 
Vidurio Lietuva 108 
vidutiniai 137, 328 
vidutiniškai 137, 225, 328 
viečnos mūkos 156 
vienaip 133 
vienai vienas 54, 87 
vienakalbis 132 
vienalytis 255 
vienalytiškas 255
vienam ūkininkui numirė vaikas 19
vienapusis 132 
vienapusiškas 255 
vienareikšmis 255 
vienarūšis 255
vienas ūkininkas, numirė vaikas jo 19
vienašališkumas 3
Vienybės aikštė 77, 91, 114
vienmarškinis 255
Vienos kongresas 110
vienplaukis 255
vienuolynas 156
vienuolius, -ė 156
viešalka 192
viešpatauti 331, 332
viešpatauti visam pasauliui 331
Viešpaties Atsimainymas 108
Viešpatį Jėzų ištiko į (per) veidą 241
Viešpats 58, 77, 92, 112
vieta 321
vietinės įstaigos 24
vietnamizacija 114 
vietnamizuoti 114
vietos valstybės degtinės monopolio parduotuvės nėra 27 
vieversys 338 
Vygaila 273, 345 
vikaras 235 
vykęs : vykusiai 137 
vikriai 124 
vikst 86 
vikstelėti 86 
vila 355 
vilgsnas 52 
Vilkaitė 141 
Vilkas 141 
vilkas 132 
vilkaviškietis 256 
vilka viškinis 256 
Vilkaviškis 53, 87, 256 
vilkelis 132 
Vilkyškiai 53, 87, 336 
vilkiukas 132 
Vilkpėdė 108 
vilkti 341 
vilktis 344 
vilktuvas 341 
Vilkų kaimas, kiemas 21 
Vilkų Kampas 108 
Vilnalit 174 
Vilnia 279
Vilniaus Akademinis teatras 106
Vilniaus Berniukų Gimnazija 105 
Vilniaus kraštas 255 
Vilniaus Pedagoginis institutas 109 
Vilniaus pilies muziejus 110 
Vilniaus Skaičiavimo mašinų fabrikas 110
Vilniaus S. Neries vidurinė mokykla 110
Vilniaus universitetas 92, 110
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedra 111
Vilniaus Valstybinis V. Kapsuko universitetas 110 
vilniečiai 112 
vilnietis 92 
Vilnija 28, 255 
vilniškė rašyba 114 
Vilniui Vaduoti Sąjunga 45 
Vilnius 76, 91, 107, 108 
Vilnius : Vilnia 279, 280 
viltininkai 113 
vynai 197
Vincas Krėvė 107
Vincė 315
vingiuoti : vingis 239
Vyniautas 237 
vyninė statinė 339 
vyr. 74 
viras 49
vyras 49, 50, 187
virbai 315 
virbalas 246
virėją kviečiame pietums 306, 307, 335
vyresnybė 247
vyresnis 247 
Virginija 108
Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas 109
Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto valdyba 110
vyriškas 25
vyriški drabužiai 359, 360
vyriškis 26 vyrius 192 
virš. 74
viršgamtiškas 32
viršininkas 270
viršininko pavedamas prašau 228
viršininko pavestas prašau 228
viršininkui pavedus prašau 228
viršum sienos kabo 28
viršūnė 83
viršuoti 360
viršžmogiškas 32
virtykla 321, 356
virtinė 20
virtis 199
virtuvinis žodynas 201
vyrų gimnazija 26
virvės atsiek penkis sieksnius 343
visad 131
visai Žemaitijai 335
visa kas 54 
visapusiškas 255 
visapusiškai 255 
visas 128 
visažinis 255 
visdėlto 54
vis dėl to savo vaiko vargsta 54
visgi 54, 88
visiems Žemaičiams 335
Visi Šventieji 108
visi trys sūnūs susirinko 84
visjau 54, 88
vysk. 74
viską bežinąs 54
viską pranešiu Sesutei 112
viskas 43, 53, 87
vyskupas 113
vislab 43, 53
visoje Lietuvoje išgarsėjo 223
visomis dienomis 340 
viso pikto 154 
vispusiškai 255 
vispusiškas 255 
vistat 43, 53, 87 
visti : vista 66, 83 
visti : vysti 130 
vysti : vystu 51, 83 
vistiek : vis tiek 43, 54, 87 
vistik 88 
vystyti 259 
visų dienų 155 
visugeriausias 54 
visų geriausias 43, 87, 212 
visų geriausis 212 
visuminis skaitymo mokymas 236 
visuomenės slogutis 324 
visuomeninis elementas 3 
visuomet 43, 53, 87 
visuomet mums prie darbo priklauso 242
visuosen laukuosen 220
visuosin laukuosin 220 
visuosna laukuosna 220 
visuotinai 69
visus šokius suktiniškai šoka 225
visvaldis 260 
Višakio Rūda 76, 91, 348 
vyšninė 194, 298 
vyšniuvka 194, 298 
Vyšpiniai 265 
vištytė 83, 142 
vištvanagis 44, 55 
Vytautas 78, 93, 113 
Vytautas Didysis 107 
Vytauto Didžiojo Universitetas 45, 58, 76, 91, 109, 217, 345 
Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos skyrius 111 
vitingai 313 
vytis (rykštė) 313 
vytis, vyčio 313 
vyturys 338
vytuvai 202, 262
vivirsys 338 
vyžos 81 
Vyžpiniai 43, 265 
Vyžuonos 347 
VK(b)P 284 
VKP(b) 284 vl. 71 
Vladekas 5
VLB (Vokietijos LB) 115
VLIK 114 
VLIKas 114 
VLIK-as 115 
Vlikas 114, 115 
VLIKinis 115 
VLIKininkai 115 
VLIKiškas 115 
vls. 74 
vn. 74 
vokiečiai 112 
Vokiečiai : Vokietija 28 
vokiečių veislės 25 
Vokietija 28, 108, 255 
Vokietijos Bundesratas 109 
Vokietijos Demokratinė Respublika 108
Vokietijos Geležinis Kryžius 111
Vokietijos Jungtinė Respublika 108 
Vokietijos teisingumo ministerija 217 
vokietinė kepurė 25 
vokietinės kortos 196 
vokietiniai šautuvai 360 
vokietis 77, 92, 297 
vokiška kepurė 25 
vokiški šautuvai 360 
Voluinė 56 
vonia 229
Voronežo mokytojų kursai 106
vos ne vos 87
voveris 338
voverys 338
vozduška 192
vozduškai 192
vsd. 74
vulgariškas 32

W

W 713, 714

Z

začaskos 193
zamkas 194 
zanavykai 112 
zaponkos 193 
Zarinis 57, 90 
zemskis 198 
zybkė 199 
Zigmantas 277, 307 
Zigmantas Vaza 277 
Zygmantas 308 
zilkė 199 
zirzti : zirsiu 51 
zyzti : žysiu 51, 81 
zokoninkas 156, 160 
zoobiologija 227 
zoolitas 227 
zootomija 227 
Zoska 173 
zoviesai 192 
zubruvka 194 
Zujus 142 
Zujūtė 142 
zurtas 157 
zvankai 196 
zvonkai 196 
zvonkos 196

Ž

žabangai 210
žabangos 210 
žabarai 270 
žabinės 270 
žabiniai 270 
žabrai 270 
žadėtu laiku 326 
žadinti 361 
Žadmantas 308 
žagaras 245 
žagarinės vyšnios 114 
žagas 245 
žaginys 245 
žagsėti 42, 52, 66 
žaidynės 350 
žaidinys 351 
žaiginys 245 
žaimos 123 
žaislas 41 
žaisti 195
žaizda 51
žaizdras 202 
žalandžiai 196 
žalapis 124 
žalas margelis 104 
Žalė 107 
žalgiriečiai 113 
Žalgiris 109, 112 
žalia mėsa 239 
Žalia Rūta 107
Žaliasis Kalnas (Žaliakalnis) 76, 91, 108
žaliava 240
žaliavinė drobė 240 
žaliavinė siera 240 
žaliaviniai siūlai 240 
žaliavinis plienas 240 
žaliavinis stiklas 240 
žaliavinis šilkas 240 
žalieji kaziai 173 
žali kailiai 239 
žali kiaušiniai 239 
Žalioji 108 
žalios bulvės 239 
žalios graiženos 277 
žalios odos 239 
žali vaisiai 239 
žallapis 124
žaltys, atsigręžęs i Eglę, prašneko žmogaus balsu 227 
žambinė vaga 321 
žardas 245 
žardininkai 245 
žardinis žaginys 246 
žardkartinė merga 25 
Žarėnai 348 
Žarėnai-Latveliai 348 
Žąsino Kaklas 105 
žąsys gulbinės Skersio 22 
žąsys Skersio gulbinės 22 
žąsys : žąsų 338 
žebenkštis 291 
Žemaičiai 57, 108, 255 
žemaičiai 112
Žemaičiu Kalvarija 108, 348
Žemaitė 75, 90 
žemaitė 312 
Žemaitės Raštai 111 
Žemaitija 255 
žemaitis 77, 92 
žemckis 198 
Žeimena 107Žemė 107
žemė mano nuosavybėje 267
žemėj 149, 156
žemėje 147, 149, 150-153, 156
Žemės Bankas 105
Žemės Ūkio Akademija 105
Žemės ūkio akademija 109
Žemės Ūkio Rūmai 91
Žemyna Žiedkelė 107
žeminiai (: žemė) popieriai 261
žemis 198
žemys 198, 199
Žempaklin 175
žemukas 198
žemuoginė spalva 7
Ženeva 56, 89
žentas 189
žiaurus 239
žibalas 191
žibalinas kubilas 339
žibalo kubilas 339
žibaluotas kubilas 339
žybsoti 52
“Žiburio” gimnazija 105
Žiburys 105
žydas atsispirdamas penkdešimtę siūlė 228 
žydija 251, 255 
žydinė mergė 172 
žydinė mokykla 23 
Židinys 76, 91, 234 
žydinis pyragas 25 
žydiškas 172 
žydiškas pyragas 25 
žydiškas žmogus 256 
žydo sukčius 328 
žydų kepykla 12, 27 
žiedynas 186 
žiema 113 
žieminė kepurė 25 
žieminiai javai 225 
žieminis kelias 23 
žiemiškai rengiasi 225 
žiemiški drabužiai 225 
žiemos kelias 23 
žiemos vartai 23 
žiezdras 333 
Žygas 308 
Žygaudas 278, 308 
Žygimantas 277, 307 
Žyg(i)mantas 308 
Žygimantas : Žygmantas 307
Žygimantas Senasis 107
žygis 283
Žygmantai 277
Žygmantas 277, 278, 307
Žygmantynai 277
Žygota 308
Žygus 308
Žygutis 308
žili (: žilti) 83
Žymantai 307
žymenybė 248
žymesnybė 247
žymesnybiu žodynas 247
žymybė 248
žinąs : žinančiai 137
žingsnis 42, 50, 52, 85, 255
žingsniuoti 239
žinojo kalbą 31
žinoti 170
žiodmenys 271
žioplys 42
žiopsoti 42, 52, 86
žirgą dovanotas 138
žirge sėdėjo 151
žirgsoti 42, 52
Žirgų Ganyklos 108
žirklės 51
Žirnis ir Pupelė 107
žiubčius, žiubsnis 42, 52 
žiubtuvis 42 
žiupsnis 42
žiūrėk paskutiniame puslapyje 148
žiūrėti 343
žiūriu, lazda pasirėmęs skaito 227
žiurkė 131
žyvatas 353
žlėgtainis (steikas) 113
žlugas 85
žlugo : žliūgą 84
žlugtas, žlugtuvis 52
Žmogaus Sūnus 112
žmoginis stulpas 25
žmogiškas žydas 25
žmogus žmogui nelygus 210
žmona 187
žmonija 28
žmoninė pareiga 321
žmoninė perėja 321
žmoniniai posakiai 30
žnyplės 194
žodynas 158
žodinga kalba 286
žodinyčia 158
žodis ant širdies plūduriuoja 3
žodis : žiodyti 50 
žolinė spalva 7
žonsis, žosis, žousis, žūsis (= žąsis) 122
žr. 74, 55, 89
žūt būt 43 
žūtbūt 53, 87 
žūti 83 
žūva 83 
žuvėdra 109 
žuvingas ežeras 231 
žuvis 131
žvaigždėta naktis 230
žvakgalis 52, 86 
žvejas 294 
žvejyba 185 
žvejys 294 
žviegzdras 333 
žvilgterėti 52 
žvyras 333, 352, 353 
žvyravoti 353 
žvirblienė 142 
žvyrduobė 333 
žvirgždaduobė 333 
žvirgždas 333, 334, 353 
žvirgždynas 333 
žvirgždynė 334 
žvirgžduoti 333 
žvyrynas 333 
žvyris 333 
žvyrius 333 
žvyruoti 333, 353 
žvizdras 333

I    ( = viena) kuopa 73
I.    (= pirmoji) kuopa 73 
3-sis 73
3-oji 73 3-ajam 73 
5 m 3 cm 97 
10’ = 10 pėdų 71
12 t. (jei vienas puslapis seka) 55, 89
12 tt. (jei keli puslapiai seka) 55, 89
§ 13 56
§§ 14,15 56, 93
15 lt. 20 et. 73
15 kg 750 g 97
15.V.33 222
15° C (= 15 laip. Celsijaus) 73
20° R (= 20 laip. Reomiūro) 73
40° F (= 40 laip. Farenheito) 73
16.11 330
33.V.15 221, 222
25 Nr. 238
142 nr. (tekste) 89
275 Nr. 214
314 Nr. 73
314 nr. 73
1933 m. sausio 15 d. 97
1933 m. gegužės 15 d. 221 
1935.V.15 93
II. 16 330
II    klasės mokinys 274 
II-os klasės mokinys 274 
II-tros klasės mokinys 274
III    nuovada 93

2. Kitų kalbų žodžiai bei posakiai, kuriems
siūlomi lietuviški atitikmenys

Abendausgabe 227
abhängen 241 
Abhängigkeit 241 
absteigende Linie 178 
adoptieren 184 
Adoptiveltern 184 
Adoptivmutter 184 
Adoptivvater 184 
affinitas 176, 187 
Ahn 179Alkoholometer 280
Alpdrücken 323
Alphabet 268
alphabētum 268
Altertum 266
Althing 104
Altvater 179
Altzeit 266
Angerburg 350
angenommener Sohn 183, 184
angenommene Tochter 184
Angerapp 350
angrenzend 270
an Kindes Statt annehmen 184
ankommen 241
anstossend 270
anti-halo 191
Arzneimittel 271
assemblée constituente 104
asylium 349
Asylrecht 349
Athlet 351
Auflage 226
Auflage ist erschöpft 325
aufmerken 343 
aufnahmefähig 301 
aufsteigende Linie 178 
Auftreten 283 
aushöhlen 232 
Auslöser 190 
Aussprache 363

babka 179
babuska 179 
Badeanstalt 356 
Badehose 247 
Badeplatz 356 
Badestelle 356 
Bahnhof 364 
ball-and-socket 190 
Bärenfang 194 
barta 198
Beförderungsmittel 271
Beisammensein 365, 366 
Bekleidung 246 
Belichtungsmesser 190 
benachbart 270 
berauben 266 
Beraubung 266 
berechnen 239 
besposredstvennyj 172 
beta 277 
Bierbrauerei 361 
Biriuta 268 
Biruta 268 
bit’ 199 
Blende 190
Blutsvorwandschaft 176
Bohrmaschine 262 
bokovyje linii 178 
Bombenflugzeug 346 
Bombenträger 347 
borciuch 198 
borczuch 198 
borsuk 198 
Botschkarjewa 320 
bračnyje 186 
brak 186
brakosocetanije 186
Brandgeschosse 271 
brati 181
bratskoje rodstvo 182
bratstvo 182 
brat trojurodnyj 182 
Brauhaus 361 
Brauleute 186 
Braut 185 
Bräutigam 186 
browar 361 
Bruderschaft 182 
Brühschnitzel 277 
Bube 198 
bubni 196 
buchstäblich 268 
Bühnensprache 120 
bukval’no 268 
bumbvedejs 347 
Bund 342 
Bündel 342 
bunt 342

całkowity 236
carreu 196 
cauchemar 323 
chleb nasz powszedni 154 
coeur 197 
Congress 104 
consonantal system 131 
constituent assembly 104 
Cortes 104
credebant in eum 160
credens in Deum 160 
credere in aliquem 160 
credo Deum (esse) 159 
credo in Deum 159, 160 
credo in Deum Patrem 240 
croix 196 
czerwień 197 
czerwony 197

čechol 250
červi 197
čto kasaetsia 329


dama 198
danach 224
darauf 224
Dargainen 350 
Dasein 301 
davno 138 
debita 155 
debitoribus 155 
ded 179
ded da babuska 179
deduska 179 
delianka 244 
der Zug kommt an 242 
desiatka 199 
développer 259 
dever’ 187 
deviatka 199 
devica 185
diadia dvojurodnyj 182
Diskonto-Bank 281 
dobrobyt 325 
doceia 281 
dolg 242 
Doppelzentner 72 
Dreibockreuter 245'
Druckerei 224
Dusche 281
dvojurodnaja babka 182
dvojurodnaja plemiannica 182 
dvojurodnaja sestra 180 
dvojurodnaja vnucka 182 
dvojurodnyj brat 180 
dvojurodnyj ded 182 
dvojurodnyj plemiannik 182 
dvojurodnyj vnuk 182 
dzwonki 196

écoles publiques 26
Eger 350 
Ehe 186 
Ehefrau 186 
Ehegatte 186 
Ehegattin 186 
Eheleute 186 
eheliche 186 
Ehemann 186 
ehescheiden 186 
eheschliessen 186 
Eheschliessung 186 
Ehestand 186 
Eichel 196 
eigen 217
einander heiraten 185
einen Wechsel diskontieren 281
einschlieslich 215 
einzeln 226 
Eisschrank 206 
Enkel 178 
Enkelin 178 
Entfernungsmesser 190 
entwickeln 191, 259 
Entwickler 191 
Erdmeter 71 
erleben 231 
Erlebnis 231 
es vmam ticu 240 
ežegodnik 327

Falsch 252
fal’š’ 252 
Familie 176 
Festmeter 71 
Filmpack 190 
Fixier 191 
fixieren 191 
Flugzeug 210 
flüssige Brennstoffe 271 
Folketing 104 
Forstwart 244 
freezer 205 
Freier 185 
Frühzeit 266 
futliar 250 
Futteral 250

ganzheitlicher Leseunterricht 236
Ganzheitsmethode 236
Gartenschirm 362
Gastspiel 342
Geburtsort 226
Gefrieranlage 206
Gegenlichtblende 190
gehören 229, 242
geneigt machen 251
Generation 178
gerade Linie 178
Gerichtsurteil 216
Geschlecht 176
gesellig 254
geselliges Beisammensein 265
Gesetzgeber 364 
Gesetzgebung 364 
Gleichgewicht 223 
godovoj otčiot 327 
gorod Kovno 21 
gosudarstvennaja gimnazija 26
Grandmesser 347
Grossdeutscher 317 
Grosseitem 179 
grössere Hälfte 234 
Grosslitauer 317 
Grossmutter 179 
Grossneffe 182 
Grossnichte 182 
Grossonkel 182 
Grosstante 182 
Grossvater 179 
Grün 197
grüne Schnitzel 277
grünes Garn 239 
guten Tag 32, 356

Halbbruder 183
halbbürtig 180
Halbschwester 183
hall 192
Handbuch 363
Hauswesen 192
Haut pflegen 306
Heydekrug 350
Heilmittel 271
Heinrichswalde 350
heiraten von männlicher Seite 185
heiraten von weiblicher Seite 185
heiratsfähige Jungfrau 185
Henricus Monte 292
hersenden 220
Herz 197
hinzusenden 220
hochdeutsch 122
Hochzeit 185
Hüttenreuter 245


igral’nyja karty 195
igrat’ v karty 195 
imię twe 154 
in coelis 154 
in terra 149, 152, 153 
in Verbindung 231 
ispolkom 282 
izdanije 226 
izdanije isčerpano 325 
izdelije 327

Jahrbuch 327
Jahresbericht 327 
jakość 166
jego gromom ubiło 11, 20
jedinokrovnaja sestra 183
jedinokrovnyj brat 180 
jedinoutrobnaja sestra 183 
jedinoutrobnyj brat 183 
joker 199

kačestvo 166
kalpińś 198 
kalps 198
kamennaja stena 23
kameradschaftlich 254 
Karten spielen 195 
kartować 195 
kartownik 195 
katoliceskij 265 
katolisch 265 
Kaufer 256 
Kaufladen 224 
kieszeń 256 
Kindschaft 182 
Kirchdorf 230 
klasische Sprachen 264 
Kleidung 246 
kleinere Hälfte 234 
kołchoz 282 
kołchoźnik 282 
Kollektivwirtschaft 282 
koloda 195 
kolossal 173 
König 197
konstituierende (verfassungsgebende) Versammlung 104 
korol’ 197 
Körperpflege 306 
korporatives System 236 
Korporativstaat 236 
krolestwo twe 154 
Kreuz 196
krovnoje rodstvo 176
kryt’ 199 
Küchenherd 250 
Kugelgelenk 190 
Kühlschrank 206 
kupal’noje zavedenije 356 
Kusine 180

Labiau 350
Lack 332 
längst 138
Latvijas mākslas akademija 29
Laub 197 
Läufer 185
lavka 224
Lebensweise 301 
Lebenswesen 301 
législateur 364 
législation 364 
Lehrling 248 
Leichtathlet 351 
lesen 239 
Lichthof 191 
lichthoffrei 191 
Lieferung 226 
lielā puse 234 
Liepāja 336
Liepājas latviesuskatuves biedriba 29
litviš 175 
Luftschiff 210

mačecha 183
magazin 224 
majówka 259 
majturibas skola 29 
malum 155 
Marmelade 265 
match 350 
mazā puse 234 
Memel 350 
merken 343 
metlica 182
minister verbi divini 253
mischen 199 
Mittelalter 266 
Mittwoch 274 
Morgenausgabe 227 
mużniny roditeli 188, 189

Nachkomme 179
načafnoje učilišče 24 
nachoditsia 326 
na nebesi i na zem(l)i 149 
na sądzie bożym 148 
na wieki wieków 153 
na ziemi 147, 149, 152 
nazvanija rodstva 176 
nebenan befindlich 270 
Neffe 181 
neobchodimost 334 
nepos 178 
nervnyj 360 
nervös 360 
Neukirch 350 
Neuzeit 266 
ne vesta 185
nevestka 188
Nichte 181 
Niederung 350 
Nimmersatt 355 
nischodiasciaja linija 178 
niżnik 198 
Notwendigkeit 334 
Nowa Wilejka 279 
nravstvennoje sostojanije 301

oatmeal 202
oatmeal cookies 202 
obchodzić 323 
Ober 198 
obiazannost' 242 
obichod 192 
objedinit 204 
obrucatsia 185 
obručennyje 186 
oklik 364 
okrzyk 364 
Onkel 180 
onuk 178 
otcestvo 287 
otčim 183 
otčislenije 286 
otdel’nvj 226 
ote wszego złego 155

padčerica 183
pamfil 198
panem nostrum quotidianum 154
pasynki i padčericy 183
pasynok 183
Patriarch 179
Patronymikon 287
peregib 283
Pfeiler 275
Pflegekind 185
pflegen 306
Pflicht 242
physikalische Grosse 264
physische Arbeit 264
pik 197
pique 197
pitomec 184
Planfilm 190
pleasure 131
plemia 176
plemiannica 181
plemiannik 181
plita 250
Plünderung 266
pluralis auctoris 346 
pojedinnyj 226 
pokolenije 178 
pomolvlennyje 186 
pomolvit(sia) 186 
po prinadležnosti 254 
posle togo 224 
Pośpieszka 283 
posvoitsia 189 
potom 224 
potomok 179 
povenčat 186 
praded 180
praded i prababka 179, 180
praprababka 180
prapraded 180
praotec 180
prapravnuk 179
praroditeli 179
pravnuk 178, 179
predki 179
predšestvenniki 180
priamaja linija 178
priiskivajuščij sebe nevestu 186
prijemnaja doč’ 184
prijemnaja mat 184
prijemnyje deti 184
prijemnyj otec 184
prijemnyje roditeli 184
prijemnyj syn 184
procureur de la République 24
procureur supérieur de l’État 24
produktiv 286
produktivnyj 286
progulščik 288
proiznošenije 363
projavit 259
projavliat 259
Przełaje 350
punctum 262, 321
Pundel 342

qualitas 166
Qualität 166 
qualité 166 
quintal 72 
quintal metrico 72 
quintal métrique 72

radius 248
rasporiaženije 344 
rassudok 301
rastorgnut brak razvodom 186
Raummeter 71
ravnovesije 223
razmeScenije 337
razvodif 186
Rąża 355
rechnen 239
Regenschirm 362
Regierungsgymnasium 26
Reichstag 104
riadit 344
riadom nachodiaščijsia 270
Rigas pilsēta 21 
rod 176 
rodnia 176 
rodonačal’nik 180 
rodstvennyj 176 
rodstvennik 176 
Roherzeugnisse 239 
Rohfelle 239 
Rohflachs 239 
Rohgam 239, 240 
Rohglas 239 
Rohhaut 239 
Rohleinwand 239 
Rohmaterial 239 
Rohsaft 239, 240 
Rohseide 239 
Rohschwefel 239 
Rohstahl 240 
Rohsteine 239 
Rohstof 240 
Rollfilm 190 
Rollfilmkamera 190 
Rübe 277 
rukovodstvo 363 
Rundfahrtauto 276

Sauerschnitzel 277
Säule 275 
schallen 222 
Schaubühne 248 
Scheide 250 
Schlepper 341 
Schmierstoffe 271 
Schnitzel 276 
Schoden 350 
Schruwstock 262 
Schüler 248 
Schwager 176, 187 
Schwägerin 187
Schwägerschaft 176, 187
Sehwedenreuter 245 
Schwenzait 350 
Schwerathlet 351 
Schwesterschaft 182 
Schwiegereltern 188 
Schwiegermutter 188 
Schwiegersohn 189 
Schwiegertochter 188 
Schwiegervater 188 
Schwippschwager 187 
Schwippschwäger in 187 
Schwungbrett 300 
Schwungrad 322 
segodnia pervago aprelia 19 
Sein 301 
sein 217
seines Todes sterben 20
Seitenlinien 178 semja 176
sestra trojurodnaja 182
sestrißestvo 182
(sich)verehelichen 186
(sich)verloben 185
(sich) versprechen 186
sich verschwägern 189
sicut in coelo, et in terra 149, 153
sieviesu gimnazija 26
synthetische Methode 236
syrcovaja stal 240
sirota 183
Sittlichkeit 301
Sittlichkeitszustand 301
skriesanās 252
smežnyj 270
smutek 365
smutok 365
snocha 188
sobstvennyj 217
sočetat(sia) brakom 186
sojedinit 204
Sonnenblende 190
Sonnenschirm 362
sostav 337
sovchoz 282
sovchoznik 282
Sovnarkom 282
Sovjetwirtschaft 282
Spiel 195
Spielkarten 195
Sprechweise 363
Sprengkörper 271
Sprengmittel 271
Sprengstoffe 271 
Sprungbrett 300 
Sprungschanze 300 
Spundhobel 262 
staatliches Gymnasium 26 
Staatsgymnasium 26 
Stamm 176 
Stammvater 180 
Standpunkt 173, 305 
stechen 199
Steffenschnitzel 276, 277
stena kamene 23 
stepen’ rodstva 178 
steppen 233 
Steppnaht 233 
Stich 199 
Stiefbruder 183 
Stiefkinder 183 
Stiefmutter 183 
Stiefschwester 183 
Stiefsohn 183 
Stieftochter 183 
Stiefvater 183 
stolec 230 
Strebepfeiler 275 
stročit 233 
stročka 233 
stupit v svojstvo 189 
Sucher 190 
sudebnoje resenije 216 
super terram 149 
suprug 186 
supruga 186 
suprugi 186 
supruzestvo 186 
svad’ba 185 
svaigs 244 
svekor 188 
svekrov’ 188 
svodnaja sestra 183 
svodnyj brat 183 
svodnyje deti 183 
svoj 217
svojstvo 176, 187
svojstvennica 187 
svojstvennik 187 
święć się 147 
Szydłów 350 
szpuntować 262 
szrub 262
szwagier 187
szwagierka 187
sarovoje sojedinenije 190
šurin 188

Tagesordnung 237
tam w niebie 152 
tasovat 199 
Tatsache 238 
test 189 
tesca 189
tetka dvojurodnaja 182
tiamit(sia) 343
transparent 351
trauen 186
Trauung 186
tref 196
trèfle 196
tremplin 300
Trockenschnitzel 276, 277
trojurodnaja vnucka 182
trojurodnyj vnuk 182
truf 199
Trumpf 199
tu na ziemi 152
tuz 197
twa wola 154
twe imię 154

überlichten 189
über lichtet 190 
Übermensch 301 
učet 281
učitel’skaja seminarija 21
učreditelnoje sobranije 104 
uklon 283 
ul'an 250
umerat' svojeju smertju 20
umozakliucenije 301 
uneheliche 186 
immittelbar 172, 272 
Unter 198 
unterbelichten 190 
unterbelichtet 190 
Urenkel 178 
Urgrosseltern 179 
Urgrossmutter 179, 180 
Urgrossneffe 182 
Urgrossnicht 182 
Urgrossvater 179, 180 
Ururenkel 179
Ururgrossmutter 180
Ururgrossvater 180 
Urzeit 266 
usynovit 184 
usyno viteli 184 

valet 198
Valsts Daugavpils baltkrievu vidus-skola 29
valsts gimnazija 26
Valsts Jelgavas skolotāju institüts 29
vanna 229
vdova 183
vdovec 183
vdovstvo 183
vdovstvovat 183
Vecbebru biškopibas un darzkopības skola 21 
venčanije 186 
venčat' 186 
Verehelichung 186 
Verkaufsplatz 224 
Verkaufstätte 224 
Verlobte 186 
Vernunft 301 
Vernunftschluss 301 
Versammlung 366 
Verschwägerte 187 
Versprochene 186 
Verstand 301 
verwandt 176 
Verwandter 176 
Verwandschaft 176 
Verwandschaftsgrad 178 
Verwandschaftsnamen 176 
veselija 185 
vešalki 245 
Vetter 180 
vychod zamuž 185 
vie 276
vyjti zamuž 185
vypusk 226 
viriešu gimnazija 26 
vystuplenije 283 
vkliučitel'no 215 
vnebračnyje 186 
vnimat 343 
vnučka 178 
vnuk 178 
vollbürtig 180 
Voreltern 179 
Vorfahren 180
Vorvater 179
voschodiaščaja linija 178 
vospitannik 185 
vstupit v svojstvo 189 
v sviazi 231 
vziatka 199

Wachen 278
Wahleitem 184
Wahlkinder 184
Wahlmutter 184
Wahlsohn 184
Wahltochter 184
Waldrevier 244
Wechselstube 239
Wersoppe 284
Wesen 301
Wierszupa 284
Wierszupka 284
Wierzę w Bog Otca 158
Wierzę w Boga Ojca 158, 240
Wilejka 279
Wilenka 279
Wilja 279
Wilna 279
Windhahn 182
Windmühle 364
Winkelmesser 347
wino 197
Wirszupa 284
Wirszupka 284
wystąpenie 283
Witwe 183
Witwenstand 183
Witwer 183
Witwerstand 183
Witz 302
wyżnik 198
w niebie 147 
w niebiesiech 154 
wola twa 154 
Wołokup 284 
Wołokumpie 283, 284 
wszego złego 154 wuj 180 
wujenka 180

zählen 239
Zahlungsmittel 271 
zakonodatef 364 
zakonodatel’stvo 364 
zameßat 343 
Zauberkarten 195 
ziat 189
Zygmunt 277, 307
zolovka 188 
Zuckermehl 338 
Zuckerpuder 338 
Zugang 242 
zukommen 241 
Zusammenkommen 365, 366 
Zusammensein 365, 366 
Zusammensein 365 
Zusammenstellung 337

ženich 186
ženitsia 185 
ženimyj paren’ 186 
ženiny roditeli 189 
ženit'ba 307 
Žigimontovič 307 
żołądź 196 
żwir 333, 352 
żwirować 353 
żwirówka 353

3. Pavardės

Adelungas 354
Alantas, V. 204, 205 
Ambraška, J. 105 
Andriušis, P. 173 
Andziulaitis 186 
Augustinas, šv. 160

Balčikonis, J. XXIII, 41, 47, 66, 68, 79, 80, 106, 157, 197
Baranauskas, A. XXIII, 121, 157, 167, 273
Baronas, J. 205
Barzdukas, S. 101, 102 
Basanavičius, J. 179, 253 
Bezzenbergeris, A. 179 
Biržiška, M. 26 
Blotnas, 65 
Braun 284
Braune, W. 154
Brenderis, P. (F. Brender) XIII, XVII, XXII 
Bretkūnas, J. 179 
Brizgys, Y. 149, 152 
Būga, K. XIII, XV, XVII, XVIII, XXI, XXIII, 46, 78, 157, 178, 238, 244, 249, 273, 286, 296, 305, 338, 356 
Bukota, J. 47 
Busilas, A. 47 
Būtėnas 31

Chilinskis, S. 148, 149, 152, 253
Ciceronas 19
Cirtautas, G. XXIII, 157

Čiurlionienė, S. 47, 213, 315

Dambrauskas, A., žr. ir Druskius 47
Dambrauskas, L., žr. ir L. Dambriūnas 80, 101, 371 
Dambriūnas, L., žr. ir L. Dambrauskas 147, 152, 153, 157, 158 
Dargis, L. 455
Daukantas, S. XXIII, 157, 166, 200, 311, 313, 375 
Daukša, M. XXIII, 65, 147, 152-154, 157-159, 179, 180, 195, 200, 253, 263, 273, 316, 341, 349 
Dlugoszas, J. 147, 155 
Donelaitis, K. 200 
Drieschas, H. XIII 
Druskius, žr. ir A. Dambrauskas 253 
Durys, M. 47 
Dusburgietis, P. 292

Endzelynas, J. 46, 75, 78
Erdmann 7

Fichtė 6
Fraenkelis, E. XVII, XIX

Gaigalienė, R. VIII
Gasparavičius, K. 105
Gerulis, J. (G. Gerullis) XIII, XXI
Gerutis, J. XXIII, 157
Gidžiūnas, V. 155
Giedraitis, A. 47
Giedraitis, J. A. 148, 154
Gira, L. 32
Goethė, W. 19
Goštautas, J. 109
Gražvydas 31
Grigas, X. 47, 79, 102 
Grigonis, M. 47 
Grimmas 354 
Gwagnini 147

Haversas, W. 12, 20
Hėgelis 10, 17
Heinzė XIII
Hermannas, G. 10, 17
Hertelis (Hertel), J. XIII, XXI

Yla, S. 147, 149, 159

Jablonskis, J., žr. ir Rygiškiu Jonas XIII, XV, XVII, XVIII, XX, XXI, XXIII, 16, 22, 26, 41, 46, 47, 65, 68-70, 78-81, 106, 149, 150, 151, 157-159, 167-169, 186, 197, 200, 204, 206, 230, 231, 240, 273, 285, 287, 293, 299, 311, 352, 354, 355, 359, 360, 363, 364 
Jakučionis, A. 41, 47, 79 
Jasiulaitis 186
Jaunius, K. XV, XXI, 167, 211, 221
Jeronimas, šv. 268 
Johannet 6 
Jogaila 147, 149, 155 
Jonikas, P. VII, XX, 24, 80, 101, 209
Junkeris, H. XIII Juodelė, P. 352
Juška, A., žr. ir Juškevičius 151, 247, 251, 296, 352, 354, 362 
Juškevičius, žr. ir A. Juška 236

Kabelka, J. 200
Kalnius, A. 80 
Kalvaitis, V. 5
Kamantauskas, V. 5, 247, 298, 370
Kantas, I. 10, 17
Karevičius, P. 148
Karlowiezius 6
Kasakaitis, A. 41, 47, 79
Kirilas 149
Kleinas, D. 188, 261
Klimas, P. 46, 47, 245
Kluge-Gotze 354
Kolupaila, S. 71
Kozlowskis, M. 147, 155
Krėvė, V. 203, 315
Kriaušaitis, P., žr. ir Rygišgių Jonas 46
Kubilinskas 107
Kuodys, L. 231
Kuršaitis, F. 159, 176, 179, 185, 187, 220, 223, 224, 240-242, 248, 251, 253, 256, 273, 316, 321-324, 326, 332, 338, 352, 354, 365 Kuzmickis, Z. 41, 47, 79, 80

Lalis, A. 156, 205 Laucius, K. 189
Laukaitis, J. XXIII, 47, 157, 209
Laurinaitis, J. M. 80, 102, 209
Lebedys, J. 155
Ledesma 152
Lyberis, A. 102, 205, 206
Luther’is, M. 120

Maciūnas, V. XX
Maleckis 154 
Marconi(s) 248 
Masilūnas, K. 66 
Masionis, A. XVII 
Mašiotas, P. 47 
Maupassant’as 30 
Mažvydas, M. 27, 65, 147, 154, 172, 178, 252
Meyeris, K. H. XIII
Meillet, A. 12, 20, 172 
Meškauskas, K. 47 
Metodijus 149 
Mickevičius, A. 109, 200 
Mykolaitis, V. 47 
Mylenbachas 75 
Miškinis, M. 79 
Murka, J. 47

Naginskas, S. 47
Nesselmannas, G. H. F. 200 
Niedermannas (Niedermann), M. XVII, XXII

Ostrauskas, K. XIV, XX
Otrębskis (Otrębski), J. 80, 157

Pabrėža 157
Palionis 155, 158 
Paliulionis, M. XXIII, 157 
Panconcelli-Calzia, G. XIII 
Paulis, H. 18 
Petkevičius, M. 147, 197
Petkevičius, V. 107, 253
Piročkinas, A. 158 
Puškinas 200

Rėza 151
Rygiškių Jonas, žr. ir J. Jablonskis 16, 46, 47, 66, 69, 80, 123, 139-141, 235, 241, 245, 248, 259, 265, 268, 328, 343, 370 
Ruigis XXIII, 157

Sabaliauskas, A. 156
Salienė, S. 156
Salys, A. VII, XIII-XXIV, 41, 46-48, 66, 75, 78-80, 101, 200, 201, 209, 290, 371, 455 
Schadilka 154 
Schleicheris, A. 200 
Schmalstieg, W. R. XV, XX 
Seklucjanas 154
Sennas (Senn), A. XIII, XVII, XXII, 169, 201 
Serapinas, I. VIII, 487 
Sieversas, E. XIII 
Sirvydas, K. XXIII, 148, 152, 157, 253, 261, 299, 318, 325 
Skardžius, P. 17, 41, 46-49, 66, 101, 102, 105, 147, 152, 157, 158, 209, 242, 353, 354, 371 
Skvireckas, J. 149, 151, 155, 156, 160
Smetona, A. 261
Sragys, P. XXIII, 157 
Stang, Chr. S. 154 
Steinthalis, H. 10, 18 
Storferis, A. J. 354 
Stravinskas, J. 302 
Stryjkowskis, M. 147 
Suetonijus 20

Širvydas, žr. ir Sirvydas 65
Šlapelis, J. XXIII, 157, 294

Talmantas, J. 41, 46-48, 79, 80, 209
Tertulijonas 160 
Tonkūnas, J. 66
Trautmannas (Trautmann), R. XII, XXI, 46
Tumas-Vaižgantas 247

Ulvydas, K. 204
Untulis, M. XVIII

Vaišnys, J. 147, 152
Valančius, M. XXIII, 157, 186, 200, 231
Vydūnas 47, 202, 248
Vilentas 65, 147, 159 
Vireliūnas, A. 46, 169, 206 
Vytautas 147, 149 
Vossleris, K. 3 
Vrtel-Wierczyiiski, S. 154

Websteris 200
Wundt, W. 166

Žemaitė 315, 341, 344
Žemaitis,
Z- 16, 17, 21, 22, 26, 28 . 29
Žirgulys, A. 204
Žiugžda, J. 41, 47, 48, 79, 80, 105

 

LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJOS LEIDINIAI

Suvažiavimo Darbai,    I    tomas,    542, psl., Roma 21973    20    dol.

Suvažiavimo Darbai,    II    tomas,    486 psl., Roma 21973    18    dol.

Suvažiavimo Darbai,    III    tomas,    526 psl., Roma 21972    20    dol.

Suvažiavimo Darbai,    IV    tomas,    XV-321 psl., Roma 1961    12    dol.

Suvažiavimo Darbai,    V    tomas,    XVI-647 psl., Roma 1964    24    dol.

Suvažiavimo Darbai,    VI    tomas,    XVI-510 psl., Roma 1969    18    dol.

Suvažiavimo Darbai,    VII    tomas,    XV-427 psl., Roma 1972    16    dol.

Suvažiavimo Darbai,    VIII tomas,    XVI-595 psl., Roma 1974    22    dol.

Suvažiavimo Darbai,    IX    tomas,    spausdinama.

Suvažiavimo Darbai,    X    tomas,    ruošiama spaudai.

Metraštis,    I    tomas,    XVI-374    psl.,    Roma    1965    14    dol.

Metraštis,    II    tomas,    VIII-370    psl.,    Roma    1966    14    dol.

Metraštis,    III    tomas,    VIII-410    psl.,    Roma    1967    16    dol.

Metraštis,    IV    tomas,    VIII-624    psl.,    Roma    1968    24    dol.

Metraštis,    V    tomas,    VIII-623    psl.,    Roma    1970    24    dol.

Metraštis,    VI    tomas,    spausdinama.

A. Dambrauskas-Jakštas, Užgesę Žiburiai, XVI-502 psl., Roma 21975.    20    dol.

A. Kučas, Kun. Antanas Staniukynas, XVI-208 psl., Roma 1965.    10    dol.

J. Eretas, Kazys Pakštas. Tautinio Šauklio Odisėja, XVI-384 psl.,    Roma    1970.    20    dol.

A. Baltinis, Vysk. V. Borisevičiaus gyvenimas ir darbai, XII-178 psl.,    Roma    1975.    10    dol.

J. Eretas, Valančiaus šviesa už marių. Pranciškaus Juro ir jo bendrininkų gyvenimas bei veikla, baigiama spausdinti.

Pr. Gaida, Arkiv. T. Matulionio gyvenimas, baigiama spausdinti.

J. Gasiūnas, Vysk. K. Paltaroko gyvenimas, baigiama ruošti spaudai.

A. Kučas, Didysis Lietuvybės Mecenatas, Prel. J. Karalius, baigiama ruošti spaudai.

Ign. Skrupskelis, Lietuviai XVIII amžiaus Vokiečių literatūroje, XIX-172 psl., Roma 1967.    10 dol.

J. Grinius, Veidai ir problemos lietuvių literatūroje, I t., XII-406 psl., Roma 1973.    18 dol.

J. Grinius, Veidai ir problemos lietuvių literatūroje, II t., XII-500 psl.,    Roma 1977.    20    dol.

J. Grinius, Grožis ir menas. Estetikos pagrindai. Ruošiama spaudai,

VI. Kulbokas, Lietuvių literatūrinė kritika tremtyje, baigiama spausdinti.

J.    Vaišnora, Marijos Garbinimas Lietuvoje, 445 psl., Roma 1958.    10    dol.

Fontes Historiae Lituaniae, vol. I : Relationes status Dioecesium in Magno Ducatu Lituaniae, LV-542 psl., Roma 1971.    28    dol.

Fontes Historiae Lituaniae, vol. II : Relationes status Dioecesium in magno Ducatu Lituaniae, XXVI-776 psl., Roma 1978.    38    dol.

Panevėžio vyskupijos istorija. Ruošiama spaudai.

K.    Avižonis, Rinktiniai Raštai, I t., XXII-614 psl., Roma 1975.    Išparduota.

K. Avižonis, Rinktiniai Raštai, II t., XI-463 psl., Roma 1978    22    dol.

K. Avižonis, Rinktiniai Raštai, III t., ruošiama spaudai.

Z. Ivinskis, Rinktiniai Raštai, I t. : Lietuvos istorija (Iki Vytauto Didžiojo mirties), X-411 psl., Roma 1978, 20 dol.

Z. Ivinskis, Rinktiniai Raštai, II t., paruošta spaudai.

Z. Ivinskis, Rinktiniai Raštai, III t., ruošiama spaudai.

A. Salys, Rinktiniai Raštai, I t., XXIV-570 psl., Roma 1979.    30    dol.

A. Salys, Rinktiniai Raštai, II t. paruošta spaudai.

A. Salys, Raštai III t., ruošiama spaudai.

A. Maceina, Filosofijos kilmė ir prasmė, XII-328 psl.

Roma 1978.    16    dol.

Užsakymus siusti šituo adresu :

L.K.M. Akademijos Reikalu Vedėjui
Piazza della Pilotta 4 
00187 R O M A 
I T A L I A